gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
AUŠRA NR. 6 Spausdinti El. paštas
Tegul meilė Lietuvos
Dega mūsų širdyse, 
Vardan tos Lietuvos 
Vienybė težydi!       
AUŠRA
NR. 6 [46]

    Numeryje:

    1. Pamoko, padrąsina, įpareigoja
    2. Lietuvių padėtis Baltarusijos TSR
    3. Eksperimentai
    4. Veidrodis ar snukis kreivas?
    5. Kaltininkai aiškūs
    6. Žinios
Lietuva
1977.V.12

PAMOKO, PADRĄSINA, ĮPAREIGOJA
(Mintys dr. J. Basanavičiaus mirties 50-čio proga")

    Tamsi, gūdi, beviltiška naktis gaubė Lietuvos padangę. Jau visą šimtą metų Lietuva vilko kietą, sunkų Maskvos jungą. Nesėkme baigėsi pastangos ištrūkti iš Rusijos imperializmo replių Napoleono karų metu, buvo pralaimėti abu 1831 ir 1863 metų sukilimai. Bajorija visiškai prarado politinės nepriklausomybės viltį ir, susižavėjusi lenkų kalba ir kultūra, galutinai atskilo nuo liaudies. Neraštingų kaimiečių tauta atrodė baigianti savo egzistencijos dienas. Mokslininkai ragino nedelsiant tirti kalbą ir papročius, užrašyti dainas ir pasakas, rinkti etnografinę medžiagą, liaudies meno kūrinius. Žemes, turtus, archyvus, daugybę materialinių gėrybių jau seniai buvo išgrobstę ir išsidalinę politikai. Mokslininkams beliko pasidalinti paskutinį "pomirtinį" palikimą — neįkainuojamas dvasines vertybes.

    Bet štai pačioj juodžiausioj priešaušrio tamsoj staiga sušvinta pirmieji "Aušros" spinduliai. Svetimųjų marinamai tautai dvelktelia naujo ryto viltis. Gyventi! Gyventi, kaip ir kitų tautų žmonės gyvena. Atbusti, kaip ir kitos tautos atbunda! "Juk ir mes esame tokie pat žmonės, kaip ir mūsų kaimynai, ir norime visomis teisybėmis, priklausančiomis visai žmonijai, lygiai su mūsų kaimynais naudotis". Slavai jau buvo pakilę. Nuo Juodmarių krašto Karpatų kalnais žengė pavasaris. Tik rusiško erelio naguose dūstančioje Lietuvoje siautėjo žiema. Čia tautos sąmonė dar miegojo. Dar niekas nekilo į darbą, nestojo petys į petį kovai... Nes "ilga vergovė išdildė iš atminties mūsų laimingesnio ir neverginto gyvenimo atsiminimus; užsimiršome kuo mes senovėje buvome". "Aušra" ima pasakoti savo tautiečiams kas jie tokie, kokia jų praeitis, pradeda įtikinėti, kad jie verti ir turi teisę gyventi, kaip ir kitos tautos. Ji skelbia vergovėje užmirštą, svetimųjų prislopintą tiesą, kad lietuvis yra lietuvis, o ne lenkas ar rusas, kad Lietuva jo žemė, o ne svetimų atėjūnų. Iš piliakalnių ir milžinkapių, iš senų dokumentų ir liaudies dainų bei pasakų kelia tą užmirštą tiesą. Kelia, rodo saviems, žadina viltį... Ir nuostabus dalykas: svetimųjų marinama tauta, pasirodo, turi
7

pakankamai gyvybinių jėgų ir didelį norą gyventi. Šios jėgos netrunka pasireikšti kitais lietuviškais laikraščiais, knygnešių pasiaukojimu, savanorių žygiais, naujai atkurta nepriklausoma valstybe. 0 kibirkštį įskėlė, pradžią padarė tie kuklūs "Aušros" spinduliai. Vergovės naktyje jie išpranašavo laisvės rytą.

    "Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė, o kad taip jau prašvistų ir Lietuvos dvasia" — tokiais vilties žodžiais baigėsi pirmojo "Aušros" numerio įžanginė prakalba. Tai kartu ir pranašiški žodžiai, kurių išsipildymą buvo lemta matyti jų autoriui, "Aušros" leidimo iniciatoriui ir organizatoriui dr. Jonui Basanavičiui. Šis paprastų Lietuvos valstiečių sūnus, baigęs Marijampolės gimnaziją, vėliau Maskvos universitetą ir, čia įgijęs daktaro laipsnį, susiklosčiusių aplinkybių buvo priverstas išvykti į užsienį. Gyvendamas' Bulgarijoje, o vėliau Čekijoje, Basanavičius turi progos susipažinti su slavų atgimimu, jų kova dėl savo krašto laisvės ir savarankiškumo. Čia gimsta sumanymas leisti laikraštį, kuriame būtų galima laisvai rašyti visais Lietuvą liečiančiais klausimais. Pačioje Lietuvoje toks laikraštis eiti negalėjo. Juk ten, poeto žodžiais tariant,

    Nei žodžio, nei rašto
    Neleidžia erelis, suspaudęs sparnais.

    Sutelkęs bendradarbių būrelį Basanavičius organizuoja "Aušros" spausdinimą Mažojoje Lietuvoje, Tilžėje. Iš čia spausdintas lietuviškas žodis knygnešių gabenamas per sieną ir kaip brangenybė, kaip šauklys, kaip būsimo laisvės gaisro kibirkštys plinta po visą Lietuvą, pasiekia ir už jos ribų gyvenančius lietuvių inteligentus. "Gavau Nr. 1 "Aušros". Žiūriu, ant pirmutinio puslapio stovi Basanavičius. "Pranašas" pamislijau tada apie Basanavičių jau lietuviškai. Ėmiau skubiai vartyti "Aušrą" ir... neprisimenu jau visko, kas su manim paskui darėsi. Tiek pamenu, kad atsistojau, nuleidau galvą, nedrysdamas pakelti akių ant sienos mano kambarėlio... rodos girdėjau Lietuvos balsą, sykiu apkaltinantį, sykiu ir atleidžiantį: o tu, paklydėli, kur ikišiol buvai? Paskui pasidarė man taip graudu, kad apsikniaubęs ant stalo, apsiverkiau. Gaila man buvo tų valandų, kurios nesugražintinai išbrauktos tapo iš mano gyvenimo, kaipo Lietuvio, ir gėda, kad taip ilgai buvau apgailėtinu pagedėliu... Po tam pripildė mano krūtinę rami, smagi šilumą ir, rodos, naujos pajiegos pradėjo rastis... Rodos, užaugau išsyk, ir ta pasaulė jau man perankšta... Pajutau
8

save didžiu, galingu: pasijutau Lietuviu esąs..." — taip savo atsivertimą aprašo kitas lietuvių tautos žadintojas, Basanavičiaus pradėto reikalo tesėjas, dr. Vincas Kudirka. "Aušra" pažadino ne tik Kudirką. Ji pažadino, pagimdė pačią mintį kovoti nenusileisti, reikalauti savo teisių. Rusų Valdžia nesirengė ką nors pasiūlyti geruoju. Ji iš vis negalvojo nusileisti, duoti savo pavergtoms tautoms kokių nors teisių ar laisvių. Jas reikėjo išsikovoti sunkioj ir nelygioj kovoje. Kovoje pirmiausia teko apginti pačią teisę egzistuoti, išgelbėti tas dvasines ir moralines vertybes, kurios palaiko tautą. Valstybė, laisvė, politinis savarankiškumas imperialistinių kaimynų buvo seniai sunaikinta. Krašto ūkio tvarkymas ir daug materialinių gėrybių buvo svetimųjų rankose. Negana to, lietuvių tautos pavergėjai stengėsi sunaikinti ją pačią kaip tautą. Jau buvo palaidota jos istorija, iš tautos atminties ištrintas savos valstybės ir savarankiško gyvenimo prisiminimas. Iš geografinių žemėlapių buvo stengiamasi ištrinti net patį vardą, Lietuvą paverčiant Rusijos imperijos šiaurės vakarų kraštu. Beliko smogti paskutinį smūgį — išplėšti kalbą. Atrodė, kad tai padaryti bus nesunku. Bajorija tėvų kalbą jau buvo išdavusi. Dideli plotai lietuvių tautos pietuose ir rytuose jau buvo suvirškinti — ten įsigalėjo gudų ir lenkų kalbos. Pats tautos centras dar laikėsi savo kalbos — senos ir gražios lietuviškos kalbos. Bet tai buvo mažaraščių kaimiečių kalba, be literatūros, be mokslo veikalų/Tereikia atimti mokyklas gimtąja kalba, neleisti spausdinti knygų. Įstaigose kalbama tik rusiškai, ten, pagaliau, ir valdininkai rusai... Ir kieta maskoliaus ranka negailestingai naikina visa, kas lietuviška: už vaikų pamokymą gimtąja kalba — kalėjimas, už lietuvišką elementorių ar maldaknygę — Sibiras.; Lietuvis nesutinka rusiškai melstis — spausti Bažnyčią, varžyti kunigus, trukdyti jiems bet kokį kultūrinį darbą... (Net blaivybę skleisti negalima! Temirksta lietuvis alkoholyje, bus lengviau valdyti; teperka daugiau degtinės — parama valstybės iždui!..). Šiaurės vakarų krašto gyventojas turi pavirsti rusu, o jo tėvynė — Rusijos imperijos neatskiriamą dalimi.

    Šioms maskolių užmačioms savo laiku atkakliai priešinosi vyskupas M. Valančius. Jo sukeltas blaivybės sąjūdis, steigiamos-parapijinės lietuviškos mokyklos, slaptas maldaknygių, giesmynų ir elementorių spausdinimas buvo daug prisidėjęs prie lietuvių tautos pastangų apginti savo egzistenciją.-Dabar "Aušros" pažadintas atgimimas ima rūpintis tomis dvasinėmis ir moralinėmis vertybėmis, kurjss yra būtina tautos gyvybės
9

sąlyga. "Stipriausias tautystės pamatas, pirmiausias jos ramstis yra prigimtoji kalba" — "Tėvynės varpuose" rašo Vincas Kudirka. Šį tautos pagrindą imasi ginti visi, kurie atsiliepė į "Aušros" ir "Varpo" raginimus. "Žmonės, nežiną istorijos, yra vaikai". Žmonės, pamiršę savo praeitį, yra praradę savigarbą ir pasitikėjimą savo jėgomis. Tad kelia tautos praeitį iš kapų ir archyvų, rodo ją amžininkams, ragina būti jos vertiems.

    "Atsibus tėvynės sūnūs,
    Didžią praeitį atmins"

kiek vėliau Maironis poezijos žodžiais išreiškia tai, ką nuo pirmo numerio "Aušros" puslapiuose į lietuvio sąmonę diegė Basanavičius.

    Kalbos gynimas — dar tik gynimasis, defenzyva, kautynės prie paskutinės tautos gyvybės ribos! Tautos praeities kėlimas kalba apie turėtas ir prarastas vertybes, tuo pačiu yra užuomina apie jų susigrąžinimą. Tai jau pasiruošimas ofenzyvai.

    "Prikelkim darbais Gedimino tėvynę!
    Priminkime Vytauto Didžio ribas!"

— tai jau kovos trimitas, šaukiąs žygiui. 0 į kovą pakelta tauta reikalauja konkrečių dalykų — jai aktualių teisių ir laisvių: "Spaudos!", "Lietuviškų mokyklų!", "Kultūrinės laisvės!" Štai į kokius lozungus būtų galima suvesti atbudusios tautos pirmuosius reikalavimus. Ir jie darosi vis atkaklesni ir drąsesni. Didėja kovotojų gretos. Į jų eiles stoja beveik visa jaunoji lietuvių inteligentija. O jos priekyje visą laiką stovi didinga tautos patriarcho figūra. Kovos lauko ji» nepalieka niekuomet. Pasikeitus politinėms aplinkybėms grįžta iš užsienio ir pačioje Lietuvoje įsitraukia į verdančio gyvenimo verpetus. Jis — Lietuvių Mokslo Draugijos kūrėjas, Didžiojo Vilniaus seimo pirmininkas, rinkimų į Valstybės dūmą aktyvus dalyvis, lietuviškos spaudos bendradarbis, daugelio mokslinių straipsnių autorius, eilės draugijų pirmininkas. Šią kovą už tautos reikalus tęsia ir Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečių okupacijos sąlygomis. Jis — Lietuvos Tarybos narys, vienas iš Nepriklausomybės akto signatarų. Q vėliau, tautai džiaugiantis atstatyta valstybe, Basanavičius dalinosi likimu brolių, kuriems Laisvės saulė dar neužtekėjo — lieka pavergtame Vilniuje. Lieką Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių
10

sostinėje kaip skriaudžiamųjų ir persekiojamų gynėjas, kaip tautos garbės sargybinis. Lieka čia iki pat savo mirties.

    1927 metais vasario 16 dieną, lietuvių tautai švenčiant savo nepriklausomybės devintąsias metines, nustoja plakusi jos pranašo širdis. Didžiojo kovotojo kūną priglaudžia Rasų kapai, o dvasia lieka budėti su visa tauta.

    ...Šįmet, minėdami savo tautos patriarcho penkiasdešimtąsias mirties metines, negalime nepalyginti jo laikų su mūsaisiais. Jie daug, labai daug kuo panašūs. Tas pats okupantas, tie patys jo kėslai, net metodai dažnai tie patys. Kieta maskoliaus ranka ir dabar stengiasi užgniaužti tautos gyvybę, pirmiausiai išplėšiant tas vertybes, kurios lietuviams yra svarbiausios. Basanavičiaus laikais užteko atimti kalbą ir lietuvių tauta kaip tauta būtų žuvusi negrįžtamai ištirpdama slavų jūroje. Šiandien aplinkybės kiek kitokios ir kirsti mirtiną smūgį kalbos atėmimu neįmanoma. Dabar tautą bando dvasiniai sugniuždyti. Tuo tikslu stengiasi palaužti moraliai, atimti svarbiausias dvasines vertybes, sugriauti pagrindinius, pačios tautos pasirinktus, dorovės principus, primesti svetimus įsitikinimus ir svetimą galvoseną. Palaužus lietuvį kaip žmogų, bus lengva jį sudoroti ir kaip tautos narį, nejučiom įsiurbiant į rusišką masę.

    Norėdami lietuvius surusinti devyniolikto amžiaus maskoliai atėmė spaudą ir mokyklas gimtąja kalba. Rusiškos mokyklos ir rusiška spauda turėjo greitu laiku lietuvius padaryti rusais... Dabar, norėdami pakeisti ne kalbą, o įsitikinimus ir moralę, jie mokyklose, spaudoje ir visame gyvenime keičia patį kalbos turinį. Laikraščiai ir mokyklos yra lygiai maskoliškos, kaip ir devynioliktame amžiuje, nes vykdo tuos pačius maskoliškus kėslus, nors ir lietuvių kalba (bent tiek maskoliškos, kiek praktiškai juos vykdo). Tas instancijas, kurių nepriverčia savo užmačių vykdyti, puola visu įnirtimu. Net jų pačių leisti būreliai, draugijos ar susibūrimai negailestingai išblaškomi, jei tik pajuntama, kad jie nevykdo ar nepilnai vykdo tai, ko nori Maskva. Todėl suprantama, kodėl taip įnirtingai puolama Bažnyčia. Juk ji skelbia ir gina principus, kurie yra, pati didžiausia kliūtis žmogaus nužmoginimui, jo moraliniam supūdymui, o tuo pačiu ir tautiniam sunaikinimui.

    Tokiu būdu, ano laiko "kovos ir kančios, be ryto naktis" mums darosi vis suprantamesnės.

    Užtat jų drąsa ir ryžtas mus įkvepia!
    Jų ištvermė ir pergalė — padrąsina!
11
LIETUVIŲ PADĖTIS BALTARUSIJOS TSR

(Tęsinys. Pradžia Nr. 5)
"GIMTASIS KRAŠTAS" IR BALTARUSIJOS LIETUVIAI

    Laikraštis "Gimtasis kraštas" skiriamas užsienio lietuviams, bet Tarybų Lietuvoje jį galima prenumeruoti. Jis pardavinėjamas spaudos kioskuose. Baltarusijos pašto punktai "Gimtojo krašto" prenumeratos nepriimdavo, pasiteisindami tuo, kad jo nėra sąjunginės periodinės spaudos rodyklėje. Iki 1972 metų "G. kraštą" buvo galima užprenumeruoti Baltarusijos lietuviams iš Lietuvos, ir adresatai jį gaudavo. Nuo 1972 m. "G. krašto" prenumeravimas Baltarusijos lietuviams sustabdytas, pašto punktai grąžino pinigus tiems, kurie jį užsakė. Vadinasi "G. kraštas" Baltarusijos lietuviams skaityti uždraustas.

    Kodėl draudžiama Baltarusijos lietuviams skaityti "G. kraštą"? "G. kraštas" iškelia Tarybų Lietuvos laimėjimus. Jame daug pagrįsto ir nepagrįsto gyrimosi tais laimėjimais. "G. kraštas" įdeda kartais kokį straipsnelį ar žinutę, kurie kelia tautinį lietuvių pasididžiavimą. Ekonominis gyvenimo lygis Lietuvoje aukštesnis, negu Baltarusijoje. O čia dar pagiriami t. Lietuvos laimėjimai. Tai gali Baltarusijos lietuviams sukelti nepasitenkinimą savo padėtimi.

    Yra ir kita medalio pusė. "G. kraštas" rašo apie visas ir visur persekiojamas lietuvių tautines mažumas, bet apie padėtį lietuvių mažumų, kurios yra čia pat pašonėje (Baltarusijos TSR, Kaliningrado srity), nutyli. Baltarusijos TSR lietuvis, skaitydamas "G. kraštą", gali pasipiktinti, kodėl "G. kraštas" rūpinasi lietuvių tautinių mažumų likimu užsienyje, o nė vienu žodeliu neužsimena apie lietuvių tautinės mažumos padėtį Baltarusijoje. "G. kraštas" elgiasi taip, lyg Baltarusijoje lietuvių visai nebūtų. Kodėl "G. kraštas" neužstoja Baltarusijos TSR persekiojamų lietuvių? Kodėl jis nerašo apie tautinį lietuvių diskriminavimą Kaliningrado srityje?

    Šiaip ar taip imant, valdžia nutarė, kad Baltarusijos TSR lietuviams skaityti "G. kraštą" yra pavojinga.

    Kad "G. kraštui" visai nerūpi Baltarusijos TSR lietuvių likimas, galima matyti iš žemiau aprašyto įvykio.
12

    Byla dėl uždarytos lietuviškos mokyklos JAV.
    1969 m. spalio 4 d. "Tiesoje" Nr. 231 buvo patalpintas JAV gyvenančio lietuvio J. Kasčio (Kasčiūno) laiškas (laiškas dedamas sutrumpintas):
P a d ė k i t !

    Mieli tautiečiai1. Aš nežinau, ar šis mano laiškas pasieks jus, ar jis bus išspausdintas. Bet negaliu nerašyti, nes vienas nesenas atsitikimas pas mus Amerikoje sukrėtė mane ligi sielos gelmių... Uždarė lietuvišką gimnaziją. Jūs gal nusišypsosit perskaitę apie tai... Bet kai pagalvoji, kad tai paskutinė lietuviška gimnazija JAV-se, tai net šiurpu darosi. Kaip tai atsitiko? Kodėl?.. Užgeso paskutinis lietuvybės žiburėlis. Teisybė, dar yra per 10 šeštadieninių mokyklų pas mus. Jose lietuvių kalbos mokosi virš 3000 vaikų.

    Uždarė vienintelę lietuvių gimnaziją. Kodėl? Gimnazijos direktorius L. Andriekus per laikraščius pareiškė, kad pristigo lėšų ir mokinių. Gal ir taip. Nors man sunku tuo patikėti, ypač dėl pirmosios priežasties... Laikraščiuose pas mus rašo, kad gimnaziją uždarė lietuviškos visuomenės abejingumas. Bet taip pasakyti yra begėdiška, jei nepaaiškinama, kodėl mes tokie abejingi lietuviškam švietimui, savo gimtajai kalbai.

    Dabar man pasidarė aišku, kad mums, lietuviams, galite padėti tik Jūs, mieli tautiečiai, tik Lietuva.

    Siųskite mums lietuviškas, vaikiškas ir nevaikiškas knygas, žurnalus, laikraščius, nuotraukas, skaidres. Jei kam per sunku padaryti, tai gal mūsų Tautiečių komitetas ar Vilniaus universitetas galėtų atsiųsti.
J. Kastis - Kasčiūnas"

    Pilną laiško tekstą persispausdino "Gimtasis kraštas" 1969.X.9. Nr. 41.

    Į J. Kasčio laišką atsiliepė LTSR Švietimo ministras M. Gedvilas ("Tiesa" 1969.X.9. Nr. 235) ir Vilniaus universiteto rektorius J. Kubilius ("Tiesa" 1969.X.17. Nr. 242).

    Štai drg. M. Gedvilo pareiškimo pradžia ir pabaiga:
13
G a l i m e   p a d.ė t i !

    Didelė žmogaus nelaimė, kai jis negali mokytis gimtąja kalba. Skaudu girdėti, kad lietuviai išeiviai yra priversti pamiršti gimtuosius žodžius — tėvynė, mamytė, brolis, meilė, grožis, gėris, laisvė... Tai mus labai jaudina dar ir dėl to, kad praktinės galimybės mokytis gimtosios kalbos nebeturi tie lietuviai išeiviai, kurie savo kukliomis santaupomis -bei pastangomis carinės patvaldystės ir lietuviško žodžio bei rašto draudimo metais padėjo savo tautiečiams Lietuvoje gaivinti gimtąją lietuvių kalbą, raštą, nacionalinę kultūrą. O padėti lietuviams išeiviams dabar mes visiškai galime.

    ...Leisdami lietuviškus gimtosios kalbos ir literatūros bei kitus vadovėlius, pagalbinę mokyklinę literatūrą, mes galime tam tikrą knygų skaičių numatyti ir užsienyje veikiančioms lietuviškoms mokykloms. Mes atsiliepsime į kiekvieną dar veikiančių lietuviškų mokyklų bei asmenų pageidavimą.
M. Gedvilas, LTSR Šviet. min.

    Į J. Kasčio .laišką atsiliepė ir Baltarusijos TSR lietuviai. Iš Gervėčių ir Pelesos apylinkių atvyko į Vilnių lietuvių delegacijos. Jos lankėsi pas Švietimo ministrą, Kultūros ministrą ir Vilniaus universiteto rektorių ir įteikė pareiškimus. Pareiškimai įteikti ir LTSR KP Pirmajam sekretoriui drg. Sniečkui.

    Štai Gervėčių apylinkės lietuvių pareiškimo pilnas tekstas:

"Lietuvos TSR Švietimo Ministrui drg. Gedvilui
Gervėčių krašto 14-kos lietuviškų kaimų gyventojų
P a r e i š k i m a s

    Mes, Baltarusijos TSR ribose gyvenantieji Gervėčių krašto lietuviai, perskaitę š.m. spalio 9 d. "Tiesoje" Jūsų pažadą padėti Amerikos lietuviams, kad jų vaikai galėtų mokytis gimtąja kalba, kreipiamės į Jus, prašydami padėti' ir mums.

    Lietuviškos mokyklos, vaikų darželiai, klubai-skaityklos ir saviveiklos kolektyvai, kurie mūsų krašte veikė Lenkijos ponų
14

valdymo metais, prieš 25 metus buvo uždarytos ir vietoje jų buvo (steigtos rusiškos. Todėl mūsų vaikai dabartiniu metu neturi kur išmokti gimtosios kalbos rašto.

    Dėl lietuviškų mokyklų įsteigimo daug kartų kreipėmės į Baltarusijos TSR vyriausybę su pareiškimais, po kuriais pasirašydavo ištisi lietuviški kaimai, tačiau mūsų prašymas vis likdavo neišklausytas — lietuviškų mokyklų kaip neturėjome, taip ir neturime. 0 vietinė valdžia dažnai netgi gąsdina bei grasina, kad ateityje mes bijotume ir kelti šį klausimą. Vietinė valdžia taip pat nenori leisti mūsų vaikams išvykti į Lietuvą mokytis: neduoda pažymėjimų bei kitų dokumentų.

    Žinodami, kad Lietuvoje be lietuviškų mokyklų veikia rusiškos, lenkiškos, manome, jog pagal tuos pačius Konstitucijos straipsnius Baltarusijos TSR vyriausybė privalėtų įsteigti mums lietuviškas mokyklas. Mes norėtume turėti bent vieną aštuonmetę mokyklą stambiausioje lietuviškoje gyvenvietėje (Girių kaime), kur galėtų mokytis artimiausių kaimų vaikai. 0 vietovėse, esančiose 7-8 kilometrų atstumu nuo Girių kaimo — pradines mokyklas.

    Gerbiamas Ministre, Jūsų taurūs jausmai ir pažadai padėti mūsų broliams išeivijoje sujaudino mus ir teikia vilčių, kad padėsite ir mums. Būsime labai dėkingi.
Gervėčių krašto lietuviškų kaimų atstovai.

    Analogiško turinio pareiškimą įteikė Polėsos apylinkės lietuviškų kaimų gyventojai.
Pareiškimų tekstai Kultūros ministrui, Vilniaus universiteto rektoriui ir drg. Sniečkui čia nededami, nes jie liečia tuos pačius klausimus, kurie išdėstyti gervėtiškių pareiškime.

    Atskirai prof. T. Ivanauskas išsiuntinėjo pareiškimą Švietimo ministrui, "Tiesai" ir "Gimtajam kraštui". Nei "Tiesa", nei "Gimtasis kraštas" jo pareiškimo neatspausdino. Ne tik pareiškimo, bet net trumpos žinutės neįdėjo, nors abiejų minimų laikraščių redakcijoms buvo gerai žinoma, kur ir kokiu tikslu lankėsi Baltarusijos TSR lietuvių delegacijos.

    Štai prof. T. Ivanausko pareiškimo tekstas (sutrumpintas):

    "...Džiugu, kad į J. Kasčio pagalbos šauksmą tuoj pat jautriai atsiliepė Lietuvos Švietimo ministras... Šia proga norėčiau iškelti
15

vieną skaudžią problemą. Kaip yra žinoma, nustatant Lietuvos TSR rytų sienas, už jų liko nemaži lietuvių gyvenami plotai. Tai Gervėčių, Polesos, Apso ir kitos apylinkės, kuriose Lenkijos valdymo metais gyveno apie 50.000 lietuvių ir turėjo lietuviškas mokyklas, vaikų darželius, klubus-skaityklas. Dabar šių apylinkių lietuviai neturi nė vienos lietuviškos mokyklos, net pradinės, ir jokių kultūrinių įstaigų. Vietinių lietuvių kultūriniais reikalais Baltarusijos vyriausybė ne tik nesirūpina, bet, priešingai, stengiasi šį kraštą kuo greičiausiai surusinti ir tuo tikslu panaudoja tautinę diskriminaciją. Kadangi tai yra ir mano gimtasis kraštas, mano viengenčiai ir giminės dažnai rašo man nusiskundimus, prašydami juos užstoti. Lietuvoje yra šimtai lenkiškų ir rusiškų mokyklų. Kodėl gi lietuviai taip nuskriausti Baltarusijoje? Ar dėl to, kad esame maža tauta?

    Vietos lietuviai labai daug kartų kreipėsi į "Baltarusijos valdžios organus lietuviškų mokyklų reikalu. Deja, ligi šiol visi tie prašymai liko be jokių rezultatų. Maža to, vietos lietuviai nusiskundžia, kad tuos pareiškimus Baltarusijos vyriausybė persiųsdavo vietiniams valdžios organams. Jie gi ne tik sužlugdydavo reikalą, neduodami pareiškimams reikiamos eigos, bet dargi gąsdindavo ir grasindavo tiems, kurie juos pasirašydavo, demonstratyviai rodė ir rodo savo nemalonę ir galią.

    ...Pirmoje eilėje Švietimo ministerija galėtų atkreipti dėmesį į teisėtą Baltarusijos lietuvių troškimą mokytis gimtąja kalba. Švietimo ministerija galėtų tartis su atitinkamais Baltarusijos TSR organais, remdamasi dėsniu, kad tiek Lietuvos TSR (čia veikia daug rusiškų ir lenkiškų mokyklų), tiek Baltarusijos TSR su stambia lietuvių mažuma, yra privaloma Tarybų Sąjungos konstitucija (121 str.).
Prof. T. Ivanauskas

    Švietimo ministras Gedvilas ir Kultūros ministro pavaduotojas Jakelaitis bei Vilniaus universiteto rektorius delegacijas maloniai priėmė ir pažadėjo padėti. Bet pažadais viskas ir baigėsi.. Baltarusijos TSR lietuvių padėtis nė kiek nepagerėjo. Lietuviškų mokyklų Baltarusijoje kaip nebuvo, taip ir nėra.

    Lietuviškų mokyklų Baltarusijoje atidarymo klausimas formaliai yra sprendžiamas Minske, o faktinai visus klausimus sprendžia Maskva. Žinoma, mūsiškiai galėtų veikti, įtikinėti Minsko ar Maskvos valdžios organus, bet vargu ar jie to imsis, bijodami
16

rizikos (gali kliūti už "nacionalizmą"). Kitais, ne mokyklų reikalais — spaudos, kultūrinio bendradarbiavimo ir t.t. — Lietuvos tarybiniai organai galėtų daug padėti Baltarusijos lietuviams, bet jie to nesiima, bijodami būti apkaltinti tuo pačiu "nacionalizmu".

    Praėjus metams po delegacijų lankymosi Lietuvoje, Baltarusijos lietuvių padėtis ne tik nepagerėjo, bet dar pablogėjo: persekiojamas lietuviškos spaudos užsakymas, neleista vykti etnografinei ekspedicijai į Polosos kraštą, neleidžiama meninei saviveiklai iš Lietuvos vykti į Baltarusiją, trukdomos ekskursijos.

BALTARUSIJOS LIETUVIAI IR RETOROMANAI

    Prof. T. Ivanauskas, kilęs iš Baltarusijos TSR, ne vietinės reikšmės mokslininkas, ir būdamas įtakingas, drįso viešai protestuoti prieš rusinimą lietuvių tautinės mažumos Baltarusijoje. Kai jis kreipėsi į atitinkamas įstaigas Minske, reikalaudamas lietuviškų mokyklų atidarymo, jam atsakė, kad "čia tavo asmeniškas išsigalvojimas". Vyko Baltarusijos lietuvių delegacijos tuo pačiu reikalu su pareiškimais, kuriuose būdavo iki 2000 parašų. Joms atsakymas jau buvo kitoks: "Dėl saujalės lietuvių mes mokyklų neatidarysime".

    Kiek dabar yra Baltarusijoje lietuvių? Po karo jų liko mažiausia 50 tūkstančių. Dėl nepalankių gyvenimo sąlygų jų skaičius dabar sumažėjo, bet ne tiek, kiek rodo vietinė statistika. Pagal 1959 metų gyventojų surašymo duomenis Baltarusijos TSR nerasta nė vieno lietuvio (?!). Tik dabar "Mokslas ir" gyvenimas" atrado jų tuomet buvus 8,4 tūkstančio ("Mokslas ir gyvenimas" 1972 m. Nr. 2). Pagal tuos pačius "M. ir gyv." duomenis Ukrainos TSR 1970 m. lietuvių buvo 10,7 tūkstančio, o Baltarusijos TJSR tik 8,1 tūkst. (straipsnio autorius Adlys). Įdomu pastebėti, kad drg. Adlys Ukrainoje rado daugiau lietuvių, negu Baltarusijoje.

    Kiek iš tikrųjų dabar yra Baltarusijos TSR lietuvių, nežinome. Pagal neoficialius apskaičiavimus jų turėtų būti apie 30.000.

    Ar lietuvių "saujalė" turi teisę turėti mokyklas, kuriose jų Vaikai būtų mokomi gimtąja kalba? Palikime nuošaly Tarybų Sąjungos konstituciją,, kuri šią teisę garantuoja. Pasvarstykime klausimą kitu atžvilgiu, būtent, pažiūrėkime, kaip šis klausimas sprendžiamas kitose šalyse: Imkime pirmiausia kaimyninę socialistinę valstybę Lenkiją. Pagal oficialius Lenkijos duomenis
17

Seinų-Suvalkų krašte gyvena 6 tūkstančiai lietuvių (iš tikrųjų jų ten yra daugiau). To krašto lietuviai turi pilną vidurinę mokyklą Punske ir keliolika aštuonmečių bei pradinių mokyklų (visuose lietuviškuose kaimuose veikia tik lietuviškos mokyklos). Seinuose veikia lietuvių visuomeninė kultūros draugija, Punske — dainų bei šokių ansamblis. Kai kurie kaimai turi savo chorus, prie mokyklų kaimuose yra lietuviškos bibliotekos-skaityklos. Kiek iš viso Lenkijoje yra lietuvių (jų yra Varšuvoje, Vroclave ir kituose miestuose), tikrai nežinome. Prie anų 6.000 pridėkime dar 6.000. Beveik visur, kur lietuviai Lenkijoje gyvena, veikia lietuvių visuomeninės kultūros draugijos skyriai, lietuviškos skaityklos, suorganizuota saviveikla, lietuvių kalbos pamokos. Lenkijos lietuviai leidžia net du laikraščius. "Aušra" eina jau nuo seniau, o neseniai pasirodė "Varsnos".

    Kodėl negalima pasekti socialistinės Lenkijos pavyzdžiu?
    Imkime kitą mūsų kaimyninį kraštą — Kaliningrado sritį. Kaip jau minėta, senųjų gyventojų lietuvių Kaliningrado srityje po antrojo Pasaulinio karo nebeliko. Dabar ten gyveną lietuviai yra atvykėliai po karo. Pagal to paties drg. Adlio duomenis ("Mokslas ir gyvenimas", ten pat) Kaliningrado srityje dabar gyvena 25.000 lietuvių. Kokias lietuviškas įstaigas jie turi? Ogi — jokių! Jokių lietuviškų mokyklų, jokių kultūrinių įstaigų. Prieš kiek laiko Švietimo ministras Gedvilas privačiai skundėsi: "Daug dėjau pastangų atidaryti lietuviškas mokyklas Kaliningrado srityje, bet nieko iš to neišėjo".

    Ta pati padėtis yra Latvijoje, kur pagal 1970 m. gyventojų surašymo duomenis gyvena 40.000 lietuvių. Čia irgi jokių lietuviškų mokyklų ir jokių kultūrinių įstaigų nėra. Mėginta Rygoje atidaryti bent lietuvišką klubą, kur lietuviai galėtų poilsio metu susirinkti ir kultūringai praleisti laiką. Leidimas atidaryti tokį klubą negautas. Tuo tarpu prieš karą Latvijoje veikė tokios lietuviškos mokyklos: Rygoje — vidurinė mokykla (gimnazija), 2 mokyklos 4 klasių ir viena 7 klasių, o provincijoje 13 mokyklų 4 ir 7 klasių. Negi dabar, esant tarybų valdžiai, mus skriaustų tikrieji broliai latviai? Aišku, kad direktyvos eina iš kitur. Lygiai kaip ir Baltarusijos lietuvių persekiojimas yra diriguojamas iš aukščiau, o ne vien Minsko valdžios darbas.

    Kaipt reiktų tvarkyti kalbų reikalus daugiatautėse valstybėse (Tarybų Sąjunga yra daugiatautė valstybė), gali parodyti Šveicarijos pavyzdys. Visiems gerai žinoma, kad Šveicarijoje gyvena trys tautos ir yra trys oficialios (valstybinės) kalbos: vokiečių,
18

prancūzų ir italų. Bet vargu ar daug kas žino, kad Šveicarijoje gyvena dar ketvirtoji tauta — retoromanai, kurios kalba neseniai, 1937 m. pripažinta irgi valstybine. Vadinasi Šveicarijoje yra 4 valstybinės kalbos.

    Kas tie retoromanai ir kiek jų Šveicarijoje yra?
    Retoromanai yra keltų giminės tauta, kuri prieš 2000 metų buvo Romos užkariauta, vėliau germanizuota ar suitalinta. Bet dalis jų dabar gyvena Šveicarijoje, Grisonų kantone, sudarydami gerą trečdalį visų (137.000) to kantono gyventojų. Retoromanų buvo: 1870 m. — 32000, 1880 m. - 38,705, 1930 m. — 44.200 ir 1950 m. — 48.862. Per pastaruosius 20 metų jų kasmet priaugdavo vidutiniškai 460 žmonių. Jie turi savo kalba pradžios mokyklas, kurių vyresnėse klasėse mokoma daugiau vokiškai, bet pirmus trejus metus vaikai mokosi tik retoromaniškai. Kai Lietuvoje caro laikais buvo draudžiama spauda, retoromanai jau turėjo net 5 savaitinius ar mėnesinius laikraščius. Paskelbus retoromanų kalbą valstybine, mažytė tauta turi visas galimybes kultūriškai augti.

    Ką bendro turi Baltarusijos TSR lietuviai ir Šveicarijos retoromanai? Ir vienų, ir kitų yra nedaug. Bet tuo tarpu kai vieni (retoromanai) laisvės sąlygose išaugo per šimtą metų nuo 31 iki 49 tūkstančių, kiti (Baltarusijos TSR lietuviai) tautiškai diskriminuojami, greitai tirpo — nuo 50 iki 30 tūkstančių per pastaruosius nepilnus 30 metų.

    Kodėl nutarta nutautinti Baltarusijos TSR lietuvius? Kodėl neleista jiems gyventi ir likti lietuviais toje žemėje, kurioje nuo amžių gyveno jų protėviai? Vilniaus ir kiti mokslininkai renka žinias apie buvusio Vilniaus krašto tarmes (Ziotelos, Lazdūnų ir kitas). Renka dėl to, kad jos miršta. O kodėl jos negalėtų gyventi? Nesinori tikėti, jog kai kas jaučia malonumą, matydamas mirimą, o bijosi gyvenimo. Steigiami rezervatai retų gyvulių ir paukščių veislei išlaikyti. Kodėl negalėjo būti toks rezervatas sudarytas Ziotelos lietuviams išlaikyti? Vieno tik reikėjo — lietuviškos mokyklos, ir lietuvybė ten bematant būtų atgijusi.

    Kodėl Šveicarijos valdžia palaiko retoromanus? Gal dėl to, kad retoromanų kalba yra tikroji lotynų kalbos duktė. Bet juk lietuvių kalba yra pati seniausia iš gyvųjų Europos kalbų ir viena iš turtingiausių. Kodėl jos nepalaikyti, kodėl neišlaikyti Baltarusijos TSR lietuvių tarmių? Juk kalbininkai tvirtina, kad tarmėse yra sukrauti didžiuliai kalbos turtai.
19
ZIOTELOS LIETUVIŠKA SALA

    Apie 240 km. į pietus nuo Vilniaus ir apie 20 km. už Nemuno, buvusioje Naugarduko apskrityje (dabar Gardino srityje) yra Zietelos miestelis. Zietelos apylinkėse prieš pirmą pasaulinį karą buvo keli sodžiai, kuriuose žmonės kalbėjo lietuviškai, būtent: Zasėčiai, Pagiriai, Narčiai, Kurpešai, Dainava ir kiti. Prof. E. Volteris Zietelos dvaro inventoriaus 1580 m. sąrašuose rado lietuviškų pavardžių ne tik minėtuose sodžiuose, bet ir pačioje Zieteloje, Strėloje (9 km. į vakarus nuo Zietelos), Aleknavičiuose ir kitur. 1886 metų valdinė statistika rado Zietelos apylinkėje 1.156 lietuvius. Tačiau Seinuose leidžiamas laikraštis "Šaltinis" 1910 m. Nr. 32 rašė, kad Zietelos parapijoje yra apie 2000 lietuvių, kurie drąsiau ėmė ginti savo kalbą, dainuoja lietuviškas dainas ir vaikus moko katekizmo lietuviškai. Prof. K. Būga, apsilankęs čia 1906 m., pažymi, kad .lietuviškai susikalbėti galima buvę vien Zasėčiuose su 400 gyventojų, o kita tiek lietuviškai nors nekalbėję, bet supratę. 1921 m. rudenį Zasėčių kaimo gyventojai nepriėmė lenkų valdžios atsiųstos mokytojos lenkės, o, pasikvietę lietuvį mokytoją, jie įsteigė lietuvišką mokyklą ir išgavo jai leidimą. 1933 m. čia lankęsis A. Valaitis rado Zasėčiuose dar 31 šeimą, kalbančią tarp savęs ir su savo vaikais lietuviškai (95 suaugę ir 25 vaikai) ir 80 šeimų, kuriose senieji kalbėję lietuviškai, o jaunimas daugiau gudiškai (245 suaugę ir 175 jauni), tačiau visos kitos 67 šeimos (309 asmenys) lietuviškai nekalbėję. A. Vidugiris apie 1959 m. Zietelos saloje dar rado du sodžius — Zasėčius ir Pagirius, kuriuose kalbėta lietuviškai. Vien Zasėčių sodžiuje buvę apie 30 žmonių, mokančių ir kalbančių lietuviškai, o suprantančių lietuviškai trigubai daugiau. (A. Vidugiris. Kai kurios Zietelos tarmės ypatybės. Lietuvių kalbotyros klausimai, 1959 m., II sąs.). Bet neseniai mus pasiekė žinia, kad 1969 m. Zietelos saloje išmirė paskutiniai seneliai(-ės), kalbėję lietuviškai.

    Zietelos lietuvių kalba ir tarmė jau seniai sudomino ne tik Lietuvos, bet ir kitų kraštų kalbininkus. Zietelos kalbą ir tarmę tyrinėjo E. Volteris (apie 1888 m.), estų kalbininkas P. Arumias, Jurgis Gerulis, norvegas Chr. Stangas (apie 1930 m.) ir kiti. Po antrojo pasaulinio karo Zietelos lietuvių tarmę tyrinėjo A. Vidugiris, kuris iš surinktos medžiagos apgynė disertaciją.

    Zietelos lietuvių kalbos sala jodo, iki kur siekė etnografinės Lietuvos teritorija. Už Zietelos miestelio apie 15 km. į pietus
20

teka Ščaros upė, ir kalbininkai išaiškino, kad Ščara yra suslavintas žodis skara.

    Zietelos lietuviška sala, išsilaikiusi ne vieną šimtą metu. grei-t ai sunyko mūsų laikais. Kas prisidėjo prie taip greito jos sunykimo? Minėtame straipsnyje A. Vidugiris rašo: "Pasak vietinių žmonių prie lietuvių kalbos nykimo čia stipriausiai prisidėjusi lenkų okupacijos metais varyta lietuvių kalbos draudimo ir niekinimo akcija... Nemaža lietuvių išvažinėję ir žuvę karo metu, kita dalis pokario metais užsirašė lenkais ir išvažiavo į Lenkiją". Pokario metais Zietelos lietuvių tautinei mažumai egzistavimo sąlygos, aišku, nebuvo geresnės, kaip kitur Baltarusijoje. Zietelos lietuviai neturėjo nei lietuviškos mokyklos, nei spaudos, nei kitų priemonių, kurios palaikytų tautinę gyvybę. Be to, jie toli atskirti nuo pagrindinės tautos dalies.

    Mus nelabai džiugino žinia, kad A. Vidugiris apgynė disertaciją, ir kad Zietelos lietuvių tarmė aprašyta, nes pačios tarmės atstovų jau nebėra. 1969 metai mūsų tautos istorijoje bus įrašyti kaip lietuvių Tautos dalies laidotuvių metai. Du labai skaudūs lietuvių Tautos istorijoje faktai įvyko mūsų akyse: 1944 m. buvo Rytprūsių lietuvių galutinio sunaikinimo metai, o 1969 m. — Zietelos lietuviškos salos sunykimo metai. Dabar ateina eilė Laz-dūnų lietuviškai salai... Lietuvių apgyvendinti plotai vis labiau siaurėja mūsų dienomis. Ir tai vyksta tuomet, kai oficialiai skelbiama, jog Tarybų Sąjungoje yra sudarytos visos sąlygos tautų ujimui ir klestėjimui.

PELESOS BAŽNYČIA

    Keliaudamas nuo Vilniaus į pietus rasi Rodūnę. Rodūnė ir už jos esą kaimai į šiaurę sugudėję. Nuo Rodūnės eina tiesiai į pietus kelias. Čia prasideda lietuviški kaimai: Vigonys, Kargaudai, Dubiniai, Pelesa, Piliūnai ir kiti. Pelesa — lyg centre šių kaimų. Bet ji išsiskiria ne tuo, kad yra didesnė už kitus kaimus. Šiame krašte Kaimai tęsiasi plačiose lygumose, niekuo ypatingu neišsiskirdami vieni nuo kitų, juos supo miškai. ir pelkės. Vidury šių laukų 1939 m. išaugo didingas pastatas — Polesos bažnyčia.

    Nors vietos lietuviai ilgai ir atkakliai kovojo dėl lietuviškų pamaldų Rodūnės bažnyčioje, bet jos vistiek buvo panaikintos.
21

Tada Pelesos apylinkės lietuviai pasiryžo sukurti savo atskirą parapiją ir 1917 m. pastatė medinę bažnytėlę. Neturtingas Pelesos kraštas, žemė smėlėta, o ir tos valstiečiai turėjo ne po daug. Bet akmenų visokių: didelių ir mažų ten ištisos krūvos. Akmuo irgi turtas, iš jų galima pastatyti didingą pastatą — bažnyčią savo dvasios poreikiams. Taip Pelesos apylinkės lietuviai. savo pūslėtomis rankomis, liedami prakaitą ir aukodami savo paskutinius sunkiai uždirbtus pinigus, vietoj medinės 1585 m. baigė statyti akmeninę bažnyčią. Daug energijos ir sveikatos padėjo kan. Budreckas, vadovaudamas visiems statybos darbams.

    Patenkinti buvo parapijiečiai, turėdami savo bažnyčią ir lietuvį kunigą. Bažnyčioje sekmadieniais skambėjo lietuviškos giesmės, aidėjo lietuviškas žodis mokydamas tikėjimo ir doros. Čia lietuvis valstietis sėmėsi moralinių jėgų savo gyvenimui. Iš bažnyčios visi grįždavo namo linksmai šnekučiuodami, dainuodami lietuviškas dainas.

    Bet visa tai tęsėsi neilgai. Užėjo karas, dalis Vilniaus krašto grįžo Lietuvai, bet Pelesos apylinkės liko atskirtos nuo Lietuvos. Nežiūrint visokių sukrėtimų ir pasikeitimų, iki 1950 metų čia buvo lietuviškos pamaldos. Bet tais metais lietuvis kunigas Vienažindis buvo areštuotas ir išvežtas, o bažnyčia uždaryta ir perimta valdžios žinion. Į gyventojų skundus, kurie buvo siųsti į Gardiną ir Maskvą, negauta jokio atsakymo, bet vietiniai pareigūnai, iš aukščiau inspiruoti, nedviprasmiškai pareikšdavo, kad joks lietuvis kunigas į Pelesą nebus įsileistas. Kad lietuviškoji tragedija Pelesoje būtų užbaigta iki galo, kad būtų užkirstas kelias atgauti bažnyčią, įsakyta nugriauti jos bokštus. Baltarusijoje daug uždarytų bažnyčių, bet bokštų niekur nenugriovė, tik Pelesoje.

    Dabar Pelesos apylinkės lietuviams į bažnyčią toli. Už 10-15 km. yra Rodūnės bažnyčia, bet joje dirba lenkas kunigas, kuris yra abejingas lietuvių jausmais (lietuviškų pamaldų Rodūnėje nėra). Taip nutilo Pelesos bažnyčioje lietuviškos giesmės, o apylinkės kaimuose lietuviškos dainos. Dainuoja tik senesnės kartos lietuviai, kur nors slapta susibūrę. Jaunimo beveik neliko. Daugumas išvažinėjo mokytis į Lietuvą, kur, baigę mokslus, pasilieka ir dirbti. Sekmadieniais Pelesoje tylu, tik kur-ne-kur susiėję žmonės pasikalba. Po to ir jie dingsta savo trobose. Linksminasi dabar nauju būdu: geria degtinę, o kai neturi pinigų jos nusipirkti, naudoja savo gamybos ("samagoną"). Vienintelė pramoga lietuviui ir nelietuviui, gyvenančiam šiame krašte, liko buteliu-
22

kas. Girtuokliaujama ne tik sekmadieniais, bet ir šiokiomis dienomis. Jokių efektingų priemonių prieš alkoholizmą niekas nesiima. Alkoholis naikina žmonių sveikatą, palaužia jų moralę, veda prie išsigimimo. Bet juk tai puiki priemonė palaužti ir sunaikinti nažą tautą. Vietos lietuviams neleidžiama jokia lietuviška saviveikla. Mokyklos rusiškos, ir jose lietuvių vaikai nuo pat pirmos Klasės mokomi rusiškai skaityti, skaičiuoti ir dainuoti... Vietinio tultūros klubo vadovybė rusiška. Net ir ekskursijoms iš Lietuvos yra uždrausta įvažiuoti su lietuviška meninės saviveiklos Programa. Valdžios įstaigose, kolūkiuose viršininkai rusai arba jiems atsidavę asmenys. Lietuvių kalba paniekinta. Lietuvių eilės retėja, nes nutautinimui sudarytos visos sąlygos.

    Gerbiamas šių eilučių skaitytojau, jei būsi kuomet Polesoje, vidury plačių kaimo laukų išvysi mūsų amžiaus gėdą — stovi išsekinta bažnyčia — likęs be bokštų keturkampis pastatas, apstatytas biauriomis pašiūrėmis. Tai vietinio kolūkio sandėlis, tirpu ir nejauku žiūrėti į tą pastatą. Ir norisi šaukti: Nuo maro, io, ugnies ir karo... ir nuo genocido gelbėk mus, Viešpatie!
(Pabaiga sek. num.)


EKSPERIMENTAI

(Ar bus dar viena švietimo naujovė?)

    TSRS švietimo ministras Prokofjevas išsiuntinėjo liaudies švietimo organams laišką, kuriame sakoma, kad tarybinės mokyklos darbe negali būti praktikuojamas socialistinis lenktyniavimas mokymo darbo srityje. Negalima vertinti mokyklų ir mokytojų veiklos, remiantis moksleivių mokymosi pažangumo procentais. Sąjunginių ir autonominių respublikų švietimo organai iri kontroliuoti ir ryžtingai užkirsti kelią tam, kad mokytojai nebūtų verčiami pervertinti mokinių žinias, o asmenys, pažeistieji taisykles, traukiami griežton atsakomybėn.

    Kitaip tariant, mokytojas, rašydamas pažymį, turi atsižvelgti į mokinių žinias, o ne į "įsipareigojimus", aukštesnių švietimo instancijų reikalavimus ir jų duotą pažangumo "limitą". Pažymys, taip sakant, turi atspindėti mokinio žinias, o nebūti vien tik
23

padiktuotų reikalavimų "įvykdymo" rodikliu. Išeitų, kad viskas lyg normalioj, mokykloj... Bet neapsirikime.

    Tarybinė, mokykla negalėtų būti tarybine, jei būtų normali. Ji yra, kaip ir visos tarybinio gyvenimo sritys, partijos rankose. O partija, gerai žinodama visus visuomenės vystymosi dėsnius, tiesiai ir nenukrypstamai veda liaudį į šviesų ir laimingą rytojų. Kelia iki pat komunizmo horizontų nušviečia neklaidingasis marksizmo mokslas. Jo šviesa tokia stipri, kad net partijai akys apžlimba, ir ji priversta visą laiką grabaliotis lyg tamsoje. Daro vieną nutarimą, paskum kitą, po kelių ar keliolikos metų trečią, ketvirtą, dešimtą... Kiekvienas nutarimas nuostabiai išmintingas, baisiai reikalingas, paremtas Lenino pamokymais, socialistinės ątatybos patirtimi, atitinka masių gyvybinius poreikius. Kiekvienas jų turi būti besąlyginiai ir su entuziazmu įgyvendinamas. Juos vykdant dunda būgnai ir gaudžia propagandos aparato fanfarai, vadovai lekia iš postų, kalėjimai ir lageriai prisipildo nukrypėlių ir kenkėjų. Kiekvienas naujas nutarimas yra ne tik geresnis už buvusį, bet, paprastai, nuo ano gerokai besiskiriąs arba diametraliai jam priešingas.

    Tokie nutarimai-eksperimentai siautėja visoje plačiojoje tėvynėje jau daug dešimtmečių. Paliečia jie. visas gyvenimo sritis, nuo pačios partijos komitetų, žinybų, valdybų, ministerijų rede-reorganizavimo, iki kukurūzų sodinimo durpių pūdinio puodeliuose. Visur ir su visais partija suspėjo paeksperimentuoti. Vieni eksperimentai buvo trumpi, trumpučiai, pavyzdžiui, kad ir su tais durpių pūdinio puodeliais, kiti tęsiasi keliasdešimt metų ir dar nežinia, kada baigsis, kaip, sakysime, su valstiečių kolūkine baudžiava.

    Vienus eksperimentus liaudis apmoka prakaitu, krauju, milijonais taigose ir stepėse išbarstytų lavonų, už kitus atsiskaitoma tos pačios liaudies uždirbtais pinigais. Vieni kainuoja milijardus rublių, už kitus reikia apmokėti dvasiniu ir moraliniu skurdu. Bet eksperimentas yra eksperimentas — partijai reikia apčiuopti socializmo vystymosi dėsnius. Eksperimentuojama tokioj milžiniškoj laboratorijoje kokia yra Tarybų Sąjunga. Ir medžiagos šioje laboratorijoje netrūksta: pakanka žmonių, kuriuos galima blaškyti iš kaimo į miestą, iš miesto į "kaimą; yra plačių stepių, kurias galima paversti ir plėšiniais, ir vėjo pustomais smėlynais; "mokslininkų", apsiimančių iš varpučio išauginti kviečius; ir dykumų, želdinių juostoms sodinti ir dirbtinėms jūroms kurti;'
24

poetų, liaupsinančių už visa tai partiją ir rašytojų-inžinierių, mokančių perdirbti žmonių sielas... Turtinga laboratorija. Išmintinga partija. Neklaidingi jos nutarimai. Neklaidingi tada, kai įvedė asmens kultą, neklaidingi ir tada, kai jį pašalino; kai kūrė MTS ir kai jas naikino; kai darė sutartis su Hitleriu ir kai su juo kariavo; kai gyrė Tito ir kai jį smerkė... Visi jie teisingi, geri ir reikalingi...

    Dažnai partijos nutarimai lietė ir mokyklą. Tarybinės mokyklos istorija panaši į detektyvinį romaną. Ko tik joje nebūta. 1918 m. "Deklaracija apie vieningą darbo mokyklą Rusijoje" ją taip "sudemokratino", kad nebuvo likę nei pamokų, nei mokytojo, nei pačio mokymo. Pamokos virto drožinėjimu, piaustinėjimu, lipdymu (ir tik tiek, kiek to norėjosi vaikams), mokomieji dalykai — "vaikų enciklopedijomis", mokytojas — "vyresniu broliu". Po keletos metų buvo pašalinti ir patys dėstomieji dalykai, jų vietoje įvedant kompleksines "gyvenimiškas temas". Pilnu tempu buvo vykdoma ".mokyklos atminimo" teorija, kol 1931 metais vėl staigus posūkis: grąžintos pamokos, mokinių žinių vertinimas pažymiais, darbas su vadovėliu, šiokia tokia drausmė ir kiti elementariausi dalykai.

    Neišvengė tarybinė mokykla įvairių naujovių - eksperimentu ir vėliau, nors ir ne tokių radikalių. Dabar jie lietė vadovėlius, dėstymo metodus, vertinimo balus ar pamokų turinį ir t .t.

    Lietuvos mokykla tuo laiku dar buvo "buržuazinė" ir neturėjo "laimės" visų šių eksperimentų patirti ant savo kailio. Užtat, jai virtus tarybine, teko paskubom vytis kitas "toli" nužengusias respublikas, trumpinant mokymo laiką (vienuolika metų vietoj dvylikos), mažinant mokslo lygį, keliant "pažangumą", diegiant įvairias naujoves, nekalbant apie radikaliai pertvarkytas programas. Ypač neatpažįstamai pasikeitė istorijos, literatūras ir kitų humanitarinių dalykų pamokų turinys. Čia balta pavirto juoda, o juoda — balta. Jei taip būtų kitusi, sakysime, aritmetika, tai du kart du būtų ne keturi, o tiek, kiek nurodytų CK savo eiliniame nutarime. Spėjo Lietuvos mokykla dalyvauti Mičiūrino mokslo vystyme, darbiniame mokyme, ryšio su gyvenimu stiprinime, triušių auginime, Lipecko metodo panaudojime, chemijos žinių įsisavinime, ateistiniame auklėjime ir kitų naujovių-naujo-vėlių įdiegime. Viską teko girti, viskam pritarti, plojimais sutikti. Kiekvienas mokyklą liečiantis eksperimentas turėjo būti priimamas kaip būtinas, puikus, net nuostabus dalykas, be kurio jokiu
25

būdu negalima išsiversti. Ir... po kurio laiko palydimas rūsčiu pasmerkimu, kaip klaida, nukrypimas ir trumparegiškumas. Ar ne taip, pavyzdžiui, įvyko su darbiniu mokymu, su Lipecko metodu ir dešimtimis kitų naujovių, kurios dingo, lyg oro burbulai, iškilę į vandens paviršių. Kai kurios išsilaikė ilgiau, kitos ir dabar laikosi...

    Jau daug metų tarybinėje mokykloje laikosi "aukštas" pažangumas. Už jį kovojama nuo pirmos klasės iki aukštosios mokyklos baigimo. Normaliai užsimenama apie "tvirtas mokinių žinias", tačiau praktikoje į tai spiaunama ir žiūrima, kad klasėje, mokykloje, rajone, respublikoje nebūtų daug antramečių. Tiesa, šimtą procentinio "pažangumo" pasiekti nedrįsdavo. Skatindavo, net versdavo mokyklas jo siekti ("kovoti už šimtaprocentinį pažangumą!"), bet leisdavo tam tikrą mokinių skaičių įvertinti ir nepatenkinamai. Per daug akivaizdus daugybės moksleivių nenoras mokytis, visiškas abejingumas dėstomiems dalykams, tiesiog atviras pasipriešinimas mokytojams. Tačiau <tas, bet
griežtai ribotas skaičius nepažangiųjų jokiu būdu neatspindi tikrosios padėties.

    Kaip nepažangumo procentas nerodo tikro blogai besimokančių mokinių skaičiaus, taip "pažangumas" — visų kitų mokinių žinių lygio. Iš klasės į klasę šliauždavo vadinami "sunkieji mokiniai", kurie ne tik patys nes;mokė, bet kliudė mokytis ir kitiems, trukdė mokytojams. Visi jautėsi bejėgiais, nes procentamanija, "kova prieš antramečiavimą", spaudimas iš viršaus vertė mokytojus šiuos mokinius tempti aukštyn iki išleidžiamosios klasės. Išleidžiamoje klasėje skubėdavo jais atsikratyti ir, aprūpinę trejetais užpildytu baigimo pažymėjimu, išleisdavo "į gyvenimą". Dalis šių "tempiamųjų" aštuntosios klasės nepasiekdavo. Jie "nubyrėdavo", t.y., spiovę į visus raginimus ir mokytojų prašymus mokytis, mesdavo įprastinio tipo mokyklą ir pereidavo į vakarinę, pamaininę ar neakivaizdinę. Šiose mokyklose mokytis beveik visiškai nereikia. Užtenka būti sąraše, vieną kitą kartą pasirodyti klasėje ir ne tik aštuonmetės, bet ir vidurinės mokyklos baigimo pažymėjimas užtikrintas. Visi išlaikydavo egzaminus, gaudavo mokytojų pasirašytus, antspaudu patvirtintus aštuonmetės ar vidurinės mokyklos baigimo pažymėjimus, kuriuose sakoma, jog gimtąją kalbą, matematiką, istoriją ir visus kitus dalykus jie žino patenkinamai ar net gerai. Taip valstybiniu dokumentu tvirtinama tai, ko tikrumoje nėra. Dokumento savi-
26

ninkas gauna tas pačias teises kaip ir iš tikrųjų žinantis minėtus dalykus. Kas apsukresnis, o ypač turintis galingą ir įtakingą dėdę ar pinigingą tėvą, gali įsmukti ir į aukštąją mokyklą, ir tapti diplomuotu "specialistu" arba atsakingu darbuotoju.

    Tačiau ne geresnė padėtis ir su "normaliomis" mokyklomis bei jų mokiniais. Visur, be išimties, skundžiamasi didelės jaunimo dalies nenoru mokytis, abejingumu viskam, kas vyksta mokykloje. Aiški priešingybė tarp gyvenimo tikrovės ir mokykloje diegiamų pažiūrų, nuolatinis tuščiažodžiavimas, veidmainiavimas, nuo mažų dienų užnuodija vaikų sielas, išmoko į viską žvelgti su nepasitikėjimu, o nuolatiniai susirinkimai, pasitarimai, svarstymai ir pasisakymai įpratina pačius veidmainiauti. Užgesus smalsumo ir suinteresuotumo ugnelei mokinio sąmonėje, išorinės prievartos priemonės maža ką tegali padėti. 0 kur dar "sunkiai auklėjamų" draugų blogi pavyzdžiai, akivaizdus mokytojų bejėgiškumas prieš chuliganiškus reiškinius!.. Pagaliau ir pats mokymo lygis žemas. Nukamuotas visokių "priemonių": pasitarimų, susirinkimų, konkursų, apžiūrų, švenčių, varžybų, planų ir ataskaitų, mokytojas neturi laiko ir energijos, o kai kada ir noro, gerai pasiruošti ir tinkamai pravesti pamokas. Pagaliau ir jo darbo įvertinimas priklauso ne nuo to, kaip jis išmokė mokinius, bet kaip įvykdė visas kitas "priemones", ypač, jei jis klasės vadovas... Susidūręs su mokinių, abejingumu ir nenoru mokytis, išeikvojęs laiką ir jėgas nepamokiniams reikalams, mokytojas įstengia atlikti tik dalį tikro pedagoginio darbo.

    Pamokose neparuošti, dirbti neįpratinti moksleiviai kopia iš klasės į klasę įsisavinę tik dalį to, ką pagal mokymo programas turėjo įsisavinti. Per eilę metų po tariamu "pažangumo" ir "tvirtų žinių" paviršiumi susidarė aiškiai jaučiamas vakuumas — didelės žinių ir įgūdžių spragos. Šias spragas, šį nepakankamą moksleivių paruošimą iki šiol patikimai saugo procentamanija. Tiesa, kai kur, kai kada sugriaudėdavo perkūnija, mokyklų vizitatoriams pabandžius iš tikrųjų patikrinti mokinių žinias. Bet žaibas trenkdavo paprastai tik į mokytoją... Tikros audros jis nesukeldavo.

    Dabar vėl pačio TSRS švietimo ministro raštas... Be to, "Pravda" ir "Literaturnaja gazeta" užsimena apie grubius kažkokių nurodymų pažeidimus. Kas tai? Gal vėl eilinė naujovė? O gal didelio eksperimento pradžia?!
Pagyvensim — pamatysim..".
Jurgis Tarnys
27
 
VEIDRODIS AR SNUKIS KREIVAS?

(Ką rašytojas J. Baltušis atsakė "Figaro" korespondentui ir ką galima atsakyti J. Baltūsiui?)

    Gogolis kadaise yra labai teisingai pamokęs: "Nekaltink veidrodžio, jei snukis kreivas". Mūsų gerbiamas liaudies rašytojas J. Baltušis, atsakydamas "Figaro" korespondentui, linkęs vis dėlto kaltinti veidrodį... (žr. "Tiesa", 1977.II.2).

    Kuris jų teisus?
    Skaitome J. Baltušio rūstų priekaištavimą "Figaro" korespondentui, kuris lankėsi Lietuvoj ir, pataikaudamas visokiems buržuaziniams nacionalistams, čia kažko ieškojo, kažką matė, kažko nerado...

    Pirmiausia, tvirtina J. Baltušis, Lietuvoje trūksta "žmonių, kurie šiandien nesidžiaugtų lietuvių tautos 1940 metais vieningai priimtu sprendimu atkurti Lietuvoje tarybinę santvarką, visiems laikams įeiti į didžią ir nesugriaunamą tarybinių tautų sandraugą". Vadinasi, išeitų, kad Lietuvoje gyvena ne trys milijonai žmonių, o koks geras pusmilijonis. Na, maždaug tiek, kiek yra rusų kolonistų, jų statytinių pataikūnų ir dalelės suklaidintųjų. O visų kitų nėra. Šiuo kriterijum remiantis — visiškai nėra. Nes lietuvių tauta 1940 metų įvykiais tikrai nesidžiaugia. Į 1940 metų įvykius žiūri kaip į baisią nelaimę — nepriklausomybės praradimą, pradžią žiaurios okupacijos, sunaikinusios valstybinį savarankiškumą, sutrypusios tautos laisvę, atnešusios šimtams tūkstančių nekaltų žmonių mirtį Gulago salyne. Vadinasi, jeigu tokių žmonių nėra, jei liko tik besidžiaugia vergove ir bebučiuoją rusiško okupanto batą, — apsirinka visokios statistikos, tvirtinančios, kad Lietuvoje gyvena trys milijonai gyventojų.

    Tiesa, pagal Baltušį, tos buvusios Lietuvos nėra ko ir gailėti. Ten žmonės tik vargę, skurdę, prie balanos susirietę kiurksoję, šiferinių stogų neturėję, visokiuose choruose nedainavę. Dabar kiti laikai, dabar ir elektros tinklai, ir keturiasdešimt šešis kartus padidėjusi pramonė, ir tūkstančiai chorų, ir visas gyvenimas į nesapnuotas aukštumas pakilęs. Tik ar neužmiršta brangusis rašytojas, kad ana Lietuva buvo prieš 37 metus, po baisių karų ir okupacijų savarankiškai pasitvarkyti tespėjusi apie 20 metų?! Ir jei-per šiuos 20 metų tiek daug buvo suspėta padaryti, tai ką
28

buvo galima atsiekti, pridėjus dar 20 ir dar 20? Reikėtų lyginti 1940 metų ir 1977 metų Lietuvą, o 1940 metų Lietuvą su 1940 metų Tarybų Sąjunga. Į to meto "skurstančią", "pramonės neturinčią", choruose nedainuojančią Lietuvą iš industrializuotos, kolektyvizuotos, elektrifikuotos ir visaip kitaip "pertekusios" šalies atėję "išvaduotojai" labai jau įtartinai godžiai puolė į visas mūsų parduotuves... Nors Lietuvos pramonės produkcija tuomet buvo 46 kartus mažesnė už dabartinę, nors žemės ūkis ir nebuvo pakilęs į "nesapnuotas aukštumas", bet alkanus ir apdriskusius "išlaisvintojus", turtingos ir pramoningos valstybės piliečius, sočiai maitino ir gerokai aprengė. Ne Lietuvos gyventojai tada elgetiškai atrodė, bet į "svečius" atvykę "vyresnieji broliai". Ne Lietuva tuomet neturėjo ir tikrai buvo atsilikusi nuo Tarybų Sąjungos, didelio ir galingo NKVD aparato, milžiniškų lagerių ir kalėjimų. Elgetiška šiuo atžvilgiu buvo Lietuva, reikia atvirai pripažinti... Trūko jai ir išmintingo partijos ir liaudies vado, genialaus mokytojo, proletariato ir tautų vadovo ir tėvo...

    Palyginęs 1940 ir 1977 metų Lietuvą ir padaręs labai nepalankias išvadas anų laikų Lietuvai (jei būtų palyginęs 1977 metus su 1377 metais, vaizdas būtų dar kontrastiškesnis...), Baltušis ima džiaugtis visais tais padidėjimais, kurie Lietuvoje įvyko tarybiniais metais. Ir pramonė augo, ir žemės ūkis kilo, ir šokėjų su dainininkais apsčiai atsirado. Pramonė, kas tiesa, tai tiesa, kilo. Bet kodėl, kam, kas šį kilimą planavo? Lietuva? Oi, ne! Pramonė buvo išdėstoma taip, kaip Maskvos ponams reikalinga, kaip jiems geriau. Be abejo, būtų augusi ir nepriklausomos Lietuvos pramonė. Kai kurios jos šakos kraštui nepaprastai reikalingos. Ypač tos, kurios apdirba vietinę žaliavą, žemės ūkio produktus arba tos, kurios tenkina vietinę paklausą, nereikalaudamos didelių išlaidų žaliavos įvežimui. Tokių įmonių yra ir dabar. Bet ar respublikos interesais vadovaujantis steigta tokios įmonės, kurioms žaliavos Lietuvoje nėra ir kurios produkcija keliauja kitur? Tokių įmonių buvimą Lietuvoje padiktavo visai kiti motyvai, o ne rūpinimasis respublikos darbo žmonių reikalais. Ne paskutinę vietą šiuo atveju užima tokie veiksniai, kaip krašto rusifikacija (galima prisiųsti naujų "kadrų", pramonės vystymo priedangoje kolonizuoti kraštą rusais), strateginiai sumetimai ir lietuviška duonelė (maisto produktų pas mus visada daugiau). Maža džiaugsmo, kad Lietuvos įmonių produkcija "eksportuojama į daugiau kaip aštuoniasdešimt pasaulio valstybių", kai tos produkcijos trūksta pačioj Lietuvoj. Kokia paguoda mums, jei Lietuvoje pagaminti
29

baldai turi pasisekimą Maskvoj ar Leningrade, kai vietoje nuolat jaučiamas jų trūkumas, kai vietos profkomitetai lyg didelę malonę skūpiai kyščioja talonus jiems įsigyti. Gal todėl teisingiau būtų šią pramonę vadinti ne "Lietuvos pramonė", bet "pramonė Lietuvoje"... Juk ne Lietuva šios pramonės šeimininkė!

    Dėl chorų, orkestrų, šokių kolektyvų ir visokių būrelių... Yra tokių. Ir dainų būna ir šokių. Bet šios dainos dažnai pinasi su verksmais. Verkia kultūros namų darbuotojai ir meno vadovai, jei laiku nesuorganizuoja tų chorų ir būrelių, verkia patys choristai ir šokėjai, kartais labai jau griežtai "kviečiami" juose dalyvauti... Senais, blogais laikais liaudis ir be būrelių, ir be ratelių dainavo ir dar kaip dainavo. Pievos, laukai skambėjo. Niekas nevertė, niekas neragino. Susieis, būdavo, kaimo vyrai ir užtrauks dainą — visi pagiriai skambės! Susirenka sekmadienio pavakare kur nors pasišokti — nei partinės organizacijos sekretoriaus, nei kultūros namų direktoriaus, nei meno vadovo neraginti šoka, dainuoja, linksminasi, net seklyčios grindys linksta... Tada dainavo visa liaudis, dainavo pati sau. Dabar dainuoja organizuoti chorai, organizuoti įsakymu iš viršaus, dažnai per prievartą, dainuoja ne sau, o įvairiom peržiūrų ir apžiūrų komisijom, visokiems ministram ir sekretoriam, kino ir televizijos operatoriam, kad būtų galima parodyti užsieniui. Didelės dainų šventės būna, tik jos kažkuo panašios į Romos imperatorių organizuotus cirkus Koliziejuje...

    Taigi, šoka, dainuoja, linksminasi Lietuva, o įvairūs "buržuaziniai vadeivos", "susiradę prieglobstį po šiltu imperialistų sparneliu", "šmeižia, juodina šiuolaikinį tautos gyvenimą". Ir ką gi jie atima ar prideda prie mūsų realios tikrovės, kokius faktus iškraipo? Tikriausiai, tai jų išmislas 1939 metų Hitlerio-Stalino susitarimas, Molotovo-Ribentropo paktas, Pabaltijo ir Lenkijos dalybos, ultimatumas ir Raudonosios armijos tankai Lietuvoje? Tai jų nuodingos fantazijos vaisius — šimtai tūkstančių tremtinių užkaltuose vagonuose, perpildyti kalėjimai, sušaudyti, nukankinti, dingę be žinios... visos asmens kulto, NKVD teroro aukos... uždarytos bažnyčios, vyskupų trėmimai ir kunigų baudimai už tiesioginių pareigų atlikimą, vaikų terorizavimas už dalyvavimą pamaldose, tikinčiųjų diskriminavimas ir prievarta brukamas ateizmas — tai irgi anų veikėjų išgalvoti faktai? Vergiškas priklausomumas nuo Maskvos, atviras ir užmaskuotas rusinimas, nacionalinės kultūros varžymas, ekonomikos pajungimas rusų imperialistiniams tikslams — laisvos, nepriklausomos, tarybinės
30

Lietuvos tikrovės iškraipymas?.. Gal prasimanytos ir visokios kratos, tardymai, teismai už savą drąsesnį žodį, už savo nuomonės pareiškimą, už bandymą pasinaudoti konstitucijoje "garantuotomis" teisėmis?..

    Pas mus laisva, gera, gražu, visi gali elgtis pagal savo sąžinę ir įsitikinimus, gali atvirai lankyti bažnyčią, turėti religinės literatūros, gali vykti pas gimines į užsienį, naudotis visomis normaliomis ir įprastomis žmogaus teisėmis, — o tie Vakaruose "rėkia, šaukia, garsina per spaudą ir radiją" visokius iškraipytus faktus. Tikrai, vien "šypseną sukelia šiandien lietuvio veide" tokie teiginiai. Jis jiems netiki, jie nepavojingi, jo sąmonės neužterš, neužnuodys (ką gali reikšti nerealūs žodžiai prieš realius gyvenimo faktus...).

    Gera, vadinasi, pas mus gyventi, laisva... 0 čia koks "Figaro" korespondentas ima ieškoti visokių blogybių. Bet, pasak Raltušio, "apstulbsta" pamatęs Vilniuje vaikščiojant lietuvius apsirengusius, ir dar vakarietiškai. Ir elgesys vakarietiškas. Tačiau vargu, ar šį vakarietiškumą galima priskirti tarybiškumui. Greičiau atvirkščiai. Vakarietiškumo, ypač galvosenoje ir elgsenoje, yra, bet ne dėl gyvenimo sutarybinimo, bet nežiūrint sutarybinimo. Tai instinktyvios lietuvių pastangos išlikti Vakarų kultūros sferoje, atsispirti visa niveliuojančiai rusiškai įtakai. Iš tikrųjų labai daug pasako "Figaro" korespondento pastebėjimas, kad "krenta į akis lietuvių vakarietiškas europietiškumas*, elgesyje". Vadinasi, mes dar ne visai pavijome "broliškąją" Rusiją, nors jos "masinės kultūros" — girtuokliavimo, chuliganizmo, vagysčių, grobstymų, šeimų pakrikimo, žemos darbo ir buities kultūros reiškinių pas mus vis daugėja. Tik sveika tautos nuovoka ir šimtmetiniai ryšiai sieja mus su vakarų kultūra, stabdo rusiškos "kultūros" įtaką.

    J. Baltušis niekaip nenori sutikti su tuo neginčytinu faktu, kad Lietuvoje varžomas tikėjimas, persekiojama Bažnyčia, prievarta brukamas ateizmas, kad tikinčiųjų, kurių be abejo daugiau nei 50%, padėtis yra visapusiškai blogesnė už ateistų padėtį. Kas Lietuvoje laisvai gali naudotis spauda, radiju, televizija savo pažiūroms reikšti, įsitikinimams skelbti? Kas aprūpintas literatūra, kieno pusę palaiko valdžia net neteisėtų veiksmų atžvilgiu, ir kas gali pasinaudoti net konstitucijoje įrašytomis teisėmis?

    Tikintieji ar ateistai?
    J. Baltušis tvirtina, kad "bažnyčios durys atidarytos kiekvienam tikinčiajam", bet ar kiekvienas tikintysis gali pro jas įeiti?
31

Argi rašytojas nežino, kas laukia iš bažnyčios grįžusio moksleivio, studento ar tarnautojo?.. "Vyksta pamaldos, sakomi pamokslai". Sakomi, bet pamokslininkai žino, kad budri ausis seka, ar nepasakys ką per daug... "Iškilmingai švenčiamos šventės". Taip, tai tiesa. Religinga lietuvių tauta iškilmingai švenčia daug jai brangių švenčių. Tūkstančiai vyksta į Žemaičių Kalvariją, Šiluvą ir kitas nuo seno gerbiamas vietas. Bet kiek pastangų deda ateizmo propagandistai, net saugumas, milicija, auto inspekcija, partijos ir vykdomieji komitetai, kad šias šventes sutrukdytų? Veikia ir kunigų seminarija, bet į ją įstoja ne tie, kurie to nori, bet kuriuos praleidžia saugumas. "Lietuvos dvasiškiai aktyviai dalyvauja taikos šalininkų judėjime, palaiko ryšius... užsienyje... keičiasi vizitais", bet visą šį "judėjimą" organizuoja valdžia, dvasiškius įtraukdama tik tiek, kiek jai naudinga.

    Nesutinka J. Baltušis ir su faktu, kad "Lietuvoje bažnyčios uždaromos", nes "Figaro" korespondentas matė šv. Onos bažnyčią pripildytą tikinčiųjų... Pagal Baltušį, "Figaro" korespondentas matydamas veikiančią šv. Onos bažnyčią — neturėjo pastebėti čia pat esančią Bernardinų bažnyčią, nes ta juk uždaryta, kaip ir šv. Mykolo, šv. Jono, šv. Jurgio, šv. Kazimiero (išniekinta net ateizmo muziejumi) ir daugybė kitų Vilniaus bažnyčių. O kiek uždarytų bažnyčių Kaune ir kituose Lietuvos miestuose? Kiek bažnyčių jau neturi kunigų? Keista logika: matant dar neuždarytas bažnyčias; tvirtinti, kad bažnyčios neuždaromos ir tikėjimas nevaržomas!

    Panašiai ir su lietuvių kalba. Jeigu lietuviai visą laiką priešinasi slavų įtakai, jei atkakliai ginasi nuo atviros ar užmaskuotos rusifikacijos, jei brangina savo kalbą ir nacionalinį savitumą — tai nenormalu, tai šovinizmas ar bent nacionalizmas. O rusų skverbimasis į visas mūsų gyvenimo sritis, klastingas rusinimas, nuolatinis rusiškų "kadrų" siuntimas į Lietuvą (čia užtikrinant jiems geriausius butus ir darbą), įkyrus rusų tautos aukštinimas ir jos kultūros piršimas — tai nesavanaudiška, broliška parama, malonus abipusis bendravimas, net patriotizmas...

    Pasirodo, rašytojas domisi Lietuvos istorija, todėl žino, kad lietuvių tautos atbudimas ir jos pasipriešinimas rusifikacijai buvo ne susipratusių jos sūnų, bet rusų nuopelnas... Ne M. Valančius, S. Daukantas, J. Basanavičius, V. Kudirka, bet Puškinas, Bielinskis, Černiševskis, Gorkis buvo tikrieji lietuvių tautos žadintojai... "Jie savo darbais ir gyvu pavyzdžiu gaivinančiai veikė lietuvių tautos nacionalinę kultūrą, žadino ir brandino pažangią-
32

sias lietuvių tautos jėgas kovai dėl savo laisvės". Vadinasi, mūsų knygnešiai pirma prisiskaitė Puškino eilėraščių (jų tarpe yra ir raginantis netrukdyti rusų valdžiai malšinant lietuvių-lenkų sukilimą, tai esą slavų vidaus reikalas...), o paskum ėjo gabenti per sieną lietuviškų laikraščių ir maldaknygių. V. Kudirką i lietuvybę, tikriausiai, sugrąžino ne Basanavičiaus "Aušra", o grakštus "Eugenijaus Oniegino" stilius... Slaptas lietuviškas mokyklas valstiečiai ėmė steigti ne vyskupo M. Valančiaus raginami, o susižavėję kritiniais Bielinskio straipsniais...

    Ypač neteisingą vaizdą šiame veidrodyje J. Baltušis išvysta pasižiūrėjęs į 1940 metų įvykius. Jokios aneksijos ir inkorporavimo nebuvo... Nebuvo nė rusų tankų... Ir rinkimai buvo tikri rinkimai, o ne balsavimo komedija, iš anksto žinant rezultatus. Ir "vieningas" ėjimas prie urnų, ir "prašymas" priimti į broliškų tautų tarpą... J. Baltušis atkakliai rinkimais vadina ir visas kitas vėlesnes balsavimo komedijas, į kurias žmonės eina visiškai abejingi, kuriose niekas nieko nerenka ir kuriose visuomet balsuojama 99%. (Tokį balsavimo procentą galima numatyti iš anksto, panašiai kaip saulės ar mėnulio užtemimą — tereikia žinoti tarybinių rinkimų "dėsnius"...).

    Ta proga rašytojas užsimena apie istorijos falsifikavimą. Falsifikuoti, aišku, negarbinga. Bet ką veiktų didelė dalis tarybinių istorikų, jei taip imtų ir atsisakytų falsifikacijos? Kas liktų iš dabartinės Lietuvos istorijos, jei iš jos išmestume viską, kas joje sufalsifikuota? Neliktų nei tų "faktų", kuriais Baltušis triuškina "Figaro" korespondentą. Be falsifikacijos viskas atrodytų kitaip: rusų ir lietuvių tautų draugystė virstų šimtmečiais besitęsiančių nuožmių kovų grandine. 1940 metų įvykiai būtų ne "išvadavimas" ir "laisvas" įsijungimas į tarybinių tautų šeimą, o niekuo nepateisinama aneksija, brutalus mažos tautos pavergimas. Tiesa, dabar lietuvių ir rusų tautas riša stiprūs ryšiai, bet jie nukalti iš plieninių vergovės grandinių. (Šios grandinės padeda atsirasti tikrai nuoširdiems ryšiams tarp už savo laisvę kovojančios lietuvių tautos ir šviesių rusų inteligentų, kovojančių už žmogaus teises...).

    Jokioj pasaulio šalyje niekas tikrai nėra matęs ir tokios liaudies ir vyriausybės "vienybės", nes čia vienybę užtikrina didelis gerai apmokamas saugumo aparatas, gausi milicija, kalėjimai i priverčiamųjų darbų stovyklos.

    Tie, kurie, pasak Baltušio, "globoja apsišaukėlius vaduotojus", y., remia mūsų išeivius, kovojančius dėl lietuvių tautos laisvės,
33

tikrai nepajėgia visko suprasti, nes mūsų gyvenimo tikrovė ir jai nusakyti vartojamos sąvokos tiek skiriasi nuo Vakarų kraštų gyvenimo ir įprastinių sąvokų, kad pačiam visko nepatyrus savo kailiu, tikrai sunku susiorientuoti.

    Vis dėlto "Figaro" korespondentas kai ką pastebėjo. Tie pastebėjimai nepatiko mūsų maskviečiams šeimininkams ir jie matyt, užsakė lietuvių rašytojui J. Baltušiui parašyti atsakymą (arba bent pasirašyti po parašytu...). Bet paneigti tai, kas nepaneigiama — tiesą — nelengva net ir gabiam rašytojui... Todėl teko paniekinti Gogolio patarimą ir apkaltinti veidrodį. Negi kaltinsi tarybinę tikrovę...
Jurgis Vaidvilas

KALTININKAI AIŠKŪS

(Atsakymas į Stasio Tomonio laišką)

    1976.XII.24 JAV leidžiamas "pažangių" lietuvių laikraštis "Laisvė" išspausdino vilniečio Stasio Tomonio laišką apie tragiškai žuvusį Vilniuje jo sūnų Mindaugą 1975.XI.5, jo tariamą psichinę ligą bei žuvimo aplinkybes. Laiške kaltinamos Vakarų radijo stotys, ypač Vatikanas, ir kiti politiniai veiksniai, siekiantys tariamai iškreipti šį įvykį ir panaudoti savo politiniams tikslams.

    Kadangi šiuo laišku siekiama desinformuoti lietuvių išeiviją ir nuslėpti tikruosius Mindaugo Tomonio mirties kaltininkus, jo nutylėti nedera.

    Pirmiausiai dėl laiško autorystės. Stasys Tomonis Vilniuje žinomas kaip kruopštus ir geras bibliografas, grožinės literatūros vertėjas, doras ir sąžiningas žmogus. Bendraudamas su žmonėmis, jis visada nuoširdus, paslaugus, altruistiškas. Vilniečiams gerai žinoma, kad Mindaugo konfliktas su dabartiniais Lietuvos šeimininkais buvo skausmingas ne tik jam vienam, bet ir visai šeimai. Per trumpą laiką Tomonių šeima neteko dviejų savo narių: motinos ir sūnaus. Žinoma taip pat, kad ir S. Tomoniui nekartą teko "draugiškai" kalbėtis su visagaliais KGB atstovais. Ne kas kitas kaip jie ir "įkvėpė" šį laišką, norėdami nusiplauti kruvinas rankas po eilinės savo aukos. Iš nelaimių nukamuoto žmogaus ne taip jau sunku išreikalauti panašų laišką, juo labiau,-
34

kad jam reikia rūpintis dviejų našlaičių išlaikymu ir jų auklėjimu. Todėl šios pastabos skiriamos ne S. Tomoniui, bet tiems, kurie už jo slypi, t.y., tikriesiems laiško autoriams.

    Paminklų konservavimo instituto darbuotojai, gerai pažinoję M. Tomonį, sų pašaipa vertina skleidžiamus gandus apie tariamą jo psichinį nepilnavertiškumą. Jų nuomone, Mindaugas buvo visapusiškai pilnavertis žmogus: įvairiopų gabumų, plačių interesų, santūrus, taktiškas, kuklus. Jis netroško išgarsėti, eilėraščius spausdino T. Kuršio slapyvardžiu, apskritai, nemėgo reklamos. Ir jo protestas (atviras laiškas Lietuvos CK) nebuvo padiktuotas noro pasidaryti žinomam ar paskatintas liguistos fantazijos, o buvo skaudžios Lietuvos tikrovės ilgo apmąstymo rezultatas. M. Tomonis neturėjo platesnių pažinčių su disidentiniais sluoksniais. Todėl pastaruosius galima kaltinti ne jo kurstymu, bet pavėluota reakcija, nesuteikimu laiku reikiamos tarptautinės juridinės, moralinės ir kitos pagalbos. Panaši lemtis galėjo ištikti ir poetą Tomą Venclovą, jei ne jo tėvo populiarumas ir laiku suteikta tarptautinė pagalba. Vieniši kovotojai beveik visada pas mus susilaukia panašaus likimo. Teisingai pasakė per Mindaugo laidotuves vienas jo pažįstamas: "Jei tiek žmonių būtų aplankę jį Urvą, kiek čia šiandien susirinko jo palydėti, jis nebūtų žuvęs".

    Laiške teigiama, kad M. Tomonis buvęs patalpintas psichiatrinėn ligoninėn jo šeimos prašymu. Tai gryniausias melas: 1975 m. birželio 27 d., pakartotinai Mindaugą uždarius į psichiatrinę, šis įvykis buvo toks skaudus motinai, kad ji birželio 29 d. nuo infarkto mirė. Kas šios mirties kaltininkas? Laiške motinos mirties priežastis visai nutylima.

    Laiške rašoma: "Darbovietėje netaikyta jokių nuobaudų, priešingai, jam netgi buvo pakeltas atlyginimas, sudarytos dar palankesnės darbo sąlygos".

    Po atvirai pareikšto M. Tamonio protesto dėl sunkios lietuvių tautos būklės, nei pats Mindaugas, nei jo darbas nebebuvo reikalas. Jis, tiesa, sėdėdavo darbovietėje prie stalo, tačiau niekas jokių užduočių jam neduodavo. Jo karjera buvo sužlugdyta galutinai, kaip tai atsitinka visais panašiais atvejais.

    Apie mirties aplinkybes tariamame S. Tomonio laiške rašoma šitaip: "Deja, šios aplinkybės yra absoliučiai akivaizdžios. Lapkričio 5 dieną man paskambino iš jo darbovietės, kad Mindaugas todėl neatėjo į darbą. Paskambino ne todėl, kad norėjo prikišti nedrausmingumą, bet todėl, kad rūpinosi juo kaip ligoniu. Paskambinau marčiai. Ji nuskubėjo į namus. Ir tuoj pat labai
35

susirūpino. Mindaugas išėjo palikęs laikrodį ir piniginę. Pas marčią nuvažiavo mano duktė. Piniginėje jos abi rado raštelį berniukams: "Vaikai, prašykite diedulio, kad jus globotų, su jumis gyventų". Viskas paaiškėjo, jog jis ryžosi nusižudyti. Visą šeimą apėmė panika. Puolėm jo visur ieškoti, pakėlėme miesto alarmą. Ir suradome. Jis puolė po traukiniu tarp Lankučių ir Pavilnio. Mašinistas jį pamatė gulintį, bet nebegalėjo sustabdyti traukinio. Sustojo tik kiek toliau pavažiavęs. Iš traukinio išbėgo nemaža žmonių, pakėlė lavoną, padėjo šalia bėgių. Nelaimės vietoje buvo Mindaugo žmona, abi seserys ir aš".

    Pirmiausia norisi paklausti: kodėl nutylima, kad kaip tik 1975.XI.5 Mindaugo Tomonio bute buvo padaryta krata, kurios metu saugumietis Daniūnas rado (o gal ir pakišo) minėtą raštelį? Kodėl nedaromos piliečių butuose kratos kitais panašiais atvejais? Kodėl, pavyzdžiui, nekratytas nusižudžiusio poeto A. Masionio butas? Kodėl nutylima, kad kratos metu buvo paimti ir nesugrąžinti M. Tomonio eilėraščiai? Kodėl vėliau, po laidotuvių, respublikinės bibliotekos direktoriui Jurgaičiui padedant, buvo atimtos iš bibliotekos darbuotojų jų pagamintos Mindaugo laidotuvių nuotraukos?

    Mašinistas, sako, matė Mindaugą jau gulintį ant bėgių, bet ar matė kas jį ant bėgių gulant?

    Pagaliau, jei tikresnė būtų ir antroji versija,,t.y., kad Mindaugas pats atsigulė ant bėgių, mirties kaltininkai lieka tie patys — tie, kas gabų ir sveiką žmogų prievarta pašalino iš gyvenimo, sužaloję ir palaužę jo sveikatą.

    Praėjusį rudenį žudėsi žinomas jaunas skulptorius G. Karalius, kurio puiki metalinė raitelio ir žirgo skulptūra puošia Vilniaus Lazdynų gyvenamąjį rajoną. Tik nežinojimas kaip perpiauti venas išgelbėjo jį iš mirties. 0 kas gi pastūmėjo G. Karalių žudytis?

    Skulptorius turėjo atlikti didelį užsakymą, kuris išsekino jo jėgas. Baigęs šį darbą jis vylėsi atsigaivinti išvyka į Graikiją, kur jis ketino vykti ir jau buvo atidavęs reikiamus dokumentus. Kartu su kitais skulptoriais išskrido ir į Maskvą. Tačiau iš Maskvos jis buvo sugrąžintas atgal... Šis žmogaus pažeminimas, žmogaus teisių ignoravimas ir pastūmėjo jautrų menininką į ne-lemtį — žudytis. Kaltininkai ir šiuo atveju aiškūs.

    Kiekvienu tokiu atveju kaltininkai siekia, kad viskas kuo greičiau nueitų užmarštin, dingtų. To paties siekia ir su Mindaugu
36

Tomoniu. Buvo, matyt, tikėtasi, kad ir ši tragedija, kaip ir tūkstančiai kitų, nueis užmarštin. Ir tik tada, kai tiesa apie Mindaugą Tomonį pasiekė jau platesnius Vakarų visuomenės sluoksnius, susirūpinta jos nuneigimu, panaudojus tam net artimiausius velionio asmenis. Tam "Laisvė" kaip tik paranki — toli nuo tragedijos vietos — kas ten besusigaudys... O Lietuvos žmonėms "nedera" juk žinoti, kas buvo Mindaugas Tomonis, ko jis siekė, ką skelbė savo rašiniais ir poezija. Juo labiau neprivalo jie žinoti tikrų mirties aplinkybių ir tų, kas stovi už jų.
Tarutis

Ž I N I O S
VILNIUS

    1977.1.23 keturi Vilniaus universiteto studentai ir Vilniaus Inžinerinio statybos instituto studentė, visi pirmakursiai, 1958 m. gimimo, miesto centrinio pašto pagrindinių operacijų salėje nukabino nuo sienos didelį Lenino bareljefą ir nuo Žaliojo tilto įmetė į Nerį. Ten juos sulaikė milicija. Po ilgų tardymų Romas Grigas, studijavęs materialinį techninį aprūpinimą, buvo uždarytas į Naujosios Vilnios psichiatrinės ligoninės 6-jį skyrių, o Saulius Marcinkevičius, studijavęs kibernetiką, Vytas Šimkūnas, studijavęs taikomąją matematiką, Gintaras Stankevičius, studijavęs istoriją ir Rasa Abeltenytė, studijavusi architektūrą, tardomi toliau. Jie visi buvo pašalinti iš komjaunimo, vėliau ir iš universiteto. Teisiamas bus tik Romas Grigas, o likusieji turės prieš jį liudyti.

***

    1977 m. vasario mėn. 15-16 d.d. Vilniuje lankėsi anglų laikraščio "Finanšel Taims" ("Financial Times") korespondentas iš Maskvos D. Soteris (D. Sotter). Viešnagės programa buvo sudaryta jau Maskvoje, ir apžiūrėti Vilnių savo nuožiūra svečias galėjo tik vakare.

    Vasario 16 d. korespondentas paskambino savo pažįstamam vilniečiui Kęstučiui Jokubynui į darbovietę, kviesdamas jį 19 vai.
37

į "Neringos" viešbutį. Sutartu laiku Jokubynas, išlipęs iš troleibuso, ėjo Lenino prospektu viešbučio link. Staiga du vyrai civiliais drabužiais sučiupo jį už rankų ir, šūktelėję: "milicija, kriminalinis skyrius!" įsodino į "Volgą" ir nugabeno į Lenino rajono milicijos būstinę (Dzeržinskio 99). Kęstutį Jokubyną įvedė į atskirą kambarį, kur suėjo keli pareigūnai ir liepė sėstis prie čia pat pašauktų dviejų asmenų. Netrukus atvedė dar kažkokį vyrą. Vos spėjus pareigūnui pastarojo paklausti, kurį iš trijų sėdinčių jis' atpažįstąs dalyvavus ginkluotame užpuolime vasario 14-15 naktį, atvestasis atsakė: "šitą", rodydamas į Jokubyną. Paklaustas pagal ką atpažįstąs — pagal ūgį, pagal eiseną? — atkartojo: "Pagal ūgį, pagal eiseną...", nors K. Jokubynas "atpažinimo" metu tebesėdėjo. K. Jokubynas užprotestavo, bet kaltintoją tuoj pat išvedė. Kitus du, su kuriais jam teko sėdėti, taip pat išleido ir ėmėsi rašyti "atpažinimo protokolą", kurį pasirašyti K. Jokubynas atsisakė. Po to liepė nusirengti asmens kratai. K. Jokubynui pareikalavus raštiškos sankcijos, vienas pareigūnų atsakė, kad "užsidarius šioms durims, visi įstatymai ir kodeksai liko už durų". Kratos metu nieko nerado. Po to sekė apklausinėjimas: kur ir nuo kada gyvenęs, už ką ir kur kalėjęs, kur buvęs vasario 14-15 naktį ir t.t. Jokubynui pareiškus, kad jis tą naktį miegojęs savo kambaryje, reikalavo įrodymų. To jis pateikti negalėjęs, nes gyvenąs vienas. Tuo metu atsirado pareigūnas, kuris dalyvavo jį suimant. Jis pakartotinai pats ėmėsi Jokubyną krėsti iki nuogai jį išrengiant. Tačiau ir dabar jokių įkalčių nerado. Baigę rašyti protokolą, pateikė pasirašyti. K. Jokubynas vėl atsisakė pareikšdamas, kad, jo manymu, visa tai inscenizuota KGB nurodymu, ir kad šioje komedijoje dalyvauti jis atsisakąs. Tada pareigūnai pasakė, kad jie, esą, apsirikę...

    Taip po pusantros valandos, nors ir "atpažintas" kaip "ginkluoto užpuolimo dalyvis", K. Jokubynas buvo paleistas.


    1970 m. vasario 7 d. vilnietis inžinierius Albertas Žilinskas vyko komandiruotėn į Maskvą. Vilniaus geležinkelio stotyje, vos tik A. Žilinskui įlipus į traukinį, tuojau prie jo prisistatė saugumiečiai. Kagėbistas Brilis ėmė jį tardyti: kur jis važiuoja, ką veža, kur jo vieta vagone ir pan. A. Žilinskas kalbėtis atsisakė. Saugumiečiai, kiek pasidairę ir pasisukinėję, iš vagono išėjo ir daugiau nepasirodė.

    Šių metų pradžioje į to paties A. Žilinsko butą, jam esant
38

darbe, atvyko saugumietis "Tušas. Žilinsko žmonai jis ėmė įrodinėti, kad jos vyras esą negerai elgiasi, kad bendrauja su "blogais" žmonėmis, kad, galimas daiktas, turi ryšių su "Aušros" leidimu. Kagėbistas pareiškė, jog vienam iš tų "blogų" žmonių — Antanui Terleckui — neišvengti grotų, o pačiam Žilinskui bei Kęstučiui Jokubynui, Stasiui Stunguriui ir Jonui Pratusevičiui vertėtų susimąstyti. Saugumietis taip pat grasino, kad jeigu jos vyras ir toliau nepakeis savo elgesio, jai gali tekti auginti vaikus vienai (Žilinskų šeimoje trys vaikai: vienerių, dviejų ir trejų metų). Pagaliau kagėbistas primygtinai siūlė Žilinskienei šį jo apsilankymą nuo vyro nuslėpti.

    V. Žilinskienė atsakė, kad jos vyras jokio nusikaltimo prieš tarybinius įstatymus nėra padaręs ir nesiruošia jų pažeidinėti. Pasirinkimas su kuo bendrauti — tai jos vyro asmeninis reikalas, ir saugumo rekomendacijos čia nereikalingos. Pasiūlymą nuslėpti nuo savo vyro šį saugumiečio apsilankymą Žilinskienė pavadino amoraliu ir paprašė daugiau jos netrukdyti ir nesikišti į jų šeimos reikalus.

    Vilniaus disidentų sluoksniuose tai vertinama kaip savotiška terorizavimo forma. Vengdami visuomenės protestų, saugumiečiai jau nebedrįsta sauvališkai (be orderio) daryti kratas, tačiau visokie neteisėti tardymai bei šantažas dar plačiai praktikuojami. Šitaip bandoma tęsti visiems žinomą gąsdinimo politiką, kuri dar neseniai buvo esminiu kasdieninio mūsų gyvenimo bruožu.

    Baudžiamojo proceso kodeksas leidžia daryti tardymus tik iškėlus bylą, o bet koks žmonių tardymas neiškėlus bylos ir nerašant apklausos protokolo yra nusikaltimas prieš tarybinius įstatymus. Taip pat nėra įstatymo, leidžiančio saugumo darbuotojams vaikščioti po namus ir šantažuoti šeimos narius. Reikalavimas, kad žmona nuslėptų jų apsilankymą nuo savo vyro, negali būti kvalifikuojamas kitaip, kaip stalininės totalinio sekimo sistemos recidyvas — kai vieni šeimos nariai šnipinėdavo ir teikdavo žinias saugumui apie kitus savo šeimos narius.
***
39
SAVIŽUDYBĖS LIETUVOJE

    Lietuvoje kasmet įvyksta daug skaudžių tragedijų, kurių priežasčių niekas nė nebando aiškinti.

    1974 m. Lietuvoje nusižudė 1002 žmonės, 1975 m. — 1001. Kasdien nusižudo maždaug po tris žmones. Argi mūsų mažai tautai nėra per dideli šie skaičiai?! Tačiau niekas dėl to nerašo jokių socialoginių darbų, netiria dvasinės visuomenės būklės, net ir savižudybių statistika įslaptinta...

KALINIAI, GRĮŽĘ Į LIETUVĄ PO 25 METŲ:

1. Ananaitis Alfonsas       1971 m.
2. Akramavičius Petras     1977 m.
3. Budreika Stasys           1976 m.
4. Čėpla Stasys               1974 m.
5. Galdikas Balys             1976 m.
6. Giedrimas Leonas        1971 m.
7. Krilavičius, Vaclovas     1971 m.
8. Kuzinavičius Ignas       1970 m.
9. Klazauskas Vytautas    1974 m.
10. Gajauskas Balys        1973 m.
11. Kšimas Vaclovas        1976 m.
12. Lesčiauskas Juozas    1975 m.
13. Mickevičius Leonas     1973 m.
14. Paltarokas Petras       1972 m.
15. Petrušaitis Vytautas    1972 m.
16. Slapšinskas Vytautas   1977 m.
17. Skaržinskas Juozas      1973 m.
18. Valaitis Antanas         1976 m.
19. Valentinas Vladas       1975 m.
20. Vyturys Placidas         1976 m.
21. Jurkštas Vladas          1975 m.
22. Remeikis Vincas         1975 m.
***
40
ČERNIACHOVSKAS

    Karaliūnas Voldemaras patalpintas į psichiatrinę ligoninę 1975 m. už atsisakymą pilietybės; parašė atsišaukimus kviesdamas streikuoti fabriko darbininkus.

    Čechanavičius Arvydas gim. 1949 m. Kaune, IV kurso medicinos studentas. 1973 m. IV.13 jo bute padaryta krata, paimtos magnatofono juostelės su "Amerikos balso", "Vatikano" ir kt. įrašais, taip pat keletas sąsiuvinių su rankraščiais bei eilėraščiais. Jis apkaltintas pagal baudžiamąjį straipsnį už "privačią praktiką nebaigus Medicinos instituto" ir pagal straipsnį "už antitarybinę agitaciją bei propagandą" (draudžiamos literatūros laikymas). A. Čechanavičius buvo pastatytas psichoekspertizei, kuri jam "nustatė" diagnozę: "šizofreninė psichopatija" ir teismo nuosprendžiu patalpintas į bendro tipo psichiatrinę ligoninę. Tačiau dėl nežinomų priežasčių 1975 m. gruodžio mėn. perkeltas į Černiachovskio spec. ligoninę. Šis žmogus yra visiškai sveikas ir laikomas psichiatrinėje ligoninėje vien dėl politinių įsitikinimų.

    Be lietuvių, šiuo metu Černiachovskio psichiatrinėje ligoninėje už politinius įsitikinimus kankinami:

    1. Šatalovas (studentas iš Rostovo).
    2. Popovas (maskvietis, už bandymą pereiti sieną).
    3. Žicharovas Eugenijus (inžinierius, už knygą "Didžioji afera").
    4. Kašinas (Soči, žurnalistas).

    Viso — 25 žmonės. Smulkesnę informaciją pateiksime vėliau.
***

    1977.1.29 po keturių metų kalinimo psichiatrinėje ligoninėje vėl jon sugrąžintas Cidzikas Petras. Anksčiau jis buvo uždarytas į psichiatrinę 1973.VII.13 už antitarybinės literatūros gaminimą ir platinimą. (BK 68 str.).

***

"Ligoniams" leidžiami vaistai (per prievartą): tizercinas, aminazinas, sulfazinas, insulinas.
41

    Aminazino veikimas: sukelia skausmą, mieguistumą, apatiją.

    Ši priemonė buvo taikoma politiniams kaliniams: Popovui, Šatalovui, Čechanavičiui, Cidzikui, Žicharovui, Kašinui ir kt.
Insulinas sukelia traukulius, sąmonės netekimą, konvulsijas. Šiuos vaistus leido lietuviui politkaliniui A. Čechanavičiui tuoj po to, kai jo motina Vasiliauskienė Pranė kreipėsi į Žmogaus teisių gynimo komitetą dėl sūnaus neteisėto laikymo psichiatrinėje ligoninėje.

    "Ligoniai" administracijos visaip persekiojami, varginami, verčiami dirbti.

    Ypatingu žiaurumu pasižymintis ligoninės personalas: Budilina, Blodovas (tikras sadistas), Žerebcovas, Bisarevas, Bičkovas ir kt.

    Yra atvejų, kai "ligoniai", palaužti sadizmo, nusižudo.
42


 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum