gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
AUŠRA NR. 7 Spausdinti El. paštas
Tegul meilė Lietuvos
Dega mūsų širdyse, 
Vardan tos Lietuvos 
Vienybė težydi!       

AUŠRA
NR. 7 [47]

     Numeryje:

   
1. Prie Kryžių kalno
    2. Paskutinis birželis (eilės)
    3. Kultūrinis palikimas
    4. Lietuvių padėtis Baltarusijos TSR (str. pabaiga)
    5. Kieno kreivas veidrodis?
    6. SOS! SOS! SOS!
    7. žinios
Lietuva
1977.VIII
43

PRIE KRYŽIŲ KALNO

Ne viskas sutemose žuvo —     
Šiltu krauju širdis pasruvo        
Ir prievartai paklusti neišmoko:
Mortuos voco!                        
(Putinas)

    Rymo mūsų žemėje tūkstančiai kalnelių — piliakalnių. Tai nebylūs tautos praeities, jos kovų ir vargų atminimai. Bočių krauju šlakstyti, motinų ir sesių ašaromis numazgoti. Daug brolių ir seserų jiems paskutinį kartą mojo išklysdami į visas pasaulio šalis, ašarotu žvilgsniu palydėdavo išvaromi svetimųjų trem-tin. O tie, kuriuos ištiko laimingesnė dalis, — gindami tėvų šalį ir tikėjimą prisiglaudė amžinam poilsiui tų kalnelių šlaituose.

    Tarp daugelio mūsų šventų kalnelių — garsusis Kryžių kalnas prie Šiaulių. Bet tai ne eilinis piliakalnis, bylojantis apie praeitį. Jis — ir mūsų tautos dabarties, sunkių kovų ir kančių simbolis. Jis — ir mūsų didžiosios vilties — tautos Prisikėlimo simbolis. Jau daugelį metų prie jo vyksta dramatiška kova. Šita drama — mūsų tautos gyvybingumo, jos dvasios nepalaužiamumo ir tvirto tikėjimo apraiška.

    Jau keletas amžių kaip šį kalnelį puošia kryžiai. Statė juos mūsų senoliai prisimindami savo brolius tremtinius Sibire, liūdėdami žuvusiųjų Kražių skerdynėse, užplaktų baudžiavoje, nešdami svetimųjų jungą, bet tikėdami šviesesne tautos ateitimi. Ir anuometiniai muravjovai draudė statyti kryžius, rovė juos nuo kalno, o iš lietuvių širdžių — tikėjimą ir tautinę sąmonę. Ir nofs daug brolių ir seserų išėjo surakintomis rankomis tremtinių keliais, nors daug jų priglaudė kapinių kalneliai — tauta išliko gyva. Išsikovojome laisvę, ir Kalno kryžiai ramiais tautos kūrybos metais laimino lietuviškuose arimuose dygstantį želmenį, mūsų triūsą ir meilę gimtajai žemei. Tačiau atslinko vėl kančių ir vargų laikmetis. Užgrobęs mūsų šalį Šiuolaikinis muravjovas, apsiginklavęs galinga technika, šėtoniška klasta ir smurtu, juodu mirties šešėliu užgožė mums, kaip ir kitoms rytų Europos tautoms gyvenimo šviesą. Vėl iškilo mirties grėsmė. Ir vėl kaip
45

anuomet stojo į kovą taurūs lietuviškos žemės vaikai. Vėl tūkstančius priglaudė mūsų kalneliai, vėl tūkstančius jie išlydėjo į vergiją ir mirtį. Atrodė, kad neišsilaikysime šitoje audroje. Bet tauta gyva! Ji kovoja! Ji nepasiduoda ir tiki! Kaip bebūtų juoda vergijos naktis — tikėkime Apvaizda — išauš vėl šviesus Laisvės rytas! Pažvelkime šiandien į Kryžių kalną: ant jo šviečia šimtai kryžių! Jie byloja mums: — Nenusiminkite ir tikėkite, o broliai, — mes skelbiame jums Prisikėlimą ir Gyvenimą!

    Įtūžęs okupantas prieš keliolika metų pradėjo sistemingą Kalno naikinimą. Kasmet naktimis nugriaunami ir nuvežami sunaikinimui šimtai kryžių. Tą juodą niekšingą darbą okupantai atlieka padedami tautos išdavikų, kurie už rublį, "šiltesnę" vietą, ar kokią kitą "malonę" parduoda savo sąžinę ir lietuvio garbę. Ir taip kasmet Kalnas likdavo tuščias, nuniokotas. Bet neilgam. Dar tą pačią naktį, budeliams pasitraukus, jis vėl pasipuošdavo ne naujais kryžiais, o, slenkant dienoms, ir vėl pakildavo kryžių atžalynas. Kryžiai ir rūpintojėliai vėl rymodavo ant nenugalimojo Kalno. Ir taip tęsiasi metų metais.

Ant pačio Kalno viršaus augo gražus plačiašakis klevas, pasodintas čia nepriklausomybės metais jaunimo rankomis. Išdidžiai jis žvelgdavo nuo Kalno išskėstomis savo šakomis lyg rankomis gobdamas kryžius ir rūpintojėlius, o sugrįždami pavasariais paukščiai ilsėdavo ir čiulbėdavo jo šakose. Žvaigždėtomis vasaros naktimis klevas sekė savo tylias godas. Bet ir jam okupantas paskelbė mirties nuosprendį. Praėjusių metų vieną naktį, eilinio Kryžių kalno nusiaubimo metu, buvo nukirstas ir klevas. Nulaužytomis, nukapotomis šakomis atsigulė jis Kalno papėdėje prie savo brolių sukilėlių, knygnešių ir partizanų. Ir liko liūdnas mūsų Kalnas lyg našlaitis Sibiro vėjų pagairėje. Okupantas su savo talkininkais džiūgavo. Tik neilgam. Ant Kalno vėl pradėjo dygti kryžiai, tartum senųjų kryžių atžalos. Ir vėl jie šviečia mūsų žemei. Jų daug, keli šimtai, mažų ir didelių. Beveik kasdien čia atkeliauja vis nauji kryžiai iš įvairių Lietuvos kampelių. Net iš Estijos ir Latvijos, net iš Baltarusijos. Ir vėl stovi mediniai piligrimai Kalno sargyboje. Tikinčios širdys ir mylinčios rankos juos čia atgabena, puoselėja, puošia. Ir karštos maldos čia plaukia iš krūtinių aukodamos Kūrėjui savo" gyvenimo skausmus ir džiaugsmus. Ateina čia dažnai žilagalvės močiutės parymoti, pasimelsti už savo išklydusius, žuvusius, kenčiančius vaikus. Gyvasis širdžių Aukuras liepsnoja...
46

    O šį pavasari su sprogstančiais medžiais, su pirmaisiais žiedais, kai ankstyvą ryto saulę sveikino vyturėlių daina, — ant Kalno vėl atsistojo visu ūgiu, prisikėlė Klevas. Nors ir žaizdota krūtine, nukapotomis šakomis jis vėl stovi išdidus toje pačioje vietoje. Jo viršūnėje — kryžiuje rymo Nukryžiuotasis, bet Nenugalėtasis Kristus. Jo geroji ranka laimina mūsų vargus ir kovas, ir mūsų Viltį. "Aš esu Prisikėlimas ir Gyvenimas". Ir vėl čiulba paukščiai, žydi gėlės prie Kryžių kalno. Vėl lietuviškas Rūpintojėlis rymo čia žvaigždėtomis naktimis prie mūsų kelio.

    Puoškis Kalne kryžiais, žiedais ir maldomis, kad mums, esantiems tėvynėje, ir mūsų broliams ir sesėms tremtyje, kalėjimuose ir lageriuose, šviestų didžioji Viltis!
Atžala


        PASKUTINIS BIRŽELIS

    Sudiev, paskutinis birželi,
    Kaip vėjas gimtinės prie kelio!
    Su Dievu, auksinis ir žalias!
    Toli pasiliko, kaip sapnas pranyko
    Geltoni, žali ir raudoni vainikai...

        Su Dievu, su Dievu! —
        Žydėjimas pievų, kvepėjimas ievų —
        Su Dievu, su Dievu!..

    Sukilėlio kelią ir knygnešio dalią
    Tiktai išrinktieji pakelti tegali.
    Už raidę ir žodį, už mūsąjį raštą —
    Palikom skausme savo gimtąjį kraštą.

        Su Dievu, su Dievu!.,

    Už gimtąjį kraštą toli nuo tėvynės
    Širdies nesukaustys mums vargo grandinės —
    Nei taiga, nei rimbas, nei šaltis, nei vėjas —
    Žmogaus, kuris laisvę karštai pamylėjęs!

        Su Dievu, su Dievu!..
47

    Kur ašara krinta — ten paukštė pragysta,
    O kraujo lašai, kaip bijūnai pražysta.
    Mus grūdino Kražiai, Giedraičių palaukės, —
    Ir likom tvirti mes kaip plienas!

        Su Dievu, su Dievu!..

    Padvelk mums, birželi, bent vėju tėvynės.
    Padvelki, birželi, lyg sapnas gimtinės...
    Žydėkite, pievos, gimtinėj palikę, —
    Geltoni, žali ir raudoni vainikai. —

        Su Dievu, su Dievu! —
        Žydėjimas pievų, kvepėjimas ievų —
    Su Dievu, su Dievu, sudie!..

KULTŪRINIS PALIKIMAS

    Apie kultūrinį palikimą pastaruoju metu dažnai rašo oficialioji spauda, stengdamasi sudaryti iliuziją, kad kuo stropiausiai saugoma tai, į ką mūsų tėvai įdėjo savo talentą, kūrybines jėgas. Deja, sunku nepastebėti baigiančių išnykti liaudies mažosios architektūros šedevrų, pagaliau, ir tokių didelių savo apimtimi architektūros paminklų, kaip, pvz., Siesikų, Jašiūnų dvarai ir pan. Žemiau pateiktas pavyzdėlis rodo, kad net restauruojamuose miestų senamiesčiuose prasilenkiama su objektyvia tiesa.

    Kauniečiai kelis metus dairėsi į restauruojamą barokinį namą Rotušės aikštėje. Jame buvo įsikūręs LTSR literatūros muziejus. Namas priklausė ir jame ilgai gyveno mūsų tautos atgimimo dainius Maironis. Iškėlus gyventojus, žymiai prasiplėtė muziejaus patalpos ir buvo tikimasi, kad Maironio namo realinė ekspozicija užims deramą vietą visame muziejuje. Žvilgterėkime į ją.

    Aidint kanklių garsams patenkame į prieškambarį, kurį puošia Mateikos Žalgirio mūšio paveikslo kopija, vaza, į kurią svečiai sudėdavo savo vizitines korteles, kabykla. Muziejaus darbuotojai buvo sumanę čia eksponuoti Maironio taip mėgtas senatvėje lazdas. Deja, iki šiol nesugalvojo, kaip jas pritvirtinti, kad žingeidūs lankytojai jų neišsinešiotų.

    Iš prieškambario patenkame į žaliąjį kabinetą, kuriame Maironis rytais stačias rašydavo, skaitydavo brevijorių. Virš rašomojo stalo kabojo Maironio — Petrapilio dvasinės akademijos profe-
48

I
soriaus — portretas, pieštas vieno lenkų dailininko. Maironis vilki prelato rūbais. Į mus žvelgia išmintingos, šiek tiek išdidžios poeto akys. Deja, šio paveikslo nebuvo lemta pamatyti lankytojui. Griežta cenzūra, peržiūrėjusi Maironio sukauptus paveikslus, liepė pašalinti šį Maironio portretą ir Vytauto Didžiojo portretą. Kodėl? Nežinia. Matyt, gerbiamų veikėjų nuomone, jie bereikšmiai, o, galbūt, trukdo muziejui dirbti idėjinį darbą... Paveikslai atsidūrė muziejaus fonduose. Į juos, sako, papuolė ir Kristaus statula, stovėjusi kieme. Ji ten išstovėjo visus neramius pokario metus, o po paskutinės restauracijos pašalinta, nes "kliudys būsimiems literatūriniams renginiams", kurie bus organizuojami sode. Matyt kipšai organizuos tuos renginius, jei jiems užkliuvo Kristaus statula...

    Iš žaliojo kabineto patenkame į rožinę svetainę, kurioje popietėmis pas Maironį viešėdavo J. Tumas-Vaižgantas, A. Jakštas-Dambrauskas. Šis kambarys papuoštas būdingais barokiniam stiliui lipdiniais, kurie buvo paauksuoti. Šiuo metu restauratoriams aukso nedavė. Matyt, jis visas sunaudojamas Leningrado carų rūmams restauruoti... Čia ir baigiasi ekskursija po Maironio memorialinius kambarius. Už uždarytų durų lieka Maironio biblioteka. Matyt net knygų pavadinimai baugina uždraudusius eksponuoti biblioteką. Tiesa, viena spinta stovės žaliajame kabinete uždengdama vietą, kur kabojo Vytauto paveikslas. Neprieinama lankytojui bus ir didžioji svetainė, kurią puošia "Paskutinės vakarienės" paveikslas. Tiesa, restauratoriai stengėsi ją "paruošti" ekspozicijai — uždažė trispalves tautines juostas, kuriomis Maironio svetainę išdekoravo žymus mūsų kultūros veikėjas Tadas Daugirdas. Čia, matyt, užkliuvo tai, kad šioje svetainėje 1863 metais teismas nuteisė mirti sukilėlių vadą A. Mackevičių. Čia yra gyvenęs ir A. Smetona.

    Štai ir viskas, ką galės ar galėtų pamatyti lankytojas. Maironis naudojosi dar trimis kambariais. Yra išlikęs Maironio miegamasis. Viską kruopščiai saugojo poeto sesuo Marcelė, mirusi 1957 m. Deja, kiti kambariai tapo tarnybinėmis muziejaus patalpomis. Po lygiais jų sienų dažais pasislėpė šiuos Maironio kambarius puošęs Žemaičių herbas ir Vytis.

    Baigę ekskursiją pabandykime atsakyti į klausimą: ar mūsų kultūrinis palikimas, atspindintis mūsų tautos charakterį, jos kūrėjus supusią aplinką, saugomas ar darkomas?
M. Vosilka
***
49

LIETUVIŲ PADĖTIS BALTARUSIJOS TSR

(Pabaiga. Pradžia Nr. 5)

BALTARUSIJOS LIETUVIŲ KOVA DĖL
SAVO TEISIŲ

    Įvairiomis priemonėmis Baltarusijos TSR lietuviai kovojo dėl savo teisių pokario metais: siuntė delegacijas, rašė pareiškimus Įvairioms įstaigoms bei asmenims, siuntė ir tebesiunčia savo vaikus mokytis į Lietuvą ir t.t.

    Daug pareiškimų rašė ir siuntė Baltarusijos TSR lietuviai. Čia paminėsime kai kuriuos:

1. 1945 m. pareiškimas su 400 parašų Švietimo ministerijai Minske.
2. 1955 m. — Tarybų Sąjungos Tautybių Tarybai.
3. 1955 m. - TSKP CK
4. 1958 m. — Švietimo ministerijai Minske nuo Polesos apylinkės kaimų gyventojų.
5. 1960 m. — N. S. Chruščiovui nuo Gervėčių apylinkėse lietuviškų kaimų gyventojų su 1.000 parašų.
6. 1961 m. balandžio mėn. — N. S. Chruščiovui nuo Rodūnės rajono lietuviškų kaimų su 250 parašų.
7. 1961 m. gegužės mėn. — N. S. Chruščiovui nuo to paties rajono gyventojų su 2.100 parašų.
8. 1963 m. — L. I. Brežnevui nuo Varanavo ir Smurgainių rajonų lietuviškų kaimų su 810 parašų.

Be to, buvo rašyti pareiškimai draugams: M. Gedvilui, J. Paleckiui ir A. Sniečkui.

    Visi pareiškimai pirmoje eilėje lietė lietuviškų mokyklų atidarymą. Taip pat buvo keliami ir kiti klausimai, ypač kultūrinio pobūdžio.

    Pareiškimai, siųsti į centrinius (Maskvos) ir Baltarusijos organus, kaip taisyklė, būdavo grąžinami spręsti vietos valdžios organams. Šie ne tik nieko nedarydavo pakeisti nepakenčiamai padėčiai, bet stengėsi išaiškinti pareiškimų iniciatorius ir juos nubausti: gąsdindavo išsiuntimu pas "baltąsias meškas", skir-
50

davo sunkesnius ir mažiau apmokamus darbus ir t.t. Visa, kas laimėta tais pareiškimais, tai nuo 1960 metų 2-3 lietuvių kalbos pamokos savaitėje, pradedant trečiąja klase, kai kuriose Gervėčių ir Pelesos apylinkių lietuviškų kaimų mokyklose.

    Žemiau dedami pareiškimų tekstai draugams Chruščiovui ir Brežnevui. Pareiškimai sutrumpinti dėl vietos stokos ir dėl to, kad abejuose pareiškimuose yra atsikartojimų.

TSKP CK Pirmajam Sekretoriui drg. N. S. Chruščiovui

    Baltarusijos TSR, Gardino srities, Rodūnės raj. lietuviškų kaimų gyventojų

P a r e i š k i m a s

    ...1939 m. antroje rugsėjo mėn. pusėje tarybinei Armijai išvadavus Vakarų Baltarusiją, laisvai atsiduso tos šalies lietuviai. Rodūnės rajone susikūrė tarybinė valdžia. Pažangūs žmonės džiaugėsi. Ir kaip nesidžiaugti matant, kaip dygsta pirmieji socialistinės kultūros daigai, laisvai veikia lietuviškos tarybinės mokyklos Pelesoj, Dubiniuose, Pavalakėje ir kitur. Rodūnės rajono dirbantieji išrinko savo deputatus į Vakarų Baltarusijos Liaudies Tarybą: baltarusį Nikrevičių, lenką Karolį ir lietuvius Sinkevičių ir Šimolionį, patikėdami jiems savo likimą. Partijos rajono komiteto sekretorius buvo ukrainietis Isačenko ir žydas Kancelsonas, vykdomojo komiteto pirmininku — baltarusis Pimonenko. Rajono vykdomojo komiteto atsakingu sekretoriumi dirbo lietuvis Šimolionis, atsakingas pareigas rajono vykdomajame komitete ėjo draugai: Jonis, Sinkevičius ir kiti. Apylinkių komitetų sekretoriais buvo šie lietuviai: Adamonis, Dūda, Žukauskas ir kiti. Rodūnės miesto vykdomojo komiteto pirmininku buvo lietuvis Vaitkūnas. Daug lietuvių ėjo atsakingas pareigas vietos ūkio organuose. Pirmasis rajone kolūkis įsisteigė lietuviškame Dubičių kaime.

    Vokiečių okupacija pertraukė kūrybinį darbą. Kartu su visa tarybine liaudimi Rodūnės rajono lietuviai stojo į kovą prieš vokiškus okupantus. Nelygioje kovoje žuvo draugai: Adamonis, Sinkevičius, Žukauskas, Kamenčius, Neviera, Jonis ir kiti.

    ...Sutriuškinus hitlerinę Vokietiją, tarybinėje Baltarusijoje prasidėjo naujas šviesus gyvenimas. Tačiau lenkų nacionalistai,
51

pakeitę savo kailį ir "tapę" tarybiniais patriotais, bet neatsisakę savo tamsių tikslų, pradėjo ardyti brangiausią tarybinės santvarkos turtą — tautų draugystę. Įsiskverbę į tarybinį aparatą, jie pradėjo kurstyti tautinę neapykantą Rodūnės rajono gyventojų tarpe. Todėl pokariniu laikotarpiu dėl minėtų lenkų nacionalistų veiklos ir vietinių tarybinių bei partinių organų politinės trumparegystės skaudžiai pažeistos lietuvių teisės. Iš 14 pradinių lietuviškų mokyklų, kurios veikė net lenkų valdymo laikais, Rodūnės rajone neliko nė vienos. Lietuviškų kaimų vaikai turi eiti į mokyklos pirmąją klasę, kur mokoma skaityti ir rašyti ne gimtąja, o nesuprantama jiems kalba. Turint tai galvoje visiškai aišku, kodėl toks žemas pažangumas, kodėl taip daug vaikų pasilieka toje pačioje klasėje antriems metams. Baigusių vidurines mokyklas lietuvių kolūkiečių vaikų labai maža. Todėl dalis energingesnių lietuvių pradėjo savo vaikus siųsti mokytis į Tarybų Lietuvą... Dabartiniu metu Rodūnės rajone nėra nė vieno gydytojo, agronomo, mokytojo, zootechniko, kurie dirbtų savo gimtajame krašte. Pirmaisiais pokario metais dėl nepakenčiamų darbo sąlygų išvyko iš savo rajono į Tarybų Lietuvą visi lietuviai mokytojai ir kiti inteligentai.

    ...Rodūnės rajono klubuose ir skaityklose niekur nerasi lietuviškų knygų ir laikraščių. Visokiais būdais trukdomas lietuviškos spaudos iš Lietuvos TSR užsakymas.

    ...1949 m. Dubinių kaimo gyventojai įkūrė kolūkį ir pavadino jį Tarybų Sąjungos didvyrės Marytės Melnykaitės vardu. Kolūkiui vadovavo vietinis lietuvis Lukoševičius. Kolūkis tapo pirmaujančiu, ir žmonės džiaugėsi, tačiau neilgai. Kolūkis netrukus buvo reorganizuotas ir lietuvis pirmininkas atleistas iš pareigų. Jį pakeitė žmogus, neturįs nė mažiausio supratimo apie vietos sąlygas. Kolūkis buvo naujai pavadintas Malenkovo vardu. Iš kolūkių pirmininkų pareigų atleisti dar du lietuviai: Ramoška ir Šiška. Lietuviai nepageidaujami ir vietinėse deputatų tarybose — jų neliko jose.

    ...1959 m. per visuotinį gyventojų surašymą lietuviams buvo užrašoma ne jų tautybė. Pavyzdžiui, Pavalakės gyventojos Stra-činskaitė Viktorija ir Stračinskienė Stasė buvo užrašytos lenkėmis, nors jos su ašaromis maldavo surašinėtoją teisingai užrašyti jų tautybę.

    Pašto viršininkai toleruoja lietuviškos spaudos sukčiautojus. Sunku užsisakyti lietuvišką spaudą — jinai neateina arba ateina ne visi numeriai. 1958 m. daug šio krašto gyventojų buvo užsi-
52

sakę lietuviškus laikraščius, o gauti arba visai negavo, arba gavo nelietuviškus.

    Vasaros atostogų metu Rodūnės rajono lietuviai moksleiviai pakvietė turistus-moksleivius iš Kauno. Moksleivių gamtininkų būrelis atvyko į Pavalakės kaimą. Kolūkiečiai juos džiaugsmingai sutiko, susirinkę po darbo pašoko, padainavo. Sužinojęs apie tai kolūkio pirmininkas Kovalčiuk anksti rytą atbėgo pas tuos kolūkiečius, pas kuriuos svečiavosi Kauno moksleiviai ir, daužydamas kumščiu į stalą, šaukė, grasindamas atimti darbą ir nubausti dar kitomis bausmėmis.

    ...Todėl prašome jus atitaisyti mums daromas skriaudas ir sudaryti galimybę naudotis tuo, ką gero sukūrė tarybinė santvarka. Mes žinome, kad mūsų partijai ir tarybinei vyriausybei svetimi nacionalistiniai iškrypimai ir todėl labai prašome teigiamai išspręsti šiuos klausimus:

    1. Peržiūrėti galimybę įvykdyti TSRS Aukščiausios Tarybos 1940.VIII.3. nutarimą "Apie perdavimą dalies kai kurių Baltarusijos TSR rajonų su lietuvių dauguma Lietuvos TSR".
    2. Atidaryti lietuviškas pradines, septynmetes ir vidurines mokyklas visoje eilėje kaimų, kuriuose gyvena lietuvių tautybės gyventojai.
    3. Netrukdyti ir sudaryti sąlygas lietuvių tautybės gyventojams dalyvauti kultūriniame - politiniame rajono gyvenime savo gimtąja kalba:

    a) parūpinti vietinėse bibliotekose grožinio ir politinio turinio knygų, laikraščių ir žurnalų lietuvių kalba, netrukdyti juos skaityti;
    b) netrukdyti lietuviams vystyti meninę, saviveiklą;,
    c) netrukdyti bendradarbiauti mūsų kaimams su Lietuvos TSR visuomeninėmis organizacijomis ir vyriausybinėmis įstaigomis.

    4. Padėti likviduoti vietinių kolūkių atsilikimą. Gi mes, kolūkiečiai, dėsime visas pastangas, kad klestėtų mūsų gimtųjų kaimų socialistinė ekonomika ir kultūra.

    Prašome neatsisakyti patenkinti mūsų prašymą.
(255 parašai)
1961.IV.3.
53

    Po šio pareiškimo 1961 m. liepos 25 d. atvažiavo komisija iš šešių asmenų. Komisija, patikrinusi faktus, ir pasikalbėjusi su vietiniais gyventojais, pripažino, kad gyventojų reikalavimai yra teisingi ir prižadėjo atidaryti lietuviškas mokyklas nuo 1961.IX. 1, išspręsti bibliotekų ir klubų-skaityklų reikalą, padėti bendradarbiauti su Lietuvos TSR. Prijungti mūsų kaimus prie Lietuvos TSR atsisakė, nes, esą, per maža parašų.

    Tuomet 1961 m. rugpiūčio mėn. buvo išsiųstas antras pareiškimas analogiško turinio N. S. Chruščiovui su 2.100 parašų.

    Dar berenkant parašus šiems pareiškimams, kai kurių rajono įstaigų ir milicijos darbuotojai gąsdino vietinius gyventojus, kad nesirašytų po pareiškimais. Maždaug po mėnesio, išvykus komisijai, atvyko Gardino srities saugumo ir milicijos darbuotojai ir gąsdino žmones, kam jie rašė ir siuntė šiuos pareiškimus, kad dabar jie bus išvežti "kur baltosios meškos gyvena", o jų reikalavimai nebus išpildyti.

    Žmonės, matydami, kad nepildomi komisijos pažadai, nutarė dar kartą pareikalauti vietinės valdžios organų išpildyti pažadus. Buvo kreiptasi į Rodūnės rajono partijos sekretorių su užklausimu, kodėl neatidaromos lietuviškos mokyklos. Atvykusiems lietuvių atstovams buvo atsakyta, kad lietuviškų mokyklų neatidarys, ir nėra ko čia daugiau vaikščioti. Buvo dar skambinta telefonu į Gardino srities liaudies švietimo skyrių. Atsakė pats skyriaus vedėjas, kad jis tuo klausimu nenumato imtis jokių priemonių, nes negavęs jokių nurodymų iš aukščiau.

    Pasikeitus Tarybų Sąjungoje politinei situacijai, buvo pasiųstas pareiškimas drg. L. I. Brežnevui.

Tarybų Sąjungos Komunistų Partijos CK Pirmajam Sekretoriui drg. L. I. Brežnevui

    Baltarusijos TSR, Gardino srities, Varsnavo ir Smurgainių rajonų gyventojų

P a r e i š k i m a s

(Šis pareiškimas yra jungtinis Gervėčių ir Rodūnės — Pelesos apylinkių lietuviškų kaimų gyventojų. Pradžioje pareiškimo išvardinami kaimai, kuriuose gyvena lietuviai).
54

    ...Po vokiečių okupacijos mes laukėme lietuviškų mokyklų atidarymo, bet mūsų viltys ir lūkesčiai nepasitvirtino. 1944 m. rudenį lietuviškuose kaimuose buvo atidarytos rusiškos mokyklos, kurios veikia iki dabar. Stalino kulto laikais mes ne kartą kreipėmės į vietinius ir respublikinius BTSR organus, prašydami atidaryti lietuviškas mokyklas. Į mūsų prašymus vienos įstaigos atsiliepė pažadais, o kitos apšaukė mus nacionalistais ir net grasino išsiųsti į Sibirą.

    Po Stalino mirties mes vėl pradėjome reikalauti lietuviškų mokyklų. Mūsų prašymai tik dalinai buvo patenkinti: nedaugelyje mokyklų buvo įvestos nuo trečios klasės 2-3 lietuvių kalbos pamokos savaitėje. Bet daugumos lietuviškų kaimų vaikai neturi ir šios galimybės mokytis savo gimtosios kalbos.

    ...Neteisingas vietinės Baltarusijos valdžios elgesys su mumis, lietuviais, pasireiškia ne tik švietimo, bet ir kitose srityse. Paminėsime keletą faktų.

    Trukdo užsakyti lietuvišką spaudą iš Lietuvos TSR. Vietiniai BTSR ryšių skyrių darbuotojai lietuviškus laikraščius sauvališ-kai pakeičia baltarusiškais arba rusiškais.

    1958 m. mes kreipėmės į Lietuvos TSR Kultūros ministeriją, prašydami prisiųsti lietuviškų knygų. Vietinė valdžia atsisakė knygas priimti ir grąžino jas atgal. Taip buvo Gervėčiuose.

    Klubuose ir skaityklose niekur nerasi lietuviškų laikraščių ir politinės literatūros.

    1959 m. į Gervėčių vidurinę mokyklą su draugišku vizitu atvyko Vilniaus S. Nėries vidurinės mokyklos mokiniai. Kaip dovaną jie atvežė 250 lietuviškų tarybinių knygų. Gervėčių vidurinės mokyklos direktorius Paškovski atsisakė priimti šią dovaną. Po ilgų prašymų jis tas knygas priėmė, bet, praėjus mėnesiui, jos išnyko iš mokyklos bibliotekos.

    Kolūkio pirmininkas Bul labai priešiškai nusiteikęs lietuvių atžvilgiu. 1963 m. rudenį jo iniciatyva buvo sunaikintas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto paminklas, 1930 m. pastatytas Dubinių kaime. Tas sunaikinimas didžiai sujaudino vietinius gyventojus.
55

    Vykdant visuotinį gyventojų surašymą 1959 m. pastebėjome", xl?ąd surašinėtojai ne pilnai užpildo rašalu surašymo lapus. Jei pilietis pareikšdavo esąs lietuvis, tai surašinėtojas jo tautybę įrašydavo paprastu pieštuku, o jei lenkas ar baltarusis, tai įrašydavo rašalu. Paklausti, kodėl taip daro, surašinėtojai atsakė, jog tokį nurodymą gavo iš rajono pareigūnų. Varsnavo rajone įvairių įstaigų darbuotojai visaip stengėsi įkalbėti lietuvius, kad jie neužsirašytų lietuviais. ...Po gyventojų surašymo 1959 m. vietiniai pareigūnai rodė mums laikraščiuose surašymo duomenis, kur juodu ant balto buvo atspausdinta, jog Baltarusijos TSR lietuvių tautybės gyventojų nėra.

    ...Mes ne kartą kreipėmės į rajono, respublikos ir centrinius organus, reikalaudami patenkinti mūsų teisėtus prašymus. Bet mūsų prašymai buvo atmesti.

    Iš to, kas pasakyta, seka tokios išvados:

1. Susidaro įspūdis, kad lietuviai Baltarusijoje yra nepilnateisiai piliečiai.
2. Baltarusijos TSR lietuviai neturi galimybės naudotis Konstitucijos garantuota teise mokytis savo gimtąja kalba.
3. Vietiniai BTSR pareigūnai ne tik nepadeda, bet dažnai trukdo kultūriniam mūsų bendradarbiavimui su Lietuvos TSR gyventojais.
4. Vietiniai pareigūnai ne tik nepadeda, bet dažnai kliudo Baltarusijos lietuviams apsirūpinti spauda ir knygomis, leidžiamomis Lietuvos TSR.
5. Vietiniai BTSR organai neleidžia lietuviams užimti ne tik vadovaujančias, bet ir antraeiles pareigas kolūkiuose, kaimo tarybose bei kitose įstaigose.
6. 1959 m. visuotinis gyventojų surašymas buvo įvykdytas žiauriai pažeidžiant lietuvių teises. Lietuviams atimta galimybė laisvai nustatyti savo tautybę: lietuviai prieš savo valią buvo užrašomi baltarusiais arba lenkais.

    Remdamiesi tuo, kas aukščiau išdėstyta, labai prašome išspręsti šiuos klausimus:

1) atidaryti lietuviškas pradines, aštuonmetes ir vidurines mokyklas tose vietose, kuriose gyvena lietuvių dauguma;
2) pašalinti kliūtis kultūriniam — švietimo darbui lietuvių kalba;
56

3) duoti mums galimybę skaityti knygas, žurnalus ir laikraščius savo gimtąja kalba;
4) aprūpinti bibliotekas ir klubus-skaityklas lietuviška literatūra, išleista Lietuvos TSR;
5) nurodyti vietinės BTSR valdžios pareigūnams, kad jie traktuotų lietuvius kaip lygiateisius piliečius;
6) užtikrinti laisvą tarpusavį bendradarbiavimą Baltarusijos TSR lietuviams su Lietuvos TSR gyventojais;
7) labai prašome Jus apsaugoti mus nuo vietinių pareigūnų grasinimų ir represijų, kurių galime susilaukti ir dėl šio pareiškimo, nes tokie pareigūnų veiksmai buvo praeityje, padavus pareiškimus.

    Praėjo jau 18 metų, kaip mes siunčiame pareiškimus, reikalaudami savo teisių.

    Tebūnie tai paskutinis pareiškimas su patenkinamais rezultatais. Mes tikimės sulaukti dėmesio aukščiausios tarybinės valdžios organo.
(810 parašų)
1963 m. lapkričio mėn.

    Nežinoma, kaip vietinės valdžios pareigūnai reagavo į šį pareiškimą. Grasinimų ir represijų, galbūt, ir nebuvo, bet ir rezultatų teigiamų jokių. Baltarusijos respublikos lietuviai nesulaukė drg. L. I. Brežnevo dėmesio.

I š   m o k y t o j ų   l a i š k ų

    Čia dedame būdingesnes vietas iš laiškų, kuriuos parašė mokytojai(-os), dėstę lietuvių kalbą Baltarusijos TSR mokyklose. Pavardžių, vietų ir laiko nenurodome.
***

    ...Blogiausia, kad lietuviški laikraščiai neįeina į planą, dėl to mūsų mokiniams užrašomi rusiški laikraščiai.

    Dėl saviveiklos organizavimo mes tarėmės su E. Į tai nepalankiai žiūrima ir neleidžiama nė pajudėti. Štai suorganizavau lietu-
57

viską vakarą, tai po to kasdien tris ar keturis kartus lankėsi inspektoriai ir atstovai iš rajono. Už tai mane buvo nubaudę — atėmę visas rusiškas pamokas, o palikę tik lietuviškas. Kaip žinote, lietuvių kalbos pamokų maža ir sunku iš jų pragyventi. Patikrinimo metu daugiausia tik ir buvo kalbama apie lietuvišką vakarėlį. Priekaištavo, kad jų nepakvietėme į vakarą. Po to aš kreipiausi į Gardino srities švietimo skyrių, bet ir čia maža padėjo. Taigi, sunku čia dirbti, nes slopinamas bet koks lietuvybės pasireiškimas. Po to sekė grasinimai ir kita... Laiko maža, nes dirbu ir dieninėje, ir vakarinėje mokykloje. Pamokų skaičius nedidelis, bet tvarkaraštis sudarytas netinkamai, todėl ir nėra laisvo laiko. Specialiai kankina visokiais būdais.

    ...Buvo pradėję veikti vakariniai kursai. Vedėjui buvo įsakyta surengti beraščių ir mažaraščių apmokymą. Kadangi jis žinojo, kad rusiškai niekas nesimokys, tai leido apmokyti lietuviškai, o paskui įteikė rusiškas programas. Tuo būdu visi kursantai buvo apgauti ir nustojo lankę kursus.
***

Leiskite tarti nuoširdų ačiū už siuntinėlį (knygų). Lietuviškų salų vaikams — tai brangiausia dovana.

    ...Dirbu keliose mokyklose. Atstumai dideli. Žiemos metu tenka klampoti pėsčiam. Bet tai ne bėda... Kiekviename žingsnyje jaučiu veriančius vadovybės ir viso kolektyvo žvilgsnius bei ironiškas pastabas. Štai šios dienos faktas. Direktorius parašė įsakymą už tai, kad vienas vaikas, pusiau gudas, perėjo mokytis į lietuvių grupę, nors ir patys tėvai prašė. Dabar reikės vykti į švietimo skyrių pasiaiškinti.

    Rudenį daug vaikų išvyko mokytis į internatą Lietuvoje. Tai iki šios dienos tęsiasi tardymai įvairiuose rajono ir srities komitetuose, to internato įvairiausi šmeižimai.

    ...Prašytume pasiteirauti, ar nėra... kokio internato, kad galėtume nusiųsti keletą vaikų mokytis. Nors šiais metais vadovai iš pykčio steigia internatą, išskyrė didelę pinigų, sumą, mat bijo, kad vaikai vėl neišvyktų į Lietuvą. Tačiau daug vaikų prašyte prašosi, mokytis į Lietuvą.
***
58

    ...Kai žiemos atostogų metu vaikai parvažiavo į namus (iš internato Lietuvoje), tai pas juos atvyko iš švietimo skyriaus, vykdomojo komiteto ir partijos komiteto atstovai ir grasino, įkalbinėjo grįžti. Jeigu negrįšią, tai jų tėvams būsią blogai. Janinai K. (15 metų) švietimo skyriaus atstovas patarė tekėti, nes jai jau laikas turėti vaikų (pedagogo kalba!..). Vaikai grįžti mokytis į Baltarusiją atsisakė. Grįšią tik tada, kai čia bus lietuviška mokykla. Švietimo skyriaus vadovas nusikvatojęs pasakė, kad šito nebuvo ir nebus.

    ...Mokykloje kai kurie mokytojai pradėjo kiršinti lietuvius mokinius su gudais. Vaikai buvo net susipešę. Direktorius pasikvietė į kabinetą susipešusius vaikus. Tuos mokinius, kurie mokosi gudiškai, paleido, nieko jiems nesakęs, o du lietuvius spardė kojomis ir mušė raktų ryšulėliu — galvą prakirto net iki kraujo. Tėvai pasiskundė švietimo skyriui. Negavę atsakymo, skundėsi į sritį. Atvažiavo atstovas. Jis direktorių išteisino, o tėvams pasakė, kad jie esą suagituoti lietuviai.

    ...Mokyklos direktorius nuvyko į Astravo rajono vykdomąjį komitetą išregistruoti mokinių, kurie mokosi internate. Jam buvo atsakyta, kad Gervėčių apylinkėje jokių lietuvių nesą, lietuviškai kalbėti jie dabar išmokę, kai pradėję kištis visokie lietuviai nacionalistai. Jis galįs parodyti ir ūkio knygas, kur visi gyventojai surašyti gudais.

    ...Šiandien mokykloje pasakė, kad algalapyje pasirašyčiau rusiškai. Atsisakiau. Aš rašau jums atvirai, — tegu žino visi jūsų draugai, nežiūrint kokių jie būtų įsitikinimų, tegu pasiklausinėja žmones. Visi patvirtino šiuos faktus. Kodėl Jogailos anūkai ir Pilsudskio vaikai turi pas mus tokias teises?..

    Knygų labai laukiame. Geriausiai skaitoma vaikų literatūra. Aplamai, pageidaujame visokių.
Jei galėsite parūpinti tautinių kostiumų — bus didelis Jūsų nuopelnas.
***
59
NUOTRUPOS IŠ BALTARUSIJOS KATALIKŲ
GYVENIMO
    (Laiškas iš Baltarusijos TSR. Iš jo galime susidaryti vaizdą apie religinę padėtį, kurioje yra atsidūrę Baltarusijos TSR lietuviai).

    Mūsų krašte Katalikų Bažnyčia šiuo metu pergyvena ypatingai sunkų laikotarpį. Didesnė Baltarusijos katalikų bažnyčių dalis pokariniu laikotarpiu buvo uždarytos, naudojant pačias grubiausias administracines priemones. Dauguma jų buvo paverstos sandėliais, kitos, atlikus perstatymus viduje ir sudarkant jų išorę, buvo pritaikytos įvairiems ūkiniams reikalams. Nemaža senų bažnyčių buvo apgriautos arba visai sunaikintos. Beveik kiekvienos tų bažnyčių likimas — dramatiška istorija, kuri galėtų būti sunkiu kaltinimu prieš žmoniškumą, nekalbant jau apie grubiausią pažeidimą sąžinės laisvės, kurią iškilmingai užtikrina TSR konstitucija.

    Ašmenos- miesto bažnyčioje 1972 m. baigtas įrengti fabrikas. Kitos bažnyčios to miesto ir jo apylinkių katalikai neturi. Krėvoje katalikų bažnyčia perdirbta į ligoninę. Įdomu pastebėti, kad Ašmenoje ir Krėvoje, kur katalikai sudaro gyventojų daugumą, tebeveikia pravoslavų cerkvės.

    Pokario metais, pasitraukus Varnėnų bažnyčios kunigui, sena ir didelė baroko stiliaus bažnyčia buvo uždaryta. Į šalia bažnyčios stovintį buvusio vienuolyno pastatą buvo atkelti vaikų namų auklėtiniai, kurie sunaikino viską kas bažnyčioje buvo. Šiuo metu ji stovi miestelio centre ne tik be stogo, bet ir be grindų.

    Dar labiau klaikią išvaizdą turi už kelių kilometrų esanti sena bažnytėlė Varnoje (Vorona). Ji jau ir be lubų...

    Apie 1958 m. valdžios organai privertė iš Alšėnų į Trobas persikelti vieninteliam tos didelės parapijos iš kalėjimų sugrįžusiam ligotam kunigui Milkevičiui. Tačiau ir Trobose neleido jam ilgiau būti. Gainiojamas iš parapijos į parapiją ir nuolatos šantažuojamas kun. Milkevičiui mirė.

    Alšėnų miestelio ir jo apylinkių tikintiesiems likus be savo kunigo, dar pora metų ją globojo tos bažnyčios komitetas. Tikinčiųjų dvasios reikalams aptarnauti į Alšėnus atvažiuodavo Ba-
60

runų bažnyčios kunigas Kozlovskis. Kartą, gavus pranešimą per trumpą laiką sumokėti didelius mokesčius, iš bažnyčios komiteto narės, kuriai buvo pavesta perduoti vietinės valdžios įstaigai surinktus pinigus, jie buvo pavogti atvykusio pas ją į svečius... jos giminaičio. Per keletą dienų iki nustatyto mokesčiams sumokėti termino iš naujo surinkti reikiamą sumą pinigų buvo neįmanoma. Praėjus mokesčių sumokėjimo terminui, po keletos dienų pas minėtąją moterį užėjo iš Ašmenos atvažiavęs inteligentiškos išvaizdos mandagus vyriškis, kuris pareiškė norą pamatyti gražų ir menu turtingą bažnyčios vidų. Moteriškė, nieko blogo negalvodama, pasiėmė raktą ir nuėjo su svečiu prie bažnyčios. Mandagus nepažįstamasis pasisiūlė padėti atrakinti bažnyčios duris. Paėmęs iš moters rankų raktą, jis ...įsidėjo jį į kišenę ir nuėjo, palikęs prie bažnyčios durų suglumusią ir žado netekusią vargšę moteriškę. Taip buvo nubausti Alšėnų parapijos tikintieji už nesumokėjimą laiku mokesčių...

    Naujieji Alšėnų bažnyčios šeimininkai netrukus į šalia bažnyčios buvusio vienuolyno pastatą atkėlė vaikų namų auklėtinius, kurių valiai (matyt neatsitiktinai) paliko neuždarytą įėjimą į bažnyčią... Bažnyčios vidus per trumpą laiką buvo taip nusiaubtas, kad ir patiems vaikų namų auklėtiniams vėliau pasidarė joje nejauku, prisiminus pirmykštį šios bažnyčios grožį. Po to buvęs tarybinio ūkio direktorius Vildė pats savo rankomis suvirinimo aparatu išpiovė seniems varpams šerdis. (Darbininkai tai padaryti atsisakė.) Po to Alšėnų bažnyčios nuniokiotą pastatą perėmė tarybinis ūkis, paversdamas jį sandėliu, o vaikų namai su savo auklėtiniais išsikėlė kitur.

    Areštavus Benekonių parapijos kleboną kun. Gailiušį, šios parapijos tikinčiųjų reikalus kurį laiką aptarnavo Konvališkių parapijos kunigas Zubelevičius. Miestelio valdžiai uždraudus jam eiti kunigo pareigas Benekonyse, parapijos tikintieji dar 5 metus globojo bažnyčią, rinkdamiesi į ją bendrai maldai be kunigo. Jų klebonas kun. Gailiušis iš kalėjimo negrįžo, o bažnyčia buvo uždaryta. Netrukus į Benekonis iš kažkur buvo atkelti vaikų namai, kurių auklėtiniai apsigyveno buvusioje klebonijoje. Po to viskas, kas bažnyčios viduje buvo galima sulaužyti ar supjaustyti, buvo sulaužyta, supiaustyta arba išgrobstyta. Tai atlikus prieglaudos vaikai vėl kažkur buvo išvežti. Dar 1971 m. bažnyčios viduje mėtėsi suplėšyti ir suteršti arnotai, užtiesalai, baldakimų, bažnytinių vėliavų skutai, sulaužyti kryžiai, išardytų vargonų vamzdžiai ir kita. Šiuo metu rengiamos psichoneurologinės ligoninės
61

dirbtuvės, valymo darbus atlikus ne darbininkams, bet atvykus kareiviams. 1972 m. buvo pradėti piauti gražūs bažnyčios bokštų kryžiai.

    Prieš keletą metų, panaudojant buldozerius, buvo nugriauta Varanavo bažnyčia tuo tikslu, kad jos vietoje pastatytų parduotuvę... Darbininkams atsisakius vykdyti tos bažnyčios griovimo darbus, juos greitai atliko atvežti kareiviai.

    Kiek anksčiau Gardine buvo išsprogdinta gerai išsilaikiusi gotikos bažnyčia.

    Gervėčių bažnyčia, areštavus jos kleboną, išvengė daugelio Baltarusijos katalikų bažnyčių likimo tiktai dėka herojiškų zakristijono pastangų, pareikalavusių daug ištvermės ir sveikatos. Sulaukęs savo klebono, netekęs sveikatos zakristijonas netrukus mirė.

    Lazdūnuose katalikų bažnyčia uždaryta tuojau po karo, areštavus kunigą.

    Uždarytos gražios mūrinės katalikų bažnyčios Apse ir Vy-džiuose. Vydžių bažnyčios viduje suplėšyti vertingi paveikslai, sulaužyti altoriai, klaupkos, išdaužyti langai, o šventoriuje įtaisytas... tualetas.

    Kiek daug sau leidžia tarybiniai pareigūnai kovodami su religija, gali parodyti toks faktas. Gardine ne tik vaikams neleidžiama lankyti bažnyčią, bet uždrausta motinoms net ant rankų neštis vaikus bažnyčion. Duotas nurodymas, kad bažnytinis komitetas yra atsakingas už šios instrukcijos vykdymą.

    1970 m. per Velykas prie Borūnų bažnyčios durų stovėjo mokytojai ir milicijos pareigūnai, kurie neleido į bažnyčią įeiti mokyklinio amžiaus vaikams, atėjusiems drauge su savo tėvais. Vaikai beveik jėga buvo atplėšiami nuo savo tėvų ir varomi nuo bažnyčios durų šalin.

    Baltarusijoje nėra kunigų seminarijos — nauji kunigai niekur neruošiami. Katalikų kunigai todėl daugumoje yra vyresni kaip 65-70 metų amžiaus. Daug jų savo pareigas eina su prieš laiką palaužta sveikata. Be to, šalia savo parapijos tikinčiųjų, jiems tenka aptarnauti tikinčiuosius net kelių kaimyninių parapijų, likusių be bažnyčios arba kunigo. Dažni atvejai, kai ligoti seneliai kunigai, esant blogoms oro ir kelių sąlygoms, vyksta pas ligonius net keletą dešimčių kilometrų.

    Baltarusijoje yra daug vietų, kur iki artimiausios dar tebeveikiančios bažnyčios tikintiesiems tenka važiuoti į pamaldas daugiau kaip šimtą kilometrų. Kunigams mirštant, parapijų, pasi-
62

liekančių be kunigų, skaičius kiekvienais metais vis auga. Tuo tarpu kunigams iš Lietuvos neleidžiama eiti pareigų Baltarusijoje. Aišku, koks likimas laukia Baltarusijos tikinčiųjų ir dar tebeveikiančių bažnyčių...

    Čia suminėti faktai yra tik atsitiktinės nuotrupos. Išskyrus Apsą ir Vydžius, visi paimti iš vienos arčiausiai Lietuvos TSR esančios Gardino srities, ir tai tik iš Astravo, Ašmenos, Lydos, Varanavo ir Gardino rajonų. 0 tokių rajonų šioje srityje yra 17. Gi sričių Baltarusijos TSR yra šešios su 117 rajonų, kurių dauguma savo centruose jau nebeturi nė vienos veikiančios katalikų bažnyčios. Tačiau ir šie keli faktai akivaizdžiai byloja apie sistemingą Katalikų Bažnyčios naikinimą Baltarusijos respublikoje, apie norą galutinai ir greitai ją sulikviduoti, tuo suduodant smūgį ir lietuviškam žodžiui ir lietuviškai kultūrai.
***

Epilogas

    Visa, kas čia buvo aprašyta, gali kai kam atrodyti kaip niūri pasaka. Nejaugi tokie dalykai dedasi Tarybų Sąjungoje, kuri pretenduoja į pažangiausią pasaulio valstybę, kuri kovoja už tautų teises ir jų išsilaisvinimą? Deja, tai ne pasaka, o teisybė, žiauri mūsų dienų tikrovė. Nei carų valdymo, nei baltalenkių okupacijos laikais dabartinėje Baltarusijos respublikoje gyveną lietuviai dėl savo tautybės nebuvo taip persekiojami, kaip po Antrojo pasaulinio karo, esant tarybų valdžiai.

    Prieš karą Lietuvoje veikė draugija TSRS tautų kultūrai pažinti. Senesnės kartos žmonės prisimena, kaip prof. V. Krėvė-Mickevičius, tos draugijos narys, iš universiteto tribūnos skelbdavo studentams, jog caro laikais mažos tautos Rusijoje buvo engiamos, naikinamos, o Tarybų Sąjunga atgaivino kai kurias mažas jau bemirštančias tauteles. Nejaugi dabar Tarybų Sąjungoje atnaujinta tautų naikinimo politika, kurią vykdė carai?

    Galbūt tautinių mažumų persekiojimo nežino tie, kurie sėdi prie valstybės vairo? Bet į tuos persekiojimus ne kartą jau buvo atkreiptas dėmesys, rašyta daug pareiškimų ir skundų aukščiausiems Tarybų Sąjungos organams. Tačiau nė vienas tų pareigūnų, kurie vykdė tautinę diskriminaciją, nebuvo nubaustas.

    O gal visi pareiškimai nepasiekė tų, kuriems buvo rašyti? Gal 1963 metų pareiškimas nepasiekė drg. Brežnevo? Gal valstybės
63

vadovus apgaudinėja jų artimiausi bendradarbiai? Gal drg. Brežnevas nieko nežino apie lietuvių tautinės mažumos diskriminaciją Baltarusijos TSR? Bet jis turėtų apie tai žinoti. Aukščiausi valstybės organai turi žinoti, kas dedasi jų valstybėje, ir jie gali tai žinoti, jeigu nori, juo labiau, kad tas blogybes iškelia aibės skundų. Valstybei neišeina į gera, jeigu ji savo išleistų įstatymų negerbia, juos laužo.

    Nutautinimas yra nusikaltimas žmoniškumui, o už kiekvieną tokį nusikaltimą nedovanoja gamta ir istorija. Pavyzdžių nereikia ieškoti toli. Paskutinis karas davė gerą pamoką: vokiečiai kartą buvo nubausti už prūsų tautos išnaikinimą ir už panašius nusikaltimus.

    Visos tautos turi teisę gyventi ir kurti savitą kultūrą. Tegu jos gyvena taikingai, randa sugyvenimo būdą, kaip jį surado Šveicarijos tautos, kaip jį surado kitos tautos (anglai ir prancūzai Kanadoje, valonai ir flamanai Belgijoje). Komunistinėje Lenkijoje tautinė lietuvių mažuma taip pat nėra valstybės diskriminuojama (išimtį sudaro Lenkijos bažnytinė vyriausybė: lietuvius kunigus skiria į Lenkijos gilumą, o Seinams lietuvio kunigo neduoda. Seinuose nėra lietuviškų pamaldų, nors apie pusę šios parapijos lietuviška).

    Tikras lietuvis negali likti abejingas matydamas, kaip jo tautiečių skaičius mažėja dėl nepakenčiamų, sąmoningai sudarytų sąlygų.

    Tikime, kad ir buvusio Vilniaus krašto lietuviams po tamsios nakties išauš teisybės diena.
***

KIENO KREIVAS VEIDRODIS?


    Pateikiame dar vieną atsakymą į Lietuvos TSR liaudies rašytojo Juozo Baltušio straipsnį "Tiesoje" (1977.II.2).

    Pasidžiaugęs Lietuvos margu paveikslu, Jūs, rašytojau, teigiate: "Trūksta tiktai vienos kategorijos žmonių, o būtent: kurie šiandien nesidžiaugtų lietuvių tautos 1940 metais vieningai priimtu sprendimu atkurti Lietuvoje tarybinę santvarką, visiems laikams įeiti į didžią ir nesugriaunamą tarybinių tautų sandraugą".
64

    Gal Jūsų aplinkoje ir nėra tokių žmonių. Bet Lietuvoje ir šiandien yra dauguma tokių žmonių, kurie nesidžiaugia anų metų sprendimu, padarytu ne lietuvių tautos, o saujalės komunistų, vadovaujamų polprodo Dekanozovo, beja 1953 metais sušaudyto kartu sū Berija. O tada tuo sprendimu nesidžiaugė net ir tuolaikinis Lietuvos "prezidentas" Justas Paleckis, ministeris pirmininkas Vincas Krėvė-Mickevičius, nemaža dalis Liaudies seimo deputatų, gana anksti supratusių, kur veda Lietuvą ta nedidelė grupelė apsišaukėlių. Juk į balsavimo būstines 1940 m. liepos 14 d. balsuoti už Liaudies seimo atstovus, išrinktus kažkieno jau prieš balsavimą, atėjo tiek mažai žmonių, jog balsavimą reikėjo pratęsti į rytojaus dieną. Net ir pratęsus, ir agitatoriams beveik prievarta varant žmones į balsavimo būstines, vis dėlto nemaža lietuvių tautos dalis nedalyvavo toje balsavimo komedijoje. O Ukmergės apygardoje ir per abi dienas dalyvavo tiek mažai balsuotojų, kad ten balsavimui reikėjo skirti dar vieną papildomą dieną.

    O gal balsavime dalyvavę vieningai parėmė "liaudies" kandidatus? Ar Jūs nematėte, rašytojau, kad balsavimo būstinėse grindys buvo nuklotos biuleteniais su atstovų pavardėmis, o į urnas krito tušti vokai? Ar iš meilės ir vieningo pritarimo atstovų pavardės buvo trypiamos kojomis? Ne! Į balsavimo būstines žmonės ėjo iš baimės: viena, žmonės žinojo, kad jau balsavimo išvakarėse didelis skaičius dorų lietuvių atsidūrė kalėjimuose; antra, valdančiųjų nuosprendis balsavusiųjų pasuose daryti atžymėjimus vertė daugelį eiti į balsavimo būstines ne pritarimo reikšti, o gauti pase atžymėjimo. O savo protestą parodė bent tuo, kad į urnas metė tuščius vokus. O jeigu visi taip vieningai pritarė Lietuvos įjungimui į TSRS tautų sandraugą, tai kas buvo tie, — gal Jūs galėtumėte paaiškinti, — dešimt tūkstančių, kurie pirmaisiais tarybiniais metais buvo sukišti į kalėjimus? Kas buvo tie trisdešimt tūkstančių, kurie 1941 m. birželio 14-15 d.d. buvo suvaryti į gyvulinius vagonus ir išvežti į tolimus rytus? Ir kas buvo tas šimtas tūkstančių "baltaraiščių", kurie pirmosiomis karo dienomis griebėsi ginklo ir jį nukreipė prieš Raudonąją armiją? Ir kas buvo tie du šimtai tūkstančių, kurie 1944 m. pabaigoje pasitraukė į Vakarus? Ir kas buvo tie dešimtys tūkstančių, kurie 1945-1949 metais ėjo į miškus ir su ginklu kovojo prieš tarybinės santvarkos įgyvendinimą Lietuvoje? Ir kas buvo tie kiti du šimtai tūkstančių lietuvių, kurie 1944-1952 m. M. Suslovo dirigavimu, M. Gedvilo ir A. Sniečkaus nurodymais buvo išga-
65

benti, kur baltos meškos mauroja, ir daugumas jų buvo nukankinti Vorkutos, Karagandos, Igarkos, Magadano ir kitose garsiose Berijos ir Stalino "sanatorijose"? Tai gal tie daugiau kaip pusė milijono aktyviausių lietuvių taip pat vieningai pritarė 40-jų metų sprendimui? Žinoma, po tokių skaudžių operacijų nedaug liko drąsuolių, drįstančių viešai pasakyti, kad jie nepritaria 1940 m. sprendimui. Bet jų yra! Net įr Jūsų draugo Antano Venclovos, vieno aktyviausių 1940 metų vasaros įvykių dalyvio sūnus Tomas išdrįso viešai pasakyti tokį žodį.

    Toliau Jūs savo straipsnyje aiškinate, kodėl lietuviai turį džiaugtis tuo sprendimu. Apjuodinęs nepriklausomos Lietuvos gyvenimą (jei tai girdėtų Jūsų motina, pasakytų: blogas paukštis, kuris savo lizdą teršia), Jūs anam gyvenimui priešpastatot dabartinį, jį taip nulakuodamas, kaip nesugebėjo lakuoti ir žymiausieji Stalino laikų lakavimo specialistai. Pirmiausia Jūs džiaugiatės, kad Vilnius ir Klaipėda sugrąžinti Lietuvai. Bet jau 1939 m. sąmoningesni lietuviai suprato, kad Vilnius mūsų, o mes rusų, o po 1940 metų įvykių tuo įsitikino visi. Jūs sakote, kad visos lietuvių žemės buvo sujungtos į vieną respubliką. Netiesą sakote: ne visos. Be to, Jūs užmiršote vieną "mažytį" dalyką, būtent, kad tuo pačiu Lietuvos vardas buvo išbrauktas iš pasaulio žemėlapio!..

    Jūs rašote, kad Lietuva "iš atsilikusio žemės ūkio krašto virto industrine šalimi su išvystytu žemės ūkiu". O kas ta industrinė šalis? Ar Jums nežinoma, kad fabrikai perdirba atsivežtinę iš kitų respublikų žaliavą, o savo gaminius vėl išveža į kitas respublikas? Toks gamybos būdas yra ne kas kita, kaip pigios lietuvių darbo jėgos panaudojimas, metodas kolonijinių valstybių, žinomas jau prieš Marksą ir Engelsą ir jų kritikuotas. Lietuvos industrija — tai kolonijos industrija! O lietuvių tautai iš to industrializavimo tik tokia nauda, kad ji iš savarankiškų darbščių valstiečių tautos virto susvetimėjusių, pigiai pardavinėjančių savo raumenų jėgą darbininkų mase.

    O žemės ūkis? Ne Jūs vienas giriatės didžiuliais derliais ir "seniai pralenkta prieškarinius laikus" gyvulininkystės produkcija. Tai gal Jūs pasakysite, kodėl jau beveik metai Lietuvos parduotuvėse nėra kiaulienos, geresnių dešrų, kodėl ne visada būna pieno, aliejaus, cukraus, jautienos? Gal pasakysite, kodėl valstietis nuo Varėnos ar Ignalinos kvietinių miltų pirkti važiuoja į Vilnių, o nuo Eržvilko ar Betygalos — į Kauną? Kodėl valstietis — duonos ir mėsos augintojas — tos pačios duonos kepalėlio turi
66

kasdien kulniuoti 4-5 km. į kaimo parduotuvę ar važiuoti keliolika kilometrų į rajono centrą? (Neperseniausiai pardavėjams buvo įsakyta vienam žmogui duonos neparduoti daugiau, kaip po du kilogramus). Kodėl obuolių, svogūnų ir pomidorų importuojame, o kur prieskonių (pvz., pipirų) gauti — nežinote nei Jūs, nei mokslų daktarai...

    O gal respublikos industrializavimas apvertė lietuvius pramonės prekėmis? Ar Jums nežinoma, kad pilietis, norėdamas nusipirkti kokį nors drabužį, ar avalynės porą, turi apvažiuoti kelių rajonų parduotuves, o kartais pasiekti ir Kauną, Vilnių, Rygą ar net Taliną, Leningradą?.. Net panorėjęs nusipirkti kokį niekutį, pvz., spyną, atitinkamo mato vinių kilogramą, stiklainiui dangtelį ar lenktinį peiliuką, kuriuo taip džiaugėsi piemenaudamas Jūsų "Parduotų vasacų" herojus Alyzas (tais laikais visi piemenys nešiojosi lenktinius peiliukus), turėsite apeiti keliolika parduotuvių. Ir Jūs, važinėdamas po Lietuvą susitikimo su skaitytojais proga, klausdavote, kur čia vaistinė ir ar joje galima nusipirkti termometrą?..

    Taip, šiandien žemės ūkio darbai mechanizuoti, technizuoti ir organizuojami moksliniais pagrindais. Bet atsiverskite šių metų sausio mėn. 26 d. "Tiesą" ir ten juodu ant balto rasite parašyta, kad 1977.1.1 visuose Lietuvos kolūkiuose ir tarybiniuose ūkiuose buvo 531,400 karvių, o visų kategorijų ūkiuose 880,600 karvių. O tie visų kategorijų ūkiai — tai kolūkiai bei valstybiniai ūkiai plius kolūkiečių ir kitų kaimo gyventojų išlaikomų 1551,000 karvių — daugiau kaip pusė visų kolūkių ir tarybinių ūkių išlaikomų karvių. Štai ko pasiekė kolektyvizacija ir mechanizacija: turėdami visas Lietuvos žemes ir galingą techniką, kolūkiai ir valstybiniai -ūkiai tesugeba išlaikyti vos ne pilnus du kartus daugiau karpių už valstiečius, turinčius tik po pusę ha. ir savo sklypuose bedirbančius vos ne kaplinės žemdirbystės metodais. O iš savo karvių valstiečiai pieno primelžia beveik tiek pat kiek ir kolūkiai su valstybiniais ūkiais!.. Tas pats ir su mėsa. Rašote, kad pralenkėte Lietuvą karvių skaičiumi. Bet užmiršote, kad 1940 m. Lietuvos valstiečiai be karvių laikė dar ir 610000 arklių, o šiandien jų jau nė šimto tūkstančių nėra. Taigi, bendru gyvulių skaičiumi dar ir šiandien nepavyta prieškarinė Lietuva.

    Giriamės dideliais derliais, bet, atsiminus pas mus įprastą prirašinėjimo praktiką, pagrįstai manome, kad žymi mūsų derliaus dalis popierinė...
67

    Žemės ūkio darbai mechanizuoti... Visų pirma, — toli gražu netobulai! Be to, valstiečio gyvenimas vistiek liko sunkus ir įtemptas. Juk kolūkietis, vairavęs traktorių ar kabainą (kartais beveik visą parą), melžėja, pamelžusi kolūkio karves, parbėgę namo, turi dar prisišienauti pašaro savo karvei, prisiauginti daržovių ir bulvių savo šeimai, ir visus darbus atlikti rankomis; sekmadieniais aplėkti kelis rajonus, kad galėtų ką nors nusipirkti, kone kasdien kelis kilometrus žingsniuoti į parduotuvę duonos, ir taip šiuolaikinis mūsų valstietis mažai turi šviesių valandų.

    Rašote, kad veikia daugybė kultūros namų ir bibliotekų. Bet ar matėte, kas veikiama tuose Kultūros namuose? Jų veikla tokia, kad mūsų kultūra ne dešimtmečiais, o kasmet smunka: kasmet didėja girtuokliavimas, auga nusikaltimų skaičius, skyrybos, paleistuvavimas, venerikams reikia naujų ligoninių. Žinoma, nei kultūros namai, nei bibliotekos tiesioginiai neskatina blogybių, bet kai jie egzistuoja tik iš vardo, tai ir jie prisideda prie kultūros smukimo. Dabartinė mūsų kultūra — smunkanti kultūra. Ar ne taip? Jūs jau seniai gyvenate Vilniuje, tad prisiminkite, kiek restoranų veikė Vilniuje prieš trisdešimt metų, kiek prieš dešimt ir kiek dabar? Palyginkite ir pamatysite, kaip auga restoraninė kultūra. Šiandien restoranų jau pilni pagiriai, paupiai, paežerės. Įsigudrino restoranus atidaryti net pirtyse, naujajame operos teatre, buities muziejuje Rumšiškėse. Štai kaip keliama kultūra!..

    "Lietuvių rašytojų kūriniai verčiami į daugelį pasaulio kalbų".. Kas šuniui uodegą pakels, jeigu ne jis pats? — pasakytų Jūsų motina, Taip ir su tais vertimais. Jūs gerai žinote, kad nei anglai ar prancūzai, nei italai su ispanais nesiverčia mūsų literatūros kūrinių, o vertimu rūpinasi mūsų literatūros propagandos biuras. Ir verčiate literatūrą ne dėl jos meninių vertybių, o propagandiniais tikslais. Ir siūlote savo prekes užsieniui užmiršę, kad siūloma prekė pigi. Taip, lietuviai dainininkai, muzikantai gastroliuoja po plačias šalis. Bet nei Birmoj, nei Etijopijoje ar Portugalijoje niekas jų nepristato kaip Lietuvos menininkų, o kaip tarybininkus ar net rusus. Koks džiaugsmas Daunorui ar Kaukaitei, kai juos vadina rusais? Tai berno dalia! O Jūs, rašytojau, ją gerai pažįstate...

    "Tokia dabar Lietuva. Laisva, nepriklausoma, tarybinė". Tik papūga taip gali pakartoti išmoktą frazę, o ne sąmoningas žmogus, juo labiau rašytojas: jei Lietuva tarybinė, tai ji nėra nei
68

laisva, nei nepriklausoma; o jei būtų laisva ir nepriklausoma, tai nebūtų tarybinė.

    Ko nori buvusios nepriklausomos Lietuvos veikėjai, atsidūrę Vakaruose, mums nežinoma, nes mūsų nepasiekia jų spauda. Taip pat mums nežinoma, ką rašo ir "Figaro" korespondentas, o tik kaip aiškinate jo straipsnį Jūs, mes taip pat negalime tikėti, nes Jūs, nemokėdamas prancūzų kalbos, taip pat to straipsnio neskaitęs rašote. O jeigu Jūs ir skaitytumėte "Figaro", tai nuosekliai kiltų ir kitas jau konstitucinis, klausimas: kodėl Jūs skaitote "Figaro", o kiti neturi teisės jį skaityti. Nejaugi tarybinė konstitucija skirsto piliečius į kastas?!

    Taigi, ką rašo tas prancūzas, mums nežinoma, o ką rašote apie tą straipsnį Jūs, — tiek naivu, kad net nesinori tikėti, jog tai išplaukė iš po Jūsų plunksnos!..

    Žinomos mums Jūsų kalbos ir apie "religijos laisvę". Šią "laisvę" tikintieji ypač gerai patiria savo kailiu... Bet, nežiūrint visokių pažeminimų, gąsdinimų, suvaržymų, diskriminacijos, bausmių ir persekiojimų, žmonės, ypač kolūkiečiai ir darbininkai, lanko bažnyčias, nes bažnyčia šiandien iš tikrųjų pasidarė plačiųjų darbo masių prieglauda ir užuovėja nuo to dvasinio "rojaus", kuriame atsiduria žmogus, išėjęs iš bažnyčios.

    Rašote, kad Kaune veikia kunigų seminarija. Bet užmiršote, kad prieš karą Lietuvoje veikė keturios kunigų seminarijos, kuriose mokėsi po kelis šimtus jaunuolių, o šiandien tik viena ir toje pačioje — tik kelios dešimtys, bet ne todėl, kad nebūtų kandidatų, o todėl, kad tokia Jūsų bendrų valia. 0 kas išleido devynis kunigus į Eucharistinį kongresą (tik ne Romon, kaip rašote, o JAV), tai juokinga ir kalbėti: jeigu būtų galima laisvai važinėti į kitas šalis, tai būtų važiavę ne devyni, o šimtai, gal ir tūkstančiai tikinčiųjų.

    Jūs šaipotės iš "Figaro" korespondento, kad jis išgirdo Vilniaus gatvėse ir lietuviškai kalbant... Tai tiesa: Vilniuje galima išgirsti ir lietuviškai. Bet Jūs taip pat puikiai žinote, kad ne visose Vilniaus įstaigose ar parduotuvėse į lietuvišką kreipimąsi atsakys lietuviškai. Kreipęsis lietuviškai, neretai neišgirsi jokio atsakymo: pardavėja tau paprasčiausiai atsuks nugarą. O juk, pasak Jūsų, Vilnius — sostinė, todėl sostinės įstaigose visur turėtų būti galima susikalbėti lietuviškai. Deja!.. O kad lietuviams brukama rusų kalba, to Jūs jokiais savo rašiniais neužslėpsite. Visi žinome, kad mokyklose vaikai rusų kalbos mokomi nuo pirmos klasės, kad rengiamasi vaikus pradėti mokyti rusų
69

kalbos net darželiuose, kad kai kurios pamokos aukštesnėse klasėse — karinis rengimas, rusų literatūra — dėstomos tik rusiškai, kad visose aukštosiose mokyklose veikia skyriai, kuriuose visi dalykai dėstomi rusiškai, kad per visus koncertus, dainų šventes skamba dainos ir rusų kalba, kad susirinkimuose, suvažiavimuose, kur dalyvauja nors vienas kitas atsakingas pareigūnas rusas, kalbama rusiškai, kad visos kandidatinės ir daktarinės disertacijos turi būti rašomos rusų kalba ar ištisai verčiamos į rusų kalbą. Koks apsunkinimas, lietuviams mokslininkams! Pusė televizijos programos kasdien būna rusų kalba. Visi meniniai filmai per televiziją demonstruojami tik rusų kalba. Net lietuviški filmai per Lietuvos televiziją dažnai demonstruojami rusų kalba. Kaip visa tai Jūs pavadinsite? Ne rusų kalbos, brukimu?

    Jūs sakote, kad "dešimtimis pavadinimų išeina mokslinio kalbos tyrinėjimo knygų", bet nepasakote, kad tos dešimtys knygų pasirodė per trisdešimt šešerius metus. Tai per metus išeidavo vos po vieną dvi knygas. Lietuvių kalba tiek svarbi pasaulio kalbininkams, kad jie per tą patį laiką užsienyje išleido daugiau knygų apie lietuvių kalbą, negu jų buvo išleista Lietuvoje. O "Lietuvių kalbos žodynas", kurio leidimu taip giriatės, įmanomas leisti tik todėl, kad dar prieš karą nepriklausomoj Lietuvoj K. Būgos, J. Balčikonio, A. Salio ir kitų kalbininkų pastangomis buvo sukaupta gausi medžiaga žodynui leisti. Pirmas tomas buvo išleistas dar prieš karą, o per tarybinius beveik 40 metų išleista tik devyni tomai. Per ketverius metus — tomas. Tai tempai! Tai yra kuo girtis! O štai enciklopedijos per tą laiką — vos trys tomeliai, o dvylikatomė vos pradėta leisti.

    Jūs gerai žinote, kad "Vaga" — grožinės literatūros leidykla — jau paminėjo savo trisdešimtmetį. Per tą laikotarpį ji išleido 8000 leidinių bendru 123 milijonų tiražu. Lyg ir nemažai. Bet per metus — tik 4 milijonai egzempliorių, o į tą skaičių įeina ir gaidos, ir paveikslėlių rinkiniai, tai belieka kiekvienam gyventojui po knygą per metus. Tai turim ką skaityti!

    Pagal knygų išleidimą vienam gyventojui Lietuva labai atsilieka. Štai estai 1974 metais išleido kiekvienam gyventojui po vienuolika egzempliorių, latviai po devynis, o Lietuvoj tik po penkis. 1976 m. Tarybų Sąjungoj kiekvienam gyventojui buvo išleista po 7 egz. knygų, o Lietuvos centrinė statistikos valdyba net pasigėdijo paskelbti duomenis, nes Lietuvoj, ypač lietuviškų knygų leidimas ne didinamas, o mažinamas. Jūs pats gerai žinote, kad Jūsų knygos "Su kuo valgyta druska", 2 dalies pažy-
70

mėtas tiražas 60.000 egz., o faktiškai išėjo tik 3O.OOO egz. tiražu. Nereikia užmiršti dar ir to, kad beveik visos į rusų kalbą išverstos lietuvių autorių knygos taip pat leidžiamos "Vagos", kartais ir milžiniškais tiražais (štai 1977 m. "Vagos" prospekte pažymėta, kad dviejų rusiškų jos leidinių tiražas numatytas po keturis šimtus tūkstančių egz.), tad lietuviui skaitytojui belieka tik trupiniai. Ar reikia stebėtis, kad šiandien lietuvišką grožinę knygą sunkiau įsigyti negu "Žigulius" ar užsieninius džinsus...

    Jūs kaltinate "Figaro" korespondentą, kad tas falsifikuojąs Lietuvos istoriją. Iš kur jam ją žinoti? Bet Jūs tą vargšę Lietuvos istoriją falsifikuojate dar daugiau. Jūs rašote, kad "rusų ir lietuvių tautas riša stipri daugelio dešimtmečių ir istorijos skersvėjų išbandyta draugystė, bendros kovos prieš kryžiuočių ir kalavijuočių antpuolius, bendri šitų tautų plačiųjų masių troškimai, bendri žygiai dėl laisvės, šviesaus, laimingo gyvenimo". Kaip skambu! Bet šitaip galima rašyti tik J. Žiugždos istorinių "veikalų" prisiskaičius.

    Tai pasvarstykime kartu, už ką XIV-XVI amžių rusai galėjo mylėti Lietuvą, kai tada Lietuvos kunigaikščiai valdė užkariautas rusų sritis? Dar niekas užkariautojams himnų negiedojo,, nors, kaip rašo istorijos šaltiniai, lietuviai pavergtuosius kraštus valdę humaniškai. Užtai rusai, 1795 m. pavergę Lietuvą, parodė pavergtiesiems čingischanišką meilę... Pradėjo sistemingą krašto rusinimą, žiauriai numalšino 1830 ir 1863 metų sukilimus ir pagaliau ryžosi visai užsmaugti lietuvių tautą, užgynę net spaudą. Tai už ką lietuviai turėjo pamilti rusus? O J. Žiugžda savo "istorijose" rašo, kad 1795 metų Katerinos žygis į Lietuvą buvo kone dangaus dovana Lietuvai! Ar galima labiau pasityčioti iš tautos kančių, iš Lietuvos nepriklausomybės netekimo, iš šimto dvidešimties metų vergijos?!

    Taigi lietuvių ir rusų draugystė ir meilė — tai ėriuko ir vilko draugystė ir meilė... Tik laimė, kad lietuviai savo tautos gelmėse rado jėgų atsispirti rusifikatoriams ir neištirpo slavų masėse, galbūt, tik todėl, kad slavai buvo žemesnės kultūros. Ir ne Puškinas ar Lermontovas juos įkvėpė, o savos liaudies sūnūs: Daukantas, Valančius, Baranauskas, vėliau Basanavičius, Kudirka, Maironis, Jablonskis ir kiti, nepabūgę nei caro gubernatorių žiaurumo, nei Sibiro tremties. Deja, to nenorite žinoti Jūs, rašytojau, nes to nenorėjo žinoti Jūsų istorijos mokytojas J. Žiugžda, visokiais būdais besistengiąs užtrinti tą skriaudą, kurią rusų tautos atstovai darė pe 120 metų (1795-1915) lietuvių tautai.
71

    Klastojate istoriją ir tada, kai rašote, kad "Spalio revoliucijos ugnyje lietuvių tauta stovėjo šalia broliškos rusų tautos, su ginklu rankose vertė visų nekenčiamą caro vergovę. Visų pirma, lietuvių tauta 1917 m. spalį buvo vokiečių okupacijoje ir, verčiant carą, negalėjo atsistoti šalia rusų tautos. Antra, lietuvių tauta 1918 m. pakilo kurti laisvo gyvenimo ne tik be caro, bet ir be rusų tautos, kurios atstovai per 120 metų jai buvo įsipykę iki gyvo kaulo.

    ...Bėda, kad mūsų pramonė nepagamina gero veidrodžio: net ir įžymūs žmonės, tokie kaip Jūs, liaudies rašytojas, turite į gyvenimą žvelgti, pro kreivą veidrodį...

    O gal šį kokybės penkmetį bus pagaminta veidrodžių su kokybės ženklu? Linkėtume, kad vienas jų atsidurtų ir Jūsų bute. Tada gal ir Lietuvą kitokią pamatysite.
Dainius Virgonis
***


SOS! SOS! SOS!

TSRS GENERALINIAM PROKURORUI PIL. RUDENKO

    Algirdo Žiprės, s. Prano, gim. 1927 m., nuteisto LTSR Aukščiausiojo Teismo 1958.IV.23 pagal LTSR BK 58-1A str. Bausmės pabaiga 1973.1.14.
Skundas

    Pasibaigus teismo nustatytam bausmės laikui, nuo 1973.1.14 mane neteisiai laiko kalinimo vietose, remdamiesi sufabrikuota teismo nuosprendžio kopija, kuri neatitinka teismo nuosprendžiui, paskelbtam 1958.IV.23.

    Dėl šio fakto aš rašiau' daug skundų, bet jie visi lagerio administracijos buvo sulaikyti.
Lagerio administracija, norėdama atimti man teisę ir visas galimybes skųstis, 1973.V.22 mane nukreipė pas psichiatrą, o, nuo
72

1973.X.12 patalpino į psichizoliatorių (Mordovskaja ATSR, p.d. žch 385/3). Čia psichiatras pareikalavo, kad sutikčiau su netikra teismo nuosprendžio kopija ir, jeigu sutiksiu, pažadėjo iškart pasiųsti mane į zoną. Kadangi aš nesutikau, tai ligi šiol, man esant psichiškai sveikam, naudoja "gydymą". Pagrindinis klausimas, kurį man uždavė 1977.11.28 Serbskio institute, buvo šis: ar pakeičiau savo nuomonę apie suklastotą teismo nuosprendį?..

    Aš ir toliau reikalausiu, kad Jūs betarpiškai imtumėtės priemonių išleisti mane iš kalinimo vietos, kur aš neįstatymiškai esu laikomas; taip pat, kad būtų nutrauktas manęs žalojimas medikamentais ir pasityčiojimas, pridengtas melaginga "gydymo" iškaba.
A. Žiprė
Potma, 1977.IV.5

***


    Supažindiname skaitytojus ir su kai kuriomis A. Žiprės laiško, rašyto iš kalinimo vietos, ištraukomis: "Pasitaikė proga, užtat nutariau parašyti tau ir paprašyti tavo pagalbos. Įdedu skundą, prašau pasiųsti Rudenkai, — tai gal kiek pajudins mano reikalą. Be pašalinės pagalbos nieko neprasimato. Ši padėtis darosi nepakenčiama... Ketveri metai kaip laiko mane psichizoliatoriuje, ir neturiu galimjbės išsikrapštyti. Laikomas pagal aukštai Kvalifikuotų aferistų spec. diagnozę... Psichizoliatoriuje labai izoliuota padėtis: skundų nepraleidžia, laikraščių negaunu, radio nėra, pasivaikščiojimo neduoda..."
***
73
TARYBŲ SĄJUNGOS KOMUNISTŲ PARTIJOS
XXV SUVAŽIAVIMUI

BTSR, Gardino srities, Varanavo raj., Pelesos kaimo gyventojų

P a r e i š k i m a s

   
Keliantis susirūpinimą mums buvo 1975 m. gruodžio mėnuo. Rajone pasklido gandai apie kolūkių stiprinimą. Po kelių dienų buvo nutarta likviduoti... mūsų pirmaujantį kolūkį, pavadintą "Lenino keliu". Mūsų giliu įsitikinimu rajono valdžia nusprendė padalinti kolūkį nacionaliniu tikslu. Jiems atrodė, kad mūsų kolūkis buvo ypatingai lietuviškas ir dėl to daug kam rajone nepatiko. Nepatiko, kad pas mus išsilaikė gimtoji kalba, dainos ir tradicijos. Kai kuriems valdantiems nepatiko, kad mūsų kolūkis palaiko draugiškus ryšius su Tarybų Lietuvos žemdirbiais. Už tai nekartą buvo perspėtas mūsų kolūkio pirmininkas, nusipelnęs baltarusių partizanas, sumanus vadovas A. A. Lobko.

    Nesudrebėjo valdžios pareigūnams rankos pasirašyti įsakymą apie kolūkio likvidavimą, nors jis buvo ir ekonomiškai stiprus. Mūsų kolūkio sąskaitoje buvo stambios pinigų sumos, nes neturėjome jokio įsiskolinimo. Klėtys buvo pilnos grūdų, daržinės pašarų, gyvulininkystės produktų gamyba buvome pirmaujantys rajone. Todėl mūsų kolūkiečiai vieningai atmetė skaldymo planą. Bet buvo pravestas formalus susirinkimas, parašytas protokolas ir rajono valdžia ėmėsi gėdingo darbo. Kaimai: Pelesa, Dubiniai, Surkantai buvo prijungti prie Zdanovo v. kolūkio, kuris iki šios dienos įsiskolinęs valstybei apie 800 tūkst. rublių, o kaimai: Naujieji ir Senieji Smilginiai, Kurkės — prie labai atsilikusio kolūkio "Rodūnės". Gerbiamas mūsų kolūkio pirmininkas A. A. Lobko ir jo žmona, fermos vedėja E. G. Lobko, buvo palikti be darbo. Po kelių dienų "nuraminti" kolūkiečių į Pelesos kaimą žandaro rolėje atvyko Zdanovo v. kolūkio pirmininkė Liucija Barnardovna Žilinskaja. Ji viešai paskelbė, kad mums draudžiama kalbėtis savo gimtąja lietuvių kalba visuomeninėse vietose. Pirma šio dekreto leidėjo — naujosios pirrnininkės auka tapo pensininkė melžėja Karolina Paulavičienė. K. Paulavičienė už kalbėjimąsi gimtąja kalba fermoje su melžėja Kruopiene buvo nubausta 5
74

rublių bauda. Buvo inscenizuotas draugiškas teismas, kuriame dalyvavo vienintelė kolūkio pirmininkė. L. B. Žilinskaja jame nedviprasmiškai pareiškė, kad už lietuvių kalbos vartojimą antrą kartą baus 10 rublių, trečią — jau 15 rublių bauda, o toliau už tokį nusikaltimą teks bausmę atlikti kalėjime.

    Tokie naujosios pirmininkės veiksmai labai nuvylė visus kolūkiečius. Ji pati dar papildomai pareiškė: "Esu gryna lenkė, bet lenkiškai su jumis nekalbu". Tačiau į rusiškus kolūkiečių sveikinimus neatsako, o į lenkišką "Dzien dobry" — mielai atsako.

    Šis atsitikimas buvo ne vienintelis. Įvairiais pretekstais Žilinskaja savavališkai nubaudė Julijoną Vaitkūną ir jo žmoną Janiną, Jadvygą Šostko ir kitus. Dauguma nubaustųjų ir dabar nežino, už ką sumokėjo baudas. Visas baudas Žilinskaja atskaito iš darbuotojų atlyginimų, o buhalterija jokių pakvitavimų neduoda.

    Apie tokį žilinskajos elgesį žino rajono partinis komitetas, vykdomasis komitetas, bet jokių veiksmų, kad užkirstų sauvalei kelią, nesiima. Rajono valdžia žino, kad Žilinskaja yra morališkai puolusi, kad ji — vieniša motina, bet į tai nekreipia dėmesio, Žilinskaja tęsia savo žandaro veiklą, kuriai galėtų pavydėti bal-talenkiai policininkai ir hitleriniai gestapininkai.

    Mums labai skaudu, kad taip žiauriai pažeidžiamos lietuvių mažumų teisės Baltarusijoje, kad su mumis kaip norima, taip elgiamasi. Anksčiau uždarė mokyklas, uždraudė kultūrinį — švietimo darbą gimtąja kalba, išvijo lietuvių liaudies dainas iš klubų ir kultūros namų, o dabar išdraskė mūsų kolūkį ir nori išuiti mūsų gimtąją kalbą. To dar niekad nebuvo (tik prie caro).

    Negi užmiršo dabartinė Baltarusijos valdžia, kad lietuviai ir baltarusiai ranka rankon kovojo prieš carizmą, vienoje gretoje po lenininės partijos vėliava kovojo už Tarybų valdžią, kad pirmuoju Lietuvos ir Baltarusijos liaudies komisaru buvo lietuvis Vincas Mickevičius-Kapsukas. Ne tik mes, bet ir visi Vilniaus krašto lietuviai dėkingi Tarybinei vyriausybei už 1939 m. rugsėjo mėn. išlaisvintą ir grąžintą Lietuvai senąjį Vilnių.

    Ne tik mes, bet ir visa Lietuva atsimena draugišką Baltarusijos tarybinės vyriausybės aktą, pasirašytą 1940 m. rugpiūčio mėnesį, kuriame buvo kalbama apie kai kurių lietuvių gyvenamų pasienio rajonų perdavimą LTSR. Tada buvo žadama grąžinti Lietuvai tuometinį Rodūnės rajoną. Bet kaip iki karo, taip ir po karo Baltarusijos TSR vyriausybė savo žodžio neištesėjo. Dabar prieita iki to, kad panašūs asmenys į Žilinskaja nori mūsų gimtąją kalbą nustumti užmarštin.
75

    Mes manome, kad tokie veiksmai yra ne tik piktybiški tarybinės konstitucijos, bet ir tarptautinių žmogaus teisių pažeidimai. Todėl dar kartą prašome TSKP su visu tarybinių įstatymų griežtumu sudrausti įsisiautėjusius šovinistus, patraukti juos baudžiamojon atsakomybėn ir garantuoti mums visas pilietines teises.
(Pelesos kaimo gyventojų parašai)
1976 m., vasaris
***

LTSR PROKURORUI, VILNIUS
Petkevičiaus Jono, s. Jono, gyv. Šiauliuose, Lenino 42-1

P a r e i š k i m a s

    Š.m. vasario 7 d. Valst. saug. k-to Šiaulių skyriaus darbuotojų grupė, vadovaujama majoro Mikulskio Prano, mano bute padarė kratą, kurios metu paimta: istorinės Lietuvos herbas — Vytis, knygos: "Kristaus istorija", "Bhagavad Gita", žurnalai "Trimitas" (1938-39 m.m. - 41,egz.), keletą religinio turinio brošiūrų, foto aparatas "Zenit-E", foto reikmenys, foto negatyvai, magnetofono kasetės ir juostos, nuotraukos ir atvirukai.

    Laikau, kad visi šie per kratą paimti man ir mano šeimai priklausantys daiktai nėra įstatymų uždrausti. Todėl prašau Jus duoti atitinkamoms instancijoms nurodymą — grąžinti man atimtus daiktus.
J. Petkevičius
1977.III.1

    Į šį pareiškimą atsakė LTSR prokuroro vyr. padėjėjas J. Bakučionis, pranešdamas J. Petkevičiui, kad šį reikalą spręsti pavedė Valstybės Saugumo Komitetui prie Lietuvos TSR Ministrų
76

Tarybos. Praėjus dviems mėnesiams po kratos ir nieko iš atimtų daiktų negrąžinus, J. Petkevičius parašė antrą pareiškimą LTSR prokurorui (1977.IV.7). Po to Valst. saug. k-to Šiaulių skyrius grąžino kratos metu atimtus daiktus, išskyrus istorinės Lietuvos herbą — Vytį ir 41 egz. žurnalo "Trimitas". Dėl to J. Petkevičius balandžio mėn. 11 d. pakartotinai kreipėsi į prokurorą reikalaudamas grąžinti ir likusias vertybes. Pareiškime savo teisę laikyti pas save panašaus pobūdžio daiktus grindė tokiais argumentais: "...kodėl, kokiais įstatymais remiantis yra atiminėjami iš piliečių daiktai, turintys istorinę, kultūrinę bei materialinę vertę? Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės herbas — Vytis yra žinomas ir gerbiamas jau apie septynetą amžių ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Tai — neatskiriama Lietuvos istorijos dalis. Pagaliau, ir šiandien dar galima Vytį matyti ant išlikusių istorinių paminklų, meno kūriniuoi'i, muziejuose. Tad kuo remiantis ir kodėl šis herbas yra atimamas iš privataus buto? Taip pat ir prieškarinis lietuviškas žurnalas "Trimitas" buvo leidžiamas valstybėje, su kuria Tarybų Sąjunga palaikė normalius ir draugiškus santykius. Tai yra taip pat Lietuvos praeities paminklas, turintis savo istorinę ir kultūrinę vertę. 0 jeigu kieno nors manymu šie žurnalai "nebeturi vertės", tai dar nereiškia, kad tą nuomonę galima padaryti privaloma visiems".

    Į šį pareiškimą atsakydamas LTSR prokuroro vyr. padėjėjas J. Bakučionis pareiškė, kad likusių daiktų grąžinimo klausimas bus sprendžiamas vėliau...

***


    1977,m. balandžio 22 d. pas Pašilienę Birutę, Juozo, gyy. Klaipėdoje, Girulių gyvenvietė, Vasarotojų 20, padaryta krata ryšium sū baudžiamąja byla Gajauskui Baliui, Jono, už nusikaltimą pagal LTSR BK 68 str. II d. Kratą pravedė SK mjr. R. Bertulis, kratoje dalyvavo VSK prie MT LTSR Klaipėdos sk. operatyviniai darbuotojai: K. Navickas, K. Genevičius, S. Anusas. Krata padaryta bute, pagalbiniame pastate bei kiemo teritorijoje. Viename iš avilių sode rasta: "Einamųjų įvykių kronikos" 43 numeris ir kt. Be to, Birutės Pašilienės motinos Muraškienės Natalijos kambaryje buvo rastos ir paimtos dvi spausdinimo mašinėlės: "Triumph" — lietuvišku šriftu ir rusiška "Baškirija".
77
ŽINIOS

S U P A Ž I N D I N A M E
    1976 m. lapkričio mėn. 25 d. Vilniuje susidarė Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninė grupė, į kurią įeina penki asmenys:

    1. Tėvas KAROLIS GARUCKAS, kunigas, jėzuitas, mokslus ėjęs Vokietijoje ir Olandijoje; pokario metais kunigavęs Vilniaus arkivyskupijoje, o dabar klebonauja Ceikiniuose.

    2. EITANAS FIKELŠTEINAS, tautinių mažumų atstovas, kilęs iš Lietuvos žydų, fizikos mokslų daktaras.

    3. ONA LUKAUSKAITĖ-POŠKIENĖ, poetė, rašytoja, pedagogė, baigusi Kauno universitetą, tobulinosi Vienoje; prieš karą išleidusi du eilėraščių rinkinius, 1946 m. įėjusi į Lietuvių tautos tarybą, kurios daug narių buvo represuoti, o kiti— sušaudyti (čia buvo nuteistas ir poetas Kazys Boruta, tardomas poetas Kazys Jakubėnas, apie Tarybos veiklą buvo informuotas poetas dramaturgas Balys Sruoga); poetė ragavo sovietinių lagerių duonos Archangelsko ir Vorkutos apylinkėse.

    4. VIKTORAS PETKUS, buvęs teistas už tai, kad pokario metais pirmininkavo atsikūrusiai Raseinių gimnazijos ateitininkų kuopai; vėliau vėl teistas už antirarybinės literatūros — Jurgio Baltrušaičio, Vaižganto, Bernardo Brazdžionio, Jono Aisčio, Nelės Mazalaitės raštų platinimą bei laikymą.

    5. TOMAS VENCLOVA, poetas, vertėjas, kalbininkas, dirbęs Tartų universitete, o prieš išvažiuojant į Vakarus — Lietuvos Mokslų akademijos Istorijos instituto Filosofijos skyriuje; dabar grupės atstovas Vakaruose.

***
 
UŽSIENIEČIAMS SKIRTAS "STEBUKLAS"

    Kadaise plačiai buvo reklamuojamas propagandinis filmas "Rusų stebuklas". Tačiau "rusiškų stebuklų" dažnai galima pamatyti ir be filmų.

    1977.IV.13 toks "stebuklas" įvyko Kaune, "Saulėtekio" par-

78

duotuvės vitrinoje. Po pietų, maždaug apie 16 vai. kauniečiai, praeidami pro šią vitriną, trynė akis, negalėdami patikėti prekių kainomis: jos buvo sumažėję dešimtį kartų. Dvyliką rublių kainavę bateliai dabar "kainavo" vieną rublį su kapeikomis, vaikiški bateliai — tik šešiasdešimt keturias kapeikas, moteriškas rankinukas — vieną rublį su keliomis kapeikomis ir pan.

     Deja, "stebuklas" truko neilgai. Po kurio laiko kainos vėl buvo senosios. Naujosios buvo skirtos ne tarybiniams piliečiams, o užsieniečiams, kuriuos tuo metu dviem autobusais kaip tik privežė prie "Saulėtekio" parduotuvės.

    Tai ne pirmas atvejis, kai parduotuvėse staiga "atpinga" prekės prieš pasirodant užsienio turistams. Periferijoje šitokių reiškinių yra buvę ir anksčiau. Jie skirti apdumti akis svečiams iš užsienio. Šitaip apgaunami naivūs ir patiklūs užsieniečiai. Jie kartais išsiveža labai gerą nuomonę apie tarybinį gyvenimą. Bet laimė, kad jų tarpe pasitaiko kritiškesnių lankytojų, kurie nelinkę lengvabūdiškai patikėti "rusiškais stebuklais" ir susižavėti rūpestingai užmaskuotu ir užlakuotu tarybinio gyvenimo paviršiumi.
***
VYRIAUSYBINIS SPEKTAKLIS - SAMDYTIEMS
ŽIŪROVAMS
    1977 m. gegužės 5 diena šiauliečiams — staigmenų diena. Nuo pat ryto miesto gatvės sumėlynavo nuo milicininkų uniformų, buvo sustabdytas eismas centrinėse gatvėse. Gal šventė kokia? Bet vakarykštis miesto laikraštis neskelbė šiai dienai jokios šventės, skelbimų stulpuose reklamos — kasdieninės. Tik gegužės 5 d. laikraštis, išleistas beveik visas rusų kalba, pranešė, kad "šiandien Salduvėje atidengiamas paminklas tarybinės armijos kariams, išvadavusiems Šiaulius iš fašistinės okupacijos". Kelintą valandą? Neparašyta. Užklausti milicininkai gatvėse sakėsi irgi nežiną...

    Kas tuo metu dėjosi garsiame nuo "Saulės mūšio" laikų, legendomis apipintame Salduvės piliakalnyje — gražiausioje Šiaulių užmiesčio vietoje?
79

    Ten — kalno viršūnėje — iškirsti visi medžiai, o "ant lauko pliko"... — didelis paminklas. Tai dar vienas paminklas Šiauliuose tarybinei armijai "išvaduotojai". Vienas jų stovi centrinėje "Pergalės" aikštėje. Jį statė rusų armijos vadovaujami vokiečių belaisviai... Kitas obeliskas tarybinei armijai Šiauliuose stovi prie bažnyčios šventoriaus įrengtose tarybinių rusų karių kapinėse. Neseniai ne taip toli nuo Šiaulių pastatytas didžiulis monumentas tarybinei armijai Kryžkalnyje. Tačiau "šlovės" vis per maža!.. Ją padidino 19 metrų aukščio kalto vario skulptūra. Aplinka išgrįsta iš Šiaulių centrinių gatvių išluptais dar "smetoniškos" gamybos skaldytais akmenimis...

    Paminklų statymas — sena tradicija... Rusai davė nurodymus statyti jiems paminklus Šiauliuose po 1831 m. birželio 26 dienos Gelgaudo vadovaujamų sukilėlių sunaikinimo; po 1863 m. liepos 10 d. kovų su sukilėliais ties Papile Šiaulių paežerėje pastatytas paminklas, kuriame aukso raidėmis buvo įrašytos žuvusių rusų karių pavardės. Tad kodėl gi nestatyti jų dabar, esant tokiam "aukštam" pragyvenimo lygiui, "sutvirtėjusiai" išvystyto socializmo materialinei bazei? Parduotuvės "lūžta" nuo dešrų, prekių pasirinkimas "visapusiškas", pravažiavimas kai kuriomis transporto priemonėmis "pigo" 100%, lietuviškų knygų "pilnos" knygynų lentynos ir t.t. O "šlovės paminklai" ir tekainuoja "vos" keletą šimtų tūkstančių rublių...

    Salduvės piliakalnyje 12 vai. susirinko "tūkstančiai šiauliečių" (kaip pranešė kitos dienos spauda). Jie visą valandą laukė paminklo atidarymo ir, "iš džiaugsmo" dainavo dainas partijai ir Leninui, rusiškas kovų dainas ir pan. Net orkestras akomponavo! Ir iš kur liaudis sužinojo atidarymo pradžią, jei niekur nebuvo jokio skelbimo? Be to, gegužės 5 d. — eilinė darbo diena. Iš kur tie tūkstančiai nedirbančių? Prisijunkime prie jų ir mes. Stop! Virtinės milicininkų, rusų kareivių ir lietuvių raudonarmiečių neprileidžia nė iš tolo! O kaip praėjo anie, kurie dainuoja? Jie, mat, su specleidimais — kvietimais. Tai kruopščiai parinkti žmonės, kuriuos galima leisti į susitikimą su "demokratiškiausia pasaulyje liaudies vyriausybe". Iš 115 tūkstančių šiauliečių atrinkti vieną kitą tūkstantį — ne taip jau sudėtinga. Tai žymiai palengvino ir 1977 m. kovo 15 d. LTSR Ministrų Tarybos potvarkis Nr. 148, kuriuo remiantis, Šiaulių miesto vykdomasis komitetas 1977 m. balandžio 29 d. įpareigojo visų įmonių administracijas atleisti nuo darbo gegužės 4-5 dienomis ir apmokėti atrinktiems dalyvauti paminklo atidaryme kaip už dvi pilnas darbo dienas.
80

    Kodėl už dvi dienas? Juk atidarymas vyko tik vieną dieną?! Pasirodo, gegužės 4 d. jie mokėsi dainuoti dainas apie komunistų partiją bei tarybinę armiją, kad suvažiavę rusų generolai nepasipiktintų Lietuvos vyriausybe, nesugebėjusia išauklėti liaudies masių komunistine dvasia.

    Paminklo atidarymo iškilmėse viskas ėjo sklandžiai. Net lėktuvai liovėsi kilę iš šalia esančio aerodromo (karinio). Šiaip jie nuolatos skraido dieną ir naktį. Nuo jų garso dreba langai, siūbuoja pastatai. (Apie mokyklose vykstančias pamokas tokiame triukšme ar gyventojų nakties poilsį neverta ir kalbėti... O kam pasiskųsti, jei valdžia "sava", o užsieniečiams į Šiaulius įvažiuoti draudžiama?..). Kai kurie kalbėtojai, kad kas nepasipiktintų, kalbas pradėdavo lietuviškai, bet po kelių sakinių pereidavo prie rusų kalbos. Tiesą sakant, piktintis, esant ypatingai žiūrovų atrankai, nebuvo ir kam. Nežiūrint to, aplinkui piliakalnį esančiuose miškuose buvo suvežta (maždaug dvigubai daugiau negu žiūrovų) rusų armijos kareivių, stovėjo paruoštos karinės bei gaisrinės mašinos, suko ratą malūnsparnis... Po atidarymo iškilmių vyriausybinės mašinos, milicijos bei saugumiečių saugomomis tuščiomis gatvėmis, dideliu greičiu praskriejo į restoraną.

    Taip Lietuvos aukščiausia valdžia — LKP pirmasis sekretorius P. Griškevičius, Ministrų Tarybos pirmininkas J. Maniušis, Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkas A. Barkauskas su visais pavaduotojais ir ministrais, dalyvaujant rusų generolams ir kitiems veikėjams, susitiko su "liaudimi". Kodėl šiam susitikimui reikėjo pasitelkti tiek armijos, sukviesti iš visur tiek milicijos, suorganizuoti tiek raudonraiščių (draugovininkų), uždaryti visai dienai centrines miesto gatves (iki 18 vai.), neleisti į paminklo atidarymą laisvai visų darbo žmonių? Kodėl atidarymas vyko darbo dieną ir darbo laiku? Ko jie bijojo? Kaip Jums atrodo?
Aistis

***

PRIEVARTAUJAMI DAILININKAI

    Iš dailininku, pristatančių savo autorinius darbus Meno tarybai, reikalaujama, kad sukurtų specialių darbų tarybinės santvarkos 60-mečiui paminėti. Jei šia tematika darbų nepateikia,
81

kitokia tematika sukurti darbai nepriimami.

    Kažkada iš aukščiau menininkams buvo pastebėta, kad "laisvų menininkų" niekada nebuvo: anksčiau jie kūrė Bažnyčiai. Vienas dailininkas paskui taip kalbėjo savo draugams: "Tada iš menininko buvo reikalaujama kurti Madoną, kurią jis tikėjo; šiandien reikalaujama kurti Leniną, kuriuo jis netiki".
***
82


 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum