gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
AUŠRA NR. 8 Spausdinti El. paštas
Tegul meilė Lietuvos
Dega mūsų širdyse, 
Vardan tos Lietuvos 
Vienybė težydi!       

AUŠRA
NR. 8 [48]

    Numeryje:

    1. Ką, turime daryti?
    2. Laisvės — tiktai valstybei
    3. Erškėčiams žydint (eilės)
    4. Belgrado konferencijai
    5. SOS! SOS! SOS! (V. Petkaus suėmimas ir krata. Supažindiname su kai kuriais iš V. Petkaus atimtais dokumentais.
        0. Lukauskaitės-Poškienės protestas ir kt.)
    6. Žinios
Lietuva
1977.X.

83
KĄ TURIME DARYTI?

        Tas ne lietuvis, kurs tėvynę
        Bailiai, kaip kūdikis apleis,
        Kursai pamins, ką bočiai gynė
        Per amžius milžinų keliais.

        Tas ne lietuvis, kurs jos būdo,
        Jos žemės dainų nemylės.
        Neverks, kad patys sūnūs žudo,
        Kas verta meilės ir garbės.
                                Maironis

    Dabar, kai beveik po šimto metų vėl pasirodė "Aušra", sąlygos Tėvynėje yra pasikeitusios. Lietuva turi gausią inteligentiją, įvairias mokyklas, savą lietuvišką spaudą. Nereikia "Aušrai" straipsnių apie žemdirbystę, metereologiją, astronomiją... Šiuo metu yra daug aktualesnių problemų, kurias turime spręsti. Todėl nenuostabu, kad "Aušra" buvo taip džiugiai sutikta lieiuvių inteligentų ir jaunimo, gyvenančių Lietuvoje ir už jos ribų.

    Lietuvai gresia nutautėjimo, išsigimimo ir sunaikinimo pavojus. Tas pavojus tuo didesnis, kuo jos priešų klasta subtilesnė. Nemaža tautiečių jo nepastebi, kiti tapo sąmoningi ar nesąmoningi tautos dvasinių ir materialinių vertybių naikintojai. Praradę sąžinę, jie aklai vykdo Lietuvos okupantų mūsų Tėvynę žlugdančius planus.

    Marksistinės ideologijos atstovai pabrėžia, kad, artėjant į komunizmą, tautos ir jų kalbos ims nykti. Įsigalės viena bendra kalba. Pasiekus komunizmą, bus viena tauta ir kalba.

    Ši teorija labai naudinga rusiškajam imperializmui ir šovinizmui, siekiančiam surusinti mažesniąsias tautas. Šis procesas labai ryškus Ukrainoje, Baltarusijoje. Latvijoje liko vos apie 60% latvių. Moldavijoje įvesta rusiška abėcėlė.

    Lietuvoje nutautinimas vykdomas įvairiais būdais. Vienas jų — siaurinimas lietuvių kalbos teisių. Vis labiau į viešąjį gyvenimą įvedama rusų kalba. Trukdoma naudotis priemonėmis, ugdančiomis tautinį susipratimą: pažinti nesuklastotą Lietuvos
85

istoriją, varžoma kraštotyrininkų veikla, tautinis menas ir visa, kas palaiko tautos dvasią. Susipratęs lietuvis laikomas buržuaziniu nacionalistu, liaudies priešu, kontrovoliucionieriumi, o rusų patriotas — pažangiu tarybiniu piliečiu.

    Todėl, norėdami nuslėpti lietuvių nutautinimo užmačias, nuolatos pabrėžia internacionalizmą, būtinumą išmokti visas tarybines tautas jungiančią rusų kalbą, kuri ateityje turės pakeisti gimtąją kalbą.

    Tikslas aiškus, tik ne visi Tarybų Sąjungos komunistai yra vienos nuomonės, kaip tą tikslą pasiekti. Vieni (Brežnevas ir jo šalininkai) linkę tik palaikyti rusinimo eigą, kiti (Rusijos komjaunimo ir kariuomenės atstovai) nori, kad nutautinimas būtų paspartintas prievarta.

    Nutautinimui taip pat padeda tautos subedievinimas ir demoralizacija.

    Esant tokiai padėčiai, mūsų pareiga ginti didžiąsias tautos dvasines vertybes: kalbą ir Tėvynės meilę, tautos tikėjimą ir dorą.

    Kaip ginti savo kalbą? Visur, kur tik įmanoma vartoti taisyklingą lietuvių kalbą ir stengtis, kad jos niekur neišstumtų rusų kalba. Neleisti jai skverbtis į mokyklas, įstaigas, pasitarimus ir į tarnybinį susirašinėjimą. Posėdžiuose, susirinkimuose, minėjimuose, kur dalyvauja lietuvių dauguma, reikalauti, kad būtų vartojama lietuvių kalba. Gėda, jei pasitarime, kuriame dalyvauja 50 lietuvių ir vienas rusas, šnekama rusiškai!.. Jei rusas nesupranta, teišmoksta lietuviškai ar kas nors jam teišverčia. Reikalaukime, kad pardavėjos, milicijos pareigūnai, įstaigų tarnautojai, dirbą mūsų respublikoje, kalbėtų su vietos gyventojais lietuviškai. Įmonių, įstaigų iškabos gali būti dviem kalbomis, o kur gyventojų daugumą sudaro lietuviai — tik lietuvių kalba. Kiekvienas lietuvis turi griežtai kovoti prieš rusiškus keiksmažodžius, nevartoti šnekamoje kalboje svetimų žodžių ir posakių. Tačiau rusams, tikrai nemokantiems vietinės kalbos, turėtume mandagiai atsakyti ir paaiškinti rusiškai.

    Mūsų pavergėjai, žinodami, kad tautos istorijos pažinimas ugdo tėvynės meilę, visaip stengiasi klastoti Lietuvos istoriją, naikina vadovėlius, draudžia kraštotyros darbą. Todėl kiekvienas lietuvis turėtų stengtis pažinti tautos istoriją, platinti Lietuvos istorijos vadovėlius, reikalauti, kad mokyklose plačiau būtų dėstoma Lietuvos istorija, nenutylėti ir teisingai nušviesti svarbūs istoriniai įvykiai; aplankyti savo krašto istorines vietas:
86

Gedimino pilį, Vilniaus Katedrą, Trakų pilį, Kernavę, Punios piliakalnį ir kitas vietas, susipažinti su tų vietų istorija; butuose pasikabinti kokį nors Lietuvą primenantį ženklą ar paveikslą: Vytį, Vyties kryžių, didžiųjų kunigaikščių ar valstybės veikėjų — J. Basanavičiaus, V. Kudirkos ir kitus portretus. Menininkai galėtų pagaminti portretų ir paveikslų istorinėmis temomis; pasilinksminimuose ir pobūviuose teskamba lietuviškos dainos: "Lietuva brangi", "Kur bėga Šešupė", "Sėk, sesute, žalią rūtą" ir pan. Tebūna mėgstami lietuviški tautiniai šokiai ir žaidimai. Te-neįsigali mūsų dvasiai svetimos dainos ir melodijos, šokiai ir papročiai; jaunimas turi vengti mišrių šeimų, ypač rusiškų. Rūpintis šeimų gausumu, teisingu vaikų auklėjimu namuose ir mokykloje; reikalauti savo teisių darbovietėse, taip pat skirstant materialines gėrybes.

    Žmonijos istorija patvirtina tiesą, kad religija, ypač krikščioniškoji, yra tautos dvasinės gyvybės šaltinis. Žymus istorikas Toynby pastebėjo, kad daugybės civilizacijų suklestėjimo laikotarpis sutapdavo su religinio gyvenimo lygio pakilimu. Šitai liudija ir Lietuvos praeitis: senovės lietuvių drąsą ginti tėvynę, atlikti didžius žygius, nebijoti nei mirties įkvėpė tikėjimas. Su krikščionybės įvedimu mūsų šalyje prasidėjo spartus kultūros augimas: išspausdintos pirmosios lietuviškos knygos, atsidarė mokyklos, iškilo didingi meno paminklai.

    Tautos, atsisakiusios krikščionybės, doroviškai smunka, subarbarėja ir išsigimsta. Akivaizdūs faktai — hitlerizmas ir bolševizmas.

    Nenuostabu, kodėl tautinio atgimimo priešai įnirtingai siekia Lietuvą subedievinti.

    Todėl šiandien būtina: saugoti tikėjimą, kaip tautos gyvybės šaltinį; studijuoti krikščionių tikėjimo tiesas, kad galėtume įrodyti ateistinės propagandos nepagrįstumą; švęsti religines šventes, palaikyti religinius papročius, lankyti bažnyčią, tikintieji turi atlikti savo religines pareigas; nutolusieji — pareiškia bent tylų protestą prieš tautos prievartinį bedievinimą ir demoralizavimą; atsisakyti ateistinės propagandos (ypač mokytojams, gydytojams ir kt.); nestoti į ateizmą platinančias organizacijas; savo butą papuošti meniškais kryžiais ir religiniais paveikslais; lankyti savo šventoves: Šiluvą, Aušros Vartus, Žemaičių Kalvariją, šv. Kazimiero karstą; šeimose vaikus auklėti religiškai; prisiminus knygnešius, kurti ir platinti religinę literatūrą; sekti religines radijo laidas; kovoti, kad nebūtų uždarytos bažnyčios,
87

nebūtų šmeižiami, suiminėjami dvasios vadai — protestuoti, rašyti pareiškimus, streikuoti (Kražiai, Kęstaičiai...); kunigų pareiga drąsiai ginti Bažnyčios teises ir nedaryti negarbingų nuolaidų ateistams.

    Trečioji priemonė žlugdyti tautą — jos demoralizavimas. Kol lietuviai bus aukštos doros, nebus Tėvynės išdavikų. Žūsta doroviškai smukę tautos (romėnai dėl ištvirkimo, indėnai dėl alkoholizmo). Nors šiandieną ateistai tiesioginiai negiria amoralaus elgesio, bet sudaro sąlygas jam atsirasti: plati prekyba alkoholiu, bedieviškas jaunimo auklėjimas, nenormalios gyvenimo sąlygos (internatai, bendrabučiai), stoka tvarkos ir drausmės darbovietėse, nesuinteresuotumas ir pan.

    Todėl sąmoningas lietuvis, turi kovoti: su alkoholizmu, kaip jaunimo griovėju, šeimų irimo priežastimi, venerinių ligų šaltiniu, kovoti su abortais, kaip tautos naikinimo priemone; kovoti su karjerizmu — dėl geresnės vietos neatsižadėti savo įsitikinimų, nesutikti būti saugumo agentais, kelti viešumon jų užmačias ir grasinimus. Lietuviai turi pralenkti svetimtaučius savo darbu, mokslu, kultūra, dora, drąsa, ištverme, skaistumu, blaivumu, nuoširdumu, Dievo ir Tėvynės meile..

    Kiekvienas pagal savo įsitikinimus, sąžinę ir pareigas privalo daryti visa, kad savo dvasia, darbais ir elgesiu būtų tikras lietuvis.

    Tame mūsų tautos išlikimo ir laisvės garantija.

    Jei dėl susidariusių sąlygų "Aušra" negalėtų būti leidžiama Lietuvoje, tikimės, kad užsienio lietuviai tęs šį darbą, vykdydami "Aušros" uždavinius.

LAISVĖS — TIKTAI VALSTYBEI

    Vėl buvome didžiulio politinio šurmulio liudininkai. Spaudoje buvo "svarstomas" tariamai naujos konstitucijos projektas, kurs, tapęs įstatymu, normuos ir tvarkys piliečių teises ir pareigas. Liaupsinamos asmens laisvės. Tokių niekad jokiam krašte nei santvarkoje nebuvę... Žmonija, atseit, priartėjusi prie idealo. O tuo tarpu visa tai vien įžūli, skambiais žodžiais ir tuščiais terminais pridengta veidmainystė ir apgaulė, — priemonė smurtui ir visokiai netiesai pridengti. Ne žmogui ir ne krašto piliečiui ski-
88

riamos tos laisvės. Gudriomis formuluotėmis kuriamos iliuzijos, kad jį, tą žmogų, tik dar labiau pajungtų antižmogiškam totalitariniam režimui, kuris klesti Tarybų Sąjungoje.

    Jau pats konstitucijos skyriaus pavadinimas — "Valstybė ir asmenybė" — kalba, kad ne asmenybė, o valstybė sprendžia ir realizuoja šias laisves. Šitai akivaizdžiai prieštarauja lenininei teorijai apie valstybės atmirimą, kai artėjama į komunizmą, nes 60-siais tos valstybės gyvavimo metais valstybei suteikiamos dar didesnės teisės, negu jos buvo suteiktos 1918 m. Toks valstybės prioritetas prieštarauja ir partijos programai, kuri paskelbė, kad pagrindinis valstybės uždavinys — materialinių ir dvasinių asmenybės poreikių tenkinimas, todėl valstybei santykiuose su asmenybe priklauso ne tikslo, o priemonės vaidmuo. Bet ką šiandien nustebins toks partijos generalinės linijos posūkis — jau su viskuo esame apsipratę. Tik ne su melu.

    Asmens laisvės. Štai, žodžio, spaudos, demonstracijų ir kitos laisvės. Beveik tiksli buvusios konstitucijos kopija. Šios teisės suteikiamos piliečiams "sutinkamai su darbo žmonių interesais ir turint tikslą stiprinti socialistinę santvarką" (50 str.). O kas arbitras? Kas spręs šią konstitucinę gudrybę? Atitinka ar neatitinka "interesus" ir "tikslą" sprendžia tas, kas suteikia šias teises, t.y. valstybė per savo organą, užsiimantį "politinėmis laisvėmis" — KGB. Štai ir arbitras.

    O pagrindinis naujosios konstitucijos skirtumas nuo buvusios toks, kad iš šių laisvių garantijų kai kas išbraukta, būtent, iki šiol skelbtas, nors, žinoma, niekuomet neįgyvendintas (bet vis viena užfiksuotas!) teiginys, jog darbo žmonėms suteikiamos spaustuvės, popieriaus atsargos, ryšių priemonės ir kitos materialinės sąlygos, būtinos tų laisvių įgyvendinimui. (125 str.) Dabar šios laisvės formuluojamos naujai: "galimybe naudotis spauda, televizija ir radiju" (50 str.), kurie, kaip kiekvienam žinoma, priklauso valstybei, o ji puikiai žino, kam tokią galimybę suteikti. Šių laisvių faktiškai nėra, bet nėra ir demagogijos. Nors tiek gera.

    Sąžinės ir tikėjimo laisvės deklaravimas iš esmės nesiskiria nuo senosios formuluotės. Kaip ir anksčiau galima tik ateistinė propaganda. Apie religinės propagandos laisvę kalbos nėra. O pirmoje tarybinėje 1918 m. konstitucijoje rašoma: "Religinės ir antireliginės propagandos laisvė pripažįstama visiems piliečiams". Taigi, ir religinės propagandos! Matyt, kad iš pradžių Tarybų valdžia buvo įsitikinusi savo idėjų jėga, tik netrukus
89

pamatė jog ji neturi ką priešpastatyti amžinom religijos tiesoms. Todėl religinės propagandos laisvės teko atsisakyti...

    Pagaliau apie kokią sąžinės laisvę Tarybų Sąjungoje iš viso galima kalbėti, kai man mano sąžinė teigia, jog yra aukščiausioji Tiesa — Dievas, o pagal savo sąžinę negaliu auklėti net savo vaikų. Juk konstitucijoje rašoma: "TSRS yra vieninga (t.y., vienintelė) švietimo sistema..." (25 str.), sukurta remiantis ateizmo principais, ir savo vaikus privalau auginti "garbingais socialistinės (t.y. ateistinės) visuomenės nariais" (66 str.). Taigi, net sąžinė man nepriklauso ir ją tvarkyti turi teisę tik valstybė.

    Studijuojant konstituciją viskas svarbu. Net gramatika. Straipsniuose apie politines ir asmens laisves vietoj įprastinio išsireiškimo "piliečiai turi teisę", vartojama kita veiksmažodinė forma: piliečiams "garantuojama", jiems "pripažįstama", "suteikiama". 0 kas "pripažįsta", "suteikia" ir t.t.? Atsakymas aiškus — valstybė. Tik ji turi visas teises, net teisę dalinti teises savo nuožiūra. Pagal konstituciją valstybė — vienintelis teisės subjektas. Asmenybė nėra teisės subjektas. Ji tampa tik valstybės teisių taikymo objektu.

    O kad pats įstatymų leidėjas rimtai nevertina asmenybės laisvių, rodo konstitucijos 49 ir 58 straipsniai: piliečių teisė kritikuoti ir teisė skųstis. Skųstis?! Kur ir kam? Valstybei dėl tos pačios valstybės veiksmų? — Jei aš turiu žodžio, spaudos laisvę, tai kam man dar toji pabrėžtina laisvė skųstis ir kritikuoti? Žodžio laisvė, ar nėra kartu ir laisvė kritikuoti, skųstis? Iš tiesų laisvė skųstis tik tuomet prasminga, kai nėra žodžio laisvės.

    Pagaliau, skirtingai nuo buvusios konstitucijos, dabartinė atima piliečiui paskutinę teisę — būti neutraliu, apolitišku, nes "TSRS pilietis privalo saugoti Tarybų valstybės interesus, prisidėti prie jos galios ir autoriteto stiprinimo" (62 str.). Žmogui lieka vienintelė "laisvė" — būti valstybės mašinos sraigteliu.

    Naujoji konstitucija visiškai atitinka esamą tikrovę. Ji neteikia jokių vilčių dėl santvarkos sudemokratėjimo, ji įteisina totalitarizmą ir smurtą. Ant naujosios konstitucijos gali būti užrašyta kaip ant Dantės pragaro vartų: "Palikite viltį visi, kurie čia įeinate".
Tautginas
90

ERŠKĖČIAMS ŽYDINT

    "Erškėčiams žydint" — 12 dainų ir eilėraščių rinkinėlis. Paskutinieji trys eilėraščiai sukurti Antano Čingos. Jis buvo išvežtas į Badaibo aukso kasyklas. Daugiau nieko apie jį nežino tas, kuris padiktavo šį rinkinėlį. Kūrinėliai rodo, kad A. Čingos būta gabaus poeto.

    Kas sukūrė kitus eilėraščius ir dainas — žinių nėra. Jie buvo sukurti ir dainuojami bei deklamuojami miškuose, lageriuose, taigose. Užrašyti iš lagerininko. Jis sakė: "Ir po daug metų atsimenu tas dainas. Jas kartojau dažnai, ypač sunkiose valandose... Jos mus guodė, gaivino, stiprino, drąsino kaip Sibiro lietuvaičių maldaknygė..."
1977.1.29.

        ĮSIKLAUSYK

    Įsiklausyk, kai žiemos naktį švilpia pūgos,
    Skrajodamos baltai pražydusiais laukais, —
    O sudrebės tavo jauna širdis pabūgus,
    Kai pamatysi, koks bedalis palikai!

    Įsiklausyk, ar negirdi: kažkas vaitoja,
    Kažkas dejuoja vėjo aimanoj liūdnoj —
    Lyg rauda pušys žaliam gojy,
    Lyg vėlės partizanų, kritusių kovoj...

    Įsiklausyk: ar negirdi tu tėviškėlės skundo
    Apie liepsnojančias pirkias tarp topolių senų?
    Ir prakeikimo šauksmo tų, kuriuos sušaudė,
    Ir ilgesio nebesugrįžtančių dienų?

    Išeik laukan, kada žiauri pūga nerimsta,
    Daužydama mažos pirkelės langines,
    Tu vėjo švilpime užgirsi laimę mirštant
    Ir žvangančias vergijos grandines...
91

    Įsiklausyk, kai žiemos naktį švilpia pūgos
    Krauju ir ašarom aplaistytais laukais, —
    Tu pajusi, iš miego neramaus atbudęs,
    Ir pamatysi, koks bedalis palikai!


        DAUG DAINŲ...

    Daug dainų sudėčiau tau, Tėvyne, šiandien,
    Žvelgdamas į liepos kvepiančias naktis!..
    Gal jau ryt vosilkas bus šalna pakandus,
    Gal baltų lelijų nebeteks matyt...

    Kai užmigę liepos dainų aidą šnara,
    Ašara blakstienom rieda pamažu. —
    Dieve, kiek lietuvių Sibiran išvaro!
    Kiek šaltojoj taigoj jų šiandieną žus!..

    Daug dainų sudėčiau šiandien tau. Tėvyne,
    Kol už lango šypsos jazminai balti,
    Bet rytų štai vėjas atneša jau žinią,
    Kad ir man vergijos pančiai nukalti...
92

    Sibire komendantas paskelbė išvežtiesiems, kad jie į tėvynę niekad nebegrįš. Už pabėgimą — 20 metų katorgos. Tuomet sukurtas eilėraštis:

            JIE NEBEGRĮŠ

        Gal gyvenimo buvo taip lemta,
        Gal jau tokie likimo keliai —
        Niekad, niekad lietuviui tremtiniui
        Į Tėvynę sugrįžti neleis!..

    Žvelgia kryžiai į mėlyną tolį
    Nuo Šventosios pakrančių aukštų...
    Nesugrįš, nesugrįš mūsų broliai
    Iš snieguotų Sajamų šlaitų!

        Ak veltui lietuvaitė daržely
        Žalias rūtas kas vakarą lies —
        Nesugrįš jie į tėviškę žalią
        Iš šaltos pilkų tundrų šalies...

    Daug kalėjimuose, vagonuos mirė,
    Nepasiekę šalies tolimos.
    Partizanas lietuviškų girių
    Veltui lauks grįžtant savo šeimos...

        Dieve, Dieve, kodėl tokią dalią
        Melsvo lino Tėvynei davei?!
        Rauda uosiai, pasvirę berželiai
        Ir lakštutės tyliais vakarais.

    Sibiran ištremtų niekad, niekad
    Į Tėvynę sugrįžti neleis!..
    Kas pažadins, prikels tautą žengti
    Atgimimo saulėtais keliais?
93

        SIBIRO LIETUVAIČIŲ
            DAINA

    Neskambink man, sese,
    Ir nedainuok dainų:
    Nesugrąžins akordai
    Lietuvių išvežtų.

    Tas ūkanotas rytas
    Buvo labai žiaurus,
    Kai iš Tėvynės vežė
    Nekaltus lietuvius.

    Pirmiausia juos apsupo,
    Pabeldė į duris...
    Savieji išdavikai
    Galando jau dantis.

    Lietuvis nesuprato —
    Įleido budelius.
    Pirmiausia areštavo
    Senuosius tėvelius.

    Vienas iš jų pasakė:
    "Įsakymas skubus:
    Per valandą turėsit
    Apleisti šiuos namus!"

    Lietuvio širdį spaudžia
    Tie rūstūs žodžiai jų,
    Kad reik apleist Tėvynę
    Ir likti be savų!



        TĖVELI, KUR TU?"

    O laisve, toli pasilikus,
    Ar grįši, sugrįši kada?
    Mes vargšai klajūnai bedaliai
    Kovojam visi dėl tavęs.

        Prie kelio pakrypus pirkelė.
        Joj verkia mažyčiai vaikai.
        Jie žvelgia pro mažą langelį
        Ir šaukia: "Tėveli, kur tu?"

    Veidmainis mėnulis tekėjo,
    Ir krito rasa nuo žiedų.
    Tie du našlaitėliai liūdėjo
    Ir laukė sugrįžtant tėvų.

        Dievuli, išgirski meldimą
        Našlaičių vaikų nekaltų!
        O jeigu ir leisi mums žūti, —
        Gailėkis našlaičių mažų!

    Mažyčiai neturi mamytės —
    Ji mirė šaltam Sibire.
    Turėjo tik vieną tėvelį —
    Ir tas jau ant gatvės purve...

        Jie žuvo už brangiąją laisvę,
        Už laisvę visos Lietuvos.
        Ir savo mažyčių našlaičių
        Daugiau nematys niekados.



        PARTIZANŲ DAINA

    Palikom raudančią močiutę,
    Arklus palikome rūdyt —
    Geriau laisvam Tėvynėj žūti,
    Negu kad Sibire trūnyt!

    Pakilkit, pavergti lietuviai! —
    Rauda tautos neišvaduos!
    Garbė, kurie už laisvę žuvo!
    Gyvi jie amžiais, nors kapuos.

    Nebijom darganų nei lietaus,
    Nei rudenio nakties juodos!
    Likimas mums žiaurus ir kietas
    Auka už laisvę Lietuvos.

    Už brangią žemę tėviškėlės,
    Sesučių rūtų darželius,
    Už mielą seną motinėlę,
    Už koplytėlės smūtkelius!

    Kada melsvutės rugiagėlės
    Linguos su varpomis laukuos, —
    Plačiais takais šviesi laisvužė
    Į mūsų šalį atžygiuos.

    Ir komunizmas bus išrautas,
    Kaip;medis, augantis kraujuos!
    Težūsta,.kas norėjo tautą
    Skandinti amžinuos varguos!


        GEGUŽIS

    Skubės laukais gegužis žalias —
    Nebesulauks manęs jinai:
    Toli — į Sibiro net šalį
    Ją išvežė dar neseniai...

    Vėjuotą naktį aš ateisiu, —
    Sutiks mane kapų tyla...
    Sakyk, likime, kodėl kenčia
    Sesutė, motina sena?

    Man atsakys tik senas klevas,
    Suošęs glūdumoj nakties:
    "Kovok, sūnau, už žemę savo,
    Kol laisvės takas nusities!"

    "Kovok už žydinčią jaunystę,
    Už šeimą, išvežtą nakčia.
    Klausyk, — jų aimanos atklysta
    Nuo pat Irkutsko iki čia".

    Paliks vėl tėviškė užmigus
    Kapų tyloj vienų viena.
    Mane miškų takais į žygį
    Lydės liūdna, liūdna daina.


        KALINIO DAINA

    Šaltas vėjas pučia,
    Blaškos už langų.
    Man širdyje liūdna,
    Ilgu, neramu.

    Skruostais nuriedėjo
    Ašara viena,
    O širdis vaitoja
    Laisvės alkana.

    Tylios ir bežadės
    Slenka dienos čia,
    O širdis vaitoja
    Kalinio kančia.

    Nieks, o nieks nežino
    Kad tu čia kenti!
    Kalinio dalužė
    Oi, sunki, sunki!

    Kaip pakąstas žiedas
    Rudenio šalnos, —
    Ilgisi jaunystė
    Laisvės ir dainos.

    Oi, močiute mano,
    Motina sena,
    Tu manęs neverki,
    Ašarų gana.

    Jeigu man ir skirta
    Ta žiauri lemtis —
    Sibiras, Uralai,
    Svetima šalis —

    Takeliu sugrįšiu,
    Laistytu krauju, —
    Tave ir Tėvynę
    Taip karštai myliu!

    Naktimis sapnuoju
    Tėviškės laukus,
    Margas kaimo pievas
    Ir gimtus namus.

    Rytą atsibudęs
    Praveriu akis —
    Girdis sargo žingsniai,
    Raktų skambesys...

    Dievas neapleidžia
    Smilgos palaužtos
    Ir benamio paukščio,
    Ištikto audros —

    Neapleis ir mūsų
    Tėviškės brangios!
    Ten Marijos žemė,
    Ir vaikai mes Jos!
98


        PRAVIRKO SVĖRĖS

    Pravirko svėrės pūdymuos
    Ir vėjai klevuos...
    Daugel ašarų sugėrė
    Žemė Lietuvos.

    Rugių varpos žemai lenkias
    Prie pilkos dirvos.
    Liūdesiu dejuoja lankos
    Žemėj Lietuvos.

    Daug kovoti pasiryžo
    Dėl tautos savos,
    Daug naujų kapų ir kryžių
    Žemėj Lietuvos.

    Kolei raudonieji žvėrys
    Tėviškėj buvos —
    Verks klevai, smūtkeliai, svėrės
    Žemėj Lietuvos.


        VILTIES AGONIJA

    Mes prakeikiame savo likimą!
    Ne tik savo — ir savo tautos!
    Tauta žūsta: vieniems — ištrėmimas,
    Kitiems mirti Tėvynės miškuos!

    Kraujas, ašaros, skausmas bekraštis,
    Badas, sielvartas, aibės vargų!..
    Kas Kalvarijos kelią ištvertų?
    Gal tik Dievas, bet tik ne žmogus!

    Ko Tėvynėje šauksis arimai?
    Kam gi vyšnios pabals pakeliais?
    Kam jurginas, palangėj parimęs,
    Savo margąjį žiedą išskleis?

    Kaime liko tik tuščios sodybos. .
    Mieste — niekšai, be dvasios šnipai!
    Kas supras, ko liūdnai žvaigždės žiba,
    Ko pravirksta klevai vakarais?

    Kas apgins mūsų mažą Tėvynę?
    Iš vergijos kas mus išvaduos?
    Mes prakeikėme savo likimą.
    Ne tik savo — ir savo tautos!

            A. Činga

        NEVERKITE, KANKLĖS!

    Kyla ūkanos. Prieblanda merkias.
    Tuoj Tėvynėj užmigs ajerai.
    Tik neverkite, kanklės, neverkit! —
    Dar sugrįš džiugesni vakarai...

    Dūžta šviesios gyvenimo viltys.
    Net gegužy žiedų nerandu.
    Tik neverkit, neverkit, nutilkit!
    Širdyje man ir taip jau skaudu...

    Nors žinau, — laisvės vėjai suūžę, —
    Dvelks į Lietuvą džiaugsmo kvapu,
    Bet kiek daug jau už laisvę palūžę!
    Kas prikels juos iš smėlio kapų?..

    Kas kalėjime, tundroj praleistą
    Brangų laiką jaunystei grąžins?
    Kankiniams kas, migloms išsisklaidžius,
    Atminimo vainiką nupins?

            A. Činga
101
 

        MES SUGRĮŠIM

    Nors niekad ašaros nedžius,
    Nors skausmas plėš krūtinę, —
    Jie neišraus mums iš širdžių
    Nei Dievo, nei Tėvynės!

    Čia mūsų dainos! Nors liūdnai
    Kasdien Tėvynę minim.
    Daina mes skrendame tenai,
    Kur skleidžiasi jurginai.

    Kur verkia kryžiai pakeliais,
    Kur šiltą gražų rytą
    Vosilkos žiedas išsiskleis
    Ir vėl palinks nuvytęs.

    Neliūskit, Lietuvos laukai!
    Žydėkit, baltos vyšnios!
    Ir tu, lietuvi, kurs likai,
    Lauk mūsų — mes sugrįšim!

    Vargų, kančių nebijom mes —
    Užgrūdintos krūtinės!
    Sugrįžtant dainoje skambės
    Tik Dievas ir Tėvynė!
            A. Činga
102
TRISDEŠIMT PENKIŲ VALSTYBIŲ, 1975 METŲ
HELSINKIO AKTO DALYVIŲ,
BELGRADO KONFERENCIJAI


HELSINKIO SUSITARIMŲ VYKDYMUI REMTI
LIETUVOS VISUOMENINĖ GRUPĖ

P A R E I Š K I M A S

DĖL DABARTINĖS PADĖTIES LIETUVOJE
    Dabartinis status quo Lietuvoje yra pasėka 1940 m. birželio14 d. 23 vai. Sovietų Sąjungos Liaudies komisarų tarybos pirmininko ir užsienio reikalų komisaro Molotovo įteikto Lietuvos užsienio reikalų ministrui Urbšiui Maskvoje ultimatumo, kuriuo pasiremdama, Sovietų Sąjungos kariuomenė jau sekančią dieną, t.y.. birželio 15,14 val., peržengė Lietuvos sieną ir užėmė pagrindinius Lietuvos miestus.

    Molotovo padėjėjas Dekanozovas, atsiųstas Lietuvon, stengėsi jos gyvenimą standartizuoti pagal SSSR šabloną. Pasekmės buvo tokios: uždarytos ne tik visos politinės partijos, likviduota privati spauda, visos visuomeninės organizacijos, bet daugiau negu 10000 žmonių uždaryti į kalėjimus ir ištremti Sibiran, nesigailint nei kūdikių, nei vaikų, nei senių.

    Nenuostabu, kad, prasidėjus Vokietijos — SSSR karui, keturios gausiausios politinės Lietuvos partijos stengėsi atstatyti Lietuvos valstybingumą — įkurti Trečiąją Lietuvos respubliką. Bet naciai veikiai jų pastangas suparaližavo.

    1944 m. antrą kartą Lietuvon atėjus Raudonajai armijai, jau lapkričio 11 d. Maskvoje prie Komunistų (bolševikų) partijos Centro Komiteto buvo sudarytas specialus biuras Lietuvai, kuriam vadovavo Suslovas. Kitąmet Lietuvoje iš įvairių įstaigų buvo pašalinta daugiau nei 4000 darbuotojų, o iki 1947 m. balandžio mėn. atleista dar 1350 žmonių, nes 1945 m. balandžio mėn. į Lietuvą iš įvairių Rusijos vietų buvo atsiųsta 6116 darbuotojų,
103

nemokančių lietuviškai. Suslovas šeimininkaudamas pralenkė Dekanozovą. Vilniaus saugumo pulkininko Michailovo tvirtinimu, 50000 lietuvių žuvę su ginklu rankose miškuose, trigubai tiek buvę uždaryta į kalėjimus ir lagerius, kur irgi ne mažiau žuvę kaip miškuose; o kiek dar reikėję ištremti į Sibirą!

    Pos Stalino nuvainikavimo daliai tremtinių buvo leista sugrįžti, išleista iš lagerių ir dalis politinių kalinių. Bet iki paskutinių dienų dar daugeliui vis neleidžiama sugrįžti į tėvynę Lietuvą ir jie tremtyje laikomi be teismo ir be termino. Skelbiame bent keletą jų pavardžių: Bubulas Stepas, Buknys Kostas, Deksnys Antanas, Gaidys Alfonsas, Gasiūnas Algirdas, Indrikas Robertas, Jankauskas Antanas, Karalius Jonas, Lebeda Leonas, Lekšas Kostas, Mikailionis Juozas, Mosteika Aleksas, Paltarokas Petras, Pečiulaitis Povilas, Petrušaitis Vytautas, Rašytinis Albinas, Seliokas Vincas, Slapšinskas Vytautas, Šarkanas Jonas, Trakimas Benius, Vaitiekūnas Vladas ir kt.

    Sunki yra lietuvių kalbos padėtis. Dabartiniu metu rusų bei rusiškai kalbančių Lietuvoje gyvena šešis kartus daugiau nei prieš Antrąjį pasaulinį karą. Ypač jie pamėgo Vilnių ir Klaipėdą. Dėl to kai kuriose įstaigose neįmanoma susikalbėti lietuviškai, pvz., Vilniaus geležinkelio stotyje, kai kuriuose pašto skyriuose, gatvėse su budinčiais milicininkais ir kt.

    Uždarytos visos lietuviškos mokyklos Latvijoje, kur karo išvakarėse jų veikė aštuoniolika. Nemaža žemių, Lietuvai pripažintų Lietuvos — Sovietų Rusijos 1920 m. liepos 12 d. sutartimi, šiandieną priklauso Gudijos (Baltarusijos) administracijai. Tose žemėse lietuviai yra autochtonai. Jie gyvena Vydžių, Apso, Gervėčių, Pelesos, Lazdūnų ir kt. vietovėse, neturi lietuviškų mokyklų, gi Apse ir Vydžiuose bažnyčios uždarytos, kaip ir Pelesos lietuvių po Pirmojo pasaulinio karo pastatytoji bažnyčia paversta sandėliu, jos bokštai nugriauti, o klebonas Vienažindis 1950 m. uždarytas į kalėjimą. Lietuviai Gudijoje neturi nei mokyklų, nei bažnyčių; neleidžiama pas juos apsigyventi ir lietuvių kunigams.

    Gyventojų surašymo duomenys rodo, kad Lietuvoje gyvena panašus skaičius rusų ir lenkų, bet Vilniuje įvairūs skelbimai, šūkiai, plakatai, bukletai ir t.t. yra tik dvikalbiai — lietuvių ir rusų kalbomis. Vilniuje veikia Rusų dramos teatras, aukštosiose Lietuvos mokyklose dubliuojamos rusų grupės, gi lenkų kalba įsileista tik į Vilniaus Pedagoginį institutą.

    Dar blogiau negausioms Lietuvos tautinėms mažumoms. Karo metu iš visų Lietuvos gyventojų labiausiai nukentėjo žydai. Prieš
104

Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje jie turėjo 122 pradines mokyklas, 3 nepilnas vidurines (progimnazijas) ir 14 vidurinių mokyklų (gimnazijų). Dabar žydai Lietuvoje neturi nė vienos savo mokyklos, neturi savo spaudos, nors 1970 m. surašymo duomenimis .u vien Vilniuje gyveno 16000, o Kaune — 4000. Gudais Vilniuje -7-qrašė 24000, bet jie neturi savo mokyklos, gudiškos pamaldos bažnyčiose pokario metais irgi panaikintos. Pokario metais, uždraudus privačias mokyklas, ypač nukentėjo karaimai, nes prie Trakų kinesės veikė jų parapijinė mokykla. Nuoskaudų patyrė ir totoriai Mahometo pasekėjai: jų mečetės ir mokyklos uždarytos.

    Latvijos lietuviams aiškinama, jog, norint lietuviškai mokytis, reikia važiuoti į Lietuvą. Bet rusams nesakoma, kad rusiškai mokytis jų vaikai važiuotų į Rusiją, o vien tik gausiai atidarinėjamos rusiškos mokyklos ar paralelinės klasės rusų kalba latvių mokyklose. Lietuviškų mokyklų (vidurinių) išleidžiamojoje klasėje švietimo ministerijos lietuvių kalbai skirta tik keturios, o rusų kalbai — penkios savaitinės valandos. Ta pati ministerija sugeba iš visų lietuvių abiturientų išreikalauti gerai mokėti rusų kalbą, o iš rusų abiturientų išreikalauti, kad jie bent kiek pramoktų lietuviškai, ministerija yra bejėgė. Knygų leidyklos žengė dar toliau: kai kuriose lietuviškose knygose ėmė spausdinti rusiškus tekstus be vertimo į lietuvių kalbą. Įvairūs administratoriai ir spauda ėmė kalbėti apie lietuvių bilingvizmą, kad lietuviai mėgstą Lenino kalbą. Bet ką daryti, jei pačioje Lietuvoje neįmanoma susikalbėti lietuviškai?

    Lietuvos ir pasaulinė istorija mokyklose ir visur kitur dėstoma savaip. Tai ne valstybių, ne tautų, ne karalių ar kunigaikščių istorija, o ekonominių santykių, vadinamų "klasių kova", partinis katekizmas. Todėl į mokyklas ne tik neįsileistas nė vienas Lietuvos ar pasaulinės istorijos vadovėlis, bet net šiuo klausimu joks leidinys, išleistas iki 1940 m. įvykių. Ir ne tik tie, bet ir visi iki minėtųjų įvykių išleistieji leidiniai iš visų mokyklų bibliotekų kažkur išgabenti, dauguma — sunaikinti. Išimtis padaryta tik kai kurioms aukštosioms mokykloms ar mokslo institucijoms, sudedant juos į taip vadinamą spec. fondą, į kurį patekti reikalingas spec. leidimas. Labiausiai keista, kad net žmonių, po 1940 m. birželio įvykių tapusių įvairiais administratoriais, kai kurios iki tų įvykių išleistos knygos irgi pateko į spec. fondą, pvz., tris dešimtmečius formaliai buvusio vyriausiojo krašto administratoriaus J. Paleckio knyga "SSSR — mūsų akimis". Tokių draudžiamų knygų tarpe atsidūrė net klasikiniai lietuvių literatūros kūri-
105

niai, kaip Vinco Pietario "Algimantas" ir kt. Lietuvių literatūros istorija taip sugrupuota, kad tie keletas rašytojų, karo metais pasitraukusių į SSSR, skelbiami didžiais lietuvių rašytojais ar net klasikais, o apie pagrindinę lietuvių rašytojų masę, atsitraukusią į Vakarus, tylima arba skelbiama tik po rašytojo mirties. Nėra lengvas ir rašytojų, sugrįžusių iš lagerių ar Sibiro, kelias, pvz., Kazio Inčiūros.

    Iki paskutiniųjų dienų, saugumiečiams darant kratas, tebeatiminėjami prieškariniai leidiniai — knygos ir periodika. Kur jie dedami? Į šį klausimą galėtų atsakyti tik saugumas.

    Tarybinė spauda šį dalyką nušviečia taip "Reikėjo marksistiniu-lenininiu požiūriu pervertinti lietuvių tautos kultūrinį palikimą, perimant demokratines, socialistines jo tendencijas, kritikuoti buržuazines nacionalistines koncepcijas, ypač istorijos, literatūros ir kitose visuomenės mokslų srityse. Taip pat reikėjo plačiai propaguoti mokslinį ateizmą, padedantį kovoti prieš bažnyčios skleidžiamas religines pažiūras" (Algirdas Rakūnas. "Klasių kova Lietuvoje 1940-1951 metais". Vilnius, 1976, psl. 178).

    Vadinamojo mokslinio ateizmo propagavimas vyko ir tebevyksta ne geresnėmis priemonėmis. Tegul kalba oficialioji spauda. "Likviduojant karo padarytas žaizdas, vystant švietimą, kultūrą, gerinant sveikatos apsaugą, respublikoje nepaprastai trūko patalpų. Todėl visiškai natūralu, jog šiems gyvybiškai svarbiems reikalams vietiniai valdžios organai panaudodavo nacionalizuotus erdvius klebonijų pastatus" (knyga "Už socializmo sukūrimą Lietuvoje". Vilnius, 1969, psl. 306, J. Aničo straipsnis). Tik jau mes pridursime, kad tam buvo panaudotos ne tik klebonijos, bet ir parapijų salės, jų bibliotekos ir net bažnyčios tarnų namai, vadinami špitolėmis. Šitaip buvo sunaikinta daug bibliotekų, pavyzdžiui, Marijampolės (dab. Kapsukas) marijonų biblioteka su daugiau negu 50000 knygų. Matyt, tokiais pat tikslais buvo užgrobti seni vyskupijų archyvai.

    Toliau tarybinė spauda taip rašo: "Atskirų buvusių kulto pastatų panaudojimas daugiausia kultūros, švietimo, sveikatos apsaugos reikalams, gerinant socialinį gyventojų aprūpinimą, buvo didžiai humaniškas reikalas ir pagrindinė darbo žmonių dauguma tam pritarė" (ibid. 306 psl.). Leiskite suabejoti, ar "pagrindinė darbo žmonių dauguma" pritarė, kad, pavyzdžiui, Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčia, statyta 1604 m., ištisą dešimtmetį būtų paversta alkoholinių gėrimų sandėliu? Ir ar neatrodo,
106

kad "karo žaizdų likvidacija" ir "pokario humanizmo" laikotarpis per ilgai tęsiasi? Gal laikas būtų tikinčiųjų bendruomenėms pradėti grąžinti nors išlikusį jų turtą? Juk dar nuo Stalino laikų Vilniuje tebėra uždaryta trys ketvirtadaliai bažnyčių su pačia katedra-bazilika. Daug kalbama ir rašoma apie rūpinimąsi architektūros ir meno paminklais. Vilniuje ant Vizitiečių bažnyčios statyta 1729 m.), paverstos kalėjimu, irgi užrašyta, kad tai architektūros paminklas, bet tas nesutrukdė 1965 m. sunaikinti jos interjerą, ar iš uždarytos Visų Šventųjų bažnyčios (statytos 1620 m. Vilniuje) 1966 m. rugsėjo 8 d. išplėšti varpus. Tais pačiais metais Vilniuje, Antakalnyje, buvo sunaikinta dviaukštė koplytėlė, įkurta prieš tris šimtus metų, niekam netrukdžiusi, nes ir dabar ta vieta tebėra tuščia ir tebeauga apie koplytėlę augę medžiai. Ir dar tik prieš dvejus metus jau kelintą kartą vėl buvo nusiaubtas žmonių labai gerbiamas Kryžių kalnas prie Šiaulių. Šį liūdną sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti. Prisiminkime, kad Lietuvoje tebėra uždarytį visi katalikų vienuolynai, o iš keturių kunigų seminarijų leista veikti tik vienai, gi ir ta prieš trejus metus galėjo priimti tik penketą naujokų, kai kunigų kasmetinis mirtingumo vidurkis yra keturis kartus didesnis. O Lietuvos žydai, totoriai yra visiškai palikti be dvasiškijos. Panaši padėtis yra ir su evangelikų reformatų (kalvinistų) bendruomene, kurios katedroje (Vilniuje) įruoštas kino teatras, o aplink buvusios jų kapinės sunaikintos bei paverstos skverais. Ne ką geresnė padėtis ir su evangelikais (liuteronais).

    Ateistams TSRS konstitucijoje garantuojama antireliginė propaganda, o tikintiesiems — tik kulto atlikimas, o ne religinė propaganda. Kaip tada suprasti visų piliečių lygybę? Net ir kulto atlikimo laisvė tėra tik konstitucijos popieriuje, nes tikintiesiems neleidžiama švęsti net pačių didžiųjų, pagrindinių švenčių, o tai įeina į kulto atlikimo sąvoką. Tikintieji dėl savo švenčių šventimo iki paskutinių dienų tebešalinami iš darbo; tomis dienomis jų vaikams neatėjus į mokyklas, — iškviečiami ir barami tėvai. Televizija i- radijas persunkti ateizmu, gi abi šios organizacijos laikosi ir tikinčiųjų pinigais. Visų religijų Lietuvos tikintieji neturi savo spaudos. Maža to, ne tik pasauliečiams, bet ir dvasiški-jai, kurios tiesioginė pareiga ir neatskiriamas kulto sąvokos dalykas tai yra — draudžiama vaikus mokyti poterių. Dvasiškiai, kurie išdrįso tai daryti, buvo uždaryti į kalėjimus, lagerius ar kitaip nubausti. Štai keletas paskutiniojo dešimtmečio aukų: kunigai — Aleksandravičius Antanas (Slavikai), Bubnys Prospe-
107

ras (Girkalnis), Deltuva Albinas (Veisiejai), Jokubauskas Antanas (Pociūnėliai), Šeškevičius Antanas (Dubingiai), Zdebskis Juozas (Gudeliai ir Prienai). Taigi, tikinčiųjų ir netikinčiųjų lygybė tėra tik popierinė.

    Ir dar viena nepaprastai opi žaizda. Visa mūsų senesnioji karta atsimena, kad prieš karą Lietuvoje laisvai galėjai pirktis rusų šviežius dienraščius: "Izvestiją", "Pravdą", gi Kaune "Mokslo" knygyne (šefuojamame SSSR pasiuntinybės), o vėliau ir Vilniuje tokiame pat knygyne galima buvo nors vežimais vežtis Markso, Engelso, Lenino, Stalino raštus rusų kalboje. Sulaukti tokių dienų, kai ir pas mus pradės laisvai pardavinėti Paryžiaus, Londono, Niujorko centrinius, dienraščius — ir svajoti nedrįstama. Mes nepamirštame, kad į Vakarus pasitraukę mūsų tautos intelektualai ten išvystė plačią spaudą, sukūrė gausią literatūrą, išleido didžiąją lietuvišką enciklopediją. Ir visos pastangos, kad minėtoji spauda pasiektų ir mus, yra bergždžios. Jei bent kiek tos spaudos pasiekia ir mūsų bibliotekas — ji tenai laikoma už devynių užraktų. Prieiti prie jos galima tik su spec. leidimais. Tuo tarpu Lietuvoje leidžiama komunistinė literatūra netrukdomai pasiekia .Vakarus. Taigi, tarybiniai administratoriai mus laiko mažais vaikais ir griežtai nustato, ką galime skaityti, ko negalime.

    Todėl viso pasaulio akivaizdoje pareiškiame, kad, kol panašūs dalykai, kaip mūsų aprašytieji, dedasi mūsų planetoje, tol visi tarpvalstybiniai ir tarptautiniai susitarimai daugiau primena diskusinius klubus, o ne rimtus susitarimus bei įsipareigojimus.

    Mes savo rašte palietėme tik dalį 1975 m. rugpiūčio 1 d. Helsinkyje pasirašytos sutarties nevykdymo faktų. Nelietėme šeimų sujungimo ir eilės kitų klausimų. Šiuo memorandumu mes norime atkreipti Helsinkio susitarimus pasirašiusiųjų valstybių dėmesį į tai, kad pasaulyje neįmanomas joks susitarimas, jei jį vykdo tik viena pasirašiusiųjų pusė.
Tėv. Karolis Garuckas         
Eitanas Finkelšteinas         
Ona Lukauskaitė - Poškienė
Viktoras Petkus                 
Tomas Venclova                
Vilnius, 1977.VII.17
108
SOS! SOS! SOS!
V. PETKAUS SUĖMIMAS IR KRATA
(Pagal kratos protokolą)

    1977 m. rugpiūčio 23 d. Vilniaus autobusų stotyje saugumo darbuotojų buvo sulaikytas (nepateikus dokumento) Viktoras Petkus, Antano, Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos viuomeninės grupės narys ir pristatytas į jo paties butą Vilniuje, Komjaunimo g. 35-8. Bute padaryta krata, kurios tikslas, pasak kratos protokolo, — "surasti ir paimti dokumentus antitarybinio turinio ir daiktus, turinčius reikšmę byloje" (Balio Gajausko bylai Nr. 38). Kratą vykdė VSK prie LTSR MT Tardymo skyriaus vyr. tard. majoras Pilelis, vyr. oper. įgaliotinis majoras Trakimas, leitenantas Birbilis. Kviestiniais kratoje dalyvavo Stublys Vytautas, Jono, gyv. Vilniuje, Baltarusių g. 16-6 ir Gadonaitė Irena, Kazio, gyv. Vilniuje, Žirmūnų 115-70.

    Kratos metu kambaryje buvo ir Masiulionis Algirdas, Jono, gim. 1959 m., gyv. Vilniuje, Ramunių g. 29a-l. Jis buvo sulaikytas kartu su Viktoru Petkumi autobusų stotyje ir taip pat pristatytas į V. Petkaus butą. Čia buvo iškrėstas ir A. Masiulionis, iš kurio nieko nepaimta. A. Masiulionio kratai nebuvo pateiktas kratos orderis.

    V. Petkaus buto (kambario bendrame bute) krata buvo pradėta 15 vai. 10 min. ir baigta — 18 vai. 30 min.
    Kratos metu rasta ir paimta:

    1. Rašomąja mašinėle parašyti tekstai, pavadinti: "Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninė grupė" Dokumentas Nr. 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9,10 ir 12. Viso — 47 lapai. Kiekvieno dokumento numerio pabaigoje atspausdintos pavardės: "Tėv. Karolis Garuckas, Eitanas Finkelšteinas, Ona Lukauskaitė - Poškienė, Viktoras Petkus, Tomas Venclova". Prie dokumento Nr. 7 priede yra du dokumentai — Eriko Udomo pareiškimai (estų kalba), 2 lapai rankraštyje.

    2. Dokumentas mašinraščio tekste rusų kalboje pavadintas: "Litovskoj gruppe po vipolnieniju rešenij Xelsinskix soglašenij. Zajavlenija ot Niklusa Marta". Prie pareiškimo pridėta Niklaus autobiografija rusų ir estų kalbomis. 24 lapai.
109

3. Niklaus pareiškimo antras egzempliorius su priedais, 24 spausdinti lapai.
4. Marto Niklaus autobiografija rusų kalboje, mašinraščio 11 lapų.
5. Mašinraščio tekstas lietuvių kalboje, prasidedantis žodžiais: "Trisdešimt penkių valstybių 1975 metų Helsinkio..." ir užsibaigiantis 5 parašais: "Tėv. Karolis Garuckas" ir kt. Teksto 8 lapai.
6. Dokumentas lietuvių kalboje, prasidedantis žodžiais: "Helsinkio susitarimų vykdymui remti..."
7. Mašinraščio tekstas lietuvių kalboje, prasidedantis žodžiais: "Belgrado komisijai..." ir užsibaigiantis pavarde "Tomas Venclova", 1 lapas.
8. Mašinraštis, prasidedantis žodžiais: "Jo Ekscelencijai Kauno arkivyskupijos..." ir užsibaigiantis Viduklės klebono parašu. 3 lapai lietuvių kalboje.
9. Mašinraštis, prasidedantis žodžiais: "Helsinkio susitarimų vykdymui remti..." ir užsibaigiantis žodžiais: "Mordovijos lageriuose", 1 lapas.
10. Rankraštis latvių kalboje su Kalniušo parašu, 1 lapas.
11. Dokumentas mašinraštyje lietuvių kalboje: "Estijos Latvijos - Lietuvos Tautinio judėjimo Vyriausiojo komiteto sudarymo aktas", 3 egz. Viso 31 lapas. Taip pat vienas to paties dokumento egzempliorius rusų kalboje, 11 lapų.
12. Dokumentai su pavadinimais rusų kalboje: "Glavnyj komitet nacionalnogo dviženija Estonii - Latvii - Litvy" mašinraščio 16 lapų.
13. Mašinraščiai latvių ir estų kalbomis. Viso 29 lapai.
14. Vokas su 3 egz: vyrų nuotraukų.
15. Pogrindžio leidinys "Dievas ir Tėvynė" Nr. 1, 2, 3 ir 4.
16. Pogr. rašinys "Lietuvių kultūros ardymas 1976 m.", 140 psl.
17. Pogr. rašinys "Laiškai", A. Šeškevičius, 63 psl. Visa ši literatūra buvo rasta V. Petkaus portfelyje.
18. Dvi portatyvinės rašomosios mašinėlės "Moskva" (lietuvišku ir rusišku šriftu).
***
110

SUPAŽINDINAME SU KAI KURIAIS ATIMTAIS
DOKUMENTAIS


DOKUMENTAS NR. 3
    Į mus kreipėsi dvylika lietuvių, prašydami, kad susidomėtume esto Marto Niklaus likimu, nes jie tą estą pažįstą kaip dorą, sąžiningą žmogų ir puikų draugą, kuris kasmet keletą kartų lankosi Lietuvoje ir yra prie jos prisirišęs.

    Mūsų Grupės atstovas Martą Nikių rado Tartu respublikinėje ligoninėje, nes, belaikant jį Talino kalėjime, Nikius beveik du mėnesius išbadavo. Turėjo pranešimą, kad jam iškeltoji byla nų-' raukiama. Nikius 1976.9.30 jėga buvo suimtas, nors tam nebuvo prokuroro sankcijos, ji buvo tik jo buto kratai ir tai ne su visais reikiamais parašais. Niklaus bute buvo padaryta krata jam pa-fian nedalyvaujant. Milicijoje pats Nikius buvo iškratytas ir paleistas. Spalio 8 d. Nikius vėl buvo suimtas ir uždarytas į kalėjimą. Čia jis protesto ženklan sudraskė pasą, atsisakė tarybinės pilietybės ir paskelbė bado streiką. Įvairūs prokuratūros darbuotojai ėmėsi kalbinti Marto Niklaus tėvą ir motiną, kad jie duotų raštišką parodymą, jog jų sūnus esąs psichiškai nesveikas, taip būsią sūnui lengviau. Bet senukai tėvai melagingo rašto nepasirašė. Lapkričio 11 d. Nikiui paskelbė kaltinimą. Iš pradžių jis buvo kaltinamas vagyste, paskui milicijos darbuotojo lengvu sužalojimu, bet gruodžio 3 d. Martą Nikių iš kalėjimo išleido.

    Anksčiau Martas Nikius buvo teistas kaip politinis kalinys ir kalintas Mordovijos lageriuose.

    Pagrindas: 1. "Martas Nikius kaltina" (rusų kalba). 2. "Martas Nikius suudistab" (estų kalba). 3. Autobiografija (rusų kalba).
Vilnius, 1976.12.23
DOKUMENTAS NR. 4

    Neleidžiama išvažiuoti Marijai Jurgutienei su dukrele, gyv. Vilniuje, Žirmūnų g. 75-100, pas vyrą Aloyzą Jurgutį', gyv. JAV, 6542 Chicago, 111, 60629. Jurgutienė du kartus buvo kratoma ir daug kartų saugumo tardoma; buvo tardoma (1974 m. birželyje)
111

ir jos vienuolikmetė dukrelė. Tris kartus tarybinė administracija Jurgutienei atsisakė leisti išvykti gyventi pas vyra (1975 m. kovo mėn., 1976.IV.21 ir 1976.12.24).

    Neleidžiama išvykti gyventi pas tėva Adolfą Anholdą vienintelei jo dukrai Valei Anholdaitei - Bielopetravičienei su vyru Steponu Bielopetravičiumi, gyv. Klaipėdoje. Taikos g. 13-60 į Vokietijos FR, Castrop — Rauchel m.Berhagener str. 89. Ji tuo reikalu jau du kartus (1975 ir 1976 m;) kreipėsi į tarybine administracijų, bet veltui. Nieko nepadėjo nė jos tėvo kreipimasis į tas pačias institucijas.

    Tai prieštarauja Helsinkio susitarimams apie šeimų sujungimu.

    Pagrindas: 1. Pareiškimas (rusų kalba). 2. Pareiškimas. 3. Pareiškimas "Pasaulio visuomenei" (rusu kalba).
Vilniui 1977.11.25

DOKUMENTAS NR. 5

    1976 m. gruodžio 22 d. pas Henriką Jaškūną, gyv. Jonavoje, 30-mečio g. 25-18, "tikslu surasti ir paimti antitarybinio turinio literatūrą bei kitus dokumentus, galinčius turėti reikšmės byloje (ištrauka iš kratos protokolo), buvo padaryta krata, o jis pats suimtas.

    Apie tai informuojame Helsinkio Baigiamąjį Aktą pasirašiusiųjų valstybių vyriausybes, kartu pridedame visą pagrindinę medžiagą, kuria kaltinamas suimtasis (kratos metu saugumo paimtosios medžiagos dublikatai).

    Kiek teko patirti, pas suimtąjį rastoji medžiaga nebuvo niekur platinama.

    Pagrindas: 1. Prašymas. 2. Kratos protokolas. 3. Nepriklausomų tautų sąjungos organizacijos manifestas (rusų kalba). 4. Atviras laiškas Nr. 1 (rusų kalba). 5. Vienybė — didis ginklas (rusų kalba). 6. Tautų balsas (rusų kalba). 7. Galas okupacijai (rusų kalba). 8. Sovietsko — monopolitinis kapitalizmas (rusų kalba).

Vilnius, 1977.11.28
112

DOKUMENTAS NR. 6

    Antrojo pasaulinio karo metais Stalinas įvykdė vieną didžiau-o šimtmečio nusikaltimų: ištrėmė ištisas tautas iš jų teritorijų. tas žemes apgyvendindamas svetimais atėjūnais. Toks likimas ištiko Krymo totorius, Pavolgio vokiečius, kalmukus, ingušus, čičenus, kabardus, balkarus ir kt. Dvidešimt keturiems metams praėjus nuo tirono mirties, į mus kreipėsi 49 Pavolgio vokiečių šeimos, gyvenančios Lietuvoje, Radviliškio rajone, aprašydamos, kaip Pavolgio vokiečiai vis dar laikomi už įstatymo: jiems įvairiausiais būdais trukdoma įsidarbinti ir prisiregistruoti. Vokiečiai kreipėsi į pagrindines Maskvos ir Vilniaus administracines institucijas, bet pagalbos nesulaukė. Todėl jie pareiškia, kad, nesuteikus jiems lygių pilietinių teisių, jie atsisakys tarybinės pilietybės ir reikalaus išleisti į savo istorinę tėvynę — Vokietijos Federatyvinę Respubliką.

    Tokiu būdu pažeidžiamas 1965 m. įsakas, atšaukiantis visus suvaržymus, taikytus vokiečiams TSRS teritorijoje, pažeidžiama pati TSRS Konstitucija, tarptautinis Paktas apie pilietines ir politines teises.

    Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninė grupė pareiškia, kad toks nesiliaujantis Pavolgio vokiečių persekiojimas prieštarauja Helsinkio susitarimų dvasiai.

    Pagrindas: 1. Pareiškimas su 47 parašais (rusų kalba). 2. Pareiškimas su 49 parašais (rusų kalba).
Vilnius, 1977.111.19

DOKUMENTAS NR. 7

    Į mus kreipėsi estas Erik Udam, gyv. Taline, gim. 1938 m., elektros inžinierius, mokąs lietuviškai kalbėti, dukart Estijos imtynininkų čempionas, per du kartus kaip politinis kalinys TSRS kalėjimuose ir lageriuose iškalėjęs penketą metų.

    Jo komunalinio buto sienoje buvo įruoštas numeruotas pasiklausymo aparatas, kurį Udamas demontavęs, kas sukėlė ant kojų Talino saugumo darbuotojus. To vajaus metu Erikas Udamas vėl susitikęs iš savo pirmojo arešto (1956 m.) pažįstamą
113

saugumietį, dabar jau majorą, Albertą Molek.

    Albertas Molekas š.m. balandžio 4,11 ir 14 d.d. Erikui Udamui pasiūlė suorganizuoti Estijos disidentinį komitetą, kurį majoras surišsiąs su amerikiečių diplomatais, akredituotais Maskvoje. Šio tikslo įgyvendinimui majoras pasiūlė pusę milijono rublių. Erikas Udamas sakėsi galįs tokį komitetą bandyti sudaryti, bet tik su suomiais. Majoras Molekas pareiškė, kad suomiais jie neesą suinteresuoti, o tik amerikiečiais ir pradžiai siūlė 200-150000 rublių. Erikui Udamui atsisakius, saugumo majoras prašė rekomenduoti žmogų, kuris sutiktų suorganizuoti tokį komitetą.

    Pokalbių metu majoras Molekas teigė, kad š.m. vasario mėn. anglų žurnalisto Davido Sattero (iš Londono "Financial Times") nesėkminga kelionė po Pabaltijį — esąs jo darbas.

    Pagrindas: 1. Eriko Udamo poordumine (estų kalba). 2. Eriko Udamo poordumine Laanemeremaade rahvaste pęsle (estų kalba).
Vilnius, 1977.V.26

DOKUMENTAS NR. 8

    Gyvenantis Vilniuje, Architektų g. 224-S, Viktoras Vasiljevas su šeima kreipėsi raštais ne tik į mus, bet ir "į visus krikščionių kraštus, į visas krikščionių evangelikų misijas, į visas krikščionių sąjungas", prašydamas pagalbos.

    Jų šeima priklauso krikščionių bendruomenei — penkiasdešimtininkams. Ir dėl to tarybinė administracija "nenutraukia žūtbūtinės kovos ne kad mes kokie blogi žmonės, ne, o tik už tai, jog mes žmonės giliai tikintieji — penkiasdešimtininkai. Ši srovė ilgą laiką buvo už įstatymo ribų, o kai kurie asmenys ir šeimos ir šiandien represuojami, kaip esantys už įstatymo".

    Viktorui Vasiljevui dar Termezės mieste tarnaujant kariuomenėje (1959-1960 m.) spec. tarnybos kapitonas Saronov liepęs raštiškai atsisakyti Dievo, nes kitaip neįstosiąs į institutą, kadangi mums geriau turėti penkis blogus inžinierius, nei vieną gerą, bet tikintį, pareiškė kapitonas.

    Alma-Atoje buvusi nuolatos saugumo persekiojama jo žmona Nina Vasiljevą.

    Tris metus išgyvenusio Vilniuje Vasiljevo tarybinė adminis-
114

tracija irgi nepamiršo. Vilniaus miesto Spalio rajono prokuroras Bukašev šeimos galvą pavadino antitarybininku. Vaikus — Valentiną ir Timotiejų - Vilniaus vidurinėje mokykloje Nr. 36, vertė stoti į spaliukus, o jiems atsisakius, mokslo dalies vedėja "siūlė susirasti tokią mokyklą, kur nėra spaliukų. Galop Viktorui Vasiljevui buvo teismo įsakyta iki 1977.VI.15 išsikelti gyventi gatvę, nors jis išdirbęs 24 metus ir darbovietėse buvo įvairiai girtas ir atžymėtas, bet valdiško buto dar neužsitarnavo. Saugumo darbuotojai apie šią šeimą ėmė skleisti įvairiausius prasimanymus ir gandus.

    Vasiljevas raštiškai kreipėsi į Brežnevą, Podgorną, Kosyginą ir Rudenko, bet niekas negelbėjo.

    Todėl jis su žmona ir vaikų vardu kreipėsi į tarybinę administraciją, prašydami leidimo išvažiuoti iš TSRS, remdamiesi: 1. Žmogaus teisių deklaracija. 2. Tarptautiniu pilietinių ir politinių teisių paktu. 3. Helsinkio susitarimais.

    Taip pat jiedu kreipėsi į pasaulio krikščionis, vildamiesi iš jų pagalbos.
Pagrindas: 1. Pareiškimas (rusų kalba). 2. Pareiškimas apie išvykimą iš TSRS (rusų kalba).
Vilnius, 1977.VI.2

DOKUMENTAS NR. 9

    Lietuvon grįžusiems kai kuriems politiniams kaliniams sudaroma sunki padėtis. Susipažinę su įvairių asmenų dokumentacija bei pareiškimais, nustatėme:

    1. Paleistiems iš tarybinių kalėjimų ir lagerių kai kuriems politiniams kaliniams iki paskutinių dienų neleidžiama grįžti į tėvynę Lietuvą, nors jie nėra bausti trėmimu ar kitais pilietinių teisių suvaržymais. Pavyzdžiui, Vytautas Slapšinskas, grįžęs 1977 m. atsėdėjęs 25 metus ir kiti (žr. pareiškimą Belgrado konferencijai — Red.). Juos tremia be jokio teismo, o kurio nors administratoriaus parėdymu.

    2. Dalis grįžusiųjų tokiam tarybinės administracijos potvarkiui (būtent — "potvarkiui", nes teisininkai teigia, kad tokio įstatymo nesą, tokiu būdu, jie tų žmonių teisių negali ginti) nepaklūsta ir atsisako išvažiuoti iš Lietuvos. Tokiems tenka apsišarvuoti
115

kantrybe, ištverme ir stipria valia — tada kartais po ilgesnio laiko administracija, išmėginusi įvairias baudas bei teismus, galų gale, priregistruoja. Bet būna, kad neregistruoja, nors jėga tokio užsispyrėlio už Lietuvos ribų neišveža, o tiesiog prisitaiko prie įvykusio fakto, t.y., kad toks "ožys" gyvena Lietuvoje ir baigta, nors ir neregistruotas. Taip buvo su š.m. balandžio 20 d. suimtuoju Baliu Gajausku, išgyvenusiu Kaune ketvertą metų be registracijos. Bet Povilą Pečiulaitį patys Kaune priregistravo, paskui išregistravo ir už tai, kad gyveno be registracijos, apipylė piniginėmis baudomis, o 1975 m. gegužės 20 d. nuteisė vieneriems metams griežto režimo lageriu; bausmę atlikus, jį vėl Lietuvoje ir už jos ribų atsisakė priregistruoti.

    3. Daliai grįžusių leidžią apsigyventi Lietuvoje, bet po ilgo laiko apsigalvoję, anuliuoja prirašymą ir išvaro iš Lietuvos (Leonas Lebeda, Kostas Lekšas, Povilas Pečiulaitis ir kiti). Taip Plungėje 1975 m. išregistravo jau po sugrįžimo dešimtį metų išgyvenusį Kazį Katkų.

    4. Tarybinė administracija kartais mėgsta katės ir pelės žaidimą. Pvz., grįžo panevėžietis Juozas Tribušauskas, keletą metų išgyveno Panevėžyje, tada jį išvarė iš Lietuvos. Jis apsigyveno Latvijoje, o už poros metų vėl leido grįžti į Panevėžį.

    5. Šiems, be jokio teismo, be jokio termino ištremtiems žmonėms, nėra žinomas sugrįžimo laikas. Viskas priklauso grynai nuo administracijos užgaidų. Negalima pasakyti, jog niekam neleidžiama sugrįžti. Štai, virš dešimties metų tokiu būdu buvo Latvijoje išlaikyti kunigai: Petras Jasas, Antanas Mitrikas, Kazimieras Vaičionis, Kazimieras Vasiliauskas ir kt., bet paskui jiems leido sugrįžti. Tik tokiu būdu ištremti žmonės nė vienas nežino, kada jam bus leista sugrįžti.

    6. Panašūs be jokio teismo trėmimai yra taikomi ir žmonėms, anksčiau visiškai neteistiems. Taip jau beveik dvidešimt metų tebėra ištremti, nušalinti nuo savo pareigų, Vilniaus arkivyskupijos ir Kaišiadorių vyskupijos apaštališkieji administratoriai vyskupai: Julijonas Steponavičius ir Vincentas Sladkevičius. Tiesa, juos ištrėmė į Lietuvos pakraščius, bet ne už jos ribų. Tokioje tremtyje mirė lagerius praėję arkivyskupas Teofilius Matulionis ir vysk. Pranciškus Ramanauskas.

    7. Ištremtieji dažniausiai būna šeimos galvos — tėvai. Pas tėvą į ištrėmimo vietą keliasi visa šeima. Tenai labai aktualus būna mokyklų gimtąja kalba klausimas. Savo metu Sibiro lietuviams tremtiniams buvo uždarinėtos lietuviškos mokyklos, nors jose
116

nestokojo kvalifikuotų lietuvių mokytojų — taip pat tremtinių, Taip sužlugo ir dabartinių tremtinių lietuvių visos pastangos Rytprūsiuose (dabar Kaliningrado sritis) įkurti savo vaikams lietuviškas mokyklas.

    Tokiu   būdu   tarybinė   Lietuvos   administracija   visiškai nesiskaito su tarptautiniais TSRS įsipareigojimais, nes tremia kaip buvusius politinius kalinius, taip ir visiškai neteistus piliečius be jokio teismo kur tik nori, kada tik panori ir kuriam benori laikui, o kartu su tremiamuoju tremtyje atsiduria ir jo šeima.

    Pagrindas: 1. Pareiškimas. 2. Prašymas. 3. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos atsakymas. 4. Pareiškimas (r.k.). 5. Pažyma Nr. 049912 (r.k.). 6. Pažyma Nr. 045589 (r.k.). 7. Pažyma Nr. 054225 (r.k.). 8. Formos Nr. 15 pažyma (r.k.). 9. Formos Nr. 20' talonas (r.k.).
Vilnius, 1977.VI.14

DOKUMENTAS NR. 10

    1977 m. balandžio 20 d. į Vilniaus saugumą buvo iškviestas ir suimtas Balys Gajauskas. Jis gyveno Kaune. Š.m. gegužės 4 d. suėjo keturi metai, kai jis grįžo iš Mordovijos lagerių, bet iki pat naujojo suėmimo Lietuvoje nebuvo registruotas. Išvažiuoti iš Lietuvos jis atsisakė, už ką ne kartą teko pabuvoti įvairiose įstaigose bei teisme.

    Anksčiau Balys Gajauskas buvo apkaltintas 58 straipsniu ir 1948.V.3 nubaustas 25 metams. Visą bausmę atliko kalėjimuose ir lageriuose. Ir sugrįžęs buvo ne kartą tardytas, o 1974.XII.23 ir 1977.II.7 — kratytas. Paskutiniosios kratos tikslas protokole pažymėtas: paimti "daiktus ir dokumentus, galinčius turėti įrodomąją reikšmę byloje". Taip pat buvo iškratyti Leonardas Stavskis ir Ona Grigaliūnienė, ieškant pas juos Gajauską kompromituojančios medžiagos.

    1977.IV.22 Klaipėdoje, Giruliuose buvo padaryta krata pas Birutę Pašilienę. Kratos orderyje pažymėta, jog kratoma ieškant medžiagos Balio Gajausko bylai. Kratytojai iš Pašilienės paėmė rusų "Kronikos" Nr. 43, rankraštį "Projektas" ir dvi spausdinamas mašinėles (1. ir r. kalba).
117

Balio Gajausko šeimos tėra likusi tik serganti 73 metų motina, kuriai Gajausko arešto metu ligoninėje buvo daroma operacija. Praslinkus dviems savaitėms po Gajausko suėmimo, jai raštu buvo pranešta apie sūnaus suėmimą, ir kad jis kaltinamas baudžiamojo kodekso 68 straipsnio II-ja dalimi. Tokiu būdu jam gresia nuo trijų iki dešimties metų laisvės atėmimas ir ištrėmimas nuo vienerių iki penkerių metų. Liudininkais į Balio Gajausko bylą sauguman buvo kviečiami Leonardas Stavskis ir Ona Grigaliūnienė.

    Pagrindas: 1. Birutės Pašilienės kreipimasis - pareiškimas. 2. Birutės Pašilienės kratos aprašymas.
Vilnius, 1977.VI.16

DOKUMENTAS NR. 11

    Į mus raštu kreipėsi estas Enn Tarto, gim. 1938 m., gyvenantis Tartu mieste.
Ennas Tarto 1956 m. ir 1962 m. buvo suimtas ir kaip politinis kalinys tarybiniuose kalėjimuose ir lageriuose iškalėjo devynerius metus. Grįžusį saugumas nepaliko ramybėje ir ne kartą tardė, buvo šalinamas iš aukštosios mokyklos, taip pat tardomas dėl ryšių su Natalija Garbonevskaja.

    Šiais metais keturis kartus buvo bandyta padegti pastatai, kuriuose jis gyvena, t.y..Tartu mieste, Anne g. Nr. 20. Prisimindami, kad gaisrai paskutiniu metu ištiko keletą Maskvos disidentų, nutarėme ši Enno Tarto raštą paskelbti kaip dokumentą.

    Pagrindas: Enno Tarto "Leedu Helsingi grupile avaidus" (estų kalba).
Vilnius, 1977.VI.26

DOKUMENTAS NR. 12

    Mus pasiekė širdį veriantis žmogaus riksmas iš taip vadinamų psichiatrinių ligoninių, o faktiškai — kalėjimų. Tą šauksmą pirmiausiai išgirdo Jonas Volungevičius (gyv. Vilniuje), Birutė Pa-
118

enė (gyv. Klaipėdoje), Romualdas Ragaišis (gyv. Vilniuje) ir Jadvyga Petkevičienė (gyv. Šiauliuose) ir mums tą šiurpų pagalbos šauksmą perdavė.

    Tai šauksmas politinio kalinio Algirdo Žiprės, kurį 1958 m. nuteisė pagal 58 str. 25 metams, nors tuo metu jau buvo išleistas įsakas, pagal kurį aukščiausia bausmė tegalėjo būti 15 metų laisvės atėmimo. Nuteistasis kreipėsi į įvairias tarybines administracijos instancijas, kad būtų atitaisyta klaida ir todėl visiškai sveikas, principinga vyras 1973.X.13 buvo įmestas, kalinių žodžiais tariant, į "psichušką", esančią Mordovijoje, Baraševo lage-ryje 3S5/3-12, kur sudarytos visos sąlygos neišgyventi.

    Čia sąlygos daug blogesnės negu kalėjime: aklinai uždarytas langas, griežčiausia izoliacija nuo išorinio pasaulio, pasivaikščiojimų nėra, kaliniai mušami, prievarta jiems suleidžiami "vaistai". Algirdas Žiprė čia buvo sumuštas 1973.X.20 ir 1975.II.7. Du kartus jis buvo nuvežtas į Maskvos Serbskio vardo institutą (1974.IX.29 ir 1977.11.28), taip pat laikomas Maskvos Butyrkų kalėjime, o šiuo metu jį išvežė nežinia kur.

    Todėl jo riksmas tegul nueina per visą pasaulį ir tepasiekia kiekvieno doro žmogaus ausis ir širdį.

    Pagrindas: 1. Jono Volungevičiaus, Birutės Pašilienės, Romualdo Ragaišio ir Jadvygos Petkevičienės pareiškimas. 2. Algirdo Žiprės laiškas "Būk sveikas!" kopija.
Vilnius, 1977.VII.1

LIETUVOS TSR PROKURORUI

    Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninės grupės vardu — Onos Lukauskaitės-Poškienės, gyv. Šiauliuose, Kleinerio 32-37

P R O T E S T A S

    Š.m. rugpiūčio 23 d. Vilniuje VSK darbuotojų buvo suimtas aukščiau minėtos grupės narys Viktoras Petkus.

    Kadangi V. Petkaus veikla lietė tik žmogaus teisių gynimą Helsinkio susitarimų ribose, ką aiškiai įrodo pas jį arešto metu rasti dokumentai, tai jo suėmimas yra prieštaraujantis faktas
119

Helsinkio susitarimams. Taip pat visa tai prieštarauja Visuotinės Žmogaus Teisiu Deklaracijos punktams užtikrinantiems kiekvienam teisę į minties, sąžinės ir įsitikinimų laisvę. Jo suėmimas pažeidžia ir TSRS Konstituciją bei kitus tarybinės vyriausybės įsipareigojimus tarptautiniuose susitarimuose.

    Tuo pasiremdama, protestuoju prieš Viktoro Petkaus areštą ir prašau duoti atitinkamiems valdžios organams nurodymą jį tuojau paleisti.

    Taip pat š.m. balandžio 20 d. buvo suimtas kaunietis Balys Gajauskas. Jis kaltinamas mokslinės, istorinės - archyvinės medžiagos rinkimu ir saugojimu. Kadangi tokia veikla jokioje pasaulio šalyje nėra laikoma nusikaltimu ir B. Gajausko areštas pažeidžia Helsinkio susitarimus, Visuotinę Žmogaus Teisių Deklaraciją bei kitus tarybinės vyriausybės tarptautinius įsipareigojimus — reiškiu protestą prieš jo suėmimą ir prašau jį nedelsiant paleisti.

Ona Lukauskaitė-Poškienė  

Helsinkio susitarimų vykdymui remti
Lietuvos visuomeninės grupės vardu.
Šiauliai, 1977 m. rugsėjis

Pareikštam protestui pritariame:

J. Advilonis, T. Baškienė, V. Bogušis, M. Gabriūnaitė, V. Grigonis, M. Jurevičius, A. Jurgilaitė, R. Juškaitė, kun. J. Kauneckas, A. Kilčiauskienė, Z. Kuodytė, A. Masilionis, V. Meškauskaitė, A. Miklaševičius, J. Mozoraitė, L. Navickas, K. Lapinskas, L. Lau-rinskas, J. Petkevičienė, J. Petkevičius, P. Pečiulaitis, A. Petruševičius, J. Pratusevičius, R. Ragaišis, B. Raižys, kun. V. Ramanauskas, S. Raižys, B. Samsonaitė, J. Sasnauskas, V. Sinkevičiūtė, J. Stanelytė, O. Steponavičiūtė, A. Šeduikis, J. Šileikis, A. Šukytė, V. Šupenis, R. Tereskutė, A. Tereskus, A. Tučkus, V. Varkala, J. Volungevičius, A. Žilinskas, V. Žilinskas, B. Paši-lienė, N. Valčiukienė, A. Pašilis, Aleksas Pašilis, S. Pašilis, L. Pašilienė, A. Pašilytė, N. Muraškienė.
N.B. Apie 30 parašų neįskaitomi.
***
120
T A R D Y M A I

    Š.m. rugpiūčio 16-17 Saugumo komitete Vilniuje buvo tardomas J o n a s Petkevičius, gyv. Šiauliuose, Lenino 42-1. Tardė papulk. Kazys. Nors J. Petkevičius formaliai buvo iškviestas į Vilnių kaip liudininkas dėl š.m. balandžio mėn. areštuoto kauniečio Balio Gajausko bylos, tačiau pokalbių metu tardytojas Kazys bandė daug kuo apkaltinti J. Petkevičių. Kadangi tardomasis nedavė saugumą patenkinančių parodymų ir atmetė visus kaltinimus, Kazys "įsiliepsnojo". Buvo grasinama, kad jau esą pakankamai medžiagos Petkevičiui areštuoti už įvairius "nusikaltimus" — už perdavinėjimą "LKB Kronikai" šmeižikiškos antitarybinės medžiagos, už "Kronikos" platinimą ir t.t. Po dviejų tardymo dienų J. Petkevičius buvo paleistas.
***

    Rugpiūčio 23-25 Vilniuje, Saugumo komitete, buvo tardoma Jadvyga Petkevičienė (gyv. Šiauliuose, Lenino 42-1). Ji buvo iškviesta kaip liudininkė Balio Gajausko byloje, tačiau tardytojas papulk. Kazys grubiai ją užsipuolė su įvairiais kaltinimais. Labiausiai buvo puolama už važinėjimą į Maskvą ir perdavimą kažkokių "slaptų" dokumentų. Buvo bandoma konkrečiai apkaltinti dėl B. Gajausko bylos, taip pat už "šmeižtus" "Kronikoje". Petkevičienė kaltinimus atmetė. Tuomet Kazys išplūdo ją necenzūriškais žodžiais. Vis šaukė, kad "jūs visi esate melagiai, tėvynės išdavikai, jus visus reikia sušaudyti..." J. Petkevičienei pareiškus, kad dėl įžeidinėjimų ir plūdimosi ji į Kazio klausimus neatsakinėsianti, — trečią dieną tardymą perėmė ir užbaigė mjr. Pilelis. Šis elgėsi mandagiai. Rugpiūčio 25 d. vakare J. Petkevičienė buvo paleista.

***

K R A T A

    1977.VIII.23 buvo padaryta krata pas Julių Sasnauską, gyv. Vilniuje, Garelio g. 15-15.

    Kratai vadovavo ypač svarbių bylų tardytojas papulkininkis Maslauskas.
121

    Krata pradėta 15 vai. 20 min.; baigta —.20 vai. 10 min.
    Kratos metu paimta: 1. Antano Suraučiaus autobiografijos fragmentai. 2. E. Kuznecovo "Dienoraščiai" (rusu k.). Knygos pradžioje užrašas — "J. Orlov". 3. A. Sacharov "O strane i mire". 4. A. Sacharov "Mir, progres i prava čeloveka". 5. Pareiškimas Podgornui. 6. Rašinys, pasirašytas O. Lukauskaitės-Poškienės. -7. K. Bradūno eilėraštis "Sibiro kapinės". 8. Įvairūs rašiniai. 9. Žurnalas "Aidai" Nr. 2. 10. 135 atvirukai su Vyties ženklu ir užrašu: "Kas bus, kas nebus, bet Lietuva nepražus".
***

LIETUVOS TSR PROKURORUI

Volungevičiaus Jono, s. Jokūbo, gyv. Vilniuje, Varšuvos g. 24-1

P a r e i š k i m a s

    Š.m. rugpiūčio 23 d. apie 14 vai. Vilniaus autobusų stotyje mane sulaikė Saugumo komiteto majoras Trakimas su savo pagalbininku, kurio pavardės nežinau. Trakimas man įsakė eiti su jais. Aš, kaip neteisėtai sulaikytas, atsisakiau paklusti jo reikalavimui. Tada Trakimas ir jo pagalbininkas pagrasino jėga nusivesti. Tokiu prievartos būdu buvau nuvestas į Saugumo komitetą. Saugume, nežiūrint į mano protestą, buvau išrengtas iki nuogumo ir padaryta asmeninė krata. Kratos metu ieškomos antitarybinės literatūros nerado. Po to pokalbiui mane nusivedė saugumo darbuotojas Baltimas. Pokalbio metu jis primygtinai prašė ir įspėjo, kad aš nevažiuočiau į Maskvą. Aš to jam nepažadėjau ir tik paklausiau, ar Maskva uždraustas miestas, į kurį man negalima važiuoti. Jis atsakė, kad šiuo metu taip. Saugume buvau išlaikytas penkias su puse vai.

    Išleistas iš saugumo buvau apstatytas sekliais, kurių kiekviename žingsnyje buvau įžeidinėjamas nepagrįstais kaltinimais, grasinimais ir t.t. Jei aš eidamas šaligatviu paspartindavau žingsnį arba perbėgdavau gatvę, tuojau pasigirsdavo garsus "ostanovis" ir pasiviję apsupę tryse šaukdavo: "Mi tebie nogi povykručivajem, esli budeš biegat. Idi domoj i sidi!" Be to, pasipildavo necenzūriškų žodžių virtinė. Kada aš Gedimino aikštėje kreipiausi į milicininką ir prašiau jį pagalbos nuo persekiotojų,
122

nas iš sulaikytų dviejų saugumo darbuotojų parodė milicinin-asmens liudijimą ir pasakė rodydamas į mane: "On jest opasnyj ugolovnyj prestupnik, vedite jego v milicijų". Milicija atsisakė tą padaryti. Čia pat prie milicininko saugumietis pareikalavo: "Rasgovarivai na tom jazikie, na kakom ja chočiu", būtent rusiškai, nes aš kalbėjau su juo lietuviškai.

    Prašau Gerb. Respublikos prokurorą paaiškinti man, ar turi teisę saugumo darbuotojai be prokuroro sankcijos sulaikyti mane gatvėje, prievarta nusivežti ir padaryti kratą? Ar leidžiama saugumo darbuotojams grasinti išsukinėti kojas, apšaukti pavojingu kriminaliniu nusikaltėliu, kuriuo niekuomet nesu buvęs ir keikti necenzūriškais žodžiais? Ar leidžiama saugumo darbuotojams nurodyti, kur aš galiu važiuoti, kur ne? Ar jie visas šias priemones gali naudoti nebaudžiami ?

    Aš protestuoju prieš neteisėtą manęs sulaikymą ir kratą. Aš protestuoju prieš nežmonišką saugumo seklių elgesį su manimi. Protestuoju prieš bet kokį persekiojimą. Tarybiniai įstatymai numato bausmes už grasinimą, šmeižtą ir įžeidimus. Visu tuo nusižengė sulaikę ir persekioję mane saugumo darbuotojai. Jei jiems taikintini bendri TSRS įstatymai, tai aš reikalauju, kad būtų patraukti atsakomybėn ir nubausti tie saugumo darbuotojai, kurie man grasino ir mane įžeidinėjo.
1977.VIII.28.

ŽINIOS

ESTIJOS - LATVIJOS - LIETUVOS
NACIONALINIO JUDĖJIMO KOMITETO NUTARIMAS
    Estijos - Latvijos - Lietuvos Nacionalinio judėjimo komitetas nutaria:

1.

    Išrinkti tris pirmininkus puspenktų metų laikotarpiui iš Estijos, Latvijos ir Lietuvos Nacionalinio judėjimo komitetų.

    Jei, pasibaigus galiojimo laikui, nebūtų galimybės juos perrinkti, tai jie įgaliojami vykdyti savo funkcijas iki tol, kol atsiras galimybė juos perrinkti.
123
2.

     Jei Estijos - Latvijos - Lietuvos Nacionalinio judėjimo Vyr. komitetui nebūtų sąlygų dirbti arba jo nariai būtų persekiojami, tai bet kuriomis sąlygomis šį darbą atliks jau sukurtas pakomitetis. Tokiu atveju Estijos - Latvijos - Lietuvos Nacionalinio judėjimo Vyr. komiteto visos viešojo darbo funkcijos pereina trims organizacijoms: Estų Pasaulinei tarybai, Laisvųjų latvių pasaulinei sąjungai ir Lietuvos išlaisvinimo Vyr. komitetui (būtinai įjungiamas į jį Tomas Venclova).
3.

    Išrinkti Estijos - Latvijos - Lietuvos Nacionalinio judėjimo Vyr. komiteto garbės narius:
Edgarsą Andersonsą (JAV), Jurgį Baltrušaitį (Prancūzija), Piotrą Grigorenką (TSRS), Andre Kiung (Švedija), Česlavą Milošą (JAV), Ernestą Jopiką (Anglija), Arnoldą Lusis (JAV), Jurijų Orlovą (TSRS), Ulofą Palmę (Švedija), Andriejų Sacharovą (TSRS).

    Tikimės, kad išrinktieji asmenys nuo šių pareigų neatsisakys.

4.

    Estijos - Latvijos - Lietuvos Nacionalinio judėjimo Vyr. komitetas reguliariai leis estų, latvių, lietuvių, rusų ir anglų kalbomis savo dokumentų rinkinį "EsLaLi" arba kitus leidinius.

Estijos Nacionalinio judėjimo kom-tas   
Latvijos Nacionalinio judėjimo kom-tas 
Lietuvos Nacionalinio judėjimo kom-tas

Vilnius, 1977.VIII.20.
***
NEGERBIAMAS RAŠYTOJO ATMINIMAS

    1977 m. birželio 22 d. buvęs Literatūros muziejaus bendradarbis Antanas Kniukšta raštu kreipėsi į Biržų Kraštotyros muziejaus direktorę ir į Kultūros ministerijos Paminklų apsaugos skyrių dėl rašytojo ir tautosakos rinkėjo Adolfo Sabaliausko - Žalios

124
 

Rūtos kapo Mielaišiuose sutvarkymo.

    A. Kniukšta savo rašte primena, kad dar 1966 m. jis tuo reikalu buvo rašęs, prašydamas pasirūpinti koplytėlės, kurioje rašytojas palaidotas, remontu. Nors tada buvo žadėta: "pagaminti paminklinę lentą ir kelių rodyklę prie rašytojo kapo", bet pažadų niekas netesėjo. Praėjus 7 metams, t.y., 1973 m. rašytojo artimųjų privačia iniciatyva buvo padirbdinta memorialinė lenta ir prikalta prie koplytėlės sienos. Kai šią vasarą A. Kniukšta vėl aplankė Žalios Rūtos kapą, rado ne tik kad neremontuotą koplytėlę, bet net ir memorialinė lenta buvo sudaužyta.

    Už rašytojo kapo išniekinimą A. Kniukšta kaltina jo žemiečius. Bet ar tik jie kalti? Ar ne per daug lėšų ir rūpesčio valdžia skiria "išlaisvintojų" atminimui pagerbti?..
***
125

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum