gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
AUŠRA NR. 9 Spausdinti El. paštas
Tegul meilė Lietuvos
Dega mūsų širdyse, 
Vardan tos Lietuvos 
Vienybė težydi!       

AUŠRA
NR. 9 [49]

    Numeryje:

    1. Kokių ganytojų reikia Lietuvai?
    2. Iš Lietuvos jaunimo sąjūdžių istorijos
    3. Suniekintas mokslas
    4. Lietuviai ir žydai
       
(Atviras laiškas Tomui Venclovai)
    5. "Žalgirio" pergalės ir KGB rūpesčiai
    6. SOS! SOS! SOS!
       
(Balio Gajausko byla. Pareiškimai)
Lietuva
1978.1.
127
"AUŠROS" NAUJAMETINIS ŽODIS

    Ir praėjusiais metais — 36-tais okupacijos metais — Lietuva žengė nelaisvės pančius vilkdama...

    Šitiekos metų vergija iškankino tėvynę! Gilios žaizdos žymi jos kūną ir sielą: gausūs kalėjimai, jaunimo kolonijos, beprotnamiai, venerinės ligoninės, išsigimėlių globos namai, našlaitynai; paplitęs bedieviškas nihilizmas, alkoholizmas, šeimų skyrybos, palaidumas ir abortomanija, nusikalstamumas ir chuliganizmas, melas ir nesąžiningumas... Tokia Lietuva žengia į 1978-sius metus, varoma Kremliaus "aiškiaregių" varovų "į dar šviesesnę ateitį", nuolat girdėdama jų patyčias — "laisvės, pažangos, gerovės" šūkius šūkaujant...

    Metai nauji, o mūsų kelias?.. Ar šiais metais mūsų Tėvynė dar giliau grims į tarybinį purvą, ar gelbėsis iš jo? Ar ji dar giliau įkvėps pražūtingojo materializmo, ar ieškos sveiko oro? Ar ji vis labiau susigyvens su vergiškumu, ar dar labiau ims šlykštėtis viskuo, kas tik juo dvelkia?

    Neturime laisvės, bet turime turėti laisvę mylinčias širdis!
    Neturime nepriklausomybės, bet turime Tėvynę Lietuvą, kurią, svetimųjų skriaudžiamą turime dar labiau mylėti ir jai aukotis!

    Tėvynė didelėje negalėje, bet ji gyva! Ji kovoja! Ji bus laisva! Jos praeitis byloja apie didį tautos gyvastingumą ir ištvermę. Ir dabartis duoda tvirtą pagrindą tuo tikėti, nes dauguma tautiečių nepraradę sveiko proto, tautinės sąmonės, krikščioniškos sąžinės. Yra daug drąsių Tėvynės sūnų ir dukrų!

    Šias vertybes šiandieną turime puoselėti ir saugoti kaip akies vyzdį, kad rytoj galėtume džiaugtis ir Lietuvos laisve bei nepriklausomybe.

    "Aušra" savo bendradarbiams ir skaitytojams Tėvynėje ir plačiame pasaulyje linki asmeniškos laimės ir kilnios darbuotės Tėvynės gerovei.

    "Aušra" sveikina ir visus kitus pogrindžio spaudos leidinius ir jų leidėjus, kurie laisvu tiesos žodžiu gaivina ir stiprina tautos dvasią.
129

    "Aušra" didžiuojasi tautos kankiniais, drąsiais kovotojais už tiesą, laisvę, žmogaus teises ir linki jiems didžios ištvermės! Jų žygiams, jų balsui "Aušros" puslapiai visada bus atviri!

    "Aušra" gėrisi ir tais, kurie legalioje spaudoje stengiasi pateikti gerų idėjų, sveiko dvasios peno savo tautiečiams, kurie, kad ir sunkiose sąlygose, pradeda arba aktyviai remia gerus sąjūdžius — religinius, blaivybės, kraštotyros ir pan.

    Tegul šie metai visiems tautiečiams būna turtingi geru ryžtu, darbais, kova, o, Maironio žodžiais tariant,
"Jų vaisius palaimintas bus".

KOKIŲ GANYTOJU REIKIA LIETUVAI?

    Kai 1941 m. Raudonoji armija užėmė Lietuvą, ir Tarybų Sąjunga likvidavo jos nepriklausomybę, šešios Lietuvos vyskupijos turėjo 10 vyskupų: Vilniaus arkivyskupija — 2, Kauno arkivyskupija — 2, Vilkaviškio vyskupija — 2, Telšių vyskupija — 2, Panevėžio vyskupija — 1 ir Kaišiadorių vyskupija — 1. Po 1944 m. hitlerinės kariuomenės sutriuškinimo, sugrįžus Raudonajai armijai į Lietuvą, keturi vyskupai buvo priversti palikti savo kraštą ir išvykti svetur, keturi buvo suimti ir nuteisti kalėti, vienas mirė, ir liko Lietuvoje einantis savo pareigas tik Panevėžio vyskupas K. Paltarokas. 1955 m. vyskupui K. Paltarokui pavyko gauti tarybinės valdžios leidimą kreiptis į Apaštalų Sostą su prašymu, kad būtų Lietuvos Bažnyčiai paskirti nauji vyskupai. Iš pristatytų kandidatų popiežius Pijus XII paskyrė du vyskupus: kun. P. Maželį ir kun. J. Steponavičių, kuriuos 1955 m. rugsėjo 11 d. vysk. K. Paltarokas pakonsekravo Panevėžio katedroje.

    Netrukus grįžo iš Sibiro du vyskupai: vysk. T. Matulionis ir vysk. P. Ramanauskas. Kiti du ištremti vyskupai: vysk. M. Reinys ir vysk. V. Borisevičius nesugrįžo į Lietuvą. Vysk. M. Reinys mirė Vladimiro kalėjime, o vysk. V. Borisevičius buvo sušaudytas. Grįžusiems iš kalėjimo vyskupiškų pareigų eiti civilinė valdžia neleido. Jie apsigyveno savo vyskupijose altaristų teisėmis: vienas Birštone, kitas — Švėkšnoje.
130

    Vysk. T. Matulioniui pasirūpinus, šv. Tėvas paskyrė jam pagalbininku kun. V. Sladkevičių, kurį vysk. T. Matulionis 1957 m. gruodžio 25 d. pakonsekravo vyskupu. Kai vysk. T. Matulionis, atleidus Kapitulinį vikarą, ėmė pats valdyti Kaišiadorių vyskupiją, civilinė valdžia ištrėmė iš Kaišiadorių vyskupijos abu vyskupus: vysk. T. Matulionį į Šeduvą, o vysk. V. Sladkevičių į Nemunėlio Radviliškį.

    1958 m., mirus vysk. K. Paltarokui, Lietuvoje liko tik du pareigas einantys vyskupai: Vilniaus arkivyskupijos ir Panevėžio vyskupijos Apaštališkasis administratorius vysk. J. Steponavičius ir Telšių vyskupijos Apaštališkasis administratorius vysk. P. Maželis, vėliau šv. Tėvo paskirtas Telšių vyskupu ordinaru.

    1961 m. tarybinė vyriausybė ištrėmė vysk. J. Steponavičių iš Vilniaus arkivyskupijos į Žagarę. Lietuvoje vėl liko tik vienas vyskupas P. Maželis, einantis vyskupiškas pareigas. Sunkia Katalikų Bažnyčios būkle Tarybų Lietuvoje susirūpino Apaštalų Sostas. Vatikano Sekretoriato sekretorius kardinolas A. ,G. Cicognani šv. Tėvo pavedimu parašė vysk. P. Maželiui net du raštus, kuriuose išreiškė šv. Tėvo troškimą, kad kiekviena Lietuvos vyskupija turėtų savo vyskupą ir kad vėl galėtų dirbti vysk. J. Steponavičius ir vysk. V. Sladkevičius. Be to, prašė, kad vysk. P. Maželis parinktų vyskupijoms kandidatus į vyskupus, kurie būtų tinkami, bažnytinės dvasios vyrai, kad painformuotų pasaulinę valdžią apie parinktus kandidatus ir rezultatus praneštų šv. Tėvui.

    Kai vysk. P. Maželis pranešė tuometiniam Religinių kultų tarybos įgaliotiniui Rugieniui apie šv. Tėvo pageidavimą, įgaliotinis vyskupui atsakė, jog tarybinė vyriausybė nesuinteresuota, kad kiekviena Lietuvos vyskupija turėtų vyskupą, kad vyriausybės nuomone užtektų Lietuvai vieno, o daugiausiai dviejų vyskupų: Vilniuje ir Kaune. Kai vysk. P. Maželis, tęsdamas pokalbį, užsiminė apie Vengriją, kur tuo metu popiežius buvo paskyręs vyskupijoms naujus vyskupus, ir paklausė įgaliotinį, ar panašaus patvarkymo šv. Tėvas negalėtų padaryti ir Lietuvoje? Įgaliotinis atšovė, kad bažnytinės politikos srityje demokratinės respublikos nėra Tarybų Sąjungai pavyzdys, kad Tarybų Sąjunga, tvarkydama religijų ir bažnyčių reikalus, yra padariusi daugiau negu demokratinės respublikos, kurios turėtų tų dalykų pasimokyti iš Tarybų Sąjungos. Įgaliotinis pakartojo tuometinių saugumiečių mintį, kurią jie dažnai sakydavo kunigams: "Kuriam galui Lietuvai reikalinga tiek vyskupijų, užtektų vienos ar dviejų; taip pat pakaktų vieno ar dviejų vyskupų".
131

    Sirguliuojant vysk. P. Maželiui, iškilo pavojus, kad Katalikų Bažnyčia Lietuvoje gali likti be einančio pareigas vyskupo. Kunigai ir tikintieji gerai žinojo, kad pristatytas Apaštalų Sostui kandidatas, paskirtas vyskupu, negalės eiti vyskupiškų pareigų be tarybinės vyriausybės sutikimo, nes Religijų reikalų tarybos įgaliotinis, ištrėmęs kelis vyskupus, kartodavo, kad popiežius gali skirti vyskupus, o mūsų reikalas leisti ar neleisti jiems eiti savo pareigas.

    Tarybinė vyriausybė, jausdamasi Katalikų Bažnyčios Lietuvoje visagaliu viešpačiu, ėmė pati ieškoti kandidato į vyskupus. Tinkamiausiu kandidatu buvo laikomas Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos Kapitulinis vikaras kan. J. Stankevičius. Tačiau reikėjo sužinoti Romos Kurijoje, ar praeis jo kandidatūra į vyskupus. Tas uždavinys buvo pavestas atlikti valdžios siunčiamiems į II Vatikano susirinkimą Lietuvos Katalikų Bažnyčios delegatams: kan. J. Stankevičiui, kan. P. Bakšiui ir kan. Č. Krivaičiui. Kai jie Romoje sužinojo, kad kan. J. Stankevičius niekada nebus vyskupu ir grįžę apie tai painformavo tarybinę vyriausybę, ji pradėjo ieškoti naujo kandidato. Jį surado greit. Tai buvo prel. J. Labukas - Matulaitis. Manoma, kad jo kandidatūrą tarybinei vyriausybei pasiūlė kan. P. Bakšys ir kan. Č. Krivaitis. Prel. J. Labukas, buvęs Sibiro tremtinys, turėjo įsigyti tarybinės vyriausybės pasitikėjimą. Išbandymui jis buvo paskirtas iš Lietuvos į Italiją valdžios siunčiamų "pažangiųjų" kunigų delegacijos vadovu. Pasirodo, kad skirtą misiją atliko gerai ir pelnėsi tarybinės valdžios pasitikėjimą. Greitu laiku Lietuvos KGB nušalino kan. J. Stankevičių nuo Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos Kapitulinio vikaro pareigų. Religijų reikalų tarybos įgaliotinis nurodė Kauno Kapitulos nariams ir Vilkaviškio vyskupijos konsultoriams vienintelį kandidatą prel. J. Labuką, kurį jie, neturėdami kitos išeities, išrinko Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos Kapituliniu vikaru. Sklandžiai klostantis reikalams, beliko įrodyti Romos Kurijai, kad tinkamesnio kandidato už prel. J. Labuką šiuo metu Lietuvoje nėra. Tą misiją saugumiečiai pavedė atlikti kan. P. Bakšiui ir kan. Č. Krivaičiui, kurie drauge su prelatu J. Labuku, vykdami į paskutiniąją Vatikano II-jo susirinkimo sesiją, nusivežė prel. dr. J. Labuko "Lietuvių-lotynų kalbų žodynėlį - minimumą" (apie 1800 žodžių), tariamai išleistą Vilniaus arkivyskupijos kurijos. Tas žodynėlis turėjo padėti įrodyti, kad prel. dr. J. Labukas dirba mokslinį darbą, kad, girdi, kaip išsilavinęs vyras ir Sibiro tremtinys yra
132

tinkamiausias kandidatas būti vyskupu. Kaip viskas Romos Kurijoje vyko, mes nežinome. Bet, baigiantis Vatikano II-jo susirinkimui, Vatikano radijas paskelbė žinią, kad popiežius Paulius VI paskyrė dr. J. Matulaitį - Labuką vyskupu, Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos Apaštališkuoju administratoriumi.

    Vysk. J. Labukas, norėdamas atsidėkoti savo geradariams kan. P. Bakšiui ir kan. Č. Krivaičiui, stengėsi, kad minėtų vyskupijų Kapituliniams vikarams kan. P. Bakšiui ir kan. Č. Krivaičiui galima būtų gauti šv. Tėvo skyrimus Apaštališkaisiais administratoriais, o vėliau vyskupais. Todėl vysk. J. Steponavičiui ir vysk. V. Sladkevičiui buvo pasiūlyta įsidarbinti kitose vyskupijose pagalbininkais. Bet kai jie abu paklausė vyskupą J. Labuką, kokius kandidatus jis numatąs pasiūlyti Apaštalų Sostui į Vilniaus arkivyskupijos ir Kaišiadorių vyskupijos ganytojus, vysk. J. Labukas atsakęs, kad dabar nekalbama apie parinkimą kandidatų į ganytojus minėtoms vyskupijoms ir jų pristatymą šv. Tėvui, bet tik apie nušalintų vyskupų įdarbinimą. Tada vysk. J. Steponavičius ir vysk. V. Sladkevičius pareiškė, kad jie sutiksią dirbti kitose vyskupijose tik tuo atveju, kai į jų vietas būsią parinkti tinkami kandidatai, nes jų sąžinės neleidžia palikti vyskupijų reikalus tvarkyti valdžios statytiniams kan. P. Bakšiui ir kan. Č. Krivaičiui; nebent kitaip patvarkytų Apaštalų Sostas, kurio valiai jie visada esą pasiruošę paklusti.

    Negavus kan. P. Bakšiui ir kan. Č. Krivaičiui Apaštalų Sosto patvirtinimo valdyti Vilniaus arkivyskupiją ir Kaišiadorių vyskupiją valdžia ieškojo kitų kandidatų į vyskupus.

    1965 m. mirė vysk. P. Maželis. Telšių Kapitula išrinko Kapituliniu vikaru kun. J. Pletkų, kurį Apaštalų Sostas paskyrė vyskupu ir Telšių vyskupijos Apaštališkuoju administratoriumi. Jo asmenyje vysk. J. Labukas gavo gerą talkininką, nes vysk. J. Pletkus nuolaidžiavo tarybinei valdžiai. Kadangi vysk. J. Labukas ir vysk. J. Pletkus buvo senyvo amžiaus, todėl prašė sau vyskupų pagalbininkų, kurių kandidatūras pasirinko pagal Religijų reikalų tarybos nurodymą. Vysk. J. Labukas slėpė parinktus kandidatus nuo kunigų ir tikinčiųjų. Slaptai kandidatus pristatė Apaštalų Sostui, o šv. Tėvas, pasitikėdamas prašančiųjų vyskupų liudijimu ir pateikta atestacija, paskyrė kun. L. Povilonį ir kun. R. Krikščiūną vyskupais.

    Tarybinė vyriausybė matydama, kad ji sugeba pravesti sau tinkamus kandidatus į vyskupus, pakeitė nuomonę, kad Lietuvai
133

pakanka vienos ar dviejų vyskupijų ir tiek pat vyskupų. Religijų reikalų tarybos įgaliotinis pradėjo visur skelbti, kad greitu laiku susitvarkys visų Lietuvos vyskupijų reikalai, kad visos vyskupijos turėsiančios savo vyskupus. O vysk. J. Labukas kunigams sakydavo: "Kiek Lietuvos Bažnyčiai vyskupų reiks, tiek jis Romoje jų gaus".

    Tiesa, Lietuvos vyskupijoms reikalingi vyskupai - ganytojai. Šiuo metu Katalikų Bažnyčia Lietuvoje neturi nė vieno vyskupo Ordinaro. Tik Kauno arkivyskupija ir Panevėžio vyskupija turi vyskupus, Apaštališkuosius administratorius. Vilniaus arkivyskupijos ir Kaišiadorių vyskupijos Apaštališkieji administratoriai, vyskupai civilinės valdžios ištremti iš savo vyskupijų. Šių abiejų vyskupijų reikalus jau daugiau kaip 16 metų tvarko Kapituliniai vikarai. Neturi vyskupo ir Telšių vyskupija, ją valdo Kapitulinis vikaras. Vilkaviškio vyskupijos, kuri yra prijungta prie Kauno arkivyskupijos, reikalus tvarko Kauno arkivyskupijos Apaštališkasis administratorius.

    Lietuvos kunigai ir tikintieji nori turėti atsidavusius Bažnyčiai vyskupus. Todėl kandidatus į vyskupus turėtų parinkti ne Religijų reikalų tarybos įgaliotinis ir KGB, bet visi Katalikų Bažnyčios Lietuvoje vyskupai: tiek einantys šiuo metu savo tiesiogines pareigas, tiek valdžios pašalinti ir ištremti vyskupai. TIK VISŲ Lietuvos vyskupų atestacija apie kandidatus į vyskupus gali padėti šv. Tėvui susidaryti moralinį tikrumą dėl jų tinkamumo.

    Mums reikia tokių ganytojų, kurie savo gyvenimą aukotų žmonių tikėjimui stiprinti ir dorai kelti, kurie kuniguose ir tikinčiuosiuose
10 puslapio originale nerasta

Čia turėjo būti rašinio
"Kokių ganytojų reikia Lietuvai"
pabaiga ir pradžia rašinio

"Iš Lietuvos jaunimo sąjūdžių istorijos"
pradžią
metų po grįžimo, vėl buvo įkalintas. Kiek geriau pasisekė prof. Matulaičiui. Grįžęs iš tremties, jis buvo priimtas dirbti LTSR
134

MA Istorijos institute. Tačiau Žiugžda jį nuolat terorizavo už jo principingumą ir neužilgo išstūmė į pensiją.

    Stalinui mirus paaiškėjo, kad daugelis Lietuvos istorikų išsaugojo meilę savo tautos praeičiai. J. Žiugždos pastangos juos perauklėti, daugeliui sutrumpino gyvenimą: 1954 m. mirė J. Jonynas, 1955 — P. Pakarklis, 1949 m. samdyto žmogžudžio buvo suluošintas J. Baldžius, o 1951 m. jį išvarė į pensiją. Iš produktyvesnių senosios kartos istorikų liko tik B. Dundulis ir J. Jurginis.

    Būsimieji talentingi lietuvių istorijos ir kalbos bei liaudies kūrybos tyrinėtojai: R. Batūra, A. Baltrušaitis, J. Kardelytė, V. Merkys, V. Milius, J. Kazlauskas, A. Tyla, R. Vėbra, N. Vėlius ir daugelis kitų buvo susitelkę kraštotyrininkų eilėse. Kadangi jie daug dėmesio skyrė Baltarusijos TSR priskirtiems lietuviškiems kaimams tyrinėti, šeštojo dešimtmečio pabaigoje ši veikla buvo prislopinta administracinėmis priemonėmis.

    Ryškus kraštotyrinio judėjimo slopinimo pavyzdys yra anoniminis straipsnis 1961 m. balandžio 15 d. "Tiesoje", kuriame Politinės ir mokslinės literatūros leidykla, išleidusi kelis kraštotyrinius - turistinius leidinėlius, apkaltinama nepakankamu budrumu, nes, esą, į redakcijas patenka atsitiktiniai žmonės, ir štai — rezultatas: pasirodė apolitiški, idealizuojantys feodalinę praeitį, neatspindintys socializmo laimėjimų leidiniai. Knygutės "Žemaitijos keliais" autorius A. Ramanauskas straipsnyje iškoneveikiamas, nes "tiesiog susižavėjęs dievukų, bažnyčių, altorių aprašymu, nurodymu jų amžiaus ir architektūros", tik vienu kitu sakiniu pamini kolūkius, įmones, kultūros namus bei mokyklas. Toliau "Tiesa" piktinasi, kad "Birštono ir jo apylinkių" autorius L. Žilevičius per daug žavisi gamtovaizdžiais, o apeinama nūdiena, žmonės, "neparodoma, kas konkrečiai dabar gydosi Birštone"... R. Salūgos knygutės apie Punią ir Kernavę — tai pasaldinti pasakojimai apie feodalus, kur savo teiginiams paremti autorius pateikia kiek nori viduramžių metraštininkų citatų, bet visiškai nutylimi socializmo laimėjimai — piktinasi "Tiesa". J. Matutis savo knygutėje "Nemuno vingiais", esą, per daug vietos skiriąs upės krantams, o pamiršta, kas dedasi ant tų krantų.

    Šis straipsnis minėtiems autoriams labai apsunkino arba visai užkirto kelią į spaudą. O vėlesnių kraštotyrinių - turistinių leidinėlių autoriai, uoliai vykdydami "vertingus" nurodymus, tik kelias eilutes beskiria Lietuvos miestų bei apylinkių istorijai, o visą savo gražbylystę atiduoda revoliucinei praeičiai (t.y. 1918-19 ir 1940 metų įvykiams), šviesiai dabarčiai ir dar šviesesniam rytojui.
135

    Tolesnis kraštotyrinio judėjimo vystymasis — tai nenutrūkstamas bangavimas, kur partijos politika, siekianti savo nutautinimo tikslų, kartais leidžia svyravimų kreivei pakilti aukštyn, kitaip tariant, judėjimas kuriam laikui išsprūsta iš partinės kontrolės nagų.

    Toks kraštotyrinio judėjimo pakilimas pastebimas nuo 60-ųjų metų vidurio iki 70-ųjų metų pradžios. Kas apsprendė sąlygas naujam kraštotyrininkų sąjūdžiui?

    N. Chruščiovas, nuvainikavęs Staliną, nepramatė visų tų pasekmių. Vos pašalinus iš valdžios Chruščiovą 1964 m. spalio mėn., partija skubėjo reabilituoti Staliną. TSKP XXIII suvažiavime tuometinis VLKJS CK sekretorius S. Pavlovas priminė: "TSKP CK spalio plenumas dar kartą akivaizdžiai ir įtikinamai parodė, kad partija niekad nepasuka iš savo generalinio kelio, ji visada ėjo ir eis pirmyn Lenino numatytu kursu". Tai reiškė atvirą kursą į Stalino reabilitaciją. Tačiau visą intelektualinę veiklą stingdanti baimės ir netikrumo epocha jau buvo praėjusi, ir jaunimas vis drąsiau ir atviriau ėmė domėtis tuo, kas jau seniai rūpėjo: savo krašto istorija, liaudies kūryba, tradicijomis ir kitais tautiškais dalykais.

    1966 m. pradžioje įvykęs VLKJS CK VIII plenumas, skirtas jaunimo auklėjimui, kėlė pavojaus signalą: "Buržuazinė propaganda stengiasi (...) pasėti jaunimo eilėse abejones ir netikėjimą komunizmo idealų triumfu". Po kelių dienų vykusiame Lietuvos komjaunuolių suvažiavime pirmas sekretorius Česnavičius buvo dar atviresnis: "Asmenybės kultas, pasireiškęs subjektyvizmas ir voliunterizmas, kai kurie sunkumai tarptautiniame judėjime, turi įtakos jaunimo nuotaikoms, jo auklėjimui (...). Atskirų jaunuolių tarpe kartais dar pasireiškia apolitiškumas, visuomeninis pasyvumas, trūksta klasinio - revoliucinio sąmoningumo". Partija sprendė aktualią problemą — kaip išjudinti gan apolitišką jaunimą? Minėtas plenumas paruošė eilę receptų. Nepagydomą ligą buvo nuspręsta gydyti turizmu "kovų šlovės vietomis", kraštotyrinio darbo, karinio auklėjimo stiprinimu: "kiekvienos komjaunimo organizacijos pareiga — nuolat rūpintis revoliucijos, karo dalyvių, socializmo statytojų atminimo įamžinimu savo kaimuose, gyvenvietėse, rajonų centruose ir miestuose. Būtina nuolat rūpintis didvyrių kapais (.-..), prižiūrėti, tvarkyti, statyti paminklus, obeliskus, memorialines lentas, steigti kovų ir darbo šlovės muziejus". Plenumas rekomendavo skatinti jaunimą dalyvauti saugant istorinius paminklus, studijuojant pažangią liaudies kūrybą ir amatus.
136

    Šešiasdešimtųjų - septyniasdešimtųjų metų kraštotyriniame judėjime susiliejo kelios srovės: turistai, žygeiviai, "Romuvos" klubas, kraštotyrinių ekspedicijų grupės, kraštotyros būreliai įvairiose įstaigose, lietuvių liaudies dainų mėgėjų būreliai. Čia jaunimas pažino krašto istoriją kitaip negu mokyklose tautinį jausmą praradusių mokytojų brukamuose klastojimuose, kurie palikdavo sąmonėje daug klaustukų, ugdė tautinę savimonę giliau susipažindami su senomis tradicijomis, papročiais, liaudies kūryba ir menu.

    VVU turistų klubas įsisteigė 1958 m. Nuo 1966 m. jo veikla itin suaktyvėjo. Respublikinės Turizmo tarybos duomenimis Lietuvoje turistiniuose žygiuose iki 1965 m. dalyvaudavo apie 20 tūkst. žmonių, o 1967 m. dalyvavo jau 200 tūkst.

    1969 m. Vilniuje prie Turistų klubo įsikūrė Žygeivių sekcija, kurios pagrindinis šūkis buvo: nė vieno žygio be konkretaus tikslo, be naudos gamtai, žmogui, tėvynei. Žygiai vykdavo savaitgaliais ir švenčių laisvomis dienomis. Nuostatuose buvo šie sekcijos uždaviniai ir darbo formos: 1) prisidėti prie gamtos apsaugos darbo, 2) informuoti apie pastebėtus vandenų apsaugos taisyklių pažeidimus, pranešti apie sutiktus ryškius žemės paviršiaus erozijos reiškinius, 3) tvarkyti istorinius, archeologinius ir kt. paminklus bei jų aplinką, talkininkauti Kultūros ministerijos paminklų apsaugos tarybai, 4) ruošti naujus teminius poilsio dienų maršrutus ir juos propaguoti spaudoje, 5) rengti teminius žygius įvairių reikšmingų metinių bei švenčių progomis, 6) ugdyti žygeivių meno saviveiklą, žygių metu rengti susitikimus su vietiniais gyventojais, 7) reguliariai prieš žygius kviesti žymius mokslininkus, gamtos ir paminklų apsaugos darbuotojus, žinomus keliautojus, 8) aktyviausiems nariams stengtis įsigyti visuomeninio gamtos bei kultūros paminklų apsaugos inspektorių pažymėjimus.

    Apie Žygeivių sekcijos įsikūrimą Vilniaus turistų klube rašė "Vakarinės naujienos" (1969.XI.25, Nr. 275).

    Žygeivių sekcijos susirinkimuose paskaitas skaitė garsus keliautojas Antanas Poška ("Arija — baltų protėvynė"), biologijos daktarė E. Šimkūnaitė ("Žiemos vaidynių tradicijos", "Tauragnai"), filologijos m.k. S. Karaliūnas ("Baltų protėvynė"), geografijos daktaras Č. Kudaba ("Lietuvos nacionalinis parkas"), etnografas V. Milius ("Lietuvių valgiai"), istorikai M. Jučas ("Lietuvos miestai metraščių duomenimis"), R. Jasas ("Kostiuškos sukilimas"), F. Sliesoriūnas ("1831 metų sukilimas Lietuvoje"), A.
137

Laurinaitis ("Seniausi Lietuvos architektūros paminklai"), archeologai: V. Daugudis ("Lietuvos piliakalniai"), K. Sideravi-čius ("Alkakalniai Lietuvoje"), V. Urbonavičius ("Kas naujo rasta Tolminkiemyje?"), R. Rimantienė ("Seniausi Lietuvos gyventojai"), menotyrininkas V. Brėma ("Rasų kapinės — Vilniaus nekropolis"), estų folkloristas Igor Tonurist ("Pabaltiečių kanklės, kantelės, koklės, kannel."), architektai: K. Čerbulėnas, A. Tauras, gamtosaugos specialistai: Siniūnas, Bergas, Bluzma, bibliotekininkas L. Vladimirovas ir. daug kitų specialistų.

    Nors neilgai gyvavo Žygeivių sekcija, bet nuveikė nemaža: buvo aprašyta Šušvės upės hidrografija, vandenų apsaugos inspekcijos prašymu išvalyta Žeimenos upės baseino ežerai, sutvarkytos stovyklavietės Almėjo ir Pakaso ežerų pakrantėse, Paparčiuose (Kaišiadorių r.) sutvarkyta senovinio aukuro aplinka, pasodinta ąžuolų alėja, sutvarkytos daugelio piliakalnių apsauginės zonos — Bačėnų (Šalčininkų raj.), Bakutiškio (Švenčionių raj.) ir kt. Nuo Buivydžių piliakalnio (Vilniaus raj.) pasukta upelio vaga ardžiusi piliakalnio šlaitą. Prie Pakapės (Šiaulių raj.) žygeiviai rado dubenuotą akmenį, Dubysos pakrantėse — dar nežinomus senus kapinynus. Daug buvo vaikščiota po Kaliningrado (Karaliaučiaus) sritį, fotografuoti senieji prūsų piliakalniai, pilys.

    Žygių ir talkų metu buvo aplankyta daug žymių Lietuvos kultūros veikėjų gimtinių, tvarkomi 1863 m. sukilėlių kapai, liaudies architektūros paminklai. Dažnai buvo keliaujama po lietuviškus kaimus Baltarusijoje, bendraujama su lietuviais, nuvežama jiems lietuviškos knygos ir periodinė spauda, rengiami koncertai. Pavyzdžiui, į Rimdžiūnų kaimo bibliotekėlę Gervėčių apylinkėje buvo nuvežta apie 400 knygų, kurios vėliau vietinės valdžios parėdymu buvo sunaikintos.

    1969 m. žygeiviai kartu su "Sparnų" redakcija ir Lietuvos Aviacijos sporto federacija surengė masinį S. Dariaus ir S. Girėno 35-jų žuvimo metinių minėjimą lakūnų gimtinėse, kuriame dalyvavo daugiau kaip 800 žmonių iš Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Šiaulių, Kybartų ir kitų Lietuvos vietų. Dariaus gimtinėje Sudrėnuose buvo supiltas pilkapis, kuriame Lietuvos lakūnas -veteranas Zauka užkasė "Lituanikos" lėktuvo nuolaužą. Šalia piliakalnio buvo pastatytas paminklinis akmuo su įrašu ir koplytstulpis. Iš vietinės valdžios (Gargždų raj.) nepasisekė gauti leidimo ir pagalbos šiems darbams, betgi iš kolūkio buvo gautas buldozeris ir vietiniai žmonės noriai padėjo. Girėno tėviškėje Vytogalos kaime statyti paminklinį akmenį leidimą žygeiviai
138

buvo gavę iš Šilalės raj. administracijos iš anksto, kartu su pažadu "paruošti vietą". Atvykus į Vytogalą, paaiškėjo, kad vieta buvo "paruošta" tolokai nuo Girėno sodybvietės, nupiovus kaip "nevertingą meniniu požiūriu" ornamentuotą kryžių, pastatytą pagal dail. A. Varno projektą Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečiui pažymėti. Tokiu būdu, kryžiaus nupiovimo kaltė buvo primesta žygeiviams, o pasipiktinę vietiniai gyventojai nedalyvavo minėjime.

    1970 m. Žygeivių sekcijos susikūrė ir kituose Lietuvos miestuose: Kauno Politechnikos Institute — "Eikliosios kojos", "Žilvinas", "Perkūnas", Vilniaus Universitete — "Gabija", o taip pat Kybartuose, Kapsuke, Šiauliuose ir kitur. Apie žygeivius ir jų veiklą tuo metu dažnai parašydavo spaudoje labai teigiamai ją įvertinant: "Vakarinės naujienos" 1970.IX.23., "Nemunas" 1970 m., "Tiesa" 1970.V.6., "Kauno tiesa" 1970.IV.16., "Jaunimo gretos", "Mūsų gamta" 1970 m.

    Tačiau 1971 m. Žygeivių sekcija buvo uždaryta, žygeiviams nebeleido rinktis Turistų klube, o partinė valdžia žygeivių veiklą įvertino kaip "nenaudingą ir nereikalingą niekam".

    1969 m. sausio 31 d. įsisteigė Vilniaus kraštotyrininkų klubas "Ramuva" prie Lietuvos kraštotyros ir Paminklų apsaugos draugijos, subūręs studentus, mokytojus, inžinierius, gydytojus, dailininkus ir kt. įvairių profesijų žmones. Lietuvos Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos leidinyje "Kraštotyra" apie steigiamąjį "Ramuvos" vakarą rašė: "Taip įsikūnijo mintis kasdieniniame gyvenime panaudoti tuos turtus, kuriuos per ilgus šimtmečius sukaupė mūsų liaudis kaip atramą pernelyg veržliam civilizacijos srautui. (...) Savo tikslų ramuviečiai pasiryžo siekti klausydamiesi senų žmonių dainuojamų dainų bei pasakų, dainuodami bei sekdami patys, švęsdami senas liaudies šventes, minėdami kultūros istorijos sukaktis, keliaudami po gimtinę, lankydami paminklus, ieškodami dar užsilikusių papročių, senojo ikikrikščioniškojo tikėjimo nuotrupų...". Išrinkta Ramuvos taryba. Jos pirmininkas — Mokslinės - metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos darbuotojas Alfonsas Andriuškevičius, nariai — LTSR Ateizmo muziejaus vyr. mokslinis bendradarbis Jonas Trinkūnas, VVU aspirantas Stasys Venskevičius, VVU mokslinis sekretorius Vacys Bagdonavičius, Centrinės vaikų ekskursinės turistinės stoties kraštotyros kabineto vedėja Marija Trasauskienė, VVU studentė Vidmantė Jasiukaitytė, poetas Marcelijus Martinaitis.

    "Liaudies meną, papročius, tautosaką mes laikome ne užgęsu-
139

šiomis vertybėmis, o mūsų kasdienai reikalingų dvasinių vertybių šaltiniu" — skelbė ramuviečiai ir tai atsispindėjo jų veikloje. Jie rengė vakarones, kurių metu susipažindavo su senosiomis lietuvių tradicijomis, papročiais, dainomis, šokiais. Ypač daug jaunimo pritraukdavo prisilaikant senų tradicijų švenčiamos Užgavėnės, Pavasario, Rasos, Saulės Grąžos šventės, Vėlinės. Būrys dainos mėgėjų mokėsi liaudies dainų, dažniausiai užrašytų kaimuose pačių ramuviečių. Buvo rengiami vieši vakarai įžymių mūsų kultūros veikėjų sukaktims pažymėti, koncertai Vilniaus visuomenei, kuriuose dalyvaudavo etnografiniai ansambliai ar pavieniai liaudies dainininkai, pasakoriai, muzikantai iš įvairių Lietuvos vietų.

    Ramuviečiai ir patys važinėjo po Lietuvos kaimus, koncertavo mokyklose, skaitė paskaitas apie liaudies meną, tautosaką, papročius, tvarkė, globojo ir skatino globoti istorijos ir meno paminklus.

    Ideologinė valdžia iš pradžių toleravo šią veiklą, tikėdamasi, kad daugelis "Ramuvos" klubo renginių, ypač šventės, turinčios ikikrikščioniškų tradicijų liekanų, pakirs katalikiškąsias tradicijas jaunimo tarpe. Apie klubo renginius buvo skelbiama spaudoje. Buvo net "Ramuvos" laikraštėlio išleisti keturi numeriai, aišku, didelių pastangų dėka.

    Tačiau netrukus griežta kontrolė pavirto aršiu klubo veiklos stabdymu. 1970 m. Širvintų raj. valdžia nedavė leidimo rengti Rasos šventę Kernavėje (nors ji įvyko ir dabar kasmet vyksta, nepaisant KGB trukdymų), vėliau uždraudė įvairioms įstaigoms ir organizacijoms nuomoti patalpas "Ramuvos" klubo renginiams: susirinkimams, repeticijoms, vakaronėms. O 1971 m. pavasarį tuometinė klubo pirmininkė Birutė Burauskaitė buvo iškviesta į Vilniaus m. Partijos komitetą, kur jai buvo pareikšta, kad tokios darbo krypties klubas neturi teisės egzistuoti, nes jame dainuojamos tik lietuvių liaudies dainos. Klubui buvo primestos žygeivių "nuodėmės" — bendravimas su Baltarusijos lietuviais bei rinkimas "netinkamos" (apie pokario metų įvykius) tautosakos.

    Taip "Ramuvos" klubas buvo likviduotas Partijos komiteto spec. nutarimu, kuris niekur nebuvo paskelbtas.

    Skaičiavimo mašinų SKB kraštotyrininkų klubas "Alkas", įsisteigęs 1967 m., išvarė plačią kultūrinio - kraštotyrinio darbo vagą. Domėdamiesi krašto kultūros istorija, jie rengė išvykas, ekskursijas, vakarones, leido sienlaikraštį, globojo ir tvarkė kultūros ir gamtos paminklus, rinko apie juos medžiagą. Šis klu-
140

bas egzistuoja ir dabar, tačiau jo veikla labai apribota, be to vilko dalį savo veikloje turi atiduoti propagandiniams renginiams.

    1973 m. Kaune buvo suimti: Š. Žukauskas, A. Sakalauskas, T. Rudaitis, V. Povilionis už pogrindinio leidinio "Naujas varpas" ruošimą ir už užsienio radijo laidų klausymą. Du iš suimtųjų buvo kraštotyrininkai. Ta proga KGB Vilniuje ir Kaune tardė daugiau kaip 100 kraštotyrininkų, baugino juos suimtųjų pavyzdžiu nurodydami, kad kraštotyrinė veikla veda į "valstybinius nusikaltimus", "žlugdo internacionalizmo dvasią", daugeliui siūlė bendradarbiauti su KGB. Pasitaikė ir atvirų susidorojimų: "Ramuvos" klubo įsteigimo iniciatorius J. Trinkūnas neteko darbo, kelis studentus išmetė iš KPI ir KMI. Ypatingai uolūs vilniečių kraštotyrininkų tardyme pasirodė KGB kapitonai Radzevičius ir Rimkus. Spaudoje plačiai išreklamuotas kauniečių teismo procesas su sufabrikuotais kaltinimais bažnyčių plėšimu ir vagystėmis turėjo tikslą sukompromituoti kraštotyrininkų judėjimą.

    Griežtai buvo pradėta riboti ir oficialiosios Lietuvos kraštotyros draugijos veiklą Aptardamas 1961-67 m. kraštotyros kompleksinių ekspedicijų metu surinktą ir paskelbtą medžiagą, S. Šimkus knygoje "Internacionalinis ir patriotinis auklėjimas" (Vilnius, 1973) rašo, kad "kai kuriuose straipsniuose visuomeniniai įvykiai ir reiškiniai pateikiami vienpusiškai, be gilesnio klasinio vertinimo" ir piktinasi, kad "nepakankamai kaupiama medžiaga, rodanti komunizmo statybos didingumą", įsako "Žiūrėti, kad nebūtų idealizuojamas senasis kaimas".

    Nuo 1970 m. kasmetinėse kompleksinėse kraštotyros ekspedicijose surinkta medžiaga nebeskelbiama (ankstesnių ekspedicijų medžiaga atspausdinta atskirais leidiniais), nes neįtinka cenzūrai, kuriai vis per maža vietos skiriama revoliucinės praeities, Antrojo pasaulinio karo partizanų veiklos bei socializmo laimėjimų registravimui. 1972 m. kompleksinė ekspedicija buvo numatyta Pelesos apylinkėse (BTSR), tačiau paskutinę valandą buvo uždrausta ten važiuoti ir ekspedicija įvyko Lietuvoje, Dubičių apylinkėse. Nuo 1973 m. ekspedicijų pagrindinis dėmesys yra skiriamas revoliucinei praeičiai ir dabarčiai. Be to, norintieji dalyvauti talkininkais, turi iš anksto užsirašyti, kad galima būtų patikrinti jų "lojalumą". O nuo 1976 m. kraštotyros ekspedicijos vyksta tik siauruose specialistų rėmuose.

    Čia verta paminėti ir leidinį "Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas", kurio pasirodymo nekantriai laukė visi, kuriems rūpi mūsų tautos kultūra. "Sąrašas" išėjo 1973 m. tik 3000 egz. tiražu Ir... tik tarnybiniam naudojimui!
141

    Oficialus Žygeivių sekcijos ir "Ramuvos" klubo uždarymas nesustabdė turistinio - kraštotyrinio judėjimo. Pradėti darbai ir kelionės buvo tęsiamos, saugumiečiams vis smarkiau trukdant. Buvo rengiami žygiai, talkos, sąskrydžiai, šventės, lankomi kultūros paminklai, memorialinės vietos.-

    1971-72 m. surengti keli bendri žygiai su latviais: į Šventąją susipažinti su paskutinių archeologinių kasinėjimų duomenimis (daugelis buvusių žygeivių ir. ramuviečių dirbo archeologinėse ekspedicijose), į Bauskę, į Griežę — istorines Lietuvai ir Latvijai vietoves. 1971 m. kartu su Maskvoje studijuojančiais lietuviais — prie Smolensko, ten esančių 3 baltiškų piliakalnių aplankymas. Daug kartų buvo keliauta po Mažąją Lietuvą, nuvežant ten gyvenantiems lietuviams lietuviškų knygų, kalendorių ir t.t.

    Ir toliau vyko Rasos, Saulės Grąžos (ilgiausios nakties) šventės, minimos vėlinės, tik dabar jose visada stebėtojais dalyvaudavo ir KGB atstovai, o aktyvesnius švenčių dalyvius po to kviesdavo į saugumą.

    Taip pat nebuvo užmiršti ir Baltarusijos lietuviai. Pas juos važiuodavo koncertuoti, buvo vežama lietuviška spauda. Nors ten vietiniai lietuviai dažnai patiria valdžios nemalonę už savo lietuviškumą (pvz., Pelesoje gyvenančiai Marijai Kruopienei kolūkio pirmininkas "atsilygindamas" suvertė iš laukų surinktus akmenis į jos daržą), žmones atvykusius iš Lietuvos visada nuoširdžiai priima. Tačiau būriais keliaujantys ir pavieniai asmenys taip BTSR, taip ir Lietuvoje yra sekami ir registruojami vietinės milicijos ir administracijos pareigūnų, kurie sudaro keliaujančių sąrašus, stebi, kas fotografuojama (1974 m. Smilginių kaime Ro-dūnės raj. BTSR, apylinkės pirmininkas iš turistų atėmė foto aparatą ir apšvietė filmą, nors tuo metu buvo fotografuojama paprasčiausia sodvba).

    Ypač suaktyvėjo KGB, kai 1975 m. Panevėžio "Ekrano" gamyklos žygeivių iniciatyva prasidėjo žygių ciklas "Daukanto taku", nors visas renginys iki smulkmenų buvo suderintas su gamyklos komjaunimo ir turizmo organizacijomis. Šio žygių ciklo tikslas buvo supažindinti keliaujančius su Simario Daukanto gyvenimu ir veikla, aplankant su juo susijusias vietoves, pakeliui esančius kultūros paminklus, memorialines vietas, įdomius žmones, rengiant vakarones mokyklose. Saugumui ypač užkliuvo renginio masiškumas ir populiarumas, ir tai, kad buvo lankomi tokie religiniai centrai, kaip Šiluva, Žemaičių Kalvarija (Varduva), bendraujama su kunigais, lankomos bažnyčios. Ne kartą pėsčiuosius persekiojo "fotografai" lengvose mašinose. Šiame
142

žygių cikle dalyvavo iš viso virš 300 žmonių iš įvairių Lietuvos vietų. "Daukanto tako" iniciatoriai ne kartą buvo kviečiami į KGB ir persekiojami bei gąsdinami.

    1976 m. žygiai buvo skiriami liaudies dainai ir susitikimams su įvairiais folkloriniais kolektyvais. Pirmasis žygis buvo skirtas L. Rėzai — pirmajam lietuvių liaudies dainų skelbėjui; sekantieji — P. Vaičaičiui, knygnešiams ir jų vadinamam tėvui Jurgiui Bieliniui, kartu aplankant 1863 m. sukilimo vietas, Jonui Basanavičiui. Šiais žygiais KGB domėjosi, bet dar netrukdė. Vėliau saugumiečiai pradėjo veikti ryžtingiau. Jie telefonu perspėdavo etnografinių ansamblių vadovus, kad nekoncertuotų ir net nesusitikinėtų su kraštotyrininkais, o kultūros namų ir mokyklų vadovus — kad nesuteiktų nakvynės. Taip buvo sužlugdytas susitikimas su Marcinkonių ir Žiūrų etnografiniais ansambliais bei šio ciklo baigiamasis žygis Burbiškyje (Anykščių raj.).

    1972 m. Vilniuje Respublikinių profsąjungų rūmuose pradėjo veikti liaudies dainos klubas, kurio nariai kassavaitinėse repeticijose mokosi lietuvių liaudies dainų, kviečia senų dainų atlikėjus iš įvairių Lietuvos vietų, rengia vakarones - koncertas, patys važiuoja koncertuoti. Pastaraisiais metais Profsąjungų rūmų administracija vis sunkiau "beatranda" klubui patalpas. Spaudoje staiga pasirodo klaidinantys skelbimai apie klubo vakarones, o, susirinkus žmonėms, staiga paaiškėja... kad klubas tokios vakaronės visai nerengia. O kai klubas tikrai ruošia kokią nors vakaronę, paskutinę dieną renginys sužlugdomas: arba paaiškėja, kad tam reikalui nėra laisvos patalpos, arba neleidžiama kviestiems dainininkams išvykti iš rajono. (Taip atsitiko su Dau-milų-Šutų, Marcinkonių, Anykščių dainininkais). Kartais paskutiniu momentu paaiškėja, kad pažymų ir leidimų pluoštas nepakankamai storas. Juk visa eilė "atsakingų" asmenų turi aprobuoti kiekvieną viešai atliekamos liaudies dainos frazę ar šokio judesį. Tuo tarpu S. Šimkus jau minėtoje knygoje skelbia (148 psl.), kad "kaimo (Lietuvos kaimo - aut. past.) gyventojai ypač mėgsta rusų liaudies ir rusų tarybinių kompozitorių dainas"...

    Užslopinus "Romuvos" ir Žygeivių sekcijos veiklą, suvaržius visą kraštotyrinį judėjimą, valdžios pareigūnai viešuose susirinkimuose ideologiniais klausimais dažnai nušviesdavo "Vis dar pasitaikančių pogrindinių organizacijų kenksmingą veiklą", paminėdami šių klubų- vadovų pavardes. O 1977 m. vykusiame mokytojų pasitarime A. Rimkus viešai išvadino kraštotyrininkus
143

"chunveibinais". Apskritai, ideologinių pareigūnų ir KGB žargone kraštotyrininkas tapo antitarybininko sinonimu. 0 iš kitos pusės, kraštotyrininkais pasivadinę Ateizmo muziejaus darbuotojai važinėja po Lietuvos kaimus viliodami iš žmonių maldaknyges, religinio turinio literatūrą, paveikslus, apvaginėja koplyčias.

    Kodėl KGB ir jų pakalikai bijo šio jaunimo sąjūdžio, kuris neturi jokių politinių tikslų? Kodėl tokios kelionės ir renginiai traktuojami kaip antitarybiškumas?

    Visų pirma, valdžia išsigando šios veiklos greit augančio populiarumo tiek mieste, tiek kaime jaunimo tarpe. Tautiškai nusiteikusios visuomenės dalies susibūrimas, spontaniškai kyląs entuziazmas, veiklumas KGB atrodo nacionalizmo šmėkla. Lietuvos jaunimui kraštotyrinis judėjimas buvo tautinio sąmonėjimo mokykla, tautinės savimonės ugdymas. Istorijos, liaudies meno bei tradicijų, liaudies dvasinės kultūros apskritai gilesnis suvokimas padeda pasijusti istorinės tautinės bendrijos nariu, kurį jau daug sunkiau yra nutautinti, paversti bespalve tarybinės liaudies molekule.

    Itin pavojingas KGB pasirodė keliaujančiųjų bendravimas su kunigais bei bažnyčių lankymas žygių metu. Oficialūs mokyklų kraštotyros būrelių nariai Lietuvos miesteliuose bei kaimuose ir, apskritai, jaunimas vengia bendrauti su kunigais, nors daugelis jų yra surinkę daug vertingos etnografinės bei istorinės medžiagos, o bažnyčiose yra daug vertingų meno paminklų. Jau neliečiant kitų dvasinių dalykų, tai, kad keliaujantieji kraštotyrininkai laisvai bendrauja su kunigais, gali padėti vietiniam jaunimui nusikratyti baimės būti apšauktam "davatka", sukėlė KGB rūstybę. Maža to, KGB net ir ne Lietuvoje gyvenančių lietuvių bendravime su tautiečiais iš Lietuvos įžiūri pavojų "valstybę lipdančiai" betautiškumo doktrinai.

    Visokeriopai gniuždydama lietuviškus sąjūdžius, kurie išsprūsta iš partinių organų kontrolės, partinė oligarchija mėgsta rengti pompastiškas dainų ir šokių šventes su privalomais šlovinančiais himnais ir įkyria retorika, primenančia Hitlerio Vokietiją. Tos šventės plačiai propaguojamos, būtinai kviečiami svečiai iš užsienio — žiūrėkite, kaip mes puoselėjame nacionalinę kultūrą! Tačiau KGB veikla, nukreipta prieš kraštotyrines organizacijas ir pavienius kraštotyrininkus liudija tikrąjį požiūrį į nacionalinę kultūrą — tarybinės valstybės aparatui ji reikalinga tik kaip propagandinis kevalas, uždengiantis tikrąjį vyksmą, kaip rezervatinis blizgutis. Tačiau aparatininkai ir kitų organų pareigūnai neatstovauja lietuvių tautai, o jų melagingas "susirūpini-
144

mas" lietuviška kultūra žada jai prapultį vadinamam internacionalizmo, o iš tikrųjų betautiškumo katile. Tą gerai supranta Lietuvos kraštotyrininkai.
V. Karalius

SUNIEKINTAS MOKSLAS
 
    Tarybinėje spaudoje ir visur kitur kiekviena proga pabrėžiama, kad Lietuvoje mokslas visokeriopai skatinamas ir mokslininkams sudaromos kuo puikiausios darbo sąlygos. Nuolat pateikiami iškalbingi skaičiai apie mokslo darbuotojų gausėjimą. Štai ir 1976 m. išleistame ataskaitiniame leidinyje "Lietuvos TSR ekonomika ir kultūra" pateikiami tokie skaičiai.
1975 metų pabaigoje Lietuvoje buvo 12538 mokslo darbuotojai, iš kurių:
274 — mokslų daktarai,
4339 — mokslų kandidatai, 231 — akademikas, narys korespondentas, profesorius,
1348 — docentai,
676 — vyresnieji moksliniai bendradarbiai

    Ką gi, galėtume tik džiaugtis, jei šie keliolika tūkstančių mokslininkų galėtų vaisingai darbuotis savo krašto gerovei ir jei kartais mokslininkų vardu nebūtų prisidengę paprasčiausi šarlatanai. O kad iš tikrųjų mokslininkų kelias Lietuvoje yra nelengvas, rodo šie pavyzdžiai.

    Kiekvienas Lietuvos inteligentas visada mielai ir su pasitenkinimu perskaito literatūros mokslininko Vytauto Kubiliaus straipsnius. Juose visada kvalifikuotai nagrinėjami literatūrinio gyvenimo reiškiniai, juose nuolat pulsuoja meilė menui ir žmonėms. Tai vienas iš pačių subtiliausių ir talentingiausių literatūros kritikų. Jau keletas metų, kai šis mokslininkas yra parašęs disertaciją daktaro laipsniui įgyti. Deja, iki šiol ji vis dar neapginta. Kodėl? Priežastis paprasta.

    1972 m. žurnalo "Nemunas" 2 nr. buvo išspausdintas V. Kubiliaus straipsnis "Talento mįslės", kuriame kritikas rašė:
"...kodėl kritika, ieškodama kūrinyje idėjinio grynumo ar formalinio eksperimento, niekados nepasigenda talento? Mat, ne-
145

patogu. Kaip rašytojas, "sielų inžinierius", bus be talento?.. Mat, negražu. Kaip drėbsi į akis garbingam kelių tomų autoriui, kad jo parakas seniai iššaudytas?.. Todėl kas išleido "žaliuos savo jaunystės metuos" nors menkiausią knygutę, tas bus spausdinamas iki grabo lentos, nes rašytojavimas, matyt, panašus į hašišą — paragavai ir jau neatsitrauksi. Kokia būtų įdomi ir netikėta dabartinės literatūros panorama, sudaryta ne pagal nusistovėjusią nomenklatūrą, o pagal talentų kalibrus! Kai kurie "vedantieji rašytojai", be abejonės, atsidurtų kukliame petite, o bevardžiai ("ir kiti"), gal būt, užimtų paradinį plotą. Tokie smagūs perrikia-vimai vis dėlto mažai ką tepakeistų mūsų literatūros gyvenimo mechanizme. Talento niekas nebelaiko "dievo dovana", iš kurios sklinda "šventa tiesa". Mažai kas betiki, kad per talentą ištrykšta pati gyvenimo esmė, kurios neįmanoma koreguoti. Šiandieniniame pasaulyje literatūrinio gyvenimo mechanizmas yra tvirtai reguliuojamas, ir talentas gauna balsą, paklusdamas vienokiam ar kitokiam reglamentui".

    Šios mintys, aišku, negalėjo patikti gausiai užplūdusiems Lietuvos Rašytojų sąjungą literatūros pakeleiviams, o dar labiau — jos reglamentuotojams, įsitvirtinusiems Lietuvos KP CK aparate.

    Tačiau dar stipresnę reakciją sukėlė straipsnio pabaigoje autoriaus pateikti samprotavimai apie rašytojų moralinį veidą:

    "Kartais stebiesi, kiek daug veidų turi pats rašytojas: čia jis drabsto skundais savo literatūrinį mokytoją, o netrukus drožia patetiškai ašaringą kalbą apie jo atminimą; čia jis visam pasauliui šaukia apie neteisingai užgautą ir sužalotą savo jaunystės mūzą — kumelaitę, o kartu linksmai daužo vėzdu kitų pakaušius". Arba: "Meno depersonalizavimo teorija gražiai išsprendžia paradoksalų uždavinį — kodėl rašytojas gyvenime gali būti baisus intrigantas, bailys, alkoholikas, o kūryboje dorovingumo ir taurumo apaštalas, kaip jis sugeba tuo pat metu dirbti informatoriumi, prokuroru ir net žudiku, ir rašyti švelniausius eilėraščius vaikams".

    Lietuvos inteligentas, remdamasis gausia patirtimi, šiuos palyginimus nesunkiai galėjo pritaikyti ir savo aplinkai. Jis prisiminė, kaip rašytojas J. Baltušis "padėjo išsirūpinti" savo literatūriniam mokytojui K. Borutai "kelialapį" į Gulago salyną, o vėliau prie jo kapo pasakė labai graudžią kalbą; kaip K. Kubilinskas, išdavęs partizanų bunkerį ir pasidaręs informatoriumi, vis dėlto dar galėjo rašyti vaikams tikrai gražius eilėraščius. Tiesa, nerimstantį sąžinės balsą jam tekdavo slopinti alkoholiu ir kart-
146

kartėmis keikti tuos, kas taip skaudžiai sutrypė jo žmoniškumą gyvybės kaina.

    0 visa kritiko kaltė ta, kad, pateikdamas nors ir labai bendrus, bet gilius samprotavimus apie rašytojo vidaus pasaulį ir jo kūrybą, jis paskatino panašiu principu paanalizuoti ir Lietuvos pastarųjų dešimtmečių kultūros gyvenimą.

    Keršto ilgai laukti neteko. V. Kubiliaus daktarinė disertacija apie XX amžiaus lietuvių poeziją buvo užblokuota, nors ir parašyta tikrai talentingai. Vyriausias Enciklopedijos redaktorius J. Zinkus nepagailėjo laiko 140 puslapių skundui parašyti, kad tik sužlugdytų šio gabaus mokslininko karjerą. Visuomenė jau keletas metų nesulaukia labai reikalingo veikalo, o į jo autorių visur šnairuojama. Beje, pastarasis darbas jau ir Maskvoje buvo aprobuotas.

    Panaši bausmė ištiko ir kitą literatūros mokslininką, Juozą Girdzijauską. Jis savo kandidatinėje disertacijoje išnagrinėjo lietuvių ikimaironinio laikotarpio eilėdarą, o daktarinėje — po-maironinio laikotarpio. Deja, mokslininkas buvo apkaltintas bandymu reabilituoti J. Aistį - Aleksandravičių, nes pastarojo kūrybos pavyzdžių buvo panaudojęs disertacijoje. Jau užbaigtą darbą teko atsiimti...

    Toks likimas pas mus ištinka kiekvieną, kuris mėgina eiti tikruoju mokslo keliu.

    O kaip klojasi tiems, kurie apsisprendė eiti koja kojon su "išsivysčiusio" ir "brandaus" socialistinio gyvenimo reikalavimais?

    Istorikui K. Navickui daktaro laipsnis suteiktas už "veikalą" "Tarybų Sąjungos vaidmuo, ginant lietuvių tautos gyvybinius nacionalinius interesus 1917-1940 metais".

    Jau pati šio "darbo" antraštė rodo jo antimoksliškumą ir absurdiškumą. Kas kitas, jei ne TSRS puoselėjo planus užgrobti Lietuvą? Kur buvo ruošiami diversiniai kadrai, jei ne Maskvoje, Vakarų tautinių mažumų komunistiniame universitete?

    O štai ir R. Šarmaičio, istorijos mokslų daktaro bei kandidato laipsniui įgyti disertacijų temos: "Marksizmo - leninizmo idėjų plitimas Lietuvoje (iki 1940 m.)" ir "Lietuvos Komunistų partijos kova dėl lietuvių tautos laisvės ir nepriklausomybės". Komentarų čia taip pat nereikia.

    Ir dar keletas jau apgintų disertacijų daktaro laipsniui įgyti pavadinimų: Mykolo Burokevičiaus — "Lietuvos Komunistų partijos ideologinis darbas su inteligentija 1940-1965 metais", J. Aničo — "Katalikiškasis klerikalizmas Lietuvoje 1940-1952 metais", V. Germano — "Lietuvos KP veikla, stiprinant darbininkų
147

klasės ir valstietijos sąjungą (1944-1965 m.)".

    Ne mažiau įdomios ir kandidatinių disertacijų temos: E. Jančiausko — "Lietuvos KP vadovavimas darbo žmonių socialinio aprūpinimo srityje socialistinės statybos metais" (Verčiau, sakytum, autorius būtų parašęs tema — "Suomiškų pirčių statyba socializmo metais valdantiems kadrams vanotis"), L. Jeninos — "Lietuvos KP veikla, įtraukiant moteris į socialistinę statybą (1945-1952)", A. Vilpišausko — "Lietuvos KP vadovavimas mokslinių - tiriamųjų įstaigų darbui respublikoje (1945-1958)".

    Panašių "disertacijų", "sėkmingai apgintų", būtų galima išvardinti keleriopai daugiau. Bet ir šie pavyzdžiai puikiai demonstruoja, kokios rūšies "mokslas" klesti Lietuvoje ir kokio pobūdžio "mokslininkams" palankiausios darbo sąlygos. Beje, kai kam nereikia net disertacijų rašyti. Pvz., G. Zimanas gavo filosofijos daktaro laipsnį nepateikęs jokių disertacijų... Panašių atvejų yra ir daugiau.

    Ne taip jau rūpinamasi Lietuvoje ir aukštosiomis mokyklomis. Tegul prabyla čia jų pačių dokumentai:

    "Per devintąjį penkmetį iš aukštųjų mokyklų, nebaigę mokslo, pasitraukė 9 tūkstančiai studentų, o iš technikumų — daugiau negu 15 tūkstančių moksleivių" (Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1977.VI.30 d. nutarimas Nr. 248). Ten pat rašoma, kad "Iš 54 dekanų tik 8, iš-323 katedrų vedėjų — 81 mokslų daktaras ir profesorius". Toliau: "Tik apie 50% aspirantų laiku pateikia ir apgina disertacijas, o Kauno A. Sniečkaus v. politechnikos institute ir Vilniaus Inžineriniame statybos institute — vos 30-33%. Lėtai rengiami mokslų daktarai ypač technikos, ekonomikos, pedagogikos ir kai kurių kitų mokslo šakų".

    Belieka tik pridurti, jog sparčiai rengiami tik mokslo falsifikatoriai.

    Pagal naujuosius disertacijų rašymo nuostatus visos disertacijos, net ir iš lietuvių kalbos ar literatūros, turi būti pateiktos Maskvai rusų kalba. Tai taip pat sąmoningas trukdymas plėtotis Lietuvos mokslui. Norint išversti į rusų kalbą, pavyzdžiui, J. Pikčilingio "Lietuvių kalbos stilistiką", reikia keleto tūkstančių rublių ir 2-5 metų. Vis daugiau lietuvių kultūros veikalų leidžiama rusų, o ne lietuvių kalba. Pvz., G. Vaitkūno "Estetinės minties Lietuvoje raidos apybraiža" išleista (1972 m.) tik rusų kalba; šiais metais išėjo dailininko A. Savicko atsiminimai rusų kalba — "Bespokoinoje putešestvije" ("Nerami kelionė"). Kodėl neleidžiami šie ir kiti darbai lietuvių kalba, kuria jie ir buvo parašyti?

    J. Juzeliūno operą "Sukilėliai" žiūrovas išvydo tik po 20 metų,
148

nors ji buvo jau visiškai paruošta scenai 1957 metais. B. Sruogos "Dievų miške" išėjo tik po 10 metų. Tiek pat laiko išgulėjo cenzorių stalčiuose ir J. Mačiulio romanas "Troškulys", vaizduojantis 1863 m. sukilimo išvakares.

    O kiek dar vertingų kūrinių laukia nesulaukia dienos šviesos?!.

    Visi šie faktai akivaizdžiai liudija, kad sudaromos visos sąlygos ne plėtotis Lietuvos mokslui ir kultūrai, o jiems išnykti.
R. Galvydis
LIETUVIAI IR ŽYDAI
(Atviras laiškas Tomui Venclovai)

    Mes Jus pažįstame kaip rašytoją ir vertėją, nepalaužiamą kovotoją už žmogaus teises, vieną iš Helsinkio susitarimų kontrolės Lietuvos grupės narių, neeilinio proto, neeilinio talento ir neeilinės drąsos žmogų. Mes tikime, kad Jūs, stojęs į šį nelengvą kelią, daug nuveiksite ginant lietuvybę ir žmogaus teises, paliksite ryškų pėdsaką tautos istorijoje.

    1977 metų vasario mėnesį vienoje rusiškoje "Laisvės" radijo laidoje išgirdau labai mane sudominusį Jūsų straipsnį — "Žydai ir lietuviai". Šis kūrinys buvo išspausdintas viename pogrindiniame Tarybų Sąjungos žydų leidinyje; po to jį perspausdino vienas Izraelio žurnalas, o iš ten jis pateko į "Laisvę". Nežinau, ar jį skaitė lietuviškoje "Laisvės" laidoje, nes nuolatiniai trukdymai labai apsunkina šių laidų klausymą. Bet pats faktas tikrai paradoksalus: šiame spaudos ir išvystytų komunikacijų amžiuje lietuvį skaitytoją lietuvio rašytojo kūrinys gali pasiekti tik tokiu aplinkiniu keliu!

    Iš anksto atsiprašau: neturėdamas prieš save Jūsų straipsnio, o tik jį kartą girdėjęs, galiu kai kuriose detalėse ir suklysti. Tiesa, pagrindinius Jūsų teiginius įsiminiau neblogai, todėl pabandysiu dėl kai kurių Jūsų straipsnio aspektų pasiginčyti.

    Jūs rašote, kad žydai jau kelis šimtmečius gyveno kartu su lietuviais ir vertėsi savo tradiciniais verslais — prekyba ir amatais. Lietuvoje jie turėjo nemažą autonomiją ir iš gyventojų pusės jiems niekas negrėsė. Kai 19 amž. pabaigoje ir 20 amž. pradžioje per Rusiją, Ukrainą ir Lenkiją nusirito pogromų banga, Lietuvos
149

žydų niekas nelietė. Nepriklausomoje Lietuvoje žydai — skaitlingiausia tautinė mažuma — taip pat aktyviai įsijungė į valstybės gyvenimą. Iš jų tarpo buvo nemažai teisininkų, medikų, verslininkų ir kt. Žydai turėjo savo organizacijas, laikraščius, mokyklas ir gimnazijas, rabinų seminarijas, žodžiu, respublikos įstatymų rėmuose naudojosi pilna autonomija.

    Bet atėjo 1940-41 metai. Įžengus vokiečiams į Lietuvą daugelyje mūsų krašto vietovių, visų pirma Kaune, prasidėjo žydų pogromai. Ir kaip visos tos kruvinos puotos kulminacija — žiaurios, taip nebūdingos santūriesiems lietuviams, žydų skerdynės "Lietūkio" garaže Kaune.

    Nors Jūsų teksto apie tai, kas ten vyko aš neturiu, bet apie to meto įvykius Lietuvoje tarybų valdžios metais gana daug rašyta. Tad apie šį įvykį aš pacituosiu eilutes iš M. Elino ir D. Gelperno knygos "Kauno getas ir jo kovotojai", išleistos Vilniuje 1969 metais. 14-15 puslapiuose ten rašoma:

    "...Birželio 27-tą įvyko kruvina orgija buvusiame "Lietūkio" garaže Lenino prospekte. Čia banditai suvarė sugaudytus miesto gatvėse žydus vyrus tarytum darbui... Suvarytiems buvo įsakyta nusivilkti švarkus, nusiauti batus ir plikomis rankomis sukapstyti mėšlo krūvą. Kai jie atsisakė tai atlikti, juos ėmė mušti kastuvais, dalbomis, geležiniais vamzdžiais per galvą, nugarą, kur pakliūva. Keliems į burną buvo įkišama guminė žarna, naudojama mašinoms plauti, ir tol leidžiamas vanduo, kol nelaimingųjų viduriai plyšdavo. Netrukus visi kankinamieji gulėjo nebegyvi. Kita sugaudytų vyrų grupė turėjo suversti užmuštųjų lavonus į krūvą. Tai atlikus, atėjo ir jų eilė... Šitaip garaže buvo sadistiškai išžudyta apie 60 žmonių".

    Baigdamas pasakoti šį epizodą Jūs sušunkate: tai baisu, šito negalima nei pateisinti, nei suprasti!

    Netiesa, gerbiamasis poete! Nors šito jokiu būdu negalima pateisinti, apie tai negali būti nė kalbos, tačiau suprasti — ir galima, ir reikia! Kaip tik dėl šito ir parašytas šis mano laiškas.

    Mane stebina Jūsų nežinojimas taip statant klausimą. Gal tai galima paaiškinti tuo, kad Jūs gimęs 1937 metais ir augote žymaus tarybinio veikėjo šeimoje, todėl apie tai, kas vyko 1940-41 metais Jūs turite arba nepilną, arba iškreiptą vaizdą. Tad prisiminkime tą nelabai jau tolimą praeitį.

    Kaip jau minėjau, susikūrus Nepriklausomai Lietuvai, didžioji Lietuvos žydų dalis įsijungė į šalies gyvenimą, dirbo naudingą respublikai darbą. Iš tiesų, jeigu staiga iš Lietuvos būtų išvykę visi Lietuvos žydai, respublika būtų atsidūrusi gana sunkioje
150

padėtyje. Ji būtų praradusi daugelį puikių specialistų, savo reikalo žinovų.

    Bet mūsų krašte buvo tuo metu ir tokių žmonių, kuriuos siutino mūsų laimėjimai. Jie vadovavosi principu: kuo blogiau, tuo geriau, todėl kurstė, agitavo, skleidė nepasitenkinimą ir visaip stengėsi suparaližuoti dar nelabai sustiprėjusią šalies ekonomiką. Tai buvo komunistai. Nedidelė tai buvo grupelė, gal kokie 700 narių, ne daugiau. Bet jie turėjo labai stiprų ir galingą globėją — Tarybų Sąjungą, iš kur gaudavo pakankamai lėšų, o Kominterno organizuotame tautinių mažumų institute Maskvoje būdavo apmokomi pogrindinio darbo ir liaudies kurstymo paslapčių. Tad visa jų veikla svetimos valstybės naudai ir savo tėvynės nenaudai telpa į vieną žodį — išdavystė.

    Pusė, o gal ir daugiau pusės Lietuvos komunistų buvo žydai. Jie su kitais komunistais tol dirbo savo pragaištingą darbą, kol pasiekė savo — Lietuvoje su tarybinių tankų pagalba buvo įvesta komunistų valdžia, o ji pati buvo įjungta į Tarybų Sąjungą. Suprantama, visa tai labai pakenkė žydų vardui lietuvių akyse.

    Tiesa, vienas momentas kalba žydų naudai: Hitleris, nešęs žydams kančias ir mirtį, buvo jau užėmęs pusę Europos ir bet kada galėjo įžengti į Lietuvą. Tad žydai linko prie to, kas juos gynė. O tuo metu didžiausias žydų gynėjas buvo Tarybų Sąjunga.

    Kokį vaizdą mes regėjome pirmą kartą įvažiuojant tarybiniams tankams į Lietuvą? Lietuviai šluostėsi sielvarto ašaras, o žydai nėrėsi iš kailio kaišiodami gėles tankistams, rizikuodami net patekti po vikšrais. Jų džiaugsmas buvo didelis!

    Įvedus Lietuvoje tarybų valdžią, žydų įtaka nepaprastai sustiprėjo. Daugelyje įstaigų dirbo beveik vieni žydai. Jie visur kišosi, visus mokino gyventi tarybiškai. Kaimus užplūdo būriai agitatorių, daugiausia žydų, raginančių pradėti sėją ar javapiūtę. Žmonės tylėjo dantis sukandę, o šiems išvažiavus spiaudė — juk ką gali patarti žmogus per visą gyvenimą rankose nelaikęs nei dalgio, nei plūgo... Visose įmonėse pridygo komisarų, irgi daugiausiai žydų, kurie lindo prie žmonių su savo įsipareigojimais, soclenktynėmis ir kitais tauškalais. Nuo tokio "vadovavimo" gyvenimas pradėjo irti, pradėjo trūkti maisto produktų, drabužių ir kitų būtiniausių prekių. Dėl tų visų trūkumų žmonės visų pirma kaltino žydus.

    Daugelis žmonių pasijuto nesaugiai. Prasidėjo areštai primetus absurdišką kaltinimą kontrrevoliucija, apšaukus liaudies priešu. Kaip taisyklė, būdavo suiminėjami geriausi, principin-
151

giausi lietuviai, šviesiausi protai. Greitu laiku kalėjimai buvo perpildyti. Visas šias akcijas vykdė čekistai, kurių tarpe vėl beveik pusę sudarė žydai. Ypač pasižymėjo savo uolumu NKVD tardytojas žydas Ovsiejus Rozovskis, Kauno turtuolio sūnelis. Šiuo metu jis yra nusipelnęs LTSR kultūros ir švietimo veikėjas (vargšė kultūra čekisto skleidžiama!).

    Visa tai privedė prie to, kad lietuviai, šimtmečiais gerai sugyvenę su žydais, per šituos vienerius metus pradėjo jų neapkęsti. Beveik niekas liaudyje nesakydavo — tarybų valdžia, o tik žydų valdžia, o žmones, aktyviai bendradarbiaujančius su valdžia — žydberniais.

    Žydai perlenkė lazdą. Tik taip galima paaiškinti jų elgesį. Aš girdėjau ne Iš vieno žmogaus, kaip žydai šaukė lietuviams: "Vakar jūs karaliavote, šiandien mes karaliaujame!"

    O lietuvių įskundimai, o 1941 metų birželio vežimai į Sibirą, o masinės žmonių žudynės Pravieniškėse, Rainių miškelyje, o trijų chirurgų: Žemgulio, Mačiulio ir Gudonio žvėriškas nukankinimas Panevėžio ligoninėje? Visose šitose akcijose bene aktyviausiai dalyvavo žydai.

    Kada 1962 metais Kaune buvo teisiamas P. Matiukas, kaltinamas žydų žudymu Lietuvoje ir dalyvavimu baudžiamuosiuose daliniuose prieš Baltarusijos partizanus, teisme jam buvo pateiktas klausimas: "Kodėl šaudei žydus?" Šis atsakė: "Todėl, kad 1941 metais Pravieniškėse mane ištraukė iš po lavonų krūvos. O šaudė mus daugiausia žydai..."

    Ir taip lašas po lašo pildėsi rūstybės taurė, ir taip per vienerius metus anksčiau buvęs nepiktas pasišaipymas iš žydų būdo, kalbos ir papročių virto didele neapykanta. Tad ar reikia stebėtis, kad, prasidėjus karui, prasidėjo ir žydų pogromai?

    Iš Jūsų straipsnio galima susidaryti nuomonę, kad žydų kaltė buvo beveik lygi nuliui, o lietuvių — vos ne visas šimtas pro centų. Bet juk, remiantis tikrove, tokia nuomonė būtų neteisinga: abiejų pusių kaltės artėja kažkur į vidurį. Beje, lietuviškosios pusės kaltė per trisdešimt du pokario metus beveik pilnai nušviesta. Tam Tarybų valdžia nepagailėjo nei popieriaus, nei pastangų. Noriu pridurti, kad prie beveik visos lietuvius demaskuojančios medžiagos rankas pridėjo ir jau minėtas buvęs čekistas Ovsiejus Rozovskis, dabar dirbąs LTSR Ministrų tarybos archyvų viršininku. Tuo tarpu žydų veiksmai buvo nušviesti viena kita knygute, kurias dar buvo spėta išleisti vokiečių okupacijos metais.
152

    Šis laiškas — ne bandymas suvesti sąskaitas. Šitokio tikslo aš neturėjau. Norėjau tik pabrėžti, kad pogromai buvo atsakomoji priemonė, kad pirmi žingsnį žengė būtent žydai. Aš jokiu būdu nenoriu pateisinti pogromų ir tuo labiau tvirtinti, kad tik jais galima atlyginti už nuoskaudas. Nėra jokios abejonės, kad žydai per skaudžiai užmokėjo už savo kolabor ant iškurną, tuo labiau, kad buvo žudomi tikrai nekalti žmonės, nes čekistai, komisarai ir kiti bolševikų parankiniai, prasidėjus karui, pirmi išdūmė į Rusiją. Bet kas gi karo metu skaičiuoja aukas?!. Neapykanta — baisus patarėjas ir ji ne vienam lietuviui užtemdė akis.

    Tiesa, Jūs be abejo sutiksite su tuo, kad pogromus vykdė ne geriausia lietuvių tautos dalis; priešingai, prie tokių darbelių visada mėgsta prikišti nagus visokios atmatos, girtuokliai ir recidyvistai. O tokių netrūksta kiekvienoje tautoje. Tuo tarpu geriausi lietuviai, nežiūrėdami į jokias nuoskaudas ir skriaudas, patirtas iš žydų, rizikuodami net savo gyvybe, juos gelbėjo, slėpė. Ir tokių buvo nemažai, jie aprašyti Jūsų minėtoje S. Binkienės knygoje "Ir be ginklo kariai".

    Tad pagrindinė ir vienos, ir kitos pusės nusikaltimų priežastis buvo ta, kad abi gyvenusios bendrą gyvenimą tautos atsidūrė skirtingose barikadų pusėse.

    0 kokie šiandien lietuvių santykiai su žydais? Nedaug jų beliko po karo ir tų pačių nemažai išvyko į Izraelį. 0 tie, kurie liko, įsiliejo į lietuvių tarpą, gyvena ir dirba, lyg tarp mūsų tautų nebūtų buvę jokių susidūrimų.

    Man pačiam dabar tenka dirbti su vienu kitu žydu. Kaip taisyklė, jie visi yra geri specialistai, sumanūs ir darbštūs žmonės, todėl kolektyve visi juos gerbia. Atvirumo valandą jie prisipažindavo, jog Lietuvos jie nemainytų į jokį Rusijos miestą, net Maskvą, nes čia jie jaučiasi esą pilnateisiai kolektyvo nariai, niekas į juos nešnairuoja, iš nieko neišgirsta žodžių "židovskaja morda". Tuo tarpu Rusijoje daugelis, ypač partinių, į kiekvieną žydą žiūri kaip į potencialų disidentą, veikiantį pagal žinomą formulę: mes tarybų valdžią sukūrėme, mes ją ir sugriausime...

    Įdomumo dėlei galiu priminti, kad 1967 m., prasidėjus arabų -Izraelio karui, daugumos lietuvių simpatijos buvo Izraelio pusėje. Ne, ne todėl, kad mes būtume neapkentę arabų. Mes simpatizavome Izraeliui ir džiaugėmės jo pergale taip, kaip mažos tautos atstovai simpatizuoja mažai valstybei užpultai žymiai skaitlingesnio priešo. Be to, arabus tada rėmė mūsų tėvynės pavergėjas — Tarybų Sąjunga.

    Tarp tarybinių disidentų, kovotojų už žmogaus teises, žydai
153

žengia pirmose gretose. Mes tikime, kad, kovodami už savo teises, jie kartu kovoja ir už mūsų. O tokius pasiaukojančius kovotojus mes mokame,gerbti.

    Mes gyvename labai sudėtingu metu, ir niekas negali pasakyti, kas bus už mėnesio ar metų. Bet vieną, dalyką tvirtai žinau: bus laikas, kai mes tapsime laisvi. Esu įsitikinęs, kad laisva Lietuva su laisvu Izraeliu palaikys normalius, draugiškus santykius, nes šiuo metu mes su žydais stovime vienoje barikadų pusėje.
A. Žuvintas

"ŽALGIRIO" PERGALĖS IR KGB RŪPESČIAI

    1977.X.12 d. "Vakarinės naujienos" informavo skaitytojus apie "pastaruoju metu" netinkamą futbolo žiūrovų elgesį Vilniaus "Žalgirio" stadione ir miesto gatvėse po rungtynių. Priekaištaujama, kad "pasibaigus rungtynėms, dalis žiūrovų nesiskirsto, o demonstratyviai būriuojasi, ir minia traukia miesto gatvėmis, šaukdama, trukdydama transporto eismui", kad "...kai kurie futbolo "gerbėjai"... mėtė ant bėgimo tako sprogstančias petardas, tribūnoje švysčiojo raketų liepsnos", o "netvarką daro... pigių emocijų trokštantys, dažnai neblaivūs žmonės". Toliau paaiškėja, kad "chuliganiškais išsišokėlių veiksmais Vilniaus "Žalgirio" stadione, gatvėje" pasižymėjo "daugiausia... jaunuoliai, paaugliai", o "liaudies teismas už chuliganiškus veiksmus dešimčia parų arešto nubaudė TSO darbininką V. Kiznį, Radijo matavimo prietaisų gamyklos darbininką J. Safronovą, VISI trečio kurso studentą R. Augustinavičių, o Politechnikumo moksleivį A. Karčinską — 30 rublių bauda". Siūloma "griežčiau kontroliuoti, kad į tribūnas nepatektų neblaivūs piliečiai, kišenes prisikimšę svaigalų butelių".

    Laikraščio skaitytojams klausimas aiškus: chuliganų dabar niekur netrūksta, taip pat ir stadionuose. Tačiau visai neaišku, kaip tie keturi "chuliganai" suorganizavo didelę minią, kuri, kažką šūkaudama, taip užtvindė miesto gatves, kad net automobilių judėjimą sustabdė?

    O buvo taip. 1977.X.7. anksti rytą prie kiekvieno Vilniaus miesto namo buvo kabinamos vėliavos: TSRS ir Lietuvos TSR. Šį darbą atliko sargai, šlavėjos. Vienas iš jų paklaustas, ką šiomis
154

vėliavomis jis skelbia, atsakė: "neznajem, što načalstvo pridumalo". Tą dieną, pasirodo, Kremliuje buvo patvirtinta naujoji TSRS konstitucija, o vakare Vilniaus "Žalgirio" stadione Vilniaus "Žalgiris" žaidė antros lygos futbolo čempionato rungtynes su Vitebsko "Dvina". Rezultatu 3:0 laimėjo "Žalgiris". 20.000 vietų, stadionas buvo perpildytas. Ši Lietuvos futbolininkų pergalė prieš rusų komandą sukėlė didelį žiūrovų entuziazmą, perėjusį į sporadišką tautinių emocijų prasiveržimą.

    Stadione buvo gausu milicijos ir saugumo agentų. Tačiau jie pasirodė bejėgiai sutramdyti įsiaudrinusius žiūrovus. Minia plūste paplūdo iš stadiono ir savaime susiorganizavusį, patraukė prie Žaliojo tilto. Čia ji atsirėmė į gyvą užtvarą. Gausus būrys įvairaus rango milicijos pareigūnų, tvirtai susikibę rankomis, mėgino minią dar sustabdyti, kad ji nepatektų į centrines miesto gatves. Tačiau ši užtvara buvo lengvai pralaužta ir milicininkai minios srauto buvo išsklaidyti. Minia toliau traukė Lenino prospektu, nešdama vieną Melnikaitės gatvėje nuplėštų vėliavų. Aidėjo šūkiai: "Rusai, nešdinkitės iš Lietuvos!", "Laisvę Lietuvai!" Ties Vienuolio gatve iššokęs milicijos būrys atėmė tarybinę vėliavą, kurią tuo metu nešė XI klasės moksleivis iš Kauno. Vėliau paaiškėjo, jog saugumiečius labai supykino tai, kad nešu-sieji tą vėliavą visą laiką juokėsi, atseit, "išniekino vėliavą". Didžiulė minia, žinoma, negalėjo netrukdyti ir transporto eismui, o trukdę jai žygiuoti troleibusai buvo ėjusiųjų nustumiami atgal. Eisena žygiavo dainuodama lietuviškas dainas ("Ant kalno mūrai" ir kt.). Girdėjosi ir Lietuvos himno posmai. Ties Vilniaus saugumo rūmais ir Lenino aikšte (jos viduryje stovi Lenino- paminklas) einančius pasitiko stiprūs, geriau susiorganizavę milicijos, saugumiečių ir MVD kariškių būriai. Čia minia buvo suskaldyta ir išstumta į šalutines gatves. Pagrindinis mūšis tarp demonstrantų ir ginkluotų valdžios atstovų, atrodo, įvyko ties Tauro kalnu. Daug žmonių buvo suimta. Suimtuosius tempė į automobilius ir vežė į surinkimo punktą Kalnų parke. Iš čia, žiauriai primušę, vienus paleido, privengdami, matyt, perpildyti kalėjimus šimtais areštuotų jaunuolių ir pernelyg išgarsinti įvykius, o kitus nusivežė. Iš viso suimtųjų buvo tiek, kad kalėjimų visiems nebūtų užtekę. O išvaikius minią, netrukus I-mos tarybinės ligoninės, esančios kitoje Lenino aikštės pusėje, traumatologinis skyrius buvo perpildytas sužalotais žmonėmis. Nemažai buvo ir saugumiečių pamuštais paakiais.

    Ši valdžios atstovų nelengvai pasiekta pergalė prieš liaudies masę labai suerzino valdžios viršūnes. Už netinkamą pasiruošimą
155

"futbolo rungtynėms" buvo nubausti kai kurie aukšti saugumo viršininkai. Bet jie vis tik ruošėsi, nes tos pat dienos 17 val.Liepos 21 d. gatvėje (prie saugumo rūmų šono) buvo pilna tuščių automobilių, nežinia nei ką atvežusių, nei ko čia laukiančių.

    Po dviejų dienų — X.10 d., taip pat 19 vai. tame pačiame stadione prasidėjo "Žalgirio" komandos rungtynės-su Smolensko "Iskra". Vėl rezultatu 2:1 laimėjo "Žalgiris". Ir vėl daugiatūkstantinę žiūrovų minią apėmė pasididžiavimo jausmas sava komanda: nors futbole lietuviai nugali rusus!

    Šį kartą valdžios atstovai buvo jau kitaip pasiruošę. Pačiame stadione buvo keli šimtai milicininkų ir nemažiau jų pagalbininkų — draugovininkų. Tačiau ir po šių rungtynių savaime susiorganizavusi minia vėl patraukė į miesto centrą, šaukdama ne taip dažnai viešai girdimus, visai ne tarybinius šūkius. Šį kartą milicijos ir saugumo pajėgas iš pat pradžių žymiai sustiprino MVD divizijono iš Suvorovo gatvės padaliniai. Minia, vėl prasiveržusi per tiltą, pasuko į Tilto gatvę ir, išėjusi į Katedros aikštę, susidūrė su keturiomis įvairiai uniformuotų tramdytojų eilėmis. Milicininkai ir MVD kariškiai agresyviais pleištais ėmė skaldyti minios avangardą į nedidelius būrius, juos apsupdami ir areštuodami. Buvo daroma viskas, kad tik minia neprasiveržtų į Lenino prospektą. Prospekto pradžioje esančioje Literatų kavinėje įsikūrė malšintojų štabas. Grumtynės buvo įnirtingos. Su dalimi areštuotųjų buvo susidorojama vietoje. Čia ypač aktyviai darbavosi civiliai apsirengę saugumo agentai. Nuo minios atplėštiems jaunuoliams užlauždavo už nugaros rankas, o kiti, griebę juos už plaukų, daužė galvas į automobilių bortus, smarkiai sužalodami ir sukruvindami jų veidus. Grumtynių metu buvo daužomi ir milicininkų automobiliai. Kai kurie jų buvo apversti.

    Nežiūrint milicijos, saugumo ir kariuomenės pastangų, minia prasiveržė į Lenino prospektą ir pasiekė net Černiachovskio aikštę ir Vilniaus viešbutį. Persekiojamai miniai besiginant, Lenino prospekte akmenimis ir plytomis buvo išdaužta daug langų, tarp jų ir LKP CK rūmų, parduotuvės "Svajonė" vitrina ir kt. Ties Černiachovskio aikšte minia buvo išsklaidyta. Daug jos dalyvių areštuota. Visi išdaužyti langai, išskyrus "Svajonės" vitriną, dar tą pačią naktį buvo naujai įstiklinti. Visų tų grumtynių metu girdėjosi šūkiai: "Šalin, rusai!", "Laisvę Lietuvai!", "Laisvę politiniams kaliniams!" Šūkius atvejų atvejais skelbė demonstrantai, palypėję ant draugų pečių ir užsirišę ant akių šaliką, kad saugumo agentai neatpažintų. Narsiausiais kovotojais minioje buvo tie, kurie buvo primušti naujos TSRS Konstitucijos
156

paskelbimo dienos vakare. Išaiškintus langų daužytojus moksleivius tuojau pat nubaudė jų mokyklose. Taip pat buvo nubausti ir įstaigų vadovai, kurių pavaldiniai dalyvavo tose eitynėse. Nukentėjo ir bolševikų partijai priklausantieji tėvai, kurių vaikai buvo patekę į milicijos ar saugumo rankas.

    Per tas dvi dienas areštuota daug žmonių. Iš jų ilgesniam laikui sulaikyta'44. Pastarųjų tarpe nemažai rusų. Ši aplinkybė ypač pykina saugumiečius. Veikiausiai todėl, kad tas trukdo kitiems, t.y. lietuviams, sudaryti politines bylas. Kadangi minia buvo filmuojama paslėptomis kino kameromis, daugelis atpažintų kino juostose vėliau buvo šaukiami tardymui.

    Praėjus kelioms dienoms po antrųjų futbolo rungtynių, į miesto KP rajoninius komitetus buvo sušaukti įstaigų ir įmonių vadovai ir partijos sekretoriai. Jie, tarp kitų reikalų, buvo informuoti ir apie X.7 ir 10 dienų įvykius mieste. Savikritiškai buvo pripažinta, kad spalio 7 d. rungtynėms buvo nepasiruošta.

    Tardymai tebesitęsia. Nemažam skaičiui aukštųjų mokyklų studentų gresia pašalinimas ir išsiuntimas į kariuomenę.

    Aukščiau cituoto "Vakarinių naujienų" laikraščio trečioji informacija apie netinkamą futbolo sirgalių elgesį buvo užbaigta tokia pastaba: "Apskritai reikia geriau pasiruošti sutikti didelį būrį žiūrovų, o viešosios tvarkos pažeidėjus nuraminti iš karto, nelaukiant, kol jie įsismagins..." Šiame redakcijos prieraše nesunku buvo įžiūrėti valdžios įspėjimą.

    Sekančioms futbolo čempionato rungtynėms buvo pasiruošta tikrai geriau. Visų pirma, jau paskelbtos "Žalgirio" komandos rungtynės su Nalčiko "Spartaku" iš X1.5. buvo perkeltos į XI 6 d.; be to, rungtynės šį kartą turėjo įvykti nebe vakare", o dienos metu (geriau sekti žmones!); daugiau kaip 1000 bilietų buvo išdalinta milicijos ir saugumo įstaigoms, o visi kiti bilietai buvo paskirstyti įvairioms įstaigoms Ir gamykloms. Pastarosios, savo ruožtu, privalėjo sudaryti patikimų asmenų sąrašus, kurie atvyks stebėti rungtynių. Atvejais, kai norinčiųjų gauti tokius veltui duodamus bilietus trūkdavo, kai kurie žmonės buvo tiesiog įpareigojami ateiti į stadioną. Sąraše įrašytų pavardžių skaičius turėjo atitikti "iš aukščiau" paskirtų bilietų skaičių. Sąrašus reikėjo pristatyti į partijos komitetus, kur juos tikrino ir koregavo, ir tiktai po to buvo išduodami bilietai, suregistravus jų numerius. Pasitaikė, jog vienas direktorius, negalėdamas sudaryti reikalaujamo sąrašo, stačiai pasakė: "Pas mane niekas nesidomi futbolu". Už tai jis buvo išbartas ir vis tiek privalėjo sudaryti "futbolo mėgėjų" sąrašą ir išdalinti nustatytą bilietų skaičių. Ne
157

vienas iš tokių "futbolo mėgėjų" buvo numatęs tą dieną kur nors išvykti ir maldaute maldavo nesiųsti jo į stadioną. Tačiau tokie savo viršininkų buvo įspėti, kad, jeigu neateis į stadioną, bus nubausti. Vis tik, nežiūrint šių grasinimų, ne visi, gavę veltui bilietus, atvyko žiūrėti "Žalgirio" ir "Spartako" rungtynių. Vieni tuos bilietus atidavė arba pardavė tikriems futbolo gerbėjams, tiems, kurie negalėjo gauti bilietų. Kiti, nepaisydami viršininkų grasinimų, praleido laiką savo nuožiūra. Šį sykį stadionas nebuvo taip labai perpildytas, kaip anų rungtynių metu, nes stovimų vietų bilietų šįkart visai nebuvo. Mokiniai į stadioną buvo įleidžiami tiktai su mokytojais ir visi turėjo sėdėti kartu.

    Einantys žiūrėti rungtynių dar prieš stadiono vartus turėjo praeiti net du ar tris sargybinių kordonus ir kiekvieną kartą parodyti bilietus. Tokios kontrolės anksčiau niekada nėra buvę. Kai kur šiose užtvarose uniformuoti pareigūnai buvo net su tarnybiniais šunimis, išmokytais pulti ir draskyti žmones.

    Stadiono tribūnose, ant kiekvieno suolo, galuose, sėdėjo draugovininkai. Praėjimuose tarp tribūnų stovėjo būriai milicininkų. Priekinėse tribūnų eilėse sėdėjo MVD kariškiai, milicininkai ir draugovininkai. Žiūrovams garsiai reaguojant į rungtynių eigą, pirmoji jų eilė atsistodavo ir, atsisukus veidu į publiką, stebėdavo jos elgesį. Bilietų paskirstymo pagal sąrašus sistema leido jiems lengvai nustatyti didžiausių "triukšmadarių" adresus. Milicininkai, aprūpinti portatyviniais radijo siųstuvais, sekdami publiką, vis kažką kalbėdavo į radijo siųstuvų mikrofonus.

    Rungtynių metu prie stadiono stoviniavo daug tikrų futbolo mėgėjų, kurie negalėjo patekti į vidų. Bijodama jų atakos, visą stadioną, tarsi kokią tvirtovę, laikė apsupusi kariuomenė.

    Rungtynėms pasibaigus, iš stadiono vėl plūdo minios žmonių. Tačiau šį kartą visi tylūs, nekalbūs, kažko sunerimę, netgi rūstūs, nors "Žalgiris" ir vėl laimėjo rungtynes rezultatu 1:0. Tokį minios elgesį iš dalies galima būtų paaiškinti tuo, kad jos tarpe daug buvo tokių, kurie šias rungtynes stebėjo tiktai atlikdami administracijos jiems pavestą pareigą. Tačiau tikroji šių nuotaikų ir aiškiai pastebimo įtempimo priežastis buvo ta, kad kelyje iš stadiono Melnikaitės gatve ir iki Žaliojo tilto ir už jo, iš kairės ir dešinės, buvo gausūs specialūs postai, kuriuose stoviniavo nenatūraliai pasitempusių aukšto rango (majorai, papulkininkiai, pulkininkai) milicininkų būriai. Kiekviename būryje jų buvo apie 10 žmonių. Be jų, gausu buvo milicijos pagalbininkų su raudonais raiščiais — draugovininkų. Šoninėse gatvėse ir šiaip nuošalesnėse vietose lūkuriavo geltoni milicijos automobiliai. Iš šalies
158

žiūrint, visa tai labai priminė varomą vokiečių belaisvių eiseną Raudonoje aikštėje Maskvoje, pasibaigus karui...

    Paskutinioji stadioną paliko kariuomenė. Jos padalinių maršas truko net 10 minučių.

    Po rungtynių ypatingi milicijos postai buvo išdėstyti visoje centrinėje miesto dalyje, plote tarp M. Melnykaitės g. (dešinėje Neries upės pusėje) ir Trakų gatvės (kairėje upės pusėje), ir tarp Katedros aikštės ir tilto į Žvėryną Daugelis jų su radijo siustuvais. Šiuose postuose taip pat vyravo aukšto rango pareigūnai. Kai kur Dzeržinskio gatvėje matėsi milicininkai ir su baltais šalmais. Be šių postų gatvėmis vaikščiojo dar būriai draugovininkų, lydimų milicijos leitenanto arba kapitono. Visas Vilnius priminė karo stovį. Nežiūrint tokio pasiruošimo, incidentų vis dėlto neišvengta.

    Vienu metu minia, patraukusi Dzeržinskio gatvės viduriu, sustabdė kuriam laikui transporto judėjimą. Nepadėjo čia nė "tvarkdarių" postai.

    17 vai. būryje žmonių, sustojusių laukti troleibusų prie šv. Rapolo bažnyčios, kažkokie civiliai asmenys išprovokavo sąmyšį. Kažkam davus ženklą, tuojau iš kelių pusių subėgo tekini milicininkai, o priešingoje gatvės pusėje kiek atokiau stovėjęs milicijos automobilis beregint privažiavo prie įvykio vietos. Du aukšti, visiškai blaivūs inteligentiškos išvaizdos vyriškiai buvo įstumti į mašiną, į ją taip pat įsėdo keli milicininkai ir suimtuosius nusivežė. Vieno iš suimtųjų mažametis sūnus liko stovėti gatvėje. Būdinga, kad tame arešte milicininkai ir draugovininkai buvo pasyvūs, ir abu vyriškius, panaudoję prievartą, suėmė ir įsodino į milicijos mašiną ne milicijos pareigūnai, bet civiliai asmenys. Jų tačiau nurodymams milicijos pareigūnai buvo visiškai paklusnūs. Savo ruožtu, civiliai nė nelaukdami, kol automobilis su areštuotaisiais pajudės iš vietos, iš ten skubiai pasišalino.

    17 vai. Lenino prospekte prie KGB rūmų ir Lenino aikštės įvyko valdžios pareigūnams nemalonus įvykis: susidūrė dvi "Volgos". Sužeistų nebuvo, tačiau staiga gausėjantis praeivių būrys sukėlė didelį rūpestį milicijos majorams ir papulkininkiams bei pulkininkams, kurių staiga nežinia iš kur susirinko čia gal koks 10. Jie, net ir neketindami iškviesti autoinspekciją, kurios reikalas yra tokius atvejus tvarkyti, patys nustūmė abu sugadintus automobilius į šoninę gatvę, kad tik išsisklaidytų vis didėjanti minia.

    Iš abiejų saugumo rūmų pusių gatvėse stovėjo automobiliai, o pačiuose rūmuose daugelyje kabinetų degė šviesos. Matyt, ir čia
159

buvo įtemptai dirbama rungtynių proga.

    Tuo laiku į MVD mokyklą buv. Tiškevičiaus rūmuose Trakų gt. susirikiavę kuopomis, sugrįžo iš stadiono keli šimtai kursantų. Ties ta pačia mokykla privažiavo autobusas, iš kurio šurmuliuodami pasipylė daugiau kaip 30 milicininkų — viršilų, leitenantų ir net kapitonų. Visi jie, pamiršę savo laipsnius, nelyginant vaikai susigrūdo prie mokyklos, kad tik greičiau patektų į vidų. Iš jų elgesio matėsi, kad tai tos pačios mokyklos kursantai, apvilkti jiems patiems dar neįprastomis milicininkų uniformomis su neužsitarnautais ženklais antpečiuose.

    18 vai. visi regimi ypatingi postai gatvių sankryžose buvo atšaukti. Gatvėse, ypač Lenino prospekte, ėmė vyrauti raudon-raiščių (draugovininkų) būriai, lydimi milicijos darbuotojų. Milicijos majorai, papulkininkiai ir pulkininkai — slaptų dalinių, skirtų miniai tramdyti, vadai išnyko. Yra pagrindas manyti, kad dalį tų pareigūnų sudarė milicininkų uniformomis persirengę saugumo viršininkai.

    Taip Vilniuje praėjo antroji Spalio revoliucijos 60-mečio diena, labai verčianti suabejoti tariama "komunistų partijos ir liaudies vienybe", apie kurią tiek daug buvo kalbama per radiją ir televiziją šventinio parado metu, kuris taip pat vyko tarp Lenino aikštės ir saugumo rūmų. Spalio 7, 10 ir lapkričio 8 d.d. akivaizdžiausiai parodė, kad tarp partijos ir liaudies nėra jokios vienybės. Įsidėmėtina detalė. Vykusių demonstracijų metu vyriausybinė tribūna stadione buvo ypač stipriai saugoma. Ir kol mieste nebuvo sutramdyta liaudis, nė vienas privilegijuotasis neiškėlė kojos iš tribūnos. Ko gi ne "vienybės" iliustracija?

    Belieka dar pridurti, kad sportinės varžybos Vilniuje nebe pirmą kartą sudaro rūpesčių valdžiai. Vilniečiai gerai prisimena, kaip prieš keletą metų už simpatijas užsienio komandoms, kai jos Sporto rūmuose rungtyniavo su rusais, žiūrovai spaudoje buvo apkaltinti chuliganizmu. Tuomet irgi buvo represijų ir svarstymų mokyklose bei darbovietėse. Vilnius net buvo kurį laiką išbrauktas iš tarptautinių varžybų tvarkaraščio.

    Taigi spalio 7 ir 10 d.d. ir lapkričio 8 d. įvykiai Vilniuje visų pirma įdomūs tuo, kad, okupantams Ir jų vietiniams talkininkams brutaliai slopinant lietuvių tautinį sąmoningumą, persekiojamos tautinės savigarbos jausmas pasireiškia visai nelauktai ir netikėčiausiomis formomis. Šiuo atveju "Žalgirio" komandos pergalės daugeliui priminė jų tolimų protėvių pergalę ties Žalgiriu 1410 metais.
B. Visgirdas
160

SOS! SOS! SOS!

BALIO GAJAUSKO BYLA


    1977 m. balandžio 20 d. areštuotas kaunietis Balys Gajauskas, buvęs politinis kalinys, 25 metus praleidęs tarybiniuose lageriuose. Prieš tai — vasario 7 d. — pas jį ir dar pas du kauniečius— Oną Grigaliūnienę ir Leonardą Stavskį — buvo darytos kratos. Kratų metu paimta vertinga archyvinė - istorinė medžiaga, liečianti Lietuvos partizanini judėjimą 1944-1952 metais. Į saugumo rankas pateko kai kurie Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS), Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) ir "Vanagų" štabo dokumentai. (Bendras demokratinis pasipriešinimo sąjūdis 1949 m. vasario mėn. po Markulio — dabartinio Vilniaus universiteto profesoriaus — išdavystės buvo reorganizuotas į Lietuvos laisvės kovos sąjūdį). L. Stavskis tardomas patvirtino, kad pas jį rastą medžiagą atnešęs B. Gajauskas. Be to, L. Stavskis parodė, kad jo bute Gajauskas, kartu su šiauliečiu J. Petkevičiumi, kai kuriuos popierius fotografavo.
Balandžio 20 d. B. Gajauskas buvo iškviestas į saugumą kaip liudininkas LKB kronikos byloje, tačiau į namus nebesugrįžo.

    Balandžio 22 d. saugumiečiai kratė Pašilių namus Giruliuose. Balandžio 28 d. — Jono Pratusevičiaus butą Vilniuje (J. Pratuse-vičius — buvęs Lietuvos partizaninio judėjimo dalyvis, daug metų iškalėjęs Mordovijos lageriuose, grįžęs baigė universitetą ir dabar dirba ekonomistu).

    Kratos metu Pratusevičiaus bute paimtas pašto vokas, kurio siuntėjas užrašytas B. Gajauskas, keletas rankraščių (išrašų iš knygų) ir adresų knygutė. Kratai besibaigiant, į jo butą užėjo Vytautas Bastys, 1976 m. grįžęs iš lagerio, kur iškalėjo 23 metus, ir dabar gyvenantis Vilniuje. Jis buvo iškrėstas, bet nieko nerasta.

    Iš atvykusių kratos daryti saugumiečių J. Pratusevičius pareikalavo dokumentų. Kai šie padėjo ant stalo savo tarnybinius pažymėjimus ir Pratusevičius ėmė rašytis jų pavardes, saugumietis Bliūdžius griebė iš Pratusevičiaus popieriaus lapą ir, jį suplėšęs, sviedė buto šeimininkui į akis šaukdamas: "nepakęsiu tokio įžūlumo!" Kratai vadovavęs vyr. tardytojas majoras Mar-
161

cinkevičius savo "kolegos" Bliūdžiaus už tokį chuliganišką elgesį nesudraudė.

    Po kratos J. Pratusevičius buvo tardomas. Iš jo reikalavo parodymų apie kai kuriuos dokumentus (jų tarpe ir LLKS įsakymus), rašytus jo ranka. Ant keletos dokumentų rasti jo pirštų antspaudai. Visi šie dokumentai buvo paimti iš B. Gajausko. J. Pratusevičius pripažino, kad tie dokumentai rašyti jo ranka, tačiau kada jie buvo parašyti, jis nebeprisimena. Jie galėjo būti rašyti dar tuo metu, kai jis dalyvavo partizaniniame judėjime. Kokiu būdu ši medžiaga atsidūrė pas B. Gajauską — jis nežinąs. Tardytojai majoras Marcinkevičius ir papulkininkas Kazys kaltino Pratusevičių, kad jis kartu su Gajausku ruošęs medžiagą antitarybiniam leidiniui.

    Ryšium su Balio Gajausko byla dar buvo daryta krata Kaune pas Algį Šulskį, taip pat buvusį politinį kalinį.

    Įsidėmėtina, kad B. Gajausko byla buvo nurodyta š.m. rugpiūčio 23 d. darytų kratų sankcijose (pas V. Petkų, A. Terlecką, J. Sasnauską, o taip pat — Rygoje).
J. Valaitis
***

TSRS AUKŠČIAUSIOS TARYBOS PREZIDIUMUI

    Jurgutienės Marijos, Antano, gyv. Lietuvos TSR, Vilniuje, Žirmūnų g-vė Nr. 75 - 100

P a r e i š k i m a s

    Aš, Jurgutienė Marija, Antano, kartu su savo trylikamete dukra Jurgutyte Daina, Aloyzo nuo 1974 m. gruodžio mėn. 16 d. nuolatos prašau leisti man išvykti į JAV gyventi pas savo vyrą ir dukros tėvą Aloyzą Jurgutį.

    Mano vyras Aloyzas Jurgutis buvo Lietuvos TSR Valst. Konservatorijos vyr. dėstytojas. 1974 m. gegužės 8 d. jis išvyko į Jugoslaviją turistinėn kelionėn, kur ir nusprendė pakeisti gyvenamąją šalį. Nuo 1974 m. rugsėjo mėn. jis gyvena JAV, Čikagoje.
162

    Jau treti metai į prašymus leisti išvykti pas vyrą aš nuolatos gaunu neigiamus atsakymus, motyvuojamus tuo, esą mano šeimos susijungimas su vyru yra netikslingas, ir išvykti mums nėra galimybės.

    Tačiau tikslinga ar netikslinga sujungti mums šeimą, galime spręsti tik aš ir mano vyras (mes esam? sudarę teisėtą santuoką, įregistruotą tarybiniame CMIB ir auginame dukrą Jurgutytę Dainą, Aloyzo, gimusią 1963 m.).

    Kai dėl galimybių išvykti nebuvimo, tai toks formulavimas yra šiurkštus Pilietinių Teisių Pakto ir Helsinkio pasitarimo Baigiamojo akto pažeidimas.

    Mano prašymas leisti gyventi kartu su savo teisėtu vyru ir dukros tėvu vietinių valdžios organų laikomas nusikaltimu. Neleidžiama išvykti man, žmogui, neįvykdžiusiam jokių nusikaltimų. Man nuolat grasinama žodžiu ir raštu. 1974 m. rugsėjo mėn. aš netekau darbo.

    Visiškai akivaizdu, kad iš manęs stačiai tyčiojamasi, atimant tarybinių įstatymų garantuotas teises — gyventi kartu su vyru ir tikru dukros tėvu.

    Aš ryžtingai protestuoju prieš tokį grubų įstatymų pažeidimą, prieš VPM darbuotojų beširdiškumą ir biurokratiškumą, taip pat prieš nuolatinį tyčiojimąsi iš manęs ir mano dukros.

    AŠ, JURGUTIENĖ MARIJA, ANTANO, PRANEŠU'TSRS AUKŠČIAUSIOS TARYBOS PREZIDIUMUI, KAD ATSISAKAU TARYBINĖS PILIETYBĖS, (pabraukta J.M. - Red.).

    Ryšium su tuo reikalauju leisti išvykti man iš TSRS į bet kurią šalį, kuri sutiks priimti mane ir mano dukrą.
M. Jurgutienė

Vilnius, 1977.V.24.

Nuorašai: 1. TSKP CK, drg. A. I. Ivanovui. 2. TSRS VRM OVIR Viršininkui drg. V. S. Obidinui.
***
163

LIETUVOS TSR AUKŠČIAUSIOSIOS TARYBOS
PREZIDIUMO PIRMININKUI
DRG. A. BARKAUSKUI

P a r e i š k i m a s

    1976 m. vasarą mes — žemiau pasirašiusieji už savo tautines bei religines pažiūras buvome pašalinti iš Vilniaus Vienuolio v. vid. mokyklos. Nekartą prievarta buvome nuvežti į saugumą ir miliciją. Mūsų persekiojimas tebesitęsia iki šiai dienai. Įvairūs pareigūnai grasino, kad būsime paimti į kariuomenę, o bet koks mokslas aukštojoje mokykloje bus užkirstas. Mes šiais gąsdinimais nepatikėjome, nes demokratiškiausia pasaulyje TSRS Konstitucija juk garantuoja visiems piliečiams teisę į mokslą, Todėl A. Masiulionis ir A. Tučkus mėgino stoti į aukštąsias mokyklas. Masiulionis nepraėjo konkurso, o Tučkus, sėkmingai išlaikęs egzaminus ir surinkęs reikiamą balų kiekį, į VVU Matematikos - mechanikos fakultetą nebuvo priimtas. Priežastys oficialiai nebuvo nurodytos, tačiau rektorius drg. Kubilius prasitarė: "Informacija iš aukščiau". V. Bogušiui ir J. Sasnauskui, baigusiems VIII vakarinę mokyklą, buvo duotos tokios charakteristikos, su kuriomis jokia aukštoji mokykla nepriimtų studijuoti. Štai ištrauka iš vienos jų: "Mokiniui trūksta politinio sąmoningumo (...), pažiūros į daugelį mūsų visuomenės reiškinių yra nesveikos, nepagrįstos". O Masiulionio charakteristika teigė, kad "mokinys neišsivadavęs nuo religinių prietarų". Tučkus vėliau bandė mokytis 31-moje technikos mokykloje, tačiau ir čia atkeliavo visagalinti "informacija iš aukščiau" — po poros dienų jis buvo pašalintas. Priežastis, anot direktoriaus pavaduotojo, — pamestas Tučkaus pareiškimas. Komentarai, kaip sakoma, nereikalingi...

    Mes tapome tarybiniais piliečiais ne savo valia ir noru, o tik todėl, kad gimėme Lietuvoje. Tarybinė spauda tvirtina, kad tarnavimas tarybinėje armijoje yra garbės dalykas, teikiąs kiekvienam jaunuoliui pasididžiavimo jausmą. Mes, deja, panašaus pasididžiavimo nejaučiame, nes tiek saugumas, tiek milicija įtikinėjo mus, kad kariuomenė bus bausmė už mūsų įsitikinimus. Nežiūrint to, mes neatsisakome tarnauti tarybinėje armijoje. Mes tik prašome, kad paliktumėte mus tarnauti Lietuvoje. Tam yra priežasčių:
1. Esame praktikuojantys katalikai. Tarnaudami Lietuvoje,
164

tikimės galėsią šventadieniais dalyvauti šv. Mišiose ir naudotis šv. Sakramentais. Turime pilną teisę reikalauti, kad šios sąlygos būtų mums sudarytos.

    2. Buvome tikinami, kad karinę tarnybą atliksime Špicbergene ar prie Kinijos sienos. Yra pavyzdžių, kai jaunuoliai grįžta iš kariuomenės dvasiškai ir fiziškai sužaloti. Lietuvoje mus galės aplankyti tėvai ir sekti, kokiose sąlygose mes gyvename.

    Liaudies rašytojas J. Baltušis su pasididžiavimu teigia, kad Lietuva šiandien "laisva, nepriklausoma". Kiekvienam aišku, kad laisvos valstybės piliečiai karinę tarnybą atlieka savo tėvynėje. Net fašistinė Lietuva, visapusiškai priklausiusi nuo užsienio imperialistų, savo karių nesiųsdavo atlikti tarnybą į Vokietiją ar Angliją. Patenkinę mūsų prašymą, Jūs patvirtintumėte į, Baltušio ir kitų propagandistų žodžius.

    Tad dar kartą prašome Tamstą, kaip suverenios Lietuvos valdovą, nesiųsti mūsų tarnauti į svetimą Rusiją, bet palikti tarnauti Lietuvoje.

    Vytautas Bogušis, Viln., Savičiaus 13-8
    Algirdas Masiulionis, "      Ramunių 29a
    Julius Sasnauskas, "      Garelio 15 - 15
    Andrius Tučkus, "       Šaltkalvių 68   6

Vilnius, 1977 m. lapkričio 8 d.
***
165
 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum