gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
AUŠRA NR. 10 Spausdinti El. paštas
Tegul meilė Lietuvos
Dega mūsų širdyse, 
Vardan tos Lietuvos 
Vienybė težydi!       

AUŠRA
NR. 10 [50]

    Numeryje:

    1. Istorinė Lietuvos reikšmė
    2. Baimės imperija
    3. Ant laisvės aukuro
    4. Vienybės ir viešumo!
    5. Propagandos reikšmė ir teorinis pagrindas
    6. SOS! SOS! SOS!
    7. Žinios
Lietuva
1978 m. kovas
167
ISTORINĖ LIETUVOS REIKŠMĖ

Lietuva, tėvyne mūsų,  
Tu didvyrių žeme!        
Iš praeities tavo sūnūs
Te stiprybę semia!      
    Tarybiniai istorikai, rašą apie Lietuvos praeitį, lietuviai — J. Žiugždos tipo — ir rusai (išskyrus gal V. Pašutą) primygtinai įrodinėja, kad mūsų tauta tik su didžiąja rusų tauta yra pasiekusi didžiausių pergalių ir laimėjimų, kad lietuvių noras atsiskirti nuo Rusijos buvo ir yra grubi klaida. Šių teiginių (gal ir netiesiogine forma išreikštų, bet juntamų iš konteksto) apstu monografijose, TSRS istorijose, išverstose iš rusų kalbos ir naudojamose lietuviškose vidurinėse mokyklose. Tokiam požiūriui aktyviai padeda įvairiausi internacionaliniai būreliai, vakarai, spauda, televizija, radijas, kinas ir visa lektorių armija.

    Per visą tarybinės okupacijos laikotarpį apie didingiausią mūsų istorijos tarpsnį — kovas su kryžiuočiais — buvo išleisti tik du grožiniai lietuvių autorių prozos kūriniai: A. Vienuolio "Kryžkelėje" ir P. Tarasenkos "Pabėgimas"! Mes tikrai žinome* kad ne vieno lietuvio rašytojo stalčiuje pelyja rankraščiai istorine tema, bet jiems kelias į "Vagos" leidyklą uždarytas. Labai sunkiai skaitytojus pasiekia šia tema ir mokslinės studijos.

    Tad ar reikia stebėtis, kad mūsų jaunimas, neblogai mokąs Rusijos istoriją, jos kunigaikščius bei carus, vos apgraibomis susipažįsta su Lietuvos praeitimi. Todėl pabandysime teisingai įvertinti mūsų tautos istoriją ir jos reikšmę.

    Šimtus ir tūkstančius metų ramiai prie Nemuno ir Neries gyvenusi nedidelė žemdirbių ir medžiotojų tauta, klausiusi tik savo kunigaikščių, staiga atsidūrė prieš mirtiną pavojų — jos pašonėje įsikūrė Livonijos, o vėliau ir Teutonų ordinas. Po atkaklių kovų buvo pavergti lybiai, latviai, estai ir prūsai, taip ir nespėję susiskaldžiusių kunigaikštysčių suvienyti į vieningas valstybes. Tas pats likimas laukė ir lietuvių. Niekas neabejojo, jog tai tik laiko klausimas.

    Bet įvykiai klostėsi tiesiog prieš istorinę logiką. Jei stipresnis geriau ginkluotas priešas užpuola silpnesnį, pastarasis pamažu
169

silpsta, kol galutinai žlunga. Bet kuo labiau kryžiuočiai ir kalavijuočiai puolė Lietuvą, tuo ji darėsi stipresnė ir galingesnė! Ne vien to meto vokiečių karvedžiai, bet ir dabartiniai istorikai šito unikalaus reiškinio negalėjo ir negali suprasti ir paaiškinti, — iš kur neseniai buvusi taikinga tauta išmoko taip pasiaukojančiai kariauti? Štai ištrauka iš Ordino metraštininko Petro Dusburgo "Prūsų Žemės Kronikos" III dalies: "1285 m., kai nuo karų su prūsais praėjo 53 metai, ir minimoje žemėje visos giminės buvo nukariautos ir išnaikintos taip, kad nieko ten nebeliko, kas šventajai Romos Bažnyčiai nebūtų nuolankiai palenkęs savo sprandą, minimo Teutonų ordino broliai pradėjo karą su tąja galinga, kiečiausio sprando ir karan įgudusia tauta, Prūsų žemės kaimyne, kuri gyveno anapus Nemuno upės Lietuvoje". 0 štai žymaus šio-laikinio Vakarų Vokietijos istoriko M. Helmano žodžiai: "Tikriausiai, teks sutikti, kad daug ką iš to, ką mes norėtume sužinoti, niekada nesužinosime. Kaip lietuviams pavyko iškilti iki vienos iš viešpataujančių Rytų Europos valstybių, mes žinome. Iš kur jie ėmė tam jėgų — daug kam lieka neaišku". Iš tiesų verti dėmesio nepalankaus mums istoriko žodžiai!

    Tiesa, vieni lietuviai nebūtų pajėgę atsilaikyti prieš visą Vakarų Europą — jiems būtų pritrūkę karių, todėl Mindaugas ir po jo valdę kunigaikščiai prie Lietuvos pradėjo jungti totorių rimbo išgąsdintas gudų, o vėliau ukrainiečių žemes. Kryžiuočiai grasė ne tik Lietuvai, bet ir Gudijai, ir Ukrainai, ir Rusijai. Reikėjo suvienyti jėgas, nes pavienės tarpusavyje besivaidijančios kunigaikštystės riteriams būtų buvęs lengvas grobis. Tad Lietuva privertė beveik visas Rytų Europos tautas kovoti prieš bendrą priešą. Ji vadovavo tai kovai ir koordinavo jėgas.

    Būtina priminti, kad lietuvių jungas užimtiems kraštams nebuvo sunkus. Gudų, ukrainiečių ir rusų žemės naudojosi tokia autonomija, kokia vargu ar kur kitur rastume viduramžiais. Nurodykite bent vieną lietuvių užimtą kraštą, kuriam lietuviai panašiai, kaip vokiečiai ar rusai, būtų bandę piršti savo kultūrą, kalbą, papročius, religiją! Dar daugiau. Savo rašto lietuviams neturint, kanceliarine kalba buvo naudojama senoji gudų kalba.

    Veltui tarybinėje istoriografijoje ieškotume teisingo šio laikotarpio įvykių įvertinimo: kruvinos kovos su kryžiuočiais vyko 200 metų ir lietuviai laimėjo tik todėl, kad kovojo petys į petį su slavų kaimynais, visų pirma, su didžiąja rusų tauta... Kai kur pastarasis teiginys iš viso iškeliamas į priekinį planą ir lietuvių reikšmė sumažinama iki minimumo.

    Du šimtus metų Lietuva buvo lyg replėmis suspausta tarp
170

dviejų ordinų. Du šimtus metų lyg neįveikiama užtvanka saugojo visą Rytų Europą nuo germanų potvynio. Du šimtai metų begalinio jėgų įtempimo, nenutrūkstamo budrumo, kraujo, ugnies ir kančių! Pagrindinį priešų smūgį į save priimdavo ne rusai, gudai ar lenkai, o lietuviai. Ne rusų ar gudų žmonas ir vaikus žudydavo ir išsivarydavo į vergiją teutonai, bet lietuvių, žemaičių. Ir tik lietuvio kario narsumo dėka Rytų Europa buvo išgelbėta! Nežinau, kokio paminklo reikėtų tiems bevardžiams didvyriams pagerbti, kokių poemų jiems apdainuoti, kokių studijų jų žygdarbiui įvertinti...

    Pabandykime įsivaizduoti, kas būtų atsitikę, jei Lietuva būtų žlugusi. Visų pirma, Teutonų ir Livonijos ordinai būtų suvieniję jėgas, o Lietuvą, Latviją ir Estiją būtų užplūdę vokiečių kolonistų būriai. Ir galime neabejoti — šias tris tautas būtų ištikęs prūsų likimas.

    Naivu galvoti, kad kryžiuočiai, nugalėję savo pagrindinį priešą — Lietuvą, būtų tuo pasitenkinę. Mes per daug gerai žinome jų apetitus ir siekius, jų "Drang nach Osten". Atplėšę gerą gabalą kaimyninės Lenkijos (nesvarbu, kad lenkai katalikai — kryžiuočiai nesismulkina!) Ordinas pultų į rytus. Užpuolę ir nusiaubę turtingas Pskovo ir Novgorodo žemes, pasuktų įpiečiau. Gudijoje ir Rusijoje gyventojų tankumas buvo gerokai mažesnis, negu Lietuvoje, todėl ypatingo pasipriešinimo vargu ar galima būtų tikėtis. Vienas Dievas žino, kur jie sustotų — gal kur prie Dniepro, Aukso Ordos pašonėje: juk totoriai ne krikščionys, tad ir juos reikia apkrikštyti... Ir prasidėtų kovos su totoriais. Žinoma, retkarčiais nusiaubiant eretikų rusų žemes.

    Kur XX a. būtų rytinės Vokietijos sienos? Nebūtų nei Vilniaus, nei Rygos, nei Minsko, Kijevo, Smolensko, Novgorodo, gal net ir Maskvos. Jų vietoje, tikriausiai, būtų miestai vokiškais pavadinimais... O Rusija, jei ir būtų išlikusi, būtų prispausta prie Šiaurės Ledjūrio.

    Gerai žinome, kad vokiečiai — karingi. Nebuvo šimtmečio, kad jie nebūtų su kuo nors kariavę. Laimė, kad Vokietija, palyginti nedidelė šalis, todėl ir gyventojų ne taip jau gausu, ir krašto resursai riboti. 0 jei Vokietija būtų tapusi didžiulė valstybė — vargas Europai...

    Štai kokias tolimas pasekmes tūrėjo mūsų protėvių narsa ir ryžtas!

    Pasklaidę bet kurią TSRS istoriją, pamatysime, kad vienas iš lemiamų mūšių kovoje su riteriais (neskaitant Žalgirio) buvo Peipuso (Čiudo) ežero mūšis. Jam tiek vietos ir dėmesio skirta,
171

kad visi kiti mūšiai tiesiog nublanksta prieš jį. N. Nečkinos ir P. Leibengrubo "TSRS istorijoje" VII klasei parašyta: "Šios pergalės reikšmė Europos istorijai didžiulė: ji sustabdė kryžiuočių slinkimą į Rytus. Vokiečių riterių pavergtoms Pabaltijo tautoms, ypač lietuviams, pasidarė lengviau kaupti jėgas naujai kovai su vokiečių feodalais".
 
    Paskaitai ir stebiesi: vienas iš epizodinių susidūrimų su kalavijuočiais iškeltas į pirmaujančius mūšius, savo reikšme beveik nustelbiantis Žalgirį. Ir visas šis triukšmas sukeltas dėl šitų kautynių (kino filmas, kantata, nemaža grožinių bei mokslinių knygų sukurta) tik todėl, kad su kalavijuočiais kovojo vieni rusai.

    Bet kas įdomu: cituota ištrauka atsirado tik šio vadovėlio 1975 metų laidoje; 1974 m. laidoje rasime tik vieną žymiai kuklesnį sakinį: "Rusų tautos pergalė, vadovaujant Aleksandrui Nevskiui, išgelbėjo Šiaurės Vakarų Rusią nuo vokiečių ir švedų feodalų pavergimo". Nenustebsime, jei dar po kelių metų šis mažai reikšmingas viduramžių mūšis naujoje šio vadovėlio laidoje bus vertinamas nebe Europos, o globaliniu mastu... Šiokią tokią politinę reikšmę šis mūšis turėjo, bet pagal žuvusių Ordino brolių skaičių jam skirtina labai kukli vieta. Paskaitykim 1967 m. "Mokslo ir gyvenimo" Nr. 4 R. Batūros str. "Mūšiai su kryžiuočiais". Autorius pateikia didžiausius XIII amž. Ordino pralaimėtus mūšius Pabaltijyje. Mūšiai klasifikuojami pagal žuvusių Ordino brolių skaičių. Iš lentelės matome, kad išgarsintasis Peipuso ežero mūšis besąs tik... 11-je vietoje, gerokai nusileisdamas daugeliui lietuvių, prūsų ir žemgalių laimėtų mūšių. Ir iš viso, nežinia, kam dėl tos pergalės reikia labiau dėkoti — ar Aleksandro Nevskio genijui, ar Peipuso ežero ledui...

    Kokią reikšmę ir kokias pasekmes turėjo Peipuso mūšis? Šio mūšio reikšmė nedidelė, nes jame žuvo vos 20 Livonijos ordino brolių. Ordino ta nelaimė nesukrėtė. Kalavijuočių pavergtos tautos nesukilo. Tiesa, po šio susidūrimo vokiečiai ilgą laiką nebandė pulti rusų sričių. Būtent, tai ir kelia į pirmąjį planą tarybiniai (visų pirma, rusų) istorikai. Bet ar buvo prasmės kalavijuočiams veržtis į rytus, kada jų užnugaryje dar nenugalėtas grėsmingas ir galingas priešas — Lietuva? Ar buvo prasmės jiems skaidyti savo negausias jėgas (palyginus su Teutonų ordinu) rusų žemėje? Abejonių negali būti: svarbiausias Livonijos riterių tikslas — nugalėti Lietuvą^ta" susijungti su Teutonų ordinu. Bet deja, tolimesni mūšiai su lietuviais, ypač Durbės mūšis, Livonijos ordiną privedė beveik prie katastrofos.
172

    Bet ar galima Peipuso mūšį lyginti su Saulės mūšiu, įvykusiu 6 metais anksčiau, t.y., 1236 metais, kur žuvo apie 50 Ordino brolių. Tai sudaro daugiau, kaip trečdalį visų Ordino karių. Bet didžiausią svarbą jis turėjo ne žuvusių riterių skaičiumi, bet tuo, kad ši pergalė išjudino pavergtas tautas. Tuoj po jo sukilo latviai, estai ir prūsai. Kalavijuočių ordinas atsidūrė ant bedugnės krašto. Tik susijungimas su Teutonų ordinu jį išgelbėjo. 0 kaip rusai? Dalyvavo ir rusai. Ordino pusėje... Pskovas kalavijuočiams buvo atsiuntęs į pagalbą 220 karių, iš kurių, anot metraščio, grįžo tik kas dešimtas...

    Ar galima lyginti Peipuso mūšį su Duobės mūšiu (1260), kur žuvo 150 abiejų Ordinų brolių, arba su Karusos mūšiu Estijoje (1269) — susidūrimas su lietuviais čia kalavijuočiams kainavo 52 riterius. Šį sąrašą galima būtų tęsti, bet ar reikia?

    Peipuso ežero mūšio iškėlimas — rusiškojo nacionalizmo požymis. Iškelti savo nuopelnus ir sąmoningai sumenkinti ir nutylėti kitų tautų žymiai didesnius nuopelnus — negarbinga.

    Žalgiris. Šaltinių apie jį negausu. Ir tie patys labai prieštaringi. Remiamasi lenkų, rusų ir vokiečių metraščiais. Deja, lietuvių metraštininkų nebuvo. Dėl to ir prasideda painiava.

    Mus domina paties mūšio kulminacija. Janas Dlugošas, praėjus kelioms dešimtims metų po mūšio, rašė, kad lemiamu momentu lietuviai neatlaikę kryžiuočių spaudimo ir pradėję bėgti. Stojo lenkai — ir nugalėjo. Rusų metraštininkai tvirtina, kad lietuviams pabėgus, lenkai taip pat neišlaikė. Bet pagrindinį smūgį priėmė trys Smolensko pulkai. Jie smūgį atlaikė ir pergalė pakrypo sąjungininkų pusėn. Štai ir prieštaravimas: kas vis dėlto atlaikė puolimą — lenkai ar rusai? Ir ar tikrai lietuviai bėgo? Pastaruoju metu istorikai (ir ne tik lietuvių) vis labiau sutaria, kad lietuvių "bėgimas" buvo tik taktinis manevras, skirtas' išsklaidyti priešo jėgoms. Kas kas, o lietuviai tą mokėjo: 200 metų kovų patirtis nepraėjo veltui. Beje, istorikai jau randa tam įrodymų. Archyvuose buvo rasta Vakarų riterių laiškų, rašytų Ordinui jau po Žalgirio, kuriuose jie įspėja saugotis lietuvių klastos, kurią jie panaudojo Žalgirio mūšyje. Vadinasi, tai buvo taktinis mūšio manevras!

    Svarbiausia, kad, anot metraščių, lemiamu momentu, kada sąjungininkų jėgos ėmė silpnėti, o kryžiuočiai užtraukė pergalės himną, iš užnugario puolė "pabėgę", "sumuštieji" lietuviai ir visiškai sutriuškino priešą. Iš tiesų nuostabu, kaip galėjo sutriuškinta, demoralizuota lietuvių kariuomenė smogti triuškinantį smūgį, nulėmusį visą mūšio eigą? Ach, Vytautai, Vytautai, kodėl
173

po mūšio nepavedei kokiam nors raštingesniam lietuviui aprašyti kautynių eigą?! Ginčai ginčais, bet vieno fakto neužginčys niekas: Žalgirio mūšiui vadovavo du lietuviai: Jogaila ir Vytautas.

    Bet dabar, tarybiniu laikotarpiu, ginčai baigti: lietuviai pabėgo, o rusai atlaikė. Tad ačiū rusams!..

    Su Žalgiriu baigėsi kryžiuočių grėsmė. Bet pergalė išgelbėjo ne tik lietuvius, lenkus ir rusus. Žemaitija, nedidelis žemės plotas prie Baltijos, skyręs du ordinus, bet taip jiems ir neatitekęs, išgelbėjo latvius ir estus nuo suvokietinimo. Juk vokiečių kolonistai labai nenoriai kėlėsi į užgrobtą kraštą, kuris neturėjo tiesioginio sąlyčio su pačia Vokietija. Latviai ir estai išvengė prūsų likimo.

    Ne tik kryžiuočiai grėsė Lietuvai, bet ir totoriai. Minėtoje VII klasės "TSRS istorijoje" randame dar vieną ištrauką: "Bet Rusios kova su Batyjaus gaujomis išsekino mongolų jėgas ir išgelbėjo nuo mongolų, totorių chanų jungo Vakarų Europą. Jie dar surengė keletą žygių į Vakarų Europos žemes, mėgino jas pavergti, bet vėl grįžo prie Rusios sienų. Dėl Rusios pasipriešinimo Vakarų Europos šalys išvengė grobikų mongolų totorių priespaudoje".

    Kaip Rusija "gelbėjo" Vakarų Europą nuo totorių? Per pirmuosius du šimtus totorių jungo metų rusų "gelbėjimas" buvo tikrai vertas dėmesio: pačių rusų metraščiai tvirtina, kad nebuvo totorių puolimo prieš Vengriją, Lenkiją ar Lietuvą, kur totorių pusėje nebūtų dalyvavęs koks nors kunigaikštis Vasilijus, Vladimiras ar Semionas su savo pulkais. Rusų kunigaikščiai pilnai priklausė nuo Aukso Ordos chanų malonės, tad rusų žemėse totoriai nesutikdavo beveik jokio pasipriešinimo. Totorių žygį į Vakarų Europą sustabdė ne rusai, o vengrai, lenkai ir lietuviai. Tą faktą, kad šių tautų totoriai nesugebėjo pavergti, galima paaiškinti, tik visų tautų atkakliu pasipriešinimu. Lietuvių indėlis kovoje prieš Aukso Ordą ir paminėtinas.

    XIII a. totoriai keletą kartų užpuolė Lietuvą. Kai kada pasisekdavo mūšis, kai kada baigdavosi triuškinančiu lietuvių smūgiu. XIV a. Gedimino, ypač Algirdo laikais lietuviai, versdamiesi į rytus, vis dažniau susidurdavo su totoriais. Šie Lietuvos valdovai rusų žemes, priklausiusias Ordai, pradėjo po viena kitos jungtis prie Lietuvos. Totoriai bandė tam priešintis, bet nesėkmingai. Šių susidūrimų viršūnė buvo mūšis prie Mėlynųjų Vandenų, įvykęs 1362 metais. Algirdo kariuomenė visiškai sutriuškino totorių kariuomenę, vadovaujamą trijų totorių vadų. To mūšio pasekmės buvo labai svarbios. Lietuva prisijungė
174

Podolės žemę iki pat Juodosios jūros, užtverdama Ordai kelią prie Lenkijos, Vengrijos ir Moldavijos. Tad ne Rusija, o Lietuva gelbėjo Vakarų Europą nuo totorių antplūdžio.

    Pasibaigus kovoms su kryžiuočiais, prasidėjo Lietuvos suartėjimas su Lenkija ir — Lietuvos smukimas. Lietuviai pamažu visas pozicijas užleido lenkams. XVIII-XIX a. Lietuva tapo beveik Lenkijos provincija. Kuo galima šitai paaiškinti? Galbūt tuo, kad tie du šimtai kovų su kryžiuočiais metų pareikalavo tokio milžiniško tautos jėgų įtempimo, tiek fizinių ir dvasinių jėgų, kiek kita tauta jų padėdavo per gerą pusę tūkstančio metų. Tad galima pasakyti, kad lietuvių tauta "persitempė", todėl, praėjus kryžiuočių pavojui, lietuvio charakteryje pasireiškė pasyvumas, abuojumas.

    Bet ir šiame laikotarpyje lietuviai turėjo savo indėlį. Stipri Lenkijos karalių dinastija pradėta Jogailos. Artilerijos meno teoretikas Simanavičius, Lietuvos - Lenkijos bei JAV nacionalinis didvyris Tadas Kosciuška. Didžiausias lietuvių kilmės lenkų poetas Adomas Mickevičius, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, lenkų atgimimo vadas Pilsudskis. Netgi rusų literatūros genijus Dostojevskis kildino save iš lietuvių.

    Mažai? Labai mažai. Bet juk mes maža tauta ir mūsų indėlis negali būti didelis. Svarbiausia sąlyga, kad tauta galėtų atskleisti visą savo genijų — ji turi būti laisva! Deja, lietuviai laisve mažai buvo lepinami. Atgavome laisvę, užgydėme žaizdas, pradėjome skleisti sparnus — ir vėl nelemtieji 1940-ji, vėl mus užgrobė rytų satrapas, atnešęs kraują, smurtą, kančias, pažeminimą ir Sibirą.

    Bet lietuvis atkaklus. Jis tai įrodė per visą savo istoriją. Istorija dar nesibaigia — lietuvis dar parodys savo.

    Jei kada nors ateityje bus rašoma krikščionybės istorija, joje garbingą vietą užims ir šių dienų Lietuva, kaip vienas iš katalikybės forpostų, labiausiai Europoje nutolusių į rytus ir šiaurę. Gyvendama nepaprastai sunkiomis, nepalankiomis religijai sąlygomis, didžioji lietuvių dalis palaiko gyvą tikėjimą su tuo pačiu atkaklumu, kokiu mūsų protėviai gynė senąjį tikėjimą. Priešai tautos dvasiai palaužti naudoja pačias šlykščiausias priemones: girtavimą, amoralumą, vienas kito šnipinėjimą. Bet visa tai žeidžia tik tautos žievę. Tautos kamienas yra sveikas, pilnas syvų ir, atėjus laisvės pavasariui, pasiruošęs vėl skleisti lapus ir žiedus.

    Mūsų istorijoje nėra nė vieno fakto, dėl kurio dabar mus turėtų graužti sąžinė. Tokios praeities galėtų pavydėti ne vienas mūsų kaimynas. Tad didžiuokimės ja, didžiuokimės, kad esame lietuviai!
J. Medvėgalis
175

BAIMĖS IMPERIJA

    Maskvos gatvėse kartais tenka matyti neįprastą reginį: staiga milicija sustabdo visą transportą, mašinas sustato prie šaligatvių arba suvaro į šonines gatves, neleidžia žmonėms praeiti skersai gatvę.

    Tolumoje pasirodo juoda "Čaika" su uždangstytais langais ir didžiuliu greičiu dingsta iš žmonių akių. Už minutės antros nuūžia dar kelios mašinos.

    Maskviečių toks įvykis nestebina. Jie paaiškina, kad vienoje iš šių septynių ar aštuonių mašinų nuvažiavo partijos vadovas ar vyriausybės narys ir būtinai pridurs: jei toms "Čaikoms" važiuojant kas nors išbėgs į gatvę, jos nesuks į šoną, o važiuos tiesiai ant žmogaus. Jie turi šią teisę!..

    Jie turi teisę užmušti žmogų! Jie, tie liaudies "išrinktieji", geriausi iš geriausių, kuriuos karštai myli liaudis.
    Nesvarbu, kas tu būtum: Tarybų Sąjungos didvyris, Socialistinio darbo didvyris, liaudies rašytojas, nusipelnęs išradėjas ar artistas, o gal akademikas, pasimaišei jiems po ratais — būsi sutraiškytas kaip skruzdė. Tokiu būdu po vyriausybės mašinos ratais 1967 m. birželio 5 d. Maskvoje pateko populiarus Kauno Muzikinio teatro solistas ir režisierius Rostislavas Andrejevas su dukra. Pats Andrejevas žuvo vietoje, dukra buvo sužalota.

    Nejučiom pagalvoji — o kas neleidžia tiems vadovams važiuoti nedideliu greičiu atviroje mašinoje, kad praeiviai galėtų juos net pasveikinti?

    Baimė, niūri gyvuliška baimė verčia juos iš abiejų pusių saugomus augalotų tvirtasprandžių asmens sargybinių, gūžtis užpakalinėje sėdynėje. Ji, ta baimė, varo šimtus arklio jėgų ant nekalto, beginklio žmogaus, ji suteikė jiems
teisę žudyti žmogų. Jie patys, nieko nesiklausę, liaudies vardu tą teisę sau suteikė.

    Matydamas visa tai, Žmogus stabteli ir pagalvoji, kad gal visų valstybių vadovų tokia jau dalia. Bet faktai rodo visai ką kita ir tiesiog verčia stebėtis.

    Austrijos prezidentas Bruno Kreiskis dažnai užeina į paprastas liaudies lankomas kavines: kiekvienam lankytojui paspaudžia ranką, kartu su jais pasėdi prie kavos puoduko, pasišneka, padiskutuoja su šaltkalviais, krautuvininkais ar buhalteriais vienais ar kitais valstybės reikalais, atsako į visus jų klausimus ir vėl, visiems paspaudęs rankas, išeina.
176

    Kanados ministras pirmininkas Pjeras Triudo dažnai užsuka į alinę ir mielai pasėdi su eiliniais piliečiais prie alaus bokalo. Mėgsta jis užsukti į sporto aikšteles ir kartu su golfo mėgėjais sužaisti vieną kitą partiją.

    Atsiverskime Justo Paleckio sūnaus Justo Vinco Paleckio knygą "Šveicarijos piramidės", išleistą Vilniuje 1973 metais. Jos autorius kurį laiką dirbo tarybinės pasiuntinybės darbuotoju Šveicarijoje ir jį vargu galima apkaltinti simpatijomis kapitalistinei santvarkai. 43 puslapyje skaitome apie Šveicarijos vyriausybės narius: "Ministrą, kaip ir kadaise, gali sutikti tramvajuje, nes tarnybinį automobilį jis gali panaudoti tik reprezentacijai. Net prezidentas neturi jokių valstybinių rūmų, gyvena privačiai savo namelyje arba moka už butą, kaip ir visi kiti; jokios sargybos neturi. Jo adresą ir telefono numerį rasi bet kuriame telefono - automato abonentų sąraše".

    Austrija, Kanada, Šveicarija — nedidelės valstybės gyventojų skaičiumi. Imkime didžiausią ir pirmaujančią Vakarų šalį — JAV. Jos prezidentai, nors į juos daug kartų buvo kėsintasi, atvykę į kokios nors valstybės sostinę, stengiasi visiems jį sutinkantiems eiliniams amerikiečiams paspausti rankas.

    Tad kodėl šie nebijo (nors jų piliečiai gali turėti asmeninį ginklą), o tarybiniai vadovai bijo (nuginkluotos savo liaudies)?

    Bailumas yra atvirkščiai proporcingas didžiadvasiškumui. Kada menkysta iškyla į viršų ir užima aukštą postą, jis pradeda nepaprastai vertinti save, savo gyvybę, jos apgynimu, nesiskaitydamas su jokiomis priemonėmis.

    Kita priežastis — tarpusavio pasitikėjimo tarp liaudies ir vadovybės stoka.

    Turbūt aiškinti nereikia, kad nebuvo ir negali būti pasitikėjimo tarp engėjų ir engiamųjų. Tai liudija visa žmonijos istorija.

    Demokratinių šalių piliečiai nesijaučia esą tik paprasti sraigteliai didžiulėje valstybės mašinoje. Tų šalių pilietis gali nesutikti su tuo ar kitu vyriausybės nutarimu ar priemone, gali viešai pareikšti savo nesutikimą, jis gali parašyti į spaudą, kreiptis į savo apygardos deputatą, parlamento ar kongreso narį. Pablogėjus darbo ar buities sąlygoms, gali kreiptis į profsąjungą pagalbos. Galop jis gali išeiti į gatvę su savo darbo draugais streikuoti.

    Tai yra didžiulis žmonijos laimėjimas, vadinamas demokratija — teisė piliečiams iš kelių kandidatų patiems rinkti valstybės vadovus ir teisė viešai juos kritikuoti, nesibijant represijų. Demokratinių šalių piliečiai žino, kad vadovai priklauso nuo jų, todėl tarp abiejų pusių ir atsiranda pasitikėjimas.
177

    Tarybinėje santvarkoje piliečiams palikta tik vienintelė teisė: besąlygiškai pritarti ir remti partijos politiką, nors dėl tos politikos žmogus liktų ir be marškinių. Pabandytų tarybinis žmogus kovoti dėl tų marškinių — liktų ir be kelnių...

    Pasitikėjimas įgyjamas nelengvai. Bet ar gali tarybinis žmogus pasitikėti partija ir vyriausybe, jei šie nuo pat pirmųjų tarybų valdžios metų apgaudinėjo tą žmogų?

    Dar prieš revoliuciją partija skelbė duosianti bežemiams valstiečiams žemės. Valstiečiai žemės gavo, bet po trylikos metų ta žemė iš jų buvo atimta, o patys prievarta buvo suvaryti į kolchozus vegetavimui ir net mirčiai. Pirmųjų kolektyvizacijos metų laikotarpiu vien tik derlingoje Ukrainoje nuo bado mirė 6 milijonai žmonių! Partija žadėjo laisvę, lygybę ir brolybę, o savo piliečiams suteikė Gulago baisybes ir 1937 metų "ježovščinos" košmarą.

    Bet persikelkime į naujesnius laikus. XXII suvažiavime partija ištarė žodžius: "Partija iškilmingai pareiškia: dabartinė tarybinių žmonių karta gyvens komunizmą". Bet pasikeitė partijos vadovas ir šis šūkis dingo nuo tvorų ir namų sienų. Dar daugiau: praėjo pakankamai laiko, kad galėtume įsitikinti, jog su kiekvienais metais mes vis labiau tolstame nuo to išgirto komunizmo.

    Partija dar visai neseniai žadėjo: gyvenimo sąlygos pagerės, padaugės maisto produktų ir plataus vartojimo prekių. Ką mes matome — ką vakar galėjai laisvai nusipirkti, šiandien nė su žiburiu nerasi. Mažėja būtiniausių prekių, jos brangsta. Užtat visų kitų prekių trūkumą kompensuoja vynas ir degtinė. Šito gero taip apsčiai dar niekada mes neturėjome.

    Užtat vyriausybės nariai, jų šeimos ir artimieji, partijos vykdomųjų komitetų darbuotojai, saugumiečiai ir prokuratūros darbuotojai būtiniausias prekes gauna specialiose parduotuvėse su specialiais rašteliais.

    Ar galimas tokiose sąlygose pasitikėjimas? Vadovybė bijo eilinio žmogaus!

    Toji baimė neapsiriboja Maskvos gatvėmis. Ji įleidusi šaknis į kiekvieną tarybinio žmogaus gyvenimo kertelę. Ta baimė užkrovė milžinišką naštą ant liaudies pečių.

    Tos baimės įrankis — KGB — imperija tarybinėje imperijoje, organizacija, kuriai suteiktos milžiniškos teisės ir galia. Ji savo tinkluose laiko kiekvieną tarybinį pilietį, savo čiulptuvais įlenda į kiekvieną jo sielos kampelį, baugina, seka jį, o šis pilietis neretai priverstas sekti kitą.

    Čekistinis režimas — sistema, labiausiai žalojanti žmogaus
178

sielą, dergianti sąžinę, nužmoginanti savo piliečius. Kodėl dabar tarybų šalyje tiek daug korupcijos, kyšininkavimo, savanaudiškumo, tuščiažodžiavimo, besaikio girtavimo, ištvirkimo? Nesistebėkime, tai — vaisiai tos nuodingos sėklos, kurią nuo pat pirmųjų revoliucijos dienų sėjo ir krauju laistė Dzeržinskis. Šiandien jau šito režimo aukas skaičiuojame ne šimtais ar tūkstančiais, o milijonais ir net dešimtimis milijonų!

    Valstybinių sienų apsauga — kiekvienos valstybės šventa pareiga. Įvairios šalys jas saugo įvairiai. Štai pavyzdžiui, siena tarp JAV ir Kanados pažymėta tik žemėlapyje. Jokios sargybos, jokių užtvarų ten nėra. Panaši padėtis ir tarp Europos Bendrosios rinkos kraštų. Ten sienų sargyba apsiriboja tik apsauga nuo kontrabandos. Tokia padėtis buvo ir Nepriklausomoje Lietuvoje prie demarkacinės linijos su Lenkija. O juk Lenkija buvo grėsmingas ir dešimteriopai skaitlingesnis kaimynas.

    0 kaip su sienomis Tarybų Sąjungoje, vienoje iš pačių galingiausių pasaulio šalių, valstybėje, kurios bijo viso pasaulio draugai ir priešai? Tarybų Sąjunga irgi bijo ir bijo daug labiau, negu jos mažesni kaimynai. Tai liudija jos sienos ir niekur pasaulyje tokių nerasi! Ką jau kalbėti apie jos sienas su Kinija, Turkija ar Norvegija, jeigu sienos su draugais — Lenkija, Čekoslovakija saugomos taip, kaip Vakarų pasaulyje nesisaugoma net nuo priešų! Viskas čia panaudota: sargybiniai, šunys, spygliuota viela, net fotoelementai ir kt.

    Šią nenormalią sienų apsaugą iššaukia nepasitikėjimas ne tiek svetimais, kiek savais piliečiais, jutimas vidinės netvarkos ir tiesiog paniška baimė permainų. Kada Gdanske lenkų darbininkai išėjo į gatves, protestuodami prieš Gomulkos ketinimą padidinti maisto produktų kainas, tų įvykių aidas bematant atskrido ir į Lietuvą. Vilkaviškio, Kapsuko ir Lazdijų rajonuose, kurie ribojasi su Lenkija, pasienio zonos buvo padidintos. Prie kelių, kur anksčiau galėjai laisvai pravažiuoti, atsirado dryžuotos būdelės ir užtvaros, o iš visų pravažiuojančių tais keliais pasieniečiai reikalaudavo dokumentų ir specialių leidimų. Daug žmonių, gyvenančių Lietuvos gilumoje, jau nebegalėdavo aplankyti savo artimųjų. Pasieniečių būdelės, nors jos dabar tuščios ir pakelti šlagbaumai ant kelių vis dar tebestovi, kaip tos kvailos beviltiškos baimės paminklai.

    Tarybinės sienos — ilgiausios pasaulyje. Jų apsaugai negailima nieko: nei lėšų, nei žmonių, nei ginklų. O juk visa tai sunkia, beveik nepakeliama našta užgula ir taip jau prislėgtus liaudies pečius. Ši baimė kaip prakeikimas slegia visą liaudį.
179

    Bet visa tai tęstis ilgai negali. Pro visą propagandinį triukšmą, pro partijos vadovų liaupsinimo chorus liaudies ausis ėmė pasiekti visai kiti balsai —- kovotojų už žmogaus teises balsai. 0 juk jie, kovodami už pagrindines žmogaus teises, visų pirma, kovoja prieš baimę, baimę, kurios pagalba partija laiko liaudį kaip paklusnią bandą, prieš baimę, kurią žmonės išsiugdė savyje per 60 metų. Ir kaip negalima pasukti istorijos rato atgal, taip ir šį judėjimą sustabdyti nėra jokios vilties. Mes galime neabejoti — šis judėjimas laimės!

    Iš visų žmogiškų jausmų, valdančių visuomenę ir patį žmogų, pats žemiausias, pats niekingiausias jausmas yra baimė. Ateityje apie dabartinius partijos vadovus, kai jie nueis nuo arenos, liaudis nekurs ir nedainuos dainų...
A. Žuvintas

ANT LAISVĖS AUKURO

    Kasmet laisvės kova pareikalauja aukų. 1977.IV.20 pakartotinai areštuojamas Balys Gajauskas. Pirmą kartą jis buvo areštuotas 1948.V.5. Pagal RE 58 str. nuteistas dvidešimt penkeriems metams laisvės atėmimo. Ką reiškė tuometiniai tardymai, etapai, lagerio, darbo sąlygos, administraciaiai savivaliavimai ir kitos Aleksandro Solženicino "Archipelago Gulago" aprašomos priemonės, mums yra gerai žinoma. Mūsų brolių tūkstančiai pateko į šį katorginį gyvenimą, o grįžta tik vienetai... 25 metai, išgyventi lagerio sąlygomis — beveik virš žmogiškų jėgų. Tai gali iškęsti tik patys ištvermingiausi.

    Iš lagerių mūsų broliai grįžta jau be sveikatos, dažnai jau ir be tos ugnelės, kuri taip būtina išsilaikyti lageriuose, išlikti Žmogumi, išlikti Lietuviu! Grįžta pas artimuosius, pas gimines. Deja, dažnas randa jau užgesusį židinį. Artimieji išmirę, draugai pamiršę... Ką bekalbėti apie šiltas motinos rankas...

    Pažinau nuostabią moterį Adelę Kilčiauskienę, gyv. Kaune, Šančiuose, Spynų g-vė 3-8. Visada maloni, visada švelni, mielai paguodžianti kitą skaudžioje nelaimėje, nors pačios skausmas neišmatuojamas.

    Daug metų susitikdavau su šia kalinio motina, kantriai laukiančia savo vienintelio sūnaus, savo vienintelės paguodos. Bėgo metai jaunuomenei, o senutei jie slinkte slinko. Skaičiavo metus,
180

mėnesius, pagaliau dienas, kada grįš sūnus. Išvežtas gimnazistas — grįžta penkiasdešimtmetis vyras... Grįžo... Kas yra laukęs savo artimųjų grįžtant, tas žino motinos ilgesį, nerimą, nemigos naktis, motinos ašaras ir vienintelę paguodą ir pasikliovimą Visagaliu.

    Su kokia meile ir atsidavimu ji sulaukė savo sūnaus! Sūnus atsilygino tuo pačiu — nuoširdumu ir meile savo motulei. Kur bevažiuodamas, kur beeidamas, visada rasdavo laiko ir motulei, pasikalbėti, pasidalinti įspūdžiais (o jų daug!).

    Atrodo, praėjo negandų metai. Praėjo skausmas ir vienatvė. Galima pakeliauti po gimtąjį kraštą, aplankyti senas, šimtą kartų lageryje sapnuotas vietas, kapines, kur ilsisi ne viena didi širdis, koplyčią, kur vaikystėje pirmas poterėlis kalbėtas, sausą pušyną, kur aidėjo šūviai, pasvirusią pušį, kuri gal priglaudė lietuvišką širdį ir girdėjo mergaitės raudą... Viskas praėjo...

    Kai kas nepamiršo Balio Gajausko. Nepamiršo, kad savo laiku jis parodė stiprią valią ir jos nepritrūko ir šiandieną. 1974.XII.24 (suėmus Kovaliovą) pas Gajauską, kaip ir pas daugelį kitų, daroma krata. Atimamos ir negrąžinamos lietuviškos knygos, Nepriklausomybės metais išleisti žurnalai ir kiti dokumentai. 1977 m. vasario mėn. vėl krata, o balandžio 20 d. Gajauskas iškviečiamas į Vilniaus Saugumo komitetą, kur areštuojamas.

    Paskutinės kratos metu senutei pasidarė visai blogai su širdimi. Patys čekistai buvo priversti iškviesti greitąja pagalbą ir išvežti senutę į ligoninę, o jos dienoraštis konfiskuojamas kaip "itin pavojinga medžiaga"...

    Man teko jį truputį skaityti. Graudu buvo vartyti sąsiuvinių lapus, atidžiai išvedžiotus seno žmogaus ranka žodžius, sakinius; čia kiekvienas sakinys — motinos kruvinos ašaros. Aprašomas sūnaus pirmasis areštas, krata, vaikščiojimai į kalėjimus, viltys ir nusivylimai, paieškos darbo, skurdas, badas, persekiojimai, kelionės į lagerius, skaudūs išsiskyrimai, laukimai laiškų, nemigo naktys, kai sūnus kartu su kitais kaliniais įsijungia į bado streikus už kalinių teises, kai sūnus izoliuojamas į karcerį, kur badas ir šaltis, kaip artimiausi draugai neapleidžia nei dieną, nei naktį...

    Motina atsisakydavo visko, kiekvienas skanesnis kąsnelis, kiekvienas šiltesnis siūlelis skiriamas sūnui ir laukimas, laukimas be galo...

    Senutei jau daugiau septyniasdešimt metų. Šis naujas sūnaus areštas vos nekainavo jai gyvybės, o jos silpną sveikatą jau visiškai pakirto.
181

    Baliui Gajauskui teks brangiai apmokėti už nepalaužiamą valią, už meilę tėvynei, už troškimą laisvės savo šaliai.

    Minėdami savo Didžiąją Nepriklausomybės Šventę, gyvai prisiminkime tuos, kurie kovojo ir kovoja už laisvę. Duok Visagali, jiems stiprybės ir ištvermės šiame kilniame darbe!
Vytis
1978.II.4

VIENYBĖS IR VIEŠUMO!

    Nors jau ne kalėjime, bet saugumo nepaleidžiamas iš priežiūros ir nuolatinio persekiojimo Jonas Kastytis Matulionis, prieš teismą saugumo rūsiuose kentęs dešimt mėnesių. Po teismo paleidus laisvėn, tuojau pat "Tiesoje" buvo perdėtai ir pabrėžtai akcentuotas jo "atgailojimas". Tai viena iš saugumo priemonių, kad sugrįžęs laisvėn, šis žmogus būtų nepalankiai vertinamas savųjų, kurie visa širdimi užjaučia jo kančias ir vargą. Tai noras dirbtinai sudaryti slėgimo klimatą ir taip jau ligų, neteisingų priekaištų ir kitokių negandų iškankintam žmogui, kurio doras gyvenimas, nuolatinis pasišventimas geriems darbams nepakenčiamas saugumiečių. Nepakanka, kad J. K. Matulionis yra apgyvendintas bute, kur buvo, o, tikriausiai, ir šiuo metu yra užrašomas slaptų aparatų kiekvienas tartas žodis, bet gainiojamasi jo pėdomis ir šnipinėjama, su kuo jis susitinka, kalbasi ir dirba. Įsidarbinęs Vilniaus V. Kapsuko universiteto Mokslinėje bibliotekoje, jis tarėsi galėsiąs jau kiek lengviau atsikvėpti, padėti universitetui pasirengti artėjančiam 400 metų jubiliejui (1979 m.), atlikti tą darbą, kurį jam paskirdavo bibliotekos vadovybė. Bet ir čia saugumiečiai nepaliko jo ramybėje. Pasišaukę universiteto bibliotekos direktorių Tornau, įsakė J. K. Matulionį atleisti. Nei didelės įstaigos vadovas, nei kadrų skyrius negali priimti žmogaus į darbą be Saugumo komiteto sankcijos, nors jis dirbtų sąžiningiausiai, būtų labai reikalingas tai įstaigai. Universitetas su savo buvusiu auklėtiniu (J. K. Matulionis baigęs šios mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros specialybę) turėjo atsisveikinti 1977.XII.1. Tada J. K. Matulionis buvo priimtas šv. Onos bažnyčios zakristijonu. Šitaip diplomuotas lituanistas (taip pat buvęs konservatorijos studentas, tik už religinius įsitikinimus pašalin-
182

tas) atsidūrė Tarybų valdžios tokioje nemalonėje, kad net neturi teisės dirbti valdišką darbą. Ką čia kalbėti apie konstitucines žmogaus teises į darbą, mokslą, sąžinės ir religijos laisvę! Neverta prisiminti nei Helsinkio, nei Belgrado... Tačiau J. K. Matulionis, dirbdamas šv. Onos bažnyčioje, tikriausiai, negali būti pakankamai sekamas. Todėl 1978.1.5 jis kviečiamas pokalbiui i Saugumo komitetą. Atsargiai klausinėjamas, kaip gyvenąs, kur dirbąs. Tardytojas "nustemba", kad jis jau nedirbąs universitete. Siūlo įsidarbinti. Jie neprieštarausią. Tai seniai žinoma žmogaus alinimo procedūra.

    Šis ir panašūs jam atvejai skatina mus kai ką apmąstyti.
    Visų pirma, mūsų pareiga — ne tiek priekaištauti ar nepasitikėti grįžusiais iš saugumo raitkų, kiek juos atjausti, paremti, ypač moraliai. Reikia su jais bendrauti, kad saugumiečiai matytų, jog tie žmonės, kuriuos jie nori sužlugdyti, izoliuoti nuo kitų, yra suprantami, vertinami. Nevenkime tokiems paspausti rankos, pasakyti gerą žodį, padrąsinti, visa kuo padėti.

    Jei kas nors pradedamas tardyti, šaukinėti į įvairius pasimatymus su saugumiečiais, grasinamas ir terorizuojamas, jokiu būdu to nereikia slėpti. Vieno lietuvio rūpestis ir kančia, ypač tėvynės ir tikėjimo, bažnyčios ir tiesos reikalais turi būti kiekvieno mūsų kančia ir rūpestis. Po vieną mus jau būtų seniai iš-lasioję, bet tik bendromis visų pastangomis ir auka galime daugiau pakelti ir išlikti. Todėl bet kokie saugumo veiksmai: kratos, tardymai, apklausos, bauginimai, įspėjimai, slapti butų apžiūrėjimai, visokių anketų kaišiojimai ir panašūs dalykai turi būti kuo greičiau apskelbti savo draugams, artimiesiems, pogrindžio spaudai. Jei saugumiečiai įkyriai siūlo savo paslaugas arba be atvangos reikalauja jiems padėti — reikia rašyti viešus pareiškimus, skundus valdžios atstovams, kad saugumiečiai trukdo dirbti normalų darbą, užuot savo pareigas kaip reikiant atlikę, jie nori užkrauti jas kitiems. Todėl kiekvienas, kuris yra paliečiamas saugumo, tegul jaučia savo pareigą savo nelaime, savo rūpesčiu pasidalinti su kitais, nes saugumui to ir tereikia: įbauginti, palikti žmogų vienišą, kad galėtų kuo greičiau jį palaužti. Jiems tik to ir tereikia, kad sąmoningas lietuvis rašytojas, gydytojas, inžinierius, mokytojas, kunigas, jų terorizuojamas, imtų gerti, neatlikinėti savo pareigų. Po to jie jau ras priemonių tokį apjuodinti, suniekinti. Mūsų pareiga — ištiesti ranką kiekvienam, kuris nukentėjo ar nukentės nuo pavergėjo, trokštančio paversti mus be sąžinės, be principų, šokančiais pagal kiekvieno saugumiečio ar partorgo dūdelę pajacais. Mūsų pareiga — apskelbti saugumiečių
183

ir partinių darbuotojų užmačias, kuriomis norima griauti mūsų tikėjimą ir tautiškumą.

    Pagaliau, juk tie saugumiečiai ir partiniai — irgi mūsų tautos nariai. Turime todėl visomis pastangomis žadinti jų tautinę sąžinę, sąmonę, garbę, atsakomybę už savo tautos ateitį. Ir šia proga norisi jiems tarti žodį:

    — Broliai, lietuviai, — tardytojai, saugumiečiai, teisėjai, partiniai darbuotojai, įstaigų vadovai, pedagogai ir milicininkai, — visi,' kas dabar turite vienokią ar kitokią valdžią savo rankose, prisiminkite, kad ir jūs kada nors už savo darbus turėsite atsakyti! Prisiminkite tai, nes tai — neišvengiamas dalykas. Padėkite, kuo galite tiems, kurie patenka į jūsų rankas. Jūsų pagalba, kad ir menka paslauga gali daug gero atnešti tautai ir jus išgelbėti nuo pražūties ar pasmerkimo.

    Mes visi — lietuviai ir Lietuva priklauso ne gruzinams, ukrainiečiams, ne rusams, o mums, lietuviams. Kada nors mūsų žemėje nebus svetimųjų priespaudos. Kur jūs tada dėsitės, jei smaugėte ar smaugiate savo brolius?! 0 toji diena tikrai ateis!

    Kiekviena vergija suyra, kiekvieni pančiai sutrūksta. Šitie, tarybiniai, taip pat sutruks ir išauš laisvės diena. Jau šiandien jai turime rengtis visi. Nedidinkite savo nusikaltimų, bet padėkite savo broliams,'ypač kenčiantiems ir kovojantiems,, padėkite savo Tėvynei Lietuvai!
T. Gluosnis

PROPAGANDOS REIKŠMĖ IR TEORINIS
PAGRINDAS

    Šiuolaikiniams pasaulyje propaganda yra tapusi tam tikra sistema, skirta ne tik liaudies masėms sutelkti, bet ir jas nuteikti tam tikram tikslui siekti. Šita sistema pagrįsta ne atsitiktinai parinktais metodais, o moksline situacijų analize —sociologija bei moksliškai pagrįstu tiksliu individo troškimų, elgesio motyvų bei psichikos mechanizmo pažinimu.

    Todėl būtina susipažinti su propagandos aparato veikimu teoriniu bei praktiniu atžvilgiu. Tik, išstudijavę jos metodus, tapsime pajėgūs sumažinti jos žalą asmenybei, sugebėsime pakelti dvasinį tautos atsparumą prieš okupantus.
184

    Propaganda šiandien yra tapusi galingu valstybės aparatu. Ji, turėdama savo rankose spaudą, radiją, televiziją, teatrą, kiną ir kt., formuoja masių pažiūras, viešąją nuomonę. Propaganda yra viena iš charakteringiausių mūsų laiko žymių. Ji kuria savus mitus, pavergia individą paklusti valdančiajai grupei. Mūsų dienų žmogus dažnai tampa tos propagandos auka.

    Propaganda siekia žmogų suformuoti pagal tam tikrą modelį. Kaip neatskiriama mūsų civilizacijos dalis, ji neišvengiamai žmogų lydi nuo lopšio iki "karsto lentos". Norint nuo propagandos atsiriboti arba išvengti jos poveikio, reikia turėti tvirtą idėjinę principų sistemą, o, šito neturint, būtų bergždžias mėginimas išlaikyti savo pozicijas. Tie, kurie dar yra išlaikę tikėjimą, visai pagrįstai nuogąstauja dėl šitokios šiuolaikinės propagandos įtakos.

    Propagandos moralinė vertė priklauso nuo jos tikslų bei "vartojamų metodų. Totalitarinių politinių sistemų propagandoje savo režimui palaikyti glūdi didžiulė grėsmė žmogaus asmenybei, tuo pačiu ir demokratinei visuomenei.

    Tačiau egzistuoja ir kitokios rūšies propaganda, kuri turi kilnius, ne siaurus savanaudiškus tikslus, kuri kovoja prieš alkoholizmą, karus, smurtą, už šeimų gausumą ir kokybę, už paramą neišsivysčiusiems kraštams, už pagrindinių žmogaus teisių apsaugojimą ir t.t.

    Visos šiuolaikinės propagandos sistemos siekia ne tik kryptingai nuteikti ar apšviesti mases, bet ir pastoviai suburti žmones (susirinkimai, minėjimai, šventės, mitingai, demonstracijos), kad galima būtų juos pastoviai kontroliuoti, valdyti.

    Tačiau propaganda, toli gražu, ne visagalė. Norint, kad ji pasiektų tikslą, reikalinga palanki dirva. Propaganda pralaimi, kai ji susiduria su tvirtai žmoguje įsišaknijusiais troškimais, siekimais, patirtimi. Tvirtumas nėra būdinga daugumai žmonių savybė. Brandžius, išsilavinusius, tvirto charakterio žmones tendencinga propaganda nepajėgia pavergti. Tačiau tokiai tendencingai propagandai atsispirti yra įmanoma tik tokioje visuomenėje, kur yra įprastos laisvos diskusijos ir nevaržoma objektyvi kritika. Kur nėra žodžio nei spaudos laisvės, kai persekiojama lietuviška patriotinė mintis (mūsų atveju) ir draudžiama laisva ideologinė kova, o privaloma tik "internacionalinė" bei ateistinė propaganda (ypač, kai ji nukreipta į vaikus, jaunimą bei naivias liaudies mases), ji vienašališkai formuoja mūsų tautą, pavergia dvasią, neleidžia laisvai apsispręsti. Užgniauždama laisvą asmenybės išsivystymą (paremtą "už" ir "prieš" informacija), totali-
185

tarinė propaganda siekia asmenybę užvaldyti, paversti lengvai valdomu automatu. Totalitarinėje visuomenėje gyvenantis individas praranda nuovoką, kad jis yra propagandos auka. Šitaip praranda galimybę iš jos išsivaduoti.

    Sujungta psichologija su sociologija yra didelė jėga propagandos rankose. Propagandos metodus ir jos poveikį iš esmės keičia ir didina eksperimentinės psichologijos, psichoanalizės lygis ir socialinės psichologijos išsivystymas. Po to, kai buvo paskelbti mokslo darbai apie hipnozę (Bernheim ir Charcot), apie sugestiją (Binet ir Baudouin), apie minios nesąmoningumą - irracionalumą (Gustav le Bon), apie jausmų logiką (Theodule Ribot), apie pasąmonę (Freud ir Jung), apie automatizmus ir sąlyginius refleksus (Pavlov), propagandos efektyvumą minėti mokslo laimėjimai dar labiau sustiprino.

    Mūsų pasąmonėje glūdintieji prieštaringi instinktai: išsilaikymo ir naikinimo, meilės ir agresijos dažnai yra prislopinti, bet niekad nesunaikinami. Propagandistai įsitikino, kad manipuliuodami pasąmonės jėgų pažadinimu, jie pasiekia greitesnių ir geresnių rezultatų norima linkme, negu kreipdamiesi vien į protą, nors ir nesugriaunamais argumentais. Rūpindamiesi ne tiesa, o daugiau siaurais rasistiniais ar klasiniais tikslais, jie plačiai naudoja ne loginį poveikį, bet pažadina psichines pasąmonės gelmes. Tam tikslui jie plačiai naudoja simbolius: įvairius ženklus, emblemas, paveikslus (pvz.: piautuvas ir kūjis, balandis, svastika ir pan.). Be simbolių bei lozungų neapsieina jokie susirinkimai bei demonstracijos. Tas simbolių reikšmes laikas nuo laiko primena žodinė propaganda. Propagandinės kalbos pakiša tam tikrą mintį (idėją), o simboliai sustiprina geismą tas idėjas įgyvendinti. Šitaip simboliai įgauna savotišką poveikį - jėgą ir tokiais metodais yra užtikrinamas propagandos poveikis. Visa tai vykdoma žmogaus nuasmeninimo sąskaita, nes čia jau automatiškai lemia masės nuotaikos.
186

ŠIUOLAIKINĖS PROPAGANDOS BŪDAI

    Mokslu grindžiama propaganda šiandien žengia dviem kryptim: priešas puolamas ir nuo jo ginamasi. Yra išvystyta visa eilė metodų.
I. PUOLAMOJI PROPAGANDA

    1. Klastojama ir iškraipoma informacija:

    a) sumažinama arba padidinama fakto reikšmė,
    b) iškraipomas pats faktas,
    c) iškraipomas tikslas,
    d) tendencingai sumažinami arba padidinami rezultatai,
    e) neobjektyvi informacija bei komentarai.

    2. Ypatingai sukoncentruojama propaganda į silpniausią priešo vietą, vadinamąjį "Achilo kulną".

    3. Viešai paskelbiami tendencingai parinkti įvykiai ir visai neskelbiami arba akiplėšiškai paneigiama nepalanki tiesa.

    4. Kas nors be saiko liaupsinama arba, priešingai, niekinama.

    5. Orkestracija, t.y., propaganda ta pačia tema kartojama ir plėtojama.

    6. Nuolatos dangstomasi aukštais šūkiais — taika, nusiginklavimais, pažanga, tikroji demokratija, tikrasis humanizmas, laisvė, moters emancipacija ir t.t.

    7. Skelbiami padidinti pasisekimai (viso pasaulio dori žmonės su mumis...)

    8. Nuolatos minimi ir kaišiojami autoritetų vardai tam, kad padidintų skelbiamų idėjų prestižą.

    9. Žadinami pavojaus ir baimės jausmai ("nacionalizmo", "sionizmo", "klerikalizmo pavojus" ir t.t.).

II. GYNIMOSI PROPAGANDA

    Gynimosi propaganda turi savo specifinius bruožus:

    1. Sustačius ir suklasifikavus priešingos propagandos temas, jos atakuojamos nuo aktualiausių.

    2. Atsargumas priešiškos propagandos atžvilgiu. Ypač, jei ji stipri. Kad nebūtų priešingo efekto, .kad jos nesustiprintų. Tokiu atveju ji tiesioginiai neatakuojama, o smogiama aplinkiniu kebu
187

ir griaunama iš vidaus. Pavyzdžiui, tarsi pagiriami priešo geri ketinimai, bet juos analizuojant atskleidžiama, jog priešo teiginiai nerealūs ir nepriimtini.

    3. Asmeninis priešo pažeminimas, paniekinamas jo orumas, pajuokiamas. Pvz., asmenys, pasireiškia patriotine lietuviška veikla, Lietuvoje ar užsienyje, juodinami, jei tik ta jų veikla trukdo rusifikacijai arba kokiu nors būdu stabdo asmenybės pavergimą. Ypač antireliginės propagandos esminiu ginklu laikoma ne religijos teorinė kritika, o asmeninis tikinčiųjų bei religijos mokytojų — dvasininkų niekinimas, šmeižimas, kulto apeigų sukarikatūrinimas ir pajuoka.

    4. Kiekviena proga keliami viešumon faktai, paneigia priešišką propagandą. Tam tikslui panaudojami autentiški dokumentai, liudijimai.

    5. Priešas nuolatos vaizduojamas komiškai (karikatūromis, anekdotais ir pan.).

    6. Nuolatos kuriamas ir palaikomas įspūdis apie savo jėgą bei karingumą, neperduodant priešui iniciatyvos. Perdėtai mažinama priešo jėgų reikšmė (pvz., "saujelė ekstremistų", "chuliganizmo apraiškos", "atgyvenos, išmestos į istorijos šiukšlyną" ir t.t.).
III. ASMENYBĖS SUGNIUŽDYMAS ARBA
"SMEGENŲ PRAPLOVIMAS"

    Tarptautiniu mastu labai paplitęs vadinamasis "smegenų praplovimas". Mums, lietuviams, taikomas "perauklėjimas" kaip tik ir remiasi šiuo metodu. "Psichologinės akcijos" atstovai teigia, kad galima pakeisti ne tik atskiras nuomones ar laikyseną, bet ir visą asmenybės struktūrą. Individui sudaromas toks psichologinis spaudimas ir nepakantumas, kad asmuo persiorientuoja — jo laikysena tampa radikaliai priešinga buvusiai pasaulėžiūrai ir principinė smegenų praplovimo" schema tokia:

    1. Sugniuždoama asmenybės struktūra, kai asmuo dvasiškai ir fiziškai izoliuojamas. Jis tai įgąsdinamas, tai "pamaloninamas". Individo psichikoje sukuriama baimės, išgąsčio ir depresijos neurozė. O tais atvejais, kai asmuo vis nepalaužiamas, jį norima sunaikinti perduodant specpsichiatrams arba likviduojant savižudybės, depresijos ir pan. būdais.

    2. Prisipažinimas ir savikritika. Jei iš asmens išgaunama tikras arba tariamasis prisipažinimas (tariamasis prisipažinimas toks, kai asmuo prisipažįsta įtaigotas, save apkaltina tais faktais, kurių
188

visai nebuvę) prie tariamai nusikalstamų faktų, tai jis verčiamas žodžiu ar raštu, viešai ar pusiau viešai "prisipažinti", t.y., save iškritikuoti. Tai vadinama savikritika. Individas, kurio savigynos jėgos yra ribotos, prievartaujamas sugniūžta ir stengiasi gelbėti savo gyvybę, garbę, užimamą postą ar artimuosius viešu "klaidų" prisipažinimu, savikritika ir "atgaila".

    3. Nauja psichinė struktūra. Ji sudaroma sąlyginiais refleksais apgalvotai, pastoviai ir pakartotinai dozuojamas atpildas ir bausmės, nustatomi nauji santykiai tarp asmenų. Prievartautojas tardymo ar viešo "perauklėjimo" metu čia vaidina humaniško geradėjo vaidmenį.
PROPAGANDINIŲ SISTEMŲ TIPAI

    Propagandos metodai jau seniai nustojo buvę vien tik receptų visuma. Jos sėkmė nėra paremta vien tik propagandisto asmenine įtaka bei gabumais. Visos paveikios priemonės, panaudojus mokslu paremtus metodus, yra stengiamasi tiksliai parinkti, apskaičiuoti, suderinti ir programuoti, atsižvelgiant į visas galimas kliūtis. Taip yra visame pasaulyje, taip yra ir pas mus. Pati propagandos eiga yra pastoviai kontroliuojama ir koreguojama, t.y., valdoma, tarsi kosminės raketos skrydis.

    Yra kelios pagrindinės propagandos sistemos. Jos visos viena su kita persipina. Kiekviena propagandos sistema remiasi savo moksline teorija.
1. NACISTINĖS PROPAGANDOS TIPAS

    Šis propagandos tipas rėmėsi Froido psichoanalizės teorija ir Jungo masių nesąmoningumo teorija. Froidas skelbė, kad nesąmoningi instinktyvūs potraukiai (ypač seksualiniai), esantys už sąmonės ribų (žmogaus pasąmonėje) apsprendžia žmogaus psichiką bei jo elgesį. Atseit, žmogaus elgesį apsprendžia jo pasąmonė. Esą, žmogaus pasąmonėje glūdintieji malonumų potroškiai ir agresyvūs polinkiai iššaukia konfliktus, kurie ir nulemia žmonijos istoriją.
(Pabaiga sek. num.)
189

SOS! SOS! SOS!

UŽ NUOMONĖS PAREIŠKIMĄ...

    1976 m. pabaigoje už savo nuomonės viešą pareiškimą Maskvoje buvo sulaikyta buvusio Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo pirmininko M. Šumausko vyresnioji duktė (P. Lu-mumbos universitete Maskvoje baigusi žurnalistiką). Ją atvežė į Vilnių ir paguldė į Naujosios Vilnios psichoneurologinės ligoninės IV skyrių, kur gydomos įvairios nervų ligos. 1977 m. pavasarį ji slapta gavo savo "ligos" istoriją ir iš ligoninės pabėgo. Tačiau netrukus buvo surasta ir vėl atvežta į tą pačią ligoninę. Šį kartą ją uždarė jau į I skyrių, kuriame laikomi psichiniai ligoniai. Čia jai kiekvieną dieną buvo daromos dviejų vaistų injekcijos, betarpiškai dalyvaujant gydytojams. Vieni iš tų vaistų — aminozinas, kuris sveikam aptemdo protą.

    1977 m. birželio mėn. ji dar tebebuvo laikoma ligoninėje. Koks jos tolimesnis likimas — žinių nėra. (Kiti daviniai, pvz., jos pavardė, vardas, datos nežinomi).
***

HENRIKO JAŠKŪNO TEISMAS

    1976 m. gruodžio 22 d. Jonavoje buvo suimtas H. Jaškūnas. Kratos metu buvo paimta kelios dešimtys "TSRS Nepriklausomų tautų sąjungos organizacijos manifesto" egzempliorių. Manifeste kaltinama TSRS už tautų pavergimą ir reikalaujama leisti joms referendumu apsispręsti už tolesnį savo likimą.

    1977 m. lapkričio 24-25 d.d. Jonavoje įvyko H. Jaškūno teismas. Prieš teismą KGB parašė H. Jaškūno namiškiams laišką (suimtojo vardu), kad namiškiai nesiųstų nei laiškų, nei siuntinių, o pačiam Jaškūnui kalbėjo, kad namiškiai jo atsižadėjo. Teismas buvo uždaras. Jame dalyvavo tik iš gamyklų sukviesti žmonės. H. Jaškūnas teisme pasakė turiningą kalbą. Štai vienas jo kalbos sakinys: "Darykite su manimi, ką norite, aš vistiek sakysiu, kad esate melagiai ir okupantai".

    Teismo nuosprendis buvo perskaitytas lapkričio 28 d.: 10 metų griežto rėžimo lageryje ir 5 m. tremties.
***
190

KRATA PAS PAŠILIUS

    1977.VIII.23 19 vai. netikėtai pasirodė Vilniaus KGB su tardytoju Jurkštu priešakyje. Birutei ir Aleksui Pašiliams buvo pateikti kratos* orderiai, pasirašyti tardytojų Pilelio ir Kazio, patvirtinti prokuroro Kairelio ir LTSR SK pirmininko Petkevičiaus, padaryti kratą, norint gauti papildomos medžiagos baudžiamojoj byloj Nr. 38 dėl Gajausko Balio, kaltinamo numatytu nusikaltimu pagal LTSR BK 68 str. II d. Krata pradėta VIII.23 19 vai., baigta — VIII.24 2 vai. 30 min. Pašilienė atsakė, kad jokių daiktų ar dokumentų, liečiančių šią bylą, neturi. Iškratytas gyvenamas namas, rūsys, garažas, ūkinis pastatas. Bibliotekos rašomajame stale rasti šie dokumentai, rašyti rašomąja mašinėle:

    1. Dokumentas, prasidedantis žodžiais: "Estijos : Latvijos -Lietuvos Tautinio judėjimo Vyriausiojo komiteto sudarymo aktas", datuotas 1977 m. rugpiūčio mėn. 20 d. Dokumentas parašytas dviejuose lapuose, baigiasi žodžiais "Ponui Kurtui Vald-heimui".

    2. Dokumentas, pavadintas "E-L-L T. j. V. k-tas Didžiosios Britanijos vyriausybei Kreipimasis, išspausdintas viename lape, baigiasi žodžiais "Vyriausiasis komitetas".

    3. Dokumentas, pavadintas "E-L-L T. j. V. k-tas JAV prezidentui ponui Džimiui Karteriui Kreipimasis. B.ž. "Vyr. k-tas".

    4. Dokumentas, pavadintas "E-L-L T. j. V. k-tas Vokietijos Federatyvinės respublikos vyriausybei Kreipimasis". B.ž. "Vyr. k-tas".

    5. Dokumeptas, pavadintas "E-L-L T. j. V. k-tas Izraelio vyriausybei Kreipimasis. B.ž. "Vyr. k-tas".

    6. Dokumentas, pavadintas "E-L-L T. j. V. k-tas TSRS Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui L. Brežnevui Kreipimasis". B.ž. "Vyr. k-tas".

    7. Dokumentas, pavadintas "E-L-L T. j. V. k-tas Nutarimas, prasideda žodžiais "Išrenkami keturiems su puse metams...", baigiasi "Vyr. k-tas".

    8. Dokumentas, pavadintas "E-L-L T. j. V. k-tas", prasideda ž. "1977 m. sueina..." B.ž. "Vyr. k-tas".

    Tarp rašomojo stalo ir sienos rasta raudonoje papkėje rusų kalba mašinėle spausdintas 478 lapų tekstas, prasidedąs žodžiais: "Solženicin "V kruge pėrvom". Roman pasveščiaju druziam po šaraške" ir baigiasi "ruka s golubyni abšivkami".
191

     Dėl aukščiau minėtų dokumentų Pašilienė atsakė, kad nežino, kam priklauso šie dokumentai, ji jų nėra mačiusi ir tik dabar pirmą kartą juos mato. Todėl nei kieno jie, nei koks jų tikslas ar paskirtis atsakyti negali. Dėl rusiško teksto (knygos) atsakė, kad yra paėmus iš kažko skaityti jau gana seniai, tačiau neprisimena iš ko, todėl ir grąžinti negalėjo.

    Koridoriuje iš kiemo pusės aptikta po kojų metaliniu tinkleliu užslėpta duobė, kurioje rasta mašinėlė "Moskva" lietuvišku šriftu. B. Pašilienė ką nors paaiškinti, kam priklauso ši mašinėlė ir kas ja spausdina atsisakė, pareiškus, kad į šiuos klausimus neatsakinės. Visi aukščiau minėti dokumentai ir rašomoji mašinėlė paimti į Vilniaus Saugumo komiteto tardymo skyrių.

    Pasibaigus kratai (nors jau buvo po vidunakčio), tardytojas norėjo dar tardyti, tik Pašilienei griežtai atsisakius kalbėti dėl vėlaus laiko ir nuovargio — išrašė kvietimą rytmečiui į Klaipėdos Saugumo komitetą.

    Klaipėdos Saugumo komitete Pašilienė savo parodymų nepakeitė, kam priklauso dokumentai, nežino; Solženicino knygą atsiminė gavusi skaityti iš Jakubyno Kęstučio, bet šiuo metu jis išvykęs į užsienį ir todėl knyga nebuvo grąžinta. Dėl spausdinamos mašinėlės duoti bet kokius parodymus atsisakė, motyvuodama, kad tai nieko bendro su Gajausko byla neturi.

    1977.XII.21, 22 d. Pašilienė iškviečiama į Vilnių pas tardytoją Lazarevičių. Pašilienė tardymo metu pareiškė, kad ji nežino, kam priklauso dokumentai, nes prieš tai penkias dienas nebuvo namuose: 18, 19 rugpiūčio buvo tardytojo Kazio tardoma Vilniuje Gajausko byloje. Grįžo traukiniu ir tiesiog iš stoties nuėjo budėti. Išbudėjus dvi paras, grįžo į namus. Kas paliko šį dokumentą, nežino.

    Tardytojas paklausė, ar Pašilienė pažįsta Viktorą Petkų? Ji atsakė, kad nepažįsta.

Dėl mašinėlės buvo pateikti eksperto parodymai — išvados, kad "Lietuvos - Latvijos - Estijos Tautinio judėjimo Vyriausiojo komiteto" visa dokumentacija spausdinta kaip tik mašinėle, rasta pas B. Pašilienę. Į tai ji atsakė, kad anksčiau KGB atėmus iš jos rašomas mašinėles, ji teiravosi pažįstamų ar kas neparduodąs rašomosios mašinėlės. Jai nesant namuose, kažkas ją ir atnešė.

    Vėliau tardytojas pareiškė, kad ryšium su nauja V. Petkaus byla, Pašilienės klausimas dėl išvykimo atidedamas neribotam laikui. Dabar sprendžiamas klausimas, sodinti ar nesodinti į kalėjimą.
***
192

TARDYMAI

    1977 m. spalio 18 d. pas 0. Lukauskaitę-Poškienę, gyv. Šiauliuose, Kleinerio g-vėje Nr. 32-37, atvyko Vilniaus Saugumo k-to tardytojas kap. Daugalas ir, parodęs savo tarnybinį pažymėjimą, nusivežė ją į Šiaulių Saugumo skyrių apklausinėjimui kaip liudininkę Viktoro Petkaus byloje. Apklausinėjimas lietė Lietuvos visuomeninės grupės Helsinkio nutarimams įgyvendinti remti įkūrimą, susitikimus su grupės nariais, pažintis su maskviečiais Ginsburgu ir Orlovu, su latviais bei lietuviais B. Gajausku ir J. Volungevičium, o taip pat ir jos pažiūrų išryškinimą.

    Atsakė, kad išskyrus grupės narius, kitų minėtųjų asmenų nepažįsta, su Maskva kontaktų neturi, jos veikla apsiribojo grupės dokumentų pasirašymu. Parodytus jai dokumentus tikrai buvo pasirašiusi, nors jai buvo saugume pateikti dokumentų nuorašai be parašų. Principe su tų dokumentų turiniu sutinka ir savo parašus žodžiu ir raštu patvirtina.

    0. Lukauskaitė - Poškienė prašė paleisti V. Petkų, sakydama, kad nėra logikos tame, kad T. Venclovą jau po minėtos grupės paskelbimo išleido į užsienį, kur jis pilnai atliko grupės jam pavestą misiją, o V. Petkų už tos pačios grupės veiklą laiko suimtą. Apklausinėjimas tęsėsi apie 6 valandas.

    Spalio mėn. 10 d. Vilniaus Saugumo k-te apklausinėjo minėtos grupės narį kun. K. Garucką. Pokalbis truko 7 valandas.
***
    Ryšium su areštuoto 1977.IV .20 kauniečio B. Gajausko byla VS k-to buvo apklausinėta daug asmenų. Artėjant parengtinio tardymo pabaigai, 1977.XII.13 į Kauno VS k-to skyrių buvo iškviesta B. Gajausko sužadėtinė Irena Dumbrytė. Ji buvo klausinėjama apie B. Gajausko pažįstamus ir kitus bylą liečiančius klausimus.

    Tą pačią dieną buvo kviečiama į saugumą ir B. Gajausko motina — Adelė Kilčiauskienė. Kadangi ji serga ir iš namų išeiti negali, pas ją prisistatė tardytojas atsigabendamas "na vsiakij slučaj" su savimi ir gydytoją. Per visą tardymą gydytoja sėdėjo kitame kambaryje pasiruošusi suteikti sergančiai, išgąsdintai senutei pagalbą. A. Kilčiauskienė buvo kvočiama dėl sūnaus san-
193

tykių su pažįstamais. Tarp kitko, tardytojas barėsi, kam ji pasirašiusi kartu su kitais protestą dėl jos sūnaus ir vilniečio V. Petkaus arešto.

    Gruodžio 22 d. į Šiaulių VS k-to skyrių buvo iškviesta šiaulietė Petkevičienė Jadvyga. Tardė ją saugumietis iš Vilniaus VS k-to — Pilelis. Kalba ėjo apie B. Gajausko bylą. Tardytojas domėjosi, kam B. Gajauskas yra davęs pinigų iš Solženicino fondo. Taip pat teiravosi, ką ji pažįstanti iš buvusių ir dabartinių politinių kalinių. Domėjosi, "kokiais keliais" pateko į "Kronikos" medžiagą apie jos ankstyvesnį tardymą Vilniuje ryšium su B. Gajausko byla.

    Tokiu būdu saugumas stengiasi sumedžioti bent kokius įkalčius, kurių jam taip trūksta, tauraus lietuvio — kauniečio B. Gajausko byloje, kurio vienintelė "kaltė", kad jis, 25 m. kankintas Gulago salyne, nepalūžo, nenusilenkė melui ir smurtui, o liko ištikimas Laisvei ir Lietuvai.
***
APIE KETURIS JAUNUOLIUS

    1976 metais saugumas nuolat terorizavo Vilniaus VIII-tos A. Vienuolio v. vid. mokyklos moksleivius už tautines ir religines pažiūras. Jie patarnaudavo mišioms šv. Mikalojaus bažnyčioje, bendravo su buvusiais politkaliniais, domėjosi Lietuvos istorija ir kultūra. Iš jų tik vienas pateko į aukštąją mokyklą.

    1977 m. lapkričio mėn. keturi iš jų — Vytautas Bogušis, Julius Sasnauskas, Algis Masilionis ir Andrius Tučkus — buvo paimti į kariuomene. Išvykdami jie kreipėsi į Lietuvos prezidentą A. Barkauską, prašydami nesiųsti jų į Rusiją, o palikti tarnauti Lietuvoje. Kaip ir reikėjo tikėtis, visi keturi buvo išblaškyti po tolimiausius imperijos kampus: Bogušis — į BAM'ą, Masilionis — į Čitą, Sasnauskas — į Tichviną (į šiaurę nuo Leningrado), Tučkus — į Krivoj Rogą.

    Kai kurios aplinkybės verčia susirūpinti šių jaunuolių likimu.
    Bogušis labai įsiutino saugumą 1976 m. savo atviru laišku į LKP CK, kuriame reikalavo nustoti juos persekiojus dėl tautinių ir religinių pažiūrų. Vėliau jis buvo porą kartų nuvykęs į Maskvą, kur susitiko su rusų disidentais. Nuo to laiko iki 1977 lapkričio 18 d., kai jis nuvyko į karinį komisariatą, jį ir tris jo draugus
194

nuolat sekdavo — 4 automobiliai su abiejų lyčių ir įvairaus amžiaus čekistais.

    Masilionis keletą kartų lydėjo buvusį politkalinį, vėliau Helsinkio grupės narį V. Petkų kelionėje po Estiją ir Latviją. Petkaus arešto dieną (77.8.23) jis lydėjo Petkų į Raseinius ir buvo sulaikytas. Tą pačią dieną Sasnausko bute buvo padaryta krata. Knygoje su prof. J. Orlovo autografu čekistai rado lapelį su nupiešta špyga ir dedikacija KGB, neva atlikta J. Sasnausko ranka. Šio "įžūlumo" čekistai pažadėjo Sasnauskui niekad neatleisti. Be to, čekistai įtarė, kad Sasnauskas moka rašyti mašinėle ir talkininkauja pogrindinės spaudos leidimui.

    Tučkaus, kilusio iš mišrios šeimos (tėvas lietuvis, motina lenkė), kaltė buvo tik ta, kad jis bendravo su Bogušiu, Masilioniu ir Sasnausku. Vien dėl to jis nebuvo priimtas į VVU,, nors egzaminus išlaikė sėkmingai. Ši neteisybė labai paveikė jaunuolį. Atėjęs į Sasnausko butą, kai ten buvo daroma krata, jis be jokios prokuroro sankcijos taip pat buvo iškratytas bei nuvežtas į saugumą. Čia Tučkus elgėsi labai "įžūliai", nesėdo į tardomiesiems specialiai prie durų pastatytą kėdę, o, susistūmęs 4 minkštasuolius, atsigulė ant jų, sakydamas, kad mėgsta ilgai miegoti, o čekistai jam sutrukdę. Čekistai nustūmė Tučkų ant grindų. Tada jis atsistojo ir paklausė čekisto pavardės, o šis jam atsakė keiksmažodžiu. Tučkus atsisakė duoti bet kokius parodymus apie savo draugus ir pažįstamus. Nepriimtas į universitetą, jis pradėjo mokytis proftechninėje mokykloje, tačiau netrukus buvo pašalintas, neva dingus jo pareiškimui... Lapkričio 22 dieną jis buvo paimtas kariuomenėn.

    Naivuoliai saugume dažnai tikinami, kad "čekistai darę klaidas tik kulto.gadynėje". Šiandien, esą, jų rankos švarios, jie nesi-griebią fizinės prievartos. Iš tikro, "juodąjį darbą" partija iš saugumo dalinai atėmė, pavesdama jį milicijai ir kariuomenei.

    1977 spalio 18 vakare šiuos 4 jaunuolius, einančius Universiteto gatve, visą laiką sekė 2 saugumiečiai. Bogušiui ir Sasnauskui pavyko "išslysti", o Masilionį ir Tučkų jie perdavė milicijai. Jie buvo nuvežti į Lenino raj. milicijos skyrių, kur juos išlaikė visą naktį, ne kartą mušė. Spalio 20 d. jie abu buvo nuvežti į Tarybų raj. milicijos skyrių, kur juos sumušė leit. Eugenijus Mačiulaitis.

    Sasnauskas 1976 m. per Vėlines Rasų kapinėse uždeginėjo žvakutes ant Lietuvos savanorių, žuvusių 1920 m. kovose su lenkais, kapų. Po poros dienų 7 vai. ryto jį išbudino milicija, išvežė iš namų į Lenino raj. milicijos skyrių, kur apklausinėje rusiškai. Sasnauskas rusiškai kalbėti atsisakė. Tada milicijos karininkas
195

kirto jam per veidą ir, parodęs į savo kolegą, grasino: "Štai tavo rusų kalbos mokytojas! Per kelias dienas jis tave taip
išmokys rusiškai, kad niekas neatskirs lietuvis tu, ar jau rusas". Be maisto vaikinas buvo išlaikytas visą dieną, kas kelios valandos vedamas tardyti, žiauriai mušamas.

    Bogušį karinis komisariatas nukreipė į BAM'ą, kur į statybas suvežta daug kriminalinių nusikaltėlių, žudančių vienas kitą. Neretai nuo jų rankos žūsta ir kareiviai, sargybiniai. Čekistai mėgsta nusikaltėlius panaudoti esamų ar galimų disidentų sunaikinimui. Bogušį, o vėliau ir Sasnauską, einančius į karinį komisariatą, lydėjo didelis būrys motorizuotų čekistų.

    Ypač didelį susirūpinimą kelia J. Sasnausko sveikatos būklė. Jo tėvas mirė, kai jis buvo dar kūdikis. Julius yra persirgęs meningitu, turi stuburo iškrypimą, silpną regėjimą ir išsivysčiusią pilnapadystę. Juliaus motina kreipėsi į LTSR sveikatos apsaugos ministrą ir karinį komisariatą, prašydama, kad sūnus būtų atleistas nuo karinės tarnybos. Pasirodo, kad kreipėsi ne tuo adresu... Ne lietuviškieji biurokratai sprendžia Lietuvos jaunuolių likimą.

    Negalima tikėtis, kad saugumas atleis šiems jaunuoliams jų drąsą, dvasios tvirtumą ir vyrišką neapykantą šiai valstybei valstybėje. Juos jau pradėjo "auklėti" ir kariuomenėje. "Ypatingoji dalis" jau intensyviai "domisi" jais ir Audrium Ažubaliu, tarnaujančiu Volgograde. 1977 lapkričio pabaigoje jis, II kurso žurnalistas, buvo pašalintas iš VVU ir paimtas į kariuomenę tarsi už dviejų karinių paskaitų praleidimą. Tačiau ir čia užkliuvo būtent jo ankstyvesnė pažintis su Viktoru Petkum.

    Kad nebūtų vėlu, kai su šiais jaunuoliais KGB panorės susidoroti kariuomenėje tarnaujančių savo etatinių ir neetatinių darbuotojų rankomis, reikia, kad mūsų ir emigracinė lietuvių visuomenė aktyviau susidomėtų šių jaunuolių likimu.
***
196

ŽINIOS

LAISVĘ MYLINČIŲ VARDU

    1976.VIII. Vilniuje gastroliavo Tanzanijos liaudies šokių ansamblis. Pirmą kartą Lietuva turėjo progos susipažinti su šios Afrikos tautos menu, galėjo palinkėti jai, žengiančiai pirmuosius žingsnius nepriklausomo gyvenimo keliu, kuo puikiausios kloties. Deja, niekas iš valdžios atstovų į koncertą neatvyko, niekas neištarė svečiams šiltesnio žodžio ir neįteikė net paprasčiausios Lietuvos laukų gėlių puokštės.

    Tik jau nutilus paskutiniams muzikos akordams ir besiruošiant artistams išeiti nuo scenos, iš negausios publikos tarpo išėjo vienišas žmogus su gėlių puokšte rankose ir skubiai užlipo scenon. Taisyklinga tanzaniečių kalba jis kreipėsi į svečius:

    "Leiskite laisvę mylinčių lietuvių vardu Jus karštai pasveikinti. Jūs atvykote pas mus atostogų laikotarpiu, todėl daugelis negalėjo pažiūrėti Jūsų koncerto. Be abejo, jie dėl to apgailestaus. Jūsų ansamblio šokėjai ir dainininkai atnešė mums Afrikos dvasią, laisvosios Afrikos dvasią. Jie primena mums, kad ir mes nepamirštame laisvės. Mes patyrėme džiaugsmą!

    Telaimina Dievas Tanzaniją! Telaimina Dievas ir Lietuvą!

    Dėkojame Jums ir perduodame kuo geriausius mūsų linkėjimus.

    Sudiev! Iki naujo susitikimo! Dėkoju už dėmesį".

    Sujaudinti netikėto nuoširdaus pasveikinimo gimtąja kalba, svečiai savo padėką išreiškė entuziastingu šauksmu ir būgnų mušimu.

    Žmogus, išdrįsęs prieš valdžios valią tarti pasveikinimo žodžius, buvo Kęstutis Jokubynas, iškalėjęs Gulago salyne 17 metų.
B.G.
***
SENOSIOS DRAMOS TĄSA...
 
    Numalšinus 1863 m. sukilimą, Vilniuje, Lukiškių aikštėje, buvo kariami sukilėliai, kovų metu paimti į nelaisvę. Šioje aikštėje 1863 m. buvo pakartas vienas iš sukilimo vadų Zigmantas Sierakauskas, sužeistas patekęs į caro budelių rankas.

    1952 m. aikštė buvo pertvarkyta. Centre užgriozdintas skulptoriaus N. Tomskio masyvus Lenino paminklas ir pati aikštė pa-
197
 

vadinta jo vardu. Šiauriniame aikštės pakrašty propagandiniais tikslais buvo padėta ir labai kukli memorialinė lenta čia pakartiems Z. Sierakauskui ir K. Kalinauskui.

    1977 gegužės 23 sukako 150 metų, kai gimė (1827) Zigmantas Sierakauskas. Šis vertas jubiliejus galėjo būti gera proga pareikšti pagarbą tiems, kurie paaukojo savo gyvybę kovoje prieš carinės Rusijos imperializmą. Deja, šiandieniniams Lietuvos šeimininkams, matyt, artimesni Nikitos Muravjovo siekiai, negu Z. Sierakausko idealai. Nors kalendoriuje ir buvo pažymėta ši sukaktis, tačiau niekas iš valdžios pareigūnų neatėjo čia nulenkti galvos, niekas nesiteikė padėti nei vieno žiedo. Gal tai paprasčiausias pražiopsojimas? Atrodo, kad ne.

    Pagal miesto valdžios nurodymus ir sustatytą grafiką kiekviena įmonė, organizacija bei įstaiga visų tarybinių švenčių proga, Lenino gimtadieniais ir jo mirties sukaktuvių dienomis atneša prie Tomskio "šedevro" tiksliai nustatytą vainikų, vazonų ir puokščių skaičių "revoliucijos vadui pagerbti". Viskas numatyta iš anksto, ir viskas vykdoma pagal planą. O pagarbos reiškimas 1863 metų Lietuvos ir Lenkijos sukilimo vadams neįeina į šį planą. Nūdienė, mat, istorijos drama yra ne kas kita, kaip tos senosios dramos tąsa: tas pats imperializmas engia Lietuvą, tik jo vėliavoje ne dvigalvis juodas erelis, o penkiakampė raudona žvaigždė.

    Tad nedūsaukime, stovėdami šių garbingų vyrų žuvimo vietoje, neradę tokia reta proga nė vieno gėlės žiedo...
Kr.D.
***
NEĮDĖJO NET UŽUOJAUTOS

    1977 m. vasarą Biržuose mirė Nepriklausomos Lietuvos laikų teisininkas Žagrakalys. Tarybiniais metais buvo represuotas, todėl pagal specialybę darbo negalėjo gauti. Įsigijo agronomo specialybę. Jis buvo darbštus ir sąžiningas žmogus, pamėgęs naująją profesiją, dažnai rašydavo ir spausdindavo straipsnelius "Biržiečių žodyje" agronomijos klausimais. Deja, "Biržiečių žodis" neįdėjo net užuojautos, kurią artimieji buvo atnešę. Mat, velionis buvo senosios kartos inteligentas, principingas katalikas ir represuotas.
***
198
NUTARIMAS "HELSINKIO DVASIOJE"..

Lietuvos TSR Kultūros ministerijos kolegijos

N u t a r i m a s

1977.IX.13 Nr. 83 Vilnius,
    Dėl kultūros ir meno įstaigų darbuotojų politinio budrumo ir valstybinės drausmės stiprinimo
Lietuvos TSR Kultūros ministerijos kolegija pažymi, kacUšiuo metu, pasaulyje aštrėjant idėjinei kovai tarp dviejų visuomeninių sistemų, būtina kultūros bei meno įstaigų darbuotojų tarpe gerinti darbo organizavimą, stiprinti drausmę, politinį budrumą.

    Mūsų šalies ideologiniai priešai stiprina kovą prieš socialistinę sistemą, ieško naujų kovos formų ir metodų, stengiasi paveikti mažiau politiškai subrendusią visuomenės dalį, siekia mūsuose atgaivinti privatininkiškumą, puoselėja nacionalistines nuotaikas, religinius įpročius, kitus negatyvius reiškinius. Visa tai nukreipta prieš mūsų socialistinio gyvenimo būdą, prieš mūsų šalies gyvenimo politinius pagrindus. Neretai šiems tikslams naudojami kultūriniai ryšiai, per kuriuos atskirais atvejais stengiamasi primesti socialistiniam gyvenimo būdui svetimus požymius. Mūsų šalies priešai kelia daug triukšmo dėl taip vadinamo "žmogaus teisių pažeidimo", visa tai nukreipiant kovai prieš socialistines šalis.

    Esant tokioms sąlygoms, negali būti pateisinami bet kokie mūsų politinio abuojumo, nepareigingumo, drausmės pažeidimo faktai. Mūsų gyvenimo praktika rodo būtinybę griežčiau prisilaikyti užsieniečių priėmimo įstaigose tvarkos reikalavimų, gerinti darbuotojų parinkimą kelionėms į užsienį, atsižvelgiant į jų moralines savybes ir politinį subrendimą.

    Kultūros ministerijos kolegija nutaria:
    1. Miestų, rajonų kultūros skyrių vedėjams, respublikinių kultūros ir meno įstaigų vadovams:

    1.) Politinį budrumą, valstybinės drausmės stiprinimą laikyti labai svarbiu kultūros ir meno-įstaigų uždaviniu; tobulinti ir vystyti kolektyvuose idėjinį - politinį auklėjamąjį darbą, sudaryti gerą darbo organizuotumo ir budrumo aplinką, tuo pat metu nesukeliant įtarumo ar nepasitikėjimo darbuotojų atžvilgiu.
199

    2.) Numatyti papildomas priemones kultūros objektų apsaugai, jų priešgaisriniam stoviui bei valstybinio turto ir kultūros vertybių saugojimui užtikrinti.

    3.) Pagerinti dauginimo technikos saugojimą, jos apskaitą ir panaudojimą.

    4.) Griežtai laikytis numatytos darbui su užsieniečiais tvarkos; šiam darbui parinkti politiškai subrendusius asmenis; didinti reiklumą darbuotojų atrankai išvykoms i užsienį, atsižvelgiant į jų moralines savybes ir politinį subrendimą.

    2. Kadrų skyriui (J. Gylys) stiprinti darbą su kadrais, parenkant darbuotojus į aukštesnes ar vadovaujančias pareigas.

    Gerinti darbą, parenkant ir ruošiant kultūros ir meno darbuotojus išvykoms į užsienį. (J. Lipšičas)

    3. Kultūros ministerijos valdybų, skyrių viršininkams su savo darbuotojais apsvarstyti šį nutarimą ir juo vadovautis praktinėje veikloje.

    4. Atsakingu už Kultūros ministerijos aparato dauginimo technikos apskaitą, naudojimą ir apsaugą paskirti ministerijos Ūkinio ir kanceliarinio aptarnavimo skyriaus viršininką V. Puzą.
Kolegijos pirmininkas — J. Bielinis
Sekretorius —F. Kauzonas
(Tiražas 120 egz.)
***

ŽMOGAUS TEISIŲ GARANTIJOS PAVYZDYS

    Vilniaus jaunimas, susibūręs į lietuvių liaudies dainos mylėtojų klubą, jau nebe pirmus metus Valstybės Saugumo komiteto įvairiai persekiojamas (Net ir lietuvių liaudies dainoje matomas pavojus TSRS galybei ir saugumui!).

    1978.1.14 grupė, šio klubo dainininkių ir dainininkų išvyko į artimas nuo Vilniaus Baltarusijos TSR vietas aplankyti Gervėčių lietuviškoje saloje gyvenančius savo draugus ir pažįstamus. Trumpai sustoję Rimdžiūnų kaime ir sutarę vakare suruošti bendrą vakaronę, išvyko pas kitame kaime gyvenančius lietuvius.

    Vakare jų laukė sugrįžtant į Rimdžiūnus to kaimo gyventojai ir... KGB pareigūnas su savo pagalbininkais (kolūkio pirmininku,
200

vietinės valdžios ir partinės organizacijos atstovais ir kt.). Pastarieji, pritrūkę kantrybės, patys išvažiavo pasitikti dainininkų, įsakydami drauge su jais važiuoti Rimdžiūnų kaimo mokytojai lietuvei. Sutikę juos kelyje begrįžtančius, parsivežė į Rimdžiūnus ir pradėjo tardyti. Išsiaiškinę, kas šioje grupėje vyresnis, pareikalavo iš jo paso. Po to paklausė:

    — Jūs norite čia surengti koncertą?
    — Mes atvažiavome ne koncertuoti, o aplankyti savo draugų ir pažįstamų, drauge su jais pasišokti, padainuoti.

    Pareigūnas pasakė, kad atvykusiems nevalia dalyvauti jokiame susitikime. Tada svečių tardomas atstovas paklausė:

    — Ar vakaronėje gali dalyvauti tik šio kaimo gyventojai? O iš kitur atvykusiems draudžiama?
    Pareigūnas, neturėdamas ką į tai atsakyti, sutiko leisti vakaronėje dalyvauti ir atvykusiems iš Lietuvos.

    — 0 ar bus galima mums dainuoti drauge su kaimo gyventojais?
    — Galima, — pagalvojęs atsakė čekistas, — tiktai rusiškai. Šio pokalbio metu didelis būrys kaimo moterų ir vyrų prašė ir reikalavo valdžios pareigūnų nepersekioti pas juos atvykusių svečių ir leisti jiems dalyvauti vakaronėje kaimo kultūros namuose. Tik dėka šių reikalavimų pareigūnai šį kartą buvo nuolaidūs. Vakaronė turėjo prasidėti 19 vai. Tačiau dėl šių trukdymų ji prasidėjo tiktai 20 vai. Susirinko daug žmonių. Daug buvo vaikų, kuriuos svečiai iš Lietuvos apdalino lietuviškomis knygelėmis.

    Vakaronės pradžioje svečiai norėjo parodyti spalvotas skaidres su gražiais Lietuvos vaizdais, tačiau salėje susėdę pareigūnai tai daryti uždraudė. Įpusėjus šokiams ir dainoms, palydimoms kanklių muzika, neprašytieji svečiai išsidangino.

    Po vakaronės, kuri truko dvi valandas, vietos lietuviai taip pat labai nuoširdžiai svečius priėmė savo namuose, juos apnakvyndino.

    Kitą dieną — sekmadienį — svečiai iš Lietuvos buvo numatę dar kartą susitikti klube su rimdžiūniečiais, tačiau po vakarykščio labai nemalonaus incidento rytą išvažiavo atgal į Vilnių.

    Šis įvykis labai akivaizdžiai parodo, kaip Žmogaus teisėmis gali naudotis lietuviai, gyvenantieji tiek Tarybų Baltarusijoje, tiek pačioje Tarybų Lietuvoje.
***
201

DARBININKU STREIKAS

    K a u n a s. 1977 gruodžio mėn. pradžioje Kauno Gumos gaminių kombinato "Inkaro" darbininkams buvo išmokėtas sumažintas atlyginimas (Darbininkai gavo tiktai po 30-50 rub.). Paaiškėjo, kad kombinato administracija (profsąjungos organizacijai, žinoma, pritariant) sumažino leistino, gamybos procese neišvengiamo, produkcijos niekalo nuošimtį.

    1977.XII.14 formuotos avalynės cecho darbininkai, reikšdami dėl to savo protestą, atsisakė dirbti. Pirmoji to cecho pamaina streikavo visas aštuonias darbo valandas. Streikuojantiems malšinti skubiai atvyko Valstybės Saugumo komiteto pareigūnai, vadovaujami Mockaus. Su jais buvęs Kauno Požėlos raj. partijos komiteto pramonės skyriaus vedėjas streikuojančius darbininkus mėgino terorizuoti, tačiau darbininkai privertė jį pasišalinti. Antrosios pamainos darbininkai taip pat nedirbo, tačiau veikiami sustiprinto šantažo ir administracijai pažadėjus peržiūrėti klausimą dėl senų normų atstatymo, pradėjo darbą nuo savo pamainos vidurio.

    Senosios normos buvo sugrąžintos, tačiau prasidėjo tardymai ir bausmės. Pamainos viršininkė Grumadienė buvo atleista iš darbo. Cecho technologas Skrebulis pašalintas iš pareigų. Kombinato vyr. inžinieriui Valaičiui pareikštas griežtas papeikimas, o to paties kombinato partinis sekretorius numatomas taip pat atleisti. Streiko metu buvo suimtas darbininkas Binkis. Nuvežę jį į milicijos būstinę, sumušė (nežiūrint, kad jo tėvas yra milicijos papulkininkis).
***
 
EGLUČIŲ "KARAS"

    Jau kiek metų tarp Kauno vykdomojo komiteto ir kauniečių vyksta eglučių "karas". Vykdomajam, užsimojusiam sunaikinti "religinius prietarus", po ranka pakliuvo ir vargšės, nekaltos eglutės. Nežiūrint į draudimą kirsti eglutes, draugovininkų budėjimą miškuose ir prie kelių, vedančių į Kauną, per Kūčias ir šv. Kalėdas beveik pusėje Kauno butų įsižiebia Kalėdų eglutės. Bet toks stichiškas eglučių kirtimas labai kenkia Kauno apylinkių miškams.
202

    Eglučių problema pasiekė net spaudą. Mes pateiksime vieno pakaunės miškininko žodžius, kuriuos Vytautas Petkevičius 1977 m. "Švyturio" 10-me numeryje užrašė savo poleminėse rašytojo pastabose "Akistatos".

    "...Kauno girininkija kas metai paruošia apie 50 tūkstančių naujametinių eglučių. Sprendimą joms parduoti vykdomasis komitetas priima tik gruodžio 25 d. (Iš tikrųjų eglaitės pradedama pardavinėti tik gruodžio 26 d. — Red. pastaba). Jie matot šitokiu būdu kovoja prieš prietarus. O prietaringi žmoneliai, jų nesulaukę, patys važiuoja ir apsirūpina eglaitėmis miške žymiai anksčiau. Todėl teparduodame keliolika tūkstančių eglučių. Kitas deginam. Toks padidintas vykdomojo komiteto darbuotojų sąmoningumas mums kas metai kainuoja apie 70000 eglučių, nors Prienų miškininkai jas pradeda pardavinėti nuo gruodžio 20 d., o kitos girininkijos dar anksčiau. Rusijos federacija šį darbą pradeda net nuo gruodžio 15 d.; tiktai mes kažkokia kvaila išimtis..."

    Taigi, miesto galvų užsispyrimas buvo toks bukas, toks beprasmiškas, kad net rašytojas - komunistas neišlaikęs parašė aukščiau minėtas eilutes.

    Ir štai naujiena: 1977.X.14 sprendimu Nr. 591 miesto vykdomasis komitetas įpareigojo prekybines organizacijas organizuoti eglučių pardavimą nuo gruodžio 19 iki 31 dienos.
*
 
KO VERTOS MŪSŲ DEMONSTRACIJOS?

    Eilę metų Vilkaviškio konservų fabrike direktoriumi dirbo Kavaliauskas Pranas. Stengdamasis sudaryti skaitlingą gegužės 1-sios darbo žmonių eiseną - demonstraciją, eisenos dalyviams žadėdavo po 200 št. deficitinių dangtelių stiklainiams; nedalyvavusieji gaudavo tik po 100. Nežiūrint, kad dangteliai pas mus yra deficitinė prekė, eisenos nebūdavo skaitlingesnės už kitas.

Šiuo metu dirbantis direktoriaus pareigose Valentinavičius naudojasi tomis pačiomis paskatomis.
***
203

NEAPYKANTA RAUDONAI VĖLIAVAI

    Moksleiviai Albertas Zabrauskas, Leopoldo, gim. 1960 m. gyv. Vilniuje Žirmūnų 103-112, besimokąs Vilniaus politechnikume ir Zakševskis Konstantinas, Zigmantovičius, gim. 1960 m. gyv. Vilniuje Žirmūnų 103-91, besimokąs Vilniaus prekybos technikume, 1977 m. lapkričio mėn. iš 7-tos d. į 8-tą naktį suplėšė Žirmūnų gatvėje 36 vėliavas, kurios buvo iškabintos Spalio socialistinės revoliucijos garbei.

    Minėti jaunuoliai tą pačią naktį buvo areštuoti.
***

KGB KELIA KVALIFIKACIJĄ

   
Vilniaus KGB darbuotojams šeštadieniais kaip ir daugelyje miesto įstaigų, būdavo nedarbo diena, išskyrus tuos atvejus, kada reikėdavo vykdyti specialias užduotis.

    Nuo 1978.1.1  kiekvieną šeštadienį ryte visi privalo atvykti į užsiėmimus. Kokie tie užsiėmimai — nežinia. Tačiau vieną aišku: KGB tobulina savo darbo metodus ir kelia savo agentų kvalifikaciją.

    Kalbama, kad pogrindžio spaudai susekti KGB dabar skiria daugiau dėmesio ir panaudoja naujausias technines priemones.
***
204
 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum