gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 20 Spausdinti El. paštas
M. Tamonis — saugumo auka
J. E. vysk. J. Steponavičiaus pareiškimas
Pirmieji „Aušros" spinduliai
Gelbėkime Lietuvos gamtą!
Streikas Šiaulių autobusų parke
S. Kovaliovo byla
Moksleivių nutautinimas
Persekiojimai už katekizaciją
Rašo Lietuvos kunigai
Žinios iš vyskupijų
Tarybinėje mokykloje

1975.XII.8.
LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA
Perskaitęs duok kitam! Eina nuo 1972 metų.

     „Tamonis Mindaugas (g. 1940 rugpiūčio 28 Vilniuje) — inžinierius - chemikas - technologas, technikos mokslų kandidatas (1968), 1962 baigęs Kauno Politechnikos institutą, iki 1963 dirbo Daugelių (Šiaulių raj.) statybinių medžiagų kombinato inžinieriumi; 1966 — 1969 Statybos ir architektūros instituto mokslinis bendradarbis; nuo 1969 Paminklų konservavimo instituto chemijos laboratorijos katedros vedėjas. Paskelbė mokslinių straipsnių apie cemento ir betono kietėjimą."

     (Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, III t. 560 p.).

*    *    *

(Atsisakė restauruoti Lietuvos pavergėjams paminklą — į psichiatrinę ligoninę):
     „LKB Kronika" rašė apie M. Tamonio atsisakymą restauruoti Kryžkalnyje paminklą tarybinei armijai ir jo patalpinimą į N. Vilnios psichiatrinę ligoninę. Po trijų mėnesių prievartinio gydymo Tamonis grjžo palaužta sveikata. Jam buvo atimta galimybė dalyvauti instituto kūrybinėje veikloje.

(M. Tamonio laiškas TSKP CK):
     1975 birželio 25 M. Tamonis laišku kreipėsi į TSKP CK. Šiame ilgame laiške galima jausti jauno moks-

lininko, išaugusio tarybinės valdžios metais, nerealus tikėjimas kompartijos vadovų gera valia.

     Laiško pradžioje autorius pastebi, kad šalyje yra visuotinai paplitęs melas, kurį palaiko patys valdžios atstovai. Tarybinė valdžia neturinti teisės reikalauti, kad piliečiai elgtųsi dorai ir sąžiningai, nes jos pačios veiksmuose yra daug kompromituojančios medžiagos. Ant jos sąžinės — milijonų nekaltai nužudytų kraujas. Ciniškas melas ir toliau liejasi. Nors komunistams atrodo, kad prie socializmo melas tampa „šventu melu", tačiau jo pateisinti negalima. Atėjęs laikas įvykdyti „žmoniškumo revoliuciją", kurią pagal Tamonį, galėtų įgyvendinti XXV partijos suvažiavimas.

(Siūlo priimti ir įgyvendinti septynių punktų „žmoniškumo revoliuciją"):
     Septyniuose šios „revoliucijos" punktuose M. Tamonis išdėsto pagrindinius jos tikslus bei priemones. Jis siūlo pašalinti „asmenybės kulto" ir „subjektyvizmo" (Chruščiovo) laikų klaidas, pagerbti stalinizmo aukų kapus, nekliudyti tiesai atsiskleisti mene, spaudoje ir gyvenime. M. Tamonis rašo:

     „Pasmerkti neteisingus Stalino laikų užsienio politikos aspektus, kaip antai, trijų Pabaltijo valstybių — Lietuvos, Latvijos ir Estijos likvidavimą. Kad Pabaltijo prijungimas nebuvo istorinė būtinybė, o klaida, rodo socialistinės Mongolijos pavyzdys. Kaip Jūs gerai žinote, Pabaltijo respublikos nepatenkintos vis didėjančiu vietinių gyventojų „ištirpdymu" imigrantų masėje, kurią vadina socialimperialistiniais kolonizatoriais. Be to, šios tautos nori (tai visai nenatūralu) naudotis pilnaverčiu valstybiniu bei kultūriniu gyvenimu, kaip ir kitos kaimyninių socialistinių valstybių, kiap nežymių bei atsilikusių Afrikos ir Azijos šalių tautos. Nes, lietuviai, ilgus metus turėję bendrą su

Lenkija istoriją, nenorime kultūrinio pilnavertiškumo požiūriu gyventi blogiau už kaimynus lenkus ar negrus...

     Pabaltijo respublikos turi atgauti (sutinkamai su Konstitucijoje numatytu referendumu) savo valstybinį suverenitetą, dėl kurio istorijos bėgyje žuvo daug geriausių jų sūnų. To nesuprasti gali tik nežmogus arba tas, kuris mąsto didžiavalstybiškai — imperia-listiškai. Suverenumo grąžinimas šioms valstybėms sutvirtintų socialistinio lagerio jėgas, padidintų autoritetą."

     Kalbėdamas apie religiją, Tamonis siūlo panaikinti tikinčiųjų diskriminaciją:

     „. . .Krikščionių tikėjimas paremtas tokiu pat moksliniu - filosofiniu pagrindu, kaip ir kiti. Kadangi šis tikėjimas bei jo dvasioje sukurtas ir kuriamas menas patenkina dvasinius ir kultūrinius tikinčiųjų poreikius, būtina panaikinti visus apribojimus, kurie trukdo krikščionims ir kitiems tikintiesiems gyventi pilnavertiškai, jaustis pilnateisiais visuomenės nariais. Ne tik dirbti kartu su visais, bet ir naudotis lygiomis teisėmis. Turi būti leistas laisvas religinis švietimas, religinė ir religinė - kultūrinė spauda, plačiai atvertos durys disputams lektoriumuose, radijo ir televizijos laidose..."

     „. . .Reikia atkreipti dėmesį į faktą, kad tarp socializmo ir religijos nėra antagonistinių prieštaravimų. Priešingai, religija padeda socializmui — kelia tikinčiųjų moralę, juos taurina, kelia nuotaiką, skatina gerai dirbti, sąžiningai tarnauti aukštiems idealams. Religija ir socializmas, kaip moralinės sistemos — ne antagonistinės. Abi jos siekia dvasinės laisvės ir aukšto žmoniškumo."

     Politinėje sferoje M. Tamonis siūlo panaikinti faktinius pilietinių teisių apribojimus, nutraukti ki-

taip galvojančiųjų, kurių skaičius vis didėja, persekiojimus. M. Tamonis siūlo: „Panaikinti nenormalią, antidemokratinę vienpartinę sistemą. Aš, pvayzdžiui, kaip sąmoningas XX a. krikščionis, nedalyvausiu rinkimuose, kol nebus galimybės balsuoti už kultūrinių-dvasinių krikščionybės interesų atstovus."

     „Primindamas, kad iki šiol iniciatyvą valstybės valdymo reikaluose faktiškai turėjo tik aukščiausias valdantysis partijos aparatas, oficialiai pareiškiu, kad aš, kaip ir daugelis kitų mano tautiečių, nepripažįstu socialistinio Lietuvos TSR statuso. Remdamasis 15-ju LTSR Konstitucijos straipsniu, reikalauju įvykdyti referendumą dėl valstybinio Lietuvos statuso pakeitimo: sudarant atskiras valstybes arba Pabaltijo federaciją su nepriklausoma visų Pabaltijo respublikų vidaus santvarka už TSRS ribų."

     Laiško pabaigoje M. Tamonis smerkia komunistus, kurie priešinasi progresui. Juos kaltina už tai, kad liaudyje didėja nepasitenkinimas ir nematyti perspektyvos pagerinti šalyje padėtį. Tokie komunistai, anot Tamonio, „esą tikrieji kontrevoliucionieriai".

     Baigdamas siūlo atsisakyti TSKP kulto ir linki, kad tarp CK narių nugalėtų žmogus.

     „.. .Tik dėl šito verta kovoti. Pirmiausia su savimi, su savo inercija, neryžtingumu... Vienintelis įėjimas pro rytdienos duris — gryna sąžinė, tikras teisingumas, nuoširdi neapsimetėliška meilė žmonėms."

(Nepakęsdami atskleistos tiesos, komunistai Tamonį grąžino psichiatrinėn ligoninėn iki sunaikinimo):
     Šį laišką išsiuntus, M. Tamonis vėl prievarta buvo patalpintas psichiatrinėje ligoninėje. Po dviejų dienų (birželio 29) mirė jo motina. Tik po didelių pastangų sūnui buvo leista porai valandų išeiti — atsisveikinti su mirusiąją. Liepos 25 M. Tamonį paleido iš ligo-

ninės su sąlyga, kad per tris savaites lankytųsi mo-diteno injekcijoms.

     Netekęs galimybės reikštis kūrybiškai, izoliuotas darbo vietoje, M. Tamonis pergyveno gilią depresiją, kurią dar didino artimųjų elgesys. Kadangi Mindaugo tėvas 1941 m. dalyvavo Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) veikloje, KGB šį faktą išnaudojo šantažui. Saugumo agentai Mindaugą stengėsi paveikti per jo artimuosius. Vilniečių tarpe sklido žinios, kad KGB deda pastangas M. Tamonį sunaikinti — priversti jį patį nutraukti savo gyvenimą.

     1975 lapkričio 5 M. Tamonis buvo rastas geležinkelio ruože Vilnius - Pavilnys žuvęs po traukinio ratais.

(M. Tamonio aukos atžala — šis nekrologas):
     „LKB Kronika" pateikia M. Tamonio nekrologą, parašytą artimų žuvusiojo draugų:

     „Trumpas tas žmogaus gyvenimas, lyg pienės pūkas, — Likimo Paukštis vienu sparnų mostelėjimu gali jį užgesinti... Tačiau šviesa, susikaupusi mažame žiburėlyje, neišsisklaido. Ji nuplaukia erdvėmis tolyn, palikusi pabirusius pūkelius, — lyg vėjo genama liepsnelė, — į Nežinią, — kad vėl nutūptų kažkokiame tolimame pasaulyje..."
M. Tamonis „Žinia"

     Traukinys Kaunas - Maskva dundėjo į rytus. Lapkričio prietemoje nuaidėjo šaiži sirena — lyg aiktelėjimas, lyg raudos pradžia, — ir bematant sugėrė ją ūkana. Kaip ir raudos tūkstančių pasmerktųjų, kurie dingo rytų kryptimi. Jeigu tos raudos virstų upėmis, jos užtvindytų Kazachų stepes, Altajaus priekalnes ir nutirpdytų Šiaurės sniegus. O ar bus joms kada pabaiga? Ir ką reiškia dar vienas aiktelėjimas ant ke-

lio, kuriuo slinko mūsų brolių ir seserų sielos, pasmerktos, bet tebegyvenančios vaikų krūtinėse ir ateities didvyrių mintyse.

     Kiekviena karta privalo turėti savo didvyrius. Kitaip jinai bevertė, istorijos balastas, kurią be gailesčio ištirpdys net trumpas laikotarpis. Tuščias ir beprasmis tos kartos gyvenimas, jeigu jai užteko to, ką davė kiti, jeigu ji tenkinasi vien duona ir blizgesiu. Ir net vaikai, gimę iš tos kartos, pasistengs kuo greičiau ją užmiršti, kad neliktų antspaudų ant jų sielų, beprasmybės ženklo — tuščios kartos herbo.

     Bet ar tik mirtis įteisina didvyriškumą? Ne. Mirtis — tai tas energijos šaltinis, kuris papildo visos tautos ir kartų valios atsargas, tai fakelas gilioj juodumoj, nušviečiantis taką ateities vaikams. R. Kalantos liepsna Kauno sodelyje, Mindaugo sieloje gimęs mūsų kartos šauksmas parodė gaivališkos energijos neišsenkamumą kartose, kurios gimė po didžiųjų išbandymų ir negandų. Žinokite visi — mes tebeturime viltį gyventi ir būti savimi, kurti sau, save išreikšti, semtis galios iš savo gelmių ir ieškoti tikrosios tiesos tuo keliu, kurį mums teikia prigimtis ir Dievas! Šimtmečiai išmokė mus numirti, todėl nėra beprasmiškų mirčių, nėra savižudybių. Netikėkite žodžiais tų, kurie sako, kad mes psichiniai ligoniai ir tėvynės išdavikai. Išdavikai yra tie, kurie šitaip sako. Beprotnamiai negali užgniaužti dvasios. Vaistai gali sunaikinti mūsų kūnus, užmerkti mums akis, bet mes kalbėsime savo draugų lūpomis, o mūsų tikėjimas dieviškuoju Gėriu bus įkvėpimas tiems, kurie po mūsų ateis.

     Kiekviena auka, kokia ji bebūtų — tai kibirkštis mūsų laisvės ir tiesos aukurui. Tiesos, kurios nesupranta tūkstančiai mūsų brolių ir seserų, besitenkinančių paviršutiniška laime, nesupranta minia, vedžiojama tuštybės šūksniais, paskendusi svetimų minčių ir bereligiškumo tamsybėje. Ir nieko nėra švento —

nei tautos, nei Dievo. Viskas parduota ir nejaudina net mirtys, kurios įeis į Tautos istoriją ir bus mūsų kartos paisididžiavimas, kaip atsvaras visoms abejingoms ir prarastoms sieloms.

     Lietuvoje buvo ir bus žmonių, kurie nebos beprotnamių klaikumos ir Rusijos lagerių šalčio. Juos palaikys krikščioniškasis būties supratimas ir lietuviška pasaulėjauta, — sąlygos dvasinei revoliucijai, kuri neišvengiamai įvyks. Gal net ir po mūsų, bet tai įvyks — ir net menkai prisidėdami prie pasaulio dvasinio atgimimo, mes pagerbsime atminimą tų žmonių, kurie žuvo, degdami begaline meile pasaulio Kūrėjui, Harmonijai ir Tautai.


          Skamba ir žvanga, gaudžia varpai,
          Liūdną ir skaudų leisdami gandą:
          Vėl paviliojo auką kapai!
          Diena į dieną tiek jų atranda!...

     Nebėra Mindaugo Tamonio.

     Dar viena auka prie tų tūkstančių, kurie sušalo vagonuose, buvo sušaudyti, paskandinti Neryje ar susidegino.

     Jo nešaudė, nepūdė kalėjime, netgi tardyti jis nebuvo kviestas. Jį gydė. MODITEN-B yra vaistas — jei duodi jį ligoniui. Jei sveikam — tai žudymo įnagis. Ir žudo jis slaptai ir tyliai, kol žmogui lieka tik jo kūnas.

     Nebėra mūsų Mindaugo. Daugiau nebelinguos tarp Vilniaus mūrų aukšta ir laiba jo stovyla. Jis buvo mums tuo matu, kuriuo matuodavome kasdieninę savo būtį; buvo sąžine, traukusia mus iš kasdienybės liūno. Vienas pirmųjų iš mūsų kartos, nusikratęs technokratiško kvaitulio — tos kartos, augintos po

karo ir be Dievo. Be Dievo, kurį jis taip pat vienas iš pirmųjų surado — ne tą, knyginę intelektualią Aukščiausią Būtybę, bet gyvą ir šiltą krikščionių Dievą — ir su beatodairiška neofito narsa nešė Jį mums savo poezija ir savo gyvenimu. Ir kaip tik tada, suradęs, jo žodžiais — „Tiesą, Gėrį ir Grožį"—, metė iššūkį Sistemai, kurioje matė tiesioginį Blogio įsikūnijimą. Ne tam, kad deklaruotų savo įsitikinimus, o tiesiog, kad kitaip negalėjo — negalėjo gyventi meluodamas. Senos bajorų giminės palikuonis — taip jis mokėjo Lietuvos bajorų skolą savam kraštui.


(M. Tamonio šiurpioji drama):
     1974 m. pavasarį Mindaugas Tamonis, technikos mokslų kandidatas, dviejų vaikų tėvas, o iš tikro — Poetas ir Tiesos ieškotojas, kurio eilėraščiai, be „Poezijos pavasario" ir „Literatūros ir meno", buvo spausdinami ir emigrantų „Metmenyse", parašo pareiškimą, kuriuo atsisako prisidėti prie paminklo tarybinei armijai restauravimo. Tų pačių metų vasarą uždaromas į Vilniaus psichiatrinę ligoninę. 1974 gruodyje įrašo trijų lapų apimties įrašą šv. Kazimiero bažnyčios, paverstos Ateizmo muziejumi, knygoje. 1975 m. baigia rašyti „Žinią", savo gyvenimo pagrindinį kūrinį, skirtą M. Čiurlionio atminimui. 1975 vasarą — paskutinis akordas — parašo laišką CK, kuriuo šaukia moraliniam atgimimui ir maldauja religinės laisvės. Sistema reaguoja mechaniškai grubiai — uniformuoti pareigūnai kartu su žmonėmis baltais chalatais vėl jį nuveža į psichiatrinę ligoninę. To nepakėlusi, miršta jo motina. Ir atomazga — 1975 lapkričio 5 dieną, „didžiųjų švenčių" išvakarės, geležinkelio ruožas Vilnius-Pavilnys...

          Baltas paukšti, tu sugrįžki,
          Ir parneški kraujo gėlę
          Baltas paukšti, tu sugrįžki
          — — nepasakė, ir išėjo...

     Ir išėjo, artimųjų nesuprastas, abejingųjų apjuoktas, svetimųjų apšmeižtas ir žudomas. Andriejus Siniavskis, jo vargo brolis, iš tolimo Paryžiaus tiesė jam pagalbos ranką. O jūs, brangūs tautiečiai, kurie iš užjūrio aplankote mus? Juk vienas jūsų šią vasarą Jį išdavė, kitas išsižadėjo, o trečias sudegino. O mes? O mes palikome Jį ir bėgome, nes Jį jau lydėjo mirties šešėlis.

     ... ir tada Viešpats pasigailėjo ir pasišaukė Jį pas save...
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .  . . . . . . . . . .  .

     Atsisveikiname su Tavimi, suvokdami, kad nuo šiol mes — Tavo ženkle, ir kad buvo skirta mums būti šalia vieno iš sūnų — milžinų, kuriuos laikas nuo laiko išaugina Lietuvos Žemė.
*    *    *


Lietuvos TSR Ministrų Tarybos Pirmininkui J. Maniušiui
     Nuorašai: Lietuvos Vyskupams: J. Labukui Kaune, J. Pletkui Telšiuose, L. Povilioniui Kaune, R. Krikščiūnui Panevėžyje, V. Sladkevičiui Nemunėlio Radviliškyje, Kanauninkui J. Andrikoniui Vievyje ir
     Vilniaus arkivyskupijos Kurijai
     Vysk. Julijono Steponavičiaus,
     gyv. Žagarės m., Joniškio raj.,
     P a r e i š k i m a s

(Tebeslepiamos nušalinimo priežastys):
     Eina jau penkiolikti metai, kai buvau nušalintas nuo savo tiesioginių pareigų ir priverstas apsigyventi administracinės valdžios man paskirtoje vietoje: Žagarės m., Joniškio raj. Nušalinant nuo posto, man nebuvo pateikta jokio kaltinimo. Aš iki šiol nežinau, dėl ko, už ką ir kuriam laikui esu ištremtas iš savo vyskupijos. Tiesa, tuometinis Religinių kultų įgaliotinis J. Rugienis man pareiškė, kad esu nušalinamas Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimu. Bet mano prašymą, būtent, supažindinti mane su tuo nutarimu: duoti jo nuorašą arba jį bent man perskaityti, įgaliotinis atsisakė patenkinti. Norėdamas gi greičiau mane nušalinti, griebėsi prievartos, pasinaudodamas pagalba administracinių organų, kurių verčiamas turėjau palikti Vilnių ir Vilniaus vyskupijos ribas. Todėl iki šiol man yra neaišku, ar mano nušalinimas iš einamųjų pareigų buvo įvykdytas Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimu, ar Religinių kultų įgaliotinio sauvale.

     Būdamas poste, stengiausi sąžiningai eiti vyskupo -ganytojo pareigas, rūpindamasis kunigų ir tikinčiųjų dvasine gerove. Nesijaučiu, kad būčiau pažeidęs tarybinius įstatymus. Niekur, niekada ir nieko blogo prieš Tarybų Sąjungą ir tarybinę santvarką nesu daręs, nei kalbėjęs.

     Tarybinei valdžiai pasiūlius, buvau nuvykęs į Vengriją, iš kur grįžęs padariau pranešimą per radiją. Kviečiamas dalyvavau Taikos konferencijose. Stengdavausi nuraminti kunigus ir tikinčiuosius, kai valdžios pareigūnai administraciniu kišimusi į bažnytinį gyvenimą juos suerzindavo. Teko ginti ir savo jurisdikcijos teises, kai Religinių kultų įgaliotinis administraciniu kišimusi siekdavo jas susiaurinti. Štai to administracinio kišimosi įrodymai:

(Bepataikaudamas Maskvai, įgaliotinis Rugienis persistengė):
     1. Kai 1958 sausio mėn. pradėjau eiti Vilniaus Arkivyskupijos Apaštališkojo Administratoriaus su reziduojančio vyskupo teisiėmis pareigas, Religinių kultų įgaliotinis man pareiškė, kad praneščiau kunigams, jog jiems negalima nei mokyti besiruošiančius Pirmajai išpažinčiai ir šv. Komunijai vaikus, nei grupiniai juos egzaminuoti, o galima tik individualiai juos egzaminuoti. Man paaiškinus, kad vysk. K. Paltarokas, lankydamasis Maskvoje, išsiaiškino ir susitarė Religinių kultų taryboje, kad kunigai gali paruošti vaikus Pirmajai išpažinčiai ir šv. Komunijai nedidelėmis grupėmis ir, grįžęs namo, paskelbė tą susitarimą aplinkraščiu, įgaliotinis tą susitarimą pavadino vysk. K. Paltaroko fantazija. Man pareiškus, kad potvarkio, draudžiančio vaikus ruošti Pirmajai išpažinčiai ir šv. Komunijai ir leidžiančio tik individualiai juos egzaminuoti, skelbti kunigams negaliu, nes jis prieštarauja vyskupiškai sąžinei, Bažnyčios Teisės Kanonams ir Arkivyskupijos Sinodo nutarimams, įgaliotinis pasakė, kad nevykdydami to potvarkio tiek kunigai, tiek vyskupas turėsią nemalonumų. Ir iš tikrųjų kunigams, nesilaikantiems įgaliotinio potvarkio dėl vaikų katekizacijos, buvo keliamos bylos, o vyskupas nuolat baramas.

(Religinių kultų įgaliotinis pasisavino vyskupų teises):
     2. Kunigų skyrimas ir perkėlimas priklauso vyskupijos Valdytojui. Paskirtiems į kitą parapiją kunigams Religinių kultų įgaliotinis išduoda kulto tarnautojo registracijos pažymėjimą, kuris reikalingas kunigui prisiregistruojant naujoje darbovietėje. Pasinaudodamas registracijos pažymėjimų išdavimo teise, įga-

liotinis ėmė kištis į kunigų skyrimą. Kiekvieno kunigo paskyrimas turi būti suderintas su įgaliotiniu.
(Įgaliotinis prieš pareiginguosius kunigus ėmėsi represavimo akcijos):
     Be to, įgaliotinis pradėjo represuoti kai kuriuos kunigus, atimdamas iš jų registracijos pažymėjimus ir reikalaudamas iš vyskupijos Valdytojo į represuojamojo vietą paskirti kitą kunigą, o represuojamąjį palikti be parapijos, be kunigiško darbo. Dažniausiai kunigai būdavo represuojami už grynai bažnytinį darbą, pvz., už rekolekcijų pravedimą kunigams ir tikintiesiems. Skriaudžiamus kunigus gindavau. Nesutikdavau jų palikti be kunigiško darbo, perkeldavau juos į kitą parapiją ir neskirdavau į jų vietą kito kunigo, kol įgaliotinis neišduodavo registracijos pažymėjimo represuotam kunigui, paskirtam į kitą parapiją. Ginant skriaudžiamus kunigus, tekdavo išgirsti iš įgaliotinio grasinimų, kad vyskupija gali likti be vyskupo.

     Pasirodo, kad, gindamas represuojamus kunigus, buvau teisus, nes šiandien įgaliotinio įstaiga neatiminėja iš kunigų registracijos pažymėjimų ir nereikalauja iš vyskupijų valdytojų palikti kunigus be kunigiškų pareigų.

(Įgaliotinis sauvališkai pasisavino iš diacezijų vyskupų ir Kunigų seminarijos tvarkymo reikalus):
     3. Kunigų seminarijos tikrieji šeimininkai pagal Bažnyčios Teisės kanonus ir Apaštalų Sosto dekre-retus yra vyskupijų ordinarai. Todėl Lietuvos vyskupijų ordinarams priklauso teisė nevaržomai, laisvai skirti Tarpdiecezinės Kunigų seminarijos Kaune vadovybę ir dėstytojus, priimti ir atleisti auklėtinius. Tuo tarpu be jokio įstatyminio pagrindo tas teises pasisavino Religinių kultų įgaliotinis. Kandidatų į kunigus

galutinį atrinkimą daro ne dvasinė vyriausybė, bet įgaliotinis ir kiti pareigūnai, kurie patikrina tiek norinčių įstoti į Seminariją, tiek besimokančių Seminarijoje jaunuolių tinkamumą ir juos pagal savo nuožiūrą „išsijoja". Vieną iš tokių skaudžių „išsijojimų" Tarpdiecezinė Kunigų seminarija Kaune pergyveno 1958 m., kai įgaliotinio įsakymu buvo nušalintas rektorius, atleisti kai kurie dėstytojai, pašalinta nemaža auklėtinių, kurių tarpe buvo ir Vilniaus arkivyskupijos klierikas Vytautas Merkys. Įgaliotinis jį kaltino antitarybiškumu. Kun. Vyt. Merkys, pašalintas iš Seminarijos, įstojo į Žemės ūkio mokyklą, kur buvo pavyzdingas studentas, vėliau garsėjo kaip darbštus ir sąžiningas Vilniaus medelyno darbininkas ir jau keleri metai eina kunigo pareigas Chmelnicko mieste, Ukrainoje, kaip pavyzdingas kunigas ir geras bei lojalus tarybinis pilietis. Kai anuomet skriaudžiamą kun. Vyt. Merkį bandžiau ginti, įgaliotinis užsipuolė mane, kad ginu antitarybiškai nusiteikusį klieriką ir pagrasino man ištrėmimu.

(Policinis įgaliotinio įsikišimas į grynai religinį tikinčiųjų gyvenimą):
     4. Nebuvo užmiršta ir grynai religinio, dvasinio gyvenimo sritis. 1960 Religinių kultų įgaliotinis man pranešė, kad draudžiama vaikams dalyvauti religinėse apeigose: berniukams tarnauti Mišiose, mergaitėms — dalyvauti procesijose; daryti tikintiesiems rekolekcijas; kviesti be valdžios leidimo kunigus į atlaidų talką; kunigams lankyti savo parapijiečius, kalėdoti; kunigams didesniais būreliais, grupiniai atlikti rekolekcijas. Įgaliotinis reikalavo, kad visus tuos draudimus paskelbčiau kunigams raštu ir priminčiau, jog nesilaikantys tų suvaržymų bus baudžiami. Mane gi supažindino su tais draudimais tik žodžiu.

(Vyskupas nepakluso sauvališkiems įgaliotinio reikalavimams):
     Išklausęs tų neteisėtų ir nenuoseklių reikalavimų, pareiškiau, jog jų skelbti kunigams negaliu dėl to, kad kaip Katalikų Bažnyčios vyskupas:

     a) privalau kelti tikinčiųjų ir kunigų religinį ir dvasinį gyvenimą, o ne stabdyti ir griauti. Juk Bažnyčios Teisės kanonai ir Arkivyskupijos Sinodo nuostatai reikalauja, kad patys kunigai atliktų rekolekcijas ir pravestų jas tikintiesiems;

     b) turiu raginti visus ganomuosius be amžiaus skirtumo, kad dalyvautų religinėse pamaldose ir uoliai naudotųsi išganymo priemonėmis — malda ir sakramentais;

     c) nežinau tarybinio įstatymo, draudžiančio vaikams eiti į bažnyčią ir dalyvauti liturginėse pamaldose. Jei valstybiniai įstatymai nedraudžia vaikams priimti krikšto, atgailos, Švenčiausiojo, sutvirtinimo sakramentus, tai kokiu pagrindu reikalaujama, kad būtų uždrausta jiems dalyvauti liturginėse pamaldose, kurios yra mažiau reikšmingos, negu sakramentų priėmimas.

     Pagaliau tiek TSRS Konstitucija, tiek tarybinės vyriausybės pasirašyti įsipareigojimai pripažįsta sąžinės ir religinių kultų atlikinėjimo laisvę visiems piliečiams be amžiaus skirtumo.

(Neįvykdęs neteisėtų įgaliotinio reikalavimų, vyskupas nušalintas nuo ganytojo pareigų ir ištremtas):
     Atsisakius įvykdyti tuos reikalavimus, neužilgo buvau nušalintas.

     Šiame pareiškime pateikti faktai rodo, kad visą laiką buvo ieškoma priekabių mane nušalinti. Atsisakant vykdyti įvairius Religinių kultų įgaliotinio ne-

teisėtus reikalavimus ir ginant savo ir ganomųjų teises, nuolat man buvo grasinama nušalinimu nuo einamųjų pareigų. Buvau įgaliotinio apšauktas užsispyrusiu, nesukalbamu, nelojaliu. Bet ar tikinčiųjų, kunigų ir savo teisių gynimas gali būti laikomas nusikaltimu ir nelojalumu tarybinei santvarkai?

     Į mano paskutinį pareiškimą, rašytą 1972 TSRS Ministrų Tarybos Pirmininkui, Religinių kultų įgaliotinis J. Rugienis, kuriam buvo pavesta man atsakyti, pasakė, kad kol kas dar negaliu eiti savo tiesioginių pareigų. Įdomu, kaip ilgai tęsis tas „kol kas". Juk pagal Lietuvos TSR Baudžiamojo kodekso 28 str. ištrėmimas skiriamas nuo vienerių iki penkerių metų. O man tenka gyventi ištrėmime jau penkioliktus metus ir tai ne dėl kokių nors mano nusikaltimų, bet dėl Religinių kultų įgaliotinio ir kai kurių saugumo organų klaidų ir savivalės.

(Prašo sutvarkyti nenormalią Vilniaus Arkivyskupijos padėtį — leisti vyskupui grįžti į pareigas):
     Prašau Ministrų Tarybos Pimininką atkreipti dėmesį į man padarytą skriaudą ir į nenormalią Vilniaus Arkivyskupijos padėtį. Lietuvos TSR sostinė Vilnius neturi katalikų vyskupo, Vilniaus arkivyskupiją jau 15 metų valdo laikinas valdytojas kunigas, kai tuo tarpu pravoslavai, kurie respublikoje sudaro mažumos konfesiją, pastoviai turi savo vyskupą Vilniuje. Ta nenormali Vilniaus Arkivyskupijos padėtis erzina kunigus ir tikinčiuosius, kelia jų tarpe nepasitenkinimą, sudaro nemalonumų ir vyriausybei, kuri susilaukia prieškaištų šalyje ir svetur.

     Kai Bažnyčia, švęsdama jubiliejinius metus, ragina visus susitaikyti, kai saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimo rezultatai teikia galimybės pasiekti savitarpio pasitikėjimo ir įgyvendinti pilną

religijos laisvę, gera būtų, kad ir mūsų padangėje būtų pašalinti nesutarimai ir įsigalėtų susitaikymas ir pasitikėjimas.

     Tikiuosi, kad mano trėmimo byla bus peržiūrėta ir leista eiti man Vilniaus Arkivyskupijos vyskupo-ganytojo pareigas.

Žagarė, 1975 rugsėjo 15.
          Vilniaus Arkivyskupijos Apaštališkasis
                    Administratorius
          vysk. Julijonas Steponavičius

*    *    *

(„Aušros" prošvaistės bando kelti tautą iš vergijos ir nevilties klaikios tamsumos):
     1975 lapkričio mėnesį Lietuvoje tarp žmonių pasklido naujas leidinys „Aušra", multiplikuojamas rašomosiomis mašinėlėmis.

     „LKB Kronika" pateikia „Aušros" leidėjų įžanginį straipsnį:

          „Gedimino laikus
          Vaidevutis garsus
          Prikeltų! Bet kur Vaidevutis?
M a i r o n i s

     Beveik po šimto metų vėl iš naujo pasirodo „Aušra". Lietuvos istorija tarsi pasikartoja — carinė okupacija pasikeitė į tarybinę. Iš naujo iškilęs pavojus lietuvių tautos egzistencijai. Pavojuje atsidūrė ypatingai dvasinės vertybės: tikėjimas, dora, kalba, literatūra ir visa lietuviškoji kultūra. Mūsų tautos priešai ir į

jos ateitį toliau neįžvelgia vaikai ruošia tautai pražūtį. Šito siekiama klasta, melu ir apgaule. Planingai ir maskuotai Lietuva dvasiškai žlugdoma ir fiziškai naikinama. Dalis tautos nepastebi šios nelaimės ir nesirūpina gresiančiu pavojumi. Kartais nesuprasdami, o kartais dėl duonos kąsnio jie tampa tautos engėjų talkininkais.

     Šiandien stengiamasi nutylėti didvyriška Lietuvos praeitis. Nenuostabu, kad mūsų mokyklose taip mažai vietos skiriama Lietuvos senovės istorijai, taip skurdžiai leidžiama istorinė literatūra ir ta pati cenzorių yra negailestingai žalojama, o prieš karą išleisti Lietuvos istorijos vadovėliai rūpestingai naikinami. Klastojant istorinius faktus, norima apjuodinti Lietuvos praeitį.

     Nutylima ne tik tautos praeitis, bet ir tamsiosios šiandieninio gyvenimo pusės. Kalbama apie augančius miestus, didžiuojamasi kurortais ir augančiomis gamyklomis, bet tylima apie besiplečiantį nusikalstamumą, lagerius ir siaubingas ligas.

     Mažai kas tinkamai rūpinasi ir Lietuvos ateitimi, ypač jos dvasinės kultūros vertybėmis. Tautos dėmesys ir jėgos nukreipiamos tik į medžiaginės kultūros kėlimą — į gamyklas, planus, sportą, o dvasinės kultūros dirvonai užleidžiami. Ištižusią, materialinėmis gėrybėmis besisotinančią ir girtuokliaujančią tautą nesunku nutautinti ir sunaikinti.

     Mūsų tautą reikia pabudinti iš to dvasinio miego. Maironio žodžiais tariant, reikia naujo Vaidevučio... Šito uždavinio ir imasi iš naujo atgaivinta „Aušra".

     „Aušros" programa lieka tokia, kaip ir prieš šimtą metų:
          parodyti lietuviams praeitį,
          teisingai įvertinti dabartį ir
          padėti įsivaizduoti ateities Lietuvą.

     „Aušra" nesiekia politinių tikslų — sukelti revoliuciją arba grąžinti kapitalistinę santvarką. Jos uždavinys — ir sunkiausiais laikais gaivinti lietuvio dvasią, ugdyti tautinį susipratimą, tautos dorovingumą, skatinti visokeriopą pažangą. Lietuvių tauta išsilaikys, jei bus kultūringesnė už pavergėjus. Todėl turi pasikartoti senovės istorija: romėnai jėga nugalėjo graikus, o graikai kultūra nugalėjo romėnus.

     „Aušra" nekurstys tautinės neapykantos. Ji laiko savo draugais visų tautų taikius ir geros valios žmones, kurie Lietuvai linki gero ir nori su ja dalytis kultūrinėmis vertybėmis.

     „Aušra" tikisi, kad ją rems visi nuoširdžiai mylį Lietuvą, nepaisant įsitikinimų, partiškumo ir pareigų. Šiandien daugelis net atsakingų pareigūnų nenustoja mylėti savo Tėvynės ir, kiek galėdami, rūpinasi jos gerove.

     „Aušra" nepretenduoja apimti visų Lietuvos problemų. Ji sveikina jau ketvirti metai einančią „LKB Kroniką" ir su -džiaugsmu sutiks naujai pasirodančius leidinius.

     Tikimės, kad „Aušros" skelbiamos mintys paplis jaunimo tarpe. Norėtume, kad jie, pažinę Lietuvos praeitį, dar labiau pamiltų savo tėviškės žemę.
          „Aušros" leidėjai

     Pirmajame „Aušros" numeryje pateikiamas pilnas režisieriaus Jono Jurašo liudijimas Tarptautiniame Sacharovo vardo nagrinėjime Kopenhagoje lietuvių tautos persekiojimo klausimu, straipsnis „Vysk. M. Valančiaus 100 metų mirties sukaktis" ir A. Solženicyno straipsnis „Gyventi be melo".

*    *    *

230


(Okupantas drastiškai žudo ne tik Lietuvos žmones, bet ir jos gamtą):
     Džiugu, kad atsiranda mūsuose, kas gina žmogaus teises („LKB Kronika"), bet reiktų ginti jo teisę gyventi ne tik morališkai, bet ir fiziškai sveikoje aplinkoje. Tragedija, jei žlugdoma žmogaus dvasia, bet lygiai tokia pat tragedija, jei gresia pavojus ir jo kūnui.

     Džiugu, kad šiandien Lietuvos žemės ūkis duoda 20 - 27 cnt iš hektaro, kad kaimiečio buitis mažai kuo skiriasi nuo miestiečio, kad žemdirbys šiandien mažiau dirba, o sočiau, negu prieš karą, valgo. Tai viena, šviesioji, medalio pusė, bet yra ir antroji, kelianti nerimą.

(Mažmožiais apdumia akis užsieniečiams lankytojams (net V. Adamkui), nuslėpdami žiauriai naikinamos gamtos plotus):
     Iš užsienio atvykusiems svečiam autostradoje „Vilnius - Kaunas" rodomas aptvertas ąžuolas, kuris tarsi byloja: „Žiūrėkite, kaip rūpinamasi ne tik visa gamta, bet ir pavieniais medžiais". Šis ąžuolas — savotiškas agitpunktas. Turistai, pabuvoję Lietuvoje, gali pajusti dėkingumą tarybinei valdžiai už tai, kad globojama gamta. O jei dar pamato filmų apie Žuvinto rezervatą, pravirksta iš džiaugsmo. Ąžuolas ir tie filmai aptemdė akis net tokiam žymiam JAV gamtosaugos specialistui Valdui Adamkui.

(21 Lietuvos intelektualo memorandumas A. Sniečkui ir M. Šumauskui):
     1966 m. kovo 22 d. į Lietuvos administratorių A. Sniečkų ir M. Šumauską kreipėsi dvidešimt vienas

Lietuvos intelektualas. Keturiolikos puslapių memorandume jie nupiešė gan tragišką Lietuvos gamtos vaizdą. Jie rašė: „Tarybų Lietuvos visuomenėje, ypač daugelio mokslo ir kultūros darbuotojų tarpe, vis stipriau kyla gilus susirūpinimas dėl Nemuno žemupio, Kuršių marių, pajūrio kurortų ir viso Lietuvos pajūrio kraštovaizdžio likimo..."

     Nerimas ne be pagrindo. Štai keli faktai iš netolimos praeities. Intelektualai konstatavo, kad Nevėžis tiek užterštas, jog „visa vandens gyvybė jame žuvusi". Mirtis tūnanti Dangės žemupyje ir Klaipėdos vandenyse. Telšių ir Šiaulių ežerai, Mūšos upė yra smarkiai užteršti. Pastačius Kėdainių superfosfato kombinatą, išdžiūvo prie Kėdainių esantis Juodkiškių miškas. Vėliau vienas memorandumo autorių, geografijos mokslų daktaras Č. Kudaba rašė, kad toks pat likimas ištiko ir Jonavos azotinių trąšų gamyklos kaimynystėje esančius ir kurortinę reikšmę turinčius vaizdinguosius Panerio miškus.

     Dar projektuojant Elektrėnų šiluminę elektrinę, spauda tikino tautą, kad ši elektrinė naudos broliškų respublikų gamtines dujas. Iš tikrųjų, ji kūrenama vien mazutu ir „sunaudoja apie 2300 tonų sieringo mazuto per parą." Vyraujantys vakarų vėjai neša elektrinės kaminų išmetamas dujas, kurios pasiekia net Vilniaus ir į šiaurę nuo jo apylinkes: Grigiškių - Kernavės baro ir Valakampių - Nemenčinės - Santakos baro pušynus. Sudegus mazutui, per parą kaminais išeina apie 74 tonos sieros trideginio. Siera atmosferoje jungiasi su vandens garais ir duoda apie 200 tonų sieros rūgšties. O tai reiškia, kad 60 km spinduliu ir 90 laipsnių kampu (apimant Dubingius, Nemenčinę, Vilnių, Rūdininkus — šių vietovių pušynus) 2500 kv. km plote kiekvienam hektarui tektų po 290 kg koncentruotos sieros rūgšties per metus. Toks yra intelektualų žodis.
     Vilniaus šiluminė centralė be laiko pražudė Vingio parką. „Lygiai kaip Vingio parkas, žus Sapieginės, Valakampių miškai, jeigu Žirmūnų — Verkių plento rajone bus toliau telkiamos orą teršiančios įmonės arba Antakalnio šiluminė energija vartos ne dujinį kurą." Tepraėjo 9 metai, o Lietuvos mokslininkų pranašystės baigia pildytis.

     Intelektualai rašė: „Nemuno ties Kaunu patvenk-mas yra pavyzdys kaip nereikia daryti... HES tvenkinys Darsūniškio — Birštono (net 3 km aukščiau jo) bare paskendo Nemuno purve. .. Šiandien Birštonas gausus jau ne pliažais, o purvynais panemunėse."

     Konstatavę, kad gamtos žalojimo faktai „sugriovė arba tebegriauna biologinę pusiausvyrą ir jos ciklinius procesus", Lietuvos intelektualai įspėjo, kad tolimesnis vakarų Lietuvos pramoninimas „gali nepataisomai sužaloti kraštovaizdį, pražudyti Nemuno žemupį, Marias ir Respublikos pajūrio poilsinę zoną". Lietuvos mokslininkai jau tada nerodė didelio entuziazmo dėl Lietuvos pramoninimo: „... teritorijų pramoninimo ir urbanizavimo sąlygas sprendžia gamtos dėsniai. .. Lietuva — pajūrinė miškų juostos dalis. Todėl Lietuvos pramonė turi paklusti šios juostos gamtos dėsniams". Intelektualai priminė Lietuvos administratoriams (sąjunginei valdžiai skirtame memorandume), kad Lietuvos daugiametė augalija dengia mažiau negu 50 proc. teritorijos. Maskvos srityje ši danga siekia 70 proc, Buriatijos ATSR ir Pamario krašte — 100 proc. Štai kur galima kurti pramonę!

     Negalima nepritarti mūsų intelektualams, kad „kai kurios Nemuno žemupio pievų bendrijos yra pasaulinės reikšmės augalijos paminklai, o Ventės Rago aplinka — tokia laukinių paukščių karalystė, kurios apsauga užtikrina Lietuvai prestižą visame pasaulyje.

     „Ežeringoji Aukštaitija, kaip reikšmingiausioji Baltijos kalnyno dalis, yra nemažiau vertinga. Pažvelgus į Europą vandens resursų, pušynų ir pliažo požiūriais, ji neturi ekvivalentiškų pakaitalų ligi pat Uralo, Kaukazo, Krymo, Karpatų, Alpių". Intelektualai pamiršo čia pridurti Neriją ir Čepkelių raistą. Kas beliko iš šių Lietuvos gamtos turtų? Po 30 metų nuolatinio Partijos ir Tarybinės vyriausybės rūpinimosi jais? Ir ką pamatysime dar po 30 metų?

     Ventės Rage dar 1929 metais buvo pastatyta Ornitologinė stotis. Čia pavasariais ir rudeniais nutūpdavo pailsėti daugiau kaip 5 milijonai paukščių. Jie būdavo žieduojami, stebima jų migracija. Pastačius darbininkų gyvenvietę, dauguma paukščių jau aplenkia Ventės Ragą. Gamtos apsaugos komiteto pirmininkas Giniūnas apgailestauja, kad svetur labiau rūpinamasi gamtos apsauga: „Daugelyje šalių svarbiausių upių žemupiai paskelbti rezervatais". Išskaičiavęs nykstančius retus paukščius, pirmininkas prisipažįsta, kad „Ventės Rage sudarytos dirbtinės kliūtys paukščių migravimui, žiedavimui". Jis prisipažįsta, kad gamtos apsaugos darbuotojams maždaug po 4 metų derybų pavyko su melioracijos ir Vandens ūkio ministerija suderinti tik labai mažą ichtiologinių draustinių sąrašą ir išsaugoti apie 5% respublikos upelių.

     Dar 1966 m. dr. Č. Kudaba rašė: „Neris apsivalo tik už 100 km nuo Vilniaus, kur tolimesnę šios upės teršimo estafetę pamažu perima Jonava. Nebegyva ir pavojinga upe virsta Venta..." Dr. M. Lasinskas (hidrotechnikos mokslų atstovas) yra susirūpinęs dėl Kulpės, Mūšos, Ventos ir Šešupės užteršimo. Net mūsų tarybinėje spaudoje lietuviai gamtininkai piktinasi, kad yra sunaikinta keli šimtai buvusių dvarų parkų. Iš jų paminėtini: Justinavos parkas, kuriame 1831 m. mirė viena sukilimo vadų — Emilija Pliaterytė; Džiu-
ginėnų parkas, kur 1861 - 1863 m. gyveno rašytoja J. Žemaitė.

(Nerijos kopos pavojuje!):
     Neseniai Pedagogikos mokslinio tyrimo instituto darbuotojai „Tiesoje" atspausdino viešą laišką, kuriame išreiškia savo susirūpinimą dėl Nerijos kopų likimo. Kopos slenka, mažėja. Naftos kaina pasaulinėje rinkoje kyla, todėl jos ieškoma net Nerijoje. 1968 m. pavasarį iš naftos gręžinių išsiveržus sūriems vandenims, žuvo 3 - 4 ha miško. Čia mišką siaubia statybininkai, naminiai gyvuliai. Vietoj per parą galinčių aplankyti Neriją 3000 žmonių, faktiškai čia pabuvoja žymiai daugiau, kasmet apie 100,000. Įžūliai elgiasi svečiai iš „broliškų" respublikų, nes šie puikiai žino, kad gamtos apsaugos inspektoriai nuo 1962 m. neteko teisės pažeidėjus bausti vietoje. Lietuvos visuomenė raminama, kad greitai Nerija tapsianti nacionaliniu parku. Ar jos neištiks Čepkelių raisto likimas? 1948 m. šis raistas buvo paskelbtas rezervatu. Po kelerių metų iš unikalaus Lietuvos raisto buvo atimta teisė naudotis rezervato privilegijomis. Š. m. spalio mėn. Čepkelių raistui vėl sugrąžintos rezervato teisės. Ministrų Tarybos nutarimu neleidžiama raiste „bet kokia veikla, galinti pažeisti natūralių gamtos procesų eigą ir neatitinkanti rezervato tikslų bei uždavinių." Pavėluota ištisais 25 metais! Per šį laikotarpį melioratoriai, vaikydamiesi premijų, Čepkelių raiste atvėrė žaizdą, kurios jis nebeišsigydys.

(Okupanto kirviai žiauriai skina Lietuvos miškus):
     1937 m., kada pasaulyje niekas nesidomėjo gamtos apsauga, Lietuvoje buvo įsteigtas Žuvinto rezervatas. Tik 31 metams praėjus nuo „paskutinės socializmo pergalės Lietuvoje", leista Lietuvai turėti antrąjį
gamtos rezervatą. Lietuva — mažiausiai miškingas Europos kraštas (25 %). Nors brandžių miškų turime 5,6 %, paskutiniu metu suintensyvintas brandaus miško kirtimas. Nieko nebeliko iš didingų Labanoro, Užvenčio ir Žaliosios girių. Kurj laiką jos buvo paskelbtos draustiniais ir kertamos „išimties keliu". Šių metų pavasarį „draustinio" iškaba nukabinta nuo Labanoro girios. Jai graso mirtinas pavojus. Miškininkams mokamos premijos ne už miško auginimą, o už... kirtimą! Dr. Č. Kudaba rašė, kad 1959 metais Lietuvoje miško kirtimo planas buvo įvykdytas 171 %. Kolūkiams priklausantys miškai (0,5 mil. ha) kertami be jokios kontrolės. Valstybiniuose miškuose iškertama apie 2.5 mil. kūb. m kasmet. Maskva reikalauja metinį planą padidinti iki 6 mil. kūb. m. Švenčionėlių miškų ūkiui apie 30 metų vadovauja kažkoks Nester Averi-janenko. Šis per daug nesijaudina, jei kaimyninių ūkių direktoriai dalį savosios miškų kirtimo užduoties perleidžia jam. Averijanenko, prieš išeidamas į pensiją, planuoja miško kirtimo planą Labanoro girioje įvykdyti nemažiau 100 %.

(Beatodairinė melioracija veja iš Lietuvos būtiniausias gamtai vandens atsargas):
     1966 m. intelektualai aiškino: „Sausinamosios melioracijos, duodamos didelį ekonominį pirmąjį efektą, varyte varo vandenį iš Lietuvos... Neturėdamas naujo prieglobsčio, vanduo vis labiau griaus mūsų kraštovaizdį ir ekonomiką ne tik triukšmingai pasišalindamas, bet ir jame nebūdamas (erozija, persausinimo pasekmės, vandens deficitas pramonėje vasarą ir kt.)". Pranašystė virto tikrove. „Mokslas ir gyvenimas" 6 numeryje pripažįsta, kad Zarasų rajone jau daugiau kaip pusė dirvožemių suardyta erozijos; panašiai yra Utenos, Molėtų rajonuose.

(Maskvos ruošiamos naftos valyklos — būsimas Lietuvos gamtos kapinynas):
     Minėto memorandumo tikslas — sutrukdyti naftos valymo kombinato statybą Jurbarke. Mokslininkų nuomone, toks kombinatas išmestų į Nemuną per metus 135 t naftos, o 230,000 t susigertų Jurbarko apylinkėse (natūralūs nuostoliai). „Netenka abejoti, kad didelę dalį šio naftos kiekio įvairių deginimo produktų pavidale vakariniai vėjai išnešios po visos Lietuvos atmosferą. Žus Tauragės giria."

     Memorandumo autoriai neslėpė savo įsitikinimo, kad naftos valymo įmonės statybą Lietuvoje neiššaukė jokia ekonominė būtinybė: „Kraštovaizdžio ir Baltijos jūros apsaugos vardan, gerų kaimyninių santykių su Skandinavijos šalimis vardan, — didžioji pramoninė valstybė — Tarybų Sąjunga — reikalingą Šiaurės pusrutulio vakarams naftos produktų eksportą ir jo pramonę bent iš dalies turėtų telkti neužšalančio Murmansko uosto tolimose apylinkėse, kur nėra sąlygų vystytis kurortams, kur retai gyvenama ir kur čia pat Ledjūrio platybės. Baltijos, kaip sekliavandenės jūros, apsaugos požiūriu yra gyvybiškai svarbu tarptautinės konvencijos „Dėl jūros teršimo naftos produktais likvidavimo" pagrindu vykdyti specialiai Baltijos jūrai sudarytąsias „jūrų teršimo nafta likvidavimo laikinas taisykles". Vadinasi, valyti naftą Jurbarke ir leisti į pusiau uždarus vidaus vandenis — Kuršių marias — kad ir mažiausiai užterštą vandenį — neleistina."

     Lietuvos mokslininkų apskaičiavimu 12 mil. tonų naftos perdirbanti įmonė duotų per penkmetį tik 165 mil. rubl. pajamų, kai to paties laikotarpio valstybinės pajamos už degtinę ir vyną Lietuvoje sudaro apie 2 milijardus rublių. Tiek pajamos iš naftos valymo, tiek ir pelnas iš degtinės pardavinėjimo įplaukia į bendrą
sąjunginį biudžetą. Nemuno žemupio pievos, kurių derlingumas dėl Lietuvos upių užteršimo mažėja, duoda Lietuvai per penkmetį apie vieną milijardą rublių. Reikalavimą nutraukti naftos valymo kombinato statybą Lietuvos intelektualai pagrindė ir tarptautiniais TSRS įsipareigojimais saugoti gamtą: „Pasaulio gamtininkai rūpinasi apsaugoti svarbiausius Europos ir Šiaurės Afrikos vandens baseinus, pelkes ir kitas drėgnas vietas nuo esminio pakeitimo ir sunaikinimo. .. Tokių vietų apsaugą organizuoja „Tarptautinė gamtos ir gamtinių resursų apsaugos sąjunga" ir kiti tarptautiniai gamtininkų susivienijimai. Tarybų Sąjunga yra visų šių tarptautinių organizacijų narys ir jų veiklos rėmėja. Todėl Nemuno žemupio užteršimas industrinėmis atmatomis neatitinka Tarybų Sąjungos Vyriausybės tikslų ir uždavinių mokslo ir kultūros srityse... Statyti respublikoje panašią naftos valymo įmonę netikslinga."

     Nepasitenkinimas Maskvos sumanymu statyti Lietuvoje naftos valymo kombinatą buvo toks didelis, kad net Kremlius buvo priverstas truputį atsitraukti. Lietuvos visuomenė buvo apgaudinėjama — tikinama, kad Mažeikiuose įsikūręs kombinatas nebus labai pavojingas Lietuvos gamtai — atliekos nuplauks užteršta Ventos upe per Latviją į jūrą. Tik š. m. spalio 23 d. sužinojome, kad 90 km kanalu nafta ir užterštas vanduo bus išmetamas Šventojoje. Perkėlus naftos valymo kombinatą iš Jurbarko į Mažeikius, Lietuvos pajūriui užteršimo pavojus nesumažėja, bet padidėja. Numatydami tai, Lietuvos intelektualai minėtame memorandume rašė: „Vargu ar mažiau pavojingas Baltijos jūros pakrantėms yra preliminariai planuojamas cheminis kombinatas Latvijos pasienyje — pajūryje netoli Šventosios uosto... Madingos lenktynės už statybos pigumą mažai teikia vilčių, kad nutekamųjų vandenų suleidimas bus reikiamai nutolintas nuo kran-
to... Šis kombinatas — tai nuodingas peilis, smeigiamas į sveiką gamtos kūną... . Kilus šiaurvakariniams vėjams, užterštas vanduo pateks į Šventosios uostą ir Palangos pliažus..." Nuodingą okupantų peilį Lietuvos gamta jau pajuto Mažeikių apylinkėje — kombinato statybai iškirsta keli šimtai hektarų miško. Likęs miškas išdžius, pradėjus veikti kombinatui 1978 metais.

(Ir ši konvencija Sovietų Rusijos pasirašyta tik lengvatikių apgaulei):
     1974 m. kovo 22 d. Helsinkyje TSRS, VDR, Lenkija, Suomija, Švedija, Danija ir VFR pasirašė dėl Baltijos jūros konvenciją, kuri draudžia šią jūrą teršti nafta. 1970 - 80 metai paskelbti Tarptautine okeanografijos dekada. Lietuvos mokslininkai keleriems metams nukėlė šios dekados „atžymėjimą" intensyviu Baltijos jūros teršimu. Naftotiekį iš Polocko į Mažeikius ties lenkai. O kodėl nebūtų galima lenkams naftos valymo kombinatą pastatyti Baltarusijoje ir iš čia tiekti naftą Lenkijai? Kodėl tokį kombinatą nepastatyti pačioje Lenkijoje?

(Lietuvai okupanto leista turėti tik vienas gamtos rezervatas):
     Memorandumo autoriai apgailestauja, kad „Lietuva turi tik vieną (pabraukta originale) gamtos rezervatą. Neišdrįso jie priminti, kad ir tas pats buvo įsteigtas „abejingais Lietuvos kultūrai ir gamtai laikais". 1973 m. buvo leista biologijos mokslų kand. K. Lekevičiui pasisvečiuoti JAV, susipažinti su šios šalies gamtos apsauga. Jis pasakojo, kad JAV yra net 33 nacionaliniai parkai (mūsų gamtininkų nuomone Lietuvai pakaktų 8) ir kad „šiuo metu aplinkos apsauga yra viena svarbiausių JAV problemų."
(Be reikalo apraudotas Sniečkus):
     Buvo lietuvių, kurie verkė Sniečkui mirus: esą jis daug pasidarbavęs Lietuvos kultūros labui, išsaugojęs Lietuvą nuo Maskvos kėslų. Tik nedaugelis žino, kad Sniečkus keliolika metų išlaikė savo kabineto stalčiuje Lietuvos gamtininkų paruoštą pirmojo Lietuvos nacionalinio parko (Ignalinos) projektą, bijodamas jį parodyti Charazovui. O Griškevičius išdrįso. Kiek popieriaus ir rašalo sugadinta beliaupsinant partiją už nacionalinio parko įkūrimą! Archit. m. kand. VI. Stauskas, neapsižiūrėjus glavlito cenzoriui, išaiškino, kad džiūgauti neverta. Nacionalinis parkas užima tik 0,46% visos respublikos teritorijos, kai panašūs paraki Anglijoje — 5,6 %, o Vokietijoje — 8,9 %.

(Naujas Maskvos pasikėsinimas prieš Lietuvos gamtą — atominė elektrinė):
     Netrukus lietuviai sužinojo, kad Maskva nugalando dar vieną peilį Lietuvos gamtai — atominę elektrinę. Gamtininkų nuomone, ši eletrinė nuodys Lietuvos gamtą dar intesyviau, negu Mažeikių naftos valymo kombinatas. Geologijos valdybos viršininkas Mikalauskas skundžiasi: „Gėlųjų vandenų apsaugos klausimas iš tiesų sprendžiamas per lėtai. Bet tai priklauso jau ne nuo mūsų, o nuo gamybinių organizacijų: fabrikų, gamyklų..." Reikėjo pridėti: „kurios nepriklauso mūsų Mokslinės tarybos jurisdikcijai".

     Vienais metais buvo įkurtas Čepkelių rezervatas, o kitais — panakintas. Didiesiems Sąjungos miestams — Maskvai ir Leningradui — reikia mėsos, pieno produktų. Be melioracijos ne kažką gausi iš nederlingos Lietuvos žemelės. Nusausinome balas, raistus, nuleidome ežerų vandenį. Tada gavome iš Maskvos teisę įkurti antrą rezervatą. Vieną dieną leido mums įkurti net nacionalinį parką, o sekančią — išgirdome,
kad šalia parko statoma atominė elektrinė, kuri pražudys parką.

(Lietuvos žmonėms ir gamtai — Maskva žiaurioji pamotė - ragana):
     Su mūsų gamta Maskva elgiasi kaip tikra pamotė. Tūkstančius mūsų tautiečių išžudė, ištrėmė į Sibirą. Naivu būtų tikėti, kad ji brangintų mūsų gamtą. Savo imperialistinio apetito patenkinimui okupavo Lietuvą. Tik ekonominę naudą ji mato ir mūsų gamtoje. Naftos valymo kombinatas ir atominė elektrinė statoma pirmiausia kariniais ir politiniais sumetimais:

     1) Karo atveju Lietuva taptų naftos baze ir elektros energijos pastotimi;

     2) ji dar tampriau susiejama su Rusijos ekonomika;

     3) žemaitiški šiaurės vakarai ir aprusinta šiaurės rytų Aukštaitija taps nauju rusų antplūdžio objektu.

*    *    *


(Vieningas žygis buvo sėkmingas):
     Šiaulių m. autobusų parko direktorius Barščius išleido įsakymą, kad visiems vairuotojams nubraukiami progresyviniai atlyginimai. 1975 spalio 1 d. 5 vai. ryto vairuotojai pasiėmė kelionės lapus, bet į reisus nė vienas neišvažiavo. Kilo triukšmas — žmonės negalėjo nuvykti į darbovietes. Atvykęs direktorius žadėjo, kad atlyginimai ateityje bus išmokami, kaip ir anksčiau, bet vairuotojai neklausė. Vėliau atvyko Vykdomojo komiteto pirmininkas ir pirmasis partijos sekretorius,
kurie liepė parko direktoriui parašyti įsakymą, kad atlyginimai bus mokami normaliai. Po trijų valandų streiko autobusai išvyko į savo kasdieninius reisus.

*    *    *



(Trukdo net ir advokatus pasisamdyti):
     1975 rugsėjo 26 buvo užbaigtas S. Kovaliovo bylos parengtinis tardymas. Jo byla buvo išskirta iš bylos Nr. 345.

     Rugpiūčio mėnesį S. Kovaliovo žmona kreipėsi į Maskvos advokatus — S. V. Kalistratovą ir D. I. Kaminską — ir šie sutiko teisme ginti S. Kovaliovą. Tačiau Maskvos miesto advokatų kolegijos prezidiumo pirmininkas Apraksinas neleido advokatams — S. V. Kalistratovui ir D. I. Kaminskui — dalyvauti šioje byloje. Pirmininko Apraksino nuomone, tokios bylos esančios advokatams pavojingos ir, teismui vykstant ne Maskvoje, advokatų kolegija negalėsainti savo darbuotojams padėti. Be to, Apraksino nuomone, jeigu S. Kovaliovo teismas būsiąs net atviras, tai, tikriausiai, galėsią dalyvauti tik artimiausi giminės.

     S. Kovaliovo žmona Boicova paprašė ginti vyro bylą leningradietį advokatą A. I. Rožanskij. Po to, kai S. Kovaliovas susipažino su savo byla, nuo advokato paslaugų atsisakė.
(„Einamųjų įvykių kronika", Nr. 37).

*    *    *

242



(Vergiško pataikūno okupantui persistengimo pavyzdys):
          Darbo Raudonosios Vėliavos ordino Joniškėlio Mičiūrino tarybinio ūkio - technikumo direktoriaus
Įsakymas  Nr.   112
Joniškėlis, 1975 spalio 20.
     Vykdant Lietuvos TSR Žemės ūkio ministerijos įsakymą Nr. 1019 iš 1975 liepos 8 dėl priemonių rusų kalbos mokymui gerinti žemės ūkio technikumų ir tarybinių ūkių - technikumų mokymo procese ir užklasinėje veikloje bei lietuvių kalbos dėstymo įvedimo grupėms dėstomąja rusų kalba, įsakau:

     1. Moksleiviai, baigę vidurinę mokyklą (besimokantys antrame kurse), privalo lankyti rusų kl. ir literatūros pamokas.

     2. Tobulinti kiekvienos mokomosios disciplinos terminologijos rusų kalba mokymą:
          a) rusų kalbos pamokose gausiau panaudoti specialybės medžiagą, plačiau įdiegti pažangiausius mokymo metodus ir priemones,
          b) visų specialiųjų dalykų pamokose duoti lietuviškus ir rusiškus terminus.

     3. Rusų kalbos ir literatūros kabinetui (dėst. V. Laužikui) organizuoti:
          a) rusų kalbos mokėjimo konkursą „Mokomės Lenino kalbos",
          b) kultūrinio pobūdžio renginį rusų kalba viso technikumo mastu (vieną kartą per semestrą).
     4. Skaityklos vedėjai (R. Kazlauskaitei) pastoviai organizuoti įvairias progines parodas skaitykloje rusų kalba.

     5. Internacionaliniam klubui (vad. A. Ručienei) skatinti ir plėsti moksleivių susirašinėjimą ir susitikimus su broliškų respublikų moksleiviais ir jaunimu.

     6. Leisti rusų kalba biuletenius ir instrukcines korteles traktorių, automobilių ir žemės ūkio mašinų kabinetuose.

     7. Atsakingai už spaudos platinimą (dėst. I. Grigaliūnienei) siekti, kad daugiau būtų užsakoma laikraščių bei  žurnalų  rusų  kalba.
Direktorius

*    *    *




(Visa komunistinė santvarka — net Tarybų Sąjungos Konstitucija — pagrįsta melu):
     1975 spalio 16 Eugenija Žukauskaitė buvo iškviesta į Kauno m. Vykdomąjį komitetą pas pirmininkę Tamušauskienę. E. Žukauskaitei priekaištavo, kad, nepaisant svarstymo fabrike, jinai nepasitaisiusi ir vėl vasarą mokiusi vaikus tikėjimo tiesų.

     — Į tarybinę mokyklą nėjau ir gatvėje vaikų neieškojau, — atsakė E. Žukauskaitė. — Jeigu žmogus prašo, kad ką nors paaiškinčiau apie tikėjimą, tai aš ir paaiškinu. Dėl to mano sąžinė yra rami.

     — Matai, rami sąžinė? Tokiais pulkais vaikus moko! — stebėjosi vykdomojo komiteto pirmininkė.

     E. Žukauskaitė aiškino, kad Tarybų Sąjungoje Konstitucija garantuoja sąžinės laisvę. Be to, Tarybų
Sąjunga yra pasirašiusi Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, kuri skelbia religijos laisvę. Laikraštyje skaičiusi, kad Vilniaus arkivyskupijos valdytojas Č. Krivaitis Amerikoje pasakojęs, jog Lietuvoje tikėjimo niekas nevaržo. Todėl jinai nesijaučia kalta, jei kam nors papasakojusi apie tikėjimą.

     — Kam žaloji vaikus, — barėsi pirmininkė Tamušauskienė. — Iki 18 metų vaikų negalima liesti.

     Baigusi apklausinėjimą, pirmininkė surašė protokolą ir liepė E. Žukauskaitei pasirašyti. Po to pirmininkė Tamušauskienė paaiškino, jog spalio 22 vykdomajame komitete būsiąs administracinės komisijos posėdis, kuriame bus svarstoma ir E. Žukauskaitės byla.

     Spalio 22 į administracinės komisijos posėdį buvo atvykę nemaža žmonių, tačiau Žukauskaitės byla buvo nagrinėjama be liudininkų atskirame kambaryje. Tardymą pravedė uniformuotas milicininkas.

     — Kodėl mokei vaikus? — paklausė pareigūnas.
— M
     okyklos nesukūriau, vaikų gatvėse neieškojau. Jei nusikaltau — bauskite. Šitai jums garbės nesudarys, — griežtai pasakė E. Žukauskaitė.

     — Bausime 50 rub. bauda.
     — Bausti reikia vagis ir chuliganus, — aiškino kaltinamoji. — Aš nesijaučiu nusikaltusi, nes pagal tarybinius įstatymus esanti mūsų šalyje religijos laisvė.

     — Kaip nesijauti nusikaltusi? Vaikus žalojate! — kaltino milicininkas. — Tu eik į bažnyčią, kelius nu-klūpėk, tik neliesk vaikų.


     Pirmininkė Tamušauskienė pareiškė neleisianti Žukauskaitei auklėti vaikų. Jeigu rasią pas ją tris vaikus, tada bausią ne pinigine bausme, o žymiai griežčiau.

     Paklausę, koks E. Žukauskaitės atlyginimas (80 rub.) administracinė komisija paskyrė 40 rub. baudą.

*    *    *

245

„Administracinės bylos Nr. 1113
N u t a r i m a s
1975 spalio 22.

     Administracinė komisija prie Kauno m. Požėlos rajono DŽDT vykdomojo komiteto (pirmininkas — Stasiulynas, sekretorius — Simelevičienė, nariai — Kiaunė, Tamoliūnienė, Čivas), išnagrinėjusi viešame posėdyje administracinę bylą Nr. 1113 nustatė, kad pil. Žukauskaitė Eugenija, Leono (gyvenamoji vieta — Sedos gatvė Nr. 7 -1, darbovietė — Zilberto šilko kombinatas) katekizuoja vaikus ir tuo būdu pažeidė LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo įsaką nuo 1966 gegužės 12.

     Administracinė komisija nutarė skirti pil. E. Žukauskaitei 40 rub. administracinę nuobaudą. Bauda turi būti įmokėta į Valstybinio banko Kauno skyrių ne vėliau kaip per 15 d. nuo šio nutarimo nuorašo įteikimo pažeidėjui".

     — Sumokėk baudą ir atnešk kvitą, — įsakė pirmininkė Tamušauskienė.

     — Stebiuosi, kad demokratiškiausioje šalyje esu už tikėjimą tardoma ir draskoma, — reziumavo Žukauskaitė, palikdama posėdžių salę ir pasipiktinusius komisijos narius.

*    *    *


(Komunistei mokytojai pikta, kad mokiniai gerbia kunigą, o ne ją):
     Atviras laiškas Pajieslio aštuonmetės mokyklos mokytojai Aldonai Ilgūnienei.
Gerbiamoji Mokytoja,

     Jūsų straipsnis pasaulėžiūros klausimais „Tylėti negalima", paskelbtas Kėdainių rajono laikraštyje „Tarybinis kelias" (1975.VI.28), sukėlė tikinčiųjų pasipiktinimą.

     Jūs — ateiste, todėl suprantama, .kad tylėti negalite, bet kalbėti ir rašyti reikia tik tiesą.

     Labai apgailestauju, kad Jūs nepažįstate savo mokinių dvasinio pasaulio. Į bažnyčią ateina tik tie vaikai, kurie tiki Dievą. Bažnyčia — ne pasilinksminimo vieta. Tėvai ir jų vaikai bažnyčioje garbina Dievą ir meldžiasi. Tikintieji vaikai jumis nepasitiki ir savo širdies neatveria. Daugiau kaip šimtas vaikų ir jų tėvų pasiryžę savo parašais patvirtinti, kad jie tiki Dievą, kad mokytoja Aldona Ilgūnienė rašo netiesą. Jie ketina net kreiptis į teismą.

     Pasipiktinę ir inteligentai, specialistai, kurie lanko Pajieslio bažnyčią. Jie klausia, kas mokytojai Ilgūnienei davė teisę kištis į jų sąžinės reikalus?

     Jūs rašote, kad „kunigas įvairiais būdais organizuoja mergaites, lankosi su dovanomis į gimtadienius". Kunigas nieko neorganizuoja, o tik pataria tikintiesiems. Tai kunigo pareiga, ir ne Jums nurodinėti, ką kunigas turi daryti. Jus siutina mintis, kad į gimtadienį pakviečia ne jus, bet kunigą. Ką gi, matyt, kunigą labiau gerbia ir myli. Užsitarnaukite tokią pagarbą ir Jus pakvies!

     Rašote, kad „kunigas už pinigus ir bažnyčios nelankantį žmogų palydi į paskutinę poilsio vietą su visomis apeigomis". Skaudžiai klystate, mokytoja! Nei už pinigus, nei be pinigų nesu ateisto palaidojęs. Tai padaryti draudžia Bažnyčios kanonai.

     Pajieslyje žmonės tikrai paprasti, darbštūs, drau-
giški, bet jie myli tiesą ir teisingumą. Rašykite tik tiesą, tada visi gerbs Jus ir Jūsų įsitikinimus.
Pajieslys, 1975 birželio 30.
          Kun. J. Vaicekauskas,
          Pajieslio bažnyčios administratorius
*    *    *

          Lietuvos TSR Saugumo Komiteto Pirmininkui
          Nuorašai:  Kauno Arkivyskupijos ir Vilkaviškio
          vyskupijos vyskupams
               Kun. Sigito Tamkevičiaus,
               Simno parapijos vikaro, gyv.
               Alytaus raj., Simne, Kreivoji 3,
               P a r e i š k i m a s

(Dėl sauvališkos kratos ir daiktų konfiskavimo):
     1974 kovo 20 keturi Saugumo komiteto pareigūnai padarė pas mane kratą ir paėmė:

     10 magnetofono kasečių su pamokslais, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos" 7 ir 8 numerius,

     rašomosios mašinėlės segmentą be raidžių,
     užrašų knygutę, pamokslo planą ir keletą rašinių.

     Po kratos jau praėjo pusantrų metų, bet paimtų daiktų man iki šiol nesugrąžino.

     LTSR BPK 114 str. reikalauja, kad į kratos protokolą būtų įrašyti visi krėtėjai, tačiau buvo įrašytas tik vienas kapitonas Pilelis, o trys praleisti. Kratos protokole taip pat nebuvo įrašyta dėl kokios bylos padaryta krata. Kapitonas Pilelis iškrėtė mane asmeniškai, tačiau asmeninės kratos protokolo taip pat nesurašė. Šie pavyzdžiai rodo, kad Saugumo komiteto pa-

reigūnai savivaliauja, pasinaudodami žmonių nesiorien-tavimu juridiniuose klausimuose.

     Dviejų tardymų metu tardytojai Pilelis ir Rimkus neteisėtomis priemonėmis bandė išgauti iš manęs jiems pageidaujamų parodymų, nors LTSR BK 187 str. tai draudžia.

     Beveik visų tardymo protokolų nepasirašiau, nes nemačiau reikalo liudyti ten, kur nepadaryta jokio nusikaltimo. Tikinčiųjų persekiojimus už „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką" laikau neteisėtais, nes Visuotinė žmogaus teisių deklaracija kiekvienam tarybiniam piliečiui suteikia teisę platinti bet kokią tikrą informaciją.

     Jeigu ateityje būčiau panašiais klausimais tardomas, iš anksto atsisakau bet ką liudyti.

     Prašau patvarkyti, kad Saugumo komiteto pareigūnai sugrąžintų visus kratos metu paimtus daiktus ir rašinius.

Simnas, 1975 rugsėjo 28.
          Kun. S. Tamkevičius

(Religijų reikalų įgaliotinio ir saugumo tolimesnė akcija prieš kun. S. Tamkevičių):
     1975 spalio 30 kun. S. Tamkevičius buvo iškviestas į Simno m. vykdomąjį komitetą ir čia vienas Alytaus saugumietis jam davė perskaityti iš Vilniaus Saugumo komiteto atsiųstą atsakymą — kratos metu paimtų daiktų likimas bus išspręstas parengtinio tardymo metu, o „LKB Kronika" esanti prijungta prie baudžiamosios  bylos.

     Spalio mėnesį Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas (Lietuvoje vadinamas „raudonuoju vyskupu") įsakė Kurijai iškelti Simno vikarą kun. S. Tamkevičių iš Simno ir paskirti Kybartų ir Virbalio parapijų klebonu. Tikintieji ir kunigai nuogąstauja,
kad naujoje vietoje, kol tikintieji kunigo dar gerai nepažįsta, kun. S. Tamkevičius gali būti areštuotas arba net fiziniai likviduotas.

     Didelėje ir pamaldžioje Simno parapijoje paliekamas tik vienas senas klebonas.

*    *    *



(Sklinda tikinčiuosius bauginąs gandas apie galimą Vatikano atstovo vizitą Lietuvoje):
     Neseniai Lietuvoje pasklido žinia, kad artimiausiu laiku Lietuvą aplankys aukštas Romos Kurijos atstovas arkivyskupas Augustinas Kazarolis. Ši žinia kunigų tarpe sukėlė visuotinį susirūpinimą: jeigu Maskva leis atvykti arkivyskupui A. Kazaroliui į Lietuvą, tai iš šio vizito tikisi naudos. Šiuo metu Maskvai labai svarbu įtikinti Vatikaną ir visą pasaulį, kad Lietuvoje esanti pilna tikėjimo laisvė. Jeigu atvyks arkivyskupas A. Kazarolis į Lietuvą, neabejotinai, tarybinė valdžia su sąžinę praradusių kunigų pagalba stengsis garbingajam svečiui parodyti ne tikrąjį Lietuvos Katalikų Bažnyčios veidą, bet per tarybinės propagandos veidrodį. Maskva taip. pat nori, kad iš gyvenimo būtų išbraukti du vyskupai — tremtiniai — J. Steponavičius ir V. Sladkevičius, o visų vyskupijų priešakyje stovėtų tarybinei valdžiai iki smulkmenų klusnūs ir ištikimi vyskupai. Lietuviai katalikai jau meldžiasi, kad Maskvos noras suklaidinti Vatikaną ir iš Romos Kurijos laimėti sau palankių sprendimų, neišsipildytų.

*    *    *


(Vietos komunistiniai pareigūnai sunaikino Švč. Marijos statulą ir kryžių):
     Skiemonys. 1975 liepos mėnesį Skiemonių bažnyčios šventoriuje Andrijauskų šeima pastatė Švč. Mergelės Marijos statulą.

     1975 liepos 30 Skiemonių kolūkio pirmininkas Augustinas įsakė kolūkio vairuotojui Atkočiui palikti nakčiai neužrakintą sunkvežimio garažą. Naktį Jonas Krištaponis, milicijos vyr. leitenantas Lionginas Miche-levič, darbininkas Vladas Lebeda ir vidurinės mokyklos direktorius Miliūnas įvertė Švč. Mergelės Marijos statulą į sunkvežimį ir išmetė Aženių kaime, pakelės krūme. Rytą, eidami į darbą, žmonės matė gulinčią statulą, bet netrukus ji visiškai dingo. Skiemonių klebonas F. Savčiuk (žuvęs rugsėjo 11) apie šventvagystę pranešė milcijai, kuri kaltininkų nesurado, nes nenorėjo surasti.

     Prie statulos nugriovimo daugiausia prisidėjo ateistas Jonas Krištaponis, jo žmona mokytoja Angelė Krištaponienė, Vieversių komjaunimo sekretorė Jočiupienė ir Kisielius iš Klobinių kaimo.

*    *    *


     Biržai. „Laisvosios žemės" kolūkyje (Biržų raj.) stovėjo du kryžiai. 1975 birželio mėnesį apylinkės pirmininkas Striška pasamdė du vyrus, kurie kryžius nupiovė.

*    *    *


(Ligonis pasiprašė kunigo — nubaustos ligoninės tarnautojos):
     Telšiai. 1975 kovo 28 Telšių ligoninės vidaus ligų skyriuje gulintis silpnas ligonis prašė pakviesti jam kunigą. Sanitarė Zdanevičiūtė pakvietė kunigą, kuris ligonį aprūpino šv. sakramentais. Ligoninės vyr. gy-
dytojas Pažira, sužinojęs apie kunigo pakvietimą pas ligonį, 1975 balandžio 16 parašė tokį įsakymą (Nr. 237):

     „Dėl drausminių nuobaudų med. seseriai Bidvie-nei, sanitarėms: Daračienei ir Zdanevičiūtei.

     Šių metų kovo 28 vakare vidaus ligų skyriuje dirbo med. sesuo Bidvienė ir sanitarė Daračienė. Stomatologinio skyriaus sanitarė Zdanavičiūtė organizavo religines apeigas. Vidaus ligų skyriaus darbuotojos nieko „nematė", nors iš palatos buvo išprašyti keli ligonys į koridorių.

     Ryšium su tuo įsakau:

     1. Už skyriaus ligonių apsauginio režimo pažeidimą ir religinių apeigų organizavimą med. seseriai Bidvienei, sanitarėms: Daračienei ir Zdanevičiūtei pareikšti papeikimą.

     2. Su šiuo įsakymu supažindinti visus med. darbuotojus.
               Telšių raj. centrinės ligoninės vyr. gydytojas Pažira

*    *    *


(Už pagalbą bažnyčiai atleista iš darbo):
     Smilgiai. Aštuonmetės mokyklos direktorius Vai-čiulėnas atleido iš darbo mokyklos virėją Petrikonienę už tai, kad ji padėdavo Smilgių bažnyčioje (Biržų raj.) papuošti altorius.

*    *    *


(Ateistai apiplėšę Staliorių (Šakių raj.) ir Šatraminų (Skuodo raj.) koplyčias — jas uždarė):
     Šakiai. 1974 liepos mėnesį Šakių raj. Lukšių apylinkės pirmininkė Kladienė su Ateizmo muziejaus darbuotojais išvežė autobusu iš Staliorių koplyčios paveikslus ir skulptūras. Nuo to laiko koplyčios raktas lai-
komas apylinkėje ir žmonės į koplyčią negali įkelti net kojos.

     1975 rugsėjo 10 tas pats autobusas išvežė Šatra-minų (Skuodo raj.) koplyčios paveikslus, arnotus ir mišiolą. Pasipiktinusiems gyventojams buvo pasakyta, kad šiuos daiktus jie galėsią pamatyti Ateistiniame muziejuje.

     Bažnytiniai daiktai išvežami, o pačios koplyčios paliekamos sunykimui. Koplyčias ir bažnyčias turėtų restauruoti architektūros paminklų restauravimo trestas. Deja, jis su dideliu pasisekimu restauruoja Maskvos Kremliaus sienas („Tiesa", 1975.X.11).

*    *    *


(Ir rusų kareiviai pasinešę į girtavimą ir bažnyčių naikinimo darbą):
     Višakio Rūda. 1975 spalio 5 Višakio Rūdos klebonas kun. Pranciškus Šliumpa, grįžęs iš atlaidų, ėjo į bažnyčią ruoštis vakarinėms pamaldoms. Netoli bažnyčios klebonui kelią pastojo du girti rusų kareiviai, panorėję jėga atimti bažnyčios raktus. Kun. P. Šliumpai pavyko pabėgti. Tuo metu girti kareiviai rusiškai šaukė: „Mes sudeginsime tavo bažnyčią!" Vienas asmuo, matęs šį įvykį, pranešė kariniam daliniui, ir atvykęs patrulis tris kareivius areštavo o du pabėgo.

     Kun. P. Šliumpa parašė skundą. Netrukus atvažiavo generolas, atsiprašė ir pažadėjo kareivius nubausti. Po kelių dienų atvyko ir Kapsuko saugumiečiai ir liepė panašiais atvejais pranešti tik saugumui, o niekur kitur nesikreipti.

     Panašūs atsitikimai nieko gero nežada. Kareiviai labai dažnai savivališkai pabėga iš karinių dalinių, girtuokliauja ir užkabinėja žmones. Savo grasinimus jie visiškai pajėgūs išpildyti. Iki šiol neišaiškinta, kaip sudegė Sangrūdos, Batakių ir Gaurės bažnyčios.
(Apiplėšė ir išniekino bažnyčią):
     Liudvinavas. Spalio 25 naktį nežinomi piktadariai išniekino Liudvinavo bažnyčią — išlaužė didžiąsias duris, įsiveržė į zakristiją, išplėšė tabernakulį ir padarė daug materialinių nuostolių. Liudvinavo bažnyčia kun. Jono Maksvyčio rūpesčiu buvo ką tik atremontuota.

     Panašiais atvejais tarybinės prokuratūros darbuotojai visiškai nesistengia surasti nusikaltėlių.

     Panevėžys. 1975 m. išplėšta Vaškų bažnyčia ir išniekintas Švč. Sakramentas.

     Piktadariai taip pat buvo įsibriovę į Zarasų ir Ramygalos bažnyčias.
(Ir persekiojami tikintieji priima sutvirtinimo sakramentą):
     1975 m. Sutvirtinimo sakramentą Panevėžio vyskupijoje priėmė 4954 asmenys: Zarasuose — 1417, Biržuose — 937, Panevėžyje — 2500.

*    *    *

(Vietinė komunistinė valdžia neleidžia atremontuoti bažnyčios):
     Molėtai. 1905 m. Molėtuose buvo pastatyta didinga bažnyčia, kuri paskutinio karo metu buvo sudeginta, o bokštai nugriauti. Pokario metais ji buvo pamažu remontuojama. 1973 m. Religijų reikalų tarybos įgaliotinis davė leidimą pastatyti bokštus. Rūpintis remontu į Molėtus buvo atkeltas' kun. J. Dobrovolskis. 1974 m. buvo pasiruošta bokštų statybai — padaryti planai, privežta plytų ir kitų statybinių medžiagų. Netikėtai Molėtų rajono valdžia pranešė, kad bokštus statyti draudžiama, nes bažnyčia esanti ant kalno — ir be bokštų iš tolo matosi.
     Vietiniai gyventojai stebisi tarybinės valdžios veidmainyste: Vilniaus pareigūnai leidžia, o vietiniai — atšaukia leidimus.

*    *    *


(Kreipiasi į vyriausius okupantų pareigūnus nugriauto ir išniekinto kryžiaus reikalu):
          Meteliai.
          TSKP Generaliniam Sekretoriui
          LTSR KP Pirmajam sekretoriui
          Lazdijų rajono vykdomojo komiteto pirmininko
          pavaduotojui
               Pil. Igno Klimavičiaus, Kazio s.,
               gyv. Lazdijų raj., Žagariu apyl.,
               Buckūnų kaime,
               P a r e i š k i m a s

     1974 vasarą aš pasistačiau savo sodyboje prie gyvenamojo namo medinį kryžių — Išganytojo pergalės prieš nuodėmę ir mirtį simbolį.

     Š. m. liepos 25 Lazdijų raj. vykdomasis komitetas atsiuntė du asmenis, kurie nuvertė kryžių.

     Š. m. liepos 30 aš kreipiausi į Lietuvos Prokurotūrą, prašydamas nubausti nusikaltėlius, nes visos civilizuotos tautos kryžiaus išniekinimą laiko sunkiu nusikaltimu. Lietuvos prokuratūros vardu atsakė Lazdijų raj. prokuroras Pigėnas: „Lazdijų raj. vykdomojo komiteto nutarimas ir asmenų, įvykdžiusių rajono vykdomojo komiteto nutarimą, elgesys įstatymiškai teisus, o leidimą statyti įvairius statinius savo kieme išduoda rajono architektas."

     Š. m. liepos 30 aš kreipiausi į Religijų reikalų tarybą Vilniuje, bet ji neatsakė.

     1975 rugpiūčio 17 kreipiausi į Lazdijų rajono architektą, prašydamas leisti man prie gyvenamojo namo pasistatyti kryžių, bet jis nesiteikė atsakyti.
     Susidarė įspūdis, kad respublikinės įstaigos neturi teisės duoti leidimą pasistatyti kryžių.

     Todėl prašau Jus, Generalini Sekretoriau, duoti nurodymų atitinkamoms Lietuvos įstaigoms, kad jos išduotų leidimą atstatyti išniekintą kryžių.
I. Klimavičius
1975.IX.30.

*    *    *

(Valdžios pareigūnas apšvietė mokytojus, kad visi jų poelgiai su vaikais ir tėvais per „LKB Kroniką" atsiduria Vakaruose):
     Šakiai. 1975 rugpiūčio 26 Šakiuose vyko rajoninis mokytojų pasitarimas, kuriame kalbėjo atstovas iš Vilniaus — A. Sinkevičius. Pateikiame jo kalbos santrauką:

     Sinkevičius kalbėjo apie nepaprastą susidomėjimą Lietuva, kurį jis matė būdamas užsienyje, apie klestintį gyvenimą Lietuvoje ir užsienio norą kiršinti dvi tautas — lietuvius prieš rusus. Vakarų pasaulis bandąs ieškoti dabartinėse Lietuvos gyvenimo sąlygose silpnų vietų. Lietuviai Vakaruose yra laikomi labai religingi, beveik šventieji.

     — Iš kur tokios mintys? — klausia A. Sinkevičius. — Ogi nuvažiavo ten Kudirka su šeima — ir ką gi? Ogi šventuoju tapo. Jūs įsivaizduojate, atsėdėjo kalėjime ketverius metus iš dešimties jam skirtų, o ten šventuoju tapo, į susirinkimus kviečiamas. Nuvažiavo Jurašas su šeima. Nenorėjo čia gyventi — ką gi, sakom, tegul važiuoja. Išleidom — ir tas šventuoju tapo. O prof. Jurgutis? Konservatorijos dėstytojas, mūsų nelaimei, Lietuvos komunistų partijos CK narys — ir ką gi? Ir tas šventuoju tapo.
     Prisipažinsiu, aš pats neseniai buvau motinos 60-metyje Žemaitijoje, ir pirmą kartą savo gyvenime mačiau, kaip moterys su tautiniais drabužiais (jūs įsivaizduojate!) ėjo į bažnyčią.

     A. Sinkevičius pasakojo skaitęs 16 „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos" numerių, kuriuos leidžia Lietuvos nacionalistai.

     — Jums, mokytojai, aš noriu pasakyti štai ką. Žinokite, kad kiekvienas mokytojo netaktas, padarytas kalbant su tikinčiu mokiniu arba jo tėvais, smulkiai, be jokių perdėjimų, nurodant pavardes, mokyklą ir laiką per šį žurnalą yra paskleidžiamas ne tik pas mus, bet pasiekia ir užsienį. Šis žurnalas yra išverčiamas į anglų, prancūzų, ispanų ir kitas kalbas. Ir ką gali tada galvoti ir kalbėti užsienis, kuris tik ir laukia už ko užsikabinti.

     — Tur būt, niekam nepaslaptis, — kalbėjo toliau lektorius, — dauguma klauso ir žino, kad nuo 1975 sausio 1 Miuncheno radijas atidarė naują stotį lietuvių kalba „Laisvė". O nuo liepos 1 ta pati stotis transliuoja laidas latvių ir estų kalbomis. Tai dar kartą parodo, koks didelis susidomėjimas Vakarų pasaulyje mūsų šalies gyvenimu.

     A. Sinkevičius pasakojo apie savo įspūdžius viename negrų susirinkime, kur buvę ginčų įvairiais Lietuvos klausimais. Pavyzdžiui, vienas iš tokių klausimų buvo, kodėl Sniečkus taip ilgai išbuvo valdžioje? Buvę išdėstyta tiek visokių teorijų, kad Sinkevičius, pats dirbdamas LKP CK, tiek nežinojęs.

     Baigdamas savo kalbą, Sinkevičius palinkėjo mokytojams išlikti tvirtais savo įsitikinimuose ir neleisti, kad įvairios Vakarų radijo stočių skleidžiamos propagandos ir visoki žurnaliūkščiai pakeistų tvirtus įsitikinimus, o ypač, kad nepaliestų vaikų širdžių.

*    *    *



(Ateisčių mokytojų skelbiamas klaidas atitaiso jų mokiniai):
     Gargždai. Vidurinės mokyklos mokytoja Paulauskaitė liepė antros klasės mokinukams pakelti rankas, kurie tiki Dievą ir lanko bažnyčią. Pakėlė visa klasė.

     — Kokie jūs neprotingi, — kalbėjo mokytoja. — Dievą tiki ir bažnyčią lanko tik senos bobutės, kurios neturi ką veikti.

     — Netiesa, — atsiliepė viena mokinė, — aš sekmadieniais lankau bažnyčią ir matau joje daug jaunų žmonių ir vaikų.
Gargždų vidurinės mokyklos mokytoja Kalvaitienė IX klasėje paklausė mokinių, kaip atsirado pasaulis.

     — Pasaulį sukūrė Dievas, — atsakė mokinys Venckus.

     Mokytoja Kalvaitienė, atėjusi į Venckaus namus, barėsi:

     — Kokią tu man gėdą padarei prieš visą klasę.
     — Mokytoja, aš jums atsakiau teisingai. Pasaulį tikrai sukūrė Dievas.

*    *    *

(Barė ir terorizavo mokines už dalyvavimą bažnytinėje procesijoje):
     Antašavas. 1975 m .per Verbas ir Velykas bažnytinėje procesijoje dalyvavo daug mergaičių. Už šį „nusikaltimą" mergaitės buvo aštriai išbartos. Mergaičių terorizavimas vyko klasės auklėtojos Luckienės iniciatyva.

*    *    *

(Prievarta mokyklose brukama bedievybė — nesėkminga):
          Akmenė.
     1975 m. Akmenėje Sutvirtinimo sakramentą priėmė 1400 moksleivių.

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum