gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 21 Spausdinti El. paštas
    • Sergiejaus Kovaliovo teismas
    • Laiškai ir pareiškimai
    • Kančios kelias
    • Žinios iš vyskupijų
    • M. Jurevičius be darbo
    • Jaunimo persekiojimas tęsiasi
    • Tarybinėje mokykloje


LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA
Perskaitęs duok kitam I Eina nuo 1972 metų.


(Teismo sąstatas ir S. A. Kovaliovo „nusikaltimų" sąrašas):
     1975 m. gruodžio 9 -12 dienomis LTSR Aukščiausiasis teismas nagrinėjo S. A. Kovaliovo bylą.

    Teismo kolegijos pirmininkas — LTSR Aukščiausiojo teismo narys M. Ignotas. Liaudies teisėjai — Didžiulienė ir Terešin. Sekretorius — Savinienė. Valstybinis kaltintojas — Respublikinio prokuroro pavaduotojas Bakučionis. Advokatą paskyrė pats teismas.

    S. A. Kovaliovas kaltinamas RTFSR BK 70 str. pažeidimu: dalyvavęs žmogaus teisių gynimo iniciatyvinėje grupėje, parašęs (nuo 1969 m.) daugelį pareiškimų ir kreipimųsi — laišką ginant Grigoren-ko (1969 m.), kreipimąsi įsiveržimo į Čekoslovakiją metinėms pažymėti (1969 m.), ginant Bukovskį (1971 m.), apie Jakirą ir Krasiną (1973 m.), kreipimąsi sąryšyje su Solženicyno ištrėmimu (1974 m.), laišką į SNO apie Krymo totorius (1974 m.), laišką į Žmogaus teisių lygą dėl Bukovskio (1974 m.). S. A. Kovaliovas kaltinamas ir tuo, kad, dalyvaudamas spaudos konferencijoje A. D. Sacharovo bute „politkalinių dieną" (1974.X.30), perdavė į užsienį medžiagą apie tarybinius lagerius. Ši medžiaga kaltinamoje išvadoje kvalifikuojama „šmeižikiškomis žiniomis".

    S. A. Kovaliovas kaltinamas „Einamųjų Įvykių Kronikos" leidimo atnaujinimu, medžiagos rinkimu, redagavimu ir „Kronikos" nuo 28 iki 34 numerių per-
davimu į užsienį. Kaltinamoji išvada remiasi pas Kovaliovą rastos medžiagos sutapimu su „Kronikos" medžiaga ir Kovaliovo pastabomis ant kai kurių dokumentų. Kaltinimas dėl „Kronikos" perdavimo į užsienį pagrindžiamas S. Kovaliovo, T. Velikanovos ir T. Chodorovič 1974 m. gegužės mėn. pareiškimu apie jų pasiryžimą platinti „Kroniką", o taip pat faktu, kad „Kronikos" 28 - 34 numeriai išleisti „Kronika-press" leidyklos Niujorke.

    Kovaliovas kaltinamas už trijų „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos" numerių laikymą ir jų panaudojimą „Einamųjų Įvykių Kronikoje".

    Kovaliovas taip pat kaltinamas už A. I. Solženicyno knygos „Gulago salynas" platinimą. Pas jį namuose buvo rasta kserografinė šios knygos kopija ir dalis rašomąja mašinėle atspausdintos kopijos. Šio kaltinimo pagrindas — pas V. Meresiną atimta knyga, bandant ją perfotografuoti, ir perduota į saugumą, ir S. Kovaliovo laiškas Andropovui (1974 m. spalis), reikalaujant grąžinti jo knygą.

(S. Kovaliovas paneigė visus kaltinimus ir paprašė trijų dalykų):
    S. Kovaliovas neprisipažino esąs kaltas dėl pareikštų kaltinimų ir atsisakė atsakyti į teisėjo klausimą: „Ar pripažįstąs faktines aplinkybes, išdėstytas kaltinamojoje išvadoje?"

    Teismo pradžioje S. Kovaliovas paprašė trijų dalykų:

    1. Leisti jam pasinaudoti Visuotinės Žmogaus teisių deklaracijos tekstu.

    2. Iškviesti eilę liudininkų, tame skaičiuje Krasiną ir Jakirą.

    3. Pakviesti advokatu S. V. Kalistratovą arba D. I. Kaminskają.


    Kovaliovas asmeniškai ir per žmoną šių advokatų prašė tiek parengtinio tardymo metu, tiek po jo. Prašymų nepatenkino motyvuodami, kad šie advokatai neturį „leidimo" ir dėl kitų priežasčių.

    Teismas atmeta visus Kovaliovo prašymus, išskyrus iškviesti liudininką Krasiną.

    Teismo paskirto advokato Kovaliovas atsisakė. Teismas pasiūlė Kovaliovui kalbėti. Teisiamasis pareiškė, kad parengtinio tardymo metu jis nekalbėjo ir tardymuose dalyvauti atsisakė, kadangi juos laikė neteisėtais ir nusikaltėliškais. Išimties keliu jis pasakydavęs savo nuomonę dėl objektyvaus faktų tyrimo.

    Kovaliovas teigė, kad būtų logiška šios pozicijos laikytis ir teisme, kadangi tokiuose procesuose žmonės teisiami ne už nusikaltimus, bet už įsitikinimus. Tačiau jis dalyvausiąs procese, kiek tai lies išsiaiškinimą, ar yra melagingų pareiškimų laiškuose ir „Kronikoj", bet jis neatsakysiąs į klausimus, kas ir kada pasirašė tuos ar kitus dokumentus.

    Dėstydamas savo nuomonę apie laiškus ir „Kroniką", S. Kovaliovas pavadino juos naudingais ir neprieštaraujančiais įstatymams. Jis sakė, kad nors ir gaila, bet „Einamųjų Įvykių Kronikoje" yra klaidų ir jis sutinkąs dalyvauti klaidų analizėje ir turįs įrodymų, kad tai buvo tik klaidos, o ne sąmoningas melas.

(Antroji teismo diena — liudininkų apklausinėjimas):
    Antrąją teismo dieną (gruodžio 10) buvo apklausti 22 liudininkai.

    Dniepropetrovsko spec. psichiatrinės ligoninės gydytoja L. A. Liubarskaja buvo klausinėjama apie Pliuščio laikymą ir gydymą ligoninėje. Teisėjas pateikė klausimus, remdamasis „Kronikos" Nr. 34 duomenimis. Liubarskaja atsakė, kad ligoninėje viskas buvo vykdoma pagal instrukcijas.

    Kovaliovas tvirtino, kad Tarybų Sąjungoje psichiatrinės ligoninės naudojamos susidoroti su kitaip galvojančiais tikslams ir pareiškė, kad jam neleido gintis savo liudininkų parodymais. Teismas atmetė Kovaliovo prašymą iššaukti liudininke Pliuščio žmoną Žitnikovą.

    Maskvos srities Čechovo rajono psichiatrinės ligoninės vyr. gydytojo pavaduotoja A. A. Kožemiachi-na liudijo apie P. G. Grigorenko laikymą psichiatrinėje ligoninėje. Teisėjas atmetė visą eilę Kovaliovo klausimų liudytojams. Tarp kitko, liko be atsakymo klausimas: „Kokia prasme buvo pagerėjusi Grigorenko sveikata išrašymo metu?"

    Dėl žinios, patalpintos „Kronikos" 32 numeryje, apie Chancio laikymą ligoninėje ir kalėjime buvo pakviesti liudytojais Kirovo srities centrinės psichiatrinės ligoninės gydytojas B. V. Polkinas ir Kirovo vidaus reikalų valdybos vyresnysis kontrolierius (prižiūrėtojas) I. P. Kaftaniuk. Teisėjas paskaitė Chancio liudijimą (iš jo bylos protokolo) apie tai, kad laike kalinimo jis buvo sumuštas ir tapo invalidu, kad karceryje sėdėjęs 7 kartus ir po to buvo patalpintas į vienutę. Prižiūrėtojas Kaftaniuk pastebėjo: „Kirovo m. kalėjime vienučių nėra, o 7 kartus išbūti karceryje fiziškai neįmanoma".

    Nagrinėjami dar keli „Kronikos" epizodai. Liudytojai — Gudas, buldozeristas iš Kauno rajono medžio apdirbimo kombinato ir Skvorcova iš Archangelsko — dalinai paneigė kai kuriuos „Kronikos" tvirtinimus. Teisėjas daugelį Kovaliovo klausimų liudininkams atmetė.

    Liudininkė G. E. Koroliova iš Maskvos liudijo, kad kartą užėjusi į giminaitės butą, kurį ji buvo išnuomavusi Velikanovai, užtiko papkę su nuteistųjų laiškais ir, nusprendusi, kad papkės turinys įtartinas, pranešusi milicijai.

    Liudytojų grupė (V. N. Čikina, V. A. Garbatov, J. L. Dobračev, V. M. Meresin) buvo klausinėjami sąryšyje su Solženicyno knygos „Gulago salynas" per-fotografavimu. Pagal jų liudijimą, Garbatov leido Dub-račevui laboratorijoje nufotografuoti Šveicerio knygą. Dobračevui padėjo Meresin, o kai tas išėjo — padėjėjas pradėjo fotografuoti „Gulago salyną". Šitai užtiko Čikinos iššauktas Garbatov, paėmė knygą su filmu ir vėliau perdavė saugumui.

    V. Mereska atsisakė atsakyti į klausimą, kam priklausė perfotografuojama knyga „Gulago salynas" ir pareiškė, kad taip pasielgti jį verčia grynai moraliniai sumetimai.

    V. F. Turčin, kalbėdamas apie liudytojus, sakė, kad jis seniai ir gerai pažįstąs Kovaliovą ir įsitikinęs, kad Kovaliovas negalėjo užsiimti kokių tai šmeižikiškų dokumentų platinimu.

    Teisėjas M. Ignotas, apklausęs paskutinį liudytoją V. Turčiną ir išklausęs abi puses (prokuroras Bakučionis sutiko liudininkus atleisti, o Kovaliovas tam prieštaravo), paskelbė, kad liudininkai gali būti laisvi ir būsianti pertrauka.

(Teismas su liudininkais elgiasi šališkai: prokuroro pusę atstovaujantiems leidžia pasilikti salėje, teisiamojo — išvaromi):
    Liudininkai — Boicova, Turčin, Litvinov, Jasinovskaja, Meresin, Mizjakin — liko savo vietose. Juos primygtinai prašė apleisti salę, nes esą reikalinga pravėdinti patalpą. Sargybos kapitonas rėmėsi net teismo sprendimu. Liudininkai stebėjosi dėl to, kad leidimas jiems apleisti salę laikomas įsakymu, tuo labiau, kad toks teismo sprendimas prieštarauja BPK. Liudininkų reikalavimai nedarė jokio įspūdžio ir buvo rengiamasi išvesti juos jėga. Tada V. Turčin išgavo

kapitono pažadą, kad po pertraukos jiems bus leista sugrįžti į teismo salę. Tada liudininkai išėjo iš salės. Likus keliolikai minučių iki pertraukos galo, šis kapitonas apleido Aukščiausiojo teismo pastatą. Po pertraukos nieko iš liudininkų, išskyrus L. Boicovą, į salę neįleido. Uniformuota sargyba jėga juos stūmė nuo durų per „savo publiką", pradėjusią eiti į salę; „publika" sutartinai piktinosi „maskviečių chamiškumu". M. M. Litvinovą (liudininką) ir J. F. Orlovą, bandžiusius patekti į salę, nusivedė į specialų kambarį, grasindami areštu „už priešinimąsi valdžios atstovams". Po valandos juos paleido.

(Kovaliovo griežtas ir ultimatyvus protestas atstatė teisinę liudininkų padėtį):
    Kovaliovas, išvedant jį iš salės, matęs, kad daugelis liudininkų liko vietose ir, girdėdamas po pertraukos triukšmą ir gulinčius prie durų, o iš liudininkų salėje matydamas vieną L. Boicovą, pareiškė, kad neliksiąs čia, kol nebus suleisti į salę visi liudininkai, kad nenusiteikęs ilgiau dalyvauti šiame teisme, kad jis skelbiąs bado streiką iki to laiko, kol liudininkai ir visi norintieji nebus suleisti į teismo salę ir reikalaująs, kad jį išvestų. Teisėjas paskelbė pertrauką iki gruodžio 11 dienos 10 vai. ryto.

    V. Turčin, V. Meresin, M. Litvinov, A. Mizjakin ir F. Jasinovskaja parašė LTSR Aukščiausiojo teismo pirmininkui pareiškimą apie neteisėtą liudininkų išvijimą iš teismo salės ir, remdamiesi LTSR BKP 313 straipsniu, reikalavo leisti jiems pasilikti salėje iki teismo galo. Visi liudininkai gavo leidimą būti salėje.

    Gruodžio 11 rytą S. Kovaliovas papasakojo apie vakar dienos incidentą su liudininkais ir reikalavo:

    1. Užtikrinti dalyvavimą salėje visų liudininkų, kurie šito panorės ir suteikti man asmenišką galimy-

bę arba per žmoną ir . kitus liudininkus įsitikinti, kad  kiti  iš  tikrųjų  nepanorėjo dalyvauti  procese.

    2. Užtikrinti dalyvavimą teismo salėje A. D. Sacharovo, T. M. Velikanovos, A. P. Lavuto, M. N. Landos, V. A. Rekubratsko, J. F. Orlovo ir panorėjusių dalyvauti mano teisme kitų mano draugų, kuriuos išvardins mano žmona ir kiti liudininkai. Taip pat su sąlyga: Aš privalau turėti galimybę paklausti, ar visi norintieji įleisti.

    3. Išnagrinėti teisme klausimą, kuris nefiguruoja bylos medžiagoje, kaip nagrinėjant panašias bylas, dažnai ir organizuotai yra pažeidžiamas teismo viešumo principas. Be kitko, šiuo tikslu paklausti kaip liudininkus visus mano išvardytus asmenis, ir tuos atvykusius į mano teismą, kurių aš dabar nežinau, bet kuriuos išvardys liudininkai.

    4. Suprantama, aš reikalauju prijungti šį pareiškimą prie bylos medžiagos.

    Iš savo pusės aš apgailestauju dėl incidento metu pasakytų nors ir literatūrinių, bet įžeidžiančių išsireiškimų. Esu pasiruošęs atsiprašyti teismo ir visų jame dalyvaujančių akivaizdoje ir išreikšti savo mintį mažiau aštriais žodžiais. Tinkamiausia bus tokia redakcija:

    Jūsų ciniškai sauvalei turi būti pastatyta riba. Aš nenoriu, neliksiu tarp žmonių, sąmoningai laužančių įstatymus arba tam padedančių. Suprantama, aš suvokiu, kad atsiprašymas nepanaikina baudžiamosios atsakomybės už įžeidimą. Tuo atveju, jei mano kuklūs, nepadauginti reikalavimai nebus patenkinti, aš iki teismo galo nepertrauksiu bado streiko, o taip pat, suprantama, daugiau negrįšiu į teismą.

    Jei teismas taip lengvai apsieina be advokato, tai taip pat lengvai užbaigs bylą ir be teisiamojo.


    Aš galiu pridėti tik tai: būsiu labai įskaudintas, jei mano reikalavimai nebus išpildyti ir dėl to, kad buvau pasirengęs pateikti teismui svarius savo nekaltumo įrodymus, nė kiek nesitikėdamas, tarp kitko, teisingo sprendimo. Tai štai, aš būsiu įskaudintas, jei, neišpildžius mano reikalavimų, aš neturėsiu tokios galimybės. Bet ką padaryti!?"

    Teisėjas pranešė, kad liudininkai, kurie šiandien atvyko ir prašėsi įleidžiami į teismo salę, yra čia. Kiti išvažiavo namo. Klausimas dėl dalyvavimo salėje kitų asmenų — ne procesualinis ir paliktas spręsti teismo komendantui. Teisminė kolegija teisiamojo Kovaliovo prašymą, išreikštą jo pareiškime, atmetė.

    S. Kovaliovas primygtinai teigė, kad viešumo principas yra procesualinis principas ir rėmimasis teismo komendantu neturi pagrindo. Jis reikalauja išpildyti visus jo reikalavimus arba tučtuojau išvesti jį iš salės. Konvojui jį išvedant, Kovaliovas, kreipdamasis į pirmame suole sėdėjusius liudytojus, pasakė: „Mano visa meilė jums ir tiems, kurie už durų ir Maskvoje! Karšti sveikinimai Andriejui Dimitrijevičiui!"

(Kovaliovą iš teismo salės išvedus, byla nagrinėjama be jo):
    Po pasitarimo teisminė kolegija nusprendė Kovaliovą iš teismo pašalinti, o bylos nagrinėjimą tęsti be jo.

    Teismas pradėjo tirti įrodymus. Skaitomos tarnybinės S. Kovaliovo charakteristikos iš universiteto, kur jis dirbo iki 1969 m., ir iš Maskvos žuvivaivos - melio-racinės bandymo stoties (1970- 1974). Charakteristikose kalbama apie gautus jo mokslinius rezultatus.

    Teisėjas išvardijo dokumentus: pareiškimus ir laiškus, parašytus Kovaliovo; Jakiro ir Krasino bylos protokolus, kur pasakyta, kad į sudarytos inicia-

tyvinės grupės sudėtį, kartu su kitais asmenimis, įėjęs Kovaliovas; atvirą laišką, kuriame išdėstyti iniciatyvinės grupės tikslai ir uždaviniai; kreipimąsi į psichiatrų 5-jį kongresą, kur nurodoma, kad pas mus medicina panaudojama represavimo tikslams; kratos metu paimtų dokumentų peržiūros protokolus, tarp jų — įvairius laiškus ir medžiagą iš kalinimo vietų, medžiagą apie areštus ir teisminius procesus, nuteistųjų sąrašus, laiškus iš lagerių; „Einamųjų Įvykių Kronikos" ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos" leidinius; įvairią medžiagą apie Gruzijos Pravoslavų Bažnyčios padėtį; „Maskvietiškąjį atsišaukimą" sąryšyje su Solženicyno ištrėmimu; tekstą „Mes prašome perduoti šias žinias tarptautinėms organizacijoms, pasiskelbusioms asmens teisių gynimą savo tikslu, remiantis „Visuotine žmogaus teisių deklaracija", kreipimąsi į Tarptautinį Žmogaus teisių gynimo komitetą, į Žmogaus teisių lygą, į „Tarptautinę amnestiją".

    Grafologinė ekspertizė rodanti, kad eilė ranka rašytų tekstų, o taip pat pastabos ant įvairių rašomąja mašinėle parašytų dokumentų yra parašytos Kovaliovo  ranka.

    Prokuroras prašė paskelbti dar kai kuriuos dokumentus, kurie gali turėti įrodomosios reikšmės — palyginamąsias lenteles apie sutapimą medžiagos, kuri buvo paimta pas Kovaliovą ir pas Korolevą, su ta medžiaga, kuri buvo paskelbta „Kronikoje".

    Teismo kolegijos sprendimu atmetamas Kovaliovo prašymas iššaukti liudininkus, ir paskelbiami Dniepro-petrovsko psichiatrinės ligoninės gydytojos Bočkovs-kos parodymai parengtinio tardymo metu. Kai kuriomis detalėmis jie skyrėsi nuo gydytojos Liubarskos parodymų teisme.

    Tuo užbaigiamas teisminis įrodymų nagrinėjimas ir teismas pereina į šalių ginčus.

(Kovaliovas prisiunčia teismui savo neatšaukiamo nusistatymo pareiškimą):

    S. Kovaliovas perduoda teismui pareiškimą, kuriame jis kalba, kad nuo savo reikalavimų nepasitrauksiąs nė pusės žingsnio. Kovaliovo pareiškime sakoma: „Savo dalyvavimą šiame procese aš laikiau ir tebelaikau sau įdomiu, nes rimtai jam ruošiausi. Kaip ir anksčiau, manau, kad veikiau netinkamu būdu. Jūs patys, išvarydami liudininkus, išprovokavote mane. Kitu atveju aš nebūčiau iškėlęs tokių reikalavimų. Kadangi šis įstatymų laužymas tapo tokiu įprastu teismuose, nagrinėjančiuose analogines bylas, tad iškilo tendencija žiūrėti į tai kaip į būtinybę. Taip būčiau pasielgęs ir aš dėl turiningo dalyvavimo procese. Vienok dabar apgailestavimai dėl įvykusio konflikto netinkami. Aš nepakeisiu savo reikalavimų. Aš nenutrauksiu bado streiko!"

(Prokuroras Bakučionis reikalauja Kovaliovui skirti 7-rius metus kalėjimo ir 3-jus ištrėmimo „už bandymą tarybiniam
    žmogui primesti buržuazinį laisvės supratimą"):
    Kalba valstybinis kaltintojas, nedalyvaujant teisiamajam ir advokatui.

    Prokuroras iš naujo perskaičiavo laiškus ir pareiškimus, pasirašytus Kovaliovo, įrodydamas Kovaliovo autorystę vien dokumentų egzistavimo faktu, vien atspausdinimu jo kuriame nors „Kronikos" leidinyje arba net užsienio radijo stočių laidų: Laisvės, B.B.C., Amerikos balso užrašymais. Dokumentų turinys nebuvo analizuojamas. Prokuroras Bakučionis kalbėjo: „Tarybinei valdžiai nesvarbu žmogaus įsitikinimai, svarbu, kad jis juos sau pasilaikytų, o ne darytų nusikaltimus. Samprotavimuose apie laisvę dokumentuose, kuriuos jis (Kovaliovas) pasirašė, matosi viena: primesti tary-

biniam žmogui buržuazinį laisvės supratimą, bandymas pavaizduoti laisvę, kaip nepriklausomybę nuo visuomenės".
Prokuroras kalbėjo apie padidėjusį pavojų mūsų visuomenei tokios veiklos, kuria užsiėmė Kovaliovas, todėl nematęs lengvinančių aplinkybių ir siūlęs bausmę — 7 metus griežto režimo ir papildomai 3 metus ištrėmimo.

    Prokuroras atkreipė dėmesį į liudininko Meresi-no laikyseną teisme, sąryšyje su jo atsisakymu paliudyti, iš kur buvo gauta knyga „Gulago salynas".

    Po kaltinamosios kalbos, pirmininkaujantis paskelbė, kad teismas pradeda pasitarimą nuosprendžiui priimti. Jis tęsėsi beveik parą. Maždaug valandą iki pasitarimo galo Kovaliovo kalėjime paklausė, ar jis nesakysiąs paskutinio žodžio. Kovaliovas atsisakė. Teismas paskelbė atsisakymą betarpiškai prieš nuosprendžio paskaitymą gruodžio 12 dieną.

    Nuosprendis pripažįsta visus kaltinimo punktus įrodytais. Subjektyvinė pusė — remiantis pačių dokumentų turiniu ir tuo, kad jie buvo panaudojami užsieno propagandoje, pripažįstama Kovaliovą turėjus tikslą (jis pats tai atmetė) griauti ir bent susilpninti tarybinę valdžią.

    Bausmė — 7 metai griežto režimo lagerio su ištrėmimu 3 metams.

    Nuosprendis galutinis ir neapskundžiamas. Daliniu sprendimu teismas perdavė prokuratūrai medžiagą apie Meresino atsisakymą liudyti.


    S. Kovaliovo parengtinis tardymas ir teismas vyko ne Maskvoje, o Vilniuje, tačiau jis buvo kaltinamas pagal RTFSR BK 70 str. Valdžia aiškiai norėjo kuo mažiau proceso liudininkų.

    S. Kovaliovas plačiai žinomas žmogaus teisių gynėjas, drąsus kovotojas už persekiojamus Tarybų Sąjungos piliečius, jų tarpe ir už Lietuvos katalikus.

    Lietuviai, ypač tikintieji, negalėjo likti abejingi šiam gėdingam teismo procesui, kuriame smerkiamas žmogus, ginantis pagrindines žmogaus teises: žodžio, spaudos ir sąžinės laisvę. Jie atmena Evangelijos žodžius: „Buvau nuogas ir jūs mane pridengėte, ligonis ir jūs mane lankėte, buvau kalėjime ir jūs atėjote pas mane". Todėl iš įvairių Lietuvos vietovių į minėtą teismą buvo atvykę žmonės, norėdami savo akimis išvysti tą, kuris išdrįso stoti prieš „šio pasaulio galinguosius" ir ginti persekiojamus. Sužinoję apie būsimą teismą, tikintieji karštai meldė Viešpatį tvirtumo savo geradariui.

    Šiam procesui kruopščiai ruošėsi ir Aukščiausiasis teismas, ir Saugumo komitetas. Buvo aišku, kad į Vilnių suvažiuos S. Kovaliovo artimieji ir draugai ir teismo proceso eiga neišvengiamai nuskambės visame pasaulyje. Teisėjo dalia tokiame procese nepavydėtina. Iš vienos pusės — bet kokiu atveju reikia nuteisti. Iš kitos pusės teisėjas turi atrodyti objektyvus, laikytis nustatytos procedūros ir suteikti teisiamajam visas įstatymais numatytas teises. Bet argi kompromituosi saugumo organus, ištisus metus išlaikiusius S. Kovaliovą tardomajame kalėjime? Todėl visi Aukšč. teismo teisėjai, kiek tik pajėgė, kratėsi šio proceso. Po ilgų ginčų, šita gėdinga misija buvo pavesta Aukščiausiojo teismo partinės organizacijos sekretoriui teisėjui Ignotui.

    Dar prieš 2-3 savaites iki teismo kai kurie Vilniaus disidentai gavo šaukimus atvykti į karinį komisariatą ar miliciją, kur jų laukdavo saugumiečiai. Čekistai įkalbinėjimais arba grasinimais kviestuosius asmenis vertė pasižadėti, kad neisią į būsimą teismą. Termoizoliacijos mokslinės grupės vadovas Juozas Pra-

piestis lapkričio pabaigoje buvo iškviestas į karinį komisariatą Vilniuje. Su juo kalbėjęs saugumietis įspėjo, kad neitų į S. Kovaliovo teismą. Ir kitiems J. Prapiesčio draugams teko kalbėtis su saugumiečiais.

    Prieš teismo pradžią buvo skambinama į darbovietes, kad kai kurie asmenys būtinai būtų skiriami dirbti į pirmąją pamainą.

    Gruodžio 9 dienos rytą traukiniu iš Maskvos atvažiavo keliolika žinomų disidentų ir S. Kovaliovo artimieji: žmona, sūnus ir brolis. Atvyko akad. Sacharovas, „Tarptautinės amnestijos" Maskvos grupės pirm. Turčinas. Armėnijos akad. Orlovas su žmona, Litvi-novas su žmona ir kt. Taip pat atvyko, gavęs spec. leidimą, Kanados laikraščio „Toronto Star" korespondentas M. Levi su žmona. Iš viso apie 20 žmonių. Beje, keletui nepavyko iš Maskvos išvažiuoti.

    KGB darbuotojai sulaikė T. Velikanovą, T. Chodorovič ir M. Landą, joms važiuojant į Baltarusijos stotį. Jas išlaikė po keletą valandų milicijos skyriuose, pateikę juokingus kaltinimus, kurie vėliau net nebuvo priminti, ir, įspėję, kad nebandytų išvažiuoti, paleido, kada traukinys į Vilnių buvo išvykęs.

    Teismo proceso išvakarėse keletui žydų, kuriems iki šiolei neleido emigruoti, pranešė, kad jų bylos nusiųstos peržiūrėjimui — ir penkiems buvo leista iš vykti. Buvo pareikalauta, kad jie neatvyktų į teismą. Vilniaus disidentams nepavyko maskviečių pasitikti. Vilniečiai — A. Terleckas, V. Petkus, V. Smolkinas — vos tik pasirodė perone, saugumiečių buvo tuojau suimti ir vienas po kito nuvežti į saugumą. Taip gėlės, skirtos S. Kovaliovo žmonai ir akad. Sacharovui, nuvyto saugumo komiteto šiukšlių dėžėje.

    Vilniečius suėmė nepateikę jokio arešto orderio. Į areštuotųjų reikalavimus paaiškinti sulaikymo priežastį ir parodyti dokumentą, sankcionuojantį jų su laikymą, čekistai išsisukinėjo, žadėdami, kad viskas

bus išaiškinta Saugumo rūmuose ir kad ten yra visi dokumentai. Tai buvo melas. Joks dokumentas, leidžiantis areštą, neatsirado ir tenai.

    Kadangi vilniečiai neslėpė, ko jie atėjo į geležinkelio stotį, tai saugume čekistai kiekvieną atskirai peikė už blogą elgesį, grasino susidoroti, net iškelti bylą, jeigu šie bandys eiti į teismą. Pulkininkai — Kruglovas, Baltinas, Česnavičius — įrodinėjo, kad akad. Sacharovas psichiškai nesveikas, o kiti Maskvos disidentai amoralūs žmonės. Aiškino, kad Lietuvos disidentai nėra žinomi užsienyje, todėl jų arešto atveju pasaulis tylės. Grasino, kad Vilniaus psichiatrinėje ligoninėje jau paruošta vieta A. Terleckui, o po jo ir V. Petkui. Klausė jų, ar nenori emigruoti į Vakarus.

    Vilnietis V. Smolkinas, atvežtas į saugumą, tuojau parašė prokurorui skundą, kad nežinomi tipai prievarta jį įgrūdo į „Volgą" ir atvežė į saugumą, nepateikę jokios prokuroro sankcijos, ir atsisakė kalbėti, kol jo pareiškimas nebus patikrintas. Todėl su juo pokalbis vyko tik apie medžioklę ir žvejybą.

    Tą pačią dieną po pietų visi trys vilniečiai vienas po kito buvo paleisti. Jų paleidimo laikas sutapo su teismo posėdžio pabaiga.

    Taip čekistai, dar neprasidėjus teismo procesui, pademonstravo savo panieką bet kokioms žmogaus teisėms ir parodė, kad asmens laisvę ginantieji įstatymai yra ne jiems.

    Kadangi atvykusiųjų iš Maskvos disidentų niekas nepasitiko, tai akad. A. Sacharovą ir jo žentą J. Jankelevičių pakvietė į savo butą tuo pačiu traukiniu iš Maskvos grįžęs vilnietis Etanas Finkelšteinas, Gorkio universiteto absolventas, jau penkeri metai reikalaujantis leidimo išvykti į Izraelį. Akad. Sacharovas jo bute ir apsigyveno. Kiti atvykusieji išsiskirstė pas vilniečius, kurių adresus turėjo iš anksto.

    Norintiems patekti į teismo salę buvo beviltiška. Visur prie įėjimų stovėjo saugumiečiai ir nieko, išskyrus pareigūnus, neįleido. Tarp saugumiečių, kurių buvo pilna visur: teismo rūmuose ir juos supančioje aplinkoje, sukinėjosi saugumo majoras J. Trakimas, visų buvusių ir esančių politkalinių „šefas ir globėjas" ir kiti aukšti saugumo pareigūnai.

    Dar prieš 10 valandą akad. A. Sacharovas su bičiuliais atėjo į Aukšč. teismą. Draugovininkai jų į teismo salę neįleido.

(Teismas skelbiamas esąs „viešas", bet į salę neįleidžiami nė teisiamojo artimieji ir žurnalistai):
    Akad. A. Sacharovas, neįleistas į teismo salę, kreipėsi į Aukščiausiojo teismo pirmininką. Jo pareiškime rašoma:

    „Daugelį metų pažindamas Kovaliovą, aš galiu teisme paliudyti apie jo išimtinį garbingumą ir sąžiningumą, apie jo atsidavimą įstatymams, teisingumui, žmogaus teisių gynimui ir informacijos viešumui. Mano gili pagarba S. Kovaliovui išreikšta jį pakviečiant dalyvauti garbės svečiu 1975 gruodžio 10 Oslo mieste Nobelio premijos įteikimo ceremonijose.

    Aš žinau, kad Kovaliovas kaltinamas perdavimu medžiagos užsienio spaudai, paskelbtos 1974 spalio 30 mano vadovaujamoje spaudos konferencijoje apie politkalinių padėtį Tarybų Sąjungoje. Šią medžiagą faktiškai perdaviau aš pats. Aš prisiimu dėl šio poelgio visišką atsakomybę ir šitai noriu patvirtinti teisme.

    Aš esu taip pat bendraautorius byloje figūruojančio laiško KGB pirmininkui Andropovui, kuriame reikalaujama grąžinti S. Kovaliovui priklausančią knygą „Gulago salynas".

    Aš dalyvavau sudarant daugelį kolektyvinių krei-

pimųsi, dėl kurių S. Kovaliovas kaltinamas, tarsi jie būtų šmeižikiški. Toks mūsų bendrų kreipimųsi kvalifikavimas, man atrodo, neteisingas ir aš noriu teisme išsiaiškinti ir argumentuoti savo požiūrį".

    Ir Kanados korespondentas M. Levi į teismo salę nebuvo įleistas. Jis nesėkmingai rėmėsi tuo, kad tarybiniai korespondentai Kanadoje gali dalyvauti teismuose, kad Helsinkyje susitarta dėl nevaržomo žurnalistų darbo.

    Į teismo salę buvo įleidžiami tik su spec. leidimais. Net Aukščiausiojo teismo tarnautojai buvo įleidžiami tik pagal tarnybinius pažymėjimus su fotografijomis, kurie buvo išduoti šio proceso išvakarėse. Viena teismo tarnautoja, pamiršusi savo pažymėjimą, buvo be ceremonijų iškratyta ir tik išaiškinus, kad tikrai čia dirbanti, buvo įleista į vidų. Kitus, atėjusius į teismo procesą, čekistai išvarydavo namo arba nusiveždavo į saugumą.

    Lengviau buvo tiems, kurių saugumiečiai ir jų agentai asmeniškai nepažino. Jiems pavyko įeiti į teismo vestibiulį ir susitikti su ten esančiais lietuviais ir maskviečiais ir pastoviniuoti prie teismo salės durų. Visi jie buvo lydimi rūsčių saugumiečių žvilgsnių. Bet žmonės nepabūgo ir kantriai laukė teismo koridoriuose.

    Viena nepažįstama moteris į vestibiulį įsinešė paslėptas gėles ir išvyniojusi įteikė ten esančiam Nobelio Taikos premijos laureatui akadem. A. Sacharovui, kuris su dėkingumu jas priėmęs tarė: „Šitos gėlės labiau priklauso mano draugui Sergiejui. Dėl jūsų teisių daugiau kovoja ir kenčia jis". Moteris susijaudinusi nuėjo, ir visų ten buvusių atmintyje išliko laureato švelnus žvilgsnis ir prie krūtinės prispaustos lietuvės moters dovanotos gėlės, kurias jis vėliau perdavė S. Kovaliovo žmonai.

    Po kurio laiko prie teismo pasirodė  grupė

šiauliečių ir prie jų prisiplakę du „mokytojai iš Jonavos" bei vienas „jūrininkas iš Klaipėdos". Šių atvykusių čekistai nekliudė. „Mokytojai" labai aktyviai stengėsi užmegsti kontaktą su akad. A. Sacharovu ir kitais maskviečiais, pasisiūlė juos globoti, net kartu nusifotografavo. Tačiau, dar nesibaigus teismo procesui, „mokytojai" buvo demaskuoti. Vienas iš jų — Zajančauskas, — pasirodo, buvęs Druskininkų saugumietis, dabar dirbantis saugumo komitete Vilniuje.

    Pirmąją teismo dieną į salę buvo įleistas tik S. Kovaliovo brolis. Teismas tęsėsi 4 dienas. Akad. A. Sacharovas ir kt. disidentai kasdien ateidavo į teismo rūmus, bet į salę jų neįleisdavo.

    Nuo antros teismo dienos buvo stengiamasi neprileisti prie teismo rūmų visų lietuvių, įtariamų noru patekti į vidų, o tuos, kurie patekdavo — išvydavo. Teismo vestibiulyje ir koridoriuose dežūravo virš 20 slaptų ir viešų saugumiečių. „Operatyviam darbui" vadovavo beveik pastoviai teisme buvę pulk. Kruglovas ir pulk. Baltinas.

(M. Jurevičius prie teismo salės suimtas, Vilniaus saugume tardytas ir traukiniu išsiųstas į Šiaulius):
    Antrąją teismo dieną šiauliečiui Mečislovui Jurevičiui, einančiam prie teismo rūmų, kelią pastojo saugumietis ir pasiūlė pasikalbėti „toliau nuo durų, už kampo", kad vestibiulyje esantys žmonės, jų tarpe maskviečiai, nepamatytų, kaip jie susidoros su juo. Matydami, kad Jurevičius „už kampo" neina, pradėjo ten pat grasinti. Tuomet iš vestibiulio išėjo dar du saugumiečiai ir bendromis jėgomis nusitempė M. Jurevičių į mašiną.

    Nusivežė M. Jurevičių į saugumo komitetą (Lenino 40), paėmė jo asmeninius dokumentus ir pradėjo tardyti: kokiu tikslu atvykęs į Vilnių? Gal medžiagos

pasirinkti „LKB Kronikai"? Kas daugiau su juo atvyko iš Šiaulių, iš Kuršėnų? Iš kur sužinojo apie S. Kovaliovo teismą? Kur vakar pietavęs? Ar susitikęs su akad. Sacharovu? Jurevičius atsakė, kad tai esąs jo asmeninis reikalas. Saugumiečiai pradėjo Jurevičių auklėti: „Ko jums visiems tame teisme reikia?" Juk S. Kovaliovas ir A. Sacharovas esą netinkintys ir pan. Grasino, kad jį, Jurevičių, jau reiktų teisti, nes yra parašęs nemaža straipsnių į „Kroniką", be abejo, ir šį pokalbį paskelbsiąs „Kronikoje".

    M. Jurevičius atsakė, kad apie sulaikymą ir pokalbį su saugumiečiais nemanąs nuo ko nors slėpti, todėl ir į „LKB Kroniką" informacija galinti patekti ir be jo.

    Apie „LKB Kroniką" saugumietis Urbanevičius išsireiškė, kad jis ją skaitęs, tik jam labai nepatikę kunigų pareiškimai, straipsniai apie N. Sadūnaitę ir kt.

    Tardymo metu buvo pasakyta, kad saugumas jį įdarbins (Jurevičius iš darbo buvo atleistas dėl religinių įsitikinimų — nedirbo religinių švenčių dienomis), kad Kalėdas dar galėsiąs atšvęsti, o jau per Tris Karalius teksią dirbti.

    Jurevičius atsakė, kad jis ir pats jau būtų įsidarbinęs, bet jis iš darbininko pareigų atleistas, o į direktoriaus vietą nepriima. Tada saugumietis Baltrušaitis „išaiškino", kad Jurevičius direktoriaus pareigoms esąs netinkamas dėl „politinio nesubrendimo".

    Baigę tardymą, saugumiečiai pareiškė, kad dabar Jurevičių nuvešią į geležinkelio stotį ir įsodinsią į Šiaulių traukinį, kad savaitę laiko jis nebandytų pasirodyti Vilniuje, tada būsiąs griežtai nubaustas. Jurevičiui atsakius, kad į Vilnių vistiek atvažiuosiąs, saugumiečiai tarė: „Na, tai duosim tau palydovą." Ir taip Jurevičius su „svita" buvo nuvežtas į geležinkelio stotį, įsodintas į vagoną ir išsiųstas į Šiaulius.

(Teismo dienomis A. Terlecką ir K. Jokubyną nuo arešto apsaugojo maskviečiai disidentai):
    Dar teismo išvakarėse Operos ir baleto teatro darbininkas A. Terleckas buvo atleistas iš darbo. Teatre jis dirbo gaisrininku. Dabar buvo bedarbis ir globojo disidentus. Nors čekistai labai grasino ir reikalavo į teismą nevaikščioti, bet jis nepakluso. Nuo provokacijų ir susidorijimo jį išgelbijo tik atvykusieji disidentai ir Kanados žurnalistas, kurie niekur nepalikdavo jo vieno.

    Prie atėjusio į Aukščiausiąjį teismą Kęstučio Jakubyno prisistatė pulk. Baltinas ir pareikalavo, kad jis paliktų rūmus. K. Jokubynas atsisakė. Jėgą panaudoti maskviečių disidentų ir užsienio korespondentų akivaizdoje čekistai nesiryžo.

(V. Jaugelis už bandymą įeiti į teismo salę buvo sumuštas ir paskirta 15 parų arešto):
    Virgilijus Jaugelis bandė įeiti į teismo salę, bet prie jo priėjo vienas iš dežūruojančių saugumiečių ir įsakė išeiti. V. Jaugelis liko stovėti prie teismo salės durų. Tada jį išvedė ir už „milicijos darbuotojų įžeidimą bei nepaklausymą" nubaudė 15 parų arešto. Tardymo metu vienas milicijos darbuotojas V. Jau-geliui keletą kartų smogė į gerklę kumščiu taip, kad po to suimtasis vos galėjo kalbėti. Tada V. Jaugelis parašė prokurorui skundą. Komisija parašė aktą, kad mušimo žymių nerasta, tiktai tyliai kalbąs. Po kelių dienų V. Jaugelis dėl sveikatos stovio buvo iš arešto paleistas.

(A. Sacharovo į Oslo Nobelio Taikos premijos paimti neišleido. Jį Vilniuje su lietuviais disidentais partiniai samdiniai brutaliai terorizavo):

    Teismo dienomis Norvegijoje vyko Nobelio Taikos premijos įteikimo iškilmės. Vietoje akad. A. Sacharovo, kurio valdžia neleido išvykti, dalyvavo jo žmona. Dvi dienas vakarais A. Sacharovas iš Vilniaus bandė telefonu susisiekti su Oslo, bet nesėkmingai. Vilniaus Cent. pašte užsakymą priėmė. Bet sulaukti nepavyko.

    Vėlai vakare, einančius į paštą akad. Sacharovą, jo žentą, A. Terlecką ir dar vieną maskvietį buvo užpuolę chuliganai. A. Terleckas gavo keletą smūgių į veidą, o maskviečius tik iškoliojo. Butas, kur vakarais susirinkdavo disidentai, buvo ypatingoje priežiūroje. Šalia įėjimo į butą per visas teismo dienas stovėjo lengva mašina be žmonių. Aplink namą nuolatos siuvo neaiškūs tipai. Netoliese gatvėje nuolatos budėjo lengvos mašinos. Įeinančius į butą nesislėpdami fotografuodavo. Savo patarnavimus siūlydavo „privačios" mašinos, kurios nuolat atsirasdavo, kai tik kas nors išeidavo iš buto.

(„Atviro" S. Kovaliovo teismo niekingas farsas):
    Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vargonininkui paskambino tariamas akad. Sacharovo draugas ir pasiūlė savo paslaugas, jeigu vargonininkas norįs ką nors perduoti į Maskvą.

    Buvo paskelbta, kad gruodžio 12 dieną 14 vai. bus paskelbtas nuosprendis. Iš tikrųjų nuosprendį pradėjo skaityti 13 vai. 30 min. ir pavėlavusių liudininkų į salę nebeįleido. Disidentai laukė rūmų foje. Akad. Sacharovas Kanados žurnalistui pareiškė pasipiktinimą tokiu žiauriu nuosprendžiu. Iš salės išėjusi „publika", dalyvavusi teisme su spec. leidimais, apsupo disidentus ir ėmė iš jų tyčiotis bei kolioti. Jų tarpe ypač stengėsi „poetas" Keidošius. Neatsiliko ir čekistai — pulk. Kruglovas ir kiti. Lietuviai disidentai protestavo, kad nuosprendis padarytas lietuvių tautos vardu.

    Keidošius ir čekistai šaukė, kad tik jie atstovauja lietuvių tautai.

    Išsiveržęs iš rūmų akad. Sacharovas pribėgo prie stovinčio „varno" (kalėjimo mašinos — Red.) ir ėmė belsti į jį kumščiu, sakydamas: „Bravo Serioša!" Į milicininkų pastabas akademikas atkirto: „Ši mašina tiek stipri, kiek ir jūsų valdžia!"

    Vakare geležinkelio stotyje būrelis vilniečių išlydėjo akad. Sacharovą ir dalį disidentų.

    Sekančią dieną su gėlėmis pas Kovaliovo žmoną atėjo keletas lietuvių moterų.

    Gruodžio 14 dieną S. Kovaliovo žmona gavo pasimatymą su savo vyru. Jam papasakojo apie gautas gėles ir gerus jam skirtus vilniečių žodžius. Sergiejus Kovaliovas atrodė sveikas ir gerai nusiteikęs. Nuosprendis jo neprislėgė. Tik apgailestavo, kad keletą metų nebegalės prisidėti prie kovos už žmogaus teises.

    Tokioj tad atmosferoj vyko „atviras" S. Kovaliovo teismas.

*    *    *


(Kovaliovo draugų pareiškimas dėl neteisėto teismo):
    Gruodžio 12, laukdami teismo nuosprendžio, Kovaliovo draugai (A. Sacharovas, V. Turčinas, I. Orlovas ir kt.) parašė pareiškimą, kuriame detaliai aprašo už ką ir kaip buvo teisiamas Kovaliovas, kokioje aplinkoje ir su kokiais nukrypimais nuo procesualinių normų vyko teismas. Pareiškime sakoma:

    „Mes pareiškiame, kad S. Kavoliovo teismas yra susidorojimas su garbingu ir drąsiu žmogumi, tiek daug paaukojusiu visiems žemės gyventojams ginant teisingumą, viešą informaciją ir teisėtumą".

*    *    *


    Po S. Kovaliovo teismo 174 tarybiniai disidentai iš 15 miestų pasirašė pareiškimą, reikalaujantį nuteistajam laisvės:

    „1975 gruodžio 12 žinomas mokslininkas — biologas ir aktyvus visuomeninio judėjimo už žmogaus teises dalyvis Sergiejus Kovaliovas nuteistas 7 metams griežto režimo ir 3 metams tremties.

    S. Kovaliovas savo visuomeninėje veikloje, už kurią buvo teisiamas, kovojo su savivale ir beteisiškumu, išstodavo ginant persekiojamuosius už savo įsitikinimus. Principingas prievartos priešas, jis kovojo žodžiu: viešu protestu, plačia ir teisinga informacija. Jis vienas iš tų, kurie viešai pareiškė apie savo atsakomybę už „Einamųjų Įvykių Kronikos" platinimą. Už tai jis nuteistas, kaip „ypatingai pavojingas nusikaltėlis".

    S. Kovaliovas teisme stengėsi apgint „Kroniką" ir kovą už žmogaus teises nuo kaltinimų šmeižikišku-mu ir priešvalstybine pozicija. Teismas, grubiai pažeisdamas viešumo principus ir teismo normas, privertė Kovaliovą atsisakyti nuo tolesnio dalyvavimo teisme.

    Akivaizdi tendencija buvo paslėpti šį procesą nuo visuomenės, padaryti jį faktiškai slaptą. Aiškus tokių procesų ir nuosprendžių tikslas: mus norima atpratinti nuo pilietinės atsakomybės, nuo veiksmingos užuojautos ir pagalbos tiems, kurių pažeidžiamos teisės. Mus norima sugrąžinti į tuos laikus, kai panašūs procesai buvo organizuotai patvirtinami, kada nesigirdėjo nė vieno protesto balso.

    Mes tikime, kad gėdinga ir savižudžio žydėjimo epocha mūsų šalyje daugiau nepasikartos. Mes reikalaujame nutraukti represijas už apsikeitimą idėjomis ir informacija.

    Mes reikalaujame nutraukti persekiojimą tų, ku-

rie gina žmogaus teises, kurie gina žmones, tapusius politinių represijų aukomis.

    Mes reikalaujame atšaukti S. Kovaliovo teismo nuosprendį."

    Tarp pasirašiusių šį pareiškimą daugelis yra gerai žinomi lietuviams: A. Sacharovas, A. Almarik, E. Boner-Sacharova, N. Bukovskij, T. Velikanova, Grigorenko, dvasin. D. Dudko, R. Medviedev, I. Orlov, V. Turčin, T. Chidorovič, L. Čiukovskaja, A. Terleckas, V. Petkus ir kt.

    1975 gruodžio 18 Nobelio Taikos premijos laureatas akadem. Sacharovas spaudos konferencijoj užsienio žurnalistams kalbėjo:

    „Šios spaudos konferencijos pradžioje visų pirma noriu pabrėžti, kad Kovaliovas yra nuteistas už gynimą, sąžinei liepiant, kitų žmonių, tapusių, jo giliu įsitikinimu, neteisingumo aukomis... Kaltinimas neįrodė nei noro pakirsti tarybinę valdžią, nei jo veiksmų šmeižikiško pobūdžio. Teismas buvo iššaukiančiai prieš-įstatymiškas — be viešumos, be šalių ginčų, be gynybos ir teisiamojo, be jo paskutinio žodžio. Beveik kaip Stalino laikų „troika"! Arba, norint būti artimesniu mūsų laikams, kaip lagerio teismas...

    Teisme figūravo apie 7 epizodai, kuriais teismas norėjo įrodyti „Kronikos" šmeižikišką pobūdį. Kai mes rašėme gruodžio 12 pareiškimą, mes neturėjome „Kronikos" tekstų, su kuriais teismas polemizavo. Šiandien mes galime tvirtinti, kad tik 1-2 mažareikšmiuose atvejuose teismui pavyko sukelti abejonę „Kronikos" informacijos tikrumu.

    Kovaliovo suėmimas ir teismas — iššūkis tarybinei ir pasaulinei viešajai nuomonei. Valdžia — po Helsinkio ir Nobelio premijos įteikimo ceremonijos metu — aiškiai norėjo pademonstruoti tvirtumą ir jėgą, leidžiančią paniekinti net savus įstatymus.

    Palikti šį iššūkį be atsakymo — reiškia išduoti įžymų žmogų, kartu ir svarbiausius principus, nuo kurių tiek daug priklauso. Reikalauti nuosprendžio Kovaliovui panaikinimo — štai vienintelis galimas atsakymas.

*    *    *


    Lietuvai S. Kovaliovo auka daug patarnavo.

    Teismo procesas ir persekiojimai parodė, kad saugumas savo darbais pajėgus suartinti lietuvių ir rusų tautas.

    Lietuviai katalikai dėkingi S. Kovaliovui už kilnią žmogišką širdį ir meldžia Aukščiausiąjį ištvermės, sveikatos ir visokeriopos palaimos. Rusų disidentų aukos padėjo lietuviams pažvelgti į rusų tautą naujomis akimis.

    Mes sutiksime rusų mokslininką S. Kovaliovą, grįžtantį iš kalėjimo, kaip savo brolį ir geriausią prietelį.

*    *    *


        LTSR Ministrų tarybai
    Nuorašai: Religijų reikalų tarybos prie TSRS TM
        įgaliotiniui Lietuvos TSR,
        Visų Lietuvos vyskupijų kurijoms,
        J.E. Vysk. V. Sladkevičiui,
        J.E. Vysk. J. Steponavičiui
        Vilniaus arkivyskuijos kunigų
        P a r e i š k i m a s

(Prašo sugrąžinti į pareigas vyskupą Julijoną Steponavičių):
    Katalikų Bažnyčios gyvenimui nuo pat pradžios, nuo apaštalų laikų, vadovauja vyskupai su savo galva — popiežium. II Vatikano susirinkimas labai iš-
284
ryškino vyskupų, kaip apaštalų įpėdinių, autoritetingų mokytojų, šventintojų ir tvarkytojų vaidmenį. Visame pasaulyje, neišskiriant jauniausių, besivystančių Afrikos kraštų, vyskupijas tvarko Apaštalų Sosto paskirti vyskupai. Tik trumpais tarpais ?— nuo vieno vyskupo mirties ar pasitraukimo iki kito paskyrimo — numatyti laikini valdytojai, neturintys visų vyskupo galių. Lietuvos vyskupijoms normaliai visada vadovavo vyskupai. Tik XIX a., kai carizmas užsimojo nusilpninti ar net sunaikinti katalikų tikėjimą Lietuvoje, Vilniaus ir Žemaičių vyskupijos ilgesnį laiką likdavo be vyskupo.

    Vilniaus arkivyskupijos kunigams, mūsų tikintiesiems, taip pat visiems Lietuvos katalikams skaudu, kad jau penkiolikti metai, t.y. nuo 1961 metų pradžios Vilniuje nėra katalikų vyskupo. Apaštalų Sosto paskirtas vyskupas Julijonas Steponavičius valstybės valdžios patvarkymu nutremtas į tolimą Žagarę ir jam neleidžiama eiti savo pareigų.

    Kunigams ir tikintiesiems toks valdžios organų sprendimas ir toks ilgas vyskupo nutrėmimas yra nesuprantamas. Mes pažįstame vysk. J. Steponavičių kaip ramų, sąžiningą, darbštų ir lojalų pilietį. Nei buržuaziniais, nei nacių okupacijos, nei tarybiniais laikais jis nėra padaręs jokių antitarybinių pareiškimų, nei užsiiminėjęs bet kokia antitarybine veikla. Tapęs vyskupu, jis rūpinosi, kad kunigai tvarkingai dirbtų bažnytinį darbą. Kiek mums žinoma, tarp jo ir tuometinio Religijų reikalų tarybos įgaliotinio yra buvęs vienas kitas nesusipratimas, bet todėl, kad Įgaliotinis, peržengdamas savo kompetenciją, kišdavosi į Bažnyčios vidaus reikalus, bandė priversti vyskupą, kad pats griautų savo autoritetą slopinančiais religinį gyvenimą potvarkiais. Jeigu tokių kišimusi nebūtų buvę, vysk. J. Steponavičius niekuomet nebūtų prieštaravęs tarybinės valdžios atstovams.
285
    Mes girdime, kad ir kitų kraštų tikintieji piktinasi vyskupo pašalinimu iš Vilniaus be jokio nusikaltimo iš jo pusės, vien už tikėjimo meilę ir savo pareigų gerbimą. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad Apaštalų Sostas per vyskupą K. Paltaroką buvo suderinęs su vyriausybe kun. Julijono kandidatūrą į vyskupus, — jis nušalintas be konsultacijos su Apaštalų Sostu ir be įspėjimo.

    Kadangi pastaraisiais metais tarybinė spauda ir radijas nuolat akcentuoja Tarybinės vyriausybės nesikišimą į Bažnyčios vidaus reikalus ir kadangi visi mes norime normalių santykių tarp valstybės ir Bažnyčios, tarp vyriausybės ir tikinčiųjų piliečių, mes labai prašome Lietuvos TSR Ministrų Tarybą leisti vyskupui Julijonui Steponavičiui grįžti į Vilnių ir ramiai eiti   savo  vyskupiškas  pareigas.
Vilnius,  1975 rugsėjo 25 d.

        K. Garuckas, A. Mačiulis, V. Černiauskas, A. Simonaitis, J. Kardelis, J. Baltušis, A. Ulickas, A. Kanišauskas, A. Keina, J. Budrevičius, N. Pakalka, K. Gajausmas, B. Jaura, B. Šakėnas, K. Molis, M. Petravičius, K. Pukėnas, dr. S. Malachovski, N. Jaura, S. Kakarieka, B. Stonys, A. Lachovič, dr. K. Kulak, J. Saulius, C. Taraškevičius, R. Blažys, V. Navicki, P. Daunoras, D. Valančiauskas, N. Norkūnas, J. Kukta, D. Valiukonis, K. Valeikis, J. Slėnis, J. Lauriūnas, S. Valiukėnas, I. Jakutis, S. Tunaitis, A. Merkys, D. Puidokas, A. Petronis,, K. Vaičionis, K. Žemėnas, J. Balčiūnas, B. Laurinavičius, H. Ki-tauskas, J. Vaitonis, A. Andriuškevičius, A. Čiūras, K. Gailius, V. Aliulis, V. Zavadskis, A. Tamulaitis, V. Velimanski, L. Ivančik, J. Obremski, J. Charu-kievič, P. Jankus, S. Toporek, J. Grigaitis, A. Dziekan, A. Trusevič, J. Tunaitis, M. Žemaitis, S. Markevič, L. Lavcevič.
286
    Tarybų Sąjungos Komunistų Partijos Centro
    Komiteto Generaliniam Sekretoriui
    Leonidui Brežnevui

     Nuorašai: 1. TSRS Religijų reikalų tarybos Įgaliotiniui,
                    2. Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumui,
                    3. Lietuvos TSR Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui,
                    4. Vilniaus arkivyskupijos valdytojui

            Ignalinos rajonas, Mielagėnai,
            kun. Vladislovo Černiausko

            P a r e i š k i m a s

(Prašo leisti Lietuvos katalikams naudotis Konstitucijos ir Visuotinės Žmogaus teisių deklaracijos pripažinta ir užtikrinta religijos laisve):
    1974 lapkričio 14 pasiunčiau TSRS Centro Komiteto Generaliniam Sekretoriui pareiškimą. Jo nuorašus — TSRS Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui, Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumui, Lietuvos TSR Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui, Vilniaus arkivyskupijos Valdytojui. Pareiškime aprašiau ateistų daromas skriaudas Mielagėnų ir Trakų parapijų tikintiesiems. Atsakymo negavau nė iš vienos virš minėtos įstaigos. Tik 1974 gruodžio 26 mane buvo pasikvietęs į Mielagėnų DŽD Tarybos vykdomąjį komitetą Ignalinos rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas A. Vaitonis, o 1975 sausio 20 — į Vilnių Lietuvos TSR Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas.

    Įgaliotinis K. Tumėnas nepatenkintas kalbėjo: „Kodėl rašai pareiškimus į Maskvą? Pareiškimus rašyti ne klebono, o bažnyčios komiteto reikalas". Sakė, kad pareiškimas esąs be pagrindo ir kad į tokius
287

raštus ateityje nekreipsiąs dėmesio. „Raštu niekad neatsakysime. Jeigu tokius atsakymus jums duosi raštu, tai užsienio radijas tuoj ims visa perdavinėti"'. Tą patį sakė ir A. Vaitonis: „Jūs turite žinoti, kad jūsų skundai bus prisiųsti mums. Tokių menkų dalykų tirti niekas nevažiuos iš Maskvos. Atsakymo jums niekas nedavė ir neduos".

    Gruodžio 26 d. A. Vaitonis man rodė bažnyčios remontams leidimus, kurių anksčiau nematė nei bažnyčios komitetas, nei aš, ir teigė, kad jie buvę prisiųsti Mielagėnų DŽD tarybai, kad tai žinojęs bažnyčios komitetas, o man, kaip parapijos klebonui, jie neprivalėję apie tai sakyti. Paprašiau parodyti raštą, draudžiantį bet kokį mūsų bažnyčios remontą, po kuriuo 1974 m. gegužės mėn. liepė pasirašyti man ir bažnyčios komiteto pirmininkui J. Bajoriūnui. Parodė visai kito turinio raštą. Kokia klasta!

    Be to, Vaitonis pabrėžė, kad kunigui rūpintis bažnyčios remonto reikalais negalima: „Tiems, kurie imasi ar imsis iniciatyvos vadovauti, nulaužysime ragus ir atimsime teisę eiti kunigo pareigas, o jei jūs eisite kunigo pareigas ir vadovausite, priversime to nedaryti".

    Civilinė ateistinė valdžia remontuoti bažnyčias draudžia, tai aišku iš anksčiau pažymėtų civilinės valdžios atstovų pasisakymų, o jas naikinti — leidžia. Pvz., 1974 m. liepos iš 16 į 17 dieną kažkas naktį įsilaužęs į Mielagėnų bažnyčią, išniekino Švenčiausiąjį, o 1975 m. balandžio 7 d. pamaldų metu padegė bažnyčią. Iškviesta rajono milicija pasitenkino tik padarytų nusikaltimų apžiūrėjimu, o chuliganų visai neieškojo. Esančios aplinkybės verčia manyti, kad šiuos nusikaltimus įvykdė vietiniai ateistai, kuriems pritaria ir milicija.

    Iš viso, kas aukščiau pasakyta ir 1974 m. lapkričio 14 dienos pareiškime TSRS Centro Komiteto Ge-
288
neraliniam Sekretoriui parašyta, aiškiai matosi, kad tarybinėje Lietuvoje Katalikų Bažnyčia žiauriai persekiojama, o tikintieji diskriminuojami.

    Prašome TSKP CK Generalinį Sekretorių užtikrinti Lietuvos katalikams teisę naudotis religijos laisve, kurią skelbia konstitucija ir Visuotinė Žmogaus teisių deklaracija.
        Mielagėnų bažnyčios administratorius
            kun. A. Černiauskas
Mielagėnai, 1975.VI.23.

(Pavergtieji lietuviai prašo Vakarų Europos ir Tarybų Sąjungos intelektualų pagalbos):
        Vakarų Europos ir Tarybų Sąjungos intelektualams:
        H. Bieliui, G. Grasui, L. Kolskovskiui,
        E. Jonesku, S. Siniavskiui,
        A. Solženicynui ir A. Sacharovui

    Lietuvių tautą vėl ištiko skaudi nelaimė: š. m. lapkričio 5 d. po traukiniu žuvo talentingas poetas ir mokslininkas Mindaugas Tamonis. Vėl paslaptingoji KGB ranka sunaikino vos 35-rių metų amžiaus kūrybingą, kilnios sielos žmogų.

    Praėjusiais metais M. Tamonis, Paminklų konservavimo instituto vyr. inžinierius, technikos mokslų kandidatas, atvirame laiške karštai išreiškė protestą prieš lietuvių tautos priespaudą, reikalavo jai elementariausių teisių. Už šį drąsų protestą M. Tamonis buvo uždarytas į Vilniaus m. Vasaros g. Nr. 5 psichiatrinę ligoninę ir čia išlaikytas 4 mėnesius.

    Š. m. birželio 25 d. M. Tamonis kreipėsi laišku į Lietuvos KP CK, reikšdamas susirūpinimą dėl neostalinizmo grėsmės ir protestuodamas prieš lietuvių kultūros slopinimą. Birželio 27 d. jis vėl prievarta
289
buvo uždarytas į psichiatrinę ligoninę. Nepakėlusi šios sūnaus nelaimės, birželio 29 nuo širdies priepuolio mirė jo motina.

    Po mėnesio M. Tamonis buvo išleistas iš ligoninės, tačiau pastaruoju metų, t. y. prieš lapkričio 5 d., jis vėl gavo šaukimą atvykti į ligoninę, bet nebenuvyko.

    M. Tamonis, antrą kartą grįžęs iš ligoninės, buvo įvairiais būdais ignoruojamas ir persekiojamas.

    Šeima — du vaikai ir žmona liko be maitintojo, tauta neteko idealisto patrioto, gabaus poeto ir mokslininko. Keliasdešimt eilučių drąsių tiesos žodžių M. Tamoniui kainavo gyvybę.

(Panašiai atsitiko ir su kitais lietuviais)
    1969 lapkričio 5 d. nukamuotas nuolatinių grumtynių dėl teisės būti sąžiningu menininku ir lietuviu mirė nuo insulto talentingas grafikas Arūnas Tarabilda. Šis taip pat 35 metų dailininkas savo laiku buvo tardomas, po to atiduotas rekrūtu į tankų dalinį, kur, manoma, bus patyręs radiacijos poveikį. Taip nutrūko prasmingos Lietuvai skirtos kūrybos posmai.

    1970 m. rudenį mįslingomis aplinkybėmis žuvo gabus mokslininkas, Vilniaus universiteto lietuviu, kalbos profesorius dr. J. Kazlauskas. Šis 40 metų pažangus ir aktyvus mokslininkas savo drąsiomis baltistikos mokslo teorijomis jau buvo susilaukęs valdžios nemalonės.

    Panašių faktų būtų galima nurodyti ir daugiau.

    Šiandien Lietuvoje pačioms talentingiausioms ir kūrybingiausioms asmenybėms, nenutraukusioms ryšių su tauta, surakintos lūpos. Tylėjimas — egzistavimo kaina. O tų, kurie ryžtasi prabilti ir siekia tautai šviesesnių dienų, laukia dideli nemalonumai, ir jų gyvenimo kelias nutrūksta gana nelauktai.
290
 
    Priespaudos ir konformizmo sąlygomis tautai nepaprastai sunku išauginti ir subrandinti kilnių polėkių, kūrybingas ir veržlias asmenybes. Todėl jų netekimas tolygus nacijos išnykimui. Dabarties aplinkybėmis fizinis genocidas nebeįmanomas. Vietoje jo naudojamas rafinuotas, klastingas ir nuoseklus lietuvių tautos kūrybinių asmenybių naikinimas. Tai rodo paskutinių metų įvykiai, tai patvirtina ir M. Tamonio likimas. Lietuvių tauta, šimtmečiais turėjusi savo valstybingumą, sukūrusi savitą kultūrą ir nemažus dvasinius turtus, negali būti palikta istorijos proceso sauvalei. .. Ji nori eiti kartu su gyvenimo pažanga, ji nori naudotis tomis teisėmis ir laisvėmis, kurias turi kitos tautos.

    Gerbiami Lietuvos bičiuliai! Jūsų talentingi, kupini humanizmo kūriniai, gerai žinomi ir Letuvoje. Jūsų idėjos susilaukė karšto pritarimo ir daugelio lietuvių širdyse. Jūsų vardai tariami čia su pagarba ir meile.

    Mes prašome: padėkite mums šventoje kovoje dėl Lietuvos laisvės, dėl jos šviesesnių dienų, dėl elementariausių žmogaus teisių.

    Mes prašome tarti protesto žodį dėl mums daromų skriaudų, dėl mūsų inteligentijos slopinimo ir rafinuoto jos naikinimo, dėl tragiško M. Tamonio ir kitų intelektualų likimo.

            L i e t u v i a i

1975 m. lapkričio mėn.

*    *    *

(Antano Terlecko skaudi gyvenimo istorija):
        TSRS Saugumo Komiteto Pirmininkui I. V. Andropovui
    1974 m. gruodžio 23 d. penki čekistai ir du komjaunimo aktyvistai atvyko „pasveikinti" manęs Šv. Kalėdų proga. Kaip kalėdinę dovaną, jie atnešė kratos orderį. Tai tam tikra prasme jubiliejus, nes lygiai prieš 30 metų mano tėvo namuose buvo padaryta pirmoji krata (Krivasalio kaimas, Ignalinos raj.).

    1944-47 m. daug kartų mane kratė saugumas be prokuroro sankcijos. 1949-1955 m. čekistai buvo per daug užimti, kad gaištų laiką užsiimti kratomis. Tiesiog kviesdavosi į karinį komisariatą ir iš ten nusivež-davo į MGB.

    Po XX partijos suvažiavimo kratė mane dažniausiai su formalia prokuroro sankcija. Retkarčiais krato mane slaptai. Pvz., 1964 m. spalio 16 d. atvyko pas mano uošvienę Uršulę Keraitienę ir ją nusivežė į saugumą pasikalbėti apie reikalus žento, kuris, jų žodžiais tariant, retai lanko bažnyčią ir, kovodamas su tarybine valdžia, pasirinko draugais rusus ir net žydus. Tuo laiku kiti čekistai tikrino mano knygas ir užrašus.

    Už ką KGB mane terorizuoja daugiau kaip 30 metų?

    Mano tėvai teturėjo vos 3 ha žemės ir todėl jiems dažnai teko bernauti dvarininkams. 1940 m. tarybinė valdžia jiems davė 3 ha, o 1944 m. 7 ha. Mano dėdė 1940-1941 m. dažnai įtikinėdavo mano tėvą, kad tik tėvelis Stalinas išgelbėjo nuo skurdo visą mūsų giminę. Vis dėlto, 1941.VI.14 jį su žmona ir mažais vaikais išsiuntė į Sibirą. Pakeliui jį atskyrė nuo šeimos ir uždarė į lagerį, kuriame jis po kelių mėnesių žuvo. Badu mirė ir jo žmona.

    1941 m. birželio mėn. naktis iš 14 į 15 d. liko mano prisiminimuose amžinai. Tėvai nuėjo atsisveikinti su vežamaisiais į Sibirą. Jų laukdamas aš, 13 metų berniukas, tapau suaugusiu. Tą naktį mano sieloje gimė neišdildoma neapykanta Stalinui... Kada studijuoda-
mas klausydavau paskaitų apie nesavanaudišką Stalino meilę lietuvių tautai, neapkęsdavau ir tų, kurie skleisdavo šį melą.

    1941 m. birželio mėn. rusus pakeitė vokiečiai. Jie žmones šaudė vien už tai, kad šie gimė žydais. Visa siela nepakęsdamas fašizmo ir teroro, aš džiaugiausi galėdamas padėti karo belaisviams rusams. Tačiau stebėjausi, kad 1942 m. rudenį Švenčionėliuose rusiškai kalbantys sargybiniai manęs prie jų neprileisdavo. Tiktai tada, kai žiemą belaisvius ėmė saugoti seni vokiečių kariai, aš atiduodavau belaisviams paskutinį duonos kąsnį.

    Mano tėvai nekartą priglausdavo pabėgusius iš nelaisvės rusų karius ir jiems padėdavo. Tačiau 1945 m. pavasarį sugrįžusi Tarybinė Armija atsidėkojo tėvui tik „areštu". Tiesa, jie pasitenkino jį tik sumušdami.

    Liepos 27 d. mane areštavo už dalyvavimą pogrindinėje organizacijoje „Geležinis Vilkas", apie kurią aš net neturėjo supratimo. Kada NKVD kareiviai mus, 6 „vilkus", perdavė Švenčionių KBZ viršilai, šis juos iškoliojo, kad jie mūsų nesušaudė vietoje, nes „visi lietuviai fašistai ir banditai". Tiems banditams tuomet tebuvo 13 -16 metų amžiaus. Ne tik mano šeima, bet ir niekas mūsų kaime netarnavo okupantams. Į vokiečių kariuomenės šaukimo punktą atvyko vos vienas jaunuolis ir tas pats pabėgo. Niekas nestojo ir į Raudonąją Armiją. Krivasalio jaunimas tapo Lietuvos partizanais (kuriuos jūs vadinate banditais). Aš nepasekiau jų pavyzdžiu, kadangi bijojau ginklų, kraujo ir tikėjausi pragyventi tuos metus su niekuo ne-susidėdamas. Vis dėlto saugumo organai neleido likti bešališku stebėtoju.

    Mano pirmasis areštas 1945 m. truko 2 mėn. Per tuos du mėnesius gavau daug gerų pamokų. Leitenantai Mikolaičikas ir Pavlovas, seržantas Kizenkovas lavinosi mušdami mane ir mano draugus ginklų buožė-
mis, šautuvo valytuvais ir kitais įrankiais, net inscenizavo mūsų sušaudymą, liepdami išsikasti duobes.

    Nežiūrint to, aš iš kalėjimo neišsinešiau neapykantos jausmo savo budeliams. Greit viską pamiršau, viską atleidau. Vis dėlto saugumas nieko nepamiršo. Saugumiečiai greičiausiai galvojo, kad per du mėnesius jiems pavyko išugdyti manyje sąmoningą lietuvį, ir pradėjo mane sekti. Dažnai kratydavo kelionių metu — autobusuose, traukiniuose.

    1946 m. rudenį aš atvykau mokytis į Vilnių ir išsinuomavau kartu su draugu V. kambarį. Mes buvome skirtingi žmonės. V. tėvas ir brolis jau 1945 m. buvo nuteisti, o kitas jo brolis, vadovavęs partizanų būriui, žuvo Labanoro miške 1945 m. kovo mėn. mūšyje tarp NKVD kariuomenės ir 400 - 500 partizanų. V. draugai — Juozas Bulika ir Adolfas Kuryla — nebuvo mano draugai. Tačiau 1949 m. gegužės 19 mane nusivedė į MGB ir apkaltino už ryšio palaikymą su jais. Pasirodė, kad Kuryla buvo areštuotas, o Bulika užverbuotas ir pasiųstas į vieną partizanų būrį. V., su kuriuo draugavo Bulika ir Kuryla, MGB net neišsikvietė. Kodėl? Ar ne todėl, kad 1949 m. gegužės mėn. pasislėpė nuo arešto dėl mūsų „bylos", o man buvo sudaryta proga susipažinti su tarybiniu kalėjimu, ir MGB akyse aš skaičiausi pavojingesnis už jį?

    1950 m. balandžio mėn. mane vėl nusivedė į MGB. Kadangi aš 1949 m. įstojau į komjaunimą, čekistas man pasiūlė išaiškinti tariamai perėjusį į priešų pusę jų agentą Buliką. Taip pat pavedė sekti studentų nuotaikas ir apie jas pranešinėti jam telefonu. Aš nė karto nepaskambinau ir laikinai buvau paliktas ramybėje.

    1952 m. balandžio mėn. 2 d. suėmė mano draugą A., apkaltino jį už pasikėsinimo organizavimą prieš Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Pirmininką J. Paleckį. Kapitonas Danilčevas (šiandien VRM pulkininkas) įkalbinėjo mane, kaip komjaunuolį ir netur-
tingų tėvų vaiką, padėti išaiškinti dvarininko sūnų A.

    Man atsisakius, kap. Danilčevas KGB vardu grasino keršyti man per visą gyvenimą. Tų metų rudenį Vilniaus Valst. Universiteto kadrų skyriaus viršininkei Monochinai reikalaujant, mane pašalino iš komjaunimo, grasino pašalinti iš universiteto ir paimti į kariuomenę. Išgelbėjo elgetiška socialinė kilmė ir, svarbiausia — Stalino mirtis. Čekistas Bulyginas (šiandien advokatas) grasino „pasodinti", bet ir jam sutrukdė Stalino mirtis.

    1954 m. baigęs universitetą, pradėjau dirbti TSRS Valst. Banko Lietuvos respublikinėj kontoroje. Tame skyriuje, kuriame aš dirbau, lietuvių nebuvo. Rusai, čia išdirbę 10 ir daugiau metų (kai kurie iš jų dirbo Lietuvoje 1940- 1941 m.), nemokėjo nė žodžio lietuviškai ir nič nieko nežinojo apie Lietuvą. Aš negalėjau jų įtikinti, kad lietuvių kalba nėra vokiečių kalbos tarmė, kad lietuviai nebendraudavo su vokiečiais II Pasaulinio karo metu ir kad Lietuva buvo vienintelė vokiečių okupuota šalis, kur jiems nepavyko suorganizuoti SS legionų (už ką okupantai uždarė visas Lietuvos aukštąsias ir dalį vidurinių mokyklų). Manęs klausdavo, kokia kalba aš kalbuosi su savo dukra ir į kokią mokyklą rengiuos ją leisti. Reikėjo aiškinti, kad lietuvių tautinė sąmonė esanti aukštesnė už tarybinės Šiaurės klajoklių tautinį susipratimą. Kokie buvo mano pokalbininkų veidai, kai aš jiems išdėsčiau istorinius faktus apie tai, kad Lietuva valdė tokius miestus: Kijevą, Kurską, Minską, Smolenską ir kad šiaurinę Odesą įkūrė Lietuvos kunigaikštis Vytautas! Ir pasklido gandas, kad aš nacionalistas. Pasipylė skundai į KGB. Biurokratai įkalbėjo kontoros valdytoją Knyvą pašalinti mane iš kontoros.

     1955 m. rudenį mane perkėlė į Dzeržinskio skyrių, paskyrė man mažesnę algą. Tačiau „atodrėkis" po Stalino mirties dar tęsėsi, ir valdytojas grąžino
mane į kontorą, paskyrė miesto valdybos viršininko pavaduotoju, leisdamas mokytis stacionarinėje aspirantūroje.

    Po Stalino mirties lietuvių etnografinėse žemėse, priskirtose Baltarusijai, prasidėjo sąjūdis steigti lietuviškas mokyklas. Prie to sąjūdžio, vadovaujamo akademiko J. Balčikonio ir T. Ivanausko, prisijungiau ir aš. Kartu su studentais važiuodavome į Baltarusiją, lankydavome lietuvių kaimus, atveždavome lietuviškų tarybinių laikraščių, lietuvių tarybinių knygų. Tuo metu ir Lenkijos valstybės ribose buvusios lietuviškose srityse buvo steigiamos lietuviškos mokyklos. Aš susirašinėdavau su tų mokyklų mokytojais ir siun-tinėdavau jiems lietuviškas tarybines knygas. Aš nelaikiau, kad mano veikimas prieštarauja Tarybinei Konstitucijai. Vis dėlto KGB buvo kitos nuomonės. Jie pasiuntė į aktyvių veikėjų tarpą savo agentą Titlių, dirbusį „Vaizdo" spaustuvėje. Jis pasiūlė V. Laugaliui įkurti pogrindinę organizaciją „Tautinis Frontas" ir siekė, kad jo centre būtų ekonomistas. Vengrijos sukilimo metu Laugalis pakvietė mane į vieną jo bendraminčių susirinkimą. Atėjo tik vienas Laugalio draugas — J. Semėnas. Išsiskyrėme nieko nesutarę. Po kelių mėnesių Laugalis mane prašė paimti iš Titliaus spaustuvės šriftą. Aš atsisakiau. Tuo ir baigėsi mano pogrindinė veikla. Vengrijos dvasia greitai išsisklaidė. Nurimo ir lietuviškieji „sąmokslininkai". Laugalis išvyko mokytojauti į rajoną. Bet po metų nuo pirmojo ir paskutiniojo mūsų susitikimo KGB nutarė mus suimti.

    Krata 1957 m. per Kūčias nedavė jokios inkriminuojančios medžiagos. Saugumas mane tardė dvi paras be pertraukos, pasinaudodami akademiko Pavlovo mokslo laimėjimais sąlyginių refleksų srityje. Kada ir tai nepadėjo, davė man stipriai veikiančių narkotikų. Kap. Kolgovas (dabar pulkininkas) įkalbė-
jo mane išgerti butelį limonado... Po to ištisai savaitei likau abejingas ne tik savo, bet ir artimųjų likimui. Kapitonui diktuojant, parašiau „nuoširdų prisipažinimą".

    Buitinės sąlygos KGB kalėjime buvo pakenčiamos. Visomis priemonėmis buvo siekiama mane morališkai kankinti; lyg atsitiktinai mane uždarė į 27 kamerą, pro kurios langelį kiekvieną rytą matydavau troleibusų sustojime savo nėščią žmoną, lydinčią į vaikų darželį 4 metų dukrą. Ištisą mėnesį manęs neskuto ir po to nuvežė parodyti tėvams, pakankinti juos mano išvaizda, o mane — tėvų ašaromis. Įsitikinę, kad gerai pakeliu kalinimą vienutėje, į kamerą atvedė jėzuitą T. Aleksandrą Markaitj, visiškai suardyta sveikata. Patekęs čia trečią kartą, Markaitis kankinosi dėl visiškos nemigos ir baimės, kad tuoj pat jį iškvies lietuviškos KGB pirmininko pavaduotojas pulk. Martavičius (dabar Vilniaus miesto prekybos kadrų skyriaus viršininkas), ir žiauriai jį sumuš, kaip mušdavo 1949 m. Tyliais pavasario vakarais girdėdavome į magnetofono juostelę įrašytus savo vaikų balsus...

    Be „Tautinio Fronto", mane kaltino tarybinės marksistinės filosofijos pagrindų griovimu. LTSR Aukščiausios Tarybos deputato, lietuvių literatūros klasiko Antano Žukausko-Vienuolio kalbų ir testamento platinimu. 1956.XII.1 sesijoje Vienuolis pasmerkė Vilniaus krašto polonizaciją, o 1957 m. pavasario sesijoje jam neleido ginti mūsų tremtinių Sibire. Tačiau abi kalbos ir testamentas (kuriame Vienuolis prašė pastatyti ant jo kapo kryžių), buvo platinami lietuvių pogrindžio spaudoje.

    Netgi tardytojai neišdrįso prie bylos prijungti tokios „kaltinamosios medžiagos". Tačiau ši medžiaga suvaidino didelį vaidmenį man nustatant bausmės dydį. Resp. prokuroras Galinaitis V. Teismo proceso pertraukų metu dažnai bėgdavo už užkulisių ir ilgai pasi-
likdavo abu su teisėju. Prokuroro rankose mes matėme minėtos medžiagos fotokopijas. Nepamiršo mano ryšių su Baltarusijos ir Lenkijos lietuviais. Nors, kaip tvirtino tardytojas Pilelis, šių ryšių nebuvo galima griežtai įsprausti į baudžiamojo kodekso straipsnį, tačiau tai davė pagrindo mane charakterizuoti kaip Lietuvos nacionalistą.

    Teismui nepavyko įrodyti antitarybinės agitacijos, kurią esąs pravedęs filosofijos seminaruose. Todėl mane nuteisė tik 4 metams. Nuteisė ne už atliktus veiksmus, bet už tai, kad galėjau juos padaryti, jeigu man nebūtų sutrukdę budrieji čekistai.

    Prie mūsų bylos buvo prijungti dar 7 man nepažįstami inteligentai, iš kurių vienas buvo kaltinamas už lietuvių literatūros klasiko Juozo Tumo-Vaižganto rinktinių raštų ir Vinco Mykolaičio-Putino eilėraščio „Vivos plango, mortuos voco" platinimą. Teismas „įrodė", kad šį eilėraštį poetas parašė 1947 m., todėl jis antitarybinis.

    Po teismo kap. Chlopovas (dabar pulkininkas) įtikinėjo mane: „Atšiaurus klimatas ir sunkus fizinis darbas išvalys nacionalinėmis šiukšlėmis užterštus tavo smegenis". Ir dar kaip valė! Vienoje iš Ozerlago statybų teko patirti nemaža vargo. Tačiau, sugrįžęs į tėvynę, greitai pajutau, kad, kai kurių biurokratų nuomone, mano smegenys dar ne tiek „pravalyti", jog man būtų galima patikėti ekonomisto vieta su 100 rublių alga.

    Pagaliau pavyko gauti dispačerio vietą.

    Lageriuose liko nemaža draugų, su kuriais pastoviai susirašinėdavau. Tai nepatiko KGB. Sekimas sustiprėjo. KGB bandė užverbuoti net artimą mano giminaitį, kuris privalėjo sekti mane. Apie savo vargus parašiau į lagerį R. Skeiveriui. Padažnėjo iškvietimai į KGB „pasikalbėti". Pulk. Dušauskis (dabar atsargoje), kovos su užsienio žvalgyba skyriaus vir-
šininkas Knedis, papulk. Kardanovskis, nežinomo laipsnio ir pareigų čekistas Karpuchinas, kap. Ščesnavičius (dabar papulk.) — visi gėdino mane už nacionalizmą. Aš gi klausdavau juos, kodėl rusai, arabai, afrikiečiai didžiuojasi savo nacionalizmu, o lietuvis turi jo gėdytis. Kodėl meilė Rusijai mūsuose laikoma tarybiniu patriotizmu, o meilė Lietuvai — buržuaziniu nacionalizmu? Aukštas pareigas užimą čekistai pasiūlė man: arba parašyti į laikraštį buvusios nepriklausomos Lietuvos Socialinę santvarką smerkiantį straipsnį, arba dar kartą atsidurti teisiamųjų suole. Straipsnio neparašiau. Bylą perdavė „Puntuko" gamyklos visuomeniniam teismui. Perauklėti mane sutiko laboratorijos viršininkas V. Grabauskas. Jis grubiomis priemonėmis bandė pakeisti mano įsitikinimus: vertė tapti draugovininku, stoti į profsąjungą, kvietė dalyvauti šventinėse demonstracijose. Už nepaklausmumą Grabauskas taikė man ekonomines sankcijas: mokėjo 30 nuoš. mažesnę algą, negu bendradarbiams su viduriniu išsilavinimu. Su 6 asmenų šeima gyvenau 23 m. bute be jokių patogumų. Mano žmonai buvo pažadėtas paaukštinimas ir 2 kambarių butas. Kažkas paskambino jos viršininkui, ir svajonė apie gyvenimo sąlygų pagerinimą išsisklaidė.

    1967 m. rudenį prie KGB įstaigos mane sulaikė kap. Ščesnavičius ir privertė „pasišnekėti". Jis apkaltino mane už skleidimą antitarybinių gandų, slypinčių Aleksandro Solženicyno laiške TSRS rašytojų suvažiavimui. Jis įtikinėjo mane, kad laišką sufabrikavo užsienio žvalgyba, kurią demaskuos pats Aleksandras Isaevičius.

    Tuo metu Vilniaus valst. Universitete neakivaizdiniame skyriuje studijavau istoriją. 3 kartus viešai gyniau savo tautos istoriją. KGB užrašė mano kalbas. 1968.V.23 „Sigmos" klube literatūrininkų diskusijų metu apkaltinau dramaturge Dalią Urnevičiūtę
ir kitus rašytojus už nepagarbą istorinei tiesai. Kap. Ščesnavičius, čekistas Karpuchinas už tai vėl mėgino sudaryti bylą. Tačiau net nuo manęs nukentėjusieji atsisakė būti melagingais liudininkais.

    Kurį laiką lankiau Lietuvos valstybės ir rusų literatūros istorijos paskaitas drauge su stacionaro studentais. Netrukus VVU prorektorius B. Sudavičius uždraudė man lankyti šias paskaitas. 1969 m. pradžioje jis sušaukė Lietuvos istorijos katedros skubų posėdį ir pareikalavo iš dėstytojų imtis visų priemonių man neišduoti istoriko diplomo. Šią užduotį sutiko įvykdyti doc. S. Lazutka, pasisiūlęs vadovauti mano diplominiam darbui. Nors ir žinojau apie S. Lazutkos veiklą LKP CK (ten jis dirbo skyriaus vedėju) ir prorektoriaujant VVU, jam vis dėlto pavyko papirkti mane pseudoliberalizmu. Parašiau diplominį darbą tema „Lietuva Rusojos valdžioje (1795- 1915)" ir atidaviau vadovui. Balandžio 25 d. ryte atvyko 3 saugumiečiai, kurių tarpe kap. Ščesnavičius. Paėmė senus prieškarinius žurnalus, knygas apie Lietuvos istoriją, išrašus iš knygų ir laikraščių. Po kelių dienų, grąžindamas diplominio darbo juodraštį, majoras Kazys (dabar papulk.) įspėjo, — jeigu aš branginu laisvę, privalau niekam nerodyti savo darbo, dvelkiančio neapykanta Rusijai... Kalėjimas už meilės stoką carinei Rusijai? Už ką privalau ją mylėti? Už tai, kad diplomatinėmis ir karinėmis priemonėmis susilpnino Lietuvos— Lenkijos valstybę ir 1795 m. atnešė mano tautai vergiją? O, gal būt, už tai, kad mano tėvą privertė kariauti, ginant jos imperialistinius interesus? Iš karo tėvas grįžo invalidu.

    Tuo laiku KGB ir toliau bandė man sudaryti bylą. Pasirodė kažkoks Juozas Bernotas. Jis ragino mane ir V. Petkų padėti jam kovoti su tarybų valdžia, gėdino mus už neveiklumą ir t.t. Siūlė sudaryti komite-
tą Ginsburgui ir Galanskovui ginti. Šis patyręs provokatorius nieko nepešė.

    1972.1.14 grįžęs į namus vėlai vakare radau kap. Trakimą (dabar majoras). Jis nusivežė mane išklausyti ilgų ir grubių pulk. Ščesnavičiaus monologų.

    Tą naktį Piotro Jakiro bute Maskvoje per kratą buvo rasta Simo Kudirkos kalba teisme, o Stasio Jako bute Vilniuje — mašinėlė, kuria buvo atspausdinta ši kalba. KGB nusprendė, kad tai mano darbas. Vėl prasidėjo šaukimai į KGB, tardymai... KGB Jakui priekaištavo, kad jis, būdamas komunistas, o jo draugas Vaclovas Sevrukas — komjaunuolis, užkibo ant nacionalistų meškerės; įkalbinėjo jį padėti demaskuoti nacionalistus, žadėjo laisvę už parodymus prieš mane. Negavę „demaskuojančių" parodymų, KGB negalėjo manęs patraukti teismo atsakomybėn. Bet papulk. Baltinas išpranašavo, kad „balansuodamas ant bedugnės krašto, greitai pateksi į kalėjimą".

    1973 m. gegužės 23 d. milicija sulaikė 2 konditerijos cecho ekspeditorius — L. Geicą ir F. Svirskį. Aš laikinai vadovavau tam cechui. Ekspeditoriai prisipažino, kad per ketvirtį jie išvežė produkcijos be dokumentų už 210 rublių. Ekspeditorius, bufetininkas ir konditerius milicijoje įtikinėjo, kad per 9 mėn. pasisavinau didelę sumą pinigų, už kuriuos finansavau nacionalistinį pogrindį. Už parodymus prieš mane, sugautus su įkalčiais ekspeditorius paleido, o mane areštavo.

    Miesto milicijoje visi džiūgavo. Vyr. Įeit. Gedmantas gyrėsi, kad kelerius metus sekė mane, turėdamas užduotį man sufabrikuoti bylą už kyšius. „Tada, — pasakė jis, — 15 metų būtų užtikrintai, o dabar mums teks dar padirbėti".
Tardymas prasidėjo ne nuo bylos aplinkybių aiškinimo, bet nuo pokalbių pašalinėmis temomis. Majoras Laščenko, kurio asmenyje lengva buvo pažin-
ti KGB auklėtinį, žiūrėjo į mane kaip į pasmerktąjį ir buvo nuostabiai atviras. Kalbant nacionalistiniu klausimu, sutikau, kad mažos tautos turi asimiliuotis. Tačiau jų nutautėjimo procesas pasibaigs po daugelio šimtų metų ir todėl, mano manymu, nėra reikalo jį greitinti dirbtinomis priemonėmis. Tačiau majoras tvirtino, kad natūralus asimiliacijos procesas yra „skaudus", ir kaip tik pateisinamos visos priemonės, greitinančios tautų susiliejimą. Smerkdamas mano pažiūras, jis baigė „pašnekesį" tokiais žodžiais: „Jūs nematėte, kaip mes sutriuškinome Vengrijos kontrrevoliuciją. Jeigu būtumėte matę, jūs, lietuviai, nekeltumėte savo galvų. Lietuva! Jūsų Lietuva, kaip blusa, štai kaip (didžiojo piršto nagu padarė išraiškų žestą), ir nėra jos!

    Po kratos mano bute majoras Laščenko grįžo tik su senų lietuviškų žurnalų komplektais. Kaip vėliau pasakojo šeima, majoras labai piktinosi mano kambaryje kabojusiu žemėlapiu (išleistu Liaudies Lenkijoje), kuriame pavaizduota 16-to amžiaus Lietuva. Kaip esą galima tokį žemėplapį rodyti mokiniams?

    Laikino arešto kameroje (KPZ) visada atsiranda panašaus likimo suimtųjų, kažkas turįs galimybę susisiekti su pasauliu už grotų ir esąs pasiruošęs tau padėti. Pasakojimais apie tavęs laukiančias bausmes, apie pasipriešinimo valdžiai beprasmiškumą, apie galimybę išsilaisvinti (jeigu būsi nuolankus ir bendradarbiausi su jais). Kaip taisyklė — šie žmonės pirmomis sunkiausiomis kalinimo dienomis stengiasi išaiškinti tai, kas nepavyko tardytojui. Su manimi „atsitiktinai" pateko vienas iš Vilniaus gamyklų tiekimo skyriaus viršininko pavaduotojas J. Žemaitis, kurio vaikystės draugas buvo ne kas kitas, o KGB pulkininkas Dušanskis. Kadangi nepasidaviau „tiekėjo" į-kalbamas, po poros dienų už manęs užsitraukė Lukiškio kalėjimo vartai. Aštuonių kv. metrų kameroje
buvome šešiese. Mano naujieji draugai — žmogžudžiai, plėšikai, kišenvagiai, protiniai atsilikę vaikinai. Nuo makorkos dūmų ir išvietės kvapų buvo nepakeliamai tvanku. Sriuba iš džiovintų bulvių ir sūdytų pa-midorų (maitinimui 9 rb. į mėnesį). Po kelių dienų mane pervedė į kitą panašią kamerą. Tai daroma taip pat su tikslu, kadangi apie tą, kuris dažnai mėtomas po kameras, greitai pasklido gandai, kad jis „stukačius" (užverbuotas agentas). Tokius paprastai kaliniai užmuša.

    KGB įgaliotinis Lukiškėse majoras Strelčenja, įėjęs į kamerą, kreipėsi į mane kaip į seną pažįstamą, nors jį mačiau pirmą kartą. Už ryšį su „kurnu" (saugumo įgaliotiniu), kaliniai taip pat mane galėjo užmušti. Visos naujienos demoralizuojančios. Čemodanų vagis A. Gorielovas tikino, kad „Izvestijose" skaitęs apie akademiko Sacharovo mirtį... Tačiau čia pat esąs vagis Lionius prisiminė, kad jis šį Gorielovą matęs Vilniaus stotyje milicijos karininko uniformoje.

    Gavau naują tardytoją vyr. leit. Vasiliauską, kuris labai stengėsi apiforminti stambią kriminalinę bylą, tačiau jokių įrodymų, neskaitant tų dviejų ekspeditorių parodymų, nebuvo. Kreipiausi į Vilniaus m. prokurorą pil. Topol, prašydamas leisti susitikti su savo advokatu. Gavau neigiamą atsakymą, nes esu suaugęs, ne aklas ir todėl su advokatu galiu pasimatyti tik tardymui pasibaigus. Tardytojas pasiuntė mano bylą psichiatrų komisijai, kartu pervesdamas mane pas 15 m. nuteistą aferistą Borisą Bernšteiną. Tas, apsimetęs teisininku, įtikinėjo mane, kad aš žūsiu psichiatrinės kalėjimo ligoninės rūsiuose. Nors birželio 12 komisija pripažino mane sveiku, rugsėjo 4 aš buvau patalpintas į 379 kalėjimo psichiatrinės ligoninės kamerą. Sunku žodžiais išreikšti jos gyventojų kančias ir atmosferą. Anicetas Skarulis, Vaclovas Strupinskas, Jonas Liubartas, Petras Ivanauskas — labai nelaimin-
gi. Vienas dainuoja, kitas meldžiasi, trečias išvietėje ieško valgyti... Visi jie verkia nuo skaudžių aminazino injekcijų, kuriomis gydo juos tris kartus į dieną. Aminazinu „gydo" ir Valių Šaltį, kuris tik apsimeta ligoniu. Liūdna jo šeimos istorija: tėvą, komunistą, sušaudė vokiečiai. Šalia nužudyto tėvo prie medžio pririšo vyriausią sūnų, kuris per naktį išprotėjo. Motina antrą kartą ištekėjo — ir štai jos devyniolikmetis sūnus Valius... Informatoriai kamerose ir besiklausantieji koridoriuose seniai praneša kalėjimo administracijai, kad Valius vaidina beprotį. Niekam ne-paslaptis, kad viršininkai kalinių elgesį gali stebėti taip pat iš televizijos punktų. Tai kodėl jį kankinti aminazinu?

    Laikas nuo laiko kamerą aplankydavo gyd. Strimaitienė. Jos akyse nieko kito negalėjai pastebėti, kaip tik degančią neapykantą savo pacientams. Ne veltui vienas kalinys, papuolęs čia už lapelių platinimą Panevėžio mieste, įtikinėjo mane, kad šios ligoninės psichiatrai patys yra sunkūs ligoniai. Tik jie gydosi ne aminazimu...

    Iš psichiatrinės ligoninės, kaip paprastai, į tardymą neveda. Bet tardytojas Vasiliauskas, norėdamas padidinti spaudimą, laikė tikslinga mane iškviesti ir pranešti, kad mano žmona po operacijos yra beveiltiš-koje būklėje, kad vaikai vieni, kad mane įtaria šizofrenija ir kad mano bylai surasti nauji įkalčiai. Tuo pačiu laiku tardytojas Vilniuje paleido gandą, kad aš psichiatrinėje ligoninėje.

    Saugumiečiai įtikinėjo žmoną, kad manęs laukia didelė bausmė, ir būtų geriausia išeitis, kad jinai patvirtintų mane esant psichiškai nenormaliu! Žmonos atsakymas — du protestai.

    Spalio 8 dieną mane iššaukė gydanti gyd. Senionienė. Prieš pradedant pokalbį, gydytoja man davė kažkokią tabletę. Ji domėjosi tiktai mano politinėmis
pažiūromis ir pateikdavo tokius klausimus, kuriuos galėtų duoti tik KGB darbuotojas. Išeidama pareiškė, kad reiksią iki pavasario „svečiuotis" šioje ligoninėje. Vienok po 4 dienų nelauktai mane iššaukė į komisiją, kuri, matomai, buvo sudaryta patvirtinti sprendimui, kad aš psichiškai nesveikas.

    Nors man nedavė jokių kenksmingų sveikatai medikamentų ir ekspertizės skyriuje su manimi elgėsi pabrėžtinai mandagiai, bet aš esu įsitikinęs, kad dauguma šios ligoninės bendradarbių gauna atlyginimą ne vien iš sveikatos apsaugos įstaigos... Šių gydytojų ranka, tur būt, nesudrebėtų išpildant patį niekšiškiausią įsakymą iš „viršaus". Jeigu žmona nebūtų užprotestavusi, mane būt išleidę su taip palaužta sveikata, su kokia grįžo iš ligoninės tchn. moksl. kandidatas Mindaugas Tamonis.

    Paprastai iš gydymosios kameros tiesiai perveda į kalėjimo tardomąjį korpusą. Mane uždarė trims dienoms į izoliatorių su išmuštais langais. Po to įmetė į 149 kamerą, kur sėdėja nuolatinis psichiatrinės ligoninės pacientas žudikas Stasys Jonaitis ir vienas apsimetęs nenormaliu. Gyvenimo sąlygos buvo blogesnės negu psichiatrinėje kameroje. Tiktai po mano primygtinų reikalavimų, protestų perdavė mane į 73 kamerą, kur dauguma uždarytų buvo lyg tai sveiki. Kada aš pasižiūrėjau į stiklo šukę (vietoje veidrodžio), į mane žiūrėjo visiškai ligotas žmogus.. .

    Tardymai tęsėsi. Tardymams pradėjo vedžioti į miesto milicijos skyrių ir dažnai parveždavo su lengvąja mašina, matyt, kad gaučiau progos pamatyti rudenėjantį Vilnių ir tą vaizdą galėčiau palyginti su savo gyvenimu purvinoje Lukiškio landynėje.

    Kai kada leisdavo pasimatyti su broliais. Kadangi žmona sunkiai sirgo, todėl pasimatymai ir naujienos iš namų niekados nebuvo džiugios. Tuo pačiu metu  tardymuose vis didino spaudimą.  Tardytojas
Vasiliauskas, nerasdamas mano kaltei įrodymų, stengėsi išspausti parodymų iš liudininkų net akistatos metu. Pvz., lapkričio 2 d. jis tik po to, kai aš pareiškiau, jog iššoksiu pro langą arba persipiausiu sau venas, perrašė protokolą, kur buvo neteisingai užrašyti liudytojo G. Matveikos parodymai. Kadangi aš nepasirašinėjau protokolų, jis pradėjo apiforminti akistatas, kurių iš viso nebuvo.

    Teismo metu gynėjas reikalavo išteisinti mane, nes kaltė nebuvo įrodyta. Tačiau vis vien nuteisė vienerius metus kalėti. Daugiau „išspausti" negalėjo. Reikia pripažinti, kad šiandieninis mūsų teismas ne toks, kaip buvo 1958 m. Dabar reikia nors formalių kaltės įrodymų. O metai pas mus vis dar nelaikomi bausme. Be to, prasėdėjus iki teismo 7 mėnesius, negalima tikėtis, kad tave išteisintų. Tokių įvykių pas mus nebūna.

    Likusius 5 mėnesius taip pat dar grėsė daug pavojų. Nežiūrint mano prašymų po teismo patalpinti mane į vienutę, mane paskyrė į bendrą kamerą. Čia, tarp kriminalistų, labai sunkiai sekėsi apginti savo vertę. Atiminėdavo daiktus, sumušdavo silpnesnius. 18 mušdavo vieną, kur papuolė. Vertė ir mane. Kada aš atsisakiau, grasino, jei sumuštasis mirtų, jie paliudys, kad aš buvau šių muštynių iniciatoriumi...

    1974 m. sausio 18 d. patekau į Vilniaus griežto režimo lagerį, esantį buvusių vizitiečių vienuolyne ir prie jo esančioje Šv. Jėzaus Širdies bažnyčioje. Čia taip pat jautėsi akyla saugumiečių akis. Šita akimi buvo oper. darbo įgaliotinis Ivanovas. Lageryje pilna provokatorių. Visokiausiais būdais jie siūlė savo paslaugas, norėdami mane įtraukti į kokią nors sukčių kompaniją. Mano paskutinę naktį lageryje apvogė sandėlį, kuriame aš dirbau. Provokatoriai paleido gandus, kad tai padarė mano draugai. Prasidėjo apklausinėjimai. Laimė, kad neatsirado liudytojų...
    Grįžęs į savo šeimą, turėjau viltį, kad aš jau pakankamai atsėdėjau už savo tautines ir politines pažiūras ir KGB paliks mane ramybėje. Viltis nepasitvirtino. Po keletos dienų mane vėl iškvietė milicijos kap. Deneikin, o po to Įeit. Ganatauskas. Jis su manim elgėsi labai grubiai. Paskutinysis pareiškė, kad jis turįs teisę 5 metus kiekvieną mėnesį išsišaukti mane „pasikalbėjimui", kad aš nesugalvočiau, pvz., pavogti iš teatro gaisrinės šlango, kur dirbau gaisrininku.

    1974 m. gruodžio 2 d. aš atėjau į savo pažįstamo Petro Plumpos ir jo draugų „atvirą" teismo procesą. Įleido, bet kitą dieną paprašė apleisti teismo salę.

    Amerikiečių baleto trupės „Siti Centr Džofri Balet" gastrolių dienomis, KGB nurodymu, man buvo uždrausta ateiti į darbą teatre. Tada aš atėjau kaip žiūrovas. Paskui mane sekė priešgaisrinės apsaugos viršininkas Mykolas Sližys, drausdamas man įeiti į tarnybinį bufetą išgerti bokalą alaus. Trys sekliai, vadovaujami Vilniaus teatrinių įstaigų įgaliotinio KGB vyr. Įeit. V. Gulbino, lydėjo mane net į tualetą.

    Amerikiečiams išvažiavus, su manimi kalbėjosi minėtas pil. Sližys, kadrų skyriaus viršininkė Lip-šicienė ir buvęs teatro direktorius Laurušas. Teatralai man pareiškė, kad Operos ir baleto teatras — ideologinė įstaiga, lietuvių kultūros lopšys, specobjektas Nr. 1, kurio apsaugai priskirta KGB, o jis reikalauja pašalinti mane, nes aš čia perdaug matau ir girdžiu. Direktoriaus žodžiais tariant, jei du fakultetus baigęs žmogus dirba už 65 rub., tai arba jis nesveikas, arba jis turįs kitus tikslus... Pasiūlė man parašyti pareiškimą ir savo noru išeiti iš darbo. Aš kreipiausi į prokurorą apginti mane nuo diskriminacijos. Tuomet mane pervedė 9 mėn. budėti priešgaisrinės automatikos uždarame kabinete, kad aš neturėčiau progos turėti jokios įtakos tikrai tarybiškai galvojantiems. ..
    1974 m. gruodžio 23 d. rytą kelyje manęs laukė čekistai; sugrąžino atgal į butą ir viską apversdami ieškojo „LKB Kronikos". Majoras Kalakauskas nustebo, kad, jo manymu, aš taip nekenčiantis viso, kas rusiška, skaitau rusų kalba knygas. Ar aš nebijantis surusėti? Aš užtikrinau čekistus, kad net mano anūkai nesurusės. O dėl neapykantos, tai šiandien ne mane vieną erzina, kad tarnautojas, išdirbęs Lietuvoje 30 ir daugiau metų, grubiai šaukia: „Kalbėkite rusiškai!" arba „Lietuviškai nesuprantu". Štai vienas iš daugelio faktų. 1972 m. užsakiau dujas. Neatvežė. Neatvežė ir po antro užsakymo. Priežastis — užsakiau lietuvių kalba. Savo nepasitenkinimą išreiškiau ne „Kronikoje", bet Lietuvos KP CK organui „Tiesa". Nors mano pareiškimo neatspausdino, bet Dujofika-cijos valdyba kurį laiką suprato mano gimtąją kalbą. Po mano arešto jie visgi atkeršijo mano šeimai: ilgą laiką nevykdė užsakymų, arba atveždavo nepilnus balionus. Šiuo metu vėl nepriima užsakymų lietuvių kalba. Reikės vėl reikalauti ir pasiekti tai, kas garantuota mūsų konstitucijos. Jūsų įstatymai ne visi man patinka, bet kadangi aš esu tarybinis pilietis — juos gerbiu, bet reikalauju, kad būtų gerbiamos ir mano teisės.

    Mano vaikai taip pat yra saugumo sekami. Majoras Krasnikovas kratos metu klausinėjo mano žmonos motiną, ar žentas netrukdo vaikams tapti tarybiniais piliečiais. Pokalbiuose su manimi jie nuolatos primindavo apie juos. Mokykloje jiems skiriamas „ypatingas" dėmesys. Pvz., 1974 m. gegužės 14 d. sūnaus Ginto auklėtoja išsikvietė mano žmoną ir jai pranešė, kad mokyklos vadovybė labai susirūpinusi, jog penkiolikametis sūnus tokią dieną (Romo Kalantos mirties metinės) visai valandai kažkur dingo... Tačiau šita „globa" kažin ar turės daugiau įtakos mano vaikams, už įtaką pačio gyvenimo, kuris daug kuo skiriasi nuo to, kas
yra mokoma mokykloje. Kratos, mano areštai, iškvietimai į saugumą mano vaikams turėjo daugiau įtakos, negu tarybinė ar antitarybinė agitacija. Dar neišvydę pasaulio, jie buvo patekę į kratų sūkurį (1957 m. žmona buvo aštuntame nėštumo mėnesyje, 1969.IV. 25 ji buvo taip pat nėščia ir po kelių dienų ji pagimdė 8-nių mėnesių sūnų Ramūną). Vėliau kratydavo jų knygų spintas, vaikiškus drabužėlius. 1972 m. kada mane išvežė į saugumą su mašina Gaz-69, trejų metukų Ramūnas nuo tada bijosi šios markės mašinų... Grįžęs iš teismo salės, jis pareiškė bobutei, kad kai užaugs, jis išsprogdins visus kalėjimus. O juk jo niekas neagitavo.

    Susidaro įspūdis, kad saugumas stengiasi visomis „perauklėjimo" priemonėmis ir progomis mane įbauginti, palaužti fiziškai ir moraliai ir paversti mane paklusniu robotu. Daugelis čekistų taip nekartą išsireiškė be jokių užuominų. Taip dar 1958 m. kap. Jenkevičius (dabar atsargos pulk.) kalbėjo: „Jus reikia gąsdinti, kad bijotumėte, kitaip jūs pradėsite iš už kampo šaudyti į mus. Jeigu praeinant pro saugumo pastatą tavo kojos nedreba, tai kai grįši iš Sibiro — drebės".. 1972 m. lapkričio 15 d. kap. Markevičius (dabartinis majoras) gyrėsi, kad jo visus tardytus teismas pasiuntė į aną pasaulį. Tuo laiku į kabinetą įbėgo majoras Kazys ir greita kalba išpyškino: „Terleckas? Argi jūs ne kalėjime? Aš užmigti negaliu žinodamas, kad jūs mindote mūsų tarybinę žemę!" Ir pulk. Baltinas visai atvirai pareiškė: „Jūs niekada neturėsite ramaus gyvenimo". Visiškai neseniai po Mindaugo Tamonio laidotuvių (1975.XI.10), kurių metu aš nešiau karstą ir tylėdamas dalyvavau iki ceremonijų pabaigos, čekistas, vardu Vladas, per mano pažįstamą 16-metį mokinį pagrasino man tokia prasme: „Susidorosime ir su tavimi". Nejaugi KGB galvoja, kad jiems
pasiseks įbauginti mane iki tokio laipsnio, kad aš pabijosiu ateiti net į savo draugų laidotuves?

    Netgi iškvietimai „apiforminimui" su tikslu sukelti siaubą. Pvz., 1972 m. liepos mėnesį ilgai buvau vedamas ilgais koridoriais, kuriuose ant visų durų raudonai degė lentelės: „Vyksta tardymas". Aš žinojau, kad tada po gegužės demonstracijos Kaune ir liepos įvykių Sporto rūmuose „svečių" saugume buvo pakankamai. Bet negi juos apklausinėjo vienu metu?

    Kadangi mano pažįstamų tarpe yra daug rusų ir žydų, čekistai stengiasi juos išgąsdinti tvirtindami, kad jie draugauja su žmonėmis, kurių rankos kruvinos. Duok Dieve, kad mūsų oponentų rankos būtų tokios švarios! Ryšium su tuo noriu priminti apie vieną, jau daugiau kaip 25 metus sėdintį lageryje, žmogų. Jonas Abukauskas, 1948 m. vadovavo partizanų būriui ir gavo įsakymą sušaudyti vieną „liaudies gynėją". Žmona ir mažamečiai vaikai maldavo pasigailėti vyro ir tėvo. Jonas įsakymo neišpildė. Greitai jis pats pasidavė valdžiai, sudarė šeimą. Jį areštavo ir nuteisė sušaudyti. Beveik metus jis praleido mirtininkų kameroje. Žmona seniai ištekėjo, o dukros niekada nematė tėvo, bet Jonas niekada nesigailėjo, kad buvo gailestingas savo priešams. Lageryje, kur viename barake gyveno vien lietuviai ir latviai, ruošėsi pabėgimui. Kai bandymas sužlugo, Abukauskas ir dar trys prisiėmė sau visą atsakomybę. Jiems prailgino bausmės laiką. Jei Jonas išlaikys 28-rių metų kalėjimą, jis bus mano pats geriausias, pats brangiausias svečias.

    Saugumo atstovai įvairių įstaigų uždarose paskaitose nemini mane geru žodžiu. Pažįstami, tai išgirdę, taip pat mane gąsdina. Kalba, kad dabar atėjo eilė laidoti mane. Tačiau aš ramus. Pirmiausia todėl, kad aš pasiruošęs bet kokiai aukai. Mano nuomone, nė vienas kraujo lašas nebus veltui. Antra, todėl, kad
KGB bijosi mano pažiūrų, netiki, kad aš išdrįsčiau konkrečiai veiklai. Kitaip mane sektų daugiau kvalifikuotai. Dabar tai daroma per daug aiškiai — seka čekistai, kurie pažįstami iš pamatymo, arba, pvz., teatre direktorius - tvarkytojas P. Vaivada... Atrodo, kad Maskvoje mumis niekas nesidomi. Tačiau 1975.III.3 — išvažiavimo dieną Baltarusijos stotyje pasirodė „mūsų", Vilniaus, kai kada dežūruojantis ties V. Petkaus butu agentas...

    Nors KGB rastų būdų mane atleisti iš teatro, bet kol kas tenkinasi tik diskriminacija. Šių metų vasario mėn. teatro patalpose vyko Lietuvos kultūros darbuotojų suvažiavimas. Mane išvijo iš budėjimo. Lapkričio 6 d., išbudėjus 4 valandas, liepė man eiti namo ir ateiti kitą dieną, bet ir rytojaus dieną buvau išvarytas. Nepasitiki? Nenori, kad matyčiau, kaip šventinėmis dienomis kareiviai laksto, ieškodami minų ir patikrina net kabinetų stalus? Nors tarp 22,gaisrininkų buvę kalėjime 7, tačiau lapkričio 7 d. kaip tik budėjo išbuvęs 15 metų lageryje ir tremtyje Albinas Žiedūnas, lietuvių ansamblių chormeisteris.

    Maža to, š. m. gegužės mėnesį prapuolė (ne mano poste) du televizoriai. Milicijos kap. Bernatavičius apklausinėj o vieną mane. Reiškia, potenciniu vagimi galiu būti tik aš.

    1974 m. gruodžio mėnesį, po kratos, saugume manęs paklausė, ar aš neturiu noro pakeisti savo politines pažiūras. Žinoma, ne! Tiek išgyvenęs per 30 metų, aš nepajėgiu pamilti jūsų valdžios. Iš manęs, pasirodo, daug nereikalaujama: kai kada pagirti valdžią ir šventinių demonstracijų metu praeiti pro tribūną su plakatu arba vėliava rankose. Bet ir nuo tokio pigaus nuolankumo aš jau išsigydžiau. Nemoku mylėti savo priešų. O kad čekistai mano priešai, tai tiesiai pareiškė papulk. Baltinas. Kada aš paklausiau, kaip man į jį kreiptis, jo atsakymas buvo kaip tik toks: „Tik
jau ne 'draugą'. Jūs mano priešas". Ką tai reiškia priešas, jei nėra jokios veiklos? Joks teismas neįrodė mano antitarybinės veiklos. Aš niekada nekovojau prieš tarybų valdžią ir nieko prieš ją nekursčiau. Nors be meilės, o tik būti lojaliu jūsų valdžiai — Lietuvoje aš galiu ir tokiose aplinkybėse. Aš tyliu. Penkerius metus tyliu savo noru. Ko nori iš manęs KGB darydami kratas, šaukdami apklausinėjimui, grasindami?

    Pil. Generole, Jus tikriausiai įtikinėja, kad dešimtys tūkstančių lietuvių, pabuvoję jūsų lageriuose, beveik visai „nurimo". Tik saujelė „psichų" tęsia savo pasmerktą pralaimėjimą — kovą prieš tarybų valdžią. Belieka tik susidoroti su šia saujele, ir Lietuvoje bus tylu ir ramu, kaip Baltarusijoje. Netikėkite tuo! Kauno demonstracijos metu gatvėje nebuvo nė vieno lagerininko.

    Nuo Jūsų, tikriausiai, slepiami 1972 m. įvykiai Vilniaus Sporto rūmuose tarptautinių rankinio varžybų metu? Mokyklinis jaunimas ir studentija jau pirmosiomis varžybų dienomis triukšmingai „sirgo" už švedų, vokiečių ir kitas komandas, išskyrus tarybinę komandą. Sekančią dieną reikėjo išplatinti bilietus tose gamyklose ir įmonėse, kur lietuviai sudaro vos 10 - 20 procento darbuotojų. Argi dėl to nereikėtų susimąstyti? Taip pat tektų pasvarstyti, kodėl Vilniaus mokyklose išnyko paralelinės rusų ir lietuvių klasės? Nacionalistai negalėjo jų uždaryti. Aš tikras, kad nėra kalti nė Lietuvos komunistai. Tai kas gi kaltas?

    Vyr. leitenantas Daugalis kalbėjo, kad su mano pažiūromis gyventi Lietuvoje pavojinga. Bet ką daryti? Emigruoti nenoriu. Susipratusiam lietuviui Lietuvoje mažesnis pavojus asimiliuotis, kaip ten, Vakaruose. Aš nelaikau lietuvių tautą geresne už kitas. Vienok laikyčiau didele nelaime, jeigu su savo anūkais reikėtų kalbėtis svetima kalba.
    Mūsų tikrovė labai toli nuo idealo. Bet aš tikiu progresu, o šis progresas, man atrodo, mano pagalbos nereikalauja. Todėl aš liekuos nuošalyje nuo visų „Kronikų"... nors dėl jų KGB trukdė mane ne vieną kartą. Pagal mane, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika" jums pavojinga tik kaip Lietuvos pogrindžio liudininkas. Na, ir su ja, padedant Vatikanui, Jūs, tikriausiai, susidorosite („LKB Kronika" su šia A. Terlecko nuomone nesutinka. — Red.)

    Aš tikiuosi, kad viskas pasikeis į gerą. Nors Lietuvos saugumo kap. Markevičius liūdi stalinizmo laikų, nors jis gailisi, kad šiandien negali mane ir „panašius" be tardymo ir teismo išsiųsti už speigiračio „agituoti baltas meškas", tačiau tie laikai negrįš. Prašau Jus duoti Lietuvos KGB nurodymą, kad jie paliktų mane ramybėje.
Su pagarba
Antanas Terleckas
Vilnius, 1975 lapkričio 23.

*    *    *



(Saugumo pareigūnai atvirai grasina A. Terleckui suruošti M. Tamonio likimą):
    1973 m. už antitarybinių užrašų ant Vilniaus katedros rašymą iš Operos ir baleto teatro buvo pašalinta eilė choro artistų. 1974 m. gruodyje teatre buvo pradėtas stambus kadrų „valymas". Daugelis politiškai „nepatikimų" buvo atleista. Gaisrininku dirbęs politinis kalinys Antanas Terleckas užbėgo už akių, parašęs skundą miesto prokurorui. Po metų teatrą apėmė nauja „valymo" epidemija. Viena iš pirmųjų aukų tapo direktoriaus pavaduotojas Alg. Jasilionis, apkaltintas tuo, kad priėmė dirbti nacionalistiškai nu-
siteikusį „elementą". Jis buvo priverstas apleisti teatrą „savo noru". Juo pasekė kelios dešimtys inžinierinio ir aptarnaujančio personalo darbuotojų.

    1975 m. gruodžio 8 d. iš einamųjų pareigų buvo atleistas A. Terleckas. Jo kaltė ta, kad lapkričio 9 d., palikęs savo darbo postą. Tą dieną Terleckas buvo išsiprašęs vieną valandą išeiti iš darbo padėti draugui nunešti M. Tamoniui vainiką. Teatro administracija, matydama, kad Terleckas turįs liudininkus, pakeitė įsakymą: dabar kaltinamas už tai, kad lapkričio 25 d. paliko teatrą. Kaip tik tą dieną jis palydėjo į geležinkelio stotį S. Kovaliovo žmoną, atvežusią į saugumą vyrui maisto.

    Teatro direktorius - tvarkytojas Vaivada, profsąjungos viet. komiteto pirmininkas Vasiliauskas, priešgaisrinės apsaugos skyriaus viršininkas Sinaitis pateikė nemažą suklastotą „įrodymą" ir patys teisme kalbėjo vien netiesą. Kokiais „svariais" argumentais vadovavosi teatro administracija, atleisdama iš darbo A. Terlecką, charakterizuoja šis gaisrininko ir teatro partorgo, TSRS liaudies artisto Jono Stasiūno pokalbis:

    — Gerai, kad jus tik atleido.
    — O ką daugiau man galėjo padaryti?
    — Juk jūs buvote geležinkelio stotyje Sacharovo sutikti! ..

    — Buvau, bet jau būdamas atleistas iš darbo. Nematau čia nieko blogo. Myliu Sacharovą ir jo draugus, todėl ir nuėjau. Jūs sutinkate savo draugus, o aš savo...
    — Geriau vaikus auklėtumėte tarybiniais žmonėmis.
    — Kaip tai suprasti? Bailiais? Bailių Lietuvoje ir šiaip pakanka.
    — Už tat jūs drąsus.
    — Ko jau ko, o drąsos, tamsta, galite man pavydėti. . .
    — Draugas Viršininke, jūs papasakokite teisme, kad drg. Terleckas ėjo į stotį Sacharovo sutikti. Nė vienas teismas nesugrąžins į darbą...

    Tačiau po trijų posėdžių sausio 15 d. teismas visgi sugrąžino gaisrininką į darbą. Klastotės buvo per daug akivaizdžios. Teismas buvo priverstas priimti labai nemalonų saugumui ir teatro administracijai nuosprendį.

    Sausio 16 d., atėjęs į darbą, A. Terleckas nedemonstravo savo pergalės — elgėsi kukliai, bet greitai jį išprašė iš teatro Vaivada, nes esąs negavęs teismo nuosprendžio. Beveik visą savaitę teatro administracija nedirbs — mat rūmuose vyks partijos suvažiavimas.

    Konfliktas su teatro administracija (visi gerai žino, kad už jos stovi saugumas) išgarsino niekam nežinomą gaisrininką. Vos jam pasirodžius teatre, „išvalytas" kolektyvas prašo gaisrininką papasakoti jo susitikimus su Sacharovu, Kovaliovo teismo smulkmenas ir t.t.

    Saugumas, aišku, dės visas pastangas atsikratyti šiuo „agitatoriumi". Susidūrė silpno gaisrininko ir visagalio saugumo interesai. Kuo tai baigsis?

    Saugumo pulkininkas Baltinas sulaikytajam geležinkelio stotyje V. Petkui pareiškė: „Vasaros 5 pabuvojo Sevrukas, Tamonis, dabar eilė A. Terleckui, o po jo — jums". Pačiam Terleckui majoras Kalakaus-kas mandagiai pagrasino, kad jo laukia Tamonio likimas. Ar saugumas išdrįs antrą kartą pasiųsti A. Terlecką į psichiatrinę ligoninę, parodys ateitis.

*    *    *

VILNIAUS ARKIVYSKUPIJA


Vilnius.
(Bronės Kibickaitės po 7 m. tarnybos universitete atleidimo priežastis — religija):
    1975 birželio 5 buvo atleista iš darbo Vilniaus Valstybinio Universiteto skaičiavimo centro inžinierė Bronė Kibickaitė.

    1974 rugsėjo pradžioje Kibickaitei MMF dekanas Merkys pareiškė: „Mes turime jus atleisti iš darbo". Jis pakišo popieriaus lapą ir pasiūlė parašyti pareiškimą, kad savo noru išeinanti iš darbo.

    — Kam jums reikalingas mano pareiškimas? Rašykite įsakymą, — pasiūlė B. Kibickaitė.

    — Mes neturime pagrindo... Supraskite mus. Parašykite pareiškimą, tada bus ir jums ir mums geriau. Duosime gerą charakteristiką, — aiškinosi dekanas.

    — Pasigailėjimo neprašau, — jei nusikaltau — atleiskite.
    — Supraskite mus, — maldavo dekanas.
    Panašaus turinio pokalbių buvo ne tik dekanato,
bet ir darbo kambaryje ir viršininko kabinete. Į B. Kibickaitės klausimą: „Kodėl atleidžiate iš darbo?", — visi atsakydavo: „Mes nežinome. Supraskite mus."

    Prabėgo vienas, antras mėnuo, o Kibickaitė ir toliau dirbo savo pareigose. Saugumiečiai sužinoję, kad B. Kibickaitė dar neatleista iš darbo, viršininkus vertė skubėti:

    — Ką? Mes ne tokius sutvarkėme! Kaip ten jūs dirbate, kad su „šitokia" negalite susidorėti. Sudarykite sąlygas!

    Partinės organizacijos sekretorius Apynis Kibickaitei pareiškė:
    — Jei neišeisite geruoju, mes būsime priversti už gerą darbą rašyti papeikimus ir vistiek atleisime.

    Skaičiavimo centro viršininkas pridėjo:
    — Ir jokie skundai jums nieko nepadės, — visur laimėsime mes.

    Kibickaitė kreipėsi į Apynį:

    — Gal jūs, kaip partinės organizacijos sekretorius, galėtumėte išaiškinti mano nusikaltimą?

    — Ne!. Mes bejėgiai. Spaudžia mus, mes spaudžiame jus. Per jus nemalonumų ir taip virš galvos. Arba jūs turite išeiti iš darbo, arba mes trys — dekanas, viršininkas ir aš.

    Kai Kibickaitė viršininko kabinete rašė pareiškimą, kad „savo noru" išeinanti iš darbo ir dar kartą paklausė atleidimo priežasties, viršininkas labai nedrąsiai išsitarė: „Religija".

    Bronė Kibickaitė inžinierės pareigose VVU skaičiavimo centre išdirbo 7 metus.
Vilnius.

(Sukta religinės „laisvės" propaganda Lietuvoje „broliškųjų respublikų" atstovams):
    1975 gruodžio 11 ir 12 d. Vilniuje, Mokslų Akademijos centriniuose rūmuose vyko tarprespublikinė mokslinė konferencija tema „Katalikybė ir šiuolaikinė ideologinė kova". Ją surengė Užsienio ideologinių srovių mokslinė taryba prie TSRS Mokslų Akademijos prezidiumo visuomenės mokslų sekcijos, Visuomeninių mokslų akademijos prie TSKP CK Mokslinio ateizmo institutas ir Filosofijos, teisės ir socialogijos skyrius prie Liet. TSR Mokslų Akademijos Istorijos Instituto.

    Konferencijos salėje pastatytose vitrinose buvo eksponuojamos Lietuvoje gausiai išleistos ateistinės knygos. Tačiau jų tarpe buvo taip pat ir „Naujasis Testamentas", „Pslamynas", „Apeigynas" ir „Vatika-
no II susirinkimo nutarimai", atspausdinti dabartinėse Lietuvos valstybinėse spaustuvėse. Šios knygos jau jų išleidimo dieną tapusios bibliografinėmis retenybėmis, konferencijos eiliniams dalyviams tarsi turėjo įrodyti sąžinės „laisvės" buvimą Lietuvoje.

    Su tokia idėjų reiškimo „laisvės" Lietuvoje ekspozicija buvo supažindinami ir iškilmingo minėjimo -koncerto, skirto M. K. Čiurlionio 100-jų gimimo metinių jubiliejui, dalyviai, susirinkę toje pačioje salėje gruodžio 11 vakare.
Vilnius

(Ateizmo muziejuje pakeistas kun. Ylių kaltinantysis teksto turinys):
    Ateizmo muziejuje nebėra atsiliepimo knygos. Jos paprašius, muziejaus darbuotjai klausia lankytojo, kas jis toks, iš kur atvykęs.

    Muziejuje pakeistas stendas apie kun. Ylių. Dabar jame rašoma, kad kun. Ylius buvo atsakingas už ginkluotų gaujų ūkinius reikalus ir medicininį aptarnavimą, o slėptuvėje po vargonais buvo rasti medikamentai ir pinigai (anksčiau rašė, kad ten buvę paslėpti ginklai.

Vilnius
(Konfiskuoti M. Tamonio laidotuvių nuotraukų negatyvai):
    Respublikinės bibliotekos darbuotojai buvo paprašyti M. Tamonio šeimos, kad nufotografuotų jį pašarvotą bute ir jo laidotuves. (M. Tamonio tėvas dirba Resp. bibliotekoje.)

    Antrą diena po laidotuvių bibliotekos direktorius Jurgaitis pareikalavo laidotuvių nuotraukų. Kadangi nuotraukos dar nebuvo padarytos, direktorius Jurgaitis paėmė negatyvus.
    Pastebėta, kad tuo metu direktoriaus kabinete buvo nepažįstami asmenys.

    Negatyvai, nors ir buvo prašomi, M. Tamonio šeimai negrąžinti iki šiolei.

*    *    *

Vilnius
(Nuo užsieniečių svečių akių slepiamos visos regimosios rusifikacijos priemonės):
    1975 gruodžio 2 Vilniuje prasidėjo VI-jo pasaulinio rankinio čempionato varžybos. Atvyko daug užsienio šalių sportininkių komandų. Vieną iš jų ūkiškai globoti buvo pavesta Vilniaus konditerijos fabrikui „Pergalė". Fabriko direktorius Ugianskis, prieš atvykstant viešnioms, staiga gavo parėdymą nuo visų sienų nukabinti visus lozungus, plakatus ir kitokius užrašus su rusiškais tekstai ir palikti tiktai lietuviškus.

    Šį nurodymą įvykdžius, visame fabrike savo vietoje pasiliko kaboti tiktai... vienintelis plakatas.

Kačergiškė
(Komunistai, prievarta uždarę bažnyčią, ją pavertė grūdų sandėliu):
    Kelio į Vydžius ir į Tverečių kryžkelėje stovi nedidelė bažnytėlė, kurią, netekus savo kunigo, aptarnaudavo nedidelės Paringio parapijos kunigai. 1961 metais Paringio klebonui Jašiukui (vėliau žuvęs avarijoje) atsisakius aptarnauti Kačergiškės tikinčiuosius, šias pareigas prisiėmė klebonas Balčiūnas. Prie bažnytėlės jis pastatė kleboniją. Ignalinos rajono komiteto pirmininko pavaduotojas, pasišaukęs pas save kun. Balčiūną, jam tarė: „Mane tarsi perkūnas trenkė, kai sužinojau, kad jūs pradėjote keikti Kačergiškėje". Kun Balčiūnui buvo uždrausta aptarnauti Kačergiškės tikinčiuosius jų bažnyčioje. Šios bažnyčios
komitetą paleido, sumokėtus mokesčius grąžino, o bažnyčią 1962 metais uždarė. Norėjo ją nugriauti, tačiau paaiškėjus, kad ši bažnyčia yra įtraukta į kultūros paminklų sąrašus, nenugriovė. Uždarytoji bažnyčia buvo naudojama kaip grūdų sandelis.

*    *    *

Karkažiškis
(Bažnyčiai uždaryti prireikė suktos apgaulės):
    (Švenčionių raj.) Iki 1963, kun. N. Jaura aptarnavo Pabradės ir Karkažiškio bažnyčias. Šia dingstimi Švenčionių vykdomasis komitetas atsisakė patvirtinti Karkažiškio didelės ir gražios bažnyčios komitetą, įsakydamas jį prijungti prie Pabradės bažnyčios komiteto. Kada tai buvo padaryta, Karkažiškio bažnyčią, likusią be savo atskiro bažnytinio komiteto, valdžia uždarė. Kun. Aliuliui, tuometiniam Švenčionių dekanui, Įgaliotinis kulto reikalams Rugienis ir kiti valdžios atstovai, dalyvavę šios bažnyčios egzekucijoje, įsakė išnešti Švenčiausiąjį Sakramentą susisukus į skepetą. Kun. Aliuliui šiaip taip pavyko išgauti leidimą išnešti Švč. Sakramentą su visa komunine.

    Šios parapijos tikintieji iki dabar įvairiais raštais į Vilniaus ir Maskvos įstaigas nesėkmingai tebemaldauja sugrąžinti jiems bažnyčią. Pati bažnyčia iki šiol tuščia.

*    *    *



Meškuičiai
(Fanatikai Meškuičių komunistai sunaikino 400 kryžių ir juos puošusį klevą):
    1975 lapkričio 18 vakare grįžtantis iš mokyklos mokinys buvo sulaikytas prie kryžių kalno. Milicininkas klausinėjo, iš kur berniukas einąs. Pasakius, kad
eina iš mokyklos ir čia netoli esą jo namai, buvo paleistas.

    Praeidamas pro Kryžių kalną, pamatė būrį žmonių, kurie vertė nuo kalno kryžius ir krovė juos į sunkvežimius. Vienas sunkvežimis buvo jau pakrautas atneštų nuo kalno kryžių, pradėtas krauti kitas. O dar keli sunkvežimiai stovėjo tušti.

    Įsisiautėję Meškuičių ateistai nepasitenkino vien kryžiais, kurių jau buvo apie 400, neskaitant mažų, kurių daugiausia buvo prikabinėta ant viduryje kalno augančio gražaus klevo. Nekartą ateistai iš kryžių, statulėlių ir kitų devocionalijų buvo sukūrė laužus prie to gražaus kalne stovinčio klevo. Bet klevas žaliavo ir toliau, o jo viršūnėje žibėjo iškeltas kryžius. Šį kartą ateistai pasielgė dar žiauriau: nukirto kryžiais, rožančiais ir paveikslais apkabinėtą medį.

    Kai kurie kryžių griovėjai jau pradeda atsibusti — paskutiniame kryžių griovime jau kai kas nedalyvavo. Vienas jų pareiškė: „Mano žmona labai tikinti ir pergyvena dėl kryžių išniekinimo. Dabar ji yra ligonis, ir aš jos žudiku nebūsiu." Antras, ruošdamasis šiam negarbingam darbui, pats susirgo. Labai aršus kryžių naikinimo organizatorius ir griovėjas — Stepas Česnauskas, komjaunimo sekretorius, komunistas vairuotojas Simanavičius ir milicijos įgaliotinė Dimskienė. Visi jie iš Meškuičių.

    Gal ateistams užkliuvo šį kartą ir tas gražus klevas, augęs ant kryžių kalno, todėl, kad jis buvo pasodintas 1918 m .Jį pasodino jaunimas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo proga.

Meškuičiai
(Jaunimas pastato naują kryžių ir suklupęs meldžia Lietuvai ir josios jaunimui Dievo pagalbos):
    1975 spalio mėnesį šių eilučių autoriui Meškuičių piliakalnyje teko matyti šitokį vaizdą:     Aštuntą valandą ryto prie kalno privažiavo autobusas, iš kurio pasipylė didelis būrys jaunimo — studentų ir vyresniųjų klasių moksleivių. Jaunuoliai iš autobuso išnešė kryžių ir piliakalnio papėdėje jį sumontavo, o mergaitės jį išpuošė rūtomis. Paskui visi jį nešė į kalną, kiekvienas stengdamasis bent kiek prisiliesti prie garbingos naštos. Aplink pastatytą aukštą kryžių buvo uždegtos žvakės ir visi suklupo maldai:

    — Viešpatie, duok mums jėgų drąsiai išpažinti tikėjimą ir įrodyti, kad mylime Tave!

    Viešpatie, padėk mums nugalėti šių dienų mūsų tautos blogybes: netikėjimą, neskaistumą ir girtavimą!

    Viešpatie, gelbėk Lietuvos jaunimą, mūsų miestą ir visą tautą!

    Viešpatie, būk gailestingas tiems, kurie šventvagiškomis rankomis griauna mūsų pastatytus kryžius ir naikina Lietuvos šventoves!

*    *    *

Kaunas
(Mirusiųjų šarvojimo patalpose draudžiama visa, kas surišta  su  malda  ir  religinėmis  apeigomis):
    Senamiestyje, Santakos g. 14 yra įrengtos mirusiųjų šarvojimo patalpos. Jose yra iškabintos naudojimosi taisyklės. Tarp kitko jose rašoma:

    „Mirusiųjų šarvojimo patalpose draudžiama:
    — keisti esančią salių puošimo tvarką;
    — naudoti religinius paveikslus bei kitą religinę atributiką;
    — giedoti religines giesmes;
    — naudotis kulto tarnų paslaugomis;
    — organizuoti patalpų teritorijoje laidotuvių ceremonijas su religinėmis apeigomis."

    Šios taisyklės patvirtintos Kauno m. DŽDT Vykdomojo komiteto 1975 vasario 21 d.

Kaunas
(Net mirusiojo paminklo granite draudžiama iškalti kryžių):

    Kauno miesto vykdomasis komitetas griežčiausiai uždraudė paminklų dirbtuvei „Ąžuolas" (prie Atramos) iškalti ant žmonių užsakytų paminklų kryžiaus ženklą. Nuo lapkričio 1 dienos kasdien lankosi įvairūs kontrolieriai, tikrindami, kaip laikomasi įsakymo.

    Darbininkai yra priversti užbaigti užsakytus paminklus — iškalti kryžių — jau už dirbtuvės vartų.

*    *    *


Kaunas.
(Nuo Įgulos bažnyčios nupiauti visi kryžiai):
    Jau daugiau kaip 10 metų yra uždaryta Kauno Įgulos bažnyčia. 1965 m. vidurdienį daugelis kauniečių buvo liudininkais, kaip pasamdyti darbininkai nu-piovė bažnyčios kryžius. Dešimtį metų styrojo likę geležiniai strypai. 1975 rudenį Įgulos bažnyčia savaitei laiko vėl buvo pasipuošusi mažais kryžiais. Po to kryžiai vėl buvo nuimti ir po kiek laiko uždėti burbulai, neva simbolizuojantys žemę ir kosminį laivą. Tai visiškai nesiderina su restauravimo principais, reikalaujančiais kūrinio autentiškumo. Kokie buvo Įgulos bažnyčios kryžiai, prisimena tūkstančiai kauniečių. *    *    *

*    *    *


Baubliai
(Milicininkai nugriovė koplytėlę ir sunaikino lietuvių partizanų kapus):
     1975 pavasarį, nakties metu milicininkai apsupo Baublių kaime esantį miškelį, buldozeriu nugriovė ir su žeme sulygino žmonių atremontuotą koplytėlę ir lietuvių partizanų  kapus,  esančius prie koplytėlės.

*    *    *



Utena
(Diplomuota trikotažo fabriko meisterė, nesutikusi stoti į partiją, atleista iš darbo):
     Kaunietė Petruškevičiūtė, baigusi aukštąjį mokslą ir ministerijos paskyrimu dirbanti Utenoje trikotažo fabrike meistre, buvo raginama stoti į partiją. Vėliau jai buvo pasakyta, jei ji nestosianti į partiją, būsianti atleista iš darbo. Jai atsisakius stoti į partiją, direktoriaus įsakymu buvo atleista iš meistrės pareigų, o į jos vietą paskirta partinė Jankauskienė su viduriniu išsilavinimu. Apie Petruškevičiūtės atleidimą sužinoję jos pamainos darbininkai, visi ėjo pas direktorių, protestuodami prieš jos atleidimą iš meistrės pareigų. Direktorius darbininkams paaiškino, kad Petruškevičiūtė nesugebanti dirbti meistrės pareigose. Darbininkai, pasipiktinę direktoriaus įsakymu, parašė skundą Pramonės ministerijai ir po juo visi pasirašė (apie 60 asmenų). Pareiškime buvo sakoma, kad Petruškevičiūtė neteisingai atleista iš einamųjų pareigų, nes jos pamaina planą ne tiktai išpildydavo, bet ir viršydavo. Dabar darbininkai laukia atsakymo ir tikisi visus metus išlaikyti Petruškevičiūtę meistrės pareigose, kadangi ji dirbanti dar tik dvejus metus, o pagal tarybinius įstatymus, dirbančiųjų su ministerijos paskyrimu, niekas be trejų metų negali iš einamųjų pareigų atleisti.

*    *    *


Rokiškis
(Seniau kryžiaus bijodavo tik velnias, dabar jo išsigando ir Salų komunistų partijos pareigūnė Raugalienė):
     1975 lapkričio 30 Salų parapijos kapinėse su religinėmis apeigomis buvo laidojama Marijona Balaišienė. Iš bažnyčios laidotuvių procesija patraukė kapų link. Salų apylinkės pirmininkė Raugalienė įsakė kryžiaus

nešėjui Stukui eiti ne procesijos priešakyje, o tarp žmonių. Tada klebonas kun. Petras Nykštus garsiai pastebėjo, kad kryžiaus nešėjo vieta yra procesijos priekyje. Stukas bandė eiti į priekį, bet pirmininkė Raugalienė jį sulaikė ir įsakė eiti paskui karstą. Klebonas nenusileido.

     — Šitos laidotuvės yra su religinėmis apeigomis ir todėl kryžius turi būti nešamas procesijos priekyje. Kai bus laidotuvės be religinių apeigų, tada kryžiaus galėsite nenešti. Jei nenenšite kryžiaus, nelydėsiu velionės į kapus. Niekas neturi teisės trukdyti laidotuvių procesijos.

     Laidotuvių dalyviai pradėjo spėlioti, kas nugalės — pirmininkė ar klebonas? Po pakartotinio klebono perspėjimo, kryžiaus nešėjas, nekreipdamas dėmesio į pirmininkės draudimą, išėjo į procesijos priekį ir 200 žmonių nulydėjo velionę į kapines.

*    *    *


Salos
(Du sunkvežimių vairuotojai, atvežę šventoriui remontuoti žvyro, buvo nubausti):

     1975 vasarą buvo remontuojamas Salų bažnyčios šventorius. Vairuotojai — Isakovas ir Repšys — atvežė žvyrą. Rokiškio kelių valdybos prižiūrėtojas Žukauskas parašė kelių valdybos direktoriui Diliui raportą, kad paminėti vairuotojai būtų nubausti. Rokiškio rajono kelių eksplotacijos viršininkas Krištapavičius vairuotojus nubaudė po 10 rb.

*    *    *


Žaiginiai
(Partijos sekretorius V. Montvila vergiškai persistengė okupanto ateistinėms užmačioms):
     Buvo tamsus 1966 spalio 22 vakaras. Prie Žaiginių bažnyčios sustojo vežimas. Juozas Mockus atvežė pakrikštyti sergantį kūdikį.

     Tėvai, po krikšto išėję iš bažnyčios, pamatė, kad nėra vežimo. Vyrai pradėjo ieškoti ir rado vežimą partijos sekretoriaus Vinco Montvilos kieme. Nekreipdamas dėmesio nei į vyrų prašymus, nei į motinos ašaras, V. Montvila nukinkė arklį ir pasakė: „Dėl krikšto arklio neduosiu". Vargšai žmonės tamsią lietingą naktį su sergančiu kūdikiu ant rankų penkis kilometrus brido purvinu keliu namo.

*    *    *


Joniškis (Molėtų ra j.)
(Komunizmas ir lietuvius valdžios pareigūnus pavertė beširdžiais ir brutaliais žvėrimis):

     Senelis Alfonsas Seibokas, II grupės invalidas, gaudamas vos 28 rb. pensijos ir, norėdamas išlaikyti savo šeimą, pasiryžo įsigyti devocionalijų ir jas pardavinėti tikintiesiems.

     1975 spalio mėn. Joniškyje buvo švenčiama Šv. Teresėlės atalidai. Alf. Seibokas išsidėstė šventoriuje savo devocianalijas — rožančius, medalikėlius, fotografuotus paveikslėlius. Tuojau prisistatė milicijos įgaliotinis Ramanauskas ir Alf. Seiboką suėmė. Nusivedę į milicijos būstinę, iškrėtė senelio kišenes, paėmė 78 rb. ir visas devocianalijas. Paskui pradėjo mušti per galvą ir, pervertę ant žemės, ėmė spardyti kojomis šaukdami: „Še tau už religinių prietarų skleidimą!"

     Spalia 20 Alf. Seiboką pristatė į Molėtų saugumo komitetą. Vėl iškratė kišenes, vėl tardė, koliojo ir grasino bausmėmis už religinių prietarų platinimą. Alf. Seibokas, paklaustas, iš kur gavęs religinius paveiksliukus, paaiškino, kad pats nusifotografavęs. Pareigūnai grasino laisvės atėmimu dviejiems metams. Baigę tardymą, saugumiečiai liepė seneliui eiti pėsčiomis, nes visi pinigai buvo atimti. Išleisdami namo, saugumiečiai liepė rytojaus dieną vėl atvykti, pasiėmus su savim duonos, nes už devocianalijų gaminimą

ir pardavinėjimą teksią keletą metų pabūti kalėjime.

     Sumuštas, suspardytas senelis vos parvyko namo ir čia jį ištiko širdies priepuolis. Greitosios pagalbos mašina nugabeno jį į Ukmergės ligoninę. Sekančią dieną žmona pranešė saugumui, kad jos vyras ligoninėje.

     Išėjęs iš ligoninės, Seibokas kreipėsi į advokatą, bet šis atsisakė parašyti pareiškimą teismui, patardamas nesibylinėti, nes devocionalijų ir pinigų vistiek neatgausiąs. „Teismas tavęs tikrai neišteisins, dar apkaltins spekuliacija ir nubaus", — paaiškino advokatas.

(Šios žinutės autorius daro tokią išvadą: „Jeigu 'LKB Kronika' nebūtų skaitoma per užsienio radijo stotis, tai tokie banditai —tarnautojai mums ir odas nuluptų". — Red.)

*    *    *


Mažeikiai
(Barbariškiausiai išniekintas kryžius lietuvių rankomis):
     1975 rugsėjo 25 Mažeikių m. gyventoja Emilija Gelumbauskienė (žiūr. „LKB Kroniką" Nr. 19), norėdama apginti nuo valdžios prie namo pastatytą kryžių, parašė TSRS Ministrų Tarybos Pirmininkui Kosyginui skundą. Mažeikių valdžios pareigūnai skundą pašte sulaikė, o Gelumbauskienei įsakė nugriauti kryžių.

     -Jei mes tau leisime turėti kryžių, tai tu prie namo pasistatysi ir bažnyčią! — šaukė pareigūnai.

     — Kryžiaus aš negriausiu ir jums griauti neleisiu, — tvirtino senutė.

     Valdžios pareigūnai, matydami senutės tvirtumą, nutarė veikti klasta. 1975 gruodžio 3 Gelumbauskienė

gavo kvietimą nuvykti į Vykdomąjį komitetą ir kartu atsinešti pasą ir namų knygą. Tuo metu, kai Gelumbauskienė buvo vykdomajame komitete, keturi asmenys (du milicininkai ir du civiliai) nupiovė kryžių. Kaimynai matė šitokį vaizdą: nupiautą kryžių egze-kutoriai nuvilko prie tvarto ir įvertė į purvą, kryžiaus kamieno dalį suskaldė, tvorelę, buvusią aplink kryžių, sulaužė.

     Gelumbauskienė, savo gyvenime daug kentėjusi, pasakojo, kad šis kryžiaus išniekinimas buvęs didžiausias jos skausmas.

     — Aš kryžių nuplaučiau ne tik vandeniu, bet ir ašaromis, — verkdama kalbėjo senutė. — Dieve, atleisk tiems budeliams.

     Po kelių dienų Gelumbauskienė gavo iš Mažeikių rajono ūkiskaitinio darbo vykdytojų bare raštą sumokėti už kryžiaus nugriovimą 50 rb.

     1976 sausio mėnesį Gelumbauskienė vėl kreipėsi į Mažeikių rajono vykdomojo komiteto pirmininką Tomkevičių, prašydama grąžinti jos skundą ir kryžiaus nuotraukas, kurios buvo pasiųstos Kosyginui. Pirmininkas pranešė, kad Gelumbauskienė ieškotų savo skundo ir nuotraukų ten, kur pasiuntė.

*    *    *


Šaukėnai
(Niekšingi darbai slepiasi už nakties šešėlių):
     1975 spalio 13 naktį Šaukėnuose buvo nuverstas senas ąžuolinis kryžius, pastatytas 1928 m. Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečiui pažymėti.

     Ilgą laiką vietos klebonas buvo verčiamas šį kryžių pašalinti, bet nesutiko. Vietos komunistai, pasinaudodami nakties priedanga, kryžių nugriovė.


*    *    *


Gargždai
(Kun. A. Šeškevičiaus laišką N. Sadūnaitei perėmė lagerio cenzorė):
     1975 spalio 31 kun. A. Šeškevičius parašė N. Sadūnaitei laišką su kortele, kad praneštų, jog laiškas pasiekė adresatą. Tik kai siuntėjas paprašė Gargždų paštą užklausti, kodėl lageris nepraneša apie laiško įteikimą Sadūnaitei, tuomet lagerio paštas pranešė telegrama, kad Šeškevičiaus laišką gavo ne Sadūnai-tė, o lagerio cenzorė Devajeva XI. 5 d.

*    *    *


Valakbūdis
(Šakių rajono vyriausia komunistė Zemantauskienė grasindama draudžia klebonui atlikti Vėlinių išvakarių pamaldas):
     1975 spalio 31 pas Valakbūdžio kleboną kun. Antaną Lukošaitį atvyko Šakių apylinkės pirmininkė Zemantauskienė ir Šakių rajono saugumietis Bakšas ir pareikalavo, kad klebonas Visų Šventųjų šventės vakarą nedarytų gedulingos procesijos nei šventoriuje, nei kapinėse. Zemantauskienė grasino, jeigu klebonas neklausysiąs, tai būsiąs išvarytas iš buto. Klebonas A. Lukošaitis pastebėjo, kad jei žvėrys turi urvus, o paukščiai lizdus, tai ir klebonui reikia kur nors galvą priglausti. (Šiuo metu kun. A. Lukošaitis turi labai skurdų butą: virtuvėlė rūsyje ir vienas kambarėlis. Anksčiau gyveno palapinėje.)

     Nepaisydamas draudimo, kun. A. Lukošaitis padarė iškilmingą procesiją į kapines. Moterys, apsirengusios tautiniais drabužiais, padėjo prie kryžiaus vainiką su užrašu: „Gerbkime mirusius, nes ir mes mirsime".

     Vakare į kapines atvyko Šakių apylinkės ateistai. Daugelis, kaip ir praėjusiais metais, buvo girti.
*    *    *



Slabodka (Breslaujos raj., dabartinėje Baltarusijoje) (Uždraudžia remontuoti bažnyčios vidų):
    Po ilgų tikinčiųjų prašymų, rajono valdžia leido atsiremontuoti bažnyčią, tačiau, užbaigus išorės remontą, vidų remontuoti uždraudė.

*    *    *

Druja  (Breslaujos raj.)
(Verčia nuo bažnyčios bokštų kryžius):
    Prieš keletą metų Drujoje buvo nuversti bažnyčių bokštų kryžiai. Kadangi jie buvo stipriai įmūryti, tai kartu nuversta ir bokštų viršus. Dabartiniu metu bokštai toliau irsta ir plytos krenta į buvusio vienuolyno kiemą (dabar mokykla), kur pertraukos metu žaidžia vaikai.

*    *    *


Poliasa   (dabartinė  Baltarusija)
(Už pratartą lietuvišką žodį — piniginės baudos):
    1975 m. gale buvo reformuoti kolūkiai, į kuriuos įėjo lietuviškai kalbantys kaimai. Šie kaimai buvo išskirstyti po vieną — du ir prijungti prie kolūkių, kuriuose dauguma kaimų — gudiški. Šios reformos pasekmės netrukus pasirodė. Reformuotam Ždanovo kolūkiui pradėjo vadovauti Lucija Bernardovna Žilinską, kurios tėvų dvaro rūmai dar ir šiandien tebestovi netoli Poliasos. Prieš pat Kalėdas fermos darbininkas Stasys Lysauskas pranešė pirmininkei, kad fermoje bedirbanti Karolina Paulavičienė lietuviškai pasakiusi:

„Kai užplūdo gudai fermą — gyvenimo nebus". Rytojaus dieną pirmininkė sušaukė fermos darbuotojus ir pareiškė, kad ferma yra valstybinė įstaiga, kurioje lietuviškai kalbėti negalima. Lietuviškai kalbėjusi Paulavičienė nubaudžiama 5 rub. bauda. Kas sukalbės lietuviškai kitą kartą, bus nubaustas 10 rub. bauda. Pinigus iš Paulavičienės paėmė pati pirmininkė ir įsidėjo į kišenę. Panašiai piniginėmis baudomis buvo nubausti ir kolūkio traktoristai. Juos nubausti pirmininkei padėjo įgaliotinis.

*    *    *



(Darbovietės prieškonstitucinį veiksmą teismas pripažino teisėtu):
    LAD Šiaulių gamyb. mokymo kombinatas 1975 sausio 10 atleido iš darbo dažytoją Mečislovą Jurevičių už tai, kad jis 1974.XI.10, XII.8, 25 ir 1975.1.6 šventė religines šventes ir minėtomis dienomis nebuvo darbe. M. Jurevičius kreipėsi į Šiaulių m. liaudies teismą dėl neteisingo atleidimo iš darbo. Tačiau teismas jo ieškinį atmetė. Šiaulių m. advokatai, į kuriuos kreipėsi Jurevičius, prašydamas suteikti juridinę pagalbą, padėti atsisakė. Dalyvavęs teisme prokuroras J. Pivaras, negynė Jurevičiaus teisių į darbą, kurias Šiaulių m. liaudies teismas pažeidė, patvirtindamas LAD Šiaulių gamyb. mokymo kombinato administracijos įsakymą atleisti M. Jurevičių iš darbo. Įmonės juristė M. Čepulienė nesugebėjo paaiškinti teismui, kad LAD Šiaulių gamyb. mokymo kombinato vidaus darbo taisyklės prieštarauja TSRS konstitucijos 124 str. ir LTSR konstitucijos 96 str., o LTSR BK 143 str. už tai numato baudžiamąją atsakomybę. Be to, viešame posėdyje nebuvo paskelbtas M. Jurevičiaus pareiškimas.

(M. Jurevičius sumini jo darbovietės pažeistus LTSR Konstitucijos straipsnius, kuriuos teismas turėtų gerbti ir jais vadovautis):
        Šiaulių miesto liaudies teismui
        Jurevičiaus  Mečislovo,  Jurgio,
        gyv. Šiaulių m., Žemaitės 102, b. 10.
        P a r e i š k i m a s

    LAD Šiaulių gamyb. Mokymo kombinate išdirbau darbininku — dažytoju daugiau kaip 9 metus. Per tą laiką neturėjau jokių nuobaudų. 1975.1.10 įmonės direktoriaus įsakymu Nr. 4 mane atleido iš darbo už tai, kad aš 1974.XI.10, XII.8, 25 ir 1975.1.6 neatvykau į darbą. Apie neatvykimą į darbą tomis dienomis buvau iš anksto raštiškai įmonės administraciją įspėjęs, paaiškindamas, kad tomis dienomis yra privalomos religinės šventės ir mano, kaip sąmoningo kataliko, pareiga jas švęsti. Nežiūrint mano išankstinių pareiškimų ir paaiškinimų, direktorius mano religinius įsitikinimus ir sąžinės laisvę, kurią skelbia TSRS Konstitucijos 124 str., LTSR Konstitucijos 96 str., gina LTSR BK 143 str., — pavertė į pravaikštas, tuo pažeisdamas mano teisę į darbą ir teisę laisvai išpažinti savo religiją. Tą patį padarė ir vietos profkomitetas, duodamas sutikimą atleisti mane iš darbo už mano religinius įsitikinimus. Ryšium su t io, prašau liaudies teismą pripažinti, kad mano religiniai įsitikinimai ir iš jų išplaukiantys reikalavimai nėra darbo įstatymo pažeidimas, kad tai neatima man teisės į darbą. Todėl prašau mane grąžinti į tą pačią įmonę darbininkų — dažytoju, apmokant už prievartinę pravaikštą.
Šiauliai, 1975.1.31.


*    *    *


(M. Jurevičius pakartotinai primena teismui LTSR Konstitucijos straipsnius, taikytinus piliečių teisėms saugoti, o ne apgaulingos propagandos reikalui):
        Šiaulių m. liaudies teismui
        Jurevičiaus Mečislovo, Jurgio s.,
        gyv. Šiaulių m. Žemaitės 102, b. 10
        P a r e i š k i m a s

    1975 sausio 10 LAD Šiaulių gamyb. mokymo kombinato profsąjungos komiteto buvau atleistas iš darbo. Atleidimo priežastis — 4 mano padarytos „pravaikštos". Pareiškiu štai ką: kombinate išdirbau nuo 1965 spalio 2 d. Per visą tą laiką nepadariau jokių prasižengimų, neturėjau jokių perspėjimų, papeikimų ar pan. Priešingai, mano darbo rodikliai buvo apie 160 proc. Už savo nepriekaištingą darbą buvau atžymėtas Šiaulių m. laikraštyje „R. Vėliava", apdovanotas ženklu „za trud" garbės raštais. Neturėjau jokių nesusipratimų nei su kombinato vadovybe, nei su bendradarbiais. Dabar esu atleistas ne už planų sužlugdymą, o dėl to, kad esu sąmoningas katalikas, tikintis žmogus ir kad naudojuosi man TSRS Konstitucijos suteiktomis teisėmis (TSRS Konstitucijos 124 str., BK 143 str., kur aiškiai garantuojama piliečių religinių pareigų atlikimo laisvė).

    Atleidimą iš darbo laikau neteisėtu, remdamasis aukščiau minėtais įstatymais ir darbo įstatymų komentaro (Vidaus darbo tvarkos taisyklių VI skyr. 57 paragrafu, kur sakoma apie atleidimą iš darbo už pravaikštas be pateisinamos priežasties). Aš neatvykau į darbą remdamasis Konstitucija ir įstatymais, su pateisinama priežastimi. Be to, aiškiai išdėsčiau neatvykimo į darbą priežastis savo pareiškimuose, kur pažadėjau už tas dienas atidirbti laisvomis nuo darbo dienomis arba per atostogas. Mane aiškiai gina LTSR

Aukšiausios Tarybos prezidiumo 1966.V.12 nutarimas „dėl LTSR BK 143 str. taikymo", kur sakoma, kad piliečių atleidimas iš darbo daromas nepriklausomai nuo jų religinių pažiūrų". BK 143 str. ir 145 str. ne tik mane gina, bet užtraukia atsakomybę tiems, kurie mane neteisėtai atleido iš darbo.

    Remdamasis išdėstytu, prašau: panaikinti LAD kombinato vadovybės nutarimą atleisti mane iš darbo, grąžinti į darbą ir atlyginti už priverstinę pravaikštą.

M. Jurevičius


(Pagal šį teismo sprendimą — įmonės vidaus darbo taisyklės stovi virš LTSR Konstitucijos):
SPRENDIMAS
        Lietuvos Taryb. Socialistinės Respublikos vardu

Šiauliai,
        1975.11.19.

    Šiaulių m. liaudies teismas, susidedantis iš p.-ko liaudies teisėjo B. Šumausko ir liaudies tarėjų: A. Čeiliutkos, A. Danieliaus, sekretoriaujant D. Trukienei, dalyvaujant prokurorui J. Pivorui, ieškovui M. Jurevičiui, atsakovo atstovui M. Čepulienei, išnagrinėjo viešame teismo posėdyje civilinę bylą Jurevičiaus M. ieškinį LAD Šiaulių gamyb. mokymo kombinatui dėl grąžinimo į darbą ir nustatė:

    Ieškovas pas atsakovą nuo 1965 m. dirbo dažytoju. 1975.1.10 įsakymu iš darbo buvo atleistas, vadovaujantis LTSR DIK 43 str. 4 p. t.y. už pravaikštas. Ieškovas prašo grąžinti į darbą ir užmokėti už priverstinę pravaikštą, kadangi 1974.XI.10, XII.8, 25 d., o taip pat 1975.1.6 jis neišėjo į darbą dėl savo religinių įsitikinimų, nes čia buvę religinių švenčių dienos. Apie neišėjimą į darbą jis buvo administracijai iš anksto pra-

nešęs. Skaito, kad vadovaujantis LTSR Konstitucijos 124 str. naudojasi sąžinės laisve. Atsakovas prašo ieškinį atmesti. Ieškinys atmestas, nes ieškovas tikrai be administracijos leidimo neišėjo į darbą darbo dienomis ir tuo padarė pravaikštas. Pateisinti šias pravaikštas religiniais įsitikinimais ieškovas negali, nes tai prieštarauja įmonės vidaus darbo  taisyklėms, kurios visiems darbininkams privalomos. TSRS Konstitucijos 124 str. nepažeistas, nes ieškovui tikėti niekas nedraudžia, tačiau, kadangi pagal Konstituciją bažnyčia atskirta nuo valstybės, darbo dienos su religinėmis šventėmis neturi būti derinamos. Vadovaujantis LTSR DIK 241 str. teismas per 10 d. gali būti apskųstas LTSR Aukšč. teismui per Šiaulių liaudies teismą. L. teisėjas B. Šumauskas.
            LTSR Aukščiausiojo teismo teisminei
            civilinei bylų kolegijai
            Iešk. Jurevičius, M. J., gyv.
            Šiauliuose, Žemaitės 102, b. 10
            civ. byloje 1975 m. su atsakovu
            LAD Šiaulių g. m. kombinatu dėl
            grąžinimo į darbą

*    *    *


(Kiekvienoje byloje kasacijos  skundas  yra tik bevertis nuteistojo pagalbos šauksmas):

K a s a c i n i s    s k u n d a s


    Šiaulių m. liaudies teismo 1975.11.19 sprendimu mano ieškinys dėl grąžinimo į darbą buvo atmestas. Šį sprendimą laikau naikintinu dėl šių priežasčių:

    Pas atsakovą dirbu nuo 1965.X.2 darbininku. Per visą darbo laiką drausmės nuobaudų neturėjau. Už darbą buvau skatinamas ne vieną kartą. Atleistas iš
darbo 1975.1.10 įsakymu Nr. 4-k pagal DIK 43 str. p. 4, kaip už pravaikštas 1974.XI.10, 1974.XII.8, 25, o taip pat 1975.1.6.

    Turiu pažymėti, jog pravaikštų nesu padaręs. Esu religingas žmogus ir sąryšyje su religinėmis šventėmis aukščiau minėtomis dienomis nedirbau. Prieš kiekvieną minėtą religinę šventę raštu administracijai pranešdavau, kad negalėsiu tomis dienomis dirbti ir kodėl. Aš sutikdavau, kad tas dienas man būtų įpareigota atidirbti laisvomis kitomis dienomis. Aš nedirbu auklėjamojo darbo ir todėl laikau, kad toks mano noras yra pilnai įgyvendinamas. Neprieštarauja tam ir Tarybų Sąjungos Konstitucija. Kiekvienas žmogus turi sąžinės laisvę. Pageidauju tuo naudotis ir aš. Kliūčių tam nematau. Šiaulių m. liaudies teismas į visas mano suminėtas aplinkybes nekreipė dėmesio. Manau, kad tai neteisinga.

    Prašau Šiaulių m. liaudies teismo 1975.11.19 sprendimą šioje byloje panaikinti ir grąžinti mane į darbą, nustačius, kad aš nesu padaręs pravaikštų, o nedirbau dėl savo religinių įsitikinimų, todėl mano tokios pravaikštos yra pateisinamos.
M. Jurevičius
1975.11.26.


(Komunistų partijos padiktuotą sprendimą teismas jau turi prieš pradėdamas nagrinėti bylą):
    LTSR Aukšč. teismo teisminių civil. bylų kolegija, susidedanti iš pirmininkaujančio M. Čapskio, narių — L. Miežėno ir J. Radzevičiaus, dalyvaujant prokurorui D. Kazakaitienei, ieškovui M. Jurevičiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo kasacine tvarka civilinę bylą pagal ieškovo M. Jurevičiaus ieškinį LAD Šiaulių g. m. kombinatui dėl grąžinimo į darbą. Kolegija, išnagrinėjusi bylą nustatė: ieškovas dirbo kom-

binate dažytoju. Atsakovas atleido ieškovą iš darbo 1975.1.10 už įvykdytas pravaikštas be pateisinamos priežasties. Ieškovas prašė grąžinti į darbą, nurodydamas, kad pravaikštas įvykdė dėl pateisinamų priežasčių. Šiaulių m. liaudies teismas 1975.11.19 sprendimu ieškinį atmetė. Ieškovas kasaciniame skunde prašo teismo nuosprendį panaikinti ir grąžinti į darbą. Prokuroras išvadoje prašo skundą atmesti, skundas atmestinas. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas į darbą 1974.XI.10, 1974.XII.8, 25 ir 1975.1.6 neatvyko. Ieškovas įvykdė sistemingas pravaikštas dėl nepateisinamos priežasties. Teismas ieškinį atmetė sutinkamai su TSRS DIK 43 str. 4p. Tenkinti skundą nėra pagrindo. Teisminė civil. bylų kolegija, vadovaudamasi CPK 335 str. nutarė: ieškovo M. Jurevičiaus skundą atmesti. Šiaulių m. liaudies tesmo 1975.11.19 sprendimą palikti nepakeistą. Pirm. M. Čapskis, nariai: L. Miežėnas, J. Radzevičius.

(Saugume tardomi jaunieji kino studijos darbuotojai. Okupantui parsidavėlius gąsdina net privačiame kambaryje pasikabintas D. Lietuvos kunigaikštijos XVI a. žemėlapis):
    1975 m. birželio mėn. Kaune Politechnikos instituto dėstytojas R. Patašius gavo šaukimą į karinį komisariatą. Ten jo laukė KGB darbuotojas Rusteika. Prisistatęs kaip atsakingas už Politechnikos institutą, Rusteika pakvietė R. Patašių į saugumo komitetą „pokalbiui", kuris truko apie 4 valandas.

    Iš pat pradžių dėst. R. Patašius buvo apšauktas aršiu antitarybinių nuotaikų drumstėju ir šiap blogu žmogumi...

    — Žinot, jog jūs tučtuojau galite būti išmestas iš darbo, — pareiškė Rusteika.

    — Meskite, jei galite, — drąsiai atsakė R. Patačius. — Tik kuo greičiau, tuo geriau.

    Rusteika priekaištavo R. Patašiui, jog šis, būdamas saviveiklinės kino studijos „KIP — FILM" narys, pasižymėjęs antitarybinėmis nuotaikomis, šmeižęs privačiuose pokalbiuose tarybinę santvarką.

    Iš R. Patašiaus buvo reikalaujama smulkiai papasakoti apie kitų kino studijos narių nuotaikas ir pažiūras. R. Patašius į tokius klausimus neatsakė.

    — Tai, ką aš pats kažkada esu pasakęs, esu pasiruošęs pakartoti ir patvirtinti, tačiau informatorium ir skundiku tapti nesiruošiu. Aiškinkitės patys, jeigu jums tai reikalinga.

    Rusteika labai domėjosi Patašiaus santykiais su P. Kimbriu. Klausinėjo kokiomis temomis kalbėdavęsi, ar nediskutavę religijos klausimais.

    — Kalbėdavomės apie viską, kas gali jaudinti ir jaudina jaunus žmones, tame tarpe ir apie religiją. Net ir apie politiką diskutuodavome.

    — Ką jūs tuo pasieksite? — nervinosi Rusteika.
    — Tegul ir nieko, bet tai dar nereiškia, jog žmogus negali turėti asmeninės nuomonės visais jam rūpimais klausimais.
    — Tai gal jums nepatinka tarybinė santvarka?
    — Santvarka, kaip santvarka, — atsakė Patašius, — tačiau yra dalykų, kurie man visai nekelia susižavėjimo.

    Kaip pavyzdį R. Patašius nurodė faktą, kad 1969 m. jis negalėjęs atlikti priešdiplominės praktikos vien dėl to, jog laiku negavęs ne tik specformos (lojalumo pažymėjimas, reikalingas priimant dirbti įmonėn, su-sijusion su kariniais užsakymais. — Red.), bet net ir neigiamo atsakymo. Dėl šios priežasties jis taip ir negalėjęs ginti diplominio projekto.
    Baigiant „pokalbį", Rusteika pareiškė manąs, jog R. Patašius, tikriausiai, laikysiąs šį susitikimą paslaptyje.

    — Ne, — pareiškė Patašius. — Man tokie pasimatymai nešlovės neatneš, o dėl jūsų meluoti ir išsisukinėti nepažadu.

    1975 m. rugsėjo mėn. į saugumą buvo iškviestas P. Kimbrys, buvęs KPI kino laboratorijos darbuotojas ir kino studijos KPI — Film" narys. Jį tardęs Rusteika pasakė, kad saugumas jau surinkęs visą medžiagą, kurios užtektų P. Kimbriui nuteisti.

    — Tačiau dabar ne 50-tieji metai, — aiškino saugumietis. — Tada mes būtume su jumis kitaip kalbėję, nes ir mums buvo keliami kitokie reikalavimai. Dabar daug kas priklausys nuo jūsų atvirumo šiame pokalbyje.

    Toliau Rusteika išvardijo Kimbriui kaltinimus: jis pasižymėjęs antirusiškomis pažiūromis, pasikabinęs savo kambaryje ant sienos Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės XVI a. („Nuo jūros iki jūros") žemėlapį; turėjęs namuose knygą „Lietuvos archyvas", prisidėjęs prie „LKB Kronikos" leidimo ir t.t. P. Kimbriui paprašius paaiškinti, kuo remiantis jis yra kaltinamas šiais dalykais, Rusteika atsakė, jog byla nesanti užbaigta ir todėl jis negalįs atskleisti visų faktų. P. Kimbrys savo ruožtu pastebėjo, jog nelaikąs nusikaltimu pakabinti ant sienos žemėlapį, kurį galima rasti bet kuriame Lietuvos istorijos vadovėlyje. O kas liečia minėtąsias knygas bei kitą savilaidos literatūrą, tai jis kategoriškai neigiąs šiuos kaltinimus.

    Rusteika teiravosi, ar P. Kimbrys nežinąs, kas iš jo draugų galėjęs prisidėti prie šios literatūros leidimo, prašė charakterizuoti „kas per žmonės" esą kiti „KPI —FILM" nariai.

    Virš keturių valandų užtrukęs tardymas buvo baigtas tuo, jog P. Kimbrys raštu atsakė į užduotus

klausimus ir pasižadėjo „padaryti išvadas". Atsisveikindamas Rusteika priminė, jog, gal būt, jam dar teks su P. Kimbriu pasimatyti.

    Šie tardymai saviveiklinės kino studijos „KPI — FILM" istorijoje nėra pirmieji. „LKB Kronikai" yra žinoma dar daugiau šių persekiojimų faktų:

    1971 m. pabaigoje tuometinį „KPI — FILM" vadovą KPI Automatikos fakulteto penktakursį V. Mizarą apie studijos narių nuotaikas klausinėjo saugumietis Rubys.

    1972 m. sausio - vasario - kovo mėnesiais intensyviai buvo kviečiamas ir verbuojamas į bendradarbius studijos pirmininko pavaduotojas Automatikos fak. ketvirtakursis V. Vačkys.

    1972 m. birželio mėnesį staiga buvo nutraukta darbo sutartis su tuometiniu studijos vadovu R. Kausa (spėjama, jog buvo vadovautasi tais pačiais motyvais, dėl kurių R. Kausa anksčiau nebuvo priimtas nė į vieną respublikos aukštąją mokyklą — būtent, „priverstinė emigracija" jaunystės metais „pas baltąsias meškas"...). Beje, nuo to laiko „KPI—FILM" taip ir neturi apmokamo vadovo...

    1972 m. birželio mėnesį saugume, kryžminėje apklausoje, buvo tardomi „KPI — FILM" nariai — E. Smelenskas ir F. Girininkas.

    1972- 1973 m. apie „KPI —FILM" buvo tardoma ir taip pat verbuojama KPI Kino laboratorijos darbuotoja L. Blatnytė.

    1973 m. rudenį į saugumą buvo iškviestas studijos narys V. Lavavičius.

    1974 m. pabaigoje parodymus saugumui apie „KPI — FILM" davė KPI Kino laboratorijos darbuotojas Č. Butavičius.

    „KPI — FILM", įsisteigusi prieš penkiolika metų ir gyvavusi vien studentijos entuziazmo dėka, ilgą lai-

ką garsėjo kaip vienas iš produktyviausių Lietuvos kino saviveiklos kolektyvų ir vienintelė pastoviai dirbanti kino studija Pabaltijo aukštosiose mokyklose. Studijos nariai yra sukūrę keliasdešimt filmų: apie jaunimą („Mūsų laikas — jaunystė". Nuo 9 iki 17"), apie savo miestą („Laiko Žingsniai"), apie žymius kultūros ir mokslo veikėjus — „Maironis", „Žmogus, palikęs širdyje" (apie prof. akad. K. Baršauską), „Veidas" (apie kraštotyrininką B. Buračą) ir daugelį kitų. Studija suvaidino didelį vaidmenį Lietuvos studentijos gyvenime — plėtė akiratį, teikė žinių apie meno ir technikos pasaulį, skatino kūrybinę mintį. Tačiau dirbdamas savo kuklų ir nelabai pastebimą darbą, kolektyvas vis tik užkliuvo. Gal būt, nepageidautina pasirodė studijos filmų tematika („Veidas", užėmęs I-ją vietą respublikiniame festivalyje, nebuvo atrinktas į Pabaltijo respublikų kino saviveiklos apžiūrą neva dėl menkos techninės kokybės...), gal būt, erzino tai, kad į šį nediduką entuziastų būrelį taip ir nepavyko prasismelkti budriai KGB ausiai. Kaip ten bebūtų, bet studija faktiškai egzistuoja tik popieriuje — be vadovo, be aktyviausių narių, išsisklaidžiusių ieškoti ramesnės vietos ar ramesnio užsiėmimo ...

(Neribotų galimybių santvarka yra surakinusi jaunimui išradingumo ir iniciatyvos polėkius):
    Nebe pirmąkart tarybinės Lietuvos istorijoje jaunystės polėkiui kerpami sparnai. Užtenka prisiminti pirmąją „Žygeivių kartą" (1969 m. gegužės mėn. jų organizuoto S. Dariaus ir S. Girėno -tėviškių tvarkymo darbai Kauno partinio aktyvo susirinkime buvo traktuojami kaip „didžiausia ideologinė diversija nuo 1956 m."), kraštotyrininkų tragedija, KPI studentų jaunimo muzikos: Pepklubo" ir Vilniaus „Liaudies dainos" klubo likimą, nesuskaitomų diskusijų klubų, nejučiomis pridygūsių ir tylomis išravėtų...

    Tik kažin kaip tai reikėtų pavadinti — neribotomis galimybėmis, kurias atnešė Lietuvos jaunimui tarybinė santvarka ar nesibaigiančiais rūpesčiais, kuriuos tarybinei santvarkai kelia Lietuvos jaunimas? *    *    *


Šiauliai
(Mokiniai drastiškomis priemonėmis verčiami stoti į komjaunimą):
    1975 rugsėjo 16 d. Šiaulių prof techninėj e mokykloje tekintojų grupėje įvyko susirinkimas, kurio metu norėta visą mokinių grupę surašyti į komjaunimą. Mokinį išsikviesdavo prieš klasę ir klausdavo: „Ar pats nestoji į komjaunimą, ar tėvai neleidžia?" Nestojančius į komjaunimą varė iš klasės ir liepė atsivesti tėvus. Mokinys Urbutis paaiškino, kad jis verčiamas nestosiąs į komjaunimą.

    — Aš prievartai nenusilenksiu. Nei aš, nei mano tėvai nenori, kad aš būčiau komjaunuolis.

    Paklaustas, ar jo tėvai tiki ir lanko bažnyčią, mokinys atsakė:

    — Mes visi esame tikintys ir lankome bažnyčią.

    Iš Urbučio buvo tyčiojamasi. Meistrai Gylys ir Milius liepė nestojantįems į komjaunimą mokiniams stovėti pusę valandos pakeltomis rankomis.

    — Visi vagys, chuliganai, fašistai yra nekomjaunuoliai, — šaukė Milius. —Jei užpildysite anketas, nereikės stovėti pakeltomis rankomis, o jei nepildysite, pašalinsime iš mokyklos.

    Visą valandą terorizuojami mokiniai nepasidavė. Nestojantiems į komjaunimą buvo skiriami patys sunkiausi darbai. Pusė klasės liko nekomjaunuoliais.


*    *    *


Šiauliai
(Direktoriaus pavaduotoja Žičkienė tardo mokinės motiną apie jos dukters religinę praktiką):
    1975 lapkričio 27 Šiaulių J. Janonio vid. mokyklos direktoriaus pavaduotoja Žičkienė, išsikvietusi VlIIb klasės mokinės Vaitkutės Rimutės motiną, klausinėjo, ar dukra Rimutė namuose meldžiasi, ar eina išpažinties ir pan.

   
— Koks čia gali būti klausimas? Aš ir mano dukra esame katalikės, todėl ir atliekame savo katalikiškas pareigas, — atsakė Vaitkienė.

    — Jūsų duktė dar ne komjaunuolė. Už bažnyčios lankymą ją pradės pašiepti mokykloje.

    — Mano duktė to nebijo. Dėl savo įsitikinimų ji mokės pakentėti, nes žino, kad tai garbinga.

*    *    *


Šiauliai
(Mokinės tėvą laidojant su religinėmis, apeigomis, auklėtoja Baškienė mokinių į laidotuves neišleido):
    1975 gruodžio 22 mirė Šiaulių 9-tos vid. mokyklos VII klasės mokinės tėvelis Juozas Vidugiris.
Auklėtoja Elena Baškienė atnešė su mokiniais vainiką ir pasiteiravo, kada bus laidojama, o svarbiausia — ar su bažnyčia? Jeigu su bažnyčia, tuomet vaikų neleisianti. Priešingu atveju, dalyvaus visa klasė. Laidotuvių išvakarėse auklėtoja Baškienė dar kartą atėjo pasiteirauti ir, sužinojusi, kad laidotuvės vyks su bažnyčia, vaikų iš mokyklos neišleido.

*    *    *


Plateliai
(Mokinė, giedodama bažnytiniame chore, žeminanti tarybinės mokyklos vardą):
    1975 pradžioje Platelių bažnyčios chore pradėjo giedoti vidurinės mokyklos VII klasės mok. Vida Mi-

kalauskaitė. Sužinojęs apie tai Platelių vidurinės mokyklos direktorius Stripinis (jo iniciatyva Plateliuose nugriautos kryžiaus kelių koplytėlės) ir mokytojai, nutarė mergaitę nuo bažnyčios atitraukti. Klasės auklėtoja Valavičienė įsakė Mikalauskaitės motinai nebeleisti dukros į bažnyčią. Mikalauskienė paprašė, kad auklėtoja į šį reikalą nesikištų, nes konstitucija garantuoja tikėjimo laisvę.

    — Na, tai veskis kada nors vakare, kad, niekas nematytų, — mokė Valavičienė.

    Mergaitei auklėtoja priekaištavo, kad giedodama chore, ji žeminanti tarybinės mokyklos vardą.

*    *    *


Kretinga
(Tik į komjaunuolius įsirašiusius mokinius klasės auklėtoja Pempienė žadėjo išauklėti gerais žmonėmis):
    1976 sausio 16 Kretingos vid. Mokyklos IX klasėje vyko tėvų susirinkimas. Klasės auklėtoja Pempienė barė tėvus, kodėl jų vaikai nestoja į komjaunimą.

    — Mes stengsimės komjaunuolius išauklėti gerais, pavyzdingais žmonėmis, todėl ir jūs, tėvai, privalote savo vaikus paveikti, kad jie visi būtų komjaunuoliais.

    — Taip jūs ir padarykite, — atsiliepė viena motina. — Išauklėkite komjaunuolius, kad jie būtų pavyzdingi, dori, gražiai elgtųsi, gal tada jų pavyzdys paveiks ir mūsų vaikus ir nereikės prievartauti — patys stos į komjaunimą.

    — O jūs savo dukros ar neverčiate bažnyčioje prie altoriaus klūpėti? — replikavo aukl. Pempienė.

    — Neverčiu. Mano dukra savo noru lanko bažnyčią ir net adoruoja. Todėl ji dora, gražiai elgiasi — to jūs, mokytoja, nepaneigsite, — ramiai atsakė motina.

*    *    *



Palanga
(Pionieriai ir ateizmas — didžiausios mokinių prievartavimo pabaisos):
    1971 į Palangos vid. mokyklos V klasę įstojo mokinys Petrutis Algirdas. Kadangi jis į pionierius buvo įrašytas prievarta, be tėvų sutikimo, mokinys pionieriško kaklaraiščio nenešiojo, nors mokytojai nuolat jam tai primindavo. Kartą klasės auklėtojas Vytautas Kusas, palikęs Petrutį po pamokų, liepė jam prirašyti 100 lapų frazę „Pionierius be kaklaraiščio", tuo norėdamas priversti Petrutį nešioti pionierišką kaklaraištį.

    Berniukas namuose pasiskundė. Mokinio globėjas Astrauskas, nuėjęs pas mokyklos direktorių Kazlauską, pareikalavo išbraukti berniuką iš pionierių, nes jis pats nenorįs ir globėjai tam nepritaria. Vaikas kaklaiščio nenešioja ir nenešiosiąs. Jei vaiką ir toliau taip varginsią, tai jo neleisią į mokyklą. Direktorius paaiškino Astrauskui, kad mokinio iš pionierių išbraukti negalįs, nes mokyklos tikslas visus mokinius įtraukti į šią organizaciją. Kurį laiką Petručio niekas nevertė užsirišti kaklaištį.

    1973 pabaigoje klasės auklėtojas Vytautas Kusas liepė nupiešti mokiniams piešinį ateistine tema. Mokinys Petrutis pasiskundė savo globėjams, kad jam auklėtojas liepė nupiešti kunigą, renkantį bažnyčioje pinigus ir už juos perkantį sau „Volgą". Globėjai vaikui paaiškino, kad tokia tematika tikinčiam vaikui piešti negalima. Mokykloje vaikas piešti atsisakė. Supykęs mokytojas liepė Petručiui pasiimti knygas ir daugiau į mokyklą nebeateiti. Berniukas verkdamas parėjo namo. Astrauskienė, nuėjusi į mokyklą, paklausė auklėtoją, už ką Petrutį išvarė iš mokyklos.

    — Mes jam liepėme nupiešti šią atvirutę, — ir ištraukęs iš stalčiaus parodė Astrauskienei paprastą atvirutę.

    — Aš dabar noriu žinoti, kuris iš jūsų meluojate,

— paklausė Astrauskienė, — mokinys ar mokytojas? Man Petrutis sakė, kad jūs liepėte piešti ateistine tema. Pasikviesiu vaiką ir išsiaiškinsime.

    Klasės auklėtojas paraudo ir neleido kviesti mokinio. Ten pat buvusi mokytoja Ditkevičienė išvadino Astrauskienę davatka ir fanatike.

    — Aš jus labai prašau, — kreipėsi Astrauskienė į mokytojus, — negadinkite vaikų savo ateistinėmis temomis, o mokykite juos. Jeigu dar vaiką išvarysite iš mokyklos dėl ateistinių užmačių, parašysiu skundą į Švietimo ministeriją.

*    *    *


Gargždai
(Nors ir visa klasė atsisakė stoti į ateistų būrelį, auklėtoja Rimeikienė vis vien prievarta keturis įrašė):
    Gargždų 2-sios vidurinės mokyklos VIIc klasės auklėtoja Kuneikienė 1975 pavasarį klasės susirinkime rinko mokinius į ateistinį būrelį. Lankančius bažnyčią paprašė atsistoti. Pradžioje atsistojo pusė klasės. Auklėtoja, piktai nužvelgusi mokinius, viešai lankančius bažnyčią, kreipėsi į neatsistojusius. Kai tik auklėtoja paminėdavo kurio nors mokinio pavardę ir norėdavo įrašyti į ateistinį būrelį, mokinys, atsistojęs pasakydavo: „Aš einu į bažnyčią, į ateistus netinku". Pagaliau visa klasė, kurioje buvo 32 mokiniai, vieningai pareiškė, kad visi einą į bažnyčią ir į ateistų būrelį nesirašysią. Mokytoja labai supyko ir pradėjo visus barti. Galiausiai auklėtoja Kuneikienė pasirinko keturis mokinius ir prievartą įrašė į ateistų būrelį.

*    *    *


(Direktorius Jurgutis su mokytojais prievartauja tikinčius mokinius):
    Gargždų 2-sios vid. mokyklos direktorius Liudvikas Jurgulis pasiryžęs visus mokinius padaryti ateistais. Mokiniai skundžiasi, kad dažnai duodamos užpil-

dyti anketos, liečiančios mokinių sąžinę; susišaukęs moksleivius į salę, kalba 2-3 valandas ateistinėmis temomis. Lankančius bažnyčią mokinius išjuokia viešai, skiria ateistus komjaunuolius juos „globoti". Grupės ateistų komjaunuolių eina į tikinčiųjų mokinių namus, išaiškina tėvams religijos „žalą".

    Sužinojęs, kad VIIc klasės mokinys Ivaškevičius lanko bažnyčią, direktorius Jurgulis, mokytojos — Ridžiauskienė ir Imbrazienė, atėję į klasę liepė mokiniui Ivaškevičiui pasisakyti, kodėl jis tikįs, kas verčias lankyti bažnyčią, vertė mokinį pasižadėti niekados nelankyti bažnyčios.

    Tikinčius mokinius direktorius kviečia į savo kabinetą ir bara už bažnyčios lankymą.

    Nors ir labai terorizuojami vaikai, bet atsiranda drąsuolių, lankančių kiekvieną sekmadienį bažnyčią.

*    *    *


Rūdiškės
(Religingiems mokiniams direktorius mažina elgesio pažymį ir klastingu būdu nori apkaltinti kunigą):
    (Trakų raj.) Vidurinės mokyklos direktorius 1975 m. pabaigoje, pasikvietęs į savo kabinetą Rūdiškio bažnyčios ministrantą, IX klasės moksleivį Petrą Stašauską, davė pasirašyti pareiškimą, kad vienas kunigas prašęs jį ateiti į bažnyčią patarnauti Mišioms. Mokinys pasirašyti atsisakė. Jis prisipažino savo noru einąs į bažnyčią ir tarnaująs Šv. Mišioms. Direktorius grasino teismu. Vėliau dar kelis kartus įkalbinėjo P. Stašauską nevaikščioti į bažnyčią ir sumažino elgesio pažymį.

    Tos pačios mokyklos XI klasės mokinei Jadvygai Poplovskajai už bažnyčios lankymą taip pat sumažintas elgesio pažymys ir pagrasinta, jog jai bus išduota tokia charakteristika, kad ji neįstosianti į jokią aukštąją mokyklą.


*    *    *



 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum