gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 22 Spausdinti El. paštas
    • Atviras laiškas Lietuvos KP CK
    Tauragnų bažnyčios statyba
    Žinios iš vyskupijų
    Tarybinėje mokykloje
    Žinios iš Tėvynės
    Iš „LKB Kronikos" archyvo — A. Šalčio teismas


LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA

Perskaitęs duok kitam! Eina nuo 1972 metų



(Ateizmo propagandistas, doc. Aničas, meluodamas prieštarauja sau ir komunistinei tikrovei):
    Kadangi KP CK žinioje yra visa tarybinė spauda, todėl norime atkreipti KP CK dėmesį į istorijos mokslų kandidato, doc. J. Aničo straipsnius, paskelbtus šiais metais lietuviškoje tarybinėje spaudoje, įvairiuose laikraščiuose apie religinių kultų įstatymus ir sąžinės laisvę. Šiuose jo rašiniuose yra daug akivaizdžių sofizmų ir netiesos.

    1. J. Aničo straipsnyje „Sąžinės laisvė" rašoma, kad buržuazija net formaliai niekur nepaskelbė antireliginių įsitikinimų laisvės.

    Buržuazinėse valstybėse formaliai neskelbiama antireliginių įsitikinimų laisvė, nes tai yra savaime suprantamas dalykas, kaip, sakysime, valgyti, praustis ir pan. Ar yra pasaulyje valstybė, kurioje būtų draudžiama ateistinė spauda, varžomos ateistinės, vadinamosios „pažangios" organizacijos?

    2. Tame pačiame straipsnyje J. Aničas teigia, kad buržuazinėse šalyse „sąžinės laisvė traktuojama vienpusiškai, tik kaip laisvė išpažinti religiją"... „Buržuazinėje Lietuvoje valstybė saugojo tikinčiųjų piliečių laisvę... tačiau negarantavo visiems piliečiams, jų tarpe netikintiems, sąžinės laisvės".
    To „vienapusiškumo" šiandien Lietuvoje yra daugiau negu prieš karą. Tada galėjo pareikšti ir skleisti savo įsitikinimus tikintieji ir ateistai, šiandien — tik ateistai.

    Prieškarinėje Lietuvoje ateistai galėjo užimti aukštus postus. Pvz., Lietuvos žemės ūkio akademijos rektoriumi (1926 - 34) ir švietimo ministru (1934- 39) buvo J. Tonkūnas; buržuazinės valdžios atstovu Londone (1919), Kauno universiteto rektoriumi (1929 -1933) ir švietimo ministru (1926.VI.15 - XII.17) — J. Čepinskis; buvo visa eilė profesorių: VI. Dubas, Bl. Lašas, P. Avižonis, T. Ivanauskas ir kt.

    Moksleiviai naudojosi ateisto Viperio ir J. Norkaus paruoštais istorijos vadovėliais.

    Veikė ateistinės organizacijos: „Kultūra", „Lietuvių kultūros švietimo draugija", „Laisvamanių etinės kultūros draugija". Ėjo ateistinė spauda: „Laisvoji mintis", „Laisvamanis", „Kultūra", „Vaga" „Lietuvos žinios", „Laikas", „Lietuvos ūkininkas", „Moksleivis", „Moksleivių varpai" ir kt. Buvo išleidžiama daug ateistinių knygų. Ateistai mokytojai buvo susibūrę į „Lietuvos mokytojų profesinę sąjungą", turėjo savo organą „Mokykla ir gyvenimas". Kai kurie ateistai turėjo savo atskiras kapines.

    Vienas iš čia pasirašiusių turėjo tris mokytojus, kurie nesižegnodavo klasėje maldos metu, ir vieną bendraklasį, kuris nesimokė tikybos, nes jo tėvai buvo pareiškę, kad jie nenori, jog jų vaikas būtų tikintis. Ir tai buvo laikoma normaliu dalyku, niekas dėl to nesistebėjo.

    O kad šiandien tikintieji turėtų bent mažą dalelę tos laisvės, kurią prieš karą turėjo ateistai Lietuvoje.

    3. Aukščiau minėtame straipsnyje J. Aničas rašo, kad sąvokon „sąžinės laisvė", kaip ją supranta komunistai, eina „piliečių lygiateisiškumas, nepaisant religinio priklausomumo".

    Tai labai gražu, bet taip nėra... Kodėl dauguma religinių praktikų atliekama slaptai? Reiškia, žmonėms gresia nemalonumai. Tai gera charakteristika socialistiniam „humanizmui ir sąžinės bei religijos laisvei"... Kodėl susirinkimuose „kultūringu būdu", „neužgaunant religinių jausmų", linksniuojami tie, kurie neatsikratę „religinių prietarų"? Kodėl už religines praktikas mokytojai rašo pasiaiškinimus? Juk pagal tarptautinę teisę, kuri galioja ir mūsų šalyje, „kiekvienas žmogus turi teisę išpažinti savo religiją ir įsitikinimus tiek individualiai, tiek kartu su kitais, viešai arba privačiai atlikti kultą, religines apeigas". („Tarptautinis paktas dėl pilietinių ir politinių teisių", SNO, 1966.XII.16).

    Kodėl už „religinį priklausomumą" atleidžiama iš darbo? Pvz., mokytoja Brilienė Vilkaviškyje, Kolūkio pirmininkas Miroslave. Kodėl, bažnyčią lankantys vaikai yra pašaipos objektu mokykloje, sienlaikraščiuose piešiamos jų karikatūros? Kodėl namų darbininkei, dirbančiai pas kunigą, paneigiama teisė į pensiją, jei ji dalyvauja religinėje veikloje? Kodėl tikinčiųjų būrelis negali suorganizuoti ekskursijų, gauti autobuso? Juk tikintieji vienodai su ateistais dalyvauja gamyboje — kodėl jie laikomi posūniais?

    Mūsuose yra teisė tik tikėti, bet ne teisė pareikšti savo įsitikinimus ir atlikti religines praktikas. J. Aničo teigimu, „visišką sąžinės laisvę sudaro teisė kiekvienam piliečiui išugdyti materialistinę pasaulėžiūrą, netrukdomai ja vadovautis, taip pat skleisti ateistines pažiūras". Tai — vienašališka laisvė, nepilna laisvė, jei tikintieji neturi teisės išsiugdyti savo religinę pasaulėžiūrą (neturi religinių knygų, draudžiama religinis instruktažas), negali skleisti religinių pažiūrų. Tai nesiderina su tarptautine teise, kuri leidžia „nevaržomai laikytis savo nuomonės, gauti ir skleisti bet kurios rūšies informaciją ir idėjas nepriklausomai nuo vals-

tybių sienų — žodžiu, raštu arba spaudoje..." („Tarptautinis paktas", SNO, 1966.XII.16). Šiuo požiūriu tikintieji yra nelygiateisiai, palyginus su ateistais.

    4. Straipsnyje „Kaip sudaroma ir veikia religinė bendruomenė" J. Aničas rašo, kad valstybė nesikiša į religinės bendruomenės religinį gyvenimą, ir patiems tikintiesiems priklauso teisė apspręsti visus klausimus, liečiančius religinių poreikių tenkinimą.

    Tai tušti žodžiai. Kodėl draudžiama vaikams dalyvauti procesijose, tarnauti šv. Mišiose, jei patys tikintieji — tėvai ir vaikai — to nori? Draudžiama, nors nėra jokio įsakymo. Kodėl laidotuvių metu tikinčiųjų vaikams, kai jie ateina organizuotai, mirus klasės draugui, ar kuriam iš jų artimam asmeniui, neleidžiama būti bažnyčioje, o turi būti lauke, dargi lyjant ar sningant? Kodėl draudžiama mokyti religijos kitiems, kai patys tėvai to nepajėgia? Kodėl tikintieji negali įsigyti maldynų, katekizmų, rožančių ir t.t., kodėl tie dalykai atiminėjami iš juos parduodančiųjų? Kodėl tikintieji negali turėti pakankamai kunigų — varžomas jų paruošimas, ribojamas klierikų skaičius? Tai grubus kišimasis į vidaus reikalus, tai trukdymas patenkinti religinius poreikius.

    5. Tame pačiame straipsnyje J. Aničas rašo, kad Lietuvoje pastaraisiais metais parengta „nemaža bažnytinės literatūros leidinių, kuriuos išleido valstybinė spaustuvė".

    Tiktai „nemaža"! ! ! „Vatikano susirinkimo dokumentų rinkinio" kunigai gavę tik po vieną egzempliorių. „Naujojo Testamento" ir „Psalmyno" — vidutinio didumo parapijos gavo vos po dešimtį egzempliorių, „Maldyno" — retas kuris parapijietis. Ar šie leidiniai gali patenkinti tikinčiųjų poreikius, kar jų toks mikroskopinis tiražas? Kai tuo tarpu ateistiniai leidiniai spausdinami milžiniškais tiražais — po 50 tūkstančių („Zuikių pasakas").

    Aničas rašo, kad yra išleista ir kitų religinių leidinių. Kokie tie kiti? Jų nebuvo!

    6. J. Aničas pastebi, kad draudžiama savitarpio materialinė parama, nes tai „įžeidžia piliečių orumą" (ten pat).

    Tai tikinčiųjų diskriminacija, jų pažeminimas, kai šiaip leidžiamos savišalpos kasos, pvz., profsąjungų rėmuose, ir skatinama savitarpio pagalba: moksleiviai mokomi altruizmo, įstaigų vadovai barami už nejautrumą ir nehumaniškumą. Nežiūrint valstybinės socialinės globos, vis tiek yra žmonių, kurie reikalingi kitų pagalbos: apleisti seneliai, ligoniai ir kt. Kitur piliečiai laisvai disponuoja savo santaupomis, — kodėl pas mus tikintieisiems tai draudžiama?

    7. Straipsnyje „Kulto tarnai — religiniams poreikiams" J. Aničas rašo, kad kunigas negali būti religinės bendruomenės vykdomojo organo nariu.

    Tai kunigo, kaip tarybinio piliečio, diskriminacija. Jam draudžiama rūpintis ir kulto pastatų remontu. O kodėl jis negalėtų? Juk kartais jis turi daugiau laiko ir nusimanymo. Patys bendruomenės nariai ir taip apkrauti įvairiais darbais; be to, bažnyčios reikalams jų niekas neatleidžia nuo gamybos.

    8. Tik ką minėtame straipsnyje J. Aničas rašo, kad „dvasininko veiklos sfera yra jo aptarnaujamos bendruomenės tikinčiųjų gyvenamoji vieta ir atitinkamų maldos namų vietovė."

    Iš tiesų taip, bet yra atvejų, kad jis turi dirbti ir kitoje parapijoje. Bažnyčios kanonai įpareigoja kunigus talkininkauti vienas kitam. Šį talkininkavimą civilinė valdžia mūsuose varžo. Tai — neleistinas kišimasis į bažnyčios vidaus reikalus. Jei neskaitoma nusikaltimu, kad milicininkas padeda sugauti vagį ne savo apylinkėje, kai gydytojas suteikia pagalbą ne jo zonoje esančiam ligoniui, kai praktikuojamos talkos derliui

nuimti, — tai kodėl kunigas, norėdamas pasikviesti talkininkų, kad greičiau galėtų aptarnauti tikinčiuosius, privalo prašyti civilinės valdžios leidimo?

    9. J. Aničas rašo, kad „Neleidžiama ne kulto priemonėmis skatinti tikinčiųjų religinius poreikius ir aktyvinti jų religinį gyvenimą" (ten pat).

    Konkrečiai, kokiomis priemonėmis?

    Čia tikintieji diskriminuojami — nelygiai traktuojami su ateistais. Pastarieji gali visomis priemonėmis aktyvinti „savąją veiklą", o tikintieji tų priemonių neturi. Čia ateistai kalba visų vardu. Tačiau valstybę sudaro ne vien ateistai, bet ir didelė dauguma tikinčiųjų. Mūsuose tik saujelė ateistų ir jie bando jėga primesti savo pažiūras kitiems: šiuo atveju jų balsas nereiškia tiesos.

    10. J. Aničas rašo, kad dvasininko veiklos ribojimu norima apsaugoti visuomenę ir valstybę nuo žalos"  (ten pat).

    Įdomu, nuo kokios žalos? Gal, kad būtų šeimos tvirtesnės, mažiau nusikaltimų, mažiau būtų geriama ir sąžiningiau dirbama?

    11. Straipsnyje „Jaunajai kartai — mokslinę pasaulėžiūrą" J. Aničas rašo, kad „vaikų ir paauglių prievartinis auklėjimas religine dvasia yra antihumaniškas reiškinys".

    Ar priverstinis ateizmo mokymas, dargi prieš tėvų valią, yra humaniškas reiškinys?

    Kaip gali būti antihumaniškas reiškinys, jei mūsų šalies aukščiausioji vyriausybė yra pasirašiusi konvenciją, kurioje pripažįstama teisė tėvams auklėti savo vaikus pagal savo pačių įsitikinimus („Tarptautinis paktas dėl pilietinių ir politinių teisių", SNO, 1966. XII,16). Šis „Tarptautinis paktas" reikalauja gerbti tėvų teises. O tvirtinimas, kad tėvai neturi teisės religiškai auklėti vaikų, yra pasityčiojimas iš tėvų teisių,

jų sutrypimas! Šią teisę — auklėti savo vaikus pagal savo įsitikinimus — pripažino visos tautos nuo seniausių laikų.

    „Konvencija dėl kovos su diskriminacija švietimo srityje" (SNO, 1962) sako, kad nedera vaikams primesti tokių įsitikinimų, kurie prieštarauja tėvų įsitikinimams. O pas mus kaip tik tikinčiųjų vaikai yra verčiami būti ateistais. „Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje", kurią pasirašė ir Tarybų Sąjungos vadovai, sakoma, kad „tėvai turi pirmumo teisę, nustatant, kaip turi būti mokomi vaikai", o J. Aničas savo aiškinimais tai paneigia. Čia yra didžiausias nehumaniškumas. Docento J. Aničo dėstymas atspindi vergovinių laikų pažiūras, kada tėvams iš viso nepripažinta jokios teisės į savo vaikus.

    Šios konvencijos dvasią yra užtikrinę „Liaudies švietimo įstatymų pagrindai", kuriuos 1973 m. liepos 19 d. patvirtino TSRS Aukščiausioji Taryba. Ten 65 straipsnyje sakoma: „Jeigu tarptautine sutartimi arba tarptautiniu susitarimu, kuriame dalyvauja TSRS, nustatytos kitos taisyklės, negu tos, kurias numato TSRS ir sąjunginių respublikų liaudies švietimo įstatymai, tai taikomos tarptautinės sutarties ar tarptautinio susitarimo taisyklės".

    12. J. Aničas tvirtina, kad religijos galima mokyti privačiai.

    Tai Lenino mintis. Pagal jį religija nebedėstoma valdiškoje mokykloje kaip privalomas dalykas, bet galima jos mokyti savo iniciatyva už mokyklos ribų (taip daroma liaudies demokratinėse šalyse). Deja, ši Lenino mintis mūsuose yra iškraipyta — nesilaikoma 1918 m. sausio 23 d. dekreto, kuris sako: „Mokyti ir mokytis reigijijos piliečiai gali privačiai". Dekretas skamba be jokių apribojimų, o mūsų „demokratiški" įstatymai apribojo: tik patys tėvai gali ir niekas kitas. Mūsų tėvai gali pasiprašyti savo vaikui muzikos mo-

kytoją, matematikos mokytoją, bet negali pasiprašyti religijos mokytojo. Ir kitais atvejais nesilaikoma Lenino minties. Pvz., Leninas reikalavo, kad niekur dokumentuose nebūtų vartojami apibūdinimai „tikintis", „netikintis", o šiandien pas mus moksleiviams, baigusiems mokyklą, įrašoma į charakteristiką, kad jis yra tikintis. Mūsų sąlygomis tai reiškia diskriminaciją — daromos kliūtys toliau mokytis.

    13. Lygiai drastiškas yra draudimas nepilnamečiams aktyviai dalyvauti pamaldose (ten pat).

    Apie tai nekalba jokie įstatymai. Vaikai nuo krikšto momento jau priklauso tikinčiųjų bendruomenei. Bažnyčios kanonai šiuo atžvilgiu tikinčiųjų neskirsto į pilnamečius ir nepilnamečius. Čia civilinė valdžia grubiai kišasi į tikinčiųjų vidaus gyvenimą ir pažeidžia tkinčiųjų teises dalyvauti kulto apeigose. Nepilnamečiai negali būti tik vykdomajame bendruomenės organe, bet jie nuo krijšto momento yra katalikų Bažnyčios nariai: jie jau priima kai kuriuos sakramentus, laidojami su religinėmis apeigomis.

    14. J. Aničas rašo, kad tėvai, mokydami vaikus religijos, piktnaudžiauja savo autoritetu, kad tai prieštarauja visuomenės interesams, kad įstatymai nėra suteikę tokių teisių, kad šeimos linija turi derintis su mokyklos linija... ir, kad valstybė nekliudo tėvams mokyti savo vaikus religijos (ten pat).

    Čia doc. J. Aničas pametė logiką: jei nekliudo, tai kam derintis... Jei šalies Konstitucija deklaruoja laisvę religijai, tai kur čia tėvai piktnaudžiauja, kur prieštarauja visuomenės interesams? Jei tarybiniai įstatymai įpareigoja tėvus auklėjimą šeimoje derinti su ateistine mokykla, tai kas tada palieka iš Konstitucijos garantuotos sąžinės ir religijos laisvės?

    Čia ne tėvai piktnaudžiauja savo teisėmis, bet valdžia, kuri istoriškai yra vėlesnės formacijos negu šeima. Tėvai iš prigimties turi kai kurių neliečiamų

teisių, kurių niekas negali pažeisti, nė valdžia — šiuo atveju ji jau būtų tironas. Panašių nusikaltimų istorija yra neseniai mačiusi: vokiškasis fašizmas prieš tėvų valią Įtraukdavo vaikus į hitlerjugendą ir auklėdavo ateistiškai ir šovinistiškai...

    Paskutiniame tarptautiniame susitarime — Helsinkyje — taip pat įsipareigota gerbti religijos ir sąžinės laisvę, nedarant jokios diskriminacijos. Deja, kulto įstatymai mūsų šalyje, kaip juos aiškina J. Aničas, yra atvira tikinčiųjų diskriminacija. Leninas kažkada rašė, kad caro laikais „bažnyčia buvo baudžiavinėje priklausomybėje nuo valstybės" (T. X. 1952. p. 65), kad buvo „gėdingų įstatymų prieš kitus, ne pravoslavų tikybos žmones" (t. VI. p. 364). Panašiai ir dabar yra: Bažnyčia neatskirta nuo valstybės, o jos pavergta; laisve naudojasi tik ateizmo išpažinėjai; gėdingi potvarkiai įvairiai varžo tikinčiųjų religinį gyvenimą.

    Tai liūdna tiesa, kad istorijos mokslų kandidato, docento J. Aničo, rašiniai apie religijos ir sąžinės „laisvę" yra labai toli nuo tiesos. Todėl mes prašome Lietuvos KP CK taip patvarkyti, kad būtų panaikinti įvairūs nutarimai ir potvarkiai, prieštaraujantys sąžinės ir religijos laisvei ir kad būtų užtikrinta Lietuvos katalikams teisė naudotis tomis teisėmis ir laisvėmis, kurias garantuoja tarptautiniai susitarimai ir šalies Konstitucija.
    Šio rašinio nuorašai yra pasiųsti:

        1. Lietuvos  TSR  Ministrų Tarybai,
        2. Lietuvos TSR Aukšč. Tarybos prezidiumui,
        3. Lietuvos TSR Mokslų akademijos Prezidentūrai,
        4. Lietuvos TSR Religijų reikalų tarybos Įgaliotiniui,
        5. Vilniaus arkivyskupijos kurijai.
1975.X.4.

            Vilniaus arkivyskupijos kunigai:
Kun. B. Laurinavičius, kun. A. Simonaitis, kun. A. Petronis, kun. K. Garuckas, kun. V. Černiauskas, kun. K. Žemėnas, kun. J. Balčiūnas, kun. C. Taraškevičius, kun. J. Jardelis, kun. B. Jaura, kun. M. Petravičius, kun. D. Valiukonis, kun. D. Puidokas, kun. J. Kutka, kun. N. Norkūnas, kun. D. Valančiauskas, kun. J. Slėnys, kun. J. Baltušis, kun. A. Kanišauskas, kun. A. Merkys, kun. A. Ulickas, kun. K. Valeikis, kun. S. Tunaitis, kun. J. Vaitonis, kun. I. Jakutis, kun. A. Mačiulis, kun. P. Jankus, kun. A. Keina, kun. J. Lauriūnas, kun. S. Valiukėnas, kun. K. Pukėnas.
*    *    *

(Tikrąją bažnyčią 1944 m. sunaikino karas, laikinąją — salę — sudegino komunistai):
    Tauragnai glūdi Rytų Lietuvos miškų, ežerų, kalnų - piliakalnių krašte, prie Tauragnų ir Labės ežerų, Utenos rajone.
Paskutinė Tauragnų bažnyčia buvo kryžiškos formos, vienbokštė. Išorėje atrodė paprastai, bet viduje buvo puošni, turėjo penkis altorius. Ypatingai buvo turtinga ir įdomi procesija. Šios bažnyčios istorija baigėsi 1944 m. liepos 9 d., kai vokiečiai iš lėktuvo padegė bažnyčią ir kitus miestelio pastatus.

    Po gaisro dar liko klebonija ir šalia — parapijos salė, kurioje buvo įrengta bažnyčia. Jos išorinis ilgis buvo 21 metras, plotis — 13 m, o aukštis — 4 m. Patalpa buvo tikrai maža. Tikintieji pamaldų metu negalėdavo sutilpti. Vasarą per sumą būdavo pilnas darželis tikinčiųjų prie bažnyčios. Atlaidų metu vietiniai

ateistai su Utenos rajono leidimu iš greta esančių kultūros namų per garsiakalbius trukdydavo pamaldas įvairiausiomis dainomis, muzika. Ateistų veikla, skatinama vyriausybės ir spaudos, suįžūlėjo. Jiems labai nepatiko miestelio centre esantis maldos namas, gausiai lankomas tikinčiųjų, vyrų ir jaunimo. 1967 m. balandžio 30 d. vakare buvo padegta parapijinė salė, kurioje buvo įrengta laikina bažnyčia. Gaisras prasidėjo dėl nežinomos priežasties. Valdžios pareigūnai nurodė priežastį — nesutvarkyti elektros laidai bažnyčioje, tačiau gaisro metu buvo žmonių, kurie atkreipė dėmesį į elektros skaityklyoje automatinius saugyklius. Jie buvo įjungti. Be to, gaisras greitai apėmė visą pastatą, lyg būtų buvęs kuo nors aplaistytas.

    Gaisrinės mašinos, gal būt, sąmoningai buvo atsiųstos, kai baigė degti pastatas. Pradžioje gaisro subėgo daug žmonių gelbėti bažnytinių daiktų, bet klebonas buvo išvykęs ir nebuvo kam organizuoti tvarkingo gelbėjimo darbo. Įdomus faktas — vienas ateistas ir keletas jo bendrų trukdė gelbėjimo darbus. Degančioje bažnyčioje įvyko susistumdymas. Tikintieji apkūlė ateistą, kadangi jis trukdė iš degančios bažnyčios išnešti baldus ir liturginius drabužius. Sudegė dalis vertingų daiktų, neišgelbėtų bažnytinių darbužių, paveikslų, visos stacijos.

(Nebaigiami trukdymai net kapų mažytę koplyčią pamaldoms pritaikyti):
    Greitai po gaisro į Tauragnus atvyko Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Rugienis. Jis pažadėjo žmonėms, kad bus leista statyti nauja bažnyčia, o laikinai pasiūlė naudotis kapuose esančia koplyčia. Koplyčia jau daug metų buvo nenaudojama. Kai apylinkės taryba atėmė iš bažnyčios kapines, parapijos klebonas rūpintis koplyčia jau nebegalėjo, o apylinkei koply-

čia visai nerūpėjo. Todėl jos akmeninės sienos buvo taip sutrūkinėję, kad pro plyšius galėjo landžioti paukščiai. Jos ilgis — 6 m, plotis — 3.5 m ir aukštis >— 3 m. Į šią koplyčią buvo nuneštas Švč. Sakramentas ir įdėtas į medinę dėžutę. Buvo pataisytas altorius ir koplyčioje vyko pamaldos.

    Tuoj po gaisro klebonas kanauninkas Misevičius parašė vyskupijos kurijai, kad jis dėl senyvo mažiaus atsisakė rūpintis naujos bažnyčios statyba ir prašė, kad jį iškeltų kitur. Kurį laiką įgaliotinis Rugienis vyskupijos kurijai neleido iškelti Tauragnų klebono ir paskirti naują, kuris galėtų rūpintis naujos bažnyčios statyba.

    Tauragniškis inžinierius-architektas žadėjo paruošti projektą naujai bažnyčiai. Kai projektas buvo padarytas, jį įteikė įgaliotiniui Rugieniui. Šis pasakė: „Apie didelės bažnyčios statybą negali būti jokios kalbos. Galima projektuti tik kapinių bažnyčios priestatą, nedidesnį kaip 100 kv. metrų vidaus ploto".

    Tauragnų bažnytinio komiteto vyrai daug kartų vyko į Vilnių, lankėsi įvairiose įstaigose. Jie išsiuntė penkis pareiškimus: Muziejų ir kultūros paminklų apsaugos valdybai, Valstybiniam statybos reikalų komitetui, Utenos rajono milicijos skyriui, Utenos rajono draudimo inspekcijai, Tauragnų apylinkės komitetui.

    Pagaliau rugpiūčio mėn. pradžioje į Tauragnus buvo paskirtas naujas klebonas kun. Inkratas.

    Parapijoje vis labiau sklido kalbos, kad bažnyčią sudegino ateistai, o dabar trukdo naujos bažnyčios statybą.

    Atvažiavus naujam klebonui, Utenos raj. milicija raštu perspėjo, kad liautųsi ieškoti Tauragnų bažnyčios gaisro kaltininkų.

    Naujasis Tauragnų klebonas ir bažnytinio komiteto pirmininkas Mackevičius nuvyko pas įgaliotinį Rugienį. Šis uždraudė klebonui rūpintis bažnyčios sta-

tyba bei rinkti aukas, nes čia esą tik parapijiejiečių reikalas.

    Keletas vyrų pradėjo tašyti stulpus sandėliukui, kurį rengėsi statyti kapinių kampe. Sekančią dieną rajono vadovai per apylinkę uždraudė statyti sandėliuką.

    Rugpiūčio pabaigoje bažnyčios komiteto pirmininkas Mackevičius Rugieniui pristatė trečią projektą priestatui, nes du pirmieji projektai buvo atmesti. Rugienis žadėjo trečią projektą patvirtinti, kai jis bus kvalifikuotai paruoštas. Kuomet inžinierius - architektas projektą pilnai paruošė, Utenos rajono vadovai pradėjo priešintis statybai kapinėse.

    Spalio mėn. viduryje buvo gautas pirmasis Rugienio raštas, kuriame priekaištaujama, kam be reikalo buvo kreiptasi į Valst. statybos reikalų komitetą. Toliau įgaliotinis dėsto, kad pateiktieji tvirtinimui projektai nepilni, reikalinga pateikti pilną techninę dokumentaciją.

    Spalio mėn. pradžioje buvo paduotas pareiškimas Elektros tinklams, kad įvestų elektrą į kapinių koplyčią. Baigiantis mėnesiui, elektrikai atvedė laikinus laidus į kapines, bet į koplyčią apylinkės taryba neleido įvesti. Klebonas kalbėjosi dėl elektros įvedimo į koplyčią su rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju Labanausku. Jis pažadėjo elektrikams netrukdyti. Lapkričio mėn. pabaigoje jau kelintą kartą klebonas vyko į Uteną kviesti elektrikus, bet šie atsikalbinėjo, sakydami neturį laiko. Gruodžio viduryje Utenos elektrikai prisiuntė koplyčios elektrifikavimo projektą, bet darbo vis dar nepradėjo, teisindamiesi neturį stulpų.

    Nors Vykdomojo Komiteto pirmininko pavaduotojas Labanauskas klebonui prižadėjo netrukdyti elektrikams, bet visą laiką elektrikams buvo draudžiama važiuoti į Tauragnus.

    1968 m. kovo mėn. pradžioje elektrikai pastatė stulpus kapinėse. Tuomet buvo pareikalauta: „I koplyčią įvesime elektrą tik su ta sąlyga, jeigu parapijiečiai apmokės visas išlaidas, reikalingas kapinių apšvietimui". Pagaliau, šešiems mėnesiams praėjus, pareiškimas buvo patenkintas — įvesta elektra į koplyčią.

    Vasario mėn. pradžioje Mackevičiui įgaliotinis pažadėjo patvirtinti koplyčios priestato projektą. Žmonės ėmėsi darbo — paruošti aikštelę koplyčios priestato statybai. Susirinko keliasdešimt vyrų, ir kapinėse buvo nukelti keli seni paminklai.

    Gegužės 31 d. į Tauragnų apylinkę buvo pašauktas klebonas ir Bažnyčios komiteto pirmininkas Mackevičius. Apylinkėje Utenos ra j. Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Labanauskas grubiai užsipuolė atvykusius, kad šie savavališkai žaloja kapines. Jis dėjosi užmiršęs, kad kovo mėn. jis pats buvo pataręs paruošti statybai aikštelę, nukeliant iš tos vietos kelis paminklus. Pavaduotojas grasino sudaryti bylą. Labanauskas liepė užmiršti statybą kapinėse, patarė susirasti miestelyje namą ir prašyti rajono leidimo, kad būtų galima įrengti tame name bažnyčią.

    Netrukus rajono vadovai pasikvietė Tauragnų bažnytinį komitetą ir nurodė, kokį namą vienkiemyje galima pirktis ir tuoj vykti pas Rugienį tartis tuo reikalu.

    Kai komiteto vyrai nuvažiavo pas įgaliotinį, tuomet jis jiems prižadėjo leisti statyti kapinėse prie koplyčios priestatą.

    Rugpiūčio 10 d. Tauragnų bažnyčios komitetas buvo iškviestas į Uteną. Juos priėmė įgaliotinis Rugienis ir Labanauskas. Po to visi atvyko į Tauragnus. Čia jiems nurodė, kokį namą galima nusipirkti ir davė leidimą jame  įsirengti   bažnyčią.

    Namas  buvo labai nepatogioje vietoje.  Beveik

3 km nuo kapinių. Toje pusėje tikinčiųjų buvo negausiai, nes už 3 km prasideda Daunorių parapija.

    Įvyko bažnytinio komiteto pasitarimas. Visi piktinosi valdžios sauvale, apgaule ir nauju pasiūlymu. Keli vyrai nuėjo pasikalbėti su minėto namo savininkės tėvu. Savininkė kažkur mokytojavo. Tėvas perdavė dukros sąlygas — už namą 10.000 rb. Tai dar vienas ateistų pasityčiojimas iš tikiničiųjų: namas buvo vertas 3000 rb.

    Nusivylė ne tik tikintieji, bet ir bažnyčios komiteto nariai, pamatę, kad jie yra bejėgiai priešintis valdžios statomoms kliūtims. Mackevičius pranešė, kad atsisako būti bažnytinio komiteto pirmininku.

    Buvo išrinktas naujas pirmininkas Musteikis. Visi suprato, kad valdžia sąmoningai daro visokius trukdymus ir bažnyčios statyti tikrai neduos. Buvo rengiamasi antram žiemojimui koplyčioje.

    Rugsėjo 18 d. buvo pasiųstas Ministrų Tarybos pirmininkui prašymas statyti Tauragnų bažnyčią seniau sudegusios bažnyčios vietoje. Prie prašymo pridėta virš 1.300 parašų.

    Naujasis bažnytinio komiteto pirmininkas daug kartų buvo Vilniuje, lankėsi įvairiose įstaigose. Kartą įgaliotinis Rugienis pirmininką išbarė ir įsakė nebeieškoti leidimo statyti bažnyčiai. Jis buvo labai nepatenkintas dėl naujo tauragniškių prašymo su daugelio tikičiųjų parašais.

    Sausio 10 d. keliasdešimt tauragniškių nuvažiavo į Vilnių ir reikalavo leidimo statyti bažnyčią. Tas gausus vyrų ir moterų būrys iš įgaliotinio Rugieniaus nuėjo į Aukščiausios Tarybos būstinę. Šis drąsuolių žygis davė naują pradžią. Pareigūnai pradėjo mandagiai kalbėti, nes bijojo, kad nepasikartotų panašios žmonių grupės atsilankymai į įvairias įstaigas.

    Lygiai po mėnesio Utenos raj. Vykdomojo komiteto pirm. pavaduotojas Labanauskas pasikvietė Tau-

ragnų bažnyčios komitetą ir pranešė, kad Musteikis pašalinamas iš pirmininko pareigų. Vėl pirmininku turi būti Mackevičius. Pavaduotojas išbarė vyrus už grupinę išvyką į Vilnių, grasino iškelti baudžiamąją bylą.

    Kažkas pasiūlė, kad tauragniškiai gali gauti kaime pirkti tinkamą namą ir jį perkelti į Tauragnus, pirma susitarus su rajono vadovybe.

(Sudegusios bažnyčios draudimo pinigus — 5.540 rb. — komunistiniai valdžios pareigūnai sunaudojo kelių statybai):
    Buvo rastas Priepalos kaime senas didelis namas. Reikėjo jį nupirkti ir parvežti. Pakartotinai buvo kreiptasi į Draudimo inspekciją, kad Tauragnų parapijai būtų išmokėtas draudimo atlyginimas už sudegusią bažnyčią. Lėšų reikėjo nusipirkti namui ir kitoms statybos išlaidoms. Tačiau Utenos raj. Draudimo inspekcija vis tylėjo. Buvo parašytas pareiškimas Finansų ministerija dėl draudimo išmokėjimo, kurios negalįs Utenos finansų skyrius perleisti bažnyčiai be ministerijos žinios. Finansų ministerija raštu pranešė, kad tai rajono vadovų reikalas. Įvykusiame rajono vadovų pasitarime buvo nutarta, kad draudimo suma 5,540 rb. už sudegusią bažnyčią reikia sunaudoti kelių statybai. Taip ir baigėsi ilgos derybos dėl draudimo išmokos. Ir vėl komunistai pasirodė nesiskaitą ne tik su tikinčiaisiais, bet ir su savo įstatymais! Ateizmas aukščiau visko!

(Tauragniškiai tikintieji nenuleidžia rankų ir per naujas kliūtis siekia laimėjimo):
    Už namą Priepalos kaime (18 m ilgio, 6.17 m pločio)  reikėjo sumokėti 2000 rb.

    Balandžio 7 d. rajono vadovai išskyrė prie Tauragnų kapinių 20 a sklypą perkeltam namui — bažny-

čiai pastatyti. Įvairūs trukdymai buvo daromi ir toliau. Tik už šešių savaičių buvo gauta iš architekto statybos dokumentacija, nes reikėjo gauti parašus iš penkių įstaigų, kurios vis delsė, stengdamosi įtikti rajono valdžiai.

    Buvo pasamdytas traktoristas išlyginti statybos aikštelei. Dar traktoristui nebaigus darbo, buvo uždrausta naudoti kolūkio technika, ir teko lyginti kastuvais.

    Tauragnų ateistai pranešė rajono vadovams, kad atvažiuotų patikrinti naujų statybų.

    Vėl buvo sunki problema su transportu atvežti akmenims ir išardytam namui. Bet vėlais vakarais atsitiktiniai sunkvežimiai atvežė akmenis.

    Birželio pirmomis dienomis buvo pradėtas lieti pamatas. Du darbininkai atsivežė elektrinę cemento maišytuve, tačiau skundikai darbavosi. Apie tai pranešė rajonui. Atvažiavo milicininkas, kuris grasino kalėjimu už maišytuvės „vogimą". Minėta maišytuve buvo nenaudojama ir numesta prie kiaulių fermos.

    Baigiant lieti bažnyčios rūsį, dalyvavo keliolika vyrų. Buvo gauta žinia, kad pasiųstas skundas į rajoną, jog daug darbininkų darbuojasi prie statybos. Atvažiavęs Labanauskas rado prie statybos medžio meistrą ir du senelius jam padedant. Jis griežtai uždraudė imti darbininkus į statybą. Jei nori darbingi kolūkiečiai padėti, tai jie gali dirbti tik sekmadieniais. Bet sekmadieniais statyboje niekas nedirbo.

    Architektas buvo įpareigotas prižiūrėti statybos darbus, bet nė karto nepasirodė. Rajono valdžia jam tai uždraudė. Visus matavimus turėjo atlikti klebonas su meistru. Meistras turėjo 70 m., jam padėjo taip pat senukai pensininkai. Tik šeštadienio vakare ateidavo jaunesnių talkininkų vyrų bei moterų.

    Po kelių savaičių rajoną pasiekė naujas skundas — bažnyčios statyboje dirba jauni vyrai. Po to

kiekvieną dieną lankėsi pareigūnai ir tikrino, kas dirba prie bažnyčios statybos. Visą laiką rasdavo dirbančius kelis senukus, kuriuos buvo neįmanoma nei barti, nei apdėti mokesčiais.

    Šiferis, medžio plokštės sienoms ir luboms, grindims lentos buvo gautos ir parsivežtos iš Rygos. Baigiant bažnyčios statybą, iš kažkur atsirado vasaro-jantys mokinukai. Jie pasisiūlė papuošti bažnyčią. Kai jų paslauga nebuvo priimta, menininkai išėjo nepatenkinti. Tą pačią dieną iš kapų koplyčios buvo pavogtos keturios žvakidės. Tai buvo nepatenkintų menininkų kerštas, nes tik jie tą dieną slampinėjo po kapines.

    Rugpiūčio mėnesį buvo atvykęs Rugienio pavaduotojas ir įsakė sekančią dieną nuvežti į Uteną parapijines knygas, pajamų ir išlaidų visą dokumentaciją.

    Per tris mėnesius buvo pastatytas namas bažnyčiai įrengti. Privatūs elektrikai pravedė bažnyčioje elektros laidus. Prasidėjo kelionės, kurios truko pusantro mėnesio, kol buvo gautas leidimas atvesti ir prijungti elektrą. Atrodo, kad rajono vadovai - ateistai jautė didį malonumą darydami visokiausius, kokius tik sugalvojo, trukdymus tikintiesiems. Ypatingai įkyrėjo priešgaisrinės apsaugos įstaigos smulkmeniškos priekabės.

(Kuklius laimėjimus lydi nauji dėl savos bažnyčios iš komunistų patiriami vargai):
    Šv. Rožančiaus atlaidų išvakarėse, spalio 11 d., įvyko bažnyčios pašventinimas. Tai atliko Utenos dekanas. Į šventę susirinko apie 400 žmonių. Tikinčiųjų nuotaika buvo tikrai šventiška, nepaprasta — suprantama tik tiems, kurie dvejus metus kentėjo įvairias gaisro pasekmes ir rajono valdžios represijas. Kapų koplyčioje būdavo neįsivaizduojamas vargas, nes koplyčioje galėjo tilpti tik kelios dešimtys žmonių. Būdavo

negalima net rankų pajudinti — tokia spūstis. Koplyčioje esantys laikė save laimingaisiais, nes neteko kęsti vasaros saulės kaitros arba lietų lauke, o žiemos metu šaltį ir darganas. Per visus tuos dvejus metus su viršum žmonės į pamaldas rinkosi labai skaitlingai.

    1969 m. spalio mėn. 12 d. vyko Šv. Rožančiaus atlaidai naujoje bažnyčioje. Žmonių priplūdo apie 2.500. Rajono vadovai leido pakviesti tik du kunigus. Patalpa buvo maža, niekaip negalėjo sutalpinti visų tikinčiųjų.

    Bažnyčios išorė niekuo nesiskiria nuo gyvenamo namo, nes valdžia perspėjo: „Bus blogai, nukentėsite, jei nupirktą namą, perstatant Tauragnuose, bandysite padidinti".

    Prieš Kalėdas klebonas kreipėsi į Utenos vykdomąjį komitetą prašydamas leidimo pasistatyti Tauragnuos kleboniją. Vadovai pažadėjo leidimą duoti ir netrukdyti statybai. Po mėnesio Tauragnų kolūkis nutarė išskirti klebonui sklypą gyvenamo namo statybai. Vasario mėn. Utenos notaras patvirtino būsimo namo brėžinius ir sutartį su kolūkiu.

    Gegužės mėnesį pasamdytas ekskavatorininkas iškasė duobę namo rūsiui. Tuo metu šventoriuje keli vyrai liejo pamatus būsimai varpinėlei, kurios statybai rajonas leidimo nebuvo davęs. Kai varpinėlė per dvi dienas buvo pastatyta ir įkelti varpai — vėl skundas iškvietė iš Utenos Labanauską, kuris išbarė kleboną už savavališką statybą, o sekančią dieną atsiuntė miliciją patikrinti, iš kur gautos statybinės medžiagos varpinėlei. Laimei, šis negalėjo prikibti, nes dauguma rąstų buvo apdegę ir aiškiai matėsi, kad tai likučiai iš sudegusios bažnyčios.

    Kitą dieną buvo gautas iš rajono įsakymas nutraukti klebono namo statybą. Vėliau buvo paaiškinta priežastis: namą stato parapija, darbams talkininkauja kol-

ūkio darbininkai. Tokią statybą įgaliotinis Rugienis draudžia.

    Po kelių dienų Tauragnų kolūkio pirmininkas Triukas pranešė, kad sklypas, skirtas klebonui, turi būti grąžintas kolūkio žinion, o už nulietus pamatus ir rūsį bus apmokėta pagal specialistų įvertinimą. Apylinkės taryboje buvo sudarytas pirkimo - pardavimo aktas, pagal kurį klebonui Inkratui apmokėjo padarytus nuostolius už rūsį ir pamatų išliejimą. Ir čia tarybiniai pareigūnai parodė savo tikrąjį veidą — apmokėjo tik trečdalį nuostolių.

    Dėl varpinėlės pastatymo buvo atvykęs milicininkas ir tardė darbininkus, norėdamas sužinoti, kas suorganizavo jos statybą. Kleboną vertė pasiaiškinti, iš kur gautos statybinės medžiagos, kas jam suvežė, kur jos pirktos. Bet dokumentacija buvo tvarkinga. Vėliau paaiškėjo, kad rajonas pasiuntė milicininką surasti dokumentacijos spragas, kad galėtų pastatytą bažnyčią nusavinti, kaip tai padarė Klaipėdoje: pastatytą bažnyčią pavertė filharmonija, o kunigus apšmeižė spaudoje, pasodino į kalėjimą.

    1971 m. naujas Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Tumėnas pažadėjo leisti klebonui pasistatyti namą. Utenos valdžia per apylinkės pirmininką pranešė, kad klebonui bus išskirtas žemės sklypas. Kai kolūkio valdybos posėdis sutiko duoti klebonui sklypą, rajono valdžia pareikalavo, kad sklypas klebonui būtų duotas kuo toliau nuo bažnyčios.
Klebonas gyvena privačiame samdomame name toli nuo bažnyčios (apie 1.5 km).

*    *    *



ŽINIOS IŠ VYSKUPIJŲ

KAUNO ARKIVYSKUPIJA

Šiauliai
(Padegtos bažnyčios miesto gaisrininkai negesino ir gesintojus varė šalin):
    1976.111.17 d., 20,30 vai. buvo pastebėtas Šiaulių Šv. Jurgio bažnyčios priekiniame bokšte gaisras. Buvo iškviesta Šiaulių m. gaisrinė ir milicija. Kai kurie gaisrininkai buvo neblaivūs, dirbo nenoriai, neorganizuotai: į tikinčiųjų prašymus atsiliepdavo pašaipomis ir necenzūriškais žodžiais.

    Bokštui liepsnojant, vandenį pylė šalia liepsnos, o žmonėms maldaujant lieti į liepsną, gaisrininkai tyčiodamiesi paaiškino:

    — Negalime lieti ant bokšto vandens, kad neištirptų varpai.
Buvo galima girdėti jų pašaipas, kad greitai kris varpai, o, mažajam bokštui nuvirtus, greit nuvirs ir didysis bokštas. Nors gaisrininkų mašinų buvo atvažiavę daug, bet dirbo tik viena mašina, kurios šlangos buvo kiauros, ir vanduo daugiau tekėjo ant žemės. Gatvėje be darbo stovėjo šios gaisrininkų mašinos: LIZ 34-13; LII 4-50; 99, 19; 99-29; 27-82.

   
Toliau stovintiems geriau matėsi liepsnos veržimasis prie didžiojo bokšto. Tuomet, žmonėms prašant užkirsti kelią gaisrui toliau plėstis, gaisrininkai pasiūlė prašančius perduoti milicijai.

    Gaisrui plačiau apėmus bažnyčią, 21 vai. buvo iškviesta karinio dalinio gaisrinė komanda. Šiaulių m. gaisrininkai, nieko neveikdami, nenorėjo užleisti kariškiams gesinti gaisro ir įsakė kariniam daliniui atsitraukti 200 metrų nuo bažnyčios. Tik tikintieisiems primygtinai prašant, kariniam daliniui pavyko miesto gaisrininkus pašalinti ir pradėti iš tikrųjų gesinti gaisrą. Jų dėka ugnis buvo užgesinta, liko sveiki visi altoriai ir išgelbėtas didysis bokštas.

    Šiaulių m. laikraštyje buvo paskelbta, kad bažnyčia užsidegė iš netvarkingų krosnių, nors tą dieną bažnyčioje krosnys nebuvo kūrentos. Žmonės neabejoja, kad bažnyčia buvo uždegta piktos valios žmonių.

*    *    *


Širvintos
(Tikintiesiems ir motociklą atsisako parduoti):
    Viktorija Gurskienė, jau 9 metai sąžiningai dirbanti tarpkolūkinėje statybos organizacijoje, 5 metus buvo eilėje gauti pirkti motociklą. 1975 metais organizacijos profsąjunga vienbalsiai pripažino Viktorijai Gurskeinei ir jos vyrui, dirbančiam toje pačioje įstaigoje, paskyrimą gauti pirkti motociklą. Nepaisant profsąjungos nutarimo, Širvintų rajono vykdomojo komiteto spaudimu, paskyra buvo atimta, o Gurskiams ironiškai buvo pasakyta: „Eikite pas kleboną, tegul jis jum duoda motociklą".

*    *    *


Šaukotas
(Milicija nereagavo į praneštą skundą, kad apiplėšta bažnyčia):
    1975 m. gruodžio iš 2 į 3 naktį buvo apiplėšta Šaukoto bažnyčia. Buvo pranešta milicijai, bet ji visai nereagavo.

*    *    *


Šiaulių raj.
(Lietuviai komunistai barbariškai sunaikino Neilaičių kapelių koplyčią):
    Šiaulių rajone, Agailių miške yra kapeliai, vadinami Agailių arba Neilaičių kapeliais. Pagal senų žmo-

nių pasakojimus ten buvo palaidoti 1863 m. sukilėliai ir Kleisčių dvaro užplakti baudžiauninkai. Kapai buvo žmonių lankomi. Tarp senų kryžių ir koplytėlių žmonės statė ir naujus kryžius padėkai už gautas malones.

    Šeštinėse suvažiuodavo maldininkų ir iš tolimesnių vietovių. Vėliau buvo gautas leidimas laikyti pamaldas. Aplinkiniai gyventojai pastatė cementinę koplyčią (16 X 9 m). 1975 m. vasarą gyventojai koplyčią suremontavo: pastatė naują altorių, išcementavo grindis, sudėjo lubas ir jas išbaltino. Užbaigus tvarkyti koplyčią, 1975 m. rugsėjo 9 d. Šiaulių raj. vykdomojo komiteto pirm. pavaduotojas Beržinis, kurio žinioje yra rajono bažnyčios ir kunigai, suorganizavo „talką" ir visiškai sunaikino koplyčią, nepalikdami net pamatų. Uoliausiai „talkininkavo" miškų ūkio darbuotojas Žaltauskas, kuris su didžiuliu pasitenkinimu ardė altorius.

    Žmonės Neilaičių kapelius lanko ir toliau, su širdgėla prisimindami vergijos pančius — Rusijos terorą Lietuvoje.

*    *    *


Šiauliai.
(Tą pačią naktį apiplėštos dvi bažnyčios):
    1976.111.13 naktį buvo apiplėšta Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčia. Išplėštos aukų dėžutės.

*    *    *


    Aukštelkė. 1976.111.13 naktį piktadariai buvo įsiveržę į Aukštelkės bažnyčią. Ten, nieko sau tinkamo neradę, sudaužė vieną sietyną ir išardė postamentus, ant kurių sietynai stovėjo.

*    *    *


Kauno raj.
(Kratos ir suėmimai kartojasi — baiminasi spausdinto žodžio, kad nesugriautų komunistinės statybos):

    1976.11.11 krata Girionių gyvenvietjėje pas Henriką Klimašauską, dirbantį Kauno miesto statybos projektavimo institute inžinieriumi.

    Kratoje dalyvavo 4 saugumo darbuotojai, kurių tarpe buvo saugumiečiai Linauskas ir Lazarevičius. Krata užtruko 6 valandas. Iškrėstas butas ir sodo dėžė. Paimti asmeniniai dokumentai, laiškai ir daug rankraščių. Ieškomos A. Solženicyno knygos „Gulago salynas"  saugumiečiai  nerado.
Henrikas Klimašauskas suimtas ir laikomas Kauno saugume.

*    *    *


Šlavantai
        LTSR Prokurorui
        Nuorašas: Jo Ekscelencijai
        vysk. POVILONIUI
        Kunigo Zdebskio Juozo, s. Vinco,
        gyv. Šlavantuose, Lazdijų raj.,
        P a r e i š k i m a s

(Komunizmas yra sunaikinęs žmoguje visus jo žmogiškuosius privalumus):
    1976 m. kovo 10 d. automašina „Žiguli" LIG 77-21 anksti rytą vežiau į Vilnių ligonę - invalidę Medonaitę Z., gyv. Gudelių km. Lazdijų raj., kurią lydėjo jos tėvas Medonas Jonas. Kartu važiavo pil. Stašaitis Jonas, gyv. Vilniuje - Salininkuose, Vilniaus 7.

    Įvažiuojant į Vilnių Minsko plentu, apie 10 vai. mus sulaikė autoinspekcijos darbuotojas (paklaustas pavardės, prisistatė: Jurevič) ir pareiškė, kad aš esąs girtas, todėl pareikalvo su juo vykti į psichiatrinę li-

goninę Vasaros gatvėje girtumui nustatyti. Minėtoje įstaigoje gydytoja (pavardės nepasisakė) patikrino pulsą, liepė pereiti per kabinetą, davė pakvėpuoti į stiklinę rausvo skysčio ir užprotokolavo, kad aš esąs girtas. Kreipiausi į minėtos ligoninės vyr. gydytoją, reikalaudamas padaryti kraujo analizę. Vyr. gydytojas kažkam paskambino telefonu, paminėdamas mano pavardę ir kategoriškai atsisakė padaryti kraujo analizę, motyvuodamas tuo, kad jau praėję pora valandų ir būsią neaišku. Automašiną pareikalavo palikti autoinspekcijos kieme (Kosciuškos g.), paėmė vairuotojo pažymėjimą, mašiną liepė atsiimti 17 vai.

    Savo gyvenime niekada nesu buvęs girtas. Pats, kaip kunigas, kovoju su girtuokliavimu. Tą dieną nebuvau laikęs net šv. Mišių, kurių metu išgeriama kelis gramus sauso vynuogių vyno. Išvardyti keleiviai yra liudininkai, kad išvažiavom švintant, pa-kelui niekur nebuvome sustoję. Minėtas Stašaitis kartu su manim valgė pusryčius. Jis gali paliudyti, kad nei rytą, nei šio įvykio išvakarėse jokių alkoholinių gėrimų nevartojome. — Kokiu būdu medicinos tyrimas galėjo rodyti girtumą? Mašinas vairuoju nuo 1953 m. ir nė vienas autoinspektorius nepareiškė: „Tu girtas!" Jei autoinspekcijos darbuotojui iš karto buvo aišku, kad aš esąs girtas, tai kaip šito nepastebėjo minėtos ligonės šeima, savo dukrelę leisdami važiuoti su „girtu" šoferiu?

    Kaip suprasti šį įvykį? Kam prireikė autoinspekcijai kelioms valandoms konfiskuoti mano mašiną? Kam reikalinga kunigą „padaryti girtu"? — Ar tai paprastas darbuotojų nesąžiningumas, ar tai gal reikalinga kaip iliustracija ateistinei propagandai? Kodėl psich. ligoninės vyr. gydytojas atsisakė padaryti kraujo analizę girtumui nustatyti? Minėta ligonė turėjo porą valandų šalti automašinoje, kol buvo aliktos viso patikrinimo procedūros, kadangi ji negali vaikščioti.

    Žinia apie minėtą įvykį keistai pasklido. Pažįstami ir Kaune, ir Vilniuje su šypsena veiduose sveikina „naują girtuoklį", žinodami, kad per 24 mano darbo metus nėra žmogaus, kuris būtų matęs mane geriant.

    Teisingumo vardant prašau įvykį ištirti ir patvarkyti, kad panašus pasityčiojimas iš piliečių nepasikartotų, taip pat be pagrindo sulaikytą vairuotojo pažymėjimą prašau  grąžinti.
Šlavantai, 1976.111.26.
        Kun.  J.  Zdebskis

*    *    *


Leipalingis
(Raštas vyskupui apie piktadarių pasikėsinimą sudeginti bažnyčią):

        Jūsų Ekscelencija

    1976 m. vasario 17 d. vakare apie 23 vai. bevaikščiodamas šventoriuje pastebėjau du nepažįstamus vyrus (vienas aukštaūgis, antras kiek žemesnis), kurie rūkydami sparčiu žingsniu įsuko į ligoninės kiemą, kuris kartu ir klebonijos kiemas (ligoninė — buvusi klebonija, vos keli žingsniai nuo šventoriaus). Pradžioje maniau, kad vyriškiai kokiu nors svarbiu reikalu skuba į ligoninę. Tačiau ligoninės duris praėjo ir skubėjo link klebonijos. Tuojau pagalvojau, kad jų vėlyvo žygio tikslas — klebonija. Buvau iš paskos beskubąs pas juos. Tuo metu iš ligoninės išėjo slaugė Sofija Mikelionienė, kuri, pastebėjusi juos stovinčius tarp klebonijos ir ligoninės, paklausė: „Ko jūs, vaikinukai, čia lūkuriuojate?" Negavus iš jų jokio atsakymo, slaugė nuskubėjo pas gydytoją, kurio butas iš šiaurės šventoriaus pusės. Mudviejų keliai susikirto. Pasiteiravau, kas per vyrai ir ko jie nori. Ji man parodė, kad jie štai stovi prie galo namo. Aš pasukau link jų. Jie, mane pamatę, pasileido bėgti. (Rytą toje vietoje

buvo žymu įmintos dviejų žmonių pėdos ir numesta papiroso nuorūka. Pėdos buvo tokios pat, kaip ir prie bažnyčios.) Šie asmenys sukėlė įtarimą. Kiek palaukęs, apėjau ligoninę, paėjau galiuką gatvės, apžiūrėjau kitoje bažnyčios pusėje esantį skverą, už 100 m nuo bažnyčios autobusų stotelę, paskui grįžau per šventorių, patikrinau didžiąsias ir zakristijos duris. Kai grįžau į kleboniją, jau buvo be 15 min. 12 vai.

    1976 m. vasario 16 d. ryte 8 vai. ėjau atrakinti bažnyčios. Vos pravėriau pirmąsias zakristijos duris (kurios nerakinamos), tuojau pajutau dūmų ir svilėsių kvapą. Nustebau, juk iš vakaro nebuvo jokių pamaldų, prie kurių būtų reikėję smilkalų. Mėginau įstatyti raktą į spyną, — nepasisekė. Tik tada apsižiūrėjau, kad durų spyna aplaužyta, tuoj pat pamačiau besmilkstančias duris — žėravo ugnis, ir po kojomis pasvilusius nusikaltimo įrankius: laužtuvą ir mechaninį grąžtą - bormašinę. Supratęs, kad tai mėginimas įvykdyti šlykštų nusikaltimą, atidžiai apžiūrėjau aplinką, lauką. Netoli nuo laiptų, vedančių į zakristiją, buvo išmindžiotas sniegas (pėdos tos pačios, kaip ir už ligoninės). Pėdos prie bažnyčios buvo išmintos nuo mažųjų vartelių iš pietų pusės. Nusikaltėliai paėmė nuo prie šventoriaus sukrautų lentų grėblį, juo perbraukė per sniegą, atrodo, tartum norėdami paslėpti savo pėdsakus. Vėliau jo niekur neradome. Gal juo mėgino prie zakristijos durų sukrauti laužą? Tuomet jis sudegė. Netoli lentų sniege gulėjo litrinis, panašus į kefyro bonką, tuščias butelis. Atvykus milicijos pareigūnams ir patikrinus, pasirodė jame buvus degalų: gazolio arba benzino. Taip pat buvo rasta tarp įmintų pėdų nuo raktelių, greičiausiai lengvosios mašinos, keturkampis 5-4 cm pasvarėlis su balta plastmasine grandinėle. Ant pasvarėlio buvo užrašyta „Ryga". Nuo nusikaltimo vietos pėdos vedė link didžiųjų šventoriaus vartų, o toliau gatve Veisiejų link. Ypa-

tingai buvo ryškios vienerios pėdos — didelių batų su įspaudais sniege.

    Atlikęs šį pirmąjį tyrimą, paskambinau Leipalingio apylinkės milicijos įgaliotiniui ir prašiau, kad atvyktų į nusikaltimo vietą apžiūrėti. Milicijos įgaliotinis Julius Milius apie įvykį pranešė Lazdijų rajono vidaus reikalų skyriui ir pats atėjo ir budėjo, kol atvažiavo aukštesnieji pareigūnai. Įdegusios grindys visą laiką žioravo, kol atvyko vidaus reikalų skyriaus darbuotojai iš rajono. Šie vėl viską atidžiai apžiūrėjo: paėmė savo žinion įkalčių reikmenis, nufotografavo ir nuėmė į sniegą įmintų pėdų antspaudus. Surašė protokolą, kurį pasirašėme aš ir du kviestiniai liudininkai: Jonas Čiurlionis ir Antanas Kvietkauskas.

    Kaip atrodo, nusikaltimas juo didesnis, kad tikroji jo priežastis ne apiplėšti, bet bažnyčią sudeginti. Įsilaužimui užteko laužtuvo, kuriuo stipriai apdaužė durų staktą, sieną. Taip pat įsilaužimui galėjo patarnauti ir mechaninis grąžtas. Bet kam gi buvo reikalingi degalai? Dabar, nepasisekus įsilaužti į bažnyčios vidų, jais buvo aplietos durys ir uždegtos. Nusikaltėliai tikėjosi, kad ir nuo to įsiliepsnos durys. Prie durų iš vidaus buvo liturginių drabužių spinta, prie pat durų kabojo svečiams skirta sutana. Kiek nedaug reikėjo, kad nuo jų būtų užsidegusi visa zakristija, o iš čia jau gaisras būtų apėmęs ir visą bažnyčią. Nusikaltėliai padarė vieną klaidą: užvėrė pirmąsias zakristijos nerakinamas duris. Teisingiau pasakius, jos pačios užsidarė. Nebuvo traukos ir ugnis duso. Bet ir taip nudegė didelė durų dalis iš apačios, gerokai įdegė medinės grindys, esančios prie durų. O jeigu būtų įsilaužę, tikriausiai nusikaltėliai būtų degalais aplieję ar liturginius drabužius, ar altoriaus užtiesalus, ir tada visa bažnyčia viena akimirka būtų paskendusi liepsnose. O juk tai buvo vidurnaktis, pats miegas.
Kodėl liko nusikaltimo įrankiai: laužtuvas ir me-

chaninis grąžtas? Galėjo tai atsitikti, kad juos, pro šalį eidamas, koks nors žmogus nubaidė. Juk čia pat ligoninė. Dažnai pasitaiko į ligoninę atgabenama staiga ir sunkiai susirgusių ligonių. Be to, naktį ne kartą ir gydytojas kviečiamas pas ligonius. Antra, kai nusikaltėliai užpylė degalus, tie staiga suliepsnojo ir jau nebuvo galimybės pasiimti įrankius.

    Taigi, šis nusikaltimas dėl tokių toli siekiančių kėslų yra baisus. Jūsų ekscelencija, atkreipkite dėmesį į šią aplinkybę ir apie tai informuokite atitinkamas valdžios įstaigas.

        Jus giliai gerbiąs
                            kun. K. Ambrasas
Leipalingis, 1976.11.22.

*    *    *

Šakiai
        Lukšių vidurinės mokyklos pedagogų kolektyvui
        Nuorašai:
        1. LTSR Švietimo ministerijai
        2. Šakių raj. liaudies švietimo skyriui
        3. Šakių raj. vykdomojo komiteto pirm. pavaduotojai D. Noreikienei
         A t v i r a s     l a i š k a s

(Komunizmas lietuvį mokytoją pavertė aršiausiu savųjų mokinių persekiotoju ir niekintoju):
    Prieš aštuoniolika metų baigiau Lukšių vid. mokyklą. Nors jau praėjo nemaža laiko, bet su ja susieti ryšiai dar nėra nutrūkę ir niekada nenutrūks. Nenutrūks, nes mokykla palieka žmogaus gyvenime daug prisiminimų. Per eilę metų ji yra tapusi lyg antraisiais namais, antrąja tėviške. Gal todėl ir norisi apie ją dažnai svajoti, kalbėti ir ja didžiuotis. Priešingai, būna la-

bai skaudu, kai apie ją išgirsti ką nors neigiamo. Labai norėtųsi, kad apie tavo mokslo šventovę būtų kalbama tiktai labai gerai, kad jos mokytojai būtų švyturiais. Deja, šviesų savo mokyklos prisiminimą kartais aptemdo niūrūs debesys.

    Prieš keliolika metų Lukšių vid. mokykloje įsiviešpatavo saviveikliniais pagrindais einąs ateistinis auklėjimas. Nuo jo skaudžiai kentėjo mokiniai ir jų tėvai. Už savo religinius įsitikinimus jie buvo žeminami, pašiepiami, diskriminuojami. Neišlaikę tokio netaktiško ir grubaus mokytojų elgesio, mokinių tėvai 1972 m. parašė kolektyvinį skundą LTSR Respublikiniam prokurorui su 14 parašų. Po šio skundo tikinčiųjų mokinių persekiojimas kuriam laikui buvo trupučiuką lyg ir pritilęs, bent jau nebūdavo pernelyg grubių išsišokimų. Bet 1975 m. kaip Kamčiatkos Tolbačikas vėl prasiveržė grubus ateistinis mokinių auklėtjimas. Šį kartą jis buvo ypač ryškus savo netaktiškumu ir nepedagogiškumu.

    Jau mokslo metų pradžioje buvo organizuotas priverstinis ateistinių (pas mus kitokių ir nėra) laikraščių užsisakymas. Kai Xb klasės mokinys Rolandas Tamulevičius atsisakė užsisakyti ateistinį laikraštį, klasės auklėtoja Sakalauskienė, norėdama mokinį išjuokti ir skaudžiau iš jo pasityčioti, pareiškė: „Tai gal tau užsakyti maldaknygę?" Nors visiems aišku, kad pas mus maldaknygių nei užsisakyti, nei pirkti nėra.

    1975 m. gruodžio 25 d. X klasės mergaitės, ateidamos i mokyklą, atsinešė eglutę ir klasėje ją gražiai papuošė. Ant lentos užrašė sveikinimo žodžius — „Su šventomis Kalėdomis!" Per dvi pirmąsias pamokas atėję mokytojai klasės budintiems įsakė žodžius nutrinti, o eglutė likdavo. Trečioji pamoka buvo mokyklos direktoriaus B. Urbono. Atėjęs į klasę B. Urbonas iš karto pasidarė rūstus ir piktas. Jis privertė budintį mokinį Joną Pranaitį nutrinti nuo lentos užrašytus

žodžius, o gražiai papuoštą eglutę išmesti į šiukšlių dėžę. Po to prasidėjo šantažiški tardymai, grubūs barimai, begėdiški pasityčiojimai, grasinimai. Tuo buvo užimta visa pamoka. Negana to, tardymai ir grasinimai su pertraukomis tęsėsi net tris dienas. Per tą laiką mokiniai pamokų metu buvo iškvietinėjami po vieną į direktoriaus kabinetą. Tardymui buvo iškviesti apie pusė klasės mokinių. Kai kurių mokinių apklausinėjimai užsitęsdavo net per kelias pamokas. Nors fizinių bausmių ir nebuvo imtasi, bet tardomiesiems buvo grasinama mažinti pažymius, pašalinti iš mokyklos, bauginami perdavimu milicijai ir pan.

    Šis įvykis jau yra plačiai nuskambėjęs net už rajono ribų. Tokiu mokyklos direktoriaus elgesiu yra pasipiktinę ne tik nukentėję mokiniai, jų tėvai, bet piktinasi ir plačioji visuomenė.

    Pasipiktinę todėl, kad mokyklos direktorius B. Urbonas tokiu savo elgesiu yra pažeidęs: 1) „Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją", 2) 1975 m. Helsinkyje įvykusio 35 šalių pasitarimo nutarimus, 3) TSRS Konstituciją ir 4) pedagoginius dėsnius.

(Visos Sovietų Sąjungos pasirašytos tarptautinės deklaracijos ir jos pačios valstybės Konstitucija — tik beverčiai popiergaliai):
    1948 m. gruodžio 10 d. Suvienytųjų Nacijų Organizacijos Generalinėje Asamblėjoje priimtoje „Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje" rašoma: „Kiekvienas žmogus turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisves. Ši teisė leidžia ... laisvai mokytis religijos mokslų, pravesdinėti pamaldas ir atlikti religines apeigas" (18 str.). „Kiekvienas žmogus turi teisę į įsitikinimų ir jų išreiškimo laisvę; ši teisė leidžia laisvai, bešališkai laikytis savo įsitikinimų ir laisvai ieškoti, gauti ir skleisti informacijas bei idėjas bet kuriomis priemonėmis..." (19 str.). „Švietimas turi būti nu-
kreiptas į pilną asmenybės išsivystymą ir pagrindinių žmogaus teisių gerbimą. Švietimas turi pagelbėti abipusiškam susipratimui, draugystei tarp tautų, rasių ir religinių grupių, su tikslu išsaugoti taiką..." (26 str.).

    Pagal „Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją" mokiniai turi teisę būti tikinčiais, laisvai mokytis religijos, laisvai išreikšti savo įsitikinimus, laisvai laikytis jų ir skleisti, bet tos teisės Lukšių vid. mokykloje jiems niekas nepripažįsta. Įdomu, kuo remiantis tai daroma? Gal B. Urbonas savo mokinių nelaiko žmonėmis, kad jiems nepripažįsta pagrindinių žmogaus teisių?

    1975 m. liepos mėn. 30 d. — rugpiūčio pirmomis dienomis Helsinkyje vykusiame saugumo ir bendradarbiavimo Europos pasitarime buvo nutarta: Dalyvaujančios valstybės gerbs žmogaus teises ir pagrindines laisves, įskaitant minties, sąžinės, religijos ir įsitikinimų laisvę, nepaisant skirtingos rasės, lyties, kalbos ir religijos... dalyvaujančios valstybės pripažins ir gerbs asmenybės laisvę išpažinti vienaasmeniškai arba bendrai su kitais, religiją arba tikybą, veikiant pagal savo paties sąžinę" (Baigiamasis aktas, VII). Šį „baigiamąjį aktą" pasirašė 35 valstybių aukštieji atstovai, jų tarpe ir Tarybų Sąjungos Komunistų Partijos Centro Komiteto Generalinis sekretorius L. Brežnevas.

(Jokios religijos ir sąžinės laisvės bei pedagoginiai principai Lukšių vid. mokyklos nesaisto):
    Nutarimai labai gražūs ir humaniški, bet Lukšių vid. mokyklos vadovai jų nesilaiko. Įdomu, kuo jie prisidės prie visuotinės taikos išsaugojimo Europoje ir visame pasaulyje?

    Tarybinė Konstitucija garantuoja visiems piliečiams sąžinės laisvę, tai yra kiekvieno piliečio teisę išpažinti bet kurią religiją, teisę atlikti kulto apeigas,

piliečių lygiateisiškumą, nepaisant religinio priklausomumo.

    Kodėl Lukšių vid. mokyklos mokytojai nesilaiko šių įstatymų? Gal jie savęs nelaiko Tarybų Sąjungos piliečiais arba yra įpratę galvoti, jog vienaip gali būti  rašoma  įstatymuose,  o  elgtis  galima  kitaip?

    Pagaliau 1975 m. rugpiūčio 26 d. prieš naujuosius mokslo metus Šakiuose vyko rajoninis pasitarimas, kuriame dalyvavo bei kalbėjo atstovas iš Vilniaus — A. Sinkevičius. Tarp kitų dalykų savo kalboje paminėjo, kad mokytojai turi būti taktiški su mokiniais ir jų tėvais. Prelegantas įspėjo, kad visokie išsišokimai ir netaktiškumai plačiai nuskamaba, jie pasiekia net užsienį ir piktina žmones.

    Nors nedaug praėjo laiko nuo minėtos konferencijos, bet Lukšių vidurinės mokyklos vadovai jau spėjo ir tai užmiršti.

(Tvirtų principų žmogus vergiškai nesilanksto blogiui):
    Man, kaip buvusiam mokytojo Urbono mokiniui, neigiamai kalbėti apie savo buvusį mokytoją yra nepatogu. Gerbiu aš mokytoją B. Urboną už jo žinias matematikos srityje. Dėkingas už tai, kad mane mokė. Kai atėjo mintis rašyti šį laišką, daug svarsčiau, galvojau, delsiau. Apsispręsti padėjo atsitiktinumas: vienoje televizijos laidoje kalbėtojas pacitavo R. Eberhardto žodžius: „Nebijokite priešų — blogiausiu atveju jie gali tave nužudyti. Nebijok draugų — blogiausiu atveju jie gali tave išduoti. Bijok abejingų — jie nežudo ir neišduoda, tikriems pritariant, egzistuoja žemėje išdavystė ir žmogžudystė". Tada padariau išvadą, kad likti abejingam negalima.

    Norėdamas likti objektyvus, naudosiuosi ne savo išmintimi, bet pasitelksiu pedagoginę literatūrą. Lietuvos TSR Švietimo ministerijos leidžiamo organo „Tarybinis mokytojas" 1968 m. sausio 31 d. numeryje rašoma apie mokytojo autoritetą. Įdomu, ką galėtų apie save pasakyti šiuo atžvilgiu direktorius B. Urbonas? Jeigu norės būti objektyvus, jis turės prisipažinti, kad pedagogikos mokslui daug kur nusižengė. Visų pirma jis neišlaikė pedagoginio takto, mokinius, pasipuošusius eglutę, laikė nevykėliais, kabinosi prie smulkmenų, sukėlė nereikalingą triukšmą, priskaldė iš šiaudo vežimą.

    Juk iš tikrųjų mokiniai nepadarė jokio nusikaltimo. Argi papuošimas eglutės ir užrašymas gražių sveikinimo žodžių — nusikaltimas? Ar verta dėl to net per tris dienas pravesdinėti tardymą, praleisti po keletą pamokų: grasinti net pašalinti iš mokyklos, perduoti milicijai?

    O jeigu taip daroma, tai kur tada skelbiamoji sąžinės ir religijos laisvė? Kam tada rašomi sąžinės laisvę garantuojantys straipsniai konstitucijoje, kam tada pasirašomos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos — Helsinkio nutarimai, kam tada tie gražūs propagandos žodžiai spaudoje?

    Už savo įsitikinimus persekiojami mokiniai ir jų tėvai nori, kad visi tie gražūs nutarimai būtų ne tik pasirašyti, paskelbti, bet ir vykdomi. Priešingu atveju, tuščios tada kalbos apie laisvę, lygybę ir džiaugsmą.

    Kai kas šiandien gal galvoja, kad lengviausias kelias — nubausti, bet reikia žinoti, kad lengviausias kelias paprastai nėra geriausias.

    Karštai sveikinant ir įgyvendinant tai, kas gražu ir gera, taip pat karštai reikia neapkęsti ir viso to, kas žema. Neapkęsti ir aktyviai su tuo kovoti. Kovoti mūsų ateities vardan.
                Buvęs mokinys Gvidonas Dovydaitis
Šakiai, 1976.1.30.
(Laiškas sutrumpintas — Red.)
Kapsukas
(Inž. A. Garbštas, drąsiai prisipažinęs tikįs ir einąs į bažnyčią — atleistas iš darbo):
    Kapsuko bažnyčios remontui inž. Antanas Garbštas, dirbęs Pramonės ir kalnakasybos darbų saugumo valst. vadyboje, perleido pirktą stiklo vatą. Tai susekė rajono valdžia.

    Šis inž. A. Garbšto poelgis buvo svarstytas part. biure. Jam buvo užduotas klausimas ar tiki. Inžinierius atsakė:

    — Taip.
    — Tai gal eini ir į bažnyčią?
    — Taip. Ėjo mano tėvai, einu ir aš.

Š. m. kovo 25 d. inž. A. Garbštas buvo atleistas iš darbo.

*    *    *

 Niorai (Baltarusijos TSR)
(Vitebsko (Baltarusijos) komunistiniai valdžios pareigūnai kunigui pareiškė, kad Brežnevas, pasirašydamas Helsinkio aktą, buvęs girtas):
    Kun. Jonas Grabovskis, Niorų klebonas, Vitebsko valdžios atstovų puolamas už religinę veiklą, pasiaiškino rėmęsis Helsinkio konferencijos nutarimais. Jam buvo atsakyta, kad Helsinkio konferencijos nutarimus L. Brežnevas pasirašė būdamas girtas, ir todėl antireliginė kova liekanti ta pati.

*    *    *

 

Vajasiškis
(Išniekintos žuvusio kareivio laidotuvės ir kapų paminklai):
    „Tiesos" redakcijai

    Mano sūnus Vilius, tarnaudamas kariuomenėje, 1971 m. žuvo. Dalinio vadas leido mano sūnaus palaikus parsivežti Vajasiškin ir kaip noriu pasilaidoti. Dar leido vieną karininką ir du kareivius palydėti. Vietos tarybiniai pareigūnai pradėjo versti mane laidoti sūnų be bažnyčios. Neatsižvelgė nė į mano skausmą, netekus dvidešimtmečio sūnaus.

    Kai nenusilaidau ir laidojau su bažnytinėmis apeigomis, tuomet nuo manęs visi atsitraukė. Nebuvo nei orkestro, nei saliuto, neprisidėjo nei kolūkis, nors sūnus prieš kariuomenę čia dirbo traktoristu ir vairuotoju. O mokykla savo buvusiam mokiniui tik trukdė. Direktorius uždraudė mokiniams dalyvauti laidotuvėse, suvarė mokinius į salę, o kurie nešė eisenoje vainikus, tuos, išbėgusios iš mokyklos, mokytojos iš eisenos suvarė į salę. Taip buvo pareikšta neapykanta žuvusiam kareiviui, kadangi jis buvo laidojamas su bažnytinėmis apeigomis.

    Š. m. rugsėjo mėn. buvo sudaužyta ant mano sūnaus kapo tvorelė ir nuo daugelio paminklų nuplėšytos mūkelės. Peršasi mintis, kad ir čia tebeseka laidotuvių nuotaika — niekinti mano sūnaus kapą, kam jis religiškai palaidotas, nes kapus apiplėšė Vaja-siškio aštuonmetės mokyklos mokiniai. Taip liudija vienas iš dalyvių — Vaidas Saladžius.

    Lapkričio 5 dieną tuo reikalu kreipiausi į Zarasų raj. miliciją. Milicija 1975 m. lapkričio 17 d. raštu Nr. 34 atsakė: „Vajasiškio 8-tės mokyklos mokinių: Bagdonavičiaus, K. P., Gerasimovo A. K. ir Juodvalkio B. J. atžvilgiu, dėl „mūkelių" nuplėšimo nuo paminklų, esančių Vajasiškio kapinėse, surinkta medžiaga ir persiųsta svarstymui pagal mokymosi vietą. O dėl tvorelės spindulių sulaužymo, pagal Jūsų pareiškimą, kaltininkai nenustatyti".

    Iš to matosi, kad tvorelė apie kapą nebus atstatyta. Nors B. Saladžius sakė, kad tvorelę išlaužė A. Ge-

rasimovas, K. Bagdonavičius, B. Juodvalkis ir A. Vaivada. Sugadinti paminklai irgi nemanoma atstatyti. Vajasiškio mokyklos direktorius J. Kuolas visaip bando išsisukti, o dažnai tik pasijuokia, kai jam primenama, kad sugadintus paminklus reikia pataisyti.

    V. Saladžius su T. Sakalauskienė Vajasiškio kapuose parodė direktoriui J. Kuolui paslėptų mūkelių visą sandėlį. Minėti mokiniai tas mūkeles nulupinėjo su replėmis ir su geležimis, atplėštomis nuo mano sūnaus kapo tvorelės. Mūkelės matomai buvo renkamos pardavimui. Kodėl vengiama išaiškinti pirkėjus? Juk jie kalčiausi. Kam jie slepiami?

    Kas man daryti? Ar man kreiptis į karinio dalinio vadą, kur tarnavo sūnus? Ar kur kitur, kad mano sūnaus - kareivio atminimas nebūtų niekinamas?
        Z. Šedinienė, kareivio motina
Zarasų raj.
Vajasiškio paštas, Pūsliai, 1975 m. gruodis.

*    *    *


Gelažiai
(Du kartus apiplėšta bažnyčia — Panevėžio valdžios pareigūnams mažareikšmis reikalas):
    (Panevėžio raj.) 1975 m. rugpiūčio iš 28 į 29 naktį nežinomi asmenys, įsibrovę į Gelažių bažnyčią, pagrobė monstranciją su Švč. Sakramentu, tris kielikus ir pateną. Buvo pranešta Panevėžio milicijai, bet nusikaltimo tirti niekas neatvyko. Rugsėjo 3 dienos naktį vagys vėl įsibrovė į Gelažių bažnyčią. Vėl buvo pranešta milicijai. Po antro apiplėšimo atvyko milicija. Rugsėjo 15 d. viename sode buvo surasta numesta monstrancija... Iš Panevėžio milicijos gautas toks raštiškas atsakymas:

    „Pranešame, kad Jūsų 1975 m. rugpiūčio mėn. 29 d. pareiškimas dėl bažnyčios išplėšimo išžiūrėtas. Kas

paėmė bažnyčios daiktus—paieškos priemonėmis nenustatyta. Pagal esamą pareiškimą yra atsisakyta kelti baudžiamąją bylą, vadovaujantis LTSR BKP 131 str. ir BK 8 str. dėl veiklos mažareikšmingumo.
        Panevėžio rajono vidaus reikalų skyriaus viršininkas (S. Kerbedis)

1975.10.15 d."

*    *    *


Salos
(Nebaigiami tardymai ir grasinimai dėl šventoriuje audros išverstų medžių pašalinimo):.
    Rokiškio rajono saugumas tardė Salų bažnyčios kasininką Mažeikį dėl šventoriaus medžių nuplovimo ir apie iš jo paimtą į ūkį gyvulį.

    Buvo šauktas į saugumą ir bažnyčios komiteto pirmininkas Šukys. Jis taip pat buvo tardomas dėl šventoriaus medžių nupiovimo, be to, dar jo buvo klausiama, kiek pas jį yra buvę kratų. Šukys buvo kaltinamas žinių teikimu į užsienį. Saugumiečiai Šukiui grasino:

    — Baik su „Kronika"! Paliksi žmoną ir vaikus!

*    *    *



Vilnius
(Piktadriai ateistai sunaikino Švč. Marijos statulą):
    Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčios (Žvėryne) išorinėje sienos pusėje, nišoje, stovėjo Švč. Mergelės Marijos statula. Ją žmonės labai mylėjo, puošė gėlėmis, nuolatos prie jos meldėsi.

    1975 m. gruodžio 31 d. naktį į Naujuosius Metus nežinomi piktadariai šią statulą permušė pusiau ir numušė rankas.
Vilnius
(Paskaitininkai „šviečia" ateistinių propagandistų seminaro dalyvius):
    1976 m. vasario 3-6 dienomis Vilniuje buvo susirinkę visų rajonų Propagandos ir agitacijos skyrių atstovai ir dalis mokytojų. Seminaro metu buvo kalbama apie propagandinį darbą, skaitomos ateistinės paskaitos (skaitė Aničas ir kt.). Jų metu buvo pasakyta, kad „LKB Kroniką" redaguoja Žagarėje gyvenantis vysk. J. Steponavičius, kad kai kurie leidinio numeriai nėra reakcingi, kad „LKB Kronikos" Lietuvoje leidžiama nedidelis kiekis, persiunčiama į Lenkiją, kur ji dauginama ir išsiuntinėjama į kitus kraštus.

    Dauguma kunigų esą lojalūs. Kauno kunigų seminarijoje mokosi 50 klierikų; kasmet įšventinami po 5, o miršta per metus apie 17 kunigų. Netolimoje ateityje kunigams reikės aptarnauti po dvi parapijas.

    Lietuvoje yra apie 1500 vienuolių. Vienuolės daugiausia dirba medicinos seserimis ir padeda ligonis aprūpinti sakramentais. Kaime vienuolių nėra. Vienuolės taip pat moko vaikus poterių ir katekizmo. Jeigu mažą vaiką paklaustum, kas tave mokė katekizmo ir atsakytų, kad „seselė", tai žinok, kad vienuolė.

    Jei po karo medikai buvo daugiausia ateistai, tai dabar yra tikinčiųjų gydytojų.

*    *    *


Šumskas (Vilniaus raj.)
(Jei pensininkas invalidas tėvas nemes zakristijono pareigų — grasina atleisti iš darbo jo sūnų ir žmoną):
    1976 m. vasario mėn. apylinkės pirmininkas pasikvietė invalidą pensininką Zigmą Podverskį, dirbantį Šumsko bažnyčioje zakristijonu, ir pareikalavo, kad mestų darbą bažnyčioje, nes, priešingu atveju, bus atleisti iš darbo jo sūnus, gyvenąs atskirai ir vietos tary-
biniame ūkyje einąs partinės organizacijos sekretoriaus pareigas ir sūnaus žmona — mokytoja su aukštuoju išsilavinimu.

*    *    *


Švenčionėliai
Komunistai įnirtingai kovoja prieš religines laidotuvių apeigas, nepaisydami nė velionio priešmirtinio prašymo):
    1975.X.3 Švenčionėliuose mirė Vytautas Ivonis, komunistas, darbininkas. Jo žmona susitarė su Švenčionėlių klebonu velionį palaidoti spalio 6 d. Į laidotuves atvažiavo velionio broliai — aršūs komunistai. Vienas jų — Molėtų rajono partijos komiteto sekretorius. Jie nusprendė, kad brolis turi būti laidojamas be bažnyčios — pagal komunistų ritualą. Todėl jie kreipėsi į Švenčionių rajono partijos sekretorę Purveneckaitę, kad padėtų, o ši nusiuntė juos pas rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją Mačionį. Ir štai laidotuvių dieną 10 vai. Mačionis išsikvietė Švenčionėlių kleboną kun. Baltušį ir paklausė:

    — Ar žinai, ką tu šiandien laidoji?
    — Žinau.

    — Bet jis buvo komunistas, taigi ir ateistas, todėl bažnytiškai laidoti negalima.
    — Koks jis ateistas, jei tuokėsi bažnyčioje, krikštijo savo vaikus, taip pat ėjo išpažinties. Aš negaliu jo nelaidoti.

    — Bet tu privalai surasti priežastį ir jo nelaidoti. Supranti?
    — Nė jokiu būdu. Bažnyčioje viskas paruošta ir susitarta.

    Broliai, sužinoję, kad velionis bus laidojamas katalikiškai, atsakė darbovietėje pasamdytą orkestrą, sutraukė magnetofono juostas, iš kurių prie numirėlio buvo grojama religinė muzika, iš velionio rankų iš-

plėšė rožančių ir įbruko jam į švarko kišenę, pagaliau — paslėpė laidotuvių procesijai parsivežtą iš bažnyčios kryžių.

    Palydėję brolį iki bažnyčios, per visas pamaldas stovėjo už šventoriaus tvoros, o paskui, lydint į kapines ir laidojant, stovėjo už kapinių tvoros ir prie kapo drįso prieiti tik kai visi išsiskirstė.

    Už laidotuves nukentėjo žmona, taip pat komunistė. Ji paaiškino, kad savo vyrą katalikiškai palaidojo todėl, kad tokia buvo jo priešmirtinė valia. Jai buvo grasinama pašalinimu iš partijos.

*    *    *


Skuodas
(Nors religijų reikalų įgaliotinis K. Tumėnas leidžia, ligoninės vyr. gydytojas Mažrimas kunigo prie ligonio neįsileidžia):
    Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas mėnesiniame leidinyje „Tarybų darbas" 1975 m. Nr. 4, p. 28 atsako į klausimą, ar gali dvasininkai atlikti religines apeigas ne maldos namuose. „Ligoniams kunigas turi teisę suteikti paskutinius patarnavimus namuose, ligoninėse arba įkalinimo vietose, jeigu patys ligoniai to pageidauja. Pastaraisiais dviem atvejais būtina užtikrinti, kad apeigos netrukdytų kitiems piliečiams, tai yra, kad tos apeigos būtų atliekamos atskirose patalpose. Pasitaiko, kad kartais kai kurie vadovai, ypač ligoninių darbuotojai, nenori įsileisti kunigo į įstaigą, motyvuodami tuo, kad, girdi, nesą atskirų patalpų ir pan. Žinoma, su patalpomis sunkumų būna, tačiau administracija neturi teisės neįsileisti dvasininko pas sunkiai sergantį pilietį, ir izoliuota patalpa būtina surasti".
    Skuodo rajoninės ligoninės vyr. gydytojas Mažri-

mas šitos teisės tikintiesiems nepripažįsta ir kunigo į ligoninę pas mirštančius tikinčiuosius neįleidžia.

    1976 m. vasario 3 d. Skuodo ligoninėje gulėjo silpnas ligonis Jonas Baltinas. Jis pasiuntė pas vyr. gydytoją Mažrimą savo dukrą Jadvygą Grikštienę paprašyti leidimo pakviesti kunigą. Leidimo nedavė, nes, jo nuomone, ligoninė esanti valdiška įstaiga ir kunigams į ją įeiti negalima.

    Namiškiai turėjo silpną ligonį išvežti iš ligoninės, kad galėtų aprūpinti paskutiniais sakramentais. Po kelių dienų Baltinas mirė.

    Tokių atvejų, kai Skuodo ligoninės vyr. gydytojas Mažrimas neleidžia pasinaudoti Konstitucijos garantuota sąžinės laisve, yra daug. Tačiau už tokį neteisėtą ir nehumanišką elgesį, sąžinės laisvės varžymą jo niekas nebaudžia.


Skuodas
(Nors ir geriausia aklųjų draugijos pirmininkė būdama, buvo pašalinta iš pareigų, nes lankė bažnyčią):
    Izabelė Malukaitė nuo 1971 m. dirbo Skuodo rajono aklųjų draugijos pirmininke. Jos darbas buvo gerai įvertintas. Jos vadovaujamas aklųjų draugijos skyrius 1973 m. užėmė pirmą vietą zonoje, o 1974 m. pirmąją vietą visoje respublikoje. 1975 m. pabaigoje atitinkamų asmenų ji buvo paklausta, ar einanti į bažnyčią.

    — Ėjau, einu ir eisiu. Veidmainiauti aš nenoriu, — atsakė Malukaitė. — Juk Tarybų Sąjungoje yra sąžinės laisvė.

    Už šį atvirą pasisakymą I. Malukaitė buvo pašalinta iš pirmininkės pareigų.
392

*    *    *



Veisiejai
(Mokyklos vadovai tardo ir baugina šv. Mišiose dalyvavusius mokinius):

    1976.11.16 d. Veisiejų vid. mokyklos direktorius Stabingis, inspektorius Ditkus ir mokyt. Klimčiauskas „areštavo" Veisiejų vid. mokyklos mokinius, dalyvavusius tą dieną šv. Mišiose. „Areštuotieji" buvo verčiami rašyti pasiaiškinimus ir, kaip paprastai tokiais atvejais būna, bauginami, panaudojant visokias šantažo priemones.
               
*    *    *

        LTSR Generaliniam Prokurorui
        Soroka Petras, Petro,
        gyv. Lazdijų raj. Veisiejuose,
        Dešimtmečio g  Nr. 5.
         P a r e i š k i m a s

(Sužvėrėjusio tardytojo Zinkevičiaus žiauriai sumuštas, mokinys Gintautas Soroka bandė nusižudyti):
    1976 m. vasario 17 d. atvykęs į Veisiejų vid. mokyklą tardytojas Zinkevičius mano sūnų Gintautą, VII kl. mokinį, vertė prisipažinti nebūtus dalykus ir mušė.

    Išėjusio iš tardymo kabineto Ginto nepažino net labai gerai jį pažinojusi Vailionienė.

    Mano sūnus išbėgęs skubėjo nusižudyti, bet jį pagavo R. Mizaras ir dar kitas mokinys.

    Vakare vaikas jautėsi blogai. Buvo iškviesta budinti gydytoja, leido vaistus, bet Gintautas net tris dienas negalėjo eiti į klasę. Gydytoja išrašė pažymėjimą, kuris  pristatytas  klasės  auklėtojai  Ragažienei.

Prašau įvykį ištirti.
Veisiejai, 1976.11.21. (Parašas)

    LTSR Generaliniam Prokurorui Vilniuje
    Veisiejų ir Leipalingio vid. mokyklų mokinių tėvų
    P a r e i š k i m a s

(Lietuviai, vergiškai parsidavusieji okupantui, savo tautos vaikams budeliais tapo):

    Š. m. vasario 16 d. mūsų vaikai dalyvavo mūsų užprašytose šv. Mišiose Šlavantų bažnyčioje. Vaikams grįžus, Veisiejų vid. mokyklos direktorius Stabingis su mokytojais Ditkum ir Klimčiausku jėga sulaikė lipančius iš autobuso vaikus, nusivarė į mokyklą ir, grasindami kažkokiais elektriniais marškiniais, vertė rašyti pasiaiškinimus.

    Rytojaus dieną, vasario 17, Zinkevičius, Gylys ir mums nepažįstamas kapitonas pradėjo veikus iš naujo tardyti. Nors vaikai buvo nepilnamečiai, tardymas vyko daugumoje be tėvų. Mokytojai tardymo metu pasirodydavo tik retkarčiais. Kartais būdavo net po parašu reikalaujama slėpti tardytojo pastangas vaikus užverbuoti.

    Tardytojai klausinėjo, ką vaikai sakę kunigui per išpažintį. Visaip grasinami, apgaudinėjami ir gąsdinami vaikai buvo verčiami melagingai liudyti tai, ko visiškai nebuvo: esą Šlavantų klebonas pamoksle kalbėjęs apie buržuazinės Lietuvos nepriklausomybės šventę, įterpdamas šūkius: „Tegyvuoja nepriklausoma Lietuva!" ir pan. Keturiolikametis Gintautas Soroka tardymo metu buvo mušamas. Nenuostabu, kad po 4-5 vai. be pertraukos tokiu tardymu kankinami vaikai kai kurie nesąmoningai rašė ir pasirašė tai, ką diktavo mokytojai, o po to pergyveno baisų nervų sukrėtimą, keletą dienų negalėjo mokytis, naktimis miegoti.

    G. Sorokai įvyko psichinis šokas. Paleistas iš tar-

dymo kabineto, jis išsiveržė iš motinos rankų ir bėgo nusižudyti. Jį sulaikė kiti mokiniai. Į namus buvo iškviestas gydytojas. Nežiūrint suteiktos medicininės pagalbos, vaikas tris dienas sirgo ir negalėjo lankyti mokyklos.

    Mes, nukentėjusių ir grubiai pažemintų mokinių tėvai, griežčiausiai protestuojame prieš tokį sąžinės laisvės ir LTSR BK 187 straipsnio pažeidimą.
Veisiejai, 1976.III.6.

*    *    *


Kapsukas
(Motinos tvirtas žodis aptildė dukterį persekiojančią mokytoją):
    1975 metais Kapsuko vid. mokyklos mok. L. Žilinskaitė klasėje pametė lapelį su Viešpaties malda. Jį radusi mok. I. Jasinskaitė atidavė klasės vadovei Skroblienei. Vadovė paklausė Žilinskaitės, ar tikrai jos ranka rašytas lapelis. Mokinė prisipažino. Mokytoja Skroblienė pavadino mergaitę parazituojančiu gyvuliu ir liepė rytojaus dieną be motinos nepasirodyti mokykloje.

    Atėjusią motiną mokytoja pradėjo tardyti, ar tikrai jos dukros raštas, ar ji neverčianti dukros kas dieną eiti į bažnyčią ir t.t.

    — Taip, tai rašyta mano dukros. O į bažnyčią eiti aš jos neverčiu — ji pat eina ir dar dalyvauja bažnytiniame chore, — ramiai atsakė motina.

    — Palikite ją namuose, — patarė vadovė. — Tegul namuose tuo laiku tvarko kambarius. Aš taip pat jai liepsiu neiti į bažnyčią.

    — Šito nebus. Aš negaliu tylėti, kai iš vaikų sielų išplėšiamas Dievas, — pasipriešino Žilinskienė.

    Energingos motinos protesto vengdama, vadovė nustojo mok. Žilinskaitę persekioti.


*    *    *


Pašušvys
(Direktorės J. Baltraitienės ateistiniai žygdarbiai terorizuojant mokinius):
    1975.X.24 laidotuvių metu iš Pašušvio bažnyčios buvo išvaryti vaikai. Iš bažnyčios juos išvijo Pašušvio aštuonmetės mokyklos direktorė Jadvyga Baltraitienė. Tai tikintys vaikai; kai kurie iš jų 1975 m. vasarą priėmė Pirmąją Komuniją. Pašušvio bažnyčios administratorius kun. Jonas Vaicekauskas raštu apie tai pranešė Radviliškio rajono vykdomjo komiteto pirmininko pavaduotojui Krikštanui, bet atsakymo negavo.

    1975 m. spalio 26 dieną į kun. Vaicekauską kreipėsi grupė motinų, kurios skundėsi, kad iš Pašušvio mokyklos jų vaikai grįžta užverktomis akimis, nes mokyklos direktorė Baltraitienė ir kiti mokytojai vaikus nuolatos terorizuoja, jiems draudžia dalyvauti bažnyčioje pamaldose.

    1975 m. lapkričio 23 d. Ona Vedeckienė iš Ba-landiškių kaimo, skundėsi kun. J. Vaicekauskui, kad ją išsikvietusi Pašušvio mokyklos direktoriė įspėjo: jei jos sūnus Sigitas eisiąs į bažnyčią, mokysiąs groti vargonais, jei jam bus sumažintas elgesio pažymys, gaus blogą charakteristiką — jis neįstosiąs į jokią mokyklą. O. Vedeckienė yra gausios šeimos pavyzdinga motina. Mokyklos direktorė ją taip pribaugino, jog po to moteris sirgo dvi dienas.

    Mokyklos direktorė grasina tikintiesiems dėsianti visas pastangas, kad kun. J. Vaicekauskui būtų uždrausta laikyti pamaldas Pašušvio bažnyčioje.

    1976 m. sausio 5 d. kun. J. Vaicekauskas nuvyko pas Radviliškio rajono pirmininko pavaduot. Krikštaną. Pasiteiravus, kodėl nėra atsakymo į anksčiau išsiųstą pareiškimą, Krikštanas atsakęs, kad Pašušvio mokyklos direktorė, išvarydama vaikus iš bažnyčios, pasielgė teisingai. Vaikams eiti į bažnyčią draudžia-

ma. Pirmininko pavaduotojas įspėjo kun. Vaicekauską netrukdyti mokytojoms auklėti vaikus ateistiškai.

*    *    *


Židikai
(Šiurpūs prievartinio ateistinio auklėjimo padariniai):
    1975.1.2 Židikų bažnyčioje vyko. K. Šulckienės laidotuvių pamaldos. Bažnyčioje buvo velionės anūkė ir dar apie 20 kitų mokinių. Prieš pamaldas mokytojas Dotka išprašė mokinius iš bažnyčios. Kai kurie mokiniai užlipo prie vargonų, tačiau ir čia juos surado ir išvarė iš bažnyčios.

    Priverstinio ateistinio auklėjimo rezultatai Židikuose yra labai liūdni.

    Židikų vid. mokyklos IX kl. mokinys Bučys 1975 m. rugsėjo mėn. pavogė motociklą. Kitas VII klasės mokinys išniekino savo jaunesnę sesutę ir po to ją nužudė.

    Ar kalti tie jaunuoliai? Taip. Bet ar ne kaltesni tie, kurie prievarta juos auklėja be Dievo?

*    *    *


Radviliškis
(Mokytojai savo mokinėms siūlo lankyti šokius, kiną bei kitas pramogas, o ne bažnytinį chorą):
    1975 m. lapkričio mėn. Į Radviliškio bažnyčios chorą atėjo kelios vid. mokyklos mokinės. Apie tai sužinojo mokyklų vadovybė. Valsiūnienės vardo vid. mokyklos mokslo dalies vedėjas Venclova, pionierių vadovė Mackevičienė, klasės auklėtoja Žukauskaitė pasikvietė VII klasės mok. Ireną Kauneckaitę klausinėjo, kodėl ji einanti į bažnyčią, giedanti chore ir t.t. Mokytojai siūlėsi mergaitę nuvesti į šokius, į kiną ir į kitas pramogas, kad tik neitų į bažnyčią.

    Radviliškio II-sios vid. mokyklos VIII kl. mokinę Oną Poškaitę pasikvietė auklėtoja Monkienė ir tei-

ravosi apie bažnyčios ir choro lankymą. Mokinė neišsigynė ir drąsiai atsakinėjo. Ir ją auklėtoja žadėjo vesti į kiną ir į šokius.

    Radviliškio rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Krikštanas išsikvietė Radviliškio kleboną kun. J. Vaičelionį dėl moksleivių, lankančių bažnytinį chorą.

*    *    *


Šiauliai
(Komunistė Stulgienė draudžia mokiniams net sudegusion bažnyčion įžengti):
    1976.111.18 po gaisro Šiaulių šv. Jurgio bažnyčioje susirinko būrelis tikinčiųjų padėti sutvarkyti nesudegusį didįjį altorių. Čia pat buvo taip pat viena parapijietė su savo 12 metų dukrele. Tuo metu apžiūrėti bažnyčios atėjo Šiaulių m. vykdomojo komiteto sudaryta komisija, kurioje dalyvavo pirmininko pavaduotoja Stulgienė. Pamačiusi besidarbuojančią mergaitę, pavaduotoja Stulgienė liepė mergaitės motinai ją išvesti, motyvuodama, kad vaikams čia būti yra pavojinga. Motina jokio pavojaus nematė ir duoto nurodymo neišpildė. Tuomet pirmininko pavaduotoja įsakė klebonui,kad šis išvarytų mergaitę, nes mokiniai neturį teisės būti bažnyčioje.

*    *    *


Gruzdžiai
(Kažkokia nelietuvė klasės auklėtoja Agulian pataria mokiniams neklausyti motinų):
    Gruzdžių vid. mokyklos VIIc klasėje 1975.VI.14 auklėtoja Agulian liepė mokiniams, lankantiems bažnyčią, atsistoti. Į klausimą, kodėl eina į bažnyčią, mokiniai atsakė, kad mamos liepiančios. Klasės auklėtoja Agulian patarė mamų neklausyti.

Šakyna
(Direktorė Ubavičienė stengiasi ateistiškai perauklėti ir mokinių tėvus):
    Šakynos aštuonmetės mokyklos direktorė Ubavičienė uoliai darbuojasi, norėdama katalikų vaikus padaryti ateistais. 1975 m. mokslo metų pradžioje direktorė pasikvietė iš rajono dvi lektores ir sukvietė į mokyklą vaikų tėvus. Paskaitininkės sakė mokančios daryti stebuklus — kad žvakės pačios užsidegtų, tik neturinčios nei žvakių, nei kitų priemonių tam „stebuklui" padaryti. Pasitenkino tik pakartodamos nuvalkiotus ateistų šmeižtus Bažnyčios ir kunigų adresu.

*    *    *

Žarėnai — Latveliai
(Stropi ateiste mokytoja Statkienė bara ir terorizuoja bažnyčią lankančius mokinius):
    1975.XI.14 Žarėnų — Latvelių aštuonmetėje mokykloje VI klasės auklėtoja Statkienė išbarė einančius į bažnyčią mokinius. Auklėtoja labiausiai terorizavo uoliausią bažnyčios lankytoją Loretą Leonaitytę.

*    *    *


Nedzingė
(Grasinimais ir pasityčiojimais mokytojai — Juravičienė ir Pigaga — stengiasi brukti mokiniams ateizmą):

    VIa klasės auklėtoja Juravičienė grasino mokiniams, kad bus išvardytos pavardės tų mokinių, kurie eis giedoti į bažnytinį chorą.

    VII klasės auklėtojas Pigaga reikalavo, kad mok. Lukšys pieštų ateistine tematika. Mokiniui atsisakius piešti, iš jo buvo tyčiojamasi ir jam grasinama.

*    *    *


(Taip dabar okup. Lietuvoje mokytojai prievartauja savo tikinčiuosius mokinius):

        Tikinčiosios mokinės laiškas „LKB Kronikai"

    Kai buvau 4 klasėje, nuo pat mokslo metų pradžios auklėtojas mane labai vertė stoti į pionierius. Visi 4 klasės mokiniai turėjo būti pionieriais. O aš vis nestojau. Auklėtojas pasakė, — jeigu ne šiais metais, tai kitais aš vis vien turėsianti stoti. Jei nestosiu, gąsdino mažinsią pažymius ir visokiais kitokiais nemalonumais. Aišku, taip ir buvo. Kai kurie mokytojai nuolat man mažindavo pažymius.

    Auklėtojas dažnai matydavo mane einant vakarais į bažnyčią. Kartą jis manęs paklausė, kur aš kiekvieną vakarą einanti. Atsakiau, kad einu į bažnyčią.

    Po to auklėtojas kiekviena proga man pabrėždavo: „Tu baik vieną kartą vaikščiojus į bažnyčią!"

    Klasėje buvo išdalytos anketos su tokiais klausimais: „Ar eini į bažnyčią? Iš kur atsirado žmonės: iš beždžionės ar Dievas sutvėrė? Kas verčia eiti į bažnyčią? Ar švenčiate religines šventes? Ar Bažnyčia daro gera ar bloga? Į anketos klausimus atsakiau: „einu į bažnyčią. Žmogų sutvėrė Dievas. Į bažnyčią einu savo noru. Religines šventes švenčiame. Bažnyčia daro tiktai gera".

    Kartą auklėtojas išsikvietė mane ir sako: „Žinau, kad eini į bažnyčią. Nu ir eik! Tik kai ateis komisija ir jei paklaus, ar eini, ar tiki, tai sakyk, kad neinu, kad netikiu". — Namuose tėvai patarė Dievo niekada neišsižadėti, neišsiginti.

    Klasėje nuolatos duodavo rašyti ateistinius rašinėlius.

    Taip iki mokslo metų pabaigos klasės auklėtojas mane kankino už tikėjimą.


*    *    *


(Dar vienas ryškus tarybinių „demokratinių" rinkimų pavyzdys):
KOLŪKIEČIŲ STREIKAS
    1975 m. gruodžio mėnesį buvo sujungti du Kapsuko rajono kolūkiai — „Dovinės" ir „Piliakalnio". Gruodžio mėnesio pradžioje abiejuose kolūkiuose vyko susirinkimai, kuriuose nutarta sujungti abu kolūkius. Susirinkimuose dalyvavo Kapsuko rajono I-sis partijos sekretorius Sinickas. Jis viešai pažadėjo kolūkiečiams, kad, sujungus kolūkius, bus padarytas sujungtų kolūkių narių susirinkimas ir jame bus išrinktas iš dviejų kandidatų naujas pirmininkas, tai yra: ar
    „Dovinės" kolūkio buvęs pirmininkas Pranas Servytis, ar „Piliakalnio" kolūkio buvęs pirmininkas Stasys Narauskas.
„Dovinės" kolūkis ekonomiškai žymiai silpnesnis, jame pigiau mokėjo kolūkiečiams už darbą ir, be to, kolūkiečiai buvusiam pirmininkui Servyčiui turėjo daug asmeninių priekaištų.

    Gruodžio 10 d. Daukšių mokyklos salėje įvyko sujungtų kolūkių naujo pirmininko rinkiminis susirinkimas. Į susirinkimą atvyko labai didelė dauguma buv. „Piliakalnio" kolūkio narių. Buv. „Dovinės" kolūkio nariai susirinkime nedalyvavo, nes prieš tai buvęs jų buvusios kolūkio mažumos susirinkimas ir jie nutarę sujungto kolūkio pirmininku išrinkti P. Servytį.

    Gruodžio 10 d. į rinkiminį susirinkimą atvyko Kapsuko rajono I-sis partijos sekretorius Sinickas ir instruktorius Jankauskas. Jie atsivedė ir buv. „Dovinės" kolūkio pirmininką P. Servytį.

    Susirinkimas truko tik kelias minutes. Instruktorius Jankauskas pasiūlė sujungto kolūkio pirmininku

išrinkti P. Servytį. Instruktorius paklausė, kas sutinka su pasiūlyta kandidatūra. Kolūkiečių niekas nebalsavo. Tuomet instruktorius paklausė, ar yra nesutinkančių. Pakėlė rankas visi susirinkusieji. Tada partijos instruktorius Jankauskas atsisuko į P. Servytį ir, paduodamas jam raktą, tarė: „Sveikinu su išrinkimu".

    Salėje pasigirdo įvairūs protesto balsai. Sinickas ir Jankauskas pasislėpė atskirame mokyklos kambaryje, o vėliau aplinkiniu keliu per Igliauką grįžo į Kapsuką.

    Rinkiminio susirinkimo dalyviai surašė protesto raštą, kad jie paskelbė streiką ir, visi pasirašę, tą pačią dieną nuvežė į Kapsuko žemės ūkio valdybą. Streiko metu niekas nemelžė buv. „Piliakalnio" kolūkio karvių, nešėrė gyvulių. Tik buv. kolūkio pirmininkas S. Narauskas ir buv. raštinės darbuotojos šėrė gyvulių prieauglį. Streikavo visi kolūkiečiai.

    Streiko metu, gruodžio 11 -12 d.d. vyko Kapsuko rajono KP plenumas. Grupė kolūkiečių su skundais kreipėsi į rajono KP plenumą ir į rajono prokurorą, bet nebuvo jų priimti.

    Visi streiko dalyviai buvo iškviesti į Kapsuko raj. saugumą ir apklausti, kas suorganizavo kolūkyje streiką. Visi sakė, kad sustreikavo dėl to, kad rajono I-sis partijos sekretorius Sinickas žadėjo leisti patiems kolūkiečiams išsirinkti pirmininką iš dviejų kandidatų ir nedavė. Be to, jie balsavę prieš siūlomą kandidatą, o I-jo sekretoriaus akivaizdoje instr. Jankauskas sveikino neišrinktąjį su „išrinkimu".

    Nors po to kolūkiečiai su skundais kreipėsi į respublikinius vyriausybės ir partijos organus, net į centrinius TSRS vyriausybės organus, o neišrinktas kolūkio pirmininkas P. Servytis eina sujungto kolūkio pirmininko pareigas ir jo neišrinkimo niekas rimtai netikrina.

*    *    *



        Lietuvos Komunistų Partijos
        Centro Komiteto
        pirmajam Sekretoriui P. Griškevičiui

(Dailininkas V. Žilius su žmona prašosi išleidžiami į užsienį, pateikdami ir savo apsisprendimo motyvus):
    1975 m. spalio 27 d. aš kartu su savo žmona padavėme dokumentus LTSR VRM vizų ir registracijos skyriui, prašydami leisti mums emigruoti į užsienį pagal iškvietimą, kurį atsiuntė tikrasis mano žmonos brolis, gyvenantis Izraelyje.

    Padavus minėtus dokumentus, nedelsiant buvau pašalintas iš Dailininkų sąjungos, atsidurdamas situacijoje be teisės bet kur įsidarbinti ar gauti darbo pagal sutartis.

    Visas mano kūrybinis darbas nuo 1965 m. iki šios dienos oficialių valdžios atstovų yra vertinamas kaip „formalizmas", neatitinkąs taip vadinamojo socialistinio realizmo reikalavimų. Ir dėl to man pastoviai yra taikoma moralinė ir materialinė diskriminacija, man draudžiama eksponuoti savo paveikslus oficialiose parodose Lietuvoje ir kitur.

    Mano kūrybos profanacija ir izoliavimas, o taip pat bendras kultūrinio ir kūrybinio gyvenimo falšas bei apmirimas Lietuvoje galutinai mane įtikino, kad tolimesnė mano kūrybinė veikla Tėvynėje neturi prasmės. Man, kaip žmogui ir dailininkui, giliai svetima ir nelogiška taip vadinamojo socialistinio realizmo principai. Mano įsitikinimu, jie vulgarizuoja kūrybinę žmogaus veiklą, verčia ją amatu, naudingu ir patogiu valdžiai. Socializmo dogmatiškumas, neigiąs visas kitas kūrybos sampratas, užkerta kelią ir individualios kūrybinės minties pasireiškimui.

    Prievarta svetima mano prigimčiai, nepaisant kokiais aukštais idealais ji save teisintų ir dangstytų. Tad ir ateityje nežadu paklusti bet kokiam mano kū-

rybos administravimui. Taip pat nesutinku, kad kūrybos problemas tautai nusprendžia ir vertina valdininkai, dažniausiai neturėdami apie tai elementariausio supratimo. Taip falsifikuojamas ir skurdinamas dvasinis krašto gyvenimas.

    Todėl aš noriu gyventi ir dirbti kitoje valstybėje, kur mano kūryba nebus profanuojama ir, galimas dalykas, bus įdomi ir reikalinga.

    LTSR VRM neleidimą man su žmona išvykti iš TSRS motyvuojant, kad Lietuvoje lieka giminės, laikome subjektyviu ir neteisingu. Juk nei mano žmonos broliui, nei daugeliui kitų, kurių patys artimiausi giminės taip pat liko Lietuvoje, tai nebuvo pretekstas neleisti jiems išvykti iš TSRS.

    Mes su žmona, kuri visiškai pritaria mano įsitikinimams ir apsisprendimui, sudarome savarankišką šeimą, gyvename atskirai ir nepriklausomai nuo mūsų giminaičių. O raštiški jų sutikimai, kurių reikalauta, yra pridėti prie VRM pateiktų dokumentų.

    Mes pageidaujame objektyvaus mūsų pareiškimo dėl išvykimo iš TSRS peržiūrėjimo. Mūsų apsisprendimas yra tvirtas ir galutinis.
V. Žilius
Vilnius, 1976.1.23. G. Žilienė

*    *    *


    Vladislovas Žilius, gyvenantis Vilniuje, Sluckio g. 13-9 (gim. 1939 m. Šilalės raj.), 1964 m. baigė Dailės institutą — grafiką. Su savo kūriniais dalyvavo eilėje parodų tėvynėje ir užsienyje (Malberkel, Lenkijoje — 1967 ir 1969 m. Krokuvoje — 1968; Bareslovoje — 1969 m.). Iliustravo knygas, apipavidalino kino filmą „Jausmai". J. Stavinskio pjesę „Spūsties valanda" (Klaipėdos dramos teatre). „Vaga" leidykloje dirbo kaip dailės leidinių redakcijos vedėjas, o nuo 1971 m. — „Minties" leidykloje kaip vyriausias dailininkas. Daugiausia kuria oforto technika.

(Šiuo metu V. Žilius su šeima jau gyvena užsienyje. — Red.)

*    *    *


(Algimantas - Anastazas Šaltis, drąsus šių laikų kankinys, nuteistas už tikėjimą):
Nuorašas iš baudž. byl. Nr. 1-68/63 m.
Nuosprendis Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos vardu. 1963 m. gegužės mėn. 7 d. Kėdainių liaudies teismas, susidedantis iš pirmininkaujančio liaudies teisėjo Olšausko ir liaudies tarėjų: 1. Čaplikienės, 2. Ža-ludienės, dalyvaujant prokurorui Leščinskui, visuomeniniams kaltintojams Žukui A. ir Ptašinskui K., advokatui Starkai, sekretoriaujant Stanevičienei, išnagrinėję viešame teisiamajame posėdyje, įvykusiame Ilsios vid. mokyklos salėje baudžiamąją bylą, kurioje Šaltis Algimantas-Anastazas, Vytauto, gim. 1944 m. V.2 d., LTSR Kėdainių m., lietuvis, nepartinis, 9 klasių išsilavinimo, nevedęs, karo prievolininkas, anksčiau neteistas, niekur nedirba (mokėsi darbo jaunimo vakarinėje mokykloje 10-je klasėje), kilęs iš tarnautojų, gyv. Kėdainių m. Vilniaus g. Nr. 12, kaltinamas pagal LTSR BK 144 str. 1 d. Išnagrinėjęs parengtinio ir teisminio tardymo medžiagą, apklausęs teisiamąjį, liudytojus, išklausęs šalių kalbas ir teisiamojo paskutinį žodį 1. teismas nustatė: jog teisiamasis Šaltis, būdamas Kėdainių darbo jaunimo vidurinės mokyklos 10-tos klasės mokiniu, visuomenei naudingo darbo nedirbęs (nors yra fiziniai sveikas ir subrendęs jaunuolis), nežiūrint į tai, kad dar 1960 m. buvo saugumo organų perspėtas už moksleivių verbavimą į taip vadinamą „gyvąjį rožančių", t.y. skelbiamą tikėjimo į dievą ir religinių apeigų mokymą, bet Šaltis iš to reikiamų išvadų

nepadarė ir toliau tęsia savo nusikalstamą veiklą. Taip teisiamasis Šaltis 1961 m. mokė moksleivių grupę religinių apeigų, ruošė juos komunijai. Maža to, 1962 m. vasarą, moksleivių atostogų metu, teisiamasis Šaltis, dangstydamasis į dievą skelbimu, organizavo Kėdainių rajone Bublių km. 9 moksleivių grupę, tame tarpe buvo pionierių ir spaliukų, kuriuos mokė katekizmo, poterių, platino vaikų tarpe religinę literatūrą, vykdė susirašinėjimą su suorganizuota grupe, ragino kai kuriuos moksleivius nestoti į pionierių organizaciją ir netikėti komunizmu. Teisiamasis Šaltis mokė virš paminėtą 9 asmenų grupę apie dvi savaites, o už mokslą ėmė pinigus po 1-2 rb. Apklausus teisiamajame posėdyje, teisiamasis Šaltis save kaltu nepripažino ir paaiškino, kad jis egzaminavo 9 asmenų mokinių grupę, mokė juos poterių ir ruošė juos pirmajai komunijai, bet pinigų iš mokinių neėmė, o kad negalima užsiiminėti tokia veikla, nežinojo. 1960 m. buvo saugumo organų perspėtas už mokinių mokymą religinių prietarų ir apeigų, bet ir ten buvo nekaltas. Tačiau 1. teismas kritiškai vertina teisiamojo nekaltumo versijas, nes jos nebeatitinka tikrovei ir liudytojų parodymams, bylos medžiagai. Liudytojai — Sinkevičius N., Kupčinskas C, Zubrickaitė A., Argustaitytė V., Mimonskaitė V., Argustas B., Trinkauskas J., Argustas J., Vyšniauskas Z. — patvirtino, kad teisiamasis Šaltis juos
1962 m. vasarą egzaminavo ir mokė religinėms apeigoms, mokė tikybos. Šią aplinkybę patvirtino ir virš minėtų mokinių tėvai. Kad teisiamasis šia nusikalstama veikla užsiiminėjo dar 1960 m. ir 1961 m. patvirtina VSK prie Ministrų Tarybos Kėdainių rajono įgaliotinio
1963 m.IV.12 pažyma Nr. 1058 (b. 1,82 ) ir liudytojai — Mimonskaitė Vasė ir Argustas Bronius. Teisiamasis Šaltis patvirtino pats, kad jis šia veikla užsiminėjo religinio kulto tarnų (klebono ir kunigų) La-bonio ir Braknio įtakoje, gaudavo iš jų ir kun. Paš-

kevičiaus religinę literatūrą, kurios pas teisiamąjį Šaltį kratos metu buvo rasta: 144 religinės knygos, 2 sąsiuviniai, 69 įvairūs užrašų lapai, 6 užrašų knygutės, 85 nuotraukos. Virš paminėti daiktiniai įrodymai rodo, kad teisiamasis Šaltis iš to sėmėsi religinių žinių, kurias skleidė mokiniams ir artimai bendravo su dvasininkais - kunigais. Teisiamojo nekaltumo versija nepaneigiama jo paties duotais parengtinio tardymo metu parodymais. 1963 m. 11.16 d. teisiamasis Šaltis, duodamas savarankiškus parodymus, parodė, kad 1962 m. vasarą, Argustienei ir kitai kažkokiai moteriai prašant, jis Bublių km. mokė vaikus apie dievą, mokė poterių ir pan. (b. 1,32-33). Analoginius parodymus jis davė ir 1963 m. II, 27 (b. 139-41). Šaltis aiškina, kad užduodavo vaikams išmokti poterių, o po to, kitą kartą juos klausinėjo, atitinkamai įvertindamas jų žinias, t.y. kokiam pažymiui jis atsakė. Šis mokslas truko apie dvi savaites. Paskutinę mokymo dieną vaikai atnešė jam po kelis rublius ir iš viso gavo apie 10 rb. Šie teisiamojo Šalčio parodymai atitinka kitai bylos medžiagai ir iš esmės visų Šalčio pamokytų vaikų — liudytojų parodymus. Apie vaikų mokymą religinių prietarų liudija Šalčio pasiųsti Argustui B., Zubrickai-tei B., Argustui J.y Argustaitei V., Zurbickaitei A., Sinkevičiui N., Vyšniauskui Z. ir Kupčinskui C. laiškai. Jis šiuose laiškuose ragina ir moko vaikus kiekvieną rytą ir vakarą, gražiai sudėjus rankutes, pasimelsti Dievui, kad jis duotų jiems sveikatos, kad jie pasimelstų tame tarpe ir už Šaltį, kaip buvusį mokytoją. Jis aiškina vaikams, kad jeigu kils kokie neaiškumai ar klausimai apie tikėjimą, tegul kreipiasi pas ji, jis jiems atsakys (b. 1.10.). Tokiu būdu matosi, kad teisiamasis Šaltis ne tik apmokė vaikų grupę, bet jis juos žaloja ir klaidina, aktyviai veikia ir po šios grupės apmokymo. Šaltis padarė ir toliau daro didelę moralinę žalą paminėtų vaikų grupei, jų įsitikinimams ir tei-

sėms, jų materialistinės pasaulėžiūros formavimuisi. Neteisingas Šalčio aiškinimas ir toje dalyje, kur jis teigia, jog jis mokė vaikus šių vaikų motinoms prašant. Tačiau 1. teisme tik Argustienė Vlada ir Kupčinskienė B. patvirtino, kad jos prašė Šalčio, kad pastarasis pamokytų jų vaikus poterių ir paruoštų pirmajai komunijai, gi visos kitos motinos ir tėvai bei patys vaikai teisiamojo neprašė ir nepareiškė jokio pageidavimo šiuo reikalu. Teisiamasis Šaltis visa tai darė savavališkai. Iš esmės apklausti visi vaikai 1. teisme pareiškė, kad jie visiškai nepageidavo ir nenorėjo, kad juos Šaltis mokytų ir klaidintų. Parengtinio tardymo metu liudytojas Kupčinskas C. patvirtino, kad Šaltis liepė netikėti komunizmu (b. 1.17-18), o Sinkevičius H. ir Zubrickaitė A. bei Kupčinskas parodė, jog Šaltis liepė nestoti į pionierius (b. 1.15-16/23-24). Teisiamajame posėdyje teisiamojo Šalčio motinos veikiami ir prašomi, paminėti liudininkai dalinai pakeitė savo parodymus. Apie tai, kad Šaltienė Elena turėjo šią įtaką ir prašė mokinių, kad pastarieji pakeistų savo parodymus, patvirtino liudytojas Trinkauskas Jonas. Esant tokioms aplinkybėms 1 .teismas tiki tiems liudytojų (vaikų) parodymams, kurie yra duoti parengtinio tardymo metu. Visi apklausti mokiniai parengtinio tardymo metu yra apklausti dalyvaujant pedagogui ir šių mokinių mokytojai Atkočiūnaitei A., kuri patvirtino, kad tardymas atliktas objektyviai. Teisiamasis Šaltis įvykdė visuomenei pavojingą nusikaltimą. Jo nusikalstama veikla yra ypač pavojinga jaunajai kartai, kuriai Šaltis daro didelę įtaką, stengiasi suklaidinti ją, nukreipti į neteisingą kelią. Šalčio pavojingumą visuomenei patvirtina jo fanatiški įsitikinimai, kuriuos jis pareiškė ir 1. teisme. Kadangi Šaltis nesupranta savo pavojingumo laipsnio, auklėjimui nepasiduoda (su juo mokykloje buvo daug dirbama, jis buvo kri-

tikuojamas ir spaudoje, ir kolektyvo narių, buvo perspėtas saugumo organų ir t. t.) — jis reikiamų išvadų nedarė, todėl Šaltis turi būti izoliuotas iš visuomenės ir izoliuotas tokiam laikui, per kurį jis galėtų pasiaukėti.

    Dėl virš išdėstyto 1. teismas, vadovaudamasis LTSR BPK 331,333 str., nusprendė:

    Šaltį Algimantą - Anastazą, Vytauto s., gimusį 1944 m., pripažinti kaltu pagal LTSR BK 144 str. 1 d. ir nubausti (2) dviem metams laisvės atėmimu be papildomų bausmių, o bausmei atlikti patalpinti į bendrojo režimo pataisos darbų koloniją. Tardomąją priemonę pakeisti iš rašytinio pasižadėjimo į areštą, suimant posėdžių salėje. Bausmės pradžią skaityti nuo 1963 m. gegužės 7 d. Daiktinius įrodymus (kratos metu rastą pas Šaltų literatūrą, užrašus ir nuotraukas) sunaikinti. Nuosprendis gali būti apskundžiamas LTSR Aukšč. Teismui laike 7 d. nuo jo gavimo dienos per šį 1. teismą. L. teisėjas (pas) Olšauskas, 1. tarėjai (pas) Čaplikienė ir Žaludienė.
Nuorašas tikras:    (parašas)
*    *    *
    LTSR Aukščiausiasis teismas 1963 m. gegužės mėn. 28 d. nutarė:

    Šalčio gynėjo kasacinį skundą dalinai patenkinti. Kėdainių rajono liaudies teismo 1963 m. gegužės 7 d. nuosprendį, Šalčio nusikalstamus veiksmus iš Lietuvos TSR BK 144 str. 1 d. perkvalifikuoti į BK 143 str. ir paskirtąją bausmę sumažinti iki vienerių (1) metų laisvės atėmimu.
Liaudies teisėjas

*    *    *

409

„LKB Kronikos" pastabos:

(Visa komunistinė sistema ir tos sistemos teismai vadovaujasi tik melu):
    A. Šaltis niekada tardytojams neliudijo, kad vaikus mokąs kunigų Labonio ir Braknio inspiruojamas.

    Tardymų metu su vaikais dažnai būdavo elgiamasi grubiai — vaikai buvo gąsdinami, jog būsią išvežti į koloniją. Teismo metu motinos buvo bauginamos, kad joms būsią atimtos motinystės teisės.

    Su teisiamuoju A. Šalčiu buvo elgiamasi grubiai tiek tardymo, tiek teismo metu.

    A. Šalčiui teisme neleido pasakyti paskutinio žodžio. Po pirmo sakinio teisėjas suriko: „Gana! Nekalbėk čia niekų!"

    Teismo nuosprendyje pažymėta, kad tėvai ir jų vaikai nepageidavę, jog Šaltis juos mokytų tikėjimo tiesų. Tai klasiškas tarybinio melo pavyzdys. Jei nei tėvai, nei vaikai nenorėjo, kad A. Šaltis mokytų tikėjimo tiesų, tai dėl ko iš įvairiausių kaimų rinkosi pas A. Šaltį vaikai?

    Tikinčiųjų nuotaikas atspindi vieno jaunuolio laiškas, parašytas A. Šalčiui po teismo:

    „Jeigu šis laiškas pasieks Tave, žinok, jog ne tik aš, bet ir tie, su kuriais aš bendrauju, visi žavimės Tavimi... Iš visos širdies aš linkiu Tau, mano mielas Broli, ir toliau taip drąsiai nešti tikėjimo vėliavą..."

*    *    *


Atitaisymas
„LKB Kronika" Nr. 21 straipsnyje „S. Kavoliovo teismo dienomis Vilniuje" rašė apie „mokytoją" — saugumietį Žebrauską. Tikroji to „mokytojo" pavardė ne Žebrauskas, bet Zajančauskas.

*    *    *

410

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum