gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Buvo verta dėti pastangas dėl laisvos Lietuvos Spausdinti El. paštas
Parašė Kun. Robertas Grigas   
  Kunigo Roberto Grigo vardas daugeliui asocijuojasi su be galo svarbiais XX amžiaus pabaigos Lietuvos istorijos momentais – taikiu, tačiau drauge ir drąsiu pasipriešinimu sovietinei okupacijai, begaliniu troškimu pogrindžio spaudoje skleisti lietuvybę, 1987 metų rugpjūčio 23 d. Vilniuje, prie A. Mickevičiaus paminklo, įvykusiu Molotovo-Ribentropo pakto metinių minėjimo mitingu, 1991 m. sausio įvykiais, kai kunigas Robertas visas tas baisias dienas ir naktis buvo su Parlamento gynėjais, aukojo šv. Mišias ir teikė nuodėmių išrišimą apsisprendusiems ginti Lietuvos laisvę arba žūti. Šiandien kunigas Robertas Grigas vis dar darbuojasi atstumtųjų ir visų pamirštųjų labui – yra Lietuvos Carito generalinis direktorius.

  Su kunigu Robertu dirbame toje pačioje organizacijoje, tačiau giliau pažinti šį puikų žmogų aš, kaip jaunosios kartos atstovė, iki šiol galėjau tik iš bendradarbių pasakojimų ar spaudos. Tačiau minint dvidešimties metų Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio sukaktį, buvo puiki galimybė pasikalbėti su kunigu Robertu apie jo vaikystę, apsisprendimą tapti kunigu, jo pogrindžio veiklą Sąjūdžio metais bei palyginti visai nesenus įvykius.

Lietuvybės pamatai dėti nuo ankstyvos vaikystės

  „Mano kelias į kunigystę ir pilietinę veiklą formavosi daugelį metų, nuo pat vaikystės. Na, o Dievo karalystė, kaip sakė Kristus, jau yra tarp mūsų ir ateina nepastebimai. Mama Anelė buvo medicinos felčerė, tėtis Antanas - vokiečių kalbos mokytojas, turiu ir šešeriais metais jaunesnį brolį. Tėvai, kaip ir dauguma Lietuvos gyventojų, buvo patriotinių lietuviškų nuostatų, kaip išsilavinę žmonės sugebėjo neprimityviai patraukliai perduoti tikėjimo paveldą“, - paklaustas, kodėl pasirinko dvasininko kelią ir kaip buvo diegiamos lietuvybės idėjos, atsako kunigas Robertas.

  Anot kunigo, gyvenimo pamatai paklojami dar ankstyvoje vaikystėje. O tik po to veikia aplinka, žmonės, su kuriais tenka bendrauti. Kunigo tėvai buvo toji karta, kuri savo jaunystėje tiesiogiai pergyveno sovietų okupacijos dramą, partizanų kovas, žuvusiuosius, išmėtytus miestelių gatvėse, ir visa tai, pasak kunigo, „dar alsavo gyvais prisiminimais, gyva kalbanti žaizda buvo“.

Okupacijos, neseniai vykusių trėmimų, partizaninio pasipriešinimo temos kunigo vaikystės metais vis dar buvo gyvos.

  „Tiek iš tėvų, tiek iš giminių, tiek iš apylinkės gyventojų, kur tiktai tekdavo susitikti, vis tiek nuolat iškildavo praeities skauduliai, nors žmonės tą perteikdavo labai įvairiai, pagal savo perspektyvas ir patirtis“, - pasakojo kun. Robertas Grigas.

  Dar jaunėliui Robertui, būsimam kunigui, tėvai netiesiogiai perteikdavo istorijos įvykius. Tačiau buvo nuolat jaučiama, kad kažkas slepiama, mat vaikui bijota viską pasakoti dėl tarybų valdžios priešiškumo. Tėvai, kalbėdamiesi pasaulėžiūros, ideologinėmis temom tarpusavyje, vos tik į kambarį įėjus vaikams, nutildavo. Tačiau būsimasis kunigas anksti pradėjo nujausti, kas yra slepiama.

  „Vis tiek tų dalykų, kuriais žmonės gyvena, neįmanoma nuslėpti. Lietuvos visuomenėje anuomet ir netgi dabar pažiūrų spektras buvo ir yra nuo pačių kairiausių iki dešiniausių. Žmonės turi įvairių patirčių, vieni labiau nepriklausomai ir simpatizuodami pasipriešinimui kalbėdavo, kiti, ypač kurių šeimos buvo nukentėjusios nuo partizanų Dzūkijoj arba buvo sovietų suformuotose kolaborantų daliniuose, stribų daliniuose, tai, aišku, jų perspektyva buvo visai kitokia. Todėl dar vaikystėje tekdavo savotiškai atsirinkti, kas artima, priimtina“, - vaikystėje patirtą ideologinių požiūrių įvairovę prisimena kunigas.

  Pasaulėžiūros pagrindus kunigas Robertas įgijo ir per nuolatinius šeimos susitikimus, giminių šventes ar Jonines. Tokių susibūrimų metu žmonės pasijusdavo laisviau, pradėdavo dainuoti partizanų dainas ir taip iš tos artimiausios aplinkos jis semdavosi lietuvybės idėjų.

  „Vaikui augant yra labai svarbu patirti šiltus tėviškus jausmus, nes kartais jausmais galima perteikti daugiau negu kažkokiais faktais, statistika. Žinoma, iš knygų, iš prieškario Lietuvos spaudos, kurios žmonės buvo daug išsaugoję, iš žmonių prisiminimų, taip pat daug sužinai, tačiau savą požiūrį susidariau ypač tada, kai pasirodė pogrindžio spauda ir pradėjau ją gauti. Tuose pranešimuose buvo daug istorinės medžiagos apie Lietuvos okupaciją, represijas, apie prasmę priešintis okupacijai“, - prisiminimais dalinosi kunigas ir mintį papildė tuo, jog įtaką darė ir miestelio senukų pasakojimai apie vykusias represijas prieš partizanus, prieš nekaltų žmonių šeimas, trėmimus į Sibirą.

  „Žmonės pasakodavo ne iš knygų, o gyvais pavyzdžiais, sava patirtimi. Net ir mano mamos partizanų dainos, kuriose buvo išsaugota iš išsakyta visa pasipriešinimo kovos faktografija, kaip dabar surašoma istorijos vadovėliuose, ir kartu tokiu asmeniniu angažavimusi, apie išėjimą į mišką, tokią tikrą nuojautą ar net žinojimą, kad negrįši, kad žūsi, apie tą išsiskyrimą su mylimosiomis, su seserimis, apie lavonų paniekinimą. Visa tai formavo labai aiškią nuostatą, kas yra mūsų, ir kas yra svetima, kas yra Lietuva, ir kas yra svetima prievarta.“

  Taip dar būsimam kunigui netiesiogiai buvo formuojamas nusiteikimas, tarsi kvietimas prisidėti prie tų, kurie šiai neteisybei priešinosi. Tačiau vaikystėje pasireikšti norui priešintis dar nebuvo tokios galimybės, po partizanų sutriuškinimo kurį laiką ir pogrindžio judėjimas buvo aprimęs.

  Paklausus kunigo, kaip sugebėjo laviruoti tarp mokyklos, kur buvo skiepijama sovietinė pasaulėžiūra, ir namų, kur į sienas įaugusi lietuvybės idėja, atsakymas buvo labai paprastas – kadangi viskas vyko natūraliai, ryšys su tėvais buvo stiprus, tai ir sunku kunigui Robertui nebuvo.

„Jeigu tėvai skiria vaikui dėmesio, jį myli, tai paprastai vaikas visada rinksis tėvų pusę ir niekada svetimųjų“, - patikina kunigas Robertas.

  Pasak kunigo, tėvai tiesioginiu auklėjimu padėdavo apsispręsti. Iš dalies jų, kaip ir daugelio Lietuvos žmonių, situacija nebuvo paprasta. Jie nenorėjo kažko blogo savo vaikui, kažkokios konfrontacijos, neskatino imtis ekscesų ar radikalių poelgių. Kunigo tėvai nei vaikystėje, nei studijų metais nenorėjo, kad jis būtų suimtas ar patirtų persekiojimą. Tačiau nuolat skatino neprisidėti sąmoningu veikimu prie okupacinės ar kolaborantinės sovietų Lietuvos struktūrų, pvz., spaliukų, pionierių, komjaunuolių gretų.

  Kai visai mažiems vaikiukams mokykloje įsegdavo penkiakampę raudoną žvaigždę su V. Lenino atvaizdu į atlapą ir įrašydavo į spaliukų gretas, tai kunigo tėvai įsitraukti į jų gretas neleido ir pasakė, kad tai jiems yra svetima, jog tai Lietuvos išdavystė.

  „Prisimenu dar tokį skaudoką iš vaikystės momentą, kada po „gražios“ ceremonijos mokykloje, kai visi gavome tas žvaigždutes, aš grįžau namo patenkintas. O mano tėtis, kad ir tos pačios mokyklos mokytojas, brutaliai nuplėšė tą žvaigždelę nuo atlapo, numetė ant žemės, primynė ir sako: „Tu, ką, esi išdavikas? Tu žinai, kad šitas (Leninas, aut. past.) buvo budelis?“. Aš, aišku, nieko nesupratau, nes šeimoje niekas apie Leniną nepasakojo. Po to laiko mokykloje tos žvaigždelės nenešiojau, nors sovietų valdžia ir labai stengėsi, terorizuodavo tėvus“, - prisiminė kunigas Robertas.

  Anuomet daug kas priklausė nuo mokyklos. Kai kuriose buvo daug laisviau, prieš tokius nepaklusimus tarsi užmerkdavo akis. O kai kuriose mokyklose mokytojai gal iš savo komunistinių įsitikinimų, gal būdami bailesni, norėdami daryti karjerą, labai įžūliai ir piktai versdavo nešioti žvaigždes su Lenino atvaizdu. Visokiomis sankcijomis bausdavo tėvus, vaikus labai spausdavo, terorizuodavo.


  13-16 metų, verčiamas stoti į pionierių organizaciją, Robertas jau pats atsisakė. Kunigas teigė, jog dažniausiai sakydavo, kad yra giliai tikintis. O šiose organizacijose oficialiai būdavo propaguojamas antireligiškumas, sakoma,  jeigu esi pionierius ar komjaunuolis, vadinasi, turi būti netikintis ir net aktyviai veikti prieš kiekvieną religinį judėjimą. Nelabai aktyvūs mokytojai tokius atsisakiusius vaikus palikdavo ramybėje, o kiti nuolat agituodavo, rengdavo įvairias užklasines valandėles, renginius, o kartais ir viešai kviesdavo prie lentos, gėdindavo, apšaukdavo atsilikusiais, prietaringais, neišmanėliais davatkomis. Taip sovietų laikais buvo verčiama keisti pasaulėžiūrą. Pasak kunigo, iš pedagogiškai ir psichologiškai buvo labai kvaila to reikalauti.

  Nepaisant to, agitavimo prieš šeimas, nuolatinio spaudimo neatlaikę vaikai kartais imdavo elgtis taip, kaip verčia mokytojas, nors širdy taip ir negalvodavo. Panašiu būdu buvo stengiamasi nustatyti ir vienas šeimas prieš kitas. Tačiau tik pasirodžius pogrindžio spaudai, buvo nuolat rašoma, kad taip pažeidžiamos žmonių teisės.


  „Tėvai vis dėlto turi prioritetą auklėti savus vaikus taip, kaip jie nori. Jie auklėjimą supranta pagal savo įsitikinimus, ir čia yra nonsensas, kad mokykloje, kuri iš tikrųjų turėjo remtis tėvais, dirbti išvien, nuteikinėdavo vaikus prieš tėvus. Manęs toks įtikinėjimas neveikė, ir nei į pionierius, nei į komjaunuolius stoti nebuvo net minčių“, - teigia kunigas.

Kovoti žodžiu pasirodė veiksmingiau

   Kunigas Robertas dar ankstyvoje jaunystėje, būdamas vos 15 metų, rašė patriotinius eilėraščius. Iki paėmimo į armiją 1982 metais susidarė du apystoriai rinkiniai „Benamės svajos“ ir „Iš dūžtančios Galeros“. Savo kūrybą kunigas siūlydavo spaudai, kai kurie buvo išspausdinti. Kunigas Robertas Grigas LKB Kronikai rašė ir žinutes apie tikinčiųjų persekiojimo arba šiurkščios, užgaulios ateistinės propagandos faktus iš Leipalingio apylinkių.

  Kunigas prisipažino, jog sąmoningai neplanavo giliai širdyje slėpti visko, kas yra susikaupę. Ypač po R. Kalantos susideginimo 1972 metais (tuo metu kunigui buvo tik 12 metų) buvo labai sukrėstas. Tai palietė žmones ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, netgi tuos, kurie buvo artimi sovietų valdžiai.

  „Buvo galima jausti per visą kraštą tokius lyg traukulius, kurie pereina per visus žmones. Todėl visą laiką buvo mintis, kad nereikia jausmų turėti širdyje, o kažką verčiau nuveikti. Gal kartais tai buvo labai vaikiška, nes pasvajodavau, kaip būtų galima kovoti už nepriklausomybę. Todėl dar vaikystėje supratau, kad fiziškai to padaryti neįmanoma. O kovoti kūryba leido ir prigimtiniai dalykai. Jaučiau, kad iš prigimties esu daugiau humanitaras, o ne technikas. Iš vaikystės jaučiau didelį susidomėjimą literatūra, tėvelis turėjo turtingą biblioteką ir gal net nesąmoningai skatino domėtis knygomis, menine, grožine kūryba. O kūrybai tuo metu ir tema buvo palanki. Lietuva, lietuviškumas, nepriklausomybė. Daug skaitant, turbūt, kiekvienam pabunda noras pačiam pabandyti rašyti“,– kelią į kūrybą pristatė kunigas. Tačiau prisipažino, jog kūryba, eilės yra kažkas tokio intymaus, todėl ne visada būna drąsu tuo dalytis su artimiausiais žmonėmis.

   Kunigas pasidžiaugė, jog turėjo nuolatinį ir nuoširdų paskatinimą. Gretimam Savanorių kaime, pasirodo, gyveno tokia unikali asmenybė ponia Julija Uselytė. Ji dar būdama jauna studentė buvo išvežta į Sibirą ir ten susirgo encefalitu ir dėl to buvo iki pusės paralyžiuota. Nors iki pat mirties ji sėdėdavo lovoj, tačiau buvo labai turtingos prigimties, daug skaitydavo, daug bendraudavo su žmonėmis ir buvo kaimo šviesuolė.

  „Su ja galėjai kalbėtis visomis temomis. Ji buvo giliai tikinti katalikė, tačiau turėjo ir savitą nuomonę. Tėveliai buvo su ja pažįstami ir man, kartais nepakakus bendraamžių bendravimo, jų mąstymo lygio, aš pas Juliją praleisdavau valandų valandas. Kalbėdavomės apie tikėjimą, apie Lietuvą, apie patirtį Sibire, partizanų kovas. Ir ji bei visa jos šeima, nepaisant to, kad partizanai nužudė seserį, įtardami, kad ji yra išdavikė, nelaikė nuoskaudos lietuvybės žadintojams. Tai buvo unikalus atvejis. Matėsi, kad tai nėra tik išorinė stiprybė, bet ir kažkas daugiau viduje. Tai jautė ir kaimo žmonės“, – gražią pažintį prisiminė ganytojas.

  Kunigas Robertas pirmuosius savo eilių bandymus parodė būtent poniai Julijai, o ji poetiškos sielos jauną vaikiną palaikė ir nuoširdžiai paskatino toliau kurti.

  Grįžęs iš sovietų armijos, kunigas Robertas Grigas parašė ir prisiminimų knygą „Rekrūto prisiminimai“. Tai knyga apie dvejus metus sovietų kariuomenėje, apie tai, kaip visų akivaizdoje atsisakė prisiekti Sovietų Sąjungai.

  „Aš, Lietuvos pilietis, Robertas Grigas, atsisakau duoti karinę priesaiką, kaip prieštaraujančią mano religiniams ir tautinimas įsitikinimams“, – per iškilmingą rikiuotę nuskambėjo drąsūs ir pribloškiantys lietuvio vaikino žodžiai. Pakeisti nuomonės neprivertė ir pasodinimas į areštinę, fizinis smurtas bei grasinimai užmušti. Tačiau ištverti dvejus metus tarnybos Vidurinėje Azijoje vis dėlto pavyko.

  „Draugai paskatino išleisti antrąjį prisiminimų knygos leidimą, nes tą pirmąją laidą, mašinraštinę platinau dar sovietmečiu. O pirmąjį oficialų leidimą išleidau 1993 metais, antrąjį - papildęs naujesniais įvykiais – 1999 metais. Ten jau rašau apie 1987 metų rugpjūčio 23 dienos mitingą prie A. Mickevičiaus paminklo, KGB‘tų pagrobimą, Sausio 13-ąją, Lietuvos nepriklausomybės atgavimą“, – prisiminimų knygos kelią į visuomenę pasakojo kunigas.

Bėgimas nuo Sovietų armijos

  Kunigas Robertas būdamas 18 metų įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą, kur išmoko vokiečių kalbos. Tačiau dar iki įstojimo į institutą aktyviai bendravo su kunigais J. Zdebskiu (1986 metais veikiausiai ne be KGB pastangų žuvusiu keistomis aplinkybėmis autokatastrofoje), A. Deltuva, S. Tamkevičiumi (dabartiniu Kauno arkivyskupu metropolitu). Šių kunigų pavyzdžiai paskatino sąmoningiausius jaunuolius burtis į pogrindines katalikiškas organizacijas. Taip 1976 metais Robertas su draugais įsitraukė į nelegalų „Eucharistijos bičiulių“ judėjimą, kurio nariai gilindavo tikėjimą, studijuodavo Šv. Raštą, stengdavosi gilinti maldos gyvenimą ir tautinio atgimimo žadinimą. Skaitydavo visi susirinkę Šapokos istoriją ir pogrindžio spaudą, kuri nuolat kursuodavo tuose būreliuose.

  „Kai išvažiavau iš tėviškės į Vilnių studijuoti, Sovietų Sąjungos vadovas buvo L. Brežnevas – generalinis Komunistų partijos sekretorius – ir tais laikais jis įvedė lengvatą studijuojantiems institutuose. Ši lengvata reiškė, kad studijų metais jaunuoliai į kariuomenę nebuvo šaukiami.
 
  Pasiteiravus kunigo, ar norėjo tapti mokytoju, sulaukiau netikėto atsakymo: „Nenorėjau. Bet dar labiau nenorėjau eiti į sovietų kariuomenę. Tuo metu jau mąsčiau apie kunigystę, teologijos studijas. Mano aplinkos žmonės, buvę politiniai kaliniai, pogrindininkai taip pat paragindavo stoti į kunigus. Gal tik tėveliai, skirtingai nei V. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“, neskatino to, prašė rimtai pagalvoti, ar čia mano vieta, ar ištversiu visus kunigystės reikalavimus. Bet savita rezistencinė aplinka padarė savo įtaką“, – svarsto kunigas Robertas.

Pavyzdžiu Robertas Grigas laikė ir kunigo J. Zdebskio gyvenimą. Tačiau teigia, kad nuolatinio įkalbinėjimo niekad nebuvo.

  „Sesuo Regina Teresiūtė, amžiną atilsį politinis kalinys šiaulietis Mečislovas Jurevičius juokaudavo, kad, jeigu jau ateina mintis apie galimybę būti kunigu, tai pašaukimas yra. Na, o šalia religinių, vyravo ir patriotiniai motyvai. Buvo sakoma, kad kunigas gali daryti didelę įtaką žmonėms, miniai. O aš atsikirsdavau, kad, jeigu būsiu geras tėtis, užauginsiu būrį dorų vaikų, tai irgi bus įtaka, nes Lietuva turės naują pamainą. O savito likimo kunigas Petras Našlėnas atkirsdavo, kad šeimoje įtaką gali daryti keliolikai žmonių, o štai būdamas kunigu gali kalbėti šimtams, tūkstančiams, juos ugdyti Lietuvai arba skatinti dvasinį pasipriešinimą neteisybei“, – juokavo kunigas ir kartu pridūrė, jog „tai nėra visai teisingas požiūris, nes tokiu atveju tikėjimas, religija yra panaudojamas kaip įrankis daryti poveikį, kažkam tarnauti. Dievui norėjimas daryti gera jau savaime yra tikslas. Na, bet tokia buvo Lietuvos padėtis, sukilėlių vado kun. A. Mackevičiaus, vyskupo M. Valančiaus pavyzdžiai jaunuoliams buvo nuolat pateikiami ir sakoma, kad ir dabar reikia tokių žmonių“.

  Tokie vyresniųjų kunigų argumentai jaunuolius, kurie turėjo idealistinius įsitikinimus, veikdavo. Tačiau kunigas Robertas, nepaisant troškimo stoti į kunigus, buvo įsitikinęs, kad į kunigų seminariją Kaune jo nepriims, nes tuo metu sovietų valdžia seminariją kontroliavo, net limitą buvo nustatę, kiek per metus galima naujų kunigų priimti. Taip pat buvo žinoma, kad KGB žmonės ten lankosi ir stengiasi užverbuoti būsimus kunigus dirbti šnipais ir visais būdais griauti Bažnyčią iš vidaus. Nesutikusiesiems buvo grasinama pašalinti, neleisti baigti mokslų.

  „Aš viso to nenorėjau, be to, buvau tikras, jog nepriims. Juo labiau kad nebuvo pageidaujami ir protingi jaunuoliai, nes siekta palaikyti žemą intelektualinį Bažnyčios lygį. Todėl teologijos mokslus teko atidėti ir pasirinkti studijas Vilniuje“, – pasakojo kunigas.

 Išvykęs į Vilnių, kunigas nesėdėjo rankų sudėjęs, o ieškojo jam artimos pasaulėžiūros šalininkų.

  „Nuobodu vien tik studijų gyvenimą gyventi, todėl dar iš pogrindžio spaudos, Vatikano radijo, Amerikos balso, Laisvosios Europos radijo pranešimų žinojau apie vilniečius, kurie dalyvavo tame taikiame pasipriešinime: Julių Sasnauską, Antaną Terlecką, Vladą Šakalį, Petrą Cidziką, Vytautą Bogušį, todėl nusprendžiau juos susirasti. Visai netrukus šiuos žmones radau ir įsitraukiau į jų veiklą. Tačiau tai buvo visai kita aplinka. Iki studijų aš dalyvavau daugiau katalikiškoj veikloj, kuri akcentavo Lietuvos laisvės kovą labiau per asmeninį tobulinimąsi, žmogaus dorą, moralines vertybes, o vilniečių grupė buvo tautinio-politinio pasipriešinimo šalininkai. Dauguma jų buvo artimi Katalikų Bažnyčiai, tikintys, tačiau labiau pabrėžė organizuoto politinio veikimo problemas, pogrindžio spaudos veikimo, ryšius su lietuvių emigracija, su Vakarais, peticijų rašymo svarbą, prioritetu laikė politinį tautos ugdymą“, – lygina kun. Robertas Grigas.

  Kunigas teigė, jog abi šios pusės savo tikslais jam buvo artimos. „Nors sovietmečiu buvo daug trinčių, tačiau aš, kaip tikintis žmogus, nors ir stengiausi daugiau būti su katalikiškuoju judėjimu, nesipykau ir su politiniu sparnu“.

  Studijų laikotarpiu įsitraukęs į vilniečių judėjimą, kunigas padėjo leisti pogrindžio žurnalą „Vytis“. Trykštančio entuziazmo kupinas pedagogikos studentas su vilniečiais susitarė, kad ims spausdinti „Vytį“ savo namuose.

  „Pasiėmiau spausdinimo mašinėlę ir ramiai sau palėpėje spausdindavau. „Vytį“ skleidžiau tarp draugų, kitų patikimesnių žmonių“, – pogrindžio veiklą atskleidė kunigas.

  Gal būsimo kunigo ir nebūtų taip greitai pašalinę iš Vilniaus pedagoginio instituto, jeigu jis būtų veikęs atsargiau. Kadangi tuometinė pogrindžio spauda buvo be iliustracijų, tai kunigas sumąstė išleisti nuotraukų albumą ir taip pagyvinti leidinius. Taip jis su fotoaparatu rankose vaikščiojo po Vilnių ir fotografavo kalėjimus. Aišku, milicija netruko pastebėti tokį drąsuolį.

  „Gyvendami keli vaikinai bendrabutyje keitėmės rūbais. Taigi aš buvau pasiskolinęs draugo odinę striukę su visais dokumentais. Taip milicijai, kuri mane sučiupo prie kalėjimo sienos, aišku, kilo dar didesnis įtarimas. Na, bet gelbėjant draugą man pavyko įrodyti, kad vis dėlto tai esu aš. Taip milicininkai mane parvežė į bendrabutį, padarė kratą ir surado pogrindžio spaudos. Po tų įvykių mane labai greitai pašalino iš instituto“, – prisiminė kun. Robertas.
 
Bažnyčios pogrindžio veikla


  Anuomet pogrindyje veikė vyrų vienuolijos: jėzuitai, pranciškonai ir marijonai. Jie ėmė organizuoti slaptas teologijos studijas dėl to, kad Kunigų seminarija Kaune buvo KGB globoje. Aktyviausiai veikė jėzuitai. Jaunuoliai dažnai apsigyvendavo netoliese patyrusio kunigo, įsidarbindavo Bažnyčios patarnautojais (zakristijonais) ir kartu studijuodavo savarankiškai. Nebuvo tuo metu ir jokių tikybos vadovėlių, tik mašinėle perrašomi vadinamieji skriptai. Kadangi tai nebuvo pogrindžio literatūra, valdžia šias knygas toleravo. Jeigu toji vienuolija paliudydavo, kad tas vyrukas yra tinkamas būti kunigu, išėjo tinkamą pasiruošimą, tai vyskupai tremtiniai įšventindavo į kunigus.
 
  Tokių atvejų pasitaikydavo ir Ukrainoje, kur unitai būdavo dar labiau persekiojami. Ten buvo spaudimas iš dviejų pusių: Sovietų Sąjungos ir Ortodoksų Bažnyčios. Unitai buvo tarsi Vakarų Bažnyčios intarpas Ukrainoje. Stalinas po karo ją oficialiai uždraudė.

  „Neoficialiems“ kunigams valdžia draudė dirbti, jie negalėjo gauti parapijos, bet esant kunigų trūkumui, kiekvienas drąsesnis kunigas labai noriai juos kviesdavosi į talką per atlaidus išpažinčių klausyti. Tikintieji tokius pogrindininkus dar labiau vertino, nes galėjo būti tikri, jog jie nebus užverbuoti KGB.

  „1987 metais jau slapta studijavau pogrindžio kunigų seminarijoje. Gyvenau pas savo bičiulį, kun. Roką Puzoną Širvintų rajone, Kiauklių bažnytkaimyje. Kunigas R. Puzonas irgi buvo iš tremtinių šeimos, gimęs Irkustke. Kada išgirdome apie rengiamą mitingą (1987 m. mitingas prie A. Mickevičiaus paminklo, aut. past.), labai nustebome, nes po R. Kalantos žūties nebuvo nė kalbos, kad galima surengti kažkokį opozicinį mitingą prieš valdžią. Rusijoje tuo metu vyko persitvarkymas (perestroika). M. Gorbačiovas skelbė Sovietų Sąjungai naują mąstymą, todėl mažytės demokratijos apraiškos buvo toleruojamos. Tuo pasinaudodami keturi žinomi lietuviai rezistentai: sesuo Nijolė Sadūnaitė, Antanas Terleckas, Petras Cizikas ir Vytautas Bogušis paskelbė viešai pareiškimą, kurį perdavė užsienio radijui. Taip kvietimas į mitingą buvo išplatintas visuomenei. Susirinkimas buvo rengiamas kaip atkirtis Molotovo-Ribentropo paktui. Nors M. Gorbačiovas ir Sovietų Sąjunga pripažino, kad tai buvo neteisėta, kad pažeidė tarptautinę teisę, tačiau sovietų kai kurie pareigūnai per žiniasklaidos priemones vis tiek aktyviai gąsdino piliečius, grasino sulaikyti dalyvausiančius“, - apie 1987-ųjų mitingą pasakojo kun. Robertas.

  Nepaisydami perspėjimų, abu kunigai nutarė ten dalyvauti. Kad nesulaikytų pakeliui, lietuvybės skelbėjai mėtė pėdas: iš Širvintų nuvažiavo į kun. Roberto tėviškę Leipalingyje, iš ten į Valkininkus, o anksti ryte išvyko į Vilnių.

  „Buvo džiugu ir keista matyti, kad susirinko daug žmonių. Milicija buvo apsupusi minią, televizija filmavo, bet jokių priemonių išvaikyti susirinkusiuosius nebuvo imtasi. Ten aš pakalbėjau apie okupaciją ir pareigą priešintis. Dariau tai, kas atrodė teisinga, bet po kelių dienų atėjo valdžios kerštas. Aktyviausius dalyvius: sesę Nijolę Sadūnaitę, kun. Roką Puzoną ir mane KGB suėmė. Nemanau, kad buvo tikslas mus sužaloti ar nužudyti. Norėta tik pagąsdinti. Įsodino mane į mašiną, pavežiojo visą naktį po Lietuvą, pagrasino ir paleido vidury laukų“, - skaudžia patirtimi dalijosi kunigas.

  „Anuomet Bažnyčia buvo prispausta, bet po susidūrimo su KGB pareigūnais man reikėjo tik fizinės pagalbos, todėl retas kuris kunigas ar šiaip žmogus būtų man nepadėjęs. Be to, tuo metu Sovietų Sąjunga jau eižėjo ir jautėsi nemažai laisvėjimo reiškinių. Pačioj Rusijoj persitvarkymas dar anksčiau prasidėjo - pasirodė kritiškų straipsnių, apie kruviną praeitį, masinius trėmimus ir pan. Pas mus gal tik nuo kokių 1988 metų pradėjo jaustis laisvėjimas“, – apie Bažnyčios padėtį iki Sąjūdžio pasakojo kunigas.

  Nuo 1988 metų, kai birželio trečią susikūrė Sąjūdis, pratrūko ilgai tvenkta upė. Daugelis dalykų į Lietuvą atėjo masiškiau, greičiau negu pačioj Rusijoj.

  „Kas Rusijoj vyko pamažu daugelį metų, pas mus įvyko per kelerius metus. Valdžios buvo pripažinta, jog Bažnyčia iš tikro buvo varžoma ir kad tai nebuvo užsienio radijo stočių prasimanymai. O 1988–1989 metais katalikiška spauda leista jau niekieno nevaržomai. Praktiškai visos laisvės buvo atgautos dar iki nepriklausomybės paskelbimo“, – istorijos įvykius dėliojo kunigas Robertas.

  Kunigas pripažįsta, kad, žiūrint į istoriją, imant naujuosius laikus, visur reikia sveikos pusiausvyros. Anot jo, patys katalikai pripažįsta, kad yra nesveika, kai Bažnyčia imasi politinio darinio vaidmens, kaip buvo viduramžiais. Pasaulietinės ir bažnytinės valdžios susiliejimas buvo didelė žala. Net ir naujausiais laikais neatsitiktinai tiek Lotynų Amerikoje, tiek Afrikoje, tiek Rytų ir Vidurio Europos šalyse, kur būdavo komunistinė priespauda, Bažnyčia dažnai imdavosi ne tik šalies sielovados veiklos, bet ir politinių iniciatyvų. Nekurdama partijų, bet tapdama moraliniu prispaustųjų balsu, reikalaujančiu elementaraus teisingumo, tautos teisių, kultūros teisių, sąžinės laisvės, pilietinių teisių.

  Anot kunigo Roberto, dažnai Bažnyčia būdavo ta struktūra, kurios diktatūra nereguliuodavo, taigi sąlyginai daugiau ar mažiau būdavo laisva. Kur yra diktuojama ir varžoma Bažnyčia, kalbėdama apie amžinuosius dalykus, apie dvasios vertybes, negalėjo apeiti to, kas skauda žmonėms šiandien. Bažnyčia negali nutylėti įvykdytų nusikaltimų žmoniškumui, kaip, pvz., masiniai trėmimai į Sibirą, kitaip ji neatliktų savo, moralės mokytojos, funkcijos.

Pogrindžio spauda

   „Pirmuosius LKB kronikos numerius skaičiau turbūt dar būdamas 15–16 metų. Tėvelis parnešė iš minėtos neįgalios tremtinės, kurią lankydavo. Mūsų pogrindžio vadovaujančios asmenybės jai palikdavo mašinraščiu spausdintų tekstų, o ji savo aplinkoj skleisdavo. Prisimenu, kaip džiaugiausi, kai tuos pirmus numerius, vos įskaitomus, perspausdintus per juodą kalkę daugelį kartų parnešė į namus. Manau, jau tada supratau, jeigu krašte atsiranda žmonių, kurie rizikuodami viskuo daugina pogrindžio spaudą, vadinasi, laisvės kova nėra tik mintyse, bet realiai vyksta. Atrodė, kad, laikydamas tuos mažus sąsiuvinėlius, savo rankose laikau būsimą Lietuvos laisvę. Nebūčiau galėjęs tada taip pasakyt, bet pojūtis buvo toks“, - pirmojo susipažinimo su pogrindžio spauda įspūdžius pasakojo kunigas.

  Rytais Robertas nelegalias knygeles skaitydavo, dalydavosi su kitais tikinčiais paaugliais, kuriuos savo aplinkoj pažinojo, o paskui ir pats pradėjo ieškoti žmonių, kuriems galėtų perduoti numerius.

  „Augant, kai plėtėsi galimybės, jaučiau tokį didelį norą, pareigą, jaunatvišką entuziazmą kažkuo prisidėti prie tos veiklos. Iš pradžių įsitraukiau į pogrindžio spaudos skaitymą ir platinimą, o leidyba nuosekliai išsivystė kiek vėliau, kai studijuodamas Vilniaus pedagoginiame institute iš Lietuvos Laisvės lygos pogrindininkų gavau rašomąją mašinėlę ir tėviškėje perrašinėjau minėtus ,,Vyčio“ numerius. Niekas per daug nespaudė, neprašė imtis pogrindžio leidybos – pats norėjau, kad tų leidinių būtų daugiau“, – pasakojo kunigas Robertas.

  Kiek vėliau kunigas ėmė perrašinėti ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikas bei „Aušrą“ - tokį krikščioniškos pakraipos leidinį, reguliariai ėjusį iki pat Atgimimo. Kadangi pogrindžio spaudos tiražai buvo nedideli, rašomąja mašinėle buvo galima per vieną spausdinimą padaryti 5-7 egzempliorius. Kad jų būtų paskleista daugiau, reikėjo daugiau perrašinėtojų. Tačiau kunigas prisimena nerašytą ano meto taisyklę: „Pagal auksinę pogrindžio veiklos taisyklę stengdavomės kuo mažiau žinoti slaptų dalykų, nebūtinų tiesiogiai tau pavestam darbui: ko nežinai, per tardymą tikrai neprasišnekėsi“, – apie pogrindžio veiklos subtilybes kalbėjo kunigas. Jis atskleidė dar vieną gudrybę: „Perrašinėjusieji savilaidą naudojome vieną triuką saugumui suklaidinti. Kiekviena rašomoji mašinėlė turi savitumų, iš kurių galima spręsti, ar spaudinys atmuštas ta pačia, ar jau kita mašinėle – kai kurių raidžių pokrypis, ryškesnis ar blankesnis įspaudimas, ir t.t. KGB pagal kratose paimtos savilaidos tekstus stengdavosi nustatyti, ar, pvz., mašinėle spausdinamas tik vienas pogrindžio leidinys, ar keletas jų, kokioje vietovėje telkiasi jau žinomo šrifto mašinėle spausdintų leidinių paplitimas ir panašiai – vis siaurinant paieškų tinklą nelegalios spaustuvėlės link. Bet savilaidos perrašinėtojai atrado, kad pakanka kartkartėmis kurią nors mašinėlės šrifto raidę perbraukti aštria dilde – ir atspaustame tekste pasirodo naujų elementų. Metodas buvo efektyvus, nes dabar KGB archyvų dokumentuose, analizuojančiuose po raidelę savilaidos mašinraščius, galima perskaityti sekimo ekspertų klaidingas išvadas. O iš tikrųjų tai būdavo ta pati „tmb de Luxe“ spausdinimo mašinėlė“, - pasakojo kadaise lygiai tokia pačia mašinėle naudodavęsis kunigas.

  Šalia to buvo bandomi rašyti ir grožinės literatūros kūriniai, dauginami mašinėle, buvo bandoma dauginti ir iš užsienio gaunamus, emigracijoje leidžiamus kūrinius, kurie ateidavo iš užsienio turistų.

  „Daugiausia jie mus pasiekdavo per Maskvos disidentus, nes ten buvo geresnės galimybės per užsienio ambasadas gauti leidinių. Buvo daug ne tik religinės, filosofinės minties, bet ir sovetologinės literatūros kūrinių, kurie ypač buvo persekiojami. Jiems buvo naudojamas ne perspausdinimo mašinėle būdas, bet kopijavimas fotografuojant“, - nelegalios spaudos kelią nurodė kunigas.

  1975 metais savilaidoje plito ir kunigo Roberto eilėraščių rinkiniai (pasirašinėta slapyvardžiu Skaidrūnas): anksčiau minėti „Bebaimės svajos“, „Iš dūžtančios Galeros“, taip pat sovietų kariuomenėje parašytas „Kelias Lietuvon“, „Katakombų gėlės“ bei „Marijos ašara“. Kunigas 1982 metais mašinėle perrašė ir išplatino savo paties surinktų partizanų dainų rinkinį. Rinkinys vadinosi „Lietuvių liaudies pokario metų dainos“.

  Norėjau pabrėžti, kad tai būtent liaudies dainos, nes visa liaudis jas kūrė ir dainavo, o ne kažkokie „buožės“ ar „išnaudotojų klasės“, kaip okupantai mums įrodinėjo“, – pabrėžė kunigas Robertas Grigas.

  Pasidomėjus, kas remdavo pogrindžio leidybą, sužinojau, kad tikintieji. Pasak kunigo, sąmoningi Lietuvos tikintieji, patriotai buvo pasirengę dėl tiesos sakymo ir laisvės vilties, kad ir labai tolimoje ateityje aukoti asmeninę laisvę, sveikatą ir gyvybę. Todėl savaime suprantama atrodė paremti pogrindį savo uždirbtomis lėšomis, darbo priemonėmis ar bent savanoriška veikla.

  „Nujausdami, kurie kunigai susiję su pogrindžiu, susipratę katalikai, o neretai ir konfratrai, pritrūkstantys drąsos atvirai protestuoti, savo piniginėmis aukomis pogrindininkų darbus noriai rėmė“.

  Studijuojant pogrindžio kunigų seminarijoje kunigas leidybos neapleido. Ji, pasak kunigo Roberto, mažai kuo skyrėsi nuo ankstesnės, nebent tuo, kad dirbdamas Kiauklių (Širvintų r.) bažnyčios zakristijonu, visapusiškai palaikomas klebono Roko Puzono ir ištikimų parapijiečių, galėjo daugiau laiko skirti šiam darbui.
Ant Nepriklausomos Lietuvos slenksčio

  „Gyvenimo istorija, apie kurią anksčiau kalbėjome, paaiškina, kodėl dalyvavau 1991 metų laisvės kovoje. Manau, buvo labai nuoseklus pasirinkimas pagal visa tai, ką dariau anksčiau. Tuo metu reikėjo palaikyti morališkai parlamento lyderius, ne tik žodžiais iš toli. Paprašiau savo vyskupo Juozapo Matulaičio, kad leistų nuvažiuoti ten pabūti. Iš pradžių nemaniau, kad užtruksiu taip ilgai, kad bendrausiu su parlamento gynėjais. Maniau, kad tik susirinkusiesiems duosiu pakankamai aiškų ženklą, kad Katalikų Bažnyčios kunigai yra kartu su Lietuvos gynėjais. Bet kai nuvažiavau tenai, iš karto papuoliau į besiformuojančios savanorių kariuomenės priesaikos ceremoniją ir ten prisiekiau kartu su kitais. Tai buvo savotiška kompensacija už atmestą priesaiką sovietų kariuomenei. Labai žmoniškai ir demokratiškai prieš tą priesaiką tuometinis krašto apsaugos ministras A. Butkevičius pasakė kad ,,kas nesat apsisprendę, nelaikykit save kaip nors įpareigotais čia likti, galbūt svarbiau būti namuose su šeima, tegul prisiekia tik tie, kurie tikrai čia pasiliks“. Po tokio perspėjimo iš didelio būrio tik keletas žmonių išėjo“, – prisiminė sausio įvykius kunigas Robertas Grigas.

  Į parlamentą tuo metu kunigą įleido pakankamai lengvai, nes iš viešų mitingų, pasisakymų šis laisvės gynėjas jau buvo visiems gerai žinomas. Į parlamentą atvykęs keliomis dienomis anksčiau, kunigas nusprendė ten likti tol, kol įtampa nuslūgs. Kadangi visas kraštas jautė augančią įtampą, ir prie parlamento, ir viduje būdavo kunigų, kurie per šventas Mišias klausydavo išpažinčių, dalydavo Komuniją, tiesiog būdavo drauge. Kartu su kun. Robertu buvo ir dabartinis Telšių vyskupas Jonas Boruta, kunigas Antanas Gražulis, kunigas Algimantas Keina, kunigas Algirdas Dauknys, dabar Naujamiesčio klebonas. Prie Televizijos bokšto kartu su ta minia, kur tankai traiškė, buvo kunigas Kastytis Krikščiukaitis.

  Paklausus, apie tai, kad gal būnant politiku buvo galima daugiau dėl Lietuvos nepriklausomybės padaryti, kunigas atsakė, jog niekad neturėjo to galvoje, o ir Bažnyčios teisė draudžia kunigams dalyvauti politikoje.

  „Aš manau, jog Bažnyčios potvarkis, kad kunigai turi rūpintis dvasinio gyvenimo stiprinimu, neiti tiesiogiai į politiką, yra išmintingas. Vis tiek tai yra svarbios, bet kartu ir labai skirtingos veiklos sritys. Bažnyčios mintis yra ta, kad kunigas turi būti dvasios tėvu visiems žmonėms, nepriklausomai nuo jų politinių pažiūrų. Esant valdžioje, neutralumo neįmanoma išlaikyti“.

  Po sausio įvykių Lietuva oficialiai visam pasauliui tapo žinoma kaip nepriklausoma valstybė ir tikrosios demokratijos vaisius brandina jau 17-tus metus. Todėl paklaustas, kaip šiandien jaučiasi Lietuvoje, už kurią visada kovojo, kunigas Robertas atsako: „Žvelgiant nuo A. Mickevičiaus paminklo laiptų, mes pasiekėme labai daug: turime savo valstybę. Prieš dvidešimt metų apie tai tedrįsome svajoti. Labai norėtųsi, kad mūsų žmonės pajėgtų išrinkti valdžią, kuri gintų tautos ir valstybės interesus, saugotų ir globotų svarbiausias vertybes – teisingumą, lietuvišką kultūrą, kalbą, sveiką ir darnią šeimą“.

  Už aktyvią veiklą, ginant Lietuvos nepriklausomybę dalyvaujant Sąjūdžio veikloje, 1992 m. apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu, 1998 m. – Vyčio kryžiaus III laipsnio ordinu, kunigas Robertas šiandien rūpinasi žmonėmis, kuriems reikia pagalbos, vis dar atranda laiko poezijai ir geriems filmams. Atsisveikindamas kunigas Robertas padovanojo savo knygą „Rekrūto atsiminimai“, kurios pirmame lape gražiai užrašė „Buvo verta dėti pastangas dėl laisvos Lietuvos...“

Parengė Laima Petraitytė

Bernardinai.lt



 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum