gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 4 Spausdinti El. paštas
    • Bendra apžvalga: Tikroji Lietuvos Katalikų Bažnyčios padėtis: sovietinė propaganda rašo apie tikinčiųjų lygias teises, o darbais vykdo diskriminaciją tikėjimui sunaikinti; prievartauja vyskupus ir jų vardu kalba, kunigus verbuoja, o nepasiduodančius persekioja, Vatikaną klaidina, tikinčiuosius terorizuoja. Toliau faktai iš atskirų vyskupijų:

    • Adutiškio klebono Laurinavičiaus, kuriam nebuvo leista pasiaiškinti žodžiu, raštas Bugieniui su konkrečiais tikinčiųjų bei kunigų (jo paties) persekiojimo faktais; komjaunuolių, nors jie kriminalistai, protegavimas

    • Adutiškio tikinčiųjų prašymas Brežnevui, kad jų tikintieji vaikai būtų lygiai traktuojami su netikinčiais

    • Kliudymas vykti į Šiluvos atlaidus, Kryžių kalne kryžių sunaikinimas

    • Telšių vyskupijoje komjaunuolių nebaudžiamas pamaldų trukdymas ir kryžių iš bažnyčios naikinimas

    • Karklėnų mokinės herojiškas pasipriešinimas reikalavimui, kad bažnyčioje nevargonuotų

    • Malda už Tėvynę

162


LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA


TIKROJI LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS PADĖTIS

(Bekompromisinė kova prieš religiją):
    1972 m. rugpiūčio 12 d. laikraštyje „Sovietskaja Litva" pasirodė Rimaičio straipsnis „Bažnytininkai prisitaiko". Jame rašoma, kad kovojant su religija, „nepataisomą žalą gali padaryti administraciniai išpuoliai, visoks tikinčiųjų jausmų įžeidinėjimas. Neteisingi kovos su religija metodai ne tik nesugriauna tikėjimo plitimo pagrindo, bet, priešingai, veda į religinio fanatizmo sustiprėjimą, į apeigų ir kulto slaptas formas, sukelia tikinčiųjų nepasitikėjimą, nepasitenkinimą ir juos kiršina."

    Rimaitis pakartojo seną ateistų principą, reikalaujantį bekompromisinės kovos su religija. Šis principas, kilus tikinčiųjų smarkiai reakcijai, leidžia atsitraukti, leisti tikintiesiems nurimti ir paieškojus geriausio kovos būdo, vėl smogti.

    1968 m. vasarą prasidėjus Lietuvos kunigų ir tikinčiųjų reakcija prieš religinės laisvės varžymus savo kulminaciją pasiekė 1972 m. pradžioje. Areštavus kunigus Juozą Zdebskį ir Prosperą Bubnį, pasipylė tikinčiųjų protestai, kuriuose buvo aprašyti tikinčiųjų persekiojimai. Tarybinė vyriausybė šių liaudies protestų nepaisė ir į juos nereagavo panašiai, kaip pasielgė ir su 1968 - 1971 m. kunigų protestais.
(Konfliktas su tikinčiaisiais):
    Pirmas ryškesnis tikinčiųjų konfliktas su valdžios pareigūnais įvyko kun. J. Zdebskio teismo dieną Kaune, Ožeškienės gatvėje. Milicininkai tik jėga išvaikė minią, susitelkusią prie teismo rūmų pagerbti teisiamą kunigą.

    Ypatingai didelį rūpestį valdžiai sukėlė žinia, kad renkami parašai po memorandumu tarybinei vyriausybei. Valdžios pareigūnai manė ir šį kartą tylomis ignoruoti tikinčiųjų kreipimąsi. Tačiau katalikų memorandumas sukėlė vieną po kito nelauktų įvykių. 17,000 tikinčiųjų pasirašytas dokumentas, CK Generaliniam Sekretoriui pasiųstas per SNO Generalinį Sekretorių Kurtą Valdheimą, tuojau pasidarė žinomas visam pasauliui. Viešoji opinija drąsų tikinčiųjų žygį sveikino ir smerkė žmogaus teisų varžymus Tarybų Sąjungoj.

(Prievarta vyskupams):
    Vis labai besikomplikuojančią padėtį tarybinė valdžia nutarė taisyti: ji privertė Vilniaus arkivyskupijos valdytoją mons. Č. Krivaitį balandžio mėn. paskelbti užsieniui, kad Lietuvoje esanti religijos laisvė. Apie šį interviu „Eltai" Lietuvos tikintieji sužinojo tik iš užsienio radijo. Sklinda gandai, kad valdytojas C. Krivaitis korespondentams pasakojęs nevisiškai taip, kaip buvo viešai paskelbta.

    Balandžio 11 d. į Kauno arkivyskupijos kuriją buvo sukviesti visi oficialiai atlieką pareigas vyskupai ir valdytojai. Jie, valdžios atstovų priversti, pasirašė vadinamą „ganytojinį laišką". Juo valdžia bandė sukompromituoti memorandumo organizatorius ir tikinčiuosius, kurie jį pasirašė. Nors balandžio 30 d. kai kurie kunigai iš sakyklų perskaitė pakeistą, sutrumpintą ar visą minėtą laišką, bet laukiamų rezultatų nebuvo: vieni klausytojai nesuprato, kas buvo smerkiama laiške, o kiti pasipiktino ir skaudžiai pergyveno, kad valdžia
stengiasi pajungti dvasinę vyriausybę ateizmo naudai. Užsienio spaudos skiltyse netrukus pasirodė žinia apie šį gėdingą prievartos aktą.

(Po Kalantos susideginimo):
    Saugumo pareigūnus, beieškančius memorandumo organizatorių ir kanalų, kuriais tiksli informacija apie Lietuvos Kat. Bažnyčią pasiekia laisvąjį pasaulį, užklupo tragiški gegužės mėn. įvykiai. Šio mėnesio 14 dieną Kauno miesto sode susidegino jaunuolis R. Kalanta, protestuodamas prieš laisvės persekiojimą Lietuvoje. Visi susijaudinę komentavo šį tragišką protestą prieš nacionalinį beteisiškumą, prievartą ir tarybinės valdžios sauvalę tautų atžvilgiu. Sukliudytos laidotuvės virto gaivališka demonstracija, reikalaujančia tautinės ir religinės laisvės. Kariuomenė ir milicininkai grubiai susidorojo su demonstrantais, bet valdžios vyriausybės sunerimo — pasirodo, laisvės nori ne tik kunigai, bet ir „savieji", t.y. nuo pat spaliukų komunistiškai auklėtas jaunimas. Suimtųjų tarpe buvo komjaunuoliai, gimę ir užaugę tarybų valdžios metais.

    1972 m. vasarą jautėsi atoslūgis. Besiruošią Pirmajai Komunijai vaikai tarybinių pareigūnų buvo užpulti tik keliose vietose: N. Radviliškyje ir Šunskuose. Keli kunigai administraciniu būdu buvo nubausti, kad nepašalino vaikų nuo altoriaus. Religijų reikalų tarybos įgaliotinis J. Rugienis kunigų beveik nepersekiojo.

    Be abejo, tai sąmoningas ateistų žingsnis, siekiąs atkurti Lietuvoje ramybę ir tuo pačiu metu kiek nors atstatyti pasaulio opinijoje pašlijusį savo prestižą, o, gal būt, net įtikinti pasaulį ir Vatikaną, esą neramumus sukėlę kurių - ne - kurių pareigūnų netaktai. Tad šiuo metu viskas likviduota. Dabartinis tikinčiųjų gyvenimas vėl einąs normalia vaga.
    Kaip dabartinę Lietuvos Katalikų Bažnyčios padėtį vertina patys tikintieji ir kunigai?

    Visi labai susirūpinę, kad tarybinė valdžia vis labiau stengiasi Lietuvos Katalikų Bažnyčią smaugti pačių dvasiškių ir tikinčiųjų rankomis.

    Kaip šitai daroma?
I. Bažnyčios vadovybė pajungiama ateistų interesams

(Klaidinimo taktika):
    Tarybinė valdžia, norėdama nuslėpti prieš pasaulį savo susidorojimą su Lietuvos Katalikų Bažnyčia, puoselėdama viltis suklaidinti Vatikaną ir iš jo sulaukti sau palankių sprendimų, ne kartą privertė kai kuriuos Lietuvos vyskupus, valdytojus paskelbti pasauliui klaidingą informaciją. Pavyzdžiui, J. E. vysk. J. Labuko interviu laikraščiui „L'Humanitė", Vilniaus arkivyskupijos valdytojo mons. Č. Krivaičio interviu „Vilnies" redaktoriui Jokūbkai ir 1972 m. interviu „Eltai", J. E. vysk. Pletkaus — radijo laidai užsienio lietuviams ir kt. Šituose interviu buvo teigiama, kad Lietuvos Katalikų Bažnyčios gyvavimo sąlygos esančios normalios, kad tikintieji valdžios nėra persekiojami. Neaišku, ar aukščiau minėti asmenys iš tikrųjų taip kalbėjo, nes žinoma nemaža faktų, kai pasikalbėjimai sąmoningai būna iškraipyti: pakeisti, sauvališkai papildyti.

(Ganytojus nutildžius):
    Žinant, kad Lietuvos kunigai, tikintieji neturi jokių sąlygų ir galimybių informuoti pasaulį apie tikrąją Bažnyčios padėtį, jau per kiek metų susidarė labai apverktina padėtis. Vatikanui suteikus kai kuriems tarybinei valdžiai „lojaliems" kunigams monsinjorų titulus ir tuo pačiu tarsi aprobavus jų elgseną, nominavus vyskupais valdžios parinktus kandidatus, tylint apie skau-
džią tikinčiųjų padėtį Lietuvoje, pasigirdo balsų: „Vatikanas suklaidintas! Čekistai prasiskverbė į Romos kuriją! Mes išduoti!"

    Tokiu sunkiu metu Lietuvos katalikams beliko pasitikėti Dievo Apvaizda ir ieškoti kelių, kuriais Vatikanui ir pasauliui patektų teisinga informacija, kad Lietuvos Katalikų Bažnyčiai pražūtingiausia ne persekiojimas, o pačių rankomis neriama kilpa.

(Vyskupus ir kunigus prievartauja Rugienis):
    Norėdama susilpninti kunigų įtaką tikintiesiems, valdžia ne kartą privertė vyskupus varžyti kunigų teises. 1968 m. Rugienio verčiamas J. E. vysk. J. Labukas keletą mėnesių neleido Prienų vikarui kun. S. Tamke-vičiui sakyti pamokslus; 1970 m. liepos mėn. atėmė jurisdikciją Vilkaviškio vyskupijoje ir Kauno arkivyskupijoje Alksninės klebonui kun. Br. Antanaičiui, buvusiam Panevėžio vyskupijos kancleriui, 1960 m. ištremtam į Vilkaviškio vyskupiją. 1971 m. kovo 30 d. aplinkraščiu kunigams buvo susiaurintos išpažinčių klausymo ir pamokslų sakymo teisės — neleidžiama svetimos vyskupijos kunigams be kurijos sutikimo sakyti pamokslus ir klausyti išpažinčių. Šis draudimas sukėlė kunigų protestus, juk persekiojimo sąlygomis kunigų teises reikia plėsti, ne siaurinti. Visus šiuos kunigų teisių apribojimus vyskupai turėdavo padaryti savo vardu, o svarbiausias kaltininkas — Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Rugienis — likdavo šešėlyje.

    Tik kai kuriuos kunigus vyskupai gali paskirti į parapiją; dažnai Rugienis nurodo, kuriuos kunigus iškelti, o vyskupui tik reikia pasirašyti paskyrimus. Neatsitiktinai uoliausi kunigai yra išblaškyti po mažas ir nuošalias parapijas, o apsileidę, fiziškai nepajėgūs ar net susikompromitavę prieš tikinčiuosius neretai užima svarbiausius bažnytinio darbo postus.
    Valdžiai pataikaujančius kunigus ir už ką nors esančius valdžios nemalonėje pats Rugienis pasiūlo į kurią parapiją skirti, o be jo sutikimo vyskupas negali net būtinam reikalui esant kunigo iškelti. Pavyzdžiui, 1972 m. rugsėjo mėn. Rugienio verčiamas J. E. vysk. Labukas, net suspensa grasindamas, vertė Juodaičių kleboną kun. Pesliaką užimti Viduklės parapijos vikaro pareigas. Uoliam kunigui pakėlus parapijos dvasinį lygį, susipažinus su žmonėmis ir darbo sąlygomis, Rugienis pasistengia, kad jis būtų iškeltas, o vyskupui leidžia paskirti apsileidusį kunigą, kad vėl parapijoje viskas sugriūtų.

    Vyskupams Rugienis draudžia prasitarti, kad jis tvarko daugelio kunigų skirstymą. Todėl kunigai iš anksto apie savo paskirstymus absoliučiai nieko nežino. Jie pagal Rugienio užgaidas stumdomi tarsi bilardo kamuoliukai. Jei žmonės nori sužinoti, kodėl kunigas yra keliamas, Rdgienis juos siunčia pas vyskupą, o šis leidžia suprasti, kad esąs bejėgis ką nors padaryti.

    Kunigai, matydami valdžios pareigūnų prievartaujamus vyskupus, kai kada pabando apeliuoti į bažnytinę teisę: „Sis perkėlimas yra nekanoniškas, todėl prašom mane į naują parapiją neskirti."

(Dispensa, kokios norėjo Rugienis):
    Tiesiogiai ar netiesiogiai priverstas J. E. vysk. Labukas 1970.XI.19 išsiprašė Šv. Sosto dispensą, kad, skirstant kunigus, nereiktų laikytis bažnytinės teisės kanonų. Ši dispensa, visų kunigų nuomone, vyskupą dar labiau pajungė Rugienio planams. Anksčiau vyskupas būtų galėjęs Rugieniui prieštarauti: „Negaliu gerą kleboną kelti į mažą parapiją, nes bažnytinė teisė šitai daryti neleidžia," o dabar į vyskupo pasipriešinimą valdžios atstovas gali atsakyti: „Turite popiežiaus dispensą, tad iškelkite šitą kunigą iš parapijos."
    Sauvališką Rugienio kišimąsi į kunigų skirstymus vyskupai buvo priversti užmaskuoti 1971.111.30 aplinkraščiu, kuriame rašoma: „.. . Ordinarai, norėdami pagerinti tikinčiųjų dvasinių reikalų aptarnavimą, nusprendė pertvarkyti kunigų skyrimą į parapijas. Nutarta ateityje jaunus, uolius ir toms pareigoms tinkamus kunigus skirti klebonais, kur daug darbo, o senyvo amžiaus kunigus, nesusidorojančius su darbu, — perkelti į mažesnes parapijas, kur jiems bus lengviau eiti klebono pareigas." Skaitant aplinkraštį, susidaro įspūdis, kad Lietuvoje ordinarai veikia visiškai laisvai, kur nori, ten ir paskiria kunigą. Tačiau praktika buvo ir liko kitokia. Tuojau pat išleidus aplinkraštį, jaunas ir uolus kun. P. Dumbliauskas iš Garliavos buvo paskirtas į mažą Šunskų parapiją, o Šunskų parapijos klebonas kun. I. Pilypaitis, g. 1903 m., paskirtas į Aleksoto parapiją Kaune.

    Vyskupai dar yra verčiami kliudyti kunigams ir tikintiesiems kovoti už tikėjimo laisvę Lietuvoj. 1970 m. gruodžio mėn. Kėdainių vikarui kun. A. Jakubauskui buvo pagrasinta suspensa, jei jis išvyks iš Kėdainių ir Apytalaukės parapijų ribų. Tuo metu minėtas vikaras rengėsi rinkti parašus po atsišaukimu, kad vyskupai nebūtų pajungti Bažnyčios griovimo darbui.

   
1972 m. balandžio 11 d. „ganytojiniu laišku" buvo pasmerkti parašų rinkėjai ir pasirašiusieji dėl tikėjimo laisvės Lietuvoje.

    Vyskupai verčiami progrindyje dirbančias seserų kongregacijas prilaikyti, kad „neišsišoktų" ir neatkreiptų valdžios dėmesio. Todėl nenuostabu, kad kai kurios iš jų pilnai neatidavė savo dalies tautos religiniam gyvenimui, o pasitenkino tiktai malda. Tuo tarpu šėlstanti ateizmo audra naikino bažnyčios gyvenimą.
(Kunigų raštas vyskupams):
    Lietuvos kunigai, siekdami, kad valdžia nepajungtų Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovybės savo interesams, 1970 m. rugsėjo-spalio mėn. kreipėsi į Lietuvos vyskupus ir valdytojus pareiškimu, kuriame nurodė, kokių nuolaidų negalima daryti. Minėtą pareiškimą pasirašė 59 Vilkaviškio vyskupijos ir 50 Vilniaus arkivyskupijos kunigų.

II. Kunigų pajungimas ateistiniam darbui

(Jei kunigai „bijo"):
    Kunigams yra draudžiama mokyti vaikus tikėjimo tiesų. Jiems palikta teisė tik egzaminuoti. Kadangi tėvai dažniausiai nesugeba gerai paruošti vaikų Pirmajai Komunijai, tai daugelis kunigų, ypač didesnėse parapijose, leidžia juos prie Komunijos mažai ir visai neparuoštus. Pavyzdžiui, Vilniaus Aušros Vartuose jau kuris laikas vaikai Pirmos Komunijos ėjo net tinkamai poterių neišmokyti. Būriais jie atvažiuodavo iš Baltarusijos, kur nėra kunigų. Jų tėvai nesugeba paruošti, nes neleidžiama spausdinti katekizmų nei kitokios religinės literatūros. Kadangi kunigai atsisako vaikus pamokyti, tai tikintiesiems susidaro įspūdis, kad jei kunigas bijo, tai mums juo labiau reikia valdžios bijoti. Šitaip žmonės pradeda lengvai teisinti savo vaikus, apleidžiančius religines praktikas dėl menkų prežasčių: „Mokytojai bars, įrašys į charakteristiką, neįstos į aukštąją mokyklą ir t.t."

(„Klusnieji" ir „neklusnieji" kunigai):
    Valdžia verčia klebonus, kad jie neleistų vaikams tarnauti prie altoriaus ir dalyvauti procesijose. Neklusnieji kunigai baudžiami. Ypač dėl %to prievartaujami kunigai dabar. Vieni, pasiryžę pakelti visus sunkumus, vaikams nedraudžia dalyvauti religinėse
apeigose, o kiti, pataikaują valdžiai, branginą savo gerą vietą arba ramybę, „nenorį su valdžia turėti nemalonumų", neleidžia vaikams dalyvauti procesijose ir patarnauti šv. Mišioms. Todėl vietoje vaikų prie altoriaus  dažnai galima  pamatyti  senukus.

    Be abejo, šiuo klausimu labai neigiamos reikšmės turėjo Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos valdytojo dr. J. Stankevičiaus per prievartą parašytas 1961 m. gegužės 31 d. raštas: „Pagal Religinių kultų įgaliotinio Rugienio patvarkymą, liturginėse apeigose viešai gali dalyvauti tie ir tos, kurie turi 18 metų amžiaus. Jaunesnio amžiaus vaikai negali tarnauti Mišiose, negali giedoti chore, negali vėliavų nešti, negali gėlių barstyti. Liturginėse - religinėse praktikose vaikai dalyvauja kartu su savo tėvais", taip rašo minėtame aplinkraštyje. Kai kurie kunigai po šio aplinkraščio lengviau pradėjo save teisinti, nors pastaruoju metu daugelyje parapijų vėl vaikai pradėjo dalyvauti religinėse apeigose. Kadangi vaikai daug kur dalyvauja apeigose, Rugieniui kovoti labai sunku.

(Kunigai agentai):
    Saugumo organai kai kuriuos kunigus bando užverbuoti savo agentais. Norėdami juos įtraukti į šį juodą Bažnyčios griovimo darbą, saugumo pareigūnai kunigus vilioja ir gąsdina, žadėdami už pasirašymą dirbti saugumo agentu leisti dirbti geroje parapijoje, būti dekanu, o gal ir aukščiau iškopti, žada leisti išvykti studijoms į Romą, paekskursuoti po JAV, kartais tiesiog žada duoti mėnesinį atlyginimą. Morališkai puolusius kunigus saugumiečiai šantažuoja: jei nepasirašysią bendradarbiauti, būsią viešai išvilkti visi nusikaltimai. Vieną kitą dvasiškai palūžusį kunigą saugumo pareigūnai yra užverbavę ir verčia vykdyti tarybinės valdžios užduotis.
    Tiesa, užverbuoti kunigai saugumui niekada rimtai nedirba, bet, jausdami savo vidini dvilypumą, morališkai galutinai palūžta, sugadina nervus, girtuokliauja. Šios rūšies kunigai bando teisintis: jie Bažnyčios negriauna, o tik ieško „dialogo" su tarybine valdžia. Vatikanas, atrodo, nesupranta, ką reiškia šis „dialogas". Tai visiška kapituliacija. Visiškas Bažnyčios reikalų išdavimas. Šią tiesą liudija pokario kunigų patirtis. Užsienis užsiverbavusius saugumui kunigus dažnai traktuoja kaip mokančius prisitaikyti prie persekiojimo sąlygų. Tai rodo visišką mūsų krašto padėties nepažinimą.

(Priežiūra aktyviesiems kunigams):
    Vyskupai valdžios yra verčiami skirti aktyvesnius kunigus „po priežiūra" pas bailius arba užverbuotus saugumui klebonus. Saugumas tokius klebonus įgąsdina, kad reikėsią atsakyti už visus vikaro „išsišokimus", įsako prižiūrėti, kad nesakytų „antitarybinių" pamokslų, kad daug nevažinėtų ir 1.1. Pavyzdžiui, Prienų klebonui kun. Berteškai net buvo įsakyta pranešinėti apie kiekvieną vikaro kun. J. Zdebskio išvykimą iš parapijos. Šiuo metu jau nemaža uolesnių kunigų daugiau kenčia nuo savųjų, negu nuo valdžios pareigūnų. Šitaip valdžia kunigus skaldo ir nuteikia vienus prieš kitus, kunigus prieš kurijas ir atvirkščiai. Saugumui dirbą kunigai uolius savo bendradarbius vadina išsišokėliais, ekstremistais, revoliucionieriais, norinčiais „galva pramušti sieną", o save — išmintingais, mokančiais ramiai varyti „gilią vagą", kurią bevarant, bažnyčioje dažniausiai lieka tik keletas senukų ir senučių.

(Kunigų agentų uždaviniai):
    Saugumo organai užverbuotus kunigus stengiasi įjungti į tarybinę propagandą. Pavyzdžiui, tik užsieniui skirtame J. Rimaičio leidinyje „Bažnyčia Lietuvoje"
(anglų ir italų kalbomis), taip pat J. Aničo knygoje „Socialinis politinis Katalikų Bažnyčios vaidmuo Lietuvoje 1945 - 1952 metais" randame kai kurių kunigų melagingus pasisakymus, pridengiančius tikinčiųjų persekiojimą visu pokario laikotarpiu. Be abejo, gal valdžiai pasiseka ir nepasirašiusi dirbti saugumui kunigą priversti pasisakyti apie tikėjimo „laisvę" Lietuvoje.

    Ypatinga užverbuotų kunigų pareiga idėjiškai „apdoroti" iš užsienio atvykstančius turistus, o ypač kunigus. Jie klaidingai nušviečia Katalikų Bažnyčios padėtį— esą tikėjimas nevaržomas, kas nori, gali melstis, seminarija parapijas kunigais pakankamai aprūpinanti, dalis kunigų yra išsišokėliai. Jei jų nebūtų, tai vyskupai iš tarybų valdžios ne tiek lengvatų išsiprašytų ir 1.1.

    Norint įrodyti, kokia gera kunigams tarybų valdžia, užsieniečiams gali būti parodyta valdytojo mons. Č. Krivaičio vila ant Neries kranto, Vilniaus Nekalto Švč. Mergelės Marijos Prasidėjimo parapijos klebono kun. St. Lydžio namas ir kt. Užsienietis nenuvyks kur nors į užkampį ir nepamatys, kad kunigai kartais neturi minimalių gyvenimo sąlygų. Pavyzdžiui, Valak-būdžio klebonas kun. A. Lukošaitis 1972 m. vasarą gyveno ant šventoriaus pastatytoje palapinėje, nes valdžia neleido nusipirkti gyvenamo namo, o iš parapijos atimta špitolė stovi beveik tuščia.

(Vatikano suklaidinimas):
    Norint suprasti tikrą tiesą, pajusti tarybinių pareigūnų puikiai užmaskuotą klastą, veidmainystę ir apgaulę, reikia pačiam ilgiau pagyventi Lietuvoje. Todėl nenuostabu, kad ilgą laiką net Vatikanas buvo klaidinamas. Žiūrint mūsų, Lietuvoje gyvenančių, akimis, padaryta Lietuvos Katalikų Bažnyčiai nepalankių sprendimų. Dar ir šiuo metu Lietuvos kunigai ir tikintieji pergyvena, kad Šv. Sostas, užstodamas diskrimi-
nuojamus žmones visame pasaulyje, tik nežymiai užsimena apie „Tylos ir kančios Bažnyčią", neiškelia ir nepasmerkia persekiojimo Tarybų Sąjungoje.

(Kada Bažnyčią Lietuvoje sugriaus):
    Lietuvoje niekas netiki, kad su tarybine valdžia įmanomas dialogas. Jis ateistinei valdžiai reikalingas tik tam, kad, gerai prisitaikius, sėkmingiau būtų galima griauti Bažnyčią iš vidaus. Lietuvoj visiems aišku, kad Bažnyčia nebus sugriauta, jei kunigai sėdės kalėjimuose, jei mokiniai bus verčiami kalbėti ir elgtis prieš savo įsitikinimus, jei nebus spaudos, oficialiai leidžiamų maldaknygių ir katekizmų, bet Lietuvos Katalikų Bažnyčia praras žmones, jei neteks pasitikėjimo už padlaižiavimą tarybinei valdžiai. Taip panašiai atsitiko Pravoslavų Bažnyčiai Rusijoje.

III. Tikinčiųjų pajungimas ateistų užmačioms

(Tikintieji priversti skelbti ateizmą):
    Pagal kompartijos programą visi inteligentai: mokytojai, gydytojai, agronomai ir kt. turi būti idėjiškai „apsišvietę" ir pasiruošę „šviesti" kitus. Švenčionių ligoninėje kiaurus metus kabojo vyr. gydytojo įsakymas, kad kiekvienas gydytojas, neišskiriant ir viešai žinomų tikinčių gydytojų, įpareigojamas bet kuriuo momentu būti pasirengęs skaityti paskaitą viena medicinine ir viena antireligine tema. Mokyklų ateistiniams būreliams vadovauti ne kartą skiriami žinomi tikintys mokytojai. Į ateistinių įmonių, įstaigų tarybas skiriami ir tikintys darbuotojai. Šitaip norima juos priversti kalbėti ir veikti prieš savo įsitikinimus. Nenorėdami prarasti darbo arba bent turėti nemalonumų, inteligentai ne kartą nusileidžia ir tampa ateistų pagalbininkais. Neįmanoma net apytikriai suskaičiuoti, kiek daug tikinčių mokytojų, ateistų terorizuojamų, yra kalbėję prieš tikėjimą, kiek mokinių yra surašę į ateisti-
nes pionierių ir komjaunimo organizacijas arba tiesiog į ateistų būrelius. Ne atsitiktinai Lietuvoje dažnai galima nugirsti sakant, kad mokytojai daugiausia yra prisidėję prie tautos subedievinimo, o tuo pačiu ir prie jos nutautinimo.

(Tėvų rolė ateizmui):
    Ateistų suterorizuoti nesąmoningi katalikai tėvai taip pat dažnai griauna tikėjimą. Vaikui abejojant stoti ar nestoti į komjaunimą, tikintys tėvai ne kartą pataria stoti, bijodami, kad vaiko nepersekiotų: „Stok, vaikeli. Ką darysi. Tokie laikai. .." Ir pastumia vaiką į veidmainystės bei dvasinio suluošinimo kelią. Didžiuma tokių vaikų praranda tikėjimą, o tėvai nesupranta, kad jie patys nužudė savo vaikų religinį gyvenimą, bijodami ateistų persekiojimo.

    Yra tėvų, kurie dėl represijų baimės ar tiesiog net dėl neprotingo elgesio bijo ginti savo vaikus, kai jie verčiami elgtis prieš tikėjimą. Tačiau atsiranda labai ryžtingų tėvų, kurie pareiškia: „Neterorizuokite mano vaiko, nes kitaip aš būsiu priverstas jo neleisti į mokyklą."

(Tikintieji mokiniai taip pat):
    Ateistai net tikinčius mokinius stengiasi pajungti ateistinei veiklai. Ne kartą mokyklose tikintis mokinys turi kalbėti prieš tikėjimą, piešti antireliginę karikatūrą, pajuokti savo draugą, už viešą religinę praktiką. Vaikai, dažniausiai iš vyresniųjų pasisavinę pataikavimo dvasią, savo tikėjimą slepia ir nemėgsta atvirai praktikuojančių klasės draugų.

   
Tarybinė pedagogika šitokių tikinčiųjų mokinių elgseną skatina, ją vadina „teigiamu kolektyvo poveikiu".

    Palyginkime iškeltus faktus su ateistine propaganda:
    „Tarybinė valstybė ir jos valdžios organai nesikiša į bažnyčios vidaus reikalus", rašoma J. Aničo ir J. Ri-maičio knygelėje „Tarybiniai Įstatymai apie religinius kultus ir sąžinės laisvę" (Vilnius, 1970, p. 21).

    „Partija kovoja už visišką sąžinės laisvę ir su pagarba žiūri į kiekvieną nuoširdų įsitikinimą tikėjimo srityje," rašo A. Balsys brošiūroje „Kur susikerta ietys" (Vilnius, 1972, p. 58).


(Kun. B. Laurinavičiaus raštas Rugieniui)

    Adutiškis. 1972.III.13. Šios parapijos klebonas kun. B. Laurinavičius buvo iškviestas pas Religijų reikalų įgaliotinį J. Rugienį, kuris „atsakė" į Vilniaus arkivyskupijos kunigų 1971.XI.24 pasiųstą pareiškimą TSKP CK Generaliniam Sekretoriui L. Brežnevui (žr. LKB Kronika Nr. 1).

    Įgaliotinis apkaltino kun. B. Laurinavičių įžūlumu, antitarybiškumu ir patarė „daugiau užsiimti pastoracija". Kadangi pokalbio metu nebuvo galima atsakyti į valdžios atstovo kaltinimus, tai 1972.VII.20 klebonas pasiuntė išsamų raštišką atsakymą. Žemiau pateikiama dalis minčių ir faktų iš minėto pareiškimo, kuris akivaizdžiai atskleidžia, kaip yra persekiojama Katalikų Bažnyčia Lietuvoje.

(Šioks buvo Rugienio kaltinimas Laurinavičiui):
    „Rašai vyskupams ir kunigams, kurie 'dirba Tarybų Sąjungos įstatymų ribose' ".

    Šio Rugienio kaltinimo kun. B. Laurinavičius nepaneigė, nes reikėjo rašyti. Pavyzdžiui, 1972.IV.11 einantieji pareigas Lietuvoje vyskupai ir valdytojai savo ganytojų laiške pasmerkė tikinčiųjų kolektyvinius skundus tarybų valdžios atstovams. „Bažnyčios gyveni-
me priimta broliškai perspėti. Tai požymis Bažnyčios demokratiškumo. Kiekvienas klebonas gali sakyti savo nuomonę apie vyskupų potvarkius," rašo kun. B. Laurinavičius.

    Toliau kunigas primena, kad ypatingai ateistai daug skundų rašo prieš kunigus.

(Sufabrikuoti liudijimai prieš kleboną):

    „1968.1.16 įgaliotinis man rodė apie trisdešimt pareiškimų, kur buvau kaltinamas. Kaip ir iš kur atsirado tie pareiškimai? Pasirodo, kad Švenčionėlių I vidurinės mokyklos direktorius Z. Baranauskas vaikučius užsidaręs tol laikė, kol jie neparašė padiktuotų pareiškimų. Kai kuriems mokiniams šie, prievarta išreikalauti, pareiškimai sugadino sveikatą."

    „1971 m. per K. Valadzkos laidotuves Jakelių kaimo kapinėse kalbėjau apie Dievą, mirtį ir amžiną gyvenimą. Tai nekalčiausia tema, o Jakelių tarybinio ūkio direktorius pasipiktino: „Čia ne vieta propagandai." Pasklido gandas, kad direktorius prieš mane net skundą rašęs. Kai giminės ir pažįstami paklausė skundikus: „Kuo kleboną apkaltinote?" vienas atsakė: „Nežinau, nes pasirašiau ant tuščio lapo." Kiti sakė: „Pasirašiau, nes bijojau, kad iš darbo neatleistų." Juk dažnai pasirašoma ant skundų, nes „neduos arklio, šieno ar kitokių būtinai gyvenime reikalingų gėrybių." Netikintieji aibes prirašo prieš kunigus. .."

(Kunigai įstatymų laikosi, jų nesilaiko valdžia):
    Kun. B. Laurinavičius rašo, kad Lietuvos kunigai nori dirbti Tarybų Sąjungos įstatymų ribose, bet pati tarybinė valdžia nesilaiko įstatymų. „1968.1.16 įgaliotinis J. Rugienis aiškiai pasakė: „Jei neišvažiuosi iš Švenčionėlių, turėsi pasirinkti kitą profesiją."

    „1971.1.3 Švenčionių rajono DŽDT (Darbo Žmonių Deputatų Tarybos) Vykdomojo komiteto pirmininko
pavaduotojas V. Sauliūnas išdidžiai tvirtino, kad 1968 metais mane atleidęs iš Švenčionėlių parapijos pareigų."

    „Bažnytinė teisė reikalauja, kad kiekvienas kunigas mokytų vaikus ir jaunimą tikėjimo tiesų. Juk tėvai dažnai net neturi sąlygų mokyti tikėjimo tiesų: šiokiadieniais jie dirba, o sekmadieniais kai kurie bijo ateiti į bažnyčią. Lanką bažnyčią Jakelių tarybinio ūkio tikintieji būna nupiešiami ir į gėdos lentą kabinami. Jei kunigas, reikalo verčiamas, ką nors aplanko, jis kaltinamas: „Eini agituot į namus." Taip man priekaištavo 1972.1.11 Švenčionių rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas V. Sauliūnas.

    Jei Tarybų Sąjungoj dar leidžiama Bažnyčia, tai aišku, kad tikintiesiems turi būti leista pagal jos teisę gyventi. Jei tikintieji piliečiai iki 18 m. negali dalyvauti bendrose pamaldose, kai antai procesijose, giedojimuose, tai kodėl visai nesąmoningi vaikučiai rašomi į spaliukus, pionierius ir komjaunuolius?

    Aš nieko neverčiau eiti į bažnyčią. Jei versčiau, nusikalsčiau prieš Tarybų Sąjungos Konstituciją, kuri garantuoja sąžinės laisvę. Tad kokiais įstatymais pasiremdama Adutiškio vidurinės m-los lietuvių kalbos mokytoja Turlienė 1972.IV.14 išvedė vaikus iš bažnyčios?

    Tarybų Sąjungos Konstitucijos 124 str. rašo: „Bažnyčia atskirta nuo mokyklos" ir „Valstybė atskirta nuo Bažnyčios." Negirdėta, kad kunigas būtų nuėjęs į tarybinę mokyklą! Negirdėta, kad kunigas būtų nuėjęs į partinį susirinkimą, o ateistai ir jų tarnai labai dažnai ateina į bažnyčią. Eina pašnipinėti, ko kunigas moko. Jau minėtas V. Sauliūnas 1971.1.5 atvirai pasakė: „Jūsų pamokslai mums žinomi, mes visuomet galime juos  atidengti."

    Bažnyčia turi įsakymą, kad tikintieji gavėnios metu nesilinksmintų, nepuotautų. Kai aš šį įstatymą paaiškinau tikintiesiems, atėjęs Adutiškio apylinkės pir-
mininkas A. Laurinavičius perspėjo: „Klebone, nesikišk į saviveiklininkų reikalus!" Štai ko sulaukėme — klebonas neturi teisės net Bažnyčios įsakymų aiškint apie pasninkus ir susivaldymą kalbėti!

    Iš tikrųjų valstybė kuo artimiausiai susijusi su Bažnyčia. Ji tiesiog skverbte skverbiasi į mūsų vidaus reikalus: kunigai verčiami vaikyti vaikus nuo altoriaus, choro, turi drausti giedot, vėliavas iš tikinčiųjų surinkti, neleisti katalikiškai, pagal Bažnyčios ritualą, laidot mirusius, nemokyti vaikų.

(Kitas Rugienio kaltinimas):
    „Kaltinate: „Rašai antitarybinius raštus!"

    1972.111.13 įgaliotiniui atsakiau, kad jokių antitarybinių raštų nerašiau. Vilniaus arkivyskupijos 1972. XII.24 pareiškime, adresuotame TSKP CK Generaliniam Sekretoriui L. Brežnevui, jokių antitarybinių išpuolių nebuvo. Čia tik buvo išvardinti faktai:

(Atsako persekiojimo ir įstatymų laužymo faktais):
    1. Į Kauno Kunigų seminariją laisvai įstoti negalima.

    2. Nei katekizmas, nei giesmynas, nei Šv. Raštas tarybiniais laikais neišspausdintas. Maldaknygių išleista tik dėl propagandos. Jei būtų išleista kiek reikia, tai tikintieji nesiūlytų 30 rub. už ją. Maldaknygę gavo tik išrinktieji: choristai ir laimingieji burtų keliu.

    3. J. E. vysk. Julijono Steponavičiaus ir J. E. vysk-V. Sladkevičiaus jėga į postus negrąžinome. Mes ne pirmieji prašome ir sielojamės dėl savo teisėtų viršininkų skriaudų. Mums brangūs idėjos draugai — broliai ukrainiečiai, brangūs įkalintieji už tikėjimą Zdebskis ir Bubnys. Prieš karą komunistai taip pat sielojosi dėl savo draugų. Jie rašė, prašė, rinko parašus. Pasiskaitykite A. Venclovos „Jaunystės atradimą" (Vilnius, 1970).
    Po antrojo pasaulinio karo Religijų reikalų įgaliotinis, suredagavęs šlykščiausią raštą prieš Jo Šventenybę Popiežių Pijų XII, reikalavo, kad kunigai pasirašytų.

„Lietuvos pionierius" (Nr. 34, 1972.IV.22) rašė: „Kėdainių II vidurinės m-los pionieriai surinko 1600 protesto parašų ir į Taikos fondą įnešė 150 rub." Tarybų Sąjungoje vaikams leidžiama rinkti protesto parašus ir aukas, o jei kunigai kreipiasi su prašymu į tarybinius organus, tai čia įžiūrima kažkas pikto ir antitarybinio.

    Prašėme įdarbinti kunigus ukrainiečius, nes Ukrainos tikintieji mums neduoda ramybės — kviečia mus pas save dirbti. Prašėme jų kunigus įdarbinti, nes jie teismo nebausti.

    1964.III.17. Įvyko Švenčionių rajono liaudies teismo posėdis, per kurį man teisėjas neleido atsakyti į oponentų šmeižtus. Nesuteikė paskutinio žodžio, nors aš prašiau ir reikalavau. Neleido savo nutarimo apskųsti aukštesnei instancijai. O juk LTSR baudžiamojo proceso 2 str. parašyta: „Tarybinio baudžiamojo proceso uždaviniai yra greitai ir pilnutinai išaiškinti nusikaltimus, įkalinti kaltininkus ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad kiekvienas nusikaltimą padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir nė vienas nekaltas asmuo nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn nekaltas ir nubaustas."

    J. E. vysk. J. Steponavičius daugiau nei dešimt metų baudžiamas neišaiškinus nusikaltimo.

    LTSR BPK 4 str. rašoma* „Niekas negali būti traukiamas kaltinamuoju kitaip, kaip tik įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka."

    J. E. vysk. Steponavičius įkalintas be jokių įstatymų.

    LTSR BPK 11 str. rašoma: „Teisingumą baudžiamosiose bylose vykdo tik teismas. Niekas negali būti
pripažintas kaltu nusikaltimo padarymu ir baudžiamas kriminaline bausme kitaip, kaip tik teismo nuosprendžiu."

    J. E. vysk. J. Steponavičius teismo nenubaustas. Todėl mes prašėme, kad jį, teismo nepripažintą kaltu, grąžintų į priklausantį postą, nes Vilniaus arkivyskupijai reikalingas ordinaras tikrąja šio žodžio prasme."

    Toliau suminimi faktai, kaip rajonų ir vietinės valdžios pareigūnai sauvaliauja kunigų atžvilgiu:

    a) Kažkuriais metais Švenčionių rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Telyčėnas viso Švenčionių dekanato kunigams paskyrė tą patį sekmadienį rekolekcijoms. Kai jam buvo pirminta, kad be talkininkų kokios gali būti rekolekcijos, jis ironiškai atsakė: „Kaip čia pas tave kaimynas neatvažiuos, jei paprašysi?"

    b) Gatvėse paprastai eismą tvarko milicija, o 1971.1.5 Švenčionių rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas V. Sauliūnas reikalavo, kad aš, lydint mirusį, tikintiesiems uždrausčiau gatvėje giedot ir vėliavas nešt. Koks pasityčiojimas! Kunigas turi uždrausti tikintiesiems melstis ir vėliavas nešti!

    c) 1971 m. Kūčių vakarą atėjusius pas mane svečius pavaišinau saldainiais. Kūčių vakaras mums, tikintiesiems, ne eilinis. Visur tą vakarą rodomas itin didelis svetingumas. O aš už tai buvau valdžios išbartas. V. Sauliūnas dėl to net 29 km važiavo. Koks įžūlus kišimasis į privatų kunigo gyvenimą!

    d) 1972.1.11 V. Sauliūnas reikalavo, kad surinkčiau iš kaimų gedulingas vėliavas, kurias tikintieji neša per laidotuves. Matai, ko patys nedrįsta padaryti, bijodami Dievo ar gėdydamiesi žmonių, kunigą verčia.

    e) 1971.III.10 Švenčionių rajono Finansų skyriaus vedėja J. Valadkienė pareikalavo, kad parodyčiau krikštų registracijos knygą, reikalingą apmokestinimui. Vė-
liau paaiškėjo, kad ji norėjo sužinoti, ar tam tikri asmenys krikštijo savo vaikus, ar tuokėsi. Laimė, kad ne visi buvo įrašyti.

    f) 1971.IV.5 Adutiškio apylinkės sekretorė Kluonienė pareiškė: „Klebone, jei pasitiki manimi, duok krikšto ir jungtuvių knygas, jei nepasitiki — pats nešk į apylinkę." — „O kam reikia?" paklausiau. „Kažkokie du atvažiavę reikalauja." Pasiūliau kreiptis į CBAIB. Knygų nerodžiau, nes tikintieji būtų nukentėję, o aš būčiau likęs išdaviku.

    g) 1966 m. Švenčionėlių Vvkdomojo komiteto pirmininkas V. Bukielskis išdrožė: „Jei nori dalyvauti laidotuvėse, eiti į kapus, tai lįsk liaudžiai užpakalin!".

   
Iš šių faktų matosi, kieno rankose mes atsidūrėme.

    4. Buvo prašoma atšaukti LTSR Baudžiamojo kodekso 143 slr. neteisingą pritaikymą, prieštaraujantį Tarybų Sąjungos Konstitucijai.

    5. Buvo prašyta panaikinti mums nežinomas slaptas instrukcijas, liečiančias religinį gyvenimą. Instrukcijos, pagal kurias tvarkomas piliečių gyvenimas, turi būti visiems žinomos. Visur galioja dėsnis: „Nepaskelbtas įstatymas nesaisto."

    6. Buvo prašyta peržiūrėti dėl tikėjimo nuteistųjų asmenų bylas ir juos išteisinti, nes jie dirbo TSRS Konstitucijos 124 ir 125 str. ribose, atlikdami tiesiogines savo pareigas.

(Trečias Rugienio kaltinimas): *
    „Esi iš prigimties antitarybiškai nusiteikęs," kaltino  J. Rugienis.

    Įgaliotinis, taip sakydamas, klysta. Jei būčiau antitarybiškai nusiteikęs, tai 1944 m. būčiau pasitraukęs į vakarus. Tada gyvenau pas tėvelius, jokio posto neužėmiau. Kai daugelis skubėjo į vakarus, aš pasukau į rytus, į Švenčionis.
(Rugienio vėl kaltinimas):
    „Laurinavičius įsikalbėjęs, kad esąs nepažabojamas."

    Įgaliotinis 1972.111.13 nešaukė taip, kaip 1968.1.16. Šiemet jis kalbėjo, galima sakyti, patyliukais, daugtaškiais.

    Jūsų žinioje įstatymai ir teismai, potvarkiai ir slaptos instrukcijos, jėga, kalėjimo raktai, o mano pusėje tik nesenstanti tiesa, su kuria jūs nesiskaitote.

(Rugienis):
    „Esi įžūlus!"

    Jei būčiau įžūlus, būčiau priminęs: kai Jūs mane 1968.1.16 su katinu lyginote; kai vadinote fanatiku; kai neteisėtai iš Švenčionėlių gujote; kai kaišiojote į akis likusias nuo pastatytos Švenčionėlių bažnyčios medžiagas — aš tylėjau.

    Kad paaiškėtų, kas toliau buvo įžūlus, prisiminkime kai ką iš praeities.

    Kaip atrodė Švenčionėlių bažnyčia, manau, įgaliotinis gerai prisimenate, nes 1957 m. pavasarį atvažiavote jos pažiūrėti. Devynis mėnesius važinėta, prašyta, reikalauta. Kiek teko sielotis dėl leidimo! Visos istorijos net įsivaizduoti negalite, nes Jūsų šiame poste dar nebuvo. Švenčionėlių Vykdomajame komitete buvo atsakyta: „Negalvokite apie leidimą. Niekas jums neduos!" DŽDT VK pirm. K .Dudlauskas grasino: „Jei nori Švenčionėliuose sėdėt, sėdėk ramiai!" Lietuvos TSRS Aukščiausios Tarybos pirmininkas J. Paleckis, pirmą kartą priėmęs labai maloniai, antrą kartą elgėsi labai grubiai.

    Gavus leidimą, reikėjo rasti medžiagų. Pirmaisiais metais tik medienai gavome leidimą pirkti. Reikėjo pinigų. 1957 m. jūsų sudaryta komisija beveik tiksliai atspėjo: numatė sąmatą — milijoną rublių! Reikėjo rasti specialistų, gauti transportą. Negavęs transporto,
vieną toną cemento iš krautuvės susivežiau į statybos aikštelę dviračiu. Prie statybos sunkiaj dirbau ketverius metus.

    Dievui laiminant ir geriems žmonėms padedant,, darbas baigtas. Gerai — taip įvertino Valstybinė komisija.

(Atsakyme priminė gundymą, kurį atmetė ir tada...):
    Vykstant statybai, Švenčionėlių bažnyčios komitetas man už darbą nemokėjo, nes dažnai trūko pinigų. Užbaigus statybą, komitetas man atlygino likusiomis nuo statybos medžiagomis, iš kurių aš, nupirkęs 10 t. cemento, pasistačiau gyvenamą namą. Pasistačiau ne kur kitur, bet prie pat Švenčionėlių bažnyčios. Pradėjęs statyti, padariau testamentą pas Švenčionių rajono notarą: po manęs tame name gyvens kunigai, kurie dirbs prie Švenčionėlių bažnyčios. Į namo statybą investavau savo ir tėvelių santaupas, nes jie norėjo erdviau gyventi ir likti Švenčionėlių parapijos geradariais. Paprastai geradarius parapijos prisimena. Namo statybai taip pat buvau pasiskolinęs iš draugų. Pagyvenome ramiai dvejus metus. 1962 m. iš Vilniaus pas mane atvažiavo kažkoks Sprindys. Jis pasirodė esąs saugumo atstovas. Po pasikalbėjimo jis man pasiūlė nuvažiuoti pas J. E. vysk. J. Steponavičių ir pas kai kuriuos draugus. Žadėjo net transportu aprūpinti. Mano kelionių tikslas turėjo būti, kaip jis sakė: „Padėt išaiškinti kai kuriuos klausimus " Nesileisdamas į jokias derybas, atsakiau, kad Antanavičium nebūsiu. (Tarybinėje spaudoje kun. Antanavičius buvo vadinamas caro valdžios šnipu.)

    Pirmiausia buvau išjuoktas „Šluotoje" — satyriniame žurnale. Paskui Jūs, mane pasišaukę 1962.VI.24, „išaiškinote", kad likusios nuo pastatytos bažnyčios medžiagos priklausė valstybei. Kai aš Jums išdėsčiau, kad bažnyčios komitetas likusiomis medžiagomis man at-
lygino už ketverių metų sunkų darbą, statant bažnyčią, Jūs man atsakėte, kad komitetas neturėjo teisės. Keista: komitetas neturėjo teisės atlygint už darbą dirbusiems prie statomos bažnyčios, o tik turi teisę mokesčius mokėti. 1962.VI.24 Jūs sakėte: „Reikėjo nedirbti!" Aš dirbau teisėtai. Mane bažnyčios komitetas išrinko bažnyčios komiteto pirmininku, o Jūs 1957.111.19 (raštas Nr. 2429) tai patvirtinote savo parašu. Nors tuomet, kai Jūs iš manęs tyčiojotės, aš nebuvau įžūlus ir jokio įžūlumo nerodžiau. O iš Jūsų mano adresu veržte veržėsi įžūlumas. Aš, ramiai išklausęs Jūsų pasityčiojimus, grįžęs parašiau Švenčionėlių bažnyčios komitetui ir Jums pareiškimą, kad gautas iš bažnyčios komiteto statybines medžiagas už ketverių metų sunkų darbą grąžinau bažnyčios komitetui. O sumą, kurią aš pats investavau į namo statybą, pasilikau.

    Daug visur rašiau. Į visus pareiškimus gaudavau atsakymus: „Teismas nutarė, nėra pagrindo." O kaip teismas galėjo nutart, neišklausęs abiejų pusių! Trys mano pareiškimai, adresuoti TSRS Generaliniam prokurorui Rudenko, buvo persiųsti į Lietuvos TSR prokuratūrą. Iš kur vis atsakydavo: „Nėra pagrindo Švenčionių rajono liaudies teismo nutarimą užprotestuoti." Ketvirtas mano pareiškimas, adresuotas TSRS Generaliniam prokurorui, pateko į žmogaus rankas. Šis nurodė Lietuvos TSR vyriausio prokuroro pavaduotojui A. Kirijenko, kad Švenčionių rajono liaudies teismo 1964.111.17 nutarimą užprotestuotų."

(Byla Žmogaus rankose):
    Kun. Laurinavičius pateikia Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo 1965.VI.3 nutartį, kur rašoma: „Kadangi statybinės medžiagos buvo pirktos Bažnyčios komiteto, todėl yra jo nuosavybė, ir galėjo bet kam padovanoti. Dovana nėra darbo pajamos. Be to, matyti iš pil. Laurinavičiaus paaiškinimų, kad namo statybai
buvo panaudotos ir jo asmeninės pajamos, gautos už religinių apeigų atlikimą. Minėtos aplinkybės nėra paneigtos, o taip pat nėra įrodyta, jog namas būtų pastatytas pil. Laurinavičiaus piktnaudžiavimo rezultate.

    Teisminė kolegija nutarė: ... Švenčionių rajono liaudies teismo 1964.111.17 nutarimą panaikinti."

(Bet kitas teismas vėl Partijos rankose):
    Byla perduota Ignalinos rajono liaudies teismui, kurio teisėja net į nutarimą drįso įrašyti tai, ką ji norėjo. S. Janulis per teismo posėdį pareiškė, kad jis jokioje komisijoje nedalyvavo, o ji įrašė, kad dalyvavo. Pastatytas namas yra mažesnis, negu buvo leista statyt, o teisėja, priešingai mano dokumentacijai, apkaltino mane, kad namą padidinau. Norint užmaskuoti teisėjos išmones, mane iš namo išmetus, 1966 m. pastogėje buvo įrengtas kambariukas.

    Ignalinos rajono liaudies teismo teisėja 1965.VII.7 nutarimą leido apskųsti Lietuvos Aukščiausiajam teismui. Buvo paskirta svarstymo diena, bet teismas bylos nenagrinėjo, mat, paaiškėjo, kad teisėja neturėjo teisės leist, kad jos nutarimas būtų apskųstas.

    Jei teisėja nesuprato, kad jos nutarimas apskundžiamas, ar ne, tai ji kaip galėjo nagrinėti bylą?

    Ši komedija suvaidinta XX a., kai daug kalbama: žmogus žmogui turi būti draugas, bičiulis, brolis. Dabar kiekvienas gali daryti išvadą, kad ateistinė moralė gyva popieriuje, bet ne gyvenime...

    Kuo aš nusikaltau? Už ką mane nubaudė? Kuo remiantis iš manęs atėmė atlyginimą už ketverių metų sunkų darbą? Kodėl pagrobtas tėvelių man skirtas palikimas?

(Rugienis klausė ir „patarė"):
„Kaip su vaikų choru? Ministrantais? Gėlių barstymu per procesiją?"

    1972.III.13 atsakiau, kad Adutiškio bažnyčioje gieda visi. Tarnaujančių ministrantų nėra. Yra tik adoratoriai, o gėles barsto vaikučiai, nes procesija yra neatskiriama pamaldų dalis. Tikintieji Dievą garbina, kaip išmano: vieni gieda, kiti vėliavas neša, treti gėles barsto.

    Į Rugienio patarimą daugiau užsiimti pastoraciniu darbu, kun. B. Laurinavičius taip atsakė:

(Kiek Lietuvoje pastoracija galima):
    „Kaip malonu buvo iš Jūsų lūpų išgirsti tokius žodžius.

    Studijuojant Vilniaus universiteto teologijos fakultete, mums aiškino, kad žodžio „pastoracija" sąvoka labai plati ir turininga. Čia paminėsiu bent kelias reikšmes: 1. Klebonas turi lankyti parapijiečius. 2. Lankyti ligonius. 3. Mokyti vaikučius, jaunimą ir visus tikinčiuosius tikėjimo tiesų ir doros. 4. Mokyt vaikučius katekizmo ir giesmių. 5. Laidoti mirusius pagal bažnyčios nustatytą ritualą.

    Iš tikro šiandien klebonas neturi pastoracijos teisės.

    1. Ne tik neturi teisės nueiti į tikinčiųjų namus ir ten juos palaiminti, bet neturi teisės palaiminti ir į bažnyčią atėjusių. Labai gerai atsimenu, kai Jūs, pasišaukę mane 1964.VI.24, išvanojote vien už tai, kad palaiminau vaikučius po Dievo Kūno pamaldų oktavos.

    2. Net ligonį aplankant klebonas ne visuomet gauna leidimą. 1971.XI.17 rašiau, kad net mirštančio V. Stakausko prašymas nebuvo patenkintas — jis mirė neaprūpintas Šv. Sakramentais, nes jo sesutė negavo leidimo pakviesti kunigo. Esu tikras, kad mano raštą gavote, nes pasiunčiau jį registruotą. Iš Jūsų atsakymo nesulaukiau. Keista! Kai tik šaukia valstybiniai organai, kunigas privalo atvykti nurodytu laiku, o į jo pasiųstą raštą jokio atsakymo nesulaukia.
    3. Vaikučių mokyti klebonas neturi teisės ne tik mokykloje, bet ir bažnyčioje. Už šį darbą skaudžiai nukentėjo šie kunigai: A. Šeškevičius, J. Zdebskis, P. Bubnys. Mokyti kitomis progomis — net pagalvoti neįmanoma.

    4. 1971.XII.23 vaikučiai su suaugusiais pagiedojo. Po dviejų savaičių V. Sauliūnas mano adresu daug piktų ir aštrių žodžių pažarstė.

    5. Mirusių laidoti pagal Bažnyčios ritualą negalima. Koks tad gali būti kunigiškų pareigų atlikimas, kokia pastoracija?Jei negalima rimtai dirbti kunigiško darbo, tai kodėl Jūs tyčiojatės?

    1968.1.16 Jūs mane išvadinote fanatiku. Supratau tą žodį, bet sugrįžęs dirstelėjau į žodyną, kur rašoma: „fanatikas — kraštutinių įsitikinimų žmogus, pasižymintis didele neapykanta kitokio įsitikinimo žmonėms". Nors ir sutikdavau gyvenime kitaip galvojančių, jiems neapykantos nerodžiau. Aš tik dėl savo oponentų fanatizmo buvau iš Švenčionėlių išguitas, iš namų išvarytas. Visa šita Jūs padarėte ne iš meilės kitaip galvojančiam, o tik iš neapykantos."

(Ateistų „moralė" nepažįsta tolerancijos):
    „Kun. Laurinavičių lenkų kariuomenėje norėjo užverbuoti, kad jis skaldytų tautiečių vienybę. Jį žadėjo už tai „net ponu padaryti". Pasiskundus lenkų pulkininkui, šis pasakė: "Laurinavičius yra lietuvis. Jį kalbint kenkti savo tautai — neleistina!" Lenkų ponai kunigui nekenkė.

    Jei ateistai, moderniosios ateistinės moralės apologetai ir propaguotojai, skelbia savo moralę virš visų kitų, tai dera parodyti bent šiek tiek tolerancijos visiems!. Tai grąžinkite neteisėtai konfiskuotą namą, kuriame jau ne aš gyvensiu, o pagal mano padarytą testamentą, gyvens tie, kurie dirbs Švenčionėlių bažnyčioje. O taip pat nerodykite kitaip galvojantiems
nesuprantamą neapykantą, duokite bent šiokias tokias sąlygas egzistuoti, o tuomet niekas ir prašymų neberašys.

    Įgaliotinis paragino „užsiimti" pastoracija, o apylinkė ir rajonas ir toliau trukdo. 1972.VII.14 Adutiškio apylinkės pirmininkas A. Laurinavičius liudininkų akivaizdoje vertė kun. Laurinavičių pasirašyti kaltinamąjį aktą, liečiantį jo pastoraciją. „Greičiau, greičiau," ragino pirmininkas, „turiu vežti į rajoną."

    Negirdėta, kad kunigas savo pastoraciniu darbu kiršintų liaudį, o kaip už tai kaltina! Net saugumui perduoda. Tikrieji kiršintojai nebaudžiami.

    Štai 1969 m. Davaisių kaimo kapinėse kažkoks piktadaris išvartė visus paminklus ir kryžius. Liaudis keikė piktadarį, valdžią ir laikus. Atrodo, kad šiais darbais turėjo susidomėti tvarkos ir saugumo darbuotojai. Bet kur tau — ir šiandien dėl to niekam galvos neskauda.

    1971 m. gruodžio mėn. atvykę į Jakelių kaimo kapinyną du milicininkai, apylinkės pirmininkas su darbininkais nugriovė šimtmečius stovėjusį kapinyne koplytstulpį. Piktinosi tikintieji, dantis griežė, ypač už tai, kad plytas susikrovė ir nuvežė tvartų statybai.

    Štai kas drumsčia piliečių tarpe ramybę, kelia nepasitenkinimą ir priešiškai nuteikia liaudį.

            Adutiškis, 1972.VII.20.

            Kun. B. Laurinavičius"

*     *     *
(Adutiškio parapijos tėvų pareiškimas dėl vaikų persekiojimo):
    1972.IV.20 Adutiškio parapijos tėvai ir motinos kreipėsi į tarybinę vyriausybę. Žemiau pateikiame ištisą pareiškimo tekstą.
        TSKP Generaliniam Sekretoriui drg. L. Brežnevui
        TSRS Švietimo Ministrui drg. Furcevai
        Religijų reikalų Tarybos pirm. drg. Kurojedovui

                Lietuvos TSR, Švenčionių raj.
                Adutiškio Romos Katalikų parapijos
                tėvų - motinų

                P a r e i š k i m a s — P r a š y m a s

    Mes ir mūsų vaikai labai dažnai patiriame nemalonumų tik dėl to, kad esame tikintieji.

    1971 m. Adutiškio vidurinės m-los vadovybė nušalino mūsų vaikus nuo altoriaus. Šiemet pakėlė didžiulį triukšmą, kad kai kurie vaikai, užlipę ant viškų, su visais giedojo. Paskutiniu laiku sukėlė didžiulį triukšmą, kad mūsų vaikai apsivelka baltais rūbeliais.

    Mūsų vaikų tardymai ir mūsų „perauklėjimas" pareikalauja daug sveikatos iš mūsų ir mūsų vaikų. Net tragiškai baigiasi. Motina Aleksandra Stasiūnienė, gyv. Adutiškyje, buvo pašaukta į mokyklą, nes jos sūnus Julijus eina į bažnyčią. Po pasikalbėjimo 1972. IV.7 mokykloje buvo taip suerzinta ir sujaudinta, kad greitu laiku gavo priepuoli ir 1972.IV.9 mirė. Kaip ji baisiai atrodė, kai išėjo iš mokyklos, gali paliudyti Birutė Juknienė, gyv. Adutiškyje, kuri su ja kalbėjosi.

    Mokinė M. Skrickaitė, labai tyli, mandagi, gavo elgesio ketvertą. Motina pasiteiravo, už kokį nusikaltimą sumažintas laipsnis. Gavo atsakymą: „Už elgesį gavo ketvertą, nes eina į bažnyčią."

    Norėdamos paprašyti, kad sudraustų tuos, kurie drumsčia mūsų ir mūsų vaikų ramybę, kišasi į mūsų sąžines, 1972.IV.13 kreipėmės į Švenčionių rajono švietimo skyrių. Jis mus painformavo, kad tikinčiųjų reikalus tvarko rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas drg. Sauliūnas. Pavaduotojas su mumis nenorėjo kalbėtis, nežiūrint, kad pas jį buvome nu-
ėjusios priėmimo dieną darbo metu. Drg. Sauliūnas mums sakė, kad iki aštuoniolikos metų vaikai neturi teisės dalyvauti bažnytinėse apeigose. Jei taip, tai kodėl vaikai dalyvauja visokiose vaikštynėse, pavyzdžiui, Gegužės Pirmosios, Spalio šventėse? Jei vaikai negali apsivilkti baltais rūbeliais, tai kodėl jiems rišami raudoni kaklaraiščiai? Jei negalima vaikui prisegti kryželio, kurį jis myli, tai kam segamos žvaigždės? Kodėl įrašo į spaliukus, pionierius ir komjaunuolius ir mokina vaikus meluoti tėvams? Kodėl bažnyčioje vaikams draudžiama ištarti: „Jėzau, aš tave myliu" ir mažiau draudžiama viešai keiktis ir plūstis?

    Už vaikų išauklėjimą mes, tėvai, atsakingi prieš Dievą ir visuomenę. O gyvenimas įrodė, kad tarybinė mokykla gali vaikus išmokyti tik skaityti ir rašyti, o tinkamai išauklėti — kaip jie turi gyventi — nesugeba. Štai keletas faktų. Prieš porą metų Adutiškio vidurinės m-los mokinys Kazlauskas iš namų išėjo į mokyklą, bet į mokyklą nenuėjo, o pasikorė. Buvęs Adutiškio vidurinės m-los mokinys Jasiulionis apsivogė ir muša savo motiną. Buvęs mokinys Jukna už kareivio užpuolimą ir apiplėšimą 1970 m. buvo viešai teisiamas. Svirkų aštuonmetės m-los mokinė Trečiokaitė 15 - 16 metų amžiaus nuėjo „pernakvoti" pas apylinkės pirmininką daug senesnį už save.

    Taigi, mokyklos daugiau turėtų kreipti dėmesio į vaikus, kurie vykdo amoralius ir kriminalinius nusikaltimus, o ne į mūsų, kurie nieko pikto nedaro.

    Maloniai prašome duoti nurodymus atatinkamiems organams ir Adutiškio vidurinės m-los vadovybei, kad mūsų vaikams netrukdytų, kad jie galėtų būti lygiateisiais mokyklos ir bažnyčios nariais, kad galėtų be baimės eiti ir klausyti Bažnyčios pamokymų, kurie žmogui būtinai reikalingi kaip kasdieninė duona. Mes norime, kad mūsų vaikai ne tik ateistų tiesas išgirstų, bet kad pažintų tikrąjį Dievą ir Jo įsteigtą Bažnyčią.
    Suprantama, kad A. Stasiūnienė be laiko mirė, gindama savo ir savo vaiko teises. Negalvokite, kad mes pabūgsime mirties ir liausimės gynę savo vaikų teises. Ne!

    Mes prašome savo vaikams sąžinės laisvės, pasiremdami Tarybų Sąjungos Konstitucijos 124 str., kuris užtikrina visiems piliečiams sąžinės laisvę.

Adutiškis, 1972.IV.20.
        Pareiškimą pasirašė aštuoniolika tėvų ir motinų.

(Atsakymas tėvams, ką tikintieji gali ir ko negali):
    1972.VII.13 į apylinkę buvo iškviestas Adutiškio parapijos „dvidešimtukas". Švenčionių rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas V. Sauliūnas jiems kalbėjo:

   
— Draugai, mes jus čia pakvietėme paaiškinti, kas galima tikintiesiems. .. Jums leista turėti vieną kunigą, vargonininką, zakristijoną ir varpininkę. Kunigo vikaro turėti negalima, nes maža kunigų. Viską turi tvarkyti parapijos komitetas. Kunigas negali rinkti aukų, o tik kasininkas...

    Draudžiama vaikams patarnauti kunigui per Mišias, dalyvaut procesijose, barstyti gėles; negalima vaikams drauge su kunigu sakyti: „Jėzau, aš tave myliu!"; negalima vaikams giedoti ant viškų ir mokyti juos giesmių...

    Paaiškinkite kunigui, kas jam leistina: laikyti Mišias, nuvažiuoti pas ligonį, palydėti mirusį iš bažnyčios. Tačiau kunigui neleistina palydėti mirusiojo iš namų, melstis tikinčiųjų namuose. Tegu įsako kunigas žmonėms, kad jie negiedotų, lydėdami numirėlį. Negalima kunigui mokyti vaikų Pirmajai Komunijai, o tik egzaminuoti...

    V. Sauliūnas klausė parapijos vyrus:
    — Kas jums leido pastatyti šventoriuje kryžių? Kas leido suremontuoti šventoriaus tvorą? Jūs nieko neatsiklausėte.

    — Aš buvau pas jus nuvažiavęs, — kalbėjo bažnytinio komiteto narys Bičelis, — prašiau plytų ir cemento, o jūs atsakėte:,, Bažnyčiai nėra. Mums maža medžiagų statyboms."

    Per visą pokalbį parapijos žmonės laikėsi drąsiai. Povilas Burokas net išsitraukė iš kišenės Tarybų Sąjungos Konstituciją ir rengėsi V. Sauliūnui paskaityti apie sąžinės laisvę, bet valdžios atstovas neleido.

    Apylinkės pirmininkas pateikė dvidešimtukui pasirašyti raštą, kuriame nurodoma, kad parapijoje vaikai Mišioms tarnauja, beria gėles, gieda chore ir t.t. Niekas nepasirašė.


(Atlaidai Šiluvoje, Kryžių kalno likimas):
    Kaunas. Į Kauno Kunigų seminarijos filosofinį kursą įstojo mokytis 10 klierikų. Du kandidatus Rugienis atmetė. Šiais metais KGB pareigūnai stojančių atžvilgiu savo veiklą sumažino. Tačiau registruojantis visi turėjo pokalbį su saugumiečiais.

    Šiluva. Rugsėjo 8-15 minios žmonių plaukia į Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidus. Valdžia imasi veiksmingų priemonių sumažinti maldininkų skaičiui. Šiemet keliuose budėjo milicininkai. Štai ką pasakoja vienas maldininkas:
— Važiavome autobusu 61 žmogus. Didžiuma iš jų — pagyvenusio amžiaus. 8-10 km prieš Šiluvą milicija mus sustabdė, paėmė žmonių sąrašą ir nusivarė vairuotoją. Po kurio laiko jis grįžo su įsakymu grįžti atgal. Pavažiavę kelis kilometrus, žmonės pradėjo prašyti šoferį palaukti, kad pėsčiomis galėtų nueiti į atlai-

dus. Būrys maldininkų vėl ėjo pro milicininkus. Moterys priekaištavo: „Besarmačiai, ar gražu taip varginti senus žmones. Per radiją ir laikraščiuose meluojate, kad Lietuvoje religija yra laisva, o ką darote? Kristus buvo kankinamas. Mes irgi pakentėsime dėl Kristaus. Nesvarbu, kad jūs stovite su raudonomis kepurėmis, mes Šiluvą vis vien pasieksime." Pasibaigus atlaidams, pėsti grįžome 11. km. Tik tada savo autobusu parvažiavome namo.

    Kita maldininke šitaip pasakojo:

    — Važiavome autobusu iš Kauno. Pusiaukelėje tarp Raseinių ir Šiluvos mus sulaikė milicininkai. Šoferį nusivedė ir ilgai kažką kalbėjo. Vienas civilis, tikriausia — saugumetis, apžiūrėjo mūsų mašiną, stebėdamasis, kad joje daugiausia jaunų žmonių. Šoferiui buvo įsakyta iš autobuso nieko neišleisti ir visus vežti atgal į Kauną. Šoferio teises ir kitus dokumentus milicininkai pasiliko. Visi labai pergyvenome. Pėsti eidami į Šiluvą, kalbėjome rožančių už milicininkus ir visus bedievius, kad jie susiprastų ir liautųsi persekioję tikėjimą. Prie Šiluvos bažnyčios stovėjo daug lengvųjų mašinų. Mačiau vieną pareigūną užsirašinėjantį mašinų numerius, tikriausiai ne pagyrimui. Praeinant pro „budinčią" mašiną, tarybiniai pareigūnai iš mūsų juokėsi: „Dievo avelės eina į atlaidus."

Neužmirštama praeitis
    Meškuičiai. Meškuičių parapija nuo seno garsėjo Kryžių kalnu, ant kurio stovėjo ne mažiau kaip trys tūkstančiai kryžių, o mažų beveik neįmanoma suskaičiuoti. Kiekvienas kryžius turėjo savo istoriją.

    Štai ką pasakoja vienas kunigas:
    „Kartą važiavau į Kryžių kalną pašventinti naujai pastatytą kryžių. Tuo metu prie kalno privažiavo kariška mašina. Du rusų lakūnai, atsivežę kryžių, prašė mane jį pašventinti. Jų prašymą išpildžiau. Vienas la-
kūnas pasakojo, kad jam skrendant buvo užsidegęs reaktyvinis lėktuvas. Išsigelbėti tokiais atvejais beveik neįmanoma. Staiga jis prisiminęs nuostabius pasakojimus apie Kryžių kalną ir pasiryžęs, jei liks gyvas, pastatyti ten kryžių. Nežinia, dėl ko lėktuvas buvo užsidegęs, taip netikėtai jis ir užgeso."

    Daug žmonių pėsti nešdavo ir statydavo kryžius. Nemaža jų atgabenta iš Latvijos, Estijos, Baltarusijos, Amerikos. Žmonės sako: kiek kančių, kiek ligų žmonės sunešė ant šio kalno. Kaip, rodos, jis atlaiko tiek kančių. Tai lietuviškoji Golgota.

    1961.IV.5 anksti rytą prie Kryžių kalno atvažiavo mašinos. Nepažįstami vyrai pradėjo versti kryžius. Kryžių kalną naikino kariuomenė, milicija ir kaliniai. Medinius kryžius vietoje degino, o akmeninius ir cementinius daužė ir vežė į Šiaulius. Pasakojama, kad juos panaudojo plento skaldai. Du sunkvežimius kryžių atvežė į Bubnius, juos degino, o kitus paskandino. Per vieną dieną buvo sunaikinti visi kryžiai.

    Aplinkinės kryžkelėse stovėjo milicininkai saugodami, kad žmonės nesuktų Kryžių kalno link. Netoli kalno stovėjo ginkluota sargyba; mat, bijota liaudies brauzdėjimo. Dar kelias dienas ėjo sargyba, kad žmonės vėl nepradėtų statyti kryžių.

    Šios barbariškos operacijos metu Šiauliuose „svečiavosi" Rugienis. Sunaikinus kryžius, jis išsikvietė Šiaulių kleboną kun. Mažanavičių ir paklausė:

    — Ar girdėjai, kas atsitiko su Meškuičių kalnu?

    — Negirdėjau.

    — Kryžiai dūmais pakilo į dangų, — paaiškino Rugienis ir įsakė klebonui paveikti liaudį, kad nebūtų išsišokimų.

    1970.IX.14 kun. Algirdas Močius iš Lauksodžio parapijos basas, kruvinomis kojomis, 65 km nešė medinį kryžių į Meškuičius ir Kryžiaus Išaukštinimo dieną pastatė jį ateistų nusiaubtoje vietoje.
(Atsakymas dėl Klaipėdos bažnyčios):
    Klaipėda. 1972 m. vasario mėn. Klaipėdos tikintieji nusiuntė TSKP Generaliniam Sekretoriui L. Brežnevui prašymą, kad tarybinė valdžia sugrąžintų iš tikinčiųjų paimtą bažnyčią, (žr. LKB Kronika Nr. 2). Į tikinčiųjų prašymą reagavo tik saugumo pareigūnai. Klaipėdietės Kudirkienės bute ir jos dukros bute saugumo pareigūnai net kratą darė.

    1972 m. liepos mėn. Klaipėdoje tikintieji pakartotinai nusiuntė prašymą Generaliniam Sekretoriui (žr. LKB Kronika Nr. 3). Prašymą pasiuntusi Gražienė rugpiūčio 25 d. buvo iškviesta į miesto Vykdomąjį komitetą. Iš Vilniaus atvykęs Religijų reikalų įgaliotinis Rugienis Gražienei parodė tikinčiųjų prašymą su 3023 parašais ir pasakė:

    — Bažnyčios negausite, nes pastatas reikalingas tiek tikintiesiems, tiek netikintiesiems. Turite bažnyčią ir melskitės. Niekas jums netrukdo. Jums ne tiek bažnyčios reikia, kiek rūpi žinias perduoti į užsienį. Jei žmonės per Velykas netelpa bažnyčioje, tai ne mūsų kaltė.

    Gražienė buvo klausinėjama, kas prašymą organizavo, kas rinko parašus. Valdžios pareigūnai ją barė, kam įsipainiojusi į „politiką", ir žadėjo perduoti saugumo organams.

(Komjaunuoliai nebaudžiami trukdo pamaldas ir daužo kryžius):
    Plungė. Per 1972 m. D. Šeštadienio pamaldas į Plungės bažnyčią atėję du jaunuoliai, ateistai, pradėjo triukšmauti. Kadangi jie nepaisė tikinčiųjų prašymų liautis triukšmavus, zakristijonas juos išprašė iš bažnyčios.
    Nakčia, apie 2 vai., žmonėms begiedant Kryžiaus kelio kalnus, šie jaunuoliai, nukabinę nuo sienos kryžių, išsinešė už šventoriaus ir jį sudaužė. Klebonas velykiniame pamoksle pasakė, kad tas, kas išniekina valstybės vėliavą, įžeidžia visus šalies piliečius. Kryžius yra tikinčiųjų vėliava, ir šiandien jis buvo išniekintas. Visa bažnyčia verkė.

    Nusikaltėliai milicijos buvo sulaikyti, bet apie jų nubaudimą niekas negirdėjo. Žmonės, skaudžiai pergyvendami kryžiaus niekinimą, šneka: „štai, kokie ateistinio jaunimo auklėjimo vaisiai."

(Uždraudė religinę muziką bažnyčioje):
    Palanga. Vasarą Palangos bažnyčioje prieš pamaldas būdavo transliuojama religinė muzika, kurios pasiklausyti gausiai rinkdavosi įvairių tautybių poilsiautojai.

1972 m. rugpiūčio pradžioje visi nustebo, dėl ko religinės muzikos valandėlės staiga nutrūko. Pasirodo, kad Palangos kleboną išsikvietęs miesto Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas pareikalavo, kad tų religinės muzikos valandėlių daugiau nebūtų. Jos, mat, neįeinačios į bažnytines apeigas. Žmonės laukia, kad tarybiniai pareigūnai netrukus gal ims nurodinėti, kokias giesmes bažnyčioje giedoti ir kiek žvakių degti ant altoriaus.

    Mažeikiai. 1970 m. Velykų Šeštadienio naktį (apie 3 vai.), grįždami iš šokių, 12 komjaunuolių su savo vadovu Miknium, užėjo į Mažeikių bažnyčią ir, tyčiodamiesi iš besimeldžiančių prie Kristaus karsto žmonių, triukšmavo. Pasipiktinę komjaunuolių elgesiu, žmonės juos iš bažnyčios išvarė. Netrukus keli komjaunuoliai sugrįžo, nusikabino nuo sienos kryžių, jį išsinešė ir sudaužė. Apie šį įvykį bažnytinis komitetas painformavo miliciją, pareikšdami, kad čia buvo įžeisti visi tikintieji, ir reikalavo, kad nusikaltėliai būtų nubaus-
ti. Deja, kol kas tarybiniai įstatymai uoliai taikomi tik tikintiesiems, o ateistai nebaudžiami gali tyčiotis iš švenčiausių tikinčiųjų jausmų. Šį kartą nubausti nusikaltėliai buvo nepatogu ir dėl to, kad „naktiniame žygyje" dalyvavo ir buvusio kompartijos sekretoriaus Kerpausko sūnus.

(Teroras mokinei už vargonavimą bažnyčioje):
    Karklėnai. 1970 m. Karklėnų vidurinės mokyklos mokinė J.J. pamaldų metu pagrodavo vargonais Pašilės bažnyčioje. Porą metų buvo ramu, bet paskui į mokyklą pradėjo plaukti skundai. Po pirmo skundo mokyt. Irena Saunorienė istorijos pamokos metu pareiškė: „Mūsų tarpe yra išsigimėlių, kuriems ne vieta tarybinėje mokykloje." Po kito skundo J. J. išsikvietęs direktorius įsakė liautis groti bažnyčioje, o mokymo dalies vedėja Irena Saunorienė, nusivedusi mergaitę su keliais kitais klasės mokiniais į chemijos kabinetą, pareiškė, kad jie būsią mokyklos ateistais. Pirmininke buvo išrinkta Aldona Butkutė, jos pavaduotoja — J.J. Tačiau abi mokinės griežtai užprotestavo, kad tokiame būrelyje nedalyvausiančios. Jadvyga kviečiama į direktoriaus kabinetą, kur jos laukė Kelmės rajono Vykdomojo komiteto pirmininkas Telyčėnas ir kažkoks nepažįstamas iš Vilniaus. Šis pilietis, tikriausiai saugumo pareigūnas, pradėjo pasakoti, kad girdėjęs jog J.J. grojanti bažnyčioje, kad jai bus užkirstas kelias į aukštąją mokyklą, kad jai ne vieta tarybinėje mokykloje. Mokinė iš apmaudo pradėjusi verkti, klausė, ką ji blogo padariusi. Tardytojas sakė, kad J.J. tikriausiai netikinti į Dievą, tik šiaip sau einanti pagroti. „Ne, aš tikiu ir mielai ten groju," pareiškė mergaitė. „Bet tu pagalvok, vaikeli, apie savo ateitį... kad tai būtų paskutinis kartas," mokė ir grasino valdžios atstovas. „Žiūrėk, kad tau nereiktų su mokykla atsisveikinti." Tuo tarpu istorijos mokytoja Irena Saunorienė Jadvygos klasėje baugino:
kas tarnaus kulto tarnams, visų elgesys bus sumažintas, kelias pasirinkti profesiją bus užkirstas, charakteristikos bus išduotos blogos.

    Baigiantis mokslo metams, J.J. išsikvietęs mokyklos direktorius Algis Vilkas pasakė: „Aš nežinau, ką su tavimi daryti. Tu fanatikė! Kokią charakteristiką gausi?" Direktorius savo pažadą ištesėjo: charakteristikoje buvo įrašyta, kad J. J. išaugusi religingoje šeimoje, tėvai palaiką ryšį su kunigais, kad grodavusi bažnyčioje. Visa tai dariusi su fanatišku užsispyrimu. Baigusi vidurinę mokyklą, J. J. bandė stoti į Kauno medicinos institutą, bet per priėmimo komisiją vienas dėstytojas paskaitė chatakteristiką ir nustebęs paklausė: „Fanatikė? Veltui, mergaite, čia atvažiavai!" Vėliau ji įstojo mokytis į kitą aukštąją mokyklą.

    Šilalė. 1963 m. vasarą V kl. mokinė Nijolė Sie-kytė, gyvenusi Rubinovo kaime, su mama ateidavo į bažnyčią. Prasidėjus mokslo metams, mokyt. Statkevi-čienė barė Nijolę už bažnyčios lankymą, kad šitaip ji išniekinusi mokinės uniformą. Mergaitei liepė visų mokinių akivaizdoje pasiaiškinti, kodėl ji ėjusi į bažnyčią, ir save pasmerkti. Nijole, užlipusi ant scenos, garsiai pradėjo verkti. Mokyt. Statkevičienė ir kiti mokytojai liepė Nijolei eiti namo ir daugiau į mokyklą nebeateiti. Nijolė verkdama sugrįžo į namus, metė į kampą knygas ir tėvams pasakė daugiau į mokyklą neisianti. Vėliau, kitų mokytojų prikalbėta, ji pradėjo mokyklą lankyti. Ateistai mokytojai vis viena nesiliovė varginti. Todėl mergaitė perėjo mokytis į vakarinę jaunimo mokyklą, kur jos niekas nepersekiojo.

(Kova prieš šventas dienas):
Šeduva. 1972.VIII.27 Panevėžio ir Kaišiadorių vyskupijų valdytojas kan. P. Bakšys teikė Sutvirtinimo

sakramentą. Valdžia leido patalkininkauti tik dviems kunigams. Konfirmuojamųjų buvo apie 3000. Pervargęs nuo įtempto darbo, vos baigęs sakyti pamokslą, zakristijoje mirė Šeduvos dekanas Pakruojo klebonas kun. Juozas Ražanskas (g. 1910 m.).

    Tą pačią dieną šiame miestelyje chuliganai plytgaliu primušė einančią į namus devocionalijų pardavėją senutę. Pargriuvusią užpuolikai apspardė ir, pasigrobę rožančius su pinigais, pabėgo. Senutė ligoninėje mirė.

(Nevalia į bažnyčią eiti su tautiniais drabužiais):
    Joniškėlis. Čia 1972.VIII.13 buvo Švč. Mergelės Marijos į Dangų Paėmimo atlaidai. Po jų šią apylinkę aplankęs Pasvalio rajono DŽDT Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Stapulionis išsikvietė kleboną kun. B. Jarecką su bažnytinio komiteto kasininku ir juos rūsčiai barė: „Kodėl buvo kviesta tiek daug kunigų ir klierikų? Kodėl klebonas leido pamokslą sakyti kito rajono kunigui? Kodėl klebonas leido per procesiją mergaitėms vilktis tautiniais drabužiais?" Tuo tarpu atlaiduose dalyvavo tik trys kunigai ir tiek pat klierikų. Stapulionis reikalavo, kad kunigas pažadėtų daugiau neduoti mergaitėms tautinių darbužių. Kai šis atsisakė taip padaryti, tai pavaduotojas privertė parapijos komitetą pasirašyti, kad tautinius drabužius iš bažnyčios pašalins. „Neprašytas svečias" norėjo net konfiskuoti tautinius drabužius, tik nerado bažnyčios raktų.

    Visame Pasvalio rajone bažnyčiose per procesijas apsirengti tautiniais drabužiais yra uždrausta.

(Kas į Ameriką leidžiamas):
    Krikliniai. 1971 m. pabaigoje Kriklinių klebonas kun. P. Masilionis prašė Pasvalio raj. valdžios leidimo aplankyti Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenančius
šeimos narius. 1972 m. birželio mėn. jis gavo neigiamą atsakymą.

    Dėl tokio tarybinės valdžios elgesio niekas nenustebo. Atrodo, nė pats kun. Masilionis, nes kol kas į kapitalistines šalis yra išleidžiami tik visiškai valdžiai patikimi kunigai, kurie daugiau ar mažiau reikalų turi su KGB organais. Kriklinių klebonas „nuopelnų" tarybinės valdžios atžvilgiu neturi. Vos jam atvykus į parapiją, Pasvalio rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Stapulionis griežtai įspėjo: „Sėdėk bažnyčioje! Negastroliuok po parapiją." Rajono pareigūnams nepatinka ir kun. P. Masilionio pamokslai, kuriuose paliečiami aktualūs tikinčiųjų gyvenimo klausimai. Pavyzdžiui, Kriklinių kolūkio vadovybė tiems kolūkiečiams, kurie sekmadienį eina dirbti, moka dvigubai — po 10 rub. už darbadieni. Prieš Marijos Aplankymo atlaidus (VII.2) kolūkiečiams buvo paskelbta: kas atlaidų metu dirbs, gaus po vežimą šieno. Kadangi šieno sunku gauti, tai ne vienas kolūkietis susigundė ir atlaidų metu dirbo. Klebonas pamokslo metu priminė, kad tikintieji sekmadienių nepardavinėtų. Be to, parapijiečiams buvo priminta, jog blogai daro tie katalikai tėvai, kurie kelia iškilmingas vestuves vaikams, atsisakantiems priimti moterystės sakramentą, — „nėra ko džiaugtis, kad vaikas pradeda neteisėtą gyvenimą moterystėje." Kun. Masilionis sakė, jog daroma didelė klaida, kai pakaruokliams suruošiamos iškilmingos laidotuvės — su orkestru ir didele vaikų bei jaunimo procesija. Klebonas priminė vieno šoferio laidotuves, kai pasigėręs užmušė žmogų, o paskui pats pasikorė ir buvo iškilmingai palydėtas į kapines.

    1972 m. liepos mėn. pabaigoje kun. Masilionis buvo kviestas Pasvalio saugumo. Viršininkas priekaištavo dėl kunigų išsišokimų per pamokslus. Kaip išsišokėlius paminėjo kun. Buliauską, kun. Nykštų ir kt. Per smarkus esąs ir Kriklinių klebonas. Saugumietis priminė, kad
tikintiesiems maldaknygių užtenka. Tarybinė valdžia sutikusi leisti katalikišką laikraštį. Tik patys kunigai nesugebą sudaryti redkolegijos. Kunigų taip pat užtenką, reikia tik geriau atrinkti tinkamus kandidatus į seminariją.

    Kun. Masilionis paaiškino, kad ateistinė propaganda yra nusibodusi, suklastota, pilna pornografijos. Kunigo pareiga pasakyti tikintiesiems tiesą.

    — Kodėl jūs, kunigai, rašote kolektyvinius pareiškimus, sakysime, dėl kan. Žiukelio, — paklausė saugumietis.

    Mat, kan. Žiukelis, Rugienio įsakymu, buvo skiriamas į užkampią Šimonių parapiją. Pasvalio rajono kunigai, gindami savo dekaną, pareiškime valdytojui kan. P. Bakšiui priekaištavo, kad toks perkėlimas prieštarauja Bažnyčios teisei.

    Saugumietis dar priminė, kad pareiškimai, siunčiami į užsienį, kaip pvz. 17O00 memorandumas, neduos jokios naudos.

    — Jei ko reikia, surašykite viską ir pasiųskite Ru-gieniui, — patarė saugumietis.

    Baigdamas pokalbį, viršininkas apgailestavo, kad valstybinio saugumo komitetas, sukurtas kovai prieš kontrrevoliuciją, šiuo metu turi domėtis kunigais.

VILKAVIŠKIO VYSKUPIJA

(Kun. Zdebskiui išėjus iš lagerio):
    Prienai. 1972.VII.26 Prienų tikintieji nuvyko į Pravieniškių lagerį pasitikti į laisvę išeinančio Prienų vikaro kun. J. Zdebskio. Tačiau šis jau buvo paleistas. Mat, lagerio vadovybei buvo duotas įsakymas kun. Zdebskį paleisti iš vakaro, norint sukliudyti „politinę demonstraciją". Valdžios pareigūnai nuogąstavo, ką reikės daryti, jei kunigo pasitikti atvyks daug žmonių.
    Parapijiečiai iškilmingai kun. J. Zdebskį sutiko rugpiūčio 27 d., sekmadienį. Kunigui po šv. Mišių grįžtant į zakristiją, vaikučiai barstė gėles. Šventoriuje vaikai ir suaugusieji sveikino buvusį kalinį. Gėlių buvo tiek daug, kad jos netilpo į kunigo rankas, tada žmonės jas klojo ant žemės.

    Rugienis J. E. vysk. Labukui neleido kun. Zdebskį paskirti į Vilkaviškio vyskupiją. Praslinkus dviems mėnesiams kun. J. Zdebskis buvo paskirtas į Šilutę vikaro pareigoms.

    Tai „kultūringas" ištrėmimo būdas — nori dirbti parapijoje — važiuok iš savo vyskupijos!

    Kalvarija. 1972.VII.22 - 23 dienomis čia buvo teikiamas Sutvirtinimo sakramentas. Iš vakaro Kapsuko rajono pareigūnai įsakė Kalvarijos klebonui nuimti lauke iškabintus garsiakalbius. Liepos 22 d. net nebuvo sakomi pamokslai, „kad valdžia nesupyktų". Sutvirtinimo sakramentą priėmė apie 4000 vaikų.

    Meteliai. 1972 m. rugsėjo 24 d. buvo švenčiamas Metelių bažnyčios 150 metų jubiliejus. Rugienis leido atvykti vyskupui, bet neleido teikti Sutvirtinimo sakramento.
*   *   *

 
Lietuvos katalikai vis labiau jaučia pareigą melstis už tėvynę. Tikinčiųjų tarpe per rankas platinamas atsišaukimas:

GELBĖKIME SAVĄJĄ ŽEMĘ!

    Pokario metais užgijo mūsų Tėvynės medžiaginės žaizdos, bet atsivėrė dar skaudesnės: tikinčiųjų persekiojimas, bedievybė, keiksmai, girtuokliavimas, moralinis palaidumas, negimusių gyvybių žudymas, švenčiausių tautinių ir religinių tradicijų niekinimas. Daugelis mūsų tautiečių, susirūpinę savo likimu, užmiršta Tėvynės likimą. Todėl reikia kiekvieną dieną melstis už
tėvynę. Paraginkime savo artimuosius, kad ir jie melstųsi. Šia intencija dažnai paskirkim Rožančių, šv. Mišias, Komuniją ir kt. Už tautiečių nuodėmes aukokime Dievui visas kančias, darbus ir vargus.

   
Tėvynė kiekvienam žmogui yra brangi, kaip motina, kaip gimtieji namai. Tik išsigimęs žmogus gali nemylėti savo Tėvynės. Tad gelbėkime gimtąją žemę auka ir malda.


    Dieve, pažvelk į Lietuvą, šiandien einančią skaudžiu kryžiaus keliu.

    Teatneša ši sunki dalia ne pražūtį, o tautos prisikėlimą.

    Per nusikaltimų debesis tepasiekia Tave, dangiškasis Tėve, mūsų atsiprašymo balsas, nes sunkūs nusikaltimai it pančiai prislėgė mūsų tautą.

    Daugelis jos vaikų nebemato Tėvęs, Dieve, ir savo amžinojo tikslo.

    Tepraeina greičiau ta kančios taurė pro mūsų tautą.

    Kol tu, Viešpatie, pasilenksi prie savo kenčiančių vaikų, padėk kantriai ir ištvermingai pakelti priespaudos naštą, kuri temdo mums saulę ir skaudina širdį.

    To prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

   
Tėve mūsų. Sveika, Marija. Garbė Dievui.

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum