gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 23 Spausdinti El. paštas
    • Laiškas kardinolams J.E.A. Samore ir J.E.J. Slipij
    • Laiškas airiams
    Vilniaus arkivyskupijos kunigų pareiškimas
    Įgaliotinis K. Tumėnas atsako į priekaištus
    Kun. K. Garucko pareiškimas
    VI. Lapienio laiškas Generaliniam Sekretoriui L. Brežnevui
    Simno tikinčiųjų kreipimasis
    Kun. J. Zdebskio gynimas
    Stasės Lukšaitės nužudymas
    Žinios iš vyskupijų
    Tarybinėje mokykloje

1976.VI.13.

LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA NR. 23
Perskaitęs duok kitam! Eina nuo 1972 metų.
MYLIMIESIEMS ROMOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS
GANYTOJAMS IR LIETUVOS BIČIULIAMS
Jo Eminencijai Kardinolui
A. SAMORE
Jo Eminencijai Kardinolui
J. SLIPIJ
    Mūsų tauta savo Golgotos kelyje—Gulago salyne, Sibiro ir Vakarų pasaulio tremties keliuose — sutiko daug nuostabių asmenybių. Vieni jiems ištiesė fizinės ir moralinės pagalbos ranką, o kiti savo asmeniniu pavyzdžiu ir didvyriška kančia stiprino tautos ryžtą kovoti už Dievą ir elementariausias žmogaus teises. Toms kilnioms širdims esame dėkingi ir meldžiame Aukščiausiąjį jiems visokeriopos palaimos.

    Tų gerųjų mūsų bičiulių tarpe esate ir Jūs, Garbingieji Ganytojai, šiandien mes, tęsdami žūtbūtinę kovą iki pergalės, vargų spaudžiami, norime Jums atverti savo širdį. Tikimės būti išklausyti ir suprasti.

    Mūsų nelaimei, visi išvykstantieji į Romą ir grįžtantieji atgal Maskvoje praeina instruktažą ir privalo raštiškai atsiskaityti. Todėl objektyvi informacija yra galima tik iš gilaus pogrindžio, bet ir ji Vakarus pasiekia pavėluotai per „LKB Kroniką" ar paskirus turistus.
    Ateistai, remiami valstybinės propagandos ir Valstybinio saugumo komiteto, skleidžia žinias visame pasaulyje, kad Lietuvoje nėra jokios religinės diskriminacijos, kad Tarybų Sąjunga nežinanti net politinio kalinio sąvokos. Į šitą propagandos mašiną yra įkinkyti net kai kurie dvasininkai.

    Pernai Tarybų Sąjunga pasiuntė į JAV įvairių religijų dvasininkų delegaciją, jų tarpe ir Vilniaus arkivyskupijos valdytoją mons. Č. Krivaitį. Delegacijos misija nepasisekė, nes ukrainiečiai ir lietuviai demonstravo ir parodė pasauliui tiesą apie užmaskuotą Bažnyčios persekiojimą Ukrainoje ir Lietuvoje. Tačiau ateistai vis tiek laimėjo — jie sukompromitavo Lietuvos tikinčiųjų akyse aukštą dvasininką. Katalikiškoji visuomenė tikėjosi, kad šiuo klausimu tars autoritetingą žodį vysk. J. Labukas — Lietuvos Ordinarų Kolegijos pirmininkas—ir privers susikompromitavusį dvasininką atsistatydinti. Deja, grįžtantį mons. Č. Krivaitį Vilniuje sutiko vysk. dr. R. Krikščiūnas, Vilniaus miesto klebonai ir Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas. Iškilmingų pietų metu savo užmiestinėje viloje mons. Č. Krivaitis K. Tumėnui pasakė: „Ministre, man Jūs davėte labai sunkų uždavinį". „Bet Jūs garbingai jį įvykdėte", — padrąsino kulto įgaliotinis.

    Nepavykus vienai klastai, ateistai griebėsi naujos. Per Vatikano radiją sužinojome, kad rugpiūčio 1-8 dienomis vyks 41-sis Tarptautinis Eucharistinis kongresas. Netrukus pradėjo sklisti gandai, kad į JAV važiuos kelių vyskupų vadovaujama delegacija iš Lietuvos. Dabar apytikriai žinoma ir šios delegacijos sudėtis: vysk. L. Povilonis, vysk. R. Krikščiūnas, vysk. V. Sladkevičius, kan. J. Meidus, kun. dr. V. Butkus, kan. Čėsna, kun. Pr. Račiūnas, MIC, kun. J. Juodelis, kun. Vyt. Sidaras.

    Po Velykų vysk. J. Labukas aplankė tremtyje gyvenantį vysk. V. Sladkevičių ir pareiškė, kad Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas jam pavedęs sudaryti delegaciją. Tenka priminti, kad tas pats Tumėnas sudarė delegaciją į Romą šventųjų Metų proga. Įsidėmėti-
na dar viena aplinkybė, kad per 15 vysk. V. Sladkevičiaus tremties metų vysk. J. Labukas nė karto neaplankė tremtinio vyskupo, o dabar, K. Tumėnui liepiant, nepabūgo 80 metų amžiaus naštos ir nusilpusio regėjimo.

    Katalikiškoji visuomenė pradėjo nerimauti ne tik dėl bedievių organizuojamos delegacijos, bet ypač dėl garbingo tremtinio vysk. V. Sladkevičiaus. Manoma, kad ilgamečius kalinius kun. Pr. Račiūną ir J. Juodelį norima sukompromituoti tikinčiosios visuomenės ir buvusių politkalinių akyse. Be abejo, ši delegacija savo pasyviu dalyvavimu turės įrodyti Vakarams apie religijos laisvę Tarybų Sąjungoje ir Lietuvoje.

    Vysk. V. Sladkevičius šį pasiūlymą atmetė ir važiuoti į Ameriką griežtai atsisakė. Jis pareikalavo, kad pirmiausia būtų atitaisyta skriauda — leist po 15 metų tremties užimti Kaišiadorių vyskupijos sostą. Dabartiniu metu vysk. V. Sladkevičius gyvena nežmoniškose sąlygose ir yra diskriminuojamas tiek dvasinės, tiek civilinės valdžios. Panevėžio kurija, valdžios inspiruojama, mirus N. Radviliškio klebonui Br. Šukiui, privertė vysk. V. Sladkevičių eiti klebono pareigas mažoje kaimo parapijoje ir paskęsti smulkių remontų rutinoje.

    Balandžio pabaigoje vysk. J. Labukas pakvietė vysk. V. Sladkevičių atvykti į Kauno kuriją. Vysk. V. Sladkevičius nuvyko pas vysk. J. Labuką ir dar kartą pareiškė, kad esamomis sąlygomis jis į JAV vykti negali. Tada vysk. J. Labukas pareiškė, kad tokiu atveju vysk. V. Sladkevičius visam amžiui galįs likti tremtyje ir pridėjo: „Aš sakiau jiems, kad tave užpuls chunveibinai" (Labai dažnai atsakingi kurijų darbuotojai ir kai kurie Kunigų seminarijos profesoriai uoliausius kunigus vadina šiuo importuotu kinišku vardu), šį titulą uoliesiems kunigams suteikė Valstybės saugumo komiteto pareigūnai.

    Vysk. V. Sladkevičius buvo bandomas prievarta įjungti į K. Tumėno organizuojamą delegaciją dėl kelių priežasčių. Visų pirma, garbingą vyskupą norima sukompromituoti tikinčiosios visuomenės akyse. Ateistai ne-
mėgsta kankinių. Jiems geriau tinka dezertyrai ir nuolai-džiautojai. Pats vysk. V. Sladkevičius galvojo, kad jam gali nebeleisti grįžti ir tada tektų visam laikui pasilikti kitoje tremtyje.

    Šių metų pradžioje Religinių reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas visose Lietuvos kurijose skaitė paskaitas apie ekonominę krašto padėtį ir Bažnyčios reikalus. Tumėno išvada maždaug tokia: dekanai privalo stengtis, kad kunigai tylėtų, nerašytų protestų, kad, gal būt, pavyksią susitarti su Vatikanu dėl naujų vyskupų paskyrimo. Pažadėjo leisti atspausdinti ribotą kiekį maldaknygių. Katekizmų leisti griežtai atsisakė. Taigi civilinės valdžios nuotaikos Bažnyčios atžvilgiu nepasikeitė.

    Neseniai Lietuvoje lankėsi kard. Alfredas Bengsch. Kalbama, kad vysk. J. Labukas pakviestas su revizitu į Berlyną. Kelionėje jį lydės kun. dr. Butkus, turintis pilną civilinės valdžios pasitikėjimą. Kunigai ir tikintieji mano, kad per vysk. J. Labuką tarybinė valdžia pasiūlys Apaštalų Sostui kompromisą: vysk. V. Sladkevičiui leisti grįžti į Kaišiadorių vyskupijos sostą, o Vilniaus arkivyskupijos .sostą atiduoti kun. dr. V. Butkui. Vysk. J. Steponavičius visam laikui liktų tremtyje. Jei šis planas įvyktų, tai būtų pati skaudžiausia mūsų religinio gyvenimo tragedija.

    Kunigų seminarijos rektorius kun. dr. V. Butkus — aktyvus komunistinio taikos šalininkų judėjimo dalyvis. Jis laisvai važinėja į užsienį ir bent trečdalį mokslo metų praleidžia ne seminarijoje, kurios dvasinis ir moralinis lygis nepavydėtinas ir visiems kelia susirūpinimą. Dėl valdžios nustatyto limito nėra kiekybės, o dėl seminarijos vadovybės apsileidimo nėra kokybės. Seminarijos rektorius savo asmeniškame gyvenime turi daug priekaištų. Prieš keletą metų kun. S. Tamkevičius raštu atkreipė vysk. J. Labuko dėmesį dėl rektoriaus kai kurių asmeninio gyvenimo užkulisų. Tačiau pas mus įsigalėjęs dėsnis — ką globoja civilinė valdžia, to neliečia kanonų teisės kodeksas. Jei kun. V. Butkus taptų vyskupu, tai būtų didžiulė
Lietuvos Katalikų Bažnyčios nelaimė ir didelis džiaugsmas bedieviams, griaunantiems Bažnyčią iš vidaus.

    Garbingieji Ganytojai, mūsų tautos ištikimieji Bičiuliai, šį tautos skundą prašome padėti prie šv. Tėvo kojų.
„Lietuvos Katalikų
Bažnyčios Kronikos"
r e d a k c i į a
1976.V.9.
Gerojo Ganytojo
sekmadienis
    Š.m. gegužės 12 d. Vatikano radijas lietuvių kalba perdavė džiugią žinią, kad kovo mėn. Airijos katalikų grupė per tarybinę vyriausybę Dubline norėjo perduoti pareiškimą Tarybinei vyriausybei dėl katalikų persekiojimo Lietuvoje. Tarybinė vyriausybė pareiškimo nepriėmė, ir Airijos katalikų grupė, sukalbėjusi rožančių prie tarybinės atstovybės vartų, išsiskirstė, o neįteiktą atsišaukimą sekančią dieną išspausdino sostinės laikraštyje.

„LKB Kronika" visos tikinčiosios lietuvių tautos vardu širdingai dėkoja airiams už moralinę pagalbą Lietuvos katalikams, vedantiems žūtbūtinę kovą su vadinamuoju karinguoju ateizmu, kurį palaiko gigantiška valstybės mašina.

    Kokia baisi veidmainystė išryškėja girdint, kaip tarybiniai laikraščiai nuolat skelbia, kad Tarybų Sąjunga remia Afrikos nacionalistus, kai tuo tarpu lietuvius, mylinčius savo tautą, gabena į Sibirą, uždaro į psichiatrines ligonines, grįžusius iš lagerių neregistruoja, mėto iš darbo. Tarybinė spauda skelbia, kad Tarybų Sąjunga padedanti šiaurės Airijos katalikams visomis galimomis priemonėmis, net ginklais. Tuo pat metu Lietuvoje negailestingai triuškinama Katalikų Bažnyčia: mūsų senos, istorinės ir meniškos bažnyčios paverčiamos sandėliais, muziejais, pvz., Vilniaus katedra — paveikslų
galerija, šv. Kazimiero bažnyčia — ateistiniu muziejumi. Griaunama tautos dora, žalojamas Lietuvos charakteris.

    1940 m. birželio 15 d. Raudonoji armija mus atskyrė nuo šv. Petro Sosto ir viso nekomunistinio pasaulio. Žinios iš pasaulio gyvenimo dėl įvairių trukdymų mus pasiekia nepilnai ir pavėluotai, tačiau mes, žinoma, ir džiaugiamės, kad Airija duoda didžiausią procentą misionierių, kad jų katalikų 91% sekmadieniais lanko bažnyčią, kad JAV kokybiškiausi katalikai yra airiai išeiviai. Taigi mes turime viltį, kad šis airių protestas ne paskutinis!

    Deja, Vakarų katalikai galėtų pasimokyti iš komunistų, kaip reikia kovoti už savo idealus. Pvz., viso pasaulio komunistinė (ir net nekomunistinė) spauda metų metais šaukė už Manolį Glezą. Ir savo pasiekė! JAV negrę Andželą Devis, padariusią kriminalinį nusikaltimą, padarė didvyre. Bet kuomet persekiojami katalikai Lietuvoje, kuomet Vakarų Ukrainoje 5 milijonai katalikų neturi nė vienos oficialios bažnyčios, kuomet Baltarusijoje paliko vos keli seneliai, kunigai, neturėdami nė vieno, nors ir slapto, kaip Ukrainoje, vyskupo, katalikų spauda pasitenkina retkarčiais viena kita žinute... Tiek iškentėjusi Airija turi suprasti, ką reiškia tikėjimo persekiojimas!

    Lietuvos Katalikų Bažnyčia — paskutinis Bažnyčios bastionas Europos šiaurėje — jau keli dešimtmečiai veda nelygią kovą su atgabentu iš svetur ateizmu. Broliai, viso pasaulio katalikai, padėkite mums! Jūsų maldos ir kiekvienas protesto gestas teiks mums moralinių jėgų, padės atsilaikyti, laimėti teisę nevaržomai garbinti Dievą ir savo tėvynėje jaustis lygiateisiais piliečiais.

    Vienintelė jėga, kurios bijo kiekvienas nusikaltėlis, taip pat ir karingasis ateizmas — tai viešoji opinija. Žydai turi ryžtingą senatorių Džeksoną. Nejaugi mes, katalikai, negalime turėti ką nors panašaus? — Skelbkite pasauliui, kad mes, katalikai, ne tik neturime tų teisių, kurias turi Amerikos negrai, bet neturime ir spaudos, net katalikiško kalendoriaus, maldaknygių, katekizmų, kad kunigai už religinių tiesų mokymą sodinami į kalėjimus, kad jaunimas   persekiojamas   už   bažnyčios   lankymą   (tikintieji
jaunuoliai mokykloje .elgesio gauna tik patenkinamą pažymį). Skelbkite pasauliui, kad Lietuvos vyskupijos neturi nė vieno ordinaro. Vilnius, Lietuvos sostinė, neturi nei vyskupo, nei katedros. Du vyskupai, Julijonas Steponavičius ir Vincentas Sladkevičius, jau 15 metų ištremti be teismo. Vienintelė Kauno Kunigų seminarija išleisdavo per metus vos po kelis kunigus, šis skaičius, dėl protestų tėvynėje ir svetur, padidėjo iki dešimties. O tačiau kasmet Lietuvoje miršta apie 20 kunigų. Lietuvos kunigo amžiaus vidurkis jau prašoka 60 metų.

    Broliai airiai, ruoškite misionierius ir Lietuvai! Dar ir dabar Ukraina su pagarba prisimena airių kunigų pasiaukojimą Lvove ir kitur. Savo laiku jie turės atvažiuoti ir į mūsų suvargusią tėvynę...

    Jūsų maldos ir ryžtingi protestai — mūsų išsilaikymo ir pergalės laidas.


Tarybų Sąjungos Ministrų Tarybos Pirmininkui
Nuorašai:

        Lietuvos Ministrų Tarybai
        Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui LTSR
        Lietuvos vyskupijų vadovams
LIETUVOS TSR VILNIAUS
ARKIVYSKUPIJOS KUNIGŲ

P A R E I Š K I M A S

    Lietuvos TSR Baudžiamasis kodeksas, kalbėdamas apie nutrėmimą (27 str.), ištrėmimą (28 str.) ir atėmimą teisės eiti tam tikras pareigas arba dirbti tam tikrą darbą (30 str.), sako, kad „nutrėmimas, tiek kaip pagrindinė, tiek kaip papildomoji bausmė, skiriamas nuo dviejų iki penkerių metų", ištrėmimas — nuo vienerių iki penkerių, atėmimas teisės tam tikras pareigas arba dirbti tam tikrą darbą irgi nuo vienerių iki penkerių metų. Be to, Lietuvos
TSR Baudžiamojo proceso kodeksas sako: „Teisingumą baudžiamose bylose vykdo tik teismas" (11 str.).

    Kaip suprasti šių kodeksų reikalavimus, kai Vilniaus arkivyskupijos ordinaras vysk. J. Steponavičius jau šešioliktieji metai, kaip nežinia už ką be teismo nušalintas nuo pareigų ir apgyvendintas toli už arkivyskupijos ribų, Žagarėje?

    Prašydami grąžinti vyskupą į jam priklausantį Vilniaus arkivyskupijos ordinaro postą, mes, Vilniaus arkivyskupijos kunigai, 1970 metais rašėme TSRS Ministrų Tarybai peticiją, kurią pasirašė 61 kunigas, o 1975 metų rugsėjo mėn. pasiuntėme pareiškimą, pasirašytą 66 kunigų, Lietuvos TSR Ministrų Tarybai.

    Kai Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas davė kai kuriems kunigams neigiamą atsakymą į Lietuvos TSR Ministrų Tarybai rašytą pareiškimą, kunigai įgaliotinį paklausė: „Kuo yra nusikaltęs vysk. J. Steponavičius?" Jgaliotinis atsakė: „Nežinau". Vadinas, vyskupas be kaltės kaltas. Kuo jjis nusikalto, niekas nežino: nei tikintieji, nei kunigai, nei pats vyskupas. Nežinančiu dedasi net įgaliotinis. Kur logika? Jei vyskupas nenusikaltęs, tai kodėl jis Žagarėje, kodėl jam neleidžiama dirbti vyskupo pareigose, o jei nuskaltęs, tai kodėl slepiama kaltė net nuo jo paties?

    Nuostabą kelia tarybinės valdžios užimtoji linija vysk. J. Steponavičiaus atžvilgiu. Jo konsekravimas vyskupu buvo suderintas su civilinės valdžios organais, vadinas, tarybinė valdžia sutiko, kad jis būtų vyskupu, tai kodėl jau dabar šešioliktieji metai, kai jis neteisėtai (be teismo, be kaltės įrodymo) nušalintas nuo pareigų, nebegali dirbti pagal popiežiaus paskyrimą Vilniaus arkivyskupijoje, kodėl civilinė valdžia nori jį priversti, kad jis dirbtų ne pagal Bažnyčios kanonų normas ir savo sąžinę, o pagal ateistinės valdžios diktatą?

    Mes, žemiau pasirašiusieji kunigai, prašome visų 1975 metais rugsėjo mėn. pasirašiusių LTSR Ministrų Tarybai pareiškimą vardu ir visų tiesą ir teisingumą
mylinčių žmonių vardu grąžinti vysk. J. Steponavičių į jo anksčiau eitas Vilniaus arkivyskupijos ordinaro pareigas.

        kun. B. Laurinavičius
        kun. A. Petronis
        kun. K. Garuckas
        kun. S. Valiukėnas
        kun. A. Simonaitis

Lietuva,
1976.11.15.


    Šiais metais Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas pradėjo „šviesti ir auklėti" vyskupus, vyskupijų valdytojus ir dekanus. Vasario mėn. jis skaitė paskaitą Telšių kurijoje, vasario 18 d. — Kauno arkivyskupijos kurijoje, kovo 18 — Kaišiadorių vyskupijos kurijoje, balandžio 17 d. — Panevėžio kurijoje.

    Savo paskaitose K. Tumėnas kaltino „LKB Kroniką".

    K. Tumėnas aiškino, kad valstybės ir Bažnyčios santykiai gerėja. Yra problemų, sunkumų, bet juos galima išspręsti.

    Ilgametė patirtis rodo, kad tarybų valdžia tik tuomet laikys gerus santykius su Bažnyčia, jei pastaroji kapituliuos. Šiuo metu gyvybinės Bažnyčios problemos nesprendžiamos, pvz., katekizmų išleidimas, kunigų seminarijos klausimas ir kt., o vien ieškoma naujų būdų Bažnyčią sunaikinti.

    K. Tumėno nuomone, kaimai mažėja ir reikėtų pagalvoti apie parapijų stambinimą, tačiau jis nutylėjo, kad, augant miestams, reikėtų pagalvoti apie naujų bažnyčių statymą, pvz., Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus ir kt. miestų mikrorajonuose. Vilniuje, Lazdynų mikrorajone, gyvena 40.000 žmonių, o bažnyčios nėra.

    K. Tumėnas pripažino, kad kartais pareigūnai elgiasi negerai, be takto, tačiau kodėl jie nebaudžiami. Jie gali
terorizuoti tikinčiuosiusius, naikinti kryžius, limituoti seminariją, ištremti vyskupus, mokytojai nebaudžiami gali šnipinėti bažnyčiose, įrašyti tikinčius vaikus į bedieviškas organizacijas.

    Religijų reikalų tarybos įgaliotinis sakė, kad Vatikano radijas yra užėmęs blogą liniją.

    Galima sutikti, kad Vatikano radijui galima pasimokyti iš Maskvos radijo, kaip reikia varyti propagandą. Vatikano radijo laidos šiuo metu Lietuvos katalikams ir net nekatalikams yra didelė moralinė pagalba, ir tūkstančiai žmonių jų klauso.

    Kulto įgaliotinis pabrėžė, kad katekizmas nebus išleistas. Jis teigė, kad galėtų būti daugiau lengvatų, bet jų nebus, nes „Kronika" sakytų: „Mes išsikovojome".

    Kuo čia kalta „Kronika"? Juk iki jos gimimo buvo ištremti du vyskupai, limituota seminarija, persekiojami tikintieji ir t.t.

    Lietuvos tikintieji lengvatų nelaukia. Jiems reikia ne malonės, bet teisingumo — kad būtų laikomasi bent tarybinių įstatymų.

    K. Tumėnas žadėjo greitai leisti atspausdinti 80.000 maldaknygių ir tvarkyti devocionalijų gaminimo klausimą.

    Už tikinčiųjų pinigus ateistai masiškai leidžia savo knygas ir brošiūras, o tikintiesiems neleidžia net katekizmo atsispausdinti. Katalikams neaišku, kuriame penkmetyje bus leista atidaryti devocionalijų gaminimo dirbtuvėles ir parduotuves.

    Kulto įgaliotinis aiškino: „Svarbu, kad į seminariją nepatektų antitarybiniai elementai. Blogai, jei jaunuolis ateina su kreiva galvosena. Baigę seminariją, užsiima ne kunigyste, o „Kronikų" leidimu. Reikia gerinti klierikų kokybę..."

    Lietuvos katalikai prašo K. Tumėną, KGB ir visus kitus nesikišti į kunigų seminarijos reikalus, nes Bažnyčiai reikia ne sutaną dėvinčių saugumiečių, bet pasiaukojusių ganytojų.

    1975 m. rugsėjo 15 d. vysk. Julijonas Steponavičius, prašydamas grąžinti jį į anksčiau eitas Vilniaus arkivysku-
pijos Apaštališkojo administratoriaus pareigas, parašė pareiškimą Lietuvos TSR Ministrų Tarybos pirmininkui, o 1975 m. lapkričio 24 d. tuo pačiu tikslu pasiuntė pareiškimą Lietuvos Ministrų Tarybai Vilniaus arkivyskupijos kunigai. Be to, 1975 m. spalio 4 d. Vilniaus arkivyskupijos kunigai parašė atvirą laišką Lietuvos Komunistų Partijos Centro Komitetui dėl istorijos mokslų kandidato doc. J. Aničo neteisingų straipsnių, kuriuose jis įrodinėja, kad Lietuvoje esanti pilna sąžinės laisvė. Į šiuos pareiškimus, pateiktus raštu, atsakė žodžiu ' Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas ir jo referentas.

    Įgaliotinis buvo pasikvietęs vysk. J. Steponavičių į savo įstaigą Vilniuje. Jam atsakė labai neaiškiai, žadėdamas, dėl jo grąžinimo į tiesiogines pareigas, dar kalbėtis su Maskva ir tvirtino, kad šio klausimo sprendimas priklausysiąs nuo Maskvos derybų su Vatikanu.

    RRT įgaliotinis K. Tumėnas į aukščiau minėtus kunigų pareiškimus atsakė ne visiems Vilniaus arkivyskupijos kunigams kartu.

    1976 m. pavasarį buvo sušaukti į Vilniaus arkivyskupijos kuriją minėtos arkivyskupijos dekanai. Čia įgaliotinis K. Tumėnas daugiausia kalbėjo apie „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką". Žadėjo ją iššifruoti ir jos leidėjus skaudžiai nubausti. Įgaliotinis pasipiktinęs, kad „LKB Kronikoje" rašoma net apie tokius dalykus, kaip Lietuvos gamtos išsaugojimą ir tautiškumą, šie dalykai ir jiems rūpi. Jei vysk. J. Steponavičius norįs grįžti į savo pareigas, turįs kai ką padaryti — pvz., uždrausti „LKB Kroniką", kurioje ir jis pats bendradarbiaująs. Geri kunigai rūpi ir įgaliotiniui, todėl, jei kas turi kandidatų į Kunigų seminariją, tepraneša arba įgaliotiniui, arba Krivaičiui. (Kun. Č. Krivaitis — Vilniaus arkivyskupijos valdytojas). Jie turį kandidatus apsvarstyti kartu.

    Be to, įgaliotinis K. Tumėnas buvo sukvietęs šių rajonų kunigus: kovo 15 d. Šalčininkuose, kovo 17 d. Švenčionyse, kovo 24 d. Ignalinoje, kovo 27 d. Vilniaus rajono, išskyrus Vilniaus miesto, balandžio 2 d. Trakuose,
balandžio 7 d. Varėnoje. Vienuose rajonuose kalbėjo įgaliotinis K. Tumėnas, kituose — jo referentas Ruslanas. Abu aiškiai pasakė, kad kunigų pareiškimas dėl vysk. J. Steponavičiaus grąžinimo į Vilniaus arkivyskupijos postą nebus patenkintas, nes vyskupas nepasitaisęs. Jo nepasi-taisymo ryškiausias ženklas esąs pareiškimas civilinei valdžiai, kuris patekęs net į užsienį.

    Švenčionyse įgaliotinio K. Tumėno referentas kelis kartus pakartojo, kad vysk. J. Steponavičius nepriimtinas tarybinei valdžiai. Kunigams prašant paaiškinti, kuo vyskupas nusikalto, referentas atsakė: „To aš jums pasakyti negaliu". Kunigai įkyriai reikalavo. Referentas susinervinęs išsitarė: „Vyskupas, valdydamas vyskupiją, žiūrėjo tik Bažnyčios kanonų, į valdžios įsakymus visiškai nekreipė dėmesio. Tarybinė valstybė negali leisti, kad Bažnyčia būtų tarsi valstybė valstybėje. Apie vysk. J. Steponavičiaus sugrąžinimą negali būti nė kalbos. Mums reikia tokių vyskupų, kurie ne tik Bažnyčios kanonų žiūrėtų..." Kaip gero ganytojo pavyzdį pateikė vysk. R. Krikščiūną.

    Šalčininkuose įgaliotinio referentas kalbėjo: „Nematyti, kad vyskupo nusistatymas būtų pasikeitęs, nes pareiškimą vyriausybei parašė prokuroro tonu, už viską kaltindamas tik valdžią. Negalima leisti, kad jis grįžtų į pareigas, nes vėl bus daug nemalonumų. Geriau bus, jei Vilniuje iš vis nebus vyskupo".

    Trakuose tvirtino, kad vyskupo grįžimas priklausąs nuo jo paties, Vatikano ir valdžios. „Reikia, kad vyskupas būtų plačių pažiūrų".

    Varėnoje, lyg pasityčiodamas iš kunigų, įgaliotinis K. Tumėnas kalbėjo: „Kad vyskupas sugrįžtų, kreipkitės pas popiežių. Mes vyskupų neskirstome. Juos skirsto popiežius".

    Ignalinoje įgaliotinis kalbėjo: „Sukvietėme jus duoti atsakymą į jūsų du pareiškimus. Viename jų prašote grąžinti į Vilnių vysk. J. Steponavičių.

    O dėl J. Steponavičiaus, tai jis ar nerado bendrų 
kontaktų su tarybine valdžia, ar nevykdė kai kurių reikalavimų įstatymų rėmuose... Matyt, jam reikėjo smarkiai susipykti su respublikos valdžia, o ne vien tik su Rugieniu, kaip kad jūs rašėte savo pareiškime". Įgaliotinis prikišo, kad J. Steponavičius parašė valdžiai laišką, „kuris pateko, kur reikia ir kur nereikia. Jam buvo dar paaiškinta, kad dabartiniu metu nėra galimybių jam grįžti į Vilnių... Aš su juo susitikau ir, manau, dar ne kartą susitiksime. Aš dar ne taip seniai šiose pareigose dirbu, ir žiūrėsime, koks bus jo elgesys. Ir aš noriu pasižiūrėti, ir jam reikia žiūrėti — jo ateitis nuo jo paties priklauso. Jei jis rimtai galvoja apie grįžimą, turi pakeisti savo pozicijas".

    „Jūsų raštas dėl Aničo straipsnių, tai puolimas prieš veikiančius įstatymus ir prieš valstybę.,. Aničas rašė savo straipsnius, kaip privatus asmuo — Mokslo Akademijos korespondentas, o ne kaip oficialus asmuo (dabar jis jau LKP centro Komiteto skyriaus vedėjas, tad dabar jo straipsniai jau įgytų kitokią vertę). Todėl jums savo raštą dėl jo straipsnių reikėjo siųsti tiesiog jam. Jo straipsniuose yra ir abejotinų teiginių; dėl jo rašinių ir aš galėčiau su juo pasiginčyti":

    Balsai iš salės: Jeigu jis rašė ir straipsnius laikraščiuose ir kalbėjo per televiziją, tai tegul jis dabar viešai ir ištaiso savo klaidas. Mums, nors ir mes „privatūs asmenys", niekas neleidžia laikraščiuose straipsnių rašyti ar per televiziją kalbėti...

    Įgaliotinis: ...Pas mus neleidžiama steigti kokių nors mokyklų, organizuoti nelegalių būrelių, ratelių — taip pat ir prie bažnyčių. Religijos piliečiai gali mokytis privačiai. Vaikus gali namuose mokyti tėvai, vyresnieji broliai ar seserys, ar kas kitas...

    Balsai iš salės: Kaip tėvai ar kas kitas gali vaikus mokyti religijos, jei mums neleidžia spausdinti jokios religinės spaudos, net ir katekizmo?

    Įgaliotinis: grįžo prie vysk. J. Steponavičiaus klausimo:

    Vysk.   Steponavičiui   į   Vilnių   grįžti  dirbti — jau
sunkiau. O kur kitur vyskupauti — tai matysime: klausimas nėra amžinas.

    Balsai iš salės: O kodėlgi vysk. J. Steponavičius negali savo pareigų eiti? Už kokius nusikaltimus jis buvo nubaustas ir iš Vilniaus ištremtas?

    Įgaliotinis: Jis nėra nubaustas, jis tik iš pareigų pašalintas.

    Salėje juokas: Argi iš pareigų pašalinimas tai ne bausmė? Paglostymas?

    Įgaliotinis: Vyriausybė nutarė, kad neleis Steponavičiui dirbti Vilniuje, nes jis nelojalus tarybinės valdžios atžvilgiu.

    Balsai iš salės: Konkrečiai, kuo jis nusikalto?

    Įgaliotinis: Aš to nežinau. Tada įgaliotiniu dirbo Rugienis — jį ir Klauskite. Jis jums išaiškins. Išaiškins (kartojo supykęs).

    Įgaliotinis dėl Vilniaus arkivyskupijos kunigų atviro laiško Lietuvos KP CK pabaigos, kurioje buvo prašoma, kad valdžia panaikintų visokius nuostatus ir potvarkius, prieštaraujančius sąžinės laisvei, atsakė:

    Turiu pasakyti, kad pas mus nė vieno potvarkio, priešingo sąžinės laisvei, nėra. Religinė laisvė — visai kas kita. Konstitucija garantuoja sąžinės laisvę ir kitas laisves, joje išvardintas; o religinė laisvė — tokios pas mus nėra. Religinė veikla įgyja valstybinį pobūdį ir yra tvarkoma valstybės įstatymais. Jeigu jums atrodo, kad dar kur sąžinės laisvei iš tikrųjų prieštaraujama, jūs turite teisės tai patikrinti ir pranešti mums. Kad kokie nors vietinės valdžios potvarkiai prieštarautų sąžinės laisvei, nežinau — negirdėjau. Nė rajonų valdžia negali tokių potvarkių leisti.

    Balsai iš salės: Mano parapijoje buvo toks įvykis. Vienas vyriškis, tikintis, sekmadieniais ateina į bažnyčią pamaldoms ir, mokėdamas groti vargonais, mums per pamaldas pagroja. Už tai jo įstaigos kadrų skyriaus viršininkas pasišaukęs griežtai jam pareiškė: „Pasirink bažnyčią, arba darbą pas mus. Jei nori bažnyčioje groti, pas mus dirbti negali".
    Įgaliotinis: Tai jau negerai. Tokiais atvejais kreipkitės į mane. Aš ginsiu.

    Balsai iš salės: Pasitaiko, kad kas vieno rajono valdžios leidžiama, kitame laikoma nusikaltimu, ir mes patys nežinome, ko laikytis, jei nėra jokių oficialių nurodymų iš aukščiau.

    Įgaliotinis: Sekite „Vyriausybines žinias". Jose netrukus bus išspausdinti religinių susivienijimų nuostatai. Juos sudarant, vadovaujamasi RTFSR dokumentais, šj tą pakeičiant, modifikuojant pagal mūsų krašto reikalus... Dėl kalėdojimo: jis yra uždraustas, ir tas uždraudimas neprieštarauja sąžinės laisvės principams. Pagrindinai kalėdojimas buvo surištas su duokle, o bet kokių duoklių rinkimas pas mus yra draudžiamas.

    Balsai iš salės: O kai kalėdojama be jokio duoklės rinkimo? Kai mes tiktai lankome parapiečius, kad su jais susipažintume? Ir finansų skyriai rajonuose iš mūsų reikalauja, kad nurodytume, kiek tikinčiųjų aptarnaujame. Iš kur mes galime žinoti, kiek jų parapijoje yra, jei mums draudžia juos lankyti?

    Įgaliotinis: Apsilankyti tikinčiųjų šeimose nėra draudžiama. Galite lankyti ne būtinai žiemą, apie Kalėdas; galite lankytis ir vasarą, ir rudenį — tai nėra draudžiama.

    Balsai iš salės: Tikintieji nuo darbų kaimuose laisviausi yra žiemą.

    Įgaliotinis: Negali būti jokios „kompanijos". Be to, gal kiti ir nenori, kad kunigas pas juos atvažiuotų.

    Balsai iš salės: O jeigu patys tikintieji net ir raštu pas save kviečia? Pavyzdžiui, Didžiasalio kaimas Ceikinių parapijoje.

Įgaliotinis: Jei pradėsite važinėti iš trobos į trobą, tai nusižengsite... Namus viešai su iškilmėmis iš lauko šventinti draudžiama. Viduje šventinti — nieko ypatingo, neprasižengsite labai... Naują namą šventinti galima.

    Balsai iš salės: Jūs kaltinate vysk. J. Steponavičių, kad jis savo tarybinei valdžiai raštą, rašytą praėjusiais metais, perdavė „LKB Kronikai". Bet juk tai neįrodyta. Kur argumentai, kad jis pats tai padarė?
    Įgaliotinis: Nežinau, gal ir jūs tai padarėte?

    Kun. Garuckas: O gal ir jūs. Jei to tiksliai nežinome, tai ir kaltinti neturime teisės. Galėjo ir kas kitas perduoti — jo raštas nebuvo slaptas.

    Įgaliotinis, po keliolikos sekundžių kalbos, reagavo susierzinimu.

    Kun. Valiukonis: Kas daryti, kad kiekvienas jaunuolis, kuris tikrai nori, galėtų laisvai įstoti į kunigų seminariją?

    Įgaliotinis: Jei mes spręsime, kad kuris nors kandidatas, pabaigęs seminariją, užsiims antitarybine veikla, tai tokiam mes neleisime stoti į seminariją.

    Balsai iš salės: Visi dabartiniai kandidatai yra baigę tarybinę mokyklą, kai kurie iš jų — ir aukštąsias, daugelis yra dirbę įvairiose tarybinėse įstaigose ar įmonėse ir dirbę gerai, apdovanoti medaliais, — iš ko jūs galite spręsti, kad jie užsiims antitarybine veikla? Pavyzdžiui, mokytojas Antanas Klikūnas iš Telšių buvo nepriimtas.

    Įgaliotinis: ...Jei jūs turite kandidatų į seminariją, tai praneškite man ar Krivaičiui — galėsime jiems padėti. Tarp kitko, atrodo (pridėjo su švelnia pajuoka), jums jau trūksta kandidatų iš Lietuvos; kiek žinau, jau ir ukrainietis vienas mokosi...

    Balsai iš salės: Žinote, iš Krivaičio tai mes neturime jokios naudos.

    Įgaliotinis: Na, rodosi, dėl Krivaičio lig šiol dar niekas nesiskundė.

    Kun. Valiukonis: O kaip su kunigų seminarijos auklėtinių skaičiumi? Ar ir toliau jis bus valdžios ribojamas?

    Įgaliotinis: Tas klausimas yra sprendžiamas ordinarų.

    Kun. Valiukonis: Jeigu ordinarus paklaustume, kažin ar jie su tokiu teiginiu sutiktų...

    Įgaliotinis: Galite klausti.

    Balsai iš salės: Būtų labai gera, jei įgaliotinis visa tai, ką šiandien kalbate, surašytumėte raštu, tada ir mums viskas aiškiau pasiliktų.
    Įgaliotinis: Kaip tik todėl mes ir sukvietėme jus visus į vieną vietą, kad nebereikėtų rašyti jokio rašto.
*     *     *

Tarybų Sąjungos KP CK Generaliniam
    Sekretoriui
Tarybų Sąjungos Religijų reikalų tarybos
    Įgaliotiniui
Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos
    Prezidiumui
Lietuvos Religijų reikalų tarybos
    Įgaliotiniui
Lietuvos Bažnyčios vyskupijų kurijoms
kun. Karolio Garucko,
gyv. Ignalinos raj.,
Ceikinių kaime,
P a r e i š k i m a s

    Tarybinėje spaudoje gana dažnai yra atspausdinami antireliginiai straipsniai. Vieni jų asmeninio pobūdžio, kiti — oficialių asmenų parašyti, neva aiškinantieji tarybinius įstatymus. Prie pastarųjų reikia priskirti Religijų reikalų tarybos įgaliotinio K. Tumėno straipsnį „Sąžinės laisvė ir tarybiniai įstatymai" („Tiesa", 1974.XI.22). Skaitant šį straipsnį, iškyla daug neaiškumų, nes gyvenimo faktai rodo visai ką kita.

    Civilinė valdžia reikalauja, kad būtų sudaryti bažnytiniai komitetai, nors Bažnyčios kanonai nekalba apie tokius komitetus. Valdžios nurodymu bažnytinius komitetus turi rinkti tikintieji, tačiau rajono valdžios pareigūnai stengiasi juos patys tvarkyti ir išbraukia iš komitetų sąrašų nepatikimus asmenis, nors šie niekur nėra nusikaltę. Pvz., Ignalinos rajono valdžia 1964 m. nepatvirtino į Ceikinių bažnyčios komitetą šių asmenų: deputatų V. Talunčio, V. Valėnaitės, kelių meistro A. Garlos.  Taigi  nors  K.  Tumėnas  rašo,  kad  „piliečiai,
nežiūrint jų įsitikinimų, turi tas pačias teises... dalyvauti rinkimuose ir būti išrinktais", rajono valdžia tų teisių nepripažįsta. Rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas A. Vaitonis daug kartų žadėjo ir dabartinį Ceikinių bažnyčios komitetą atleisti iš pareigų. Panašiai yra ir kitose parapijose. Iš to, kad anksčiau pasakyta, susidaro įspūdis, kad valdžios pareigūnai reikalauja bažnytinių komitetų dėl to, kad galėtų juos panaudoti savo interesams — tikėjimui griauti.

    Straipsnyje rašoma, kad „valstybė nesikiša į religinių susivienijimų vidaus veiklą" ir „dvasininkai ir religiniai susivienijimai gali užsiimti religine veikla".

    Argi „valstybė nesikiša į religinių susivienijimų vidaus veiklą", jeigu valdžios pareigūnai be jokios kaltės šalina kunigus ir tremia vyskupus, nustato kandidatų skaičių į kunigų seminariją, nubraukia ir atmeta tuos kandidatus, kurie nepatinka civilinei valdžiai, stengiasi juos užverbuoti šnipinėti ateistų naudai, Laidotuvių metu kai kuriuose miestuose neleidžiama nešti mirusiojo į bažnyčią ir su kunigu lydėti į kapines, daug kur draudžiama skambinti varpais. Be rajono leidimo draudžiama kunigams kitose bažnyčiose patalkininkauti; daugelyje vietų neleidžiama kunigui aptarnauti sergančius ligoninėse. Vyskupai negali, kaip reikalauja Bažnyčios kanonai, kas penkeri metai vizituoti kiekvieną parapiją ir teikti joje Sutvirtinimo sakramentą. 1973 m. Alantoje, Šilalėje (nors viskas iš anksto buvo su valdžia suderinta) porą dienų prieš Sutvirtinimą, kai viskas buvo paruošta ir iš anksto žmonėms paskelbta, leidimą teikti Sutvirtinimo sakramentą valdžia atšaukė.

    Draudžiama... negalima... negalima... — štai koks yra „valstybės nesikišimas į Bažnyčios reikalus".

    Civilinės valdžios pareigūnai tikrina bažnyčios kasos knygas ir bara, kad jos vedamos ne pagal visas buhalterijos taisykles. Kunigui draudžiama dalyvauti bažnytiniame komitete, o eiliniai žmonės kaip moka, taip tvarko bažnyčios kasos knygas. Valdžios pareigūnų kišimasis į bažnyčios kasos knygų tvarkymą dar būtų suprantamas
tuo atveju, jei kas nors iš tikinčiųjų dėl to skųstųsi. Juk šeimoje, kur vyras ir žmona gražiai sugyvena, valstybė nesikiša į jų finansinius reikalus ir neklausinėja, kur ir kiek jie išleido pinigų. Valstybė bažnyčioms išlaikyti neskiria nė kapeikos, priešingai — dar dideliais mokesčiais jas apkrauna. Parapijų reikalams spręsti yra religiniai centrai — kurijos, kurias ir valstybė pripažįsta.

    Mūsų spaudoje daug kalbama apie sąžinės laisvę. Minimas K. Tumėno straipsnis net antraštę turi — „Sąžinės laisvė ir tarybiniai įstatymai", šių metų rugpiūčio 1 d. Helsinkyje pasirašytas saugumo ir bendradarbiavimo Europoje baigiamasis aktas, šį aktą pasirašė ir Tarybų Sąjunga, šitame akte yra straipsnis apie žmogaus teisių ir laisvių gerbimą: „Valstybės gerbs žmogaus teises ir pagrindines laisves, įskaitant minties, sąžinės, religijos ir įsitikinimų laisvę, visiems be rasės, lyties, kalbos ir religijos skirtumo".

    Noriu keliais faktais pailiustruoti, kaip toji sąžinės laisvė „saugojama" ir „įgyvendinama".

    1960 m. saugumo buvau pakviestas į Ignalinos rajoną. Ten mane kaltino, kad aš, klebonaudamas Dūkšte, šventoriuje pasodinau gėlių, kur buvo palaidoti vokiečių kariai. Tada man buvo pasiūlyta dirbti saugumo naudai ir tuo būdu šį ir kitus „nusikaltimus" išpirkti.

    1960 m. birželio mėn. RRT įgaliotinis Rugienis išsikvietė mane iš Dūkšto į Vilnių ir ėmė piktai bartis: „Ką, iš lagerio grįžęs ir dar nepasimokei!" Nebegalėsi daugiau kunigauti! Pasiieškok kito amato!" Iš tikrųjų aš dar nebuvau niekada nei lageryje, nei teistas. Už ką iš manęs tada įgaliotinis atėmė darbo pažymėjimą, aš dabar nežinau.

(Dabartinės vyskupijų kurijos yra verčiamos bendradarbiauti su valdžia ir kenkti Bažnyčiai):
    Rugienis, pašalinęs mane nuo pareigų, naujo klebono mano vieton be vyskupo paskirti negalėjo, o palikti parapiją be kunigo buvo taip pat nepatogu, nes tuojau
būtų kilęs tarp žmonių triukšmas — tikintieji be kunigo nebūtų rimę. Vysk. J. Steponavičius nesutiko mane visiškai nušalinti nuo kunigiškų pareigų, tik padarė nuolaidų, pažadėdamas mane iškelti į mažesnę Palūšės parapiją. Toks vyskupo elgesys valdžiai nepatiko. Už tokius ir panašius „nusikaltimus" vysk. J. Steponavičius 1961 m. pradžioje buvo ištremtas iš Vilniaus, o jo vietoje pastatytas dabartinis valdytojas kun. Č. Krivaitis, kuris mane po 8 mėnesių iš Palūšės perkėlė į dar mažesnę Paringio parapiją. Čia klebonavau vos tik vieną mėnesį, ir vėl valdžia 1961.VI.23 iš manęs atėmė darbo pažymėjimą. Kad žmonės neturėtų pagrindo skųstis, netekę klebono, tuojau už dienos naujas valdytojas mons. Č. Krivaitis atsiuntė į Paringį naują kunigą. Tuo būdu ilgesnį laiką pasilikau be jokių pareigų. Panašių dalykų yra labai daug ir su kitais kunigais. Iš čia matome, kaip dabartinės vyskupijų kurijos yra verčiamos bendradarbiauti su valdžia ir kenkti Bažnyčiai.

    1967.X.30 buvau pakviestas į Ignalinos saugumo komitetą, kur mane trys pareigūnai dvi valandas barė už tai, kam nepilnamečiai vaikai tarnauja Mišioms, kad aš vaikus viliojąs, prie autobusų stoties vaikams tris saldainius davęs; kodėl neprašęs rajono leidimo kunigams į atlaidus atvažiuoti. Už tai grasino kalėjimu.

    1969.XII.23 buvau saugumo pakviestas į Vilnių. Ten net tris valandas mane barė už tuos pačius vaikus, grasino kalėjimu, priekaištavo, kad aš nesilaikąs Vatikano II susirinkimo nutarimų, kad aš kenkiąs Bažnyčiai, tikėjimui, kad tokie kunigai nepatinka ir popiežiui...

    Paskui paklausė, ar aš buvęs užsienyje. Pasakiau, kad prieš karą buvau. „A, prieš karą... Ten dabar viskas pasikeitė. Reikia su gyvenimu eiti..." — „Tai išleiskite mane dabar į užsienį pažiūrėti", paprašiau aš. „Kas jus gali išleisti. Jūs visiems gėdą padarytumėte! Jus greičiau reikia į ligoninę paguldyti, gal tada pasitaisytumėte! Gal kokia nors gera mintis į galvą ateitų..."

    1969 m. pradžioje gavau iš vieno gydytojo oficialų
kvietimą apsilankyti demokratinėje Vokietijoje, Leipcige, bet manęs neišleido.

    Vienas kunigas pasakojosi, kaip saugumo organai jį net kelias dienas iš eilės vargino, kol privertė sutikti „kartu dirbti". „Bet aš Bažnyčiai nekenksiu", — galvojo pats sau. Po kurio laiko tas pats kunigas man dejavo: „Gal ir velnionišką darbą padariau, rašydamas į Romą ir girdamas vieną valdžios kandidatą į vyskupus". Kad lengviau būtų galima suklaidinti Vatikaną, pasakojo jis, net per Lenkiją, neva slaptai, laiškai siuntinėjami į Romą...

    Kas sutinka „dirbti", tokiems lengvai leidžiama puikius namus ar net vilas pasistatyti, po užsienį važinėti, o jeigu kas nesutinka, tam ir ūkinio pastato neleidžiama atremontuoti.

    Ypač šantažuojami ir verbuojami Kunigų seminarijos auklėtiniai. Kas stoja į Kunigų seminariją, turi daug anksčiau paduoti pareiškimą, negu į kitas aukštąsias mokyklas, kad tuo būdu saugumas turėtų pakankamai laiko terorizuoti ir užverbuoti kandidatus į Kunigų seminariją. Pavyzdžiui, prieš daug metų Telšių vidurinės mokyklos mokytojas A. Klikūnas padavė pareiškimą stoti į Kunigų seminariją. Tada saugumo organai jam pastatė sąlygą — „sutikti dirbti". Šis nesutiko, todėl jo į Kunigų seminariją nepriėmė. Aišku, kad toks „nesusipratėlis" nebegalėjo toliau mokytojauti, turėjo kitą specialybę įsigyti ir ieškoti darbo kitur.

    Kunigų seminarijos auklėtiniai šaukiami į valdžios įstaigas paso ar karinio komisariato reikalais, o iš tikrųjų patenka į saugumo rankas. Ten jie verčiami vieni kitus išdavinėti, klausinėjami net tokių dalykų, „kas iš klierikų paskutinis išeina iš koplyčios". Daugelis klierikų jauni, kaip ąžuolai, vyrai, grįžę iš tokių pasimatymų, sako, pradeda verkti kaip vaikai, daugeliui sugadina sveikatą, pertempia nervus.

    Kartais valdžios pareigūnai, apsimetę gerais katalikais, atvažiuoja vežti kunigo pas ligonį, o iš tikrųjų jį nuveža į saugumo įstaigas tardyti ir terorizuoti.
    Kun. Jonas Paukštys man pasakojo, kaip saugumas jj vertė net išpažinties paslaptį išduoti, grasindami jį nubausti ar laikraštyje aprašyti. Kun. J. Paukštys nesutiko tai padaryti. Žinoma, tada spaudoje prirašė visokiausių dalykų prieš kun. J. Paukštį.

    K. Tumėnas rašo: „...prieš sąmoningus įstatymų pažeidėjus, ypač organizatorius, reikia sudaryti visuomeninio pasmerkimo atmosferą".

    Nors Lietuvoje tikintieji sudaro didžiąją gyventojų dalį, tačiau jie labai dažnai turi pajusti tą „visuomeninio pasmerkimo atmosferą". Čia nuolat kurstomas karas prieš tikinčiuosius, lojalius tos pačios valstybės piliečius. Kur ir ką teigiamo galima išgirsti ar spaudoje paskaityti apie tikinčiuosius? Jie visur vaizduojami tamsiausiais, kenksmingiausiais žmonėmis. Jiems morališkai sužlugdyti vartojamos visokiausios priemonės: spauda, radijas, televizija, mokykla...

    Ateistai nuolat tvirtina, kad Lietuvoje esanti religijos laisvė. Tiesa, čia tikinčiųjų niekas viešai nežudo, kaip ne kartą yra buvę Bažnyčios istorijoje. Bet nebūtina žmogų nužudyti iš karto. Galima jį palengva morališkai naikinti, neduodant jam būtiniausių sąlygų.

    Kartą vienas tarnautojas, gavęs įspėjimą daugiau nebevaikščioti į bažnyčią, man dejavo, kad jo viršininkas jam pranešęs: „Jeigu tu ir toliau dar vaikščiosi į bažnyčią, man įsakyta už tai tave atleisti iš darbo, nurodant ne bažnyčią, bet kitą atleidimo priežastį".

    Bažnyčią lankyti draudžiama, religinės spaudos nėra, o ateistinė propaganda prieš tikėjimą varoma visu smarkumu. Ar tai nėra tikinčiųjų marinimas dvasiniu būdu?

    Po tokios propagandos ir „pasmerkimo atmosferos" seka įvairūs išpuoliai prieš tikinčiuosius, štai keli pavyzdžiai:

    1967.VII.27 Ignalinos raj. vykd. komiteto pirm. pavad. Maželis, neblaivus vairuodamas mašiną, suvažinėjo  Ceikinių  parapietį  Vincą  Miečelę.  Per  laidotuves
kapinėse kažin kas ėmė svaidyti akmenis ir šalia manęs stovėjusiam velionio tėvui sukruvino galvą. Po to Ignalinos saugumas mane tardė ir kartu barė, kam aš per šias laidotuves visiems liepęs melstis, eiti sakramentų ir tuo būdu įžeidęs ateistus.

    1952.X.14 Druskininkų raj. vykdomasis komitetas raštu Nr. 473 paliko Kabelių bažnytinio komiteto žiniai kleboniją (kiti bažnytiniai pastatai valdžios jau buvo paimti). Netrukus aš persikėliau į Kabelius klebonauti — 1952.X.24.

    1952 m. lapkričio 21 d. 21 vai. atvyko iš rajono visas pareigūnų būrys kartu su Kabelių pirmininku Biliu ir perskaitė naują valdžios sprendimą — užleisti jiems pastatą. Naktį išmatavo visą kleboniją ir uždėjo 50 tūk-tančių rub. nuomos mokesčių, nurodydami, kad jeigu aš iš klebonijos išeisiu kur kitur gyventi, tada nereikėsią mokėti. Valdžia vargino visokiais būdais, liepdama kuo greičiausiai išsikraustyti iš buto. Klebonijos palangėje įsteigė kiaulių fermą. Kartą, man nesant namie, išlaužė prieangio duris, nepajėgdami išlaužti virtuvės durų, jas užrišo ir nuėjo sau. Kitą kartą Kabelių mokyklos direktorius Gudelionis naktį išlaužė klebonijos langus net su rėmais. Vėl kitą kartą Kebelių mokyklos mokytojas P. Grigas pastojo man kelią ir ėmė prie manęs visaip kibti. Man kiek paėjus, šovė pro šalį. Tai keli seni faktai.

    Panašūs faktai kartojasi visą laiką, štai 1975 m. prieš Velykas, Did. Penktadienį, Panevėžio kapinėse buvo sudaužyta ir išniekinta apie 30 kryžių. 1975 m. I-jį gavėnios sekmadienį per pamaldas tikintieji jau ne kartą skundėsi, kad jų bažnyčios langus per pamaldas išdaužė Ignalinos kultūros namų direktorius.

    1973.VIII.13 Mielagėnų bažnyčioje išplėštas ir išniekintas švenčiausias Sakramentas. 1972.XI.26 Adutiškio klebonui išdaužyti langai. Tai vis ateistinės propagandos ir „pasmerkimo atmosferos" vaisiai. Panašių nusikaltimų pilna visoje Lietuvoje.

    Atsižvelgiant į nurodytus faktus, prašau:
    1. Užtikrinti TSRS Konstitucijos garantuojamas teises tikinčiųjų atžvilgiu.

    2. Užtikrinti visiems piliečiams lygias teises laikytis minties, sąžinės, religijos ir įsitikinimų laisvės pagal Helsinkio pasirašytą tarptautinį aktą.

    3. Formuoti visuomeninio pasmerkimo atmosferą ne prieš tikinčius ir Bažnyčią, bet prie visokį blogį.
Kun. Karolis Garuckas
Ceikiniai (Ignalinos raj.),
1975.XII.26.
(Pareiškimas sutrumpintas — Red.)

TSKP CENTRO KOMITETO GENERALINIAM
SEKRETORIUI L.I. BREŽNEVUI
Gerbiamas Leonidai Iljičiau,
    Kreipiuosi į Jus šiuo laišku, tikėdamasis, kad Jūsų asmeniškas įsikišimas padės rasti teisybę, kurios man nepavyko rasti atitinkamose instancijose.

    1973 m. lapkričio 20 d. Valstybinio saugumo komiteto prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos (KGB) darbuotojai iš mano buto paėmė daug religinio turinio knygų. Paimant knygas, buvo grubiai pažeistas LTSR Baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 192 str., nes ne visos knygos buvo įtrauktos į kratos protokolą. Nė vienas iš maišų, į kuriuos buvo sudėtos paimtosios knygos, nebuvo užantspauduotas. Kai aš prašiau skundus LTSR KGB Pirmininkui ir LTSR Prokurorui, o vėliau TSRS KGB Pirmininkui, TSRS Generaliniam Prokurorui, man buvo pažadėta, kad knygos neturinčios ryšio su baudžiamąja byla (kokia byla? kokiam asmeniui keliama byla? — to aš iki šiol nežinau), bus man grąžintos.

(Saugumas be melo nežengia nė žingsnio):
    Praėjus dvejiems metams, 1975 m. gruodžio 3 d. saugumo darbuotojas kapit. Marcinkevičius grąžino man dalį iš manęs paimtų knygų ir davė pasirašyti gaunamų
knygų sąrašą. Kai aš paprašiau, kad man duotų šito sąrašo antrąjį egzempliorių, kapit. Marcinkevičius tai padaryti atsisakė, paaiškindamas, kad esąs parašytas tik vienas egzempliorius, nors iš tikrųjų antrasis egzempliorius buvo ant rašomojo stalo. Tuo būdu vėl buvo pažeistas to paties BP Kodekso 192 str., nes grąžinamų knygų sąrašas man buvo reikalingas tam, kad galėčiau patikrinti, ar gavau visas knygas, kurios buvo sąraše.

    Vis dėlto KGB pasilaikė ir, ligi šiol nepaaiškinę dėl kokios priežasties, man negrąžino gana daug knygų (žiūr. į pridedamą sąrašą), o taip pat negrąžino rašomosios mašinėlės „Rheinmetall". Tuo būdu tiesiogiai buvo pažeisti TSRS Konstitucijos 10 bei 125 str. ir Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 str., nekalbant jau apie tai, kad jie, atsakingi valstybės aparato darbuotojai, neištesėjo duotojo pažado, ir tas, be abejo, nepadeda stiprinti jų atstovaujamų valstybės organų autoriteto.

    "Žeidžia ne tik kulka ar smūgis kumščiu. Neretai gyvenime, ypač jautresnės sandaros žmogų pribloškia apgavystė, melas, šmeižtas, grasinimai, pikti žodžiai arba kokia kita panaši niekšybė". Medikų atliekami tyrimai, deja, teiginius patvirtina" („Tiesa", 1975.1.21). Tačiau KGB tardytojai, aštuonias dienas tardę mane, ne kartą su manimi šiurkščiai elgėsi, mane šmeižė, grasino, kad tuojau areštuos ir panašiai. Taigi jie nusikalto tokiais veiksmais, kurie numatyti LTSR BK 187 str. Ypatingai tuo pasižymėjo vyr. Įeit. Gudas ir majoras Markevičius, šitie žmonės neturi teisės nesuprasti, kad tokiais metodais jie diskredituoja ne tik save, bet ir tuos valdžios organus, kuriems jie atstovauja, diskredituoja tarybinę valdžią.

    Dėl neteisėtų ir nusikalstamų LTSR KGB veiksmų aš ne kartą kreipiausi su skundais į šias instancijas — LTSR KGB pirmininką (1973.XI.30), į LTSR prokurorą (1974.1.4), į TSRS Gen. prokurorą ir TSRS KGB pirmininką (1974.VI.12), vėl į LTSR KGB pirmininką (1974.X.15), tačiau kiekvieną kartą mano skundai pakliūdavo į rankas tų žmonių, dėl kurių neteisėtų veiksmų aš
skundžiausi. Vargu kas nors prieštaraus tokiam teiginiui: „Priešingas įstatymui poelgis yra nusikaltimas". Betgi^ tada paaiškėja, kad aukštesnė vyresnybė paveda ištirti nusikaltimus patiems nusikaltėliams. Argi tai normalu? Argi taip galima daryti?

(Tarybiniai įstatymai — ne tikintiesiems):
    Nors tarybiniai įstatymai nedviprasmiškai, o aiškiai tvirtina, kad žmogus, apsiskundęs dėl valstybinių įstaigų darbuotojų kurių nors veiksmų, turi gauti aiškų ir pagrįstą atsakymą iš aukštesnių instancijų, bet dabar man paaiškėjo, kodėl aš tokio atsakymo negavau.

    Tardymo metu aš sužinojau, kad jau ilgą laiką saugumo darbuotojai stebėjo mano kiekvieną žingsnį, kur tik aš ėjau: ar į biblioteką, ar į parduotuvę, ar pas gimines. Pagaliau tai jų ir jų viršininkų reikalas, nors man atrodo, kad jie galėtų protingiau panaudoti savo darbo laiką: aš gi nesu nei užsienio žvalgybos agentas, nei pogrindžio politinis veikėjas. Bet aš buvau sukrėstas, kai per tardymus sužinojau, kad jie, naudodamiesi mikrofonais, klauso pasikalbėjimų mano bute. Tai yra TSRS Konstitucijos 128 str., garantuojančio piliečių buto neliečiamybę ir susirašinėjimų slaptumą, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 12 str. ir Tarptautinių pilietinių bei politinių teisių pakto 17 str. tiesioginis pažeidimas.

    Kalbėdamas apie neteisybes ir persekiojimus, kuriuos aš pats kenčiu, aš neturiu teisės, Leonidai Iljičiau, nutylėti tų neteisybių ir persekiojimų, kuriuos kenčia to paties, kaip ir aš, tikėjimo žmonės — katalikai vien tik dėl to, kad jie yra tikintys.

    „Valstybei neturi rūpėti religija, religinės draugijos neturi būti susirišusios su valstybine valdžia. Kiekvienas turi turėti visišką laisvę išpažinti kokią tinkamas religiją, arba nepripažinti jokios religijos... Jokie skirtumai tarp piliečių jų teisių atžvilgiu, priklausomai nuo jų religinių įsitikinimų, visiškai neleistini. Netgi bet kokie užsiminimai apie vienokį ar kitokį piliečių tikėjimą oficialiuose dokumentuose turi būti visiškai panaikinti. Neturi būti
mokamos jokios valstybinės sumos bažnytinėms ir religinėms draugijoms, kurios turi tapti visiškai laisvomis (mano pabraukta — V.L.), nuo valdžios nepriklausomomis piliečių-vienminčių sąjungomis. Tiktai visiškas šių reikalavimų įvykdymas gali padaryti galą gėdingai ir prakeiktai praeičiai, kada Bažnyčia buvo baudžiavinėje priklausomybėje nuo valstybės..." (V.I. Leninas, „Socializmas ir religija", Raštai, t. 10, 1952 m., p. 65).

    Jūs, Leonidai Iljičiau, kaip TSKP CK Generalinis sekretorius, geriau už mane žinote šitą ir daugelį kitų pasisakymų, kurie atsispindi TSRS Konstitucijoje (124, 125 str.), sąjunginių respublikų baudžiamuosiuose kodeksuose ir visiškai supama su nuostatais daugelis tarptautinių dokumentų, pasirašytų tarybinės vyriausybės (Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 18 ir, 19 str: Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 5, 18, 19 str.; Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto 4 ir 5 str.).

    Tačiau šių Tarybų valstybės įkūrėjo nurodymų, šių tarybinių įstatymų ir tarptautinių vyriausybės įsipareigojimų Lietuvos TSR teritorijoje nesilaikoma. Kad nekalbėčiau be įrodymų, aš čia pateiksiu keliolika faktų:

    1. Nuo 1940 m. neleidžiama veikti katalikiškoms organizacijoms ir vienuolynams.

    2. Dėstyti mokyklose religiją uždrausta, mokyti vaikus katekizmo leista tik tėvams; kunigams leidžiama tik patikrinti katekizmo žinias, klausinėjant vaikus tik po vieną. Už vaikų katekizavimą kalėti, o daugelis kitų buvo nubausti piniginėmis baudomis (1975 m. Kučiūnų parapijos klebonas J. Krikščiūnas — 50 rub.: tais pačiais metais administracinė komisija nubaudė E. Žukauskaitę 40 rub. bauda ir kt.). Tačiau tikinčiųjų tėvų vaikai priverstinai yra mokomi ateizmo, kas aiškiai prieštarauja Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto 13 str.

    3. Būna atvejų, kai valdžia uždraudžia kunigams atlikinėti kunigo pareigas: pvz., Vilniuje kun. Vladimirui Prokopivui, kuris teologinį mokslą yra baigęs Romoje; Kaune kun. Vladimirui Figoliui. Kun. Vytautas Merkys
daugiau kaip dešimt metų išdirbo medelyne, nes valdžia jam neleido dirbti nė jokioje parapijoje.

    4. Kaišiadorių vysk. V. Sladkevičius nuo 1957 m. ir Vilniaus vysk. J. Steponavičius nuo 1961 m. valdžios nušalinti nuo savo einamų pareigų ir ištremti į Lietuvos užkampius, kur ligi šiol ir tebegyvena tremtyje be teismo, be nurodymo tremties termino ir be kaltės.

    5. Asmenims, neturintiems 18 metų, valdžia draudžia dalyvauti religinėse apeigose, nors šių paauglių tėvai reikalauja, kad jų vaikams būtų leidžiama dalyvauti apeigose.

    Kunigai, drausdami paaugliams tai daryti, pažeistų bažnytinių kanonų nuostatus. Daugelis kunigų buvo nubausti už tai, kad leido vaikams būti prie altoriaus ar dalyvauti bažnytinėje procesijoje, ar giedoti bažnytiniame chore. Pvz., kun. A. Kleiną už leidimą vaikams tarnauti per šv. Mišias buvo nubaustas 50 rub., kun P. Orlickas tokia pat suma nubaustas, o paskui buvo iškeltas iš parapijos dėl to, kad žaidė su vaikais tinklinį; kun Lygnugarys buvo nubaustas 50 rub. už tai, kad N. Akmenėje aplankė ligonę; tokia pat suma nubaustas kun. Šukys už tai, kad leido vaikams dalyvauti procesijoje; Kabelių parapijos vargonininkė nubausta už tai, kad mokė vaikus giedoti chore, o tos parapijos klebonas J. Lauriūnas už tai, kad leido vargonininkei vaikus mokyti giedoti. Daugailių klebonas kun. Baltuška buvo nubaustas 30 rub., nes į atlaidus pasikvietė kunigų iš kaimyninių parapijų...

    6. Už religinius įsitikinimus pašalintos iš Vilniaus universiteto studentės Aldona ir Regina Bielskutės.

    7. Religinės literatūros iš užsienio įvežimas ar siuntimas paštu draudžiamas pagal tą patį įstatymą, pagal kurį draudžiamas parnografinės literatūros ir narkotikų įvežimas.

    8. Visiškai uždrausta katalikų spauda; Lietuvoje ne tik nėra leidžiami religiniai laikraščiai ir žurnalai, bet negalima spausdinti net katekizmo. Du kartus buvo leista išspausdinti maldaknygę ir vieną kartą šv. Rašto Naująjį
Testamentą, bet šių knygų tiražas buvo toks mažas, kad tik nedidelė tikinčiųjų dalis galėjo juos įsigyti.

    „...Mes reikalaujame... spaudos laisvės... — rašė Leninas, — be susirinkimų, žodžio ir spaudos laisvės, visokios kalbos apie religijos laisvę liks pasigailėtinu žaidimu ir negarbingu melu" („Patvaldystė svyruoja", Lenino raštai, t. 6). Tačiau įstatymas, garantuojantis spaudos, susirinkimų, mitingų laisvę, sąžinės ir žodžio laisvę, taikomas tik ateistams. Tikintieji, išdrįsę įgyvendinti šią Konstitucijos garantuotą teisę, atsidūrė kaltinamųjų suole, o paskui Permės ir Mordavijos griežtojo režimo lageriuose: P. Plumpa — 8 metams, P. Petronis — 4 metams, V. Kulikauskas — 3, 5 metų, J. Gražys — 3 metams, N. Sadūnaitė — 3 metams ir vėliau 3 metams nutrėmimo. Visi jie buvo apkaltinti tuo, kuo visai nenusikalto — būtent, tarybinės santvarkos šmeižimu. Jie kalti tik dėl to, kad bandė atlikti krikščionišką pareigą — norėjo parūpinti maldaknygių tikintiesiems, kad apmalšintų tikinčiųjų dvasinį alkį ir bandė paskleisti religinio turinio literatūrą.

    9. Už įsitikinimus nukentėjusių žmonių giminės ir netgi pažįstami yra kratomi, tardomi ir gąsdinami: Kaune — M. Vitkūnaitė, N. Petruševičius, V. Gajauskas, M. Gavėnaitė ir kt. Vilniuje — J. Lapienytė, K. Jakubynas, A. Žilinskas, A. Terleckas ir kt.

    10. Daugelis tikinčiųjų be pagrindo atleidinėjami iš darbo. 1975 m. rugsėjo 15 d. Mažeikių raj. liaudies švietimo skyrius pareikalavo, kad mokytojai A. Skiparis (27 metų darbo stažas) ir Skiparienė (25 metų darbo stažas) „savo noru" paprašytų atleisti iš darbo, nes jų sūnus tais metais įstojo į kunigų seminariją. Vilniaus vaikų muzikos mokytoja A. Kezytė buvo atleista iš darbo dėl to, kad tikinti. 1975 m. KGB pasiūlė Vilniaus universiteto administracijai atleisti iš darbo B. Kibickaitę tiktai dėl to, kad ji buvo svečiuose pas N. Sadūnaitę tuo metu, kai ten atėjo KGB darbuotojai daryti kratos.

    Apie kunigus V. Gelgotą, A. Ylių, P. Račiūną spaudoje buvo skelbiami straipsniai, kuriuose šie kunigai
buvo šmeižiami ir niekinami, šie kunigai pasiuntė laikraščių redakcijoms protesto laiškus, kuriuose jie įrodė, kad jie buvo apšmeižti, bet nė vienas laikraštis jų laiškų neišspausdino.

(Valstybiniais mokesčiais dusinamos religinės bendruomenės):
    12. Dekrete dėl Bažnyčios nuo valstybės atskyrimo buvo nurodyta — patalpas ir bažnytinius reikmenis perduoti „religinėms organizacijoms nemokamai naudotis". Aukščiausioji Taryba 1942 m. balandžio 10 d. įsaku už naudojimąsi patalpomis nustatė mokestį: 1% nuo pastato vertės per metus. Nuo 1961 m. kulto pastatų įvertinimas padidintas pusantro karto, ryšium su tuo ir mokesčiai padidinti pusantro karto. Jstatymas yra įstatymas, ir Katalikų Bažnyčia punktualiai sumoka mokestį. Bet kiekvienas įstatymas turi būti logiškas. Nesuprantama, kodėl religinės bendruomenės privalo mokėti privalomo draudimo mokestį už joms nepriklausančias patalpas. Ir dar labiau nesuprantama, kodėl gaisro ar stichinės nelaimės atveju draudimo kompensacija sumokoma ne tai bendruomenei, kuri mokėjo draudimo mokestį ir kuriai reikės pastatytą vėl atstatyti, bet pastato savininkui (vykdomajam komitetui), kuris jokių lėšų pastato išlaikymui neskyrė, kuris jo neremontuoja ir neduoda nė kapeikos iš gautojo draudimo atlyginimo (sudegus Dubingių bažnyčiai, draudimo atlyginimas buvo sumokėtas Molėtų rajono vykdomajam komitetui ir kitose vietose taip pat). O Klaipėdos bažnyčios istorija tai tiesiog mus apstulbina. Parapiečių pinigais pastatyta bažnyčia ne tik nebuvo perduota religinei bendruomenei naudotis, bet iš bendruomenės 1961 m. buvo atimta ir paversta filharmonija. Valdžia neleidžia atstatyti daugelio bažnyčių, kurios sudegė ar buvo sugriautos per karą (Sangrūdos, Girkalnio, Batakių, Gaurės ir kitų parapijų bažnyčias). Be to, religinės skulptūros, kryžiai, pastatyti tikinčiųjų, valdžios nugriaunami (švč. Mergelės Marijos skulptūra Skiemonių bažnyčios šventoriuje).
    13. Valdžia nuolatos kišasi į Bažnyčios vidaus reikalus, nurodinėdama, ką skirti ir ko neskirti Kauno seminarijos dėstytojais, nustatydama apribojimus stojantiems į seminariją, drausdama vyskupams bei valdytojams skirti kunigus į parapijas be įgaliotinio religiniams reikalams sankcijos.

    Tai tik nedidelė dalis faktų, liudijančių, kad Tarybų Lietuvoje sistemingai pažeidinėjamas įstatymas dėl Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės. Tuo tarpu Tarybos religijų reikalams pirmininkas V.A. Kurojedovas laikraštyje „Izvestija" (1976.1.31) pareiškė (pacituosiu šitą interviu):

    „Tarybiniai įstatymai nustato specialias teisines normas, saugojančias tikinčiųjų, religinių susivienijimų ir kulto tarnų įstatimines teises nuo pasikėsinimų".

    „Kategoriškai draudžiama bet kuri tikinčiųjų diskriminacija ir bet kuris jų sąžinės prievartavimas".

    Anaiptol, aš nemanau suabejoti dėl tokio atsakingo asmens pareiškimo, juo labiau, kad Tarybos religiniams reikalams pirmininkas toliau kalba: „Mes visai neketiname nuslėpti tai, kad pas mus dar būna atskirų atsitikimų, kad kai kurie vietos organai dar neužkerta kelio neteisingiems veiksmams bažnyčios ir tikinčiųjų atžvilgiu... visais šitais atvejais imamasi priemonių pažeidimams ištaisyti, o nusikaltę tokiais veiksmais asmenys baudžiami pagal įstatymus".

    Mano pateiktieji faktai rodo, kad Tarybos religijų reikalams pirmininkas yra mažai susipažinęs ar visiškai nesusipažinęs su Katalikų Bažnyčios padėtimi Lietuvoje. Nebuvo nė vieno tokio atsitikimo, kad kas nors, pažeidęs įstatymą dėl Bažnyčios nuo valstybės atskyrimo ir diskriminavęs tikinčiuosius, būtų nubaustas už savo neteisėtus veiksmus. O juk visai neseniai saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimo Baigiamajame akte buvo įrašyta:

    „Dalyvaujančios šiame pakte valstybės gerbs žmogaus teises ir pagrindines laisves, įskaitant minties, sąžinės, religijos ir įsitikinimų laisvę, nepaisant skirtingos
rasės, lyties, kalbos ir religijos (Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimo Baigiamasis aktas, Vilnius, 1975, p. 23).

   
Kaip tik dėl to, Leonidai Iljičiau, kad po šiuo dokumentu yra ir Jūsų parašas, manau, kad galiu kreiptis kaip tik į Jus.

(Baisūs katalikų persekiojimo padariniai):
    Katalikų Bažnyčios persekiojimas — tai tik viena dalyko pusė. Kalbant iš esmės, ne mažiau yra svarbu atkreipti dėmesį į šitų persekiojimų padarinius. Dorovinio, dvasinio auklėjimo trūkumas, ar kad ir tokio auklėjimo susilpnėjimas, ateizmo su neprivalomais ir labai neaiškiais moraliniais pagrindais plitimas padarė tai, kad paskutiniais metais siaubingai išaugo kriminalinis nusikalstamumas: valstybinio ir visuomeninio turto grobstymas, apiplėšimai, išprievartavimai, girtavimas, narkomanija, lytinis nesantūrumas Tarybų Lietuvoje pasiekė negirdėtus mastus. Tūkstančiai mūsų respublikos suaugusių ir paauglių atlieka bausmę už padarytus nusikaltimus kalėjimuose ir kolonijose. O tų bausmės vietų daug: Vilniuje kalėjimas 0-Č, 12/36, griežto režimo kolonija O-Č, 12/1 ir O-Č, 12/10; Pravieniškėse O-Č, 12/2 ir O-Č, 12/8; Alytuje O-Č, 12/4; Panevėžyje O-Č, 12/5; Kapsuke O-Č, 12/3. Nepilnamečių kolonijos Vilniuje, Sniego g. Nr. 2 VTK, Kauno O-Č TKN ir kt.

    Nors apie tai išgirsti Jums skaudu, tačiau faktas, kad, kol mokyklose nebuvo įvestas ateistinis auklėjimas, tai girtavimai, vagystės, lytinis ištvirkimas buvo reti reiškiniai, o dabar tai kasdieninė tikrovė.

    Teisingai sakoma, kad tvirta šeima yra tvirtos valstybės pagrindas. Nėra abejonės, kad ateizmas susilpnino šeimos ryšius, suirusių šeimų skaičius išaugo, auga ir ištuokų skaičius.

    Argi galima kalbėti apie šeimų tvirtumą, kai oficialiuose leidiniuose skelbiama: „Mokytojas, formuodamas mokinių ateistinę pasaulėžiūrą, dažniausiai turi sugriauti
tas religines pažiūras, kurias jiems įdiegia šeima" (B. Bitinas, Mokinių ateistinio auklėjimo metodikos klausimai 1962, Kaunas, p. 5). Bet, griaunant šeimos duotus įsitikinimus, sugriaunama ir pati šeima. Ir štai rezultatai: 1950 metais buvo Lietuvoje santuokų 23.246 ir ištuokų 625, o dabar „mūsų respublikos statistika jau fiksuoja vos ne 40 ištuokų iš 100 santuokų. Ištuokų skaičius didėja ne tik mieste, bet ir kaime" („Mokslas ir gyvenimas", 1976, Nr. 3, p. 30).

    Pirmąja ištuokos šeimos suirimo auka tampa vaikas. Havajų ir Viskonso (JAV) psichiatrai tvirtina, kad „tėvų skyrybos vaikams yra ištęsta psichinė trauma... Todėl teisingiau žiūrėti į skyrybas ne kaip į įvykį, o kaip į procesą, kuris savo kankinančia trukme sukelia vaikams net psichinius sutrikimus" (Savaitraštis „Kalba Vilnius", 1976, Nr. 6, p. 13). Ar ne čia reikėtų ieškoti negirdėto nusikaltimų augimo priežasties?

    Ateistinė propaganda, naudodamasi masinės informacijos priemonėmis — spauda, radiju, televizija, mokykloje mokytojais, įstaigose ir įmonėse agitatoriais — ateizmo skleidėjais, kurie nesivaržo, pasirinkdami metodus: įgrisusius anekdotus apie kunigus, tikinčiųjų ir kunigų šmeižimą, seniai sugriautus pseudomokslinius argumentus (pvz., dėl Kristaus istoriškumo) ir savo ignoracija siaubą keliančias išvadas. O tikintiesiems gintis neleidžiama.

    Kaip rodo Rytų Europos socialistinių valstybių patyrimas, didesnės Bažnyčiai laisvės suteikimas ne tik nepakenkė socializmo statybai, bet dar padeda.

    Iš visų Rytų Europos šalių aukščiausią gyvenimo lygį yra pasiekusi Vokietijos demokratinė respublika, kuri per karą daugiausia nukentėjo, šitai šaliai būdingas aukštas produkcijos lygis ir gera kokybė. Bet VDR tikintieji nėra taip persekiojami, bažnyčios neuždarinėjamos, eina katalikų ir protestantų laikraščiai. 1972 metais Katalikų Bažnyčia VDR išleido 292 pavadinimų knygas (St. Benn-Verlag), o katalikų VDR nėra daugiau kaip Lietuvos respublikoje. Kaimyninėje Lenkijoje tikintieji leidžia daug
knygų, turi savo mokyklų, o valstybinėse mokyklose dėstoma tikyba tiems vaikams, kurių tėvai to nori. Panaši padėtis ir Jugoslavijoje, Vengrijoje, Čekoslovakijoje, trumpai tariant, visose, išskyrus Albaniją.

    „Čia, Europoje, buvo paverčiamos politine doktrina pretenzijos į pasaulinį viešpatavimą, ir galiausiai valstybės, kurių ištekliai tarnaudavo nusikalstamiems žmogaus neapykantos kupiniems tikslams, sužlugdavo", — sakėte Jūs 1975 m. liepos 32 d. Helsinkyje, „štai kodėl atėjo laikas PADARYTI IŠ ISTORIJOS PATYRIMO NEIŠVENGIAMAS KOLEKTYVINES IŠVADAS".

    Šiems žodžiams nepritarti negalima. Žlugo ne tik fašistinė Vokietija, žlugo ir Romos imperija, 300 metų persekiojusi krikščionis, o nesenstanti Tiesa ir žmonių tikėjimas išliko, atlaikę amžių negandas.

    Tie, kurie Lietuvoje vadovauja antireliginei propagandai ir organizuoja tikinčiųjų persekiojimus, klysta, galvodami, kad fiziškai susidorodami ir naudodamiesi prievarta, išraus iš širdžių tikėjimą ir įsitikinimus.

    Lietuvos katalikai iš valstybės nereikalauja to, ko nedera reikalauti. Jie nori, kad valstybės aparatas nebūtų nukreiptas prieš Katalikų Bažnyčią ir jos teises, Konstitucijos patvirtintas, nes „politinė bendruomenė ir Bažnyčia savo srityje yra nepriklausomos ir autonomiškos. Abi šios institucijos, tegul ir skirtingais pagrindais, tarnauja tų pačių žmonių asmeniniam ir socialiniam pašaukimui, šis tarnavimas bendram labui bus juo sėkmingesnis, juo labiau abi institucijos gerbs sveiką bendradarbiavimą vietos ir laiko sąlygomis" (II Vatikano Susirinkimo Nutarimai, Vilnius, 1975, p. 185).

    Kreipdamasis į Jus šituo laišku, gerbiamas Leonidai Iljičiau, prašau atitaisyti klaidas ir tarptautinių bei tarybinių įstatymų pažeidimus:

    1) nediskriminuoti tikinčiųjų, neteisėtai juos atleidžiant iš darbo, darant jų butuose kratas, grasinant ir areštuojant;

    2) nutraukti administracinį kišimąsi į Bažnyčios vidaus reikalus;
    3) amnestuoti kalinius, vargstančius lageriuose už savo įsitikinimus (žr. § 8);

    4) grąžinti knygas ir daiktus, neteisėtai paimtus iš manęs ir per kitų kratas.
 Su pagarba
Lapienis Vladas, Antano, gyv.
Vilniuje, Dauguviečio 5-11
1976.IV.23.
    Šio laiško nuorašą siunčiu Lietuvos TSR KP CK
Pirmajam Sekretoriui Petrui Griškevičiui.

Iš manęs paimtų ir nesugrąžintų knygų
s ą r a š a s

1. Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika, Nr. 1-6.
2. Arkivyskupas T. Matulionis, 1972-1962, 4 egz.
3. Dr. Pr. Gaidamavičius, Milžinas, didvyris, šventasis, 23
egz. (1 egz. grąžino).
4. Laidotuvių ir gavėnios giesmės, 400 egz.
5. J. Girnius, Žmogus be Dievo, 4 egz.
6. A. Maceina, Dievo Avinėlis, 1 egz. (3 egz. grąžino)
7. Kratkij tolkovatel k Novomu Zavetu (rusų kalba), 2
egz.
8. Prelatas M. Krupavičius, 2 egz.
9. St. Yla, Vardai ir veidai mūsų kultūros istorijoje, 4 egz.
10. P. Maldeikis, Meilė dvidešimtame amžiuje, (l egz.
grąžino) 2 egz.
11. Redag. J. Prunskio, Mano pasaulėžiūra. Kultūrininkų
pasisakymų rink. 2 egz.
12. P. Maldeikis, Melas kaip pedagoginė problema, 1 egz.
13. P. Maldeikis, Inteligencija ir jos tyrimas, 1 egz.
14. A. Grauslys, Ieškau Tavo veido, 2 egz.
15. Vysk. V. Brizgys, Negesinkime aukurų, 2 egz.
16. St. Yla, Dievas sutemose, 2 egz.
17. J. Klumpys, Petras Jurgis Frassati, 1 egz.
18. B. Brazdžionis, Per pasaulį keliauja žmogus, 1 egz.
19. Pasaulėžiūros klausimai, II d. 255 p., 1 egz.
20. J. Girnius, Tauta ir tautinė ištikimybė, 1 egz.
RELIGIJŲ REIKALŲ TARYBOS PRIE LIETUVOS
TSR MINISTRŲ TARYBOS ĮGALIOTINIUI
K. TUMĖNUI

Nuorašas: KAUNO ARKIVYSKUPIJOS
APAŠTALIŠKAJAM ADMINISTRATORIUI
VYSK. L. POVILONIUI

Simno parapijos katalikų
Pareiškimas

    1975 m. rudenį didelė Simno parapija neteko kunigo-vikaro, kuris valdžios įsakymu buvo iškeltas. Simno tikinčiųjų religinius poreikius aptarnauti liko vienas kunigas-klebonas. Kito kunigo mes negauname.

    Lietuvoje jau yra 85 parapijos, neturinčios nuolatinio kunigo. Vien tik mūsų vyskupijoje nuolatinio kunigo neturi 5 parapijos (Laukeliškiai, Patilčiai, Išlaužas, Riečiai ir N. Uta).

    Pernai, po ilgo laikotarpio, į kunigų seminariją, valdžiai leidžiant, buvo priimta 12 kandidatų, o per tuos metus Lietuvoje mirė 19 kunigų. Užpernai mirė 22 kunigai. Todėl valdžios skriauda Lietuvos tikintiesiems yra akivaizdi.

    1975 m. Helsinkyje vykusio saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimo Deklaracijoje, kurią pasirašė ir Tarybų Sąjungos KP generalinis Sekretorius L.I. Brežnevas, sakoma, kad „dalyvaujančios valstybės gerbs žmogaus teises, įskaitant ir minties, sąžinės, religijos ir įsitikinimų laisvę, nepaisant skirtingos rasės, lyties ar religijos"...

    Mes, žemiau pasirašiusieji, Simno parapijos tikintieji, prašome Jus, Religinių reikalų įgaliotini, kurio tiesioginė pareiga tarpininkauti tarp valdžios ir Bažnyčios, padaryti žygių, jog:
        1. Būtų panaikinta limitas kunigų seminarijai, kad patys vyskupai savo nuožiūra galėtų priimti visus jaunuolius, norinčius tapti kunigais, kad Simno bažnyčia gautų kunigą-vikarą, kuris jai labai reikalingas.

        2. Išleistų bent mažą katekizmą. Toks katekizmas buvo išleistas tik prieš II Pasaulinį karą.

        3. Išleisti didesniu tiražu maldaknyges ir šv. Rašto Naująjį Testamentą.
Pasirašė keli šimtai
Simno parapiečių
Simnas,
1976.IV.8.

KUN. J. ZDEBSKIO GYNIMAS

Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio
vyskupijos Apaštališkajam Administratoriui
Vysk. L. Poviloniui


Jūsų Ekscelencija,
    Šių metų kovo 10 d. Šlavantų klebonas kun. J. Zdebskis Vilniuje buvo milicijos organų sulaikytas ir, pasitelkus medicinos darbuotojų komisiją, apkaltintas esą girtas vairavęs automašiną. Kadangi J. Zdebskis yra visur žinomas kaip griežtas abstinentas ir kovotojas su girtavimu, šiame įvykyje tegalima įžiūrėti tik gerai apgalvotą pasikėsinimą prieš kunigo autoritetą. Niekas negali užtikrinti, kad, pavykus šiam bandymui, kuris nors iš mūsų nebūsime panašiai apkaltinti vagyste, ištvirkavimu ar kitokiais nusikaltimais.

    Mes, kaimyninių parapijų kunigai, prašome Jūsų Ekselenciją į šį įvykį reaguoti, kad pažeistas kunigo autoritetas būtų atstatytas.
Pasirašė 5 Lazdijų dekanato
kunigai
LTSR Saugumo Komiteto Viršininkui

Šlavantų parapijos (Lazdijų raj.) tikinčiųjų

P a r e i š k i m a s

    1976.111.10 Vilniaus mieste VAI darbuotojas Jurevič sulaikė mūsų parapijos kunigą Juozą Zdebskį, vairuojantį automašiną ir pareiškė, kad jis esąs girtas. Pareikalavo vykti į psichiatrinę ligoninę nustatyti girtumo laipsnį.

    Minėtoje įstaigoje, nepadarius kraujo analizės, nežiūrint, kad kunigas pats reikalavo padaryti kraujo analizę, buvo nustatytas aktas, pripažįstąs girtumą. VAI atėmė vairuotojo pažymėjimą, rajoninis laikraštis įdėjo žinutę, kad kunigas sulaikytas Vilniuje girtas vairavęs automašiną.

    Mes, Šlavantų parapijos tikintieji, žinome, kad mūsų kunigas visiškai nevartoja alkoholinių gėrimų. Tai patvirtina ir važiavę su juo trys žmonės, į kurių liudijimą įvykio metu buvo visiškai nekreipiamas dėmesys.

Šitoks grubus kunigo įžeidimas įžeidžia ir mus, tikinčiuosius. Nejaugi šitokiomis priemonėmis vykdoma ateistinė propaganda? Todėl mes reikalaujame VAI ir psichiatrinės ligoninės darbuotojų nesąžiningumą ištirti ir pasėkas atitaisyti — grąžinti vairuotojo pažymėjimą. Prašome atsakyti, kas buvo suinteresuotas, kad VAI ir medicinos darbuotojai taip nesąžiningai piktnaudotų savo tarnybinę padėtį?

    Atsakyti prašome pačiam kunigui Zdebskiui (Šlavantai, Lazdijų raj.).

308 parašai
Šlavantai,
1976.V.19.

*     *     *


LTSR Prokuratūra
Vilnius, Gogolio 4
1976.04.05. Nr. 2/1541
Juozui Zdebskiui,
Lazdijų raj. Šlavantų km.

    Patikrinus Jūsų pareiškime keliamas aplinkybes, nustatyta, jog Jūs 1976 m. kovo 10 d. vairavote automašiną būdamas neblaivus: apie tai liudija medicinos apžiūros girtumo laipsniui nustatyti aktas. Akte rašoma, jog apžiūros metu nustatytas lengvas girtumo laipsnis.

    Esant šioms aplinkybėms, Jūs visiškai pagrįstai esate nubaustas 30 rub. bauda su vairavimo teisių atėmimu 18 mėn.

    Protestuoti Lazdijų rajono vidaus reikalų skyriaus viršininko nutarimą dėl Jūsų nubaudimo administracine tvarka už vairavimą esant neblaiviam, prokuratūra neranda pagrindo.
Bendrosios priežiūros skyriaus
prokuroras (pas.) V. Matkevičius
TSRS Generaliniam Prokurorui
Maskva
Kun. Zdebskio Juozo, s. Vinco,
gyv. Lietuvos TSR, Lazdijų raj.,
Šlavantuose,
P a r e i š k i m a s

    Noriu pranešti Jūsų žiniai apie KGB organų, tarpininkaujant autoinspekcijos ir Vilniaus m. psichiatrinės ligoninės darbuotojams, įvykdytą prieš mane įžūlią provokaciją.

    š.m. kovo 10 d. su savo mašina „Žiguli" LLG 77-21 vežiau ligonę Zabelę Medonaitę ir ją lydintį tėvą Medoną (jie abu yra mano parapiečiai, o aš — Katalikų Bažnyčios
kunigas). Su mumis taip pat važiavo pil. Jonas Stašaitis, gyvenantis Vilniuje — Salininkuose, Vilnius 7.

    Vilniuje apie 10 vai. ryto mane sulaikė VAI darbuotojas Jurevič ir pareiškė, kad aš esąs girtas. Tuo tarpu mano vyskupijos kunigai ir visi mano parapiečiai žino, kad aš esu absoliutus abstinentas. Psichiatrinėje ligoninėje (Vasaros g.) gydytoja, nedarydama kraujo analizės, nors aš primygtinai to reikalavau, surašė aktą, patvirtindama lengvą girtumo laipsnį. šio nesąžiningo tyrimo rezultatas — 30 rub. bauda ir vairuotojo teisių atėmimas 18 mėnesių. Be to, rajoninis laikraštis atspausdino straipsnį, kuriame rašoma, kad aš neatsilaikęs stiklelio traukai, ir tuo jie parodė savo piktą valią. Tuo pačiu jie pažemino tarybinę valdžią ir tarybinį laikraštį.

    Prašau įsikišti į šį liūdnai išgarsėjusį reikalą ir grąžinti man vairuotojo teises, kurios man yra gyvybingai reikalingos kasdieniniame kunigo darbe.
Kun. J. Zdebskis
1976.IV.23.

LTSR Ministrų Tarybai
Nuorašas: Jo Ekscelencijai
Vysk. L. Poviloniui


    Šių metų kovo 10 d. Vilniaus mieste buvo sulaikytas kun. J. Zdebskio vairuojama automašina „Žiguli". Mašiną vairavęs autoinspektorius, apkaltinęs vairuotoją girtumu, nusivežė jį į Vilniaus psichiatrinę ligoninę.

    Ligoninėje buvo suvaidintas iš anksto paruoštas spektaklio pirmasis veiksmas, t.y. iš pulso ritmo nustatytas girtumo laipsnis. Kunigo Juozo vairuotojo pažymėjimo atėmimu baigėsi antrasis šio spektaklio veiksmas.

    Trečiasis spektaklio veiksmas prasidės po 18 mėnesių, kai kun. Juozas mėgins susigrąžinti vairuotojo pažymėjimą.

    Noriu keletą žodžių pasakyti apie kunigą Juozą Zdebskį, kurio vardas gerai žinomas ne vien krikščionims, bet ir ateistams. Man teko lankytis Šlavantuose, kalbėtis
su šios parapijos tikinčiaisiais. Visi su pagarba kalba apie savo kleboną. Kaip tikras tėvas, jis neatstumia nė vieno, kuris pas jį kreipiasi. Net tą nelaimingą kovo 10 d. rytą nukentėjo vykdydamas artimo meilės įstatymą — veždamas į Vilnių savo parapietę — invalidę. Jo visas gyvenimas — tai kovos už krikščionybės idealą ir gerų darbų pynė. Neturiu noro prie šio klausimo sustoti. Trumpai tariant: tikinčiųjų mylimas, o ateistų pasmerktas ir apjuodintas.

    Noriu atkreipti dėmesį į šio spektaklio rengėjų nelogiškumą. Nuo Šlavantų iki Vilniaus mažiausiai 3 valandų kelionė. Išeina taip, kaip toje pasakoje — iš lovos išsirito ir prisigėrė. Bet kalba eina apie žmogų, kurio niekas niekada nematė girto. Sulaikymo metu buvo liudininkai, kurie tvirtino, kad nei iš vakaro nei rytą nei kelionėje kunigas Juozas degtinės net nebuvo matęs.

    Versija, kuriai niekas negali patikėti. Netiki ja ir šio spektaklio rengėjai, nes kaip kitaip paaiškinti atsisakymą paimti kraują ištyrimui.

    Negi nebuvo galima sugalvoti ką nors gudriau, norint apšmeižti kunigą? Spektaklių pas mus tiek daug, kad jų visų nesurašysi net į jaučio odą...

    šv. Kalėdų išvakarėse puošiamos eglutės. Lietuviai Kūčių vakare prie išpuoštos eglutės, valgydami Kūčių plotkeles, pamiršta vieni kitiems padarytas skriaudas. Kūčios — tai šeimos susitaikymo šventė. Pavaikščiokite tą vakarą po miesto gatves ir pamatysite beveik kiekviename bute papuoštą eglutę. Atrodo, viskas paprasta ir gražu, tik aš nesuprantu, kodėl lietuviai Kalėdų eglutę priversti įsigyti įvairiais nelegaliais keliais. Prekystaliuose, tartum pasityčiojimui iš tikinčiųjų, eglutės pasirodo tuomet, kai jos jau nebereikalingos — po šv. Kalėdų.

    Nesuprantu, kam reikalingas tas kiekvienais metais pasikartojantis spektaklis, juo labiau, kad iš liaudies Lenkijos galima pamatyti gražiai paruoštą kalėdinę televizijos programą. Mūsų „mokslinė pasaulėžiūra" bijo kelias dienas anksčiau įžiebtos eglutės lemputės.
    Arba vėl — ką ateizmui duoda dažnai niokojamas Kryžių kalnas? Tikriausiai išryškina jų misiją, nes niekas nėra girdėjęs, kad ateistai išniekintų velnio atvaizdą. Priešingai, šiam liaudies menui ateistai jaučia ypatingą pagarbą.

    Neapgaudinėkite patys savęs — burbulai, plevėsuojančios varnos, kurios eilinio spektaklio metu buvo iškabintos virš Kauno įgulos bažnyčios kupolų, niekada nevaizduos žemės ir jos palydovų, o tiktai ateistinę neapykantą tikintiesiems. „Bažnyčia nuoširdžiai prisipažįsta, jog visi žmonės, tikintieji ir netikintieji, privalo prisidėti prie šio pasaulio kūrimo, kuriame tenka bendrai gyventi, o šito tikrai negali būti be nuoširdaus ir protingo pokalbio" (II VSN).

    Norėčiau, kad šis raginimas būtų visų išgirstas, nes daugelį metų „moksliškai" kultivuotoje dirvoje blogio piktžolės nenyksta, bet daugėja. Jų vaisiai — girtavimas, paleistuvavimas, skyrybos, venerinės ligos, beprotnamiai, nepilnamečių kolonijos, kalėjimai, kaip grybas ėda tautos pamatus. Net negimusių kodinių žudynės tapo sudėtine šeimų planavimo dalimi.

    Žvelkime į gyvenimą atviromis akimis ir pamatysime, kad ten, kur nėra nenykstančių vertybių, vien gatvių triukšmas, staklių gaudesys, karvių maurojimas žmogų padaro tuščią, nepajėgų bet kokiam kilniam darbui.

    Kunigas Zdebskis, kovodamas dėl krikščionybės idealo, skleisdamas gėrį, jau daug nukentėjo. Jam daromos skriaudos — nauja žaizda tikinčiųjų sieloje.

    Prašau LTSR Ministrų Tarybą duoti nurodymus atitinkamoms žinyboms sudrausti spektaklių rengėjus!
Vytautas Vaičiūnas
Kaunas,
1976 m. balandis.
(Laiškas sutrumpintas — Red.)
DAR VIENĄ AUKĄ PAVILIOJO KAPAI...

(Kaip kitaip galėtų aiškinti saugumas?):
    1975 m. spalio 30 d. ankstyvą rytą, dar esant prietemai, Kaune, ties keltu į Aleksotą, nekantriai slampinėjo žudikas atlikti užduotį...

    Stasė Lukšaitė mediniais laiptais lipo nuo Aleksoto šlaito žemyn, ėjo į bažnyčią. Žudikas, nutaikęs patogų momentą, kai arti nesimatė žmonių, lyg išalkęs plėšrusis žvėris puolė savo auką... Parbloškė ją, žiauriai sužalojo ir pabėgo, palikęs pusgyvę auką šalia laiptų gulėti kraujo klane...

    Nuvežus į logoninę, mėginta gelbėti jos gyvybę, tačiau dėl per didelio sužalojimo ir nukraujavimo (beveik nerasta kūne sveikos vietos, ypač galvoje), lapkričio 5 dieną kilni siela iškeliavo... Ją priglaudė Tas, kuriam ji visą gyvenimą ištikimai tarnavo.

    Palaidota lapkričio 7 dieną Viduklės kapuose.

    Į amžino poilsio vietą ją atlydėjo daug žmonių ir būrys mažų vaikučių su gėlėmis rankutėse. Jie atnešė gėles tai, kuri juos labai mylėjo ir mokė.

    Stasė Lukšaitė gimė 1917 m. kovo 17 d. Graužų kaime, Viduklės valsč. Vaikystėje buvo angelaitė, o vėliau — pavasarininke. Jausdama pašaukimą savo gyvenimą skirti Dievo tarnybai, ji įstojo į širdiečių vienuolyną. Paskutiniu metu ji dirbo darželyje ir ruošdavo vaikus Pirmajai šv. Komunijai. Daugelis tikinčiųjų mano, kad vaikų ruošimas pirmajai išpažinčiai ir buvo pagrindinė S. Lukšaitės nužudymo priežastis.

    Lukšaitė ir mirdama paliko ištikima šv. Evangelijai — prieš mirtį- atgavusi sąmonę, pasakė atleidžianti žudikui su šviesiu paltu...

    Tie, kurie mėgina žudikus paslėpti, vienai velionės seseriai, iškviestai į tardymą, pareiškė, jog „čia įvykęs nelaimingas atsitikimas, nes lipdama laiptais ji pati paslydusi ir susižeidusi", šį įvykį aiškinti „paslydimu" yra tik būtinybė melu užmaskuoti žudikus, kad jie jaustųsi drąsūs ir, kai vėl reikės, darbuotųsi toliau.
    Tokius žudikus gimdo abejingieji ir tie, kurie, patys mindžiodami tiesą ir meilę, yra pasiryžę sunaikinti tikėjimą, o mūsų buvusią šventą tėviškės žemę paversti galvažudžių ir vagių urvu...

    O tačiau:

Ne viskas sutemose žuvo.
šiltu krauju širdis pasruvo
Ir prievartai paklust neišmoko
Mortuos voco!

(Mykolaitis-Putinas)

    Tauta nenurims! šių dienų jaunųjų gretose rasis, kurie nepabūgs nei beprotnamių, nei šaltų drėgnų kalėjimų kazematų ar spygliuotų vielų užtvarų, nei žudynių. Nekaltai nužudytųjų kiekvienas pralietas kraujo lašas bus ta Dievo palaiminta sėkla, iš kurios vėl dygs nauji jaunosios kartos daigai. Jie sužaliuos vešliais atžalynais, sužydės ir subrandins naujus Bažnyčios ir tautos vaisius!

    Žuvusieji už tiesą, už meilę Kristui ir Jo Bažnyčiai papildys milijonines nežinomų kankinių gretas, puoš Bažnyčią ir praturtins Tautos istoriją.

Prie žuvusiųjų kapo rinksis tautos vaikai
Ir susimąstę tyliai nulenks galvas...
Čia kapų medžiai visad oš ir šlamės
Viešpaties Angelą...

Gėlės melsis: Tėve mūsų...
Ir paukšteliai medžių šakose
Nuo pat ryto čiulbės Amžinąjį atilsį...
O žuvusiųjų sielos kils pas Viešpatį į
      amžinybę...
NIJOLĖ SADŪNAITĖ LAGERYJE
(Nuotrupos iš jos laiškų)

    "...Dėkinga tiems, kurių pastangomis aš čia patekau. Daug ką sužinojau, daug ką patyriau, ir viskas tik į naudą. Juk Gerasis Dievas geriausiai žino, ko man reikia"...

*     *     *


    "Už šešių dienų bus pusė metų, kaip išvežė iš Vilniaus, o, atrodo, visa tai buvo taip neseniai, tarsi vakar. Ir viskas stovi akyse — mano „garbės" palyda, mano likimo draugai, kurių buvo daug (jie visi kriminalistai), o aš tik viena — politinė kalinė, paskutinis atsisveikinimo žvilgsnis į miestą, tiksliau į peroną ir visa kelionės romantika, kuri neaprašoma — ją reikia pačiam išgyventi, kad galėtum pajusti gyvenimą ir suprasti meilės reikalingumą ir vertę. Man yra galimybė tą romantiką išgyventi antrą kartą, — kai veš į ištrėmimą. O to gali man tik pavydėti, nors to nereikia — visa tai ne Tavo sveikatos žmonėms.

    Ir kaip gera, kad mūsų gyvenimo laivelį vairuoja gerojo Tėvo ranka. Kai Jis prie vairo — niekas nebaisu. Tada, nežiūrint kaip sunku bebūtų gyvenime, mokėsi kovoti ir mylėti. Ir galiu pasakyti, kad 1975-ji metai praskriejo kaip akimirka, bet jie — mano džiaugsmas. Ačiū Gerajam Dievui už juos".

*     *     *


    „Mūsų ceche labai daug dulkių nėra, nors medžiaga, iš kurios siuvame pirštines, dulka stiklo dulkėmis. Darbas varginantis savo monotoniškumu, o dar prisideda dažni mašinos gedimai — reikia kantrybės. Mechanikas ateina ne kasdieną, dažnai tenka laukti, kol pataisys, o norma mūsų nelaukia..." (reikia pasiūti 70 porų pirštinių per dieną).

*     *     *


    „Kovo 3 d. grįžau iš ligoninės. Pagaliau, atrodo, atsistosiu ant kojų. Jūsų diagnozė teisingiausia — didelis nusilpimas.
    Mano „atostogos" tęsėsi ilgokai: kai spalio 18 d. jas pradėjau, tai lapkričio mėn dirbau tik 6 dienas, gruodį praleidau ligoninėje ir tik jo pabaigoje siuvau 4 dienas. Sausio mėnesį padalinau per pusę — pusę dirbau, o kitą pusę — ne. Vasaris ligoninėje ir kovo trys pirmosios dienos. Dabar siuvu pamažu, su pertraukomis; pajutusi silpnumą, išeinu į kiemą pasidžiaugti grynu oru, saule. Normą padarau, nes dirbame viena pamaina. Siūti galiu pradėti 6 vai. rytą, o baigti 22 vai. Taip, kad kol kas viskas sekasi puikiausiai. Visi mane myli, ir aš stengiuosi tuo pačiu atsilyginti. Esu laiminga ir patenkinta".

*     *     *


    „Pas mus daug senučių ir ligonių, todėl džiaugiuosi, kad mane atvežė pagal mano pašaukimą — slaugyti ir mylėti. Ir nors labai Jūsų visų išsiilgau, sunku bus iš čia išvažiuoti, gaila bus palikti žmones, kurie man tapo labai artimi ir brangūs. Bet juk mumis visais labiausiai rūpinasi Gerasis Dievas..."

*     *     *


    „Laiškus gaunu ne tik nuo pažįstamų, bet ir nuo tų, kurių niekada nebuvau sutikusi. Žmonių noras padėti, kuo kas gali, taip jaudina. Kiek daug jautrumo ir nuošidumo širdyse. Kaip visa tai džiugina, kelia nuotaiką ir skatina būti geresne, būti verta tos didžios meilės".

*     *     *


    „Dešimt mergaičių iš Kauno rašo: „Mes esame su Jumis ir užtariame Jūsų reikalus pas Dievą. Nepalūžkite! Viską, kas žemiška, pakelia didelės dvasios žmonės. Geriausi linkėjimai nuo tautos!"

*     *     *


    Nežiūrint sunkiausių lagerio gyvenimo sąlygų, Nijolės laiškai pilni giedrios nuotaikos, persunkti meile ir didžiausiu susirūpinimu namiškiais ir visais kitais. Ji niekados nesiskundžia, atvirkščiai, džiaugiasi viskuo, ką jai duoda Gerasis Dievas.
ŽINIOS IŠ VYSKUPIJŲ

    Vilnius. 1976 m. vasario 15 d. daugelyje Vilniaus arkivyskupijos bažnyčių įvyko pamaldos už vysk. J. Steponavičių, prisimenant jo vardo dieną (vasario 16) ir 15 metų tremties sukaktį.

*     *     *


    Vilnius. 1976 m. gegužės mėnesį JAV lankėsi KGB organizuota dvasininkų delegacija iš Tarybų Sąjungos. Joje dalyvavo du kunigai iš Lietuvos: Nekalto švč. Mergelės Marijos Prasidėjimo parapijos Vilniuje klebonas kun. Stanislovas Lydys ir Panevėžio vyskupijos kancleris kun. Vladas Rabašauskas. Kokią misiją jie turėjo atlikti, geriau galėtų spręsti užsienio lietuviai.

*     *     *


(Persekiojama Jadvyga Petkevičienė): 
    Vilnius. 1976 m. gegužės 5 d. Vilniaus geležinkelio stotyje, traukinyje Kaliningradas-Maskva, apie 22.30 vai. buvo sulaikyta Jadvyga Petkevičienė (gyv. Šiaulių m. Lenino 42-1), Šiaulių gimdymo namų med. sesuo Suėmimo operacijai vadovavo saugumo majoras J. Markevičius. Iš vagono J. Petkevičienė buvo nuvesta į Vilniaus transporto milicijos skyrių. Dalyvaujant dviems saugumiečiams ir milicijos vaikų kambario inspektorei Purickie-nei Angelei, padaryta smulki asmeninė krata. Kaip pareiškė maj. Markevičius, kratos tikslas — surasti antitarybinio turinio literatūrą, daiktus ir dokumentus, reikalingus bylai. Inspektorė Purickienė dviejų kviestinių (liudininkių) G. Sklerovos ir A. Lozenko — akivaizdoje išrengė sulaikytąją ir kruopščiai patikrino rūbus, avalynę, apžiūrėjo net kojų padus, bet nieko „antisovietiško" nerado. Maj. Markevičius tardė J. Petkevičienę, ko ji važiuojanti į Maskvą, priekaištavo už lankymąsi Vilniaus Aukšč. teisme S. Kovaliovo teismo dienomis, už susitikimus su maskviečiais ir pan. Taip pat išreiškė nepasitenkinimą sulaikytosios vyru Jonu Petkevičium, buvusiu politiniu kaliniu, dėl jo praeities ir dabarties.
    Po kratos J. Petkevičienė sekančiu traukiniu išvyko į Maskvą, kur ją kelyje visą laiką lydėjo „angelai sargai". Maskvoje prie buto, kur ji buvo apsinakvojusi, taip pat sukinėjosi sekliai. Kitą dieną, grįžtant į namus, vėl visu keliu vilkosi „uodega".

    Petkevičių butas Šiauliuose yra jų darbovietės nuolatinių saugumiečių „rūpesčių" objektai.

*     *     *


    Vilnius. 1975 m. vasario 28 d. įvykusiame Zoologijos ir parazitologijos instituto atvirame partiniame susirinkime instituto direktorius P. Zajančauskas, kalbėdamas apie ideologinį darbą, pažymėjo, kad pastaraisiais metais padėtis žymiai pablogėjusi. Instituto jaunesniojo mokslinio bendradarbio Alfonso Juškos pavardė buvo paminėta spaudoje ryšium su antitarybine veikla. Esą kyla klausimas, ar toks darbuotojas galįs toliau pasilikti dirbti institute.

    1975.IV.10. instituto mokslinė taryba svarstė A. Juškos perrinkimo naujam laikotarpiui jaunesniojo mokslinio bendradarbio pareigoms klausimą. Moksliniam sekretoriui šemetulskiui išvardinus A. Juškos pristatytus dokumentus, partijos narys J. Kazlauskas paklausė: „O kaip dėl to, kas buvo apie Jušką kalbėta?" Tuomet direktorius atsakė: „Taip, buvo drg. Juška, buvo padaręs klaidą. Mes negalime šito nepaisyti. Privalome drg. Jušką auklėti. Siūlau mokslinei tarybai neperrinkti Juškos jaun. moksl. bendradarbiu, o įdarbinti inžinieriumi".

    Tiek J. Kazlauskas, tiek ir direktorius kalbėjo neaiškiai — užuominomis.

    Naujose pareigose A. Juškai buvo sumažintas mėnesinis atlyginimas.

    Laboratorijos vadovas A. Skirkevičius pradėjo visaip trukdyti A. Juškai atlikti užplanuotus mokslinius darbus, skelbti mokslinius straipsnius spaudoje ir 1.1.

    Apie savo atliktus darbus A. Juška yra perskaitęs pranešimą 1975.VI.25-27 Vilniuje vykusioje sąjunginėje
mokslinėje konferencijoje ir susilaukęs gerų atsiliepimų. Tačiau mokslinis sekretorius šemetulskis į tai nekreipia dėmesio ir neleidžia straipsnio spausdinti, kol nesutiks A. Skirkevičius, o šis nesutinka. Dėl minėto straipsnio A. Juška kreipėsi ne kartą į direktorių, bet jis vengia šiuo klausimu kalbėti ir ką nors spręsti.

    Šiuo metu A. Juškai duodamas kvalifikacijos neatitinkantis darbas, kurį turėtų atlikti laborantas.

*     *     *


    Vilnius. 1975 m. lapkričio 28 d. Vilniaus „Žalgirio" futbolo komanda namuose žaidė paskutines sezono rungtynes.

    Po sėkmingų rungtynių (3:0 „Žalgirio" naudai) tūkstantinė minia dainavo „Ant kalno mūrai", „Augo girioj ąžuolėlis" ir kitas lietuviškas dainas bei kitokiais būdais reiškė savo entuziazmą, kuriam sutramdyti milicija ir civiliai apsirengę saugumiečiai panaudojo jėgą. Tačiau tai tik suaudrino minią, kuri stichiškai susiorganizavo, ir apie 2000 žmonių eisena, beveik išimtinai jaunimas, apsukusi du ratus stadione, patraukė į miesto centrą, sklanduodama „Žal-gi-ris!" ir dainuodama lietuviškas dainas, ši eisena, nors pretekstas jai atsirasti buvo puiki „Žalgirio" pergalė, vėliau virto tam tikra protesto ir Vilniaus lietuviškojo jaunimo nuotaikų demonstracija.

    Eisena, perėjusi centrine gatve (buvo bandyta ją išskirstyti ties Dzeržinskio tiltu, bet nepavyko), apsukusi kvartalą aplink saugumo komiteto pastatą ir švilpimu bei šūksniais „pagerbusi" už užuolaidų pasislėpusius saugumiečius, buvo išvaikyta stambių milicijos bei saugumo pajėgų ir iškviestų Vilniaus įgulos kariuomenės spec. dalinių. Kai kuriuos eisenos dalyvius suėmė.

*     *     *


(Profsąjungų atstovas persekioja Liaudies dainos klubą):
    Vilnius, šių metų gegužės mėnesio pradžioje Vilniaus profsąjungų namų administracijos atstovas Daunoras pasikvietė Liaudies dainos klubo atstoves Aldoną
Katkauskaitę ir Virginiją Ašmantienę ir reikalavo, kad jos parašytų į respublikinę spaudą straipsnį, paneigiantį Vatikano radijo pranešimą apie Liaudies dainos klubo persekiojimą. Daunoras žadėjo klubui išrūpinti rūbus, leisti dalyvauti Pabaltijo etnografinių ansamblių festivalyje Vilniuje ir 1.1. Klubo dalyvės atsisakė parašyti straipsnį. Jdomu tai, kad po minėto Vatikano pranešimo „Vakarinėse naujienose" ir per radiją buvo pranešama apie klubo renginius kiekvieną savaitgalį, kurių niekas neorganizavo, ši apgaulė buvo nutraukta pradėjus reikšti pasipiktinimą žmonėms, atėjusiems pagal laikraščio skelbimus į nebūtus renginius.

*     *     *


(Saugumiečiai terorizuoja klierikus):
    Kaunas. Per 1976 m. Velykų atostogas daugelis klierikų neturėjo ramybės. Saugumiečiai klausinėjo juos, iš kur gauną „LKB Kroniką" ir „Aušrą". Be to, buvo klausinėjami, kaip jie šventę Vasario 16-ąją. Klierikai buvo tardomi apie kai kuriuos kunigus, kuriuos saugumiečiai traktavo kaip reakcingus, pvz., kun. K. Žilį, kun. V. Cukurą ir kitus. Po pokalbio klierikai buvo verčiami pasižadėti, kad apie susitikimą su saugumiečiais jie tylėsią.

*     *     *


    Kaunas. 1976 m. balandžio 16 d. Kauno aklųjų gamybinio mokymo kombinato direktorius Antanas Ruginis ir Kauno aklųjų draugijos tarprajoninių kultūros namų direktorius Smalogys pasikvietė darbininkus saviveiklininkus, Antaną Jonušą ir Feliksą Sinkevičių, ir paklausė:

    — Kiek jums moka kunigas, kai grojate per Velykas bažnyčioje? Mes jums tiek pat sumokėsime, tik jūs neikite ten groti.

    — Aš savo draugams niekada nemeluoju. Todėl jei pažadėjau, tai ir eisiu groti, — tvirtai atsakė Jonušas.

Sinkevičius dar paaiškino:

    — Aš einu į bažnyčią giedoti kiekvieną sekmadienį, tai per Velykas groti būtinai eisiu.
    Direktorius bandė pagąsdinti, jog atimsiąs dūdas, bet kadangi saviveikloje trūksta muzikantų, tai pabijojo jų skaičių dar sumažinti.

    Balandžio 19 pas direktorių A. Ruginį buvo iškviesti orkestro dirigentai. Direktorius juos barė, kad nežiūrį savo kolektyvo, neperspėję orkestro dalyvių, kad neitų groti į bažnyčią. Buvo perskaitytas dešimties žmonių sąrašas, ir kiekvienas užregistruotas „nusikaltėlis" turėjo eiti pasiaiškinti.

    Muzikinio kolektyvo direktorius J. Kairys aiškino, kad muziką bažnyčioje propaguoti esą niekam neleistina. Jo nuomone, reikėtų pagalvoti apie sekančius metus, kad nusikaltimas nepasikartotų. Geriausiai išvežti muzikantus į kitą rajoną koncertuoti.

    Orkestro dalyviai liko labai įžeisti, kad kišamasi į jų išeiginių dienų laisvalaikį.

    Kaunas. Vidmantas Povilionis, 1975.III.27 grįžęs iš Mordovijos lagerio, po ilgų ieškojimų darbo, pagaliau 1975.IX.13 įsidarbino darbininku Kauno duonos kepimo įmonių susivienijime.

    Po keletos mėnesių buvo pervestas į inžinieriaus-technologo pareigas, o dar vėliau dirbo Susivienijimo vyresniuoju inžinieriumi-technologu kokybės reikalams, praktiškai atlikdamas techninės kontrolės viršininko pareigas.

    1976 m. kovo 26 d. V. Povilionis buvo iškviestas pas įmonės generalinį direktorių, kuris pranešė, kad atitinkami organai reikalaują atleisti Povilionį iš einamųjų pareigų, kaip neturintį teisės dirbti su žmonėmis, t.y. vadovauti (Jo darbo knygelėje ankstyvesnis įrašas: „Atleistas iš darbo VSSP MI Lietuvos filialo pagal laišką iš KGB).

    Tokiu būdu V. Povilionis po 6 mėnesių vėl tapo bedarbiu.
    Kaunas. 1976 m. gegužės 4 d. buvo padaryta krata pas skulptorių Rimantą šulskį, gyv. Kaune, V. Kuzmos g. Nr. 29a-2. Kratai vadovavo kap. Markevičius. Saugumiečiai ieškojo „LKB Kronikos" slaptavietės ir kitos antitarybinės literatūros. Kratos metu rasta A. Solženicyno „Gulago salynas".

    Rimantas Šulskis, gimęs 1943 m., yra Lietuvos jaunųjų dailininkų sąjungos narys.

*     *     *


    Kaunas. 1976 m. balandžio 9 d. Kauno saugumo komitete M. Gavėnaitei buvo grąžintos 1974.XI.26 paimtos kratos metu knygos. Kai kurių knygų saugumiečiai negrąžino. Paprašius grąžinti B. Brazdžionio „Didžioji kryžkelė" (atspausdintą rašomąja mašinėle) ir nebaigtą spausdinti „Lietuviško charakterio problemos", saugumiečiai atsakė:
— Jos yra politinės, todėl ir negrąžiname!
Saugumo darbuotojai kažkokiais sumetimais su M. Gavėnaite buvo ypatingai mandagūs.

*     *     *


    Kaunas. Henrikas Klimašauskas šiuo metu laikomas ne Kauno, bet Vilniaus saugume.

*     *     *


    Tauragė. Miesto laikraščių kiosko pardavėjas Montvila prieš 1975 m. šv. Kalėdas pardavė keletą perfotografuotų kalėdinių atvirukų ir už tai jis tuojau buvo atleistas iš darbo.

*     *     *


(Kronikos — rakštis saugumui):
    Telšiai. 1976 m. sausio 15 d. į Telšių vyskupijos dekanų pasitarimą atvyko iš Maskvos Murnikovas ir įgaliotinis K. Tumėnas.

    K. Tumėnas išreiškė susirūpinimą dėl „LKB Kronikos", kuri didinanti įtampą tarp valstybės ir Bažnyčios.
Jeigu, esą, „Kronikos nebūtų, tai padėtis būtų daug švelnesnė. „LKB Kronikos" leidėjai, manydami, kad galima „Kronikos" pagalba ką nors išsikovoti, apsirinka. Išsikovoti jie nieko neleisią, todėl ragino dekanus neprisidėti prie jos leidimo. Įgaliotinis pageidavo, kad „Kronika" toliau nebūtų leidžiama.

    Dekanai iš savo pusės tvirtino, kad „Kronikos" leidimas nuo jų nepriklauso, bet nė vienas neprižadėjo įgaliotiniui veikti prieš „Kroniką" (nors tiek gerai).

    Tarp kitų klausimų buvo iškeltas vaikų katekizacijos klausimas. Įgaliotinio nuomone, šiame dalyke jokių nuolaidų nebūsią. Kunigai turi teisę tik patikrinti vaikų žinias, bet jokiu būdu nemokyti. Religinės spaudos klausimas bus svarstomas — gauti nauji mišiolai ir bre-vioriai.

    K. Tumėnas didžiavosi, kad ligonių aptarnavimas ligoninėse esąs jau garantuotas.

    — Pas mus didžiausia sąžinės laisvė. Jei kas nors trukdytų, skambinkite man, — baigė K. Tumėnas.

*     *     *


    Mažeikiai. Mažeikių valdžios pareigūnai nesiliauja kankinę senutę Gelumbauskienę už tai, kad ji prie savo namo Mažeikiuose (Aušros g. 7) buvo pasistačiusi kryžių (žr. „LKB Kronika" Nr. 19, 21).

    E. Gelumbauskienei atsisakius užmokėti už kryžiaus nuvertimą, Mažeikių raj. Darbo vykdytojo baras Gelumbauskienę perdavė liaudies teismui.

Mažeikių rajono liaudies teismui
Ieškovas: Mažeikių raj. darbų vykdytojo baras
Atsakovas: Gelumbauskienė Emilija, Juozo
Ieškinio suma: 50 rub.
Ieškovo pareiškimas

    Sutinkamai su Mažeikių rajono DŽDT vykdomojo komiteto sprendimų Nr.  180, Mažeikių rajono darbų
vykdytojo baras 1975 m. gruodžio 3 d. prievartos tvarka nugriovė pil. Gelumbauskienės Emilijos be projekto pastatytą statinį prie jos gyvenamojo namo, Aušros g. 7, ir už atliktą darbą pateikė jai sąskaitą Nr. 111432, sumoje 50 rublių (už atliktą darbą — nugriauti kryžių). Tačiau pil. Gelumbauskienė nesumokėjo. Prašome Mažeikių liaudies teismą išieškoti iš atsakovės Gelumbauskienės Darbo vykdytojo baro naudai 50 rub. už atliktus darbus ir teismo išlaidas.
Pasirašo: Mažeikių raj. DVB viršininkas
Makota
DVB BUHALTERIS (parašas neįskaitomas)

    „Nusikaltėlę" E. Gelumbauskienę teisė net tris kartus: pirmą kartą teismas vyko kovo 11 d. Senutė atsisakė sumokėti, nes ji neprašiusi nugriauti kryžių. Byla buvo atidėta iki kovo 23 d. Gelumbauskienė turėjo pristatyti teismui liudininkus, kad buvo nugriautas kryžius, o ne koks kitas statinys.

    Balandžio 22 d. teisme E. Gelumbauskienei neleido kalbėti.

    — Kas griovė Gelumbauskienės kryžių? — paklausė Darbų vykdytojo baro atstovą.

    — Mes kryžiui nugriauti ėmėme žmones iš gatvės, nes mūsų darbininkai nėjo — , paaiškino teismui DVB atstovas.

    Tikrai, Darbo bare, kuriame dirba apie 400 darbininkų, nė vienas nesutiko griauti kryžių. Tuomet teko paimti iš gatvės girtuoklius.

    — Tai kiek jūs sumokėjote už kryžiaus nugriovimą? — vėl paklausė teisėjas.

    — Sumokėjome 50 rub. — atsakė DVB atstovas.
    — Kiek laiko galėjo užsitęsti tas darbas?
    — 15-20   minučių, — įsiterpė   Gelumbauskienė. — Nupiauti   kryžių,   išgriauti   tvorelę,   sukapoti   likusį
kryžiaus kamieną daug laiko nereikia.

    Gelumbauskienei buvo liepta nutilti.

    — Tai jūs brangiai mokate už kryžiaus nupiovimą —
per penkiolika minučių galima užsidirbti 50 rublių. Ateisiu ir aš pas jus į talką, — kalbėjo teisėjas.

    — O jeigu būtų prašę už kryžiaus nupiovimą 100 rub., ką jūs būtumėte darę?
    — Būtume mokėję ir 100 rublių.

    Kol kas neaišku, kokią sumą E. Gelumbauskienė turės mokėti už kryžiaus išniekinimą.

(Išniekinta ir nugriauta Švč. Jėzaus Širdies statula):
    Palanga. Užsienio turistai, apsilankę Palangoje, pasigedo meno šedevro, buvusios Tiškevičiaus parke švč. Jėzaus širdies statulos.

    Norime papasakoti tikintiesiems apie prancūzų menininko sukurto paminklo likimą.

    Daugelį metų nuostabiai graži švč. Jėzaus širdies statula sutraukdavo apie save minias žmonių. Vieni atsiklaupę melsdavosi, kiti susikaupę stovėdavo, dar kiti puošdavo statulą gėlėmis. Tik senieji Palangos ateistai negalėjo ramiai pro ją praeiti. Atėjus Raudonajai armijai, prasidėjo paminklų naikinimo ir griovimo metas. Kariai, sušaudę Birutės kalne Liurdo Dievo Motinos statulą, pasikėsino ir prieš švč. Jėzaus širdies statulą. Kartą keletas raudoarmiečių paleido iš automatų kulkų seriją į šį meno paminklą. Nors kulkos ją šiek tiek sužalojo, bet statula smūgį atlaikė.

    Bedieviai nuolatos priteršdavo aplinką, išmindžiodavo ir sunaikindavo gėles, o rytą tikintieji vėl viską sutvarkydavo ir vėl prisodindavo gėlių. Taip kurį laiką vyko tyli kova tarp ateistų ir tikinčiųjų.

    Vieną 1948 m. naktį statula dingo iš Palangos parko. Pasikėsinimą organizavo tuometinis Palangos vykdomojo komiteto pirmininkas Vilnius, padedant kitiems jo bendradarbiams — Aksijonaičiui ir Kuršiui. Jie, pritvirtinę statulą prie traktoriaus, nuvertė ją ir su kūjais sudaužė. Po to nuvežė ją į miesto laužą. Dar ir šiandien yra daug gyvų liudytojų, kurie prisimena tuos šiurpius įvykius.
Vieni tuomet verkė, kiti priekaištavo pareigūnams: „Nejaugi jūs ir Dievo rūstybės nebijote?"

    Praėjus kiek laiko, vykdomojo komiteto pirmininkas-egzekutorius Vilnius, ar sąžinės graužiamas, ar išprotėjęs, pasikorė. Akcijonaitis žuvo nuo partizanų, o trečiasis egzekutorius Kuršys dar gyvas.

*     *     *


    Viekšniai. 1975 m. gruodžio 5 d. chuliganai akmenimis išdaužė Viekšnių bažnyčios langus. Vienas akmuo nukrito ant didžiojo altoriaus prieš tabernakulį. Senelis invalidas kunigas pakėlė nuo altoriaus akmenį ir pasakė:

    — Aš tą akmenį pasiimsiu prisiminimui. Jis yra vertas dėmesio, nes tai ateistinio auklėjimo vaisius.

    Mažeikių ir Viekšnių kapinėse sudaužyti paminklai ir nuplėštos kančios nuo kryžių. Kodėl valdžia nemato chuliganų, o persekioja vaikus, lankančius bažnyčią?

*     *     *


    Ceikiniai. 1976 m. pradžioje Ceikinių parapijos Didžiasalio kaimo gyventojai (kiekviena šeima atskirai) parašė savo klebonui kun. K. Garuckui pareiškimus, prašydami, kad klebonas juos aplankytų. Parapiečių prašymą kun. K. Garuckas išpildė vasario 25 d.

    Sekančią dieną Ceikinių apylinkės DŽD tarybos pirmininkas Sorokinas ir Ignalinos raj. vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas A. Vaitonis telefonu įspėjo kun. K. Garucką, kad daugiau nekalėdotų.

    Kovo mėn. 3 d. kun. K. Garucką pakvietė į Ignalinos vykdomąjį komitetą, kur A. Vaitonis ir Ignalinos raj. valstybinio saugumo viršininkas Paškevičius pakartojo tą patį: „Kalėdoti negalima". Klebonui primygtinai prašant parodyti įstatymą, draudžiantį kalėdoti, A. Vaitonis parodė kažin kokį raštą, bet jo tinkamai perskaityti ir nusirašyti neleido.

    Už kalėdojimą saugumo viršininkas žadėjo uždrausti trejiems metams K. Garuckui kunigauti, bet tai padarysiąs ne jis, o per Religijų reikalų tarybos įgaliotinį K. Tumėną.
    Rytą, dar prieš darbą, kun. K. Garucką į Didžiasalio kaimą nuosava mašina nuvežė, o vakare, užbaigęs darbus kolūkyje, kleboną į namus atvežė tikintis, bet dėl neapdairumo ir neprincipingumo įstojęs į komunistų partiją, Pranas Rakštelis. Už tai kolūkio „Naujas gyvenimas" pirmininkas žadėjo jį nubausti ir išmesti iš partijos.

    Tuo reikalu 1976 m. kovo 9 d. kun. K. Garuckas pasiuntė pareiškimą Lietuvos Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui K. Tumėnui ir jo nuorašus Lietuvos vyskupijų kurijoms.


BIRŽAI.
Sveikatos apsaugos Ministrui
pil. Antaninos Norkutės,
gyv. Biržų m., Basanavičiaus 6,
P A R E I Š K I  M A S


    1975 m. gruodžio 28 d. staiga susirgau ir patekau į Biržų ligoninės I-jį vidaus ligų skyrių. 1976 m. sausio 3 d. atėjęs į palatą gyd. Janulis paskė: „Kadangi tu vakar kvietei kunigą, vyr. gydytojas Dauguvietis liepė tave iš ligoninės išrašyti". Tai girdėjo su manimi palatoje gulėjusios moterys. Naktį mano sveikata dar pablogėjo.

    Atsidūriau namuose. Gydymas buvo nutrauktas. Sveikata silpnėjo. Jokios pagalbos. Tai mane sukrėtė. Juk ir didžiausi nusikaltėliai, kai jie suserga, būna gydomi. O kuo aš nusikaltau? Aš pati daugelį metų dirbau medicinos įstaigose. Dabar gaunu pensiją. O štai dabar atsirado gydytojų, kurie niekina žmogaus teises ir net drįsta žaisti žmogaus gyvybe. Vyr. gyd. Dauguvietis, prieš išmesdamas mane iš ligoninės, net nepaklausė, ar aš tikrai buvau pasikvietusi kunigą. Iš tikro aš jokio kunigo nekviečiau. Bet jei kas ir kviečia, ar tai būna nusikaltimas?

    Toks gydytojo elgesys nėra atsitiktinis. Tai charakteringa bendrai gyd. Dauguviečio asmeniui ir jo veiklai. Ligoniai dėl to kenčia, piktinasi, o jei ir nutyli, tai dėl to,
kadangi bijo dar liūdnesnių pasekmių. Kiti nesusigaudo, kas daryti ir kur kreiptis.

    Sunku įsivaizduoti, kokia grėsmė yra med. darbuotojams, jei kas išdrįstų praleisti kunigą pas ligonį, net pas mirštantį. Daugybė nemalonumų laukia tuos ligonius, kurie išdrįsta paprašyti religinių patarnavimų. Kad tai tiesa, nereikia daug įrodinėti. Pati esu gyvas pavyzdys. Visi supranta, kad tai daroma vykdant ateistų nurodymus. Bet argi ligoninė yra sergančių ir mirštančių žmonių perauklėjimo įstaiga? Ar kitos įstaigos nežino, kas dedasi Biržų ligoninėje? Dėl ko leidžiama kai kuriems asmenims sauvaliauti?

    Šį pareiškimą rašau, kad būtų aišku, dėl ko Jums 1976.1.3 siunčiau telegramą, kad paaiškėtų, dėl ko aš nukentėjau. Supratau, kad telegramą gavote, nes 1976.1.4 aplankė mane gydytojas ir gydymą tęsė namuose. Už suteiktą pagalbą labai dėkoju, kitaip abejoju, ar būčiau likusi gyva. Reikia tikėtis, kad bus sutvarkytos ir kitos esančios ligoninėje negerovės.
Biržai
            Jums dėkinga A. Norkutė
1976.1.12.

*    *    *

    Gulbinėnai. „Pasvalio rajono kultų įstatymų laikymosi kontrolės komisija gavo signalą, jog Gulbinėnų religinės bendruomenės klebonas S. Uždavinys, ignoruodamas tarybinius įstatymus, organizavo nepilnamečių mokymą religijos. Be to, Gulbinėnų bažnyčioje pamaldų metu patarnavimus sistemingai atlieka nepilnamečiai.

    Signalai patikrinti ir pripažinti teisingais.

    Rajono kultų įstatymų laikymosi kontrolės komisijos posėdyje, apsvarsčius neteisėtus Gulbinėnų religinės bendruomenės klebono S. Uždavinio veiksmus, nutarta jį įspėti (iš Pasvalio rajoninio laikraščio „Darbas", 1976.V.13).

    Kun. S. Uždavinys minėtos komisijos posėdyje gegužės 6 d. išbuvo nuo 11 vai. iki 14 vai. Po posėdžio jį
pasikvietė saugumietis Ivaškevičius, kuris žadėjo kunigui geresnę parapiją ir aukštesnes pareigas, jei būsiąs lojalus tarybų valdžiai.

*     *     *


    Šiauliai. 1976 m. kovo 27 d. vėl buvo įsilaužta į Aukštelkės bažnyčią. įsibrovėliai, atrodo, ne tiek vagys, kiek krėtėjai. Jie peržiūrėjo spintoje esančias gaidas, matyt, ieškojo draudžiamos literatūros.

*     *     *


    Kybartai. 1976 m. gegužės pradžioje nežinomi asmenys naktį įsibrovė į remontuojamą Kybartų kleboniją ir peržiūrėjo visus bažnytinius metrikus. Be abejo, įsibrovėliai buvo ne eiliniai vagys. Jiems rūpėjo ne pinigai, o literatūra.

*     *     *


    Varanavo. (Baltarusijos TSR). Varanavo rajono Smilgių kaime pas vietos lietuvius lankėsi Vilniaus kraštotyrininkai. Vietiniai žmonės gaudyte gaudė lietuviškas knygeles, klausėsi dainų ir pasakojimų. Staiga prisistatė apylinkės įgaliotinis ir pareikalavo kraštotyrininkų pasų bei pavardžių, įsakydamas tuoj pat išvykti ir neskleisti nacionalistinių nuotaikų, nes, priešingu atveju, visus areštuosiąs. Tuo pat metu apylinkės pirmininkas Cironka užpuolė dvi merginas, fotografuojančias senas sodybas, ir, panaudojęs jėgą, atėmė iš jų fotoaparatus ir apšvietė juostas.

    Įbauginti vietiniai lietuviai nedrįso užstoti kraštotyrininkų. Milicininkui įsiveržus, viena moteris net atsiklaupė ant kelių, maldaudama nebausti pinigine bauda už svečių priėmimą.

    Pareigūnams išvažiavus, šeimininkai pasakojo apie vietinės valdžios savivaliavimą, kurios tikslas — nutraukti bet kokius ryšius su Lietuva.
    Vilnius. Vilniaus 41-os vid. mokyklos VIId klasės mokiniai 1976 m. nutarė atžymėti Vasario 16-ąją. Buvo pasiūlyta šventės dieną ateiti į pamokas be pionieriškų kaklaraiščių, pasirišus tautines juosteles. Keli mokiniai prirašė ant namų šūkių — „Laisvę Lietuvai!" ir pan.

    Mokinė Nagrockytė A. papasakojo apie klasės nuotaikas savo tėvams, o šie visas žinias perdavė saugumui, nes jie ten ir dirba.

    Vasario 17 d. į 41-ąją mokyklą atvyko saugumietis Kazlauskas. Buvo tardoma VHd klasės vadovė Varnienė Nijolė ir visi mokytojai, tą dieną pravedusieji pamokas VII d klasėje (Živilė Baltaduonienė, Gražina Kazlauskienė, Janina Petkevičienė ir kt.). Labai aktyviai saugumui talkininkavo mokyklos direktorius Vytautas Banevičius ir užklasinio darbo organizatorė Petkevičienė.

    Trimestro pabaigoje mokytojų tarybos posėdyje, šalia mokymo reikalų, buvo svarstomas dar ir šis klausimas. Mokiniai Vytautas Jusevičius ir Albinas Prakelis buvo tardomi paties direktoriaus visų mokytojų akivaizdoje. Aktyvesniems mokiniams buvo sumažintas elgesio pažymys, o klasės vadovei Varnienei Nijolei prašytas papeikimas už profilaktiškai neatliktą darbą.

    Direktorius Vytautas Banevičius ir toliau aktyviai reiškiasi, pataikaudamas saugumui. Balandžio 18 d. (Velykų I d.) jis organizavo šeštadieninę talką. Kiek žinoma, visos Vilniaus mokyklos šią talką atliko balandžio 17 d. (šeštadienį), o 41-ajai mokyklai teko dirbti sekmadienį.

    Panašų aktyvumą parodė ir užklasinio darbo organizatorė Janina Petkevičienė, atėmusi iš mokinės Simonaitytės dienoraštį ir jį perdavusį direktoriui, šis dienoraštį atidavė saugumiečiui Kazlauskui.

    Iš dienoraščio paaiškėjo, kad mergaitė yra tikinti. Direktorius V. Banevičius, prieš apklausinėdamas mokinę Simonaitytę, griežtai įsakė į jo klausimus atsakyti tik tiesą, nes tikinčiam meluoti negalima. Tuomet pateikė tokius-klausimus: Kokią bažnyčią lankai? Kokius ten matei
kunigus? Ar dalyvavai procesijoje? Gal kunigas duodąs pinigų? Iš kur pirkusi maldaknygę ir pan.

    41-jo vid. mokykloje darbo atmosfera pasidarė slogi. Saugumo akis braunasi į intymiausius mokytojų ir mokinių sąžinės dalykus.
*     *     *


    Kaunas. Neseniai buvo atleistas iš darbo ir pirmlaiko išleistas į pensiją „už religinių prietarų laikymąsi" Žemės ūkio akademijos dėstytojas matematikos mokslų kandidatas A. Patackas.

*    *    *

    Kaunas. Aukštojo ir spec. viduriniojo mokslo komiteto pirmininkas Zabulis jsakė šeštadieninę talką mokyklose atlikti per Velykas, t.y. balandžio 18 d.

    Kai kurios aukštosios mokyklos nutarė talką paskelbti kitomis dienomis, bijodami, kad studentai galj Velykų dieną į talką neateiti.

    Žemės ūkio akademijoje sekmadienis — Velykos buvo paskelbta darbo diena, kad atidirbtų už šeštadienio talką. Kai kurie aukštesniųjų kursų studentai iš anksto pareiškė, kad sekmadienį į užsiėmimus neateisią. Taip ir buvo. Sekmadienį studentų į paskaitas atėjo labai mažai: pirmųjų miškininkų kursų atėjo tik 50%, mechanizacijos — 5 iš 75 studentų, o
kai kuriose aukštesniųjų kursų grupėse į užsiėmimus atvyko 4-5 studentai (iš 26-27).

    Kad mokslus einąs jaunimas negali normaliai švęsti Kalėdų, tai Tarybų Lietuvoje jau įprasta, bet kad Velykas padarytų darbo diena, tai naujas įvykis Žemės ūkio akademijoje. Po skelbimu, kad sekmadienis (IV.18) yra darbo diena, buvo naujo Žemės ūkio akademijos rektoriaus doc. Dormanto parašas.

*     *     *


    Krosna. Krosnos vid. mokyklos direktorius Dalius Mockevičius prieš Velykas teorizavo 10 klasės mergaites
už bažnyčios lankymą. Žadėjo per Velykas gaudyti procesijos dalyves. Tos, kurios dalyvausiančios procesijoje, niekur neįstosiančios mokytis.

    Mokytoja Navickienė einančias į bažnyčią mokines vadina karvėmis.

*    *    *

    Milašaičiai. (Raseinių raj.). 1975 m. vasarą Milašaičių pašto laiškininkė su savo dukrele tvarkė pašte korespondenciją. Mergaitė turėjo su savimi maldaknygę, kurią pasidėjo ant lango pašte. Tuo metu į paštą įėjo mokyt. Ušinskienė, kuri, pamačiusi maldaknygę, pradėjo mergaitę barti ir taip supyko, jog pagriebusi maldaknygę, įmetė ją į šiukšlių dėžę ir, šiurkščiai pastūmusi mergaitę, išbėgo pro duris.

    Mergaitė išsiėmė maldaknygę iš šiukšlių dėžės, nuvalė ją ir pabučiavo. Žmonės, tuo metu buvę pašte ir matę visą įvykį, pasipiktino. Kaip gali mokyt. Ušinskienė auklėti tikinčiųjų vaikus? Kas jai suteikė teisę stumdyti mergaitę?

*     *     *


(Lietuvos katalikiškas jaunimas didvyriškas):
    Sasnava (Kapsuko raj.). Sasnavos vid. mokyklos kolektyvas nutarė žūtbūt paversti visus savo mokinius ateistais.

    Artinantis šv. Velykoms mokytojai su mokyklos direktoriumi Juozu Zdaniu pertraukų metu gaudė tikinčius mokinius ir įkalbinėjo neiti per Velykas į bažnyčią. Ypatingą uolumą rodė mokytojos: Beniulienė, Žygmantie-nė ir ščepanskienė. Jos gąsdino mokinius būsimais nemalonumais, elgesio mažinimu ir 1.1. Nežiūrint to, Velykų švenčių metu apeigose dalyvavo labai daug mokinių, iš kurių 68 dalyvavo Kristaus prisikėlimo procesijoje, šį skaičių užrašė procesijos metu prie šventoriaus atvažiavusi su autobusu anglų kalbos mokytoja Jenkevičienė, kuri nesivaržydama, išsiėmusi sąsiuvinį, jame kažką rašė, tuo tarpu iš autobuso iššokęs fotografas
fotografavo procesiją. Praėjus Velykų šventėms, mokytojai užsipuolė mokinius, kaip jie išdrįsę dalyvauti pamaldose, baugindami sumažinsią elgesio pažymį.

    Mokytoja P. Beniulienė mano paversianti mokinius ateistais, jei išjuoksianti kunigus, bažnytines apeigas, Kristų ir šventuosius, štai keletas jos ateistinių metodų: „Vaikai, kokias nesąmones skelbia tikėjimas. Jis sako, kad danguje velniai kūrena krosnis su smalos katilais. Iš kur tos smalos, įdomu, ten aukštybėse jie gauna?" Čia mokytoja pratrūksta juokais.

    Mokytoja šitokiais išjuokimais, kartojamais beveik kiekvienoje savo pamokoje, nesitenkina. Praėjus Velykoms, ateina į klasę ir sako: „Suruoškim Gegužės 1-jai dovaną, vakarą, pajuokiantį tikėjimą. Svarbiausia, kad čia būtų daug juoko". Čia ji paskaito eilėraštį, biauriai išjuokiantį Kristų ir šventuosius, po kiekvieno punktelio garsiai kvatodama.

    Šį eilėraštį mokytoja įpareigoja padeklamuoti ateistiniame vakare bažnyčią lankantį mokinį Kučinską Juozą. Kada tas griežtai atsisakė, mokytoja supyko: „Nu, žiūrėk, jei taip, gero pažymio pas mane nematysi". Savo grasinimą tuoj pat ir įvykdė. Vėliau, pakvietusi mokinį atsakinėti pamoką ir jam gerai atsakius, griežtai pareiškė: „Rašau tik tris".

    Balandžio 24 d. X kl. auklėtoja Zygmantienė iššaukė atsakinėti mokinę Elvyrą Navikaitę, ši pamoką atsakė labai gerai. Tada mokytoja pareikalavo, kad mergaitė išvardintų pavardes mokinių, kurie dalyvavo kartu su ja Velykų procesijoje, bet mokinė atsisakė išduoti. Mokytoja Zygmantienė už atsakinėjimą mok. E. Navikaitei parašė vienetą. Kai šiuo reikalu mokinės motina kreipėsi į mokytoją, auklėtoja paaiškino: „šitaip mums reikia dėl ateistinės propagandos".

    VII klasės auklėtoja Beniulienė savo auklėtiniams nuolat grasina, kad bažnyčią lankantys mokiniai tegul nė nesiruošia kur nors įstoti mokytis, nes ji parašysianti jiems charakteristikas kaip fanatikams, nevisuomeninin-kams ir pan.
    Panašiai mokinius perauklėja ateistais Sasnavos vid. mokykloje ne viena mokytoja Beniulienė. Nuolat tiesiog kvailiausias ir neįtikėtinas nesąmones aukščiau paduotu stiliumi pasakoja vaikams pats mokyklos direktorius Juozas Zdanys, jo pavaduotojas Bulota, mokytojos — Bulotienė, Daugėlienė, ščepanskienė. Jie, praėjus Velykų šventėms, dejuoja klasėse: „Kokią gėdą užtraukėte mokyklai, net 90 mokinių buvo bažnyčioje! Kaip mums reikės atsakyti už tai prieš rajono valdžią?"

*     *     *


A t i t a i s y m a s


    „LKB Kronikoje" Nr. 21 pateko ne visai tikslios žinios apie Kačergiškės koplyčios uždarymą.

    Tikroji uždarymo istorija yra šitokia:

    Kun. L. Savickas, klebonaudamas Paringyje, aptarnavo ir Kačergiškės koplyčią. Po kun. Savicko į mažą Paringio parapiją kurija paskyrė kun. V. Jašuką, kuriam, kaip ir prieš jį buvusiems Paringyje kunigams, pavedė aptarnauti Kačergiškės koplyčią. Iš Paringio į Kačergiškę, nors ir netoli, bet kelias buvo blogas, todėl tokiu keliu kun. V. Jašukas nenorėjo važinėti. Kačergiškės apylinkės tikintieji žadėjo kiekvieną sekmadienį kleboną parsivežti arkliu, tačiau kun. V. Jašukas nesutiko. Todėl jis, nuvažiavęs į Vilnių pas RRT įgaliotinį Rugienį, pareiškė, kad Kačergiškės neaptarnausiąs. Rugienis, išgirdęs, kad esanti tokia Kačergiškės koplyčia, labai nustebo. Jis tokios visai nežinojo, nes po karo, kai visos bažnyčios buvo registruotos, ji nebuvo užregistruota ir neturėjo savo komiteto. Tai ir buvo koplyčios uždarymo priežastis.

    Kačergiškės apylinkės tikintieji daug kartų raštu ir žodžiu kreipėsi į Vilnių ir į Maskvą, bet niekas nepadėjo: įgaliotinis Rugienis koplyčioje pamaldų laikyti neleido. 1961 m. išrinkto bažnytinio komiteto įgaliotinis nepatvirtino, sumokėtų mokesčių nesugrąžino ir tais pačiais metais koplyčią uždarė.
    Tikroji Kačergiškės koplyčios uždarymo priežastis, kaip daugeliui atrodo, buvo ta, kad į šią netoli Baltarusijos respublikos esančią koplyčią gausiai rinkosi ne tik lietuviai, bet ir baltarusiai.

*     *     *

73
 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum