gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 24 Spausdinti El. paštas
    • Dr. V. Butkaus interviu
    „Tiesa" apie Katalikų Bažnyčią Lietuvoje užsieniečiams
    Kun. Z. Neciunsko mirtis ir laidotuvės
    Kun. Z. Neciunsko skundas
    Iš Nijolės Sadūnaitės kelionės į lagerį
    Žinios iš vyskupijų
    Tarybinėje mokykloje
LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA

LKB KRONIKA Nr. 24
Perskaitęs duok kitam!
Eina nuo 1972 m.
1976.X.1.


    Kauno Kunigų seminarijos rektoriaus Viktoro Butkaus interviu Maskvos prancūziškam savaitraščiui „Les Nouvelles de Moscou" (1976.VII.31, Nr. 31) ir angliškam „Moscovv News" (1976.VI.12).

Romos Katalikų Bažnyčia Tarybų Sąjungoje

    Tarybų Sąjungoje yra religinių Romos Katalikų Bažnyčios bendruomenių, kurios veikia laisvai, kaip ir kitos religinės bendruomenės. Juridinė Romos Katalikų Bažnyčios būklė niekuo nesiskiria nuo protestantų, stačiatikių, nusulmonų, budistų, evangelikų ir kitų būklės. Iš penkiolikos sąjunginių Tarybų Sąjungos respublikų katalikų bendruomenių yra dešimtyje respublikų. Daugiausia Romos Katalikų Bažnyčios tikinčiųjų yra Lietuvoje, Latvijoje ir Vakariniuose Ukrainos ir Baltarusijos respublikų rajonuose.

    štai interviu, kurį maloniai davė Viktoras Butkus, teologijos daktaras, Romos katalikų seminarijos Kaune rektorius.

    —Priešiška propaganda užsienyje skleidžia visokių prasimanymų apie Bažnyčios padėtį Tarybų Lietuvoje. Būkite malonus pasakyti, kaip yra iš tiesų.

    — Lietuvos, kaip ir visos Tarybų Sąjungos, gyventojai naudojasi sąžinės laisve, kurią pripažįsta jiems Konstitucija (96 str.). Kiekvienas pilietis gali laisvai eiti į
Bažnyčią arba melstis namuose; puošti savo namus kryžiais ir kitokiais religiniais paveikslais, pirktis maldų knygas, Bibliją ir kitus religinius veikalus. Tarybiniai įstatymai garantuoja tikintiesiems visų jų teisių gerbimą.

    — Ar sumažėjo parapijų ir vyskupijų, Katalikų bažnyčių ir kunigų skaičius Lietuvoje tarybų valdžios metais?

    — Parapijų ir vyskupijų skaičius liko tas pats. O dėl katalikų kunigų—šiandien jų trupučiuką mažiau ypač dėl to, kad tam tikras kulto tarnautojų skaičius pasitraukė karo metu iš Lietuvos.

    Lietuvos Katalikų Bažnyčia turi teisę sudaryti savo vadovybę, šiandien esančios Lietuvoje Vilniaus ir Kauno arkivyskupijos, Kaišiadorių, Panevėžio, Telšių ir Vilkaviškio vyskupijos buvo įkurtos buržuazinės valdžios metais. Tarybų Lietuvos valdžia nekliudo šių vyskupijų valdytojams atlikinėti savo pareigas vyskupijose, kaip ir visoje respublikoje. Jie turi teisę susirinkti ir spręsti Bažnyčios reikalus. Antai, sutinkamai su Vatikano II Susirinkimo nuostatais, vyskupijų ordinarai susirinko Telšiuose sudaryti Ordinarų kolegiją, kurios pirmininkas šiandien yra Juozapas Labukas, apaštališkasis Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos administratorius. Kolegija išleido eilę raštų Lietuvos kunigams bei tikintiesiems ir kitų dokumentų.

    Po Vatikano II Susirinkimo Liturginė komisija išleido lotyniškai lietuvišką apeigyną kunigams ir vargonininkams, Vatikano atitinkamos kongregacijos paskelbtą privalomu Lietuvos Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje kaip ir užsienyje. 1968 metais Lietuvoje buvo išleistas pilnas Vatikano II Susirinkimo nutarimų vertimas. Tais pat metais pasirodė Mišių knygos, po jų sekė Psalmynas ir Naujasis Testamentas.

    —Kaip buvo atstatytos ir sutaisytos karo metu sugriautos bažnyčios?

    — Antrasis pasaulinis karas daugybę miestų ir sodžių pavertė griuvėsiais, ištisi kaimai buvo nušluoti. Karas nesigailėjo bažnyčių. Tarp sugriautų šventovių galima
paminėti šv. Petro ir Povilo bažnyčią Šiauliuose, Raseinių, Kudirkos Naumiesčio, Kuršėnų ir kitas bažnyčias,—gal keturias dešimtis iš viso. Nors karo nusiaubta nacionalinė ekonomika didžiai buvo reikalinga statybinių medžiagų, tačiau respublikos vyriausybė laikė įmanomu dalyku skirti jų ir bažnyčių atstatymui.

    Tokiu būdu vien Telšių vyskupijoje buvo atstatytos Kretingos, Tauragės, Kuršėnų, Papilės, Kruopių, Kveder-nos, Leskavos ir Mažeikių bažnyčios. Sudegusių bažnyčių pavadavimui penkiose vyskupijos gyvenvietėse buvo įruoštos koplyčios. Bažnyčios prižiūrimos labai rūpestingai, atstatytos ir restauruotos. Jūs nerasite visoje vyskupijoje, kaip ir visoje respublikoje, nė vienos apleistos bažnyčios.

    — Ar gali Katalikų Bažnyčia Lietuvoje pasiruošti kunigų?

    — Kunigams ruošti yra seminarija Kaune. Jos vadovai ir profesoriai yra paskirti krašto ordinarų. Mokslas nemokamas ir trunka penkerius metus%

    Mokslo programa pilnutiniai atitinka Vatikano Dogmatinės Kongregacijos nuostatus. Tokia kaip šiandien, praktiškai ji nesiskiria nuo Romos Katalikų universitetų mokslo programos.

    — Ar gali Lietuvos Katalikų Bažnyčia palaikyti ryšius su tos tikybos žmonėmis užsienyje?

    — Mūsų Katalikų Bažnyčios atstovai palaiko kontaktą su Vatikanu, su Katalikų Bažnyčiomis užsienyje. Jie aktyviai prisidėjo prie Vatikano II Susirinkimo darbų, vėliau dalyvavo ir tebedalyvauja popiežiaus Pauliaus VI šaukiamuose vyskupų sinoduose; reguliariai dalyvauja Vatikano Kanonų teisės komisijoje ir Europos katalikų konferencijose; keliauja kaip maldininkai, lanko įvairių kraštų katalikų bažnyčias. Be to, Lietuvos katalikai palaiko ryšius su tikėjimo broliais užsienyje, kviesdami juos aplankyti Tarybų Sąjungą.

    Baigdamas norėčiau pasakyti, jog visa tai griauna reakcionierių spaudos prasimanymus užsienyje, vaizduo-
jančius Katalikų Bažnyčios Lietuvoje ir kitose tarybinėse respublikose padėtį klaidingoje šviesoje.

    Kaip matote, Katalikų Bažnyčios padėtis Lietuvoje ir kitose tarybinėse respublikose visiškai nepanaši į tą, kurią rodo dalis vakariečių spaudos.

„Tiesa" apie Romos Katalikų Bažnyčią Lietuvoje prancūziškai ir angliškai

    Maskvos prancūziškas savaitraštis „Les Nouvelles de Moscou" (1976.VII.31, Nr. 31) ir angliškas „Mos-cow News" (1976.VI.12) išspausdino interviu su Kauno Kunigų seminarijos rektoriumi dr. V. Butkum apie „Romos Katalikų Bažnyčią Tarybų Sąjungoje"

    Tai jau nebe pirmas toks dr. V. Butkaus interviu ateistinei spaudai. Amerikiečių „Laisvė" (1965.XII.31) buvo atspausdinusi jį gana kukliai, su atitinkamais nutylėjimais. Maskvinis jau daug šaunesnis—su gausiais „tiesos" perliukais. Reikia manyti (taip jau mūsuose įprasta), kad čia dalyvauta dviejų autorių: dr. V. Butkaus pasisakymus, be abejo, bus kiek „pataisęs" laikraščio redaktorius. Tiesos dėlei reikėtų straipsnį dar papildyti bei patikslinti.

    1. Skaitome: „Kiekvienas pilietis gali laisvai eiti į bažnyčią..." Gali, bet ar jis po to nebus „auklėjamas" atitinkamose įstaigose? Jei jis užima vadovaujantį postą, ar tai neatsilieps jo tarnybai, ar jam nebus prisegtas „tamsybininko" titulas? Kodėl daugumas žmonių prašo religinių patarnavimų slapta, naktimis? Kodėl prašo, kad jų santuokos ar krikštai nebūtų atžymimi religinių įrašų knygose? Kodėl iš kai kurių kunigų (Varėnos rajone, pirmininko pavaduotojas J. Visockas iš visų) buvo reikalauta, kad religinių įrašų knygas atvežtų į vykdo-
muosius komitetus. To yra reikalavę net prokurorai (Varėnoje).

    2. Skaitome: „...gali puošti savo namus kryžiais ir kitokiais religiniais paveikslais". Gali puošti, bet tai gali užtraukti nemalonių pasekmių. Kodėl daugelis laiko paslėpę maldynus, religines knygas ir kryželius nuo pašalinio žvilgsnio? Kodėl kratų metu pasauliečių butuose saugumiečiai, radę religinių daiktų, ima užgaulioti? Kodėl kratų metu atimama religinė literatūra? Kodėl klausinėjama, iš kur gauti religiniai paveikslėliai?

    1974 rugsėjo 30 V. Vertelkaitė, Vilniaus 32-jo lopšelio-darželio vyr. auklėtoja, buvo iškviesta į švietimo skyrių. Ją norėta atleisti iš darbo už aktyvų religingumą ir buvo verčiama parašyti pareiškimą, kad iš darbo išeinanti savo noru. Tai padaryti ji atsisakė, motyvuodama: „Jei aš negerai dirbu, prašom įrodyti, jei gerai—kam verčiate išeiti?"—„Dėl darbo mes neturime jokių priekaištų",— patvirtino švietimo skyriaus vedėjas J. Kazlauskas. Vienas iš viršininkų priminė: „Ji turi įsirengusi altorių savo kambaryje". Buvo paskirtos trys moterys (Čekatauskienė, Kepalienė ir V. Nugarienė), kurios, neklausdamos nori ar nenori, nuvažiavo į V. Vertelkaitės butą „patikrinti" ir nustatė, kad ten esama religinių ženklų.

    Kadangi V. Vertelkaitė atsisakė paduoti pareiškimą, ji ilgą laiką buvo visaip įtikinėjama ir „auklėjama", kad tokį pareiškimą parašytų. Pagaliau grasino ją atleisti iš darbo, pritaikant str. 26323 (už amoralų elgesį).

    3. Skaitome: „...gali pirktis maldaknygių, Bibliją ir kitus religinius veikalus". Tepasako dr. V. Butkus, kur per 30 suvirs tarybinės santvarkos metų Lietuvoje tikinčiajam buvo galima nusipirkti maldyną, Bibliją ir kitus religinius veikalus, pvz., katekizmą?! Kokiuose knygynuose buvo pardavinėjama? Tiesa, kai kas turi, bet įsigiję nelegaliai. Dauguma maldaknygių yra pagaminta nelegaliu būdu, ir jų gamintojai yra baudžiami. Beje, tarybiniais metais Lietuvoje buvo išleistas „Naujasis Testamentas"—tai didžiausia retenybė—jis buvo parodytas  tikintiesiems  tik per televiziją... Kokie yra „kiti
religiniai veikalai", kuriuos galima nusipirkti, žino tik vienas dr. V. Butkus. Kodėl devocionalijų pardavinėtojai suimami šventoriuose ir milicijos mašinomis išvežami, kaip tai neseniai įvyko Nemenčinėje, Vilniaus valdytojui teikiant Sutvirtinimo Sakramentą (1976.VII.18)?

    4. Skaitome: „Tarybiniai jstatymai garantuoja tikintiesiems visų jų teisių gerbimą". Ar tikintys tėvai turi teisę apsaugoti savo vaikus, kai jie prievarta verčiami ateistais, kad nebūtų tyčiojamasi iš jų vaikų religingumo? Ar tikintysis turi teisę savo artimųjų kapą papuošti paminklu su religine emblema? Dirbtuvėse uždrausta tokius paminklus gaminti, architektai neturi teisės duoti leidimą tokiems paminklams statyti. Ar tikintieji turi teisę apsiginti nuo šmeižikiškų straipsnių, kuriuose iškraipomi faktai ir Bažnyčios mokymas? Kokiame laikraštyje tikintieji gali pasiaiškinti ir apsiginti?

    Ar tikintis menininkas turi teisę kurti religine tematika? Kodėl dailininkai religinius kūrinius kuria, slėpdami savo vardą? Kodėl iš dailininkų sąjungos atleidžiami tie, kurie pamėgina kurti ką nors religinio, kaip tai yra įvykę su gabiu dailininku A. Chmieliausku, 1975 tarptautinėje exlibriso parodoje Italijoje laimėjusiu garbės laurus?

    Ar tikintis dainininkas turi teisę giedoti bažnyčioje? Kodėl studentams muzikams bei profesionalams yra draudžiama groti bažnyčioje? Kodėl atleidžiami iš konservatorijos studentai, pamėginę giedoti bažnyčioje, kaip tai atsitiko su J. Matulioniu?

    Ar mokytojas turi teisę eiti į bažnyčią? Kiek yra mokytojų, kurie už šitokią drąsą yra rašę pasiaiškinimus! Už ką buvo atleista iš darbo 1975 m. Vilniaus Tallat-Kelpšos muzikos technikumo dėstytoja, pagyrimo raštų savininkė A. Kezytė? Ji negalėjo apsiginti įstatymu, draudžiančiu atleisti žmogų iš darbo dėl jo religinių įsitikinimų. O tokių atleidimų šiandien yra daug.

    5. Į klausimą, „ar nesumažėjo kunigų skaičius Lietuvoje tarybų valdžios metais", skaitome atsakymą: „šiandien jų truputį mažiau, o ypač dėl to, kad tam tikras
kulto tarnautojų skaičius pasitraukė iš Lietuvos karo metu". Pasitraukusių kunigų po 30 su viršum metų maža yra belikę. Iš tikro yra kitos priežastys, kurias nutylėjo dr. V. Butkus. Iš jų: a) žymi dalis kunigų su visa tauta atidavė duoklę „Gulago salynui"; b) ateistinė valdžia neleidžia paruošti reikiamo skaičiaus kunigų, apribodama kandidatų skaičių ir apsunkindama norinčiųjų įstojimą į seminariją. Nežiūrint „tarybinių įstatymų garantijos", tikintieji neturi teisės turėti pakankamai kunigų, lygiai kaip jaunuoliai, jaučią pašaukimą į kunigystę, neturi teisės laisvai įstoti—priversti keletą metų laukti, jeigu iš viso nėra nubraukiami.

    Kodėl dr. V. Butkus nepaminėjo, kokius kančios kelius turi praeiti stojantieji į Kunigų seminariją. Juos visus valstybinio saugumo pareigūnai verčia įsipareigoti dirbti saugumui, t.y. viena ranka statyti Bažnyčią, o antra—ją griauti. Ar Kunigų seminarijos rektorius šito nežino? Ar, dėstydamas moralinę teologiją, jis nežino, kad paskyti dalį neesminės tiesos, nutylint skaudžiausius dalykus, yra sąmoningas pasaulio klaidinimas?

    6. Skaitome: „Tarybų valdžia nekliudo vyskupijų valdytojams atlikinėti savo pareigas". Ką gali veikti vyskupai J. Steponavičius ir V. Sladkevičius? Jie ištremti. O veikiantys valdytojai ar gali laisvai lankyti parapijas (32 metai kaip ši teisė jiems uždrausta), ar gali savo nuožiūra skirti kunigus ir seminarijai dėstytojus, ar gali laisvai teikti Sutvirtinimo sakramentą? O juk tai jų pareigos, nurodytos kanonais? Tiesa, gauna leidimą porą kartų per metus teikti Sutvirtinimo sakramentą parapijose, bet to per maža—būna didelės spūstys, varginami žmonės.

    7. Skaitome: „Pasirodė Mišių knygos, po jų sekė Psalmynas ir Naujasis Testamentas". Čia mažutė klaida: ne „Mišių knygos", o maldynas. Pasirodė tai pasirodė, bet ar daug kas matė tas pasirodžiusias knygas?

    8. Dr. V. Butkus paminėjo „daug atstatytų bei atremontuotų bažnyčių", bet nepaminėjo, kiek yra neatstatytų, uždarytų, išniekintų. Kučiūnų (Lazdijų rajono)   parapiečiai   norėjo  užbaigti   savo   bažnyčią—
neleido. Ignalinos tikintieji norėjo atgauti klubu paverstą savo bažnyčią—nepavyko. O tos, kurios ir buvo atstatytos, atstatytos valdžios pareigūnams labiau trukdant negu padedant.

    9. Į klausimą „ar turi galimybę Katalikų Bažnyčia pasiruošti kunigų", randame atsakymą, kad seminarijos vadovus ir profesorius skiria krašto ordinarai, bet nepasakyta, kad juos tvirtina ateistai. Nepaaiškinta, kad seminarijos rektorius neturi teisės laisvai priimti kandidatus—tai priklauso nuo ateistų malonės (saugumo darbuotojų, Religijų reikalų tarybos įgaliotinio ir kt.). Taip pat nepasakyta, kad seminarijos dėstytojais paskiriami ne tie, kurie patinka ordinarams, bet tie, kurie patinka saugumui. Kodėl seminarijoje dažnai keičiami dėstytojai? Kodėl šalinami iš seminarijos dėstytojai, atitinką dr. V. Butkaus laiške „Laisvei" (1965.XII.31) nusakytus reikalavimus: „pasižymi aukšta dora ir išsilavinimu". Matyti, kad ordinarai neturi jokių teisių, o tuo pačiu Katalikų Bažnyčia Lietuvoje neturi galimybės pasiruošti tiek ir tokių kunigų, kiek ir kokių ji norėtų.

    Nemažai Lietuvos kunigų, kurie 1966 m. buvo siųsti į Berlyno Taikos konferenciją, gerai atsimena dr. V. Butkaus atsakymą Leipzigo bažnyčios rektoriui. Į klausimą: „Kiek turite teologijos studentų?"—„26".—„Jei yra šešios diecezijos, kodėl tiek mažai?"—„Mums užtenka". Tai išgirdęs vokietis kunigas nusigręžė ir tuo baigė pokalbį su lietuviais kunigais.

    Kyla rimta abejonė, ar dr. V. Butkus atitinka šiai kategorijai, pagal kurią, jo žodžiais, parenkami seminarijos vadovai—„aukšta dora ir išsilavinimas...". Melas juk nėra aukštos doros rodiklis. Neatrodo, kad dr. V. Butkų būtų parinkę ordinarai.

    10. Skaitome: „Mūsų Katalikų Bažnyčios atstovai... keliauja kaip maldininkai, lanko įvairių kraštų katalikų bažnyčias". Nepasakyta, kad keliauja tik tie, kuriuos aprobuoja ateistai... Kodėl tikintieji negali laisvai lankyti bažnyčių net pačioje Lietuvoje—negauna visuomeninio transporto į Šiluvą, Žemaičių Kalvariją? Kodėl vairuoto-
jams prigrasinama, kad nevežtų maldininkų į panašias vietas? Kodėl buvo sulaikytas vairuotojas, 1976.VI.15 atvežęs žmones į Vidiškių bažnyčia (Ignalinos rajonas) primicijų proga? Kodėl kunigai neturi teisės į normalų palaidojimą, kaip kiti tarybiniai piliečiai—neduodamas transportas jų palaikams vežti? Taip buvo su, kun. E. Basių Dūkšte 1975 m., su kun. Z. Neciunsku Kalviuose 1976 m.

    Šių pastabų pabaigai tiktų „tiesos šedevras" iš interviu pabaigos, kuria be širdgėlos negali skaityti buvę dr. V. Butkaus auklėtiniai ir šiaip tikintieji:

    „Baigdamas norėčiau pabrėžti, jog visa, kas čia kalbėta, griauna reakcionierių spaudos užsienyje prasimanymus, vaizduojančius Katalikų Bažnyčios Lietuvoje ir kitose tarybinėse respublikose padėtį klaidingoje šviesoje.

    Kaip matote, Katalikų Bažnyčios padėtis Lietuvoje ir kitose tarybinėse respublikose visiškai nepanaši į tą, kurią rodo dalis vakariečių spaudos".

KUN. Z. NECIUNSKO MIRTIS IR LAIDOTUVĖS

    1976 m. birželio 21 d. mirė Lietuvoje gerai žinomas savo gerumu ir kilniu gyvenimu kun. Zigmas Neciunskas, Kalvių klebonas. Su dideliu skausmu rinkosi velionio draugai ir parapiečiai į mylimo kunigo laidotuves. Ir kas buvo nepatyręs kun. Zigmo geros širdies? Ir pokario partizanai, ir kelių parapijų tikintieji, ir ilgamečiai lagerio draugai, ir broliai kunigai. Tačiau buvo žmonių, kurie kun. Z. Neciunsko nekentė. Kaišiadorių bedieviai planavo sutrukdyti laidotuves. Išvakarėse Kalvių apylinkės pirmininkas įsakė, kad kunigai prie bažnyčios nestatytų mašinų ir nedarytų demonstracijų. Birželio 23 d. gedulingoms pamaldoms Kalviuose vadovavo Kaišiadorių vyskupijos valdytojas kan. J. Andrikonis. Viskas buvo taip sutvarkyta, kad laidotuvės praeitų kuo blankiau. Pamokslininkas kun. Valatka pasakė blankų pamokslą, visai neužsimindamas apie velionio kun. Zigmo asmenį. Kunigai ir tikintieji
buvo įžeisti ir įskaudinti: kaip toli nueita, pataikaujant bedieviams ir valdžiai! Kaišiadorių kurija apie kun. Neciunsko mirtį nepranešė savajam vyskupui Vincentui Sladkevičiui, kuris velionį gerbė, o velionis vyskupą nuoširdžiai mylėjo.

    Kun. Z. Neciunsko artimieji nutarė velionį palaidoti tėviškėje—Santaikos kapinėse. Išlydėjus į šventorių, pasirodė, kad nėra sunkvežimių karstui ir žmonėms vežti į Dzūkiją. Paaiškėjo, kad Kaišiadorių rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas su Kaišiadorių autoinspekcija nuvarė mašinas į Kaišiadoris, motyvuodamas, kad kunigo laidotuvėms neturėję teisės panaudoti kolūkio mašinų, nors gerai žinojo, kad rajonas laidojimui neturi specialių mašinų ir visi naudojasi valdiškomis transporto priemonėmis. Padėti išgelbėjo velionio Zigmo lagerio draugas kun. Alfonsas Svarinskas. Kun. Neciunsko karstą įdėjo į kun. A. Svarinsko „Žiguli" furgoną, aprišo virvėmis, nes dalis karsto kabojo ore, ant karsto sudėjo vainikus ir, lydimas vilkstinės lengvųjų mašinų, išvažiavo į Santaiką. Žmonės prašė, kad mašinos važiuotų lėtai ir dar gerą kilometrą išvargę ir verkdami lydėjo savo ganytoją į amžino poilsio vietą. Deja, daugelis žmonių dėl Kaišiadorių bedievių savivalės negalėjo nuvykti į Santai-ką.

    Jiezno kryžkelėje laukė didžiulės minios tikinčiųjų su gėlėmis. Po trumpo sustojimo mašinos pajudėjo Santaikos link. Žmonės raudojo ir bėrė ant kelio gėles.

    Santaikoje gedulingą procesiją pasitiko minios žmonių ir Suvalkijos kunigai. Po gedulingų pamaldų Dzūkijos smėlyje išdygo naujas tauraus lietuvio ir uolaus kunigo kapas. Pasipiktinimo banga Kaišiadorių bedievių elgesiu nusirito ne tik per visą Dzūkiją, bet ir per visą Lietuvą. Tarp kolūkiečių ir akademiniuose sluoksniuose visi vienbalsiai kartojo: „Kaip ateistai galėjo šitaip padaryti? Ko verta tarybinė Konstitucija, jei šitaip elgiamasi?"

    Religijų reikalų tarybos įgaliotinis rugpiūčio 20 išsikvietė į savo įstaigą kun. Alfonsą Svarinską ir stengėsi
kaltę dėl šių laidotuvių suversti kunigams, organizavusiems šias laidotuves.
Kun. Zigmo Neciunsko kapas mokys jaunąją kartą Dievo ir Tėvynės meilės.

*     *     *

    Kodėl tarybinės valdžios pareigūnai nekentė kun. Z. Neciunsko? 1940 m. gruodžio 4 buvo suimtas Nedzingės klebonas kun. Z. Neciunskas. Po metų jis gavo 10 metų lagerio ir 5 metams neteko piliečio teisių. Iki rugpiūčio 3 d. kalėjo Lukiškyje, o paskui buvo išvežtas į tolimą Kareliją, kur jam teko gerokai pavargti prie miško darbų. Čia jis rado 500 vyrų ir 300 merginų lietuvių. Po vienerių metų jį nugabeno į Mordoviją, kur teko dirbti fultliarų ceche ir tris mėnesius sirgti dėl širdies dekompensacijos. Pats būdamas silpnos sveikatos ir netinkamas sunkiam fiziniam darbui, jis net 8 metus gydė ir slaugė kitus, kaip lagerio felčeris. 1955 metų pabaigoje, pilnai atlikęs bausmę, jis buvo paleistas ir pirmiausia aplankė savo vyskupą Teofilių Matulionį invalidų namuose Mordovi-joje.

    Jautri kun. Zigmo širdis nerimo Lietuvoje,—tiek daug jo tautiečių dar gyveno Sibiro platybėse! Porą mėnesių pabuvęs Tėvynėje, kun. Zigmas savo noru važiuoja pas tautiečius į Maklakovą Krasnojarsko srityje. Čia jis aptarnavo tikinčiuosius pustrečių metų 300-500 kilometrų spinduliu. Vėliau, grįžus į Tėvynę, jam neleidžiama kunigauti.

    Dar būdamas Sibire, jis 1957 m. kovo mėn. apsilankė kun. J. Gusto įrengtoje koplyčioje Krasnojarske. Kun. J. Gustas greitai Krasnojarske mirė ir ten pat kun. Šeškevičius jį palaidojo.

    Kun. Z. Neciunskas buvo žmogus iki aukščiausio laipsnio išvystęs visas geriausias dzūko savybes,—jį žavėjo kiekvienas sutiktas žmogus, nes sugebėdavo greitai jame pastebėti ką nors gero. Turėdamas gyvą ir karštą širdį, jis giliai atjausdavo kitų rūpesčius, nelaimes ir skausmus. Jis mokėjo žmogų paguosti, padrąsinti ir
pakelti jo nuotaiką. Išganytojo pavyzdžiu jis pirma žmogui padėdavo, paguosdavo, o paskui aprūpindavo jo dvasinius reikalus.

    Kaip kunigas velionis buvo uolus ir pareigingas, gerbė  Bažnyčios  vyriausybę  ir  gražiai  sugyveno  su broliais kunigais, o su daugeliu jj rišo gilaus draugiškumo saitai, todėl jo laidotuvėse matėme arti šimto kunigų.
*     *     *

Žemiau pateikiame kun. Zigmo Neciunsko Lietuvos TSR Prokurorui paruoštą skundą, kurio, draugams pertariant, dar nebuvo išsiuntęs.

    S k u n d a s

dėl LTSR Ministrų Tarybos
Valstybinio Televizijos ir radijo
komiteto veiklos, šiurkščiai
pažeidusios elementarias
teisingumo ir teisėtumo normas,
liečiančias asmens orumą ir
religinio kulto apeigas.

    LTSR MT Valstybinio televizijos ir radijo komiteto pareigūnai maskuotos ir klastingos apgaulės būdu, be mano žinios ir sutikimo, suorganizavo manęs nufilmavi-mą Kaišiadorių rajono vykdomajame komitete ir laikantį Mišias Kalvių bažnyčioje. Tokį sumontuotą filmą per televizijos laidą, vardu „Ir per amžių amžius", kartkartėmis su šmeižiančia mane informacija demonstruoja Lietuvos tikintiesiems ir visuomenei.

    Aš buvau oficialiai iškviestas atvykti į Kaišiadorių rajono vykdomąjį komitetą. Ten mane siuntinėjo iš kabineto į kabinetą, užduodami nereikšmingus klausimus: apie turistų lankymąsi Kalvių bažnyčioje ir pan. Pasirodo, atvykę televizijos darbuotojai su iš anksto paruošta aparatūra mane ten filmavo.

    Vėliau Kalvių bažnyčioje, man belaikant sekmadienį
šv. Mišias, susikaupusiai besimeldžiant gausiai susirinkusiems parapiečiams, į bažnyčią, sukeldami triukšmą, įsibrovė vyrai su televizijos aparatūra ir be mano leidimo ėmė filmuoti, šeimininkaudami bažnyčioje, tarsi nuosavoje studijoje.

    LTSR BK 143 str. numato bausmę laisvės atėmimu ligi vienerių metų už pažeidimą įstatymo dėl Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės, taigi ir valstybės atskyrimo nuo Bažnyčios.

    Minėtu įsibrovimu buvo šiurkščiai sudrumsta švenčiausių tikintiesiems kulto apeigų, būtent, šv. Mišių rimtis, buvo giliai užgauti besimeldžiančiųjų religiniai jausmai.

    Momentas, kai aš dalinu Komuniją, filme yra palydimas tokiais diktoriaus komentarais: „Tomis pačiomis rankomis šventino banditų ginklus ir kankinimo įrankius".

    Šios insinuacijos bei teiginiai, liečiantieji mano asmenį ir veiklą pokario metu, pasitelkus visų veikliausią propagandinę priemonę—pakartotinas televizijos laidas, yra nedovanotinas tyčinis nuolatinis mano asmens įžeidinėjimas, siekiant mane diskredituoti kaip kunigą, Katalikų Bažnyčios atstovą, visos tikinčios ir netikinčios Lietuvos visuomenės akyse.

    Tokiu negarbingu ir neteisėtu, šmeižikišku būdu sumontuotas filmas yra šlykštus prasimanymas ir nusikalstama veikla, baudžiama LTSR įstatymais.

    Tas faktas, kad praeityje tarybinio teismo sprendimu aš, kaip politinis kalinys, iškalėjau sustiprinto režimo lageryje 10 metų, dar neduoda niekam teisės, praėjus 20-čiai metų vėl mane maltretuoti ir terorizuoti.

    Pagaliau mano teisminės bylos medžiaga nurodo, už ką aš buvau nuteistas 10 metų. Pokario metu nekartą maitinau Lietuvos partizanus, nepripažinusius teisėtu Lietuvos inkorporavimu į TSRS sudėtį; juos materialiai rėmiau ir sutuokiau vieną jų porą. Filmo redaktorių propaganda, esą aš šventinęs banditų ginklus bei kankini-
mo įrankius yra ne dokumentiniai faktai, o piktavališkas šmeižtas.

    Šiuo atviru skundu aš kreipiuosi į LTSR prokuratūrą reikalaudamas:

    Sustabdyti manęs, kaip legalaus tarybinio piliečio ir kunigo, gyvenančio Tarybų Sąjungoje, terorizavimą ir maltretavimą.

    Užkirsti kelią šv. Mišių orumo paniekinimui.

    Sudrausti nusikaltėlius:

    1. Išimti mane liečiančius kadrus iš televizijos filmo „Ir per amžių amžius".

    2. Patraukti baudžiamon atsakomybėn aukščiau minėtus Televizijos ir radijo laidų redaktorius bei operatorius ir jiems davusius patvarkymus šiuos veiksmus atlikti, kartu su bendrininkais iš Kaišiadorių rajono vykdomojo komiteto, pagal LTSR BK 18 (tyčinis bendras dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas nusikaltime) ir pagal BK 132 ir 133 straipsnius (už šmeižimą ir įžeidimą viešai paskleistą kūrinio forma, šmeižimo, susijusio su kaltinimu, padarius sunkų nusikaltimą).

    3. Atitaisyti man padarytą moralinę skriaudą tokiu pačiu būdu prieš Lietuvos visuomenę, kuriuo šis mane šmeižiantis kūrinys buvo paskelbtas.

    Norint auklėti tarybinę visuomenę komunistinės moralės dvasia, reikėtų Televizijos ir radijo komitetui pavesti savo laidose ne fantazuoti, o atskleisti autentišką dokumentinę medžiagą apie tokių tragedijų sadizmą bei jų autorius, kaip antai:

    1. Susidorojimas su tokiais populiariais tarybinės liaudies gynėjais, tarybinės visuomenės kūrėjais, kaip Putna, Uborevičius ir kiti.

    2. Susidorojimas su revoliucionieriais, kaip Z. Anga-riečiu, K. Požėlos žmona ir kt.

    3. Prieš 34 metus Vilkaviškio raj. Orijos miškelyje niekuo nekaltų kunigų žvėrišką nukankinimą ir nužudymą.

    4. Tuo pačiu metu grupės Panevėžio gydytojų bei intelektualų nukankinimą.

    5. Tuo pat metu Telšių raj. Rainių miškelyje taip pat žvėriškai nukankintų ir nužudytų niekuo nekaltų inteligentų, moksleivių ir darbininkų.

    6. To paties laikotarpio Kaišiadorių raj. Pravieniškių politinių kalinių lagerio kartu su jų tarybiniais prižiūrėtojais masišką išžudymą.

    Kai kuriose kitose Lietuvos vietose tuo metu įvykdyta dar ir dabar gyvų visuomenės atmintyje sadizmo faktų.

    Išaiškinti, kas laimino anų budelių ginklus ir paruošė kankinimo įrankius, išaiškinti, kad atskleistoji dokumentinė medžiaga pasitarnautų šito, pasauliui neįsivaizduojamo, sadizmo autorius-budelius patraukti analogiškam Niunbergo proceso teisminei atsakomybei. Tokia dokumentinė medžiaga, kartkarčiais pateikiama televizijos laidose, būtų nepaprastai svarbi, auklėjant dabarties jaunąją kartą bei visą Lietuvos visuomenę, ugdant nepakantumą neteisėtumui ir žvėriškam barbarizmui.
Kun. Z. Neciunskas

IŠ NIJOLĖS SADŪNAITĖS KELIONĖS Į LAGERĮ

    1975 m. birželio 20 d., tuojau po teismo, Nijolės brolis nunešė seseriai šiltus drabužius, bet Vilniaus KGB izoliatoriaus viršininkas Petrauskas atsisakė juos priimti. Tos pačios dienos vakare Nijolę Sadūnaitę išgabeno į Mordoviją.

    Pskovo kalėjimo kameroje N. Sadūnaitę laikė 7 paras. Kamera, kurioje reikėjo praleisti savaitę laiko, yra rūsyje, drėgna, šalta, tamsi, nešvari ir trūksta oro. Gulėjimui numetė tik nešvarų čiužinį, nedavė nei pagalvės, nei paklodės, nei antklodės. Tokiame šaltame ir drėgname rūsyje Nijolė peršalo. Kai paprašė kameros prižiūrėtoją vaistų nuo kosulio, tuomet pastarasis piktai atkirto: „Na, ir kosėk sau į sveikatą!" Po tokio atsakymo N. Sadūnaitė
jokios medicininės pagalbos jau neprašė, nors jos buvo labai reikalinga.

    Jaroslavlio kameroje Nijolę laikė pusantros.paros su viena kriminaliste.

    Gorkyje, pusrūsio kameroje, Nijolę laikė su krimina-listėmis 7 paras.

    Ruzajevkos kameroje Sadūnaitę pralaikė vieną naktį.

    Potmoje kartu su kriminalistėmis kameroje išbuvo 5 paras. Visas naktis teko miegoti ant grindų. Kameroje buvo pilna blakių, negailestingų kaip ir patys prižiūrėtojai. Dvi paras Potmoje Nijolė išbuvo vienutėje.

    Kelionė iš Vilniaus iki Mordovijos užtruko nuo birželio 20 iki liepos 18. Traukiniuose Nijolę vežė daugiausia su kriminalistais, uždarytais geležiniuose narvuose. Maistui duodavo duonos, labai sūrios žuvies ir vandens. Nijolė duonos ir žuvies neėmė, o gėrė tik vandenį.

    Pskovo, Jeroslavlio, Gorkio, Ruzajevkos ir Potmos kamerose davė labai menką kalinio davinį, kurį Nijolė valgė.

    1975 m. rudenį į Mordovijos lagerį buvo atvažiavę 4 saugumiečiai iš Vilniaus, jie klausinėjo N. Sadūnaitę, ar ji savo kalbą ir paskutinį žodį teisme kam nors perdavė iš Vilniaus saugumo izoliatoriaus, ar kelionėje į Mordoviją, ar iš Mordovijos lagerio. Sadūnaitė jiems atsakė: „Argi jūs dar neįsitikinote, jog per pusdešimto mėnesio parengtinio tardymo Vilniaus KGB izoliatoriuje aš neatsakinėjau į jūsų klausimus, tai ir dabar neatsakinėsiu". Saugumiečiai aiškino, kad jie neklausią, kam Sadūnaitė perdavusi savo kalbą, bet tik iš kur ją perdavė. Ir į šį klausimą Nijolė nieko neatsakė. Nieko nepešę, saugumiečiai sakėsi, kad jie tik tarp kitko užsukę pas ją, nes čia turėję kitokių reikalų. Paklausinėję apie jos nuotaikas, ar nenusibodo, kaip sekasi kolonijoje, pasišalino.

    N. Sadūnaitė per visą kalinimo laiką negavo nė vieno laiško iš JAV, nors jai rašė giminės ir kiti. Taip pat negavo laiškų iš Anglijos ir kitų valstybių. Ne visus laiškus Nijolė gauna ir iš Lietuvos.

    Iš Norvegijos Nijolei buvo pasiųsta maisto (šokolado), kurio jai nedavė. Sadūnaitė apie šį siuntinį sužinojo tik tada, kai iš jos skurdaus kalinės atlyginimo už šį siuntinį buvo atskaityta 8 rub. Po trijų mėnesių lagerio administracija šį siuntinį atidavė Sadūnaitės broliui.

    1975 m. liepos mėn. Mordovijos lageryje ukrainiečių poetas Vasilijus Stusas buvo žiauriai sumuštas. Sužinojusios apie šį faktą, Nijolė kartu su keturiomis politinėmis kalinėmis rugpiūčio 1-5 dienomis protesto ženklan prieš lagerio vyriausybės savivalę bei žiaurumus badavo.

ŽINIOS IŠ VYSKUPIJŲ
(Bloga kai kurių klierikų kokybė):
Kaunas
    1976 metais į Kauno kunigų seminariją tarybinė valdžia leido įstoti devyniolikai jaunuolių. Kandidatų buvo apie trisdešimt. Vienas iš valdžios patvirtintų kandidatų neatvyko, o jo vietą užimti kitam valdžia neleido.

    Šiais metais stojantieji į seminariją buvo ypatingai uoliai verbuojami dirbti neetatiniais saugumiečiais. Tenka apgailestauti, kad šiais metais į Kunigų seminariją pateko kai kurie kandidatai, kurie ten neturėjo patekti, o nemaža tikrai rimtų kandidatų dėl tiesioginio Valstybinio saugumo įsikišimo negalėjo įstoti. Kai kuriems buvo pareikšta, kad net ateityje nebandytų stoti į seminariją, nes nebūsią priimti.

    Taigi tarybinė valdžia šiais metais padarė nuolaidą, sutikdama padidinti stojančiųjų į seminariją skaičių, bet už tat padarė visa, kad būtų blogesnė kandidatų kokybė.
*     *     *

Vilnius
    1976 birželio mėnesį muitas siuntiniams iš JAV pakeltas iki 800 procentų, šiandien lietuviai be medžiaginės   pagalbos   iš   giminių,  gyvenančių  užsienyje,  gali
išsiversti, todėl lėšos, anksčiau skiriamos medžiaginiam rėmimui, dabar galės būti panaudotos svarbiausiai pagalbai—kovai už tautos ir tikėjimo laisvę.

*     *     *

    „LKB Kroniką" pasiekė pirmieji du pogrindžio leidinio „Dievas ir Tėvynė" numeriai. Daugelis skaitytojų yra nusivylę šio leidinio tonu, kuris religiniam leidiniui garbės nedaro. „LKB Kronika" linki, kad naujasis leidinys ateityje tikrai būtų vertas savo pavadinimo.

    Lietuvoje taip pat pasirodė 2-sis ir 3-sis „Aušros" numeriai.

*     *     *

Vilnius
    Grįžtančius iš Romos vyskupus L. Povilonį ir R. Krikščiūną Maskvoje iškrėtė muitinės pareigūnai. Atėmė visas devocionalijas. Krėsdami išardė net vysk. L. Povilonio kaklaraištį. Muitinės darbuotojos juokdamosios kabino sau ant kaklo rožančius, tuo giliai įžeisdamos aukštus Bažnyčios asmenis.

    Lietuvoje įvairiai komentuojama ši krata. Vieni mano, kad vyskupai neatlikę jiems skirto valdžios uždavinio. Kiti—kad krata susijusi su kai kurių Eucharistiniame kongrese dalyvavusių kunigų intrygomis. Treti įtaria, kad tai buvęs apsukrus saugumo ėjimas, norint pakelti Vatikano akyse vyskupų autoritetą.

*     *     *

(Taikos konferencijos — melo burbulas):
Kaunas
    1976 m. rugsėjo mėnesį į Berlyno taikos konferenciją buvo nuvykęs Kunigų seminarijos rektorius, lydimas šakių dekano kun. J. Žemaičio, Tarybinė valdžia stengiasi dr. V. Butkui į palydovus įpiršti rimtus kunigus, kad pakeltų jo autoritetą. Kun. J. Žemaitis važiavo į Berlyną
ne savo noru, tačiau tikintieji inteligentai ir daug kunigų šiai kelionei nepritarė. Berlyno taikos konferencijos Lietuvoje vertinamos kaip didelis melo burbulas, kurio rimtiems kunigams pūsti nederėtų.

*     *     *
KAUNAS

Lietuvos TSR Respublikiniam
P r o k u r o r u i

pil. Virgilijaus Jaugelio, s.
Vinco, gyv. Kaune, Markso 40-1,

S k u n d a s

    1976 m. birželio 23 d., trečiadienį, Raseiniuose, man važiuojant į Kauną, prie manęs sustojo automašina „Moskvič" ir iš jos išlipę du vyriškiai (vienas milicininko uniforma, kitas civiliai apsirengęs, atrodo saugumietis, kurį lengvai pažinčiau) pareikalavo, kad sėsčiau į jų mašiną. Aš atsisakiau. Tada jie pareikalavo asmens dokumentų, ir aš jiems padaviau pasą. Jie klausė, iš kur aš važiuojąs ir į kur; reikalavo parodyti, ką turįs sakvojaže. Aš pasakiau, kad negaliu leisti kratyti nei sakvojažo, nei savęs, kol jie neparodys tam reikalingo dokumento. Tada prievarta mane įsodino į savo mašiną, bet nevežė į milicijos skyrių, o stovėjo vietoje ir rūkė. Paskui, nuvežę prie benzino kolonėlės, vėl ilgai stovėjo, ir galop privažiavome milicijos skyrių. Prie jų buvo prisidėjęs ir kitas jų „kolega", kuris liepė „nesiterlioti su snargliumi", o „sumušti ir sutvarkyti". Jie jam pritarė, kadangi ir patys ne mažiau grasino, taip biauriai rusiškai keikdamiesi, kaip keikiasi žemiausiai puolę kriminalistai. Visą laiką reikalavo, kad leisčiau iškratyti sakvojažą. Privažiavę milicijos skyrių ir sustoję, jie manęs neišlaipino, o nuvežė keliu link miško. Pavažiavę gerą kelio galą, jie mane išlaipino, ir saugumietis bandė jėga atimti iš manęs sakvojažą, o taip
pat mane iškrėsti, grasindami sumušią ir keikdamiesi. Neleidus padaryti kratą, jie mane įsodino į mašiną ir vežė toliau miško link. Ir vėl sustoję, jie keikdamiesi ir grasindami reikalavo leisti padaryti kratą ir prievarta norėjo atimti sakvojažą. Kadangi jie manęs neišlaipino milicijos skyriuje, į kurį sakėsi vežą, o vežė man nežinomu keliu miško link, aš nė kiek neabejojau, kad šie „pareigūnai" yra ne milicijos ir saugumo darbuotojai, o kriminalistai, kurie nori mane apiplėšti, o gal ir nužudyti. Jų minėti veiksmai ir išvaizda nekėlė jokios abejonės, ir aš stebėjausi, kodėl jie susilaikė to neįvykdę. Toliau saugumiečiui metus repliką, „ne aš būsiu, jeigu aš jo iki nuogumo neiškratysiu ir nepasodinsiu", apsuko mašiną ir nuvežė į milicijos skyrių, kur vėl pareikalavo, kad leisčiau padaryti kratą. Man pasakius, kad leisiu tik tada, kai parodys reikalingą dokumentą, vienas civiliai apsirengęs vyriškis liepė paimti iš manęs sakvojažą ir pažiūrėti, kas jame yra, kas ir buvo prievarta padaryta.

    Kratos metu iš manęs atėmė dvi knygas, iš kurių vieną grąžino, o kitą, Maceinos „Krikščionis pasaulyje", negrąžino. Suėmė mane apie 16 vai., o paleido po 20 vai. vakare. Po prievartinės kratos surašytame protokole (ant paprasto popieriaus lapo) pažymėta: „Aš, Raseinių raj. VRS atsakingas budintis milicijos vyr. leitenantas Zu-brickas, dalyvaujant kviestiniams: 1. Venckui Zigmui, Prano, gyv. Raseinių raj., Aiškainių k., 2. Šelkiniovui Nikalojui, Michailovičio, gyv. Raseinių m., Taikos g. 29, surašiau šį protokolą tame, kad pagal Raseinių raj. saugumo komiteto viršininko nurodymą iš pil. Jaugelio Virgilijaus, Vinco, gyv. Kauno m., K. Markso prosp. Nr. 40, bt. 1, buvo išimta knyga „Krikščionis pasaulyje" rašytojo A. Maceinos, išleista 1974 m. JAV". Protokolą surašiusio Zubricko parašo protokolo gale nėra.

    Reikalauju ištirti šį įvykį ir nusikaltėlius nubausti. Taip pat reikalauju sugrąžinti knygą „Krikščionis pasaulyje".

Kaunas, 1976.VI.24
        V. Jaugelis
    Praėjus dviems mėnesiams iš Respublikinės prokuratūros V. Jaugelis negavo jokio atsakymo. Faktas nereikalingas komentarų—rajonų ir miestų milicijos ir saugumo pareigūnai gali savivaliauti, kiek nori, nes juos globoja Respublikinė prokuratūra.

*     *     *

(Nedera ateiste sodinti į prelatų ložę):
Kaunas
    1976.V.25 Petrašiūnų kapinėse buvo palaidotas Vilkaviškio vyskupijos kancleris kun. Bernardas Baliuko-nis. Gedulingose pamaldose už velionį dalyvavo visų vyskupijų valdytojai, Kauno ir Panevėžio vyskupai. Prieš pat pamaldas seminarijos rektorius kun. V. Butkus atvedė Religijų reikalų tarybos įgaliotinį K. Tumėną ir pasodino į prelatų ložę. Senesnieji kunigai prisimena, kad į šias ložes nepriklausomybės metais nesodindavo net respublikos prezidento. Tikintieji mano, kad kunigams derėtų gerbti savo šventoves ir nekviestiems bedieviams pastayti kėdę mažiau matomoje vietoje, kad netrukdytų melstis.

    Autoinspekcija mieste reguliavo judėjimą, praleisdama be eilės karstą lydinčias mašinas. Per kapines K. Tumėnas ėjo procesijoje su vyskupais. Neapsiėjo be jo ir kunigų bei vyskupų pietūs. Visos laidotuvės buvo taip surežisuotos, kad be žodžių kalbėjo: kas su bedieviais, tam viskas—ir dignitoriai, ir autoinspekcija, ir valdžios palankumas. Palyginkime šias laidotuves su kun. Z. Neciunsko laidotuvėmis. Vienaip laidojami, kurie vyksta į Berlyno vadinamas taikos konferencijas, ir kitaip, kurie vežami į Mordoviją.

*     *     *

(Kunigų seminarijos rektorius ne savo vietoj):
Kaunas
    1976 m. gegužės 28 d. Kauno kunigų seminarija baigė mokslo metus. Seminarijos rektorius dr. V. Butkus
kalbėjo klierikams valgykloje, kad atostogų metu klierikai vengtų reakcingų kunigų draugystės (terminus — „reakcingas", „chunveibinas" nukala saugumiečiai ir taiko aktyvesniems kunigams). Po neilgos įžangos rektorius į klierikų valgyklą atsivedė K. Tumėną, kuris pakartojo rektoriaus mintis ir įsakė, kad seminarijos auklėtiniai ypatingai vengtų dviejų kunigų: Juozo Zdebskio ir Alfonso Svarinsko. Įgaliotinio tvirtinimu šie kunigai daug yra nukentėję ir todėl neapkenčia tarybų valdžios.

    Kunigams kyla klausimas: kokia teise seminarijos rektorius atsivedė įgaliotinį į klierikų valgyklą ir leido koneveikti Bažnyčios ištikimus kunigus?

*     *     *

(K. Tumėnas, saugumo įgaliotinis—Trojos arklys Bažnyčiai sunaikinti Lietuvoje):
Vilnius
    Lietuvos kunigų grupei vykstant į Eucharistinį kongresą, Filadelfijoje Vilniaus aerouoste ją išlydėjo ir Religijų reikalų tarybos įgaliotinis. Su koktumu žmonės stebėjo, kaip dalis kunigų atsisveikindami bučiavosi su K. Tumėnu, kuris yra Trojos arklys Bažnyčios sunaikinimui Lietuvoje.

    Buvęs įgaliotinis J. Rugienis buvo grubus, kunigus koliodavo, žemindavo. Kadangi šitokia įgaliotinio laikysena norimų rezultatų nedavė, valdžia buvusį saugumietį pakeitė mandagiu ir švelniu politruku. K. Tumėnas stengiasi būti taktiškas, nevengia pabrėžti, kad jis esąs istorikas ir įgaliotinio pareigos jam esančios primestos. Jis kartais stengiasi neva kunigams padėti, bet skundžiasi, kad nieko negalįs. K. Tumėnas mielai lankosi klebonijose, rinkdamas valdžiai reikalingą informaciją.

    Laikas kai kuriems kunigams suprasti, kad draugystė su Religijų reikalų tarybos įgaliotiniu piktina tikinčiuosius ir neša žalą Bažnyčiai—leidžia bedieviams skaldyti kunigus.
Vilnius
    Tikintieji su skausmu pasakoja apie Vilniaus ligonines: miršta tikintis žmogus, o radijo taškas palatoje groja estradines dainas.

    Kunigai ligonius dažniausiai aplanko, kaip paprasti lankytojai—slapta išklauso išpažinties ir duoda Komuniją.
*     *     *

ŠILUVA
    1976 m. rugsėjo pradžioje į Šiluvą traukė minios žmonių švęsti švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidus, kurie tęsiasi visą savaitę nuo 8 iki 15 dienos. Ypatingai daug žmonių dalyvavo atlaiduose 11 ir 12 dienomis. Miestelyje buvo pilna autoinspektorių, milicininkų ir draugovininkų. Draugovininkai gaudė devocionalijų pardavėjas, krėtė net privačius namus, kur buvo nužiūrėję esant devocionalijų. Moterys rožančius pardavinėjo bažnyčioje prie durų, bet ir čia suįžūlėję draugovininkai jas gaudė. Rugsėjo 8 dieną vienas kunigas išvijo iš bažnyčios tris draugovininkus, vaikiusius devocionalijų pardavėjas.

    Milicija gaudė fotografus, bandžiusius fotografuoti ar filmuoti besimeldžiančias žmonių minias, ir vedė juos pas Raseinių raj. saugumo viršininką, kuris buvo įsirengęs sau būstinę prie Šiluvos bažnyčios. Saugumiečiai foto juostas ištraukdavo iš aparato ir apšviesdavo. Vienas pareigūnas, ištraukęs iš fotoaparato juostą, savininkui pasityčiodamas pasakė, kad tokių juostų jau turįs pilną dėžę. Pareigūnai fotografams draudė fotografuoti besimeldžiančius ir siūlė fotografuoti žmones dainų šventės metu arba vykti į Šiluvą ne atlaidų metu ir tada nusifotografuoti.

    Sulaikytų asmenų tarpe buvo ir kun. Antanas Lukošaitis. Ir jam pasiūlė fotografuoti dainų šventės dalyvius. Kunigas paaiškino, kad jis esąs katalikų kunigas ir jam daugiau rūpi nufotografuoti besimeldžiančius žmones. Raseinių saugumo viršininkas klausinėjo kun. A.
Lukošaitį, kodėl jis čia atvykęs, pareikalavo paso, iš jo išsirašė ir pasakė, kad „bus viskas išaiškinta".

    Tarybiniai pareigūnai bijo, kad po 30 metų ateistinės propagandos pasaulis nepamatytų minių, susitelkusių melstis, ir joje knibždančių milicininkų bei draugovininkų, ypač kad nebūtų foto juostoje užfiksuota draugovininkų bei milicininkų veikla, gaudant devocionalijų pardavėjas.

*     *     *


Kaltinėnai
Religijų reikalų tarybos prie
TSRS ministrų Tarybos
įgaliotiniui Lietuvos TSR

Nuorašas: Telšių vyskupijos kurijai

kun. Bernardo Talaišio, s.
Jono, gyv. Kaltinėnuose,
Šilalės raj.,
P a r e i š k i m a s
(Ateistiniams šmeižtams nėra galo):
    Kretingos rajono laikraštis „Švyturys" 1976 m. sausio 15 d. 3 puslapyje išspausdino medžiagą apie rajono ateistų sąskrydį. Straipsnyje „Kalba sąskrydžio dalyviai" užrašytas Br. Mažonio, Darbėnų vidurinės mokyklos direktoriaus, pasisakymas:

    „Kodėl nemažėja kunigų?
Laukuvos klebonas Bernardas Talaišis, mano geras bičiulis. Ateistas. Kodėl nemeta kunigystės? Sakosi, trūksta valios. O pinigų? Nesiskundžia. Taigi ir veidmainiauja".

    Jau pats klausimas: „Kodėl nemažėja kunigų?" yra klaidingas. Juk Jūsų įstaigoje yra tiksliai žinoma, kiek bent
per paskutinį dešimtmetį Lietuvoje sumažėjo kunigų ir taip pat, kad kun. Talaišis jau 9 metai yra Kaltinėnų klebonas, o ne Laukuvos.

    Bičiulis, reikia prisipažinti, nesu blogas, nes šiuo vardu niekada nepiktnaudžiauju ir visus tiek klasės draugus, tiek kitus bičiulius gerbiu, nežiūrėdamas jų pasaulėžiūros ar įsitikinimų. Su Br. Mažoniu man teko kurį laiką mokytis vienoje klasėje, kartu sportuoti. Būdamas kunigu, Mažonį buvau sutikęs atsitiktinai tik vieną kartą apie 1958 metus koncerto metu, kur nieko nekalbėjome pasaulėžiūros klausimais. Nuo mokyklos laikų nė karto vienas kito neaplankėme, nepasikeitėme nė vienu laišku. Tai iš kur jam žinoti ypač apie mano vidinį gyvenimą? O dabar, matyt, pristigęs efektingo argumento ateizmui, Mažonis prisiminė mane ir, pavadinęs „geru bičiuliu", čia pat mane apšmeižė, vadindamas ateistu, ir melagingai išvedžiojo, kad aš veidmainiauju.

    Oficialiai pareiškiu, kad aš, kunigas Bernardas Talaišis, visada tikėjau ir tikiu Dievą, ir kunigystės niekada nesiruošiau mesti. Tai žino šimtai mane pažįstančių kunigų ir tūkstančiai tikinčiųjų.

    O kaip Tarybų Sąjungos pilietis, turiu pareikšti, kad man gėda dėl tokio „bičiulio" kaip Br. Mažonis, kuriam niekis tiesa, niekis draugystė, o, matyt, svarbu, kad ir suklastotas „argumentas" ateizmui.

    Kad, melagingai argumentuodamas, jis žemina save kaip žmogų, kaip pedagogą, kaip mokyklos vadovą, kad klaidina visus sąskrydžio dalyvius, valstybės bei partijos liaudį,—kažin ar jam svarbu?

    O valstybei ar svarbu? Manau, kad labai svarbu. Ir dar dėl to, kad aš esu paliestas spaudoje ne kaip privatus asmuo, bet kaip einantis kulto tarnautojo pareigas.

    Labai prašau Didžiai Gerbiamą Ministrą tarpininkauti, kad Br. Mažonio viešai paskleista neteisybė būtų viešai ir atšaukta.
B. Talaišis
Kaltinėnai, 1976.1.28.

*     *     *

    „LKB Kronikai" nieko neteko girdėti apie šio šmeižto atšaukimą. Tarybinė spauda gali kunigą apšmeižti, bet išteisinti—niekada.

*     *     *

Salos
    1976 m. gegužės mėnesį į Salų parapiją buvo atvykęs Panevėžio vysk. R. Krikščiūnas.

    Salų parapiečiai, norėdami pagerbti vyskupą, prie įėjimo į šventorių pastatė garbės vartus, o bažnyčią papuošė vainikais. Už žalumynų atvežimą iš miško Salų Žemės ūkio technikumo vairuotojas šutas direktoriui turėjo parašyti pasiaiškinimą. Už šį „nusikaltimą" iš jo buvo atimta vairuojama mašina, ir jis paskirtas prie traktorių remonto.

*     *     *

    Salose terorizuojami net pensininkai. Kazimiero Trumpicko adresu ūkio vadovai pasakė: „Jam reikia ganyklą duoti toli nuo namų, kad neturėtų laiko eiti į bažnyčią".

*     *     *

Kaišiadorys
    1937 Kaišiadorių tikintieji, minėdami 550 metų sukaktį nuo Lietuvos krikšto, katedros šventoriuje pastatė liaudies ornamentais meniškai papuoštą kryžių.

    Prieš dešimt metų Kaišiadorių rajono valdžia įsakė nuimti tvorą ir sumažinti šventorių; buvo nugriauti įspūdingi gotinio stiliaus šventoriaus vartai ir dalis tvoros. Prieš kelerius metus vėl buvo įsakyta nugriauti dar dalį tvoros, o kryžius perkelti kitur. Klebonas jubiliejinį kryžių perkėlė į katedros prieangį.

    1976.VIII.18 nuo šio kryžiaus nežinomi piktadariai nuplėšė Kristaus kančią. Tai nebe pirmas Kristaus kančių nuplėšinėtojų žygis. 1975 m. nuo daugelio Kaišiadorių kapinėse esančių paminklų dingo Kristaus kančios.
Šventybrastis
    1976 m. vasarą Šventybrasčio parapijos klebonas kun. L. Jagminas padėjo būreliui vaikų pasiruošti pirmajai išpažinčiai ir šv. Komunijai. Tai, žinoma, nepatiko bedieviams.

    Rugpiūčio 16 d. klebonas buvo iškviestas į Tiskūnų apylinkės vykdomąjį komitetą. Apylinkės pirmininkas Smigelskas pareikalavo, kad klebonas nurodytų vaikų pavardes, tačiau šis atsisakė. Tuomet pirmininkas pareiškė, kad žinąs kai kurių vaikų pavardes, ir už vaikų mokymą surašė protokolą.

    Rugsėjo 9 kun. L. Jagminas buvo iškviestas pas Kėdainių rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją Juškevičių, kuris, dalyvaujant rajono administracinės komisijos nariams, perskaitė šios komisijos nuosprendį, kad Šventybrasčio kleboną kun. L. Jagminą už vaikų mokymą nutarta įspėti. Pavaduotojas Juškevičius pridūrė: jei ateityje pasikartos panašus atvejis, klebonui būsianti iškelta baudžiamoji byla.

*     *     *

    1959-1961 kun. L. Jagminas Tarpdiecezinėje Kauno kunigų seminarijoje dėstė šv. Raštą. Religijų reikalų tarybos įgaliotinio reikalavimu jis buvo pašalintas iš Kunigų seminarijos dėstytojo pareigų. Rugienis kaltino, kad kun. L. Jagminas per paskaitas skleidęs antitarybines nuotaikas. Iš tikrųjų Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui nepatiko rimtas ir nuoširdžiai savo pareigas einąs dėstytojas. Kartkarčiais Religijų reikalų taryba „apvalo" seminariją nuo panašių dėstytojų, norėdama, kad į gyvenimą išeitų neprincipingi ir mažai bažnytinės dvasios turį kunigai.

*     *     *

Pociūnėliai
Šioje parapijoje kunigai ilgą laiką privačiai nuomoda-
vo butą, nes klebonijoje įrengtas internatas, o špitolė yra kolūkio nuosavybėje.

    1975 m. gegužės mėn. klebonas kun. A. Jokūbauskas nupirko namą, kuriame galėtų gyventi parapijos kunigas. Sudarant notarinėje kontoroje pirkimo dokumentus, reikalinga kolūkio, kurio teritorijoje yra namas, pažyma, kad pirkėjui išskiriamas 15 arų žemės sklypas ir leidžiama pirkti namą.

    Nusipirkęs namą, kun. A. Jokūbauskas kreipėsi į Pociūnėlių kolūkio pirmininką A. Stumbrą, prašydamas reikalingą pažymą. Pirmininkas pažymos neišdavė, motyvuodamas, kad neleidžianti rajono valdžia.

    Po pusmečio klebonas vėl kreipėsi į pirmininką tuo pačiu reikalu, tačiau atsakymas vėl buvo neigiamas.

    1976 m. liepos 23 d. kun. A. Jokūbauskas parašė Radviliškio rajono vykdomojo komiteto pirmininkui pareiškimą, prašydamas priminti Pociūnėlių kolūkio pirmininkui ir valdybai netrukdyti sutvarkyti namo pirkimo dokumentus.

    Negavęs atsakymo, rugpiūčio 10 klebonas rajono valdžiai parašė antrą pareiškimą.

    Rugpiūčio 13 klebonas gavo atsakymą iš rajono pirmininko pavaduotojo A. Krikštano, kad gyvenamojo namo pirkimo dokumentų sutvarkymas yra kolūkio valdybos kompentencijoje.

    Rugpiūčio 18 kun. A. Jokūbauskas vėl kreipėsi į Pociūnėlių kolūkio valdybą. Nesulaukdamas atsakymo, klebonas rugsėjo 2 d. pasiteiravo kolūkio pirmininko, kada būsiąs valdybos posėdis ir kada gausiąs atsakymą. Pirmininkas griežtai pareiškė, kad jokios pažymos nerašysiąs ir namo pirkti neįeisiąs. Be to, piktai pagrasė: „Aš tave sutvarkysiu! žinoma, tik ne savo rankomis!" Klebonas pritarė, kad pirmininkas pajėgus esąs tokią niekšybę padaryti. Baigiant pokalbį, pirmininkas liepė apie šį susitikimą tylėti ir pažadėjo raštu atsakyti į klebono pareiškimą.

    Rugsėjo 15 A. Jokūbauskas gavo atsakymą, kad „pirmenybę pirkti parduodamą Č. Mickevičiaus namą
numato pasilikti pats kolūkis". Šitaip atsakydamas kolūkio pirmininkas žinojo, kad Č. Mickevičiaus gyvenamas namas jau klebono nupirktas, kad tarybiniai įstatymai nedraudžia kunigui nusipirkti namą ir kad pirmenybę turi tas, kas parduodamame name gyvena.

    Ar tai nėra sąmoninga pastanga varginti uolų kunigą, kad jam mažiau liktų laiko' ir sveikatos tiesioginiam kunigo darbui?
*     *     *

    1975 liepos 10 Pociūnėlių vid. mokyklos direktorius Taučius ir Pociūnėlių kolūkio partijos sekretorė Bžeskie-nė, atvykę pas kleboną kun. A. Jokūbauską, susirašė vaikus, kurie buvo atėję pas kunigą egzaminams dėl pirmosios išpažinties. Po to ištisus metus tie vaikai mokykloje mokytojų buvo visaip išjuokiami ir persekiojami. Vaikai bijodavo lankyti bažnyčią. Partijos sekretorė Bžeskienė su kolūkio pirmininku Stumbru terorizavo vaikų tėvus, versdami neleisti vaikų į bažnyčią, grasino neduosią ganyklos ir panašiai. Tėvai veždavosi vaikus sekmadieniais į kitas bažnyčias.

*     *     *

    Pociūnėlių vidurinės mokyklos direktorius Taučius, pasitelkęs ateistų mokytojų, stengiasi mokinius išauklėti bedieviais. Matydami, kad kun. A. Jokūbausko įtaka jaunimui didelė, visomis priemonėmis bando suparaližuoti kunigo darbą arba jį iškeldinti iš Pociūnėlių.

    1976 m. rugpiūčio 12 d. kun. A. Jokūbauską iškvietė į Religijų reikalų tarybą Vilniuje, šios įstaigos darbuotojas Murnikovas priminė klebonui, kad reikia laikytis tarybinių įstatymų.

*     *     *

    1976 m. rugpiūčio 15 d. Pociūnėlių parapijos Noreikų kaimo gyventojas Kazimieras Vainauskas su šeima dalyvavo Krekenavo Marijos į Dangų paėmimo šventėje ir nėjo į darbą, nes buvo sekmadienis. Pirmadienį atėjusį į
darbą K. Vainauską brigadininkas Sapkus ir „Tiesos" kolūkio vadovybė išbarė ir nubaudė—atėmė apie porą vežimų šiaudų, kuriuos jis buvo parsivežęs iš bendro miežių auginimo ploto. Kolūkiečiui tai didelė skriauda. Teismo keliu gal savo nuosavybę atsiimtų, tačiau iš praktikos visi žino, kad paskui kolūkyje nebus gyvenimo. „Tiesos" kolūkio pirmininkas Meilus laiko kolūkiečius didžiausioje priespaudoje, o ypač lankančius bažnyčią.

*     *     *

Pociūnėliai
    1976 m. liepos 2 d. Pociūnėlių vid. mokyklos direktorius Taučius su mokytojomis—Baračiene, Sirtautiene ir Rutkauskiene, sužinoję, kad klebonas kun. A. Jokūbauskas, egzaminuoja vaikus pirmosios išpažinties proga, norėjo įeiti į bažnyčią, susirašyti vaikus ir paskui bauginimų ir įkalbinėjimų pagalba atitraukti juos nuo bažnyčios. Kun. A. Jokūbauskas atsistojo prie bažnyčios durų ir mokytojų į bažnyčią neleido. Ta proga mokyt. Buračienė sumelavusi, kad norinti apžiūrėti šia proga bažnyčią, įėjo į vidų, suskaičiavo apie 30 vaikų, pasižymėjo pažįstamų pavardes ir išėjo. Kun. A. Jokūbauskas reikalavo, kad direktorius parodytų leidimą terorizuoti vaikus. Mokytoja Sirtautienė sakė, kad iš rajono skambinusi partijos sekretorė ir liepusi patikrinti kunigo darbą su vaikais. Vėliau paaiškėjo, kad patys mokytojai savo iniciatyva ėjo „tvarkyti" vaikų ir klebono.

    Liepos 5 d. A. Jokūbauską „auklėjo" Skėmių apylinkės pirmininkas, Pociūnėlių partijos sekretorė Bžeskienė ir mokytoja Sirtautienė. Jų nuomone, kunigas neturėjęs teisės neleisti mokytojų į bažnyčią, o taip pat egzaminuoti būriais vaikus. Klebonas ramiai paaiškino, kad jo pareiga buvusi apginti tikinčiųjų teisę į sąžinės laisvę, ir todėl mokytojų neleidęs.

    Mokytoja Buračienė su direktoriaus pagalba kvietinėjo bažnyčioje pastebėtų vaikų tėvus ir reikalavo raštiško pasiaiškinimo, ar jie vaikus leidžią į bažnyčią, ar klebonas
liepęs leisti. Tėvai rašė, kad patys ruošia vaikus išpažinčiai ir po to leidžia juos pas kleboną patikrinti žinias.

    Vėliau mokyt. Buračienė bėgiojo po kaimus, gąsdindama tėvus ir reikalaudama pasiaiškinimo raštu iš tėvų ir vaikų.

    Liepos 19 dieną kun. A. Jokūbauskas buvo iškviestas į rajoną pas vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją Krikštaną. Pavaduotojas su partijos sekretore Januše-vičiene, remdamiesi mokytojų skundu, aiškino, kad mokytojai turi teisę tikrinti kunigo darbą su vaikais, kad kunigas galįs egzaminuoti tėvo ar motinos atvestą vaiką, tačiau negalįs egzaminuoti vieno. Pavaduotojas Krikšta-nas kaltino kunigą dėl pamokslų, dėl laidotuvių, nes nesilaikąs jų nustatytos tvarkos—vienus laidojęs, kitus— ne. Pavaduotojas rodė baudžiamojo kodekso 143 str. ir reikalavo paklusti.

    Klebonas nesutiko su pavaduotojo ir sekretorės reikalavimais ir teigė, kad jis nenusikaltęs įstatymams ir ateityje jų laikysiąsis, o pavaduotojo savivališkų reikalavimų nevykdysiąs, nes jie prieštarauja Konstitucijai, Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai ir Helsinkio susitarimams.

    Grįžęs iš rajono, kun. Jokūbauskas laidotuvių proga po pamokslo pranešė tikintiesiems apie mokytojų pastangas įsibrauti į bažnyčią, skundą ir apie pavaduotojo Krikštano reikalavimus. Tėvams priminė jų teises ir pareigą auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus ir ragino uoliai ruošti vaikus pirmajai išpažinčiai. Klebonas aiškino, kad mokytojai neturį teisės persekioti vaikų už bažnyčios lankymą.

    Tikintieji džiaugiasi savo klebono uolumu ir drąsa, tik daugelis baiminasi, kad kunigas už savo drąsą gali skaudžiai nukentėti.

*     *     *

Kretinga
    1976 m. gegužės 27 d. ateistai iš Kretingos kapinių koplyčios išvežė pilną sunkvežimį statulų, paveikslų ir
kryžių. Paklausus, ką jie darysią su tomis statulomis ir kryžiais, atsakė, kad buvusiame pranciškonų vienuolyne ruošiamas ateistinis muziejus ir šie eksponatai būsią jame patalpinti.

    Kretingos kapinėse taip pat liūdnas vaizdas— sulaužyti kryžiai, nudaužytos Kristaus kančios.

*     *     *

Telšiai
1976 m. liepos mėn. Telšių milicija sulaikė Kretingos gyventoją Šauklienę už tai, kad ji vežė tikinčiųjų lėšomis nupirktą bažnytinę vėliavą ir kryželius Plikių bažnyčiai, Šauklienė milicijoje išbuvo dvi paras: ją tardė, gąsdino, žadėjo perduoti teismui. Bažnytinė vėliava buvo paimta.

*     *     *

N. Uta
Skuigės kaime ilgus metus stovėjo švč. Marijos statula. Statulai suirus, gyventojai jos vietoje pastatė gražų akmeninį kryžių. Kartą, nakties metu, žmonės pastebėjo Žemaitkiemio kolūkio pirmininko pavaduotoją Pijų Danilevičių daužantį kryžių. Vyrai piktadarį nuvijo, tačiau po kelių dienų kryžius buvo pagrobtas (1975 m.).

*     *     *

Pagėgiai
    1976 m. birželio 16 dieną, prieš pat pamaldas, į Pagėgių bažnyčios zakristiją įsiveržė Pagėgių miesto pirmininkė R. Dzedulionienė su dviem nepažįstamais asmenimis ir, pamatę kamža apsivilkusį berniuką, pradėjo jį tardyti: kas jis, iš kur ir pan. Po to įsakė: „Nusivilk kamžą ir išeik!"

    Sekmadienį Pagėgių klebonas kun. A. Baškys bažnyčioje paaiškino tikintiesiems tarybinius įstatymus, kad už tikėjimą niekas negali būti persekiojamas. Ir vėl vaikai, kaip ir anksčiau, patarnauja šv. Mišioms.
Rūkai
    Rūkų kapinių sargė, 73 metų senutė, šiais metais ruošė būrelį vaikų pirmajai Komunijai. Kasmet ji gražiai paruošdavo vaikus minėtai progai.

    1976 m. birželio 18 d. ją užpuolė komisija iš rajono. Tardė ją pačią, tėvus ir vaikus.

    Šiais metais valdžios pareigūnai pasitenkindavo išbarę „nusikaltėlius", mokiusius vaikus tikėjimo tiesų.

*     *     *

Jurbarkas
    1976 m. vasarą buvo išniekinti Jurbarko bažnyčios šventoriuje keturių kunigų kapai—išlaužtos tvorelės, išspardytos gėlės, po visą šventorių išmėtytos cementinės plytelės. Gražiai Gerojo Ganytojo statulai numušta dešinė ranka ir galva.

*     *     *

Klaipėda
    1976 m. birželio 29 d. trys milicininkai užpuolė prie Klaipėdos bažnytėlės devocionalijų pardavėjas. Moterys pabėgo, o milicininkai susigrobė visas žvakes, rožančius ir maldaknyges.

    — Kur tikintiesiems nusipirkti rožančių ir maldaknygių?—klausia klaipėdiškiai. Didžiulėje Klaipėdos parapijoje kasmet šimtai vaikų ruošiasi pirmajai išpažinčiai. Iš ko jiems melstis? Kodėl milicininkai neparodo tokio uolumo, kai chuliganai net pamaldų metu daužo akmenimis bažnyčios langus?

*     *     *

Raguva
    1975 m. birželio 10 d. Raguvos bažnyčios klebonas kun. A. Petrauskas tikrino bažnyčioje besiruošiančiųjų pirmajai išpažinčiai vaikų žinias. Tuo metu į bažnyčią atėjo Raguvos apylinkės pirmininkė Buinauskienė su
nepažįstama moterimi ir išsikvietė kleboną iš bažnyčios. Prie šventoriaus vartų laukė Raguvos vidurinės mokyklos direktorius Nerečionis, kuris barė kleboną, kodėl šis nesilaikąs įstatymų ir katekizuojąs vaikus. Pareigūnai surašė aktą, kad klebonas katekizavęs vaikus.

    Remiantis tuo aktu, Panevėžio rajono administracinė komisija, susidedanti iš pirmininko Indriūno, sekretorės Morozovos, narių—Skorochodovo, Kryževičiaus ir Tifo-vaitės, 1975 m. liepos 5 d. nubaudė Raguvos kleboną 30 rub. bauda.

    — Tai ką, klebone, ar ši medžiaga pateks į Kroniką? — klausė pareigūnai.

    — To jums negaliu pasakyti, nes apie šį įvykį daug kam pasakojau,—atsakė klebonas.—Jeigu apie šį įvykį Kronika parašytų, jūs negalėtumėte paneigti, kad ji rašanti tikrus faktus, ir sakyti, kad šmeižia tarybinę santvarką.

*     *     *

Černiachovskis
    Rytprūsių kraštas, netekęs vietinių gyventojų, kurie pabėgo nuo raudonosios armijos, buvo išvyti arba mirė badu, yra priskirtas prie Rusijos Federatyvinės Respublikos. Dirvonuoją laukai, apaugę krūmais ir pievomis, liudija, kad čia nėra šeimininko rankos. Dauguma gyventojų—rusai, bet yra nemaža lietuvių, lenkų ir kt.

    Nei Kaliningrade (buv. Karaliaučiuje), nei kituose dideliuose šio krašto miestuose, pavyzdžiui, Černiachovs-kyje (Jsrutėje-Instengurbe) nėra nė vienos veikiančios bažnyčios ar cerkvės. Vieną karo metu apgriautą bažnyčią Kaliningrade šią vasarą susprogdino.

    1975 metais Vištyčio parapijos klebonas kun. Kazys Montvila pradėjo Černiachovskio mieste, tikinčiųjų prašomas, aptarnauti ligonius, išklausyti Velykinės išpažinties, krikštyti ir kt.

    Mažame Janės Morkūnaitės bute kun. K. Montvila pakrikštijo keletą katalikų ir stačiatikių vaikų. Birštonu
šeima Kirovo gatvėje pasiūlė maldai didesnį kambarį. Kun. K. Montvila čia retkarčiais atlaikydavo šv. Mišias ir pasakydavo pamokslėlį, kurio pasiklausydavo net rusai. Čia jis išklausydavo norinčių išpažinties, duodavo šv. Komuniją. Nepriėjusiems prie pirmos šv. Komunijos, padalino maldaknyges, ir visi mokėsi poterių ir katekizmo.

    Po kelių apsilankymų Černiachovskio mieste kun. K. Montvilą pradėjo sekti. Kartais sekliai savo auką pamesdavo, o kai kada pamaldas tekdavo apleisti. Kirovo gatvėje ruai pradėjo kalbėti, kad kunigą areštuosią, tačiau šis per daug nesijaudino.

    1975 m. vasario 20 d. ties Birštonu namu, Kirovo gatvėje Nr. 10, sustojo kelios automašinos. Namuose buvo likusi tik Birštonienė. Saugumiečiai pareiškė, kad Birštonai turi ryšių su Amerika, todėl jų bute darysią kratą. Vieni krėtė ūkinį pastatą, vertė šieną, šiaudus, malkas, išžiūrinėjo kiekvieną dėžę; kiti krėtė kambarius, virtuvę, sandėlį. Kai spintoje pamatė lagaminus, krėtėjai nudžiugo: „Čia rasime mums reikalingos medžiagos, o gal ir siųstuvą!" Lagaminuose nerado nei siųstuvo, nei antitarybinės medžiagos, o tik bažnytinius daiktus: žvakes, mišiolą, kamžą, šv. Raštą ir kt. Saugumiečiai viską vertė ant grindų. Išvertė kiekvieną lapelį, po keletą kartų apžiūrėjo kiekvieną daiktelį. Tikinčiai moteriai buvo skaudu, kad taip nepagarbiai mėtomi ant grindų šventi indai ir knygos.

    Birštonienė buvo tardoma, kodėl kunigas jų namuose padarė bažnyčią, krikštija, klauso išpažinčių, dalina katekizmus? Krėtėjai įsakė, kad kunigas daugiau čia neatvažiuotų ir neklaidintų.

    Baigiant kratą, buvo surašytas protokolas. Tokiu būdu visi buvo prigąsdinti, kad ateityje nė mintis į galvą neateitų pasikviesti į namus kunigą. Tikintieji, norėdami pasimelsti, turi vykti kartais daugiau negu 100 kilometrų į Pagėgius arba į Kybartus.
TARYBINĖJE MOKYKLOJE
Arminai

    1976 m. balandžio 20 d. Arminų vidurinės mokyklos direktorė J. Berentienė, atėjusi į X klasę, paklausė: „Kas per Velykas buvote bažnyčioje?" Klasėje įsiviešpatavo tyla. Tuomet direktorė pasakė: „Atsistokite patys, nes aš jau gerai žinau, kurie buvote bažnyčioje!" Dešimtokai atsistojo. Pasirodo, kad bažnyčioje buvo daug komjaunuolių ir mokyklos komjaunimo sekretorė. Prasidėjo kalbos prieš tikėjimą, bažnyčios išjuokimas, o po viso to vyko komjaunimo susirinkimai, kurių metu komjaunuoliai buvo kamantinėjami, kodėl ėję į bažnyčią. Komjaunuoliai buvo kviečiami net į Vilkaviškio rajoną. Čia rajono komjaunimo sekretorius A. Lengvinas paėmė iš pakviestųjų komjaunimo bilietus ir sprendė klausimą: palikti tikinčius mokinius komjaunime ar ne? Vienuoliktokei B. Ramanauskaitei pažadėjo bilietą sugrąžinti tuo atveju, jei pažadės daugiau neiti į bažnyčią.

*     *     *

Šilalė
    1976 m. sausio 13 d. Šilalės vidurinės mokyklos mokytoja Vasiliauskienė dviejų klasių mokiniams vadovavo ateistiniam pokalbiui, kuriame dalyvavo apie 60 mokinių. Komjaunuoliai skaitė pranešimus, kuriuose įžeidinėjo kunigus, šmeižė bažnyčią, niekino tikinčiuosius. Paskui liepta pasisakyti mokiniams, tačiau šie tylėjo. Tada mokytoja Vasiliauskienė paklausė vieną mokinę:

    — Tai tu dar tiki Dievą ir bažnyčios neatsisakai? Ar neatsimeni, kiek aš tau daviau skaityti knygų?

    — Jūsų ateistinės knygos man ir atvėrė akis. Pamačiau, kad jose viskas iškraipoma.

    — Nesitikėjau, kad tu tokia protinga mergaitė ir gali kalbėti tokias nesąmones. Tai ko tu klausai, eidama į bažnyčią?—nerimo mokytoja.
    — Aš klausau savo sąžinės balso,—ramiai atsakė mokinė.
    — Na, ir klausyk!—supyko mokytoja.

    — Na, ir klausysiu!—nenusileido mergaitė.—Visi didieji mokslininkai tikėjo ir tiki, tai kodėl jūs tikinčiuosius vadinate tamsuoliais, o tikėjimo tiesas—senų bobučių pasakomis?

    Mokytoja nieko neatsakė, tik vis kartojo: „Nesitikėjau, kad tu tokia!"

    Mokytoja Vasiliauskienė kreipėsi į kitą mergaitę:
    — Na, o kaip tu galvoji? Ar jau apsisprendei stoti į komjaunimą?

    — Aš savo įsitikinimų nekeisiu ir į komjaunimą nestosiu. Tuščios jūsų pastangos, mokytoja. Palikite mus ramybėje.

    Tuomet mokytoja kreipėsi į trečią mergaitę:

    — Kaip tau atrodo, ar šios mokinės gerai elgiasi?

    — Konstitucija garantuoja sąžinės laisvę. Jos turi savo nuomonę, gali tikėti, gali netikėti...

    Išleidusi mokinius namo, mokyt. Vasiliauskienė, norėdama mergaites gerai išgąsdinti, ilgai jas barė, „švietė", vadino jas užsispyrėlėmis ir fanatikėmis.

*     *     *

Buckunai
    Vinco Klimavičiaus sūnus Stasys mokosi Daugų mechanizacijos technikume. Jau treti metai, kaip neblogai mokosi ir visą laiką gaudavo stipendiją. 1975 per šv. Kalėdas Stasys praleido 6 paskaitas. Klasės vadovas Žižiūnas pasiskubino jį nubausti—atėmė stipendiją, nors kur kas silpniau už Stasį besimoką ir daugiau paskaitų praleidžią moksleiviai stipendiją gauna. Auklėtojas tėvui paaiškino, kad jo sūnus ir anksčiau yra praleidęs pamokų vis bažnytinių švenčių metu. Be to, kalbėjo auklėtojas, mūsų klasė yra įvedusi taškų sistemą, kur už priklausymą ateistų būreliui, už dalyvavimą jo susirinkimuose yra skiriami taškai, o Stasys tuose susirinkimuose nedalyvau-
jas, todėl jo taškų suma esanti mažesnė už kitų ir todėl stipendijos negausiąs. Tada Klimavičius pareiškė:

    — Jei mano sūnus mėgintų priklausyti tokiam menkaverčiui būreliui ir šitaip pataikūniškai siektų gauti stipendiją, tai būtų nevertas, kad tėvai jį maitintų ir rengtų.

    Taigi už praleistas 6 pamokas Stasys 4 mėnesius negavo stipendijos—viso 120 rub...

*     *     *

Šiauliai
    1975 m. lapkričio 27 d. 5-je vidurinėje mokykloje pirmosios klasės auklėtoja Jasiūtė draudė mokiniams eiti į bažnyčią ir grasino, jei kurį nors pamatysianti, nuvesianti pas direktorių. Jei tėvai ir nusivestų į bažnyčią, tai vaikams nevalia melstis.

    Vieną dieną visus I klasės mokinius auklėtoja nusivedė į salę, liepė skaityti priesaiką ir visiems prisegė spaliukų žvaigždę. Jei kuris mokinys ateidavo į klasę be žvaigždės, mokytoja tuojau įsekdavo naują. Vaikams yra grasinama: jei nenešiosią ženkliuką, tai rašysianti dvejetus.

*     *     *

Palanga
    1976 pavasarį Palangos vidurinėje mokykloje moksleiviams buvo liepta atsakyti į ateistinės anketos klausimus: ar tiki Dievą, ar lankai bažnyčią ir t.t.

    VIa klasės mokiniai visi atsakė tikį Dievą ir ateistais niekada nebūsią. Klasės auklėtojas Kusas liepė anketas užpildyti iš naujo. Ir vėl mokiniai parašė tą patį. Supykęs auklėtojas pionierių vadovei pareiškė, kad VIa klasę reikia aprašyti ir iškabinti lentoje visų pajuokai; gal tuomet išsižadės „religinių prietarų". Mokiniai juokėsi, kad nors kartą pateksią į garbės lentą.

*     *     *

Gižai
    1976 m. rugpiūčio pradžioje Gižų vidurinės mokyklos mokytojas Sigitas Brazaitis pradėjo sekti besiruošiančius pirmajai išpažinčiai mokinius, kurie nueidavo į bažnyčią pas kunigą. Vieną dieną, būdamas neblaivus, mokytojas S. Brazaitis sulaikė bažnyčios kryptimi einančius du vaikus, o jų motinai prigrasino, kad, prasidėjus mokslo metams, jos vaikams būsią sumažintas elgesio pažymys.

*     *     *
Pastabos redaktoriams

     Su džiaugsmu paėmėme į rankas naujojo žurnalo „Dievas ir Tėvynė" pirmąjį numerį. Tai net trečiasis mūsuose pasirodęs žurnalas. Mums norėtųsi pareikšti keletą pastabų:

    „LKB Kronika" turėtų spausdinti medžiagą, liečiančią Bažnyčios ir tikinčiųjų reikalus.

    „Aušra" yra tautinis žurnalas—jis turėtų gaivinti ir žadinti mūsų lietuviškąją sąmonę, nurodyti prieš ką ir už ką turime kovoti.

    „Dievas ir Tėvynė" aiškiai nenurodo savo programos. Jis galėtų būti daugiau šviečiantis, doktrinoje informuojantis, pvz., geras yra straipsniukas „Stebuklas Lurde". Tačiau gaila, kad šio žurnalo tonas perdaug aštrus, užgaulus kitaip mąstančiųjų atžvilgiu ir kaip toks netinkantis skleisti plačiau. Tokie protrūkiai: „šiandien mus valdo žemiausiai puolusios padugnės—komunistai-avantiūristai", „ateizmas neturi nei kruopelės tiesos, yra grynas absurdas, fanatiškas užsispyrimas, blogiausia sekta" ir 1.1, tik atstumia žmogų. Tai ne argumentai, o kolionės. Mes tikintieji neturime operuoti tokiais išsireiškimais,—jų pilna ateistinė spauda.

    Gerbkime kitus, jei norime, kad ir mus gerbtų. Mes neturime stengtis, kad neapykanta klaidai ar nesveikam reiškiniui neišvirstų į neapykantą asmeniui. Koks bebūtų profesorius  Daukša,  bet  inteligentui  netinka vartoti
tokius epitetus, kaip „nemokša profesorius", „veidmainis profesorius" ir pan.
Iš „LKB Kronikos" skaitytojo laiško

*     *     *

   
    „LKB Kronikos" pastaba

    Kadangi visi trys leidiniai eina pogrindyje ir jų redaktoriai nevisada pažįsta vieni kitus, todėl skaitytojai neturėtų stebėtis, jei kuris nors straipsnis leidiniuose pasirodo „ne savo vietoje". „LKB Kronika" ateityje labiau apsiribos Bažnyčią ir tikinčiuosius liečiančiais dalykais.

*     *     *

    „LKB Kronika" patikslina

    „LKB Kronikos" 23-me numeryje atspausdinta žinutė apie ŽŪ Akademijos docentą Antaną Patacką ne visai tiksli. Jis buvo atleistas iš darbo be teisės dirbti pedagoginį darbą, apkaltinus jį nacionalizmu (padėjo Baltarusijos lietuviams gaivinti lietuvių kalbą) ir netinkama ideologija (blogai komunistiškai auklėjo studentus).

    „LKB Kronikos" redakcijos prašymas

*     *     *

    Prašome savo skaitytojus ne tik siųsti medžiagą „LKB Kronikai", bet ir fotonuotraukas asmenų, vietovių, įvykių, apie kuriuos kalba siunčiamas straipsnis ar informacija. Visa tai labai reikalinga išsaugoti istorijai. Prie nuotraukos turi būti pridėtas lydraštis, kas joje vaizduojama.

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum