gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 25 Spausdinti El. paštas
    • Dėkojame Airijos katalikams
    Kratos ir suėmimai
    Kun. A. Jokūbausko teismas
    Kova už Slabadų koplyčią
    Algimanto Šalčio persekiojimas
    M. Jurevičius — bedarbis
    Kun. Zdebskio gynimas
    Žinios iš vyskupijų
    Tarybinėje mokykloje
LKB KRONIKA NR. 25
Perskaitęs duok kitam! Eina nuo 1972 metų.

1976 m. gruodžio 25 d.
DĖKOJAME AIRIJOS KATALIKAMS  

'
    Lapkričio 29 d. Vatikano radijas mums pranešė netikėtą ir labai mielą žinią, kad Jūs, Airijos katalikai, mums paruošėte gražią dovaną—švč. Dievo Motinos statulą ir rengiatės atvežti į Vilnių. Tarybinė valdžia sukliudė atgabenti tik dovaną, bet ji buvo bejėgė, kad mūsų nepasiektų Jūsų meilė ir solidarumas su kenčiančiais, šios dovanos mums, persekiojamiems Lietuvos katalikams, yra pačios brangiausios.

    Tad, broliai airiai, priimkite mūsų, Lietuvos katalikų, nuoširdžiausią padėką už dovaną, meilę ir mūsų teisių gynimą. Teatlygina Dievas Jums, kad patys, pergyvenę tiek daug išmėginimų, liekate jautrūs tolimų brolių likimui!
Lietuvos katalikai
KRATOS IR SUĖMIMAI
(Byla Nr. 345)

    1976 metų spalio 19 d. vakare keturi saugumo darbuotojai įsiveržė į Jono Matulionio butą Vilniuje, Gorkio g. Nr. 17, b. 6.

    Du saugumiečiai, pasislėpę J. Matulionio kaimyno bute, laukė patogaus momento, kad galėtų, netrukdomi ir nesukeldami triukšmo, įsibrauti į jo butą. Kiti du, matyt,
laukė kieme. Kai J. Matulionis grįžo į namus ir pas jį atėjo V. Lapienis, saugumiečiai įsiveržė į vidų.

    Kratos metu paimta rašomoji mašinėlė „Optima", „LKB Kronika" Nr. 24, Solženicyno „Gulago salynas" (vertimas į lietuvių kalbą) bei kita literatūra. Po kratos J. Matulionis ir V. Lapienis buvo suimti.

    J. Matulionis, 45-rių metų amžiaus, baigęs lituanistiką, vėliau studijavęs konservatorijoje, bet iš jos buvo pašalintas už giedojimą bažnyčioje. Dirbo Respublikinėje bibliotekoje, vėliau buvo Paveikslų galerijos direktoriumi.

    V. Lapienis, gimęs 1906 m., ekonomistas, baigęs Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą.

    Po trijų dienų J. Matulionio butas buvo pakartotinai iškratytas, ypač tos patalpos, kurios pirmosios kratos metu nebuvo apieškotos—rūsys ir palėpė.

    1976 m. spalio 26 d. buvo padaryta krata pas J. Matulionio seserį Kibildienę Albiną, gyvenančią Kupiškio rajone, Pelysiu kaime (Šimonių paštas). Krata vyko nuo 13 vai. iki antros vai. nakties. Matulionio sesuo Albina tą dieną nebuvo namuose: ji vežė į Vilniaus saugumą broliui Jonui maisto. Su savimi buvo pasiėmusi spintos raktus. Saugumiečiai spintos duris išlaužė. Kratos metu paėmė Jurgučio knygą „Kaip jie mus sušaudė", rašomąją mašinėlę ir šiek tiek kalkės bei rašomojo popieriaus.

    Kratą darė tardytojas Matulevičius, kratoje dalyvavo Šimonių partijos sekretorius Žilevičius, M. Karnišovas ir J. Gramkovas.

    1976 m. spalio 20 d. saugumiečiai atvyko į Vlado Lapienio butą Dauguviečio g. 5, b. 11. Kratai vadovavo Saugumo komiteto ypatingai svarbių bylų tardytojas mjr. Pilelis, jam padėjo dar du saugumiečiai. Krata pradėta 12 vai., baigta 20 vai. 30 min. Buvo iškrėsti du kambariai, virtuvė, aukštas ir ūkinis sandėlis.

    Kratos metu paimta: „Aušra" Nr. 3, „LKB Kronika" Nr. 23, A. Solženicyno „Gulago salynas", „Kultūrinės represijos Lietuvoje", A. Solženicyno „Pirmajame rate", Gliaudos „Simas", „Einamųjų įvykių kronika" Nr. 40, rašinys „Suslovas Michailas—Lietuvos korikas", „Patari-
mai, kaip laikytis tardymo metu", įvairūs mašinraščiu rašyti tekstai, adresai, Leningrado turistinė schema, trys rašomosios mašinėlės. Dauguma rastų daiktų buvo pianino apatinėje dalyje.

    Baigę kratą, saugumiečiai viską susidėjo į maišą, kurį užantspaudavo antspaudu Nr. 203. Vlado Lapienio žmona Elena kratos protokolo nepasirašė. Kratos pradžioje E. Lapienienė užprotestavo, kad kviestinių tarpe nebūtų rusų ir girtuoklių kaimynų. Tada Pilelis sutiko ir pakvietė atsitiktinius žmones. Po kratos Lapienienė buvo tardoma.

    1976 m: spalio 23 d. E. Lapienienė nuėjo į Saugumo komitetą paimti savo buto raktų. Tada mjr. Pilelis, mjr. Urbonas ir dar vienas saugumietis įsisodino Xapienienę į mašiną ir vėl atvažiavo į jos butą paimti jiems rūpimus daiktus. Krata buvo pradėta 11.30 vai. ir baigta 13.30 vai.

    Saugumiečiai pareiškė, kad Vladas Lapienis „prašęs" aplanko su dokumentais. Kratos metu paimta: aplankas su dokumentais, 269 polietileniniai aplankai, trys dėžutės rašomų juostelių, 20 kg. plono popieriaus, kalkinio popieriaus, kartono ir 1.1.

*    *    *

TSKP Generaliniam Sekretoriui
L. Brežnevui
    1976 m. spalio 19 d. Valstybinio saugumo pareigūnai Vilniuje suėmė du katalikus—Vladą Lapienį ir Joną Matulionį, prieš tai iškrėtę jų butus. Kratos metu rastas leidinys „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika".

    Mes, Lietuvos kunigai, jaučiame moralinę pareigą pareikšti:

    1. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 19 str. skelbia: „Kiekvienas žmogus turi teisę į įsitikinimų laisvę ir teisę laisvai juos reikšti; šita teisė apima laisvę be jokių kliūčių laikytis savo įsitikinimų ir laisvę ieškoti, gauti ir platinti informaciją bei idėjas bet kuriomis priemonėmis ir
nepriklausomai nuo valstybės sienų". Sią deklaraciją pasirašė ir Tarybų Sąjungos vyriausybė.

    Mes nežinome, ar suimtieji asmenys tik skaitė, ar ir platino „LKB Kroniką", tačiau abiem atvejais jie nenusikalto, nes tam turėjo teisę. KGB darbuotojai, suimdami V. Lapienj ir J. Matulionį, nusikalto, nes Lietuvoje visiems yra žinoma, kad „LKB Kronika" pateikia objektyvią, nors kai kam gal ir nemalonią, informaciją.

    2. Suimtieji asmenys—V. Lapienis ir J. Matulionis yra pažįstami tikintiesiems ne tik Vilniuje, bet ir plačiai Lietuvoje. Jie abu yra giliai tikintys katalikai ir kaip reta aukštos moralės žmonės, kurie iš esmės negali užsiimti vadinamų šmeižikiškų prasimanymų platinimu. Todėl valdžios pareigūnų pastangos apkaltinti ir nuteisti šiuos kalinius tikinčiuosius iššauks didelį tikinčios visuomenės pasipiktinimą ir labai kompromituos tarybinę valdžią.

    Kadangi abu suimtieji yra labai blogos sveikatos, todėl prašome Jus, Generalini Sekretoriau, kuo skubiau reaguoti, kad V. Lapienis ir J. Matulionis tuojau būtų paleisti į laisvę.

    VDR Valstybės Tarybos pirmininkas E. Honekeris, įteikdamas Jums apdovanojimą, kalbėjo, kad VDR piliečiams gerai žinoma Jūsų nenuilstama veikla tarybinių žmonių laimės vardan. Generalini Sekretoriau, įsakydami paleisti nekaltai suimtuosius, Jūs ir mus supažindinsite su tuo, kuo įtikinti užsienio komunistai!
Grupė Lietuvos kunigų
1976.11.16.

*    *    *


    N.B. šį pareiškimą grupė Lietuvos kunigų atsiuntė „LKB Kronikos" redakcijai, kuri prašo brolius lietuvius laisvajame pasaulyje supažindinti su pareiškimo turiniu Kremliaus vadovus. Paštu siunčiami pareiškimai visi atsiduria KGB seifuose.
*    *    *


(Nuolatinės kratos ir tardymai):
Panevėžys
     1976 m. spalio 20 d. 15 vai. grupė saugumiečių, vadovaujama saugumo papik. Petruškevičiaus, atvyko į Panevėžio linų gamybinio susivienijimo „Linas" mechaninių dirbtuvių jrankinę, kurioje dirbo Ona Pranckūnaitė ir pateikė prokuroro sankcionuotą orderį kratai darbovietėje, bute ir ūkinėse patalpose. Kviestiniais kratoje dalyvavo: Virgilijus Dilba, gyv. Panevėžyje, Respublikos g. 46, bt. 80", Petras Matuzevičius, gyv. Panevėžyje, Angariečio g. 1, bt. 416, ir susivienijimo „Linas" kadrų skyriaus viršininkė Regina Misevičienė, kuri neslėpė savo džiaugsmo dėl vykdomos kratos ir galimo arešto. Krata dabovietėje užtruko 5 vai. Jos metu paimta: rašomoji mašinėlė „Consul", elektrografiniu aparatu pagamintų A. Grauslio knygos „šviesa tamsoje" 16 egz., S. Žilio „Gyvenimo šaltiniai" ir keletas mašinėle spausdintų lapų iš knygos „Pamokslai šiandien".

    Po to O. Pranckūnaitė buvo atvežta į butą Gogolio g. 59, b. 70, kur saugumiečiai toliau tęsė kratą, kuri užtruko iki 21.30 nakties. Po kratos Pranckūnaitė buvo nuvežta nakvynei į saugumo patalpas, o jos buto durys užplombuotos. Prie durų ir lauke visą naktį budėjo saugumiečiai.

    Spalio 21 d. rytą, 8.30 vai., saugumiečiai atsivežė O. Pranckūnaitę ir toliau tęsė kratą. Kratos metu, suradus elektrografinį kopijavimo aparatą, papildomai buvo iškviesta didelė grupė saugumiečių—atvažiavo dar trys automašinos.

    Kratos metu paimta: elektrografinis kopijavimo aparatas, sumontuotas vonios kambaryje ir veikiantis „Eros" principu; apie 80 pakų rašomo popieriaus, aukštos įtampos blokas „Erai", atsarginės dalys kopijavimo aparatui, rulonas dermantio, 2 spaustuvai, peiliai knygrišybai, rašomoji mašinėlė „Consul", dvi taupomosios kasos knygelės iš viso 3500 rub.. Taip pat paimta daug religinio turinio knygų: „Gyvoji liturgija'', „Amžinosios būties   problemos",   „Jobo   drama",   „Sakramentai   ir
malda", „Žodžiai broliams", „Dievas šiandien", „Viešpatie, kad regėčiau", „Didieji dabarties klausimai", „Saulės giesmė", „Milžinas, didvyris, šventasis", „Šiluvos Marijos šventovės istorija", „Katalikų katekizmas" („Era" dauginti lapai), „Didysis inkvizitorius", „šviesa tamsoje" (14 egz. padaugintų „Era"), „Dievas sutemose", „Ieškau tavo veido", „Tikybos pirmamokslis" (10 egz.) ir daugelį kitų knygų.

    Krata buvo baigta 19.30 vai. Kratos metu buvo fotografuojama. Kratoje dalyvavo kviestiniai: Petras Matuzevičius, Liudas Daukas, gyv. Algirdo g. 53, b. 1 ir specialistas Jurgis Kisielius, gyv. Klaipėdos g. 108, b. 22.

(Teisingas atsakymas tardytojui):
    Po kratos O. Pranckūnaitė buvo išvežta tardymui. Ji buvo klausinėjama, kas atvežęs kopijavimo aparatą ir medžiagas. Pranckūnaitė paaiškino, kad apie birželio vidurį du nepažįstami vyrai prašė ją išnuomoti kambarį, nes norį pastatyti dauginimo aparatą „Era", kuriuo dauginsią maldaknyges, katekizmus ir religinę literatūrą. Primygtinai prašant, ji sutikusi. Vyrai atvežė kopijavimo aparatą, rašomąsias mašinėles ir visą rašomąją medžiagą. Vyrai atvažiuodavę naktimis ir dirbdavę, o jinai po darbo tik sutvarkydavusi kambarius. Tardytojas reikalavo pasakyti, kas jai rašęs laiškus, kurie buvo paimti kratos metu, tačiau Pranckūnaitė atsisakė pasakyti jų pavardes, nes nenorinti, kad nekalti žmonės būtų saugumo tampomi. Tardytojas Pranckūnaitei aiškino, kad šiuo metu esą suimta daug žmonių. Jų tarpe ir „LKB Kronikos" autorius kun. S. Tamkevičius, kuris jau prisipažinęs, jog liepos men. viduryje perdavęs paskutinius „Kronikos" ir „Aušros" numerius ir prašęs padauginti po 20 egz. Pranckūnaitė tvirtino, kad jokio „Kronikos" autoriaus nepažįstanti. Tuomet tardytojas O. Pranckūnaitei davęs paskaityti fiktyvų kun. S. Tamkevičiaus prisipažinimą. Tardomoji pareiškė: „Tokius dalykus galėjo paliudyti tik pusmetį psichiatrinėje ligoninėje uždarytas žmogus".
    Pranckūnaitei tardytojas užminė, kad ji esanti vienuolė ir jiems esančios pažįstamos ir kitos vienuolės, kurios jai pristatydavusios popierius.

    Tardytojas negailėjo pastangų įtikinti, jog Pranckūnaitė esanti nekalta. Tikrieji kaltininkai esą tie vyriškiai, ir ji turinti pasakyti jų pavardes, nes, priešingu atveju, neteksianti baldų, buto, gausianti 8 metus kalėjimo, kuriame sugadinsianti sveikatą, o tie vyrai ir toliau važinėsią „Volgomis". „Tu nežinai, kas yra Sibiras",— gąsdino ją tardytojas. Mergina atšovė, jog puikiai žinanti, nes prieš 22 metus, būdama 15 metų ji parašiusi eilėraštį prieš tarybų valdžią ir gavusi 10 metų.

(Tardytojui vienuolė—prostitutė):
    Nepajėgdami gražuoju ką nors išgauti, tardytojai ją išvadino prostitute, žadėjo išdaužyti dantis. Pranckūnaitė pastebėjo, jog nesą skirtumo, ar dantis jie išdaužys, ar Sibire jie patys išbyrės.

    Pranckūnaitė buvo tardoma spalio 22 ir 23 dienomis. Tardytojas Petruškevičius priminė, kad jiems dar ne kartą teksią susitikti Vilniuje.

Šiuo metu O. Pranckūnaitė yra laikoma namų arešte. Jai leidžiama nuvykti tik į darbą, bažnyčią ir parduotuves. Visur ji yra akyliai sekama. Neabejotinai, saugumiečiai nori sužinoti, su kuo O. Pranckūnaitė palaiko artimus ryšius.

    Pranckūnaitei už spalio mėn. nebuvo išmokėta darbo premija už tai, kad darbo metu užsiiminėjo pašaliniu darbu. Kadrų skyriaus viršininkė prasitarė: „Geriau ji būtų pusę fabriko išvogusi, negu taip padarė!"

    Pirmą kartą O. Pranckūnaitei teko susidurti su tardytojais 1951 m. gegužės 15 d. Tada ji turėjo 15 metų. Už „antitarybinę" dainelę ji gavo 10 metų. štai ta dainelė:

Dunduli, Zalecki, (agronomų pavardės)
Tau Dievas nepadės,
Suvarei kolūkin,
Mums vaikai išdvės.
Mes vargstam kolūkyje.
Nuplyšę, basi.
Išgelbėk, Marija,
Nes tu dar esi.

    Už savo „šviesią vaikystę" Onutė „dėkinga" Stalino „saulei". Į tėvynę iš lagerio ji sugrįžo 1957 m.

    1976 m. gruodžio 6 d. Pranckūnaitė gavo šaukimą atvykti tardymui į Vilniaus KGB. Tardymas vyko 3 dienas (7, 8, 9). Saugumiečiai nakvynę užsakydavo viešbutyje. Tardymo metu saugumiečiai klausinėjo apie mašinėle rašytas knygas, apie kun. Buliauską, kun. Babrauską ir kitus. Tardytojas grasino atimsiąs iš jos kooperatinį butą ir pinigus. „Jei paimsite mane, kam man reikalingas butas?"—abejingai atsakė Pranckūnaitė. Tai vėl jai grasino, kad jai teksią kalėti Panevėžyje su prostitutėmis.


KUN. A. JOKŪBAUSKO TEISMAS

    Radviliškio raj. Liaudies Teismui
kun. Jokūbausko Antano, s.
Jono,   Pociūnėlių   parapijos
administratoriaus, gyv. Radviliškio raj.,
Pociūnėliuose,
S k u n d a s
    Š. m. rugsėjo mėn. 30 d. adminstracinių nuobaudų dėjimo komisija prie Radviliškio rajono DŽDT Vykdomojo komiteto, susidedanti iš pirmininko A. Mikelio, sekretoriaus R. Dirsienės, narių—Vaičiūno, Vaišučio ir Vasiliausko, nubaudė mane 50 (penkiasdešimt) rb. bauda, apkaltindama, kad aš prasilenkęs su LTSR ATP įsaku „Dėl administracinės atsakomybės už religinių kultų įstatymų pažeidimą". Bet tas įstatymas neparodo, kokį aš, kaip kunigas, padariau prasižengimą: gal kada pamaldų neatlaikiau arba kam sakramentų nesuteikiau.

    Komisijos žodinis kaltinimas, kad aš mokiau vaikus
katekizmo, nepasitvirtino. Aš tikrinau vaikų žinias, egzaminavau, ar jie tinkamai pasirengę priimti šv. Komuniją. Tam, kaip kunigas, aš turiu teisę ir pareigą ir nenusikaltau jokiam įstatymui.

    Pagal tarybinę Konstituciją ir pagal Lenino principus bei tarptautinius įsipareigojimus yra leidžiamas privatus religijos dėstymas. Todėl, jeigu aš būčiau pilnai mokęs vaikus katekizmo, ir tai nebūčiau nusikaltęs nei prieš Konstituciją, nei prieš įstatymus.

    1. Aš, kaip kunigas, turiu Dievo ir Bažnyčios uždėtą pareigą visus mokyti Kristaus paskelbtų tikėjimo tiesų, o taip pat mokyti vaikus katekizmo.

    2. LTSR Konstitucijos 96 straipsniu garantuoja: „Religinių kultų atlikimo laisvė pripažįstama visiems piliečiams". O Katalikų Bažnyčios religinių kultų esmę sudaro Kristaus mokslo skelbimas, šv. Mišių laikymas ir sakramentų administravimas. Vadinasi, šiems trims dalykams Konstitucija pripažįsta laisvę. Taigi kunigas turi pilną teisę skelbti Kristaus mokslą suaugusiems ir vaikams ir vaikus parengti sakramentų priėmimui.

    3. V. Lenino principas tuo klausimu yra aiškus: „Kiekvienas turi turėti pilną teisę ne tik laikytis kokio nors tikėjimo, bet ir tą tikėjimą platinti" (t. V, 365 p.).

    4. Bažnyčios nuo valstybės ir mokyklos nuo Bažnyčios atskyrimo dekrete, paskelbtame 1918 sausio 23 d. 9 paragrafe, parašyta: „Mokykla atskiriama nuo Bažnyčios. Dėstyti religinių tikėjimo mokslų visose valstybinėse ir visuomeninėse, o taip pat ir privatinėse mokslo įstaigose, kur dėstomi bendro lavinimo dalykai, nebeleidžiama. Piliečiai gali mokyti ir mokytis religijos privačiu būdu".

    5. Suvienytųjų Nacijų Organizacijoje 1948 m. gruodžio 10 d. buvo priimta „Visuotinė žmogaus teisių deklaracija", kurią pasirašė ir Tarybų Sąjunga. Tos deklaracijos 18 str. sako: „Kiekvienas žmogus turi teisę į minties, sąžinės, į religijos laisvę; ši teisė leidžia (...) laisvai išpažinti savo religiją kaip pavieniui, taip ir bendrai; laisvai mokytis religijos mokslų, pravedinėti pamaldas ir atlikti religines apeigas". Taigi pagal Deklaraciją galima ne tik
katekizmo, bet ir visų religijos mokslų mokytis. Jeigu leidžiama mokytis, tai savaime aišku, kad leidžiama ir mokyti. Leidžiama ir kunigui mokyti, nes jis yra specialiai parengtas tikėjimo mokytojas, ir jam nepadarytas joks specialus uždraudimas.

    6. Kiekvienas žmogus turi teisę išpažinti savo religiją ir įsitikinimus tiek individualiai, tiek kartu su kitais, viešai arba privačiai atlikti kultą, religines apeigas" („Tarptautinis paktas dėl pilietinių ir politinių teisių" SNO, 1966.11.16).

    7. 1975 m. liepos 30-rugpiūčio 1 dienomis Helsinkyje vykusiame saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarime buvo nutarta: „Dalyvaujančios valstybės gerbs žmogaus teises ir pagrindines laisves, įskaitant minties, sąžinės, religijos ir įsitikinimų laisvę, nepaisant skirtingos rasės, lyties, kalbos ir religijos" (Baigiamasis aktas, VII), šį Baigiamąjį aktą pasirašė 35 valstybių atstovai, jų tarpe ir Tarybų Sąjungos KP CK Generalinis sekretorius L. Brežnevas. Todėl Tarybų Sąjungoje, tuo pačiu ir Lietuvoje niekas negali boti varžomas dėl savo įsitikinimų ar baudžiamas už katekizmo mokymą.

    8. LTSR Konstitucija ir tarptautiniai įsipareigojimai neprieštarauja BK 143 str., nes jis draudžia, kaip ir Leninas, religiją dėstyti mokyklose, bet nieko nesako, kad būtų uždrausta dėstyti tikybą bažnyčiose.

    Be to, pagal bendrus teisės dėsnius negali būti jokio potvarkio prieš Konstituciją.

    Todėl prisimenant visa, kas anksčiau pasakyta, aiškiai matyti, kad administracinių nuobaudų dėjimo komisijos nutarimas prieštarauja Konstitucijai., Lenino principams bei tarptautiniams įsipareigojimams. Todėl tas nutarimas neteisingas.

    Prašau liaudies teismą tą klausimą apsvarstyti ir nuimti neteisingai uždėtą nuobaudą.
                Kun. A. Jokūbauskas
Pociūnėliai,
1976 m. spalio 6 d.
    1976 m. spalio 20 d. Radviliškio raj. liaudies teismas svarstė kun. A. Jokūbausko skundą, kur buvo prašoma nuimti adminstracinės nuobaudų dėjimo komisijos neteisingai uždėtą 50 rub. pabaudą už vaikų mokymą katekizmo. Savo skunde kun. A. Jokūbauskas nurodė, kad jis vaikus tik klausinėjo, ar jie tinkamai pasiruošę pirmajai išpažinčiai.

    Radviliškio raj. liaudies teismo pirmininkas J. Surblys, dalyvaujant prokurorei Vaišnorienei, paneigdamas sąžinės laisvę, tikinčiųjų tėvų teises ir Konstituciją kun. A. Jokūbauskui priteisė uždėtą pabaudą už vaikų mokymą sumokėti ir pažymėjo, kad atsakymas galutinis ir neskundžiamas.

    Tuo ateistai dar kartą parodė, kad Bažnyčia Lietuvoje yra grubiausiu būdu persekiojama, kunigams trukdoma eiti savo tiesiogines pareigas ir nesilaikoma net Konstitucijos ir tarptautinių sutarčių.

KOVA UŽ SLABADŲ KOPLYČIĄ
    Slabadai—plačiai išsiplėtusi gyvenvietė su vis augančiais naujais namais ant Šešupės kranto. Čia yra ryšių skyrius, mokykla, kultūros namai, parduotuvė ir ūkio centras. Slabaduose yra taip pat ir koplyčia, anksčiau priklausiusi Kudirkos Naumiesčio parapijai. Prie jos visą laiką gyveno kunigas, kuris aptarnavo apylinkės tikinčiuosius. Pokario metais dėl kunigų trūkumo Slabadus aptarnaudavo K. Naumiesčio kunigai. Dar vėliau dėl tarybinės valdžios trukdymų kunigas į Slabadus atvažiuodavo tik laidotuvių proga. Slabadus prijungus prie Vilkaviškio rajono, gyventojus aptarnaudavo Didvyžių parapijos klebonas. Kun. P. Perkaitis retkarčiais atlaikydavo pamaldas už mirusius, tačiau šakių vicedekano perspėtas, kad taip elgdamasis galįs pabloginti padėtį ir valdžia neleisianti net palaidoti mirusius, nustojo laikyti
pamaldas. Atvykus į Didvyžius naujam klebonui kun. Antanui Lukošaičiui, Vilkaviškio raj. vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas J. Urbonas š.m. spalio mėn. uždraudė Slabadų bažnyčioje laikyti šv. Mišias net laidotuvių metu. Pavaduotojo nuomone, pamaldas negalima laikyti todėl, kad Slabadų tikintieji neturį išsirinkę net bažnyčios komiteto. Tai sužinoję, Slabadų tikintieji tuojau sudarė dvidešimtuką, išsirinko parapijos vykdomąjį komitetą ir pasiuntė į Religijų reikalų tarybą patvirtinti.

    Mėnesį laiko tikintieji laukė atsakymo. Vilkaviškio rajono VK pirmininko pavaduotojas J. Urbonas ėmėsi priemonių išardyti Slabadų bažnytinį komitetą. Vietinės partinės organizacijos uždarame posėdyje kolūkietis Girdauskas buvo priverstas išstoti iš parapijos komiteto.

    Spalio 27 d. pas pavaduotoją J. Urboną buvo iškviestas Slabadų parapijos komiteto pirmininkas Jonas Bušauskas. Pavaduotojas teiravosi apie jo dukrą Juliją Bušauskaitę, kurią perdavė milicijos vaikų kambario įskaitai vien už tai, kad mergaitė, tėvų prašoma, nunešė keliems asmenims pasirašyti vieną iš parapijos dokumentų. Mergaitė mokykloje buvo terorizuojama, ir tik motinos Bušauskienės energingas įsikišimas privertė J. Urboną ir Arminų mokyklos vadovybę atšaukti sprendimą ir išbraukti J. Bašauskaitę iš vaikų kambario įskaitos.

    Pavad. J. Urbonas reikalavo, kad J. Bušauskas pasirašytų raštą, jog, parapijos vykdomąjį komitetą sudarant, nebuvę viešo susirinkimo. Jeigu J. Bušauskas tokį tekstą būtų pasirašęs, tada rajono valdžia būtų paskelbusi, kad parapijos vykdomojo komiteto išrinkimas yra neteisėtas. J. Bušauskas, supratęs klastą, J. Urbono suredaguoto rašto nepasirašė. Pirmininkas J. Bušauskas buvo baramas, kodėl bažnyčios komitetas dokumentus apie posėdį, vykdomojo komiteto sudarymą ir prašymą leisti veikti Slabadų parapijai nusiuntė tiesiogiai į Vilnių. Pavaduotojo J. Urbono nuomone, visus šiuos reikalus reikėję pirma su juo aptarti. Atrodo, kad J. Urbonas Religijų reikalų tarybos pareigūnų buvo išbartas, kad dėl
savo netaktiško elgesio su tikinčiaisiais iššaukė žmonėse norą sudaryti teisišką religinę bendruomenę.

    Lapkričio 1 d. Bušauskienė su Anele Bacevičiene nuvyko pas pavaduotoją J. Urboną prašyti leidimo Vėlinių proga Didvyžių klebonui atlaikyti gedulingas pamaldas. Moterys pateikė tikinčiųjų prašymą, kurį buvo pasirašę 29 tikintieji. Pavaduotojas be Vilniaus sutikimo pamaldų laikyti neleido. Pavaduotojas ta proga, paėmęs Didvyžių klebono bylą, pradėjo moterims skaityti apie kunigą, tačiau šios skaitymą pertraukė, pareikšdamos, kad jos atėjusios ne apie kunigą pasiklausyti, bet gauti leidimą pamaldoms. Tuomet pavaduotojas stengėsi moteris įtikinti, kad ne žmonėms reikią pamaldų, bet kunigui.

    Lapkričio 9 d. buvo pranešta, kad į Slabadus atvyksią valdžios pareigūnai, todėl prie koplyčios susirinko daug žmonių. Laukė nuo ryto ligi vakaro ir nesulaukė. Pareigūnai tikriausiai norėjo, kad mažiau būtų žmonių, todėl atvyko tik sekančią dieną po pietų. Lapkričio 10 d. po pietų į Slabadus atvažiavo pavad. J. Urbonas su Religijų reikalų tarybos atstovu Raslanu. Jie rado prie bažnyčios susirinkusius tikinčiuosius, kurie reikalavo, kad būtų leidžiama laikyti pamaldos. Kolūkietė Julė Morkevičienė kalbėjo, kad žmonės, per dienas dirbdami, nusivarą nuo kojų, o sekmadienį jiems reikią eiti 10 kilometrų į bažnyčią, todėl norį, kad pamaldos būtų Slabaduose. Visi susirinkusieji vienbalsiai gynė savo teisę melstis ne kur kitur, bet savoje koplyčioje.

    Valdžios atstovai nuėjo apžiūrėti pačią koplyčią, kuri buvo gražiai išpuošta. Jie priekaištavo tikintiesiems, kodėl jiem anksčiau nereikėję bažnyčios, o tik dabar. Išvažiuodami pareigūnai pareiškė vykstą pas Didvyžių kleboną ir, jei jis gerai pavaišinsiąs, tai leisią laikyti pamaldas.

    Netrukus į Didvyžių klebonijos duris pasibeldė valdžios pareigūnai. Pavaduotojas J. Urbonas ir Religijų reikalų tarybos referentas Raslanas mėgino kaltę suversti klebonui, kad jis sukurstęs liaudį reikalauti pamaldų ir vykdomojo komiteto sudarymo. Klebonas ramiai paaiškino,   kad  ne  jis  sukurstęs  liaudį,   bet  pats  Urbonas,
uždrausdamas laidotuves Slabaduos, iššaukė žmonių nepasitenkinimą ir norą sukurti oficialią religinę bendruomenę.

    Valdžios pareigūnai bandė kleboną įtikinti, kad Slabadams komiteto nereikią, jų reikalus galįs tvarkyti ir Didvyžių parapijos vykdomasis organas. Pagaliau atvykusieji leido Slabaduose laikyti pamaldas, švęsti religines šventes, o raštišką leidimą žadėjo atsiųsti už dviejų savaičių.

    Slabadų tikintieji nekantriai laukė, koks bus valdžios atsakymas. Sužinoję, kad leido laikyti pamaldas, labai džiaugėsi.

    Klebonas nutarė pradėti laikyti pamaldas nuo pirmojo advento sekmadienio. 1976 m. lapkričio 23 d. pavad. J. Urbonas leido visais advento sekmadieniais laikyti pamaldas, tik uždraudė kviestis talkai kunigus iš kitų rajonų, net ir iš kaimyninės K. Naumiesčio parapijos.

    Rajono pirmininko pavaduotojas lapkričio 24 d. žadėjo atvažiuoti į Slabadus ir su Juodupėnų apylinkės pirmininku Gerardu Holbachu apžiūrėti koplyčią ir, jei reikės, duoti remontui reikalingoms medžiagoms paskyrimą.

    Netrukus papūtė kiti vėjai. Lapkričio 24 d. pavad. J. Urbonas išsikvietė pas save Slabadų parapijos vykdomojo komiteto pirmininką Joną Bušauską ir uždraudė Slabadų koplyčioje pastoviai laikyti pamaldas. Kiekvienu atveju, kai slabadiečiai norėsią, kad jų koplyčioje būtų laikomos pamaldos, reikėsią rajono pavaduotojui atvežti prašymą, šį naują patvarkymą pavaduotojas motyvavo tuo, kad rajono valdžios įgaliotas asmuo turįs stebėti, kiek pamaldose dalyvaus žmonių, kunigo veiklą ir pasiklausyti pamokslų. Kiekvienų pamaldų metu koplyčioje turįs būti Juodupėnų apylinkės pirmininkas G. Holbachas ir sekti kleboną. Slabadiečiai juokiasi, kad apylinkės pirmininkas-komunistas galėsiąs be baimės lankyti bažnyčią ir melstis.

    Slabadų bažnytinis komitetas bandė telefonu pranešti pavaduotojui apie būsimas pamaldas, tačiau šis pareikalavo, kad tikintieji asmeniškai atvyktų pas jį. Vykdomojo
komiteto pirmininką J. Bušauską bandė atkalbėti nuo pirmininko pareigų ir siūlė jį įtraukti į Didvyžių parapijos bažnyčios komitetą. Didvyžių parapijos komitetą galima papildyti tik su J. Urbono sutikimu. Pavaduotojas pats nori išrinkti kandidatus į parapijos vykdomąjį komitetą. Tokiu būdu jis „vykdo" Bažnyčios atskyrimą nuo valstybės įstatymą.

    1976 m. lapkričio 27 d. pirmininkas J. Bušauskas su Anele Bacevičiene nuvyko pas pavaduotoją J. Urboną ir įteikė pareiškimą, kad leistų kunigui laikyti pamaldas. Pavaduotojas pareiškimą atmetė—negeras tekstas. Pirmininkas pasisiūlė perrašyti. Tuomet pavad. J. Urbonas pakeltu tonu pasakė, kad pareiškimą reikią parašytį prieš dvi savaites ir nurodyti, kurią dieną ir valandą būsiančios pamaldos ir koks kunigas jas laikysiąs. J. Urbonas liepė žmonėms mažiau važinėti, nes Slabaduose nesą religinės bendruomenės, nėra nei bažnyčios, o religinė bendruomenė negalinti būti užregistruota. Pirmininkas Bušauskas drąsiai paklausė: „Kam jūs mus apgaudinėjate ir varginate? Vilnius ir jūs leidote pamaldas, o dabar vėl trukdote? Važiuosime į Vilnių!" Tada pavaduotojas tikinčiųjų atstovams priminė, kad čia ne Amerika. Vadinas, nesivarginkite, nes ko norite, vistiek negausite.

    Slabadų bedieviai tik juokiasi iš tikinčiųjų pastangų išsikovoti savo koplyčioje pamaldas. Jie sako, kad neleisią kunigui čia laikyti pamaldų.

    Pagrįstai manoma, kad toks staigus duoto leidimo atšaukimas laikyti pamaldas nėra atsitiktinis. Tikriausiai Religijų reikalų tarybos įgaliotinis šiuo reikalu painformavo Religijų reikalų tarybą Maskvoje ir vykdo gautas instrukcijas visais galimais būdais kliudyti, kad nebūtų pradėtos laikyti pamaldos. Kur girdėta, kad tarybų valdžia leistų atidaryti bažnyčią ir koplyčią. Ji sugeba tik uždaryti.

ALGIMANTO ŠALČIO PERSEKIOJIMAS

Praėjo ketveri metai, kai 17000 Lietuvos tikinčiųjų skundas dėl tikėjimo persekiojimo plačiai nuskambėjo per
visą pasaulį. Po kiek laiko kiti įvykiai užpildė laisvojo pasaulio žmonių mintis, o Lietuvos katalikų skundas liko užmirštas. Jo neužmiršo tik KGB—Valstybinis saugumo komitetas. Jis ieško skundo organizatorių, parašų rinkėjų, pasirašiusiųjų, kad juos deramai nubaustų.

(Ateistai net akluosius persekioja):
    1975 m. rugsėjo mėn. pabaigoje į Kauno m. partijos komitetą slaptai buvo iškviestas LAD Kauno GMK (Lietuvos aklųjų draugijos Kauno gamybinio mokymo kombinato) direktorius Antanas Ruginis, LAD Kauno Tarprajoninių kultūros namų direktorius Vaclovas Smalakys ir LAD Kauno GMK partinės organizacijos sekretorius Teodoras Ignatavičius. Atsakingas partijos komiteto darbuotojas pareiškė, kad Aklųjų draugijoje esanti didelė netvarka—mažai dėmesio kreipiama į ideologinį darbuotojų auklėjimą ir permažai kovojama su religija. Aklųjų draugijos orkestrantai eina į bažnyčią, groja laidotuvėse su religinėmis apeigomis. LAD Kauno tarprajoninių kultūros namų direktorius V. Smalakys buvo įpareigotas užkirsti kelią orkestrantų „nusikaltimams". LAD Kauno GMK direktoriui A. Ruginiui buvo įsakyta atleisti iš pareigų kombinato Plastmasės cecho viršininką Juozą Menkevičių ir šepečių cecho meistrą Praną Inokaitį. Abu yra praktikuojantys katalikai ir yra darbininkų gerbiami. Stalino laikais J. Menkevičius ir P. Inokaitis buvo ištremti į Sibirą. P. Inokaitis Nepriklausomybės laikais buvęs karininkas, dabar visiškai aklas invalidas. Partijos komiteto pareigūnas nurodė asmenis, kurie yra pasirašę po 17000 katalikų peticija—J. Bogušienė, M. Misevičienė, A. Krušinskienę ir kt. Pasirašiusiems peticiją reikią sudaryti nepakantumo atmosferą.

    Partijos komiteto darbuotojas pasakė, kad iš Maskvos gautame rašte nurodyta, jog po peticija pasirašė ir organizavo parašų rinkimą LAD Kauno tarprajoninės valdybos inspektorius Algimantas šaltis. Jį reikią atleisti iš darbo, nenurodant tikrų atleidimo priežasčių.

    Direktorius A. Ruginis spalio mėn. pabaigoje išsikvie-
tė kombinato plastmasės cecho viršininką J. Menkevičių ir pareikalavo, kad savo noru atsisakytų iš užimamų pareigų. Priežasties nenurodė, tik pareiškė, kad taip įsakyta iš aukščiau. J. Menkevičius, nenorėdamas kelti konflikto, pareiškimą parašė. 1975 m. spalio 28 d. darbininkai, sužinoję apie šį įvykį, parašė Kauno m. KP komiteto sekretoriui prašymą, kuriame nurodė daugybę J. Menkevičiaus nuopelnų, apdovanojimų ir prašė palikti jį viršininku. Nors prašymą pasirašė 200 darbininkų, tačiau jis nebuvo patenkintas. Kombinato partinės organizacijos sekretoriui ir visiems šnipeliams darbo buvo iki kaulo— ištirti, kas parašė peticiją, kas rinko parašus ir sutrukdyti, kad peticijos tekstas „nepatektų, kur nereikia".

    Su šepečių cecho meistru Inokaičiu buvo susidorota kur kas tyliau—direktoriaus įsakymu Inokaitis pervestas dirbti namudininku. Paprastai namudininku darbą duoda tiems kombinato nariams, kurie gyvena toli nuo darbovietės.

    LAD Kauno tarprajoninis valdybos pirmininkas Kostas Bankauskas, sužinojęs, jog reikėsią atleisti iš darbo A. Šaltį, sunerimo: „Šitiek ilgai dirbęs, darbe puikiai nusimanąs, ir dabar—nei iš šio, nei iš to atleisk". Tačiau greitai K. Bankauskas (TSKP narys) tapo klusniausiu partijos pagalbininku.

    1975 m. spalio 30 d. iš Vilniaus atvyko LAD Centro valdybos pirmininkas M. Poznanskas ir smarkiai išbarė LAD tarprajoninės valdybos pirmininką K. Bankauską, kodėl jis vilkinąs A. Šalčio pašalinimą iš darbo. M. Poznanskas įsakė Bankauskui, kad A. Šaltis šiandien parašytų pareiškimą, jog savo noru išeinąs iš darbo. Tą pačią dieną K. Bankauskas išsikvietė pas save A. Šaltį ir buhalterės Petronėlės Kaupienės (valdybos šnipės) akivaizdoje pareiškė, kad valdyboje dirbti negalįs ir per 12 dienų turįs išeiti iš darbo. A. Šaltis paklausė, dėl kokių priežasčių ir kieno įsakymu jis atleidžiamas iš darbo. K. Bankauskui atsisakius ką nors paaiškinti, A. Šaltis paklausė, kokių priekaištų viršininkas turįs dėl inspektoriaus pareigų atlikimo. K. Bankauskas atsakė, jog dėl
darbo jokių priekaištų neturįs. Tada A. Šaltis pareiškė, kad pareiškimo nerašysiąs ir iš darbo neišeisiąs, nes tai esą bet kokios teisėtvarkos pažeidimas. „Na, pagalvok iki pirmadienio. Vistiek čia negalėsi dirbti",—kalbėjo K. Bankauskas.

    Žinia apie A. Šalčio atleidimą iš darbo tuojau pasklido po visą kombinatą. Aklieji darbininkai dėl tokios neteisybės reiškė pasipiktinimą.

    Lapkričio 3 d. K. Bankauskas vėl vertė A. Šaltį rašyti pareiškimą, jog savo noru atsisakąs darbo, nes kitaip būsianti sutepta jo darbo knygelė ir niekur negausiąs darbo. Jei išeisiąs iš darbo, tai K. Bankauskas žadąs tarpininkauti įsidarbinant Radijo gamykloje. A. Šaltis tvirtai užprotestavo neįeisiąs tyčiotis iš savęs, kaip fašizmo laikais buvo tyčiojamasi iš belaisvių: numesdavo bulvę, o belaisvis nosimi turėdavo ją ridenti ir kriuksėti. Jeigu norį jį atleisti iš darbo, tegul įrašo į darbo knygelę, jog atleistas už tikėjimą. K. Bankauskas prasitarė, kad jį atleisią iš darbo ryšium su etatų mažinimu.

    Lapkričio 8 d. A. Šaltis nuvyko į Vilnių pas LAD Centro valdybos pirmininką Poznanską.

    — Pirmininke, norėčiau sužinoti, už ką esu šalinamas iš darbo? K. Bankauskas man liepė rašyti pareiškimą ir išeiti iš darbo,—užklausė A. Šaltis.

    — O pats nejauti už ką? Geriau prisimink, kas buvo per sociologinius tyrimus? (1969 m. LAD mokslinė grupė važinėjo po Lietuvą ir tyrė regėjimo invalidus. Laisvalaikiais A. Šaltis nueidavo į bažnyčią pasimelsti, o kiti tuo metu girtuokliaudavo. Sociologinių tyrimų dalyvis korespondentas V. Dubininkas, atvykęs į valdybą, paskelbė, kad Šaltis einąs į bažnyčią ir kitus organizuojąs melstis. (-Red.).

    — Laisvalaikiu eiti į bažnyčią ir melstis—mano asmeniškas reikalas,—atsakė Šaltis.
— Aš esu ateistas ir noriu, kad visi būtų ateistai. O jūs esate tikintis. Taigi, — skėstelėjo rankomis Poznanskas,—mūsų nuomonės nesutampa. Jūs trukdote ateistiniam darbui.
    — Nurodykite nors vieną faktą, kada aš sutrukdžiau ateistinį darbą.
    — Savo pavyzdžiu trukdote. Valstybės oficialioji ideologija—ateizmas. Dabar statomi dideli ideologiniai reikalavimai.
    Jūs negalite dirbti vadovaujančio darbo su žmonėmis. Mes stengėmės jus perauklėti, bet nepavyko. Jūs turite pasirinkti kitokį darbą. Kai pas mus nedirbsi, galėsi eiti į bažnyčią pasižiūrėti architektūros ar pasimelsti, kaip norėsi.

    — Taip išeina, kad tikintieji turi bėgti į miškus ar į dykumas, nes nėra tokio darbo, kur nebūtų kolektyvo.

    — Aš nesakau, kad eitum į dykumas ar miškus. Jei nori, gali eiti į kombinatą segtukų karpyti.

    (Tarybinė valdžia stengiasi, kad tikintieji žmonės dirbtų tik paprasčiausius darbus, kad nebūtų tikinčios inteligentijos, kad galėtų šaipytis: „Į Dievą tiki tik nemokšos ir tamsuoliai" Red.).

    — Jeigu būdamas tikinčiu negaliu dirbti inspektoriumi, vadinas, Tarybų Sąjungoje tikintieji yra diskriminuojami.
    — Prašau mums čia nevaryti užsienio propagandos,—neturėdamas ką atsakyti, burbtelėjo Poznanskas. A. Šaltis aiškino, kad jo darbas ne pedagoginis, tai kodėl jiems prisireikė jį atleisti iš darbo.

    — Kiek galėjome, tiek laukėme. Mums irgi statomi reikalavimai. Dabar sustiprinta ideologinė kova,—gynėsi Poznanskas.

    — Čia ne mūsų kaltė,—parėmė pirmininką LAD Kadrų įskaitos viršininkas K. Martusevičius (saugumietis,—Red.).—Mums tik pavesta išsrėbti tą košę. Nieko nepadarysi.

    Baigdamas pokalbį, Poznanskas pareikalavo, kad A. Šaltis kuo skubiau parašytų pareiškimą ir išeitų iš darbo.
K. Bankauskas kombinate pradėjo kalbėti, kad A. Šaltis atleidžiamas iš darbo ne už tikėjimą, bet už pasirašymą 17000 katalikų memorandumo, kad šaltis užsiimąs pogrindine veikla, todėl reikią vengti su juo bendravimo. Lapkričio 10 dieną Bankauskas vėl įsakė, A.
Šalčiui parašyti pareiškimą, o kai šis atsisakė, pagrasė: „Gerai, Gerai! Mes norėjome su tavimi pasielgti kaip su žmogumi, o tu nenori. Dabar bus kitaip. Nenorėjai geruoju, bus—bloguoju".

    Netikėtai Bankausko ir jo šalininkų nuotaikos pasikeitė— visi pasidarė malonūs ir atrodė, kad reikalai krypsta į gerą pusę. Deja, pasikeitė tik taktika. Nutarta ieškoti A. Šalčio darbe pretekstų, rašyti papeikimus ir pašalinti iš darbo kaip blogą darbuotoją. Tuojau prasidėjo sąmoningas trukdymas A. Šalčiui dirbti ir 1975 m. gruodžio 10 d. buvo parašytas pirmas papeikimas „už nepareigingumą darbe". Papeikimas buvo parašytas slapta, neprisilaikant jokių juridinių normų. Antrą papeikimą K. Bankauskas įrašė gruodžio 17 d. „už nuvykdymą įsakymų", nors Šaltis niekuo nebuvo nusikaltęs. LAD kadrų viršininkas Martusevičius Bankauską įspėjo, kad nerašytų papeikimų perdažnai, nes būsiąs matomas spaudimas.

    Tris mėnesius tęsėsi visokeriopi varginimai. A. Šalčiui trukdydavo vykti į komandiruotes, bardavo, net rėkdavo už nepadarytus prasižengimus, mažino premijas, neskyrė pašalpos, skleidė paskalas, kad Šaltis esąs labai blogas darbuotojas, nors per 7 darbo metus turėjo tik pagyrimus, kliudė susitikti su kombinato darbininkais, stengėsi sudaryti vaizdą, kad A. Šaltis nedirba, o kažkur be reikalo laksto. Viršininkui K. Bankauskui persekiojant A. Šaltį, kuo uoliausiai talkino buhalterė Kaupienė, komjaunuolės Kamorūnaitė ir Bankauskaitė. Komjaunuolės, pataikaudamos Bankauskui, šaltį šmeiždavo ir iš jo tyčiodavosi.

    Vasario 2 d. A. Šaltis Vilniuje kalbėjosi su LAD kadrų skyriaus viršininku Martusevičium, kuris prasitarė, jog nurodymas atleisti A. Šaltį iš darbo duotas iš namų, kuriems visi pavaldūs. Kas tie namai Tarybų Sąjungoje— tokie galingi ir tokie baikštūs? Galingi, nes visi vykdo jų valią, baikštūs, nes savo vardą dangsto bankauskais, martusevičiais ir kt. Tai—KGB.
Kovo 29 d. Bankauskas pasikvietė į kabinetą A. Šaltį ir sako:
    — Jau pasibaigė visi tavo atsisakymo nuo darbo terminai. Paskutinis terminas buvo duotas iki kovo 15 d., o dabar jau kovo 29 diena.
    — Aš pirmą kartą girdžiu apie terminus,—nustebo Šaltis.

    — Jeigu tau nesako, tai dar nereiškia, kad man nesako,—dėstė Bankauskas.—Rašyk pareiškimą, o ne, tai bus blogai. Mes tave pašalinsim kaip blogą darbuotoją.

    Kovo 30 d. LAD Centro valdybos pirmininkas Poznanskas kalbėjo Bankauskui: „Žinok, jei neatleisi Šalčio, tai pats nedirbsi".

    Balandžio 12 d. A. Šalčiui įrašė trečią papeikimą „už aplaidumą darbe". Po papeikimo įsakymu Šaltis įrašė:
„Papeikimą laikau iš anksto apgalvotą provokacija, sąmoningai siekiant mane pašalinti iš darbo". Iš tikrųjų A. Šaltis buvo visiškai neteisingai apkaltintas už invalidės Balčiūnaitės pareiškimo pražudymą, ką padarė pats Bankauskas.
Po trijų papeikimų A. Šaltis iš darbo dar nebuvo atleistas. Bankauskas ir toliau nepraleisdavo progos A. Šaltį kompromituoti ir iškolioti; viršininką siutino, kad jis nesusitvarko su pavaldiniu taip, kaip nori KGB. O tas noras labai aiškus: kuo greičiau atleisti iš darbo, kol dar dirba—izoliuoti nuo kolektyvo ir sukompromituoti dirbančiųjų akyse. Bankauskas melagingu būdu stengėsi sudaryti kombinate įspūdį, kad A. Šaltis nepareigingas, nedrausmingas ir pan. Kitiems girdint jis pradėdavo šaukti ant šalčio, tarsi šis iš tikrųjų būtų kažką padaręs blogai.

    Gegužės 14 d. A. Šalčiui įrašė ketvirtą papeikimą už tai, kad Velykų švenčių metu neatėjo į darbą.
A. Šalčio persekiojimas tęsiasi. Jo sveikata smarkiai pašlijo.

    A. Šalčio persekiojimas prasidėjo tada, kai 1974 m. pabaigoje LAD narys invalidas Krušinskas įskundė saugumui savo tikrą žmoną. Ta proga skundikas išdavė,
kad pas juos ateidavę Petras Pliura, V. Jaugelis, A. Šaltis ir kiti ir tardavęsi dėl parašų rinkimo po 17000 memorandumo tekstu. Po išdavystės saugumas metus sekė Šaltį, o po to įsakė LAD vadovams susidoroti su Šalčiu.

    Antri metai kiekvieną dieną terorizuojamas žmogus, kurio vienintelė kaltė—tikėjimas. Kad ji palaužtų morališkai ir fiziškai, KGB suorganizuoja daugelį žmonių nuo draugijos pirmininko iki eilinių komjaunuolių, juos priverčia tiesiogiai ar netiesiogiai ėsti vienas kitą, kaip džiunglių grobuonis kovoti už savo niekingą būvį. Šiems visiems nemąstantiems KGB užmačių vykdytojams norime pasakyti K. Bankausko žmonos žodžius: „Kostai, Kostai, atmink,—nesiseks tau gyvenime už nekalto žmogaus persekiojimą! Ar tu supranti, ką darai? Visokius girtuoklius, ištvirkėlius palaikai, o žmogų persekioji už jo kilnumą! Nelaimins Dievas, atmink! Mesk tą darbą, parašyk pareiškimą ir išeik, tai bus rami sąžinė. Karjeriste tu, kaip tau negėda! Bijai prarasti savo postą, pasiruošęs kažin ką padaryti iš baimės..."

    A. Šaltis yra bandęs stoti į Kunigų seminariją. Seminarijos rektorius V. Butkus, sužinojęs, kad 1963 m. A. Šaltis buvęs teistas už vaikų katekizaciją, pasakė, kad net negalvotų apie seminariją. Prelatas Telksnys prasitarė: „Pagal visą teisybę jums turėtų būti pirmenybė, tačiau priėmimą į Seminariją tvarko kulto reikalų įgaliotinis, ir mes esame bejėgiai ką nors padaryti".

    A. Šalčio persekiojimas už tikėjimą prasidėjo dar mokyklos suole. Kėdainių I vidurinės mokyklos direktorė S. Laurinaitienė daug kartų A. Šaltį barė mokytojų kambaryje, grasino išmesti iš mokyklos, liepė rašyti pasižadėjimą, kad neisiąs į bažnyčią. Algis buvo kritikuojamas sienlaikraštyje, svarstomas pedagogų tarybos specialiai sukviestuose posėdžiuose. Viename posėdyje A. Šaltis direktorės įsakymu rašė pasiaiškinimą, kodėl tikįs į Dievą. Po to sienlaikraštyje buvo išvadintas tamsuoliu ir nemokša. Direktorė buvo įsakiusi ir kitiems mokytojams persekioti A. Šaltį. Dauguma mokytojų direktorės neklausė, tačiau netrūko ir fanatikų, kaip mokyt. Alekna-
vičius, mokyt. Gumbrevičius, mokyt. Tvarionavičius, kurie kaip įmanė, taip persekiojo tikintį mokinį: įžeidinėdavo, mažindavo pažymius ir pan.

    Direktorė S. Laurinaitienė įsakė A. Šalčio tėvams, kad neleistų sūnaus į bažnyčią. „Tegul namuose pasistato tokį didelį kryžių kaip kapinėse ir tegul sau meldžiasi, bet į bažnyčią tegul neina".

    Įbauginto tėvo ir direktorės terorizuojamas jaunuolis 1962 m. rudenį paliko I-ją vidurinę mokyklą ir įstojo į Kėdainių vakarinę mokyklą. Saugumiečių įbaugintas tėvas išvarė sūnų iš namų. Už tikėjimo tiesų paaiškinimą mokiniams A. Šalčiui buvo sumažintas elgesys iki 2 ir pašalintas iš vakarinės mokyklos. „LKB Kronika"' rašė apie A. Šalčio nuteisimą vieneriems metams kalėti už vaikų katekizaciją. Teismas nusprendė A. Šaltį, kaip neperauklėjamą „nusikaltėlį", uždaryti kartu su plėšikais, galvažudžiais ir moraliniais iškrypėliais, o kratos metu paimtą religinę literatūrą (144 knygas ir įvairius užrašus) sunaikinti. A. Šaltis buvo teisiamas Kėdainių II-sios vidurinės mokyklos salėje, į kurią buvo suvaryti mokiniai pasižiūrėti, koks laukia likimas nenusilenkiančių ateistinei diktatūrai. Tačiau, kai mokiniai salėje pradėjo garsiai reikšti nepasitenkinimą, buvo kuo greičiausiai iš salės išvesti, neleido stovėti net lauke prie mokyklos.

     Grįžęs iš lagerio, A. Šaltis dirbo zakristijonu Skarulių parapijoje, bet ir čia neturėjo ramybės: valdžios pareigūnai per savo žmones be paliovos šmeižė A. Šaltį, o Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Rugienis įsakė Skarulių klebonui kun. Jokūbauskui atleisti jį iš zakristijono pareigų. Neatleido. Atvykęs į Jonavą, Rugienis uždraudė kun. A. Jokūbauskui eiti kunigo pareigas, o Skraulių bažnytinio komiteto pirmininkui liepė užrakinti bažnyčią ir neleisti į ją nei klebono, nei zakristijono. Po kaimus vaikštinėjo valdžios pareigūnai, rinkdami žinias apie šalčio veiklą, bet naują bylą sufabrikuoti nepavyko.
M. JUREVIČIUS - BEDARBIS
Šiauliai
LTSR Prokurorui
LKP Sekretoriui Griškevičiui

pil. Mečislovo Jurevičiaus, gyv. Šiauliuose, Žemaitės g.
Nr. 102-12,
Priežiūrinis skundas

    Šiaulių m. liaudies teismo 1975.11.19 sprendimu mano ieškinys dėl grąžinimo į darbą buvo atmestas, šis sprendimas LTSR Aukščiausiojo teismo teisminės civilinių bylų kolegijos nutartimi 1975.III.18 paliktas galioti. Laikau, kad paminėtas sprendimas ir nutartis turėtų būti panaikinti: byla grąžinta nagrinėti iš naujo dėl šių motyvų:

    Aš atleistas iš darbo už pravaikštas, tuo tarpu, mano nuomone, aš jų nesu padaręs. Pravaikšta yra neatvykimas į darbą be pateisinamos priežasties. Aš gi iš anksto pranešdavau, kad negalėsiu dirbti. Pas atsakovą dirbau nuo 1965.X.2. Per visą darbo laiką jokių drausminių nuobaudų neturėjau. Paskatinimų buvo ne vienas. Buvau laikomas geru darbininku. Pareikšdamas, kad negalėsiu dirbti, nurodydavau ir priežastis. Esu religingas žmogus. Religinių švenčių dienomis negalėdavau dirbti ir prašydavau nuo darbo atleisti. Sutikdavau už tas dienas atidirbti kitomis dienomis.

    TSRS Konstitucija numato religinę laisvę, kuria aš ir pageidauju pasinaudoti. Aš nedirbu auklėjamojo darbo, ir mano religingumas niekam blogo negali sukelti. Aš esu eilinis darbininkas-dažytojas. Nematau jokių kliūčių, kad būčiau grąžintas į darbą. Lyg nepastebėdamas mano nurodytų priežasčių, liaudies teismas visiškai formaliai išsprendė šią bylą. Ta pačia linkme nuėjo ir LTSR Aukščiausiasis Teismas. Tai neteisinga. Aš nesu pravaikš-
tininkas, o doras darbininkas, bet turiu savo įsitikinimus, kuriuos noriu vykdyti.

    Prašau užprotestuoti paminėtą Šiaulių m. liaudies teismo 1975.11.19 sprendimą ir LTSR Aukščiausiojo teismo 1975.111.18 nutartį ir šią bylą grąžinti nagrinėjimui iš naujo.
                                      M. Jurevičius
1975.IV.16.


*    *    *

    LTSR Prokuratūra pranešė, kad Jurevičiaus skundo nepatenkina, nes jis teisingai atleistas iš darbo, kadangi, neturėdamas administracijos sutikimo, neatvykdavo į darbą.

    1975.IX.8 Jurevičius šiuo klausimu kreipėsi į TSRS Generalinį prokurorą, tačiau ir iš šios įstaigos buvo atsakyta, kad jis esąs iš darbo atleistas teisingai.

    1975.XII.19 M. Jurevičius kreipėsi į TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumą, prašydamas jį sugrąžinti į darbą ir atsakyti į klausimą: „Ar aš galiu gauti kompensacinį laisvalaikį už viršnorminį darbą per religines šventes, ar negaliu jo gauti?"

    1976.1.29 Aukščiausias Teismas atsakė, kad Jurevičius iš darbo atleistas teisingai. į Jurevičiaus klausimą nieko neatsakė.

    1976.11.10 M. Jurevičius pasiuntė skundą į TSKP CK ir TSRS Aukščiausiąją Tarybą. Skunde rašoma:

    „Aš darbo žmogus. Gyvenu iš savo uždirbtų pinigų. Dirbti privalau ir noriu, bet su manim niekas nenori sutikti, kad ir religingas žmogus vistiek yra žmogus ir turi teisę gyventi... Nejaugi nėra galimybės įvykdyti reikalavimus TSRS Konstitucijos, kuri kiekvienam leidžia tikėti... Jūs galite nurodyti, kad žmogus turėtų galimybę religinių švenčių metu nedirbti ir tas dienas atidirbti kitu laiku... Ar aš galiu savo religinių švenčių metu nedirbti ir jas už tai atidirbti kitu laiku?..."


    1976.III.2 LTSR Prokuratūra atsakė, kad užprotestuoti Šiaulių m. liaudies teismo sprendimą nėra pagrindo.

    M. Jurevičius dar kartą kreipėsi į TSRS Aukščiausiąją Tarybą, tačiau LTSR Prokuratūra pranešė, kad byla išspręsta teisingai ir daugiau į Jurevičiaus pareiškimus neatsakinėsią.

    1976.IV.5 pas Jurevičių apsilankė Šiaulių m. VRS tardytojas Ramanauskas ir pradėjo klausinėti, kodėl jis niekur nedirbąs ir iš kokių pajamų pragyvenąs. Jurevičius atsakė, kad jo nedarbo priežastys visiems yra gerai žinomos. Išeidamas paliko Jurevičiui kvietimą balandžio 6 d. atvykti į milicijos skyrių pas tardytoją Ramanauską. Čia Jurevičius buvo supažindintas su Baudžiamojo kodekso 240 str. ir jam buvo pagrasinta, kad, jei nedirbsiąs, būsiąs nubaustas. Jurevičius tardytojui paaiškino, jog visi šie paragrafai jo neliečia, nes jis nesąs nei veltėdis, nei valkata, o sąžiningas darbo žmogus. Tardytojas Ramanauskas atkirto, kad Jurevičius su savo „filosofija" galįs eiti kur nors į Pedagoginį institutą, o jei neįsidarbinsiąs, tai milicija įdarbinsianti prievarta.

    1976.IV.28 M. Jurevičius vėl buvo iškviestas į milicijos skyrių pas tardytoją Milašauską. Pokalbis vyko apie tą patį: kodėl nedirba, kur dar ruošiasi rašyti skundą ir kt. Pokalbyje dalyvavo ir Ramanauskas. Vėl buvo grasinama bausti, teisti ir pan. Kai Jurevičius nepasirašė apklausos protokolo, buvo nuvestas pas milicijos skyriaus viršininką, kuriam Milašauskas apsiskundė, jog pirmą kartą gyvenime sutikęs tokį žmogų ir nežinąs, ką su juo daryti. Viršininkas vėl apklausė, kiek laiko nedirbąs, kodėl ir vėl grasino bausti. Jurevičius pakartojo tą patį—jis ne veltėdis ir ne valkata, o bedarbis per prievartą.

    1976.V.10 Jurevičius vėl buvo iškviestas į milicijos skyrių. Tardytojas Ramanauskas surašė protokolą, jei Jurevičius per mėnesį laiko neįsidarbinsiąs, tai kaip veltėdis būsiąs nubaustas pagal BK 240 str. Jurevičius protokolo nepasirašė, tuomet buvo iškviesti du liudininkai, kurie protokolą pasirašė.

    1976 m. gegužės mėn. į miliciją buvo iškviesta ir
Jurevičiaus žmona, kurią tardytojas Ramanauskas apklausinėjo apie tarpusavio sugyvenimą, iš ko pragyveną ir kt.

    Taigi greitai bus du metai, kaip tyčiojamasi iš tikinčio žmogaus. Atrodo, tarsi Tarybų Sąjunga nebūtų pasirašiusi Helsinkio akto.


*    *    *

    1976.VII.10 į Šiaulius atvyko deputatas Jurgelevičius iš LKP CK susitikimui su rinkėjais. Buvo surengtas priėmimas suinteresuotų asmenų. Kai Jurevičius išaiškino savo padėtį, deputatas pareiškė, kad pasielgta teisingai ir jis galįs būti nubaustas. Jo nuomone, panašios problemos neiškylančios kitose socialistinėse šalyse, pvz., Lenkijoje, kur tikintieji turį teisę religinių švenčių dienomis nedirbti.

    Deputatas Jurgelevičius buvo užklaustas, kodėl ir kieno paliepimu griaunami kryžiai ant Kryžių kalno prie Šiaulių. Deputatas paaiškino, kad kryžių statymas ant kalno esąs „nehigieniškas", o, be to, kalnas nesąs istorinis.

    Užklausus, kodėl jau 20 metų kaip neleidžiama Šiaulių bažnyčiose skambinti varpais, Jurgelevičius atsakė, kad teisingai padaryta.

KUNIGO J. ZDEBSKIO GYNIMAS


Lietuvos TSR Komunistų Partijos
Centro Komiteto
Pirmajam sekretoriui drg. Griškevičiui

Sveikatos apsaugos Ministrui
drg. Kleizai
Nuo Lietuvos tikinčiųjų

P a r e i š k i m a s
    Šių metų kovo 10 d. Lazdijų rajono Šlavantų parapijos klebonas kun. J. Zdebskis buvo sulaikytas Vilniuje vairuojant automašiną. Sulaikė VAI darbuotojas ir pareiškė, kad kunigas girtas. Pareikalavo vykti į psichoneurologinę ligoninę nustatyti girtumo laipsniui.
Ligoninėje, nepadarius kraujo analizės, nežiūrint to, kad pats kunigas to reikalavo, buvo nustatytas aktas, pripažįstąs girtumą. VAI atėmė vairuotojo teises pusantrų metų laikotarpiui ir nubaudė 30 rub. pinigine bauda.

    Kadangi kun. J. Zdebskis Lietuvos tikintiesiems yra gerai pažįstamas kaip kunigas ir kaip žmogus—jis visiškai nevartoja alkoholinių gėrimų, todėl jo nubaudimą mes laikome sąmoninga pastanga kompromituoti ir persekioti kunigus.

    Mūsų nuomone, gydytoja ir autoinspekcijos darbuotojas, kurie, KGB reikalaujant, sutiko neteisingai pasirašyti kun. J. Zdebskį apkaltinantį aktą, pasielgė neteisingai— nesąžiningai, todėl jiems neturėtų būti vietos oficialiose įstaigose. Kaip galima tokiam gydytojui patikėti žmonių sveikatą, kuris neturi sąžinės?

    IV.13 Lazdijų rajoninis laikraštis „Darbo vėliava" įdėjo žinutę, kad Gegutės kaimo gyventojas Juozas Zdebskis kovo 23 d. neatsispyrė stikliuko pagundai, buvo sulaikytas Vilniuje už lengvojo automobilio vairo.

    Prašome Centro Komitetą pasirūpinti, kad būtų atšauktas šmeižtas, paskelbtas Lazdijų rajoniniame laikraštyje, jog kun. J. Zdebskis sulaikytas girtas, o taip pat nedelsiant gražinti jam vairuotojo teises ir piniginę baudą ir pasirūpinti, kad tarybinių darbuotojų tarnautojų nepasikartotų panašus neteisingumas. Prašau duoti atsakymą, kokių priemonių imamasi sudrausti nesąžiningiems darbuotojams.

    Atsakymą prašom duoti pačiam kun. J. Zdebskiui.
1976.VII.8.
        Lietuvos tikintieji:
                        (212 parašų)

*    *    *

Lietuvos TSR Prokurorui
P a r e i š k i m a s
    Mus, tikinčius, pasiekė skaudi žinia, kad 1976.11.10 Vilniaus mieste VAI darbuotojas Jurevič sulaikė Šlavantų
kleboną kun. J. Zdebskį, kaltindamas jį, kad girtas vairuojąs automobilį. Jurevič kun. Zdebskį pristatė į psichiatrinę ligoninę, kurioje, nepadarius net kraujo analizės, nustatytas girtumo laipsnis. Tuo remiantis VAI darbuotojai atėmė iš kunigo 18 mėnesių vairuotojo pažymėjimą, o rajoninis laikraštis paskelbė šmeižikišką straipsnį, kad kun. J. Zdebskis „neatsilaikęs" prieš stiklelį.

    1976 m. gegužės 3 d. kun. Zdebskį valdžios pareigūnai sulaikė Ukmergėje, atėmė motociklisto teises ir padarė smulkią asmeninę kratą.

    Mes, tikintieji, pažįstame kun. J. Zdebskį, kuris jau virš 20 m. dirba daugelyje parapijų, šventai vykdo kunigo pareigas, turi didelį autoritetą kunigų ir tikinčiųjų tarpe. Taip pat tvirtiname, kad niekas ir niekada nematėme kun. J. Zdebskio neblaiviu, nes jis pats yra griežtas abstinentas ir tikinčiųjų tarpe žodžiu ir pavyzdžiu kovoja prieš girtavimą. Tą gali paliudyti visų parapijų, kuriose kun. J. Zdebskis dirbo, tikintieji.

    Mums neaišku, už ką kun. J. Zdebskį valdžios pareigūnai persekioja ir šmeižia? Kodėl jam atimtas vairuotojo pažymėjimas? Nejaugi ateistai galvoja, kad tokiomis priemonėmis nuteiks mus, tikinčiuosius, prieš kunigus? Mes, tikintieji, gerbiame savo kunigus ir užstosime juos, kurie yra nekaltai persekiojami ir šmeižiami. Protestuodami prieš valdžios pareigūnų neteisėtus veiksmus, nukreiptus prieš kun. J. Zdebskį, reikalaujame sugrąžinti jam vairuotojo pažymėjimą.

    Atsakymą į mūsų pareiškimą prašome siųsti kun. J. Zdebskiui. Lazdijų rajonas, Šlavantai.

Klaipėda, 1976.VII.16 (Pasirašė daug tikinčiųjų).

    Panašaus turinio pareiškimus įvairioms valdžios instancijoms rašė Kauno, Panevėžio, Prienų ir kitų vietovių tikintieji. Į juos saugumas „atsakė" šitokiu būdu: į Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos kuriją
buvo atsiųstas „Šlavantų tikinčiųjų" anoniminis laiškas, kuriame skundžiamasi, kad kun. J. Zdebskis blogai einąs pareigas ir yra amoralus. Neaišku, kokiais sumetimais J.E. vysk. Povilonis šj anoniminį skundą perdavė Lazdijų dekanui kun. Strimaičiui, kuris ypač nekenčia tų kunigų, kuriuos persekioja KGB. Kun. Strimaitis supažindino kun. J. Zdebskį su skundo turiniu. Kunigai stebisi, kad kurija reaguoja į saugumo parašytus anoniminius skundus.

ŽINIOS IŠ VYSKUPIJŲ

Kaunas
    1976 m. rugsėjo mėnesį Pluirienė aplankė savo vyrą Petrą Plumpą-Pluirą, kalintį Permės griežto režimo lageryje. Kartu su juo bausmę atlieka Šarūnas Žukauskas ir Sergiejus Kovaliovas. Kadangi Pluirienę į tolimą kelionę palydėjo kun. J. Zdebskis, tai lagerio administracija pareiškė didžiausią neapykantą ir leido žmonai pabūti su vyru vos 1 parą. Prieš pasimatymą su vyru, Pluirienė buvo kruopščiai iškrėsta. Kratos metu visiškai išrengė. į pasimatymo kambarį negalima įsinešti nei popieriaus, nei rašymo priemonės. Tualete taip pat nėra popieriaus.

    Permės lagerio politiniai kaliniai tikisi, kad Tarybų Sąjungos vyriausybė amnestuos ir jiems iki galo neteks kalėti, kadangi visame pasaulyje amnestuojami politiniai kaliniai.

    Kovaliovas už įvairius pareiškimus dažnai uždaromas į karcerį.

    Pluirienė savo vyrui Velykų proga pasiuntė sveikinimą ant religinio paveikslėlio, tačiau lagerio adminstracija kaliniui jo nedavė. Žmona parašė skundą. Kai Plumpa-Pluira pareikalavo, kad jam būtų atiduotas religinis paveikslėlis, lagerio administracija jį uždarė į karcerį. Lagerio instrukcijoje apie tai, kas negalima siųsti, nėra pažymėta, kad draudžiama siųsti religinius paveikslėlius.
*    *    *

Permė
Iš kalinio Petro Plumpos-Pluiros laiško

Garbė Jėzui Kristui!
(...) Nežiūrint kur begyvensi, visur iškyla tie patys svarbiausi rūpesčiai ir klausimai—žmogaus sielos išganymas. Ir ne visada lengva žinoti, kur yra tas tinkamiausias laukas, kuriame mes galėtume daugiausia atnešti naudos. Tik sielų Karaliui tai žinoma, o mums belieka žydėti ten, kur Jis mus pasėjo. Jei pasėjo mus į skausmų dirvą — žydėkime skausme, jei į vienatvės—tai vienatvėje, nes Sutvėrėjas sėja net gražiausias gėles neprieinamuose kalnų tarpekliuose, ir jos turi savo vertę, nors jų nemato joks žmogus. Mums gi šiais laikais gyventi nematomiems neįmanoma; tik sielos skausmas gali būti nematomas, ir kaip žiedai jis gali būti nuolat skinamas ir aukojamas Atpirkėjui. Tai gražiausia Jėzaus altoriaus puošmena. Be tokios rūšies papuošalų būna nykios net ir gražiausios šventovės; be tokios rūšies aukotojų būna skurdžios net ir didžiausios tautos.

    Atrodo, kad mūsų tautai pasisekė, nes dar ne visur nuvyto skausmo gėlės ir todėl mums dar neuždaryti Gyvojo Vandens šaltiniai.

    Prie šio šaltinio visada džiugiai budėti linkiu ir Jums...
Uralietis
1976.VIII.23.

*    *    *

    „LKB Kronika" prašo viso pasaulio katalikus, ypač užsienio lietuvius, nuolatos priminti Tarybinei vyriausybei apie sąžinės ir tikėjimo kalinius: P. Plumpą, J. Gražį, P. Petronį, N. Sadūnaitę, V. Lapienį, J. Matulionį ir kt.
*    *    *

Kaunas
    
LTSR prokuratūra 1976 m. rugsėjo 2 d. atsiuntė Virgilijui Jaugeliui tokio rašto kopiją:

    „Siunčiame spręsti pil. V. Jaugelio 76.06.24 pareiškimą dėl paimtos pas jį knygos grąžinimo.

    Apie priimtą sprendimą prašome pranešti pareiškėjui ir painformuoti respublikos prokuratūrą".
                        LTSR prokuroro vyr. padėjėjas J. Bakučionis

    V. Jaugelis LTSR prokuratūrai skundėsi ne tik dėl knygos atėmimo, bet ir dėl chuliganiškų Raseinių milicijos bei saugumo darbuotojų veiksmų (žr. „LKB Kronika" Nr. 23). LTSR prokuratūra piliečio skundą tirti pavedė patiems kaltininkams. Ar galima daugiau pasityčioti iš žmogaus teisių?


*    *    *

Kaunas

    Po J. Maironio mirties jo sesuo Marcelė, rodos, 1934 metais brolio atminimui buvo pastatydinusi sodelyje prie Maironio (dabar literatūros) muziejaus didelę Kristaus statulą. 1976 m. spalio mėn. 21 d. Literatūros muziejaus direktorės įsakymu ši statula buvo nugriauta ir neva perkelta į Dailės muziejaus fondus. Nuo statulos nuplėšė memorialinę marmuro lentą su data ir Marcelės dedikacija broliui. Tad kam reikalingas apgadintas statulos laužas Dailės fondams?

    Beveik visi Literatūros muziejaus darbuotojai buvo priešingi statulos nugriovimui ir prašė direktorę, kad statulą paliktų vietoje, bet direktorė Macijauskienė paaiškino, kad nieko negalinti padaryti. Matyt, direktyva buvusi iš KGB.


*    *    *

Šventybrastis
    1976.X.21 į Šventybrasčio pradinę mokyklą atvyko Kėdainių rajono prokuroro pavaduotojas A. Januškevičius
ir pareiškė norįs susitikti su mokine Kačinskaite. Pavaduotojas mergaitę klausinėjo apie tai, kas ją ruošė Pirmajai Komunijai, kaip dažnai nueidavusi pas kleboną, kokios pavardės kitų vaikų, kurie šiemet ėjo pirmosios išpažinties.

    Tą pačią dieną prokuroro pavad. Januškevičius nuvažiavo į Surviliškio vidurinę mokyklą ir ten apklausi-nėjo dar penkis vaikus, kurie šiais metais priėjo pirmosios išpažinties ir šv. Komunijos Šventybrasčio bažnyčioje.

    Spalio 25 d. buvo šaukiami į Kėdainių rajono prokuratūrą vaikų tėvai. Ten jiems teko parašyti pasiaiškinimus apie vaikų ruošimą Pirmajai Komunijai... Tėvai paaiškino, kad patys mokę vaikus, o klebonas juos tik egzaminuodavęs.

    Rytojaus dieną į prokuratūrą buvo pakviestas pats Šventybrasčio klebonas kun. Leonardas Jagminas. Jis taip pat turėjo rašyti pasiaiškinimą ryšium su vaikų ruošimu Pirmajai Komunijai.

    Nors Šventybrasčio klebonas 1976 m. rugsėjo 9 d. Kėdainių rajono adminstracinės komisijos buvo įspėtas, tačiau po mėnesio byla buvo atnaujinta.

    N.B. 1976.VII.16 kun. Jagminas buvo iškviestas pas Tiskūnų apylinkės pirmininką šmigelską, kuris surašė protokolą, kad kun. L. Jagminas egzaminuodavęs vaikus nuo 1976 m. liepos 15 d. iki rugpiūčio 7 d. Surašęs protokolą, pirmininkas pasisakė, kad jis skubąs į autobusą, nes baigiasi darbo laikas ir jam reikią grįžti į namus Kėdainiuose. Pirmininkas sakė, kad jam esą reikalingi dar du protokolo nuorašai, todėl jis pasiūlė kun. L. Jagminui pasirašyti ant dviejų tuščių protokolo blankų. Kunigas pasirašė. Pirmininkas nuoširdžiausiai įtikinėjo, kad protokolo tekstas ant šių lapų būsiąs nurašytas tiksliai, be jokių pakeitimų. Tačiau rugsėjo 9 d. kun. L. Jagminas iškviestas pas Kėdainių raj. pirmininko pavaduotoją Juškevičių išgirdo skaitomą žymiai pakeistą protokolo tekstą. Pavyzdžiui, naujame protokole buvo pažymėta, kad kun. Jagminas ne egzaminavęs, bet mokęs savo bute. Be to,
buvo išvardintos penkių vaikų pavardės, ko nebuvo pirmajame protokole.


*    *    *

Telšiai
1976 m. lapkričio mėn. Telšių vyskupijoje renkami parašai po prašymu, kad Telšių vyskupijos valdytojas Vaičius būtų nominuotas vyskupu. Minėtas prašymas bus siunčiamas į Romos Kuriją. KGB šiam parašų rinkimui netrukdo. Minėtas parašų rinkimas daugeliui kunigų ir tikinčiųjų iššaukia tik liūdesį.


*    *    *

Skuodas
    1976 m. rugpiūčio gale į Skuodo ligoninę buvo paguldytas sunkiai sergantis Kazimieras Jablonskis.

    Prieš mirtį ligonis paprašė kunigo. Jo sesuo Paulauskienė kreipėsi į vyr. gydytoją Mažrimą, kad šis leistų atvykti kunigui į ligoninę. Pats ligonis drebančia ranka parašė gydytojui prašymą: „Leiskite parvesti man kunigėlį...", tačiau gyd. Mažrimas neleido. Sekančią dieną ligonio pusseserė E. Malūkienė kreipėsi į budinčią gydytoją Baltuonienę, bet ir ši neleido, nors ligonis matomai silpo. Kažkoks aklas fanatizmas neleido matyti vienišo senuko ašarų. Galiausia ligonis prašė išvežti jį iš ligoninės, kad tik galėtų prieš mirtį atlikti išpažintį ir priimti šv. Komuniją. Kadangi senukas buvo suparaližuo-tas, taip ir liko ligoninėje laukti beširdžių gydytojų šalia savo paskutinės gyvenimo minutės.

    Šios žinutės autorius rašo: „Ir tai daro žmonės, davę Hipokrato priesaiką, žmonės ateistinės propagandos vadinami „humaniškiausios profesijos atstovais". Kaip ilgai gyd. Mažrimas ir į jį panašūs mindžios įstatymus ir žmogiškus jausmus? Kur įgaliotinio K. Tumėno pažadai? Kur sąžinė? Teisybė?
*    *    *

Salos(Rokiškio raj.)
    Salų bažnyčios šventoriuje šios parapijos narė Ona Kisielienė pastatė Marijos statulą. Tuojau sukruto valdžios pareigūnai, pasiryžę žūtbūt ją pašalinti.

    Lapkričio 23 d. Salų bažnyčios komiteto pirmininkas ir Ona Kisielienė kreipėsi raštu į vyskupą R. Krikščiūną ir Religijos reikalų tarybos įgaliotinį, prašydami ginti Marijos statulą. Statytoja paaiškino, kad statulą pastačiusi savo sūnaus atminimui, kuris kentėjo nacių nelaisvėje ir žuvo Tėvynės kare.

    Lapkričio 24 d. atvažiavo Religijų reikalų tarybos įgaliotinio pavaduotojas, rajono architektas ir apylinkės pirmininkė. O. Kisielienė buvo tardoma ir klausinėjama, kas padarė statulą, kas pastatė, kas padarė lentą, ant kurios buvo užrašyta: „Tie, kurie didvyriais kovojo už laisvę ir žuvo laukuose gimtuose ir toli, laukia iš jūsų sukalbant „Sveika Marija"?

    Pavaduotojas grasino bažnyčios komiteto pirmininkui ir O. Kisielienei: jeigu pati statytoja nepašalinsianti statulos iki gruodžio 20 d., tai statula būsianti nuversta. Valdžios pareigūnas reikalavo, kad statula būtų nugabenta į kapus. Jis kaltino ir parapijos kleboną kun. Petrą Nykštų, kad ir jis prisidėjęs prie statulos pastatymo.

    Šventoriuje susirinkę žmonės garsiai reiškė savo pasipiktinimą, kad ateistai šventoriuje sudaužė kryžius, sulaužė šventoriaus vartus. „Jei Dievo nėra,—kalbėjo tikintieji,—tai kodėl Salų bedieviai bijo Marijos? Velnių tai nebijo,—jų pilnos parduotuvės".

    O. Kisielienė pasiryžusi jokiu būdu neleisti nugriauti statulą. Ji sako: „Vokiečiai atėmė tik sūnų, o dabar nori atimti brangiausią turtą—tikėjimą!"


*    *    *

Biržai
    Medicinos sesuo Aldona Šukytė 1976 m. pirmąją darbo dieną buvo iškviesta pas vyr. gydytoją Antaną Dauguvietį,   kuris,  vietoje  naujametinio pasveikinimo,
pradėjo šaukti: „Tai ką, kunigą atvedei!?" šukytė pasiteisino, kad kunigo nevedusi. Tada vyr. gydytojas A. Dauguvietis pradėjo ją kolioti, kad ligoninėje tokių neprotingų kaip šukytė esą ne vienas, bet tokių pavojingų—tik ji viena.

    — Vaikus į bažnyčią vedi, poterius kalbi, giedi, vaikus mokai,—kaltino med. seserį vyr. gydytojas.

    — Giedu ne darbe, o bažnyčioje, meldžiuosi irgi ne darbo metu.

    Tuomet vyr. gydytojas pakišo popieriaus lapą ir liepė rašyti pareiškimą, kad išeinanti iš darbo. Neužmiršo pagrasinti, kad, jei iki vasario 1 d. neišeisianti iš darbo, tai jis padarysiąs, jog Biržų rajone jinai negausianti darbo net paprasta valytoja.

    Šukytė išeiti iš darbo atsisakė,—čia ji buvo išdirbusi 21 metus ir čia praradusi sveikatą.

    Gyd. A. Dauguvietis, žinodamas, kad lopšelis bus greitai perduotas švietimo skyriui, sausio 27 d. perkėlė šukytę dirbti į lopšelį. Kitos med. seserys šukytei kalbėjo: „Ka tu padarei? Kam sutikai čia dirbti? Juk lopšelis nuo vasario 1 d. pereina švietimo skyriaus žinion, ir nuo rugsėjo 1 d. bus mažinami etatai".

    Taigi gydytojas Dauguvietis teisingai sakė: „Ne tokius sutvarko, o mes nesutvarkysim tokios mergytės. Sutvarkysim taip, kad jokie prokurorai nepadės".

    Vyr. gydytojas Šukytei ir anksčiau nedavė ramybės. 1973 m. birželio 12 d. ji buvo iškviesta pas vyr. gydytoją. Gyd. Dauguvietis užsipuolė, kad sesuo einanti į bažnyčią, ten giedanti ir svarbiausia,—į bažnyčią nuvežanti 16 metų invalidę mergaitę Liudviką Mulevičiūtę, gyvenančią Biržų mieste, ši mergaitė visiškai nevaikšto, nestovi, nedaro jokių judesių. Žinodama jos didelį norą aplankyti bažnyčią, A. Šukytė kiekvieną dieną nuveždavo mergaitę į bažnyčią.

    Gyd. Dauguvietis pareikalavo: jei Šukytė ir toliau vesianti mergaitę į bažnyčią, būsianti atleista iš darbo. Su skaudama širdimi med. sesuo verkiančiai mergaitei pasakė, kad daugiau negalėsianti ją nuvežti į bažnyčią.
    1974 m. Šukytei pasitaikė proga gauti pusę etato Likėnuose. Reikėjo vyr. gydytojo sutikimo. Partijos sekretorius gyd. Miško replikavo, kad šukytė pas kunigus prašytų darbo, o ne čia. Gyd. Dauguvietis kalbėjo:
— Nustok eiti į bažnyčią ir giedoti, tai aš tau duosiu pusę etato.

    Tada Šukytė pastebėjo, kad gydytojas labai pigiai norįs nupirkti jos sąžinę.

    Po to Šukytė dar ne kartą buvo barama už tikėjimą.

    1976 m. rugsėjo 1 d. Aldona Šukytė buvo, ryšium su etatų mažinimu, atleista iš darbo. Dabartiniu metu ,ji dirba kolūkiuose. Nors darbas sunkus, o sveikata menka, bet tiek gerai, kad negirdi nuolatinių priekaištų.

*    *    *

(K. Tumėnas priartina kun. Niurkai mirtį):
Utena
    Prieš Utenos dekanato rekolekcijas, kurios vyko 1976 m. rugsėjo 28-30 dienomis, dekanas kun. Niurką kreipėsi į Utenos rajono pirmininko pavaduotoją Labanauską, painformuodamas apie rekolekcijas ir apie Panevėžio vyskupo R. Krikščiūno apsilankymą. Pavad. Labanauskas pasiskubino informuoti Religijų reikalų tarybos įgaliotinį K. Tumėną. Rugsėjo 27 d. K. Tumėnas atvyko pas dekaną kun. Niurką ir ilgai kalbėjosi. Tą pačią dieną K. Tumėnas aplankė Tauragnų ir Salų (Rokiškio raj.) klebonus. Naktį iš 27 į 28 d. Tumėnas nakvojo pas kun. Niurką.

    Religijų reikalų tarybos įgaliotinio apsilankymai nepasitarnauja nei kenčiančiai Lietuvos Bažnyčiai, nei diskriminuojamiems kunigams, nei tikintiesiems.

    Po K. Tumėno apsilankymo ir nakvynės dekano bute, kun. Niurkos sveikata labai pablogėjo. Paskutiniąją rekolekcijų dieną jį ištiko širdies smūgis ir tuojau numirė.
Velionis buvo uolus kunigas. Sveikata jis niekados nesiskundė ir mirė dar pačiame jėgų žydėjime, eidamas 63 metus.
    Anksčiau kunigus kviesdavo į karinį komisariatą ar kitas įstaigas ir saugumiečiai juos ilgas valandas tardydavo, stengdamiesi kunigus palaužti tiek fiziškai, tiek morališkai. Dabar saugumiečių taktika lyg sušvelnėjo— kunigams ne visada reikia vykti pas saugumiečius, nes jie arba jų įgalioti asmenys patys aplanko kunigus.

    Lietuvos kuniguose baigia subręsti mintis, kad K. Tumėnas nėra Bažnyčios draugas, bet priešas ir jam reikia sudaryti tokias sąlygas, kad jam praeitų noras važinėti pas kunigus ir dalyvauti kunigų šventimuose bei laidotuvėse.


*    *    *

Lazdijai
    Spalio 12 d. Sasnavoje buvo švenčiami Marijos vardo atlaidai. Lazdijuose į autobusą Druskininkai-Kaunas per Kapsuką įlipo saugumo darbuotojas Gylys ir, parodęs savo raudoną knygutę, tikrino kelialapį: kiek bilietų parduota iš Veisėjų į Sasnavą ir Kapsuką. Autobusu iš tikrųjų važiavo keletas mokinių aplankyti buvusį kleboną.


*    *    *

(Kryžius—skęstančios tautos viltis):
Veisėjai
    Neseniai Veisiejų bažnyčia įsitaisė naują vėliavą: vienoje pusėje—kankinys šv. Sebastijonas ir šūkis: „šv. Sebastijonai, globok mūsų jaunimą", o antroje—mergaitė apkabinusi kryžių ir šūkis: „Kryžius kankinių tvirtybė, kryžius—skęstančios tautos viltis". Vėliava raudonos spalvos, kaspinai—raudoni ir geltoni, o mergaičių suknelės—raudonos ir žalios. Rugsėjo pabaigoje iš Vilniaus atvykęs įgaliotinis K. Tumėnas kartu su Lazdijų raj. pirmininko pavad. Vanagu ir dekanu kun. Strimaičiu Veisėjuose apžiūrėjo vėliavą. Po to pareikalavo, kad klebonas pakeistų kaspinus ir šūkį. Vietoje geltonų kaspinų gali būti balti, o vietoje žodžio „skęstančios" gali būti „tikinčios". Klebonas sutiko, bet parapiečiai stebisi:
tauta iš tikrųjų skęsta degtinėje ir negimusių kūdikių kraujuje, o tautinės Lietuvos vėliavos spalvas galima rasti kiekviename gatvės šviesafore. Nejaugi ir juos reikią išvaryti?

*    *    *

(Ir avarijoj saugumo pirštai):
Kybartai
    1976 m. spalio 6 d. Kybartų klebonui kun. S. Tamkevičiui netoli Virbalio lenkiant sunkvežimį, šis netikėtai pasuko į kairę ir užkabino lenkiančią automašiną. Avarijos metu nukentėjo tik klebono automašina. Kadangi įvykio liudininkų nebuvo, atvykęs autoinspektorius pareiškė sutvarkysiąs avarijos dokumentus taip, kad nebūtų kaltų.

    Praslinkus savaitei laiko, KGB papulkininkas Kolgo-vas pasakojo Viduklės klebonui kun. A. Svarinskui, kad Kybartų klebonas kun. S. Tamkevičius, darydamas dvigubą lenkimą, padaręs avariją.

    Spalio 11 d. Vilkaviškio raj. VK pirmininko pavad. J. Urbonas kun. S. Tamkevičiui pasakojo, kad pas jį kreipėsi autoinspekcijos pareigūnai, teiraudamiesi, kaip reaguoti Kybartų klebono autoavarijos atveju.

    Spalio 28 d. kun. Tamkevičius buvo iškviestas į Vilkaviškio vidaus reikalų skyrių, kur milicijos viršininko pavaduotojas Paltanavičius pareiškė, jog nuspręsta kun. S. Tamkevičiui atimti vairuotojo teises trims mėnesiams... Už ką tokia sankcija? Mįslę įminė vienas milicijos pareigūnas, atskleidęs paslaptį, jog Vilkaviškio saugumo viršininkas Vaišvila pareikalavo atimti kun. S. Tamkevičiui vairuotojo pažymėjimą trims mėnesiams.

    Visuomenė yra įsitikinusi, kad saugumas prikišo pirštus ne tik prie vairuotojo pažymėjimo atėmimo, bet ir prie pačios avarijos padarymo.
*    *    *

Prienai
    Prienų rajoninis laikraštis išspausdino straipsnį „Kai klebonas pyksta". Laikraščio redaktorius Vytautas Masi-konis kaltina Skriaudžių kleboną kun. Vincą Čėsną, kad jis skriaudžias buvusį zakristijoną Petrą Kuliešių, kad be leidimo nugriovęs prie bažnyčios tvoros esantį sandėliuką ir kad apylinkės pirmininkės Janinos Ališauskienės neįleidęs į bažnyčią.

    1975.VI.10 Skriaudžių parapijos vykdomasis komitetas, vysk. R. Krikščiūnui patarus, nusprendė parapijos špitolės gyventojų bulvių sandėlius perkelti į ūkinį pastatą, o senuosius, kaip apgriuvusius ir trukdančius palaikyti aplinkos švarą, nugriauti. Prienų architektė Bečėsaitė davė žodinį leidimą griauti. Skriaudžių apylinkės pirmininkė Ališauskienė ir Skriaudžių kolūkio pirmininkas Viktoras Rinkauskas neteisėtai surašė nenugriovi-mo aktą. Prienų tardytojas Dobilas terorizavo parapijos komiteto pirmininką Vitą Orintą, Albiną Serbentą ir kt., kurie padėjo griauti minėtą sandėliuką. Skriaudžių aštuonmetės mokyklos direktorė Rinkauskienė, kolūkio pirmininko žmona, per pamokas tyčiodavosi iš dalyvavusio griovimo talkoje Kosto Lapinsko dukrelės, jos tėvą vadindama klasės mokinių akivaizdoje blogiausiu žmogumi.

    Apylinkės pirmininkės Ališauskienės klebonas iš tikrųjų neleido į bažnyčią, kadangi ji perdaug ją išniekino filmo „Velnio nuotaka" statymo metu.

   
Bažnytinis komitetas atleido iš bažnyčios valytojos pareigų Kuliešiaus žmoną, kaip pastoviai neatliekančią savo pareigų, o ne dėl klebono kaprizų, kaip teigia V. Masikonis.

    Straipsnio „Kai klebonas pyksta" autorius pasielgė labai negarbingai, iškraipydamas faktus. Kol kas tarybinė spauda leidžia ant „tamsybininkų" galvų pilti bet kokias pamazgas.
Varėna
    1976.IX.7 Varėnos rajono pirmininko pavaduotojas Jakavonis Varėnos klebonui kun. Broniui Jaurai įsakė: „Jūs neturite teisės eiti laidotuvių procesijoje, lydint numirėlį iš bažnyčios į kapus. Tai trukdo judėjimą. Mašinoje sėdėti galite".

    Varėniškiai negali suprasti, kokiu būdu jų klebonas gali labiau sutrukdyti eismą už žmonių minią, pėsčiomis belydinčią numirusįjį.

TARYBINĖJE MOKYKLOJE

Arminai (Vilkaviškio raj.)
    Arminų vidurinės mokyklos direktorė Irena Berentie-nė nesiliauja persekiojusi tikinčius mokinius už tai, kad jie lanko bažnyčią. 1976 m. lapkričio 20 d. ji sukvietė XI klasės mokinius ir tėvus, šiame susirinkime direktorė liepė religijos klausimu pasisakyti XI kl. mokinei Julijai Bušauskaitei. Direktorė priekaištavo, kad Bušauskaitė buvo vienintelė, kuri drįso atsistojus pasakyti: „Aš ėjau į bažnyčią ir eisiu, tikėjau ir tikėsiu". J. Bušauskaitė ir dabar patvirtino, kad ji einanti į bažnyčią. Direktorė kalbėjo, kad tarybinė mokykla esanti atskirta nuo bažnyčios ir Bušauskaitei reikią prisiminti, kad ji mokosi tarybinėje mokykloje, be to, pagrasino prisiminsią ją per egzaminus. Baigdama kalbėti, direktorė prikišo, kad Bušauskaitė ne komjaunuolė. J. Bušauskaitės motina pastebėjo, kad dėl komjaunuolių elgesio pačiai direktorei teko ne kartą raudonuoti. Kokiu pavyzdžiu gali būti komjaunuoliai, kurie naktimis užkabinėja žmones.


*    *    *

    1976.XI.30 d. pro Arminų vidurinę mokyklą lydėjo mirusįjį. Laidotuvių procesijos priekyje matėsi kryžius ir gedulingos vėliavos. Direktorė J. Berentienė, pamačiusi kryžių, dairėsi, ar nesą procesijoje mokinių. Tuo pačiu
metu direktorė pradėjo mokiniams aiškinti, kad, jeigu procesijoje yra nešamas kryžius, mokiniai tokiose laidotuvėse negali dalyvauti. Kai vienuoliktokas A. Bagdonas norėjo laidotuvių eiseną nusifotografuoti, direktorė griežtai uždraudė.


*    *    *

Kybartai
    1976.X.12 į Kybartų vidurinę mokyklą atvyko du saugumiečiai. Po vieną tardymui buvo kviečiami mokiniai, patarnaują Kybartų bažnyčioje šv. Mišiose. Mišių patarnautojai buvo klausinėjami, kas juos pakvietęs patarnauti Mišioms; ar klebonas duodąs saldainių, pinigų, knygų pasiskaityti? Berniukai paaiškino, kad jie patys atėję patarnauti ir klebonas už patarnavimus niekuo neatsilyginąs. Kai kuriuos iš ministrantų saugumiečiai bandė net užverbuoti—teikti KGB žinias.

    Ta pačia proga saugumiečiai instruktavo, ką turi daryti mokyklos vadovybė tikinčių mokinių atžvilgiu.

    Spalio 19 d. Kybartų vidurinėje mokykloje vyko pedagogų tarybos posėdis. Mokyklos direktorius Dirvonskis įpareigojo klasių vadovus sudaryti bažnyčią lankančių ir patarnaujančių prie religinių apeigų mokinių sąrašus. Direktorius nurodė, kad mokytojai patys sekmadieniais turį nueiti į bažnyčią ir pamatyti, kas iš mokinių lanko bažnyčią.

    Direktoriaus pavaduotojas Sinkevičius liepė klasių vadovams nerašyti savo mokiniams pavyzdingo elgesio pažymio, jei jie lanką bažnyčią; tačiau negalima motyvuoti, jog elgesys mažinamas už bažnyčios lankymą, o „už neaktyvumą visuomeninėje veikloje".

    Tuojau po šio posėdžio prasidėjo mokinių religingumo tyrimo vajus. Va klasės vadovė Stankevičiūtė liepė atsistoti, kurie eina į bažnyčią. Atsistojo beveik visa klasė. Einančius į bažnyčią vadovė surašė.

    Vd klasės vadovas Mickevičius savo mokiniams aiškino,   kad   pats   klebonas   surašęs   patarnaujančius
Mišiose ir atnešęs tą sąrašą. Niekas iš mokinių nepatikėjo šiais mokyt. Mickevičiaus žodžiais, nes į išdavikus Kybartų klebonas nelabai tinkamas, o mokyt. Mickevičius—puikiausiai.

    VIb klasės auklėtoja Palionienė taip pat liepė atsistoti tiems, kurie lanko bažnyčią ir klūpo prie altoriaus. Klausinėjo mokinius, ar jie patys eina, ar kas nors juos verčia.

    VIII klasės auklėtoja Žeižienė taip pat liepė atsistoti, kas eina į bažnyčią. ,

    VI ir VIa klasėse mokyt. Žakas ir Kazlauskienė davė savo auklėtiniams atsakyti į anketos klausimus: ar eini į bažnyčią, ar tiki į Dievą ir kt.

    Kai kuriose klasėse surašyti tikinčius mokinius buvo pavesta komjaunimo sekretoriams.

*    *    *

Šiauliai
    1976.IX.16 Šiaulių V-je vidurinėje mokykloje Il-je c klasėje mokytoja Jasiūtė pas vieną mokinę rado malda-
knygę ir pradėjo iš jos visaip tyčiotis, kad ji, kaip sena boba, nešiojanti maldaknygę. Mokytoja žadėjo nueiti prie bažnyčios ir stebėti, ar mokinė ateisianti į bažnyčią.
Netrukus mokyt. Jasiūtė suorganizavo tėvų susirinkimą. Tėvai į susirinkimą buvo kviečiami raštiškai. Jie turėjo pasirašyti, kad atvyks, o negalintieji turėjo parašyti, kodėl negalėsią atvykti. Lektorė buvo pakviesta mokyklos ateistinio būrelio vadovė mokyt, šiupienė. štai vienas kitas jos paskaitos „perliukas": „Vaikai, eidami į bažnyčią, užauga veidmainiais... Sudegusiai Šiaulių bažnyčiai valstybė paskyrė nemažą draudimą... į Kunigų seminariją jau neatsirandą kandidatų, tik vienas kitas veltėdis įstoja ir pan.". Lektorė skundėsi, kad tėvai dar vedasi vaikus į bažnyčią, kad vienas ateistas mokinys, baigęs 11 klasių, įstojo į Kunigų seminariją, kad senos bobutės moko vaikus poterių...
    1976.X.26 mokyt. Jasiūtė savo klasėje suorganizavo


ateistinę valandėlę. Pakviesti vyresniųjų klasių pionieriai pasakojo, kad bažnyčiose, besišlakstant švęstu vandeniu, užsikrečiama įvairiausiomis ligomis.

    Mokyt. Jasiūtė pasakojo, pas kuriuos vaikus namuose yra šventų paveikslų; liepė neiti į bažnyčią, o jei tėvai lieptų, išsisukti meluojant, kad skauda galvą ar ką nors kitą.

    Auklėtoja liepė atsistoti tiems vaikams, kurie neturi spaliuko žvaigždutės. Atsistojo daugiau kaip pusė klasės mokinių. Mokytoja Jasiūnaitė pagrasino: jei rytoj kuris nors ateisiąs be žvaigždės,—drausmingumo parašysianti dvejetą. „Nežinau, ką aš jums padarysiu, kas neturės ženkliuko",—baigdama kalbėti grūmojo fanatikė mokytoja.


*    *    *

Obeliai
    1976 m. rugsėjo mėn. pradžioje Obelių vidurinės mokyklos mokiniai-komjaunuoliai Fleita ir Vanagas, supykę už tai, kad juos vargino dėl tikėjimo, išplėšė iš istorijos vadovėlio Lenino portretą, priklijavo prie popieriaus lapo ir užrašė: „Leninas—didžiausias XX a. priešas".

    KGB pareigūnai Fleitą pripažino kalčiausiu ir užtai buvo pašalintas iš komjaunimo, o Vanagui užteko viešo papeikimo.

    Obelių vidurinėje mokykloje mokyt. Jakštas, kovodamas prieš tikėjimą, pasižymi dideliu fanatizmu. 1976 m. vieną liepos sekmadienį du berniukai Obeliuose sėdo į autobusą, norėdami nuvažiuoti į Rokiškio bažnyčią. Mokytojas Jakštas ištempė juos už apykaklės iš autobuso.


 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum