gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 26 Spausdinti El. paštas
    • sos
    Lietuvos kunigų kreipimasis į klierikus
    Sveikiname „Tiesos kelią"
    Tardymai ir kratos
    Žinios iš vyskupijų
    Religinių bendruomenių „sutartys"
    Laiškai ir pareiškimai
    Tarybinėje mokykloje
    Iš „LKB Kronikos" archyvo

1977 m. kovo 19 d.
LKB KRONIKA Nr. 26
Perskaitęs duok kitam! Eina nuo 1972 metų.
SOS


    Iš Romos Tėvynę pasiekė žinia, kad vyskupas dr. Matulaitis-Labukas prašosi Romos Kurijos iškviečiamas tvarkyti Lietuvos Bažnyčios reikalų—tikriausiai tartis dėl naujų vyskupų paskyrimo. Tie Bažnyčios reikalai tikrai nenormalūs, šiuo metu nei viena Lietuvos vyskupija neturi savo vyskupo ordinaro, daugumą vyskupijų valdo ne vyskupai, o valdytojai, du vyskupai—J. Steponavičius ir V. Sladkevičius—jau daugiau kaip 15 metų be teismo ištremti iš savo vyskupijų. Ar normali padėtis, kad Lietuvos katalikai neturi maldaknygių, katekizmų, o jaunimas prievarta bedievinamas? Nenormali padėtis, kad Kunigų seminarijai vadovauja tiek Tėvynėje, tiek visame pasaulyje susikompromitavęs dr. V. Butkus.

    „LKB Kronika", kaip vienintelis laisvas tikinčiųjų ir kunigų balsas, jaučia pareigą pareikšti: Lietuvai reikia ne naujų vyskupų, o naujų kunigų. Vyskupas tarybinėje sistemoje nėra pajėgesnis už paprastą kunigą—vyskupijos valdytoją tvarkyti Bažnyčios reikalų. Net vaikai Lietuvoje žino, kad kunigus į parapijas skirsto ne vyskupas ar valdytojas, o valstybinis saugumas bedievio K. Tumėno rankomis. Neperdėsime tvirtindami, kad keliems klierikams ir šv. aliejams pašventinti šiuo metu Lietuvoje vyskupų yra pakankamai. Bažnyčios ateitis Lietuvoje priklausys ne nuo vyskupų ar valdytojų skaičiaus, bet nuo pasišventusių eilinių kunigų darbo pastoraciniame fronte. Šiuo metu bedieviška valdžia siekia vyskupo fioletais pridengti Lietuvos Katalikų Bažnyčios tragediją prieš pasaulio viešąją nuomonę. Dabartinėje padėtyje Maskva į vyskupus nepraleis ne tik gerų, bet ir vidutinių kandidatų, tai kokia nauda Bažnyčiai iš naujų vyskupų paskyrimo?
    „LKB Kronika" kreipiasi į visus, kuriems rūpi persekiojamos Bažnyčios reikalai—įspėkite Apaštalų Sostą dėl bedievių kėslų. Tai gyvybinis Lietuvos Katalikų Bažnyčios reikalas!

*     *     *
    Į Kauno Kunigų seminariją yra nukreiptos daugelio akys. Geros valios žmonės pergyvena, kad Maskva bedievių rankomis ją smaugia. Nauji kunigai neužpildo mirusiųjų kunigų paliktų vietų, 1976 mirė 25 kunigai, o seminariją baigė vos devyni. Jau aštuoneri metai pasaulis šaukia—bedieviai trukdo jaunuoliams įstoti į seminariją, nustato stojančiųjų limitą ir pan. Pavadinkime tuos bedievius tikruoju jų vardu. Tai KP CK ir VSK—partija ir saugumas. Kad nesusirinktų perdaug audros debesų, šie seminarijos „globėjai" padidino stojančiųjų skaičių nuo 5 iki 10, o dar vėliau nuo 10 iki 19. Kad niekas neabejotų bedievių gera valia, skleidžiamos kalbos—ateityje seminaristų skaičius bus dar padidintas.

    Kas pažįsta KP ir VSK taktiką, tas po šio saugumo manevro iš karto susirūpino: bus padidintas seminaristų skaičius, saugumas smaugs seminariją kitokiu būdu. Tur būt, neatsitiktinai 1976 vasarą stojantieji į Kunigų seminariją taip uoliai buvo verbuojami būti Bažnyčios priešų talkininkais—VSK neetatiniais agentais. Kai kurie „kandidatai net po šešis kartus buvo kviečiami pasikalbėjimams". Klierikų verbavimas būti čekistų agentais gražiausiai pailiustruoja valstybės atskyrimo nuo Bažnyčios įstatymo įgyvendinimą Tarybų Sąjungoj. Gali būti kunigas, net ir vyskupas, bet būk kartu ir čekistas, mes, tarybų valdžia, tau duosime gerą parapiją, tik tu netrauk jaunimo į bažnyčią. Mes tau leisime važiuoti į Ameriką, tik tu ten skelbk apie tikėjimo laisvę Tarybų Sąjungoje arba bent tylėk, mes tau leisime bendrauti su šv. Sostu, tik tu padėk realizuoti mūsų planus—efektyviau griauti Bažnyčią.

    Klierikų ir kunigų verbavimas Bažnyčios griovimui yra vienas iš didžiausių VSK nusikaltimų, kuris turi būti
iškeltas Belgrade vyksiančiame patikrinime, kaip įgyvendinami Helsinkio nutarimai.

    Nedaug mažesnis Kunigų seminarijai VSK padarytas nusikaltimas yra nuolatos vykdomi stojančiųjų į seminariją atranka. Pagal VSK planą, seminarijoje gali mokytis šitokie klierikai: pasirašiusieji dirbti VSK agentais, invalidai, negabūs ir abejotino moralinio kilnumo, pvz., vienas vilnietis, 1976 vasarą įstojęs į seminariją,' taip išsireiškęs: „Ot pagersiu, kai būsiu kunigas!" („LKB Kronika" kol kas jo pavardės neskelbia, laukdama, kad netrukus jis pats paliks seminariją). Vienas kitas kandidatas ir su geromis savybėmis pralenda pro VSK koštuvą,— žiūrėkite, saugumas nesikiša į seminaristų reikalus!

    O gal VSK pareigūnams jau užteks, kad seminaristai įbauginti, nepasitiki vieni kitais, kad vos perkanda filosofijos ir teologijos mokslus ir nuolatos reikalingi vaistų ir poilsio? Ne, jų apetitas perdaug didelis, kad nurimtų.

    A. Baranauskas prieš 100 m. rašė: „Anei druko, anei rašto mums turėt neduoda. Nori, kad Lietuva būt ir tamsi ir juoda".

    Persisunkę ta pačia caristine dvasia, VSK pareigūnai budi, kad seminaristų visas dėmesys būtų nukreiptas į sportą, vaišes, seminarijos drausmės laužymą ir perdėtą susirūpinimą sveikata bei buitinėmis sąlygomis. Kad seminaristų interesai nepakiltų iki Bažnyčios ir Tėvynės vargų atjautimo, saugumas pasistengė, kad seminarijoje nebūtų klausoma net Vatikano radijo laidų. Seminaristams uždrausta turėti tranzistorius, skaityti „LKB Kroniką", naujus religinius leidinius, kursuojančius savilaidos būdu. šiais mokslo metais klierikams buvo uždrausta švarko atlape nešioti net kryželį, kad juo nepapiktintų atsitiktinai sutikto tarybinio jaunimo.

    O gal dabar nurims pareigūnai iš VSK? Ne, ne! Jiems per maža, kad klierikų dvasią maitina komunistinis laikraštis „Tiesa" ir „Sportas". Kitokios spaudos seminarijoje neužtiksi. Saugumiečiams neramu, kad, ko gero, atsiras tokių „atsilikusių" klierikų, kurie permažai domė-
sis komunistine „tiesa". Tokiu būdu 1976 Kunigų seminarijoje įvestos politinformacinės paskaitos. Panašiai kaip kariuomenėje ar lageriuose. 1976 m. gruodžio 4 d. seminarijoje buvo surengtas TSRS Konstitucijos minėjimas. Seminarijos rektorius dr. V. Butkus kalbėjo apie didelius TSRS laimėjimus visose gyvenimo srityse ir apie demokratiškiausią pasaulyje tarybinę Konstituciją. Po to klierikams pristatė lektorių iš „Žinijos" draugijos, sakydamas, kad „gerbiamas lektorius atsilankys pas mus dažniau ir paskaitys ištisą politinių paskaitų ciklą". Iš tikrųjų gruodžio 16 d. „Žinijos" lektorius skaitė seminarijoje paskaitą „TSRS tarptautinė padėtis, jos santykiai su kitomis šalimis ir apie didėjančią socialistinio bloko reikšmę". Lektorius neužmiršo suniekinti ir akademiką Sacharovą, kuris, girdi, nors didelis žmogus, bet ideologiškai neišsilavinęs, svaičiotojas.

Lietuvos kunigų kreipimasis į
klierikus

    Mus pasiekia liūdnos žinios apie Kunigų seminariją ir pastaruoju metu ten įsivyraujančią dvasią. Neminėdami konkrečių faktų, atkreipiame jūsų dėmesį — broliai, nepasenkite savo dvasia. Tik pasenęs žmogus perdėtai trokšta poilsio, patogumų, šilumos ir gero maisto. Jaunimas turi būti veržlus, nepaisąs jokių sunkumų, nes jį degina dideli siekimai. Verta prisiminti mūsų praeities jaunimą. Jis organizuodavo būrelius, rašė, kritikavo, ginčijosi. Ir nė vienos dejonės dėl sąlygų sunkumo! Visi pergyveno dėl pavergtos Tėvynės. Nevalgę, blogai apsirengę, visas jėgas atiduodavo knygų ir laikraščių leidimui bei platinimui.

    Kunigų maža, todėl Lietuva laukia ryžtingų ir gilios dvasios kunigų. Kiek buvo nukankinta kunigų ir vyskupų už savo ištikimybę Bažnyčiai ir Tėvynei, o kiek jų šiandien prieš laiką miršta, nes Gulago salynai iščiulpė jų jėgas. Jų vietą turi užimti ne lepšiai, bet jauntaviškai degantys šventu idealizmu. Jūs turėsite kelti Tautos dvasią, drąsiai stoti prieš melą, smurtą, neapykantą ir vergystės dvasią.
Ar pajėgsite, jei dabar jklimpsite į patogumų ir savimylos balą?!

    Mes norime jūsų dėmesį atkreipti į Valančių, kuris taip sumaniai priešinosi Lietuvos nutautinimui ir pravos-lavinimui; į vysk. T. Matulionį, kuris triskart ėjo kančios keliu komunistiniuose lageriuose, bet niekada nenusikalto savo sąžinei. Neužmirškite, kad Tauta nurašys į sąšlavyną visus konformistus ir „diplomatus", kurie sunkiausią valandą ėjo su Bažnyčios ir Tėvynės priešais, kurie sočiai pavalgę snaudė, kai priešas negailestingai visus dusino ir smaugė.

    Jokie pažadai ar grasinimai tenepalaužia jūsų dvasios. Geriau sutikite išeiti iš seminarijos, negu visą gyvenimą šliaužioti, nešiojant niekingą skundiko vardą. Jeigu dėl kokios nors priežasties būtumėte susirišę su saugumu, bet kokia, kad ir gyvybės kaina, nutraukite tą šlykščią sutartį!

    Jaunieji broliai, nepaisykite sunkumų ir išmokite rimtai aukotis, nes kur nėra aukos, ten nėra nei meilės. Kunigas be didelės širdies—vien skausmas Bažnyčiai ir nelaimė sau pačiam.

    Mes nuolatos meldžiamės, kad sunki dabartis jūsų nepalaužtų, bet užgrūdintų ir po Kristaus vėliava atsistotumėte rinktiniais kariais.
Jūsų broliai kunigai
SVEIKINAME „TIESOS KELIĄ"

    1977 m. sausio mėn. pabaigoje Lietuvoje pasirodė naujas leidinys kunigams „Tiesos kelias". Savo išore jis panašus į „LKB Kroniką" ir kt. pogrindžio leidinius. „Tiesos kelias", leidėjų teigimu, būsiąs „langas, pro kurį turi pakliūti daugiau šviesos į kunigų gyvenimą". Jis žada dalintis su kunigais pastoracijos patirtimi, supažindinti su naujovėmis teologijoje ir filosofijoje ir pateikti žinių iš katalikiškojo pasaulio.
    Perskaičius „Tiesos kelio" numerį, lieka geras įspūdis — leidėjai rašo aktualiais klausimais ir bando dalykiškai spręsti.

    Reikia tik pasidžiaugti, kad „Tiesos kelias" išėjo kaip tik laiku, nes tarybinė valdžia planuoja kunigams leisti oficialų leidinį, panašų į „Maskvos patriarchijos žurnalą". Tokio leidinio Lietuvos kunigai nepageidauja.

    „LKB Kronika" ragina visus kunigus aktyviai įsijungti į „Tiesos kelio" leidimą bei platinimą.

TARDYMAI IR KRATOS

        1977 m. pradžioje buvo iškrėsti šių asmenų butai:
        1. Onos Grigaliūnienės, gyv. Kaune,
        2. Leonardo Stovskio, gyv. Kaune, LTSR 25-čio g.
        3. Jono Petkevičiaus, gyv. Šiauliuose. Paimta: fotoaparatas, Papini „Kristaus istorija" ir kt.
        4. Balio Gajausko, gyv. Kaune, Spynų g. 3-8

    1977 m. pradžioje buvo suimta Panevėžyje Ona Pranckūnaitė.

    Daugiau žinių apie šias kratas ir O. Pranckūnaitės suėmimą „LKB Kronika" neturi.

*     *     *

Kapsukas
    1977 m. vasario 14 d. keturi nepažįstami vyrai brovėsi į kapsukietės Janinos Bužaitės butą. šis butas nuolatos yra saugumiečių sekamas. Daug kartų, J. Bužaitei nesant namuose, jos gyvenamajame bute, Kapsuke, o kiek anksčiau ir Vilkaviškyje, buvo padarytos kratos. J. Bužaitę pažįstantys asmenys ne vieną kartą buvo tardomi. Vienam iš jų saugumiečiai pasakė, kad J. Bužaitė yra didelė nusikaltėlė, kurią reikią izoliuoti nuo visuomenės.

*     *     *

K. Grinkevičiaus apklausa
    1977 m. sausio 7 d. Prienų miesto gyventojas Grinkevičius Kazimieras, Antanas, gavo kvietimą atvykti į Prienų VAI, su savimi turint pasą, automobilio pasą ir kvitą už rinkliavos apmokėjimą.

    Nurodytu laiku nuvykęs į autoinspekciją, Grinkevičius buvo nuvestas į saugumą pas viršininką Bankauską. Grinkevičius keturias valandas buvo klausinėjamas apie gyvus ir mirusius, buvusius bei esančius tremtyje, užsienyje gimines ir pažįstamus. Taip pat klausinėjo, ką pažįstąs Alytuje, Vilniuje, Kaune, kokie draugai, giminės ir pažįstami yra šiuose miestuose, jų adresai, užsiėmimas ir t.t.

    Ypatingą dėmesį atkreipė klausinėdamas, ar pažįstąs Vladą Lapienį ir kun. Kazimierą Žilį. Esą jie 1976.III.16 buvo susitikę Alytuje, Žiliaus bute. Grinkevičiui atsakius, kad  Lapienio nepažįstąs,  buvo klausinėjamas, kokius

O. Pranckūnaitė suimta 1977 sausio mėn.

pažįstąs kunigus, koks jų nusistatymas valdžios atžvilgiu, ką jie kalbą.

    Toliau klausė, ar skaitęs „LKB Kroniką", kokia jo nuomonė apie „Kroniką". Tardomasis paaiškinęs, kad „Kronikos" neskaitąs, nes, gaila, jos negalima prenumeruoti, o apie ją jis girdėjęs iš užsienio radijo laidų. Pažiūros yra teigiamos, kadangi Lietuvos katalikai neturi oficialaus leidinio, o „Kronika" ginanti Bažnyčios bei katalikų reikalus.

    Bankauskas netikėjęs, kad Grinkevičius, kaip geras katalikas ir Prienų parapinio komiteto narys, negaunąs šio laikraščio. Grinkevičiui atsakius neigiamai, vėl buvo užduodami klausimai: ką dar iš kunigų pažįstąs, ar apsilankąs pas kunigą Zdebskį, ką žinąs apie „Kronikos" leidimą, kunigų nuotaikas, apie Prienų parapijos kunigus, bažnytinio komiteto veiklą ir pan.

    Keletą kartų buvo nurodoma, kad Grinkevičius turįs pažinti V. Lapienį, prie šios pavardės buvo grįžtama daug kartų, kaip ir prie kun. K. Žilio.

    Be to, viršininkas teigė, kad „LKB Kronika" yra užsienio žvalgybų inspiruotas leidinys, turintis tikslą apšmeižti tarybinę santvarką.

    Esą užsienio turistai nematą Lietuvoje jokios katalikų priespaudos.

    Pokalbio metu Bankauskas du ar tris kartus, užsirakinęs seife savo dokumentus, išeidavo į gretimą kambarį skambinti, kaip jis sakėsi, nes, jeigu Grinkevičius nieko nesakąs jam, tai teksią važiuoti į Vilnių.

    Pagaliau davė popieriaus ir, nuvedęs tardomąjį į kitą patalpą, liepė rašyti gyvenimo aprašymą, o pats pasišalino ir ilgai nebegrįžo. Grinkevičiui parašius autobiografiją, jis buvo nuvestas atgal į Bankausko kabinetą ir vėl buvo užvesta diskusija apie kunigų „paneles", konjaką ir pan. Pagaliau viršininkas pasakė; „Ką gi, man nieko nesakai, tai važiuosi į Vilnių".

    Grinkevičiui pasiteiravus, kada reikės važiuoti ir ar jie nuvešią, buvo atsakyta, kad galės laisvai savo ar kitu transportu važiuoti ir dar bus apmokėtos išlaidos.
    Bankauskas išrašė šaukimą prisistatyti į Vilniaus Saugumo komitetą Vilniuje, Lenino pr. 40, pas tardytoją Urboną sausio 10 d. 10 vai. Išleisdamas Grinkevičių Bankauskas patarė neprasidėti su „LKB Kronika" ir bet kuriuo metu pas jį užeiti ar paskambinti telefonu, dar kartą priminęs, kad „LKB Kronika" yra užsienio inspiruotas leidinys, kuriame yra iškraipomi faktai.

    1977 m. sausio 10 d. 10 vai. ilgais koridoriais nusivedė tardytojas Urbonas Grinkevičių į savo kabinetą.

    Paprašytas atsisėsti ir supažindintas su atsakomybe už neteisingų parodymų davimą ir su baudžiamuoju kodeksu, tardytojas pradėjo apklausinėjimą, kuris tęsėsi nuo 10,15 vai. iki 17,15 vai.

    Pradžioje buvo pasakyta: „Jeigu sakysi tiesiai, teisingai, tai pokalbis truks neilgai, na, jei bandysi slėpti teisybę ir išsisukinėti, tai pokalbis tęsis ilgai ir ne vieną kartą".

    Tardytojas paklausė, ar pažįstąs Lapienį, kuris dabar yra suimtas kaip nusikaltėlis, platinęs „Kroniką". Atsakymas buvo neigiamas. Po to Urbonas tvirtino, kad jiems esą tiksliai žinoma, kad praeitą žiemą Grinkevičius buvo su juo susitikęs Alytuje.

    Po to klausinėjo, ar tardomasis pažįstąs kunigą Žilį. Atsakė, kad pažįstąs. Su juo susipažinęs Jiezne, nes kunigas prašydavęs pavežti pas ligonį, į laidotuves ir kt.  Toliau tardytojas klausinėjo, ar Grinkevičius yra matęs ir skaitęs „Kroniką" ir ką žinąs apie ją. Grinkevičius atsakęs, kad „Kronikos" neskaitė, nematė, o tik girdėjo iš Vatikano radijo laidų bei tarybinio filmo apie šį leidinį.

    Po to vėl klausė apie Vladą Lapienį. Esą jiems tiksliai žinoma, kad, Grinkevičiui esant pas kun. Žilį, kažkas pas jį atvykęs, ir po to, įdėję kažką į bagažinę, visi trys išvažiavę Prienų link. Grinkevičius viską paneigęs, tvirtindamas, kad iš kun. Žilio nesąs jokio žmogaus vežęs, tik jį vieną.

    Tardytojas klausinėjo, ar kun. Žilys su juo nekalbėjęs apie „Kroniką" ir ar nedavęs jos pasiskaityti. Grinkevičius atsakė, kad jie kartu važinėdami mažai kalba, nes kunigas vis melsdavosi, o jis žiūrėdavo kelio. „Kronikos" skaityti
taip pat nedavęs. Tardytojas teiravosi, ar kun. Žilys ką nors veždavosi kartu su savimi. Ar prašydavo atidaryti bagažinę? Grinkevičius atsakęs, kad kunigas įsidėdavo sakvojažą, kartą iš Vilniaus vežęsis grožinės literatūros iš serijos „Drąsiųjų keliai", na, ir kartą jo šeimininkas jam padėjęs įsigyti mėsos-kauliukų, darbininkų parduotuvėje—mėsos kombinate.

    Tardytojas vėl sugrįžo prie „Kronikos", klausė jo asmeninės nuomonės apie tą leidinį, šis atsakęs, kad tvirtos nuomonės neturįs, nes neskaitęs, o tik girdėjęs iš Vatikano radijo laidų. Toliau klausė, kokius konkrečius faktus prisiminąs iš „Kronikoje" aprašytų atvejų? Į tai užklaustasis atsakęs, geriausiai žinąs kun. Zdebskio bylą, kuri tiesiogiai surišta su Prienais. Tardytojas labai susidomėjęs pasiteiravo, kaip jis ir kiti žiūrėjo į šį įvykį? Grinkevičius pripažino, kad kun. Zdebskis buvo neteisingai areštuotas ir kalinamas už savo kunigo pareigų gerą atlikimą, ir žmonės buvo labai pasipiktinę šiuo įvykiu. Tuomet tardytojas replikavęs: „Mūsų šalis didelė ir nėra reikalo atsižvelgti į kelių ar keliolikos tūkstančių nuomonę". Be to, tardytojas pasiteiravo Grinkevičiaus asmeninės nuomonės apie „Kroniką" ir „Aušrą"; ar šie leidiniai atneša naudos lietuvių tautai?—„Apie „Aušrą" aš išgirstu pirmą kartą, o „Kronika" duoda šiokią tokią naudą, nes gina katalikų ir Bažnyčios reikalus, kadangi oficialaus leidinio katalikai neturi. Tardytojas pareiškė, kad tik „Kronika" bus kalta, jeigu bus represuoti keli tūkstančiai lietuvių. Urbonas nenorėjo sutikti, kad Grinkevičius negaunąs pasiskaityti „Kronikos". Į tai jis atsakęs, kad, gal būt, juo nepasitikį.

    Tardytojas Urbonas paklausė, ar nepamokė kas nors Grinkevičiaus, kaip kalbėti tardymo metu? Tardytojas spėliojo, kad Grinkevičius galėjo per tą laiką, t.y. nuo sausio 7 d. iki sausio 10 d., susitikti su kokiu nors kunigu, jam papasakoti ir paklausti jo patarimo. Grinkevičius paneigė jo spėliojimus sakydamas, kad su kunigais per tą laiką neturėjęs jokio ryšio, net sekmadienį nebuvęs bažnyčioje, nes dirbęs, o žmona, sesuo ir bendradarbiai
nieko negalėję patarti, nes niekas nežino, ko iš jo konkrečiai norima.

    Ir vėl buvo reikalaujama prisipažinti, kad jis vežęs Lapienį. Tarp kitko tardytojas priminė, kad jų pokalbis iki to laiko vykęs ramiai, galima esą sakyti, draugiškai, bet pas juos esą ir kitokių priemonių, o taip pat jeigu suimtieji Lapienis ar kiti iki šiol nekalba, tai po kiek laiko prakalbėsią.

    Grinkevičius vėl tvirtino, kad Lapienio nepažįstąs, jo nevežęs ir prašė parodyti bent jo nuotrauką ar jį patį, Lapienį, paklausti: vežęs jį ar ne. Tardytojas atsakęs, kad taip, gal būt, ir padarysiąs.

    — Mums tikrai yra žinoma, kad 1976 m. kovo 16 d. į Jūsų automašiną įsėdote trys jūs, kun. Žilys ir Lapienis, kuris pas Žilį užėjo jūsų mašinai esant prie kun. Žilio buto, ir išlipo Prienuose.

    — Kartu su Žilium dažniausiai važinėjome dviese. Iš jo buto nieko nesu vežęs, nebent koks keleivis, papuolęs stotelėje ar kelyje, kurį sningant ar lijant neatsisakiau paimti. Be to, praėjo jau beveik metai laiko, ir neprisimenu, kad tuo laiku būčiau ką nors vežęs; dienoraščio nevedu ir aiškiai sakau—iš kun. Žilio buto nieko nevežiau,—tvirtai užbaigė Grinkevičius.

    Tardytojas Urbonas dar vis nenusileido:

    — Gal būt, jūs galvojate, kad pasakydami, jog vežėte Lapienį iš kun. Žilio, tuo pakenksite pačiam kunigui Žiliui?

    — Tokia mintis man net nekilo. Kun. Žilys nei man draugas, nei giminė, ir nematau reikalo ką nors slėpti.

    Po to tardytojas pradėjo rašyti apklausos protokolą, kurį rašė gana ilgai ir prirašė apie 4 lapus. Parašęs davė perskaityti tardomajam, sakydamas, kad, jeigu kas nors neaišku ar su kuo nesutinkate—ištaisysime.

    Protokole rašoma, kad liudininkas susipažino su kun. Žiliu, jam esant Jiezne. Su kun. Žilium važinėje eilę kartų į Kauną, eilę kartų į Vilnių, kun. Žilys užeidavo į eilę adresų Vilniuje, Kaune.
    Grinkevičius, perskaitęs protokolą, parašė šias pastabas: 1. Nesutinku su pasakymu „eilę kartų į Kauną", „eilę kartų į Vilnių". Važiavau 2-3 kartus, nes „eilę kartų", gali reikšti kad ir kasdien ar net 100 kartų.

    2. Nesutinku su pasakymu: „Užeidavo į eilę adresų Kaune, Vilniuje".

*    *    *

SASNAVA
LTSR Vidaus reikalų Ministrui
pil. Valaitytės Bronislavos,
Jeronimo, gyv. Sasnavoje, Kapsuko r.

P a r e i š k i m a s

    1976 m. gruodžio 17 d. buvau nuvykus į Gardiną ir Druskininkus apsipirkti. Grįžtant namo, Lazdijuose nepažįstamas asmuo milicininko uniforma sulaikė autobusą ir mane nusivarė į milicijos skyrių. Tenai trys neuniformuotos moterys, grasindamos jėga, mane išrengė ir padarė smulkią kratą.
Nežiūrint mano reikalavimo, niekas iš minėtų asmenų orderio leidimui daryti kratą nepateikė. Taip pat neparodė savo asmens dokumentų, pagaliau nepasakė net savo vardo ar pavardės. Kratos metu buvo sugadintos trys foto filmos ir maisto produktai. Kažkuris milicininkas pasityčiodamas pasakė, kad galėsi juos sušerti paukščiams. Už visa tai man niekas neatlygino.
B. Valaitytė
Sasnava, 1976.XII.23.

    B. Valaitytė dirba šeimininke pas Sasnavos kleboną kun. Albiną Deltuvą, kuris saugumo reikalavimu buvo iškeltas iš Veisiejų parapijos. Lazdijų saugumas B. Valaitytę laiko labai pavojingu asmeniu už jos įtaką moksleiviams ir, kai tik ji atvažiuoja į Veisiejus, sukrunta Lazdijų saugumas ir jo agentai. Darydami kratą pas B Valaitytę, saugumiečiai tikėjosi rasti ją kompromituojan-
čios medžiagos, kitaip, nebūtų išrengę iki nuogo ir nekrėtę lagamino net tris kartus.

Į B. Valaitytės skundą LTSR Vidaus reikalų Ministerija atsiuntė šitokį atsakymą:

(Nekaltą apkaltinti vagyste—saugumo metodas):
    „1976.XII.17 į Lazdijų vidaus reikalų skyrių Jūs buvote pakviesta ir ten buvo apžiūrėti Jūsų daiktai ryšium su tuo, kad greta Jūsų važiavusi autobuse keleivė pasigedo rankinuko su pinigais ir pinigus pavogus įtarė Jus, apie tai pranešdama Veisiejų m. DŽDT vykdomojo komiteto pirmininkui drg. A. Vaikšnorui.

    Kad apžiūros metu būtų sugadinti Jūsų daiktai ir maisto produktai, nenustatyta".

*    *    *



(Saugumiečiai nuslepia savo prasikaltimus prieš įstatymus tik melu):

    Kiek anksčiau „partizaniškai" buvo iškrėstas ir kun. J. Zdebskis. Ukmergėje grupė pareigūnų išlaipino Juozą Zdebskį iš mašinos, nugabeno į milicijos skyrių ir be prokuroro sankcijos padarė asmeninę kratą. Suskaitė visus pinigus ir perskaitė visus popieriukus. Kai kun. J. Zdebskis pareikalavo surašyti kratos protokolą, pareigūnai atsakė, kad čia buvusi ne krata.

    „LKB Kronikai" yra žinoma ir daugiau atvejų, kai saugumiečiai iškrečia žmones ar jų butus, nesilaikydami Baudžiamojo proceso kodekso nuostatų. Nelegalios kratos neapiforminamos, ir saugumiečiai mažiau palieka savo nusikalstamos veiklos pėdsakų.

ŽINIOS IŠ VYSKUPIJŲ


Vilnius
    Pasirodė leidinio „Dievas ir Tėvynė" 3-sis numeris. Straipsnyje „Žmonija visada tikėjo į Dievą" atsakoma į S. Markonio knygos „Netiesą sakote, kunige!" priekaištus.
    Didžiausią leidinio dalį užima straipsnis: „Aš esu Kelias, Tiesa, ir Gyvenimas", kuriame, remiantis įvairiais šaltiniais, įrodomas Kristaus istoriškumas.

    Straipsnyje „Kas tas ateizmas?" pateikiama duomenų, kaip ateizmą vertina žymūs pasaulio žmonės, pats gyvenimas ir šv. Raštas.

    Straipsnyje „Tikėjimas—amžinoji šviesa" kritikuojamas telefilmas „Ar tiki?"

    Leidinys vidutinio formato apima 68 psl.


*    *    *

AKIVAIZDI „LAISVĖS" ILIUSTRACIJA
Kaunas
    Lietuvos aukštųjų mokyklų politinis ir religinis studentų tramdymas iš saugumo darbuotojų pareikalauja vis didesnių pastangų. Kiekvienai aukštajai mokyklai priskirta pastovūs „šefai"—saugumo darbuotojai, kurie kaip vorai rezga savo tinklą: verbuoja dėstytojus iš kiekvienos grupės bent po vieną studentą, administracijos darbuotojus, kad vieni kitus sektų, stebėtų, klausytų ir pranešinėtų, kad „viskas" būtų saugumui žinoma; kad kiekvienas, kur jis bebūtų ir kuo beužsiimtų, visą laiką būtų baimės persekiojamas, kad gal kas nors nugirs jo šnekas, o nugirdęs praneš, kad tiek studentus, tiek dėstytojus apimtų kraštutinės nevilties nuotaikos: nors visiems akivaizdus grubiausias melas ir prievarta, vis tiek nieko nepadarysi, prieš vėją nepapūsi. Saugumas skuba terorizuoti, kad žmogus net slapčiausiose savo sąmonės kertelėse neišdrįstų smerkti valdiškosios prievartos ir melo.

    L. Žemės Okio Akademijos vienas iš „šefų" yra Kauno saugumo tardytojas Daunys. Agrochemijos katedros docentas Žemaitis paslaugiai jam talkininkauja, štai juos ir ėmė pasiekti žinios, kad minėtos katedros mikroelementų tyrimo laboratorijos jaunesnysis mokslinis bendradarbis Virginijus Mačikėnas labai jau uoliai
bažnyčią lanko. „Neleisti rašyti mokslinio darbo ir akyliau stebėti"—atėjo įsakymas iš aukščiau.

    Ir štai 1976 m. pavasarį Virginijus paduoda pareiškimą į Kunigų seminariją—prašosi klieriku priimamas. Čia jau Daunio kompetencijos neužteko. Atvažiavo seminarijos šefas — saugumo papulkininkas, sprendžiamasis priimamųjų klierikų vėtytojas. Ilgai klausinėjo, graudeno ir gyventi mokė. Galiausia nutarė: „Ne, iš šito neužsiver-buosim sau agento". Saugumo sprendimo, seminarijos rektoriaus antspaudu užantspauduoto, ilgai laukti nereikėjo.

    Ž.Ū. Akademijos, kaip ir kitų įstaigų šoferiai, išeiginėmis dienomis kartais uždarbiauja,  paveždami valdišku autobusu tai ekskursiją, tai vestuvininkus, tai grybautojus. Tuo nelegaliai kompensuojami skurdūs atlyginimai. Virginijus paprašė vairuotoją nuvežti maldininkus į Šiluvą, šį kartą tuoj sujudo voro tinklas. Doc. Žemaitis, kaip uolus tijūnas-kolaborantas, net pats mašina 1976 rugsėjo 20 d. nuvežė Virginijų sauguman, kur Daunys keletą valandų plyšojo, kumštis iškėlęs ir paromis, ir kalėjimu, ir bylos sudarymu grasė. Puiki proga atsiskaityti su tikinčiu moksliniu bendradarbiu, išdrįsusiu panorėti net kunigu tapti.

    Katedros vedėjui prof. Baginskui buvo įsakyta atleisti iš darbo mokslinį bendradarbį Mačikėną. Kaip tai „švariai" atlikti, kad nė „šuo nesulotų", tai jau katedros vedėjo rūpestis. Vienu jis gali būti tikras: aukštesnės instancijos šiuo atveju pro pirštus žiūrės į bet kurį teisės pažeidimą. O pabandyk nepaklusti, neišmesti, gali pats nemalonę užsitraukti.

    Tokiu būdu V. Mačikėnas liko nepriimtas į seminariją ir be darbo. Tikrai tikintiesiems tarybinėje tikrovėje „didžiausia laisvė ir lygybė".

    Ir visai kita nuotaika tame darniame katedros ar laboratorijos kolektyve, kuris sugeba išsivalyti nuo saugumo informatorių-išdavikų. Tais atvejais saugumo visagalybė staiga pasibaigia, ir grėsmingi „visašinantys
viešpačiai" tampa apgailėtinais svetimkūniais sveikame visuomenės kūne.

*    *    *

Kapsukas
    1977 m. sausio 27 d. Kapsuke (buv. Marijampolėje) buvo iškilmingai švenčiamas Dievo tarno arkivyskupo Jurgio Matulevičiaus 50-jų mirties metinių jubiliejus. Nepaisant, kad buvo šiokiadienis ir pats jubiliejus menkai išreklamuotas bijant, kad valdžia nesutrukdytų jo šventimo, bažnyčia buvo pilna žmonių. Iškilmėse dalyvavo daug kunigų ir du vyskupai. J.E. Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos vyskupas-koadjutorius L. Povilonis ir J.E. Kaišiadorių vyskupas-tremtinys V. Sladkevičius, kuris celebravo sumą. Iškilmių dalyviai buvo maloniai nustebinti, kai sakykloje pamatė vyskupą-tremtinj. Turiningame pamoksle J.E. vysk. V. Sladkevičius ragino visus eiti aukos keliu.

    Šio jubiliejaus negalima net palyginti su prieš keletą metų švęstu arkivysk. J. Matulevičiaus 100-jų gimimo metinių jubiliejumi, kurio metu svečiams kunigams nebuvo leidžiama bažnyčioje celebruoti šv. Mišias, o pamokslininkas neišdrįso paminėti, kad arkivysk. J. Matulevičius esąs marijonų vienuolijos atnaujintojas ir vargdienių seserų kongregacijos įkūrėjas. 1971 m. jubiliejaus organizatoriams net mintis nebūtų atėjusi į galvą leisti tremtiniui vyskupui pasakyti pamokslą ir celebruoti sumą. šis nuotaikos pasikeitimas akivaizdžiai liudija, kad neveltui yra sudėtos aukos, kovojant už Bažnyčios laisvę.

*    *    *

Vilkaviškis
    1977 m. sausio 7 d. į Vilkaviškio vidaus reikalų skyrių pateko du jaunuoliai: Vasilijus Orlovas ir Aleksandras Bulučevskich. Dienos metu jie įsibrovė į Kybartų bažnyčią,   sulaužė  ant  altoriaus  stovėjusį  kryžių  ir,
pasigrobę kitą kryžių bei Kūdikėlio Jėzaus statulėlę, bandė pabėgti, bet tikinčiųjų buvo sulaikyti.

    Vilkaviškio vidaus reikalų skyrius šiems jaunuoliams baudžiamosios bylos neiškėlė, bet pavedė auklėti komjaunimo organizacijai, mat, įsibrovėliai buvo komjaunuoliai.
*    *    *

    Vilkaviškio rajone 1977 m. vasario mėnesį medicinos darbuotojams buvo išdalinta anketa su tokiais klausimais: Jūsų pažiūra į religiją? Priežastys, dėl ko tikite? Ar švenčiate religines šventes? Ar prisilaikote religinių apeigų? Kaip vertinate religiją? Ar tikite prietarais? Ar lankote bažnyčią? Ar turite namuose religinės literatūros ir kulto priemonių? Ar auklėjate savo vaikus religine dvasia?

    Tikintieji yra tos nuomonės, kad šiuo metu rajono valdžiai turėtų labiausiai rūpėti augantis jaunimo nusikalstamumas, girtavimas, gyventojų nepasitenkinimas'dėl mėsos trūkumo, o ne religiniai žmonių įsitikinimai.

*    *    *

Vilkaviškis
    1977 m. vasario 11 d. į Vilkaviškio rajono vykdomąjį komitetą buvo sukviesti rajono kunigai. Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas J. Urbonas sutikrino pagal sąrašą atvykusius kunigus, ir kitas pavaduotojas, Vilkaviškio raj. plano komisijos viršininkas Ramanauskas, pradėjo skaityti paskaitą apie Vilkaviškio raj. ekonomiką ir ateities planus. Po šios paskaitos kunigai paklausė, kiek Vilkaviškio rajone buvo pajamų 1976 m. už alkoholinius gėrimus. Ramanauskas perskaitė tokius davinius: 1976 m. Vilkaviškio rajone išgerta 800 tūkstančių litrų degtinės, 900 tūkst. litrų vyno, 35 tūkst. litrų šampano ir 12 tūkstančių litrų konjako.

    Rajono pirmininko pavaduotojas J. Urbonas klebonus supažindino su LTSR ATP 1976.VII.28 įsaku dėl religinių susivienijimų veiklos.
    Paskui kunigai pavaduotojui uždavė daug klausimų, į kuriuos J. Urbonas visiškai nesugebėjo atsakyti. Pakliuvęs į labai keblią padėtį, pavaduotojas Urbonas vis žvalgėsi į laikrodį ir ragino greičiau baigti. O klebonai tarsi tyčia vienas po kito stojo ir prašė pavaduotoją paaiškinti, kodėl rajono valdžia neduoda reikiamų leidimų statybai, remontams, kodėl Vilkaviškio ligoninėje vyr. gydyt, šumskis kliudo kunigams aprūpinti sunkiai sergančius ligonius paskutiniais sakramentais, kodėl mokyklose vaikai tardomi už bažnyčios lankymą, kodėl po Helsinkio nutarimų išleistas ATP įsakas, kuris smarkiai diskriminuoja tikinčiuosius ir kunigus, kodėl trukdoma užregistruoti Slabadų religinę bendruomenę ir kt.

    1977 m. vasario 16 d. į Vilkaviškio vykdomąjį komitetą buvo sukviesti rajono parapijų religinių bendruomenių komitetai. Pavaduotojas Urbonas jiems skaitė naują ATP įsaką dėl religinių bendruomenių veiklos. J. Urbonas stengėsi tikinčiųjų atstovams įteigti mintį, kad klebonas be jų žinios nieko negalįs parapijoje daryti, o bažnytiniai komitetai visais reikalais turį tartis su rajono valdžia. J. Urbonas susirinkusiems žmonėms priminė, kad tokius įstatymus ne mes išleidome, bet tai padaryta Maskvos nurodymu.

*    *    *

Ignalina
    1976 m. gruodžio 15 d. Ignalinos raj. vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas A. Vaitonis buvo sukvietęs rajono parapijų bažnytinių komitetų pirmininkus ir revizijos komisijų pirmininkus. Sukviestiesiems A. Vaitonis aiškino 1976 m. liepos 28 d. ATP įsaką— „Religinių susivienijimų nuostatai". Pavaduotojas džiūgavo, kad dabar esąs įstatymas, kurio privalės visi laikytis, o nesilaikantieji būsią baudžiami.
*    *    *

Šiauliai
    1976 m. paskutinį advento sekmadienį Šiaulių šv. Jurgio bažnyčios lankytojai buvo nustebinti savo klebono kun. Jokubonip pamokslu, kurio metu buvo dėkojama valdžiai už pagalbą atstatant sudegusią bažnyčią ir prašoma rašyti kuo daugiau į užsienį apie bažnyčios atstatymą, kad apie šį faktą sužinotų ir toliausia gyveną lietuviai, šiauliečiai kalba, kad gal reikia padėkoti bedieviams ir už bažnyčios sudeginimą?

*     *     *


Igliauka
    1976 m. pavasarį Religijų reikalų tarybos įgaliotinis pareikalavo, kad vyskupas iškeltų į kitą parapiją Igliaukos kleboną kun. Alf. Svarinską ir Veisiejų kleboną kun. Albiną Deltuvą. Kunigų kilnojimu iš parapijos į parapiją ateistai nori pakenkti pastoracijai ir morališkai palaužti kunigus.

    Minėtų parapijų tikintieji, sužinoję apie savo klebonų iškėlimą, pradėjo varstyti rajono įstaigų, įgaliotinio K. Tumėno ir kurijos duris. Parapiečiai gynė savo klebonus ir norėjo, kad jie pasiliktų.

    Išvažiuojant kun. Albinui Deltuvai iš Veisiejų parapijos, susirinko palydėti daug žmonių. Lazdijų rajono pareigūnai bandė šį palydėjimą sutrukdyti.

    1976 m. rugpiūčio 16 d. vakare kun. Alf. Svarinskas aukojo Igliaukos parapijoje paskutiniąsias šv. Mišias, ir daug tikinčiųjų bei jaunimo klaupė prie Dievo stalo. Sekančią dieną didelis žmonių būrys ryžosi savo kleboną palydėti į Viduklės parapiją. Vos išvykus mašinoms iš Igliaukos, atvažiavo milicija, tačiau palydų sutrukdyti nesuspėjo.

    Viduklėje naujo klebono laukė didelis būrys para-piečių ir keletas kaimynų kunigų. Giedodami „Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė", visi suėjo į bažnyčią, kur naujas klebonas paaukojo šv. Mišias ir pasakė progai pritaikintą pamokslą.
    Už poros dienų Raseinių saugumas teiravosi žmonių, ar bažnyčioje nebuvo giedamas Lietuvos himnas „Lietuva tėvynė mūsų". Saugumiečiai tikriausiai užmiršo, kad šis himnas buvo giedamas ir pirmaisiais tarybų valdžios Lietuvoje metais iki 1948 metų.

*     *     *


Vosyliškis
    1976 m. lapkričio 30 d. Raseinių rajono administracinė komisija, susidedanti iš Z. Butkaus, sekretorės D. Kleivienės ir narių—O. Pikelienės, V. Gylio ir J. Laurinavičiaus, nubaudė Vosyliškiu parapijos kleboną Joną Survilą 30 rub. bauda už eisenos suorganizavimą į kapines Vėlinių išvakarėse (1976.XI.1).

    Minėta procesija įvyko Žaiginyje (kun. J. Survila pavadavo Žaiginio kleboną B. Radavičių), kuris yra mažas ir nuošalus bažnytkaimis, o kapinės yra arti bažnyčios. Rajono pareigūnai, taikydami 1976.VII.28 įsaką, turėjo gerokai fantazuoti, kad sukurtų „nusikaltimą".

*     *     *


Viduklė
    1976 m. spalio pabaigoje Viduklės klebonas kun. Alfonsas Svarinskas paskelbė, kad Vėlinių išvakarėse organizuotai bus einama į kapines pagerbti ir pasimelsti už mirusiuosius. Kadangi ateistai į kapines eina 19 vai., tai klebonas vieną valandą paankstino.

    Spalio 27 d. kun. Alf. Svarinskas buvo iškviestas į Raseinių rajoną. Rajono vykdomojo komiteto pirmininkas A. Skeiveris ir jo pavaduotojas Z. Butkus uždraudė klebonui eiti į kapines. Pagal juos, teisė organizuoti mirusiųjų pagerbimą priklauso tik ateistams. Rajono pareigūnai savo draudimą mėgino pagrįsti slaptomis instrukcijomis iš 1961 m. Veltui Viduklės klebonas bandė aiškinti, kad tarybinė Konstitucija garantuoja sąžinės laisvę, kad tarybinė vyriausybė pasirašė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, kad Helsinkio baigiamąjį aktą
pasirašė pats L. Brežnevas. Pareigūnai nesileido į disputus ir kategoriškai pareiškė:

    — Kas esi, kad neklausai? Čia visi kolūkių pirmininkai klauso. Jei eisi į kapines, mes rajone jūsų nepakęsime...

    1976 lapkričio 1 d. 18 vai. Viduklės abu kunigai ir tūkstantinė minia išėjo iš bažnyčios į kapines, kurios yra miestelio gale. Tikintieji laikėsi drausmingai ir eidami giedojo Visų šventųjų litaniją. Miestelyje ir kapinėse buvo daug saugumiečių ir rajono administracijos pareigūnai. Jie stebėjo eiseną ir vykstančias kapinėse pamaldas. 18 vai. 50 min. tikintieji, giedodami psalmę „Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė", grįžo į bažnyčią. Žmonės džiaugėsi, kad bent vieną kartą po daugelio metų galėjo žmoniškai, be ateistų pagalbos, pasimelsti už savo mirusius.

    1976 lapkričio 16 d. Viduklės klebonas kun. Alfonsas Svarinskas buvo iškviestas į Raseinių rajono administracinės komisijos posėdį ir apkaltintas, kad organizavo Tarybų gatve eiseną į kapines, tuo sutrukdydamas eismą, be to, sukėlė gyventojų pasipiktinimą ir tuo pažeidė LTSR ATP 1976.VII.28 įsaką. Administracinės komisijos sprendimu klebonas buvo nubaustas 50 rub. bauda.

    Taigi ir po Helsinkio nutarimų Lietuvos ateistų pagrindinis argumentas yra prievarta, tačiau šis argumentas į daugelį kunigų jau nebeveikia.

    Viduklės klebonas šį administracinės komisijos sprendimą apskundė Raseinių rajono liaudies teismui.

    1976 m. gruodžio 20 d. Raseinių teismas, pirmininkaujant liaudies teisėjui E. Jarui, dalyvaujant liaudies tarėjams—R. Milašiui ir E. Miknienei, sekretoriaujant B. Balčiūnaitei ir dalyvaujant prokurorui V. Petrauskaitei, prie uždarų durų kun. Alfonso Svarinsko skundą atmetė. Teisėjas E. Jaras paskelbė, kad teismo sprendimas esąs galutinis ir neapskundžiamas.

    Vidukliškiai iš teismo salės buvo išvaryti. Tik jų laimei užpakalinės durys buvo blogai uždarytos, todėl žmonės teismo procesą galėjo sekti. Keista, kad net tokia menka byla reikėjo slėpti nuo liaudies, kuri, ateistų pasakymu, piktinosi Vėlinių procesija.
    Žmonėms šis teismas priminė kun. Prospero Bubnio teismą šioje pačioje salėje, kur jis buvo nuteistas už vaikų mokymą katekizmo tiesų vieneriems metams kalėti. Raseiniečiai ilgai kalbėjo apie tą nelemtą, ateistų smarkiai sukompromitavusį procesą.

*     *     *



Palanga
    1976 m. vasarą Palangos bažnyčios choristai pradėjo mokytis giesmę „Dieve, Dieve, išklausyk, išlaikyk mūsų Tėvynę Lietuvą". Tuojau prisistatė Palangos bažnyčios klebonas kun. prelatas Barauskas ir uždraudė tą giesmę giedoti. Choristams liko neaišku, ar klebonas valdžios pareigūnų verčiamas, ar savo iniciatyva tai daro?

*     *     *


Žemaičių Kalvarija
    Šimtatūkstantinės žmonių minios kasmet dalyvauja didžiuosiuose Žemaičių Kalvarijos atlaiduose. Vaikai, jaunimas ir suaugę pamaldžiai eina prie šventų sakramentų, dalyvauja šv. Mišiose, lanko kryžiaus kelių koplyčias. Per praėjusių metų atlaidus tikintieji pastebėjo ir Religijų kulto įgaliotinį Tumėną. „Gal atsivertė žmogus",—kalbėjo mačiusieji. Deja apsiriko.

    Tumėnas, lydimas dviejų aukštų dvasininkų, praėjo išstatytą švč. Sakramentą nepriklaupdamas, o kunigai jį pagarbiai pasodino prie pat didžiojo altoriaus presbiterijoje. Sausakimšai suspausti žmonės per pakylėjimą klaupėsi, o Tumėnas—sėdi. Argi tai normalu? Kodėl šitam bedieviui teikiama pirmenybė?

    „Mes, tikintieji, niekada nelipame į jų tribūnas, nesiveržiame į partijos suvažiavimus. Religijų kulto įgaliotiniui, kaip ateistui, ne vieta presbiterijoje, nes jo laikysena įžeidžia tikinčiųjų jausmus",—rašo „LKB Kronikai" žemaičiai.
Grūstė (Mažeikių rajonas)
    Nuo senų laikų Grūstės kapinėse stovi didelė, graži koplyčia, kurią vietos gyventojai myli ir noriai lanko, o kartą metuose švenčiami šv. Marijos Magdalenos atlaidai, kuriuose dalyvauja didelės tikinčiųjų minios.

    1976 m. rudenį į Grūstę atvažiavo iš Vilniaus ateistinio muziejaus ir Mažeikių rajono kraštotyros darbuotojai ir pareikalavo, kad kapų sargė atidarytų koplyčią. Atvykusieji sakėsi norį ją apžiūrėti kaip architektūrinį paminklą. Suėję į koplyčią nekviesti „svečiai" puolėsi nukabinėti kryžiaus kelių paveikslus. Sargė užprotestavo. Kilo triukšmas. Subėgo žmonės, kurie tuo metu taisę artimųjų kapus ir pareikalavo leidimo. Ateistai, pasivogę kryžiaus kelių 7 paveikslus, sėdo į mašiną ir išvažiavo. Likusius 7 kryžiaus kelių paveikslus pasiėmė patys tikintieji. Po kelių valandų žmonės vėl pastebėjo atvažiuojant tą pačią mašiną. Dabar ;,svečiai" turėjo kažkokį Mažeikių rajono valdžios leidimą. Jie griežtai pareikalavo atidaryti koplyčią. Neradę likusių paveikslų, pikti išvažiavo savo keliais.

*     *     *



Druskininkai
    1976 m. lapkričio 1 d. mieste buvo paskelbta mirusiųjų pagerbimo diena. Iškilmingos eisenos dalyviai, kuriuos sudarė įvairių organizacijų ir sanatorijų atstovai, aplankė tarybinių karių kapus, sakė politines kalbas, jiems grojo gedulinga muzika. Tuo mirusiųjų pagerbimas ir baigėsi.

    Kitą dieną buvo Vėlinės. Sutemus parapijos kapinės pasipuošė tūkstančiais žvakučių. Ne tik mirusiųjų artimieji, bet ir šimtai poilsiautojų, suvažiavusių iš įvairiausių Tarybų Sąjungos kampelių, traukė į kapines. Juos žavėjo nepaprastai iškilmingas ir nematytas vaizdas, kokio niekur Rusijoje nepamatysi. Besiskirstant žmonėms iš kapinių, staiga pasigirdo sprogimas. Už keliolikos minučių—antras, trečias ir taip vienas po kito keliolika
sprogimų. Niekas neabejoja, kad tai ateistų „pokštai". Ne vieną žmogų, ypač senesnio amžiaus moteris, jie smarkiai išgąsdino.

    Kapinių lankytojai, tiek parapiečiai, tiek kitataučiai poilsiautojai, tuo labai pasipiktino.

*     *     *



Kaunas
    Druskininkų meno gaminių įmonės Kauno ceche (seniau vadinosi „Metalisto" gintaro cechas) Gintaro šlifavimo-poliravimo cecho meistrė, naujai paskirta partijos sekretore, gruodžio 24 d., radusi įstaigoje papuoštą eglutę, numetė ją ant žemės ir sudaužė visus žaisliukus. Nuėjusi į kitus cechus, partijos sekretorė pareikalavo sunaikinti eglutes, grasindama įvairiomis bausmėmis ir nemalonumais, kurie gali tęstis visus metus: nuimti premijas ir kt.

*     *     *



Šiauliai
    1976.X.25 Mečislovas Jurevičius buvo iškviestas į Šiaulių m. VRS, Kapsuko g. 19, pas tardytoją milicijos leitenantą Kerbedį. Leitenantas pateikė eilę klausimų ir rašė protokolą.

    — Kiek ir už ką buvai baustas?—paklausė milicininkas.

    — Baustas buvau pagal 58 str. 25 metams ir 5 metams be teisių.
    — Kada buvai areštuotas ir kada paleistas?
    — Areštavo 1950.V.29, o paleido 1956.VI.29. Tardymo metu į kabinetą įėjo vyr. Įeit. Skarbauskas,
kuris apipylė tardomąjį įvairiais klausimais:

    — Kodėl nedirbi? Labai blogai darai. Reikėjo kur nors įsidarbinti, o paskui aiškintis, ieškoti teisybės ir kovoti, be to, argi nebuvo galima susitarti dėl atleidimo nuo darbo religinių švenčių dienomis?

    Jurevičius aiškino, kad jo buvo uždirbta diena, kurią
jis prašė užskaityti už Kalėdų pirmąją dieną. Už atidirbtus antvalandžius, kuriuos dirbo kombinato vadovybės nurodymu, viršininkas leido pasiimti laisvą dieną, kada nori, išskyrus Kalėdų pirmą dieną, šiuo reikalu Jurevičius parašė registruotą pareiškimą, prašydamas suteikti laisvą dieną gruodžio 25. Jo pareiškimo kombinato administracija nepatenkino, o tuo tarpu partijos narys Čepukaitis buvo išleistas iš darbo gal stebėti, kas eina į bažnyčią.

    Anksčiau kombinato vadovybė išleisdavo Jurevičių religinių švenčių dienomis, bet kuomet (1973.V.20) Jurevičius pastatė Kryžių kalne kryžių, nuo tada ir prasidėjo persekiojimas ir įvairiausi konfliktai.

    Milicininkai klausė tardomąjį, ko jis pageidauja.
    — Aš noriu grįžti į Aklųjų kombinatą dirbti; reikalauju ištaisyti darbo knygelę, kurioje nurodoma, kad esu atleistas už pravaikštas, ir apmokėti man už priverstiną pravaikštą.

    Tardytojai pareiškė, kad to nebus. Vyr. leit. Skarbauskas pagrasino neduosiąs jam ramybės tol, kol neįsidarbinsiąs.

   
Pasibaigus tardymui, M. Jurevičius atsisakė pasirašyti protokolą.

*     *     *



Pasvalys
    Pasvalyje, Joniškyje, Radviliškyje ir kt. Lietuvos miestuose ateistinė valdžia laidojimo metu draudžia mirusį įnešti į bažnyčią. Kiek anksčiau panašus draudimas buvo Lazdijuose, Prienuose, Vilkaviškyje, Kapsuke ir kt. Karstą žmonės privalėdavo pamaldų metu palikti už durų. Ten, kur žmonės energingai pasipriešino, šis draudimas buvo atšauktas.

*     *     *
Paberžė
    1976 m. gruodžio 27 d. į Vilniaus KGB buvo iškviestas Paberžės (Kėdainių raj.) klebonas kun. Stanislo-

Valdžia neleisdavo įnešti karstą į bažnyčią. Lazdijai, 1965 m. Žmonės bažnyčioje meldžiasi.

vas Dobrovolskis. Du saugumiečiai kelias valandas „mokė" kunigą Stanislovą, ką daryti ir ko vengti, kad būtum lojalus Tarybų Sąjungos pilietis ir kunigas. „Mokytojai" iš KGB pareiškė Paberžės klebonui, kad jis esąs neramiausias Lietuvos kunigas, užsiimąs kažkokia veikla. Saugumiečiai oficialiai kunigą Stanislovą įspėjo dėl jo pamokslų, kuriuos jie vadino antitarybiniais. Oficialus perspėjimas pasiųstas LTSR Prokuratūrai.

    Kunigas Stanislovas kelis kartus pamokslo metu paragino tikinčiuosius atitiesti nugaras, kurios sulinko Hitlerio ir Stalino laikais, t.y. būti drąsiais ir sąmoningais katalikais.

    Paberžės klebono kun. Stanislovo vardas žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir plačiai Tarybų Sąjungoje. KGB žino, kad   pas   kunigą   Stanislovą   atvažiuoja   daug   turistų
pasižiūrėti jo įdomaus muziejaus ir bijo, kad kunigas tų turistų neužkrėstų „antitarybinėmis" idėjomis.

    Šiuo metu kunigą Stanislovą norima iš Paberžės iškelti.

*     *     *
Ukmergė

Lietuvio skundas

Paniuręs dangus mūs Tėvynėj, O debesys vis nesisklaido...

    Kaip gali džiaugtis tautos sūnūs ir dukros, kai iš jų širdžių norima išplėšti tai, ką jie turi brangiausio, ką jų tėvai ir proseneliai taip šventai saugojo, negailėdami kraujo ir gyvybės aukos. Tai šventas mūsų tikėjimas. Jis buvo paguoda baudžiavos iškankintiems lietuviams, kurie, grįždami iš lažo, dejavo ir guodėsi prie samanoto pakelės kryžiaus. Tikėjimas, suspindęs visu vaiskumu mūsų tėvams ir broliams nepriklausomybės rytmetį, stiprinęs pokario siaube ir palaikąs mūsų kankinius kalėjimuose, šiandien griaunamas su visu įnirtimu. Tikintiesiems trukdoma jį laisvai išpažinti. Juos net bažnyčioje pastebi pikta ateisto akis.

    Štai pasiklausykite: Albinas Morkūnas, dirbantis Ukmergės rajono „Vienybės" gamykloje cecho meistru, 1976 m. per Velykas dalyvavo šv. Mišiose Žemaitkiemio parapijos bažnyčioje. Už šį „nusikaltimą" jis buvo pašalintas iš užimamų vietos profsąjungos komiteto pirmininko pareigų ir, būtų eilėje buvęs pirmasis, staiga atsidūrė... pačiam gale.

    Panašių faktų mūsuose ne dešimtys, bet šimtai. Daug kas darbovietėse bei mokyklose dėl religinės praktikos nešioja pašaipų fanatiko vardą. Tačiau kuo lietuvis labiau puolamas, tuo drąsiau jis išpažįsta savo tikėjimą, ir iš Dievą bei Tėvynę mylinčių širdžių veržasi pagalbos šauksmas:
        O Dieve, ar ilgai taip tęsis?
        Kiek laiko dar tęsis nevalia?
        Sustiprink besilpstančią dvasią,
        Šventasis palaukių Smūtkeli!

*     *     *



(Ateistas, suorganizavęs kriminalinių prasikaltimų, nebaudžiamas—jis tik liudininkas):
Jurbarkas
    Kaip jau buvo pranešta, 1976 m. rugpiūčio mėn. buvo išniekinti Jurbarko bažnyčios šventoriuje palaidotų kuni-

Jurbarkas. Gerojo Ganytojo sudaužyta statula.

Jurbarkas, 1976 m. Nudaužta statulos galva.

gų kapai ir apdaužyta čia esanti Kristaus-Gerojo Ganytojo statula.

    Gruodžio 15 d. Jurbarko rajono liaudies teismas teisė šio chuliganiško bedieviško darbo dalyvius: Puišį Joną ir Matūzą Joną. Jiedu, atsėdėję 3 mėnesius arešte, iš teismo išėjo laisvi. Abu kaltinamieji teisme aiškiai patvirtino, kad šio chuliganiško plano autorius, vadovas ir bendradarbis buvo Čiumielius Gintautas. Kadangi jis kompartijos narys, komjaunimo sekretorius ir draugovininkas, tai teisme buvo tik „liudininku".

    Ši teismo komedija net ir humoro mėgėjus nustebino.
    Varnas varnui akies nekerta...
    Yla išlindo iš maišo...
Šlavantai

LTSR Prokurorui

Nuorašas: J.E. vysk. L. Poviloniui
kun. J. Zdebskio
P a r e i š k i m a s

    1976 m. gruodžio pradžioje man nesant namuose, atvyko kažkokie keturi piliečiai, iš jų vienas milicininko uniforma. Radę namuose mano motiną ir svečius, jie savavališkai apvaikščiojo visus mano kambarius, grasinančiais išsireiškimais jžeisdami mano svečius. Atvykėliai savo pavardžių nepasisakė ir nepaliko nei kratos orderio, nei apžiūros akto.

    Prieš kelias dienas panašią operaciją atliko kiti asmenys, tarp kurių buvo ir Šlavantų vidurinės mokyklos direktorius J. Petrauskas.

    Prašau Prokurorą išaiškinti įvykį ir minėtiems asmenims priminti tarybinius įstatymus.

J. Zdebskis,
Šlavantai, 1976.XII.20. Šlavantų klebonas


ATVIRAS LAIŠKAS

Stulginai
Gerbiamas Kelmės „Komunistinio
Žodžio" redaktoriau K. Pikturna,

    Šiais metais gegužės 29 d. „Komunistiniam Žody" įdėtame straipsnyje „Nežiūrėk, ką darau, daryk, ką sakau" Jūs rašote, kad „...Prieš kurį laiką Stulgių klebonas J. Bučinskas iš darbo išvarė senutę Žaludaitę, kuri visą gyvenimą bažnyčiai tarnavo..."

    Jūs savo straipsnyje nepaminite, dėl ko išvariau, kokia išvarymo priežastis? Kodėl nepaminite, kad Žaludaitė Stulgių kaime atsirado ne kaip bažnyčios tarnautoja, o kaip benamis ir gyvenime savarankiškai tvarkyti nesuge-
bantis žmogus? Kad ji ne į darbą priimta, o tik priglausta. Apie tai Jums gali pasakyti tuo laiku Stulgiuose gyvenusi Mikutienė. šiuo metu ji dar tebegyvena Kražių apylinkėje.

    Kodėl nepaminėjote, kad ta pati Žaludaitė maždaug prieš 12 metų kartu su tuolaikiniu kunigu A. Žuku buvo išmesta iš bažnyčiai priklausančio namo ir palikta be jokios globos ir pastogės? Dalyką aiškindamas, Jūs privalėjote paminėti, kad nebeleidau dirbti vietinės med. punkto vedėjos Drazdovienės liepimu. Žaludaitei tuo laiku buvo padaryta sunki operacija. Kodėl Jūs nenorite žinoti, kad aš sutvarkiau jai namą? Kad taip padariau, Jums paliudys dirbusieji: Garalevičius Vladas, gyv. Stulgių kaime, Rudys Antanas, gyv. Dvarvyčių km., Kvietkus Antanas, gyv. Vaidatonių km., Brazauskis Edmundas, gyv. Stulgių km., ir kiti apylinkės vyrai. Tiesa, buvo kreiptasi į kolūkio pirmininką A. Navicką, prašant bent kokios paramos. Atsakymas gautas neigiamas. Tuomet kreipiausi į apylinkės pirmininką S. Ačą, prašydamas kelių lapų šiferio stogui. Atsakė: neturiu kaip nurašyti. Kodėl nutylėta, kad ir lova, ir lovoje esanti patalynė mano duota? Jums aiškiausiai būtų pasakiusi tuo metu Stulgiuose gyvenusi Milašienė Bronė bei kitos Žaludaitės kaiminystėje gyvenančios moterys.

    Jūs rašote: „...išvarė nepaklausęs, kur toliau dirbsi, iš ko pragyvensi".

    O kodėl nutylėjote, kad išrūpinta invalidumo pensija mano rūpesčiu? Tai mums patvirtins gyd. Kopkaitė, gyv. Telšiuose; gydytoja Tamulionienė, gyv. Kaune, ir Psich. dispanserio vedėja gyd. Aganauskienė, gyv. Kaune. Juk tuo reikalu buvo kreiptasi ir į Apylinkės Tarybą net kelis kartus. Atsakymas gautas: „neturime tam lėšų". Taigi Žaludaitei priklausomą pensiją invalidumo išrūpinau aš.

    Gerbiamas V. Pikturna, girdėjau pasakojant, kad darbo stovyklose esantieji laikosi tokios etikos: „negalima mušti surišto". Už nesilaikymą jie savuosius baudžia mirtimi. Gera Jums šiandien rašinėti straipsnius, šmeižiančius mane, o tuo pačiu ir kitus kunigus, kada mums
neįmanoma tų jūsų šmeižtų per spaudą, radiją ar televiziją atremti. Jeigu aš Jūsų adresu parašyčiau nors ir mažiausią netiesą, tai Jūs, jausdamas nekaltas, tikriausiai mane patrauktumėte atsakomybėn. O kai Jūs mane apšmeižiate per spaudą, tai aš praktiškai per tą pačią spaudą įrodyti savo nekaltumą negaliu, nors įstatymai nepramato išimčių kunigams ir tikintiesiems. Ar Jūsų ateistinė sąžinė laiko garbingu dalyku piktnaudoti susidariusią padėtį? Ar Jūsų kaip redaktoriaus savigarba neturėtų būti aukštesnė už darbo stovyklose gyvenančių-jų?

    Man gyvenant Stulgiuose iš darbo atleisti bent keli asmenys. Varanavičius Pranas iš brigadininko pareigų, Zubrickas Vytautas iš fermos darbuotojų, mokytojos: Zieringienė, Grigaitienė ir Teriapienė iš Stulgių aštuonmetės mokyklos. Jos juk ilgai dirbo švietimo darbą. O ar rašėte apie juos klausdamas, kur toliau jie dirbs ir iš ko gyvens? O manęs klausiate tik dėl to, kad aš kunigas ir ant manęs kaip kunigo galite sakyti ir rašyti, net prasilenkdamas su paprasčiausia žmogiška tiesa.

    Toliau Jūs savo straipsnyje rašote: „...šių metų pradžioje ligoninėje mirė vieniša senutė Pranciška Butkutė..."

    Visi Stulgių kaime gyvenantieji žino, kad P. Butkutė mirė Pastulgio kaime pas Kazdailevičienę Sofiją. Mirė staigia mirtimi. Rasta iš po nakties negyva. Lavonas tik nuvežtas į Kelmės ligoninę skrodimui. Įdomu, kodėl nutylimas faktas, kad jos laidotuvėms buvo surinkta iš tikinčiųjų apie 65 rub. Tai Jums patvirtins: Jakutienė Ona, gyv. Stulgiuose, Volfą Aleksas, gyv. Stulgiuose, Jakštą Bronius, gyv. Dvarvyčių km., Kontrimas Povilas, gyv. Žirnaičių km., ir kt., kurie dėjo pinigus velionies palaidojimui. Buvo surinkti pinigai ir karstui. Taigi tikintieji pasirūpino.

    Jeigu Apylinkės Taryba ir kolūkio valdyba pirko karstą ir aprėdalus, tai kur dingo tikinčiųjų suaukoti pinigai? Kokiam tikslui jie panaudoti? Nenoromis peršasi mintis   patvirtinanti   Antano   Skinderio   žodžius,   kad
apylinkės pirmininkas S. Ačas tris dienas gėrė po Butkutės laidotuvių.

    Ir kodėl neatsižvelgta į tikinčiųjų prašymus, kad velionė būtų palaidota su religinėm apeigom? Juk laidotuvėse dalyvavo visi tikintieji, išskyrus S. Ačą ir partijos sekretorių A. šniolį. Ar du asmenys gali nusverti 20-ties ar daugiau tikinčiųjų žmonių reikalavimus? Ar ne dėl to jų neklausyta, kad jie tikintys ir su jais elgiamasi taip kaip norima?

    Rašote: „...Iš jų tarpo atsirado tokių, kurie, nešant karstą į kapines, užrišo kapinių vartus..."

    Iš laidotuvėse dalyvavusių niekas nematė užrištų vartų. Vyrai, kurie nešė karstą, laisvai praėjo pro vartus, niekeno netrukdomi. Nematė užrištų vartų nei kapų sargė Jakutienė Ona, nei Druktenytė Sofija, nei Sungai-lienė Ona, nei Vitkienė Stasė, nei kitos moterys. O kai Garalevičius Viktoras savo žmonos pensiją išleidimo vakarą paklausė apylinkės pirm. S. Ačą, kodėl prasimanąs šitaip sakydamas, atsakė: „Melavau, kitaip sakyt negalėjau".

    Gerbiamas Redaktoriau V. Pikturna, noriu paklausti, kuo remiate savo teigimą, kad aš pamokslo metu skelbiau, kad reikia pinti vainikus ir perlaidoti palaidotą Butkutę?

    Jš 150-200 tikinčiųjų, dalyvavusių sekmadieniais pamaldose, nė vienas negalėjo išgirsti tokio skelbimo, kadangi tai nebuvo sakyta. Ir tas faktas šių metų kovo 5 d., kada buvau iškviestas rajono Vykdomojo Komiteto pirmininko pavaduotojo Pažarausko į Apylinkės Tarybą, mano buvo paneigtas. Jeigu buvo dar neaišku, buvo galima paklausti tikinčiųjų. Juk turite visas galimybes— galėjote patikrinti.

    Taip pat niekas Stulgiuose tą dieną, kai buvo laikomos pamaldos už velionę Butkutę, nematė, kad būtų ėjusi procesija: nešamas kryžius, vėliavos, ėjęs kunigas su bažnytine atributika.

    O pagaliau kodėl aš negaliu šventinti kapo ir melstis? Juk visa tai buvo daroma prie tikinčio žmogaus kapo, o ne prie ateisto. Velionė buvo visą gyvenimą tikinti ir prieš
mirtį niekam juk nepareiškė, kad atsisako tikėjimo. Koks įstatymas draudžia dėti gėles ar vainikus ant mirusio žmogaus kapo? Tur būt, tik dėl to, kad tai padarė tikintieji, dalyvaujant man kaip kunigui.

    Važiuojant nuo mokyklos į Stulgių kaimą yra stendas. Ant jo parašyta: „Tvarkinga sodyba—malonus poilsis", šiandien spauda ir televizija dažniau ir dažniau ragina gražinti gyvenviečių sodybas.

    Neaišku, ką norite pasakyti, kai rašote, kad gyvenu gražiai sutvarkytoje sodyboje, kurioje pastatytas garažas, o jame laku dengti „Žiguliai".

    Taip, kieme stovi ne garažas, o ūkinis pastatas, pastatytas pagal tipinį projektą 408. Priestatai ir ūkinis pastatas suderinti su rajono architektu, ir statybai gautas rajono Vykdomojo komiteto sutikimas ir leidimas. O iš kur ir kaip atsirado laku dengti „Žiguliai" ,galite sužinoti iš autoinspekcijos.

(Ateizmas statomas ant melo pagrindų):
    Gerbiamas Redaktoriau V. Pikturna, nežinau, kas Jus paskatino rašyti šį melą skleidžiantį straipsnį ir klaidinti skaitytoją? Tikriausiai Jūs norite tokiu būdu pasitarnauti ateizmo propagandai rajone. Juk ir ateistui privaloma bendroji etikos norma. Jeigu taip akivaizdžiai meluojate žmonėms, kurie aiškiausiai žino tikrus faktus, tai ar neseka išvada, kad visas Jūsų ateizmo darbas statomas ant melo pagrindų. Ar tuo savo rašiniu nepažeminate garbingą redaktoriaus vardą? Nežinau, ar Jūs, turėjęs drąsos parašyti aiškią netiesą, turėsite valios jėgos tai atšaukti. Garbingo ir tvirto charakterio žmogus, padaręs klaidą, visuomet ją atitaisys. Gyvename 20-jį amžių. Skelbiate lygybę, brolybę. Laikas jau būtų baigti „trūči-jus" ir mus kunigus ta ateistine, melaginga propaganda.

    O Jūs, turėjęs drąsos mane apšmeižti, ar turėsite drąsos ir savigarbos tuos Stulgių apylinkės gyventojams aiškiai žinomus šmeižtus atšaukti—bent pasirūpinti, kad
„Komunistinis Žodis" atspausdintų pilną šio mano atviro laiško tekstą?
    Šio atviro laiško nuorašą siunčiu:
    Jo Prakilnybei Telšių Vyskupijos Valdytojui A. Vaičiui
    Religijų reikalų tarybos Įgaliotiniui Tumėnui
    Kelmės raj. „Komunistinio Žodžio" redakcijai

Stulgiai,
            Kun. J. Bučinskas,
1976.VI.8.
        Stulgių klebonas

*    *    *
LIETUVOS TSR ŠVIETIMO MINISTERIJAI
Telšiai
pil. Šeduikienės Aldonos, Felikso
gyv. Telšiuose, Pionierių 51-1
P a r e i š k i m a s

    1976 metų rugpiūčio mėnesį kreipiausi į Telšių m. vaikų muzikos mokyklos direktorių A. Šulcą, pateikdama pareiškimą dėl įsidarbinimo jo vadovaujamoje įstaigoje. Prie pareiškimo pridėjau LTSR Valstybinės Konservatorijos baigimo diplomą 2371 31, išduotą 1972.VII.2, kuris liudijo apie chorinio dirigavimo specialybės įsigyjimą. Direktorius pasakė, kad chorvedžių mokyklai netrūksta, bet yra laisvas akomponiatoriaus etatas. Mano pareiškimą ir dokumentą direktorius pasiliko ir prašė dėl galutinio atsakymo užeiti po poros dienų, kada įvyksiąs pedagogų posėdis. Minėtą dieną vėl užėjau. Direktorius pirmiausia pasiteiravo, kur dirba mano vyras, o sužinojęs, kad Telšių Katedros vargonininku, pasakė, kad neturįs teisės priimti manęs į darbą ir kad Telšių rajono KP II-sis sekretorius sutinka pasikalbėti su manimi, jeigu man kas nors neaišku šiuo klausimu. Jeigu ten klausimas bus suderintas, pasakė direktorius, grąžindamas mano pareiškimą ir diplomą, tada  kreiptis  tiesiai  į  švietimo  skyrių.  Telšių  vaikų
muzikos mokyklos direktoriaus pavaduotoja palydėjo mane pas Rajono KP II-jį sekretorių V. Duobą ir dalyvavo vykstant mūsų pokalbiui. II-sis sekretorius klausinėjo apie mano vyro ir mano įsitikinimus, o sužinojęs, kad mes esame religingi, atsisakė duoti leidimą man dirbti vaikų muzikos mokykloje.

    Po kiek laiko, tai buvo jau rugsėjo pradžioje, užėjau pas Telšių m. Liaudies švietimo skyriaus vedėją V. Motuzą ir paprašiau paaiškinti, kuo remiantis man neleidžiama dirbti vaikų muzikos mokykloje. Vedėjas atsakė, kad remiamasi Tarybų valdžios Dekretu dėl Bažnyčios atskyrimo nuo Valstybės ir mokyklos nuo Bažnyčios ir kad religingi mokytojai, kai tik sužinoma apie jų įsitikinimus, yra šalinami iš švietimo sistemos.

    Žinodama, kad TSRS Konstitucija užtikrina sąžinės laisvę visiems savo šalies piliečiams ir kad atsisakymas priimti piliečius į darbą dėl jų pažiūros į religiją užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal Lietuvos TSR Baudžiamojo Kodekso 145 str. kaip įstatymų apie Bažnyčios atskyrimą nuo Valstybės ir mokyklos—nuo bažnyčios pažeidimas, esu priversta kreiptis į Jus šiuo pareiškimu.

    Prašom atsakyti man, kodėl savivaliauja, pažeisdamas tarybinius įstatymus, Telšių m. Liaudies švietimo skyrius? Kada susidariusi padėtis bus ištaisyta? Aš prašau ne lengvatų, o reikalauju savo teisės dirbti švietimo sistemoje ne vien akompaniatore, bet ir muzikinių disciplinų pagal savo specialybę mokytoja.

Telšiai,
                A. Šeduikienė
1977.1.14.

RELIGINIŲ BENDRUOMENIŲ „SUTARTYS"
    1948 m. tarybinė valdžia įsakė prie visų bažnyčių sudaryti iš tikinčiųjų „dvidešimtukus" ir leido jiems pagal valdžios paruoštą „sutartį" išsinuomoti valdžios nusavintas savo bažnyčias. Dvidešimtukui nepasirašius sutarties,
buvo grasoma bažnyčią uždaryti. Niekas neabejojo, kad Stalinas tikrai gali šj grasinimą įvykdyti, šalis buvo suterorizuota—žmonės tremiami į Sibirą, kalėjimai ir rūsiai prigrūsti nekaltų žmonių, miestų aikštėse gulėjo išniekintų partizanų kūnai, trečdalis kunigų ėjo Gulago keliais. Visoje Lietuvoje likęs vienas vyskupas Kazimieras Paltarokas, norėdamas išsaugoti kunigus ir tikinčiuosius, priverstinam „sutarties" pasirašymui griežtai nesipriešino.
štai kokia „sutartis" jėga buvo primesta Lietuvos tikintiesiems:

    „1. Mes, žemiau pasirašę piliečiai, įsipareigojame saugoti mums perduotą maldos pastatą ir visą prie jo priklausantį turtą ir naudoti tik išimtinai perduoto tikslo paskirčiai. Prisiimame atsakomybę už išlaikymą ir apsaugojimą perduoto mums turto ir už vykdymą visų tų įsipareigojimų, kuriuos mums uždeda ši sutartis.

    2. Pastatą mes įsipareigojame panaudoti, taip pat suteikiant galimybę naudotis visiems kitiems tos tikybos asmenims išimtinai religinio kulto reikalui, ir neprileisti atlikinėti religinių apeigų kulto tarnautojams, kurie nėra užregistruoti Religinių Kultų Reikalų Tarybos prie TSRS MT Įgaliotinio Lietuvos TS Respublikai.

    3. Mes įsipareigojame daryti viską, kad įteiktas mums turtas nebūtų panaudotas tokiems tikslams, kurie neatitinka 1 ir 2 st. šios sutarties.

    4. Mes įsipareigojame iš savo lėšų apmokėti visas išlaidas maldos pastato išlaikymui, o taip pat visas išlaidas, kurios bus reikalingos remontui, apšildymui, apdraudimui, apsaugai, vietos mokesčių apdėjimui ir pan.

    5. Mes įsipareigojame laikyti pas save kulto inventoriaus sąrašą, kuriame bus įtraukti aukų ar kitu keliu naujai įgijami kulto aptarnavimo reikalui daiktai, kurie nepriklauso asmens nuosavybei.

    6. Mes įsipareigojame ne apeigų laiku suteikti galimybę patikrinti ir apžiūrėti turtą įgaliotiems asmenims miesto Vykdomojo komiteto arba Religinių kultų reikalų tarybos Įgaliotinio.
    7. Už pražudymą arba sugadinimą perduoto mums turto mes nešame solidarią atsakomybę padarytų nuostolių atžvilgiu.

    8. Priimto turto grąžinimo atveju mes įsipareigojame grąžinti tokį, koks buvo priimtas naudojimui ir apsaugai.

    9. Už nesilaikymą taisyklių, kurios nustatytos šioje sutartyje, mes nešame atsakomybę prieš įstatymus, be to, tokiu atveju miesto vykdomasis komitetas turi teisę sutarties galiojimą nutraukti.

    10. Tuo atsitikimu, jei rastume reikalingas sutartį nutraukti, mes privalome apie tai raštu pranešti miesto Vykdomajam komitetui. Be to, per savaitę po tokio pareiškimo padavimo, atsakomybė už turto apsaugojimą, numatytą sutartyje, nuo mūsų neatpuola, ir nešame visą atsakomybę dėl sutarties vykdymo. Taipgi įsipareigojame per tą laiką tvarkingai priimtą turtą grąžinti.

    11. Kiekvienas iš mūsų, pasirašęs šią sutartį, gali pasitraukti iš skaičiaus dalyvių, paduodant apie tai raštišką pareiškimą apskrities Vykdomajam komitetui, kas tačiau neatpalaiduoja pasitraukusio asmens nuo atsakomybės už padarytus nuostolius maldos pastatui ar kitam priimtam turtui už tą laiką, kuriame įstojantysis buvo turto valdymo dalyvis.

    12. Niekas iš mūsų atskirai, o taipgi kartu neturime teisės užginti kam nors iš piliečių, kuris priklauso mūsų tikybos išpažinimui ir kuriam teismo keliu neatimtos teisė, pasirašyti šią sutartį vėliau ir būti pilnateisiu dalyviu turto valdant kartu su visais pasirašiusiais šią sutartį".

    Tarybinė propaganda nuolat smerkia kapitalistus, kurie neteisiu keliu pasisavina kitiems priklausančias materialines gėrybes. Ar yra pasaulyje kitas toks kapitalistas, kuris iš žmogaus viską atimtų, o paskui jam priklausančius daiktus išnuomotų, versdamas mokėti mokesčius, pasisavindamas, ką nuomininkas ateityje įsigys ar kas jam bus padovanota, šis nuomininkas toks beteisis,  kad  visada  turi  būti pasiruošęs  kapitalistui
atiduoti visas savo medžiagines gėrybes. Nuomininkas į savo valdas negali įsileisti žmogaus, kuris nepatinka šiam kapitalistui, o jį patį turi visada įsileisti, kad galėtų patikrinti užgrobtuosius daiktus. Tokio kapitalisto ir išnaudotojo nerasi niekur kitur pasaulyje, tik Tarybų Sąjungoje.

    Bedieviškoji valdžia giriasi, kad bažnyčias atiduoda tikintiesiems naudotis nemokamai. Bet tai yra melas! Sutarties 4 str. įpareigoja tikinčiuosius mokėti draudimą ir vietos mokesčius, šešiskart daugiau mokėti už elektrą —25 kap. už kilovatą, šie mokesčiai valdžiai sukrauna milžiniškas sumas.

    Šioje sutartyje tik nuomininkas įsipareigoja, o „savininkas"—tarybų valdžia—nieko. Tokia vienašališka „sutartis" tikinčiuosius paniekina ir apiplėšia. Tikintieji mielai sudarytų žmonišką dvišalę sutartį, bet tai neįmanoma. Pastaruoju metu valdžia panoro dar griežtesnės „sutarties". Jau penkeri metai, kai valdžia verčia parapijų komitetus pasirašyti naują sutartį. Vieni pasirašė, kiti bando priešintis. Naujos sutarties tekstas nei su bažnytine vadovybe, nei su tikinčiaisiais nebuvo derintas. Labai gaila, kad ir bažnytinė vyriausybė aiškiai nepasipriešino šiai neteisingai ir nežmoniškai sutarčiai. Valdžia, suprasdama savo neteisybę ir bijodama smarkios reakcijos, naujos sutarties pasirašymą nutęsė per daug metų. Valdžia tarsi meškerė gaudo, kas pirmas užkibs: vienus pagąsdina bažnyčios uždarymu, kitus paprasčiausiai apgauna, trečioje vietoje suranda sau palankų kleboną, kuris padeda apiforminti sutarties pasirašymą ir t.t.

    Kuo naujoji sutartis skiriasi nuo Stalino laikų sutarties?

    „Mes,   žemiau   pasirašę   asmenys,   gyvenantieji-
..........sudarą ..........religinę    bendruomenę,   įregistruotą
19... m......mėn. ... d. nustatytąja tvarka, toliau vadinami
„ASMENYS"  ir  ......  rajono  (miesto)  Darbo  žmonių
deputatų tarybos vykdomasis komitetas, kuriam atstovauja įgaliotas ......., toliau vadinamas „VYKDOMASIS
KOMITETAS", sudarėme šią sutartį:
1. „Vykdomasis komitetas" perduoda, o „asmenys" perima nemokamam naudojimui šį turtą:
a) mūrinį, medinį (pabraukti) kulto pastatą, esantį.....
(adresas) ..... aptvertą mūrine, medine (pabraukti) tvora;
b) kulto turtą pagal pridedamą apyrašą .....
c) gyvenamus pastatus, esančius.... (tikslus adresas)..... turinčius..... kv. metrų naudingo ploto, bei kitus
pastatus (išvardyti).....
d) kitokį turtą (išvardyti).....

2. „Asmenys", pasirašę sutartį, įsipareigoja:
a) prižiūrėti ir saugoti perduotą religinei bendruomenei naudotis kulto pastatą ir kitą turtą;
b) remontuoti kulto pastatą, taip pat iš savo lėšų sumokėti atitinkamus mokesčius—apšildymo, draudimo, apsaugos ir kitas rinkliavas, susijusias su šio turto naudojimu bei priežiūra;
c) padengti nuostolius, padaromus valstybei, sugadinant arba prarandant šį turtą;
d) naudotis kulto pastatu ir kitu turtu tik religinio kulto reikalams;
e) turėti perduoto turto inventoriaus apyrašą (knygą), į kurį įrašyti visus naujai įgijamus (perkamus, paaukojamus, perduodamus iš kitų maldos namų ir pan.) kulto reikmenis, jeigu jie nėra kieno nors asmeninė nuosavybė.

3. „Asmenys" įsipareigoja bet kuriuo laiku, išskyrus religinių apeigų metą, leisti rajono (miesto) vykdomojo komiteto atstovams periodiškai patikrinti ir apžiūrėti turtą, išsiaiškinti, ar teisingai religinė bendruomenė naudojasi jai perduotu turtu, ir gauti žinių, reikalingų kulto tarnautojams ir kitiems asmenims apmokestinti.

4. Ši sutartis gali būti nutraukta:
a) jei tikintieji, besinaudojantieji kulto pastatu, patys nuo jo atsisako;
b) jei religinė bendruomenė nesilaiko sutarties sąlygų;
c) jei nustatytąja tvarka nutarta uždaryti maldos
namus (kulto pastatą), kuriuo naudotis buvo leista šia sutartimi.
5.  Sutartis  sudaryta trimis egzemplioriais, kurių
vienas  laikomas.....  Darbo  žmonių  deputatų  tarybos
vykdomojo komiteto byloje, antrasis...... religinės bendruomenės byloje, trečiasis—Religijų reikalų tarybos prie TSRS MT Įgaliotinio Lietuvos TS Respublikai byloje.
DŽDT vykdomojo komiteto
įgaliotas atstovas (parašas)
„ASMENYS" (pavardė, vardas, tėvo
vardas, adresas, parašas)
    Visi atitinkamos tikybos tikintieji turi teisę pasirašyti šią sutartį, kad gauna naudotis kulto pastatą bei turtą, ir po to, kai kulto turtas esti perduotas, ir tuo naujai pasirašiusieji tampa pilnateisiais to turto naudojimosi ir valdymo dalininkais, kaip ir asmenys, pasirašę šią sutartį anksčiau.

    Kiekvienas, pasirašęs šią sutartį, turi teisę atsiimti savo parašą, paduodamas tuo reikalu atitinkamą pareiškimą rajono (miesto) DŽDT vykdomajam komitetui. Tačiau tas neatima jo atsakomybės už turto priežiūrą ir saugumą iki to laiko, kada jis padavė nurodytą pareiškimą.
19... m......mėn.....d."


(Helsinkio nutarimai Tarybų Sąjungai—veidmainiška raidė):
    Naujoje sutartyje religinės bendruomenės vykdomasis organas yra įpareigojamas pranešti finansams, kiek kunigas gauna aukų už religinius patarnavimus. Be abejo, valdžia siekia Lietuvoje įvesti tokią tvarką, kuri jau įvesta visoje Rusijoje. Pvz., tėvai, norėdami pakrikštyti kūdikį, kreipiasi ne pas dvasininką, bet pas religinės bendruomenės kasininką. Tėvai turi parašyti pareiškimą, kad nori, jog būtų pakrikštytas jų kūdikis, paduoda pasus, surašomi metrikai ir apsimokėjus išduodamas kvitas. Su šiuo kvitu einama pas dvasininką, kuris kūdikį pakrikštija. Valdžiai
rūpi ne tik kunigo pajamos, bet ir kas naudojasi religiniais patarnavimais. Ar liks paslaptimi žmonių sąžinės reikalai, jei juos reikės atskleisti visokiems kasininkams, pirmininkams, į kurių vietas ateistinė valdžia stengiasi pravesti sau palankius žmones. 1976 m. liepos 28 d. ATP įsako 14 str. vykdomajam komitetui suteikia galimybę pašalinti iš religinės bendruomenės sudėties bet kurį valdžiai nepageidaujamą asmenį.

    Versdama tikinčiuosius pasirašyti naują sutartį, valdžia juos įpareigoja sutikti, kad „nustatyta tvarka" gali būti bažnyčia uždaryta. Ta „nustatyta tvarka" tai nežinomos ir net būsimos sąlygos, kurias padiktuos tarybinė valdžia. Kas žino, kad už kelių metų pas mus tarybinė valdžia nevers, kaip Baltarusijoje, pastatyti prie bažnyčių durų religinės bendruomenės atstovų, kad neleistų į bažnyčią moksleivių ir jaunimo iki 18 metų, nes kitaip „nustatyta tvarka" gali būti uždaryta bažnyčia. Vertimas pasirašyti tokią sutartį tolygu vertimui užsinerti sau ant kaklo virvę.

    Pagal naują sutartį ir naują ATP įsaką, tikintieji bažnyčios uždarymo proga privalo valdžiai atiduoti viską, net šventus liturginius indus, kurie gali būti panaudoti ateistiniuose muziejuose ar kitiems profaniniams tikslams. Ar galima dar labiau įžeisti ir pažeminti tikinčiuosius?

    Kadaise valdžia prievarta vertė žmones stoti į kolūkius, prievarta trėmė į Sibirą, o buvo apiforminta, kad lietuviai laisvai būrėsi į kolūkius, savo noru važiavo į Krasnojarskio kraštą. Taip lygiai „laisvai" dabar dvidešimtukai pasirašo šią nežmonišką „sutartį". Taigi Helsinkio nutarimai Tarybų Sąjungoje lieka tik veidmainiška raide.
*     *     *
TARYBINĖJE MOKYKLOJE
Žemaitkiemis (Ukmergės raj.)
1976.VI.6 Žemaitkiemio parapijos bažnyčioje vyko kun. Vytauto Kapočiaus primicijos. Iškilmėse dalyvavo
Žemaitkiemio 8-metės mokyklos moksleiviai. Aštuntokė Roma Šlaitaitė procesijoje nešė altorėlį. Praėjus vienai savaitei, mokykloje mergaitę tardė mokytoja Ana Ulozie-nė ir mokyklos direktorius Stasys Misiūnas. Mokytojai klausinėjo Romutę, kas jai liepė eiti į procesija, kas davė rūbus ir apie kitas smulkmenas. Mokinė atsakiusi, kad ji pati einanti į bažnyčią ir į procesiją.

    Buvo sušauktas 8 klasės mokinių susirinkimas ir sprendė klausimą, kaip .nubausti „nusikaltėlę". Klasės draugai siūlė Romai parašyti papeikimą, o komjaunuolė Danguolė Šniraitė užprotestavo: „To per maža! Siūlau griežtą papeikimą". Romai Šlaitaitei buvo sumažintas elgesys iki patenkinamo, o į charakteristiką įrašyta: „Roma anksčiau buvo tėvų vedama į bažnyčią, o dabar kaip mokinė yra neprincipinga".

    Mokyklos direktorius Misiūnas veda aršią ateistinę kovą. Gavėnios metu visiems mokiniams, nuo I iki VIII klasės, skaitomos ateistinės paskaitos.

    Savaitę prieš Kalėdas Žemaitkiemio aštuonmetėje mokykloje pasirodė skelbimas, kad 1976.XII.25 9 vai. (tuo metu Žemaitkiemio bažnyčioje vyksta Bernelių Mišios) bus demonstruojamas kino filmas „Juodoji procesija". Visų mokinių dalyvavimas būtinas, o kas neatvyksiąs, grasinama sumažinti elgesio pažymį. Minėto filmo metu komentarus teikė pats direktorius, kritikuodamas ir pajuokdamas Bažnyčią, kunigus bei tikinčiuosius, taip pat buvo bauginami tikintieji vaikai.

    Kad Kalėdų dieną mokiniai nedalyvautų šv. Mišiose, mokyklos direktorius Misiūnas suorganizavo ekskursiją į Kauną.

    Nuo mokyklos direktoriaus Misiūno neatsilieka ir jo žmona Alfa Misiūnienė, dirbanti Žemaitkiemio med. punkte felčere. Be jokių iškvietimų ji lankosi pas tikinčių mokinių tėvus, išjuokdama jų įsitikinimus ir įvairiai juos baugindama.

*     *     *



Šiauliai
    Šiaulių Vl-sios vidurinės mokyklos VIHa klasės mokinys Jurevičius Jonas, 1976 m. Kalėdų pirmą dieną po pirmos pamokos savavališkai pasitraukė iš mokyklos ir nuėjo į bažnyčią. Tą pačią dieną klasės vadovė pasiuntė Jurevičiaus tėvams tokį pranešimą: —Gerb. Jurevičiams,

    Jūsų sūnus Jonas šiandien, t.y. gruodžio 25 d., savavališkai išėjo iš trijų pamokų (po pirmos pamokos). Tėveliai, prašau parašyti, kur Jūsų sūnus buvo.
B. Šilanskienė—klasės vadovas.
Mokinio tėvai atsakė taip:

        Gerb. Auklėtoja,
    Jūs prašote paaiškinti, kodėl mano sūnus, Jūsų klasės mokinys, š.m. gruodžio 25 d. išėjo iš mokyklos po pirmos pamokos. Gruodžio 25-ji yra viso pasaulio krikščionių katalikų religinė šventė. Mūsų šeima yra tikinti, tikintis yra ir mano sūnus ir jis, pasinaudodamas Konstitucijos suteikiama religijos laisve, tą dieną, t.y. gruodžio 25, iš pamokų išėjo ir buvo bažnyčioje, nes ta diena katalikams yra privaloma šventė.
Tėvo parašas: Mečislovas Jurevičius
1976.XII.27.

    1976.XII.29 mokyt. Šilanskienė liepė mokiniui Jurevičiui pasilikti po pamokų. Prasidėjo „auklėjimas". Mokinys drąsiai gynė tikėjimą ir savo teises.

*     *     *



Šiauliai
    1976.XII.27. V-tos vid. mokyklos IIc klasės mokyt. Jasiutė-Braziulienė klasėje išdalino anketas su įvairiais klausimais: Ar tiki? Ar eini į bažnyčią? Ar moki poterius? ir 1.1. Mokytoja reikalavo, kad vaikai rašytų tiesą, nes ji viską apie juos žinanti. Vaikams užpildžius anketas, mokytoja jas peržiūrėjo ir, radusi tikinčiųjų vaikų

atsakymus, vertė juos kalbėti „Sveika Marija", tuo pat metu visaip išjuokdama tikinčiuosius. Išgąsdinti vaikai mokytojos įsakymo nevykdė.

*     *     *

Šiauliai
    Šiaulių Il-sios vid. mokyklos internato IVa klasės mokinys Stasys Semaška yra vienintelis klasėje, kuriam pavyko iki šiol išlikti prievarta neįrašytam į pionierių organizaciją.

    1976 m. gruodžio pradžioje klasės auklėtoja mokyt. Dvarionienė įsakė mokiniui S. Semaškai nusipirkti pionierių kaklaraištį. Po kelių dienų mokyt. Dvarionienė paliepė Stasiui užsirišti kaklaraištį ir dalyvauti pionierių sueigoje. Mokinys kaklaraiščio nepirko ir dalyvauti pionierių sueigoje atsisakė. Įtūžus mokytoja taip sugnaibė Semaškai ranką, kad vaiko ranka net tris savaites buvo mėlyna.

    Nors ir teko pakentėti skausmo, bet Stasys džiūgavo, kad ir šį kartą jam pasisekė išsisukti iš mokytojų pinklių.

*     *     *

Simnas (Alytaus raj.)
    1976.XII.10 Simno bažnyčioje vyko rekolekcijos. Vakare į rekolekcijas atėjo mokiniai. Arvydas Petniūnas, dirbantis Alytuje milicininku, pastebėjo iš bažnyčios begrįžtančius mokinius. Bambininkų kryžkelėje milicininkas pasiūlė būreliui mokinių ir suaugusiems palaukti atvažiuojant mašinos, kuri juos parveš į namus. Atvažiavo mašina, kurią vairavo milicininko tėvas Algis Petniūnas, dirbantis Verebiejų apylinkės pirmininku. Tikintieji, nejausdami klastos, susėdo į mašiną, pirmininkas griežtai paklausė mokinius, iš kur jie grįžtą. Vaikai pasisakė buvę bažnyčioje. Algis Petniūnas grasino nuvežiąs vaikus pas mokyklos direktorę. Privažiavęs gyvenvietę, pirmininkas suaugusius žmones išsodino iš mašinos, o moksleivius nuvežė į mokyklą. Mokyklos direktorė Stakvilevičienė ir
pirmininkas pradėjo tardyti išgąsdintus vaikus. Vaikai nesigynę buvę bažnyčioje. Pirmininkas klausinėjo, ką jie veikė bažnyčioje, iš ko meldėsi, reikalavo parodyti maldaknyges. Visi septyni mokiniai parodė savo maldaknyges. Direktorė Stakvilevičienė vertė prisipažinti mok. Liną Šmitaitę, ar ji dalyvavusi procesijoje. Mergaitė labai išsigandusi tylėjo. Pirmininkas baugino vaikus, kad dabar nukentės jų tėvai, o direktorė visaip įžeidinėjo mokinius. Pagaliau įbaugintus ir išgąsdintus vaikus paleido namo.

*     *     *

Palanga
    1976 mokslo metų pradžioje Palangos vid. mokyklos II klasės auklėtoja Juknaitienė paklausė mokinių, kurie iš jų tiki Dievą, lanko bažnyčią, meldžiasi; kas juos moko poterių, vedasi į bažnyčią? Visa klasė prisipažino, kad tiki Dievą, lanko bažnyčią kartu su tėveliais, meldžiasi. Dauguma pasisakė buvę pirmos šv. Komunijos. Pats mažiausias klasėje mokinukas prisipažino: „Aš dar išpažinties neinu, bet mamytė jau nupirko katekizmą ir tuojau pradėsiu mokytis". Mokytoja Juknaitienė išsigando. Susikvietusi tėvus į susirinkimą, kalbėjo: „Aš galvojau, kad jūsų vaikai neturi jokio supratimo apie Dievą ir bažnyčią, o pasirodo, kad jie visi tiki, net išpažinties eina. Aš padarysiu viską, kad jūsų vaikai išaugtų ateistais".— „Mėginkite,—bet vargu ar pasiseks",—pasigirdo iš salės replika.

Krakės
    1976.XI.13 Krakių vid. mokyklos direktorė ir mokytoja Kučinskienė išsikvietė VIa klasės mokinio G. Stankevičiaus motiną ir barė ją, kam ji leidžianti sūnų patarnauti šv. Mišioms.

    Tuo tarpu VIIIc kl. mok. Kulčinskas šių metų Did. šeštadienį  buvo  sugautas  daužant  Krakių  bažnyčios

Nužudytas kun. V. Šamšonas 1961 m.

langus, šiuo atveju nei mokyklos direktorius, nei ateiste mokytoja Kučinskienė nesiėmė jokių priemonių, kad jų mokinys sutvarkytų išdaužytus bažnyčios langus.

    Be to, Krakių vid. mokykloje yra net 7 mokiniai, esantys už chuliganizmą milicijos vaikų namų įskaitoje; tarp jų yra trys mergaitės.

    Būtų gera, kad vid. mokyklos vadovybė daugiau kovotų su tikruoju blogiu, o ne persekiotų tikinčius mokinius.

*     *     *



Mišučiai (Šilalės raj.)
    Mišučių 8-tėje mokykloje vaikai prievarta įrašomi į pionierius. Nesutinkantiems įsirašyti neskiriamos pašalpos, nors jiems labai jos reikalingos.
    Direktorė Vanda Račkauskienė ir mokyt. Bronė Urbonienė prieš revoliucijos šventes skirstė mokiniams, įsirašiusiems į pionierius, dovanas: treningus, batus, paltus ir 1.1. Tą mokyklą lanko trys našlaičiai iš Ramonaičių šeimos. Jie taip pat buvo prievarta verčiami įstoti į pionierius. Vaikai nesutiko. Mokyt. Urbonienė parodė našlaičiams dovanas ir pasakė: „Dar apsigalvokite per naktį. Jei rašysitės į pionierius—bus dovanos ir gausite pietus, o jei ne—nieko neskirsime, nes mes duodame tik tarybiniams piliečiams". Bet vaikai buvo nepaperkami. Jie sutiko geriau eiti apiplyšę ir alkani, bet būti ištikimais savo šventiems įsitikinimams.

    Rytą, atėjusius į mokyklą našlaičius, pasitiko mokyt. Urbonienė su dovanomis ir su anketa rankose. Mokytoja, išgirdusi tą patį atsakymą, sviedė guminius batus į kampą ir piktai sušuko: „Pasiimk, neišmanėle!" Užkandžių vaikams neskyrė, nors jiems iš namų į mokyklą reikia eiti 4 kilometrus, o paskyrė pionieriams, gyvenantiems prie pat mokyklos.

*     *     *



Renavas (Mažeikių raj.)
    1977 m. sausio 13 d. Renave buvo laidojamas Juozas Jonušas. Laidotuvėse dalyvavo apie 20 mokinių su vainikais ir gėlėmis. Sudėjus vainikus ir gėles prie karsto, mokiniai iš bažnyčios buvo išvesti juos atlydėjusios mokytojos. Oras buvo šaltas, ir mokiniai turėjo stypsoti lauke ir tik pro durų plyšelį sekti bažnyčioje vykstančias pamaldas.

    Panaši padėtis yra visoje Lietuvoje. Laidotuvių metu mokiniams draudžiama dalyvauti pamaldose.

*     *     *



Mažeikiai
    1975 m. iš mokytojų pareigų buvo atleisti mokytojai Skipariai dėl to, kad jų sūnus įstojo į Kunigų seminariją, šiais metais atleista iš vaikų darželio auklėtojos pareigų ir
jų duktė Audronė Skiparytė. Koks baisus sūnaus „nusikaltimas", kad dėl jo baudžiami ir tėvai ir sesuo!

*     *     *



Panevėžys
Į tokias ir panašias anketas moksleiviai verčiami atsakyti kas metai.
Panevėžio Medicinos seserų mokyklos N. mokinės atsakymai į anketos klausimus.

1. Jūsų amžius? — Man 20 metų.
2. Kokia literatūra Jus labiausiai domina?—Tokia, kurioje nėra melo.
3. Kokią perskaitėte ateistinę literatūrą?—Ateistinės literatūros neskaitau.
4. Kokius žiūrėjote ateistinius filmus?—Jokių.
5. Ar tikite Dievą?—Tikiu.
6. Ar abejojate Jo buvimu?—Neabejoju.
7. Jeigu tikite, tai kodėl?—Kaip galiu netikėti Dievą, jei visa gamta, visas pasaulis rodo Jj esant?
8. Ar tiki Jūsų tėvai?—Taip.
9. Ar švenčiate religines šventes ir kokias?—švenčiu visas.
10. Ar pritariate vedamam ateistiniam darbui prieš religiją mūsų šalyje?—Nepritariu.
11. Ar Jūsų manymu religija yra amžina, ar ateis laikas, kada ji išnyks?—Amžina.
12. Jūsų pasiūlymai ir pastabos.—Mano manymu nereikalinga ir beprasmiška pildyti tokias ir panašias anketas. Tai grubus kišimasis į žmogaus sąžinę, kai tuo tarpu Konstitucija skelbia sąžinės laisvę.

*     *     *


IŠ „LKB KRONIKOS" ARCHYVO
Imbradas

16 metų po kun. klebono V. ŠAMŠONO mirties

    Už Zarasų 10 km. link Obelių yra Imbrado bažnytkaimis. Medinė bažnyčia apsupta senolių kapais. Kartu su
jais ilsisi ir kunigų palaikai. Paskutinis klebonas palaidotas prieš 16 metų. Ant kapo akmeninis kryžius su užrašu:

A+A     A. Kunigas Vytautas-Antanas Šamšonas
1912.VIII.17 - 1961.1.28
Meilė Viešpaties beribė tesuteikia jam ramybę. Ilgamečiui Imbrado klebonui.
Dėkingi parapiečiai

Toks jaunas, vos 48 m., o mirties išvestas iš darbo!

    Mylėjo klebonas parapiečius, o parapiečiai savo kleboną. Klebonas gyveno su savo motina, kuri jam šeimininkavo. Buvo 1961 m. sausio 28 d. Klebonas paprašė motinos sušildyti vandens galvai išsiplauti, o pats išėjo į bažnyčią pasimelsti. Nesulaukusi grįžtant, motina, pasikvietusi bažnyčios tvarkytoją, išėjo ieškoti klebono. Ir staigmena... bažnyčioje kraujuose gulėjo nebegyvas klebonas. Valdžia paleido gandus, kad klebonas nusižudęs, iššokdamas pro lubose esančią skylę. (Tiesa, lubos išpurvintos... tik iš apačios). Abiejų rankų perpiautos venos (gydytojų nuomone, pats žmogus taip pasidaryti negali), sudaužyta galva.

Klebonas Šamšonas buvo kilęs iš Papilio parapijos. Kunigu rengėsi Kauno kunigų seminarijoje. Buvo išsilavinęs, rimtas ir tvarkingas kunigas. Paskutiniu laiku jis dažnai buvo šaukiamas į KGB.

Maža detalė: keletai metų praėjus po kun. Šamšono mirties, saugumiečiai pasikvietė Pasvalyje gyvenantį senelį kunigą, filosofijos daktarą, į karinį komisariatą ir ten teiravosi, kokia mirtimi miręs kun. V. Šamšonas... Jiems net po kelerių metų neramu...
Žaliosios katalikų parapijos likvidavimas
    Praėjusio karo metu 1944 m. sudegė medinė Žaliosios bažnyčia. Parapijos komiteto pirmininkas Kazys Mažeika kreipėsi į vysk. A. Karosą, kad Žaliajai paskirtų kleboną. Naujai paskirtas klebonas kun. K. Garmus įrengė bažnyčią mūrinėje klebonijos klėtyje, ir ji veikė iki 1963 m. Vilkaviškio raj. Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Stasys Rogovas su vietiniais ateistais 1963 m. sausio 2 d. uždarė Žaliosios bažnyčią ir uždraudė bažnyčios komitetui kur nors kreiptis. Komiteto pirmininkui K. Mažeikai pavaduotojas St. Rogovas grasino net kalėjimu. Žaliosios tikintieji važiavo į Vilnių pas Religijų reikalų tarybos įgaliotinį Rugienį, į Maskvą, bet iš visur buvo vienodas atsakymas—Žaliosios parapijos reikalus pavesta spręsti vietinei valdžiai. 1963 m. gegužės 15 d. Augalų apylinkės pirmininkas Mekšriūnas su milicijos pagalba atėmė iš parapijos komiteto pirmininko K. Mažeikos antspaudus. Bažnyčioje buvo įrengtas miltų mainymo punktas, tačiau žmonės juo beveik nesinaudojo.

    Pastaruoju metu Slabadų tikintiesiems reikalaujant užregistruoti jų religinę bendruomenę, Rumokų eksperimentinis ūkis rajono valdžios nurodymu įrengė Žaliosios bažnyčioje malūną. Įdomu, kad malūnu naudotis atsisako net tikėjimui abejingi žmonės.

    Kada Žaliosios parapijos tikintiesiems bus atitaisyta skriauda?...

*    *    *

N E U Ž M I R Š K !

P. Plumpa, P. Petronis, J. Gražys, N. Sadūnaitė, S. Kovaliovas, V. Lapienis, J. Matulionis, O. Pranckūnaitė neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai kvėpuoti ir tikėti.


*    *    *
DĖKOJAME!

    Dievui laiminant „LKB Kronika" jau penkeri metai faktų kalba liudija visam pasauliui apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios dabartinę padėtį. Dėkojame visiems žinomiems ir nežinomiems „LKB Kronikos" rėmėjams, bendradarbiams ir platintojams Tėvynėje ir visame pasaulyje.
„LKB Kronikos" redakcija


 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum