gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 27 Spausdinti El. paštas
    • Nauji vėjai ar nauja klasta?
    • Telegrama Prezidentui Dž. Karteriui
    • Kratos ir tardymai
    • Tokia jų moralė
    Pareiškimai
    Apie „kreiva veidrodį"
    Žinios iš vyskupijų

1977 m. balandžio 28 d.
LKB KRONIKA Nr. 27
Perskaitęs duok kitam! Eina nuo 1972 m.

NAUJI VĖJAI AR NAUJA KLASTA?

    Neatidžiai stebint atrodo, kad Lietuvos Katalikų Bažnyčioje pradėję pūsti nauji vėjai. 1977 m. sausio mėnesį Religijų reikalų tarybos atstovas P. Makarcevas perspėjo Lietuvos partinius darbuotojus mandagiau traktuoti kunigus, o išvykdamas į Maskvą... yra išsitaręs apie valdžios politikos Bažnyčios atžvilgiu sušvelnėjimą.

    Prieš Velykas Šiaulių miesto valdžia leido po 20 m. pertraukos šv. Petro ir Povilo bažnyčioje skambinti varpais.

    1977 m. sausio pabaigoje Dievo Tarno arkivysk. Jurgio Matulevičiaus jubiliejuje pagrindines pamaldas celebravo Kaišiadorių vyskupas-tremtinys V. Sladkevičius. Prieš keletą metų panašaus jubiliejaus metu net registruoti kunigai šv. Mišias celebravo Marijampolės bažnyčios zakristijoje.

    Kunigai daug kur atvirai katekizuoja vaikus, o valdžia pasitenkina piniginėmis baudomis. Apie teismus, panašius į kun. Šeškevičiaus, kun. J. Zdebskio ir kun. Bubnio, niekas nekalba ir netiki, kad jie šiuo metu galėtų vykti.

    Ką visa tai reiškia?

    Gal tarybinė vyriausybė rodo gerą valią ir pradeda įgyvendinti tai, kas užrašyta TSRS Konstitucijoje ir įstatymuose, po kuo pasirašyta tarptautiniuose dokumentuose—Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, Helsinkio Baigiamajame akte ir kt., kas buvo 30 metų skelbiama, bet nevykdoma?
    Gal tai „nesavalaikių priemonių", iššaukiančių tikinčiųjų žmonių reakciją, atšaukimas?

    Gal tai visų kovojančių už žmogaus teises Lietuvoje, Tarybų Sąjungoje ir visame pasaulyje kuklus laimėjimas, nes tarybinė vyriausybė savo grubiomis administracinėmis priemonėmis gerokai save sukompromitavo visame pasaulyje ir pakenkė savo vykdomai užsienio politikai?

    O gal tai eilinė tarybinė vyriausybės klasta prieš Europos šalių konferenciją Belgrade, kur bus tikrinama, kaip buvo vykdomi Helsinkio nutarimai?

    Netolima ateitis tiksliai atsakys į šiuos klausimus. Tačiau ir dabar yra visiškai aišku, kad tarybinė vyriausybė geros valios nerodo. Atoslūgis Bažnyčios persekiojime yra tik taktinis kompartijos manevras. Jeigu užsienio šalių vyriausybės, su kuriomis Tarybų Sąjunga yra susirišusi ekonominiais ryšiais, JAV prezidento Dž. Karterio pavyzdžiu kovos už žmogaus teisių vykdymą, jei pasaulio masinės informacijos priemonės energingai kels į viešumą, kaip yra laužomi Tarybų Sąjungoje tarptautiniai susitarimai žmogaus teisių srityje, tai šis taktinis kompartijos manevras—tikinčiųjų persekiojimo sušvelninimas gali užsitęsti labai ilgai.

    Geros valios trūkumą tarybinei vyriausybei rodo daugybė faktų. Daugiau kaip trisdešimt metų ateistinė valdžia persekiojo tikinčiuosius ir kunigus, besiremdama slaptomis instrukcijomis, kurias slėpė nuo visuomenės akių. 1976 m. liepos 28 d. LTSR Prezidiumas tas slaptas instrukcijas padarė įstatymu, aiškiai apribojančiu tikinčiųjų teises. Negalima pasiguosti, kad minėtas ATP įsakas kol kas tik yra popieriuje, nes kiekvieną dieną jis gali būti pradėtas visu griežtumu vykdyti. 1977 m. sausio 19 d. Religijų reikalų tarybos pirmininko pavaduotojas P. Makarcevas instruktavo partinius darbuotojus, kaip gerinti ateistinę propagandą ir stiprinti įstatymų apie religinius kultus kontrolę.

    Tarybinė vyriausybė retkarčiais leidžia atspausdinti katalikams reikalingų maldaknygių, nes žino, kad, neleidžiant jų viešai pasigaminti, bus gaminamos pogrindyje.
Pokario metais buvo pogrindyje pagaminta šimtai tūkstančių maldaknygių.

    Katalikams leista atsispausdinti vieną kitą religinę knygą, kurios tikinčiųjų masių beveik nepasiekia dėl mažo tiražo arba dėl to, kad jos skirtos kunigams, pvz., „Apeigynas", „Vatikano II Susirinkimo nutarimai" ir kt. Lietuvos katalikams valdžia leido gauti šv. Tėvo dovaną— lotyniškus breviorius ir mišiolus. Tarybinė vyriausybė gerai supranta, kad šios knygos tikinčiųjų sąmoningumo nepakels, nes lotyniški tekstai padaro neįmanomą sąmoningą tikinčiųjų įsijungimą į šv. Mišių auką. Ateistinei propagandai „iš Vatikano atsiųstas vagonas religinės literatūros" neabejotinai pasitarnavo.

    Lietuvos katalikams neleidžiama išsispausdinti tokios religinės literatūros, kuri supažindintų tikinčiuosius su pagrindinėmis tikėjimo tiesomis. Pavyzdžiui, per 30 pokario metų Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovybė nepajėgė išsiprašyti, kad tarybinė valdžia duotų leidimą išspausdinti katekizmą. Katekizmas tarybinei valdžiai vaidenasi be galo pavojinga knyga, nes jis bus skaitomas vaikų ir moksleivių, kurie apie tikėjimą turį nieko nežinoti.

    Tarybinė vyriausybė padidino stojančiųjų į Kunigų seminariją skaičių, tačiau tuo pačiu metu padidino ir pastangas dvasiniai luošinti klierikus. KGB pastangos verbuoti klierikus šnipais ir išdavikais pakankamai rodo tarybinės vyriausybės „gerą valią"—būk kunigu, bet padėk ateistams griauti Bažnyčią! Reikia stebėtis ir dėkoti Dievo Apvaizdai, kad, nežiūrint šių baisių KGB pastangų, seminarija išleidžia dar daug gerų kunigų, kuriais tikintieji gali tik džiaugtis. Kada nors Lietuvos kunigai parašys atsiminimus apie tai, kiek jiems kainavo atsispirti KGB pastangoms ir netapti Tautos ir Bažnyčios duobkasiais.

    Bažnyčios persekiojimo sušvelninimas ateistinei valdžiai nedaug pakenkia. Visų pirma, daugelis kunigų ir tikinčiųjų, per ilgą laiką jutę persekiotojo ranką, nepajėgia susivokti dabartinėje situacijoje ir nesistengia atsikovoti
prarastas pozicijas—viešai katekizuoti vaikus, skambinti varpais, kalėdoti-lankyti tikinčiuosius, traukti jaunimą į aktyvų dalyvavimą religinėse apeigose ir 1.1. Dar ir šiandien Lietuvoje yra kunigų, kurie bijo leisti vaikams patarnauti Mišiose, dalyvauti procesijoje, pvz., Kaune, šv. Antano bažnyčioje, Šiaulių bažnyčiose ir kt. Dar ir šiandien dalis kunigų pranešinėja rajono valdžiai apie vykstančius atlaidus ir net rekolekcijas ir prašo, kad rajono valdžia leistų atvykti keliems kunigams. Kiti kunigai neišnaudoja tokių pastoracijos priemonių, kurių ateistinė valdžia net nedraudžia. Pavyzdžiui, Kauno Prisikėlimo bažnyčioje sekmadienių vakarais net nesakomi pamokslai, nors į pamaldas gausiai susirenka tikinčiųjų. Yra klebonų, kurie laidotuvių metu ir patys nesako pamokslų ir neleidžia, kad vikarai juos sakytų. Vyskupijų kurijos mažai tokiais dalykais domisi ir apsileidėlių neperspėja.

    Tikinčiųjų, ypač inteligentų, daugumą iki šiolei kausto baimė viešai praktikuoti tikėjimą, rimtai katalikiškai auklėti vaikus, nepataikauti melui ir prievartai.

    Neabejotina, kad iš karto dingtų tarybinės vyriausybės „gera valia", jei kunigai ir tikintieji rimtai sukrustų pagyvinti religinį gyvenimą. Tose parapijose, kur moksleiviai pradeda aktyviau lankyti bažnyčią, prasideda įvairiausi jų varginimai.

    Dėl dabartinės Lietuvos Katalikų Bažnyčios padėties mes raginame visus kunigus ir tikinčiuosius išsivaduoti iš baimės ir kovoti už teisę laisvai tikėti ir gyventi.

    Dėkojame broliams išeivijoje už aktyvias pastangas padėti persekiojamai Lietuvos Bažnyčiai. Ypač dėkojame jauniems lietuviams, apie kurių pastangas padėti tautiečiams Tėvynėje dažnai girdime per radiją.

    Mes prašome visų tautų vyriausybes JAV prezidento Dž. Karterio pavyzdžiu nuolat priminti Tarybų Sąjungos vyriausybei, kad ji tinkamai respektuotų savo piliečių teises.

    Ypač mes prašome brolius išeivijoje ir visus Lietuvos draugus laisvajame pasaulyje iškelti Belgrado konferenci-
joje ir kitomis progomis žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje, pasinaudojant „LKB Kronikos" medžiaga.
Tiesa, laisvė ir žmoniškumas turi triumfuoti!
„LKB Kronikos" redakcija

TELEGRAMA PREZIDENTUI DŽ. KARTERIUI

    Brangus Žemės Žmogau! Susižavėję ir nustebę sekame Jūsų žvaigždę. Džiaugiamės, kad nykiai uždarame politiniame rate pasirodė asmenybė tikinti Dievą, vertinanti žmogiškąjį orumą ir aukščiausią pareigą. Gerbiame tautą, įkūnijusią save tokiame prezidente. Tepadeda Jums Dievas!
Permės politiniai kaliniai:
E. Sverstiuk
S. Kovaliov
P. Plumpa
I. Mendelevič
1977 m.
kovo pradžia.


KRATOS IR TARDYMAI

    1977 m. balandžio 19 d., apie 9 vai., Antanas Miklyčius, gyv. Kaune, Linkuvos 77-2, buvo paimtas iš darbovietės, parvežtas namo ir, pateikus kratos orderį, vyr. tard. mjr. Markevičiaus parėdymu buvo atlikta krata jo bute, rūsyje ir sandėliuose. Kratai vadovavo vyr. ltn. Gavėnas. Krata truko apie 7 vai. Joje dalyvavo 4 saugumo darbuotojai ir 2 kviestiniai. Kratos metu paimta užrašų knygutė, trys knygos („Prie vilties kryžiaus", „Iš Bažnyčios ir popiežių istorijos", „Dienoraštis"), lapai, rašyti mašinėle—„Kauno arkivyskupas ir metropolitas", lapai— Girniaus straipsnis „Istorija kartojasi" ir 1.1.
    Po kratos Antanas Miklyčius buvo nuvežtas į Saugumą tardymui.

*   *   *

     Balandžio 19 d. saugumo darbuotojai, parsivežę Joną Repšį iš darbovietės ir pateikę kratos orderį su mjr. Markevičiaus parašu, padarė jo namuose kratą. Saugumiečiai ieškojo „Aušros" ir „LKB Kronikos", o taip pat ir kitų nelegalių leidinių. Krata truko 2 valandas. Kratos metu paėmė knygą „Sielos kultūra" ir apie 20 magnetofono kasečių. Po kratos Jonas Repšys buvo nuvežtas į saugumą tardymui.

*   *   *
 
    Balandžio 19 d. gyd. Povilą Butkevičių, einantį į darbą 8 valandą, sulaikė iš saugumo mašinos iššokęs pareigūnas ir nusivežė į namus (Kaunas, Molėtų 18). Čia kartu važiavusi moteris ir vienas vyras nuėjo į Butkevičių butą ir prisistatė: „Mes nuo Alfonso". Kai buvo įleisti, atėjusieji parodė saugumiečių knygutes ir pasikvietė lauke buvusius 5 vyrus į vidų. Prasidėjo krata, kurios metu paimta: „LKB Kronika" Nr. 25, „Kronika tekuščich sobitij" Nr. 40, rašomoji mašinėlė ir ja nurašytas straipsnis iš „Aušros" Nr. 5. Kratos metu į butą atėjo Liudas Simutis, kuris taip pat buvo nuvežtas į Saugumo komitetą. P. Butkevičių saugumiečiai nusivežė tardymui į Saugumo komitetą, tačiau dėl blogos sveikatos tardė trumpai. Buvo klausinėjamas, iš kur gavo leidinius, rastus kratos metu, ar nebendradarbiauja „Aušroje" ir „LKB Kronikoje"? Teiravosi, ar nebuvo vasario 22 d. Viduklėje 22 metus iškalėjusio Liudo Simučio sutikime.

    Tą pačią dieną iš paskaitų buvo iškviesta ir tardyta Kauno Medicinos institute 3 vai. ir 6 vai. Saugumo komitete 3 kurso stud. Ramunė Butkevičiūtė. Ji buvo kaltinama dalyvavusi L. Simučio sutikime Viduklėje ir susirinkime apie Žalgirio mūšį. Jai buvo grasinama pašalinimu iš instituto.

    Iš Dzeržinskio staklių gamyklos buvo iškviestas Vidmantas Butkevičius ir nuvežtas į Saugumo komitetą. Jis buvo klausinėjamas apie dalyvavimą nelegaliuose susirinkimuose ir ekskursijose.

    Balandžio 20 d. iš Kauno 25-sios vid. mokyklos buvo
iškviesta ir nuvežta į Saugumo komitetą Ona Butkevičienė. Ji buvo tardoma apie kratos metu namuose rastus daiktus. Mokyt. O. Butkevičienei tardymo metu buvo grasinama.

*   *   *
 
    Balandžio 20 saugumiečiai telefonu išsikvietė Viktorą Sniešką. Tardymas tęsėsi 7 vai., nepasakant dėl kokios bylos buvo iškviestas ir nerašant protokolo. Sulaikytą Sniešką klausinėjo, kokiuose turistiniuose žygiuose dalyvavęs, kas juose dalyvavo ir apie ką juose buvo kalbama. Grasino išmesią iš vandesnvydžio komandos, neišleisią į užsienį ir 1.1. Klausinėjo, ar neskaitęs „LKB Kronikos" ir „Aušros", kaltino šių leidinių platinimu ir kitokia antitarybine veikla, kaltino dėl Lietuvos istorijos studijavimo draugų būrelyje. Saugumiečiai klausinėjo, kokiu būdu susipažino su draugais ir net su žmona. Jie sakėsi viską žiną, tik jiems reikią, kad kaltinamasis viską prisipažintų, o į kalėjimą visvien kažkas turės sėsti. Viktorą išleido iš saugumo tik todėl, kad reikėjo eiti į respublikines varžybas. Žadėjo dar kartą išsikviesti iš darbovietės.

    Balandžio 19 d. 11 vai. Saugumo komitete buvo tardyta Med. instituto VI k. stud. Birutė Žemaitė. Studentė buvo kaltinama dalyvavus L. Simučio sutikime Viduklėje. Tardymas truko 9 vai., kurio metu studentė buvo įvairiai užgauliojama ir įžeidinėjama.

    Balandžio 19 d. buvo tardoma Elena Kilikavičiūtė ir Liucija Šinkūnaitė. Jos abi buvo tardomos dar ir rytojaus dieną.

*   *   *
 
    Balandžio 19 d. buvo krata pas Antaną Patacką, po kurios jis buvo tardomas.
*   *   *
 

    Balandžio 20 Kauno medicinos institute buvo tardyta I k. stud. Aušra Rugevičiūtė. Ji buvo klausinėjama, ar nepažįstanti Butkevičių šeimos.

*   *   *
 
    Balandžio 20 d. saugumiečiai tardė Kauno Medicinos instituto V k. stud. Zitą Visbergaitę ir ją kaltino dalyvavimu L. Simučio sutikime Viduklėje. Studentė kaltinimus paneigė.

*   *   *
 

    Balandžio 20 iš Naujalio vid. mokyklos buvo iškviesta ir tardoma IX kl. mok. Asta Borisaitė. Buvo teiraujamasi, ar nepažįstanti Butkevičių šeimos. Asta kaltinimus paneigė-

*   *   *
 
    Balandžio 20, 10 vai., buvo iškviesta į Saugumo komitetą Kauno politechnikos instituto Lengvosios pramonės fakulteto diplomatė Danutė Borutienė. Ji buvo kaltinama užsiimant nelegalia veikla. Tardytojai diplomatei pateikė sąrašus, kuriuose buvo parašyta, kada ir kokiuose susirinkimuose ir kas dalyvavo. Saugumiečiai pareikalavo tardomąją tą sąrašą perrašyti ir po juo pasirašyti. Tardymas užtruko 6 valandas.

*   *   *
 
    Tą pačią dieną buvo tardomas Kauno politechnikos instituto dėst. Povilas Martinaitis. Jį kaltino už antitarybines nacionalistines nuotaikas, kurios esą pasireiškia vakaronių metu. Čekistai žadėjo P. Martinaičiui sudaryti bylą.

*   *   *
 
    Balandžio 21 buvo tardomas Šarūnas Boruta. Jį kaltino „Aušros" ir „LKB Kronikos" skaitymu ir platinimu, o taip pat nacionalistinių pažiūrų skleidimu turistiniuose žygiuose ir panašiuose susibūrimuose.
    Tardytojai reikalavo viską prisipažinti, nes visvien viską žiną, o už turistinius žygius į kalėjimą nesodinsią. Todėl drąsiai gali viską prisipažinti.

*   *   *

    Taip pat buvo iškviestas Juozas Dapkevičius. Ir jam saugumiečiai metė tuos pačius kaltinimus—klausinėjo dėl turistinių žygių, apie Naujų Metų karnavalą ir 1.1. Saugumiečiai įsakė J. Dapkevičiui prisistatyti į Saugumo komitetą balandžio 27.

*   *   *
    Balandžio 22 Kulautuvoje (Komjaunimo g. 12) keturi saugumiečiai ir du kviestiniai (Birutė Vilčinskienė ir Algimantas Vyšniauskas) krėtė Stasės Jasiūnaitės butą, malkinę ir rūsį. Kratos metu paimta: 2 egz. po 24 puslapius mašinėle spausdintos brošiūros apie Romą Kalantą, brošiūrą „Lietuvos nepriklausomybės sulikvidavimas—Tarybų Sąjungos grobiamosios politikos aktas", S. Jasiūnaitės rašomos „Gyvenimo apysakos" antrą dalį, susidedančią iš 620 mašinėle spausdintų psl., 41 mokyklinį sąsiuvinį minėtos knygos rankraščio ir 4 sąsiuvinius įvairių kitų rankraščių.

    Kratos metu vyr. operatyvinis įgaliotinis mjr. V. Žarskis paklausė S. Jasiūnaitę, ar ji gaunanti honorarą už savo kūrinius. Tardomoji atsakė, kad jos knygos niekur nespausdinamos ir todėl jokio honoraro negaunanti.

    — Čia jūs nespausdinate, jūs užsienyje spausdinate— „Drauge",—pasišaipė mjr. Žarskis. Tačiau majoras nepasakė, kokius ir kieno užsienyje spausdinamus darbus jis turi galvoje. Jasiūnaitė šį neaiškų primetimą paneigė.
Pasibaigus kratai, Jasiūnaitė buvo nuvežta į Kauno saugumo komitetą tardymui.


*   *   *
 
    Balandžio 19, 13 vai., Saugumo komiteto darbuotojas Česnavičius ir kit. įsiveržė į pensininko, buv. 7-sios vid. mokyklos mokytojo Broniaus Juškos, butą (Banaičio 5-
14), ir, nepateikę kratos orderio, pradėjo kratą ir tardymą. Mokytoją kaltino nacionalistinių idėjų platinimu. Čekistams labai nepatiko, kad mokytojas jaunimui esą pasakojęs apie Žalgirio mūšį. Saugumiečiai priekaištavo ir stebėjosi: „Nejaugi vaišinantis negalima kalbėti, remiantis tarybine literatūra?!"


*   *   *
 
TOKIA JŲ MORALĖ!

    1976 m. lapkričio 17 d. Grinkiškio katalikų bažnyčios administratorius kun. V. Vaicekauskas išsiuntė Radviliškio raj. vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojui tokio turinio pareiškimą:

    „1976 m. lapkričio 16 d. Grinkiškio vid. mokyklos direktorius Kirtiklis, išsikvietęs moksleivę Rimantę Večkytę, išbarė už tai, kad ji kelis kartus buvo atėjusi į kleboniją. Direktorius uždraudė mokinei lankytis pas kunigą, grasindamas kunigą iškelti iš Grinkiškio.

    Porą kartų buvo pas mane užėję du moksleiviai berniukai, nežinau net jų pavardės, o direktorius Kirtiklis ir jiems uždraudė su kunigu susitikti. Persekiojama buvo ir moksleivė Vilė Daugnytė. Dabar, bijodama persekiojimų, mergaitė į bažnyčią nebeateina.

    Nuolat man nusiskundžia tėvai, kad jų vaikus persekioja Grinkiškio vidurinės mokyklos ateistai, kad vaikams draudžia eiti į bažnyčią.

    Mane ne tik kaip kunigą, bet visų pirma kaip žmogų, užgauna toks Kirtiklio ir kitų ateistų elgesys. Pagal juos, kunigas tai kažkoks nusikaltėlis, su kuriuo negalima sveikintis, kalbėtis, užeiti į svečius. Žinau, kad yra tokių menkos kultūros ateistų, bet kad tokie yra ir mokytojai, tenka tik apgailestauti. Grinkiškyje moksleiviai daužo bažnyčios langus, nesistebėsiu, jei ir mane, kunigą, apmėtys akmenimis,—juos taip auklėja ateistai mokytojai.

    Nei vieno — nei jauno, nei seno, neišvariau ir neišvarysiu, jei ateina pas mane ir, manau, kad nei Kirtiklis, nei kuris kitas negali man uždrausti bendrauti su tikinčiais".
    Atsakymo į šj pareiškimą kun. J. Vaicekauskas iš Radviliškio raj. vykdomojo komiteto pirm. pavad. Alfredo Krikštano nesulaukė.

    1977 m. balandžio 6 d. Radviliškio raj. laikraštis atspausdino A. Mikelio straipsnį „Užjūrio "vaduotojų" išmislai". Pateikiame beveik visą straipsnį, kuris puikiai charakterizuoja tarybinės spaudos „tiesą"—grubų melą, neapkenčiamų asmenų koliones bei grasinimus:

    „Netekdama jaunimo, bažnyčia netenka ateities. Tad neriasi iš kailio dvasininkai ir jų davatkiškasis aktyvas, visokiais būdais ir priemonėmis viliodamas į bažnyčią mokinius. Išimtimi nėra ir Grinkiškio bei Pašušvio parapijų klebonas Juozas Vaicekauskas. Skirtumas tik tas, kad kun. J. Vaicekauskas visur graudžiai skundžiasi ir dejuoja, girdi, jaunimas, moksleiviai dievobaimingi, jie nori lankyti bažnyčią, bet, va, bėda—mokytojai neleidžia...

    Kažkokiu būdu šitas kunigo dejones išgirdo Čikagoje išeinantis taip vadinamas laisvojo pasaulio lietuvių dienraštis „Draugas", šis reakcingas laikraštėlis 1976 metų rugsėjo 8 d. numeryje nemažą straipsnio „Kai mokykla atsidūrė šėtono rankose" dalį paskyrė kun. J. Vaicekausko ir Pašušvio aštuonmetės mokyklos pedagogų santykiams. Iš jo matyti, kad straipsnio autoriams, vadinantiems save katalikais, nė motais aštuntas dievo įsakymas „Nemeluok". Vietoje argumentų jie griebiasi gryno prasimanymo: „1975 metų spalio 24 dieną laidotuvių metu,—rašo „Draugas",—iš Pašušvio bažnyčios buvo išvaryti vaikai. Iš bažnyčios juos išvijo Pašušvio aštuonmetės mokyklos direktorė Jadvyga Baltraitienė". Taigi sakykite, kam mokinius varyti iš bažnyčios—juk patys ten neina. Didžioji mūsų moksleivijos dauguma netiki religinėmis dogmomis, neteikia reikšmės bažnytinėms apeigoms. O kas dėl direktorės J. Baltraitienės poelgio, tai „Draugo" rašeivos šį faktą, švelniai tariant, iš piršto iščiulpė, nes tądien minimų laidotuvių metu direktorė, kaip Pašušvio apylinkės deputatė, dalyvavo Tarybos sesijoje (...). O kunigas J. Vaicekauskas, kaip matome, nori, kad vaikus auklėtų ne tarybinė mokykla, o bažnyčia,
kad materialistinę pasaulėžiūrą diegtų ne išsilavinę pedagogai, o jis, kunigas, pasakotų biblijines pasakėles, štai dėl ko straipsnis nori įtikinti, kad „Iš Pašušvio mokyklos vaikai grįžta užverktomis akimis. Nes mokyklos direktorė ir kiti mokytojai vaikus nuolat terorizuoja, jiems draudžia dalyvauti bažnyčioje pamaldose", šį išmislą paremia tikru „faktu", kaip 1975 m. lapkričio 23 d. Ona Vedeckienė iš Balandiškių kaimo neva skundėsi J. Vaicekauskui, kad ją išsikvietusi Pašušvio mokyklos direktorė įspėjo, jei sūnus Sigitas toliau eisiąs į bažnyčią patarnauti, jam bus sumažintas elgesio pažymys, gaus blogą charakteristiką, ir jis, girdi, neįstosiąs į jokią mokyklą". Mokyklos direktorė ją taip pribaugino, kad po to moteris sirgo dvi dienas",— užbaigia „Draugas".

    — Ar iš tikrųjų sirgote, Vedeckienė?—klausiame „nukentėjusią".

    — Nei sirgau, nei ką. Visų pirma su kun. J. Vaicekausku aš visai nekalbėjau (...).

    J. Vaicekauskas puikiai supranta religijos bejėgiškumą, todėl į bažnyčią stengiasi suvilioti gražiais pažadais, dovanomis. Ypač didelį palankumą jis jaučia jaunoms mergaitėms, kurioms negaili ir didesnių išlaidų, štai viena iš jų giriasi iš kunigo gavusi dovanų laikrodį, kita brangių drabužių. Laiškučiais ir saldžiais žodžiais kunigas velykų išvakarėse į kleboniją suvadino būrelį vaikų. Slapčia jis jau džiaugėsi, kaip bus gražu, kai šie vaikai, lyg balti angelėliai jam patarnaus prie altoriaus velykų mišiose, graudendami pamaldžių parapijiečių širdis. Bet J. Vaicekauskas, kaip tikras realistas, kartu ir žinojo: jei išleis dabar vaikus namo, tai vargu ar rytą jie vėl pasirodys klebonijoje. Todėl ir apnakvydino juos čia pat, ant pakreikto šieno, palikdamas vaikus per naktį be priežiūros. Ar reikia sakyti, kad tuo rimtai susirūpino ir mokykla, ir tėvai, pasipiktindami kunigo užmačiomis. Taip tur būt pasielgtų ne tik kiekvienas ateistas, bet ir kiekvienas save gerbiantis tėvas, motina, kuriems rūpi, kur jų vaikai nakvoja.

    Labai nepatiko J. Vaicekauskui tokia principinga mokyklos pozicija. Todėl ir pamoksluose ne sykį viešai
koneveikė mokytojus, visaip menkindamas mokyklos pozicijai Todėl ir pamoksluose ne sykj viešai koneveikė mokytojus, visaip menkindamas ir griaudamas jo autoritetą. Kliūva ir kai kuriems tėvams, nenorintiems eiti į Kristaus avelių būrį (...). Toks bažnyčios tarno įžūlumas ir aiškus kišimasis ne į savo reikalus ir privertė Grinkiškio vidurinės mokyklos direktorių Aleksandrą Kirtiklį parašyti rajono vykdomajam komitetui, kad valdžios organai sudraustų kunigą J. Vaicekauską. Čia pateko ir Šalčininkų rajono Kaniūkų Pradinės mokyklos vedėjo Adomo Večkio pareiškimas. Jame jis rašo, kad jo duktė vienuoliktoke Rimantė perėjo mokytis į Grinkiškį todėl, kad čia gyvena jos 83 metų amžiaus senelė Domicėlė Turčinskienė, kuriai reikalinga priežiūra. Senutė labai pamaldi. Rimantė ją veda į bažnyčią, padeda pareiti namo. štai tuo kunigas J. Vaicekauskas ir pasinaudojo...

    „Jei vietos klebonas ir toliau bandys įtraukti mano dukrą į religines pinkles, aš imsiuos kuo energingiausių priemonių, kad tai neįvyktų, ir kartu prašau vykdomąjį komitetą tarybiniais įstatymais užkirsti kelią jaunimo luošinimui. Mano žmona ir aš norime, kad Rimantė užaugtų savo tautos patriote, kad jos gyvenimo netemdytų jokie religiniai prietarai",—rašo A. Večkys. Kaip neseniai sužinota, Radviliškio rajono vykdomojo komiteto kultų įstatymų laikymosi kontrolės komisijoje J. Vaicekauskas buvo apsvarstytas ir įspėtas dėl įstatymo bažnyčios atskyrimo nuo mokyklos pažeidimų. Taigi su valdžios organais kunigas J. Vaicekauskas susiduria nebe pirmą kartą. Prieš keletą metų jam dirbant Kėdainių rajono Pajieslio parapijoje, irgi virė kunigo konfliktai su vietos pedagogais. J. Vaicekauskas tada su pareiškimu kreipėsi į Religijų reikalų tarybos įgaliotinį prie LTSR Ministrų Tarybos, skųsdamasis, kad tikintys vaikai mokytojų persekiojami ir pan. Kaip dera, šį pareiškimą atsakingi darbuotojai atidžiai išnagrinėjo, patikrino. Faktai nepasitvirtino, o netrukus jie pasirodė reakcingų bažnytininkų per rankas einančiame šmeižikiškame leidinėlyje („LKB Kronikoje"—Red.) kaip tikras faktas. Pamename,
prieš keletą metų respublikinė spauda plačiai nušvietė Vilniuje vykusį teismo procesą. („Tiesoje" buvo įdėtas visai trumpas straipsnis — Red.). Čia į kaltinamųjų suolą sėdo grupė šio leidiniuko platintojų ir rėmėjų (žr. „LKB KRonika" Nr. 13—Red.) Teismas pilnai įrodė jų antivalstybinės ardomosios veiklos pobūdį, ir nusikaltėliai už tai gavo pelnytas bausmes. Dabar prisiminėme netolimą praeitį ne dėl to, kad mus stebina kunigo pareiškimas Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui. Tai valstybinė įstaiga, sprendžianti ir sauganti įvairių religijų interesus. { ją šiais klausimais gali kreiptis kiekvienas pilietis. Tačiau mums keista, kad kaip lašas į lašą panašus antras pareiškimo egzempliorius kažkodėl atsidūrė minėtame niekingame leidinėlyje. Prie šio fakto nejučia šliejasi ir publikacija užjūrio „vaduotojų" laikraštyje „Draugas". Iš jų mums labiau ryškėja tikrasis priešiškai nusiteikusio kunigo Vaicekausko veidas (...).

    Čia būtina pasakyti, kad kun. J. Vaicekauskas nėra „anų laikų" senis: o kaip matyti, jau patys skaitytojai iš ankstesnio pasakojimo susiprotėjo, tai jaunas ir energija trykštąs vyras. Prieš keliolika metų jis baigė Radviliškio vidurinę mokyklą, po to įstojo į Kauno kunigų seminariją. Radviliškietės davatkėlės pamena: Juozukas buvo pamaldus mokinukas, uolus bažnyčios lankytojas. Taigi niekas jo už tikėjimą, kaip Kristaus, nekalė prie kryžiaus, netempė jėga už skverno į ateistų būrį. Jis laisvai pasirinko dvasininko kelią, tapo tuo, kuo norėjo.

    Ką gi, rodyti ir sakyti, kad tai yra juoda, ir atvirkščiai—tai sena bažnytininkų giesmė. Tokia jų moralė".

    „Komunizmo aušros" redaktoriui Antanui Mikeliui, Pašušvio aštuonmetės mokyklos direktorei Jadvygai Baltraitienei ir Grinkiškio vidurinės mokyklos direktoriui A. Kirtikliui.
G e r b i a m i e j i,

    Perskaitėme Radviliškio rajono laikraštyje Antano Mikelio straipsnį „Užjūrio 'vaduotojų' išmislai". Ką gi,
užsienio šalių laikraštininkai gali ir suklysti, rašydami apie ateistų veiklą Grinkiškyje ar Pašušvyje, bet tikintieji ir kunigai gerai žino, kokia yra Katalikų Bažnyčios padėtis Lietuvoje, o konkrečiai Pašušvio ir Grinkiškio parapijose. Neblogiau tą padėtį žino ir vietiniai ateistai. Žinoma, kad kai kurie bailesni Grinkiškio ir Pašušvio tikintieji, vengdami ateistų persekiojimų, veža savo vaikus į kitas bažnyčias. Žinoma, kad 1975 m. spalio mėn. 24 dieną laidotuvių metu iš Pašušvio bažnyčios buvo išvaryti vaikai. Gerai prisimenu tas laidotuves: išvarant ateistams vaikus iš bažnyčios, buvo sutrikdyta laidotuvių apeigų rimtis. Jau sekančią dieną kreipiausi tuo reikalu į Radviliškio rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją A. Krikštaną. Po kurio laiko man žodžiu paties A. Krikštano buvo atsakyta, kad Baltraitienė pasielgė teisingai, kad vaikams eiti į bažnyčią negalima. Apie tai pranešiau Pašušvio bažnyčios tikintiesiems. Stebina faktas, kad daugiau kaip po metų tas pats Krikštanas ir Baltraitienė jau kalba visai ką kitą. Jadvyga Baltraitienė ir Antanai Mikeli, ar jūs suvokiate, ką apie jus pagalvojo tie vaikai, kurie tikrai buvo iš bažnyčios išvaryti? Ką apie jus pagalvojo tie vaikai, kurie vienaip ar kitaip dėl bažnyčios lankymo yra nukentėję? Girdėjau Pašušvyje kalbant, kad ateistai darą stebuklus: Jadvyga Baltraitienė vienu ir tuo pačiu metu dalyvauja laidotuvėse ir apylinkės tarybos deputatų sesijoje. Manau, kad tą „stebuklą" Jūs, Antanai Mikeli, padarėte savo plunksnos pagalba, žinoma, dar kieno nors paskatintas.

(Pareigingas kunigas—nusikaltėlis):
    Tikintieji ir netikintieji stebisi, kad rajono laikraštyje esu puolamas už tai, kad uoliai atlieku kunigo pareigas. Tai ir visas mano „nusikaltimas". Gaunu nemažai laiškų, kuriuose pažįstami ir nepažįstami žmonės drąsina, kad nebijočiau, rašo, kad ateistai nori nutildyti ne tik tikinčiuosius, bet ir kunigus, sako, kad Jūsų, Mikeli, straipsnis liks kaip istorinis dokumentas, patvirtinantis apie kunigo ir tikinčiųjų persekiojimus.
    1977 m. balandžio 10 dieną, po pamaldų Pašušvio bažnyčioje, į zakristiją atėjo Ona Vedeckienė su vyru. Jie atsiprašė manęs, kad negalvoję, jog būsiu aprašytas laikraštyje. Skundėsi, kad išmetė iš darbo jų sūnų muzikos mokytoją. Vedeckai bijojo dar didesnių nemalonumų, štai kokiomis priemonėmis, A. Mikeli, Jūs jrodinėjate savo tiesą.

    Jau rajono vykdomajame komitete sakiau Jums ir dabar pakartoju, kad buvo atvažiavusi pas mane Adomo Večkio žmona ir papasakojo, kad atvykę saugumo darbuotojai pareikalavo parašyti pasiaiškinimus. Ar galėjo Adomas Večkys parašyti kitokio turinio pasiaiškinimą? Galėjo, bet po to nebūtų mokytojavęs.

    Mokykla yra atskirta nuo bažnyčios, bet vaikai, jaunimas veržiasi į bažnyčią, nori bendrauti su kunigais. Tie, kurie prasiveržia pro užtvaras, gauna ne vieną ateistinio rimbo kirtį. Tie vaikai, jaunuoliai, kurie ateistinio rimbo randus sieloje nešiojasi, tampa aktyviais kovotojais už tikėjimą, už Bažnyčią!

    Grubios ateistų priemonės nepasiekia tikslo, štai 1977 m. Velykų naktį mano klausyklą Pašušvio bažnyčioje tiesiog apspito kaip bitelės vaikučiai ir jaunimas. Išėjus iš pamaldų Pašušvio bažnyčioje, prie manęs priėjo būrelis jaunimo ir įteikė gyvų gėlių puokštę. Jų tarpe buvo ne tik mergaitės (kurioms, kaip jūs rašote, aš jaučiau „ypač didelį palankumą"), bet ir vaikinai, neseniai grįžę iš karinės tarnybos armijoje.

    Esu giliai įsitikinęs, kad Jums, Antanai, Jadvyga, Aleksandrai, ir kitiems ateistams anksčiau ar vėliau teks padėti į šalį tuos skaudžius rimbus, kuriais dabar švaistotės, ir imtis švelnesnių kovos priemonių.

    Per šešiolika kunigystės metų patyriau daug nuoskaudų nuo ateistų. Kiek pažįstu kunigų Lietuvoje, visi daugiau ar mažiau nuo jų yra nukentėję! Tačiau nei karto neteko girdėti, kad už tikinčiųjų ir kunigų persekiojimus būtų nubaustas bent vienas ateistas?! Gal jūs, ateistai, esate neklystantieji, neliečiamoj mūsų tautos kasta, išrinktieji?
    Vyksta ideologinė kova. Nuoširdžiai kviečiu: kovokime garbingai, taip, kaip kovoja žmonės, o ne žvėrys. Juk Jūs įsitikinę, kad laimėsite. Jūsų rankose visos socialinės komunikacijos priemonės: spauda, radijas, televizija! Juk Jūs vedate ateistinę kovą taip, kaip norite. Mes, kunigai ir tikintieji, tokiomis priemonėmis nesinaudojame. Jūs tikriausiai nekantraujate, norėdami kuo greičiau sušokti ateistinio triumfo šokį ant bažnyčios griuvėsių ir tikinčiųjų kapų... Teks dar palaukti, juk mes nekalti, kad esame gyvi!

    Jūs, Antanai Mikeli, savo straipsnio pabaigoje netiesiogiai grasinate man kalėjimu, mat, Jums nepatinka „priešiškai nusiteikusio kunigo J. Vaicekausko veidas". Prieš neteisėtus ateistų veiksmus priešiškai nusiteikia ne tik kunigai, bet ir kiekvienas tikintis žmogus. O visus priešiškai ateistams nusiteikusius uždaryti į kalėjimą... ar ne per dideli norai?

    Šį savo laišką ir Radviliškio rajono laikraštyje išspausdintą straipsnį siunčiu ne tik Jums, bet ir Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui.
Grinkiškio ir Pašušvio bažnyčių
administratorius kun. J. Vaicekauskas
1977.IV.12.
Grinkiškis


*   *   *
 
Kauno Arkivyskupijos Kurijai
Kun. Juozo Vaicekausko, gyv.
Grinkiškyje, Radviliškio raj.,
P a r e i š k i m a s

    1977 metų kovo mėn. 17 d. buvau iškviestas pas Radviliškio rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją Alfredą Krikštaną. Mane nusivedė į 22 kabinetą, kuriame susirinkusi speciali komisija, susidedanti iš komisijos pirmininko A. Krikštano, narių: Radviliškio rajono laikraščio „Komunizmo aušra" redaktoriaus Anta-
no Mikelio, finansų skyriaus vedėjo Vaišučio, Petro Vaičiūno ir Valentino Paliūho, apkaltino mane, kad aš organizavęs vaikų susirinkimą 1976 metų Velykų naktį Pašušvio bažnyčioje, parašęs vaikams pakvietimus, kad pas mane į namus lankosi moksleiviai ir moksleivės.

    1976 metų Didįjį šeštadienį, pasibaigus vakarinėms pamaldoms Grinkiškio bažnyčioje, nuėjau į Pašušvį. Apie 22 vai. įėjęs į Pašušvio bažnyčią, radau ją pilną suaugusių, vaikų ir jaunimo. Kaip žinote, Pašušvio bažnyčia neturi savo kunigo. Žmonės kantriai manęs laukė net kelias valandas. Iki 24 vai. klausiau išpažinčių. Po to prasidėjo Didžiojo šeštadienio pamaldos ir tęsėsi iki 2 vai. nakties. Pamaldoms pasibaigus, žmonės nesiskirstė, laukė Prisikėlimo apeigų. Vidurnaktį nebuvo ir autobuso. Motinos ėmė mane prašyti, kad leisčiau bent mažesniems vaikams pernakvoti ant grindų Pašušvio bažnyčios komitetui priklausančiame name. Pačios motinos prinešė šiaudų, suguldė savo vaikus ir, sugrįžusios į bažnyčią, iki ryto budėjo ir meldėsi. Tai labai nepatiko Pašušvio ateistams. Visus vaikus, kurie naktį buvo bažnyčioje, mokyklos direktorė Jadvyga Baltraitienė privertė parašyti pasiaiškinimus. Kai kuriuos vaikų pasiaiškinimus man perskaitė komisijos pirmininkas Krikštanas.

(Būsi geras kunigas ateistams, jei išvarysi vaikus iš bažnyčios):
    Komisijos pirmininkas man įrodinėjo, kad aš pažeidęs tarybinius įstatymus, kad visus vaikus turėjau iš bažnyčios išvaryti. Jam pritarė komisijos nariai. Kai bandžiau aiškintis, kad aš, kunigas, neprivalau žmonėms aiškinti tarybinių įstatymų, kad neturiu teisės išvaryti vaikų iš bažnyčios, komisijos nariai ėmė mane visaip įžeidinėti. Ypač viešai savo neapykantą rodė Antanas Mikelis. Jis įrodinėjo, kad kunigai nesilaiko celibato, kad ir aš esu toks pat kaip ir kiti. „Iš kur jūs žinote, juk aš pas tamstą išpažinties neinu?"— paklausiau jo. Po mano klausimo sekė komisijos narių juokas ir pasityčiojimai. Be to, A. Mikelis tardė mane, kodėl atleidau Pašušvio bažnyčios
vargonininką, kodėl iš Kauno atvažiuoja skalbėja. Kišosi į bažnyčios reikalus pačiu grubiausiu būdu, po kiekvieno mano atsakymo visaip tyčiodamiesi. Komisijos narys Petras Vaičiūnas šaukė ant manęs, kad aš atidaręs viešuosius namus. Komisijos pirmininkas A. Krikštanas bandė nuraminti besityčiojančius kolegas, bet šie neklausė. Kai bandžiau teisintis, komisijos narys Vaišutis šaukė: „Nutilk!" A. Mikelis tardė toliau klausdamas, kokiu būdu užsienio spaudoje pasirodė straipsnis apie Pašušvio tikinčiųjų persekiojimus. Man grasino, kad aprašysiąs laikraštyje, perduosiąs prokuratūrai. Komisijai priminiau, kad ne kartą rašiau, kaip ateistai persekioja Pašušvio ir Grinkiškio tikinčiuosius, grasina kunigui, bet negavau jokio atsakymo. Priminiau, kad 1977 m. kovo mėn. 13 d., išėję iš Pašušvio bažnyčios, tikintieji skundėsi, kad J. Baltraitienė nesiliauja persekiojusi vaikų, kad mokykloje tėvų susirinkimo metu draudė vesti vaikus į bažnyčią, sakė, kad mane, kunigą, sutvarkysianti. Komisijos narys Antanas Mikelis sušuko: „Ir sutvarkysim, būsi iškeltas!"

    Neįmanoma aprašyti visko. Gana ilgai mane mokė ir barė, tyčiojosi, kaip tik jiems patiko. Gale paskelbė sprendimą: įspėjimas. Įspėjo, jei nesiliausiu pažeidinėjęs tarybinių įstatymų—būsiu griežtai nubaustas. Priminė mano padarytus „nusikaltimus" Balninkų ir Pajieslio parapijose.

    Jeigu šitaip elgiasi ateistų grietinėlė, viršūnės, tai galite įsivaizduoti, kaip elgiasi eiliniai ateistai su tikinčiaisiais ir kunigu Grinkiškyje ir Pašušvyje. Apie tai pasakojau savo draugams kunigams. Netylėsime!

    Kreiptis į Religijų reikalų įgaliotinį prie LTSR Ministrų Tarybos nėra prasmės, nes manau, kad minėta komisija vadovavosi Tumėno nurodymais. Kai prisiminiau, kad kreipsiuosi į Religijų reikalų įgaliotinį, nes nepadariau jokio nusikaltimo, komisijos nariai tik nusijuokė.

    Pranešu Kauno Arkivyskupijos Kurijai, kad aš, kaip kunigas, negaliu atlikti pilnai ir laisvai savo pareigų
Grinkiškyje ir Pašušvio bažnyčiose dėl nuolatinio ateistų kišimosi į bažnyčios reikalus, dėl asmeninių persekiojimų ir grasinimų.
Kun. J. Vaicekauskas
1977.111.22.
Grinkiškis

P A R E I Š K I M A I
Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui
K. Tumėnui

Nuorašas: Lietuvos TSR Ministrų Tarybai
Žaliosios katalikų religinės
bendruomenės tikinčiųjų
P a r e i š k i m a s

    Žaliosios katalikų religinė bendruomenė buvo užregistruota 1948 m. spalio 4 d. Religijų reikalų tarybos įgaliotinio Broniaus Pušinio. Ji veikė iki 1963 m. sausio 26 d. Nepaisydamas tikinčiųjų protesto ir kad bažnyčia tikinčiųjų buvo gausiai lankoma, Žaliosios tikinčiųjų bendruomenę panaikino ir bažnyčią savivališkai uždarė Vilkaviškio raj. pavaduotojas S. Rogovas. šitai gali paliudyti kaimyninių parapijų kunigai ir tikintieji. Koks akivaizdus tarybinių įstatymų apie religinius kultus ir sąžinės laisvę pažeidimas—visus savo klastingus planus vykdyti be Lietuvos TSR Ministrų Tarybos sutikimo, savo valia! Ir dar atsiųsti miliciją su Augalų apylinkės pirmininku Mekšriūnu pas Žaliosios parapijos pirmininką Kazį Mažeiką atimti antspaudus. Pirmininkas, pamatęs ginkluotą miliciją ir apylinkės pirmininką, išsigando ir galvojo, kad atėjo suimti. Pats S. Rogovas prieš tai jam
buvo grasinęs kalėjimu už bažnyčios gynimą. K. Mažeika, prieš atiduodamas antspaudus, pareikalavo rašto, kad atimami iš jo antspaudai. Pirmininkas Mekšriūnas parašė raštą ir paliko Mažeikai. Taigi niekuo tarybiniems įstatymams nenusikaltusi Žaliosios religinė bendruomenė administracinėmis priemonėmis su milicijos pagalba buvo galutinai likviduota. Koks brutalus tikinčiųjų pagrindinių teisių pažeidimas! Remiantis įstatymu, kiekvienas tarybinis pilietis yra laisvas pats nustatyti savo požiūrį į religiją ir bažnyčią, o ne buvęs pavaduotojas S. Rogovas. Ir dar su milicijos pagalba. Kodėl Religijų reikalų įgaliotinis Rugienis ir Lietuvos TSR Ministrų Taryba leido laužyti tarybinius įstatymus ir skaudžiai pažeisti tikėjimo ir sąžinės laisvę?

    Mes, Žaliosios parapijos tikintieji, esame savo sąžinės įpareigoti reikalauti, kad būtų atitaisytos mūsų pačių teisės turėti savo religinę bendruomenę su vykdomuoju organu priešakyje ir turėti atimtą bažnyčią. Helsinkio susitarimas, po kuriuo pasirašė tarybinės delegacijos vadovas L. Brežnevas, įpareigoja gerbti žmogaus teises ir jo religinius įsitikinimus.
Pasirašė 124 Žaliosios
parapijos tikintieji.
Žalioji, Vilkaviškio raj.,
1977 m. vasario 25 d.

    1977 m. balandžio 19 d. dvi Žaliosios parapijos tikinčiųjų atstovės—K. Bubnaitienė ir T. Kaminskienė—šį pareiškimą nuvežė Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui K. Tumėnui. Perskaitęs pareiškimą, įgaliotinis paklausė, kodėl atidavę antspaudus ir leidę uždaryti bažnyčią. Moterys paaiškino, kad taip padaryti privertusi milicija. Įgaliotinis bandė aiškinti, kad 1963 m. bažnyčios Lietuvoje jėga nebuvo uždarinėjamos. Baigdamas pokalbį, K. Tumėnas padarė išvadą, kad su Žaliosios parapija pasielgta neteisingai ir pažadėjo gegužės mėnesį per savo atstovą atsiųsti atsakymą.
Šakių rajono DŽDT Vykdomojo Komiteto
Pirmininko pavaduotojai D. Noreikienei
Nuorašai:
 
    J.E. vysk. L. Poviloniui
    J.E. vysk. V. Sladkevičiui
    J.E. vysk. J. Steponavičiui
    J.E. vysk. R. Krikščiūnui
    Šakių dekanui kun. J. Žemaičiui
    Religinių kultų tarybos įgaliotiniui Tumėnui
    Griškabūdžio apylinkės pirmininkei
Kun. Pr. Račiūno,
Paluobių parapijos klebono,
P a r e i š k i m a s

    1977 m. vasario 10 d. buvau pakviestas į Šakius dalyvauti Jūsų rajono Vykdomojo komiteto komisijos stebėti kulto įstatymų vykdymui pasėdin, kuriam Jūs pirmininkavote. Posėdyje dar dalyvavo šakių rajono prokuroras, šakių rajono Finansų skyriaus viršininkas Danyla, Griškabūdžio apylinkės sekretorė ir keletas man nepažįstamų asmenų.

    Pirmą kartą prieš keletą metų mane rajono vadovybė „auklėjo", kam leidau mokyklinio amžiaus mergaitėms per procesiją barstyti gėles. Tas klausimas rajono vadovybės buvo perduotas spręsti LTSR Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui J. Rugieniui. Man buvo paaiškinta, kad Tarybų Sąjungos Konstitucijos piliečiams garantuota kulto laisve mergaitės gali naudotis tik sulaukusios 18 metų amžiaus.

    Praėjusiais metais buvau minėtos komisijos apklaustas, kodėl Paluobių klebonijoje yra 11 lovų. Aš pasiteiravau, kiek tarybiniai įstatymai leidžia klebonijoje turėti lovų, pripučiamų maišų ir sudedamųjų lovelių. Atsakymo į šį klausimą nesulaukiau.

    Tuo pačiu metu turėjau aiškintis, kodėl be rajono Vykdomojo komiteto leidimo klebonijos palėpėje prikaliau 4 presuoto popieriaus lapus. Man paaiškinta, kad be
rajono Vykdomojo komiteto leidimo neturįs teisės bažnyčioje ir klebonijoje net vinies įkalti.

    Šį kartą buvau kaltinamas tuo, kad, pažeisdamas tarybinius kulto įstatymus, kelis kartus leidau Paluobių bažnyčioje laikyti pamaldas katalikų kunigui, neturinčiam valdžios duodamo vadinamo kulto tarno registracijos pažymėjimo. Pareikalavo pasiaiškinti raštu. Vykdydamas tą įpareigojimą, atsakiau:

    Reikalavimai ir potvarkiai, draudžia maldos namuose laikyti pamaldas Bažnyčiose nesuspenduotam kunigui, prieštarauja:
    1) Tarybų Sąjungos Konstitucijai, 124 str.,
    2) Katalikų Bažnyčios kanonų kodeksui, 1260,
    3) Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai, 18 str.,
    4) Helsinkio taikos, saugumo ir bendradarbiavimo Baigiamojo Akto įsipareigojimams,
    5) Už trukdymą atlikti kulto pareigas Lietuvos Baudžiamojo kodekso 145 str. numatyta bausmė iki 1 metų kalėjimo.

    Pirmiausia noriu atkreipti Jūsų dėmesį, kad naujuose Paluobių parapijos bažnytinio komiteto ir šakių rajono Vykdomojo komiteto susitarimuose nėra įsipareigota neleisti Paluobių bažnyčioje laikyti pamaldas asmeniui, neturinčiam valdiško kulto tarnautojo pažymėjimo.

    Reikalavimas gauti šakių rajono leidimą laikyti pamaldas bažnyčioje ar draudimas apeigas atlikti Bažnyčios drausmei nenusikaltusiam kunigui tiesiogiai prieštarauja:

    1) Tarybų Sąjungos Konstitucijos 124 straipsniui. Konstitucija sako: „Religinio kulto atlikimo ir antireliginės propagandos laisvė pripažįstama visiems piliečiams". Pabrėžiama visiems, t.y. ne tik turintiems rajono Vykdomojo komiteto leidimą ar registracijos pažymėjimą.

    2) Prieštarauja Katalikų Bažnyčios kanonų kodeksui. Tarybų Sąjungoje Bažnyčia yra atskirta nuo valstybės, todėl teisė spręsti kas, kur, kaip ir kada gali atlikti kulto apeigas priklauso ne tarybinės valdžios pareigūnams, o Bažnyčios   vadovybei.   Tą   mintį   patvirtina   Katalikų
Bažnyčios kanonų kodeksas (Can. 1260): „Bažnyčios dvasininkai, atlikdami kulto apeigas, teturi priklausyti nuo bažnytinio viršininko".

    3) Tiesiogiai prieštarauja Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai. Ji sako: „Kiekvienas žmogus turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę, ši teisė apima ir laisvę išpažinti religiją arba įsitikinimus pavieniui ir kartu su kitais, viešai arba privačiai, mokslo skelbimu, pamaldomis ir religinėmis bei ritualinėmis apeigomis" (18 str.). Taigi bet koks draudimas laikyti pamaldas net bažnytinei drausmei nenusikaltusiam kunigui yra aiškus Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos pažeidimas.

    4) Tiesiogiai prieštarauja Helsinkio konferencijos susitarimams. Taikos, saugumo ir bendradarbiavimo labui 1975 m. liepos 30 - rugpiūčio 1 d. Helsinkyje vykusio saugumo ir bendradarbiavimo pasitarimo užbaigiamasis dokumentas, pasirašytas L. Brežnevo Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos vardu. VII skyriuje „Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių, skaitant, minties, sąžinės, religijos ir įsitikinimų laisvę, gerbimas" sakoma: „Dalyvaujančios valstybės gerbs žmogaus teises ir pagrindines laisves, įskaitant minties, sąžinės, religijos ir įsitikinimų laisvę, nepaisant skirtingos rasės, lyties, kalbos ir religijos... šia prasme dalyvaujančios valstybės pripažins ir gerbs asmenybės laisvę išpažinti viena asmeniškai ar bendrai su kitais religiją arba tikybą, veikiant pagal savo paties sąžinę". (Taigi pagal sąžinę, o ne pagal rajono Vykdomojo komiteto leidimą—Mano pastaba). „Dalyvaujančios valstybės pripažįsta visuotinę žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių reikšmę: jų gerbimas yra esminis veiksnys taikos, teisingumo ir gerovės, reikalingos draugiškiems santykiams ir bendradarbiavimui taip jų, kaip ir tarp visų valstybių plėtoti".

    Šios deklaracijos X-me skyriuje „Sąžiningas įsipareigojimų pagal tarptautinę teisę vykdymas" rašoma:

    „Dalyvaujančios valstybės sąžiningai vykdys savo įsipareigojimus pagal tarptautinę teisę—tiek tuos įsipareigojimus, kurie išplaukia iš visuotinai pripažintų teisės
principų bei normų, tiek ir tuos, kurie išplaukia iš tarptautinę teisę atitinkančių sutarčių ir kitų susitarimų, kuriose jos dalyvauja.

    Visi anksčiau išdėstyti principai turi pirmaeilę reikšmę ir, vadinasi, bus vienodai ir griežtai taikomi, interpretuojant kiekvieną iš jų, atsižvelgiant į kitus".

    Taigi prie šių pagrindinių Tarybų Sąjungos savo liaudžiai ir užsieniui įsipareigojimų, kuriuos ji yra pažadėjusi griežtai ir sąžiningai vykdyti, priklauso teisė ne tik individualiai, bet ir su kitais piliečiais laisvai atlikti kulto apeigas.

    30 straipsnis sako: „Nė vienas šios deklaracijos punktas negali būti išaiškintas, kaip suteikimas teisės kokiai nors valstybei, asmenų grupei ar pavieniems asmenims užsiimti kokia nors veikla arba atlikti veiksmus, nukreiptus į šioje deklaracijoje paskelbtų teisių ir laisvių panaikinimą".

    5) Už kliudymą atlikti kulto apeigas Lietuvos BK numato įvairias bausmes. Lietuvos TSR Baudžiamasis kodeksas 1145 straipsnis sako: „Kliudymas atlikti religines apeigas, kiek jos neardo viešosios tvarkos ir nėra susijusios su kėsinimusi į piliečių teises, baudžiamas laisvės atėmimu iki vienerių metų, arba pataisos darba"ms tam pačiam laikui, arba bauda iki vieno šimto rublių".

    Aiškindamas šį straipsnį Religinių kultų reikalų tarybos prie TSRS Ministrų Tarybos Pirmininkas Puzinas per savo paskaitą, skaitytą 1965 m. rugpiūčio 5 d. Rusijos Federacijos partiniams darbuotojams ateistinio auklėjimo kursuose, tarp kita ko sako:

    „Bet koks administracinis potvarkis arba kiti veiksmai, kliudantys laisvai atlikti religines apeigas, gali būti naudojami tik išimtinais atvejais (epidemijos metu ir pan.) ir turi būti visiems suprantamai išaiškinti, įstatymiškai pagrįsti.

    Vietos valdžios organai, spręsdami reikalus, susijusius su religinėmis apeigomis, kartais pareiškia tokius formalinius reikalavimus, kurie būna rimta kliūtimi tas apeigas atlikti. Čia priskiriami reikalavimai kiekvienam
piliečiui paduoti pareiškimus arba pageidavimą atlikti tą ar kitą apeigą ar pateikti įvairius pažymėjimus bei kitus dokumentus (mano pabraukta). Visokiausių administracinio pobūdžio kanceliarinių-biurokratinių kliūčių sudarymas atlikti religines apeigas nėra pagrįstas įstatymu. Tikintieji tai aiškina, kaip iš anksto numatytą vilkimą, ir tai sukelia tik jų nepasitenkinimą ir susierzinimą".

    Taigi griežtai laikantis šio Lietuvos TSR Baudžiamojo kodekso, rajono vadovybės pareigūnams, tiesiogiai pažeidžiantiems šį įstatymą, turėtų būti taikomas šis straipsnis. Įstatymams nusikalsta ne tas, kuris leidžia piliečiui atlikti kulto apeigas, bet kuris kliudo.

    Be to, Helsinkio pasitarimų baigiamajame akte sakoma: „Įgyvendindamos suverenes savo teises, įskaitant laisvę leisti savo įstatymus ir nustatinėti administracines taisykles, jas derins su savo juridiniais įsipareigojimais pagal tarptautinę teisę; be to, deramai atsižvelgs į saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimo Baigiamojo akto nuostatus ir juos vykdys".

    Tačiau Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo patvirtintas įsakas 1976 m. liepos 28 d. Nr. IX-748 „Religinio susivienijimo nuostatai" yra naujas grubus tikinčiųjų diskriminacijos aktas, išreikštas įstatymo forma.

    Kaip jau esu minėjęs, tiek Tarybų Sąjungos Konstitucija, tiek Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, tiek Helsinkio pasitarimo Baigiamasis aktas skelbia teisę kiekvienam žmogui platinti savo įsitikinimus ir atlikti kulto apeigas be jokių apribojimų. Tuo tarpu minėtų nuostatų 19 str. sako: „Kulto tarnų, pamokslininkų ir pan. veiklos rajonas apribojamas jų aptarnaujamų religinio susivienijimo narių gyvenamąja vieta ir atitinkamų maldos namų buvimo vieta".

    Matyti, šakių rajono vyriausybė, remdamasi šiuo nuostatu, norės ateityje kliudyti laisvai atlikti kulto apeigas.

    Toks nuostatas visiškai ignoruoja griežtus Kristaus ir Bažnyčios reikalavimus: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai" (Mk. 16, 15)... „padarykite
mano mokiniais visų tautų žmones" (Mt. 28, 19). Kan. 1329 sako: „...Griežčiausia visų ganytojų pareiga rūpintis krikščionių katekizacija".

    Minėti LTSR Aukščiausios Tarybos nuostatai visiškai neatsižvelgia į katalikų, o ypač kunigų, griežčiausius sąžinės reikalavimus. Krikščioniškoji dorovė įpareigoja kiekvieną kunigą, nepaisant jokių teritorinių apribojimų, net rizikuojant savo gyvybe, teikti krikšto, atgailos ir ligonių sakramentus atsidūrusiems mirties pavojuje. Toks draudimas, žiūrint vien tik humaniškumo, o juo labiau tikėjimo akimis, yra grubiausias nesiskaitymas su daugumos Lietuvos, net viso pasaulio žmonių įsitikinimu ir žiauriausias pasityčiojimas iš visų tikinčiųjų, ypač krikščionių.

    Lietuvos dvasininkija į šiuos nuostatus žiūri, kaip į pasiruošimą visiškai suvaržyti katalikų dvasininkijos pastoracijos veiklą ir kaip į Lietuvos ateistų planą įvesti panašią tvarką, kaip Baltarusijos respublikoje, kur šie nuostatai įvairiose vietovėse pilnai taikomi. Viso pasaulio laisvę mylintiems žmonėms, ypač tikintiesiems, šie minėti oficialūs Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos nuostatai yra akivaizdus įrodymas, kaip žiauriai pažeidžiama sąžinės laisvė ir religijos laisvė mūsų respublikoje.

    Kol nebus atšaukta dabartinė Tarybų Sąjungos Konstitucija ir minėti tarptautiniai Tarybų Sąjungos griežti įsipareigojimai, tol LTSR ATP nuostatas Nr. IX-748 (1976.VII.28) neturi juridinės galios.

    Todėl Jūsų reikalavimą neleisti Paluobių bažnyčioje laikyti pamaldų Bažnyčios drausmei nenusikaltusiems kunigams ir kiekvieną kartą prašyti Jūsų leidimo kulto apeigoms atlikti laikau antikonstituciniu, pažeidžiančiu Bažnyčios kanonus, visuotines žmogaus teises ir Helsinkio konferencijos Baigiamojo akto įsipareigojimus ir manęs juridiškai nesaistančiu.

    Jei ir toliau bus trukdoma mano administruojamoje Paluobių parapijos bažnyčioje laisvai atlikinėti kulto apeigas, būsiu priverstas kreiptis į Helsinkio konferencijos Baigiamąjį aktą pasirašiusį TSKP CK Generalinį Sekreto-
rių Leonidą Iličių Brežnevą. Jis neseniai pasakytoje savo kalboje Tūlos mieste dar kartą pabrėžė savo ryžtą pilnai laikytis Helsinkio konferencijos susitarimų ir paminėjo nežinąs faktų, kad tie susitarimai Tarybų Sąjungoje būtų buvę pažeisti. Jeigu jis tokius faktus sužinos, sunku net numatyti, kokių priemonių gali imtis jo taikos ir įtempimo mažinimo politikai kliudantiems pavaldiniams sudrausminti.
Kun. P. Račiūnas,
Paluobių R.K. parapijos klebonas
Paluobiai, 1977.11.16.

P.S.
    Jeigu laikote šio mano pareiškimo argumentaciją juridiškai nepakankamai pagrįstą, malonėkite tai įrodyti motyvuotu raštu. Jei tai atliksite, Jūsų reikalavimus laikysiu teisėtais ir esu pasiryžęs ateityje juos pilnai vykdyti.

Kun. P. Račiūnas
Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui
Nuorašai:
    J.E. vysk. L. Poviloniui
    Vilkaviškio raj. Vykd. komiteto
    pirmininko pavaduotojui J. Urbonui
Kybartų klebono
kun. S. Tamkevičiaus
P a r e i š k i m a s

    Kadangi Jums, Įgaliotini, yra pavesta kontroliuoti tarybinių įstatymų apie religinius kultus vykdymas ir Jūsų įstaigoje keletą kartų man buvo priminta pranešti, jei bus pažeidžiamos mano ar tikinčiųjų teisės, todėl, manau, bus tikslinga Jums žinoti, kas vyksta Vilkaviškio rajone.

    Per nepilnus pusantrų metų, kuriuos praleidau Kybartuose, maždaug 6-7 kartus rajono Vykd. komiteto pirmininko pavaduotojo J. Urbono buvau baramas. Už ką? Už skambinimą varpais. Už Mišioms patarnaujančius
berniukus, kuriuos buvau verčiamas nuvaryti nuo altoriaus. Už tai, kad laidotuvių procesijoje buvo nešamas kryžius, o aš, parapijos klebonas, pėsčias lydėdavau mirusįjį į kapus. Pavaduotojas sakė, kad aš galįs sėdėti tiktai mašinos kabinoje. Barė ir už tai, kad be rajono pavaduotojo žinios leidau vienam savo draugui kunigui celebruoti šv. Mišias, šia proga buvau verčiamas net raštu pasiaiškinti. Kadangi Mišių laikymas yra tvarkomas Bažnytinės teisės, o tarybiniai įstatymai neleidžia valdžios pareigūnams kištis į Bažnyčios vidaus gyvenimą, todėl minėto pasiaiškinimo neparašiau.

    Atvykęs į Kybartus, visą dėmesį nukreipiau į remontus ir tikėjausi, kad visi bus manimi patenkinti ir duos šventą ramybę, tačiau jos nebuvo. Parsivežiau mašina rastų,—tuojau atskubėjo milicija patikrinti, ar kartais aš jų nepavogiau. Pradėjau statyti ūkinį pastatą,— prasidėjo „šaltas karas": buvo siunčiami tikrintojai, ar klebonas tikrai turįs statybai leidimą, ar tiksliai statąs, ar turįs medžiagų gavimo dokumentus? Rajono pavaduotojas J. Urbonas asmeniškai tikrino mano statybą ir jos dokumentaciją, ištikrino visas bažnyčios palėpes ir net klausė, ar negyvens kas nors ant bažnyčios lubų. O juk taip aišku, kad tik žiurkės ten gali užsikarti. Tikintieji su nerimu sekė visus šiuos tikrinimus, o humoro mėgėjai sakė: „Klebone, rajono valdžia jus labai myli".

(Ateistai kovoja su mokykliniais vaikais):
    Kadangi šis šantažavimas lietė mane asmeniškai, todėl visą laiką tylėjau, o dabar tylėti negaliu, nes pažeidžiamos teisės tų, kurie patys dar apsiginti nepajėgia.

    š.m. vasario mėnesį tikintieji tėvai man pasakojo šiuos faktus:

    Vasario 14 d. Kybartų vidurinės mokyklos IIIa klasės mokytoja Miliauskienė liepė pakelti į bažnyčią einantiems mokiniams rankas. Mokiniai buvo klausinėjami, kodėl jie einą į bažnyčią, gal juos verčią tėvai ir pan. Mokytoja tardė, kurios mergaitės einančios berti gėlių, o prisipaži-
nusias išjuokė, kad jos nieko nesuprantančios ir todėl einančios į bažnyčią. Mokytoja Miliauskienė pasižymėjo tikinčius mokinius ir pasakė, kad šj sąrašą perduosianti mokyklos direktoriui.

    VI klasėje istorijos mokytojas Jurkynas liepė į bažnyčią einantiems mokiniams atsistoti ir klausė, ar tikrai jie tikį Dievą. Atsistojo dauguma mokinių. Mokytojas nusistebėjo, kad šeštokai tokie neprotingi, jog tikį Dievą.

    Sekančią pamoką toje pačioje klasėje auklėtoja Palionienė vėl liepė einantiems į bažnyčią mokiniams atsistoti, o prisipažinusius susižymėjo ir dar tardė, kurie mokiniai ruošiasi Pirmajai Komunijai, kas juos mokąs tikėjimo ir kur jie mokosi.

    IIa klasės mokytoja Šidlauskaitė liepė pakelti į bažnyčią einantiems mokinukams rankas. Iš 30 mokinių pakėlė 21 mokinys.

    Vasario 18 d. Vc klasės auklėtoja liepė bažnyčią lankantiems mokiniams atsistoti. Pakilo beveik visi mokiniai. Auklėtoja juos surašė.

    Vasario 16 d. VIIIf klasės auklėtojas Babinskas klasėje po vieną mokinį tardė, ar neiną į bažnyčią, ar nepatarnaują Mišioms, kaip dažnai einą ir pan.

    Vasario 15 d. VIa klasės auklėtoja Kazlauskienė davė mokiniams užpildyti anketas su tokiais klausimais: ar eini į bažnyčią? Ar tiki Dievą? Ar pats eini, ar tėvai verčia? Po to auklėtoja liepė atsistoti einantiems į bažnytinį chorą.

    Vasario 7 d. IVb klasės mokinę Zitą Menčinskaitę tardė mokyklos vedėja Bidukonienė. Ji klausinėjo, ar mergaitė tikinti Dievą, ar einanti į bažnyčią, ar giedanti chore, kurios mergaitės einančios giedoti, kas bažnyčioje moko vaikus tikėjimo tiesų ir kt.

    Vasario 22 d. vedėja Eidukonienė vėl tardė Z. Menčinskaitę apie bažnytinį chorą, teiraudamasi, kiek ten susirenka mergaičių. Eidukonienė mokinei kalbėjo, kad todėl ji klūpščioja prieš paišytus paveikslus ir lipdytas statulas, kad nieko nesuprantanti, o užaugus taip nedarysianti.
    Vasario 22 VIIIb klasės mokinė Zita Šiuraitytė iškviesta pas mokyklos direktorių Dirvonskj ir tardoma apie bažnytinį chorą: Ar ji einanti ten giedoti? Kas iš mokinių gieda? Ar į bažnyčią eina tik Kybartų vidurinės mokyklos, ar ir kitų mokyklų mokiniai?

    Vasario mėn. pradžioje Kybartų vidurinės mokyklos vedėja Eidukonienė tardė mokines Kantautaitę, Sinkevičiūtę, Murauskaitę ir kt. apie tai, kas bažnyčioje moko vaikus tikėjimo tiesų, kas vadovauja procesijai ir kt.

    Vasario 7 d. vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotojas Sinkevičius tardė Vila klasės mokinę Valę Pudinskaitę, ar ji einanti į bažnyčią, ar giedanti bažnytiniame chore, kada vykstančios repeticijos ir kt. Panašiai buvo tardoma ir VIc klasės mokinė Roma Griškaitytė.

    Vasario mėn. IIb klasės mokytoja Salikaitė klausinėjo savo mokinius, ar jie einą į bažnyčią, ar kunigas apsilankąs jų namuose ir kt. Mokytoja net liepė pakelti rankas tiems mokiniams, kurie neklausys savo tėvų ir neis į bažnyčią.

    Vasario 24 d. IVe klasės auklėtoja Gurskienė liepė atsistoti į bažnyčią einantiems mokiniams. Tą pačią dieną IVa klasės auklėtoja Iešmantavičienė taip pat liepė atsistoti, kurie eina į bažnyčią. Atsistojusiems pasakė, kad tiek žioplių nėra nė vienoje klasėje.

    Atėję pas mane tikintieji tėvai skundėsi ir klausė, ką daryti? Gal rašyti skundą, gal patiems kur nors važiuoti ir ieškoti teisybės? Raminau žmones ir jiems aiškinau, kad tarybiniai įstatymai niekam nedraudžia tikėti Dievu ir neduoda teisės surašinėti tikinčius mokinius, kaip yra surašinėjami kolūkio paršai. Tėvai skundėsi, kad jų tikinčius vaikus mokykloje verčia piešti ateistines karikatūras. Pavyzdžiui, piešimo mokytoja Galvadiškytė liepianti rašyti ateistinius rašinėlius ir deklamuoti ateistinius eilėraščius. Kas bus iš mūsų vaikų, dejavo tėvai, kad juos moko taip veidmainiauti ir elgtis prieš savo sąžinę? Tėvams aiškinau, kad šitaip prievartauti tikinčiųjų mokinių niekas neturįs teisės. Prašau Jus, Įgaliotini, man paaiškinti, o gal šitaip darkyti vaikų sąžines dabartiniai įstatymai leidžia?
    Kovo 1 d. mane išsikvietė rajono pavaduotojas J. Urbonas ir pusvalandį piktai barė, kad aš pamokslo metu apšmeižiau jį ir mokyklos direktorių. Keturis kartus prašiau, kad jis pasakytų pavyzdį, kaip aš jį apšmeižęs, tačiau jis pavyzdžio nepasakė, o tiktai kartojo: kam reikės—pasakysiu! Kaip jaustis kunigui, kai ant jo rėkia ir nepasako konkrečiai, kuo jis nusikaltęs? Kai aš paprašiau paaiškinti, kokį nusikaltimą padaręs, pavaduotojas tepasakė, kad aš suprantąs daugiau negu reikia.

    Visas tas sąmyšis, kurį Kybartų mokykloje sukėlė rajono inspiruojama mokyklos vadovybė, labai pasitarnavo mokinių religinio ir pilietinio sąmoningumo pakėlimui, ir jų lankymasis į bažnyčią padažnėjo. Vis dėlto nenormalu, kad savivaliaujama, kad tikintieji negali pasinaudoti jiems Konstitucijos garantuotomis teisėmis, ir labai norėtųsi, kad kybartiečiai konkrečiai pajustų, jog tarybinė vyriausybė tikrai pasirašė Helsinkio Baigiamąjį aktą, Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, Konvenciją dėl kovos su diskriminacija švietimo srityje ir Tarptautinį paktą dėl pilietinių ir politinių teisių. Abejoju, kad tarybinė vyriausybė pagirtų tuos, kurie tikinčiųjų mokinių varginimu Kybartuose sukėlė visuomenės pasipiktinimą. Juo labiau, kad ruošiamasi Europos šalių Belgrado konferencijai, kur bus tikrinama, kaip laikytasi Helsinkio nutarimų.

    Taip pat noriu Jus, Įgaliotini, paklausti, ar Jūsų nurodymu Vilkaviškio raj. VK pirmininko pavaduotojas J. Urbonas, norėdamas už ką nors apibarti, niekada neatsiunčia raštiško iškvietimo? Paskutinį kartą priminiau, kad nesu jo sekretorė, kurią galima žodžiu kur nors pasiųsti, o esu oficialus asmuo, kuriam reikia parašyti kvietimą. Pavaduotojas atsakė, kad visoje Tarybų Sąjungoje visi piliečiai pas tarybų valdžią yra kviečiami tik žodžiu... Ką man galvoti po tokio pareiškimo? Aš pagrįstai manau, kad vieną dieną pavaduotojas J. Urbonas pareikš, jog Kybartų klebono niekada nekvietęs ir už nieką nebaręs. Tokiam mąstymui aš turiu rimto pagrindo, nes pavaduotojas ne vieną kartą man pasakė aiškią netiesą.
249

Vieną kartą jis išsigynė, kad Kybartų bažnyčią šiais metais apiplėšė komjaunuoliai, nors aš savo akimis mačiau vieno nusikaltėlio komjaunimo bilietą. Antrą kartą kovo 1 d. pavaduotojas man pakartotinai tvirtino, kad „Kybartų vidurinės mokyklos direktorius Dirvonskis ne toks durnas, kad surašinėtų tikinčius mokinius".

    Taigi prašau Jus, Įgaliotini, rūpestingai ištirti, kaip Vilkaviškio rajone, o ypač Kybartuose, yra laikomasi religinių kultų įstatymų. Jei reikės, mano iškeltus faktus galės paliudyti savo parašais daugybė tikinčiųjų tėvų.
Kun. S. Tamkevičius,
Kybartų klebonas
1977.III.16.


*   *   *
 
APIE „KREIVĄ VEIDRODĮ"


    1977.112 „Tiesoje" skaitėme rašytojo J. Baltušio straipsnį-atsakymą užsienio žurnalistui, „Figaro" laikraščio korespondentui, pavadintą „Kreivas veidrodis".

    Nemačius „Figaro" straipsnio yra sunku spręsti, kiek jame tiesos. Reikia prileisti, kad korespondentas, dieną kitą pasižvalgęs Lietuvoje, negalėjo susidaryti išsamesnio vaizdo.

    Bet mus nustebino J. Baltušis, žinomas mūsų visuomenei kaip didelio talento rašytojas, gražiai nušvietęs ne vieną netolimos mūsų praeities lapą, atviromis akimis žvalgęsis Amerikoje ir matęs ten ne tik šiukšlių, bet ir gėlynų, ko nepajėgė pamatyti kai kurie kiti mūsų rašytojai, kurie ten lankėsi. Jo straipsnis, užgriebęs įvairias Lietuvos gyvenimo sritis—ekonominę, kultūrinę, politinę, istorinę, religinę—išėjo panašus į kreivą veidrodį. Tai akivaizdu paskaičius kad ir tas eilutes, kur liečiamas religinis aspektas.

    J. Baltušis piktinasi „Figaro" korespondentu, kam šis
rašo: „Tarybinis režimas smarkiai varžo tikybą (uždaro bažnyčias, seminarijas, vienuolynus), negali viešai tikėti tie, kas nori turėti gerą darbą". Ko piktintis? Juk tai gryniausia tiesa?

    O gal mūsų gerb. rašytojas nežino, kad, sakysim, tokiame Vilniuje iš kelių dešimčių bažnyčių veikia tik kelios? Kaip jis paaiškintų, kodėl jos uždarytos? Pačios užsidarė? Buvo toks potvarkis 1948 m., kuriuo Lietuvoje buvo uždaryta daug bažnyčių; ne tik bažnyčių, bet ir visi vienuolynai.

    J. Baltušis žino, kad „Kauno mieste veikusi Kunigų seminarija veikia ir šiandien". Bet kaip ta seminarija , veikia? Senosios patalpos atimtos, dabartinės patalpos nežmoniškos, studijuojančių skaičius apribotas, bažnytinė vyresnybė negali laisvai pasirinkti nei dėstytojų, nei priimti studentų. Beje, ar žino J. Baltušis, kad anksčiau seminarijos dar veikė Vilniuje, Vilkaviškyje ir Telšiuose? O kur dabar jos? Ar jis žino, kokius kryžiaus kelius turi nueiti tie, kurie nori tapti kunigais? Ar tai nėra tikybos varžymas?

    Maždaug prieš 20 metų dar nebuvo įstatymo, baudžiančio už religijos dėstymą vaikams. Dabar toks įstatymas yra. Ar tai nėra „tikybos varžymas?"

    Kažkada mūsų spaudoje rašė, kad gimsta nauji miestai (Elektrėnai, Akmenė), bet niekas nepageidauja juose bažnyčios. J. Baltūsiui, tur būt, ne paslaptis, kad tokie pageidavimai pas mus labai nepageidaujami. 1955 m. Vorkutėje esantys lietuviai parašė oficialų raštą Komi autonominės respublikos Ministrų Tarybai, prašydami leisti pasistatyti bažnytėlę. Už tokią „saviveiklą" pasirašiusius gerokai papurtė iš centro atvykęs atstovas, o kun. A. Šeškevičius vėl atsidūrė už vielų, nors jis ir nebuvo pasirašęs po prašymu.

    Apie 1968 ar 1969 metus, kai kuriuose Uralo lageriuose buvo amnestija, į laisvę išėjo visokie kriminalistai. Amnestija turėjo paliesti ir kun. A. Šeškevičių, bet jis buvo paliktas už vielų. Kartą į jo aptarnaujamą sekciją užėjo lagerio viršininkas ir žavėjosi, kaip ten puiku, švaru,
tvarkinga. „Bet jei nesižegnotų ir nesimelstų, būtų viskas tvarkoje..."—atsiliepė kažkam viršininkas apie kunigą kalinį. Pamaldiems nėra amnestijos! Besimeldžiąs žmogus yra nepageidaujamas...

    Kun. P. Lygnugaris, daug metų praleidęs Irkutsko srities kalėjimuose, klausė pareigūnų: „Kodėl Lietuvoje kunigui galima laisvai dirbti?" Jam atsakė: „Ten tik laikinai. Su laiku ir ten bus kaip čia".

    Kažin ar labai toli nuo tiesos buvo „Figaro" korespondentas, rašydamas, kad „tarybinis režimas smarkiai varžo tikybą"?

    J. Baltušis rašo: „Bažnyčių durys atidaros kiekvienam tikinčiajam". Tai tik pusė tiesos.

    Tepaaiškina gerb. rašytojas, kodėl žymi dalis religinių patarnavimų atliekama slapčiomis, prašant neatžymėti į religinių įrašų knygas krikšto ar santuokos? Kodėl kartais kunigas turi važiuoti kelias dešimtis kilometrų pas ligonį ar kūdikio pakrikštyti, kai yra arčiau kunigų, ir vis naktimis? Kodėl dalis tikinčiųjų lanko ne artimiausią bažnyčią, o tolimesnę, kartais net už kelių dešimčių kilometrų? Kodėl kartais naktį prieš laidotuves velionio artimieji ateina į bažnyčią sakramentų, o neina pačių laidotuvių metu? Kodėl pasitaiko atvejų, kad artimieji, kurie šiaip slapta naudojasi sakramentais, laidotuvių metu per pamaldas prabūna lauke už šventoriaus ar net už kapinių tvoros, kai kapuose kunigas atlieka laidojimo apeigas? Pristinga drąsos „laisvės" šalyje... Tokios drąsos parodo tik kolūkiečiai ir darbininkai ir heroiški inteligentai.

    Tai tokia mūsų „laisvė". Ją, be abejo, žino ir drg. J. Baltušis. Kada kai kurie jo plunksnos draugai, pvz., jo literatūros mokytojas rašytojas Kazys Boruta, pateko valdžios nemalonėn ir išplaukė „Gulago salyną", mūsų gerbiamasis humanistas J. Baltušis jų visai nepažino. Ir tik vėliau, sušvelnėjus režimui, išdrįso nesukti į šalį nuo savo senųjų draugų.

    J. Baltušis rašo apie vieningą mūsų tautos valią, įsijungiant į tarybinių tautų sandraugą. Kam tada reikėjo
tokios didelės mūsų tautos dalies aukų, ištaškant po Sibiro platybes ir sugrūdant į „Gulago salyną"? Kam reikėjo tokių siaubingų egzekucijų, kokių ėmėsi tarybiniai organai?

    Neseniai spaudoje („Komjaunimo tiesa", 1977-51) buvo rašyta, kaip vienose futbolo rungtynėse buvo netiesiogiai apkaltintas girtumu geras teisėjas. Jo kraują tyrė ligoninėje—piktavališkas užmetimas nepasitvirtino. Žmogaus garbė buvo atstatyta, viešai paskelbiant spaudoje. Deja, tokių privilegijų neturi kunigas, kai jį užpuola ne eiliniai piliečiai, bet valdžios pareigūnai, melagingai kaltindami girtumu, kad galėtų atimti vairuotojo teises. Jam neleidžiama pasinaudoti medicinine ekspertize. Jis negali tikėtis išsiaiškinti jokiose aukštesnėse instancijose, 'ir jo garbė nebus atitaisyta jokiame laikraštyje. Taip yra buvę su kun. J. Zdebskiu 1976 m.

    Kunigas aiškiai diskriminuojamas, kaip Rodezijos negras. Ar tai nereiškia tikinčiųjų įžeidimo?

(Ateistams vis užkliūva praeitis):
    „Kreivo veidrodžio" antspaudas ryškus ne tik šiame straipsnyje, bet ir meninėje kūryboje, kur tas „išankstinis žvilgsnis", kurj jis prikiša užsienio žurnalistui, jaučiamas iki koktumo, štai „Su kuo valgyta druska" (II, 47) rašoma apie pavasarininkus: „kreivašoniai, nosių galais nuraudenijusiais...". Toliau cituoti jau nepatogu. Tuo metu pavasarininkai buvo masiškiausia kaimo jaunimo organizacija—90.000 narių jungusi į savo gretas (Maž. liet. tar. enciklopedija, II, 811). Iš tiesų ten raudonosių buvo kuo mažiausiai, šiandien jų yra nepalyginamai daugiau.

    Dabartinė vyresnioji kaimo karta, pakėlusi daug skaudžių negandų, sąžiningai plušanti kolūkio laukuose, išsaugojusi savo širdyje dvasinį taurumą—tai dauguma anų pavasarininkų. Gaila tų žmonių, J. Baltušio taip apteptų... Kaip suprasti rašytojo plunksną: tai protu nekontroliuojamas jausmas—tendencija ar sąmoningas juodinimas, kuris žmonių kalboje turi šmeižto vardą?
Poetas Gamzatovas yra pastebėjęs: „Kas šaudo į praeitį iš pistoleto, ateitis į tą šaudys iš patrankos..."
Perskaičius J. Baltušio straipsnį, širdyje lieka sunkus jausmas ir kyla skaudus klausimas: kieno veidrodis yra kreivesnis: „Figaro" korespondento ar „Parduotų vasarų" autoriaus? Gaila, kad talentas sėdi ne tik ant tiesos žirgo, bet įsiropščia ir į melo kumelaitės traukiamas roges... Už parduotas vasaras blogiau yra parduota sąžinė!


*   *   *
 
ŽINIOS IŠ VYSKUPIJŲ

Sasnava

LTSR Vidaus reikalų Ministrui
pil. Valaitytės Bronislavos, Jeronimo,
gyv. Sasnavoje, Kapsuko rajone,
P a r e i š k i m a s

    1976 m. gruodžio 17 d. Lazdijuose mane sulaikė milicija ir smulkiai iškrėtė. Savo 1977.1.27 raštu Nr. 2/13-V-18 LTSR VRM kadrų skyrius man pranešė, kad kratos pareikalavo šalia manęs sėdėjusi moteris, kuri pasiskundė Veisėjų m. DŽDT Vykdomojo komiteto pirmininkui Vaikšnorui esą jai dingęs rankinukas su pinigais ir vagyste įtarianti mane. Tai buvo piktas melas ir šmeižtas, nes tą dieną šalia manęs autobuse sėdėjusi moteris su jokiu nusiskundimu niekur nesikreipė.

    1977 m. vasario 1 d. pasiunčiau pirmininkui A. Vaikšnorui pareiškimą, prašydama nurodyti šmeižikės pavardę ir adresą, kad galėčiau ją perduoti teismui, bet jis iki šiol man nieko neatsakė. Nors nesinori tikėti, kad visas šitas šmeižtas yra išgalvotas paties A. Vaikšnoro, man rodos, kad atsakingas tarybinis darbuotojas neturi teisės slėpti šmeižikus.
    Prašau išreikalauti, kad Veisiejų DŽDT Vykd. komiteto pirmininkas A. Vaikšnoras praneštų šmeižikės pavardę ir adresą.
B. Valaitytė

Sasnava, 1977.111.12.
*   *   *
 

    Į šį pareiškimą B. Valaitytė gavo iš Vidaus reikalų ministerijos skyriaus viršininko pavaduotojo Z. Kalino 1977.III.29 raštu Nr. 2/13-V-7) tokį atsakymą: „Pranešame, kad minimos Jūsų pareiškime pilietės pavardė nenustatyta".
*   *   *
 

Biržai
    
1977 m. kovo 30 d. Biržų tikintieji pasiuntė Panevėžio vyskupui R. Krikščiūnui laišką, kuriame skundžiamasi nuolatiniais vargais dėl vietinių ateistų išpuolių. 1976 m. spalio mėnesį ateistai pavogė iš bažnyčios prieangio menišką krucifiksą ir jį sudaužė. Po kelių dienų kitas nusikaltėlis bažnyčioje supiaustė šv. Jurgio paveikslą. Mokykloje ateistai mokytojai terorizuoja tikinčius vaikus. Prie šventoriaus įrengta aikštė, kurioje keliamas toks triukšmas, kad nebegalima bažnyčioje melstis. Paaugliai tyčiojasi iš besimeldžiančiųjų, apmėto juos akmenimis ir iškeikia, šitaip yra buvę 1977 m. kovo 25 d. Biržų tikintieji taip pat skundžiasi, kad propagandiste Blekaitienė nuolat „šlykščiausiais prasimanymais ir šmeižtais juodina kunigus ir visus tikinčiuosius". Laišką pasirašė 50 biržiečių. .


*   *   *
 
Molėtai
    Mindūnų aštuonmetės mokyklos mokyt. Albertas Skebas 1975 m. kovo 28 d., atėjęs į Kaminsko motinos laidotuves  Paužuolių  kaime,  atsiklaupė  ir  pasimeldė.
Netrukus mokyt. A. Skebas buvo atleistas iš mokytojo pareigų ir turėjo išvykti iš Mindūnų.


*   *   *
 
Kirdeikiai
    (Utenos rajonas). 1976 m. lapkričio mėn. Kirdeikių bažnyčioje ėmė tarnauti prie šv. Mišių Rimas Kavarskas ir Vidas Buivydis, Kirdeikių vid. mokyklos VI klasės mokiniai. Mokyklos direktorė V. Rastenienė išsikvietė abu mokinius ir juos klausinėjo, kas juos kvietė patarnauti pamaldoms, kaip jiems atsilyginama už patarnavimą: pinigais ar saldainiais? Direktorė įspėjo mokinių motinas, kad neleistų vaikų tarnauti šv. Mišioms, pagrasindama, kad, priešingu atveju, vaikams bus mažinamas elgesio pažymys ir kitų dėstomųjų dalykų, o Kavarskienę laukia atleidimas iš darbo (mokyklos internate dirba valytoja).

    Gruodžio 5 d. į mokyklą atvyko Utenos rajono pirmininko pavaduotojas Labanauskas ir atstovas iš švietimo skyriaus. Posėdyje buvo svarstomas šv. Mišioms tarnaujančių mokinių ir klebono elgesys. Kadangi R. Kavarsko ir V. Buivydžio tėvai į mokyklą neatėjo, tai Labanauskas nuvyko pas juos pats ir pareiškė, kad vaikų tarnavimas iki Naujųjų Metų baigtųsi, o jei ne, tai po N. Metų bus vykdomi direktorės grasinimai.

    Gruodžio 24 d., neatsižvelgiant, kad Kūčiose kunigai turi daug rūpesčių ir darbo, klebonas buvo iškviestas į rajoną. Jam buvo paaiškinta, kad bažnyčia neturinti teisės trukdyti vaikams susidaryti teisingą materialistinę pasaulėžiūrą, kol jie nėra sulaukę 18 metų ir dar negali religijos kritiškai įvertinti. „Pasitenkink seniais, o prie vaikų nagų nekišk",—baigė savo įspėjimą Labanauskas. Kun. P. Kražauskas atsakė: „O kodėl jūs patys taip nedarote? Kodėl nelaukiate, kol vaikai sulauks 18 metų, bet tuoj pat įrašote į spaliukus, pionierius ir jiems brukate ateizmą, kurio jie nesupranta ir nepajėgia kritiškai įvertinti?"

    R. Kavarskas ir V. Buivydis ir po Naujųjų Metų tarnavo bažnyčioje. Tuoj pat buvo pradėtos vykdyti jiems represijos:  buvo mažinami elgesio  ir  atskirų dalykų
pažymiai, o iš Vido Buividžio pareikalauta, kad pats išstotų iš pionierių organizacijos, nes tariamai sulaužęs pažadą.


*   *   *
 
Vilnius
    1976 m. spalio mėnesį suimtas Vladas Lapienis iki šiol tebėra KGB tardymo izoliatoriuje (Vilnius, Lenino pr. 40). Jo sveikata bloga, teismo greitai nesitiki ir prašo neimti advokato, kuris jam nieko nepadėsiąs.

    Tame pačiame saugumo kalėjime kalinama ir Ona Pranckūnaitė, kurios sveikata taip pat labai bloga.


*   *   *
 
Varėna
    1977 m. kovo 22 d. į Varėną buvo sukviesti rajono kunigai (atvyko vos trys) ir įspėti, kad nemokytų vaikų tikėjimo tiesų ir neragintų eiti į bažnyčią.

    1977 m. kovo 23 d. Nedingės apylinkės pirmininkas Baliukonis, lydimas Varėnos rajono Vidaus kadrų skyriaus milicininko, tikrino Nedingės bažnyčią.


*   *   *
 
Kabeliai
    1977 m. vasario mėnesį Varėnos rajono Kabelių tarybinio ūkio darbuotoja Birutė Kibirkštienė buvo raginama stoti į partiją. Atsisakė. Netrukus ūkio partinės organizacijos sekretorius Viktoras Ščerbakovas jai pasakė: „Pasirink—arba bažnyčią, arba darbą". Ir apkaltino aplaidumu darbe — esą iš jos kaltės daug krinta ančiukų. Visai neseniai tas pats Ščerbakovas jai, kaip pavyzdingai darbuotojai, siūlė stoti į partiją...


*   *   *
 
Perloja
    1977 m. balandžio 18 d. vakarą prie Perlojos klebonijos stovėjo šios parapijos klebono Kazimiero Žilio
automašina. Apie 21 vai. buvo išmuštas mašinos langas ir padaryta krata. Patikrintas portfelis. Visi daiktai ir knygos paliktos.

    Vasario 22 d. kun. K. Žilys buvo tardomas Vilniaus KGB būstinėje. Tardymas sukosi apie Vladą Lapienj. Saugumiečiai apgailestavo, kad nepadarę pas kun. K. Žilį kratos, kai pas į j buvo užvažiavęs VI. Lapienis.


*   *   *
 

Kaunas
    Permės lagerio VS-389/36 viršininkas A.G. Žuravkov 1977 m. kovo 11 d. pranešė Aldonai Pluirienei, kad jos vyrui Petrui Plunpai-Pluirai „už režimo pažeidimą" atimta teisė gauti trumpalaikį pasimatymą.


*   *   *
 

Pociūnėliai (Radviliškio raj.)
    „Tiesos" kolūkio pirmininkas Meilius, sužinojęs, kad Vatikano radijas paskelbė apie jo nusikalstamą elgesį su kolūkiečiais, tardo žmones, kas perdavė žinias, ir jiems visaip grasina.

    Keletai kolūkiečių—K. Vainauskui, Kavaliūnui ir kitiems, kurie ne visais sekmadieniais eidavo dirbti, nedavė teisės pirkti iš kolūkio javų. Kitiems, kurie, pirmininko manymu, yra geri, leido pirkti po 200 kg. miežių. Kolūkiečiui tai didelė parama.

    Žmonės bijo pirmininko ir tyliai kalbasi, kada baigsis jo savivaliavimas, ir nežino, kur ieškoti teisybės. Visi prisimena, kai prieš keletą metų buvo nuvežę skundą į Maskvą, o paskui tas skundas sugrįžo pas pirmininką. Dėl to jiems teko daug nukentėti. Pirmininkas Meilus drąsus, nes jo artimiausias draugas buvo M. Šumauskas, kuris jam leisdavo su kolūkiečiais elgtis kaip su savo baudžiauninkais. Slabadai
    1977 m. kovo 23 d. Vilkaviškio raj. „Pergalės" laikraščio korespondentė Birutė Pavilionienė, prisistatydama slabadienčiams vilniške korespondente, klausinėjo žmones apie Slabadų koplyčią: ar niekas iš valdžios atstovų netrukdo lankyti koplyčios. Ypač klausinėjo tuos, kurie įeina į bažnytinį komitetą. Panašiai melagingai „Pergalės" korespondentė prisistatė ir Arminų vidurinės mokyklos mokinei J. Bušauskaitei. Tikintieji skundėsi, kad valdžia atėmė butą ir atvykęs kunigas neturi kur užeiti persirengti.


*   *   *
 

Arminai
    1977 m. kovo 21 d. Arminų vidurinėje mokykloje Vilkaviškio švietimo skyriaus atstovės užsipuolė VI kl. mokinį Ričardą Radzevičių, kodėl tas patarnaująs šv. Mišioms. Mokinukas sakė, kad ir toliau lankysiąs bažnyčią o patarnauti Mišioms jam esanti garbė. Viena iš mokytojų žadėjo ateiti į bažnyčią ir nuvaryti berniuką nuo altoriaus.
Arminų mokyklos mokiniai pradeda drąsiau eiti į bažnyčią. Nemažas jų būrys aktyviai dalyvauja procesijose ir kt. religinėse apeigose.


*   *   *
 

    1977 m. balandžio 3 ir 10 dienomis Arminų vidurinės mokyklos mokytojos Jūratė Pėveraitienė ir Kazimiera Kačergiūtė, nepaisydamos tikinčiųjų pasipiktinimo, viešai Didvydžių bažnyčioje užsirašinėjo esančius mokinius. Arminų pradinėje mokykloje ypač neturi ramybės dėl bažnyčią lankančių mokinių sena ateiste mokytoja Aldona Matijošaitienė, kuri ir pati seka mokinius, ir kitus mokytojus organizuoja panašiai daryti.


*   *   *
 

    1977 balandžio 4 ir 5 dienomis Arminų vidurinėje mokykloje direktorė S. Mikelaitienė visokiais būdais vertė

11 kl. mokinę J. Bušauskaitę stoti į komjaunimą. Grasino, kad mokinė be komjaunimo neįstosianti niekur mokytis. Direktorės Mikolaitienės teigimu, mokiniai ne komjaunuoliai neturį teisės, baigę vidurinę mokyklą, mokytis toliau. Vienuoliktoke kategoriškai pareiškė, kad į komjaunimą nestosianti todėl, kad esanti tikinti ir norinti lankyti bažnyčią.


*   *   *
 

Slabadai
    1976 m. nuo pirmojo Advento sekmadienio Slabadų koplyčioje buvo pradėtos laikyti pamaldos. Žmonės su džiaugsmu rinkosi į savo kuklią, bet mielą šventovę. Tikinčiųjų džiaugsmas vietiniams ateistams kėlė neapykantą. Tarybinio ūkio Slabadų skyriaus vedėjas, buvęs stribas, Julius Strimaitis išsitarė net šitaip: „Aš juos iššaudysiu atėjęs į bažnyčią".

    1976 m. gruodžio 16 d. Vilkaviškio raj. pirmininko pavaduotojas J. Urbonas, nors buvo žodžiu leidęs Slabadų koplyčioje laikyti pamaldas, barė parapijos atstovus, kad laikomos pamaldos, ir sakė, kad parapijos vykdomojo komiteto netvirtinsią, o bažnyčią užkalsią. Pavaduotojas reikalavo, kad kiekvieną kartą, kai Slabaduose norėsią pamaldų, parašyti rajono valdžiai pareiškimą.

    1977 m. sausio 5 d. į Religijų reikalų tarybą Vilniuje nuvyko Slabadų parapijos keturi atstovai: Ona Bušauskienė, Antanas Lukšys, Pranė Butkėraitienė ir Valė Katkevičienė. Jie reikalavo patvirtinti parapijos vykdomąjį komitetą. Atvykusieji skundėsi, kad pavaduotojas J. Urbonas juos labai varginąs ir trukdąs pamaldas, pvz., išvejąs iš kabineto žmones, atvežusius prašymą leisti laikyti pamaldas. Religijų reikalų tarybos atstovai: K. Tumėnas ir Raslanas aiškino, kad jie per rajono valdžią ištirsią, ar pakanka žmonių, kad būtų patvirtintas organas ir atidaryta koplyčia. Slabadiečiai tuoj pat pateikė ilgą sąrašą pasirašiusiųjų, kurie pareiškė norą melstis Slabadų koplyčioje.   Žmonės   aiškino,   kad   jiems   esą   toli   iki
veikiančių bažnyčių, nes greta esančios Žvirgždaičių ir Žaliosios parapijos yra uždarytos. Pareigūnai bandė tikinčiuosius įtikinti, kad atidarius bažnyčią reikėsią mokėti draudimą, didelius mokesčius ir būsią sunku ją išlaikyti. Žmonėms primygtinai reikalaujant, K. Tumėnas pareiškė paliekąs Slabadų koplyčią bandomajam laikotarpiui vietinės valdžios priežiūroje.

    1977 m. sausio 13 d. slabadiečiai, susirinkę prie savo koplyčios, laukė atvykstant K. Tumėno ir Vilkaviškio raj. komiteto pirm. pavaduotojo J. Urbono, tačiau nesulaukė, nes K. Tumėnas, nors buvo atvykęs į Vilkaviškį, bet į Slabadus nuvykti pabijojo.

    1977 vasario 28 Janina Naujokaitienė nuvežė į rajoną pareiškimą, kad leistų Didvydžių klebonui kovo mėnesio sekmadieniais laikyti Slabadų bažnyčioje pamaldas. Rajono pavaduotojas Urbonas leido tik du sekmadienius švęsti, o kitus išbraukė.

    —Jūs neturite teisės kiekvieną sekmadienį švęsti,— kalbėjo J. Urbonas.—Yra įsakymas leisti tik du kartus į mėnesį.

    —Iš kur tą įsakymą gavote?—paklausė Slabadų atstovai.

    —Aš pats įsakau!...

    Kovo 1 slabadiečiai vėl nuvyko į Vilnių pas Religijų reikalų tarybos įgaliotinį K. Tumėną ir skundėsi, kad Vilkaviškio rajono pavaduotojas J. Urbonas trukdo pamaldas. Be to, prašė patvirtinti parapijos vykdomąjį komitetą. K. Tumėnas pareiškė, kad organo netvirtins, o sekmadienius—visus galės švęsti. Žmonės prašė parašyti leidimą raštu, bet K. Tumėnas nesutiko.

    — Švęskite, kaip šventėte,—ramino K. Tumėnas,—ir niekas jums netrukdys.

    Šiuo metu Slabadų tikintieji atsiremontavo koplyčią, ir kiekvieną sekmadienį vykstą pamaldos, tačiau ateitis neaiški, nes parapija taip ir liko oficialiai neužregistruota.


*   *   *
 

L i e t u v i,  n e p a m i r š k !

    P. Plumpa, P. Petronis, N. Sadūnaitė, S. Kovaliovas, O. Pranskūnaitė, V. Lapienis, J. Matulionis neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai tikėti ir gyventi!

*   *   *
 
„LKB Kronika" atitaiso

    „LKB Kronikos" 26-me numeryje pateko kelios klaidos:

    1. Rašoma, kad 1976 kunigystės šventimus gavo 9 klierikai. Iš tikrųjų devyni klierikai šventimus gavo Kauno katedroje, o du Panevėžyje.

    2. Eilučių „anei druko, anei rašto"... autorius yra vysk. A. Baranauskas, o ne V. Kudirka.

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum