gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 28 Spausdinti El. paštas
Lietuvos ir Tarybų Sąjungos religinio gyvenimo problemos
Helsinkio nutarimų „vykdymas"
Pasmerkta be kaltės
Dar viena KGB auka
Žinios iš vyskupijų
Tarybinėje mokykloje
Iš „LKB Kronikos" archyvo
Pogrindžio leidiniai

1977 m. birželio 29
LKB KRONIKA Nr. 28
Perskaitęs duok kitam!
Eina nuo 1972 m.
LIETUVOS IR TARYBŲ SĄJUNGOS
RELIGINIO GYVENIMO PROBLEMOS


    Lietuva yra išbuvusi Rusijos okupuota beveik 200 metų (1795-1977), išskyrus trumpą 22 metų (1918-1940) laisvės laikotarpį. Lietuva per tą laiką nuo savo pavergėjų yra daug nukentėjusi. Ji buvo ne tiktai apiplėšta, bet turėjo ilgai ir sunkiai kovoti ir kentėti, siekdama išsaugoti savo didžiausias vertybes: katalikų tikėjimą ir tautiškumą. Lietuviai ilgą laiką buvo įvairiais būdais išnaudojami, persekiojami, masiškai tremiami ir net žudomi.

    Norėdami išsaugoti savo gyvybę ir laisvę, bėgdami nuo nemėgiamos karo tarnybos okupantų daliniuose ar mirties Sibiro pusnynuose, daugelis lietuvių atsidūrė užsienyje, daugiausia Jungtinėse Amerikos Valstybėse. Atskirti nuo savo tėvų, brolių bei seserų, jie niekada nenustojo mylėti savo tėvynės Lietuvos ir joje kenčiančiųjų artimųjų. Ir dabar jie jaučiasi esą vienos motinos— Lietuvos vaikais. Išvykę apsišvietusieji ir drausmingi mūsų tautiečiai sugebėjo gerai susiorganizuoti. Jie ir išeivijoje sukūrė lietuviškas parapijas, suorganizavo savas mokslo, meno įstaigas ir draugijas. Čia jie leidžia savo laikraščius, vieningai ir ištvermingai gina pavergtosios savo tėvynės teises, sugeba rasti galimybių painformuoti net žymius Bažnyčios atstovus ir paveikti politinius ir visuomeninius veikėjus užstoti kenčiančią savo tėvynę.

    Mūsų tautiečiai, dvasininkai ir tikintieji, susitikdami su į Lietuvą atvykstančiais turistais tautiečiais arba patys viešėdami užsienyje, pastebi, kaip daugeliui jų sunku orientuotis Lietuvos religinio gyvenimo painiuose klausimuose.   Daugelio   problemų   nepajėgia   suprasti   arba
išspręsti, neminint negausių išimčių, net aukšto laipsnio dvasininkai, nekalbant apie eilinius tikinčiuosius. Vieni iš jų mano, kad visus religinius klausimus, net liečiančius slaptą tikinčiųjų veiklą, gali išspręsti vietos ordinarai, jie pamiršta, kad daugelio jų veikla suvaržyta, o į kai kuriuos iš jų tikintieji nedrįsta kreiptis. Kiti nepajėgia suprasti, kaip Lietuvoje gali būti iškatekizuota apie 70 proc. vaikų, kada už katekizaciją Lietuvoje nubausti keli kunigai ir tikintieji kalėjimu. Jie neturi supratimo, kaip plačiai Lietuvoje vyksta katakombiniu būdu katekizaciją, vadovaujama nebijančių nei administracinių baudų, nei kalėjimų kunigų ir pasauliečių. Pasitaikė net tokių turistų, kurie stebėjosi, kodėl vežami į Sibirą lietuviai nepaskambino telefonu milicijai, kad sulaikytų jų ištrėmimą. Jiems dažnai sunku atskirti, kuriais asmenimis galima pasitikėti, kuriais negalima. Jie neįsivaizduoja, kiek

(Sunku ir suprasti pilną Lietuvos katalikų padėtį):
Lietuvoje yra saugumo užverbuotų asmenų, pajėgiančių klaidinti atskirus asmenis ir viešąją opiniją. Mes tą reiškinį iš dalies pateisiname, nes painią mūsų būklę labai sunku suprasti, čia ilgiau nepagyvenus ar nepamačius Sibiro. Prisipažįsta mus sunkiai suprantą mūsų kaimynai Vokietijos ir Lenkijos socialistinių valstybių vyskupai ir tikintieji. Juo sunkiau suprasti mūsų sąlygas laisvėje gimusiems ir laisvėje užaugusiems Vakarų civilizacijos žmonėms. Padėtį dar pasunkina gudri mūsų tikėjimo ir tautos priešų apgaulė. Jie gali laisvai siųsti į užsienį klaidinančius raštus, skelbti straipsnius. Blogiausia, kad prie to klaidinimo prisideda, nors ir priversti, įvairių laipsnių dvasininkai gyvu ar rašytu žodžiu. Kai kurie iš jų, rūpestingai vykdydami ateistų nurodymus, net nuvykę į Vatikaną, jį klaidingai informuoja. Dėkui Dievui, kad bent paskutiniu laiku išryškėjo ta klasta. Net ir tie, kurie geriau mus supranta ir užjaučia, užsienyje gyvenantieji dvasininkai ir tikintieji skundžiasi, kad negali išmelsti privilegijų ir pagalbos. Mūsų pageidavimai žodžiu ir raštu iki šiol likdavo dažniausiai be rezultatų. Tikimės, kad
Katalikų Bažnyčios vadovybė ir mūsų tautiečiai, tiksliau ir plačiau pažinę mūsų sąlygas, daugiau ir sėkmingiau mums padės.

    Pirmiausia jaučiame pareigą padėkoti Apaštalų Sostui už atskiros bažnytinės provincijos įsteigimą. Dėkojame ir dabartiniam šv. Tėvui Pauliui VI už paskutiniu laiku mums skirtą dėmesį: turiningas Vatikano radijo laidas, Lietuvos okupacijos nepripažinimą, šv. Kazimiero kolegijos įsteigimą, už suteikimą Šiluvos šventovei bazilikos titulo, už rodomą nuoširdumą šv. Tėvą lankantiems mūsų tautos atstovams, už jautrų reagavimą į 17,000 t skundą, už diplomatines pastangas padėti ir už visą nuoširdumą bei meilę, už nuoširdžias maldas.

(Lietuvos katalikų jėga vienybėje su Šv. Tėvu ir Katalikų Bažnyčia):
    Dėkojame už norą padėti mums visomis galimomis priemonėmis. Mes žinome, kad Lietuvos katalikų jėga glūdi vienybėje su šv. Tėvu ir su Katalikų Bažnyčia. Okupantai įvairiais būdais mėgino mūsų vyskupus ir atskirus kunigus atplėšti nuo Apaštalų Sosto. Už tą ištikimybę jie turėjo daug nukentėti. Lietuvos katalikai sunkiausiais laikais rodė savo drausmingumą ir klusnumą šv. Tėvui.

    Kviečiame viso pasaulio lietuvius ir viso pasaulio katalikus rodyti didžiausią meilę, pagarbą ir pasitikėjimą, susilaikyti nuo nesveikos, be meilės Bažnyčios vadovų kritikos. Mes smerkiame kiekvieną veiklą, ardančią Bažnyčios vienybę. Tikimės, kad šv. Tėvas, įvertindamas mūsų ištikimybę ir atsidavimą, ateityje mums parodys dar daugiau pasitikėjimo ir pagal galimybes patenkins mūsų pageidavimus.

    Mes esame dėkingi Airijos katalikams, parodžiusiems mums nuoširdžią brolišką užuojautą ir kenčiančiai mūsų tautai padovanojusiems švč. Mergelės Marijos statulą.

    Dėkojame ypač Jungtinių Amerikos Valstybių vyskupams, senatoriams, kongreso atstovams už Lietuvos tikėjimo ir laisvės įkalintų lietuvių gynimą. Esame dėkingi dau-
geliui Italijos, Vokietijos, Prancūzijos, Šveicarijos vyskupams, kunigams ir tikintiesiems, kurie raštu ir žodžiu kovoja už Lietuvos tikėjimo laisvę. Be to, dėkingi ir Tarybų Sąjungos Žmogaus teisių gynėjams, ypač akademikui A. Sacharovui ir už tos laisvės gynimą įkalintam daktarui S. Kovaliovui. Ta proga norim padėkoti ir žydų žurnalistams bei jų atstovaujamai spaudai, kuri plačioms skaitytojų masėms skelbia mums daromas Tarybų Sąjungos ateistų skriaudas. Baugiais Hitlerio teroro laikais daug Lietuvos dvasininkų, patys rizikuodami savo gyvybę, išgelbėjo nemažai žydų gyvybių, šitokie faktai yra aprašyti knygoje „Ir be ginklo kariai". Net visaip bedievių šmeižiamas vysk. V. Brizgys nacių okupacijos metu Kauno Įgulos Bažnyčioje viešai per pamokslą pasmerkė masinį žydų žudymą, kaip nesuderinamą su krikščioniška morale.

    Matydami mūsų tautiečių ir Lietuvos katalikų Bažnyčios bičiulių norą mums padėti ir žinodami, kaip Tarybų Sąjungos ateistai bando suklaidinti viešąją pasaulio opiniją, ryžtamės bent trumpais bruožais atvirai painformuoti mūsų tautiečius ir viso pasaulio tikinčiuosius bei geros valios žmones, kokie yra degantys Lietuvos ir katalikų Bažnyčios reikalai, laukią greito, energingo sprendimo, kokios yra susidariusios dvasininkų ir tikinčiųjų pažiūros.

(Didžiausios pastangos išlaikyti tikėjimą):
    Nepaisant didžiausių pavojų, stengiamės daryti viską, kad mūsų krašte tikėjimas išsilaikytų.

    Kad būtų galima lengviau suprasti Tarybų Sąjungos ateistų klastą, trumpai supažindinsime, kokius metodus jie vartoja, naikindami Pravoslavų Bažnyčią Tarybų Sąjungoje. Paskui supažindinsime su Romos Katalikų Bažnyčios gyvenimo problemomis visoje Tarybų Sąjungoje, ypač Lietuvoje.

    Pagal marksizmo teoriją, religija yra kapitalistinė, išnaudotojiška socialinė gyvenimo apraiška. Kraštuose, kur panaikinta kapitalistinė santvarka, religija turinti palaipsniui sunykti. Religija esanti liaudies opiumas.
    Kadangi gyvenimas, tos teorijos nepatvirtina ir religija laikosi komunistų valdomuose kraštuose, tai jie naudoja visokias propagandines, administracines ir net fizinio naikinimo priemones, kad ta teorija pasitvirtintų. Todėl nenuostabu, kad Tarybų Sąjungos yra tokia politika: religija tuo tarpu toleruojama, kur ji nykstantis reiškinys, ir visa jėga naikinama ten, kur ji pradeda rodyti naujas savo gyvybės atžalas. Kaip nykstančiai Romos Katalikų Bažnyčiai tarybiniai kulto įstatymai leidžia tuo tarpu ribotai veikti: kunigams atlikti kulto apeigas ir teikti sakramentus. Tačiau ir čia nėra pilnos laisvės. Apskritai tikinčiųjų veikla suvaržyta visokiais neoficialiais, visiškai slaptais ar pusiau slaptais potvarkiais bei instrukcijomis. Dažniausiai aklai kopijuojami Rusijos carų metodai: parenka kandidatus į vyskupus, kišasi į vyskupijų kurijų veiklą, atskirų parapijų veiklą, jų valdymą paveda vadinamiems bažnytiniams komitetams, kurių nariais gali būti ir ateistai. Tokiu būdu Bažnyčios valdymas ir veikimas paraližuojamas iš išorės ir iš vidaus.

Pravoslavų Bažnyčios būklė Tarybų Sąjungoje

    Vos tik po Spalio revoliucijos Rusijoje paėmė valdžią bolševikai, prasidėjo tikinčiųjų, ypač pravoslavų ir katalikų, varžymas, vėliau virtęs kruvinu persekiojimu. Naujai išleistais dekretais Bažnyčia atskirta nuo valstybės ir mokykla nuo Bažnyčios. Iš tikrųjų Pravoslavų Bažnyčia buvo pavergta valstybei, o mokyklose įvedamas ateistinis auklėjimas, draudžiantis jaunimui lankyti pamaldas. Tarybų valdžia per daugelį valdymo metų įsitikino, kad geriausias būdas kovoti su tikėjimu—ne kruvinas persekiojimas, o Bažnyčios ardymas iš vidaus. Nelaimei, vyriausias pravoslavų Bažnyčios vadovas gyveno Rusijos teritorijoje. Be to, pravoslavai įpratinti būti klusnūs civilinei valdžiai.  Po baisių persekiojimų Pravoslavų Bažnyčia,
norėdama bent šiaip taip išsilaikyti, turėjo daryti ateistinei valdžiai įvairiausių nuolaidų. Ji buvo priversta sutikti, kad Bažnyčiai vadovautų asmenys, sutinką vykdyti ateistų direktyvas. Tai labai pakenkė Pravoslavų Bažnyčiai. Jų hierarchai, visokiais pareiškimais girdami tarybų valdžią ir klaidindami viešąją pasaulio opiniją apie tariamą tikėjimo laisvę Tarybų Sąjungoje, sutikdami būti saugumo bendradarbiai, dvasininkų ir tikinčiųjų akyse prarado autoritetą. Rusijos pravoslavų Bažnyčioje įsigalėjo korupcija. Atsirado vyskupų, padedančių ateistams uždarinėti bažnyčias. Nemaža dalis rusų pravoslavų dvasininkų yra menkai išsilavinę, pasidavę įvairioms ydoms, girtavimui, materializmui. Jie beveik neišvystė jokios pastoracijos, nekatekizuoja vaikų, retai sako pamokslus, nenoriai klauso išpažinčių ir nenoriai lanko ligonius. Dauguma pasitenkina tik kulto apeigų atlikimu. Todėl Rusijoje labai maža sąmoningų tikinčiųjų.

    Dalis pravoslavų dvasininkijos ir tikinčiųjų nepaiso savo hierarchų varžymų—drąsiai skelbia Kristaus Evangeliją ir rūpinasi, kad tikėjimas nežūtų. Tokie asmenys tikinčiųjų gerbiami. Nuo jų veiklos priklausys Pravoslavų Bažnyčios ateitis Tarybų Sąjungoje.

    Panaši būklė ir su kitų srovių krikščionimis. Viešai veikiantieji protestantai, baptistai ir kitos sektos savo vadovais paprastai turi ateistų parinktus, patikimus jiems žmones, per kuriuos ateistai jų veikimą ardo iš vidaus.

    Patys aktyviausi, sėkmingiausiai išsivystę religinę veiklą, yra valdžios persekiojami, slaptai ar pusiau slaptai veikią baptistai, penkiasdešimtininkai, jehovistai ir kitos religinės grupės.

Katalikų Bažnyčios būklė Tarybų Sąjungoje

    Tais pačiais metodais Tarybų Sąjungoje ateistai nori sunaikinti ir Katalikų Bažnyčią. Pradžioje ją naikino fizinėmis priemonėmis—suimdami ir ištremdami Bažnyčios
vadovus—vyskupus, kunigus ir aktyvesnius tikinčiuosius. Pastaruoju metu jie nori Katalikų Bažnyčią suardyti iš vidaus, stengdamiesi, kad į hierarchų postus patektų asmenys, sutinką vykdyti jų direktyvas, paraližuojančias Bažnyčios veikimą. Dėkui Dievui, tas jų planas pavyko tik iš dalies. Rusijos Federacijos Europos dalyje veikia vos kelios katalikų bažnyčios, skirtos ne tiek pastoracijai, kiek reprezentacijai. Maskvos šv. Liudviko bažnyčia yra Tarybų Sąjungos Saugumo komiteto centrinio pastato kieme. Todėl ten ir nežymi religinė veikla akyliai stebima saugumiečių. Dauguma bažnyčios lankytojų senutės lenkės, užsieniečiai ir rusų inteligentijos atstovai. Panaši būklė ir Leningrado bažnyčioje. Jos komiteto pirmininkas—saugumo atstovas, gyvenąs su svetima žmona ir vis dėlto priimąs šv. Komuniją. Kai iš Lietuvos atvykęs kunigas norėjo pasikalbėti su vietos tikinčiaisiais, pirmininkas to neleido. Vietos katalikai bijo šiose bažnyčiose tuoktis. Per metus kažin ar buvo bent vienas vaikas paruoštas šv. Komunijai. Katalikų tikėjimas Rusijoje pasmerktas žūti, jei ten nebus išvystytas katakombinis veikimas.

    Šiek tiek geresnė būklė kitose Tarybų Sąjungos teritorijoje esančiose bažnyčiose, kur yra veiklių tikinčiųjų, pajėgiančių veikti katakombiniu būdu, ypač tarp vokiečių ir iš dalies lenkų. Kur katakombinės veiklos nėra, ten Katalikų Bažnyčia visiškai išnykusi arba merdinti (platūs Sibiro plotai).

    Ypatingai sunki Bažnyčios būklė Baltarusijos respublikoje. Nė vienoje respublikoje nėra taip persekiojamas katalikų tikėjimas kaip Baltarusijoje. Čia uždaryta daugybė gražiausių bažnyčių, kitos paverstos sandėliais, apleistos ir baigia griūti (Druja, Vydžiai ir kt.). Čia labai trūksta kunigų. Vienas kunigas kartais turi aptarnauti buvusių 28 parapijų tikinčiuosius. Kunigų seminarijos nėra, ir nesirūpinama ruošti naujų kunigų katakombiniu būdu. Kai atsirasdavo vienas kitas jaunuolis, pareiškęs norą stoti į Rygos ar Kauno kunigų seminariją, juos taip ėmė persekioti saugumiečiai, norėdami užverbuoti, kad jie
buvo priversti bėgti į kitas respublikas. Be to, Kauno kunigų seminarija kandidatų iš Baltarusijos ir Ukrainos nepriima, bijodama, kad saugumiečiai, užuot pasiuntę gerus žmones, neatsiųstų savo agentų. Kandidatus į Kunigų seminariją čia parenka kulto įgaliotinis. Daugelis Baltarusijos kunigų yra apie 70 metų. Yra net nešamų į bažnyčią (pvz., Borūnų klebonas, nusilaužęs koją ir nepajėgiąs ateiti į bažnyčią). Dar po 5-10 metų Baltarusija gali likti be kunigų. Čia draudžiama kviestis į talką kaimyninius kunigus. Nežmoniškas darbo krūvis greitai nuvaro į kapus dar besidarbuojančius kunigus. Pas ligonius jiems dažnai tenka važiuoti 130-200 km.

    Minske, kur yra apie 40 tūkst. katalikų, nėra nė vienos veikiančios katalikų bažnyčios. Valdžia leido atlikti katalikams apeigas vienoje pravoslavų cerkvėje. Ar nepadarė klaidos kunigai, nepasinaudodami tokiu leidimu?

    Gardine per 1976 m. Kalėdas, kur yra 3 veikiančios katalikų bažnyčios, nebuvo nė vieno kunigo, kuris tikintiesiems galėtų atlaikyti šv. Mišias. Tikintieji verkė, kada tuo metu susirinkusiems buvo skaitomas vietos kunigo laiškas. Juo pranešama, kad vietos kunigas sunkiai sergąs ir neturi jėgų atlaikyti šv. Mišias. Gražiąją Paros bažnyčią vietos tikintieji gina nuo uždarymo jau 18 metų, kiekvieną sekmadienį atlikdami pamaldas be kunigo. Ilgą laiką bažnytinio komiteto nariai stovėdavo prie bažnyčios durų, tikrindami jaunimo pasus. Valdžia buvo uždraudusi jaunimui iki aštuoniolikos metų eiti į bažnyčią. Ypatingai persekiojami kunigai tose parapijose, kur pasirodo bažnyčiose vaikai, pvz., Breslave. Sunkias pastoracines problemas sudaro kalba. Paaugantis jaunimas lenkiškai nemoka. Daugelis vietos kunigų nenori vaikų katekizuoti baltarusių ar rusų kalba. Tokiu būdu sudaromos sąlygos plisti ateizmui. Baltarusijoje labai demoralizuojamai veikia paplitęs alkoholizmas. Katalikų Bažnyčią labiausiai persekioja ne vietiniai žmonės, bet atvykėliai rusai. Čia Bažnyčios persekiojimas vykdomas kartu su Baltarusijos nutautinimu.
Ukraina

    Ukrainos respublika. Čia Vakarų katalikų būklė panaši kaip Baltarusijoje: išmiršta kunigai, nėra vietos kunigų seminarijos. Ukrainoje yra keletas jaunesnių Rygos seminariją baigusių kunigų. Vakarų apeigų katalikams padeda Rytų apeigų dvasininkai. Čia pastoracijai labai kenkia ukrainiečių ir lenkų nacionalinė neapykanta.

    Dar sunkesnė Rytų katalikų būklė. Visos jų bažnyčios uždarytos, kunigai smarkiai persekiojami. Netrūksta ir gyvybių aukų. Iš kunigų atimamos liturginės knygos, indai, drabužiai, nes jie esą Maskvos patriarcho nuosavybė. Kai kurie pravoslavų dvasininkai padeda persekioti katalikus. Esant tokiai būklei, labai nejaukiai jaučiasi Ukrainos Rytų apeigų tikintieji, matydami Romos katalikų, jų nuomone, per didelę draugystę su Maskvos patriarchatu ir nejausdami didesnės paramos savo reikalams.

    Laiminga Rytų apeigų ukrainiečių Bažnyčia, pajėgdama stipriai veikti katakombiniu būdu. Vietos saugumo pareigūnai yra tos nuomonės, kad Lvovo mieste kiekvienas kvartalas turįs savą Rytų apeigų kunigą. Esą jie gailisi, kam suvarę juos į katakombas. Dėl to jie neturį galimybės kontroliuoti jų veiklos. Ukrainiečiai, nuo senų laikų įpratę būti persekiojami ir išmokę veikti katakombiniu būdu, ateistų sunkiai įveikiami. Jie dėkingi savo mylimam kardinolui kankiniui J. Slypij, kuris, gerai suprasdamas vietos sąlygas, pajėgė jiems padėti.

Latvija

    Esą jau nuo 1940 metų Tarybų Sąjunga pavedė visos Sąjungos katalikų globą ir evangelizavimą Rygos arkivyskupui. Tačiau per visus 40 metų to apaštalavimo žymių sunku pastebėti. Reikia pripažinti, kad iš dalies Latvijos vyskupai šią pareigą atlieka. Turėdami mažai kunigų, juos siunčia į keletą Tarybų Sąjungoje veikiančių katalikų bažnyčių. Tačiau platesnės Tarybų Sąjungos evangelizacijos  jie  nevykdo.  Kodėl?  Latviai katalikai sudaro vos
penktadalį Latvijos gyventojų. Nuo senų laikų jie įpratę taikytis prie valdžios reikalavimų. Tuo labiau dabar jie vykdo ateistinės valdžios reikalavimus, varžančius Bažnyčios veiklą. Latvijos katalikų religinis gyvenimas daugelyje parapijų silpnokas. Kunigai bijo būti valdžios nubausti, nesulaukia savo vyskupų paraginimų; kunigai dažnai nepasitiki vieni kitais, daugumas apsiriboja apeigų atlikimu, senosios kartos ir mirštančiųjų aprūpinimu sakramentais; apleista vaikų katekizaciją. Daugumai Latvijos moterų vienuolynų trūksta apaštalavimo dvasios. Jos nėra išstudijavę Vatikano II Susirinkimo nutarimų, ir nesirūpina jų vykdyti. Jos beveik nekatekizuoja vaikų, neįsijungia į pastoracinį darbą. Esą gavę iš centro nurodymus—melstis ir laukti.

Azija


    Geresnė Katalikų Bažnyčios būklė Tadžikijoje, Kazachstane ir kitose respublikose, kur gyvena daug uolių, ypač vokiečių ir iš dalies lenkų katalikų. Jų uolumu ir sąmoningumu galėtų žavėtis Vakarų Vokietijos ir kitų Europos kraštų tikintieji. Tai nuostabūs šv. Dvasios veikimo pavyzdžiai! Uolių kunigų, vienuolių bei tretininkų veiklos išdava. Jie pajėgė savo tikinčiuosius paruošti katakombiniam gyvenimui; tikintieji sugebėjo, neturėdami nei kunigų, nei vyskupų, išlaikyti tikėjimą. Tikėjimas ypač gyvas tose srityse, kurios buvo lankomos buvusių kalinių ir tremtinių kunigų. Ypatingos tikinčiųjų pagarbos yra sulaukęs kun. A. Šeškevičius, S.J. Daugelio Azijos vokiečių namuose kun. A. Šeškevičiaus portretas pakabintas šalia šventųjų paveikslų.

    Tarybų Sąjungos ateistai kuria naujus planus sužlugdyti Katalikų Bažnyčiai Tarybų Sąjungoje. Girdėti, kad jie, darydami kai kurias nuolaidas Apaštalų Sostui, nori, kad Maskvoje būtų įkurtas Katalikų Bažnyčios centras. Jos vadovas turėtų būti valdžiai atsidavęs dvasininkas, gavęs kardinolo titulą. Jam turėtų priklausyti visos Katalikų Bažnyčios vyskupijos, esančios Tarybų Sąjungoje: Lietu-
vos, Ukrainos, Baltarusijos ir kt. Tai būtų paruoštas pirmas žingsnis į schizmą. Jau ir dabar kai kurie pravoslavų dvasininkai prasitaria: kadangi Katalikų Bažnyčia pripažįsta Maskvos patriarchą teisėtu Bažnyčios hierarchu, tai bręsta reikalas Tarybų Sąjungos katalikams atsisakyti Romos šv. Tėvo. Jiems esą sugebėtų vadovauti Maskvos patriarchas.

    Mums sunkiai suprantama paskutinių laikų vad. „Rytų politika". Mūsų nuomone, ji labai pakenkė Katalikų Bažnyčiai Rytuose. Mes girdime tokius samprotavimus: Tarybų Sąjunga—galinga valstybė, kurios šiuo metu fizine jėga negalima nugalėti. Reikia ieškoti diplomatinių ' kelių tartis su ta jėga, siekiant ten apsaugoti esančius tikinčiuosius nuo visiško sunaikinimo. Mūsų nuomone, ne diplomatinės priemonės sulaiko nuo žiaurumų, o būtinybė skaitytis su galingų valstybių jėga, pasaulio ir savosios tautos opinija, baimė naujo Niunbergo proceso.

    Tarybų Sąjungos atstovai mielai ieško diplomatinių kontaktų su Apaštalų Sostu, kad, sulaukę Katalikų Bažnyčios nuolaidų, galėtų dar subtiliau persekioti Bažnyčią, ypač jiems atsidavusių Bažnyčios vadovų rankomis. Ateistams pataikaują vyskupai dažnai savo žodžiu ar raštu paskelbtais potvarkiais trukdo ypač katakombinės Bažnyčios veiklą (dažnai draudžia laikyti šv. Mišias privačiuose butuose persekiojamiems tarnautojams, varžo klausyti išpažinčių už savo vyskupijos ribų privačiuose butuose, ypač seserų vienuolių).

    Rytų kraštų katalikus žavi drąsus tikėjimo gynimas. Jei Lietuvos katalikus užstoja nekatalikai ar net ateistinių pažiūrų asmenys, kaip akademikas A. Sacharovas arba S. Kovaliovas,' rizikuodami savo laisve, tai dar labiau laukiame mus užtariančio žodžio iš savo brolių kitų kraštų katalikų vyskupų ir tikinčiųjų. Ačiū Dievui, paskutiniu metu girdime mus ginančius jų balsus.

(Tylos taktika—klaidingas reiškinys):
    Susidaro įspūdis, kad katalikai, nenorėdami sugadinti santykių su Maskvos ateistais, pasirinko tylos taktiką.
Vienas Lietuvos vyskupas, grįžęs iš Romos, teigė, kad šv. Tėvas audiencijos metu pataręs Tarybų Sąjungos tikintiesiems: „Melstis ir ramiai, kantriai laukti". Mes esame įpratę būti klaidinami ir netikime, kad šv. Tėvas taip būtų mums pataręs. Mes turime Evangeliją, Vatikano II Susirinkimo nutarimus apie misijas ir apaštalavimą, girdime šv. Tėvo Pauliaus VI žodžius per radiją apie pareigą evangelizuoti šių laikų pasaulį, nesigailint net gyvybės aukos. Kaip mes galim tylėti ir laukti, kada netyli ir nelaukia ateistai ir kiti Bažnyčios priešai? Ar mes galime ramiai žiūrėti ir laukti, kada apie mus šimtai tūkstančių jaunimo-studentų ir inteligentų yra besiilginčių Evangelijos, nusivylusių ateizmu ir iš jo kylančiu moraliniu supuvimu? Taip elgdamiesi visi mes nusikalstume. Apaštalas šv. Paulius šaukė: „Vargas man, jei aš neskelbčiau Evangelijos!" šiuo atžvilgiu mums pavyzdžiu galėtų būti įvairūs Tarybų Sąjungos sektantai: jehovistai, penkiasdešimtininkai. Jie surado tinkamus Tarybų Sąjungai metodus. Juos dvasiškai ir materialiai remia užsienyje gyvenantieji jų broliai. Jie savo narių tarpe yra išugdę nei kančių, nei mirties nebijančią apaštalavimą dvasią, aprūpinami naujausia spauda, sukūrę drausmingą organizaciją su įvairių laipsnių vadovais: būrelio, kaimo, miesto bendruomenės, srities, respublikos ir 1.1.

    Taigi ilgus metus Tarybų Sąjungoje Katalikų Bažnyčia buvo tarsi apmirus, nerodanti didesnės apaštališkos veiklos. Dabar būklė žymiai pasikeitusi. Mums reikia ne migdančio, o padrąsinančio žodžio, tinkamos veikimo laisvės, deramo įgaliojimo, be kurio mes nesijaučiam turį teisės Bažnyčios vardu siųsti ar net raginti vykti į heroizmo reikalaujantį apaštalavimo darbą. Mūsų jėga yra mūsų vienybė su šv. Tėvu ir drąsus, gerai organizuotas persekiojamos Bažnyčios gynimas, šia kryptimi, galime džiaugtis,Katalikų Bažnyčia yra padariusi žymią pažangą. Tų pastangų dėka iškelti tikėjimo persekiojimo faktai Tarybų Sąjungoje privertė net užsienio komunistų partijas pasmerkti Tarybų Sąjungos vykdomą tikinčiųjų persekiojimą.
    Lietuva dėl savo geografinės padėties ir susidėjusių istorinių aplinkybių yra Katalikų Bažnyčios avanpostas Rytuose. Ji gali atlikti Rytų evangelizacijos uždavinį, pasitarnauti žmonijai, sukurdama Rytų ir Vakarų kultūrų sintezę. Dėl to Lietuvos religinio gyvenimo lygis Katalikų Bažnyčiai ir Europos istorijai gali turėti nepaprastos reikšmės. Todėl Romos Katalikų Bažnyčia turėtų būti labai suinteresuota, kad katalikybė Lietuvoje išsilaikytų, bandymuose sustiprėtų ir, ją remiant tinkamu būdu, pasireikštų visu savo gajumu ir būtų pajėgi skirtą jai Apvaizdos ir Bažnyčios misiją atlikti. Lietuva yra Pabaltijo valstybė, kurios daugumą gyventojų sudaro katalikai. Net 'dabar Katalikų Bažnyčia veikia oficialiu ir katakombiniu būdu. Jos veikla dar būtų veiksmingesnė, jeigu ji gautų kitų tikinčiųjų moralinės ir materialinės paramos. Nežiūrint ilgo atkaklaus ir žiauraus ateistų persekiojimo, katalikų tikėjimas Lietuvoje yra gyvas. Mes šv. Tėvui galime pasigirti, kad pas mus labai nedaug kunigų, atsisakančių kunigystės, netrūksta pašaukimų į dvasinį luomą, gyvas eucharistinis gyvenimas, vertinamas atgailos sakramentas. Jūs turite daug duomenų, kaip drąsiai Lietuvos dvasininkai ir tikintieji gina savo tikėjimą. Mes turime daug kankinių už tikėjimą ir mergaičių, kurios paaukojo gyvybę gindamos savo nekaltybę (stud. Elena Spirgevičiūtė, Stasė Lušaitė, Danutė Burbaitė ir kt.). Mūsų šalyje yra gyva apaštalavimo dvasia, trokštanti skleisti katalikų tikėjimą plačiame subedievintame krašte.

    Galingai veikia Katalikų Bažnyčia ir katakombiniu būdu: klesti pogrindinė spauda, vyksta platus katekizaci-jos darbas, nepaisant visokeriopų aukų, veikia vienuolynai. Netrūksta atsakingų pareigūnų ir net komunistų partijos narių, kad ir slaptai išpažįstančių tikėjimą. Jie mirdami prašo būti laidojami su katalikiškomis apeigomis. Turime keletą vyskupų-kankinių: arkivysk. T. Matulionis, M. Reinys, vysk. V. Borisevičius, P. Ramanauskas. Už ištikimybę Bažnyčiai ištremti vyskupai—J. Steponavičius ir V. Sladkevičius. Apie 600 lietuvių kunigų yra buvę kalėjimuose ir ten nenustoję skleisti Kristaus mokslo.
    Tačiau Lietuvos ateistai visokiais būdais nenustoja ardę Katalikų Bažnyčios gyvenimo.

    1. Pirmoji priemonė sugriauti Katalikų Bažnyčią Lietuvoje—tai uolios ir pastovios ateistų pastangos į Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchiją statyti asmenis, kurie sutiktų vykdyti jų direktyvas: a) skleisti melagingą informaciją užsieniui apie tariamą tikėjimo laisvę Lietuvoje. Priėmus šią sąlygą, ištremtiems vyskupams buvo žadama leisti oficialiai eiti savo pareigas; b) padėti klaidinti Vatikaną ir išgauti ateistų pageidaujamus kandidatus į vyskupų sostus; c) žlugdyti pastoracinį darbą, ignoruojant Vatikano II Susirinkimo nutarimus ir naujausius šv. Tėvo dekretus; d) proteguoti apsileidusius kunigus, skiriant juos į atsakingas vietas, persekioti uoliuosius, skiriant juos į užkampius; e) nesirūpinti katekizaciją ir 1.1.

    Iš dalies ateistams pavyko savo planus įgyvendinti, tačiau ne visiškai. Naujai paskirti vyskupai šiuo metu kiek gali rūpinasi pastoracija. Dėl senatvės nepajėgiantieji eiti savo pareigų ir pasipriešinti ateistų reikalavimams garbingai pasielgtų jų atsisakydami.

    2. Ateistai trukdo kandidatams stoti į Kunigų seminariją, stengiasi užverbuoti stojančiuosius, deda pastangas, kad seminarijoje būtų žemas mokslo ir auklėjimo lygis. Vyskupai negali laisvai skirti nei seminarijos vadovybės, nei profesūros. Nepajėgia iš pareigų atleisti aiškiai toms pareigoms netinkamus asmenis. Klierikams trūksta teologijos vadovėlių. Labai skurdi Kunigų seminarijos biblioteka, nepapildoma užsienyje naujai išleistasis grynai religinio turinio veikalais. Nenuostabu, kad Kauno Kunigų seminarijos mokslo ir dorovinio auklėjimo lygis yra gana žemas. Dažnai jauni kunigai dvasia atsigauna, pradėję eiti kunigo pareigas.

    3. Viena iš didžiausių katalikybės ardymo priemonių Lietuvoje yra gerai organizuotas priverstinis vaikų auklėjimas bedieviškai, neatsižvelgiant nei į žmogaus teisių deklaraciją, nei į Helsinkio konferencijos nutarimus. Dar ir dabar už vaikų mokymą katekizmo kunigai baudžiami  piniginėmis  baudomis.  Lietuvos  mokytojai
įvairiausiomis priemonėmis švietimo ministerijos yra verčiami ateistiškai auklėti jaunimą. Tą darbą dalis mokytojų karjeristų atlieka labai uoliai. Lietuvos ateistų duomenimis, į pradinę mokyklą ateina 70 proc. tikinčių vaikų; vidurinę mokyklą baigia išsaugoję tikėjimą tik 30 proc. Toliau tikėjimas griaunamas aukštosiose mokyklose. Visi studentai įpareigojami išeiti vadinamą „mokslinio ateizmo" kursą.

    Kadangi jaunimui draudžiama lankyti bažnyčią, labai trūksta religinės spaudos, todėl didelė dalis jaunimo nėra tiek ateistai, kiek ignorantai. Ateizmo vaisiai—net ateistams susirūpinimą keliąs jaunimo dorovinis pakrikimas. 

    4. Viena iš labiausiai lietuvių tikėjimą ir dorovę žalojančių, žeminančių žmogaus asmenybę bei orumą yra masiškas verbavimas būti saugumo agentais visokiomis priemonėmis: įkalbinėjimais, papirkimu, šantažu, grasinimais atleisti iš darbo, gražiausiais pažadais kilti karjera, įstoti į aukštąją mokyklą. Nesutinkantieji bauginami visokiomis bausmėmis. Užsiverbavusiems dažnai dovanojamos bausmės už padarytus kriminalinius nusikaltimus. Verbuojami beveik visi, pradedant nuo pradinės mokyklos mokinukų, baigiant vyskupais. Reikia pripažinti, kad ilgais metais besitęsiantis toks terorizavimas duoda savo rezultatus. Todėl daugelis šiandieną lietuvių nepasitiki vieni kitais, bijo atvirai kalbėti, nuolat bijo būti išduoti.

    Ypač stipriai verbuojami Kunigų seminarijos auklėtiniai. Nesutinkantiems būti saugumo agentais, grasinama, kad jie nebūsią priimti į seminariją, kad bus sukliudyta gauti kunigystės šventimus. Klierikai ypač teorizuojami atostogų metu. Kartais iš jų reikalaujama įsipareigoti, kad, keletą metų ėję kunigo pareigas, paskui viešai iš jų atsisakytų, kaip yra buvę su kun. Vytautu Starkum, Sidabravo klebonu.

    5. 1976.VII.28 Lietuvoje išleistas naujas įstatymas, kuriuo numatoma dar labiau suvaržyti Katalikų Bažnyčios veiklą. Naujojo įstatymo vienas straipsnis teleidžia kunigui religinius patarnavimus atlikti tik toje bažnyčioje, kurioje jis yra valdžios užregistruotas. Pagal tą potvarkį
kunigams draudžiama važiuoti į talką klausyti išpažinčių pas kaimynus kunigus, kada šie per atlaidus ar laidotuves labai apkrauti darbu. Pagal tą įstatymą draudžiama mokyti religijos. Jos mokymas teleidžiamas tik kunigų seminarijose. Reikia laukti naujų persekiojimų visiems, kas vaikus mokys poterių ar katekizmo—juos baus jau remdamiesi įstatymais.

    Tuo pačiu įstatymu dvasininkams draudžiama lankyti tikinčiuosius—kalėdoti, nors tai atlikti įpareigoja Katalikų Bažnyčios kanonai. Tas pats įsakas nurodo, kad klausimą apie naujų religinių bendruomenių įsteigimą sprendžia ne patys tikintieji, o rajono vykdomojo komiteto nariai.

(Dvejopa Lietuvos katalikų veikla):
    Lietuvos Katalikų Bažnyčia veikia dvejopu būdu: viešai ir slaptai. Visai katakombiniu būdu priverstos veikti visos vyrų ir moterų vienuolijos; jaunuoliai, slaptai besiruošią kunigystės šventimams, beveik visi mokytojai ir įvairūs tarnautojai, kurie bijo viešai lankyti bažnyčią ir priiminėti sakramentus, kad nenukentėtų. Žymi dalis ir oficialiai dirbančių kunigų priversti veikti ir katakombiniu būdu: ruošti vaikus šv. Komunijai ir Sutvirtinimo Sakramentui, lankyti ligonius tokiose ligoninėse, kur kunigo neįsileidžia medicinos personalas, tuokti tarnautojus.

    Katalikų Bažnyčia išimtinai katakombiniu būdu ar pusiau katakombiniu būdu veikia plačiuose Rusijos plotuose. Ji gali veikti todėl, kad nepaiso ateistų varžymų. Tokia veikla labai sunki, nes ateistų labiau persekiojama. Tačiau sunkiai įveikiama, kada tinkamai susiorganizavusi. Viešai veikiančią Katalikų Bažnyčią ateistai gali sunaikinti kiekvienu momentu—uždaryti bažnyčias, suimti vyskupus ir kunigus. Tačiau jiems labai sunku nugalėti katakombinę Bažnyčią, nes jos veiklos nepajėgia sukontroliuoti. Katakombinėse sąlygose veikianti Bažnyčia nekliudo oficialiai veikiančiai vietos Bažnyčiai, nesiekia ardyti jos drausmės ar ją skaldyti, bet kaip įmanydama
stengiasi papildyti jos veikimą. Kiek galėdama ji palaiko ganytojo autoritetą, stengiasi išsikovoti sąlygas laisviau veikti, gina ganytojus nuo valdžios persekiojimo ir prievartavimo, užkerta kelią klaidinantiems jų pareiškimams.

Katakombinės Bažnyčios santykiai su ateistine valdžia

    Valdžiai labai nepatinka Katakombinės Bažnyčios veikla, nes jos negali kontroliuoti. Jei viešai veikianti Bažnyčia turi šiokias tokias privilegijas, tai katakombinė— persekiojama. Todėl slaptai veikiantieji kunigai ir vienuoliai vadinami Vatikano agentais arba užsienio žvalgybos darbuotojais. Patys kaltintojai žino, kad tai netiesa. Net ir katakombinėse sąlygose veikianti Katalikų Bažnyčia nesirengia ruošti sukilimo nei jėga kovoti prieš tarybinę santvarką. Ji nedraudžia katalikams tarnauti tarybinėje armijoje, dalyvauti visuomeninėje veikloje, dirbti valstybinėse įstaigose ir fabrikuose. Daugelis katalikų yra pavyzdingi ir pasitikėjimo nusipelnę darbuotojai. Net į katakombinį gyvenimą suvarytos seserys vienuolės vertinamos, kaip sąžiningos medicinos darbuotojos, rūpestingai slaugančios partiečius ir saugumiečius. Katakombinėse sąlygose veikianti Bažnyčia nesiekia ardyti gerų santykių tarp Apaštalų Sosto ir Tarybų Sąjungos. Ji siekia nekliudomai skelbti Kristaus mokslą visiems žmonėms.

    Buvo padaryta didelė pastoracinė klaida, kad Lietuvos vyskupai, kunigai ir tikintieji laiku nebuvo paruošti pastoraciniam darbui katakombinėms sąlygoms nei juridiniu, nei pastoraciniu atžvilgiu. Kuo tikėjimo laisvė didės, tuo Katakombinės Bažnyčios reikšmė mažės. Kuo persekiojimas bus didesnis, tuo Bažnyčia bus priversta eiti vis giliau į katakombas ir jos reikšmė didės. Turėdami šiuos faktus prieš akis, mes tikimės, kad mūsų broliai užsienio lietuviai bei viso pasaulio vyskupai ir tikintieji mums padės išlaikyti katalikų tikėjimą, padės mums savo maldomis ir aukomis, visomis jėgomis gins mus nuo
tikėjimo persekiotojų. Kiek galima, jie geriau pasinaudos katalikų ir kitų gerų žmonių rankose esamomis žinių perdavimo priemonėmis. Kiek įmanoma, dės pastangas, kad Katalikų Bažnyčios vadovybė padėtų ne tik viešajai, bet ir katakombinėmis sąlygomis veikiančiai Bažnyčiai.

    Paskutiniu laiku pagerėjo santykiai tarp Apaštalų Sosto ir Tarybų Sąjungos, šios valstybės atstovai nuolat aplanko šv. Tėvą. Kardinolai lankosi Maskvoje ir Leningrade. Niekas neneigia, kad reikia naudotis visais diplomatiniais kanalais, ieškant kelių net ir su ateistine valdžia, siekiant pasaulio taikos, teisingumo ir rasinės lygybės. Ateistai mielai ieško gerų santykių su Apaštalų Sostu. Tačiau ta diplomatine veikla jie nori išsiderėti nuolaidų, kuriomis galėtų labiau pakenkti Bažnyčiai. Dažniausiai jie savo pažadų ir sutarčių nevykdo. Nedžiugina mūsų naujų Vengrijos ir Čekoslovakijos vyskupų pareiškimai. Ateistai gąsdina, kad, jei nebus kreipiamas dėmesys į jų reikalavimus, jei nebus varžoma uoliųjų katalikų veikla, tai gali būti iš naujo sukeltas kruvinas tikinčiųjų persekiojimas, koks yra buvęs 1917-1923 metais ar 1930-1938 metais. Mums ne toks pavojingas kruvinas persekiojimas, kaip lėtas, tylus dusimas, smaugiant Bažnyčią savomis rankomis.

    Visa tai turėdami prieš akis, mes prašome mūsų užsienyje gyvenančių brolių lietuvių šių dalykų:

    1. Parodyti daugiau rūpestingumo, meilės, dvasinės ir medžiaginės pagalbos ypač katakombinėmis sąlygomis gyvenančiai mūsų Katalikų Bažnyčiai.

    2. Deramu būdu prašyti Apaštalų Sostą: a) kiek įmanoma pagreitinti Dievo tarno Jurgio Matulaičio-Matulevičiaus beatifikaciją; b) rūpintis, kad būtų pradėtos beatifikacijos bylos naujų lietuvių kankinių už tikėjimą ir dorą: arkivyskupo T. Matulionio, vysk. V. Borisevičiaus, stud. Elenos Spirgevičiūtės, parodžiusios panašų heroizmą, kaip šv. Marija Gorėti; c) prašyti šv. Tėvą neskirti vyskupais ir neduoti garbės titulų doroviškai ir politiškai susikompromitavusiems  asmenims.  Nepasitikėti  reko-
mendacijomis tų, kurie jau yra suklaidinę Apaštalų Sostą; d) paskatinti rūpintis Tarybų Sąjungos evangelizacija; vietos ordinarams įsakyti nedaryti kliūčių norintiems dirbti šiame krašte misijų darbą; e) dėti pastangas, kad Baltarusijos ir Ukrainos tikintieji gautų teisę atidaryti savą kunigų seminariją; f) pasirūpinti, kad būtų atidarytos bažnyčios ir joms paskirti kunigai bent didesniems Tarybų Sąjungos miestams, kaip Kijevas, Minskas, Novosibirskas, Krasnojarskas, Omskas, Tomskas ir pan.; išleisti pastoracinius potvarkius, Apaštalų Sosto skelbiamus per radiją, skatinančius Tarybų Sąjungos evangelizaciją, veikiančius nuo paskelbimo dienos; įspėti, kad jų vykdymo neturėtų teisės varžyti vietos ordinarai. Duoti teisę klausyti išpažinčių Bažnyčios drausmei nenusikaltu-siems kunigams, nepaisant vyskupijos ribų, privačiuose butuose, ne tik pasauliečių, bet ir seserų vienuolių.

    Vatikano II Susirinkimo dekrete „Christus Dominus" Nr. 7 ragina viso pasaulio vyskupus, kad jie ypatingos meilės ir rūpestingumo parodytų tiems kunigams, kurie kenčia dėl Kristaus įvairiausius persekiojimus, ragina jiems padėti malda ir savo parama. Be to, ragina visus tikinčiuosius, ypatingai esančius aukštesnėse pareigose, drąsiai ginti persekiojamus tikinčiuosius (plg. „Gaudium et spes" 75). Laukiame, kad šie nutarimai būtų uoliai vykdomi. Helsinkio konferencijos nutarimai sudaro palankias sąlygas ginti varžomus ir persekiojamus tikinčiuosius visame pasaulyje ir ypač Tarybų Sąjungoje.

    Šis pareiškimas buvo parašytas, prašant šventosios Dvasios šviesos, išklausius daugelio Lietuvos dvasininkų, vienuolių ir tikinčiųjų nuomonių. Tikimės, kad mūsų broliai lietuviai užsieniečiai, viso pasaulio tikintieji ir geros valios žmonės kaip galėdami mums padės. Mes prašysime Aukščiausiąjį, kad būtų išgirstas mūsų pagalbos šauksmas.
*     *     *
HELSINKIO NUTARIMŲ „VYKDYMAS"
LTSR Vidaus Reikalų Ministrui
Kun. Prano Masilionio, Jono s.,
Pasvalio raj., Kriklinių p.,
P r a š y m a s

Gerbiamasis Ministre!

Jums reiškiu pagarbą ir palankumą!

Kaip žmogus su Žmogumi, noriu su Jumis pasidalinti savo rūpesčiu ir mintimis.

Kalbėsiu atvirai, nieko nenorėdamas įžeisti, pasitikėdamas žmoniškumu.

Jums galėtų būti žinoma, kad jau 6-7 metai, kaip veltui stengiuosi gauti leidimą aplankyti savo brolius ir seseris Amerikoje.

Per tą laiką mano brolis Juozas atsiuntė man tris formalius kvietimus, patvirtintus ir Rusijos atstovybės.

Paskutiniame kvietime pasirašė ir Amerikos valstybės sekretorius Henri Kissingeris bei Ohio valstijos ministras pirmininkas Braunas. Už tai jiems reiškiu nuoširdžią padėką.

Deja, į visus kvietimus čia man atsakė neigiamai. Niekada nenurodė priežasties.

Per tą laiką vieną prašymą parašiau Ministrui Pirmininkui, nuorašą nusiunčiau Jums, o Ministro Pirmininko laiškų skyrius man pranešė, kad ir patį mano prašymą nusiuntė Vidaus reikalų ministerijai, taigi Jums.

Jums pačiam, kaip Vidaus reikalų Ministrui, parašiau 4 prašymus, šiuos visus savo prašymus registravau pašte, bet nei iš Jūsų, nei iš Jūsų ministerijos negavau jokio atsakymo, net ir žinios, ar gavote mano registruotus laiškus.

Į Ameriką apsilankyti mane kviečia brolis Juozas, bet jis yra susitaręs su mano seserimis ir kitu mano broliu: jie visi mane kviečia. Kviečia dėl to, kad seniai matėmės, beveik prieš 40 metų, ir kad mes stovime visi prie kapų vartų, nes visi seni:

Man — 75 metai; broliui Adolfui, darbininkui, pensininkui—73; broliui Juozui, gydytojui, medicinos daktarui, kuris yra netekęs vienos kojos—63; seseriai Viktorijai, vyro pavarde Miknienei, gydytojai chirurgei, medicinos daktarei—66; seseriai Stanislovai, ligoninės tarnautojai—58 metai.

Prieš palikdami žemę, dar norim pasimatyti ir ilgam atsisveikinti. Tiesa, tai asmeniška, bet labai žmogiška, labai jautru...

Kai atsakoma vis neigiamai, širdis savaime pasijunta sužeista, lyg kalėjime...

O vis dėlto čia viešpatauja žmonės; jie nori ir siekia gero, bet žmonės, nors ir būtų genijai, geba apsirikti. Be to, kinta ir sąlygos: kas vakar buvo negera, šiandien gali būti naudinga.

Iš čia ir kilo noras Jums, kaip iškiliam ir atsakingam Asmeniui, pasisakyti porą minčių, kurios gali būti naudingos.

Vėl nuoširdžiai užtikrinu, kad nieko nenoriu įžeisti ar nuskriausti.

Malonėkite spręsti, ar aš apsirinku tardamas, kad neleidimas aplankyti savųjų yra nelogiškas ir žalingas.

štai motyvai: 1. Nelogiškas

Manęs, seno, eilinio piliečio, neišleidžia, o išleidžia jaunus, subrendusius, neeilinius žmones, sakysim, A. Solženicyną su „Archipelago Gulagu" bei visa šeima; Bukovskį, daugiau kaip 10 metų praleidusį psichiatrinėje ir lageriuose; Pliuščą, tiesiog iš psichiatrinės išleistą po kelerių
metų varginimo; Simą Kudirką, po teismo ir kalėjimo vargų; Jurašų šeimą, Tomą Venclovą ir 1.1.

Jie išvažiuoja pilni patirties, atsiminimų, jausmų, minčių. Išvažiuoja laisvi kalbėti ir veikti.

Ką gi begalėčiau Vakaruose apreikšti, ko Vakarai dar nežinotų!? O jei per neapdairumą ką nors ir pasakyčiau, ką tai bereikštų prieš srautą faktų ir pasisakymų, kurie iš Vakarų plūsta įvairiausių valstybių radijais?!

Argi šis nelogiškumas nepažeidžia valdančiųjų prestižo?!

2. Žalingas

Čia nekreipiama dėmesio į vieną dėsnį, kuris ūmai ir nesulaikomai formuoja žmonių sprendimą, būtent:

Tiesa, laisvė, tvarka, švara, kultūringumas, teisingumas, dorybės, žmonių gerovė ir pasitenkinimas, bičiulystė ir panašūs dalykai nesibijo atvirumo.

Atvirumo mirštamai bijosi melas, apgaulė, netvarka, išnaudojimas, neteisybė, prievarta, vergija, teroras, suokalbiai, rengiama pražūtis ir panašūs dalykai.

Vakarai atviri.

Ten visų antikomunistų sprendžiama, nes, anot jų, matyti, kad ten demokratija tikra, kad ten tikra laisvė, kad ten žmogus iš tiesų gerbiamas, kad ten klesti visuomenė...

Rusų komunistai uždari.

Savaime pradeda veikti anas dėsnis: aha, rusai komunistai slepia kažką baisaus.

Anot antikomunistų, susidaro prielaida, kad patys komunizmo vadai, kaip tik tie, kurie propagandoje komunizmą puošia taikos balandžiais,- kviečių vainikais, tekančia saule,—patys pirmieji labai prastai vertina komunizmą tikrovėje, nes mirštama baime saugo jį kalėjime, geležinėmis sienomis, be durų ir langų, kad tik kas nors neišneštų žinių, kad tik kieno nors kritiška akis nepastebėtų...
Reiktų labai susimąstyti, kiek dėl to negarbės ir nuostolio pačiam komunizmui ir jo vadams, jeigu nėra atvirumo.

Sakysim, Bukovskj kažkas Vakaruose paklausė: „Kiek lagerininkų Rusijoje?" Jis atsakė: „250 milijonų".

Šį teiginį nedelsiant reikėtų atremti. Bet kaip atremti, kai nepralaužiamas uždarumas kaip tik ir liudija iškalbingai!?

Po Lietuvą gana plačiai kursuoja jau ir lietuviškas Solženicyno „Archipelago Gulagas" vertimas.

Bukovskio, Amalriko, Pliuščo, Simo Kudirkos, Jurašų, „Lietuvos K. Bažnyčios kronikos", „Aušros" ir visų kitų asmenų ir leidinių pranešimai, kurie plūsta iš Vakarų visomis kalbomis, ligi smulkmenų atskleidžia rusų komunizmo tikrovę ir ją nuvainikuoja visų akivaizdoje.

Būtinai reikia gintis.

Efektyvus gynimasis—tik atvirumas: „Ateikite, matykite, visapusiškai ištirkite, įsitikinkite!"

Su atvirumu esmingai susijęs leidimas išvažiuoti svetur.

Komunizmo vadai ir ginasi, bet... tik tuščiais žodžiais, o prieš atvirumą užsisklendžia, kaip nuo mirties.

Anot antikomunistų, tas kategoriškas reikalavimas: „Nesikiškite į mūsų vidaus reikalus!"—nelogiškas.

Jeigu pasirašytos šitos didingos ir svarbios sutartys: Žmogaus teisių deklaracija ir Helsinkio dokumentai, tai tuo pačiu iškilmingu pasirašymu visos valstybės yra įgaliojusios viena kitą kontroliuoti, kaip vykdomi susitarimai.

Anot antikomunistų, jeigu tokio susitarimo nebūtų, tai patys susitarimai būtų neverti aukštųjų vadų, būtų tuščias niekalas, būtų idiotiški.

Užtat ir komunizmo vadų tas kategoriškas reikalavimas
nesikišti į jų vidaus reikalus yra nelogiškas, žeminąs juos pačius, komunizmą ir jų valstybes.

Be to, šis reikalavimas yra ir išdavikiškas: jis kelia ne tik prielaidą, bet ir įsitikinimą, kad tik ką minėtų asmenų ir leidinių bei dokumentų žinios yra tikros.

Dėl to matyti iš transliacijų, kad Vakaruose susiformavo įsitikinimas, kad tas slepiamasis, uždarusis rusų komunizmas—vergija; kad Rusija—lageris; kad ten komunizmas—nemylimas; kad jis į protus ir širdis kalamas teroru; kad jis negyvenimiškas net ir ekonomiškai; kad betgi jo vadai kėsinasi jį primesti visai žmonijai, ją pavergti ir panašiai terorizuoti.

Šiems teiginiams likviduoti—būtinas atvirumas: leidimas žmonėms išvykti ir atvykti.

Jugoslavija labai atvira: daug tūkstančių darbininkų dėl uždarbio kasmet išvyksta į Vakarus ir vėl grįžta. Dėl to nenukenčia niekas. Vakarų partijos rimtai žengia į humanizmą ir atvirumą. Dėl to įgyja tik daugiau simpatijų.

Žmogaus teisių deklaracija ir Helsinkio susitarimai yra tikrosios laisvės ir žydinčios palaimos neišsenkančios versmės, iš seniausių laikų trokštamos žmonių, tautų ir žmonijos.

Už šias teises dabar žmonijoje audros pobūdžio plintantis sąjūdis. Ateitis—jų.

Jų realizavimas dabar—valstybių vadų šlovės vainikas, kuris nesibijo nei viešumo, nei audrų.

Dėl to ir aš, prisimindamas viską, ką čia rašau, žiūrėdamas visų mūsų bendros naudos, su pasitikėjimu Jus, gerbiamas Ministre, prašau išleisti mane į Ameriką apsilankyti pas brolius ir seseris.

Mano dokumentai galėtų būti Vilniuje, vizų skyriuje.

Kas man daryti, jeigu vėl būčiau neišklausytas?

Aš pasijausčiau labai nuskriaustas ir pavergtas.
Tuomet bučiau nuteiktas ir apspręstas niekada nebedalyvauti jokiose politiniuose rinkimuose bei balsavimuose.

Mano broliams ir seserims, jų bičiuliams ir visai Amerikos visuomenei būtų tik naujas ženklas, deja, nereikalingai duodamas, kad minėti kaltinimai—tikri.

Kam gi to reikėtų?!

P a s t a b a. Nuorašus išsiunčiau vyskupams, vyskupijų valdytojams, Ministrui pirmininkui ir Įgaliotiniui Tumėnui.
Su gilia pagarba kun. Pranas Masilionis
1977 m. gegužės 14 d.
Pasvalio raj., Kriklinių paštas

*     *     *
 

N.B. Gavęs prašymo nuorašą, Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas išsikvietė kun. P. Masilionį ir jam pagrasino, kad, jeigu jo prašymas bus atspausdintas „LKB Kronikoje", valdžia kun. P. Masilionio niekada neišleis į užsienį pas savuosius.

PASMERKTA BE KALTĖS

    Nuo 1974 m. birželio mėn. Valst. saugumo komiteto darbuotojai pradėjo labai intensyviai sekti Nijolę Sadūnaitę.

    Saugumo informatore tapo gretimo buto gyventoja mokytoja Aidietienė. Ji sąžiningai sekė, kas ateidavo pas Nijolę ir kada išeidavo. Telefonu pranešdavo saugumiečiams, kada pati Nijolė išeidavo iš namų. Praėjus trims dienoms po Nijolės suėmimo, saugumietis Vincas Platins-kas pasigyrė pusbroliui Vladui Sadūnui, kad Aidietienė 1974 m. rugpiūčio 27 d. 14 vai. paskambino į saugumo komitetą ir pranešė, kad Nijolės bute girdisi rašomosios mašinėlės garsai. Po dviejų valandų atvyko didelė saugumiečių grupė ir, įsiveržę į Nijolės butą, pradėjo
kratą. Saugumiečiai tarė Nijolei: „Esi katalikė, todėl kaip gali spausdinti „LKB Kroniką", kur surašytas tik melas ir šmeižtas apie tariamus tikinčiųjų persekiojimus". Nijolė drąsiai atsakė: „LKB Kronikoje" kiekvieno iškelto ateistų nusižengimo teisingumas patvirtintas tikinčiųjų ašaromis". Saugumiečiai dar tvirtino, kad straipsnis apie a.a. kanauninko Petro Raudos laidotuves tikriausiai yra parašytas Nijolės. Ji tai paneigė, sakydama, kad, jei ji būtų rašiusi, ji būtų žymiai plačiau aprašiusi saugumiečių įvykdytus trukdymus laidotuvių metu. Vėliau čekistai pradėjo tyčiotis iš a.a. kan. P. Raudos. Nijolė pasipiktino: „Jūs visi, kartu paėmus, nesate verti net vieno kanauninko kojos pirštelio!"

    Praėjus 2 valandoms nuo kratos pradžios, atvažiavo dar vienas saugumietis ir liepė Nijolės broliui Jonui Sadūnui važiuoti į Saugumo komitetą tardymui. Nijolė protestavo, sakydama, kad brolis sergąs plaučių uždegimu ir kad jie neturį teisės ligonio vežti, tačiau saugumiečiai į tai nekreipė dėmesio.

    Išvežus brolį tardymui, buvo padaryta krata jo bute, tačiau nieko nerasta.

    Po Nijolės Sadūnaitės suėmimo, jos brolio sveikata smarkiai pablogėjo, ir jis išgulėjo pusantro mėnesio ligoninėje.

    Po kelių savaičių Nijolės tardymo, saugumietis V. Platinskas guodėsi Vladui Sadūnui, kad tardytojai labai nervinosi, nes Nijolė neatsakinėjanti į jų klausimus.

    Tardytojai apklausinėjo daugybę liudininkų: buvo kviečiami Nijolės giminės, pažįstami, bet įkalčių prieš Nijolę vis nerado. Visiems apklausinėjamiems buvo pateikiami vis tie patys klausimai: „Ar Nijolė neduodavo skaityti „LKB Kronikos" ir kitos religinės literatūros, ar nepasakojo apie „LKB Kronikos" leidėjus, apie tikinčiųjų persekiojimus?" Atsakymai vis būdavo neigiami.

    1975 m. pradžioje saugumiečiai sulaikė Nijolei iš Lenkijos siunčiamą laišką. Henrikas Lacwik nežinojo apie Nijolės suėmimą. Laiške Nijolei rašė apie 1974 m. viešėjimą Lietuvoje.
    1975 m. vasario mėn. saugumietis V. Platinskas nuvyko į Lenkiją pas H. Lacwik. Saugumietis klausinėjo apie jo viešnagę Lietuvoje, nuo kada pažįstamas su Nijole Sadūnaite, o taip pat ar Nijolė nepasakojusi apie „LKB Kroniką", kunigų ir tikinčiųjų persekiojimus Lietuvoje, ar nedavė kokios nors literatūros. Atsakymai buvo neigiami.

    Laikas bėgo, o įkalčių prieš Nijolę saugumiečiai vis dar neturėjo, išskyrus kratos metu paimtus 3 „LKB Kronikos" numerius ir kelis „LKB Kronikos" puslapius, atspausdintus mašinėle.

    Saugumiečiams patalkininkavo Nijolės pusbrolis Vladas Sadūnas. Saugumo nurodymu jis važinėjo pas gimines ir klausinėjo, ar Nijolė nedavė kam nors skaityti „LKB Kronikos", religinės literatūros, ar nepasakojo apie „LKB Kronikos" leidėjus ir 1.1. Pas pusbrolį Vytautą Sadūną jis buvo nuėjęs su saugumiečiu.

    1975 m. kovo 25 d. Regina Sadūnaite (Vlado Sadūno žmona) nunešė į Saugumo komitetą „LKB Kronikos" 8-jį numerį, nors teisme ji pasakė, kad minėtą numerį radusi ant vyro rašomojo stalo, bet iš kur jis atsiradęs, ji nežinanti. Nijolė jai skaityti nieko nedavusi.

    Vladas Sadūnas paliudijęs, kad Nijolė davusi skaityti „LKB Kroniką" ir knygą „Simas".

    Liudininkas mokyklos direktorius Povilaitis (žr. „LKB Kronikos " Nr. 8) liudijo, kad moksleivio Roberto Andrijausko laidotuvėse, kurios buvo su bažnytinėmis apeigomis, dalyvauti moksleiviams nedraudęs, nes laidotuvės vyko ne mokslo metais. Kai Nijolė paklausė, kodėl tardymo metu jis ir mokyt, Šlimaitė davė parodymus, kad laidotuvės vyko mokslo metų pradžioje, Povilaitis pasimetė ir atsakė, kad tai neturį reikšmės. Taip ir liko neaišku, kada direktorius sakė teisybę ir kada melavo. Povilaičio liudijimui patvirtinti į teismą nebuvo iškviestas nė vienas moksleivis.

    Saugumas surado dar vieną liudininką, sutikusį paneigti „LKB Kronikos" 8-me numeryje atspausdintą žinutę (tą reikiamą numerį į Saugumo komitetą nunešė R. Sadūnienė),   tačiau  tardytojai  blogai paruošė  teismui
direktorių Povilaitį, ir jis pamiršo tardymo metu savo duotus parodymus.

    Liudininkas Kušleika teisme patvirtino „LKB Kronikos" iškeltų faktų teisingumą, patvirtindamas, kad jo sūnų tikrai vertė rašytis į pionierius.

    Per 8 mėnesius saugumo darbuotojai nerado liudininko, kuris paneigtų nors vieno „LKB Kronikos" fakto teisingumą. Nerado, nes neteisingos informacijos „LKB Kronikoje" nebuvo.

    Teisėjas Kudriašovas ir prokuroras Bakučionis žinojo Nijolės gynimosi kalbos turinį ir bijodami, kad Nijolės kalbos neišgirstų liudininkai, visus išvarė iš teismo salės, leido pasilikti tik jos broliui. Teismo pradžioje prokuroras patarė Nijolei nesakyti gynimosi kalbos, tada būsianti galimybė sumažinti bausmę. Nijolė pasipriešino: „Aš ne spekuliantė ir savo įsitikinimais nespekuliuoju".

    Vėliau užsienio spauda rašė: „Teisme teisiamoji pasikeitė vietomis su prokuroru. Nijolė, sakydama savo kalbą, tapo prokurore, o Bakučionis—teisiamuoju.
Prokuroras Bakučionis savo kaltinamoje kalboje pripažino, kad Lietuvoje dar yra tikinčiųjų teisių pažeidimų.

    1975 m. birželio 17 d. teisėjas Kudriašovas paskelbė teismo nuosprendį: „Už „LKB Kronikos" dauginimą ir platinimą baudžiama laisvės atėmimu trejiems metams, atliekant bausmę griežto režimo lageriuose ir ištrėmimu trejiems metams". Tai labiau panašu į aklą barbarišką kerštą, negu į teisingumo aktą.

    Po teismo tardytojas Pilelis Nijolei prasitaręs: „Pagal padarytą nusikaltimą, gavai per didelę bausmę".

(„Mūsų tarybinėje tikrovėje viskas priimta vadinti kitais vardais").
    Vienas ligonis rašė Nijolei į lagerį: „Mūsų tarybinėje tikrovėje viskas priimta vadinti kitais vardais: tiesa vadinama melu, gėris—blogiu, tikrovė—šmeižtu. Tautos didvyriai—nusikaltėliais arba kriminalistais".

    Šių žodžių teisingumą patvirtina teisminis susidoroji-
mas su N. Sadūnaite. Byla buvo grubiai sufabrikuota, netgi liudininkai (Povilaitis ir Vladas Sadūnas) specialiai saugumo papirkti ir paruošti.

    Vladas Sadūnas, būdamas išgėręs, prisipažino giminėms, kad saugumas privertęs jį duoti parodymus, kad Nijolė jam davusi skaityti kelis numerius „LKB Kronikos" ir knygą „Simas". Giminės jo paklausė, kodėl jis to nepaaiškinęs teisme. Jis atsakęs, kad tada saugumas jam būtų galvą nuėmęs.

    Nuo 1974 m. rugpiūčio 27 d. iki 1975 m. birželio 20 d. Nijolė praleido Valstybinio saugumo komiteto izoliatoriuje, vėliau įvairiose kaliniams skirtose kamerose. Nijolę tardė keli tardytojai. Pradžioje tardymui vadovavo ypatingai svarbių bylų vyr. tardytojas Petruškevičius. Nė į vieną tardytojų klausimą Nijolė neatsakinėjo, tuo protestuodama prieš šią bylą. Todėl po mėnesio tardymo vadovavimas buvo perduotas tardytojui Pileliui. Bet ir tada Nijolė neatsakinėdavo į pateikiamus klausimus.

    Tardytojai grasino, kad, jei neatsakinės į klausimus, ją patalpinsią į psichiatrinę ligoninę, kur būsią daug blogiau negu lageryje, arba uždarysią į šaltą, drėgną ir tamsų karcerį.

    1975 m. sausio ir vasario mėnesiais Nijolė sirgo bronchitu ir angina, temperatūra buvo aukšta, labai kosėjo, bet medicininė pagalba jai nebuvo suteikta.

    Ilgos ir varginančios kelionės į Mordoviją metu jai teko daug patirti pažeminimų ir pasityčiojimų. Atvykusi į lagerį ir praėjusi medicininį pasitikrinimą, Nijolė sužinojo, kad, praėjus vienuolikai mėnesių nuo suėmimo, ji neteko net penkiolikos kg. svorio. Maistas lageryje yra labai vienodas ir blogos kokybės: kruopų košė be riebalų, žuvis, mėsos atliekos (karvių tešmuo, diafragma, plaučiai). Rudenį kelis mėnesius duoda kopūstų sriubą, o kai kopūstų atsargos pasibaigia, pradeda kelis mėnesius virti kitą, bet vis tą pačią sriubą.

    1975 m. spalio 10 d. Nijolė susirgo. Turėjo aukštą temperatūrą, labai kosėjo, svaigo galva, buvo bendras organizmo nusilpimas. Tiktai gruodžio mėn. ją paguldė į
lagerio ligoninę. Ligos diagnozės nenustatė ir dar nepasveikusią išrašė iš ligoninės. Sirgdama turėjo siūti pirštines.

   
1976 m. vasario mėn. Nijolė vėl buvo paguldyta į ligoninę. Ligos diagnozės ir vėl nenustatė, o kovo mėn. 3 d. nepasveikusią išrašė iš ligoninės.

    1976 m. gruodžio 21 d. Nijolė vėl susirgo. Turėjo aukštą temperatūrą ir dešimt dienų išgulėjo lovoje, bet į ligoninę nebuvo paguldyta.

    Žiemos pabaigoje N. Sadūnaite rašė: „Darbe sekasi— visada išpildau pirštinių siuvimo normą. Dabar bus kiek sunkiau—nusilpau. Bet tai niekis, čia pat pavasaris. Atsibus žolelės, o su jomis atsiras ir daugiau jėgų, nes mes su apetitu valgome pienes, balandas, gėlių žiedus. Tai vitaminai ir kalorijos".

    Anglijos laikraščiai rašė, kad Nijolei iš Anglijos buvo išsiųsta daugiau kaip trys šimtai laiškų, kurie grįžo atgal. Ne visi laiškai lagerį pasiekią ir iš Lietuvos. Cenzoriai iš laiškų išima religinius paveikslėlius, šv. Kalėdų, Velykų pasveikinimus, netgi paprastus gražesnius atvirukus. Taip pat ne visi Nijolės rašyti laiškai pasiekia adresatus. 1977 m. sausio ir vasario mėnesiais saugumo cenzoriai sulaikė du Nijolės laiškus.

    Nuo 1977 metų kovo 13 d. iki gegužės 13 d. Nijolė buvo Mordovijos ASSR Saransko tardomajame izoliatoriuje. Kelionėje į Saranską susirgo bronchitu. Gydytojai pripažino chronišką bronchitą. Nuolat laikosi aukšta temperatūra.

    Iš Saransko grįžo su paaštrėjusiu bronchitu—vėl aukšta temperatūra, visiškas jėgų išsekimas. Kadangi ligonis nebuvo reikiamai gydomas, gavosi bronchoekstazas. Dabar Sadūnaite žada guldyti į ligoninę. Tuo tarpu nežmoniškas lagerio maistas ir kitos sąlygos baigia išsekinti Nijolės jėgas. Jos sveikata vis blogėja.

DAR VIENA KGB AUKA


    1977 m. balandžio 26 d. „Tiesoje" buvo atspausdintas platus Sidabravo klebono kun. Vytauto Starkaus straips-
nis „Kodėl iš klystkelių pasukau", kuriame bandoma skaitytoją įtikinti, kad svarbiausia kun.' V. Starkaus „praregėjimo" priežastis—Vatikano radijo šmeižtai tarybų valdžios adresu. Kaip pavyzdį kun. V. Starkus nurodo faktą, kad Vatikano radijas apkaltino tarybinius autoinspektorius, atėmusius blaiviam kun. J. Zdebskiui vairuotojo pažymėjimą. Straipsnyje autorius V. Starkus tvirtina, kad su kun. J. Zdebskiu yra bendravęs ir žinąs, kad šis mėgstąs išgerti.

    Kun. V. Starkus rašo, jog besimokydamas Kunigų seminarijoje įsitikino, kad tarybinė santvarka gerbia tikinčiųjų teises.

    Perskaitęs straipsnį, kiekvienas kritiškesnis skaitytojas supranta, kad jis yra parašytas KGB, naudojantis kun. V. Starkaus ranka.

    Kun. V. Starkus panevėžiečiams kunigams štai ką yra papasakojęs. Stodamas į Kunigų seminariją, buvo verbuojamas dirbti KGB agentu. Saugumiečiai sutiko leisti mokytis seminarijoje su sąlyga, kad po kelių kunigavimo metų mesiąs kunigystę. Kun. V. Starkus su šiuo reikalavimu sutikęs, galvodamas, kad po kunigystės šventimų kaip nors išsisuksiąs iš KGB pinklių.

    Čia ir buvo kun. V. Starkaus tragedijos pradžia. Morališkai palūžęs, jis nepajėgė būti geru klieriku, ir seminarijos vadovybė norėjo jį pašalinti, tačiau, kai kurių kunigų užtartas, seminariją baigė.

    Kun. V. Starkus pasakojo, kaip saugumiečiai jį buvo nusivežę naktį į mišką prie Skaistkalnės (Latvijos TSR) ir grasino sušaudysią, jei jis neįvykdysiąs savo pažado.

    Kun. J. Zdebskis liudija, kad su kun. V. Starkumi niekada nebendravęs, ir straipsnyje įdėta žinutė apie kun. J. Zdebskio elgesį yra atviras melas.

    Lietuvos kunigai yra tos nuomonės, kad vyskupijų kurijos turėtų rimčiau žiūrėti į morališkai puolusių kunigų elgesį ir neleisti jiems griauti tai, ką uolūs kunigai per dideles aukas pastato. Taip pat Kunigų seminarija turėtų neišleisti į Kristaus vynuogyną tokių kunigų, kurie aiškiai šiam darbui netinka.
ŽINIOS IŠ VYSKUPIJŲ

Kaunas
    1977 gegužės 22 kunigystės šventimus gavo šie Kunigų seminarijos V kurso auklėtiniai:

    1. Jonas Alesius,
    2. Ričardas Černiauskas,
    3. Česlovas Degutis,
    4. Vytautas Kadys,
    5. Jonas Kauneckas,
    6. Stanislovas Linda,
    7. Marijonas Savickas,
    8. Vincas Stankevičius,
    9. Petras Tarvydas.


*     *     *
 
Levaniškių km. (Anykščių raj.)
    Neopresbyteris Marijonas Savickas savo gimtinėje primicijų iškilmėms norėjo laikinai prie savo sodybos ant Nevėžio kranto pasistatyti palapinę, tačiau vietos kolūkio pirmininkas uždraudė. Tada kun. M. Savickas kreipėsi į Religijų reikalų tarybos įgaliotinį K. Tumėną. Netrukus kolūkio pirmininkas leido įsirengti palapinę pridurdamas: „Jei ne užsienis, mes jus visus iškartume". Mat, K. Tumėnas paaiškino kolūkio pirmininkui, jog, trukdant primicijas, būsiąs triukšmas, kurį sužinosiąs užsienis.


*     *     *
 
Kaunas
    Neopresbyteris Jonas Alesius 1976 m. vasarą buvo nuolatos saugumiečių varginamas, norint jį užverbuoti KGB agentu. Saugumiečiai atvažiuodavo automašina į namus, pasigaudavo kelyje kur nors einantį ir, nusivežę klieriką į Lazdijus, terorizuodavo.
Panašiai yra varginami daugelis klierikų.
(Ateistiniai jaunuoliai ardo pamaldų rimtį):
Vilnius
    Neramiai kiekvienais metais praeina Kristaus Prisikėlimo šventės apeigos Vilniuje, šv. Teresės bažnyčioje. Pamaldų rimtį ardo priešiškai nusiteikęs jaunimas.

    1977 m. į bažnyčią prigūžėjo daug jaunuolių, kurie trukdė žmonėms melstis. Dauguma jų buvo įkaušę ir kalbėjo rusiškai. Procesijos metu šaipėsi iš švenčiausio Sakramento įvairiausiomis mimikomis, užgauliojo gėles barstančias mergaites, šv. Mišių metu zujo nuo altoriaus iki didžiųjų durų, sukeldami triukšmą, įvairiausiomis pastabomis įžeidinėjo besimeldžiančius žmones, o prie durų tyčia sudarė spūstį. Vienas pamaldų dalyvis per 7 minutes prieš Pakylėjimą suskaičiavo apie 50 viduriu bažnyčios pro jį praėjusių žąsele tokių tipų...

    Visa gatvė nuo Valst. filharmonijos iki Aušros Vartų buvo užtvenkta tokio pat chuliganiškai nusiteikusio ir išgėrusio jaunimo. Nors buvo atvažiavusios 4 milicijos mašinos, tačiau griežtesnių priemonių milicininkai nesiėmė.

    Šis priešiškai nusiteikęs „kultūringas" jaunimas ateistinio auklėjimo išdava. Jeigu anksčiau prieš tikinčiuosius buvo siunčiami čekistai, tai dabar saugumiečiai ima siuntinėti į religines šventes profesinių mokyklų moksleivius, amoraliai nusiteikusį jaunimą.

*     *     *
 
(šlykštus KGB elgesys su Aldona Kezyte):
Vilnius
    Aldona Kezytė nuo 1949 m. iki 1975 m. dirbo pedagoginį darbą. Mokėsi LTSR Konservatorijoje, kurią baigė 1956 m. Tais pačiais metais jai buvo pavesta įkurti Biržų vaikų muzikos mokyklą. Ji ėjo šios mokyklos direktorės ir pedagogės pareigas. 1958 metais buvo Biržų m. DŽDT deputatė. 1959 m. paskirta Vilniaus Kultūros-švietimo technikumo dėstytoja. Tuo pačiu metu dirbo
dabartinėje B. Dvariono vaikų muzikos mokykloje mokytoja. Nuo 1960 m., iki 1975 m. dirbo šioje mokykloje pirmaeilėse pareigose. A. Kezytei buvo siūlomos direktorės, mokymo dalies vedėjos pareigos, tačiau ji nuo jų atsisakė. Dirbo B. Dvariono vaikų muzikos mokykloje choro skyriuje privalomo fortepiono vedėjos pareigose (iki 1975 m.). Taigi švietimo ir Kultūros ministerijos A. Kezytei rodė neeilinį pasitikėjimą.

    Tačiau ne visos įstaigos buvo patenkintos A. Kezytės asmeniu. Maždaug prieš aštuonerius metus ja susidomėjo KGB. Mokykloje prasidėjo įkyrus sekimas. Saugumo patikėtas pareigas gerai ėjo mokyt. Darvydas, kuris gaudydavo kiekvieną mokyt. A. Kezytės žodį. Nuo jo neatsilikdavo mokytojai: J. Andriejevas, J. Štarkienė, Abromaitytė, K. Kalibatas ir Marina Levšina.

    Vieną iš priežasčių, kodėl saugumas susidomėjo A. Kezyte, buvo jos tikėjimas. Galimas daiktas, kad saugumiečiai įtarė mokytoją užsiimant pogrindine veikla.

    Ilgą laiką mokytoja Kezytė buvo varginama kaimynų Choroškovų, kurie reguliariai įsiverždavo į jos butą ir viską iškrėsdavo. Kadangi mokytoja tylėjo, tai saugumo patikėtiniai dar labiau įsidrąsino, ir prasidėjo nuolatinis šantažavimas. Sugrįžusi iš darbo, ji rasdavo sujauktus daiktus, subraižytą stalą, prispiaudytą termosą ir pan., nors išeidama visada užrakindavo buto duris. Nepakeldama šio šantažavimo ir žinodama, kad skųstis yra beprasmiška, mokyt. A. Kezytė, pasitaikius progai, paliko savo butą R. Armijos prosp. 25-79 ir įsikūrė Karoliniškių rajone, Sudervės g. 20-130. Atrodė, kad naujoje vietoje bus ramiau, nes praradę sąžinę kaimynai rusai liko toli. Deja, greitai prasidėjo panašūs reiškiniai ir šiame bute. Kažkas, mokytojai esant darbe, įeidavo į jos butą, jį iškrėsdavo, labai dažnai ką nors sugadindavo. A. Kezytė pradėjo negauti visų laiškų. Vieną kartą rado savo sandėliukyje tris atplėštus vokus, tačiau laiškų juose nerado.

    Ką visa tai reiškia?
*     *     *
 

Klaipėda
    1977 m. balandžio 10 d. (Didįjį šeštadienį) į Klaipėdą atvyko Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas. Prie bažnyčios durų būrys tikinčiųjų, sutikę įgaliotinį, kreipėsi į jį:

    — Gerbiamas ministre, Klaipėdos tikintieji prašome jus tarpininkauti, kad tarybinė vyriausybė mums sugrąžintų mūsų pačių statytą bažnyčią.

    — O kas jūs būsite?—paklausė Tumėnas prakalbėjusią moterį.
     — Klaipėdos tikinčiųjų atstovė. Čia mūsų visas būrys,—paaiškino moteris įgaliotiniui. Mes netelpam savo mažutėje bažnytėlėje. Ateikite, ministre, šį vakarą arba Velykų rytą. Jūs patys pamatysite ir įsitikinsite. Žmonės alpsta sausakimšoje bažnyčioje, argi tai normalu?

    — Ateisiu. Pažiūrėsim, kiek išneš alpstančių ar mirštančių,—nusišaipė Tumėnas.
    — Atiduokite mums bažnyčią, o filharmoniją mes jums pastatysime!—pasiūlė vienas tikinčiųjų.

    — O naujas bažnyčios bokštas bematant iškils vietoje nugriauto. Mes jį savo rankomis atstatysime,—atsiliepė kitas.
    — Pamatysime, pažiūrėsime,—išsisukinėjo Tumėnas.

    — Ką jūs mums konkrečiai žadate? Gal mums raštu į jus kreiptis?—nenusileido žmonės.
    — Galima ir raštu,—atsakė atvažiavusis.—Jūs turite savo bažnytinį komitetą, tai jie tegul rašo, o ne jūs.

    — O liaudies balsas nieko nereiškia?—protestavo žmonės.—Mes jokio komiteto nerinkome ir apie jį nieko nežinome,—pasigirdo balsai.

    Nieko aiškaus tikintiesiems nepasakęs, įgaliotinis pasišalino. Didžiojo šeštadienio naktį ir Velykų rytą žmonės pastebėjo Tumėną bažnyčioje. Jis pats galėjo įsitikinti, kokia Klaipėdos tikinčiųjų padėtis. Nors oras buvo labai nepalankus, tikinčiųjų minios užplūdo bažnyčią, kiemelį ir gatvę. Per visą Velykų naktį jaunimas, moksleiviai adoravo ir giedojo.
*     *     *
 

(Vaikų balsai bažnyčioje iškeisti į varpų skambesį):
Šiauliai
    1977 m. kovo 25-27 d. Šiaulių šv. Jurgio parapijos bažnyčioje vyko rekolekcijos. Kovo 26 d. po Sumos, kada klebonas išėjo ir maldininkų bažnyčioje sumažėjo, įsidrąsinę mokiniai susirinko adoruoti švč. Sakramentą. Bet jų džiaugsmas tęsėsi neilgai. Staiga pas adoruotojus įėjo klebonas kun. Jokubonis ir, pamatęs mokinius, ėmė bartis: „Kad nė vieno vaiko nematyčiau prie altoriaus—galite melstis bažnyčioje arba prie grotelių! Noriu užbaigti statyti bažnyčią, o adoruojantys vaikai gali man sutrukdyti ir padaryti nemalonumų". Klebonas kun. Jokubonis liepė išeiti net motinoms, atsivedusioms vaikus adoruoti. Viena išeidama moteris paklausė: „Klebone,- kodėl kitur vaikams galima adoruoti, o negalima tik Šiauliuose? Ar jus už tai areštuos? Jei mes bijosime nemalonumų, kur nueis mūsų tauta? Kam bus reikalingos bažnyčios, jei jose nebus žmonių? Jei varysite iš bažnyčios vaikus, tai vėliau nebus nei tikinčių šeimų, o dar vėliau—nei pamaldžių senelių".

    Ateistai puikiai supranta, kad medį reikia lenkti, kol jis jaunas, štai Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčiai leido skambinti varpais su sąlyga, kad kun. D. Mažanavičius neleistų vaikų prie altoriaus. Sąlyga buvo priimta. Velykų rytą suskambėjo 20 metų tylėję šv. Petro ir Povilo bažnyčios varpai, bet gyvųjų varpų—vaikų balsų prie altoriaus nesigirdėjo. Koks skaudus nuolaidžiavimas! Bet ar tik nuolaidžiavimas?!

Mažeikiai
    Buvęs mokytojas, atsargos karininkas Zenonas Margevičius, po 10 metų kalinimo grįžo į Lietuvą ir norėjo įsidarbinti. Saugumiečiai jam, kaip buvusiam mokytojui, pasakė: „Jei dirbsi mums, duosime gerą mokyklą, galėsi ramiai dirbti ir gyventi".
    Mokytojas atsisakė talkininkauti saugumui, todėl turėjo dirbti 20 metų sunkų fizinį darbą statybose, kol išėjo į pensiją.

*     *     *
 

Mažeikiai
    1977 m. balandžio 12-sios naktį buvo apiplėšta Mažeikių bažnyčia. Vagys, įlindę pro langą, išplėšė tabernakulį, išbarstė švč. Sakramentą, išnešė tris taures ir dvi komunines.

*     *     *
 

Telšiai
    Gerbiamoji „LKB Kronikos" redakcija,

    Prašome atsakyti į tokį klausimą: kokiu tikslu valdžios pareigūnai filmuoja ir fotografuoja bažnyčiose?

    Mes sužinojome, kad šių metų balandžio pabaigoje valdžios pareigūnai, dalyvaujant K. Tumėnui, filmavo Telšių katedros viduje. Filmuojant aukštieji dvasininkai buvo sakykloje ir prie altoriaus. Ar tai nėra nuolaida ateistų užmačioms? Ar tokie filmai nepasitarnaus ateistų užmačioms, jų propagandai? Pagaliau bažnyčia—tai ne teatro salė, o kunigai—ne aktoriai. Kaip visa tai suderinti? Mums atrodo, kad tai nepagarba bažnyčioje laikomam švč. Sakramentui, prieš kurį mes, tikintieji, klaupiamės, o filmuotojai elgiasi nepagarbiai.

    Atsakymas. Be abejonės, filmuojama propagandiniais tikslais. Labai garbingai pasielgė J.E. vysk. L. Povilonis, nesutikdamas, kad per Velykas pamaldų metu būtų filmuojamas.

*     *     *
 

N. Radviliškis
Nemunėlio Radviliškio Katalikų
Bažnyčios kun. Dubnikui Juozui, Martyno
    Remiantis LTSR MT nutarimu, LTSR Konstitucijos str. Nr. 96, LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo Įsaku
iš 1976 m. rugpiūčio 10 d. Nr. 181 bei 1918 m. sausio 23 d. dekretu „Dėl bažnyčios atskyrimo nuo valstybės ir mokyklos nuo bažnyčios", N. Radviliškio Darbo žmonių deputatų taryba primena Jūsų žiniai sekančiai: kad turimomis N. Radviliškio apylinkės Darbo žmonių deputatų tarybos ir N. Radviliškio vidurinės mokyklos žiniomis Jūs pažeidėte aukščiau minėtus vyriausybinius nutarimus, nes praktikuojate nepilnamečių mokinių patarnavimą Mišioms ir kt. apeigoms.

    Tarybiniai religinių kultų įstatymai sako, kad religinė bendruomenė yra tikinčiųjų piliečių, turinčių ne mažiau kaip 18 metų, vieno ir to paties kulto vietinis susivienijimas bendram religinių poreikių tenkinimui. Taigi nepilnamečiai piliečiai, nebūdami religinių bendruomenių nariais, negali būti organizuojami atlikinėti religines apeigas: patarnavimui prie altoriaus, gėlių barstymui, kulto reikmenų nešimui procesijose, bažnytiniame chore ir pan.

    Visus religinius patarnavimus turi atlikti patys pilnamečiai religinės bendruomenės nariai.

    N. Radviliškio apylinkės Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas pasilieka sau teisę kontroliuoti, kaip vykdote atitinkamus vyriausybinius nutarimus apie religinius kultus.

    N. Radviliškio apylinkės DŽDT vykdomasis komitetas
    Pirmininkas (parašas ir antspaudas)
    N. Radviliškio vidurinės mokyklos direktorius
    (parašas ir antspaudas)
    N. Radviliškio vid. mokyklos pirminės
    partinės organizacijos sekretorius
    (parašas)
Radviliškis
1977.IV.8.
Nuorašą gavau: (kun. Dubniko parašas)

*     *     *
 
Atsakymas į N. Radviliškio DŽDT vykdomojo
komiteto raštą

    Atsakydamas į N. Radviliškio DŽDT vykdomojo komiteto man daromus priekaištus, pareiškiu:

    1. LTSR Konstitucijos 96 str. suteikia kulto laisvę visiems piliečiams, nedarydamas jokių diskriminacijų amžiaus bei padėties atžvilgiu ir jų niekam neapriboja.

    2. Minimi tarybiniai religinių kultų įstatymai, apribojantys kulto laisvę iki 18 metų amžiaus, yra aiškiai priešingi Konstitucijos 96 str., nes pagal visuotinės teisės normas įstatymai, priešingi Konstitucijai, neturi jokios galios.

    3. 1918 m. sausio 23 d. dekretas aiškiai kalba apie „mokyklos atskyrimą nuo bažnyčios" bet ne mokinių— žmonių atskyrimą nuo bažnyčios. Reikia skirti įstaigą (mokyklą) nuo mokinių (individų), apie kuriuos dekretas nieko nesako. Neleistina sumaišius terminus įstatymą aiškinti išplėstai, ko nenumato įstatymas.

    4. Baudžiamojo kodekso 145 str. numato bausmes tiems, kurie trukdo piliečiams atlikti religines apeigas. Taigi DŽDT vykdomasis komitetas, šiuo raštu kišdamasis į Bažnyčios grynai vidaus reikalus, nusikalsta prieš tarybinius įstatymus (B. Kodeksas str. 145).

    5. Atsižvelgiant į visą išdėstytą reikalą, darau išvadą, kad N. Radviliškio DŽDT vykdomojo komiteto atsiųstas raštas, kaip neįstatymiškas ir prieštaraujantis Konstitucijai, ne man skirtas.
Kun. J. Dubnikas
Šio rašto nuorašą pasiunčiau Panevėžio vyskupui.

*     *     *
 

Kaunas
    1977 m. balandžio mėnesį iš lagerio sugrįžo, atlikęs bausmę, Juozas Gražys. Jis buvo nuteistas už bendradarbiavimą „LKB Kronikas" platinant (žr. „LKB Kronika" Nr. 13).

*     *     *
 

Vilnius
    Saugumiečiai lankėsi pas Onos Pranckūnaitės gimines, teiraudamiesi, ar suimtoji nėra sirgusi kokia nors nervų liga. Tikriausiai norima ją uždaryti į psichiatrinę ligoninę.

*     *     *
 

Vilnius
    Birželio mėnesį buvo užbaigta Vlado Lapienio byla ir leista suimtajam susipažinti su bylos medžiaga.

*     *     *
 

Kaunas
    1977 m. gegužės 15 d. Kauno ekskursijų biure įvyko vadovų seminaras—ekskursija po Rytų Aukštaitiją, kurios metu aplankė Rokiškį, Svėdasus ir kt. vietoves. Svėdasuose apžiūrėjo vietas, susijusias su rašytojo Vaižganto gyvenimu. Išvažiavus iš miestelio, ekskursantus pasivijo milicininkas ir civiliai apsirengęs vyriškis, kurie patikrino kelialapį. Paskui pradėjo priekaištauti, kam organizuotai aplankė bažnyčią (ne pamaldų metu!).

    Pasigėrėkime saugumo operatyvumu!

    Nuo kada ir kokiame kodekse įėjimas į bažnyčią laikomas nusikaltimu?

*     *     *
 

Raseiniai
    1976 m. rugpiūčio 8 d. 23 vai. atėjo ligonės Elenos Baltkojienės iš Klusų kaimo duktė kviesti kunigą pas ligonį. Kunigas pasiteiravo, ar kvietimas suderintas su ligoninės administracija. Buvo paaiškinta, kad ne. Tuomet kunigas paprašė gauti leidimą iš ligoninės administracijos. Buvo kreiptasi į budinčią gydytoją Verbienę. ji atsisakė įleisti kunigą pas ligonę, nes esą uždrausta. Kadangi tokių uždraudimų nėra, tai ligonės artimieji kreipėsi dar kartą pas gydytoją Verbienę. Gydytoja tvirtino, kad ligonė nemirs, ir kunigo neįleido. Elena Baltkojienė tuojau mirė.

*     *     *
 


Pociūnėliai
    1976 m. spalio 26 d. kun. A. Jokūbauskas kreipėsi į LTSR prokurorą, skųsdamasis, kad Radviliškio rajono vyk. komiteto administracinė komisija neteisingai jį nubaudė 50 rub. bauda už vaikų mokymą, o Radviliškio raj. liaudies teismas šią neteisingą nutartį patvirtino.

    1976 m. lapkričio 15 d. Radviliškio raj. prokuroras K. Mikšys atsakė, kad kun. A. Jokūbauskas nubaustas teisingai.

    1976 m. lapkričio 23 d. kun. A. Jokūbauskas vėl kreipėsi į LTSR prokuratūrą, klausdamas, ar teisingai pasielgė prokuroras K. Mikšys, apkaltindamas jį už tiesioginių pareigų atlikimą.

    LTSR Prokuratūra apkaltino kun. A. Jakubauską, kad jis esą sukviesdavęs vaikus ir vadovaudavęs užsiėmimams, nesusijusiais su kulto apeigų atlikimu.

    1976 m. gruodžio 30 d. kun. A. Jokūbauskas rašė LTSR Prokuratūrai: „Aš nevadovavau jokiems vaikų užsiėmimams, nesusijusiems su kulto apeigų atlikimu. Buvo daromi užsiėmimai tik susiję su kulto apeigų atlikimu: vaikai buvo nustatytomis dienomis klausinėjami, ar teisingai tėvai juos išmokė poterių, ar teisingai jiems aiškinamas katekizmas; vaikai buvo rengiami šv. sakramentų priėmimui, mokomi sąmoningai dalyvauti kulto apeigose ir patarnauti šv. Mišioms. Nieko nebuvo mokoma, kas nesusiję su kulto apeigomis: nei sportuoti, nei šokių šokti, nei fotografuoti, nei ko nors panašaus...

    Kadangi į užsiėmimus, susijusius su kulto apeigų atlikimu, vaikai ateidavo su tėvų žinia ir buvo mokomi ne ko kito, o tik poterių, tikėjimo tiesų, todėl administracinės komisijos ir teismo uždėta bauda yra neteisinga. Pagal tarybinius įstatymus, Lenino principus ir tarptautinius įsipareigojimus religijos privatus dėstymas bažnyčioje yra leidžiamas. Vaikų mokymas poterių, katekizmo aiškinimas, kad jie galėtų tinkamai priimti sakramentus ir sąmoningai dalyvauti religinėse apeigose, kunigui nėra joks nusikaltimas. Tai tiesioginė kunigo pareiga, už kurios atlikimą negalima bausti...
    LTSR Prokuratūra dar kartą patvirtino, kad kun. A. Jokūbauskas už vaikų mokymą katekizmo nubaustas teisingai.

    1977 m. sausio mėn. kun. A. Jokūbauskas dar du kartus kreipėsi į LTSR Prokuratūrą, tačiau be jokių rezultatų.

    LKP CK sekretorius Griškevičius į kun. A. Jokūbausko skundus visai neatsakė.

    Vasario mėn. 3 d. Kėdainių raj. teismo vykdytojas aprašė kun. A. Jokūbausko turtą, kad prievarta išieškotų baudą.

    Prieš Velykas kun. A. Jokūbauskas gavo pranešimą, kad bauda nuimta, motyvuojant, jog pasibaigęs baudos išieškojimo terminas.

*     *     *
 

    Kun. A. Jokūbauskas 1975 m. nusipirko Pociūnėlių gyvenvietėje iš Česlovo Mickevičiaus gyvenamąjį namą, tačiau kolūkio pirmininkas Stumbrys pradėjo trukdyti susitvarkyti dokumentus.

    1976 m. spalio 30 d. Česlovas Mickevičius (TSKP narys), grąžindamas kun. A. Jokūbauskui už namą sumokėtus pinigus, pasakė, kad partijos įsakymu pardavė namą Pociūnėlių kolūkiui ir atsiprašė, kad negalėjo kitaip pasielgti.

    1976 m. lapkričio 2 d. kun. A. Jokūbauskas gavo kolūkio pirmininko J. Stumbro pranešimą, kad per savaitę išsikeltų iš namo, kurį yra nupirkęs kolūkis.

    1976 gruodžio 4 įsakymas buvo pakartotas.
    Po daugybės skundų kun. A. Jokūbauskui buvo išskirtas sklypas naujo namo statybai.

*     *     *
 

Druskininkai
    Šiais metais balandžio 5 d., vykstant rekolekcijoms Druskininkų bažnyčioje, vakarinių Mišių metu kažkas akmenimis išdaužė bažnyčios langus.

*     *     *
 

(Vis tas šlykštus melas):
Merkinė
štai 1977 m. Vilniuje išėjo J. Jermalavičiaus „Ateistinis auklėjimas tarybų Lietuvoje", kur 110 puslapyje rašoma, kad 1941 m. birželio 22 d., įsibrovus hitlerininkams į Merkinę, klebonas įskundęs vietos išgamoms vargonininką J. Miškevičių, ir šis turėjęs pusantrų metų slapstytis.

    Iš tiesų: 1. Hitlerininkai įsibrovė į Merkinę ne birželio 22 d., bet kiek vėliau.

    2. Tuo metu Merkinės klebonu buvo kun. A. Juknevičius, įskųsti savo vargonininko jis negalėjo, nes birželio 24 d. jis jau buvo nebegyvas. Jį, bevaikštinėjantį Kaišiadorių bažnyčios šventoriuje, raudonarmiečiai suėmė ir, nuvedę už miesto į pamiškę, sušaudė. Kartu su juo buvo suėmę ir kitą kunigą, bet šis, vedamas kita kryptimi, liko gyvas.

    3. Merkiniečiai neatsimena vargonininko J. Miškevičiaus.

*     *     *
 
TARYBINĖJE MOKYKLOJE

LTSR švietimo Ministrui
Nuorašas:
    Kauno Mičiurino tarybinio ūkio technikumo direktoriui
Spindžiūno Vytauto, Juozo s.,
Kauno Mičiurino tarybinio ūkio
technikumo mokinio, gim. 1960 m.,
gyv. Kaune, Botanikos 6,
P a r e i š k i m a s

    Šių metų birželio 13 d. atvykus į praktikos darbus, mane išsikvietė technikumo direktorius ir paklausė, kur aš buvau vakar, birželio 12 d. Pasakiau, kad buvęs Alytuje
pasveikinti pažįstamo kunigo, šiemet baigusio seminariją. Tada direktorius kartu su kitu, man nepažįstamu asmeniu, grasinimais ir gąsdinimais privertė mane parašyti melagingą pareiškimą, kad aš savo noru išstoju iš technikumo. Kai, praėjus pirmam baimės įspūdžiui, norėjau pareiškimą atsiimti, direktorius man jo nedavė ir neleido toliau dalyvauti praktikos darbuose.

    Kadangi kunigas buvo baigęs valstybės pripažintą seminariją, jį sveikindamas jokio nusikaltimo nepadariau. Už tai mane iš technikumo pašalinti niekas neturi teisės; savo noru iš jo išstoti taip pat niekada negalvojau, o pareiškimą parašiau tik priverstas.

    Prašau drg. Ministrą mane apginti, nepripažinti prievarta išgauto melagingo pareiškimo ir nurodyti direktoriui, kad leistų toliau mokytis technikume.
V. Sprindžiūnas
Kaunas, 1977.VI.14.

*     *     *
 

Telšiai
    Lietuvos TSR švietimo ministerija pranešė, kad Šeduikienės pareiškimai buvo patikrinti ir Telšių raj. švietimo skyrius jos įdarbinti negalįs dėl vakuojamų vietų stokos. (Mokytoja Šeduikienė atleista iš darbo už savo religinius įsitikinimus).

*     *     *
 

Švėkšna
Švėkšnos vidurinės mokyklos mokytojas Sigitas Urmolevičius duoda tikintiems mokiniams ateistines knygas, verčia juos pasiruošti ir kalbėti ateistinėmis temomis. 1977 m. vasario 9 d. du mokinius, Vila klasės Jucių ir IX kl. Lamsargį, pasikvietęs į mokytojų kambarį, mušė už tai, kad neatsakinėjo į ateistinius klausimus.
Valkininkai
    1976 m. vasario 19 d. Valkininkų sanatorinės internatinės mokyklos Vllb kl. auklėtoja J. Šironienė buvo priversta parašyti pareiškimą, jog ji savo noru pasitraukianti iš pedagoginio darbo (iki pensijos buvo likę nepilni šeši mėnesiai), nors daug kartų buvo apdovanota švietimo skyriaus ir Komjaunimo CK pagyrimo raštais už gerą mokinių ir pionierių auklėjimą bei sąžiningą darbą. Jos auklėjamosios klasės užimdavo pirmąsias vietas įvairiuose konkursuose, organizuojamuose mokykloje.

    Mokyklos vadovybė ir partiniai pedagogai pastebėjo, kad auklėtoja J. Šironienė yra tikinti.

    Tuometinė pionierių vadovė B. Bendoraitienė per biologijos pamokas 1975 m. gruodžio mėn. nusprendė patikrinti mokinių pažiūras, pateikdama klausimus apie žemės ir gyvybės atsiradimą. Kai kurie mokiniai pasakę, jog visa sukūrė Dievas. Sekančią pamoką mokytoja iškvietė atsakinėti mokinę D. Bazytę ir ją užsipuolė, norėdama sužinoti, ar ji nelanko bažnyčios. Po pamokų B. Bendoraitienė tardė mokinius (vaikų namų auklėtinius) Česnulevičių ir Kuncevičių.

    VIIa, b ir VIII kl. mokiniams buvo pateikta anketa su klausimais: ar tiki Dievą, ar esi katekizuotas, ar esi sutvirtintas, kas mokė tikėjimo tiesų? VIII ir Vila klasių mokinius mokytoja perspėjo, kad atsakytų: „netikintys". Vila klasėje iš 15 mokinių išdrįso atvirai pasisakyti apie 5, o Vllb klasėje (auklėtoja J. Šironienė) iš 22 mokinių—14 prisipažino esą tikintys.

    Tada prasidėjo tikinčiųjų mokinių persekiojimas. Mokyklos direktorius S. Gilius, vyr. auklėtoja O. Končienė, partijos sekretorė Skliutienė ėmė tyčiotis iš auklėtojos J. Šironienės ir ją barti, grasinti už blogą ateistinį auklėjimą. Minėti pedagogai auklėtoją kasdien išlaikydavo iki vėlyvos nakties. Nukentėjo ir jos auklėtiniai, kurie buvo tardomi po 2-4 valandas per dieną. S. Gilius ir J. Skliutienė ypač užsipuolė našlaitį mokinį A. Juozaitį, kuris drąsiai pasisakė esąs tikintis ir prie auklėtojos J. Šironie-
nės prisirišęs kaip prie savo motinos. Jam visam laikui buvo uždrausta užeiti į auklėtojos butą. Jo laiškai, rašomi broliui, buvo skaitomi ir konfiskuojami.

    1976-1977 m.m. direktorius S. Gilius įpareigojo mokinį T. Lebenską sekti savo draugą A. Juozaitį. Klasę perėmė auklėti TSKP narė B. Gaidelytė. Ji iškratė mokinių suolus; kratas daryti suoluose buvo įpareigotos taip pat VHIb klasės mokinės O. šokaitytė ir T. Anulytė. Ateistinis auklėjimas privedė iki visiško moralinio smukimo: mokiniai nebepasitiki vieni kitais, pradėjo gerti alkoholinius gėrimus, rūkyti ir ištvirkauti.

    Direktorius S. Gilius uždraudė VIIIb klasės mergaitėms padėti segančiai išsėtine skleroze buvusiai šios mokyklos pedagogei R. Maciukonienei, negalinčiai atsikelti iš lovos, vien tik todėl, kad ją lanko niekur nedirbanti J. Šironienė.

*     *     *
 

Vištytis
Vištyčio vidurinėje mokykloje, tėvams nežinant, į pionierius buvo įrašytas Rimas Vasiliauskas. 1975 mokslo metų pradžioje mokyklos pionierių vadė Zina Daugėlienė, sužinojusi, kad R. Vasiliauskas patarnauja šv. Mišioms, smarkiai mokinį išbarė, gąsdino, kad niekuomet negausiąs gero pažymio. Kitą kartą pionierių vadovė vėl barė Rimą ir, griebdama už plaukų, šaukė: „Zinai, kad pionieriui negalima eiti į bažnyčią! Sutrypsiu čia pat, tuomet neisi daugiau!"

    Iškviesta Rimo motina perspėjo mokytoją: „Jūs mokykite vaikus mokslo ir mandagumo ir daugiau mano vaiką už plaukų netąsykite".

*     *     *
 
IŠ „LKB KRONIKOS" ARCHYVO

Panevėžio vyskupijos kunigai, nužudyti
arba kentėję kalėjimuose ir Sibire

Nužudyti 1941 metais:

 
1. Kun. Šveikauskas Benediktas        nužudytas Rokiškio
                                      mieste, rajono įstaigoje.
2. Kun. Baltrymas Stasys   .......... nužudytas Zarasuose.
3. Kun. Didžiokas Vladas   .......... paimtas iš Panevėžio
                                                katedros ir nužudytas.


Nukankinti kalėjimuose ar Sibiro lageriuose:

l. Kun. Liepa Petras ................ suimtas 1949 m.
                                      mirė    1955 m.
2. Kun. Rauba Antanas .........       suimtas 1947 m.
                                      mirė    1951 m.
3. Kun. Čiplys Kazys ................ suimtas 1949 m.
                                      mirė       
4. Kun. Beinoravičius Balys ......... suimtas 1950 m.
                                      mirė       
5. Kun. Margevičius Petras ......
.... suimtas 1949 m.
                                      mirė       
6. Kun. Žakevičius Antanas .......... suimtas 1950 m.
                                      mirė    1955 m.

Kunigai, grįžę į Lietuvą iš Rusijos kalėjimų ir
Sibiro lagerių su palaužta sveikata ir čia mirę:

1. Kun. Šimašis Kostas .............. suimtas 1950 m.
                                      grįžo   1955 m.
                                      mirė    1955 m.
2. Kun. Mikelinskas Kazys ........... suimtas 1947 m.
                                      grįžo   1956 m.
                                      mirė    1957 m
.
3. Kun. Šimonėlis Jurgis ............ suimtas 1950 m.
                                      grįžo   1956 m.
                                      mirė    1957 m.
4. Kun. Lomanas Juozas .............. suimtas 1952 m.
                                      grįžo   1956 m.
                                      mirė    1959 m.
5. Prel. Karosas Mykolas ............ suimtas 1951 m.
                                      grįžo   1954 m.
                                      mirė    1955 m.
6. Kan. Butvilą Vladas .............. suimtas 1950 m.
                                      grįžo   1955 m.
                                      mirė    1961 m.
7. Kun. Juodelis Mykolas ............ suimtas 1950 m.
                                      grįžo   1956 m.
                                      mirė    1968 m.
8. Kun. Matulis Jonas ............... suimtas 1947 m.
                                      grįžo   1952 m.
                                      mirė    1967 m.
9. Kun. Bubas Jonas ................. suimtas 1951 m.
                                      grįžo   1955 m.
                                      mirė    1969 m.
10. Kun. Matelionis Juozapas ........ suimtas 1950 m.
                                      grįžo   1954 m.
                                      mirė    1964 m.
11. Kan. Rauda Petras ............... suimtas 1947 m.
                                      grįžo   1956 m.
                                      suimtas 1957 m.
                                      grįžo   1962 m.
                                      mirė    1974 m.
12. Prel. Šidlauskas Povilas ........ suimtas 1949 m.
                                      grįžo   1956 m.
                                      mirė    1973 m.
13. Kan. Danys Jurgis ............... suimtas 1949 m.
                                      grįžo   1956 m.
                                      mirė    1977 m.
14. Kun. Spudas Gasparas ............ suimtas 1950 m.
                                      grįžo   1956 m.
                                      mirė    1960 m.
15. Kun. Laurenčikas Juozas ......... suimtas 1949 m.
                                      grįžo   1954 m.
                                      mirė    1965 m.

16. Kun. dr. Čepėnas Juozas ......... suimtas 1951 m.
                                      grįžo   1954 m.
                                      mirė    1976 m.
17. Kun. Rekašius Liudas............. suimtas 1947 m.
                                      grįžo   1954 m.
                                      mirė    1966 m.
18. Kun. Masilionis Stasys .......... suimtas 1945 m.
                                      grįžo   1955 m.
                                      mirė    1962 m.
19. Kun. Silickas Mykolas............ suimtas 1949 m.
                                      grįžo   1955 m.
                                      mirė    1970 m.


Kunigai, buvę Rusijos kalėjimuose ir
Sibiro lageriuose — 1977 metais dar yra gyvi:

1. Kun. Bardonas Juozas ............. suimtas 1947 m.
                                      grįžo 1954 m.
2. Kun. Jatulis Jonas ............... suimtas 1949 m.
                                      grįžo 1956 m.
3. Kun. Juodelis Jonas .............. suimtas 1950 m.
                                      grįžo 1956 m.
4. Kun. Jurgaitis Jonas ............. suimtas 1949 m.
                                      grįžo 1956 m.
5. Kun. Juška Antanas ............... suimtas 1949 m.
                                      grįžo 1956 m.
6. Kun. Kadžius Alfonsas ............ suimtas 1949 m.
                                      grįžo 1957 m.
7. Kun. Krikštonaitis Stasys ........ suimtas 1951 m.
                                      grįžo 1956 m.
8. Kun. Kuzmickas Petras ............ suimtas 1947 m.
                                      grįžo 1953 m.
9. Kun. Meškauskas Anicetas ......... suimtas 1949 m.
                                      grįžo 1955 m.
10. Kun. Mitrikas Antanas ............suimtas 1949 m.
                                      grįžo 1972 m.
11. Kun. Nagulevičius Jonas ..........suimtas 1947 m.
                                      grįžo 1952 m.
12. Kun. Pelešynas Steponas ......... suimtas 1950 m.
                                      grįžo 1957 m. 13. Prel. Pratkelis Leopoldas ....... suimtas 1950 m.
                                      grįžo 1956 m.
14. Kurt. Prijelgauskas Henrikas .... suimtas 1949 m.
                                      grįžo 1957 m.
15. Kun. Puriuškis Izidorius ........ suimtas 1949 m.
                                      grįžo 1956 m.
16. Kun. Senulis Petras ............. suimtas 1947 m.
                                      grįžo 1955 m.
17. Kun. Stonys Mykolas ............. suimtas 1947 m.
                                      grįžo 1956 m.
18. Kun. Šermukšnis Matas ........... suimtas 1949 m.
                                      grįžo 1956 m.
19. Kun. Šiaučiūnas Ignas ........... suimtas 1949 m.
                                      grįžo 1956 m.
20. Kun. Buliauskas Jonas ........... suimtas 1947 m.
                                      grįžo 1956 m.
21. Kun. Tamašauskas Leonginas ...... suimtas 1949 m.
                                      grįžo 1956 m.
22. Kun. Vaišnoras Eduardas ......... suimtas 1950 m.
                                      grįžo 1956 m.
23. Kun. Vikšnelis Titas ............ suimtas 1949 m.
                                      grįžo 1956 m.

Kunigai, kuriems buvo atimta
teisė dirbti savo pareigose:

1. Kun. Antanavičius Juozas ...... 1964-1965 m.
2. Kun. Buliauskas Jonas ......... 1960-1962 m.
                                   ir už vaikų katekizaciją
                                   1957 m. nubaustas 2000 rb.
3. Kun. Gylys Mykolas ............ 1962-1963 m.
4. Prel. Dulksnys Kazimieras ......ištremtas iš vyskupijos:
                                   Merkinėje, Nedingėje —
                                   1959-1963 m.
5. Kun. Gražys Alfonsas .......... 1962-1963 m.
6. Kun. Masys Vytautas ........... 1958-1959 m.
7. Kun. Nykštus Petras ........... 1965-1967 m.
8. Kun. Strelčiūnas Alfonsas ..... 1962-1963 m.
9. Kun. Svirskis Povilas ......... 1967-1968 m.
10. Kun. Šumskis Juozas .......... 1964-1965 m.


11. Prel. Šidlauskas Povilas .....
ištremtas iš vyskupijos
                                   ir tremtyje mirė 1961-1973 m.

12. Kun. Uždavinys Sigitas ....... 1965-1966 m.

Panevėžio vyskupijos parapijos be kunigo:


    1. Baltriškės
    2. Dambava
    3. Dapčionys
    4. Eriškės
    5. Imbradai
    6. Palėvenėlė
    7. Panemunė
    8. Smilgiai
    9. Uliūnai
    10. Velykiai

    „LKB Kronika" prašo ir kitų vyskupijų kunigus sudaryti panašų sąrašą.

*     *     *
 
POGRINDŽIO LEIDINIAI

     „Tiesos kelias". Birželio mėnesį pasirodė šio leidinio 4-sis numeris. Leidinyje keliami aktualūs kunigų gyvenimo klausimai. Labai būtų gera visiems Lietuvos kunigams susipažinti su straipsniu „Kokį norėčiau matyti kunigą".

*     *     *
 

    „Rūpintojėlis". 1977 m. gegužės mėnesį išėjo pogrindyje naujo leidinio „Rūpintojėlis" 1-sis numeris. Įžangoje rašoma: „Jus aplanko „Rūpintojėlis", šį vardą jis pasirinko, nes yra užsibrėžęs gaivinti ir skleisti tas vertybes, kurias simbolizuoja prie Lietuvos kelių rymojęs Rūpintojėlis". Daugelis skaitytojų šį leidinį sutiko šiltai, tik pageidauja, kad būtų aktualesnis, daugiau liestų jaunimo problemas ir išeitų didesniu tiražu.

*     *     *
 

    „Laisvės šauklys". 1976 m. gegužės mėn. išėjo visuomeninis laisvųjų lietuvių laikraščio „Laisvės šauklys" 1-sis numeris. Iki šiol yra išėję šeši šio laikraščio numeriai. Laikraštis eina labai mažu tiražu. „Tegul šie puslapiai bylos apie negęstantį tautos laisvės ilgesį, apie pastangas tų žmonių, kurie neįmanomiausiomis sąlygomis tęsia laisvųjų lietuvių tradicijas",—rašo leidinio redakcija 1-me numeryje.

*     *     *
 

    „Dievas ir Tėvynė". Jau yra išėję šio leidinio 4 numeriai. Paskutiniame numeryje spausdinami du Nijolės Sadūnaitės laiškai iš lagerio, kun. Antano Yliaus pareiškimas LTSR prokurorui, reikalaujant išimti iš apyvartos šmeižikiškus straipsnius ir knygas: „Netiesą sakote, kunige!", „Antiliaudiniu keliu" ir „Klasių kova Lietuvoje 1940-1951 metais", kuriose yra apšmeižtas pareiškimo autorius kun. A. Ylius. Leidinio 32 puslapius užima straipsnis „Krikščionių ir bedievių inkvizicijos". Jame gana išsamiai nušviesta viduramžių inkvizicijos ir pateikiami duomenys, kiek aukų pareikalavo bedieviškos inkvizicijos Hitlerinėje Vokietijoje, Tarybų Sąjungoje, Kinijoje ir kt. socialistinėse šalyse.

*     *     *
 
Lietuvi, nepamiršk!

    P. Plumpa, P. Petronis, N. Sadūnaitė, S. Kovaliovas, O. Pranskūnaitė, V. Lapienis, J. Matulionis neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai tikėti ir gyventi!

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum