gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 29 Spausdinti El. paštas
    • Vladas Lapienis saugumo kalėjime, teismas
    Belgrado komisijai, tikrinančiai kaip vykdomi 1975 m. pasirašyti Helsinkyje tarptautiniai susitarimai
    Pareiškimai
    Žinios iš vyskupijų
    Paskutinės žinios
    Nauji pogrindžio leidiniai

1977 m. rugpiūčio 26
LKB KRONIKA Nr. 29
Perskaitęs duok kitam!
Eina nuo 1972 m.
VLADAS LAPIENIS SAUGUMO KALĖJIME


(Vlado Lapienio kryžiaus kelias):
     Apie gyvenimą saugumo izoliatoriuje sunku tiksliai ką nors spręsti, nes kaliniai viską laiškuose negali rašyti— nepraleidžia cenzūra. V. Lapienis viename laiške skundžiasi: „Tardytojas sakė, kad man leidžiama parašyti po vieną laišką per mėnesį ir juose galima rašyti tik buitiniai reikalai. O šių reikalų kalėjime yra labai maža, jie kasdien kartojasi ir neįdomūs. Kartais netyčia berašant viena kita mintis ima ir nukrypsta nuo reikalingo standarto. Ir žiūrėk, už vienos ar dviejų savaičių jau ir praneša, kad cenzūra laiško nepraleido ir todėl tenka rašyti vėl iš naujo".

    V. Lapienio laiškai yra įdomūs tuo, kad greta buitinių reikalų randame gražių minčių, svarstymų ir padrąsinimų. Jis rašo žmonai: „Kai būdavau namuose, tai dažnai Tau pasakodavau skaitytų knygų ar laikraščių ištraukas ar įdomias mintis. Todėl senu papratimu... tai padarysiu ir šiame laiške". Ir taip kiekviename laiške randame pluoštelį gražių minčių. Pvz.:

    „Kartais atsitinka, kad žmogaus gyvenimas tam tikrais momentais pasikeičia taip, jog per kelias dienas, savaites ar mėnesius patiria ir pergyvena daugiau, negu kitais atvejais per metus ar keletą metų... Malda man ir čia nėra sunki pareiga ar sausas įprotis, bet gyvas bendravimas su Dievu... Dabar daugiau negu bet kada suprantu, kokia turininga malda „Pater noster", nuostabiai graži—„Ave Maria", o jau „Credo"—tai tikras tikėjimo lobynas... Dievo malonė pasiekia ir čia: aplanko, paguodžia, sustiprina. Dievas mato kiekvieną sielos krūptelėjimą. Nuo Jo visareginčios akies nieko nenuslėp-
si... Eidamas gyvenimo keliu, prieini kryžkelę, kurioje, kaip tam pasakos didvyriui, yra parašyta fatali dilema: eisi vienu keliu—pražudysi savo sielą; eisi kitu keliu—sutiksi daug kančių bei vargo. Belieka pasirinkti, kuriuo keliu eiti! Be abejo, griežtos prievartinės priemonės labai vargina žmogų, didina pasiilgimą artimųjų. Iš nostalgijos jautresnio žmogaus sveikata gali visai pairti. Tačiau ir sunkiausiose situacijose nė valandėlei negalima pamiršti, kad esi Dievo įsūnis ir reikės duoti atskaitą iš visų savo žodžių, minčių ir darbų...

    Kokia didelė Dievo dovana yra meilė. Ji sušvelnina kančias. Rusų rašytojas Dostojevskis sakė: „Tegul jie keikia, o mes vis dėl to juos mylėsime, jie ir neatsilaikys prieš mūsų meilę".

    Kalinys nuolatos prašo savo žmonos, kad ji, rašydama laišką, įrašytų „bent kokią trumpą rytmetinę maldelę ir iš šv. Rašto vieną kitą neilgą citatą. Nerašyk ilgų maldų ar ilgų citatų, nes ateistai vis tiek man jų neperduos... Tavo laiškų aš visuomet laukiau ir laukiu. Nelaukiu tik tokių, kur nė žodelio nėra apie dvasinį gyvenimą. Tikėjimo tiesų trupinėliai yra vertesni už auksą".

    Didelis tikėjimas ir pasitikėjimas Dievo Apvaizda suteikė suimtajam, nežiūrint jo silpnos sveikatos, dvasinės stiprybės. Vasario mėnesį jis taip apibūdina savo nuotaikas: „Dar niekada aš nebuvau tokioje būsenoje kaip dabar. Esu ramus kaip niekada. Niekam nejaučiu neapykantos, nei piktumo. Nieko nebijau, išskyrus staigius bildesius...
Dėl susidariusios sunkesnės situacijos patarčiau Tau nepulti taip į neviltį. Argi yra kur nors šv. Rašte pasakyta, kad šios žemės piliečių gyvenimo kelias yra rožėmis klotas?"

    Labai realiai suprasdamas savo padėtį, V. Lapienis prašo žmoną neieškoti advokatų būsimai bylai. „Tu esi katalikė, ir aš taip pat tikintis, o advokatas Kudaba yra ateistas-bedievis, tai kaip jis gali apginti mane, būdamas antireliginių pažiūrų? Tokie gynėjai yra ir saugumiečiai... Be to, tokiai bylai, kaip mano dabartinė, kad ir kažin koks
advokatas absoliučiai nieko negali padėti. Tai koks gi gali būti gynėjas ir Tau patarėjas, jeigu yra bejėgis...

    Todėl dar kartą nuoširdžiai prašau Tave, iki pasibaigs teismas, niekada mano bylos reikalu nesikreipti nei pas advokatą, nei pas jokį kitą valdžios pareigūną, nes tai pasunkins ir taip jai nelengvą mano padėtį.

    Pati savo laiške rašei, kad be manęs esi patyrusi gana daug klastos, tai ar verta ir toliau leisti save klaidinti? Nueik nedelsdama į juridinę konsultaciją ir pasakyk ' advokatui Kudabai, kad aš griežtai atsisakau nuo gynėjo, ir mano bylos reikalu niekada per jį nesikreipk.

    Jei tikrai nori man padėti, tai kaip gali dažniau nueik pas Jėzų Tabernakulyje, o taip pat pas Motinėlę Mariją. Ir ten viską, viską pasakyk, tenai paprašyk pagalbos, patarimo bei apgynimo sau ir man. Tenai tikrai nepatirsi nei klastos, nei apgaulės...

    Dėl manęs Tu nepergyvenk, nes gerai prisimenu, ką yra pasakęs apaštalų kunigaikštis šv. Petras: „Nes koks gi yra gyrius, jei nuplakti už nusikaltimus jūs tai kenčiate? Bet jei gera darydami kantriai kenčiate, tai yra malonė pas Dievą. Nes tam jūs ir esate pašaukti..." (L Pt 20-21).

    Su Dievu visur būti gera...
    Taip pat noriu pabūti vienas su savo mintimis, su savo atskiru pasauliu ir į tą pasaulį giliau pažvelgti. Be to, dažnai prisimenu palaimintojo Maksimilijono Kolbės gyvenimą, ypač jo gyvenimo pabaigą, ir mano kančios atrodo labai menkos, palyginus su jo kančiomis. „Aš eisiu savo keliu, kančia išpirkdamas jaunystės paklydimus ir nieko nepaisydamas, kas ką apie mane manytų ar sakytų" (V. Mykolaitis-Putinas).

    Savo laiškuose apie kalėjimo-izoliatoriaus buitines sąlygas V. Lapienis tiesiogiai nieko nerašo. Apie jas mes galime spręsti iš dažnokų nusiskundimų dėl pablogėjusios sveikatos. 1976 m. lapkričio 12 d. laiške rašoma:

    „Viršutinės kelnės jau pradėjo plyšti, o svarbiausia, tai labai smunka, nežinau, ar juosmuo padidėjo, ar mano pilvas sumažėjo... širdis keletą kartų buvo sustreikavusi.
Nelengva jai tokiame amžiuje priprasti prie naujo gyvenimo būdo. Ar ji pripras ir susitaikys su šiuo režimu, ar visai sustos dirbusi,—tai nežinau. Be to, dažnai skauda galvą".

    Gruodžio 25 d. laiške vėl užsimena apie sveikatą: „Mano sveikata gerokai susilpnėjo. Pusantros ar porą savaičių po arešto buvo ištikę keletas nelabai sunkių širdies priepuolių. Vėliau pradėjo skaudėti galvą. Ji dažnai skauda ir dabar. Be to, po kurio laiko čia būnant pradėjo vis dažniau tekėti kraujas iš nosies ir tekėdavo beveik kasdien... Silpsta ir regėjimas. Dienos šviesa silpna, todėl visą laiką tenka būti prie elektros šviesos, nuo kurios greitai pavargsta akys. Pirmomis savaitėmis ištisas dienas skaitydavau ir rašydavau, o dabar nebegaliu taip daug skaityti ar rašyti. Būna atvejų, kad staiga pakyla kraujo spaudimas ir pradeda skaudėti galvą. Kad apsisaugojus nuo insulto, prašyčiau atnešti ar citrinų, ar spanguolių..."

    Sausio mėnesį kalinys vėl rašo:

    „Kraujas iš nosies jau ne kiekvieną dieną teka ir nebe taip išsigąstu staigių bildesių. Jau antra savaitė, kaip kambaryje nebeužsikemšu ausų vata ir būnu be žieminės kepurės. Galvą dar dažnai skauda, o staigiai pakilus kraujo spaudimui, naudoju citrinas ar spanguoles, ir kraujo spaudimas sumažėja. Taip ir ginuosiu nuo insulto. Visas kūnas taip niežti, tarytum sirgčiau niežiais, o ypač rankos ir kojos. Daugiausia niežti antroje dienos pusėje, kartais kojos ir rankos, atrodo, kaip ugnies liepsnoje. Kai per miegus pakasau niežtimas vietas—atsiranda žaizdelės, kurios ilgai neužgyja. Kai kada ant kojų bei rankų pasirodo nedideli raudoni spuogai ir jie labai peršti. Gydytoja sakė, kad tai nervinio pobūdžio alergija ir ji nieko negalinti padaryti. Iš tikrųjų nervų sistemai čia tenka pakelti didelis krūvis".

    Vasario mėnesį sveikata dar pablogėjo, pradėjo kasdien tekėti iš nosies kraujas, prisidėjo nuolatinis ūžimas galvoje, jautrumas triukšmui ir nemiga: „Kai kuriomis naktimis nusibosta laukti šeštos valandos ryto, t.y. komandos keltis..."
    Panaši sveikata buvo beveik per visą tardymo laiką. Birželio mėnesio laiške taip apibūdina savo padėtį: „Esu fiziškai gerokai pavargęs, tačiau dvasiškai sustiprėjęs. Stengiuosi su meile ir dėkingumu priimti iš Viešpaties dieviškųjų rankų visus vargo ir kančios mėginimus ir visa tai kantriai pakelti".

Onos Pranskūnaitės tardymas


    Tardytojai Onai Pranskūnaitei rodė J. Matulionio ir Patrubavičiaus tardymo protokolus ir liepė jų pavyzdžiu duoti parodymus, tačiau suimtoji jokių parodymų nedavė.

    Pirmuosius du mėnesius O. Pranskūnaitė sėdėjo su kriminaliste iš Klaipėdos, apiforminta BK 68-jų str. Kitus du mėnesius vėl buvo laikoma su kita kriminaliste iš Kauno, apiforminta taip pat 68-ju straipsniu.

    Tardytojai žadėjo O. Pranskūnaitę patalpinti į psichiatrinę ligoninę. Vienu laikotarpiu tardymai ypač buvo sunkūs. O. Pranskūnaitė prisipažino esanti kalta, kad tikėjo Konstitucija, Helsinkio sutartimi ir Vilniaus arkivyskupijos valdytojo Č. Krivaičio straipsniu „Gimtajame krašte" apie Lietuvos katalikų laisvę, bet saugumiečiai išsklaidę jos visas iliuzijas. Pranskūnaitės žodžiais tariant, ji sužinojusi, kur esąs pragaras ir velniai,—tai Vilniaus KGB būstinėje.

Teismas


    1977 m. liepos 20-25 dienomis LTSR Aukščiausiasis teismas nagrinėjo Vlado Lapienio, Jono Kastyčio Matulionio ir Onos Pranskūnaitės bylą. Teismo diena kruopščiai buvo slepiama taip, kad daugelis teisiamųjų draugų nežinojo apie vykstantį teismą. Buvo ir tokių, kurie, žinodami apie teismą, nedrįso dalyvauti teismo procese. Saugumiečiai, matydami, kad dalyvaujančių beveik nėra, leido visiems įeiti į salę. Tiems, kurie jiems buvo mažiau pageidautini, klastingai sutrukdė dalyvauti procese. Pvz., Vlado Lapienio žmoną įtraukė į liudininkų sąrašą ir teismo pradžioje dalyvauti neleido. Teismas vyko liepos 20, 22 ir 25-ją dieną. V. Lapienis advokato paslaugų buvo
atsisakęs. „LKB Kronikai" daugelis teismo aplinkybių nėra žinomos.

    Liudininkais buvo pakviesti šie asmenys: Ruzgienė, Aleksis ir Lapienienė.

    Ruzgienė prisipažino, kad VI. Lapienis jai parūpinęs rašomąją mašinėlę ir ji padauginusi „Gulago salyno" 5 egzempliorius, kuriuos ji atidavusi VI. Lapieniui.

    Buv. Nepriklausomos Lietuvos pulkininkas Aleksis kalbėjo apie „LKB Kroniką", kad jis, skaitydamas pirmuosius jos numerius, mąstęs, jog tai esąs bereikalingas valdžios erzinimas, tačiau dabar manąs, jei V. Lapienis, sąžinės vedamas, prie jos prisidėjęs, tai jis yra vertas pagyrimo.

    V. Lapienio žmonai teisėjas kalbėjo, kad jos vyras apšmeižęs Tarybų Sąjungą, būk tai iš tikinčiųjų atimamos religinės knygos, maldaknygės, rašomos mašinėlės. Lapienienė drąsiai teigė, kad taip iš tikrųjų ir esą: „Jūs kratos metu paėmėte knygas, rašomą mašinėlę... Jūs kratos metu buvote grubūs..." Daugiau liudyti E. Lapienienei teismas neleido.

    Jonas Kastytis Matulionis, tardymų išvargintas, pareiškė apgailestaujęs savo prisidėjimą prie „LKB Kronikos".

    Ona Pranskūnaitė kalbėjo labai trumpai ir tyliai. Esantieji salėje išgirdo tik skundžiantis bloga sveikata.

    Prieš V. Lapienio paskutinį žodį teismas padarė pertrauką ir leido dalyviams įeiti į teismo salę tik tada, kai V. Lapienis baigė kalbėti. „LKB Kronikai" pasisekė gauti V. Lapienio paskutinio žodžio tekstą.

Vlado Lapienio paskutinis žodis


    Neapkenčiu neteisybės, melo, klastos ir apgaulės, o taip pat prievartavimų. Todėl, kai matau šias blogybes, negaliu ramia sąžine pro jas tylomis praeiti. Tačiau kai kurie valdžios pareigūnai tą kovą su blogybėmis, tą kritiką vadina antitarybine agitacija ir propaganda, siekimu pakirsti tarybų valdžią ir panašiai.
    Nejaugi neteisybės, melas, klasta, apgaulė ir kitos blogybės yra tarybų valdžios pagrindas, jos stiprybė, kad kovą su šiomis blogybėmis vadina siekimu pakirsti ar susilpninti tarybų valdžią, o tuos, kurie kovoja su šiomis blogybėmis kaltina padarius nusikaltimą, numatytą LTSR 68 ar 199 str.

    Tik laisvai leidžiant pasireikšti nuomonių skirtumams, išryškėja tiesa, iškyla į paviršių klaidos, demaskuojamos blogybės, o kad tai pasiektų, turi būti nurodomos klaidos, neatsižvelgiant nei į asmenis, nei į jų užimamas pareigas, nei į jų titulus. Kada išryškėja to blogio šaknys, tada galima tą blogį pašalinti. Nė vienam doram žmogui, pastebėjus tas blogybes, nevalia neiškelti jų aikštėn, neparodyti jas dienos šviesoje. Anksčiau ar vėliau kritikos ignorantai bus suniekinti. Kritikos žodis, nors tuo metu kai kam labai nemalonus, skaudus, tačiau jis gali būti draugiška pagalba klystantiems.

    Argi ne blogybės atneša tiek daug nelaimių, bereikalingų vargų, beprasmiškų kančių. Man visai nesuprantama, kodėl kai kurie saugumo darbuotojai ir kiti valdžios pareigūnai bijo tiesos? Juk tiesa turi būti valstybės pagrindas. Tie, kurie neapykanta, kerštu degdami sudarė šią bylą už tai, kad savo pareiškimuose nurodžiau jų klaidas, kad atkreipiau dėmesį į esamas negeroves, yra neteisūs. Reikia gerbti piliečius, kurie tiesą pasako į akis, o ne bausti juos ir bijoti tų, kurie, norėdami įsiteikti valdžiai, nuslepia nuo jos akių klaidas, nes šios klaidos niekam neduoda naudos ir nedaro garbės.

    Kai iškeli šias blogybes į dienos šviesą, nurodai klaidas, tada atsiranda galimybė visas tas blogybes su šaknimis išrauti. Privalome drąsiai kelti aikštėn visas neteisybes, nepaisant, ar kas tave vadintų fanatiku, antitarybininku, ar kitaip. Tiesos žodis, nors tuo momentu kai kam ir labai nemalonus, skaudus, o tam, kuris jį pasakė, kai kada tenka ir nukentėti, tačiau iš esmės jis yra kaip broliška pagalba kitiems.

    Tardytojai per apklausas ne kartą man sakė, kodėl aš
matau tarybinio gyvenimo tik blogį? Tai netiesa. Aš blogį į viešumą keliu ne todėl, kad nematau gėrio, o todėl, kad blogis atneša žmonėms vargus, nelaimes, kančias. Tad, jei norime pasiekti geresnio gyvenimo, turime su juo kovoti. Be abejo, džiaugtis pasiektais laimėjimais yra daug maloniau ir valdžia už tai pagirs, o gal ir apdovanos. Tačiau kelti aikštėn klaidas, neteisybes, kritikuoti kai kuriuos valdžios pareigūnus, „drumsti jiems ramybę", tai jau reikia pasiaukojimo, rizikos, o kartais tenka kuriam laikui netekti ir laisvės.

    V. Leninas pasakė: „Tik po to, kai mes nuversime, galutinai nugalėsime buržuaziją visame pasaulyje, karai taps negalimi" (R.t. 28, p. 68). Kalbama apie socializmo pergalę visame pasaulyje, o bijote seno žmogelio, įkopusio į aštuntą dešimtį, kuris nurodo kai kurių valdžios pareigūnų piktnaudžiavimą tarybine padėtimi. Ar tai ne kuriozas?

    Tikinčiųjų persekiojimas, represijos, siekimas spręsti daugumą uždavinių priverstinėmis priemonėmis—tai mažumos valios primetimas daugumai. Ryškus pavyzdys—Stalino kulto šmėkla dar ir dabar tebegąsdina daugelį tautų bei pavienių žmonių.

    Kodėl iki šiol nenorima suprasti paprastos tiesos, kad prievarta, fizinėmis bausmėmis suaugusio žmogaus neperauklėsi, o tos bausmės padarys žmonių širdyse randus, kurie niekada neužgis, niekada neprislops. Tai valdžios atstovų padarytos žaizdos savo krašto piliečiams. Fizinėmis bausmėmis tik dar labiau nuteiksi juos prieš valdžią. Tai tvirtina psichologai ir pedagogai.

    Kur daugelyje ateistinių knygų, brošiūrų, laikraščių, žurnalų rašoma (neretai būna ir išpuolių) prieš Dievą, Bažnyčią, popiežių, dvasininkus, tikinčią visuomenę, o tikintiesiems apsiginti tokiomis pačiomis priemonėmis neleidžiama, tada belieka vienintelė apsigynimo priemonė, valdžios pareigūnų vadinama „nelegali" spauda, tame skaičiuje ir „LKB Kronika".

    Be to, tokių priemonių imtis (ginti savo idėją raštu) verste   verčia   ir  TSRS   Konstitucijos   124   str.,  kur
antireliginės propagandos laisvė pripažįstama visiems piliečiams, o religinės—ne. Kur lygiateisiškumas? V. Leninas lygiateisiškumą, t.y. sąžinės laisvę, traktavo teisingiau: „Tarybinėje Konstitucijoje visiems piliečiams pripažįstama religinės ir antireliginės propagandos teisė" G. Jeroslavskis, Apie religiją, 1959, p. 27).

    O dabar visai teisingai, kai Konstitucijos 124 str. nėra deklaruojama religinės propagandos laisvės, tai šis straipsnis faktiškai panaikina tikintiesiems elementarias žmogaus teises ir tikinčią visuomenę nubloškia už įstatymo ribų, t.y. nuvaro į pogrindį.

    Jokio ryšio su „LKB Kronikos" leidėjais neužmezgiau ir savo straipsnių ten nedėjau. Tarybinis pilietis, parašęs pareiškimą ar raštą valstybės organams ir išsiuntęs paštu, negali būti kaltinamas arba atsakingas už tai, kad jo raštas ar pareiškimas kažkokiu jam nežinomu keliu patenka į taip vadinamą „nelegalų" leidinį, o kartais net ir į užsienį. Juk daugelis ir slaptos informacijos iš TSRS patenka į užsienio spaudą ar radijo laidas. Tai kodėl mano pareiškimai arba atsakymai į juos, jeigu domino „LKB Kronikos" leidėjus, negalėjo ir be mano sutikimo patekti į jų rankas?

    O dėl „LKB Kronikos" „nelegalumo" ir „antitarybiš-kumo", tai, nenorint nusižengti objektyviai tiesai, tenka tą kaltinimą paneigti. Jeigu ateistų išpuoliai prieš tikinčiąją visuomenę, kai kurių valdžios pareigūnų savivaliavimai laikomi legaliais veiksmais, savo ar kito asmens asmenybės ar teisių gynimas nuo pavojingo tikinčiajai visuomenei kėsinimosi negalima laikyti nelegaliu. Juk tokia gintis nelaikoma nusikaltimu ir LTSR BK 14 ir 15 str., kur sakoma, kad „nėra nusikaltimas toks veiksmas, kuris, kad ir atitinka baudžiamojo įstatymo numatytos veiklos požymius, bet padarytas būtinos ginties būklėje" arba „padarytas būtino reikalingumo būklėje, nėra nusikaltimas".

    Tenka dar pridurti, kad „LKB Kronika" yra nelegali tik tiek, kiek tarybiniai valdžios organai draudžia teisėtai priklausančią legalią religinę spaudą ir neleidžia tikintiesiems naudotis masinės informacijos priemonėmis.
    Konstitucija visiems piliečiams užtikrina sąžinės laisvę, garantuoja spaudos ir žodžio laisvę. Tarptautiniai žmogaus teisių dokumentai, pvz., Visuotinė žmogaus teisių deklaracijos 19 str. sako: „Kiekvienas žmogus turi teisę į įsitikinimų ir jų reiškimo laisvę, ši teisė leidžia laisvai, bešališkai laikytis savo įsitikinimų ir laisvai ieškoti, gauti ir skleisti informacijas bei idėjas bet kuriomis priemonėmis nepriklausomai nuo valstybės sienų". Taigi aiškiai matome, kad jokie įstatymai nedraudžia savo įsitikinimus, savo idėjas, informacijas skleisti, propaguoti žodžiu ir raštu. Tai kur čia nelegalumas? Koks gi nusikaltimas?

    Tie, kurie slopina žmogaus teises—tikinčios visuomenės teises, daro nusikaltimą. Nė vienoje, ne tik kapitalistinėje, bet ir socialistinėje (išskyrus Albaniją ir Kiniją) valstybėje nėra uždrausta religinė spauda—laikraščiai, žurnalai, knygos. Niekur nedraudžia ginti savo idėjas, savo įsitikinimus, juos propaguoti. Tai kodėl gi pas mus draudžiama? Galima drąsiai tvirtinti, kad netikintieji pažeidžia viso pasaulio pripažintas žmogaus teises ir laisves, t.y. ne mes, bet ateistai, dangstydamiesi valdžios skraiste.

    Jeigu visų teisės lygios, tai kodėl tikintiesiems neleidžiama laisvai ginti savo įsitikinimus masinės informacijos priemonėmis? Kaip komunistai turi teisę kovoti už savo įsitikinimus, taip pat ir tikintieji privalo turėti tą pačią teisę. Sakykite, nurodykite, kokiomis priemonėmis tikintieji gali apsiginti nuo šmeižikiškų straipsnių, kurie pasirodo spaudoje, nuo faktų iškraipymo, nuo neteisingo Bažnyčios mokymo aiškinimo? Teisingai V. Lenino pasakyta: „Be susirinkimų, spaudos ir žodžio laisvės visokios kalbos apie religijos laisvę liks pasigailėtinu žaidimu ir negarbingu melu" („Patvaldystė svyruoja", R., t. 6, 1951, liet. klb.). Tarybinė spauda dažnai rašo, kad pas mus yra pilna religijos laisvė. Jeigu iš tikrųjų taip yra, tai kurgi katalikiškoji spauda? Kokioje parduotuvėje, kokiame kioske galima įsigyti katalikiškų laikraščių, žurnalų, religinių knygų, maldaknygių, rožančių, religinių paveiks-
lų bei paveikslėlių, kryželių, škaplierių, žvakių ir kitų religinių reikmenų?

    Kaltinamoje išvadoje esu kaltinamas už tai, kad „...ruošiau straipsnius, pareiškimus, kuriuose yra šmeižikiškų prasimanymų, žeminančių tarybinę ir visuomeninę santvarką". Dėl šio kaltinimo galiu pasakyti štai ką: jokių straipsnių niekada nerašiau ir niekur nedėjau. Tiesa, po neteisėtų kai kurių saugumiečių veiksmų, po 1975.XI.20 kratos bei tardymų rašiau pareiškimus : a) 1973.XI.30 'LTSR VSK pirmininkui; b) 1974.1.4 LTSR Prokurorui; c) 1974.VI.12 TSRS Generaliniam Prokurorui ir TSRS VSK Pirmininkui; d) 1974.X.15 LTSR VSK Pirmininkui; e) 1976.IV.23 TSKP Generaliniam Sekretoriui L. Brežnevui, šiuose pareiškimuose komentavau, kad 1973.XI.20 saugumiečiai atėmė iš manęs rašomąją mašinėlę, rankraščius, religines knygas, nieko bendro neturinčias su baudžiamąja byla, kurių didesnę dalį visai neįrašė nei į kratos protokolą, nei į pridedamą aprašą ir tuo būdu jie pažeidė LTSR BPK 192 str., o vėliau tardydami stengėsi išgauti parodymus grasinimais, melu, klasta ir kitokiais neteisėtais veiksmais ir neleido gintis. Tuo būdu jie pažeidė to paties kodekso 17 ir 18 str., taigi jie padarė nusikaltimą, numatytą LTSR BK 187 str. Savo pareiškimais aš siekiau, kad būtų grąžintos paimtos knygos, rankraščiai, rašomosios mašinėlės.

    Po poros metų, t.y. 1975.VII.3 dalį paimtųjų knygų grąžino, o kitą dalį pasiliko ir nepaaiškino, dėl kokios priežasties negrąžino; negrąžino ir rašomosios mašinėlės. Ir tik dabar, susipažindamas su visa bylos medžiaga, sužinojau, kad mano likusios knygos jau 1975 m. sunaikintos—sudegintos. Ar tai pagarba žmogui ir įstatymui?

    Jeigu saugumo darbuotojai nesilaiko įstatymų, kurių pagrindinė pareiga saugoti socialistinį teisėtumą, tai kaip galima norėti, kad eiliniai piliečiai jų laikytųsi? Pamačiau, kad čekistai naudojasi gana senu būdu: nuversti kaltę nuo savęs ant kito (šiuo atveju man).
    Dėl pareiškimų, rašytų 1973-1976 m., nekartą buvau kviečiamas į saugumo komitetą ir respublikinį prokurorą apklausinėjimui, ir niekas iš tardytojų ar prokurorų tuo metu nematė juose jokių šmeižikiškų prasimanymų, žeminančių tarybinę santvarką, ir niekas nieko apie tai neminėjo (žr. apklausos protokolus), o tik žadėjo grąžinti rankraščius ir knygas, neturinčias ryšio su baudžiamąja byla. Jeigu mano pareiškimuose, rašytuose 1973-1974 m., nebuvo jokio šmeižikiškų prasimanymų, žeminančių tarybinę santvarką, tai kokiu būdu šie pareiškimai, pabuvę tris ar daugiau metų saugumo ir prokuratūros archyvuose, 1977 m. staiga pasidarė šmeižikiški? Juk jų turinys būnant archyve nepasikeitė, o tarybinė santvarka per tą laiką irgi nepasikeitė. Nejaugi mes vėl grįžtame prie Stalino asmenybės kulto metais buvusių socialistinio teisėtumo pažeidimų, kuriuos pasmerkė TSKP XX suvažiavimas? Jeigu ne, tai kodėl čia sugalvotas toks absurdiškas kaltinimas?

    Kokia bebūtų idėja, tačiau, jei prieš ją kovoja valdžia, panaudodama net prievartą, o tos idėjos šalininkams ne tik neleidžiama savo idėjos propaguoti, bet draudžiama net ir gintis, tai kiekvienam, sveikai galvojančiam, bus aišku, kad tai fikcija, o ne laisvė.

    Kaip atrodytų marksistams, jei tarybinė visuomenė skelbtų komunistų partijai, kad antikomunistinės propagandos laisvė pripažįstama visiems piliečiams, o komunistinės—nepripažįstama. Tikriausiai komunistai sakytų, kad tai ne laisvė, o šlykšti demagogija. Ar džiaugtųsi komunistai, jei jų idėjos būtų niekinamos visuomenės ir jų pačių akyse, o jiems gintis nebūtų leidžiama? Komunistai ne tik nesidžiaugtų tokia „laisve", bet pasmerktų kaip pasityčiojimą iš elementariausių žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių. Tai kodėl gi komunistai tokią „laisvę" siūlo kitiems, kurios patys nepripažįsta už laisvę?

    Štai keli fragmentai iš ateistinių knygų apie religiją. Knyga „Pasikalbėjimai apie religiją ir mokslą" (Vilnius,
1963): „Tarybų Sąjungos komunistų partijos tikslas yra komunistinės visuomenės sukūrimas (...) komunistinę visuomenę neįmanoma sukurti, neįveikus religinių prietarų" (286 p.). „Komunizmas ir religija nesutaikomi" (212 p.). J. Galickaja, „Mintys apie religiją" (Vilnius, 1963): „Negalima būti pamaldžiu žmogumi ir valstybiniu žmogumi, tikinčiu žmogumi ir geru piliečiu, t.y. dorybingu žmogumi" (137 p.); „Moralė baigiasi ten, kur prasideda religija" (140 p.); „Romos popiežiai—didžiausi iš šarlata-nų, kada nors išnaudojusių religiją" (157 p.); „Romos 'Kristaus vietininkai' dvylika šimtmečių iš eilės dievo vardu darė siaubingiausius nusikaltimus ir šlykščiausias begėdystes" (167 p.); „Daugelis mokslininkų laikėsi idėjos apie 'tris apgavikus'—Mozę, Kristų ir Mahometą" (234 p.). Taigi keik, plūsk Dievą, Bažnyčią, popiežių, smerk dvasininkus, tikinčiuosius, vesk propagandą prieš bet kokią religiją, o partija ir vyriausybė dar pagirs už tai. Bet, gink Dieve, nė žodelio prieš bedievius, nebandyk gintis nuo ateistų išpuolių. Tada tuoj pasodins už grotų ir nubaus, kaip padariusį nusikaltimą numatytą LTSR BK 68 arba 199 str., t.y. kaip sistemingai vedantį antitarybinę agitaciją ir propagandą arba už skleidimą žinomai melagingų prasimanymų. Tai štai tau ir sąžinės laisvė!

    Kokia gali būti sąžinės laisvė, kai Konstitucijoje yra tik antireliginės propagandos laisvė, kai kiekvienas ateistas turi teisę brautis į tavo sąžinę, ją išvilkti, pajuokti, paniekinti, nors ji būtų ir nekalčiausia. Tai pasityčiojimas iš tikinčiųjų, tai sąžinės varžtai, tai pančiai, tai pasityčiojimas iš pačio žmogiškumo—sušuktų kiekvienas kito krašto pilietis sužinojęs apie tai.

    Be pareigų valstybei, aš, kaip katalikas, turiu pareigų religijai ir Bažnyčiai, įpareigojančių mano sąžinę. Ginti tikinčiųjų ir Bažnyčios teises yra ne politika, o kiekvieno kataliko šventa pareiga.

    Kai nebus tikinčiųjų persekiojimo, tada nebus, kas sukelia nepasitenkinimą, pasipiktinimą bei pasipriešinimą, o tuo pačiu nebus ir „LKB Kronikos".

    Laikas, praleistas už grotų, ginant žmogaus teises ir
pagrindines laisves, nėra prarastas, o gražiausiai pasitarnauja dvasiniam atgimimui. Visada, praėjus persekiojimo skausmui, kankiniai iškyla šviesiais pavidalais, o persekiotojai ir kankintojai—pasmerktųjų veidais.

    Mes, Lietuvos katalikai, esame pasiryžę kovoti už savo tikėjimą, tikrą lygybę, už savo teises, kurios būtų garantuotos ne tik žodžiais bei popieriuje, bet ir kasdieniniame gyvenime.

    Būti nuteistam už savo pareigų ėjimą man ne tik ne gėda, o garbė. Aš atsistoju šalia Amžinosios Tiesos, kuris pasakė: „Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės, nes jų yra dangaus karalystė. Palaiminti, kai persekioja ir meluodami sako visa pikta jums dėl manęs" (Mt 5, 10-12).

    Dievo reikia labiau klausyti, negu žmonių.
    Tenka stebėtis, kad žmones suima, uždaro kalėjiman, apkaltina siekimu susilpninti tarybų valdžią, sistemingu vedimu antitarybinės agitacijos ir propagandos, antitarybine veikla, šmeižikiškais prasimanymais tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką griaunant, tačiau niekas iš teisėtvarkos darbuotojų nesistengia žmogui išaiškinti, kurgi čia yra riba, kurią peržengus prasideda antitarybiškumas, ir visa tai pagrįsti faktais, svariais argumentais. Tačiau tardytojai iš pirmųjų suėmimo dienų priešiškai nusiteikę, pilnai įsitikinę suimtųjų kaltumu.

    Kratos metu radus parašytų rašoma mašinėle arba ranka rašinių be Glavlito aprobatos tvirtinti, kad tai yra antitarybinis, šmeižiantis tarybinę santvarką rašinys, yra ne objektyvus įrodymas, pagrįstas faktais, o tik subjektyvus teigimas. Tam, kad objektyviai būtų vertinamas tas ar kitas rašinys, būtina kruopščiai ištirti ir nustatyti, kiek jame tiesos ir kiek piktavališkai iškraipytų faktų, t.y. sąmoningai pasakyta melo. Ir tik nuodugniai visa tai ištyrus, galima taip tvirtinti.

(Kaltinimas „antitarybiškumu"—dar nėra kaltės įrodymas):
    Saugumo darbuotojai bei kai kurie kiti valdžios pareigūnai ar tai nepajėgia, ar sąmoningai nenori suprasti
marksizmo-leninizmo mokslo esmės, o tik įsikanda žodį „antitarybiškas" ir juo dangstosi, ir švaistosi, kur tik papuola, šį žodį rašo ir į apklausos protokolus, ir į nutarimus patraukti kaltinamąjį baudžiamojon atsakomybėn, ir į kaltinamąsias išvadas, ir į teismo nuosprendį. Labai dažnai be jokio pagrindo daugelį kitaip galvojančių vadina antitarybiniais veikėjais, antitarybiškai nusiteikusiais žmogeliais, šmeižiančiais savo tėvynę, savo liaudį, atvirais socializmo priešininkais ir pan. Didžiausias pastangas jie deda įtikinti kaltinamąjį, kad jis padarė itin pavojingus valstybinius nusikaltimus. Teisėtvarkos darbuotojai nepaaiškina kaltinamajam, kurgi čia nusikaltimo įvykis, nusikaltimo sudėtis, ar čia jo sąmoningai pasakyta neteisybė, ar čia tikrai yra šmeižtas (garbę plėšiantis melas) ir kiek tame rašinyje yra tiesos ir kiek melo. Jie tik skuba apkaltinti antitarybiškumu, šmeižtu. Ir šią bylą tirdami, jie nesiėmė visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų pilnai, visapusiškai ir objektyviai ištiriamos bylos aplinkybės, kaip reikalauja LTSR BPK 18 str., bet aiškino tik kaltinamąjį kaltinančias ir sunkinančias aplinkybes ir neaiškino lengvinančių ir teisinančių aplinkybių. Jei jau patekai į saugumiečių rankas, tai, pagal jų logiką, esi ir kaltas. Būtinai tave apkaltins, nuteis. Žmogus, išdrįsęs dėl kai kurių saugumiečių klaidų parašyti skundus prokuratūrai ar partijai, būtinai tapsi kaltu, pateksi už grotų, paskirs bausmę už sąmoningai daromus veiksmus, kurie numatyti LTSR BK 68 arba 199 str. Juk saugumiečiai „neklysta". Jie tik traukia atsakomybėn „socializmo priešus". Teisingai rusų rašytojas F. Dostojevskis savo veikale „Pasmerktieji ir nuskriaustieji" rašo: „Esu linkęs įtarti bloga pirmiau, negu gera—nelaimingas bruožas būdingas šaltai širdžiai" (131 p.). Toliau rašo: „Kartus inkvizitoriškas nepasitikėjimas ir net įtarumas" (ten pat, 143 p.). Stalino asmens kulto laikais buvo masinės represijos, ir bloga būdavo įtariama pirmiau negu gera. Labai nesinorėtų, kad, anot Dostojevskio, inkvizitoriškas nepasitikėjimas ir net įtarumas klestėtų ir mūsų visuomenėje. Nesinorėtų, kad ir dabar tęstųsi Stalino kulto laikotarpio darytos
klaidos. Tai tik pagilintų bendrąją socializmo krizę, kuri galų gale baigtųsi katastrofa.
Menka šalies puošmena yra gausiai pripildyti šalies kalėjimai ir lageriai kaliniais. Būtų galima daug gero padaryti visuomenei, jeigu valdžiai rūpėtų ne kerštas, o teisybė.

*     *     *

    Liepos 25-ją dieną buvo paskelbtas teismo sprendimas. Jis buvo skaitomas tyliai ir greitai, kad net arti stovėjęs V. Lapienis pareiškė visko gerai nenugirdęs ir nesupratęs. Juo labiau teismo nuosprendžio teksto beveik negirdėjo teismo dalyviai, esantys salės gale.

     V. Lapieniui paskirta 3 m. griežto režimo lagerio ir du metai ištrėmimo; Jonui Kastyčiui Matulioniui—2 m. lygtinai ir Onai Pranskūnaitei 2 m. bendro režimo lagerio. V. Lapienio rašomosios mašinėlės ir kanceliarinė medžiaga konfiskuotos.

*     *     *

    Pateikiame, ką apie šį teismą rašė „Tiesa" (1977.VIII.21):

    „(...) Jėzuitų vadovaujamas Vatikano radijas itin stengiasi bent smulkmena įgelti mūsų šalį, mūsų respubliką, šiam tikslui Vatikano jėzuitai pasiryžę pasitelkti bet kokį lietuvių tautos atskalūną, kad tik jis juodintų Tarybų Lietuvą, purvais drabstytų mūsų liaudies laimėjimus. Tokių atskalūnų, kurie nenori žengti kartu su visa liaudimi, labai reta, tačiau dar pasitaiko. Neseniai Vilniuje pasibaigė trijų šmeižikų—vilniečio pensininko Vlado Lapienio, Vilniaus Jungtinės drabužių parduotuvės dailininko Kastyčio Jono Matulionio ir buvusios Panevėžio linų gamybinio susivienijimo „Linas" įrankininkės Onos Pranskūnaitės—atviras teismas.

    Jie visi trys gamino ir platino tendencingai surinktą bei aiškiai šmeižikišką literatūrą („LKB Kroniką"—Red. pastaba), kurioje buvo iškreiptai pateikiama valstybės vidaus politika Katalikų Bažnyčios atžvilgiu, melagingai
šnekama apie tariamą, sąžinės laisvės slopinimą bei tikinčiųjų persekiojimą.

    Šią literatūrą, nelegaliai patekusią į užsienį, lietuviškieji buržuaziniai nacionalistai panaudojo nešvariems tikslams prieš darbo žmonių valdžią Lietuvoje. Reakcingi klierikaliniai laikraščiai „Draugas", „Darbininkas", Vatikano radijas dar plačiau paskleidė prasimanymus, kurių šiame straipsnyje dėl vietos stokos paminėjau tik kelis.

  Ne iš karto Vladas Lapienis pateko į teisiamųjų suolą. Daugelį sykių tardymo organai, atsižvelgdami į jo senyvą amžių, kalbėjosi su juo, įspėjo, kad liautųsi, atsisakytų nusikalstamos veiklos. Tačiau V. Lapienis nepanoro stoti į dorą kelią, įtraukė į nusikalstamą veiklą K.J. Matulionį. Toliau bandė, dangstydamasis religinės literatūros platinimu, suvedžioti žmones, skleisti antitarybinius šmeižtus. Jo rankos suteptos daugeliu prasimanymų, juodinančių dorus mūsų respublikos žmones.

    K.J. Matulionį, turintį filologinį išsilaisvinimą, V. Lapienis panaudojo antitarybinių šmeižikiškų leidinių kalbai taisyti. Be to, K.J. Matulionis pats padėjo platinti šiuos leidinius. O. Pranskūnaitė, nors ir būdama mažaraštė, baigusi tik 4 klases, spausdino ir daugino šmeižikiškus leidinius. Nuo jos spausdinimo mašinėlės nukeliavo gandas apie neįvykusį tėvų susirinkimą Šiaulių J. Janonio vidurinėje mokykloje, šmeižtas apie Budėnų šeimą iš Marcinkonių, kiti prasimanymai.

    Teisme šmeižtų platintojai, manding, suprato, kad buvo tik parankiniai reakcingų klerikalų veikloje, kad dėl jų klystkelių pirmiausia kaltas Vatikano radijas, taip piktdžiugiškai skleidęs į eterį jų platinamas melagystes.

    — Kuo esu nusikaltęs ir dabar kaltinamas, prie to daugiau niekada neprisidėsiu,—teisme savo neapgalvotų poelgių gailisi Kastytis Jonas Matulionis.

    — Gailiuosi, kad taip pasielgiau. Dariau ne viską gerai suprasdama. Pasižadu, kad ateityje tai niekada nepasikartos,—atgailauja ir Ona Pranskūnaitė.

    Tarybinis teismas yra humaniškas. Atsižvelgiant į tai, kad K.J. Matulionis suprato savo klaidas bei pasižadėjo
nesiimti nusikalstamos veiklos, teismas nutarė bausti jį tik lygtinai. Dabar K.J. Matulionis laisvėje ir tik nuo jo elgesio priklausys jo ateitis.

    Teismas, atsižvelgęs į tai, kad O. Pranskūnaitė yra mažaraštė ir buvo įtraukta į nusikalstamą veiklą, bei į tai, jog ji teisme gailėjosi savo neapgalvotų poelgių ir žadėjo taip daugiau nesielgti, paskyrė O. Pranskūnaitei irgi žymiai sušvelnintą bausmę.

    Šie budrumą praradę ir Vatikano radijo suvedžioti žmonės, tur būt, dar ne kartą, prisiminę savo klystkelius, gailėsis. Ta proga pravartu prisiminti, kad Vatikano radijas bei kiti Vakarų propagandos centrai pastaruoju metu dar labiau išplėtė imperialistinės propagandos srautą. Prisidengę geradarių kaukėmis, jie ieško sau aukų, skleisdami įvairius prasimanymus, gandus. Beviltiškos bus jų pastangos, jei visi būsime budrūs".

*     *     *

Iš teismo dalyvės dienoraščio...
1977 m. liepos 25 d.

    Šiandien III —ji teismo diena. Po ilgų kankinančių tardymų jie tikriausiai tikėjosi salėje pamatyti prijaučiančius žmones, jausti jų žvilgsnį, žinoti, kad šią sunkią minutę kažkas už juos siunčia Viešpačiui karštą maldą. Deja, pirmąsias dvi dienas į juos žvelgė klaiki tuštuma. Tik vienas kitas saviškis, pavėluotai sužinojęs apie teismo datą, ir salės gilumoje, lyg spygliuota viela būrys saugumiečių—tai buvo teismo publika. Tu pareikalavai, Viešpatie, iš jų pačios sunkiausios aukos: didelės kančios ir savųjų apleidimo. Saugumiečiai, atrodo, turėtų džiaugtis, kad taip gudriai suveikė,—paskyrė teismo datą, kada dauguma žmonių atostogose. Nesidžiaukite! Suimtųjų kančia iššauks naują tiesos troškimo bangą jaunose širdyse!

    Mes jau salėje, šį kartą mūsų net visas pulkelis. Pirmųjų eilių kėdės taip tankiai sustatytos, kad tik į jas niekas nedrįstų atsisėsti. Ką gi—užėmėme toliau esančias
dvi eiles. Jautėmės, kad viską matysime ir viską girdėsime. Mūsų džiaugsmas buvo laikinis—atėjo būrys kareivių, ir gavom griežtą įsakymą—persikelti į tolimesnes eiles. Ko jūs bijote, draugai saugumiečiai?! Mūsų vienybės? Bijokite! Mes jaučiamės stiprūs ir tada, kai skiria mus tūkstančiai kilometrų ir kalėjimo sienos, o dvi kėdžių eilės... niekai!

    Pagaliau įėjo teismas ir kareivių lydimi suimtieji. Išblyškę veidai, netvirti žingsniai bylojo apie teisiamųjų palaužtą sveikatą.

    Buvo suteiktas paskutinis žodis Onutei Pranskūnai-tei. Kaip norėjome išgirsti tą mielą balsą—paskutinį jos žodį. Deja, mes neišgirdome nė vieno tikslaus sakinio.

    Kas toliau? Teismas skelbia pertrauką maždaug iki 15 vai. Mūsų veidai ištįso, išgirdus šią naujieną. Ką dabar veikti, juk dar tik 10,30 vai. Budėsim ir niekur neišeisim iš salės. O gal tai saugumo klasta? „Apie 15 vai.". Ko gero, kad nebūtų apie 12 ar 13 valandą.

    Gaila, mūsų godos ir šį kartą neišsipildė—sekretorė „dailiai" mus išprašė iš salės. Bandėm spyriuotis—juk sekretorė be revolverio—nenušaus. Vargšė jauna mergina nervingu balsu lyg pro ašaras pasakė: „Išeikite, nes kartais esantieji salėje mums mikrofonus nupiausto". Išėjom ne tiek iš paklusnumo, kiek iš užuojautos vargšei sekretorei... Vaje, kaip įdomu: „Nupiausto mikrofonus!"

    Būriavomės, šnekučiavomės, meldėmės ir vis žvilgčiojome į salę. Saugumiečiai mus varstė akimis ir tikriausiai ausimis, tačiau kas jie (vargšai mūsų broliai), jei mūsų pusėje Tiesa!

    Pagaliau atėjo ir 15 valanda. Sugūžėjome visi į salę. Užėmėme' savąsias vietas ir rodėsi, kad ir su traktoriumi mūsų neišjudins iš salės, nors teismas susirinktų kad ir apie 20 vai. Bet traktoriaus nereikėjo. Griežtas saugumiečio balsas: „Prašau visus apleisti salę" pasirodė galingesnis už techniką. Nuleidę galvas išėjome, nesuprasdami išvarymo priežasties. Nejaugi ir vėl dėl mikrofonų...

    O laime! 15,30 vai. durys plačiai atsidarė, kviesdamos
mus įeiti. Vienas vaikinas buvo besinešąs bukietą gėlių. „Gėles palikit",—aštriai suriko saugumietis. „Aš į gimimo dieną eisiu",—švelniai teisinosi jaunuolis. „Palikit, pasakiau. Čia ne vieta gėlėms!"—lyg peilio smūgiu užkirto saugumietis.

    Čia ne vieta gėlėms? O kur jų vieta? Kūdikis motinai tiesia gėlytę už jos pasiaukojimą ir meilę, herojų kapai apkloti gėlėmis, kad nepagailėjo gyvybės už tautos laisvę, o tikintieji, paaukojusieji savo gyvenimą už tiesos atskleidimą, neturi teisės priimti nė kuklaus žiedelio iš savo draugų. Čia ne vieta... O broliai, Jūsų kančia tegul pražysta nuostabiausiomis gėlėmis amžinybėje. Čia tikroji vieta įteikti Jums ir nuostabiausias sodo gėles.

    Tik dabar mes supratome, dėl ko mes buvome išvaryti iš salės. Teisiamieji su kareiviais jau buvo suoluose. Ką gi, mūsų kenčiantiems buvo pagailėta net pasiųsti žvilgsnį savo draugams. Nugaromis atsukti į mus, jie stovėjo ir buvo baksnojami kareivių, jei kuris bandė atsigręžti. O brangieji, mūsų žvilgsniai nesusitiko, tačiau Jūs mus stiprinsite savo dvasios galia, o mes nenukreipsime savo akių nuo Visagalio, kad Jus stiprintų heroiškoje kančioje.

    Skaitomas teismo sprendimas. Visi atsistoję klausomės: „šmeižikiška literatūra... už šmeižikiškos literatūros platinimą ir dauginimą, už pareiškimų rašymą..." Nuosprendžiai: trys metai, du metai... Nuosprendis perskaitytas. Reikia išeiti iš salės. Atrodo, kad visų kojos suparaližavo. Stovėjome kaip basliai savo vietose ir lyg negirdėjome griežto kareivio įsakymo išeiti. Norėjome įsižiūrėti į nuteistųjų veidus, pakvėpuoti tuo kančios ir pažeminimo oru, kuriuo taip ilgai kvėpavo mūsų Broliai.

    Pagaliau nerangiai, lyg kuo abejodami, vienas po kito išėjome. Nesinorėjo dalintis mintimis, nuotaika—lyg ką brangaus palaidojus. Kiek pastovėję prie Aukščiausiojo teismo salės, pritrenkti įspūdžių ir įtampos, palikome Aukščiausiojo teismo rūmus ir nuėjome į Aušros Vartus sudėti ant altoriaus dar vieną nuoskaudą, padarytą TIESAI.
BELGRADO KOMISIJAI, TIKRINANČIAI
KAIP VYKDOMI 1975 METAIS PASIRAŠYTI
HELSINKYJE TARPTAUTINIAI SUSITARIMAI

P A R E I Š K I M A S

dėl Romos Katalikų Bažnyčios bei kitų
tikinčiųjų padėties Lietuvoje

   
Tarybų Sąjungoje kova su religija yra programinis Komunistų partijos reikalavimas. „Sąžinės laisvė" čia suprantama savaip. A. Veščikovas savo brošiūroje „Tarybiniai įstatymai apie religinius kultus" (Vilnius, 1963 m.) sąžinės laisvę nusako šitaip: „Mūsiškuoju sąžinės laisvės supratimu yra galutinis visų žmonių išsivadavimas nuo religinių prietarų" (10 p.). Tą pačią mintį išreiškia ir J. Aničas su Rimaičiu brošiūroje „Tarybiniai įstatymai apie religinius kultus ir sąžinės laisvė" (Vilnius, 1970 m.): „Tikra sąžinės laisvė galima tik tada (...) kai visomis turimomis mokslo, kultūros ir ideologijos priemonėmis siekiama padėti žmogui išsilaisvinti iš antimokslinės religinės pasaulėžiūros įtakos. Kol tikintys nėra atsikratę religinių prietarų, tol negali būti visiškos sąžinės laisvės" (54 p.).

    Šitoks sąžinės laisvės supratimas ir aiškinimas prieštarauja pats sau: kur yra prievarta, suvaržymas, kova, ten negali būti laisvės. Tuo pačiu jis prieštarauja ir tarptautiniams įsipareigojimams: „Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai", „Helsinkio Baigiamajam aktui", „Tarptautiniam ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktui" bei „Tarptautiniam pilietinių teisių paktui".

    Tarybų Sąjunga, kaip Suvienytųjų Nacijų Organizacijos narys, įsipareigojo gerbti ir saugoti žmogaus teises ir pagrindines laisves, bet savo valstybės viduje religijos atžvilgiu užimtos pozicijos nepakeitė. Liko galioti ne tik seni įstatymai, bet net jau po Helsinkio susitarimų 1976 m. liepos 28 d. Lietuvos Aukščiausios Tarybos Prezidiumas patvirtino Religinių susivienijimų nuostatus, turin-
čius 53 straipsnius, ką jau mes esame paskelbę 1976 m. savo dokumentu Nr. 2. Dar kartą atkreipiame dėmesį, kad tie nuostatai ištisai remiasi įvairiais tarybiniais potvarkiais bei nuostatais, sukurtais dar prieš Helsinkio susitarimus, ir diskriminuoja tikinčiuosius, pvz., antireliginė propaganda leidžiama, o religinė—ne, tegalima atlikti tik religinius kultus ir 1.1.

    „Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių pakto" 26-as straipsnis sako: „Visi žmonės yra lygūs prieš įstatymą ir turį teisę, kad be jokios diskriminacijos įstatymas juos vienodai gintų, šiuo atžvilgiu visokia diskriminacija turi būti įstatymo uždrausta, ir įstatymas turi garantuoti visiems asmenims vienodą ir efektyvų gynimą prieš diskriminaciją dėl bet kokio pažymio, kaip antai, dėl rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitų įsitikinimų, nacionalinės ar socialinės kilmės, turtinės padėties, gimimo ar kitokios aplinkybės".

    Tarptautiniuose susitarimuose dėl pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių yra pasakyta, kad jiems duodamas pirmumas prieš valstybės vidaus įsakymus. Tą teoriškai prisipažindama, Tarybų Sąjunga turėtų pakeisti TSRS Konstitucijos 124-tą ir Lietuvos TSR Konstitucijos 96-tą straipsnius, kuriuose pasakyta: „Bažnyčia atskirta nuo valstybės ir mokykla nuo bažnyčios. Religinių kultų atlikimo laisvė ir antireliginės propagandos laisvė pripažįstama visiems piliečiams".

    Bažnyčia atskirta nuo valstybės. Terminas „atskirti" valdžios organų vartojamas ne vienoda prasme. Kai jis taikomas Bažnyčiai, suprantama, kad Bažnyčia neturi teisės kištis į valstybės vidaus reikalus—praktiškai ji ir nesikiša—tai yra ji negali nurodyti, kurie asmenys turi būti renkami į šalies Aukščiausiąją Tarybą ar jos prezidiumą, kurie turi būti rajonų vykdomųjų komitetų pirmininkais, aukštųjų mokyklų profesoriais ar dėstytojais ir pan. O kai tas pats terminas „atskirti" taikomas valstybei, jis turi visiškai priešingą prasmę: tarybinės valdžios organai nustato, kuriems vyskupams negalima
eiti pareigų (vysk. J. Steponavičiui, vysk. V. Sladkevičiui), kurie jaunuoliai gali tapti kunigų seminarijos auklėtiniais, nepalikdami jų ramybėje (M. Petrauskas, A. Čiūras ir kt.), netgi nurodo, kuriuos kunigus galima kviestis į atlaidus, kurių ne (A. Keiną, K. Garucką, V. Černiauską ir t.t.). Valdžios organai kun. Broniui Laurinavičiui pasakė, kad „be mūsų žinios" kunigas negali nė vinies įkalti į bažnyčios sieną. Kad terminas „atskirti" vartojamas ne vienoda prasme, pripažįsta ir patys ateistai. J. Aničas ir J. Rimaitis rašo: „Literatūroje, nagrinėjant bažnyčios atskyrimą nuo valstybės klausimus, kartais valstybė ir bažnyčia pateikiamos kaip lygiareikšmės pusės, pvz., 'Valstybiniai organai nesikiša į bažnyčios veiklą; bažnyčia savo ruožtu nesikiša į valstybės reikalus'. Toks vertinimas, be abejo, nėra teisėtas. Tarybų valstybės suverenitetas duoda jai teisę reguliuoti įvairias visuomeninio gyvenimo puses. Bažnyčia, nepaisant jos specifikos, negali būti išimtis".

    Logiškai galvojant, Bažnyčios atskyrimas nuo valstybės turėtų reikšti, kad ji visiškai laisva, nuo valstybės nepriklausoma, pati tvarko savo reikalus. Bet pagal nusistovėjusią padėtį ir civilinės administracijos išleistus įvairius įstatymus ir potvarkius atrodo, kad Bažnyčia nėra nuo valstybės atskirta, o tik tos administracijos griežtai kontroliuojama. Nors tarybinė spauda, rašydama apie valstybės ir Bažnyčios santykius, dažnai tvirtina, kad tarybinė valstybė ir jos valdžios organai nesikiša į Bažnyčios vidaus reikalus, tai yra į jos kanoninę ir dogminę veiklą, bet gyvenimo patirtis liudija visai ką kita: valstybė, nepaisydama Bažnyčios teisės kanonų, nustato jai, kas leidžiama ir kas neleidžiama. Tą pripažįsta ir patys ateistai. A. Veščikovas rašo: „Tarybiniais įstatymais draudžiama dvasininkų centrams leisti bet kokius potvarkius ar taisykles tikintiesiems. Dvasininkijai draudžiama taip pat vadovautis ir net remtis anksčiau buvusiais religiniais įstatymais" (mūsų pabraukta) (20 p.).

    Mokykla atskirta nuo Bažnyčios. „Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto" 13-me straipsnyje pasakyta: „šiame Pakte dalyvaujančios valsty-
bės įsipareigoja gerbti tėvų, atitinkamais atvejais teisėtų globėjų, laisvę pasirinkti savo vaikams ne tik valstybės valdžios organų įsteigtas mokyklas, bet ir kitas mokyklas, atitinkančias tą mokslo reikalavimų minimumą, kuris gali būti valstybės nustatytas arba patvirtintas, ir užtikrinti religinį bei dorovinį savo vaikų auklėjimą sutinkamai su savo pačių įsitikinimais". Tą patį pakartoja ir „Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių pakto" 18 str. bei pabrėžia „Visuotinė žmogaus teisių deklaracija": „Tėvai turi pirmumo teisę, nustatant, kaip turi būti mokomi jų vaikai" (26 str.).

    „TSR Sąjungos ir sąjunginių respublikų liaudies švietimo pagrindų" 65 straipsnis teoriškai pripažįsta: „Jeigu tarptautine sutartimi arba tarptautiniu susitarimu, kuriame dalyvauja TSRS, nustatytos kitos taisyklės, negu tos, kurias numato TSR Sąjungos ir sąjunginių respublikų liaudies švietimo įstatymai, tai taikomos tarptautinės sutarties arba tarptautinio susitarimo taisyklės". O gyvenimo praktika yra kita.

    Tarybų Sąjungoje, kur mokykla atskirta nuo Bažnyčios, visas švietimo aparatas yra valstybės rankose ir nėra kitokių mokyklų kaip valstybinės. Tų mokyklų tikslą ir uždavinius nustato TSR Sąjungos ir sąjunginių respublikų liaudies švietimo įstatymų pagrindai, kuriuose reikalaujamas „mokymo pasaulietiškumas be religijos" (12 str.), kad mokymas ir auklėjimas būtų persunktas marksistinės-lenininės idėjos, socialistinio internacionalizmo, tarybinio patriotizmo ir komunistinių pažiūrų dvasia (19, 31, 36, 41 str.), kad „tėvai ir juos atstovaujantys asmenys privalo auklėti vaikus aukštos komunistinės moralės dvasia" (57 str.), kad būtų „auklėjimas šeimoje organiškai derinamas su auklėjamuoju darbu mokyklų, iki mokyklinių įstaigų, visuomeninių organizacijų darbu" (57 str.).

    Kaip praktiškai vykdomi Liaudies švietimo įstaigų pagrindų minėti straipsniai, pasakoja Respublikinės mokslinės ateistinės propagandos koordinavimo tarybos pirmininko pavaduotojas P. Mišutis knygoje „Ideologinio

darbo praktika ir jos tobulinimas" (Vilnius, 1974 m.): „LKP CK V plenumas (1963 m.) pabrėžė, kad mokslinė— ateistinė propaganda—bendrapartinis reikalas" (197 p.). Pastaruoju metu pagerėjo ateistinio darbo diferencijavimas. (...) Intensyvėja ateistinis darbas mokyklose. Pagrindinis materialistinės pasaulėžiūros formavimo krūvis perkeliamas į pamokinj procesą, tačiau neatsisakant nuo ateistinių būrelių, klubų, kurių veikla kai kuriose mokyklose netgi išeina ir už mokyklos ribų. Labai svarbu geriau ateistiškai auklėti ir dar tikinčių mokinių tėvus, ką ir stengiasi daryti daugelio mokyklų kolektyvai.

    Dideli uždaviniai iškyla, auklėjant jaunimą, studentiją (...). Nemažai čia nuveikia ir Vilniaus Valstybiniame V. Kapsuko universitete įsteigta Ateizmo ir filosofijos istorijos katedra, kuri atlieka vis didesnį vaidmenį, koordinuojant ir organizuojant studentijos mokslinę ateistinę veiklą respublikoje (...). Todėl labai svarbu geriau dirbti su jais, kaip apskritai su jaunimu. Atimti iš bažnyčios įtakos dar tikinčią jaunimo dalį" (202 p.).

    Tokie visų mokyklų tikslai. Tai gal tikinčiųjų vaikus bei jaunimą religijos galima mokyti privačiai?

    1918 m. sausio 23 dienos Lenino dekretas „Dėl bažnyčios atskyrimo nuo valstybės ir mokyklos nuo bažnyčios" leidžia mokyti įr mokytis religijos privačiai (9 str.), o Lietuvos TSR Baudžiamojo kodekso 143 str. tai draudžia, šio (143-čio) straipsnio pažeidimu suprantamas: „Nepilnamečių religinio mokymo organizavimas ir sistemingas vykdymas, pažeidžiant įstatymų nurodytas taisykles. Įstatymų nustatytų taisyklių pažeidimu reikia suprasti nepilnamečių religinį mokymą bet kokia forma (pvz., religinių organizacijų ir kulto tarnų organizavimas bet kokių mokyklų, ratelių, grupių, sistemingas vaikų surinkimas religinio mokymo klausimais, religinio mokymo užsiėmimai, kuriuos vykdo tėvai ne tik su savo vaikais, bet ir su kitais tikinčiųjų vaikais (išskyrus religinį vaikų mokymą, kuriuo užsiima tėvai" („LTSR Baudžiamojo kodekso komentaras", V., 1974, 226 p.).
    Tą pačią mintį išreiškia ir Religinių susivienijimų nuostatų 17-as ir 18-as straipsniai. Taigi Lenino dekretai su dabartiniais valstybės įstatymais nesiderina.

    Religinių kultų atlikimų laisvė. „Visuotinė žmogaus teisių deklaracija" 18-me straipsnyje skelbia: „Kiekvienas žmogus turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę; šita teisė apima laisvę keisti savo religiją bei įsitikinimus ir laisvę išpažinti savo religiją bei įsitikinimus tiek pavieniui, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai mokant, dalyvaujant pamaldose ir atliekant religines apeigas" (mūsų pabraukta). Taigi tie įstatymai nesiderina su tarptautinėmis konvencijomis.

    Religinių kultų atlikimo laisvę užtikrina TSRS Konstitucijos, tačiau Lietuvos tikintieji jos neturi. A. Veščikovas atvirai pripažįsta, kad religiniai susivienijimai „pagal tarybinę teisę turi griežtai ribotas funkcijas" (31 p.). J. Aničas ir J. Rimaitis pakartoja tą patį: „Religinės bendruomenės sudaromos tik kultų atlikimui" (38 p.).

Religinių kultų atlikimo laisvės terminu suprantama ne tik pamaldų laikymas ar dalyvavimas jose, bet visa, kas glaudžiai susiję su kulto apeigomis. Katalikų Bažnyčios kulto apeigoms atlikti reikalingi kunigai, liturginiai indai, liturginės knygos, giesmynai, gaidos, rožančiai, vargonai ir pan.

    Lietuvos katalikai gauna naujų knygų, kiek leidžia civilinė administracija; ji nustato Kunigų seminarijos klierikų skaičių. Lietuvos vyskupai ir valdytojai negali teikti Sutvirtinimo sakramento be ateistinės valdžios organų leidimo; kad kunigų veikla apribojama jų aptarnaujamos parapijos narių gyvenamąja vieta ir tos parapijos, kurioje kunigas dirba, bažnyčia (Religinių susiv. nuostatų 19 str.); draudžiama gedulingos eisenos į kapines Vėlinių dieną,—už tai kunigai baudžiami, pvz., 1976 m. kun. Alfonsas Svarinskas ir kiti; daug kur trukdoma aprūpinti paskutiniais sakramentais ligonius ligoninėse; draudžiama kunigams aplankyti tikinčiuosius, nors jie to prašosi (pvz., kun. K. Garuckas ir kt.).
    Beveik viso pasaulio tikintieji po II Vatikano Susirinkimo atlieka kulto apeigas gimtąja kalba, o lietuviai— lotynų, nes čia neturima sąlygų lietuvių kalba išspausdinti mišiolų ir kitų reikalingų kulto atlikimui knygų. Apie liturginių indų, vargonų gaminimą lietuviai gali tik svajoti. Pagal Religinių susivienijimų nuostatus Lietuvoje esantys religiniai centrai—kurijos ir religinės .bendruomenės—parapijos neturi juridinio asmens teisių, tuo pačiu negali turėti savo nuostatų, negali būti turto, teisių bei pareigų subjektais, neturi gebėjimo sudarinėti sutartis, paveldėti pagal testamentą, dalyvauti šalimis teismuose bei arbitražuose. Minėtų nuostatų 22 straipsnis sako: „Kulto atlikimui būtinas turtas, tiek perduotas pagal sutartis religinę bendruomenę sudariusiųjų tikinčiųjų naudojimuisi, tiek įsigytas arba jiems paaukotas kulto reikalams, priklauso valstybei". Net „draudimo kompensacija už sudegusius (apgadintus) maldos namus pervedama atitinkamam Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomajam komitetui, kurio balanse šie pastatai yra" (29 str.).

    Dauguma Lietuvos katalikų, ypač inteligentų, negali dalyvauti kulto apeigose, nes už tai juos atleidžia iš darbo, pvz., mokytojai ir t.t.

    Stalino valdymo metais lietuviai, ištremti į Rusijos gilumą, pasigamindavo rožančiams karolėlius iš duonos ir, suvėrę juos ant siūlo, melsdavosi, šiandien daugelio rankose matosi ne duoniniai, bet nedailūs, grubūs rožančiai, pagaminti pogrindyje, ranka perrašytos maldaknygės, giesmynai—už slaptą maldaknygių gaminimą ne vienas sėdi kalėjime, pvz., P. Petronis, J. Gražys ir kt. Tikinčiųjų butus puošia neestetiški, fotografuoti paveikslai ar metaliniai slapta nukalti ar nulieti Nukryžiuotojo atvaizdai.

    Ar tai galima pavadinti kulto atlikimo laisve?

    Antireliginės propagandos laisvė reiškia, jog kiekvienas tarybinis žmogus turi teisę laisvai reikšti savo ateistinius įsitikinimus ir skelbti juos žodžiu ir per spaudą.
Ją užtikrina TSRS Konstitucijos 124-as ir Lietuvos TSR Konstitucijos 96-as straipsniai. Tarybų Sąjungoje antireliginės propagandos laisvė yra kova su religija ir tarsi nepajudinamas įstatymas. Tai vienas komunistų partijos programinių punktų. A. Veščikovas rašo: „TSKP XXII suvažiavimo medžiagoje yra duoti vadovaujantys nurodymai, kaip toliau vystyti ateistinį darbą. Suvažiavimas giliai išnagrinėjo klausimą dėl religinių atgyvenų įveikimo" (29 p.).

    Religinės propagandos laisvės tikintiesiems piliečiams Konstitucija nesuteikia, tuo padaro tikinčius nelygius su ateistais prieš įstatymą, juos diskriminuoja. Dėl to Tarybų Lietuvos katalikai neturi jokio religinio laikraščio ar žurnalo, katalikiškų knygų, net katekizmo, kai tuo tarpu ateistinėmis knygomis užversti knygynai, o laikraščiuose ir žurnaluose mirgėte mirga ateistiniai straipsniai, besistengiantieji „nuvainikuoti" Katalikų Bažnyčią, į kuriuos katalikai negali atsakyti, nes neturi savo spaudos. Tad Lietuvos katalikai negali pasinaudoti tomis teisėmis ir laisvėmis, kurios pažymėtos tarptautiniuose susitarimuose ir kuriais Tarybų Sąjunga įsipareigojo gerbti ir vykdyti.

    Todėl mes kreipiamės į Belgrado Komisiją, skirtą patikrinti, kaip vykdomi Tarptautiniai pagrindiniai žmogaus teisių ir laisvių susitarimai, pasirašyti Helsinkyje 1975 m., ir prašome mums padėti, kad prisiimti Tarptautiniai įsipareigojimai nebūtų tik popieriuje, bet konkrečiai vykdomi, kad

    1) terminą „sąžinės laisvė" suprastų ir aiškintų taip, kaip jį supranta viso pasaulio žmonės;
    2) kad žmonės turėtų ne tik antireliginės, bet ir religinės propagandos laisvę;
    3) kad tikintiesiems būtų suteikta susirinkimų, mitingų, spaudos, žodžio laisvė;
    4) kad panaikintų švietimo įstatymų pagrinduose tuos straipsnius, kurie varžo religijos ir sąžinės laisvę;
    5) kad išleistų iš kalėjimų ir lagerių visus tuos, kurie prisidėjo prie to, kad visur būtų gerbiamos ir saugomos
žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės (N. Sadūnaitę, P. Plumpą, P. Petronį, Š. Žukauską ir kt.).

Helsinkio susitarimų vykdymui remti
Lietuvos visuomeninė grupė
T. Karolis Garuckas
Eitanas Finkelšteinas
Ona Lukauskaitė-Poškienė
Viktoras Petkus
Tomas Venclova

Lietuvos TSR, Vilnius
1977 m. balandžio 10 d.

P A R E I Š K I M A I

TSRS Konstitucinės Komisijos Pirmininkui
L. BREŽNEVUI
Kun. St. Valiukėno,
Vilniaus, Kretingos 7, bt. 3,

P a r e i š k i m a s

 
     Siūlau išbraukti iš Konstitucijos projekto 52 str. žodžius: „vykdyti ateistinę propagandą", arba po žodžio „vykdyti" jdėti „religinę ir", tuomet sakinys skambėtų: „vykdyti religinę ir ateistinę propagandą".

    Įteisinus tik ateistinę propagandą ir padarius ją valstybine (kaip iki šiol), tuo būdu panaikinama sąžinės laisvė, perbraukiama Konstitucijos 52 str. pirmoji dalis ir prieštaraujama Konstitucijos projekto 34 ir 35 str., nes ateistai daromi pilnateisiais valstybės šeimininkais, o tikintieji turi teisę tik „išpažinti bent kurią religiją ir atlikinėti religines apeigas", žinoma, su sąlyga, jei ateistai, kaip pilnateisiai piliečiai ir valstybės šeimininkai, nepanorės brautis į tikinčiųjų sąžinę, jei nemėgins juos perauklėti drastiškomis priemonėmis ir skriausti: šalinti iš darbo, rašyti jiems blogas charakteristikas, trukdyti siekti aukštojo mokslo; naudoti tikinčiųjų lėšas ateistinei propagandai, savintis „kulto atlikimui būtiną turtą" (LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo 1976.VII.28 d.
įsako str. 22), priverstinai reikalauti studijuoti ateizmą (yra ateizmo katedros, bet nėra religinių) ir panašiai. Žodžiu, ateistai privilegijuojami, o tikintieji daromi jų valios paklusniais vykdytojais.

    Konstitucijos projektas suskirsto piliečius į sūnus ir pasūnius. Tai patvirtina praktika.

    Ateistai turi teisę savo idėjas propaguoti, o tikintieji neturi. Ateistai turi teisę švaistyti iš piliečių (ir tikinčiųjų) surinktas lėšas ateistinei propagandai: ateistinei spaudai, paskaitoms, radijo ir televizijos ateistinėms valandėlėms (pvz., „Akiratis", „Argumentai"), kino filmams, teatrui ir t.t.

    Ateistai turi teisę brautis į piliečio sąžinę nuo pat jo kūdikystės iki grabo lentos: jau darželinukui kalama į galvą esą Dievo nėra, vėliau mokykla visu svoriu užgula tikintį mokinį (net grasinimais ir blogomis charakteristikomis), mirus tikinčiajam daug kur neduodama transporto priemonių nuvežti mirusiajam į bažnyčią ir kapines.

    Ateistai turi teisę nebaudžiamai užgaulioti tikinčiuosius, vadindami juos atsilikėliais, tamsuoliais, tamsybininkais, atgyvenų ir prietarų besilaikančiais ir pan. (žr. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, V., 1954, p. 70: „bažnyčia—I. namai, į kuriuos renkasi melstis religinių prietarų besilaikantieji žmonės").

    Ateistai mokytojai ir kitį pareigūnai, išrovę tikėjimo pagrindus iš jaunuolių širdžių ir neįskiepiję jiems kitų moralinių normų, turi teisę reikalauti iš tikinčiųjų tėvų, kad jie atsakytų už moraliai suluošintų vaikų išdaigas. Ateistai turi teisę nustatyti klierikų skaičių kunigų seminarijoms ir nurodinėti seminarijų vadovybėms, kokį kandidatą priimti ar nepriimti į kunigų seminariją.

    Ateistai turėjo teisę atimti patalpas iš Kunigų seminarijų Vilniuje, Kaune, Telšiuose ir Vilkaviškyje. Dabar vienintelė Lietuvoje Kunigų seminarija Kaune su 50-60 klierikų vargsta labai ankštose patalpose.

    Ateistai drįsta kištis į kunigų skirstymus ir sakramentų administravimą, trukdo ruošti jaunimą priimti sakramentus, net taiko LTSR ATP 1966.V.12 nutarimo
„e" punktą. Matyt, ateizmo propagandos teise remdamasis LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumas 1976.VII.28 įsako 19 str. apribojama kunigo veikla „jų aptarnaujamo religinio susivienijimo gyvenamąja vieta...", štai kaip bandoma kištis į bažnytinės vyriausybės jurisdikciją.

    Tame pačiame įsake ATP nepripažįsta Katalikų Bažnyčiai juridinio asmens statuso, nors Katalikų Bažnyčios atstovai pasirašo drauge su Tarybų Sąjunga ir kitomis valstybėmis tarptautines sutartis, kai tuo tarpu Tarybų Sąjungoje turi juridinio asmens teises net nežymios organizacijos.

    Štai prie kokių kuriozų prieinama, kai ateistams duodamos ypatingos teisės.

    Bažnyčia atskirta nuo valstybės. Bažnyčia nesikiša į valstybės reikalus, nors valstybės įstaigose dirba daug tikinčiųjų. Valstybės pareigūnai ateistai neturi kištis į Bažnyčios veiklą bei tvarką. Reikia panaikinti visus įsakus, kurie diskriminuoja tikinčiuosius, o pirmiausia reikia išbraukti iš Konstitucijos projekto ateistų privilegiją „vykdyti ateistinę propagandą".
Kun. St. Valiukėnas
Jo Ekscelencijai Kauno Arkivyskupijos
ir Vilkaviškio Vyskupijos Apaštališkajam
Administratoriaus Koadiutoriui
Vyskupui Liudvikui Poviloniui

Nuorašai: Helsinkio Susitarimo vykdymui remti
Lietuvos Visuomeninei Grupei,
Religinių reikalų tarybos Įgaliotiniui
prie LTSR
K. Tumėnui

P a r e i š k i m a s
    Š.m. liepos 26 d. Viduklės R.K. bažnyčioje egzaminavau, kaip įsakyta bažnytinės teisės ir vyskupo instrukcijų, vaikučius, besiruošiančius Pirmajai Komunijai ir Sutvirtinimo Sakramentui.
    Tuo metu bažnyčioje buvo apie 25 vaikučiai ir 10 tėvų bei motinų. Kadangi darbymetis, tai vienas tėvas ar motina atsivesdavo visus to namo, gatvės ar kaimo vaikučius. Darbymetyje kolūkiai verčia dirbti 7 dienas per savaitę. Juo labiau niekas neatleidžia tėvų šiokiadieniais.

    Apie 17.00 vai į bažnyčią įsiveržė grupė asmenų: Viduklės apylinkės pirmininkas A. Zigmantas, milicininkas iš Raseinių (pavardės nežinau) ir 4 mokytojos: Menkeliūnienė, Lukminienė, Plišauskienė (ketvirtoji stovėjo prieangy ir pavardės nežinau). Apibėgę apie vaikučius ir, nesakę nė vieno žodžio nei man (nors egzamino nenutraukiau), nei tėvams, apleido bažnyčią ir, nuėję į gaisrinę, sustatė aktą. Paaiškėjo, kad šią operaciją organizavo Raseinių rajono pirmininkas A. Skeiveris (o gal jis tik eilinis vykdytojas). Jis pats savo mašina atvežė milicininką ir surinko baudžiamosios ekspedicijos dalyvius. Bet charakteringa: pats į bažnyčią nėjo, o sėdėjo mašinoje. Vėliau galės sakyti: mes čia nieko dėti, pati „visuomenė" tai padarė.

    Sekančią dieną tas pats rajono pirmininkas atsiuntė iš Raseinių milicijos majorą (o gal ir saugumietį) su dviem kviestiniais: kultūrnamio direktorium Germanavičium ir apylinkės sekretore A. Morkuviene ir surašė aktą, kad apie 20 dienų viešėjo turistė iš Tbilisi su trimis mažais vaikais (vienas dar vystykluose!).

    Noriu priminti kai kurias smulkmenas iš praeities, kurios paryškins, ko siekia Raseinių rajono vadovai ir kaip vyksta ideologinė „kova" Lietuvoje.

    Atvažiavau į Viduklę 1976.VIII.17. Palydėjo grupė parapiečių iš Igliaukos. Visi išklausė bažnyčioje šv. Mišias, Šventoriuje suvalgė sumuštinius ir, padainavę keletą lietuviškų dainelių, išvažiavo namo. Po poros dienų apylinkės pirmininkas A. Zigmantas vaikštinėjo po žmones ir klausinėjo, ar naujas klebonas su žmonėmis negiedojo bažnyčioje Lietuvos himno. Iš tikrųjų himno niekas negiedojo, ir liudininkų nesurado. Tur būt, apylinkės pirmininkas taip ir nežino, kad iki 1948 m. šį himną kasdien giedojo per Vilniaus radiją, kad knygoje
„Lietuvių poezija" (V., 1967, t. I, p. 222) atspausdintas šis himnas ir pavadintas „Tautiška giesmė". Po liūdnai pagarsėjusios Vėlinių procesijos į Viduklės kapines apylinkės pirmininkas A. Zigmantas parašė skundą, kad „klebonas Alf. Svarinskas religine procesija papiktino miestelio komunistus ir sutrukdė judėjimą". Raseinių valdžia perredagavo šį kaltinimą: „papiktino miestelio gyventojus ir sutrukdė judėjimą". Įdomu būtų žinoti, koks  procentas Lietuvos komunistų piktinasi religinėmis apeigomis? Po administracinės komisijos nuobaudos ir vėl A. Zigmantas ieškojo miestelyje liudininkų. Raseinių liaudies teisme A. Zigmantas buvo liudininku. Taigi pagal reikalą: tai kaip skundėjas, tai kaip liudininkus, šiuo atveju jam dar pavyko rasti vieną fiktyvų liudininką J. Zdanį, dirbantį Miškų ūkyje, o teisme pristatytą kaip visuomeninį autoinspektorių.

    Dar pernai rudenį Raseinių rajono pirmininkas A. Skeiveris savo kabinete, dalyvaujant pavaduotojui Z. Butkui, man grasino: „Mes neapkesime savo rajone tokio kunigo. Čia klauso visi kolūkio pirmininkai". Turėjau progos pareikšti, kad nesu kolūkio pirmininkas ir manęs nesaisto bedievių 1961 m. instrukcijos, kuriomis abu vadovai tuomet mane švietė, bet bažnytinė teisė ir vyskupo nurodymai.

    Tenka prisiminti, kad prieš keletą metų ta pati rajono administracija suorganizavo Girkalnio klebono kun. Prospero Bubnio liūdnai nuskambėjusį Tėvynėje ir visame civilizuotame pasaulyje gėdingą teismą už vaikučių egzaminavimą.

    Rajono vadovai per daug metų įprato administruoti Bažnyčią. Ir niekas nedrįsta jiems pasipriešinti, nes visi žino, kad kunigo tarybiniai įstatymai negina, kad teisybės jie niekur neras. Klasiškas pavyzdys—Šiluva. Kasmet (taip pat ir šįmet) pavaduotojas Z. Butkus nurodo, koks kunigas galės žmonėms sakyti pamokslus, laikyti pamaldas. Pernai paskutinį sekmadienį procesijoje galėjo eiti tik keturi rajono patvirtinti kunigai, o kiti privalėjo žiūrėti pro zakristijos langą.
    Šiandien, baigiant rašyti šį pareiškimą, naujas įvykis nustebino vidukliškius. Viduklės milicijos įgaliotinis ir dvi mokytojos (viena iš jų mokyt. Petraitytė) gatvėje ir butuose gaudė vaikučius ir vedė tardymui į vidurinę mokyklą. Dalis spėjo namie užsirakinti. Todėl pagavo tik penkis. Tėvai buvo darbe. Todėl vaikučiai buvo palikti baudėjų valiai. Žmonės pasipiktinę tokiu milicijos ir mokytojų elgesiu. Įdomu, kaip pažiūrės prokuratūra į tokias nepilnamečių gaudynes, tardymus be tėvų žinios ir vertimus rašyti diktuojamus pareiškimus. Viena aišku: tai aiškus fizinis ir moralinis vaikų žalojimas.

    Koks baisus paradoksas! Kuomet paaugliai šeštadieniais ir sekmadieniais kultūrnamyje keikiasi, mušasi, į klebono šulinį primėto nuorūkų, akmenų ir rąstgalių, kuomet žmonės naktimis bijo praeiti Viduklės gatvėmis, tai nėra nei milicijos, nei mokytojų. Greitu laiku jie patys ir kentės nuo šio jaunimo. Apie tai esu kalbėjęs ir pavaduotojui Z. Butkui, ir saugumiečiams.

    Chuliganams laisvė, o geriems vaikams gaudynės ir tardymai...

    Bet šie liūdni faktai (ne vieninteliai Lietuvoje) yra geriausias įrodymas apie „pilną sąžinės laisvę" Lietuvoje ir bedievių vartojamas priemones kovoje su religija—ne moksliniais argumentais, bet prievarta ir diskriminacija. Bet šios priemonės iššaukia priešingą efektą. Žmonės, sužinoję apie baudžiamąją ekspediciją, telefonu ir gyvu žodžiu reiškė užuojautą, vaikai meldžiasi už savo kleboną. Sustiprėjo parapiečių religinis aktyvumas ir religinė praktika, šiemet jau konsekravau daugiau kaip 26.000 komunikantų.

    Anksčiau paminėti įvykiai yra grubiausias tarybinės Konstitucijos, Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos ir Helsinkio susitarimų pažeidimas. Todėl prašau Jūsų Ekscelenciją pareikšti atitinkamoms įstaigoms griežčiausią protestą dėl kunigo ir tikinčiųjų diskriminavimo.
Viduklės klebonas kun. A. Svarinskas
Viduklė, 1977.VIII.9.
ŽINIOS IŠ VYSKUPIJŲ

Kaunas
    Rugpiūčio mėn. viduryje Religijų reikalų taryba pranešė seminarijos vadovybei, kuriems kandidatams valdžia leido mokytis Kunigų seminarijoje. Į I—jį filosofijos kursą leista 20 kandidatų. Pareiškimų mokytis seminarijoje buvo daugiau kaip 40. šitaip „demokratiškiausia" 'pasaulyje valdžia „nesikiša" į bažnyčios vidaus reikalus.

    Stojantieji į seminariją buvo daug kartų uoliai verbuojami dirbti KGB agentais. Saugumiečiai uoliausiai verbuoja savo agentais bailius, neprincipingus ir savyje užsidariusius klierikus. Jie vengia verbuoti drąsius ir atvirus jaunuolius, kad šie neatskleistų KGB nusikalstamos veiklos.

    Labai gaila, bet ir šiais metais į seminariją įstojo keletas netinkamų kandidatų, o nemažas būrelis gerų kandidatų buvo atmestas.
*     *     *
Kaunas
Religijų Reikalų Tarybos Prie TSRS Ministrų
Tarybos Įgaliotiniui Lietuvos TSR
Drg. K. Tumėnui
Nuorašai:
    J.E. vysk. J. Matulaičiui-Labukui
    J.E. vysk. L. Poviloniui
    J.E. vysk. R. Krikščiūnui
    J. Pr. Valdytojui Msgr. Č. Krivaičiui
    J. Pr. Valdytojui kan. J. Andrikoniui
    J. Pr. Valdytojui kun. A. Vaičiui
Kauno Tarpdiocezinės Kunigų Seminarijos
Rektoriaus Prof. Dr. Viktoro Butkaus
P a r e i š k i m a s

    1976 m. birželio mėn. 12 d. Maskvos angliškasis savaitraštis „Moscovv Nevvs" ir 1976 m. liepos 21 d.
prancūziškasis „Les Nouvelles de Moscou" išspausdino Kauno Kunigų seminarijos Rektoriaus kun. Viktoro Butkaus interviu apie Romos Katalikų Bažnyčios padėtį Tarybų Sąjungoje.

    Vėliau šį interviu perspausdino visa eilė Vakarų Europos bei Amerikos laikraščiai (plg. „Vakarinės Naujiems" Nr. 124, 1977.V.30), jį kartojo ir Vatikano radio su gana piktais komentarais, šią laidą atsitiktinai girdėjau ir aš pats asmeniškai.

    Kas liečia šį mano vardu paskelbtą interviu, turiu pareikšti štai ką:

    Jokio interviu nei angliškam, nei prancūziškam „Maskvos Naujienų" savaitraščiui nesu davęs ir niekad su šiuo savaitraščiu jokių kontaktų nesu turėjęs. Kas šį tariamą mano interviu yra parašęs, iki šiol niekaip negalėjau išsiaiškinti. Gaila, kad man niekaip nepasisekė surasti „Maskvos Naujienų" nei anglų, nei prancūzų kalba ir negalėjau patikrinti originalinio šio interviu teksto, tačiau Vatikano radijo perduotoje laidoje buvo visa eilė klaidų, kurių iš viso joks kunigas, juo labiau Seminarijos Rektorius, negalėjo padaryti.

    Ryšium su visa tuo prašau išaiškinti, kas šį interviu mano vardu be mano sutikimo parašė, jį atšaukti ir padaryti visa, kad ateityje tokių faktų nepasikartotų.
Su pagarba (parašas)
Prof. Dr. Viktoras Butkus
Kaunas, 1977.VI.18.

*     *     *

K o m e n t a r a i


    Neįtikėtina, kad dr. V. Butkus būtų parašęs šį pareiškimą be Religijų reikalų tarybos įgaliotinio žinios ir sutikimo. Tai beveik bendra Lietuvos kunigų nuomonė, šitaip rašyti ir platinti valdžiai nepalankius pareiškimus iki šiol išdrįsdavo tik drąsiausieji kunigai, o ne paklusniai vykdantieji bedieviškos valdžios valią.
    Dr. V. Butkus savo pareiškimu labai sukompromitavo Maskvos savaitraštį. Už žymiai mažesnes „nuomones" tarybinei valdžiai nusikaltusieji kunigai būdavo šalinami iš aukštų bažnytinių postų. Ateitis išryškins tiesą: jei dr. V. Butkus ir toliau vadovaus seminarijai ir važinės į taikos konferencijas, tai reikš, kad jo pareiškimas tebuvo tik bedieviškos valdžios politinis manevras, pvz., kompromituoti „LKB Kroniką" ir Vatikano radiją, komentavusią seminarijos rektoriaus interviu.

    Jei dr. V. Butkaus pareiškimas tikrai nuoširdus, pageidautina, kad būtų atšaukta ir kiti jo, o gal tik jo vardu paskelbti melagingi ar nutylintys tikrąją Lietuvos Katalikų Bažnyčios padėtį interviu, pvz., 1965 m. gruodžio 31 d. komunistinėje „Laisvėje".

*     *     *

Vilnius
    1977 m. pradžioje „Vaizdo" spaustuvė atspausdino prieš dvejus metus paruoštą katalikišką maldaknygę „Visada su Dievu". Tikslus tiražas nežinomas,—turėjo būti apie 60 tūkstančių. Knygrišyklos maldaknygių įrišimą vilkino ir rugpiūčio mėnesį ir savo darbą atliko gana blogai. Teko matyti maldaknygių, kurios pairdavo po pirmo jų atskleidimo. Spekuliantai šias maldaknyges jau pardavinėjo prieš keletą mėnesių, už maldaknygę imdami po 10-7 rub.

    Ilgai laukta maldaknygė daugelį apvils. Dauguma tikinčiųjų jos negaus. Mūsų jaunimui ji netinkama dėl didelio formato. Uolesniems katalikams ji aiškiai persiaura. Giesmininkai pasiges šermeninių giesmių, giedamojo rožančiaus ir kt.

*     *     *

Vilnius
    Rugpiūčio 18-23 dienomis Lietuvoje lankėsi Mainco, Erfurto, ir Berlyno vyskupai, ir juos lydėjo trys kunigai. Svečiai aplankė Aušros Vartus, Panevėžio ir Kauno katedras. Lietuvos katalikai svečius vyskupus visur šiltai
sutiko ir gražiai pademonstravo savo tikėjimą—Kauno katedra rugpiūčio 21 d. nesutalpino tikinčiųjų.

    Tarybinė valdžia šiuo vyskupų vizitu prieš Belgrado konferenciją siekė užtušuoti Lietuvos Katalikų Bažnyčios vergišką padėtį. Vokiečių vyskupams buvo leista Kauno katedroje net teikti Sutvirtinimo sakramentą. Kada šitai bus leista Lietuvos vyskupams—J. Steponavičiui ir V. Sladkevičiui?!

*     *     *
Kaunas
SNO Žmogaus Teisių Komitetui
Nuorašas:
    TSRS Generaliniam Prokurorui
    LTSR Resp. Prokurorui
Pil. Jaugelio Virgilijaus,
s. Vinco, gyv. Lietuvoje, Kaune,
Markso g-vė Nr. 40, bt. 1,
S k u n d a s


    1976.VI.23 Raseinių mieste prievarta mane suėmė vienas milicijos ir kitas saugumo darbuotojas, nepateikę jokio kaltinimo. Prievarta įsodinę į savo mašiną ir nepateikę jokio dokumento, norėjo padaryti asmeninę ir sakvojažo kratą. Neleidus padaryti kratos, vežėsi miško link, už miesto. Kelyje bandė prievarta atimti sakvojažą, biauriai rusiškai keikdamiesi bei grasindami. Po to, nuvežę į milicijos skyrių, jėga atėmė sakvojažą. Viską jame peržiūrėję, atėmė A. Maceinos knygą „Krikščionis pasaulyje" ,kurios negrąžino ir nesiruošia grąžinti.

    Kai 1976.VI.24 kreipiausi į LTSR Respublikinį prokurorą su skundu dėl minėtų nusikalstamų veiksmų, atsakymą gavau tik rugsėjo 2 d., jog šį nusikaltimą perdavė ištirti Raseinių m. milicijos bei saugumo darbuotojams, reiškia tiems, kurie įvykdė nusikaltimą.

    Tuomet gruodžio 22 d. kreipiausi į TSRS Generalinį
prokurorą su skundu, į kurį 1977.11.18 atsakė, jog viską perdavė ištirti LTSR Respublikiniam prokurorui. Dar po kiek laiko mane iškvietė į Kauno m. Saugumo komitetą, ir vienas saugumo darbuotojas man pareiškė, jog knygos man negrąžinsią, kadangi ši yra „ideologiškai kenksminga", o, be to, aš galįs ją padauginti.

    Neminėsiu čia tarptautinių susitarimų, liečiančių gerbimą bei saugojimą nuo pažeidinėjimų pagrindinių žmogaus teisių, kuriuos pasirašė ir TSRS, įsipareigodama juos vykdyti bei derinti su jais visus savus įstatymus. Tik labai prašau Jus padėti atgauti man atimtą knygą ir priminti atsakingiems (dėl įsipareigojimų, padarytų žmogaus teisių srityje) asmenims, jog šitokie bei į juos panašūs veiksmai daugiau nepasikartotų nei mano Tėvynėje, nei visoje Tarybų Sąjungoje.
J. Jaugelis
Kaunas,
1977.VI.23.

*    *    *

Kirdeikiai (Utenos raj.)
    Kirdeikių kapinės yra labai gražioje vietoje, bet su tuo grožiu nesiderino kapinėse didžiulės vainikų ir šiukšlių krūvos, į kurias niekas nekreipė dėmesio. Kirdeikių bažnyčios klebonas kun. Petras Kražauskas priminė parapiečiams, kad prieš Motinos dieną sutvarkytų kapus, ir paskelbė talką bendram kapinių sutvarkymui. Balandžio 30 dieną susirinkę parapiečiai pašalino šiukšlių krūvas iš kapinių. Žmonės džiaugėsi tvarkingomis kapinėmis, tik nesidžiaugė Kirdeikių vidurinės mokyklos direktorė V. Rastenienė ir mokytojai D. Baškytė, V. Blažiūnienė, Z. Misiūnas ir kiti. Ir štai gegužės 11 d. vid. mokyklos direktorė V. Rastenienė mokykloje paskelbė, kad klebonas išardęs aktyvistų kapus. Žmonės labai nustebo, nes niekas nei talkos metu, nei vėliau nepastebėjęs, kad kapai būtų išardyti. Direktorės prašomas, Kirdeikių tarybinio ūkio partijos sekretorius Pranas Pivariūnas dvi dienas važinėjo
po kaimus ir įkalbinėjo žmones, kad šie paliudytų, jog klebonas liepęs išardyti aktyvistų kapus. Tačiau neatsirado nė vieno, kuris būtų sutikęs meluoti, priešingai, visi teigė, kad klebonas liepęs ne tik savųjų sutvarkyti kapus, bet nepamiršti papuošti ir apleistus kapus. Tikintieji tik juokėsi iš direktorės ir partijos sekretoriaus pastangų surasti neteisingus liudininkus. Nesuradus liudininkų, P. Pivariūnas įsakė psichiškai nesveikai moterėlei sakyti, kad ji mačiusi, kaip talkos metu buvo išardyti aktyvistų kapai. Jai pritarė ir Genė Maniušienė, bet žmonės stebėjosi, kaip šios moterys galėjo matyti, jei talkos metu jos nebuvo atėjusios į kapines.

    Gegužės 20 dieną klebonas buvo iškviestas į Utenos rajono prokuratūrą, kur turėjo rašyti pasiaiškinimą dėl viso įvykio. Rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Labanauskas vulgariai išbarė kun. P. Kražauską, kaip jis drįsęs skelbti talką kapinėse, nes kapinės priklausą vietos apylinkės tarybai, ir jis neturįs teisės rūpintis kapų tvarkymu. Pagaliau pagrasino, kad jis Utenos rajone nepakęsiąs kun. Kražausko.

*     *     *

Gruzdžiai (Šiaulių raj.)
Dažnai Gruzdžių klebonas kun. Juozas Vosylius pamoksluose nusiskundžia parapiečiais, kad jie nelanką bažnyčios ir tapę bedieviais. Kyla klausimas, kodėl kaip tik Gruzdžiuose ateistai sudaro palankią dirvą?

    Tikintieji su skausmu prisimena, kaip pats klebonas kun. J. Vosylius išvydavo vaikus ir jaunimą iš procesijos. Taip pat neužmiršta, kaip 1973 m. vikaras kun. A. Jokūbauskas bandė mokyti vaikus katekizmo, o klebonas kaip begalėdamas jam trukdė: neleisdavo vaikų pas vikarą, užrakinėdavo šventoriaus vartus, net apskundė už vaikų mokymą apylinkės tarybai.

    Gruzdžių parapiečiai siuntė skundus vyskupui, bet kurija į juos nereagavo.
Pociūnėliai (Radviliškio raj.)
    1977 m. birželio 9 d. pas kleboną kun. A. Jokūbauską atvyko Lietuvos Komunistų partijos CK atstovas Kraujelis, Religijos reikalų tarybos atstovas Raslanas ir Radviliškio raj. vykdomojo komiteto pirm. pavad. A. Krikštanas. Atvykusieji bandė įrodyti, kad kunigas neturįs teisės mokyti vaikus katekizmo, tačiau klebonas paaiškino, kad ' vaikų ruošimas Pirmajai Komunijai esanti jo tiesioginė pareiga, ir tą pareigą jis stengsis atlikti kuo uoliausiai, nors už tai tektų ir nukentėti.

    CK atstovas Kraujelis dar apkaltino kun. A. Jokūbauską už tai, kad jis raginąs žmones sekmadieniais eiti į bažnyčią, nes tuo būdu sutrukdomas darbas kolūkyje.

    Klebonas prieštaravo sakydamas, kad sekmadienis yra poilsio diena ir tikintiesiems esanti pareiga dalyvauti šv. Mišiose. Be to, jei žmogus prievarta varomas į darbą ištisus mėnesius be jokio poilsio, tai jis pervargęs dirbs be entuziazmo, ir jo darbas nebus našus.

    CK atstovas Kraujelis pagrasino: „Jeigu nuo manęs priklausytų, tai jūs, kunige, nuo šio vakaro nebeturėtumėte teisės eiti kunigo pareigų—būtų atimtas jūsų darbo pažymėjimas".

*    *    *

Pavilnys (Vilniaus raj.)
    1977 m. vasario 18-19 naktį buvo apiplėšta Pavilnio bažnyčia, išniekintas švč. Sakramentas, pavogta monstrancija, relikvijoriai, keletas žvakidžių.

*     *     *

Kėdainiai
    1977 m. gegužės 16 buvo laidojama Janonienė. Mokyklos draugės norėjo savo bendraklasėms pareikšti užuojautą dėl jų mamytės mirties, prisidėdamos prie laidotuvių eisenos (nešti vainikus). Mirusios visa šeima yra tikinti, todėl velionę laidojo su bažnytinėmis apeigo-
mis. Kėdainių I-sios vidurinės mokyklos direktorė Laurinaitienė, sužinojusi, kad velionė bus laidojama su kunigu, uždraudė mokinėms dalyvauti laidotuvėse. Priešingu atveju, jos neišlaikysiančios egzaminų. Išsigandusios moksleivės, išskyrus keletą drąsuolių, beveik visos nedalyvavo laidotuvių eisenoje.

*     *     *

Salos
    1977 m. liepos 13 d. Urlių kaime buvo laidojamas Bronius Zuikis. Jo sesuo pasikvietė iš Duokiškio kun. Lionginą Neniškj. Taip pat buvo pakviestas iš Rokiškio orkestras. Muzikantai, pamatę dalyvaujant laidotuvėse kunigą, pasakė: „Mes negrosime, jei laidotuvėse dalyvauja kunigas. Mums tai draudžia Rokiškio rajono sekretorius Lukoševičius".

    Nežiūrint, kad orkestrui jau buvo užmokėta, orkestrantai eiti su kunigu į kapus atsisakė.

*     *     *

Svėdasai
    1977 m. Teodora Juodienė Svėdasų kapinėse ant motinos kapo pastatė švč. Mergelės Marijos statulą. Apylinkės pirmininkas Giedraitis surašė aktą, kad statula pastatyta savavališkai ir privertė ją ir jos vyrą pasirašyti akte. 1977 m. birželio mėn. Juodienė buvo iškviesta į Anykščių rajono Vykdomąjį komitetą. Rajono valdžia pareikalavo pastatytą kapuose statulą nugriauti iki š.m. liepos 15 d. (nors statybai leidimas buvo prašytas), o jei ne, tai reikėsią už nugriovimą patiems sumokėti.

*     *     *

Ceikiniai
Ceikinių klebonas Lietuviškos Helsinkio grupės narys kun. Karolis Garuckas liepos mėnesį gavo nuo „lietuvių" anoniminį laišką, kuriame kun. K. Garuckui priekaištaujama, kad Lietuviškoji Helsinkio grupė palaiko ryšį su
Maskvos disidentais, kurių dauguma žydų kilmės ir kad minėtai grupei priklauso dr. Finkelšteinas. Manoma, kad tai yra KGB pastanga išardyti Helsinkio grupę.

*     *     *

Meškuičiai (Šiaulių rajonas)
    Daug audrų matęs garsusis Lietuvos kryžių kalnas Dievo Apvaizdos sprendimu šiais metais liko nenusiaubtas, išvengė naujos žaizdos. Kalnas pamažu užsigydo bedievių padarytas žaizdas, bet randai liekasi. 1977 m. gegužės 2 d. ant kalno jau buvo 360 didesnių ir mažesnių kryželių. Kokių tik užrašų ten nerasi! Čia dėkoja už sveikatą, prašo pagalbos tautai, ten maldauja atsivertimo paklydusiems. Vienas kryžius atvežtas net iš Sibiro.

    Dar matyti paskutinio (1975 m. lapkričio mėn.) kryžių niokiojimo žaizdos: ateinantį pasitinka bekyšą geležiniai stypai—bedievių neapykantos paminklai. Kalno gale matyti trys užraitytais galais išsikišę geležies likučiai—čia taip pat buvo kryžiai.

    Centre stovi kryžiais apstatytas pajuodęs kelmas, likęs paskutinio bedievių niokiojimo metu nupiovus klevą, kuris buvo pasodintas Nepriklausomybės laikais. Medį nupiovė, o šaknys liko...

    Su šaknimis išrauti tikėjimo iš žmonių širdžių ateistams nepavyko ir nepavyks. Vėl šalia kelmo „išaugo" didžiulis gražus kryžius su senoviška metaline kančia. Jis padarytas iš to paties nupiauto klevo kamieno, rasto (berods) kalno papėdėje. Jame įrašyta: „1977.V.2. Taip Dievo sutvarkyta: jei šaknys lieka, medis vėl ataugs. Čia bedieviai bejėgiai!"

    Kryžiai toliau „dygsta". Ant akmens 1863 m. sukilimui prisiminti kažkas taip pat iškalė kryžių. Meilė išradinga!

*     *     *

Žvirgždaičiai (Šakių rajonas)
    1977 m. liepos 4 d. Žvirgždaičių katalikų parapijos delegacija  nuvyko į Vilnių  ir  įteikė Religijos reikalų
tarybos įgaliotiniui K. Tumėnui pareiškimą, pasirašytą daugiau kaip šimto tikinčiųjų. Pareiškime išdėstoma neteisėtas Žvirgždaičių maldos namų uždarymas ir jų religinės bendruomenės panaikinimas. Tikintieji reikalauja, kad jų pažeistos teisės būtų atitaisytos, nes bendruomenė jokiam įstatymui nenusikaltusi. Jų bendruomenės likvidavimas yra vietinės valdžios nusikaltimas pagrindinėms žmogaus teisėms.

    Atvykusiai delegacijai įgaliotinis paaiškino, kad jų bažnyčia uždaryta ir parapija panaikinta už savavališką bažnyčios statybą kapuose. Tikintieji teisinosi, kad juos vietinė valdžia išvijo iš visur—net iš parapijos salės, kur buvo laikomos pamaldos. Jie liko visai be pastogės. Viskas buvo sudeginta. Tuomet ir susikalė iš lentų pastogę kapų kampe ir tenai kurį laiką meldėsi. Apie įstatymus, draudžiančius statybą, jie nežinojo, nes tuomet jie niekur nebuvo skelbiami. Jau nuo seno Lietuvoje buvo paprotys statyti koplyčias ir net bažnyčias kapų viduryje. Para-piečiai tą tradiciją ir pratęsė. K. Tumėnas šiuo reikalu liepė kreiptis į rajono valdžią. 1977 m. liepos 11 d. šešių asmenų delegacija nuvyko į šakius pas rajono pirm. pavad. Donatą Noreikienę ir nuvežė pareiškimą, kuriame išdėstė savo reikalavimus. Po pareiškimu pasirašė taip pat daugiau kaip šimtas asmenų. Pavaduotoja pareiškimą priėmė ir pasakė, kad, kai atvyks įgaliotinis K. Tumėnas, tuomet atvyksią pas juos, viską apžiūrėsią ir aptarsią.

    Dabar Žvirgždaičių tikintieji su nekantrumu laukia atvykstančių.

*     *     *

Slabadai (Vilkaviškio rajonas)

    Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas ir Vilkaviškio raj. pirm. pav. J. Urbonas 1977 m. birželio 30 d. atvyko į Slabadus apžiūrėti įsirengtos koplyčios. Juos sutiko tikintieji. Apžiūrėjęs gražiai atremontuotą koplyčią, K. Tumėnas pareikalavo parodyti bažnytines vėliavas—gal jose yra kas nors antitarybiniais ar naciona-
liniais motyvais. Susirinkusieji reikalavo patvirtinti bažnytinį komitetą ir sutvarkyti mokesčių klausimą, nes rajono pavaduotojas, sulaikydamas mokesčius, norįs atimti koplyčią. Įgaliotinis K. Tumėnas pažadėjo tikintiesiems per šešis mėnesius jų prašymą išpildyti

*     *     *

 Vištytis (Vilkaviškio rajonas)
    Norint kunigui atvykti į kaimyninę parapiją, esančią pasienio zonoje, reikalinga aplankyti įvairiausias valdžios įstaigas: parapijos klebonas, norįs pasikviesti į pagalbą kunigą, privalo važiuoti pas rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją gauti leidimą pasikviesti norimą kunigą. Gavęs žodinį leidimą (raštu niekada neduoda), turi grįžti atgal ir eiti pas apylinkės pirmininką, kad pasirašytų iškvietimo blanką. Vėliau iškvietimo dokumentas turi būti pristatomas kunigui, norinčiam atvažiuoti į atlaidus, esančius zonos ribose. Tuomet kunigas veža minėtą dokumentą į rajono miliciją. Milicija savo ruožtu susiriša su saugumu, saugumas vėl suderina su rajono pavaduotoju ir po dešimties dienų duoda atsakymą.

    Tokie kryžiaus keliai buvo praeiti, kai norėta gauti leidimą Kybartų klebonui kun. S. Tomkevičiui atvykti į Porciunkulės atlaidus Vištytyje 1977 m. rugpiūčio 7 d.

    Kuomet Vištyčio klebonas kun. Montvila lankėsi rajone, prašydamas, kad leistų kun. Tomkevičiui atvykti į atlaidus, rajono pirmininkas Juškevičius (pav. Urbonas atostogavo) leidimo nedavė. Dokumentai buvo laiku pristatyti į milicijos skyrių.

    Po dešimties dienų Kybartų klebonas S. Tomkevičius, nuėjęs į Vilkaviškio milicijos skyrių, sužinojo, kad leidimo jis negalįs gauti.

    —Kodėl?—paklausė klebonas.
    —Mes nežinom,—atsakė darbuotojai.

    Teko kreiptis į saugumo viršininką, šis, visaip išsisukinėdamas, bandė motyvuoti tuo, kad atlaidams užteksią vieno kunigo pagalbininko, kad Kybartuose esą daug darbo ir 1.1.
    Po atlaidų Vištyčio klebonas kun. Montvila paskambino telefonu rajono pavaduotojui Urbonui ir pasiteiravo, kodėl nedavė Kybartų klebonui leidimo atvažiuoti į pagalbą. Pavaduotojas atsakė tą patį, kad Vištyčio atlaidams yra leistas tik vienas kunigas—Gražiškių klebonas.

    — Bet tokiems atlaidams vieno maža, reikia kelių svečių kunigų,—pastebėjo klebonas.
    — To aš nežinau, aš leidimo į zoną neduodu. Leidimą duoda saugumas,—atsakė pavaduotojas.

*     *     *

Žalioji (Vilkaviškio rajonas)
    1977 m. birželio 30 d. ties buvusia (dabar paversta malūnu) bažnyčia sustojo „Volga". Iš jos išlipo Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas ir Vilkaviškio raj. pirm. pavad. J. Urbonas. Juos pasitiko gausus būrys tikinčiųjų ir reikalavo atiduoti buvusią bažnyčią bei patvirtinti parapijos komitetą. Valdžios atstovai bandė įkalbėti tikintiesiems, kad jiems patogiau su vietinio ūkio transportu važinėti į kitų parapijų bažnyčias. Tikintieji su tuo nesutiko. Jų nuomone, tai yra neįmanomas dalykas,, nes direktorius net laidotuvėms neduodąs mašinų.

    Energingi parapiečiai nesidavė pareigūnų įkalbami. Ypač atkakliai gynė bažnyčios reikalus moterys (T. Kaminskienė, A. Burauskienė, J. Matulevičienė ir kitos). Atvažiavusieji, matydami, kad žmonės nerimauja ir reikalavimai vis didėja, be to, tikinčiųjų būrys vis gausėja, pažadėję patvirtinti bažnytinį komitetą, išvažiavo.

    Išvažiavus K. Tumėnui ir J. Urbonui, prasidėjo tikinčiųjų terorizavimas.

    1977 m. birželio pabaigoje Rumokų bandomojo ūkio stoties direktorius Edvardas Adomavičius išsikvietė traktorinės brigados brigadininką Zenių Matulevičių ir priekaištavo, kaip jis galįs būti tikintis, kaip išdrįsęs pasirašyti po pareiškimu, reikalaujančiu grąžinti bažnyčią ir   1.1.   Už   principingą   savo   pažiūrą   gynimą   Zeniui
Matulevičiui buvo nubraukta 200 rub. premija ir ruošiamasi jj atleisti iš pareigų, nes tikintieji negalį būti vadovais.

    Po K. Tumėno apsilankymo buvusioje bažnyčioje prasidėjo triukšmas. Rumokų eksperimentinio ūkio vadovai, Vilkaviškio raj. valdžios nurodymu tvarkė malūną. Iš visų ūkio sandėlių buvo suvežti grūdų likučiai, kad būtų ką malti.

    Partinės organizacijos sekretorė sudarė partiečių sąrašą, prašančių, kad bažnyčios pastate būtų malūnas.

    Žmonės, pasipiktinę tokiu elgesiu, pradėjo rinkti parašus, protestuodami prie rajono valdžios ir vietinių ateistų savivalę.

*     *     *

PASKUTINĖS ŽINIOS

Šiauliai
    1977 m. rugpiūčio 23 d. į Vilniaus Saugumo komitetą buvo iškviesta šiaulietė Petkevičienė. Dvi dienas ji buvo klausinėjama ryšium su Balio Gajausko byla. Pradžioje apklausinėjo tardytojas Kazys. Savo grubumu ir necenzū-riškais žodžiais jis priminė baisiuosius Berijos laikus.

    Taip pat buvo tardytas ir Petkevičius. Tardytojai Petkevičiams siūlė išvykti į užsienį.

*     *     *

Vilnius
    1977 m. rugpiūčio 23 d. apie 13 vai. Vilniaus geležinkelio stotyje saugumas suėmė Lietuviškosios Helsinkio grupės narį Viktorą Petkų ir vieną jaunuolį (pavardė nežinoma). Sekančią dieną po tardymo vaikinas buvo paleistas. Po pietų V. Petkaus bute padaryta krata ir paimta 2 rašomosios mašinėlės ir daug dokumentinės medžiagos.

    Dabar Viktoras Petkus laikomas Valstybės saugumo kalėjime: Vilnius, Lenino 40.
Vilnius
    Tuo pačiu metu buvo areštuotas ir inž. ekonomistas Antanas Terleckas. Jo namuose saugumiečiai pradėjo kratą 23 d. pavakarį ir pabaigė kitą dieną apie 17 vai. Iškasinėjo sodą ir apie gyvenamąjį namą. Rado daug paslėptos medžiagos. A. Terlecką po kelių dienų tardymo paleido, privertę pasirašyti pasižadėjimą, kad ateityje neveiksiąs prieš tarybų valdžią.

*     *     *

Vilnius
    1977 m. gegužės mėn. pradžioje į Kanadą išvyko buv. ilgametis politinis kalinys (du kartus sėdėjęs kalėjime, iš viso apie 17 metų) Kęstutis Jokūbynas.

    Vos jam išvykus, saugumas pradėjo prieš jį šmeižtų kompaniją. Artimi Kęstučio draugai ir bičiuliai pritaria jo išvažiavimui, nes Tėvynėje jam grėsė moralinė mirtis.

    Kęstutis Jokūbynas yra doras, geras žmogus ir lietuvis, visą gyvenimą paskyręs Tėvynei.

    Kadangi K. Jokūbynas asmeniškai pažįsta daug rusų disidentų, todėl jis galės būti geru tarpininku tarp lietuvių veikėjų ir rusų disidentų. Rusų disidentai yra gausingi ir įtakingi Tarybų Sąjungoje ir užsienyje. Todėl mums, lietuviams, mažos tautos atstovams, jie gali daug padėti.

    „LKB Kronika" linki Kęstučiui Jokūbynui gausios Dievo palaimos!
*     *     *

NAUJI POGRINDŽIO LEIDIMIAI


    „Aušra" Nr. 7. Numeryje rašoma apie Kryžių kalno niokiojimą, kultūrinio palikimo darkymą; užbaigiamas rašinys apie Baltarusijos lietuvių vargus. Straipsnyje „Kieno kreivas veidrodis?" faktais atsakoma į rašytojo J. Baltušio propagandinį straipsnį. Numeryje įvestas naujas skyrius—„SOS!  SOS! SOS!", kuriame bus pateikiami
labiausiai įsidėmėtini dabarties įvykiai ir skaudžiausi persekiojimo ir nutautinimo atvejai.

*     *     *


    „Rūpintojėlis" Nr. 2. Labiausiai dėmesio vertas straipsnis „Ko iš mūsų reikalauja painus šių dienų gyvenimo rezginys?" Autorius nagrinėja sekuliarizacijos problemą ir siūlo veikimo gaires, kaip pasipriešinti plintančiai bedievybei (pasauliečių apaštalavimas, kova su baime ir kt.).

    Numeryje rašoma apie lietuvį poetą O. Milašių, ar Bažnyčia lenkino Lietuvą ir kt. Leidinys apima 66 puslapius.

*     *     *

    „Dievas ir Tėvynė" Nr. 5. Daug vietos numeryje skirta dialektinio materializmo kritikai, pateikiami Dievo buvimo įrodymai. Straipsnyje „Garbinga mokytoja" pasakojama apie mokyt. Reginos Procevičiūtės gyvenimą ir mirtį. Labai pageidautina, kad „Dievas ir Tėvynė" ir toliau rinktų medžiagą apie taurius lietuvius, kurie sunkiausiose sąlygose išliko heroiškai ištikimi Dievui ir Tėvynei. Leidinio apimtis—81 p.

*     *     *

Lietuvi, nepamiršk!

    P. Plumpa, P. Petronis, N. Sadūnaitė, S. Kovaliovas, O. Pranskūnaitė, V. Lapienis, V. Petkus ir kiti neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai tikėti ir gyventi!
*     *     *


 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum