gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 30 Spausdinti El. paštas
    • Jo Šventenybei šv. Tėvui Pauliui VI
    • Lageriuose ir tremtyje
    • Pareiškimai dėl Konstitucijos projekto
    • Kratos, tardymai ir areštai
    • Kada bus atidaryta Žaliosios bažnyčia?
    • Žinios iš vyskupijų
    • Iš „LKB Kronikos" archyvo
    • Nauji pogrindžio leidiniai

1977 m. lapkričio 1 d.
LKB KRONIKA Nr. 30
Perskaitęs duok kitam!
Eina nuo 1972 m.

JO ŠVENTENYBEI
ŠV. TĖVUI PAULIUI VI

    Sveikiname Jus, švenčiantį garbingą 80 metų amžiaus jubiliejų, ir meldžiame Dievą Jums jėgų ir toliau sėkmingai tęsti Apvaizdos skirtą misiją.

    Ta proga dėkojame už Jūsų tėvišką rūpestį visos žmonijos ir Katalikų Bažnyčios reikalais šiais sunkiais ateizmo išsiplatinimo ir dorovinio smukimo laikais, tvirtai saugant tikėjimo grynumą ir dorovinį tyrumą. Dėkojame už Jūsų drąsą, rodomą ginant viso pasaulio prislėgtuosius, skriaudžiamuosius ir persekiojamuosius.

    Mes girdime Jūsų žodžius, iš kurių suprantame, kaip labai Jums rūpi mūsų persekiojama Bažnyčia! Ji daugeliu atvejų negali veikti viešai, turėti savo spaudą, ginti savo teises, ypač katekizuoti vaikus ir jaunimą. Dažnai ji priversta pirmųjų amžių krikščionių pavyzdžiu skleisti Kristaus mokslo šviesą savo Tėvynėje ir plačiuose ateistų valdomuose plotuose.

    Mes pakartotinai reiškiame Jūsų šventenybei, kaip Kristaus Vietininkui, nuoširdžiausią pagarbą ir drausmingą paklusnumą.

    Tikimės ir ateityje Jūsų globos ir palaimos tiek viešai, tiek katakombiniu būdu veikiančiai Lietuvos Bažnyčiai.

LAGERIUOSE IR TREMTYJE


    1977 m. rugsėjo mėn. P. Plumpos žmona aplankė savo vyrą, kalintį 36-me Permės lageryje. Prieš pasimatymą buvo visiškai išrengta ir padaryta krata. Atsisakius leisti padaryti kratą, neduodamas pasimatymas. P. Plumpa

sunkių lagerio sąlygų smarkiai išsekintas, tačiau tvirtas. Tuoj po pasimatymo buvo permestas į kitą lagerį. Dabartinis jo adresas: Permės sr., Čūsovskij r., Vsevs-vetskaja st., vs 389/35.

*     *     *

     1977 spalio mėn. Lapienienei buvo leista aplankyti savo vyrą VI. Lapienį, kalintį Mordovijoje. Dabartinis jo adresas: Mordovkaja ASSR, Potma-Baraševo, učr. žx 385/3-5.

    Keli fragmentai iš VI. Lapienio tardymo:
    Tardytojas Lapieniui: Savo veikla sodini žmones į kalėjimą.

    Lapienis: Aš neturiu kalėjimo. Jei turėčiau, reikėtų pagalvoti, ką sodinti—juos ar jus.
    Tardytojas pasakoja, kad lageriuose žmonės kartais labai ilgai gyvena.

    Lapienis: Tada nesodinkite kitų, o patys sėskite— ilgiau gyvensite.

*     *     *

    Ona Pranskūnaitė šiuo metu gyvena 3-me Mordovijos lageryje (tame pačiame, kur kalėjo N. Sadūnaitė). Adresas: Mordovskaja ASSR, Tengūševskij r., Baraševo, učr. žx 385/3-4. Ji nuteista pagal LTSR BK 199 str. dviems metams lagerio. O. Pransk. iš tikrųjų kalinama Čuvašijos ATSR, Kozlovkos lageryje—.

*     *     *

    Birželio 11 Nijolei Sadūnaitei buvo pasiųstas siuntinys, tačiau grįžo atgal su užrašu „Nepriklauso". Liepos 12 siunčiamas kitas, bet po 23 grįžo atgal purvinas, šlapias, sudraskytas. Viską reikėjo išmesti.

    Birželio mėnesį gydytojų komisija nutarė, kad Nijolę reikia guldyti į ligoninę (nuolatos laikėsi 37,8-38 temperatūros), tačiau lagerio vadovybė nesutiko. Neleido net peršviesti rengenu plaučius.

    Nuo kovo 13 iki gegužės 13 Nijolė praleido Saransko izoliatoriuje. Čia saugumiečiai bandė ją perauklėti: davė

gerą maistą, net šokolado ir ragino apgailėti savo „klaidas". Dabartiniu metu Nijolė gyvena tremtyje ant Angaros upės kranto išsitiesusiame miestelyje: Krasnojarske kr., Bogučany, Beregovaja 18-3. Nuo Krasnojarsko iki Bogučany per taigą nusigauti galima lėktuvu. į tremtį Nijolę atvežė su sargyba. Vietiniai gyventojai stebisi, kad Nijolę daug kas lanko iš Tėvynės.

*     *     *

Iš Nijolės Sadūnaitės laiškų

    „Iš Baraševo išvykau rugpjūčio 24 d. Lagerio vyr. buhalterė prieš pat išvažiavimą iš Baraševo atėjo ir pranešė man, kad, man atvažiavus į vietą, parašyčiau jai laišką su savo asresu, nes ji nežinosianti, kur siųsti mano pinigus... Ir jei ne geri žmonės, tai taip ir tektų badauti iki pirmo uždarbio. Po sunkios 27 parų kelionės tai nebūtų jau į sveikatą. Ačiū Dievui, kad gerų žmonių visur yra ir jie man daug kuo padėjo ir padeda.

    Po savaitę teko pabūti Čeliabinsko, Novosibirsko ir Krasnojarsko kalėjimuose. Kalinių visur labai daug—virš normos, taip kad lova dažnai tekdavo dalintis dviese. Apie švarą ar kitas higienos būtinybes nėra ko ir bekalbėti. Laimingo atsitiktinumo dėka, išsisaugojau utėlių. Su blakėmis kovojau iš peties, o moterys, prie jų pripratusios, skaniai iš manęs juokėsi. Ką padarysi, bet taip ir neišmokau miegoti, kai blakės kandžiojasi... O nepamiegojus naktį, kitą, ir paskutines jėgas pameti. Nieko nuostabaus, kad ir širdis sustreikavo. Bet dabar, ačiū Dievui, visa tai jau praeityje.

    Rugsėjo 5 dieną vos nenukeliavau ten, kur skausmo ir ašarų nebėra. Ir kas įdomiausia, kad jautiesi visiškai ramiai—jokios baimės. Tik viena aiški mintis: ačiū Dievui, viskas baigiasi! O širdis juokų nemėgsta, jei sustreikavo— sudiev! Bet tą kartą juodoji sesė praėjo pro šalį— kareivėliai sutrukdė: vaistai, vanduo, oras—ir sąmonė sugrįžo.

    Kelionėje sirgau gripu ir ausies uždegimu. Gydymo

jokio, o dabar turiu atminčiai vieną apkurtusią ausį... Ačiū Gerajam Dievui, kad antroji girdi. Gerai būtų, kad keiksmų, nešvankių kalbų visai negirdėčiau, o galėčiau džiaugtis tik gerais žodžiais ir įvairiabalse muzika.

    Kelyje ir kalėjimuose—skersvėjai. Langai be stiklų. Beveik visi čiaudo, sloguoja, kosti. Atsilaiko tik labiausiai užsigrūdinę ir patys stipriausi. Sunkiausia buvo vagone. Labai ankšta.

    Ir štai—aš vėl laisva! Kokia tai didžiulė laimė! Visa krūtine alsuoju grynu taigos oru, džiaugiuosi erdve, tyromis vaikučių akimis. Ačiū Gerajam Dievui už tą grožį gamtoje, už gerumo kibirkštis žmonių sielose!

    Be Dievo malonės žmogus didžiausias skurdžius. Apie tai šaukte šaukia milijonai dvasinių vargdienių, kurie neturėjo laimės pažinti ir pamilti Gerojo Dievo ir nuo vaikystės dienų klaidžioja gyvenimo šunkeliuose. Savo kelionės metu jų sutikau labai daug. Ir nežiūrint to, kaip žemai jie bebūtų puolę, kiekviename rusena gėrio kibirkštis, kurią įžiebia geras žodis. Kaip labai reikalinga jų blogio iškankintoms sieloms Dievo malonė! Melskimės, aukokimės, nes dvasinių vargdienių skaičius nepaprastai auga. Realiai pamačiau, kaip labai nelaimingas žmogus be Dievo.

    Vidurinės mokyklos dar nesuremontavo, ir mūsų mokiniai mokosi aštuonmetėje mokykloje, antroje pamainoje, nuo 14 vai. Į darbą einame ir mes po pietų Skambiname pamokoms ir pertraukoms, prižiūrime, kad būtų švaru koridoriuose, o po pamokų plauname visas patalpas. Darbo buvo labai daug, nes trūko valytojų, ir mums su Ana teko dirbti už keturias. Užvakar įsidarbino trečia valytoja, ir dabar daug lengviau. Be to, ir jėgos pamažu grįžta, štai ką reiškia laisvė! Dešimt dienų laisvėje, o aš jau stipriai stoviu ant kojų, ir net stiprus vėjas man nebaisus. Silpnumas praeina, darbe mažiau pavargstu ir jaučiu, kad greitai būsiu stipri kaip ir anksčiau—laisvėje.

    Mano pinigus iš lagerio dar neatsiuntė. Jei ne geri žmonės, būtų tekę pabadauti.

    Su žmonėmis sutariu, visi man draugiški ir geri. Aš

taip pat stengiuosi nelikti skolinga. Gyvename labai gražiai.

    Visiems, kurie mane prisimena—nuoširdžiausia padėka!

    Telaimina ir tegloboja visus Gerasis Dievas!
Su Dievu!
Jus labai mylinti ir dėkinga
Nijolė

PAREIŠKIMAI DĖL KONSTITUCIJOS PROJEKTO
TSRS CK Generaliniam Sekretoriui
TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumo
   Pirmininkui
TSRS Konstitucinės komisijos Pirmininkui
LEONIDUI ILJIČIUI BREŽNEVUI
    Nuorašai:
1. LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumui
2. Religijų reikalų tarybos prie TSRS Ministrų Tarybos įgaliotiniui Lietuvos TSR
Lietuvos TSR, Vilniaus
arkyvyskupijos kunigų
P A R E I Š K I M A S
(Konstitucijos projektas—KGB ir ateistams):
    Mes, žemiau pasirašę Vilniaus arkivyskupijos kunigai, susipažinę su visaliaudiniam svarstymui pateiktu naujosios Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos Konstitucijos projektu, laikome reikalinga:

    1. Kad pilno piliečių lygiateisiškumo nepriklausomai nuo jų santykio su religija pagrindu, apie kurį kalbama 34 straipsnyje, naujoji TSRS Konstitucija užtikrintų visiems šalies piliečiams — tiek tikintiesiems, tiek ir netikintiesiems—vienodas teises ir laisves sąžinės srityje, būtent, kad Konstitucijos 52-me straipsnyje, šalia antireli-

ginės propagandos, laisvės, būtų įrašyta ir religinių įsitikinimų skleidimo, tai yra religinės propagandos laisvė, ir kad šia laisve tikintieji galėtų naudotis taip, kaip netikintieji ir ateistai naudojasi antireliginės propagandos laisve.

    2. Kad Konstitucijos 53-me straipsnyje, šalia valstybės teikiamos pagalbos šeimai, vystant platų vaikų įstaigų tinklą ir 1.1., būtų užtikrinta teisė dar negimusiam kūdikiui gimti ir gyventi; kad būtų garantuota laisvė tėvams auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus bei sąžinės laisvę; kad įstatymai daugiau stiprintų santuokos ir šeimos patvarumą.

    Esame įsitikinę, kad tokie nuostatai ir jų vykdymas atneštų didelę visuomeninę naudą ir dar labiau pakeltų tarptautinį TSRS autoritetą, kuriuo rūpintis mus verčia projekto 62 straipsnis.
Lietuvos TSR
1977 liepos mėn.

        Vilniaus arkivyskupijos kunigai: Kun. Jonas Kukta, kun. Antanas Mačiulis, kun. Antanas Simonaitis, kun. Steponas Tumaitis, kun. Bronislavas Laurinavičius, kun. Ignas Jakutis, kun. Vladislovas Černiauskas, kun. Stanislovas Valiukėnas, kun. Donatas Puidokas, kun. Alfonsas Petronis, kun. Aldas Čeponis, kun. Julius Baltušis, kun. Albertas Ulickas, kun. Jonas Kardelis, kun. Vytautas Jaskeliavičius, kun. Domininkas Valančiauskas, kun. Karolis Garuckas, kun. Kazimieras Valeikis, kun. Kazimieras Žemėnas, kun. Alfredas Kanišauskas, kun. Alfonsas Merkys, kun. Donatas Valiukonis, kun. Kazimieras Pukėnas, kun. Antanas Dziekan, kun. dr. Silvestras Malachovski, kun. Jonas Charukevič, kun. Adolf Trusevič, kun. Pijus Jankus, kun. Stanislovas Kakarieka, kun. Henrikas Kitauskas, kun. Konstantinas Gajauskas, kun. Antanas Andriuškevičius, kun. Algimantas Keina, kun. Jonas Vaitonis, kun. Ričardas Černiauskas, kun. Juozas Budrevičius, kun. Bronius Jaura, kun. Jonas Lauriūnas, kun. Nikodemas Pakalka, kun. Česlovas Taraškevičius, kun. Mykolas Petravičius, kun. Bronislavas Sakavičius, kun. Kazimieras

Gailius, kun. Stanislovas Markevičius, kun. Vytautas Rūkas, kun. Petras Daunoras, kun. Viktoras Zavacki, kun. Vaclovas Aliulis, kun. Konstantinas Moli, kun. jubiliatas Leonas Lavcevič, kun. dr. Kazimieras Kulak, kun. Vladislovas Novicki, kun. Juozas Urbonas, kun. Alfonsas Tamulaitis, kun. Justinas Saulius, kun. Vladisla-vas Velymanski, kun. Danielius Baužys, kun. Antanas Zaman, kun. Vaclovas Obremskis, kun. Antanas Dilys, kun. Jonas Morkūnas, kun. Nikodemas Jaura, kun. Povilas Jurkovlenec, kun. Juozas Poškus, kun. Juozas Tunaitis, kun. Kazimieras Kindurys, kun. Jonas Grigaitis, kun. Vytautas Bronickis, kun. Kazimieras Vasiliauskas, kun. Povilas Bekiš, kun. Juozas Juodagalvis, kun. Zenonas Patėjūnas, kun. Jonas Deksnys, kun. dr. Pranciškus Vaičekonis, kun. Stanislovas Lidys, kun. Petras Tarvidas, kun. Martynas Stonis, kun. Stanislovas Taporek, kun. Aleksandras Liakovič.

    Aukščiau pateiktą pareiškimą pasirašė taip pat šie Vilkaviškio vyskupijos kunigai:

    Kun. L. Kavaliūnas, kun. J. Matulevičius, kun. J. Sventickas, kun. A. Vitkus, kun. V. Būdas, kun. A. Urbonas, kun. V. Bobinas, kun. J. Maksvytis, kun. K. Burba, kun. J. Berteška, kun. P. Orlickas, kun. V. Jalinskas, kun. V. Dumčius, kun. V. Stakėnas, kun. J. Zdebskis, kun. K. Montvila, kun. P. Račiūnas, kun. P. Dumbliauskas, kun. A. Račkauskas, kun. J. Baranauskas, kun. I. Plioraitis, kun. J. Adomaitis, kun. V. Užkuraitis, kun. S. Tamkevičius, kun. K. Skučas, kun. A. Deltuva, kun. A. Lukošaitis, kun. J. Mieldažys, kun. J. Malinauskas, kun. V. Česna, kun. A. Pangonis, kun. J. Grudzinskas, kun. L. Kunevičius, kun. V. Vaitauskas, kun. A. Gustaitis, kun. J. Užupis, kun. A. Liubšys, kun. J. Palukaitis, kun. K. Ambrasas, kun. J. Būga, kun. B. Čegelskas, kun. V. Gurevičius, kun. V. Kizlaitis, kun. P. Andrišiūnas, kun. P. Sitka, kun. K. Juškevičius, kun. V. Perusevičius, kun. B. Ražukas, kun. P. Adomaitis, kun. J. Žemaitis, kun. S. Samuolis, kun. A. Akelevičius, kun. V. Degutis, kun. G. Dovidaitis, kun. J. Kapstaitis, kun. J. Varvuolis, kun. J. šalčius,  kun. A. Vekeliūnas, kun. J. Preikštas, kun.

Pasilanskas, kun. J. Jakaitis, kun. A. Aleksandravičius, kun. J. Aleksa, kun. S. Račkauskas, kun. J. Radzevičius, kun. A. Rimas, kun. G. Skučas, kun. P. Vagneris, kun. J. Juškaitis, kun. J. Gumauskas.

*     *     *

TSKP CK Genraliniam Sekretoriui
TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumo
   Pirmininkui
TSRS Konstitucinės Komisijos Pirmininkui
L. Brežnevui

    Nuorašai:
    Lietuvos KP CK Sekretoriui ir Lietuvos Konstitucinės Komisijos Pirmininkui P. Griškevičiui
    Panevėžio Vyskupijos Apaštališkajam Administratoriui
    Jo Ekscelencijai Vysk. Dr. R. Krikščiūnui
    Religijų reikalų Tarybos prie TSRS Ministrų Tarybos
    Lietuvos TSR Įgaliotiniui K. Tumėnui
Lietuvos TSR Panevėžio Vyskupijos kunigų

P A R E I Š K I M A S

    Naudodamiesi visiems piliečiams suteikta teise pareikšti savo pasiūlymus dėl naujosios TSRS Konstitucijos projekto, mes, šiame pareiškime pasirašę Panevėžio vyskupijos kunigai, drauge žinodami tikinčiųjų nuomonę, pareiškiame mintis apie Konstitucijos projekto straipsnius, kalbančius apie religiją ir tikinčiųjų reikalus, ir siūlome straipsnių patikslinimą.

    Konstitucijos projekto 52 straipsnyje pagrindinis turinys yra paimtas iš iki šiol veikiančios TSRS Konstitucijos 124 straipsnio, šis straipsnis jau daug metų taikomas tikinčiųjų gyvenime, mums iš patirties yra žinomas, kaip nedemokratiškas ir varžantis tikinčiųjų asmeninę ir religinę laisvę, štai dalis 52 straipsnio: „TSRS piliečiams pripažįstama sąžinės laisvė, tai yra teisė išpažinti bet kurią religiją, atlikti religines apeigas arba neišpažinti jokios religijos, vykdyti ateistinę propagandą". Viename

sakinyje jau prieštaravimas sau—visiems piliečiams pripažįstama sąžinės laisvė, ateistam pripažįstama propagandos laisvė, o tikintiesiems tikėjimo propagandos laisvės nesuteikiama, nors tikintiesiems propaganda yra sąžinės ir tikėjimo esminis dalykas, šis straipsnis, nelygiai traktuodamas tikinčiųjų ir netikinčiųjų santykį su valstybe ir jų pasaulėžiūros propagandos laisvę, atnešė tikintiesiems piliečiams dvasines skriaudas ir kančias. O ateistai, šiuo straipsniu remdamiesi, naudojasi neribota laisve ateizmui propaguoti. Laikydami savo pasaulėžiūrą valstybine, jie niekina religiją ir tikinčiuosius, o valstybė jiems teikia visas propagandos priemones, įgytas proporcingai ir tikinčiųjų lėšomis: mokykla, spauda, radiją, televiziją, teatrą ir kt. Tikintiesiems suteikiama tik laisvė atlikti religines apeigas ir dalyvauti jose (faktiškai ne visiems), bet neleidžiama ginti, skleisti savo įsitikinimus viešai visuomenėje, kas yra religijos išpažinimo esminė dalis. Kunigai už rengimą bažnyčioje vaikų religinių apeigų praktikai baudžiami kalėjimu ar administracinėmis baudomis. Tikintieji dėl religijos išpažinimo patiria persekiojimus, pažeminimą, trukdymą užimti atsakingesni postą, net atleidimą iš darbo ir kt. Atsakingesnio posto užėmimas siejamas su religijos atsisakymu. Daugelis tikinčiųjų dėl persekiojimo priversti atlikti religines praktikas slaptai. Vienintelei mūsų respublikoje Kunigų seminarijai Kaune neleidžiama visus tinkamus kandidatus paruošti kunigais. Todėl daug parapijų yra be kunigo (šiais metais Panevėžio vyskupijoje mirė 6 kunigai, o seminarija paruošė tik vieną). Iki šiol religijos apeigų atlikimo laisvė tikintiesiems buvo tik svajonė, nes administracinėmis priemonėmis yra varžomas kunigų parengimas, be kurių neįmanomos religinės apeigos.

    Projektuojamos Konstitucijos 52 straipsnyje parašyta: „Kurstyti nesantaiką ir neapykantą ryšium su religiniais tikėjimais draudžiama". Tikintieji neturi ir galimybės kurstyti, nes jiems nesuteikta propagandos laisvė, o ateistai turi visas jiems prieinamas galimybes, šį 52 straipsnio vieta reikia patikslinti. Iš dabar galiojančios Konstitucijos  įrašytas  dar vienas  sakinys  į naujosios

Konstitucijos projekto 52 straipsnį: „Bažnyčia TSR Sąjungoje atskirta nuo valstybės ir mokykla—nuo Bažnyčios". Jei Bažnyčia atskirta nuo valstybės, reikia Konstitucijoje užtikrinti, kad valstybė nesikiša į Bažnyčios vidaus reikalus ir jos sau nepajungia, padarydama ją priklausomą nuo rajonų DŽD Tarybų lyg religinių skyrių, kas matyti iš Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos . Prezidiumo 1976.VII.28 įsakymo Nr. IX-748, patvirtintų Religinių susivienijimų nuostatų. Prisidengiant mokyklos atskyrimu nuo Bažnyčios, tikintiesiems tėvams visaip trukdoma religingai auklėti savo vaikus, vaikai nustatomi prieš religingus tėvus, draudžiama vaikams atlikti religines praktikas, tuo pažeidžiant neliečiamą tėvų teisę auklėti savo vaikus ryšium su savo sąžine ir įsitikinimais.

    Kad nebūtų diskriminacijos, siūlome 52 straipsnį perredaguoti taip:

    „TSRS piliečiams pripažįstama sąžinės laisvė, tai yra teisė visiems piliečiams, be amžiaus skirtumo ar užimamų pareigų valstybėje, išpažinti bet kokią religiją, laisvai atlikti religines praktikas, mokytis ir mokyti religinių mokslų ar neišpažinti jokios religijos, gyventi ir veikti pagal ateistinius įsitikinimus.

    Skleidžiant savo pasulėžiūrą, tikintiesiems ir ateistams suteikiama lygi teisė naudotis visomis šiuolaikinėmis informacijos priemonėmis: mokykla, radiju, televizija ir kt.

    Religija ir ateizmas remiasi ir išsilaiko vienminčių piliečių pastangomis bei lėšomis, o savo mokymu vadovauja savo laisvai išlaikomose specialiose mokyklose.

    Kurstyti nesantaiką ir neapykantą ryšium su religiniais ar ateistiniais įsitikinimais draudžiama".

    Perredaguoti 36 straipsnį: „Įvairios tautybės, rasės, tikintieji ir netikintieji tarybiniai piliečiai turi lygias teises".

    Papildyti 57 straipsnį: „Tarybiniai įstatymai saugo ir gina negimusios žmogiškosios būtybės sveikatą ir gyvybę—draudžiamas abortas".

    Papildyti 66 straipsnį: „Tikintieji tėvai turi pilną teisę

savo vaikus auklėti pagal savo sąžinę ir religinius įsitikinimus".

    Be to, reikia Konstitucijoje teisiškai užtikrinti, kad niekas negali būti tiesiog ar netiesiog verčiamas kalbėti ar veikti prieš savo sąžinę ir įsitikinimus. Visos Konstitucijos teisės turi būti ne tik deklaruotos, bet ir galimos praktiškai įvykdyti.

Panevėžio vyskupijos kunigai

1977 m. rugsėjo 12 d.
Pasirašė 120 kunigų ir vysk. V. Sladkevičius.

KRATOS, TARDYMAI IR AREŠTAI

(Kratos, tardymai ir areštai Lietuvos katalikų kasdieninė duona):
    Šių metų rugpjūčio 23 dieną, antradienį, 15 vai., Saugumo komiteto vyr. tardytojas mjr. Pilelis su operatyvininku mjr. Trakimu Vilniaus m. autobusų stotyje sulaikė Viktorą Petkų ir kartu su juo buvusį Algį Masilionį. Saugumiečiai pateikė V. Petkui orderį kratai jo bute (Komjaunimo 35 bt. 8) ir čia pat pareikalavo sėstis į laukusią automašiną. V. Petkus sėstis į mašiną atsisakė ir į savo butą ėjo pėsčiomis, lydimas saugumiečių. Kartu ėjo ir A. Masilionis. V. Petkaus bute buvo padaryta krata; taip pat buvo iškratytas jis pats ir A. Masilionis. Į kratos protokolą V. Petkus įrašė protestą, kad A. Masilionis iškratytas savavališkai, neturint tam orderio.

    Kratos metu buvo paimta: portatyvinė rašomoji mašinėlė, o iš portfelio, kurį V. Petkus turėjo su savimi autobusų stotyje, išimta—leidinio „Dievas ir Tėvynė" 4 numeriai; „Lietuvos kultūros archyvas"; mašinraštis „Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninė grupė". Dokumentai Nr. 3, 4... iki 12"; Nikluso Marto pareiškimas Lietuvos grupei—rusų ir estų kalbomis; „Estijos, Latvijos ir Lietuvos tautinio judėjimo Vyriausiojo komiteto sudarymo aktas"—3 egz. lietuvių


kalba ir po 1 egz.—rusų, latvių ir estų kalbomis; rankraštis latvių kalba su Kalninšo parašu; Viduklės klebono pareiškimo Kauno arkivyskupijos valdytojui kopija, o taip pat A. Šeškevičiaus laiškai—63 lapai.

    Krata tęsėsi iki 18 vai. Po kratos V. Petkų ir A. Masilionj išvežė į saugumą. A. Masilionis netrukus buvo paleistas, o V. Petkus nebegrįžo.

*     *     *

    Tą pačią dieną ir tuo pat laiku (15 vai.) į Antano Terlecko namus Vilniuje, Nemenčinės pl. Nr. 68, atėjo nepažįstamas vyras. Jis labai apgailestavo sužinojęs, kad jo „draugo Antano" nėra namie. Buvusi namuose A. Terlecko uošvė paaiškino, kad Antanas greitai negrįš, ir svečias išėjo. Bet neilgam. Staiga, po kelių minučių namus užplūdo apie 15 čekistų. A. Terlecko uošvei ir dukrai jie parodė nutarimą padaryti namuose kratą ir čia pat pradėjo savo darbą.

    Krata A. Terlecko namuose truko dvi dienas. Vadovavo—Saugumo komiteto skyriaus viršininkas papik. Česnavičius. Formaliai kratą vedė kpt. Daugalas, vyr. tardytojo mjr. Pilelio pavestas. Dar dalyvavo saugumiečiai mjr. Kalakauskas, kpt. Tušas, Čekenis ir kt.

    Pirmą dieną krata vyko iki 23 vai. Kratos metu į namus parėjo ir A. Terleckas. Saugumiečiai jį tuoj pat iškratė ir, nieko neradę, liepė sėstis kambaryje ant kėdės. Tačiau Terleckas pareiškė, kad jis savo bute esąs šeimininkas, ir atsisakė sėstis jam nurodytoje vietoje; kratos metu jis vaikščiojo po savo butą.

    Kratai vykstant (pirmą kratos dieną) į A. Terlecko namus užėjo Juozas Tumelis, dirbantis Knygų rūmuose. Saugumiečiai jį taip pat iškratė. Nors nieko nerado, tačiau sulaikę pasodino kambaryje ir kelias valandas išlaikė, klausinėdami jį apie jo apsilankymo tikslą, apie ryšius su A. Terlecku ir bardami už tai, kad palaiko santykius su tokiu „antitarybininku".

    Kratos metu prie Terlecko namo atėjo dar vienas vaikinas ir pro langą pasiteiravo A. Terlecko žmonos, kur jų sūnus. Vos Terleckienė spėjo jam atsakyti, kad sūnaus

nėra ir nebus, kai atėjusį sugriebė saugumiečiai ir įsitempė į vidų. Vaikinas atsisakė pasisakyti savo pavardę ir taip pat buvo pasodintas kambaryje, šalia jo atsisėdo saugumietis. Kiek pasėdėjęs, vaikinas staiga šoko pro duris laukan ir pabėgo į mišką. Saugumiečiai griebėsi tardyti Terleckų šeimos narius, tačiau pabėgusio niekas nežinojo.\

    23 vai. Nakties krata buvo nutraukta. Naktį namuose liko budėti trys saugumiečiai, o A. Terleckas buvo sulaikytas ir išvežtas į Saugumą. Išvežamas, nepaisydamas saugumiečių draudimo, atsisveikino su savo šeima, persižegnojo prieš kabantį ant sienos kryžių, garsiai paprašė Dievo, kad jam suteiktų stiprybės, įsakė vaikams mylėti Lietuvą ir laukti jo, nes jis vis tiek dar sugrįšiąs.

    Sekančią dieną (rugpjūčio 24) 9 vai. ryto krata vėl buvo tęsiama toliau. Krata vyko be A. Terlecko ir buvo baigta 16 vai. Per dvi dienas iškratytas butas, visi lauko sandėliukai, malkinė, iškasinėtas sodas ir miškas aplink namus. Sandėliukyje, be to, dar buvo atplėštos grindys ir iškasinėta žemė po grindimis.

    Iš lauko į butą kratytojai atnešė daug paketų su įvairia literatūra, sakydami, kad juos rado sandėliukuose bei užkastus sode. A. Terleckas pareiškė, kad jis prisiima atsakomybę tik už tą medžiagą ir tuos daiktus, kurie rasti jo bute. Visa kita, kas atnešta iš lauko, yra ne jo ir jis apie tai nieko nežinąs. Darže, sode ar miške užkasti ar padėti kokius nors paketus gali bet kas, neišskiriant ir pačių saugumiečių, kurie jau seniai ant jo „griežia dantį" ir ne sykį grasino jį „sudoroti". Taip pat ir į lauko sandėliukus gali įeiti kas nori, nes jie nerakinti, o šunį kažkas neseniai nunuodijo.

    A. Terlecko bute rasta: rašomoji mašinėlė, jo paties pareiškimų, adresuotų Podgornui ir Andropovui, nuorašai; kun. P. Račiūno pareiškimo šakių rajono vykdomajam komitetui nuorašas; Siniavskio telefono numeris Paryžiuje ir keletas adresų.

    Iš lauko buvo atnešta kita rašomoji mašinėlė, o atneštuose paketuose rasta: „LKB Kronikos" 6 numeriai; „Aušros"   2   numeriai;   „Laisvės  šauklio"  3  numeriai;

fotojuosta su tekstu rusų kalba „Atviras laiškas" Literaturnaja gazeta redaktoriui Čakovskiui" ir „Marčenkos bylos dokumentai"; daug storų prirašytų sąsiuvinių su užrašais „Mintys dienoraščiui"; K. Skebėros prisiminimai 49-se sąsiuviniuose (rankraštis) bei 28 laiškai, adresuoti K. Skebėrai; knygos „Kovaliovo byla" (rusų kalba), išleistos 1976 m. Niujorke, 90 fotografijų.

    Iš paketų išimta taip pat visa eilė rašomąja mašinėle spausdintų straipsnių: „A. Sniečkaus nuopelnai Lietuvai", „Kaip trėmimą vaizduoja tarybinė literatūra", „Ir toliau klastojama Lietuvos istorija", „Mūsų uždaviniai", „Tragiško liūdesio dienos", „Kodėl girdoma Lietuva?", „P. Griškevičiaus pasiaiškinimas", „Socialistinė revoliucija TSRS pasiuntinybėje Kaune", „Lenkiškos mokyklos— Lietuvos rusinimo įrankis", „Nugalėtojai neteisiami", „Atlanto nugalėtojus minint", „Dorovė be religijos", „Leiskite nušluostyti Jums ašaras arba A. Sniečkaus nuopelnai Lietuvai", „1941 m. birželio sukilimas Lietuvoje", „Prie Visagino ežero", „Simo Kudirkos teismo procesas", „Iš senovės į dabartį", „Stalino aukos", „Hitlerio aukos Lietuvoje", „LKB Kronikos leidėjams—17 lietuvių inteligentų. 1975 m. rugpjūčio 4 d.", „Lenininė Iskra Lietuvoje".

    Kratos protokolą A. Terleckas ir jo duktė atsisakė pasirašyti.

*     *     *


    Tuo pačiu laiku (rugpjūčio 23 d. 15 vai.) pradėta krata ir Juliaus Sasnausko bute Vilniuje, Garelio 15, bt. 15. Kratą darė vyr. tardytojo mjr. Pilelio pavestas ypatingai svarbių bylų vyr. tardytojas papik. Maslaukis. Prieš pat kratą čia taip pat pasirodė nepažįstamas vaikinas, kuris pasiteiravo J. Sasnausko motinos, kur yra „jo mokslo draugas Julius". Motinai atsakius, kad Julius yra mieste su reikalais, nepažįstamasis išėjo, ir tuojau užgriuvo čekistai.

    Kratos metu paimta: Antano Suraučiaus autobiografijos fragmentai (iš Lenkijos lietuvių gyvenimo); Eduardo Kuznecovo knyga „Dienoraščiai" rusų kalba, išleista Paryžiuje; Andriejaus Sacharovo „Apie šalį ir pasaulį"

rusų kalba, išleistą Niujorke; A. Sacharovo laiškas Nobelio komiteto nariams rusų kalba; O. Lukauskaitės-Poškienės rankraščio keletas lapų; Kazio Bradūno eilėraštis „Sibiro kapinės"; A. Vienuolio-Žukausko 1957 m. kalba dėl paleistų politinių kalinių sugrąžinimo; laiškas „Tiesos" redakcijai (į Balkevičiaus 1976 rugpiūčio mėn. straipsnius); žurnalas „Aidai", 1975 Nr. 2, išleistas Niujorke; prašymas Vilniaus m. liaudies švietimo skyriui dėl pašalintų iš A. Vienuolio vid. mokyklos XI klasės moksleivių: V. Bogušo, A. Tučkaus, A. Masilionio ir J. Sasnausko sugrąžinimo su XIa klasės 31 moksleivio parašais; 135 atvirukai su Vyties ženklu ir užrašu: „Kas bus, kas nebus, bet Lietuva nepražus", penkios naudotos rašomosios mašinėlės juostelės; rašinių „Gerbiami ponai ateistai", „Sekame komunistų pavyzdžiu", „Rusai primetė mums klasių kovą" rankraščiai ir straipsnis „Lenkiškos mokyklos—Lietuvos rusinimo įrankis".

    Kratos metu atėjęs Juliaus Sasnausko draugas buvo taip pat iškrėstas, bet pas jį nieko nerado. Baigiantis kratai, į namus grįžo Julius Sasnauskas. Saugumiečiai jį norėjo iškratyti, bet jis užprotestavo, pareikšdamas, kad nutarime daryti kratą nurodytas tik „butas ir rūsys". Jis gi nesąs nei butas, nei rūsys. Tuomet čekistai jį nusivežė į saugumą, išrašė nutarimą daryti asmens kratą ir jį iškratė. į Sasnausko pastabą, kad šiame nutarime nėra prokuroro sankcijos, tardytojas atsakė, jog įstatymai leidžia daryti kratą ir be prokuroro sankcijos, tik per 24 vai. apie tai turi jam būti pranešta. Jie taip ir padarysią. Asmens kratos metu pas J. Sasnauską nieko nerasta ir jis buvo paleistas.

*     *     *

    Areštavus Vilniaus autobusų stotyje V. Petkų ir A. Masilionį, ten dar buvo sulaikytas ir J. Volungevičius. Kadangi jis nesileido iškrečiamas, tai buvo nuvežtas į saugumą, ten iškrėstas ir, nieko neradus, paleistas. Jokio dokumento, leidžiančio daryti kratą, jam nepateikta. J. Volungevičius dėl to parašė protestą Lietuvos respublikos prokurorui. Paleistą J. Volungevičių gatvėje įžūliai sekė

du vyrai. Jis kreipėsi pagalbos į milicininką, prašydamas apsaugoti jį nuo nežinomų „globėjų", kurie, ko gero, norį jj apilpėšti. Milicininkas priėjęs pareikalavo iš seklių dokumentų, bet, pamatęs dokumentus, tuoj pat pasitraukė, atsiprašinėdamas, kad įsikišo nė į savo reikalą.

*     *     *

    Turimomis žiniomis tą pačią dieną (rugpjūčio 23) padaryta krata Rygoje latvio Caličio bute. Krata pradėta 18 vai. Rastas „Estijos, Latvijos ir Lietuvos tautinio judėjimo Vyriausiojo komiteto sudarymo aktas" latvių kalba, rašytas V. Kalninšio ranka. V. Kalninšas tą pačią dieną buvo sulaikytas Rygos geležinkelio stotyje. Tardomas jis pareiškė, kad šj dokumentą jis išvertė į latvių kalbą iš rusų kalbos V. Petkaus prašymu, kuomet šis neseniai lankėsi Rygoje (V. Kalnišas—buvęs Rygos universitete rusų kalbos dėstytojas, už politinę veiklą teistas 12 metų laisvės atėmimu. Visus 12 metų praleido Mordovijos lageriuose. Dabar gyvena Rygoje).

    Tą pačią dieną Estijoje, taip pat geležinkelio stotyje, buvo sulaikytas Niklusas Martas. Po keletos valandų jis buvo paleistas. Čia tenka pastebėti, jog visose šiose kratose, įskaitant Rygoje, pagrindu buvo nurodoma B. Gajausko byla.

*     *     *

    Antanas Terleckas Vilniaus saugume buvo išlaikytas 3 paras. Tardė vyr. tardytojas mjr. Rimkus. A. Terleckas buvo nuvestas ir pas Saugumo komiteto pirmininko pavaduotoją gen. Vaigauską. Saugumiečiai kaltino Terlecką tuo, kad jis prieš metus, būdamas Rygoje, agitavo latvius ir estus sukurti bendrą Pabaltijo išsilaisvinimo komitetą. Taip pat kaltino, kad jis leidžiąs leidinį „Laisvės šauklys". Be to, reikalavo parodymų apie kratos metu rastą medžiagą. A. Terleckas atsisakė duoti bet kokius parodymus. Saugumiečiai savo ruožtu pasiūlė A. Terleckui, kad jie nekelsią jam bylos, jeigu jis duos pasižadėjimą daugiau nebekovoti prieš tarybų valdžią. Terleckas atsakė, kad jis negalįs duoti tokio pasižadėjimo, nes jis

niekada nekovojęs prieš tarybų santvarką. Jis tik protestavo ir kovojo su tais, kurie jį persekioja.

    Pirmiausia jį persekioja saugumas. Dėl to jis negalįs gauti darbo, nors yra du kartus baigęs Vilniaus Valstybinį universitetą (Ekonomikos fakultetą iki teismo, o Istorijos fak.—grįžęs iš lagerio). Tegul tik saugumas nustoja jį persekioti, ir jis nieko daugiau nenorįs. Jam patinka Lietuvos istorijos mokslas ir jis su malonumu raustųsi archyvuose. Deja, tas neįgyvendinama. Jis negalėjo dirbti net Operos teatre šveicoriumi (užsieniečių gastrolių metu
jam buvo neleidžiama net rodytis teatro rūmuose), o paskutiniu metu jis dirbo krovėju kino studijos sandėliuose. Saugumiečiai atsakę, kad darbų jie neskirstą, tačiau pareiškė, kad dirbti jam netrukdys, jeigu jis raštu atsisakys kovoti prieš tarybų valdžią. Terleckas pareiškė, kad jis galįs parašyti tik tą patį, ką jis jau rašęs savo laiške Podgornui, t.y. kad jis prieš tarybų santvarką nekovoja. Čekistai galų gale sutiko. Iš savo pusės A. Terleckas dar įrašė, kad duoti bet kokius parodymus dėl rastos kratos metu medžiagos atsisako. Po to A. Terleckas buvo paleistas.

    Kitą dieną po kratos pas A. Terlecką į Vilniaus Saugumo komitetą buvo iškviesta jo žmona, duktė ir uošvė. Jas tardė apie asmenis, kurie lankosi jų bute, apie A. Terlecko santykius su V. Petkum, kas dalyvavo susitikime su „Financial Times" korespondentu, su JAV pasiuntinybės Maskvoje sekretoriumi, ką jos gali pasakyti apie kratos metu rastą medžiagą ir ypač apie rastas rašomąsias mašinėles. Visos apklausos parodė, kad nežino asmenų, su kuriais A. Terleckas palaiko santykius ir negalį nurodyti, kas pas jį ateiną.

    A. Terlecką, grįžusį į namus, dar keletą kartų buvo išsikvietę į saugumą „atlikti formalumų bylai nutraukti". Iš jo vėl reikalavo paaiškinimų dėl rastos medžiagos. A. Terleckui atsisakius duoti parodymus ir pareiškus, kad į saugumą jis daugiau nebeateisiąs, jį paliko ramybėje. Tačiau į darbą pagal istoriko specialybę jo niekur nepriėmė,  šiuo  metu jis dirba krovėju kino studijos
386

*     *     *

    Julius Sasnauskas po kratos jo bute buvo keletą dienų šaukiamas į saugumą. Tardė operatyvininkai. Reikalavo prisipažinti, kad jis spausdino rašomąja mašinėle įvairius straipsnius A. Terlecko ir V. Petkaus prašymu, įtikinėjo, kad šiedu jau viską prisipažinę. V. Petkų vadino „homoseksualistu" ir kad jam už tai būsiąs teismas. Taip pat reikalavo parodymų dėl rastos kratos metu medžiagos. J. Sasnauskas paaiškino, kad kratos orderyje buvo nurodyta B. Gajausko byla, kurio jis nepažįsta ir nieko apie jį nežino, todėl ir jokių parodymų, liečiančių B. Gajausko bylą, negalįs duoti.

KADA BUS ATIDARYTA ŽALIOSIOS BAŽNYČIA?


    Religijų reikalų tarybos Įgaliotiniui K. Tumėnui
    Vilkaviškio raj. Vykdomojo komiteto pirm.
    Pavaduotojui J. Urbonui

Žaliosios Katalikų parapijos
Rumokų     Eksperimentinio
                ūkio,
Klausučių gyvenvietės tikinčiųjų

P a r e i š k i m a s

(Katalikų bažnyčioje malūnas mala tikinčiųjų ašaras ir širdis):
    Rašydami šį pareiškimą, mes norime pranešti savo didelį pasipiktinimą dėl mūsų bažnyčios, esančios Žaliosios gyvenvietėje, pavertimą malūnu po Religijų reikalų tarybos įgaliotinio išvykimo iš Žaliosios 1977 birželio 30. Mūsų turimomis žiniomis, tai apgalvotas mūsų teisių pažeidimas. Jums išvykus, buvo greitai paleistas malūnas. Visi galvojome, kad tai padaryta Jūsų nurodymu. Mes nenusileisime.  Atiduokite  mums  bažnyčią. Ji ne kam

kitam priklauso, bet mums, ir mes norime joje ne grūdus malti, bet po sąžiningo darbo melstis. Primename, kad ji nuo 1948 užregistruota Vilniuje Religijų reikalų tarybos įgaliotinio B. Pušinio ne kaip ūkinis pastatas, bet kaip bažnyčia. Draudimas ir kiti mokesčiai mokami buvo kaip tik už bažnyčią. Sudaryta sutartis su Vilkavišikio rajonu 1948 taip pat liudija, kad tai yra bažnyčia su bokštu viršuje. Taigi ar galima nuneigti, kas teisėtai pripažinta ir patvirtinta? Įstatymas turi likti įstatymu, sutartis— sutartimi. Skaudu, kad visa tai suniekinta. Mes, Žaliosios katalikų parapijos tikintieji, bet kokius daromus veiksmus iš ateistų pusės prieš mūsų buvusią šventovę, laikome ir laikysime mūsų pagrindinių teisių sutrypimu. Nedelskite ir greitai atiduokite mums Bažnyčią!

Žaliosios katalikų parapijos Rumokų
eksperimentinio ūkio, Klausučių
gyvenvietės tikintieji:
(Pasirašė 136 asmenys)
1977.VIII.15

    1977 m. rugsėjo 11 d. Religijų reikalų tarybos įgaliotinis atsakė į šį pareiškimą, nurodydamas, kad pareiškimas pasiųstas svarstyti Vilkaviškio raj. vykdomajam komitetui. Žmonės smarkiai pasipiktinę K. Tumėno elgesiu, kuris skundą siunčia pačiam nusikaltėliui svarstyti.

*     *     *

    Religijų Reikalų Tarybos Įgaliotiniui K. Tumėnui
Žaliosios Katalikų parapijos
„Švyturio" kolūkio tikinčiųjų
P a r e i š k i m a s

    Žaliosios katalikų parapijos bažnyčia, kurioje mes meldėmės, buvo neteisėtai 1963 uždaryta. Mes palaikome Žaliosios gyvenvietės teisėtus tikinčiųjų reikalavimus atgauti prievarta atimtą bažnyčią. Mus giliai sujaudino pavertimas jos malūnu, šį veiksmą mes laikome pagrindi-

nių mūsų teisių pažeidimu ir net pasikėsinimu į sąžinės laisvę melstis toje šventovėje, kuri mums jau nuo pokario laikų priklauso. Vilniuje ir Vilkaviškio rajone 1948 ji pripažinta ne ūkiniu pastatu, bet bažnyčia, ir visą laiką mokėta draudimas ir kiti mokesčiai kaip už bažnyčią.

    Taigi šiuo pareiškimu mes reikalaujame: atiduokite mums Žaliosios bažnyčią ir netrukdykite dirbti ir melstis. Ji priklauso tik mums.
1977.VII.27.

    Pasirašė 80 Žaliosios katalikų parapijos „Švyturio" kolūkio Šuklių ir Gustaičių kaimų tikinčiųjų.

*     *     *

    1977 m. rugsėjo 23 d. pas Vilkaviškio raj. vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją J. Urboną bažnyčios atgavimo reikalu lankėsi Žaliosios parapijos tikintieji: B. Mickevičius, J. Nešukaitis, B. Kardauskas, K. Būbnaitienė, T. Kaminskienė ir A. Lenkienė. Urbonas pareiškė, kad tikinčiųjų pareiškimas yra neteisingas. Tikintieji reikalavo, kad J. Urbonas tiksliai pasakytų, kas pareiškime yra neteisinga. Pavaduotojas paėmė „dokumentą", kuris pieštuku kampe buvo adresuotas buvusiam Vilkaviškio raj. pavaduotojui Rogovui ir liepė susipažinti apie bažnyčios uždarymą. Tikintieji ne kartą jau lankėsi prieš tai pas J. Urboną ir net Vilniuje ir ne kartą reikalavo to „dokumento", kurį dabar pats J. Urbonas pasiūlė.

    — O kodėl mums jo anksčiau nedavėte, kai mes prašėme?—paklausė T. Kaminskienė.
    — Buvo kažkur užsimetęs. Tik dabar susiradau,— išsisukinėjo pavaduotojas.

    Į Žaliosios parapiją buvo atvykęs įgaliotinis K. Tumėnas ir patarė žmonėms nusipirkti kur nors, ar išsinuomuoti kokią patalpą. Dabar pavaduotojui užsiminus šiuos Tumėno žodžius, Urbonas užprotestavo, kad nieko iš to neišeis. Buvusi bažnyčia yra netinkamoje vietoje, ir jiems reikalinga kaip malūnas, todėl bažnyčios tikrai neatidarys.

    Bronius Mickevičius pareiškė, kad jie netylės, bet kreipsis dar aukščiau. Į tai pavaduotojas visai nereagavo. Tikintieji aiškino, kad bažnyčioje įrengtas malūnas yra nepatogioje vietoje, be to, jis veikia tik keturias valandas per savaitę. Ką daryti žmonėms, kurie tuo metu dirba, kai „malūnas" mala? B. Kardauskas aiškino, kad žmonės veža grūdus visai kitur susimalti. Tada pavaduotojas atkirto: „Man visai nesvarbu, kur jūs vežatės!"

    1977 m. rugsėjo 27 d. pas Vilkaviškio raj. vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją J. Urboną vėl nuvyko Žaliosios parapijos tikinčiųjų delegacija (J. Nešukaitis, J. Mickevičius, Gudaitis, K. Būbnaitienė). Pavaduotojas šiurkščiai pabrėžė: „Jūs neikite pas mus,—mes bažnyčios neatidarysime!"

*     *     *

Lietuvos TSR KP CK Sekretoriui Petrui Griškevičiui
Žaliosios katalikų parapijos tikinčiųjų
P a r e  i š k i m a s

    Jau keli mėnesiai mes skaitome laikraščiuose, girdime per radiją, kad Tarybų Sąjungos piliečiams, priėmus naują Konstituciją, bus dar labiau užtikrintos visokios teisės, jų tarpe ir kulto atlikimo laisvė.

    Kadangi Vilkaviškio rajone ir konkrečiai pas mus, Žaliosios parapijos tikinčiuosius, viskas daroma atvirkščiai, negu rašoma Konstitucijos projekte, todėl kreipiamės į Jus.

    Mūsų bažnyčią 1963 m. Vilkaviškio rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Stasys Rogovas savavališkai uždarė, ir nuo to laiko mes neturime kur melstis. Tada mes buvome įsitikinę, kad sąžinės laisvės pas mus nėra. Tačiau vis dažniau girdėdami per spaudą ir radiją, kad pas mus kiekvienas pilietis turi teisę tikėti ar netikėti, melstis ar nesimelsti, kreipėmės į Vilkaviškio rajono pirm. pavaduotoją J. Urboną, į Religijų reikalų

įgaliotinj K. Tumėną, bet vietoje to, kad atitaisytų mums padarytą skriaudą, mus apibardavo ir pareikšdavo, kad Žaliosios parapijos bažnyčia nebus atidaryta ir parapija nebus užregistruota. Mūsų skausmui ir valdžios pareigūnų gėdai po Religijų reikalų tarybos įgaliotinio atsilankymo birželio 30 d. mūsų bažnyčioje, po keletos įtempto darbo dienų bažnyčios viduje buvo įrengtas malūnas. Kadangi mes daug kur kreipėmės ir visi valdžios atstovai mus apgaudinėjo ir bažnyčios neatidarė, kreipiamės šį kartą į Jus, kuris labiausiai galite mums padėti— atidarykite Žaliosios bažnyčią ir parapiją, arba naujoje Lietuvos TSR Konstitucijoje tebūna įrašyta, kad Lietuvos TSR piliečiams neleidžiama atlikti kulto apeigų.

Žalioji, Vilkaviškio rajonas
1977 m. rugsėjo 30 d.

    Po šiuo pareiškimu pasirašė 30 žmonių, priklausančių Žaliosios katalikų parapijos religinei bendruomenei. Daugelis iš jų turi už pasižymėjimą Rumokų eksperimentinio ūkio darbuose vyriausybinius apdovanojimus. Jie visi jaučia pareigą atgauti prievarta atimtą jų bažnyčią.
*     *     *

    Rumokų eksperimentinio ūkio direktorius E. Adomavičius prikalbino bažnyčioje dirbti malūnininku Vaclovą Puskunigį. Partietis Raguckas atsisakė, motyvuodamas, jog jam gėda prieš žmones malti bažnyčioje grūdus.

ŽINIOS IŠ VYSKUPIJŲ


Vilnius
Lietuvos TSR švietimo Ministerija
Į s a k y m a s Nr. 239
1977.08.02.
    Dėl Vilniaus rajono Šumsko aštuonmetės mokyklos vadovybės ir pedagogų neprincipingumo, laidojant V kl. mokinį-pionierių M. Mikulskį.

    1976 m. spalio 19 d. mirė Vilniaus rajono Šumsko aštuonmetės mokyklos V kl. mokinys-pionierius M. Mikulskis, mokytojos A. Mikulskajos sūnus, kuris buvo palaidotas su religinėmis apeigomis.

    Mokinys buvo pašarvotas namuose be religinių atributų. Tačiau, išlydint jį iš namų, išryškėjo, kad karstas su mokinio palaikais bus nešamas į bažnyčią. Į laidotuves buvo susirinkę dauguma mokinių, mokytojai ir apylinkės gyventojai. Mokiniai su gėlėmis ir vainikais palydėjo karstą iki bažnyčios, religinėse apeigose nedalyvavo, bet laukė gatvėje, kol jos pasibaigs. Šumsko aštuonmetės mokyklos mokytojai, išskyrus N. šutovą... Gurin, H. Hrinovičių ir A. Mikulskają ir dalis mokinių, tolimesnėje laidotuvių apeigoje nedalyvavo.

    Pasibaigus religinėm apeigoms bažnyčioje, laidotuvių procesija, dalyvaujanti kunigui su bažnytine atributika ir likusiems mokiniams, kurie nešė gėles ir vainikus, bei apylinkės gyventojams, nuėjo į kapines, kur vyko tolesnis laidotuvių ceremonialas.

    Mokyklos vadovybė (direktorė—komunistė J. Sidarevič, direktoriaus pavaduotojas S. Soboliev) ir pedagogai, organizuojant moksleivio laidotuves, laikėsi pasyviai nesiėmė iniciatyvos, kad jos vyktų pagal civilines laidotuvių tradicijas.

    Dėl mokyklos vadovybės ir pedagogų neprincipingumo Šumsko aštuonmetės mokyklos mokinys buvo palaidotas su religinėmis apeigomis; šiame ceremoniale dalyvavo nemaža mokinių ir net keli mokytojai.

    Pedagogų kolektyvas ir toliau liko abejingas šiam įvykiui, apsiribojo tik eiliniu pokalbiu profsąjunginėje organizacijoje.

    Liaudies švietimo skyrius (vedėjas A. Ditkevičius) šiam poelgiui nedavė reikiamo įvertinimo, neužkirto kelio galimiems panašaus pobūdžio reiškiniams.

Į s a k a u:
    1. Pažymėti, kad Šumsko aštuonmetės mokyklos pedagogai (direktorė J. Sidaravič) neatsakingai pasielgė,
neužkirsdami kelio mokinio palaidojimui su religinėmis apeigomis, paliko savieigai mokinius, kurie pašalinių asmenį buvo panaudoti religinei eisenai į kapines. Mokykloje apleistas moksleivių ateistinis darbas, jis vykdomas formaliai.

    2. Už pasyvią poziciją su religinėmis apeigomis laidojant moksleivį ir leidimą tose apeigose kolektyviai dalyvauti mokiniams, Šumsko aštuonmetės mokyklos direktorei J. Sidarevič pareikšti griežtą papeikimą.

    3. Pažymėti, kad mokytoja A. Mikulskaja neprincipingai pasielgė, laidodama savo sūnų su religinėmis apeigomis, pažeidė tarybinio mokytojo etiketą.

    4. Nurodyti mokyklos vadovybei ir pedagogų kolektyvui dėl atsakomybės didinimo, vykdant komunistinį moksleivių auklėjimą, formuojant jų moksline-materialistinę pasaulėžiūrą.

    5. Už neatsakingą požiūrį į Šumsko aštuonmetės mokyklos vadovų ir atsakingų pedagogų poelgį, neprincipingą jų vertinimą, nesiėmimą priemonių kaltiems asmenims nubausti, užkirsti kelią panašaus pobūdžio atvejams, Vilniaus rajono liaudies švietimo skyriaus vedėjui A. Ditkevičiui pareikšti papeikimą.

    6. įpareigoti Vilniaus rajono Liaudies švietimo skyrių (ved. A. Ditkevičius) 1977-78 m.m. I pusmetį patikrinti, kaip Šumsko aštuonmetėje mokykloje vykdomas moksleivių mokslinės-materialistinės pasaulėžiūros formavimas pamokiniu procesu ir užklausine veikla ir apie tai informuoti švietimo ministeriją.

    7. Rajono, miestų liaudies švietimo skyrių vedėjams:

    1. Užtikrinti, kad mokyklos veikloje būtų nuosekliai vadovaujamasi Lietuvos TSR švietimo ministerijos kolegijos nutarimu „Dėl švietimo ministerijos priemonių ateistiniam moksleivių auklėjimui gerinti, vykdant Lietuvos Komunistų Partijos CK biuro 1977 m. balandžio 11 nutarimą dėl Pabiržės vidurinės mokyklos darbo, skiepijant moksleiviams mokslinę-ateistinę pasaulėžiūrą.

    2. Stiprinti mokyklose moksleivių ateistinį auklėjimą, tobulinti ateistinės propagandos formas ir metodus,

užtikrinti, kad mokiniai nedalyvautų jokiuose renginiuose, kurie vykdomi su religinėmis apeigomis.
Kolegijos Pirmininkas švietimo Ministras A. Rimkus

*     *     *

Šiluva
    1977 m. rugpjūčio 21 d. „Sveika, Marija, malonės pilnoji..." iš tūkstantinės minios širdžių sutartinai skambėjo galingi maldos žodžiai; juos kartojo miškas paslaptingu ošimu, ir visas oras tarsi virpėjo džiaugsmu, pritardamas žygiuojančios minios taktui.

    Tai Eucharistijos Bičiulių III-jo Eucharistinio žygio dalyviai, darniomis gretomis išsirikiavę, su gėlėmis rankose ėjo sveikinti Šiluvos stebuklingosios Dievo Motinos, per Jos užtarimą prašydami Eucharistinio Jėzaus Lietuvai blaivumo, dorumo, tikėjimo dvasios, ėjo permaldauti Dievą už tautos nuodėmes, pasisemti sau jėgų, drąsos ir stiprybės.

    Šie žygiai jau tampa gražia tradicija. Jų pradžia—1975 m. Tai yra kartu ir atgailos kelionės. Iš visų Lietuvos kampelių susirenka tie (daugiausia vaikai ir jaunimas), kuriems rūpi tėvų žemės—Lietuvos ateitis ir, maldingai susitelkę, garsiai kalbėdami rožančių, eina pėsti į Šiluvą.

    Nepakartojamas įspūdis, kai didžiulė vora skambiai užtraukia „Marija, Marija" ar sutartinai kalba rožančių. Tuo labiau nepamirštant Lietuvos sąlygų, kur taip persekiojamas tikintis jaunimas, kur neįtikėtinai sunku į Šiluvą gauti kokį nors transportą ir vairuotoją.

    1975, 1976 metais ši kelionė, palyginti, praėjo ramiai, nors kai kurie vairuotojai buvo sulaikyti, dalyvius mėginta gąsdinti, o privačių mašinėlių demonstratyviai buvo užrašinėjami numeriai.

    Šiais metais valdžia ypač sujudo. Milicija ir saugumiečiai saugojo mišką, kuriame rinkomės bendrai kelionei  jau—4iųo 5 vai. ryto. Milicijos mašinos budėjo prie
kiekvieno kelio, vedančio į Šiluvą, ir įtariai tikrino pravažiuojančias mašinas, pakelėje išlaipindami keleivius, atiminėdami kai kuriems vairuotojams teises. Milicija užsirašinėjo privačių lengvųjų mašinų numerius ir tikrino jų savininkų dokumentus. Daug kam teko geroką galą skubėti pėstiems į sutartą vietą. Bet žmonės, pilni ^entuziazmo ir drąsos, nepasimetė.

    Susitikimo vietoje, miškelyje, iškilo kryžius, kur jaunimas papuošė lietuviškų rūtų vainiku ir, apsupę jį ratu, garsiai kalbėjo rožančių. Milicija ir saugumiečiai suglumę vaikščiojo aplinkui, nes, maldininkams nekreipiant į juos net mažiausio dėmesio, jie pasijuto apgailėtinoje padėtyje.

    Pagaliau visi susirinko, susirikiavo, ir buvo paskelbta kelionės intencija:

    „Melsimės už Lietuvą, prašydami, kad Marija gelbėtų mus nuo alkoholio tvano, nuo nedorumo ir bedievystės. Prašysime sau ir kitiems tvirto tikėjimo, drąsos ir ryžto. Melsimės ir už tuos, kurie mums trukdo ir neleidžia melstis, kad gerasis Jėzus suteiktų jiems malonės suprasti savo klaidas. Juk ir jie Dievo vaikai ir tos pačios tautos— Lietuvos sūnūs. Mes neturime priešų (nors mus gal daug kas laiko priešais), o tik klystančius brolius, ir todėl mūsų širdyje vienas didelis troškimas—kad visi suprastų, „jog žmogus gyvas ne vien duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo burnos".

    Išsirikiavusi eisena darniai pajudėjo Šiluvos link, širdimi ir lūpomis kartodama: „Sveika, Marija... Sveika, Marija... Sveika, Marija..."

    O saugumiečių ir milicijos mašinos (jų buvo virš 10) visą kelią zujo apie maldininkus. Iš vienos mašinos slapčiomis filmavo eiseną. Miestelyje prie sankryžų ir šaligatviuose stovėjo milicininkai ir įdėmiai stebėjo praeinančius maldininkus.

    Po pamaldų, jau dalyviams skirstantis namo, du milicininkai jėga norėjo nusitempti vieną dalyvį, bet tuo metu gatve ėję maldininkai, pamatę milicijos už rankų tempiamą vyriškį, visi, triukšmingai šaukdami, puolėsi

gelbėti nekalto žmogaus. Ir taip minia atėmė sučiuptą maldininką. Kadangi žmonių aplinkui buvo daug, milicija nedrįso daugiau ką nors nustverti.

    Grįžtant namo, pakelėse vis dar budėjo inspekcija, tikrino pravažiuojančias mašinas, net maršrutiniuose autobusuose ieškojo tarp keleivių „nusikaltėlių"—taikių maldininkų.

    Rytojaus dieną į Vilniaus saugumą buvo iškviesta J. Petkevičienė, o Šiaulių saugumas iškvietė K. Jurevičių.

    Tai dar vienas akivaizdus tikėjimo persekiojimo Lietuvoje įrodymas—negalima melstis, negalima išpažinti savo tikėjimo, nors valstybinis įstatymas—Konstitucija ir jos naujasis projektas tai garantuoja, bet jų garantija tik dėl akių, tik propagandai, o gyvenime—viskas priešingai.

    Truputis statistikos, šiame Eucharistiniame žygyje dalyvavo, apytikriu skaičiavimu, nuo 800 iki 1000 maldininkų; 1975 m. dalyvių buvo apie 500-600; 1976 m. dalyvavo 600-700 maldininkų.

*     *     *

Šilalė
    1976 m. paskutinėmis gruodžio mėnesio dienomis, Šilalės rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas P. Baguška važinėjo pas visus rajono kunigus ir tikrino gyvenamuosius kambarius, miegamuosius ir virtuves. O kam tai reikalinga? Kadangi jis pradėjo dirbti nuo 1976 metų rudens, tai ir buvo jo pirmasis pasiruošimas pulti kunigus.

*     *     *

Kvėdarna
    1977 m. sausio 3 ar 5 dienomis į Šilalės rajono Vykdomąjį komitetą su metine ataskaita buvo iškviestas Kvėdarnos klebonas kun. Julijonas Miškinis ir bažnytinio komiteto pirmininkas Antanas Poška. Rajono pirmininko pavaduotojas P. Baguška pakeltu tonu įsakė: „Jeigu ir
toliau vaikai tarnaus Mišioms ar giedos, tai kunigui ir komiteto pirmininkui teks užleisti vietas kitiems".

*     *     *

Kvėdarna
    1977 metų birželio 13 d. Šilalės raj. pirmininko pavaduotojas P. Baguška išsikvietė Kvėdarnos kleboną kun. Julijoną Miškinį ir bažnytinio komiteto pirmininką. Baguška griežtai įsakė, kad vaikai netarnautų šv. Mišioms ir kad kunigas laidotuvių metu nelydėtų į kapus mirusiųjų. Klebonas paaiškino, kad yra Ministrų tarybos patvirtintas „Apeigynas" ir pagal jį jis laidojąs. Be to, apeigas, kaip jos turi būti atliekamos, nustato kurija. Sekė šauksmas, kad jis jokio apeigyno ir jokios kurijos nepripažįstąs. Jeigu nebus vykdomi jo nurodymai, tai pavaduotojas jam „nulaužysiąs ragus".

*     *     *

    1977 m. liepos mėnesį į Šilalės rajono pirmininko pavaduotojo P. Baguškos kabinetą vėl buvo iškviestas Kvėdarnos klebonas kun. J. Miškinis. Tą kartą P. Baguškai į pagalbą atėjo ir saugumo atstovas Jackus. Čia vėl buvo priekaištaujama ir grasinama, kad negalima mirusiųjų lydėti į kapus ir kad tai trukdo eismui, o be kunigo—eismui netrukdo. Tuo tarpu laidotuvių eisena vyksta niekam netrukdydama šalutine Jūros gatvele.

    Saugumo atstovas Jackus kaltino kleboną, kam jis nesugyvena ir nesusikalba su rajono pirmininko pavaduotoju P. Baguška. Klebonas jam paaiškino, kad vien dėl tokio pakelto tono neįmanoma susikalbėti kaip inteligentams, kartu primindamas pavaduotojo žodžius: „Mano kabinetas, ką noriu, tą ir darau..." Saugumietis teisino pavaduotoją, sakydamas, kad tai dar jaunas darbuotojas.

    Abu valdininkai vėl užsipuolė kleboną, kodėl neklauso dekano kan. Felikso Valaičio; užkliuvo net ir Popiežiaus amžius. Į tai klebonas atsakė, kad ir Maskvos vadovai yra persenę ir tesiekia tik savo asmenybės kulto įamžinimo.

*     *     *


Kvėdarna
Religijų reikalų prie LTSR Ministrų Tarybos
Įgaliotiniui K. Tumėnui
Kun. Julijono Miškinio,
gyv. Kvėdarnoje, Šilalės raj.,
P a r e i š k i m a s

    Šių metų spalio 1 d. Šilalės rajono laikraštyje „Artojas" rajono laikraščio redaktorius Alfonsas Briedis išspausdino straipsnį „Žvejyba drumsčiant vandenį", šis straipsnis—atviras ir viešas manęs, kaip TSRS piliečio, įžeidimas. Jeigu vyksta teismas—visuomet išklausoma abi pusės. Čia esu teisiamas, smerkiamas ir kaltinamas tuo, kuo tikrai nesu nusikaltęs.

    Straipsnyje užsimenama apie vaikus, patarnaujančius šv. Mišioms ir giedančius chore. Jų išvaryti iš bažnyčios ar nuo altoriaus, kaip to reikalauja Šilalės rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Petras Baguška, aš neturiu jokios teisės, nes bažnyčia yra ne mano, o bendruomenės. Religinę bendruomenę sudaro visi pakrikštytieji—tiek suaugę, tiek ir vaikai. Bažnyčią išlaiko bendruomenės nariai. Taigi jų teisė—eiti į bažnyčią su vaikais ar be jų; vietą, kur būti bažnyčioje, taip pat pasirenka patys. Taip pat yra ir su giedojimu. Jei tėvai, mėgstantys giedojimą ar muziką, užsiveda prie vargonų ir savo vaikus, tai kunigas nelips prie vargonų juos iš ten išvaryti. Mano, kaip kunigo, pareiga yra raginti tikinčius tėvus, kad jie pasirūpintų savo vaikų religiniu auklėjimu. Esu tikras, kad tų tėvų vaikai, kuriuos tėvai atsiveda į bažnyčią, neišdaužė naujos autobusų stoties langų, kiosko „Lelijos" langų ir neuždėjo puodų ant statulų galvų, esančių šventoriuje. O kai vyksta tokie dalykai, ar galima tylėti, ar nereikia priminti tėvams, kad jie stebėtų savo vaikus, jų elgesį. Geriau yra, kai tėvai vedasi vaikus į bažnyčią, negu palieka likimo valiai!

    Pernai, gruodžio mėnesį, vykstant pas ligonį su
liturginiais darbužiais, du mokinukai kieto sniego gniužulais mėtė į mašinos langus. Vos neįvyko avarija. Apie tai pranešiau mokyklai, ir tie dalykai daugiau nebepasikartojo. Po keleto dienų buvau iškviestas pas rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją P. Baguška, kuris pakeltu tonu šaukė, kad neturiu teisės skųstis. Reiškia,— kunigui galima daryti viską: jį juodinti, šmeižti, apmėtyti, o jis beteisis.

    A. Briedis mini, kad per pamokslus žėriau kaltinimus parapiečiams ir pranešiau „nusidėjėlių" pavardes maršalkoms. Kokias pavardes? Kieno, kam ir kada? Sakoma, jei norima mušti—visuomet randama ir lazda. Galbūt dėl to ir straipsnio autorius nemini pavardžių, o pats išsigalvoja pavardes ir rašo tik raides: B.D.M.J. ir P. Jeigu tai tiesa, tai kam slėpti pavardes? Atrodo tik tam, kad apjuodintų ir nerastum teisybės. Nei su vienu nesuvedžiojau sąskaitų, nei vieno atėjusio nešmeižiau, nevadinau vagimi, nei paleistuve, taip galėjo pavadinti tik straipsnio autorius ir tai per laikraštį. Tiesa, jis galėjo ką nors papirkti, kad meluotų kunigo nenaudai. Ir kodėl nepasirodo su kuo mane juodina? Turėtų būti liudininkai. O be liudininkų ar kas nors teisiamas?

    Man gyvenant Kvėdarnoje, bažnyčioje neįvyko jokių vagysčių. O laikraštyje rašoma apie pavogtą kryžių.

    Jeigu vienas rašeiva parašo juodinantį feljetoną apie vaikus ir abortus, tai klausimas, ar tokie dalykai gali būti spaudoje skelbiami be teisminio sprendimo ir ar tie dalykai gali būti kartojami visą laiką? Kiekvienas turi teisę į gerą vardą. Jokių abortų niekam aš neliepiau daryti. Jeigu tai galima kartoti, tada tiesiog galima sakyti, kad esu žudikas, kad padeginėjau trobesius, daužiau parduotuvių langus ir pan., ir tai bus tiesa?

    Pagaliau tas pats straipsnio autorius A. Briedis mane apvagina. Mini, kad iš bendruomenės kasos atsilyginau darbininkams. Kada, kokiems? Apie tai rašant, pirma reikėjo gerai patikslinti žinias. Yra komitetas, kuris sudarė sutartį ir atsilygino; jis taip pat veda savo pajamų ir išlaidų knygas. O laikraštis kaltina mane.

    Š.m. birželio 13 d. buvau iškviestas į Šilalės raj. vykdomąjį komitetą pas pirm. pavaduotoją P. Baguška. Vos spėjus įeiti į jo kabinetą, kai pavaduotojas ėmė rėkti: „Nulaužysim ragus". Kai padariau pastabą dėl tono, jis atrėžė: „Mano kabinetas, ką noriu, tą ir darau...". Labiausiai užsipuolė, kodėl nesilaikau įstatymų laidodamas mirusius, kodėl kartu einu į kapus. Bandžiau aiškintis, kad yra išleistas 1966 m. „Apeigynas", kad pagal jį ir laidoju, kad apeigas, kaip jos turi būti atliekamos, mums nurodo kurijos. Sekė labai trumpas atsakymas: „Jokios kurijos ir jokio apeigyno aš nepripažįstu, į kapus galima eiti pirma ar paskui, svarbu—atskirai". Kai paklausiau, kaip tą dalyką paaiškinti žmonėms, atsakė, kad ne mano reikalas įstatymus aiškinti, o tik vykdyti.

    Liepos mėn. 26 d. vėl buvau iškviestas į Šilalę ir vėl tuo pačiu klausimu. Pokalbio pabaigoje pabrėžė, kad, jeigu ir toliau laidosiu, tai neturėsiu teisės gyventi Šilalės rajone.

    Šių metų spalio 3 ar 4 dienomis Kvėdarnos vidurinėje mokykloje mokytoja Krasnickienė per lietuvių kalbos pamoką, aiškindama mokiniams apie išnaudotojus, pabrėžė, kad gyvas pavyzdys yra Kvėdarnos klebonas Julijonas Miškinis. Įdomu, kiek ir kada aš, jos nepažindamas, ją išnaudojau ir nuskriaudžiau? Ar ji turi teisę taip kalbėti mokiniams?

    Dirbu jau šešiolikti metai, ir tai ne pirma vieta. Su visais visur sugyvenau. Dabar man kyla klausimas: ar yra kur nors tiesa ir kur ją galima rasti? Jeigu yra tiesa, tai melas turėtų būti atšauktas per spaudą. O gal mes, kunigai, esame už įstatymo ribų? Labai prašau Jūsų, kad tiesa būtų išaiškinta.
Kun. J. Miškinis,
Kvėdarnos klebonas
Kvėdarna, 1977.X.7.
(Pareiškimas sutrumpintas — Red.)
    Dėl ko pyksta Šilalės rajono pareigūnai ant kun. J. Miškinio matyti iš paties laikraščio straipsnio „Žvejyba

drumsčiant vandenį". Ten rašoma: „Iš pradžių keletas, o paskui jau būrelis nepilnamečių mergaičių buvo įtraukta į bažnyčios chorą. Patarnauti pamaldose atėjo ir berniukų..."

    Lietuvoje didžiausią ateistinės valdžios neapykantą užsitraukia tie veiklūs kunigai, kurie patraukia jaunimą į bažnyčią.

*     *     *

Viduklė
Lietuvos Komunistų Partijos Pirmajam Sekretoriui
P. Griškevičiui
Viduklės Romos Katalikų
parapijos tikinčiųjų
P a r e i š k i m a s

    Tarybinė spauda, o ypač „Valstiečių laikraštis", skirtas kaimui, nuolat tvirtina, kad Lietuvoje įstatymais garantuota pilna sąžinės laisvė. Deja, praktikoje yra kitaip. Mes dar neužmiršome skriaudų, padarytų Bažnyčiai, dėl kunigų A. Šeškevičiaus, J. Zdebskio ir P. Bubnio nuteisimo už vaikučių egzaminavimą Pirmajai išpažinčiai ir Komunijai. Dabar tas pačias bėdas išgyvena ir Viduklės parapija. Praeitais metais tūkstantinė vidukliškių minia Vėlinių išvakarėse ėjo pagerbti savo mirusiųjų į kapines, šitai nepatiko vietos ateistams (tarp kitko juos pas mus galima suskaičiuoti ant pirštų), ir Administracinė komisija prie Raseinių rajono Vykdomojo komiteto nubaudė mūsų kleboną kun. Alfonsą Svarinską 50 rub. bauda. Pasirodo, kad ateistai gali savo mirusius gerbti, o tikintiesiems draudžiama, arba jie gali savo mirusiuosius pagerbti tik ateistų vadovaujami tarybinėmis dainomis ir ateistine poezija, o ne malda ir religine giesme.

    Š.m. liepos 26 d. Viduklės bažnyčioje klebonas egzaminavo vaikučius, besiruošiančius Pirmajai išpažinčiai ir Sutvirtinimo sakramentui. Visiems gerai žinoma, kad vyskupų instrukcijos įpareigoja vaikučius patikrinti ir, jei

bus reikalas, liepti geriau pasiruošti. Tai šventa klebono pareiga. Po pietų, apie 17 vai., į bažnyčią įėjo apylinkės pirmininkas A. Zigmantas, milicininkas ir 3 mokytojos. Ir jie, nieko nesakę nei klebonui, nei vaikučiams ir jų tėvams, kurie buvo bažnyčioje per egzaminą, greitai išėjo ir gaisrinėje už akių sustatė aktą, kad klebonas mokė vaikus. Sklinda gandai, kad klebono byla perduota į Vilniaus prokuratūrą. Manome, kad tiko valdžios atstovams prisistatyti, paaiškinti atėjimo tikslą ir paprašyti klebono paaiškinimo. O tokiu elgesiu tik išgąsdino vaikus ir papiktino Viduklės parapijos tikinčiuosius. Kaip gaila, kad ten, kur vaikai iš tikrųjų daro nusikaltimus, nėra nei milicijos, nei valdžios atstovų, nei mokytojų. Neseniai Viduklės Kultūros namuose buvo teisiama moksleivė už vagiliavimą. Visi žino, kad dviračių negalima statyti gatvėje ar kieme, bet tyli...

    Ir 1977 m. rugpjūčio 9 d. įvykis galutinai mus pribloškė. Viduklės Apylinkės milicijos įgaliotinis ltn. Butkus ir dvi mokytojos gaudė vaikučius gatvėje ir butuose ir, be tėvų žinios ir sutikimo, tempė juos į vidurinę mokyklą tardymui. Jeigu vaikai būtų padarę kokį nors nusikaltimą (šiuo atveju nusikalto gaudytojai), tai privalėjo iššaukti tėvus ir jų akivaizdoje tardyti. Kiekvienas geros valios žmogus supranta, ko verti prievarta išgauti iš vaikų parodymai ir padiktuoti pareiškimai. Deja, tik ateistai šito negali suprasti. Jiems tinka visos priemonės. Tokių gaudynių Viduklė dar nebuvo mačiusi. Vargu ar jos daro garbę tarybinei valdžiai? O mokykla tokiu atveju praranda autoritetą tėvų ir vaikų akyse. Vargu ar kas nors iš tikinčiųjų patikės tvirtinimams, kad Lietuvoje yra pilna religijos laisvė.

    Mes esame visiškai įsitikinę, ir tai patvirtina pokario metu Lietuvos gyvenimas, kad mūsų vaikus gerais žmonėmis gali padaryti tik gilus tikėjimas į Dievą. Dėl dabartinės katastrofiškos jaunimo ir žmonių dorovės pilna atsakomybė tenka Lietuvos ateistams. Prievarta jie nepadarys mūsų ir mūsų vaikų bedieviais. Priešingai, persekiojimais, tardymais ir teismais dar labiau mus

suburs apie Bažnyčią. Iki šiol ateistai neparodė mums gražių ir patrauklių pavyzdžių,—visi žino, kokios yra jų pačių šeimos.

    Jeigu bus sudaryta mūsų klebonui kun. A. Svarinskui byla už vaikučių egzaminavimą (o vaikučius mes mokėme patys ir toliau dėsime visas pastangas, kad jie nebūtų ateistais), tai laikysime eiliniu susidorojimu su geru ir Bažnyčiai ištikimu kunigu.

    Šis skaudus įvykis palietė ne tik tuos tėvus, kurių vaikus gaudė ir prievarta tardė, ne tik tuos tėvus, kurių vaikučiai šiais metais ruošėsi Pirmajai išpažinčiai ir šv. Komunijai, ne tik giliai religingą Viduklės parapiją, bet ir visos Lietuvos tikinčiuosius. Tai grubus žmogaus teisių ir tarybinės Konstitucijos pažeidimas. Todėl mes energingai protestuojame prieš tokią ateistų savivalę ir prašome imtis visų priemonių, kad panašūs įvykiai, nedarą garbės tarybinei valdžiai, nepasikartotų nei Viduklėje, nei Lietuvoje. Mes niekada nesutiksime su mums primetama antraeilių piliečių padėtimi savo Tėvynėje.

Viduklė, 1977IX.14.
šv. Kryžiaus išaukštinimo šventė
Pasirašė 192 Viduklės parapijos tikintieji.

*     *     *

Kaišiadorys
    Vyskupijų Ordinarai yra išleidę aplinkraštį, kuriame išreikšta pageidavimas, kad, esant tinkamoms sąlygoms, pvz., kurių bažnyčių prieangis atitvertas užrakinamomis grotomis, prieangis po rytmetinių pamaldų per dieną būtų paliekamas atviras, kad tikintieji, praeidami pro bažnyčią, turėtų galimybę užeiti pasimelsti. Kaišiadoryse prieangis būdavo paliekamas atviras per visą dieną, užrakinami tik grotai, užtveria įėjimą į katedros vidų.

    1977 rugsėjo 17 d., apie 14 vai., piktadariai, atsirakinę grotas ir įsibrovę į bažnyčią, išlaužė tabernakulio dureles ir išbarstė švč. Sakramentą. Iš šoninio altoriaus tabernakulio, kur buvo laikomi krikšto reikmenys, paėmė indelius

su šv. aliejais, išpylė ant grindų švęstą vandenį, o kitą švęsto vandens indą pripylė dvokiančio skysčio ir prispiaudė ant grindų.

    Iš to matyti, kad piktadariai turėjo tikslą ne pasigrobti keletą rublių, o išniekinti bažnyčią ir švč. Sakramentą.

    Pažymėtina milicijos reakcija. Kleboną, pranešusį apie įsilaužimą į katedrą, milicijos pareigūnai atkakliai įtikinėjo, kad katedros grotos buvusios neužrakintos... Pakviesti ištirti vietoje įsilaužimo pasekmes, nesiteikė ateiti.

*     *     *

Kirdeikiai (Utenos raj.)
    1977 m. liepos mėn. 28 d., 18 vai., Kirdeikių bažnyčios klebonas kun. Petras Kražauskas egzaminavo su motinomis atėjusius vaikus, besiruošiančius Pirmajai išpažinčiai ir šv. Komunijai. 18.15 vai. bažnyčioje pasirodė Utenos rajono Vykdomojo komiteto pirmininkas Vytautas Talmantas, Kirdeikių tarybinio ūkio direktorius Gediminas Mačinskas ir Kirdeikių apylinkės sekretorė. Įėję į bažnyčią, tuojau ėmė skaičiuoti vaikus ir žymėtis užrašų knygelėje. Prie klebono priėjęs V. Talmantas pareiškė, kad klebonas nusikaltęs prieš įstatymus, leidžiančius vaikus klausinėti tik po vieną (vaikų buvo 31). Klebonas pasiteisino, kad toks kaltinimas nepagrįstas, nes draudimas pažeidžia TSRS Konstituciją ir Helsinkio sutarties įsipareigojimus. Vykdomojo komiteto pirmininkas, pagrasinęs klebonui kalėjimu, paliepė sekretorei surašyti aktą, bet klebonas jo nepasirašė.

    Iš klebono sužinojęs, kad vaikučių Pirmoji Komunija bus rugpjūčio 14 d., pirmininkas ironiškai pasityčiojo: „Labai gaila, kad tiek pasidarbavęs negalėsi pasidžiaugti darbo vaisiais, nes iki rugpjūčio 14 d. čia nebus tavo nė kvapo. Mes sutvarkysime tave!"

    Liepos 31 d., apie 16 vai., atvažiavo Utenos raj. Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Labanauskas, G. Mačinskas ir mokyt. Krasauskas. Nors vaikų nerado, tačiau surašė aktą. Šį kartą Labanauskas mėgino keisti taktiką: įtikinėjo kleboną, kad žiūrėtų savo silpnos

sveikatos, kuriai galėtų pakenkti kalėjimas (esą gresia dveji metai) ir dėl to esą geriau neleisti vaikų prie bendros Pirmos šv. Komunijos. Priešingu atveju, teks mokėti baudą ir išsikelti iš parapijos.

    Rugpjūčio 3 d. kun. P. Kražauskas gavo telegramą, kviečiančią atvykti į kuriją. Vyskupijos valdytojas kan. J. Andrikonis užsipuolė kun. P. Kražauską, kodėl jis nesugyvenąs su rajono valdžia, kodėl ruošiasi iškilmingai bendrai Pirmajai Komunijai. Dėl to turėsiąs išsikelti iš parapijos. Kun. P. Kražauskui paaiškinus, kad jis dėl to iš parapijos nesikeis, valdytojas kan. J. Andrikonis pagrasino suspensa.

    Rugpjūčio 5 d., 8 vai. ryto, į Kirdeikius atvažiavo Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Labanauskas ir išsivežė kleboną į rajoną. Čia administracinė komisija nubaudė kun. P. Kražauską 50 rb. bauda ir įspėjo, kad, jeigu ateityje bus užsiimama su vaikais, klebonui bus iškelta baudžiamoji byla.

    Tą pačią dieną, 18 vai., į bažnyčią atėjo vaikai kartu su motinomis, norėdami prieiti pirmos išpažinties. Tuo momentu klebonas buvo iškviestas pas ligonį. Jam dar nesugrįžus į bažnyčią, vėl prisistatė Labanauskas, lydimas Mačinsko, Kirdeikių vid. mokyklos direktorės Rastenienės ir dar vienos moters. Pavaduotojas Labanauskas ėmė gąsdinti motinas, kad jos savo atsilankymu pražudys kleboną, parodė joms du surašytus aktus ir paskirtą baudą, perspėdamas, kad jei dabar sugrįžtų kunigas, tai jį tuoj pat areštuotų. Mokyklos direktorė ėmė gąsdinti vaikus, kad jiems dabar teksią su ja pasikalbėti mokykloje. Taip įbaugintos motinos ir vaikai išsiskirstė, o grįžęs klebonas nerado nė vieno vaiko.

    Rugpjūčio 7 d. klebonas, nepabūgęs nei kurijos, nei valdžios grasinimų, paskelbė, kad ateinantį sekmadienį bus bendra Pirmoji šv. Komunija, o taip pat padrąsino motinas nebijoti jokių represijų.

    Rugpjūčio 14 d. sumos metu bažnyčia buvo pilna žmonių, besimeldžiančių už persekiotojus. Klebonas per pamokslą  atkreipė  tikinčiųjų  dėmesį į ateistų veiklos

vaisius Lietuvoje ir ragino branginti maldą, jei tėvai ir vaikai nenorį tapti gėdinga ateizmo auka.

*     *     *

Ceikiniai (Ignalinos raj.)
    1977 m. rugsėjo 28 d. Ceikinių apylinkės pirmininkas, pasikvietęs kun. K. Garucką į savo įstaigą Ceikiniuose, pareikalavo, kad klebonas užpildytų šią anketą:

    „Miestų ir apylinkių vyk. komitetų pirmininkams.
    Iki šių metų spalio mėn. 5 d. pateikti Vykdomajam komitetui bažnytinių chorų, choristų vardinį sąrašą, nurodant asmenų pavardes, vardus, amžių, išsilavinimą ir darbovietę.

    Rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavad. A. Vaitonis".

    Ceikinių parapijos klebonas kun. K. Garuckas atsisakė šiai anketai pateikti žinias.

*     *     *

Ceikiniai (Ignalinos raj.)
     Pensininkė Stasė Kazimierėnienė dirbo Ceikinių bažnyčioje varpininke. Bažnyčios komitetas jai mokėjo mėnesinį atlyginimą 5 rb. Kaip kolūkietė pensijos gaudavo kas mėnesį 21.90 rb.

    1977 m. rugpjūčio mėn. Ignalinos rajono socialinio aprūpinimo skyriaus vedėjas A. Kajėnas įspėjo S. Kazimierėnienę, kad, jei ji ir toliau dirbsianti Ceikinių bažnyčioje varpininke, iš jos būsianti atimta valstybinė pensija. S. Kazimierėnienė varpininkės pareigų atsisakė.
*     *     *

Palūšė (Ignalinos raj.)
    Pensininkas Ignas Bečelis (gim. 1902 m.) gyvena Palūšėje. Valstybinės pensijos gauna kas mėnesį 25.80 rb. Senukas Palūšės bažnyčioje zakristijonaudavo. Bažnyčios komitetas jam mokėjo kas mėnesį po 13 rb.
    1977 m. liepos mėnesį Ignalinos raj. Socialinio aprūpinimo skyriaus vedėjas A. Kajėnas pranešė I. Bečeliui, kad jis kaip pensininkas pagal kažkokį tai įstatymą negalįs zakristijonauti. Jis privalo atsisakyti arba pensijos, arba darbo bažnyčioje. Už praėjusį laiką, kada jis gavo pensiją ir kartu zakristijonavo iki 1977 m. lapkričio mėn. 15 d., turįs grąžinti valstybei 2500 rb.

*     *     *

Vilnius
    Stasys Makoliūnas dirbo Vilniuje LKP CK leidyklos spaustuvėje (Tiesos g.) linotipininku, šeštadieniais parvažiuodavo į Palūšę, kur gyveno šeima. Čia sekmadieniais, pamaldų metu, bažnyčioje grodavo vargonais. Apie tai sužinojo spaustuvės viršininkai. 1976 spaustuvės kadrų skyriaus viršininkė Bieliauskienė įspėjo jį, kad jam, kaip spaustuvės darbininkui, negalima vargonuoti bažnyčioje.

    S. Maskoliūno šeima laikinai gyvena pas žmonos tėvus Palūšėje. Spaustuvės administracija jam buvo žadėjusi iki 1977 m. paskirti valdišką butą. š.m. gegužės mėn. kadrų skyriaus viršininkė jam pranešė, kad jis esąs nusikaltęs—vargonavo Palūšės bažnyčioje —ir todėl žadėto buto negausiąs.

    S. Maskoliūnas atsisakė linotipininko vietos spaustuvėje ir ieško darbo provincijoje.

*     *     *

Žvirgždaičiai (šakių raj.)
    1977 m. rugsėjo 27 d. šakių raj. Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja D. Noreikienė pasikvietė šakių dekaną kun. J. Žemaitį, K. Naumiesčio kleboną J. Jakaitį ir K. Naumiesčio parapijos komiteto pirmininką Kuraitį. Į šį posėdį taip pat atvyko keli Žvirgždaičių parapijos tikintieji: E. Daniliauskienė, J. Strimaits, A. Kėvelaitis ir A. Gurgždienė. šakių rajono vykdomasis komitetas nutarė Žvirgžaičių parapiją prijungti prie K. Naumiesčio parapi-

jos, įjungiant į K. Naumiesčio parapijos komitetą iš Žvirgždaičių parapijos tris jos narius.

    Pavaduotoja D. Noreikienė įteikė K. Naumiesčio parapijos komiteto pirmininkui rajono architekto A. švedo raštą apie leidimą remontuoti Žvirgždaičių koplyčią. Rajono valdžia K. Naumiesčio klebonui leis Žvirgždaičius aptarnauti tik laikinai, nes pagal naujus religinių susivienijimų nuostatus „kiekviena religinė bendruomenė arba tikinčiųjų grupė gali naudotis tik vienais maldos namais" (10 str.).

    Šakių raj. valdžia Žvirgždaičių parapiją prijungė prie K. Naumiesčio todėl, kad ateityje galėtų ją likviduoti. Mažėjant kunigų skaičiui, ilgą laiką išlikti aptarnaujamoms gali tikėtis tik tos parapijos, kurios yra užregistruotos. Prijungimas prie kitos parapijos tolygu parapijos panaikinimui. Tad visai suprantama, kodėl Žvirgždaičių tikintieji nesidžiaugia savo parapijos prijungimu prie K. Naumiesčio parapijos ir yra pasiryžę kovoti už savo parapijos savarankiškumą.

*     *     *

Vilkaviškis
    Vilkaviškio ateistai, laidojant mirusįjį be bažnytinių apeigų, leidžia gedulingai procesijai eiti pagrindine Pergalės gatve, o laidojant su bažnytinėmis apeigomis— tik 200 metrų nuo bažnyčios iki artimiausios sankryžos.
    Kur yra lygybė?

*     *     *

Pajūralis (Šilalės raj.)
    1977 m. spalio 7 d. Šilalės rajono pirmininko pavaduotojas išsikvietė Pajūralio kleboną kun. Julijoną Budrikį ir kartu su saugumo atstovu pusantros valandos „švietė", kaip turi sakyti pamokslus ir kad jam netinka ginti Bažnyčią ir kunigus.
*     *     *

Upyna (Šilalės raj.)
1977 m. rugsėjo pradžioje Šilalės rajono pirmininko pavaduotojas P. Baguška kvietė Upynos ir Girdiškės parapijų kleboną kun. Adolfą Pudžemj į rajoną, šiam atsisakius vykti į rajoną, rugsėjo 13 d. atvažiavo pats P. Baguška ir išbarė kleboną už nepaklusnumą, kartu uždrausdamas lydėti mirusiuosius į kapines. Klebonas kun. A. Pudžemys atsisakė vykdyti jo nurodymus, primindamas, kodėl kiekvienas rajonas turi savo įsakymus. Be to, klebonas tvirtino, kad jis nieko naujo neįvedęs, o senus dalykus palaikysiąs ir toliau.

*     *     *

Kvėdarna (Šilalės raj.)
    1977 m. spalio 14 d. Šilalės rajono pirmininko pavaduotojas P. Baguška išsikvietė iš Kvėdarnos septyniasdešimtmetę senutę Rupšlaukienę ir užsipuolė, kam ji mokanti vaikus poterių.

*     *     *

Leipalingis (Lazdijų raj.)
    1977 m. spalio 20 d. Leipalingio vid. mokyklos mokytoja Ona Vaičiulienė savo auklėjamosios Vb klasės susirinkime pareikalavo atsakyti į tokius klausimus: Ar tiki? Ar abejoji? Ar tiki tėvai? ir 1.1. Viso 17 klausimų. Anketose kiekvienas mokinys turėjo pasirašyti savo pavardę ir vardą!

*     *     *
IŠ „LKB KRONIKOS" ARCHYVO

Telšių vyskupijos kunigai, nužudyti arba
kentėję kalėjimuose ir lageriuose

1. Vysk.   Vincentas   Borisevičius,   suimtas—1946  m. Nuteistas sušaudyti 1946 m. rugpjūčio 29 d. Sušaudy-

tas 1946 m. lapkričio mėn. pradžioje. Vilniaus kalėjime žiauriai kankintas už tai, kad atsisakė duoti malonės prašymą.

2. Vysk. Pranciškus Ramanauskas, Kauno Kunigų seminarijos profesorius, vėliau Telšių seminarijos profesorius, vyskupu įšventintas 1945 m. Suimtas 1946 m., paleistas—1955 m. Mirė—1962 m.

3. Kun. Pranas Gustaitis, buvęs Kaltinėnų klebonas, suimtas—1946 m. nuteistas sušaudyti kartu su vysk. V. Borisevičiumi, sušaudytas 1946 m. lapkričio mėn. Prieš mirtį iš Vilniaus kalėjimo rašo savo draugui kunigui: „Mūsų vargai ir kančios baigiasi. Esame nuteisti mirties bausme. Mirštame nežinodami savo kaltės!"

4. Kan. dr. Antanas Kruša, buvęs Telšių Kunigų seminarijos profesorius, suimtas 1947 m., mirė 1952 m. lapkričio mėn. 23 d. Archangelsko srityje, Ercevo lageryje. Ten ir palaidotas.

5. Kun. dr. Kazimieras Prialgauskas, Palangos altarista, suimtas 1950.IX.4, paleistas 1954.VII.2

6. Kun. Jonas Staškevičius, buvęs Žemaičių Kalvarijos klebonas. Jo atminimui pastatyti du paminklai— Žemaičių Kalvarijos kapinėse ir Kruopių parapijoje Pakalniškių kaime. Žmonės lanko jo paminklus ir meldžiasi kaip į šventąjį. Suimtas—1950 m. Žiaurūs tardymai palaužė sveikatą. Mirė 1955.V.31 Sverdlovs-ko srityje, Ivdelės lageryje.

7. Kun. Jonas Kalvaitis, buv. Upynos klebonas, suimtas 1946 m., mirė Vladimiro kalėjime 1953 m.

8. Kun. Tadas Budraitis, Telšių seminarijos profesorius, suimtas 1951.11.26, paleistas 1956.VII.17. Grįžo palaužta sveikata. Mirė 1962.IV.18, palaidotas Jurbarke.

9. Kun. Vaclovas Rasimas, suimtas 1949.VIII.1, paleistas 1956.1.27, mirė 1960.1.13, palaidotas Lieplaukėje.

10. Kun. Tadas Jokubauskas, suimtas 1949.IV.13, paleistas 1956.VII.il, mirė 1961.IX.22, palaidotas Kaltinėnuose.
11. Kun.   prel.   Povilas   Pukys,   suimtas   1945.VII.30, paleistas   1955.11.15,  mirė  1964.VIII.22,  palaidotas

12. Kun. prel. Justinas Juodaitis, suimtas 1949.XII.20, paleistas 1956.XI.7, mirė 1969.II.3, palaidotas Kražių
bažnyčios šventoriuje.

13. Kun. Bronislavas Šveikauskas, suimtas 1949.VII.12, paleistas 1956.VII.6, mirė 1968.X.3, palaidotas Pagėgiuose.

14..Kun. Jonas Našlėnas, suimtas 1949.11.20, paleistas 1956.VI.27, mirė 1974.1.8, palaidotas Kulių kapinėse.

15. Kun. Jonas Skirmantas, suimtas 1950.IV.19, paleistas 1956.V.11, mirė 1975.X.28, palaidotas Ilakiuose.

16. Kun. Adomas Alminas, Plungės altarista, suimtas 1948.VIII.28, paleistas 1956.VIII.10.

17. Kun. Antanas Augustis, Kretingos klebonas, suimtas 1950.XII.9, paleistas 1956.111.25.

18. Kun. Klemensas Arlauskas, suimtas 1949.II.6, paleistas 1956.IV.3. Gyvena Ilakiuose, altarista.

19. Kun. Julius Budrikis, Pajūralio klebonas, suimtas 1950.IV.il, paleistas 1956.VIII.10.

20. Kun. Antanas Ivanauskas, Kulių klebonas, suimtas 1949.VIII.28, paleistas 1956.IX.1.

21. Kun. Antanas Bunkus, Andriejavo klebonas, suimtas 1957.1.26, paleistas 1962.VIII.9.

22. Kun. Jonas Ilskis, ilgametis Palangos klebonas, suimtas 1949.111.24, paleistas 1956.IV.6. Buvo labai žiauriai tardytas. Grįžo palaužta sveikata. Šiuo metu Viekšnių altarista.

23. Kun. Jonas Gedvilas, Rietavo klebonas, suimtas 1953 m., paleistas 1956 m.

24. Kun. Kazimieras Gylys, Kretingos altarista, suimtas 1946 m., paleistas 1955 m.

25. Kun. Petras Jasas, Kruopių klebonas, suimtas 1945 m., paleistas 1970 m. Buvo žiauriai kankintas Klaipėdos ir Kretingos saugume. Iš kalėjimo jam nebuvo leista grįžti į Lietuvą. Gyveno kaip tremtinys Latvijoje. Į Lietuvą sugrįžo tik 1970 m. šiuo metu gyvena Kruopiuose.


26. Kan. Juozapas Grubliauskas Šilutės klebonas, suimtas 1950X3, paleistas 1956.IX.19.

27. Kun. Antanas Jurgaitis, Ilakių klebonas, suimtas 1957.III.7, paleistas 1960.IX.12.

28. Kan. Antanas Kiela, suimtas 1950 m., paleistas 1954 m. Grįžo iš kalėjimo palaužta sveikata.

29. Kun. Boleslovas Lašas, Medingėnų klebonas, suimtas 1950.XI.10, paleistas 1954.IX.30.

30. Kun. Jonas Paliukas, Klykuolių klebonas, suimtas 1950.IV.5, paleistas 1956.VI.8.

31. Kun. Jonas Lukošius, Rubikių klebonas, suimtas 1946 m., paleistas 1954 m.

32. Kun. Konstantinas Petrikas, Truikinų klebonas, suimtas 1947 m., paleistas 1955 m.

33. Kun. Vincentas Senkus, Šačių klebonas, suimtas 1947 m., paleistas 1956 m.

34. Kun. Vaclovas Stirbys, Leckavos klebonas, suimtas 1950.IV.30, paleistas 1956 m. liepos mėn.

35. Kun. Valentinas Šikšnys, Plungės altarista, suimtas 1948 m., paleistas 1955 m.

36. Kan. Juozapas Valaitis, Šilalės altarista, suimtas 1954 m., paleistas 1955 m.

37. Kun. Pranciškus Šatkus, Šateikių klebonas, suimtas 1945 m., paleistas 1954 m.

38. Kun. Petras Venckus, Tūbinės klebonas, suimtas 1949 m., paleistas 1955 m.

39. Kun. Vincentas Vėlavičius, Skaudvilės klebonas, suimtas 1948 m., paleistas 1955 m.

40. T. Pijus Andraitis, suimtas 1948 m., paleistas 1956 m. Buvo labai žiauriai kankintas, sumuštas iki sąmonės netekimo. Miręs 1958 m.

41. T. Augustinas Dirvelė, suimtas 1947 m., bėgant iš Vorkutos lagerio nušautas 1948 m.

42. Kun. Antanas Petronaitis, Kretingos altarista, 1949.VI.29 suimtas, paleistas 1956.IV.14.

43. Kun. Jonas Janauskas, suimtas 1948 m., mirė Sibiro kalėjime 1950 m.

44. Kun. dr. Kazimieras Alšauskas, suimtas 1945 m., mirė Sibire 1953 m.


45. Kun. Antanas Šeškevičius, Gargždų vikaras, suimtas 1949 m., paleistas 1956 m.; suimtas 1962 m., paleistas 1969 m.; suimtas 1970 m., paleistas 1971 m.

46. Kun. Petras Lygnugaris, Žemaičių Kalvarijos altarista, suimtas 1952.X.18, paleistas 1970.III.17. Grįžo palaužta sveikata ir šiuo metu visai nedarbingas.

47. Kun. Vladas Balčiūnas, buv. Akmenės klebonas, suimtas 1945 m. Mirė Sibiro kalėjime 1946 m.

48. Kun. Jonas Pakalniškis, Mažeikių vikaras, suimtas 1948, paleistas 1956 m.

49. Kun. Anupras Žukas, Barstyčių klebonas, suimtas 1946 m., paleistas 1956 m.

Kunigai, kuriems buvo atimta teisė dirbti savo pareigose:


1.    Kun. Petrui Lygnugariui                   - 6 mėn.
2.    Kun. Bernardui Talaišiui                  - 1 metams
3.    Kun. Adomui Alminui                     - 1 metams
4.    Kun. Klemensui Arlauskui               - 1 metams
5.    Kun. Juliui Tamošauskui                  - 1 metams


    Telšių vyskupijos parapijos,   
    kuriose nėra kunigo:   

1.    Spraudė (Plungės raj.)         aptarnauja    Rietavas
2.    Beržoras (Plungės raj.)              -            Plateliai
3.    Gegrėnai (Plungės raj.)  
           -            Žem. Kalvarija
4.    Ginteliškė (Plungės raj.)  
           -           Šateikiai
5.    Pakutuvėnai (Plungės raj.) 
           -         Plungė
6.    Pievėnai (Mažeikių raj.) 
           -            Rubikai
7.    Resvava (Mažeikių raj.) 
           -            Pikeliai
8.    Ukrinai (Mažeikių raj.)  
           -             Židikai
9.    Užlieknė (Mažeikių raj.)   
           -          Viekšniai
10.    Žemalė (Mažeikių raj.)  
           -           Tirkšliai
11.    Budriai (Kretingos raj.)  
           -           Kartena
12.    Kalnalis (Kretingos raj.)  
          -           Kretinga
13.    Mykoliškė (Kretingos raj.)  
        -           Gargždai

14. šventoji (Kretingos raj.)
           -         Palanga
15. Tūbausiai (Kretingos raj.)           -         Darbėnai
16. Dauginiai (Akmenės raj.)           -         Tryškiai
17. šiaudinė (Akmenės raj.)           -         Papilė
18. Juozapavas (Šiaulių raj.)           -         Raudėnai
19. Šakyna (Šiaulių raj.)           -         Latveliai
20. Varputėnai (Šiaulių raj.)           -         Šaukėnai
21. Žukančiai (Joniškio raj.)           -         Kruopiai
22. Vaičaičiai (Skuodo raj.)           -         Ilakiai
23. Girdiškė (Šilalės raj.)           -         Upyna
24. Didkiemis (Šilalės raj.)           -         Pajūris
25. Pašilė (Kelmės raj.)           -         Karklėnai
26. Degučiai (Šilutės raj.)           -         Žem. Naumiestis
27. Rubkojai (Šilutės raj.)           -         Sartininkai
28. Rūkai (Šilutės raj.)           -         Pagėgiai
29. Stemplės (Šilutės raj.)           -         Pajūralis
30. Vilkyčiai (Šilutės raj.)           -         Viešvilė
31. Saugos (Šilutės raj.)           -         Švėkšna
32. Smalininkai (Jurbarko raj.)           -         Viešvilė
33. Pašaltonis (Jurbarko raj.)           -         Gaurė
34. Vaitimėnai (Tauragės raj.)           -         Lomiai
35. Eigirdžiai (Telšių raj.)           -         Nerimdaičiai
36. Kaunatava (Telšių raj.)           -         Ubiškė
37. Milkaičiai (Telšių raj.)           -         Nerimdaičiai
38. Viešvienai (Telšių raj.)           -         Janapolė


*     *     *

NAUJI POGRINDŽIO LEIDINIAI

    „Aušra" Nr. 8(48). Straipsnyje „Ką turime daryti?" nurodoma, ką daryti, kad nebūtų sunaikinta Lietuva. Pačios svarbiausios pasipriešinimo nutautinimui priemonės—tikėjimo ir doros ugdymas, šiame numeryje įdėta dainų ir eilėraščių rinkinėlis „Erškėčiams žydint". Didelę numerio dalį užima Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninės grupės dokumentai (nuo 3 iki 12 numerio). Pasakojama apie lietuviškosios Helsinkio grupės  nario Viktoro Petkaus  suėmimą ir

Estijos-Latvijos-Lietuvos Nacionalinio judėjimo komiteto įsteigimą.

*     *     *

    „Tiesos kelias" Nr. 5. š.m. spalio mėnesį pasirodė 5-sis „Tiesos kelio" numeris ir jo atskiras priedas— pamokslai ir medžiaga pamokslams. Leidinyje kalbama apie liturginę reformą, pateikiama daug žinių iš Katalikų Bažnyčios gyvenimo ir paliečiami praktinės sielovados klausimai—nauji keliai dabartinėje vaikų katekizacijoje ir pastabos dėl mirusiųjų pagerbimo.
Pateikiama nemaža biografinių žinių apie a.a. kun. J. Gribulį.
Leidinys apima 93 psl.

*     *     *
L i e t u v i,  n e p a m i r š k!


P. Plumpa, P. Petronis, N. Sadūnaitė, S. Kovaliovas, O. Pranskūnaitė, V. Lapienis, V. Petkus ir kiti neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai tikėti ir gyventi!

*     *     *

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum