gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 31 Spausdinti El. paštas
KGB ir Kunigų seminarija
Mūsų kaliniai
Kam reikalingos naujos sutartys?
Žinios iš vyskupijų
Kam maišo Šeduikio koplytstulpius?
Tarybinėje mokykloje
Kaltinimai „LKB Kronikai"
Atitaisymai

1978 m. vasario 2 d
LKB KRONIKA Nr. 31
Perskaitęs, duok kitam!
Eina nuo 1972 metų.
KGB ir Kunigų seminarija


     Mus pasiekiančios žinios iš Kauno Kunigų seminarijos nėra linksmos. KGB ir toliau visu uolumu verbuoja seminarijos auklėtinius savo agentais. Stojantiems į seminariją čekistai nesidrovėjo tiesiai pasakyti: „Jei nedirbsi mums, į seminariją nepateksi". Kunigų seminarijos auklėtiniai yra verčiami raštiškai pasižadėti, kad nuolat teiks saugumui rūpimą informaciją.

(KGB terorizuoja gerus klierikus):
    KGB ir Religijų reikalų tarybos (RRT) dėka į seminariją pateko nemaža grupė kunigystės šventimams gauti visiškai netinkamų kandidatų, kurie terorizuoja gerus klierikus. Seminarijos vadovybė bijo tokius klierikus iš seminarijos pašalinti, kad nenukentėtų. Skaudžiausia, kad praeityje kai kurie panašūs klierikai yra gavę net kunigystės šventimus, nors šventimus suteikę vyskupai žinojo, kad kai kuriems iš jų net bažnytinė teisė draudžia teikti šventimus.

    Reikia padėkoti seminarijos vadovybei, kad prieš 1977 m. Kalėdas iš seminarijos pašalino IV kurso klieriką R. Jakutį, kuris atostogų metu girtavo ir nedorai elgėsi ir klierikų buvo laikomas KGB agentu. Niekaip negalima suprasti Vilniaus arkivyskupijos valdytojo Č. Krivaičio ir kitų, kurie seminarijoje įvykusiame posėdyje šį klieriką gynė. Kai kurių dėstytojų ir ordinarų pasyvi laikysena posėdžio metu liudija, iki kokio laipsnio jie pataikauja KGB reikalavimams.

    Vienas seminarijos dėstytojas yra išsitaręs, kad „mes neturime prabangos švaistyti klierikus pro vartus". Iš tikrųjų dabar yra brangus kiekvienas į darbą išeinąs kunigas, tačiau visiškai aišku, kad morališkai iškrypę ar KGB naudai dirbą klierikai pasitarnaus ne Bažnyčios labui.

    Kai kurie klierikai aiškiai dirba KGB pavedimu. Uolūs klierikai savo stalčiuose randa raštelių, raginančių nebūti uoliais, nes ateitis esanti ne uoliųjų rankose. Iš klierikų stalčių dingsta jų parašyti pratybiniai pamokslai. Yra klierikų, beveik viešai demonstruojančių savo ryšį su KGB. štai Vytautas Rudys turi drąsos kitam klierikui išrėžti į akis: „Saugumas yra visagalis, ir aš padarysiu, kad tu seminarijoje nesimokytum", šis „klierikas" siūlė kai kuriems seminarijos auklėtiniams bendradarbiauti, pasikeičiant informacija apie seminariją ir laikant tai paslaptyje. Po 1977 m. pavasarinių rekolekcijų V. Rudys pareiškė, kad jis niekada nesurimtės ir spjaunąs į dvasinį gyvenimą. Panašių į Rudį yra ir kituose kursuose. III kurso klierikas Kazlauskas parašė RRT įgaliotiniui K. Tumėnui melagingą skundą, esą kun. J. Kauneckas seminarijoje pasakęs antitarybinę kalbą. Seminarijos vadovybė ir ordinarai žino, kad panašių klierikų grupė yra I-me kurse; o taip pat ir V-me kurse yra tiek moraliniu, tiek pasaulėžiūriniu atžvilgiu nesubrendusių klierikų priimti kunigystės šventimus.

    Kadangi šiuo metu nėra priemonių apsaugoti Lietuvos Katalikų Bažnyčią nuo pavojaus gauti iš seminarijos morališkai iškrypusius arba KGB naudai dirbančius kunigus, tai nuo šiol „LKB Kronika" skelbs pavardes tų klierikų, kurie viešai griaus seminarijos tvarką arba vykdys KGB užduotis. Taip pat bus skelbiami visi tie, kurie gins šios rūšies klierikus. Ikišiolinės pastangos sukliudyti morališkai žlugusiems KGB agentams gauti kunigystės šventimus nedavė vaisių,—baimė prieš KGB daugelį paralyžavo ir tai paskatino saugumą dar labiau veržtis į seminariją. Tik KGB šiuo metu gali norėti, kad klierikai ir kunigai nematytų, kaip griaunama seminarija.

    „LKB Kronika" ragina visus klierikus būti drausmingais, siekti rimto vidinio gyvenimo, tačiau nepasiduoti baimei, kad „dėl politikos" būsią pašalinti iš seminarijos, ir ragina aktyviai prisidėti, kad Kunigų seminarija netaptų KGB filijalu.

    1977 m. rugsėjo mėn. Lietuvos vyskupams buvo išsiuntinėtas „grupės klierikų" raštas, kuriame smerkiama kai kurie kunigai, kurie nori klierikus įtraukti „į politiką", ardo seminarijos vienybę ir pan. Visiškai panašios mintys keliamos KGB suredaguotame leidinėlyje „Bažnyčia ir LKB Kronika", kuris jau spėjo pasiekti Vakarus ir kurį teisingai įvertino išeivių dienraštis „Draugas"—tai „vilkas avies kailyje".

    Žemiau pateikiame KGB lapelį, 1977 m. rudenį „grupės klierikų" vardu išplatintą seminarijoje, kurijose ir kunigų tarpe:

    „Pastaruoju metu kai kurie kunigai nelauktai ėmė ir susirūpino Kauno Kunigų seminarijos egzistencija. Iš pirmo žvilgsnio toks susirūpinimas rodytųsi sveikintinas ir reikalingas, jei jis neturėtų antrosios savo pusės— bandymų trukdyti sveiką seminarijos atmosferą, atitraukti klierikus nuo teologijos studijų ir savišvietos, kuri labai reikalinga šių dienų kunigui inteligentui. Mes, seminarijos auklėtiniai, galėtume tik padėkoti už rūpestį, jei jis liestų tik esamus, o ne išgalvotus dalykus. Dabar gi minėti globėjai, dengdamiesi gerumo ir pagalbos kauke, stengiasi įtraukti mus į mums svetimus politinius aktus, nori, kad mes imtume tarnauti jų asmeniniams interesams. Be to, pasirodo, kad ir susirūpinimas mumis nėra jau toks nelauktas. Mat, ši grupelė kunigų, neradusi pasekėjų savo kolegų tarpe, sumanė atkreipti dėmesį į seminarijos auklėtinius, atseit, gal jų tarpe ras sau pritarimo, štai pavasarį teko skaityti lapelį „SOS", kuriame nušviečiama esama seminarijos būklė. Lapelio autoriai taip jau ta būkle susirūpinę, kad dėl tokio didelio rūpesčio net savo pavardes pamiršo paskelbti, o tik pasirašė „Lietuvos kunigai". Ne vienas išklausinėjome dešimtis Lietuvos kunigų, ar jie žino apie tokį lapelį ir ar

jie rašę. Kažkodėl niekas nežino, o išgirdę lapelio turinį, visi jie išreikšdavo priešingą nuomonę—paskatinimus esamai seminarijos dvasiai ir klierikų norui siekti daugiau žinių, tobulumo, nenoro būti vienapusiškais.

    Kam jau kam, bet seminaristams turbūt geriausiai žinoma, kas dedasi mūsų seminarijoje. Todėl mes piktinamės iškraipytais „SOS" lapelio autorių teiginiais ir įvairiausiais svaičiojimais, kuriuos jie išsigalvoja ir skelbia, norėdami pateikti neteisingą seminarijos būklę ir apjuodinti ją viso pasaulio žmonių akyse.

    Ko gi nori „SOS" lapelio autoriai? Jiems nepatinka, kad seminaristai sportuoja, kad rūpinasi sveikata, buitinėmis sąlygomis. Mums gi labai keista, kodėl gi mes turėtume atsisakyti sporto, kai paskaitų krūvis bei mokslinis darbas išvargina ir norisi pajudėti juo labiau, kad fizinės kultūros užsiėmimų nėra. Kaip nesirūpinsi sveikata ir buitinėmis sąlygomis, jei trokšti baigęs būti pajėgiu kunigu, nešti sunkią pareigos naštą. Ir mes tik dėkingi tiems, kurie prisideda prie buitinių sąlygų gerinimo. Tarp kitko, čia „SOS" autoriai patys sau prieštarauja, tame pačiame lapelyje rašydami: mes invalidai ir mums reikalingi vaistai bei poilsis. Prieštaravimų pilnas visas jų „SOS". Keista, nejaugi dar yra tokių kunigų, kurie nepajėgia suprasti, kad šių dienų žmogui yra reikalinga spauda, ir bandydamas piktintis, jog klierikai domisi laikraščiais ir pan., yra žemos erudicijos padarinys. Priekaištas, kad mes skaitome tiktai komunistinius „Tiesą" ir „Sportą" visiškai nepagrįstas, kadangi mes gauname visą lenkų religinę spaudą, Maskvos patriarchijos žurnalą ir daug įvairiausių leidinių iš eilės šalių, pagaliau patys leidžiame sienlaikraštį „Aukos kelyje". Gi paskaitų ciklų mums niekas neprimetė, o mes patys jų pageidavome ir ateityje prašysime, kad jų skaičius būtų didinamas. Gero lektoriaus žodis visada papildo mūsų žinias. „SOS" autoriai iš tiesų labai išsiblaškę—užsimena, kad mums skaitomos politinformacinės paskaitos, kai tuo tarpu pamiršta paskaitas dailės, archeologijos, etikos ir kitomis temomis.

(Begalo skurdi Kauno kunigų seminarijos biblioteka):
    O kai kur jie atskleidžia net mums nežinomų dalykų, štai jie rašo: „šiais mokslo metais klierikams buvo uždrausta švarko atlape nešioti net kryželį, kad juo nepapiktintų atsitiktinai sutikto tarybinio jaunimo". Kažkaip keista, bet mes tokio draudimo nepamename. Tiesa, buvo vienoje seminarijos pretekto vedamoje konferencijoje užsiminta, jog mandagumas neleidžia klierikui nusileisti iki gatvės vaikėzų, kurie savo „tikėjimą" demonstruoja apsikarstę visokiais kryželiais, ar mažamečių vaikų, kurie džiaugiasi blizgučiais.

    Žemus „SOS" autorių tikslus rodo šantažas. Tik smukę žmonės kovoje gali griebtis šio ginklo. Pasakė kuris klierikas, jog būdamas kunigu galės gerti, ar nepasakė—kunigas, jį šantažuojantis, kelia šleikštulį. Be šantažo, minėtu atveju, yra eibė kovos priemonių. O jeigu klierikas to nepasakė, o tik mūsų „globėjai" tai sukūrė, komentarų apie tokius, manome, nebereikia. Ir dar daug neteisingų užsipuolimų, jog klierikai yra „VSK (KGB— Red. pastaba) agentai, negabūs, invalidai ir abejotino moralinio kilnumo žmonės". Visa tai skelbiama dėl nesantaikos ir nesveikos atmosferos ugdymo seminarijos auklėtinių tarpe. Tai rodo „globėjų" žemą moralę, melo užkietėjimą ir orumo praradimą. Tokios paskalos— aiškus seminarijos auklėtinių įžeidimas, kurie trokšta tapti kunigais.

    Todėl mes drįstame kreiptis į Ekscelencijas vyskupus, vyskupijų valdytojus, prašydami, kad būtų išaiškinta minima keletos kunigų grupelė—„SOS" autoriai ir paskalų skleidėjai, ir jiems būtų pritaikytos reikiamos įspėjamosios bei baudžiamosios priemonės už seminarijos klierikų terorizavimą ir melagingų dalykų skleidimą. Mes ir toliau pasiruošę Jūsų vedami eiti link kunigystės ir niekados nesudėti su tais, kurie, praradę visą savo žmoniškumą, ieško panašių į save šalininkų.
Su pagarba — Grupė klierikų"

    „LKB Kronika" gavo tarp kunigų paplitusį kun. J. Kaunecko (Kunigų seminariją baigęs 1977 m.) laišką seminarijos auklėtiniams, kurį irgi dedame:

„Kauno Tarpdiecezinės Kunigų Seminarijos auklėtiniams

(Klierikams uždrausta nešioti kryželį, kad nepapiktintų tarybinio jaunimo):
    Kažkas sugalvojo pasityčioti iš seminarijos: klierikų vardu parašė kreipimąsi vyskupams bei vyskupijos valdytojams, taip pat siuntinėja jį kai kuriems kunigams. Aš pats, tik ką buvęs klieriku, gerai žinau, kad seminarijoje nėra tokio klieriko, kuris viešai galėtų skleisti tokį akivaizdų melą.

    Kreipimesi meluojama, jog seminarija gauna „visą lenkų religinę spaudą ir daug įvairiausių leidinių iš eilės šalių". Visiems žinoma, kad Lenkijoje yra bent kelios religinės leidyklos, kiekviena vyskupija leidžia religinius laikraščius. Visų Lenkijos religinių leidinių kukliose seminarijos bibliotekos talpose net nebūtų galima sutalpinti. Seminarija gauna tik tris „Pakso" leidyklos informacinius laikraščius (nuo praėjusių mokslo metų). Viena kita atliekama lenkiška ar vokiška religinė knyga seminarijai yra atiduodama iš kunigų asmeninių bibliotekų, jokios sistemingos teologinės literatūros seminarijoje nėra. Pvz., čia nėra net nė vieno egzemplioriaus pilno šiuolaikinio šv. Rašto vertimo jokia pasaulio kalba. Lenkijoje ir kitose šalyse išleidžiama daug pamokslų rinkinių. Tačiau seminarijos bibliotekoje taip pat nėra pilno pamokslų ciklo, nėra taip pat daugumos popiežių enciklikų, Apaštalų Sosto aplinkraščių bei nutarimų.

    Praėjusią vasarą kun. Aleksandras Kaškevič (baigęs seminariją 1976 m.) buvo išvykęs į Lenkiją. Ten jis bandė užsakyti seminarijai religinės literatūros, norėjo, kad seminarija sistemingai gautų religinę literatūrą. Pasirodo, kad tai neleidžiama.

    Vokiečių  kalba  iš  naujų  dvasiniam  skaitymui ar

mąstymui skirtų knygų yra tik viena—apie šv. Arso kleboną. Dvasiniam skaitymui ir mąstymui net lietuvių kalba tėra nepilnas šimtas prieškarinės laidos knygų. Nėra nė vieno teologinio vadovėlio, nė vienos knygos, nagrinėjančios šiuolaikines teologines problemas. Taigi kaip „daug leidinių iš įvairių šalių",—labiau pasityčioti iš seminarijos negalima. Mes baigiame seminariją net nematę šiuolaikinių lietuvių teologų veikalų, net nieko negirdėję apie juos. Seminarija neturi nė vieno šiuolaikinio lietuvių teologų veikalo. Yra žinoma, kad užsienyje tokius veikalus išleidžia A. Maceina, Pr. Gaidamavičius, A. Grauslys ir kt. Juos gauna ir cituoja ateistai, štai 1971 m. „Problemų" Nr. 2 cituojama A. Maceina, Pr. Gaidamavičius, V. Kavolis, A. Baltinis, L. Tulaba, St. Yla, „Lietuvių katalikų mokslo akademijos 1964 m. darbai". Ateistai nagrinėja teologines problemas, skaito teologinius veikalus, o mes, teologai, turime pasitenkinti „Tiesa", „Sportu" ir kitais tarybiniais leidiniais, todėl nieko net nežinome apie teologijos mokslo naujienas bei mūsų meto problemas šiuose moksluose.

    „...visi jie (atseit, visi Lietuvos kunigai) išreikšdavo paskatinimus esamai seminarijos dvasiai". Netiesa, daugelis kunigų yra susirūpinę seminarijos būkle. Apie tai buvo nemaža viešų kritiškų pasisakymų net pačioje seminarijoje. Prisimename Rektoriaus žodį, užbaigiant mokslo metus 1976 m. pavasarį, dėstytojų konferencijas. Retame dvasios tėvo mąstyme negirdėjome priekaišto dėl išlepimo, drausmės laužymo, tylos nesilaikymo ir pan. Visi gerai prisimename tokius faktus: vaišės studijų metu, miegas, kavutė likus pusvalandžiui iki vakarienės ir tokios kalbos net griežtos tylos metu, jog norinčiam studijuoti klierikui neįmanoma net susikaupti. Apie tai ne kartą yra kalbėję seminarijos dekanai. O kaip Vedėjas šeštadienio konferencijose tiesiog maldaudavo užlaikyti tylą, netrukdyti kitiems, neužkandžiauti darbo laikais, jūs turbūt visi dar prisimenate: „Kine juk ilgiau išsėdite...". Dėka jo nepaprastų pastangų praėjusiais mokslo metais drausmė kiek sustiprėjo.

    Taip pat ne vienas klierikas ir ne vieną kartą apie netvarką viešai kalbėjo savo mąstymuose. Argi reikia priminti pavardes? Aš pats savo pasisakymuose viešai, visiems klierikams girdint, daug sykių esu kritikavęs tą seminarijos būklę: netvarką, darbštumo stoką, drausmės laužymą ir kai kurių nepaprastą abejingumą dvasiniams dalykams. Pora minčių pakartoju: „At tai tu, ateities Valančiau, snūduriuoji ant „Sporto?"

    Seminarijos sienlaikraštis „Aukos kelyje" rašė apie tokį klierikų išlepimą, kad net „Gavėnios penktadieniais papildomai užkandžiaujama kai kuriuose kambariuose; ne tik darbo, bet net ir griežtos tylos metu verdama kavutė". Ir niekas viešai neprieštaravo, kadangi tai buvo teisinga kritika, visiems žinomi faktai. Tokią „tvarką" išdrįso ginti tik anoniminė klierikų grupė. O toji tvarka, kaip matome, praėjusį pavasarį nebuvo jau tokia ideali. Matyt, dėl to ir pasirodė lapeliai „SOS". Jų autoriai susirūpino, kad kai kurių alumnų interesai apsiriboja vien maistu, kad jie skaito vien „Sportą" ir „Tiesą" ir niekuo daugiau nesidomi, štai toks teisingas susirūpinimas, anot kreipimosi autorių—tai „bandymas trukdyti sveiką seminarijos atmosferą, atitraukti klierikus nuo teologijos studijų ir savišvietos"!

    „...draudimo (nešioti švarko atlape kryželius) nepamename". Deja, visi dar prisimename, kaip praėjusiais mokslo metais buvo uždrausta seminarijoje nešioti kryželius. Tik baigę seminariją mes, neopresbyteriai, juos vėl įsisegėme. Kaip galima jais apsikarstyti, žino tik „kreipimosi" autoriai. Ir vargu ar galima vadinti „blizgučiais" tuos kuklius, mažyčius, vos pastebimus kryželius?

    Ar galėjo tokį neatitinkantį tiesos „kreipimąsi" parašyti klierikai? Ne! Bet kas vis tik jį išplatino seminarijoje? Kaip pateko į klierikų stalčius? Be vieno kito klieriko rankų neapsieita. O kam tarnauja toks klierikas?
Kun. Jonas Kauneckas
1977 m. spalio 10 d.

Mūsų kaliniai

    Balio Gajausko byla, kurią veda majoras Pilelis, baigta ir perduota teismui. Atrodo, kad teismas bus vasario pabaigoje ar kovo pradžioje.

    B. Gajauskas kaltinamas turėjęs ryšio su Solženicyno fondu ir Lietuvos partizanų archyvu. Po Naujųjų Metų tardytojas Pilelis ir papulkininkas Kėžys buvo atvykę į Kauno saugumą tardyti Balio motinos ir sužadėtinės. Kadangi motina serga, tai tardytojas atvyko į butą. Pagal tardytoją Kėžį, Balio laukia 10 m. lagerio bauda.

    Balys Gajauskas lageriuose praleido 25 metus ir išliko gyvas. Dabar KGB nori jį sudoroti. Todėl visų geros valios žmonių šventa pareiga visomis galimomis priemonėmis ginti šį gerą, dorą ir visiškai pasišventusį Tėvynei lietuvį ir kataliką. Balys Gajauskas užtarnautai gali būti laikomas kenčiančios ir besipriešinančios Tėvynės simboliu.

    Su didžia viltimi laukiame, kad mūsų broliai išeivijoje, ypač Simas Kudirka, kuris gerai pažįsta Balį, padarytų visa, kad Balys Gajauskas būtų išvaduotas arba išleistas į užsienį. Naujas lagerinės bausmės terminas jam bus tolygus mirties sprendimui.
*     *     *

    1977 m. lapkričio 19 d. iš lagerio buvo paleistas Povilas Petronis. Jis buvo nuteistas 1974 m. (žr. „LKB Kronika", Nr. 13.) už maldaknygių gaminimą ir nelegalios literatūros dauginimą. Prieš paleidžiant mėnesį laiko buvo psichologiškai apdorojamas Vilniaus KGB būstinėje.
*     *     *

    Ona Pranskūnaitė atlieka bausmę Kozlovkoje. Jos adresas: Čuvašskaja ASSR, Kozlovka, p/ja JUL 34/5a. Ona Pranskūnaitė siuvykloje siuva lietpalčius. Normos labai didelės. Po 8 vai. darbo dienos eina į kitą fabriką ir 4 vai. siuva pirštines. Viename laiške rašo: „Mano sveikata bloga. Gal čia užges trapi mano gyvenimo žvakutė, bet

mano širdyje niekuomet neužges Dievo, Tėvynės nei savo tautiečių meilė... aš esu viskam pasiryžus: ir aukai, ir kančiai, ir mirčiai".

*     *     *
Iš Nijolės Sadūnaitės laiškų

    „...mano 'raškažiai' Bogučanuose baigėsi! Pusantro mėnesio mokykloje, pusantro mėn. ligoninėje—lygiai trys mėnesiai kaip Bogučanuose, ir gera naujiena—turiu iš jų išvažiuoti į Irbos kaimą..." 1977.XII.20.
„Irbos kaimas nuo Bogučanų yra už 100 km. Kai geras oras 12.20 vai. mūsų laiku antradieniais, ketvirtadieniais ir šeštadieniais skrenda lėktuvas. Karves melžia rankomis, darbą pradeda 4 vai. ryto ir baigia 22 vai., be išeiginių dienų. Girtauja, dirbti nėra kam..." 1977.XII.23.

    Nijolė Sadūnaitė praneša, kad esanti ligoninėje, nes kasdien laikosi temperatūra: „Daro tyrimus. Ieško TBC ir kitų ligų... Kažkodėl skauda žarnyną. Temperatūra padidėjo iki 38...".

    „Sužinojau tiksliai iš ten gyvenančių, kad labiau atsilikusio ir apleisto sovchozo, kaip Irba, nėra. Duoną supūdė, pašarų nėra, veršeliai iki lapkričio 7 d. bastėsi be priežiūros, o dabar, kadangi šeriami tik šiaudais, dvesia, kaip ir karvės. O po to nori už juos išskaityti iš jų prižiūrėtojų. Man tikriausiai dar sufabrikuotų bylą už tyčinį gyvulių naikinimą plus su dideliu ieškiniu. Tą mintį patys sibiriečiai išreiškė. Algų nemoka, kai kam nuo gegužės mėn. nemokėjo algos, nėra buhalterio, nėra jokios tvarkos. Purvas, žiurkės, betvarkė. Žmonės bėga iš Irbos. Kaip vietiniai sako: „Bardak ne žizn tam". 1978.1.6.

    „Išrašė iš ligoninės. Chronišką cholecistitą gydysiu namuose dieta ir vaistais. Mano viršininkai paliko laikinai mane gyventi ir dirbti Bogučanuose...". 1978.1.11.

    N. Sadūnaitės laiškai pilni giedrumo, džiaugsmo ir meilės žmonėms. Ji rašo gaunanti daug laiškų iš Lietuvos ir iš užsienio—iš JAV, Anglijos, Norvegijos, Vak. Vokietijos, Lenkijos ir kt. Iš užsienio ateinančios net banderolės.





    Per savo kalinimo laiką pirmąjį laišką iš užsienio Nijolė gavo tik 1977 m. gegužės 16 d. Gražų laišką atsiuntė iš Italijos Veronos licėjaus mergaitės. Jos rašo: „...jeigu Jums, gink Dieve, reikėtų iškentėti iki galo, tada būkite tikra, kad yra labai daug žmonių, kurie kenčia su Jumis ir už Jus... mūsų mintys visada bus su Jumis, ypač kai mes meldžiamės...".

*     *     *
Rašo Petras Plumpa

    „...Dėl laiškų sulaikymo skųstis čekistų pirmininkui neverta, nes viskas daroma su jų žinia. Mums jau ne kartą buvo priminta, kad laiškus reikia rašyti rusiškai, kad per pasimatymus taip pat reikia kalbėtis rusiškai. Žodžiu, vyksta ne tik sustiprinta antireliginė, bet ir antinacionalinė kompanija, šiais metais jau keturis kartus iš manęs pagrobė religinius užrašus; birželio pradžioje beskaitant iš rankų ištraukė maldaknygę (tą, kurią turėjau dar namuose—su paparčio žiedu).

    ..Nuo gegužės mėn. savo laiškus pradėjau numeruoti iš naujo, tačiau visada rašau tik lietuviškai ir ateityje taip darysiu, nors čekistai ir visus laiškus sulaikytų. Protestuodamas prieš nacionalinę diskriminaciją ir čekistų provokacijas, nuo š.m. birželio 6 d. su vietine valdžia pradėjau kalbėtis tik lietuviškai. Galimas dalykas, kad jie vėl, kaip praėjusiais metais, panaudos prieš mane smurtą—laužys rankas, daužys galvą ir su antrankiais tampys į karcerį, tačiau juk tam mes ir sėdime lageriuose, tam mus ir kankiniais vadina ir dažnai net kaip pavyzdį ima. Manau, kad su Dievo pagalba galima viską pakelti ir bet kokį mirties būdą priimti. Svarbu visu gyvenimu ir visą laiką būti tam pasiruošus. Gyvename lemtingą amžiaus metą, kada joks krikščionis neturi teisės ne tik prekiauti savo sąžine, bet ir naudotis gyvenimo malonumais. Esame pašaukti aukai ir degimui naktyje ir tokiais turime pasilikti, kol naktis nesibaigs, nes kitaip—laikinoji naktis mums po mieties gali pavirsti amžinąja naktimi.

    Visiems visiems tos šviesos linkiu, kurie save laiko Kristaus pasekėjais!"

*     *     *

Kam reikalingos naujos sutartys?

    1948 m. tarybinė valdžia privertė parapijas išsirinkti „dvidešimtukus", vykdomuosius organus ir sudaryti su apylinkių bei miestų vykdomaisiais komitetais vienpusiškas sutartis.

    1975 m. buvo pravestas sutarčių atnaujinimo vajus, kuris užsitęsė iki šiol. Praėjusiais metais vėl buvo atnaujinamos sutartys, net tos, kurios buvo sudarytos 1975 m. Cituojame RRT įgaliotinio K: Tumėno įsakymą Vilkaviškio raj. Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojui Urbonui:

    „Kadangi jūsų rajone esančių religinių bendruomenių sutartys su DŽDT Vykdomuoju komitetu paseno, prašome jas sudaryti naujai. Primename, kad sutartis sudaroma trijuose egzemplioriuose: vienas egzempliorius siunčiamas įgaliotinio įstaigai, antras lieka religinei bendruomenei, trečias—rajono vykdomajame komitete. Sutartis naujai sudaryti prašome iki 1977 m. gruodžio 15 d.
Įgaliotinis K. Tumėnas"
1977.IV.22.

    Kaip buvo sudaroma ši nauja sutartis? Pavyzdžio dėlei paimkime Vilkaviškio rajoną. Pavaduotojas Urbonas, gavęs įgaliotinio K. Tumėno įsakymą, paėmė senus sutarčių blankus, išbraukė žodžius: „...jei nustatyta tvarka nutarta uždaryti maldos namus (kulto pastatą), kuriuo naudotis buvo leista šia sutartimi." ir įrašė, kaip buvo įsakyta: „...jei nustatyta tvarka bendruomenė išregistruota". Keletą mėnesių šie blankai gulėjo apylinkių ir miestų vykdomųjų komitetų stalčiuose, o spalio mėn. buvo pradėta įsakymą vykdyti. Vykdymas iš esmės skyrėsi nuo ankstesniųjų sutarčių sudarymo. Anksčiau

vykdomasis komitetas sutarčių blankus duodavo klebonui, o šį kartą pasistengta, kad klebonai liktų nuošalyje.

    Cituojame Didvyžių parapijos dvidešimtuko pareiškimą RRT įgaliotiniui K. Tumėnui:

    „1975 m. Didvyžių religinė bendruomenė atnaujino sutartį su Augalų apylinkės vykdomuoju komitetu.

    1977 m. spalio mėn. pabaigoje Klausučių apylinkės vykdomojo komiteto pirmininkas Stasys Kundrotas, pavedė Didvyžių religinės bendruomenės eiliniam nariui Albinui Radzevičiui sudaryti naują sutartį. Kadangi bendruomenės nariai buvo išgirdę iš kaimyninės Alksnėnų parapijos, kad, nesudarius sutarties, bus uždaryta bažnyčia, todėl po nauja sutartim pasirašė.

    Viską ramiai apsvarstę, mes, Didvyžių religinės bendruomenės nariai, pareiškiame, kad naujai šiais metais sudarytos sutarties atsisakome...".

    Bartininkų, Gražiškių ir kt. parapijose apylinkių vykdomieji komitetai surinko bendruomenės narių parašus po nauja sutartimi vietiniams klebonams nieko nežinant.

    Vištyčio parapijoje apylinkės vykdomasis komitetas pats sukūrė naują dvidešimtuką, štai ką rašo tikri dvidešimtuko nariai:

„Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui
K. Tumėnui
Vištyčio Katalikų parapijos komiteto

P a r e i š k i m a s


    Mes, Vištyčio parapijos religinės bendruomenės dvidešimtukas, esame labai nustebinti ir pasipiktinę, kad be jokios priežasties buvome pašalinti iš savo pareigų, nors mes patys šito nepageidavome.

    Vištyčio apylinkės atstovai, gavę rajono įsakymą, pasikvietė į pagalbą tarybinio ūkio kontoros ir kitus darbuotojus, surinko savo nuožiūra atsitiktinius asmenis, sudarė naują dvidešimtuką ir, meluodami bei gąsdindami, išgavo iš jų parašus po nauja sutartimi.

    Dalis surinktųjų asmenų yra nepraktikuojantys katalikai ir net nepavyzdingo gyvenimo žmonės. Mes protestuojame prieš šj grubų vietinės valdžios kišimąsi į mūsų parapijos vidaus reikalus. Prašome išaiškinti šį incidentą ir patvarkyti, kad pas mus įstatymų nepažeidinėtų valdžios pareigūnai ir kad mes galėtume eiti savo pareigas.

    1977 m. gruodžio mėn."

    Pasiuntus K. Tumėnui šį skundą, į Vištytį atvažiavo rajono vykdomojo komiteto pavaduotojas J. Urbonas ir, surinkęs skundą pasirašiusius ir net nepasirašiusius asmenis, šantažavo, įkalbėdamas, kad jie apšmeižę gerus žmones. Sumaišyti ir nusigandę žmonės nesusigaudė rajono pareigūnui priminti, kad apylinkė neturinti teisės sudaryti parapijos dvidešimtuką.

    Įvykiai Vištytyje primena visiems Lietuvos kunigams budėti, kad neįeitų į tradiciją valdžios bandymai savo nuožiūra sudaryti parapijos dvidešimtukus ir vykdomuosius organus.

    Pajevonio parapijoje labai uoli apylinkės pirmininkė irgi persistengė, į dvidešimtuko sudėtį įrašydama pačios pasirinktus asmenis, kuriuos vėliau buvo priversta išbraukti.

    Kybartų parapijoje dvidešimtuko nariai, klebonui nežinant, buvo sukviesti į miesto vykdomąjį komitetą, ir atvykęs pavaduotojas Urbonas įsakė pasirašyti naują sutartį. Kybartiečiams atsisakius šitai padaryti, J. Urbonas pareiškė nušalinąs Kybartų parapijos vykdomojo organo pirmininką nuo pareigų ir įsakė iki lapkričio 1 d. pasirašyti sutartį, nes kitaip gresia bažnyčios uždarymas.

    Spalio 31 d. Kybartų parapijos dvidešimtuko keli nariai nuvežė į Vilnių K. Tumėnui šitokį pareiškimą:

    „Š.m. spalio 28 d. Kybartų m. vykdomasis komitetas mus, Kybartų religinės bendruomenės narius, sukvietė į savo patalpas, ir iš rajono atvykęs pavaduotojas Urbonas vertė mus pasirašyti sutartį, panašią į tą, kurią pasirašėme 1975 m. Skirtumas toks: dabartinėje sutartyje juodu rašalu

išbrauktas sakinys: „ši sutartis gali būti nutraukta, jei nustatytąja tvarka nutarta uždaryti maldos namus (kulto pastatą), kuriuo naudotis buvo leista šia sutartimi", o vietoje jo rašomąja mašinėle įrašytas toks sakinys: „ši sutartis gali būti nutraukta, jei nustatytąja tvarka bendruomenė išregistruota.

    Mes visi atsisakėme pasirašyti šitokią subraukytą sutartį, nes Lietuvoje nei viename rajone nereikalaujama pasirašyti tokią sutartį, išskyrus Vilkaviškio rajoną. Mes, kaip katalikai, niekada nesutiksime, kad mūsų religinė bendruomenė būtų išregistruota. Taip pat buvome girdėję, kad ir Jūs, {galiotini, šitokios sutarties nereikalaujate.

    Mums atsisakius pasirašyti sutartį, pavaduotojas Urbonas pareiškė, kad nušalina nuo pareigų mūsų bendruomenės pirmininką Vitą Paulauską, nes jis nesutikęs sudaryti naują sutartį. Urbonas mums pasiūlė čia pat vykdomajame komitete išsirinkti naują pirmininką, ko mes, aišku, nepadarėme. Mums buvo įsakyta iki lapkričio 1 d. sudaryti naują sutartį, o nesudarius bus pasielgta pagal įstatymą, t.y. mūsų religinė bendruomenė bus išregistruota.

    1977 m. rugsėjo 4 d., atsisakius iš pareigų buvusiam mūsų bendruomenės pirmininkui, mes vietoje jo išsirinkome V. Paulauską ir apie tai tuojau painformavome Vilkaviškio raj. vykdomąjį komitetą, kuris leido jam eiti pareigas iki 1977 m. spalio 28 d. Mūsų pirmininko nušalinimą nuo pareigų laikome neteisėtu, nes jis tarybiniams įstatymams nenusižengė. Jei mūsų pirmininkas prieš mūsų valią ir būtų norėjęs sudaryti naują sutartį, mes jos vistiek nebūtume pasirašę. Kol rajono vykdomasis komitetas neatsiųs mums motyvuoto rašto dėl pirmininko atleidimo, mes naujo nerinksime, nes turime išsirinkę.

    Mūsų religinė bendruomenė buvo užregistruota 1948 m. ir visą laiką tvarkingai naudojosi jai patikėtu turtu ir mokėjo mokesčius už bažnyčią, žemę ir kt. Mūsų bendruomenė yra sudariusi su miesto vykdomuoju komitetu sutartį 1975 m. ir tos sutarties galiojimo laikas nepasibaigęs,  todėl  naują  sutartį  sudaryti  nematome

reikalo, o rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojo gąsdinimus laikome nusikalstamais prieš naująją TSRS Konstituciją.

    Tad prašome Jus, drg. Įgaliotini, padėti mums, kad nebūtų kiršinami žmonės, trukdomas darbas ir kad nesijaustume persekiojami. Esame įsitikinę, kad mums nereikės niekur kitur kreiptis ginant savo teises.
Kybartų religinės bendruomenės nariai:
(17 parašų)
Kybartai, 1977.X.30.

    RRT Įgaliotinis atvykusiems kybartiečiams pareiškė, kad bažnyčios niekas neuždarys, o naujos sutartys nereikalingos. Kokia veidmainystė! Pats įgaliotinis duoda įsakymą, o kai jį vykdant kyla triukšmas, tada kaltu lieka koks nors žemiau stovintis valdžios pareigūnas, pvz., rajono pavaduotojas Urbonas.

    Virbalio parapijoje apylinkės pirmininkas pats bandė surinkti dvidešimtuko parašus po nauja sutartimi, bet apgauti pasisekė tik kelis narius. Vėliau apgautieji taip pričiupo pirmininką, kad šis prašė kleboną raminti žmones, nes galį jam (pirmininkui) blogai baigtis.

    Lapkričio pradžioje naujų sutarčių sudarymas Vilkaviškio rajone buvo sustabdytas.

    Kai kuriuose rajonuose, pvz., Molėtų, irgi buvo bandoma sudaryti naujai perredaguotas sutartis.

    Kam tarybinei valdžiai prireikė naujų sutarčių?

    Gal būt norima įpratinti religines bendruomenes dažnai atnaujinti sutartis, kad tarybinė valdžia galėtų kiekvieną kartą įnešti į jas sau naudingų pataisymų ir papildymų. Gal tai buvo eksperimentas, kiek parapijų dvidešimtukai ir vykdomieji organai yra „sąmoningi" veikti be klebono žinios. Jei taip, tai valdžia galėjo įsitikinti, kad Lietuvoje mažai surasi tikinčiųjų, kurie, neatsiklausę savo klebono, pasirašinėtų kažkokias sutartis.

    Šiuo metu ryškėja valdžios pastanga kleboną palikti nuošalyje nuo parapijos reikalų, įtikinti parapijų vykdomuosius organus, kad jie yra pagrindiniai šeimininkai,

įpratinti juos veikti, neatsiklausiant ir nesiskaitant su parapijos klebonu, ir pamažu į parapijų vykdomųjų organų sudėtį pravesti „tarybinius katalikus", kurie aklai klausytų ir vykdytų visus valdžios pageidavimus. Atrodo, kad reikės dar daug metų, kol išsipildys šie valdžios lūkesčiai, jei išvis jie Lietuvoje išsipildys, šitai, visų pirma, priklausys nuo kunigų sąmoningumo.

*     *     *
Žinios iš vyskupijų

Kaunas

    1978 m. sausio 9 d. Jonučių (Kauno raj.) gyventojas Juozas Vitkūnas pakvietė pašventinti namą kun. Vincentą Jalinską. Ta proga buvo suvažiavę daug svečių, ypač jaunimo ir moksleivių, kuriems kunigas pakalbėjo religine tema. Staiga pokalbio viduryje į kambarį įsiveržė uniformuotas milicininkas. Paskui jį įėjo dar du milicininkai ir keli civiliai. Prie durų privažiavo dengta milicijos mašina, atsirado ir daugiau mašinų, atvežusių milicininkų ir saugumiečių. Namas buvo apsuptas, o kelias iki centrinės gatvės—apstatytas milicininkais. į kambarį įėjęs milicininkas pareikalavo namo šeimininko ir pirštu nurodė keliems suaugusiems pereiti į kitą kambarį. Jie buvo tardomi: iš kur atvykę, kokios pavardės ir pan. Paklaustieji pareiškė, kad nusikaltimo nepadarę ir savo pavardžių nesakysią. Viena pobūvio dalyvė įsibrovėliams kalbėjo: „Ar mes kokie nusikaltėliai? Jūs neturite teisės įsibrauti ir gąsdinti žmones!". Saugumietis atrėžė: „Mes su tavimi atskirai susitvarkysime!". Kun V. Jalinskas pareikalavo, kad įsibrovėliai parodytų dokumentus. Saugumietis parodė savo tarnybinį pažymėjimą ir pareiškė, jog turįs teisę susirinkusius išvaryti, nes toks susirinkimas draudžiamas. Pareigūnams pareikalavus, kad kunigas rengtųsi ir sėstų į mašiną, šis atkirto: „Nei mes suaugusieji, nevažiuosime, nei vaikų neatiduosime!". Milicininkai bandė suaugusius prievarta tempti į mašiną. O tuo tarpu už sienos vaikai dainavo: „Du gaideliai", „Jurgeli, meistreli" ir kt. Būreliui

vaikų pasisekė pabėgti, o kitus sulaikė visus įėjimus budriai saugą pareigūnai. Pobūvio dalyviai, praėjus pirmam išgąsdinimo įspūdžiui, šaipėsi iš pareigūnų ir nesiskirstė. Užpuolikai pareikalavo skirtytis ir pradėjo surašinėti išeinančiųjų pavardes. Dauguma pasisakė išgalvotas pavardes, kad saugumui būtų mažiau darbo nagrinėjant šį „nusikaltimą". Tardymui buvo nuvežti tik du suaugusieji.

    Milicija, gaudanti bebėgančius vaikus—koks „gražus" tikėjimo laisvės vaizdas dabartinėje Lietuvoje!

    Milicijos skyriuje tardytojas klausinėjo atvežtuosius, ant stalo pasidėjęs lazdą—savo teisingumo ir galios simbolį. Klausinėjo kas svečius pakvietė į pobūvį, ką kunigas kalbėjo ir pan.

*     *     *

Ceikiniai
    1977 m. spalio 7 d., 17 vai., kažkas smarkiai pasibeldė į kun. K. Garucko duris. Jam paprašius, į kambarį įėjęs neaukštas, stambokas vyras, grubiu tonu pasakė: „Labas". Pasiteiravęs, ar kunigas jį pažįsta, pasigriebė laiškus, kurie buvo ant stalo. Juos apžiūrėjęs, ėmė raustis tarp knygų. Įsibrovė net į kun. K. Garucko darbo ir poilsio kambarį. Kun. K. Garuckas turi tik vieną kambarį, pertvertą spinta. Vienoje kambario pusėje priiminėja svečius ir interesantus, kitoje—dirba ir miega. Pamatęs ant stalo rašomą mašinėlę, patikrino, kas rašoma, ir paklausė: „Gal 'Kronikai' rašai?"

   
Tik dabar kun. K. Garuckas prisiminė, kad šis vyras prieš kelis metus jį tardė. Jis—Ignalinos raj. saugumo viršininkas Paškevičius. Čekistas, pamatęs ant stalo kareivio laišką ir fotografiją, paklausė: „Ką, ir kariuomenėje šnipinėji? Iš kur šis laiškas? Kieno ši fotografija?" Saugumietis kaltino kunigą, kad jis rašąs į „Kroniką" ir perduodąs žinias į užsienį. Pamatęs liturgines knygas su įvairių spalvų juostelėmis, sušuko: „Kas čia, lietuviška vėliava!?"  Įsitikinęs, kad apsiriko, pagriebė nuo stalo
mašinėle rašytą pamokslo medžiagą apie Kristaus Prisikėlimą. Saugumietį viskas domino. Pamatęs ant sienos kabantį pop. Pauliaus VI paveikslą, paklausė: „Iš kur gavai?"—ir pridūrė: Jūs nekenčiat Tarybų Sąjungos...". Kunigas, matydamas, kad čekistas per daug įsisiautėjo, paklausė: „Ar jūs atvažiavote pas mane kratos daryti?"

   
Saugumo viršininko savivalei gal nebūtų buvę galo, jei kunigas nebūtų buvęs pakviestas pas silpną ligonį. Tada saugumietis įteikė kunigui kvietimą, kuriame rašoma, kad 1977 m. spalio 10 d. jis privaląs nuvykti į Valstybės saugumo komitetą Vilniuje pas tardytoją Lazarevičių.

    Tardytojas Lazarevičius kun. K. Garucką priėmė labai maloniai. Pradžioje jis pareiškė, kad O. Lukauskaitė-Poškienė ir E. Finkelšteinas jau apklausinėti, likęs tik jis, t.y. kun. K. Garuckas. Tardytoją domino štai kas:
    kaip kun. K. Garuckas pateko į Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninę grupę, kur ir kada kunigas susipažinęs su Tomu Venclova ir Viktoru Petkumi.

    Tardytojas rodė Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninės grupės šūsnį dokumentų ir klausė, ar juos kunigas yra matęs. Klausinėjo apie lietuviškosios Helsinkio grupės ryšius su Maskvoje esančiais disidentais. Kas esąs šios grupės pirmininkas? Kaip dažnai šios grupės nariai susitikdavo? Kokius pareiškimus rašė Belgrado konferencijai? Kokius pareiškimus rašė visi kartu?

    Tardytoją ypatingai domino Pabaltijo nacionalinis komitetas. Tardymas užsitęsė 7 vai.

*     *     *

Švenčionys
    1977 m. lapkričio 10 d. Švenčionių raj. kunigai gavo šitokį kvietimą:

    „Švenčionių raj. Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas praneša, kad 1977 m. lapkričio 15 d., 11 vai.,

Švenčionių raj. Kultūros namų poilsio kambaryje (Švenčionys, Vilniaus g. Nr. 2, antras aukštas) įvyks susitikimas su vadovaujančiais rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto darbuotojais.

    Kviečiame Jus dalyvauti susitikime".

    Šį pranešimą pasirašė rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas V. Mačionis.

    Atvažiavę kunigai susirinko į Švenčionių kleboniją, o vėliau būriu nuėjo į Kultūros namus. Čia juos mandagiai sutiko pavaduotojas Mačionis, kiekvienam padavė ranką ir įvedė į poilsio kambarį. Ant stalo buvo padėti kavos puodukai ir deficitiniai saldainiai. Kunigus paprašė sėstis už stalų. Kažkokia labai mandagi dama stengėsi kunigams patarnauti. Dauguma kunigų kavos atsisakė, nes jautė kad tai juoko verta komedija. Už kito stalo atsisėdo pavaduotojas Mačionis, rajono žemės ūkio viršininkas Lisauskas ir rajono kultūros skyriaus viršininkas.

    V. Mačionis pasakojo apie visokias smulkmenas: kiek ko parduota, kokios rajone esančios įmonės ir pan. Lisauskas—apie kiaulides, derlius ir melioruojamus laukus, o kultūros skyriaus viršininkas—apie mokyklas. Po to leido kunigams pasiteirauti juos dominančiais klausimais. V. Mačionis, paklaustas, už kiek rublių parduodama rajone per metus degtinės, atsakė: „Degtinės parduodama už 2.500.000 rub., vyno—už 1.300.000 rub". Rajone gyvena 40.000 žmonių. Sakė, kad kituose rajonuose, pvz., Mažeikių, prageriama dar daugiau.

    Kunigai prašė V. Mačionį, kad būtų atspausdinta katekizmų, giesmynų, kad pakartotinai ir didesniu tiražu būtų išleistas maldynas, kad už kilovatą elektros energijos, sunaudotos bažnyčiose, būtų mokama ne 25 kap., o 4 kap. (šitiek moka visi tarybiniai piliečiai), kad būtų galima laisvai pirkti bažnyčių remontams reikalingų medžiagų, kad bažnyčių tarnautojams būtų skiriamos pensijos. Mačionis visus pageidavimus užsirašė ir pareiškė: „Aš nesu kompetetingas juos patenkinti". Pažadėjo perduoti atitinkamiems organams.

    Panašūs rajono darbuotojų susitikimai su kunigais

buvo organizuojami ir kituose rajonuose. Koks jų tikslas? Matyt, norėta atkreipti Belgrado konferencijos dėmesį į „religijos ir sąžinės laisvę" Tarybų Lietuvoje. O gal tai partijos ir vyriausybės pastanga auklėti „tamsybininkus", raminti juos,—netriukšmaukite, niekur nesiskųskite, mes jūsų pageidavimus užsirašėme, svarstysime juos ir t.t.

*     *     *

Kaunas
1977 m. gruodžio 11 d. (sekmadienį) milicijos vyr. leitenantas išvaikė senutes, prie Kauno Katedros pardavinėjančias devocionalijas.

    Senutės bandė ginti į bažnyčią einantys žmonės. Milicininkas grasino: „Nepatenkinti? Skambinkite Brežnevui. Jei norite politikuoti, nuvešiu į skyrių, ten galėsite politikuoti". Tikintieji bandė aiškinti, kad jie neturį kur nusipirkti devocionalijų. Kaip suderinti naują Konstituciją ir tikinčiųjų beteisiškumą? Į tai milicijos leitenantas atrėžė: „Ar gerai skaitėte Konstituciją? Paskaitykite ir žinosite, kad praėjo tie laikai, kai jūs darėte, ką norėjote. Žinokite, bažnyčia yra valstybės, jūs tik ją nuomuojate. Dabar ir bažnyčios visus reikalus tvarko valdžia".

*     *     *

Raseiniai
    1977 m. spalio 17 d. Viduklės klebonas kun. Alf. Svarinskas pasiuntė Raseinių rajono pirmininko pavaduotojui Z. Butkui tokį prašymą:

    „Artinasi katalikams brangios ir prasmingos šventės: Visi šventieji ir Vėlinės. Per tas dienas Bažnyčia džiaugiasi savo vaikų, pasiekusių Dangų, laime ir meldžiasi prie Skaistyklos vartų, prašydama Dievo gailestingumo kenčiantiems.

    Pagal tūkstantmetę tradiciją, Vėlinių išvakarėse tikintieji eina į kapines pagerbti savo mirusiųjų.

    Todėl prašau duoti leidimą ir Viduklės katalikams

atlikti savo šventą pareigą pagal Apeigyną (išleistą 1966 m.). Eisena bus grynai religinė, giedant Visų šventųjų litaniją ir psalmę 45—Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė. Pramatomas laikas 17-18 vai. Todėl ateistams mes visai netrukdysime".

    Rajono valdžia leidimo nedavė, tačiau procesija vistiek įvyko, šitokių leidimų, rajono valdžia niekam neduoda.

*     *     *

Kaunas
    Dedame kreipimosi vyskupams tekstą, kuris 1977 m. rugsėjo mėnesį buvo išsiuntinėtas kurijoms ir išplatintas tarp kunigų bei tikinčiųjų:
„Lietuvos Vyskupams ir vyskupijų Valdytojams

(Kartu su alkoholiu Lietuvoje plinta venerinės ligos, kriminaliniai nusikaltimai, irsta šeimos):
    Didelė nelaimė užgriuvo Lietuvą—ją skandina alkoholyje. Geriama prieš darbą, darbe ir po jo; geriama gatvėse, skveruose, išvietėse, autobusuose ir traukiniuose, geriama krikštynose, vestuvėse ir laidotuvėse. Geria įmonių bei įstaigų vadovai ir darbininkai, geria vyrai ir moterys, jau geria nepilnamečiai ir net vaikai. Ne paslaptis, kad „velnio lašelius" vartoja kai kurie tikintieji ir net dalis kunigų.

    Irsta alkoholio pakirstos šeimos, autoavarijose žūsta tūkstančiai nekaltųjų, užkimštos blaivinimo kameros ir spec. ligoninės. Dėka alkoholio plinta kriminaliniai nusikaltimai ir venerinės ligos, šiuo labai sunkiu laikotarpiu Jūs, Bažnyčios didieji Kunigaikščiai, gelbėkite tautą. Mes, tikime Jūsų darbais, meldžiamės už Jus, kad Dievas laimintų Jūsų ganytojišką darbą ir siųstų per Jus šv. Dvasios šviesą, tikėjimą, drąsą ir Eucharistinę meilę. Todėl prašome kartu su visa pažangia visuomene drąsiai stoti į kovą už blaivybę. Mūsų kunigai visų pirma turi būti  blaivumo  pavyzdžiais.  Įveskite  griežtą kontrolę,

liepkite iš klebonijų išmesti visus butelius, o vaišes ruošti blaivybės ir aukštos kultūros dvasioje. Ypač tai liečia senosios kartos kunigus su atgyvenusiomis išgertuvių tradicijomis.

    Laukiame pamokslų, kurių temos liestų blaivumo ir tautos atgimimo klausimus.

    Mes trokštame, kad kunigai pamokslais ir savo gyvenimo pavyzdžiais parodytų tautai Tiesos Kelią, kaip ir prieš šimtmetį, amžinos garbės vyskupo Motiejaus Valančiaus laikais, stotų į kovą už tautos išgelbėjimą.
Mes tikimės, kad Jūs šio rašto nesunaikinsite ir neužmesite kanceliarijos stalčiuose, bet savo darbais ir konkrečiomis priemonėmis atsakysite į jį. Tuo parodysite, kad Jums rūpi lietuvių tautos likimas.
Lietuvos katalikai"
1977 m. rugsėjis.

    Šis tikinčiųjų prašymas yra pagrįstas, nes Lietuvos ordinarai šios baisios nelaimės akivaizdoje yra gana pasyvūs. Pavyzdžiui, yra didmiesčių parapijų, kuriose dirba visoje Lietuvoje žinomi alkoholikai kunigai ir ordinarai nedrįsta iškelti, nes juos globoja ateistinė valdžia.

*     *     *

Pociūnėliai
    1977 m. gruodžio 15 d. pas Pociūnėlių kleboną kun. A. Jokūbauską atvyko iš rajono 5 asmenų komisija patikrinti, ar klebonas kartais ne vogta skarda apdengė bažnyčios stogą. Komisijos nariai iš akies apmatavo bažnyčios stogo plotą ir paskaičiavo, kiek išnaudota tonų skardos. Gąsdino iškelsią bylą. Nieko nepešę, nuvyko į Kauno taros bazę ir barė sandėlininkus, kam bažnyčiai pardavę tokį kiekį skardos.

    Iki šiol kunigai iš tarybinės valdžios pusės remontų

metu patiria tik šitokią pagalbą—barimus, dokumentų tikrinimus, gąsdinimus ir pan.

*     *     *

Viduklė
    1978 m. sausio 17 d. Viduklės klebonas kun. Alf. Svarinskas buvo iškviestas į Vilnių pas Religijų reikalų tarybos įgaliotinį K. Tumėną. Pokalbyje dalyvavo ir RRT darbuotojas Raslanas (KGB atstovas). Įgaliotinis kaltino kun. A. Svarinską, kad jis per kun. J. Aleksos laidotuves Tabariškėse pietų metu pasakė kalbą ir šantažavo kunigus, taikos šalininkus.

    Iš tikrųjų kun. A. Svarinskas šia proga pasakė kalbą, kurioje iškėlė kai kurias negeroves ir klaidas kunigų gyvenime. Jis kalbėjo, kad yra kunigų, kurie važinėja į Berlyną ginti taikos, kai tuo tarpu neturime katekizmų ir maldaknygių, šitokie kunigai, kurie negina savo Bažnyčios, negali jai atstovauti, todėl, važiuodami į Berlyną, tegu nusivelka sutanas.

    Vieši ir drąsūs kunigų pasisakymai aktualiausiai dabarties klausimais yra geri ženklai, liudijantys, kad Lietuvos Kat. Bažnyčia yra pajėgi atsinaujinti ir vadovauti tautos atgimimui.

*     *     *

Šiluva
    „LKB Kronikos" 30-me numeryje buvo aprašytas Lietuvos jaunimo žygis į Marijos šventovę Šiluvoje. Jaunimas, nenorėdamas, kad KGB sunaikintų susitikimo vietoje miškelyje pastatytą kryžių, jį perkėlė į saugesnę vietą prie Zosės Alubickienės sodybos. Tačiau rugpiūčio 22 d. naktį, 1 vai., atvažiavo dengta mašina keturi vyrai, išrovė kryžių, nudraskė rūtų vainikus ir išsivežė. Rugpiūčio 22 d. rytą iš Raseinių atvažiavo du čekistai ir tardė Alubickienę bei jos sūnų, kas prie jų sodybos pastatė kryžių. Tardytojų didžiam nusivylimui nei motina, nei sūnus nematė, kada buvo pastatytas kryžius.

*     *     *

Telšiai
    Katedros šventoriuje stovėjo kryžius su užrašu: „Kun. J. Noreika ir kun. A. Gargasas. Tėvynės gynėjai rusų sušaudyti 1863 m.". Kažkas atnaujino visą užrašą, tik sunaikino žodj: „rusų". Kas davė teisę naikinti istorinį užrašą, kuris daugiau kaip šimtmetį skelbė tėvynainiams kas ir už ką sušaudė šiuos Tėvynės gynėjus?

    Dabar šventoriaus kamputyje stovi kryžius su atvira — nauja, tarsi kraujuojančia, anų kunigų žaizda, padaryta 1977 m. pavasarį išsigimusio tautiečio ranka.

*     *     *

Vilnius
    Kiekvienais metais Lietuvos parapijų klebonai privalo savo kurijoms pristatyti užpildytas šitokias anketas, kurios perduodamos Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui:

„Ž i n i o s

I. Lėšų likutis 1976 m. sausio 1 d.
Pajamos:
    1. Laisvanoriškos aukos
    2. Kitos pajamos (nurodyti kokios) Viso pajamų
    Viso pajamų su praėjusių metų likučiu

II. Išlaidos
    1. Išmokėta tarnaujančiam personalui
    2. Bažnyčios remontui
    3. Žemės rentos mokesčiai
    4. Privalomas draudimas
    5. Bažnyčios išlaikymui
    6. Įnašai į taikos fondą
    7. Architektūros ir istorijos paminklų fondui
    8. Kunigų seminarijos išlaikymui
    9. Kitos išlaidos

Likutis 1977 m. sausio 1 d. Iš to skaičiaus:
    a) valstybiniame banke
    b) bendruomenių kasose

III. Atlikta religinių patarnavimų:
    1. Viso krikštų
        Iš to skaičiaus:
        a) kūdikių
        b) vaikų nuo 3 iki 7 m.
        c) vaikų mokyklinio amžiaus
        d) pilnamečių
    2. Jungtuvių
    3. Laidotuvių
    4. Leista prie Pirmos Komunijos
    5. Suteiktas Sutvirtinimo sakramentas

IV. Bažnyčioje dirba nuolalinio aptarnaujančio personalo:
    1. Vargonininkų
    2. Zakristijonų
    3. Varpininkų
    4. Valytojų
    5. Sargų
    6. Kiemsargių
    7. Kūrikų
    8. Chroristų skaičius bažnyčios chore".

    Kadangi šios žinios reikalingos Lietuvos ateistams, kurie pagal jas sprendžia, kuriose parapijose reikia sustiprinti ateistinį darbą, todėl kunigai jas paduoda visiškai klaidingas. Vieni skaičius mažina, kiti—didina, todėl žinios yra bevertės. Ar ne laikas kunigams atsisakyti jas teikti? Tegu patys ateistai susirenka jiems rūpimas žinias.

*     *     *

Žvirgždaičiai
    1977 m. spalio 10 d. Žvirgždaičių koplyčioje po 19 m. pertraukos  įvyko  laidotuvių  pamaldos,   šakių  rajono
valdžia sutiko, kad K. Naumiesčio klebonas kun. J. Jakaitis aptarnautų Žvirgždaičių tikinčiuosius. Buvo pašventinta koplyčia ir altorius. Žmonės verkė iš džiaugsmo, o Jaunosios Gvardijos kolūkio pirmininkas Lisauskas, kurio teritorijoje yra Žvirgždaičiai, pyko ir klausinėjo žmones, kas esąs tikinčiųjų kovos už koplyčią inspiratorius, šis kolūkio pirmininkas pasižymi savo despotiškumu, ir žmonės jo bijo kaip žandaro. Vėlinių išvakarėse vėl įvyko pamaldos, kuriose dalyvavo daug žmonių. Po jų kolūkio pirmininkas išsireiškė: „Aš išardysiu tuos Vatikano lizdus". Žvirgždaičių tikintieji kiekvienoms pamaldoms privalo gauti šakių raj. vykdomojo komiteto raštišką leidimą.

*     *     *

Žalioji
    Klausučių apylinkės pirmininkas St. Kundrotas įkalbinėjo žmones, reikalaujančius bažnyčios atidarymo (žr. „LKB Kronika", Nr. 30), kad atšauktų savo parašus. Pasišaukęs žmones į savo būstinę, nesivaržydavo net pasityčioti iš tikinčiųjų.

    1977 m. lapkričio 16 d. į Vilkaviškį pas rajono pirmininko pavaduotoją Urboną buvo iškviesti du religinės bendruomenės (dvidešimtuko) nariai. Nuvyko 7. Pavaduotojas pranešė, kad Lietuvos KP CK sekretorius Griškevičius į tikinčiųjų pareiškimą (žr. „LKB Kronika", Nr. 30) atsakė neigiamai—CK bažnyčios klausimo nesprendžiąs. Pavaduotojas Urbonas pareiškė, kad ir Religijų reikalų tarybos įgaliotinis esąs šiame reikale bejėgis. Visa galia spręsti Žaliosios parapijos likimą pavesta Vilkaviškio rajono valdžiai ir jis, pavaduotojas, darysiąs įtaką, kad rajono vykdomasis komitetas nesutiktų Žaliojoje atidaryti bažnyčią.

    1977 m. lapkričio 20 d. 126 Žaliosios tikintieji pasiuntė L. Brežnevui pareiškimą, kuriame prašo padėti atidaryti jų parapijos bažnyčią. Pareiškimas užbaigiamas:

    „Šiais metais mes girdėjome daug gražių žodžių apie

naują Konstituciją, kad joje visiems piliečiams užtikrinamos teisės į sąžinės ir religijos laisvę. Tačiau mūsų rajone tikinčiųjų teisės paisomos ne daugiau kaip Pietų Afrikoje negrų teisės.

    Prašome Jus, Generalini Sekretoriau, įsikišti į šį skaudų mums reikalą, nes jau neturime daugiau kur kreiptis, nebent į tarptautines žmogaus teisių gynimo organizacijas".

    1977 m. gruodžio 26 d. pas RRT įgaliotinį K. Tumėną nuvažiavo Žaliosios tikintieji—J. Nešukaitis, J. Jasaitis, B. Gudaitienė, K. Būbnaitienė ir T. Kaminskienė. K. Tumėnas prikišo, kodėl tikintieji nešvenčia Kalėdų, o važinėja pas jį. šie atsikirto, kad neturį kur melstis, nes bažnyčioje įrengtas malūnas. Įgaliotinis pareiškė, kad jam lengviau atidaryti bet kurią bažnyčią Vilniuje, o ne Žaliojoje, ir patarė išsinuomuoti kur nors kulto reikalams patalpas.

    Žaliosios parapijos katalikų kova už savo bažnyčią pailiustruoja beteisę tikinčiųjų padėtį—kur besikreipsi, visi tave pasiųs pas rajono valdžią, o jos priešakyje pastatytas koks nors bukas ir aklas pareigūnas fanatiškai viską neigs ir draus.

*     *     *

Slabadai
    1977 m. spalio 28 d. pas Vilkaviškio raj. pirmininko pavaduotoją Urboną buvo iškviestos slabadietės: O. Bušauskienė ir J. Naujokienė. Pavaduotojas joms pareiškė, kad Slabadų ir Žaliosios parapijų komitetai nebus tvirtinami. Pasišaipydamas iš atvykusiųjų, J. Urbonas užklausė: O ką jums tas tikėjimas duoda?"—„Labai daug!",—atšovė J. Naujokienė.

*     *     *

Girdžiai
    1977 m. rugsėjo 24 d. naktį kažkokie asmenys įsiveržė į Girdžių bažnyčią. Kažkodėl įsiveržėlius labiausiai sudomino  du   stori  pamokslų  sąsiuviniai.   Paėmę  juos  iš

spintelės, vėl ją užrakino ten pat buvusiu raktu, o raktą įsikišo į kišenę.
Jurbarko rajone 1977 m. buvo apiplėštos trys bažnyčios—Girdžių, Vertimų ir Eržvilko.

Kam maišo A. Šeduikio koplytstulpis?


(Kova su koplytėlėmis ir koplytstulpiais):
    Telšiuose, Pionierių gatvėje, Alvydas Šeduikis, dirbantis Telšių katedros vargoninku, pasistatė prie savo namo koplytstulpį su Rūpintojėliu. Po mėnesio, 1977 m. lapkričio 17 d., Telšių m. vykdomojo komiteto pirmininkė E. Janušauskienė liepė Rūpintojėlį nugriauti, nes jis pastatytas be architekto leidimo. Kai Šeduikis atsisakė griauti ir net pažadėjo ginti, buvo surašytas aktas. Panašus aktas buvo surašytas Danutei Dargužaitei, pasistačiusiai koplytstulpį Telšių kapinėse. Pastaroji koplytstulpį statė su architekto leidimu, bet buvo apkaltinta, jog architektą apgavusį, nes brėžinyje nebuvo nupieštas Kristus, o tik tuščias koplytstulpis. Pasirodo leidžiama statyti koplytstulpius be religinių simbolių. A. Šeduikis, kovodamas už savo koplytstulpį, parašė RRT įgaliotiniui du pareiškimus, kuriuos dedame ištisai:

P a r e i š k i m a s


    „Jei pasklaidysime lietuviško kaimo nuotraukų albumus arba lietuvių peizažistų senesnes reprodukcijas, dažname jų pastebėsime vieną elementą, iš kurio suprasime, jog mes matome lietuvišką, o ne kitos tautos kraštovaizdį. Tai mažosios medinės architektūros motyvas—ornamentuotas kryžius, koplytėlė ar stogastulpis, ištikimi lietuvio palydovai per šimtmečius. Kokie tai nuostabūs meno kūriniai, alsuojantys amžiais negęstančia kūrybine liaudies galia, išgarsinę Lietuvą po platųjį pasaulį. Pažvelkime, kaip vertina šį reiškinį meno tyrinėtojai.

    1916 m. B. Ginet-Pilsudsky rašė: „XIX a I-je pusėje kryžiai Žemaičiuose buvo tokie dažni, kad juos skyręs tarpas neperžengdavo keleto dešimčių metrų (Archives

suisses des traditions populaires—XX t.), todėl lenkų geografas V. Pol Žemaičius vadino „šventąja Dievo žeme". Prancūzų rašytoją J. Moklerą 1926 m. „nustebino kryžių ir koplytėlių daugybė. Kiekviename darželyje, kiekvienoje pievoje, prie kiekvieno kelio matyti jų iškylant, ir nieko nėra meniškesnio, kaip jų begalinė įvairovė" (J. Mauclere. Sous le ciel pale de Lithuanie.). XX a. gausi pasaulinė literatūra taip pat liudija, kad Lietuvos negalima įsivaizduoti be kryžių ir koplytėlių, pvz., žurnale „Vysla" V. Szukievicz pastebi, kad šie paminklai išskiria etnografinę Lietuvą nuo jos kaimynų: „Kryžius, susiformavęs šiose vietovėse, yra neabejotina lietuvių tautos kūrybingumo išraiška, yra paminklas, kuriame atsispindi šios tautos grožio įsivaizdavimo tradiciniai įpročiai, t.y. vienas iš jos garbingos praeities kultūros pėdsakų".

    Medinė mūsų tautos kultūra nepaliko tokių gilių praeities pėdsakų, kaip Egipto, Indijos, Šumerų ar kitos pasaulio kultūros. Mūsų geografinėje zonoje įkastas medis išsilaiko 4-5 dešimtmečius, o antžeminę dalį veikia drėgmė, šaltis, saulė, įvairūs medžio grybai. Čiurlionis, Žmuidzinavičius tapė pakrypusius koplytstulpius ir kryžius, matome ir dabar jų vieną kitą prie senos sodybos ar apleisto keliuko, dažniausiai baigiančius supūti. G. Salvatori žodžiais tariant (L'Art rustique populare en Lithuanie), „tie kryžiai pakrypę, parkritę ir vėl atkelti, apnaikinti ir vėl kas šimtmetis atnaujinti kuklaus lietuvio dailidės", iki mūsų dienų atnešė senąją mitologinę informaciją raštuose ir simboliuose, ornamentuose ir statymo vietovių paskirtyje, jie yra nepakeičiamas gyvasis reliktas mokslui, menui, „rodo nenugalimą valią gyventi tos mažos ir drauge didelės tautos, kovojančios prieš pragaištingą sąmokslą, kuris atrodė suruoštas žmonių ir gamtos". Savitos, nepakartojamos ir kartu visiškai laisvos puošimo stiliaus tradicijos, paimtos iš pagonybės laikų, mus pasiekė, kaip gyvoji mūsų dvasinės kūrybos estafetė.

    1912 m. dr. J. Basanavičius įvade A. Jaroševičiaus albumui rašo, kad Lietuvoje be priežiūros nyksta pakelių kryžiai. Tada dar buvo gyva tradicija kryžius restauruoti.

Koplytėlė prie namo Pionierių g. Nr. 9, statyta 1977.X. Telšių vargonininko Šeduikio A.
Telšiai




Lietuvis mylėjo savo darbo Rūpintojėlį, civilizacinių siautulių kryžkelėje guosdavosi Rūpintojėliui, labai panašiam į jį patį. 1926 m. Varnas albume „Lietuvos kryžiai" rašo, kad nyksta ornamentuoti kryžiai, juos keičia sunkūs cementiniai, geležiniai. Ir vis tik, apie 1930-1935 m. 1. Končius, apkeliavęs didelę dalį Žemaitijos, suskaitęs kryžius ir koplytėles, nustato, kad vienam kilometrui kelio tenka 1,3 minimų objektų. M. Alseikaitės-Gimbutienės žodžiais tariant, dar pakelės ir sodybos saulėmis šviečia. „Kryžiai, ratilai, žvaigždutės, segmentinės žvaigždės—tai palaimintas sukimasis ir nesustojimas, tai atsinaujinimas ir gyvenimas, tai simbolis viso to, ką priešpastatome mirčiai. (M. Gimbutienė. Senoji lietuvių religija.).

    Paskutinio karo audros sunaikino daug meno vertybių, tarp jų ir medinės architektūros dalį. Ne paslaptis, kad ir po karo vietiniai neišmanėliai ir savivaliautojai plėšė įr naikino kryžius ir koplytėles. Ir mūsų dienomis matome juos apleistus ir griūvančius, kryžius su išlaužytais ornamentais ir krucifiksais, o prie dažno jų dar prikalta metalinė lentelė su užrašu: Liaudies dailės paminklas, saugomas valstybės. Kyla klausimas, kokiu tikslu kalama lentelė, jei tikintysis negali atstatyti šių vertingų liaudies kūrybos paminklų, o lentelė neapsaugo koplytėlių ir kryžių nuo plėšikų. Ne paslaptis, kad kryžius ar turtinga šventųjų figūromis koplytėlė,—tai visų pirma religiniai simboliai, be išimties visi memorialiniai statiniai, priklausantys tikintiesiems ir tik, perduodami iš kartos į kartą, jie gali išlikti. Tai neatskiriama katalikų gyvenimo dalis, kitataučiams atrodžiusi labai savotiška. Vieni joje įžiūrėjo pagonybės grąžinimo laikus, o lietuviškos minties ir spaudos draudimo metais kryžiai ir koplytėlės buvo interpretuojami, kaip tautinės sąmonės žadintojai. Todėl nenuostabu, kad Vilniaus generalgubernatorius Muravjovas 1864 m. birželio 8 d. įsaku uždraudė „statyti naujus ir remontuoti senus kryžius visose nešventintose vietose". O tokio įsako prireikė todėl, kad po 1863 m. sukilimo užmuštųjų sukilėlių artimieji pagal seną paprotį mirties ar kūno palaidojimo vietoje statė kryžius ir koplytstulpius. Jiems ne

politika rūpėjo, o mirusiųjų brolių ir sūnų amžinosios poilsio vietos pagerbimas. Bet caro valdžia neilgai draudė, nes Europoje kylanti nauja inteligentija vis revoliucingiau pasisako prieš despotiją ir Lietuvoje, o mokslininkai ir menininkai vis daugiau domisi senąja lietuvių kultūra. 1878 m. gruodžio 1 d. ir pakartotinai 1896 m. kovo 14 d. buvo išleisti nauji įstatymai, nedraudžiantys statyti religinių simbolių iš medžio prie kelių, laukuose ir kitur.

    1910 m. M.K. Čiurlionis ir S. Čiurlionienė išleidžia kritinių straipsnių rinkinį „Lietuvoje", kur, be kitko, rašoma: „...senų senovėje žmonės jau manė apie dailę... dailė, turinti pradžią žmogaus sieloje, augo kartu su juo ir plėtojosi kartu... Senose koplytėlėse miega mūsų architektūra, juk iš ten turi kilti lietuvių trobesių ir rakandų stilius... ateitis irgi parodys, gal už šimto, gal už dviejų šimtų metų, jog plastiškoji lietuvių dailė turi savo šaknis tautos sieloje. Kur ne kur, bet dailėje lietuviai turės įnešti Europos civilizacijai didelę nekasdienę dovaną", (žr. t.p. V. Lansbergio „Čiurlionio dailė", V., 1976 m.). Tautos siela, naujai pražydusi saulučių ir kryžių žiedais krikščionybėje, viena tegali išlaikyti lietuvio krikščioniškoje dvasioje kartų estafetą. Laukų, miškų, vandenų, pievų ir namų palaiminimo kryžiai patys įdomiausi, poetiškiausi, gausiausiai ornamentuoti, turtingiausi skulptūrinėmis grupėmis, turintys gilius dvasinius ryšius su seniausia mūsų kultūra. „Vienas iš pačių nuostabiausių liaudies kūrinių— Rūpintojėlis". (V. Rimkus. Liaudies kūryba. I t., 54 psl., V., 1969 m.), daugelio pasaulio etnografų, meno istorikų ir sociologų (įtrauktas ir į pasaulinį Etnografijos atlasą), nuomone, yra liaudies kūrybos šedevras. P. Galaunė, remdamasis daugumos mokslininkų nuomone, sako, kad liaudies skulptoriai pasirinko „tą momentą iš Kristaus kančios kelio, kai jis buvo uždarytas į kalėjimą" (Liaudies kūryba, I t.). Sėdintis, parėmęs ranka galvą, dažnai erškėčiuotas, jis pilnas ramybės, vienišas ir artimas kiekvienam tikinčiajam. Rūpintojėliui sukurta daug gražių eilių, jam išsakyti patys gražiausi poetų jausmai:

    ...Dievuli mano, argi mūsų godos
    Tave prie kelio iš dangaus atprašė,
    Ar gal tos šviesios rudenio naktužės
    Tave iš mūsų žemės išsapnavo...
            (V. Mykolaitis-Putinas. Rūpintojėlis.
            Rink. „Mano mėnesiai", 1973 m.)

    Kadangi šių dienų lietuviškos tarybinės visuomenės gana didelę dalį sudaro tikintieji todėl nenuostabu, kad ir dabar pagal seną ir labai reikšmingą tautos tradiciją prie sodybų, kapuose ar kur kitur pasirodo gražūs koplytstulpiai ar ornamentuoti kryžiai. Vadinasi, liaudies tradicija gyva, reikia tik ją palaikyti ir puoselėti. Todėl labai skaudu, kai tenka susidurti su vietinės valdžios pareigūnų biurokratišku požiūriu į šj reiškinį.

    1977 m. spalio mėn. pasistačiau prie namo, kur gyvenu su šeima, stogastulpį. Netrukus mus aplankė Telšių m. DŽDT vykdomojo komiteto pirmininkė E. Jonušauskienė su Telšių raj. architektu-inspektoriumi L. Unioku ir surašė savavališkos statybos aktą, liepdami nugriauti stogastulpį, šis nutarimas dar buvo patvirtintas rajono Vykdomojo komiteto posėdyje, kuris įvyko š.m. gruodžio 12 d.

    Iki šiol kryžių ir koplytėlių statymas prie savo sodybų ir sodybų puošimas nebuvo įtrauktas į LTSR Civilinio kodekso 114 str. Tikintiesiems gi Telšių kurija 1954.X.11 yra paskelbusi aplinkraštį Nr. 577: „Kryžius statyti galima ne tik šventoriuose, kapinėse, bet ir tikinčiųjų kiemuose". Tą patį kurija pakartojo savo rašte Nr. 227 (1972.X.7). šie tikintiesiems žinomi raštai nėra atšaukti. Koplytėlių statymo tradiciją Lietuvoje gyva jau daugiau kaip prieš prieš penkis šimtus metų, todėl man pateiktą kaltinimą laikau neteisingu. O antrasis kaltinimas, kad stogastulpis pastatytas be rajono architekto leidimo, nepagrįstas todėl, kad namų aplinkos puošimui architektas leidimų nerašo.

    Š.m. lapkričio 17 d. toks pat aktas buvo surašytas ir Danutei Dargužaitei, gyvenančiai Telšiuose. Ji kaltinama,

kad pastatė ant savo artimųjų kapo koplytėlę su Marijos ir Kristaus medžio stovylėlėms. Ji gi turėjo rajono architekto leidimą, bet miesto valdžia ruošiasi nugriauti ir kapų koplytėlę, šitokios savivalės Telšiuose dar nėra buvę, ir aš nesutinku su tokiais esamais ir būsimais sprendimais. Ar gali tokiais metodais naudotis Tarybinės valdžios atstovai, kada kiekvienam tikinčiajam TSRS Konstitucijos 52 str. garantuoja pilną religijos išpažinimo, visišką sąžinės laisvę. TSRS Konstitucijos 64 str. liepia gerbti kiekvieno TSRS piliečio nacionalinės vertės jausmą, šiuo atveju Konstitucijos 68 str. gina istorines ir kultūrines vertybes, kurių tarpe neįkainuojama mums, tikintiesiems, vertybė, saugoma tarybinių ir tarptautinių įstatymų,—ornamentuoti kryžiai, koplytėlės ir stogastulpiai.

    Šiuo pareiškimu prašau Jus teisingai įvertinti istorinę, etnografinę, religinę bei meninę architektūrinę stogastulpio vertę ir sulaikyti tolesnę vietinių vykdomųjų organų savivalę.
Alvydas Šeduikis
Telšiai, 1977.XII.13.

    1977 m. gruodžio 12 d. Telšių raj. Vykdomasis komitetas nusprendė įpareigoti A. Šeduikį ir D. Dargužaitę nugriauti „savavališkai pastatytus statinius per mėnesį nuo šio sprendimo gavimo dienos. Statytojams per nustatytą laiką nenugriovus statinių, įpareigojamas ūki-statinis darbų vykdytojo baras nugriauti juos statytojų sąskaita". Sprendimą pasirašė Telšių raj. Vykd. komiteto pirmininko pavaduotojas V. Tamašauskas ir sekretorė R. Liubavičienė.

*     *     *
2 — sis  P a r e i š k i m a s

    Prieš mėnesį, t.y. 1977 m. gruodžio 14 d., Jums pasiunčiau pareiškimą. Manydamas kad jo negavote, siunčiu pakartotinai pirmojo pareiškimo tekstą, šiame

pareiškime pažymiu, kad stogastulpio pastatymas iššaukė įstatymais neleistiną Telšių vadovų reakciją. Jau pačiame Telšių raj. Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto sprendime Nr. 325, kurio kopiją Jums siunčiu, stogastulpis lyginamas su lauko virtuve, garažu, kurių savavališka statyba baudžiama pagal LTSR Civilinio kodekso 114 str. O juk tame straipsnyje nėra net užuominos, kad prie sodybos būtų draudžiama statyti kryžių ar koplytėlę.

    Man neaišku, kuo vadovaujantis buvo padarytas toks sulyginimas. Posėdžio dalyviai nebuvo supažindinti nei su stogastulpio nuotraukomis, nei su brėžiniais, nebuvo leista išklausyti nei mano paaiškinimų, nei perskaityti Jums siunčiamo pareiškimo; stogastulpis vienbalsiai buvo pasmerktas pašalinti nuo kiemo.

    Maža to, 1977 m. gruodžio mėn. antroje pusėje įvairiuose susirinkimuose lektoriai ateistai miesto visuomenei darė keistas užuominas mano adresu. Buvo sakoma, kad Katedroje groja „pavojingas nusikaltėlis", „prisiplakėlis prie bažnyčios", kad jo reikia vengti, kad, mokydamas giedoti, veda vaikus iš kelio ir pan. Taip buvo informuoti mokytojai, miesto profsąjungų lyderiai, net gydytojai ir medicinos personalas, dalis mokinių bei tėvų. Lektoriai, kurie užuominomis kalbėjo apie mane, nė vienas manęs nepažįsta, nė vienas nesusitiko su manimi, nepasidomėjo man rūpimais klausimais. Aš gi nebuvau pakviestas nė į vieną uždarą ar atvirą susirinkimą, kur apie mane buvo kalbama. Tokia lektorių informacija yra aiškiai šmeižikiška, tokiu šantažu sumanyta mane pasmerkti kaip stogastulpio statytoją.

    Tokių kalbų paskleidimas miesto visuomenės ir ypač inteligentijos tarpe ateistams turi ir kitą svarbią reikšmę, nes mano žmona, turinti konservatorijos baigimo diplomą, negauna jokio darbo pagal specialybę vien dėl to, kad aš vargonininkas, todėl melu bandoma netiesiogiai pasiaiškinti prieš telšiečius,—o jei reikės, ir toliau—kodėl šeduikiai neįsileidžiami į visuomeninį darbą. Toks psichologinis barjeras iš tiesų veikia žmonių santykius.

    Katedroje gi vaikų choro nėra, o ateistai miesto visuomenei garsina, kad toks kolektyvas egzistuoja. Iš tiesų ateistų iškelta mintis dėl vaikų choro verta dėmesio, šią mintį turėtų remti ne tik Katedros vadovai, bet ir Jūs, Ministre įgaliotini. O dabar, jei vaikai su tėvais ar pažįstamais ateina prie vargonų, man nedera nurodyti, kur ir kokioje formoj tikintysis turi pasirinkti vietą maldai.

    Keistas kai kurių mokytojų elgesys vaikų atžvilgiu liečia ir mane. Vaikai, kurie lanko bažnyčią, pastoviai tardomi, klausinėjami, ar eina Mišioms tarnauti, ar gieda chore, net daromos apskaitos, kaip dažnai lanko bažnyčią ir ką pažįsta,—tuo sudaroma tariamo nusikaltimo atmosfera, vaikai tuo verčiami prisipažinti, kad, eidami į bažnyčią, nusikalsta.

    Toks ateistų kovos būdas prieš tikinčiuosius yra seniai pasmerktas Tarybų Sąjungos, Europos šalių ir Amerikos atsakingų vadovų Helsinkio pasitarimo. Naujos TSRS Konstitucijos 52 str. draudžia kurstyti neapykantą ryšium su religiniais įsitikinimais. Įstatyme ateistinė propaganda ir neapykantos bei nesantaikos kurstymas prieš tikinčiuosius—diametraliai priešingi postulatai.

    Gyvename XX amžiaus pabaigoje. Pirmą kartą pasaulis dėka masinės informacijos pažino save kaip Dievo Tautą, pirmą kartą žemėje žmogus išaukštintas, turėdamas sąžinės laisvę, Dievo pažinimo ir išpažinimo laisvę. Pasaulis trokšta nušvisti bendražmogiškoje tautų meilėje ir brolybėje, nepriklausomai nuo religijos ir veido spalvos. Tad kodėl viduramžišką neapykantą ir neleistinas įstatymais priemones naudoja Telšių ateistiniai lektoriai, kodėl jiems leidžiama piktnaudžiauti įstatymais ir šmeižti tikinčiuosius.

    Todėl prašau, kad sudraustumėte atsakingus už tai asmenis ir kad paskleistos mane ir tikinčiuosius žeminančios kalbos būtų atšauktos ir teisingai įvertintas ateistų elgesys. Prašau, kad prie namo esantis stogastulpis nebūtų sunaikintas ir kad tokia savivalė dekoratyviniams-skulptūriniams statiniams, turintiems religinę paskirtį, nesikartotų, kad panašiu atveju kompetetingų asmenų

kolegija spręstų meninę vertę, o nelygintų su lauko virtuvės ar garažo statyba, kaip kad įvyko šiuo atveju.
Telšių katedros vargoninkas A. Šeduikis
1978 m. sausio 15 d.


Tarybinėje mokykloje


(Begalinė tamsa tarybinėje mokykloje):
    Lietuvoje ateistinė propaganda iš viršaus vis labiau aktyvinama. Komunistinio-okupacinio rėžimo aparatas ieško vis naujesnių ir subtilesnių darbo formų. Stengiamasi sudaryti įspūdį, kad ateistinės propagandos fronte nėra jokio spaudimo iš viršaus, kad pati ateistinė propaganda yra tik mokslinio charakterio ir vadovaujama marksistine metodologija.

    1977-78 mokslo metų pradžioje vidurinių mokyklų direktoriai buvo įpareigoti detaliai išanalizuoti tėvų ir vaikų religinius santykius šeimoje ir už jos ribų. Kad nebūtų jaučiamas administravimas iš aukščiau, mokyklos vadovybė per ateistinę tarybą (tokios tarybos yra kiekvienoje mokykloje; jos susideda iš kelių narių, vadovaujamų direktoriaus statytinio pirmininko) mėgina įgyvendinti duotus nurodymus.

    Vykdant nurodymus, reikia nustatyti ne tik šeimas ir mokinius, kurie tiki, bet ir kokiame laipsnyje tiki. Tėvų religingumas gali būti nustatytas klasės vadovo lankymosi metu namuose iš pokalbio su tėvais, pagal religinį atributiką bute ir kt. priemonių pagalba. Su mokiniais turi būti pravesti pokalbiai arba duodamos jiems užpildyti anketos, į kurias įtraukti tokie klausimai (jie gali varijuoti), kurių pagalba turi būti pateiktos žinios apie:
    1) tikinčias šeimas,
    2) šeimas, kurios skatina savo vaikus lankyti bažnyčią,
    3) šeimas, kurios praktiškai netiki, bet lanko bažnyčią iš tradicijos,
    4) šeimas, kurių vaikai ne tik lanko bažnyčią, bet yra ir katekizuojami,

    5) šeimas, kurių vaikai ne tik lanko bažnyčią, bet ir aktyviai dalyvauja religiniame gyvenime, pvz., patarnauja Mišioms, gieda bažnyčios chore ir 1.1.
    6) atidžiai išanalizuoti moksleivių bei jų tėvų religingumo laipsnį: praktikuoja religiją iš savo įsitikinimo ar tik iš tradicijos, lanko bažnyčią savo noru ar tėvų skatinamas.
Visa tai turi išryškinti klasių vadovai, kurie verčiami būti šnipais ir dirbti mokytojo asmenybę žeminantį darbą.

*     *     *

Vilnius

Lietuvos TSR Prokurorui

Nuorašas:

Nuorašas: Lietuvos Visuomeninei grupei Helsinkio nutarimams vykdyti
    Vytauto Bogušio, gyv. Vilniuje, Savičiaus 13-8,
    Juliaus Sasnausko, gyv. Vilniuje, Garelio 15-15,
    Kęstučio Subačiaus, gyv. Vilniuje, Pionierių 6-1,
    Audriaus Tučkaus, gyv. Vilniuje, šaltkalvių 68-6
P a r e i š k i m a s


    Mes, žemiau pasirašiusieji, 1976 m. mokėmės Vilniaus A. Vienuolio mokyklos X klasėje. Už bažnyčios lankymą, tautines bei religines pažiūras ir pažintis su buvusiais politkaliniais ne kartą prievarta buvome nuvežti į saugumą ir miliciją ir kitais būdais persekiojami. Saugume mus vertė duoti melagingus parodymus prieš bendrą pažįstamą Viktorą Petkų. Petkų mes pažįstame kaip puikų, didelės erudicijos ir aukštos kultūros žmogų. Saugumiečių jam primetami kaltinimai buvo neteisingi, todėl jų nepatvirtinome.

    Mūsų persekiojimas tebesitęsė ir mokykloje. Dažnai buvo prikaišiojama dėl tariamai blogos įtakos kolektyvui. Birželio 17 d. vyko pedagogų tarybos posėdis, kuriame mokyklos direktorius pasiūlė mus pašalinti iš mokyklos.

Šio direktoriaus pasiūlymo pedagogai nepalaikė. Nežiūrint to, iš mokyklos mes buvome pašalinti. Nebuvo atsižvelgta į tai, kad 43 mokslo draugai pasirašė pareiškimą, kuriuo reikalavo mus į mokyklą sugrąžinti. Todėl mūsų pašalinimą laikome neteisingu.
V. Bogušis, J. Sasnauskas,
K. Subačius, A. Tučkus
Vilnius, 1977.X.27.

*    *    *

Šiauliai
    1977 m. spalio 6 d. Šiaulių IX vidurinės m-los X kl. auklėtoja Petravičienė liepė pasilikti po pamokų mokinei Daliai Judikavičiūtei kažkokiam „svarbiam reikalui". Prasidėjo pokalbis.
— Tai kaip, Dalia, stosi į komjaunimą ar nestosi?— užklausė auklėtoja.
— Ne.
— Bet žiūrėk, vaikeli, o kaip tu įstosi į aukštąją mokyklą?
— Nejstosiu ir nereikės.
— Kodėl nenori stoti į komjaunimą?
— Esu tikinti ir nestosiu. Komjaunimo nesuderinu su religija.

    Toliau auklėtoja pradėjo mokinę kaltinti, kad ji agituojanti kitas mergaites ir todėl klasėje dar yra 10 nekomjaunuolių. Dalia paneigė šį kaltinimą:
— Nejaugi jie neturi savo galvos?

    Po ilgo pokalbio auklėtoja Petravičienė parlydėjo mergaitę į namus ir bandė įkalbėti jos motiną, kad Dalia stotų į komjaunimą, tačiau motina pareiškė tikinti Dievą ir jos dukra komjaunuole nebus.
— Tai gal nors vienuoliktoje klasėje įstos?
— Niekada!

    Visose Lietuvos mokyklose mokiniai nuo 7 klasės yra įkyriai agituojami stoti į komjaunimą. Užmiršę savo Tėvynės nelaimę—okupaciją, karjeristai mokytojai, spaudžiami mokyklos vadovybės ir rajono švietimo skyriaus, visokiais būdais įkalbinėja mokinius būti pionieriais ir komjaunuoliais. Pataria apie tai nesakyti tėvams, leidžia net slapta nueiti į bažnyčią, verkšlena, kad nestodami pražudysią juos, auklėtojus, ir pan.

*     *     *

Musninkai (Širvintų raj.)

    1977 m. vasarą į Musninkų miestelį buvo atvežta į poilsio ir darbo stovyklą Vilniaus moksleivių. Liepos 3 d. naktį nusiaubtos vietinės kapinės: 16 paminklų sudaužyta, kiti išvartyti, sudaužyta daug Nukryžiuotojo figūrų. Milicija išaiškino, kad nusikaltimą padarė X klasės mokiniai: Bradauskas ir Reimeris.

    Širvintų raj. Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas D. Tverbutas kelis kartus maldavo kleboną, kad šis ramintų tikinčiuosius, suniokotų paminklų savininkus. Musninkiečiai norėtų pavaduotojo D. Tverbuto dėmesį atkreipti į jaunimo dorovinį auklėjimą, nes Musninkų m. komjaunuolių kasdieniniai užsiėmimai—vyno gėrimas ir bjauriausi keiksmai.

*     *     *

Telšiai
    V-je vidurinėje mokykloje mokytojai pradėjo tikrinti, ar vaikai nenešioja medalikėlių.

    Mokytojos šiluvienė ir Povilonienė bei inspektorė Matūzienė pasikviečia vaikus po vieną, reikalauja prisipažinti, kad vaikšto į bažnyčią ir išduoti draugus.

    Panašūs dalykai vyksta Žemaitės vidur, mokykloje. Mokytojos: Bartkienė, Šerelytė, Austytė, Karnišovą liepia moksleiviams atsakinėti į ateistines anketas, grasina lankančius  bažnyčią  nubausti,  o Karnišovą net ausis

sukioja. Pamačiusi mokinį prie altoriaus, gąsdina, jog už ausų nutempsianti nuo altoriaus.

    Tėvai painformavo apie tai direktorių, o šis pareiškė, kad galį vaikus atsiimti iš mokyklos,—tegu juos klebonas moko.

*     *     *

Videniškiai (Molėtų raj.)
    Buvusi Videniškių vidurinės m-los kiosko pardavėja Apalonija Rimšienė 1977 m. lapkričio 30 d. žuvo autoavarijoje, o praėjusiais metais gruodžio 30 d. mirė jos vyras Ignas. Liko našlaičiai vaikai: Sigitas (IV kl.), Vida (VII kl.) ir Valentinas (XI kl.). Rimšai buvo tikintieji ir jų vaikai— pavyzdingi.

    1977 m. gruodžio 2 d. A. Rimšienė buvo laidojama su religinėmis apeigomis Videniškių kapinėse. Vidurinės mokyklos direktorius A. Marcinkevičius mokiniams griežtai uždraudė dalyvauti Rimšienės laidotuvėse—IV, VII ir XI klasių mokiniams paskelbė: „Kadangi Rimšienę laidos su bažnyčia—mokiniai laidotuvėse nedalyvauja— laidotuvėse kad nematyčiau nė vieno mokinio".

    Direktoriaus A. Marcinkevičiaus draudimas—ne vienintelis Lietuvoje. Mokiniams arba visiškai neleidžiama dalyvauti religinėse laidotuvėse, arba per pamaldas jie turi būti šventoriuje ir tik lydint į kapines vėl gali prisijungti prie laidotuvių eisenos.

*     *     *

Dubičiai (Varėnos raj.)

    Dubičių aštuonmetėje mokykloje 1977-78 mokslo metais, užbaigus pirmąjį semestrą, už bažnyčios lankymą sumažino elgesio pažymius šiems mokiniams: Alfredui Avižiui (II kl), Virginijai Adamavičiūtei (VII kl.), Marytei Skaramakaitei (VII kl.), Ritai Kirkliauskaitei (VII kl.), Marytei Avižinytei (VIII kl.) ir Danutei Skaramakaitei (VIII kl.).

    Kai mokytoja paklausė, kurie mokiniai lanko bažnyčią,

jie drąsiai prisipažino. Tada mokytoja jiems paaiškino: „Kas lanko bažnyčią, negali būti pavyzdingo elgesio".

*     *     *

Raseiniai
    1977 m. gruodžio mėn. Raseinių vidurinės mokyklos moksleiviai: Šatas (rajono II-jo sekretoriaus sūnus), Stankus (laikraščio „Naujasis rytojus" redaktoriaus sūnus), Jonyla ir Jakubauskas (abu vienuoliktokai) iškraustė Šiluvos bažnyčioje aukų dėžutes. Byla neiškelta, nes mažai laimėjo—rado vos kelis rublius.

*     *     *

Tauragė
    1977 m. lapkričio 14 d. Tauragės IV-je mokykloje mokytoja Elena Bakutienė tikrino IVc klasės mokinius, ar visi turį pionieriaus kaklaraištį. Pamačiusi, kad Arūnas Lorančas be kaklaraiščio, mokytoja užklausė: „Kodėl nenešioji kaklaraiščio?" Berniukas paaiškino, kad jis—ne pionierius. „Kunigėlis!...",—pasišaipė mokytoja.

    Lietuvei mokytojai iš lietuvio berniuko šaipytis nedera, net jei TSRS Konstitucija ir leistų šitaip daryti.

Kaltinimai „LKB Kronikai"


    1977 m. pabaigoje pasirodė mažas leidinėlis, išleistas savilaidos būdu, „Bažnyčia ir LKB Kronika", šio leidinėlio visi straipsniai vienaip ar kitaip puola „LKB Kroniką". Svarbiausi kaltinimai šie: „LKB Kronika" skaldo Bažnyčios vienybę, šmeižia, pakerta pasitikėjimą kunigais ir vyskupais, užgauna „galingos valstybės prestižą" ir t.t.

    KGB koloborantams iki „LKB Kronikos" pasirodymo buvo ideali padėtis: buvo galima daryti viešiausią nusikaltimą, pvz., per spaudą skelbti netiesą apie tikinčiųjų „laisvę" Lietuvoje, „ginti taiką" Berlyne, ir niekas viešai nepasaky-

davo, kad taip elgtis negalima. „LKB kronika" daug kam sumaišė planus ir pasiryžusi juos maišyti ateityje.

    „LKB Kronika" šia proga pareiškia:
    Bažnyčios vienybę skaldo ne „LKB Kronika", o KGB ir jos kolaborantai.

    „LKB Kronika" nekalba apie slaptus, asmeninius ne tik dvasininkų, bet ir valdžios pareigūnų nusikaltimus, o apie tuos, kurie viešajame gyvenime žinomi. Autoritetą gali išgelbėti ne veidmainystė, o pasitaisymas.

    „LKB Kronika" neturi jokių asmeninių sąskaitų nei su vyskupais, nei su kunigais. Kai viešai suklydęs tarybinis pareigūnas, mokytojas ar kunigas pasitaisys, „LKB Kronika" jį pasveikins.

    Jeigu „LKB Kronika" skelbs faktus tiktai apie paskirus tikinčiųjų persekiojimus, mokytojų netaktus mokinių atžvilgiu, o tylės apie kunigų — KGB kolaborantų nusikaltimus, kurie nemažiau griauna Bažnyčią, ji nusikals tiesai ir pasitarnaus ne Bažnyčiai, o ateistams.

    „LKB Kronika" neragina be reikalo įtarinėti, skaldytis, negerbti Bažnyčios vadovybės, bet stoja skersai kelio, kurie sąmoningai ar nesąmoningai tarnauja Bažnyčios griovėjams.

    „LKB Kronika" pakartotinai dėkoja visiems broliams laisvajame pasaulyje, kurių balsas nepakenkia, o padeda Lietuvos Bažnyčiai. Labiausiai nuo ateistinės valdžios sauvalės kenčia tie kraštai, apie kuriuos laisvasis pasaulis mažiausiai kalba. Pavyzdžiui, Moldavijoje šiuo metu yra buldozeriais griaunamos bažnyčios, kunigas praktiškai neturi teisės ligoninėje aplankyti ligonį—reikalingi 5 pažymėjimai.

    „LKB Kronika" tiki Dievo Apvaizda, maldos galybe, tačiau šis tikėjimas tylą ir pataikavimą Lietuvos Katalikų Bažnyčios žudikams laiko nusikaltimu.

*     *     *

    štai dar vieno skaitytojo atsakymas „LKB Kronikos" kaltintojams:

    1) Jei „Kronika" pamini kokias pačių dvasininkų

gyvenimo neigiamybes, jos nėra nežinomos plačiajai visuomenei, taigi čia nėra „lizdo teršimas". Slėpti tai, kas nenuslepiama, yra vaikiška stručio politika. Vardan „lizdo gerovės" kaip tik reikia kovoti prieš neigiamybes—jas iškeliant aikštėn. Kur nėra savikritikos, ten prisirenka voratinklių, kur nėra skersvėjo, ten oras sunkus, šiuo atveju papiktintojai yra ne tie, kurie kalba, bet tie, kurie savo asmenybės žemu lygiu duoda pagrindo tokioms kalboms, šv. Paulius yra rašęs savo laiko krikščionims: „Daugelis jūsų tarpe elgiasi kaip Kristaus priešai".

    2) Vienybė yra būtina, bet su kuo ir už ką? Bažnyčiai „ugdyti ar griauti"? (2 Kor. 10, 8). Nurodoma, kad vienybės centras yra hierarchija—vyskupai. Bet ar visada hierarchas vykdo Evangelijos liniją, ar visada tarnauja Bažnyčios interesams?

    Vysk. M. Valančius rašė apie vysk. Petkevičių (XVI a.). Medžioklė jam rūpėjo, nuo aušros ligi brėkštant po laukus su šunimis skrajojo („Žemaičių vyskupystė").

    šio tipo hierarchų dinastija dar nėra išmirusi. Ar pagal tokius lygiuotis vienybės vardan?

    Kaune vysk. M. Valančius visas savo santaupas skyrė vargšams, spaudai, represuotiems kunigams remti, o tuometinis caro valdžios statytinis Vilniaus valdytojas prel. P. Žilinskas kaip įmanydamas visaip kaupė turtą, statėsi ir pirko namus. Valdžiai reikalaujant, Vilniaus valdytojas P. Žilinskas įsakė bažnyčiose naudoti rusų kalbą, o vysk. M. Valančius tam pasipriešino.

    Su kuriuo tad hierarchų turėjo tada eiti kunigai ir tikintieji?

    Šv. Paulius rašė galatams (2, 11), kad jis Petrui „pasipriešinęs į akis, nes jis buvo nusižengęs"—„nukrypęs nuo Evangelijos tiesos". Vadinas, ne kiekvienas hierarcho mostas gali būti imamas už gryną pinigą: „Ne kiekviena dvasia tikėkite, bet ištirkite dvasias, ar jos iš Dievo" (1 Jn. 4, 1).

    3) Pykstama ant „Kronikos", kad jai vyskupų nereikia. Mes turime vyskupų, kad tik jie galėtų vyskupauti! Tačiau

ar Bažnyčiai naudingi tokie vyskupai, kurie aklai vykdo ateistų instrukcijas?

    4) Sugyventi su valdžia būtų idealu, jei šis „sugyvenimas" nebūtų perkamas Evangelijos principų išdavyste. „Sugyvenimo" menui didelės išminties nereikia—užtenka tik paklausyti ateistų. Kristaus apaštalai „nemokėjo" sugyventi su valdžia; pasaulis juos laikė kvailučiais, ši etiketė ir dabar kai kam lipdoma... Tebūnie.

    5) „Kronika" nuoširdžiai stengiasi, kad būtų išvengta netikslumų, netiesos. Esamomis sąlygomis viską sutikrinti neįmanoma, tenka pasitikėti garbingų žmonių liudijimų. Be to, „Kronika" pasitaikiusias klaidas atitaiso. Neužmirština, kad yra žmonių, kurie, saugumo gąsdinami, paneigia kurį nors „Kronikos" faktą ir tokiu būdu „Tiesoje" skaitome apie „Kronikos" ir „Vatikano" melą.

A t i t a i s y m a s


    1) „LKB Kronika", Nr. 30 padavė klaidingą O. Pranskūnaitės adresą. Tikroji jos kalinimo vieta pateikta šiame numeryje.

    2) „LKB Kronika", Nr. 29-30 rašė apie Kirdeikių parapijos kleboną kun. P. Kražauską, o ne Kražanską.

*     *     *

L i e t u v i, n e u ž m i r š k!

    Petras Plumpa, Nijolė Sadūnaitė, Ona Pranskūnaitė, Sergiejus Kovaliovas, Viktoras Petkus ir kt. neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai gyventi ir tikėti!

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum