gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Pratarmė, Įvadas Spausdinti El. paštas

Pratarmė

 

     Ši knyga - tai darbo, pradėto dar 1995 m. pabaigoje, re­zultatas. Per penkerius metus po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos katalikų bažnyčia išnaudojo tą pasitikėjimo avansą, kurį buvo užsitarnavusi dėl sovietų režimo metais patirto perse­kiojimo ir pastangų nepasiduoti totalinei valdžios kontrolei. Atgimimo metais tapusi vienu iš svarbiausių traukos centrų, kaip tik anuomet Bažnyčia bene labiausiai buvo nustumta į visuomenės gyvenimo pakraštį. Galima daryti prielaidą, kad ne viena iš tokio reiškinio priežasčių glūdi nesenoje mūsų istorijo­je. Penkiasdešimt metų vykdytas visuomenės ateizavimas, Baž­nyčios veiklos ribojimas ir kišimasis į jos vidaus gyvenimą sie­kiant kuo labiau jai pakenkti negalėjo nepalikti pėdsakų. No­ras išsiaiškinti istorinės patirties įtaką dabartinei Bažnyčios būklei ir buvo didžiausia paskata pradėti sovietų valdžios anti-bažnytinės politikos tyrimą.

     Labiau besidomintys šia tematika skaitytojai turėtų paste­bėti, kad nemažai knygoje minimų faktų ir išdėstytų auto­riaus minčių galima rasti straipsniuose, publikuotuose „Lie­tuvių katalikų mokslo akademijos metraštyje", Lietuvos gy­ventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro leidinyje „Ge­nocidas ir rezistencija". Į vieną vietą surinkus po atskirus straipsnius išsibarsčiusius fragmentus, papildžius juos naujais duomenimis ir dar kartą apmąsčius formuluotes, knygoje, kuri parengta Vilniaus universitete 2001 m. apgintos diser­tacijos pagrindu, bandyta pateikti vientisą prieš Bažnyčią taikytų veiklos būdų ir jų raidos vaizdą. Kaip tai pavyko, tesprendžia skaitytojai, kurių kritinių pastabų, komentarų ir vertinimų nekantriai lauksiu.


     Ši knyga nebūtų atsiradusi be daugelio žmonių paramos. Labiausiai esu dėkingas dr. Algirdui Jakubčioniui, kuris buvo ne tik šio, bet ir pirmųjų mano mokslinių darbų vado­vas. Dr. A. Jakubčionis daugiausia prisidėjo ir prie šio dar­bo rankraščio tobulinimo, nes jam teko skaityti pirmąjį jo varianta. Kaip tyrinėtojui jis man, be abejo, padarė di­džiausią įtaką. Už visokeriopą pagalbą ir skatinimą domėtis šia tema norėčiau padėkoti ir dr. vyskupui Jonui Borutai SJ. Labai padėjo ir vertingi patarimai bei kritinės pastabos, ku­riuos pareiškė moksliniai šios knygos recenzentai prof. habil. dr. Vygintas Pšibilskis ir dr. Regina Laukaitytė, doktorantū­ros komiteto nariai prof. habil. dr. Mečislovas Jučas, prof. habil. dr. Antanas Tyla ir prof. habil. dr. Liudas Truska. Taip pat dėkoju šią knygą išleidusiam Lietuvos gyventojų ge­nocido ir rezistencijos tyrimo centrui.
 

Arūnas Streikus

 

Įvadas

  

     Sovietų okupacija Lietuvoje, su nedidele pertrauka tru­kusi pusę amžiaus, paliko ryškų pėdsaką mūsų šalies is­torijoje, ir išsiaiškinti jos padarinius svarbu ne tik istori­kams - tai labai reikalinga ir mūsų visuomenės istorinės atminties bei savimonės nuskaidrinimui. Totalitarinis sovietų režimas, marksistinę istoriosofiją paskelbęs vie­nintele moksline pasaulėžiūra, siekė pagal ją visiškai pa­keisti žmogaus ir visuomenės būtį, pajungti juos visa ap­imančiai valstybės kontrolei. Religija yra tam tikros kul­tūros pamatas, kodas, ji egzistuoja ir institucionalizuota forma, o tai reiškia, kad ji veikia kaip atskiras visuome­nės gyvenimo dalyvis, galintis būti tarpininku tarp indi­vido ir visagalės valdžios struktūrų. Dėl šių priežasčių vieni iš svarbiausių sovietizavimo proceso tikslų buvo vykdyti prievartinę visuomenės ateizaciją, varžyti religi­nių institucijų veiklą ir jas naikinti.

     Religijos veiksnys turėjo ypatingą reikšmę sovietiza-vimo eigai Lietuvoje, kurios visuomenė prieš susidurda­ma su sovietų režimu buvo mažai sekuliarizuota ir kon­fesiniu atžvilgiu buvo beveik homogeniška. Katalikų bažnyčia (toliau - KB), turėjusi tankų religinių ir pa­saulietinių organizacijų tinklą, sudarė veiksmingą, auto­nomišką socialinės komunikacijos sistemą. Be to, religi­ja Lietuvoje, ne taip, kaip tuo pat metu okupuotose ki­tose Baltijos valstybėse, buvo svarbi tautinio identiteto dalis. Visa tai darė Bažnyčią potencialiai galinga režimo oponente, kurios įtakos mažinimui režimas buvo pri­verstas skirti daug dėmesio. Taigi sovietų valdžios ir KB santykiai yra svarbi XX a. antrosios pusės Lietuvos istorijos dalis, jų nuodugniai neišnagrinėjus šio laikotar­pio samprata būtų nevisavertė.
 

    Posovietinė istoriografija dėmesį sutelkė į labiausiai matomus ir skaudžiausius sovietų režimo patirties as­pektus. Daugiausia tiriama represijos, tautos pasiprieši­nimo slopinimas, ekonominio ir politinio gyvenimo so-vietizavimas. Mokslinių darbų apie sovietų valdžios Lie­tuvoje vykdytą antireliginę politiką, kaip ir apskritai so­vietinės sociokultūrinės, pasaulėžiūrinės politikos pro­blemoms skirtų tyrimų, vis dar yra labai nedaug. Atkū­rus Nepriklausomybę buvo paskelbti tik keli moksliniai straipsniai, analizuojantys atskirus antibažnytinės poli­tikos tarpsnius arba problemas, tuo tarpu apibendri­nančio ir visą sovietų valdymo laikotarpį apimančio, ar­chyviniais dokumentais pagrįsto, išsamaus KB padėties sovietmečiu tyrimo iki šiol nebuvo atlikta.

      Pastangas aprašyti ir nagrinėti sovietų valdžios Lie­tuvoje vykdytą antibažnytinę politiką galima sugrupuoti tik pagal jų atsiradimo vietą ir laiką, nes ryškesnius in­terpretacijų skirtumus, be sovietinių vertinimų, įžvelgti sunku. Išskirtinos trys darbų grupės: 1) išeivijos ir už­sienio autorių darbai; 2) darbai, išleisti sovietinėje Lie­tuvoje; 3) posovietiniai darbai. Tik apie paskutinės gru­pės darbus galima kalbėti kaip apie istorinius tyrimus tikrąja šio termino prasme, nes tik juose analizės objek­tas vertinamas kaip praeities reiškinys, tuo tarpu pir­mųjų dviejų grupių autoriai į sovietų režimo politiką, vykdytą Bažnyčios atžvilgiu, neretai žvelgė kaip į aktua­lią rašymo momentu realiją. Be to, sovietinė istoriogra­fija paprastai pateikdavo oficialųjį valdžios požiūrį ir bu­vo vienas iš antibažnytinės veiklos įrankių, todėl ją gali­ma vertinti ir kaip vieną iš nagrinėjamą temą atskleisti padedančių šaltinių.
 

Pirmosios grupės darbams, be jau minėto istorinės perspektyvos trūkumo, būdinga ir tai, kad juose ribotai panaudoti pirminiai istorijos šaltiniai, kurie jų auto­riams buvo neprieinami. Sovietinės spaudos ir tenden­cingai atrinktų šaltinių publikacijos, įvairiais būdais pro geležinę uždangą prasiskverbusios informacijos nuotru­pos, kuriomis tegalėjo naudotis Vakaruose gyvenę auto­riai, dažnai apribodavo galimybes pateikti nuodugnesnę analizę. Pirmasis Vakarus pasiekusią informaciją apie Bažnyčios padėtį sovietų okupuotoje Lietuvoje susiste­minti ir įvertinti septintojo dešimtmečio pradžioje pa­bandė Juozas Vaišnora MIC, pasirašęs literatūriniu J. Savojo slapyvardžiu1. Jis daugiausia dėmesio skyrė postalininio laikotarpio sovietų režimo politikai, vykdy­tai religijos atžvilgiu, ir tik prabėgomis užsiminė apie

  

1 J. Savasis, Kova prieš Dievą Lietuvoje, Putnam, 1966.

 

religijos persekiojimus ankstesniais metais. J. Vaišnoros pateikti faktiniai duomenys buvo labai apytikriai arba visai netikslūs. Apibendrindamas pateiktą informaciją, jis priėjo išvadą, kad sovietų režimas iki septintojo de­šimtmečio vidurio Lietuvoje nepadarė didesnių nuosto­lių KB. Po kelerių metų pasirodė Mato Raišupio pa­rengta apybraiža2, kurioje tikėjimo persekiojimas sovie­tinėje Lietuvoje atskleidžiamas daugiau per atskirų ka­talikų dvasininkų likimo prizmę. Su paskutinio, dar nuo nepriklausomos Lietuvos laikų savo pareigas ėjusio vys­kupo Kazimiero Paltaroko mirtimi autorius siejo atski­ros Lietuvos KB istorijos epochos pabaigą, nors ir nenu­rodė esminių jos požymių. M. Raišupis jau naudojosi so­vietinėje Lietuvoje nuo septintojo dešimtmečio pradžios leistomis šaltinių publikacijomis, kurios turėjo „demas­kuoti" režimui priešišką katalikų dvasininkų veiklą ir jų ryšius su ginkluotu pogrindžiu.

 

Būtent šios publikacijos, taip pat dėl aštuntajame dešimtmetyje pralaidesne pasidariusios geležinės už­dangos ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos" (to­liau - „Kronika") leidybos pagausėjusi informacija apie Bažnyčios padėtį sovietų okupuotoje Lietuvoje paskati­no Vakaruose vėl imtis nagrinėti sovietų režimo ir Baž­nyčios santykius. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje išėjo Vytauto Vardžio monografija3 apie Bažnyčios ir religijos vietą sovietinės Lietuvos politiniuose procesuose, kuri panaudotų šaltinių gausa ir teorinės analizės lygiu išsi­skiria iš kitų Vakaruose pasirodžiusių darbų šia tema. Svarbiausias autoriaus tyrimo objektas buvo nacionaliz-

  
 

2 M. Raišupis, Dabarties kankiniai, Chicago, 1972.

 3 V. Vardys, The Catholic Church, dissent and nationality in soviet Lithuania, New York, 1978.
 

mo ir katalikiškumo konvergencija aštuntojo dešimtme­čio disidentiniame sąjūdyje, tačiau daug dėmesio jis sky­rė ir Bažnyčios padėties evoliucijai sovietų režimo sąly­gomis ankstesniais metais, nes be to nebuvo galima pa­aiškinti ir aštuntojo dešimtmečio procesų. Religinės po­litikos sušvelnėjimą po Josifo Stalino mirties autorius aiškino režimo siekiu integruoti į sovietinę visuomenę tikinčiuosius, kurie iki tol laikyti jos priešais. Lietuvoje KB tai suteikė viltį, išsilaikiusią iki septintojo dešimt­mečio pradžios ir kuriam laikui atitolinusią katalikiško­jo pasipriešinimo judėjimo kristalizaciją, kad jos gyveni­mo sąlygos pamažu normalės. V Vardys, kaip ir daugu­ma Vakarų bei išeivijos autorių, disidentinio sąjūdžio stiprumą Lietuvoje siejo su KB veikla. Vienas iš Bažny­čiai skaudžiausių sovietų antibažnytinės politikos pada­rinių, jo nuomone, buvo kunigų parengimo kontrolė.

     Beveik tuo pačiu metu pasirodė ir Kestono koledžo Religijos ir komunizmo studijų centro (Didžioji Brita­nija) vadovo Michaelio Bourdeaux darbas4, analizuo­jantis Bažnyčios padėtį sovietų okupuotoje Lietuvoje. Tiesa, didesnė jo dalis - tai dokumentų publikacijos. M. Bourdeaux pažymėjo, kad Lietuvoje veikusių KB parapijų tinklas visuomet buvo tankesnis nei atitinka­mai kitų konfesijų kituose Sovietų Sąjungos regionuo­se. Taip buvę dėl smarkaus pasipriešinimo okupaci­niam režimui, kuris, pasak autoriaus, nulėmė tai, kad Lietuvoje Bažnyčia nukentėjo mažiau negu būtų nu­kentėjusi, jei pasipriešinimo nebūtų buvę.
 

Kai kurias KB egzistavimo sovietų režimo sąlygomis problemas monografijoje apie opoziciją režimui aptarė ir

  

4 M. Bourdeaux, Land of crosses: The struggle for religious freedom in Lithuania 1939-1978, Devon, 1979.

 

Tomas Remeikis6. Jis neigiamai vertino septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje Šventojo Sosto komunistinių režimų atžvilgiu vykdytą politiką, ne pagerinusią Baž­nyčios padėtį Lietuvoje, o tik sutvirtinusią sovietų reži­mui palankių Bažnyčios hierarchų padėtį. T. Remeikis taip pat bandė svarstyti, ar Lietuvos visuomenės seku­liarizaciją labiausiai skatino sovietų režimo vykdyta an-tibažnytinė politika, ar svarbesni buvo kiti veiksniai. Polemizuodamas su V Vardžiu, T. Remeikis, nors ir ne­neigė sovietų režimo politikos poveikio, vis dėlto nema­nė jį buvus svarbiausiu veiksniu6.

     Katalikybės ir nacionalizmo santykį sovietinėje Lietu­voje nagrinėjo Kęstutis Girnius7, kuris bandė paneigti „lietuvio kataliko" teoriją ir įrodyti, kad katalikybės ir lietuviškojo nacionalizmo suartėjimas labiausiai pasireiš­kė būtent sovietmečiu ir jį sąlygojo interesų sutapimas, o ne objektyvi lietuviškumo ir katalikybės giminystė. Prie pirmosios grupės darbų reikėtų priskirti ir jau gerokai po sovietinės sistemos žlugimo pasirodžiusią sintetinę stu­diją „Krikščionybė Lietuvoje"8, kurios skyrius apie XX a. antrosios pusės Bažnyčios istoriją parengė V Vardys ir K. Girnius.
 

    Pirmieji sovietinės istoriografijos darbai apie KB padėtį sovietinėje sistemoje pasirodė XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Tai nebuvo objektyvūs moksli-

 

5  T. Remeikis, Oposition to soviet rule in Lithuania 1945-1980, Chicago, 1980.

 6 Ibid., p. 126-127.
 K. Girnius, „Nationalism and the Catholic Church in Lithuania", Religion and nationalism in Soviet and East European politics, ed. by P. Ramet, Durham, 1984, p. 82-103.
 

8        Krikščionybė Lietuvoje, Chicago, 1997.

 

niai tyrimai: juose tendencingai atrinktais ir pateik­tais istorijos faktais siekta pagrįsti ateistinės propa­gandos teiginius. Sovietinė istoriografija pabrėžė poli­tinį sovietų valdžios ir Bažnyčios konflikto pobūdį, stengėsi įrodyti, kad svarbiausia pastoracinės veiklos suvaržymų ir represijų prieš dvasininkus priežastis buvo Bažnyčios priešinimasis naujajai socialinei san­tvarkai9. Sovietinė istoriografija taip pat tvirtino, kad šeštajame ir septintajame dešimtmetyje dauguma kata­likų dvasininkų, neva matydami, jog dėl jų priešišku­mo sovietų valdžiai Bažnyčia gali būti izoliuota nuo visuomenės, tapo politiškai lojalūs, kartu jie siekė pri­sitaikyti prie naujų sąlygų ir taip sustiprinti religijos įtaką10. Kiek kitaip Bažnyčios padėtis buvo traktuoja­ma užsieniui skirtose propagandinėse sovietinių auto­rių brošiūrose. Kaip pavyzdį galima paminėti J. Rimai-čio knygą11, kurioje KB gyvenimas rodomas pagražin­tai, joje sovietinės sistemos ir religijos nesuderinamu­mas nepabrėžiamas.

 

Sovietų okupuotoje Lietuvoje būta ir režimo nekon­troliuojamų mėginimų aprašyti bei analizuoti antireli­ginę politiką. Aštuntajame dešimtmetyje aktyvus disi­dentinio sąjūdžio dalyvis Vytautas Skuodis pogrindžio sąlygomis sugebėjo parengti išsamią studiją, kurioje ap­žvelgė ateistinę literatūrą, pasirodžiusią Lietuvoje iki

 9  J. Aničas, Socialinis politinis katalikų bažnyčios vaidmuo Lietuvoje 1945- 1952 m., Vilnius, 1971; idem, Katalikiškasis klerikalizmas Lietuvoje 1940-1944 m., Vilnius, 1972.
 

10 J. Aničas, J. Mačiulis, Katalikybės evoliucija socializmo sąlygomis, Vilnius, 1979; Vatikano antrasis ir po jo, straipsnių rinkinys, Vilnius, 1971.

 11  J. Rimaitis, Religion in Lithuania, Vilnius, 1971.
 

1976 m. Tai labiau bibliografinio pobūdžio darbas, pa­teikiantis tyrėjams daug kiekybinių duomenų apie ate­istinės literatūros leidimo mastą tam tikrais laiko tarpsniais ir jos temas. Ši studija buvo išleista tik Lie­tuvai atkūrus nepriklausomybę12.

 

Žlugus sovietų režimui, susidarė gerokai palankesnės sąlygos laisvai nagrinėti neseną praeitį, nes: 1) nebeliko išorinės politinės cenzūros; 2) tapo prieinami slapti so­vietų valdžios institucijų archyviniai dokumentai; 3) at­sirado poreikis istoriškai įvertinti praėjusią epochą. So­vietų režimo vykdytas Bažnyčios persekiojimas taip pat tapo viena iš populiariausių temų. Periodiniuose leidi­niuose pasipylė srautas straipsnių apie represijas prieš dvasininkus, bažnyčių uždarinėjimą, tikinčiųjų pasiprie­šinimą13, įdomiausių šaltinių publikacijų ar pagal juos parengtų populiariai parašytų knygų14. Mokslinių sovie-

 12   V. Skuodis, Dvasinis genocidas Lietuvoje, Vilnius, 1996.
 13 A. Petrulis, „Kristaus kraujas ideologų taurėje (Apie Vilniaus kalvarijų išsprogdinimą 1963 m.)", Gimtasis kraštas, 1989 m. rugsėjo 13 d.; „Taikos Karalienės kančia ir džiaugsmas", Vakarai, 1991, Nr. 1, p. 12-22; B. Kašelionis, „Ką baugino bažnyčios", Apžvalga, 1992 m. gruodžio 10 d.; N. Gaškaitė, „Tebūnie Dievo valia", Nauja­sis dienovidis, 1994 m. sausio 21 d.; A. Kašėta, „Dvasininkijos aukos pokario metais", XX/ amžius, 1994 m. lapkričio 16 d.; I. Bogomolo-vaitė, D. Stancikas, „Vysk. V. Borisevičiaus tardymas ir žūtis", XX/ amžius, 1994 m. spalio 21 d.; V. Ardžiūnas, „Nešvarios paslapties našta (Apie kandidatų j seminariją sovietų laikais verbavimą)", Lie­tuvos aidas, 1995 m. vasario 7 d.
 

14 D. Stancikas, „NKVD kovos prieš Bažnyčią metodai 1940-1941 m.", Laisvės kovų archyvas, 1996, Nr. 16, p. 176-183; J. Andriūnas, Pasku­tinė informacija į LKP CK, Vakarinės naujienos, 1996 m. gruodžio 12 d.; B. Puzinavičius, „Ketinimai steigti autokefalinę „katalikų" bažnyčią", Tautos atmintis, 1997, Nr. 2, p. 51-54; V. Spengla, „Aki­plėša": KGB kova prieš Bažnyčių, Vilnius, 1996; V. Spengla, Atlikę pa­reigų: Vyskupai KGB (NKGB, MGB) kalėjimuose, Vilnius, 1997.

 

tų valdžios antireliginės politikos tyrimų daugiau pasi­rodė tik XX a. paskutinio dešimtmečio antrojoje pusė­je15. Juose panaudota daug sovietų valdžios institucijų archyvinių dokumentų, atskleisti Bažnyčios praradimai dėl sovietų valdžios vykdytos politikos. Reikia paminėti ir keletą jau žlugus sovietų režimui pasirodžiusių užsie­nio autorių darbų, kuriuose nagrinėjama sovietų val­džios politika Rusijos stačiatikių bažnyčios (toliau -RSB) atžvilgiu16 arba bendri Sovietų Sąjungoje vykdytos antireliginės politikos principai17.

 

Šiame darbe panaudotus šaltinius galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes: 1) sovietų valdžios institucijų, planavusių ir vykdžiusių antibažnytinę politiką, archy­viniai dokumentai; 2) Bažnyčios aplinkoje atsiradę liu­dijimai. Jau septintajame dešimtmetyje serijoje „Faktai kaltina" buvo išspausdinti sovietų ateistinės propagan­dos ir istoriografijos tezėms pagrįsti reikalingų archyvi­nių dokumentų rinkiniai, kurių didžiąją dalį sudarė

 15  V. Pšibilskis, „Byla dėl Vilniaus arkikatedros 1949-1956 m.", Kultūros barai, 1995, Nr. 5, p. 67-71; A. Streikus, „Sovietų valdžios antibaž­nytinę politika Lietuvoje 1953-1967 m.", Genocidas ir rezistencija, 1997, Nr. 1, p. 123-159; R. Laukaitytė, „Mėginimai sovietizuoti Lie­tuvos Bažnyčią 1944-1949 m.", Lietuvos istorijos metraštis, 1997, p. 178-197; K. Misius, „Bažnyčių uždarinėjimas Lietuvoje pokario metais", Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, 1998, 1.12, p. 84; A. Streikus, SSRS-Vatikano santykiai ir sovietų valdžios poli­tika Bažnyčios atžvilgiu Lietuvoje 1945-1978 m., Genocidas ir rezis­tencija, 1999, Nr. 2, p. 66-80.
 

16 М. Шкаровский, Русская православная церковь при Сталине и
Хрухцеве, Москва, 1999; Т. Чумаченко, Государство, православххая
церковь, веруюхцие. 1941-1961 г., Москва, 1999.

 17 J. Anderson, Religion, state and politics in the Soviet Union and successor states, Cambridge, 1994.
 

dvasininkų tardymo protokolų ištraukos18. Be konteks­to pateikti ir dažniausiai prievarta išgauti kunigų liudi­jimai turėjo parodyti Bažnyčios politinį angažuotumą ir jų vaidmenį pogrindžio veikloje. Kai žlugus sovietinei sistemai tyrėjams pasidarė prieinami išlikę sovietų val­džios institucijų archyvai, šie tendencingai atrinktų do­kumentų rinkiniai prarado vertę.

 

Tiriant sovietų valdžios antibažnytinę politiką itin svarbūs yra vadovaujančių komunistų partijos instituci­jų, kurios nustatydavo pagrindines antireliginio darbo kryptis ir sprendė svarbiausius su tuo susijusius klau­simus, dokumentai. Darbe panaudoti Lietuvos ypatin­gojo archyvo Lietuvos komunistų partijos (toliau -LKP) dokumentų skyriuje saugomi LKP Centro komi­teto (toliau - CK) biuro posėdžių protokolai ir nutari­mai, LKP CK Propagandos ir agitacijos skyriaus pa­rengtos pažymos, taip pat vadinamajame ypatingajame aplanke sukaupti ypač slapti LKP CK biuro nutarimai ir su jų svarstymu susijusi medžiaga19. Nagrinėjamu laikotarpiu Sovietų Sąjungoje kontroliuoti religines or­ganizacijas, išskyrus RSB, ir konkrečiai vykdyti komu­nistų partijos vadovybės numatytus bendrus antireligi­nio darbo uždavinius buvo patikėta Religinių kultų rei­kalų tarybai prie SSRS Ministrų Tarybos (toliau -RKRT)*, kuri kiekvienoje srityje bei sąjunginėje res-

  

18 Žudikai bažnyčios prieglobstyje, sud. B. Baranauskas ir G. Erslavaitė, Vilnius, 1960 (1-asis leidimas), 1962 (2-asis leidimas).

 19  Lietuvos ypatingasis archyvas, LKP dokumentų skyrius (toliau - LYA LKP DS), f. 1771. * Iki 1965 m. dar veikė ir Rusijos stačiatikių bažnyčios reikalų taryba (RSBRT), vėliau jos abi buvo sujungtos j vieną Religijos reikalų ta­rybą (RRT).
 

publikoje turėjo savo įgaliotinius, ir sovietų saugumo policijos (Valstybės saugumo liaudies komisariato (to­liau - NKGB), Valstybės saugumo ministerijos (toliau -MGB), Valstybės saugumo komiteto (toliau - KGB)) įstaigoms. Šių institucijų archyviniai dokumentai yra pagrindinis šaltinis temai atskleisti. Naudojantis RKRT ataskaitomis ir pranešimais SSRS Ministrų Tarybai (to­liau - MT) ir Sovietų Sąjungos komunistų partijos (to­liau - SSKP) CK, posėdžių protokolais, pokalbių su valdžios pareigūnais ir religinių organizacijų atstovais stenogramomis, saugomomis Rusijos Federacijos valsty­biniame archyve20, buvo galima analizuoti antibažnyti-nės politikos sprendimų priėmimo mechanizmą, paro­dyti centrinių ir vietos valdžios institucijų nesutarimus dėl šios politikos taktikos. RKRT įgaliotinio Lietuvoje archyvinis fondas, kurio didžiąją dalį sudaro susirašinė­jimo su RKRT, LKP CK, LSSR MT ir kitomis sovietų valdžios institucijomis dokumentai, įvairios informaci­nės įgaliotinio pažymos ir ataskaitos21, suteikė daug in­formacijos apie konkrečius antibažnytinės veiklos bū­dus ir jos rezultatus. Buvusio KGB padalinio Lietuvoje archyviniai dokumentai padėjo atskleisti specifinius šios institucijos darbo metodus, taikytus griaunant Bažnyčią iš vidaus, užtikrinant visišką jos veiklos kon­trolę. Svarbiausi nagrinėjamai temai buvo skyrių, kurie tiesiogiai kontroliavo Bažnyčios veiklą ir stengėsi daryti jai įtaką, informaciniai pranešimai, sektų dvasininkų

 

 20   Rusijos Federacijos valstybinis archyvas (toliau - RFVA), f. 6991, ap. 3.

 

21   Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau - LCVA), f. R-181; LYA LKP DS, f. 1771.

 

operatyvinės įskaitos bylos ir nuteistųjų tardymo by­los22. KGB ir visų kitų sovietų valdžios institucijų do­kumentus būtina vertinti itin kritiškai, nes net slap­čiausi iš jų pažymėti melo ir demagogijos, kuriais buvo pagrįsta visa sovietinė sistema, ženklu. Be to, nemažai konkrečių antireliginės politikos veiksmų buvo atlikta tik pagal žodines instrukcijas. Todėl, kiek buvo įmano­ma, stengtasi šiuose dokumentuose esančią informaciją lyginti su kitų šaltinių duomenimis.

    Informatyviausias antrosios grupės šaltinis, naudo­tas šiame darbe, yra 1972-1989 m. pogrindyje išleistas 81 „Kronikos" numeris23. Čia galima rasti gausybę so­vietų valdžios vykdyto tikinčiųjų diskriminavimo, jų pa­sipriešinimo faktų, sovietų valdžios ir Bažnyčios santy­kių vertinimų. Vertingas informacijos apie Bažnyčios re­agavimą į valdžios veiksmus šaltinis yra Kauno arkivys­kupijos kurijos archyve saugomi dokumentai - kunigų raštai kurijai, vyskupijų valdytojų tarpusavio susirašinė­jimas, užrašyti pokalbiai su valdžios pareigūnais. Šiai grupei taip pat priskirtini dvasininkų, nagrinėjamų įvy­kių tiesioginių liudininkų, atsiminimai24, kurie suteikė galimybę ne tik suvokti konkrečią dramatiškų įvykių patirtį, bet ir pateikti alternatyvą ideologizuotiems, daž­nai neatspindintiems tikrovės sovietų valdžios doku-
 

22 Lietuvos ypatingasis archyvas (toliau - LYA), f. K-l.

 

23 Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika: Pogrindžio leidinys, Chicago, 1974- 1997, t. 1-10.

 24  J. Stankevičius, Mano gyveninio kryžkelės, mašinraštis, kopija asmeni niame A. Streikaus archyve; J. Juodaitis, Praeities šešėliai, rankraš­tis, Vilniaus universiteto (toliau - VU) Istorijos fakulteto Bažnyčios istorijos kabinetas; L. Tulaba, Nuo Dusios iki Tiberio, Roma, 1993, t. 1-3; S. Kiškis, Aš padarysiu jus žmonių žvejais, Kaišiadorys, 1994.
 

mentams. Itin reikšmingi šiuo požiūriu yra kan. Juoza­po Stankevičiaus, 1947-1965 m. buvusio pačiame Baž­nyčios gyvenimo įvykių centre, atsiminimai, parašyti dienoraščio forma. Nors ir labai subjektyvūs, jie leido visiškai kitaip interpretuoti faktus, atsispindinčius ofi­cialiuose archyviniuose dokumentuose.

     Pakankamai daug išlikusių archyvinių dokumentų ir asmeninių liudijimų sukuria palankias sąlygas analizuo­ti sovietų valdžios politikos, vykdytos KB atžvilgiu, rai­dą Lietuvoje.
 

Šio darbo tikslai:

 

1) aptarti sovietų režimo antibažnytinės politikos ge­nezę;

 

2) išnagrinėti 1944-1990 m. Lietuvoje prieš KB tai­kytas veiklos formas: kišimąsi į Bažnyčios valdymą, pa­storacinės veiklos varžymą ir kontrolę, izoliavimą nuo visuomenės, trukdymus rengti dvasininkus, ekonominį spaudimą, represijas prieš dvasininkus;

 

3) išryškinti antibažnytinės politikos pokyčius, at­skleisti jų priežastis ir kiekvieno laikotarpio ypatumus;

 

4) apibūdinti KB reakciją į religinio gyvenimo suvar­žymus ir nustatyti, kokią įtaką ji darė sovietų valdžios veiksmams;

 

5) atskleisti sovietų valdžios institucijų požiūrių į an­tireliginės veiklos būdus skirtumus.

 

Kitų konfesijų padėtis nagrinėta tik tiek, kiek tai sietina su sovietų valdžios veiksmais prieš Lietuvos KB. Išsami jų sovietmečio patirties analizė turėtų būti atski­ros studijos objektu. Darbe taikyti politinės istorijos ty­rimams būdingiausi aprašomasis, lyginamasis ir proble­minės analizės metodai. Aprašymui daug vietos skirta todėl, kad iki šiol istoriografijoje daug sovietų valdžios vykdytos antibažnytinės politikos aspektų nebuvo deta­liai nagrinėta. Lietuvoje vykdytos antibažnytinės politi­kos lyginimas su antireliginio darbo kituose Sovietų Sąjungos regionuose ir satelitinėse valstybėse praktika padėjo išryškinti vietinius jos ypatumus. Atskirų pro­blemų analizę stengtasi suderinti su nuosekliu, chrono­loginiu principu pagrįstu pasakojimu apie Bažnyčios ir sovietų režimo santykių raidą. Chronologiškai šis dar­bas apima nenutrūkstamą sovietų valdymo laikotarpį (1944-1990 m.). Nuo 1940-1941 m. jį skyrė nacių oku­pacijos trimetis, per kurį smarkiai pasikeitė sovietų re­žimo religinės politikos tikslai, Lietuvos visuomenės ir Bažnyčios būklė, todėl šis laikotarpis Lietuvos istorijos periodizacijoje paprastai atskiriamas nuo pirmojo so­vietmečio.

 

Darbą sudaro įvadas, keturios dalys, išvados ir prie­dai. Pirmojoje dalyje „Sovietų antibažnytinės politikos Lietuvoje prielaidos" aptartos sovietų režimo antibažny­tinės politikos prielaidos: sovietinės ideologijos bendros nuostatos religijos atžvilgiu, režimo antireliginė veikla 1918-1939 m., jos pokyčiai karo su Vokietija metais, re­žimo susidūrimas su Lietuvos KB 1940-1941 m., Bažny­čios padėtis Lietuvos visuomenėje ir jos požiūris į ko­munizmą bei sovietų režimą, laikysena vokiečių okupa­cijos metais. Antrojoje dalyje „Antibažnytinės politikos modelio paieškos Lietuvoje 1944-1949 m." nagrinėjama sovietų valdžios politika Bažnyčios atžvilgiu, vykdyta 1944-1949 m. 1944 m. vasarą sovietinė kariuomenė reo-kupavo didžiąją Lietuvos teritorijos dalį, o penktojo ir šeštojo dešimtmečių sandūroje Lietuvos sovietizacija iš esmės buvo baigta, didžioji visuomenės dalis prisitaikė prie naujų gyvenimo sąlygų. Šioje dalyje atskleidžiama, kokiais būdais režimas bandė riboti Bažnyčios įtaką, kaip sovietizacija pakeitė Bažnyčios padėtį. Trečiojoje dalyje „Netvirta koegzistencija 1950-1964 m." analizuo­jamas laikotarpis, trukęs nuo šeštojo dešimtmečio pra­džios iki septintojo dešimtmečio vidurio, pasižymėjo pa­lyginti stabiliais režimo ir Bažnyčios santykiais, nors 1958-1964 m. visoje Sovietų Sąjungoje buvo vykdoma agresyvi antireliginė kampanija. Paskutinio, ilgiausiai trukusio (1965-1990 m.) laikotarpio išskirtinumas - pa­sikeitusi Bažnyčios laikysena. Iki tol vyravusią gynybi­nę, vėliau - sugyvenimo laikyseną pakeitė iššūkio reži­mui pozicija, pasireiškusi tikinčiųjų teisių gynimo sąjū­džiu. Ketvirtojoje dalyje „Antibažnytinė politika iššūkio akivaizdoje 1965-1990 m." ir analizuojama, kodėl bū­tent Bažnyčia tapo aktyviausia pasipriešinimo režimui jėga, aprašoma, kokiais būdais sovietų valdžia bandė neutralizuoti tikinčiųjų teisių sąjūdį.

 

Šis darbas - tai pirmas nuodugnus sovietų valdžios pastangų sugriauti Lietuvoje Bažnyčią tyrimas, apiman­tis visą sovietinės okupacijos laikotarpį. Jo empirinį pa­grindą sudaro archyviniai dokumentai, kurių daugumos iki šiol nebuvo mokslinėje apyvartoje. Darbe siekta iš­vengti posovietiniams naujosios Lietuvos istorijos tyri­mams būdingo kontekstualumo trūkumo, kai atskiros šio laikotarpio problemos ar režimo politikos aspektai nesiejami su bendra sovietinės sistemos analize, kitais, vienalaikiais Lietuvos istorijos įvykiais, nėra lyginama su kitų panašaus istorinio likimo kraštų patirtimi. To­dėl knygoje tiek daug vietos skirta sovietų valdžios ir Bažnyčios konflikto priešistorei. Nagrinėjant konkrečią antibažnytinės veiklos praktiką aprašomi įvykiai taip pat siejami su bendra Sovietų Sąjungos vidaus bei užsienio politikos raida, socialiniais pokyčiais, ieškota kitų veiksnių, galėjusių daryti įtaką sovietų valdžios antibaž-nytinei politikai. Darbe naudojamas toks periodizacijos modelis, kai lūžinės datos nustatomos ne pagal režimo vadovų, bet pagal kokybinius politikos pasikeitimus, ne mažiau priklausiusius ir nuo Bažnyčios laikysenos.

 

Iki šiol Lietuvoje nėra sintetinės sovietmečio istori­jos studijos, nors nuo režimo žlugimo praėjo jau dešimt metų. Norint tokią sintezę atlikti, pirmiausia reikia mo­nografijų, skirtų atskiriems to meto reiškiniams. Bažny­čios ir sovietų valdžios santykių istorija, nušviesta šia­me darbe, galėtų tapti vienu iš atspirties taškų tokiai bendresnio pobūdžio studijai.

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum