gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Sovietų antibažnytinės politikos Lietuvoje prielaidos Spausdinti El. paštas

Antireliginė veikla Sovietų Sąjungoje 1917-1939 m.

 

    Sovietų režimo architektės - bolševikų partijos - ideolo­gijos pagrindą, be abejo, sudarė Karlo Marxo filosofija, kurios svarbiausia loginė ašis - istorinis materializmas, t. y. tvirtinimas, kad materija ir socialiniai santykiai nu­lemia sąmonę, o ne atvirkščiai. Todėl, pasak K. Marxo, ir religija, kaip viena iš sąmonės formų, yra tam tikrų socialinių santykių atspindys. Ji esą įteisina socialinę nelygybę ir kartu yra „opijus", kuriuo svaiginasi nu­skriaustieji, vildamiesi Danguje gauti atpildą už žemėje patirtas kančias. Pagal istorinio materializmo logiką, vykstant socialinių-ekonominių santykių raidai turėtų keistis ir žmonių sąmonė. Panaikinus socialinę nelygy­bę, turėtų nebelikti objektyvių priežasčių religijai egzis­tuoti. Tačiau tas pats K. Marxas vieno iš svarbiausių savo veikalų, „Hėgelio teisės filosofijos kritikos", įvade skelbė: „Religijos kritika - bet kokios kitos kritikos prielaida [...], religijos kritika išlaisvina žmogų iš iliu­zijų, kad jis galėtų mąstyti, veikti, kurti savo tikrovę kaip išsilaisvinęs iš iliuzijų, protingas žmogus"1. Taigi ir jis pripažino, kad masių sąmonė dėl materialinių sąlygų evoliucijos automatiškai nepasikeis.

Svarbiausias bolševizmo ideologijos kūrėjas Vladimi­ras Uljanovas-Leninas marksistinę teoriją aiškino atsi­žvelgdamas į tai, kad atsilikusioje Rusijoje prielaidų kil­ti K. Marxo išpranašautai socialistinei revoliucijai nebu­vo. Jis tvirtino, kad revoliuciją galima įvykdyti iš vir­šaus, nelaukiant, kol socialinių-ekonominių santykių raida sudarys prielaidas pasikeisti žmonių sąmonei. Jo teorijos teigimu, susidarius palankioms aplinkybėms, galima konstruoti tokią socialinę tikrovę, kuri turėtų pakeisti ir žmonių sąmonę. Senosios sąmonės reliktas, religija, pasak jo, taip pat turėtų išnykti pakeitus socia­linę sanklodą ir sunaikinus religines institucijas. V Le­ninas ir kiti bolševikų lyderiai savaip interpretavo ir K. Marxo lakųjį posakį „Religija - liaudies opijus". Jų manymu, valdančiosios klasės sąmoningai naudoja reli­giją kaip priemonę apkvailinti darbo liaudžiai, religija sudaro jų ideologijos dalį. Todėl suprantama, kodėl vykstant klasių kovai prievarta ribojamos galimybės skleisti priešiškų socialinių sluoksnių ideologiją. Vis dėl­to 1905 m. rašytame straipsnyje „Socializmas ir religi­ja" V Leninas dar teigė, kad panaikinus ekonominį išnaudojimą religijos problema išsispręs savaime2, todėl daugiau dėmesio jai bolševizmo krikštatėvis neskyrė. Tyrėjų nuomone, išskirtinį bolševikų priešiškumą religi­jai pakurstė ir tai, kad RSB buvo glaudžiai susijusi su nekenčiama caro valdžia, netekusi autoriteto ne tik tarp radikalių inteligentų, bet ir tarp daugumos paprastų žmonių. Teigiama, kad dėl RSB sąstingio atsiradęs „dvasinis vakuumas" buvo viena iš bolševikų ideologijos populiarumo Rusijoje priežasčių3.

Užgrobę valstybės valdymo aparatą, bolševikai ėmė įgyvendinti visuomenės pertvarkymo planus. Pirmajam jų religinės politikos etapui būdingas siekis įstatymų galios aktais išstumti religiją į valstybės ir visuomenės gyvenimo užribį. Jau pirmajame naujojo režimo dekre­te dėl žemės buvo paskelbta, kad nacionalizuojama vi­sa religinėms bendruomenėms priklausanti žemė, o 1918 m. sausio 23 d. buvo priimtas dekretas „Dėl cerkvės atskyrimo nuo valstybės ir mokyklos atskyri­mo nuo cerkvės"4. Formaliai šis dekretas tik įgyvendi­no valstybės ir mokyklos sekuliarizaciją, tačiau bolševi­kinės valstybės teorijos kontekste tai reiškė religijos pasmerkimą išnykti. Knygoje „Valstybė ir revoliucija" aiškindamas, kas yra socialistinė valstybė, V Leninas teigė, kad porevoliucinėje naujojoje visuomenėje išnyks valstybės ir visuomenės dualizmas, o kartu ir skirtu-

 

1 К. Маркс, „К критике гегелевской философии права. Введение", О религии и церкви, Москва, 1981, с. 9.

2 V. Leninas, „Socializmas ir religija", Pilnas raštiį rinkinys, Vilnius, 1979, p. 133-137.

3 A. Luukkanen, The party of unbelief, Helsinki, 1994, p. 39-40.

4 О религии и церкви, с.. 114-116. Terminas „cerkvė" sovietiniame leksikone dažnai buvo vartojamas visoms religinėms organizacijoms apibūdinti.

 

mas tarp privatumo ir viešumos5. Taigi religijos atsky­rimas nuo valstybės reiškė ir jos izoliavimą nuo visuo­menės. Taip bolševikų partijos antireliginės nuostatos buvo suvalstybintos.

Pažymėtinas ir dar vienas labai svarbus bolševikų požiūrio į religiją principas, įtvirtintas minėtu dekretu. Religinėms organizacijoms nebuvo pripažintos nuosavy­bės ir juridinio asmens teisės, o tai reiškė, kad ignoruo­jamos institucinės religijos formos ir pripažįstami tik individualūs religiniai įsitikinimai. 1922 m. gegužės 8 d. Maskvos revoliucinis tribunolas visą RSB hierarchinę struktūrą paskelbė neteisėta organizacija, motyvuoda­mas tuo, kad pagal sovietinius įstatymus „nė viena reli­ginė organizacija neturi jokios teisės primesti savo val­džią kitai religinei organizacijai"6. 1918 m. vasarą bolše­vikų paskelbta konstitucija visas teises garantavo tik darbininkams, o priešiškų klasių atstovai (taip pat ir dvasininkai) buvo priskirti vadinamųjų „lišencų" kate­gorijai ir neturėjo pagrindinių teisių. Kadangi pagal so­vietinę ideologiją proletariatas = partija = valstybė, vi­siškai pagrįstas atrodo suomių istoriko Arto Luukkane-no teiginys, jog šioje „konstitucijoje deklaruota teisė vykdyti ir ateistinę, ir religinę propagandą reiškė dau­giau bolševikinę demagogiją nei realią religinę laisvę"7. 1929 m. priimtos konstitucijos pataisos, kurių rengėjai išbraukė žodžius apie religinės propagandos laisvę, pali­kę tik laisvę atlikti religinį kultą, tebuvo faktinės padė­ties įtvirtinimas. Taigi galima teigti, kad pirmieji bolše­vikų teisės aktai įtvirtino jų ideologijos nuostatas religi­jos atžvilgiu.

Bolševikų vadai greitai įsitikino, kad prievartinis so­cialinių santykių pakeitimas, nuosavybės ir juridinių tei­sių atėmimas iš religinių institucijų didelės žmonių dalies religinių įsitikinimų niekaip nepaveikė. Agresyvus ir beatodairiškas religijos puolimas kėlė realią naujos val­džios žlugimo grėsmę, todėl bolševikai buvo priversti ieš­koti būdų ateizuoti visuomenę kuo mažiau pažeidžiant režimo stabilumą. Tai paskatino tarp bolševikų partijos lyderių rastis skirtingas nuomones apie tolesnę antireli­ginės politikos taktiką, o tai lėmė jos nepastovumą. Žino­mas sovietų antireliginės-antibažnytinės politikos tyrėjas Bohdanas Bociurkivas išskyrė fundamentalistinį ir prag­matinį šios politikos variantus. Pasak jo, pragmatikai, „būdami mažesni optimistai dėl antireliginės propagan­dos poveikio, siekė „sovietizuoti" religines organizacijas ir jas panaudoti režimui įteisinti bei jo vidaus saugumui sustiprinti"8, o fundamentalistai tikėjo, kad represijomis ir propaganda galima greitai išspręsti visuomenės ateiza-vimo problemą. Atidžiau pažvelgus į sovietų režimo anti­religinio veikimo praktiką XX a. trečiajame ir ketvirtaja­me dešimtmetyje galima išskirti ir daugiau jos variantų, vyravusių tam tikru metu.

Iki 1923 m. pavasario antireliginės politikos idėjų iniciatyva bolševikų partijoje priklausė Levui Bronštei-nui-Trockiui. Svarbiausias jo sumanymų tikslas - su­griauti RSB ir kitų tradicinių konfesijų autoritetą. Tuo tikslu 1922 m. jis suplanavo dvi reikšmingas, tarpusavy-

 

5 V. Leninas, „Valstybė ir revoliucija", Pilnas raštų rinkinys, Vilnius, 1986, p. 7.

6 Maskvos revoliucino tribunolo 1922 m. gegužės 8 d. Nuosprendis Maskvos dvasininkų ir tikinčiųjų byloje, Архивы Кремля, Политбюро и церковь 1922-1925 гг., Москва-Новосибирск, 1997, с. 212.

7  A. Luukkanen, op. cit., p. 78.

8  B. Bociurkivv, „The Shaping of Soviet religious policy", Problems of Communism, 1973, No 3, p. 41.

 

je susijusias akcijas. 1921-1922 m. Rusijoje kilusio bado likvidavimo pretekstu L. Trockis pasiūlė bažnytinių ver­tybių nusavinimo planą, kurį laikė galimybe suduoti stiprų smūgį tradicinių konfesijų autoritetui, nes buvo galima lengvai numatyti, kad dvasininkai ir bažnyčių vadovai priešinsis vandališkam maldos namų apiplėši­mui. Šiai akcijai, kaip ir apskritai L. Trockio antireligi­nės veiklos metodams, karštai pritarė V Leninas, kuris savo 1922 m. kovo 19 d. laiške Rusijos komunistų parti­jos (bolševikų) (toliau - RKP(b)) Politiniam biurui rašė: „Kuo daugiau reakcingos dvasininkijos ir buržuazijos atstovų šiuo pretekstu mums pavyks sušaudyti, tuo ge­riau. Reikia būtent dabar pamokyti šią publiką taip, kad jie keletą dešimtmečių nedrįstų net pagalvoti apie kokį nors pasipriešinimą"9.

Tuo metu, aktyviai dalyvaujant Jungtinei valstybinei politinei valdybai (toliau - OGPU), taip pat buvo orga­nizuojamas RSB skilimas. L. Trockis visokeriopai rėmė lojalius režimui, skelbusius stačiatikybės reformavimo idėjas „Gyvosios cerkvės" šalininkus, dar vadintus „ob-novlencais", kurie jo sumanymu turėjo padėti susidoroti su 1918 m. RSB susirinkime išrinktam patriarchui bu­vusiais paklusniais dvasininkais, o po to taip pat būti likviduoti10. 1922 m. kovo mėn. buvo suimtas RSB pa­triarchas Tichonas, o lygiai po metų - aukščiausias KB hierarchas Sovietų Sąjungos teritorijoje Mogiliovo arki­vyskupas Janas Ceplakas. 1923 m. pavasarį buvo patvir­tintas planas, pagal kurį tais metais turėjo įvykti du pa­rodomieji teismo procesai: viename iš jų, Petrograde, turėjo būti demaskuota kontrrevoliucinė katalikų hie­rarchijos veikla, o kitame, Maskvoje, - stačiatikių. Taip pat buvo numatyta, kad pirmajame svarbiausias kaltinamasis bus arkivysk. J. Ceplakas, o antrajame - pa­triarchas Tichonas.

Su L. Trockio metodika derinosi ir tuo metu buvu­sios populiarios šventųjų palaikų viešo demonstravimo akcijos. Šitaip norėta „demaskuoti" RSB teiginį, esą šventųjų palaikai išlieka nepakitę. Tokia antireliginės politikos taktika padarė tam tikrą poveikį RSB autori­tetui, tačiau bolševikų vadų viltys šiomis akcijomis vi­siškai demoralizuoti pagrindinę Rusijos konfesiją nepa­siteisino. Atvirkščiai, RSB dėl to, kad didelė jos turtų dalis buvo konfiskuota, tikintiesiems netgi tapo pa­trauklesnė, o „obnovlencai" nebuvo populiarūs, visų pirma dėl propaguotų religinių reformų11. 1923 m. va­sarą L. Trockis laikraštyje „Pravda" paskelbė keletą straipsnių, kuriuose siūlė naujus visuomenės ateizavimo metodus. Viename iš jų, pavadintame „Vodka, cerkvė ir kinematografas", jis teigė, kad Rusijos žmonės neturį nuoširdaus tikėjimo, cerkvė pirmiausia patenkindavusi renginių poreikį, todėl vien antireliginė propaganda esanti nepajėgi sumažinti maldos namų lankomumą. Jo siūlyta alternatyva - pasaulietinių pramogų, pavyzdžiui, kino, ir naujų ritualų, kūrimas12.

Tam tikras antireliginės politikos akcentų pasikeiti­mas daugelio tyrėjų siejamas su RKP(b) XII suvažiavi-

 

9 V. Lenino 1922 m. kovo 19 d. laiškas RKP (b) CK Politinio biuro nariams apie įvykius Sujos mieste ir politiką bažnyčios atžvilgiu, Архивы Кремля, Политбюро и церковь 1922-1925 гг., с. 143.

10 L. Trockio 1922 m. kovo 30 d. laiškas RKP (b) CK Politiniam biurui,

ibid., c. 161-163.

11 G. Freeze, „Counter-reformation in Russian Ortodoxy: popular response to religiuos innovation, 1922-1925", Slavic Review, 1995, Summer, p. 305.

12 A. Luukkanen, op. cit., p. 151.

mu, įvykusiu 1923 m. balandžio mėn. Kai kurie jame kal­bėję partijos lyderiai kritikavo pernelyg šiurkščius anti­religinės veiklos metodus, kenkusius valdžios santy­kiams su religinga kaimo gyventojų dauguma. Po šio su­važiavimo pagrindine antireliginės veiklos priemone tapo ateistinė propaganda ir švietimas. Tokią taktiką siūlė grupė įtakingų bolševikų administracijos pareigūnų, ku­riuos JAV istorikas Danielis Peris pavadino „kultūrinin­kais"13. Priešingai savo oponentų „intervencininkų" an­tireliginės politikos koncepcijai, jie teigė, kad religijos ne­galima sunaikinti, kol jos žmonių sąmonėje nepakeis al­ternatyvi universali pasaulėžiūra. Tai, pasak jų, galima padaryti tik propaganda ir švietimu. Jų argumentų prie­laida buvo įsitikinimas, kad svarbiausia religijos gyvybin­gumo priežastis yra nežinojimas, neišprusimas. „Kultūri­ninkų" argumentų arsenalui priklausė ir teiginys, kad tik socialinis perversmas gali užtikrinti savaiminį religi­jos išnykimą, prievarta to nepasieksi. D. Peris kaip žy­miausius „kultūrininkus" nurodė pirmąjį bolševikų švie­timo liaudies komisarą Anatolijų Lunačiarskį ir 1922 m. pabaigoje įkurtos Antireliginės propagandos komisijos prie RKP(b) CK (toliau - APK) pirmininką bei 1925 m. susikūrusios Kovingųjų bedievių sąjungos (toliau - KBS) lyderį Minėjų Gubelmaną-Jaroslavskį. Tačiau pastarąjį vargu ar galima laikyti įsitikinusiu „kultūrininku". Kaip rodo ankstesnė ir vėlesnė jo veikla bei vieši pareiškimai, jis sėkmingai prisitaikydavo prie įvairių partijos antireli­ginės politikos vingių. Trečiajame dešimtmetyje A. Luna-čiarskis ir J. Jaroslavskis iš tikrųjų darė didelę įtaką ide­ologinės politikos formavimui ir įgyvendinimui. KBS su­sikūrimas, daugybės antireliginių periodinių leidinių („Bezbožnik", „Bezbožnik u stanka", „Derevenskij bez-božnik", „Antireligioznik" ir kt.) atsiradimas bei kitokių ateistinės propagandos formų suklestėjimas - tai „kultū­rininkų" programos įgyvendinimo požymiai.

Propagandiniai antireliginės veiklos metodai buvo derinami su bandymais užmegzti „pragmatinius" santy­kius su kanoniška RSB hierarchija, kuri dar visai nese­niai buvo paskelbta esanti už įstatymo ribų. Iškart po RKP(b) XII suvažiavimo suplanuotas teismo procesas prieš patriarchą Tichoną taip ir neįvyko, nes šis po ilgų derybų su valdžios atstovais 1923 m. birželio 27 d. so­vietų spaudoje paskelbė pareiškimą, kuriame pripažino savo kaltę ir pareiškė esąs lojalus naujajam režimui. Po šio pareiškimo jis buvo paleistas ir pradėjo kovą su „ob-novlencais". Tokį sovietų valdžios žingsnį galima aiškin­ti įvairiai, tačiau svarbiausia, kad buvo atsisakyta RSB skaldymo taktikos, kurią 1922 m. inicijavo L. Trockis. Kita vertus, tikslas jau buvo pasiektas. RSB schizma padėjo išgauti patriarchato lojalumo deklaraciją ir gero­kai sustiprino režimo padėtį. Galutinai sovietų valdžios nuostata turėti reikalų tik su kanonine RSB hierarchija išryškėjo 1927 m., kai buvo paskelbta Vidaus reikalų liaudies komisariato (toliau - NKVD) suredaguota met­ropolito Sergijaus, tuo metu faktiškai vadovavusio RSB, deklaracija, kurioje ne tik buvo užtikrintas Bažnyčios lojalumas valdžiai, bet ir pažadėta parama jos vykdomai politikai.

Nors arkivysk. J. Ceplako ir dar 11 katalikų kunigų teismo procesas įvyko, 1923 m. pabaigoje taip pat prasi­dėjo neoficialios sovietų ir Vatikano atstovų derybos dėl katalikų padėties Sovietų Sąjungoje. 1924 m. gruodžio 11 d. RKP(b) CK iš esmės pripažino ir KB hierarchinę

 

13  D. Peris, „The 1929 Congress of the Godless", Soviet Studies, 1991, No 4, p. 713.

 

struktūrą. Tą dieną Politinis biuras pritarė APK pa­rengtam „Pagrindinių katalikų padėties TSRS nuostatų projektui", kurio pirmasis punktas skelbė: „Atsižvel­giant į tai, kad dauguma tikinčiųjų katalikų dėl savo re­liginės organizacijos, kurios centriniai organai yra už Sąjungos ribų, ypatumų savo bažnytinę hierarchiją fak­tiškai sudaro ne rinkimų būdu, jie gali turėti kulto tar­nautojus, paskirtus iš Vatikano, tačiau visuomet tik pri­tarus tarybinei Vyriausybei"14.

Sovietų valdžia, tikėdamasi Vatikano pripažinimo, kelerius metus toleravo popiežiaus pasiuntinio vysk. Michelio D'Herbigny 1926 m. slapta atkurtą KB admi­nistracinę struktūrą ir jo pašventintus vyskupus. Vie­nam iš jų, vysk. Antonijui Maleckiui, 1926 m. pabaigoje OGPU siūlė panašų į po kelių mėnesių su RSB hierar-chais sudarytą sandėrį: sukviesti slapta pašventintų vyskupų - apaštalinių administratorių pasitarimą, kuris deklaruotų lojalumą sovietų valdžiai ir paneigtų KB persekiojimo faktus15. Tik 1927 m. vasarą galutinai žlu­gus pastangoms pasiekti kompromisą su Vatikanu buvo imtasi represijų prieš Sovietų Sąjungoje slapta paskirtus KB hierarchus. Pirmąja auka tapo latvių kilmės vysku­pas Boleslovas Sloskanas, Mogiliovo ir Minsko apaštali­nis administratorius. Iki ketvirtojo dešimtmečio vidurio KB hierarchinė struktūra buvo visiškai suardyta.

Trečiojo dešimtmečio pabaigoje vėl pasikeitė bendras sovietų režimo religinės politikos kursas. Tai siejama su pradėtu įgyvendinti socialinio perversmo projektu, kurio svarbiausi elementai buvo forsuota industrializacija, „iš­buožinimas" ir prievartinė kolektyvizacija. Konstruojant naują socialinę struktūrą, kaip nereikalinga jos detalė turėjo būti sunaikintos ir institucinės religijos formos. Vis dažniau griebtasi „intervencininkų" argumento, kad religinės organizacijos, visų pirma dvasininkai, yra svar­biausia kliūtis, trukdanti sėkmingai ateizuoti visuome­nę. Jie esą sąmoningai, prisidengdami religija, vykdo politinę ardomąją veiklą, kuri neleidžia visuomenei su­vokti, kas jai iš tikrųjų geriausia. Sunaikinus senas so­cialines struktūras, neliks ir jas atitinkančio mąstymo formų. Sunaikinus dvasininkus ir religines institucijas, neliks ir religijos. Sis argumentas buvo grindžiamas V Lenino teiginiu, kad religija tėra tam tikros klasės ideologinis ginklas. Tai nebuvo jokia naujiena sovieti­niame diskurse, tačiau naujosios ekonominės politikos (NEP) laikotarpiu tai nebuvo pabrėžiama.

Visuomenei buvo aiškinama, kad represijos prieš dvasininkus - tai atlygis už jų politinius nusikaltimus. Represijų masiškumas turėjo rodyti, kad absoliuti dvasi­ninkų dauguma yra priešiška socialistinei santvarkai. Religinės organizacijos ir dvasininkai buvo paskelbti „buožių-nepmanų agentūra, mobilizuojančia reakcingus ir ne visai sąmoningus šalies elementus kontrpuolimui prieš tarybų valdžios ir partijos priemones"16. 1929 m. pabaigoje vieno iš Maskvos laikraščių korespondentas rašė: „Kiekvienas dvasininkas yra antirevoliucionierius, kiekvienas religinis aktas yra antitarybinis, kiekvienas, einantis į cerkvę, išduoda revoliuciją ir jos principus"17.

 

14 Ne vėliau kaip 1924 m. gruodžio 9 d. APK parengtas „Pagrindimų katalikų padėties TSRS nuostatų projektas", žr.:  Архивы Кремля, Политбюро и церковь 1922-1925 гг., с. 460.

15 R. Dzwonkowski, Losy duchoįvienstzva katolickiego w ZSSR, 1917-1939, Lublin, 1998, s. 81.

16 М. Одинцов, „Хождение по мукам (государственно-церковные отношения в СССР), 1939-1954 годы", Наука и религия, 1990, N0 5, с. 9.

17 Cit. iš: R. Dzwonkowski, op. cit, s. 63.

 

Naujos antireliginės politikos pradžią įtvirtino ir Vi­sos Rusijos centrinio vykdomojo komiteto (toliau -VRCVK) 1929 m. balandžio 8 d. priimtas religinių susi­vienijimų įstatymas. Leistina religinių institucijų veikla buvo apribota liturgine praktika, sovietinės frazeologijos žodžiais tariant, „religinio kulto atlikimu". Uždrausta religijos propaganda, visos tikinčiųjų organizuoto ben­dravimo formos, įvesta privaloma dvasininkų ir tikin­čiųjų bendruomenių registracija. Tokie suvaržymai buvo nustatyti vien tam, kad būtų galima rasti pretekstų už­daryti maldos namus ir represuoti dvasininkus. Antire­liginės politikos koordinavimą nuo 1929 m. iš APK prie Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) (toliau -VKP(b)) CK perėmė Nuolatinė religinių reikalų komisi­ja prie VRCVK. Tai taip pat galėjo liudyti, kad pirmeny­bė teikiama ne kultūriniams-ideologiniams, o administ-raciniams-represiniams kovos su religija metodams.

Sunaikinti religiją buvo tikėtasi labai greitai. Viena­me iš radikaliausių ateistinių leidinių, „Bezbožnik u stanka", buvo skelbta: „1930 m. mes turime paversti mūsų raudonąją sostinę bedieviška Maskva, mūsų kai­mus - bedieviškais kolūkiais [...]. Naujajam kaimui cerkvė nereikalinga"18. KBS paskelbė, kad antrasis penkmetis (1933-1937) turi būti galutinio religijos su­naikinimo laikotarpis. Praktiškai tai ir buvo padaryta. 1939 m. Sovietų Sąjungoje tik labai retai kur buvo gali­ma rasti legaliai veikiančius maldos namus ar laisvėje esantį dvasininką. 1928 m. RSFSR teritorijoje dar veikė 28 560 stačiatikių cerkvių ir 128 katalikų bažnyčios, o 1939 m. - jau tik apie 100 cerkvių ir 2 bažnyčios19.

Tačiau 1937 m. gyventojų surašymo, per kurį 57 proc. vyresnių nei 16 metų SSRS gyventojų pareiškė esą tikintys, duomenys parodė, kad pavyko sunaikinti tik institu­cines religijos formas, o ne patį tikėjimą. Tai režimo vadus paskatino imtis dar drastiškesnių priemonių. 1937 m. viduryje VKP(b) CK sekretorius Georgijus Ma-lenkovas pasiūlė J. Stalinui iš viso panaikinti įstatymus dėl religinių kultų ir institucijas, kontroliavusias jų vyk­dymą, nes, pasak jo, įstatymai religinėms organizacijoms suteikė, nors ir labai minimalią, terpę legaliai egzistuo­ti20. Tai būtų reiškę ir formalų religijos paskelbimą nusi­kalstama veikla. J. Stalinas suprato, kad tai būtų labai pakenkę „demokratiškiausios" pasaulio šalies įvaizdžiui, ir 1938 m. balandžio mėn. buvo panaikinta tik Nuolatinė religinių reikalų komisija, o įstatymai, reguliavę religinį gyvenimą, liko galioti.

Sovietų režimo antireliginės politikos pobūdis pri­klausė ir nuo vietos sąlygų bei konfesijos, prieš kurią ji buvo nukreipta. Tai patvirtina KB Sovietų Sąjungoje 1917-1939 m. istorija. Trečiojo dešimtmečio pradžioje (t. y. po 1921 m. Rygoje pasirašytos sutarties nusisto­vėjus vakarinei ribai) bolševikų kontroliuotoje teritori­joje gyveno apie 1,6 mln. katalikų21. Jų daugumą suda­rė ne rusų tautybės gyventojai: lenkai, vokiečiai, lietu­viai, baltarusiai, ukrainiečiai. Geografiniu požiūriu daugiausia katalikų gyveno Ukrainoje, Baltarusijoje, Pavolgyje ir Leningrade. Sovietų antireliginės veiklos tyrėjai nurodo keletą veiksnių, labiausiai paveikusių bolševikų požiūrį į katalikybę: 1) KB eksteritorialumas ir hierarchinė priklausomybė nuo Vatikano; 2) katali-

 

18 Д. Поспеловский, Русская православная церковь в XX в., Москва, 1995, с. 167.

19 М. Одинцов, op.cit, с. 10.

20 Ibid., No 7, c. 57.

21  R. Dzvvonkovvski, op. cit., s. 43.

 

kybė Sovietų Sąjungoje buvo tautinių mažumų, kurios turėjo savo atskiras valstybes (visų pirma lenkai ir vo­kiečiai), religija. Be to, katalikybė ir Vatikanas rusiško mentaliteto žemėlapyje simbolizavo Vakarų (arba loty­niškąjį) pasaulį, priešišką graikų stačiatikių tradicijai. Tai darė tam tikrą įtaką ir bolševikų ideologijai, kuri Vakarus iš esmės tapatino su kapitalizmo tvirtove, lai­kė nuolatinės grėsmės pirmajai socialistinei valstybei šaltiniu, todėl nuo Sovietų Sąjungos santykių su Vaka­rų valstybėmis pobūdžio labai priklausė ir požiūris į Vatikaną bei katalikybę.

Sovietų Sąjungoje gyvenusių katalikų padėčiai daug įtakos turėjo šios valstybės santykiai su Lenkija ir Vo­kietija, kurie taip pat klostėsi nevienodai. Bolševikai perėmė ir dar labiau suabsoliutino polinkį katalikybę Rusijoje tapatinti su lenkiškumu. 1919-1921 m. vykęs karas su Lenkija ir įtempti santykiai vėlesniais metais -sovietų nuomone, Lenkija buvo svarbiausia antisovieti-nio kordono grandis, - labai neigiamai paveikė sovietų valdžios požiūrį į visus katalikus. Masiškai fabrikuoda­ma bylas prieš lenkų tautybės dvasininkus, OGPU turė­jo du tikslus: įrodyti, kad katalikų dvasininkija yra Len­kijos „agentūra", ir kartu pateisinti terorą prieš KB So­vietų Sąjungoje. Pavyzdžiu tokiems susidorojimams tapo jau minėtas 1923 m. kovo 21-25 d. Maskvoje įvykęs at­viras arkivysk. J. Ceplako ir dar 11 Petrogrado kunigų* teismo procesas. Skelbdami, kad visų Sovietų Sąjungoje gyvenančių katalikų nelaimės kyla dėl Lenkijos pastan­gų panaudoti KB savo tikslams, bolševikai siekė suprie­šinti katalikus tautiniu pagrindu. Reaguodamas į tai, Šventasis Sostas dėl sovietų valdžios represijų retėjan­čią Bažnyčios hierarchiją bandė atnaujinti taip, kad so­vietams būtų kuo mažiau galimybių spekuliuoti šia tema, todėl tarp keturių 1926 m. vysk. M. D'Herbigny slapta pašventintų vyskupų tik vienas buvo lenkas, o Mogiliovo arkivyskupijos apaštaliniu administratoriumi Maskvoje buvo paskirtas nuo amžiaus pradžios Rusijoje dirbęs prancūzas Pi-Eugenas Neveu. Tačiau tai neišgel­bėjo slapta nominuotų hierarchų nuo skaudaus likimo: dauguma jų po kelerių metų atsidūrė lageriuose.

Tik Rapalo sutartis ir bendradarbiavimas su Vokieti­ja galėjo šiek tiek kompensuoti labai negatyvią bolševi­kų vadų nuostatą katalikybės atžvilgiu. Vokietija trečia­jame dešimtmetyje iš tikrųjų stengėsi tarpininkauti Va­tikano ir Sovietų Sąjungos deryboms. 1922-1927 m. ge­rai veikė ryšio tarp Romos ir Maskvos grandinė, kurią sudarė Šventojo Sosto nuncijus Berlyne Eugenijus Pa-celli (vėliau, 1939-1958 m., - popiežius Pijus XII), Vo­kietijos vyriausybė ir Vokietijos pasiuntinybė Maskvoje. Tačiau šie ryšiai ir derybos iš esmės nepakeitė sunkios katalikų padėties Sovietų Sąjungoje.

KB, kaip ir visoms kitoms konfesijoms Sovietų Są­jungoje, labai tragiški buvo 1929-1931 m. Forsuoto so­cializmo kūrimo metais buvo suimti 142 katalikų dvasi­ninkai22, masiškai uždarinėtos bažnyčios. Katalikų padė­tį dar labiau komplikavo 1930 m. labai pablogėję Mask­vos santykiai su Vatikanu. 1930 m. vasario 9 d. „L'os-servatore Romano" išspausdino popiežiaus Pijaus XI laišką, kuriame buvo smerkiamas Sovietų Sąjungoje prasidėjęs masinis teroras prieš religines organizacijas ir kviečiama melstis už persekiojamuosius. Šis doku­mentas sukėlė nepalankią sovietų režimui pasaulio vie­šosios nuomonės reakciją, o Sovietų Sąjungoje kilo atsa-

* Tarp buvo ir du lietuviai: vėliau vyskupu pašventintas Teofilis Ma­tulionis ir A. Pronckietis.

22 R. Dzwonkowski, op. cit., s. 214.

 

komoji antipopiežiška isterija. 1930 m. lapkričio mėn. Čekoslovakijoje, Tešino mieste, įkurtas komunistų vado­vaujamas Laisvamanių internacionalas sovietų iniciaty­va savo svarbiausiu priešu paskelbė Vatikaną.

Daugumos tyrėjų manymu, būtent popiežiaus protes­tas buvo viena iš svarbių priežasčių, dėl kurios J. Stali­nas sulėtino religijos persekiojimo tempą. 1930 m. kovo 2 d., t. y. nepraėjus nė mėnesiui po popiežiaus kreipimo­si, laikraštyje „Pravda" pasirodė J. Stalino straipsnis „Sėkmės svaigulys", kur, be kita ko, buvo pašiepiamai apibūdinti entuziastai, kurti kolūkį pradedantys nuo cerkvės uždarymo ir varpų nukabinimo. Dar po dviejų savaičių VKP(b) CK priėmė rezoliuciją, kurioje kaip vie­nas iš partijos direktyvų dėl kolūkių kūrimo iškraipymų įvertintas masinis maldos namų uždarinėjimas, esą vyk­dytas gyventojų daugumos valia23. Tačiau, atrodo, taip te­buvo siekiama nuraminti susijaudinusius Vakarus, nes iš tikrųjų antireliginė politika beveik nesušvelnėjo.

Popiežiaus protesto sukeltas rezonansas sovietų reži­mo vadovams aiškiai parodė, kokį pavojų katalikybė gali kelti tarptautiniam režimo įvaizdžiui. Pijaus XI deklara­cija buvo parengta pagal nepriklausomus pranešimus apie tikrąją tikinčiųjų padėtį, kurių sovietų saugumas nesugebėjo sulaikyti. Tokios informacijos šaltinis daž­niausiai būdavo katalikų dvasininkai, dirbę Sovietų Są­jungoje ir ieškoję būdų susisiekti su visuotine Bažnyčia. Tai buvo dar vienas motyvas visiškai ir kuo greičiau su­naikinti KB. Dar svarbesnė itin griežto KB persekiojimo priežastis buvo daug atkaklesnis jos pasipriešinimas val­džios nustatytiems religinio gyvenimo suvaržymams, dvasininkų nenoras remti režimą ir aktyvesnė pastoraci­nė veikla. Kaip minėta, OGPU nesėkmingai bandė pri­versti katalikų vyskupus RSB hierarchų pavyzdžiu de­klaruoti lojalumą režimui ir paneigti informaciją apie religijos persekiojimą. 1930 m. jiems pavyko palaužti Mins­ko vyskupijos generalinį vikarą kun. Petrą Auglį. 1930 m. kovo 20 d. laikraštyje „Pravda" išspausdintame interviu jis tvirtino, kad religija Sovietų Sąjungoje neper­sekiojama ir bažnyčios prievarta neuždarinėjamos. Ta­čiau vėliau kun. P Auglys su kaupu išpirko savo klaidą. Dar tais pačiais metais jis parašė laišką Lenkijos kardi­nolui A. Kakowskiui, kuriame apibūdino tikrąją KB pa­dėtį Sovietų Sąjungoje. Patekęs į enkavedistų rankas, šis laiškas tapo svarbiausiu 1937 m. iškeltos baudžiamosios bylos, kurioje kunigas buvo nuteistas mirties bausme, įkalčiu. Didesnį katalikų atsparumą ir pastangas veikti net sunkiausiomis aplinkybėmis liudijo keli bandymai nelegaliai rengti kunigus, gerai organizuota slapta jauni­mo katechizacija ir religinių brolijų veikimas.

Sovietų Sąjunga gana noriai sutikdavo iškeisti savo kalėjimuose ir lageriuose kalintus katalikų dvasininkus į kaimyninėse valstybėse represuotus komunistų pogrin­dininkus. Lietuvos vyriausybei 1933 m. pradžioje taip pat pavyko susitarti dėl tokio pobūdžio mainų. Tų metų sausio mėn. į Lietuvą grįžo 9 dvasininkai, tarp kurių bu­vo ir vysk. T. Matulionis. Kaip parodė vėlesni įvykiai, taip jie buvo išgelbėti nuo neišvengiamos mirties. J. Sta­lino susierzinimą dėl 1937 m. gyventojų surašymo rezul­tatų ir planų visiškai sunaikinti legalias religines struk­tūras realumą KB pajuto itin skaudžiai. Neišsamiais duomenimis, 1937-1938 m. buvo nuteisti mirties baus­me ir sušaudyti 62 katalikų kunigai24. Mirties nuospren-

 

23 A. Luukkanen, The religiuos policy of the Stalinist state, Helsinki, 1997, p. 94.

24 R. Dzwonkowski, op. cit., s. 236. Be jau minėto kun. P. Auglio, 1937 m. Brianske buvo sušaudytas dar vienas lietuvių kilmės kuni­gas - M. Šiaudinis.

 

dis buvo įvykdytas ir tuo metu vieninteliam Sovietų Są­jungoje likusiam katalikų vyskupui Aleksandrui Frisonui. Uždarytos iki tol tebeveikusios katalikų bažnyčios, o nemažai jau uždarytų - susprogdintos. 1939 m. vidury­je visoje Sovietų Sąjungoje buvo likusios tik dvi katalikų bažnyčios, oficialiai turėjusios aptarnauti užsienio vals­tybių piliečius: Šv. Liudviko Maskvoje (aptarnavo kun. Leopoldas Braunas) ir Dievo Motinos Leningrade (kun. M. Florentas). Tokius drastiškus sovietų valdžios veiksmus prieš KB galėjo paskatinti ir 1937 m. kovo 19 d. paskelbta popiežiaus enciklika „Divini Redempto-ris", kurioje aiškiai buvo pasmerkta ne tik komunizmo ideologija, bet ir pats sovietų režimas.

Taigi XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje sovietų režimas buvo labai arti vieno iš svarbiausių savo tikslų -sukurti visuomenę be religijos. Prasidėjus Sovietų Sąjun­gos ekspansijai vakarų kryptimi, per du dešimtmečius iš­bandyti antireliginės veiklos modeliai ir metodai turėjo būti pritaikyti naujomis sąlygomis. 1939-1940 m. oku­puotoje teritorijoje sovietų režimas susidūrė su stipria KB, kurios nenorinti pasiduoti valdžios kontrolei hierar­chinė organizacija, didelė įtaka visuomenėje ir antikomu­nistinės nuostatos buvo sunkiai įveikiamos kliūtys reži­mui, siekusiam įsitvirtinti šiame regione.

 

 

Katalikų bažnyčios padėtis tarpukario Lietuvoje ir pirmasis susidūrimas su sovietų režimu 1940-1941 m.

 

1939-1940 m. Sovietų Sąjungos okupuotoje teritorijoje Lietuva išsiskyrė kaip labiausiai katalikiškas kraštas. 1923 m. gyventojų surašymo duomenimis, prie katalikų


 

save priskyrė 85 proc. tuometinės Lietuvos teritorijos (be Vilniaus ir Klaipėdos kraštų) gyventojų, 7 proc. buvo ju­daizmo išpažinėjai, 3 proc. - evangelikai liuteronai, 1,6 proc. - sentikiai, 1,1 proc. - stačiatikiai25. Lietuvai prisijungus Klaipėdos kraštą, keliais procentais padidėjo evangelikų liuteronų dalis. Tarpukario nepriklausomos Lietuvos valstybės visuomenė buvo ne tik homogeniška konfesiniu atžvilgiu, bet ir mažai paveikta sekuliarizaci­jos. Vienas iš akivaizdžiausių to meto visuomenės reli­gingumo rodiklių - ištuokų statistika. Tarpukario Lietu­voje civilinės metrikacijos nebuvo, todėl užregistruotų iš­tuokų ir negalėjo būti. Tačiau dar ir 1950 m. Lietuvoje tūkstančiui gyventojų oficialiai buvo įregistruota tik 0,2 ištuokos26. Didelę dominavusios krašte KB įtaką patvirtina ir pasaulietinių katalikiškos veiklos formų įvairovė, organizacijų gausa, katalikiškos spaudos popu­liarumas.

Narių gausa pasižymėjusių katalikiškų organizacijų tinklas apėmė visas visuomenės grupes. Vaikai buvo su­burti į Angelo Sargo vaikų draugiją, kuri 1932 m. turėjo apie 60 tūkst. narių27. Tarp besimokančio jaunimo po­puliariausia buvo katalikiška Ateitininkų federacija. Kai kurių šaltinių duomenimis, vienam iš svarbiausių šios federacijos padalinių, Moksleivių ateitininkų sąjungai, kuri Antano Smetonos valdymo metais veikė nelegaliai, 1940 m. priklausė apie 11 tūkst. narių28, o tai būtų su­darę tris ketvirtadalius gimnazijų bei progimnazijų mo­kinių. Ateitininkai vyravo ir Vytauto Didžiojo universi-

25 Lietuvos gyventojai. Pirmojo 1923 m. rugsėjo 17 d. visuotinio gyventojų surašymo duomenys, Kaunas, 1924, p. 27-30.

26 V. Vardys, op. cit., p. 33.

27 S. Girnius, „Katalikų Bažnyčios vaidmuo nepriklausomos Lietuvos visuomenėje", Krikščionybė Lietuvoje, Chicago, 1997, p. 285.

28 Ibid., p. 283.


tete (toliau - VDU). Nesimokančio kaimo jaunimo kata­likiška organizacija „Pavasaris" 1940 m. vienijo apie 100 tūkst. jaunuolių29, tuo tarpu Tautininkų partijos jaunimo organizacija „Jaunoji Lietuva" kartu su kandi­datais ir rėmėjais turėjo tik apie 40 tūkst. narių30. Šim­tatūkstantiniu narių būriu taip pat galėjo pasigirti am­žiaus pradžioje įkurta Lietuvos katalikių moterų draugi­ja. Katalikai sėkmingai konkuravo su socialdemokratais bei komunistais ir vienydami į profesines sąjungas dar­bininkus. 1940 m. gegužės mėn. vykusiame Lietuvos krikščionių darbininkų sąjungos (buv. Darbo federacija) suvažiavime paskelbtais duomenimis, ši sąjunga turėjo 60 skyrių ir 8 tūkst. narių. Be to, dar veikė Šv. Juozapo darbininkų federacija. Socialine rūpyba tarpukario Lie­tuvoje taip pat daugiausia rūpinosi religinės organizaci­jos. Bene žymiausia buvo Šv. Vincento a Paulio draugi­ja, išlaikiusi ar administravusi daugumą senelių ir vai­kų prieglaudų. Visų nepolitinių katalikiškų organizacijų veiklą koordinavo Katalikų veikimo centras (toliau -KVC), kuriam 1938 m. priklausė 23 draugijos.

Katalikiškos pakraipos spauda taip pat aiškiai pir­mavo pagal leidinių kiekį ir skaitytojų skaičių. Ketvir­tojo dešimtmečio viduryje buvo leidžiami net 29 pavadi­nimų katalikiški periodiniai leidiniai, kurių bendras ti­ražas sudarė apie 7 mln. egzempliorių, t. y. beveik po 4 egzempliorius kiekvienam statistiniam katalikui31. Populiariausias iš jų buvo kaimui skirtas KVC leistas savaitraštis „Mūsų laikraštis", kurio tiražas ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje siekė 87 tūkst. egzempliorių32. 1936 m. vietoj tautininkų valdžios uždrausto leisti „Ry­to" pradėjęs eiti kur kas mažiau politiškai angažuotas „XX amžius" taip pat greitai tapo vienu iš labiausiai skaitomų dienraščių. Pakankamai gerai žinomus savo laikraščius leido ir kai kurios vyskupijos bei vienuolijos. Įtakingiausias mokslinio publicistinio pobūdžio leidinys tarpukario Lietuvoje buvo katalikiškos pasaulėžiūros kultūros mėnraštis „Židinys", kurio prenumeratorių skaičius svyravo tarp 2,5 ir 3 tūkst.33


   Sėkmingai dirbti pastoracinį darbą leido gerai su­tvarkyta KB institucinė struktūra. Popiežiaus Pijaus XI bule „Lithuanorum Gente" 1926 m. buvo įkurta atskira Lietuvos bažnytinė provincija, kurią sudarė Kauno arki­vyskupija ir Telšių (jai buvo priskirtas ir anksčiau Var­mijos vyskupijai priklausęs Klaipėdos kraštas), Panevė­žio, Kaišiadorių bei Vilkaviškio sufraganinės vyskupijos. Šiose vyskupijose ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje dir­bo apie 1300 katalikų dvasininkų, veikė 756 bažnyčios ir koplyčios, trijose kunigų seminarijose mokėsi per 300 klierikų34. 1940 m. pradžioje teritorijoje su atgautu Vil­niaus kraštu buvo 832 bažnyčios35 ir 1451 kunigas36. Pa­kankamai tankus buvo ir vienuolynų tinklas: 1940 m. Lietuvoje (be Vilniaus krašto) veikė 23 vyrų ir 73 mote­rų vienuolynai, kuriuose gyveno 401 vienuolis ir 639 vienuolės37. Ypač gausios buvo vienuolijų globojamos re-

29 Lietuvių enciklopedija (toliau - LE), Boston, t. 22, p. 199.  LE, t. 9, p. 349.

 J. Vaišnora, „Katalikiškoji kultūra ir veikla", LE, t. 15, Vilnius, 1991, 2-asis leidimas, p. 163.

32 Žurnalistikos enciklopedija, Vilnius, 1997, p. 344.
33 S. Girnius, „Katalikų Bažnyčios vaidmuo nepriklausomos Lietuvos visuomenėje", p. 290.
34   Elenchus omnium ecclesiarum et universi deri provinciae ecclesiasticae Lituanac pro anno Domini 1940.

35 V. Tininis, Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai, Vilnius, 1994, p. 73.

36 V. Vardys, op. cit., p. 31.
37 R. Laukaitytė, Lietuvos vienuolijos: XX a. istorijos bruožai, Vilnius, 1997, p. 89.

 

liginės pasauliečių draugijos ir brolijos. Populiariausios iš jų - pranciškonų vadovaujamos Šv. Antano maldos draugija (per 200 tūkst. narių) ir Trečiojo šv. Pranciš­kaus ordino (tretininkų) brolija, kuriai priklausė apie 50 tūkst. narių38.

Visose tarpukario Lietuvos konstitucijose buvo de­klaruota religijos ir Bažnyčios svarba valstybės gyveni­me, patvirtinta visų konfesijų teisė laisvai skelbti savo mokymą, įvestas privalomas tikybos dėstymas bendrojo lavinimo mokyklose, religinėms organizacijoms patikėta tvarkyti metrikacijos reikalus. Religinėms organizaci­joms taip pat buvo teikiama finansinė valstybės para­ma. Vyriausybė kasmet tam skirdavo apie 1,5 mln. litų, kurie buvo skirstomi proporcingai pagal tikinčiųjų skai­čių. Didžioji šių pinigų dalis teko dvasininkų atlygini­mams. Be to, iš valstybės biudžeto buvo teikiamos sub­sidijos seminarijų išlaikymui, maldos namų ir vienuoly­nų statybai. 1926-1936 m. trims katalikų kunigų semi­narijoms valstybė skyrė 3,2 mln. litų, bažnyčių ir vie­nuolynų remontui ir statybai - 821 tūkst. litų subsidijų ir nemokamai skyrė miško medžiagos už 102 tūkst. litų39.

Nepaisant to, didžiausios šalies konfesijos, KB, ir valstybės santykiai ketvirtajame dešimtmetyje buvo ga­na sudėtingi. Tautininkų valdžia, siekdama suvaržyti politinę krikdemų veiklą, dažnai sutapatindavo ją su ka­talikiškų organizacijų ar netgi pačios Bažnyčios veikla ir bandė ją riboti. Daugiausia dėl šios priežasties vyriausy­bė visų pirma siekė sumažinti Bažnyčios įtaką švietimo sistemoje. Bažnyčios ir tautininkų valdžios santykiai ypač pablogėjo ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, kai gimnazijose buvo uždrausta veikti ateitininkams, buvo smarkiai apkarpytas VDU Teologijos-filosofijos fakulteto biudžetas, pradėtos valstybinti katalikiškoms „Žiburio" ir „Saulės" draugijoms priklausiusios vidurinės mokyk­los. Tai sukėlė smarkius dvasininkų protestus, netgi im­ta kalbėti apie Bažnyčios persekiojimą.

1930-1932 m. politinė policija užregistravo apie tūks­tantį kunigų „agitacinių" pamokslų, už antivyriausybinę veiklą kunigams iškeltos net 262 bylos, nubausta 60 ku­nigų40. Nors dažniausiai buvo skiriamos piniginės bau­dos, pasitaikydavo ir įkalinimo atvejų. Tautininkų val­džios užsakymu dideliais tiražais buvo spausdinamos brošiūros, kuriose įrodinėta, kad Bažnyčia panaudojama politinei agitacijai prieš valdžią. Dvasininkai, atsakydami į tai, pagoniškomis išvadino tautininkų jaunimo organi­zacijas ir neleisdavo jų vėliavų įnešti į bažnyčias. 1931 m. spalio mėn. Lietuvos vyskupijų ordinarai taip pat paren­gė ganytojišką laišką, kuriame buvo smerkiamas A. Sme­tonos režimas, tačiau, nepritarus Kauno arkivyskupui metropolitui Juozapui Skvireckui, jis nebuvo viešai pa­skelbtas. Arkivysk. J. Skvireckas ramiau reagavo į tauti­ninkų režimo daromus apribojimus ir dėl to konfliktavo su aktyvios kovos šalininkais, ypač su Panevėžio vyskupu K. Paltaroku, kuris buvo aktyvaus KB veikimo pasaulie­tinėje srityje šalininkas.

Galima teigti, kad netiesioginis KB ir sovietų režimo konfliktas taip pat prasidėjo dar tarpukario metais. Po­piežiaus reakcija į represijų prieš tikinčiuosius pasmar-kėjimą Sovietų Sąjungoje paskatino ir Lietuvos ordina­rus garsiau prabilti apie religijos laisvės suvaržymus šio-

38 Ibid., p. 118-119.

39 Eltos 1936 m. birželio mėn. pranešimas, Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, Vilnius, 1961, t. 4, p. 623.

40L. Truska, Antanas Smetona ir jo laikai, Vilnius, 1996, p. 242.

 

je valstybėje. 1930 m. kovo 10 d. arkivysk. J. Skvireckas paskelbė specialų aplinkraštį dėl tikėjimo persekiojimo Rusijoje, kuriame Lietuvos tikintieji buvo paraginti melstis už Sovietų Sąjungoje gyvenančius katalikus, o kunigams nurodyta pamoksluose daugiau dėmesio skirti Bažnyčios persekiojimui. 1931-1932 m. „Rytas" spausdi­no vysk. Justino Staugaičio straipsnį apie KBS veiklą. 1937 m. pabaigoje net buvo ketinta surengti procesijas su žvakėmis, skirtas Sovietų Sąjungos tikėjimo kanki­niams, tačiau vyriausybė neleido to daryti.

Tarpukario Lietuvoje nelegaliai veikusi komunistų partija kovai su KB bandė panaudoti dar trečiajame de­šimtmetyje ateistinių pažiūrų inteligentų įkurtas lega­lias draugijas. Iš jų išsiskyrė 1923 m. dr. Jono Šliūpo iniciatyva įkurta Laisvamanių etinės kultūros draugija, kuri, Saugumo departamento žiniomis, ketvirtojo de­šimtmečio pabaigoje turėjo 123 skyrius ir daugiau nei 2 tūkst. narių41. Nuo 1933 m. ši organizacija leido laik­raštį „Laisvoji mintis", platino antireligines brošiūras. Laisvamaniškos orientacijos buvo ir 1920 m. Šiaulių in­teligentų įkurta „Kultūros" bendrovė, leidusi žurnalą tokiu pat pavadinimu. Laisvamanių etinės kultūros draugija pagrindiniu antireliginės propagandos bastionu išliko ir pirmaisiais sovietų valdymo mėnesiais.

Neatskiriama 1939-1940 m. naujai aneksuotų terito­rijų sovietizavimo proceso dalis buvo ir prievartinis jų visuomenių ateizavimas. Jau pirmosiomis okupacijos dienomis Lietuvoje apriboti KB Kremliui buvo ne ma­žiau svarbu nei imti kontroliuoti valdymo aparatą ir ginkluotąsias pajėgas42. Šis darbas buvo pradėtas dar iki formalaus aneksijos įtvirtinimo, panaudojant tam vadi­namąją Liaudies vyriausybę, kuri, kontroliuojama ir patariama Vladimiro Dekanozovo ir Nikolajaus Pozdniako-vo, turėjo atlikti pirmuosius senosios visuomenės tvar­kos ardymo darbus. Jau 1940 m. birželio 29 d. vos prieš kelias dienas legalizuota LKP pareikalavo atskirti Baž­nyčią nuo valstybės43. Civilizuotame pasaulyje Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės principas reiškė, kad religinės institucijos netenka bet kokios valstybės paramos savo pastoracinei veiklai. Sovietinė šio principo interpretaci­ja, kaip minėta, buvo iš esmės kitokia.

Kelią būsimajai sovietų režimo savivalei atvėrė teisi­nio religinių bendruomenių apsaugos mechanizmo suar­dymas. 1940 m. birželio 26 d. Liaudies vyriausybė nuta­rė vienašališkai nutraukti 1927 m. tarp Lietuvos Res­publikos ir Vatikano pasirašytą konkordatą, kuris ne tik garantavo valstybės paramą Bažnyčiai, bet ir saugojo nuo nepagrįsto pasaulietinės valdžios kišimosi į Bažny­čios vidaus gyvenimą. 1940 m. vasarą Bažnyčia buvo be­veik visiškai išstumta iš viešojo gyvenimo, ji neteko ga­limybių skleisti tikėjimo tiesas: panaikintas tikybos dės­tymas mokyklose, uždarytas VDU Teologijos-filosofijos fakultetas, kariuomenėje, mokyklose ir kalėjimuose at­leisti kapelionai, uždrausta religinių organizacijų veikla, nacionalizuotos tiesiogiai Bažnyčiai arba tikinčiųjų pa­sauliečių organizacijoms priklausiusios spaustuvės,„nu­stojo eiti visi religinės pasaulėžiūros periodiniai leidi­niai. 1940 m. rugpjūčio 15 d. paskelbtas privalomos civi­linės metrikacijos įstatymas iš pirmo žvilgsnio tik at-

41 A. Gaigalaitė, Klerikalizmas Lietuvoje 1917-1940, Vilnius, 1970, p. 266.

42 V. Vardys, op. cit, p. 46.

43 Draugės Meškauskienės kalba, pasakyta LKP vardu per mitingą sporto halėje birželio 29 d., Tiesa, 1940 m. liepos 1 d.

 

ėmė religinėms bendruomenėms iki tol pagal tradiciją priklausiusią formalią teisę išduoti gimimų, santuokų ir mirties metrikus, nepaneigdamas galimybės teikti reli­ginius sakramentus. Tačiau privalomos civilinės regist­racijos principu buvo dirbtinai sudvejintas svarbiausių gyvenimo įvykių įforminimas ir sudarytos sąlygos vėliau versti atsisakyti religinės jo dalies.

Siekiant apriboti religinių organizacijų veiklą, dar Liaudies vyriausybės veiklos laikotarpiu buvo imta ma­žinti jų materialinius išteklius. 1940 m. vasarą buvo nu­trauktas atlyginimų mokėjimas dvasininkams ir visos kitos valstybės finansinės subsidijos religinėms ben­druomenėms. Liepos 22 d. Liaudies seimui nutarus na­cionalizuoti visą žemės nuosavybę, buvo palikta po 3 ha tik prie parapinių bažnyčių, be to, į šiuos hektarus įėjo ir bažnyčios pastato bei šventoriaus užimamas plotas. Visa vienuolynų ir kita religinių organizacijų žemė buvo nusavinta. Iš viso KB 1940 m. Lietuvoje neteko apie 19 tūkst. ha žemės, t. y. 90 proc. turėtos žemės nuosavy­bės44. Dar iki nekilnojamojo turto nacionalizacijos įstaty­mų priėmimo buvo užimami ne tik nustojusių veikti re­liginių organizacijų, bet ir didesni kunigų seminarijoms bei vienuolynams priklausę pastatai. Antai 1940 m. lie­pos 2 d. „Lietuvos aidas" įdėjo žinutę, kad Kretingoje apsilankęs sveikatos ministras Leonas Koganas pritarė vietos gydytojų iniciatyvai miesto ligoninę iš „pasibaisė­tinos lūšnos" perkelti į pranciškonų vienuolyną45. Telšių ir Vilkaviškio seminarijų patalpose tuo pat metu buvo apgyvendinti sovietinės kariuomenės daliniai.

Nors sovietinė konstitucija formaliai garantavo sąži­nės laisvę, tačiau laisvai propaguoti buvo galima tik vie­ną pasaulėžiūrą - vadinamąjį marksizmą-leninizmą. 1940 m. rugpjūčio 25 d. Liaudies seimo priimta LSSR konstitucija pripažino tik religinio kulto atlikimo laisvę. Įforminus Lietuvos aneksiją, religija buvo galutinai iš­stumta iš viešojo gyvenimo, dar labiau suvaržytos gali­mybės Bažnyčiai veikti. Panaikintos visos religinės šventės, uždrausta religinės literatūros leidyba, konfis­kuotos nacionalizuotose leidyklose likusios religinės knygos, už kurias jau buvo sumokėta, „valant" knygy­nus ir bibliotekas buvo išimta iš apyvartos dauguma re­liginio turinio knygų. 1940 m. spalio 31 d. priimtu įsta­tymu buvo nacionalizuoti beveik visi religinėms organi­zacijoms priklausę gyvenamieji pastatai. Gyvenamojo ploto pertekliaus sekvestravimo pretekstu iš klebonijų imta masiškai iškeldinėti kunigus, iš kurijų - vyskupus ir personalą, buvo atimti tikinčiųjų lėšomis pastatyti pa­rapijų namai ir kitas religinėms bendruomenėms pri­klausęs nekilnojamasis turtas. Oficialiai buvo nacionali­zuota tik vienuolijoms priklausiusi žemė, tačiau iš tik­rųjų buvo atimtas beveik visas jų nekilnojamasis ir kil­nojamasis turtas, vienuoliai išvaryti iš vienuolynų, jie neteko galimybės dirbti auklėjimo ir socialinės rūpybos įstaigose. Religinių organizacijų padėtį labai pablogino ir tai, kad nuo 1940 m. gruodžio 1 d. Lietuvoje įsigaliojo RSFSR civilinis bei baudžiamasis kodeksai, kuriuose joms nebuvo pripažįstamos juridinio asmens teisės.

Sovietų valdžios teigimu, visi dvasininkai a priori bu­vo pavojingi politiniai priešai, darantys neigiamą įtaką tikintiesiems, todėl ji siekė suardyti vidinius religinių organizacijų hierarchinius ryšius, sukurti visiškai auto­nomiškų lokalių tikinčiųjų bendruomenių struktūrą,

44 M. Gregorauskas, Tarybų Lietuvos žemės ūkis, Vilnius, 1960, p. 78.
45 „Kretingos ligoninė turės tinkamas patalpas", Lietuvos aidas, 1940 m. liepos 2 d.

 

griauti dvasininkų autoritetą bei maksimaliai sumažinti jų gretas. 1940 m. spalio 2 d. LSSR vidaus reikalų liau­dies komisaro pavaduotojas Piotras Gladkovas pasirašė įsakymą apskričių skyrių viršininkams surinkti duome­nis apie apskrityje gyvenančius visus įvairių konfesijų dvasininkus ir akylai kontroliuoti jų veiklą46. To paties mėnesio pabaigoje LSSR NKVD išsiuntė Lavrentijui Be­rijai išsamią 18 lapų pažymą apie katalikų kunigų laiky­seną sovietų valdžios atžvilgiu, kurioje buvo konstatuo­ta, kad „katalikų dvasininkija - kunigai, buvusių katali­kiškų partijų bei organizacijų vadovai ir nariai [sic!], ėmėsi plačios kontrrevoliucinės veiklos tarp gyventojų. [...] siekia tikinčiuosius nuteikti prieš Tarybų valdžią ir orientuojasi į vokiečių kareivas. Tarybų valdžios vykdo­mą politiką kunigai savo pamoksluose iškraipo ir patei­kia ją antitarybine dvasia"47. Iš tikrųjų neretas kritiškas kunigų kalbas apie komunizmą ir valdžios politiką NKVD naudojo pagrįsti sovietų propagandos teiginiui, kad „dvasininkai yra išnaudotojų sėbrai ir darbo žmonių priešai".

    Tuo tarpu KB vadovybė ir kai kurie dvasininkai bandė ieškoti kompromiso su okupaciniu režimu, tikė­damiesi išlaikyti nors minimalias galimybes veikti Baž­nyčiai ir dirbti sielovados darbą. 1940 m. spalio 7 d. bu­vęs Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirminin­kas kun. Mykolas Krupavičius parengė memorandumą „Katalikų su komunistais bendradarbiavimo reikalu", adresuotą LSSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo (toliau - ATP), Liaudies Komisarų Tarybos (toliau -LKT) ir KP CK nariams. Nors šio dokumento tekste teigiama, kad čia išdėstyta asmeninė autoriaus pozicija, kiti šaltiniai tvirtina, kad kun. M. Krupavičius memo­randumą parengė per vysk. Vincento Padolskio konsekravimo iškilmes Vilkaviškyje pasitaręs su Lietuvos vys­kupais ir popiežiaus nuncijumi48. Taigi labiau tikėtina, kad memorandumas nebuvo vien kun. M. Krupavičiaus asmeninės iniciatyvos išraiška. Pripažinus, kad komu­nistų ir tikinčiųjų požiūris į religiją skiriasi, šiame do­kumente bandyta įrodyti, jog bendradarbiavimas tarp Bažnyčios ir sovietų režimo esąs įmanomas, nes jie turį vieną bendrą tikslą - socialinį teisingumą. Kova tarp re­ligijos ir komunizmo turinti vykti tik idėjine plotme, oponentams turint lygias galimybes, todėl memorandu­me kaip galimo bendradarbiavimo sąlygos reikalauta pa­naikinti jau padarytus Bažnyčios veiklos apribojimus. Kun. M. Krupavičius išreiškė viltį, kad komunistai „ne­norės dėl savo antireliginės veiklos nustatyti prieš save visą katalikiškąją visuomenę"49. Nepaisant kai kur per­dėto pataikavimo sovietų režimui, galima tvirtinti, kad nė viena šio dokumento mintis neprieštaravo Bažnyčios doktrinai ir nereiškė besąlygiško pritarimo režimui, to­dėl negalima jo vertinti kaip Bažnyčios pasirengimo ko­laboruoti su sovietų režimu. Tai patvirtina ir sovietų valdžios reakcija į kun. M. Krupavičiaus pasiūlymus.

Praėjus dviems mėnesiams po minėto memorandumo įteikimo, 1940 m. gruodžio mėn. pradžioje kun. M. Kru-

46 Lietuvių archyvas, t. 1, Kaunas, 1942, p. 29-31.

47 LSSR NKVD 1940 m. spalio 28 d. pažyma „Apie kontrrevoliucinę katalikų dvasininkijos veiklą Lietuvos TSR", LYA, f. K-l, ap. 3, b. 200, 1. 22-39.

48   P. Maldeikis, Mykolas Krupavičius, Chicago, 1975, p. 237; LSSR NKVD 1941 m. pradžioje parengta pažyma apie kun. M. Krupavi­čių, LYA, f. K-l, ap. 10, b. 3, 1. 76.

49Memorandumo „Katalikų su komunistais bendradarbiavimo reikalu" kopija, Lietuvos valstybinis istorijos archyvas, f. 1671, ap. 5, b. 60, 1. 12.

 

pavičių, kuris tuo metu buvo Kalvarijos klebonas, ap­lankė du vyriškiai, prisistatę žurnalistais iš Maskvos. Iš tikrųjų tai buvo aukšti NKVD pareigūnai: iš Maskvos komandiruotas enkavedistas, pasivadinęs žurnalistu Dolskiu, ir LSSR NKVD saugumo valdybos 2-ojo sky­riaus 2-ojo poskyrio viršininko pavaduotojas Leonidas Kliučiarevas. Per „labai draugišką", kaip jį apibūdino Oskaro slapyvardžiu susitikimo ataskaitą parašęs NKVD darbuotojas, pokalbį kun. M. Krupavičius žadėjo, kad jeigu pavyks susitarti, dvasininkai viešai pritars bendradarbiavimui su sovietų valdžia: „Bet kokiu atveju geriau bolševikai negu vokiečiai, tai aš pareiškiu tvirtai. Jeigu mums leistų surengti suvažiavimą ar konferenci­ją, mes viešai paskelbtume šį principą ir pasisakytume prieš tą atsilikusią dvasininkijos dalį, kuri ragina kovoti su sovietais"50. Dar po mėnesio susitikęs su Oskaru kun. M. Krupavičius vėl pakartojo sąlygas, kuriomis netgi būtų galimas Lietuvos KB hierarchų kreipimasis į pasaulio katalikus, raginantis bendradarbiauti su so­vietų valdžia. Tačiau sovietų saugumo nepasitikėjimą kun. M. Krupavičiaus pažadais sukėlė tai, kad jis pri­mygtinai siūlė vesti derybas su vysk. Vincentu Brizgiu, apibūdindamas jį kaip „pažangų Bažnyčios veikėją"51.

Parankesniu asmeniu deryboms jiems atrodė būsiąs arkivysk. J. Skvireckas. Tokią išvadą padarė su juo 1941 m. sausio 9 d. pasikalbėjęs LSSR vidaus reikalų liaudies komisaras Aleksandras Guzevičius: „Skvireckas nedviprasmiškai parodė esąs pasirengęs susitarti, pada­ryti nuolaidų be jokių slaptų minčių pridengti kontrre­voliucinę dvasininkiją. [...] tai, kad Krupavičius labai neigiamai kalba apie Skvirecką, verčia daryti prielaidą, kad aktyvieji katalikų dvasininkai jaučia, jog Skvireckas gali padaryti tas pačias nuolaidas, už kurias Krupavičius nori išsiderėti iš valdžios tarybų valdžios politikos katalikų bažnyčios atžvilgiu sušvelninimą"52. Po dviejų savaičių jau minėtas L. Kliučiarevas, to paties poskyrio operatyvinis įgaliotinis Leonardas Martavičius ir SSRS NKVD saugumo valdybos atsiųstas konsultantas Ruda-kovas pateikė pasiūlymus, kaip Lietuvoje sugriauti KB. Visų pirma jie rekomendavo toliau didinti spaudimą Bažnyčiai. Tuo tikslu LSSR Aukščiausiajai Tarybai (to­liau - AT) turėjo būti pasiūlyta priimti religinių susivie­nijimų įstatymą, kuris paskelbtų, kad maldos namai na­cionalizuojami, jais laikinai naudotis leidžiama tik vie­tos valdžios institucijų įregistruotiems parapijų komite­tams, uždaromi vienuolynai, leidžiama veikti tik vienai kunigų seminarijai, kuri turėtų būti perkelta į provinci­ją. Tačiau didžiausia šio dokumento dalis skirta prie­monėms, kuriomis būtų galima, „pasinaudojus priešta­ravimais tarp nuosaikiosios bažnyčios dalies, vadovau­jamos metropolito arkivysk. J. Skvirecko, ir antitarybi­nės srovės, vadovaujamos jo padėjėjo vysk. V Brizgio, Kauno arkidiecezijoje organizuoti skilimą"53. Projekte taip pat numatyta ieškoti kitų silpnų Bažnyčios vietų ir, pasinaudojant jomis, skatinti nesutarimus: tarp len­kų ir lietuvių - dėl Vilniaus arkivyskupijos prijungimo prie Lietuvos bažnytinės provincijos, tarp dvasininkų -

 

50 Oskaro raportas apie 1940 m. gruodžio 10 d. įvykusį pokalbį su kun. M. Krupavičiumi, LYA, f. K-l, ap. 10, b. 3, 1. 78.

51 Oskaro raportas apie 1941 m. sausio 10 d. įvykusį pokalbį su kun. M. Krupavičiumi, ibid., 1. 82.

52 A. Guzevičiaus pranešimas apie 1941 m. sausio 9 d. įvykusį pokalbį su arkivysk. J. Skvirecku, ibid., 1. 85-86.

53 1941 m. sausio 26 d. parengtas LSSR NKVD dokumento projektas „Pasiūlymai dėl agentūrinių-operatyvinių priemonių suardyti Lie­tuvos katalikų bažnyčiai", LYA, f. K-l, ap. 3, b. 200, 1. 98.

 

panaudojant karjeros motyvą, tarp atsinaujintojų ir konservatorių. Aiškiai matyti, kad kai kurie iš „siūly­mų" paremti nepagrįstomis prielaidomis, ir net neaišku, ar jie buvo bandyti įgyvendinti. Vis dėlto tai yra unika­lus dokumentas, atskleidžiantis sovietų valdžios tikslus ir enkavedistų darbo metodus. Jis iliustruoja vieną iš sovietų valdžios taikytų antibažnytinės politikos takti­kos rūšių - laikiną susitarimą ir sudėtingas manipulia­cijas pačiais dvasininkais.

Vertindamas Vatikaną kaip vieną iš svarbiausių anti-sovietinės akcijos centrų, sovietų režimas stengėsi kon­troliuoti neoficialius Lietuvos KB ryšius su išoriniu pa­sauliu. Numatydamas tai, popiežius dar 1939 m. lapkri­čio 30 d. slaptu raštu suteikė ypatingus įgaliojimus (fa-cultati specialis) bolševikų okupuotos teritorijos vysku­pams ir kunigams54. Vyskupams buvo suteikta teisė sa­vo nuožiūra numatyti du patikimus dvasininkus, kurie, jei jam pačiam būtų sukliudyta eiti pareigas, paveldėtų jurisdikciją administruoti vyskupiją. Nuncijui Luigi'ui Centozai 1940 m. rugpjūčio 24 d. išvykus iš Lietuvos, ryšiai su Šventuoju Sostu toliau buvo palaikomi per Va­tikano nunciatūrą Berlyne55. Minėtame pasiūlymų, kaip sugriauti KB, plane taip pat buvo numatyta „užverbuoti kvalifikuotus agentus, kurie sugebėtų perimti Lietuvos katalikų akcijos vadovų ryšius su Vatikanu"56. Sovietų režimas 1941 m. pradžioje ir tiesiogiai bandė atnaujinti ryšius su Šventuoju Sostu. Naujuoju SSRS ambasado­riumi Vokietijoje paskirtas Lietuvos aneksijos režisie­rius V Dekanozovas netikėtai panoro pats susitikti su diplomatų korpuso vadovu, popiežiaus nuncijumi Berly­ne arkivysk. Orsenigo57. V Dekanozovas per pokalbį, be kita ko, stengėsi išsklaidyti arkivyskupo susirūpinimą dėl katalikų padėties neseniai prie Sovietų Sąjungos prijungtose Baltijos valstybėse, tvirtindamas, kad KB vei­kimo sąlygos šiuose kraštuose nepasikeitė. Sovietai no­rėjo užsitikrinti palankią ar bent jau neutralią Vatikano poziciją karinio konflikto akivaizdoje. Taigi jau 1940-1941 m. išryškėjo sovietų režimo siekis kontroliuoti in­formaciją, kuri pasiekdavo Romą iš Sovietų Sąjungos, ir manipuliuoti ja savo užsienio politikos tikslais.

Rengdamasis įgyvendinti KB suskaldymo planus, NKVD Lietuvoje naudojosi gerai išbandytu represijų prieš dvasininkus mechanizmu. Dvasininkų persekioji­mas buvo ne tik prevencinė priemonė prieš nepageidau­jamą jų įtaką visuomenei. Represijos, pasak sovietų sau­gumo pareigūnų, turėjo dvasininkus įbauginti ir padary­ti juos paklusnesnius. LSSR NKGB Slaptojo politinio skyriaus 3-iojo poskyrio viršininkas L. Kliučiarevas 1941 m. balandžio mėn. pradžioje taip motyvavo repre­sijas prieš dvasininkus: „Sustiprintas represinis reak­cingų dvasininkų spaudimas turėtų paskatinti svyruo­jančiuosius pasidaryti nuosaikesnius"58. Tai buvo bando­ma padaryti ir paprasčiausiu terorizavimu: labai dažnai kunigai buvo sulaikomi tiesiog gatvėje ir vežami tardyti

 

54  Vatikano valstybės sekretoriaus kardinolo L. Maglione's 1939 m. lapkričio 30 d. raštas, Kauno arkivyskupijos kurijos archyvas (toliau -KAKA), kun. P. Veblaičio raštų ir dokumentų byla.

55  V. Pavalkis, „Bažnyčia Lietuvoje ir Vatikanas 1940-1945", Aidai, 1973, Nr. 6, p. 245-249.

56 1941 m. sausio 26 d. parengtas LSSR NKVD dokumento projektas „Pasiūlymai dėl agentūrinių-operatyvinių priemonių suardyti Lie­tuvos katalikų bažnyčiai", LYA, f. K-l, ap. 3, b. 200, 1. 105.

57 H. Stehle, Tajna dyplomacja Watykanu: Papiestivo ivobec komunizmu (1917-1991), VVarszavva, 1993, s. 168.

58 LSSR NKGB Slaptojo politinio skyriaus 3-iojo skyriaus viršininko L. Kliučiarevo 1941 m. balandžio mėn. pažyma apie areštus, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 200, 1. 88.

 

arba uždaromi į kalėjimą, neretai nepateikiant jiems jo­kių oficialių kaltinimų. Pavyzdžiui, žymus misionierius tėvas Jonas Bružikas SJ, suimtas 1940 m. rugsėjo 19 d. ir uždarytas į Marijampolės kalėjimą, oficialiai buvo tardytas tik du kartus: suėmimo dieną ir 1941 m. bir­želio 21 d.59

Naudojant visą NKVD tardymo priemonių arsenalą stengtasi surinkti įrodymus, kad suimtieji padarė sunkius politinius nusikaltimus - šnipinėjo gestapui ar­ba kūrė kontrrevoliucines organizacijas. Pavyzdžiui, 1941 m. balandžio mėn. buvo sudaryta bendra byla net penkiems kunigams: Kauno Švč. Trejybės parapijos kle­bonui kun. Pranui Petraičiui, jo broliui Eržvilko klebo­nui Antanui Petraičiui, Eržvilko vikarui Severinui Buteikiui, kunigams Adolfui Sušinskui ir Juozapui Čepė­nui. Bandyta „įrodyti", kad jie sudarė „kontrrevoliucinę organizaciją", organizavo „antitarybiškai nusiteikusių asmenų" nelegalų sienos perėjimą, dalyvavo antisovieti-nio pogrindžio veikloje60. Negalutiniais duomenimis, 47 dvasininkai ir vienuoliai iki 1941 m. birželio 6 d. bu­vo ilgesniam ar trumpesniam laikui įkalinti, 35 - iš­tremti ar išvežti į lagerius 1941 m. birželio 14-18 d.61

Dvasininkų gretas turėjo išretinti ne tik represijos, bet ir nuo pat pirmųjų okupacijos dienų darytos kliūtys naujų kunigų rengimui. Ketvirtojo dešimtmečio pabai­goje Sovietų Sąjungoje nebuvo nė vienos dvasininkų rengimo mokyklos, todėl ir 1939-1940 m. aneksuotose teritorijose, kur veikė kelios dešimtys stačiatikių ir ka­talikų dvasinių seminarijų, per trumpą laiką jos turėjo būti uždarytos. 1940 m. rudenį LSSR LKT pirmininkas Mečislovas Gedvilas pranešė, kad Lietuvoje toliau veik­ti galės tik Kauno kunigų seminarija. Po 1941 m. sau­sio 12 d. įvykusių SSRS AT rinkimų sovietinės kariuomenės daliniai užėmė ir Kauno tarpdiecezinės semina­rijos patalpas. Oficialiai buvo aiškinama, kad tai val­džios atsakas į antisovietinę dvasininkų agitaciją prieš rinkimus. Tuo tarpu SSRS LKT ir VKP(b) CK įgalioti­nis Lietuvoje N. Pozdniakovas pas jį šiuo reikalu atvy­kusiems vyskupams Vincentui Borisevičiui ir V Brizgiui pareiškė, kad „kas Rusijoje buvo padaryta per metų, Lietuvoje bus įgyvendinta per du ar tris"62, todėl beprasmiška rengti naujus kunigus, kuriems grei­tai nebūsią darbo. Nors ir netekusios daugumos turėtų patalpų, Kauno ir Vilniaus kunigų seminarijos 1940-1941 m. sugebėjo tęsti darbą, bet 1941 m. gegužės 20  d. LKP(b) CK biuras priėmė nutarimą uždaryti visų konfesijų oficialiai ir neoficialiai veikiančias dvasines seminarijas63.

Šis sprendimas buvo 1941 m. pavasarį organizuoto bendro religijos puolimo dalis. Buvo pradėtas varžyti neoficialus religinis jaunimo auklėjimas, kuris, panaiki­nus tikybos dėstymą mokyklose, toliau vyko už jų sienų ir valdžios buvo toleruojamas. 1941 m. balandžio mėn. vietos valdžios institucijos gavo instrukcijas, kuriose bu­vo nurodyta visus toje vietovėje dirbusius kunigus pri­versti pasirašyti pasižadėjimus nemokyti vaikų tikybos. 1941 m. vasario 15 d. „Laisvoji mintis" vedamajame

59 J. Bružiko baudžiamoji byla, LYA, f. K-l, ap. 58, b. P-10521.

60 Kun. P. Petraičio 1941 m. gegužės 26 d. tardymo protokolas, ibid., b. 9460/3, 1. 114-120.

61 Lietuvos gyventojų genocidas (1939-1941), t. 1, 2-asis leidimas, Vilnius, 1999, p. 64.

62 V. Brizgys, Katalikų Bažnyčia Lietuvoje 1940-1944 metais, Chicago, 1977, p. 94.

63 LKP(b) CK biuro 1941 m. gegužės 21 d. posėdžio protokolas, LYA LKP DS, f. 1771, ap. 2, b. 117, 1. 12.

 

straipsnyje ragino „imtis iniciatyvos iškovoti darbo žmo­nėms patalpas kultūrinėms įstaigoms, panaudojant tam tikslui bažnyčių, sinagogų, cerkvių ir kitokių maldos na­mų pastatus"64. Žinant, koks buvo Sovietų Sąjungoje trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje naudotas mal­dos namų uždarymo mechanizmas, galima spėti, kad po tokių visuomenės reikalavimų būtų buvę imta uždarinė­ti iki tol neliestas bažnyčias.

Oficialiai buvo skelbiama, kad sovietų valdžios vyk­dyta antireligine politika tebuvo tenkinti didžiosios vi­suomenės dalies, esą netikinčiosios, pageidavimai, todėl ir Lietuvoje buvo prabilta apie masinio ateistinio darbo reorganizavimą. LKP CK propagandos ir agitacijos sek­retorius Kazys Preikšas reikalavo pertvarkyti Laisvama­nių etinės kultūros draugiją į „masinę darbo žmonių or­ganizaciją - kovingųjų bedievių sąjungą"65. Šiems pla­nams 1941 m. gegužės 7 d. pritarė ir LKP(b) CK biu­ras, tačiau prasidėjus karui jų nebespėta įgyvendinti. 1941 m. pavasarį pasitaikė barbariško sovietų valdžios atstovų bei rėmėjų elgesio su religinio kulto objektais atvejų. Vokiečiams repatrijavus, Vilniuje ir Kėdainiuose nustojusios veikti liuteronų bažnyčios buvo nusiaubtos, jose suniokoti religinio meno paminklai. Sovietinės ka­riuomenės kariai ir komjaunuoliai ėmė masiškai naikin­ti kryžius ir koplytėles.

Tai, kad buvo uždaromos seminarijos, prieš dvasinin­kus griebtasi vis smarkesnių represijų, bandyta izoliuoti kunigus nuo jaunimo auklėjimo, kurti masinio ateis­tinio sąjūdžio organizavimo planai, rodo, jog 1941 m. pavasarį sovietų režimas Lietuvoje rengėsi radikaliai antireliginei kampanijai. Tai buvo svarbi iki karo su Vo­kietija numatyto 1940 m. aneksuotų teritorijų „nu­kenksminimo" plano dalis. Sovietų režimo lyderių didelis nepasitikėjimas KB vertė kuo skubiau apriboti jos veiklą, nes norėta turėti ramesnį užnugarį. Kita vertus, baimė išprovokuoti pasipriešinimą pakankamai neįtvir­tinus režimo vertė susilaikyti nuo kai kurių pernelyg drastiškų antireliginio veikimo būdų. 1940-1941 m. dar nebuvo ryžtasi uždarinėti maldos namų, nes tai - visuo­menei labiausiai matomas religinio gyvenimo suvaržy­mo įrodymas, paprastai sukeldavęs didelį nepasitenkini­mą. 1941 m. gegužės 21 d. (tą pačią dieną, kai buvo pri­imtas nutarimas uždaryti visų konfesijų seminarijas) LKP(b) CK biuras priėmė nutarimą, kuriuo apskričių ir miestų vykdomiesiems komitetams buvo uždrausta pa­tiems spręsti su religinėmis bendruomenėmis ir jų turto nacionalizavimu susijusius klausimus, o komunistų par­tijos komitetai buvo įpareigoti prižiūrėti, kad spren­džiant šiuos klausimus nebūtų savivalės66. Taigi, griež­tindamas antireliginę politiką, centras kartu norėjo tvir­tai kontroliuoti jos įgyvendinimą. 1940-1941 m. sovietų režimas Lietuvoje taip pat dar nevykdė smulkmeniškos ir įkyrios religinių institucijų vidaus gyvenimo kontro­lės. Nespėta sukurti mechanizmų, kurie valdžios insti­tucijoms būtų leidę kištis į vyskupijų valdymo, dvasinin­kų paskirstymo reikalus. Nors į tikinčiuosius jau žiūrė­ta su nepasitikėjimu, jų atviro diskriminavimo faktų pa­sitaikydavo retai.

Nuo artėjusios persekiojimų bangos Lietuvos tikin­čiuosius  išgelbėjo  prasidėjęs  Vokietijos  kariuomenės

 

64 „Opus ir neatidėliotinas reikalas", Laisvoji mintis, 1941 m. Vasario 15 d.

65J. Aničas, Katalikiškasis klerikalizmas Lietuvoje 1940-1944 m., p. 93.

66LKP(b) CK biuro 1941 m. gegužės 21 d. posėdžio protokolas, LYA LKP DS, f. 1771, ap. 2, b. 117, 1. 15.

 

puolimas. Tuomet išryškėjo ir tikrasis sovietų režimo neapykantos Bažnyčiai mastas. Besitraukiantys ginkluo­ti sovietų aktyvistai žiauriai nužudė net 17 kunigų.

 

 

SSRS ir Vokietijos karo patirtis ir jos Įtaka vėlesnei sovietų režimo antibažnytinei politikai Lietuvoje

 

Didelę reikšmę atskirų asmenų, socialinių, etninių ar konfesinių grupių likimui sovietų 1944-1945 m. reoku-puotoje Lietuvoje turėjo jų laikysena nacių okupacijos metais, nes Lietuvą Kremlius jau laikė integralia Sovie­tų Sąjungos dalimi, o bendradarbiavimą su naciais ver­tino kaip tėvynės išdavimą. Kai po karo nacizmas buvo pasmerktas tarptautiniu lygiu, kolaboravimo su naciais korta sovietų režimui tapo veiksmingu susidorojimo su neparankiais asmenimis ir grupėmis įrankiu. Neretai, kaip matysime toliau, jis buvo naudojamas ir prieš Lie­tuvos KB.

Ėmus pulti Vokietijos kariuomenei, Lietuvoje tą pa­čią dieną prasidėjo ginkluotas sukilimas prieš besitrau­kiančią sovietų valdžią, į kurį įsitraukė ir kunigai - ne­retai jie dalyvavo vietos savivaldos institucijų ar net partizanų būrių veikloje. Pavyzdžiui, Dubingių klebonas kun. Jonas Žvinys vadovavo iš aplinkinių apylinkių su­sirinkusių vyrų būriui, kuris 1941 m. liepos 1 d. Molė­tuose, kai iš čia pasitraukė sovietų institucijos, atkūrė savivaldą67. Nors kunigai dažnai sulaikydavo sukilėlius nuo pernelyg radikalių veiksmų prieš buvusius kolabo­rantus, vėliau tokie faktai buvo panaudoti kaip įrody­mas, kad katalikų dvasininkai buvo aktyvūs sukilimo dalyviai ir vos ne pagrindiniai jo organizatoriai. Vėliau sudarytose bylose kunigams neretai kaip antisovietinė veikla buvo inkriminuojamas ir jų dalyvavimas iškilmin­gai laidojant paskutinių sovietų režimo dienų aukas.

Sovietų režimo baisumus 1940-1941 m. patyrusios Baltijos tautos bei vakarinių Baltarusijos ir Ukrainos teritorijų gyventojai nacius laikė išvaduotojais iš bolše­vikų nelaisvės ar bent jau mažesniu blogiu nei sovietų režimas. Panašiai Vokietijos kariuomenės misiją tuo me­tu įsivaizdavo ir Lietuvos KB vadovai. Kauno arkivys­kupijos vyresnybė nevengė viešai reikšti simpatijų Vo­kietijos kariuomenei, išvadavusiai kraštą nuo sovietų te­roro. Liepos 4 d. Kauno dienraštis „Į laisvę" paskelbė arkivysk. J. Skvirecko, vysk. V Brizgio ir prel. Kazimie­ro Saulio pasirašytą pareiškimą „Brangūs tautiečiai". Jame buvo pasmerkti bolševizmo nusikaltimai Lietuvo­je, padėkota Vokietijos kariuomenei už Lietuvos išvada­vimą, pareikšta viltis, kad tikėjimo laisvė bus gerbiama, o Lietuvos gyventojai paraginti susitelkti ir atstatyti bolševikų sugriautą kraštą. Kitą dieną Kauno katedroje buvo aukojamos gedulingos šv. Mišios už pirmosiomis karo dienomis Lietuvoje žuvusius vokiečių karius ir lie­tuvių sukilėlius68. Vykstant karui, naciai stengėsi tokio­mis šio regiono visuomenės ir Bažnyčios nuotaikomis pasinaudoti savo propagandos tikslams, nors nacių reži­mo ideologija taip pat buvo antikrikščioniška ir ypač an-tikatalikiška.

Karinę administraciją pakeitusi vokiečių civilinė val­džia nesirengė atkurti Lietuvos nepriklausomybės, taip pat ir iki 1940 m. vasaros buvusios Bažnyčios padėties.

 

67J. Žvinys, Mano gyvenimo užrašai, Vilnius, 1993, p. 98-111.

68 A. Bubnys, „Vokiečių politika Lietuvoje Bažnyčios ir religijos atžvilgiu", Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, t. 14, 1999, p. 211.

 

Tiesa, iš pradžių buvo leista atnaujinti visų seminarijų veiklą, VDU atgaivinti Teologijos-filosofijos fakultetą, grąžinti tikybos dėstymą į bendrojo lavinimo mokyklas, atkurti kapelionų instituciją kalėjimuose ir ligoninėse, vienuoliai galėjo grįžti į iš jų atimtus pastatus. Tačiau Bažnyčiai nebuvo grąžinta žemės ir nekilnojamojo turto nuosavybė, neleista atnaujinti religinės spaudos leidy­bos ir veikti kai kurioms religinėms organizacijoms. Di­džiąja bolševikų nacionalizuoto turto dalimi Bažnyčia galėjo disponuoti, tačiau vokiečiai ne tik negrąžino nuo­savybės į jį teisių, bet ir patys reikalui esant juo naudo­davosi. Greitai iškilo grėsmė Kauno kunigų seminarijai ir Teologijos-filosofijos fakultetui.

Vokiečių okupacinė valdžia nepalankiai reagavo ir į Bažnyčios iniciatyvą suaktyvinti misijų darbą Baltarusi­joje bei kitose vokiečių užimtose SSRS teritorijose. Ak­tyviausiai tuo rūpinosi Leningrado apaštalinis administ­ratorius vysk. T. Matulionis ir jurisdikciją Minsko diece­zijoje 1941 m. rudenį iš Romos išsirūpinęs Vilniaus ar­kivyskupas Romualdas Jalbžykovskis. Šis bandė, neatsi­klausęs nacių valdžios leidimo, siųsti kunigus į rytus, tačiau jie buvo arba suimti ir nužudyti (kun. Henrikas Hlebovičius), arba grąžinti į Vilnių. Vokiečiai leido į Baltarusiją vykti tik lietuvių policijos batalionų kapelio­nams. 1941 m. gruodžio mėn. į 12-ąjį policijos batalioną, vykdžiusį operacijas Baltarusijoje, kaip kapelionas atvy­ko ir kun. Zenonas Ignatavičiaus. Po kelių dešimtmečių sovietų propaganda gana sėkmingai panaudojo šį faktą kaip svarbų KB bendradarbiavimo su naciais įrodymą. Tačiau kalbant apie kun. Z. Ignatavičių reikia atkreipti dėmesį bent į du dalykus, kurie leistų suabejoti jam pa­teiktų kaltinimų svarumu. Pirma, jam atvykus, bataliono kariai nebešaudė žydų ir daugiausia kovojo su sovie­tų partizanais. Antra, kun. Z. Ignatavičius daugiausia dėmesio skyrė apaštalavimui tarp vietos civilių gyven­tojų, o karo kapeliono pareigos tam buvo patogi prie­danga69.

Tokia vokiečių civilinės valdžios politika komplikavo jos santykius su Bažnyčia. 1942 m. spalio 6-8 d. Kaune susirinkę į metinę konferenciją, Lietuvos vyskupai nu­tarė parengti memorandumą generaliniam komisarui. Memorandume buvo reikalaujama atkurti Bažnyčios nuosavybės teises, grąžinti bolševikų atimtus archyvus ir metrikų knygas, sudaryti sąlygas teikti dvasinius pa­tarnavimus lietuviams, išvežtiems į darbus Vokietijoje, netrukdyti VDU Teologijos-filosofijos fakulteto veiklai, leisti bent po vieną katalikišką savaitraštį ir mėnraštį, grąžinti katalikiškas spaustuves, leisti veikti katalikiš­koms organizacijoms, be to, buvo nepritariama lenkų ūkininkų iškeldinimui, jaunuolių siuntimui atlikti darbo prievolės į Vokietiją, draudimui mokyklose veikti religi­niams būreliams70. 1942 m. spalio 11 d. Kauno įgulos bažnyčioje vysk. V Brizgys pasakė pamokslą, kuriame dėl visų šių dalykų kritikavo okupacinį režimą.

Nepavyko okupacinės valdžios pareigūnams gauti Bažnyčios paramos ir 1943 m. pradžioje paskelbtai mo­bilizacijai į vokiečių karinius dalinius. Vasario 20 d. į Kauno arkivyskupijos kuriją atvykusiems vokiečių sau­gumo policijos ir SD vadui Lietuvoje Karlui Jageriui ir KB reikalus šioje įstaigoje kuravusiam unteršturmfiure-

 

69 Z. Ignonis, Praeitis kalba. Dienoraštiniai užrašai: Gudija, 1941-1944, New York, 1980.

70 A. Bubnys, op. cit., p. 215.

 

riui Pauliui Mūlleriui arkivysk. J. Skvireckas, pasak jų pokalbio liudininko vysk. V Brizgio, pasakęs: „Reikalau­ti iš dvasiškijos pagalbos mobilizacijai yra pačių karių pažeminimas. Mobilizacija nėra Bažnyčios reikalas. Yra bolševikų armija ir yra bolševizmo dvasia. Jūsų reikalas yra sumušti bolševikų armiją, o mūsų reikalas - sumuš­ti bolševizmo dvasią. Tai mes stengėmės ir stengsimės daryti, tik pasaulinė valdžia tegul mums to nekliudo. Ne mūsų reikalas lieti patrankas, ne mūsų reikalas ir vyrus šaukti į kariuomenę"71.

    Panašiai atsisakymą duoti nurodymą kunigams baž­nyčiose raginti tikinčiuosius neboikotuoti mobilizacijos į vokiečių karinius dalinius motyvavo ir arkivysk. Mečis­lovas Reinys. Jis pareiškė negalįs įsakyti kunigams kal­bėti apie pasaulietinius dalykus, be to, priminė, kad ir vokiečių okupacinė valdžia varžė Bažnyčios veiklą. Arki­vyskupas teigė, kad jis pats dedas „daug pastangų spau­doje ir pamoksluose prieš piktą, kurį skleidžia bedieviš­kas komunizmas"72. Arkivyskupas iš tikrųjų nevengė viešai reikšti antikomunistinių minčių. Vokiečių okupa­cijos metais laikraščiuose „Naujoji Lietuva" ir „Karys" buvo išspausdinta daugiau nei dešimt jo straipsnių, ku­rių dauguma tiesiogiai buvo skirti bolševizmo kritikai73. Arkivysk. M. Reinio antikomunistiniai straipsniai buvo aukšto teorinio lygio ir kartu paremti gyvenimo patirti­mi. Komunizmas jam buvo didžiausias blogis, todėl kova su juo, arkivyskupo nuomone, - svarbiausias viso civili­zuoto pasaulio uždavinys ir pareiga. Vėliau ši publicisti­nė veikla tapo vienu iš pagrindinių kaltinimų, kuriuos sovietai pateikė arkivyskupui sudarydami baudžiamąją bylą. Ir kitų Bažnyčios hierarchų viešų pareiškimų spi­ritus movens dažniausiai būdavo komunizmo, visų pirma jo antireliginių nuostatų, kritika. Pirmasis vysk. V Borisevičiaus ganytojiškas laiškas Telšių vyskupijos tikintiesiems, paskelbtas 1943 m. rugpjūčio 8 d., buvo skirtas vien šiai temai74.

    1943 m. įtampą tarp Bažnyčios ir vokiečių okupaci­nės valdžios padidino bandymas Lietuvoje įtvirtinti civi­linę metrikaciją. Arkivysk. J. Skvireckas 1943 m. liepos 12 d. generaliniam komisarui rašė, kad civilinė metrika­cija „negali būti laikoma pozityviu įnašu kovoje prieš bolševizmą, bet kaip tik sąmoningai ar nesąmoningai palaiko bolševikinės santvarkos likučius"75. Sis klausi­mas buvo svarstomas ir metinėje Lietuvos vyskupų kon­ferencijoje, vykusioje 1943 m. spalio 5-6 d. Joje buvo nutarta nusiųsti protesto raštą generaliniam komisarui. Rašte vyskupai pabrėžė, kad esamos tvarkos dėl santuo­kų jie nelaiko teisėta, ir reikalavo atkurti iki sovietų okupacijos Lietuvoje buvusią tvarką.

Šioje vyskupų konferencijoje taip pat buvo numatyta 1944 m. vasarą sušaukti II Lietuvos eucharistinį kon­gresą, turėjusį Lietuvoje atgaivinti okupacijų prislėgtą dvasinį gyvenimą. Tam buvo sudarytas pasirengimo ko­mitetas, paskelbtas visų Lietuvos vyskupų pasirašytas ganytojiškas laiškas kongreso proga, parengtas Lietu-

71 V. Brizgys, op. cit., p. 151.

72 Arkivysk. M. Reinio 1943 m. balandžio 24 d. rašto gen. P. Kubiliūnui

kopija, LYA, f. K-l, ap. 45, b. 71, 1. 113.

73 Arkivysk. M. Reinio 1947 m. birželio 15 d. tardymo protokolas, Lietuvos vyskupai kankiniai sovietiniame teisme, sud. A. Streikus, Vilnius, 2000, p. 613.

74              Vysk. V. Borisevičiaus 1943 m. rugpjūčio 8 d. ganytojiško laiško faksimilė, ibid., p. 763-769.

75              J. Aničas, Katalikiškasis klerikalizmas Lietuvoje 1940-1944 m., p. 188.

 

vos katalikų sveikinimo popiežiui Pijui XII projektas. Deja, fronto linija artėjo greičiau negu buvo tikėtasi, ir 1944 m. liepos mėn. sovietinė kariuomenė jau buvo okupavusi dalį Lietuvos teritorijos, todėl įkūnyti šio su­manymo nepavyko. Nepaisant to, po karo sovietų reži­mas pasirengimą šiam eucharistiniam kongresui vertino kaip dar vienos didelės politinės akcijos organizavimą, kurios tikslas - „paraginti lietuvių tautą kovoti su bol­ševizmu ir tarybų valdžia"76. Visų nuteistų vyskupų tar­dymo bylose kongreso organizavimas buvo vienas iš svarbiausių jų tariamą kaltę įrodančių faktų.

Pateikti faktai rodo, kad vienintelis KB ir okupacinio nacių režimo Lietuvoje sąlyčio taškas buvo jų priešišku­mas bolševizmui. Bažnyčia, kaip ir didžioji Lietuvos vi­suomenės dalis, vertino tik nacių teiktą galimybę apsi­saugoti nuo sovietų režimo grįžimo ir neturėjo jokių ki­tų sąlyčio su nacizmo ideologija ir praktika taškų. Karo metu ir Kremlius kiek kitaip matė ar norėjo matyti KB vaidmenį Lietuvoje. Lietuvos teritorijoje buvo numatyta platinti 2-4 lapų brošiūras, kuriose būtų pabrėžiamas katalikybės ir hitlerizmo konfliktiškumas. Be kita ko, duotas ir toks nurodymas: „Rašant apie Lietuvos bažny­čios vadovo metropolito Skvirecko poziciją reikėtų teig­ti, kad jo elgesys yra priverstinis, primestas vokiečių okupantų. Savo tikrąją nuomonę apie hitlerizmą katali­kai gali pareikšti tik iš pogrindžio"77.

Karo su Vokietija patirtis paskatino sovietų režimo vadovybę atsisakyti planų artimiausioje ateityje sunai­kinti religines institucijas. Visų pirma kasdieniai susi­dūrimai su mirtimi labai padidino religijos reikšmę so­vietinėje visuomenėje. Materialistine pasaulėžiūra pa­grįsta bolševikų ideologija teikė mažai vilties kasdienio mirties pavojaus ir didžiulių nepriteklių akivaizdoje78. Karo metais taip pat paaiškėjo, kad du dešimtmečius trukusi bolševikų antireliginė veikla nesumažino sociali­nio RSB autoriteto.

Be abejo, RSB hierarchų bei paprastų dvasininkų patriotinė veikla ir tikinčiųjų paaukoti 150 mln. rublių padėjo režimui išsigelbėti. Tačiau sovietų valdžios poli­tika RSB atžvilgiu radikaliai pasikeitė tik 1943 m. ru­denį, po rugsėjo 4 d. įvykusio J. Stalino susitikimo su RSB hierarchais, kai Vokietijos pralaimėjimas buvo aki­vaizdus ir tiesioginis pavojus režimui nebegrėsė, todėl ir RSB pagalba nebebuvo reikalinga. Rusų istorikai skirtingai bandė aiškinti šį valdžios religinės politikos pokytį. Valerijaus Aleksejevo nuomone, J. Stalinas san­tykius su RSB normalizavo užsienio politikos tikslais, t. y. norėdamas Vakarų sąjungininkams parodyti, kad Sovietų Sąjunga pasikeitė ir gerbia sąžinės laisvę79. To­kį savo teiginį jis grindžia faktu, kad J. Stalino susitiki­mas su RSB hierarchais įvyko prieš pat Teherano kon­ferenciją. 1943-1945 m. sovietai iš tikrųjų siekė, dažnai sėkmingai, nuslopinti JAV ir Anglijos politinių lyderių budrumą, kad jie nesipriešintų Sovietų Sąjungos įsitvir­tinimui Vidurio ir Rytų Europoje. Tačiau suabejoti V Aleksejevo teiginiu verčia tai, kad sovietų valdžios malonė teko tik RSB, o kitų konfesijų padėtis liko ne-

 

76              Kaltinamoji išvada vysk. T. Matulionio tardymo byloje, Lietuvos vyskupai kankiniai sovietiniame teisme, p. 531.

77              Apie 1943 m. parengtas „Antivokiškų katalikiškų leidinių lietuvių kalba platinti Lietuvoje projektas", LYA, f. K-l, ap. 3, b. 201, 1. 96.

78              K. Mehnert, Der Sowjetmensch: Versuch eines Portrats, Ullstein, 1981, S. 273.

79              В. Алексеев, Иллюзии и догмы, Москва, 1991, с. 336-337.

 

pakitusi. Be to, pagal jo argumentacijos logiką išeitų, kad prasidėjus šaltajam karui religinė politika vėl turė­jo grįžti į senąsias vėžes, tačiau taip neatsitiko. Kito RSB naujausios istorijos specialisto Dmitrijaus Pospe-lovskio teigimu, pagrindinė suteiktų malonių RSB prie­žastis buvo sovietų valdžios susirūpinimas Rytų Euro­pos ir reokupuotų teritorijų tikinčiųjų integravimu80. Tačiau vėlgi tokiu atveju turėjo būti paskelbta religinė tolerancija ir katalikams bei protestantams, kurių šiame regione buvo daugiau nei stačiatikių.

1939-1940 m. okupuotų teritorijų sovietizavimo pa­tirtis patvirtino, kad palaužti didelę įtaką šiame regione turėjusią KB bus nelengva. Vykdant intervencinę religi­nę politiką galėjo labai padidėti nepageidaujamas šių kraštų gyventojų priešiškumas ir itin pasunkėti jų inkor­poravimas. 1942 m. skaitydamas paskaitą aukštojoje SSRS NKVD mokykloje, A. Guzevičius pabrėžė, kad KB yra rimtas priešas, kurio lengvai nenugalėsi, todėl jį rei­kia gerai pažinti ir apgalvoti veikimo prieš jį būdus81. Tradiciškai Maskva šiame regione stengėsi stiprinti RSB įtaką kaip atsvarą KB. Naujuosiuose imperiniuose SSRS vadovų planuose taip pat buvo numatyta, kad RSB taps svarbiu jų politikos įrankiu. RSB režimui buvo paranki dar ir dėl to, kad jos oficiali struktūra jau buvo visiškai kontroliuojama, o RSB hierarchai ištikimai šlovino reži­mo politiką.

Karo metais įrodžiusią savo gyvybingumą RSB buvo numatyta integruoti į režimą stabilizuojančių veiksnių arsenalą, todėl iš pradžių jai reikėjo leisti atkurti ket­virtajame dešimtmetyje beveik visiškai sugriautą insti­tucinę struktūrą. Jau 1943 m. rugsėjo 8 d. įvyko RSB vyskupų susirinkimas, kuriame metropolitas Sergijus buvo išrinktas patriarchu. Šeši vyskupai į šį susirinki­mą buvo atvežti tiesiai iš kalinimo vietų. De facto buvo pripažintas ne tik patriarchatas, bet ir vyskupijų kurijos bei jų teisė vadovauti Bažnyčios vidaus gyvenimui, visų pirma skirti ar atleisti parapijų administratorius. RSB taip pat buvo sudaryta galimybė steigti dvasines semi­narijas bei akademijas, leisti žurnalą, jai perduota KBS* spaustuvė, patriarchijos būstinė įsikūrė buvusioje Vokie­tijos pasiuntinio Schulenburgo rezidencijoje, imta atida­rinėti cerkves, iš kalinimo vietų paleista dauguma išli­kusių gyvų dvasininkų. Tai nereiškė, kad RSB buvo su­teikta visiška veikimo laisvė. Nors ir proteguojama kitų konfesijų atžvilgiu, ji buvo toliau griežtai kontroliuoja­ma, infiltruojama ir taip pamažu griaunama iš vidaus. Be to, sovietų valdžia vengė teisiškai įtvirtinti religinės politikos pokyčius - SSRS MT nė nenagrinėjo 1944 m. pradžioje parengto naujo religinių kultų įstatymo pro­jekto, o tai rodė jų laikinumą.

SSRS ir Vokietijos karo pabaigoje buvo įkurtos ir nau­jos religinio gyvenimo kontrolės institucijos. 1943 m. rugsėjo 4 d. buvo įsteigta RSB reikalų taryba prie SSRS LKT (toliau - RSBRT), kurios vadovui saugumo pulki­ninkui Georgijui Karpovui** J. Stalinas pavedė būti tar­pininku tarp vyriausybės ir RSB. Tačiau iš tikrųjų šios

80              Д. Поспеловский, op. cit., c. 193.

81A. Guzevičiaus paskaitos, skaitytos 1942 m. SSRS NKVD aukštojoje mokykloje, konspektas, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 201, 1. 6-7.

82* Ši organizacija realiai nebeveikė nuo SSRS ir Vokietijos karo pradžios. Tuo pat metu buvo sustabdyta beveik visų antireliginių periodinių leidinių leidyba.

** G. Karpovas saugumo sistemoje dirbo jau nuo 1922 m. 1941 m. jis buvo paskirtas SSRS NKVD Slaptosios politinės valdybos 4-ojo skyriaus, kurio vienas poskyrių turėjo kovoti su „bažnytininkų ir sektantų kontrrevoliucija", viršininku. Paskirtas RBSRT pirmininku, jis neprarado pareigų ir NKVD.

 


institucijos vadovo funkcijos buvo labai panašios į caro administracinio aparato oberprokuroro. RSBRT pirmi­ninkas, kaip anksčiau oberprokuroras, iš tikrųjų vadova­vo RSB dvasinei vadovybei. Kitų Sovietų Sąjungos terito­rijoje veikusių konfesijų veiklai panašiai turėjo „diriguo­ti" 1944 m. gegužės mėn. įkurta RKRT, kurios pirminin­ku tapo G. Karpovo pavaduotojas saugumo įstaigose Igo­ris Polianskis. Šių institucijų atsiradimas patvirtino du svarbius, tarpusavyje susijusius sovietų režimo religinės politikos pokyčius: 1) pragmatišką siekį religines institu­cijas panaudoti kaip režimo stiprinimo priemonę; 2) iš­skirtinės RSB padėties tarp kitų „religinių kultų" atsira­dimą. Oficialiai nebuvo atsisakyta ir ideologinių antireli­ginių nuostatų, tačiau jos nebebuvo pagrindiniu režimo veiksmus religijos atžvilgiu motyvuojančiu veiksniu.

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum