gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Antibažnytinės politikos modelio paieškos Lietuvoje 1944-1949 m. Spausdinti El. paštas

Carinės religinės politikos reminiscencijos ir tautinės Bažnyčios idėja

 

Kol vyko karas, sovietų režimas nenorėjo bloginti santy­kių su Vakarų sąjungininkais ir Vatikanu, todėl iš pra­džių stengėsi KB atžvilgiu demonstruoti geranorišku­mą. 1944 m. balandžio 28 d. J. Stalinas susitiko su ka­talikų kunigu iš JAV Stanislawu Orlemanskiu. Tą pačią dieną duodamas interviu Maskvos radijui kun. S. Orle-manskis pareiškė per pokalbį susidaręs įspūdį, kad J. Stalinas yra KB draugas. Vėliau, jau JAV surengtoje spaudos konferencijoje, kunigas teigė, kad J. Stalinas netgi sutikęs bendradarbiauti su popiežiumi kovoje su KB persekiojimu1. Šitaip kun. S. Orlemanskis įvykdė per susitikimą J. Stalinui duotą pažadą padaryti viską, kas įmanoma, kad būtų neutralizuotas įtakingos JAV lenkų bendruomenės negatyvus požiūris į Sovietų Są­jungą2. Tai buvo propagandinio žaidimo su Vakarų są­jungininkais, kuriuo siekta nuslopinti jų budrumą SSRS ekspansijos akivaizdoje, dalis. 

Iki Jaltos konferencijos ir sovietų valdžios santykiai su unitais reokupuotoje Galicijoje buvo gana draugiški. 1944 m. spalio 27 d. I. Polianskis SSRS LKT pirmininko pavaduotojui Viačeslavui Molotovui rašė: „Atsižvelgiant į didelę Šeptickio3 įtaką tarp katalikų ir unitų vakarinė­se UTSR srityse, informaciją, kad jis savo provokišką orientaciją pakeitė į prosovietinę, bei galimybę panaudo­ti jo įtaką ardant antisovietines nacionalistines organi­zacijas, tarybos nuomone, siekiant įtvirtinti dabartinę Šeptickio orientaciją, tikslinga patenkinti esminius uni­tų bažnyčios poreikius: netrukdyti atidaryti naujų para­pinių bažnyčių, neliesti veikiančių vienuolynų, teologi­nės akademijos ir dvasinės seminarijos ir leisti spaus­dinti religinį žurnalą"4. 1944 m. gruodžio 12 d. V Molo­tovas pritarė šiems pasiūlymams, o gruodžio 22 d. į Maskvą atvyko oficiali unitų Lvovo metropolijos delega­cija, kuriai I. Polianskis pažadėjo, kad unitai bus tole­ruojami tokiomis pat sąlygomis kaip ir kitos konfesijos. 

    Tačiau neoficialiu lygmeniu sovietų režimo požiūrį į katalikybę tebelėmė seni stereotipai. 1944 m. spalio 31 d. SSRS NKGB 2-osios valdybos pateiktoje apžvalgo­je „Apie antitarybinę Vatikano ir Romos katalikų dvasi­ninkų veiklą TSRS" tvirtinta, kad „Pabaltijyje ir vakari­nėse Ukrainos ir Baltarusijos srityse veikia daug katali­kų vienuolynų bei seminarijų. [...] juose auklėjami ir rengiami kadrai, kurie galėtų vykdyti Vatikano užduotis platinti katolicizmą ir dirbti šnipinėjimo bei ardomąjį darbą TSRS teritorijoje"5. Iškart po 1945 m. vasario mėn. Jaltoje įvykusios sąjungininkų konferencijos, ku­rioje buvo priimti nutarimai, ženkliai sustiprinę Sovietų Sąjungos pozicijas Vidurio ir Rytų Europoje, pakito ir viešas sovietų valdžios tonas Vatikano ir KB atžvilgiu. Karo pabaigoje Vatikanas neslėpė savo susirūpinimo dėl komunizmo plitimo, todėl, kad įsitvirtintų Vidurio ir Rytų Europoje, sovietams reikėjo sumažinti jo įtaką šia­me regione. Antikatalikiškų J. Stalino nuostatų stiprėji­mą lėmė ne tik antikomunistinė KB centro pozicija, bet ir vidaus antireliginės politikos tikslai. Buvo matyti, kad dėl centralizuotos KB, kurios vyriausioji dvasinė ir administracinė vadovybė Maskvai nepasiekiama, struk­tūros jai bus daug sunkiau nei RSB ar kitoms konfesi­joms visiškai primesti režimo valią. 

  1945 m. kovo 15 d. RSBRT pirmininkas G. Karpovas parengė pažymą J. Stalinui, kurioje rašė: „Politinė są­junga su fašizmu sustiprino profašistinę Vatikano veik­lą, kuri ypač išryškėjo karo dienomis. Romos katali­kų bažnyčia, norėdama viešpatauti pasaulyje, sistemin­gai siekia, kad katolicizmas išstumtų stačiatikybę. [...]

 

1  H. Stehle, Tajna dyplomacja Watykanu: Papiestivo ivobec komunizmu (1917-1991), s. 191.

2  1944 m. balandžio 27 d. įvykusio kun. S. Orlemanskio pokalbio su J. Stalinu stenograma, Восточная Европа в документах российских архивов 1944-1953 z., Mockb3, 1999, c. 36^2.

3  Unitų bažnyčios Lvovo metropolitas arkivyskupas Andrejus Septickis (1865-1944).

4  М. Одинцов, „Униаты и советская власть", Отечественные архивы, 1994,        Ыо 3, с. 60.

5  „Агрессивные планы Ватикана",   Военно-исторический   журнал, 1995, Ns 5, c. 29.

 

Rusijos stačiatikių bažnyčia šiuo metu gali ir priva­lo suvaidinti reikšmingą vaidmenį kovojant su Ro­mos katalikų bažnyčia ir unitais [išskirta A. S.]"6.

 

Toliau pažymoje buvo išdėstyti pasiūlymai, kaip su­stiprinti RSB Ukrainoje, Baltarusijoje, Latvijoje ir Lie­tuvoje. Kovo 17 d. J. Stalinas šiems pasiūlymams prita­rė. Kaip matyti, dokumente aiškiai išdėstytas pagrindi­nis RSB rėmimo motyvas: silpninti KB įtaką šiame re­gione. Papildomus argumentus, turėjusius pateisinti naują sovietų valdžios politiką RSB atžvilgiu, galima rasti vienoje vėlesnėje RKRT pažymoje: 1) „[...] kiti re­liginiai kultai skleidžia užsienio įtaką, o stačiatikiai, at­virkščiai, turi didelę įtaką užsienyje, ypač Rytų Europos šalyse"; 2) „[...] Rusijos stačiatikių bažnyčios stiprumas labai priklauso nuo jos santykių su valstybe sklandumo ir šios paramos, o kiti religiniai kultai sugeba lengviau prisitaikyti prie sudėtingų sąlygų"7.

 

Naujoji režimo religinės politikos taktika pirmiausia buvo išbandyta Ukrainoje. Nors arkivysk. A. Septickis ir jo įpėdinis arkivysk. Josifas Slipas parodė lojalumą ir surinko aukų sužeistiems sovietinės kariuomenės ka­riams (apie 100 tūkst. rublių), sovietų valdžia nuspren­dė padėti RSB prisijungti Ukrainos unitų bažnyčią. Si akcija pradėta įgyvendinti jau 1945 m. kovo mėn. Pagal J. Stalino patvirtintą planą naujai sukurtos stačiatikių Lvovo vyskupijos dvasininkams buvo netgi suteikta tei­sė vykdyti misionierišką veiklą, kas akivaizdžiai prieš­taravo sovietiniams įstatymams ir religinės politikos praktikai. Tam, kad būtų sustiprinta stačiatikybė, šioje vyskupijoje taip pat buvo leista kurti stačiatikių broli­jas. Labiausiai unitus paveikė sovietų režimo represi­nės priemonės. 1945 m. balandžio 11 d. buvo suimtas arkivysk. J. Slipas ir dar penki vyskupai, kurie vėliau, 1946 m. kovo mėn., buvo nuteisti kalėti iki gyvos galvos „už aktyvią išdavikišką veiklą ir talkininkavimą vokie­čių okupantams", nors pirminė jų suėmimo priežastis buvo noras paspartinti unitų prisijungimą prie RSB. Greitai po to pradėta masiškai suiminėti ir paprastus unitų dvasininkus, nesutinkančius savanoriškai pereiti į stačiatikybę. Po tokio parengiamojo darbo Ukrainos unitų bažnyčios sinodas 1946 m. kovo mėn. paskelbė nutraukiąs uniją su popiežiumi. Galutinai unitų bažny­čia Ukrainoje ir Užkarpatėje buvo likviduota 1949 m. rudenį, o RSBRT pirmininkas galėjo raportuoti, kad „vyriausybės nurodymas likviduoti bažnytinę uniją įvykdytas"8.

 

1944 m. pabaigoje-1945 m. pradžioje Lietuvos SSR, kaip ir kitose sovietinėse respublikose bei srityse, buvo paskirti RSBRT ir RKRT įgaliotiniai, kurie turėjo vietoje koordinuoti sovietų valdžios politiką religinių organizaci­jų atžvilgiu. Pagal SSRS LKT pirmininko pavaduotojo V Molotovo rekomendaciją šios pareigos buvo patikėtos čekistinio darbo patirtį turėjusiems pareigūnams Alfon­sui Gailevičiui (RKRT) ir Andrejui Linevui (RSBRT). RSBRT ir RKRT įgaliotiniai respublikose formaliai buvo pavaldūs vietos LKT (nuo 1946 m. - MT) pirmininkams arba jų pavaduotojams, tačiau jie savo veiksmus pirmiau­sia derino su RKRT ir RSBRT vadovybe ir jai atsiskaity­davo. Įgaliotinius atleisti buvo galima tik RKRT ir 

6  „Русская православная церковь стала на правильный путь", Исторический архив, 1994, N2 3, c. 93.

7  Pažyma apie RKRT darbą nuo įsikūrimo iki 1947 m. liepos 1 d., RFVA, f. 6991, ap. 3, b. 47, 1. 205.

8 Cit. iš: T. Т. Чумаченко, op. cit., c. 55.

 

RSBRT sutikimu, tačiau jos neturėjo lemiamos įtakos skiriant įgaliotinius, tai priklausė respublikos valdžios kompetencijai. Taigi įgaliotinių pavaldumas buvo dvigu­bas, dėl to neretai kildavo interesų konfliktas. Be to, iki 1953 m. sprendžiant religinės politikos klausimus ne ma­žiau svarbus, o kai kada ir lemiamas, tebebuvo sovietų saugumo tarnybų balsas9. 

Vykdydamas 1945 m. kovo 17 d. J. Stalino patvirtintą RSB stiprinimo Ukrainoje, Baltarusijoje, Lietuvoje ir Latvijoje planą, RKRT pirmininkas I. Polianskis 1945 m. gegužės 8 d. atsiuntė A. Gailevičiui direktyvą, kurioje ra­gino remti stačiatikių misionierinę veiklą tarp katalikų ir steigti Lietuvoje stačiatikių brolijas. A. Gailevičius suvo­kė, kad Lietuvoje, kur stačiatikiai buvo vien rusai, tokia taktika neturi jokių perspektyvų10. Į jo samprotavimus iš dalies buvo atsižvelgta, nes RSB protegavimas KB atžvil­giu Lietuvoje nebuvo toks radikalus, kaip planuota, nors RSB padėtis Lietuvoje, bent jau pirmąjį okupacijos de­šimtmetį, buvo kur kas geresnė nei KB. 

1946 m. gegužės 29 d. SSRS MT priėmė nutarimą „Dėl stačiatikių vienuolynų", kuriuo buvo uždrausta juos uždaryti bei mažinti juose gyvenusių vienuolių skaičių, jiems turėjo būti palikti žemės sklypai. Dar anksčiau stačiatikių vienuolynai buvo atleisti nuo pasta­tų ir žemės rentos mokesčių, juose gyvenę vienuoliai -nuo viengungio mokesčio11. 1949 m. SSRS MT net ne­svarstė RSBRT pasiūlytų šio nutarimo pataisų, kurios būtų apribojusios stačiatikių vienuolynų veiklą12, todėl kai 1949 m. visi katalikų vienuolynai Lietuvoje buvo už­daryti, Vilniuje toliau veikė vienas vyrų ir vienas mote­rų stačiatikių vienuolynai. 

Nors Vilniuje stačiatikių buvo keliskart mažiau nei katalikų, nuo 1949 m. čia veikė 10 stačiatikių cerkvių ir tik 9 bažnyčios. Stačiatikių ir katalikų padėtį bandyta „sulyginti" ir kituose miestuose. LSSR MGB Kauno miesto skyrius ragino stačiatikius reikalauti, kad jiems būtų „grąžintas katalikų užgrobtas" soboras (Įgulos bažnyčia). Kaip teigta sovietų saugumo informacijoje, ši akcija sužlugo dėl stačiatikių pasyvumo13. Pagyvinti RSB veiklą Lietuvoje turėjo ir 1946 m. „išimties tvar­ka" į Vilniaus šv. Dvasios stačiatikių vienuolyną sugrą­žintos trijų šventųjų kankinių Jono, Antano ir Eusta­chijaus relikvijos*, kurios šį vienuolyną padarė ne tik visos Lietuvos, bet ir kitų Sovietų Sąjungos regionų maldininkų traukos centru. 

Sovietų režimas ragino ir pačius stačiatikių dvasinin­kus aktyviau kovoti su katalikybe. Valdžios reikalavimu Vilniaus ir visos Lietuvos stačiatikių arkivyskupas Kor-nilijus 1946 m. buvo davęs nurodymą dvasininkams pa­moksluose kritikuoti popiežių ir katalikų dvasininkus. Jį pakeitęs arkivyskupas Fotijus tik 1949 m. pradžioje atšaukė šį nurodymą, nors ir anksčiau MGB buvo pri­versta konstatuoti, kad dauguma stačiatikių dvasininkų vengia kurstyti tikinčiųjų neapykantą KB14. 

9 Daugiau apie religinio gyvenimo kontrolės mechanizmą Lietuvoje žr. 1 ir 2 priedus.

10      R. Laukaitytė, „Mėginimai sovietizuoti Lietuvos Bažnyčią 1944- 1949 m.", p. 180.

11. М. Шкаровский, op. cit., c. 335.

12 RSBRT pirmininko G. Karpovo 1949 m. gruodžio 9 d. raštas LSSR MT pirmininkui M. Gedvilui, LCVA, f. R-754, ap. 13, b. 226, 1. 175.

13 LSSR MGB Kauno miesto skyriaus darbo tarp dvasininkų 1949 m. vasario mėn. ataskaita, LYA, f. K-l, ap. 14, b. 81, 1. 23. * 1915 m. jos buvo išvežtos į Maskvą, kur nuo 1918 m. saugotos Ko­munalinio ūkio muziejuje.

14 LSSR MGB Kauno miesto skyriaus darbo tarp dvasininkų 1946 m. lapkričio mėn. ataskaita, LYA, f. K-l, ap. 14, b. 56, 1. 57.

 

RSB stiprinimas Lietuvoje - iniciatyva akivaizdžiai priklausė Maskvai - ne visuomet patiko vietiniams ko­laborantams, nes tai nesiderino su bendrais kovos su „religiniais prietarais" principais ir diskreditavo vietos valdžios pastangas pasirodyti lietuvių tautos interesų gynėja, todėl neretai tendencijai proteguoti RSB buvo priešinamasi. Ypač atkakli priešprieša buvo kilusi dėl stačiatikių seminarijos. Nuo 1943 m. Vilniuje veikė sta­čiatikių dvasininkų rengimo kursai. 1945 m. pavasarį LSSR LKT priėmė nutarimą juos nutraukti, tačiau 1945 m. rugpjūčio mėn. SSRS LKT pritarė RSBRT pa­siūlymui leisti Vilniuje atkurti dvasinius stačiatikių kursus, o LSSR LKT buvo įpareigota paskirti patalpas ir padėti aprūpinti juos inventoriumi. 1946-1947 moks­lo metais šiuose kursuose mokėsi 23 klierikai15, bet LSSR MT, nepaisydama RSBRT pasipriešinimo, 1947 m. vasarą jų veiklą sustabdė. Į RSBRT pirmininko G. Kar­povo reikalavimą pakeisti tokį sprendimą LSSR valdžia nereagavo. Stačiatikių seminarijos veikla vėliau taip ir nebuvo atnaujinta, jos auklėtiniai persikėlė į Lucką. Ki­tų Stačiatikių bažnyčios privilegijų LSSR valdžiai nepa­vyko sumenkinti: nebuvo padidinti mokesčiai vienuoly­nams, didžiuosiuose miestuose neuždaryta nė viena cerkvė. Netekęs vilčių pasipriešinti stačiatikių protega­vimui, vėlesnis RKRT įgaliotinis Lietuvoje Bronius Pu­šinis 1949 m. Antanui Sniečkui rašė: „Teisūs katalikai, sakantys, kad bolševikai valstybės ir darbininkų klasės sąskaita remia stačiatikių bažnyčią"16. 

    Kaip atsvarą Vatikanui J. Stalinas netgi kūrė planus Maskvoje įsteigti pasaulinį stačiatikybės centrą, savotiš­ką stačiatikybės Vatikaną17. 1947 m. spalio mėn. Mask­voje buvo sumanyta surengti visuotinį susirinkimą, ku­riame turėjo dalyvauti visų stačiatikių autokefalinių bažnyčių atstovai, tačiau pasipriešinus Konstantinopolio patriarchui, kuriam priklausė teisė kviesti visuotinius susirinkimus, šis grandiozinis sumanymas žlugo. Buvo pasitenkinta RSB autokefalijos 500 metų minėjimu, įvy­kusiu 1948 m. spalio 17-18 d. Į šį renginį atvykę kelių stačiatikių autokefalinių bažnyčių atstovai priėmė rezo­liuciją „Vatikanas ir stačiatikių bažnyčia", kurioje buvo pasmerkta politinė Vatikano orientacija. Si rezoliucija buvo skaitoma ir Lietuvos stačiatikių cerkvėse, tačiau didesnio atgarsio nesulaukė. 

Nesutapo Maskvos ir Vilniaus nuomonės ir dėl to, kaip elgtis su Lietuvos sentikiais. 1946 m. pradžioje RKRT atkreipė A. Gailevičiaus dėmesį į tai, kad „sen­tikiai, jeigu su jais bus elgiamasi dėmesingai ir teisin­gai, atrodo, gali suvaidinti svarbų vaidmenį pagerinant politinę situaciją respublikoje"18. Pagrindinė palankaus požiūrio į sentikius priežastis buvo jų aiškiai deklaruo­jama parama sovietų režimo politikai. 1948 m. gegužės 5 d. sentikių dvasinis tribunolas, posėdžiavęs Vilniuje, paskelbė, kad sentikiai pripažino ir toliau pripažįsta sovietų valdžios dieviškąją kilmę19. Be to, jie klusniai vykdė visus sovietų valdžios reikalavimus, susijusius su religinio gyvenimo kontrole. Dėl to RKRT pritarė tam, kad Vilniuje veikusiai Sentikių aukščiausiajai ta­rybai (toliau - SAT) būtų leista spausdinti kalendorius,

15 Т. Чумаченко,, op. cit., c. 82.

16 B. Pušinio 1949 m. liepos 29 d. raštas LKP CK sekretoriui A. Sniečkui, LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 21, 1. 3.

17 M. Шкаровский,, op. cit., c. 301.

18 RKRT pastabos dėl RKRT įgaliotinio prie LSSR MT 1945 m. Pirmojo ketvirčio darbo ataskaitos, LCVA, ap. 3, b. 7, 1. 1.

19 G. Potašenko, „Sentikių bažnyčia Lietuvoje XX a.", Lietuvos istorijos studijos, 1997, Nr. 5, p. 105.

 

nurodė įgaliotiniui įregistruoti visas Lietuvos sentikių bendruomenes. Parama sentikiams taip pat nepatiko vietos valdžiai. Pasak B. Pušinio, sentikių bažnyčia, nors ir remia sovietų valdžios politiką, tačiau yra „konservatyviausia ir fanatiškiausia" konfesija20. B. Pu­šinis tvirtino, kad ir M. Gedvilas yra panašios nuomo­nės. LSSR valdžia nepritarė ir tam, kad SAT taptų vi­sos Sovietų Sąjungos sentikius vienijančiu centru, taip pat pasiekė, kad 1949 m. būtų konfiskuotas sentikių bažnytinio kalendoriaus tiražas. Vis dėlto sentikiai ir toliau galėjo jaustis pakankamai saugiai. 

     Sovietų valdžia Lietuvoje stengėsi ne tik padidinti tradicinį įvairių konfesijų priešiškumą, bet ir pasinau­doti Vilniaus arkivyskupijoje buvusia įtampa tarp lenkų ir lietuvių. Sovietų valdžia iš pradžių nekliudė atkurti lenkų įtakos šioje diecezijoje. 1944 m. rugpjūčio 5 d. į Vilnių grįžo 1942 m. Marijampolės marijonų vienuolyne buvęs vokiečių internuotas arkivysk. R. Jalbžykovskis. Sakydamas pamokslą arkikatedroje jis nepamiršo už iš­laisvinimą padėkoti Raudonajai armijai, kas, pasak en­kavedistų, padarė „teigiamą įspūdį" pasveikinti grįžu­sio ganytojo gausiai susirinkusiems tikintiesiems21. Leista atnaujinti ir 1942 m. vokiečių uždarytos Vil­niaus kunigų seminarijos veiklą*. Valdžios dokumen­tuose 1944 m. pirmaisiais mėnesiais po Vilniaus užėmi­mo iškeliamos lenkų dvasininkų kančios, patirtos vo­kiečių okupacijos metais. 

Tačiau jau 1944 m. gruodžio mėn. sovietų režimo po­žiūris į lenkų dvasininkus Vilniaus arkivyskupijoje pasi­keitė. SSRS NKGB įgaliotinis Lietuvoje gen. Ivanas Tkačenka 1944 m. gruodžio 24 d. informavo VKP(b) CK Lietuvos biuro pirmininką Michailą Suslovą apie NKGB planus pasinaudoti „tarp lenkų ir lietuvių dvasininkų vykstančia kova dėl bažnytinės valdžios"22. Tuo tikslu buvo numatyta suimti arkivysk. R. Jalbžykovskį bei ke­letą aktyvesnių kunigų lenkų, uždaryti Vilniaus kunigų seminariją ir atitinkamai paveikti lietuvių dvasininkus, visų pirma R. Jalbžykovskio padėjėją arkivysk. M. Rei­nį. 1944 m. gruodžio 25 d. specialų memorandumą apie Vilniaus kunigų seminariją, adresuotą A. Sniečkui, M. Gedvilui ir A. Guzevičiui, parengė ir A. Gailevičius. Šiame dokumente jis teigė, kad dar prieš karą „Vilniaus seminarija vaidino svarbų vaidmenį rengiant kadrus lenkiškajam nacionalizmui. Identišką politiką Vilniaus arkivyskupijos hierarchija vykdo ir šiandien. Nepaisant to, kad Vilnius yra Lietuvos TSR sostinė, ir šiais metais seminarijos kontingentas buvo parinktas iš lenkų. Užsi­ėmimai seminarijoje vyksta lenkų kalba. Visi dėstytojai lenkų tautybės"23. Dėl to įgaliotinis siūlė Vilniaus kuni­gų seminariją, kaip „reakcingos nacionalistinės lenkų politikos lizdą", uždaryti ir palikti Lietuvos teritorijoje tik Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją24.

 

20 RKRT įgaliotinio 1949 m. pirmojo ketvirčio darbo ataskaita, LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 22, 1. 16.

21 LSSR NKGB 2-ojo skyriaus viršininko pavaduotojo Jeršovo 1944 m. rugpjūčio 6 d. pažyma, LYA, f. K-l, ap. 45, b. 77, 1. 106. * Po vokiečių įvykdytų lenkų dėstytojų ir klierikų suėmimo akcijų nuo 1942 m. rudens iki 1943 m. pavasario Vilniaus kunigų seminarija veikė vadovaujama lietuvių. Rektoriumi arkivysk. M. Reinys buvo paskyręs Ladą Tulabą, joje mokėsi 44 klierikai, daugiausia lietuviai. Tačiau į 1944 m. atkurtą seminariją arkivysk. R. Jalbžykovskis ne­leido priimti 1942-1943 m. besimokiusių klierikų, dėstytojų ir klie­rikų daugumą vėl sudarė lenkai.

22 I. Tkačenkos 1944 m. gruodžio 24 d. pranešimas VKP(b) CK Lietuvos biuro pirmininkui M. Suslovui, LYA, f. K-l, ap. 10, b. 12, 1. 18.

23 LYA LKP DS, f. 1771, ap. 8, b. 169, 1. 150.

24 Ibid.

 

    Šios rekomendacijos greitai tapo realybe. Pagal SSRS valstybės saugumo liaudies komisaro Vsevolodo Merku-lovo patvirtintą planą LSSR NKGB vadovybė 1945 m. sausio-vasario mėn. įvykdė operaciją, kurios metu buvo atliktos kratos Vilniaus arkivyskupijos kurijoje, ketu­riuose Vilniaus vienuolynuose, suimti 6 lenkų tautybės dvasininkai25. Tarp suimtųjų buvo ir arkivysk. R. Jalb-žykovskis bei kurijos kancleris kun. Adamas Savickis. 1945 m. vasario 9 d. LSSR MT priėmė nutarimą, pagal kurį oficialiai veikti leista tik Kauno kunigų seminari­jai, todėl visos kitos dvasinės seminarijos turėjo būti už­darytos. Šis nutarimas pirmiausia buvo panaudotas prieš Vilniaus kunigų seminariją. Jau 1945 m. vasario 20 d. Vilniaus seminarijos rektorius kun. Janas Ušylo gavo NKVD nurodymą nutraukti seminarijos veiklą ir perduoti užimamą pastatą. Ne taip, kaip Telšių kunigų seminarijoje, Vilniuje nebuvo leista pabaigti mokslo me­tų. Klierikai ir profesoriai persikėlė į Balstogę, kur dar 1945 m. pavasarį buvo atnaujintas seminarijos darbas. 

    Arkivysk. M. Reiniui tomis dienomis darytas itin di­delis spaudimas, kad jis aktyviau kovotų su lenkų įtaka Vilniaus arkivyskupijoje. NKGB bandė išgauti jo parody­mus prieš arkivysk. R. Jalbžykovskį, siūlė į Vilnių skirti daugiau kunigų lietuvių. Tačiau arkivysk. M. Reinys ne­pasinaudojo NKGB suteikta proga suvesti sąskaitas su lenkų kunigais. Prasidėjus lenkų repatriacijai iš Lietuvos jis netgi bandė įkalbėti kai kuriuos klebonus nepalikti sa­vo parapijų ir nevykti į Lenkiją26. Kita vertus, kai arki­vysk. M. Reinys, apeliuodamas į LSSR vyriausybės ir lie­tuvių tautos aspiracijas Vilniaus krašte, pasiūlė atkurti lietuvišką kunigų seminariją Vilniuje27, jis jokio atsaky­mo nesulaukė. Tuo tarpu arkivysk. R. Jalbžykovskis 1945 m. vasario 20 d. buvo paleistas į laisvę, bet LSSR NKGB vadovybė stengėsi kuo greičiau jo atsikratyti, nes jo buvimas Vilniuje trukdė jai įgyvendinti kažkokius savo planus28. SSRS NKVD ypatingojo pasitarimo sprendimu 1945 m. birželio mėn. arkivysk. R. Jalbžykovskiui buvo atimta SSRS pilietybė, ir jis turėjo išvykti į Lenkiją.

     Suvokdama, kad Lietuvoje RSB turi ribotas galimybes konkuruoti su KB, RKRT turėjo ieškoti kitų būdų ma­žinti Vatikano įtaką Lietuvoje. Iš pradžių RKRT vadovai rimtai svarstė idėją atgaivinti senkatalikių* sąjūdį29, nors Lietuvoje buvo tik trys negausios senkatalikių mari­javitų bendruomenės. LSSR vadovai siūlė verčiau pačioje KB ieškoti opozicinių Vatikanui jėgų, kurios galėtų su­kurti tautinę Bažnyčią30. Nors stačiatikių protegavimo Lietuvoje taktikos ir toliau nebuvo atsisakyta, šis pasiū­lymas akivaizdžiai sudomino Maskvą. 1945 m. gruodžio 7 d. RKRT pirmininkas I. Polianskis, informuodamas

25 LSSR valstybės saugumo liaudies komisaro A. Guzevičiaus 1945 m. vasario 28 d. raštas VKP(b) CK Lietuvos biuro pirmininkui M. Su-slovui, LYA, f. K-l, ap. 10, b. 12, 1. 68.

26 Arkivysk. M. Reinio 1947 m. rugpjūčio 13 d. tardymo protokolas, Lietuvos vyskupai kankiniai sovietiniame teisme, p. 673. Arkivyskupas šio tardymo metu taip pat teigė, kad iki jo suėmimo dienos Vil­niaus arkivyskupijos į Lenkiją išvyko apie 110 kunigų.

27 Vilniaus arkivyskupijos kurijos 1945 m. rugpjūčio 6 d. raštas A. Gailevičiui, LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 4, 1. 25-26.

28 LSSR valstybės saugumo liaudies komisaro A. Guzevičiaus 1945 m. gegužės 26 d. raštas SSRS NKGB 2-osios valdybos 5-ojo skyriaus viršininkui Karpovui, LYA, f. K-l, ap. 45, b. 77, 1. 185. * Atsirado 1870 m. teologų, nesutikusių pripažinti I Vatikano Susirinki­mo paskelbtos popiežiaus neklystamumo dogmos, iniciatyva.

29 RKRT 1945 m. kovo mėn. parengtos pažymos „Apie Vatikaną, stačiatikybę ir senkatalikius" projektas, RFVA, f. 6991, ap. 3, b. 15, 1. 248.

30 A. Gailevičiaus 1945 m. birželio mėn. raštas I. Polianskiui, LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 4, 1. 23-24.

  

V. Molotovą apie religinių organizacijų veiklą, pažymėjo, kad analizuojama galimybė „iš aukštų katalikų dvasinin­kų suburti grupę, kuri galėtų ne tik deklaratyviai reikšti savo prielankumą tarybų valdžiai, bet ir nutrauktų san­tykius su Vatikanu bei sukurtų autokefalinę katalikų Bažnyčią"31. Po kiek laiko autokefalinių katalikų Bažny­čių kūrimo taktika buvo „pagrįsta" ir teoriškai. 1947 m. pradžioje RSBRT ir RKRT vadovai VKP(b) CK sekreto­riui Aleksejui Kuznecovui įrodinėjo: „[...] bandymas ka­talikybei, kaip tikėjimo dogmų ir apeigų sistemai, prieš­priešinti kitus religinius kultus neduoda jokių rezultatų [...]. Kova su įprastu, nusistovėjusiu ritualu ir tradicijo­mis, nepagrįsta logiškai ir politiškai, sukelia masių su­sierzinimą ir pasipriešinimą [...]. Jeigu iš katalikų bažny­čios bus išvalyti elementai, skatinantys ją kištis į politinę kovą ir darantys ją teokratinę, išlaisvintą nuo centraliz­mo ir padalytą į tautines („autokefalines") bažnyčias (pa­gal tokį principą veikia stačiatikių, protestantų ir kitos bažnyčios), ji gali būti toleruojama taip, kaip ir kiti tikė­jimai"32.

Nepaisant įvairių sovietų valdžios struktūrų bendro sutarimo dėl tautinių katalikų Bažnyčių kūrimo takti­kos, Lietuvoje šis darbas vyko gana vangiai. LSSR MGB nesisekė rasti pakankamai autoritetingų dvasininkų, ku­rie išdrįstų pareikšti nepaklusnumą popiežiui, todėl tau­tinės Bažnyčios iniciatorių ieškota tarp buvusių aktyvių katalikų pasauliečių. 1946 m. LSSR MGB Kauno miesto skyrius tam bandė panaudoti buvusį ilgametį Darbo fe­deracijos vadovą dr. Kazį Ambrozaitį. Tarpininkaujant LSSR NKGB operatyvinės grupės nariui Petrui Rasla­nui, kurio manymu, „Ambrozaitis rimtai peržiūrėjo savo ideologines pozicijas ir apsisprendė bendradarbiauti su Tarybų valdžia", 1944 m. vasario mėn. jis buvo paleistas iš lagerio operatyviniams tikslams33. Vėlesniuose sovietų saugumo dokumentuose jis jau įvardytas kaip agentas Šimkus, kuriam 1946 m. rudenį buvo pavesta parašyti „mokslinę" brošiūrą, kaltinančią Vatikaną veikimu prieš lietuvių tautos interesus. Brošiūra buvo parengta ir turė­jo būti išplatinta kaip pogrindžio leidinys34, tačiau, ka­dangi Šimkui nepavyko rasti daugiau potencialių tauti­nės Bažnyčios idėjos šalininkų, ji taip ir nebuvo išleista.  

1948       m. pabaigoje LSSR MGB Kauno miesto skyrius bandė pakartoti panašaus pobūdžio agentūrinę kombinaciją. Šį kartą prieš popiežių ir iš dalies net prieš katalikybę nukreiptos brošiūros „Lietuvių tauta ir bažnyčia" leidėju turėjo tapti pranciškonų ordino Lietuvos provincija, kuriai tuo metu faktiškai vadovavo sovietų saugumo panašiomis aplinkybėmis, kaip ir K. Ambrozaitis, užverbuotas kun. Liucijus Martušis. Tačiau 1948 m. gruodžio mėn. kun. L. Martušis nusišovė (ar buvo nušautas), todėl planas išleisti brošiūrą vėl sužlugo. Be to, šios brošiūros turinys vertintojams iš RKRT pasirodė silpnokas35. Nesukėlė atgarsio ir 1948 m. rugsėjo mėn. Šakių  

31 RKRT pirmininko 1945 m. gruodžio 7 d. informacija SSRS MT apie religinių organizacijų veiklą ir numatomas RKRT priemones, RFVA, f. 6991, ap. 3, b. 10, 1. 130.

32 Cit. iš: M. Шкаровский, Русская православная церковь и Советское государство в 1943-1964 г.: от „перемирия" к новой воине, С. Петербург, 1995, c. 121.

33 1944 m. vasario 17 d. nutartis K. Ambrazaičio byloje, LYA, f. K-l, ap. 58, b. P-12691, 1. 24.

34 R. Laukaitytė, „Mėginimai sovietizuoti Lietuvos Bažnyčią 1944-1949        m.", p. 181.

35 RKRT skyriaus vedėjo I. Karpovo 1949 m. balandžio 8 d. atsiliepimas apie rankraštį „Lietuvių tauta ir bažnyčia", RFVA, f. 6991, ap. 3, b. 494, 1. 53.

 

rajono laikraštyje išspausdintas atviras Sudargo klebono Juozo Pilypaičio laiškas, kuris pagal sovietų valdžios planus turėjo būti dar vieno tautinės Bažnyčios kūrimo scenarijaus centrinė ašis36. Norėdami pateisinti LSSR valdžios neveiklumą kuriant tautinę Bažnyčią Lietuvoje, A. Sniečkus ir M. Gedvilas 1949 m. gegužės mėn. Lietu­voje viešėjusiam vienam iš RKRT vadovų I. Karpovui aiškino, kad Lietuvoje KB suskaldymo ir tautinės Baž­nyčios sukūrimo problema nebėra aktuali, nes KB hie-rarchų pasipriešinimas valdžiai iš esmės palaužtas. Be to, jie nuogąstavo, kad „vietoj skilimo neišeitų religinio gyvenimo pagyvėjimas, neišvengiamas vykstant diskusi­joms, kieno religija ar dievas yra geresnis"37. 

Nepaisydamas tokios savo tiesioginių viršininkų nuo­statos, naujasis RKRT įgaliotinis B. Pušinis 1949 m. ru­denį dar kartą pabandė praktiškai įgyvendinti tautinės Bažnyčios idėją. 1949 m. liepos 13 d. popiežius Pijus XII paskelbė dekretą, smerkusį katalikų bendradarbiavimą su komunistais. Sis dokumentas sukėlė sovietų propa­gandos prieš Vatikaną nukreiptą isteriją, o B. Pušinis su­manė panaudoti tai kaip pretekstą kurti tautinę Bažny­čią. Buvo parengtas protesto prieš šį dekretą pareiškimas „Mes ryžtingai smerkiame ir protestuojame", kurį turėjo pasirašyti kuo daugiau Lietuvos kunigų. Parašus rinkti buvo pavesta apskričių vykdomiesiems komitetams, ku­riems 1949 m. rugsėjo 11 d. B. Pušinis siūlė iš kelių „re­akcingiausių" ir nesutinkančių pasirašyti protestą ap­skrities kunigų atimti „kulto tarnautojo" pažymėjimus38. Tai turėjo paskatinti kitus nedelsiant pasirašyti, tačiau net ir naudojant tokias spaudimo priemones protestą pa­sirašė ne daugiau kaip 108 iš 933 tuo metu Lietuvoje bu­vusių kunigų39, tarp pasirašiusiųjų nebuvo nė vieno vys­kupijų valdytojo. Neįspūdingi šios kampanijos rezultatai ir parašų rinkimo būdai dar labiau padidino jau iki tol iš­ryškėjusi RKRT vadovybės nepasitenkinimą B. Pušinio antireliginės veiklos metodais.

VKP(b) CK Propagandos ir agitacijos skyriaus papra­šytas pareikšti savo nuomonę dėl galimybių viešai pa­skelbti pareiškimą „Mes ryžtingai smerkiame ir protes­tuojame", RKRT pirmininkas I. Polianskis išdėstė to­kius argumentus: 1) „[...] toks pareiškimas būtų efekty­vus ir politiniu-taktiniu požiūriu pateisinamas, jeigu tai būtų ne izoliuotas reiškinys, o priemonių, skirtų Lietu­vos katalikų bažnyčiai atriboti nuo Vatikano, komplekso dalis. Tačiau, kaip žinoma, tokia užduotis dabar neke­liama nei Lietuvos TSR vadovaujantiems organams, nei RKRT"; 2) „[...] parašų rinkimo akcija kai kuriais atve­jais buvo nepriimtina nei formos, nei tuo labiau esmės požiūriu. Pareiškimo paskelbimas tokiomis aplinkybė­mis neduoda jokios garantijos, kad apie parašų rinkimo būdą nebus informuotas Vatikanas, kuris tokiu atveju, be abejo, nepraleis galimybės apšmeižti TSRS"40. Tokiai I. Polianskio nuomonei niekas neprieštaravo - tautinės KB kūrimas laikinai buvo atidėtas. Kaip matysime to­liau, tai buvo susiję su bendru religinės politikos takti­kos pasikeitimu Lietuvoje.

   

36 R. Laukaitytė, „Mėginimai sovietizuoti Lietuvos Bažnyčią 1944-1949 m.", p. 183.

37 RKRT skyriaus vadovo I. Karpovo ataskaita apie komandiruotę į Lietuvos SSR, RFVA,. f. 6991, ap. 3, b. 495, 1. 81.

38 R. Laukaitytė, „Mėginimai sovietizuoti Lietuvos Bažnyčią 1944- 1949 m.“, p. 183.

39 Ibid., p. 184.

40 I. Polianskio raštas VKP(b) CK Propagandos ir agitacijos skyriui, Rusijos valstybinis socialinės-politinės istorijos archyvas, f. 17, ap. 125, b. 285, 1. 5-6.

  

Nors sovietų režimui nepavyko sukurti tautinės Baž­nyčios, Lietuvos dvasininkai praktiškai buvo izoliuoti nuo visuotinės Bažnyčios. 1945 m. kovo mėn. pabaigoje Kauno arkivyskupijos valdytojui prel. S. Jokūbauskiui nebuvo leista išsiųsti laiško popiežiui, kuriame buvo in­formacija apie padėtį Lietuvos bažnytinėje provincijoje. Visi bandymai be valdžios žinios susisiekti su Šventuoju Sostu buvo vertinami kaip „šnipinėjimas Vatikano nau­dai", o ryšininkai negailestingai baudžiami. Kun. Pranas Račiūnas už tai, kad 1947 m. pavasarį Maskvoje susitiko su JAV atstovybės kapelionu ir vienintelės tuo metu Maskvoje veikusios katalikų bažnyčios klebonu Antoniju­mi Laberžė*, kuriam papasakojo apie Bažnyčios patiria­mus sunkumus sovietų okupuotoje Lietuvoje ir kurį pa­prašė tarpininkauti gaunant popiežiaus leidimą konsek­ruoti Lietuvai naujus vyskupus, kaip „Vatikano agentas" buvo nuteistas ir 25 metams išsiųstas į Sibiro lagerius41.

  Taigi 1944-1949 m. sovietų valdžios puoselėti RSB protegavimo ir tautinės Bažnyčios kūrimo Lietuvoje pla­nai nepasiteisino. Režimas turėjo ieškoti kitokių būdų susilpninti Lietuvos KB. Svarbiausiais antireliginio dar­bo uždaviniais tapo: 1) pastoracinių galimybių apriboji­mas; 2) Bažnyčios veiklos kontrolės stiprinimas; 3) Baž­nyčios panaudojimas režimo įtvirtinimui.

  

 

Valdžios prievarta ir Bažnyčios pastangos apginti tradicines veiklos formas

 

 

    Lietuvos teritoriją užėmus sovietinės kariuomenės dali­niams, Kremliaus nuomone, ji vėl tapo integralia Sovie­tų Sąjungos dalimi, todėl Lietuvos vidaus gyvenimo tvarka anksčiau ar vėliau turėjo būti suvienodinta su sovietinės visuomenės modeliu. Iki 1947 m. sovietų re­žimas neforsavo sovietizacijos proceso sovietinės kariuo­menės kontroliuojamoje zonoje. Tam trukdė ne tik są­jungininkų kontrolės komisijos buvusiose nacių Vokieti­jos satelitėse, bet ir J. Stalino viltys išplėsti komunizmo įtakos sferą už sąjungininkų armijas skyrusios demar­kacijos linijos. Sovietizavimą reokupuotose Baltijos šaly­se ir Vakarų Ukrainoje stabdė ir gerokai stipresnis nei 1940-1941 m. visuomenės pasipriešinimas. Dėl šių prie­žasčių Lietuvoje iki 1948 m. nebuvo vykdoma žemės ūkio kolektyvizacija, didelė gyventojų dalis, nors forma­liai ir nebebuvo privačios nuosavybės savininkai, dar galėjo disponuoti savo ūkiais, o tai teikė tam tikrą eko­nominę nepriklausomybę.

Viename iš pirmųjų savo raštų, išsiųstų RKRT, A. Gailevičius atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvoje KB gerai organizuota ir turi didelę įtaką: „80 procentų Lie­tuvos gyventojų yra katalikai, kurių didžioji dauguma -nuoširdžiai tikintys valstiečiai"42. Vyskupijų valdytojų pateiktais duomenimis, 1945 m. Lietuvos SSR teritorijo­je buvo 711 veikiančių bažnyčių ir 1232 kunigai43. Reži­mas negalėjo išsyk priversti KB paklusti sovietinėms re­liginių organizacijų veiklos normoms. Bažnyčios veiki­mo apribojimui būtų tekę skirti nemažai vietos valdžios dėmesio ir energijos, kurių reikėjo režimui įtvirtinti. Ki-


 

* Prancūzų kilmės kunigas A. Laberžė į Maskvą atvyko 1945 m. spalio mėn. Apkaltinus šnipinėjimu Vatikanui ir JAV žvalgybai, 1949 m. sausio mėn. buvo išsiųstas SSRS.

 

41 Kun. P. Račiūno baudžiamoji byla, LYA, f. K-l, ap. 58, b. 42424/3.

42 A. Gailevičiaus 1944 m. gruodžio 27 d. raštas RKRT pirmininkui I. Polianskiui, LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 1, 1. 1.

43      A. Gailevičiaus raštas A. Sniečkui ir M. Gedvilui, be datos, ibid., b. 2, 1. 3.

 

ta vertus, sovietų valdžia tikėjosi panaudoti Bažnyčios autoritetą ginkluotam pasipriešinimui slopinti. Pernelyg skubotai suvaržius religinį gyvenimą dvasininkai nebū­tų buvę skatinami bendradarbiauti. 

1944 m. rugsėjo 4 d. LSSR valstybės saugumo liau­dies komisaras A. Guzevičius pasirašė direktyvą NKGB miestų ir apskričių skyrių viršininkams, kurioje buvo aiškiai apibrėžti svarbiausi jų darbo su katalikų dvasi­ninkais uždaviniai ir principai. Duoti nurodymai sukur­ti totalinę sekimo sistemą, kuri apimtų kiekvieną baž­nyčią ir vienuolyną, stengtis taip paveikti Bažnyčios hierarchus, kad jie imtų bendradarbiauti su saugumo įstaigomis. Tačiau kartu vietos saugumo įstaigos įspėtos dvasininkų atžvilgiu elgtis itin atsargiai, kad „priešiški elementai neturėtų progos atskirus nesėkmingus mūsų žingsnius panaudoti tikinčiųjų nepasitenkinimui sukel­ti"44 (žr. 6 priedą). LSSR valdžia baiminosi, kad perse­kiodama Bažnyčią ji gali dar labiau nuteikti prieš save ir taip ne itin draugišką jai visuomenę. 

Pagal sovietinius įstatymus religinės bendruomenės (parapijos) galėjo funkcionuoti tik tuomet, kai vietos valdžia įregistruodavo ne mažiau kaip 20 žmonių ben­druomenės komitetą ir sudarydavo su juo sutartį, pagal kurią komitetas perimdavo naudojimuisi nacionalizuotą kulto pastatą, įsipareigodavo mokėti mokesčius, rūpintis remonto darbais. Visi dvasininkai galėjo dirbti tik gavę iš RKRT įgaliotinio registracijos tam tikroje parapijoje pažymėjimą. Tokiu būdu sovietų valdžia galėjo veiks­mingai kontroliuoti parapijų tinklo tankumą ir kunigų paskirstymą. Ne vienoje RKRT instrukcijoje įgaliotiniui buvo pabrėžiama katalikų ir kitų konfesijų parapijų re­gistravimo politinė reikšmė. Dar 1945 m. vasario 16 d. RKRT įpareigojo savo įgaliotinį LSSR kuo greičiau atlikti KB parapijų ir dvasininkų registraciją, tačiau vys­kupijų valdytojai, motyvuodami tuo, kad jiems neaiški registracijos procedūra ir kad pati registracija priešta­rauja Bažnyčios kanonams, atsisakė duoti nurodymą kunigams registruotis. Sovietų valdžia nesiryžo imtis griežtesnių priemonių. Artėjant LSSR AT rinkimams, 1945 m. pabaigoje RKRT A. Gailevičiui nurodė kol kas atidėti religinių bendruomenių registraciją.  

   Būtinybė registruoti dvasininkus ir parapijas vėl bu­vo suaktualinta 1947 m. Matydama nesėkmingus savo įgaliotinio bandymus susitarti su Bažnyčios hierarchais, 1947 m. pradžioje RKRT vadovybė A. Gailevičiui pasiūlė keisti taktiką: jeigu dvasininkai toliau ignoruos valdžios reikalavimą registruotis, išsikviesti tikinčiųjų atstovus ir jiems pareikšti, kad jų parapijos bus panaikintos, nes kunigai nevykdo tarybinių įstatymų45. Toks požiūris ro­dė, kad RKRT biurokratai nelabai išmanė KB vidaus gyvenimo tvarkos principus. Tai daug geriau žinojo vie­tos valdžia, suvokusi, kad tik dvasinė Bažnyčios vadovy­bė gali priimti tokius sprendimus. Tam pritarė ir An­drejus Ždanovas, kuris M. Gedvilui pareiškė, kad „ne kažkokie komitetai turi veikti kulto tarnautojus - būti­na kulto tarnautojus priversti, kad jie veiktų tikinčiuo­sius, kaip to reikalauja tarybų valdžia"46. 1947 m. ba­landžio mėn. A. Gailevičius turėjo atnaujinti derybas su vyskupijų valdytojais. Jam į pagalbą iš Maskvos atvyko K. Pugo, RKRT kuravęs KB reikalus. Po pokalbių su vi-

44 LYA, f. K-l, ap. 10, b. 9, 1. 12.

45 RKRT pirmininko pavaduotojo J. Sadovskio 1947 m. sausio 20 d. direktyvinis raštas A. Gailevičiui, LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 10, 1. 8-10.

46      A. Gailevičiaus 1947 m. kovo 11 d. raštas RKRT pirmininko pavaduotojui J. Sadovskiui, ibid., 1. 30.

 

 

sais vyskupijų valdytojais įgaliotinis padarė išvadą, kad labiausiai registracijai priešinasi arkivysk. M. Reinys. Per susitikimą jis pareikalavo nurodyti konkretų įstaty­mą, kuris reikalautų religinių bendruomenių registraci­jos, taip pat įstatymą, kuriame būtų aiškiai reglamen­tuotos parapijų komitetų funkcijos, kad vyskupijų valdy­tojai galėtų išsiaiškinti, ar tai neprieštarauja Bažnyčios kanonams47. A. Gailevičius taip pat manė, kad Kauno arkivyskupijos valdytojas kun. J. Stankevičius ir Telšių vyskupijos valdytojas kan. Justinas Juodaitis būtų suti­kę vykdyti sovietų valdžios reikalavimus, tačiau bijojo susikompromituoti, kol kiti Bažnyčios autoritetai prieši­nasi; tuo tarpu vysk. K. Paltarokas apibūdintas kaip vi­suomet kompromiso siekiantis ordinaras. Tai buvo dar viena priežastis kuo greičiau pašalinti arkivysk. M. Rei­nį, kuris, turėdamas didžiausią autoritetą, darė „neigia­mą" įtaką nuolaidesniems hierarchams.

     Kol RKRT įgaliotinis ieškojo būdų pakeisti vyskupijų valdytojų nuostatą, sovietų saugumas jau rengėsi kitam registracijos kampanijos etapui. 1947 m. kovo 14 d. LSSR MGB apskričių skyriams išsiuntinėjo specialią di­rektyvą, kurioje buvo nurodyta aktyviai infiltruoti agen­tus į parapijų komitetus48. Tai patvirtina, kad iš pasau­liečių sudarytus parapijų komitetus buvo ketinama pa­naudoti valdžios kišimuisi į parapijų vidaus gyvenimą. Tačiau ir šį kartą Lietuvos KB pavyko apginti savo po­zicijas. 1947 m. buvo įregistruotos tik dvi katalikų para­pijos: Obelių (Rokiškio apskr.), kurioje dirbo suspen­duotas kun. Jeronimas Matulis, ir kun. J. Bielskaus sa­vavališkai sukurta Blindžiakupsčio.  

    Lietuvos SSR valdžia neskubėjo imtis priemonių ir prieš visuotinai paplitusį tikybos mokymą bažnyčiose bei zakristijose, kur buvę mokyklų kapelionai ar parapijų klebonai gimnazijų moksleiviams po pamokų dės­tydavo mokyklinį tikybos kursą arba rengdavo religi­nes konferencijas. 1944 m. pabaigoje A. Gailevičius I. Polianskį informavo, kad respublikos valdžia yra tos nuomonės, jog, atsižvelgiant į vietos sąlygas, reikia su­silaikyti nuo administracinių priemonių prieš organi­zuotą tikybos dėstymą49. Tik 1947 m. vasario 20 d. LSSR MT pirmininkas M. Gedvilas pasirašė direktyvą miestų ir apskričių vykdomųjų komitetų pirmininkams dėl mokinių religinio auklėjimo uždraudimo. Tačiau 1947 m. rugsėjo 16 d. LSSR valstybės saugumo minist­ras, norėdamas paskatinti Bažnyčią aktyviau stoti prieš ginkluotą pasipriešinimą, vyskupui K. Paltarokui ir kun. J. Stankevičiui tvirtino, kad visi draudimai mo­kyti vaikus religijos ne mokyklose yra neteisėti50. Tiesa, vėliau vyskupui buvo patikslinta, kad ministras kalbėjo tik apie parengimą Pirmajai Komunijai51, iš tikrųjų to­leruotą iki 1948 m. rudens.  

Ne iš karto prie sovietinių standartų buvo priderinta ir ekonominė Bažnyčios būklė. Visų pirma iki 1948 m. ne visur buvo atimtas Bažnyčiai priklausęs nekilnojamasis turtas. Formaliai klebonija negalėjo būti nusavinta, jeigu

 

47 RKRT įgaliotinio 1947 m. pirmojo ketvirčio darbo ataskaita, ibid., b. 12, 1. 8.

48 LSSR MGB Lazdijų apskrities skyriaus agentūros infiltravimo į bažnyčios komitetus planas, LYA, f. K-l, ap. 15, b. 1578, 1. 35.

49 A. Gailevičiaus 1944 m. gruodžio 30 d. raštas RKRT pirmininkui I. Polianskiui, LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 2, 1. 1.

50 Panevėžio vyskupijos komunikato vertimas į rusų kalbą, LYA, f. K-l, ap. 45, b. 1272, 1. 83-84.

51 LSSR MGB O skyriaus viršininko pplk. P. Šliapnikovo pažyma apie 1948 m. vasario 26 d. įvykusį pokalbį su vysk. K. Paltaroku, ibid., 1. 89.

 

 

neviršijo nustatytos ploto normos, bet praktiškai viskas priklausė nuo vietos valdžios valios, todėl vienur buvo at­imtos ir mažesnės nei nustatytos normos klebonijos, o kitur parapijos išlaikė gerokai didesnius namus. Labiau­siai nukentėjo vyskupijų kurijos. Vilkaviškio vyskupijos kurijos pastate 1944 m. spalio mėn. įsikūrė sovietinės ka­riuomenės dalinys, vėliau jį užėmė sovietų valdžios įstai­gos. Senyvo amžiaus vysk. Antanas Karosas su kancelia­rija buvo priverstas iš Vilkaviškio persikelti į Marijampo­lę. Kaišiadorių vyskupijos kurija 1946 m. iš pradžių nete­ko didesnės 5 ha sodybos dalies, o kiek vėliau - ir 1933 m. už tikinčiųjų aukas prie pat katedros pastatyto dviejų aukštų mūrinio vyskupijos namo. Vyskupui su ku­rija buvo pasiūlyta kraustytis į toli nuo katedros esantį mažą medinį namą. Kauno arkivyskupijos kurija, galima sakyti, buvo kun. J. Stankevičiaus bute, Telšiuose, Pane­vėžyje ir Vilniuje kurijoms buvo palikta tik po kelis nedi­delius kambarėlius senosiose patalpose.

1944-1946 m. sovietų valdžia dar leido spausdinti kunigams skirtus liturginius kalendorius. Paskutinis, skirtas visai Lietuvos bažnytinei provincijai, išėjo net 2 tūkst. egzempliorių tiražu. Partizaninio karo apimtoje Lietuvoje ateistinės propagandos mechanizmo taip pat neskubėta paleisti. 1945-1946 m. LSSR periodinėje spaudoje buvo išspausdinti tik 4 straipsniai antireligine tematika52, nebuvo išleista nė vienos antireliginio turi­nio knygos. Pirmas rimtesnis įspėjimo signalas Bažny­čiai spaudoje buvo duotas 1947 m. rugsėjo mėn., kai „Tarybų Lietuvoje" išspausdintą L. Rūtėno straipsnį „Antiliaudiška Lietuvos reakcinės dvasininkijos veik­la"53 perspausdino apskričių laikraščiai. 

1945-1947 m. svarbiausia sovietų valdžios ir Bažny­čios santykių problema buvo Bažnyčios pozicija ginkluoto pasipriešinimo sąjūdžio atžvilgiu. Daugumos istorikų darbuose, kuriuose apie tai užsimenama, daroma prie­laida, kad Bažnyčia besąlygiškai rėmė ginkluotą pogrin­dį, tik V Vardys atsargiau vertino katalikų dvasininkų laikyseną partizanų atžvilgiu: „Su nedidelėmis išimtimis daugumą kunigų galima apibūdinti kaip simpatizuojan­čius rėmėjus, kurie paprašyti teikdavo partizanams reli­ginius patarnavimus, nors jokiu būdu nebuvo tikri nei tuo, kad ginkluotas pasipriešinimas turi galimybių lai­mėti, nei tuo, kad tai buvo tinkamiausias būdas pasiekti jo tikslams"54. 

Bažnyčiai norint išlikti legaliai veikiančia struktūra, jos hierarchai negalėjo viešai pritarti partizanų kovai. Sovietų režimo propagandininkai teigė, kad KB yra gin­kluoto pasipriešinimo įkvėpėja ir rėmėja, todėl net ir ne­oficialiai pareikštas pritarimas, jeigu apie tai būtų suži­nojusios atitinkamos sovietų valdžios institucijos, būtų suteikęs svarų argumentą dar labiau persekioti Bažny­čią. Kai kurie vyskupai, be to, atsargiau vertino tarptau­tinę padėtį ir, abejodami pasipriešinimo perspektyvumu, nenorėjo išprovokuoti dar didesnio ginkluoto pasiprieši­nimo, kartu ir daugiau aukų. Arkivysk. M. Reinys, prieš karą vienu metu buvęs užsienio reikalų ministru ir gerai išmanęs tarptautinių santykių logiką, 1946 m. pavasarį taip vertino tarptautinę situaciją: „Kai kas, trokšdami politinių permainų mūsų šalyje, laukia greitos naujo ka­ro pradžios. Tokius aš laikau labai naiviais žmonėmis"55.

 

52 V. Skuodis, op. cit., p. 22.

53 L. Rūtėnas, „Antiliaudiška Lietuvos reakcinės dvasininkijos veikla",Tarybų Lietuva, 1947 m. rugsėjo 6 d.

53V. Vardys, op. Cit., p. 71.

55 Agento Jakubo 1946 m. balandžio 12 d. pranešimas, LYA, f. K-l, ap. 45, b. 71, 1. 71.

 

Jau 1944 m. lapkričio 14 d. Kauno arkivyskupijos valdytojas prel. S. Jokūbauskis kreipėsi į arkivyskupijos kunigus, ragindamas juos nepritarti žudynėms, kurios „gali užtraukti ant mūsų tautos sunkiai bepataisomą nelaimę". Taip pat jis ragino kunigus pozityviai skelbti Kristaus mokslą, vengti pamoksluose „užgaunančius, aistras žadinančios kritikos ir taip svetimos Dievo žo­džiui politikos"56. Tačiau sovietų režimo netenkino neutrali laikysena, jis siekė pasinaudoti Bažnyčios auto­ritetu ginkluotam pasipriešinimui slopinti. 1945 m. bir­želio 3 d. pakartojus valdžios raginimą besislapstantie-siems legalizuotis, o liepos 7 d. SSRS ATP išleidus įsaką dėl Raudonosios armijos dezertyrų ir besislapstančiųjų nuo mobilizacijos amnestijos, taip pat buvo pareikalau­ta, kad Bažnyčios hierarchai viešai paskatintų pasinau­doti galimybe legalizuotis ir pasmerktų tęsiančiuosius ginkluotą kovą. Tokio turinio ganytojišką laišką, pada­riusį nemažą poveikį Latvijos partizanams, 1945 m. ko­vo 20 d. paskelbė Rygos metropolitas arkivysk. Antoni­jus Springovičius, todėl tikėtasi, kad panašiai pavyks panaudoti ir Lietuvos vyskupų moralinį autoritetą.  

LSSR LKT pirmininkui M. Gedvilui, kuris šiuo rei­kalu kalbėjosi su kiekvienos vyskupijos administratoriu­mi atskirai, pavyko įtikinti tik Kauno arkivyskupijos valdytoją prel. S. Jokūbauskį. 1945 m. liepos 7 d. jis pa­skelbė kreipimąsi į savo vyskupijos kunigus ir tikinčiuo­sius, kuriame besislapstantieji miškuose įvertinti taip: „Jie ne tiktai patys nedirba krašto atstatomojo darbo, bet kerštingais kruvinais žygiais trukdo kitiems darbą ir puola valdžios pareigūnus, žudo nekaltus žmones, platina visokius šmeižtus ir melus prieš Tarybų valdžią, žodžiu, sėja nerimą mūsų krašte, statydami į pavojų daugybę sau artimiausių žmonių"57. Šis kreipimasis buvo išspausdintas visuose respublikiniuose ir apskričių laikraščiuose, be to, 50 tūkst. jo egzempliorių išplatinta labiausiai partizaninio judėjimo apimtose apskrityse. Tiesa, kai kurių šaltinių duomenimis, galutinis šio krei­pimosi tekstas buvo suredaguotas be prelato žinios58. 1945 m. rugpjūčio 9 d. ganytojišką laišką, kviečiantį at­sisakyti neapykantos ir pradėti pozityvų kuriamąjį dar­bą, paskelbė ir arkivysk. M. Reinys. Jo laiško turinys buvo politiškai neutralesnis, be to, Vilniaus arkivysku­pijoje situacija buvo daug sudėtingesnė, nes lenkų gin­kluotas pogrindis ne tik kovojo su sovietų režimu, bet ir dažnai terorizavo šiame regione gyvenusius lietuvius. Šį ganytojišką laišką sovietų valdžia padaugino net 110 tūkst. egzempliorių tiražu59. 

Tai buvo viskas, ką sovietų valdžiai pavyko išreika­lauti iš KB hierarchų Lietuvoje. Kiti ordinarai arba iš­vis tylėjo, arba, neparodydami savo politinės pozicijos, kalbėjo apie bendras visiems religines tiesas. Tokia dva­sia 1946 m. pradžioje buvo parašytas ir bendras visų Lietuvos vyskupų ganytojiško laiško projektas60 (jo au­torius taip pat buvo arkivysk. M. Reinys). Likus mažiau  

56 Prel. S. Jokūbauskio 1944 m. lapkričio 14 d. aplinkraštis kunigams, KAKA, b. 218, 1. 97.

57 Einančio Kauno arkivyskupo pareigas praloto S. Jokūbauskio kreipimasis į kunigus ir tikinčiuosius. Proklamacija, „Spindulio" spaustu­vė, LYA, f. K-l, ap. 45, b. 1272, 1. 221.

58 Kun. P. Račiūno MIC surinkta medžiaga apie Bažnyčios persekiojimus sovietiniais metais, Vilniaus universiteto bibliotekos (toliau -VUB) Rankraščių skyrius, f. 187, b. 727.

59 A. Gailevičiaus pažyma apie visuomenės reakciją į vyskupijų valdytojų viešus kreipimusis, LCVA, f. R-181, ap. 1, b. 3, 1. 12.

60 Dokumentas publikuotas: A. Baltinis, Vyskupo Vincento Borisevičiaus gyvenimas ir darbai, Roma, 1975, p. 144-148.

 

 

nei savaitei iki SSRS AT rinkimų, 1946 m. vasario 5 d., ordinarai buvo sukviesti į susitikimą su aukštais sovie­tų valdžios pareigūnais (LSSR valstybės saugumo liau­dies komisaru Dmitrijumi Jefimovu, RKRT pirmininku I. Polianskiu ir kt.), kur iš jų buvo dar kartą pareika­lauta aiškiai pareikšti nepritarimą ginkluotam pogrin­džiui. Per šį susitikimą vysk. K. Paltarokas bandė sovie­tų valdžios atstovus įtikinti, kad bendro turinio ganyto­jiški laiškai tikintiesiems daro didesnę įtaką negu tokie, kokį paskelbė prel. S. Jokūbauskis, tačiau M. Gedvilas, susipažinęs su vyskupų laiško projektu, apibūdino jį kaip sąmoningai antitarybinį61. D. Jefimovui laiškas taip pat atrodė „grynai religinio propagandinio pobūdžio"62.  

   Ordinarų „sukalbamesnių" nepadarė ir Telšių vysku­po V Borisevičiaus suėmimas prieš pat minėtą susitiki­mą. 1945 m. balandžio mėn. NKVD likvidavo Lietuvos laisvės armijos (toliau - LLA) Žemaičių legiono štabą ir nevisiškai aiškiomis aplinkybėmis suėmė jo vadą Adolfą Kubilių, kuris tardomas išsamiai papasakojo ne tik apie savo pogrindinę veiklą, bet ir apie ryšius su Telšių vys­kupu V Borisevičiumi63. Lyginant jo parodymus su vė­lesniais tiek paties vysk. V Borisevičiaus, tiek kitų liudi­ninkų parodymais aiškiai matyti, kad A. Kubilius pri­kalbėjo daug nebūtų dalykų. Dar 1945 m. gruodžio 18 d. vysk. V Borisevičius buvo suimtas ir šantažuojamas A. Kubiliaus parodymais, verčiamas tapti sovietų saugu­mo bendradarbiu. Kai pažadėjo parašyti charakteristi­kas apie kitus vyskupus, vysk. V Borisevičius gruodžio 23 d. buvo paleistas, tačiau, pasitaręs su arkivysk. M. Reiniu ir pats apmąstęs savo padėtį, 1946 m. sausio 3 d. jis parašė laišką LSSR NKGB vadovybei, kuriame atsisakė pasiūlyto sandėrio, taip pasirašydamas sau nuosprendį. Kaip ir kitų vyskupijų ordinarai, iškviestas į susitikimą su valdžios atstovais, jis buvo nugabentas į NKGB kalėjimą. 

Vysk. V Borisevičių apie gresiantį suėmimą bandė įspėti LSSR NKGB 2-ojo skyriaus 2-ajame poskyryje, t. y. padalinyje, tiesiogiai vykdžiusiame Bažnyčios perse­kiojimą (žr. 2 priedą), dirbęs Antanas Šilius. Dirbti į so­vietų saugumą šis jaunuolis atėjo vengdamas mobilizaci­jos į sovietinę kariuomenę. Per trumpą tarnybos laiko­tarpį (1946 m. sausio-vasario mėn.) jis sugebėjo ne vie­ną kunigą įspėti apie gresiančias represijas, taip pat iš­davė keletą agentų. Jausdamas, kad jo veikla gali būti atskleista, ir naiviai tikėdamasis sugriauti sovietų sau­gumo darbą prieš Bažnyčią, 1946 m. kovo 5 d. A. Šilius nužudė savo viršininką Juozą Petkevičių. Tą pačią die­ną jis buvo suimtas ir vėliau nuteistas sušaudyti64.  

Svarbiausius vyskupų atsisakymo pasmerkti ginkluo­tą pasipriešinimą motyvus 1945 m. birželio mėn. išdėstė vysk. T. Matulionis: 1) daug žmonių ginkluotuose bū­riuose atsidūrė gelbėdami savo gyvybę ar laisvę; 2) pasi­priešinimą paskatino politinės priežastys, o Bažnyčia, nesiveldama į politiką, gali tik įspėti dėl religinės mora­lės įpareigojimų (šie įspėjimai turėjo galioti ir priešingai pusei); 3) netolima praeitis ir šiurpi dabartis neleidžia pasitikėti valdžios pažadais nebausti sudėjusių ginklus

 

61 Vyskupų ir valdžios atstovų posėdžio stenograma, LYA, f. K-l, ap. 45, b. 1272, 1. 239.

62 LSSR valstybės saugumo liaudies komisaro D. Jefimovo 1946 m. kovo 5 d. specialusis pranešimas SSRS NKGB 2-osios valdybos virši­ninkui gen. Fedotovui, ibid., b. 71, 1. 92.

63 A. Kubiliaus 1945 m. birželio 23 d. tardymo protokolas, Lietuvos vyskupai kankiniai sovietiniame teisme, p. 399-407.

64 Pagal A. Šiliaus tardymo bylą, LYA, f. K-l, ap. 58, b. 41227/3.

 

partizanų65. 1947 m. liepos 30 d. Vilkaviškio vyskupijos valdytojas kan. Vincas Vizgirda, kreipdamasis į savo vyskupijos tikinčiuosius, aiškiai pabrėžė, kad gindamas nekaltai užpultus save ir kitus žmogus turi teisę net žudyti66. Minėti motyvai ne tik skatino susilaikyti nuo negatyvaus ginkluotos kovos vertinimo, bet ir buvo pa­grindinė priežastis, dėl kurios kunigai teikė miške atsidūrusiesiems materialinę ir dvasinę pagalbą, nors tik nedaugelis kunigų tiesiogiai dalyvavo partizanų veikloje.

Aktyvesni buvo Suvalkijos kunigai. Kun. Antanas Ylius buvo vienas iš partizanų Tauro apygardos kūrėjų ir bene pirmasis (1945 m. rudenį) pasipriešinimo sąjū­džio centralizacijos visos Lietuvos mastu iniciatorius. Kun. Juozas Stankūnas buvo 1947 m. pradžioje Tauro apygardos vado Antano Baltūsio suformuoto BDPS Pre­zidiumo narys ir parašė du labai svarbius laiškus: Lie­tuvos katalikų kreipimąsi į popiežių Pijų XII, Juozo Lukšos 1947 m. pavasarį nugabentą į Vakarus, ir atvirą laišką Lietuvos katalikų dvasininkijai, kuriame ragino kunigus aktyviau priešintis sovietų režimui67. Vieninte­lis partizaninio karo metu žuvęs kunigas buvo Tauro apygardos kapelionas Justinas Lelešius. Dauguma kitų kunigų apsiribodavo tik materialinės pagalbos arba reli­ginių patarnavimų teikimu partizanams. 

Vyskupai taip pat stengėsi kunigus įspėti, kad jie vengtų ryšių su antisovietiniu pogrindžiu, nes tai su­teikdavo pagrindą valdžiai apkaltinti visą Bažnyčią nelo­jalumu ir stiprinti represijas prieš ją. Pavyzdžiui, vysk. T. Matulionis, sužinojęs, kad kai kurie jo vyskupijos ku­nigai bendrauja su partizanais, išsikvietė juos į kuriją ir pareikalavo nutraukti ryšius su pogrindžiu68. Kiti vys­kupijų valdytojai (Panevėžio vyskupas K. Paltarokas 1946 m. sausio 21 d., arkivysk. M. Reinys kovo 12 d., prel. S. Jokūbauskis rugsėjo 10 d.) išsiuntinėjo kuni­gams aplinkraščius, kuriuose nurodė jiems pirmiausia rūpintis Dievo garbe bei sielų išganymu ir vengti politi­kos, bažnyčiose ir klebonijose nelaikyti Dievo namams netinkamų daiktų (t. y. ginklų ar kitos pogrindžiui rei­kalingos amunicijos). 

Paskutinį kartą pakeisti vyskupų nusistatymą mėgi­no 1946 m. gruodžio mėn. į Lietuvą atvykęs SSRS MGB O skyriaus 4-ojo poskyrio (kontroliavo KB veiklą visoje SSRS teritorijoje) viršininkas mjr. Ochrimenka. Konfi­dencialiuose pokalbiuose su vyskupais K. Paltaroku, Pranciškumi Ramanausku ir arkivysk. M. Reiniu jis da­vė aiškiai suprasti, kad „kol dvasininkija ir episkopatas nepakeis savo priešiškos politikos [t. y. netaps valdžios įrankiu. - A. S.], tarybų valdžia laikys bažnyčią savo slaptu ir aiškiu priešu"69. 

Vysk. E Ramanauskas griežtai atmetė pasiūlytą ben­dradarbiavimo modelį motyvuodamas tuo, kad Bažnyčia negali palaikyti religiją persekiojančios valdžios politi­kos70. Arkivysk. M. Reinys taip pat atsisakė pasirašyti

 

65 Vysk. T. Matulionio memorandumas LKT, P. Gaida, Nemarus mirtingasis arkivyskupas Teofilis Matulionis, Roma, 1981, p. 108-109.

66 KAKA, b. 218, 1. 213-215.

67 Kaltinamoji išvada V. Selioko, E. Akelio ir kun. J. Stankūno byloje,LYA, f. K-l, ap. 58, b. 39086/3, priežiūros byla, t. 3, 1. 14.

68 Vysk. T. Matulionio 1947 m. balandžio 3 d. tardymo protokolas, Lietuvos vyskupai kankiniai sovietiniame teisme, p. 399-407.

69 SSSR MGB O skyriaus 4-ojo poskyrio viršininko Ochrimenkos raportas apie 1946 m. gruodžio 14 d. įvykusį pokalbį su arkivysk. M. Reiniu, LYA, f. K-l, ap. 45, b. 71, 1. 251.

70 SSSR MGB O skyriaus 4-ojo poskyrio viršininko Ochrimenkos raportas apie 1946 m. gruodžio 4 d. įvykusį pokalbį su vysk. P. Rama­nausku, ibid., b. 159, 1. 197-198.

  

įsipareigojimų valdžiai raštą, nes, pasak jo, „tai reikštų atviriausią valstybės kišimąsi į Bažnyčios reikalus"71. Tik vysk. K. Paltarokas, motyvuodamas būtinybe gelbėti Bažnyčią nuo sunaikinimo, sutiko vykdyti tokius sovie­tų valdžios reikalavimus:

 

,,a) savo, kaip vyskupijos valdytojo, padėtimi pasi­naudoti kreipiant dvasininkijos veiklą lojalia tarybų val­džiai linkme bei tokia pat dvasia auklėti paprastus ti­kinčiuosius;  

b) kategoriškai uždrausti kunigams naudoti sakyklą antitarybinei propagandai, taip pat ir propagandai prieš jaunimo stojimą į komjaunimo ir pionierių orga­nizacijas; 

 

c) imtis ryžtingų priemonių, kad ne tik nė vienas ku­nigas nedalyvautų partizanų formuotėse arba jas kokiu nors būdu palaikytų, bet ir aiškintų tikintiesiems parti­zanų veiklos žalą tautai ir bažnyčiai"72. 

d)  Sovietų valdžios institucijos griebėsi prievartos prieš „nesukalbamus" Bažnyčios hierarchus: 1946 m. lapkričio 18 d. buvo įvykdytas mirties nuosprendis vysk. V Borise-vičiui, gruodžio 16 d. suimti vyskupai T. Matulionis ir P Ramanauskas. Tikėtasi, kad jų vietas užims nuolaides-ni dvasininkai. 1947 m. pradžioje neaiškiomis aplinkybė­mis73 mirus prel. S. Jokūbauskiui, laikinu Kauno arki­vyskupijos valdytoju* buvo išrinktas dar 1946 m. liepos mėn. užverbuotas kun J. Stankevičius (slapyvardis Ne­ris)74. Iškart po rinkimų jis ėmė propaguoti sugyvenimo su valdžia nuostatą, grindžiamą motyvu, kad tik reveran­sai režimui gali apsaugoti Bažnyčios organizacinę struk­tūrą nuo visiško sunaikinimo, o tai sudarytų galimybę palaikyti tikėjimą. Kun. J. Stankevičiaus taktikai iš es­mės pritarė ir vysk. K. Paltarokas.

   Jau 1947 m. liepos 10 d. kun. J. Stankevičius kitiems vyskupijų valdytojams pristatė savo „kovos su banditiz­mu" programą, pagal kurią po jo kreipimosi į arkivys­kupijos kunigus bažnyčiose turėjo būti pasakyta keletas kurijos parengtų pamokslų šia tema. Taip pat jis numa­tė organizuoti susitikimus su kunigais ir jiems tiesiogiai aiškinti savo veiklos naudą Bažnyčiai. Tokiai kun. J. Stankevičiaus veiklai pritarė dauguma vyskupijų val­dytojų, išskyrus Vilkaviškio vyskupijos valdytoją kanau­ninką V. Vizgirdą**, kuris taip įvertino kun. J. Stankevi­čiaus kreipimosi projektą: „Bet koks bolševikas nepara­šytų geriau, gėda, kad kunigai išvis rašo tokius kreipi-musis. Kas yra bolševikai Lietuvoje? Argi tai teisėta val­džia? Jie yra okupantai, uzurpatoriai ir daugiau nieko. Jie eina savo keliu, o Bažnyčia savo. Juk Bažnyčia at­skirta nuo valstybės, tai ko jie nori iš Bažnyčios"75. Visų kitų valdytojų nuostatą glaustai išreiškė Telšių vyskupi-

 

71 LSSR MGB O skyriaus 1-ojo poskyrio viršininko kpt. L. Čečiurovo 1947 m. sausio 11 d. raportas apie pokalbį su arkivysk. M. Reiniu, ibid., b. 71, 1. 257.

72 SSSR MGB O skyriaus 4-ojo poskyrio viršininko Ochrimenkos raportas apie 1946 m. gruodžio 28 d. įvykusį pokalbį su vysk. K. Palta­roku, ibid., b. 1272, 1. 68.

73 Kol kas nepavyko rasti tiesioginių įrodymų, patvirtinančių jo nunuodijimo versiją. Žr.: K. Juknevičius, „Mirusio valdytojo... nesuėmė", XXI amžius, 1997, Nr. 36. * Pagal Bažnyčios kanonus arkivyskupijos ordinaras tebebuvo tuo me­tu Austrijoje gyvenęs arkivysk. J. Skvireckas.

74 LSSR MGB Kauno miesto skyriaus darbo tarp dvasininkų 1946 m. rugsėjo mėn. ataskaita, LYA, f. K-l, ap. 14, b. 56, 1. 29. ** Vyskupijos valdytoju jis tapo po to, kai 1947 m. mirė vysk. A. Karo­sas.

75 LSSR MGB Kauno miesto skyriaus darbo tarp dvasininkų 1947 m. Rugpjūčio mėn. Ataskaita, LYA, f. K-l, ap. 14, b. 64, 1. 101.

 

   Jos valdytojas kan. J. Juodaitis: „Dabar taip reikia, ki­taip mes žūsime“76. Dauguma vyskupijų valdytojų 1947 m. Vasarą išleido daugiau ar mažiau sovietų val­džios pageidavimus atitinkančius pareiškimus dėl parti­zanų, tačiau, atrodo, tik vienas kun. J. Stankevičius nuoširdžiai stengėsi kovoti su ginkluotu pogrindžiu. Sa­vo atsiminimuose, rašytuose jau po 1965 m. Įvykusio konflikto su sovietų valdžia, jis vis dar negatyviai verti­no partizanų kovą ir vadino ją banditizmu77.

Vieši vyskupijų valdytojų pareiškimai neturėjo dides­nės reikšmės ginkluoto pasipriešinimo slopinimui. Par­tizanai ir paprasti gyventojai juos vertino atsargiai, ži­nodami, kad dauguma jų parašyti valdžios spaudimu. Tai patvirtina ir partizanų, kurių dauguma buvo reli­gingi žmonės, priemonės prieš tokius pareiškimus. Į prel. S. Jokūbauskio 1945 m. Liepos mėn. Kreipimąsi partizanai reagavo platindami atsišaukimus, raginan­čius netikėti juo78, o kun. J. Stankevičiui partizanai ne kartą grasino netgi fiziškai su juo susidoroti.

 

1947 m. Galutinai pasikeitė Sovietų Sąjungos tarptau­tinių santykių raidos Europoje vizija ir su tuo susijusi užsienio politika. Reaguodama į JAV prezidento Harrio Trumano 1947 m. Kovo 12 d. Paskelbtą komunizmo su­laikymo doktriną, Sovietų Sąjungos vadovybė paragino 1947 m. Rugsėjo mėn. Skliarska-Paremboje (Lenkija) su­sirinkusius Europos komunistų partijų vadovus atsisaky­ti bendradarbiavimo su kitomis kairiosiomis partijomis taktikos ir, kur galima, ryžtingai imti valdžią. Po šio susi­tikimo, kuriame, be kita ko, Kominformo pavadinimu buvo atgaivintas Kominternas, gerokai paspartėjo komu­nistų vienvaldystės įtvirtinimo Vidurio ir Rytų Europos valstybėse procesas. Tuo metu taip pat buvo nuspręsta ryžtingai baigti 1939-1940 m. Okupuotų teritorijų sovietizavimą. Būtent 1948 m. Pavasarį ir Lietuvoje buvo im­tasi radikalių sovietizacijos veiksmų: pradėta prievartinė kolektyvizacija, vyko masiniai trėmimai. Su šiais įvykiais akivaizdžiai susijęs ir sovietų valdžios antibažnytinės po­litikos pasikeitimas Lietuvoje.


1948 m. Liepos 9 d. LKP CK biuras priėmė specialų nutarimą „Dėl partinės organizacijos uždavinių demas­kuojant priešišką reakcinės katalikų dvasininkijos veik­lą“, įpareigojusį atitinkamas valdžios grandis užtikrinti religinių bendruomenių ir dvasininkų registraciją, su­stabdyti organizuotą vaikų katechizavimą, sustiprinti ideologinę propagandą, užkirsti kelią antisovietinei ku­nigų veiklai. Šis nutarimas aiškiai susiejo KB veiklą su opozicija režimui: „Partinės organizacijos neįvertina to vaidmens, kuris priklauso katalikų dvasininkijai vyks­tančioje klasių kovoje, neretai antiliaudinę dvasininki­jos veiklą vertina atsietai nuo buržuazinio-nacionalisti-nio pogrindžio veiklos“79. Slapto partijos nutarimo pa­grindines mintis paviešino po dviejų savaičių „Tiesoje“ išspausdintas vedamasis „Reakcinė katalikų dvasininki­ja – buržuazinių nacionalistų tarnyboje“, po kurio nebe­liko jokių abejonių, kad Bažnyčiai netrukus prasidės sunkūs laikai. Greitą antireliginės politikos pasikeitimą pranašavo ir naujo RKRT įgaliotinio Lietuvai paskyri­mas: Bažnyčios panaudojimo ginkluotam pasipriešini­mui slopinti šalininką saugumietį A. Gailevičių šiame

76 Ibid., 1. 102.

77 J. Stankevičius, op. Cit., p. 277.

78 LSSR MGB 1945 m. rugpjūčio 4 d. pažyma apie reagavimą į prel. S. Jokūbauskio kreipimąsi, LYA, f. K-l, ap. 10, b. 22, 1. 173.

79 LKP CK biuro 1948 m. liepos 9 d. posėdžio protokolas, LYA LKP DS, f. 1771, ap. 11, b. 111, 1. 9-13. Taip pat žr. 7 priedą.

  

poste 1948 m. pakeitė radikalių pažiūrų ideologas ir se­nas komunistas B. Pušinis.

    Iškart po 1948 m. liepos 9 d. nutarimo drastiškais veiksmais buvo palaužtas vyskupijų kurijų ir dvasinin­kų pasipriešinimas registracijai. Siekiant paskatinti ka­talikų dvasininkus registruotis, 1948 m. vasarą buvo iš­jungta elektra visose Kauno bažnyčiose, kunigų semina­rijoje bei kurijoje, LSSR MT priėmė nutarimą uždaryti keturias didžiausias Vilniaus bažnyčias (motyvas - jų parapijos nebuvo padavusios pareiškimų registracijai), iš užimamų patalpų iškeldinta Vilniaus kurija, neturin­tiems registracijos pažymėjimų kunigams daugelyje vie­tų buvo panaikinta ir civilinė registracija, dėl to jie taip pat neteko teisės į gyvenamąjį plotą. 1948 m. vasarą bu­vo panaikinta ir formali kliūtis registracijai: 1948 m. birželio 19 d. LSSR ATP priėmė slaptą įsaką „Dėl mal­dos namų ir vienuolynų pastatų, o taip pat dėl religinių bendruomenių gyvenamųjų namų nacionalizavimo"80. Tai privertė Bažnyčios hierarchiją paklusti sovietų val­džios reikalavimams ir paraginti kunigus nebeboikotuo-ti registracijos.

    Iki 1948 m. gruodžio 31 d. buvo įregistruotos 677 baž­nyčios,' oficialiai uždarytos 3481. Dauguma iki 1949 m. uždarytų bažnyčių buvo didžiuosiuose miestuose ir pri­klausė vienuolijoms: Vilniuje - 21, Kaune - 1082. Po šio bažnyčių uždarinėjimo vajaus Vilniuje liko 9, o Kaune -10 veikiančių katalikų bažnyčių. B. Pušiniui ir to buvo per daug, todėl 1949 m. kovo mėn. jis į Maskvą nusiuntė planą, pagal kurį Vilniuje turėjo likti tik 5 bažnyčios83. Tarp jų buvo pažymėta ir arkikatedra, apie kurią vos po kelių mėnesių, norėdamas RKRT įtikinti pritarti jos už­darymui, B. Pušinis melagingai teigė, kad ten meldžiasi tik 10-20 senų moterėlių, todėl neįstengiama sumokėti mokesčių84. Uždaręs apie du trečdalius iki tol Vilniuje ir Kaune veikusių bažnyčių, RKRT įgaliotinis ketino pana­šiai sumažinti ir čia gyvenusių bei dirbusių kunigų85. 1949 m. vasario mėn. Vilniaus ir Kauno miestų vykdo­miesiems komitetams jis nusiuntė su MGB suderintus sąrašus kunigų (pirmajame buvo 21, antrajame - 19 ku­nigų pavardžių), kurie iki kovo 1 d. turėjo būti išregist­ruoti iš šių miestų86. Valymai Kaune ir Vilniuje vyko ir toliau. 1949 m. gegužės 9 d. Vilniaus miesto vykdomajam komitetui buvo atsiųstas papildomas penkių išregistruo-tinų kunigų sąrašas, tarp kurių buvo ir trys marijonų or­dinui priklausę kunigai: Stasys Mažeika, Vaclovas Aliulis ir Gergelis87. Jų išsiuntimą B. Pušinis motyvavo tuo, kad jie esą nelegaliai daugino ir platino religinę literatūrą. Tai tik patvirtina, kad stengtasi iš Kauno ir Vilniaus pa­šalinti aktyviausius ir nesutikusius bendradarbiauti su valdžia, o į jų vietas atkelti „naujo tipo" kunigus.

 

80 Dokumento orginalas, LCVA, f. R-758, ap. 2, b. 27, 1. 157.

81 R. Laukaitytė, „Mėginimai sovietizuoti Lietuvos Bažnyčią 1944-1949 m.", p. 188.

82 RKRT įgaliotinio 1952 m. sudarytas Lietuvos SSR uždarytų maldos namų sąrašas, LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 32, 1. 76-78.

83 1949 m. kovo mėn. B. Pušinio parengta galimos bažnyčių dislokaci jos Vilniuje vaizdinė schema, RFVA, f. 6991, ap. 3, b. 494, 1. 76.

84 B. Pušinio 1949 m. spalio 18 d. raštas I. Polianskiui, LCVA, f. R-181, ap. 1, b. 31, 1. 65.

85 B. Pušinio duomenimis, 1948 m. pabaigoje Vilniuje gyveno 45, o Kaune - 49 kunigai. Žr.: RKRT įgaliotinio 1948 m. ketvirtojo ketvir­čio darbo ataskaita, ibid., b. 17, 1. 23.

86 B. Pušinio 1949 m. vasario 10 d. raštai Kauno miesto vykdomojo komiteto pirmininkui J. Maniušiui ir Vilniaus miesto vykdomojo ko­miteto pirmininko pavaduotojui Naumovui, ibid., b. 20, 1. 87-90.

87 Ibid., 1. 94. Taip pat išvykti turėjusio kun. Jelenskio butą B. Pušinis prašė skirti inspektore RKRT įgaliotinio įstaigoje dirbusiai Petkelytei.

 

 

1949 m. Pavasarį imtasi retinti bažnyčių tinklą ir provincijoje. 1949 m. Vasario mėn. Pabaigoje iš vyskupi­jų valdytojų pareikalauta atšaukti nuolatinius kunigus iš neparapinių bažnyčių. Tų metų rudenį jau buvo svarstomi planai veikiančias bažnyčias palikti tik ap­skričių ir valsčių centruose88. Daugelyje apskričių buvo sudaryti bažnyčių, kurios turėjo likti be kunigų, sąrašai, o iš ten dirbusių kunigų vykdomieji komitetai įpareigoti atimti registracijos pažymėjimus ir pasiūlyti jiems iš­vykti iš apskrities. Formaliai šios bažnyčios nebuvo už­darytos laukiant, kol parapijos komitetas, nenorėdamas mokėti mokesčių, pats paprašys nutraukti sutartį dėl bažnyčios panaudos89. Tokių be kunigų paliktų bažnyčių buvo net 12990, taigi normaliai veikė tik apie 550 bažny­čių. Be darbo likusiems kunigams B. Pušinis planavo sukurti specialų darbo lagerį Šilutės apskrityje91.  

Nuo 1950 m. B. Pušinio sudarytose veikiančių mal­dos namų ir dvasininkų statistikos suvestinėse buvo nu­rodoma, kad registruotų katalikų bažnyčių yra 67092, o tai reikštų, kad oficialiai buvo uždaryta tik apie 40 baž­nyčių. Tai patvirtina ir jo 1952 m. Sudarytas sąrašas, į kurį įrašytos tik 40 iš 1948-1950 m. Uždarytų bažny­čių93 (žr. 8 priedą). Tačiau į šį sąrašą kažkodėl neįrašy­tos net 5 Vilniuje, 3 Kaune, 2 Šiauliuose ir 29 kitose vietovėse 1948-1950 m. Nustojusios veikti bažnyčios bei koplyčios94. Vėlesniuose sovietų valdžios dokumentuose taip pat minimas kur kas didesnis skaičius, t. Y. 1945-1955 m. Buvo uždarytos 129 iki tol veikusios bažny­čios95. Taigi žinant, jog 1945-1947 ir 1953-1955 m. Buvo uždaryta vos po kelias bažnyčias, galima teigti, kad 1948-1950 m. Nustojo veikti nuo 80 iki 120 bažnyčių bei koplyčių.

Kunigų perteklių, kuris susidarė dalį jų pašalinus iš didžiųjų miestų ir uždarius apie 100 bažnyčių96, greitai prarijo stalininė represijų mašina, 1948-1949 m. Veikusi didžiausiu pajėgumu, ką patvirtina 1 lentelėje pateikti duomenys.

 

 

1 lentelė. 1944-1953 m. Nuteisti kunigai

 

Metai

1944

1945

1946

1947

1948

1949

1950

1951

1952

1953

 

Nuteista kunigų

 

5

58

57

41

22

91

60

17

6

7

Lentelė sudaryta remiantis: LSSR MVD 1953 m. Gegužės mėn. Pa­rengta pažyma „Apie antitarybinę LTSR katalikų dvasininkijos veik­lą“, LYA, f. K-l, ap. 10, b. 151, 1. 198.

 

Didelį skirtumą tarp nuteistųjų skaičiaus 1948 ir 1949 m. Galima paaiškinti tuo, kad nemaža dalis nuteis­tųjų 1949 m. Buvo suimti dar 1948 m., atitinkamai dalis suimtųjų 1949 m. Nuteisti tik 1950 m. Taigi aiškiai iš-

 

88 K. Misius, op. cit., p. 83.

89 B. Pušinio 1949 m. liepos 6 d. raštas Telšių apskrities vykdomajam komitetui, LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 21, 1. 1.

90      R. Laukaitytė, „Mėginimai sovietizuoti Lietuvos Bažnyčią 1944- 1949 m.", p. 188.

91 LSSR valstybės saugumo ministro P. Kapralovo 1949 m. Rugsėjo 12 d. specialusis pranešimas SSRS valstybės saugumo ministrui V. Abakumovui ir A. Sniečkui, LYA, f. K-l, ap. 10, b. 72, 1. 241.

92 RKRT įgaliotinio 1950 m. darbo ataskaita, LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 25, 1. 134.

93 RKRT įgaliotinio 1952 m. sudarytas Lietuvos SSR uždarytų maldos namų sąrašas, ibid., b. 32, 1. 76-78.

94 Žr. K. Misiaus sudarytą 1945-1963 m. uždarytų bažnyčių ir koplyčių sąrašą, op. cit., p. 95-101.

95 A. Sniečkaus 1960 m. gruodžio 3 d. laiškas SSKP CK, LYA LKP DS, f. 1771, ap. 190, b. 12, 1. 102.

96 Apie kunigų skaičiaus kitimą Lietuvoje 1944-1990 m. žr. 5 priedą.

 

 

siskiria dvi represijų prieš kunigus bangos: 1) 1944 m. pabaiga-1946 m. pradžia (118 1944-1946 m. nuteistų­jų); 2) 1948 m. vidurys-1949 m. (173 1948-1950 m. nu­teistieji). Ypač radikalūs buvo vietos valdžios atstovai, siūlę visus kunigus įrašyti į buožių sąrašus ir juos iš­tremti97. To nebuvo padaryta, tačiau į tremiamųjų sąra­šus neretai pakliūdavo seminarijos klierikai, kurių šei­mos buvo deportuojamos. Pavyzdžiui, vykdant vieną iš didžiųjų trėmimų akcijų „Vesna", 1948 m. gegužės 22 d. buvo suimta ir ištremta 12 Kauno kunigų seminarijos auklėtinių98.  

    Dauguma baudžiamųjų bylų dvasininkams buvo iš­kelta siekiant susilpninti ir kompromituoti Bažnyčią, o ne dėl to, kad jie iš tikrųjų buvo įsitraukę į pogrin­džio kovą99. Kaip minėta, sovietų propaganda kūrė ku­nigo - „banditizmo" rėmėjo įvaizdį. 1948 m. liepos 9 d. LKP CK biuro nutarimo autoriai taip įsivaizdavo veiksmingiausią būdą sumažinti Bažnyčios autoritetą: „Visuomenei būtina parodyti klasinę, antiliaudinę ka­talikiškosios reakcijos politiką Lietuvos praeityje (ka­talikų dvasininkų ryšius su caro valdžia, dalyvavimą slopinant revoliucinį lietuvių tautos judėjimą, 1926 m. fašistiniame perversme, išdavikiškus dvasininkų ryšius su lenkų imperialistais ir t.t.), atskleisti reakcinės katalikų dvasininkijos bendradarbiavimą su vokiškai-siais-fašistiniais grobikais vokiečių okupacijos metais, parodyti ją kaip buržuazinio-nacionalistinio, banditinio pogrindžio įkvėpėją, tarptautinės reakcijos agentą šiuo metu"100.

Represinės struktūros turėjo pagrįsti šią tezę kon­krečiais faktais. Tuo tikslu LKP CK bandė organizuoti net parodomuosius kunigų teismo procesus. Tam buvo parinkti iš tikrųjų aktyviai ginkluoto pogrindžio veikloje dalyvavę kunigai A. Ylius ir Steponas Rudžionis. Pirmo­jo bylos „viešas" teisminis nagrinėjimas vyko 1946 m. liepos 13 d. Kaune, „Forumo" kino teatre, o antrojo -liepos 3 d. Vilniuje, Valstybiniame dramos teatre. Sovie­tų saugumo duomenimis, abu procesus stebėjo po 700 žmonių (absoliučią daugumą, žinoma, sudarė kviestiniai asmenys), abu teisiamieji pripažino savo kaltę101. Kun. A. Ylius ir vėlesniais dešimtmečiais buvo vienas iš daž­niausiai antireliginėje propagandoje minėtų personažų: apie jį pasakojo bjauriai suklastotas dokumentinis fil­mas „Kryžiaus šešėlyje", jam atskiras stendas buvo skirtas septintajame dešimtmetyje įkurtame LSSR ate­izmo muziejuje.   

Iš tikrųjų dauguma represuotų kunigų buvo tie, ku­rie nenorėjo susitaikyti su režimo nustatytais Bažnyčios veiklos ribojimais arba atsisakė dirbti sovietų saugumui. Represijos ir agentų verbavimas buvo neatsiejamai susi­jusios NKGB-MGB veiklos sritys. Iš pradžių, daugiau­sia per agentus, būdavo renkama „kompromituojanti" medžiaga, kuri vėliau būdavo panaudojama šantažuoti dvasininkams. Išsigandusieji galimų represijų dažniau-

 

97 B. Pušinio 1951 m. lapkričio 27 d. raštas RKRT pirmininkui I. Polianskiui, LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 27, 1. 61.

98 LSSR MGB Kauno miesto skyriaus darbo tarp dvasininkų 1948 m. gegužės mėn. ataskaita, LYA, f. K-l, ap. 14, b. 73, 1. 61.

99 R. Laukaitytė, „Mėginimai sovietizuoti Lietuvos Bažnyčią 1944- 1949 m.", p. 196.

100 LKP CK biuro 1948 m. liepos 9 d. posėdžio protokolas, LYA LKP DS, f. 1771, ap. 11, b. 111, 1. 10.

101 Kun. S. Rudžionio teismo posėdžio protokolas, LYA, f. K-l, ap. 58, b. 7865/3; kun. A. Yliaus teismo posėdžio protokolas, ibid., b. P-16433.

 


 

   Šiai buvo užverbuojami sekti konfratrus, o nepalūžusieji atsidurdavo lageryje. Sovietų saugumo vadovybė ne kar­tą ragino aktyviau verbuoti agentus tarp dvasininkų.  

    1945     m. Vasarą specialią direktyvą šiuo klausimu pasirašė ir SSRS valstybės saugumo liaudies komisaras Bogdanas Kobulovas, kuris nurodė ne tik verbuoti autoritetingus dvasininkus, bet ir pradėti agentų infiltravimą į seminarijas, vienuolynus, parapijų aktyvą102.  

   1948 m. Sausio mėn. LSSR MGB O skyrius, kontroliavęs religinių organizacijų veiklą, katalikų dvasininkams sekti turėjo 142 agentus (iš jų 57 kunigus) ir 630 informatorių103.

 

    Represijos prieš aktyviausius kunigus buvo deri­namos su naujų dvasininkų parengimo ribojimu. Jau 1946        m. Rugsėjo mėn. Naujuosius mokslo metus Kauno kunigų seminarijoje buvo leista pradėti ne daugiau kaip 150 klierikų. 1948 m. Vasarą B. Pušinis vėl siūlė sumažinti seminarijos kontingentą, tai motyvuodamas Lietuvoje susidariusiu kunigų pertekliumi, tačiau RKRT reakcija į šį pasiūlymą buvo netikėta: „Tai, kad yra kunigų bedarbių, dar nėra argumentas už tokį sprendimą, nes šiuo metu TSRS yra 1436 veikiančios katalikų bažnyčios ir tik 1247 kunigai, todėl sėkmingo Jums žinomos specialios priemonės vykdymo atveju kunigai, likę be darbo Lietuvoje, galės dirbti ir kitose vietovėse, jeigu, žinoma, jie tam tiks“104. Pažymėtina, kad tai radikaliai skyrėsi nuo prieš kelerius metus RKRT išreikšto požiūrio į šią problemą. 1944 m. Lapkričio 28 d. Vysk. T. Matulionis kreipėsi į RKRT įgaliotinį Lietuvoje, prašydamas padėti nusiųsti į Leningradą keletą kunigų iš Lietuvos, kurie galėtų aptarnauti ten gyvenančius katalikus. Nors LSSR NKGB buvo linkęs pasinaudoti šia galimybe, kad galėtų nusiusti savo agentą ir per jį kon­troliuoti vysk. T. Matulionio ryšius su šio miesto katali­kų bendruomene, nusvėrė RKRT pirmininko I. Polians­kio požiūris, kad Leningrade iš viso nesą jokios katali­kų bendruomenės105.

1949 m. Pavasarį LSSR vadovai buvo ryžtingai nusi­teikę visiškai uždaryti kunigų seminariją. Jų entuziaz­mą vėl atšaldė RKRT, pasiūliusi tai daryti ne iškart, o keliais etapais. Buvo susitarta iš pradžių per pusę su­mažinti klierikų skaičių, t. Y. Palikti tik 75 auklėti­nius106. 1949 m. Liepos mėn. B. Pušinis sudarė sąrašą 75 klierikų, kuriems rekomendavo pratęsti registraciją Kauno mieste, o visiems kitiems pasiūlyti išvykti iš miesto107. Tais metais taip pat nebuvo leista priimti naujų klierikų. Sumažėjus klierikų skaičiui, buvo gali­ma pateisinti ir didesnės dalies seminarijos patalpų at­ėmimą, kuriam LSSR MT buvo pritarusi dar 1949 m. Pradžioje. Seminarijos dėstytojų kontingentą B. Pušinis taip pat planavo sumažinti per pusę.

 

102 SSRS valstybės saugumo liaudies komisaro pavaduotojo B. Kobulo-vo 1945 m. Birželio 10 d. Direktyva LSSR NKGB operatyvinių sek­torių ir miestų bei apskričių skyrių viršininkams, Lietuvos partizanų kovos ir jų slopinimas MVD-MGB dokumentuose 1944-1953 metais: Dokumentų rinkinys, Vilnius, 1996, p. 144-145.

103 LSSR MGB O skyriaus 1948 m. Sausio mėn. Darbo ataskaita, LYA, f. K-l, ap. 10, b. 50, 1. 279.

104 RKRT pastabos dėl B. Pušinio 1948 m. Trečiojo ketvirčio darbo ata­skaitos, LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 14, 1.100.

105 RKRT pirmininko I. Polianskio 1945 m. Vasario 22 d. Raštas RKRT įgaliotiniui Lietuvoje A. Gailevičiui, LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 4, 1. 6.

106 RKRT skyriaus vedėjo I. Karpovo komandiruotės Lietuvos SSR 1949 m. Gegužės mėn. Ataskaita, RFVA, f. 6991, ap. 3, b. 495, 1. 75.

107 B. Pušinio 1949 m. Liepos 18 d. Sudarytas kunigų seminarijos klieri­kų sąrašas, LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 21, 1.10-11.


Minėto LKP CK biuro 1948 m. Liepos 9 d. Nutarimo pirminiame projekte, parengtame jau 1948 m. Sausio mėn., buvo numatyta kovoje su „reakcingai-nacionalis-tiškai nusiteikusiais dvasininkais“ visokeriopai remti lo­jalią dvasininkų dalį, MGB ir kitos sovietų režimo insti­tucijos paragintos drąsiau ir energingiau dirbti „skal­dant katalikų dvasininkų gretas“108. Galutiniame nuta­rimo variante šis punktas, matyt, atsidūrė ypatingajame aplanke, kaip buvo numatyta projekte. Kad tokia direk­tyva egzistavo, patvirtina MGB Kauno miesto skyriaus pastangos sukurti „iniciatyvinę pažangių kunigų grupę, kuri reikalautų pakeisti santykius tarp katalikų bažny­čios ir valstybės, pasmerkti atskirų reakcingų bažnyčios veikėjų elgesį, ir kad bažnyčios vadovai užimtų labiau lojalias pozicijas tarybų valdžios atžvilgiu“109. Tuo tikslu šio skyriaus darbuotojai kalbėjosi su kun. Sekliucku ir agentu Ruta (taip pat kunigas), kurie sutiko parengti straipsnį, smerkiantį „neteisingą“ kai kurių kunigų ir Bažnyčios hierarchų požiūrį į santykius su sovietų val­džia. 1949 m. Birželio mėn. Pabaigoje B. Pušinis taip pat informavo G. Malenkovą apie naujas sroves tarp ku­nigų: kunigai Rasimas ir Pupaleigis iš Telšių vyskupijos kalbą apie katalikybės ir komunizmo suderinamumą, keletas kunigų pasirašę straipsnį „Vatikanas prieš taiką ir žmoniją“110. Dar po kelių mėnesių B. Pušinis jau pra­šė pritarimo savo sumanymui sudaryti „pažangių“ kata­likų kunigų organizacinį komitetą, surengti „pažangių“ kunigų kongresą, duoti leidimą žurnalui, kuriame „pa­žangūs“ kunigai kovotų su „reakcionieriais“111.  

    B. Pušinis visuomet skubėdavo į pagalbą vadina­miesiems „zabuldygoms“, t. Y. Kunigams, kurie neklau­sė dvasinės vadovybės nurodymų. 1948-1949 m. Tuo itin „išgarsėjo“ Kauno arkivyskupijos Krakių klebonas V. Semaška, atsisakęs paklusti valdytojo nurodymui persikelti į kitą parapiją, ir Vilkaviškio vyskupijos kun. J. Bielskus, kuris, kaip minėta, 1947 m. Savavališkai sukūrė ir įregistravo sau parapiją Blindžiakupstyje. Abu juos ėmėsi globoti ir ginti B. Pušinis. Įgaliotinis taip pat stengėsi vyskupijų valdytojus priversti ne­drausmingus ar apsileidusius kunigus perkelti į dides­nes parapijas. Pavyzdžiui, 1949 m. Vasarą B. Pušinis pareikalavo, kad J. Stankevičius nuo alkoholio priklau­somą kun. K. Banionį iš mažos Margininkų parapijos perkeltų į Prienus, o atvirai abejojantį kai kuriomis ti­kėjimo tiesomis kun. J. Luckų – į Alytų112.  

Registruojant religines bendruomenes dauguma Lie­tuvoje veikusių katalikų vienuolynų negavo registracijos dokumentų. Pagal Sovietų Sąjungoje galiojusius religi­nių susivienijimų įstatymus vienuolynai formaliai nega­lėjo egzistuoti, nes jų veikla tiesiogiai nebuvo susijusi su religinio kulto atlikimu. Sovietų propagandos teigi­mu, tai buvo „parazitiniai reakcinės pasaulėžiūros plati­nimo židiniai“, kunigai vienuoliai, komunistų nuomone, buvo didesni „religiniai fanatikai“ negu paprasti kuni­gai, todėl režimui pavojingesni. Dar 1947 m. Pradžioje

 

108 LKP CK biuro nutarimo „Dėl partinės organizacijos uždavinių de­maskuojant priešišką reakcinės katalikų dvasininkijos veiklą“ pro­jektas, LYA LKP DS, f. 1771, ap. 11, b. 113, 1. 96.

109 LSSR MGB Kauno miesto skyriaus darbo tarp dvasininkų 1949 m. Vasario mėn. Ataskaita, LYA, f. K-l, ap. 14, b. 90, 1. 27.

110 B. Pušinio 1949 m. birželio 27 d. raštas SSKP CK sekretoriui G. Ma-lenkovui, LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 18, 1. 31.

111 R. Laukaitytė, „Mėginimai sovietizuoti Lietuvos Bažnyčią 1944-1949 m.", p. 185.

112 Kun. J. Stankevičiaus 1949 m. rugpjūčio 23 d. raštas RKRT įgalioti­niui, KAKA, b. 221.

 

 

lankydamasis RKRT Maskvoje M. Gedvilas siūlė papras­čiausiai išvaikyti vienuolius, o vienuolynus uždaryti, ta­čiau RKRT vadovai baiminosi, ar tokiu būdu „pavojin­gas užkratas tik dar labiau neišplis". I. Polianskiui atro­dė, kad geriausia būtų juos visus ištremti iš Lietuvos, tačiau kartu pažymėjo, kad tam kol kas nėra galimy­bių113. Matyt, daugiausia dėl šios priežasties RKRT ne­pritarė ir B. Pušinio 1948 m. kovo mėn. parengtam LSSR MT nutarimo projektui „Dėl vienuolynų likvida­vimo Lietuvos TSR".  

     RKRT siūlė alternatyvą - sutelkti vienuolius dides­niuose centruose ir juos visiškai izoliuoti nuo visuome­nės. Pagal panašų modelį vienuolynų klausimas 1950 m. pavasarį buvo išspręstas Čekoslovakijoje, kur visi vienuo­liai jėga buvo perkelti į keletą atokesnių vienuolynų, pa­verstų koncentracijos stovyklomis. Lietuvoje iš pradžių taip pat buvo įregistruoti kelių didžiausių vyrų vienuolijų centriniai namai ir vienas moterų vienuolynas, bet vėliau ir šių vienuolynų gyventojai įvairiais pretekstais buvo priversti išsikeldinti. Vienuoliams kunigams nebuvo leis­ta dirbti parapijų bažnyčiose, dėstyti seminarijoje, todėl dauguma parašė pareiškimus išstoti iš vienuolių. Be to, iš vienuolynų buvo pradėta reikalauti didžiulių gyvena­mųjų patalpų mokesčių, iš jų atimti visi pragyvenimo šal­tiniai. Taip 1949 m. Lietuvoje neliko legaliai veikiančių vienuolynų, tačiau RKRT nebuvo tuo patenkinta. Pasak jos vadovų, „apie 600 patyrusių žmonių sielų žvejų išsi­sklaidė po visą Lietuvą"114.  

Vienuolynų likvidavimą oficialiai bandyta pateisinti ir tuo, kad pokario metais jie tapę patogiu prieglobsčiu partizanams ar šiaip nuo valdžios besislapstantiems as­menims, o vienuoliai aktyviai rėmę ginkluotą pasiprieši­nimą. Šiuo pretekstu LSSR NKGB didžiausiuose Lietuvos vienuolynuose periodiškai rengė patikrinimus. Pir­miausia dėmesys buvo atkreiptas į pranciškonų vienuo­lynus. 1946 m. rugsėjo 27 d. LSSR saugumo ministro pavaduotojas Sergejus Litkensas siūlė VKP(b) CK Lie­tuvos biuro pirmininkui Vladimirui Ščerbakovui uždary­ti Kretingos, Kauno ir Nemunaičio pranciškonų vienuo­lynus, nes patikrinimų metu esą nustatyta, kad juose slepiami „priešiški elementai"115. 1947 m. suimtas pran­ciškonų Kretingos vienuolyno vyresnysis tėvas Anta­nas Puodžiūnas buvo apkaltintas tuo, kad 1945 m. vasa­rą vienuolyne suorganizavo LLA narių susirinkimą, pa­laikė ryšius ir su LLA Žemaičių legiono vadu Jonu Se­maška bei štabo nariu Fortūnatu Ašokliu, rėmė juos materialiai, leido jiems naudotis rašomąja mašinėle116. Tačiau net iš baudžiamosios bylos dokumentų aiškiai matyti, kad A. Puodžiūnas viso labo tebuvo keletą kartų susitikęs su J. Semaška ir F. Ašokliu, kuriems padėjo kaip besislapstantiems, o ne kaip pogrindžio dalyviams. Pranciškonų Lietuvos provincijos vyresnysis tėvas Kazi­mieras Čepulis, vengdamas suėmimo, buvo priverstas iki pat gyvenimo pabaigos slapstytis*.

1946 m. rugpjūčio mėn. buvo atlikti patikrinimai ir saleziečių namuose Kaune bei Vytėnuose, po kurių buvo suimti šios vienuolijos nariai kunigai Bronius Paukštys

 

113 1947 m. sausio 10 d. įvykusio M. Gedvilo pokalbio su RKRT pirmi­ninku I. Polianskiu stenograma, RFVA, f. 6991, ap. 3, b. 8, 1. 111.

114 RKRT pirmininko pavaduotojo J. Sadovskio komandiruotės Lietu­vos SSR 1949 m. Spalio mėn. Ataskaita, ibid., b. 495, 1. 89.

115 1946 m. rugsėjo 27 d. LSSR valstybės saugumo ministro pavaduoto­jo S. Litkenso raštas VKP(b) CK Lietuvos biuro pirmininkui V. Ščerbakovui, LYA, f. K-l, ap. 10, b. 38, 1. 82.

116     A. Puodžiūno tardymo byla, ibid., ap. 58, b. 42596/3.

* Jis mirė 1962 m. Panevėžyje.

 

    Ir Juozapas Gustas. Jie buvo apkaltinti tuo, kad padėjo slapstytis buvusiam Alytaus policijos viršininkui A. Nykštaičiui, palaikė ryšius su partizanų Tauro apy­gardos vadovybe117. Kunigui B. Paukščiui išvengti lage­rio nepadėjo ir jo nuopelnai vokiečių okupacijos metu gelbstint žydus. Saleziečių alvarijasui kun. Antanui Skelčiui pavyko pasislėpti ir sulaukti J. Stalino mirties. Panašios operacijos 1947 m. Buvo atliktos Kauno mari­jonų ir jėzuitų namuose. Nors per 1947 m. Rugsėjo mėn. Kauno jėzuitų namuose atliktą kratą nebuvo rasta rim­tų įkalčių, ataskaitoje konstatuota, kad dauguma jėzui­tų kunigų vykdė ir tebevykdo aktyvią antisovietinę veiklą. Tačiau svarbiausia šio vienuolyno uždarymo priežastis, matyt, buvo ir šioje ataskaitoje paminėta jė­zuitų įtaka buvusios jėzuitų gimnazijos, kurios patalpos tiesiogiai jungėsi su vienuolynu, mokiniams118.

 Jau 1948 m. B. Pušinis kėsinosi ir į gausiai tikinčių­jų lankomas alvarijas Vilniuje bei Žemaičių Kalvarijo­je, motyvuodamas tuo, kad Kristaus kančių stotis žy­minčios koplyčios pastatytos nacionalizuotoje žemėje. Tačiau RKRT laiku sustabdė nekantrų savo įgaliotinį, pasiūliusi spręsti šia problemą ne formaliai, o atsižvel­gus į politinį tikslingumą, nes alvarija išsaugojimu „suinteresuoti ne tik katalikų dvasininkai, bet ir didelė masė tikinčiųjų, kurių religiniam jausmui alvarija už­darymas suduotų didelį smūgį“119. Priversti alvarijas laikinai palikti ramybėje B. Pušinis ir vietos valdžios pareigūnai 1949 m. Ėmėsi kitų religinių objektų, buvu­sių už veikusių bažnyčių šventorių: pradėti naikinti kryžiai, Dievo Motinos ir Kristaus skulptūros, Plungėje buvo sunaikintas plačiai žinomas liurdas. Rengiantis sovietų valdžios Lietuvoje dešimtmečio minėjimui, kuris kartu turėjo demonstruoti galutinį režimo įsitvirti­nimą, Vilniuje gerokai sumažėjo religinių paminklų: nuo arkikatedros buvo nugriautos skulptūros, susprog­dinti Trys kryžiai, nukeltos skulptūros nuo kai kurių statinių fasadų. 

Religinių bendruomenių bei dvasininkų registracija praktiškai reiškė ir tai, kad jie įsipareigojo paklusti so­vietų valdžios nustatytiems pastoracinės veiklos suvar­žymams. Iki tol nebuvo griežtai reglamentuota, kur dvasininkai gali atlikti religines apeigas, taip pat dau­giau ar mažiau toleruota, kad jie katechizuoja vaikus. 1948 m. Pasirašydami sutartis dėl naudojimosi maldos namais parapijų komitetai įsipareigojo neleisti atlikti religinių apeigų savo bažnyčioje toje parapijoje nere­gistruotam dvasininkui, prižiūrėti, kad kunigas nepa­žeistų tuometinių religinio kulto įstatymų, kurie, be ki­ta ko, draudė kunigams mokyti vaikus religijos. Ir patys dvasininkai, gaudami registracijos pažymėjimą, įsiparei­gojo laikytis nustatytų taisyklių. LSSR MT 1948 m. Rugsėjo 13 d. Taip pat priėmė nutarimą, kuris įpareigojo miestų ir apskričių vykdomuosius komitetus neleisti religinio kulto tarnams rengti specialių pamaldų, susi­rinkimų ar būrelių vaikams ir jaunimui, taip pat orga­nizuoti vaikų grupes mokyti tikybos ar katechizuoti prieš Pirmąją Komuniją120. Panašaus turinio LSSR MT

 

117 B. Paukščio ir J. Gusto tardymo byla, LYA, f. K-l, ap. 58, b. 46373/3.

118 LSSR MGB Kauno miesto skyriaus darbo tarp dvasininkų 1947 m. Spalio mėn. Ataskaita, LYA, f. K-l, ap. 14, b. 59, 1. 145.

119 RKRT 1948 m. Spalio 20 d. Raštas B. Pušiniui, LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 14, 1. 78.

120 LSSR MT 1948 m. Rugsėjo 13 d. Nutarimas „Dėl religinių bendruo­menių registracijos ir draudimo grupėmis mokyti vaikus religijos“, ibid., b. 33, 1. 25-26.

 

    Pirmininko M. Gedvilo direktyva vietos valdžios institu­cijoms buvo išsiuntinėta jau 1947 m. Vasario 20 d., ta­čiau iš tikrųjų ji nebuvo vykdoma – tą patvirtina pats jos pakartojimo faktas. 1948 m. Rudenį padėtis pasikeitė daugiausia dėl to, kad vykdomiesiems komitetams akty­viai ėmė talkinti sovietų saugumo įstaigos.

MGB 1949-1950 m. Aiškiai parodė, kad bet kokius ku­nigų ryšius su jaunimu sovietų valdžia vertins kaip anti-sovietinę veiklą, už kurią jie bus griežtai baudžiami. Antai 1949 m. Birželio mėn. Buvo suimtas kun. Antanas Šeškevičius SJ, apkaltintas tuo, kad 1944-1948 m., kuni­gaudamas Šiaulių šv. Ignoto bažnyčioje, subūrė neva „klerikalinę-nacionalistinę“ jaunimo organizaciją „Jė­zaus Širdies garbės sargyba“. Pasak saugumiečių, ši or­ganizacija siekė „atitraukti besimokantį ir dirbantį jauni­mą nuo komunistinio auklėjimo, neleisti jam stoti į kom­jaunimą, auklėti antitarybine-nacionalistine dvasia“121. Tuo tarpu kun. A. Šeškevičius tardomas teigė, kad minė­ta organizacija buvo tik religinė brolija, nekėlusi kitokių tikslų, išskyrus geresnį Dievo pažinimą ir Jo garbinimą, o jaunimo susibūrimai pas jį – religinio pobūdžio konfe­rencijos, išaugusios iš tikybos dėstymo besimokančiam jaunimui122. Nepaisant to, kun. A. Šeškevičius buvo nu­teistas 25 metams pataisos darbų lagerio, o dar penki tų sambūrių dalyviai – mažesnėmis bausmėmis.

1949 m. Pabaigoje-1950 m. Pradžioje buvo suimti ir nuteisti 22 žmonės, MGB teigimu, taip pat priklausę po­grindinei antisovietinei organizacijai „Aušros vartų Švč. M. Marijos vaikai“123. Sovietų valdžios dokumentuo­se ji nurodoma kaip ryškiausias kunigų „ardomosios“ veiklos tarp jaunimo pavyzdys, o jos likvidavimas – kaip vienas didžiausių MGB laimėjimų124. Iš tikrųjų tai buvo religinės savišvietos būrelis, kuriam daugiausia priklausė Vilniaus aukštųjų mokyklų studentai. Šio sambūrio siela buvo aktyvus pokario ateitininkų veikėjas Algis Ka­valiauskas, o dvasios tėvas – Šv. Jėzaus Širdies bažnyčios klebonas Kazimieras Vaičionis. 1948 m. Spalio 31 d. Akty­viausi jo nariai surašė Aušros vartų kolegijos įsteigimo aktą, kuriame buvo išdėstytas sumanymas įkurti pogrin­dinį katalikišką universitetą su penkiais fakultetais: te­ologijos-filosofijos, humanitarinių mokslų, juridiniu, technikos, medicinos ir gamtos mokslų. Nors tame akte išdėstyti didžiuliai planai, iš tikrųjų kolegija negalėjo tap­ti ir netapo alternatyvia mokymo įstaiga: pasitenkinta religine savišvieta, bendrais filosofų ir teologų darbų svarstymais, rekolekcijomis. Be to, buvo sukaupta nema­ža dvasinės literatūros biblioteka, kuri buvo įrengta san­dėliuke prie Vilniaus universiteto bibliotekos Profesorių skaityklos ir prižiūrima buvusio seminarijos klieriko, Vil­niaus pedagoginio instituto studento L. Guobužo. 

Nuo 1948 m. Vasaros gerokai padidėjo ir ekonominis spaudimas Bažnyčiai. Buvo nusavintos iki tol dar nena­cionalizuotos klebonijos, špitolės ir kiti gyvenamieji na­mai. Kunigai buvo išvaryti iš buvusių klebonijų arba tu­rėjo mokėti gerokai didesnius gyvenamųjų patalpų nuo­mos mokesčius: už patalpas iki 9 kv. M – po 3 rublius už

 

121 LSSR MGB 1949 m. birželio 27 d. specialusis pranešimas SSRS vals­tybės saugumo ministrui V. Abakumovui, LYA, f. K-l, ap. 10, b. 69, 1. 309.

122 Kun. A. Šeškevičiaus 1949 m. birželio 17 d. tardymo protokmas, ibid., ap. 58, b. P-13229, 1. 35-39.

123 A. Kavaliausko ir kitų tardymo byla, ibid., b. 43287/3, t. 1-10.

124 LKP(b) CK ataskaita LKP(b) VII suvažiavimui, LYA LKP DS, f. 1771, ap. 131, b. 1, 1. 228; LSSR MVD 1953 m. gegužės mėn. pa­žyma „Apie antitarybinę LTSR katalikų dvasininkijos veiklą", LYA, f. K-l, ap. 10, b. 151, 1. 197.

 

vieną kv. m, o kas daugiau - po 6 rublius už vieną kv. m, tuo tarpu visi kiti mokėjo tik po 35 kapeikas. Be to, kuni­gai turėjo mokėti progresyvinį pajamų mokestį už atlik­tas religines apeigas. Apskričių mokesčių skyriai, nepasi­tikėdami kunigų pajamų, gautų už atliktas religines apei­gas, deklaracijomis, dažniausiai patys nustatydavo nepa­grįstai didelius mokesčius. Nors oficialiai už elektros energiją, naudojamą maldos namų reikmėms, buvo nu­statytas kelis kartus didesnis mokėjimo tarifas (1,65 rub­lio už kilovatvalandę), kai kur buvo reikalaujama dar daugiau (po 8-12 rublių). 1948 m. taip pat buvo atimti 1940 m. kai kur parapijoms palikti žemės sklypai iki 3 ha, paliekant teisę gauti tik 15 arų. 

1948-1949 m. sovietų valdžios Lietuvoje vykdytą anti-bažnytinę akciją lydėjo labai suintensyvėjusi masinė ate­istinė propaganda. Per šiuos dvejus metus Lietuvos SSR buvo išspausdinti 322 ateistiniai straipsniai ir 8 kny­gos126. Visi jie buvo nukreipti prieš katalikybę, daugiausia prieš atskirus dvasininkus (62 proc. 1948-1949 m. iš­spausdintų antireliginių straipsnių). Pagrindinė to prie­žastis buvo gerokai stipresnis KB priešinimasis religinio gyvenimo suvaržymams ir bandymams kontroliuoti jos vidaus gyvenimą. Dvasininkai dažniausiai kaltinti politi­niu nelojalumu naujajai santvarkai. Antrą vietą pagal ateistinių straipsnių tematiką 1948-1949 m. užėmė pub­likacijos, kritikuojančios popiežių ar Vatikaną. Tai galima paaiškinti įtemptais SSRS ir Vatikano santykiais. Steng­tasi parodyti, kad nuo pat lietuvių tautos susidūrimo su krikščionybe KB veikla buvo priešiška tautos interesams. Ryškiausias tokios propagandos pavyzdys - 1948 m. iš­leista Juozo Žiugždos knyga „Reakcinė katalikų dvasiški-ja - amžinas lietuvių tautos priešas"126. Tuo tarpu nuo 1947 iki 1953 m. joks religinis leidinys oficialiai neišėjo.


Be partijos ir komjaunimo organizacijų, ateistine propaganda buvo įpareigota rūpintis Politinių ir moksli­nių žinių skleidimo draugija, kuriai buvo perduotos 1947 m. formaliai nustojusios veikti KBS funkcijos. Pa­grindinė jos veiklos forma - paskaitų skaitymo organi­zavimas. 1948 m. pradėta naudoti ir specifinė ateistinio poveikio priemonė - vieša ekskunigų religijos kritika. Pačiomis pirmomis mokslo metų kunigų seminarijoje dienomis, rugsėjo 19 d., dienraštis „Tarybų Lietuva" iš­spausdino seminarijos dėstytojo kun. Jono Ragausko pa­reiškimą apie pasitraukimą iš kunigų luomo. Savo apsi­sprendimą kunigas motyvavo scholastinės filosofijos ne-priimtinumu jam, socialinio Bažnyčios mokymo nenuo­širdumu ir celibato reikalavimo kunigams neracionalu­mu127. Šią akciją kruopščiai suplanavo sovietų saugumo įstaigos. Kun. J. Ragauskas buvo užverbuotas dar 1947 m., tačiau dėl uždaro būdo negalėjo teikti vertin­gos informacijos, todėl kai jis sutiko paskelbti viešą pa­reiškimą apie priežastis, dėl kurių nutarė mesti kuni­gystę, MGB ne tik pritarė tokiam apsisprendimui, bet ir pažadėjo padėti susirasti darbą bei pasirūpinti jo saugu­mu128. Kun. J. Ragausko viešas pareiškimas iš tikrųjų

 

125 V. Skuodis, op. cit., p. 22, 210.

126 J. Žiugžda, Reakcinė katalikų dvasiškija - amžinas lietuvių tautos prie­šas, Vilnius, 1948.

127  J. Ragauskas, „Kodėl mečiau kunigystę“, Tarybų Lietuva, 1948 m. Rugsėjo 19 d.

128    LSSR valstybės saugumo ministro pavaduotojo L. Martavičiaus 1948 m. Spalio 16 d. Specialusis pranešimas SSRS valstybės saugu­mo ministro pavaduotojui Blinovui, LYA, f. K-l, ap. 10, b. 57, 1. 172-173. Baiminantis dėl pavojaus kun. J. Ragausko gyvybei, jam buvo išduotas asmeninis ginklas, ir jo tėvus taip pat saugojo pa­tys saugumiečiai.

 

Padarė sprogusios bombos efektą. Be to, jis greitai buvo pasitelktas ateizmo propagandai ir važinėjo skaitydamas paskaitas po visą Lietuvą, rašė straipsnius periodinei spaudai. Kun. J. Ragausko įtaka pirmajai sovietinės Lie­tuvos inteligentų kartai buvo nemaža, kadangi jo raši­niai ir kalbos buvo daug aukštesnio lygio nei dažnai pri­mityvūs pirmųjų sovietinės Lietuvos ateizmo propagan­dininkų išpuoliai prieš religiją ir dvasininkus. 

   Iki 1947 m. Vidurio dauguma Bažnyčios hierarchų, išskyrus retus atvejus, vengė viešai pritarti režimo poli­tikai. Vėliau, baimindamiesi represijų, jie vis dažniau rodė palankumą režimui. Kun. J. Stankevičius pasiren­gimą dalyvauti 1950 m. Lapkričio 16-18 d. Maskvoje vy­kusioje sąjunginėje taikos šalininkų konferencijoje mo­tyvavo taip: „Tarptautinei padėčiai esant nepaprastai įtemptai, gyventi Tarybų Sąjungoje ir būti tos Sąjungos priešu reikalas labai pavojingas. Padėtį reikia kaip nors švelninti. Taigi aš važiuoju į Maskvą su viltimi, kad ši kelionė bus nors kiek naudinga Lietuvos katalikams, kaip buvo naudinga ir praėjusių metų mano kelionė į Maskvą“129.  

   Pirmaisiais pokario metais vyskupijų administrato­riai atkakliai stengėsi išlaikyti ir tradicinę Bažnyčios vidaus gyvenimo tvarką. Dar tebevykstant mūšiams Lietuvos teritorijoje, 1944 m. Rugsėjo 5 d. Ukmergėje jie susirinko į pasitarimą, kuriame aptarė naująją padė­tį. Šiame neoficialiame susitikime dalyvavo arkivysk. M. Reinys, vyskupai K. Paltarokas bei T. Matulionis ir Kauno kunigų seminarijos rektorius Stasys Gruodis SJ. Be kitų svarstytų problemų, buvo nutarta oficialiai kreiptis į atitinkamas sovietų valdžios įstaigas dėl toles­nio tikybos dėstymo mokyklose ir kapelionų institucijos išlaikymo lietuviškuose sovietinės kariuomenės daliniuose130. Negavę jokio atsakymo, vyskupai 1945 m. Ru­denį išsiuntinėjo klebonams aplinkraščius, kuriuose da­vė nurodymus gerinti moksleivių religinį auklėjimą už mokyklos sienų.  

Kai kurie tuometiniai Bažnyčios hierarchai ir toliau rūpinosi tuo, kas dedasi bendrojo lavinimo mokyklose. Vysk. T. Matulionis 1945 m. Balandžio 7 d. Parašė sovie­tų valdžios susierzinimą sukėlusį laišką LSSR švietimo liaudies komisarui, kuriame protestavo prieš prievartinį mokinių įrašymą į ateistines pionierių ir komjaunimo organizacijas. Be to, jis neprieštaravo, kad jo vyskupijos kunigai bažnyčiose reikštų neigiamą Bažnyčios požiūrį į šias organizacijas. Žinant, kokia buvo Bažnyčios įtaka mažai sekuliarizuotoje to meto Lietuvos visuomenėje, nesunku įsivaizduoti tokių pareiškimų poveikį šių orga­nizacijų augimui. Ne veltui Kaišiadorių vyskupijos kanc­leris Stanislovas Kiškis, Kaišiadorių katedroje viešai pa­reiškęs, kad tikinčių tėvų vaikai negali priklausyti orga­nizacijoms, kurių nariams privaloma kovoti su religija, tapo viena pirmųjų sovietų valdžios aukų tarp kunigų. RKRT su nepasitenkinimu buvo priversta konstatuoti, kad „katalikų bažnyčios episkopatas, Lietuvoje prieš­priešindamas tarybiniams įstatymams bažnyčios taisyk­les, o tarybų valdžiai – Romos popiežių, priešinasi vaikų komunistiniam auklėjimui“131.   

Panašaus pobūdžio raštų sovietų valdžios instituci­joms vysk. T. Matulionis parašė ne vieną. 1945 m. Vasa-

129 J. Stankevičius, op. Cit., p. 271.

130 1944 m. Rugsėjo 5-6 d. Vykusios vyskupų konferencijos protokolas, KAKA, b. 218, 1. 83-84.

131 RKRT 1946 m. Balandžio 5 d. Pažyma „Tarybos darbas ir religinių kultų būklė“, RFVA, f. 6991, ap. 3, b. 34, 1. 52.

  

rio 10 d. Jis kreipėsi į RKRT įgaliotinį, reikalaudamas išsiaiškinti jam žinomus šiurkščios prievartos prieš ku­nigus atvejus, 1945 m. Kovo 7 d. Protestavo prieš sovie­tų valdžios pareigūnų kišimąsi į krikšto, vedybų ir lai­dotuvių registravimo tvarką. Reikalaudamas iš sovieti­nių pareigūnų gerbti Bažnyčios teises, vyskupas laisvai rėmėsi sovietiniais įstatymais, grindžiančiais jo pozicijos teisingumą net sovietinėje sistemoje. Netylėjo ir kiti vyskupijų valdytojai. Vysk. V Borisevičius 1945 m. Sau­sio 19 d. Protestavo prieš neteisėtus sovietų valdžios pa­reigūnų veiksmus, apeliuodamas į konstitucijoje garan­tuotą religinio kulto laisvę132. Prel. S. Jokūbauskis m. Vasario 10 d. Išsiuntė raštą RKRT įgaliotiniui, kuriame reiškė susirūpinimą dėl didėjančio spaudimo religinėms institucijoms, ypač vienuolynams133.   Kai m. Rugsėjo pradžioje buvo sužinota apie valdžios planus Kauno kunigų seminarijoje sumažinti klierikų skaičių, arkivysk. M. Reinys kreipėsi į LSSR ATP pir­mininką Justą Paleckį ir, motyvuodamas teisiniais argu­mentais bei Bažnyčios poreikiais, prašė atšaukti tokį sprendimą134.  

Kaip minėta, vyskupijų valdytojai ilgai nevykdė val­džios reikalavimo registruoti parapijas, motyvuodami tuo, kad registracija prieštarauja Bažnyčios kanonų tei­sei, nėra aišku, pagal kokį įstatymą reikalaujama regist­ruotis. Ypač atkakliai registracijai prieštaravo didžiausią autoritetą tarp laisvėje likusių vyskupų turėjęs arki­vysk. M. Reinys. 1947 m. Pavasarį atsakydamas į RKRT įgaliotinio A. Gailevičiaus priekaištą, kad, priešindamie­si registracijai, KB hierarchai ignoruoja tarybinius įsta­tymus, jis suabejojo tų įstatymų tobulumu, nes jie ne­atitiko SSRS prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų gerbti religijos laisvę135. Tačiau po to, kai 1947 m. Liepos mėn. Buvo suimtas arkivysk. M. Reinys, ir vis labiau aiškėjant, jog išvengti registracijos vis tiek nepavyks, li­kę laisvėje vyskupijų valdytojai pradėjo galvoti apie kompromisą su valdžia, kad registracija kuo mažiau pa­kenktų Bažnyčios interesams.  

1948 m. Vasario 26 d. Panevėžio vyskupijos kurijoje susirinkę vysk. K. Paltarokas, valdytojai J. Stankevičius ir J. Juodaitis nusprendė tartis su įgaliotiniu dėl regist­racijos sąlygų ir ruoštis blogiausiam variantui: duoti nu­rodymą klebonams į parapijų komitetus parinkti patiki­mus žmones, paimti iš jų priesaiką, kad jie gins Bažny­čios interesus136. 1948 m. Gegužės 18 d. Vysk. K. Palta­rokas susitarė su B. Pušiniu, kad vyskupijų valdytojai patys parengs registracijos tvarkos statuto projektą. Vysk. K. Paltaroko pavedimu kun. J. Stankevičius pa­rengė su Bažnyčios kanonais suderintą statutą, pagal kurį parapijų komitetai turėjo tapti dvasinės valdžios patvirtintais klebonų pagalbininkais administruojant parapiją. Nors valdžia atmetė šį projektą ir privertė re­gistruotis pagal jos nurodytas sąlygas, Bažnyčiai pavyko išvengti galimų blogiausių šios akcijos padarinių, nes dvasinė vyresnybė iš esmės kontroliavo procesą. Kaip

132 Vysk. V. Borisevičiaus 1945 m. Sausio 19 d. Raštas RKRT įgaliotiniui, LCVA, f. R-181, ap. 1, b. 5, 1. 46-47.

133 Prel. S. Jokūbauskio 1945 m. Vasario 10 d. Raštas RKRT įgaliotiniui, ibid., 1. 1.

134 Arkivysk. M. Reinio 1946 m. Rugsėjo 23 d. Laiško LSSR ATP pirmi­ninkui J. Paleckiui nuorašas, KAKA, b. 218, 1. 185.

135 RKRT įgaliotinio LSSR 1947 m. Pirmojo ketvirčio darbo ataskaita, LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 12, 1. 9.

136 Kan. J. Juodaičio 1950 m. Vasario 9 d. Tardymo protokolas, LYA, f. K-l, ap. 58, b. 34382/3.

 

pažymėjo pats LSSR valstybės saugumo ministro pava­duotojas L. Martavičius, bažnytinių komitetų („dvide­šimtukų“) nariais tapo buvę vienuoliai, religinių brolijų nariai ir „fanatikai, aklai vykdantys kunigų nurody­mus“137. Todėl jie netapo veiksminga parapijos vidaus gyvenimo kontrolės priemone. Priešingai, jie iš dalies prisidėjo prie Bažnyčios modernizavimo, skatino pasau­liečius aktyviau įsitraukti į Bažnyčios gyvenimą.  

     Skaudžiausiai Bažnyčiai atsiliepė jos pastoracinių ga­limybių ribojimas. 1948 m. Sovietų valdžia uždraudė ku­nigams katechizuoti vaikus ir už mokyklos sienų. Jau minėtame pasitarime Panevėžio kurijoje katechizacijos klausimas taip pat buvo svarstytas. Nutarta nesipriešin­ti šiam draudimui, tačiau įpareigoti klebonus kontro­liuoti, kaip tėvai arba specialiai tam pasirengę žmonės individualiai supažindina vaikus su tikėjimo tiesomis. Iškilusią tėvų ir katechetų aprūpinimo katekizmais pro­blemą pažadėjo padėti išspręsti J. Stankevičius138. Ne be jo žinios seminarijos profesorius Juozas Grubliauskas 1948 m. Kauno valstybinėje „Šviesos“ leidykloje organi­zavo nelegalią religinės literatūros leidybą: buvo iš­spausdintas vysk. K. Paltaroko parengtas prieškarinis katekizmas, religinių giesmių rinkinys ir religiniai pa­veikslėliai. 1948 m. Vasaros pabaigoje kun. J. Grubliaus­kas 10 tūkst. Nelegaliai išspausdintų katekizmų atvežė į Telšių kuriją139. Nuo jaunimo katechizavimo visiškai nenusišalino ir kunigai. Vienoje iš ataskaitų, rašytų 1950 m. Viduryje, RKRT įgaliotinis nurodė 11 vietovių, kur, jo duomenimis, kunigai „dirba“ su besimokančio jaunimo grupėmis140.  

    Taigi 1948 m. Kai kurie Bažnyčios hierarchai pra­dėjo ieškoti, kaip, atvirai neerzinant sovietų valdžios, kūrybiškai prisitaikyti prie jos padiktuotų veikimo są­lygų. Labiausiai sovietų valdžia ir visų pirma saugumo įstaigos pasitikėjo kun. J. Stankevičiumi, kuris pagal jų planą ateityje turėjo vienas administruoti visas Lie­tuvos SSR teritorijoje buvusias vyskupijas141. Pirmiau­sia prie J. Stankevičiaus valdytos Kauno arkivyskupi­jos buvo prijungta Vilkaviškio vyskupija, kurios valdy­tojas kan. V. Vizgirda kėlė daugiausia rūpesčių sovietų režimui. Jis ne tik ilgiausiai vilkino parapijų registra­ciją, bet ir atsisakė viešai pasmerkti ginkluotą pogrin­dį, kuris Vilkaviškio vyskupijoje buvo itin aktyvus. 1949 m. Gegužės 3 d. Kan. V. Vizgirda buvo suimtas, o vyskupijos kapitula priversta valdytoju išrinkti kun. J. Stankevičių. Pagal bažnytinę teisę šie rinkimai, kaip ir dauguma vėliau sovietmečiu vykusių vyskupijų val­dytojų rinkimų, buvo neteisėti, nes kapitulos posėdyje dalyvavo pats įgaliotinis, daręs atvirą spaudimą jos na­riams. 166 kanonas skelbė, kad rinkimai, kurių laisvė kokiu nors būdu buvo suvaržyta, teisiškai yra negalio­jantys142.

 

137     LSSR valstybės saugumo ministro pavaduotojo L. Martavičiaus 1948 m. Spalio 23 d. Pažyma SSRS MGB O skyriaus viršininkui pik. Dubrovinui apie bažnyčių registraciją Lietuvoje, ibid., ap. 10, b. 58, 1. 10.

138 Kan. J. Juodaičio 1950 m. Vasario 9 d. Tardymo protokolas, ibid., f. K-l, ap. 58, b. 34382/3.

139 Kan. J. Juodaičio 1950 m. Vasario 15 d. Tardymo protokolas, ibid.

140 RKRT įgaliotinio 1950 m. Trečiojo ketvirčio darbo ataskaita, LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 25, 1. 37.

141 LSSR valstybės saugumo ministro pavaduotojo L. Martavičiaus 1949     m. rugsėjo 20 d. pažyma SSRS MGB O skyriaus viršininkui pik. Dubrovinui, LYA, f. K-l, ap. 10, b. 72, 1. 279.

142    Codex luris Canonici, Roma, p. 39.

 

    Baimindamiesi, kad pernelyg sparčiai vykdant Lietu­vos bažnytinės provincijos valdymo centralizacijos planą gali būti pakenkta kun. J. Stankevičiaus autoritetui, emgėbistai nutarė laikinai Lietuvos SSR teritorijoje bu­vusią Vilniaus arkivyskupijos dalį perduoti administruo­ti vysk. K. Paltarokui143. Sovietų saugumiečiams suėmus arkivysk. M. Reinį, likęs vieninteliu vyskupu Lietuvoje K. Paltarokas turėjo pagrindą nuogąstauti, kad ir jį gali ištikti panašus likimas, o dėl to būtų labai pasunkėjusi legali Bažnyčios egzistencija. Tai tapo vienu iš svarbiau­sių motyvų ieškoti kompromiso su sovietų režimu, susi­taikyti su jo nustatytais Bažnyčios veiklos apribojimais. Matydama, kad vysk. K. Paltarokas ketina prisitaikyti prie naujų sąlygų, sovietų valdžia nusprendė palikti jį laisvėje. Tai buvo patogu ne tik propagandiniu požiūriu. Nelikus nė vieno vyskupo, valdžia galėjo netekti galimy­bių kontroliuoti kai kurių išimtinai vyskupo jurisdikci­jai priklausančių bažnytinio gyvenimo sričių.   

Vilniaus arkivyskupijos lietuviškąją dalį arkivysk. M. Reinys prieš suėmimą buvo įgaliojęs valdyti kan. Ed­mundą Basį. 1949 m. Liepos mėn. RKRT įgaliotinis nu­rodė Vilniaus miesto vykdomajam komitetui atimti iš jo registracijos pažymėjimą ir liepti išvažiuoti iš miesto144, o arkivyskupijos kapitulai pareiškė, kad sovietų valdžia Vilniaus arkivyskupijos valdytojo poste toleruos tik vysk. K. Paltaroką. Arkivyskupijos kapitula, bijodama skaudžių konflikto su valdžia padarinių, nutarė nesi­priešinti įgaliotinio valiai ir pakviesti vysk. K. Paltaroką į Vilnių.   

Vysk. K. Paltarokui esant Vilniuje LSSR MGB galėjo labiau kontroliuoti jo veiklą. 1950 m. Sausio 5 d. Patvir­tintame agentūrinių-operatyvinių priemonių plane vysk. K. Paltarokui (Skorpionui) sekti buvo numatyta nuolat naudoti 10 agentų, kurijos patalpose ir vyskupo bute įrengti pasiklausymo aparatūrą (tai kiek vėliau ir buvo padaryta)145. Sovietų saugumas ne tik sekė vos ne kiek­vieną vyskupo žingsnį Vilniuje, bet ir kurstė konfliktus su Vilniaus arkivyskupijos kunigais, stengėsi griauti jo autoritetą. Apartamentai vyskupui buvo paskirti bute, iš kurio turėjo išsikraustyti iki tol ten gyvenusios žino­mo Vilniaus kunigo V. Taškūno seserys – taip buvo duo­das postūmis gana smarkiam tarpusavio konfliktui. Ma­tyt, ne be sovietų saugumo žinios ir kun. Nikodemas Svogžlys-Milžinas suredagavo kandų laišką, kuriame ra­šė, kad „vilniečiai norėtų turėti neturtingą vyskupą, ku­ris su lazdele pasiramsčiuodamas kasdien eitų į Aušros vartus, o ne mašina važinėtų“146. Vyskupui kompromi­tuoti, be abejo, buvo panaudotas ir su jo persikėlimu į Vilnių sutapęs arkikatedros uždarymas.   

Kita saugumo įstaigų auka tapo Kaišiadorių vysku­pija, kurios valdytojas prel. Bernardas Sužiedėlis skep­tiškai vertino sugyvenimo su valdžia taktiką: „[...] bolševikai stiprins savo ardomąją veiklą tol, kol visiškai nesunaikins Bažnyčios. Vadinasi, nesvarbu, ar su bolše­vikais gyvensi geruoju, ar bloguoju, rezultatai bus tokie

 

143 LSSR valstybės saugumo ministro pavaduotojo L. Martavičiaus 1949 m. Rugsėjo 20 d. Pažyma SSRS MGB O skyriaus viršininkui pik. Dubrovinui, LYA, f. K-l, ap. 10, b. 72, 1. 280.

144 R. Laukaitytė, „Mėginimai sovietizuoti Lietuvos Bažnyčią 1944-1949 m.“, p. 190.

145 Agentūrinių-operatyvinių priemonių planas Skorpiono veiklos tyri­mui suaktyvinti, LYA, f. K-l, ap. 45, b. 1272, 1. 17-19.

146 Vyskupas Kazimieras Paltarokas: bibliografija, amžininkų atsiminimai, sud. R. Mazurienė, Panevėžys, 1998, p. 150. 

 

pat"147. Nepaklusęs B. Pušinio reikalavimui savanoriškai išvykti iš Kaišiadorių, 1949 m. rugsėjo 9 d. prelatas bu­vo suimtas, o kapitula priversta rinkti valdytoju J. Stan­kevičių. Panašus likimas iš pradžių buvo numatytas ir Telšių vyskupijai. 1949 m. rugsėjo 12 d. LSSR valstybės saugumo ministras Piotras Kapralovas siūlė suimti šios vyskupijos valdytoją kan. J. Juodaitį, kuris, saugumo duomenimis, nenuoširdžiai bendradarbiavo su valdžia, o Telšių vyskupiją prijungti prie Kauno arkivyskupijos148. Tačiau šio sumanymo įgyvendinimas kuriam laikui buvo atidėtas.

 

 

Kun. J. Stankevičiaus vizitacija 1953 m. rugpjūčio 9 d. Žagarėje (LNM


 

Dar 1949 m. pavasarį sovietų saugumui kilo abejo­nių dėl kun. J. Stankevičiaus patikimumo. 1949 m. kovo mėn. į jo darbo kabineto telefono aparatą įmontuotu slapto pasiklausymo prietaisu buvo užfiksuota, kad J. Stankevičius dviems asmenims pasakoja apie susiti­kimus su MGB darbuotojais, dažnai reiškia antisovieti-nio pobūdžio mintis149, todėl jau kitą mėnesį buvo pra­dėta operatyvinio jo sekimo byla. Siekiant sutvirtinti J. Stankevičiaus ryšį su sovietų saugumo įstaigomis bu­vo sumanyta išrūpinti jam siuntimą gydytis į Sočį. Ten būdamas jis taip pat turėjo padėti sekti Gruzijoje dir­busius katalikų dvasininkus. Garsiausiame Sovietų Są­jungos kurorte J. Stankevičius „ilsėjosi" 1949 m. spa­lio-lapkričio mėn. Grįždamas iš Sočio, Maskvoje jis su­sitiko su RKRT pirmininku I. Polianskiu ir vieno iš skyriaus viršininku I. Karpovu. Išsiaiškinęs, kad RKRT nepritaria kai kuriems B. Pušinio veiksmams, J. Stan­kevičius ėmė drąsiau ginti Bažnyčios interesus. Todėl kai 1949 m. gruodžio 20 d. buvo suimtas kan. J. Juo­daitis, LSSR MGB nusprendė neprieštarauti, kad Tel­šių vyskupijos valdytoju būtų išrinktas kan. Petras Ma­želis, kuris taip pat buvo slaptas sovietų saugumo ben­dradarbis ir turėjo Petraičio (vėliau Kalnėno) slapyvar­dį150. J. Stankevičius ir R Maželis turėjo sekti vienas kitą ir kartu informuoti apie vysk. K. Paltaroką, o toks trikampis sudarė palankias sąlygas sovietų saugu-

 

147 Agentūrinės informacijos apie Kaišiadorių vyskupijos valdytoją B. Sužiedėlį suvestinė, LYA, f. K-l, ap. 58, b. P-12195.

148  LSSR valstybės saugumo ministro P. Kapralovo 1949 m. rugsėjo 12 d. raštas SSRS valstybės saugumo ministrui, ibid., ap. 10, b. 72, 1. 249.

149 LSSR MGB Kauno miesto skyriaus darbo tarp dvasininkų 1949 m. Kovo mėn. Ataskaita, ibid., ap. 14, b. 81, 1. 44-45.

150 LSSR valstybės saugumo ministro pavaduotojo L. Martavičiaus pa­žyma prie agento Neries 1949 m. gruodžio 21 d. pranešimo, ibid., ap. 45, b. 1272, 1. 207.


 

mui manipuliuoti Bažnyčios hierarchija savo interesais. B. Pušinis buvo priverstas nusileisti MGB valiai, nors kan. R Maželis, jo manymu, buvo vysk. V Borisevičiaus statytinis161.

Taigi iki XX a. penktojo dešimtmečio pabaigos sovie­tizacijos procesas pakeitė Bažnyčios padėtį Lietuvoje: buvo sukurtas jos vidaus gyvenimo kontrolės mechaniz­mas, suvaržyta dvasininkų pastoracinė veikla, represuo­ti dvasininkai, nenorėję paklusti sovietų režimo nusta­tytoms religinio gyvenimo taisyklėms.

 

151 RKRT įgaliotinio 1949 m. ketvirtojo ketvirčio darbo ataskaita, LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 22, 1. 64.

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum