gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Netvirta koegzistencija 1950-1964 m. Spausdinti El. paštas

Pastangos paversti Katalikų bažnyčią sovietų režimo užsienio politikos rėmėja

 

Daugelis sovietų antireliginės politikos tyrėjų yra pažy­mėję, kad vietinės sovietų valdžios institucijos labiau mėgo „intervencinius" kovos su religija metodus. Iš že­mutinių valdžios grandžių buvo laukiama duomenų, kad žmonių religingumas mažėja. Norėdami įtikti savo aukštesniems viršininkams ir parodyti, kad taip ir yra, vietos sovietų valdžios pareigūnai pasirinkdavo papras­čiausią ir iš pirmo žvilgsnio veiksmingiausią būdą - nai­kindavo institucines religijos formas. Ši taisyklė 1948-1949 m. pasitvirtino ir Lietuvoje.

 

Ypač tiesmuka buvo sovietų valdžios apskričių ir valsčių pareigūnų bei komunistų partijos aktyvo antire­liginė veikla, kuri nekėlė susižavėjimo net radikalumu garsėjusiam B. Pušiniui: neretai prie pat bažnyčių sta­tyti mikrofonai, per kuriuos šv. Mišių metu transliuota tranki muzika; reikalauta nerealių maldos namų drau­dimo ir pastatų mokesčių; kunigams neleista laikyti šv. Mišių1. Dėl to nepalankus Bažnyčiai buvo valdžios po­tvarkis, pagal kurį nuo 1949 m. balandžio 1 d. teisė iš­duoti leidimus parapijų komitetams rengti procesijas šventoriuje, pasikviesti gretimų parapijų kunigus į atlai­dus buvo perduota vietos valdžios institucijoms. Šios dažniausiai ne tik neduodavo tokių leidimų, bet ir inter­pretuodavo minėtą potvarkį kaip suteikimą joms visiš­kos teisės reguliuoti religinių bendruomenių veiklą, pvz., leisti ar neleisti skambinti bažnyčiose varpais, ku­nigui kalėdoti, kurti bažnyčių chorus, o partijos Biržų apskrities komiteto sekretorius Eidukas netgi svarstė, ar nevertėtų nustatyti, nuo kurios iki kurios valandos bažnyčios gali būti atidarytos2.

 

RKRT vadovybė taip pat stengėsi reguliuoti perne­lyg radikalius savo įgaliotinio antibažnytinius veiks­mus. Jau 1948 m. spalio 16 d. RKRT pirmininkas I. Po­lianskis B. Pušinį įspėjo: „Tarybos nuomone, Jūs per­dėm žavitės bažnyčių uždarymo klausimais ir visiškai nepagrįstai priekaištaujate respublikos vadovaujančiam organui [LSSR MT. - A. S.] dėl jo atsargaus santūru­mo. Jūsų uždavinys visai ne tas, kad kuo greičiau ir kuo daugiau būtų uždaryta bažnyčių, o valdyti pa­dėtį ir pasiekti, kad katalikų dvasininkija nesiprie­šintų ir netrukdytų valstybinėms priemonėms [iš­skirta A. S.]"3.

 

Įgaliotinio „neklusnumą" galbūt galima paaiškinti ne­aiškiu jėgų išsidėstymu sovietų režimo viršūnėje. Jau nuo 1947 m. pavasario tarp VKP(b) CK Propagandos ir agitacijos skyriaus, kurį palaikė iš Lietuvos neseniai grį­žęs ir po A. Zdanovo mirties VKP(b) CK ideologijos sek­retoriumi paskirtas M. Suslovas, ir RSBRT bei RKRT va­dovų vyko kova dėl tolesnio religinės politikos kurso4. Kiekviena pusė stengėsi gauti J. Stalino ir įtakingiausių Politinio biuro narių paramą. 1948 m. rudenį buvo pa­rengtas nutarimo „Dėl priemonių, kaip sustiprinti moks-linių-ateistinių žinių propagandą" projektas, kuriame, be kita ko, buvo smarkiai kritikuojamas RSBRT ir RKRT darbas, šios institucijos apkaltintos tuo, kad teikė para­mą bažnytinėms organizacijoms ir taip prisidėjo prie reli­gingumo padidėjimo5. Iš esmės tai buvo „pragmatinių" ir „intervencinių" religinės politikos metodų kolizijos iš­raiška. 1949 m. gegužės 13 d. tapo aišku, kad šį kartą nu­galėjo „pragmatikai", nes tą dieną J. Stalinas vetavo jam pateiktą nutarimo projektą. Kiek vėliau „pilkuoju kardi­nolu" pramintą M. Suslovą „tautų tėvas" pamokė: „Rei­kia vengti viešais pareiškimais ir šiurkščiais veiksmais kelti tikinčiųjų nepasitenkinimą, religines institucijas ge­riau griauti iš vidaus, užmaskuotais būdais"6.

 

1 1948 m. lapkričio mėn. parengtas LSSR MT laiško miestų ir apskričių vykdomųjų komitetų pirmininkams projektas, LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 14, 1. 94-96.

2 LKP(b) Biržų apskrities komiteto sekretoriaus Eiduko 1949 m. gruodžio 30 d. raštas B. Pusiniui, ibid., ap. 1, b. 42, 1. 4.

3 RKRT pirmininko I. Polianskio 1948 m. spalio 16 d. raštas B. Pusiniui, ibid., ap. 3, b. 14, 1. 80-81.

4 Т. Чумаченко, ор. ск., с. 108.

5 Ibid., c. 117.

6 М. Шкаровский, Русская православная церковь и советское государст­во в 1943-1964 г., с. 109.

 

B. Pušinio atvirai deklaruotas ir vykdomas planas per kelerius metus sunaikinti Lietuvos KB akivaizdžiai prieštaravo šiems J. Stalino priesakams, todėl 1949 m. antrojoje pusėje virš jo galvos ėmė telktis audros debe­sys. 1949 m. spalio 10 d. į Vilnių atvyko RKRT pirmi­ninko pavaduotojas Jurijus Sadovskis, turėjęs užduotį su vietos valdžia aptarti B. Pušinio nušalinimo nuo pa­reigų klausimą. RKRT priekaištavo B. Pušiniui dėl to, kad šis tiesiogiai ir šiurkščiai kišosi į religinių organiza­cijų vidaus reikalus, taikė administracinius darbo meto­dus, pats organizavo grupę kunigų, pasirengusių nu­traukti ryšius su popiežiumi7. J. Sadovskiui nepriimti­nos atrodė ir B. Pušinio pastangos ardyti Bažnyčios hie­rarchinę struktūrą bei dirbtinai mažinti veikiančių mal­dos namų tinklą, kas, pasak jo, ne tik nemažina gyven­tojų religingumo, bet ir skatina atsirasti nekontroliuoja­mų, todėl daug pavojingesnių formų religinį gyvenimą.

 

Kita vertus, RKRT atstovas sutiko, kad dvasininkų spaudimo mažinti negalima, nes tai bus įvertinta kaip valdžios silpnumo požymis8. Jis pasiūlė tolesnį antibaž­nytinės politikos Lietuvoje veiksmų planą, kurio svar­biausi principai turėjo būti tokie: „Iš pradžių, be antiva-tikaninių deklaracijų, apie atitinkamus hierarchijos at­stovus reikia telkti parengtus dvasininkus. Tuo pačiu metu neturi būti sumažintas spaudimas reakcingų dva­sininkų atžvilgiu. Tik būtina pakeisti spaudimo meto­dus, atsisakyti administravimo, kampaniškumo ir, svar­biausia, tiesioginio valstybės atstovų kišimosi į bažny­čios vidaus reikalus"9. Taigi J. Sadovskis nereikalavo at­sisakyti strateginio tikslo sukurti tautinę bažnyčią Lie­tuvoje, bet siūlė iš esmės keisti taktiką. Tautinės bažny­čios sukūrimą turėjo deklaruoti ne atskira „pažangių kunigų" grupė pačioje KB, o Bažnyčios hierarchija, to­dėl pirmiausia reikėjo pasirengusius bendradarbiauti su valdžia dvasininkus iškelti į svarbiausias bažnytinės hierarchijos grandis.

 

Nepasitenkinimą įgaliotinio veiksmais reiškė ne tik RKRT. 1949 m. rugsėjo 12 d. LSSR valstybės saugumo ministras E Kapralovas SSRS MGB vadovą Viktorą Abakumovą ir A. Sniečkų informavo, kad B. Pušinis „savavališkai uždarinėja bažnyčias ir neleidžia kuni­gams atlikti religinių apeigų, taip sukeldamas gyventojų nepasitenkinimą"10. LSSR MGB nepritarė ir RKRT įga­liotinio iniciatyvai surengti „pažangių" kunigų suvažia­vimą11. LSSR valstybės saugumo ministro pavaduotojas L. Martavičius, prieštaraudamas B. Pušinio planui su­skaldyti Lietuvos KB, neva pareiškęs, kad „dėl to kuni­gai geresni nebus"12. LSSR saugumas, kaip minėta ankstesniame skyriuje, 1949 m. pabaigoje jau galėjo pa­kankamai veiksmingai kontroliuoti KB hierarchų veiks­mus. Tikėtasi per juos religinio gyvenimo erdvę riboti daug veiksmingiau negu tiesiogiai vartojant valdžios prievartą.

 

7 J. Sadovskio komandiruotės į Lietuvos SSR 1949 m. spalio 10-12 d. ataskaita, RFVA, f. 6991, ap. 3, b. 495, 1. 84.

8Ibid., 1. 84-90.

9J. Sadovskio parengti pasiūlymai dėl tolesnio darbo prieš katalikybę Lietuvos SSR metodų, ibid., 1. 93.

10 LSSR valstybės saugumo ministro P. Kapralovo 1949 m. rugsėjo 12 d. specialusis pranešimas V. Abakumovui ir A. Sniečkui, LYA, f. K-l, ap. 10, b. 72, 1. 241.

11 LSSR valstybės saugumo ministro P. Kapralovo 1949 m. spalio 17 d. raštas V. Abakumovui, ibid., b. 73, 1. 231.

12 B. Pušinio 1949 m. rugsėjo 2 d. raštas I. Polianskiui, LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 19, 1. 6.

 

Kad tokia dilema sovietų religinės politikos planuo­tojams egzistavo, patvirtina RKRT pirmininko I. Po­lianskio 1952 m. lapkričio 29 d. tarnybinis raštas SSKP CK sekretoriui G. Malenkovui, kuris tuometinėje auto­ritarinio J. Stalino režimo hierarchijoje užėmė aukščiau­sią vietą po paties diktatoriaus. Rašte buvo prašoma iš­spręsti RKRT egzistuojantį latentinį ginčą dėl taktikos „religinių junginių" atžvilgiu: kryptingai siaurinti baž­nytinės hierarchijos veiklą ir ją galų gale likviduoti ar ją panaudoti kaip tikinčiųjų kontrolės ir sovietų propagan­dos kampanijų priemonę13. Panaši Bažnyčios skaldymo, tautinių bažnyčių kūrimo taktika, 1949-1952 m. taikyta ir kitose komunistų valdytose Vidurio ir Rytų Europos šalyse, taip pat nepasiteisino. Čekoslovakijos, kur „pa­žangių kunigų" sąjūdis buvo ypač stiprus, komunistų partijos vadovas A. Novotnas 1952 m. taip vertino šią kampaniją: „Dvasininkai patriotai, išoriškai palaikydami liaudies demokratinį režimą, veikė pagal Vatikano nuro­dymus. Partijos ir vyriausybės politikos palaikymas su­darė patriotams galimybę vykdyti rafinuotesni griauna­mąjį darbą prieš liaudies demokratinį režimą pagal Vati­kano parengtą planą"14.

 

RKRT vadovybė ir MGB B. Pusiniui taip pat prie­kaištavo, kad jis dvasininkams per daug atvirai kalba apie tikruosius sovietų valdžios ketinimus. 1949 m. ge­gužės mėn. Vilniuje viešėjęs I. Karpovas liepė nukabinti B. Pušinio kabinete kabojusį LSSR žemėlapį, kuriame ryškiai raudona spalva buvo pažymėtos uždarytos baž­nyčios, mėlynai - numatytos uždaryti, o geltonai - dar veikiančios. J. Sadovskis taip pat pažymėjo, kad RKRT įgaliotinis turėtų ne tiesiogiai diktuoti dvasininkams, o laukti jų pačių iniciatyvų, kurias „sufleruoti" kartais turėtų MGB. Informacija iš RKRT įgaliotinio įstaigos

„nutekėdavo" ne tik dėl B. Pušinio bendravimo su dva­sininkais manieros. 1950 m. rugsėjo mėn. buvo suimtas 1949-1950 m. vyr. inspektoriumi šioje institucijoje dir­bęs Liudvikas Jankauskas, kuris buvo apkaltintas tuo, kad Kauno ir Telšių kurijoms perduodavo slaptą infor­maciją apie įgaliotinio įstaigos darbą15. Ypatingasis pasi­tarimas už tai jį nuteisė 5 metams pataisos darbų lage­rio. Iš L. Jankausko bylos medžiagos matyti, kad ir anksčiau vyr. inspektoriumi dirbęs V Merkys, ir L. Jan­kauską pakeitęs J. Čegys taip pat ėmė iš kunigų kyšius, už kuriuos informuodavo apie įgaliotinio planus16.

A. Sniečkus, su kuriuo minėto vizito metu susitiko J. Sadovskis, bandė apginti B. Pušinį ir RKRT priekaiš­tavo, kad ji duodavo nepakankamai aiškias instrukcijas. Per pokalbius išryškėjo skirtingi RKRT ir vietos valdžios požiūriai į įgaliotinio darbo principus. Vietiniai Lietuvos SSR vadovai, kurių dauguma kaip komunistų veikėjai subrendo reflektuodami ikikarinę sovietų režimo antire­liginę praktiką, ne visada suprato ar norėjo sutikti su pokariniam stalinizmui būdinga rafinuotesne religinės politikos taktika, kuri akcentavo slaptą ardomąjį darbą iš vidaus, o ne atvirą ir pernelyg skubotą institucinių re­liginio gyvenimo formų naikinimą. Pažadėjęs apsvarstyti RKRT įgaliotinio darbą specialiame LKP CK biuro posė-

 

13 RKRT pirmininko I. Polianskio 1952 m. lapkričio 29 d. raštas SSKP CK sekretoriui G. Malenkovui, RFVA, f. 6991, ap. 3, b. 85, 1. 241-243.

14              Восточная Европа в документах российских архивов 1944-1953 г., Москва, 1997, т. 2, с. 159.

15              LSSR valstybės saugumo ministro P. Kapralovo 1950 m. rugsėjo 29 d. raštas V. Abakumovui ir 5-osios valdybos viršininkui A. Vol­kovui, LYA, f. K-l, ap. 10, b. 98, 1. 255-257.

16              L. Jankausko tardymo byla, ibid., ap. 58, b. 34829/3.

 

dyje, A. Sniečkus pasiekė, kad B. Pušinis liktų savo pos­te17. J. Sadovskio samprotavimams dėl B. Pušinio darbo ir tolesnės antibažnytinės politikos taktikos buvo iš es­mės pritarta 1949 m. lapkričio 25 d. įvykusiame specia­liame LKP CK biuro pasitarime, kuriame dauguma jo dalyvių smarkiai kritikavo RKRT įgaliotinį. Niekas ne­norėjo girdėti B. Pušinio bandymų pasiteisinti, kad dau­gelis jo veiksmų, dėl kurių jis kritikuotas, buvo suderinti su atitinkamomis vietos valdžios struktūromis. RKRT įgaliotinio kritika išties tebuvo vienas iš sovietinei val­dymo sistemai būdingų atvejų, kai atsakomybė už veiks­mus, sukėlusius visuomenės nepasitenkinimą, būdavo suverčiama tiesioginiams vykdytojams, esą iškraipiu­siems tikrąją sovietų valdžios politiką. Kita vertus, B. Pušiniui iš tikrųjų priimtinesnį atrodė komunistų partijos aparate, ypač Agitacijos ir propagandos skyriuje, vyravę „intervenciniai" kovos su religija metodai.

 

1949 m. lapkričio 25 d. jokio nutarimo nebuvo pri­imta, nes A. Sniečkus pirma norėjo išklausyti VKP(b) CK nuomonę šiuo klausimu18. Po konsultacijų 1950 m. kovo 22 d. buvo priimtas LKP CK biuro nutarimas, ku­riame įgaliotinio darbas kritikuotas tik kaip vienas iš antireliginio darbo respublikoje trūkumų: mokymo įstaigų komjaunimo organizacijos nekreipia dėmesio į tai, kad moksleiviai lanko bažnyčias; Rašytojų sąjungos valdyba nesugeba iš autorių išreikalauti antiklerikali-nių kūrinių; RKRT įgaliotinis „bandė įvykdyti keletą priemonių, nesuderintų su direktyvinėmis organizacijo­mis, savavališkais veiksmais katalikų bažnyčios atžvil­giu sukėlė tikinčiųjų nepasitenkinimą"19. LKP CK biu­ras taip pat pabrėžė, kad tolesni veiksmai Bažnyčios ir dvasininkų atžvilgiu turi būti vykdomi tik atlikus ati­tinkamą aiškinamąjį darbą tarp tikinčiųjų, pasinaudo­jant pačių gyventojų iniciatyva. Tai, kad, nepaisant smarkios kritikos, B. Pušinis sugebėjo išlikti RKRT įga­liotinio poste, tik dar kartą patvirtina, jog skirtumai tarp „intervencininkų" ir „pragmatikų" nebuvo esmi­niai ir nesuderinami.

1949-1950 m. padidėjus šaltojo karo įtampai, Sovietų Sąjunga sustiprino propagandinę taikos kampaniją, ku­rios esmę sudarė tvirtinimas, kad karą kursto imperia­listinės valstybės, o SSRS tik kovoja dėl taikos. Lietuvo­je kalbomis apie taiką turėjo būti demoralizuojami ir miškuose likę partizanai. Svarbus vaidmuo šioje kampa­nijoje buvo numatytas ir religinėms organizacijoms, vei­kusioms Sovietų Sąjungos teritorijoje. Visuomenės atei-zavimo planų vykdymas turėjo būti atidėtas, kol bus pa­siekta galutinė komunizmo pergalė. 1950 m. rudenį kal­bėdamas VII Vilniaus miesto partinėje konferencijoje B. Pušinis pabrėžė, kad nepagrįstas tikinčiųjų ir Bažny­čios diskriminavimas „tarnauja karo kurstytojų siekiui supriešinti taikos šalininkų stovyklos jėgas religiniu principu"20. Tiesioginį tarptautinių santykių raidos ir naujos religinės politikos taktikos ryšį Lietuvoje patvir­tina B. Pušinio paaiškinimas Šiaulių miesto vykdomojo komiteto pirmininkui, kodėl nebegalima uždarinėti baž­nyčių: „Dėl esamos tarptautinės padėties negalima be

 

17 J. Sadovskio komandiruotės į Lietuvos SSR 1949 m. spalio 10-12 d. ataskaita, RFVA, f. 6991, ap. 3, b. 495, 1. 90.

18 1949 m. lapkričio 25 d. vykusio LKP CK biuro posėdžio dokumentai, LYA LKP DS, f. 1771, ap. 51, b. 448, 1. 6.

19 1950 m. kovo 22 d. LKP CK biuro nutarimas „Apie LKP CK biuro 1948 m. liepos 9 d. nutarimo vykdymą", ibid., ap. 190, b. 7, 1. 83.

20              RKRT įgaliotinio 1950 m. ketvirtojo ketvirčio darbo ataskaita, LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 25, 1. 64.

 

 

Visų konfesijų dvasininkų taikos konferencija, įvykusi 1952 m. gegužes 9-12 d. Zagorske. Pranešimą skaito vysk. K. Paltarokas (LNM)

 

  

atodairos spausti katalikų bažnyčios, kad nesukeltume tikinčiųjų nepasitenkinimo čia ir svetur"21.

Tikėdamiesi sušvelninti valdžios spaudimą Bažnyčiai, vyskupijų valdytojai gan aktyviai įsitraukė į vadinamąjį taikos šalininkų sąjūdį. Jau 1950 m. kun. J. Stankevičius sakė kalbą Maskvoje vykusioje antrojoje sąjunginėje tai­kos šalininkų konferencijoje, visi Lietuvos kunigai pasi­rašė Pasaulinio taikos šalininkų kongreso Stokholmo konferencijos kreipimąsi dėl taikos. Tiesa, būta ir kon­fliktinių situacijų. Vysk. K. Paltarokas, stengdamasis remtis tik esminiais krikščioniškojo mokymo principais, 1950 m. atsisakė savo pirmoje kalboje sovietiniam radijui konkrečiai įvardyti anglus ir amerikiečius kaip karo kurstytojus. Jo nuomone, tai būtų neleistinas Bažnyčios kišimasis į politiką: „Jis esąs prieš visus karo kurstyto­jus, ar tai būtų kinai, įžengę į Tibetą, ar Siaurės Korėjos gyventojai, pradėję P Korėjos puolimą"22. Tačiau net ir tokia vyskupo nuostata neatšaldė sovietų valdžios noro pasinaudoti jo autoritetu propagandinėse kampanijose. Vysk. K. Paltarokas dalyvavo 1951 m. rugsėjo mėn. vyku­sioje respublikinėje taikos šalininkų konferencijoje, o tų pačių metų gruodžio mėn. „atstovavo" Lietuvos KB tre­čiojoje sąjunginėje taikos šalininkų konferencijoje, nors nei vienur, nei kitur kalbėti jam ir nebuvo leista. 1952 m. gegužės mėn. vysk. K. Paltarokas, kun. J. Stankevičius ir kan. P Maželis Zagorske dalyvavo RSB patriarcho suor­ganizuotoje visų SSRS teritorijoje veikusių konfesijų tai­kos konferencijoje. Be to, kunigai dažnai sakydavo pa­mokslus taikos tema, kalbėdavo per radiją, jų straipsniai spausdinti laikraščiuose. Valdžios pageidavimu 1951 m. pabaigoje vykusi Kauno, Kaišiadorių ir Vilkaviškio vys­kupijų dekanų konferencija netgi nusprendė pakoreguoti suplikacijų tekstą: vietoj „visai krikščionijai taiką ir vie­nybę duoti teikis" - „visai žmonijai [...]"23.

 

21 B. Pušinio 1950 m. rugsėjo 20 d. raštas Šiaulių vykdomojo komiteto pirmininkui, ibid., b. 24, 1. 64.

22 RKRT įgaliotinio 1950 m. ketvirtojo ketvirčio darbo ataskaita, ibid., b. 25, 1. 72.

23 Kauno arkivyskupijos kurijos 1952 m. sausio 4 d. informacija klebo- nams, ibid., ap. 1, b. 61, 1. 35.

 

1949-1950 m. sovietų režimas Lietuvoje įsitvirtino. Gyventojų dauguma prisitaikė prie naujos tvarkos, kai­mo ekonominė nepriklausomybė buvo likviduota, vyrai nustojo slėptis nuo tarnybos sovietinėje kariuomenėje, ginkluotas pogrindis, nepaisant sėkmingo centralizacijos proceso, iš esmės jau buvo palaužtas. Režimas jau tuo metu jautėsi pakankamai saugiai, kad galėtų nesibai­minti potencialiai jam pavojingos Bažnyčios įtakos. Baž­nyčia taip pat taikėsi su esama padėtimi. Didelė dvasi­ninkų dalis ne tik viešai nekvestionavo politinio režimo legitimumo, bet nedrįso priešintis ir religinio gyvenimo suvaržymams. Bažnyčios hierarchai, antrindami sovietų propagandos tvirtinimams, esą Sovietų Sąjungoje religi­ja nėra persekiojama, viešai kalbėjo, kad Lietuvoje KB turi visiškai normalias sąlygas veikti24. Todėl tolesnis agresyvus spaudimas Bažnyčiai, sukeliantis tikinčiųjų nepasitenkinimą, režimui nebebuvo naudingas.

 

Po 1948-1949 m. patirto sukrėtimo šeštojo dešimt­mečio pradžia Lietuvos KB buvo palyginti rami. Antire­liginio sovietų valdžios entuziazmo išblėsimą rodė ir masinės antireliginės propagandos srauto sumažėjimas: 1950 m. ateistinių publikacijų Lietuvos SSR periodinėje spaudoje išspausdinta dukart mažiau nei 1949 m.25 Šeš­tojo dešimtmečio pradžioje buvo netgi atitaisyti kai ku­rie ankstesnių metų kovos su religija „perlenkimai". Vi­sų pirma buvo atsisakyta planų visiškai uždaryti semi­nariją. Seminarijos klierikų padaugėjo nuo 48 1949 m. iki 75 1951 m.26, t. y. iki tos maksimalios ribos, kuri 1949 m. buvo nustatyta žodiniu A. Sniečkaus ir RKRT skyriaus viršininko I. Karpovo susitarimu. Nors klieri­kai ir dėstytojai 1950 m. vėl buvo priversti kraustytis į ankštesnes patalpas buvusiame saleziečių vienuolyne, tai, kad šis persikėlimas buvo įformintas atskiru LSSR MT nutarimu, žadėjo didesnį pastovumą. 1950 m. RKRT taip pat atsisakė sumanymo priversti Bažnyčios hierarchus atsisakyti kai kurių religinių švenčių arba perkelti jas į sekmadienius.

 

1951 m. pagaliau buvo išspręsta ir tų parapijų, ku­rias 1949 m. B. Pušinis paliko be kunigų, problema: į 70 jų buvo leista paskirti kunigus, o visos kitos tapo gretimų parapijų filijomis27. 1951-1953 m. Lietuvoje bu­vo uždarytos tik dvi katalikų bažnyčios. Susirūpinta ir uždarytų bažnyčių panaudojimo pobūdžiu. Dar 1948 m. rudenį RKRT B. Pušinį įspėjo, kad „pagal aukštesnių instancijų nurodymus neveikiantys maldos namai gali būti panaudoti tik tokioms kultūros-švietimo įstaigoms, kaip muziejai, mokyklos, bibliotekos, knygų fondai, lek­toriumai, archyvai"28. Tuo tarpu Lietuvoje, 1952 m. duomenimis, uždarytos bažnyčios buvo naudojamos taip: 11-oje buvo įrengti sandėliai, 6-iose - įvairūs klu­bai, kino teatrai, 6-iose - knygų fondai arba archyvai, 5-iose - muziejai, 3-ose - ligoninės, 8 kol kas buvo tuš­čios29. Respublikos valdžia paprastai neskubėdavo rea­guoti į RKRT ir jos įgaliotinio raginimus uždrausti ne­tinkamai panaudoti arba paprasčiausiai niokoti bažny­čias. Pavyzdžiui, didelį tikinčiųjų pasipiktinimą sukėlęs

 

24 J. Stankevičiaus kalbos, 1949 m. kovo 7 d. pasakytos per radiją, tekstas „Katalikų bažnyčia Lietuvos TSR", ibid., b. 38, 1. 1-4.

25 V. Skuodis, op. cit, p. 22.

26 B. Pušinio 1951 m. lapkričio 12 d. raštas I. Polianskiui, LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 27, 1. 62.

27 R. Laukaitytė, „Mėginimai sovietizuoti Lietuvos Bažnyčią 1944-1949 m.", p. 188.

28RKRT 1948 m. rugsėjo 7 d. raštas B. Pusiniui, LCVA, f. R-181, ap. 1, b. 22, 1. 53.

29 RKRT įgaliotinio 1952 m. sudarytas Lietuvos TSR uždarytų maldos namų sąrašas, ibid., ap. 3, b. 32, 1. 76-78.

 

uždarytoje Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčioje įrengtas grūdų sandėlis iš ten buvo iškeldintas praėjus keleriems metams po atitinkamo LSSR MT potvarkio. Tik ryžtin­gi tikinčiųjų protestai LSSR MT taip pat paskatino 1952 m. duoti nurodymą vietos valdžios institucijoms nenukabinėti varpų uždarytose bažnyčiose.

 

Nuo 1950 m. pradėjo gerėti dvasininkų materialinio gyvenimo sąlygos. Užverstas kunigų skundais dėl netei­singo pajamų mokesčio nustatymo ir nuolat raginamas RKRT, B. Pušinis ėmė tarpininkauti, kad LSSR finansų ministerija sutramdytų pernelyg energingus savo tar­nautojus. Tačiau kai 1951 m. kun. J. Stankevičius pa­siūlė, kad kunigams iš parapijos kasos būtų mokami fik­suoti atlyginimai ir jų pajamų mokestis būtų apskai­čiuojamas kaip ir visų tarnautojų30, RKRT apsimetė ne­supratusi šio pasiūlymo esmės, nors taip tik būtų buvę priartėta prie sovietų valdžios idealo, kad dvasininkas yra parapijos komiteto samdomas tarnautojas. Su pana­šaus pobūdžio prieštaravimais siejosi ir kitos prievolės, kurių iš Bažnyčios reikalavo sovietų valdžia. Nors baž­nyčios parapijoms buvo perduotos nemokamai naudotis, reikėjo mokėti nemažus pastatų, žemės, kurioje stovėjo pastatas, nuomos ir draudimo mokesčius. Tačiau kai 1952 m. gaisras apgadino Pašvitinio (Pakruojo r.) bažny­čią, LSSR valstybinio draudimo valdyba atsisakė kom­pensuoti parapijos komitetui žalą, motyvuodama tuo, kad draudimo atlyginimas už gaivalinių nelaimių sunai­kintą turtą visais atvejais priklauso turto savininkui, šiuo atveju - rajono vykdomajam komitetui. Draudimas būtų išmokėtas tik tuo atveju, jeigu rajono valdžia nu­spręstų atstatinėti bažnyčią31.

 

1948 m. buvo nacionalizuotas visas religinėms ben­druomenėms priklausęs nekilnojamasis turtas, tačiau vėliau paaiškėjo, kad pagal sąjunginius įstatymus regist­ruotam parapijos komitetui nemokamam naudojimui tu­rėjo būti palikti ne tik maldos namai, bet ir patarnauto­jams skirtas nedidelis gyvenamasis pastatas*. Dėl jų 1950 m. prasidėjo iki šeštojo dešimtmečio vidurio trukęs karas tarp parapijų ir vietos valdžios institucijų, kurios įvairiausiais pretekstais vengė atiduoti Bažnyčiai net ir mažiausius pastatus. Šeštojo dešimtmečio pradžioje li­kusiems Bažnyčios administraciniams centrams (Vilniu­je, Kaune ir Telšiuose) sovietų valdžia taip pat sudarė bent minimalias sąlygas vykdyti savo funkcijas. 1950 m. vysk. K. Paltarokas ir kurija pagaliau gavo tris kamba­rius Liudo Giros gatvėje, kurijai buvo leista įsigyti auto­mobilį. O kai 1952 m. pavasarį lankydamasis Vilniuje I. Polianskis pamatė, kokiomis sąlygomis gyvena ir dir­ba vysk. K. Paltarokas, kaipmat buvo atlaisvinti ir dar du kambariai, priklausę tam pačiam butui.

 

1951 m., kaip minėta (žr. 1 lentelę), atslūgo ir di­džiausia Lietuvoje represijų prieš dvasininkus banga. Dėl kunigų skaičiaus mažėjimo šeštojo dešimtmečio pra­džioje susirūpino ir B. Pušinis, tvirtinęs, kad tai anaip­tol neprisideda prie religingumo sumažėjimo, tik kelia nereikalingus konfliktus su tikinčiaisiais32. Tuo pavyko

 

30 Kan. J. Stankevičiaus 1951 m. lapkričio 20 d. raštas B. Pusiniui, ibid., ap. 1, b. 61, 1. 54.

31 LSSR valstybinio draudimo valdybos 1952 m. balandžio 3 d. raštas B. Pusiniui, ibid., b. 65, 1.

32-33. * Rusų kalba rašytuose sovietų valdžios dokumentuose jis vadinamas „storožka" ir turėjo būti ne didesnis nei 70 kv. m gyvenamojo plo­to. Lietuvių kalba rašytuose dokumentuose jis dar vadinamas ir špitole, nors šio termino prasmė nėra adekvati rusiškam variantui.

32 B. Pušinio 1951 m. vasario 10 d. raštas I. Polianskiui, LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 27, 1. 5-6.

 

įtikinti ir 1951 m. kovo mėn. RKRT apsilankiusį A. Sniečkų. LSSR MGB ir įgaliotinis gavo naują užduo­tį: užtikrinti, kad būsimieji kunigai nekeltų valdžiai problemų. Daugiau dėmesio imta skirti seminarijos veiklos kontrolei. 1950 m. sausio 31 d. LSSR MGB va­dovybė sričių valdyboms išsiuntinėjo direktyvą, kurioje nurodė imtis aktyvesnių veiksmų į kunigų seminariją infiltruojant patikimus agentus. Panaši direktyva buvo pakartota 1951 m. kovo 31 d. Apie kandidatų į semina­riją atrankos būtinybę 1951 m. prašneko ir B. Pušinis, kartu pažymėjęs, jog tam būtinas „planingas veikimas, atsisakius visokių išsišokimų ir triukų, kaip buvo Kra­kėse [kalbama apie kun. V Semaškos atvejį. - A. S.]"33. Pirmiausia pasistengta pertvarkyti seminarijos dėstyto­jų sudėtį. 1950-1953 m. buvo represuoti seminarijos profesoriai, kurie rengė klierikus būti tvirtais Bažnyčios ramsčiais ir išdrįsdavo kritikuoti sovietų valdžios vykdo­mą antibažnytinę politiką: seminarijos rektorius Augus­tinas Vaitiekaitis (šias pareigas ėjo nuo 1947 m.), profe­soriai J. Grubliauskas, Antanas Kruša. Paskutine stali­ninio teroro auka seminarijoje tapo žymus tarpukario Lietuvos katalikų filosofas ir ateitininkų organizatorius prel. Pranas Kuraitis. Jis buvo suimtas 1953 m. vasario 20 d. ir po trijų mėnesių nuteistas 25 metams pataisos darbų lagerio. Šeštojo dešimtmečio pradžioje valdžios reikalavimu iš seminarijos taip pat buvo atleisti profeso­riai Aleksandras ir Juozapas Grigaičiai.

 

1948-1949 m. B. Pušinis skirstė dvasininkus į gerus ir blogus, „patriotus"* ir „antipatriotus". Antai 1949 m. sausio mėn. Alytaus apskrities vykdomojo komiteto pir­mininkui Liepai jis rašė: „Esamomis pas mus žiniomis, Simno klebonas yra antipatriotas. Jei tai tiesa, prašome parašyti mums faktus, įrodančius jo antipatriotinį nusi­statymą. Kunigas ne patriotas negali būti klebonu"34.

 

Visiškai kitokia retorika įgaliotinio raštuose - tiesa, ne visada adekvati jo įsitikinimams, - pasirodo nuo 1950 m. Sovietų valdžios pareigūnai turėjo progų įsiti­kinti, kad ir kunigai „patriotai" gali būti „religiniai fa­natikai". Vienas iš būdingų tokios patirties pavyzdžių -Visasąjunginės Lenino komunistinės jaunimo sąjungos (toliau - VLKJS) CK sekretoriaus J. Smilgevičiaus įspūdžiai apie Onuškio kleboną, rašytoją ir poetą kun. N. Švogžlį-Milžiną. Pokario metais jis gana noriai ben­dradarbiavo su sovietų valdžia, tačiau komjaunuolių va­dui užkliuvo tai, kad N. Švogžlys, naudodamasis didžiu­liu savo autoritetu, stiprina vietos gyventojų religinius prietarus: rašo laiškus tikintiesiems, vadovauja jaunimo dramos rateliui35. Esminiu pasikeitusios retorikos argu­mentu tapo teiginys, kad gerų kunigų nebūna, todėl svarbiausia užduotis, sovietų valdžios nuomone, turėjo būti dvasininkų izoliavimas nuo visuomenės. Ir B. Puši­nis pagaliau suprato, kad vien uždarius visas bažnyčias ir išvežus kunigus žmonių tikėjimas neišnyks. Jau šeš­tojo dešimtmečio pradžioje jis tarpininkavo sutvarkant kunigų pajamų apmokestinimo reikalus, nes Jei šis rei­kalas bus paliktas savieigai, greit visi dvasininkai bus

 

33 RKRT įgaliotinio 1951 m. trečiojo ketvirčio darbo ataskaita, ibid., b. 32, 1. 114.

* Šia sąvoka buvo apibūdinamas pozityvus santykis su sovietine sis­tema.

34 B. Pušinio 1949 m. sausio 21 d. raštas Alytaus apskrities vykdomojo komiteto pirmininkui, LCVA, f. R-181, ap. 1, b. 34, 1. 48.

35 VLKJS CK sekretoriaus J. Smilgevičiaus 1952 m. (tikslesnė data nenurodyta) raštas A. Sniečkui, LYA LKP DS, f. 16895, ap. 2, b. 312, 1. 5.

 

likviduoti kaip piktybiškai nemokantys mokesčių, tačiau tai nereiškia, kad taip bus likviduoti ir tikintieji"36.

 

Šeštojo dešimtmečio pradžioje atsisakyta planų su­griauti Bažnyčią „iš viršaus", susilpninant jos hierarchi­nę struktūrą. 1948-1949 m. skatinęs paprastų kunigų maištą prieš Bažnyčios hierarchiją, 1951 m. B. Pušinis jau kalbėjosi su vysk. K. Paltaroku dėl naujo vyskupo pašventinimo. Kun. J. Stankevičiui RKRT įgaliotinis iš­dėstė tokius šios metamorfozės motyvus: „Lietuva ir be vyskupų apsieitų, bet užsienio reklama reikalauja, kad Lietuva turėtų vyskupą, kad jis kalbėtų Lietuvos katali­kų vardu"37. Be propagandinių tikslų, ne mažiau svarbu buvo pasinaudojant vyskupo titulu savotiškai legalizuoti bendradarbiauti su valdžia jos pasiūlytomis sąlygomis pasirengusius dvasininkus. Dar 1947 m. LSSR MGB bu­vo pradėjusi kurti planus, kaip kun. J. Stankevičiui gau­ti vyskupo ir primo titulą38. Manyta pasinaudoti tuo pa­čiu kanalu, kuriuo Rygos arkivysk. A. Springovičius 1947 m. buvo informuotas apie Vatikano leidimą pa­šventinti vyskupais Kazimierą Dulbinskį ir Peterį Stro-dą. Arkivysk. A. Springovičius šiuo reikalu neoficialiai susirašinėjo, aprobavus RKRT, per buvusį Kauno kuni­gų seminarijos rektorių S. Gruodį SJ ir Joną Kippą SJ*, ryšį tarp kurių per savo agentą Sedmoj kontroliavo LSSR MGB39. 1951 m. sovietų saugumas vėl rengė pla­nus, kaip, panaudojant vysk. K. Paltaroką, per pogrindį užmegzti ryšį su Vatikanu ir jį kontroliuoti40.

 

1951 m. pradžioje B. Pušinis taip pat gavo netikėtą RKRT nurodymą Vilniuje ir Kaune registruoti tuos ku­nigus, kuriuos paskirs vyskupijų valdytojai. Nuo šeštojo dešimtmečio pradžios dekanams vėl leista laisvai vizi­tuoti dekanato bažnyčias, vyskupijų valdytojai galėjo dažniau išvykti teikti Sutvirtinimo sakramento. Suda­riusi savotiškas paliaubas su hierarchais, sovietų val­džia daugiau dėmesio skyrė Bažnyčios griovimui „iš apačios". 1952 m. pavasarį B. Pušinis pradėjo kovą su daugumoje parapijų toliau veikusiomis religinėmis Gy­vojo rožančiaus ir tretininkų brolijomis. Būdinga tai, kad prieš trejus metus RKRT direktyvą daugiau dėme­sio skirti bažnyčių aktyvui įgaliotinis ignoravo, nes tai, jo manymu, buvo antraeilis reikalas41. 1950 m. kovo 22 d. LKP CK biuro nutarimas taip pat įpareigojo įga­liotinį daugiau dėmesio skirti parapijų komitetų sudė­čiai, „neleisti, kad kunigai panaudotų šių komitetų na­rius savo priešiškos veiklos tikslams"42. 1952 m. pabai­goje RKRT įgaliotiniui dar kartą priminė, kad reikia pa­tikrinti parapijų komitetų sudėtį ir pašalinti iš jų socia-

 

36              B. Pušinio 1952 m. kovo 18 d. raštas RKRT pirmininkui I. Polianskiui, LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 30, 1. 26.

37              Trumpas kun. J. Stankevičiaus pokalbio su B. Pušiniu, įvykusio 1951 m. kovo 16 d., aprašymas, KAKA, b. 220.

38              LSSR MGB Kauno miesto skyriaus darbo tarp dvasininkų 1947 m.

gegužės mėn. ataskaita, LYA, f. K-l, ap. 14, b. 59, 1. 58, 63. * Vokiečių jėzuitas, 1923-1940 m. dirbęs Lietuvoje. Padėjo atkurti Lie­tuvos jėzuitų provinciją, Kaune įsteigė jėzuitų gimnaziją ir buvo jos direktoriumi. 1941 m. pasitraukė į Vokietiją. Mirė 1958 m.

39              SSRS MGB PGU viršininko pavaduotojo Ovakimiano 1947 m. kovo 11 d. raštas LSSR valstybės saugumo ministrui D. Jefimovui, LYA, f. K-l, ap. 45, b. 257, 1. 90.

40              1951 m. vasario 26 d. patvirtintas agentūrinių-operatyvinių priemonių planas Skorpiono veiklai tirti, ibid., b. 1273, 1. 3.

41              RKRT 1949 m. balandžio 30 d. raštas B. Pusiniui ir jo atsakymas į šį raštą, LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 18, 1. 18-19.

42              LKP CK biuro 1950 m. kovo 22 d. nutarimas „Apie LKP CK biuro 1948 m. liepos 9 d. nutarimo vykdymą", LYA LKP DS, f. 1771, ap. 190, b. 7, 1. 83.

 

liniu ir politiniu požiūriu nepatikimus asmenis43. Taip siekta sunaikinti parapijų aktyvą, o kartu ir paskutines jungtis tarp dvasininkų ir tikinčiųjų bendruomenės, izo­liuoti juos vienus nuo kitų ar netgi supriešinti.

 

Sunku vienareikšmiškai atsakyti į klausimą, kaip valdžios veiksmus religinių organizacijų atžvilgiu pavei­kė nuo 1950 m. vidurio pakeistas Lietuvos teritorijos administracinis suskirstymas į keturias sritis ir su tuo susijęs naujų valdžios struktūrų atsiradimas. Prie visų sričių vykdomųjų komitetų turėjo būti paskirti ir at­skiri RKRT įgaliotiniai. Nors ilgainiui dėl to, be abejo, galėjo būti sustiprinta religinio gyvenimo kontrolė, ta­čiau į šias pareigas paskirtiems pareigūnams reikėjo nemažai laiko susipažinti su naujos veiklos specifika, be to, dėl papildomų grandžių atsirado tam tikras cha­osas beįsitvirtinančiame sprendimų priėmimo mecha­nizme. Jau spėjęs priprasti prie Lietuvos religinio gy­venimo vyriausiojo policininko vaidmens B. Pušinis la­bai neigiamai reagavo į netikėtai atsiradusius kolegas, kurie, perėmę daugumą jo funkcijų, galėjo apriboti jo galias.

 

Šeštojo dešimtmečio pradžioje susilpnėjęs spaudimas Lietuvos KB gana greitai sukėlė kai kurių vietos val­džios atstovų susirūpinimą. B. Pušinis RKRT ne kartą skundėsi, kad respublikos vadovai kaltina jį nuolaidžia­vimu dvasininkams, informavo apie jų nepritarimą nau­jai religinės politikos taktikai44. Tai tik dar kartą patvir­tina, kad 1948-1949 m. B. Pušinis ne savavaliavo, o vykdė tokią politiką, kuri LSSR partinio ir valstybinio aparato viršūnei atrodė daug priimtinesnė nei šeštojo dešimtmečio pradžios RKRT pastangos padaryti KB „taikos gynėja".

 

Lietuvos katalikų bažnyčia naujomis sovietų režimo sąlygomis

 

    Po J. Stalino mirties tolesnė sovietų režimo vidaus ir užsienio politikos kryptis ilgą laiką buvo neaiški ir sunkiai nuspėjama. Diktatoriaus įpėdiniai grūmėsi dėl to, kuris taps vienvaldžiu šalies vadovu, todėl svarbiausių režimo institucijų priimami nutarimai dažniau­siai būdavo neilgalaikiai ir prieštaringi. 1953 m. kovo

birželio mėn. sovietų valdžios olimpe bandė įsigalėti L. Berija, pasiūlęs gana radikalią režimo reformų pro­gramą, kurios pagrindinis tikslas - sutvirtinti režimą 1939-1940 m. okupuotose teritorijose ir satelitinėse Vi­durio ir Rytų Europos valstybėse. L. Berijos naująjį po­litinį kursą, kurį žinoma sovietologė Fransua Thom va­dina pirmuoju „perestroikos" bandymu45, tiesiogiai pa­juto ir Lietuva. 1953 m. gegužės 26 d. SSKP CK prezi­diumas pagal L. Berijos parengtą pažymą apie padėtį respublikoje priėmė nutarimą „Lietuvos TSR klausi­mai"46, kuriame buvo teigiama, kad sovietų valdžia Lie­tuvoje yra labai silpna. Pagrindinė to priežastis, dokumento autorių nuomone, buvusi neteisinga kadrų poli­tika - nelietuvių vyravimas partijos ir valstybės apara­te. Tarp kitų režimo silpnumo Lietuvoje priežasčių trumpai paminėtas ir netinkamas veikimo prieš KB bū­das: „Respublikos partinė organizacija neįvertino dide-

 

43 RKRT 1952 m. lapkričio 19 d. instrukcija B. Pušiniui, LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 30, 1. 127-128.

44 B. Pušinio 1951 m. liepos 5 d. raštas I. Polianskiui, ibid., b. 27, 1. 40-41  B. Pušinio 1951 m. rugpjūčio 17 d. raštas A. Sniečkui, ibid., b. 28, 1. 69-71.

45 F. Thom, „Tęstinumas", Lietuvos aidas, 1992 m. rugsėjo 12 d.

46 Лаврентий Берия. 1953. Документы, Москва, 1999, с. 48-55.

 

lės įtakos, kurią tarp gyventojų turi priešiškai tarybų valdžios atžvilgiu nusiteikusi katalikų dvasininkija. Užuot plėtojus antireliginę propagandą ir plačiai ma­sėms aiškinus katalikų bažnyčios, vadovaujamos reak­cingo Vatikano, žalą, pagrindinis dėmesys buvo sutelk­tas į represijas prieš katalikų dvasininkus, kas tik dar labiau padidino visuomenės nepasitenkinimą tarybų valdžios politika"47.

Rengiant šį nutarimą, matyt, buvo panaudota ir L. Berijos nurodymu LSSR MVD 1953 m. gegužės mėn. parengta pažyma „Apie antitarybinę LTSR katalikų dvasininkų veiklą"48. Pažymos autoriai represinių struk­tūrų 1944-1952 m. Lietuvoje vykdytą antibažnytinę po­litiką taip pat vertino neigiamai: represinės priemonės privertė dvasininkus maskuoti savo priešišką veiklą, o gyventojai kunigų areštus įvertino kaip religijos perse­kiojimą49. Naujoji SSRS MVD vadovybė savo nuostatą atsargiau taikyti represinius antireliginės politikos me­todus pademonstravo jau 1953 m. balandžio mėn., kai atsisakė sankcionuoti LSSR „direktyvinių organų" su­manymą suimti ir teisti paskutinį Lietuvoje likusį vys­kupą K. Paltaroką50.

Prie naujosios konjunktūros skubėjo prisiderinti ir RKRT įgaliotinis, vardydamas neteisingus kovos su reli­gingumu būdus, kuriems dar visai neseniai pats pritarė: 1) finansinis dvasininkų spaudimas; 2) įsigalėjęs papro­tys kunigus teisti už uždarų durų; 3) šiurkštūs sovieti­nių pareigūnų ir spaudos išpuoliai prieš kunigus ir ti­kinčiuosius; 4) neleidimas grįžti represuotiems vysku­pams; 5) nepagrįstas bažnyčių uždarymas51. SSKP CK 1953 m. gegužės 26 d. nutarimas „Lietuvos TSR klausi­mai" buvo apsvarstytas 1953 m. birželio 11-13 d. vyku­siame LKP CK plenume. Jame kalbėjęs B. Pušinis tvir­tino, kad prievartiniai kovos su religija metodai buvo taikomi tik 1948-1949 m., siekiant dvasininkus privers­ti paklusti sovietiniams įstatymams, o vėliau tokiu būdu su religija neva kovoję tik kai kurie nesuprantantys partijos politikos valdžios pareigūnai52. Plenumo patvir­tintame nutarime kalbant apie antireliginio veikimo bū­dus akcentuota būtinybė stiprinti bei sistemingai vyk­dyti ateistinę propagandą. Tačiau suėmus L. Beriją LSSR valdžia sėkmingai atsiribojo nuo jo politinių ini­ciatyvų53.

Formaliai naujuoju režimo lyderiu tapo SSRS MT pirmininkas G. Malenkovas, nors realiai ne mažesnę įtaką sprendimų priėmimui turėjo ir Nikitos Chruščiovo vadovaujamas partijos aparatas, kuriame didelę įtaką darė vadinamieji „ideologai". Ši grupė, kuri, kaip minė­ta, jau 1949 m. nesėkmingai bandė pakeisti vėlyvajam stalinizmui būdingą pragmatinę religinės politikos tak­tiką, po diktatoriaus mirties dar kartą gavo palankią progą valstybės mastu įtvirtinti savo požiūrį. 1954 m.

 

47 SSKP CK prezidiumo 1953 m. gegužės 26 d. nutarimas „Lietuvos TSR klausimai", ibid., c. 51.

48 LSSR MVD 1953 m. gegužės mėn. (tiksli data nenurodyta) pažyma „Apie antitarybinę LTSR katalikų dvasininkų veiklą", LYA, f. K-l, ap. 10, b. 151, 1. 196-203.

49Ibid., 1. 199.

50LSSR vidaus reikalų ministro P. Kondakovo 1953 m. kovo 25 d. raštas SSRS MVD 4-ajai valdybai ir jos 1953 m. balandžio 11 d. atsa­kymas, ibid., ap. 45, b. 1274, 1. 412^13.

51 B. Pušinio 1953 m. gegužės 16 d. raštas RKRT pirmininkui I. Polianskiui, LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 34, 1. 76.

52 B. Pušinio kalba 1953 m. birželio 11-13 d. vykusiame LKP CK plenume, LYA LKP DS, f. 1771, ap. 131, b. 181, 1. 35.

53 Daugiau apie tai žr.: A. Streikus, „Politinės ir ekonominės raidos bruožai Lietuvoje 1953-1955 m.", Darbai, 1996, Nr. 2, p. 68-84.

 

liepos 7 d. SSKP CK patvirtino Propagandos ir agitaci­jos skyriaus parengtą nutarimą „Dėl didelių mokslinės-ateistinės propagandos trūkumų ir būdų juos pašalinti", kurio retorika labai priminė agresyvią ketvirtojo de­šimtmečio antireliginę propagandą. Religija apibūdina­ma kaip absoliučiai žalingas dalykas ir reakcinga pasau­lėžiūra, su kuria reikia visais įmanomais būdais kovo­ti54. Nuo 1941 m. tai buvo pirmas nutarimas antireligi­nės politikos klausimu. Viešai jį paskelbus, visuomenės informavimo priemonės vėl atnaujino antireliginę pro­pagandą, kuri penktajame dešimtmetyje buvo gerokai prislopinta. Centriniuose Sovietų Sąjungos laikraščiuose šios kampanijos metu buvo ypač pabrėžiamas tikinčiųjų ir dvasininkų polinkis į girtavimą. Rusijos istorikės Tat­janos Čiumačenko manymu, tai galima paaiškinti teori­ne sovietinės ideologijos prielaida, kad socialistinėje tik­rovėje religingumui nėra objektyvių prielaidų, todėl jis, kaip ir girtavimas ar chuliganizmas, esąs atskiriems žmonėms būdinga buržuazinės moralės atgyvena55.

 

Praėjus vos keturiems mėnesiams, 1954 m. lapkričio 11 d. buvo paskelbtas dar vienas SSKP CK nutarimas religinės politikos klausimu - „Dėl mokslinės-ateistinės propagandos tarp gyventojų klaidų", kuriame atsirado keletas naujų, viešai sovietų retorikai iki tol nebuvusių būdingų teiginių: 1) religinių organizacijų padėtis so­cialistinėje visuomenėje kokybiškai skiriasi nuo jų pa­dėties kapitalistinėje sistemoje; 2) kadangi Sovietų Są­jungoje jau sukurta socialistinė visuomenė ir dauguma dvasininkų yra lojalūs piliečiai, neteisinga tikinčiuosius ir didžiąją dalį dvasininkų laikyti politiškai nepatiki­mais; 3) administracinis kišimasis į Bažnyčios ir religi­nių bendruomenių vidaus reikalus neleistinas; 4) ateis­tinė propaganda turi būti mokslinė, o ne primityviai politizuota56. Nors šiuos sovietų valdžios aktus skyrė labai trumpas laiko tarpas, jie iš esmės prieštaravo vie­nas kitam savo argumentų logika. Paradoksalu, tačiau būtent antrasis visuomenės sąmonėje tapo liberalesnės režimo religinės politikos simboliu, nors jo atsiradimas reiškė, kad N. Chruščiovo „komanda" tuo metu dar ne­turėjo pakankamai įtakos, kad priimtų politinius spren­dimus, atitinkančius jos ideologines pažiūras ir asmeni­nius interesus. 1954 m. lapkričio 11d. nutarimas sovie­tų ideologijos argumentais pagrindė J. Stalino vėlyvojo valdymo laikotarpiu vykdytą religinę politiką. Reikš­mingesnes permainas šis nutarimas žadėjo J. Stalino valdymo metais labiau diskriminuotoms konfesijoms, visų pirma KB.

 

Kaip vienas iš svarbiausių KB padėties Lietuvoje pa­gerėjimo po J. Stalino mirties ženklų paprastai nurodo­mas dviejų naujų vyskupų pašventinimas. Jau minėta, kad dar 1951 m. B. Pušinis aiškinosi vysk. K. Paltaroko nuomonę dėl naujų vyskupų pašventinimo, tačiau tą­kart vyskupas tokia idėja per daug nesusižavėjo. Tų pa­čių metų gruodžio mėn. nuvykęs į Maskvą dalyvauti są­junginėje taikos šalininkų konferencijoje, jis prašė RKRT pirmininką I. Polianskį tarpininkauti, kad nu­teisti Lietuvos vyskupai būtų paleisti į laisvę57. 1954 m. vasarą B. Pušinis vėl ėmė vysk. K. Paltarokui primygti -

 

54 SSKP CK 1954 m. liepos 7 d. nutarimas „Dėl didelių mokslinės-ateistinės propagandos trūkumų ir būdų juos pašalinti",  О религии и церкви, c. 69-75.

55 T. Чумаченко, op. cit., c. 155.

56 SSKP CK 1954 m. lapkričio 11 d. nutarimas „Dėl mokslinės-ateistinės propagandos tarp gyventojų klaidų", Правда, 11 октября 1954 r.

57 Vyskupas Kazimieras Paltarokas: bibliografija, amžininkų atsiminimai, p. 150.

 

nai siūlyti, kad šis rūpintųsi gauti popiežiaus leidimą pašventinti Lietuvai naują vyskupą. RKRT manymu, Lietuva negalėjo likti be vyskupo, „nes kai kuriuos sak­ramentus teikti ir pašventinti kunigus gali tik vysku­pas, o Lietuvos katalikų prijungimas prie Latvijos, kur šiuo metu yra vyskupas, nepageidautinas. Jei respubli­koje nebus vyskupo, komplikuosis religinio kulto atliki­mas ir kils tikinčiųjų nepasitenkinimas"58. Tačiau sovie­tų valdžiai, žinoma, labiausiai rūpėjo ne Lietuvos katali­kų poreikiai.

Daug svarbiau buvo propagandos uždaviniai ir įtaka Bažnyčios valdymui: tikėtasi, kad, kun. J. Stankevičiui arba kan. P Maželiui pavykus gauti vyskupo titulą, bus galima labiau centralizuoti Lietuvos bažnytinės provin­cijos valdymą59. Tuo tiesiogiai rūpinosi ir KGB, vykdęs operaciją „Apostoly", kurios tikslas - padėti J. Stankevi­čiui ir P Maželiui tapti vyskupais. Į vysk. K. Paltaroko abejones, ar pavyks gauti popiežiaus leidimą šventinti naujus vyskupus, nes Vatikanas pripažįsta ir negalin­čius atlikti savo pareigų ordinarus, t. y. tuos, kurie pasi­traukė į Vakarus arba tuo metu buvo sovietų kalėjimuo­se, B. Pušinis būdingu jam stiliumi atrėžė: „Vadinasi, Vatikanas veikia prieš LTSR tikinčiųjų katalikų norus. Ne paslaptis, kad jie nori turėti vyskupą ne už jūrų ma­rių, o savo vyskupijoje"60.

Neprieštaraudama naujų vyskupų pašventinimui, so­vietų valdžia tuo pat metu visaip bandė sutrukdyti grįž­ti į Lietuvą atlikusiems bausmę vyskupams. 1953 m. gruodžio 16 d. turėjo baigtis bausmės terminas Vladimi­ro kalėjime kalėjusiam vysk. T. Matulioniui, tačiau tų pačių metų rugsėjo 26 d. LSSR MVD kreipėsi į A. Sniečkų, prašydama pritarti tam, kad vyskupui nebū­tų leista grįžti į Lietuvą. Kaip rašoma vėlesniame doku­mente, buvo imtasi priemonių, kad vysk. T. Matulionis, atlikęs bausmę, iš Vladimiro kalėjimo būtų perkeltas į Zubovo Polianos invalidų namus (Mordovija)61. Kokios buvo tos priemonės, galima tik spėlioti. Vėliau vyskupas pasakojo, kad po to, kai jį perkėlė iš antro aukšto į tre­čią, t. y. prieš 1953 m. lapkričio 1 d., labai staigiai jo sveikata pablogėjo taip, kad jis nebegalėjo vaikščioti62. Beveik tuo pat metu, 1953 m. lapkričio 8 d., Vladimiro kalėjime mirė ir arkivysk. M. Reinys. Gal prieš arkivys­kupą taip pat buvo panaudotos panašios priemonės, ku­rių neatlaikė jo sveikata? 1954 m. pabaigoje, sužinojusi, kad vysk. P Ramanauskas dėl sveikatos būklės anksčiau laiko gali būti paleistas iš kalinimo vietos, respublikos valdžia taip pat prašė neleisti jam grįžti į Lietuvą ir nu­siųsti jį į invalidų namus63. Į šį prašymą buvo atsižvelg­ta, ir vyskupas dar dvejus metus kalėjo Abezės invalidų lageryje. Tiesa, vysk. P Ramanauskas galėjo grįžti anks­čiau ir valdyti vyskupiją, jeigu būtų sutikęs bendradar­biauti su KGB, tačiau vyskupas kategoriškai atsisakė.

Paaiškėjus, kad represuotiems vyskupams artimiau­siu metu nebus leista grįžti į Lietuvą, po ilgų derybų

 

58 I. Polianskio 1954 m. sausio 25 d. raštas LSSR MT pirmininkui M. Gedvilui, LCVA, f. R-754, ap. 13, b. 469, 1. 7.

59 B. Pušinio 1954 m. rugsėjo 15 d. raštas RKRT pirmininkui I. Polianskiui, LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 38, 1. 113.

60 1954 m. birželio 30 d. įvykusio B. Pušinio pokalbio su vysk. K. Paltaroku stenograma, LYA LKP DS, f. 1771, ap. 192, b. 21, 1. 155.

61 LSSR KGB pirmininko K. Liaudžio 1955 m. gruodžio 10 d. raštas A. Sniečkui, LYA, f. K-l, ap. 45, b. 97, 1. 459.

62P. Gaida, Nemarus mirtingasis arkivyskupas Teofilis Matulionis, p. 130.

63LSSR KGB 1958 m. kovo 13 d. pažyma apie vysk. P. Ramanauską, LYA, f. K-l, ap. 45, b. 159, 1. 37.

 

P. Maželio (dešinėje) ir J. Steponavičiaus (kairėje) pašventinimo vyskupais iškilmės Panevėžyje, 1955 m. Viduryje - vysk. K. Paltarokas (LNM)

 

vysk. K. Paltarokas 1955 m. sausio mėn. pabaigoje64 vis dėlto išsiuntė popiežiui Pijui XII laišką, kuriame nurodė tris galimus kandidatus į vyskupus: Adutiškio kleboną ir Švenčionių dekaną Julijoną Steponavičių, P Maželį ir J. Stankevičių. Įdomu, kad LSSR KGB buvo parengtas specialus planas, kaip perimti atsakomąjį laišką ir ne­leisti su juo susipažinti vysk. K. Paltarokui, jeigu atsa­kymas būtų valdžiai nepriimtinas65. Atsakydamas į vysk. K. Paltaroko prašymą, Vatikanas vyskupais nomi­navo J. Steponavičių ir P Maželį. Nors sovietų valdžiai priimtiniausias kandidatas buvo kun. J. Stankevičius, ji nesipriešino popiežiaus valiai, tikėdamasi, kad vysk. K. Paltaroko įpėdiniu pavyks padaryti P Maželį.

 

Nors, sovietų valdžios manymu, operacija nebuvo vi­siškai sėkminga, 1956 m. vasario 8 d. įvykusiame LKP CK biuro posėdyje neprieštarauta galimam dar trijų vyskupų ir vieno arkivyskupo pašventinimui66. Dar 1956 m. sausio mėn. pradžioje B. Pušinis per KGB agentą Gediminą perdavė vysk. K. Paltarokui siūlymą inicijuoti naujų vyskupų pašventinimą Kauno, Vilkaviš­kio ir Kaišiadorių vyskupijoms67. 1956 m. gegužės 28 d. KGB agentas Popovas gavo vysk. V Padolskio laišką, kuriame taip pat buvo pageidauta, kad vysk. K. Paltaro­kas pasiūlytų naujus kandidatus vyskupo šventimams gauti. Tačiau šį kartą KGB jau visiškai kontroliavo situ­aciją. Prie agento pranešimo pridėtoje pažymoje teigia­ma: „Žinoma, kad pagal nustatytą tvarką vyskupo pa­šventinimui Vatikanui turi būti pateikta ne mažiau kaip 3 kandidatūros, todėl planuoti, kad bus pašventinti tik mūsų agentai, negalima, o leisti pateikti kitas kandida­tūras dėl operatyvinių sumetimų nepageidautina. Be to,

 

64 Šis klausimas buvo derinamas net su SSKP CK, kuris leidimą siųsti laišką davė 1955 m. sausio 28 d.

65 Pastaba prie agento Gedimino 1955 m. vasario 28 d. pranešimo, LYA, f. K-l, ap. 45, b. 1274, 1. 207.

66 B. Pušinio 1956 m. vasario 10 d. pranešimas RKRT apie LKP CK biuro 1956 m. vasario 8 d. posėdį, LYA LKP DS, f. 1771, ap. 190, b. 12, 1. 132.

67 Agento Gedimino 1956 m. sausio 30 d. pranešimas, LYA, f. K-l, ap. 45, b. 1274, 1. 248-250.

 

turint omenyje, kad tęsiama operacija „Apostoly", kuria siekiama, kad vyskupu būtų pašventintas agentas Liepa [kun. J. Stankevičius. - A. S.], pateikti kitų kandidatū­rų Vatikanui negalima, nes tai sutrukdytų šiai operaci­jai"68. Tik 1956 m. vasaros pabaigoje, kai galutinai žlu­go viltis, kad kun. J. Stankevičius gali gauti vyskupo šventimus, žaidimai dėl naujų vyskupų buvo sustabdyti. B. Pušinis RKRT informavo, kad „respublikos vadovybė yra tos nuomonės, jog, Vatikanui nesutikus su Stanke­vičiaus kandidatūra, naujų kandidatų nebesiūlyti"69.

 

Kaip sovietų valdžios nuolaida Bažnyčiai atrodė ir tai, kad 1956 m. prie Kauno kunigų seminarijos buvo leista atkurti licenciato studijas. RKRT įgaliotinis B. Pu­šinis iš pradžių dėl to abejojusiam A. Sniečkui tvirtino, kad „tai leis parengti politiškai tinkamus tarybinei san­tvarkai profesorius kunigų seminarijai"70. Tikrasis licen­ciato studijų atgaivinimo iniciatorius - Valstybės saugu­mo komitetas taip pat tikėjosi, kad tai bus savotiškas tramplinas jo infiltruotų agentų specializuotoms studi­joms popiežiaus universitetuose. Siekdamas savo tikslų, LSSR KGB netgi siūlė leisti, kad į seminariją būtų pa­kviesta dėstyti daugiau autoritetingų dvasininkų71. 1956-1957 m. į seminariją iš tikrųjų atėjo keli nauji dėstytojai: Mykolas Gilys, Juozas Preikšas, P Žiukelis, Juozapas Matulaitis-Labukas.

 

Sovietų saugumo paragintas kun. J. Stankevičius pradėjo susirašinėti su Šv. Kazimiero lietuvių kolegijos Romoje rektoriumi L. Tulaba dėl Lietuvos kunigų studi­jų popiežiaus universitetuose. Po kelerius metus truku­sio susirašinėjimo su Roma ir „patikimų" kandidatų studijoms atrankos 1959 m. išvyko kunigai Viktoras Butkus ir Romualdas Krikščiūnas, kurie KGB doku­mentuose įvardyti kaip jo agentai Pušis ir Saulė. Apie

KGB tikslus galima spręsti iš tokio pasažo: „Nėra pa­grindo manyti, kad „Saulė" pabaigęs mokslus taps tary­binės santvarkos priešu ir kaip juristas profesionalas ims ginti katalikų bažnyčios interesus. Priešingai, jis jau dabar bet kuriuo metu yra pasirengęs palikti savo luomą ir paskelbti pareiškimą prieš Vatikaną, tačiau tai kol kas nenaudinga, nes mes numatome jį panaudoti Lietuvos katalikų bažnyčios griovimui iš vidaus"72. Tai primena J. Stalino pamokymus M. Suslovui ir J. Sadov­skio mintis dėl darbo prieš KB, išdėstytas 1949 m.

 

Kunigų V Butkaus ir R. Krikščiūno išsiuntimas į Romą buvo tik viena iš KGB plano, turėjusio užtikrinti efektyvesnę Bažnyčios kontrolę ir suteikti daugiau gali­mybių ja manipuliuoti iš vidaus, dalių. Pagrindinis sau­gumo įstaigų uždavinys pagal šį planą - „toliau tęsti mūsų agentūros ir pažangių dvasininkų infiltravimą į vadovaujančius postus katalikų bažnyčioje, sukurti jiems autoritetą ir sąlygas propaguoti koegzistavimo su tarybų valdžia nuostatą"73. 1955 m. pirmojoje pusėje so­vietinėje Lietuvoje pirmą kartą buvo išleistas maldynas

 

68 Agento Popovo 1956 m. birželio 5 d. pranešimas, ibid., 1. 261.

69  B. Pušinio 1956 m. rugsėjo 7 d. raštas RKRT, LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 44, 1. 71.

70 B. Pušinio 1956 m. lapkričio 1 d. raštas A. Sniečkui, LYA LKP DS, f. 1771, ap. 193, b. 10, 1. 91.

71 LSSR KGB 4-osios valdybos 3-iojo skyriaus parengtas parengiamųjų priemonių pagal specialiąją bylą „Studentai" planas, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 615, 1. 8-12.

72 LSSR KGB pirmininko A. Randakevičiaus 1961 m. spalio 6 d. raštas SSRS KGB 1-osios vyriausiosios valdybos 9-ojo skyriaus viršininkui G. Iščenkai, ibid., b. 617, 1. 83.

73 LSSR KGB 1956-1957 m. balandžio 1 d. ataskaita, pateikta LKP CK, ibid., ap. 10, b. 232, 1. 14.

 

ir katalikų kalendorius. Be propagandinės prasmės, šis įvykis, matyt, turėjo ir kitą prasmę. Abu šiuos leidinius parengė kun. J. Stankevičius. Yra pagrindo manyti, kad tai buvo viena iš KGB vykdytos operacijos „Apostoly" dalių, tikintis, jog popiežius į tai atsižvelgs svarstyda­mas vysk. K. Paltaroko pasiūlytas kandidatūras vysku­po šventimams gauti. Kun. J. Stankevičius parengė ir kitus 1956-1958 m. išspausdintus religinius leidinius: dar tris maldyno leidimus, evangelijų tekstus sekmadie­niams ir šventadieniams, katalikų kalendorius. Tuo tar­pu vysk. K. Paltaroko parengtą liturginio 1957 m. ka­lendoriaus projektą kartu su prašymu išleisti jį 2 tūkst. egzempliorių tiražu B. Pušinis atmetė.

 

Spaudos rūšis

 

 

Metai

 

 

 

 

1955

1956

1957

1958

1959

1960

viso

Maldynas     5 000

55 000

5 000

10 000

-

_

75

000

Kalendoriai 5 000

6 000

1 500

7 500

5 000

5 000

30

000

Evangelijos

1 000

-

-

-

-

1

000

2 lentelė. 1955-1960 m. LSSR išleista katalikiška religinė literatūra

Lentelė sudaryta remiantis: V Aliulis, „Lietuvos katalikų spaudos lei­diniai", Katalikų kalendorius-žinynas, 1988, p. 271; RKRT įgaliotinio 1956-1960 m. darbo ataskaitos.

 

Keturios maldyno laidos, kurių bendras tiražas buvo 75 tūkst. egzempliorių, bent iš dalies patenkino didelę jų paklausą. Dar didesnį katechetinės ir dvasinės religi­nės literatūros poreikį režimas sąmoningai ignoravo. LSSR vadovybė kategoriškai atmetė 1955 m. gruodžio 22 d. vyskupijų valdytojų LSSR MT pirmininkui per­duotą prašymą leisti katekizmą ir žurnalą tikintiesiems. Tokia valdžios reakcija, kaip ir 2 lentelės duomenys, ro­do jos siekį ir toliau KB bei kitų konfesijų veikimą apri­boti liturgine praktika.

 

Tiesa, 1956 m. LKP CK biuras davė sankciją 2 tūkst. egzempliorių tiražu leisti žurnalą kunigams, kurį RKRT įgaliotinis tikėjosi panaudoti „nukreipti kunigų veiklai dėl kovos už taiką"74. Be to, B. Pušinis pas jį apsilankiu­siems vyskupijų valdytojams aiškiai leido suprasti, jog „žurnalas turi būti be priekaištų, kad nebūtų pagrindo padaryti išvadą, jog Lietuvoje visiškai bloga padėtis"75. Taigi žurnale negalėjo būti atspindėta tikroji padėtis - ja­me turėjo būti rodoma sovietų valdžios propagandai labai reikalinga pagražinta Bažnyčios padėtis ir spausdinami prosovietiniai straipsniai. Vis dėlto tuometiniai Bažny­čios hierarchai nusprendė, kad mažesnis blogis būtų leis­ti bent jau tokį žurnalą negu visai jokio, ir 1956 m. pava­sarį susitarė leisti žurnalą visų vyskupijų vardu, į redak­cinę kolegiją delegavę po vieną atstovą. Tačiau dar tų pa­čių metų gruodžio mėn. vysk. K. Paltarokas atšaukė savo atstovus iš redakcinės kolegijos ir atsisakė kartu leisti žurnalą. Tai buvo padaryta po to, kai numatyto leisti žurnalo vyr. redaktorius kun. J. Stankevičius neleido re­dakcinei kolegijai susipažinti su pirmajam numeriui pa­rengta medžiaga, o „Tiesoje" buvo išspausdintas jo straipsnis, smerkiantis Vengrijos įvykius. B. Pušinis ma­nė, kad žurnalą galima leisti ir be visų vyskupijų sutiki­mo, tačiau KGB, matyt, bijodamas, kad tokiu atveju žur­nalo neboikotuotų kunigai ir kad tai nekompromituotų kun. J. Stankevičiaus, tam nepritarė76. Taip pirmą kartą sužlugo bandymas leisti ir oficialų katalikų periodinį lei-

 

74 RKRT įgaliotinio 1955 m. antrojo pusmečio darbo ataskaita, LYA LKP DS, f. 1771, ap. 192, b. 10, 1. 176.

75 Agento Petraičio 1956 m. kovo 23 d. pranešimas, LYA, f. K-l, ap. 45, b. 1274, 1. 257.

76 B. Pušinio 1957 m. sausio 10 d. raštas A. Sniečkui, LYA LKP DS, f. 1771, ap. 193, b. 26, 1. 24.

 

dinį. Valdžios ir Bažnyčios atstovai dar pernelyg skirtin­gai įsivaizdavo jo turinį ir paskirtį, todėl pasiekti kom­promisą buvo neįmanoma.

 

Nors maldynas buvo išleistas gana dideliu tiražu, toli gražu ne visi jo egzemplioriai atiteko Lietuvos tikintie­siems. Nemaža jų dalis buvo skirta reprezentaciniams tikslams: išsiųsti į užsienį arba išdalyti po J. Stalino mir­ties dažniau į Lietuvą oficialiai atvykdavusiems užsienio svečiams, kurie domėjosi ir Bažnyčios gyvenimu. Pasku­tinius maldyno antrosios laidos egzempliorius J. Stanke­vičius išdalijo 1956 m. lapkričio mėn. jį aplankiusiems Urugvajaus lietuvių delegacijos nariams77. Kauno arki­vyskupijos valdytojas savo svečius turėjo priiminėti labai kukliuose apartamentuose - jo butas ir kurijos raštinė glaudėsi keliuose kambariuose Vilniaus gatvės antruoju numeriu pažymėtame name. Propagandiniu požiūriu tai nebuvo labai naudinga, todėl po kiek laiko kurijai buvo atiduotas ir antras to paties namo aukštas. Galima spėti, kad čia, kaip ir panašiu laiku Vilniaus arkivyskupijos ku­rijai perduotose naujose patalpose, buvo įtaisyta pasi­klausymo aparatūra78.

 

Sovietų valdžios požiūris į KB, kaip matyti, priklausė ir nuo užsienio politikos tikslų. Nuo šeštojo dešimtmečio vidurio sovietinės ekspansijos strategija pasikeitė - ji to­liau turėjo vykti taikiu būdu, nepastebimai plečiant ko­munistų įtaką pasaulyje, ypač trečiojo pasaulio šalyse. Santykių su Vakarų valstybėmis pagerinimui svarbią reikšmę turėjo Vatikano laikysena, nes KB turėjo didelę įtaką Vakarų pasaulyje, ypač Vakarų Vokietijoje, kuri šeštojo dešimtmečio antrojoje pusėje tapo didžiausia Ry­tų ir Vakarų santykių problema. Sovietų režimo suinte­resuotumą pagerinti savo įvaizdį Vatikane išduoda tai, kad 1955-1956 m. iš LSSR periodinės spaudos puslapių išnyko popiežių kritikuojančios publikacijos79. Siekdama parodyti, kad KB, priešingai Vakarų pasaulio nuomonei, Sovietų Sąjungoje nėra persekiojama, sovietų valdžia pa­sistengė, kad pirmasis VFR kanclerio Konrado Adenaue­rio vizitas į Maskvą, prasidėjęs 1955 m. rugsėjo 9 d. ir trukęs iki 13 d., sutaptų su dviejų naujų vyskupų kon­sekravimo iškilmėmis, kurios rugsėjo 11d. vyko Panevė­žyje. Kad Sovietų Sąjungoje KB veikia normaliomis sąly­gomis, ypač stengtasi parodyti Graco universiteto profe­soriui Maxui Redingui SJ, kuris 1955 m. gruodžio mėn. atvyko į Sovietų Sąjungą susipažinti su katalikų gyveni­mu. Svečias I. Polianskiui tvirtino, kad jo vizitui pritarė popiežius, nors jokių oficialių įgaliojimų ir nesuteikė. Turbūt neatsitiktinai jam kartu su RKRT pirmininku I. Polianskiu per Kalėdas lankantis Vilniuje įvyko vysku­pijų valdytojų susitikimas su respublikos valdžios atsto­vais, kuriame buvo išklausyti Bažnyčios atstovų pageida­vimai. Prof. M. Redingas susitiko ir su SSRS MT pirmi­ninko pavaduotoju Anastazu Mikojanu, kuris į klausimą, ar Maskva suinteresuota užmegzti ryšius su Vatikanu, atsakė: „Tarybinė vyriausybė su visomis organizacijomis, taip pat ir religinėmis, kurios kovoja dėl taikos, užmezga ryšius. Jeigu Vatikanas pasisakys už taiką, tai ir su juo bus galima užmegzti ryšius"80.

 

77 B. Pušinio 1956 m. lapkričio 15 d. raštas A. Sniečkui, ibid., b. 10, 1. 41.

78 LSSR KGB pirmininko pavaduotojo L. Martavičiaus 1958 m. gruodžio 24 d. raštas SSRS KGB pirmininko pavaduotojui K. Lunevui, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 501, 1. 78.

79 V. Skuodis, op. cit., p. 26.

80 RKRT pirmininko I. Polianskio 1956 m. sausio 3 d. pranešimas SSRS užsienio reikalų ministrui V. Molotovui, RFVA, f. 6991, ap. 3, b. 129, 1. 5.

 

Matyt, galvodamas, kaip paskatinti Vatikaną „pasi­sakyti už taiką", A. Mikojanas paprašė RKRT pirminin­ką I. Polianskį pateikti daugiau informacijos apie KB padėtį Sovietų Sąjungoje. Vykdydamas pavedimą, I. Po­lianskis 1956 m. vasario 27 d. pateikė išsamią pažymą. Jis teigė, kad nors didžioji dauguma katalikų dvasinin­kų lojalūs valdžiai, nepasitikėjimas KB nesumažėjo ir jos padėtis dar nėra tokia pat kaip stačiatikių, musul­monų, budistų ar armėnų (šios konfesijos J. Stalino lai­kais buvo favorizuojamos). RKRT siūlė patenkinti visus Latvijos ir Lietuvos KB atstovų prašymus, pareikštus 1955 m. pabaigoje įvykusiuose susitikimuose su valdžios atstovais. Svarstyta galimybė atidaryti ir keletą vienuo­lynų, jeigu tokių prašymų būtų. Pažyma baigiama žo­džiais, kad „dabartinėmis sąlygomis taikos stovyklos jė­gų padidinimo labui tikslinga pakeisti ir tarybinės vy­riausybės požiūrį į Vatikaną. Tai galėtų būti išreikšta susitarimo su Vatikanu forma"81. Kad RKRT palanku­mas KB buvo glaudžiai susijęs su SSRS užsienio politi­kos prioritetų pasikeitimu, patvirtina ir 1956 m. pabai­goje išryškėję nesutarimai RSBRT dėl tolesnės religinės politikos krypties. RSBRT inspekcijos skyriaus viršinin­kas I. Ivanovas 1956 m. gruodžio 15 d. SSKP CK prezi­diumui pateiktoje pažymoje kritikavo RSB panaudojimo užsienio politikos tikslams taktiką ir siūlė apriboti jos veiklą. Jo nuomone, SSRS užsienio politikos tikslus la­biau atitiktų ryšių su islamu ir ne stačiatikių bažnyčio­mis kapitalistinėse šalyse stiprinimas82.

 

RKRT planus pagerinti KB padėtį daug atsargiau ver­tino LSSR vietos valdžia. Maldaknygių ir kalendorių lei­dybos reikalai pajudėjo iš mirties taško tik po to, kai kun. J. Stankevičius tiesiogiai kreipėsi į G. Malenkovą ir šis paragino respublikos valdžią patenkinti Bažnyčios atsto­vų prašymą83. Ne taip, kaip RKRT, LSSR valdžia nesiren­gė tenkinti ir visų 1955 m. gruodžio 22 d. Bažnyčios at­stovų pareikštų pageidavimų. 1956 m. vasario 8 d. ap­svarstęs šiuos pageidavimus, LKP CK biuras nutarė pri­tarti, kad būtų leidžiami žurnalas kunigams, maldynas, liturginis kalendorius ir evangelijų tekstai, sunormintas kunigų pajamų mokesčio apskaičiavimas, neprieštarauti naujų vyskupų pašventinimui, tačiau atmetė pasiūlymus išleisti katekizmą ir žurnalą tikintiesiems, grąžinti Vil­niaus arkikatedrą, statyti naują bažnyčią Klaipėdoje84. Nepaisydama tokių LSSR vadovų nuostatų, 1956 m. ba­landžio mėn. pradžioje RKRT siūlė SSKP CK ne tik pa­tenkinti visus Bažnyčios atstovų prašymus, bet ir panai­kinti draudimą kunigams katechizuoti vaikus ir tikintie­siems burtis į religines brolijas85. 1956 m. balandžio 26 d. RKRT taip pat prašė SSKP CK duoti nurodymą Lietuvos valdžios institucijoms sustabdyti Vilniaus katedros per­statymą į paveikslų galeriją ir greičiau spręsti jos grąži­nimo tikintiesiems klausimą86. Tačiau kitaip vertinusi KB padėtį Lietuvoje vietos valdžia nesirengė lengvai pa­siduoti RKRT spaudimui.

81   1956 m. vasario 27 d. RKRT pažyma „Apie katalikybės padėtį SSRS", ibid., 1. 41-45.

82М. Шкаровский, Русская православная церковь и советское государство в 1943-1964 г.    c. 57.

83 J. Stankevičiaus 1954 m. gegužės 28 d. laiškas G. Malenkovui, LYA LKP DS, f. 1771, ap. 192, b. 21, 1. 1-4; B. Pušinio 1954 m. gruodžio 16 d. raštas I. Polianskiui, LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 38, 1. 178.

84 RKRT įgaliotinio 1956 m. vasario 10 d. raštas RKRT pirmininko pavaduotojui V. Gostevui, LYA LKP DS, f. 1771, ap. 190, b. 12, 1. 132.

85 RKRT 1956 m. balandžio 4 d. pažyma SSKP CK, RFVA, f. 6991, ap. 3, b. 129, 1. 87-91.

86 RKRT 1956 m. balandžio 26 d. pažyma SSKP CK, ibid., 1. 104-105.

 

LSSR vadovai itin prieštaravo RKRT siūlymui ati­duoti Vilniaus arkikatedrą. 1956 m. birželio 6 d. A. Sniečkus išsiuntė specialią pažymą SSKP CK, kurioje tvirtino: „Dabar, kai visiškai likviduoti pogrindiniai na­cionalistiniai centrai, katalikų bažnyčia respublikoje li­ko vienintele atrama visiems antitarybiniams, priešiš­kiems nacionalistiniams elementams. [...] Arkikatedros grąžinimas tik dar labiau paskatintų reakcingus dvasi­ninkus ir aktyvizuotų klerikalinius-nacionalistinius ele­mentus"87. Tokius pat argumentus prieš arkikatedros grąžinimą vartojo ir LKP CK Propagandos ir agitacijos skyriaus vedėjas Vladas Niunka, kuris savaite anksčiau dėl šios problemos buvo iškviestas į SSKP CK Propa­gandos ir agitacijos skyrių. Į LSSR partinės vadovybės nuomonę buvo atsižvelgta, nes po šio pokalbio Propa­gandos ir agitacijos skyriaus instruktorius P. Čerednia-kas paskambino į RKRT sekretoriatą ir pranešė, kad CK nepritaria arkikatedros grąžinimui tikintiesiems88. Vietos valdžia, spaudžiama RKRT, vėliau pakeitė savo nuomonę tik dėl naujos bažnyčios Klaipėdoje statybos. Vietos valdžią labiau pasipriešinti RKRT planams galėjo paskatinti ir 1955 m. vasario 17 d. priimtas SSRS MT nutarimas, pagal kurį prerogatyva priimti galutinį sprendimą dėl naujų maldos namų atidarymo buvo su­teikta respublikų ministrų taryboms89.

 

Vėliau B. Pušinis tvirtino, kad RKRT, vykdydama nuolaidų KB politiką, bandė „prijaukinti kulto tarnau­tojus, kurių nuotaikos darė didelę įtaką TSRS santy­kiams su užsieniu"90. Tokios taktikos prielaida buvo įsitikinimas, kad, stalininio teroro metais izoliavus ak­tyviausius režimo priešininkus tarp dvasininkų, įtam­pa tarp valdžios ir Bažnyčios išliko tik dėl to, kad ne­buvo minimalių sąlygų net tikinčiųjų liturginiam gyve­nimui. Ši nuomonė turėjo tam tikrą pagrindą. Tarp dvasininkų tuo metu vyravo sugyvenimo su valdžia laikysena. Matant, kad sovietų režimas Lietuvoje įsi­tvirtino ilgam, taip pat sušvelnėjus valdžios politikai Bažnyčios atžvilgiu, ėmė vis tvirčiau įsigalėti nuostata, kad minimalias veikimo sąlygas bus galima išlaikyti tik neerzinant valdžios.

 

1955 m. vasario mėn. kan. E Maželis savo aplinkraš­tyje Telšių vyskupijos kunigus ragino atsiliepti į SSKP CK 1954 m. lapkričio 11 d. nutarimą parodant dar di­desnį lojalumą sovietų valdžiai, pamoksluose teigiamai vertinti jos kovą dėl taikos, raginti tikinčiuosius būti „ne tik gerais Dangaus kandidatais, bet ir gerais tarybi­niais piliečiais"91. 1955 ir 1957 m. vyskupijų valdytojai, vykdydami sovietų propagandos užsakymą, paskelbė viešus pareiškimus taikos reikalu, kurie buvo išspaus­dinti respublikiniuose ir rajonų laikraščiuose. Tačiau LKP viršūnė nepasitikėjo net ir lojaliais dvasininkais, kurie, pasak jos, vis tiek liko idėjiniais priešais, „išnau­doja kiekvieną legalią galimybę rafinuotesnėmis priemo­nėmis stiprinti religijos ir bažnyčios įtaką"92. Vietos val­džia aiškiau nei tuometinė RKRT vadovybė suprato,

 

87 Cit. iš: V. Pšibilskis, „Byla dėl Vilniaus arkikatedros 1949-1956 m.", p. 71.

88 |rašas ant RKRT 1956 m. balandžio 26 d. pažymos SSKP CK, RFVA, f. 6991, ap. 3, b. 129, 1. 104-105.

89 T. Чумаченко, op. cit., c. 162.

90 B. Pušinio 1960 m. lapkričio 9 d. rašyti paaiškinimai LKP CK sekretoriui V. Niunkai, LYA LKP DS, f. 1771, ap. 190, b. 12, 1. 145.

91 Telšių vyskupijos valdytojo 1955 m. vasario 7 d. aplinkraštis kunigams, ibid., ap. 192, b. 50, 1. 121.

92 A. Sniečkaus 1960 m. gruodžio 7 d. laiškas SSKP CK, ibid., ap. 190, b. 12, 1. 103.

 

kad ir prisitaikiusi prie esamos padėties Bažnyčia yra potencialus grėsmės režimui šaltinis. Jos baimę didino nauji religinio gyvenimo ženklai.

 

RKRT įgaliotinis jau 1955 m. fiksavo akivaizdų bažny­čių lankomumo padidėjimą Lietuvoje. Šį reiškinį jis aiški­no tuo, kad po SSKP CK 1954 m. lapkričio 10 d. nutari­mo į bažnyčią ėmė vaikščioti ir tie, kurie iki tol slėpė sa­vo religingumą, bijodami prarasti tarnybą93. Neaišku, ar iš tikrųjų daugiau žmonių ėmė lankytis bažnyčiose, nes iki tol įgaliotinis aiškiai stengėsi parodyti, kad lietuvių pamaldumas esąs sumažėjęs, todėl jo pastabas reikia vertinti atsargiai. Vis dėlto religinis gyvenimas 1955-1957 m. Lietuvoje akivaizdžiai pasidarė dinamiškesnis. Nestabili jėgų pusiausvyra sovietų režimo viršūnėje ir prieštaringos veiklos instrukcijos praktiškai paralyžiavo atsakingų už antireliginę politiką valdžios pareigūnų va­lią, dėl to visų pirma gerokai susilpnėjo religinio gyveni­mo kontrolė. Išsisukinėdama nuo tiesaus atsakymo į vie­ną iš B. Pušinio prašymų patarti, kokių priemonių imtis prieš suaktyvėjusius kunigus, ir vengdama atsakomybės, RKRT apeliavo į tai, kad LSSR nėra priimta panašaus į 1929 m. balandžio 8 d. priimtąjį religinių susivienijimų įstatymo, todėl jai sunku duoti kokius nors direktyvinius nurodymus94. Sovietų valdžios viršūnėse vyraujant netik­rumui dėl tolesnio politikos kurso, Lietuvos KB de facto pavyko išplėsti savo veiklos ribas. Jau 1956 m. liepos 11d. RKRT įgaliotinis skundėsi, kad kunigai, nepaisyda­mi sovietinių įstatymų, atvirai grupėmis katechizuoja vaikus, radiofikuoja šventorius, renkasi į atlaidus, vysku­pijų valdytojai, neinformuodami įgaliotinio, važinėja po vyskupiją ir teikia Sutvirtinimo sakramentą95.

 

Kunigai pradėjo drąsiau katechizuoti vaikus po to, kai 1954 m. balandžio 20 d. įvykusiame pokalbyje su vyskupijų valdytojais pats įgaliotinis sutiko, kad per ži­nių patikrinimą kunigai galėtų paaiškinti vaikams kai kuriuos tikėjimo dalykus, o tėvai - samdyti savo vai­kams tikybos mokytojus, kurių pasiklausyti galėtų ateiti ir kaimynų vaikai. Šio pokalbio turinį ir atitinkamus nurodymus vysk. K. Paltarokas ir kun. J. Stankevičius nedelsdami perdavė jiems pavaldžių diecezijų kunigams. KGB nesėkmingai bandė atkreipti A. Sniečkaus dėmesį, kad kai kurios šio aplinkraščio nuostatos yra nepagei­dautinos ir neabejotinai suaktyvins katalikų kunigų veiklą96. Atšaukti 1954 m. vyskupijų valdytojų paskelb­tus nurodymus dėl vaikų katechizacijos buvo pareika­lauta tik 1958 m.

 

Susilpnėjus valdžios vykdytai religinio gyvenimo kon­trolei, būdingu šio laikotarpio reiškiniu tapo gausūs žmo­nių susibūrimai per didžiuosius atlaidus ir Sutvirtinimo sakramento teikimo proga. Vyskupijų valdytojai jau nuo 1950 m. galėjo lengviau išvykti į parapijas teikti Sutvirti­nimo sakramento, tačiau tokių išvykų labai padaugėjo 1954-1957 m. Paprastai į Sutvirtinimo iškilmes susirink­davo didžiulės žmonių minios. Įgaliotinio įstaigos inspek­toriai savo ataskaitose dažniausiai mini po keliolika tūkstančių dalyvių ir kelis tūkstančius priėmusiųjų sak­ramentą. Pavyzdžiui, 1954 m. rugpjūčio 14-16 d. į Su­tvirtinimo iškilmes Utenoje atvyko net 20-25 tūkst. žmo-

 

93 RKRT įgaliotinio 1955 m. antrojo pusmečio darbo ataskaita, ibid., ap. 192, b. 50, 1. 66.

94 RKRT pirmininko pavaduotojo V. Gostevo raštas B. Pušiniui, LCVA, f. R-754, ap. 13, b. 572, 1. 191.

95 B. Pušinio 1956 m. liepos 11 d. raštas LKP CK, RYA RKP DS, f. 1771, ap. 193, b. 10, 1. 133.

96 LSSR KGB pirmininko K. Liaudžio 1954 m. lapkričio 15 d. raštas A. Sniečkui, LYA, f. K-l, ap. 45, b. 1274. 1. 28-29.

 

nių, iš kurių apie 10 tūkst. buvo sutvirtinti97. RKRT įga­liotinio duomenimis, 1955-1957 m. Sutvirtinimo sakra­mentas buvo suteiktas apie 160 tūkst. jaunuolių98. Gero­kai padaugėjo maldininkų ir per didžiuosius atlaidus Ši­luvoje bei Žemaičių Kalvarijoje - svarbiausiuose krikščio­niškosios Lietuvos sakralinėse vietose.

 

Lietuvos tikinčiųjų viltis ir entuziazmą kurstė ir kai kurie išoriniai Bažnyčios gyvenimo pokyčiai. 1953-1958 m. Lietuvoje nebuvo uždaryta nė viena bažnyčia, be to, tikintieji gavo sovietų režimo sąlygomis unikalią galimybę statyti naujas arba atstatyti per karą sugriau­tas bažnyčias. 1954-1956 m. tikintieji savavališkai at­statė bažnyčias Liubave, Pajevonyje, Riešėje ir Molėtuo­se. Iš pradžių audringai į tai reagavusi sovietų valdžia neliepė jų uždaryti. 1957 m. kovo 30 d. LSSR MT nuta­rė leisti atstatyti Kruopių bažnytėlę, o 1957 m. balan­džio 27 d. - baigti dar prieš karą pradėtą statyti mūrinę bažnyčią Švenčionėliuose. 1956 m. taip pat buvo nutar­ta ne nugriauti, bet perkelti į kitą vietą medines Rum­šiškių ir Kampiškių bažnyčias, kurias, pastačius Kauno hidroelektrinę, turėjo užlieti Nemuno vanduo.

 

Didžiausias viltis Lietuvos katalikai siejo su naujos bažnyčios Klaipėdoje statyba. Nors po karo šio miesto demografinė struktūra radikaliai pasikeitė ir tikinčių gyventojų daugumą sudarė katalikai, čia buvo regist­ruota tik viena parapija, kuri naudojosi maža, prieš karą metodistams priklausiusia bažnytėle. Klaipėdos ti­kintieji ir Telšių vyskupijos kurija rūpinosi, kad val­džia leistų statytis naują bažnyčią. Leidimas gautas tik 1956 m. Didžiulė, modernios architektūros bažnyčia buvo pastatyta per rekordiškai trumpą laiką: kertinį akmenį vysk. P Maželis pašventino 1957 m. birželio 30 d., o jau 1960 m. rugpjūčio mėn. ji turėjo būti pa-

 

Vysk. P. Maželis (viduryje) pašventina Klaipėdos bažnyčios kertinę plyta, 1957 m. (LNM)

 

 

šventinta. Statybai buvo išleista apie 3 mln. rublių, kuriuos suaukojo visos Lietuvos tikintieji ir išeivijoje gyvenę Telšių vyskupijos kunigai".

Naujos bažnyčios galėjo būti statomos daug intensy­viau, jeigu LSSR vadovai nebūtų pasipriešinę RKRT planams, pagal kuriuos buvo numatyta Lietuvoje ir Lat­vijoje pastatyti 10 naujų ir atstatyti 15 per karą su-

 

97 B. Pušinio 1954 m. rugpjūčio 20 d. informacija apie vysk. K. Paltaroko apsilankymą Utenoje, LYA LKP DS, f. 1771, ap. 192, b. 22, 1. 27.

98 RKRT įgaliotinio statistiniai duomenys apie 1957 m. atliktas religines apeigas Lietuvos SSR, LCVA, f. R-754, ap. 13, b. 621, 1. 31.

99 „Taikos Karalienės kančia ir džiaugsmas", Vakarai, 1991, Nr. 1, p. 12-22.

 

griautų katalikų bažnyčių100. Nuo 1956 iki 1961 m. be­veik nebereikėjo valdžios leidimų remontui, pagal pa­raiškas be didesnių problemų buvo galima iš valstybinių fondų gauti statybinių medžiagų, todėl Lietuvoje prasi­dėjo savotiškas bažnyčių atnaujinimo bumas. Bažnyčia maldos namų remontui kasmet išleisdavo vis didesnes pinigų sumas: 1957 m. - 3,6 mln. rublių101, o 1959 m. -jau 6,4 mln. rublių102. Be to, valstybė ėmė skirti gerokai daugiau lėšų uždarytų, tačiau įtrauktų į architektūros paminklų sąrašą bažnyčių remontui: 1955-1957 m. tam buvo skirta 2,4 mln. rublių103.

3 lentelė. Duomenys apie statybines medžiagas, 1957-1960 m. vals­tybinių fondų skirtas bažnyčių remontui

 

Medžiagos rūšis

 

Metai

 

 

 

1957

1958

1959

1960

Cementas (tonomis)

60

600

450

400

Čerpės (vienetais)

-

20 000

20 000

20 000

Mediena (kub. m)

8 000

4 750

4650

5 000

Plytos (vienetais)

-

1 000 000

600 000

200 000

Lentelė sudaryta remiantis: RKRT įgaliotinio 1960 m. pažyma, LCVA, f. R-181, ap. 1, b. 95, 1. 37-38.

Viltis, kad tikėjimas nebus persekiojamas, o kartu drąsiau reikšti savo religinius įsitikinimus skatino ir aki­vaizdus ateistinės propagandos atoslūgis. 1955-1957 m., palyginti su ankstesniais metais, vėl dukart sumažėjo an­tireliginio turinio publikacijų periodinėje spaudoje ir knygų leidyba. 1956 m. pabaigoje periodinėje spaudoje netgi pasirodė keletas straipsnių, kuriuose buvo neutra­liai kalbama apie religiją ir neigiamai vertinami nepa­grįsti tikinčiųjų užsipuolimai. Pavyzdžiui, 1956 m. gruo­džio 11 d. „Tiesa" išdrįso išspausdinti tokią Vilniaus uni­versiteto aspiranto L. Drotvino nuomonę: „Šiandieninė religija tiek sumodernėjusi, tiek daro įvairių nuolaidų, kad negalima sakyti, jog ji galėtų būti stabdis vystant mokslą, techniką, meną"104. Būdingą to meto antireligi­nės propagandos provincijoje vaizdą atspindi Kėdainių atvejis - ten vietoj išreklamuotos ateistinės paskaitos dažniausiai vykdavo šokiai105.

 

Gyvybingumo impulsą Bažnyčios gyvenimui sutei­kė ir sovietų lageriuose užgrūdinti dvasininkai. 1953-1957 m. į Lietuvą iš kalinimo vietų grįžo 238 kuni­gai106. Kai kurie jų buvo palaužti fiziškai ir morališkai, tačiau netrūko ir tokių, kurie nesirengė taikstytis su režimo nustatytais apribojimais. Ne be pagrindo RKRT įgaliotinis stengėsi, kad jie nebūtų skiriami į didesnes parapijas, o KGB toliau budriai sekė jų veiksmus. Tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurios KGB sekamų kata­likų dvasininkų ne ką tesumažėjo, palyginti su pokario metais, nors 1954 m. liepos 20 d. išėjo SSRS KGB įsa­kymas peržiūrėti operatyvinės įskaitos bylas ir nu­traukti nesvarbių bylų tyrimą. 1958 m. sausio 1 d. LSSR KGB aktyviai sekė 274 kunigus107. Septintojo de-

 

100 RKRT 1956 m. vasario 27 d. pažyma „Apie katalikybės padėtį SSRS", RFVA, f. 6991, ap. 3, b. 129, 1. 45.

101 RKRT įgaliotinio 1957 m. antrojo pusmečio darbo ataskaita, LYA LKP DS, f. 1771, ap. 194, b. 9, 1. 14.

102 RKRT įgaliotinio 1959 m. darbo ataskaita, ibid., ap. 205, b. 40, 1. 19.

103 RKRT įgaliotinio 1957 m. antrojo pusmečio darbo ataskaita, ibid., ap. 194, b. 9, 1. 15.

104 L. Drotvinas, „Religijos klausimu", Tiesa, 1956 m. gruodžio 11 d.

105 RKRT įgaliotinio įstaigos vyriausiosios inspektorės A. Šakalienės 1956 m. sausio 25 d. pažyma, LYA LKP DS, f. 1771, ap. 193, b. 10, 1. 53.

106 RKRT įgaliotinio 1958 m. pirmojo pusmečio darbo ataskaita, ibid., ap. 194, b. 9, 1. 31.

107 LSSR KGB 4-osios valdybos 3-iojo skyriaus 1957 m. darbo ataskaita, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 500, 1. 209.

 

šimtmečio pradžioje RKRT įgaliotinis siūlė visus anks­čiau teistus kunigus vėl ištremti iš Lietuvos, nes jie darą neigiamą įtaką tikintiesiems ir kitiems kuni­gams108. Aktyviau pradėjo veikti ir 1949 m. išblaškytos vienuolijos. Suvalkijoje susitelkę marijonų ordinui pri­klausę kunigai organizavo religinės literatūros leidybą ir platinimą, pagalbą ištremtiems kunigams ir tikintie­siems, palaikė ryšius su užsienyje gyvenusiais marijo­nais. Sovietų saugumas jų veikla domėjosi jau nuo 1953 m. - tada grupei marijonų kunigų buvo pradėta agentūrinio tyrimo byla „Vatikano šakalai"109.

 

Aktyviau ginti Bažnyčios teises bandė ir kai kurie hierarchai. Ypač daug rūpesčių vietos valdžiai kėlė m. gegužės mėn. į Lietuvą grįžęs vysk. T. Matu­lionis ir 1955 m. rudenį vyskupu pašventintas J. Ste­ponavičius. Kadangi valdžia vysk. T. Matulioniui nelei­do apsigyventi Kaišiadoryse, jis laikinai apsistojo Birš­tone pas kun. Joną Jonį. Kiek pailsėjęs ir sustiprėjęs, jis ėmė aktyviai domėtis Kaišiadorių vyskupijos reika­lais. Jau per 1956 m. Kalėdas daugelyje vyskupijos bažnyčių buvo skaitomas jo ganytojiškas laiškas, o prieš 1957 m. Velykas jis aplankė daugumą savo diece­zijos parapijų. Visa tai, aišku, labai nepatiko valdžiai, bijojusiai  prarasti  kontrolę  Kaišiadorių  vyskupijoje.

 

1956 m. rugsėjo 6 d. be valdžios žinios surengtame vyskupijų valdytojų pasitarime Vilniuje posėdžiui pir­mininkavęs vysk. T. Matulionis ragino „nekreipti dė­mesio, jeigu ko nors reikalauja Rugienis ar kitokie val­dininkai. Labai negerai, kada kunigai ir valdytojai nuo­laidžiauja ir talkininkauja"110. Svarbiausias šio pasitari­mo tikslas buvo nustatyti vienodą valdytojų laikyseną sovietų valdžios atžvilgiu ir mėginti apsaugoti kunigų seminariją nuo per didelio valdžios kišimosi, vykdomo per kun. J. Stankevičių.

 

Dar 1953 m. vysk. K. Paltarokas kun. J. Stankevičiui priekaištavo, kad šis pernelyg nuolaidžiauja valdžiai ir vienas uzurpavo kunigų seminarijos valdymą, nors pa­gal jos statutą seminarijos globėju ir didžiuoju kancleriu galėjo būti tik vyskupas. 1953 m. vasarą vysk. K. Palta­rokas nepritarė kun. J. Stankevičiaus siūlymui (sude­rintam su sovietų saugumu), kad seminarijos rektoriu­mi vietoj atsistatydinusio kun. Kazimiero Sirūno būtų paskirtas Vilniaus šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonas kun. Mykolas Tarvydis, pagarsėjęs savo reveransais val­džiai. Po įtemptų derybų buvo pasirinktas kan. Kazi­mieras Žitkus, kuris, nors dar 1947 m. taip pat buvo so­vietų saugumo užverbuotas, eidamas seminarijos rekto­riaus pareigas nesidavė jo manipuliuojamas ir stengėsi atkurti deramą būsimų kunigų auklėjimui atmosferą111. Nepasitenkinimas kun. J. Stankevičiaus veikla dar la­biau padidėjo 1956-1957 m., kai jis, nepasitaręs su ki­tais valdytojais ir vyskupais, atleido iš seminarijos kele­tą dėstytojų, sutiko, kad SSRS konstitucijos ir istorijos kursus seminarijoje dėstytų pasaulietis.

 

Nors kun. J. Stankevičius ir nepasirašė 1957 m. rug­sėjo 6 d. vykusio pasitarimo protokolo, kuriame buvo aiš­kiau apibrėžtos vyskupijų valdytojų teisės ir bendra atsa-

 

108 J. Rugienio 1960 m. kovo 10 d. raštas LKP CK sekretoriui V. Niun­kai, LYA LKP DS, f. 1771, ap. 205, b. 40, 1. 30-31.

109 1954 m. vasario 9 d. pažyma apie LSSR MVD Kauno miesto sky­riaus darbo patikrinimą, LYA, f. K-l, ap. 14, b. 116, 1. 87.

110 Agento Liepos 1957 m. rugsėjo 13 d. pranešimas, ibid., ap. 45, b. 98, 1. 55.

111 A. Streikus, „Lietuvos dvasininkai raudonajame voratinklyje", Nau­jasis židinys-Aidai, 2001, Nr. 4, p. 155-160.

 

komybė už seminarijos reikalus, Vilniaus ir iš kalinimo vietų grįžusių vyskupų pastangos priversti J. Stankevi­čių atsižvelgti į jų nuomonę ir mažiau pataikauti val­džiai šiai aiškiai kėlė nerimą. Naujas RKRT įgaliotinis Justas Rugienis, sužinojęs apie 1957 m. rugsėjo 6 d. įvy­kusį pasitarimą, siūlė imtis ryžtingų veiksmų, kad dvasi­ninkams nepavyktų rasti bendros kalbos dėl kovos su sovietų valdžia, ir neleisti, kad seminarija išslystų iš tie­sioginės J. Stankevičiaus globos112. Kun. J. Stankevičiaus įtaka dar labiau sumažėjo, kai 1957 m. lapkričio 14 d. vysk. T. Matulionis jį atleido iš Kaišiadorių vyskupijos generalinio vikaro pareigų ir paskelbė savarankiškai val­dysiąs vyskupiją. Tai paskatino ir LSSR KGB prabilti apie pavojingas tendencijas KB viduje. Praėjus vos ke­lioms dienoms po šio įvykio, LSSR vadovybei buvo iš­siųsta išsami pažyma, kurioje buvo pateikti faktai, pasak jos autorių, akivaizdžiai liudijantys, kad „pastaruoju me­tu visose vyskupijose, išskyrus Kauno, grįžę iš kalinimo vietų katalikų autoritetai ir respublikoje likę antitary-biškai nusiteikę kunigai blokuojasi tarpusavyje, bando paveikti pažangiai nusiteikusius dvasininkus ir vieningu frontu stoti prieš tarybų valdžios politiką bažnyčios at­žvilgiu"113.

 

Nors vysk. J. Steponavičius Vilniuje rezidavo kaip vysk. K. Paltaroko pagalbininkas, jo perspektyvos likti vysk. K. Paltaroko įpėdiniu neatrodė didelės. KGB jau nuo 1953 m. rudens bandė užverbuoti būsimąjį vysku­pą, tačiau jų pastangos buvo bergždžios114. B. Pušinio pirmieji atsiliepimai apie naująjį vyskupą taip pat buvo labai nepalankūs: „Jėzuitas fanatikas, žemos kultūros žmogus ir politiškai nepatikimas"115; neleidžia kunigams dalyvauti sovietinės propagandos kampanijose, pats jose atsisako dalyvauti; ragina tikinčiuosius rašyti skundus į Maskvą; inspiravo tikinčiųjų prašymą grąžinti Šv. Jokū­bo ir Pilypo bažnyčią116. RKRT įgaliotinis siūlė kuo grei­čiau į Vilnių perkelti P. Maželį, o J. Steponavičių ištrem­ti į Pagėgius. Tačiau visus sovietų valdžios planus su­griovė 1957 m. gruodžio 17 d. į Vilniaus kuriją neoficia­liu keliu atėjęs laiškas iš Romos. Atsakydamas į vysk. T. Matulionio slaptą laišką, Šventasis Sostas leido jam įpėdinio teisėmis konsekruoti vyskupu Vincentą Sladke­vičių arba S. Kiškį, o vysk. J. Steponavičių paskyrė Pa­nevėžio vyskupijos ir Vilniaus arkivyskupijos apaštali­niu administratoriumi117. Sovietų valdžia net nesileido į kalbas dėl V. Sladkevičiaus (tai nesutrukdė vysk. T. Ma­tulioniui 1957 m. gruodžio 24 d. slaptai pašventinti V. Sladkevičių), tačiau su popiežiaus valia dėl Panevėžio ir Vilniaus arkivyskupijos turėjo skaitytis, nes manė: „Maželis nesipriešins popiežiaus valiai, o Stankevičiaus paskyrimui pasipriešintų kunigai. Be to, sprendžiant šį klausimą teks atsižvelgti ne tik į vidinius mūsų respub­likos, bet ir [į] platesnius interesus"118.

 

112 J. Rugienio pažyma apie 1957 m. rugsėjo 6 d. įvykusią nelegalią vyskupų konferenciją, LYA LKP DS, f. 1771, ap. 192, b. 26, 1. 69.

113 LSSR KGB 1957 m. lapkričio 13 d. pažyma LSSR MT pirmininkui M. Šumauskui „Apie priešišką katalikų dvasininkijos autoritetų veiklą Lietuvoje", LYA, f. K-l, ap. 45, b. 97, 1. 28-29.

114 Pastaba prie agento Petraičio 1955 m. spalio 21 d. pranešimo, ibid., b. 1274, 1. 227.

115 B. Pušinio 1956 m. spalio 22 d. raštas A. Sniečkui ir M. Šumauskui, LYA LKP DS, f. 1771, ap. 193, b. 10, 1. 39.

116 B. Pušinio 1956 m. gegužės 16 d. raštas A. Sniečkui ir K. Liaudžiui, ibid., 1. 32-33.

117 Vatikano valstybės sekretoriaus D. Tardini'o 1957 m. gruodžio 2 d. raštas vysk. T. Matulioniui, LYA, f. K-l, ap. 45, b. 97, 1. 399-400.

118 J. Rugienio 1957 m. gruodžio 23 d. raštas A. Sniečkui, LYA LKP DS, f. 1771, ap. 193, b. 26, 1. 50.

 

Taigi vysk. T. Matulionis sutrukdė sovietų valdžiai pasiekti strateginį antibažnytinės politikos tikslą - KB valdymą Lietuvoje sutelkti vieno valdžiai parankaus dvasininko rankose. Vysk. T. Matulionis bandė „įteisin­ti" ir savo įpėdinio padėtį, t. y. gauti sovietų valdžios leidimą jam eiti naujas pareigas. 1958 m. laiške LSSR MT jis, kaip ir vėliau aštuntojo dešimtmečio katalikiš­kojo žmogaus teisių sąjūdžio veikėjai, rėmėsi SSRS kon­stitucija, kuri, pasak jo, „garantuodama piliečiams sąži­nės laisvę, respektuoja ne tik jų religinius įsitikinimus, bet ir tas formas, kuriomis jų religinis gyvenimas tvar­kosi"119. Taigi vysk. T. Matulionis siekė Bažnyčios teisių oficialaus pripažinimo, o ne kurti pogrindinę Bažnyčios struktūrą kaip pasipriešinimo antibažnytinei politikai modelį.

 

 

Buldozerinis

ateizmas Lietuvoje

 

1957 m. birželio mėn. vykusiame SSKP CK plenume N. Chruščiovui pavyko atsikratyti įtakingų, senajai J. Stalino gvardijai priklausiusių bendražygių, neva su­dariusių „antipartinę grupę" (tai buvo V Molotovas, G. Malenkovas, Klimentas Vorošilovas, Lazaris Kagano-vičius ir kt.). Sovietų Sąjungoje didelę įtaką valdžios sprendimų priėmimui įgijo vadinamieji „ideologai" (M. Suslovas, Jekaterina Furceva, Leonidas Iljičevas) ir komjaunimo vadai Aleksandras Šelepinas bei Vladimi­ras Semičiastnas (vėliau paeiliui vadovavę KGB). Jų po­zicijoms sustiprėjus, visas vidaus gyvenimo sritis vėl im­ta labiau ideologizuoti, o valdžia nusiteikė aktyviau nai­kinti „religijos liekanas". Buvo imta kalbėti apie socia­listinės visuomenės sukūrimą ir planus per du dešimt­mečius sukurti komunistinę visuomenę. Religinio gyve­nimo atgijimas, kurį 1953-1957 m. patyrė ne tik KB, bet ir kitos Sovietų Sąjungoje veikusios krikščioniško­sios konfesijos, niekaip nesiderino su socialistinės visuo­menės šūkiu.

Vyriausieji režimo ideologai, aiškindami šią priešta­rą, visą atsakomybę dėl religijos išlikimo ir sustiprėjimo vertė pragmatinei religinei politikai, kurią pastarąjį de­šimtmetį vykdė RSBRT ir RKRT. 1958 m. spalio 4 d. pa­gal SSKP CK Propagandos ir agitacijos skyriaus, kurio vadovu buvo paskirtas griežto kurso religijos atžvilgiu šalininkas L. Iljičevas, parengtą pažymą SSKP CK pre­zidiumo priimtas slaptas nutarimas „Apie mokslinės-ateistinės propagandos trūkumus" iki tol vykdytą politi­ką religinių organizacijų atžvilgiu apibūdino kaip stali­nizmo apraišką. Ji esą leido sudaryti sąlygas skleisti „reakcingos" ideologijos propagandą, sustiprėti religi­nėms organizacijoms ir vėl padidėti gyventojų religingu­mui. Labiausiai šiame nutarime kliuvo RSBRT ir RKRT, kurios esą „prastai vykdo savo funkcijas, kartais nepa­grįstai tenkina dvasininkų norus bei palaiko jų reikala­vimus, laiku neinformuoja partinių ir tarybinių organų apie kulto tarnautojų, religinių sektų ir bendruomenių veiklą"120. Be tradicinių raginimų sustiprinti ateistinę propagandą, dokumento autoriai pabrėžė ir būtinybę administracinėmis priemonėmis riboti religinių organi­zacijų veiklą.

 

119 Vysk. T. Matulionio 1958 m. sausio 3 d. laiškas LSSR MT, LYA, f. K-l, ap. 45, b. 97, 1. 389.

120 М.   Одинцов,   „Письма   и   диалоги   времен   „хрущевской оттепели"", Отечественные архивы,, 1994, No 5, c. 28.

 

Sovietų režimo religinės politikos posūkį žadėjo ir kadrų kaita. Dar 1957 m. vasario mėn. iš RKRT įgalioti­nio Lietuvos SSR pareigų buvo atleistas B. Pušinis. 1955-1956 m. jis, taikydamasis prie naujos konjunktū­ros ir siekdamas įtikti savo vadovams Maskvoje, vietos valdžios nuomone, persistengė ir pasidarė pernelyg libe­ralus Bažnyčios atžvilgiu. Labiausiai juos, matyt, suerzi­no tai, kad B. Pušinis, vykdydamas RKRT nurodymus, pats ragino Vilniaus vyskupus reikalauti grąžinti arki­katedrą. Nauju RKRT įgaliotiniu buvo paskirtas ne ma­žiau priešiškas KB, tik daug pastovesnio ir griežtesnio būdo J. Rugienis, turėjęs nemažą darbo represinėse struktūrose patirtį. RKRT pirmininku 1957 m. birželio mėn. vietoj beveik prieš metus mirusio I. Polianskio buvo paskirtas didelę ideologinio darbo patirtį turėjęs A. Puzinas. 1958 m. lapkričio 26-27 d. įvykusiame vi­sos Sovietų Sąjungos RKRT įgaliotinių pasitarime, ku­riame buvo svarstomas minėtas slaptas SSKP CK pre­zidiumo 1958 m. spalio 4 d. nutarimas, pagrindinį pra­nešimą skaitęs A. Puzinas buvusią tarybos vadovybę kritikavo už per dideles nuolaidas dvasininkams ir nu­rodė, kad ateityje reikės riboti jos veiklą: mažinti mal­dos namų ir dvasininkų skaičių, griežtai reaguoti į įsta­tymų pažeidimus121.

 

Lietuvoje parengiamasis naujos antireliginės kampa­nijos darbas prasidėjo anksčiau negu buvo duotas kon­kretus signalas iš Maskvos, t. y. iki SSKP CK 1958 m. spalio 4 d. nutarimo. Jau 1957 m. rugpjūčio 12 d. LKP CK biuras apsvarstė ir priėmė nutarimą „Apie moksli­nės-ateistinės propagandos padėtį respublikoje ir jos pa­gerinimo priemones". Kaip teigta šiame nutarime, dėl antireliginio darbo susilpnėjimo ir aktyvių „imperialisti­nės reakcijos" pastangų panaudoti katalikų dvasininkus kovai su komunistine pasaulėžiūra KB Lietuvoje suak­tyvino savo veiklą. Vėl ypač pabrėžta, kad kunigai „kursto nacionalistines aistras". Nors kaip pagrindinė atsakomoji priemonė buvo numatyta pagerinti mokslinę ateistinę propagandą, partijos ir valstybės institucijoms taip pat buvo duotas griežtas nurodymas neleisti, kad dvasininkai peržengtų sovietinių įstatymų nubrėžtus re­liginės veiklos rėmus122.

 

1953-1957 m. de facto leistas ribas peržengusių dva­sininkų pastoracinės veiklos kontrolės atkūrimas tapo vienu iš svarbiausių valdžios rūpesčių. Sovietų saugu­mas jau 1957 m. antrojoje pusėje vėl griebėsi represijų prieš aktyvesnius dvasininkus. Į bausmės atlikimo vie­tas, motyvuojant tuo, kad jiems buvo neteisingai taikyta amnestija, buvo grąžinti kunigai J. Balčiūnas, Stanislo­vas Dobrovolskis, Kazimieras Vasiliauskas, antrą kartą nuteisti kunigai Jonas Buliauskas, S. Kiškis, Aleksan­dras Markaitis SJ, Algimantas Močius, Petras Rauda, Alfonsas Svarinskas. 1957-1958 m. taip pat buvo repre­suoti kunigai A. Bunkus, J. Jonys, Antanas Jurgaitis, kan. Kazimieras Dulksnys. Formalus pagrindas nuteisti kunigą šiuo laikotarpiu dažniausiai būdavo antisovieti-nės literatūros laikymas arba antisovietinė propaganda: iš trylikos 1957-1958 m. nuteistų kunigų už tokias „nuodėmes" nukentėjo devyni. Akivaizdžiai matyti, kad taip buvo susidorota su aktyviausiais kunigais: penke­riems metams nuteistas kun. A. Jurgaitis dažnai lankė savo parapijos tikinčiuosius, kalbėdavosi su komjaunuo-

 

121 J. Rugienio informacija LKP CK apie sąjunginį RKRT įgaliotinių pa­sitarimą, LYA LKP DS, f. 1771, ap. 205, b. 13, 1. 35-36.

122 LKP CK biuro 1957 m. rugpjūčio 12 d. posėdžio protokolas, ibid., ap. 191, b. 348, 1. 18-25.

 

liais, buvo parašęs savo parapijos tikintiesiems katekiz­mą123; dešimčiai metų nuteistas kun. A. Mocius buvo subūręs Šv. Jėzaus širdies broliją, rūpinosi savo parapi­jiečių morale, pats gyveno asketiškai124; kunigai S. Kiš­kis ir A. Svarinskas aktyviai apaštalavo kituose SSRS regionuose; kun. A. Markaitis nuteistas už nelegalios religinės literatūros rašymą; kan. K. Dulksnys suimtas po to, kai vysk. K. Paltaroko įgaliotas pareiškė protestą prieš pasauliečių dėstytojų įsileidimą į seminariją125; kun. J. Jonys represuotas siekiant apriboti vysk. T. Ma­tulionio galimybes veikti.

 

Sovietų valdžia ėmėsi griežtesnių veiksmų ir prieš neklusnius Bažnyčios hierarchus. 1957 m. lapkričio 26 d. LSSR KGB iškėlė baudžiamąją bylą dėl 1957 m. rugsėjo 6 d. įvykusio vyskupijų valdytojų susirinkimo, atliko kratas vysk. T. Matulionio ir prel. B. Sužiedėlio namuose, apklausė kitus pasitarimo dalyvius, tačiau, nepavykus nustatyti, kad pasitarimo metu būta antiso-vietinių pareiškimų, 1958 m. sausio 11 d. bylos tyrimą turėjo nutraukti126. RKRT įgaliotinis ir LSSR KGB siūlė daugiausia rūpesčių kėlusį vysk. T. Matulionį ištremti už Lietuvos ribų pritaikius LSSR ATP 1957 m. sausio 21 d. įsaką, draudusį į Lietuvą grįžti buvusiems vyriau­sybės nariams, politinių partijų vadovams ir aktyviems „nacionalistinio pogrindžio dalyviams"127. Vis dėlto atsi­žvelgus į tai, kad Lietuvos tikinčiųjų akyse vysk. T. Ma­tulionis jau buvo tapęs tikėjimo kankiniu ir jo ketvirtas įkalinimas galėjo smarkiai kompromituoti sovietų val­džią, buvo pasirinktas mažiau skausmingas variantas: 1958 m. spalio mėn. vyskupas buvo prievarta iškeldin­tas į Šeduvą, kur budriai KGB prižiūrimas praleido pas­kutinius savo gyvenimo metus.

 

Į Latvijos pasienyje esantį Nemunėlio Radviliškį 1959 m. valdžia privertė kraustytis ir Kaišiadorių vys­kupijos augziliarą vysk. V. Sladkevičių. Nors iš pradžių buvo numatyta spausti Kaišiadorių vyskupijos kapitulą, kad ji valdytoju vėl išrinktų kan. J. Stankevičių, tačiau kapitulos pirmininkui J. Matulaičiui-Labukui pavyko įti­kinti valdžios atstovus atsisakyti tokios minties. Po ilgų derybų buvo rastas kompromisinis variantas: kapituli­niu vikaru išrinktas kan. Juozas Meidus, kuris prieš tai KGB buvo užverbuotas kaip agentas Jurginis. Tapęs valdytoju, jis neteikė sovietų saugumui reikalingos in­formacijos, derino savo veiksmus su vysk. T. Matulio­niu, palaikė ryšius su jėzuitais, dirbusiais kitose Sovietų Sąjungos respublikose, A. Šeškevičiumi ir P Lygnuga-riu128. Todėl 1962 m. vasarą, spaudžiamas valdžios at­stovų, kan. J. Meidus turėjo pasitraukti iš Kaišiadorių vyskupijos valdytojo pareigų, o kapitula nauju valdytoju išrinko vienintelį valdžiai priimtiną kandidatą kan. Po­vilą Bakšį.

 

1959-1960 m. vėl labai pašlijo ir vysk. J. Steponavi­čiaus santykiai su sovietų valdžia. 1959 m. jis bandė protestuoti prieš tai, kad įgaliotinio nurodymu buvo pa-

 

123 Pagal kun. A. Jurgaičio archyvinę tardymo bylą, LYA, f. K-l, ap. 58, b. 44381/3.

124 Pagal kun. A. Mociaus archyvinę tardymo bylą, ibid., b. 44166/3.

125 Vyskupas Kazimieras Paltarokas: bibliografija, amžininkų atsiminimai, p. 92.

126 Baudžiamoji byla dėl nelegalios konferencijos, jvykusios 1957 m. rugsėjo 6 d. Vilniaus arkivyskupijos kurijos patalpose, LYA, f. K-l, ap. 43, b. 58, 1. 1-83.

127 LSSR KGB pirmininko K. Liaudžio 1958 m. kovo 26 d. raštas A. Sniečkui, LYA, f. K-l, ap. 45, b. 98, 1. 9.

128 J. Rugienio 1962 m. balandžio 17 d. pažyma apie Kaišiadorių vys­kupijos valdytoją J. Meidų, LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 64, 1. 72-73.

 

keisti seminarijos rektorius ir kai kurie dėstytojai, o kai kurie klierikai buvo pašalinti iš seminarijos. 1960 m. vasario 12 d., nesuderinęs su įgaliotiniu, jis išsiuntinėjo dekanams aplinkraštį, kuriame nurodė prieš Velykas būtinai surengti rekolekcijas kunigams ir tikintiesiems, paraginti kunigus patobulinti pamokslus: aiškinti tikin­tiesiems ne tik „quid agendum est", bet ir „quid cre-dentum est", pamokslus sakyti, o ne skaityti. Be to, 1960 m. pavasarį vysk. J. Steponavičius atsisakė suteik­ti kunigystės sakramentą trims baigusiems seminariją klierikams, įtardamas, kad jie - KGB agentai. 1960 m. rugpjūčio 26 d. LSSR KGB pirmininkas Alfonsas Ran­dakevičius pasiūlė LKP CK sekretoriui Borisui Šarko-vui ištremti vysk. J. Steponavičių į Veisiejus. Apsvarstęs šį pasiūlymą, LKP CK biuras nutarė geriau perkelti jį kur nors į šiaurės rytus, nes Veisiejai buvo per arti Lenkijos sienos129. 1961 m. sausio mėn. vyskupas buvo jėga iškeldintas į Žagarę, o Vilniaus arkivyskupijos kapi­tula, įgaliotinio spaudžiama, kapituliniu vikaru „išrin­ko" kan. Česlovą Krivaitį. Taigi septintojo dešimtmečio pradžioje kanoniškai vyskupiją valdė tik vysk. P Maže­lis, 1959 m. Telšių vyskupijos administratoriumi paskir­tas po to, kai Vatikaną pasiekė patikima informacija apie tragišką vysk. V Borisevičiaus likimą.

 

Didžiausią nerimą vietos valdžiai kėlė Bažnyčios įta­ka jaunajai kartai. 1958 m. vasarą surengęs reidą - ap­lankęs kelias Panevėžio vyskupijos bažnyčias, J. Rugie­nis dar kartą įsitikino, kad beveik visur kunigai atvirai rengia dideles vaikų grupes Pirmajai Komunijai130. Įga­liotinis ir anksčiau ne kartą dėl to buvo įspėjęs LSSR vadovus, tačiau tik dabar jie pritarė griežtesnėms prie­monėms prieš aktyviausiai vaikus katechizuojančius ku­nigus. Minėto reido metu „demaskuoti" kunigai neteko registracijos pažymėjimų. 1959 m. už vaikų katechizavi-mą vienus metus kalėti buvo nuteisti kunigai M. Gilys ir I. Pakalniškis.

 

1959-1961 m. buvo priimta net keletas įvairių lygių sovietų valdžios institucijų nutarimų, kurie turėjo smar­kiai sugriežtinti religinio gyvenimo kontrolę. 1959 m. balandžio 20 d. LKP CK biuras priėmė dar vieną nuta­rimą, kuriame nurodė RKRT įgaliotiniui ir vietos val­džios institucijoms neleisti, kad kunigai pažeistų sovie­tų valdžios jiems nustatytus veiklos apribojimus (kate-chizuoti vaikus, lankyti ligonius ligoninėse, kalėdoti)131. Ir šį kartą LKP CK aplenkė Maskvą, nes analogiškas SSKP CK nutarimas buvo priimtas tik 1960 m. pra­džioje132. 1961 m. kovo 16 d. SSRS MT patvirtino RKRT parengtą instrukciją „Dėl religinių kultų įstaty­mų taikymo"133. Atkurti susilpnėjusią religinio gyveni­mo kontrolę turėjo padėti 1961 m. atlikta nauja regist­ruotų ir neregistruotų, bet faktiškai veikusių religinių bendruomenių, maldos namų ir jų turto apskaita. Kaip teigė J. Rugienis, po inventorizacijos ir iš naujo nusta­čius bažnyčių pastatų vertę, draudimo ir žemės rentos

 

129 LSSR KGB susirašinėjimas su LKP CK dėl vysk. J. Steponavičiaus iš­keldinimo Vilniaus, LYA LKP DS, f. 1771, ap. 190, b. 12, 1. 86-87.

130 J. Rugienio 1958 m. liepos 8 d. raštas A. Sniečkui, ibid., ap. 194, b. 9, 1. 84.

131 LKP CK biuro 1959 m. balandžio 20 d. nutarimas „Dėl faktų, kai kunigai pažeidžia tarybinius kultų įstatymus", ibid., ap. 196, b. 98, 1. 38-39.

132 SSKP CK 1960 m. sausio 13 d. priėmė nutarimą „Dėl priemonių dvasininkų vykdomiems tarybinių kultų įstatymų pažeidimams lik­viduoti".

133 RKRT instrukcija „Dėl religinių kultų įstatymų taikymo", LYA LKP DS, f. 1771, ap. 208, b. 16, 1. 52-59.

 

mokesčių 1961 m. buvo surinkta keturis kartus dau­giau. Sugriežtinus kunigų pajamų kontrolę, jų mokamų mokesčių absoliuti išraiška taip pat dvigubai padidėjo134.

 

1960 m. iš Maskvos pasigirdo priekaištų LSSR vado­vybei dėl pernelyg liberalaus jos požiūrio į bažnyčių re­monto bei statybos darbus. Visų pirma užkliuvo Klaipė­doje iškilusi nauja bažnyčia, kurios statybai vietos val­džia pritarė tik spaudžiama RKRT. Nuvykęs į Maskvą konsultuotis, ar leisti atidaryti jau pastatytą bažnyčią, LKP CK ideologijos sekretorius V Niunka daugiausia priekaištų išgirdo ne vien dėl paties leidimo statyti baž­nyčią, bet ir dėl to, kad bažnyčia buvo pastatyta tokia didelė, kad jos statybai netrūko statybinių medžiagų135. Dievagojęsis, jog leisti statyti bažnyčią privertė tuome­tiniai RKRT vadovai, A. Sniečkus sutiko, kad vietos valdžia per mažai kontroliavo pačią statybos eigą. Pa­sak jo, davus leidimą, reikėjo visaip vilkinti ir trukdy­ti136. Šio pastato tolesnį likimą 1960 m. gruodžio 3 d. specialiame LKP CK biuro posėdyje svarstę jo dalyviai pritarė SSKP CK adresuoto laiško projektui, kuriame vis tiek siūlė leisti atidaryti jau pastatytą bažnyčią, mo­tyvuodami tuo, kad priešingu atveju kiltų didelis tikin­čiųjų nepasitenkinimas ir būtų pakenkta propagandai137. Tačiau 1961 m. sausio 10 d. vykusiame SSKP CK sekre­toriato posėdyje dalyvavęs A. Sniečkus gavo nurodymą ieškoti būdų išspręsti šią problemą neleidžiant atidaryti bažnyčios138. Bažnyčios pastatas buvo konfiskuotas jos statytojus apkaltinus finansinėmis aferomis.

 

Laimingai išvengusi didesnių nemalonumų dėl Klai­pėdos, LSSR valdžia labai sugriežtino leidimų remon­tuoti bažnyčias išdavimo tvarką, beveik visiškai nutrau­kė statybinių medžiagų skyrimą iš valstybinių fondų.

Dėl to 1961 m. bažnyčių remonto darbų buvo atlikta už dešimteriopai mažesnę nei 1959 m. sumą - 61 tūkst. rublių139. 1959 m. J. Rugienis pasiūlė peržiūrėti ir ar­chitektūros paminklų sąrašą, į kurį, jo manymu, įtraukta per daug maldos namų. Pasak jo, reikia atsi­žvelgti ne tik į architektūrą, bet ir į politinius momen­tus140. Nepaisant to, po kelerių metų Maskva vėl kalti­no respublikos valdžią dėl per didelio dėmesio bažnyčių restauravimui. 1962 m. liepos 7 d. laikraštyje „Izvesti-ja" pasirodė straipsnis, kuriame teigta, kad Lietuvoje daug lėšų švaistoma seniems architektūros paminklams ir bažnyčioms restauruoti (paminėtas Šv. Kazimiero bažnyčios ir Šv. Onos bažnyčios varpinės remontas), o Vilniaus Spalio rajono poliklinika merdi141. Taip mėgin­ta pakurstyti dar 1960 m. pabaigoje kilusį konfliktą dėl pilių restauravimo. Kaltinimai dėl Šv. Kazimiero bažny­čios remonto buvo visiškai nepagrįsti, nes, iškėlus vyno sandėlį, čia turėjo būti įrengtas Ateizmo muziejus.

 

Potencialiu religinio gyvenimo kontrolės įrankiu tapo ir 1961 m. birželio 26 d. LSSR AT patvirtinto LSSR baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 143-145 straipsniai,

 

134 RKRT įgaliotinio 1961 m. darbo ataskaita, LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 61, 1. 26.

135 LKP CK biuro 1960 m. gruodžio 3 d. posėdžio stenograma, LYA LKP DS, f. 1771, ap. 190, b. 12, 1. 113.

136 Ibid., 1. 116.

137 A. Sniečkaus 1960 m. gruodžio 7 d. laiškas SSKP CK, ibid., 1. 109.

138 J. Anderson, op. cit., p. 25.

139 RKRT įgaliotinio 1961 m. darbo ataskaita, LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 62, 1. 25.

140 J. Rugienio 1959 m. liepos 30 d. raštas A. Sniečkui ir M. Šumauskui, LYA LKP DS, f. 1771, ap. 205, b. 13, 1. 55.

141 Ю. Пономаренко, „Лечение ладаном", Известия, 7 июля 1962 г.

 

numatę laisvės atėmimo nuo 6 mėnesių iki 5 metų bausmes už religinio kulto įstatymų pažeidimus. Ypač plačiai buvo galima interpretuoti 144 straipsnį, skelbu­sį, kad už vadovavimą arba dalyvavimą grupėje, kurioje, prisidengiant religinių idėjų propagavimu, kėsinamasi į žmonių sveikatą, asmenybę arba jų teises ir raginama atsisakyti visuomeninės veiklos, numatyta laisvės at­ėmimo nuo 3 iki 5 metų bausmė142. Tačiau Lietuvoje, skirtingai negu kituose Sovietų Sąjungos regionuose, šios sovietinės teisės normos beveik nebuvo naudojamos kaip antireliginės kovos ginklas. Už antisovietinę veik­lą, kuo anksčiau dažniausiai būdavo prisidengiama no­rint susidoroti su pernelyg aktyviais dvasininkais, teistų kunigų šiuo laikotarpiu taip pat nebuvo. 1959-1964 m. laisvės atėmimo bausmės iš viso buvo skirtos 8 kuni­gams: trys iš jų nuteisti už sufabrikuotus kriminalinius nusikaltimus, keturi - už vaikų katechizavimą, vienas -už aukų rinkimą neteisėtu būdu. Kur kas dažniau kuni­gai buvo drausminami laikinai atimant registracijos pa­žymėjimą: 1961-1964 m. ilgesniam ar trumpesniam lai­kui jo buvo netekę 33 kunigai143.

 

Viena iš svarbiausių sovietų režimui iškilusių religi­nės politikos dilemų buvo susijusi su jo nuostata religi­nių organizacijų institucinės hierarchijos atžvilgiu. Sie­kiant likviduoti religines organizacijas, buvo būtina sil­pninti hierarchinius ryšius jų viduje. Kita vertus, veiks­mingesnė religinio gyvenimo kontrolė galėjo būti užtik­rinta tik išlaikius tradicinę hierarchinę struktūrą. 1943-1957 m. Sovietų Sąjungoje aiškiai dominavo ant­rasis pasirinkimo variantas. Su tam tikromis išlygomis pagal tokį principą antibažnytinė politika buvo vykdoma ir Lietuvoje. N. Chruščiovo ir jo komandos inicijuotas tariamų stalinizmo apnašų valymas iš bolševizmo teori­jos ir paskelbtas komunizmo sukūrimo šūkis atgaivino ankstyvajam bolševizmui būdingą požiūrį į bažnytinę hierarchiją. 1960 m. J. Rugienis rašė: „Bet koks religi­nis centras, kad ir kokiai konfesijai jis priklausytų, at­lieka labai svarbų vaidmenį platinant religinius prieta­rus tarp gyventojų [...]. Religinių centrų savivalę dvasi­ninkijos atžvilgiu ir dvasininkijos savivalę tikinčiųjų at­žvilgiu bus galima panaikinti tik likvidavus religinius centrus. Žinoma, tai labai sudėtingas klausimas, tačiau, norėdami pakirsti dvasininkijos įtaką liaudžiai, privalo­me eiti ta kryptimi. Katalikų atžvilgiu mūsų pirmučiau­sia pareiga - imtis priemonių, kad nebūtų leista pašven­tinti naujų vyskupų"144. Šias mintis buvo bandyta įgy­vendinti ir praktiškai.

 

1961 m. pradžioje sudėtinga situacija susiklostė Pa­nevėžio vyskupijoje, kurios kapitula po vysk. J. Stepo­navičiaus nušalinimo atsisakė valdytoju rinkti kan. C. Krivaitį, o įgaliotinis ignoravo Vatikano potvarkį laikinu vyskupijos apaštaliniu administratoriumi skirti prel. Povilą Šidlauską. Valdžia ryžosi radikaliam eks­perimentui - palikti šią vyskupiją be valdytojo, bet po poros metų išryškėjo daugiau tokio sprendimo neigia­mybių negu teigiamybių. Būdinga tai, kad šio eksperi­mento rezultatus apibendrino sovietų saugumas, kuris tiesiogiai rūpinosi režimo stabilumu. LSSR KGB pirmi­ninko A. Randakevičiaus pasirašytą pažymą A. Snieč-

 

142 Lietuvos TSR baudžiamasis kodeksas, Vilnius, 1961, p. 78.

143 J. Rugienio 1965 m. lapkričio 28 d. raštas RKRT pirmininko pava­duotojui V. Riazanovui, LCVA, f. R-181, ap. 1, b. 148, 1. 19.

144  J. Rugienio 1960 m. kovo 1 d. raštas RKRT pirmininkui A. Puzinui, ibid., ap. 3, b. 56, 1. 20.

 

kui parengusio kpt. Juozo Gudavičiaus teigimu, ši priemonė, nors ir „apribojo kenksmingą reakcingų Pa­nevėžio vyskupijos dvasininkų įtaką", sukėlė ne ma­žiau problemų: 1) tapo sunkiau kontroliuoti pavienių kunigų veiksmus; 2) kadangi kunigai ignoravo RKRT įgaliotinio bandymus pačiam skirti ir perkėlinėti kuni­gus iš vienos parapijos į kitą, atsirado laisvų parapijų, o tai sukėlė tikinčiųjų nepasitenkinimą. Pažymos auto­rius siūlė eksperimentą baigti, nes, pasak jo, „reikia­mos tam aplinkybės dar nepribrendo"145 (žr. 9 priedą). Valdžia šio eksperimento metu buvo gana atsargi, paly­ginti su veiksmais prieš RSB kituose SSRS regionuose, kur daugelyje parapijų dvasininkai neregistruoti specia­liai, kad vėliau būtų galima jas panaikinti. Tuo tarpu Lietuvoje nebuvo pasinaudota netgi „natūraliu" kunigo nebuvimu parapijoje.

 

Vietos valdžia taip pat neskubėjo toliau retinti vei­kusių maldos namų tinklo. RKRT įgaliotinio duomeni­mis, 1958-1963 m. Lietuvoje buvo uždarytos 33 katali­kų bažnyčios ir 15 kitų konfesijų (išskyrus stačiatikius) maldos namų146. Tačiau iš tikrųjų tuo metu buvo užda­ryta tik 15 katalikų bažnyčių, visos kitos neveikė jau nuo 1949 m., 1958-1963 m. jų uždarymas tik oficialiai įformintas. Iš 15 uždarytų kitų konfesijų maldos namų didžioji dauguma priklausė baptistams ir adventistams, kurių religinės bendruomenės buvo labai mažos. 1958-1963 m. antireliginė kampanija pirmiausia buvo nu­kreipta prieš didžiausią Sovietų Sąjungos religinę kon­fesiją - RSB. Ji ypač nukentėjo Ukrainoje, Baltarusijoje ir Moldovoje: Ukrainoje 1958-1964 m. buvo uždaryta 48 proc. iki tol veikusių cerkvių, Baltarusijoje -56 proc, o Moldovoje - net 59 proc.147

 

4 lentelė. RSB ir Lietuvos KB priklausiusių maldos namų, dvasinin­kų, vienuolynų ir dvasinių seminarijų kiekybinės raidos dinamika 1958-1964 m.

 

 

RSB

 

 

KB

 

1958 m.

1965 m.

Nuo-

1958 m.

1965 m.

Nuo-

 

 

stoliai

 

 

stoliai

 

 

(proc.)

 

 

(proc.)

Maldos namai      13 324

7551

45

662

628

5

Dvasinės mokyklos      10

5

 

1

1

 

jose klausytojų  1700

745

56

75

60

20

Dvasininkai         12 169

7410

40

945

869

5

Vienuolynai               56

19

65

0

0

0

Lentelė sudaryta remiantis: М. Шкаровский, Русская православ­ная церковь и Советское государство в 1943-1964 г., с.. 83, 85, 109; RKRT įgaliotinio 1958 m. pirmojo pusmečio darbo ataskaita, LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 52, 1. 26; RKRT įgaliotinio 1964 m. darbo ataskaita, ibid., b. 67, 1. 38.

Nebe tokie saugūs pasijuto ir Lietuvos stačiatikiai. Pirmiausia iškilo grėsmė Vilniuje vis dar veikusiems stačiatikių vienuolynams. 1958 m. pradžioje Vasilijų Guščiną pakeitęs naujas RSBRT įgaliotinis Lietuvos SSR Aleksandras Jefremovas siūlė uždaryti abu stačia­tikių vienuolynus148. 1960 m. buvo uždarytas atskiras moterų vienuolynas. Vienuolės persikraustė į Šv. Dva­sios vyrų vienuolyną, kuriam, nepaisant respublikos valdžios daugkartinių raginimų jį uždaryti, pavyko išgy­venti ir šią audrą. 1961-1963 m. buvo uždarytos 8 sta­čiatikių cerkvės, 3 iš jų - Vilniuje.

145 LSSR KGB 1963 m. vasario 4 d. pažyma A. Sniečkui apie padėtį Pa­nevėžio vyskupijoje, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 627, 1. 112-114.

146 RKRT įgaliotinio 1963 m. darbo ataskaita, LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 65, 1. 29.

147 J. Anderson, op. cit., p. 56.

148 RSBRT įgaliotinio LSSR pateikta 1958 m. vienuolynų veiklos ata­skaita, LYA LKP DS, f. 1771, ap. 205, b. 13, 1. 101.

 

 

Senoji Sintautų bažnyčia, sugriauta per Antrąjį pasaulinį karų (LNM)

 

 

 

Kad procesas taptų negrįžtamas, uždaryti maldos na­mai kituose Sovietų Sąjungos regionuose neretai būda­vo sunaikinami. LSSR MT pirmininko pavaduotoja Leo­kadija Diržinskaitė-Piliušenko 1962 m. taip pat siūlė nugriauti 43 uždarytus ir nenaudojamus maldos na­mus149, tačiau tokių radikalių antireliginės kovos planų Lietuvoje nebuvo spėta įgyvendinti. 1959 m. rugpjūčio mėn. Truskavoje (buv. Ramygalos r.) buldozeriu buvo sulyginta su žeme 11 koplytėlių, likusių per karą sude­gusios bažnyčios šventoriuje. Vilniuje Švč. Jėzaus Šir­dies bažnyčia buvo perstatyta į Statybininkų namus, o 1957-1960 m. Klaipėdoje pastatyta Taikos Karalienės bažnyčia tapo miesto filharmonija.

 

Daug agresyviau Lietuvoje buvo naikinamos vadina­mosios šventosios vietos, sutraukdavusios minias tikin­čiųjų. Jų netrukdomas egzistavimas ypač akivaizdžiai nesiderino su N. Chruščiovo deklaruotu mitu, esą So­vietų Sąjungoje egzistuoja socialistinė visuomenė. Bū­tent prieš šiuos objektus ir buvo užsimota pirmiausia. 1958 m. lapkričio 28 d. priimtas specialus SSKP CK prezidiumo nutarimas įpareigojo partines organizacijas per trumpą laiką „plačiu politiniu masiniu darbu ir moksline-ateistine propaganda pasiekti, kad šventųjų vietų lankymas pasibaigtų ir jos būtų uždarytos"150. Taip pat buvo nurodyta, kad šventosios vietos turi būti likviduojamos vietos gyventojų pritarimu. Dėl valdžios trukdymų sumažėjęs maldininkų aktyvumas buvo trak­tuojamas kaip pritarimas.

 

Reaguodamas į centro direktyvą, 1959 m. balandžio 20 d. LKP CK biuras taip pat priėmė nutarimą, kuria­me buvo numatyta, kaip per didžiuosius atlaidus suma­žinti tikinčiųjų antplūdį į Šiluvą, Žemaičių Kalvariją, Vilniaus ir Veprių (Ukmergės r.) kalvarijas. Buvo nuro­dyta per visuomenės informavimo priemones „demas­kuoti" šių vietų šventumą, atlaidų metu organizuoti

 

149 L. Diržinskaitės pažyma SSKP CK Propagandos ir agitacijos skyriui (be datos), LCVA, f. R-754, ap. 13, b. 806, 1. 10.

150 SSKP CK prezidiumo 1958 m. lapkričio 28 d. nutarimas „Dėl prie­monių masiniam šventųjų vietų lankymui nutraukti", Источник, 1997, No 4, c. 127-128.

 

masinius pasaulietinius renginius, imtis priemonių, kad į atlaidus atvyktų kuo mažiau kunigų, valstybinių transporto priemonių valdytojams uždrausta naudoti jas maldininkams vežti151. Jeigu tikėtume J. Rugienio infor­macija, šios priemonės buvo labai veiksmingos: per tre­jus metus maldininkų skaičius iki tol labiausiai juos traukusiose sakralinėse vietose sumažėjo daugiau nei dešimt kartų. Tačiau, atrodo, ši statistika atspindi ne realybę, o tam tikrus įgaliotinio tikslus: 1) parodyti sa­vo darbo veiksmingumą; 2) pagrįsti galimybę sunaikinti kai kurias šventąsias vietas.

 

5 lentelė. Šventųjų vietų lankymas 1958-1961 m., tūkst.

 

Vietovė

 

Metai

 

 

 

1958

1959

1960

1961

Šiluva

40 000

20 000

12 500

3 000

Žemaičių Kalvarija

30 000

10 000

6 000

1 500

Vepriai

10 000

2 500

2 000

1 500

Lentelė sudaryta remiantis: J. Rugienio 1961 m. spalio 20 d. pažyma, LYA LKP DS, f. 1771, ap. 208, b. 16, 1. 78.

 

Atsižvelgdamas į įgaliotinio statistiką, 1961 m. vasa­rio mėn. LKP CK biuras pritarė jo pasiūlytam šventųjų vietų likvidavimo planui, pagal kurį jau 1961 m. turėjo būti „sutvarkytas" Kryžių kalnas netoli Šiaulių, pradėta statyti 240 vietų pionierių stovykla Veprių kalvarijų te­ritorijoje, profilaktoriumas Vilniaus kalvarijų Golgotos kalne, kunigams uždrausta per religines šventes vykti į šventąsias vietas152. Būta keleto paskatų pradėti nuo ta­da buvusio dar ne tokio reikšmingo Kryžių kalno. Pir­ma, čia nebuvo reguliarių didesnių žmonių sambūrių, todėl buvo nepatogu imtis atsakomųjų priemonių - sta­tyti milicijos užkardas ar organizuoti festivalius. Antra,

 

 

Kryžių kalnas, 1966 m. (LCVA VGDS)

 

 

 

kryžių statymas Kryžių kalne, sovietų valdžios nuomo­ne, ne tik turėjo religinę prasmę, bet ir aiškiai buvo su­sijęs su tautinio išsivadavimo viltimis. Pagaliau norėta sužinoti, kokios galima laukti tikinčiųjų reakcijos. Nors 1961 m. balandžio 5 d. įvykdyta kryžių likvidavimo ope­racija, per kurią buvo sunaikinti 2179 kryžiai153, sukrėtė aplinkinių rajonų gyventojus ir visos Lietuvos tikinčiuo-

151 LKP CK biuro 1959 m. balandžio 20 d. posėdžio medžiaga, LYA LKP DS, f. 1771, ap. 196, b. 98, 1. 23-26.

152 J. Rugienio 1961 m. vasario 22 d. pranešimas RKRT pirmininkui A. Puzinui, ibid., ap. 208, b. 16, 1. 29-30.

153 LSSR KGB Šiaulių miesto skyriaus pranešimas „Apie gyventojų re­akciją į kryžių nugriovimą Šiaulių rajono Jurgaičių kalne", LYA, f. K-l, ap. 14, b. 482, 1. 85.

 

sius, jų reakcija nebuvo tokia, kad sustabdytų vietos valdžią nuo tolesnių veiksmų. 1962 m. buvo nugriauta dalis Veprių kalvarijų koplyčių, 1963 m. nuniokotos Vil­niaus kalvarijos, išgriautos Kryžiaus kelio stotys Beržo­re (Plungės r.).

 

Norėdamas visiškai sunaikinti Vilniaus pašonėje bu­vusias kalvarijas, J. Rugienis ir LSSR KGB siūlė užda­ryti Šv. Kryžiaus bažnyčią, kurios šventoriuje dar buvo likusios kelios koplyčios. Pasak LSSR KGB pirmininko A. Randakevičiaus, šis Kryžiaus kelias „tapo papildomu dvasiniu ir materialiniu šaltiniu kitoms Vilniaus bažny­čioms ir stabdo didėjantį žmonių atitrūkimą nuo religi­jos"154. Dėl neaiškių priežasčių tokiam pasiūlymui pri­tarta nebuvo, kaip nebuvo įvykdytas ir J. Rugienio pla­nas nugriauti koplyčias Žemaičių Kalvarijoje. Sovietų valdžios priemonės, kurių ji ėmėsi prieš šventąsias vie­tas, buvo veiksmingos tik laikinai. Tą patvirtino įvykiai Skiemonyse (Anykščių r.): 1963 m. į vietą, kurioje prieš metus merginai esą pasirodžiusi Dievo Motina, susirin­ko keli tūkstančiai maldininkų. Dar po metų milicija jau turėjo griebtis prievartos, kad sulaikytų į apsireiškimo vietą troškusius patekti apie penkis tūkstančius maldi­ninkų. Kai septintojo dešimtmečio pabaigoje susilpnėjo valdžios kontrolė, tikintieji vėl plūstelėjo į Žemaičių Kalvariją, Šiluvą ir Veprius.

 

Antireliginės kampanijos metu SSRS ne tik buvo už­daryta beveik pusė stačiatikių cerkvių, bet ir dvigubai sumažėjo parengiamų dvasininkų. Lietuva taip pat turė­jo neatsilikti. Jau viename iš pirmųjų savo tarnybinių raštų naujajam įgaliotiniui A. Puzinas reikalavo dau­giau dėmesio skirti kunigų seminarijos komplektavimui ir pasiekti, kad be įgaliotinio rekomendacijos niekas nebūtų priimtas į seminariją155. 1958 m. rudenį RKRT svarstant konkrečias priemones, turėjusias apriboti KB veiklą Lietuvoje, buvo siūloma išvis uždaryti Kauno ku­nigų seminariją, tačiau, užuot priėmus tokį radikalų sprendimą, buvo sutarta, kad iš pradžių užteks suma­žinti klierikų skaičių. RKRT nariai baiminosi, kad „sta­čiatikių dvasinių akademijų egzistavimas gali pakursty­ti nacionalistines katalikų aistras"156. 1959 m. vasarą J. Rugienio nurodymu į Kauno kunigų seminarijos pir­mą kursą buvo priimta mažiau klierikų, dar 6 liepta pa­šalinti iš vyresniųjų kursų, todėl naujus mokslo metus pradėjo ne 75 auklėtiniai, kaip buvo iki tol, o tik 60 jų. Radikaliai buvo atnaujinta ir seminarijos profesūra: bu­vo priversti atsistatydinti seminarijos rektorius K. Žit­kus, keturi dėstytojai (M. Gilys, Vladislovas Michelevi-čius, P Žiukelis ir K. Statkevičius) ir prokuratorius kun. Juozapas Andrikonis. Kiek anksčiau buvo atleistas ir vysk. V Sladkevičius. Taip 1958-1959 m. pasikeitė dau­giau nei pusė seminarijos dėstytojų. Kitais metais pla­nuota iš viso neleisti priimti į seminariją naujų auklėti­nių, tačiau J. Rugienis, motyvuodamas tuo, kad ir toliau nemažinant klierikų skaičiaus kunigų Lietuvoje vis ma­žės, siūlė kol kas atsisakyti tokio sumanymo157.

 

154 LSSR KGB 1962 m. balandžio 10 d. pažyma apie Vilniaus bažny­čias, ibid., ap. 3, b. 39, 1. 32.

155 A. Puzino pastabos dėl RKRT įgaliotinio 1957 m. pirmojo pusmečio darbo ataskaitos, LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 47, 1. 68.

156 1958 m. lapkričio 27 d. įvykusio RKRT Katalikų, liuteronų ir refor­matų bažnyčių sekcijos posėdžio stenograma, RFVA, f. 6991, ap. 3, b. 165, 1. 175.

157 J. Rugienio 1959 m. gruodžio 10 d. pažyma apie kunigų seminariją, LYA LKP DS, f. 1771, ap. 205, b. 13. 1. 60-87.

 

Septintojo dešimtmečio pradžioje sustiprėjo ekonomi­nis spaudimas religinėms organizacijoms. Buvo labai su­griežtinta bažnyčių pastatų draudimo ir žemės rentos mokesčių bei kunigų pajamų mokesčių apskaičiavimo kontrolė. Didelį pajamų mokestį nuo septintojo dešimt­mečio pradžios turėjo mokėti vargonininkai ir zakristi­jonai, kurie, be to, pagal 1956 m. priimtą pensijų įstaty­mą negalėjo tikėtis gauti senatvės pensiją, net jeigu dir­bo ir valdišką darbą. J. Rugienis dar kartą atmetė (toks sumanymas buvo kilęs jau 1953 m.) tvirtų atlyginimų, kuriuos kunigams mokėtų religinės bendruomenės, idė­ją, nes tai, pasak jo, „nepašalins kunigų kišimosi į ben­druomenių finansinius reikalus, be to, tokiu būdu bus sustiprinta bažnyčios materialinė bazė, sumažės pajamų mokesčiai, o tikintieji vis tiek papildomai atsilygins ku­nigams"158. Taip sovietų valdžia netiesiogiai prisipažino esanti bejėgė primesti KB religinio kulto modelį, pagal kurį dvasininkas turėjo būti ne parapijos šeimininkas, o samdomas kulto tarnautojas. Vis dėlto Lietuvoje nebuvo antro religinių bendruomenių apiplėšimo. Kituose SSRS regionuose iš RSB parapijų ir vyskupijų centrų buvo at­imta daug automobilių, gyvenamųjų namų ir ūkinių pa­statų. Lietuvoje tokių atvejų buvo palyginti nedaug. 1961 m. inventorizavus religinių bendruomenių turtą paaiškėjo, kad katalikų parapijoms priklausė 302 špito­lės159. Taigi beveik kas antra parapija turėjo pastatą, už kurį nereikėjo mokėti nuomos mokesčių.

 

Septintojo dešimtmečio pradžioje kunigų pastoraci­nės veiklos galimybės buvo dar labiau sumažintos. Iki tol jie, nepaisant pavienių pernelyg energingų vietos valdžios atstovų trukdymų, po Kalėdų tradiciškai aplan­kydavo daugumą (ypač kaime) parapijiečių. 1958 m. rugpjūčio mėn. iš RKRT buvo gautas nurodymas suvar­žyti kalėdojimą (uždrausti iš anksto skelbti apie kalėdo­jimo laiką, leisti lankyti tik tuos, kurie patys kunigą pa­kviečia)160, o 1962 m. ši Bažnyčiai labai svarbi tradicija buvo visiškai uždrausta. Pasak J. Rugienio, jeigu to ne­būtų padaryta, Bažnyčia ir toliau liktų stipri, o „kunigų bendravimas su tikinčiaisiais tik bažnyčioje, kiekvienais metais mažėjant jos lankomumui, bažnyčiai padarys ga­lą"161. Tuo metu kunigams taip pat buvo uždrausta pa­sitelkti nepilnamečius patarnauti per šv. Mišias, giedoti bažnyčių choruose.

 

RKRT 1961 m. kovo 16 d. instrukcija reikalavo paša­linti dvasininkus iš parapijų komitetų, kad jie negalėtų būti vienvaldžiai jų šeimininkai162, tačiau dėl didelio ku­nigo autoriteto Lietuvoje ši reorganizacija neturėjo di­desnės reikšmės. Minėta instrukcija taip pat skatino įgaliotinius prireikus ir pritariant vietos gyventojams labiau riboti skambinimą varpais. Vykdydamas šį in­strukcijos punktą, J. Rugienis siūlė nuo 1963 m. Vil­niaus bažnyčiose leisti skambinti varpais tik per didžią­sias religines šventes: Velykas, Sekmines ir Kalėdas163. Vyskupijų valdytojų bendravimas su tikinčiaisiais taip pat buvo labai apribotas. 1961-1964 m. jiems visiškai

 

158            J. Rugienio 1962 m. balandžio 9 d. raštas RKRT pirmininkui, LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 64, 1. 91.

159 RKRT įgaliotinio 1961 m. darbo ataskaita, ibid., b. 61, 1. 8.

160 J. Rugienio 1958 m. spalio 27 d. raštas A. Sniečkui, LYA LKP DS, f. 1771, ap. 194, b. 9, 1. 88-89.

161 RKRT įgaliotinio 1961 m. darbo ataskaita, LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 61, 1. 20.

162 RKRT 1961 m. kovo 16 d. instrukcija „Dėl religinių kultų įstatymų taikymo", LYA LKP DS, f. 1771, ap. 208, b. 16, 1. 52-59.

163  J. Rugienio 1963 m. balandžio 19 d. raštas L. Diržinskaitei, LCVA, f. R-181, ap. 1, b. 144, 1. 57-58.

 

neleista vizituoti parapijų. Dėl to smarkiai sumažėjo Su­tvirtinimo sakramento teikimas: 1959 m. buvo sutvir­tinta 39 790, o 1962 m. - jau tik 9390 žmonių164. 1961-1965 m. oficialiai nebuvo leista spausdinti net malda­knygių ir kalendorių, o ką jau kalbėti apie kitokio pobū­džio religinę literatūrą.

 

Maksimaliai suvaržius religinių idėjų sklaidos gali­mybes, vėl visu pajėgumu buvo paleistas masinės ateis­tinės propagandos mechanizmas. 1959 m. respublikos centriniai laikraščiai išspausdino net keturis vedamuo­sius, kuriuose raginta suaktyvinti „mokslinę ateistinę propagandą". 1959-1964 m. LSSR periodinėje spaudoje pasirodė apie tris tūkstančius antireliginio turinio publi­kacijų ir apie du šimtus knygų, brošiūrų bei kitų neperio­dinių leidinių165. Tiesa, LSSR nebuvo periodinio leidinio, skirto vien ateistinei propagandai, panašaus į 1959 m. pradėtą leisti sąjunginį mėnraštį „Nauka i religija". 1958-1964 m. ateistinių publikacijų tematikos struktūra iš esmės nepasikeitė. Palyginti su 1953-1957 m., periodi­nėje spaudoje vėl padaugėjo straipsnių, puolančių kuni­gus (atitinkamai 8 proc. ir 22 proc. visų straipsnių), ta­čiau 1947-1952 m. lygis (40 proc.)166 nebuvo pasiektas. 1947-1952 m. kunigai dažniau kaltinti politiniu nelojalu­mu naujajam režimui, o 1958-1964 m. populiaresnės bu­vo dvasininkų kolaboravimo su naciais, tariamos dvasi­ninkų meilės pinigams ir moralinio dviveidiškumo te­mos. Apibendrinimai buvo daromi pagal pavienius, be to, nevisiškai įtikinamus faktus. Moraliniam kunigų sugedi­mui parodyti septintojo dešimtmečio pradžioje buvo pri­siminta ir perdėtai išpūsta prel. Konstantino Olšausko istorija: 1929 m. jis buvo nuteistas už savo buvusios mei­lužės nužudymą, nors jo kaltė nebuvo neginčijamai įro­dyta. 1961 m. pasirodė Jono Kauneckio parengta brošiū­ra „Prelatas Olšauskas: dokumentinė apybraiža". Po me­tų ji buvo išleista pakartotinai, be to, pagal ją buvo su­kurtas kino filmas „Devyni nuopolio ratai".

 

Šiam laikotarpiui ypač būdingos „sensacingos" sovie­tinės Lietuvos spaudos publikacijos, tariamai demaska­vusios Vakaruose gyvenusių įtakingų dvasininkų ben­dradarbiavimą su okupaciniu nacių režimu. 1963-1964 m. pasirodė pirmieji straipsniai apie vysk. V Briz-gį167, Šv. Kazimiero kolegijos vicerektorių kun. Z. Igna­tavičių168, „Švyturys" išspausdino arkivysk. J. Skvirecko dienoraščio fragmentus169. Medžiagą tokioms publikaci­joms, kaip ir anksčiau, dažniausiai parūpindavo KGB. Jos ne tik formavo atitinkamą Lietuvos visuomenės nuomonę, bet ir turėjo tikslą apriboti aktyvią išeivijos dvasininkų veiklą. Medžiagą apie kun. Z. Ignatavičių KGB, savo agentų padedamas, įpiršo ir vienam iš Itali­jos žurnalų, kuris išspausdino straipsnį ypač rėksmingu pavadinimu „Nacistas - kamerheras Vatikane". LSSR KGB 1-ojo skyriaus teigimu, „straipsnio pasirodymas daugeliui buvo didelis netikėtumas, katalikų veikėjai užsienyje į tai reagavo labai skausmingai, ką jau kalbėti apie patį Ignatavičių, kuris buvo labai sukrėstas ir il­gam pasitraukė iš aktyvios antisovietinės veiklos. Igna­tavičiaus ir, žinoma, visos lietuvių Šv. Kazimiero kolegi-

 

164 J. Rugienio pažyma apie konfirmacijos tvarką LSSR, ibid., ap. 3, b. 66, 1. 87.

165 V. Skuodis, op. cit., p. 23, 210.

166 Ibid.

167 „Vyskupas bučiuoja svastiką", Tiesa, 1963 m. gruodžio 21 d.

168 „Ko nežinojo popiežius Jonas XXIII", Švyturys, 1963, Nr. 21.

169 Švyturys, 1964, Nr. 5-7.

 

jos Romoje autoritetui buvo suduotas skaudus smū­gis"170. Kun. Z. Ignatavičius po šių publikacijų pasirody­mo išvyko dirbti į Braziliją.

 

Ateistinei propagandai buvo panaudotas ir dvasinin­kų tariamų finansinių aferų teisminis nagrinėjimas. 1962 m. sausio mėn. Vilniuje vyko Klaipėdos bažnyčios statybai vadovavusių kunigų Liudo Povilonio ir Bro­niaus Burneikio teismo procesas. Jie buvo pripažinti kaltais dėl spekuliacijos statybinėmis medžiagomis ir valiutinių operacijų pažeidimų. 1962 m. vasarą buvo su­imtas kun. A. Šeškevičius SJ, apkaltintas spekuliavimu religinio kulto reikmenimis171. Kaip ir anksčiau minėto­je byloje, kaltinimai buvo aiškiai suklastoti. Kirgizijoje pastoracinį darbą dirbęs kun. A. Šeškevičius SJ mišių stipendijas ir pinigus religinei literatūrai bei devociana-lijoms pirkti siųsdavo jėzuitų provinciolui kun. Jonui Danylai, per kurį jėzuitai misionieriai, dirbę Vidurinėje Azijoje ir Sibire, palaikė ryšius su Lietuva. Tai ir tapo kaltinimo spekuliavimu pagrindu, nors jokio pelno iš to nei kun. A. Šeškevičius, nei kiti su tuo susiję asmenys neturėjo. Iš pradžių baudžiamoji byla buvo iškelta ir kun. J. Danylai, tačiau netgi KGB neužteko duomenų jį apkaltinti spekuliavimu, ir byla buvo nutraukta, o kun. A. Šeškevičius 1963 m. pavasarį buvo nuteistas 7 me­tams kalėjimo.

 

Ateistinius straipsnius ir paskaitas, kaip ir anksčiau, daugiausia parengdavo profesionalūs propagandininkai, dirbę „Žinijos" draugijos arba LKP CK Propagandos ir agitacijos skyriaus sudarytose lektorių grupėse. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje rajonuose imta steigti ateistų mokyklas, kurios turėjo parengti provincijai daugiau ne­etatinių ateizmo propaguotojų. 1958-1964 m. antireligi­nei propagandai dažniau pasitelkti medikai, kurie aiški­no, kad kai kurios religinės apeigos (švęsto vandens vartojimas, kryžiaus bučiavimas) gali kelti pavojų svei­katai. Vėl padaugėjo ir ekskunigų viešų „išpažinčių": 1958-1964 m. net 14 įvairioms konfesijoms anksčiau priklausiusių dvasininkų viešai aiškino, kodėl jie metė kunigystę. 1962-1967 m. kunigystės išsižadėjo net 11 katalikų kunigų, t. y. beveik dukart daugiau nei iki 1962 m. Tokį atsimetimų protrūkį galima paaiškinti tuo, kad RKRT įgaliotinis ėmė labiau rūpintis, ar eks-kunigai gauna tinkamą pasaulietinį darbą, nes iki tol daugelio įstaigų vadovai nenoriai juos priimdavo. Dvasi­ninkų skatinimas atsimesti septintajame dešimtmetyje tapo viena iš prioritetinių ateistinio darbo krypčių Lie­tuvoje, nes LKP ideologai greitai pamatė, kad tai daro didelę įtaką tikintiesiems172. Dauguma buvusių dvasi­ninkų toliau aktyviai dalyvavo antireliginėje propagan­doje, nors J. Rugienis, norėdamas paskatinti daugiau kunigų pasitraukti iš luomo, siūlė nebereikalauti iš pa-reiškusiųjų norą mesti kunigystę skelbti viešus pareiš­kimus ir būtinai dalyvauti ateistiniame darbe173.

 

Nuo septintojo dešimtmečio pradžios daugiau dėme­sio imta skirti besimokančiojo jaunimo ateistiniam auk­lėjimui. 1959 m. visose Sovietų Sąjungos aukštosiose mokyklose buvo įvestas iš pradžių buvęs fakultatyvus, o

 

170 LSSR KGB pažyma apie 1-ojo skyriaus veiklą 1945-1965 m., LYA, f. K-l, ap. 49, b. 844, 1. 196.

171 Kuri. A. Šeškevičiaus ir kitų baudžiamosios bylos kaltinamoji išva­da, ibid., ap. 58, b. 47441/3, t. 7, 1. 532.

172 LKP CK sekretoriaus A. Barkausko kalba 1963 m. vasario 12-13 d. vykusiame LKP CK plenume, LYA LKP DS, f. 1771, ap. 228, b. 277, 1. 61.

173 J. Rugienio 1962 m. liepos 23 d. raštas A. Puzinui, LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 64, 1. 41.

 

vėliau tapęs privalomas mokslinio ateizmo pagrindų kursas. Septintojo dešimtmečio viduryje aukštosiose mokyklose imta steigti atskiras mokslinio ateizmo ka­tedras. Tuo laikotarpiu imta ieškoti ir naujų ateistinių idėjų pateikimo būdų. 1961 m. uždarytoje Šv. Kazimiero bažnyčioje buvo nutarta steigti centrinį LSSR ateizmo muziejų*, kurio pirmuoju direktoriumi paskirtas dar 1937 m. kunigystę metęs ir iki tol nemažai nuveikęs propaguodamas ateizmą Stasys Markonis. Muziejaus ekspozicija buvo skirta ateizmo ir religijos istorijai. Mu­ziejus taip pat turėjo organizuoti konferencijas ir meto­dinius seminarus, leisti informacinę ir vaizdinę literatū­rą. Septintojo dešimtmečio pradžioje Lietuvoje pasirodė ir pirmieji antireliginio siužeto dokumentiniai kino fil­mai: „Kryžiaus šešėlyje" (apie tariamą Bažnyčios kola­boravimą su nacių okupaciniu režimu), „Juodoji proce­sija" ir kt. Per radiją imta transliuoti reguliari laida „Ateistų klubas".

 

Remiantis dar L. Trockio iškelta prielaida, kad išny­kus socialinėms religijos priežastims jos gyvybingumą labiausiai palaiko religinės apeigos, kurios patenkina re­ginio poreikį, buvo atkreipta daugiau dėmesio į sekulia-rių kultūrinių renginių vadybą. Jau minėta, kad sie­kiant sumažinti atlaidų populiarumą sinchroniškai jiems imta organizuoti masinius pasaulietinio pobūdžio renginius. LKP CK biuras 1959 m. balandžio 20 d. nu­tarime „Apie faktus, kai dvasininkai pažeidžia tarybi­nius religinių kultų įstatymus", be kitų priemonių prieš vaikų katechizavimą, iškėlė uždavinį pagerinti kultūrinį auklėjamąjį darbą su vaikais per vasaros atostogas, steigti daugiau įvairaus lygio pionierių stovyklų174. 1959-1962 m. Lietuvoje buvo pastatyta 13 naujų kultū­ros namų ir 33 kino teatrai175, vietos valdžios instituci­jos įpareigotos pasirūpinti, kad kiekvienoje gyvenvietėje būtų sudarytos sąlygos dirbti „kultmasinį" darbą.

 

Jeigu tikėtume RKRT įgaliotinio statistika, 1959 m. Lietuvoje buvo pakrikštyta 82 proc. įregistruotų nauja­gimių, sakramentu sutvirtinti savo santuoką panoro 66 proc. susituokusių porų176 (žr. 3 priedą), t. y. beveik dukart daugiau nei kituose Sovietų Sąjungos regionuo­se. Tikintis pataisyti tokią antireliginio darbo neveiks­mingumą akivaizdžiai liudijančią statistiką buvo duotas nurodymas pagerinti civilinės metrikacijos biurų darbą, aprūpinti juos geresnėmis patalpomis. Taip pat daug pastangų dėta kuriant naujas pasaulietines apeigas, tu­rėjusias pakeisti religinį krikšto ir santuokos turinį. 1963 m. buvo įkurta Respublikinė civilinės metrikacijos reikalų taryba, vadovaujama kultūros ministro, turėjusi spręsti naujų pasaulietinių apeigų diegimo problemas.

 

Pažymėjęs, kad dar labai daug žmonių, laikydamiesi religinių apeigų, krikštija vaikus, tuokiasi, laidoja miru­siuosius, 1961 m. J. Rugienis pareiškė, kad tokiems žmonėms turėtų daugiau dėmesio skirti visuomenė ir spauda. Kalbant sovietiniu ideologiniu žargonu tai reiš­kė, kad žmonės, praktikuojantys tikėjimą, turėjo būti nuolat persekiojami darbovietėse ir negalėjo daryti kar­jeros. Jei vėlgi tikėtume ta pačia RKRT įgaliotinio sta-

 

* Jis buvo atidarytas tik 1966 m. RSBRT įgaliotinis LSSR A. Jefremovas iš pradžių siūlė Ateizmo muziejų įkurti Piatnickajos cerkvėje, kurią buvo numatyta uždaryti.

174 LKP CK biuro 1959 m. balandžio 20 d. posėdžio medžiaga, LYA LKP DS, f. 1771, ap. 196, b. 98, 1. 38-39.

175 L. Diržinskaitės pažyma SSKP CK Propagandos ir agitacijos skyriui, LCVA, f. R-754, ap. 13, b. 806, 1. 8.

176 RKRT įgaliotinio 1959 m. darbo ataskaita, LYA LKP DS, f. 1771, ap. 205, b. 40, 1. 16.

 

tistika, minėtos sovietų valdžios priemonės buvo labai veiksmingos: 1965 m. jau pakrikštyta tik 59 proc. tais metais gimusių kūdikių, bažnyčiose susituokė 36 proc. porų177 (žr. 3 priedą). Tai buvo artimi bendram visos So­vietų Sąjungos vidurkiui duomenys, tačiau jie abejotini dėl dviejų priežasčių. Pirma, tuo metu konkretūs anti­religinio darbo veiksmingumo rodikliai buvo vienas iš vietos valdžios darbo vertinimo kriterijų, todėl labai jau didelė buvo pagunda skaičius priderinti prie centro no­rų. Antra, 1962 m. iš kunigų pradėta reikalauti, kad jie turėtų suteikiamų sakramentų registracijos knygas, ku­riose būtų nurodyti priėmusiųjų sakramentus (krikšto atveju - tėvų) paso duomenys ir adresai. Dėl supranta­mų priežasčių dauguma buvo linkę susitarti su kunigu, kad jis to nedarytų, ir tokie atvejai nepatekdavo į ben­drą statistiką. Pagaliau ir kai kurie dvasininkai dėl šventos ramybės valdžios įstaigoms pranešdavo tokius duomenis, kokių valdžia tikėdavosi, t. y. liudijančius mažėjantį parapijos gyventojų religingumą, nes priešin­gu atveju grėsė perkėlimas į mažesnę parapiją. Vis dėl­to ir oficiali statistika rodo, kad padėtis Lietuvoje buvo kur kas geresnė nei tose sovietinėse respublikose, ku­riose dominavo kitos konfesijos. Pavyzdžiui, Estijoje krikštijamų vaikų nuo 56 proc. 1955 m. sumažėjo iki 12 proc. 1968 m., bažnytinių santuokų atitinkamai nuo 30 proc. iki 3 proc.178

 

Tikslą sparčiau sekuliarizuoti visuomenę rodo ir sep­tintojo dešimtmečio pradžioje sovietų valdžios padaryti tradicinio kalendoriaus bei geografinių pavadinimų pa­keitimai. Lietuvoje valdžia daug nuveikė, kad panaudo­tų savo tikslams kai kurias tradicines lietuviškas šven­tes, prieš tai „išvaliusi" iš jų krikščioniško turinio ele­mentus. Panašiai buvo dechristianizuotas ne tik laikas, bet ir erdvė: Žemaičių Kalvarija pervardyta Varduva, iš­griauti paskutiniai likę religinio turinio paminklai.

 

Nepaisant LKP pastangų suaktyvinti ateistinę pro­pagandą, 1962 m. vasarą ateistinio darbo būklę LSSR tyrusi SSKP CK Propagandos ir agitacijos skyriaus bri­gada rado daug trūkumų ir siūlė imtis papildomų prie­monių. 1963 m. vasario mėn. ateistinės propagandos pa­dėtį ir jos gerinimo būdus svarstė LKP CK plenumas. Šiame plenume kalbėjęs vieno iš SSKP CK Ideologijos skyriaus sektorių vedėjas Morozovas pabrėžė, kad ateis­tinis auklėjimas Lietuvoje turi ypatingą reikšmę. Pavo­jingiausia jam atrodė tai, kad, dvasininkams prisitaikius prie pakitusių socialinių sąlygų, daugumai ateistų ir partijos darbuotojų KB nebėra rimta priešininkė, jie ne­bemato religijos žalos ir jos atžvilgiu pasidarė geranoriš­ki179. SSKP CK atstovo išvadoms ir pareikštai ateistinio darbo kritikai be išlygų pritarė ir A. Sniečkus, tvirtinęs, kad KB yra pagrindinis „reakcijos ramstis Lietuvoje", „kovoje prieš marksistinę ideologiją ji kursto nacionalis­tines nuotaikas"180. Plenumas patvirtino nutarimą „Ate­istinis dirbančiųjų auklėjimas - visos partijos ideologinė užduotis"181. Nors ir šis nutarimas, ir dauguma plenu­me kalbėjusiųjų itin išskyrė ateistinę propagandą, pa-

 

177 RKRT įgaliotinio 1970 m. darbo ataskaita, LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 81, 1. 2.

178 R. Misiūnas, R. Taagepera, Baltijos valstybės: priklausomybės metai, 1940-1980 m., Vilnius, 1992, p. 206.

179 1963 m. vasario 12-13 d. vykusio LKP CK plenumo stenograma, LYA LKP DS, f. 1771, ap. 228, b. 277, 1.172.

180 A. Sniečkaus kalba 1963 m. vasario 12-13 d. vykusiame LKP CK plenume, ibid., b. 284, 1. 20.

181 1963 m. vasario 12-13 d. vykusio LKP CK plenumo protokolas, ibid., b. 275, 1. 20-35.

 

grindinį pranešimą skaitęs LKP CK Ideologijos sky­riaus vedėjas Antanas Barkauskas užsiminė, kad svarbi ateistinio darbo užduotis - toliau mažinti veikiančių maldos namų tinklą182. Teoriškai buvo aiškinama, kad tai daryti leidžia dėl ateistinės propagandos mažėjantis visuomenės religingumas, nors realiai dažniausiai bū­davo atvirkščiai - bažnyčių uždarinėjimas tapdavo atei-zacijos priemone. Tačiau sąlygiškai mažiau sekuliari­zuotoje Lietuvos visuomenėje sovietų režimas nedrįso taikyti tokios praktikos - tą patvirtina ir jau pateikti lyginamieji duomenys, kiek maldos namų Lietuvoje ir kituose Sovietų Sąjungos regionuose buvo uždaryta 1958-1964 m. (žr. 4 lentelę). Tuo tarpu ateistinės pro­pagandos stiprinimui teikta ne mažiau, o gal net dau­giau, reikšmės nei kitur. 1964 m. gegužės 11d. LKP CK biuras patvirtino nuo 1957 m. jau trečią konkrečių prie­monių, kaip pagerinti ateistinį visuomenės auklėjimą, planą. Tai rodo, kad, nepaisant valdžios pastangų, reli­gingumas mažėjo labai lėtai.

 

Viena iš priežasčių, kodėl sovietų režimas 1958-1964 m. Lietuvoje vykdė sąlygiškai atsargią antibažny-tinę politiką, buvo ta, kad jau nuo šeštojo dešimtmečio vidurio išryškėjo Maskvos rūpestis savo įvaizdžio geri­nimu ir noras užmegzti glaudesnius santykius su Vati­kanu. Šios pastangos nepadarė didelio įspūdžio tvirtus antikomunistinius įsitikinimus turėjusiems popiežiui Pi­jui XII ir jo aplinkai, tačiau, nujausdami artėjant jo pontifikato pabaigą, sovietai nenuleido rankų. 1957 m. lapkričio 2 d. SSKP CK įpareigojo RKRT parengti išvy­kai į Italiją Lietuvos katalikų grupę, kuri turėjo už­megzti ryšius su Italijos katalikais, kad per juos būtų galima daryti reikiamą įtaką Vatikano įstaigoms. Many­ta, kad grupei pavyks gauti audienciją ir pas popiežių183.

Nors popiežius ir nepriėmė 1958 m. sausio 21-vasario 5 d. Italijoje viešėjusios septynių žmonių grupės narių, jiems pavyko susitikti, kaip vėliau paaiškėjo, su būsi­muoju popiežiumi, tuometiniu Venecijos patriarchu kardinolu Angelo Roncalli'u. Šį susitikimą padėjo su­rengti suartėjimo su Rytais šalininkas Florencijos meras La Pira. Kun. L. Tulabos liudijimu, į Jono XXIII vaini­kavimo iškilmes atvykęs kun. Pijus Čižauskas jam pasa­kojęs, jog Maskva tikėjosi ir buvo labai patenkinta, kad popiežiumi išrinktas būtent Venecijos patriarchas184. Taigi visiškai įmanoma, kad lietuvių grupės susitikimas su juo nebuvo atsitiktinis.

 

Šios grupės viešnagė papildė dar 1956 m. sovietų saugumo aktyviai imtas vykdyti specialias kontržvalgy­bos operacijas prieš Vatikaną ir išeivijos dvasininkus. Be jau minėtos operacijos „Studentai", LSSR KGB 1956 m. vykdė operaciją „Volna", kurios tikslas - kaip Lietuvos dvasininkų atstovą Vatikanui „pakišti" patikrintą agen­tą185. Nuo 1957 m. su įtakingiausiais išeivijos dvasinin­kais daugiausia susirašinėjo kun. J. Stankevičius. Be ki­tų dalykų, savo laiškuose jis ragino po karo iš Lietuvos pasitraukusius dvasininkus grįžti į tėvynę. Toks pasiū­lymas negalėjo atsirasti be sovietų saugumo, su kuriuo J. Stankevičius derino visus savo laiškus, žinios, o gal net paskatinimo. 1958 m. lapkričio mėn. vykusiame

 

182 LKP CK sekretoriaus A. Barkausko kalba 1963 m. vasario 12-13 d. vykusiame LKP CK plenume, ibid., 1. 61.

183 RKRT pirmininko A. Puzino 1958 m. vasario 28 d. pažyma SSKP CK, RFVA, f. 6991, ap. 3, b. 166, 1. 23.

184 L. Tulaba, Romos popiežiškoji Šv. Kazimiero lietuvių kolegija, Vilnius, 1998, p. 102.

185 1956 m. lapkričio 5 d. pažyma apie LSSR KGB 4-osios valdybos dar­bo patikrinimą, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 471, 1. 2.

 

RKRT įgaliotinių pasitarime J. Rugienis taip pat siūlė pagalvoti, ar būtų naudinga, jei į Lietuvą grįžtų Šv. Ka­zimiero lietuvių kolegijos rektorius prel. L. Tulaba, kiti po karo pasitraukę dvasininkai. Jų sugrįžimas būtų tu­rėjęs didžiulį propagandinį poveikį, tačiau niekas taip ir nesusigundė sovietų valdžios pažadais. Tiesa, 1958 m. liepos mėn. kan. J. Stankevičius gavo vysk. V Brizgio laišką, kuriame šis prašė išsiaiškinti valdžios nuomonę, ar negalėtų išsipildyti arkivysk. J. Skvirecko noras savo gyvenimą baigti Lietuvoje. Apsvarstęs šį klausimą, LKP CK biuras 1958 m. rugpjūčio 8 d. nutarė įpareigoti V Niunką pirmiau išsiaiškinti SSKP CK nuomonę186. RKRT, kuri nepritarė galimam išeivių grįžimui, atkalbė­jo aukščiausią sovietų valdžios instituciją nuo palankaus šio klausimo sprendimo.

Ne be KGB sutikimo 1957 m. pavasarį rašytame laiš­ke arkivysk. J. Skvireckui J. Stankevičius iškėlė ir Kau­no arkivyskupijos kapitulos papildymo problemą, nes po kan. S. Ūsorio mirties 1955 m. Lietuvoje neliko nė vie­no jos nario. Matyt, tikėtasi, kad taip bus padidintas kan. J. Stankevičiaus autoritetas, be to, kad naujais ka­pitulos nariais pavyks padaryti užverbuotus dvasinin­kus. Šios viltys nebuvo be pagrindo, nes tarp 1958 m. gegužės 1 d. arkivysk. J. Skvirecko paskirtų keturių naujų Kauno arkivyskupijos kanauninkų net trys buvo KGB bendradarbiai187.

Kai 1959 m. pradžioje ką tik išrinktas popiežiumi Jo­nas XXIII paskelbė ketinąs surengti visuotinį Bažnyčios susirinkimą, niekas nenujautė, kad tas Susirinkimas taps reikšmingu Bažnyčios istorijos posūkiu. Sovietų re­žimas, bijodamas, kad Susirinkimas neatgaivintų anti­komunistinio sąjūdžio, iš pradžių labai priešiškai reaga­vo į šį faktą. Naujoji RKRT vadovybė Bažnyčios gyveni­mo pagyvėjimą Lietuvoje ir kitose Sovietų Sąjungos res­publikose taip pat siejo su Vatikano įtakos stiprėjimu. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje ji netgi vėl bandė atgai­vinti tautinės KB idėją. RKRT narys M. Vozčikovas*, atsakydamas į J. Rugienio teiginį, kad Vatikano politika Lietuvoje nepatenkintas tik kan. J. Stankevičius, pa­reiškė: „Vatikanas nuskriaudė Stankevičių, o Vatikano statytiniai, kad ir tas pats Matulionis, nuskriaudė de­šimtis kunigų. O kiek yra senų kunigų, kurie iš Vatika­no negavo jokio paskatinimo, nors manė esą verti net vyskupo titulo? Nepatenkintų reikia ieškoti, jei tai bū­tina reikalui"188.

M. Vozčikovas kritikavo buvusią Tarybos vadovybę, kad ji leido vyskupams susirašinėti su Vatikanu, vertin­dama tai kaip privačių asmenų, vienas iš kurių yra už­sienyje, susirašinėjimą. 1959 m. kovo 13 d. RKRT pa­rengė SSKP CK adresuotą pažymą „Apie priemones, kurios sumažintų reakcingų katalikų dvasininkų ir Vati­kano įtaką tikintiesiems". Šio dokumento autoriai pa­brėžė, kad Vatikano politikos uždaviniai iš esmės nepa­sikeitė ir išrinkus naują popiežių: toliau siekiama stip­rinti KB pozicijas Sovietų Sąjungoje, skatinami reakcin­gi dvasininkai. Todėl siūlyta: 1) neleisti, kad KB Sovie-

 

186 LKP CK biuro 1958 m. rugpjūčio 8 d. posėdžio protokolas, LYA LKP DS, f. 1771, ap. 190, b. 11, 1. 145.

187 LSSR KGB pirmininko pavaduotojo L. Martavičiaus 1958 m. gruo­džio 24 d. raštas SSRS KGB pirmininko pavaduotojui K. Lunevui, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 501, 1. 77.

* 1957 m. buvo išleista M. Vozčikovo knyga Современный Ватикан, его идеология и политика".

188         1 958 m. lapkričio 27 d. įvykusio RKRT Katalikų, liuteronų ir refor matų bažnyčių sekcijos posėdžio stenograma, RFVA, f. 6991, ap. 3, b. 165, 1. 165.

 

tų Sąjungoje vadovautų priešiškai valdžios atžvilgiu nu­siteikę dvasininkai; 2) siekti, kad visi kunigų paskyri­mai būtų suderinti su valdžios įstaigomis; 3) suaktyvin­ti masinę propagandą prieš Vatikaną189. SSKP CK prita­rė šiems siūlymams. Dar daugiau Vatikano fobijos buvo A. Puzino pranešime, kurį 1960 m. balandžio 18 d. jis perskaitė sąjunginiame įgaliotinių pasitarime. RKRT pirmininkas susirinkusiuosius gąsdino, kad Vatikanas rengiasi įkurti slaptus pasaulietinius vienuolynus, veik­siančius masonų ložių principu190.

 

Dažnesnis kai kurių Lietuvos dvasininkų bendravi­mas su Vatikano įstaigomis ir Šv. Kazimiero kolegija kė­lė nerimą ir RKRT įgaliotiniui Lietuvoje. Sužinojęs, kad apie arkivysk. J. Skvirecko mirtį Vatikanas informavo ne Kauno arkivyskupijos valdytoją kan. J. Stankevičių, o vysk. T. Matulionį, ir bijodamas, kad per jį nebūtų pa­šventinti nauji vyskupai Kauno ir Vilkaviškio diecezi­joms, J. Rugienis kreipėsi į A. Sniečkų, siūlydamas „ne­leisti Vatikanui toliau netrukdomai susirašinėti su savo agentūra Lietuvoje ir statyti mus prieš įvykusį faktą"191. A. Sniečkus sureagavo į šį pavojaus signalą ir davė ati­tinkamus nurodymus KGB, kuris kaip tik tuo metu su­gebėjo perimti ir sulaikyti 1959 m. gruodžio 8 d. pasira­šytą popiežiaus laišką Lietuvos vyskupams. Šis laiškas buvo skirtas didžiojo Žemaičių vyskupo Merkelio Gied­raičio mirties 350 metų sukakčiai ir kvietė tuometinius Lietuvos vyskupus sekti jo pavyzdžiu. Matyt, labiausiai sovietų valdžios pareigūnams užkliuvo tos rašto vietos, kuriose be pagražinimų apibūdintos sunkios KB veiklos Lietuvoje sąlygos192.

 

Tradicinį priešiškumą Susirinkimui pareiškė ir RSB, tačiau keletas veiksnių per dvejus metus pakeitė ir so­vietų valdžios, ir RSB poziciją. Po to, kai 1960 m. rude­nį JAV prezidentu buvo išrinktas katalikas Johnas Kennedy, o 1961 m. rugsėjo mėn. popiežius Jonas XXIII paskelbė pareiškimą, kuriame ragino valstybių vadovus, jaučiant atsakomybę Dievui ir istorijai, stengtis stiprinti taiką, politinė sovietų vadovybė vėl susidomėjo santykių su KB centru plėtote. N. Chruščiovas, duodamas inter­viu laikraščiui „Pravda", netikėtai šį popiežiaus kvieti­mą įvertino labai palankiai. 1961 m. lapkričio 25 d. pa­sveikinęs popiežių 80-ojo gimtadienio proga, N. Chruš­čiovas aiškiai parodė norįs toliau gerinti santykius su Šventuoju Sostu.

 

Pakeisti požiūrį į santykius su Vatikanu paskatino ir vis akivaizdesnė RSB izoliacija tarptautiniu mastu, į ku­rią ją įstūmė antivakarietiška laikysena, atitikusi J. Sta­lino vykdytos užsienio politikos poreikius. Daugumos tyrėjų nuomone, tai buvo papildomas akstinas pradėti naują religijos puolimą, dėl kurio labiausiai nukentėjo RSBI9i. 1960 m. valdžios reikalavimu iš Maskvos pa­triarchato užsienio ryšių skyriaus vadovo pareigų atsi­statydino metropolitas Nikolajus. Jį pakeitęs vyskupas

 

189 Ibid, b. 188, 1. 47-52.

190 A. Puzino pranešimas 1960 m. balandžio 18 d. vykusiame sąjungi­niame įgaliotinių pasitarime, LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 56, 1. 97.

191 J. Rugienio 1960 m. sausio 13 d. raštas A. Sniečkui, M. Šumauskui ir A. Puzinui, LYA LKP DS, f. 1771, ap. 205, b. 40, 1. 1-2.

192         Laiško tekstas skelbtas: Aidai, 1960, Nr. 2, p. 49-50.

193            M. Шкаровский, „Русская православная церковь в 1958-1964 г.", Вопросы истории, 1999, No 2, c. 43; A. Roccucci, „Russian observers at Vatican II. The Council for Russian Ortodox Church
Affairs and the Moscow Patriarchate betvveen Anti-religious Policy and International Strategies", Vatican II in Moscow (1959-1965):
Acts of the Colloąuium on the History of Vatikan II, Moscow, March
30- April 2, 1995, ed. by A. Melloni, Leuven: Bibliothek van de Faculteit Godgeleerdheid, 1997, p. 55.

 

Nikodemas parengė naują Maskvos patriarchato tarp­tautinių ryšių strategiją, pagal kurią, norėdama pra­laužti vis didėjančią izoliaciją, atgauti prestižą ir taip apsisaugoti nuo stiprėjančių režimo represijų, RSB turė­jo pradėti dialogą su kitomis konfesijomis, visų pirma su KB194. Nikodemui pavyko valdžios atstovus įtikinti, kad RSB atstovų dalyvavimas Vatikano II Susirinkime būtų naudingas ir bendrų Sovietų Sąjungos interesų at­žvilgiu.

SSKP CK Politinio biuro nutarimas leisti patriarcha­tui siųsti savo stebėtojus į Vatikano II Susirinkimą bu­vo priimtas tik 1962 m. spalio 10 d., t. y. likus vos die­nai iki iškilmingo jo atidarymo. Daug anksčiau sovietų valdžia apsisprendė dėl KB atstovų iš SSRS dalyvavimo Susirinkime, nes jau 1962 m. rugpjūčio mėn. pabaigoje Kauno arkivyskupijos valdytojas kan. J. Stankevičius tvarkėsi dokumentus užsienio pasui gauti195. KB atstovų iš socialistinio lagerio šalių dalyvavimui Susirinkime pritarė ir 1962 m. balandžio mėn. į Budapeštą suvažia­vę Vidurio ir Rytų Europos valstybių institucijų, atsa­kingų už religinę politiką, vadovai. Svarbiausi argumen­tai: 1) Susirinkimo dalyviai bus priversti susilaikyti nuo išpuolių prieš komunizmą; 2) bus paneigtas KB perse­kiojimo mitas; 3) suaktyvės katalikų pažangiųjų veikėjų veikla kovojant dėl taikos; 4) bus sukelta teigiama Itali­jos ir Lotynų Amerikos šalių reakcija196.

Be kan. J. Stankevičiaus, į pirmąją Susirinkimo sesi­ją ketino vykti ir kan. C. Krivaitis bei P Bakšys, nors nė vienas iš jų oficialiai nebuvo pakviestas. 1962 m. rugpjūčio mėn. kvietimus dalyvauti Susirinkime gavo Lietuvos vyskupai T. Matulionis, P Maželis, V Sladkevi­čius ir J. Steponavičius, tačiau sovietų valdžia jau anks­čiau neoficialiais diplomatiniais kanalais buvo perdavusi

Šventajam Sostui savo nuostatą išleisti tik savo pripa­žįstamus vyskupijų valdytojus. Vysk. E Maželis pats at­sisakė vykti į Romą, motyvuodamas prasta sveikata.

Kad vyskupijų valdytojų išvyka būtų kuo sklandesnė, sovietų saugumas atliko atitinkamus parengiamuosius darbus. Visų pirma jo pastangomis Kaišiadorių vyskupi­jos valdytoju vietoj nepatikimo kan. J. Meidaus buvo iš­rinktas visiškai kontroliuojamas kan. E Bakšys. Vykdyti sovietų valdžios planus labai trukdė ir į Šeduvą ištrem­to vysk. T. Matulionio, kuriam popiežius 1962 m. vasa­rio 9 d. suteikė arkivyskupo ad personam titulą, veiks­mai. 1961 m. jis iš kan. C. Krivaičio atėmė Kaišiadorių vyskupijos garbės kanauninko titulą, taip pat sužlugdė jo paskyrimą apaštaliniu administratoriumi, laiške prel. L. Tulabai pareiškęs neigiamą nuomonę šiuo klausimu. Ne kokios nuomonės T. Matulionis buvo ir apie kan. P Bakšį197. KGB ne be pagrindo baiminosi, kad vysku­pas slaptais ryšio su Roma kanalais gali sugriauti sovie­tų valdžios planus, susijusius su Lietuvos dvasininkų dalyvavimu Vatikano II Susirinkime. 1962 m. rugpjūčio 17 d. į vyskupo butą Šeduvoje atvyko du KGB darbuoto­jai (tai žinoma iš KGB pasiklausymo stenogramų)198,

 

194 A. Roccucci, op. cit., p. 56-57.

195 J. Stankevičius, op. cit., p. 478.

196 A. Puzino ir V. Kurojedovo ataskaita apie 1962 m. balandžio 25-28 d. Budapešte vykusį pasitarimą, RFVA, f. 6991, ap. 3, b. 1389, 1. 89.

197 Daugiau apie tai žr.: A. Streikus, „Arkivyskupo Teofiliaus Matulio­nio santykiai su sovietine valdžia 1956-1962 m.", Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, 1998, t. 12, p. 136.

198 Vysk. T. Matulionio buto pasiklausymo 1962 m. rugpjūčio 17 d. duomenys, LYA, f. K-l, ap. 45, b. 99, 1. 419.

 

 

Namas Šeduvoje, kuriame prieš mirtį gyveno vysk. T. Matulionis (LNM)

 

 

kurie ne tik padarė neoficialią kratą, bet ir, atrodo, ver­tė vyskupą pasirašyti raštą, kuriuo C. Krivaičiui būtų grąžintas garbės kanauninko titulas. Ar šį raštą vysk. T. Matulionis pasirašė, nėra aišku, tačiau po šio apsilan­kymo staigiai pablogėjo vyskupo savijauta, ir jis po dvie­jų dienų mirė.

 

Artėjant Susirinkimui KGB visais įmanomais būdais stengėsi apriboti režimo interesams pavojingą lietuvių išeivių dvasininkų veiklą. Daugiausia dėmesio skirta ne­legalių ryšio su Lietuva kanalų perėmimui ir agentų verbavimui. 1962 m. rugsėjo mėn. LSSR KGB parengė pasiūlymus, kaip užverbuoti prel. L. Tulabą ir Vatikano Rytų Bažnyčių kongregacijos archyvarą kun. dr. S. Ži­lį199. Pagal LSSR KGB parengtą planą, kuriam pritarė ir A. Sniečkus, ardomoji veikla tarp emigrantų buvo vie­nas svarbiausių KB atstovų dalyvavimo Vatikano II Su­sirinkime tikslų. Jie turėjo „sukompromituoti lietuvių klerikalinės emigracijos veikėjus, siekiančius atstovauti Lietuvos katalikų bažnyčiai, parodyti, kad jų teiginiai apie bažnyčios persekiojimą Lietuvoje yra nepagrįsti"200. LSSR KGB teigiamai įvertino Lietuvos atstovų dalyva­vimą pirmojoje Susirinkimo sesijoje. Pasak A. Randake­vičiaus, buvo ne tik išnaudota galimybė pateikti „teisin­gą" informaciją apie Bažnyčios padėtį Lietuvoje ir su­mažinti emigrantų įtaką. Atvykę į Susirinkimą vyskupi­jų valdytojai gavo oficialų Šventojo Sosto pripažinimą, o tai labai padidino jų autoritetą Lietuvoje ir sudarė „pui­kias sąlygas įgyvendinti partijos politiką religijos klausi­mu"201. LSSR KGB pirmininkas siūlė ir kitose Susirin­kimo sesijose leisti dalyvauti Bažnyčios atstovams iš Lietuvos.

 

Tuo tarpu pirmieji bendro pobūdžio Vatikano politi­kos ir visuotinio Bažnyčios Susirinkimo vertinimai buvo gana prieštaringi. Informacijos šaltiniai, skirti plačiajai visuomenei, abejojo Bažnyčios pastangų atsinaujinti sėkme ir niekinamai kalbėjo apie Susirinkimą. „Komso-molskaja pravda" Susirinkimo atidarymo dieną išspaus­dino straipsnį, kuriame teigė: „Vatikanas primena gyvą lavoną. Kad ir kokiais drabužiais jį aprengtum, kad ir kokius  užkeikimus   kalbėtum,   niekas jo   nebeatgai-

 

199 LSSR KGB pasiūlymai, kaip toliau panaudoti agentą Saulę ir jo gautą informaciją, ibid., ap. 3, b. 32, 1. 94-99.

200 LSSR KGB pirmininko A. Randakevičiaus pažyma A. Sniečkui apie Lietuvos katalikų dvasininkijos delegacijos dalyvavimą pirmojoje Vatikano II Susirinkimo sesijoje, ibid., b. 39, 1. 140.

201 Ibid., 1. 153.

 

vins"202. RKRT pirmininkas A. Puzinas, 1962 m. rugpjū­čio 19 d. kalbėdamas sąjunginiame įgaliotinių pasitari­me, demaskavo „reakcingų" KB sluoksnių radikalų an­tikomunizmą ir nuosaikesniųjų puoselėjamus „ideologi­nės diversijos" tikslus. Jis taip pat pabrėžė, kad „nerei­kia turėti iliuzijų dėl TSRS katalikų dvasininkų politi­nių pažiūrų"203. Tačiau po kelių mėnesių, vertindamas ką tik pasibaigusią pirmąją Susirinkimo sesiją, A. Puzi­nas jau išskyrė dvi tendencijas: 1) siekį reformuoti ir taip sustiprinti Bažnyčią, jam kėlusį tam tikrą nerimą; 2) naują, Sovietų Sąjungai parankų popiežiaus Jono XXIII ir „pažangių" Susirinkimo dalyvių požiūrį į tarp­tautinę padėtį. Užsienio politikos tikslus šį kartą jis iš­kėlė į pirmą vietą ir siūlė paremti „pažangiųjų" pozici­jas Susirinkime: „[...] atsižvelgiant į tai, atrodo, tikslin­ga šalia klausimų, susijusių su TSRS ir Vatikano santy­kiais valstybine linija, apgalvoti kai kurias priemones bažnytinėje plotmėje"204.

 

Parodyti geros valios ženklų KB atžvilgiu N. Chruš­čiovą ragino ir iškart po pirmosios Susirinkimo sesijos Maskvoje apsilankęs neoficialus Vatikano ir SSRS tarpi­ninkas, spaudos leidėjas iš JAV Normanas Cousinsas. Tačiau vykstant agresyviai antireliginei kampanijai bu­vo sunku tikėtis išskirtinio valdžios palankumo KB, to­dėl Maskvos atsakas buvo labai kuklus: su sąlyga, kad išvyks iš šalies, 1963 m. vasario mėn. iš lagerio buvo paleistas Lvovo metropolitas J. Slipas. Tuo tarpu Lietu­vos KB 1963 m. nepajuto pastebimų palengvėjimo žen­klų: buvo uždarytos dar devynios bažnyčios, kunigams uždrausta kalėdoti. Tuo tarpu į Romą viena po kitos vy­ko Lietuvos kunigų ir tikinčiųjų delegacijos, turėjusios paneigti „klerikalinės emigracijos prasimanymus, esą

Lietuvoje persekiojama katalikų bažnyčia". 1963 m. ba­landžio 28 d. Romoje viešėjo kun. Jono Žemaičio SDB vadovaujama ir dviejų etatinių KGB darbuotojų lydima (iš viso dešimties žmonių) grupė, o lapkričio 21 d., vyks­tant antrajai Susirinkimo sesijai, „palaikyti" vyskupijų valdytojų atvyko septyni kunigai ir trys pasauliečiai.

 

Atsiradus Bažnyčios atsinaujinimo ir naujos Vatika­no tarptautinės politikos ženklų, sena sovietų valdžios vidaus ir užsienio politikos tikslų kolizijos problema ta­po dar opesnė. Religinis atgimimas skatino toliau riboti religinių organizacijų veiklą, o tai neretai kenkė užsie­nio politikos tikslams. Vykstant antrajai Susirinkimo sesijai (1963 m. rugsėjo 29-gruodžio 4 d.), buvo sureng­tas ir išplėstinis SSKP CK Ideologijos komisijos posėdis, kuriame SSKP CK sekretorius L. Iljičevas aiškiai išreiš­kė susirūpinimą dėl to, kad religijos įtaka nemažėja, o religinės organizacijos stengiasi atsinaujinti205. Remda­masis po šio posėdžio komisijos parengtais pasiūlymais, SSKP CK 1964 m. sausio 2 d. priėmė nutarimą, kuria­me reikalavo dar labiau sustiprinti ateistinį visuomenės auklėjimą ir iki 1980 m. „visiškai išlaisvinti žmonių są­monę iš religinių prietarų nelaisvės"206. Po šio nutarimo

 

 

202 И. Лаврецкий, „Каким будет новый „Силлабус"?", Комсомольская правда, 13 октября 1962 г.

203 A. Puzinas, Vatikano politika, antrojo Vatikano Susirinkimo tikslai, LCVA, f. R-754, ap. 13, b. 805, 1.109.

204 A. Puzino pažyma apie pirmąją Vatikano II Susirinkimo sesiją, ibid., i. R-181, ap. 3, b. 64, 1. 167.

205         Л. Ильичев, „Формирование научного мировозрения и атеистическое воспитание", Коммунист, 1964, N0 1, с. 23—16.

206         М. Шкаровский, „Русская православная церковь в 1958-1964 г.", с. 55.

 

Sovietų Sąjungą apėmė tikra antireliginė isterija, kuri tęsėsi iki 1964 m. rudens, kai nuo valdžios buvo nuša­lintas N. Chruščiovas.

Agresyvios antireliginės politikos, kuri kėlė nereika­lingą tikinčiųjų nepasitenkinimą ir neleido panaudoti naujų religinių organizacijų galimybių užsienio politikos tikslams, kritika buvo vienas iš brendusios opozicijos N. Chruščiovui ir jo komandai kozirių207. 1964 m. pra­džioje RSBRT ir RKRT per savo įgaliotinius pradėjo rinkti informaciją apie dvasininkų ir tikinčiųjų reakciją į L. Iljičevo pareiškimus ir SSKP CK sausio 2 d. nutari­mą. Surinktos būdingiausios nuomonės buvo pateiktos specialioje pažymoje, skirtoje SSKP CK. Nuvertus N. Chruščiovą, vienas iš svarbiausių jo ideologų L. Ilji-čevas turėjo SSKP CK sekretoriaus pareigas iškeisti į daug kuklesnį užsienio reikalų ministro pavaduotojo postą. O naujiesiems režimo lyderiams galutinė pergalė prieš religiją nebeatrodė taip greitai pasiekiama.


207 Ibid., c. 55-56.

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum