gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Antibažnytinė politika iššūkio akivaizdoje 1965-1990 m Spausdinti El. paštas

Tikinčiųjų teisių sąjūdžio genezė

 

Su Paulius VI pontifikato (1963-1978) pradžia siejamas naujas Vatikano santykių su Vidurio ir Rytų Europos komunistiniais režimais etapas. Nors ir aiškiau nei jo pirmtakas pabrėžęs krikščionybės bei komunizmo nesu­derinamumą, Paulius VI, vengdamas viešos ideologinės polemikos, toliau ieškojo praktinio kompromiso. Svar­biausia tokios nuostatos prielaida buvo įsitikinimas, jog komunistinis režimas Vidurio ir Rytų Europoje įsitvirti­no ilgam, todėl reikia ieškoti vienokio ar kitokio modus vivendi su juo, kad Bažnyčia artimiausiu metu galėtų išlikti. 1965 m. rudenį popiežius blokavo pasiūlymus Va­tikano II Susirinkimo konstitucijoje „Bažnyčia šiuolaiki­niame pasaulyje" pasmerkti komunizmą1, Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos sesijoje Niujorke kalbėjo apie taikos stiprinimą. Septintojo dešimtmečio viduryje taip pat prasidėjo intensyvios Vatikano derybos su be­veik visomis Europos socialistinio lagerio šalimis dėl KB padėties jose normalizavimo, pasibaigusios keliais oficia­liais susitarimais. 1964 m. rugsėjo 15 d. Vatikano viešų­jų reikalų tarybos sekretorius, naujosios Rytų politikos architektas kardinolas Agostino Casaroli su Vengrijos vyriausybe pasirašė aktą dėl KB padėties, o 1966 m. pa­našus dokumentas buvo pasirašytas ir su Jugoslavijos valdžia.

 

Vatikano santykių su Europos komunistiniais reži­mais atšilimui negalėjo neturėti įtakos Maskvos pozici­ja. N. Chruščiovo komandą pakeitusio naujojo politinio elito požiūris į religiją nebuvo toks ideologizuotas, pir­mieji žingsniai rodė, kad bandoma atitaisyti tam tikrus N. Chruščiovo laikų „perlenkimus", dėl kurių ne tik ne­sumažėjo tikinčiųjų, bet ir būta daug neigiamų padari­nių: jie kėlė visuomenės pasipiktinimą, leido atsirasti tokioms pogrindinėms religinių organizacijų veiklos for­moms, kurias buvo gerokai sunkiau kontroliuoti, kom­plikavo propagandinį darbą užsienyje. Šaltojo karo įtam­pos atoslūgis, Sovietų Sąjungos siekiai stabilizuoti padė­tį savo įtakos zonoje ir įtvirtinti status ąuo Europoje skatino šios šalies lyderius ir toliau demonstruoti išoriš­kai gerus santykius su Vatikanu. Tokį įspūdį turėjo su­daryti pirmieji oficialūs ryšiai tarp Šventojo Sosto ir Maskvos: 1966 m. su popiežiumi susitiko Sovietų Sąjun­gos užsienio reikalų ministras Andrejus Gromyka, o 1967 m. sausio 30 d. į Vatikano rūmus pirmą kartą įžengė oficialus Sovietų Sąjungos vadovas ATP pirmi­ninkas Nikolajus Podgornas.

 

Tačiau kai paskatintas šių susitikimų A. Casaroli 1967 m. kovo mėn. parengė notą SSRS pasiuntinybei Romoje, kurioje paragino Sovietų Sąjungoje spręsti kon­krečias katalikų problemas, Maskvos atsakymas buvo šaltas. A. Casaroli siūlė išplėsti bažnyčių tinklą ir pa­skirti vyskupus Baltarusijoje bei Ukrainoje, leisti valdy­ti vyskupijas suvaržytiems vyskupams, įsileisti Vatikano atstovą, kuris drauge su sovietų valdžios institucijomis spręstų iškylančius klausimus, susijusius su KB veikla. RRT pirmininkas Vladimiras Kurojedovas atmetė šias „Vatikano pretenzijas", motyvuodamas tuo, kad „tikin­čiųjų katalikų poreikiai SSRS visiškai patenkinami"2. RRT naująją Vatikano Rytų politiką vertino kaip siekį stiprinti vakarietiškos ideologijos pozicijas socialistinėse šalyse. Ji nepritarė kalboms apie pažangų Vatikano vaidmenį: „Žinoma, Vatikanas, spaudžiamas tikinčiųjų masių, yra priverstas persitvarkyti - tą liudija ir Vatika­no II Susirinkimo nutarimai, jis kai kada vykdo ir anti­karines akcijas, tačiau Vatikanas ir toliau lieka priešiš­kas komunizmui"3.

 

Akivaizdžiai buvo matyti, kad ir kitų socialistinio la­gerio šalių atstovai derybose su Šventuoju Sostu vengia aptarinėti KB veikimo sąlygų pagerinimą. Vienintelis dalykas, apie kurį jie noriai kalbėjosi, buvo susijęs su

 

1 H. Stehle, Tajna dyplomacja Watykanu: Papiestivo wobec komunizmu (1917-1991), p. 255.

2  RRT atsakymas į 1967 m. A. Casaroli'o notą SSRS pasiuntinybei Romoje, LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 75, 1. 89-95.

3                RRT pirmininko V. Kurojedovo pranešimas sąjunginiame įgaliotinių pasitarime, ibid., b. 80, 1. 14.

 

 

episkopato atnaujinimu. Pasinaudodamas Vatikano sie­kiu išlaikyti Bažnyčios institucinę struktūrą ir vienybę, komunistinis režimas tikėjosi sutvirtinti dvasininkų, kuriais manė galėsiąs manipuliuoti, padėtį. Iki aštunto­jo dešimtmečio pradžios beveik visose Europos socialis­tinio lagerio šalyse buvo pašventinti nauji vyskupai. So­vietų valdžia po nesėkmingos 1958-1964 m. antireligi­nės kampanijos taip pat suprato, kad neįmanoma per kelerius metus sunaikinti religijos, todėl netikslinga priešintis religinių institucijų egzistavimui, taigi ir vys­kupų skyrimui, jei tik jie lojalūs režimui. Per trečiąją Susirinkimo sesiją naują ganytoją gavo Latvijos katali­kai. 1964 m. lapkričio 18 d. Romoje vyskupu buvo pa­šventintas Rygos arkivyskupijos valdytojas Julijanas Vaivodas*. Vatikano valstybės sekretoriaus pavaduotojas arkivysk. A. Samore šios sesijos metu Lietuvos atsto­vams taip pat perdavė Šventojo Sosto pageidavimą, kad visas vyskupijas Lietuvoje valdytų vyskupai, visų pirma kad eiti pareigų būtų grąžinti ištremtieji J. Steponavi­čius ir V Sladkevičius. Nors sovietų valdžia dėl šių ga­nytojų nesileido į jokias kalbas, savo tikslais pasinaudo­ti tokiu Šventojo Sosto troškimu ji nevengė.

 

Paaiškėjus, kad kan. J. Stankevičiui tapti vyskupu nebėra galimybės, režimui reikėjo naujo žmogaus, kuris būtų pasirengęs bendradarbiauti ir kartu turėtų didesnį autoritetą Bažnyčioje. Šiam vaidmeniui buvo pasirink­tas Kaišiadorių vyskupijos prelatas ir buvęs ilgametis jos generalvikaras J. Matulaitis-Labukas. J. Stalino lai­kais jis 10 metų praleido Sibiro lageriuose, buvo geras administratorius ir dėl moralės neturėjo priekaištų. Be to, dar 1959 m. pavasarį jis KGB pareigūnams buvo pa­žadėjęs reguliariai palaikyti ryšį, kad būtų galima ben­drai aptarti problemas, susijusias su dvasininkų ir valdžios santykių gerinimu4. Septintojo dešimtmečio vidu­ryje šis ryšys jau buvo įformintas, vysk. J. Labukui su­teiktas Daktaro slapyvardis. 1965 m. gegužės mėn. jis buvo išrinktas Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vys­kupijos kapituliniu vikaru vietoj valdžios nemalonėn pa­tekusio kan. J. Stankevičiaus, o tų pačių metų gruodžio mėn., per ketvirtąją Susirinkimo sesiją, Romoje pašven­tintas vyskupu ir paskirtas minėtų vyskupijų apaštali­niu administratoriumi**. Po kelių mėnesių mirus vysk. P Maželiui, J. Labukas tapo ir neseniai įkurtos Lietuvos ordinarų kolegijos pirmininku. Ne taip, kaip kan. J. Stankevičiaus, jo santykiai su Vatikano kurija ir kata­likiškosios išeivijos atstovais nebuvo tokie šalti, o tai atitiko sovietų valdžios interesus. Režimas tikėjosi tai panaudoti tolesniam „agentūriniam skverbimuisi" į Va­tikaną, o vysk. J. Labukas - iškovoti palankesnes sąly­gas veikti Lietuvos KB.

 

Sovietų valdžios pritarimu Lietuvoje vyskupų toliau daugėjo, tačiau jų kvalifikacija nebuvo nepriekaištinga -tą patvirtino netolima ateitis. 1967 m. spalio mėn. į vys­kupų sinodo posėdžius atvykęs vysk. J. Labukas pasiūlė nominuoti vyskupu Telšių vyskupijos kapitulinį vikarą kun. Juozą Pletkų, kuris šioms pareigoms buvo išrink­tas po vysk. P Maželio mirties. Būdingi kriterijai, pagal

 

* 1960 m. mirė arkivysk. A. Springovičius, o jo augziliarui vysk. K. Dulbinskiui sovietų valdžia ne tik neleido vykdyti ganytojiškų pareigų, bet ir uždraudė gyventi Latvijoje bei dirbti pastoracinį darbą. Vysk. J. Vaivodas vėliau artimai bendravo su Maskvos pa­triarchatu, kuris apdovanojo keliais ordinais.

4 Pažyma apie 1959 m. gegužės 15 d. įvykusį LSSR KGB pareigūnų su­sitikimą su prel. J. Labuku, LYA, f. K-l, ap. 45, b. 99, 1. 55.

** J. Labukas kandidatu į vyskupus buvo pristatytas jau 1943 m., tačiau tąkart jis nebuvo nominuotas.

  

Vysk. J. Pletkaus konsekracija Telšių katedroje (LNM)

 

kuriuos J. Rugienis atsirinko valdytoją, prieš tai atme­tęs net šešis Telšių vyskupijos kapitulos pasiūlytus kan­didatus, buvo tokie: lojalus valdžiai, ne religinis fanati­kas, nesibodintis pasaulietiškų pramogų, tačiau turintis autoritetą tarp kunigų5. Vatikano kurija taip pat ne­įžvelgė kliūčių jam tapti vyskupu, todėl 1968 m. vasario 25 d. gausiai į Telšių katedrą susirinkę tikintieji turėjo progą pirmą kartą išvysti reformuotas vyskupo konsek­ravimo apeigas.

 

Jau kitais metais vysk. J. Labukas į Romą nuvyko su nauja misija. Šį kartą jis siūlė nominuoti vyskupais studijas Romoje neseniai baigusį kanonų teisės dakta­rą R. Krikščiūną ir Klaipėdos bažnyčios statytoją kun. L. Povilonį MIC. Kun. R. Krikščiūnas tuo metu jau buvo Kauno arkivyskupijos generalvikaras ir sovietų valdžios numatymu ateityje turėjo pakeisti vysk. J. Labuką. Kun. L. Povilonis 1962 m. buvo nuteistas 8 metus kalėti, tačiau jau 1964 m. buvo paleistas ir paskirtas Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Nekalto Pra­sidėjimo bažnyčios administratoriumi. Jau vien šis faktas rodo, kad sovietų valdžia ne tik dovanojo jam už praeities nuodėmes, bet ir visiškai juo pasitikėjo. Be to, iš KGB dokumentų matyti, jog dar prieš suėmi­mą jis galėjo būti įsipainiojęs į šios institucijos žaban­gas6, todėl neatmestina prielaida, kad į laisvę jis buvo paleistas mainais už atitinkamus įsipareigojimus. Vati­kanas siūlė alternatyvias kandidatūras, tačiau vysk. J. Labukui pareiškus, kad tokiu atveju sovietų valdžia neleistų jiems dirbti ganytojiško darbo, buvo duotas sutikimas konsekruoti R. Krikščiūną ir L. Povilonį. Nors oficialus patvirtinimas buvo gautas 1969 m. lap­kričio mėn. pradžioje, viešai apie tai buvo pranešta tik likus kelioms dienoms iki konsekravimo iškilmių, bai­minantis, kad prieštaravusieji šiai nominacijai nespėtų sukliudyti. Šį kartą, ne taip, kaip ankstesniais atve-

 

5 J. Rugienio 1966 m. liepos 4 d. pažyma V. Kurojedovui, LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 73, 1. 30.

6                LSSR KGB Klaipėdos miesto skyriaus 1958 m. darbo ataskaitoje teigiama, kad Klaipėdos klebonas yra agentas 2345 (LYA, f. K-l, ap. 3, b. 511, 1. 100). Agentas tokiu pat slapyvardžiu 1947 m. pra­nešė apie kun. P. Račiūno MIC susitikimą Maskvoje su kun. A. La-beržė. Kun. L. Povilonis apie tai galėjo žinoti, nes tuo metu jis, kaip ir kun. P. Račiūnas, gyveno marijonų vienuolyne Panevėžyje.

 

jais, nebuvo atsiklausta ir Šv. Kazimiero kolegijos nuomonės apie kandidatus7.

Gana gausi ir įtakinga dvasininkų, išeivių iš komu­nistų valdomų Vidurio ir Rytų Europos valstybių, dias­pora Romoje, netikėjusi komunistinio režimo gerais ke­tinimais, nepritarė naujajai Vatikano Rytų politikai. Ne išimtis buvo ir lietuvių dvasininkai, telkęsi apie Šv. Ka­zimiero kolegiją. Maskvą erzino ir tai, kad per kolegiją Vatikaną pasiekdavo informacija apie Bažnyčios padėtį Lietuvoje, gauta iš nepriklausomų šaltinių. Per Vatika­no radijo lietuviškosios programos laidas ši informacija grįždavo ir į Lietuvą. Sovietų valdžią ypač suerzino 1969 m. vasarą ir rudenį transliuotos kelios laidos, ku­riose buvo kalbama apie religijos laisvės suvaržymus Lietuvoje8. Pasinaudodama Vatikano susirūpinimu dėl Bažnyčios padėties Sovietų Sąjungoje, Maskva stengėsi apriboti išeivių įtaką.

 

Jau nuo pirmosios Vatikano II Susirinkimo sesijos delegatai iš Lietuvos vykdė KGB užduotį kurstyti nesu­tarimus tarp „reakcingųjų" dvasininkų (vysk. V Brizgys, prel. L. Tulaba) ir „realiai vertinančių esančią padėtį, veikiančių pozityviai ir besidominčių gyvenimu Lietuvos TSR"9. Nesantaika tarp katalikiškosios emigracijos at­stovų ypač sustiprėjo kaip tik septintojo dešimtmečio vi­duryje. 1963 m. pabaigoje, kai vysk. V Brizgys popiežiui pristatė kandidatus vyskupo, turėjusio Europoje koordi­nuoti lietuvių išeivių sielovadą, nominacijai, nemažai iš­eivių kunigų ir pasauliečių ėmė rašyti laiškus, kuriuose abejojo pirmuoju vyskupo sąraše įrašyto prel. L. Tulabos tinkamumu vyskupo pareigoms. Neaišku, ar tai turėjo įtakos, bet vyskupu buvo nominuotas P Brazys MIC, ku­ris greitai ėmė konfliktuoti su vysk. V Brizgio „komanda" dėl liturginės reformos vykdymo išeivijoje principų ir kitais klausimais. Nesutarimų tarp vysk. V Brizgio šali­ninkų (daugiausia pasitraukusių iš Lietuvos po SSRS ir Vokietijos karo) ir jų oponentų aistras pakurstė KGB pa­rengtos sovietinės spaudos publikacijos apie kai kurių dvasininkų bendradarbiavimą su vokiečių okupacine val­džia (apie tai jau kalbėta ankstesniame skyriuje). Suma­žinti emigravusių dvasininkų autoritetą turėjo ir KGB užsakymu parašyti Lietuvos kunigų straipsniai, kuriuose negatyviai vertinta emigrantų veikla.

 

Sovietų režimas įvairiais būdais stengėsi Vatikaną įtikinti, kad ignoruojant emigrantus Lietuvoje būtų lengviau spręsti KB problemas. Prieš pat J. Labuko kon­sekraciją SSRS ambasadorius Italijoje, akivaizdžiai tikė­damasis, kad jo žodžiai pasieks popiežių, būsimajam vyskupui pareiškė, jog Maskva palankiau žiūrėtų į Baž­nyčią Lietuvoje, jeigu Vatikanas uždarytų Lietuvos at­stovybę prie Šventojo Sosto, neleistų Vatikano radijo lie­tuvių redakcijai transliuoti antisovietinių laidų, perduo­tų Šv. Kazimiero kolegijos administravimą Lietuvos hie-rarchams10. Panašios sugestijos buvo kartojamos gana reguliariai ir turėjo kai kurių praktinių padarinių. Maskvos pažadai netrukdyti Vatikano radijo laidoms, jei bus perduodama tik religinio turinio informacija, paska-

 

7 L. Tulaba, Romos popiežiškoji Šv. Kazimiero lietuvių kolegija, p. 224.

8 J. Rugienio 1969 m. lapkričio 24 d. pažyma LKP CK sekretoriui A. Barkauskui ir L. Diržinskaitei „Apie nelojalių katalikų dvasinin­kų priešiškos veiklos suaktyvėjimą", LCVA, f. R-754, ap. 13, b. 1089, 1. 100.

9 LSSR KGB pirmininko A. Randakevičiaus pažyma A. Sniečkui apie Lietuvos katalikų dvasininkijos delegacijos dalyvavimą pirmojoje Vatikano II Susirinkimo sesijoje, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 39, 1. 153.

10 L. Tulaba, Romos popiežiškoji Šv. Kazimiero lietuvių kolegija, p. 186.

 

tino Vatikano radijo vadovybę 1970 m. pradėti griežtai kontroliuoti lietuviškas laidas, kad jose nebūtų politi­nės propagandos.

 

Mažiau paisyta ir Šv. Kazimiero kolegijos nuomonės sprendžiant klausimus, susijusius su KB veikla. Jos va­dovybė net nebuvo informuota, kad iš Lietuvos atvyks dar du kunigai studijuoti popiežiaus universitetuose. 1968 m. pradžioje į Romą atvykę kunigai Juozas Pran-ka ir Pranciškus Vaičekonis apsigyveno ne lietuvių, o austrų Švč. Mergelės Marijos Dvasios kolegijoje. Šv. Ka­zimiero kolegijos vadovybė jau anksčiau buvo Šventąjį Sostą informavusi, kad ji nebepriims „studentų" iš Lie­tuvos, nes jie tarnauja sovietų žvalgybai ir vėliau yra panaudojami Bažnyčiai griauti iš vidaus11. Kaip vėliau paaiškėjo, šie nuogąstavimai nebuvo visiškai be pagrin­do: kunigus J. Pranką ir P Vaičekonį studijoms Romoje KGB rengė jau nuo 1965 m.12

 

Naująją Vatikano Rytų politiką kritikavo ne tik radi­kalesni išeivijos dvasininkai - jos nesuprato ir dauguma nesusitaikiusių su sovietų režimo primestais religinio gyvenimo apribojimais Lietuvos kunigų. Kai buvo suži­nota, kad vyskupais bus pašventinti R. Krikščiūnas ir L. Povilonis, nemažai kunigų bandė protestuoti; kai tai negelbėjo, jie jautėsi labai prislėgti13. A. Casaroli'o nuo­mone, kad ir mažai vaisingas, dialogas su komunistine valdžia buvo būtinas siekiant išvengti visiško Bažnyčios izoliavimo, o vyskupai, nors ir mažai galintys, užtikrino Bažnyčios vienybę14. Tačiau, atrodo, Vatikano diplomati­nė tarnyba truputį pervertino komunistų galią. Kaip pa­rodė vėlesni įvykiai, sovietų valdžia nebeturėjo pakan­kamai politinės valios užgniaužti tikinčiųjų teisių sąjū­dį. Tuo tarpu valdžiai priimtinų dvasininkų skyrimas vyskupais iš tiesų buvo Bažnyčią vienijantis, tačiau jos pasipriešinimą slopinantis veiksnys. Valdžios reikalavi­mams nuolaidūs vyskupijų valdytojai, neturėdami vys­kupo mitros, stiprėjant opozicinėms nuotaikoms ilgai­niui būtų visiškai praradę autoritetą, ir būtų sumažėjęs paprastų kunigų paklusnumas. Įšventinus į vyskupus, padidėjo jų autoritetas, tačiau iš dalies buvo demorali­zuoti tie, kurie priešinosi režimo antireliginei politikai. Maskvos „flirtas" su Vatikanu tuo pat metu buvo vie­nas iš veiksnių, skatinusių iškelti tikinčiųjų teisių pa­žeidimus, - mat aktyvesni dvasininkai ir tikintieji bai­minosi, kad režimui pavyks suformuoti sau naudingą Vatikano ir laisvojo pasaulio nuomonę apie Bažnyčios padėtį Lietuvoje.

 

Nepaisant deformuojamosios sovietų režimo veiklos, po karo pirmą kartą atkurti tiesioginiai ryšiai su visuo­tine Bažnyčia turėjo didelę reikšmę Lietuvos katali­kams. Visų pirma dėl to, kad atsirado galimybė grįžti prie visuotinės Bažnyčios gyvenimo ritmo. Sovietų val­džios pareigūnai netgi tvirtino, kad lietuviškos Vatikano radijo laidos, padažnėję užsienio turistų apsilankymai bei oficialūs Bažnyčios hierarchų ryšiai su Šventuoju Sostu buvo svarbiausia priežastis, dėl kurios Lietuvoje atsirado Bažnyčios ir tikinčiųjų teisių sąjūdis15. Iš Ro­mos grįžę vyskupijų valdytojai stengėsi supažindinti ku-

 

11 Ibid., p. 206-207.

12 LSSR KGB 2-osios valdybos 2-ojo skyriaus 1965 m. darbo planas, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 53, 1. 67.

13 P. Rauda, Nežinomi mums, Viešpatie, tavo keliai, Vilnius, 2000, p. 408.

14 „Apie Rytų politiką ir vyskupų skyrimus" (1. Vaišvilaitės 1996 m. interviu su A. Casaroli'u), Naujasis židinys, 1998, Nr. 5/6, p. 287-290.

15              J. Rugienio 1972 m. pažyma „Apie kurstytojišką Vatikano propagandą siekiant suaktyvinti katalikų bažnyčios veiklą Lietuvoje", LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 86, 1. 30-38.

 

nigus ir tikinčiuosius su Susirinkimo nutarimais, pagal jų reikalavimus pertvarkyti kunigų darbą, atsiliepti į Susirinkimo kvietimą įsitraukti į ekumeninį bendravi­mą. Dar 1962 m. pabaigoje, grįžęs iš pirmosios Susirin­kimo sesijos, kan. C. Krivaitis išleido aplinkraštį kuni­gams, kuriame jiems nurodė aiškinti tikintiesiems Susi­rinkimo reikšmę, raginti melstis už jo sėkmę. Pasak J. Rugienio, tai sukėlė nereikalingą susidomėjimą Susi­rinkimo darbu16. Pasibaigus Susirinkimui, 1966 m. sau­sio 25 d. vyskupijų valdytojai taip pat paskelbė bendrą kreipimąsi į tikinčiuosius, kuriame pabrėžė, kad likęs jubiliejinių metų laikas (iki Velykų) turi būti skirtas dėkojimui Dievui už sėkmingą Susirinkimo darbą ir su­sipažinimui su jo nutarimais. Matydamas, jog kunigai ir tikintieji yra pakankamai informuoti apie Susirinki­mo darbą, J. Rugienis neprieštaravo, kad Susirinkimo nutarimų rinkinys būtų išleistas oficialiai, nes tai, jo teigimu, leistų demaskuoti priešišką propagandą ir ap­rūpinti jais propagandininkus. Atitinkamai buvo numa­tyta paskirstyti planuotą 2,3 tūkst. egzempliorių tiražą: 1000 išsiųsti į užsienį, 200 palikti įgaliotiniui, 200 skir­ti valstybinėms organizacijoms, o likusius 900 išdalyti kunigams17.

 

Vykdydami Susirinkimo patvirtintą konstituciją „Apie kunigų tarnystę ir gyvenimą", vyskupijų valdyto­jai pirmiausia išsiuntinėjo klebonams anketas, turėju­sias atstoti parapijų pastoracinę vizitaciją, kurios atlikti sovietų režimo sąlygomis buvo neįmanoma. RKRT įga­liotinis jau 1966 m. pažymėjo kurijų pastangas patikrin­ti ir kelti kunigų teologinio išprusimo lygį, gerinti drausmę, didinti dekanų atsakomybę, rūpintis, kad ku­nigų kasdieniame ganytojiškame darbe būtų kuo ma­žiau formalumo. Kunigų pastoracinio darbo atgaivinimo pastangas liudijo ir rekordinis kunigų dispozicijų skai­čius pirmaisias po Susirinkimo metais: net 178 kunigai pakeitė savo tarnybos vietą, iš jų tik 13 buvo perkelti įgaliotinio iniciatyva18.

 

Vatikano II Susirinkimas išmušė sovietų režimui iš rankų jo iki tol neretai naudotą antireliginės veiklos ginklą - galimybę pasinaudoti nesutarimais tarp krikš­čioniškųjų konfesijų. Naujas KB požiūris į atsiskyrusius tikėjimo brolius atvėrė galimybes glaudžiau bendrauti. Nuo septintojo dešimtmečio vidurio ir Lietuvoje pastebi­ma daugiau ekumeninio suartėjimo ženklų: 1965 m. pa­baigoje Šilutėje pirmą kartą surengtos ekumeninės pa­maldos, populiarūs pasidarė aukštų Bažnyčios hierarchų mandagumo vizitai įvairių sukakčių proga. Tačiau jie dar mažai reiškėsi tarp paprastų tikinčiųjų ir dvasinin­kų. Daug svarbiau buvo tai, kad 1968 m. pasirodžiusia­me atnaujintame „Liturginiame maldyne" nebebuvo maldų, kuriose būtų žeminančių ar įžeidžiančių kitų krikščioniškųjų konfesijų tikinčiuosius žodžių.

 

Oficialiai išleistas „Liturginis maldynas" (6,5 tūkst. egzempliorių tiražu) tapo pagrindiniu šaltiniu, iš kurio pirmą kartą susipažinti su Vatikano II Susirinkimo pa­darytais liturgikos pakeitimais galėjo ne tik kunigai, bet ir tikintieji. Liturginė reforma bene labiausiai pakeitė Lietuvos katalikų gyvenimą po Susirinkimo. Pagrindinis jos tikslas - padaryti apeigas labiau suprantamas tikin­tiesiems, todėl ji pirmiausia numatė plėsti nacionalinių kalbų vartojimą vietoj anksčiau dominavusios lotynų

 

16 RKRT įgaliotinio 1962 m. darbo ataskaita, ibid., b. 63, 1. 8.

17 J. Rugienio 1967 m. balandžio 12 d. raštas LKP CK sekretoriui A. Barkauskui, ibid., b. 75, 1. 39. 18 RKRT įgaliotinio 1966 m. darbo ataskaita, ibid., b. 72, 1.24.

 

 

kalbos. Reformai Lietuvoje parengti 1965 m. vasario mėn. buvo įsteigta Liturginė komisija, kuriai vadovauti ėmėsi kan. C. Krivaitis. Jos branduolį sudarė prel. Leo­poldas Pratkelis, kunigai V Aliulis, Jonas Mintaučkis ir Jonas Paliukas. Be jau minėtų „Liturginio maldyno" ir Susirinkimo nutarimų rinkinio, ši komisija parengė dviejų dalių „Apeigyną" su priedais, kuris 1966 m. buvo taip pat oficialiai išleistas 3000 egzempliorių tiražu. Apeigų pakeitimai Lietuvoje pradėjo galioti nuo 1967 m. gegužės mėn., tačiau lietuvių kalba per šv. Mišias imta vartoti tik nuo 1970 m. lapkričio 1 d.

 

Sovietų valdžia, leidusi Lietuvoje vykdyti liturginę reformą, pirma, siekė išvengti nepalankaus vertinimo dėl religijos persekiojimo Sovietų Sąjungoje, o antra, ti­kėjosi, kad tai „nesuaktyvins religinės veiklos respubli­koje", nes, KGB teigimu, „dauguma kunigų liturgijos reformavimą vertina skeptiškai"19. Dauguma kunigų Lietuvoje, dėl savo pačių konservatyvumo ar bijodami vyresniosios kartos tikinčiųjų, prisirišusių prie senų apeigų, atšalimo, iš tikrųjų atsargiai vertino liturgijos pakeitimus. Skeptiškai liturginę reformą vertino ir dva­sininkai, suvokę, kad ji gali būti sėkminga tik būdama neatsiejama bendro Bažnyčios atsinaujinimo dalimi. Pa­vyzdžiui, Maskvos šv. Liudviko bažnyčios klebonas S. Mažeika MIC vysk. L. Poviloniui rašė, kad liturgijos reforma „turi eiti išvien su kunigo gyvenimo refor­ma"20. Vatikano II Susirinkimo apibrėžta Bažnyčios samprata neišvengiamai turėjo susidurti su sovietų reži­mo įvestais religinio gyvenimo apribojimais. Visiškai įgyvendinti Bažnyčios atsinaujinimo programą buvo ga­lima tik ignoruojant šiuos apribojimus. Kartu buvo su­vokta, kad tik atsinaujinimas gali garantuoti Bažnyčios išlikimą sovietų režimo sąlygomis. Teisinga išvada, kad viena iš pagrindinių katalikiškojo pasipriešinimo sąjū­džio atsiradimo Lietuvoje priežasčių - Vatikano II Susi­rinkimo nutarimai21. Galima daryti prielaidą, jog, be ki­tų priežasčių, gerokai mažesnę tikinčiųjų teisių sąjūdžio reikšmę Latvijoje ir Estijoje, kur vyravo liuteronybė, lė­mė ir tai, kad Liuteronų bažnyčioje tokio radikalaus at­sinaujinimo impulso nebuvo.

 

Nušalinus N. Chruščiovą, antireliginė sovietų val­džios politika neteko ankstesnio radikalumo, tačiau es­minio pokyčio taip pat nebuvo. Dauguma septintojo de­šimtmečio pradžioje parengtų visuomenės ateizavimo programų buvo vykdomos toliau, atsisakyta tik šiurkš­čiausių religinio gyvenimo varžymo būdų: nustota ma­siškai uždarinėti maldos namus ir represuoti dvasinin­kus bei aktyvesnius tikinčiuosius. 1965 m. sausio 27 d. SSRS ATP priėmė nutarimą „Dėl kai kurių socialistinio pažeidimo faktų, nukreiptų prieš tikinčiuosius". Be kita ko, pagal jį turėjo būti peržiūrėtos visų nuteistų ir atlie­kančių bausmę bei ištremtų dvasininkų bylos22. 1965 m. buvo panaikinti nuosprendžiai už vaikų katechizavimą nuteistiems kunigams Juozui Zdebskiui bei V Šikšniui,

 

19 LSSR KGB pirmininko A. Randakevičiaus pažyma A. Sniečkui apie Lietuvos katalikų dvasininkijos delegacijos dalyvavimą trečiojoje Vatikano II Susirinkimo sesijoje, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 51, 1. 12. Pa­žymos tekstas taip pat publikuotas: Lietuvos archyvai, 1999/13, p. 88-93.

20 Cit. iš: E. Jaseliūnas, Vatikano II Susirinkimo nutarimų įtaka katalikiškojo pasipriešinimo formavhnuisi Lietuvoje, A. Streikaus asmeninis archy­vas, mašinraštis, 1. 3.

21Ibid., 1. 22.

22J. Rugienio 1965 m. liepos 7 d. ataskaita apie SSRS AT prezidiumo nutarimo „Dėl kai kurių socialistinio pažeidimo faktų, nu­kreiptų prieš tikinčiuosius" vykdymą, LCVA, f. R-181, ap. 1, b. 148, 1. 38-39.

 

 

iš kalinimo ir tremties vietų į Lietuvą grįžo devyni ku­nigai23, tarp jų - ir 16 metų lageryje praleidęs kun. E Račiūnas.

 

Bažnyčios padėtis Lietuvoje ir toliau iš esmės liko nepakitusi. 1966 m. LSSR ATP detalizavo religinių kul­tų tvarkos pažeidimus, už kuriuos grėsė baudžiamoji ir administracinė atsakomybė24. Buvo numatytas laisvės atėmimas vieneriems metams už „priverstines" rinklia­vas, nepilnamečių religinio mokymo organizavimą ir sis­temingą vykdymą, religinių susirinkimų ir kitų apeigų, pažeidžiančių viešąją tvarką, vykdymą, taip pat „už ap­gaulės veiksmus, kurių tikslas - kurstyti gyventojų ma­sėse religinius prietarus". BK 143 straipsnis buvo papil­dytas nuostata, kad už tą pačią veiką, padarytą asmens, anksčiau jau teisto už įstatymų dėl bažnyčios atskyrimo nuo valstybės ir mokyklos - nuo bažnyčios pažeidimą, baudžiama laisvės atėmimu iki trejų metų. Tiesa, tokia pat atsakomybė buvo numatyta už „piliečių teisių apri­bojimą, daromą priklausomai nuo jų pažiūros į religi­ją"25, kas galėjo būti viena iš paskatų tikintiesiems ak­tyviau ginti savo teises. Už mažesnius nusižengimus buvo numatyta administracinė 50 rublių bauda, kurią galėjo skirti administracinės komisijos prie rajonų ir miestų vykdomųjų komitetų. Tais pačiais metais prie vi­sų šių vykdomųjų komitetų buvo sudarytos religinių kultų įstatymų laikymosi priežiūros komisijos, kurios turėjo sustiprinti religinio gyvenimo kontrolę. Sustip­rintas buvo ir RRT įgaliotinio aparatas. 1969 m. vyriau­siuoju referentu šioje įstaigoje pradėjo dirbti KGB majo­ras, 1941 m. „pasižymėjęs" per Rainių žudynes, R Ras­lanas, kuris turėjo nemažą darbo su religinėmis ben­druomenėmis patirtį:  1946-1949 m. jis buvo LSSR MGB O skyriaus viršininko pavaduotojas, po J. Stalino mirties kurį laiką vadovavo LSSR MVD IV valdybai.

 

1966-1969 m. represinės priemonės kunigams draus­minti nebuvo naudojamos. Tai, pasak J. Rugienio, buvo viena iš priežasčių, dėl kurios kunigai ėmė drąsiau ginti Bažnyčios teises ir aktyvinti pastoracinę veiklą, todėl jis reikalavo imtis griežtesnių priemonių, kad būtų atkurta religinio gyvenimo kontrolė26. Pirmasis nukentėjo jau du kartus iki tol teistas kun. A. Šeškevičius SJ. Grįžęs iš kalinimo vietos, praėjus vos keliems mėnesiams jis vėl buvo apkaltintas, kad katechizavo vaikus, ir nuteis­tas 1 metus kalėti griežtojo režimo kalėjime. Tuo pačiu metu pradėta skirti administracines baudas kunigams, kurie leisdavo nepilnamečiams patarnauti per šv. Mi-šiams, giedoti bažnyčios chore ar eiti procesijose. 1969-1972 m. administracinėmis 50 rublių baudomis už tai buvo nubausti šeši kunigai. Be to, 1971 m. dar du kuni­gai, J. Zdebskis ir Prosperas Bubnys, buvo nuteisti kalė­ti už vaikų katechizavimą.

 

Ateistinė propaganda susilpnėjo taip pat tik sąlygiš­kai, dauguma dešimtmečio pradžioje sumanytų ar pra­dėtų ateistinės propagandos ir švietimo programų buvo vykdomos toliau. 1966 m. duris atvėrė prieš penkerius metus įkurtas LSSR ateizmo muziejus, Vilniaus univer­sitete buvo įsteigta Filosofijos istorijos ir ateizmo kated­ra. Atsiliepiant į komunistų partijos raginimą pagrįsti

 

23 RRT įgaliotinio 1965 m. darbo ataskaita, ibid., ap. 3, b. 70, 1. 35.

24 LSSR AT prezidiumo 1966 m. gegužės 12 d. nutarimas „Dėl Lietuvos TSR baudžiamojo kodekso 143 straipsnio taikymo", Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1966, p. 183-184.

25 Ibid.

26 J. Rugienio 1969 m. lapkričio 24 d. pažyma A. Barkauskui ir L. Diržinskaitei, LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 82, 1.51-162.

 

 

Kauno kunigų seminarijos auklėtiniai eina į paskaitas, 1964 m. (LCVA VGDS)

 

 

ateistinę propagandą mokslo argumentais, Maskvoje bu­vo įsteigtas Mokslinio ateizmo institutas (1982 m. Vil­niuje buvo įkurtas tarprespublikinis šio instituto filia­las), o 1966 m. pradėjo eiti žurnalas „Voprosy naučnogo ateizmą". Ypač daug dėmesio buvo skirta religijos socio­logijai, kuri turėjo parodyti religingumo mažėjimą „brandaus socializmo" visuomenėje.

 

Vatikano aprobuoti nauji Bažnyčios hierarchai nedrį­so priešintis sovietų valdžios reikalavimams ir padėjo įteisinti pastoracinės veiklos suvaržymus. Vysk. J. Labu­kas aštuntojo dešimtmečio pradžioje uždraudė Kauno arkivyskupijoje bei Vilkaviškio vyskupijoje sakyti pa­mokslus ir klausyti išpažinčių iš kitų diecezijų atvyku­siems kunigams. RRT įgaliotinio spaudžiamas, jis taip pat išsirūpino Vatikano sutikimą, kad skiriant kunigus nebūtų griežtai laikomasi kanonų reikalavimų. Kaišia­dorių ir Panevėžio vyskupijų valdytojas kan. P Bakšys 1970 m. uždraudė kunigams kviestis į pagalbą kitų pa­rapijų tikinčiuosius. Sis draudimas buvo nukreiptas prieš chorų, kuriuos tuo metu turėjo tik ketvirtadalis visų bažnyčių, važinėjimus iš vienos parapijos į kitą. Taip Bažnyčios vidaus gyvenimas buvo visiškai priderin­tas prie valdžios nustatytų suvaržymų.

 

Aktyvesniems dvasininkams nerimą ypač kėlė kuni­gų seminarijos būklė. Nuo septintojo dešimtmečio pra­džios į ją kasmet buvo galima priimti ne daugiau kaip 5 RRT įgaliotinio ir KGB atrankos kliūtis įveikusius kan­didatus. Nors katalikiška teologinė mintis, atsiliepdama į sparčiai besikeičiančio pasaulio iššūkius, per kelis po­kario dešimtmečius taip pat ženkliai atsinaujino, Kauno kunigų seminarijos klierikų galimybės susipažinti su jos pasiekimais buvo labai ribotos. Teologinis būsimųjų ku­nigų rengimas ypač susilpnėjo seminarijos rektoriumi tapus kun. V Butkui, kuris daugiau dėmesio skyrė ad­ministracinių gebėjimų ugdymui, kas visiškai atitiko so­vietų valdžios interesus. Vysk. J. Steponavičius, matyda­mas tokią padėtį, 1970 m. netgi siūlė vysk. J. Labukui pagalvoti, ar nevertėtų išvis uždaryti seminariją, jeigu ordinarams nėra galimybių ją savarankiškai tvarkyti27.

 

Tuo metu sovietų valdžia vis intensyviau skleidė dezinformaciją apie Bažnyčios padėtį Lietuvoje. Visuo­menės informavimo priemonėse nuo septintojo dešimt­mečio vidurio labai padaugėjo straipsnių ir įvairių inter­viu, kuriuose buvo įrodinėjama, kad Sovietų Sąjungos

 

27 Vysk. J. Steponavičiaus laiškas vysk. J. Labukui (vertimas į rusų k.), ibid., b. 82, 1. 165.

 




Vysk. J. Labukas pas popiežių Paulių VI, 1971 m. (LNM)

 

įstatymai esą garantuoja visišką sąžinės laisvę. Ypač stengtasi paveikti Vakarų viešąją nuomonę ir Vatikaną. 1971 m. anglų ir prancūzų kalbomis išėjo gausiai iliust­ruota, J. Rimaičio slapyvardžiu pasirašyta, RRT įgalioti­nio J. Rugienio parengta brošiūra „Religija Lietuvoje", kurioje KB padėtis pavaizduota pagražintai, nutylint nepageidaujamus dalykus. Nemažą pavojų Bažnyčiai kė­lė tai, kad režimui reikalinga informacija buvo sklei­džiama pačių dvasininkų lūpomis. Vyskupai J. Labukas, R. Krikščiūnas, kan. C. Krivaitis, seminarijos rektorius, duodami interviu užsienio skaitytojams skirtiems leidi­niams, ne kartą kalbėjo apie visiškai normalią Bažny­čios padėtį Lietuvoje. Tam pačiam tikslui buvo panaudo­jami ir tiesioginiai Lietuvos vyskupų ryšiai su Vatikanu. 1971 m. gegužės mėn. vyskupai J. Labukas, L. Povilonis ir R. Krikščiūnas, lydimi etatinio palydovo - Rumšiškių klebono J. Žemaičio ir Akmenės klebono Antano Vai­čiaus*, pirmą kartą nuo sovietų okupacijos pradžios at­vyko su vizitu ad limina. Svarbiausia priežastis, dėl ku­rios J. Rugienis siūlė neprieštarauti šiai išvykai, buvo galimybė „išsklaidyti mitą apie religijos persekiojimą Lietuvoje"28.

 

1982 m. žvelgdami atgal, „Kronikos" autoriai Baž­nyčios atgimimo pradžią matė septintojo dešimtmečio viduryje: „Kunigai pamažu įsidrąsino ir pradėjo tai vie­nur, tai kitur grupėmis katechizuoti vaikus. Pamoks­luose vis dažniau suskambėdavo drąsus žodis, raginan­tis pabusti iš miego, baimės ir sustingimo. Religijų rei­kalų tarybos įgaliotinio pastangos terorizuoti kunigus vis mažiau pasisekdavo"29. Tai užfiksavo ir RRT įgalio­tinis. Nuo 1965 m. savo metinėse ataskaitose jis vis daugiau dėmesio skyrė kunigų pamokslams, kuriuose „iškraipoma tarybų valdžios politika religijos atžvilgiu", t. y. kalbama apie įvairius religinio gyvenimo suvaržy­mus, tikinčiųjų diskriminavimą. Ypač jam užkliūdavo Aukštaitijos kunigai J. Baltušis, Karolis Garuckas, Al­gimantas Keina, Bronius Laurinavičius, A. Taločka30. Apie 1966 m. uolesni kunigai ėmė rinktis į slaptus su­sirinkimus, kuriuose svarstydavo pastoracijos, represijų

 

* pradžių buvo numatyta, kad vyks tuometinis seminarijos vicerek-torius ir Liturginės komisijos sekretorius V. Aliulis, tačiau valdžia jo neišleido.

28              J. Rugienio 1971 m. kovo 12 d. raštas V. Kurojedovui, LCVA, f. R-181, ap. 1, b. 182, 1. 161-162.

29              „Lietuvos Katalikų Bažnyčios dvasinis atgimimas", Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika, Chicago, 1984, t. 7, p. 100.

30              RRT įgaliotinio 1965 m. darbo ataskaita, LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 70, 1. 20.

 

prieš Bažnyčią ir pasipriešinimo joms klausimus31. 1967 m. LSSR KGB jau akylai stebėjo 11 kunigų (Kon­stantiną Ambrasą, Albiną Dumbliauską, P Račiūną ir kt.), kuriuos įtarė nelegaliai perduodavus Vatikanui in­formaciją apie Bažnyčios suvaržymus Lietuvoje32. Taigi, nors katalikiškojo opozicinio sąjūdžio pradžia istoriogra­fijoje paprastai datuojama 1968 m., matyt, tiesioginė jo genezė prasidėjo keliais metais anksčiau, apie 1965 1966 m.

 

1968 m. balandžio 12 d. SSRS AT priimtas nutari­mas „Dėl piliečių skundų, pareiškimų ir pasiūlymų nag­rinėjimo tvarkos"33, reikalavęs, kad vietos valdžios insti­tucijos atidžiau reaguotų į piliečių pareiškimus, paskati­no išbandyti tokią formą ir Bažnyčios bei tikinčiųjų tei­sėms ginti. 1968 m. rugpjūčio 7 d. Telšių vyskupijos ku­nigas Vytautas Šlevas parašė pirmą atvirą peticiją SSRS MT pirmininkui A. Kosyginui, kurioje reikalavo padi­dinti klierikų skaičių kunigų seminarijoje, sumažinti diskriminacinį mokestį už elektrą bažnyčioms (25 ka­peikų, kai bendras tarifas buvo 4 kapeikos) ir leisti iš­spausdinti naują maldyną. 1968 m. pabaigoje buvo pa­rengta ir pirma kolektyvinė peticija: 63 Vilkaviškio vys­kupijos kunigai ragino vysk. J. Labuką pasipriešinti val­džios kišimuisi į kunigų seminarijos reikalus. 1968-1971 m. iš viso buvo parengta 10 kolektyvinių peticijų, kurias bent po vieną kartą pasirašė apie 350 kunigų, t. y. beveik pusė tuo metu dirbusiųjų Lietuvoje. Akty­viausi buvo Vilkaviškio vyskupijos kunigai, parengę ke­turias kolektyvines peticijas, ir Vilniaus arkivyskupijos kunigai, parengę tris peticijas. Tarp pirmųjų pareiškimų autorių keltų problemų aiškiai dominavo kunigų semi­narijos reikalai. Net šeši iš dešimties kolektyvinių raštų pirmiausia pabrėžė valdžios trukdymus laisvai rengti naujus kunigus. Be to, apie padėtį seminarijoje buvo kalbama keliuose pavieniuose atviruose laiškuose.

 

Pradiniam pasipriešinimo etapui taip pat būdinga viltis paveikti vyskupų bei valdytojų laikyseną ir paska­tinti juos aktyviau ginti Bažnyčios teises. Tačiau tuome­tiniai Bažnyčios hierarchai į tai reagavo labai skausmin­gai. Pasirašę peticijas kunigai buvo apkaltinti Bažnyčios vienybės skaldymu ir vyskupų šmeižimu. 1970 m. rug­sėjo mėn. gavęs dar vieną 59 Vilkaviškio vyskupijos ku­nigų pasirašytą laišką, vysk. J. Labukas dekanams nu­rodė uždrausti kunigams pasirašinėti tokius pareiški­mus, o jų organizatorius perkėlė į mažesnes parapijas34. 1969 m. gruodžio 19 d. kun. J. Zdebskio atneštą laišką, kuriame buvo išdėstyti kai kurių kunigų motyvai, kodėl R. Krikščiūnas negali būti pašventintas vyskupu, vysk. J. Labukas suplėšė nė neskaitęs35.

 

Pirmosios peticijos ir atviri laiškai dar beveik neišei­davo į platesnę viešumą, todėl sovietų valdžia ypatingų priemonių dėl to nesiėmė. J. Rugienis siūlė skatinti, kad su nelojaliais kunigais labiau kovotų „pažangiai" nusi­teikę dvasininkai, tačiau tik proteguojant juos asmeniš-

 

31              V. Spengla, Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika, t. 11, Kaunas, 1997, p. 29.

32              LSSR KGB 2-osios valdybos 2-ojo skyriaus 1967 m. antrojo ketvirčio darbo planas, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 63, 1.14.

33              SSRS AT 1968 m. balandžio 12 d. nutarimas „Dėl piliečių skundų, pareiškimų ir pasiūlymų nagrinėjimo tvarkos", Ведомости Верхов­ною Совета СССР, 1968, No 17, c. 243-248.

34              J. Rugienio 1970 m. spalio 12 d. raštas V. Kurojedovui, LCVA, f. R-181, ap. 1, b. 176, 1. 60.

35              Agento Daktaro 1970 m. sausio 27 d. pranešimas, LYA, f. K-l, ap. 45, b. 500, 1. 69.

 

 

kai, o ne „stiprinant ir plečiant jų pozicijas tikinčiųjų tarpe"36. Kaip vieną iš tokio protegavimo pavyzdžių gali­ma paminėti su valdžios pagalba ant Neries kranto pa­statytą kan. C. Krivaičio vilą, kurios iškilmingas atida­rymas įvyko 1972 m. spalio mėn. Kita vertus, LKP CK viršūnė 1971 m. atmetė vysk. J. Labuko prašymą leisti katalikišką periodinį leidinį, nors tam jau buvo pritaręs LKP CK Propagandos ir agitacijos skyrius37.

 

Aktyviausius kunigus iš pradžių bandyta sutramdyti ir kitomis tradicinėmis priemonėmis. 1969 m. iš kunigų J. Zdebskio ir Sigito Tamkevičiaus buvo atimti registra­cijos pažymėjimai, juos atimti ketinta ir iš Liongino Ku­nevičiaus bei Antano Jokūbausko, tačiau šie atsisakė paklusti įgaliotinio reikalavimui. Tuomet L. Kunevičius buvo paimtas į karinius mokymus, o aktyviam parašų rinkėjui kun. A. Jokūbauskui, grasindamas suspensa, vysk. J. Labukas uždraudė išvykti už Kėdainių parapi­jos, kurios vikaras jis buvo, ribų. Kiti aktyvesni kunigai buvo įspėti arba perkelti į atkampias parapijas.

 

 

Seni ir nauji antibažnytinės politikos metodai

 

Iki 1971 m. SSRS aukščiausioji vadovybė ne itin domė­josi religijos problemomis, jas spręsti ji buvo patikėjusi žemesnėms vykdomosios valdžios grandims38. Tik po to, kai Leonidas Brežnevas 1971 m. kovo mėn. vykusiame SSKP XXIV suvažiavime priminė ideologinio darbo svarbą, liepos 16 d., t. y. po daugiau nei septynerių me­tų pertraukos, buvo priimtas SSKP CK nutarimas, skir­tas ateistinės veiklos problemoms. Jame buvo pažymė­ta, kad „partinės ir ideologinės organizacijos susilpnino

 

dėmesį ateistiniam gyventojų auklėjimui, dažnai pasy­viai stebi religinių pažiūrų plitimą"39. Didžiausią nerimą Maskvai kėlė vis garsesni tikinčiųjų teisių reikalavimai Lietuvoje. LKP CK biuras, pakartodamas pagrindinius SSKP CK nutarimo teiginius, 1972 m. gegužės 12 d. konstatavo, kad apleidus ateistinį darbą bei sustiprėjus „imperialistinei" propagandai „atgijo reakcingoji dvasi­ninkija, siekianti padidinti Bažnyčios įtaką"40.

 

Nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios į Bažnyčios tei­sių sąjūdį vis aktyviau įsitraukė pasauliečiai, atsirado naujos jo formos. Tikinčiųjų protestus sukėlė 1970-1971m. vykę kunigų teismai už vaikų katechizavimą.

 

1972 m. pradžioje parengtą peticiją SSKP CK generali­niam sekretoriui L. Brežnevui ir Jungtinių Tautų gene­raliniam sekretoriui Kurtui "Waldheimui, kurioje buvo trumpai išdėstyti neteisėti KB veiklos suvaržymai, pasi­rašė apie 17 tūkst. Lietuvos gyventojų, be tų lapų su parašais, kuriuos pavyko konfiskuoti KGB. Poreikis kuo plačiau viešinti religijos persekiojimo faktus ir peticijų taktikos ribotumas, siekis demaskuoti valdžios nurody­mus vykdančius kunigus paskatino atsirasti katalikišką pogrindinę periodinę spaudą.

 

1972 m. kovo mėn. pasirodė pirmasis „Kronikos" numeris. Šis leidinys, kurio koncepcijos pagrindinis principas - informuoti apie tikinčiųjų teisių pažeidimus

 

36 J. Rugienio 1969 m. lapkričio 20 d. pažyma LKP CK, LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 82, 1. 162.

37 J. Rugienio 1971 m. kovo 12 d. raštas V. Kurojedovui, ibid., ap. 1, b. 182, 1. 163.

38J. Anderson, op. cit, p. 102.

39Ibid., p. 109.

40LKP CK biuro 1972 m. gegužės 12 d. posėdžio protokolas, LYA LKP DS, f. 1771, ap. 247, b. 44, 1. 10.

 

ir tikinčiųjų teisių sąjūdžio raiškos faktus, tapo svar­biausia kovotojų dėl tikinčiųjų teisių bendravimo ir ko­vos priemone. „Kronika" sėkmingai griovė informacijos monopolį, kurį išlaikydamas sovietų režimas jautėsi stiprus. Po kelerių metų atsirado ir keletas naujų ka­talikiškos krypties pogrindinių periodinių leidinių: „Aušra", „Dievas ir Tėvynė", „Rūpintojėlis", „Ateitis", „Tiesos kelias". Skirtingai nei „Kronikai", jiems svar­biausia buvo ne skleisti aktualią informaciją, nors to taip pat visiškai neignoravo, bet propaguoti krikščio­niškąją pasaulėžiūrą.

 

Taip buvo tęsiamos pasipriešinimo religinės literatū­ros draudimui tradicijos. Bandymų nelegaliai išleisti re­liginę literatūrą būta jau penktajame dešimtmetyje, o nuo šeštojo dešimtmečio vidurio religinė savilaida tapo nenutrūkstamu ir neblogai organizuotu procesu41. Aš­tuntajame dešimtmetyje, perimant naujas technologijas, kūrėsi pogrindinės spaudos leidybos centrai („spaudos taškai") ir gerokai padaugėjo savilaidos būdu išleidžia­mos religinės literatūros. Per 1973 m. lapkričio mėn. at­liktas kratas saugumiečiai paėmė 2 dauginimo aparatus „Era", 4 spausdinimo stakles, 15 rašomųjų mašinėlių, apie 600 kg linotipinio šrifto, 140 kg išspausdintų religi­nės literatūros lapų42. Vienas žymiausių nelegalios reli­ginės literatūros leidėjų, Povilas Petronis, skirtingose vietose buvo įrengęs net 5 namudinio darbo spausdini­mo stakles ir 2 kopijavimo aparatus, kuriais buvo spausdinamos ir dauginamos maldaknygės (padauginta apie 20 tūkst. egzempliorių) bei kitos religinio turinio brošiūros. Iš viso tuo metu Lietuvoje buvo keliolika spausdinimo staklių ir knygų įrišimo punktų43. Tobulė­jant techninėms priemonėms, be savilaidos būdu išleis­tų maldaknygių, verstinių ir vietos kunigų parašytų teologinių darbų, imta spausdinti ir periodinius katalikiš­kosios pasaulėžiūros leidinius.

 

Religinės literatūros savilaida buvo viena iš svar­biausių pogrindinio Bažnyčios veikimo sričių. Aktyvesni kunigai, ignoruodami sovietų valdžios draudimus, ne tik katechizavo vaikus, bet ir diegė kitas apaštalavimo vi­suomenėje formas, kuriomis siekė atgaivinti Bažnyčią. 1969 m. Eucharistinio Jėzaus kongregacijos sesuo Jad­vyga Stanelytė ir kun. Pranciškus Masilionis SJ ištrem­tų vyskupų V. Sladkevičiaus ir J. Steponavičiaus leidimu įkūrė Eucharistijos bičiulių sąjūdį, į kurį įvairiose Lie­tuvos vietose būrėsi tikintieji. Susirinkę į slaptus susiė­jimus, jie studijavo krikščioniškąją doktriną, Lietuvos ir Bažnyčios istoriją, svarstė aktualius tikėjimo klausimus, rengė religinio-patriotinio pobūdžio vaidinimus. Eucha­ristijos bičiulių sąjūdžio nariai nevengė viešai demonst­ruoti savo tikėjimo, dėl to neretai kildavo konfliktai su valdžia. Populiariausios tokių viešų demonstracijų for­mos buvo kryžių statymas ir apie aštuntojo dešimtme­čio vidurį pradėtos rengti maldingos atgailos eisenos. Tuo metu išplito ir inteligentų sambūriai didesniuose miestuose, kur, dalyvaujant kunigams, taip pat buvo svarstomi tikėjimo, moraliniai klausimai.

 

Siekiant pasipriešinti sovietų valdžios vykdytai sto­jančiųjų į kunigų seminariją kontrolei, dėl kurios į ją iš esmės negalėjo patekti tikrai Dievo pašaukimą jaučian-

 

41              Daugiau apie tai žr.: A. Streikus, „Religinė spauda sovietinio totalitarinio režimo sąlygomis 1953-1967 m.", Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, t. 12, p. 149-156.

42 V. Spengla, Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika, t. 11, p. 196.

43 P. Petronis, „Slaptosios spaustuvės sovietmečiu Lietuvoje", XXI amžius, 1995, Nr. 37-38.

 

 

tys ir gabūs jaunuoliai, atsirado pogrindinė seminarija, kurioje buvo studijuojama individualiai, o į kunigus slapta įšventindavo suvaržytieji vyskupai. Ir iki aštunto­jo dešimtmečio pasitaikė atvejų, kai slapta kunigais bu­vo pašventį prieš tai Kauno kunigų seminarijoje studija­vę, tačiau sovietų valdžios reikalavimu iš jos pašalinti asmenys. Sistemingai slapta rengti kunigystei prieš tai oficialioje seminarijoje nestudijavusius asmenis pradėta tik apie 1970 m. Turimais duomenimis, 1970-1988 m. pogrindinėje seminarijoje mokėsi apie 50 klierikų, iš ku­rių 27 kunigystės sakramentą gavo slapta44. Tokiu būdu tapę kunigais, jie, žinoma, negalėjo gauti registracijos pažymėjimų ir oficialiai atlikti religinių apeigų, tačiau, nepaisydami sovietų valdžios persekiojimų, užsiimdavo kita pastoracine, pogrindine veikla arba išvykdavo dirbti ganytojiško darbo į kitus Sovietų Sąjungos rajonus.

 

Pogrindinės Bažnyčios sudedamoji dalis buvo ir nele­gali vienuolijų veikla, nors įgijusi naujas formas, tačiau nenutrūkusį per visą sovietų valdymo laikotarpį. Visų aštuntajame dešimtmetyje leistų katalikiškų periodinių pogrindžio leidinių iniciatoriai ir pagrindiniai leidėjai priklausė kuriai nors nelegaliai veikusiai vienuolijai45. Vienuolės moterys buvo pagrindinės religinės savilaidos techninės darbuotojos: dažniausiai jos spausdino, rūšia­vo, įrišinėjo savilaidos būdu išleistas knygas, padėjo re­daguoti periodinius leidinius ir juos platinti. Pasak nele­galiai veikusias moterų vienuolijas globojusio kun. P Račiūno, per visą sovietmetį jos parengė daugiau kaip 2 tūkst. pavadinimų verstų iš kitų kalbų ar originaliai parašytų knygų46. Kun. S. Tamkevičiui redaguoti „Kro­niką" padėjo seserys Bernadeta Mališkaitė, Nijolė Sadū-naitė, Elena Šuliauskaitė. „Rūpintojėlį" leido ir redaga­vo seserys Alė Počiulpaitė ir Ada Urbonaitė. Sesuo Birutė Briliūtė leido jaunimui skirtą pogrindžio leidinį „Ateitis". Be to, vienuolės iš kunigų perėmė vaikų ka-techizavimą, aktyviai dalyvavo misijų darbe. Dvasiniu pogrindinės Bažnyčios centru tapo valdžios suvaržytieji vyskupai J. Steponavičius ir V Sladkevičius, su kuriais buvo suderinti visi svarbesni tikinčiųjų teisių gynimo aktai ir pogrindinės Bažnyčios veiklos formos. Be jų pritarimo neišėjo nė vienas „Kronikos" numeris, jie šventino baigusiuosius pogrindinę kunigų seminariją, globojo moterų vienuolijas, laimino Eucharistijos bičiu­lių sąjūdį. Aktyvieji kunigai iš jų sėmėsi dvasios stipry­bės, prašydavo jų patarimo, kaip elgtis tam tikru atve­ju. Kita vertus, reikalavimas grąžinti juos į pareigas ta­po vienu iš svarbiausių klausimų, keltų katalikiškojo opozicinio sąjūdžio.

 

Pasibaigus partizaniniam karui, nacionalizmo* viešas manifestavimas tarsi apmirė, nors visiškai ir neišnyko. Postalininiu laikotarpiu tautinio išsivadavimo idėjos dau­giausia reiškėsi nelegalių jaunimo organizacijų veikloje, kurios būdingiausios formos buvo šios: atsišaukimų pla­tinimas, sovietinės Lietuvos vėliavų niekinimas arba Tri­spalvės iškabinimas, antisovietiniai užrašai ant pastatų ir pan. Tokių negausių slaptų jaunimo grupių buvo gana

 

44 Vysk. J. Boruta, A. Katilius, „Pogrindinė kunigų seminarija", Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, t. 12, p. 217.

45 E. Jaseliūnas, „Lietuvos katalikiška periodinė spauda XX a. 8-ajame dešimtmetyje", ibid., t. 15, p. 222.

46 E. Jaseliūnas, Vatikano II Susirinkimo nutarimų įtaka katalikiškojo pasipriešinimo formavimuisi Lietuvoje, rankraštis, A. Streikaus asmeninis archyvas, 1. 12.

* Nacionalizmo terminas vartojamas apibūdinti ideologijai, pagal kurią tautinis identitetas ir apibrėžiantys elementai (kalba, tautinė kul­tūra, istorija, valstybingumas) socialinių vertybių skalėje yra aukš­čiausiai.

 

daug, tačiau iš esmės tai buvo marginalinis reiškinys, in­teligentijos dauguma vengė angažuotis tautinės krypties pogrindžiui. Esant tokiai padėčiai pasaulietinėje srityje, svarbiu tautinių idealų gyvybės šaltiniu tapo KB. Prielai­das tam sudarė Bažnyčios išlaikyta minimali nepriklau­somybė, galimybė veikti legaliai, dėl sovietų režimo vyk­dytos diskriminavimo politikos labai padidėjęs Bažnyčios socialinis autoritetas. Bažnyčia taip pat buvo suintere­suota gaivinti bei stiprinti tautinę savimonę, kurios neat­skiriama dalis buvo krikščioniškoji tradicija. Labiau in­tuityviai buvo suvokiama, kad susilpnėjus tautinei savi­monei mažės žmonių atsparumas ir ateistinei propagan­dai. Nenusigręžti nuo tautos reikalų ragino ir Vatikano II Susirinkimas, patvirtinęs nuostatą, kad krikščionių bendruomenė turi būti suaugusi su tauta47. Po šio Susi­rinkimo prasidėjęs Bažnyčios atsinaujinimas, pasireiškęs visuomenės reevangelizavimo siekiais, kaip parodė įvy­kiai kaimyninėje Lenkijoje, galėjo tapti potencialiu ben­dro opozicinio sąjūdžio katalizatoriumi48.

 

Galima teigti, kad nuo septintojo dešimtmečio pabai­gos Bažnyčia Lietuvoje tapo tautinio išsivadavimo sąjū­džio lydere. Šiuo laikotarpiu RKRT įgaliotinis, vardyda­mas lėtai mažėjančio Lietuvos gyventojų religingumo priežastis, dažniausiai pradėdavo nuo to, kad kunigai stengiasi pasirodyti esą vieninteliai tautinių interesų ir tautinės kultūros gynėjai. Komunistus ypač erzino tai, kad kai kurie kunigai ir aktyvesni katalikai propagavo „lietuvio kataliko" teoriją, t. y. tvirtino, jog tikru patrio­tu gali būti tik katalikas, išnykus katalikybei, neliks ir lietuvių49. Nors tokios teorijos racionalus ir faktinis pa­grįstumas buvo labai abejotinas, ji padėjo Bažnyčiai aš­tuntajame ir devintajame dešimtmetyje tapti opozicinį sąjūdį vienijančiu centru.

 

Katalikiškojo opozicinio ir nacionalinio sąjūdžio su­artėjimas iš tikrųjų yra ryškus šio laikotarpio savitu­mas. Tačiau tai įvyko ne dėl kokio nors vidinio kataliky­bės ir lietuviškojo nacionalizmo ryšio, o paprasčiausiai dėl to, kad, be Bažnyčiai artimų žmonių, beveik nebuvo kam angažuotis tautinio išsivadavimo reikalui. Panaši situacija buvo ir XIX a., kai svarbiausiu tautinio atgimi­mo katalizatoriumi buvo Bažnyčia, nes pasaulietinės in­teligentijos labai trūko. Aštuntajame ir devintajame de­šimtmetyje opozicinio sąjūdžio Lietuvoje dalyvių daugu­mą taip pat sudarė aktyvūs katalikai. K. Girnius nurodo dvi galimas šio reiškinio priežastis. Pirma, tikintieji nuo pat mažens tiesiogiai susidūrė su režimo vykdoma dis­kriminacine politika ir neteisybe, todėl skeptiškai verti­no partijos šūkius apie visų piliečių lygybę. Be to, dėl savo įsitikinimų jie neretai negalėjo kopti profesinės karjeros laiptais, todėl, neturėdami ko prarasti, leng­viau pasiryždavo disidentinei veiklai50.

 

Tačiau katalikybės ir nacionalizmo ryšys aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje nebuvo toks tvirtas, kaip gali atrodyti iš šalies. Viena vertus, kai kurie radikalesni nacionalistai, susibūrę Lietuvos laisvės lygoje (toliau -LLL), kritikavo tikinčiųjų teisių sąjūdžio veikėjus ir „Kronikos" leidėjus, kad jie per mažai dėmesio skiria tautinio išsivadavimo reikalams. LLL leistame pogrin­džio leidinyje „Vytis" buvo netgi pareikšta, kad lietuvių

 

47 Ibid., l. 9.

48 G. Weigel, The Finai Revoliution: The Resistance Chnrch and the Collapse of Communism, New York, 1992, p. 119-122.

49              J. Aničas, „Klerikalinis antikomunizmas ir „lietuvio kataliko" koncepcija", Literatūra ir menas, 1982 m. gegužės 1 d.

50              K. Girnius, „Nationalism and the Catholic Church in Lithuania", p. 102.

 

tautos simboliu turi tapti ne Smūtkelis, o Vytis51. Kita vertus, aštuntajame dešimtmetyje atsirado gana stipri, pusiau legali etnografinio nacionalizmo srovė, pasireiš­kusi kraštotyriniu sąjūdžiu, etnografinių ansamblių su­klestėjimu. Jai buvo būdinga domėjimasis Lietuvos kai­mo tradicine kultūra, istorijos (daugiausia ikiunijinės) paminklais. Nemažai daliai jo dalyvių krikščionybė ir KB tradicija jau buvo svetima, įdomesnė jiems buvo pagoniš­koji Lietuvos kultūros dalis. Vieno iš žymiausių kraštoty­ros klubų, „Ramuvos", ideologijai didelę įtaką turėjo iš Indijos bičiulių draugijos atėję Vacys Bagdonavičius ir Jo­nas Trinkūnas. Pasak J. Trinkūno, „lietuvių senojoje [pagoniškojoje. - A. S.] kultūroje yra ne mažiau sakralu-mo, kuriuo viliojo Rytų mitologijos ir religijos"52.

 

Susidomėjimas senąja baltų religija labai padidėjo po to, kai 1968 m. Vilniaus universitete paskaitas skaitė archeologė Marija Gimbutienė. Galima sakyti, kad dau­gumai kraštotyrinio sąjūdžio dalyvių įdomesnis ir aktu­alesnis buvo pagoniškasis tradicinių švenčių (ypač su­reikšminta Rasos šventė) turinys. Sovietų valdžia iki tam tikros ribos taip pat toleravo kai kurių tautinių tradicijų puoselėjimą, nes tai galėjo nors kiek pakelti la­bai menką jos autoritetą. Kartu ji stengėsi aiškiai atri­boti sterilizuotą tautiškumą nuo krikščioniškosios tradi­cijos ar net supriešinti juos. Egzistavus pasaulėžiūrinio pobūdžio trintį liudija vienas iš kraštotyrinio sąjūdžio dalyvių Algirdas Patackas. Jo teigimu, kai kurie „Ramu­vos" nariai ekspedicijų metu net bandė vykdyti ateis­tinės propagandos uždavinius53. „Kronikos" autoriai taip pat pažymėjo, kad 1973 m. pradžioje kino teatruose pradėtas rodyti naujas kino filmas „Herkus Mantas", nepaisant didelės duoklės ateistinei propagandai, žiūro­vams kėlė tautines nuotaikas54.

 

Toliau aktyvėjant tikintiesiems ir dėl Romo Kalantos susideginimo politinei padėčiai respublikoje tapus įtemptai, į antireliginį darbą prireikė sutelkti visą val­džios aparatą. 1973 m. liepos mėn. RRT į Lietuvą at­siuntė savo atstovus J. Tarasovą ir N. Sobolevskį, kurie turėjo susipažinti su padėtimi ir pasiūlyti, kaip ją page­rinti. Jų nuomone, svarbiausia priežastis, dėl kurios respublikoje susiklostė tokia sudėtinga padėtis, buvo tai, kad RRT įgaliotinis per mažai dėmesio skyrė Bažny­čios veiklos kontrolei ir darbui su dvasininkais55. Pra­ėjus kiek daugiau nei mėnesiui po šio vizito, LKP CK biuras dar kartą pareikalavo suaktyvinti ateistinę pro­pagandą ir kovą su „reakcingų katalikų dvasininkijos ir klerikalinių elementų veikla respublikoje". LKP vadovy­bė reikalavimus gerbti tikinčiųjų teises vertino kaip priedangą, kurią „reakcingi dvasininkai" naudoja savo antitarybinei veiklai užmaskuoti56. 1973 m. rugsėjo mėn. LSSR MT pirmininko pavaduotoja L. Diržinskaitė sukvietė rajonų ir miestų vykdomųjų komitetų bei ati­tinkamų respublikos žinybų atstovus į pasitarimą, ku-

 

51 A. Terleckas, Didysis sąmokslas prieš Lietuvą, Kaunas, 1996, p. 50.

52              J. Trinkūnas, „Autentiškos liaudies kultūros paieškos septintajame- aštuntajame dešimtmetyje", Priklausomybės metų (1940-1990) lietu­vių visuomenė: pasipriešinimas ir/ar prisitaikymas, Vilnius, 1996, p. 64.

53 „Apie „Ramuvą", tėvyniškumą ir neperžengiamas ribas. P. Subačius kalbina A. Patacką", Naujasis židinys, 1994, Nr. 1, p. 43-44.

54 „„Herkus Mantas" suateistintas", Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika, Chicago, 1974, t. 1, p. 265.

55 RRT narių J. Tarasovo ir N. Sobolevskio ataskaita apie komandiruotę į Lietuvos SSR 1973 m. liepos 11-19 d., LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 89, 1. 150-156.

56 LKP CK biuro 1973 m. rugpjūčio 28 d. posėdžio protokolas, LYA LKP DS, f. 1771, ap. 248, b. 57, 1. 10.

 

riame buvo apsvarstytos ateistinio auklėjimo ir religinių kultų įstatymų laikymosi kontrolės problemos. LKP CK sekretorius A. Barkauskas ragino pasitarimo dalyvius nekurti konfliktinių situacijų, tačiau ir nenuolaidžiauti dvasininkams57. Vietos valdžios atstovams buvo duotas tiesioginis signalas skirti daugiau dėmesio religinio gy­venimo kontrolės klausimams. Valdžios atstovams atro­dė, kad būtent dėl tokio dėmesio stokos ankstesniais metais labiausiai ir suaktyvėjo Bažnyčia.

 

Tačiau raginantys sugriežtinti religinio gyvenimo kontrolę pareigūnai tuo pat metu neleido naudoti tradi­cinio tokios kontrolės įrankio. Išnykus informacijos monopoliui ir visuotinei gniuždančiai baimei, sovietų režimo iki tol veiksmingai naudotas ginklas - laisvės atėmimas neretai atsisukdavo prieš patį režimą. Teisia­mi aktyvesni sąjūdžio dalyviai paprastai įgydavo hero­jaus aureolę, teismai provokavo naujas nepasitenkini­mo režimu manifestacijas. Be to, tai kenkė tarptauti­niam SSRS prestižui. Todėl RRT pirmininkas V Kuro-jedovas 1973 m. gegužės 15 d. vykusiame išplėstiniame tarybos posėdyje įspėjo, kad religinių kultų įstatymų pa­žeidėjus tik išimtiniais atvejais galima traukti baudžia­mojon atsakomybėn58. Reikėjo ieškoti lankstesnių būdų ramdyti tikinčiųjų teisių sąjūdį. Sovietų režimas tikėjo­si, kad šią problemą padės išspręsti artimesni ir taktiš-kesni santykiai su lojaliais dvasininkais. Skirti daugiau dėmesio darbui su dvasininkais, kaip minėta, rekomen­davo ir RRT atstovai. LKP CK biuro 1973 m. rugpjūčio 28 d. nutarimas įpareigojo RRT įgaliotinį sistemingai dirbti su vyskupijų valdytojais, jiems aiškinti, kad pa­kantumas „reakcingų" kunigų veiklai kenkia norma­liems valdžios ir Bažnyčios santykiams.

 

Šiam uždaviniui nelabai tiko ankstesniais metais ag­resyvia religine politika ir šiurkščiu elgesiu su dvasi­ninkais pasižymėjęs J. Rugienis, todėl dar 1973 m. va­sario mėn. RRT įgaliotinio postą jis buvo priverstas už­leisti nuosaikesniam ir labiau išsilavinusiam istorijos mokslų kandidatui Kazimierui Tumėnui, iki tol dirbu­siam LKP CK lektorių grupės vadovu. 1973 m. gegužės 8 d. pirmą kartą susitikęs su vyskupijų valdytojais nau­jasis RRT įgaliotinis buvo labai mandagus, žadėjo visur padėti, netgi išrūpinti leidimą spausdinti katekizmą59. Naujojo įgaliotinio bendravimo su dvasininkais stilius ryškiai skyrėsi nuo jo pirmtakų. Jis stengėsi demonst­ruoti nuoširdų norą padėti išspręsti kai kurias Bažny­čios gyvenimo problemas, pats palydėdavo vyskupus į svarbesnes keliones. Be to, jis neretai atvykdavo į di­desnes religines šventes: 1976 m. dalyvavo atlaiduose Žemaičių Kalvarijoje, 1977 m. su šeima dalyvavo Prisi­kėlimo pamaldose Kauno katedroje60. Taip turėjo būti sukurta valdžios pakantumo religijai regimybė ir dez­orientuoti tikintieji.

 

Didėjantį nepasitenkinimą religinio gyvenimo suvar­žymais tikėtasi sumažinti ir ribotomis nuolaidomis Bažnyčiai. 1976 m. sausio 29 d. RRT patvirtino reko­mendacijas, kaip pagerinti Bažnyčios veiklos kontrolę

 

57 A. Barkausko kalba pasitarimo dalyviams, LCVA, f. R-754, ap. 13, b. 1213, 1. 148.

58 V. Kurojedovo 1973 m. gegužės 17 d. kalba išplėstiniame RRT posėdyje, ibid., f. R-181, ap. 3, b. 89, 1. 60.

59 „Žinios vyskupijų: Vilniaus arkivyskupija", Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika, t. 1, p. 298.

60 „Žinios vyskupijų: Žemaičių Kalvarija", ibid., Chicago, 1974, t. 4, p. 185; „Socializmas „garantuoja" sąžinės laisvę", ibid., 1974, t. 5, p. 21.

 

 

Lietuvoje (žr. 10 priedą). Be tradicinių raginimų griež­tinti religinio gyvenimo kontrolę, buvo pasiūlyta lojaliai dvasininkų daliai leisti religinį žurnalą, spręsti vyskupų J. Steponavičiaus ir V Sladkevičiaus grąžinimo į „atitin­kančias jų titulą bažnytines pareigas" klausimą, padi­dinti priimamų į seminariją klierikų skaičių ir sudaryti jiems geresnes sąlygas mokytis, parengti užsieniui nuo­traukų albumą ir dokumentinį filmą apie KB padėtį Lietuvoje61. Mirus A. Sniečkui, kuris buvo itin priešiš­kas Bažnyčiai, naujoji LSSR valdžia taip pat mažiau prieštaravo ribotų nuolaidų taktikai. Pagal RKRT reko­mendacijas parengtą konkrečių veiksmų planą LSSR MT patvirtino 1976 m. birželio 11 d.62

 

Vos prieš kelias dienas, birželio 7 d., LSSR MT slaptu nutarimu buvo nustačiusi, kad į kunigų seminariją kas­met gali būti priimta iki 20 žmonių. Didinti besimokan­čiųjų seminarijoje skaičių valdžią visų pirma skatino ne­legalus kunigų rengimas. 1977 m. kovo 29 d. kalbėda­mas įgaliotinių pasitarime RRT pirmininkas V Kūroje-dovas pažymėjo, kad „geriau parengti dvasinėse mokyk­lose patriotiškai nusiteikusius kulto tarnautojus, nei tu­rėti neraštingus fanatikus ir ekstremistus, vykdančius dvasininkų funkcijas"63. Taip pat buvo leista suremon­tuoti seminarijos patalpas ir statyti naują 25 vietų gyve­namąjį korpusą, kuris buvo baigtas 1978 m. Kita vertus, sovietų valdžia toliau akylai kontroliavo seminarijos auklėtinių ir dėstytojų atranką. 1974 m. valdžios reika­lavimu iš seminarijos buvo atleistas vienas iš labiausiai kvalifikuotų jos dėstytojų vicerektorius kun. V Aliulis, o 1976-1978 m. dėl „negatyvios" įtakos bendramoksliams ir nelegalių leidinių dauginimo buvo pašalinti keturi klierikai.

 

1972-1973 m. pirmą kartą sovietų okupacijos metais pasirodė oficialiai leistas Naujasis Testamentas (tiražas -11,5 tūkst. egzempliorių), kurį iš naujo vertė kun. Česlo­vas Kavaliauskas. Tačiau paprastus tikinčiuosius pasiekė tik maža šio leidimo dalis: kiekviena parapija gavo po 10-20 egzempliorių, o likusi dalis propagandos tikslais buvo išsiuntinėta į užsienį arba pateko į valstybės institucijas. Naujasis RRT įgaliotinis neprieštaravo reikalingiausių ti­kintiesiems religinių tekstų leidybai. Jis pritarė, kad bū­tų patenkintas vysk. J. Labuko prašymas pakartotinai iš­leisti maldyną, motyvuodamas tuo, kad nelegaliai spaus­dinami yra „ideologiškai kenksmingi, su aiškiai išreikšto­mis nacionalistinėmis tendencijomis"64. Tiesa, vietoj pra­šytų 200 tūkst. 1977 m. buvo išleista tik 70 tūkst. egzem­pliorių. LSSR valdžia, atsižvelgdama į RRT rekomendaci­jas, 1976 m. taip pat sutiko, kad Bažnyčia turėtų periodi­nį leidinį, kurį vysk. J. Labukas siūlė pavadinti „Tikėji­mo šviesa" ir leisti po 6 numerius per metus65.

 

Aštuntajame dešimtmetyje vėl buvo liberalizuota maldos namų remonto tvarka. Pagėgiuose 1970 m. leis­ta padidinti kapinių koplyčią, kurioje tikintieji meldėsi po to, kai valdžia nusavino, o vėliau ir nugriovė bažny-

 

61 1976 m. sausio 29 d. RRT patvirtintos rekomendacijos, kaip pagerinti religinių kultų įstatymų vykdymo kontrolę Lietuvos SSR, LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 95, 1. 30-34.

62 Ibid., 1. 58-61.

63 RRT pirmininko V. Kurojedovo pranešimas sąjunginiame įgaliotinių pasitarime, vykusiame 1977 m. kovo 29 d., ibid., b. 98, 1. 7.

64 K. Tumėno 1975 m. rugpjūčio 12 d. raštas V. Kurojedovui, ibid., ap. 1, b. 205, 1. 107.

65 Vysk. J. Labuko 1976 m. lapkričio 24 d. prašymas ir K. Tumėno 1976 m. gruodžio 28 d. raštas V. Kurojedovui, ibid., ap. 3, b. 95, 1. 105-106.

 

čios pastatą. 1977 m. pagaliau buvo atstatyti per karą nugriauti Molėtų bažnyčios bokštai, baigta prieš karą pradėta Polekėlės kaimo bažnytėlės statyba (Radviliš­kio r.). Nemažai bažnyčių, ypač Vilniuje ir Kaune, per šį dešimtmetį buvo restauruotos, sutvarkyta jų aplinka, daug kur įrengti garsiakalbiai. Oficialiais duomenimis, pastatų remontui 1972-1977 m. buvo išleista apie du trečdaliai Bažnyčios pajamų, 1972 m. - beveik milijonas rublių66. Tačiau ir toliau neatiduotas naujas Klaipėdos bažnyčios pastatas, nors 1979 m. net 148 149 tikintieji pasirašė prašymą grąžinti jų lėšomis pastatytą bažnyčią. Tikintieji neatgavo ir po karo iš jų atimtos Ignalinos bažnyčios, neleista baigti statyti bažnyčios Kučiūnuose (Lazdijų r.), atstatyti Gaurėje, Batakiuose (Tauragės r.) ir Sangrūdoje (tuo metu - Kapsuko r.) 1970-1971 m. sudegusių bažnyčių. Tiesa, aštuntojo dešimtmečio pa­baigoje Kaune buvo atiduota 1963 m. uždaryta Sv. Tre­jybės bažnyčia, tačiau ji turėjo būti skirta tik seminari­jos reikmėms.

 

Ribotomis nuolaidomis siekta ne tik neutralizuoti nepasitenkinimą Bažnyčios veiklos suvaržymais, panau­doti jas propagandai, bet ir išprovokuoti nesutarimus tarp nuosaikių dvasininkų ir aktyvių Bažnyčios teisių gynėjų. Dar 1972 m. balandžio 11 d. valdžios verčiami Lietuvos vyskupijų administratoriai paskelbė bendrą ga­nytojišką laišką, kuriame peticijų valdžios institucijoms organizatoriai buvo apkaltinti dėl neatsakingų veiksmų, kurie esą sukelia nesusipratimus tarp valdžios ir Bažny­čios, komplikuoja Bažnyčios padėtį67. Pasak RRT įgalio­tinio, šį laišką perskaitė apie 80 proc. parapijų klebonų, tik Vilniaus arkivyskupijoje neskaitė 24, visose kitose vyskupijose - po 10-1168. Tačiau vien Jurbarko rajone, kur buvo 15 parapijų, laiško iš viso neskaitė 8 kunigai, 2 jį komentavo ir tik 5 perskaitė visą tekstą69. Todėl ga­lima daryti prielaidą, kad J. Rugienis gerokai padidino paklusnių kunigų būrį. Ne mažiau kaip pusė klebonų ignoravo bendrą vyskupų ganytojišką laišką, kuris iš es­mės smerkė Bažnyčios teisių gynimą.

 

Aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje reguliariai rengtuose susitikimuose su vyskupijų vadovais, deka­nais, atskirų dekanatų kunigais, parapijų dvidešimtukų nariais RRT įgaliotinis aiškino, kad sovietų valdžia ne­varžo tikėjimo laisvės, kad gerėti Bažnyčios ir valdžios santykiams trukdo tik kunigai „ekstremistai", kurie kelia nepagrįstus reikalavimus ir „šmeižia tarybinę santvarką". Siekdamas izoliuoti aktyviuosius kunigus, 1979 m. RRT įgaliotinis net inspiravo bendrą vyskupijų valdytojų prašymą, kuriame buvo iškelti kai kurie val­džiai priimtini reikalavimai dėl mišiolo patvirtinimo Ro­moje, katekizmo leidimo, kunigų seminarijos, bažnyčių rekonstrukcijos70.

 

Kaip palankumo ženklą valdžia stengėsi pateikti ir savo suinteresuotumą spręsti Bažnyčios valdymo pro-

 

66 RRT įgaliotinio pažyma apie KB 1972 m. pajamas ir išlaidas, ibid., b. 99, 1. 18. Tokios didelės sumos maldos namų remontui buvo ski­riamos todėl, kad Bažnyčios galimybės dalyvauti kitose veikimo srityse (labdara, religinė spauda, švietimas), kurioms reikalingi fi­nansiniai ištekliai, buvo labai ribotos.

67 1972 m. balandžio 11 d. bendras Lietuvos vyskupų ganytojiškas laiškas kunigams ir tikintiesiems, Krikščionybė Lietuvoje, p. 428-430.

68 J. Rugienio 1972 m. gegužės 25 d. raštas V. Kurojedovui, A. Barkauskui ir L. Diržinskaitei, LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 86, 1. 69-70.

69 Jurbarko rajono vykdomojo  komiteto pirmininko pavaduotojos H. Tamošiūnienės 1972 m. gegužės 6 d. raštas J. Rugieniui, ibid., I. 64.

70 P. Anilionio 1979 m. birželio 19 d. raštas V. Kurojedovui, ibid., b. 103, 1. 181-183.

 

blemas. Sovietų valdžia visuomet rūpinosi, kad jos kon­troliuojami vyskupijų administratoriai kartu turėtų pa­kankamą autoritetą tarp kunigų ir tikinčiųjų. Ši proble­ma pasidarė ypač aktuali išryškėjus skirtingiems daugu­mos kunigų ir kurijos požiūriams į santykių su valdžia pobūdį. Pavyzdžiui, aštuntojo dešimtmečio pradžioje kai kurie aktyvesni Vilniaus arkivyskupijos kunigai (K. Ga-ruckas, B. Laurinavičius, Kazimieras Pukėnas) įgalioti­nio reikalavimu turėjo būti iškelti į kitas parapijas, ta­čiau jie nepakluso arkivyskupijos valdytojo kan. C. Kri­vaičio valiai ir atsisakė vykti į naują paskyrimo vietą. Todėl 1977 m. K. Tumėnui jau atrodė tikslinga, kad „vyskupijas, kaip ir priimta katalikų bažnyčioje, valdytų vyskupai, nes neturintys vyskupo titulo negali paveikti kunigų mums reikiama linkme"71. Kapitulų išrinkti vys­kupijų valdytojai pagal Bažnyčios kanonus galėjo tik lai­kinai pavaduoti vyskupą ir neturėjo didelių teisių val­dant vyskupiją. Oficialiame Šventojo Sosto bažnytinių pareigų žinyne jie net nebuvo minimi kaip vyskupijų administratoriai. Pavyzdžiui, informacijoje apie Vilniaus arkivyskupijos dalį, buvusią Lietuvos SSR teritorijoje, pateikiama tik vysk. J. Steponavičiaus, kuriam, nepai­sant valdžios trukdymo atlikti pareigas, toliau buvo pri­pažįstamos šios diecezijos apaštalinio administratoriaus teisės, pavardė72. Sovietų valdžia iš esmės sutiko, kad V Sladkevičius ir J. Steponavičius vėl galėtų eiti savo ganytojiškas pareigas (tiesa, tik kaip vyskupų pagalbi­ninkai), jeigu Vatikanas suteiktų vyskupo šventimus ke­letui lojalių dvasininkų. Įgaliotinis siūlė net keturis ga­limus variantus, kurie patenkintų valdžią.

 

Dėl stipraus tikinčiųjų teisių sąjūdžio nedrįsdama to­liau varžyti religinių organizacijų veiklos ir priversta pa­mažu daryti nuolaidas, sovietų valdžia reikalavo daugiau dėmesio skirti visuomenės ateistinės propagandos prie­monių tobulinimui. Matant, kad ateistinė propaganda yra mažai paveiki, labiau susirūpinta ne jos kiekybinių, bet kokybinių rodiklių, pirmiausia kadrų rengimo, geri­nimu. Imta dažniau rengti mokslines konferencijas ir se­minarus, skirtus ateizmo propagandininkams. Pavyz­džiui, 1975 m. gruodžio 11-12 d. Vilniuje vyko mokslinė konferencija „Katalikybė ir šiuolaikinė ideologinė kova", kurioje pranešimus skaitė ne tik žymiausi Lietuvos ideo­logai, bet ir atvykusieji iš kitų Sovietų Sąjungos miestų.

 

Aštuntojo dešimtmečio viduryje vyko ir savotiška ne-akivaizdi diskusija apie bendrus ateistinės propagandos principus. Buvęs LKP CK ideologijos sekretorius ir žur­nalo „Komunistas" redaktorius akademikas V Niunka, 1974 m. grįžęs iš kelionės po Lenkiją, savo įspūdžius ir mintis apie ateistinės propagandos būklę raštu išdėstė LKP CK pirmajam sekretoriui Petrui Griškevičiui. Pasak V Niunkos, KB veikla Lenkijoje aiškiai rodo, kad religi­nės organizacijos, politiškai prisitaikiusios prie socialisti­nės valstybės sąlygų, daugiausia dėmesio sutelkė į ideolo­ginį puolimą. Ateistai nespėja persiorientuoti ir toliau naudoja pasenusius argumentus. Jo nuomone, panaši pa­dėtis buvo ir Lietuvoje: „Neretai pasitaiko, kad ateistinis darbas dirbamas gana siaura vaga: pasitenkinama lietu­viškųjų klerikalų antiliaudinės veiklos bei ekstremistinių dvasininkijos elementų demaskavimu. [...] per mažai vie­tos skiriama argumentuotai katalikiškų ideologinių, filo­sofinių, etinių bei socialinių koncepcijų kritikai"73.

 

71 K. Tumėno 1977 m. vasario 3 d. raštas LKP CK, ibid., b. 97, 1. 20.

72 Annuario Pontificio per Varmo 1979, Citta del Vaticano, 1979, p. 608.

73 V. Niunkos 1974 m. rugpjūčio 26 d. pažyma P. Griškevičiui, LYA LKP DS, f. 1771, ap. 249, b. 249, 1. 60.

 

Su tuo ne visai norėjo sutikti iš V Niunkos LKP CK ideologijos sekretoriaus pareigas perėmęs A. Barkaus­kas. 1973 m. rugsėjo mėn. vykusiame pasitarime, kuria­me buvo svarstomos ateistinio auklėjimo ir religinių kultų įstatymo laikymosi kontrolės problemos, jis res­publikos ateistams priekaištavo, kad pastaruoju metu ateistinė propaganda tapo per daug intelektuali ir be­vardė74. Visuomenės informavimo priemonių teikiamų galimybių panaudojimas turėjo tapti vienu iš pagrindi­nių ginklų prieš tikinčiųjų teisių sąjūdžio aktyvistus. Pagal „Kronikos" platintojų (P Petronio, Petro Plumpos ir kt.) teismų medžiagą aštuntojo dešimtmečio viduryje buvo parengta kino apybraiža „Tas pats ir per am­žius...", kuri dažnai rodyta per televiziją. Periodinėje spaudoje tikinčiųjų teisių gynėjai dažniausiai buvo vaiz­duojami kaip garbėtroškos arba „imperializmo agentai". Su „religinio ekstremizmo" kritika buvo susijęs ir publi­kacijų apie išeivijos veiklą padaugėjimas aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje.

 

Taikyti tokius kovos su tikinčiųjų teisių sąjūdžiu bū­dus vertė ir tai, kad sovietų režimo represinės struktū­ros nesugebėjo sustabdyti jo plėtros. Nors už „Kroni­kos" dauginimą bei platinimą 1974-1977 m. Lietuvoje buvo nuteista 10 asmenų (visi pasauliečiai), tai nepada­rė didesnės įtakos jos leidybai ir platinimui. Nepaisant milžiniškų sekimo sąnaudų, KGB aštuntajame dešimt­metyje taip ir nepavyko atskleisti „Kronikos" redakci­jos. LSSR KGB Kauno miesto skyrius aštuntojo dešimt­mečio antrojoje pusėje pripažino, kad jie „kol kas tik fiksuoja jau įvykusius reakcingų katalikų dvasininkų ir buržuazinių nacionalistų veiklos faktus, neturėdami ga­limybės iš anksto išsiaiškinti jų sumanymus, planus, antitarybinės literatūros persiuntimo į užsienį kanalus"75. Pasak pažymos autorių, taip yra dėl to, kad ver­tingi agentai iš dvasininkų, kurie anksčiau padėjo siekti sovietų valdžios religinės ir užsienio politikos tikslų, „reakcingai dvasininkijos daliai suaktyvinus veiklą ne­begali padėti išspręsti mums iškilusių uždavinių, nes prarado reakcionierių pasitikėjimą"76. Kitaip sakant, se­nieji agentai prarado savo vertę kaip informatoriai, to­dėl buvo numatyta aktyviai verbuoti naujus agentus iš „reakcingų katalikų dvasininkų" ir vienuolių, kurie ga­lėtų padėti daugiau sužinoti apie pogrindinę Bažnyčios veiklą. Norėdami veiksmingiau panaudoti agentūrines galimybes, saugumiečiai netgi kūrė planus, kaip kai ku­riuos anksčiau užverbuotus dvasininkus infiltruoti į ti­kinčiųjų teisių sąjūdį77.

 

Nedrįsdamos sodinti į kalėjimus aktyviausių kunigų, kurie atvirai ignoravo pastoracinę veiklą varžiusius so­vietinius įstatymus, valdžios institucijos nesėkmingai bandė su tuo kovoti administracinėmis baudomis. 1974-1978 m. už religinių kultų įstatymų pažeidimus admi­nistracinės komisijos prie rajonų ir miestų vykdomųjų komitetų paskyrė 18 baudų (dažniausiai 50 rublių) ku­nigams ir keturiems pasauliečiams. Daugiausia baudų -12 - buvo skirta už bandymus katechizuoti vaikus. KGB turėjo ieškoti kitokių būdų nutildyti ar bent jau prislopinti protesto balsus. Aštuntajame dešimtmetyje

 

74              1973 m. rugsėjo 25-26 d. įvykusio LSSR MT pasitarimo medžiaga, LCVA, f. R-754, ap. 13, b. 1213, 1.144.

75              LSSR KGB Kauno miesto skyriaus pažyma (be datos, tačiau pagal tekste minimus įvykius galima spėti, kad ji parengta apie 1977 m.), LYA, f. K-l, ap. 14, b. 177, 1. 79.

76 Ibid., 1. 81.

77 1978 m. rugsėjo mėn. parengtas agentūrinės-operatyvinės bylos „Voratinklis" tyrimo planas, ibid., ap. 45, b. 503, 1. 505.

 

svarbiausiu šios institucijos kovos su aktyviausiais Baž­nyčios teisių gynėjais ginklu tapo jų autoriteto griovi­mas. 1974 m. rugpjūčio 14 d. LSSR KGB pirmininkas J. Petkevičius patvirtino priemonių, kaip sukompromi­tuoti su „Kronikos" leidyba susijusius „reakcingus" ku­nigus, planą, pagal kurį buvo numatyta ypatingą dėmesį skirti rinkimui duomenų apie kunigus P Račiūną, A. Svarinską, S. Tamkevičių ir J. Zdebskį, kuriuos vė­liau būtų galima panaudoti jų kompromitavimui tikin­čiųjų ir kunigų akyse. Be to, šio plano autoriai numatė „grupės kunigų" vardu parengti laiškus, kuriuose jų veikla būtų pasmerkta kaip kenkianti Bažnyčiai78. Neat­sitiktinai gerai žinomas anoniminis grupės Vilkaviškio vyskupijos kunigų laiškas, kuriame vysk. J. Labukas ra­gintas pasmerkti nesuprantančius laiko dvasios ir nesu­gebančius prisitaikyti prie naujų sąlygų „reakcinguo­sius" (t. y. aktyviuosius) kunigus, pasirodė praėjus vos mėnesiui po šio dokumento patvirtinimo. Siekdamas su­mažinti aktyviųjų kunigų įtaką, KGB taip pat organi­zuodavo tikinčiųjų skundus vyskupams, reikalaudavo, kad užverbuoti dvasininkai stengtųsi nuteikti prieš juos Vatikano įstaigas ir lietuviškąją emigraciją.

 

Tikinčiųjų teisių pažeidimo paviešinimas valdžios ofi­cialiai buvo vadinamas „tarybinės tikrovės šmeižimu". Tokiai tezei pagrįsti KGB organizuodavo „Kronikos" ar­ba kitų pogrindžio leidinių paskelbtų faktų paneigimą. Ypač buvo stengiamasi „paneigti" per Vakarų radijo sto­tis perduotą tokio pobūdžio informaciją. KGB atlikti ty­rimai visada „įrodydavo", kad tikinčiųjų teisės nebuvo pažeistos, o „Kronika" dezinformavo savo skaitytojus. KGB taip pat stengėsi tikinčiųjų teisių gynėjams įpiršti dokumentus su pramanytais faktais, siuntinėjo anks­čiau už kriminalinius nusikaltimus teistus ar amoralaus elgesio asmenis, kurie prisistatydavo kaip nukentėję dėl savo įsitikinimų ir prašydavo juos apginti.

 

Sovietų Sąjungoje neva egzistuojančios religijos lais­vės propagandai sovietų valdžia tikėjosi panaudoti ir be­siplečiančius Lietuvos KB ryšius su išoriniu pasauliu. Ju­biliejiniais 1975 m. į Romą buvo leista išvykti 15 kunigų delegacijai, vadovaujamai vysk. R. Krikščiūno. 1976 m. vasarą vyskupai L. Povilonis, R. Krikščiūnas ir dar devy­ni kunigai dalyvavo Filadelfijoje vykusiame 41-ajame tarptautiniame Eucharistiniame kongrese. Tarp delega­cijos narių buvo ir 16 metų Sibiro lageriuose praleidęs kun. P Račiūnas MIC, kurio motina gyveno JAV Iš pra­džių buvo numatyta į delegaciją įtraukti ir vyskupą trem­tinį V Sladkevičių79, tačiau šis, matyt, supratęs, kad tai būtų labiau naudinga sovietų propagandai nei pačiai Baž­nyčiai, tokio pasiūlymo atsisakė.

 

Aštuntajame dešimtmetyje labai padažnėjo ir dvasi­ninkų iš užsienio vizitai į Lietuvą. Ypač dažnai lanky­davosi kunigai iš kaimyninės Lenkijos: 1971 m. Aušros vartų koplyčios svečių knygoje pasirašė 80, o per 1972 m. pirmąjį pusmetį - 45 lenkų kunigai80. 1975 m. į Lietuvą buvo atvykęs Berlyno arkivyskupas kardinolas Alfredas Bengschas, o 1977 m. jau viešėjo daug didesnė aukštų VDR katalikų dvasininkų delegacija. Iš komunis­tinės Vokietijos atvykusiems vyskupams net buvo suda­ryta galimybė Kauno katedroje teikti Sutvirtinimo sak­ramentą. 1979 m. Lietuvoje lankėsi Vengrijos primas

 

78 Ibid., b. 501, 1. 273.

79 K. Tumėno 1976 m. gegužės 12 d. raštas V. Kurojedovui, LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 205, 1. 211.

80              J. Rugienio 1972 m. rugpjūčio mėn. pažyma „Apie kurstytojišką Vatikano veiklą [...]", ibid., b. 86, 1. 37.



Berlyno arkivyskupas kardinolas A Bengschas Lietuvoje 1975 m. rugpjūčio mėn. Prie altoriaus iš kaires: Kauno kunigų seminarijos rektorius V. Butkus, vysk. J. Labukas, kardinolas A Bengschas, vysk. L. Povilonis (LNM)

 

Laszko Lekai. Vertindamas šio dvasininko vizitą, RRT įgaliotinis pažymėjo, kad jis buvo naudingas propagan­diniu požiūriu ir sustiprino vyskupijų valdytojų padėtį (kardinolas ragino nekonfliktuoti su valdžia), tačiau kartu labai padidino kunigų bei tikinčiųjų aktyvumą: pavyzdžiui, šv. Mišiose, kurias Kauno katedroje laikė kardinolas, dalyvavo apie 8 tūkst. žmonių81.

 

RRT įgaliotiniui nerimą kėlė ne tik, jo nuomone, nei­giami stiprėjančių Lietuvos KB ryšių su išoriniu pasau­liu padariniai, bet ir dažnėjantys ekumeniniai kontak­tai, kuriuos jis vertino kaip konfesijų bandymą susivie­nyti siekiant išsilaikyti sovietinės sistemos sąlygomis. Po Vatikano II Susirinkimo sparčiai gerėjusius Vatikano ir Maskvos patriarchijos santykius nevienareikšmiškai vertino ir Sovietų Sąjungos vadovybė. Viena vertus, so­vietų režimas buvo suinteresuotas RSB suartėjimu su Vatikanu ir jį skatino, nes tai atitiko jo užsienio politi­kos tikslus artėjant Helsinkyje turėjusiai įvykti Euro­pos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijai, kurios baigiamojo akto pasirašymas be Vatikano tarpininkavi­mo būtų buvęs daug sunkiau pasiektas. Tačiau RSB ir KB suartėjimas, tvirtėjantys Sovietų Sąjungos katalikų ryšiai su išoriniu pasauliu, kai kurių sovietų politinio elito atstovų manymu, leido Vatikanui išplėsti savo įta­ką ir sustiprinti KB padėtį Sovietų Sąjungoje. Tokius nuogąstavimus 1974 m. pažymoje SSKP CK išdėstė SSRS KGB pirmininkas Jurijus Andropovas82. Tuo me­tu J. Andropovas neturėjo pakankamai galios pakeisti politinį režimo kursą. SSRS užsienio reikalų ministras A. Gromyka 1974-1975 m. dar du kartus susitiko su po­piežiumi ir pažadėjo perduoti šalies vadovybei jo pagei­davimus dėl katalikų padėties. 1975 m. liepos mėn. su popiežiumi susitiko RSB tarptautinių ryšių skyriaus va­dovas metropolitas Nikodemas, o 1976-1977 m. Mask­vos patriarchijos svečiais buvo Vatikano krikščionių vie­nybės sekretoriato pirmininkas kardinolas Willebrand-sas, jėzuitų ordino generolas Pedro Arrupe ir to paties ordino atstovas Johnas Longas.

 

Aštuntajame dešimtmetyje valdžios padarytų nuolai­dų ribotumas tapo akivaizdus, kai 1976 m. liepos 28 d. LSSR ATP patvirtino Religinių susivienijimų nuosta­tus83. Iš esmės juose nebuvo nieko radikaliai naujo, ta

 

81  P. Anilionio 1979 m. spalio 17 d. raštas RRT, ibid., b. 103, 1. 234-236.

82 J. Anderson, op. cit., p. 107.

83 Religinių susivienijimų nuostatai, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1976, Nr. 22, p. 491-499.

 

 

čiau bent jau Lietuvoje tai buvo pirmas kartas, kai iki tol daugiausia būdavusios slaptos religinį gyvenimą re­guliavusios taisyklės buvo paskelbtos viešai. Kai kurie nuostatų punktai iki tol praktiškai nebuvo vykdomi (pvz., vietos valdžios teisė netvirtinti jiems nepatikusio religinės bendruomenės vykdomojo komiteto nario, da­lyvauti pačiuose jų rinkimuose ir daryti spaudimą tikin­tiesiems). Be to, pagal šiuos nuostatus religinės ben­druomenės turėjo pasirašyti naujas, vienašališkai val­džios primestas bažnytinio turto naudojimo sutartis, kurios suteikė teisę valdžios atstovams bet kada patik­rinti, kaip jis naudojamas, arba paprasčiausiai jį nusa­vinti. Dėl šių priežasčių Religinių susivienijimų nuosta­tai padarė sprogusios bombos įspūdį ir išprovokavo nau­jus tikinčiųjų teisių gynėjų protestus. 1977 m. priimtoje naujoje SSRS konstitucijoje taip pat išliko religinę dis­kriminaciją įtvirtinantis principas, kad Sovietų Sąjun­goje garantuojama tik ateistinės (tiesa, anksčiau buvo rašoma „antireliginės") propagandos laisvė, o religinė propaganda draudžiama. Todėl visai suprantama, kad Bažnyčios ir tikinčiųjų teisių sąjūdis ne silpnėjo, bet to­lydžio plėtėsi, išjudindamas ir kitas opozicines Lietuvos jėgas.

 

 

Paskutinis šaltojo karo etapas

ir antibažnytinė politika Lietuvoje

 

Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje vėl labai padidėjo šal­tojo karo įtampa. Vakarų pasaulis nusivylė dialogo su Sovietų Sąjunga rezultatais, įtakingiausiose NATO vals­tybėse į valdžią grįžo dešiniosios politinės jėgos (Jimmy Carterio administracija, Vakarų Vokietijos krikščionių demokratų partijos sėkmė per 1976 m. rinkimus, Di­džiosios Britanijos konservatorių pergalė per 1979 m. rinkimus), kurios laikėsi griežtesnės pozicijos žmogaus teisių komunistiniame pasaulyje atžvilgiu. Sovietų reži­mo vadovybė tai vertino kaip naują pasaulinį sąmokslą prieš komunistinę sistemą. Sąmokslo teorijos stereotipų ypač paveikta buvo tuometinė SSRS KGB vadovybė su J. Andropovu priešakyje84, kuris aštuntojo dešimtmečio pabaigoje labai sustiprino savo pozicijas. Su jo įtakos didėjimu sietinas represijų prieš disidentinį sąjūdį pro­trūkis, pasireiškęs dešimtmečių sandūroje. Rusijoje skaudus smūgis buvo suduotas ir negausiam tikinčiųjų teisių gynėjų ir religinio atgimimo iniciatorių būriui. 1979 m. buvo suimtas Glėbas Jakuninas ir jo bendražy­giai Levas Regelsonas bei Viktoras Kapitančiukas, o pa­čioje 1980 m. pradžioje - aktyvia pastoracine veikla tarp Maskvos gyventojų garsėjęs tėvas Dmitrijus Dud-ko*. 1979-1980 m. taip pat buvo susidorota su Maskvo­je nuo 1974 m. veikusio religinio-filosofinio seminaro dalyviais.

 

J. Andropovas, kaip minėta, neigiamai vertino santy­kių su Vatikanu gerinimą ir nemažai prisidėjo prie nau­jos antivatikaninės isterijos eskalavimo. Aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje viena iš populiariausių oficia­lios sovietų retorikos tezių buvo tvirtinimas, kad „pa­saulinis imperializmas", vykdydamas plataus masto „ideologinę diversiją" prieš komunistinį pasaulį, visų pirma stengiasi išnaudoti religinį veiksnį. Krokuvos ar-

 

84 X. Ендрю, О. Гордиевский, Разведывательные операции КГБ: от Ле­нина до Горбачева, Москва, 1999, c. 586.

* Vėliau saugumui pavyko jį palaužti ir priversti viešai apgailestauti dėl savo ankstesnės veiklos.

 

 

kivyskupo Karolio Wojtylos išrinkimą popiežiumi są­mokslo teorijos šalininkai aiškino kaip akivaizdų savo teisumo įrodymą. Išanalizavusi pirmuosius Jono Pau­liaus II veiksmus, KGB padarė išvadą, kad Vatikanas, toliau pritardamas tarptautinių santykių įtampos maži­nimui, kartu rengiasi suaktyvinti kovą su komunizmu85 (žr. 11 priedą). Vatikano sprendimai, kuriais siekta at­gaivinti katalikų tikėjimą komunistų valdomuose kraš­tuose, pavyzdžiui, 1979 m. lietuviškose Vatikano radijo laidose atsiradusios specialios laidos jaunimui, buvo lai­komi „ideologinės diversijos" dalimi. Kremliaus orienty­rų pasikeitimą liudijo ir tai, kad 1979-1980 m. nustota vykdyti pasikeitimo teologijos studentais tarp RSB ir KB programą, pagal kurią aštuntajame dešimtmetyje Vatikano universitetuose mokėsi nemažai stačiatikių dvasininkų iš Sovietų Sąjungos.

 

Tikinčiųjų teisių sąjūdis Lietuvoje, nepaisant tole-rantiškesnio režimo požiūrio į religiją, toliau stiprėjo ir aštuntojo dešimtmečio pabaigoje pasiekė kulminaciją. 1979 m. pradžioje net 550 Lietuvos kunigų ir du vysku­pai pasirašė protestus prieš 1976 m. patvirtintus Religi­nių susivienijimų nuostatus, pareikšdami, kad jie prieš­tarauja sąžinės laisvei, todėl yra neteisėti. Taigi apie 70 proc. kunigų stojo į atvirą konfliktą su valdžia. RRT įgaliotiniui darėsi vis sunkiau priversti kunigus paklusti valdžios reikalavimams. Nemažai parapijų ilgai vengė pasirašyti naujas sutartis dėl naudojimosi kulto pasta­tais. Nors įgaliotinis planavo tai padaryti 1977 m., tais metais sutartis atnaujino tik 58 proc. parapijų86, o ke­lios dešimtys parapijų naujų sutarčių nepasirašė iki 1981 m. Kai kurie parapijų klebonai nuo aštuntojo de­šimtmečio pabaigos taip pat nebeteikė valdžios įstai­goms duomenų apie atliktas religines apeigas. Pavyzdžiui, 1979 m. tokių duomenų nepateikė net 60 parapijų administratorių87.

Tuo metu tikinčiųjų teisių sąjūdis Lietuvoje įgijo ir tam tikrą institucinę formą. 1978 m. lapkričio 13 d. Maskvoje įvykusioje neoficialioje spaudos konferencijoje buvo paskelbta apie Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų ko­miteto (toliau TTGKK) įsteigimą Lietuvoje. Jo steigėjai kunigai Jonas Kauneckas, A. Svarinskas, S. Tamkevi-čius, Vincentas Vėlavičius ir J. Zdebskis deklaravo, kad tai - vieša institucija, turinti tikslą ginti tikinčiųjų teises, siekti, kad sovietiniai įstatymai dėl tikinčiųjų padėties atitiktų SSRS tarptautinius įsipareigojimus, skelbti ti­kinčiųjų diskriminavimo faktus. Įsteigti TTGKK nebuvo originalus sumanymas: 1976 m. Maskvoje žinomi žmo­gaus teisių gynėjai stačiatikių dvasininkas G. Jakuninas ir V Kapitančiukas buvo įkūrę Krikščionių komitetą ti­kinčiųjų teisėms ginti, kurio tikslai buvo tokie pat kaip ir TTGKK. G. Jakuninas ir V Kapitančiukas buvo atvykę į Lietuvą ir kun. S. Tamkevičiui siūlė į jų komitetą dele­guoti KB atstovą, tačiau buvo nutarta steigti atskirą ko­mitetą. 1980 m. TTGKK gretas papildė kunigai Leonas Kalinauskas, A. Keina, Vaclovas Stakėnas, Kazimieras Žilys bei pasaulietis Vytautas Skuodis.

 

Bažnyčios pasipriešinimas stiprėjo bendrame jos at­gimimo kontekste. Nors ir labai stengėsi, valdžia nepa­jėgė atitolinti nuo Bažnyčios jaunų žmonių. Vis akty-

 

85 SSRS KGB PGU 12-ojo skyriaus viršininko gen. A. Kirejevo 1979 m. gegužės 22 d. raštas LSSR KGB pirmininkui J. Petkevičiui, LYA, f. K-l, ap. 49, b. 232, 1. 9.

86 RRT įgaliotinio 1977 m. darbo ataskaita, LCVA, f. R-754, ap. 13, b. 1307, 1. 10.

87 RRT įgaliotinio 1979 m. darbo ataskaita, ibid., b. 1365, 1. 16.

 

 

Kun. A. Mocius neša kryžių į Kryžių kalnų. 1979 m. liepos 22 d.

 

 

 

viau reiškėsi Eucharistijos bičiulių sąjūdis. 1979 m. lie­pos 22 d. didelį medinį kryžių į Kryžių kalną nešantį kunigą A. Mocių lydėjo keli šimtai eucharistiečių, o tų pačių metų rugsėjo mėn. tradicinėje eisenoje į Šiluvą dalyvavo per tūkstantį maldininkų. Viena iš šios eise­nos organizatorių ir Eucharistijos bičiulių sąjūdžio įkū­rėjų sesuo J. Stanelytė 1980 m. už tai buvo nuteista trejus metus kalėti lageryje. Pasak RRT įgaliotinio, jau­nimas sudarė apie 35 proc. 1980 m. dalyvavusiųjų Pri­sikėlimo pamaldose88. 1974-1984 m. Sutvirtinimo sak­ramentas kasmet buvo suteikiamas 20-25 tūkst. jaunų žmonių. Nemažėjo ir norinčiųjų studijuoti kunigų semi­narijoje: 1981 m. buvo gauti 33 prašymai, 1982 m. -3889, o 1985 m. - net 4590. Apeidami valdžios kliūtis (vi­suomeninio transporto apribojimai, autoinspekcijos terorizavimas), devintojo dešimtmečio pradžioje vis dau­giau maldininkų atvykdavo į Žemaičių Kalvariją ir Šilu­vą. Net pagal sovietų valdžios statistiką didžiųjų atlai­dų metu čia apsilankiusiųjų skaičius per ketverius me­tus padidėjo daugiau nei dvigubai: 1980 m. Žemaičių Kalvarijoje buvo suskaičiuota 8-9 tūkst., Šiluvoje -apie 20 tūkst. žmonių91, o 1983 m. atitinkamai 30 ir 37 tūkst.92

 

Jausdami, kad sovietų valdžia nebedrįs pasielgti pa­našiai kaip su vysk. J. Steponavičiumi, taip pat nenorė­dami visiškai prarasti autoriteto, ir vyskupijų administ­ratoriai vis mažiau davėsi valdžios manipuliuojami. 1977 m. rugsėjo mėn. jie pareiškė savo nuomonę dėl naujos SSRS konstitucijos projekto, reikalaudami pripa­žinti laisvę propaguoti religinius įsitikinimus, teisę mo­kyti ir mokytis religijos. Į RRT įgaliotinio raginimą vi­siems vyskupijų valdytojams parašyti popiežiui laišką, smerkiantį TTGKK, kan. C. Krivaitis atsakė, kad tai būtų įmanoma tik tuo atveju, jeigu valdžia leistų spaus­dinti katekizmą, panaikintų draudimą katechizuoti vai­kus ir leistų žurnalą tikintiesiems93. Kad ir koks buvo

 

88 P. Anilionio 1980 m. gegužės 7 d. informacija apie Velykų šventes, ibid., b. 1365, 1. 98.

89 RRT įgaliotinio 1982 m. lapkričio 2 d. pažyma apie seminariją, ibid., f. R-181, ap. 3, b. 110, 1. 232.

90 RRT įgaliotinio 1985 m. rugsėjo 12 d. pažyma LKP CK ir LSSR MT, ibid., b. 117, 1. 24.

91 RRT įgaliotinio 1980 m. darbo ataskaita, ibid., f. R-754, ap. 13, b. 1394, 1. 17.

92 RRT įgaliotinio 1983 m. darbo ataskaita, ibid., f. R-181, ap. 3, b. 111, 1. 8.

93 RRT įgaliotinio 1978 m. darbo ataskaita, ibid., f. R-754, ap. 13, b. 1335, 1. 26.

 

spaudimas, vyskupijų valdytojai viešai neatsiribojo nuo „Kronikos".

 

Jie taip pat neskubėjo pasinaudoti valdžios leidimu spausdinti oficialų periodinį leidinį. Vienas iš aktyviau­sių katalikiško žurnalo leidybos idėjos rėmėjų buvo Li­turginės komisijos sekretorius kun. V Aliulis. 1979 m. pradžioje jis išsiuntė RRT įgaliotiniui katalikiškų peri­odinių leidinių projektą, kuriame siūlė mažiausiai 20 tūkst. egzempliorių tiražu leisti maždaug 80 pusla­pių apimties mėnraštį94. Kaip viena iš svarbiausių jo pa­sirodymo sąlygų nurodyta tai, kad šiame leidinyje nega­lės būti spausdinami „straipsniai, žeminantys Bažnyčią, jos tarnus bei patį tikėjimą, lygiai kaip ir straipsniai, kritiški egzistuojančios santvarkos atžvilgiu"95. Tačiau žinojimas, kad žurnalas reikalingas sovietų propagan­dai, baimė išprovokuoti aktyviųjų kunigų priekaištus vertė Bažnyčios hierarchus, atsakingus už žurnalo lei­dybą, būti atsargius. Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas vysk. L. Povilonis kun. V Aliuliui išdėstė tokias savo abejones šiuo klausimu: „Tokį išleisti, kad būtų panašus į Demokratinės Vokietijos religinius laik­raščius, mes nepajėgsime. Turėsime dalį vietos skirti taikai, ne su Kristumi surištai, bet tokiai, kuri naudin­ga kam kitam. Prasidės Kronikos replikos. [...] Kunigai priekaištaus - leidžia žurnalą, o neišleidžia katekizmo, draudžia katechizaciją. Pirmiausia reikia masiniu tiražu išleisti katekizmą"96.

 

Vysk. L. Povilonio abejonės labiausiai paveikė bendrą vyskupijų valdytojų sprendimą atsisakyti valdžios perša­mo oficialaus religinio leidinio. Petras Anilionis, infor­muodamas apie tai RRT, pažymėjo, kad, spaudžiami „ekstremistų", vyskupijų valdytojai atsisakė leisti iliust­ruotą žurnalą, o vysk. L. Povilonis jam pareiškęs, jog KB nereikia tokio leidinio, kokį turi RSB97. Tai nebuvo vie­nintelis „nepageidautino" vysk. L. Povilonio elgesio atve­jis. Aktyviuosius kunigus vysk. L. Povilonis gynė ben­draudamas su RRT pirmininko pavaduotoju M. Rach-mankulovu, kuris 1979 m. balandžio mėn. viešėjo Lietu­voje98. Po vysk. J. Labuko mirties tapęs Kauno arkivys­kupijos ir Vilkaviškio vyskupijos apaštaliniu administra­toriumi bei vyskupų konferencijos pirmininku, jis dar la­biau įsidrąsino: 1982 m. atsisakė tikinčiuosius paraginti sutikti su valdžios siūlymu Klaipėdoje rekonstruoti seną bažnyčią ir nebereikalauti grąžinti 1960 m. pastatyto­sios. Vysk. L. Povilonis pareiškė esąs įsitikinęs, kad val­džios atimtas bažnyčios pastatas anksčiau ar vėliau vis tiek bus grąžintas. Jis taip pat nesutiko, kad Lietuvos vyskupų konferencija būtų spalvoto nuotraukų albumo užsakove, jeigu į jį nebus įdėtos Vilniaus arkikatedros, Šv. Kazimiero ir Klaipėdos Taikos Karalienės bažnyčių nuotraukos99.

 

Matydamas, kad stiprėja Bažnyčios pasipriešinimas, LKP CK biuras 1978 m. liepos mėn. vėl buvo priverstas svarstyti ateistinės propagandos pagerinimo ir religinių kultų įstatymų vykdymo kontrolės klausimus. Praėjus

 

94 Ibid., f. R-181, ap. 1, b. 246, 1. 21-24.

95 Ibid., 1. 24.

96 Vysk. L. Povilionio 1979 m. vasario 18 d. laiškas kun. V. Aliuliui, VUB Rankraščių skyrius, f. 187, b. 335.

97 P. Anilionio 1979 m. gruodžio 11 d. raštas V. Kurojedovui, LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 103, 1. 263.

98 RRT pirmininko pavaduotojo M. Rachmankulovo ir skyriaus viršininko J. Tarasovo ataskaita apie komandiruotę j Lietuvos SSR, ibid., 1. 32.

99 P. Anilionio 1983 m. lapkričio 1 d. raštas LKP CK sekretoriui L. Šepečiui, ibid., b. 112, 1. 215.

 

dviems mėnesiams po šio posėdžio iš RRT įgaliotinio pareigų buvo atleistas K. Tumėnas, kurį pakeitė iki tol 15 metų LKP Kupiškio rajono komitetui vadovavęs R Anilionis. K. Tumėnas tapo patogiu atpirkimo ožiu, kuriam buvo galima suversti didžiąją dalį atsakomybės už tikinčiųjų teisių sąjūdžio stiprėjimą. Siekdama su­stiprinti RRT įgaliotinio instituciją kvalifikuotais kad­rais, kurie sugebėtų analizuoti KB veiklą, LSSR MT 1979 m. pradžioje taip pat patvirtino papildomą jo pava­duotojo etatą. Įgaliotinio pavaduotoju katalikų reika­lams buvo paskirtas gerai italų kalbą mokėjęs žurnalis­tas E. Juozėnas. Naujasis RRT įgaliotinis žadėjo per trumpą laiką „atstatyti tai, ką sugriovė Tumėnas"100. Ryžtingais veiksmais P Anilionis tikėjosi atkurti septin­tajame dešimtmetyje buvusią padėtį. Jau pirmosiomis darbo dienomis jis ėmėsi iniciatyvos sutramdyti kuni­gus, kurie, pažeisdami Religinių susivienijimų nuosta­tus, organizavo tikinčiųjų procesijas iš bažnyčios į kapi­nes Mirusiųjų pagerbimo dieną101. Motyvuodamas tuo, kad vaikų patarnavimas per šv. Mišias „turi tendenciją tapti masiniu reiškiniu"102, jis parengė 1966 m. priimtų LSSR ATP nutarimų papildymo projektą, kuriame buvo aiškiai apibrėžta, kad dvasininkai negali naudoti nepil­namečių per religines apeigas. 1978 m. lapkričio 25 d. pasikvietęs į savo įstaigą vyskupijų valdytojus, P Anilio­nis juos informavo, kad nuo 1979 m. bus griežtai reika­laujama laikytis Religinių susivienijimų nuostatų.

 

Padėtis Lietuvoje kėlė nerimą ir Maskvai. Po M. Rach-mankulovo vizito RRT 1979 m. balandžio 16 d. patvirtino KB kontrolės sustiprinimo ir kovos su „religiniu ekstre­mizmu" priemonių planą103. Grėsmingi KGB signalai apie Jono Pauliaus II politiką ir jo pirmojo vizito Lenkijo­je poveikis paskatino SSKP CK sekretoriatą 1979 m. spalio mėn. sudaryti specialią komisiją, į kurią buvo įtraukti RRT pirmininkas V Kurojedovas ir KGB pirmininko pa­vaduotojas Viktoras Čebrikovas. Ji parengė nutarimo „Dėl kontrpriemonių prieš Vatikano politiką socialistinių šalių atžvilgiu" projektą, kuriam SSKP CK sekretoriatas pritarė 1979 m. lapkričio 13 d.104 Padidėjusį dėmesį KB reikalams liudijo ir 1980 m. RRT struktūroje atsiradęs atskiras katalikų reikalų skyrius, kuriam vadovauti buvo paskirtas E. Galustianas.

 

Maskvai davus signalą, į kovą su „religiniu ekstre­mizmu" Lietuvoje vėl buvo mobilizuotos visos valdžios aparato grandys. Šį klausimą svarstė 1979 m. gegužės 8-9 d. Vilniuje surengtos mokslinės praktinės konferen­cijos dalyviai, 1979 m. gruodžio 10 d. į pasitarimą buvo sukviesti LKP rajonų komitetų ideologijos sekretoriai, vykdomųjų komitetų pirmininkų pavaduotojai, vadovau­jantys prokuratūros ir ideologinių įstaigų darbuotojai. E Anilionis RRT nurodymu parengė SSKP CK 1979 m. lapkričio 13 d. nutarimo įgyvendinimo priemonių planą. Vietos valdžios institucijoms 1980 m. pradžioje buvo iš­siuntinėta RRT įgaliotinio parengta pažyma „Apie K. Voitylos išrinkimą popiežiumi", kuri informavo apie pasikeitusias antibažnytinės veiklos sąlygas105.

 

100 Autoriaus pokalbis su buvusiu RRT įgaliotiniu Lietuvoje K. Tumėnu.

101 P. Anilionio 1978 m. lapkričio 10 d. raštas LKP CK sekretoriui L. Še­pečiui ir LSSR MT pirmininko pavaduotojui A. Česnavičiui, LCVA, f. R-754, ap. 13, b. 1307, 1. 76-77.

102 P. Anilionio 1978 m. gruodžio 29 d. raštas V. Kurojedovui, ibid., f. R-181, ap. 3, b. 101, 1. 148.

103 1979 m. balandžio 16 d. RRT patvirtintas priemonių planas „Kovai su religiniu ekstremizmu Lietuvos TSR sustiprinti", ibid., b. 103, 1. 47-52.

104 J. Anderson, op. cit., p. 105.

105 LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 105, 1. 141-143.

 

Sovietų režimo vykdyta propagandinė kampanija prieš Vatikaną kitą pagreitį įgijo 1984 m. rudenį. Tai buvo ne tik reakcija į popiežiaus ne kartą pareikštą pa­ramą dėl savo teisių kovojantiems socialistinio lagerio šalių katalikams, bet ir jo įspėjimą dėl vadinamosios „iš­laisvinimo teologijos", galėjusį labai pakenkti Sovietų Sąjungos interesams trečiojo pasaulio šalyse, visų pirma Lotynų Amerikoje. Atsakydamas į 1984 m. rugpjūčio 6 d. paskelbtą Vatikano dekretą „Dėl kai kurių išlaisvi­nimo teologijos aspektų", SSKP CK nurodė sustiprinti prieš Vatikaną nukreiptą propagandą, LKP CK taip pat patvirtino atitinkamus nutarimus106. LSSR valdžiai dau­giausia nerimo kėlė didėjanti užsienio radijo religinių laidų, tarp kurių neabejotinai pirmavo Vatikano radijas, auditorija. 1985 m. atlikus apklausą Anykščių rajone paaiškėjo, kad net 37 proc. apklaustųjų klauso religinių radijo laidų, Vatikano radijo laidų - 27 proc.107 Be to, reikia atsižvelgti į tai, kad nemaža dalis apklaustųjų, nors apklausa buvo anoniminė, galėjo atsakyti nenuo­širdžiai. Sovietų valdžia sureagavo ir į 1985 m. paskelb­tą popiežiaus encikliką „Slavorum apostoli", kuri buvo skirta vieno iš didžiųjų slavų krikštytojų Metodijaus 1100-osioms mirties metinėms. 1985 m. rugpjūčio mėn. pabaigoje RRT paragino P Anilionį imtis papildomų priemonių, kurios neutralizuotų Vatikano pastangas at­gaivinti KB gyvenimą, suaktyvinti jos misijinę veiklą ki­tuose Sovietų Sąjungos regionuose, internacionalizuoti vietines religines šventes108.

 

Dvasininkai iš Lietuvos, tarp kurių vyravo jėzuitų vienuolijos nariai, jau nuo šeštojo dešimtmečio vidurio aktyviai apaštalavo Vidurinėje Azijoje tarp čia gyvenu­sių vokiečių (R Lygnugaris, Jonas Smilgevičius, A. Šeš­kevičius). Aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje savo misijine veikla labiausiai garsėjo kun. A. Dum­bliauskas SJ. Viename iš didžiausių Kazachijos miestų, Karagandoje, jis sugebėjo išrūpinti vietos valdžios lei­dimą ne tik registruoti religinę bendruomenę, bet ir statyti naują bažnyčią, kuri buvo konsekruota 1980 m. Kun. A. Dumbliauskas taip pat buvo įsteigęs jėzuitų noviciatą, iš kurio net 6 vokiečių tautybės jaunuoliai vėliau įstojo į Rygos kunigų seminariją. Iš pradžių trukdęs jam dirbti Lietuvoje, vėliau sovietų režimas su­prato padaręs klaidą. KGB verčiamas, jo vyskupas pa­reikalavo grįžti, žadėdamas gerą parapiją, o nepaklus­numo atveju - suspensą, tačiau tai neišgąsdino užsi­grūdinusio Vidurinės Azijos misionieriaus109. Po kelių incidentų su valdžios institucijomis 1978 m. dirbti pa­storacinio darbo į Ukrainą, Podolės Kamenecą, išvyko kun. Jonas Zubrus S J. Ukrainoje dirbo ir vienas iš pir­mųjų slapta pašventintų kunigų - Vytautas Merkys SJ, Baltarusijoje - K. Žilys SJ. Nuo aštuntojo dešimtmečio vidurio į misijų darbą aktyviai įsitraukė ir vienuolės moterys, kurios ne tik rengdavo sakramentams, padė-

 

106 LKP CK biuro 1984 m. spalio 29 d. nutarimas „Dėl papildomų prie­monių ateistiniam auklėjimui gerinti ir veiklai prieš užsienio katali­kų antitarybinę propagandą sustiprinti", LYA LKP DS, f. 1771, ap. 265, b. 70, 1. 10-13; LKP CK biuro 1984 m. gruodžio 3 d. patvir­tintas priemonių planas, kaip vykdyti SSKP CK nutarimą „Dėl kontrpriemonių prieš Vatikano antikomunistines akcijas, griauna­mąjį darbą prieš socialistines šalis, nacionalinio išsivadavimo ir an­tikarinius judėjimus", ibid., 1. 34-37.

107 RRT įgaliotinio 1985 m. darbo ataskaita, LCVA, f. R-754, ap. 13, b. 1581, 1. 6.

108 RRT 1985 m. rugpjūčio 28 d. instrukcija P. Anilioniui, ibid., f. R-181, ap. 3, b. 117, 1. 38-39.

109 B. Babrauskas, „Vidurinės Azijos misionierius", Katalikų kalendorius-žinynas, 1993, p. 122.

 

 

davo kunigams, bet ir vertė į rusų kalbą bei daugino religinę literatūrą.

 

Visuose aukščiau minėtuose dokumentuose - nuo SSKP CK nutarimų iki RRT įgaliotinio parengtų planų buvo numatyta toliau spręsti kai kurias KB problemas, taip tikintis bent iš dalies sušvelninti įtampą. P Anilionis siūlė „atimti ekstremistams galimybę spekuliuoti kai ku­riais nepatenkintais prašymais", t. y: palaipsniui didinti priėmimą į kunigų seminariją, kol baigusieji galės kom­pensuoti kasmetinį natūralų kunigų mažėjimą; leisti pa­šventinti 2-3 naujus vyskupus ir jų padėjėjais „įdarbinti" vyskupus V Sladkevičių ir J. Steponavičių; suvienodinti mokesčius už elektrą ir gyvenamąsias patalpas. Kita ver­tus, RRT įgaliotinis reikalavo patraukti baudžiamojon at­sakomybėn TTGKK narius ir kitus aktyviausius kuni­gus, taip pat per Lietuvos KB hierarchus įspėti Šventąjį Sostą, kad Jo ir jo palaikomų ekstremistų antitarybinės akcijos gali sugriežtinti tarybų valdžios politiką katalikų bažnyčios atžvilgiu"110. Dvilypę vėzdo ir meduolio taktiką numatė ir 1981 m. rugpjūčio 12 d. patvirtintas dar vienas RRT nutarimas „Dėl kovos su religiniu ekstremizmu Lietuvos TSR sustiprinimo". Įgaliotiniui nurodyta parei­kalauti, kad „administraciniai organai užtikrintų baus­mės už religinių kultų įstatymų pažeidimus neišvengia­mumą"111, bet taip pat siūlyta pagerinti kunigų seminari­jos mokomąją materialinę bazę, rasti galimybę rekonst­ruoti kai kuriuos katalikų maldos namus, leisti žurnalą lojaliems kunigams, kontroliuoti, kad ir vietos valdžios institucijos nepažeidinėtų religinių kultų įstatymų bei dėmesingai nagrinėtų tikinčiųjų prašymus.

 

LSSR valdžia vis dar atsargiai vertino RRT pasiūly­mus atsisakyti kai kurių anksčiau vykdytos antireliginės politikos „laimėjimų", motyvuodama tuo, kad per dide­lės nuolaidos gali paskatinti kelti naujus reikalavimus. LKP CK ir P. Anilionis buvo labiau linkę pasikliauti reli­ginio gyvenimo kontrolės mechanizmo tobulinimu ir valstybės visiškai kontroliuojamų visuomenės informa­vimo priemonių teikiamomis galimybėmis. 1981 m. ba­landžio mėn. LKP CK iniciatyva P. Anilionis parengė LSSR ATP įsako „Dėl religinių kultų įstatymų papildy­mo" projektą112, kuriame dar kartą bandė įtvirtinti prin­cipą, kad nepilnamečiai negali patarnauti kunigui atlie­kant religines apeigas. Šis klausimas pasidarė itin aktua­lus po to, kai 1971 m. LSSR Aukščiausiasis Teismas už­protestavo Varėnos vykdomojo komiteto administracinės komisijos sprendimą skirti kun. A. Keinai 50 rublių bau­dą už nepilnamečių panaudojimą per religines apeigas. Tarp valdžios institucijų net buvo kilęs formalus teisinis ginčas, ar už tai kunigus galima bausti, nes įstatymuose toks atvejis nebuvo konkrečiai nurodytas. Bausmės šali­ninkai tvirtino, kad tai yra bendro draudimo dvasinin­kams mokyti vaikus pažeidimas, tačiau teismai ne visada sutikdavo vadovautis tokiu plačiu Bažnyčios atskyrimo nuo mokyklos įstatymo išaiškinimu. Be to, minėto LSSR ATP įsako projektas tiksliau apibrėžė dvasininko sąvoką, suteikdamas formalų pagrindą neregistruoti pogrindinę seminariją baigusių kunigų, dvasininkus, raginusius mo­kinius nestoti į pionierių bei komjaunimo organizacijas,

 

110 RRT įgaliotinio 1979 m. gruodžio 26 d. parengtas priemonių SSKP CK Sekretoriato nutarimui „Dėl kontrpriemonių prieš Vatikano po­litiką socialistinių šalių atžvilgiu vykdyti planas", LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 105, 1.16.

111 Ibid., b. 108, 1. 95.

112 LSSR ATP įsako projektas ir P. Anilionio paaiškinimai, ibid., 1. 178-181.

 

 

ignoruoti ateistinį auklėjimą mokyklose, siūlė bausti pa­gal LSSR BK 143 straipsnį.

Nesutiko R Anilionis ir su daugeliu naujojo sąjungi­nio religinių organizacijų įstatymo, kurio projektas buvo pradėtas svarstyti 1984 m., nuostatų. Visų pirma jis siū­lė atsisakyti formuluotės, kad bažnyčių vidaus gyveni­mas tvarkomas pagal atitinkamas kanonų taisykles, mo­tyvuodamas tuo, kad kai kurie KB kanonai prieštarauja sovietiniams įstatymams. RRT įgaliotinis nesutiko, kad tikinčiųjų bendruomenėms ir religiniams centrams būtų suteiktas juridinio asmens statusas, nes, pasak jo, TSRS konstitucija suteikia teisę burtis į organizacijas tik ko­munizmo kūrimo tikslais113.

 

Nors raginimai represijomis nutildyti tikinčiųjų tei­sių sąjūdį nuo 1979 m. girdėjosi vis dažniau, sovietų valdžia ne iškart ryžosi jų griebtis prieš aktyviausius Lietuvos kunigus. LSSR prokuratūra 1979 m. rugsėjo 2 d. tik oficialiai įspėjo kunigus A. Svarinską ir S. Tam-kevičių dėl jiems gresiančios atsakomybės pagal LSSR BK 68 straipsnį. Įspėjimai ir piniginės baudos iki 1983 m. buvo pagrindiniai valdžios ginklai, kuriais ji ti­kėjosi sutramdyti kunigus, nepaisančius religinės veik­los suvaržymų. 1980-1982 m. buvo paskirtos 22 admi­nistracinės baudos, RRT įgaliotinis ir prokuratūra pa­reiškė apie 80 įspėjimų. Gerokai dažniau laisvės atėmi­mo bausmėmis bausti aktyviai pogrindinėje Bažnyčios veikloje dalyvavę pasauliečiai ir vienuolės. 1980-1981 m. buvo nuteistos seserys Genovaitė Navickaitė, J. Stanelytė, Ona Vitkauskaitė, jėzuitų ordino brolis Anastazas Janulis, pasauliečiai Povilas Buzas, Mečislo­vas Jurevičius ir Vytautas Vaičiūnas. Tai buvo viena iš didžiausių KGB organizuotų represinių akcijų prieš ti­kinčiųjų teisių sąjūdį.

 

Vengdamas kunigų „nusikaltimus" nagrinėti teis­muose, LSSR KGB griebėsi slaptų susidorojimo būdų.

1979        m. vasario 14 d. parengto TTGKK kompromitavimo plano autoriai, be kitų kompromitavimo būdų, numatė: „[...] kad būtų suvaržyta „Tomovo" [kun. S. Tamkevičiaus. - A. S.] aktyvi priešiška veikla ir jis sukompromituotas, įgyvendinti TSRS KGB sankcionuotą priemonę"114. Dėl kažkokių priežasčių šis punktas taip ir liko neįgyvendintas. Speciali priemonė buvo išbandyta prieš kitą tikinčiųjų teisių aktyvistą, kun. J. Zdebskį, kuris 1980 m. spalio 3 d. buvo nudegintas cheminėmis medžiagomis, ir buvo paskleistas gandas, kad jis sergąs venerine liga. Dėl to kun. J. Zdebskis buvo priverstas pasitraukti iš TTGKK. KGB dalyvavimą šioje akcijoje patvirtina archyviniai dokumentai115. Daug sudėtingiau įrodyti, kad ši institucija buvo vienaip ar kitaip susijusi su daugeliu kitų greitai po šio įvykio prieš kunigus įvykdytų prievartos aktų.

 

Praėjus vos savaitei po kun. J. Zdebskio nudeginimo, 1980      m. spalio 11 d. buvo žiauriai nužudytas Luokės klebonas Leonas Šapoka. Sovietinė teisėsauga gana greitai surado žudikus, nustatė, kad kunigas buvo kankinamas ir nužudytas siekiant sužinoti, kur jis slepia pinigus, nusikaltėliai buvo griežtai nubausti. Tačiau kai kurios su šiuo nusikaltimu ir kun. L. Šapokos asmeniu susijusios aplinkybės kėlė ir tebekelia abejonių, ar buvo nustatytos tikrosios šio nusikaltimo priežastys. Iškart po šio įvykio pogrindžio leidinys „Dievas ir Tėvynė" pa-

 

113            RRT įgaliotinio 1984 m. rugpjūčio 27 d. raštas RRT Juridinio skyriaus viršininkui, ibid., ap. 1, b. 268, 1. 40.

114            Cit. iš: V. Spengla, Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika, t. 11, p. 93.

115  V. Spengla, „Akiplėša": KGB kova prieš Bažnyčių, p. 119-120.

 

 

skelbė laišką TTGKK, iš kurio paaiškėjo, kad kun. L. Šapoka buvo vienas iš šio leidinio leidėjų, taip pat keliuose jo numeriuose publikuotos autobiografinės apybraižos „Naktis" autorius, pasirašęs slapyvardžiu Kunigas Petras. Minėtoje apybraižoje buvo aprašyta, kaip jis tapo KGB bendradarbiu ir vėliau apsisprendė nutraukti ryšius su juo. „Dievo ir Tėvynės" redakcija spėjo, kad nužudymas taip pat galėjo būti susijęs su kun. L. Šapokos ketinimu paskelbti rašinį „Paskutiniai žodžiai vyskupui", kuriame būtų pateikta informacija apie vysk. L. Povilonio bendradarbiavimą su saugu­mu116. Šiame laiške taip pat nurodytos nusikaltimo ir jo tyrimo detalės, galėjusios sukelti abejonių, kad kunigas buvo užpultas turint tikslą jį apiplėšti. Laiško autoriai atkreipė dėmesį ir į tai, kad 1980 m. pradžioje „Tiesoje" buvo išspausdintas straipsnis, kuriame aprašomas kun. L. Šapokos bylinėjimasis su buvusiu zakristijonu dėl ne­grąžintos skolos. Straipsnio autorė akivaizdžiai siekė parodyti kunigo godumą pinigams, taip tarsi netyčia (sic!) skatindama užpuolimą ir kartu nurodydama būsi­mojo nusikaltimo priežastį117.

 

1981 m. rugpjūčio 8 d. panašiomis aplinkybėmis bu­vo nužudytas Pamūšio klebonas Leonas Mažeika. Pasak „Kronikos", šis nusikaltimas taip pat galėjo būti susijęs su nužudytojo bandymu ištrūkti iš KGB voratinklio, į kurį jis, kaip ir kun. L. Šapoka, kadaise buvo pakliu­vęs118. 1981 m. lapkričio 24 d. per autoavariją Vilniuje taip pat neaiškiomis aplinkybėmis žuvo aktyvus kovoto­jas dėl žmogaus teisių, Lietuvos Helsinkio grupės narys kun. B. Laurinavičius. „Kronika" pateikė liudytojų, ku­rie teigė matę, kad kun. B. Laurinavičius kelių jaunuo­lių buvo tyčia pastumtas po sunkvežimio ratais, parodymus, tačiau nei 1982 m. atliktas tyrimas (kas visai su­prantama), nei po dešimties metų pakartotas bandymas nustatyti tiesą to nepatvirtino119. Tai, kad dingo KGB vesta kun. B. Laurinavičiaus operatyvinio sekimo byla, kurioje, kaip manoma, galėjo būti užuominų apie prieš jį panaudotą specialiąją priemonę, taip pat nėra svarus argumentas, patvirtinantis slaptųjų tarnybų prisidėjimą prie šio tragiško įvykio. Dingo beveik visų buvusių ak­tyvių tikinčiųjų teisių gynėjų kunigų operatyvinio seki­mo bylos, o vienintelėje išlikusioje kun. J. Zdebskio, ku­ris 1986 m. taip pat žuvo per autoavariją, nėra tiesiogi­nių įrodymų, kad tai - sovietų saugumo darbas. Jeigu tokia akcija buvo planuota, popieriuje tai tikrai neuž­fiksuota. Kur kas daugiau abejonių dėl kun. B. Lauri­navičiaus žūties aplinkybių kelia kai kurie ankstesni įvykiai. Pirma, panašiai kaip kun. L. Šapokos atveju, 1981 m. lapkričio 21 d. „Tiesa" išspausdino straipsnį, kurio autorė bandė sukompromituoti kun. B. Laurina­vičių. Antra, pats kun. B. Laurinavičius jautė, kad jo gyvybei gresia pavojus, nes pasirūpino surašyti testa­mentą. Pagaliau sovietų valdžiai, tuo metu vengusiai negatyvių padarinių, kuriuos sukeldavo kunigų teis­mai, toks susidorojimo būdas galėjo atrodyti labai pri­imtinas.

 

116 Kun. Petras, Naktis: Kunigas saugumo pinklėse, Chicago, 1986, p. 305-307.

117 D. Repšienė, „Rietenos po šventumo skraiste", Tiesa, 1980 m. sausio 19 d.

118  „Teroras prieš kunigus", Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika, Chica­go, 1983, t. 6, p. 586.

119  S. Lengvinienė, „Kunigo Broniaus Laurinavičiaus veikla ginant ti­kinčiųjų ir apskritai žmogaus teises sovietmečiu", Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, 2000, t. 17, p. 110.

 

 

Po L. Brežnevo mirties 1982 m. rudenį SSKP CK ge­neralinio sekretoriaus postą užėmė J. Andropovas, tikė­jęs, kad policinėmis priemonėmis galima sustabdyti so­vietų režimo eroziją. Ilgiau nebeatidėliotos ir seniai pla­nuotos represijos prieš aktyviausius tikinčiųjų teisių sąjūdžio Lietuvoje dalyvius. 1983 m. sausio 20 d. agentū­rinių-operatyvinių ir tardyminių priemonių prieš opera­tyvinės bylos „Voratinklis"* objektus plano autoriai konstatavo: „Priešiškos kunigų ekstremistų veiklos ne­baudžiamumas daro didelę politinę žalą mūsų valstybei, o taip pat skatina kitus klerikalus ekstremistiniams veiksmams"120. Pagal šį planą buvo numatyta vienu me­tu suimti aktyviausius TTGKK narius kunigus S. Tam-kevičių, A. Svarinską ir J. Kaunecką. Neaišku, dėl kokių priežasčių, tačiau buvo suimti tik du pirmieji. S. Tamke-vičių LSSR Aukščiausiasis Teismas pagal LSSR BK 68 straipsnio 1 dalį (antitarybinė veikla) nuteisė 6 me­tams griežtojo režimo lagerio ir 4 metams tremties, o A. Svarinską - 7 metams griežtojo režimo lagerio ir 3 metams tremties. Tardomi buvo ir kiti TTGKK nariai, jie versti viešai atsistatydinti. 1983 m. už aktyvų tikin­čiųjų teisių gynimą pagal LSSR BK 68 straipsnį 4 me­tams kalėjimo buvo nuteista ir Jadvyga Bieliauskienė, o Rokiškio rajono gyventojams A. Butėnaitei ir J. Mar­giui neva už grasinimus ateistams buvo pritaikyta BK 203 straipsnio 1 dalis. Tais pačiais metais RRT įgaliotinis 20 kunigų raštu įspėjo dėl gresiančios atsakomybės už sistemingą religinių kultų įstatymų pažeidinėjimą, dar 118 kunigų ir 44 aktyvių pasauliečių įspėjo vietos val­džios atstovai, įvyko net 597 profilaktiniai pokalbiai121.

 

Atsakydama į padidėjusį religinių organizacijų akty­vumą, sovietų valdžia toliau desperatiškai plėtė ateis­tinę propagandą. 1979 m. LSSR jau buvo 1470 ateizmo lektorių, kurie kasmet perskaitydavo daugiau nei 13 tūkst. paskaitų „mokslinio ateizmo" tematika122. Prie Mokslinės-ateistinės propagandos koordinavimo tarybos 1979 m. buvo sudaryta geriausių lektorių grupė, jie tu­rėjo skaityti paskaitas tose vietovėse, kur aktyviausiai veikė „religiniai ekstremistai". 1981 m. rugsėjo 22 d. SSKP CK priėmė nutarimą „Dėl ateistinio auklėjimo sustiprinimo", o 1982 m. sausio 11 d. jį, kaip įprasta, dubliavo LKP CK biuras123. Kaip ir prieš dešimtmetį, šie valdžios dokumentai pabrėžė socialines religijos gy­vybingumo priežastis, todėl reikalavo dar labiau suak­tyvinti sociologinius tyrimus. LKP CK biuro nutarimas ragino valdžios pareigūnus „[...] reaguoti į kasdienius piliečių poreikius, rūpintis neįsitvirtinusiais gyvenime, todėl linkusiais į religiją žmonėmis"124. Kaip sovietų valdžia suprato nemažėjančio religingumo priežastis, iš­kalbingai liudija RRT įgaliotinio siūlymas pagerinti Vi­duklės, kur 1976-1982 m. klebonavo A. Svarinskas, so­cialinę infrastruktūrą, - taip jis tikėjosi sumažinti ak­tyvaus kunigo įtaką vietos gyventojams125. Vietos val-

 

* Ši byla buvo pradėta 1977 m. Pagal buvo tiriama kunigų S. Tamke-vičiaus (Tomov), A. Svarinsko (Neispravimyj), J. Zdebskio (Naglec) ir J. Kaunecko (Restavrator) veikla.

120 LYA, f. K-l, ap. 8, b. 216, 1. 146.

121 RRT įgaliotinio informacija partijos miestų ir rajonų komitetams apie bažnyčių padėtį 1983 m., LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 114, 1. 79-80.

122 LKP CK Propagandos ir agitacijos skyriaus 1979 m. rugpjūčio 22 d. pažyma, LYA LKP DS, f. 1771, ap. 256, b. 59, 1. 10.

123 LKP CK biuro 1982 m. sausio 11 d. posėdžio protokolas, ibid., ap. 260, b. 9, 1. 2-7.

124 Ibid., 1. 4.

125 P. Anilionio 1979 m. sausio 25 d. raštas RRT skyriaus vedėjui J. Ta-rasovui, LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 103, 1.105.

 

 

džios pareigūnai, švietimo įstaigų administracija, iš ku­rių buvo reikalaujama konkrečių ateistinio darbo rodik­lių, neretai labiau pasikliaudavo paprastu tikinčiųjų diskriminavimu.

 

Aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje Lietuvoje labai padaugėjo bažnyčių apiplėšimo ir išniekinimo atve­jų. Sovietų valdžios duomenimis, 1977-1978 m. į įvairių konfesijų maldos namus buvo įsilaužta 31 kartą126, 1980-1981 m. - 36 kartus127. Iš tikrųjų tokių atvejų bu­vo gerokai daugiau, nes ne apie visus juos buvo prane­šama milicijai. 1980 m. lapkričio 30 d. rašytame skunde SSRS generaliniam prokurorui Telšių kunigų taryba iš­vardijo net 24 atvejus, kai vien Telšių vyskupijoje 1977-1980 m. buvo įsilaužta į bažnyčias128. Bažnyčios daž­niausiai buvo ne apiplėšiamos, o tik nuniokojamos: iš­niekinamas Švč. Sakramentas, sugadinami paveikslai. Neatmestina prielaida, kad įsibrovėliai kartais vykdyda­vo neoficialų užsakymą. Valdžia šiuos vandalizmo aktus labiau skatino netiesiogiai. Visų pirma milicija vangiai tyrė tokius nusikaltimus, todėl, galima sakyti, už juos negrėsė jokia atsakomybė. Antra, kaip minėta, savo vai­sius davė intensyvi ateistinė propaganda. Trečia, kaip spėjo „Kronikos" autoriai, plėšimų pagausėjimą galėjo paskatinti ir tai, kad LSSR ateizmo muziejus paskelbė superkąs įvairius liturginius reikmenis ir religines kny­gas129. Kartais ypač fanatiški valdžios pareigūnai ir tie­siogiai dalyvaudavo vandališkose akcijose: griaudavo dar išlikusius kryžius, koplytėles ir kitus religinio turinio paminklus. Tokie veiksmai atspindėjo jų frustraciją ma­tant ne mažėjantį, bet vis labiau atgimstantį religinį vi­suomenės aktyvumą. Viena iš garsesnių tokio pobūdžio akcijų buvo įvykdyta 1982 m. balandžio mėn. Telšių ra­jone, kur buvo nusiaubtas Alkakalnio (Panų) kalnas:

nugriauta koplyčia, ten stovėję kryžiai, Švč. Mergelės Marijos statula įmesta į tvenkinį.

 

Nepaisant vietos valdžios konservatyvumo, represijų prieš tikinčiųjų teisių gynėjus ir ateistinės propagandos srauto stiprėjimo, KB veikimo sąlygos Lietuvoje toliau pamažu gerėjo. Kauno kunigų seminarijai buvo grąžinta dalis jai anksčiau priklausiusių patalpų, valstybės lėšo­mis atliktas visų seminarijos užimamų pastatų kapitali­nis remontas, leista priimti vis daugiau klierikų. Tačiau valdžia ir toliau atlikdavo griežtą stojančiųjų į seminari­ją atranką. Pavyzdžiui, 1982 m. prašymų buvo pateikta 38, priimta 23130; 1985 m. iš 45 norinčiųjų buvo priimti 29, nes likusieji „[...] patys arba jų tėvai buvo įsivėlę į antivisuomeninę veiklą"131. Palyginimui galima pasaky­ti, kad 1958 m. iš 49 pateiktų prašymų RKRT įgaliotinis atmetė tik 4, seminarijos vadovybė - 13132. 1980 m. va­sario 18 d. LSSR KGB vadovybė taip pat davė nurody­mą rajonų ir miestų poskyriams sustiprinti agentūrinį-operatyvinį darbą tarp asmenų, ketinusių stoti į kunigų seminariją133. Apie juos turėjo būti surinkta kuo dau-

 

126 RRT įgaliotinio 1978 m. darbo ataskaita, ibid., f. R-754, ap. 13, b. 1335, 1. 97.

127 RRT įgaliotinio 1981 m. darbo ataskaita, ibid., b. 1426, 1. 82.

128 Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika, t. 6, p. 424-^29.

129 „Ateizmo muziejuje", ibid., t. 2, p. 244.

130 RRT įgaliotinio 1982 m. lapkričio 2 d. pažyma apie seminariją, LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 110, 1. 232.

131 RRT įgaliotinio pažyma apie seminarijos veiklą 1985 m., ibid., b. 117, 1. 24.

132 RKRT įgaliotinio 1958 m. spalio 10 d. pažyma apie seminariją, LYA LKP DS, f. 1771, ap. 194, b. 9, 1. 72.

133 LSSR KGB Švenčionių rajono poskyrio 1981 m. gegužės 27 d. raštas LSSR KGB 5-osios tarnybos viršininkui apie darbą išaiškinant kan­didatus į kunigų seminariją, LYA, f. K-l, ap. 15, V 4380, 1. 12-13.

 

giau informacijos, kad įgaliotinis, atrinkdamas kandida­tus, neapsiriktų ir neleistų priimti „netinkamų".

 

RRT įgaliotinio įstaigos darbuotojai devintajame de­šimtmetyje toliau „auklėjo" būsimuosius kunigus, aiš­kindami jiems sovietinius religinių kultų įstatymus ir „religinio ekstremizmo" žalą Bažnyčiai. 1983 m. penkto kurso klierikams buvo įvestas papildomas 7 akademinių valandų kursas, turėjęs detaliai juos supažindinti su valdžios nustatytais dvasininkų veiklos apribojimais. So­vietų valdžia devintajame dešimtmetyje leido atnaujinti dėstytojų pajėgas. Buvo priimtas dar vienas dėstytojas, lotynų kalbą dėstęs V Michelevičius metus tobulinosi Romoje, 1983 m. iš dėstytojo pareigų už aplaidumą bu­vo atleistas kun. dr. J. Pranka. Savarankiškų studijų ga­limybės buvo ribotos: seminarijos biblioteka prenumera­vo daugiau nei 30 pavadinimų pasaulietinių periodinių leidinių, bet tik vieną katalikišką savaitraštį „Begeg-nung", leistą VDR. Naujausia teologinė literatūra taip pat labai sunkiai patekdavo į seminarijos biblioteką.

 

V. Vardys prognozavo, kad sovietų valdžia, norėdama susilpninti Lietuvos KB sąsają su tautine tradicija, gali bandyti visos Sąjungos mastu normalizuoti santykius su KB, t. y. leisti sukurti bendrą hierarchiją su centru Maskvoje, vieną bendrą seminariją, kur mokytųsi įvai­rių tautybių klierikai, o dėstoma būtų rusų kalba134. Planų katalikų kunigų seminarijose sustiprinti „inter­nacionalinį" auklėjimą iš tikrųjų būta. 1983 m. vasario 10 d. RRT Katalikų skyriaus viršininko pavaduotojas D. Sibiričevas parengė pažymą apie padėtį katalikų ku­nigų seminarijose, kurioje teigė, kad Kauno kunigų se­minarijoje buvo planuota rengti kunigus Ukrainai ir Baltarusijai, tačiau, bijantis „ekstremistų" reakcijos, to nebuvo daroma. Pažymos autorius siūlė priimti į Kauno kunigų seminariją bent jau kitų tautybių Lietuvos gy­ventojus, dėstyti užsienio kalbą135. Palankiau jis vertino Rygos kunigų seminariją, rengusią kunigus ne tik Lat­vijai, bet ir kitoms sovietinėms respublikoms.

 

Toliau plėsti oficialiai veikusios kunigų seminarijos galimybes vertė įsitvirtinanti nelegalaus kunigų rengi­mo sistema. 1979-1983 m. kunigystės šventimus gavo 11 pogrindyje pasirengusių kandidatų136. Valdžios nepri­pažįstami, jie galėjo kur kas laisviau dirbti pastoracinį darbą, dauguma jų įsitraukė į kovą dėl tikinčiųjų teisių. Norėdamas nuosaikesniuosius perauklėti ir kontroliuo­ti, R Anilionis pasiūlė kai kuriuos iš jų „legalizuoti"137. Jo iniciatyva prieš kelerius metus slapta kunigu pašven­tintas J. Žeberskis OFM 1983 m. buvo priimtas į Kauno kunigų seminariją, kad baigtų sutrumpintą jos kursą ir galėtų oficialiai dirbti.

 

Didėjo ir oficialiai leidžiamos religinės literatūros įvairovė bei jos tiražai. 1980 m. pagaliau buvo leista oficialiai spausdinti mažąjį katekizmą (60 tūkst. eg­zempliorių), kuriame atsispindėjo po Vatikano II Susi­rinkimo prasidėjęs Bažnyčios atsinaujinimo procesas. 1980 m. taip pat išleistas maldynėlis „Visada su Dievu" (80 tūkst. egzempliorių). Tais pačiais 1982 m. išėjo du pirmieji naujo lietuviško mišiolo tomai, o 1984 m. pasi­rodė antrasis papildytas liturginio maldyno leidimas, kurio tiražas (160 tūkst. egzempliorių) buvo didžiausias

 

134 V. Vardys, op. cit., p. 224.

135 LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 112, 1. 53.

136 Vysk. J. Boruta, A. Katilius, „Pogrindinė kunigų seminarija", Lietu­vių katalikų mokslo akademijos metraštis, 1998, t. 12, p. 217-218.

137 P. Anilionio 1984 m. gegužės 18 d. raštas RRT katalikų skyriaus ve­dėjui E. Galustianui, LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 114, 1. 124-125.

 

 

iš visų sovietiniais metais oficialiai išleistų religinių lei­dinių. Buvo leista išspausdinti ir 20 tūkst. proginių šv. Kazimiero jubiliejui skirtų bukletų. Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejaus proga buvo pakartoti Naujojo Tes­tamento (10,5 tūkst. egzempliorių), mažojo katekizmo (50 tūkst. egzempliorių) leidimai, išleistas spalvotas ka­lendorius ir jubiliejui skirtas paveikslėlis. Tačiau valdžia nepritarė Vyskupų konferencijos sumanymui jubiliejaus proga išleisti kun. E Račiūno parengtą biografinį rinkinį „Lietuvos Bažnyčios švyturiai"138.

 

Devintojo dešimtmečio pradžioje pagaliau buvo pa­siektas tam tikras kompromisas dėl katalikiško peri­odinio leidinio. 1979-1981 m. leistą liturginį kalendo­rių 1982 m. pakeitė daug platesnės apimties informaci­nio pobūdžio metraštis „Katalikų kalendorius-žiny-nas". Jame, be liturginio kalendoriaus, buvo pateikia­mos svarbiausios žinios apie Bažnyčią Lietuvoje: duo­menys apie dvasininkus, mirusių kunigų nekrologai, svarbesni vyskupijų valdytojų raštai. Vėliau vis daugiau pasirodydavo ir originalių straipsnių, įvairesnė darėsi informacija. Atitinkamai didėjo ir leidinio apimtis bei tiražas: 1982 m. jis turėjo 145 puslapius (3 tūkst. eg­zempliorių), o 1987 m. - jau 350 (7,5 tūkst. egzemplio­rių). Dėl to ir „Kronikos" aplinkoje iš pradžių reikštas skeptiškumas „Katalikų kalendoriaus-žinyno" atžvilgiu ilgainiui išnyko, jo nauda Bažnyčiai, atrodo, buvo di­desnė negu sovietų režimo dividendai139.

 

Devintajame dešimtmetyje sovietų valdžia kur kas mažiau trukdė remontuoti ar rekonstruoti bažnyčias. 1982 m. sudegus medinei Buivydžių bažnyčiai, valdžia neprieštaravo, kad vietoj jos būtų pastatyta mūrinė, ir netgi nemokamai skyrė dalį statybinių medžiagų. Kre­tingoje 1982 m. Klaipėdos Taikos Karalienės bažnyčios statytojas kun. B. Burneikis atstatė per karą sugriautą bažnyčios bokštą, į kurį įkėlė tris naujus varpus. 1986 m. buvo gerokai padidinta Šalčininkų kapinių kop­lyčia. 1985 m. LSSR MT pagaliau panaikino diskrimina­cinį mokestį už elektrą, naudojamą kulto pastatų reik­mėms. Kita vertus, nepaisydama kelių dešimčių tikin­čiųjų prašymų, valdžia toliau atkakliai nenorėjo grąžinti bažnyčių pastatų Klaipėdoje ir Ignalinoje, nes suprato, kad tai būtų įvertinta kaip jos silpnumo požymis. 1983 m. spalio 17 d. pas LKP CK sekretorių Lionginą Šepetį susirinkę aukšti pareigūnai nutarė nenusileisti ir siūlyti tikintiesiems rekonstruoti senąją bažnyčią140.

 

Šiek tiek gerėjo ir kai kurių vyskupijų kurijų darbo sąlygos. 1978 m. valdžia leido iš Vievio į vyskupijos cen­trą grąžinti Kaišiadorių vyskupijos kuriją. Nė vienas anksčiau jai priklausęs pastatas nebuvo grąžintas, todėl ji turėjo įsikurti tuometiniam valdytojui kan. J. Andri-koniui priklausiusiame name. Sunkiai bent vieną val­džios atimtą patalpą sekėsi atgauti ir Telšių vyskupijos kurijai, kuri glaudėsi avarinės būklės mediniame name. 1982 m. P Anilionis siūlė grąžinti Telšių kurijai nors vieną anksčiau jai priklausiusį pastatą, nes priešingu at­veju, pasak jo, „ekstremistai" sukompromituos vysk. A. Vaičių, kas valdžiai būtų nenaudinga141. Tačiau vietos

 

138 P. Anilionio 1985 m. spalio 8 d. pažyma „Apie kontrpriemones prieš religinę propagandą ryšium su Lietuvos krikšto jubiliejum", ibid., ap. 1, b. 275, 1. 65.

139 N. Šepetys, „Katalikų kalendorius-žinynas sovietmečiu", Naujasis ži­dinys, 1998, Nr. 11-12, p. 459.

140 P. Anilionio 1984 m. vasario 15 d. raštas RRT, LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 114, 1. 59.

141 P. Anilionio 1982 m. vasario 16 d. raštas LKP CK ir LTSR MT, ibid., b. 110, 1. 94-95.

 

 

valdžia delsė atlaisvinti buvusias kurijos patalpas, vienu metu net siūlė kurijai statytis naują namą. 1983-1984 m. Kauno arkivyskupijos ir Panevėžio vyskupijos kurijos gavo paskyras pirktis naujus lengvuosius auto­mobilius „Volga".

 

Devintajame dešimtmetyje sovietų valdžia labiau rū­pinosi ne tik Bažnyčios administratorių materialinio gyvenimo sąlygomis, bet ir jų autoriteto didinimu, ma­tydama, kad priešingu atveju ji gali prarasti vieną iš parankiausių religinio gyvenimo kontrolės svertų. Įga­liotiniui didelį nerimą kėlė 1979 m. antrojoje pusėje su­sikūrusios pirmosios kunigų tarybos, kurios buvo nu­matytos Vatikano II Susirinkimo nutarimuose. Nepa­jėgdama kontroliuoti rinkimų į jas proceso tose vysku­pijose, kurias valdė kapituliniai vikarai, valdžia ėmėsi aktyvių priešinių priemonių. 1980 m. balandžio mėn. į Romą nuvykęs vysk. L. Povilonis pristatė Vatikano vals­tybės sekretoriatui su valdžia suderintą planą, kaip su­tvarkyti KB vyskupijų Lietuvoje administravimą. Pagal šį planą vyskupais turėjo būti pašventinti Telšių vysku­pijos kapitulinis vikaras kun. A. Vaičius, 1979 m. atsi­statydinusį kan. Č. Krivaitį Vilniaus arkivyskupijoje pa­keitęs Algirdas Gutauskas ir Kauno arkivyskupijos ge­neralvikaras Liudvikas Mažonavičius, turėjęs tapti Kau­no arkivyskupo koadjutoriumi. Jeigu popiežius būtų pri­taręs tokiam projektui, vysk. V Sladkevičius būtų galė­jęs padėti valdyti Telšių vyskupiją, o vysk. J. Steponavi­čius būtų buvęs paskirtas Kaišiadorių vyskupijos admi­nistratoriumi142. Taip sovietų valdžia tikėjosi ir išspręsti jos įvaizdį gadinusią vyskupų tremtinių „įdarbinimo" problemą, ir nebijoti, kad susilpnės Bažnyčios valdymo kontrolė. Visų derybų metu siekta, kad „ekstremistiš­kai" nusiteikusių hierarchų valdžioje atsidurtų ne daugiau kaip 50 proc. parapijų143. Šį planą iš esmės sugrio­vė vysk. J. Steponavičius, nesutikęs būti vienu iš įkai­tų, „kuriuos Šv. Tėvas turi išpirkti, pašventindamas vyskupais tarybinės vyriausybės parinktus kandida­tus"144. Galimą paskyrimą Kaišiadorių vyskupijos apaš­taliniu administratoriumi jis vertino kaip pažeminimą ir prašė, kad Vatikanas nurodytų tokio savo sprendimo priežastis. Kadangi jokio Vatikano atsakymo nebuvo, vysk. J. Steponavičiaus formaliai administruotos Vil­niaus arkivyskupijos problema taip ir liko neišspręsta iki 1989 m. 1982 m. buvo pasiektas tik dalinis kompromisas: kun. A. Vaičius pašventintas vyskupu, o vysk. V.Sladkevičius pagaliau pripažintas Kaišiadorių vysku­pijos valdytoju. Vysk. R. Krikščiūnas Vatikano reikala­vimu 1983 m. Panevėžio vyskupijos valdymą perdavė prel. K. Dulksniui, o pats persikėlė gyventi į Kauną ir kunigų seminarijoje pakeitė kun. J. Preikšą, kuris 1984 m. buvo pašventintas vyskupu ir paskirtas Kauno arkivyskupo pagalbininku.

 

Lengviau spręsti Lietuvos bažnytinei provincijai pri­klausiusių vyskupijų valdymo ir kitas Bažnyčios gyveni­mo problemas pasidarė vyskupams ėmus reguliariai lan­kytis Romoje. 1983 m. visi jie, išskyrus vysk. J. Stepona­vičių, vėl buvo nuvykę ad limina. Pirmą kartą tarp jų bu­vo ir dar visai neseniai vienu iš „religinio ekstremizmo" įkvėpėjų vadintas vysk. V Sladkevičius. Jis, kaip ir visi

 

142 P. Anilionio 1980 m. kovo 23 d. raštas V. Kurojedovui, ibid., b. 105, 1. 194-195.

143 P. Anilionio 1981 m. gegužės 29 d. raštas V. Kurojedovui, ibid., b. 108, 1. 227.

144 Vysk. J. Steponavičiaus 1981 m. rugsėjo 3 d. laiško vysk. L. Povilo-niui nuorašas, LYA, f. K-l, ap. 46, b. 1644, 1. 7.

 

 

kiti vyskupai, šio vizito metu buvo budriai sekamas. Net vysk. V Sladkevičiaus slaptą pokalbį tet a tet įgaliotinis atpasakojo gana tiksliai145. Dažniau į užsienio šalis išvyk­davo ne tik Bažnyčios hierarchai, bet ir paprasti dvasi­ninkai: 1980-1986 m. valdžia davė leidimą net 109 Lietu­vos dvasininkų išvykoms146. Intensyvesnius Lietuvos dvasininkų ryšius su visuotinės Bažnyčios centru sovietų saugumas toliau stengėsi panaudoti „aktyvioms priemo­nėms" vykdyti. Pavyzdžiui, siekdamas, kad popiežius Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejaus iškilmių pradžią perkeltų iš birželio 14 d. į vėlesnę dieną, LSSR KGB 1-asis skyrius (žvalgyba užsienio šalyse) siuntė agentus Jurgį, Germantą, Gintautą, Petrą ir kitus, kurie turėjo tiesiogiai arba per trečiuosius asmenis popiežiui perduo­ti, kad religinių iškilmių susiejimas su politiniais įvykiais neigiamai atsilieps KB padėčiai Lietuvoje147.

 

Sovietų režimo politikos uždaviniams spręsti buvo panaudojami ne tik į užsienį išleidžiami dvasininkai. KGB aiškiai buvo suinteresuotas, rengiantis Lietuvos krikšto jubiliejaus minėjimui, paremti kai kurių išeivi­jos sluoksnių pradėtą akciją, kad popiežiaus būtų pra­šoma Vilniaus arkivyskupiją priskirti prie Lietuvos baž­nytinės provincijos. 1987 m. pradžioje LSSR KGB 1-asis skyrius teigė turįs galimybę išspausdinti „Akira­čiuose" straipsnį, kuris turėtų „pastūmėti popiežių Jo­ną Paulių II prijungti Vilniaus arkivyskupiją prie Lietu­vos bažnytinės provincijos, kas reikštų, kad Vatikanas pripažįsta tarybinį Pabaltijį, taip pat Vakarų katalikiš­kajai viešuomenei būtų pateikti nauji faktai, liudijantys, kad KB galva toliau lieka tik lenkų klero interesų gynė­ju"148. KGB užsakyto straipsnio „Ko trūksta Suvalkų trikampio lietuviams?" anoniminis autorius skundėsi neva per Bažnyčią vykdoma šiame krašte gyvenančių lietuvių polonizacija. Lenkijos interesų gynimu netiesio­giai kaltintas ir popiežius, delsęs Vilniaus arkivyskupi­jos dalį, priklausiusią LSSR, priskirti prie Lietuvos baž­nytinės provincijos149.

 

1985 m. pavasarį naujojo SSKP CK generalinio sek­retoriaus Michailo Gorbačiovo paskelbta „perestroikos" programa nepadarė didesnės įtakos sovietų režimo an­tireliginei politikai. Iš 1986 m. vasario mėn. vykusio SSKP XXVII suvažiavimo tribūnos M. Gorbačiovas kri­tikavo įvairiuose leidiniuose pasitaikiusius palankaus religijos vertinimo atvejus. Po suvažiavimo svarbiausių Sovietų Sąjungos dienraščių pirmuosiuose puslapiuose pasirodė straipsniai, kuriuose buvo kritikuojamas „ko­ketavimas su dievuliu", spekuliavimas moraline religi­jos verte bei raginama sustiprinti kovą su „religiniais prietarais". Tai buvo paskutinis valdžios bandymas pra­dėti dar vieną antireliginę kampaniją150. Beprasidedan­čio naujo puolimo prieš religiją apraiškų būta ir LSSR periodinėje spaudoje, kur 1986 m. taip pat pasirodė ke­letas straipsnių, šiurkščiai užgavusių tikinčiųjų jaus-

 

145 L. Tulaba, op. cit., p. 333.

146 P. Anilionio 1986 m. gruodžio 30 d. pažyma RRT, LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 123, 1. 159

147 LSSR KGB 1-ojo skyriaus viršininko V. Karinausko 1987 m. sausio 5 d. raštas SSRS KGB PGU A tarnybos viršininko pavaduotojui M. Sockovui, LYA, f. K-l, ap. 49, b. 232, 1. 109-110.

148 LTSR KGB 1-ojo skyriaus viršininko V. Karinausko 1987 m. vasario 18 d. raštas SSRS KGB PGU A tarnybos viršininko pavaduotojui M. Sockovui, ibid., 1. 118.

149 „Lenkijos lietuvis. Ko trūksta Suvalkų trikampio lietuviams?", Aki­račiai, 1987, Nr. 7, p. 14-15.

150 Д. Поспеловский, op. cit., c. 385.

 

 

mus. Ryškiausias pavyzdys - Vlado Balkevičiaus straipsnis „Šventoji šeimyna"151, kuriame, naudojant pasenusius argumentus ir iškraipant faktus, neva pa­neigtas nekaltas Marijos prasidėjimas. Pasipiktinimą šiuo straipsniu viešai pareiškė ne tik tikinčiųjų teisių gynėjai, bet ir vyskupijų valdytojai, susirinkę į įprastinį susitikimą su RRT įgaliotiniu. Tokie išpuoliai prieš re­ligiją kėlė pavojų valdžios vykdytai antibažnytinės poli­tikos taktikai, kuria siekta supriešinti nuosaikiąją ir aktyviąją Bažnyčios dalį.

 

Tikinčiųjų teisių sąjūdis, nepaisant 1983 m. patirtų smūgių, ir devintojo dešimtmečio viduryje tebebuvo LSSR valdžios dėmesio centre. Įsitikinus piniginių bau­dų ir įspėjimų neveiksmingumu, ši poveikio priemonė naudota vis rečiau: 1985-1987 m. už religinių kultų įstatymų pažeidimus administracinėmis baudomis nu­bausti 5 kunigai, 29 įspėti raštu. Tačiau atvira ir slapta kova su aktyvesniais sąjūdžio veikėjais tęsėsi toliau. Už tikinčiųjų eisenos iš bažnyčios į kapines organizavimą 1985 m. pradžioje trejiems metams kalėjimo buvo nu­teistas pogrindinę seminariją baigęs aktyvus „Kroni­kos" bendradarbis kun. Jonas Kastytis Matulionis. 1985 m. vasarą buvo išviliotas iš namų ir stipriai su­muštas buvęs TTGKK narys kun. V Stakėnas. 1986 m. pradžioje neaiškiomis aplinkybėmis per autoavariją žu­vo kun. J. Zdebskis, LSSR prokuratūra ir KGB toliau kurpė baudžiamąsias bylas „šmeižtiško" turinio „Kroni­kos" daugintojams ir platintojams152.

 

Sovietų režimas, suvokdamas, kad svarbių krikščio­nybės Lietuvoje istorijai sukakčių - šv. Kazimiero mir­ties 500-ųjų metinių ir Lietuvos krikšto 600-ųjų metų -paminėjimai gali dar labiau suaktyvinti KB veiklą, stengėsi kiek įmanoma sumažinti galimą jų poveikį.

 

    Itin daug dėmesio buvo skirta krikšto jubiliejaus pami­nėjimo kontrolei. Dar 1985 m. buvo nutarta „sustiprin­ti propagandą apie reakcingą katalikybės vaidmenį Lie­tuvoje"153. 1986 m. gegužės 16 d. susirinkę pas LKP CK sekretorių L. Šepetį, LSSR KGB pirmininko pava­duotojas Henrikas Vaigauskas, P Anilionis ir LKP CK Propagandos ir agitacijos skyriaus vedėjas Juozas Kuo­lelis svarstė, kaip konkrečiai riboti jubiliejaus paminėji­mą. Jie nutarė neleisti Lietuvos kunigų delegacijai vyk­ti į Romą dalyvauti jubiliejaus minėjimo pradžios iškil­mėse*, atsisiųsdinti išverstą į lietuvių kalbą popiežiaus encikliką „Slavorum apostoli"154. Be to, R Anilionis griežtai kontroliavo jubiliejaus komisijos veiklą: liepė išbraukti kai kurias vietas iš specialiai šiai progai pa­rengto pamokslų rinkinio, nekviesti užsienio svečių155. Galimybė popiežiai atvykti net nebuvo svarstoma, tikrą­ją priežastį - baimę, kad popiežiaus vizitas nesukeltų pasekmių, tokių kaip Lenkijoje**, dangstant formaliu motyvu, jog Vatikanas nepripažįsta vakarinių Sovietų Sąjungos sienų. Jubiliejaus pradžiai skirtose šv. Mišiose, kurios 1987 m. birželio 28 d. buvo koncelebruojamos

 

151 V. Balkevičius, „Šventoji šeimyna", Tarybinė moteris, 1986, Nr. 2-3.

152 V. Spengla, Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika, t. 11, p. 330.

156 RRT įgaliotinio 1985 m. spalio 8 d. pažyma „Apie numatomas kontrpriemones prieš religinę propagandą Lietuvos krikšto jublie-jaus metu", LCVA, f. R-181, ap. 1, b. 275, 1. 63.

* Vėliau, matyt, spaudžiama Maskvos, respublikos valdžia pakeitė sa­vo nuomonę šiuo klausimu.

154 P. Anilionio 1986 m. gegužės 23 d. raštas RRT pirmininkui, LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 123, 1. 26-27.

155 P. Anilionio 1986 m. rugsėjo 15 d. raštas RRT pirmininkui, ibid., 1. 111-113.

** 1987 m. birželio mėn. popiežius kaip tik trečią kartą atvyko į Lenkiją.

 

 

Vilniaus šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, dalyvavo ne po­piežius, o RRT pirmininkas Konstantinas Charčevas.

 

Nepaisant valdžios trukdymų, krikšto jubiliejaus pa­minėjimas tapo svarbiu įvykiu Lietuvos KB gyvenime. Režimo viltys, kad susidorojus su aktyviausiais tikinčiųjų teisių sąjūdžio veikėjais bus galima išspręsti „religinio ekstremizmo" problemą, taip pat neišsipildė. 1987 m. va­sarą netiesioginę paramą kovojančiai Lietuvos KB aiškiai parodė ir Vatikanas. 1987 m. gegužės mėn. posėdžiavusi kardinolų kolegija, be kitų klausimų, nagrinėjo ir vysk. J. Steponavičiaus prašymą atleisti jį iš Vilniaus arkivys­kupijos apaštalinio administratoriaus pareigų, kurį jis pateikė, kaip to reikalauja Bažnyčios kanonai, sulaukęs 75 metų amžiaus. Įvertindami vyskupo nuopelnus prieši­nantis komunistiniam ateizmui, kardinolai nusprendė siūlyti popiežiui suteikti jam jurisdikciją Vilniaus arki­vyskupijoje iki gyvos galvos156. Vatikano Viešųjų reikalų taryba 1987 m. liepos 3 d. laišku, kurio vertimas jau po kelių dienų gulėjo ant LSSR KGB pirmininko stalo, vysk. J. Steponavičiui patvirtino, kad jo atsistatydinimo prašy­mas gautas, tačiau apie tai paskelbti nuspręsta tik tuo­met, kai bus paskirtas jo įpėdinis157. Nesulaukęs vysk. J. Steponavičiaus atstatydinimo, RRT įgaliotinis pabandė dar kartą sukompromituoti vyskupą visuomenės akyse, tendencingai aiškindamas 25 metus užsitęsusios jo trem­ties priežastis158.

 

Pirmieji ryškesni sovietų režimo religinės politikos pasikeitimo ženklai kaip tik sutapo su Lietuvos krikšto jubiliejaus minėjimu. Normalizuodamas santykius su re­liginėmis bendruomenėmis, M. Gorbačiovas tikėjosi sta­bilizuoti režimo padėtį. 1987 m. rugpjūčio mėn. pabaigo­je apie „naujo tipo koegzistavimą" su religinėmis ben­druomenėmis pirmą kartą prabilo ir RRT pirmininkas K. Charčevas159. LSSR valdžia taip pat buvo priversta pamažu keisti santykių su religinėmis organizacijomis pobūdį. Pasibaigus svarbiausiems jubiliejaus rengi­niams, SSKP CK priėmė nutarimą „Apie Lietuvos TSR partinių organizacijų darbą vykdant TSKP CK nutari­mus dėl ateistinio visuomenės auklėjimo", o 1987 m. rugpjūčio 17 d. LKP CK biuras patvirtino priemonių planą, kaip vykdyti nutarimą160. Šie dokumentai teigė, kad būtina toliau plėsti ateistinį auklėjimą ir tobulinti jo formas, sustabdyti katalikiškų pogrindžio leidinių lei­dybą, tačiau jų tonas ir pati struktūra gerokai skyrėsi nuo ankstesnių partijos nutarimų dėl antireliginės poli­tikos. Iki tol buvo aiškinama, kad tikinčiųjų teisių sąjū­dis yra priešiškų išorės jėgų inspiruota ir „reakcingų dvasininkų" vykdoma akcija ir kad tai yra pagrindinė ir kone vienintelė jo egzistavimo priežastis. 1987 m. nuta­rimuose iš dalies pripažįstama, kad egzistuoja ir realios valdžios santykių su religinėmis organizacijomis proble­mos, kuriomis priešiška užsienio propaganda tik pasi­naudoja. Vienas iš svarbesnių LKP CK biuro patvirtinto priemonių plano punktų įpareigojo LSSR MT ir rajonų bei miestų vykdomuosius komitetus „operatyviai spręsti kylančias problemas, susijusias su tikinčiųjų religinių poreikių patenkinimu, nesudaryti galimybių užsienio priešiškų centrų ir organizacijų insinuacijoms, tikinčių-

 

156 Kardinolo A. J. Bačkio pateikti duomenys.

157 Vatikano Viešųjų reikalų tarybos 1987 m. liepos 3 d. laiško vertimas į rusų k., LYA, f. K-l, ap. 46, b. 1644, 1. 15-16.

158 P. Anilionis, „Kodėl vyskupas gyvena Žagarėje?", Tiesa, 1987 m. rugpjūčio 6 d.

159 H. Stehle, op. cit., s. 321.

160 LKP CK biuro 1987 m. rugpjūčio 17 d. posėdžio protokolas, LYA LKP DS, f. 1771, ap. 270, b. 52, 1. 18-23.

 

 

jų ir dvasininkų ekstremistinėms nuotaikoms atsiras­ti"161. Pirmas žingsnis siekiant normalizuoti santykius su Bažnyčia buvo numatytas jau šiame plane: LSSR MT buvo įpareigota iki 1989 m. grąžinti tikintiesiems jų lė­šomis 1960 m. Klaipėdoje pastatytą bažnyčią. RRT įga­liotinis tokį valdžios sprendimą motyvavo tuo, kad ti­kinčiųjų pretenzijos dėl atimto bažnyčios pastato įgijo politinį atspalvį, yra nuolat išpučiamos Vakarų radijo stočių162. Po mėnesio LSSR ATP įvykusiame vyskupijų valdytojų ir dekanų susitikime su respublikos valdžios pareigūnais LKP CK sekretorius L. Šepetys taip pat pripažino, kad prie „religinio ekstremizmo" gyvybingu­mo nemažai prisideda ir neteisėti valdžios pareigūnų veiksmai, todėl ateityje daugiau dėmesio bus skiriama kontrolei, kaip valdžios institucijos vykdo religinių kul­tų įstatymus163, taip pat žadėjo, kad bus peržiūrėti Reli­ginių susivienijimų nuostatai, lengviau sprendžiami kiti Bažnyčiai aktualūs klausimai.

 

1988 m. pradžioje, t. y. praėjus lygiai keturiems de­šimtmečiams nuo organizuoto religinio mokymo uždrau­dimo, P Anilionis iš esmės pripažino valdžios nesugebėji­mą visiškai izoliuoti jaunąją kartą nuo Bažnyčios. Siūly­mą panaikinti katechizacijos draudimą jis motyvavo tuo, kad: 1) šis draudimas sukėlė konfliktą su tikinčiaisiais; 2) jis kenkia valdžios prestižui užsienyje; 3) nubaustieji už draudimo nepaisymą tampa savotiškais tikėjimo kan­kiniais, o tai tik didina įtampą; 4) tikinčių tėvų vaikai vis tiek nelieka neparengti pirmajai išpažinčiai ir Pirmajai Komunijai164. Panašias mintis 1988 m. kovo mėn. Mask­vos aukštosios partinės mokyklos klausytojams dėstė ir pats RRT pirmininkas, tvirtinęs, kad legalizavus religinį mokymą bus prisidėta prie dvasinio visuomenės atgimi­mo ir režimo stabilizavimo. Jo kalboje nuskambėjo ir jau seniai girdėti teiginiai, kad valdžia turėtų labiau padėti RSB, nes kitos religinės bendruomenės lengviau prisitai­ko prie sunkių veikimo sąlygų165.

 

Sovietų valdžios noras pelnyti tikinčiųjų simpatijas naujajam politikos kursui ypač išryškėjo 1988 m. birže­lio mėn. pažymint Rusijos krikšto 1000-ųjų metų jubi­liejų. Jubiliejaus iškilmėse dalyvavo ir iš aukštų Vatika­no hierarchų sudaryta delegacija, kuriai vadovavo A. Casaroli. Šio vizito metu pirmą kartą Sovietų Sąjun­gos istorijoje SSKP generalinis sekretorius susitiko su Vatikano valstybės sekretoriumi, kuris perdavė M. Gor­bačiovui adresuotą popiežiaus laišką. Nors grįžęs į Ro­mą A. Casaroli savo susitikimą su M. Gorbačiovu pava­dino istoriniu, ideologinis barjeras ir sąmokslo teorijos gniaužtai trukdė sovietų režimo vadovybei atkurti nor­malius santykius su KB. Dar vėlyvą 1988 m. rudenį SSRS KGB užsienio žvalgybos padalinys savo veiklą Va­tikano atžvilgiu grindė prielaida, kad jis „tebėra stiprus ir gerai organizuotas idėjinis-politinis priešininkas". KGB siūlė, nenusileidžiant Vatikano spaudimui, privers­ti jį spręsti svarbias problemas, trukdančias palaikyti normalius santykius: SSRS vakarinių sienų, paramos emigrantams, unitų ir kt.166

 

161 Ibid., L 19.

162 P. Anilionio 1987 m. liepos 23 d. raštas RRT, LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 130, 1. 45.

163 RRT įgaliotinio informacija RRT apie 1987 m. rugsėjo 17 d. LSSR ATP įvykusį valdžios ir Bažnyčios atstovų susitikimą, ibid., ap. 1, b. 289, 1. 38-40.

164 P. Anilionio 1988 m. vasario 8 d. raštas RRT pirmininko pavaduoto­jui K. Moldobajevui, ibid., ap. 3, b. 136, 1. 5.

165 Д. Поспеловский, op. cit., c. 392-393.

166 SSRS KGB PGU 1988 m. lapkričio 2 d. nurodymai dėl darbo Vatika­no atžvilgiu, LYA, f. K-l, ap. 49, b. 233, 1. 35.

 

Nors KGB dokumentuose tebevyravo šaltojo karo laikų retorika, 1988 m. vasarą ir rudenį sovietų valdžia Lietuvoje prarado beveik visus KB veiklos kontrolės svertus. Visų pirma dar 1988 m. balandžio mėn. Lietu­vos vyskupų vizito ad limina metu iš anksto nesuderi­nus su valdžia buvo radikaliai pertvarkytas Bažnyčios valdymas. Vietoj atsistatydinusio arkivysk. L. Povilonio Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininku buvo išrink­tas vysk. V Sladkevičius. Iš pradžių reagavę gana aud­ringai, RRT ir E Anilionis buvo priversti susitaikyti su tuo faktu. Praėjus vos kelioms savaitėms vysk. V Slad­kevičiaus vadovaujama vyskupų konferencija vėl be RRT įgaliotinio sutikimo pertvarkė kunigų seminarijos vadovybę. Galima tvirtinti, kad 1988 m. gegužės 29 d. paskelbtas popiežiaus sprendimas suteikti kardinolo ti­tulą vysk. V Sladkevičiui buvo vienas iš svarbiausių lū­žinių momentų Bažnyčios ir visuomenės išsilaisvinimo procese. Pasinaudodamas nepaprastai išaugusiu autori­tetu, kurį suteikė kardinolo titulas, V Sladkevičius per du mėnesius ryžtingai nutraukė grandines, iki tol kaus­čiusias Bažnyčios veiklą Lietuvoje. 1988 m. rugpjūčio 2 d. kunigų seminarijoje įvykusiame kunigų simpoziu­me, dalyvaujant beveik pusei Lietuvos kunigų, jis ragi­no konfratrus nebebijoti, drąsiai katechizuoti jaunimą, vykdyti karitatyvinę veiklą, reikalauti religinės spaudos laisvės. Taip pat jis pareiškė, kad vyskupijų valdytojai ateityje skirstys kunigus ir į seminariją priims neklaus­dami įgaliotinio sutikimo dėl vieno ar kito kandidato167. Nepaisydamas P. Anilionio gąsdinimų, kad Bažnyčios svaidomi akmenys į valdžios langus gali atšokti ir skau­džiai užgauti168, kardinolas tesėjo savo pažadą. Nors įga­liotinis bandė sumažinti seminarijos pirmą kursą, vys­kupų konferencija nutarė priimti visus 46 kandidatus.

 

V Sladkevičius neklausė E Anilionio nuomonės ir 1988 m. rugsėjo mėn. perskirstydamas kunigus Kaišia­dorių vyskupijoje. Labiausiai įgaliotinį papiktino tai, kad Kaišiadorių vikaru buvo paskirtas kun. J. K. Matu­lionis, baigęs pogrindinę seminariją169.

 

Visuomenės simpatijas 1988 m. vasarą aiškiai parodė kun. A. Svarinsko, kuris iš lagerio buvo paleistas anks­čiau laiko, iškėlus sąlygą, kad jis išvyks į užsienį, sutiki­mas ir išlydėtuvės. Matydama sparčiai didėjantį visuo­menės radikalumą, kurio negalėjo sustabdyti visiškai autoritetą praradusi, konservatyvi LKP CK vadovybė, Maskva neprieštaravo, kad 1988 m. spalio 21 d. vyku­siame LKP CK plenume pirmuoju sekretoriumi būtų iš­rinktas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui priimtinas Al­girdas Brazauskas. Didžiulis Bažnyčios moralinis auto­ritetas paskatino naująją partijos vadovybę jau kitą die­ną po plenumo prasidėjusiame Sąjūdžio suvažiavime žengti simbolinį žingsnį, kuris turėjo parodyti visiškai kitokį jos požiūrį į santykius su religinėmis bendruome­nėmis. Sunku deramai įvertinti politinį kapitalą, kurį A. Brazauskas gavo iš Sąjūdžio suvažiavimo tribūnos paskelbdamas, kad valdžia nusprendė tikintiesiems grą­žinti Vilniaus arkikatedrą.

 

Įvykus LKP pokyčiams, ir po Sąjūdžio suvažiavimo faktinis sovietų valdžios antireliginės politikos palikimo „demontavimas" vyko labai sparčiai. Dar iki metų pa­baigos iš tremties grįžo kun. S. Tamkevičius, pagaliau

 

167 Dėl Bažnyčios padėties ir uždavinių šiandieninių permainų akivaiz­doje, Katalikų kalendorius-žinynas, 1989, p. 87-90.

168 Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika, Chicago, 1992, t. 10, p. 248.

169 P. Anilionio 1988 m. rugsėjo 26 d. raštas RRT, LCVA, f. R-181, ap. 1, b. 295, 1. 83.

 

 

 

Archeologinių kasinėjimų metu atkasamas 1950 m. gegužės mėn. susprogdintas Trijų kryžių paminklas, 1988 m. (LCVA VGDS)

 

 

 

tikintiesiems buvo perduota Klaipėdos Taikos Karalie­nės bažnyčia, leista statyti naujas bažnyčias Vilniuje ir Naujojoje Akmenėje, oficialiai „įdarbinti" dauguma po­grindinę seminariją baigusių kunigų. 1989 m. pradžioje į Vilnių grįžo vysk. J. Steponavičius, į atšventintą arki­katedrą buvo grąžintos Šv. Kazimiero relikvijos, reabili­tuotas arkivysk. M. Reinys, pamažu imta grąžinti ir re­liginėms organizacijoms priklausę kulto pastatai bei ki­tas nekilnojamasis turtas. Įvykusių pokyčių tikrumą ro­dė ir tai, kad 1989 m. pavasarį išėjo paskutinis „Kroni­kos" numeris. Ją pakeitė oficialiai pradėtas leisti katali­kiškas žurnalas tikintiesiems „Katalikų pasaulis". Iš es­mės „Kronika" jau nuo 1988 m. vasaros nebebuvo po­grindžio leidinys, nes tų metų birželio 29 d. LSSR prokuroro padėjėjas J. Bakučionis nutraukė paskutinę bau­džiamąją bylą prieš jos leidėjus ir platintojus, motyvuo­damas tuo, kad „dėl aplinkybių pasikeitimo šis leidinys neteko visuomenei pavojingos veiklos pobūdžio"170. Po 1988 m. spalio mėn. įvykusio LKP perversmo iš RRT įgaliotinio posto pasitraukė ir senajai LKP CK gvardijai priklausęs P Anilionis. 1989 m. pradžioje jį pakeitė Baž­nyčiai palankus Kazimieras Valančius.

 

Tuo pat metu KGB dar bandė Bažnyčios padėties permainas panaudoti tam, kad ją atitolintų nuo tautinio išsivadavimo sąjūdžio ir, komunistų manymu, pernelyg radikalių politinių programų. 1989 m. kovo 27 d. vakare LSSR KGB iš Maskvos gavo skubų nurodymą pasinau­dojant patikimomis operatyvinėmis galimybėmis per­duoti Vatikano vadovams tokio turinio informaciją: „Lietuvos katalikų bažnyčios atstovų parama ekstremis­tiniam sąjūdžio sparnui, kunigų dalyvavimas šioje orga­nizacijoje, bandymai atkurti krikščionių demokratų par­tiją [...], Maskvos nuomone, yra tiesiogiai inspiruojami iš Vatikano. Esant tokiai padėčiai, negali būti ir kalbos apie santykių tarp Tarybų Sąjungos ir Vatikano suregu­liavimą abipusiai naudingu ginčytinų klausimų sprendi­mo pagrindu, netenka prasmės kalbos apie popiežiaus vizitą į TSRS, gali komplikuotis bažnyčios santykiai su vietos valdžios institucijomis"171.

 

Tokio šantažo galimybių buvo ir dėl to, kad sovietų valdžia neskubėjo teisiškai įtvirtinti faktinių Bažnyčios padėties pokyčių. Tik 1989 m. pabaigoje buvo pakeis­

 

170 Cit. iš: V. Spengla, Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika, t. 11, p. 344.

171 SSRS KGB PGU A tarnybos viršininko gen. Ivanovo 1989 m. kovo 27 d. šifruota telegrama LSSR KGB skyriaus viršininkui V. Karinauskui, LYA, f. K-l, ap. 49, b. 233, 1. 134.

 

 

tas LSSR konstitucijos 50 straipsnis, pagal kurio nau­jąją redakciją visoms religinėms organizacijoms buvo pripažintos juridinio asmens teisės. Religinės organiza­cijos ir toliau daug svarbių klausimų (ryšių su užsienio šalimis, nekilnojamojo turto valdymo ir kt.) turėjo de­rinti su RRT įgaliotiniu. 1989 m. spalio 4 d. RRT įga­liotinio institucija buvo pertvarkyta į RRT prie LSSR MT, o visiškai panaikinta tik atkūrus Lietuvos nepri­klausomybę. Taigi formalūs religinio gyvenimo suvar­žymai išliko iki pat paskutinių sovietinės sistemos eg­zistavimo dienų, nors praktinio Bažnyčios laisvėjimo režimas neįstengė sustabdyti jau nuo aštuntojo dešimt­mečio pradžios.

 

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum