gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Išvados ir priedai Spausdinti El. paštas

Išvados

    Sovietų režimo antireliginės politikos sprendimus lėmė du svarbiausi veiksniai: 1) jo ideologijos, pagrįstos ma­terialistine pasaulėžiūra, nuostata, kad religija yra tik socialinės kontrolės įrankis ir, likvidavus kapitalistinę santvarką, ji turi savaime išnykti; 2) interesas stiprinti valdžią. Sovietų valdžios veiksmai prieš religines organi­zacijas priklausė nuo bendrų vidaus ir užsienio politikos uždavinių, taip pat nuo konkrečios konfesijos ypatumų. Antireliginės veiklos modelis, kurį bandyta taikyti 1939-1940 m. aneksuotose teritorijose, taip pat ir Lie­tuvoje, buvo sukurtas per pirmuosius du sovietų režimo egzistavimo dešimtmečius.

 

1940-1941 m. sovietų okupuotoje Lietuvoje visuome­nės ateizavimą ketinta vykdyti paspartintai. Pirmaisiais mėnesiais išstūmusi KB iš viešojo gyvenimo, 1941 m. pavasarį sovietų valdžia jau rengėsi plataus masto anti-bažnytinei kampanijai, kurios metu turėjo būti radika­liai apribotos religinių institucijų veiklos galimybės. Tik dėl prasidėjusio SSRS ir Vokietijos karo Lietuvoje ne­spėta įgyvendinti šio plano.

 

Nors nacių okupaciją Lietuvos KB hierarchai vertino kaip mažesnį blogį negu prieš tai išgyventą bolševikų valdymą, KB santykiai su nacių okupacine valdžia Lie­tuvoje nebuvo sklandus. Vienintelis KB ir okupacinio nacių režimo Lietuvoje sąlyčio taškas buvo jų priešišku­mas komunizmui. Vokiečių okupacijos metu išryškėju­sios antikomunistinės dvasininkų nuostatos buvo vienas iš svarbių veiksnių, suformavusių itin neigiamą sovietų režimo požiūrį į Lietuvos KB. Karo su Vokietija patirtis paskatino tuometinę sovietų režimo vadovybę dar la­biau atsiremti į didžiavalstybinę tradiciją. Svarbia jos sudedamąja dalimi buvo ypatingi valdžios santykiai su RSB, kurią J. Stalinas taip pat tikėjosi panaudoti reži­mui įtvirtinti 1944-1945 m. reokupuotoje teritorijoje.

 

Carinės religinės politikos reminiscencijos ženklų būta ir Lietuvoje. Suvokus, kad RSB protegavimas Lie­tuvoje, kur stačiatikybė buvo tik negausios rusų mažu­mos religija, neturi perspektyvų, jo buvo gana greitai atsisakyta, bet stačiatikių padėtis Lietuvoje, bent jau pirmąjį okupacijos dešimtmetį, buvo kur kas geresnė nei katalikų. Daug pastangų sovietų valdžia dėjo, kad Lietuvos KB būtų izoliuota nuo Vatikano, kad būtų su­kurta vadinamoji tautinė Bažnyčia. Neradusi pakanka­mai autoritetingų dvasininkų, kurie savanoriškai išdrįs­tų viešai deklaruoti nepaklusnumą popiežiui, sovietų valdžia turėjo pasitenkinti tuo, kad Lietuvos KB realiai prarado bet kokį ryšį su savo dvasiniu ir administraci­niu centru.

 

Atsisakyti sumanymo Lietuvoje sukurti tautinę baž­nyčią paskatino ir tai, kad iki 1949 m. pabaigos buvo sukurti pagrindiniai mechanizmai, leidę sovietų valdžiai bent iš dalies kontroliuoti KB veiklą. Itin svarbi buvo parapijų ir dvasininkų registravimo tvarka, sudariusi sąlygas kontroliuoti parapijų tinklo tankumą ir dvasi­ninkų paskirstymą pagal valdžios interesus. Iki 1949 m. pabaigos dauguma nesutikusių bendradarbiauti su reži­mu ir aktyviai besipriešinusių religinio gyvenimo suvar­žymams dvasininkų buvo represuota sudarius jiems po­litines bylas.

 

Vietiniai Lietuvos SSR vadovai, kurių dauguma kaip komunistų veikėjai subrendo reflektuodami ikikarinę sovietų režimo antireliginę praktiką, ne visada suprato ar norėjo remti pokariniam stalinizmui būdingą rafi­nuotesnę religinės politikos taktiką, kuri pabrėžė slaptą ardomąjį darbą iš vidaus, o ne atvirą ir pernelyg skubo­tą institucinių religinio gyvenimo formų naikinimą. Šie požiūrių skirtumai buvo pagrindinė akivaizdaus RKRT nepasitenkinimo savo įgaliotinio darbu Lietuvoje prie­žastis. Tai, kad, nepaisant smarkios kritikos, B. Pušinis įstengė išlikti RKRT įgaliotinio poste, tik patvirtina, jog skirtumai nebuvo esminiai ir nesuderinami.

 

Naują KB ir sovietų valdžios santykių etapą galima išskirti jau nuo šeštojo dešimtmečio pradžios. Bažnyčiai primetus pagrindines religinį gyvenimą Sovietų Sąjun­goje reguliavusios taisykles, RKRT iniciatyva tolesnis KB institucinės struktūros griovimas Lietuvoje buvo su­stabdytas, pereita prie pragmatinės religinės politikos modelio. Valdžia daugiau dėmesio ėmė skirti aktyviai Bažnyčios gyvenime dalyvavusių pasauliečių izoliavimui ir naujų kunigų rengimo kontrolės didinimui.

 

Šeštojo dešimtmečio viduryje RKRT, tikėdamasi pa­didinti KB lojalumą sistemai ir pakeisti priešišką Vati­kano požiūrį į sovietų režimą, pasiūlė dar radikalesnę KB padėties gerinimo programą, turėjusią panaikinti iki tol vykdytą katalikų diskriminaciją kitų konfesijų, visų pirma RSB, atžvilgiu. Tokiam santykių su KB pa­keitimui iš esmės nepritarė ir priešinosi LSSR valdžia, maniusi, kad pats Bažnyčios egzistavimas kelia didžiulį pavojų režimui. A. Sniečkui ir artimiausiems jo bendra­žygiams Bažnyčia visuomet buvo legali opozicijos for­ma, todėl tik Maskvos spaudžiami jie buvo priversti pri­imti keletą iš pažiūros Bažnyčiai palankių sprendimų. 1956-1957 m. valdžios padarytos nuolaidos KB buvo la­bai ribotos, kartu jas stengtasi maksimaliai panaudoti režimo interesams. Aktyvesnė dvasininkų veikla ir ben­dro vidaus politinės atmosferos „atšilimo" sužadintos viltys paskatino Lietuvoje atgimti religinį gyvenimą, dėl to kritikavusiųjų kompromiso su religinėmis institucijo­mis politiką argumentai tapo kur kas tvirtesni.

 

Viena iš antrojo destalinizacijos etapo išdavų buvo septintojo dešimtmečio pradžioje prasidėjusi antireligi­nė kampanija. Lietuvoje ši kampanija buvo ne tokia ag­resyvi kaip kituose Sovietų Sąjungos regionuose: nebu­vo nei tokių smarkių represijų prieš dvasininkus, nei masiško maldos namų uždarinėjimo. Visos režimo pa­stangos Lietuvoje buvo sutelktos į religinio gyvenimo kontrolės atkūrimą, tolesnį pastoracinės veiklos varžy­mą ir ateistinės propagandos stiprinimą. Septintojo de­šimtmečio pirmojoje pusėje Lietuvos KB buvo galutinai įstumta į siaurus religinio kulto rėmus. Šiuo laikotar­piu ateistinė propaganda maksimaliai sustiprėjo, sukur­tos visuomenės ateizavimo formos ir programos vėliau tik tobulintos.

 

Viena iš antireliginės kampanijos nuosaikumo Lietu­voje priežasčių buvo ta, kad septintojo dešimtmečio pra­džioje sovietų valdžia vėl buvo suinteresuota užmegzti glaudesnius santykius su Vatikanu, kuriuos tikėtasi pa­naudoti užsienio politikos tikslams. Nauja Vatikano Ry­tų politika taip pat sudarė geresnes galimybes sovietų režimui parankiu būdu sutvarkyti vyskupijų administ­ravimą ir sumažinti išeivijos įtaką popiežiaus sprendi­mų priėmimui. Siekiant šių tikslų, Bažnyčios atstovams iš komunistų valdomų Vidurio ir Rytų valstybių buvo leista ne tik dalyvauti Vatikano II Susirinkime, bet ir toliau stiprinti tiesioginius ryšius su Vatikanu.

 

Pasipriešinimas religinio gyvenimo suvaržymams (re­liginė savilaida, nelegali vienuolijų veikla, kai kurių vys­kupijų valdytojų bandymai apginti Bažnyčios teises) vy­ko nuo pat aneksijos pradžios, tačiau septintojo dešimt­mečio viduryje jis įgijo naujas formas ir gerokai sustip­rėjo. Vienu iš svarbiausių impulsų tikinčiųjų teisių sąjū­džiui Lietuvoje atsirasti tapo Vatikano II Susirinkimas. Jį taip pat paskatino septintajame dešimtmetyje galuti­nai sužlugusios viltys rasti abiems pusėms priimtiną Bažnyčios sugyvenimo su valdžia būdą. Šio dešimtmečio pradžioje vykdyta antireliginė kampanija parodė, kad ir pasyvi Bažnyčios laikysena gali išprovokuoti režimo ag­resiją. N. Chruščiovą nušalinus nuo valdžios ir atslūgus antireliginei kampanijai, religinių organizacijų veikimo sąlygos iš esmės nepasikeitė. Religinio gyvenimo suvar­žymai buvo įtvirtinti atitinkamomis baudžiamosios ir administracinės teisės normomis, o bandę jų nepaisyti kunigai atsidūrė kalėjimuose.

 

Atsiradus tikinčiųjų teisių sąjūdžiui, smarkiai pasi­keitė sovietų valdžios antibažnytinės politikos pobūdis. Nuo septintojo dešimtmečio vidurio iniciatyva jau pri­klausė ne režimui, o Bažnyčiai. Sovietų valdžia tikėjosi, kad, pamažu gerinant KB veiklos sąlygas, pavyks neut­ralizuoti aktyviąją tikinčiųjų ir dvasininkų dalį, o gal net supriešinti juos su nuosaikiaisiais. Nė vieno iš šių tikslų režimui nepavyko pasiekti, nes nuolaidos ir toliau buvo susijusios tik su liturgine Bažnyčios veikla, jos kompensuotos vis didinant Bažnyčios kontrolę.

 

Popiežiumi išrinkus K. Wojtylą ir jam ėmusis akty­vios apaštalinės veiklos, apskritai pablogėjus Sovietų Sąjungos tarptautinei padėčiai, dar labiau padidėjo reži­mo baimė, kurią jam kėlė KB veikla. Lietuvos tikinčių­jų teisių sąjūdis, kaip svarbiausias neva Vatikano vyk­dytos „ideologinės diversijos" vykdytojas, devintajame dešimtmetyje tapo sąjunginės reikšmės problema. Nors represijos prieš aktyviausius tikinčiųjų teisių sąjūdžio dalyvius Lietuvoje sustiprėjo, neatsisakyta ir ribotų nuolaidų taktikos.

 

Devintojo dešimtmečio viduryje pradėta vykdyti so­vietinės sistemos „perestroikos" programa iš pradžių neturėjo jokios įtakos sovietų valdžios religinei politi­kai. Sovietų valdžia neleido laisvai paminėti Lietuvos krikšto jubiliejaus, nes baiminosi, kad tai gali pažadinti nuslopintą ir deformuotą kolektyvinę atmintį. Nors 1987 m. antrojoje pusėje buvo svarstomi radikalesnių nuolaidų religinėms organizacijoms planai, kokybinių valdžios politikos pokyčių juose nebuvo numatyta. Lie­tuvos KB iš sovietinės sistemos gniaužtų išsivadavo re­žimui pasyviai stebint šį procesą.

 

Beveik pusę amžiaus trukusį konfliktą su sovietų re­žimu Bažnyčia laimėjo, tačiau būta tam tikrų pasekmių.

 

     Trukdymai rengti kunigus, ryšių su išoriniu pasauliu kontrolė sulėtino Bažnyčios atsinaujinimo procesą. Dėl to ir dėl valstybės mastu vykdytos ateistinės propagan­dos, Bažnyčios izoliavimo nuo visuomenės nebuvo pa­lankių sąlygų gyvam bei sąmoningam tikėjimui. Tradici­nė ištikimybė persekiotam tikėjimui, kaip ir lietuvių kalbai, buvo svarbiausi tautinio identiteto atsparos taš­kai, todėl formaliai katalikų tarp Lietuvos gyventojų la­bai nesumažėjo, tačiau dauguma jų turėjo iš naujo ieš­koti kelių į tikrąjį tikėjimą.

 

 

 

Priedai

 

 

 

1 priedas. Religinio gyvenimo kontrolės sovietinėje Lietuvoje mechanizmas

 
                                 SSKP CK

SSRS KGB                     LKP CK                                  RKRT

     |                                 |                                        |
LSSR KGB                      LKP RK                          RKRT įgaliotinis

 
            LSSR KGB                            Rajonų ir miestų

              rajonų ir miestų                        vykdomieji
                            poskyriai                                 komitetai

 

 

 

2 priedas. LSSR NKGB-MGB-KGB padaliniai, 1944-1989 m. kontroliavę Katalikų bažnyčios ir kitų konfesijų veiklą

 

Iki 1946 m. rugpjūčio mėn. - 2-ojo skyriaus 2-asis poskyris.

Nuo 1946 m. rugpjūčio mėn. iki 1950 m. sausio mėn. - O skyrius. 1-asis poskyris kontroliavo KB, 2-asis poskyris - kitas konfesijas.

Nuo 1950 m. sausio mėn. iki 1953 m. balandžio mėn. - 5-ojo sky­riaus 2-asis poskyris.

Nuo 1953 m. balandžio mėn. iki 1960 m. kovo mėn. - 4-osios val­dybos 3-iojo skyriaus 1-asis poskyris.

Nuo 1960 m. kovo mėn. iki 1967 m. rugsėjo mėn. - 2-osios valdy­bos 2-asis skyrius.

Nuo 1967 m. rugsėjo mėn. iki 1979 m. - 5-asis skyrius. 1979-1989 m. - 5-osios tarnybos 3-iasis skyrius.

 

 

 

3 priedas. Civilinės metrikacijos aktų

ir religinių apeigų santykis 1957-1985 m. pagal oficialią statistiką, proc.

 

Metai

Krikštas

Santuoka

Laidotuvės

1957

81,9

60,7

78,0

1961

68,5

50,0

69,0

1965

59,2

35,6

59,4

1970

44,6

29,9

51,3

1975

46,9

26,9

45,5

1980

42,5

23,7

36,7

1985

34,0

20,0

33,0

Lentelė sudaryta remiantis: 1957 m. - RKRT įgaliotinio 1958 m. pirmojo pusmečio darbo ataskaita, LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 52, 1. 103; 1961 m. - RKRT vyriausiojo inspektoriaus Solovjovo pažy­ma apie religinių junginių veiklą Lietuvos TSR, RFVA, f. 6991, ap. 3, b. 1389, 1. 99; 1965 m., 1970 m. - RRT įgaliotinio pažyma apie darbą 1970 m., LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 81, 1. 2; 1975 m. -RRT įgaliotinio pažyma apie darbą 1975 m., ibid., b. 92, 1. 3; 1980 m. - RRT įgaliotinio pažyma apie darbą 1980 m., ibid., b. 104, 1. 2; 1985 m. - RRT įgaliotinio pažyma apie darbą 1985 m., ibid., b. 116, 1. 13.

 

4 priedas. Kunigų skaičiaus kaita Lietuvoje 1945-1989 m.

 

5 priedas. Vyskupijų valdymas 1944-1990 m.

 

KAUNO ARKIVYSKUPIJA:

Iki 1959 m. - arkivysk. J. Skvireckas (ordinaras, impedito)

Iki 1989 m. - vysk. V. Brizgys (augziliaras, impedito)

1944-1946 m. - prel. S. Jokūbauskis (ordinaro įgaliotas)

1947-1965 m. - kan. J. Stankevičius (kapitulinis vikaras)

1965-1979 m. - vysk. J. Labukas (apaštalinis administratorius)

1980-1988 m. - vysk. L. Povilonis (apaštalinis administratorius)

Nuo 1989 m. - kardinolas V. Sladkevičius (arkivyskupas ordinaras)

TELŠIŲ VYSKUPIJA IR KLAIPĖDOS PRELATŪRA:

Iki 1959 m. - vysk. V. Borisevičius (ordinaras, impedito)*

Iki 1958 m. - vysk. P. Ramanauskas (augziliaras, impedito)

1947-1949 m. - kan. J. Juodaitis (ordinaro įgaliotas)

 

* Tik 1959 m. Šventąjį Sostą pasiekė patikima informacija apie jo mirtį.

 

 

1950-1966 m. - kan., o nuo 1955 m. - vysk. P. Maželis (1950-1959 m. - kapitulinis vikaras, 1959-1966 m. - apaštalinis admi­nistratorius)

1967-1974 m. - vysk. J. Pletkus (apaštalinis administratorius)

Nuo 1975 m. - kun., o nuo 1982 m. - vysk. A. Vaičius (1975-1981 m. - kapitulinis vikaras, 1982-1988 m. apaštalinis administra­torius)

PANEVĖŽIO VYSKUPIJA:

Iki 1958 m. - vysk. K. Paltarokas (ordinaras)

1958-1969 m. - vysk. J. Steponavičius (apaštalinis administratorius, nuo 1961 m. - impedito)

1962-1969 m. - kan. P. Bakšys (kapitulinis vikaras)

1969-1982 m. - vysk. R. Krikščiūnas (apaštalinis administratorius)

1983-1988 m. - kan. K. Dulksnys (kapitulinis vikaras)

Nuo 1989 m. - vysk. J. Preikšas (apaštalinis administratorius)

KAIŠIADORIŲ VYSKUPIJA:

Iki 1962 m. - vysk. T. Matulionis (ordinaras, nuo 1946 m. - impedito)

1947-1949 m. - prel. B. Sužiedėlis (ordinaro įgaliotas)

1949-1956 m. - kan. J. Stankevičius (kapitulinis vikaras)

1959-1962 m. - kan. J. Meidus (kapitulinis vikaras)

1962-1974 m. - kan. P. Bakšys (kapitulinis vikaras)

1974-1981 m. - kun. J. Andrikonis (kapitulinis vikaras)

1962-1988 m. - vysk. V. Sladkevičius (augziliaras, iki 1982 m. -impedito)

VILKAVIŠKIO VYSKUPIJA:

Iki 1947 m. - vysk. A. Karosas (ordinaras)

Iki 1960 m. - vysk. V. Padolskis (augziliaras, impedito)

1947-1949 m. - kan. V. Vizgirda (kapitulinis vikaras)

1949-1965 m. - kan. J. Stankevičius (kapitulinis vikaras)

1966-1979 m. - vysk. J. Labukas (apaštalinis administratorius)

1980-1988 m. - vysk. L. Povilonis (apaštalinis administratorius)

VILNIAUS ARKIVYSKUPIJA:

Iki 1955 m. - arkivysk. R. Jalbžykovskis (ordinaras, impedito) Iki 1953 m. - arkivysk. M. Reinys (augziliaras, nuo 1947 m. - im­pedito)

1947-1949 m. - kan. E. Basys (kapitulinis vikaras)

1949-1957 m. - vysk. K. Paltarokas (kapitulinis vikaras)

1958-1990 m. - vysk. J. Steponavičius (iki 1989 m. - apaštalinis ad­ministratorius, nuo 1961 m. - impedito, nuo 1989 m. - ordinaras)

1961-1978 m. - kan. Č. Krivaitis (kapitulinis vikaras) 1979-1988 m. - kun. A. Gutauskas (kapitulinis vikaras)

 

 

6 priedas. LSSR valstybės saugumo liaudies komisaro A. Guzevičiaus 1944 m. rugsėjo 4 d. įsakymas NKGB miestų ir apskričių skyriams dėl agentūrinio-operatyvinio darbo tarp katalikų dvasininkų

 

Visiškai slaptai

Lietuvos TSR NKGB miestų ir apskričių skyrių viršininkams

Lietuvos TSR NKGB turi duomenų, kurie liudija, kad reakcingi katalikų elementai Lietuvos Respublikos teritorijoje dirbo ir tebe­dirba priešišką darbą.

1940-1941 m. dalis kunigų priklausė nacionalistinio sukilimi-nio pogrindžio vadovaujančiam branduoliui. Tėvynės karo prieš vokiškąjį fašizmą metu dalis kunigų ir vienuolių priklausė gau­joms, dalyvavo ginkluotoje kovoje su Raudonąja Armija. Kai vo­kiečiai buvo okupavę Lietuvą, katalikų bažnyčios vadovai akty­viai bendradarbiavo su fašistais ir vykdė antitarybinę propagan­dą, per radiją ir laikraščiuose buvo skelbiami šmeižikiški straipsniai, tuo pat metu kontrrevoliuciniams tikslams panaudojo bažnyčių tribūną, o kai kurie kunigai ir vienuoliai buvo vokiečių žvalgybos agentai.

Lietuvos TSR NKGB turi duomenų, kad užsienio žvalgybos tar­nybos per užsienio katalikų sluoksnius bando vykdyti priešišką veiklą Lietuvos TSR teritorijoje.

Kad būtų organizuotas agentūrinis-operatyvinis darbas išaiški­nant ir likviduojant priešišką katalikų dvasininkų veiklą, įsakau:

1.Nedelsiant nustatyti apskrities teritorijoje veikiančias bažny­čias ir vienuolynus, sudaryti kunigų, vienuolių ir katalikiškų or­ganizacijų vadovų sąrašus. Patikimi agentai dvasininkų arba bažnyčių aktyvo narių turi būti prie kiekvienos bažnyčios ir vie­nuolyno.

2.Pradėti verbuoti naujus agentus, kurie galėtų padėti išaiškin­ti ir tirti kontrrevoliucinių junginių veiklą. Tuo pat metu patikrinti sąrašus agentų, kurie anksčiau dirbo su katalikų dvasininkais, ir, kruopščiai ištyrus veiklą vokiečių okupacijos metais, atnaujinti ryšius su išlikusiaisiais.

3.Kauno, Vilniaus, Telšių, Vilkaviškio, Panevėžio, Kaišiadorių vyskupijų vadovams pradėti bylas-formuliarus, kuriose turi būti sukaupta visa turima medžiaga apie buvusią ir dabartinę prie­šišką veiklą. Pagal turimus duomenis parengti pažymas ir kiekvie­nam atskirai sudaryti agentūrinių-operatyvinių priemonių planus, kuriuos pateikti tvirtinti Lietuves TSR NKGB 2-ajam skyriui ne vė­liau kaip iki 1944 metų rugsėjo 10 dienos.

4.Vykdant agentūrines-operatyvines priemones daugiausia dė­mesio skirti pagrindinių katalikų bažnyčios vadovų apdorojimui siekiant juos pajungti mūsų įtakai.

5.Kadangi dalis katalikų dvasininkų (vyskupas Brizgys ir kt.) priklausė nacionalistinei organizacijai „Lietuvos tautinis frontas"*, reikia per agentus ir tardant nustatyti katalikų dvasininkų, priklau­sančių nacionalistinėms organizacijoms, personalinę sudėtį.

6.Tiriant katalikų dvasininkų veiklą, atkreipti ypatingą dėmesį į vokiečių ir kitų užsienio žvalgybų agentų išaiškinimą tarp jų.

7.Agentūrines-profilaktines priemones, kurių tikslas - demora­lizuoti ir atitraukti paprastus dvasininkus nuo priešiškų elementų įtakos, suderinti su Lietuvos TSR NKGB 2-uoju skyriumi.

8.Per mėnesį Lietuvos TSR NKGB 2-ajam skyriui pateikti pažy­mas apie katalikų dvasininkams pradėtas tyrimo bylas, pridedant trumpas agentų charakteristikas ir agentūrinių-operatyvinių prie­monių planus.

9.Vykdant visas agentūrines-operatyvines priemones dvasi­ninkų atžvilgiu, būti maksimaliai atsargiems, kad priešiški ele-

 

* Matyt, kalbama apie Lietuvos aktyvistų frontą, kuriam vysk. V. Briz­gys niekada nepriklausė.

mentai neturėtų galimybių atskirus nesėkmingus mūsų darbuoto­jų žingsnius panaudoti tikinčiųjų nepasitenkinimui kurstyti ir provokacijoms.

 

Lietuvos TSR valstybės saugumo liaudies komisaras

(GUZEVIČIUS)

44 m. rugsėjo 4 d. Nr. 2/145 Vilnius

LYA, f. K-l, ap. 10, b. 9, 1. 12-13, dokumentas rusų kalba, nuorašas, mašinraštis.

 

 

 

7 priedas. Ištrauka iš LKP CK biuro 1948 m. liepos 9 d. posėdžio protokolo - nutarimas „Partinės organizacijos uždaviniai demaskuojant priešišką reakcinės katalikų dvasininkijos veiklą"

 

(Svarstant dalyvavo Pivoriūnas, Preikšas, Trofimovas, Sniečkus)

Lietuvos KP(b) CK biuras pažymi, kad vis labiau išryškėja re­akcingų katalikų dvasininkų, kaip nuverstų eksploatatorių klasių ir buožių, pasipriešinimo socialistinei statybai įkvėpėjų, o neretai ir organizatorių, priešiškas vaidmuo.

Buržuaziniai nacionalistai vis plačiau panaudoja katalikų baž­nyčią antitarybinei veiklai, maskuodami savo planus restauruoti kapitalistinę tvarką Lietuvoje, reakcingi katalikų dvasininkai vykdo priešišką, antitarybinę agitaciją, dirbančiuosius gąsdina nauju karu, ragina juos nevykdyti tarybinės vyriausybės sprendimų, šmeižia tarybų valdžią, katalikų bažnyčią melagingai bandydami parodyti kaip patriotinių idėjų skleidėją.

Kartu užsienio žvalgybos tarnybos neretai panaudoja reakcin­gus katalikų dvasininkus šnipinėti tarptautinės reakcijos naudai.

Katalikų dvasininkai ignoruoja tarybų valdžios įstatymus dėl mokyklos atskyrimo nuo bažnyčios ir iki šiol klerikalizmu nuodija mūsų besimokančio jaunimo sąmonę būreliuose „dievo įstatymui" pažinti, bažnyčių choruose, grupėmis katechizuoja vaikus. Reak­cingi katalikų dvasininkai aukštųjų mokymo įstaigų studentų ir gimnazijų moksleivių bando sukurti klerikalines, buržuazines-na-cionalistines organizacijas.

Lietuvos KP(b) CK biuras pažymi, kad partinės organizacijos nepakankamai įvertina vaidmenį, kuris katalikų dvasininkams priklauso vykstančioje klasių kovoje, neretai antiliaudinę dvasinin­kų veiklą vertina atskirai nuo priešiškos buržuazinio-nacionalisti-nio pogrindžio veiklos.

Partinės organizacijos iki šiol nesiėmė reikiamų priemonių prieš ardomąją reakcingų katalikų dvasininkų veiklą, nedemaskuo­ja šių pikčiausių darbininkų priešų, nenuvainikavo netikro pa­triotizmo buržuazinės-nacionalistinės esmės.  

Partinės organizacijos nepakankamai skatina karingą, puolamą­ją antireliginę propagandą tarp gyventojų, kovą su religiniais prie­tarais, dirbančiųjų auklėjimą materialistinės pasaulėžiūros dvasia.

Komjaunimo, profesinių sąjungų, kultūros-švietimo ir mokslo organizacijos taip pat silpnai demaskuoja reakcingą katalikų dvasi­ninkų veiklą ir vykdo mokslinę-šviečiamąją propagandą.

Lietuvos KP(b) CK biuras nutarė:

1.           Partinės ir tarybinės respublikos organizacijos turi būtinai sustiprinti veiklą, kurios tikslas - ryžtingai demaskuoti antiliaudinę reakcingų katalikų dvasininkų veiklą.

Būtina gyventojams plačiai parodyti klasinę, antiliaudinę katali­kiškos reakcijos politiką Lietuvos praeityje (katalikų dvasininkų ry­šius su carizmu, dalyvavimą slopinant revoliucinį lietuvių tautos judėjimą, dalyvavimą fašistiniame 1926 m. perversme, išdavikiškus ryšius su lenkų imperialistais ir t. t), reakcingų katalikų dvasinin­kų, kaip vokiškųjų-fašistinių grobikų talkininkų, buržuazinio-na-cionalistinio, banditų pogrindžio įkvėpėjų ir organizatorių, tarptau­tinės reakcijos agentų dabartiniu metu, veidą.

Kasdienė, kruopšti antireliginė ir gamtos mokslais pagrįsta pro­paganda turi visomis priemonėmis padėti atitraukti dirbančiuosius nuo dvasininkų įtakos, auklėti juos materialistinės pasaulėžiūros dvasia, tačiau neužgauti tikinčiųjų religinių jausmų.

2.           Įpareigoti Religinių kultų reikalų tarybos įgaliotinį prie LTSR Ministrų Tarybos drg. Pušinį ir vietines darbininkų deputatų tarybas atlikti veikiančių bažnyčių ir pačių kulto tarnautojų registraciją.

Uždrausti kunigams, kurie priešinasi katalikų bendruomenių registracijai ir vengia patys registruotis, atlikti religines apeigas bažnyčiose ir tikinčiųjų namuose, o piktavališko registracijos igno­ravimo ir jos vengimo atvejais nubausti kaltininkus ir užantspau­duoti neregistruotas bažnyčias, neleidžiant atidaryti tol, kol jas aptarnaujantys kunigai nepateiks vietinėms tarybinėms instituci­joms kultų reikalų tarybos įgaliotinio išduotos pažymos apie religi­nės bendruomenės ir kulto tarnautojo registraciją. Bažnyčias užda­rinėti galima tik su LTSR Ministrų Tarybos sankcija.

Šias priemones turi lydėti platus aiškinamasis darbas, kuris už­tikrintų dirbančiųjų paramą.

3.           Parapijoms priklausančius namus ir ūkinius pastatus perduoti vietos komunalinių įstaigų žiniai, religinėms bendruomenėms išskiriant reikalingą plotą pagal bendras nuomos taisykles.
Sprendžiant šį klausimą būtina atsižvelgti į kiekvieno kulto tarnautojo lojalumo tarybų valdžiai laipsnį.

Religinėms bendruomenėms prisiėmus atitinkamus įsipareigoji­mus, perduoti joms neribotam ir nemokamam naudojimui bažny­čias ir kulto inventorių, kurie yra valstybės nuosavybė.

4.           Įpareigoti miestų ir apskričių Lietuvos KP(b) komitetus, vykdomuosius komitetus, Lietuvos TSR švietimo ministeriją, kad jie užtikrintų tarybinių įstatymų dėl mokyklos atskyrimo nuo bažnyčios vykdymą. Ryžtingai nutraukti kunigų bandymus įtraukti moksleivius į grupes „dievo įstatymui" mokytis, bažnyčių chorus ir pan.

Kultų reikalų įgaliotinis prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos tu­ri kulto tarnautojus įspėti, kad panašius tarybinės valstybės įsta­tymų pažeidimus gresia baudžiamoji atsakomybė pagal Baudžia­mojo kodekso 122 straipsnį*.

5.Įpareigoti Valstybės saugumo ministeriją ir Lietuvos TSR prokuratūrą sustiprinti kovą su ardomąja reakcingų katalikų dvasi­ninkų veikla, imtis ryžtingų priemonių, kad būtų išaiškintos ir lik­viduotos visokios religinės-nacionalistinės pogrindžio organizaci­jos, ypač aukštosiose ir vidurinėse respublikos mokyklose.

6.Įpareigoti Lietuvos TSR švietimo ministeriją (drg. Niunka), Lietuvos KP(b) miestų ir apskričių komitetus sustiprinti idėjinį mo­kytojų auklėjimą, užtikrinti, kad visos mokymo disciplinos būtų

 

* RSFSR BK, iki 1961 m. galiojusio ir Lietuvos SSR, 122 straipsnis nu­matė pataisos darbus iki vienerių metų.

dėstomos materialistinės pasaulėžiūros dvasia, ryžtingai demas­kuoti mokytojus, kurie skleidžia antimokslines pažiūras, moky­mo įstaigų išvalyti mokytojus, kurie vykdo religinę ir nacionalisti­nę propagandą.

Į mokytojų seminarų ir kursų mokymo planus įtraukti temas, susijusias su materialistinės pasaulėžiūros ir mokslo žinių propa­gandos problemomis.

7.           Lietuvos KP(b) CK Propagandos ir agitacijos skyrių įpareigoti kasdien kontroliuoti ir koordinuoti antireliginę ir gamtos mokslu pagrįstą propagandą, taip pat darbą demaskuojant reakcingų katalikų dvasininkų veiklą, parengti ir išsiuntinėti vietos partinėms organizacijoms antireliginės ir mokslo žinių propagandos temų sąrašą, parengti specialią programą atitinkamiems agitatorių, propagandininkų ir lektorių seminarams.

Įpareigoti skyrių peržiūrėti papildomą Lietuvos TSR mokslų akademijos mokslinių darbų sąrašą, taip pat aukštųjų mokymo įstaigų mokslinių darbų, skirtų reakcingo Vatikano ir katalikybės vaidmens lietuvių tautos istorijoje demaskavimui, tematiką.

Pagerinti aukštųjų mokyklų mokslo tarybų ir marksizmo-leni­nizmo pagrindų katedrų veiklą stiprinant ideologinį darbą su dės­tytojais, gerinant dėstymo kokybę. Visos katedros mokomąjį-auklė-jamąjį darbą su studentais privalo orientuoti taip, kad studentai būtų auklėjami materialistinės pasaulėžiūros dvasia, atskleidžiama reakcinė, antimokslinė religijos ir idealistinių teorijų prigimtis.

8.Respublikos partinėje mokykloje, tarybinių darbuotojų kur­suose, apskričių partinėse ir politinėse mokyklose įvesti paskaitų ir pokalbių ciklą, skirtą antireliginėms ir reakcingos katalikų dvasi­ninkų veikios demaskavimo temoms.

9.Lietuvos LKJS CK įpareigoti, kad jis užtikrintų aktyvų kom­jaunimo organizacijų dalyvavimą demaskuojant antiliaudinę reak­cingų dvasininkų veiklą, vykdytų kultūrinį-šviečiamąjį darbą aukš­tosiose bei vidurinėse mokyklose, klubuose, kultūros namuose ir t. t. Siekiant, kad jaunimas nustotų lankyti bažnyčias, rengti meni­nės saviveiklos ratelių pasirodymus, koncertus, fizinės kultūros varžybas, populiarius pokalbius gamtos mokslų temomis, teorines konferencijas, literatūrinius renginius ir t. t.

10.         Politinių ir mokslo žinių platinimo draugijos svarbiausia užduotis turi būti veiklos, skirtos mokslo žinių propagandai ir reakcinės katalikybės esmės demaskavimui, sustiprinimas, aktyvus Draugijos narių dalyvavimas antireliginėje propagandoje.

Draugija privalo atkreipti ypatingą dėmesį į paskaitų skaitymą kaimo gyventojams.

11.Poligrafijos ir leidyklų valdybą prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos įpareigoti, kad ji išplėstų orginalios ir verstinės literatūros, demaskuojančios klasinę religijos prigimtį, leidybą, masiniu tiražu išleistų populiarių knygų ir brošiūrų seriją gamtos mokslų ir anti-klerikalinėmis temomis. Į šį darbą labiau įtraukti vietinius autorius.

12.Kultūros, švietimo ir visuomeninių organizacijų svarbi už­duotis - visokeriopai stiprinti mokslo žinių propagandą, glau­džiai siejant su reakcingos katalikų dvasininkų prigimties ir jų veiklos demaskavimu, todėl įpareigoti:

 

a)Kultūros ir švietimo reikalų komitetą prie Lietuvos TSR Mi­nistrų Tarybos (drg. Načas), kad jis šia linkme pagerintų Komiteto vietos skyrių ir visų kultūros ir švietimo įstaigų darbą, sustiprintų vadovavimą mokslo žinių propagavimui, atitinkamai pertvarkytų savo paskaitų biuro darbą, išplėstų lektorių grupių veiklą periferijo­je, į kaimo vietoves siųstų mobilias bibliotekas su specialiai parinkta literatūra, steigtų antireliginius skyrius muziejuose;

b)Tarybinių rašytojų sąjungos valdybą (drg. Šimkus), kad rašy­tojų kūryba būtų orientuota į antiklerikalinius kūrinius, artimiausiu metu būtų parengtas spaudai atitinkamas rinkinys. Kartu su Meno reikalų valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos surengti kon­kursą geriausiai pjesei, komedijai arba kitokiam teatro meno žanrui aukščiau nurodytomis temomis;

c) Respublikinį radijo komitetą (drg. Bordonaitė), kad padidin­tų laidų, kuriose būtų demaskuojama priešiška reakcingų dvasinin­kų veikla, skaičių, taip pat daugiau rengtų pokalbių gamtos moks­lų temomis, pasitelkiant tam mokslines respublikos pajėgas, litera­tūros ir meno veikėjus.

13.         įpareigoti respublikinių, miestų ir apskričių laikraščių bei žurnalų redakcijas, kad jos aktyviai prisidėtų prie priešiškos reakcingų dvasininkų veiklos demaskavimo ir mokslinės-šviečiamosios propagandos. Spaudoje plačiai nušviesti mokslo, švietimo, visuomeninių ir kitų respublikos organizacijų darbą nurodyta kryptimi.

LYA LKP DS, f. 1771, ap. 11, b. 111, 1. 9-13, dokumentas rusų kalba, mašinraštis, originalas.

 

 

Kada duotas

Kokia

Kam

 

 

Tarybos

buvo

naudojamas

 

 

sutikimas

numatyta

dabar,

 

 

panaudoti

pastato

ar rekonstruotas

 

 

pastatą

paskirtis

 

1.

Bažnyčia Kaune,

1945 m.

 

Grūdų paruošų

 

Juozapavičiaus g.

 

 

sandėlis

2.

Bažnyčia prie

1948 m.

Vaikų

Vaikų

 

buvusio moterų

 

tuber-

tuber-

 

vienuolyno

 

kuliozės

kuliozės

 

Vilniuje,

 

sanatorija

sanatorija

 

Nemenčinės

 

 

 

 

plente

 

 

 

3.

Buvusi semina-

1948 m.

Biblioteka

Knygų rūmai

 

rijos bažnyčia

 

 

 

 

Vilniuje, Černia-

 

 

 

 

chovskio aikštėje

 

 

 

4.

Šv. Jonų

1948 m.

Universiteto

Popieriaus

 

bažnyčia

 

archyvas

sandėlis

 

Vilniuje,

 

 

 

 

Didžiojoje g.

 

 

 

5.

Šv. Kotrynos

1948 m.

VRM

Tuščia

 

bažnyčia Vilniuje,

 

archyvas

 

 

L. Giros g.

 

 

 

6.

Bažnyčia prie

1948 m.

Archyvas

Ligoninė

buvusio saleziečių

vienuolyno

Vytėnuose

8 priedas. RKRT įgaliotinio 1952 m. parengtas Lietuvos SSR 1944-1953 m. oficialiai uždarytų maldos namų sąrašas

 

 

Kada duotas

Tarybos

sutikimas

panaudoti

pastatą

Kokia

buvo

numatyta

pastato

paskirtis

Kam

naudojamas dabar,

ar rekonstruotas

7. Koplyčia Kaune, A. Fredoje

1948 m.

Botanikos

sodo

muziejus

Botanikos

sodo

sandėlis

8. Vizitiečių vie­nuolyno baž­nyčia Vilniuje

1948 m.

 

Archyvas

9. Šv. Mykolo bažnyčia Vilniuje, Biliūno g.

1948 m.

Muziejus

Architektūros muziejus

10. Bažnyčia Rokiškyje, Vytauto g.

1948 m.

Muziejus

Muziejus

11. Misionierių bažnyčia Vilniuje, Subačiaus g.

1948 m.

 

Sveikatos apsaugos ministerijos sandėlis

12. Šv. Kryžiaus bažnyčia Vilniuje, Kutuzovo a.

1948 m.

Universiteto auditorija

Kraštotyros muziejus

13. Šv. Juozapo bažnyčia

1948 m.

Senelių prieglauda

Archyvas

Vilniuje, L. Giros g.*

* Buvusi senelių prieglaudos koplyčia.

 

Kada duotas

Kokia

Kam

 

Tarybos

buvo

naudojamas

 

sutikimas

numatyta

dabar,

 

panaudoti

pastato

ar rekonstruotas

 

pastatą

paskirtis

 

14. Bažnyčia

1948 m.

Tuberku-

Tuberku-

Vilniuje,

 

liozės

liozės

Trinapolyje

 

ligoninė

ligoninė

15. Vienuolyno

1948 m.

Biblioteka

Dekoracijų

bažnyčia

 

 

sandėlis

Vilniuje,

 

 

 

Gerosios Vilties g

 

 

 

16. Visų šventųjų

1948 m.

Biblioteka

Popieriaus

bažnyčia Vilniuje,

 

 

 

Rūdininkų g.

 

 

 

17. Nukryžiuotojo

1948 m.

 

Tuščia

Jėzaus bažnyčia

 

 

 

Vilniuje,

 

 

 

Paneriuose

 

 

 

18. Pranciškonų

1948 m.

Archyvas

VRM archyvas

bažnyčia Vil-

 

 

 

niuje, Trakų g.

 

 

 

19. Šv. Trejybės

1948 m.

 

Sporto draugija

bažnyčia Vilniu-

 

 

„Spartakas"

je, Dominikonų g

 

 

 

20. Viešpaties Jė-

1948 m.

Aviacijos

Popieriaus

zaus bažnyčia

 

sandėlis

sandėlis

Vilniuje

21. Šv. Andrejaus      1948 m.    Tuščia

bažnyčia Vilniuje, Bokšto-Savičiaus g.*

* Augustinų bažnyčia. Carinės okupacijos metais ji buvo paversta Šv. Andrejaus cerkve, tarpukariu priklausė unitams.

 

Kada duotas

Kokia

Kam

 

Tarybos

buvo

naudojamas

 

sutikimas

numatyta

dabar,

 

panaudoti

pastato

ar rekonstruotas

 

pastatą

paskirtis

 

22. Šv. Ignoto baž-

1948 m.

Sandėlis

Popieriaus

nyčia Vilniuje,

 

 

sandėlis

Giedrio g.

 

 

 

23. Šv. Baltramie-

1948 m.

Kino

Tarybinių

jaus bažnyčia

 

teatras

dailininkų

Vilniuje, Užupio g.

 

 

salė

24. Šv. Kazimiero

1948 m.

 

Tuščia

bažnyčia Vilniuje,

 

 

 

Didžiojoje g.

 

 

 

25. Bernardinų

1948 m.

Istorijos

Architektūros

bažnyčia

 

muziejus

muziejus

Vilniuje

 

 

 

26. Koplyčia Kauno priemiestyje Lampėdžiuose

1948 m.

Biblioteka-skaitykla

Kurorto klubas

27.Koplyčia       1948 m.    Biblioteka Cukraus Kaune,             sandėlis A. Šančiuose*

28.Šv. Sakramento           1948 m.   Archyvas       Literatūros bažnyčia Kaune,      bazė Vilniaus g.

29.Marijonų      1948 m.    Pedagogikos Produktų bažnyčia Kaune,                      muziejus       sandėlis Stalino pr.

 

* Aušros vartų Švč. Dievo Motinos bažnyčia, vėliau nugriauta.

 

 

Kada duotas

Kokia

Kam

 

 

Tarybos

buvo

naudojamas

 

 

sutikimas

numatyta

dabar,

 

 

panaudoti

pastato

ar rekonstruotas

 

 

pastatą

paskirtis

 

30.

Kryžiaus

1948 m.

 

Popieriaus

 

išaukštinimo

 

 

sandėlis

 

koplyčia Kaune*

 

 

 

31.

Šv. Mikalojaus

1948 m.

Biblioteka

Biblioteka

 

bažnyčia Kaune,

 

 

 

 

Puškino g.

 

 

 

32.

Šv. Pranciškaus

1948 m.

Muziejus

Tuščia

 

Ksavero bažnyčia

 

 

 

 

Kaune

 

 

 

33.

Bernardinių,

1948 m.

 

Bendrabutis

 

dominikonių ir

 

 

 

 

vizitiečių

 

 

 

 

vienuolynas

 

 

 

34.

Kirchė

1948 m.

Kino teatras

Kino teatras

 

Pagėgiuose

 

 

 

35.

Kirchė

1948 m.

Sandėlis

Sandėlis

 

Kretingoje

 

 

 

36.

Kirchė Šilutėje

1948 m.

Sandėlis

Sandėlis

37.

Reformatų

1948 m.

Lektoriumas

Architektūros

 

maldos namai

 

 

muziejus

 

Vilniuje

 

 

 

38.

Bažnyčia

1949 m.

Kino teatras

Kino teatras

Biržuose

* Šančiuose, vėliau nugriauta.

 

Kada duotas

Kokia

Kam

 

Tarybos

buvo

naudojamas

 

surikimas

numatyta

dabar,

 

panaudoti

pastato

ar rekonstruotas

 

pastatą

paskirtis

 

39. Bažnyčia Vil-

1949 m.

Muziejus

Tuščia

niuje, Pilies a.*

 

 

 

40. Bažnyčia

1949 m.

Kino teatras

Kino teatras

Panevėžyje

 

 

 

41. Šv. Trejybės

1949 m.

Muziejus

Muziejus

bažnyčia

 

 

 

Panevėžyje

 

 

 

42. Bažnyčia

1950 m.

Perduota

Tuščia

Pažaislyje

 

Vyr. Kauno

 

 

 

architekto

 

 

 

valdybai

 

43. Bažnyčia

1950 m.

Kultūros

Kultūros

Aukštadvaryje

 

namai

namai

44. Katedros bažny-

1950 m.

Nugriauta

Nugriauta

čia Vilkaviškyje

 

 

 

45. Koplyčia

1951 m.

Psichiatrijos

Tuščia

Katrenuose

 

ligoninės

 

 

 

bendrabutis

 

46. Bažnyčia

1952 m.

Klubas

Tuščia

Patašinėje

 

 

 

47. Koplyčia

1952 m.

Tuberkulio-

Tuščia

Baltupiuose

 

zės ligoninė

 

LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 32, 1. 76-78, dokumentas rusų kalba, mašinraštis, nuorašas.

* Arkikatedra.

9 priedas. LSSR KGB 1963 m. vasario 4 d. raštas A. Sniečkui apie padėtį Panevėžio vyskupijoje

Slaptai

Egz. Nr. 2

LKP CK sekretoriui drg. A. Sniečkui

Pažyma

(apie padėtį Panevėžio vyskupijoje)

Iki 1949 m. Panevėžio vyskupija buvo valdoma atskiro cen­tro - kurijos, kuri buvo Panevėžyje. Tais pačiais metais, mažinant savarankiškų vyskupijų centrų skaičių ir nušalinus nuo Vilniaus arkivyskupijos valdymo reakcingus kunigus, šios arkivyskupijos kapitulai per Religinių kultų reikalų tarybos įgaliotinį buvo pasiū­lyta valdytoju išrinkti Panevėžio vyskupą Paltaroką, kapitula ir padarė. Panevėžio kurijos centras buvo likviduotas, o Vilniuje su­daryta bendra abiem vyskupijoms kurija, kuri veikė iki 1961 m. pradžios. Šis sujungimas buvo pripažintas Vatikano, kuris Paltaro­ką, o po to - vyskupą Steponavičių paskyrė abiejų vyskupijų apaš­taliniu administratoriumi.

1961 m. vyskupas Steponavičius reakcingą veiklą buvo nu­šalintas nuo vyskupijų valdymo. Vilniaus arkivyskupijos kapitula savo valdytoju išrinko kanauninką Krivaitį. Panevėžio vyskupijos kapitula, susidedanti tik reakcingų kunigų, nedavė sutikimo iš­rinkti Krivaitį savo valdytoju ir bandė sudaryti atskirą centrą arba prisijungti prie Kauno ar Telšių kurijų. Reakcingoji Panevėžio vys­kupijos kunigų dalis pradėjo prieš Krivaitį šmeižto kampaniją ir paskatino vyskupą Matulionį atimti Krivaičio kanauninko titulą.

Tuo pačiu metu reakcingų kunigų grupė į vyskupijos valdytojo postą siūlė priešiškai tarybų valdžiai nusiteikusius kunigus ir ban­dė gauti sutikimą juos išrinkti. ketinimai ir bandymai buvo su­žlugdyti, kartu, suderinus su LKP CK, buvo priimtas sprendimas Panevėžio vyskupiją laikinai palikti be centralizuoto valdymo.

1961 m. lapkričio mėn. Vatikanas Panevėžio vyskupijos apašta­liniu administratoriumi paskyrė kanauninką Šidlauską, anksčiau teistą valstybinius nusikaltimus. Kadangi administracinis Vati­kano kišimasis į Lietuvos katalikų bažnyčios reikalus tarybų val­džios nepripažįstamas, jam nebuvo leista valdyti Panevėžio vysku­piją. Tačiau 1962 m. pradžioje sužinota, kad Šidlauskas bando nele­galiai valdyti vyskupiją. Dėl to Panevėžio vyskupijos jis buvo iš­tremtas į Kaišiadorių vyskupiją, į Merkinės parapiją.

Taigi Panevėžio vyskupija jau 2 metai neturi valdytojo.

Ši priemonė davė kai kuriuos teigiamus rezultatus apribojant kenksmingą reakcingos Panevėžio vyskupijos dvasininkijos veiklą, kadangi nebuvo vieningo sutelkiančio ir sudrausminančio cen­tro, nukreipiančio jos religinę veiklą.

Kartu dėl to, kad Panevėžio vyskupijoje nebuvo valdytojo, kilo ir sunkumų. Kai kurie kunigai pastaruoju metu ėmė pažeidinėti kultų įstatymus. Kai kurios parapijos liko be kunigų dėl kunigo mirties ar ligos. Įgaliotinio bandymas pačiam į laisvas vietas skirti kitus kunigus arba perkelti juos vienos parapijos į kitą nebuvo sėkmingas, nes pagal bažnytinius kanonus kunigas kitoje parapijoje atlikti savo pareigas gali tik gavęs vyskupo paskyrimą. Šios nuo­statos kunigai tvirtai laikosi. Nors ir taikoma administracinė prie­monė - registracijos pažymėjimo atėmimas, tačiau kai kada tai su­kelia neigiamą tikinčiųjų reakciją. Tokią pat reakciją sukelia ir tai, kad parapijoje ilgai nėra kunigo.

Pastaruoju metu padaugėjo atvejų, kai tikintieji siunčia kolekty­vinius skundus ir delegacijas į vyriausybines institucijas. Tikintieji reiškia nepasitenkinimą tuo, kad Panevėžio vyskupijoje nėra valdy­tojo, ir dėl to kaltinama tarybinė vyriausybė, o kai kuriais atvejais ta­rybų valdžios atstovams tenka atvirai konfliktuoti su tikinčiaisias. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia manyti, kad Panevėžio vys­kupiją palikus be valdytojo ir toliau nebus gauta norimo rezultato, kadangi reikiamos aplinkybės tam dar nepribrendo. Todėl Saugumo komitetas palaiko religijų įgaliotinio drg. Rugienio pasiūlymą leisti Panevėžio vyskupijos kapitulai išsirinkti savo valdytoju Vilniaus ar­ba Kaišiadorių vyskupijų valdytoją nesukuriant naujo savarankiško vyskupijos centro. Turimais duomenimis, tokį klausimo sprendimą šiuo metu palaikys Panevėžio vyskupijos dvasininkija ir tikintieji.

Pasirašo LSSR KGB 2-osios valdybos 2-ojo skyriaus vyr. operatyvinis įgaliotinis kpt. Gudavičius

1963 m. vasario 4 d. Vilnius

LYA, f. K-l, ap. 3, b. 39, 1. 112-114, dokumentas rusų kalba, mašinraštis, originalas.

 

10 priedas. 1976 m. sausio 29 d. RRT patvirtintos rekomendacijos, kaip pagerinti religinių kultų įstatymų vykdymo kontrolę Lietuvos SSR

 

Slaptai egz. nr. 9

1.           Pagreitinti respublikinio kultų įstatymo parengimą ir priėmimą bei išaiškinti atitinkamiems atsakingiems miestų ir rajonų pareigūnams, taip pat apylinkių taryboms bei paramos komisijų nariams, surengiant seminarus, specialius užsiėmimus ir t. t.

Numatyti ir įgyvendinti priemones, kaip kultų įstatymus išaiš­kinti dvasininkams, religinių bendruomenių vykdomiesiems orga­nams, reikalaujant, kad jie būtų vykdomi.

2.Labiau analizuoti dvasininkų kadrus, nuotaikas ir pažiū­ras. Organizuoti sistemingą darbą, kurio tikslas būtų auklėti juos politinio lojalumo ir patriotizmo, pagarbos religinių kultų įstatymų reikalavimams dvasia; aiškinti jiems Tarybų valstybės vidaus ir už­sienio politiką, atskleisti respublikos ir šalies kultūrinės ir ūkinės statybos pasiekimus. Tuo tikslu praktikuoti invidualius bei grupi­nius pokalbius, ir, sekant Estijos TSR pavyzdžiu, specialius susitiki­mus su rajono dvasininkais, taip pat išnaudoti rekolekcijas, kurias veda vyskupijų valdytojai.

3.Nuosekliai ir atkakliai demaskuoti įstatymams prieštaraujan­čią Romos katalikų bažnyčios ekstremistinių elementų antivisuo­meninę veiklą. Į kovą su ekstremizmu bažnyčioje išradingai įtrauk­ti lojalius kulto tarnautojus, teikiant jiems būtiną tam pagalbą.

Tikslinga sutikti, kad katalikų centrai Lietuvoje leistų žurnalą (dalis tiražo turėtų būti platinama užsienyje), kuriame kaip atsvara šmeižikiškiems nelegaliems leidiniams būtų nušviečiama tikroji bažnyčios padėtis respublikoje.

Apgalvoti priemones, kurios padėtų neutralizuoti įstatymams prieštaraujančią anksčiau nušalintų vyskupų Steponavičiaus ir Sladkevičiaus veiklą, konkrečiai - apsvarstyti šių asmenų įdarbini­mo padėtį atitinkančiame bažnytiniame darbe klausimą.

4.           Įgyvendinti priemones, kurios užtikrintų, kad Kauno tarpdiecezinėje katalikų seminarijoje būtų parengiami politiškai lojalūs kulto tarnautojai. Tuo tikslu:

a)atkreipti dėmesį į stojančiųjų į seminariją atranką, neįlei-džiant fanatikų ir ekstremistų;

b)teigiamai išspręsti besimokančiųjų seminarijoje kontingento padidinimo klausimą;

c)pagerinti politinį besimokančiųjų auklėjimą, surengiant ciklą paskaitų, skirtų svarbiausioms visuomeninėms-politinėms ir tarp­tautinėms problemoms;

d)mokymo programoje numatyti TSRS istorijos, TSRS Konsti­tucijos ir religinių kultų įstatymų kursus;

e)naujus seminarijos dėstytojus parinkti lojalių religinių vei­kėjų, teisingai suprantančių mūsų valstybės politiką religijos ir baž­nyčios atžvilgiu;

f) sudaryti seminarijai normalias sąlygas (atiduoti bažnyčios pastatą mokymo tikslams, suremontuoti seminarijos patalpas).

 

5.Suaktyvinti vietos tarybinių institucijų darbą kontroliuojant, kaip Romos katalikų bažnyčia vykdo kultų įstatymus; sustiprinti paramos komisijų sudėtį, pagerinti organizacinį darbą su jomis (svarstyti ataskaitas vykdomuosiuose komitetuose, rengti semina­rus, kuriuose būtų dalijamasi patirtimi, ir kt). Daugiau dėmesio skirti religinės propagandos, pamokslų tematikos ir turinio, ide­ologinio kryptingumo, įtakos tikintiesiems darymo metodų ir po­būdžio analizei.

6.Pagerinti darbą su bažnyčios aktyvu, domėtis religinių susi­vienijimų steigėjų ir vykdomųjų institucijų veikla, į sudėtį įtraukiant pilietiškai lojalius tikinčiuosius.

7.Atsižvelgiant į tai, kad respublikoje nėra organizuotos kulto reikmenų gamybos, kuo naudojasi įvairaus plauko spekuliantai ir sukčiai, prie bažnyčių pardavinėjantys žvakes, ikonas, kryželius ir kitus daiktus, manytume, kad būtų tikslinga leisti katalikų bažny­čiai tam tikslui įkurti specialią dirbtuvę.

8.Siekiant demaskuoti priešišką užsienio propagandą, platini­mui užsienyje pageidautina parengti brošiūrą, fotoalbumą ir trum-pametražį dokumentinį filmą apie katalikų bažnyčios gyvenimą Lietuvos TSR.

RRT pirmininko V. Kurojedovo parašas

LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 95, 1. 30-31, dokumentas rusų kalba, mašinraštis, nuorašas.

 

11 priedas. SSRS KGB PGU 12-ojo skyriaus 1979 m. gegužės 22 d. raštas Ukrainos SSR ir Lietuvos SSR KGB apie šių padalinių galimybių panaudojimą vykdant aktyvias priemones prieš Vatikaną

 

Visiškai slaptai egz. nr. 2

TSRS valstybės saugumo komitetas

PGU 12 skyrius 79. 05. 22      Nr. 167/3396 Maskva

Ukrainos TSR valstybės saugumo komiteto pirmininko pavaduotojui generolui majorui V J. Makuškai Kijevas

Lietuvos valstybės saugumo komiteto pirmininkui generolui majorui J. J. Petkevičiui Vilnius

Dėl Ukrainos ir Lietuvos TSR KGB galimybių panaudojimo vykdant aktyvias priemones prieš Vatikaną

Kraštutinių antikomunistinių ir nacionalistinių pažiūrų lenkų kardinolo Voitylos išrinkimas į popiežiaus sostą reikalauja atitin­kamai koreguoti aktyvių priemonių prieš Vatikaną vykdymą.

Pirmųjų Voitylos kaip popiežiaus, t. y. Vatikano valstybės ir kartu Romos katalikų bažnyčios vadovo, žingsnių ir pareiškimų analizė leidžia pagrįstai manyti, kad Vatikano politikoje išryškėjo konservatyvus posūkis.

Naujasis popiežius, atsižvelgdamas į milijonų katalikų visose pasaulio šalyse nuotaikas ir stengdamasis ne tik išlaikyti, bet ir išplėsti katalikų bažnyčios įtaką, be abejo, kaip ir jo pirmtakai, pasisakys už įtampos mažinimo ir nusiginklavimo politiką, už vi­sų ginčų sprendimą taikiu būdu, taip pat už kolonializmo liekanų likvidavimą. Neatsitiktinai jis jau ne kartą pabrėžė, kad taika yra pagrindinė tikrosios žmonijos pažangos sąlyga. Jis toliau sieks pa­laikyti tarpvalstybinius santykius su visomis šalimis, taip pat ir socialistinėmis.

Tačiau naujasis popiežius ketina labiau kelti kovos su komu­nizmu klausimą, turėdamas omenyje tarptautinį komunistinį ju­dėjimą ir ypač socialistinę santvarką socialistinėse šalyse. Ryšium su tuo svarbiausią vaidmenį jis skiria katalikų bažnyčioms Lenki­joje, Vengrijoje ir Čekoslovakijoje. Popiežius skiria didelę reikšmę šių metų birželio mėn. vyksiančiam vizitui į LLR, kuris, jo ap­skaičiavimais, turėtų suaktyvinti katalikų bažnyčios veiklą ne tik LLR, bet ir kaimyninėse šalyse.

Popiežiaus manymu, reikia pasirengti ilgai ir atkakliai kovai dėl socialistinės santvarkos sugriovimo socialistinėse šalyse, kon­krečiai skatinant jaunimą ir inteligentiją pasisakyti už „teisę į sa­viraišką, nepriklausomą mąstymą ir dvasinę laisvę". Bažnyčia, Jo­no Pauliaus II manymu, taip pat turi prisidėti prie visokių visuo­menės nepasitenkinimo formų ir nacionalistinių tendencijų stip­rėjimo.

Popiežiaus nurodymu jau vyksta viso Vatikano propagandinio aparato pertvarkymas. Vatikano radijo stotis gerokai išplėtė tran­sliacijas į socialistines šalis. Labai padidėjo religinės literatūros, kuri skirta platinimui šiose šalyse, leidyba, ieškoma naujų propa­gandinio darbo formų ir metodų. Propagandiniame darbe akcen­tuojama kova su pasauliniu komunizmu pasinaudojant žmogaus teisių gynimo šūkiu.

Popiežiaus Jono Pauliaus II manymu, socialistinės visuomenės griovimo TSRS darbas turi vykti šiomis kryptimis:

1. Ryšių su katalikų bažnyčia Pabaltijo respublikose stiprini­mas turint tikslą ją efektyviau panaudoti ardomąjai ideologinei veiklai TSRS teritorijoje.

2. Katalikų bažnyčios pozicijų stiprinimas TSRS vakarinėse srityse, kur dar išliko katalikybės įtaka, visų pirma turint omenyje unitų bažnyčios šalininkus (katalikų vyskupijos atkūrimas Lvove).

3. Dialogo ir artimesnių ryšių užmezgimas su TSRS „mažųjų tautų" stačiatikių ir kitomis krikščioniškomis bažnyčiomis, visų pirma su gruzinų ir armėnų, kad būtų susilpninti jų ryšiai su Rusi­jos stačiatikių bažnyčia ir sustiprinta Vatikano įtaka TSRS pietuose.

4. Ryšių su Rusijos stačiatikių bažnyčia, kuri, pasak popie­žiaus, per daug lojali socialistinei valstybei, peržiūrėjimas.

Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, manome, kad būtų tikslinga aktyvių priemonių prieš Vatikaną vykdymą sukoncentruoti dviem kryptimis:

I.           Vatikano vadovybę ir visų pirma patį popiežių skatinti neatsisakyti pastaraisiais metais Vatikano užsienio politikoje išryškėjusių teigiamų momentų: pasisakymų už įtampos mažinimą, nusiginklavimą, taikų visų ginčytinų klausimų sprendimą ir t. t. Tam būtų galima išnaudoti Vatikano ir asmeniškai popiežiaus suinteresuotumą stiprinti savo tarptautinį autoritetą, toliau didinti katalikų bažnyčios įtaką ir plėtoti ryšius su kitomis krikščioniškomis bažnyčiomis.

II. Vatikano aktyvumo ideologinėje kovoje su socialistinėmis šalimis sumažinimas ir pasipriešinimas jai:

·  Vatikano bandymų kištis j valstybinius reikalus socialistinė­se šalyse demaskavimas;

·  Vatikano ideologinių diversijų, kurių tikslas - griauti socia­listinę visuomenę ir socialistinės sandraugos vienybę ir kurios ga­li būti vykdomos per Vatikano radiją, platinant atitinkamą litera­tūrą, vykdant atvirą ardomąją propagandą socialistinių šalių teri­torijoje ir t. t., demaskavimas;

·  Vatikano planų, kuriais siekiama paskatinti katalikų ir kitas krikščioniškąsias bažnyčias socialistinėse šalyse užimti antisocia-listinę poziciją, demaskavimas;

·  amerikiečių planų panaudoti popiežiaus antikomunistines pažiūras savo politikos interesams demaskavimas;

-  vadovaujančiuose Vatikano sluoksniuose egzistuojančių prieštaravimų panaudojimas ir jų stiprėjimo skatinimas turint tikslą sumažinti naujojo popiežiaus aktyvumą ideologinėje kovoje su socialistinėmis šalimis;

- labiausiai reakcingų Vatikano ir Romos kurijos veikėjų de­maskavimas ir kompromitavimas.

PGU pradeda rengti kompleksinį aktyvių priemonių prieš Va­tikaną planą, kuris bus pateiktas KGB vadovybei apsvarstyti ir patvirtinti. Siame plane numatytas priemones planuojama įgy­vendinti panaudojant kai kurių rezidentūrų, PGU ir TSRS KGB padalinių, taip pat draugų galimybes.

 

Todėl PGU suinteresuota panaudoti Ukrainos ir Lietuvos TSR KGB galimybes gauti mums būtinus duomenis apie Vatika­ną, kurie bus reikalingi rengiant ir vykdant aktyvias priemones: turės įtakos pokalbiams, mums naudingos medžiagos publikaci­joms užsienio spaudoje, informacijos vadovaujantiems Vatikano, katalikų ir kitų krikščioniškųjų bažnyčių veikėjams, taip pat įta­kingiems Vakarų politiniams sluoksniams pateikimui.

Prašome informuoti, ar Ukrainos ir Lietuvos TSR KGB gali mums padėti ir kokia konkrečia forma.

TSRS valstybės saugumo komiteto PGU 12-ojo skyriaus viršininkas generolas majoras A. T. Kirejevas (parašas)

LYA, f. K-l, ap. 49, b. 232, 1. 9-12, dokumentas rusų kalba, mašinraštis, originalas.

 

Zusammenfassung

 

Die gegen die Kirche gerichteten Aktivitäten

der Sowjetregierung in Litauen von 1944 bis 1990

 

Nach der Okkupation Litauens mußte das sowjetische Regime das Problem der Beziehungen zur katholischen Kirche lösen. Die mar­xistische Lehre erklärte Religion als eine Ideologie der jeweils herrschenden Klassen, welche in der kommunistischen Gesellschaft überwunden sein sollte. Aber noch mehr als Vertreter der Ideologie wurde die katholische Kirche von der Okkupationsmacht als ein großes Hindernis beim Sowjetisierungsprozeß des okkupierten Landes verstanden. Daher ist der Konflikt zwischen Kirche und Sowjetmacht ein wichtiger Aspekt der neuesten Geschichte Litauens. In den Jahren und Jahrzehnten der Okkupation war die Gesellschaft Litauens zur Mehrheit katholisch und wenig säkularisiert, die Kirche hatte eine ausgezeichnete Organisationsstruktur. Im sowjetischen System konnten religiöse Institutionen nur unter der strengen Kontrolle staatlicher Behörden und meistens als Hilfsinstrumente der Macht überleben.

Die Schwerpunkte der Forschung waren: die Aktivitäten sow­jetischer Machtorgane, der Kirche das obengenannte Modell auf­zuzwingen, die wichtigsten Formen der antikirchlichen Tätigkeit, die Modifizierungen der antikirchlichen Politik der Sowjetiegierung und deren Ursachen, die Handlungsweise der Kirche angesichts repres­siver Gewalt. Eines der wichtigsten Probleme war die Motivation antikirchlicher Politik: In welchem Grad war sie bewegt von der Feindseligkeit gegen Religion überhaupt, inwiefern sah man hier eine Bedrohung für die Stabilität des Regimes. In der Forschung fand die für die Geschichtsschreibung übliche Methode der Beschreibung, des Vergleichs und der Analyse Verwendung.

Es fehlt in Litauen an wissenschaftlichen Arbeiten, welche die Kirchengeschichte in der Zeit der Okkupation thematisieren. Deshalb muß vor allem auf archivalisches Material zurückgegriffen werden. Es lassen sich zwei Gruppen von Quellen nennen, die in der Forschung Verwendung fanden. Erstens: Dokumente der Ämter, die damals Kontrolle über die Kirche ausübten und Maßnahmen antikirchlicher Tätigkeit planten. Dazu zählten der Rat für die Angelegenheiten religiöser Kulte (weiter im Text - RARK) in Moskau, der Bevollmächtigte dieses Rates in Litauen, schließlich der KGB. Besonders wertvoll und informativ waren Archivakten des Bevollmächtigten jenes Rates, bestehend aus dessen Schriftwechsel mit dem RARK, dem Zentralkomitee der Kommunistischen Partei Litauens (weiter im Text - LKP) und anderer Ämter. Dokumente des KGB bilden den zweiten, umfangreichen Teil dieser Gruppe. Am wichtigsten waren Dokumente der Abteilungen, welche die Tätigkeit der Kirche unmittelbar kontrollierten, aber sie sind nicht komplett erhalten geblieben. Die entstandene Lücke füllen Akten der operativen Verfolgung von Bischöfen und Priestern. Eine informative Quelle sind auch die Untersuchungsakten der Repressalien aus­gesetzten Geistlichen. Eine andere Gruppe von Quellen bilden die Zeugnisse der Kirche über Ereignisse aus der Sowjetzeit, Dokumente der diozösischen Kurien, Memoiren der Geistlichen, die aktiv am kirchlichen Leben beteiligt waren.

Der Forschungsbericht setzt sich aus vier Teilen zusammen, denen eine Einführung vorangestellt ist. Am Ende werden die Schlußfolgerungen gezogen, es folgt ein Anlagenteil. Der erste Teil untersucht die Genese des Zusammenstoßes zwischen der katholi­schen Kirche und dem Sowjetstaat in Litauen, wobei die allgemeinen Prämissen der sowjetischen Ideologie, die antireligiöse Tätigkeit in Sowjetrußland 1918-1939, die Rolle der katholischen Kirche während der Unabhängigkeitsperiode, der Zusammenstoß der Kirche mit dem sowjetischen Regime 1940-1941, die Haltung der Kirche der nazisti­schen Okkupationsmacht gegenüber analysiert werden. Ein solcher Kontext bietet die Möglichkeit, die Ausgangspositionen zu erfassen, die von großer Bedeutung für den Verlauf und den Ausgang des Konfliktes waren. Die Entwicklung der Beziehungen zwischen der Kirche und der Sowjetregierung von 1944 an kann man in drei Perioden verschiedener Dauer einteilen. Die erste Etappe, die bis Ende der vierziger Jahre andauerte, bildet das Untersuchungsobjekt des zweiten Teils des Forschungsberichts.

Repressive Maßnahmen waren die dominante Form der Tätigkeit gegen die Kirche in den Jahren 1944-1949. Aber diese Repressalien waren von unterschiedlicher Intensität. Ihren Gipfel erreichten sie

1948 und 49. Bis dahin bestand eine äußerst komplizierte Situation im Land, es existierte eine bewaffnete Untergrundbewegung, dazu die Bestrebungen sowjetischer Machtorgane, die Kirche zu einem Instrument der Stilliegung des Widerstandes und der Sowjetisierung des Landes zu machen und entsprechend Druck auszuüben. Aber die Bischöfe Litauens weigerten sich, zu Helfershelfern zu werden, und viele Prieser sympathisierten mit der Widerstandsbewegung. Repressive Maßnahmen wurden auch als das geeignete Instrument betrachtet, der Kirche das sowjetische Modell für religiöse Verbin­dungen aufzuzwingen. Die Dokumente der zentralen sowjetischen Behörde zeigen, dass die negative Haltung zum Vatikan in Moskau, durchsetzt wiederum mit der traditionellen russischen Feindschaft gegenüber dem Katholozismus, nicht die letzte Ursache der schweren Lage der Kirche in Litauen war. In der stalinistischen Rhetorik galt der Heilige Stuhl als der geistliche Führer antikommunistisch ausgerichteter westlicher „Imperialisten", deswegen geriet die katholische Kirche auf den ersten Platz der Liste in der Sowjetunion diskriminierter Konfessionen. Es ist bemerkenswert, dass die Bemühungen der Okkupationsmacht, eine so genannte Volkskirche in Litauen zu etablieren, im Unterschied zu vielen osteuropäischen Ländern des Kommunistischen Blocks gar keinen Erfolg hatte. Man kann die dominierende Haltung der Kirche in dieser Etappe als eine Strategie des Überlebens bezeichnen. Kennzeichnend dafür ist die Bestrebung, den Forderungen der Macht nicht nachzugeben und mit ihr nicht zusammenzuarbeiten.

Der dritte Teil behandelt den Zeitraum von Beginn der Fünfziger bis Mitte der Sechziger Jahr. Die Stellung der Kirche änderte sich Ende der Vierziger Jahre, als immer klarer wurde, dass sich die politische Situation in der nächsten Zukunft nicht verändern wird, die bewaffnete Widerstandsbewegung nachließ und der Druck der Macht abnahm. Eine Haltung des notgedrungenen Zusammenlebens verstärkte sich, es gab Chancen für eine gewisse Verbesserung der Lage der Kirche zu Beginn der Fünfziger. Eine Initiative, die Diskriminierung der Katholischen Kirche zu stoppen und deren Lage zu verbessern, kam unmittelbar aus Moskau. Eine Voraussetzung dafür war der Wechsel der sowjetischen außenpolitischen Kon­zeption: Mitte der Fünfziger wurde von den sowjetischen Führern die Idee der „friedlichen Koexistenz" proklamiert. Die Vertreter der Sowjetmacht in Vilnius begegneten diesen Tendenzen der Milderung der antikirchlichen Politik ohne Begeisterung. Die örtliche Verwal­tung war der Festigkeit des Regimes in Litauen nicht gewiß. Zweifellos hing viel von den konkreten Personen ab. Der langjährige erste Sekretät der LKP, A. Snieckus und seine engsten Mitarbeiter waren typische Kommunisten der stalinistischen Epoche. Deshalb nahmen die Machthaber der Republik mit viel größerer Gewogenheit die neue Wendung der Religionspolitik Moskaus an.

Ende der fünfziger Jahre gab es wieder die Tendenz, die Tätigkeit religiöser Vereine und Organisationen zu beschränken. Sie berührte viel stärker die russisch-orthodoxe Kirche, die im Rahmen der ganzen Sowjetunion die zahlenmäßig stärkste religiöse Konfession war und in den letzten Jahren der Stalinära offensichtlich bessere Bedingungen als andere Kirchen hatte. In paradoxer Weise erfuhr die katholische Kirche in Litauen die geringsten Einbußen dieser großangelegten antireligiösen Kampagne. Hier hatte die Tätigkeit von Papst Johannes XXIII. Einfluß, der einen neuen Kurs vatikanischer Ostpolitik einleitete. Die sowjetische Regierung versuchte dies auszunutzen, um die Beziehungen zum Vatikan zu verbessern.

Trotzdem begann die Kirche in Litauen, die Aussichtslosigkeit der Haltung des geregelten Zusammenlebens zu erfassen. Letztere war auf die Uberzeugung gegründet, dass die Gehorsamsver­weigerung gegenüber der Macht die Umstände für die Existenz der Kirche nur verschlechterte. Die antireligiöse Kampagne hat klar gezeigt, daß die passive Haltung auch die Agresivität des Regimes hervorrufen kann. Außerdem blieb nach dem Ende der antireligiösen Kampagne der Raum für religiöse Aktivität sehr beschränkt. Und die Anstrengungen des kommunistischen Staates, die Gesellschaff zum Atheismus zu erziehen, verringerten sich nicht, sie bekam nur eine andere Richtung. Statt die Kirche von oben, also von ihrer Organisationsstruktur her zu zerstören, begann man sie „von unten" zu attackieren, indem die atheistische Propaganda verstärkt wurde. Auch versuchte man, quasireligiöse säkulare Riten für Taufe, Vermählung und Beerdigung einzuführen. Das weckte die Sorge, dass das Regime im Laufe der Zeit, sollte die Kirche passiv bleiben, seine Ziele erreichen könnte. Die Beschlüsse des zweiten Vatikani­schen Konzils hatten Anteil an der Änderung der Haltung der Kirche zur Sowjetmacht.

Die Protestbriefe, die verfaßt wurden, um die Rechte der Gläubigen zu respektieren, waren Ende der Sechziger Jahre die ersten

 

Zeichen einer neuen Haltung, die forderte. Später wurde daraus eine mächtige Bewegung für die Rechte der Gläubigen und der Kirche, die sich als stärkste Kraft der allgemeinen menschenrechtlichen Bewegung in Litauen erwies. Ihr Hauptaugenmerk richtete sie auf Bemühungen, das Monopol der Informationskontrolle aufzubrechen. Im vierten Teil des Forschungsberichts wird beschrieben, mit welchen Methoden die Sowjetregierung die Bewegung für die Gläubigenrechte zum Stillstand zu bringen versuchte. Man wagte nicht, der Bewegung allein mit Repressalien zu begegnen. Die Verfolgung von Aktivisten wurde mit begrenzten Zugeständnissen gegenüber der Kirche verbunden. Fazit: Das Regime begann allmählich Boden zu verlieren, aber es stand bis zu seinem Ende mit der Kirche in Konflikt.

Diesen Konflikt hat die Kirche letzendlich gewonnen, wenn auch nicht ohne schwerwiegende Folgen. Die Behinderung des Bildungs­prozesses von Priestern, die Beschränkung der Kontakte zur universalen Kirche behinderten lange Zeit die notwendige Er­neuerung. Die ständige und massive atheistische Propaganda und der Isolation der Kirche von der Gesellschaft schränkte die Möglich­keiten eines lebendigen und bewußten Glaubens ein. Man kann behaupten, dass während der sowjetischen Okkupation sich eine Generation ohne Gott etablierte. Die traditionelle Treue, die dem verfolgten Glauben entgegengebracht wurde, war, ähnlich wie die litauische Sprache, ein Fixpunkt nationaler Identitätsfindung, daher blieben die Mehrheit der Litauer Katholiken. Aber viele von ihnen

 

Šaltiniai ir literatūra

Archyviniai dokumentai

Lietuvos centrinis valstybės ar­chyvas (LCVA): F. R-181 - RKRT prie SSRS

MT įgaliotinis Lietuvos SSR

(1944-1990); F. R-754 - LSSR MT.

Lietuvos ypatingasis archyvas (LYA):

F. K-l - LSSR NKGB-MGB-

KGB; F. 1771 - LKP CK

Rusijos Federacijos valstybinis archyvas (RFVA): F. 6991 - RKRT prie SSRS MT (1944-1965).

Rusijos valstybinis socialinės-po-litinės istorijos archyvas (RVSPIA):

F. 17, ap. 125 - SSKP CK Pro­pagandos ir agitacijos sky­rius (1948-1953).

Kauno arkivyskupijos kurijos

archyvas.

Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius: F. 187 - kun. P. Račiūno as­meninis archyvas.

 

Nepublikuoti atsiminimai

J. Stankevičius, Mano gyvenimo kryžkeles (dienoraštis), mašin­raštis, 1965.

Kan. J. Juodaitis, Praeities šešė­liai, rankraštis, Vilniaus uni­versiteto Istorijos fakulteto Bažnyčios istorijos kabinetas.

 

Dokumentų publikacijos

Lietuvos vyskupai kankiniai sovie­tiniame teisme, sud. A. Streikus, Vilnius: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 2000, 782 p.

Žudikai bažnyčios prieglobstyje, sud. B. Baranauskas ir G. Er-slavaitė, 1-asis leidimas, Vil­nius, 1960, 146 p., 2-asis leidi­mas, Vilnius, 1963, 255 p.

Архивы Кремля. Политбюро и церковь 1922-1925 гг., сост. Н. Покровский, С. Петров, Москва: Росспен, Новоси­бирск: Сибирский хронограф, 1997, 597 с.

Восточная Европа в документах российских архивов 1944-1953 гг., Москва, 1997-1998, 2 т.

О религии и церкви: Сборник высказываний классиков марк­сизма-ленинизма, документов КПСС и Советского госу­дарства, Москва: Политиздат, 1981, 176 с.

Собрание документов самизда­та, т. 17, литовский самиз­дат, , Archiv Samizdata. Mūnchen: Radio Free Europe.

Periodinė spauda

Lietuvos Katalikų Bažnyčios kro­nika: pogrindžio leidinys, Chicago, 1974-1992, t. 1-10.

Katalikų kalendorius-žinynas, 1982-1989.

 

Knygos

G. Adriany, Geschichte der Kirche Osteuropas im 20. Jahrhundert, Paderborn: Schöningh, 1992, 207 S.

J. Anderson, Religion, state and politics in the Soviet Union and successor states, Cambridge University Press, 1996, 235 p.

J. Aničas, Katalikiškasis klerikaliz­mas Lietuvoje 1940-1944 m., Vilnius: Mintis, 1972, 255 p.

J. Aničas, Socialinis politinis kata­likų bažnyčios vaidmuo Lietuvo­je 1945-1952 m., Vilnius: Min­tis, 1971, 212 p.

J. Aničas, J. Mačiulis, Katalikybės evoliucija socializmo sąlygomis, Vilnius: Mintis, 1979, 240 p.

A. Baltinis, Vyskupo Vincento Bo-risevičiaus gyvenimas ir darbai, Roma: Lietuvių katalikų moks­lo akademija, 1975, XI, 178 p.

M. Bourdeaux, Land of Crosses: The Struggle for religious free­dom in Lithuania, 1939-1978, Devon: Augustine Publishing Company, 1979, XVIII, 339 p.

M. Bourdeaux, Opium of the people: The Christian religion in the U.S.S.R., Oxford: Mowbrays, 1967, 247 p.

M. Bourdeaux, Patriarch and prophets: persecution of the Russian Ortodox church, Ox­ford: Mowbrays, 1975, 360 p.

V. Brizgys, II Vatikano mintys ir lietuviai susirinkime, Putnam: Krikščionis gyvenime, 1982, 262 p.

V. Brizgys, Gyvenimo keliai: atsi­minimai, Vilnius: Lietuvos ra­šytojų sąjungos leidykla, 1993, 354 p.

V. Brizgys, Katalikų Bažnyčia Lie­tuvoje 1940-1944 metais, Chi­cago: Draugas, 1977, 191 p.

J. Broun, Conscience and Captivity: Religion in Eastern Europe, Washington: Ethics and Public Policy Center, 1988, 376 p.

O. Chadwick, The Christian Church in the cold war, Lon­don, 1993, 240 p.

J. Curtiss, Die Kirche in der Sowjetunion 1917-1956, München: Isar, 1957, 360 S.

B. Cywinski, Ogniem probowanie: z dziejôw najnowszych Kôsciola katolickiego w Europe Srôdkowo-Wschodnej, Warszawa: Wyd. Szkolne i Pedagogiczne, 1994, 2 t.

D. J. Dunn, Détente and papal-communist relations, 1962-1978, Boulder: Westview Press,1979, XI, 213 p.

R. Dzwonkowski, Kôsciol katolicki w ZSSR, 1917-1939: zarys historü, Lublin: T-wo Naukowe KUL, 1997, 477 s.

R. Dzwonkowski, Losy ducho-wienstwa katolickiego w ZSSR, 1917-1939, Martyrologium, Lubün, T-wo Naukowe KUL, 1998, 664 s.

P. Gaida, Nemarus mirtingasis ar­kivyskupas Teofilis Matulionis: ganytojas, kalinys, kankinys ir laimėtojas, Roma: Lietuvių ka­talikų mokslo akademija, 1981, 369 p.

History of the Church, ed. H. Jedin, K. Repgen, J. Dolan, New York, 1989, t. 10.

F. Jaraminas, Sovietinio teroro su­temose: unikalus Daujėnų para­pijos klebono 1945-1946 m. die­noraštis, Vilnius: Kardas, 1994, 94 p.

M. Jungraithmayr, Der Staat und die katholische Kirche in Litauen nach dem Ende des zweiten Weltkriegs, Lampertheim: Litauisches Kulturinstitut, 2000, 36 S.

T. Kačiukaitė, Atleiskim savo priešams, Vilnius: Mintis, 1992, 139 p.

S. Kiškis, Arkivyskupas Teofilis Matulionis, 1873-1962, Kaišia­dorys: Kaišiadorių vyskupijos kurijos leidykla, 1996, 235 p.

S. Kiškis, Aš padarysiu jus žmo­nių žvejais, Kaišiadorys: Kai­šiadorių vyskupijos kurijos leidykla, 1994, 142 p.

W. Kolarz, Die Religionen in der Sowjetunion: Uberleben in

Anpassung und Widcrstaiui, Freiburg: Herder, 1963, X, 540 S.

Krikščionybė Lietuvoje, red. V. Vardys, Chicago: Lietuvos krikščionybės jubiliejaus ko­mitetas, 1997, 572 p.

Kun. Petras, Naktis: kunigas sau­gumo pinklėse, Chicago: Pasau­lio lietuvių bendruomenė, 1986,              319 p.

B. Kviklys, Lietuvos bažnyčios, Chicago: Amerikos lietuvių bibliotekos leidykla, 1980- 1987,    t. 1-6.

R. Laukaitytė, Lietuvos vienuoli­jos: XX a. istorijos bruožai, Vil­nius: Lietuvos istorijos institu­tas, 1997, 301 p.

Lietuvos naikinimas ir tautos kova (1940-1998), sud. E. Ig­natavičius, Vilnius: Vaga, 1999, 701 p.

A. Luukkanen, The party of un­belief: The religious policy of the Bolshevik Party, 1917-1929, Helsinki: SHS, 1994, 274 p.

A. Luukkanen, The religious poli­cy of the Stalinist state: The Central Standing Commission on Religious Questions, 1929-1938, Helsinki: SHS, 1997, 214 p.

J. Mackiewicz, Vatikan pod cieniem czerwonej gwiazdy, Londyn: Kontra, 1986, 311 s.

D. E. Powell, Antireligious Propa­ganda in the Soviet Union: A Study of Mass Persuasion, Cambridge, 1975.

M. Raišupis, Dabarties kankiniai: Lietuvos vyskupų, kunigų ir ti­kinčiųjų kelias pirmoje ir antroje sovietų okupacijoje, Chicago: Draugas, 1972, 436 p.

P. Ramet, Cross and Commissar: the politics of religion in Eastern Europe and the USSR, Bloomington: Indiana Uni­versity Press, 1987, X, 244 p.

Religion and nationalism in Soviet and East European politics, ed. by P. Ramet, Durham: Duke, 1984, 282 p.

Religion und Kirchen in Ost (Mittel) Europa: Ungarn, Litauen, Slowenien, ed. by Tomka M. Ostfildern: Schwabach, 1999, 366 p.

T. Remeikis, Opposition to Soviet rule in Lithuania, 1945-1980, Chicago: Inst, of Lithuanian studies, 1980, 680 p.

J. Savasis, Kova prieš Dievą Lietu­voje, Putnam: M. Juras, 1966, 93 p.

V. Skuodis, Dvasinis genocidas Lietuvoje, Vilnius: Mintis, 1996, 343 p.

V. Spengla, „Akiplėša": KGB kova prieš Bažnyčią, Vilnius: Lumen, 1996, 183 p.

V. Spengla, Atlikę pareigą: Vys­kupai KGB (NKGB, MGB) kalė­jimuose, Vilnius: Katalikų pa­saulis, 1997, 205 p.

V. Spengla, Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika, t. 11, Kau­nas: Tarpdiecezinės katecheti­kos komisijos leidykla, 1997, 458 p.

H. Stehle, Tajna dyplomacja Watykanu: Papiestivo voobec komunizmu (1917-1991), Warszawa: Real Press, 1993, 377 s.

H. Strods, Latvijas Katolu Bazni-zas vesture, 1075-1995, Riga, 1996, 387 p.

N. Struve, Die Christen in der UdSSR, Mainz: Matthias-Grünewald Verlag, 1965, 546 p.

S. Sužiedėlis, The Sword and the Cross: A History of the Church in Lithuania, Huntington: Our Sunday Visitor, 1988, 264 p.

J. Talonen, Church under the pressure of Stalinism: the development of the status and activities of the Soviet Latvian Evagelical Church during 1944-1950, Jyväskylä: Gummerus Kirjapaino Oy, 1997, 376 p.

V. Tininis, Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai, Vilnius: Enciklopedija, 1994, 335 p.

L. Tulaba, Nuo Dusios iki Tiberio: atsiminimai, Roma, 1993-1995, 3 t.

L. Tulaba, Romos popiežiškoji Sv. Kazimiero lietuvių kolegija (1948-1998), Vilnius: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 1998, 407 p.

V. Vardys, The Catholic Church, dissent and nationality in Soviet Lithuania, New York: East

 

European Quarterly, 1978, 336 p.

Vatican 11 in Moscow (1959-1965): Acts of the Colloquium on the History of Vatikan II, Moscow, March 30-April 2, 1995, ed. by A. Melloni, Leuven: Bibliothek van de Faculteit Godgeleerdheid, 1997, 345 p.

Vatikano antrasis ir po jo, Vil­nius: Mintis, 1971, 158 p.

R. Weigel, The finai Revoliution: The resistance Church and collapse of communism, Oxford Univ. Press, 1992, XVI, 255 p.

Vyskupas Kazimieras Paltarokas: bibliografija, amžininkų atsimini­mai, sud. R. Mazurienė, Pane­vėžys: Panevėžio m. savival­dybės

viešoji biblioteka, 1998, 278 p. J. Žvinys, Mano gyvenimo užrašai,

Vilnius: Mintis, 1993, 355 p. В. Алексеев, Илхозии и догмы,

Москва, 1991. Э. Винтер, Политика Ватикана в отношении СССР 1917- 1968, Москва, 1977. Д. Поспеловский, Русская православная церковь в XX в.,

Москва: Республика, 1995, 509 с.

М. Шкаровский, Русская православная церковь и Советское государство в 1943-1964 г.: от „перемирия" к новой воине, С. Петербург: ЛЕАН+АДИА, 1995, 216 с.

 

М. Шкаровский, Русская православная церковь при Сталине и Хрущеве, Москва: Крутицкое Патриаршие Подворье, 1999.

Т. Чумаченко, Государство, пра­вославная церковь, верующие 1941-1961 г., Москва, 1999, 243 с.

Straipsniai

E. Aleksandravičius, „Vėlyvojo sovietmečio istoriografinės problemos ir „Lietuvos Kata­likų Bažnyčios Kronika"", Lie­tuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, 1998, t. 12, p. 67-73.

V. Aliulis, „Lietuvos katalikų spaudos leidiniai", Katalikų kalendorius-žinynas, 1988, p. 270-275.

V. Aliulis, „Rezistentai, kolabo­rantai ir kas dar", Naujasis ži­dinys-Aidai, 2001, Nr. 4, p. 161-166.

J. Andriūnas, „Paskutinė infor­macija į LKP CK", Vakarinės naujienos, 1996 m. gruodžio 11, 12 d.

V. Ardžiūnas, „Nešvarios pa­slapties našta", Lietuvos aidas, 1995 m. vasario 7 d.

B. Babrauskas, „Vidurinės Azijos misionierius", Katalikų kalendo­rius-žinynas, 1993, p. 120-123.

V. Balčiūnas, „Sacerdos Magnus vysk. K. Paltarokas", Aidai, 1958, Nr. 4, p. 145-156.

B. Bociurkiw, „The shaping of Soviet religious policy, Problems of Communism", 1973, Nr. 3, p. 37-51.

I. Bogomolovaitė, D. Stancikas, „Vysk. V. Borisevičiaus tardy­mas ir žūtis", XX7 amžius, 1994 m. spalio 21 d.

J. Boruta, A. Katilius, „Pogrin­dinė kunigų seminarija", Lietuvių katalikų mokslo akade­mijos metraštis, 1998, t. 12, p. 199-220.

J. Bucevičiūtė, „Bažnyčių ir pa­rapijų raidos tendencijos Tel­šių vyskupijoje po II pasauli­nio karo", Žemaičių praeitis, 1998, t. 8, p. 136-150.

P. Dauknys, „The Resistance of the Catholic Church in Lithuania against Religious Persecution", Lituanus, 1985, Nr. 1, p. 41-49.

E. Dubnaitis, „Der totale Kampf gegen Religion und Geistlich-keit in den bestzten baltischen Landern", Acta Baltica, 1966, t. 5, p. 127-199.

K. Girnius, „Katalikų Bažnyčia Lietuvoje pokomunistinių per­mainų procesuose pasauliečio žvilgsniu", Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, 2001, t. 18, p. 291-305.

A. Ylius, „Prisiminimų fragmen­tai", Laisvės kovų archyvas, Nr. 1, p. 48-64.

A. Jakubčionis, „Bažnyčios pasi­priešinimas 1970-1990 m.",

Lietuvių katalikų mokslo aka­demijos metraštis, 1998, t. 12, p. 157-163.

E. Jaseliūnas, „Lietuvos katali­kiška periodinė spauda XX a. 8-ajame dešimtmety­je", Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, 1999, t. 15, p. 217-256.

S. Jegelevičius, „Sv. Jono bažny­čia antrosios sovietinės oku­pacijos metais: pirmasis de­šimtmetis", Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis,

1998,              t. 12, p. 103-110.

K. Juknevičius, „Mirusio valdy­tojo... nesuėmė", XX/ amžius, 1997, Nr. 36.

A. Kašėta, „Dvasininkijos aukos pokario metais", XX/ amžius, 1994 m. vasario 11, 16 d.

M. Kleibrink, „Die katholische Kirche im Baltikum", Actą Baltica, 1987, t. 26, S. 29-118.

R. Laukaitytė, „Lietuvos šventų­jų vietų likvidavimo kampa­nija", Naujasis židinys-Aidai,

1999,            Nr. 11-12, p. 545-550.
R. Laukaitytė, „Mėginimai so-

vietizuoti Lietuvos Bažnyčią 1944-1949 m.", Lietuvos istori­jos metraštis, 1997, p. 178-197. S. Lengvinienė, „Kunigo Bro­niaus Laurinavičiaus veikla ginant tikinčiųjų ir apskritai žmogaus teises sovietmečiu", Lietuvių katalikų mokslo akade­mijos metraštis, 2000, t. 17, p. 93-114.

D. Malinauskaitė, „Kunigas Juo­zas Zdebskis - katalikiškojo pogrindžio veikėjas", Lietuvių katalikų mokslo akademijos met­raštis, 1998, t. 12, p. 165-198.

K. Misius, „Bažnyčių uždarinėji­mas Lietuvoje pokario me­tais", Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, 1998, t. 12, p. 75-101.

K. Misius, „Kanauninko Justino Juodaičio byla", Žemaičių pra­eitis, t. 8, 1998, p. 107-135.

D. O'Sullivan, Stalin und der Vatikan - zu einem Doku­ment aus dem Jahr 1944, Forum für die osteuropäische A. Sovietų valdžios anribaž-nytinė politika Lietuvoje 1953-1967 m., Genocidas ir Idee-und Zeitgeschichte, 1999, Heft 2.

A. Pacevičius, „Bibliocidas: krikščioniškojo kultūros pa­veldo naikinimas sovietinėje Lietuvoje", Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, 1998, t. 12, p. 139-148.

V. Pavalkis, „Bažnyčia Lietuvoje ir Vatikanas 1940-1945", Ai­dai, 1973, Nr. 6, p. 245-249.

D. Peris, „The 1929 Congress of the Godless, Soviet Stu-dies", 1991, Vol. 43, Nr. 4, p. 711-732.

P. Petronis, „Slaptosios spaustu­vės sovietmečiu Lietuvoje", XXI amžius, 1995, Nr. 37-38.

A. Petrulis, „Kristaus kraujas ideologų taurėje: apie Vil­niaus Kalvarijų išsprogdinimą 1963 m.", Gimtasis kraštas, 1989 m. rugsėjo 7-13 d.

V. Pšibilskis, „Byla dėl Vilniaus arkikatedros 1949-1956 m", Kultūros barai, 1995, Nr. 5, p. 67-71.

B. Puzinavičius, „Ketinimai steigti autokefalinę „katalikų" bažnyčią", Tautos atmintis, 1997, Nr. 2, p. 51-54.

R. Sakalauskaitė, „Šventovė bu­vo grąžinta staiga", Lietuvos rytas, 1998 m. spalio 22 d.

D. Stancikas, „NKVD kovos prieš Bažnyčią metodai 1940-1941 m.", Laisvės kovų archy­vas, 1996, Nr. 16, p. 176-183.

Ž. Stankevičius, „Religinio disi­dentinio judėjimo slopinimas Lietuvoje aštuntajame-devin-tajame dešimtmetyje", Lietuvių katalikų mokslo akademijos met­raštis, 1998, t. 12, p. 221-232.

N. Šepetys, „Katalikų kalendo-rius-žinynas sovietmečiu", Naujasis židinys-Aidai, 1998, Nr. 11-12, p. 455-469.

Taikos Karalienės kančia ir džiaugsmas, Vakarai, 1991, Nr. 1, p. 12-22.

H. Trüps-Trops, „Die römisch-
katholische Kirche Lettlands
in den Jahren des Kommunis-
mus", Acta Baltica, 1993, t. 31,
S. 77-131.

I. Vaišvilaitė, „Vatikano II Susirinkimas ir Lietuva", Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, 2000, t. 16, p. 49-56.

V. Vardys, „The role of the churches in the maintenance of regional and national identity in the Baltic republics", journal of Baltic Studies, 1987, vol. XVIII, Nr. 3, p. 287-300.

J. Warhola, „Central versus local Authority in Soviet Religious Affairs 1964-1989", Journal of Church and State, 1992, vol. 34, Nr. 1, p. 15-37.

A. Vasiliauskienė, „Arkivyskupo Mečislovo Reinio pozicija bol­ševizmo ir tikėjimo klausi­mais (spauda ir dokumenti­ka)", Lietuvdi aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Istorija, 1999, t. 39, p. 29-41.

L. Virbalas, „SJ Katalikų dvasinė patirtis ateistinio persekiojimo metais (1972-1989)", Lietuvių katalikų mokslo akademijos met­raštis, 1995, t. 9, p. 225-271.

V. Vitkauskas, „Lietuvos KB dvasininkų verbavimas NKVD/KGB agentais soviet­mečiu", Lietuvių katalikų moks­lo akademijos metraštis, 2000, t. 16, p. 237-258.

P. Zunde, „Antireliginė propa­ganda Lietuvoje", / laisvę, 1960, Nr. 22, p. 42-46.

М. Одинцов, „Письма и диа­логи времен „хрущевской оттепели"", Отечест-венпые архивы, 1994, N0 5, с. 29-60.

М. Одинцов, „Религиозные организации в СССР накануне и в первые годы Великой Отечественной войны", Отечественные архивы, 1995, N0 2-3.

М. Одинцов, „Униаты и советская власть", Оте­чественные архивы, 1994, N0 3, с. 56-71.

М. Одинцов, „Хождение по мукам 1939-1954 годы (государственно-церковные отношения в СССР), Наука и религия, 1990, N0 5-9.

М. Шкаровский, „Русская православная церковь в 1958-1964 годах", Вопросы истории, 1999, N0 2, с. 42-58.

 

Sutrumpinimai

 

a.            -  aikštė

APK         -  Antireliginės propagandos komisija

apskr.      -  apskritis

arkivysk.  -  arkivyskupas

AT           -  Aukščiausioji Taryba

ATP         -  Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas

BDPS       -  Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdis

BK           -  Baudžiamasis kodeksas

buv.        -  buvęs, -usi

CK           -  Centro komitetas

g.            -  gatvė

gen.        -  generolas

YP           -  Ypatingasis pasitarimas

KAKA       -  Kauno arkivyskupijos kurijos archyvas

kan.        -  kanauninkas

KB           -  Katalikų bažnyčia

KBS         -  Kovingųjų bedievių sąjunga

KGB         -  rus. Комитет государственной безопасности

(Valstybės saugumo komitetas)

kpt.         -  kapitonas

kub. m.   -  kubinis metras

kun.        -  kunigas

KVC         -  Katalikų veikimo centras

LCVA       -  Lietuvos centrinis valstybės archyvas

LCVA VGDS -               Lietuvos centrinio valstybės archyvo Vaizdo ir

garso dokumentų skyrius.

LYA         -  Lietuvos ypatingasis archyvas

LYA LKP DS -              Lietuvos ypatingojo archyvo Lietuvos komunistų

partijos dokumentų skyrius

LKP         -  Lietuvos komunistų partija

LKT         -  Liaudies Komisarų Taryba

LLA          -  Lietuvos laisvės armija

LLL          -  Lietuvos laisvės lyga

LNM     - Lietuvos nacionalinis muziejus ltn.        - leitenantas

MGB      - rus. Министерство государственной безопасности(Valstybės saugumo ministerija) MIC      - lot. Marine imaculatae conceptionis (Marijos nekalto

prasidėjimo ordinas) mjr.       - majoras MT        - Ministrų Taryba

MVD     - rus. Министерство внутренних дел (Vidaus reikalų ministerija)

NKGB    - rus. Народный комиссариат государственной безопасности(Valstybės saugumo liaudies komisariatas) NKVD   - rus. Народный комиссариат внутренних дел (Vidaus

reikalų liaudies komisariatas) OGPU    - rus. Объединенное государственное политическое управление(Jungtinė valstybinė politinė valdyba) OMF      - lot. Ordo fratrum minorum (Mažesniųjų brolių ordinas) PGU      - rus. Первое главное управление (Pirmoji vyriausioji

valdyba)
pik.       - pulkininkas
pplk.      - papulkininkis
prel.       - prelatas
r.        - rajonas

RFVA     -  Rusijos Federacijos valstybinis archyvas

RKP(b)   - Rusijos komunistų partija (bolševikų)

RKRT    - Religinių kultų reikalų taryba

RRT       - Religijos reikalų taryba

RSB       - Rusijos stačiatikių bažnyčia

RSBRT   - Rusijos stačiatikių bažnyčios reikalų taryba

SAT       - Sentikių aukščiausioji taryba

SDB       - Saleziečių šv. Jono Bosko draugija

SJ       - lot. Societas Jesu (Jėzaus draugija)

SPO       - rus. Секретный политический отдел  (Slaptasis

politinis skyrius) SSKP     - Sovietų Sąjungos komunistų partija TTGKK - Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas

 

tūkst.  -  tūkstantis

VDU    - Vytauto Didžiojo universitetas

vysk.  -  vyskupas

VKP(b)   -    Visasąjunginė komunistų partija (bolševikų)

VLKJS - Visasąjunginė Lenino komunistinė jaunimo sąjunga

VRCVK - Visos Rusijos centrinis vykdomasis komitetas

VUB    -  Vilniaus universiteto biblioteka

 

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum