gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
OBJEKTAS „INTRIGANTAS" Kunigo Broniaus Laurinavičiaus gyvenimas ir veikla Spausdinti El. paštas
Knygos dalys
OBJEKTAS „INTRIGANTAS" Kunigo Broniaus Laurinavičiaus gyvenimas ir veikla
Pirma dalis GYVENIMAS IR VEIKLA
Antra dalis RAŠYTINIS PALIKIMAS
Trečioji dalis ATSIMINIMAI
Epilogas
Visi puslapiai

„Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė" (Mk 10, 14)
Švenčionėliai, 1967 m.

OBJEKTAS „INTRIGANTAS"

Kunigo Broniaus Laurinavičiaus gyvenimas ir veikla

KATALIKŲAKADEMIJA
Vilnius 2002

 

 

UDK 23/28(474.5):929 Laurinavičius
Ob39

Knygą sudarė, parengė ir redagavo
  Vidas Spengla
Recenzavo Habil. dr. Vacys Milius   dr. Arūnas Streikus

© Algimantas Žilinskas, 2002 ISBN 9986-592-39-9
© Leidykla KATALIKŲ AKADEMIJA, 2002

    TURINYS

 

Prisiekęs ginti Motiną Bažnyčią ir jos vaikus (Arkivysk. Sigitas Tamkevičius SJ)

Pratarmė (Vidas Spengla)

Pirmoji dalis

KUNIGO BRONIAUS LAURINAVIČIAUS GYVENIMAS IR VEIKLA

1. Kun. B. Laurinavičiaus vaikystė ir jaunystė (Jadvyga Laurinavičiūtė-Pranskienė)

2. Kas išaugino tokį Lietuvos ąžuolą (Vidas Spengla)

3. Lietuvos Katalikų Bažnyčios padėtis sovietmečiu (Vidas Spengla)

4. Bažnyčios pasipriešinimas (Vidas Spengla)

5. Kunigas Bronius Laurinavičius pastoracijoje ir jo kova už tiesą ir laisvę (Vidas Spengla)

6. Kunigo Broniaus Laurinavičiaus veikla ginant žmogaus bei tikinčiųjų teises ir KGB kova prieš jį (Sandra Lengvinienė)

7. „Intriganto" mirties paslaptis (Artūras Jančys)

8. „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika" (Nr. 50) apie kun. B. Laurinavičiaus mirtį ir laidotuves

Antroji dalis

KUNIGO BRONIAUS LAURINAVIČIAUS RAŠYTINIS PALIKIMAS

1. Susirašinėjimas su sovietinės valdžios institucijomis, tuometiniais Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovais ir kai kuriais kunigais (Vidas Spengla)

2. Susirašinėjimo su vyskupu Julijonu Steponavičiumi fragmentai (Vidas Spengla)

3. Iš kunigo Broniaus Laurinavičiaus rašytinio palikimo

3.1. Šis tas apie Švenčionėlių bažnyčią (1905-1959)

3.2. Paaiškinimas Švenčionių rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojui V. Sauliūnui

3.3. Pareiškimas Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui Lietuvos TSR Kazimierui Tumėnui

3.4 Pareiškimas Lietuvos TSR televizijos ir radijo komitetui

3.5 Atviras laiškas „Tiesos" redaktoriui A. Laurinčiukui

3.6 Memorandumas TSKP CK generaliniam sekretoriui ir TSRS Aukščiausiosios tarybos Prezidiumo pirmininkui drg. L. Brežnevui

Trečioji dalis

ATSIMINIMAI APIE KUNIGĄ BRONIŲ LAURINAVIČIŲ

(Surinko Jadvyga Laurinavičiūtė-Pranskienė, parengė Antanas Patackas ir Vidas Spengla)

Pasakoja giminės, jaunystės draugai

Jadvyga Laurinavičiūtė-Pranskienė. Neblėstantis šviesus dėdės atminimas

Julė Juodzevičienė. Brolio vaikystę prisiminus

Regina Girdauskienė. Jo atvykimas tapdavo švente

Leonarda Augulytė-Blazkienė. Varškė, saldainiai ir „abrozėlis"

Birutė Kuckaitė. Nebijok mirties, bijok blogų darbų

Leokadija Trepšytė. Mename jo gerus pamokymus

Regina Mlinkauskaitė-Zaikienė. Mus mokė lietuvių kalbos

Vladas Jadzevičius. Gėliūnai

Izidorius Šimelionis. Mūsų keliai į šviesą

Marija Janavičiūtė-Mačėnienė. Neužmiršo gimtojo kaimo

Kazimieras Umbražiūnas. Pašauktas nuskriaustųjų remti

Kuri. Antanas Dilys. Lydi šviesus jo pavyzdys

Mons. Kazimieras Vasiliauskas. Ryškiausias iš regėtų švyturių

Švenčionyse, Ceikiniuose, Kalesninkuose

Bronius Karklelis. Visus užjautė

Valė Valėnaitė. Meile traukė visus

Cecilija Poškienė. Negalėjome atsidžiaugti lietuviškomis pamaldomis

Julė Kučinskaitė-Sukackienė. Šviesus atminimas neišblės

Švenčionėliuose

Apolonija Duksienė. Taurus kovotojas už Bažnyčią ir Tėvynę

Romualdas Rimašius. Nuėjo kryžiaus kelią

Janina Gudelienė. Tarnavo žmonėms

Leonas Tamulis. Rūpinosi bažnyčia

Ona Čiučiuraitė-Šiaudinienė. Rėmė, ragino nepalūžti

Jadvyga Lionginą Tumulavičienė. Kiekvieną padrąsindavo

Monika Markūnienė. Tėvas ir ganytojas

Regina Uzielienė. Mokėjo bendrauti

Kleofa Černiauskienė. Geras, dosnus

Bronislovas Urbonavičius. Aukojosi visų labui

Janina Jakubėnienė.Mano rublio neimdavo

Albina Urbonavičienė. „Bažnyčią lankyti - tai ne patvoriauti"

Regina Bužinskienė. Jo pasėta sėkla - Dievo meilė

Regina Dževeckaitė. Pranašiškas įspėjimas

Raimundas Jankauskas. Kai buvau „klapčiukas"

Malvina Cicėnienė. Prašome jo užtarimo

Franekas Neucas. Kad būtų daugiau tokių kunigų

Pelagija Felicija Sušinskienė.„Ramybės drumstėjas"

Rūta Sušinskaitė-Minelgienė. Jo palaiminimą jaučiu

Julius Gerojimas. Nuoširdus žmogus, geras patarėjas

Vanda Gerojimienė. Skiepijęs tarpusavio meilę

Birutė Gerojimaitė-Rainienė. Gerumo įsikūnijimas

Adutiškyje

Ona Šilinienė. Paliko šventumo dvelksmą

Romualdas Šilinis. Gervėčių žemės didvyris

Ona Audronė Urbonavičiūtė-Liubinienė. Ir šiandien mane skatina siekti gerumo

Liudvika Tamaševičienė. Sustok ir nusilenk

Rufina Krickienė. Nebuvo kito tokio uolaus kunigo

Birutė Burauskaitė. Kraštotyra suartino

Veronika Turla. „Per išpažintį to nesakysiu". (Kunigas buityje)

Marytė Krickaitė-Rasičienė. Vaikų draugas

Vincas Martinkėnas. Mano mokinys

Julija Karmaziene. Rūpestis dėl Gervėčių

Marija Kruopienė. Rūpinimasis Baltarusijos lietuviais

Bronė Steponienė. Reikėtų paskelbti šventuoju

Ciprijona Burokienė. Jo meilė taurino

Mena bendradarbiai dvasininkai ir jo remti žmonės

Vysk. Juozas Tunaitis. Dirbo be poilsio

Vysk. Jonas Kauneckas. Artimas visiems

Kun. Konstantinas Gajauskas. Žuvęs už tikėjimą ir meilę

Kun. Vaclovas Aliulis, MIC. ...Tamsią naktį žvaigždės ryškiau šviečia

Kun. Kazimieras Žemėnas. „Iškovojau gerą kovą..."

Mons. Alfonsas Svarinskas. Neleidęs bolševikiniams vilkams įsibrauti į Kristaus avidę

Angelė Ragaišienė. Tautos žiedas

Elena Terleckienė. Laisvės kalinių rėmėjas

Janina Petrovskaja. Niekad nepamiršiu to nepažįstamo kunigo

Kun. Algimantas Keina. Ištikimybės ir aukos asmenybė.

Tragedija

Regina Girdauskienė. Kraupi ir paslaptinga žūtis

Birutė Laurinavičiūtė. Tragiška diena įgyvendinsime jo troškimus (Adutiskiečių kalba, pasakyta 1988 m. lapkričio 25 d. perlaidojant kunigo palaikus)

Kun. Algimantas Keina. Perlaidojimo iškilmių fragmentai

Prof. Antanas Kmieliauskas. Kristus prieš Pilotą

Vietoje epilogo

Kęstutis Šimkūnas. Persekiota, bet nenugalėta tiesa

Asmenvardžių rodyklė

Knygos rėmėjai

 

PRISIEKĘS GINTI MOTINĄ BAŽNYČIĄ IR JOS VAIKUS

Bažnyčiai visuomet labai reikia uolių, veiklių ir šventų kunigų. Persekiojimų metais jie dar turi pasižymėti ir drąsa. Nesenais sovietinės okupacijos metais (1940-1990) tokie kunigai buvo ypač reikalingi: jie buvo ta „žemės druska", kuri ne tik neleido sovietinei valdžiai tyliai pasmaugti Lietuvos Katalikų Bažnyčios, bet ir padėjo išsaugoti ją ištikimą savajai misijai. Vienas iš tokių iškilių kovojančios Lietuvos Katalikų Bažnyčios sūnų buvo kun. Bronius Laurinavičius (1913-1981).

Kun. B. Laurinavičius prieš vietinės valdžios mėginimus varžyti jo kunigiškąją tarnystę protesto balsą pakėlė dar 1953 metais, dirbdamas Kalesninkų parapijoje. Esą gyvulių ligos pretekstu vietinė valdžia pabandė uždrausti tikintiesiems sekmadieniais rinktis į bažnyčią. Kun. B. Laurinavičius tam griežtai pasipriešino.

Kai septintojo dešimtmečio antrojoje pusėje prasidėjo uoliųjų kunigų kolektyvinis priešinimasis Bažnyčios veiklos varžymams ir ypač kai pradėjo eiti Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika, kun. B. Laurinavičius ne tik visomis jėgomis įsitraukė į šią veiklą, bet dažnai ir pats ją organizuodavo Vilniaus arkivyskupijoje. Nė vienas kitas Lietuvos kunigas neparašė tiek pareiškimų, laiškų, protestų ir memorandumų sovietinei valdžiai, pradedant rajono ir baigiant aukščiausiomis SSRS valdžios institucijomis, kaip jis. Jo kovos dėl tiesos ir laisvės laukas buvo be galo platus: nuo tikinčių vaikų teisių iki lietuviško žodžio gynimo. Tais okupacijos laikais tikėjimo gynimas dažnai pindavosi su lietuvybės gynimu, ir kova dėl tikinčiųjų teisių buvo kovos dėl žmogaus teisių sudedamoji dalis. Kun. B. Laurinavičius buvo šios kovos avangarde, jam ginti Bažnyčią ir laisvę buvo šventas reikalas. Todėl 1979 m. mirus Lietuvos Helsinkio grupės nariui kun. Karoliui Garuckui SJ, jis nesvyruodamas stojo į jo vietą. Kun. B. Laurinavičiaus parengti dokumentai pasižymėjo tiksliu sovietinės valdžios daromų nusikaltimų įvardijimu, jų kritikos teisine argumentacija, todėl daug jų buvo publikuojama Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikoje. Jis drąsiai duodavo šiuos dokumentus viešai publikuoti.

Dievo buvo apdovanotas daugybe talentų ir dorybių. Jam vienodai rūpėjo ir gyvosios Bažnyčios, ir mūrinės statyba. Kur tik klebonavo, ten paliko ryškius pėdsakus: bažnyčioje būdavo būriai vaikų, parapijoje sėkmingai genimos alkoholizmo piktžolės, o tikintieji ne tik žodžiu, bet ir pavyzdžiu mokomi vienas kitam padėti, vienas kitą paremti. Jis praplėtė Ceikinių bažnytėlę, įrengė Kalesninkų bažnyčios vidų, suremontavo ir įrengė šildymą Adutiškio bažnyčioje. Švenčionėlių bažnyčia - tai tikrąja šio žodžio prasme paminklas sau, bylojantis apie jo atkaklumą, pasiaukojimą, gebėjimą organizuoti parapiją, kad ir tamsiaisiais ateizmo metais iškiltų tokia šventovė.

Asketas asmeniniame gyvenime, jis buvo be galo jautrus kitų vargams ir kančioms. Labai užjautė gudus, kurių žemėje kunigas buvo retenybė: Adutiškio klebonijoje priimdavo dešimtis iš vakaro atvykstančių Baltarusijos tikinčiųjų, juos apnakvindavo ir pamaitindavo, kad pailsėję sekmadienį galėtų dalyvauti šv. Mišiose ir priimti sakramentus. Ypač rūpinosi už Bažnyčią ar Tėvynę kalinčiais bei jų šeimomis. O kiek buvo vargšų, padegėlių, našlaičių ar visad stokojančių studentų, kuriems jis pirmasis ištiesdavo ranką!..

Vis dėlto jis galėjo būti ir griežtas bei reiklus tiems, kurie privalėjo, bet nevykdė savo krikščioniškų pareigų. Todėl ne vienas kartus žodis buvo skirtas tiems, kurie pirmieji privalėjo ginti Bažnyčią ir to neatliko. Jis drąsiai ir tiesmukiškai sakydavo tiesos žodį ir Sovietų Sąjungos vadovams, ir tuometiniams Lietuvos Katalikų Bažnyčios administratoriams. Užtat kiek pagarbos ir pastangų skirdavo ginti tiems Bažnyčios hierar-chams, kurie ištikimai saugojo Bažnyčią ir buvo persekiojami valdžios!

Kas buvo jo jėgų ir drąsos šaltinis? Tik Dievas! Maldoje jis semdavosi jėgų ir drąsos. Tai buvo kunigas, kokių Bažnyčia visuomet laukė, laukia ir lauks. Šioje knygoje atskleidžiamas jo dvasios paveikslas teuždega kunigystės siekiančiųjų ir jaunųjų kunigų dvasią troškimu aukotis už Bažnyčią taip, kaip jis aukojosi. Metus prieš savo žūtį jis viešai pakartojo savo kunigystės šventimų priesaiką: Viešpatie, kol plaks mano širdis, aš prisiekiu eiti savo pareigas, kaip prisiekiau priimdamas kunigystės šventimus. Prisiekiu ginti Motiną Bažnyčią- ir jos vaikus, jų - tikinčiųjų teises.

Tesiunčia Viešpats Lietuvai daugiau tokių Sūnų, o Bažnyčiai -tokių uolių Kunigų!

Arkivysk. Sigitas Tamkevičius S]

PRATARMĖ

Kunigo Broniaus Laurinavičiaus veikla plati ir šakota. Apie jo atkaklumą kovojant už tiesą ir teisingumą byloja kad ir tokie faktai: vien dėl neteisėtai valdžios konfiskuotos Švenčionėlių klebonijos parašyta 180 įvairių raštų, o vienas iš SSKP CK generaliniam sekretoriui L. Brežnevui rašytų memorandumų yra net 72 puslapių! Kai, paprašytas parengti spaudai knygą apie kun. B. Laurinavičių, aš parsigabenau jo dukterėčios p. Jadvygos Pranskienės saugomą jo rašytinį palikimą, apėmė baimė: kada gebėsiu tai perskaityti? Bet savaitė po savaitės, mėnuo po mėnesio, ir raštų kupeta mažėjo. Beskaitant skleidėsi nuostabi kunigo kovotojo asmenybė: bekompromisė, drąsi, visada pasiryžusi aukotis dėl Bažnyčios ir Tėvynės. Kilo abejonių: ar gebėsiu atskleisti tokią asmenybę? Juolab kad atrinkus publikuoti bent įdomiausius jo rengtus dokumentus susidarytų keli tomai.

Apsisprendžiau perskaitęs J. Pranskienės surinktus žmonių atsiminimus. Prieš akis iškilo ne tik pasišventėlio kovotojo, bet ir be galo uolaus, atjautaus ir maldingo kunigo paveikslas. Savo šviesia asmenybe jis traukė įvairaus amžiaus žmones - dvasininkus ir pasauliečius. Jis buvo žinomas visoje Lietuvoje. Nepažinau jo tokio, kokį pažinojo su juo bendravę, todėl tik iš jo raštų mano susidarytas jo paveikslas negalės būti detalus ir iki galo tikras. Tikresnį ir ryškesnį jį parodys kiti savo atsiminimuose.

Pirmiausia jaučiu pareigą skaitytojui paaiškinti knygos pavadinimą. Kunigas B. Laurinavičius nuo pat kunigystės pradžios buvo sekamas NKGB, MGB, KGB. Savo slaptuose dokumentuose sekamuosius jie vadindavo objektais ir suteikdavo jiems pravardę (pseudonimą). (Agentus vadindavo šaltiniais). Kunigas B. Laurinavičius buvo vadinamas objektu „Intrigantas". Iš čia ir toks keistokas knygos pavadinimas.

Knyga sudaryta iš trijų dalių. Pirmojoje apžvelgiama B. Laurinavičiaus vaikystė ir veržimasis į mokslą, kunigystės pasirinkimo, jo pastoracinės veiklos ir kovos dėl tiesos, laisvės ir žmonių teisių kelias. Jo visas kunigo tarnystės kelias praėjo sovietinės okupacijos metais (1944-1981). Kad būtų geriau suprantama, dėl ko ir su kuo jis kovojo, knygoje apžvelgiama to meto Lietuvos Katalikų Bažnyčios padėtis ir jos pastangos išsaugoti tautos tikėjimą ir dorą. Atskleidžiama, kaip KGB jį sekė ir persekiojo, o galbūt ir suorganizavo nužudymą. Ši medžiaga paremta Lietuvos centriniame valstybės ir buvusiame KGB (dabar Lietuvos ypatingajame) archyvuose išlikusia dokumentika, todėl turi išliekamąją istorinę vertę.

Antrojoje knygos dalyje aptariami svarbiausi jo rašytinio palikimo dokumentai. Tai raštai, adresuoti ne tik sovietinės valdžios institucijoms, bet ir to meto Bažnyčios vadovų pareigas einantiems dvasininkams. Atskirai išskirta išlikusio susirašinėjimo su tikruoju Vilniaus arkivyskupijos administratoriumi tremtiniu vyskupu Julijonu Steponavičiumi fragmentai, atskleidžiantys jų vertybių, pozicijų vienovę ir abipusę pagarbą. Šioje dalyje publikuojama ir šešetas jo rašytų dokumentų, iliustruojančių jo kovos interesus. Kaip išskirtinė publikacija pažymėtina jo rašytoji Švenčionėlių bažnyčios statybos istorija. Ši bažnyčia - tai nemarus kun. B. Laurinavičiaus atkaklumo ir pasišventimo Bažnyčiai paminklas.

Trečiojoje dalyje pateikiami kun. B. Laurinavičiaus vaikystės, jaunystės, mokslo draugų, buvusių parapijiečių, artimai su juo bendravusių kolegų kunigų ir bendražygių, taip pat ir atsitiktinių žmonių, patyrusių jo gerumą ir meilę, atsiminimai. Čia raiškiausiai atsiskleidžia jo turtingos dvasios bruožai.

Žinau, šia knyga nenutapiau kun. B. Laurinavičiaus paveikslo, prilygstančio prie jo kapo stovinčiai prof. Antano Kmieliausko skulptūrai „Kristus prieš Pilotą": ne toks menininkas, ne tokia dvasios gelmių įžvalga... Teatleidžia skaitytojas tapytojui, neaprėpiančiam per didelės asmenybės. O aš noriu ne tik savo, bet ir visų Lietuvos žmonių vardu padėkoti kun. Broniaus Laurinavičiaus atminimui įamžinti iniciatyvinės grupės nariams: kunigams Mykolui Petravičiui SDB, Algimantui Keinai, Kazimierui Žemėnui, taip pat Julijai Ambrasie-nei, kurie daugiausiai rūpinosi, kad ši knyga išvystų dienos šviesą. Ypač dėkoju p. Jadvygai Pranskienei, išsaugojusiai kun. B. Laurinavičiaus archyvą ir jautriai besirūpinančiai dėdės atminimo įamžinimu. Ačiū visiems parėmusiems šios knygos leidybą. O didžiausia padėka Gervėčių žemei ir Bažnyčiai, išauginusioms tokį Lietuvos ąžuolą ir ištikimą Dievo tarną. Tikėkime, kad jis ir iš Amžinybės savo rūpesčiu ir meile globia mūsų Tėvynę ir jos Bažnyčią.

Vidas Spengla

 

 

  

 



 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum