gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
OBJEKTAS „INTRIGANTAS" Kunigo Broniaus Laurinavičiaus gyvenimas ir veikla - Trečioji dalis ATSIMINIMAI Spausdinti El. paštas
Knygos dalys
OBJEKTAS „INTRIGANTAS" Kunigo Broniaus Laurinavičiaus gyvenimas ir veikla
Pirma dalis GYVENIMAS IR VEIKLA
Antra dalis RAŠYTINIS PALIKIMAS
Trečioji dalis ATSIMINIMAI
Epilogas
Visi puslapiai

 

Trečioji dalis

 

 

ATSIMINIMAI APIE KUNIGĄ BRONIŲ LAURINAVIČIŲ


Broniaus Laurinavičiaus klasė 1937 m. Pirmoje eilėje trečias iš kairės -mokytojas Vincas Martinkėnas, ketvirtas - Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorius Marcelinas Šikšnys

Vytauto Didžiojo gimnazijos buvusio direktoriaus Marcelino Šikšnio 1955 m. balandžio 8 d. laiškas kun. B. Laurinavičiui. (PA)

Pasakoja giminės, jaunystės draugai

Jadvyga Laurinavičiūtė-Pranskienė
Neblėstantis šviesus dėdės atminimas

Gimiau 1936 m. lapkričio 20 d. Gėliūnų kaime, Gervėčių parapijoje, Astravo rajone. Mano mama - Malvina Laurinavičiūtė, tėvelis - Antanas Laurinavičius, kun. B. Laurinavičiaus brolis. Mūsų šeimoje augo 4 vaikai: brolis Edvardas, sesuo Birutė, aš ir sesuo Marytė, kuri mirė būdama 3 metukų. Mamytė Malvina mirė nuo džiovos 37 metų. Man buvo 13 metų, o seseriai Birutei - 5-eri. Tėvelis vedė kitą žmoną. Kunigas Bronius Laurinavičius pažadėjo sergančiai mamytei rūpintis jos vaikais.

Atsimenu, kai, būdamas klieriku, dėdė, atvažiavęs atostogų, rūpindavosi mumis, mažais. Būdavo apriša balta skaryte taip, kaip senutės rišasi (kad saulė į akis nešviestų), nors man tas ir nelabai patikdavo, paima mane už vienos rankos, brolį Edvardą už kitos ir einam į laukus pas dirbančius tėvelius. Aš šokinėju čia ant vienos kojos, čia ant kitos ir dainuoju:

 Ant gilių marelių nendrelė liūliavo,
    Neklausyk, mergele, bernelis melavo...

O dėdė traukia kitą posmą:

Ant gilių marelių nendrelė liūliavo,
Neklausyk, Jadzyte, Edvardas
[brolis] melavo..

Saulė beria į žemę spindulius, dūzgia bitutės, žydi žolynai, iš abiejų kelio pusių svyra auksinės rugių varpos, o dėdės sutana plevena virš dulkėto kaimo kelio... Mums linksma, gera ir saugu.

Grįžtu į vaikystės dienas. Buvau 7-erių, kai su broliu Edvardu ir seneliais (kunigo tėvais) atvažiavome į Vilnių. Apsistojome pas pažįstamus Basanavičiaus gatvėje.

Didžiulį įspūdį paliko Arkikatedros zakristija su aukštais skliautais, mergaitės tautiniais drabužiais su gėlėmis rankose ir balta gėlyte plaukuose: jos rengėsi sveikinti ką tik įšventintus kunigus. Tai buvo 1944 m. birželio 4 d. Tą dieną buvo įšventintas kunigu ir mano dėdė Bronius Laurinavičius.

Kun. B. Laurinavičiaus primicijos įvyko Gervėčių bažnyčioje 1944 m. birželio 18 d. Gėliūnų kaimo mergaitės nupynė didelį ąžuolo vainiką ir juo apjuosė kelią nuo klebonijos į bažnyčią, kuriuo ėjo jaunasis kunigas. Vainiku buvo papuošta ir jo kėdė. Į primicijas susirinko labai daug žmonių. Bažnyčia, šventorius ir miestelis buvo pilni žmonių. Po šv. Mišių primiciantas palaimino tėvelius, gimines, o visiems žmonėms dalijo paveikslėlius ir laimino. Man buvo dviguba šventė: tą dieną aš priėmiau Pirmąją šventąją komuniją. Ją gavau iš dėdės kunigo rankų. Šia proga man buvo pasiūta balta suknelė ir veliumas, o dėdė padovanojo juodą kryželį su baltom blizgančiom akutėm. Tai buvo laimingiausia diena mano gyvenime! Po komunijos dėdė pasilenkė ir pabučiavo mane.

1951 m. sausio 27 d. mirus mamytei, tėvelis pasitarė su savo seserimi Julija ir nutarė neduoti žinios kun. B. Laurinavičiui: buvo sunkūs laikai, žmones trėmė į Sibirą, suiminėjo. Po mamytės mirties man teko būti šeimininke. Nusilpus mano sveikatai, teta Julija patarė tėveliui išsiųsti mane pas dėdę kunigą į Kalesninkus. Važiavau viena iš Eišiškių į Kalesninkus, po to 12 km ėjau pėsčia ir visą kelią kalbėjau rožančių. Priėjau prie klebonijos ir girdžiu močiutės balsą, šaukiantį vištas: „cip cip cip". O aš šaukiu: „Močiute, močiute". Apsikabinom abi ir apsiverkėm... Ji sako: „Našlaitėle tu mano". Ten buvau mėnesį. Būdavo, atsisėdam prie stalo valgyti vakarienės - vakarienė visada būdavo ta pati - virtos bulvės ir rūgštus pienas arba šaltibarščiai. Aš labai norėdavau valgyti su raugintais agurkais, bet dėdė man sutrina bulves, įdeda sviesto gabalėlį ir sako: „Valgyk, kas maistingiau".

Mano dėdė kun. Bronius Laurinavičius man davė viską, kas brangiausia - tikėjimo, tikros krikščioniškos meilės suvokimą ir troškimą pagal ją gyventi. Ir davė ne žodžiais, o pavyzdžiu, kurį aš regėjau daugel metų.

Mano atsiminimuose, be dalykų, bylojančių apie jo asmenybę, galbūt yra daug ir tokių faktų, apie kuriuos buvo kalbėta knygoje: tai darbai statant, remontuojant, puošiant bažnyčias, ugdant gyvąją Bažnyčią. Tai mano regėto ir žavėjusio jo gyvenimo dalis.

Pradėsiu nuo kunigiško darbo pradžios. Švenčionys (1944-06-30-1946-01-23). Čia jis buvo vikaras. Tai pirmoji Broniaus Laurinavičiaus parapija. Po metų buvo iškeltas į Ceikinius (Švenčionių r.).

Ceikiniai (1946-01-23-1948-08-09). Ceikiniuose jis buvo administratorius. Bažnytėlė nedidelė, medinė. Tais sunkiais laikais pradėjęs savo kunigišką veiklą, Bronius Laurinavičius iš abiejų bažnyčios šonų pristatė priestatus, nes nebuvo zakristijos. Padarė didelę komodą bažnytiniams rūbams sudėti, pastatė šventoriuje geležinius vartus. Tautodailininkas Vladas Kucka, kilęs iš Gervėčių parapijos Knystuškių kaimo, iš medžio ištekino procesijai didelių karolių rožančių, kurį per naktį savo rankomis suvėrė pats kunigas B. Laurinavičius. Kitą dieną procesijos metu maži berniukai delneliuose nešė rožančiaus didžiulius „Tėve mūsų" karolius. Paruošė velykinį Kristaus karstą. Labai gražiai sutvarkė Ceikinių kapines: tako šonuose buvo pasodintos mažos eglutės. Jo iniciatyva buvo išausta graži lininė bažnytine Šv. Kazimiero vėliava. Ceikiniuose įžiebė tikėjimo ugnį. Nekreipdamas dėmesio į valdžios draudimus, parengė labai daug vaikučių pirmajai Komunijai, pats juos mokė ir egzaminavo.

Pradėjęs kunigauti Ceikiniuose, pas save pasiėmė savo tėvelius. Mano tėvui kunigas dėdė pasakė: „Tėvai pagyveno pas jus, o dabar lai pagyvena pas mane". Tad mano tėvas pririšo prie vežimo karvę, sukrovė asmeninius daiktus, kiaules, paršiukus ir su seneliais išvažiavo į Ceikinius. Tuo laiku nebuvo jokio transporto, tik arklių traukiamas vežimas, o reikėjo nuvažiuoti 80 km. Prieš išvykstant seneliams sakiau: „Pakelėj pririškit karvę prie stulpo ir grįžkit atgal". Labai mylėjau senelius, ir jiems išvykus, mes su mama dažnai verkdavom, kad kunigas dėdė pasikvietė juos pas save.

Kalesninkai (1948-08-09-1956-09-23). Paskirtas į Kalesninkus klebonu, kun. Bronius Laurinavičius nuo pirmos dienos imasi darbo. Bažnyčia didelė, graži, bet neįrengta. Nebuvo altoriaus, tik paveikslai ant sienų kabojo. Jis įvedė lietuviškas pamaldas.

    Pastatė tris gražius altorius: didžiajame - Marija Škaplierinė, dešiniajame - Kristus neša kryžių, kairiajame - Marijos ėmimas į dangų. Atliko daug darbų: bažnyčioje sudėjo naujas grindis, padarė suolus, klausyklą, sakyklą, naujas Kryžiaus kelio stotis, velykinį Kristaus karstą ir Kalėdų Betliejų. Bažnyčios vidų papuošė dailininkės vienuolės Teodoros Kriaučiūnaitės naujais paveikslais. Šventoriuje prieš centrines duris pastatė gražų didelį paminklą: stovi Kristus, ištiesęs rankas, tarsi laukia visų ateinančių. Pradėjo šventoriaus aptvėrimo darbus ir vėl reikėjo palikti, pasak jo, mylimuosius Kalesninkus ir važiuoti į Švenčionėlius.

Kalesninkuose gyveno labai sunkiai. Kadangi valstybė buvo atėmusi iš bažnyčios kleboniją ir įsteigusi ten apylinkės būstinę, reikėjo pačiam ieškotis gyvenamosios vietos. Nuomojosi trijų mažų kambarėlių butelį su maža virtuvėle, kur apsigyveno su tėveliais ir šeimininke. Viename pereinamajame kambarėlyje, kuris buvo kartu valgomasis ir miegamasis, gyveno kunigas Bronius. Jis miegojo nedidelėje geležinėje lovoje su šiaudiniu čiužiniu. Šalia lovos - valgomasis stalas, o prie sienos - knygų lentynos, užtiestos užuolaida. Per kunigo kambarį vaikščiojo tėveliai. Tėvelių kambaryje buvo dvi geležinės lovos, taip pat su šiaudiniais čiužiniais, kampe - lentynos su knygomis. Trečiame kambarėlyje gyveno šeimininkė Ievutė. Mes su močiute miegodavome siauroje geležinėje lovelėje - jos galva, mano kojos; nebuvo vietos net sudedamai lovai pastatyti.

Švenčionėliai (1956-09-23-1968-03-18). Klebonas Bronius Laurinavičius Švenčionėliuose randa nedidelę, medinę Šv. Edvardo bažnytėlę. Sumano statyti naują Švenčiausiosios Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčią. Kunigas nuėjo ilgą kryžiaus kelią, kol gavo leidimą naujos bažnyčios statybai. Gavęs leidimą per pamokslą paskelbė parapijiečiams, jog altoriaus pastatymui reikia akmenų. Kiekvieno ateinančio į bažnyčią paprašė atnešt po akmenėlį. Ir sunešė parapijiečiai didelę krūvą. Akmenis nešė ir suaugę, ir vaikučiai savo krepšeliuose kad ir po mažą akmenėlį.

Dievui padedant, kun. B. Laurinavičius buvo ir architektas, ir buhalteris, ir tiekėjas, ir statybininkas. Parapijiečiai taip pat dirbo kaip bitelės, negailėdami nei savo laisvalaikio, nei jėgų.

Tai buvo lyg Dievo duotas stebuklas. Bažnyčia pradėta statyti 1957 m. Visi sunkiausi darbai gulė ant kun. B. Laurinavičiaus pečių. Tuo laiku didelė problema buvo įsigyti statybinių medžiagų. Kadangi žmonės ne visada galėdavo kunigui padėti įsigyti šių medžiagų (bijojo netekti darbo dėl suteiktos pagalbos kunigui), o pats ne visur galėjo prieiti, jam daug padėjo 80-metis jo tėvelis Jurgis: jis eidavo su laišku rankose ir gaudavo visko, kas reikalinga statyboms. Jis saugojo bažnyčios statybines medžiagas ir dirbo kitus darbus, kiek leido sveikata.

Kunigas turėjo dviratį, su kuriuo bažnyčios statybai pats suvežė iš stoties toną cemento. Grįždavo į kleboniją apdulkėjusia sutana. Dirbdavo be poilsio. Kartais miegodavo vos kelias valandas arba tiesiog nusnūsdavo galvą padėjęs ant rašomojo stalo. Yra pats sakęs, kad jo pamokslai kartais būdavo neįdomūs; neturėdavo laiko jiems pasiruošti, nes darbo diena truko 24 valandas. Buvo be galo vaišingas ir gailestingas. Niekada vienas nevalgydavo prie stalo. Dažnai pas jį užeidavo dvi ligonės seserys lenkės ir jis visada jas pakviesdavo kartu valgyti. Mielai kalbėdavosi su atvykstančiu vyriškiu kareiviška miline ir avinčiu klumpėm, jį vaišindavo. Jo gera širdis visus matė, guodė ir užjautė.

Nors Švenčionėlių parapijoje ir labai būdavo užimtas statybomis, mes, našlaičiai, visada" sulaukdavome dėmesio, šilumos ir patarimų. Tik kunigo dėdės dėka išvažiavau į Vilnių. Gyvendama pas draugę neturėjau ant ko miegoti. Vieną dieną pats dėdė iš Švenčionėlių traukiniu man atvežė sudedamą lovelę ir dar paklausė, ar turiu kuo pakloti. Niekada neužmiršiu jo gerumo. Lankydavo namuose senelius, vaikams visada būdavo paruošęs pilnas kišenes saldainių, riestainių, riešutų. Pasisveikindavo su kiekvienu žmogum, o vaikučiams paglostydavo galvutes. Kun. B. Laurinavičius visą gyvenimą kovojo su girtuoklyste. Išgirdęs, jog per laidotuves bus geriama degtinė, atsisakydavo patarnauti ir neidavo į jokius kompromisus. Iš sakyklos prašė blaiviai švęsti Kalėdas, Velykas. Jo tikslas buvo pasiektas - Ceikiniuose, Kalesninkuose, Švenčionėliuose per laidotuves nebūdavo jokių alkoholinių gėrimų.

Įsiminiau tokį atsitikimą. Pirmoji žiema Švenčionėliuose. Atvežė krikštyti vaikelį. Kūmai kunigui davė lauktuvių: tortą ir butelį degtinės. Kunigas pasipiktino ir liepė man degtinę išnešti į lauką ir išpilti, o kad nebūtų kvapo, liepė paimti šluotą ir užšluoti. Panašiais būdais kovodamas savo parapijoje buvo sustabdęs girtavimo marą.

Kunigą labai mylėjo vaikučiai, jis mokėjo juos pakviesti prie altoriaus. Berniukai patarnaudavo Mišioms, mergaitės - procesijoje barstydavo gėlytes. Per pakylėjimą vaikučiai bėgdavo iš visų bažnyčios kampelių, kad balsu pareikštų pagarbą Jėzui: „Jėzau, aš Tave myliu".

Atvykęs į Švenčionėlius, kun. Bronius įsikūrė senoje klebonijoje: du kambariai ir virtuvė. Vienas kambariukas - tai pačiai šeimininkei Ievutei, kilusiai iš Ceikinių parapijos, o antrą kambarį pertverė pusiau: sau ir tėvukams, kur tilpo tik dvi siauros geležinės lovos. Kambariukai buvo be durų. Kaip pertvara buvo mano išsiuvinėtos užuolaidėlės. Per jo kambarį turėjo vaikščioti tėvukai. Prie sienos - lentynos su knygomis, prie lango - rašomasis stalas, siaura geležinė lova su šiaudiniu čiužiniu, ant taburetės - praustuvė, viduryje kambario - valgomasis stalas, ant sienos - pakaba paltui ir sutanai pakabinti; spintos neturėjo. Štai ir visas turtas. Visa tai rodo, kaip kukliai jis gyveno. Aš pasiūdavau baltinius iš drobės, o nosines - iš baltos medžiagos. Prieš Šv. Velykas duodavo savo mamai suadyti puskojines, nes bažnyčioje Didįjį Penktadienį guldavo kyžium nusiavęs batus.

Norėjo padidinti seną kleboniją: išliejo fundamentą, bet vietinė valdžia nedavė leidimo statyti.

1962-01-18 - skaudi netektis: mirė jo mylima mama Elena, o po 8 mėnesių į amžinybę iškeliavo ir jo pagalbininkas - tėvelis Jurgis. Su dideliu skausmu širdyje išlydėjo juos į amžino poilsio vietą - į gimtinės Gėliūnų kaimo kapinaites. Jis labai skaudžiai ir jautriai išgyveno tėvų netektį. Atsisveikindamas su motina, išbučiavo jos rankas, kojas, gimtą žemę, graudžiais žodžiais padėkojo jai, kad jį nešiojo ant rankelių, kad vedžiojo į bažnyčią, paprašė atleidimo gal už kokią padarytą užgaulę. Sudėjęs rankas klūpėjo prie kapo duobės tol, kol mama buvo užkasta. Dėl tokio kunigo jautrumo buvo visi sujaudinti: verkė kartu su juo. Laidotuvėse dalyvavo kunigai: Kazimieras Pukėnas, Jonas Lauriūnas, Stanislovas Chodygo, Vladas Gimžauskas, Antanas Dilys.


Kun. B. Laurinavičius laidojant motiną.
1962 m.


Kun. B. Laurinavičius prie tėvo karsto


Kun. B. Laurinavičius prie tėvo kapo.
1962 m.


Kun. B. Laurinavičius su seserimi Jule prie paminklo tėvams Gėliūnų kaimo kapinaitėse

Norėdamas įamžinti savo tėvų atminimą, Gėliūnų kapinėse pastatė paminklą su užrašu: „Kas tiki, gyvens per amžius". „Čia ilsisi Laurinavičienė Elena, 1880-1962 m. Laurinavičius Jurgis, 1879-1962 m." Viename paminklo šone užrašė: „Tavo žodžiai, brangus Tėveli, pasakyti man stojant į kunigų seminariją: „Tai žiūrėk!" visuomet skamba mano ausyse! Ačiū! Kun. Bronius". Kitame paminklo šone parašyta: „Kuo aš esu - esu dėkingas Tau, Brangioji Mamyte. Kun Bronius". Ketvirtoje, paminklo pusėje iškalta Švenčionėlių bažnyčia. Tai kaip atminimas tėveliui - uoliam bažnyčios statybos talkininkui. Šis paminklas tėveliams yra vienintelis 38 metų kunigystės uždarbis. Paminklą suprojektavo, padarė ir labai per didelius vargus atvežė garsus Lietuvos skulptorius Antanas Kmieliauskas.

Dievui padedant, Švenčionėlių bažnyčios statyba baigta per dvejus metus ir 1959 m. rugpjūčio 9 d. pašventinta. Į bažnyčios pašventinimo iškilmes buvo išsiųsti kvietimai daugeliui kunigų. Bažnyčią pašventino Vilniaus vyskupas Julijonas Steponavičius. Iškilmės buvo labai gražios, didingos.

Senosios bažnyčios altoriaus vietoje kunigas Bronius pastatė didelį Švč. Jėzaus Širdies paminklą, ant kurio užrašyta:

„Čia stovėjo 1905-1959 m. kun. Jono Burbos statyta pirmoji Švenčionėlių Šv. Edvardo bažnyčia". Pačios bažnyčios vietoje pasodino gražių dekoratyvinių medelių, gėlių.

Iš likusių nuo bažnyčios statybinių medžiagų kun. Bronius pastatė parapijos kleboniją, kur pats apsigyveno. Planavo rūsyje įrengti centrinį namo ir bažnyčios šildymą, bet, kadangi jo veikla labai nepatiko tuometinei valdžiai, jis buvo iškeldintas iš klebonijos į dviejų kambarių nedidelį butą, esantį už dviejų kilometrų nuo bažnyčios. Į senąją kleboniją sugrįžti negalėjo, nes jau buvo apsigyvenęs vargonininkas su šeima.

Per paskutinį atsisveikinimo su parapija pamokslą paskelbė neįvykdytų darbų sąrašą: „Palieku padarytą bažnyčios apšildymo projektą - nespėjau, o norėjau, kad žiemą nesušaltumėte, taigi kitas klebonas padarys". Jo projektas buvo įvykdytas tik po 16 metų.

Labai sunku buvo skirtis kun. Broniui su savo mylimais Švenčionėliais. Paskutinį sekmadienį Švenčionėlių vidurinės

mokyklos direktorius Zenonas Baranauskas specialiai padarė tėvų ir vaikų susirinkimą, norėdamas, kad kuo mažiau parapijiečių ateitų atsisveikinti su kunigu. Tačiau jis labai apsiriko: bažnyčia buvo pilnutėlė. Vaikučiai su gėlytėmis rankose stovėjo po du nuo altoriaus iki durų. Per visą kunigavimo laiką kun. B. Laurinavičius labai mylėjo vaikučius, kvietė juos prie altoriaus ir už tai buvo ištremtas iš Švenčionėlių. Mišiose tar-naudavo kartais 10 ir daugiau vaikučių. Visus labai sugraudino klebono pasakytas eilėraštis:

Lakštingalėle, mažas paukšteli,
Kodėl nečiulbi ankstų rytelį?
Kaip aš čiulbėsiu ankstų rytelį,
-Piemens išdraskė mano lizdelį.

Klebonas palinkėjo, kad parapijiečiai eitų tiesiu keliu, kad giedotų dar stipriau ir garsiau, o jis girdėtų, „iš kokios šalelės vėjas atneša vaikučių balselius". Visus palaimino. Žmonės tiesiog verkė balsu. Paskutinį vakarą prieš išvykdamas su dovanomis aplankė senelius, kurie negalėjo atvykti į bažnyčią, ir namo grįžo jau po vidurnakčio.

Taigi per vienuolika su puse kunigavimo metų Švenčionėliuose daug padaryta, ir nė vieną kartą neturėjo laiko nueiti prie Žeimenos upės, nors ir buvo netoliese, nors ir labai mylėjo gamtą ir grožį...

Adutiškis (1968-03-19-1981-11-24). Nebuvo poilsio ir čia. Bažnyčia didelė, graži, bet jam norėjosi padaryti ją dar gražesnę. Pirmiausia imtasi grindis dėti. Didelių talkų metu iš bažnyčios arkliais buvo išvežama žemė, smaluojami ir dedami balkiai. Atlikus paruošiamuosius darbus, „eglute" buvo dedamos grindys ir galiausiai kelias sluoksniais lakuojamos. Iš lauko pusės akmeniniame fundamente iškalamos ventiliacinės angos, kuriose įstatomas apsauginis tinklelis. Bažnyčios vidinė siena bei kolonos apkalamos pusantro metro aukščio dailylentėmis. Padarė kėdes, išaudė takus, bažnyčios sienas išdažė, išdekoravo paveikslais. Langams buvo užsakyti vitražai, tačiau tesuspėjo įdėti tik du vitražus.

Subūrė vaikų ir jaunimo bažnytinį chorą, sutvarkė procesijos drabužius, aplink bažnyčią plytelėmis išgrindė takus, bažnyčią apsodino rūtomis. Šventoriuje padarė gražias vazas gėlėms sodinti. Kiekvienas kaimas turėjo jam priskirtą vazą, kur parapijiečiai sodindavo ir prižiūrėdavo gėles. Šventoriuje pastatė didelį gražų akmeninį paminklą bažnyčios statytojui kun. Benediktui Krištaponiui.

Klebonijoje ir bažnyčioje įrengė centrinį šildymą. Bažnyčią apdengė nauja skarda, padarė stogvamzdžius. Iš aukšto šakoto ąžuolo šventoriuje pastatė labai gražų kryžių. Kryžiaus pastatymo iškilmių metu vyrų būrys jį nešė aplink bažnyčią. Iškilmingai pastatytas kryžius buvo apipintas ąžuoliniu vainiku ir pašventintas.

Kunigas nuolat rūpinosi atvykstančiais iš tolimesnių kaimų ir Baltarusijos. Klebonijoje ant stalo stovėdavo puodeliai arbatai, cukrus, kad užėję žmonės ar pakeleiviai galėtų sušilti. Krikštykloje ant stalo stovėjo uždengtas stiklinis indas su žindukais, elektrinis įdėklėlis pieno buteliukui pašildyti. Į krikšto apeigas atvykusius tėvelius pakviesdavo dalyvauti šv. Mišiose, o vaikelį slaugyti palikdavo jų atvykusiai močiutei. Kun. B. Laurinavičius kaip galėdamas rūpinosi visais. Kad tikintieji žiemą nesušaltų bažnyčioje, pats pakaitomis su sesute ir šeimininke naktimis kūrendavo katilinę.

Pas artimesnių kaimų ligonius vasarą važiuodavo dviračiu. Tikintieji iš Baltarusijos pas ligonį veždavo mašinomis ir motociklais. Užsidėdavo šalmą ant galvos, apsiaudavo guminiais batais, nes pavasarį dėl blogų kelių ne visur buvo galima pravažiuoti, tad tekdavo eiti ir pėsčiomis. Rudenį ir žiemą nešiodavo aulinius batus su kaliošais, kuriuos kambaryje nusiaudavo. Visą advento ir gavėnios laikotarpį, išskyrus sekmadienį, nevalgė mėsiško. Visai nevalgė saldumynų.

Per visą savo gyvenimą kunigas B. Laurinavičius buvo saugumo akiratyje, todėl daug ką buvo išslapstęs: rankšluostį su Lietuvos himnu - pas Bronytę, maldaknyges ir katekizmus -pas Ciprutę, o visus raštus paslėpęs pas Rufiną Krickienę bičių avilyje. Kunigas rėmė tremtinius ir politinius kalinius. Siuntė į lagerius siuntinius. Moraliai ir materialiai rėmė lageryje kunigą Kazimierą Vasiliauską, kun. Vladą Gimžauską, kun. Antaną Dilį, Romualdą Ragaišį, Antaną Terlecką ir daugelį kitų.

Rūpinosi ir Gudijos lietuviais. Gėliūnų ir kitus aplinkinius kaimus aprūpindavo lietuviškomis maldaknygėmis, katekizmais ir laidotuvių giesmynais. Važiuodami į Maskvą dėl bažnyčios gervėtiškiai užsukdavo pas kunigą pasitarti. Gervėčių bažnyčia neturėjo kunigo, nes parapijos kunigas Stanislovas Chody-ga buvo kalėjime. Iškentėjęs kalėjimą, būdamas silpnos sveikatos ir garbaus amžiaus, sugrįžęs į Gervėčius jis mirė. Į Gervėčius buvo paskirtas kunigas lenkas, nemokantis lietuvių kalbos. Parapijiečiai tuo buvo nepatenkinti. Surinkę daug parašų, delegatai atvyko pas kun. B. Laurinavičių gauti patarimų, pamokymų. Per visą naktį rašė prašymą į Maskvą, kad į Gervėčius būtų paskirtas kunigas, mokantis lietuvių kalbą. Šį prašymą su visais parašais nuvežė Julija Karmazienė iš Peliagrindos kaimo.

Kun. B. Laurinavičius 1980 m. dalyvavo savo tetos Emilijos laidotuvėse tėviškėje, Gėliūnų kaime. Po laidotuvių nutarėme aplankyti Gervėčių internatinę mokyklą, kur mokėsi daug lietuvių vaikų. Ta žiema buvo labai šalta ir snieginga. Kunigas, išlipęs iš mašinos, pasikėlęs sutaną brido per sniegą į mokyklą. Tai pamatę per langus, mokyklos mokytojai nepasirodė; tik mokyklos valytojos sutiko jį, sukvietė lietuvius vaikus ir jis juos pavaišino. Buvo labai laimingas, kad jis pirmasis kunigas, peržengęs mokyklos slenkstį; išeidamas visus palaimino. Nuolat rūpinosi, kad Baltarusijos lietuvių salose vaikai būtų mokomi lietuvių kalba.

    Kun. B. Laurinavičius visada apmokėdavo atvažiavusiųjų kelionės išlaidas, būtinai pavaišindavo arbata. Labai džiaugdavosi atvykusiais svečiais. Išlydėdamas skindavo gėles ir mesdavo ant mašinos. Didelė šventė Adutiškyje buvo Škaplierinės atlaidai. Dažnai į talką virtuvėje šeimininkei talkinti pakviesdavo mane ar kitas dukterėčias. Rūpinosi visų mūsų sveikata. Kai įsijungė į Helsinkio grupę, atvažiavo į Adutiškį per Škaplierinės atlaidus du pilni autobusai jaunimo, vaikų ir pagyvenusių žmonių su gėlėmis sveikinti kunigo. Kunigas, ką turėjo, tą sunešė ant stalo: visi vaišinosi, šnekučiavosi, pasivaišinę pagiedojo, vaikučiai gražių eilėraščių padeklamavo. Kitą dieną kun. Bronius palydėjo mane į autobusų stotį ir paprašė pakviesti kun. Kazimierą Vasiliauską ir dar keletą kunigų sutartą valandą susirinkti mano bute Vilniuje. Aš pasakiau, kad reikia, jus, dėde, pasveikinti įsijungimo į Helsinkio grupę proga, bet dėdė atsakė, kad dabar greičiau jį pasodins.

Įvairių asmeninių švenčių proga nupirkdavome prisiminimo dovanų. Jis jas priimdavo, bet atiduodavo kitiems. Kad būtų šilčiau, nupirkome kilimą, patiesėme kambaryje ant grindų, bet jis norėjo iš karto jį nešti į bažnyčią. Tik po žūties kilimas buvo patiestas ir paliktas bažnyčioje (išpildytas jo noras).

Kiekvienais metais mirties dieną pagerbdavo savo tėvelius, aukojo už juos Mišias, į kurias atvažiuodavo pilnas autobusas švenčionėliškių. Po Mišių - svetinga, vaišinga vakarienė.

Verbų sekmadieniui gaudavau užsakymą - nupirkti vaikučiams verbų. Vėliau su šeimininke skindavome įvairias laukų, darželių gėles, augalus, džiovindavome ir šeimininkė pati darydavo verbas, žvakes, o kun. Bronius išdalydavo vaikučiams. Nepamirštama buvo Motinos diena. Dėdė mane paprašė nupirkti daug gėlių ir po šv. Mišių išdalijęs vaikams po gėlytę liepė pasveikinti savo mamytes. Po šv. Mišių kunigas pakvietė mamytes ir vaikučius į kleboniją, kur vaišino tortais ir saldainiais. Po vaikučių choro repeticijų klebonijoje trepsėdamas kojomis kartu su vaikučiais šokdavo ratelius.

Mylėjo gamtą. Gėrėjosi paukštelių čiulbėjimu. Prie klebonijos lango žiemą buvo pritaisyta lesyklėlė paukšteliams lesinti. Atskrisdavo ir genys.

    Labai įsimintinas buvo Gyvojo Rožančiaus perdavimas Aušros Vartams. Vieną sekmadienio rytą ruošiantis į bažnyčią Vilniuje, į duris paskambina moterėlė iš Adutiškio - Ciprutė ir paduoda man laiškelį nuo kunigo B. Laurinavičiaus. Laiškelyje rašo, kad į Aušros Vartus atvažiuoja Adutiškio parapijos vaikai ir jiems reikia nupirkti skanėstų. Šv. Mišios prasidėjo 17 val. Susirinko daug tikinčiųjų. Kun. Algimantas Keina laikė šv. Mišias, o kun. Bronius Laurinavičius šiek tiek vėlavo, nes taip pat laikė šv. Mišias kitoje parapijoje už 100 km. Atvykęs sakė, kad labai pasiilgo ir atvažiavo paskui juos net į Vilnių. Po šv. Mišių zakristijoje vaikučiai pasivaišino ir nuvyko į geležinkelio stotį, kur kun. Bronius visiems nupirko bilietus ir visi kartu išvažiavo namo. Per 38 kunigystės metus nė karto neatostogavo - tam neturėjo laiko. Netgi prie Baltijos jūros -mūsų tėvynės puošmenos - tebuvo nuvažiavęs vienai dienai, norėdamas ją tik pamatyti.

Gervėčių krašte lankėsi kunigas kankinys Juozas Zdebskis. Girių kaime slapta laikė šv. Mišias, o vaikus mokė katekizmo ir ruošė Pirmajai komunijai Angelė Ramanauskaitė iš Lietuvos. 1979-09-18 už šią veiklą ją Baltarusijos saugumas suėmė ir surengė Astrave (rajono centre) teismą. Iš Lietuvos atvyko būrys tautiečių morališkai palaikyti Angelės Ramanauskaitės. Tarp jų buvo ir kunigai Bronius Laurinavičius, Juozas Zdebskis, monsinjoras Alfonsas Svarinskas, Algimantas Keina, Jonas Vaitonis.

Kunigas B. Laurinavičius labai sielojosi dėl nekaltai ištremtų vyskupų Julijono Steponavičiaus ir Vincento Sladkevičiaus. Dėl jų rašė pareiškimus. Rūpinosi ir kitais kunigais. Reikalavo išleisti įkalintus kunigus Juozą Zdebskį ir Prosperą Bubnį. Atsakymo negavo.

Kai kunigas Bronius Laurinavičius tapo Helsinkio grupės nariu, priklaupęs prie altoriaus ištarė:

„Prisiekiu Kūdikėliui Jėzui, Tikrajam Dievui, Lietuvai Tėvynei ir Jums, kad pavestųjų tikinčiųjų teises ginsiu, kol plaks mano krūtinėj širdis".

Išliko jo rašyti žodžiai:

„Pareiškiu, kaip visą savo gyvenimo praeitį pašvenčiau Dievo ir Bažnyčios garbei, taip pat Tėvynės ir artimo gerovei, taip aukoju - skiriu ir jo likutį.

Kun. B. Laurinavičius".

Adutiškis,

1979-03-12

Jam grasino, jį gąsdino, tardė saugumas ir du kartus mėgino suvažinėti, šmeižė per spaudą, visokiais būdais niekino ir žemino. Jis žinojo, kad yra sekamas. Bet nepalūžo, toliau ėjo sunkiu, pavojingu Dievo jam skirtu keliu. Gerumu ir pasiaukojimu, tiesa, ėjo prieš blogį ir melą ir nebijojo mirties.

Prieš keliones į Vilnių ar kitur, 3 val. nakties laikydavo šv. Mišias, o 5 val. ryto išvažiuodavo traukiniu. Esu važiavusi su juo traukiniu ir prisimenu, kaip atsisėsdavo kampelyje nuošaliai ir kalbėdavo rožančių ar skaitydavo brevijorių. Kai atvažiuodavo į Vilnių su reikalais, būtinai užbėgdavo mūsų aplankyti. Skrybėlę nusiėmęs šluostydavosi suprakaitavusią galvą. Bilietą atgal į Adutiškį pirkdavau aš ir laukdavau, kol jis ateis jo pasiimti. Jis visada jautė, jog yra sekamas, nors mums to ir neminėjo, kad nesijaudintume. Domėdavosi mano vaikų mokslu. Paimdavo jų istorijos vadovėlį, skaitydavo, šį tą išsirašydavo. Sakydavo, kad šlamšto pilnos lentynos, o gerų knygų surasti sunku.

Jis buvo labai paprastas, mandagus, bet ir reiklus. Pasibaigus mokslo metams dėdė prašydavo, kad leisčiau savo vaikus -Algirdą ir Jūratę - paatostogauti į Adutiškį. Jie ten praleisdavo pusę savo vasaros atostogų. Ten jie turėjo daug draugų, dalyvaudavo vaikų choro repeticijose, linksmose Joninių šventėse. Dėdė neleido jiems dykinėti: kiekvienam buvo sudaręs dienotvarkę, kurios privalėjo laikytis. Su jais lankydavo vienišus parapijos senelius: vaikai seneliams prinešdavo malkų ir vandens.

Jo paprastumą liudija toks atvejis. Mokytoja Zosė Šarkaitė iš stoties ėjo namo, nešina sunkiu lagaminu. Ją pasiveja dviračiu važiavęs kun. B. Laurinavičius. Sustoja ir sako: „Statyk lagaminą ant dviračio, bus lengviau".


Kun. B. Laurinavičiaus sudaryta dienotvarkė pas
jį atostogaujantiems brolio vaikaičiams. (PA)

Kunigas Bronius visada sakydavo: „Dievo reikia labiau klausyti negu žmonių", arba: „Nebijok mirties, bijok blogų darbų", „Ne jūs manęs laukėt, bet visą laiką aš jūsų laukiau klausykloje". Vaikams aiškino maldos svarbą jų gyvenime ir kaip reikia melstis. Ruošdamas vaikus Pirmajai komunijai, tikėjimo tiesas išdėstydavo vaikams suprantamais pavyzdžiais ir palyginimais. Pirmosios komunijos šventė būdavo labai iškilminga. Tą dieną klausykla ir Dievo stalas būdavo papuošti ąžuolo vainikais, po Mišių vaikai buvo apdovanojami maldaknygėmis, rožančiais ir paveiksliukais.

1980 m. vasario 6 d. pas jį buvo atlikta krata. Po kratos dėdė mane ir mano pusseserę Reginą Girdauskienę pasikvietė pasikalbėti. Mes su nerimu teiravomės, ką reikėtų daryti, jei jį suimtų saugumas. Jis ramiai atsakė, kad niekas tada jam jau nebepadės. Po kratos kambaryje kalbėdavomės tyliai arba išeidavome į lauką, nes buvom įsitikinę, kad yra įrengta KGB slapto klausymosi aparatūra. Jis mus perspėjo, kad ir mūsų namuose gali būti atlikta krata. Prašydavau dėdę, kad jis nevažinėtų vėlai vakarais, kad stotyje grįžtantį iš Vilniaus jį kas nors pasitiktų. Bet jis atsakė: „Nei man šeima, nei man vaikai". O aš jam sakau, kad mes visi jūsų, kunige, vaikai. Jis morališkai ruošėsi viskam - netgi patekimui „pas baltas meškas"- lageriui. Savo sesers Julijos paprašė numegzti vilnones kojines.

Būdamas Adutiškyje, labai dažnai prisimindavo Švenčionėlius: sielojosi, kad bažnyčioje dingo vaikučių kėdutės ir patys anais laikais tarnavę šv. Mišioms vaikai, kad lakuotos grindys buvo uždažytos dažais.

Nepalaužiamas kovotojas už tiesą, tikėjimą, žmogaus teises sulaukė saugumo neapykantos. Tarp jų ir Adutiškio apylinkės pirmininko Antano Laurinavičiaus (Antono Lavrinovi-čiaus). Pagaliau 1981-11-24 vakarą buvo žiauriai nužudytas -Vilniuje, Žalgirio gatvėje, pastumtas po sunkvežimio ratais. Žuvo nešdamas tremtiniams ir politiniams kaliniams pašalpas, norėdamas juos paremti. Kun. K. Pukėnas savo pamoksle per laidotuves pasakė: „Pylė ateizmo šiukšles ant Tavęs, bet Tu nepalūžai, ėjai Dievo keliu išdidžiai. Sugniuždė Tavo veidą, bet nesugniuždė Tavo sielos ir nuveiktų darbų".

Po žūties kitą dieną per Lietuvą prasiautė viesulas: snigo, griuvo medžiai. Tada kunigas iš Vilniaus buvo vežamas į Adutiškį. Laidotuvėse dalyvavo daug žmonių, bet daug buvo ir saugumo šnipų. Atsisveikinti su velioniu atvyko Vilniaus arkivyskupas Julijonas Steponavičius ir vyskupas Vincentas Sladkevičius. Pagal KGB nurodymą tuometinė valdžia neleido velionio laidoti Švenčionėliuose. Po septynerių metų buvo įvykdytas paskutinis jo noras - būti palaidotam prie Švenčionėlių bažnyčios. Jam atminti parapijiečiai pastatė labai gražų paminklą - prof. Antano Kmieliausko skulptūrą „Kristus prieš Pilotą". Paminkle iškalti šie žodžiai: „Kun. Bronius Laurinavičius 1913-1981m., Švenčionėlių bažnyčios statytojas ir mūsų tautos kankinys, gynęs žmogaus ir tikinčiųjų teises, Helsinkio komiteto narys". Kitame šone iškalta: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali nužudyti sielos". Ant jo kapo nevysta švenčionėliečių pasodintos ir prižiūrimos gėlės. Pagarba ir padėka toms moterims, kurioms šventas jo atminimas, kurios nuolat prižiūri jo kapą. Prie įėjimo į bažnyčią kun. B. Laurinavičiui pastatytas ąžuolinis koplytstulpis, bažnyčios zakristijoje pakabintas giminių užsakymu nutapytas portretas.

Adutiškio šventoriuje, jo pirmojoje poilsio vietoje, liko stovėti akmeninis paminklas, kurio autorius - tas pats skulptorius Antanas Kmieliauskas. Po antkapiu guli kun. Broniaus kruvini drabužiai, kuriais jis vilkėjo žūties momentu. Vilniuje, Žalgirio skverelyje (ties žuvimo vieta), pastatytas medinis paminklas, prie kurio kasmet vyksta jo žūties paminėjimas. Kun. B. Laurinavičiaus tėviškėje, Gervėčių bažnyčios šventoriuje pasodinti du ąžuoliukai iš to krašto kilusiems dviem šviesuoliams, sovietinių laikų aukoms: arkivyskupui Julijonui Steponavičiui ir kunigui Broniui Laurinavičiui.

Perlaidojimo metu jau laisvai plazdėjo Lietuvos Trispalvių šilkas ir kėlėsi prie jo kapo Lietuvos Nepriklausomybė.

Garbė Jums, mūsų brangusis kunige Broniau Laurinavičiau. Jūs paaukojote gyvenimą, kad Lietuva vėl prisikeltų. Ačiū, kunige Broniau. Jūsų žodis gyvas ir auka gyva. Ačiū Jums, kad įskiepijote mums meilę Dievui ir Tėvynei. Jūsų pavyzdys, kunige Dėde, man švies visą gyvenimą!

Vilnius, 2002 m. gegužė

Julė Juodzevičienė
Brolio vaikystę prisiminus

Mes augome valstiečių šeimoje. Tėvas dirbo ūkio darbus. Sunkų fizinį darbą teko dirbti ir mamai. Jos pagrindinis rūpestis buvo vaikai. Iš penkių augo trys. Du mirė. Broniukas iš eilės buvo ketvirtas. Vyriausia iš vaikų buvau aš. Man - auklei, einančiai aštuntus metus, nelengva būdavo nešioti ir prižiūrėti jauniausią brolį Broniuką, kuris niekur neatstodavo nuo manęs. Kartu ganėm vištas, karves. Prirovusi žolės nešdavau ant pečių, o jis sekdavo mane; dar ir ranką reikėdavo duoti. Taip ir bėgo metai. Kalbėti Broniukas pradėjo labai vėlai -penkerių metų. Čiauškėjo tik jam suprantama kalba. Tačiau ilgainiui išnyko visi kalbos defektai ir, sulaukęs septynerių, pradėjo mokytis pas kaimo mokytoją.

Mokslas jį labai traukė. Dešimtmetis ganė savo ir kaimynų karves ir niekad nesiskirdavo su knyga. Į vieną maišelį mama visai dienai dėdavo maisto, o į kitą jis pats - knygų.

Mūsų kaime teka Ašmenos upė, per kurią nėra tilto. Todėl reikėdavo bristi. Kojos suskildavo, skaudėdavo, net kraujuodavo. Kartais kaimynai pernešdavo vaiką ant pečių. Keltis reikėdavo anksti, saulei tekant.

Mūsų kaime gyveno invalidė moterėlė Paulė. Ją vadindavo Paulinka. Beganydamas karves, Broniukas nupindavo pintinėlę ir ją pririnkdavo uogų. Paskui jas nešdavo šiai ligonei.

Per šv. Velykas pasiimdavo maldaknygę, krepšelį ir eidavo sveikinti šeimų. Atėjęs prie lango, pasveikindavo, paskaitydavo iš maldaknygės ir už tai gaudavo kiaušinių. Tokie buvo papročiai.

Sulaukusį dvylikos metų Broniuką kaimo mokytojas Lelka (vardo neprisimenu) parengė kartu su dar vienu berniuku į Vilniaus mokyklą. Aš labai nenorėjau, kad jis eitų mokslus: juk jau buvau pana ir tikėjausi, kad jis mane pavaduos darbuose, o čia mat išvyksta mokytis į Vilnių. Mano atkalbinėjimai nuo mokslų graudindavo vaiką iki ašarų. Visos mano pastangos nuėjo veltui. Mokslas Vilniuje jam sekėsi gerai, mokytojai buvo juo patenkinti. Beeidama Kalvarijas, mama lankė ir jį mokykloje. Mokytojas apibūdino jį labai gerai ir pasakė: „Iš jo bus žmogus". Vadinasi, jau tada mokytojas pastebėjo jo gabumus. Knyga, kaip minėjau, buvo jau seniai jo geriausias draugas. Atostogaudamas kaime, eidavo pas močiutes, prašydavo, kad jos dainuotų, sektų pasakas ir pats stropiai liaudies kūrybą užrašydavo, veždavo į Vilnių.

Apie vėlesnius jo mokslus ir sėkmę nelabai ką galėčiau papasakoti - geriau žino draugai.

Jis išliko mano gyvenimo šviesulys.

Regina Girdauskienė
Jo atvykimas tapdavo švente

Iš vaikystės liko nepaprastai šilti prisiminimai apie dėdę kunigą Bronių. Labai laukdavome jo atvažiuojant, nes kiekviena viešnagė tapdavo didžiausia šeimos švente. Vaikus jis nudžiugindavo lauktuvėmis - riešutais, ilgais mėtiniais saldainiais, sausainiais, knygutėmis, sąsiuviniais. Žaislų jis mums kažkodėl nepirkdavo, bet atveždavo smulkaus cukraus. Mama saują jo paberdavo ant stalo, ir aš gardžiuodavausi - dažydavau į jį duonutę.

Visada linksmas, švytintis, energingas, dėdė maloniai bendraudavo su visais - savais ir svetimais. Gailėdavau, kad labai trumpai svečiuodavosi, - vis skubėdavo. Domėjosi lietuvių kalbos pamokomis Gervėčių mokykloje. Jo rūpesčiu ir buvo vaikai mokomi gimtosios kalbos. Norėjo, kad mūsų kraštas išliktų Lietuvos dalimi.

Nors ir trumpam atvykęs, rasdavo laiko kaimo jaunimui. Atsimenu, rateliu sustojusios kaimo merginos dainuodavo lietuvių liaudies dainas. Dėdė linksmas eina, stoja į ratelį ir darniai pritaria.

Jis buvo dėmesingas ir geras savo seseriai, mano motinai Julijai, kuri jauna liko našlė su keturiais vaikais. Padėdavo, kiek išgalėdamas. Rūpindavosi mumis, vaikais. Mano brolį

Edvardą buvo paėmęs į Ceikinius. Išmokė jį tarnauti šv. Mišioms ir kitoms apeigoms. Dėdė buvo visada ir visiems reiklus, todėl nelabai patiko mano broliukui, - šis ne kartą ketino pėsčiomis iš Ceikinių grįžti pas mamą.

Kunigas nepaprastai džiaugdavosi, kai nuvažiuodavom jo aplankyti į Kalesninkus, Švenčionėlius ar Adutiškį. Nors ir būdavo užsiėmęs darbais, mums skirdavo laiko. Neįkainojamos vertės iškilusi tuo sunkiu laiku Švenčionėlių bažnyčia -tai jo, ir projektuotojo, ir statytojo, darbo, nemigos naktų kūrinys. Ji teikė dvasininkui dar didesnių jėgų, padėjo įrodyti okupantams, kad tikėjimas Lietuvoje gyvas.

Esu laiminga, kad dėdė mane ir pakrikštijo (tai buvo po šventimų jo pirmos krikšto apeigos Gervėčių bažnyčioje). Ir sutuokė Švenčionėlių bažnyčioje. Man ir dabar skamba ausyse jo žodžiai: „Eini, bet žiūrėk!" Aš pirmoji 1981 m. lapkričio 24 d. sužinojau apie kraupią nelaimę. Tada dėdė važiavo pas mus į Antakalnį nakvoti, bet baisios piktadarių rankos sutrukdė. Liko šviesūs prisiminimai apie Amžino atminimo dėdę kunigą Bronių. Nuveikti darbai rodo, koks jis buvo pasišventęs, atsidavęs savo pašaukimui. Nepaprastai gaila, kad nesulaukė laisvos Lietuvos. Juk jis taip šito troško!..

Vilnius, 1995 m. spalis

Leonarda Augulytė-Blazkienė
Varškė, saldainiai ir „abrozėlis"

Man buvo šešeri metukai, kai Bronius Laurinavičius mokėsi dvasinėje seminarijoje. Mes esame giminės, ir Broniukas pas mus dažnai atvažiuodavo. Ir aš su mama, seserimi Janina svečiuodavomės pas juos Gėliūnuose. Jis mus vaišindavo, atsimenu, kad buvo labai skani varškė. Mums, mūsų šeimai, kunigas Bronius Laurinavičius parašydavo laiškų ir vieną kartą atsiuntė labai gražų „abrozėlį". Aš juo labai džiaugiausi. Kai atvažiuodavo pas mus, pasibelsdavo į duris ir laukdavo, iki kas nors įleis. Kiekvieną kartą man atveždavo saldainių, o tėvukui didelį cigarą. Kai baigė mokslą ir buvo įšventintas kunigu, prisimenu jo primicijas. Mes su tėveliu ir mama buvome bažnyčioje. Mano vyresnioji sesuo su kitomis merginomis nupynė didelį ąžuolo vainiką, kuriuo apsupę kunigą lydėjo prie altoriaus. Gerai prisimenu, kad po šv. Mišių mano sesuo jam padovanojo baltą, austą lininę staltiesę. Pradėjęs kunigauti dar dažniau atvažiuodavo į svečius, o jeigu mus ištikdavo nelaimė, labai greitai atskubėdavo į pagalbą. Prisimenu, mūsų kaimynui, nukentėjusiam nuo gaisro, per žmones atsiuntė šimtą rublių. Jis labai gailėjosi vargšų. Taip pat labai daug pastangų dėjo Bažnyčios labui. Nors buvo persekiojamas, vis tiek dirbo, nenurimo, kol jį nužudė. Žinia, kad žuvo kunigas Laurinavičius, buvo labai didelis smūgis mūsų šeimai. Visi žmonės jo gailėjo, nes ir jis kiekvieną užjautė, kiekvienam padėdavo nelaimėje. Aplankydavo ligonius. Mūsų krašte apie kunigą niekas blogo žodžio neištaria: visi prisimena jo gerus žodžius ir darbus savo Tėvynei.

Gervėčių parapija, Rimdžiūnų kaimas,

1997 m. liepos 12 d.

Birutė Kuckaitė
Nebijok mirties, bijok blogų darbų

Kunigą Bronių Laurinavičių prisimenu iš vaikystės, nes mano tėvelis Vladas Kucka yra kilęs iš Gervėčių krašto, Knystuškių kaimo. Tėvelio mamytė Rozalija Urbanavičiūtė yra gimusi Gėliūnų kaime. Tėvelis artimai bendravo su Broniumi Laurinavičiumi ir arkivyskupu Julijonu Steponavičiumi. Jie visi labai mylėjo Tėvynę, kurstė tame krašte lietuvybės ugnį, aukojosi savo kraštui ir Gervėčių bažnyčiai.

Mano atminty išlikęs tėvelio pasakojimas. Kunigas Bronius Laurinavičius apie 1946-1947 m. kunigavo Ceikiniuose. Mano tėvelis buvo tautodailininkas - medžio drožėjas, tekintojas. Kunigas Laurinavičius užsakė jam ištekinti medinį rožančių. Tėvukas iš klevo tekino obuolio didumo karoliukus.

    Jie turėjo būti suverti į rožančių ir nešami procesijos metu. Tų didelių karolių tėvukas pritekino pilną lagaminą ir vežė į Ceikinius. Pakeliui jį pavėžėjo nepažįstami žmonės, gabenę grūdų duoklę valdžiai. Bevažiuojančius juos pasivijo vežimas su skambaliukais. Tai važiavo kunigo Laurinavičiaus giminės į atlaidus. Tėvukas, padėkojęs žmonėms, kad jį pavežė, persėdo pas atlaidininkus. Visi labai apsidžiaugė susitikę: važiavo ir dainavo lietuviškas dainas. Vakare užkūrė pirtį ir visi trys kraštiečiai išsimaudė. Miegojo ant šieno. Tėvelis labai džiaugėsi ta kelione. O visą naktį, kai kiti miegojo, kunigas Laurinavičius vėrė rožančių ant virvutės. Rytojaus dieną vyko labai iškilmingos pamaldos ir maži berniukai nešė tą rožančių aplink bažnyčią. Dalyvavo daug kunigų, minia žmonių. Dabar šis rožančius yra Ceikinių parapijos bažnyčioje.

Nuo kunigo Broniaus gaudavome sveikinimus šv. Velykų ir Kalėdų progomis. Paskutinį laiškelį, lyg paskutinį atsisveikinimą, gavom 1981 m. rugsėjo 25 d. Tai buvo tartum mūsų paskutinis pasimatymas. Kunigas buvo aplankęs mūsų mamytės kapą ir rašė, kad labai sužavėjo užrašas ant paminklo: „Nebijok mirties, bijok blogų darbų". Mat mūsų mamytės vardas buvo Eleonora, todėl paminklo autorius skulptorius Ipolitas Užkurnys iškalė šv. Eleonorą iš medžio. Paminkle pavaizduotas paukštis, kuris neša į dangų ją, rankose laikančią užrašą: „Nebijok mirties, bijok blogų darbų". Kunigas Laurinavičius savo laiškelyje rašė:

„Gerbiamieji. Norėjau jus aplankyti, bet neturėjau laimės. Nesuradau namuose, tiesa, priėjęs prie durų, duris radau atidarytas. Galėjau įeiti, bet nedrįsau.

O vėliau traukė užsisklendė. Nors ir per vėlai, tiesa, vėlai ir sužinojau, kad Jūsų žmonelė - Mamytė mirė. Atsitiktinai suradau kapuose. Gražus paminklas, o dar gražesnis įrašas.

Telaimina Jus Aukščiausiasis".

Džiaugiuosi, kad Dievo palaima leido matyti tą šviesą, kurią žmonėms dovanojo kunigas Laurinavičius, mano gimtojo krašto kovotojas už Dievą ir Tėvynę.

1995 m. spalio 16 d.

Leokadija Trepšytė

Mename jo gerus pamokymus

Tai buvo 1943-1944, vokiečių okupacijos metais. Kunigo Broniaus Laurinavičiaus tėviškė buvo Gėliūnų kaimas. Mes trise - Onutė Pukšaitė, Leonarda Šlektavičiūtė ir aš - lanky-davomės jo tėviškėje Gėliūnuose. Kaimynystėje, labai gražioje vietoje, prie Ašmenos upės yra Rimdžiūnų kaimas.

Prisimenu vaizdingą kelią, kuriuo eidavome. Traukdavome Ašmenos krantine iki Aluošios upės. Pailsėdavome toje vietoje, kur Aluošia įteka į Ašmeną. Tai neapsakomo grožio vieta. Šile klausydavomės paukščių čiulbėjimo, gėrėdavomės gėlių žydėjimu, rasdavome ir visokių miško gėrybių.

Perbridę Aluošią, už dviejų kilometrų pasiekdavome kunigo Laurinavičiaus namus. Jis mus labai maloniai priimdavo, gražiais žodeliais kalbindavo, klausinėdavo, kaip mes gyvename, kaip jaučiamės, kuo norėtume būti užaugusios: ar motinomis, ar gal vienuolėmis? Labai rimtai aptardavom tuos klausimus. Visą tą vasarą lankėmės pas kunigą. Jis mus rūpestingai ir su didžiausiu atidumu mokė lietuvių kalbos, aritmetikos ir kitų mokslo dalykų. Suteikė tiek žinių, kad mums užtenka ir po šiai dienai. Egzaminus į Vilniaus Salomėjos Nėries gimnaziją išlaikėme labai gerai: dėstytoja sakė, kad su tokiomis žiniomis galėjome laikyti į II klasę.

Iki šiol mename jo gerus pamokymus ir patarimus. Esame labai dėkingos ir meldžiamės už tyrą kunigo sielą.

Vilnius, 1997 m. liepos 1 d.

Regina Mlinkauskaitė-Zaikienė
Mus mokė lietuvių kalbos

Neatsimenu, kiek turėjau metų, kai Bronius Laurinavičius buvo gimnazistas, bet menu, kad visados spoksojau į jį. Gal dėl to, kad jis nešiojo gimnazisto kepuraitę, o gal dėl to, kad buvo labai gražių veido bruožų. Baigęs gimnaziją, jis įstojo į kunigų seminariją. Į kaimą atvažiuodavo rečiau. 1941 metais, atėjus vokiečiams, daug mūsų kaimo jaunimo ryžosi važiuoti į Vilnių mokytis. Aš su drauge Janina irgi atvažiavome į Vilnių ir apsigyvenome „Živilės" bendrabutyje, Vitebsko gatvėje. Įs-tojom į ketvirtą pradinės mokyklos klasę. Ją baigusios, ruošėmės stot į gimnaziją. Tačiau silpnai mokėjome lietuvių kalbą, nes tik vienerius metus tesimokėme. Ir štai per vasaros atostogas klierikas Laurinavičius pats pasisiūlė mums padėti - porą mėnesių mus mokė lietuvių kalbos. Dirbdavome tris kartus per savaitę. Jis iš to jokios naudos sau neturėjo. O mus taip gerai paruošė, kad aš ir draugė egzaminus išlaikėme iškart į antrą klasę. Po egzaminų klierikas B. Laurinavičius nusivedė mus pas Vilniaus 3-iosios gimnazijos direktorių (pavarde, atrodo, Martinkėnas) ir pristatė kaip savo auklėtines. Tada iš savo portfelio išėmė kepalą naminės duonos, kurią buvo iškepusi jo motina, ir įteikė direktoriui. Man tada buvo 13 metų, bet vis galvojau: kaip čia dabar yra, kad kunigėlis duoda savo duoną: juk galėjo tą padaryti ir mūsų tėvai.

Po poros metų kunigas Laurinavičius laikė pirmąsias šv. Mišias, kuriose ir aš dalyvavau. Sunkūs ir liūdni buvo tie metai. Armijos krajovos gaujos nuolat plėšė mūsų kaimą, nes jis buvo lietuviškas. Nušovė nekaltą kaimo seniūną, nužudė visai dar jauną girininką Kairį, kilusį iš Lietuvos. Tuo laiku kunigas Bronius Laurinavičius kaip tik buvo namuose pas tėvus. Jo motina labai bijojo dėl sūnaus, prašė, kad jis nevaikščiotų su sutana. Bet kunigas neišsižadėjo sutanos. Kad būtų saugiau, nakvodavo ne namie, o pas mus. Mes gyvenome toliau nuo kaimo - vienkiemyje. Prisimenu, vakarais mama duodavo man nunešti kunigui šilto pieno. Nunešusi į jo kambarį pieno, pastatydavau be žodžių ant stalo ir išeidavau. Kunigas tuo metu klūpėdavo ant grindų ir melsdavosi. Vėliau ryšiai tarp mūsų nutrūko. Aš gyvenau Vilniuje. Kartą jį sutikau. Kunigas sakė girdėjęs, jog ištekėjau. Paklausė, ar vyras išgeria. Atsakiau, kad taip. Jis apgailestavo, kad nemokėjau rinktis. Greitai atsisveikino ir nuėjo. Taip ir likau skolinga kunigui Laurinavičiui už lietuvių kalbos pamokas. Dabar, jei jis būtų gyvas, aš būtinai pas jį nuvažiuočiau ir pasakyčiau, kad vyrą atpratinau nuo degtinės, o sūnų išauginau nerūkantį ir negeriantį.

Mane labai sukrėtė tragiška kunigo žūtis. Atminty visam laikui liks šviesus jo paveikslas.

Vilnius, 1996 m. kovo 6 d.

Vladas Jadzevičius
Gėliūnai

Kai 1939 metų spalio mėnesį Vilnius buvo grąžintas Lietuvai, mes, Gervėčių apylinkių gyventojai lietuviai, tikėjomės, jog prie Lietuvos bus prijungtas visas Vilniaus kraštas ir mums teks gyventi Lietuvoje. Tačiau mūsų viltims ir lūkesčiams nebuvo lemta išsipildyti - Lietuvai kartu su jos senąja sostine buvo grąžinta tiktai dalis Vilniaus krašto. Gervėčiai, kurių apylinkėse buvo penkiolika lietuviškų kaimų, liko Baltarusijos SSR teritorijoje. Kaip tik todėl nemažai Gervėčių krašto lietuvių jaunimo patraukė į Vilnių. Vieni ten susirado darbo, kiti panoro mokytis. Čia atvykstantiems daug padėjo jau anksčiau Vilniuje apsigyvenę vyresnieji draugai - studentai, gimnazistai. Ypač energingai ir noriai veikė kunigų seminarijos auklėtinis iš Gėliūnų kaimo Bronius Laurinavičius. Tų metų rudenį jis dažnai lankydavosi ne tik gimtajame kaime, bet ir kituose sodžiuose, ragindamas jaunimą palikti Baltarusiją ir vykti į Vilnių. Gerai žinodamas tuometinę žmonių būklę, jų gyvenimo sąlygas Sovietų Sąjungoje, Bronius Laurinavičius aiškino, jog tokia ateitis laukia ir gervėtiškių, jei jie pasiliks Baltarusijoje. Lietuviškų kaimų jaunimą ypač veikė pasakojimai apie kolchozus, į kuriuos gyventojai bus verčiami stoti prievarta. Tokie pasakojimai padėjo daugeliui vaikinų ir merginų apsispręsti. Broniaus Laurinavičiaus dėka daugelis gervėtiškių lietuvių įstojo mokytis į Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją, kitas mokyklas.

1940 m. viduržiemį per Katlovką ėjusi SSRS siena su Lietuva buvo uždaryta ir stipriai saugoma. Bet ir tada ne vienas Gervėčių lietuviškų kaimų gyventojas, nepaisydamas pavojaus pakliūti į rusų pasieniečių rankas, mėgino ją pereiti. Vieniems tai pavyko, kitiems - ne. Tragiškai baigėsi dviejų Gėliūnų kaimo merginų - Vandos Karmazaitės ir Kastutės Laurinavičiūtės - kelionė į Vilnių: Kastutė buvo nušauta, o Vanda atsidūrė Sibire. Kastutės laidotuvės, kaip tada kalbėjo B. Laurinavičius, buvo savotiška neapykantos okupantams išraiška. Daug Gervėčių krašto jaunimo traukė į Vilnių, kitus Lietuvos miestus ir vokiečių okupacijos metais, o ypač 1941-1942 metais. Tuomet Katlovkoje sienos jau nebuvo, todėl Vilnių buvo galima pasiekti laisvai. O ir vokiečiai karo su SSRS pradžioje dar nebuvo spėję uždaryti tuomet Lietuvos sostinėje veikusių įvairaus profilio mokyklų, bendrabučių, kuriuose Gervėčių krašto jaunimas ir susirasdavo prieglobstį.

Bronius Laurinavičius buvo mano motinos pusbrolis. Vieną 1942 m. žiemos dieną, pakvietęs užeiti pas jį, paragino mane ir mano pusbrolį Vladą Laurinavičių, labai gerai baigusį pradinę mokyklą, toliau mokytis ir pažadėjo parengti mus stoti į gimnaziją.

Tuo metu jis, būsimasis kunigas, dažnai lankydavosi tėviškėje pas savo tėvus Gėliūnuose. Su šiuo pasiūlymu mes ir tėvai sutikome, o netrukus prasidėjo užsiėmimai. Kadangi buvome lankę lietuvišką ir baltarusišką pradžios mokyklas, pasirengimo egzaminams metu daugiausia dėmesio buvo skiriama lietuvių kalbos gramatikos taisyklėms. Mokėmės ir vokiečių kalbos, gilinome matematikos žinias.

Pasirengimas egzaminams truko beveik keturis mėnesius. B. Laurinavičius buvo labai reiklus, priversdavo mus gerai išmokti visas užduotis. Ir nebuvo ko stebėtis - juk rengėmės laikyti egzaminus į antrąją klasę. Gegužės mėnesio pabaigoje B. Laurinavičius pats nuvežė mūsų pareiškimus į Vilniaus 3-iąją gimnaziją, kurios direktoriumi tada buvo Vincas Martinkėnas. Sugrįžęs pranešė, jog egzaminai vyks birželio 11-12 dienomis.

Išaušo gražus 1942 m. birželio rytas. Vos saulei patekėjus Adomo Laurinavičiaus arkliu pakinkytas vežimas išriedėjo iš Gėliūnų kaimo į tolimą septyniasdešimties kilometrų kelionę

Vilniun (tuo metu su Lietuvos sostine kitokio susisiekimo nebuvo). Važiavome keturiese: vadeliotojas Adomas Laurinavičius, klierikas Bronius Laurinavičius ir mudu su pusbroliu -kandidatai į gimnazistus.

Kelionės metu dažnai visi išlipdavome iš vežimo ir eidavome pėsti. Tada B. Laurinavičius egzaminuodavo mus iš išeito kurso, ypač lietuvių ir vokiečių kalbų, drąsino mus, patarė neišsigąsti, nesijaudinti per egzaminus Vilniuje. Apie vidudienį pasiekėme Lavoriškes. Čia ir sustojome poilsio, kad pašertas arklys vėl galėtų traukti gerai pakrautą vežimą. Per tą poilsio valandą klierikas suspėjo pabuvoti ir Lavoriškių bažnyčioje, ir mokykloje, kur mokytojavo keletas jo draugų. Vilnių pasiekėme jau pavakare. Vežimas pasuko į Užupio gatvės namo, pažymėto Nr. 5a, kiemą. Šiame name buvo įsikūręs J. Basanavičiaus bendrabutis. Bendrabučio vedėja A. Žukauskaitė, gera B. Laurinavičiaus pažįstama, mielai sutiko mus apnakvinti. Nors mokslo metai jau buvo pasibaigę, bendrabutyje dar tebegyveno keliolika gimnazistų. Tebeveikė ir virtuvė bei valgykla. Todėl ir mums vakarienei buvo pasiūlyta skanios pieniškos sriubos ir paspragintų bulvių su makaronais - toks buvo karo meto bendrabučio auklėtinių maistas. Šiuo maistu A. Žukauskaitės paliepimu mes buvome vaišinami ir per kitas mūsų buvimo Vilniuje dienas.

Į Vilniaus 3-iąją gimnaziją, įsikūrusią Bokšto gatvės gale, mus lydėjo B. Laurinavičius. Lietuvių, vokiečių kalbų ir matematikos egzaminus išlaikėme gerai. Klierikas mus už tai pagyrė ir būsimiems gimnazistams nupirko po automatinį plunksnakotį, supažindino su istorinėmis miesto vietomis. Pabuvome Aušros Vartuose, Gedimino pilies bokšte, Trijų kryžių kalne, Arkikatedroje.

Aš ir mano pusbrolis Vladas Laurinavičius - ne vieninteliai B. Laurinavičiaus mokiniai. Jo parengti gimnazistais tapo Vaclovas Laurinavičius, Stasys Puišė, Romas Laurinavičius, Janė Jadzevičiūtė, Regina Mlinkauskaitė. Vieni jų, baigę gimnazijas, studijavo Vilniaus universitete, kiti po keturių klasių perėjo į kitas mokyklas, kur įgijo pamėgtą specialybę. Aš baigiau žurnalistikos skyrių, buvusį Vilniaus istorijos ir filologijos fakultete. Per visą mokymosi gimnazijoje ir universitete laiką B. Laurinavičius domėjosi, kaip sekasi jo buvusiems mokiniams. Jis visą laiką norėjo, kad iš Gervėčių krašto išeitų į žmones kuo daugiau vaikinų ir merginų. Už šj jo rūpinimąsi gervėtiškiai jam buvo labai dėkingi.

B. Laurinavičius, dar būdamas gimnazistu, vėliau klieriku ir kunigu, buvo ypač nepakantus blogiems žmonių įpročiams, svaigalų vartojimui. Stengdamasis atitraukti jaunimą nuo šios blogybės, jis ragino rengti lietuviškus vakarus, vaidinimus, sporto varžybas.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą kelerius metus Gėliūnuose buvo parengiama po 4-5 vaidinimus - spektaklius, kuriems kūrinius dažniausiai parinkdavo gimnazistas B. Laurinavičius. Keletas spektaklių buvo parengta ir vėliau, jau karo metais. Paskutinį dramos kūrinį „Pavergtųjų Kalvarijos", B. Laurinavičiaus ir mokytojos G. Rakauskaitės iniciatyva buvo sumanyta parengti 1944 metų pavasarį. Šioje dramoje buvo vaizduojama lietuvių kova dėl savo teisių lenkų okupuotame Vilniaus krašte, tačiau sumanymo atsisakyta dėl Armijos krajovos išpuolių prieš lietuviškų kaimų gyventojus. B. Laurinavičiui, tų metų pavasarį buvusiam tėviškėje, dažnai tekdavo pačiam ieškoti nakvynės kaimo vienkiemiuose. Kaip tik tų metų gegu-žės-birželio mėnesiais Armijos krajovos žmogžudžiai nušovė Gėliūnų kaimo seniūną, klieriko bendrapavardį Bronių Laurinavičių, žiauriai nukankino Gervėčių girininką Kazį Kubilių, paskirstymo punkto vedėją Aloyzą Ulozą.

Apie kunigo Broniaus Laurinavičiaus tragišką žūtį išgirdau per Laisvosios Europos radiją 1981 metų lapkričio 24-osios vakarą.

Gervėčių kraštas neteko sūnaus, kuris nepaprastai mylėjo savo gimtinę, buvo sąžiningas, nuoširdus žmogus, jaunimo globotojas.

(Lietuvių godos, 2000 m. liepa-rugpjūtis, Nr. 7-8 (82-83))

Izidorius Šimelionis
Mūsų keliai į šviesą

Rugsėjo pirmąją bendrabučio vedėjas Adomas Cicinas, išrikiavęs visus pamaldoms į Šv. Mikalojaus bažnyčią, mus, naujokėlius, įspėjo, kad po pamaldų ir pirmosios pamokos Vytauto Didžiojo gimnazijoje turėsime nueiti į dar tolimesnį, bet mums skirtą Markučių bendrabutį. O vedliais į naują vietą vedėjas paskyrė mano brolį ir, kaip vėliau sužinojau, jo bendraklasį Bronių Laurinavičių iš Gervėčių krašto. Tą popietę žingsniuodamas į Markučių priemiestį ir susipažinau su šiuo labai mielu, nuolat besišypsančiu, berods ketvirtoku Broniuku iš Gėliūnų kaimo. Jis panoro palengvinti mano kelionę: priėjęs arčiau, pasisiūlė panešti mano nediduką drobinį maišelį su motulės džiovintais sūriais, namine duona bei kitais produktais, taip pat vyriausiojo brolio Stasiuko iš gražių lentelių pagamintą dėžutę knygoms. Man tai buvo taip netikėta ir gera, kad net panorau ne žingsniuoti, o bėgte bėgti iki Markučių. Einam, skubam pasibėgėdami. Duobėtas, po lietaus patižęs kelias man primena daugiau Dubičių papievį negu Vilniaus prieigas. Kai priėjome, Bronius iš mūsų veidų atpažino netikėtą nusivylimą: vietoj išsvajotų Vilniaus mūrų labai jau nedidelis, medinis, mažais langais ir dar negražiai nudažytas namelis - tarsi kokio šlėktelės viensėdis. Bet ką darysi, negi grįši atgal? Juk atvažiavom mokytis!..

Pasitikusi teta plačiai atidarė duris. Patekome į nemažą kambarį. Susidėjus daiktus pakvietė vakarienės. Prieš valgydami sukalbėjome trumpą maldelę ir griebėme šaukštus. Pamaišius dar garuojantį pienišką viralą, pasirodė, kad tai mano labiausiai nemėgstama „zacirka", kurios aš ir namie atsisakydavau valgyti. Bet negi kam čia pasiskųsi? Motiejus tuoj pat pastebėjo mano nepasitenkinimą.

- Valgyk, nesiožiuok, priprasi, - ragino jis.

- O man tai pati geriausia sriuba, - pridūrė priėjęs Bronius.

Na, ir ką darysi, teko valgyti. Po vakarienės įėjusi šeimininkė išdalijo mums po čiužinį, nuvedė į daržinę, kad prisi-kimštumėm dar pernykščių šiaudų, o apsikloti gavome gerokai padėvėtas paklodes. Pirmas blynas Markučiuose prisvilo. Baugino ir tai, kad iš ten iki gimnazijos buvo daugiau negu šeši kilometrai. Laimei, mūsų globėjai ir vadovai pasistengė palengvinti mūsų kasdienybę: kaip vėliau sužinojome, tai buvo didžiausias Vilniaus lietuvių labdarybės draugijos pirmininko kun. Prano Bieliausko nuopelnas, kuris po kelių dienų visus berniukus įkurdino pačiame miesto centre, ant Tauro kalno, Šv. Mikalojaus bendrabutyje. Tas mus labai nudžiugino, nes iki gimnazijos dabartinėje A. Jakšto gatvėje nubėgdavome per 10 minučių. Labai maloniai nuteikdavo ir nuo kalno atsiverianti nuostabi miesto panorama. Buitinės sąlygos irgi buvo nepalyginamai geresnės negu Markučiuosą.

Po dienos kitos mane, bėgantį į pusrūsį priešpiečių (po trijų pamokų gaudavome nedidelę bandelę ir puodelį karštos arbatos), netikėtai pasigavo Broniukas, įspėjęs, kad strimgalviais stačiais laiptais nebėgiočiau, nes galiu susižeisti. Vėliau su savo nauju vyresniuoju bičiuliu gervėtiškių iš Gėliūnų kaimo jau susitikdavome dažnai, nors ir labai trumpam. O tai lyg kokia nematoma gija mus dar labiau sujungė. Greitai pajutau išskirtinį jo dėmesį ir patyriau malonumą dažniau pabendrauti.

Dar dažniau susitikdavome (per dieną net po kelis kartus), kai 1931-aisiais mūsų gimnazija persikėlė į iš tiesų labai gražius rūmus tuometinėje Dombrovskio gatvėje (dabar A. Jakšto 9). Mūsų klasės buvo įsikūrusios trečiame aukšte viena šalia kitos. Su gervėtiškių Jonu Glaudeliu iš Miciūnų kaimo sėdėjome viename suole. Žemesnėse klasėse mokėsi dar trys gervėtiškės: Marytė Kazokaitė iš to paties Gėliūnų sodžiaus, Onutė Mockaitė ir Nastutė Mileišytė ir kiek vėliau įstojęs ir ilgiau neišbuvęs Julius Valeika iš Girių kaimo.

Dauguma gimnazijos mokytojų, o ypač kunigai, buvo didžiai garbingi ir visų mūsų labai mylimi. Tai buvo ne tik suaugusių mūsų tautiečių, bet ir visų vaikų vyresniųjų moksleivių ir daugumos studentų pasididžiavimas. Nors pedagogai buvo skirtingo amžiaus ir pažiūrų, bet visus vienijo meilė Dievui ir Tėvynei. Ypač gerbėme ir mylėjome savo nuostabų kapelioną (vėliau tapusį Vilniaus kunigų seminarijos profesoriumi)

Vincentą Taškūną ir nuostabius lietuvybės gynėjus, visuomenės veikėjus, auklėtinių ir jaunimo bičiulius kunigus Petrą Krau-jalį, Kristupą Čibirą, Praną Bieliauską, popiežiaus šambelioną Antaną Viskantą ir kitus.

Religinis auklėjimas nebuvo privalomas, bet tikybos pamokos buvo moksleivių mėgstamos. Katalikams mūsų Bažnyčios tiesas, Bažnyčios istoriją, logiką dėstė pats kapelionas, todėl ir jų lygis buvo aukštas. Sekmadieniais šv. Mišias moksleiviams Šv. Mikalojaus bažnyčioje aukodavo mūsų kapelionas kun. V. Taškūnas. Buvome patenkinti, jog pamaldos neužtrukdavo, ypač mums pritaikyti pamokslai buvo trumpi, bet įsimintini. Norinčių patarnauti prie didžiojo altoriaus buvo daug. Nusprendžiau daugiau pasireikšti eucharistininkų būrelio veikloje. Tam mane labai skatino ir mano gerasis vyresnysis mokslo draugas Bronius Laurinavičius. Čia man sekėsi žymiai geriau: rašiau straipsnelius, korespondencijas į kun. V. Taškūno leidžiamą „Vilniaus aušrą", savaitraštį „Vilniaus rytojų", o 1934 m. gegužės 8 d. po perskaityto parapijos salėje mano referato apie Šv. Stanislovą sulaukiau daug katučių. Nuo to laiko mano autoritetas dar labiau pakilo. Tada nusprendžiau tapti žurnalistu. Bažnyčia ir gimnazija buvo visų mūsų dvasinis ramstis, paguoda ir įkvėpimas ištverti svetimųjų pasityčiojimus, įžeidinėjimus ir užpuldinėjimus pogromų dienomis. O Šv. Mikalojaus bažnyčia, viena seniausių Lietuvoje ir mažiausių Vilniuje, buvo dvasingiausia visame Vilniaus krašte: į ją traukte traukė visus lietuvius - vaikinus ir merginas, žilagalvius ir sumitusius.

Ypač įspūdingos buvo net tris dienas trunkančios jaunimo rekolekcijos prieš Velykas. Niekam nereikėjo mūsų raginti ar organizuoti: visi noriai ėjome ir dalyvaudavome visose apeigose ir mąstymuose. Mane labiausiai žavėjo dvasininkų pamokslai. Ypač įsiminė labai dvasingi ir įspūdingi ne tik savų auksaburnių - P. Kraujalio, K. Čibiro, - bet ir gudų kunigų ir visuomenės veikėjų tėvo Marijono Cikotos ir mums gerai pažįstamo Adamo Stankievičiaus jaudinantys pamokslai lietuvių kalba. Ypač mums buvo malonios baltarusių dvasininkų lietuviškai išsakytos mintys ne iš pareigos, o iš pagarbos ir meilės mūsų Tėvynei. Tas labai imponavo ir mano vyresniajam bičiuliui Broniui. Kartą, grįždami į savo bendrabutį, apgailestavome, kad dauguma lenkų tautybės dvasininkų, gerai mokėdami lietuvių kalbą, savo bažnyčiose lietuviškai pamokslų nesako. „Aš taip nesielgčiau, - prasitarė Broniukas. - Juk kiekvienam malonu išgirsti Dievo žodį gimtąja kalba".

1937 metai mūsų trejetui (man, mano broliui Motiejui ir Broniui Laurinavičiui) buvo lemtingi. Vilniaus švietimo kuratorijos atstovas mūsų gimnazijos brandos egzaminams prof. Janas Otrembskis pasirodė labai kategoriškas: jo aukomis tapo Bronius su Motiejum - vietoj brandos atestatų jie gavo kvietimus į lenkų kariuomenę. Bronius užsivilko karinę uniformą senose Lodzės kareivinėse, o Motiejus tapo eiliniu pačiame Žečpospolitos centre, dar toliau už Lodzės, Skiernevicų 25-ajame pėstininkų pulke. Mat tuo metu kariuomenės vadas Rydz-Smigly uždraudė lietuviams tarnauti savajame Vilniaus krašte, kad nepakenktų valstybės saugumui. Panašus likimas ištiko ir mane. Aš buvau priverstas dėl nelemto saugumo palikti gimnaziją ir Vilnių ir patirti tremtį toliau nuo Lietuvos.

Po tarnybos kariuomenėje Bronius pradėjo studijas Vilniaus kunigų seminarijoje, o Motiejus tapo pradinės mokyklos vedėju Dūkšto valsčiaus Bajorų kaime. Kuriam laikui mūsų visų keliai išsiskyrė. 1944 m. birželyje mūsų bičiulis Bronius, gavęs kunigo šventimus Vilniaus Arkikatedroje, buvo pasiųstas pastoraciniam darbui į Švenčionis. Motiejus, išvengęs tremties į reicho darbo tarnybą, sovietų antrosios invazijos akivaizdoje traukėsi į Vakarus, tačiau žygis buvo nesėkmingas ir liko Lietuvoje.

Aš 1940 m. spalio 20 d. buvau prievarta paimtas į netoli Tambovo naujai suformuotą 488 artilerijos pulką, o 1941 m. vasarą, prasidėjus Vokietijos-SSRS karui, buvau mestas į frontą prie Smolensko. Patekau į nelaisvę ir atsikliuvau Minsko mirtininkų stovykloje. Ten buvau pasmerktas mirčiai. Tačiau rugsėjo viduryje, Visagaliui padedant, pavyko pabėgti ir 1941 m. rugsėjo 20 d. pasiekiau tėviškę. Tačiau prasidėjus naujai tarybinei okupacijai mūsų šeimą užgulė dar žiauresnis stalinis-tinis teroras. Mes, trys broliai, 1945 metų kovo pradžioje patekome į NKGB nagus. Laimei, vyriausiajam broliui Stasiui pavyko pasprukti Zarasuose iš čekistų nagų, o mes su Motiejum per Žolinę, kai visur Lietuva bažnyčiose garbino Švč. Mergelę Mariją, buvome įkalinti Vorkutos 8-osios šachtos barakuose. Tuo metu tik šiame konclageryje kalėjo apie 900 mūsų tautiečių. Tarp jų ypač daug buvo inteligentų, mokytojų, kunigų ir kito tautos elito.

Mes, 26 Zarasų krašto inteligentijos atstovai, vieningai atsisakėme ankstesnių savo parodymų, kad dalyvavome Lietuvos Laisvės armijos antitarybinėje veikloje. Prasidėjo nauji tardymai, nauji grasinimai ir nežabotas smurtas. Po ilgų pakartotinių čekistų smurtavimų vėl atsidūrėme Vilniuje, Lukiškėse. Visų mūsų, zarasiškių, kaltė nebuvo įrodyta ir po dvejų su puse metų buvome paleisti į laisvę. Tik mirus Stalinui palengvėjo ir mūsų dalia. Tačiau politinio kalinio etiketė išliko visam gyvenimui.

Netikėtai užgriuvo nauja nelaimė: 1956 m. gegužės 1 d. po labai sudėtingos operacijos Vilniaus Raudonojo kryžiaus ligoninėje mirė mūsų brangioji motulė. Devynių vaikų motinos mirtis labai prislėgė ne tik mūsų šeimą, bet ir visą giminę. Nutarėme mamytę palaidoti kuo iškilmingiau. Bet paaiškėjo didelė kliūtis: prieš keletą mėnesių valdžia suėmė mūsų kleboną kun. J. Vienožindį, uždarė ir išniekino Pelesos bažnyčią. Pažįstami kunigai važiuoti iš Lietuvos laidoti motulės bijojo. Ir štai čia mano pažįstamam iš Gėliūnų kaimo (ir dar Laurinavičių kaimynui) Juozui Kuolaičiui atėjo šviesi mintis: kad laidotuvėms vadovautų mūsų bičiulis, tuometinis Kalesninkų parapijos klebonas kunigas Bronius Laurinavičius. Tai buvo išganingas sumanymas!

Tą mūsų šeimai labai sunkią gedulo ir didžiulio sielvarto dieną mūsų bičiulis kun. Bronius palengvino visų mūsų skausmą. Vos tik peržengęs slenkstį mūsų kunigėlis ėmėsi pats vadovauti laidotuvių apeigoms. Pirmiausiai paprašė giesmininkų atsisakyti stikliuko: nuo stalo paėmęs dar neatkimštą „vodkos" butelį, perdavė jį šeimininkei, paraginęs visus ne tik šį kartą, bet ir apskritai atsisakyti bet kokio alkoholio, o ypač laidotuvių metu. Atsisėdęs už stalo, drauge su kitais kaimo giesmininkais meldėsi ir labai sutartinai giedojo. Laidotuvių procesija į Pelesos kapines buvo ypač įspūdinga: pagal senas tradicijas Visų Šventųjų litanija skambėjo nuo legendinio mūsų protėvių kapinyno Lapakalnio lygumų iki mamytės numylėtų nepaprasto grožio Dainavos pušynų.

Atsisveikinimo žodis prie kapo duobės pasiekė visų dalyvių širdis ir protus. Visi buvo sužavėti mūsų svečio kun. Broniaus pagarbos ir meilės mūsų mamytei - kankinei, ištvėrusiai nežmoniškas piktadarybes Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo metais.

Atsisveikinę prie Varėnos-Kalesninkų sankryžos ir padėkoję kun. Broniui už parodytą ypatingą pagarbą mūsų velionei motulei, sutarėme susitikti dažniau ir naujosios okupacijos sąlygomis nenuleisti rankų, o dar vieningiau ir efektyviau tarnauti Dievui ir Tėvynei mūsų daug skriaudų patyrusioje Vilnijoje, ypač mūsų gimtuosiuose Gervėčių ir Pelesos kraštuose.

Mes, tarpukario vilniečiai, surėmėm pečius vieningai kovai prieš prievartinę - šį kartą jau kompartijos vadovaujamą -polonizaciją arba kitokį nutautinimą mūsų krašte. Čia svarbus vaidmuo atiteko mums su kun. Bronium. Abu kūrėme ir siuntėme pareiškimus aukščiausiems Maskvos pareigūnams dėl bažnyčių ir mokyklų atgavimo lietuvių gyvenamoje Gudijos dalyje. Išaugo mūsų vienminčių gretos. Ypač aktyviai šioje politinėje akcijoje dalyvavo mūsų žymusis mokslininkas ir toliaregis visuomenės veikėjas prof. Tadas Ivanauskas, vilnietė politologe Birutė Verkelytė-Federavičienė, gyd. Stasys Trepšys, prof. Julius Jurša ir kiti. Koordinuoti veiksmus teko mums su kun. Bronium. Susitikdavome dažniausiai mano bute (Vilniuje, buv. Putnos g. 29-31) ir aptardavome įvairius mūsų sumanymus, projektus, pareiškimų turinį ir kitus klausimus. Išryškėjo ir kai kurie taktiniai mūsų skirtumai: kun. Bronius kaip visuomet buvo kategoriškas, reiklus, o aš bandžiau švelnesne forma ne tik atskleisti mums daromas skriaudas, bet ir įrodyti svetimiesiems ir saviesiems kolaborantams apie jų vykdomus žmogaus teisių ir net SSRS konstitucijos pažeidimus.

Tuo metu pastebėjau prie mano namų kasdien rytais slankiojantį palyginti dar jauną vyriškį. Nedvejojau, kad mes su kun. Bronium patekom į kagėbistų akiratį. Pasiūliau susitikimus perkelti į užmiestį: į Pagirius, pas patikimą ir nuoširdų pelesiškį Alfredą Stipiną arba į Trakų Vokę, pas mano giminaitę Mariją Kruopienę ar Danutę Radziulienę. Nusprendėme prireikus dažniau pavažiuoti ir pasisvečiuoti Lentvaryje pas ten mokytojavusį mano brolį Motiejų arba pas mūsų kovingą ir drąsų bendramintį, grįžusį iš stalininių lagerių kun. Kazimierą Pukė-ną, kuris tuo metu klebonavo Lentvaryje. Motiejus visuomet laukdavo šių mielų svečių. Jų kontaktai ir susitikimai buvo efektyvūs. Kun. K. Pukėno rūpesčiu Lentvario bažnyčioje buvo vėl grąžintos lietuviškos pamaldos, Motiejui padedant suorganizuotas bažnytinis lietuvių choras, o vėliau ir pirmoji lietuvių mokyklėlė, kurios branduolį sudarė devyni tremtinių vaikai. Ši sėkmė sužadino mums norą dar intensyviau darbuotis lietuvybės labui. Tačiau nesnaudė ir kagėbistai: jie ne tik akylai sekė mūsų bičiulių dvasininkų veiksmus, bet ir ėmė atvirai grasinti susidorojimais. Čia pirmuoju smuiku griežė Lentvaryje ir visame Trakų rajone KGB majoras Antanas Sventauskas, vėliau tapęs šios srities atsakingu darbuotoju KGB centre Vilniuje.

Bene labiausiai nuo jo nukentėjo mano brolis Motiejus ir kunigas Bronius. Ypač jam įstojus į Helsinkio susitarimų vykdymui stebėti sąjunginį komitetą, kuriam vadovavo bene žymiausias šio amžiaus mokslininkas, pasaulinio garso atominės energijos specialistas, pirmasis mūsų planetoje sukūręs vandenilinę bombą akademikas A. Sacharovas. Labiausiai iš mūsų dvasininkų buvo grasinama, o vėliau ir susidorota su kun. Alfonsu Svarinsku, taip pat persekiota mūsų Bronius Laurinavičius, Algimantas Keina ir kiti Lietuvos Katalikų Bažnyčios teisių gynėjai. Mūsų dvasininkų dauguma stojo į antrą kovą su okupantais, apie jų balsus ir didvyrišką pasipriešinimą netrukus sužinojo visas civilizuotas pasaulis. O kunigas Bronius tapo šios žūtbūtinės kovos priešakyje. Jam rūpėjo ir jis tikėjo, kad Lietuvoje išauš naujas rytas.

Savo testamente, rašytame Adutiškyje 1981 m. birželio 4 d., artėjančio susidorojimo akivaizdoje velionis B. Laurinavičius pareiškė įsitikinimą: „Esu tikras, kad Lietuvos visuomenė atsisakys ateizmo, kuris veda ŽMONIJĄ PRIE VISUOTINIO KRACHO" (Šie žodžiai autoriaus išryškinti stambiu šriftu). Ir tai įvyko 1990 m. kovo 11d. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę. Pranašiški kunigo žodžiai išsipildė, tačiau jo tarp gyvųjų jau nebuvo: jis tapo eiline sovietinio teroro auka, kai 1981 m. lapkričio 24 d. vakarą apie 20 val. žuvo kagėbistų pastūmėtas po savivarčio ratais.

Taip jau susiklostė, kad aš beveik buvau šio kraupaus įvykio liudininku. Tą vakarą miesto centrinės muzikos mokyklos patalpose turėjo įvykti neeilinis susirinkimas: tėvų komitetas, kuriam aš vadovavau, turėjo spręsti klausimą apie šios mokyklos naujų rūmų statybą. Lemiamas žodis priklausė miesto vykdomojo komiteto pirmininkui A. Vileikiui, mokyklos direktoriui V. Kabeliui ir man bei rašytojui I. Merui, - mes vykdėme parengiamuosius darbus. Taip norėjome įamžinti tauraus patrioto, kompozitoriaus ir dirigento prof. Balio Dvariono atminimą. Einant iš namų į susirinkimą, šalia tuometinio kino teatro „Tėvynė" skvero atsivėrė sukrečiantis vaizdas. Aplink buvo kaip niekad tylu. Kur ne kur Žalgirio gatve praeinantys žmonės sulėtindavo žingsnius. Pravažiavus sunkvežimiui, staiga mano žvilgsnis nukrypo į sankryžos pusę. Ten ir pamačiau rūko ir dulksnos apgaubtą tik ką įvykusios tragedijos auką: kokių penkių metrų atstumu nuo sankryžos arti šaligatvio gulintį žmogų juodais rūbais. Iš tolo pamačiau nukritusią jo kepurę ir praplikusį viršugalvį. Šis reginys mane pribloškė. Daug kartų man, pačiam būnant fronte, Vorkutos konclageryje, nacių mirtininkų stovykloje, teko regėti mirtį, bet ši ypač smarkiai sukrėtė. Norėjau prieiti ir pamatyti be žado gulinčią auką. Bet išvydau skvero kampelyje, prie pat Žalgirio gatvės šaligatvio, gal per kokius 10-12 metrų nuo nelaimės stovinčią trijulę: du vidutinio amžiaus vyrus odinėmis striukėmis ir tarp jų ne pirmos jaunystės moterį.

- Kas čia atsitiko? - priėjęs paklausiau juos.

- My ne komentirujem (rus. mes nekomentuojame), - išgirdau vieno iš jų irzlų atsakymą.

Po tokios netikėtos reakcijos pasitraukiau į šalį. Stebino jų keistas abejingumas ir lyg koks pyktis. Vėliau ne kartą kilo mintis, ar tai nebuvo tie žmonės, kurie ir įvykdė šį nusikaltimą? Priėjęs arčiau ir labai susijaudinęs neišdrįsau pasidomėti žuvusiojo tapatybe. Ir į galvą neatėjo mintis, kad tai galėtų būti mūsų artimas draugas kunigas Bronius. Reikėjo skubėti į susirinkimą ir, perėjęs į kitą gatvės pusę, sėdau į troleibusą ir nuvažiavau. Sugrįžęs iš susirinkimo, bandžiau nusiraminti, tačiau matyta kraupi tragedija stovėjo akyse, o visą slėgė keistas nerimas. Po bemiegės nakties ankstyvą rytą nuskubėjęs į darbovietę sužinojau visą tiesą. Dar skaudžiau buvo, kad beveik mano akivaizdoje žuvo toks brangus draugas. Visa tai labai prislėgė mane ir mano brolį Motiejų.

Ši žinia greitai apskriejo visą Lietuvą. Nepaisant didelių valdžios trukdymų lapkričio 27 d., dalyvaujant daugeliui Vilniaus ir kitų vyskupijų kunigų bei vyskupams Julijonui Steponavičiui ir Vincentui Sladkevičiui, velionio kun. Broniaus palaikai buvo iškilmingai, bet laikinai palaidoti Adutiškio bažnyčios šventoriuje, o vėliau, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pagal jo testamente pareikštą valią buvo perlaidoti jo pastatytos Švenčionėlių bažnyčios šventoriuje.

Vilnius, 2002 m. vasario 27 d.

Marija Janavičiūtė-Mačėnienė
Neužmiršo gimtojo kaimo

Didžiausias tautos turtas - nepriklausomybė. Ant laisvės aukuro - daug žmonių gyvybių. Tarp jų ir kun. Broniaus Laurinavičiaus. Savo gimtinės - Gėliūnų kaimo kunigas niekad neužmiršo. Apsilankydavo kasmet. Visad skubėdavo, sakydamas, jog jo laukia dideli darbai. Ir tikrai daug padaryta velionio parapijose. Atvykęs į savo tėviškę, aplankydavo tėvelių kapus, savo geriausius bičiulius. Vaikus ir senus žmones vaišindavo saldumynais. Pasidomėdavo, už ko ištekėjusios jaunamartės. Pasitaikius progai, mane taip pat paklausė. Kai pasakiau išėjusi už lietuvio, apsidžiaugė, paplojo per petį ir pasakė, jog taip ir turi būti.

Kunigas B. Laurinavičius pasirūpino, kad mūsų kaimo kapinaitės būtų aptvertos: parūpino medžiagų, pasamdė iš kaimo meistrą Petrą Arlauską. Talkino ir kiti kaimo vyrai. Atvežė darbininkų net iš savo parapijos. Kad išardytų varnų lizdus, iškirto nuo senų kapų medžius. Ir iki šiolei kapinės tvarkingos.

Kai velionis kunigas apsilankydavo per laidotuves, ant gedulingų pietų stalo nebūdavo alkoholio. Mano tėveliams ir kitiems giesmininkams parūpindavo giesmynėlių, maldaknygių.

Apie 1953 metus mano tėvelį kunigas pasikvietė į Kalesninkų parapiją. Tėvelis labai didžiavosi šia kelione ir kunigo dovanotu tautišku kaklaraiščiu. Jis noriai puošdavosi juo per didžiąsias šventes. Tėvelis prieš mirtį mane paprašė, kad būtų palaidotas su šia tautiška juosta. Jo prašymą įvykdėme.

1998 m. Gervėčių bažnyčios šventoriuje pasodinome du ąžuoliukus. Jie skirti mūsų krašto šviesuoliams, žmonių užtarėjams, kovojusiems už tikėjimą ir tėvynę Lietuvą. Tai - vyskupui Julijonui Steponavičiui ir kunigui Broniui Laurinavičiui. Tegul užauga stiprūs, dideli ąžuolai, tokie, kaip šitie mūsų kunigai. Kaip dabar mums būtų reikalingi šie garbūs žmonės!

Gėliūnai, 1998 m.

Kazimieras Umbražiūnas
Pašauktas nuskriaustųjų remti

Šį simpatingą berniuką pirmą kartą pamačiau Vilniaus kunigų seminarijos fojė. Tiesa, jis jau buvo baigęs Vytauto Didžiojo gimnaziją, turėjo brandos atestatą ir atnešė pareiškimą, kuriame rašė norįs mokytis kunigu. Man jis savo malonia išvaizda ir žvaliu žvilgsniu padarė gerą įspūdį, ir aš vyliausi, kad kaip tik toks dvasininkas okupuotame Vilniaus krašte bus labai geras visuomenės veikėjas.

Deja, vėliau kilo Antrasis pasaulinis karas, bolševikai okupavo Lietuvą, mane nutrenkė per šešis kalėjimus į lagerius miško pjauti ir tik 1956-aisiais, po 16 metų represijų, grįžau, praradęs jaunystę ir sveikatą.

Ir kaip nudžiugau, kai po tiekos metų sutikau Vilniaus autobusų stotyje jau ne tą berniuką, o rimtą ir visų giriamą kunigą Bronių Laurinavičių. Po 16 metų jis mane, skurdžių, pažino, pasveikino. Mes pasibučiavome, jis mane pavadino Lietuvos kankiniu, auka už Tėvynės laisvę. Man buvo nesmagu, lyg nepelnytai mane taip aukštino: aš nieko gero Tėvynei nepadariau - pjoviau mišką dėdei Stalinui ir frontui, dirbau „škiperiu" upeivių laivyne, plukdžiau sielius Sibiro upėmis, sunkiu darbu turtinau „matušką Rosiją".

- Tamsta - tai kas kita, - kalbėjau kunigui. - Štai man žmonės pasakojo, jog pastatei bažnyčią Švenčionėliuose, globoji skriaudžiamus kolchoznikus, nebijai pats ir kitus skatini nepasiduoti ateistinei propagandai, gini gimtosios kalbos teises bažnyčiose ir įstaigose. Jums už tai garbė! Lenkiu prieš jus galvą!

- Stengiamės mes visi čia, pasilikę tėvų žemėje, išlikti ir katalikais, ir lietuviais, - atsakė jis. - Taip, užbaigiau statyti Švenčionėlių bažnyčią. Trumpam esu Vilniuje tais pačiais reikalais. Rytoj vyskupas Julijonas Steponavičius atvyks pašventinti bažnyčios. Aš Švenčionėliuose gyvenu klebonijoje. Prašau atsilankyti pas mane. Rytoj bus didelės iškilmės: viešės daug kunigų ir parapijiečių.

Tai buvo 1959 m. rugpjūčio 9 d. Oras toks, kokį žmonės vadina „auksiniu rudeniu": giedra, gražu, šilta. Tačiau mano širdis buvo pilna nerimo. Budeliai išleido iš Sibiro. Bet kas padės čia žengti pirmuosius žingsnius? Kas padės Vilniuje įsikurti?

Kunigas Laurinavičius buvo jautrios širdies žmogus. Matyt, jis irgi apie mane galvojo. Tuo metu aplink mane susirinko jau ir daugiau bičiulių, buvusių mokslo draugų. Buvęs „Vaidilos" teatro direktorius, meno saviveikos entuziastas Juozas Kanopka, žurnalistas Silvestras Urbonavičius, Juozas Maceika ir keli kiti. Seniai matėmės, taigi apsikabinę bučiavomės. Pasirodė teatro gerbiamas aktorius Vladas Jurkūnas. Per šį laikotarpį, kai aš pjoviau mišką dėdei Stalinui, jis pagarsėjo, išaugo. Kitados jis su manimi kartu mokėsi Švenčionių gimnazijoje, buvome geri draugai. Bet dabar šaltai ištiesė dešinę. Pasiilgęs norėjau ir su juo pasibučiuot. Tačiau atsitvėręs ranka, „ką tu, ką tu", nesileido. Greta stovintiems tapo nejauku... „Aš didelis, o tu, Kazimierai, mažas bėdžius".

- Matai, lygybė greitai užmindoma, - juokais kalbėjo žurnalistas Silvestras. Pamažu mano seni bičiuliai išsiskirstė savo reikalais. Mes, keleiviai, buvome uždaryti autobuse. Važiuojame. Kunigas Laurinavičius, pasikrapštęs užantyje, prisėda prie manęs ir slapta įteikia 100 rublių.

- Tai jums pradžiai gyvenimo Lietuvoje, - sako.

- Ačiū, nereikia, ačiū! - spontaniškai sakau, žinodamas, kad meluoju. Kaip čia nereikia? Aišku, reikia, bet mandagumas verčia.

- Imk, slėpk ir tylėk! - sako kunigas.

Dar kartą įsitikinau, kad šis kunigas yra pašauktas nuskriaustųjų guosti ir remti. Švenčionėliuose jis išlipo, o aš suteikiau didį džiaugsmą savo mamutei, nes šiandien ji nušluostė paskutines ašaras: aš - jos mylimas sūnus - grįžau. Ir globojau ją iki mirties.

Su kunigu Broniumi Laurinavičiumi prasidėjo mūsų bičiulystė. Jis silpniau už mane mokėjo rusų kalbą, ir aš jam, Helsinkio konferencijos nutarimų vykdymo stebėtojui, padėjau rengti dokumentus rusų kalba. Jis dažniausiai rašė lietuviškai, o aš verčiau.

Vilnius, 1995 m. gegužės 30 d.

Kun. Antanas Dilys
Lydi šviesus jo pavyzdys

Aš pirmą kartą su Broniumi Laurinavičiumi susitikau 1941 m. rugsėjo 1 d. Tada pasibeldžiau į Vilniaus kunigų seminariją, kuriai dar vadovavo lenkas. Tos tautybės buvo ir daugelis klierikų, tarp kurių tik du lietuviai: Bronius Laurinavičius ir Martynas Stonys. Įstojome mes - dar trys lietuviai: Algirdas Gutauskas, Vaclovas Šarka ir aš. Senbuviai mus sutiko ištiestomis rankomis: globojo, mums padėdavo savo patarimais ir netgi materialiai. Ypač stengėsi išlaikyti lietuvybės dvasią.

Vokiečiams uždarius tą seminariją, 1942 m. rudenį pradėjo veikti lietuvių kunigų seminarija, kurios steigimo iniciatorius buvo arkivyskupas Mečislovas Reinys. Seminarijai vadovavo tuo metu dar labai jaunas kun. Ladas Tulaba. Mūsų draugystė su klierikais Laurinavičiumi ir Stoniu tada sutvirtėjo. Tai pastebėjo ir seminarijos rektorius, kuris viešai mus išbarė, kad mes, seni vilniečiai, tik tarpusavyje draugaujame, o vengiame iš kitur atvykusių klierikų: pravardžiuojame juos „škotais", kaltiname karjerizmu, turtų, pinigų, malonumų pomėgiu, taip pat laisvesniu požiūriu į religiją, bažnyčią ir seminarijos režimą.

Nuo tų laikų praėjo apie 50 metų, todėl visko smulkiai prisiminti negaliu. Tačiau akyse stovi 1944 m. birželio pradžioje įvykusios puikios kunigo Laurinavičiaus primicijos Gervėčių bažnyčioje.

Žmonių buvo gausybė: pilna bažnyčia ir šventorius, nors netoli jau dundėjo artėjantis frontas. Pietūs parengti Gėliūnų kaime, kunigo tėviškėje. Jų metu nebuvo jokių svaigalų, bet visi svečiai buvo geros nuotaikos, linksmi, patenkinti.

Vėliau mūsų keliai išsiskyrė. Mane suėmė, išvežė į Karagandos, paskui į Vorkutos lagerius. Tuo metu suradau vieną vienintelį Draugą, rašytiną didžiąja raide - kunigą Bronių Laurinavičių. Jisai vienintelis iš kunigų pasirūpino, kad gaučiau maisto siuntinių. Savo parapijiečių vardu nuolat, kas mėnesį, siuntė produktų man ir kitiems kunigams.

Tuo tarpu artimiausieji draugai, mokyklos, seminarijos kurso bičiuliai, užimdami „šiltas vietas", nesiteikė netgi poros žodelių parašyti: bijojo, kad už tai nenukentėtų ir nepakliūtų ten, kur baltos meškos žiemoja, kur mes, kaliniai, juodą darbą dirbame. Tik vienas vienintelis kunigas Bronius Laurinavičius draugiškai rėmė kenčiančius lageryje. Jisai globojo ir mano seserį Oną, likusią Lietuvoje be tėvų ir be globėjų. Vėliau ji ištekėjo, tačiau ir toliau kunigo Laurinavičiaus buvo remiama patarimais, paguodos žodžiais ir netgi materialiai.

Kai aš grįžau iš lagerio, norėjau laisviau pagyventi, pasidžiaugti praėjusia jaunyste ir pradėjau pavojingą žaidimą su žemiškąja meile. Nors didelio pavojaus nebuvo, tačiau davatkėlės skelbė grėsmės signalus. Tuo pasinaudodama dvasinė vadovybė mane nubaudė. Kai kurie kunigai nusigręžė, o Laurinavičius tėviškai globojo, patarinėjo ir, netardamas nė vieno smerkiančio žodelio, ištiesė man savo ranką ir ištraukė iš tos pražūtingos bedugnės. Už tai esu jam labai dėkingas. Šį faktą esu paminėjęs ir mirusio kunigo Laurinavičiaus laidotuvių pamoksle, pasakytame Adutiškio bažnyčioje lenkų kalba.

Daug daug galima apie jį rašyti. Jis buvo didis žmogus, taurus ir principingas kunigas, nesileidęs į jokius kompromisus nei su komunistine, nei su Bažnyčios vadovybe, kuri kartais, derindamasi prie buvusios „tvarkos", kreivai žiūrėjo į jį.

Negalima nepaminėti ir to, ko joks kunigas neįstengė padaryti. Stalinizmo, stagnacijos metais jis užbaigė statyti Švenčionėlių bažnyčią, suspėjo ją pašventinti ir atidaryti. Visa tai nepavyko atlikti kunigui Poviloniui, stačiusiam Klaipėdos bažnyčią.

Švenčionėlių bažnyčia yra mano tėviškėje ir man teko lenkų kalba tarti paskutinį žodį paskutinį kartą per paskutines pamaldas senoje medinėje mažytėje bažnytėlėje. Kunigo Broniaus Laurinavičiaus pastangomis ir su jo pagalba Švenčionėlių kapinėse ant mano motinos Antaninos Dilienės kapo pastatytas paminklas.

Ir paskutinis atsisveikinimo žodis buvo skirtas, kai 1981 m. lapkričio 24-osios vakare, apie 20 val. jisai norėjo mane aplankyti Vilniuje (Trimitų g. 6). Manęs neradęs ir taręs šeimininkei: „Pasveikinkite nuo manęs kunigą Antaną", - jisai po 5 minučių žuvo Žalgirio gatvėje.

Šviesus jo gyvenimas, jo energija, jo tiesūs žodžiai, jo pavyzdys mane nuolat lydi ir, tikiuosi, lydės per visą mano likusią amžiaus dalį.

Vilnius, 1994 m. rugpjūčio 27 d.

Mons. Kazimieras Vasiliauskas
Ryškiausias iš regėtų švyturių

Pirmą kartą kunigą Bronių Laurinavičių sutikau 1942 m. spalio mėn. Vilniaus kunigų seminarijoje. Mat tais metais buvo atidaryta Vilniuje kunigų seminarija lietuvių dėstoma kalba. Į ją arkivyskupas Mečislovas Reinys pakvietė mus - Kauno ir Telšių seminarijose studijuojančius klierikus. Mūsų buvo nedaug - tik apie penkiasdešimt. Neturėjome kambarėlių, todėl mokėmės tose pačiose „aulose", kur vyko paskaitos. Miegodavome irgi visi kartu Šv. Teresės bažnyčios Švč. Marijos koplyčioje. Gyvenimas buvo gana varganas, bet vyravo idealistinės nuotaikos: norėjome kuo nuoširdžiau patarnauti Dievui ir Tėvynei, dirbdami kunigo darbą Vilniaus arkivyskupijoje. Pradžioje buvo šiokių tokių nesklandumų tarp klierikų iš Vilniaus krašto ir atvykusių iš didžiosios Lietuvos, bet vėliau gana draugiškai visi susigyvenome. Klierikas Bronius Laurinavičius buvo labai darbštus, pamaldus ir disciplinuotas auklėtinis, draugiškas, visad tauriai džiaugsmingas. Jis buvo vyresnis už mus, jau atitarnavęs lenkų kariuomenėje, karštas Vilnijos krašto patriotas. Iš pokalbių su juo buvo galima suprasti, kad jis labai rimtai ruošiasi būsimam pastoracijos darbui.

Ne kartą teko artimiau su kunigu Broniumi bendrauti ir kunigaujant, kai jis klebonavo Ceikiniuose (1946-1948 m.), o aš vikaravau Švenčionyse. Švenčių, atlaidų metu pasitaikydavo drauge dirbti įvairiose Švenčionių dekanato bažnyčiose. Nuo pat pirmųjų pastoracijos metų jis buvo ypač aktyvus kovotojas už blaivybę, sumaniai dirbo su vaikučiais, jaunimu, buvo paliegusiųjų, nelaimingųjų draugas. Esu jam dėkingas, kad nuolatos kviesdavo mane ir į savo parapijos atlaidus, rekolekcijas. Paprastai visuomet prašydavo ir pamokslą pasakyti. Iš pat pirmųjų savo klebonavimo metų pasižymėjo ir kaip gabus bažnyčios šeimininkas: vis ką nors remontuodavo, statydavo.

1948 m., jau man būnant Vilniuje ir dirbant notaru Vilniaus kurijoje, vyskupijos administratorius kun. Edmundas Ba-sys užklausė, kaip aš manau, ar galėtų kunigas Bronislovas dirbti parapijos klebonu Kalesninkuose, kur parapija dvikalbė ir reikėtų atlikti didelius remontus (bažnyčioje nebuvo altorių, tinkamų suolų, nė grindų). Man pritarus, administratorius paprašė jį kuo skubiausiai iškviesti į kuriją. Aš nustebau, kai, pasiūlius tapti Kalesninkų parapijos klebonu, jis atsisakė, o administratorius priėmė jo atsisakymą. Kai paklausiau, kodėl atsisakė, kunigas Bronislovas man taip paaiškino: „Kai mane siunčia į tokią garbingą parapiją ir dar atsiklausia, - aš negaliu sutikti, nes jaučiuosi nevertas tokio atsakingo posto, bet jeigu gaučiau administratoriaus oficialų paskyrimą, tai su dėkingumu ir džiaugsmu paklausyčiau". Kai apie tai paaiškinau administratoriui, gavau iš karto nurodymą - parašyti paskyrimą kunigui Bronislovui į Kalesninkų parapijos administratoriaus pareigas.

Dar iki savo arešto esu ne kartą aplankęs kunigą Bronislovą Kalesninkuose ir mačiau, kokį rūpestingą ir uolų ganytoją turi parapija. Tada Lietuvoje buvo dramatiška padėtis. Kaip tik tais ir kitais metais vyko didieji trėmimai, buvo dažni areštai, suaktyvėjusi partizanų kova, žmonių varymas į kolchozus. Kiek reikėjo išminties, tvirtumo ir drąsos tokios sudėtingos kovos frontuose! Kunigas gebėjo tada daug ką įspėti, daug kam patarti, padėti. Ypač jis rėmė kalinius, tremtinius ir jų šeimas. Nebuvo nė vieno Vilniaus arkivyskupijos kunigo, kuriam kunigas Laurinavičius nebūtų padėjęs. Man gi ir -mano tėveliams tremtiniams per visus aštuonerius metus teko džiaugtis jo nuolatine globa.

Grįžęs pirmą kartą (1956 m.) iš kalėjimo ir atvykęs į Kalesninkus, nebeatpažinau bažnyčios: buvo suremontuota ir išpuošta. Kaip nepaprastai džiaugėsi kiekvieno tremtinio sugrįžimu iš nelaisvės kraštų ir visas džiaugsmu švytėdamas nuolatos kartojo: „Viešpatie, Viešpatie, Viešpatie, kaip gerai, kad jūs sugrįžote".

1956 m. kunigas Bronislovas skiriamas į Švenčionėlius parapijos klebonu ir įpareigojamas baigti dar prieš karą pradėtą statyti bažnyčią. Kiek čia jo prakaito išlieta, kiek nemigo naktų ir ilgų darbo valandų toms statyboms atiduota, kiek aukų reikėjo po skatikėlį surinkti, kiek juridiškų gudrybių teko turėti, kad tą milžinišką darbą iki galo atliktų ir į kalėjimą nepapultų! O jis vis sakydavo: koks geras jam Dievas, nes tik su Jo pagalba taip sėkmingai tą milžinišką darbą atlikęs.

Bet netrukus jis vėl „nusidėjėlis" valdžios akyse: per daug aktyvus, per daug vaikelių prie altoriaus, vis kažkokius raštus rašo, vis valdžios ne visada paklauso. Keliamas į Adutiškį... Kiek žinau, jam buvo labai sunku išvykti iš Švenčionėlių. Juk tiek čia daug padaryta, tokia brangi jo paties, vargo kūdikio, šventovė. Jis labai mylėjo ir parapijiečius, o ne mažiau ir jie jį.

Gražiai pasidarbavo kunigas Laurinavičius ir Adutiškyje. Sugebėjo jis ir šią šventovę atnaujinti, restauruoti. Džiaugėsi, kad padidėjo šventovės lankomumas, kad didelis būrys vaikučių glaudžiasi prie altoriaus. Visose parapijose savo ganomuosius vedė blaivybės ir doros keliu. Mačiau ne kartą, kaip jis prireikus su visa pranašų rūstybe moka apibarti nedorėlius ir apgavikus. Kai vienas parapijietis, suklastotą dokumentą pristatęs, paėmė antrą kartą santuokos sakramentą, kunigas liudytojų akivaizdoje taip apgaviką išbarė, kad, Dievo rūstybės bijodamas, nusidėjėlis netrukus savo šeimos reikalus sutvarkė pagal Bažnyčios nuostatus. Žinau ir tokį faktą iš Kalesninkų parapijos, kai jis vieno kaimo mergaitėms bažnyčioje liepė kryžium gulėti per sumą už tai, kad jos visą vakarą šoko, kai jų pasilinksminimo draugas, kitų sumuštas, kraujo klane gulėjo negyvas.

Stebino kunigo Bronislovo drąsa ir tvirtumas kovoje dėl tiesos, doros ir tikėjimo laisvės. Stebėjomės jo gebėjimais juridiškai kovoti ir ginti tikėjimo bei tikinčiųjų teises. Kai kunigui Karoliui Garuckui mirus, su Helsinkio grupės žmonių teisėms ginti komiteto nariu E. Finkelšteinu atvykau pas Bronislovą Laurinavičių kviesti jo būti komiteto nariu, jis mielai sutiko ir drąsiai vykdė įvairias užduotis.

Esu dėkingas kunigui Bronislovui, kad jis, atvykęs į Vilnių, paprastai ir mane visuomet aplankydavo ir labai nuoširdžiai pasipasakodavo apie ateities kovos planus. Buvo atvykęs ir tą paskutinį lemtingą vakarą. Deja, tą dieną aš buvau išvažiavęs į Panevėžį. Išeidamas jis žadėjo už valandos dar kartą užsukti. Vietoj jo vakare atėjo skaudi žinia: tą vakarą užgeso vienas ryškiausių mano jaunystėje ir gyvenime regėtų švyturių.

Vilnius, 1997 m. rugsėjo 6 d.

Švenčionyse, Ceikiniuose, Kalesninkuose

Bronius Karklelis
Visus užjautė

Gyvenau Vaiškūnų kaime. Mano sūnus Jonukas mokėsi Švenčionių gimnazijoje. Vaikščioti į Švenčionis buvo toli, todėl jį priėmė ten gyventi Julius Sinius, mano žmonos pusbrolis. Tuo laiku jis vargonininkavo Švenčionių bažnyčioje, kurioje vikaru dirbo kunigas Bronislovas Laurinavičius. Kunigas dažnai ateidavo pas vargonininką. Jis labai pamilo Jonuką, kuris jam patarnaudavo Mišioms. Sakydavo: „Mokykis, vaikeli, ir aš tau padėsiu". Ir aš pas Sinių susipažinau su kunigu Laurinavičiumi. Mes susidraugavome. Jis mane vadino Broniuku - mes buvome bendravardžiai. Teko man kalėdoti su juo kaimuose. Kaimo žmonės laukdami ant stalo padėdavo pinigų, vilnų, linų, siūlydavo grūdų, bet kunigas atsisakydavo imti. Jei kuris nors šeimininkas prašydavo būtinai paimti dovanas, paimdavo ir atiduodavo vargingesniems. Jis visus užjautė, norėdavo kiekvienam padėti, sau nieko nepasilikdavo.

Nežinau, ar ilgai jis buvo Švenčionyse. Julių Sinių su šeima išvežė į Sibirą 1948 m., o mane taip pat su šeima - 1951 m. Sugrįžau 1958 m.

Sugrįžęs iš Sibiro su kunigu Laurinavičiumi susitikau Švenčionėliuose. Negaliu apsakyti, kaip jis džiaugėsi. Apkabino jis mane: „Broniuk, - sakė, - seniai matytas. Kaip sekasi? Kur gyveni? Gal galėčiau kuo padėti?" Aš atsakiau, kad Sibire neprapuoliau, tai tėviškėje kaip nors išgyvensiu. Pasakiau, kad Černiauskienė, gyvenanti Sodų gatvėje, leido savo bute lovą pasistatyti. Vėliau ketinu nuosavą namuką susiręsti. Kunigas paklausė, ar turiu medžiagų. Man atsakius, kad šiek tiek turiu, jis pasiūlė padėti, nes turįs paskyrą medienai. Aš labai padėkojau už gerumą ir pasakiau, jog nenoriu - bažnyčia reikalingesnė negu namas: namą pasistatysiu pamažu.

Prisiminęs kunigą Laurinavičių, tiesiog stebiesi jo gerumu.

Švenčionėliai, 1996 m. sausis

Valė Valėnaitė
Meile traukė visus

Prisimenu kunigą Laurinavičių iš tų laikų, kai jis dirbo Ceikiniuose (1946-1948 m.). Jis buvo paprastas, malonus, nuoširdus, labai geras. Ypač mylėjo vaikus ir jaunimą. Iš jo elgesio ir žodžių tarsi spinduliavo šventumas: nuoširdi Dievo ir žmonių meilė. Jis buvo uolus blaivybės apaštalas: visus ragindavo tvirtai laikytis savo pažiūrų, dorai gyventi, mylėti Dievą, neskriausti artimo, kitus užjausti, padėti. Jaunimą pats mokė giedoti. Tėvišku žvilgsniu pastebėdavo kiekvieno džiaugsmą ir skausmą. Klaidą, silpnybę nurodydavo taktiškai, jautriai, tačiau su nuodėme kovojo griežtai, be kompromisų. Bažnyčiai buvo įsigyta vėliava su tautiniais simboliais, nauji tautiniai drabužiai, kurių tais laikais kitos parapijos neturėjo. Aš tada buvau dar maža. Atsimenu, vaikai, jaunimas ateidavo su vainikais ant kaklo. Po pamaldų jis mus vaišindavo skaniais lašinukais.

Nors ir trumpai pas mus kunigavo kunigas Laurinavičius, mano atmintyje išliko gero, linksmo, nuoširdaus, kartu principingo kunigo paveikslas.

Valėnų k., Ceikinių parapija,

1997 m. birželio 13 d.

Cecilija Poškienė
Negalėjome atsidžiaugti lietuviškomis pamaldomis

Kunigas Laurinavičius atvyko į apleistą ir sulenkintą Kalesninkų parapiją. Lietuviai čia neturėjo šv. Mišių ir būdavo ujami. Lenkai neleisdavo melstis lietuviškai: netgi maldaknyges traukdavo iš rankų. Mūsų vargšai tėvai veltui kovojo dėl vietos bažnyčioje: iki karo Vilniaus vyskupas buvo lenkas ir ne girdėti nenorėjo lietuvių skundų bei prašymų. (Kaip ir lenkų švietimo ministerija dėl lietuvių mokyklų Vilniaus krašte.)

1940 m., kai buvo grąžintas Lietuvai Vilnius, mums, Vilniaus krašto lietuviams, įsižiebė viltis. Niekada nepamiršome to džiaugsmo, kai su gėlėmis ir jaudulio ašaromis laukėme Lietuvos kariuomenės, žygiuojančios į Vilnių. Dar prabėgo keletas metų, o mes vis neturėjome savo bažnyčioje lietuviškų pamaldų: klebonas buvo lenkas ir nepaisė mūsų norų. Parapijiečiai rašydavo prašymus į Vilniaus kuriją. Pagaliau gavome kunigą lietuvį Bronių Laurinavičių, kurį labai mylėjome ir gerbėme.

Jis greitai subūrė Kalesninkų jaunimą lietuviškai giedoti ir ėmė laikyti lietuviškas pamaldas. Žmonės į jas plūste plūdo. Negalėjome atsidžiaugti. Mūsų tėvai iš džiaugsmo verkė, nes buvo nustoję vilties.

Kalesninkų bažnyčia buvo apleista. Atvažiavęs kunigas Laurinavičius tuoj ėmėsi ją remontuoti. Kvietėsi menininkus. Žmonės, kiek galėdami, aukojo. Bažnyčia buvo atnaujinta taip, kad aplink nebuvo gražesnės. Taigi Kalesninkų parapija gavo nepaprastai energingą, jautrų žmonių rūpesčiams kunigą, kuris pakėlė parapiją - tiek lietuvius, tiek lenkus.

Prisimenu, paprašė surinkti tamsaus pluošto linų. Juos paskui nuvežė audėjoms. Šios išaudė labai gražią lininę vėliavą. Subūrė procesiją. Sukvietęs vaikučius pamokydavo, kaip reikia barstyti gėles. Taip mes, lietuviai, turėdami užtarėją, įsitvirtinome savo bažnyčioje. Lenkai nustojo mus skriausti. Kunigas ir su jais mokėjo gražiai sugyventi. Visi matė, kad klebonas norėjo visiems tik gero, troško, kad parapijoje klestėtų meilė, santarvė ir dora.

Prisimenu, kaime būdavo įprasta per laidotuves duoti degtinės. Kunigas griežtai uždraudė išgertuves, sakydamas, kad nelaidos mirusiojo tos šeimos, kuri rengs išgertuves. Taip tą bjaurų įprotį išnaikino ir iki šiol niekas neduoda degtinės per laidotuves. Klebonas sakydavo, kad per degtinę visoks blogis ateina. Propagavo blaivias vestuves, dovanodavo gražių šventų paveikslų. Jaunuosius pagirdavo per pamokslą už blaivumą.

Buvo jautrus kitų skausmui ir nelaimėms. Mirus mano broliui, mamelė labai verkė. Kunigas, atvažiavęs pas ligonį, užeidavo ir pas motiną: ramindavo, sakydavo: „Neverk, geriau pasimelsk ir prisimink Švenčiausiosios Mergelės skausmą". Ramindavo lietuvius ir lenkus: ką tik ištikdavo neganda. Labai užjautė senelius. Domėdavosi, ar vaikai jų neskriaudžia. Jeigu šie pasiskųsdavo, tai kalbėdavosi su vaikais. Kaltuosius ir per pamokslą pabardavo, o šito žmonės labai bijodavo, todėl privalėdavo tėvus žiūrėti.

Kunigas globojo našlaičius. Kaime buvo mirusi jauna mama, palikusi penkiametę dukrelę. Tėvas vedė kitą. Klebonas nuvažiuodavo pas juos ir teiraudavosi, ar neskriaudžiama našlaitėlė. Visada rūpinosi ligoniais bei silpnesniaisiais savo parapijiečiais.

Prisimenu dienas, kai kunigas turėjo išvažiuoti į Švenčionėlius. Visi teigė neturėsiantys tokio klebono, kuris taip kiekvienu rūpintųsi. Ir šiandien su meile ir pagarba prisimenamas kunigas Laurinavičius.

Kai sužinojome, kad žiauriai susidorota su tokiu kilniu, tiesą visad sakančiu mūsų mylimu klebonu, labai gedėjome. Mes tikime, kad ir pas Aukščiausiąjį jis yra mūsų užtarėjas.

Kamorūnai, 1998 m. rugsėjo 8 d.

Julė Kučinskaitė-Sukackienė
Šviesus atminimas neišblės

Atvykus 1948 m. gerbiamam kunigui Laurinavičiui į Kalesninkus, aš tą sekmadienį buvau bažnyčioje. Kunigas iš sakyklos sakė, kad lenkai parapijiečiai jį žadėję pasitikti akmenimis, bet jis iš čia savo noru neišvyks: ne savo noru atvyko, ne savo noru ir išvyks - kur Motina Bažnyčia siunčia, ten ir važiuoja.

Anksčiau čia dirbusį lenką kunigą Voronovičių lietuviai prašė, kad nors vienos pamaldos būtų laikomos lietuviškai, bet jis to nepaisė. Atsikėlus kunigui Laurinavičiui, iš karto buvo įvestos lietuviškos pamaldos. Dėl to lenkai buvo labai nepatenkinti, bet, kiek patriukšmavę, aprimo. Taigi prie naujojo kunigo pamaldos vyko visiems sava kalba, nebuvo niekam skriaudos. Nuo pirmųjų dienų kunigo Laurinavičiaus dėka Kalesninkų bažnyčia niekada nebuvo tuščia, nors ir nebuvo jauki - ji dar buvo neįrengta.

Kunigas Laurinavičius sudėjo naujas grindis, padirbdino suolus, įrengė tris labai gražius altorius, Kryžiaus kelio stotis, sutvarkė vargonus. Mačiau, kaip remonto metu pats su darbininkais plušėdavo. Suorganizavo labai gražias procesijas, kuriose dalyvaudavo daug jaunimo ir vaikučių. Gražų įrengdavo Betliejuką. Stengėsi viską atnaujinti. Šventoriuje pastatė didelį paminklą: prieš didžiąsias duris ištiestomis rankomis stovintis Kristus - tartum laukia ateinančių žmonių. Pradėjo tverti šventorių, tačiau nespėjo baigti. Kunigas Laurinavičius puošė ne tik mūrinę bažnyčią, bet rūpinosi ir gyvąja: stengėsi, kad būtų geras choras, prie altoriaus - daug vaikų. Patraukdavo pilną bažnyčią žmonių, nes mokėjo kiekvienam rasti žodį, buvo nuoširdus, geras. Dviračiu važiuodavo pas ligonius, senukus.

Vieną kartą sakė ėjęs žiemos metu užpustytu vieškeliu 8 kilometrus į Dainavos kaimą (dar tais laikais niekas kelių nevalydavo), nes norėjęs pažiūrėti, kaip žmonėms sunku į bažnyčią ateiti. Kunigas patiko visiems parapijiečiams. Man jis sakė esąs pasižadėjęs padėti apleistoms bažnyčioms ir tai darąs. Labai buvo nusiteikęs prieš degtinę: prašė negerti, ypač per laidotuves. Tuokdavo ir krikštydavo reikalaudamas šia proga linksmintis be degtinės. Paturio kaime (šalia Kalesninkų) vyko Zosės Maškevič vestuvės be degtinės, vėliau ir sūnaus krikštynos taip pat be alkoholio. Kunigas su jais gražiai bendravo, pas juos paviešėdavo. Specialiai bažnyčioje buvo pastatyta dėžutė, į kurią reikėjo įmesti pasižadėjimą nebegerti. Buvo patenkinti kunigu ir lietuviai, ir lenkai.

Viską sutvarkęs, 1956 m. kun. B. Laurinavičius iš Kalesninkų išsikėlė į Švenčionėlius. Labai gailėjome, kad neturėsime tokio gero, darbštaus ir sąžiningo kunigo. Jį parapijiečiai - ir lenkai, ir lietuviai - lankydavo Švenčionėliuose. Labai gailėjome, sužinoję, kad kunigas nuo piktų rankų žuvo po mašinos ratais. Šviesus jo atminimas neišblės niekada.

1997 m. lapkričio 12 d.

Švenčionėliuose

Apolonija Duksienė
Taurus kovotojas už Bažnyčią ir Tėvynę

1945-1967 m. aš mokytojavau Švenčionėlių vidurinėje mokykloje. Švenčionėliai yra jaunas miestas, tik 1995 m. atšventęs 130 metų jubiliejų. Pirmoji maža medinė bažnytėlė buvo pastatyta kunigo Jono Burbos rūpesčiu 1905 m. Ji buvo labai jauki, šviesi, parapijiečių gausiai lankoma. Pamaldos vykdavo lietuvių ir lenkų kalbomis. Ypač daug žmonių susirinkdavo per Šv. Edvardo atlaidus spalio 13 d., nes bažnytėlė buvo jo vardu.

Kai atvykau dirbti į Švenčionėlių progimnaziją, dar mokytojams nebuvo draudžiama lankyti bažnyčios, todėl mes ją ir lankėme. Tačiau 1948 m. rajono laikraštyje „Už tėvynę" buvo paskelbtas Br. Petkelio straipsnis „Užmestas politinis-idėjinis auklėjimas". Jame buvo iškoneveikti mokytojai, kaip „religinių prietarų gerbėjai", esą „mokykloje jaučiamas surūgusios klerikalizmo aplinkos tvaikas". Rašinys baigiamas raginimu nesitaikstyti su jaunosios kartos sąmonės žalojimu. Po šios publikacijos buvo griežtai uždraustas bažnyčios lankymas, o mokyklos direktorius Juozas Duksa atleistas iš pareigų.

Švenčionėliuose tada kunigavo N. Budzilas. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo pradėta statyti mūrinė bažnyčia. Bet per karus ir okupacijas darbai nutrūko, ir ant statinio viršaus jau augo nemaži beržai.

Kunigas Budzila apie 1954 m. pradėjo rinkti aukas bažnyčios statybai. Žmonės noriai aukojo pinigus, o kunigas kiekvieną sekmadienį per pamokslą paskelbdavo aukotojo pavardę ir sumą (paaukojau ir aš savo motinos A. Valiuvienės vardu - 400 rb.). Bet pasklido kalbos, kad šis kunigas nepajėgs bažnyčios pastatyti, todėl bus atkeltas jaunas ir energingas dvasininkas inžinierius, turintis šios veiklos patirtį. Iš tikrųjų 1956 m.

Švenčionėlių parapijai ir naujos šventyklos statybai ėmė vadovauti kunigas B. Laurinavičius.

Užvirė darbas. Bažnyčios statybos leidimui gauti buvo nueiti kryžiaus keliai nuo Švenčionėlių-Vilniaus iki Maskvos. Per didelius vargus leidimas buvo gautas, bet vietinė valdžia trukdė - nedavė medžiagų, transporto, darbininkų. Tačiau kunigo tas nepalaužė: jis rasdavo įvairiausių būdų įveikti kliūtis. Organizuodavo talkas. Talkino visi, kas tik galėjo. (Mano mokinė O. Jurėnaitė net vyrą susirado šių talkų metu.) Būdavo, pamaldos baigiasi, o kunigas sako: „Vyručiai, yra atvežta lentų - reikia jas paimti", arba: „Atėjo vagonai su plytomis ir cementu, reikia skubiai viską iškrauti". Močiutėms sakydavo: „Einate į bažnytėlę, neškite po akmenėlį". Ir nešė senutės. Mano mama, grįžusi iš bažnyčios, džiaugdavosi nunešusi ir bumbtelėjusi į krūvą.

Pats kunigas tada, maža sakyti, kad daug dirbo - jis plušėjo titaniškai: rūpinosi medžiagomis, transportu, darbininkais, menininkais, talkomis. Po visą Lietuvą rinko aukas, nes viena parapija nebūtų pajėgusi pastatyti tokios didingos bažnyčios. Pati matydavau, kaip, vilkėdamas sutana, moterišku dviračiu iš sandėlių vežioja cemento maišus. (Tai gal vienintelis kunigas, kuris nuožmaus ateizmo metais viešai dėvėjo sutaną.) Tik per begalinį kunigo Laurinavičiaus pasišventimą gebėjome rasti bendraminčių, patarėjų ir užtarėjų. Pagaliau iškilo gražios išorės ir vidaus Švenčionėlių bažnyčia.

Nors vyko statybos, kunigas neužmiršo ir žmonių dvasios reikalų: subūrė balsingą chorą, atrado nemažą pulkelį berniukų patarnautojų, taip pat mokinių, dalyvaujančių procesijose. Bažnyčioje įvedė naujovių. Pavyzdžiui, prieš pat pakylėjimą subėgdavo iš visos bažnyčios kampelių maži vaikeliai, suklaupdavo prie altoriaus, sudėdavo rankeles maldai ir pakylėjimo metu skaidriais balseliais tardavo: „Jėzau, aš tave myliu". Paskiau vėl grįždavo pas savo mamas.

Nuo tada ir užvirė kova tarp bažnyčios ir mokyklos. Prasidėjo skundai, mokinių terorizavimas, net teismai. Ypač valdžia puolė, kai buvo pastatyta graži klebonija. Skundais, šmeižtais ir teismais kunigui buvo atsilyginta už didžius statinius,

kurie ir šiandien puošia miestą: kunigas buvo iškeltas į Adutiškį. Galima įsivaizduoti, kaip jis visa tai išgyveno! Atsisveikinimo sekmadienį visa bažnyčia verkė. Įteikta kunigui gausybė gėlių,-tačiau pro didžiąsias duris žmonių mylimas kunigas išėjo puokštes palikęs prie altoriaus.

Prisimenu, kartą su partorgu Kabušu ėjome rinkti paskolos. Užėjus pas kleboną, partorgas klausia: „Kiek turi dūšių?" O kunigas atsako: „Ir jūs turite dūšią, gyvenate mano parapijoje, bet kas iš to? Tokių dūšių daugybė. Todėl kiek jų turiu, nežinau". Kunigui buvo paskirta maksimalaus dydžio paskola valstybei.

1961-aisiais vasarą važiavome iš Molėtų į Švenčionėlius. Autobuse sėdėjo pagyvenęs, inteligentiškas vyriškis rudu kostiumu ir balta skrybėle. Labanoro stotelėje jis ir mes išlipome - nuėjome apžiūrėti Labanoro bažnyčios. Šventoriuje susipažinę, sužinojome, kad šis žmogus yra kunigas Kazlas, dirbantis Leningrade, vienintelėje mieste išlikusioje katalikų bažnyčioje. Tuomet jis atostogavo savo tėviškėje Alantoje ir atvyko į Švenčionis aplankyti savo mokslo draugo kunigo Vaičiūno. Kai pasakėme, kad gyvename Švenčionėliuose, jis pareiškė norą pamatyti naująją bažnyčią: jis teigė taip pat prisidėjęs prie šios bažnyčios statybos - paaukojęs 4 tūkstančius rublių. Užėjome į kleboniją, bet kunigas Laurinavičius buvo išvykęs. Tada jo tėvelis atrakino bažnyčios duris ir įleido mus į vidų. Kunigas Kazlas apsidairęs pasakė: „Tai katedra".

1964 m. mirė mano motina. Vakare aš slapčia nuėjau į kleboniją paprašyti atlaikyti šv. Mišias, nes laidojome tėviškėje. Klebonas kartu su manimi atėjo į mūsų namus (velionė dar nebuvo pašarvota), atsiklaupė, susitelkęs pasimeldė, pareiškė užuojautą. Rytojaus dieną bažnyčios patarnautojas atnešė užuojautos laišką, kuriame aprašyta motinos meilė ir skaudūs išgyvenimai jos netekus. Kunigas rašė, kad kiekvieną laisvą minutę prisimenąs ir pasimeldžiąs už mirusiąją. Mes visi - brolis ir seserys - kunigo Laurinavičiaus dvasingumo, jautrumo tebesame sujaudinti iki šių dienų.

Jau gyvendama Vilniuje, 1969 m. aplankiau buvusį kleboną Adutiškyje. Kaip jis džiaugėsi, kad buvę parapijiečiai jo neužmiršta! Vėliau kunigas aplankė mane Vilniuje. Papasakojo apie Baltarusijos lietuvių gyvenimą, jų kovą su lenkinimu, apie mokymosi metus Vilniuje. Kasmet gaudavau šv. Kalėdų ir Velykų proga sveikinimus. Juose ant balto popieriaus lapo mašinėle užrašydavo: „Telaimina Kūdikėlis Jėzus Jūsų šeimynėlę, tenekrenta ant Jūsų takelių net ir silpniausias nemalonumų šešėlis". Visus tuos sveikinimus saugau kaip didžiausią relikviją.

Kalbėdama 1995 m. Švenčionėlių 130 metų jubiliejaus minėjime, siūliau už didelius nuopelnus Bažnyčiai ir Tautai vieną gatvę Švenčionėliuose pavadinti kun. Broniaus Laurinavičiaus vardu. Didžiulė dalyvių salė, miesto ir rajono valdžia vieningai tam pritarė. (Įdomu, ar bus vykdoma. )

Kaip gaila, kad kunigas nesulaukė Lietuvos nepriklausomybės, dėl kurios laisvės kovodamas žuvo...

Vilnius, 1997 m. spalio 20 d.

Romualdas Rimašius
Nuėjo kryžiaus kelią

Su kunigu Broniumi Laurinavičiumi susipažinau dar prieš statant Švenčionėlių bažnyčią. O statybos metu kasdien bendravau, nes dirbau nuolatiniu darbininku. Išliko atmintyje jo darbštumas, taupumas, pasiaukojimas, nuolankumas ir visos kitos puikios savybės, kurių tiek daug aš per savo gyvenimą bemaž nesu pastebėjęs turint nė vieną kitą žmogų, netgi kunigą. Pastačius bažnyčią, liko statybinių medžiagų, iš kurių mūsų darbštusis klebonas ryžosi statyti parapijos namus. Kadangi sovietmečiu statybos dokumentų bažnyčios komiteto vardu nebuvo galima forminti, tai tuos namus leido statyti tik klebono vardu. Kai buvo pastatyta klebonija, kunigas parašė testamentą, kuriame pažadėjo namą, kurį jis pastatė, po mirties palikti parapijai. Tačiau vietinė valdžia testamento nepripažino ir namelį atėmė, pareikšdama, kad jis reikalingas mokyklos bendrabučiui. Čia ir prasidėjo klebono kryžiaus keliai. Su visais prašymais atsimušdavo kaip kakta į sieną. Klebonui niekur neleido aiškintis, todėl, jo pamokyti, mes, parapijiečiai, vykome į Maskvą.

Važiavom dviese su bažnyčios komiteto nare Gene Mun-celevičiūte. Maskvoje mums pasakė pripažįstantys neteisybę, bet liepė viską išsiaiškinti su vietine valdžia. Paskui klebonas parašė prašymą komiteto vardu. Antrą kartą į Maskvą važiavau vienas. Mano nuvežtą prašymą priėmė ir padėjo į stalčių. Atsakymas buvo toks pat: kreiptis į vietinę valdžią. Trečią kartą važiavome su klebonu. Jis prisistatė esąs bažnyčios komiteto pirmininkas. Bet ir tai nepadėjo: liepė tartis su vietine valdžia.

O vietos valdžiai nepatiko, kad prie altoriaus daug patarnaujančių vaikų. Nepatiko ir statybos. Todėl reikalavo kleboną iš Švenčionėlių iškeldinti. Mes, parapijiečiai, prašėme kleboną pasilikti, nors ir atimtų kunigo pažymėjimą: pasižadėjome jį išlaikyti. Tačiau jis atsakė: „Mano mieli švenčionėliškiai, aš žinau, kad su jumis neprapulsiu. Bet aš gimiau ne tik Švenčionėliams. Prieš akis dar tiek darbų".

Kai mes nuvažiavome į Vilnių pas religijų reikalų įgaliotinį J. Rugienį, paklausėme, kodėl nuolat kaltinamas mūsų klebonas: juk niekur nėra parašyta, jog negalima vaikams būti prie altoriaus. Įgaliotinis atsakė: „Mes duosim jums kunigą, kuris žinos visus įstatymus, o šis - geras statybininkas, tegul tvarko bažnyčią Adutiškyje".

Nuvažiavęs į Adutiškį, kunigas Laurinavičius ir ten tuojau pradėjo bažnyčios remontą. Mane kviesdavo į talką: aš ir ten dirbdavau. Po vienų atlaidų klebonas man pasiguodė, jog buvo iškviestas į rajoną ir apibartas, kad atlaiduose dalyvavo ne tie kunigai, kuriems valdžia duoda leidimą; kituose atlaiduose galėsią dalyvauti tik tie kunigai, kuriems bus leista.

Kunigas labai nemėgdavo netvarkos ir girtuoklystės. Atsimenu, kartą pasikvietė mane važiuoti drauge su juo į laidotuves. Ten kiekvienas kaimas turėjo savo kapinaites. Duobę radom jau iškastą, bet taip netvarkingai, kad su karstu nė iš vienos pusės nebuvo galima prieiti. Šalia stovėjo keli apygirčiai vyrai ir, matydami klebono nepasitenkinimą, ėmė aiškintis kitaip negalėję iškasti. O klebonas ir sako: „Stikliuką laikyti mokat, o duobės iškasti nemokat".

Adutiškyje klebono gyvenimas buvo nepavydėtinas - vargino nuolatiniai tardymai, kratos, persekiojimas. Jis man pasakojo, kad net Adutiškio geležinkelio stotelės kasininkė sakė buvusi įpareigota registruoti, kur jis važiuojąs.

Pagaliau priešai atliko savo juodą darbą: kunigas neaiškiomis aplinkybėmis žuvo. O kai reikėjo palaidoti, valdžia mirusiojo bijojo labiau nei gyvo: nenuostabu, kad rajono valdininkai nedavė leidimo laidoti Švenčionėliuose. Netgi tuometinis Švenčionių dekanas Albertas Ulickas varinėjo žmones, kai jie teiravosi, ką reikėtų daryti, kad būtų leista palaidoti ten, kur velionis pageidavo. Nemažai buvo tokių, kurie norėjo pakenkti kunigui Laurinavičiui. Gal jam pavydėjo neišsenkamos energijos, gebėjimo bendrauti?

Švenčionėliai, 1995 m. gruodis

Janina Gudelienė
Tarnavo žmonėms

Išvažiavus iš Švenčionėlių kunigui N. Budzilui, buvo žadama skirti kunigą inžinierių statybininką. Visi nekantriai laukėme, ką gausim. Iš Ceikinių parapijiečių jau buvom girdėję daug gražių žodžių apie gerą, dorą kunigą Bronių Laurinavičių.

Taigi - pirmasis sekmadienis Švenčionėliuose. Pirmas pamokslas: blaivybė, dora, skaistybė ir panieka degtindariams, svaigalų platintojams, girtuokliams. Netrukus žmonės ėmė suprasti, ką reiškia tikras kunigas, padedantis parapijiečiams pakilti iš kvaišalų liūno. Žinoma, visa tai reikalavo daug jėgų: kiekvieną sekmadienį ir per laidotuves kartoti tą patį - blaivybė, blaivybė... Ir vis dėlto tie praminti švaresni takeliai liko gražūs, švarūs, už ką mes ir šiandien esam kunigui dėkingi.

Kaip visada, mirus žmogui, kreipiamės į kunigą dėl šv. Mišių. Mirus tėveliui, užėjau pas kleboną. Anksčiau buvo įprasta aukoti 10 rb, tačiau dabar jokiu būdu kunigo neįtikinau, kad čia mano auka ir aš tiek skiriu. Po pusės metų aš siūliau jau 5 rb, bet man grąžino 3 rb. Taigi pasižymėjo nuostabiu pasišventimu tarnauti žmogui be atlygio.

Prasidėjo bažnyčios statyba. Kiekvienai gatvei buvo paskirta diena talkinti. Kunigas kasdien bėgiodavo prie kiekvieno talkininko ir vaišindavo kuo turėdavo, nors pats dažnai likdavo be pietų. Man reikėdavo talkinti pirmadieniais. Aš nueidavau su ketverių metų sūneliu. Niekada nepamiršiu, kaip jis kartą nusivedė sūnelį už rankytės, įteikė krepšį su keptais obuoliais ir liepė visus pavaišinti.

Nuostabą kėlė nepaprastas rūpinimasis seneliais. Visų Šventųjų dieną ir per Grabnyčias pardavinėdavom žvakes, kad šiek tiek lėšų parinktume bažnyčios statybai. Kunigas dažnai prieidavo ir prašydavo, kad mes būtume atidžios seneliams: gal jie nori žvakių ir neturi pinigų, tai reikia jiems duoti veltui. Taip mes dažnai ir padarydavom.

Mūsų bažnyčioje buvo viskas apiplyšę - ir kamžos, ir vėliavos, - o jo troškimas buvo pagal galimybes sutvarkyti procesininkų aprangą ir pasiūti nors porą naujų vėliavų. Šis darbas buvo patikėtas man. Nebuvau didelė specialistė, todėl dažnai tekdavo užeiti pas kleboną pasitarti, kaip ir ką daryti. Vieną kartą teko su O. Laurinčiukiene užeiti pasikonsultuoti dėl spalvų derinimo. Jis jau buvo išvarytas iš klebonijos ir gyveno sename namuke. Kaimynas jam buvo atnešęs dovanų - du riestainius (gal atvežtus iš Vilniaus). Tuos riestainius jis brukte įbruko mums.

Mūsų berniukai patarnaudavo šv. Mišiose. Užtat prasidėjo kaltinimai, skundai. Mokykloje vaikams liepė raštiškai parašyti, kad kunigas duoda pinigų, perka saldainius ir pan. Mes, mamos, matydamos neteisingus kaltinimus, nuvažiavome į Švietimo ministeriją: norėjom paaiškinti, kad kunigas čia niekuo dėtas: už savo vaikus atsakome mes. Deja, mažai mums leido kalbėti ir dar perskaitė skundą, kad, girdi, kunigas neduoda gyventi visiems rajono žmonėms.

Su tokia niūria nuotaika grįžusios iš Vilniaus, žinoma, viską papasakojom klebonui. O šis sako: „Tai ko čia liūdit?

Aukštyn galvas! Neįdomu būtų gyventi, jei visi girtų. O vaikučių nuo altoriaus aš nevarysiu, nes Kristus yra pasakęs: „Leiskit mažutėliams ateiti pas mane". Kunigo žvalumas ir drąsa visada atgaivindavo mus.

Labai norėjo turėti bažnytinį chorą, pats rūpinosi ir giesmininkų reikalais: jeigu pasitaikydavo, kad kuris nors ilgesnį laiką praleisdavo repeticijas (o jos prieš bažnyčios pašventinimą būdavo kasdien), tuojau bėgdavo pas tą į namus ir klausdavo: kas įkišo lazdą į ratus?

Savimi nesirūpino; rūpinosi tik kitais. Sveikinamas vardadienį, dovanų nepriimdavo. O jei ką įsiūlydavom, atnešdavo į bažnyčią. Choristas Bernardas Gerojimas pastebėjo, kad labai prasta klebono lova - metalinė ir sukrypusi. Viena proga pa-dovanojom lovą, kurios jau į bažnyčią nebeišnešė. Tai buvo vienintelė dovana, kurios nepriimti negalėjo, nes buvo pastatyta jam nesant.

Po kaltinimų ir persekiojimų mūsų klebonas buvo ištremtas į Adutiškį. Paskutinį vakarą prieš išvažiuodamas paprašė mus, choristus, padėti surišti knygas. Mes nuėjom penkios. Kol jas tvarkėm, atėjo ir 24 valanda. Tačiau namo jis dar nebuvo grįžęs. Būgštavome: ar tokią vėlyvą naktį jo kas neužpuolė. Nutarėm palaukti. Jis grįžo tik pirmą valandą nakties - bet linksmas. Sakė, atsisveikino su visais Švenčionėlių seneliais. (Ir tikrai, paskui, grįžusi namo, savo devyniasdešimt penkerių motiną radau patenkintą ir apdovanotą.) Parėjus šeimininkui, pradėjom klausti, gal reikia drabužius paruošti kelionei. Matėme, kad jis neturi jokios spintos. O visas savo ir tėvų santaupas, skirtas tėvų laidotuvėms, buvo sudėjęs į mūsų bažnyčios statybą. Kur mes, nuvežę į Adutiškį, padėsim jo drabužius? Čia į pagalbą atėjo mūsų choristai -amžino atminimo Gerojimas ir kiti. Kitą dieną buvo nupirkta spinta ir pirm jo nuvežta į Adutiškį. Mes tik taip gebėjom padėkoti klebonui už milžinišką jo darbą... Tiesa, dar patiesėm kilimėlį ant grindų prisiminimui nuo Švenčionėlių tikinčiųjų.

Nors išvargęs, bet nepalūžęs klebonas neišleido mūsų be pietų: paprašė pasilikti dar bent pusę valandos. Po pietų sugiedojom „Marija, Marija" ir pro ašaras maldavom Dievo Motiną užstoti prieš Aukščiausią „tą žmogų menkiausią".

Dirbdamas Adutiškyje ir turėdamas aibę darbų (juk visi žino, kiek jo ir ten nuveikta), rūpinosi ir Švenčionėliais. Sakydavo, kad nepadarė pas mus vieno svarbiausio darbo - neįrengė bažnyčioje šildymo, nors jau viskas buvo paruošta. Tai padaryti jis paprašė dabartinį mūsų kleboną Kazimierą Gailių. Be to, dar klebonas labai prašė languose įstatyti vitražus.

Klebonas labai mylėjo vaikučius. Būdamas Adutiškyje, vis kviesdavosi berniukus šv. Mišioms patarnauti. Po Škaplierinės atlaidų, kuriuose ir mes buvome, palikom savo „atžalas" pas jį paviešėti. Kai po savaitės vaikai grįžo namo, pasiteiravom, kaip jie praleido laiką. Pasakojo išėję tikrą gailestingumo mokyklą: kai kleboną veždavo pas ligonį, ir jie kartu važiuodavo. Lankydavo senelius ir paliegėlius, jiems duodavo kunigo nupirktų dovanų, o nepakrikštytiems mažyliams pabūdavo krikštatėviais.

Klebonas labai pasiilgdavo tų senelių, kurie talkino statant bažnyčią: kada tik būdavo Švenčionėliuose, visada pas juos užsukdavo. Jei atrodydavo, kad senelis kito aplankymo nesulauks, mus prašydavo, kad apie mirtį jam praneštume, o jei nebus galimybės, kad nupirktume vainiką ir su jo užrašu nuneštume, - jis atsilyginsiąs. Taip mes ir darydavom, o nunešti vainiką paduodavom jo mylimiems berniukams. Kai mirė mano mamytė, nustebau: viena dvasininko bičiulė atnešė daugybę žydinčių gėlių. Tai buvo prieš šv. Kalėdas, kai klebonas jau buvo nužudytas. Paaiškėjo, jog seniai jis buvo palikęs panašiems atvejams pinigų. Mano motiną jis laikė bažnyčios geradare. Taigi nė vienas nors menkiausiai talkinęs neliko užmirštas.

Dabar dažnai bažnyčios priekyje būna tuščia - nė vieno vaikelio nei motinos. O anksčiau klebonas tiesiog prašydavo motinas, kad leistų vaikus prie altoriaus...

Birželio mėnesį, kada būdavo šventinami žolynai ir laiminamos šeimos, jeigu ne mamos, tai nors močiutės atnešdavo mažylius į bažnyčią palaiminimui. Manau, kiekvienas numano, kaip tie vaikai elgdavosi pirmą kartą bažnyčioje: klykdavo ir bėgiodavo, bet klebonui tai būdavo laimės diena.

- Dažnai daug kas klausia, kur yra dangus? - kartą sakė per pamokslą. - Šiandien aš atsakyčiau: Švenčionėlių bažnyčioj dangus, - čia tiek daug angelų ir taip gražiai gieda.

Žmonės neretai tvirtina, kad nieko nepadarysi ir nieko negausi be puslitrio. Bet mūsų klebonas gebėdavo viską padaryti ir gauti be to. Tais laikais netrūko nei revizorių, nei komisijų, ypač pas jį: visiems rūpėjo ką nors „iškapstyti". Atsimenu, klebonas, nuvažiavęs į Adutiškį, kurį laiką neturėjo šeimininkės. O darbų prisirinkdavo. Vieną kartą pasikvietė mus iš Švenčionėlių. Mes nuvažiavome dviese. Mums bedirbant, atvažiavo komisija kažko tikrinti bažnyčioje, nes tuo metu ten vyko remontas. Kaip ir visada, klebonas pakvietė tikrintojus užeiti į kambarį. Matyt, jie žinojo, kad šis kunigas yra blaivininkas. Tačiau vienas iš trijų sako: „Davaite zaidiom, možet ugostit konjakom" (užeikime, gal pavaišins konjaku), o kunigas Laurinavičius jam ir sako: „Konjak pustj koni pjut" (tegul konjaką arkliai geria), o aš jus pavaišinsiu kavute". Gal šie žodžiai buvo ir ne pirmą kartą pavartoti, bet aš juos pirmą kartą išgirdau ir man labai patiko. Iš tikrųjų tai labai gražus ginklas ginantis nuo akiplėšų.

Tai tokie mano prisiminimai apie šviesos žiburį kunigą Laurinavičių. Teduoda Jam Viešpats amžiną atilsį, o mums, lietuviams, daugiau tokių dvasininkų.

Švenčionėliai

Leonas Tamulis (Liaudies menininkas)
Rūpinosi bažnyčia

Susipažinau su kunigu Bronium Laurinavičium, kai buvau pakviestas parengti baigtai statyti Švenčionėlių bažnyčiai vidaus dekoravimo pavyzdžius. Jis buvo iš tų tobulų kunigų, kurie sąžiningai atlikdavo savo pareigas, tarnavo Dievui, Lietuvai tėvynei ir žmonėms, rūpinosi Bažnyčia. Nebuvo nė vienos dienos, kad, nors ir sirgdamas, nebūtų aukojęs šv. Mišių.

Kai senąją bažnytėlę išardė, klebonas turėjo aiškintis, kodėl tai atliko be valdžios leidimo.

- Bažnytėlė buvo griūvanti: vaikai laipiojo, galėjo įvykti nelaimė, todėl liepiau ją išardyti, - teisinosi klebonas.

- Žiūrėk, kad nedingtų mediena, - įspėjo valdininkai. Valstybinė priėmimo komisija patikrino medžiagoms gauti leidimus ir mokėjimo kvitus. Viską rado sutvarkyta: bažnyčia buvo priimta ir leista ja naudotis.

Kai Klaipėdos pastatytą bažnyčią sovietinė valdžia atėmė, o kleboną ir vikarą nuteisė kalėti, teko aiškintis ir mūsų klebonui. Atvykusi komisija vėl pareikalavo medžiagoms pirkti dokumentų bei kvitų. Klebonas pasakė, kad po valstybinės priėmimo komisijos susirinkęs bažnyčios komitetas patikrino visus dokumentus ir, neturėdamas, kur saugoti, nutarė sudeginti. Medžiagoms leidimai gauti iš kurijos, todėl siūlė ten ir kreiptis. (Tuo laiku bažnyčios remontams medžiagų fondai buvo skiriami kurijoms, o šios skirstė bažnyčioms.) Taip ir nepavyko atimti Švenčionėlių bažnyčios.

Tuo metu parapijos neturėjo teisės statyti klebonijų; klebonas tik savo vardu galėjo statytis gyvenamąjį namą. Pastatęs jį ir persikėlęs gyventi, sulaukė vėl priekabingos komisijos. Klebonas jai paaiškino, jog liko statybinių medžiagų, kurias bažnyčios komitetas jam padovanojo už sunkų statybos darbą; dar davę ir tėveliai. Vis dėlto sovietiniai pareigūnai atėmė namą ir kleboną iškeldino į dviejų mažų kambarėlių butą.

Bažnyčia jau buvo išdekoruota, o paveikslai tik užsakyti. Kai jie buvo baigti ir pritvirtinti prie sienos, atėję valdininkai klausinėjo, kas tapė paveikslus. Klebonas jiems atsakė:

- Atėjo aukštas barzdotas, rusiškai kalbantis vyriškis ir paklausė, ar nereikia bažnyčiai paveikslų. Sutarėm, kad už trijų mėnesių atveš. Avanso neprašė, kai atvežė, tada sumokėjom.

Man teko matyti: statydamasis namą, klebonas savo dviračiu po vieną maišelį cemento atsiveždavo iš parduotuvės. Kunigas Laurinavičius nenorėjo iš Švenčionėlių išsikelti ir parapijiečiai nenorėjo jo išleisti, bet sovietinė valdžia to nepaisė. Švenčionėliškiai į Adutiškį jo daiktus pervežė ir sutvarkė. Klebono šeimininkė buvo pamaldi, sąžininga senyva moteris, bet kulinarijos neišmanė, todėl kai prireikdavo per atlaidus svečiams ar choristams surengti vaišes, Švenčionėlių parapijos moterys nuvažiuodavo į Adutiškį ir paruošdavo.

Kartą teko išgirsti atėjusių iš finansų skyriaus darbuotojų ir klebono pokalbį. Jos reikalavo, kad klebonas mokėtų didesnį pajamų mokestį. Klebonas atsakė:

- Moku, kiek man priklauso už atlaikytas Mišias. Kitas paslaugas (vestuves, krikštus ir laidotuves) aš atlieku veltui. Kas nori ir turi galimybę - yra bažnyčioje dėžutė aukoms, ten ir įdeda. Tais pinigais bažnyčios komitetas atsilygina savo tarnautojams, finansuoja bažnyčios remontą. Prašome įsitikinti: kai norėsite ištekėti, savo vaikus krikštyti, senelius palaidoti -visas apeigas atliksiu be užmokesčio.

Patikrinusios, kiek suaukota už Mišias, paklausė:

- Kaip jūs galite gyventi iš tokios mažos sumos?

- Šeriu paršiuką, sodinu bulvių, daržovių, maisto užtenka.

Dar kiek pakamantinėjusios, moterys išėjo.

Bėda buvo su Adutiškio bažnyčios grindimis, nes jose įsimetė grybas: vietomis atsiknojusios lentos įlūždavo, galėjo žmonės susižeisti. Klebonas prašė remontui leidimo, bet negavo. Netekęs vilties, ėmėsi pats remontuoti. Netrukus prisistatė valdžios vyrai. Reikalavo darbams leidimo, dokumentų, iš kur gauta mediena. Klebonas pasakė, jog kilo grėsmė žmonėms susižeisti, todėl paprašius pamokslo metu, patys parapijiečiai lentų padovanojo: juk reikėję pakeisti grybo suėstas grindis.

- Kokie parapijiečiai atvežė? Sakyk pavardes, - neatstojo valdininkai.

- Aš pavardžių neklausiau ir neregistravau - kas kiek turėjo, tiek ir atvežė, - atsakė klebonas.

Labai reikėjo bažnyčią apšildyti, nes žmonės žiemą šaldavo, bet leidimo valdžia nedavė. Įrengus šildymą be leidimo, netrukus užgriuvo komisija.

- Leidimo prašiau, bet negavau, - sakė klebonas. - Įrangą pirkau nurašytą. Suremontavau: trūkstamoms medžiagoms turiu kvitus. Priešgaisrinė komisija patikrino įrengtą šildymą ir davė leidimą juo naudotis.

Taigi daug rūpesčių turėjo klebonas ne tik kol sutvarkė bažnyčią, bet ir vėliau. Buvo iškviestas aiškintis, kodėl mokiniai mokomi giedoti bažnyčios chore.

- Mūsų bažnyčioje gieda seni žmonės ir jų kasmet mažėja.

Turiu ruošti naują pamainą. Juk ir tarybų valdžia iš pionierių ir komjaunuolių rengia komunistų kadrus, - atsikirto klebonas. Prie didžiojo altoriaus vaikams buvo padarytos mažos kėdutės, ant kurių tėvai sodindavo savo atžalas. Visi buvo patenkinti.

Bažnyčioje tapydamas paveikslus, užsirakindavau. Kartą išgirdau durų bildesį. Pažvelgęs pamačiau kleboną ir du vyriškius. Svečiai apžiūrėjo vidaus dekoravimą ir ruošėsi išeiti. Klebonas rusiškai pakvietė mane pietauti. Aš irgi atsakiau rusiškai. Neišdavė, kad dirba lietuvis. Pietų metu paklausiau, kas tie žmonės? Atsakė, kad iš Kultūros ministerijos.

Paskutinį kartą klebono balsą girdėjau, kai, važiuodamas į Kauną atsiimti nežinia kaip dingusį pasą, jis paskambino telefonu. Kitą dieną iš jo giminių sužinojau, kad Vilniuje tragiškai žuvo.

1997 m.

Ona Čiučiuraitė-Šiaudinienė
Rėmė, ragino nepalūžti

Mes su kunigu Laurinavičium visada palaikėme gerus santykius. Atsimenu, kai mus vežė į Sibirą, jo motina stovėjo prie vartų ir verkė, o mes nežinojom, nei kur mus veža, nei kas mūsų laukia. Kai patekom į Sibirą, susirašinėjom laiškais. Kunigas mus rėmė, ragino nepalūžti, būti ištikimiems savo tėvynei Lietuvai, neužmiršti Dievo. Nuolat linkėjo, kad jaunųjų gyvenimo takai būtų nukloti rožėmis ir lelijomis, kad mus visur lydėtų Marija. Visą laiką siuntė kalėdaičių, kuriuos mes visi dalijomės. Kartu su mumis buvo kunigas Jonas Fabijans-kas iš Kauno. Jis jaunuosius sutuokdavo. Buvo dar vienas kunigas iš Šiaulių, kuris tuokdavo, vaikus krikštydavo. O kunigas Laurinavičius vis mums rašė, sveikino įvairiomis progomis, padėjo ir kitiems Sibire vargstantiems lietuviams.

Sibiro neužmiršiu niekada: toje šaltoje žemėje liko mamytė ir dukrytė. Skausmas neapsakomas, ašarų ir liūdesio negaliu aprašyti. Praslinko tie metai tarsi klaikus sapnas. Sugrįžom tėviškėn, o čia visur tuščia: nei sienų, nei medžių - tik vėjas švilpia. Gyvenk, kaip nori...

Grįžusi iš Sibiro, pirmą kartą su kunigu Laurinavičium susitikau Paringio bažnyčioj. Pasikalbėjom. Buvo ne tik džiaugsmo, bet ir ašarų. Vėliau tėvas su kunigu susitikdavo ir Švenčionėliuose, ir Adutiškyje. Paskui... kunigas Laurinavičius žuvo, mano tėvas mirė. Užgeso Lietuvos šviesulys.

Ignalina, 1995 m. gruodis

Jadvyga Liongina Tumulavičienė
Kiekvieną padrąsindavo

Ryškiausias mano prisiminimas - kelionė į Maskvą prašyti leidimo bažnyčios statybai. Su kunigu Bronium Laurinavičiumi važiavome dar keturiese - Petkūnas, Mackevičius, Martinkėnienė ir aš. Nebijojom važiuoti: jis kiekvieną padrąsindavo. Vežėme dviejuose lapuose surašytą prašymą su mūsų, tikinčiųjų, parašais.

Ne taip paprasta buvo Maskvoje patekti pas reikalingą valdininką: iš vienos vietos ėjom į kitą, iš ten dar toliau ir dar kitur, kol galų gale vienoj įstaigoj sutiko priimti mūsų dokumentą. Prašymą įdėjome į voką, užrašėme nurodytą adresą rusiškai ir, telefonu pasikalbėję su dar vienu valdininku, palikome. Atsakymo liepė laukti raštu.

Kunigas kaip šventoji dvasia vedžiojo mus, patarinėjo, kur eiti, ką sakyti, nes pats neturėjo teisės nei rašyti, nei pasirašyti. Visa tai buvo patikėta man.

Po savaitės, o gal dviejų gavome atsakymą. Apsidžiaugėme, lyg mums saulė nušvito: gavome leidimą statyti bažnyčią! Kunigas buvo didžiausias darbų organizatorius. Visos medžiagos - plytos, metalas, cementas - jo rūpesčiu gauta ir suvežta. Darniai ir draugiškai dirbo visi žmonės: žinojome, kad atliekame labai svarbų, visiems reikalingą darbą.

Kunigas Laurinavičius mums pasakojo, kaip jis ėjo per pelkes kažkur prie Maskvos, ieškodamas spalvoto stiklo bažnyčios langams. Autobusai tais keliais nekursuodavo. Tad jis ėjo kaip ubagas, nešdamas ant pečių porą palčių lašinių. Jos buvo skirtos dovanai, nes alkoholio niekam neduodavo ir nieko juo nevaišindavo.

Kunigas Laurinavičius buvo drąsus ir tvirtas žmogus. Jis negailėjo savęs, dirbo, viską skirdamas Dievo garbei, Tėvynei ir žmonių gerovei.

Švenčionėliai, 1995 m. gruodis


Monika Markūnienė

Tėvas ir ganytojas

Turėjau keturis vaikus: dvi dukteris ir du sūnus. Sūnūs patarnaudavo kunigo Laurinavičiaus aukojamoms šv. Mišioms, o dukrelės barstydavo gėles. Vaikams tai patiko ir man buvo ramu, kad jie nelieka gatvėje, kai esu bažnyčioje. Kunigą nuolat šaukinėdavo vykdomojo komiteto pirmininkas, reikalaudamas varyti vaikus nuo altoriaus, neleisti jų į bažnyčią. Dvasininkas atsakydavo:

- Ne kunigas aš būčiau, jei varyčiau. Mano pareiga -kviesti.

Kunigo nepalaužę, valdininkai puldavo tėvus. Aš dirbau Švenčionėlių vidurinėje mokykloje valytoja. Vieną kartą mane pakvietė direktorius ir sako:

- Markūniene, tau bus blogai, nes leidi savo vaikams tarnauti bažnyčioje. Gal Laurinavičius jiems moka pinigus?

Atsakiau, jog džiaugiuosi, kad mano vaikai neina po tiltu plėšti žmonių, o eina bažnyčion. O mokesčius jiems užmokės Dievas. Ačiū Dievui, visi baigė aukštuosius mokslus ir dabar nesibaido bažnyčios. Dėkinga esu ir kunigui, kad mokėjo įžiebti dorumo, meilės artimui kibirkštėlę.

Kitą kartą direktorius įteikė man raštelį ir liepė nueiti į miesto vykdomąjį komitetą pas pirmininką. Kai įėjau į kabinetą, pirmininkas iškart pakilo iš kėdės ir pakeltu balsu paklausė, ko čia atėjau. Pasakiau esanti pakviesta. Tada liepė paaiškinti apie ryšius su kunigu Laurinavičiumi.

- Ne tik tavo vaikai patarnauja Mišioms, - sakė jis, - bet ir tu pati mokai vaikus bažnyčioje poterių.

Aš tikrai, kunigo paprašyta, ruošiau vaikus Pirmajai komunijai. Ežerinis grasino: man būsią atimtos motinystės teisės. Atsakiau, jog užtektinai teisių prisirinks iš tų, kurių vaikai vagiliauja.

Kunigas Laurinavičius už tai, kad kelias laidas vaikų paruošiau Pirmajai komunijai, atnešė man Marijos statulėlę. Ji iki šiol man primena kilnų dvasininką ir jo vargus. Kai tapo plačiau žinoma, kad mokau vaikus, kunigas mane įspėjo; tada rinkdavomės ne bažnyčioje ir ne mano namuose, o pamiškėje, pievutėje. Dievas mus saugojo.

Kunigas, nepaisydamas draudimų, į šv. Mišias atėjusias motinas su mažais vaikučiais kviesdavo arčiau altoriaus. Per pakylėjimą vaikučiai subėgdavo iš visų kampelių ir suklaupę choru ištardavo: „Jėzau, aš tave myliu". Tas ir patraukdavo mažylius: jie jausdavosi atlieką pareigą. Vėliau, dirbant kitam kunigui, ši graži tradicija tapo užmiršta: liepta visiems žmonėms sakyti: „Jėzau, aš tave myliu". Vieną vienintelį kartą kunigas Laurinavičius buvo pas mus atvažiavęs į atlaidus. Išgirdęs mus taip tariant, per pamokslą jis pasakė:

- Švenčionėliškiai pasielgė tarsi suaugusieji, atėmę kūdikio žinduką ir įsidėję į savo burną. Žinokit, kas tinka vaikui, netinka senam.

Nebijojo šis kunigas padrąsinti ir vaikų:

- Vaikai, nebijokite, nuoširdžiai melskitės, jūsų Dievas neapleis.

Jis labai gailėdavo vargšų, ligotų. Dažnai lankydavo, šelpdavo senutę Padlipskienę, kuri gulėjo ligos patale; Kazelę, kuri buvo silpnaprotė, neturėjo šeimos nė giminių.

Jeigu būčiau rašytoja, apie šviesųjį kunigą parašyčiau knygą. Jis buvo tikras mūsų tėvas ir ganytojas.

Švenčionėliai, 1995 m. gruodis

Regina Uzielienė
Mokėjo bendrauti

Grįžusi iš ligoninės, sirgdama ir gulėdama lovoje, dažnai pro langą žvelgdavau į mūsų Švenčionėlių puošmeną - bažnyčią, kurią mums, parapijiečiams, padovanojo kunigas Bronius Laurinavičius. Grožėdamasi šiuo pastatu, prisimenu didžiosios asmenybės pastangas, triūsą žmonių labui.

Kunigas buvo be galo nuoširdus, labai greit susidraugaudavo su parapijiečiais. Pradėjęs bažnyčios statybą, pakvietė daug gabių meistrų, su kuriais, vertindamas jų nuoširdų darbą, gražiai sutardavo. Mūsų šeimai su kunigu teko artimai bendrauti. Mano vyras buvo šaltkalvis, turėjo keleto vyrų brigadą, kuri atliko geležies darbus. Tai K. Maciulevičius, N. Uziela, St. Sur-gutas. Dieną jie dirbdavo garvežių depe, o po darbo, kartais iki antros valandos nakties, - bažnyčioje. Gyvenome prie bažnyčios. Pas mus kunigas dažnai užbėgdavo pasitarti dėl įvairių darbų. Mėgdavo ir pajuokauti. Kartą manęs paklausė, kuriam šventajam ar šventajai aš meldžiuosi, kad tokį gabų vyrą gavau ir tokiu gražiu vardu: Viktoras - lotyniškai reiškia nugalėtojas. Pastebėdavo, jei mano vyro nebūdavo bažnyčioje. Nors ir nuvargęs, po pamaldų užbėgdavo pažiūrėti, ar neserga.

Labai visi gailėjo, kai kunigas valdžios buvo perkeltas į Adutiškį. Tačiau, atvažiavęs su reikalais į Švenčionėlius, nors minutei užbėgdavo ir pas mus. Nusiimdamas skrybėlę, sveikindamasis juokaudavo, kad „būnant Vatikane, būtų nuodėmė neužeiti pas popiežių".

Kunigui Laurinavičiui esu išaudusi ne vieną kaklaraištį, stulą, nes jis labai mėgo rankų darbus. Kai svečiuodamasis kuris kunigas pagirdavo rankdarbį, tai jam ir padovanodavo, o man duodavo naują užsakymą:

- Reginute, - sakydavo, - išausk. Audinio jau neturiu, padovanojau.

Tokį aš prisimenu mūsų kleboną Bronių Laurinavičių.

Švenčionėliai

Kleofa Černiauskienė
Geras, dosnus

Nuo pat pirmųjų susitikimų su juo dienų aš patyriau kunigo Laurinavičiaus gerumą, paprastumą ir švelnumą. Likau aš našlė su mažyte dukryte. Dažnai aukodavau šv. Mišioms už mirusį vyrą. Kunigas, tai matydamas, ne kartą sakydavo:

- Moteriške, labai gera prisiminti mirusįjį, bet ar tu turi su vaikeliu ką valgyti?

Aš atsakydavau, kad turiu, ir kartais pravirkdavau, nes iš tikrųjų mažai ką turėjau. Jis atiduodavo mergytei mano pinigus ir sakydavo, kad šv. Mišios bus atlaikytos. Mano dukrytę jis sušelpė ne kartą, sakydamas:

- Vaikeli, neprapulsi, tik mylėk Dievulį ir mamytę.

Kunigas buvo neišdidus, paprastas žmogus. Atsimenu, kartą

stovėjau stotelėje, laukdama autobuso. Staiga sustojo lengvoji mašina. Pasirodo, ja važiavo kunigas Laurinavičius. Jis pakvietė mane sėsti ir važiuoti kartu.

Dabar mano dukra suaugusi, pati motina, bet jos atminty liko gyvas gerojo kunigo paveikslas. Augindama savo dukrytę, ji daug pasakoja jai apie kunigą Laurinavičių. Visai nemačiusi ir nepažinojusi šio žmogaus, mergytė taip jį pamilo, kad, nesukalbėjusi „Sveika, Marija" ir nepadėjusi gėlytės, nepraeina pro jo kapą.

Kunigas Laurinavičius buvo iš tų žmonių, kurie nekrauna sau turtų, bet padeda vargšams.

Kaip aš apsidžiaugiau, kai mano kaimynė, kuriai kartą traukiniu važiavęs kunigas Laurinavičius padovanojo maldaknygę, tokią pat maldaknygę perdavė ir man! Aš ją iki mirties laikysiu brangiausia dovana.

Švenčionėliai, 1996 m. sausis

Bronislovas Urbonavičius
Aukojosi visų labui

Vieną kartą važiavau Švenčionėliuose Pašto gatve. Žiūriu: kunigas Laurinavičius dviračiu veža kažką sunkaus. Privažiavęs sustojau ir paklausiau, ką taip sunkiai veža. Jis atsakė, kad cementą. Pasirodo, bažnyčios statybai gautas 4 tonas cemento pasiryžęs suvežti dviračiu. Tiesa, tikėjosi, kad vakare, kai grįš žmonės iš darbo, gal kas nors padės, o dabar vežąs vienas. Po darbo paprašiau viršininką mašinos savo reikalams ir, nors ir buvo vėlus vakaras, visą cementą suvežiau.

Kunigas Laurinavičius aukojosi kitų labui, savęs negailėjo. Mes, nors ir labai norėjome padėti, bet bijojome viršininkų ko nors prašyti bažnyčios statybai: buvome įsitikinę, jog mūsų prašymo vis vien nepatenkins.

Švenčionėliai, 1995 m. lapkritis

Janina Jakubėnienė
Mano rublio neimdavo

Susipažinau su kunigu Laurinavičiumi tada, kai jis mūsų miestelyje, Švenčionėliuose, ėmė statyti bažnyčią. Aš pinigais prisidėti prie statybos negalėjau, bet rankomis kiek galėdama padėdavau.

Ir su vyru mane kunigas Laurinavičius sutuokė be jokių mokesčių. Apskritai iš daugelio žmonių nei už laidotuves, nei už krikštus ar sutuoktuves pinigų neimdavo. Aš gyvenau vargingai ir labai jaučiau gerojo kunigo paramą. Pas jį pirmąją išpažintį atliko trys mano vaikai. Kai bažnyčioje rinkdavo aukas, aš aukodavau, tačiau kunigas ne tik rublio neimdavo, bet dar pridėdavo ir savo pinigėlių.

Giedojau chore. Prisimenu, kartą buvo surengta tokia loterija: ten buvo visokiausių skarelių, auskarų ir vienas stiklainiukas medaus. Reikėjo traukti burtus. Išsitraukiau tą stiklainiuką medaus. Čia kunigas tuoj pakomentavo:

- Matot, kokia moteris: ji netraukia niekučių. Nuostabus žmogus buvo mūsų kunigėlis. Pats labai kukliai maitinosi, o kitus gausiai rėmė.

Ne tik aš, bet visi mūsų miestelio žmonės ir šiandien su ašaromis prisimename šį garbingą ir šviesų žmogų.

Švenčionėliai, 1996 m. sausis

Albina Urbonavičienė
„Bažnyčią lankyti - tai ne patvoriauti"

Esu labai dėkinga kunigui Bronislovui Laurinavičiui: jis mums padėjo išauklėti vaikus. Auginome dvi dukreles. Būdami tikintys, ir vaikus auklėjome katalikiškai: kiekvieną šventadienį juos vesdavomės į bažnyčią. Mergaitės mokykloje labai gerai mokėsi, buvo pavyzdingos. Tačiau mus pradėjo persekioti: kvietė į mokyklą, įspėjo, kad neleistumėm jų bažnyčion. Mes nepaklusom. Tada mums grasino: esą tikėdami religiniais prietarais vaikai nieko nepasieks, nebaigs aukštųjų mokslų. O kunigas Laurinavičius mus drąsino:

- Bažnyčią lankyti - tai ne patvoriauti. Tėveliai, drąsiai veskite vaikus prie Dievulio, nesislėpdami.

Ir Dievas tikrai padėjo: vaikai baigė aukštuosius mokslus, pasiekė, ko norėjo. Šiandien galiu didžiuotis ne tik vaikais, bet ir anūkais: jie taip pat išaugo dori, lanko bažnyčią, gieda chore.

Švenčionėliai, 1996 m. sausis

Regina Bužinskienė
Jo pasėta sėkla - Dievo meilė

Į Švenčionėlius mes atsikėlėme gyventi, kai parapijoje buvo pats dvasinio gyvenimo pakilimas. Bažnyčia kvepėjo dažais, giedojo galingas choras, prie altoriaus patarnavo vaikai ir buvo pilna šventykla žmonių. Parapijiečių tarpusavio santykiai buvo nuoširdūs, vyravo santarvė, meilė. Tačiau visa tai nepatiko valdžiai. Ji visokiais būdais stengėsi sukiršinti žmones, nuteikti juos prieš kunigą. Iš dalies jiems tai pavyko.

Man neteko eiti tų kryžiaus kelių, kuriuos kartu su kunigu parapijiečiai mynė valdininkų įstaigose dėl bažnyčios. Neteko dirbti sunkių statybos darbų. Taigi praktiškai nieko nedavusi parapijos prisikėlimui, gavau labai daug. Mano širdyje kunigo pasėta tvirto tikėjimo sėkla prigijo ir išaugo. Ta sėkla - Dievo meilė.

Švenčionėliai, 1995 m. gruodis

Regina Dževeckaitė
Pranašiškas įspėjimas

Kai Bronius Laurinavičius kunigavo Švenčionėliuose, buvau dar vaikas. Tačiau iki šiol prisimenu jį ir pasakojimus apie tai, kaip jis skatino blaivybę. Per pamokslus klebonas nuolat prašydavo, kad žmonės negertų nei šiokiadieniais, nei švenčių metu, o ypač per laidotuves. Laidodavo nemokamai, jei per gedulingus pietus būdavo pažadama neduoti alkoholio. Moterys būdavo įspėjamos nepardavinėti naminės degtinės. Kunigas sakydavo:

- Moterys, jei ne ant jūsų, tai ant jūsų vaikų galvų kris šios nuodėmės vaisiai. Tikrai neišdžius be pėdsakų motinų ir žmonų ašaros, išlietos dėl jūsų girdomų vyrų.

Beje, jo žodžiai iki šiol pildosi. Apylinkėj tebegyvena alkoholiu prekiavusių moterų, kurių sūnūs, vyrai prasigėrė, o kai kurios ir pačios degradavo.

Šviesus kunigo Broniaus Laurinavičiaus atminimas yra labai gyvas švenčionėliškių atmintyje ir ryškiausias iš visų čia dirbusių klebonų.

Vilnius, 1997 m.

Raimundas Jankauskas
Kai buvau „klapčiukas"

Per dvylika kunigavimo metų Švenčionėliuose kunigas Laurinavičius sutvarkė Mėžionėlių kapines, baigė statyti bažnyčią, kuri konsekruota 1959 m. rugpjūčio 9 d. Tai buvo vienintelė sovietiniais metais pastatyta ir pašventinta didelė bažnyčia Lietuvoje.

Kunigas labai mylėjo vaikus. Subūrė patarnaujančiųjų būrelį. Džiaugiuosi, kad ilgiau nei penkerius metus ir man su broliu teko laimė jame būti. Prisimenu visus: broliai Romualdas ir Jonas Jakučiai, Zigfridas ir Raimundas Jankauskai, Jaroslavas Moško, Pamietko ir kiti. Mergaitės procesijų metu barstydavo gėles. Su mumis kunigas Laurinavičius būdavo labai švelnus: kiekvienam rasdavo tinkamą žodį, vaišindavo saldainiais.

Kartą šv. Mišių metu patarnaudamas blogai padėjau Mišiolą: Mišiolas slinko nuo padėklo ir nukrito. Baiminausi, kad būsiu išbartas. Tačiau kunigas po šv. Mišių zakristijoje uždėjo man ant peties ranką ir nuramino.

Jei pamaldų metu kunigas pamatydavo į koloną ar sieną atsirėmus} žmogų, siųsdavo vieną iš patarnautojų perspėti: norėjo, kad bažnyčioje būtų tvarkinga, gražu. Pavargusieji sėdėdavo.

Kunigui dalijant Švč. Sakramentą mums tekdavo skaitikliu fiksuoti, kiek žmonių jį priėmė. Buvo vedama statistika, kurią per pamokslus skelbdavo.

Kunigas Laurinavičius buvo ne tik pats abstinentas, bet dažnai pamokslų metu bardavo girtaujančius. Dar nebuvo uždrausti kalėdojimai. Tad ir čia tekdavo padėti. Buvo labai jautrus vargšams: remdavo juos.

Lankiau aštuntą ar devintą klasę, kai nusiminęs kunigas atėjo pas mus į namus. Ilgai kalbėjosi su tėveliais: valdžia uždraudė vaikams tarnauti šv. Mišių metu. Padėkojęs tėveliams ir man su broliu, prašė daugiau netarnauti, o lankyti bažnyčią ir visada likti su Dievu širdyje.

Švenčionėliai, 1997 m. birželio 5 d.

Malvina Cicėnienė
Prašome jo užtarimo

Jis buvo tarsi tamsoje šviečianti žvaigždė: mėgo neturtą ir rūpinosi vargstančiaisiais, mylėjo vaikus ir guodė senelius, mokė žmones kantrybės ir linkėjo visiems Aukščiausiojo palaimos.

Gerai prisimenu senutę invalidę, gyvenusią Pašto gatvėje. Matydavau, kaip ją lankydavo kunigas Laurinavičius. Kartą užbėgo pas mus ir sako:

- Dieve padėk! Kaip jūs, varguoliai, statote namelį dviese? Dar nemačiau tokios stiprybės ir drąsos.

Aš pasiskundžiau menka sveikata. Jis palinkėjo tvirtybės, stiprybės:-

- Turėsite vaikams ir sau senatvėje lizdelį.

Prasitarė, kad kunigai - benamiai, bet, sakė, džiaugiasi tokiu likimu, nes šiandien čia, o rytoj - nežinia kur gali atsidurti. Taip ir buvo. Daug dirbęs, vargęs, pastatęs Švenčionėliuose bažnyčią, buvo ištremtas į Adutiškį. Nuvykome ten jo aplankyti. Jis nenusiminė - sakėsi, jog ir ten gerai: turįs daug vaikučių parapijiečių, tikinčiųjų pilna bažnytėlė, todėl jam nieko netrūksta. Tik ilgisi darbščiųjų bažnyčios statytojų, kurių aplankyti stokoja laiko.

- O kad aš būčiau paukštelis, turėčiau sparnelius, nuskris-čiau, aplankyčiau visus, - sakė jis.

Vis dėlto retkarčiais ir vėliau lankydavo. Jis žinojo, kad yra sekamas ir yra prasitaręs, kad gali tekti žūti. Sakė:

- Neliūdėkite, jeigu mane kas ištiks. Tik Švenčionėliuose laidokite.

O kaip buvo skaudu, kada jį teko laidoti Adutiškyje. Kai į Švenčionėlius sugrąžino, mes apsidžiaugėme, jog turime šį kankinį. Melsdami Dievą, prašome ir jo užtarimo. Tikime, ir ten jis nepamiršo mūsų ir visos Lietuvos.

Švenčionėliai, 1997 m. spalio 14 d.

Franekas Neucas
Kad būtų daugiau tokių kunigų

Dirbau ketaus liejinių gamykloje. Statant bažnyčią buvo reikalingi visokie įrankiai. Kunigo Laurinavičiaus prašomas, visus būtinus prietaisus padariau. Savo darbo įrankiais ir pats dirbau prie statomos bažnyčios: padėjau statyti didįjį altorių, atlikti daug kitų darbų.

Labai mus patraukė neeilinė kunigo asmenybė. Jis mokėjo žmones pagerbti, jiems padėkoti, atsilyginti. Jis buvo gabus kaip inžinierius ir pats viską mokėjo dirbti: taip tiksliai projektuodavo, apskaičiuodavo, kad mes stebėjomės, iš kur ta jo išmintis.

Man jau 90 metų. Visą amžių buvau ir esu tikintis, lankau bažnyčią. Tokio tvarkingo kunigo, koks buvo Laurinavičius, iki tol nebuvau sutikęs. Būdavo, paaukoju bažnyčios statybai kelis rublius, tai būtinai užbėgs ir padėkos arba kokią nors dovanėlę, bent šventą paveiksliuką padovanos.

Prisimenu, kai reikėjo šventinti jau pastatytą bažnyčią, neturėjo vyskupui kėdės. Užsakė padaryti, bet neradom tinkamos medžiagos. Tada nusprendėm kėdę pasiskolinti Švenčionyse. Bet kaip atvežti? Tais laikais gauti mašiną bažnyčiai buvo nelengva, todėl kunigas man pasakė:

- Žinai, Franek, čia ne bėda, aš atsivešiu dviračiu.

Šitą kalbą išgirdo vairuotojas Edvardas Trinkūnas. Jis tą kėdę atvežė, nors po to ir gavo MSV (Melioracijos statybos valdybos) administracijos papeikimą.

Jei ne šis kunigas, mes iki šiol melstumės mažoje, medinėje bažnytėlėje. O kur dar jo nuopelnai blaivybei, kiek jis padėjo žmonėms, kovodamas su girtavimu. Apie jo atliktus gerus darbus galima daug kalbėti ir rašyti. Jei būtų daug tokių kunigų, tai žemė galbūt būtų panaši į rojų.

Yra žmonių, kurie siūlo vieną Švenčionėlių gatvę pavadinti B. Laurinavičiaus vardu. Aš manau, kad tai būtų labai teisinga.

Švenčionėliai, 1995 m. gruodis

Pelagija Felicija Sušinskienė
„Ramybės drumstėjas"

- Važiuokim, būtinai važiuokim į kunigo laidotuves! Nors tik vieną kartelį teteko jį matyti ir girdėti, bet kodėl taip širdis mane traukia - nežinau. Tąsyk jis buvo užsukęs į Šeduvą (pas kanauninką, savo prietelį bendravardį Bronių Antanaitį) ir sakė bažnyčioje pamokslą. Pradėjo paprastais žodeliais, tačiau žodis po žodžio netruko patraukti visų dėmesį. Galėjai suprasti, kad tasai kunigas savo kukliame paprastume slepia didelę Dievo malonę žmonių širdims atverti. Kokia skaudi netektis šių dienų vargšei Lietuvėlei! - susikrimtusi kalbėjo mano kaimynė Agota Lukoševičienė, kai sužinojo apie tą baisų įvykį, jog kunigas Bronius Laurinavičius buvo pastumtas po sunkvežimio ratais.

Ak! Ir suplaukė žmonių minios į Adutiškį tą šaltą vėlyvo lapkričio dieną. Lauke aibės transporto priemonių iš visų Lietuvos vietų. Nutuokėme, kad dalyviai esame sekami saugumiečių, tačiau viską nustelbė bendras išgyvenimas: praradimo kartėlis ir klausimas jiems, įvykdžiusiems žmogžudystę, - kodėl jūs tai padarėte? Žmonės spraudėsi apie karstą, stengdamiesi prisiliesti brangių palaikų, atminimui nusiskinti lapelį nuo gėlės ar vainiko. Gavau ir aš baltą kalijos žiedelį iš mirusiojo bičiulio, kunigo Kazimiero Žemėno rankų.

Pirmoji mano pažintis su šviesiuoju kun. B. Laurinavičiumi prasidėjo 1958/9-aisiais metais Švenčionėliuose, kur dirbau mokytoja. Pasikviečiau slapta į namus pakrikštyti vaiką. Bijodama, kad kas nors nesužinotų, paprašiau, kad patsai kunigas ir krikštatėviu pabūtų. Augo krikštaduktė Rūta Teresė, žinodama turinti taurų krikštatėvį, kurį pirmą kartą pamatė po dvidešimties metų, būdama jau studentė.

Mano susitikimai su gerbiamu kunigu pasitaikydavo neakivaizdiniu būdu, kai Švenčionėlių padangėje atsitikdavo kokie nors reti dalykai. Man gyvenant Švenčionėliuose, buvo net du tokie atsitikimai, kurie suvirpino daugelį.

Pirmasis. Švenčionėliuose šventinama nauja bažnyčia! Keliai pilni žmonių - pavieniui ir šeimomis, su mažais vaikais ant pečių traukia į šventę, sukardami pėsti dešimtis kilometrų, nes kolūkių pirmininkams liepta neduoti transporto. Šita žinia eina iš lūpų į lūpas, ir mūsų, atokiau stovėjusiųjų, širdys šokteli krūtinėje iš nenusakomo džiaugsmo dėl tų pėsčiųjų keliauninkų su kūdikiais ant rankų. Naujoji bažnyčia buvo šventinama vasarą ir sutapo su kasmetiniu atostogaujančių vasarotojų antplūdžiu iš anuometinio Leningrado. Tad keliavo ir vasarotojai - daugiausia žydai - į šventorių, išpuoštą puokštėmis, laukų ir darželių gėlėmis. Klebonas Bronius Laurinavičius pats įteikinėjo kiekvienam po gėlę...

Kitas įvykis, sujudinęs Švenčionėlius, buvo jauno kunigo primicijos. Tokie įvykiai visais laikais būdavo parapijai didelė garbė, o tais ateistinės priespaudos metais kėlė ir nuostabą, kad štai atsirado toks žmogus! Tačiau primicijų negalėjau nei regėti, nei girdėti: užteko baimės, primicijų dieną tūnojau savo pastogėje. Mokytoja A. Duksienė man pašnibždėjo, kad primiciantą reikia pasveikinti. Ir suvenyrą turinti - albumą. Įrašėme į albumą Maironio žodžius, linkėdamos, kad primicianto sėjamą grūdą laimintų Dievas. Klebonas B. Laurinavičius priėmė iš mūsų patikėtos pasiuntinės suvenyrą.

Naujoji Švenčionėlių bažnyčia, sukėlusi rezonansą visoje Lietuvoje, ne per vieną dieną buvo pastatyta. Atkeltas į Švenčionėlius kun. B. Laurinavičius ryžosi neįtikimam žygiui - gauti leidimą baigti statyti bažnyčią. Ir prasidėjo prašymai, nesibaigiančios kelionės, užtrenkiamų durų klebenimai ir varstymai. Mažą tos odisėjos atkarpėlę man teko girdėti iš jo paties lūpų:

-...Pagaliau įžengiau pas Justą Paleckį. Šį kartą jis buvo vienas. Išdėsčiau savo reikalą. Per netrumpą mūsų pokalbį supratau, kad jis yra tikintis. Nors nieko konkretaus nelaimėjau, bet išėjau neužgautas; dargi palydėtas šitokių žodžių: „Suprantu jūsų rūpestį. Ir mano tėveliai buvo tikintys". O kai apsilankiau antrą kartą, Paleckis buvo ne vienas: tenai sėdėjo pirmininko pavaduotoja Diržinskaitė. Jai girdint, jis sako:

- Meski, kunige, aliuzijas į gyvenimą po mirties. Ką čia išsigalvojai - bažnyčias! Gyvenimas yra dabar, o ne po mirties. Rūpinkitės verčiau gyvųjų reikalais...

Tačiau kunigas Laurinavičius pasiekė savo: ne tik leidimą gavo, bet ir bažnyčią pastatė.

Kun. B. Laurinavičius kartą mus aplankė Šeduvoje, grįždamas iš Vilniaus, kur religijų reikalų įgaliotinis bylojo:

- Laurinavičiau, tave žinome: esi raguotas ir naguotas. Per ilgi tavo nagai. Aplaužysime.

Ir šiandien gerai prisimenu tuos pažadus, nes kunigas, juos perpasakodamas, parodė, kaip tąsyk atkišo „auklėjančiam" pareigūnui trumpai nukirptus pirštų nagus, ir pasakė:

- Niekad ilgų nagų nelaikau.

Sykį paklausiau, kaip jis taip paprastai, išmintingai ir svariai sugeba atsikirsti. Šviesios atminties kunigas atsakė Kristaus žodžiais:

- Kai stosite prieš teisėjus, negalvokite, ką reikės kalbėti: tą valandą bus jums duota.

Šeduva, 1997 m. rugsėjo 22-24 d.

Rūta Sušinskaitė-Minelgienė
Jo palaiminimą jaučiu

Bėga laikas, o kunigo B. Laurinavičiaus atminimas mano širdy ne blėsta, o vis labiau stiprėja.

Mačiau ir bendravau su juo tik keliskart gyvenime. Saugau atmintyje mamos pasakojimus, straipsnius apie jį jau nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje.

Esu dėkinga mamai, paprašiusiai jį būti mano krikštatėviu. Kartais susimąstau: ar ne iš jo tas nuolatinis Dievo ieškojimas? Juk šeimoje tvirto tikėjimo pagrindų negalėjau gauti, nes mama ir tėvas, augindami mus, septynis vaikus, ir sukdamiesi nepabaigiamų rūpesčių karuselėje bei KGB nurodymu sekami artimiausių kaimynų ir bendradarbių (tėvas - iš Vorkutos grįžęs nepriklausomos Lietuvos karininkas, mama - mokytoja), apie Dievą daug nekalbėjo: slapta krikštijo, slapta kituose miestuose priėmėme Pirmąją komuniją, slapta gavome Sutvirtinimo sakramentą...

Buvau dar maža, kai išvažiavome iš Švenčionėlių. Kunigas po krikšto mano mamai yra pasakęs: „Duokit man žinių apie jos tolesnį gyvenimą". Tačiau pirmą kartą savo krikštatėvį pamačiau tik studijų metais.

Bet visų pirma noriu štai ką papasakoti. Žinau, kad kunigas, būdamas labai kuklių poreikių, daug ką rėmė materialiai. Tą jis galėjo daryti nepažeisdamas kito orumo. Aplankęs mane studijų metais irgi paliko 100 rublių (tuo metu, ir dar studentei, tai buvo nemaži pinigai). Po neseniai įvykusio atsitikimo tie 100 rublių man įgavo naują prasmę. O buvo taip.

Prieš porą metų suskambo skambutis iš provincijos:

- Būtinai nuvažiuok į kunigo B. Laurinavičiaus žūties 19-ųjų metinių minėjimą Vilniuje. Yra žinutė „Valstiečių laikraštyje".

Tikrai, skyrelyje „Atmintis" radau skelbimą, jog 16 val. įvyks minėjimas jo žūties vietoje, o 18 val. - šv. Mišios Arkikatedroje. Tuo metu tiek buvau išsekinta kasdienybės (visi vaikai dar nedideli, jauniausiajam vos metukai), tad pradžioje su mažais vaikais važiuoti vakare (o vyras iš darbo galėjo grįžti ne anksčiau kaip 16-17 vai.) atrodė sunku ir rizikinga. Bet mintis nedavė ramybės, ir nutarėme nors į šv. Mišias nuvykti. Vilnietė sesuo pridėjo:

- Pernakvosi pas mane. Aš jūsų prieš 18 val. lauksiu prie Vilniaus ir parodysiu trumpesnį kelią į Arkikatedrą. - Apsisprendėme...

Katedra - pilna žmonių! Palikusi vaikus vyro globai, nuskubėjau prie klausyklos langelio, kad tyra širdim dalyvaučiau aukoje už krikštatėvį. Mažiausias sūnus buvo neįtikėtinai ramus. Po Mišių nuėjome pasimelsti į Šv. Kazimiero koplyčią. Mums iš ten išeinant, nepažįstamas vyriškis manęs paklausė:

- Ar čia visi jūsų vaikai? - Ištaręs: - Čia jums, - kažką įdėjo į mažojo, kurį laikiau ant rankų, rūbelį, o pats tuojau pasišalino. Ištraukiau: 100 litų! Tai mačiusi sesuo garsiai ištarė mano mintį:

- Ar tai ne ženklas iš dangaus?

Turiu pripažinti, kad po šio ženklo daug lengviau pradėjau sugyventi su savo kasdienybės kryžiumi. Manau, kad ne be šio kankinio kunigo tarpininkavimo į mano gyvenimą įėjo ir kitas panašaus likimo kunigas - Juozas Zdebskis. Įėjo ir vis labiau įsitvirtina dėka taip pat kankinės a. a. sesers Loretos Teresės Paulavičiūtės bei šio kunigo bendraminčių išleistų knygų. Įėjo nejučiom, lyg per „atsitiktinai" perskaitytus straipsnius spaudoje apie kankinius vyskupus, kunigus.

Iš tų kelių susitikimų su kun. B. Laurinavičiumi išliko labai kuklaus, asketiško, mažai kalbančio, daug dirbančio, degančio stipria vidine ugnimi Kunigo paveikslas. Esu iš jo gavusi kelis laiškelius ir nuotrauką. Pabaigoje buvo linkėjimas: „Tesaugo Tave Dievas nuo girtuoklių!" Kol kas jis pildosi.

Ryškiau prisimenu pirmą ir paskutinį (jo žūties dieną) pasimatymus.

Pirmą kartą jį aplankiau Adutiškyje, 1978 ar 1979 metais. Su drauge žiemos atostogų metu slidinėjome Ignalinos apylinkėse, o grįžtant į Kauną nutarėm užsukti į Adutiškį. Sugalvojusios netikėtą apsilankymą, neturėjome jokios dovanėlės. Greitomis išrinkome žvakidę. Įteikus kunigas nuoširdžiai pasigrožėjo ja ir vėliau, apsilankiusi pas jį, mačiau padėtą matomoje vietoje. Mes svečiavomės berods dvi dienas. Parodė savo biblioteką, kur galėjome pasirinkti literatūros. Jokių ilgų filosofinių pokalbių nebuvo. Kunigas dirbo. Netrūko interesantų. O ir jis pats ilgokai sėdėjo savo kambaryje prie rašomojo stalo. Matėme kuklią, net asketišką kunigo buitį: jokių patogumų. Išvykstant mus, dvi studentes, apdovanojo - įteikė po 100 rublių ir kiekvienai dar po meno kūrinį.

Svečiavausi ir viena. Tąsyk teko su juo pavažinėti ir ilgiau pasikalbėti (vyko į kunigų susitikimą Ceikiniuose). Savo mašinos neturėjo, tad samdė vairuotoją. Nukeldavo kepurę prieš kiekvieną pravažiuojamą pakelės kryžių ar bažnyčią. Grįžus prašė peržiūrėti rusiškai rašytą raštą dėl tikinčiųjų teisių. Prasitarė apie nuolatinius saugumo trukdymus. Prisimenu jo palaiminimą išvažiuojant su jo giminaičiu, su kuriuo grįžau namo: mašiną peržegnojo dideliu kryžiaus ženklu ir pabėrė gėlių žiedų. Kartą esu jo klaususi apie kunigystės pašaukimą. Sakė, kunigu norėjęs būti nuo mažens: net pavydėjęs mergaitėms, procesijų metu barsčiusioms gėles.

Esu klausinėjusi ir apie pokario metus. Įsiminė pasakojimas apie keliones pas ligonius. Sakė, būdavo, pašaukia naktį pas mirštantį. Eidamas per laukus, jis skambindavo varpeliu, kad žinotų, jog kunigas eina, ir nešautų.

O tą dieną, kai ėjo jo paskutinės valandos žemėje, aplankė ir mane Kaune. Įėjęs paklausė: „Ar dar niekas nepakirpo sparnų?" Sakė, jog buvo dingęs jo pasas ir gavo iš Kaune dirbančios kirpėjos laišką, jog rado jį ir galima atsiimti. Dėl to ir atvykęs. Gal tai buvo saugumo pinklės jį tą dieną pasekti ir susidoroti? Paklausė, ar neskaičiau „Tiesoje" straipsnio apie jį. Atsakiau, kad ne. (Vėliau, beje, susiradau tą straipsnį. Kad ir kaip mėginta kažko pripaistyti, bet nieko, kas galėtų sumenkinti šį kunigą, neradau.) Atsisveikindamas vėlgi paliko dviejų stipendijų sumą. Kaip sužinojau vėliau, viską išdalydavo kitiems...

Kai šiais metais važiavau į ses. Loretos Teresės Paulavičiūtės mirties pirmųjų metinių minėjimą Vilniuje, pirmiausia užsukau į Aušros Vartus, kur kaip tik buvo kalbama Skausmingojo Rožinio dalis už Lietuvos kankinius. Uždegiau žvakelę ir kunigo žūties vietoje. Jo paminkle išskobtiems jo testamentiniams žodžiams: „Norėjau skelbti tikėjimą ir padėti vargstantiems" - atliepia žodžiai paminkluose ses. Loretai Teresei Valkininkuose ir kun. Juozui Zdebskiui Rudaminoje: Meilė niekada nesibaigia...

Kaunas, 2002 m.

Julius Gerojimas
Nuoširdus žmogus, geras patarėjas

Švenčionėlių bažnyčios šventoriuje pastatytas paminklas, vaizduojantis Kristų prieš Pilotą, kankinį žmogų surištomis rankomis, bet nepalūžusį, veržlų, žvelgiantį drąsiai. Kiekvieną kartą, kai sustoju prie šio monumento, prisimenu nuoširdų, narsų, uolų kunigą Bronislovą Laurinavičių, kuris čia, savo prakaitu aplaistytoje žemėje, palaidotas. Kiekvienas žmogus prisimena jo darbštumą. Tai buvo vargdienis, nežinojęs nuovargio, nepabūgęs persekiojimų, dirbęs visų labui, visur skubantis ir spėjantis. Kunigas buvo pavyzdingas dvasinis ganyto-įas: nuoširdžiai užjausdavo, paguosdavo, nuramindavo mažus ir senus.

Niekada nepamiršiu man duoto kunigo Broniaus patarimo. 1964 metais sukūrę šeimą, su žmona nutarėme pasistatyti nors mažą namelį, kad nereikėtų visą gyvenimą būti nuomininkais. Nors neturėjome lėšų, bet, pasitikėdami savo jaunyste, darbštumu, ryžomės. Surinkus visus reikiamus dokumentus, miesto vykdomasis komitetas davė sklypą. Čia ir sukilo prieš mus vietos bobutės. Esą mes, tokie ir anokie, lendame į bažnyčios žemę. Sklypas iš tikrųjų buvo bažnyčios pašonėje. Nežinodamas, ko klausyti, kreipiausi į patį kleboną. Sutiko jis mane ypatingai nuoširdžiai ir patyręs, ko atėjau, pasakė:

- Prieteliau, aš tik džiaugčiausi, kad jūs čia statytumėte. Būsime kaimynai. Juk vis tiek kas nors pasistatys... Dėl žemės, nors ji kažkada ir buvo parapijos, ir dėl priekaištų nesisielok, mes nieko nepakeisime. Miestas plečiasi ir plėsis. Taigi, brolau, statykis.

Tą aš ir padariau.

Būdami kaimynai, matėme jo gerumą: nepraeidavo jis, ne-pakalbinęs mažo, nepaguodęs seno. Tik nepakentė girtuoklių, ištvirkėlių, melagių, veidmainių. Nors neilgai klebonui buvo skirta gyventi šioje parapijoje, jis nuveikė neapsakomai daug. Jį prisimena visi parapijiečiai. Iš Švenčionėlių perkeltas į Adutiškį mūsų buvęs kaimynas liko nuoširdus bičiulis. Kada tik užsukdavome pas jį, visuomet būdavome išklausomi, gaudavome patarimų.

Kiek žinau, ir Adutiškyje jis buvo „nenuorama" - remontavo bažnyčią, visus rėmė, visur suspėdavo. Dirbdamas vairuotoju, aš kelis sykius vežiau iš Švenčionėlių lentpjūvės į Adutiškį lentas, aplankiau kunigą. O vėliau dažnai susimąstydavau prie jo kapo. Menu jį kaip ištikimą draugą, gerą patarėją, dorą kunigą, nuoširdų žmogų.

Švenčionėliai, 1995 m. lapkritis

Vanda Gerojimienė

Skiepijęs tarpusavio meilę

Dvylika metų mes praleidome kunigo Broniaus Laurinavičiaus ganytojiškoje globoje. Daug sunkių išgyvenimų esu patyrusi, bet ypač skaudu prisiminti 1981 m. lapkričio 24 d. To jausmo, kuris ir šiandien neišblėsęs mano širdyje, neįmanoma išreikšti žodžiais. Vėl prisimenu kunigo Laurinavičiaus nuopelnus mūsų parapijai, jo rūpinimąsi choru, procesijomis. Sunku šiandien suminėti visus didelius darbus, kurie buvo atlikti per dvylika metų. Tereikia pamatyti mūsų bažnyčios bokštus, žvelgiančius į dangų, pasigėrėti meniškais altoriais, ir širdį užlieja džiaugsmas ir pasididžiavimas. Tai iškalbingas kunigo nenuilstamo darbo, aukojimosi paminklas. Jis amžinai liudys apie tą didį triūsą, nemigo naktis, pasišventimą, su kiekviena plyta tarsi įmūrytą į didingą pastatą.

O koks sunkus kelias nueitas norint gauti leidimą statyti bažnyčią. Pagaliau kunigas sužinojo, jog leidimas būsiąs duotas. Teko vykti į Vilnių. Važiavo pats Laurinavičius, komiteto pirmininkas Tiška, Anastazija Martinkėnienė, jauna mergaitė Nastutė ir Bernardas Gerojimas. Tuo metu buvęs religinių reikalų įgaliotinis J. Rugienis, visus nužvelgęs, puolė Bernardą:

- Jaunas vyras, neturi darbo, kad tokiais niekais užsiiminėji? Parodyk pasą.

Kai parodė, net nežiūrėjo, įmetė į stalčių ir užrakino. Kaip pasakojo man kunigas, Bernardas nusišypsojęs ir taręs:

- Ponas įgaliotini, kam jums mano pasas, gal į užsienį norite išvažiuoti?

Tas dar labiau supyko, pasą atidavė, o dėl leidimo nesileido į kalbas - teigė nieko nežinąs. Tik trečią dieną atsiuntė paštu. Tada mes su kaimyne Regina Uzieliene mokėme mergaites gėles barstyti, ruošėme Sekminėms. Matom, atbėga kunigas švytinčiu veidu:

- Sveikinkit visus, ką sutiksit: gavom leidimą!

Namuose papasakojom apie tai savo vyrams. Čia jie vienas kitam pašnibždėjo, žiūriu - jau penkiese, susėdę ant suoliuko, tariasi. Pinigų nėra. Kaip tik tuo metu buvo atsiųstas savivartis kelių remontui, vairuotojai gyveno viešbutyje.

Bernardas tuoj nuėjo ir su jais susitarė. Vieną vakarą po darbo atvažiavo mašina ir Viktoras Uziela su Bernardu, pasiėmę kastuvus, sėdo į ją. Jonas Basiūnas, Adomas Milaševičius, Florijonas Ruzgas nubėgo kviesti talkos. Taip kastuvais tą vakarą buvo pakrautos 36 mašinos žvyro. Visi dirbo nesidairydami. Per Sekminių pamokslą kunigas Laurinavičius sakė:

- Būkit dėkingi, parapijiečiai, visam bažnyčios komitetui. Kiek daug laiko ir pastangų jie aukojo leidimui gauti. Ypač Bernardui, kuris su kaimynais suruošė talką ir jau atvežė 36 mašinas žvyro.

Kunigas dėkojo už mažiausią darbelį, menkiausią paramą, prieš piktus valdininkus mokėjo padrąsinti ir mus, tokius paprastus, keldavo iki dangaus.

Vieną kartą nuėjau padirbėti prie bažnyčios, kur buvo daug talkininkų. Kaip nuoširdžiai jie dirbo! Girdžiu, vieni šnekučiuojasi lenkiškai, kiti - rusiškai. Klausiu moterų, kurios beveik nuolatinės darbininkės, kas čia tokie? O ji sako: „Leningradiečiai vasarotojai. Jie daug aukojasi, padeda ir darbais, ir pinigais". Jautėme tų žmonių meilę, draugiškumą, pagarbą, nepaisant tautybės. Atrodė, kad čia pluša viena didelė šeima.

Kunigas pastebėdavo kiekvieną žmogų, vertindavo kiekvieną menkiausią darbelį. Štai padėkos raštas Jonui Basiūnui:

Švenčionėlių Romos kat. Bažnyčios komitetas reiškia meistrui Jonui Basiūnui (gyv. Švenčionėlių m., Pašto g.) didžiausią padėką už nuoširdų, sąžiningą darbą ir rūpestingą vadovavimą dirbusiems staliams, baigiant Švenčionėlių bažnyčią.

Darbą įvykdė meistras Basiūnas kruopščiai. Tai retas meistras, kuris toks sąžiningas ir brangina medžiagas. Darbu įrodė, kad vertas didžiausio pasitikėjimo ir padėkos.

Daug pastangų padėta mūsų parapijoje gyvosios Bažnyčios kūrimui. Kai ateizmo buldozeris griovė Bažnyčią iš vidaus, kunigas Laurinavičius kaip ąžuolas atlaikė visas audras. Ir visiems sakė:

- Tik nereikia bijoti. Nepasiduokite, nes jei tik pagauna dantračiai nors truputį rankovės, tai įtraukia ne tik ranką, bet ir visą suglamžo.

Artimiausi kunigo draugai buvo mažieji. Mergaitės adoravo, berniukai tarnavo šv. Mišiose. Ir ėjo į bažnyčią ne liepiami, o lyg magneto traukiami. Juos viliojo šiltas ir švelnus kunigo žodis. Vaikai nepabūgdavo nei pūgos, nei šalčių: įsisupa, būdavo, į kailinius ir bėga rožančiaus giedoti.

Teliko padaryti altorių. Vieną sekmadienį per pamokslą kunigas kalbėjo, kad rytoj pradedama dėti pamatus didžiajam altoriui. Bet tam reikia akmenų. Ir pasakė (gal pusiau juokais), kad jei kiekvienas atneštų nors po vieną akmenį, gal jų ir užtektų altoriaus pamatams. Tai girdėjo ir vaikai. Todėl, eidamas pirmadienį į talką prie bažnyčios, trimetis Rimukas Gudelis prisirinko pilną mažą kibirėlį akmenukų ir nunešė. Paklaustas klebono, ką čia neša, atsakė:

- Akmenis altoliui. - Tuo tarsi užkrėtė ir visus. Žmonės nešė akmenis maišais, vežė vežimėliais, vaikai kibiriukais, ir tikrai didžiojo altoriaus pamatams riedulių užteko.

Prisimenu, kaip šv. Kalėdų antrą dieną parbėgę iš mokyklos vaikai pasakojo turėję rašyti rašinį. Mokiniai, kurie lanko bažnyčią, direktoriaus nurodymu, buvo išvedžioti po laisvus kabinetus. Kiekvienam įteiktas popieriaus lapas, parkeris ir liepta rašyti: „Ką tau duoda klebonas? Ką duoda bažnyčia? Ką ten darai?" Kabinete, be vaiko, buvo dar prižiūrėtojas -mokytojas. O jeigu kuris mokinys nesugebėjo parašyti, jam paprasčiausiai buvo padiktuota. Rašinys truko dvi pamokas ir dvi pertraukas.

Kitą dieną nuėjau į mokyklą. Pasirodė, esu ne viena: prie direktoriaus Z. Baranausko durų stovėjo 18 tėvų. Net nustebau, nes jokio susitarimo nebuvo. Paklaustas, ar galima užeiti visiems kartu, direktorius liepė eiti po vieną. Pirmasis įėjo D. Laurinčiukas. Vaiko rašinį jam parodė, bet šis greit paėmė atsakymą ir išėjo. Antra ėjau aš. Pasakiau norinti paskaityti, ką parašė vaikai. Direktorius teigė neturįs tų lapų. Jis grasino galįs atimti motinos teises, nes vedžiau vaikus į bažnyčią, kai jie turėjo ilsėtis. Piemenėlių šv. Mišios vyko 24 val. Pasakiau:

- Labai malonu, nes tokios garbės iš Dievo dar nesu užsitarnavusi. - Kitą dieną vėl nuėjau lapelių, bet direktorius sakė juos išvežęs į Švenčionis. Rajono pirmininko pavaduotojas tvirtino nieko nežinąs apie lapelius. 1968 m. sausio 6 d. mano vyras parašė tokį pareiškimą Lietuvos SSR švietimo ministrui: „Prašau duoti įsakymą, kad drg. Baranauskas prievarta išreikalautus jo padiktuotus pareiškimus grąžintų ir daugiau vaikų neprievartautų. Padiktuota, kad mūsų vaikai klebonui tarnauja. Aišku, kad mano vaikai nėra klebono tarnai. O kai kada šv. Mišias paadoruoja, tai nėra jokia tarnystė".

Klebonas daug dėmesio skyrė bažnyčios chorui. Ir dabar kambaryje kabo šv. Kazimiero paveikslas, klebono dovanotas vyrui 1961 m. Kalėdų proga, su užrašu: „Gerojimui Bernardui: už uolų, nuoširdų, stropų ir pasiaukojantį dalyvavimą Švenčionėlių bažnyčios chore".

Aš dovanų gavau paveikslą „Šv. Mergelė Marija su Jėzumi ant rankų" už gerą vaikų auklėjimą.

Kiekvienais metais per šv. Kalėdas choristams kunigas ruošdavo dovanas, loteriją, kurioje visi bilietai būdavo laimingi. Atsitikus nelaimei, kiekvienam ištiesdavo pagalbos ranką, skubėdavo į jo namus. Kilus nesutarimams tarp choristų, pats viską išsiaiškindavo, visus sutaikydavo, nes Kristus mokė ugdyti artimo meilę, pakantumą kito nuomonei.

Su ašaromis akyse ne tik choristai, bet ir kiti švenčionėliškiai šaltą 1968 m. kovo dieną lydėjo kunigą iš Švenčionėlių į Adutiškį. Per atsisveikinimo pietus buvo pasakyti žodžiai:

Gerbiamas klebone, palydėdami jus į naują parapiją, mes negalime išreikšti tos padėkos, to dėkingumo, kurį jaučiame už Jūsų nenuilstamą ganytojišką darbą gyvajai Bažnyčiai, mūsų šeimoms, mūsų vaikams ir kiekvienam iš mūsų asmeniškai. Jiis išvykstate, bet Jūsų darbai lieka mūsų širdyse! Ačiū Jums. Telaimina Jūsų žingsnius ir kilnius darbus pats Aukščiausiasis.

Lydėjusieji iki Adutiškio sustatė visus atvežtus baldus, sutvarkė kambarius. Per Atvelykį kunigas surengė pietus ir pakvietė švenčionėliškius choristus. Valdžios paklaustas, kodėl taip darąs, atsakė:

- Kaip aš galiu nepadėkoti tiems žmonėms, kurie mane ne pervežė, bet pernešė ant rankų?

Švenčionėliškiai nepaliko vieno kunigo ir Adutiškyje. Dažnai mes jį aplankydavom. Vardo dieną visi skubėdavom pasveikinti. Priėmęs glėbį kardelių, išbučiuodavo kiekvieną žiedą, dėkodamas, kad gėlės atkeliavusios iš Švenčionėlių darželių.

Kada užsukus, tuoj veda prie stalo, vaišina tuo, ką turi, nors bulve su ridiku. O mums išvažiuojant prašo vaikus, kad apibertų mašiną gėlėmis.

Vamzdžius centriniam šildymui, lentas grindims, kai Adutiškio bažnyčia buvo remontuojama, vežė žmonės iš Švenčionėlių. Kryžių, kuris stovi Kackonių kapinėse, iš miesto atvežėme paslėptą tarp lentų.

Į širdį įsmigo toks atvejis. Vieną kartą, jau besiruošiant išvažiuoti, niekaip neradom kunigo atsisveikinti. Pagaliau pamatėme jį su jurginais rankose. Jis bėrė gėles, mane ir vyrą sujaudindamas iki ašarų. Taip jis mokėjo visiems atsidėkoti.

Kartą per atlaidus negalėjau suprasti, kodėl kunigas stato tiek daug stalų. Juk vyskupą jau išlydėjo. Matau, ateina į kambarį man nepažįstami žmonės. Tai buvo daugiausia medikai iš Kauno: politinio kalinio Viktoro Petkaus žmona su vaikais, Butkevičius, daug kitų šeimų su vaikais. Mums juos pristatė kaip „Kauno žvaigždes, kurios šviečia ir šildo Lietuvą". Pas kunigą apsilankydavo bičiulių iš įvairių Lietuvos, taip pat Baltarusijos vietų. Net santuokos sakramento atvykdavo iš Baltarusijos žmonių, gyvenusių už 100 kilometrų.

Skaudu prisiminti kunigo laidotuves. Žinią apie kunigo Laurinavičiaus tragišką žūtį gavome ankstų lapkričio 25-osios rytą. Iš Adutiškio paskambino bažnyčios komiteto narė Ciprijona Burokienė. Ir mes, ir kunigas ją vadindavom tik Ciprute. Ji buvo veikli katalikė. Žinios priblokštas mano vyras nežinojo ko griebtis. Bet mintyse vis skambėjo kunigo žodžiai: „Tave įpareigoju, Bernardai, mane palaidoti Švenčionėliuose. Gali būti, kad negausi transporto, bet tai ne bėda. Jeigu žiemą, tai nu-vežkit ant rogučių, o jei vasarą, - tai du dviračius sustatę atgabenkit". Ir man kartojo tą patį. „Gal blogai jaučiatės?" -paklausiau. - „Ne, aš stiprus kaip liūtas. Bet gali prisiliesti pikta ranka, nes jaučiu kėslus".

Dvasininkas pasakojo, kad vieną kartą jį sekiojo raudonos spalvos „Žiguliai". Nors ėjęs pačiu kelio pakraščiu, mašina važiavusi taip, kad turėjęs trauktis į griovį. Apie galimą mirtį jis kalbėjo ir parapijiečiams Adutiškyje: „Jeigu rasit pasikorusį, žinokite - ne aš pats. Jeigu rasit nusinuodijusį, žinokit - ne aš pats. Jeigu rasit nutrenktą mašinos ar po traukiniu, žinokit

- ne aš pats". Savo lemtį nujautė, todėl taip reikalavo palaidoti jį Švenčionėliuose: jei ne bažnyčios šventoriuj, tai kapinyne prie kunigo Dilio motinos.

Mano vyras po skambučio taip susijaudino, kad aš bijojau jį vieną leisti į Adutiškį. Važiavo kartu su dukra Aldona. Jis būtinai turėjo pasakyti apie kunigo valią dėl laidojimo. Čia visi buvo apmirę iš skausmo, niekas nežinojo, ką daryti. Kai vyras viską pranešė, neatsirado tokių, kurie priešintųsi. Buvo atvažiavę kunigai K. Žemėnas ir V. Černiauskas. Sutarėme, kad pirmą naktį pašarvosime Adutiškyje, o laidojimo dieną -Švenčionėlių bažnyčioje.

Kitą rytą mano vyras važiavo į Švenčionių buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatą užsakyti transporto. Gerai pažįstamas direktorius Gutmanas, nuoširdus, ūkiškas žmogus, sutiko padėti, pasiūlė ir kilimų mašinai iškloti. Vyras sakė, jog tereikia, kad rytoj atvažiuotų mašina į Adutiškį, prie bažnyčios. Ten ji turėtų būti apie 12 val. „Gerai, - sakė direktorius.

- Mokėk pinigus, ir viskas". Sekretorė įspėjo direktorių, kad reikės vežti ne bet ką, o kunigą. „O kas man. Ar kunigą vežt, ar ubagą". Suskaičiavo 58 rublius, išrašė kvitą. Tačiau mašina į Adutiškį neatvyko.

Tada po laidotuvių pirmadienį vyras nuvažiavo atsiimti pinigų. Gutmanas ėmė teisintis, kad mašina sugedo. „Turbūt, kažkam protas sugedo", - pasakė Gerojimas. Ten kabinete sėdėjo ir nepažįstamas tipelis, parduotuvėje sekiojęs mano vyrą.

Pati aš turėjau kitokio darbo. Parapijiečiai ruošė maistą: kas ko turėjo. Moterys gamino pietus, nes buvo nutarta vienai nakčiai pašarvoti kunigą Švenčionėliuose. Į Adutiškį maisto vežti jau nereikėjo, nes ten taip pat buvo užtektinai.

Bet kunigo Laurinavičiaus palaikų nepavyko atvežti į Švenčionėlius. Atvažiavo dekanas A. Ulickas ir davė visai kitus nurodymus. Priėjome ir mes paklausyti, kaip jis komanduoja. Kunigas K. Žemėnas pakvietė dekaną į šalį, sakydamas, kad čia yra atstovas iš Švenčionėlių, kuris nori pakalbėti dėl laidotuvių eigos. Aš ir pradėjau sakyti, kad velionio noras ir prašymas buvo palaidoti jį tik Švenčionėliuose. Dekanas net iš vietos pašoko:

- Taip nebus. Čia nesąmonė. Aš viską suderinau su valdžia. Jeigu priešinsitės, aš iškviesiu miliciją ir bus tvarka, - jo žodžius atpasakojo vyras.

Parapijiečiai labai stengėsi, kad būtų įvykdyta klebono Laurinavičiaus valia. Į Švenčionis pas rajono pirmininką Kuzminą važiavo kunigai A. Keina, K. Žemėnas, taip pat J. Pranskienė. Pas jį ėjo ir Švenčionėlių delegacija - B. Gerojimas, A. Garla, Z. Lukošienė. Pas Švenčionėlių vykdomojo komiteto pirmininką Vainauską ėjo kiti (O. Lazauskienė, A. Gruzdienė, C. Jusys, P. Basiūnienė, R. Uzielienė, M. Cicėnienė, D. Žigienė, aš).

Deja, nieko nelaimėjome: kunigo Laurinavičiaus testamentas liko neįvykdytas. (Mano vyras labai susikrimto, po mėnesio jį sunku buvo atpažinti. Gal todėl nesulaukė ir kunigo Laurinavičiaus metinių, nors joms labai ruošėsi.)

Palaidojus kunigą Adutiškyje, švenčionėliškiai susirinko pas mus gedulingų pietų. Čia buvo ir mūsų klebonas K. Gailius, šeimininkavo D. Žigienė, P. Basiūnienė, R. Uzielienė ir kitos moterys. Likusį maistą nunešėme į kleboniją - laidotuvių tęsiniui. Pirmadienį stalai buvo pilni, susirinko daug kunigų, giminių.

Kunigo valia įvykdyta tik 1988 m. lapkričio 25 d. Tą dieną kun. Broniaus Laurinavičiaus palaikai buvo iškilmingai pervežti iš Adutiškio ir palaidoti Švenčionėlių bažnyčios šventoriuje. Ant kapo 1991 m. birželio 14 d. buvo atidengtas ir pašventintas paminklas.

Kunigas Bronius Laurinavičius visų pažinojusių atmintyje liko kaip šventasis, visą laiką skiepijęs tarpusavio pagarbą ir meilę. Visus pažįstamus kunigas vadino mažybiniais, maloniniais vardais. Būdamas Adutiškyje, jis nepamiršo šių vardų. Jeigu žmogus mirdavo, tai pas Gudelius būdavo palikta pinigų gėlėms. Kunigo vardu jo mylimi berniukai nunešdavo jų į laidotuves.

Kunigas Laurinavičius išmokė tikinčiuosius mylėti. Labai nustebau per savo vyro laidotuves pamačiusi atvykusius kunigo gimines - Pranskų ir Girdauskų šeimas iš Vilniaus. Pagerbti mirusiojo atvyko ir tikintieji iš Adutiškio: Bronė Steponienė, buvusi kunigo šeimininkė Verutė, Ciprijona Burokienė, sesutės Marytė ir Onutė. Prisimindamos kilnaus dvasininko pamokymus, mergaitės gėlėmis nubarstė kelią nuo namų ligi bažnyčios, kuriuo nešė mirusįjį. Aš net nesupratau, kam joms tada prireikė astrų. Vyras nebuvo ypatingas žmogus. Bet kunigo išmokytos užjausti kitus, atvažiavo ir Adutiškio moterys. Tai mane paguodė sunkią valandą.

Kaip kunigas gerbdavo mirusiuosius gėlėmis, taip iki šiol švenčionėliškiai per kiekvienas laidotuves vis padeda puokštę arba krepšelį ir ant jo kapo. Gėlės tarsi jungia kunigą, iškeliavusį amžinybėn, ir mirtinguosius, kurie dar čia, žemėje. Kunigo kapo gėlės vis keičiamos: tik buvo snieguolės, jau raktažolės ar dar kitos. Tas kapas traukte traukia žmones. Čia, trumpam sustojęs, susimąstai, pagalvoji apie savo gyvenimą, palygini jį su kunigo nueitu keliu, atliktais darbais, tragiška mirtimi.

Švenčionėliai

Birutė Gerojimaitė-Rainienė
Gerumo įsikūnijimas

Pirmasis skausmingas išsiskyrimas buvo kunigą Bronių Laurinavičių iškeliant iš Švenčionėlių. Ne viską aš tada supratau, nes 1968 m. man buvo 10 metų. Tik kai pamačiau, kad verkia tėvelis, gaila buvo tokio gero kunigėlio ir man.

Būdama 16-17 metų, per vasaros atostogas daug laiko praleisdavau pas kunigą, nes Adutiškio bažnyčioje vyko remontas: keitė grindis, vėliau skarda dengė stogą ir įrengė šildymą. Aš padėdavau šeimininkei gaminti pietus talkininkams: kasdien pietaudavo daug darbininkų. Šventadieniais sunkių darbų dirbti nereikėdavo: tada kunigas važiuodavo lankyti senų, paliegusių žmonių, teikti sakramentų. Mus, vaikus, pasiimdavo kartu. Mes seneliams nuveždavome duonos, kruopų, miltų, prinešdavome į gryčią malkų, vandens. Sekmadieniais jau nuo pusiaunakčio į kleboniją rinkdavosi maldininkai, atvykę traukiniu iš Vitebsko ir kitų sričių. Prisimenu, kaip kunigas jų gailėdavosi: „Kokie vargšai šie žmonės, kad neturi bažnyčios palangėje, reikia daug jėgų kelionei". Todėl, kai seniau spaudoje kunigui būdavo priekaištaujama, kad esąs nacionalistas, aš bjaurėjausi „Tiesa" vadinamu laikraščiu.

Kai turėdavau laisvesnio laiko, padėdavau spausdinti mašinėle kunigo rankraščius. Vieni jų būdavo adresuoti Lietuvos Ministrų tarybai, Centro komitetui, kiti - Maskvos aukščiausioms instancijoms. Maskvos vadovai buvo prašomi, kad Baltarusijos mokyklose leistų įvesti gimtosios baltarusių kalbos pamokas. (Mokyklose tada dėstyta tik rusų kalba, kuri vaikams sunkiai suprantama.) Mums kunigas aiškindavo, kad baltarusiai - labiausiai nuskriausta tauta, daugiausiai nukentėjusi karo metais.

Prisimenu vieną sekmadienio vakarą, kai mes iš Švenčionėlių važiavome sveikinti kunigo vardadienio proga. Tuo pat metu į vakarines šv. Mišias atvažiavo pilnas autobusas vestuvininkų. Bet Santuokos sakramento kunigas nei per šv. Mišias, nei po jų neteikė. Todėl visi sužiurome į kunigą ir į vestuvininkus. Paaiškėjo, jog jaunieji sutuokti šeštadienį, o sekmadienį vėl važiavo apie 100 km, norėdami pasveikinti kleboną vardadienio proga ir pabūti šv. Mišiose. Visiems vestuvininkams kunigas bėrė gėles. Jis džiaugėsi, dėkodamas, kad jie negėrė svaigalų, o atvažiavo pasimelsti.

Vasarą, berods 1975 m., aplankėme kunigo tėviškę, jo tėvelių kapus, užėjome į tuo metu neveikusią bažnyčią, kurioje gyveno tūkstančiai balandžių. Prisimenu, jis bėgiojo lyg vaikas iš kiemo į kiemą, bučiavo savo pažįstamų senukų raukšlėtas kaktas, rankas ir kiekvienam įduodavo po kokią lietuvišką knygelę. Tie visi žmonės jį pažinojo, su ašaromis pasitiko ir išlydėjo.

1976 m. aš stojau studijuoti į Lietuvos veterinarijos akademiją. Kunigėlis nuoširdžiai džiaugėsi, daug meldėsi už mano sėkmę. Vis skambindavo bičiuliams į Kauną, o per juos aš siųsdavau žinias, kaip man sekasi. Kaune aš jau turėjau keletą adresų, gautų iš kunigo, kur galėdavau užėjusi išsipasakoti ar gauti pagalbos.

1977 m. baigusi pirmą kursą, nusprendžiau kurti šeimą. Nuvažiavome į Adutiškį tartis dėl santuokos. Išaugusi jo akyse, tik pas jį norėjau būti tą laimingiausią dieną. Važiavau su savo būsimuoju vyru. Kunigas labai rūpinosi, ar nesutrukdys vedybos mokslui. Iš pradžių ilgai atkalbinėjo, juokavo: Sako: „Važiuojame dabar, vaikai, į turgų, perkam veršelį ir, kai jis išaugs iki metinio, kelsim vestuves". Bet neperkalbėjo. Tada pažiūrėjo į mūsų vestuvinius žiedus ir paklausė: „Kiek tie gražuoliai jums kainavo?" Pasakėme, kad už abu 120 rublių sumokėjome. Mums išvažiuojant įteikė voką. Vėliau pasakė, kad tai jo vestuvinė dovana. Ten buvo įdėta 150 rublių. Dar paaiškino, kad tebūnie tie žiedai - jo pirmutinė dovana ir atlygis už tas sunkias vasaras, kai talkinau per bažnyčios remontą. Po metų mūsų šeima padidėjo, tai labai pririšo prie namų. Vis dėlto bent kartą per metus apsilankydavau Adutiškyje.

1979 m. persikėlėme gyventi iš Kauno į Švenčionėlius, todėl susitikdavome dažniau. Prisimenu, mūsų dukrytė jam dainavo dainą „Jau namučiai griūva", ir kunigas prašė net užrašyti žodžius - patiko.

1981 m. lapkričio mėnesį aš paprašiau tėvelį važiuoti į Adutiškį pirkti šaldytuvo (ten buvo didelis pasirinkimas). Užsukome ir pas kleboną. Jį radome namuose neužsiėmusį, niekur neskubantį (retas atvejis). Kelias valandas išbuvome kartu. Bažnyčioje apžiūrėjome, kas nuveikta: įrengtas šildymas ir t. t. Kambaryje mums paskaitė D. Repšienės straipsnį „Tiesoje" (1981-11-21), kur buvo kaltinamas dėl katalikiško vaikų auklėjimo.

Pasakojo, kad Vilniuje pametęs pasą ir gavęs pranešimą, kokiu adresu Kaune ir kada jį atsiimti. Nurodyta, kad atsiimti reikia 9 val. Iš Adutiškio nuvykti į Kauną tokiam ankstyvam laikui nebuvo galimybių. Aš pasiūliau parašyti įgaliojimą, kad pasą perduotų man. Kunigas ilgai svarstė: ką daryti? Net ir lapą popieriaus pasiruošė įgaliojimui. Bet galiausiai nusprendė važiuoti pats: sakė, turįs keletą reikalų, tai kartu sutvarkysiąs. Tai buvo paskutinis mūsų susitikimas, paskutinė jo kelionė į

Kauną. Tai buvo jo mirties diena. Kai atsisveikinome, kankino kažkokia liūdna nuojauta. Pamažu kunigas lydėjo į mašiną paskutinį kartą, sekė iš paskos mojuodamas ir laimindamas.

Šis žmogus buvo proto, idealaus teisingumo ir gerumo įsikūnijimas. Jis davė man pirmąsias ir pagrindines tiesas apmąstymams. Ir dabar sunkiais gyvenimo momentais noriu pabūti tame šventoriuje, tame kieme, kur gvildendavome rūpimus klausimus.

Mano uošvių namuose Bažnyčia nebuvo pagrindinis šeimos auklėjimo veiksnys, tačiau mes kartu su vyru lankydavo-mės pas kunigą Laurinavičių. Pažinęs jį, ir dabar mano vyras teigia, kad tas žmogus buvo ne šios žemės; tai - šventasis.

Švenčionėliai, 1994 m. lapkričio 20 d.

Adutiškyje

Ona Šilinienė
Paliko šventumo dvelksmą

Tai buvo apie 1975 metus, vieno pirmadienio vidudienį. Man ruošiantis išeiti į darbą (dirbau nuo 13 val.), atėjo žmogus pas mano vyrą, kurio tuo metu nebuvo namie. Su nepažįstamu - kalba trumpa. Sovietmečiu buvome kaip susitarę: aš tiesiog nedrįsau pasiūlyti arbatos. Tik žiūriu, kad jo veidas toks taurus, švytintis. Sakau:

- Gal jūs kunigas Laurinavičius?

Pati stebėjausi, kaip man išsprūdo tie žodžiai.

- Taip, - atsakė nepažįstamasis.

Iš vyro Romualdo buvau girdėjusi, kad yra toks kunigas, kuris daug dirba Bažnyčios ir Tėvynės naudai ir tokiais žiauriais laikais nebijo valdžios. O man reikia skubėti į darbą. Sutrikusi išėjau: maniau, gal greit grįš Romualdas. Palikau svečią su savo aštuonmete įdukra Zitute. Deja, Romualdas ilgai negrįžo. Vakare sužinojau, kad jis laikė liftininko egzaminus (buvo jau pensininkas). Kunigą palydėjo pas savo giminaičius, kurių ilgai nerado namuose, ir vėl laukė. Visą savo gyvenimą neužmiršiu, kad tokia asmenybė lankėsi po mūsų stogu ir visą dieną išbuvo alkanas.

Mano vyras su Zitele pas jį važinėdavo į Adutiškį. Buvau kartą ir aš. Turėjau klausimų dėl paauglių elgesio: man atrodė, kad tik tas kunigas viską supras ir man patars. Jo nuoširdumas, kilnumas, taip pat pamokymai dvelkė ne tik šventumu, bet ir nepalaužiama energija bei valia. Išeinančią mane kunigas palydėjo, parodė, kur gyvena Semėnų šeima - pas juos norėjau užeiti.

Mano pacientė Terleckienė pasakojo, kad kunigas Laurinavičius palaidojo jos vyrą. Pati liko našlė su keturiais ar penkiais vaikais. Sakė, kad kunigas jauniausiam jos sūneliui davęs 100 rublių ir už pamaldas aukos neėmęs.

1980 m. rugpjūčio 15 d. paskutinį kartą vykome į Žolinės šventę. Mūsų su Zita tikslas buvo pas kunigą Laurinavičių atlikti išpažintį. Artėjo mokslo metai. Be kitų pamokymų, jis mane ramino: „Nesikarščiuok, viskas bus gerai".

Prieš tragišką jo mirtį 1981 m. lapkričio 21 d. skaitėme dienraštyje „Tiesa" šmeižikišką straipsnį apie kunigą Laurinavičių. Tada mes su vyru nuogąstavome, kad dabar jau tikrai su kunigu Laurinavičiumi valdžia susidoros.

Lapkričio 25-osios rytą mano sanitarė pasakė mačiusi šiurpų vaizdą: vakar vakare apie 21 val. netoli jos namų gatvėje gulėjęs mašinos partrenktas vyras. Iš išvaizdos - inteligentas. Tą pačią dieną išgirdome, kad tai kunigas Bronius Laurinavičius. Jau rytojaus dieną - kad kagėbistų pastumtas po mašina. Vakare apie 23 val. grįždama iš darbo, nuvykau į Žalgirio gatvę ir pagal pasakojimą sankryžoje, kur buvo mašinos partrenktas, atsiklaupusi pagerbiau jo žuvimo vietą: juk čia krito dar vienas mūsų tautos kankinys. Ir iki šiol, kai einu ar važiuoju pro tą vietą, maldauju Dievą, kad ta mirtis įkvėptų mūsų tautai dvasinių vertybių, kad atgimtų dorovė Lietuvoje.

Per pirmąsias mirties metines iš Šv. Mikalojaus bažnyčios išėjau prislėgta. Pamaldos buvo kaip eiliniam mirusiam: nebuvo iškelta jo asmenybė, dideli darbai. Manau, mūsų kalbamas „amžiną atilsį" Dievulio peradresuojamas kitiems: jis paliko šventumo dvelksmą ir pats gali mums pagelbėti.

Vilnius, 1997 m. liepos 3 d.

Romualdas Šilinis
Gervėčių žemės didvyris

Iš praeities išnyra daug mielų ir brangių veidų, iš kurių laikau tiesiog šventu šviesaus atminimo kunigą Bronių Laurinavičių. Mes kartu mokėmės Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje, tik ne vienoje klasėje ir gyvenome atskiruose bendrabučiuose. Taigi bendravimas nebuvo kasdienis.

Kilus 1939 metų Vokietijos-Lenkijos karui, mes išsiskyrėme ir aš ilgai nieko apie jį nežinojau. Karo audroms praūžus ir Lietuvai velkant sunkius okupacijos pančius, netikėtai kartą susitikome Vilniuje, pasikeitėme adresais. Apie 1974 metus užėjęs į mano namus, jis ilgai laukė manęs. Grįžau tik vakare. Susitarėme, kad atvyksiu pas jį: reikės nuvežti maldaknygių, giesmynų į Pelesos parapiją.

Po kurio laiko nuvykau į Adutiškį. Jau buvo vakaras, tamsu. Ieškodamas kunigo, patekau pas Laurinavičių (ta pati pavardė), kuris buvo apylinkės „predsedatelis" ir didelis bažnyčios priešas. Paskui pasiskambinau kunigui Broniui; laimė, dar nebuvo išjungęs telefono nakčiai. Mūsų susitikimas buvo labai nuoširdus: mane žavėjo jaunystės draugo paprastumas, didi dvasinė inteligencija. Kambarys kuklus. Jame - tik daug religinio ir patriotinio turinio paveikslų. Svarbiausias mūsų susitikimo tikslas buvo aprūpinti Pelesos lietuvius maldaknygėmis, giesmynais ir kita lietuviška literatūra. Kunigui rūpėjo tas kraštas, kuris visokiais būdais buvo nutautinamas. Dirbdamas Kalesninkuose, kunigas gerai žinojo apie šią būklę. Anksčiau čia dirbę kunigai Kazimierai - Vaičionis ir Vasiliauskas, - nors ir stengėsi, bet neįstengė įvesti lietuvių kalbos bažnyčioje, o kunigas Bronius Laurinavičius išdrįso tai padaryti. Pats kunigas Laurinavičius negalėjo vykti į Pelesą. Mano tėviškė netoli Pelesos, ir aš su malonumu sutikau atlikti tą uždavinį. Ir šiandien dar daug pelesiškių meldžiasi iš tų perduotų maldaknygių bei laidotuvėse iš giesmynų gieda lietuviškai.

Rodūnios ir Nočios parapijos jau yra sugudėjusios - bažnyčiose vartojama tik lenkų kalba. Lietuvių kalba lenkų okupacijos metais žiauriai buvo varžoma. Lietuviai kunigai Burka, Kuzmickis ir kiti bandė vartoti ir lietuvių kalbą bažnyčioje, tačiau lenkų bažnytinė vadovybė juos iškėlė į tas parapijas, kur nebuvo lietuviškai kalbančių.

Kunigas Laurinavičius apie visa tai gerai žinojo, todėl rūpinosi ir Pelesos gyventojais. Čia gyveno garsioji kovotoja už lietuvybę Marija Kruopienė. Čia lietuvių kalba atsigavo, atstačius bažnyčią. Kaimuose dar ir šiandien girdima lietuviškai kalbančių žmonių. Kunigas karštai mylėjo tėvynę ir nebijojo kagėbistų šantažo. Viešint Adutiškyje, jis man rodė įvairius savo redaguotus raštus, siųstus į Maskvą ir kitur dėl žmogaus ir Bažnyčios teisių. Dėl to jis buvo labai sekamas. Matyt, nepajėgdami sufabrikuoti bylos, ėmėsi kito būdo jį sunaikinti: išradingi buvo enkavedistų „mokslai". (Kunigas mane įspėjo, kad nepakliūčiau į jų pinkles.)

Mano bičiulis kunigas ėjo tiesos keliu, gelbėjo Tėvynę. Bet auka sudegė ant Tėvynės aukuro. Laimingas esu, kad jį pažinau ir bent kiek prisidėjau prie tos kovos. Gervėčių žemė per amžius didžiuosis, užauginusi tokį didvyrį.

Vilnius, 1997 m. liepos 3 d.

Ona Audronė Urbonavičiūtė-Liubinienė
Ir šiandien mane skatina siekti gerumo

Labai gerai prisimenu tą gražų 1962 m. vasaros pavakarį, kai mama nuvedė mane prieš Pirmąją komuniją pas kunigą Bronių Laurinavičių. Jis paėmė mane už rankos, išsivedė į šventorių ir pradėjo pasakoti. Kalbėjo apie žmogų, apie pasaulį, kaip didžiausią Dievo stebuklą. Apie mažą grūdelį, kurio niekas nesėja, o iš jo išauga didžiulis medis. Apie čia pat čiulbėjusį paukštelį, kuris be niekieno pagalbos ir sotus, ir nesušąla. Neklausinėjo nei katekizmo tiesų, nei maldų. Viską buvau gerai išmokusi, nes visą gegužę ir birželį kas vakarą su tokio pat amžiaus Švenčionėlių vaikais labai noriai lankėm bažnyčią. Šv. Mišių metu besiruošiantiems Pirmajai komunijai vaikams Bronius Laurinavičius sakydavo pamokslėlius. Susispietę aplink kunigą, klausydavomės tarsi pakerėti tų paprastų, suprantamų, meile ir šiluma spinduliuojančių žodžių. Būdavo labai gera.

1977 m., kai kunigas jau dirbo Adutiškyje, nuvykome su būsimu vyru paprašyti, kad mus sutuoktų. Kaip visuomet, jis labai nuoširdžiai džiaugėsi, pamatęs švenčionėliškius, klausinėjo apie pažįstamus, ypač apie sunkiau gyvenančius. Tada zakristijoje pasodino mus, pats atsisėdo priešais ir mums skyrė daugiau kaip valandą savo brangaus laiko. Mes išklausėme nuostabiausių savo gyvenime „šeimos etikos" paskaitų: kalbėjo apie savitarpio supratimą, pasitikėjimą, pagarbą, galimus sunkumus, atsidavimą Dievui. Kalbėjo, kaip visada, įtaigiai, emocingai, pasitelkdamas gyvenimiškus pavyzdžius ir humorą. Santuokos dieną po apeigų pasveikino, įteikė dovaną. Nors pats kukliai gyveno, mėgdavo šelpti kitus. (Kartą mane parėmė, kai dar buvau studentė.)

Daug kas pamiršta, bet niekada neišdils tas įspūdis, kurį palikdavo kiekvienas susitikimas su šiuo nuostabiu žmogumi -tas vidinis gėrio spinduliavimas, meilė kiekvienam, dvasinė stiprybė nesibaigiančioje kovoje dėl tiesos.

Dėkoju Dievui už tas gyvenimo akimirkas, kurios ir šiandien mane nuolat skatina siekti gerumo, mylėti Dievą, artimą ir savo Tėvynę.

Kaunas, 1996 m. sausis

Liudvika Tamaševičienė
Sustok ir nusilenk

Stoviu prie paminklo, išskobto iš lietuviško ąžuolo, ir žvelgiu į pažįstamą veidą, menu jo ne kartą pasakytus žodžius:

- Ko nespėjome pasiekti mes, tą padarys augantys mūsų tautos vaikai: Lietuva vėl bus laisva.

Gal nujautė kunigas Laurinavičius, kad nebetoli tas laikas. Jo pranašiški žodžiai virto tikrove: vėl gyvename nepriklausomoje Lietuvoje. Gyvenimo kelyje sutinkame daug žmonių, tačiau man buvo lemta sutikti asmenybę, kurią šiandien drąsiai galima vadinti mūsų tautos šventuoju. Tai kunigas Laurinavičius.

Kai pirmą kartą jį pamačiau, išgirdau kunigo suburto bažnyčios choro giesmes, pamokslo žodžius, negalėjau atsistebėti šio žmogaus talentu. Vėliau sužinojau ir apie jo kovą dėl Bažnyčios ir Lietuvos teisių. Pamažu ir aš tapau viena iš jo sekėjų. Prisimenu mūsų pokalbius apie sunkumus leisti „Kroniką", ją platinti. Kalbėjome apie žmogaus teises ir jų pažeidimus. Aptarinėjome galimybes, kaip kiekvienam prisidėti prie kovos dėl Bažnyčios teisių, Tėvynės laisvės, žmonių, ypač jaunimo, tikėjimo ir doros.

Kunigas Laurinavičius spėdavo visur: matydavau jį ir Adutiškyje, ir Vilniuje Šv. Teresės bažnyčioje, Aušros Vartų koplyčioje...

Buvau be galo laiminga dalyvaudama Adutiškyje atlaiduose. Žvelgdama į altorių, dėkojau Dievui, davusiam mūsų Tėvynei tokį didį tautos sūnų.

Žinia apie kunigo tragišką žūtį tuoj pat pasiekė ir mane. Nubėgome į nelaimės vietą. Ten sužinojome žuvimo aplinkybes: negyvas kunigas gulėjęs ant gatvės po šaltu rudens lietumi, uždengtas jo paties paltu. Kai nei manęs, nei kitų į žuvimo vietą susirinkusių žmonių nė iš tolo neprileido prieiti arčiau ten stovėję nepažįstami vyrai, daug ką supratome.

Kiekvienais metais ta tragiška lapkričio 24-oji tarsi vėl naujai atgimsta mūsų širdyse. O gėlės kunigo žūties vietoje nevysta ir šiandien.

Ne taip paprasta buvo tais okupacijos metais kasdien paslapčiomis padėti gyvų žiedų puokštę, uždegti žvakutes. Teko ir bėgti, ir slėptis, gintis nuo KGB statytinių, kurie labai stengėsi pažinti paslaptingas gėlių nešėjas. Žinoma, vienai nebūtų įmanoma to padaryti: talkino tie, kurie tikėjo kunigo skelbta tiesa, laukė Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės. O aš ir šiandien lankau tą vietą. Norėčiau kiekvienam praeiviui pasakyti: „Sustok ir nusilenk: čia žuvo didis tautos sūnus".

Vilnius, 1995 m. lapkritis

Rufina Krickienė
Nebuvo kito tokio uolaus kunigo

Gyvenau Švenčionėliuose. Labai sunkiai susirgo mama. Ji paprašė pakviesti kunigą. Tada ir pamačiau kun. Bronių Laurinavičių pirmą kartą. Pas dvasininkus nebuvau įpratusi vaikščioti, todėl jaučiausi labai nedrąsiai: įėjusi į kambarį, pagarbinau Jėzų Kristų. Kambaryje nieko nebuvo, tik išgirdau malonų balsą: „Tuojau, tuojau". Širdyje palengvėjo. Atėjęs paklausė, kokie reikalai atvedė. Aš viską papasakojau. Tuo metu jis labai skubėjo į Švenčionis, bet padėti neatsisakė ir rado išeitį: man padavė didelį paketą ir paprašė nunešti į stotį, o pats dviračiu nuvažiavo į ligoninę. Aprūpinęs ligonę sakramentais, atskubėjo į stotį ir paprašė, kad parvaryčiau dviratį namo. Jaučiausi laiminga, kad jis, manęs nepažinodamas, taip pasitikėjo. Po poros mėnesių mamytė mirė.

Praėjus keliems mėnesiams po mamytės mirties, aš jau gyvenau Adutiškyje. Po kurio laiko į Adutiškį atvažiavo naujas dvasininkas. Gi žiūriu, kad tai tas pats kunigas, kurį aš buvau sutikusi Švenčionėliuose. Jis iškart mums labai patiko: buvo geras ir malonus. Mes norėjome, kad kiekvieną mėnesį mamytės mirties dieną būtų laikomos už ją šv. Mišios. Dvasininkas nė karto neatsisakė, nors buvo vienas, o parapija labai didelė (dažnai važiuodavo ir į Baltarusiją pas ligonius). Pas paliegusius vykdavo visada, kai būdavo kviečiamas - dieną ar naktį, o kartais ir nekviestas lankydavo, stiprindavo sergančiuosius. Niekados nevažiuodavo tuščiomis: vienam saldainį, kitam obuoliuką atveždavo. Žmonės juo labai džiaugdavosi.

Vieną kartą, kalbėdamasi su kunigu, pasakiau, kad sunkiai serga, bemaž prie mirties, gyvenanti Vilniuje mano sesutė. Jis pasiteiravo, kokioje ligoninėje, bet daugiau nieko nesakė. Vėliau paaiškėjo - rado ir jai laiko. Ji verkdama pasakojo ir džiaugėsi, kad ją aplankė mūsų kunigėlis. Vis prašė:

- Kai numirsiu, labai norėčiau, kad tik jis mane laidotų.

Kovo mėnesį, per Juozapines, kun. B. Laurinavičius pirmą kartą laikė šv. Mišias Adutiškyje. Greitai pavasarėjo. Prasidėjo gegužinės pamaldos. Pati retai galėdavau šiokią dieną nueiti į bažnyčią, bet mano mažesnioji septynmetė dukrelė kasdien lankydavo vakarines pamaldas. Jis pastebėjo tą mergaitę: paklausė, kuo vardu, iš kur, ar toli gyvenanti? Labai džiaugėsi, kad ji jau mokanti melstis ir visada būna prie altoriaus. Pageidavo susipažinti su manimi. Aš tuo metu dirbau fermoje, todėl į bažnyčią eidavau kasdieną vakare. Vieną sykį po pamaldų jis priėjo prie manęs ir paklausė, ar ne aš esu tos mergytės motina (tada buvau su visais trimis vaikais). Jis mus pakvietė į svečius, pavaišino ir davė dovanų - rožančių už tą mergytę, kuri lankė kiekvienas gegužines ir birželines pamaldas. Tai buvo mūsų šeimos pirmoji pažintis su tuo kunigu.

Mano vyras irgi buvo tikintis. Jis buvo silpnos sveikatos, kuri paskui ir visai pašlijo: reikėjo operuoti akis. Buvo gruodžio 8 diena - Marijos šventė. Vyras tik ką buvo grįžęs iš ligoninės po operacijos. Aš tvarkiausi namuose, nes rytojaus dieną privalėjau budėti fermoje. Jau buvo prietema. Kažkas pabeldė į duris. Žiūrim, įeina gerbiamas klebonas. Aš nustebau, net išsigandau. Jis su visais nuoširdžiai pasikalbėjo. Pamatė, kad ligonis po operacijos blogai atrodo, o vaikai dar maži. Palingavo galvą ir dūsaudamas pasakė: „Kad aš galėčiau kaip nors padėti jūsų šeimai".

Adutiškyje kunigas nemažai metų buvo ir labai daug kam gero padarė: buvo linkęs viskuo dalytis, nuoširdžiausiai žmogų paremti.

Didžiausia šventė vaikams būdavo Verbų sekmadienis. Tada jiems dalydavo verbas (iš džiovintų dažytų gėlių). Tas paprotys mūsų parapijoje neišnykęs iki šių dienų. Atnešdavo prie altoriaus didžiausias puokštes (gal kokius 5 ar 7 šimtus) verbų ir visas išdalydavo. Kartasi jų ir pritrūkdavo. Vaikų susirinkdavo labai daug: ir mažų, ir paauglių. Ateidavo net tie, kurie nelankydavo bažnyčios. Jis mokėjo kiekvieną pakalbinti, paglostyti, dovanėlę duoti ir net pabučiuoti. Už tai vaikai norėjo patarnauti šv. Mišioms, dalyvauti procesijose.

Pas mus į kaimą atvažiuodavo mano sesers vaikai (jiems tada buvo 4-6 metai). Vieną kartą grįžta iš bažnyčios tokie linksmi, sako: „Dėdė dievulis mus bažnyčioje kalbino ir dar paglostė" (jie kunigą vadindavo „dėde dievuliu"). Vaikai mūsų dvasininką mylėjo, sakė, jog niekur nėra tokio gero kunigėlio kaip kaime. Per mano tetos laidotuves klebonas su mano keturmečiu sūneliu taip susidraugavo, kad vaikas bažnyčioje bėgdavo arčiau altoriaus pamatyti „savo bičiulio" ir pagarbinti Dievulio. Kai paaugo, tarnavo ministrantu. Nors į atlaidus atvykdavo daug kunigų, visada jam pats gražiausias ir geriausias būdavo mūsų klebonas. Dėl vaikų klebonas patyrė daug nemalonumų iš sovietinės valdžios.

Rožančių ir religinių paveikslų, maldaknygių buvo gavusi dovanų bemaž kiekviena tikinčiųjų šeima. Aš gavau labai gražų Marijos paveikslą su užrašu: „Garbingai ir supratingai Motinai. Jei Jūsų vaikučiai nukryptų nuo kelio, kurį Jūs jiems nurodėte, aš ir danguje būdamas, verkčiau". Kai pažiūriu į tą paveikslą, nesulaikau ašarų.

Aš baigiu gyventi septintą dešimtį. Per tą laiką mūsų parapijoje nebuvo nė vieno tokio uolaus kunigo. Vos atvykęs į mūsų parapiją, tuoj griebėsi darbo. Pasiūdino naujas vėliavas, tautinius šventinius drabužius. Labai gražiai atrodė Šv. Kazimiero su lietuviškais kaspinais ir Šv. Juozapo vėliavos, kurias nešdavo moterys su mažais vaikučiais procesijose. Viskas jam labai sekėsi: per gerus žmones viską greitai gaudavo. Parapija iškart atgijo.

Labai žiūrėjo tvarkos, kad niekas nesipaikintų. Kas negerai, per pamokslą sakydavo, kad sutvarkytų, padėtų taip, kaip priklauso. Tvarka jam turėjo būti visur: bažnyčios duris pataisė, kad gražiai užsidarinėtų. O prie Komunijos pratino, kad žmonės ateitų iš vidurio bažnyčios, o nueitų į kraštus. Niekada nebūdavo susigrūdimo, nors tikinčiųjų dalyvaudavo gausiai.

Paskutinį kartą kunigą mačiau tris ar keturias dienas prieš mirtį. Jis buvo labai nusiminęs, ir aš tai pastebėjusi paklausiau, kas atsitiko. Jis pasakė, kad dingę jo dokumentai. Daugiau jo gyvo nemačiau; sulaukėme tik gulinčio karste.

Tai buvo sunkus išgyvenimas visai parapijai. Kai palaidojo šventoriuje, būriai žmonių po kiekvienų šv. Mišių eidavo prie kapo: giedodavo giesmes, melsdavosi. Net prie kapo pabuvę, tarsi jautėme iš jo sklindantį gerumą, paguodą. Net ta vieta atrodė šventa...

Birutė Burauskaitė
Kraštotyra suartino

Vieną niūrų 1978 metų lapkričio vakarą grupelė kraštotyrininkų keliautojų pasibeldėme į Adutiškio klebonijos duris. Buvome sušalę ir alkani, nes neradome namie numatytų aplankyti žmonių. Kaip visada, buvome su kuprinėmis ir dauguma vilkėjome šilto bei šalto mačiusias brezentines striukes, taigi mūsų išorė didelio pasitikėjimo nekėlė. Mes jau buvome girdėję apie šios parapijos kleboną, apie jo veiklą už tikinčiųjų teises, apie atkaklią jo kovą su vietos valdžia. Jautėmės šiek tiek sutrikę, kad nė vienas iš mūsų nebuvome asmeniškai su juo pažįstamas. Duris atidariusi moteris gana įtariai mus nužvelgė, bet nuvedė pas kleboną. Kunigas Laurinavičius mus priėmė, kaip ilgai lauktus svečius: pakvietė į antrą aukštą, kur buvo jo biblioteka ir asmeninis archyvas, aprodė savo surinktus prieškario leidinius, kraštotyros literatūrą apie Adutiškio apylinkes, Gervėčių kraštą, savo susirašinėjimo ir bylinėjimosi su sovietiniais pareigūnais aplankus. Mūsų bendravimą nutraukė su reikalais atvykę parapijiečiai. Šeimininkas atsiprašęs mus paliko vienus. Vėliau sužinojau, kad dėl to labai buvo susirūpinusi kunigo dukterėčia, kuri mus įleido. Pas kleboną neretai užsukdavo įtartini valkatos, visokio plauko perėjūnai, kaip parodė vėlesni įvykiai, KGB nurodymu, todėl giminaitė jautė pareigą nepalikti mūsų vienų ir kantriai sėdėjo kamputyje, kol klebonas sugrįžo. Mes įnikę skaitėme spaudinius, rankraščius ir nieko nepastebėjome. Kad buvome saugomi, man papasakojo vėliau mūsų stebėtoja, su kuria, bendrų reikalų ir tragiškų įvykių suartintos, arčiau susipažinome. O kunigas Laurinavičius tada mums papasakojo apie statybų Švenčionėliuose nutikimus, rodė dokumentus. Iš jų buvo aišku, kaip trukdyta statyti šventovę, nors jokie įstatymai to nedraudė. Kiek reikėjo atkaklumo, išradingumo, teisinių žinių, kad būtų įveiktas sovietinės valdžios antireliginis fanatizmas!

Klebonas vaišino mus sočia vakariene, o mes pasakojom, ką veikiame, kur važinėjame. Tuo metu mūsų Liaudies dainos klubas ne tik propagavo liaudies tradicijas ir tautosaką, rinko ir užrašinėjo liaudies kūrybą, bet ir platino pogrindinius leidinius, kaupė žinias apie žmogaus teisių pažeidinėjimus, lietuvių kalbos vartojimo siaurinimą, Baltarusijoje gyvenančių lietuvių apverktiną padėtį. Kunigas Laurinavičius tuo gyvai domėjosi, labai greitai suvokė mūsų darbų esmę. Jis žadėjo mums padėti rinkti Apso apylinkių lietuvių parašus dėl galimybės mokyti vaikus gimtosios kalbos vietinėje mokykloje. Miegoti nuėjome gerokai po vidurnakčio.

1978-1979 m. keletą kartų pas kunigą Laurinavičių lankiausi viena. Tada jis jau buvo Helsinkio grupės narys. Nuveždavau jam dokumentus, žinutes. Žinojau, kad jis yra KGB nuolatos sekamas, todėl į Adutiškį vykdavau, naudodamasi komandiruote į netoli esančią Didžiasalio gamyklą. Vėliau kunigas perduodavo man žinutes per savo dukterėčią Jadvygą Pranskienę.

Jis buvo labai dosnus. Ypač materialiai rėmė suimtųjų šeimas. Kai 1979-ųjų vasarą mano bute apsigyveno kalinamo Romo Ragaišio žmona su dukra, jis keliskart davė gana nemažas pinigų sumas advokatui iš Maskvos samdyti, atsiųsdavo rūkytos mėsos.

Kai sužinojau apie tragišką kunigo Laurinavičiaus žūtį, prisiminiau jo pasakojimą mūsų pirmosios viešnagės pas jį metu apie tai, kaip du kartus buvo į jį pasikėsinta - abu kartus tai buvo naktį, ir abu kartus buvo naudotos transporto priemonės. Taigi pirma mintis ir buvo, kad jis nužudytas. Gaila, bet tai buvo skaudi tiesa.

Kunigas Bronius Laurinavičius buvo iš tų žmonių, kurių neįmanoma įbauginti ar papirkti: tai labai stiprios dvasios ir didelio tikėjimo asmenybė. Šalia ganytojo veiklos, jis sielojosi dėl sovietinės valdžios žlugdomos tautos dorovės, dėl vagysčių ir girtuoklystės plitimo kaimuose. Blaivybės ir doros idėjas jis skleidė per pamokslus, susitikimuose su parapijiečiais, kreipimaisi į respublikos ir vietinę valdžią. Į atvirus ir maskuotus valdžios įspėjimus nutraukti veiklą, sovietiniu požiūriu išeinančią už kunigo kompetencijos ribų, jis nekreipė dėmesio.

Visam laikui įsiminė ramybe dvelkiantis kunigo veidas, įdėmus gerų akių žvilgsnis, įtaigi taisyklinga kalba. Dėkoju Dievui, kad suteikė man progą susipažinti su šiuo nenuilstamu krikščioniškųjų vertybių mūsų tautoje puoselėtoju.

Juodosios jėgos, nepajėgdamos jo palaužti, brutaliai nutraukė jo gyvybę. Tačiau jokios jėgos nepajėgs ištrinti iš mūsų širdžių šviesaus kunigo Laurinavičiaus atminimo.

Veronika Turla
„Per išpažintį to nesakysiu"

(Kunigas buityje)

Dirbau pas kunigą Laurinavičių šeimininke 10 metų. Po jo mirties jau praėjo 15 metų, o dar viskas gyva mano atmintyje: kaip jis gyveno, kaip dirbo, kaip miegojo, ką valgė ir kiek pasninkavo. Miegojo mažai. Labai anksti keldavosi. Visuomet melsdavosi. Daug rašė. Atkalbėjęs brevijorių, pusę aštuonių jau sėdėdavo klausykloje. Niekuomet niekas jo nelaukė; visuomet jis laukdavo.

Pas ligonius visuomet skubėdavo kuo greičiausiai, viską palikdamas: ar dieną, ar naktį. Atsimenu, vieną naktį atvyko du jauni vyrai, o reikėjo važiuoti 30 kilometrų per didelį mišką. Atsiduso ir sako man:

- Kas žino, kokie tai vyrai, bet važiuoti reikia.

Jis nuėjo Švenčiausiojo Sakramento, o aš - prie mašinos pas tuos vyrus. Ėmiau kalbėtis, klausinėti, nes tame kaimyniniame kaimelyje gyveno mano giminės. Jiedu man atsakė, jog pažįsta juos. Tada aš nusiraminau, pasakiau kunigui, kad gali drąsiai važiuoti, o pati ramiai atsiguliau ir užmigau. Baltarusijoje nebuvo bažnyčių nė kunigų, todėl jam tekdavo vykti toli, per 100 km pas ligonius. Pasitaikydavo važiuoti per liūnus. Tada jis audavosi guminius batus. Reikėdavo skubėti, bet jis visuomet būdavo linksmas, mėgdavo pajuokauti, niekuomet nesiskųsdavo, kad sunku. Siuntinius priimdavo retai, tiktai jėgoms atgauti. Niekuomet nesmaguriaudavo: nevalgė nei saldainių, nei torto, nei kisieliaus: tik duoną, kopūstus, bulves. Atsisakydavo grietinės, o salotas užbalindavo rūgusiu pienu. Aš padėdavau į lėkštę salotų arba ridikėlių, o jis pats sau ruošdavo, nes bijojo, kad neįpilčiau grietinės. Vieną sykį pagaminau salotas, po jomis paslėpdama grietinę. Maniau, nepastebės, o salotos bus skanesnės. Jis apibarstė druska, pradėjo maišyti ir viską pastebėjo. Tada man pasakė, kad nereikia taip daryti, o aš pajuokavau, kad per išpažintį to nesakysiu. Visą didįjį pasninką prieš Velykas nevalgydavo mėsos (išskyrus sekmadienį), o trečiadienį, penktadienį ir šeštadienį - negerdavo nė pieno.

Labai mylėjo vaikus, suorganizavo vaikų chorą, nors tuomet buvo griežtai draudžiama mokyti juos tikybos. Tačiau kunigas kovojo už vaikų chorą, kiek leido jėgos. Kartą į parapijos salę susirinko vaikai pasimokyti giedoti. Netrukus atvyko kaimo „sovieto" pirmininkas, Adutiškio mokyklos direktorius su mokytoju ir pradėjo kaltinti vaikų „buntavojimu". O kunigas atsakė, jog tai bažnyčioje pakrikštyti vaikai, vadinantys jį ganytoju, o ganytojas privalo ginti savo avis nuo žiaurių vilkų ir atvykėlius išprašė. Kaip tik tą dieną bažnyčioje buvo rekolekcijos prieš Kalėdas. Nors vaikai buvo labai išgąsdinti, bet visi atėjo į vakarines pamaldas ir giedojo. Niekuomet neužmiršiu giesmelės „Kristau, dangų atidaryk". Kai sekmadienį bažnyčia buvo pilna žmonių, kunigas iš sakyklos visiems papasakojo apie pareigūnų žygį.

Dažnai kunigas kartodavo, kad ir jam nesant vaikai giedos. Iš tikrųjų mažieji ir šiandien gieda, nors jo nebėra. Buvo uždrausta kalėdoti, o jis vis tiek kalėdodavo. Kviestas pasiaiškinti į rajoną, kalbėdavo, jog turįs pažinti savo parapijiečius, matyti, kaip jie gyvena, jog neimąs dovanų, bet kiekvienai vargingai šeimai padedąs. Sugrįždavo po kalėdojimo toks linksmas, atveždavo daug gėlių, pasakodavo, kaip maloniai jį žmonės sutikdavę. Parapijiečiai kalbėdavo, kaip gera gyventi pašventintuose namuose.

Kunigas Laurinavičius nemėgo neteisybės ir netylėdavo, o atvirai sakydavo savo nuomonę. Už tai valdžios buvo nekenčiamas ir persekiojamas. Buvo krata. Iš karto aš nežinojau, kokie žmonės pas jį atvyko. Paruošiau pietus ir ėjau pakviesti valgyti. O kunigas man sako, kad pas jį daro kratą. Aš tuomet greitai nusileidau žemyn, surinkau, ką reikėjo paslėpti, ir išnešiau iš namų pas kaimyną. Tada nuėjau į parduotuvę, nupirkau duonos, makaronų ir parėjau. Tvartas, kuriame buvo paslėpti daiktai, buvo uždarytas. Jame buvo paršiukas, bet aš jo nešėriau, kad nežinotų, jog tai mūsų tvartas. Kai grįžau iš parduotuvės, man grasino areštu ir niekur neišleido. Tikrintojų buvo gal 12 žmonių. Atvažiavo rytą apie 10 val. ir išbuvo iki 22 val.

Negaliu užmiršti paskutinių dienų. Aš labai buvau atsidavusi Aušros Vartų Dievo Motinos globai. Kasmet mane išleisdavo vienai dienai, o paskutinį kartą visai savaitei. Kas rytą ankstyvas šv. Mišias aukodavau už kunigą. Karštai prašydavau gailestingąją Dievo Motiną to, ko jam labiausiai reikia. Šeštadienį grįžau namo, o antradienį jis išvažiavo paso. Jis buvo pametęs pasą. Vėliau gavo laišką iš Kauno, kad jį atsiimtų. Išvažiuodamas antradienį į Kauną, pasakė man, kad grįš trečiadienį 11 val. Kitą dieną atvažiavo daug žmonių į pamaldas. Susirinko ir kunigo giminės. Ir išgirstu kalbant:

- Nėra mūsų Tėvelio.

Aš klausiu:

- Galbūt areštavo? - O jie sako, jog jau nebėra jo gyvo: pateko po sunkvežimio ratais. Negalėjau tuo patikėti. Jis mane visuomet įspėdavo, kai važiuodavau į Vilnių, kad būčiau atsargi. Kai jį mirusį atvežė trečiadienio vakarą, žmonės pasakojo, kaip jis buvo pastumtas po sunkvežimiu, kuris vežė plytas.

Adutiškis, 1996 m. (Versta iš lenkų kalbos)

Marytė Krickaitė-Rasičienė
Vaikų draugas

Kai kunigas Bronius Laurinavičius atvažiavo į Adutiškį, man buvo 9 metai. Visa vaikystė praėjo arti jo. Prie kunigo ir užaugau. Jis man buvo kaip tikras tėvelis - visų vaikų draugas. Adutiškis tik bažnytkaimis, o vaikų prie altoriaus čia ateidavo ne mažiau kaip didmiesčio bažnyčioje.

Niekas neprisimena kito kunigo, kuris būtų taip mylėjęs vaikus. Prie altoriaus mažiausiems įrengė kėdutes, patarnaujantiems berniukams pastatė dideles kėdes, kad per pamokslą galėtų pailsėti. Procesijos mergaitėms įtaisė klauptukus su pagalvėlėmis. Kad tik kuo daugiau vaikų ateitų ir kad jie nepavargtų!

Pamatęs naują vaiką, jį užkalbindavo ir labai saviškai paglostydavo: ne delnu, o viršutiniąja rankos puse. Kiekvieną šventę vaikai gaudavo saldainių, riešutų, apelsinų ir kitų skanumynų. Vaikų būdavo tiek daug, kad reikėdavo atnešti po 2 didžiulius krepšius dovanėlių. Mažieji būdavo laimingi. Kiekvienam vaikui, einančiam prie Pirmosios komunijos, dovanodavo maldaknygę su paveiksliuku ir rožančių.

Labai gražiai vykdavo vaikučių Pirmosios komunijos šventė. Vainikais išpuoštas bažnyčios vidus būdavo atitveriamas nuo šonų. Švenčiantys vaikai stovėdavo pačiame centre, o šalia - jų broliukai, sesutės, tėveliai ir kiti artimieji. Išsirikiuodavo šeimomis. Komuniją priimdavo ne tik vaikai, bet ir visa šeima. Tai būdavo labai įspūdingas reginys.

Gražiai švęsdavo ir Verbų sekmadienį. Kunigas dalydavo vaikams verbas. Norinčiųjų gauti būdavo nepaprastai daug. Plūsdavo vaikai iš visų pasviečių. Kartais net verbų pritrūkdavo. Kartą, būdama 11 ar 12 metų, per Verbų sekmadienį prie altoriaus nesigrūdau, buvau tyli, rami, nedrąsi. Klebonas dalijo, dalijo verbas, o man neužteko. Stovėdama šone, pradėjau verkti. Klebonas, nors ir ėjo su procesija, bet pastebėjo mane ašarojančią. Jis priėjo prie manęs ir iš savo puokštės ištraukė man didžiulę kaliją. Aš labai nustebau ir susijaudinau, kad jis mane suprato.

Prie altoriaus šalia kunigo turėdavo būti vien vaikai. Mūsų parapija buvo labai didelė. Per šventes iš Baltarusijos suvažiuodavo daug žmonių. Pagyvenusios baltarusės nelabai žinodavo apie mūsų tvarką: ateidavo prie altoriaus ir atsisėsdavo ant vaikų suoliukų. Būdavo, atsisėda ir snaudžia. Tas kunigui nepatikdavo ir jis paprašydavo prie altoriaus leisti mažuosius.

Kunigo Laurinavičiaus įvestas paprotys per pakylėjimą tarti: „Jėzau, aš tave myliu. Ir mylėti nenustosiu, nes geras esi. Ačiū Tau, o Jėzau"- skamba bažnyčioje iki šiol, nors daugiau kaip dešimt metų, kai jo nebėra.

Adutiškis, 1992 m.

Vincas Martinkėnas
Mano mokinys

Bronius Laurinavičius buvo mano mokinys Vytauto Didžiojo gimnazijoje Vilniuje. Mokėsi gerai, elgėsi labai gerai. Žinojau, kad, gavęs brandos atestatą, įstojo į kunigų seminariją ir tapo kunigu. Girdėjau apie jį daug gerų žodžių, bet jo nemačiau daugelį metų. Kai kunigas Laurinavičius klebonavo Adutiškyje, sumaniau jį aplankyti. Man buvo įdomu, kaipgi dabar atrodo kuklutis, gyvas, judrus buvęs mano mokinukas. Atvažiavau savo automobiliu į Adutiškį ir nuskubėjau į pamaldas. Buvo šv. Mišios, kurias laikė Laurinavičius. Ir prie altoriaus jis buvo judrus ir energingas, kaip kadaise klasėje. Girdėjau tą dieną du jo pamokslus - lietuvišką ir lenkišką. Mat Adutiškio bažnyčią sovietiniais metais lankė daugybė gudų, kuriems nuo seno buvo aukojamos pamaldos lenkų kalba. Guduose bažnyčios buvo uždarytos, tad žmonės važiuodavo į dabartinį Lietuvos pakraštį - Adutiškio bažnyčią. Mano buvęs mokinys tarytum ir nebuvo pasikeitęs. Susitikome po pamaldų klebonijoje. Išsibučiavome. Ir klebonėlis, palikęs prieangyje visus interesantus, tuoj puolė mane vaišinti. Sakiau: „Mielas klebone, aš nealkanas, neskubėk". Paklusau. Nunešęs į tvartą savo kiauliukui ėdalo, toliau vaišino mane pats, nes šeimininkė buvo išvykusi. Dalijomės įspūdžiais. Pasakojo, kokių vargų turi bendraudamas su vietine Adutiškio administracija, kai reikia bažnyčiai būtino remonto ir apšildymo. Nors ir vargiai, bet savo tikslus pasiekęs. Svarbiausia - pavyko bažnyčią apšildyti. Vietinė administracija labai būdavusi nepatenkinta, kai kunigas lydėdavo numirėlį į kapus su gedulo vėliavomis, iškilmingai. Sovietinė valdžia tikrai nemėgo iškilmingų religinių apeigų ir jas drausdavo.

Kunigas Laurinavičius buvo gailestingos širdies. Iš bažnyčios surenkamų aukų atliekamą rublį išdalydavo vargšams ir nepasiturintiems. Prieš metines bažnytines šventes - Kalėdas, Velykas - atveždavo dovanų ir į Vilnių savo seniems pažįstamiems, kurie turėjo dideles šeimas, bet mažas algas.

Buvo nuostabiai paslaugus. Kartą aplankęs sunkiai sergantį ligonį ir nugirdęs, kad jam padėtų putino uogos, net iš Adutiškio netrukus atsiuntė tam ligoniui reikalingų uogų. Žmonės buvo sužavėti tokio kunigo paslaugumo ir jautrumo.

Įsidėmėtinas buvo kunigo atkaklumas ir jo nuoširdus patriotiškumas. Paskirtas klebonu į Švenčionėlius ir radęs ten prieškariu pradėtą statyti bažnyčią, ryžosi statybą užbaigti. Sunku įsivaizduoti, kiek sovietiniais metais reikėjo gauti tam leidimų. Kartą kunigas rodė man didelį pluoštą popierių, kuriuos jis sukrovė į vieną kupetą, matyt, norėdamas parodyti ateičiai, kiek reikėjo pastangų sovietiniais metais statyti bažnyčią. Atrodė, tai visai neįmanoma. Jis važiuodavo į Maskvą ir ten, eidamas iš vienos įstaigos į kitą, maldaudavo leidimo. Kai ir ten išgirsdavęs atsakymą „nelzia", tardavęs: „Kak nelzia, Moskva vsio možet". Tuo jis dažnai nugalėdavęs Maskvos pareigūnų užsispyrimą ir gaudavęs reikalingą parašą, o su Maskvos antspaudu ir parašu Lietuvoje viskas ėję kaip sviestu patepta. Lietuvos pareigūnai Maskvos leidimo nedrįsdavo vetuoti.

Statydamas Švenčionėlių bažnyčią, dirbdavo fizinį darbą ir pats. Visas jo triūsas, visi rūpesčiai buvo pagrįsti artimo ir Tėvynės meile. Jis drąsiai ir atvirai skelbė tiesos žodį iš sakyklos, bendradarbiavo pogrindinėje spaudoje, buvo Helsinkio grupės narys. Dėl to persekiotas, nes, kaip pats man pasakojo, nesvyruodamas sakydavo saugumiečiams tiesą į akis. Vilniaus saugumas nuolat kviesdavo Laurinavičių iš Adutiškio ir ilgai tardydavo. Ne kartą patardavau kunigui, kad būtų atsargesnis, nerizikuotų, veiktų labiau diplomatiškai, nestatytų savęs į pavojų, nes yra labai reikalingas. Tada išgirsdavau kunigo atsakymą: „Dievas su mumis".

Klebonaudamas Adutiškyje, Laurinavičius su visokiais reikalais dažnokai atvykdavo į Vilnių. Man atveždavo savo straipsnių kalbą peržiūrėti. Kai kurie straipsniai netrukus būdavo skaitomi per Vatikano radiją lietuviškoje valandėlėje.

Paskutinį kartą kunigą Laurinavičių mačiau nusiminusį einantį Gedimino prospektu. Tartum kokia Apvaizda paskutinį kartą parodė man, važiuojančiam troleibusu, brangų mokinį, bičiulį, garbingą kunigą. Paskutinį kartą! Rytojaus dieną išgirdau per radiją, kad, patekęs po sunkvežimio ratais, žuvo. Vėliau visas Vilnius sužinojo, kad Laurinavičių saugumiečiai gatvėje pastūmė po ratais. Taip jie susidorojo su nepageidaujamu Žmogumi, kurį tikrai dera rašyti didžiąja raide.

Vilnius

Julija Karmazienė
Rūpestis dėl Gervėčių

Gervėčių bažnyčiai, mūsų kraštui kunigas Bronius Laurinavičius negailėjo nei laiko, nei jėgų. Ypač jis šelpė našlaičius, ligonius. Galčiūnų kaime yra varginga šeima: invalidė motina daug metų guli lovoje, o mergelė - visai kurčia. Sužinojęs mūsų geradarys tuoj su pagalba atskubėjo pats ir per mane pasiuntė paramą. Pas kunigą Laurinavičių teko mums būti vienuolika kartų.

1978 m. rugpjūčio 18 d. mirus klebonui Stanislovui Cho-dygai, mūsų parapijos bažnyčios komitetas pradėjo reikalauti į Gervėčius lietuvių kalbą mokančio kunigo. Pirmiausia važiavom į Adutiškį pas savo patarėją kunigą Laurinavičių. Jis noriai mums padėjo nuo pradžios iki pabaigos. Paragino važiuoti į Astravą.

Nuvažiavome 22 moterys į Astravą pas mūsų apylinkės įgaliotinį. Vėliau parašėm pareiškimą, kurį pasirašė bažnyčios komiteto vadovybė. Nuvežėm į Gardiną. Gardino RKRT įgaliotinis Liskou pareiškimo nenorėjo paimti, bet šiaip taip palikom. Toliau rašom į Minską. Vieną pareiškimą paimam su savim, septynis siunčiame paštu. Nuvažiavom į Minską. Ten prašėm, kad leistų atkelti pas mus į Gervėčius kunigą Bronių Laurinavičių. Liskou atsakė: „Nelzia jevo; my jevo suditj budem" (Jo negalima; mes jį teisime).

Bažnyčios komiteto nariai rašėme vėl į Maskvą. Parašėme aštuonis pareiškimus. Vieną vežėmės patys, o septynis pasiuntėme paštu. Nesulaukę atsakymo, ėmėme rinkti parašus, kad parapijai reikalingas lietuviškai kalbantis kunigas. Pasirašė 2067 asmenys. Prie prašymo buvo pridėta 63 lapai mūsų parašų. Važiuojam į Adutiškį pas kleboną, mūsų padėjėją, nes nežinome, kaip parašus sutvarkyti. Pataikėme tą dieną, kai vyko šv. Mišios už mūsų geradario kunigo Laurinavičiaus mirusius tėvelius. Buvo daug svečių. Nors labai buvo pavargęs, bet mums padėjo: naktį ilgai tvarkė mūsų parašus. Sutvarkęs ir sako:

- Kaip dabar daryti: iš kur pasiųsti - ar iš Lietuvos, ar iš Baltarusijos, kad tik nepražūtų?

Tuoj aš pribėgau ir sakau:

- Klebonėli, jūs taip pavargęs! Nenusiminkit: aš į Maskvą pati nuvešiu.

1979 m. sausio 15 d. išvykom į Maskvą. Dievuliui padedant, laimingai. Laišką palikom. Gavom trijų telefonų numerius: informacijos, vidaus ir miesto. Laukiam: jokio atsakymo nėra. Važiuojam antrą kartą į Maskvą. Ir vėl tas pat. Važiuojam trečią. Vėliau pradėjome skambinti informacijos telefonu. Vos ne vos atsiliepė.

Galų gale gavome kunigą, tačiau jis mokėjo tik lenkų kalbą.

Paskutinį kartą, kai su Stase Lukšiene iš Knystuškių kaimo nuvykome į Adutiškį, kunigas gal nujautė savo blogą likimą. Kai įėjome į kleboniją ir sutikome savo brangųjį Tėvelį, tai pirmutiniai jo žodžiai buvo:

- Julyte, aš tave tiek varginau. - Nuleido galvelę ir tyli.

Vėliau mums ausyse skambėjo tie paskutiniai žodžiai. Ne

vėliau kaip po poros savaičių gavome liūdną žinią, kad žuvo mūsų Geradarys.

Gervėčių parapija, Peliagrindos kaimas

Marija Kruopienė
Rūpinimasis Baltarusijos lietuviais

Po pirmojo pasaulinio karo, nuo 1920 iki 1939 m., mūsų krašto gabiausias jaunimas, ypač iš lietuviškų apylinkių, vyko mokytis į Vilnių. Ir iš Pelesos parapijos keletui jaunuolių nusisyp-sojo laimė - jie įstojo į Vilniaus lietuvių Vytauto Didžiojo gimnaziją. Sugrįžę atostogų, šie gimnazistai daug pasakodavo apie mokslą, gyvenimą bendrabučiuose ir čia įgytus gerus draugus.

Man teko išgirsti gimnazijos auklėtinių Domo Galvelės, Stasio Šimelionio, Motiejaus Šimelionio pasakojimą apie jų nuostabų, sąžiningą, dorą ir gabų klasės draugą Bronių Laurinavičių. Ypač artimas jis buvo Motiejaus Šimelionio bičiulis. Jie vienas kitą gerai suprato ir palaikė tiek mokslo dalykuose, tiek buityje, kuri besimokantiesiems buvo labai nelengva. Jie buvo vienminčiai veikloje, kurioje reikėjo drąsos, vienybės atsispirti tenykščiam lenkų šovinizmui.

Kaip pasakojo Motiejus Šimelionis, paskutiniais mokslo metais Bronius ėmė įkalbinėti jį stoti į Vilniaus kunigų seminariją. Kai Motiejus suabejojo, Bronius ryžosi vienas stoti. Taip jų keliai išsiskyrė. Visų mylimas, pavyzdingas moksleivis nuėjo paties tvirtai pasirinktu keliu ir tapo kunigu. Motiejų patraukė pedagogo darbas. Kiti gimnazistai pabiro po Vilniaus kraštą kaip švietėjai.

Sunkus buvo Broniaus Laurinavičiaus kelias. Teko kunigauti įvairiose parapijose. Kaip jam sekėsi, kokią jis darė įtaką tikintiesiems, man papasakojo Izidorius Šimelionis, taip pat buvęs Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos auklėtinis. Jis Laurinavičių labai gerai pažinojo, abu palaikė ryšius, matyt, iki kunigo gyvenimo pabaigos.

1962 m. sovietinei valdžiai uždarius ir išniekinus Pelesos Šv. Lino bažnyčią, teko už jos sugrąžinimą kovoti net 26 metus, ir vis nesėkmingai. Tik 1988 m. bažnyčia grąžinta Pelesos tikintiesiems. Negausūs, bet ištvermingi buvo kovotojai už bažnyčią, tačiau ilgainiui kai kurie ėmė trauktis. Tvirtai laikėsi tik kun. B. Laurinavičius. Per jo senus draugus, ypač per brolius Šimelionius, atkakliausius kovotojus, visada pasiekdavo dvasinė parama - patarimai, padrąsinimai, netgi vienas kitas tekstas, kaip rašto pavyzdys įstaigoms, kontroliuojančioms Bažnyčios veiklą Baltarusijoje. 1977 m. Pelesos parapijos religiniam judėjimui slaptai pradėjo vadovauti Varėnos rajono Dubičių parapijos kunigas Mykolas Petravičius. Prie jo prisidėjo to paties rajono Kalesninkų parapijos klebonas Jonas Vaitonis.

Jie į savo veiklos sferą įtraukė daug geranorių kunigų, kurie mano adresu ėmė siųsti telegramas (žinoma, sutartines) apie sutikimą laikyti pamaldas Pelesos kaimo gryčiose bei kituose parapijos kaimuose.

Vieną kartą gavau iš Vilniaus centrinio pašto telegramą, kurioje šifruotai buvo pranešama apie kunigo atvykimą. Tačiau nežinojome, koks kunigas atvažiuos. Kartu bijojome „spąstų" (provokacijos). Bet tą sekmadienį nieko nesulaukėme. Vėliau paaiškėjo, kad turėjo atvykti kunigas Laurinavičius, tačiau, kai užsiundyti vaikų namų auklėtiniai išdaužė klebonijos langus bei telegramą kažkas iššifravo, jis turėjo atidėti savo kelionę. Jo vizitas į mūsų parapiją taip ir neįvyko. Prieš dvejus metus iki jo žuvimo, nuvykę į Marijos Škaplierinės atlaidus Kalesninkuose, ten radome ir kun. B. Laurinavičių. Kai įėjome į bažnyčią, pamaldos jau buvo įpusėjusios. Kunigas savo seniesiems parapijiečiams sakė pamokslą. Šluostėsi prakaitą nuo kaktos sakytojas, šluostėsi ašaras moterys, vyrai stovėjo ramūs, be mažiausio šurmulio. Aš pirmą kartą girdėjau pamokslą šio kunigo, kurį labai norėjau pamatyti, kai jis dar buvo gimnazistas, po to - klierikas. Paskui ilgai laukėme jo savo kaime. O dabar štai savo pašaukimo tribūnoje - sakykloje stovėjo jis jau pagarsėjęs kaip doras, tiesus, pareigingas, spinduliuojantis tautos, žmogaus ir Dievo meile žmogus, drąsus žmogaus ir Bažnyčios teisių gynėjas. Vėliau kunigas laikė sumą ir sakė pamokslą lenkiškai, taisyklinga jų kalba. Kalbėjo su užsidegimu, nuoširdžiai, kaip ir lietuviams.

Po pamaldų mes, trys moterys, puolėme į zakristiją prašyti gerbiamą kunigą atvažiuoti pas mus į mūsų neoficialiai veikiančią parapiją. Jis sutiko. Tada klebonas Jonas Vaitonis pakvietė mus visus pietų. Po pietų penkiese - du kunigai ir mes, trys Pelesos parapijietės, - važiavome į Pelesą. Pirmiausia kunigą Laurinavičių paklausiau, ar dar neapiplėšta Adutiškio bažnyčia?

- Ne, dar neapiplėšta, - atsakė kunigas, - tačiau į mane patį kėsinasi. Štai kai labai norėjau jus aplankyti, išdaužė verandos langus. Tai pasalas daro, tai neva veržiasi į sandėlius apvogti: siekia kliudyti mano veiklai. Dengdamasis apiplėšimu, saugumas bando mane palaužti. Bet aš pasikliauju Dievo valia - kas bus, tas bus. Man nieko kito nebelieka, kaip kovoti iki paskutinio, - pasakė Laurinavičius ir ilgai tylėjo.

Kunigas Jonas vairavo automobilį ir taip pat tylėjo. Nuvažiavome tiesiai į kapines ir parodėme sugriautą koplytėlę bei likusią dalį sienos, prie kurios pritaisytas nuolatinis stalas. Čia vasarą jau keleri metai kunigai iš Dzūkijos laikydavo šv. Mišias. Tą dieną čia pamaldų nebuvo: niekas neatvažiavo.

Stovėjo susimąstęs kunigas Laurinavičius su Jonu Vaitoniu prie pilko neužkloto stalo ir supratau, kad graudinosi. Paskui atsigręžė į mus, tris moteris, ir pasakė:

- Svarbiausia - dvasinė šventovė, kurios niekas nesugriaus. Be dvasinės šventovės nestovės ir šitas rūmas, - jis parodė į mūrinę bažnyčią (sovietų valdžios paverstą grūdų sandėliu). -Ateis viskam laikas: susigrąžinsime ir savo sunkiai statytą bažnyčią. Tik negreit dar grįš dvasinė pusiausvyra, taip baisiai dabar nusiaubta moralė...

Atvažiavome į mano namus. Gerdami arbatą, su kunigu Jonu klausėmės kunigo Laurinavičiaus vertingų pamokymų: ir man, besirūpinančiai visais parapijos reikalais, ir kunigui Jonui, kuris vadovavo bažnyčios susigrąžinimo veiklai. Pakvietęs visus išeiti į verandą, tenai tarė:

- Kruopiene, netikiu, kad nebūtų pas tave įtaisyta kur nors slaptojo klausymosi įtaiso, todėl kalbėtis čia yra saugiau. Daug kas gali mus įklampinti ir sugriauti planus.

Kunigas Bronius Laurinavičius mokė, kad visų pirma reikia neparodyti priešui, jog jo bijai. Iš anksto reikia numatyti, kam ką pavesti, su kuo ir apie ką kalbėtis, vengti parapijoje įsigyti priešų, kad neatsirastų „atviras frontas". Reikia mokėti iškęsti, nutylėti. Ištversi, ir būsi laimėjęs. Svarbiausia nepalūžti. Žmogaus aukas ir taurius, gražius norus visada laimins Dievas. Tuo greitai įsitikinsią ir pelesiečiai.

Kalbėdamas apie valdžios priespaudą, kunigas pasidžiaugė, kad yra daug Bažnyčios bičiulių, tarnų ir pagalbininkų, kurie nepasiduoda.

- Jie būtų mus seniai sudoroję, jei ne „Bažnyčios kronika", - sakė jis. - Tai stiprus mūsų užnugaris, ir manau, kad komunistai bijo liesti mus atvirai ir viešai.

Kunigas Laurinavičius papasakojo, kaip statė bažnyčią Švenčionėliuose, kaip laviravo, gaudavo medžiagų, rinko aukas, nemiegodavo naktimis. Ačiū Dievui, jį lydėjo palaima.

- Nebijok, Kruopiene,- pakildamas tarė kunigas. - Drąsius valdo ir globoja Dievas. Aš tuo įsitikinau. Dievas duos sveikatos, atvažiuosiu ir aš į jūsų Šv. Lino bažnyčios atšventinimą. Teroras ne amžinas. Tik labiausiai būgštauju, kad gali nebegrįžti senoji lietuvybės dvasia tiek į mano gimtą Gervėčių kraštą, tiek į Pelesą. Čia jau būtų kruvina skriauda istorijai. Dieve, koks stiprus buvo šio krašto patriotiškumas! Juk čia mane atsiveždavo senas geras gimnazijos laikų bičiulis, kurį vadindavome Maciu (Motiejus Šimelionis). Jo brolis yra Vilniuje. Nors jis tarybinis žurnalistas, bet doras, mums nekasa duobės. Susitinkame, kaip ir su lentvariškiu broliu Motiejumi. Vilniaus krašto, ypač rytų ir pietų dzūkai, senoji inteligentija liko ištikima gražioms mūsų prieškario idėjoms. Tai būtina žinoti. Jie yra sąžiningi, tik stokoja drąsos ir šiek tiek trumparegiai... O tie paprasti žmoneliai, ką kalbėti, paversti vergais. To ir reikėjo tikėtis. Sunku bus, ir dar ilgai. Bet nebijokim, Dievas padės...

Sulig tais žodžiais Bronius Laurinavičius staiga kažko grįžo į bažnyčią, paskui tuoj atsisveikino ir su kunigu Jonu sėdę į mašiną išvažiavo. Grįžusi į vidų, radau ant stalo padėtą voką su pinigais, ant kurio užrašyta: „Jums, Kruopiene". Voke buvo šimtas rublių. (Tai buvo dideli pinigai: visas mano metinis uždarbis kolūkyje.) Aš susijaudinau, graudžiai apsiverkiau. Rudenį kunigas Laurinavičius dar vieną pareiškimo į Maskvą pavyzdį per kunigą Joną mums atsiuntė. Negalėjome jo neklausyti, viską vykdėme.

Kitą vasarą važiavome į Vilniaus Aušros Vartų koplyčią perduoti rožančių Adutiškio parapijos tikintiesiems, kuriems vadovavo kunigas Laurinavičius. Šv. Mišias visą laiką per ketvertą metų laikė bei rožančiaus perdavimui vadovavo Valkininkų parapijos klebonas Algimantas Keina. Suėjo į Švč. Mergelės Marijos koplyčią daug Adutiškio parapijiečių, Šv. Zitos draugijos moterys su gražia violetine kongregacijos apranga, daug jaunimo, vyrų. Mus labai stebino Adutiškio žmonių organizuotumas ir pamaldumas. Vadovaujami kunigo A. Kei-nos, perdavėme adutiškiečiams rožančių, pagiedojome „Marija, Marija" ir pajudėjome eiti iš koplyčios. Staiga ties šventovės slenksčiu sutikome garbingąjį Adutiškio kleboną Laurinavičių, einantį aukoti šv. Mišių. „Reikia su Marija pakalbėti", - du sykius pakartojo eidamas kunigas. Gerai girdėjau šiuos kunigo žodžius. Tačiau kam jie buvo skirti - ar Aušros Vartų Marijai, ar Pelesos kaimo moterėlei - man? Taip ir liko neaišku. Stovėjau Aušros Vartų šventovės laiptinėj ir galvojau: „Jei Švč. Marijai, tai dabar kalbasi su ja šis nuostabaus pamaldumo kunigas. O jei jis norėjo kažką pranešti man, reikia laukti". Bet laukti negalėjau, nes paskutinis autobusas iš Vilniaus į Gardiną išvyks po 15 min.

Taip nuo to laiko (datos neprisimenu, buvo vidurvasaris) kunigo Laurinavičiaus daugiau nesutikau. Girdėjau pasakojant apie nerimstantį, netaupantį savo jėgų, visomis išgalėmis kovojantį su tikinčiųjų engėjais kunigą. Kunigai didžiavosi jo drąsa. Jo pavyzdžiu (o gal jo ir paraginti) Dzūkijos bažnyčių kunigai dvylika metų važiavo į mūsų Pelesos nualintą parapiją, skelbė Evangeliją.

Žuvus kunigui Broniui Laurinavičiui, susirinkę šv. Mišių kaimo gryčioje meldėmės už jo vėlę. O kunigai skelbė jo biografiją, pasakojo apie nuveiktus darbus Katalikų Bažnyčiai. Mes, Pelesos parapijos žmonės, lenkiame galvas prieš šį taurų kunigą, drąsų Bažnyčios gynėją, kuris spinduliavo meile tautai, žmogui ir Dievui.

Pelesa, 1995 m. spalio mėn.

Bronė Steponienė
Reikėtų paskelbti šventuoju

Į Adutiškį atvykęs dirbti kunigas Bronius Laurinavičius 1968 m. kovo 19 d. laikė pirmąsias šv. Mišias. Mūsų parapija gana didelė, visuomet būdavo du kunigai. Tačiau, kaip sakė, dėl prasikaltimo (kad pastatė Švenčionėliuose bažnyčią) paskyrė pas mus jį vieną. Po tokio didelio darbo jis atrodė išvargęs.

Pirmą sekmadienį kunigas sukvietė susipažinti bažnyčios komitetą, antrą - choristus. Mes labai džiaugėmės: supratom, kad atvyko tikras Kristaus įpėdinis, mylintis vaikučius ir atsidavęs Lietuvai. Nepailsėjęs nė dienos, ėmėsi darbo - fizinio ir dvasinio. Labai atsigavo mūsų parapija, patraukė ją prie Dievo. Nors buvo sunkios sąlygos, 20 berniukų, kartais ir daugiau, patarnaudavo šv. Mišioms. Aš pasiuvau kamželes. Mes, mamos, jas atsinešdavom ir bažnyčioje vaikus aprengdavome. Visi uoliai lankė bažnyčią. Tuo džiaugėmės ir mes, tėvai. Subūrė vaikų chorą. Jie giedodavo per vakarines pamaldas. Kai pirmą kartą išgirdome, iš džiaugsmo verkėme: balseliai skambėjo lyg angelėlių. Bet neilgai trukus prasidėjo kančios: kleboną kvietė pareigūnai, atvykę iš rajono barė ir liepė pašalinti vaikus nuo altoriaus, neleisti tarnauti berniukams ir giedoti mažųjų chorui, nes būsią blogai. Klebonas aiškino, jog nieko blogo tie vaikučiai nedaro, tik atlieka katalikų pareigą. Bažnyčioje jie būna su tėvais.

- Koks aš būčiau kunigas, jeigu juos varyčiau nuo altoriaus, - protestavo jis.

Mokykloje vaikus, kurie patarnauja šv. Mišioms ir gieda, mokytojai labai barė: žadėjo mažinti elgesio pažymį, neperkelti į kitą klasę. Vaikai klausė tėvų, o ne jų. Tada palikdavo po pamokų, kviesdavo po vieną į mokytojų kambarį ir gąsdindavo. Mes, mamos, rengėmės eiti pačios į mokyklą kalbėtis su mokytojais, bet sūnus atnešė mokyklon kvietimą. Paklausiau jo, ar visiems tėvams. Jis atsakė: „Ne - tik tų, kas patarnauja šv. Mišioms". Kvietimo valandos visų skirtingos. Nusprendėm eiti visi kartu. Pokalbis buvo gana ilgas. Iš pradžių pradėjo šiurkščiai. Mes irgi netylėjome: reikalavome neliesti mūsų kunigo - sakėme, patys savo vaikus vedame giedoti ir tarnauti. Bažnyčios durys atviros visiems. Dėl bažnyčios prašėm daugiau mokinių negąsdinti, netardyti, nepalikinėti po pamokų ir nemažinti pažymių. Žadėjome toliau ieškoti tiesos. Siūlėm auklėti tuos vaikus, kurie vagiliauja, blogai elgiasi.

Klebonas ėmėsi bažnyčios remonto darbų. Privežė daug lentų. Dėl jų buvo valdžios kvočiamas, kur gavo, bet dokumentai buvo tvarkingi. Tada ėjo parapijiečiai į talką tvarkyti bažnyčios. Susirinkdavo apie 60 ir daugiau žmonių. Kiekvieną klebonas pakalbindavo, nors didelėje parapijoje darbų netrūko: tai laidoti, tai pas ligonį važiuoti tekdavo net į Baltarusiją. Dažniausiai keliaudavo arkliu arba motociklu. Visiems talkininkams užsakydavo pietus, o patsai bėgdavo žiūrėti, kas padaryta. Sutaisė visas bažnyčios duris ir užraktus. Tada bažnyčią labai gražiai išdažė, išdekoravo, naujus paveikslus pakabino. Tikintieji negalėjo atsidžiaugti tokiu pasiaukojusiu, darbščiu ir rūpestingu klebonu. Pakeitė grindis parketu ir įrengė centrinį šildymą. Tik jis vėl buvo kviečiamas aiškintis į rajoną. Šį kartą dėl centrinio šildymo. Po kelių dienų atvažiavę tikrintojai ieškojo priekabių, bet nerado: centrinis šildymas buvo įrengtas labai gerai. Mes manėme, kad dabar tėvelis nors kiek pailsės: juk tiek daug nuveikta! Bet jis vėl ėmė rūpintis uždengti geresnį stogą. Vėl turėjo valdžiai aiškintis, iš kur gavo skardos. Stogą baigė dengti, tada ėmėsi tvarkyti bažnyčios aplinką: išgrindė plytutėmis, padarė gėlėms vazas. Pastatė kunigui Kriš-taponiui labai gražų akmeninį paminklą, paskiau Misijų kryžių. Pasiūdino procesijų dalyvėms naujus rūbus. Suremontavo kleboniją, įrengė joje centrinį šildymą.

O kiek padėdavo žmonėms nelaimėse! Kavaltiškės kaime (nuo Adutiškio 7 km) sudegė gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas. Atvažiavo pas tuos žmones klebonas dviračiu, prisidėjęs pilną lagaminą maisto ir kitokių daiktų, davė pinigų, kiek galėjo. Aš pati mačiau, kaip tėvelis buvo išvargęs, suprakaitavęs; juk dviratis - ne mašina. O vis skubėjo, nes nesibaigė darbai. Aš irgi ėjau aplankyti: nunešiau, ko turėjau. Šeimininkė man viską papasakojo, labai gailiai verkė, nes matė kunigo vargą ir aukas; sakė - rūpinasi, kaip tikras tėvas ne tik jais, bet visa parapija.

Visus pažinojo ir užjautė: sergančiuosius lankydavo namie ar ligoninėse. Mažai skyrė sau poilsiui laiko. Naktimis daug rašydavo, nes buvo Helsinkio grupės narys, žmogaus teisių gynėjas. Savęs negailėjo, aukojosi dėl šviesesnės visų ateities. Būdavo labai išvargęs nuo darbų, nemigo ir pasninko, bet linksmas.

O kiek teko nervintis! Prisimenu, prieš šv. Kalėdas susikaupimo dieną buvo daug kunigų svečių. Vakare liko du kunigai, susirinko vaikučiai iki pamaldų klebonijon giedojimo repeticijai. Klebonas klausė išpažinčių bažnyčioje, kur buvo daug žmonių. Tik staiga atbėgo Strūnaičio klebonas ir sako:

- Klebonijoje pogromas!

Pravėręs duris, kunigas pamatė nugąsdintus verkiančius vaikučius. Pareigūnai vargonininkui kišo kažkokius popierius pasirašyti. Tai buvo apylinkės pirmininkas, mokyklos direktorius ir jo pavaduotoja. Pamatęs tokį vaizdą, klebonas atidarė duris ir sušuko:

- Lauk, lauk! Negąsdinkit mano vaikų.

Direktorius priešinosi:

- Ne tavo vaikai, o mūsų. Bažnyčia atskirta nuo valstybės.

O kunigas:

- Tai tėvų ir mano vaikai, nes aš juos krikštijau.

Visi atėjo į bažnyčią, mes verkėme ir maldavome Dievo užtarimo. Sulaukėme šv. Kalėdų, bet nesidžiaugėme. Klebonas iš sakyklos papasakojo parapijiečiams, kaip elgėsi su vaikeliais mokytojai. Ir suklupęs prieš altorių prisiekė ginti Bažnyčią, tikėjimą ir skatinti visus mylėti vienas kitą bei brangią tėvynę Lietuvą. Visi meldėmės, kad pareigūnai nekankintų mūsų klebono ir neskriaustų vaikų. Kad nesikartotų tokie įvykiai, nusprendėme rašyti laišką į Maskvą L. Brežnevui. Aprašėm, kaip už bažnyčios lankymą vaikams mokytojai mažina pažymius, verčia stoti į spaliukus ir komjaunimą, kaip trukdo vaikams mokytis giesmių. Visi tėvai pasirašėme, išsiuntėme iš Baltarusijos apdraustą laišką. Užrašiau savo adresą. Gavau atsakymą, kad laiškas gautas. Tikėjausi, kad mane aplankys „svečiai". Vieną popietę atvažiavo apylinkės pirmininkas su nepažįstamu man žmogumi, įėję į kambarį paklausė, ar čia gyvena Stepo-nienė Bronė. Pakviečiau sėsti. Sakėsi atvykę su manim ilgam pokalbiui. Aš tariau, kad labai norėčiau žinoti, su kuo kalbu. Nepažįstamasis atsakė: „Suprasite iš kalbos", ir neprisistatė.

Paklausė, ar skaitau laikraščius, ar turim televizorių ir ką veikiu sekmadienį. Aš drąsiai atsakiau sekmadieniais nedirbanti, su šeima einanti į bažnyčią. Klausė, kaip sūnus mokosi. Sakiau, kad gerai, tik rusų kalbą silpnokai. Pirmininkas pasakė, jog mama nemyli rusų, tai ir sūnus nesistengia. Aš tariau esanti tikinti ir visus mylinti kaip brolius ir seses. Nepažįstamasis klausė, kaip suorganizavau visus tėvus pasirašyti laišką. Atsakiau, jog visi tėvai taip sugalvojom: parašėme, kad tikintieji galėtų išpažinti tikėjimą. Juk reikia atskirti blogį nuo gėrio. Mūsų vaikai labai nori lankyti bažnyčią. Jei dėl ligos paliekam namuose, verkia. Nepažįstamasis reikalavo, kad vaikai nevilkėtų kamželių ir nebūtų prie altoriaus. Aš pasakiau, jog jų neklausysiu, nes nedarau nieko blogo. Raginau patvarkyti tuos vaikus, kurie vaikšto netvarkingi, nederamai elgiasi, vagiliauja. Taip ir išsiskyrėme. Netrukus buvo pakviestas tardyti klebonas. Tai kartodavosi labai dažnai. Vis dėlto vaikučiai nuo altoriaus nepasitraukė, choras giedojo ir dabar tebegieda.

Į Maskvą L. Brežnevui mes, tėvai, rašėm prašymus kelis kartus. Važiavome į rajoną, aiškinome, kad mes, motinos, auklėjame savo vaikus pagal savo įsitikinimus. Prašėm nespirti jėga vaikų į komjaunimą, nes mes neleidžiam.

Prisimenu ir linksmesnių dienų. Tokia buvo, kai klebonas sunkiaisiais laikais lankė mūsų namus. Visą dieną šventėme tas gražias iškilmes. Adutiškyje išklojome rūtomis ir gėlių žiedais visą gatvę. Sutikome jį ir jaunimas, ir pagyvenę žmonės su puokštėmis. Laimino jis kiekvieną šeimą. Kai baigė lankymą, visi susirinkome prie tų namų, kur buvo paruošti pietūs. Vaikučiai deklamavo eilėraščius. Klebonas, gal vieną kąsnelį tesuvalgęs, dalijo vaikučiams gražius paveikslėlius ir saldainius. Mes giedojome šventas giesmes. Atsisveikindami užtraukėme „Lietuva brangi". Visi kaip vienas lydėjome kleboną per visą gatvę. Kaip buvo gera palaimintuose namuose!

Kunigas ėjo erškėčių kelią: diegė tikėjimą ir dorą. Jo įdiegti daigai stiprūs - nenulauš jokios audros. Aš dažnai lankydavausi klebonijoje, nes siūdavau, ką reikėdavo. Po dukros žūties praradau sveikatą, dažnai gydžiausi ligoninėje. Prieš guldama į ligoninę, atnešiau, ką pasiuvusi. Tai buvo mano paskutinis pasikalbėjimas su klebonu. Jis, kaip visuomet, užklausė apie mano sveikatą. Pasakiau, kad po Visų Šventųjų šventės važiuosiu į ligoninę, nes negaluoja širdis. Klebonas, mane užjausdamas, pasakė, kad, jei galėtų, pusę ligų paimtų. Aš būgštavau, gal teks tėveliui mane laidoti. Susigraudinau.

Kunigas atsakė, jog jis esąs sveikas ir gyventų, jei ne priešų ranka. Teigė esąs sekamas ir jau seniai į Vilnių nevažiuojąs tuo autobusu, kuris išeina iš Adutiškio: Švenčionyse išlipąs centre ir persėdąs į kitą. Dievas žino, kaip ilgai jam seksis važinėti. Klausydama tos kalbos, labai gailiai verkiau. Tėvelis liepė neverkti: sakėsi neturįs nei žmonos, nei vaikų, pasišventęs kovoti už tikėjimą, dorą, kad nežūtų jaunimas bedievių rankose. Dar pasakė norįs būti palaidotas Švenčionėliuose.

- Kodėl, tėveli, jūs taip kalbate ir kodėl nenorite pas mus?

Atsakė, jog kiekvienas kunigas laidojamas prie jo statytos bažnyčios.

- Aš ją taip vargingai stačiau tokiais sunkiais laikais, tai ir noriu prie jos prisiglausti. - Toks buvo mano paskutinis pasikalbėjimas su kunigu.

Po Visų Šventųjų išvažiavau į ligoninę. Išgulėjau pusantro mėnesio. Vieną dieną, skaitydama laikraštį, radau straipsnį apie mūsų kleboną. Maniau, jau vėl gal kvies tardymams. Po kelių dienų sesutė, suleidusi vaistus, sako:

- Bronyte, pasakysiu labai negerą žinią. Jūsų klebonas pateko į avariją ir mirtinai sužalotas. - Man buvo aiški žuvimo priežastis. Aš labai prašiau palatos gydytoją, kad mane išleistų bent porai valandėlių, bet sveikata buvo prasta ir manęs neišleido. Kaip man buvo skaudu: nemiegojau, blaškiausi. Daktaras Karvelis ramino: „Tu protinga moteris, pagalvok, jeigu tau kas atsitiks, kas bus mums. Melskis, malda pasieks iš visur". Žinoma, meldžiausi, mintys skriejo prie karsto. Grįžusi iš ligoninės, atėjau prie kapo. Buvau viena. Biro ašaros...

Bažnyčioje negalėjau melstis. Akys krypo į zakristiją: supratau, kad užgeso mūsų parapijos švyturys, bet kol plaks mūsų krūtinėse širdys, jo neužmiršime.

Nors praėjo 10 metų, kai nėra mūsų kunigo Broniaus Laurinavičiaus, jo atminimas gyvas: jo darbai ir žodžiai mūsų širdyse įdiegė Dievo, Tėvynės, doros meilę.

Jo visas rūpestis buvo Dievas, Bažnyčia ir Tėvynė. Mes tikime, kad išlietas nekaltas kraujas nebus veltui. Kunigą reikėtų paskelbti šventuoju. Jis toks buvo...

Adutiškis, 1991 m.

Ciprijona Burokienė
Jo meilė taurino

Kai į Adutiškio bažnyčią atvyko naujas klebonas, buvo 1968 m. Šv. Juozapo diena. Pilna šventovė susirinkusių žmonių norėjo jį pamatyti, išgirsti pamokslą.

Į sakyklą kunigas Laurinavičius užlipo greitais, lengvais žingsneliais. Buvo linksmas, guvus, kupinas jėgų ir noro kelti visų dvasią. Sveikino mus tyliu, beveik vaikišku balsu. Jo švelnūs pirmojo pamokslo žodžiai lyg rasa gaivino sielas, darė didelį įspūdį parapijos žmonėms. Jis žadino atbusti visus. Ypač vaikus. Savo veikla jis greitai užkariavo dorų tikinčiųjų širdis.

Lyg magnetas jis traukė vaikus: kiekvieną jų maloniai pakalbindavo, paglostydavo. Vaikai, jausdami kunigo meilę, šypsojosi, noriai lankė bažnyčią. Didelis būrys ministrantų tarnavo Mišioms. Laiminant žmones su Švč. Sakramentu išmokė vaikus išpažinti Jėzui savo meilę. Švelnūs mažųjų žodžiai lyg muzika skambėjo šventovėje!

Uolusis klebonas kas pavasarį rengė vaikus Pirmajai komunijai. Gegužės ir birželio mėnesiais šv. Mišių metu, paskaitęs Evangeliją, ateidavo prie pirmutinių suolų, kur sėdėjo vaikai, ir aiškindavo jiems tikėjimo tiesas. Vasarą vaikams būdavo egzaminai. Būriu jie apsupdavo kunigą glaudžiu rateliu aplink klausyklą, o jis mokydavo juos, kaip atlikti išpažintį, priimti šventąją Komuniją. Jie išmokdavo maldų, gaudavo daug žinių apie Kristų, jo meilę, darbus. Tada eidavo išpažinties. Tėvai ir giminės puošė vainikais bažnyčios vidų ir džiaugdamiesi laukė Pirmosios komunijos sekmadienio.

    Pirmosios komunijos dieną vaikai vilkėdavo puošniais, baltais rūbeliais. Šventine nuotaika, dvasine giedra, tyra šypsena spindėdavo jų veideliai. Lyg baltos snaigės jie su tėvais, giminaičiais laukė šventoriuje klebono, kuris ėjo iš bažnyčios, supamas gražaus ministrantų būrio. Priėjęs prie vaikų, pasveikinęs klebonas juos vesdavo į bažnyčią. Pačiame eisenos priekyje žengė trys berniukai nešdami - vienas nedidelį medinį kryželį, kiti du iš kraštų - vėliavėles. Tolėliau džiaugsmingu veidu žingsniavo kunigas su didžiausiu pulku vaikų. Juos lydėjo minia žmonių. Skambėjo giesmė „Marija, Marija".

Suėję į bažnyčią, vaikai klaupėsi prieš savo tėvelius ir prašė atleisti įžeidimus. Tėvai laimino vaikus, uždėdami ant jų galvelių rankas. Ne vienas tikintysis nesulaikydavo graudulio ašarų, nes tokio gražaus papročio iki tol parapijoje nebuvo. Švelniais balseliais mergaitės giedojo:

Linksmybė mano Tu, Jėzau, esi.
Šviesybė mano Tu, Jėzau, esi.
Kad ir visa ko nustosiu
-Jėzau, aš Tave sekiosiu...

Degė žvakės, margavo gėlės, kvepėjo rūtomis. Vaikai tarsi laimės jūroje. Buvo gera į juos žiūrėti. Kaip ir į mieląjį kunigą. Puošnaus arnoto žiedai atspindėjo didelę iškilmę ir džiaugsmą.

Po pamaldų gerasis kunigas dalijo vaikams rožantėlius, mažas maldaknyges, vaišino saldumynais. Džiaugėmės ir mes, Adutiškio tikintieji, gavę tokį uolų dvasininką.

Pirmaisiais Laurinavičiaus kunigavimo metais vargonininku dirbo Henrikas Veržbulauskas. Giedoti mokė ne tik parapijos chorą, bet ir aukštesniųjų klasių moksleives. Repeticijos vykdavo klebonijoje prie fisharmonijos. Vieną kartą į repeticiją atėjo keli pareigūnai. Vargonininkas, nervingai peržvelgęs atvykėlius, tarė:

- Ir ką gi čia, tamstos, blogo pamatėt?

Skubiai iškviestas kunigas pareigūnus išprašė lauk. Dėl šio įvykio klebonas ir vargonininkas buvo valdžios puolami.

Kartą į bažnyčią atėjo vestuvininkai. Poromis sustojo netoli didžiojo altoriaus ir laukė klebono. Jaunavedžiai nuėjo prie klausyklos. Kai klebonas išklausė jų išpažintį, dar neteikė jungtuvių, bet, priėjęs prie stovinčių porų, pakvietė visus išpažinties. Vieni nustebo, kiti šypsojosi, bet visi paklausė. Kunigas norėjo, kad vestuvininkai rodytų pavyzdį kitiems.

Ir per laidotuves ragino žmones eiti išpažinties mirusiojo pagarbai. Ypač draudė vartoti alkoholinius gėrimus laidotuvių metu. Tas gražus kunigo poveikis ilgainiui davė vaisių: dauguma parapijiečių stengėsi jį suprasti ir laikytis tvarkingai.

Keldamas žmonių dvasią, kunigas kartu organizavo ir bažnyčios remonto talkas. Išsirūpino medžiagų, talkon sukvietė darbščiuosius parapijos vyrus. Pirmiausia buvo išardytos senos supuvusios grindys. Iš po jų išnešta daug žemių ir padarytos angos pamatuose, kad po grindimis patektų oras. Sudėtos naujos grindys. Pašviesėjo bažnyčia. Apkaltoji sienų dalis buvo nulakuota, lubos ir sienos išdekoruotos. Sienas papuošė šventųjų paveikslai. Prie didžiojo altoriaus languose įrengti vitražai: čia Jėzaus ir Marijos širdys skleidžia didžiosios meilės spindulius žmonijai. Kolonų viršuje sušvito dekoratyviniai žibintai. Garso stiprintuvai sustiprino pamokslo žodžius. Padaryta naujų suolų, suolelių, kėdžių ir vaikams sėdėti kėdučių. Vėliau įrengtos Kryžiaus kelio stotys - drožinėti paveikslai. Procesijų altorėliams iš užsienio gauta naujų medžiagų. Įrengtas bažnyčios centrinis šildymas.

Baigęs bažnyčios remontą, kunigas ėmėsi gražinti šventorių. Būdavo, kai tik ateisi, vis pamatysi ką nors nauja. Šventoriuje pastatytos didelės, gražios betoninės vazos. Į jas prinešta žemių ir pasodinta pelargonijų, našlaičių, gvazdikų.

Iškilo paminklas bažnyčios statytojui kunigui Krištaponiui. Vėliau pastatytas naujas labai didelis misijų kryžius, įrengtas betoninėmis plytomis grįstas platus takas. Aplink visą bažnyčią sužydo daugybė įvairiaspalvių gėlių. Ir už šventoriaus sienų, šalia gatvės žaliavo žiedynų eilės. Visus tuos metus kunigas Laurinavičius dirbo nepaprastai daug: netgi remonto reikalams aukas rinkdavo pats. Rūpesčių išvargintame veide švietė giedra, ramumas. Pritardavo giesmei: „Savo šventąją bažnyčią valdyti ir laikyti teikis, meldžiam Tave, Viešpatie!" Žmonės aukodavo noriai: suprato, kiek kainuoja viskas, ką reikėjo gauti, nupirkti, atvežti, padaryti.

Bažnyčią remontuoti labai trukdė rajono valdžia, tačiau klebonas gebėdavo juos apeiti ir gauti leidimus iš aukštesnių instancijų. Kartą, rytą susirinkus talkininkams ir pradėjus darbą šventovėje, sužvilgo lengvoji. Prisistatė rajono „ponybė" ir ėmė kabintis prie klebono, kodėl dirba be leidimo. Klebonas tuojau pat parodė dokumentą. Šie neturėjo ką sakyti ir nuvažiavo.

Tik klebono paraginta parapija suskato tvarkyti kapines, kurios iki tol buvo apleistos: sužydėjo gėlės, atsirado įvairios formos kryžių, kryželių, paminklų, tvorelių ir suoliukų. Suorganizuota vyrų ir moterų talka: padarytas žvyruotas kelias. Iš abiejų pusių pasodinta krūmelių.

Kunigas Bronius Laurinavičius buvo nepailstantis blaivybės skatintojas. Kai buvo prašomas palaidoti mirusįjį, kunigas sakydavo: „Jei ant stalo nebus degtinės, laidosiu". Ir žmonės ėmė atsisakyti svaigalų. Sunkiau buvo su tais, kurie slapta išgerdavo (ypač duobkasiai). Būdavo, kad po palaidojimo ir giesmių kunigas prašydavo vyrus, idant jie negertų bent vieną mėnesį. Vyrai stovėdavo, nudelbę žemyn akis. Deja, paklusdavo ne visi.

Kunigas labai rūpinosi ne tik Adutiškio parapijos žmonių sielovada: jis turėjo padėti ir Baltarusijos tikintiesiems, kurie neturėjo savo bažnyčios. Ten važiuodavo ir pas ligonius, ir laidoti mirusių. Kartais, radęs atokvėpio valandėlę, dviračiu keliaudavo po kaimus pamatyti, kaip gyvena žmonės. Labiausiai rūpinosi kenčiančiais. Stengėsi padėti vargstantiems seneliams, sergantiesiems. Siekė visus gelbėti.

Labai mylėjo gyvulius, paukščius. Palangėje įrengė lesyklėlę. Atnešęs maisto, belsdavo į stiklą. Atskrisdavo zylučių, sniegenų, žvirbliukų ir kitokių paukštelių. Kartą, pasakojo šeimininkė, vėlai vakare į virtuvę atėjo kunigas, sakydamas:

- Ir koks aš apsileidėlis! Tik pagalvok: užmiršau katinėliui duoti vakarienės...

Kunigas Laurinavičius buvo ir Žmogaus teisių gynimo grupės narys. Jis daug rašydavo. Iki nakties buvo girdėti viršutiniame aukšte jo žingsniai ir rašomosios mašinėlės tarškėjimas. Jis rašė apie žmogaus teises ir laisves, skelbė kovą melui ir nedorai. Buvo drąsus. Kartais, sakydamas pamokslą, jis juokdavosi iš žmonių bailumo: girdi vienas žmogus, paklaustas, kodėl nelanko bažnyčios, atsakė bijantis netekti darbo, nors dirba tik arklininku.

Ilsėjosi ir valgė labai mažai. Jo maistas buvo paprastas: bulvės, barščiai ir lietuviškas sūris. Parapijoje kalėdoti jam buvo draudžiama, bet daugelis jį kviesdavo, kad aplankytų sekmadieniais po pamaldų. Dažnai važinėdavo į Vilnių su reikalais. Išeidamas į stotį, sakydavo šeimininkei:

- Išvažiuoju, o tu melskis, giedok šventas giesmes, būk linksma! Jei negrįšiu (tikėjosi arešto), tegul ir be manęs bažnyčioje lieka tokia pat tvarka. Tegul ir vaikai visada susirenka.

Adutiškyje buvo nemažai žmonių, kurie stipriai rėmėme kunigą. Tai šio straipsnio autorė, taip pat Rufina Krickienė, Ona Kairytė (valė bažnyčią ir augino gėles). Padėjo Bronė Steponie-nė, Elena Seminaitė, Janė Kalvelytė, Povilas Burokas, Pranas Pancekauskas, Jonas Batrys, Alfonsas Bučelis ir Petras Vaitekėnas. Talkindavo ir vaikai. Juozelį Kricką kunigas labai mylėjo.

Išgražinus Adutiškio bažnyčią ir jos šventorių, atrodė, nieko daugiau netrūksta. Tačiau kunigas planavo naujas statybas. Deja, jis kažkur pametė savo pasą. Gavo žinią, kad rastas Vilniuje. Prieš išvažiuodamas į Vilnių paprašė nupirkti „Tiesos" laikraščių. Sakė, sugrįžęs paskaitysiąs, kokie jį šmeižiantys straipsniai išspausdinti. Nupirkti laikraščiai, nuo laiko parudavę, iki šiandien guli. Ta diena, kai išvyko į Vilnių, kunigui buvo paskutinė: nuvykęs į Vilnių sužinojo, jog jo pasas Kaune. Nuvykęs į Kauną, išgirdo:

- Per vėlai atvažiavai: pasas Vilniuje.

Vakare vėl grįžo į Vilnių.*

* Čia autorė netiksliai perpasakoja įvykius: buvo žinoma, kad pasas Kaune ir ten jį atsiėmė. - Red.

Lapkričio 25 d. mus pasiekė kraupi žinia. Ilgai gaudė bažnyčios varpas... Nuliūdo parapijos tikintieji: atrodo, gedėjo net šventoriaus liepos, klevai... Nenorėjome tikėti, kad nebėra kunigo. Deja, greitai jį pamatėme karste. Kaip žiauriai buvo sužalotas jo veidas! Niekas nenorėjo tikėti, kad kunigas pats pateko po sunkvežimiu. Per laidotuves visi kalbėjo: ne pats, o buvo pastumtas. Kraupi tiesa dar labiau pribloškė parapijiečius.

Tarp žibančių žvakių ir baltų žiedų gulėjo ramus, žuvęs už šventąjį tikslą, už tiesą, už gėrį. Susirinko daug vaikų. Jie sustojo prie karsto tylūs, žvelgė į mylimo kunigo veidą, į sudėtas ant krūtinės rankas, kurios tiek daug kartų juos glostė, laimino ir dalijo dovanėles. Nors mirusysis nebegalėjo kalbėti, vaikai tarsi išgirdo žodžius: „Kaip gerai, kad atėjote manęs atsisveikinti, vaikučiai!" Liūdėjo visa pilnutėlė žmonių bažnyčia. Graudžiai skambėjo „Rekviem"...

Atvykus vyskupui J. Steponavičiui, pradėtos laidotuvių apeigos. Graudūs buvo pamokslai. Žmonės ėjo priimti šv. Komunijos, meldėsi už mirusįjį, reiškė jam meilę ir padėką.

Kunigo karstą nešė tris kartus apie šventovę. Lydintieji prisiminė, kaip neseniai kunigas vaikščiojo šventoriaus takais, mylėjo savo parapiją, troško daug jai padėti. Liūdnai skambėjo atsisveikinimo žodžiai: „Ilsėkis ramybėje, didysis Lietuvos veikėjau!" Skaudu buvo, kai ant karsto biro žemė, kai ties supiltu kauburėliu lengvai šiureno vėjas, supdamas žiedų taureles ir primindamas žiaurią tiesą. Baltos snaigės tartum dangaus ašaros krito ant kapo.

Kiekvieną mėnesį už kunigo vėlę buvo aukojamos šv. Mišios. Ir žiedų kvapai ant katafalko, ir žvakučių virpanti liepsna vis primindavo, kad nėra mūsų ganytojo. Gedėdami žiūrėjome į laidotuvių nuotraukas.

Neužmirštas skausmas buvo ir per mirties metines, kai skambėjo Dovydo psalmė:

Nelaukiau čia laimės, nes čia ištrėmimas.
Man skirtas pas Dievą laimingas likimas.

Liūdni stovėjome ir tada, kai po septynerių metų kunigo palaikus išvežė į Švenčionėlius. Ne viena karti ašara vilgė blakstienas, nors ir žinojome, kad tokia buvo jo paties valia. Tik lengvo vėjelio supamos Trispalvės guodė: Trispalvės, kurių jis buvo vertas, bet nesulaukė.

Ir dabar, nors jau liko tik tuščias Laurinavičiaus kapas, žmonės čia atneša gėlių. Kiekvieną pavasarį pasodina, laisto, prižiūri, pamerkia skintų, pasimeldžia. Tik įžengus į šventorių matyti, kaip iš paminklo žvelgia akys, šildžiusios savo parapijos žmones. Čia visada norime ilgiau pastovėti, pamąstyti, prisiminti žodžius:

- Adutiškiečiai! Nepamirškite mano pamokslų - būkite blaivūs, dori, mokykite vaikelius tikėjimo...

Adutiškis (Užrašė P. Vileitaitė)

Mena bendradarbiai dvasininkai ir jo remti žmonės

Vysk. Juozas Tunaitis
Dirbo be poilsio

Kunigą Bronių Laurinavičių pažinau, kai dirbau Palūšės parapijoje, o jis 1956 m. iš Kalesninkų buvo atkeltas į Švenčionėlius. Čia jis turėjo baigti statyti dar prieš karą pradėtą ir jau virš langų sumūrytą naują bažnyčią. Stebino jis nepaprastu gyvumu, žvalumu, greitumu, energija. Patyriau taip pat jį esant labai draugišką ir vaišingą: nė vieno pas jį apsilankiusio ar net miestelyje sutikto kunigo neišleisdavo nors kiek nepavaišinęs.

Gyveno jis su mama ir tėveliu. Namuose ir po miestelį vaikščiodavo ir dirbdavo visada vilkėdamas sutaną. Ši aplinkybė kartą jį išgelbėjo, kai, pradėjus bažnyčios vidaus tvarkymo darbus, jis nukrito nuo vargonų tribūnos. O buvo taip.

Atvyko pas jį viena žmonių grupė, kurią, kaip visada, energingai aplink bažnyčią ir viduje vedžiodamas bei aiškindamas, užvedė į vargonų tribūną. O ji dar nebuvo atitverta nuo bažnyčios navos. Bažnyčioje buvo dedamos grindys. Per visą navą kyšojo daug betoninių stulpelių grindų balkiams guldyti, tarp jų buvo ne tik balkiai, bet riogsojo, kaip statybose įprasta, ir plytos, lentgaliai. Į vargonų tribūną įėjo svečiai, o iš paskos, energingai uždaręs duris, įžengė ir klebonas. Bet pasirodo, kad durų rankena buvo tik uždėta, bet neįtvirtinta. Rankena liko klebono rankoje, o pats su ja krito žemyn į navą. Čia, ačiū Dievui, atsitiktinai stovėta kopėčių, atremtų į vargonų tribūną. Į jų šoninę kartį kažkas buvo įkalęs didelį vinį. Kunigo sutana užkibo ant vinies, ir jis pakibo ant kopėčių. Po to jis dažnai pagirdavo medžiagą: „O sutana neplyšo!"

Dirbo be poilsio. Daugybę cemento maišų jis pats iš Švenčionėlių geležinkelio stoties suvežė dviračiu prie bažnyčios. Atstumas - koks puskilometris. Ir visada vilkėdamas sutaną.

Pasirodė esąs labai nuovokus. Vos tik bažnyčią sumūrijo, šiek tiek viduje patvarkė, - ir pradėjo laikyti pamaldas, kad valdžios atstovams nekiltų pagunda kokiu nors pretekstu su-laikyti darbus ir atimti bažnyčią.

Senoji, medinė bažnyčia turėjo būti išardyta lyg kokiam klubui ir kultūros namams statyti. Klebonas suorganizavo talką: vieną naktį tris bažnyčios sienas ir sienojus tyliai išvežė, tik sieną nuo gatvės pusės parėmė ir paliko sveiką. Ji turėjo teikti vaizdą, kad bažnyčia tvarkingai tebestovi. Labai nustebo valdžios galvos, kai, su darbininkų brigada atvažiavę, nieko neberado.

Vos tik naujoji bažnyčia buvo įrengta, klebonas sukvietė jos komiteto posėdį, šiam referavo apie statybos eigą ir dokumentus. Komitetas surašė panašiai tokį protokolą:

Švenčionėlių bažnyčios komitetas peržiūrėjo bažnyčios statybos dokumentas, rado visur esant tvarką. Visa padaryta sąžiningai, skolų nėra, todėl nutarė visus pajamų-išlaidų dokumentus sunaikinti.

Taip buvo išvengta galimų valdžios revizijų.

Žinoma, valdžios organai smarkiai pyko ir ieškojo priekabių. Todėl atėmė kleboniją, privertė kunigą išsikelti į Adutiškį, o pagaliau, kaip tikėtina, suorganizavo ir jo tragišką žūtį.

1998 m. rugpjūčio 10 d.

Vysk. Jonas Kauneckas
Artimas visiems

Kunigo Broniaus Laurinavičiaus ir kitų Helsinkio žmogaus teisių gynimo grupės narių ryžtas įkvėpė ir Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto (TTGKK) atsiradimą.

Tuo metu šio žmogaus asmeniškai dar nepažinojau, tik teko apie jį nemažai girdėti kaip apie Helsinkio grupės narį, kaip Švenčionėlių bažnyčios statytoją, kaip labai uolų kunigą, vyskupo J. Steponavičiaus kraštietį, kaip labai kruopščiai aptarnaujantį net baltarusius. Tik vieną kartą, berods 1980 m. rudenį, nutariau jį aplankyti, su juo pasikalbėti. Kartu praleidome vakarą. Pas jį Adutiškio klebonijoje ir nakvojau. Pasirodo, iš tiesų jo „parapija" Baltarusijoje siekė daugiau kaip 100 km. Nepaisydamas itin didelio darbo krūvio, jis, ko gero, kaip joks kitas kunigas Lietuvoje, buvo į knygas surašęs kiekvieną savo parapijos kaimą, kiekvieną šeimą, kiekvieną žmogų. Pažinojo visus vaikus, visus sveikus ir ligonius, visus vedusius ir nevedusius, visus išsiskyrusius. Pašnekėjau su einančiais į bažnyčią parapijiečiais ir pajutau, kaip jis nepaprastai artimas visiems žmonėms, jautrus jų vargams ir rūpesčiams.

Klebonijoje viešėdamas, stebėjausi kunigo Broniaus originaliai sukonstruotomis langinėmis: viduje patraukus virvutes, kiekvieną langą iš lauko uždengdavo lentų langinės. Kam tai net antrame aukšte? Paaiškėjo, kad tai apsauga nuo langų daužymo. Mat šiam parapijiečių mylimam klebonui jau kartą buvo išdaužyti langai. Papasakojo, kad būta ir pasikėsinimų nužudyti - jis vos išvengęs mirties. Todėl išgirdęs apie jo mirtį Vilniuje, nė neabejojau, kad tai nužudymas. Labai sukrėtė ir laidotuvės: nebuvo leista laidoti Švenčionėliuose prie jo pastatytos bažnyčios. Taigi tik vieną kartą Bronių Laurinavičių buvau sutikęs, ir mano prisiminimai labai nedideli, tačiau tauraus kunigo paveikslas liko giliai mano širdyje.

Telšiai, 1998 m. vasario 20 d.

Kun. Konstantinas Gajauskas
Žuvęs už tikėjimą ir meilę

Kunigas Bronius Laurinavičius, 1944 m. baigęs Vilniaus kunigų seminariją, buvo paskirtas Švenčionių parapijos vikaru. Aš ten dirbau gimnazijos ir mokytojų seminarijos kapelionu. Jis buvo mano artimiausias draugas: nuoširdus, atviras, kilnios sielos, pamaldus. Uolus bažnyčios pastoracijoje, žavėjo parapijiečius, vyskupo Motiejaus Valančiaus sekėjas - kovojo su girtavimu. Buvo ne linguojanti nendrė, o griežtas sau ir kitiems. Laukiamas svečias: aplankydavo mane, kai gyvenau Vilniuje ir Druskininkuose.

Kai buvo areštuotas arkivyskupas Mečislovas Reinys, vėliau išvarytas Vilniaus arkivyskupijos valdytojas kunigas Edmundas Basys, į Vilniaus arkivyskupiją atvyko vienintelis likęs Lietuvoje vyskupas Kazimieras Paltarokas. Kartą jis klausė mano patarimo, ką skirti klebonu į Švenčionėlių parapiją baigti statyti bažnyčios, kurią pradėjo kunigas Ambraziejus Jakavonis, nužudytas lenkų partizanų. Atsakiau, jog vienintelis bažnyčių statytojas, tvarkytojas yra kunigas Laurinavičius: jis gražiai sutvarkė, atgaivino Kalesninkų parapiją. 1956 m. kunigas Laurinavičius buvo paskirtas Švenčionėlių parapijos klebonu. Savo didžiuliu triūsu, uolumu, sumanumu baigė bažnyčios statybą ir puošybą. Kai sovietinis vykdomasis komitetas uždraudė šventinimo iškilmes, Bronius Laurinavičius pasakė:

- Be jūsų statybą pradėjom ir baigėm, be jūsų ir pašventinsime.

Tą dieną visi keliai į bažnyčią buvo užtverti milicijos. Parapijiečiai vis tiek rado būdus atvykti; sunkiau buvo dvasininkams. Šventinimas praėjo gražiai ir iškilmingai. Bažnyčią pašventino ir konsekravo vyskupas Julijonas Steponavičius.

Klebonas Laurinavičius 1956-1968 metais Švenčionėliuose priartino žmones, vaikučius, jaunimą prie Dievo. Padirbdino daug mažų kėdučių, ant kurių susėsdavo mažieji su gėlėmis ir reikšdavo Jėzui savo meilę. Tai jaudino visus, bet nepatiko tiems, kurie sekė kiekvieną kunigo žingsnj.

Kunigas Bronius 1968 m. buvo perkeltas į Adutiškio parapiją. Čia jis plušėjo iki savo mirties, palikęs gražiausius uolumo ir atsidavimo, sąžiningumo atsiminimus. Nepatiko jis tik valdžiai. Buvo nuolat sekamas. Tą tragišką 1981 m. lapkričio 24 d., pasimeldęs Vilniaus Šv. Rapolo bažnyčioje, Bronius Laurinavičius norėjo aplankyti savo draugą kunigą. Jo neradęs, ėjo Verkių gatvės link pas seserį. Kaip pasakojo įvykį matę žmonės, keli vyriškiai ginčijosi su kunigu Broniumi ir, sulaukę mašinos, jį pastūmė po ja. Taip jis savo krauju aplaistė mylimą tėvų žemę. Žuvo už Bažnyčios ir Lietuvos meilę.

Kas tai įvykdė? Tie, kurie trukdė jam dirbti, sekė jo žingsnius ir troško jo mirties. Šiandien kunigas ilsisi Švenčionėlių šventoriuje. Kada ten apsilankau, pastoviu prie paminklo -Kristus, stovintis prieš Pilotą - pasimeldžiu ir giliai giliai susimąstau.

Druskininkai, 1997 m. gegužės 31 d.

Kun. Vaclovas Aliulis, MIC ...
Tamsią naktį žvaigždės ryškiau šviečia

„Vorutos" redaktoriaus Juozo Vercinkevičiaus pokalbis su Vaclovu Aliuliu, MIC, Marijonų kongregacijos vicegenerolu (Romoje), jo viešnagės Lietuvoje metu.

Kaip ir kur susipažinote su kunigu Broniumi Laurinavičiumi?

Pirmosios mano žinios apie kunigą Bronių Laurinavičių gautos tada, kai jis dirbo Kalesninkuose ir buvo didelis blaivybės apaštalas. Paskum jis buvo perkeltas į Švenčionėlius baigti statyti bažnyčią, kurios sienos prieš Antrąjį pasaulinį karą teišmū-rytos aukščiau langų ir sustojusios. Jis pats energingai dirbdamas, žmones rikiuodamas ir sumaniai medžiagų pasirūpindamas, atrodo, pirmutinis po karo (bent jau Vilniaus krašte) pabaigė statybą. 1959 m. vasarą Švenčionėlių bažnyčia konsekruota. Tad kartais lankydavausi, nes dirbau ne per toliausiai. Nuo 1954 m. rudens iki 1959 m. pavasario dirbau Strūnaityje, bičiu-liavomės, nes mūsų parapijos - kaimynės. Tada pamaldos dar būdavo senoje bažnyčioje. Kai vėliau nuvažiavau į naująją Švenčionėlių bažnyčią, pastebėjau, kad daugiau parapijiečių lankosi joje, negu lankydavosi senojoje. Dirbdami naujos bažnyčios statybose, žmonės susidraugavo tarpusavyje ir su bažnyčia.

Mažumėlę esu prisidėjęs prie šios bažnyčios: kunigo Laurinavičiaus įgaliotas, esu jai rinkęs aukas Obeliuose, kur dirbo mano kurso draugas Alfonsas Strelčiūnas. Bažnyčios konsekracijoje nedalyvavau, nes buvau užimtas darbu naujoje vietoje, Lentvaryje.

Paskui nuo 1962 iki 1967 metų vėl buvome kaimynai, kai buvau Švenčionių klebonas ir dekanas. Čia vieni kitiems talkindavome ir neblogai išeidavo. Bet vienu atveju esu smagiai gavęs „pipirų" nuo kunigo Laurinavičiaus. Tais laikais labai spaudė finansų skyrius dėl kunigų asmeninių mokesčių, dar labiau negu dėl parapijų. Ir štai, skaičiuojant parapijų dydžius, paaiškėjo, kad Švenčionėlių mieste gyventojų daugiau negu Švenčionių mieste, tik mes turėjome daugiau kaimų. Finansų skyriaus darbuotojai visada pasinaudodavo proga pakurstyti vieną kunigą prieš kitą ir kunigui Laurinavičiui pasakė:

- Matai, dekanas sako, kad tavo parapija didesnė. - Aš taip nesakiau, tačiau oficiali miestų statistika buvo tokia. Tada gavau smarkių pipirų iš kunigo Broniaus...

1963 m. turėjau pasielgti taip. Dėl to jaučiau sąžinės priekaištą ir vis galvojau, kad kunigas Bronius Laurinavičius nebūtų taip padaręs, o aš padariau... Įgaliotinis J. Rugienis išsikvietė mane į Pabradę, nepaaiškinęs dėl ko, tik atsiuntęs automobilį. Aš nuvažiavau. Tada jis parodė man vyriausybės nutarimą uždaryti Karkažiškės bažnyčią, nes vienas bažnytinis komitetas tais laikais negalėjo turėti dviejų maldos namų, o Pabradės ir Karkažiškės bažnyčioms tebuvo vienas, bendras komitetas. Pabradiškiai su karkažiškiečiais labai norėjo pabrėžti, jog tai viena parapija, ir nesudarė atskirų komitetų. Kai 1963 m. Nikita Chruščiovas pradėjo puolimą prieš bažnyčias, tada „krito" Karkažiškės, Pašilės bažnytėlė prie Ukmergės, iš viso Lietuvoje uždarytos 3 ar 4 bažnyčios, o visoje Sovietų Sąjungoje apie 10 tūkst. cerkvių. Ilgai spyriojausi, reikalaudamas, kad dalyvautų vietos bažnyčios komiteto pirmininkas, tikėdamasis gal parapijiečiai pajus ir susirinks bažnyčios ginti. Tačiau galiausiai nuvažiavau su pareigūnais į Karkažiškę, išnešiau iš bažnyčios Švč. Sakramentą ir pervežėme į Pabradę. Aišku, tai buvo prievartinis poelgis, bet aš visada jaučiau sąžinės priekaištą, kad Laurinavičius taip nebūtų padaręs. Beje, apie tai jau esu kalbėjęs 1992 m. „Metų" žurnalo pirmajame numeryje.

Bet vėliau Jūsų keliai išsiskyrė?

Aš jau dirbau Kaune, seminarijoje, kai valdžios reikalavimu kunigas Bronius buvo perkeltas į Adutiškį. Girdėjau, jis smarkiai kovojo, kad mokykla netrukdytų vaikams lankyti bažnyčios. Labiausiai prisimenu kunigo Broniaus laidotuves, kuriose dalyvavau. Įspūdingiausias buvo kunigo jėzuito Karolio Garucko pamokslas*. Jis pamokslą pradėjo nuo to, kad tamsią naktį žvaigždės ryškiau šviečia. Taip, kunigas Bronius ateizmo ir priespaudos nakty skaidriai švietė savo narsa.

* Kun. K. Garuckas tuo metu jau buvo miręs. Atsiminimų autorius tikriausiai mintyje turėjo kito jėzuito - kun. Jono Lauriūno pasakytą įspūdingą pamokslą. - Red.

Ar galėtumėt įvertinti Jo darbus, jų reikšmę visos Lietuvos mastu šiandien?

Tai buvo vienas didžiųjų narsuolių, kurie nesidairė nei į kairę, nei į dešinę. Turėjo labai aiškią liniją ir nesvyruodamas, daug nesijaudindamas, aiškia savo sąžine remdamasis, savo keliu žengė. Be galo daug dirbo, nuoširdžiai melsdavosi. Lankydamasis Švenčionėliuose, matydavau, kaip jis skaitydamas brevijorių ima ir užmiega: tiek būdavo išvargęs prie bažnyčios statybos. Bet savęs neatleisdavo nuo maldos. Savo tėvelius meiliai globojo: buvo parsivežęs iš Gervėčių parapijos. Žinau, globojo ir stiprino gervėtiškius, kaip tik mokėjo, šelpė maldynais ir pan. Jo veikla buvo ir bažnytinė, ir tautinė. Vienu metu jis aiškino, kad ateizacija bolševikams reikalinga tam, kad greičiau lietuvius nutautintų. Aš nebuvau tikrai įsitikinęs, ar bedievybė labiau tarnauja rusinimui, ar atvirkščiai. Rusų juk nereikėjo nutautinti, o ten irgi ėjo stipri ateistinė veikla. Bet kunigas Bronius manė, jog Lietuvoje, specialiai griaunant tikėjimą, griaunamos tautinės tradicijos ir tautinė sąmonė.

Kunigas Bronius buvo sekamas, provokuojamas, šantažuojamas visomis sovietinio represinio aparato priemonėmis, tačiau suimtas ir nuteistas nebuvo. Kodėl?

Sunku atspėti. Sovietinis represinis aparatas pirmiausia griebdavo tuos kunigus, kurie kuo nors pasižymėjo nacių okupacijos metais, o tada kunigas Bronius buvo dar seminaristas. Antra, griebdavo tuos, kurie turėjo kokį nors ryšį su ginkluotu pogrindžiu. Čia irgi nebuvo preteksto, nes ten, kur jis dirbo, pavyzdžiui, Kalesninkuose, nebuvo ryškios lietuviško pogrindžio veiklos. Ceikiniuose, nežinau, galėjo būti judėjimas, bet kunigas Bronius pasirodydavo taip paskendęs bažnyčios darbuose, statybose (ten pristatė koplyčias, sparnus), jog atrodė - ką jis dar kita galėtų veikti, jeigu prie bažnyčios išsijuosęs dirba ištisas dienas ir naktis. O dar, be to, blaivybės veikla! Ji nebuvo mėgstama vyriausybės, bet ir nedavė pagrindo areštui. Visa jo veikla turėjo ryškų bažnytinį atspalvį, sunkiau buvo prikergti politinius motyvus, dėl ko, dėkui Dievui, jis ir nebuvo suimtas, kaip ir tėvas Karolis Garuckas. Abudu buvo tvirtuoliai, laikėsi kietos linijos. Daug kartų buvo šaukiami į rajoną, barami, bet duomenų areštui nesusidarė.

Vilnius, 1996 m. vasario 11d.

Kun. Kazimieras Žemėnas
„Iškovojau gerą kovą..."

Ąžuolas yra girių galiūnas. Jis gyvena 1500 ir daugiau metų. Bet kartais ir jį audros nulaužia.

Sovietiniais laikais siautėjusi ateizmo audra nulaužė vieną iš tvirčiausių ąžuolų - kunigą B. Laurinavičių. Mūsų prisiminimuose jis lieka ne kaip švystelėjęs ir užgesęs meteoras, bet kaip nenugalėtas Kristaus karys, kuris su apaštalu Pauliumi galėjo sakyti: „Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą. Todėl manęs laukia teisumo vainikas, kurį aną dieną man atiduos Viešpats, teisingasis Teisėjas" (2 Tim 4, 7-8).

Su kun. B. Laurinavičium artimi bičiuliai nebuvome. Mus siejo tik meilė Dievui, Bažnyčiai ir Tėvynei. Jis manimi pasitikėjo. Buvau jo nuolatinis palydovas į Šiaulius pas rašytoją Oną Lukauskaitę-Poškienę. Jie abu - Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos grupės nariai. Su O. Poškiene pasidalydavo mintimis, kur ir kaip pažeidžiamos žmonių teisės, aptardavo esamą padėtį ir konkrečiai nuspręsdavo, kuriuo klausimu rašyti pareiškimus anuometinei civilinei valdžiai.

Jis ir vienas yra parašęs ir pasiuntęs daug pareiškimų Maskvos, Vilniaus, rajono valdininkams, vyskupams ir vyskupijų valdytojams. Juos peržiūrėti ir redaguoti atveždavo man. Prie jų praleisdavau daug valandų. Jie būdavo kelių, keliolikos ar net keliasdešimties mašinraščio puslapių. Bet mano nuostabai, jis visada siųsdavo ne mano redaguotą tekstą, bet savąjį, tą, kurį man atveždavo. Kodėl jis taip elgėsi, man ir šiandien neaišku. Jeigu taip būtų atsitikę kartą ar du, suprasčiau - tekstas blogai suredaguotas, bet taip būdavo kiekvieną kartą. Viena aišku: jis manimi pasitikėjo. O aš -teatleidžia jis man - daug ko negalėjau jam pasakyti, ypač atskleisti kai kurių pogrindžio veiklos faktų. Ne todėl, kad juo nepasitikėčiau, bet to reikalavo ano meto aplinkybės, konspiracija: geriau kai ko nežinoti tiems, kurių pogrindžio konkretūs reikalai neliečia.

Nors bičiuliai ir nebuvome, bet aš jį stebėjau iš tolo ir žavėjausi kai kuriais jo gyvenimo savitumais. Jis labai skubėjo gyventi. Daug dirbo ir mokėjo puikiai derinti darbą su malda. Statant Švenčionėlių bažnyčią, būdavo, bėga, dirba, darbininkams vadovauja, o jei atsiranda nors kelios minutės laisvesnio laiko - rankose jau brevijorius. Ne naujas, ne blizgantis, o sudėvėtas, darbininko rankomis sklaidytas. Anais laikais daug kas juokėsi iš maldos ir tikėjimo, o jis brevijoriaus nesigėdijo: jį kalbėdavo net traukinio vagone ar autobuse.

Dievo Apvaizda lėmė, kad kun. Bronius dirbo didelėse parapijose, bet gyveno kukliai: baldai paprasti, daug dirbo ir važinėjo, tačiau savo automobilio neturėjo, maitinosi menkai. Jo vienintelis rūpestis buvo Bažnyčios ir tikinčiųjų dvasinė gerovė - tik dėl jų jis gyveno ir dirbo.

Jis nebuvo oratorius: kukliai gyveno, paprastai ir kalbėjo. Tačiau jo pamokslai būdavo nuoširdūs, praktiški, atremti į Šventąjį Raštą ir perpinti liaudies išmintimi. Tas jo kuklumas, paprastumas ir nuoširdumas darydavo didelį įspūdį ir žmones traukė į bažnyčią. Jo kunigavimo Švenčionėliuose metu parapija buvo gyviausia visoje Vilniaus arkivyskupijoje.

Kun. B. Laurinavičius stebino drąsa ir ištverme kovoje dėl Dievo, Bažnyčios ir tikinčiųjų reikalų. Jo drąsos šaltinis buvo meilė Dievui, Tėvynei ir jo paties moralinis tyrumas. Bažnyčios priešai negalėjo nieko prikišti jo gyvenimui.

Jis žinojo, kad buvo nuolat saugumo agentų sekamas. Apie tai dažnai užsimindavo. Kartą papasakojo tokią istoriją. Vieną rudens dieną, nuvažiavęs į Vilnių, aplankė savo giminaičius ir kai kuriuos pažįstamus. Vakare, apie 20 valandą traukiniu, kuris važiavo pro Adutiškį į Vitebską, išvažiavo namo. Vilniaus geležinkelio stotyje įėjęs į vagoną atsisėdo. Po kelių minučių įėjo du jauni vyrukai. Nors vagonas buvo beveik tuščias, vienas jų atsisėdo šalia kun. Broniaus, o antras užlipo ant gultų virš jų galvų, atsigulė ir greitai užmigo. Tarp kunigo ir šalia sėdinčio vyruko užsimezgė pokalbis. Vyrukas buvo labai mielas, mandagus - taip kunigui atrodė - atviras ir nuoširdus. Jis skundėsi esama padėtim: kad Baltarusijoje ir Lietuvoje tikintiems esą sunkūs laikai, kad už tikėjimą jie persekiojami. Pasisakė, kad pats esąs tikintis baltarusis ir norėtų tapti kunigu, tik visa bėda, kad Baltarusijoje nėra kunigų seminarijos. Kalbų buvę daug. Traukiniui priartėjus prie Adutiškio, kun. Bronius nuoširdžiai jį atsisveikino ir pakvietė kada nors užsukti pas jį į Adutiškį.

Praslinkus kelioms dienoms vyrukas prisistatė pas kun. Bronių. Sakė, atvažiavęs pasiklausti, ar ne geriau būtų jam pabėgus į užsienį ir ten tapus kunigu. Kunigas B. Laurinavičius nuo tokio sumanymo jį atkalbėjęs. Kadangi svečias buvo labai kukliai apsirengęs, kunigas jam davė kelis rublius kelionės išlaidoms. Netrukus jis ir vėl atvažiavo. Šįkart jis postringavo, kad, girdi, visą laiką taip nebus: galinti pasikeisti valstybinė santvarka, todėl dabar gal derėtų imti kaupti ginklų atsargas - ateityje jie gali praversti. Kun. Laurinavičius ir vėl jį atkalbėjęs nuo tokio nerealaus sumanymo.

Vyrukas pas kun. B. Laurinavičių lankėsi net kelis kartus ir vis su naujais sumanymais ir siūlymais. Galiausiai atvažiavęs kartą pareiškė, kad daugiau nepasirodysiąs, nes jam patikėtą užduotį atliko: jis buvo siųstas Lietuvos saugumo.

Kunigas pasidomėjo, kaip jie jį atpažino. Jis paaiškino, kad jiems buvo duotos kun. B. Laurinavičiaus fotografijos. Jie žinojo, kuriuo traukiniu jis atvažiuos į Vilnių. (Matyt, sekliai dirbo ir Adutiškyje.) Vilniuje jam išlipant iš traukinio, jie jį atpažino ir visą dieną iš paskos sekiojo. Kai kunigas pirko į namus grįžti bilietą, jie stovėjo už jo nugaros ir klausėsi, į kokį traukinį jis perka bilietą. Jie irgi į tą traukinį nusipirko bilietus. Kunigas B. Laurinavičius dar pasiteiravo, kokį atlyginimą jie gavo už šį darbą. Jis atsakęs, kad valstybė sumokėjusi šešiasdešimt rublių. Kun. B. Laurinavičius man pasisakė, kad šitam vargšui įkliuvėliui jis buvo dosnesnis už saugumiečius: per kelis kartus jam buvo davęs aštuoniasdešimt rublių...

Kun. B. Laurinavičius buvo sekamas, bet jis nepabūgo nei seklių, nei provokatorių. Jis jautė, kad su juo, kaip su aktyviu kovotoju už Dievą, tikinčiųjų ir visų žmonių teises, bus susidorota. Ne kartą man rodė, kur paslėpta dar neatlaikytų šv. Mišių sąrašas ir įvairioms įstaigoms bei atskiriems asmenims rašytų raštų nuorašai. Ta jo nuojauta išsipildė: piktos valios žmonės ąžuolą nulaužė. Bet nesunaikino. Jis ir iš kapo mums kalba savo gyvenimo pavyzdžiu ir apaštalo Pauliaus žodžiais: „Mes persekiojami, bet neapleisti; mes parblokšti, bet nežuvę" (2 Kor 4,9).

Kaltanėnai, 2002 m. balandžio 23 d.

Mons. Alfonsas Svarinskas
Neleidęs bolševikiniams vilkams įsibrauti į Kristaus avidę

    Su garbingu kun. Broniumi Laurinavičiumi turėjau progos asmeniškai susipažinti antrą kartą grįžęs iš lagerio. Dirbau Miroslavo (Alytaus rajone) vikaru. Viena parapijietė paprašė padėti nuvažiuoti pas sūnų kareivį į Pastovius. Tai galėjo būti 1968 metais. Nuvažiavom vėlai, ir vakare grįžti į Vilnių nebuvo jokios mašinos. Bevaikščiodami pastebėjom greitosios pagalbos mašiną iš Adutiškio. Atvažiavę į Adutiškį, taip pat neradom jokios susisiekimo priemonės vykti toliau. Teko ieškoti nakvynės. Nuėjom į kleboniją. Prižadinom, paaiškinom nesėkmę ir paprašėm nakvynės. Kun. Bronius Laurinavičius, visai mūsų nieko neklausinėjęs, apnakvindino. Kalbėjom ir apie bažnytinę politiką, ir apie okupantus. Rytą atlaikiau šv. Mišias ir po sočių pusryčių išvažiavom į Vilnių.

Kitą kartą susitikom Astravo miestely, valdomame baltgudžių sovietinės valdžios. Viena seselė vienuolė buvo areštuota kaime netoli Astravo už tai, kad atvažiuodavo iš Vilniaus ir vaikus pamokydavo tikėjimo, pasekdavo gražių lietuviškų pasakų, pamokydavo lietuviškų papročių. Jai grėsė metai kalėjimo. Tardytojai grasino, kad už šį „baisų nusikaltimą" būsianti uždaryta Gardino kalėjime su prostitutėmis. Jos teismo dieną iš Vilniaus atvažiavo bent pora dešimčių jos rėmėjų. Iš Adutiškio atvyko ir kun. Bronius Laurinavičius. Teismo kieme negalėjom po vieną vaikščiot (net ir į tualetą). Milicija bandė mus gaudyti ir areštuoti, tačiau visų nedrįso kliudyti. Kun. Bronius gerai mokėjo gudiškai ir bandė pareigūnams aiškinti, kad ši seselė nepadarė jokio nusikaltimo. Į klausimą: „Ko jūs visi atvažiavote iš Lietuvos?", kunigas atsakė, kad čia yra Lietuva, ir labai žinoma Lietuvos istorinė vietovė. Seselę vietoj kalėjimo nubaudė tik 50 rublių pinigine bauda. Po teismo visi drauge laimingi grįžom į Vilnių.

Kartą kunigai Sigitas Tamkevičius, Juozas Zdebskis, Bronius Laurinavičius ir aš dalyvavome susitikime su Čikagos žurnalistais. Įdomu, kad KGB nepastebėjo užsienio žurnalistų, ėjusių į susitikimą ties kino teatru „Taika".

Skaičiau ne vieną velionio skundą, adresuotą SSKP generaliniam sekretoriui Leonidui Brežnevui ar kitiems sovietiniams pareigūnams. Kun. Bronius reaguodavo į kiekvieną okupantų ir ateistų antpuolį, į Bažnyčios ir tikinčiųjų persekiojimo atvejį.

1981 m. lapkričio 25 d. važiavau iš Žemaitijos į Viduklę. Prieš tai naktį buvo baisi audra: vėjas išlaužė telefonų stulpus ir sniegas paglemžė seselės iš Šilutės, kuri naktį pėsčia ėjo pas ligonę, gyvybę. Kelias dienas neveikė telefonai. Per vėlai sužinojęs, negalėjau nuvykti į kun. Broniaus Laurinavičiaus laidotuves. Buvo gaila, kad nedalyvavau. Bet į mirties 30-osios dienos minėjimą nuvažiavau laiku. Pirmiausia pamaldos buvo

Adutiškyje, o paskui važiavome į Švenčionėlius, į velionio rūpesčiu pastatytą bažnyčią. Adutišky sakiau pagrindinį pamokslą. Tuo laiku sklido įvairios kalbos apie kunigo tragišką mirtį. Tuomet per pamokslą tvirtai pareiškiau: „Mes laikome kun. Bronių Laurinavičių kankiniu". Visos diskusijos apie žūtį nutilo, ir teiginys, kad velionis yra kankinys, greitai prigijo.

Keletą metų dalyvavau minėjimuose kun. Broniaus Laurinavičiaus žuvimo vietoje Vilniuje.

Galiu drąsiai tvirtinti, kad velionis buvo kunigas pagal Dievo mintį. Jis neleido bolševikiniams vilkams įsibrauti į Kristaus avidę. Mums ir kitoms kartoms liko gražus kunigo kovotojo, nuoširdžiai mylinčio Dievą ir Tėvynę, pavyzdys. Dėkingas visiems, kurie velionį prisimena, ir V. Spenglai, kuris šia knyga įamžino kun. Broniaus Laurinavičiaus atminimą.

Vilnius, 2002 m. gegužės 6 d.

Angelė Ragaišienė
Tautos žiedas

1979 m. atvažiavau į Ceikinius (Ignalinos rajonas) ne tik aplankyti sergančio kunigo Karolio Garucko (dabar jau miręs), bet ir bėdos vejama: 1979 m. sausio 9 d. areštavo mano vyrą Romualdą Ragaišį. Prisimenu, nuvežiau tada kunigui Ga-ruckui baltų gvazdikų, nes tikėjausi rasti jį ligoninėje, tačiau jis buvo namuose. Bemerkdama gėles į vazą beveik šimtametė senutė nulaužė vieną gvazdiko žiedą. Širdį nudiegė negera nuojauta: su vienu žiedu mums greitai reikės atsisveikinti. Mačiau, kaip ir senutės veidu nuriedėjo ašara.

Aš kunigui atvežiau Helsinkio komiteto raštą su reikiamais parašais dėl neteisėto Ragaišio arešto. Kunigas Garuckas atidžiai klausėsi mano pasakojimo apie kratą, areštą, paskui apgailestaudamas pasakė, kad jis jau greitai iškeliausiąs.

Vėliau su kažkokiu palengvėjimu, vidiniu pasitenkinimu pasakė, kad vietoj savęs į Helsinkio grupę yra pasiūlęs nė kiek ne mažiau mylintį Tėvynę energingą savo draugą kunigą Bronių Laurinavičių. Tą kartą atvykusi pas kunigą Garucką ir susipažinau su Broniumi Laurinavičiumi.

Po vyro teismo jau naujas Helsinkio grupės narys kunigas Laurinavičius pasikvietė mane į Adutiškį, kur tuo metu klebonavo. Kai atvykau, parodė išgražintą bažnyčią, papasakojo, kaip kariauja su vietine valdžia. Sufabrikuotų teismų, žmonių persekiojimo faktai jo rūpesčiu pasiekdavo ne tik „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką", bet ir Vakarų informacijos centrus.

Kunigas Laurinavičius aplankydavo mane Vilniuje, remdavo moraliai ir materialiai. Pabendravusi su kunigu, dariausi stipresnė; net neapykanta skriaudėjams sumažėdavo. Tačiau aš nesimelsdavau, kad Dievas suteiktų jiems blaivaus proto, kaip Nijolė Sadūnaitė ir kiti, nes gal esu bloga katalikė; aš jų nekenčiau. Ne be reikalo jie mane Dilgėle vadino (H. Vaigauskas knygoje „Lietuvos nacionalistų kenkėjiška veikla ir kova su ja").

Dažniausiai su kunigu Laurinavičiumi susitikdavome teismų koridoriuose, kai būdavo teisiami tėvynę mylintys ir su okupacija nesusitaikę jos dukterys ir sūnūs. Prisimenu paskutinį susitikimą, nors tada ir nežinojau, kad gyvo kunigo daugiau nebematysiu. Buvo likę kelios valandos iki jo mirties.  Susitikome Gedimino prospekte, „Dailės" parduotuvėje. Kunigas Laurinavičius paklausė, kaip sekasi Romualdui Tomske eiti gulago keliais. Pasakojo, kad buvo iškviestas į saugumą „smegenų plovimui": ten jį stengėsi įbauginti ir atitraukti nuo veiklos Helsinkio grupėje.

- Viešpatie, kiek jų daug mane sekioja! Bet tegul žino, kad aš jų nebijau, - sakė jis. - Tikiu savo darbo teisingumu. Ir mirties nebijau, net testamentą jau esu parašęs...

Kitą dieną sužinojau, kad nuskintas dar vienas tautos Žiedas.

Taip buvo pasielgta su tauriu kunigu Broniumi Laurinavičiumi, kuris aukojosi Tėvynei ir pavergtiems jos vaikams.

Vilnius

Elena Terleckienė
Laisvės kalinių rėmėjas

Kai 1979 m. suėmė mano vyrą Antaną, žmonės tarsi pabūgo su manim bendrauti. Ateidavo tik keli ištikimi draugai. Neatsimenu, kas iš mūsų draugų 1980 m. ankstyvą pavasarį pranešė, kad kunigas Bronius Laurinavičius kviečia mane į Adutiškį. Sekmadienio rytą aš ten traukiniu ir nuvykau. Netoli bažnyčios stovėjo iš akmenų mūrytas namelis. Tai klebonija ir kunigo butas. Mane pasitiko senutė. Netrukus atėjo ir kunigas. Katalikiškai pasisveikinęs pagyrė: „Nemaniau, kad jūs tokia jauna". Atsakiau: „Aš tik atrodau jauna". „Šalta čia, todėl nesivilkit palto, sėskitės prie stalo". Virtuvės kampe prie lango, ant didelio stalo buvo padėta sumuštinių ir sausainių.

- Kadangi esate sušalusi ir pavargusi, prašom: čia kakava, kava, o čia karštas vanduo, - pasakė, statydamas termosą ant stalo. - Vaišinkitės, o aš su parapijiečiais baigsiu tvarkyti reikalus. Po to mes pasišnekėsim.

Mane sujaudino jo dėmesingumas ir gerumas. Netrukus senutė pakvietė nueiti pas jį. Laiptai vedė į nedidelį priimamąjį antrame aukšte. Laiptinėje ant sienos, ant lietuviško lininio rankšluosčio, kabėjo Kristaus bareljefas. Visur jautėsi lietuviška dvasia. Buvo švaru ir tvarkinga. Kunigas paklausė, kaip sekasi Antanui kalėjime, kaip aš gyvenu, ką veikiu, ką veikia vaikai, marti, kokio amžiaus anūkai, kokios gyvenimo sąlygos... Išklausęs pasakė, kad nori man padėti. „Nebadaukit pati ir padėkite Antanui", jis ištiesė man voką su pinigais, sakydamas:

- Težino tik Viešpats, jūs ir aš. Daugiau niekas. Aš noriu žmonėms padėti, tačiau būna, kad žmogus pasigyręs pridaro nemalonumų. Vienai šeimai, kurioje yra aštuoni maži vaikai, alkani ir sušalę, nes tėvas - alkoholikas, o namelio stogas kiauras, daviau 1500 rublių stogui pataisyti. Prašiau, kad niekam nesigirtų. Tačiau neiškentė - pasigyrė. Išgirdę tai, parapijos bendruomenės komitetas, valdžios žmonės ir kiti iš pavydo tokį triukšmą sukėlė, kad turėjau jiems aiškinti ne tik kunigo, bet ir kiekvieno doro žmogaus pareigą padėti artimam, ypač bėdoje.

Padėkojau jam ir atsisveikinusi išėjau. Dar užbėgau į bažnyčią padėkoti Dievui. Ar ne Dievo stebuklas, kad staiga tokią sunkią valandą sulaukiau netikėtos paramos. Pabjurusiu keliu pasukau miesto link. Pakeliui sutikau vaikus. Išgirdau, kaip juos sveikina: „Labas, Joniuk, kaip gyveni, kaip sekasi?" Atsigręžusi pamačiau kunigą Bronių Laurinavičių. Jis, sustabdęs dviratį, kalbėjosi su vaikais.

Antrą kartą kunigą Bronių pamačiau 1980 m. rugsėjo mėn. Vilniaus Aukščiausiajame teisme liudytojų kambaryje kitoje didelio stalo pusėje. Vyko A. Terlecko ir J. Sasnausko teismas. Liudytojus saugojo kareivis ir draudė kalbėtis, bet mes vis vien persimesdavome vienu kitu sakiniu. Kunigas Laurinavičius, nutaikęs progą, norėjo perduoti man voką, tačiau aš papurčiau galvą. Mane apklausė pirmą, kunigą Laurinavičių -vėliau. Jis atsakinėdamas gynė Antaną bei Julių. Tą voką su pinigais po kelių dienų man atvežė Angelė Ragaišienė. Pamačiusi, kaip aš susijaudinau, pasakė: „Taip, jis labai geras". 1981 m. vasarą mane aplankė kunigas Kazimieras Vasiliauskas ir perdavė dar vieną voką su pinigais nuo kunigo Laurinavičiaus. Pats kunigas Bronius aplankė mane namuose tų pačių metų rudenį. Labai apsidžiaugiau jį pamačiusi. „Važiavau pro šalį, todėl pagalvojau - aplankysiu", - tarė. Nežinau, kodėl pasakiau: „Jūs geriau atrodote". Jis pasakojo gavęs paatostogauti, todėl truputį pailsėjęs. Tačiau vis vien atrodė susirūpinęs, nes „Tiesoje" buvo apšmeižtas. Jis parašė protestą. Atvyko aiškintis, turėjo kažkokių nemalonumų dėl paso. Aš dar paklausiau, ar jis turi kur apsistoti. Atsakė turįs giminių.

- Žinau, kad jums žiemai reikia malkų, bulvių, todėl ir užsukau, - vėl ištiesė voką. Arbatos atsigerti atsisakė - skubėjo.

- Būkite atsargus, - pasakiau, nes pajutau nerimą. Nuojauta pasitvirtino. Po dienos ar dviejų paskambino, jei neklystu, Nijolė Sadūnaitė ir pasakė, kad tragiškai žuvo kunigas Bronius Laurinavičius. Kitą dieną nuvažiavau į tą vietą, kur jis žuvo: šaligatvio kraštas buvo nuklotas gėlėmis, gatvėje pabarstyta smėlio... šalia stovinti moteris pasakė:

- Čia kada nors turėtų būti pastatyta bažnyčia.

Niekaip negalėjau patikėti, kad kunigo nebėra. Negalėjau patikėti ir tuo, kad tai nelaimingas atsitikimas. Galbūt jį sekė ir pastūmė po automobiliu? Matyt, atvažiuodamas į Vilnių nujautė, kad gali nebegrįžti, bet ir turėdamas bėdų jis rūpinosi kitais, stengėsi padėti. Gyvenime esu sutikusi daug gerų žmonių, daug kam esu dėkinga, daug kam skolinga. Bet kunigą Bronių Laurinavičių, nors nuo jo mirties praėjo beveik 17 metų, prisimenu kiekvienos dienos maldose.

Vilnius, 1998 m. lapkričio 3 d.

Janina Petrovskaja
Niekad nepamiršiu to nepažįstamo kunigo

Aš kunigo Broniaus Laurinavičiaus visai nepažinojau, tik patyriau jo dosnumą ir nuoširdumą per jo giminaitę.

Buvo taip. Aš sunkiai susirgau, gulėjau ligoninėje, man darė galvos operaciją. Tuo metu merdėjo (vėliau mirė) mano 14 metų sūnus. Jis buvo invalidas, o namie dar buvo likę trys maži vaikai. Po operacijos manęs dar nesodino, nes labai blogai jaučiausi, bet labai norėjau paskutinį kartą pamatyti mirusį sūnų ir su juo atsisveikinti. Gydytojai man davė daug vaistų ir su greitosios pagalbos mašina atvežė namo. Gydytoja ir medicinos sesuo palydėjo, ant neštuvų kambaryje palaikė kelias minutes ir vėl išvežė. Rytojaus dieną manęs atėjo aplankyti kunigo Broniaus Laurinavičiaus dukterėčia Jadvyga, su kuria mes gyvenome viename name. Ji padavė man voką ir pasakė: „Čia tau nuo nepažįstamo kunigo". Ten buvo 100 rb - tais laikais dideli pinigai. Kaimynė pasakojo, jog atvažiavęs į Vilnių kunigas užbėgęs pas ją, o ji papasakojusi, kokia nelaimė ištiko kaimynę. Tada kunigas išėmė iš kišenės voką ir paprašė: „Nueik į ligoninę ir nunešk pinigus - bus vaistams".

Taigi aš niekad nepamiršiu to nepažįstamo kunigo gerumo: tokią sunkią valandą jis man padėjo. Esu jam labai dėkinga.

Vilnius, 1997 m. gegužės 16 d.

Kun. Algimantas Keina
Ištikimybės ir aukos asmenybė

Prisimenant kunigą Bronių Laurinavičių, iš atminties neišdyla paskutinis susitikimas. Grupė kunigų retkarčiais susieidavome pasidalyti mintimis apie Bažnyčios ir tautos padėtį, siaučiant bolševikinei okupacijai, viešpataujant buldozeriniam ateizmui. Atrodo, dieną prieš šio kunigo nužudymą (tuo niekas neabejoja) buvome susitikę Vilniuje. Ir dabar tarsi matau jį - gerą, nuoširdų, susikaupusį, mažai kalbantį. Jis minėjo pametęs pasą. Kažkas skambinęs iš Kauno, jog rastas jo pasas, tik nesakė, pas ką yra tas jo dokumentas. Po pietų kunigas Laurinavičius išvyko į Kauną. Kitos dienos vėlų vakarą į Valkininkų parapiją, kur tada dirbau, tėvas Donatas Valiukonis telefonu pranešė, kad Vilniuje, netoli Žalgirio ir Kalvarijų gatvių sankryžos, po mašinos ratais žuvo kunigas Laurinavičius.

Sužinojome sunkvežimio vairuotojo, po kurio mašinos ratais įvyko tragedija, adresą. Su velionio brolio dukterimi Jadvyga Pranskiene nuvykome pas jį į namus. Jis mums pasakojo:

- Pervažiavęs sankryžą Žalgirio gatve, staiga pamačiau prieš pat sunkvežimį žmogų. Stabdyti sunkvežimio nespėjau: tik žmogui atsitrenkus paspaudžiau stabdžius. Sustojus staiga prie manęs pribėgo du jauni vyriškiai, iš vienos ir kitos kabinos pusių, atidarė duris ir rusiškai sušuko: „Ką tu padarei!" Vienas iš jų greitai pasišalino, o kitas kurį laiką netoliese vaikštinėjo. Žmogus buvo pastumtas po sunkvežimiu: kitaip jis taip staigiai negalėjo patekti po ratais. - Taip apie įvykį pasakojo vairuotojas.

Tuo metu sklido kalbos, kad kai kurie žmonės matė, kaip kunigą sekiojo du jauni vyrai, jį lydėjo įlipant į troleibusą. Netoli žūties vietos yra mačiusių, kaip du vyriškiai laikė kunigą už parankių, jį vedžiojo ir stumdė.

Vietoje, kur žuvo kunigas Laurinavičius, kurį laiką vaikštinėjo moteris ir visiems ten sustojusiems praeiviams pasakojo, esą jis pats patekęs po ratais. Tai buvo KGB siųsta moteris klaidinti žmonėms. Ji sakėsi gyvenanti čia pat.

KGB auka. Bronius Laurinavičius visą laiką buvo KGB sekamas. Pats yra man pasakojęs, jog kai kurie žmonės jam prisipažino esą užverbuoti jį sekti: jie privalėjo nuolat KGB informuoti, kada jis išvyksta ir grįžta, kokie ir kada pas jį lankosi žmonės.

Kunigaudamas Adutiškio parapijoje, jis priklausė Helsinkio grupei. Daug rašė, gindamas tikinčiųjų teises ne tik Lietuvoje, bet ir Baltarusijoje. Daug prisidėjo prie Pelesos bažnyčios atgavimo. 72 puslapių raštą yra parašęs L. Breženevui į Maskvą. Visi jo rašiniai verti specialios studijos. Jie sudarytų didelį tomą.

Saugumas nekentė principingo ir nepalenkiamo kunigo. Neįveikiamas buvo jo, dvasininko, ryžtas rūpintis Švenčionėlių bažnyčios statyba. Daugiau kaip 50 kartų raštu kreipėsi į įvairias valdžios įstaigas, kad leistų statyti. Kiek reikėjo išminties ir energijos žmonėms suburti, delegacijoms į Vilnių ir Maskvą paruošti! Ir jis laimėjo: Švenčionėlių bažnyčia puošia visą apylinkę! Žmonės įsitikinę, jog tik kunigas Bronius Laurinavičius tą galėjo atlikti.

Iš neapykantos KGB nori jį sunaikinti ir pastumia po sunkvežimio ratais.

Visą savo aukojimąsi Bažnyčios ir Tėvynės labui, savo kilnų, maldingą gyvenimą Dievo garbei ir žmonių dorai vainikuoja kankinio mirtimi. Ne tik savo krauju aplaistė taip jo numylėtą Lietuvos žemę, bet ją ir pašventino. Kunigas Laurinavičius - auka už Bažnyčios ir Lietuvos laisvę. Jis liko ir bus gyvas, kol bus gyva Lietuva. Jis atsistojo greta visų garbingiausių mūsų tautos didvyrių ir kankinių.

Savitvardos ir maldos kunigas. Jis buvo asketas. Pats nepaprastai kukliai, asketiškai maitinosi. Vilkėjo paprastais, bet tvarkingais drabužiais. Nepaprastai reiklus sau. Kiek daug išgyveno nemigo naktų: rašė ir spausdino įvairius raštus. Tremtinį vyskupą Julijoną Steponavičių Žagarėje aplankydavo per vieną naktį. Žmonės matydavo dviračiu vežiojantį bažnyčios statybai cementą. Visur suspėdavo, visur buvo tikras šeimininkas.

Niekada neapleisdavo maldos. Kiek susikaupimo ir rūpesčių kupinų valandų praleista prie tabernakulio bažnyčioje!

Taurių principų kunigas. Savo nuomonę drąsiai ir atvirai išsakydavo raštu ne tik okupacinei, bet ir bažnytinei valdžiai. Griežtai peikdavo pataikūnus ir kolaborantus. O tokių buvo. Man pasakojo, kaip jauni kunigai okupacijos laikais Vilniaus arkivyskupijos kurijoje viešai piktinosi, kad dekanate pas kunigą Joną Lauriūną yra „LKB Kronikos" redakcija. Spėjo laiku šį dvasininką įspėti. Netrukus KGB pas jį ir kitus padarė kratas.

Kunigas Laurinavičius kalbėdavo ir darydavo tai, kas reikalinga Bažnyčiai ir tautai. Visą okupacijos metą pas jį prie altoriaus ir procesijoje dalyvaudavo vaikai ir jaunimas. Jis nepakluso tą draudusių bedievių spaudimui. Labai išgyveno, kai, prievarta perkeltas iš Švenčionėlių į Adutiškį, sužinojo, jog jį pakeitęs kunigas tuoj pat įvykdęs bedievių reikalavimą - pašalino vaikus ir jaunimą nuo altoriaus ir iš procesijos.

Pagal tradiciją kunigas, pastatęs bažnyčią, joje lieka iki mirties. Valdžia arkivyskupijos valdytojo Č. Krivaičio rankomis kunigą išvarė iš Švenčionėlių parapijos. Perkeltas į Adutiškį jis ten nenuleido rankų: atliko kapitalinį bažnyčios remontą. Tačiau širdis liko Švenčionėlių parapijoje. Savo testamente rašė: „Norėčiau ilsėtis Švenčionėliuose, bet, jei atsiras sunkumų, priglauskite ten, kur Jums patogiau" (1981-06-04). Teisėtas velionio noras pagaliau įvykdytas: jo palaikai iš Adutiškio perkelti į Švenčionėlių bažnyčios šventorių.

Darbštumo ir sąžiningumo įsikūnijimas. Kad ir kur būtų dirbęs, jis visur (Kalesninkuose, Švenčionėliuose, Adutiškyje) tvarkė, remontavo bažnyčios pastatus. Viską darydavo labai sąžiningai, tvarkingai, sumaniai, iš visos širdies.

Stebėtinas kunigo sąžiningumas: iki cento, iki smulkmenų vedė sąskaitas. Vartydamas jo raštus, radau sąsiuvinį, kuriame detaliai surašyta, kiek per dieną išleista maistui, darbams. Jo paties rankomis išspausdinta Švenčionėlių bažnyčios statybos istorija. Kiek reikėjo ryžto ir darbo! Tai darbo bitelė.

Blaivybės apaštalas. Visą gyvenimą buvo blaivininkas. Labai uoliai ir sėkmingai kovojo su girtavimu visose parapijose. Ne kartą jam buvo grasinama net kai kurių girtuoklių susidorojimu. Rankų nenuleido. Teko girdėti tokį pasakojimą: Švenčionėlių bažnyčiai reikėjo daug statybinių medžiagų. Atvežė visą vagoną plytų. Reikia skubiai iškrauti. Darbininkai juokaudami sako:

- Jei išgersite taurelę, greit iškrausime. - Jis sutiko. Tačiau jam buvo labai sunku. Tai pastebėję darbininkai įsitikino, jog kunigas - tikras blaivininkas. Plytos kaipmat buvo iškrautos.

Jaunatviškas, rūpestingas, kupinas energijos. Kunigą labai puošė dvasios jaunatviškumas. Viską, kas gražu, reikalinga gyvajai Bažnyčiai ar tautai, jis stengdavosi padaryti. Pamatė gražią procesiją, meniškas uniformas, tuoj pat savo bažnyčioje įgyvendindavo: kad tik būtu patrauklu, tarnautų Dievo garbei ir sielų išganymui. Stebėdavausi tomis savybėmis - novatoriškumu, kūrybingumu.

Labai gera buvo su juo bendrauti: paprastas, nuoširdus, atviras, bet kartu mąstantis, nuolat gyvenantis Bažnyčios ir tautos rūpesčiais, visuomet turįs naujų idėjų ir darbų planų. Labai sielodavosi dėl bedievių siautėjimo, Bažnyčios ir tautos naikinimo. Drąsiai stovėjo pirmose kovotojų dėl tiesos gretose. Rėmė kalinius, vargstančius, „Lietuvos katalikų Bažnyčios Kronikos" leidybą. Visur jis buvo, kur tik reikėjo pagalbos.

Apie ateizmo likimą savo testamente rašė: „Esu tikras, kad Lietuvos visuomenė atsisakys ateizmo, kuris veda žmoniją prie visuotinio kracho".

Prie Švenčionėlių bažnyčios pastatė kunigams gyventi namą. Bedieviai jį atėmė. Daug vargo, stengdamasis jį atgauti. Deja, nepavyko. Savo testamente parašė: „Namas, kurį pastačiau prie Švenčionėlių bažnyčios, priklauso Švenčionėlių parapijai. Esu tikras, kad ateis laikas, ir namas bus denacionalizuotas". Viskas išsipildė. Savo testamente rašė ir apie savo tėvelius bei kitus žmones.

Tokio žmogaus, besirūpinančio Bažnyčia ir tauta, tokio jaunatviško, energingo, pasiaukojančio šiandien nerandu Vilniaus arkivyskupijoje: per daug nūdienoje vergavimo griaunančiam modernizmui, kuris Bažnyčiai ir tautai neša pražūtį. Šimtmečiais kurtos krikščioniškos ir tautinės tradicijos turėtų būti antras įstatymas. Šiuo principu vadovaudavosi kunigas Laurinavičius.

Gražiausiai savo dvasią atskleidžia testamento žodžiais: „Norėjau nuoširdžiai garbinti Viešpatį Dievą, ginti Motiną Bažnyčią ir skriaudžiamuosius. Norėjau reikalingiems padėti -juos pamokyti, bet jei nesugebėjau, prašau gerąjį Dievą, kad Jis man atleistų, taip pat ir visų prašau man atleisti ir dovanoti, jei kam palikau skolingas ar kuomi neįtikau".

Laidotuvių dieną, nuvykęs į Adutiškį, sužinojau, kad velionio valia esu su kun. K. Žemėnu paskirtas jo testamento vykdytoju. Man tai buvo staigmena. Velionis man niekada nebuvo minėjęs apie tokį ketinimą. Nesusiorientavau, kokios testamento vykdytojo teisės, nes niekad neteko juo būti.

Laidotuvių dieną kartu su manim atvyko ir vyskupas Julijonas Steponavičius. Dalyvavo velionio giminės. Velionio testamente buvo išreikštas noras būti palaidotam Švenčionėlių bažnyčios šventoriuje.

Kun. K. Žemėno paskatinti, kartu su juo ir giminėmis nuvykome pas Švenčionių rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją V. Mačionį. Šisai paaiškino, kad dėl kun. B. Laurinavičiaus palaidojimo jau suderinta: jis bus laidojamas Adutiškyje. Kas derino, nesakė. Adutiškio bažnyčios šventoriuje duobė buvo iškasta iš vakaro.

Velionio testamentą pirmasis surado Švenčionių dekanas kun. A. Ulickas. Jis žinojo, kas yra velionio testamento vykdytojai, deja, mūsų, testamento vykdytojų, apie tai neinformavo. Kaip minėjau, tą mes sužinojome tik atvykę į Adutiškį laidotuvių dieną. Nebuvo kada pasitarti.

Teisus buvo kun. K. Žemėnas, iškėlęs mintį - nekreipti jokio dėmesio į kažkieno su Švenčionėlių rajono valdžia suderintą laidojimo vietą ir velionį palaidoti pagal jo paskutinę valią Švenčionėliuose. Jei valdžia trukdytų palaidoti šventoriuje, tada laidoti bažnyčios navoje. Tačiau spaudžiant Adutiškio parapijos parapijiečiams ir iš vakaro esant iškastai duobei šventoriuje, giminės ir vyskupas J. Steponavičius nutarė palaidoti Adutiškio bažnyčios šventoriuje. Mums, velionio testamento vykdytojams, beliko sutikti su tokiu sprendimu.

Šiandien aišku, kad buvo galima nepaisyti valdžios spaudimo ir išpildyti paskutinę velionio valią (tos nuomonės buvo kun. K. Žemėnas) - palaidoti Švenčionėlių bažnyčios šventoriuje.

Tokį prisimenu kunigą Bronių Laurinavičių - kilnios ištikimybės ir didžios aukos asmenybę, brangų ir artimą ne tik man, bet ir visai Bažnyčiai bei tautai. Netekę jo, kaip ir kitų patriotų Vilniaus arkivyskupijoje (kun. J. Lauriūno, kun. K. Garucko, kun. K. Pukėno, arkivysk. J. Steponavičiaus ir kitų), jaučiame didžiulį nuostolį ir iškilių Dievo tarnų stygių.

Tikime: Dievas yra jiems didysis Atlygis, o jie iš dangaus lydi mus, Bažnyčią ir Tėvynę savo galingu užtarimu pas Dievą.

Kaunas, 1998 m. liepos 8 d.

Tragedija

Regina Girdauskienė
Kraupi ir paslaptinga žūtis

Buvo 1981 m. lapkričio 24-osios vakaras. Namuose visai ramu. Tik staiga suskambėjo telefonas. Pakėlusi ragelį, išgirdau, kad skambina Paberžės klebonas Donatas Valiukonis. Paklausė, ar esame kunigo Broniaus Laurinavičiaus giminaičiai. Iš balso jutome, jog klebonas jaudinasi. Jis pasakė, kad jam telefonu viena moteris pranešusi, jog kažkas atsitikę kunigui Broniui Laurinavičiui - mano dėdei: jis, atrodo, ėjęs Vilniuje per gatvės perėją. Bet kas atsitiko, klebonas nežinąs; liepė patiems pasiteirauti. Mes žinojome, kad dėdė dienos metu buvo užėjęs pas mano mamą, savo seserį Juliją. Sakėsi, važiuojąs į Kauną atsiimti savo paso (pamesto ar ištraukto, pavogto). Grįžęs iš Kauno ketino pas mus nakvoti. Mama, kaip visuomet, labai jo laukė. Ir štai netikėtas kunigo Valiukonio skambutis. Susitarėme, kad po keliolikos minučių jis vėl mums paskambins. Aš, sutrikusi, išsigandusi, dar nieko nenorėjau sakyti mamai. Bet kaipgi nuslėpsi. Paskambinau į pirmąją tarybinę ligoninę ir paklausiau, ar neatvežtas pas juos kunigas Bronius Laurinavičius. Atsakė, kad ne. Tuomet teiravausi autoinspekcijoje. Ten sužinojau, kad 20 val. 20 min. Žalgirio gatvėje įvyko autoavarija. Klausiu: „Kokios pasekmės?" Atsakymas: „Skaudžios, Bronius Laurinavičius žuvo vietoje". Klausiu: „Kur jis dabar?" Atsakymas: „Lavoninėje". Paskambinus į lavoninę, atsiliepė vyriškas balsas: „Aš, panelyte, nieko nežinau, čia yra reikalas su pinigais". Ir pokalbis nutrūksta. Aišku viena - dėdė žuvęs. Mama viską suprato. Baisu prisiminti tą momentą! Žiūriu - mamai reikia greitos gydytojo pagalbos. Paskambinau savo pusseserėms Jadzytei ir Birutei. Skambinu kunigui Valiukoniui - visą laiką užimta. Galvoju - po Lietuvą skleidžiama baisi žinia, todėl ir užimti telefonai. Po kiek laiko paskambino pats kunigas Valiukonis ir pranešė, kad jo telefonas buvo sugedęs. Atskubėjo pas mus pusseserės Jadzytė ir Birutė, atvažiavo greitoji. Kilo panika, bet stengėmės tvardytis. Dar norėjau paskambinti į Adutiškį giminėms, draugams. Bet štai - išsijungė ir mūsų telefonas. Sutapimas? Galiu drąsiai pasakyti - ne! Tai buvo padaryta specialiai, nes anksčiau niekada to nebūdavo. Numatėme rytdienos planus: anksti ryte aš, Jadzytė ir mano vyras išvažiuosime į Adutiškį, o Birutė liks tvarkyti kitų laidojimo reikalų Vilniuje. Lapkričio 25 d. 6 vai., prieš važiuodami į Adutiškį, užsukome į Žalgirio gatvę, prie buvusio „Tėvynės" kino teatro. Išlipę iš mašinos, dairomės, ieškome eismo įvykio žymių. Nieko nepastebime. Tik iš kažkur staiga atsiranda neaukšta rusiškai kalbanti moteris ir ima taukšti, kad „senis pats palindo po mašinos ratais". Mes pa-aiškinom, kad tai buvo Adutiškio klebonas. Ji pasakė, kad yra šlavėja, gyvena šalia kino teatro, dešinėje pusėje esančiame name. Viską mačiusi, galinti paliudyti. Nuo moteriškės sklido alkoholio kvapas: ji mums atrodė nepatikima.

Atėjome į žuvimo vietą, kurioje buvo smėliu užpiltas kraujas. Ten radome išplėštą su medžiaga palto sagą. Žuvimo vietoje padėjome gėlių ir išvažiavome į Adutiškį. Sustojome Švenčionyse pas dekaną A. Ulicką, pranešėme kraupią žinią. Pusvalandį trukęs varpų skambėjimas sukrėtė adutiškiečius. Greitai pasklido žinia po visą parapiją. Paskambinome į Daugėliškį kunigui K. Žemėnui. Šeimininkė Veronika Turla padėjo suruošti šarvojimo rūbus ir išvažiavome atgal į Vilnių. Sprendžiant laidojimo klausimus, žmonės mus labai užjautė ir padėjo. Vienos Antakalnio parduotuvės vedėja, pažinojusi kunigą Bronių Laurinavičių, pasakė: „Netekome labai gero klebono, žmonių užtarėjo".

Sunkus graudus atsisveikinimas. Susirinkę giminės ir artimieji, pasiėmę iš lavoninės (buvusios Kauno gatvėje) kunigo Laurinavičiaus palaikus, išvažiavome iš Vilniaus. Dėl didelio susijaudinimo užmiršome sustoti Nemenčinėje pas kunigą K. Pukėną, nors buvo sutarta. Meteorologinės sąlygos buvo blogos: sniegas, šlapdriba, slidus kelias. Švenčionyse paėmėme dekaną A. Ulicką. Jis pakeliui mums perskaitė kunigo Broniaus Laurinavičiaus parašytą testamentą, kurį atrado dėdės darbo kambaryje ant rašomojo stalo. Mes, giminės, apie testamentą nežinojome. Testamentas buvo nepatvirtintas, nes buvo valdžiai nepalankaus turinio. Dekanas A. Ulickas, perskaitęs testamentą, negrąžino jo vykdytojams. Likus iki Adutiškio 2 km, per pūgą išvydome minią žmonių su vėliavomis. Palengva judanti ir giedanti minia priartėjo prie Adutiškio bažnyčios. Varpų skambesys pasitiko namo grįžtantį šeimininką. Įvyko šv. Mišios, kuriose dalyvavo daug parapijiečių.

Dekanas A. Ulickas privalėjo pasakyti kunigams K. Žemė-nui ir A. Keinai, kad jie yra testamento vykdytojai, bet kažkodėl to nepadarė, nors ir buvo žadėjęs; tik laidotuvių rytą K. Žemėnas ir A. Keina sužinojo esą testamento vykdytojai.

Vykdant velionio valią, jis turėjo būti palaidotas prie savo statytos Švenčionėlių bažnyčios. Puikiai suprantamas buvo adutiškiečių noras palaidoti prie savo bažnyčios. Savo ruožtu šven-čionėliškiai kreipėsi leidimo į rajono vykdomąjį komitetą, tačiau jo negavo.

Atvykus tremtiniams vyskupams J. Steponavičiui, V. Sladkevičiui ir daugybei kunigų, buvo pradėtos iškilmingos gedulinės Mišios. Jose dalyvavo minėtieji vyskupai ir 12 kunigų. Mums buvo brangios paskutinės atsisveikinimo su dėde valandos, minutės, bet privalėjome palikti karstą ir vykti į Švenčionėlių vykdomąjį komitetą paskutinį kartą prašyti leidimo palaidoti velionį prie Švenčionėlių bažnyčios. Vykdomojo komiteto pirmininko nebuvo. Mus priėmė pirmininko pavaduotojas V. Mačionis. Visi įrodinėjome, kur turi ilsėtis dėdės palaikai, tačiau mūsų pastangos buvo bergždžios: atsakymai buvo tarsi pasityčiojimai. Mano pusseserei Birutei pasakė: „Jūs labai gerai gyvenat". Ji atsakė: „Mes gerai ir dirbam". Į mano žodžius: „Jūs privalot atsakyti į mūsų prašymą raštu" - jis atsakė: „Gerai, mes atsakysime jums po savaitės". Nusivylę V. Mačionio elgesiu, grįžome į Adutiškį. Kunigas A. Keina per pamokslą pranešė, kad negauta leidimo laidoti Švenčionėliuose. Taigi mūsų mylimas dėdė turėjo atgulti Adutiškio bažnyčios šventoriuje.

Po gedulinių pietų aš kreipiausi į kunigą A. Ulicką, kad grąžintų dėdės testamentą. Tačiau jis jo neatidavė. Tik padedant vyskupui J. Steponavičiui, kunigo Broniaus sesuo Julija mums priklausantį testamentą vėliau atsiėmė.

Žuvimo aplinkybės. Jau po laidotuvių mes, velionio artimieji, pradėjome tirti žuvimo aplinkybes.

Dar lapkričio 25 d. pusseserė Birutė Laurinavičiūtė kreipėsi į milicijos valdybos, esančios Vilniuje, Mindaugo gatvėje, tardymo skyrių. Pasiteiravus apie įvykį tardytojo, kuris vedė dėdės bylą, buvo pasakyta: „Viską sužinosite po laidotuvių". Po laidotuvių tas pats tardytojas pasakė, kad kunigo Laurinavičiaus byla, kaip neeilinė, perduota į Vidaus reikalų ministeriją. Šios ministerijos sekretoriatas informavo, kad bylą veda tardytojas Vaitiekūnas. Tuoj buvo iškviestas šis tardytojas. Jis nusivedė mus prie savo kabineto. Pakvietęs mane į vidų ir paklausinėjęs apie dėdę, - kada paskutinį kartą jį mačiau ir pan. - grąžino žuvusiojo sakvojažą su kai kuriais daiktais. Palto neatidavė, - jis buvo atiduotas ekspertizei. Kiek vėliau buvo grąžintas ir paltas. Dar po kurio laiko tardytojas Vaitiekūnas paskambino man į darbą ir pasakė, kad turiu atsiimti pas dėdę rastus pinigus. Aš atsakiau, jog dar nėra pusės metų. Man atsakė: „Tai ką, jūs pinigų nenorite atsiimti? Nereikia laukti pusės metų". Įdomu, kodėl? Tuos pinigus dėdė skyrė gal seminarijai, o gal politiniams kaliniams. Atsiimant pinigus milicijos valdyboje (Mindaugo gatvėje), į mus buvo žiūrima pašaipiai, niekinamai.

Vėliau mane vėl iškvietė tardytojas Vaitiekūnas ir paprašė, kad parašyčiau civilinio ieškinio pareiškimą laidojimo išlaidoms padengti. Pareiškimo nutarėme nerašyti, nes buvo aišku, kad vairuotojas dėl avarijos nebus apkaltintas ir niekas laidojimo išlaidų nepadengs. Taip ir buvo. Po kiek laiko gavau atsakymą: „Dėl įkalčių stokos byla nutraukta. Prašome kreiptis į Lietuvos Aukščiausiąjį teismą". Pasitarę su teisininkais ir kunigais, nusprendėme, jog kreiptis nėra prasmės: ir taip viskas aišku.

    Mūsų vienintelis noras buvo pasimatyti su sunkvežimio vairuotoju G. Lazukinu, gyvenančiu Vilniaus rajone, Bukiškėse. Keletą kartų apsilankėme jo namuose, bet vis nerasdavome (tai dirba, tai pas gimines). Pagaliau aš, pusseserė Jadvyga Pranskienė ir kunigas A. Keina suradome jį darbe. Kalbėjomės kunigo A. Keinos mašinoje. Vairuotojas labai jaudinosi: jis sakė, kad gatvė buvusi neapšviesta ir nepastebėjęs, kaip po mašinos ratais atsidūrė žmogus.

Kunigo Laurinavičiaus brolio duktė Jadvyga Pranskienė 1992 m. dar kartą susitiko su vairuotoju G. Lazukinu. Kaip ir anksčiau, jis labai jaudinosi, net rankos drebėjo. Jis prisiminė savo apklausą Vidaus reikalų ministerijoje ir pasakytus tardytojo žodžius: „Kaip jis (kun. Laurinavičius) mums įkyrėjo su savo antitarybine propaganda".

Dažni kvietimai į saugumo komitetą (tardymai trukdavo po 7 val.), šmeižikiški straipsniai spaudoje, kratos namuose liudija, kad kunigas Laurinavičius buvo KGB sekamas, ir galima spėti, kad su juo buvo susidorota.

Susikūrus Lietuvos Sąjūdžiui, palaikai perlaidoti. 1988 m. testamento vykdytojų prašymu buvo leista velionio kunigo palaikus perkelti prie Švenčionėlių bažnyčios. Taip dėdės palaikai 1988 m. lapkričio 25 d. buvo perkelti į Švenčionėlių bažnyčios šventorių.

Prie kun. Broniaus Laurinavičiaus nuolat priekabiaudavo Adutiškio apylinkės pirmininkas A. Laurinavičius. Jis kleboną sekdavo, skundinėdavo rajono valdžiai (dėl vaikų dalyvavimo apeigose, pamokslų ir kt.). Tačiau perkeliant palaikus niekieno nekviestas dalyvavo iškilmėse. Nepakluso pirmininkas net ir kun. K. Žemėno daugkartiniam prašymui, kad pašaliniai išeitų, o prie karsto liktų tik giminės.

Palaikų perkėlimas vyko iškilmingai. Prie Švenčionėlių miestelio ribos laukė parapijiečių procesija su vėliavomis, gėlėmis, vainikais ir giesmėmis. Išsipildė velionio noras ilsėtis prie savosios bažnyčios. Nuolat žydinčios gėlės ant jo kapo liudija apie parapijiečių meilę.

Vilnius, 1995 m. lapkritis

Birutė Laurinavičiūtė
Tragiška diena

1981 m. lapkričio 24 d. 21 val. mano pusseserė Regina Girdauskienė pranešė, kad po sunkvežimio ratais žuvo dėdė kunigas Bronius. Tuo negalėjau patikėti. Paskambinau telefonu 02 ir paklausiau, ar tikrai toks žmogus žuvęs. Iš pradžių man nieko neatsakė, tik paklausė: „O kas jis jums yra?" Man kilo kažkoks įtarimas, ir aš vėl paprašiau atsakyti į klausimą. Išgirdau: „Taip". Tą siaubingą vakarą visi skubėjome pas tetą Juliją (dėdės seserį). Ten radome greitąją pagalbą, kurios gydytoja jau buvo girdėjusi apie tą baisų įvykį ir pasakojo, kad labai sužalotas žuvusiojo veidas. Kaip mums buvo sunku: tiesiog nežinojome, ką daryti, į ką kreiptis. Netrukus nutrūko ir telefono ryšys: negalėjome paskambinti nei mes, nei mums. Pusiaunaktyje Regina Girdauskienė su vyru ir Jadvyga Pranskiene išvažiavo į Adutiškį. Ryte 8 val. paskambinau į telefono stotį dėl gedimo, ir tuoj pat telefonas buvo įjungtas.

Lapkričio 25 d. 10 val. nuėjome su sūnėnu Algirdu į kuriją. Ten vyko pasitarimas dėl dėdės laidotuvių. Pirmiausia kalbėjomės su valdytoju kunigu Algirdu Gutausku. Jis domėjosi, kur ir kada laidosime. Su teta Julija buvom nusprendę dėdę laidoti tėviškėje ne anksčiau kaip šeštadienį. Tačiau susirinkę kunigai (jų buvo apie 20, o gal ir daugiau) prašė, kad laidojimo vietą pakeistume. Teta Julija sutiko. Tiksli laidojimo vieta kurijoje nebuvo nustatyta.

Kunigas Kazimieras Vasiliauskas pasiūlė vienam vakarui pašarvoti dėdę Aušros Vartų arba kurijos salėje, kad galėtų atsisveikinti daugelis jį pažinojusių vilniečių, tačiau tam nebuvo pritarta. O laidojimo diena buvo paskirta penktadienį. Valdytojas A. Gutauskas paaiškino, kad jei taip nori giminės, laidosime šeštadienį ar sekmadienį, bet tai bus neiškilminga: bus mažai kunigų, nes prasideda Adventas. Be to, reikia atsiimti žuvusiojo kūną iš lavoninės ir būtinai šiandien išvežti į Adutiškį.

Kurijoje davė lengvąją mašiną, 500 rublių pašalpą, kunigas Vasiliauskas padėjo mums su sūnėnu Algirdu tvarkyti dokumentus dėl velionio paėmimo iš lavoninės. Esu dėkinga kunigui Kazimierui Vasiliauskui už suteiktą mums pagalbą tokiomis sunkiomis dienomis.

Vilnius, 1995 m. lapkritis

Įgyvendinsime jo troškimus

(Adutiškiečių kalba, pasakyta 1988 m. lapkričio 25 d. perlaidojant kunigo palaikus)

Brangūs kunigai ir visi susirinkusieji! Mes, adutiškiečiai, išlydime švento atminimo kilnaus kunigo palaikus į jo paties pasirinktąją amžino poilsio vietą - Švenčionėlius.

Šiandien visos parapijos vardu nuoširdžiai dėkojame buvusiam ilgamečiui mūsų klebonui už tėvišką rūpinimąsi mūsų parapija, jaunimu ir vaikais, už atliktus remontus mūsų parapijos bažnyčioje, už kovą su girtavimu tais laikais, kai ši kova buvo ypač sunki.

Per kunigo Broniaus Laurinavičiaus buvimo mūsų parapijoje metus išgražėjo mūsų bažnyčia: pasipuošė naujais paveikslais, įrengtas šildymas, susikūrė vaikų choras. Klebonas mus mokė mylėti Dievą ir artimą, būti drąsius, nepasiduoti bedieviškai propagandai.

Pats gynė vaikus nuo bedieviškų užsipuldinėjimų. Padėdavo politiniams kaliniams, šelpė vargšus. Paskutiniais gyvenimo metais, po kunigo Garucko mirties, įstojo į Helsinkio grupę, kuri stebėjo, kaip mūsų šalyje vykdomi pasirašyti susitarimai, kovojo dėl tautos ir Bažnyčios reikalų.

Gyva tikėjimo dvasia išliko parapijoje ir po jo mirties. Vaikai, papuošę švento atminimo klebono kapą, drąsiai visiems matant giedodavo „Viešpaties angelą".

Kunigas Bronius Laurinavičius vienintelis sovietmečiu sugebėjo pastatyti veikiančią bažnyčią Švenčionėliuose ir jos prieglobstyje pats išreiškė norą ilsėtis. Su skausmu širdyje atsi-skiriame su taip brangaus klebono palaikais, bet kartu džiaugiamės, kad įvykdoma paskutinė jo valia.

Savo dvasia mes su buvusiu taip mylimu klebonu nesiskiriame. Jo žodžiai gyvena mūsų sielose. Mes pasižadame įgyvendinti jo troškimus, tęsti jo pradėtą kovą su bedievybe ir girtavimu.

Mes ir toliau melsimės už kunigo Broniaus vėlę ir tikimės, kad ir klebonas mus užtars pas Dievą, būdamas amžinybėje...

Kun. Algimantas Keina
Perlaidojimo iškilmių fragmentai

1988 m. lapkričio 25-26 d. pagaliau velionio valia įvykdyta. Man teko dalyvauti atvežant velionio palaikus į Švenčionėlius. Palaikų atvežimą į Švenčionėlius, pamaldas ir palaidojimą Švenčionėlių bažnyčios šventoriuje teko filmuoti vaizdo kamera. Taip išliko autentiška medžiaga apie velionio palaikų perlaidojimą Švenčionėlių bažnyčios šventoriuje.

Velionio palaikai iš Adutiškio bažnyčios į Švenčionėlius buvo atvežti vėlų 1988 m. lapkričio 25 d. vakarą. Dalyvavo kunigai: Rokas Puzonas, Antanas Valatka, Marijonas Savickas, Kazimieras Žemėnas, Steponas Tunaitis ir keli kiti. Tą vakarą buvo aukojamos šv. Mišios. Šv. Mišias aukojo kunigai: R. Puzonas, K. Gailius ir K. Žemėnas. Pradedant šv. Mišias į tikinčiuosius kreipėsi kun. K. Žemėnas:

„Senutė mūsų Motina Bažnyčia jau baigia nueiti antrą tūkstantį metų. Jos kojos dulkėtos, veidas raukšlių išvagotas, bet iš jos akių spindi didis džiaugsmas, nes ji turi daug, labai daug gerų vaikų. Tai šventieji kankiniai, išpažinėjai, mergelės ir daugelis daugelis kitų. Šventasis Jonas savo Apreiškimo knygoje rašo, kad jų esanti „milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų" (Apr 7,9).

Šiandien, susirinkę į Švenčionėlių parapijos šventovę, pagerbiame prieš septynerius metus žuvusį didį, mums be galo artimą ir brangų kunigą Bronių Laurinavičių. Juo džiaugiamės ir didžiuojamės ne tik mes, bet ir Motina Bažnyčia. Jis jos gerasis vaikas. Dėl jos ir savo krauju aplaistė žemę.

Mes džiaugiamės juo. O jis? Man regis, jis, būdamas pas Viešpatį, irgi džiaugiasi matydamas ir Adutiškio, ir Švenčionėlių parapijų tikinčiuosius, kuriuos jis taip mylėjo ir dėl kurių gyveno. Todėl ir jūs šiandien parodote išskirtinę meilę jam. Adutiškėnai su be galo dideliu skausmu apverkė, apraudojo ir atlydėjo į Švenčionėlius amžino poilsio savo garbingą kleboną, kuris jų bažnyčią išpuošė, o į jų sielas nuolat bėrė meilės ir gerumo sėklą. O jūs, švenčionėliškiai, galbūt su džiaugsmu širdyse sutikote savosios bažnyčios statytoją. Juk Švenčionėlių bažnyčia yra jo sumanumo, drąsos, rūpesčio ir darbo vaisius. Jis norėjo ir amžinai ilsėtis šalia jos. Savo testamente rašė: „Norėčiau ilsėtis Švenčionėliuose".

Šį vakarą melsdamiesi už kun. B. Laurinavičių, nepamirškime, kad mūsų brangiajai Tėvynei ir Motinai Bažnyčiai reikia uolių, Kristaus meile liepsnojančių kunigų, kurie savo gražiu pavyzdžiu šviestų kitiems ir kilnia siela mylėtų Dievą ir Tėvynę. Sujunkime šias dvi intencijas: prašykime Dievą gailestingumo žuvusiam kunigui ir kad Dievas atsiųstų mūsų Tėvynei gerų, šventų, pasiaukojusių kunigų.

Dabar susikaupkime, kiekvienas nuoširdžiai pažvelkime į savo sielą ir atsiprašykime Viešpatį už visas savo kaltes, kad vertai ir nuopelningai dalyvautume šv. Mišių aukoje".

Šv. Mišių pamokslą pasakė kun. R. Puzonas. Jis kalbėjo: „Mieli švenčionėliečiai, adutiškiečiai ir iš kitų parapijų atvykę žmonės, mieli kunigai! Šita gedulinga procesija turėjo įvykti lygiai prieš septynerius metus: 1981 m. lapkričio mėn. Bet kodėl taip .įvyko, kad jisai tik šiandien pasiekė Švenčionėlių bažnyčią, kur jisai taip ilgai keliavo? Kodėl tada pagal jo valią nebuvo įvykdytas jo testamentas? Šiame pamoksle mes ir pasvarstysime, kodėl šito beginklio kunigo išsigando valdžia ir tais metais neleido, kad jisai būtų palaidotas Švenčionėliuose. Kankinys Vilniaus arkivyskupas Mečislovas Reinys, nukankintas Vladimiro kalėjime, 1950 m. pradžioje šitaip rašė: „Neliūdėkime: nukankintieji kovoja drauge su mumis. Jie stiprina mūsų gretas. Tebus pašlovinti nenusilenkę prieš netiesą". Štai ir šitas kunigas - B. Laurinavičius nenusilenkė prieš netiesą.

Šiandien susirinkome nulenkti galvas šiam drąsiam, kilniam kunigui..."

Pamokslininkas pabrėžė, kad kova dėl tiesos yra palaiminta Kristaus. Jis priminė, kaip per visą sovietmetį buvo puolami kunigai, o velionį nuolat sekiojo saugumiečiai ir sekliai. Priminė velionio pastangas, pasiaukojimą statant šią bažnyčią, jo nuolatinį, drąsų blaivybės skleidimą, rūpinimąsi vaikais. Jam klebonaujant prie altoriaus ir procesijose buvo pilna vaikų, nors valdžia draudė ir reikalavo varyti vaikus nuo altoriaus. Velionis liko ištikimas Kristaus liepimui, ir visi vaikai iki jo išvarymo iš Švenčionėlių parapijos liko prie altoriaus.

Vakare, atlydėjus velionio palaikus į Švenčionėlius, ir kitą dieną gausiai dalyvavo tikintieji, vaikai ir jaunimas.

Kitą dieną šv. Mišias aukojo kunigai: K. Gurklys, R. Puzonas, K. Žemėnas, M. Petravičius ir D. Puidokas.

Pradėdamas šv. Mišias kun. K. Žemėnas kalbėjo:

„Turbūt ne kartą matėte ir išgyvenote audrą, kai vėjas šėlsta, medžius lenkia prie žemės, o šie lyg dejuodami nepasiduoda. Jie stipriai laikosi savo šaknimis įsikibę į žemę. Bet pūsteli dar smarkesnis vėjo gūsis, sutraška medžio šaka ir krenta ant žemės. Argi nepanašiai būna ir žmonių gyvenime, ypač kai siautėja ideologinė neapykanta kitaip mąstantiems?

Šiandien tiek daug tikinčių ir Dievą mylinčių širdžių apsupo kunigo Broniaus Laurinavičiaus karstą, tą nulaužtą Tėvynės medžio šaką. Šakai nulūžus, medis tarsi kraujuoja. Šiandien ir mūsų širdys kraujuoja matydamos karste ateistinės audros nulaužtą Motinos Bažnyčios ir brangiosios Tėvynės ištikimą sūnų.

Šis karstas įpareigoja kiekvieną mūsų gyventi tais idealais, kuriais gyveno amžinatilsį kunigas Bronius. Jeigu jis galėtų atsikelti, tikriausiai prašyte prašytų mus, kunigus, ir kiekvieną čia esantį tęsti jo darbą - mylėti Dievą ir Tėvynę ne žodžiais, o darbais.

Jis visu savo gyvenimu buvo didis savosios Tėvynės patriotas, ištikimas Bažnyčios sūnus, karštas blaivybės skleidėjas. Jis savo gyvenimą kaip auką padėjo ant Viešpaties aukuro, gindamas Bažnyčios ir tikinčiųjų reikalus. Šalia jo aukos sudėkime ir mes ant to paties aukuro savo maldas ir kilnius pasiryžimus. Kad mūsų malda Viešpačiui būtų miela, pasikvieskime visi į savo širdį Eucharistinį Jėzų.

Dabar, ruošdamiesi švęsti išganymo paslaptis, kiekvienas nuoširdžiai atsiprašykime Viešpatį už visas savo gyvenimo klaidas ir nupuolimus".

Šv. Mišių pamokslą sakė kun. Kazimieras Pukėnas. „Ši diena yra savotiška, - kalbėjo kun. K. Pukėnas, - iš vienos pusės, liūdna - stovi karstas mūsų mylimo draugo, Švenčionėlių ir Adutiškio klebono, iš kitos pusės, - džiugi diena, nes grįžo į savo vietą. Buvo ištremtas ir grįžo. Išgyvename įdomų laikotarpį..."

Toliau kalbėtojas pabrėžė, kad yra žmonių, kurie aukoja savo gyvenimą, sveikatą, kad būtų išgelbėti neteisingai ištremtieji ir nuteistieji, kad grįžtų į laisvę ir į Lietuvą.

„Šiandien, prisimindami amžinatilsį kunigą Bronių, sakome -jis taip pat aukojosi kitiems". Pamokslininkas prisimena, kaip kun. Bronius prie vieno kapo pasakė: „Gyvename ne sau". Jis neieškojo sau garbės, neieškojo džiaugsmo; jis gyveno kitiems, ypač dėl sielų išganymo. Atvykęs į Švenčionėlius, pradėjo bažnyčios statybą. Kiek buvo vargo! Dirbo dieną, naktį. Dažnai būdavo labai išvargęs, nes gyveno ne sau. Jis stengėsi, kad bažnyčia būtų pilna, kad į ją eitų vaikučiai. Jis pats juos ruošė Pirmajai komunijai. Jis drąsiai atliko savo kunigiškas pareigas: aukojosi ne tik už savo parapijiečius, bet už visus kenčiančius. Jis drąsiai gindavo tikinčiųjų teises. Ko mes galėtume iš jo pasimokyti?

Nors buvo ištremtas į Adutiškį, kiek jis ten gero padarė!

Jis norėjo, kad šeimos būtų šventos, gausios, blaivios. Jis matė pražūtingus girtavimo padarinius.

Jis kvietė tikinčiuosius sąmoningai tikėti, mylėti savo kraštą, matyti vargstančius savo brolius.

Užtariant Motinai Marijai tegul jis išprašo mūsų šeimoms, jaunuomenei ryžto ne tik iškelti vėliavas, bet ir būti laisviems širdyse nuo visokio blogio".

Tokiomis mintimis kun. K. Pukėnas baigė pamokslą.

Pamaldų metu griežė dūdų orkestras.

Po pamaldų bažnyčioje kalbėjo dvi moterys, primindamos velionio pasiaukojimą dėl Bažnyčios, sielų ir Tėvynės. Viena kalbėjo ne tik apie bažnyčios pastatymą, šildymo įrengimą, bet ir apie gyvosios Bažnyčios statybą: jis įkūrė vaikų chorą, puikią procesiją, ragino ugdyti siekimą būti tvirtiems ir drąsiems, padėjo politiniams kaliniams, po kun. Karolio Garucko mirties tapo Helsinkio grupės nariu.

Kita kalbėtoja pabrėžė, kad „džiaugiamės, jog įvykdyta jo paskutinė valia, bet su juo mes nesiskiriame. Jo žodžiai gyvena mūsų sielose. Mes pasižadame įgyvendinti jo troškimus, tęsti jo pradėtą kovą su bedievybe ir girtavimu. Mes ir toliau melsimės už kun. Broniaus vėlę ir tikime, kad jis mus užtars pas Dievą".

Šiose pamaldose dalyvavo apie 20 kunigų. Šventoriuje prie kapo kalbėjo Juozas Jakštas. Jis prisiminė, kai 1978 m. vėlyvą spalį pas jį į tėviškę atvyko kun. Bronius su kun. K. Garucku. Vaikščiodamas po sodybą, velionis kalbėjo apie tautų, esančių prie Amazonės ar Afrikos Nilo krantų, atgaunamą laisvę, o mūsų Lietuva, turinti tokią garbingą istoriją ir praeitį, yra pavergta. Kun. K. Garuckas kun. Broniui kalbėjo: „O kad prisikeltų nors vienas iš B. Sruogos „Dievų miško" kalinys, kažin ar jis nenorėtų grįžti atgal į tą koncentracijos lagerį, matydamas tuos prievartos baisumus, kokie vyksta Lietuvoje šiais brežnevizmo laikais?" Kun. Bronius atsakęs kun. K. Ga-ruckui: „Šiandien žūsta tautos: kiekvienos šeimos narys per metus išgeria 6 litrus degtinės. Tauta beveik neišsipagirioja". Taip jie kalbėjosi ilgiau kaip valandą. Ir kada gi jų svajonės išsipildys: kada tauta atgaus laisvę? O atgavus laisvę, kiek laukia darbų! Tada kun. Bronius apkabino mane ir pasakė:

- Mielas Juozai, mano prieteliau, aš turiu didelį prašymą. Pastatyk Tautai didelį kryžių, kuris parodytų mūsų tėvynės Lietuvos kančias.

Ką aš galėjau tais sunkiais mūsų Tautai laikais atsakyti? Ogi nieko. Per šį laiką, pasitelkdamas į pagalbą Donelaitį, Valančių, Kudirką, Maironį, knygą, lyrą, bandžiau šį tą daryti. Šį darbą gali padaryti tik visa Tauta: trys milijonai suneštų didelį kalną kepurėmis, rieškutėmis ir kiekvienas iš mūsų pastatytų nors mažą kryželį. Tai būtų tas didysis paminklas, kurį norėjo pastatyti mūsų apaštalas ir kankinys Bronius Laurinavičius. Keldamas galvą į dangų ir prisimindamas šiuos du milžinus, Tautos kunigus, dažnai kreipiuosi į dangų šiais žodžiais: „Sugrįžkite jūs, kilmingieji paukščiai, albatrosai, pametėkite mums nors po vieną plunksnelę, po vieną maldą..."

Nepažįstamas vaikinas padeklamavo eilėraštį patriotine tema.

Pabaigoje susipynė orkestro ir žmonių balsai, griežiant ir giedant: „Marija, Marija", „Lietuva brangi", Lietuvos himną. Didingi bažnyčios bokštai liudijo apie didžią velionio kun. Broniaus dvasią, o aukštai iškilę virš jų kryžiai kėlė visų susirinkusiųjų sielas link dangaus, kur, tikime, dangaus laime džiaugiasi ištikimo Kristaus Bažnyčios ir Lietuvos sūnaus kun. Broniaus siela, belaukianti visų Dievui ir Tėvynei, tiesai ir teisingumui, pasiaukojamai meilei ir pareigai ištikimų vaikų.

Prof. Antanas Kmieliauskas
Kristus prieš Pilotą

Džiaugiuosi, kad man teko pažinti kunigą Bronių Laurinavičių. Jis dažnai pas mane užeidavo, visuomet skubėdamas, kupinas kilnių idėjų. Tuo metu, kai žmonės buvo įbauginti ir vienas kitu nepasitikėjo, kunigas Bronius buvo atviras, linksmas, drąsiai kritikavo neteisybes. Jo asmenybė žavi, nes tikėjimas, tėvynės meilė, žmogaus teisės buvo neatskiriama jo gyvenimo ir veiklos visuma. Esu įsitikinęs, kad tuo jis patraukė daug žmonių prie Dievo ir kėlė Bažnyčios autoritetą.

Kai viską valdė sovietų režimas ir žmonės buvo įbauginti, tokios asmenybės tarsi švyturiai rodė tautai kelią. Jie turėjo būti įsitikinę, kad niekas nepajėgs palaužti jų dvasios ir įrodyti priešams, kad jie neteisūs. Už tai kunigas sumokėjo savo mirtimi. Bet ir mirtis jo nenugalėjo: visuomenė dar labiau ėmė branginti tuos idealus, už kuriuos jis kovojo. Ir kai man pasiūlė padaryti kunigui

Laurinavičiui paminklą, aš klausiau švenčionėliečių, kurie jį mylėjo, kokio kūrinio jie norėtų? Jie atsakė: didelio ir gražaus.

Netoli Sudervės suradau stambų (3 m 30 cm) granito luitą ir iškaliau skulptūrą Kristus prieš Pilotą. Stengiausi, kad paminklas būtų ne tik didelis ir gražus, bet ir prasmingas. Aš mąsčiau apie simbolį, kuris geriausiai įprasmintų gyvenimo kelią kunigo patrioto ir visų kitų, o kartu ir Lietuvos. Kristus surištomis rankomis, mušamas ir šmeižiamas, pasmerktas nužudyti už tiesą, už tai, kad darė gera! Kai šią skulptūrą buvau ką tik baigęs, buvo tragiškoji sausio 13 d.: prie televizijos bokšto sužalota, sušaudyta, nužudyta daugelis beginklių dainuojančių Lietuvos ptariotų. Man atrodė, kad skulptūra Kristus prieš Pilotą galėjo būti labai deramas paminklas ir jiems.

O šiandien, kai visi įsitikinome baisia neteisybe - tiesiog išdavyste! - kai profesorius Vytautas Landsbergis, išvedęs Lietuvą į Nepriklausomybę, yra šmeižiamas, kaltinamas ir niekinamas, aš manau, jog šis paminklas tinka ir jam. Jis tinka ir visiems doriems Lietuvos žmonėms. Jie yra kunigo Broniaus Laurinavičiaus idealų, jo darbų, kovos už tiesą, dorą, tikėjimą tęsėjai. Aš tikiu, kad tai, dėl ko jis kovojo ir žuvo, niekad nebus užmiršta.

Kunigo Broniaus Laurinavičiaus laidotuvių ir perlaidotuvių iškilmės


Kun. B. Laurinavičius karste


Kun. B. Laurinavičiaus karstas Adutiškio bažnyčioje


Karstas išnešamas iš bažnyčios.
1981-11-27


Karstas nešamas aplink bažnyčią


Laidotuvių pamaldoms vadovavę vyskupai J. Steponavičius ir V. Sladkevičius


Paskutinės atsisveikinimo minutės


Kun. B. Laurinavičiaus antkapinis paminklas Adutiškio šventoriuje. (Skulptorius - prof. A. Kmieliauskas)


Jaunavedžiai pagerbia kun. B. Laurinavičiaus kapą Adutiškyje. 1986 m.


Perlaidojami kun. B. Laurinavičiaus palaikai Švenčionėlių bažnyčioje.

1988 m. lapkričio 26 d.


Paskutinė pagarba uoliajam mūrinės ir gyvosios Švenčionėlių bažnyčios statytojui kun. B. Laurinavičiui


Kun. B. Laurinavičiaus karstas nešamas aplink jo statytą Švenčionėlių bažnyčią


Pagaliau atguls Žadėtoje žemėje...


Kun. B. Laurinavičiaus antkapinis paminklas
Kristus prieš Pilotą Švenčionėlių bažnyčios šventoriuje. (Skulptorius - prof. A.Kmieliauskas)



 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum