gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
PRAVIENIŠKĖS Spausdinti El. paštas

PRAVIENIŠKĖS

(1972 01 03-1972 08 25)

KUNIGAS KOLONIJOJE

1972 m. sausio 3 d. kun. Juozas Zdebskis iš Vilniaus Lukiškių kalėjimo buvo perkeltas į Pravieniškių bendrojo režimo pataisos darbų koloniją.

Nelaisvė, atrodytų, ta pati, tačiau kolonijos gyvenimas skyrėsi nuo kalėjimo. Čia jis akivaizdžiai galėjo matyti nuodėmės padarinius, tautos nelaimę - tie tūkstančiai vyrų rytinio patikrinimo rikiuotėje, nuodėmės siaubu perėmę jautrią vaizduotę, veikliąją choleriko prigimtį vertė ieškoti išeities - efektyvios pagalbos ne tik tiems, tarp kurių tuo metu gyveno, bet ir visai nelaimingai mūsų tautai, net visam pasauliui. Dar aiškiau suprato dvasinio gyvenimo ir vienybės su Dievu būtinybę. Suprato, kad tiems, kurie jau yra dvasios lavonai, padėti gali tik kitų auka - atgaila už save ir už visus.

Pravieniškių lageryje susiformavo ir tolesnio gyvenimo būsimų rekolekcijų - jaunimui, šeimoms, pasauliečiams ir vienuolėms bei kunigams - pagrindinės mintys ir nuostatos. Kuo pats gyveno, tai ir skelbė, nes tas visas tiesas suprato savo gyvenimo kaina.

Iš Pravieniškių laikotarpio liko 32 ploni sąsiuvinėliai dienoraščio - mąstymų, psichologinių pastabų, rekolekcijų minčių. Ir šiame skyriuje, laikantis laikotarpio chronologinės sekos, mintis bandoma grupuoti pagal tematiką: chaotiškas kolonijos gyvenimas kriminalistų minioje negalėjo neturėti įtakos ir minčių fiksavimui -jos išbarstytos visame dienoraštyje - kartais tik po kelis sakinius.

Bylos t. 3,1.145-146 - Kolonijos administracijos pranešimas KGB Kauno miesto skyriaus viršininkui papulkininkiui G. J. Bagdonui apie kun. J. Zdebskio įkalinimą Pravieniškių bendrojo režimo pataisos darbų kolonijoje (1972 03 14).

Slaptai Egz. Nr. 1

KGB prie Liet. SSR MT Kauno miesto skyriaus viršininkui papulkininkiui drg. G.J. Bagdonui Kaunas

Dėl 1972.1.24 Nr. 889

Juozo Zdebskio, Vinco s., g. 1929 m., asmenybę nustatėme PDK-255.

55  Pataisos darbų kolonija-2.

Kolonijos administracijos duomenimis J. Zdebskis charakterizuojamas kaip fanatiškai tikintis žmogus, buvimą kalėjime laiko dievo užduotimi. Jis yra uždaro būdo, su kaliniais į kontaktus nesileidžia, sakydamas, kad jo nedomina jų reikalai.

Kartu su PDK operatyviniu skyriumi suorganizuotas Zdebskio tyrimas panaudojant agentūrą ir patikėtinius. Jo susirašinėjimą kontroliuoja cenzorius, aiškinamasi ryšiai.

1972 m. kovo 4 d. į trumpą pasimatymą su J. Zdebskiu atvyko - Sigitas Tamkevičius, Juozo s., Alytaus parapijos kulto tarnautojas, Kazimieras Grincevičius, Antano s., Prienų parapijos kulto tarnautojas, ir Regina Buzienė, Juozo d., iš Prienų rajono Bačkininkų k., tačiau jų pokalbio su Zdebskiu turinys mums nežinomas.

Lietuvos SSR KGB prie Liet. SSR MT Jonavos poskyris 1972 m. kovo 14 d. Nr. 321

(Vertimas iš rusų k.)

Jei gausime kokių nors duomenų, vertų operatyvinio dėmesio, pranešime papildomai.

Barcys

KGB prie Liet. SSR MT Jonavos RP viršininkas majoras

1972 m. kovo 14 d.

LAGERIO GYVENIMAS

„Naujoje vietoje ir naujame gyvenime - kaip paprastai: kol viskas sueina į savo vietą, kol atrenki iš chaoso maiše, kurį keletą kartų išverčia kratos, paskui greit greit reikia viską sumesti atgal, nes „šmonininkai" skuba. Paskui naujoje vietoje kol surandi kiekvienam daikčiukui vietą - kas iš senų gyventojų priima į spintelę, ką į vadinamąją „kaptiorką"56. Paskui tarp naujų, nepažįstamų žmonių reikia susirasti kamputį, kur būtų galima atsisėsti rašyti. Žmonių tiek, kad miega dviem aukštais ir pora net ant grindų.

56  Kalinių asmeniškų daiktų ir maisto sandėliukas (rus., žarg.).

/.../ Dabar sėdžiu prie lango, o aplink ant lovų visas būrys susėdę, visi vargšai invalidai. Ne kūno, bet sielos invalidai - vagys, plėšikai ir kitokie. Jau pradingo kojinės.., dvi dėžutės konservų, muilo dėžutė. Toj maišaty nežinau gerai nė kada. Dvi dienos praėjo be šv. Mišių. Neradau ramios vietos, o nuo 11 val. užgesina šviesą. Bet, Šv. Mergele, šiandien Tu žinai, kokią turiu viltį... Teikis, Viešpatie, amžinomis gėrybėmis atlyginti visiems, kurie dėl Tavo Vardo mums gera daro.

/.../ Šv. Mergele, ar neis čia laikas veltui? Padėsi susiorientuoti kūrybingai laiką leisti? Kiekviena diena turi mane mokyti. Leisk pažinti, ko Viešpats nori iš manęs, jei leido čia atsirasti, šitoje didžiulėje minioje. Patikrinime, kai išsirikiuoja 1200 vyrų kolona, kaip keista, - nusikaltėlių kariuomenė. Viešpatie, ką aš jiems turiu duoti?

/.../ Pirmomis dienomis naujoje vietoje, be abejo, viskas labai varginančiai veikia...

Vakaras. Aš po šv. Mišių! O mano vargšai draugai aplink mane..." (1972 01 05).

„Trys Karaliai. Pas mus niekas nė puse žodžio neprisiminė, kad šiandien šventa. Dievas yra tobuliausias pavyzdys nemylimos meilės. Mes pirma įpratę gera darydami laukti dėkingumo, įvertinimo. Gerasis Kristau, Švč. Sakramento paslapty ar daug yra tų, kurie Tave myli?.." (7972 02 06).

Aplinka ir žmonės

„Kiek kartų šitie vargšai klausė mane su ironija: „Ar daug turi aukso?.. Ar turi maišą pinigų?" Kas jiems tokią nuomonę sukūrė? Tegul tai ironiški žodžiai, bet jie turi kažkur pradžią.

Tad ar bereikia stebėtis, kad jie į mano krepšį žiūri beveik su fantazija, kaip sakė tas jaunas plėšikas Kauno pogrindy: „Mes manėm rasti kokį auksinį kryžių"... Nenuostabu, kad jie beveik jaučiasi turį teisę visa imti iš mano maišo, kas bent kiek prašmatniau atrodo.

Ši diena iš kontrastų susideda. Dieną sėdžiu prie lango, skaitau. Ir štai iš gretimo korpuso pro langą vienas kalinys, žiūrėdamas į mane, pašiepdamas persižegnojo, rankom padarė „Dominus vobiscum"57 gestą... - O prieš vakarienę vienas būtinai prisispyrę pavaišinti. Nusivedė į „kaptiorką" ir iškėlė visą balių. Pastatė didžiulį puodą margarino, pyrago, sūrio, cukraus, dar įgrūdo pakelį augalinių taukų, dantims pastos. Už ką toks draugiškumas? Jis, pasirodo, su broliu čia iš Klaipėdos, abu vagys. Kai tėvas pametė, jam buvo tik treji metukai... Nežino, ar krikštytas...

57  Viešpats su jumis (lot.) - kunigo gestas Mišiose.

- Sakyk, Joneli, iš kur kaliniai turi tiek valgyti?

- Reikia mokėt kodeinu arba degtine prekiauti.

- Ar iš vargo vogti pradėjot abu su broliu?

- Ne. Pradėjom vogti, kai jau gerai gyvenom.

Šv. Mergele, jis toks geras vaikinukas man pasirodė. Būki Motina jam ir jiems visiems!

Koks gražus šiandien buvo rytas! Lygiai kaip ankstyvą pavasarį. Ir sieloj buvo giedra, taip kaip dangaus mėlynės ir meniškų debesų kompozicija.

/.../ Jau laikas miegoti. Draugai plepa, skaito arba šiaip nieko neveikia. Už viską dėkoju!" (1972 01 08).

„Gerasis Kristau, dabar turiu išmokti naujo bendravimo su Tavimi būdo. Kai beveik niekada nebūna tokios vietos, kur pasijusčiau vienas su Tavim, turiu išmokti - Tu turi išmokyti, Šv. Mergele, - ir triukšme būti su Tavimi sielos šventovėje. Rytą patikrinime, kai visi būna kolonoje po 10 eilėje, aš turbūt tik vienas meldžiuosi. Kokia keista savijauta! Tarsi vienas visiems atstovaučiau Aukščiausiojo akivaizdoj.

Kai būna viskas nauja, tai įspūdžių naujumas nepaprastai pasunkina sukaupti mintis mąstymui. Ir rašyti ėmus iš pradžių mintys būna tokios neklusnios. Turbūt tik rašymas jas išjudina, padeda nejausti minios aplink save. Štai kur aišku, kodėl pragare buvimas drauge kankina - nėra meilės.

Be abejo, ir įspūdžiai kankina savo chaotiškumu, - jie kažkokie betiksliai. Šiaip, pavyzdžiui, knygos, kino įspūdžiai kaip tik pažadina mintis - ten įspūdžiai kryptingi, tikslingi. O mano vaikinai gana dažnai drybso ištisas valandas lyg sustingę" (1972 01 07).

„Šeštadienis. Parašiau „šeštadienis", padėjau tašką ir stoviu, tarsi į duobę įvažiavęs. Mintims taip pat reikia inercijos, nurimimo. Tuo tarpu pas mus nuolatinė dinamika. Visur pilna žmonių. Reikia gerai pagalvoti, kur vietą susirasti, kad būtų galima rašyti. Kartais atsisėdi prie lango; dabar radau vieną laisvą spintelę, nežinau kieno, bet tarp lovų labai siaura, sėdžiu skersas. Visa tai nesvarbu. Mano draugai kampe geria, atsidarę langą - juk kvapas... Kiekvieną momentą gali įeiti koks viršininkas... O čia viskas negalima. Ant lovų sėdėti negalima, nors taburečių tik kelios. Kai ateina viršininkas, visi stovi. Kurį pastebi sėdint, tas gauna koridorių plauti. Išeina, ir vėl visi ant lovų sėda. Rūkyti miegamojoje sekcijoje negalima, vatinukus dėti ant lovų negalima, bet spinta viena ir joje netelpa. Visur keistos priešingybės. Klasiškas vergiško klusnumo pavyzdys...

Vienas bruožas kolonijoje yra visai kitoks kaip kalėjime. Ten maža grupelė vienoje kameroje, o čia viršum tūkstančio - nėra vilties su visais sueiti į kontaktą: prausykloj, valgykloj, kine žmonės susitinka panašiai kaip mieste, krautuvėj - vienas kitam nė žodžio netaria. Tik tie, su kuriais specialiai Apvaizda suveda, pažįstami tampa. Aš juos visus prisiminti privalau šv. Mišiose. Šv. Mergele, - Tu privalai man priminti!

Kaip lengvai galima pamiršti, kad kiekvienu nepatogumu privalau džiaugtis! Juk tai priemonės jiems daryti gera. Kitaip negaliu jų visų apimti. Tikriausiai tik su maža dalele bus galimybė susipažinti, bent prakalbinti... Čia vis dėlto netrūksta mažų momentų, kurie ir sudaro „adatos dūrių kankinystę"58. Ir dabar - gera būtų su megztiniu, nes vėsoka sekcijoje, o megztinio negalima. Į kiną einant reikėjo kokias 10 min. lauke stovėti, kol kariškis atrinko, kurių batai nevalyti, kurių plaukai per ilgi, ir išvarė iš rikiuotės. Nuėjome vakarienės valgyti visa brigada, o ten pranešė, kad dar neparuošta, - vėl visi grįžom, paskui vėl vakarienės ėjom. Pagaliau tas chaosas žmonių aplinkui. Šv. Mergele, juk tai tokia - tik tokia kančia už didžiulį laimėjimą, kad aš čia už vaikelių tikėjimą. Pagaliau koks dėkingas turiu būti už pra-kalbėjimą taip plačiai. Gal dar nė pats nežinau, kokį laimėjimą Viešpats nori mums padovanoti šiuo mano buvimu.

58  Šv. Teresėlės mažųjų nusigalėjimų įvaizdis.

Bemąstant staiga sušvito toks brangus supratimas: aš į visus privalau žvelgti su „šventa puikybe", saugok Dieve, nesijausti esąs žemesnis, nesivaržyti jų. Turbūt čia dalis melancholiko mano temperamente. Juk visi jie - mano nuosavybė dabar, mano parapija" (1972 01 09).

„Į juos privalau žvelgti kaip vadas į savo nuosavybę. Juk Viešpaties veikloje atsitiktinumų nebūna. Jei Viešpats leidžia gyventi čia, vadinasi, turi tam tikrus planus, tikslą, dėl kurio čia mane skyrė. - Jokiu būdu neprivalau jų drovėtis.

Šiandien, Šv. Mergele, - koks aš turtingas! Gerasis Dievas parodė savo galybę. Kaip charakteringa! Kiek kartų anksčiau, per tuos keturis mėnesius, buvau arti šv. Mišių, ir vis kas nors sutrukdydavo. O kai Viešpats nori, būna ir priešingai. Štai kad ir dabar. Džiovintas vynuoges pavogė. Kaip džiaugiausi, kad visą didįjį buteliuką prisisunkiau vynuogių sulčių. Bet nelaimė: pasirodo, jos rūgdamos išmušė kamštį, buteliukas buvo parvirtęs ir beveik visas spintelėje išbėgo. Liko tik menki likučiai. Sekmadieniui - dar šiaip taip, bet pirmadieniui - kažin? Ir štai šiandien vėl turiu tikro vyno! Teikis, Viešpatie, amžinomis gėrybėmis atlyginti visiems, kurie dėl Tavo Vardo mums gera daro!

Ir dar papasakojo, kad vakar apie mano bylą kalbėjo [užsienio radijas] visas smulkmenas. Ir apie [Simą] Kudirką.

Iš tikrųjų keista. Buvau nusivylęs, kad čia gulomis [Mišių laikyti] tiesiog neįmanoma. Juk triukšmas, keiksmai, 11 val. gesina šviesą. Ir štai atsirado vieta, aplinkybės.

Kaip gera jausti Ranką, kuri veda... Šv. Mergele, juk tai priminimas, kad mane Kažkas myli... Kartu priminimas, kad nepamirščiau, jog mane myli ir tada, kai laikas būna panašus kaip Trims karaliams Jeruzalėje - tie keturi mėnesiai man be šv. Mišių.

Juk taip bus ir dėl [kunigų bendruomenės]. Kai ateis laikas. O jį priartinti turi subrendimas neturto dvasia, nusižeminimas ir atgaila už begalę nuodėmių - „juk tai kraujo kaina"..." (1972 01 10).

„Antra diena, kai pristatė dirbti prie statybos - vidaus įrenginių mūsų rajone. Visą dieną reikia prabūti ten. Mažiau laiko skaityti. Šiandien buvau nusinešęs knygą į darbą - kai visi rūko ar skiedinio tinkuotojams nereikia, galiu skaityti. Be abejo, daugiau laiko nueina ne pagal „specialybę". Maišydamas skiedinį, juk taip pat galiu jausti, kad tarnauju artimui. Ten bus kalinių pasimatymų kambariai.

/.../ Šv. Mergele, Tu žinai, kur dabar einu? Tu prie Jėzaus kryžiaus pridėk visus tuos nepatogumus ir visas, visas nuodėmes. Dienos taip pat supintos iš kankinančių ir gražių momentų. - Šiandien maisto dalytojas iš kitos brigados pripylė man bliūdelį pieno. Pirty berniukas pasiūlė muilo. Retribuere dignare, Domine59..." (2972 01 23).

59  Teikis, Viešpatie, atlyginti Ivisiems gera mums darantiems] (lot.).

„Ką šiandien išmokau naujo? - Mintis, kuri susikristalizavo šiandien ligi sąmonės šviesos, tikrai labai nuostabi, labai įdomi. - Juk čia turime puikias sąlygas lavinti [žmonių psichologijos] pažinimo meną. Visi žmonės nauji, nepažįstami. Apie visus reikia susikurti tam tikrą nuomonę. Viena aišku, kad yra žmonių, kurie turi du veidus, kurie ateina specialiais tikslais, bet su geradarybės kauke... Taip pat yra žmonių, kurie tikrai nori gero. Štai uždavinys - ir vienus, ir kitus reikia atpažinti. Vadinasi, esu dabar specialioje mokykloje. Svarbiausia - prisiminti, kad ir vienus, ir kitus Viešpats vienodai myli. Ir aš privalau lygiai norėti gero ir vieniems, ir kitiems. Ar turėsiu teisę kada nors užmiršti tą didžiulę minią, kuri būna rytais per patikrinimą, kuri nesimeldžia, už kurios nuodėmes reikia kentėti? Juk tai mano vaikai! /.../ Viešpats mane siunčia pas juos. Šv. Mergele, kad aš viską jiems duočiau, ko Viešpats tikisi iš manęs, čia mane atvedęs, su jais supažindinęs!" (1972 01 26).

„Man Viešpats leidžia po truputį - tam tikrais laikotarpiais - pajusti vis kitokios rūšies auką. Kokia ji šiuo metu? Dabar galiu įsivaizduoti, kaip gali kankinti žmonių buvimas kartu. Jau vien tas susigrūdimas, kai reikia pro lovų tarpus praeiti iš salės galo. Kartais būna tikra problema, ypač naktį, kai ant to paties tako miega žmonės, ant žemės čiužinius pasidėję. (Nėra kur lovų statyti, trečio aukšto niekas nė nebando rengti). Kai kurie jų neįsivaizduojami storžieviai, degą neapykanta... Būna ir priešingai..." (1972 01 18).

„Kuo galiu pasigirti šiandien? Pirmiausia - sėdžiu sekcijoje (čia jau nebevadinama „kamera") prie stalo! Naujoje sekcijoje nuo vakar vakaro. Čia normalesnės sąlygos. Žymiai mažesnė, rodos, 24 žmonės - anoj buvo apie 40 ar 50. Savaime mažiau triukšmo. Patys žmonės, rodos, rimtesni. Yra vienas net mokytojas, baigęs aukštąjį mokslą, - pasodino už knygą, kurią jis parašė. Apskritai po anos sekcijos čia tarsi kurortas. Atrodo, vėl bus galima daugiau rašyti. Pastebėjau, kad rašymas man būtinybe tampa. Kitaip šitame chaose niekaip neišeina mąstomoji malda. Aplink viskas juda, keičiasi, maišosi - ir žmonės, ir garsai - radijas, kalbos. Ypač tos įprastos, ligi kaulų smegenų įaugę keiksmų tirados.

Jaučiu gavęs iš Tavęs, Šv. Mergele, didelę dovaną, kad galiu čia gyventi. Visa visa Tavo. Ar ilgai čia laikysi, kas manęs laukia - tebūna Tavo valia" (1972 01 19).

„Gerasis Kristau, aš dar taip neseniai aukojau šv. Mišias. Dar ta pati nuotaika. Maldauju: nepalik manęs, Mokytojau, leisk įvykdyti visus uždavinius, kuriems mane pašaukei į buvimą. Leisk jausti visą gyvenimo pulsą, girdėti visų širdžių balsą, o ne tik šituos vaikinus, kurie pasakoja dabar kažkokius įvykius su tais visais priedais, būtinai ne savo gimtąja kalba. Tas jų pasakojimas - dviejų kalbų mišinys...

Šv. Mergele, tik Tu žinai, kaip reikia kalbėti su Jėzumi po šv. Komunijos. Tu matai, kaip aš kalbu. Skubėdamas, kartais tuoj po šv. Mišių kas nors prakalbina, nukreipia dėmesį. Tada Tu kalbėk su Juo vietoj manęs...

Vėl rašau ant palangės, o ne prie stalo. Vėl naujoje sekcijoje. Tą mažąją užėmė 25 žmonių brigada, kuri važiuoja į stotį prie rąstų, o mus visus išdalijo po kitas sekcijas. Man teko kaip tik ta, apie kurią anksčiau buvau blogiausios nuomonės. O dabar pasirodė, kad čia jaukiausia. Vaikinai, atrodo, neturi tokio agresyvumo, kaip anoj sekcijoj. Čia 36. Vakar keli jų įtraukė į tokį įdomų pokalbį apie religiją. Vienas jų:

- Kai grįšiu, - sako, - būtinai eisiu išpažinties.

Paskui jie man tiesiog prievarta įgrūdo gerą gabalą lašinių. Aš net nepatogiai pasijutau:

- Kuo aš atsilyginsiu?

- Mums nereikia atlyginimo, - sako, - mes jus gerbiam.

O šiandien kaimynas, greta miegantis Antanas, paklausė:

- Kas būna toj taurėj, kurią kunigas turi prieš save per pamaldas?

Štai kiek jie žino apie šv. Mišias! O, sakė, pirmos išpažinties privestas. Katekizmas? - Kažkokia moterėlė poterių pamokė. Jis iš manęs pirmą kartą (!) išgirdo apie Švč. Sakramento, šv. Mišių paslaptį [slėpinį]... Jo nuomone, ypač tėvai kalti dėl tokio nežinojimo. O jam jau arti 30 metų. Koks nuostolis dėl to siaubingo nežinojimo!

- Štai dabar tau aišku, - pasakiau, - už ką aš sėdžiu kalėjime - kad vaikai žinotų visa tai!

Mokytojau, mes prieš Tave turėsime atsakyti už jų nežinojimą, jei nekeisime, kaip sakė mano tardytojas, „keptų ančių į kalėjimo duoną..." (1972 01 21).

„Du kartus šiandien žiūrėjau filmą „Citadelė neatsako". Reikia parašyti keletą laiškų, bet vis nerandu ilgesniam susikaupimui laiko, vietos. Visur pilna žmonių.

Be abejo, ir šituo Viešpats kažko nori išmokyti, o Tu, Šv. Mergele, privalai padėt suprasti slaptingąjį Viešpaties prakalbėjimą. - Su visais neįmanoma įsileisti į pokalbį. Bet visiems tikriausiai galima rodyti nuoširdų, nevaidinamą mandagumą, užuojautą. Juk visi jie tikri vargšai. Mokytojas [kalinys] pavadino mūsų „miestą" - „nešvarumų nutekėjimo [kanalizacijos] vamzdžiu". O juk tai gyvi žmonės... Dėl kurių Jėzus ant kryžiaus mirė.

Mano paslaptingieji Draugai, išmokykite ir mane, bent dalele panašiai kaip Jūs, visą laiką būti vienybėje su Dievu taip, kad nereikėtų specialių pastangų susikaupti, kad siela visą laiką būtų su Tavim, Galybių Viešpatie" (1972 01 23).

„Penki mėnesiai kaip tik šiandien. Dar mėnuo ir bus pusė [bausmės laiko]. Viešpatie, ar pateisinu Tavo siuntimą į čia? Ar vykdau Tavo Valią?

Šiandien ateina mano kolega mokytojas ir sako: „Padarė mane sandėlininku". Šv. Mergele, Tu matei, kaip manyje sužibo pavydo žiburiukai... Ir kas juos užgesino? - Prisiminiau Viešpaties Valią, Jo planus. Juk aš esu čia ne tam, kad man būtų patogu ir gera, bet kad padėčiau sieloms. Gal kaip tik man reikia būti pačiame blogiausiame darbe, kad kiti galėtų mane matyti ne patogumuose, bet aukos gyvenime. Ar tai ne iš puikybės tokios mintys? - Tu pridenk [netobulumus], Šv. Mergele, kad tai būtų tikrai noras Jo Valią vykdyti. O jei gausiu ramų kamputi, kad galėčiau dirbti, tebūna Jam garbė už tai! Juk galimybė skaityti, dirbti - be galo svarbu. Žodžiu, Tu kalbėk už mane, Šv. Mergele, - Tu tobulai žinai, kuo Jam patarnauti galiu. - Šv. Mergele, Jam nereikia mano „patarnavimų". Juk tai begalinė Malonė, jei leidžia Jo planuose, Jo reikaluose dalyvauti. Tai ne kas kita, kaip Jo meilės dovana.

Vargšai mano geradariai, kiek jie vargsta dėl manęs! Šiandien p. Regina [Buzienė] rašė, kad kaip tik tą dieną, kai iš Lukiškių išvežė, ji buvo atvažiavusi, atvežė maisto ir negalėjo priduoti. Ses. St[asė Kaulinskaitė] buvo čia. P. Regina žada mamą su mašina atvežti į pasimatymą. Ses. St[asė] aplankė mamą ligoninėje. Modis [gyd. Modestas Juozaitis] buvo pas mamą nuvažiavęs. - Tai tik dalelė netyčia išgirstų geradarybių, o kiek nežinau?! Kaip ir kada aš galėsiu atsilyginti? - Niekada! Šv. Mergele, Tau visus juos atiduodu. Tu žinai, kaip ir kam atlyginti. Juk visa, kas mano - Tavo. Jei man kas gera daro, už visa tai atsakinga Tu esi... Kaip džiugu turės būti Amžinybėj, kai Viešpats atlygins visiems, kurie man gera darė.

Jėzus būna taip arti šitų vargšų, kai ateina jie pas mane, kaip šiandien - reikėjo tuoj pat kalbėti. Bandžiau kalbėti su žmogum ir sielos gelmėj dėkoti už šv. Komunijos malonę. -Gerasis Kristau, jei prieš mus taip nusižemini, koks be galo gailestingas turi mums būti! Ir kaip atrodo mūsų puikybė prie Tavo nusižeminimo!" (1972 01 26).

„Kartais žmogaus širdis būna kažko pilna. Ko gi ji pilna dabar? - Pasakė, kad yra kas atvažiavęs. Kaip sakė, „močiutė" nori pamatyti. Žinoma, niekas neleis, dar karantinas. Tačiau širdis pilna dėkingumo. Teikis, Viešpatie, atlyginti amžinomis gėrybėmis visiems, kurie dėl Tavo Vardo mums gera daro. Ir išmokyk, kad visi, kurie gera daro, tai darytų tik dėl Tavo Vardo.

Kokios didelės viltys many sudėtos, jei toks didelis žmonių dėmesys! O juk visa tai įpareigoja. Ar ne Tu, Šv. Mergele, atsakinga esi, kad jų viltys pasiteisintų, nebūtų apviltos..." (1972 01 27).

„Atrodo, šiandien viską turiu, ko gali man reikti, tik jokio tikrumo dėl rytdienos. Bet ar ne Tu, Šv. Mergele, esi mano didžiausias tikrumas? Ko tikrai prireikia, nejučiom atsiranda. Buvo vėsoka miegoti - vakar „sukombinavau" kitą antklodę ir šiandien taip gerai pailsėjau. Vakar pavogė dantų pastą - gavau kitą tūbelę. Pagaliau esu čia ne tam, kad visi patogumai būtų patenkinti. Juk mano uždaviniai - /.../ -šaukiasi atgailos. Dabar šv. Mišias aukoju kaip tik šia mintimi" (1972 01 30).

„Vakar su mokytoju nuėjom į jo sandėlį. Po vakarienės ligi komandos gulti kelias valandas ten buvau vienas atskiram kambarėly. Sekcijoj būnant, nuolat žmonių būry, pasirodo, būna net pačiam nejaučiamas įtempimas.

Ir štai vienas! Kelias valandas niekas neateis! Ant fotelio-lovos porą valandų pamiegojau ir šiandien jaučiuosi gerai pailsėjęs. Atrodo, gripas bandė lįsti - šaltis krėtė, visi raumenys lyg po sunkaus darbo. O šiandien - beveik visai gerai.

Po pietų. Draugai miega. Ligi vėlyvos nakties nemiegojo - šnekėjo, vaikščiojo. Tai „čefyro"60 veikimas. Vargšai. Narkotikais jie bando pradžiuginti savo gyvenimą.

60  Arbatžolių nuoviro koncentratas (žarg.).

Būna ir dar blogiau. Žiūrėk, kai kurie laukia, kol užmigs kiti, taikosi sugulti kartu... Šitoks jų gyvenimo turinys. Yra tokių, kurie baisiai apsileidę. Gal jie gyvenime niekad nesi-prausdavo ir neskalbdavo baltinių?.. O juk išorinis apsileidimas - vidinio apsileidimo atspindys" (2972 02 32).

„Vakar leidai man, Viešpatie, pajusti tos žmogiškos gyvenimo realybės, kuri sudaro pačią sunkiausią žmonių gyvenimo dalį - laimėti duoną darbu, kuris velkamas kaip našta, be kūrybinio pasitenkinimo.

Vakar ir man pranešė, kad esu paskirtas į antrą pamainą į „radiozavodą"61. Tas „radiozavodas" - kambariai, kuriuos tik ką spėjo įrengti prie „vachtos"62, atrodo, skirti pasimatymams, bet dabar sustatyti stalai ir ligi 2 val. nakties „žaidėm" su tokiomis vielutėmis, kurias reikėjo įtaisyti į specialias skylutes. Atrodo, tai televizoriams reikalinga.

Statytojai, matyt, pamiršo ventiliaciją įtaisyti, ir dabar oras tik pro duris įeina, nes langai neatidaromi ir nepermatomi - pasimatymų kambariai, kad nebūtų komunikacijos pro langus. Taigi reikėjo dirbti išsirengus, tik su baltiniais.

Man tai buvo, žinoma, laiko veltui eikvojimas - laiko, kai negalima skaityti ir net mąstyti, reikia nuolat skaičiuoti tas vieliukes. Be to, draugai kalba ir su tomis pačiomis savo kalbos priemaišomis, ypač b... Apskritai buvo valandų, kurios tinka pavadinti auka" (2972 02 20).

„Šiandien kartoju „ego volo celebrum"63 ir niekaip nerandu vietos: vis užimta, užrakinta. Prisiminiau šv. Teresėlę. Juk Tu, mielas Kūdiki, nuostabiai sugebi talkininkauti. Tu, be abejo, gali padėti ir vietą surasti. Būtų gera pamiegoti -šią savaitę ligi 2 val. nakties dirbam prie tų varinių vieliukių. Mažoka miego. Jaučiasi nuovargis. Vakar po pietų priguliau ir užmigau kaip akmenėlis - nemaišė nei kalbos, nei kitų vaikščiojimas. Kol pakėlė kažkas - į „vachtą"!

61  Radijo gamykla (rus.).

62  Sargybos būstinė (rus.).

63  Aš noriu aukoti Mišias (lot.).

Kapitonas nusivedė į kambarį ir ėmė klausinėti:

- Kada gavai siuntinį?

- Ne siuntinį, banderolę.

- Kas joje buvo?

- Knyga, dar ten kas...

- Tai siuntinio negavai?

- „Larioką" gavau.

Lyg ir nusistebėjo: atsivežtais pinigais [pirkti] negalima. Paklausė už kiek rublių.

- Septynis ar devynis, - atsakiau.

Pasidomėjo, kokių produktų:

- Lašinių nėra?

-Ne.

- Dešros?

-Ne.

- Tai ko ten yra?

- Cukraus, kakavos, konservų, sausainių.

- Tokių kaip pas mus „larioke" yra?

- Taip.

- Na, einam pažiūrėti.

- Einam.

Bet „kaptioro"64 neradom. Liepė vėl eiti prie „vachtos", bet atėjęs paleido.

/.../ Štai, Šv. Mergele, ką reikia pridėti prie Jėzaus aukos iš vakar dienos. Juk tai kažkieno skundas, kažkieno neapykanta. „Ko čia tas kunigas vaikščioja?" - nusistebėjo prof-techninėj leitenantas.

Kita vertus, žmonės domisi. Prisimenu pokalbį:

- Jūs kunigas?

- Taip. Tikras dalykas.

-Aš taip pat buvau tikintis. Mano pažįstamas - kunigas Milžinas. Kuo galiu padėti?

Pokalbis užsimezgė. Pasirodo, atsiranda mokytojų, tikinčių, kad mokiniams galima padėti. Tuo tiki ir „zampolitas"65.

64  Sandėlininkas (rus.).

65  Kolonijos viršininko pavaduotojas politiniams reikalams - KGB atstovas (rus.).

Šv. Mergele, kiek gyvenime būna mažyčių smulkmenų, kurių niekas neaukoja už žmonių nuodėmes, niekas neprideda prie Jėzaus kančios. Tu už visus tai padaryk!

Mes kasdien naudojamės daugybe dalykų nepagalvodami, kiek jie kitiems kainavo. Klausydami, žiūrėdami televizorių ar prisimins kas, įjungęs 11-ą kanalą, kad prie tos detalės daugelis žmonių prisidėjo savo maža operacija, pavyzdžiui, vieliukes ant ritelės sumaustė. Kas supras, kad tai buvo pilname dulkių kambary, be jokios ventiliacijos (nebaigta statyti), sėdint ant taburetės be atramos aštuonias valandas (žinoma, retkarčiais išeinant į lauką), tarp žmonių, kurie bjauriausiai keikia, vienas kitą pašiepia (vakar vieną originalą prikankino ligi ašarų - vargšui niekaip nesiseka tas vieliukes tvarkyti...). O jei kas iš žmonių tai ir žinotų, kokią tai reikšmę turėtų? -Vien tai svarbu, kas gali patarnauti Amžinybei, savo ir kitų. Žodžiu, dabar, laukdamas pažado, kad iš čia būsiu iškeltas, turiu džiaugtis tuo pačiu džiaugsmu, kuriuo Tu, Šv. Mergele, džiaugeisi, kad leido Tau po kryžiumi stovėti..." (1972 02 12).

„Šiandien pradėjau kažkaip ryškiai jausti skubėjimą - su kuo reikia pakalbėti, kieno adreso norėčiau, - tarsi jau greit reikėtų išeiti. Tikriausiai tuos jausmus sukelia mano asociacijų gyvumas. Artėja „pusė" [bausmės laiko]. Artėja 26-a diena. Nors, protu galvojant, tai nieko nežada, bet žinau, kad esi visagalis, Viešpatie. Tavo Valia tebūna!

/.../ Šv. Mergele, koks neįkainojamas mano turtas esi Tu! Šiaip, rodos, tikras neturtas čia. Sekcijoj 48. Nė vienos spintelės nėra. Rašau ant palangės. Aplink kalba, vaikščioja, keikia. Su visais kartu, su visais kalbam, o tarp jų kažkuris šiom dienom mano megztinio vagis..." (1972 02 13).

„Šv. Mergele, greit eisim miegoti. Parašiau du laiškus -[seserėčioms] Gidutei ir Linutei ir dar atliko laiko. Noriu su Tavimi pabūti. Ir ką papasakoti? - Pasigirti! - Nuostabiai sekėsi rašyti. Ir kodėl? Su Gidute ėjom apžiūrėti paršiukų, ėriukų - viską smulkiai. Smulkmeniškumas - juk čia ir mąstomosios maldos pasisekimo paslaptis. Prašiau Gidutę, kad tyliai pravertų duris, kur močiutė miega, pasakiau, ko turi paklausti, ką papasakoti. - Juk lygiai taip ir mąstomojoj maldoj turi būti. Svarbu pradėti. Pradėdamas mergaitėms rašyti šiandien nežinojau, apie ką pasakosiu, bent - kaip pasakosiu. Paskui - kaip siūlo galas kamuolį paėmus - viskas vyniojasi toliau. Šv. Mergele, už viską ačiū!" (1972 02 20).

„Be abejo, svajonė apie „gerą" darbą, patogią sekciją -tai ne kas kita, kaip nuolatinė mano norų pastanga pavergti dvasios galias. Juk iš tikrųjų gyventi pergrūstoj sekcijoj (šiandien ant grindų praėjimo take daug naujokų miegojo), kur yra tik trys taburetės ir viena spintelė, yra geriau. Juk tai kažkas panašaus, kaip Tavo žemės kelionėj - didžiausia dovana buvo leidimas po kryžiumi stovėti" (1972 02 22).

„Jei šiandien medžiai būtų su lapais, tai, pažvelgus į dangų ir saulę, būtų lygiai tokia pat diena, kaip prieš pusę metų - lygiai pusė metų, kai paskutinį kartą važiavau mopedu. Net ir dienos valanda maždaug atitiktų.

Kaip tinka šis prisiminimas: sugretinti vakar dienos mąstymą apie mirtį su įvykiu lygiai prieš pusę metų! Kažkuo jie panašūs" (1972 02 26).

„Kaip keista! Kartais taip norėtųsi jų neapkęsti. Pavyzdžiui, kad ir vakar. - Buvau pirty. Komanda buvo su visais rūbais, su apklotais. „Prožarkoj"66 netelpa. Krovė, krovė tarsi kūgį. Bandė dalyti brigadą į dvi dalis, bet paskui nutarė, kad lįs į vieną. Taip ir apklotus, tik atskirai nuo rūbų. Po „prožarkos" ant suolų buvo didžiulė krūva, kurioj niekaip negalėjau rasti savojo. Nuėjau į kitą patalpą, kur rengiamasi po pirties. Žiūriu, mano apklotas šalia vieno besirengiančio (teistas už vagystę). Pasiėmiau, pažiūrėjau ženklus. Jis tarsi nemato, visai nusigręžęs... - Taip norėtųsi neapkęsti... Bet... „ką padarėte kiekvienam, man padarėte!" - Tai protu galvojant, sąmoningomis pastangomis šito iš savęs reikalaujant. O visi jausmai veržiasi tolyn nuo šitų žmonių, ir tas prievartinis buvimas tarp jų kankina. Tie šalti bejausmiai veidai ir tuščios akys... Kaip gera, kai [sodo] takai būna tušti... Kuriuo nuošalesniu galima pavaikščioti vienam, nesusitinkant nė vieno... Koks suprantamas atrodo pragaro nelaimingųjų buvimas kartu, juos be galo kankinantis.

66  Dezinsekcijos (iškaitinimo nuo utėlių) kamera (rus., žarg.).

Štai kada galima truputį pajusti, kas yra Malonės veikimas! Koks vargingas aš turiu būti, jei pajėgiu jausti šitokius jausmus jiems, dėl kurių Jėzus ant kryžiaus mirti ėjo... Jo ištikimieji didžiausiai atgailai save atiduodavo ir atiduoda.

/.../ Mūsų viršininkai (ir tikriausiai visas ateizmas) sprendžia pagal kitus kriterijus. Štai aną dieną „zampolito" kabinete sėdi jiedu su leitenantu. Klausiu:

- Ar negalima tikėtis po pusės laiko išeiti?

- Kad nematyt pasitaisymo, - pasakė „zampolitas".

-Ar mane laikot didesniu nusikaltėliu už kitus čia esančius? - kreipiausi į abu.

Leitenantas atsakė:

- Jei galima tikėtis, kad, pavyzdžiui, žmogžudys daugiau taip nedarys, kodėl nebūtų galima išleisti? O pats juk sakai, kad grįžęs vėl taip pat darysi.

Šiuo atveju, vadinasi, didesnė kaltė kaip žmogžudžio..." (1972 03 02).

„Vakar! Kokia nuostabi buvo vakar diena! Pilna kontrastų.

Pirmiausia rytą - apsižiūrėjau, kad nėra kalendorėlio, kurį buvau palikęs važiuodamas į stotį lentų krauti. Pasirodė, nėra nei pirštinių, nei kalendorėlio. Išėjau į patikrinimą tokios nuotaikos, kokios turbūt dar niekada nebuvau. - Tai specifinis žvilgsnis į žmones, kai kas nors dingsta. Tai pajutimas priešingybės meilei, tada žmonių buvimas kartu ne džiaugsmą teikia, bet kankina. Norėtųsi bėgti, nematyti tų žmonių, bet tai neįmanoma, bėgti nėra kur - penkių eilių tvora ir sargyba. Viena išeitis - mąstymas apie pragarą, stebėjimasis Jėzumi, Jo atpirkimo darbu - kas yra Dievas, kad Jis myli ir šitokius žmones, kurie, rodos, nieko nemyli...

Kas yra Malonė, kuri mūsų kietas širdis moko ir šitokius žmones mylėti! - Kažin kaip atrodo, kai stoty kraunam iš vagonų lentas, medžius, mūsų būna pilna, ir visi keikia rusiškai, šaukdami garsiai, kiek pajėgia. Atrodo, tarsi visa žemė skamba „bl..." ir kitaip dar, bet ypač šis žodis...

Vaikščiodamas su tokia nuotaika pagalvojau: gal Viešpats nori šitos nuotaikos kaip aukos, o knygutė atsiras? Prisiminiau šv. Antaną, šių reikalų specialistą...

Ir štai! Dar kartą įkišu ranką į čiužinį. Yra! - Pasirodo, vagys įpratina taip viską slėpti, kad net patys kartais nesu-randam... - Staiga visi žmonės aplink mane pasidarė tokie mieli! Jie nepavogė! Kaip nuostabu!

Kas tą valandą buvo svarbiausia? Ar kad atsirado knygutė? - Ne. Kad jie ne vagys mano kalendoriuko!

Paskui visą dieną saulė šviesesnė buvo. Ir dar viena Viešpaties dovana. Ypatinga, išskirtinė. - Pašaukė į „vachtą". Pasimatymas ar KGB? - Pasimatymas! - Pirmas čia gyvenant! Ir tie svečiai kokie nepaprastai brangūs! Sigitą net pabučiavau. Marytė [Vitkūnaitė] džiaugėsi kaip mažas vaikas.

Tai buvo tarsi malonus vėjo pūstelėjimas karštą, tvankią vasaros dieną. Taip. Tai buvo švelnus, malonus padvelkimas meilės, taip pasiilgtos meilės. Tai buvo kontrastas tos aplinkos, kurią randu darbe, sekcijoj, visur šiame rajone, kur siaučia meilės badas. Marytė ir Antanas [Grinkevičius] siekė ranką pabučiuoti atsisveikindami... Prie visų žmonių... kalinio uniforma..." (1972 03 04).

„Tą dieną, rodos, nieko daugiau negalėjau norėti. Net tušinius pieštukus atėmiau iš visų... Susidarė trys. Kažin ar ne godumas? Dabar jau turiu ir žalią. Rodos, kalbėjau paskui „Te Deum laudamus"67. Visą vakarą nesinorėjo su niekuo vaikščioti ir kalbėti, buvau kažko pilnas. Praturtėjau ne vien dvasia, bet ir rožančiumi - Marytė paskolino.

67  Tave, Dieve, garbiname (lot.) - Garbės himnas.

Prie tos dienos dovanų reikėjo ir tos ryto nuotaikos. -Pasitvirtino mintis: Viešpats grąžins kalendoriuką, tai reikalinga tik aukai... Juk jei ne ta ryto „žioplystė", pirmasis penktadienis būtų praėjęs visai be aukos.

/.../ Viena, ko dar norėti galėčiau, rodos, laikas darbui -tai veltui jo eikvojimas. Juk būtų galima daugiau skaityti, rašyti. Bet Viešpats geriau žino, jei laiko tokiomis sąlygomis, kai beveik visada turgaus garsai, visada daug žmonių. Viršininkai neleido net gaisrininku būti - daugiau laisvo laiko turėčiau. Be abejo, mane lydi ir neapykanta. Bet juk ir Tave, Mokytojau, lydėjo, ir Tu, rodos, daug laiko leidai „ne savo" darbui.

Ką šiandien išmokau? - Mačiau kiną „Drąsiųjų kulka neima". - Dabartinis vaikų auklėjimas - vaikiškas filmas, daug vaikiškos fantazijos.

Ar šiandien nepaskendau aplinkoj? - Ar gyva maldos vienybė su „nematomaisiais Draugais", ar gyvi visų reikalai, o ne vien mano norai?

„Tavo pradėtas darbas eina toliau" (Sigitas)...

/.../ Šv. Mergele, aš niekaip negaliu pamiršti kaip kokio

Viešpaties įspėjimo tos vietos iš „Pieno pardavėja Otakringe", kur Rachmanova, tiesiog krautuvėlėj, laukdama kito pirkėjo, rašė. Aš turiu nuolat rašyti! Juk ir dabar - kiek suprasta naujo, kiek psichologinių pastabų, pagaliau mąstymo susikaupimas triukšme - tik rašymo dėka pavyksta!

Ar ateis toks laikas, kad ir savo svajonėse ilgėčiausi tikrųjų vertybių - kančios iš meilės, o ne vien to, kas mano norus patenkins? Turbūt visada šis klausimas bus taip išgyvenamas kaip Alyvų Kalne: „Tėve, jei galima, tepraeina /.../ tačiau tebūna ne mano, bet Tavo Valia!" (1972 03 05).

„Tik šiandien gavau apie 10 laiškų su sveikinimais vardinėse. Vadinasi, jie kažkur buvo užkliuvę.

Laiškas visada atneša džiaugsmo, net jei būtų liūdno turinio, - priartina tą gyvenimo tikrovę, nuo kurios čia izoliuoti, ir nuolat yra pavojus, galimybė nuo tos tikrovės visiškai atitrūkti. O gal dėl to atitrūkimo taip ir atsitinka, kaip girdėjau pasakojant. - Vaikiną iškvietė į pasimatymą. Atvažiavo mama, senutė mama. Tikriausiai apie jį naktimis svajoja, jo pasiilgsta. O jis paklausė tik vieno: „Ar atvežei pinigų?" Senutė atsakė: „Neturiu..." - Tada jis pakilo ir paliko motiną apsiašarojusią: visas pasimatymas truko keliolika minučių...

Kaip tai suprasti? Argi tas vargšas vaikinas nesiilgi motinos meilės? Kodėl daugelis vaikų nesupranta tėvų meilės, jos visiškai nepastebi? Kas, jei ne puikybė ir vergija savo norams, neleidžia pažinti meilės. Vargšas jaunimas! Ir jiems galioja Viešpaties įspėjimas: „Jei nedarysit atgailos, visi pražūsit".

O man atgailos būdą parenka Tavo, Viešpatie, meilė. Ar negali taip būti, kad aš pražūčiau be šito laiko, kurį visi vertina kaip nelaimę? Juk Tavo elgsenoj viskas yra meilė, mano Dieve, juk Tu esi Meilė" (1972 03 23).

„Didžioji Savaitė. Kaip nepastebimai greit Velykos! Viskas nepastebimai greit. Tikriausiai ir visas gyvenimas.

Vakar nebuvo detalių, nebuvome darbe. Buvau vėl pas „zampolitą".

- Jūs sakėte, kad negalima išleisti atlikus pusę bausmės, nes nematyti pasitaisymo. Ko tikisi iš manęs vadovybė, kokio pasitaisymo?

„Zampolitas" kažkaip pasilenkė prie savo popierių kartodamas tarsi pačiam sau: „Ko tikisi... ko tikisi...", ir, lyg norėdamas nuo klausimo pabėgti, pats paklausė:

- Kaip jūs vertinate mūsų auklėjimo priemones?

- Be abejo, aš turiu savo nuomonę. - Čia auklėjama fizišku kartojimo įgūdžiu. Pavyzdžiui, kaip dviračiu važiuoti -mechaniškas judesio kartojimas. Jei nebus pagarbos idėjai, asmeniui, nieko nebus.

Pakalbėjome, kad reikia namų jaukumo, reikia didelio noro - gero jiems norėti, tikėjimo ateitimi, gėrio pergale.

- Aš pavargstu, norėdamas jiems gero, o jie vis tiek niekuo nesidomi, - ką daryti?

Štai šitoje vietoje pasirodo krikščioniškos pasaulėžiūros didingumas. Kodėl nepavargsta meilės didvyriai - šventieji? - Malonės veikimas! - visos paslapties išsprendimas. Koks bejėgis noras gero be aukos gyvenimo!

„Zampolitas" siūlė man - taip nedrąsiai - būti komunistu. Siūlė pakviesiąs ateistus lektorius. Sakiau, kad man visi tie argumentai jau girdėti. Aš negaliu būti komunistas, nes mačiau krikščioniškojo auklėjimo pranašumą. Keisti reiktų į didesnę vertybę.

- Reiks visą laiką atbūt, - pagaliau pasakė: - Juk pats sakai, kad grįžęs vėl taip elgsiesi.

- O kaip jūs pažiūrėtumėt, jei aš pareikalaučiau jus - komunistą - nesilaikyti savo principų?

„Zampolitas" nepatenkintas tylėjo. Dar prasitarė, kad neturėjęs laiko susipažinti su katalikų dogmomis. Nustebo išgirdęs, kad mes, kunigai, skaitome „Nauka į religija"68, kad domimės ateistų literatūra. Jis ypač prašė, kad nerašyčiau.

68  Žurnalas „Mokslas ir religija" (rus.).

Taip ir išsiskyrėme. Ėjau galvodamas: „Viešpatie, dabar Tu turi parodyti savo galybę, Tau patinka veikti, kai žmogiškam gudrumui nelieka perspektyvų".

O jei Tavo planams taip reikia, tebūna Tavo Valia. Žinau, kad, būdamas čia, aš veikiu. Pagrindinis veikimas - atgaila. Šv. Mišios šia intencija. Turi būti sunku, turi būti nuobodulio, monotonijos, priešingybės savo norams" (1972 03 28).

„Ar gali būti šių velykinių rekolekcijų medžiaga, kryptis kita, kaip kad nusako ją šių dienų turinys?

Didysis ketvirtadienis. Kaip jauteisi, Gerasis Mokytojau, šią dieną? Vakare turėjo išsipildyti Tavo didysis ilgesys - suteikti naujas dovanas. Tu matei naują tų dovanų paniekinimą... Matei tuos, kurie bus Tavo naujos meilės bangos išgelbėti.

Kokios keistos šios rekolekcijos! Visą dieną kalbančioje minioje, ceche. Niekaip nepavyksta taip atsipalaiduoti, kad visai negirdėčiau, ką kalba. Po vakarienės nuėjau į savo mėgstamą sodo kampą, kur geriausiai matyti miškas. Atėjo mokytojas. Valandėlę pavaikščiojom. Atėjau į biblioteką. Nėra kėdžių. Ant vieno kelio klupau ir rašau.

Šiandien meilės diena. Visą dieną sprendžiu, ar ryt priimti Švč. Sakramentą - ar parsinešti į būrį keikiančių žmonių...

Pamažu klausimas taip susiformavo: kas yra man Jėzus? -Kas esi man, Viešpatie?

Žinau, kad Tavo nusižeminimas begalinis, jaudinantis. Po Angelo apreiškimo Tu buvai visuose žmogiškos realybės momentuose. Su Ja [Motina] Tu buvai tarp visokių žmonių. Žinau, kad nenusikalsiu Tave palikdamas su savimi be jokios išorinės pagarbos, - Tave, kaip maistą, kaip savo stiprybę. Bet ar pakankamas motyvas? Pagaliau viską nusveria -ar Tu taip nori? Viešpatie, ar nebūsi pagerbtas, jei aš, iš baimės Tau pareikšti nepagarbą, ryt nepriimsiu šv. Komunijos?

Iš tikrųjų, kai jie keikia, ar reiškia ką nors atstumas? Juk Tu būni visą laiką Švč. Sakramento paslaptyje. /.../ Jei šv. Komunija - meilės Jėzui veiksmas, tai ko dar galvoti? Tegul dar labiau stebisi Dangaus gyventojai dėl Jo nusižeminimo. Per tai tegul dar labiau būna nugalėta šėtono puikybė.

/.../ Mokytojau, Tu 33 metus ruošeisi šiai dienai. Tu jos laukei. Tu žinojai, kaip mums sunku vykdyti Tavo didįjį reikalavimą nuolat patiriant nedėkingumą. Tu norėjai mus padaryti tvirtus savo tvirtybe. Kokia Tau nauda iš to? -Štai kas yra meilė! Ji turi laimingą daryti kitą, jai reikia dalytis džiaugsmu, kurį turi. Meilė yra turtas, kuris išsilaiko ir auga tik dalijamas, tik pereidamas į kitus kaip gaisras.

Kad įvykdyčiau šios dienos mintį šv. Mišiose, su Jėzumi neturi būti jokio oficialumo, lygiai kaip ant Tavo rankų, o Šv. Mergele...

Didysis penktadienis. Jei vakar Meilės diena, tai šiandien - paniekintos Meilės supratimui skirta. Mokytojau, šiandien Tu viską atiduodi. Šiandien - baisūs nuodėmės padariniai - mirtis, pragaras, kančia žemėje.

Po pietų. - Kaip atrodo naujoji pagonija? Darbo ceche lygiai vienodos tuščios kalbos, keiksmai. Valgykloje nemačiau, kad kas kreiptų dėmesį į tai, jog barščiai su mažyčiais mėsos gabaliukais...

Kaip labai reikalingi atstovai, kurie užtartų naujuosius pagonis Aukščiausiojo Teisingumo akivaizdoje. Šv. Mergele, kaip labai reikia, kad Tu po kryžiumi stovėtum, kaip labai reikia, kad ant kryžiaus mirtų Jėzus...

Vakare. - Šiandien taip keistai eina mano rekolekcijos. Net klausiu save, ar iš viso išeis rekolekcijos? Ir po darbo -kaip susitarę vienas po kito trukdė įvairiais reikalais. Žinau, kad įvyktų rekolekcijos, reikia ko nors atsižadėti, kur nors savo smalsumą nugalėti. Kurgi šiandien būčiau nenugalėjęs smalsumo? - Pasninkas? - Taip. Bet juk Didysis penktadienis - ir taip pasninkaučiau šiandien. Ir staiga atsiminiau, kad turiu kišenėje du neskaitytus laiškus!..

Jėzus ant kryžiaus ir du žmogžudžiai šalia Jo. Vienas kitam tikras kontrastas. Šiandien viskas kalba apie auką ligi galo - ligi mirties.

Kai vaidensis mirtis, kai sunku bus ryžtis, Šv. Mergele, primink tada Jėzaus Kryžių. Šv. Mergele, kokiuose jausmuose Tu buvai paskendusi šiuo laiku - Didžiojo penktadienio vakare, palaidojus Jėzų?..

Viešpatie, Tu visko pasieki, ko nori. Tau neegzistuoja kliūtys - mūsų puikybė, mūsų nuodėmės.

Koks džiaugsmingas atradimas - mintis, kad aš ne izoliuotas - paskirtas esminei daliai - atgailai. Ir šv. Mišios šia intencija. - Prasmės suvokimas.

/.../Dabar pietų pertrauka. Aplink mane kalba, o mano mintys - su Tavimi, Viešpatie. Kokia tai malonė! Vienintelis dalykas - sunkiais momentais, Viešpatie, leisk prisiminti mirti, kryžių" (1972 03 30 - 04 01).

„Mokytojau, nežinau, ar galima rekolekcijomis pavadinti šią dieną? Tu nori mane išmokyti susikaupimo pačiame gyvenimo konvejeryje. Mano mąstymas po šv. Komunijos buvo toks neilgas. Ir jame suspindėjo du deimantai.

1) Rekolekcijos - tai savo norų patikrinimas. Ar jie ne-nukrypo nuo Viešpaties valios? Tai viso gyvenimo kova. Mano norai - kaip suspausta spyruoklė. Ją suspaustą laiko atgaila. „Suspaudimo" stiprumas priklauso nuo motyvų ryškumo. - Štai ir rekolekcijų programa - išryškinti, sustiprinti motyvus.

Ar aš svajoju apie kančią jos ilgėdamasis taip, kaip motociklo, japoniško tranzistoriaus? - Viešpatie, Tu pats mano sieloj sukurk visa, ką many rasti nori...

Ar ilgėjausi kančios, kaip išsipildymo priežasties viso, ko Tave meldžiu, Viešpatie (kunigai ir t.t.)? Juk kliūtis būti gali tik nuodėmės ir puikybė. - Ar aš džiaugiuosi, kad leidi, Viešpatie, atgailos keliu čia eiti, kad atgailos intencija galiu šv. Mišias aukoti? - Šv. Mergele, ar visa tai nėra ženklas, kad Viešpats išklausys dėl savo begalinio gailestingumo!

2) Dievas gali suteikti, realizuoti mano siekimus, už kuriuos neatsiteista meile ir nusižeminimu už nuodėmes dėl puikybės... Dėl Jo gailestingumo turėtų dar labiau džiūgauti Dangaus palaimintosios dvasios. Bet Dievas yra Absoliutus Teisingumas.

Kaip šiedu dalykai balansuoja?

Tikriausiai čia yra panašiai kaip šv. Mišių palaimos pritaikymas mirusiems. - Pareina nuo sielų imlumo, nuo sielos atvėrimo Malonei, t.y. nuo pasirengimo, pastabumo suprasti Jo Valią. Ar taip, o Šv. Mergele? Juk tik šituo tapai be galo galinga prieš šėtono galybę. „Štai aš Viešpaties tarnaitė". Klusnumas - meilės rodiklis" (1972 04 07-08).

„Chaose gyvenant ypač svarbus dalykas - turėti popieriuką ir pieštuką ir paskiras nuostabias mintis, netikėtai žybtelėjusias, užsirašyti. Kitaip jos pabėgs nesugaunamai. Tai pagalbinė priemonė susikaupti.

Susikaupti labai padeda ano pasaulio realus pajutimas. Labai palengvina prisiminimas artimųjų, skaistykloj kenčiančių, taip pat ir šventųjų. Tai padeda nusigręžti nuo vergijos norams. O tai ir yra susikaupimas.

Šv. Mergele, kokia gėda! Pavyzdžiui, darbe, kai jie kalba įvairias nesąmones, dažniausiai nedoras, o aš kalbu Rožančių - kalbu su Tavimi! - dėl paprasto smalsumo aš lengvai palieku Tave ir pradedu klausyti, ką jie kalba... Kas yra Dievas, jei su šitokiais smalsumo vergais kaip aš... bendrauti teikias... „O, garbinkite Dievą, garbinkite šventąjį Jo Vardą!" -Mylėkite vietoj mano nedėkingumo!" (1972 04 15).

„Šv. Mergele, kas mane pagydė? Juk vakar sirgau. Krėtė šaltis. Po vakarienės atsiguliau ir užmigau, nors aplinkoje buvo triukšmas. Ir kai 2 val. nakties pakėlė į darbą - keista! -buvau visiškai sveikas.

Nejaugi miegas mano struktūrai tokią reikšmę turi, kad miego stoka gali net pakelti temperatūrą? Tiesa, buvau daug naktų nepakankamai miegojęs" (1972 04 16).

„Šiandien tikrai nustebino L[oretos] laiškas, kuriame pasakoja - pagal mano prašymą - apie pirmojo penktadienio nuotaiką. Pasirodo, tikrai esama paslaptingo sielų ryšio. Kodėl kaip tik tada, kai buvo tokia audra, tokia auka, aš ryškiai pajutau ją kaip gerą seserį, ir sprendžiau klausimą, kodėl taip būna, kad kraujo sesers artimumą pralenkia.

Iš tikrųjų, kas yra meilė, jei jos lašelis padaro tokį įspūdį! Kaip jaučiausi šiandien gavęs nuo Gr[ažinos] gražų laiškiuką su žiedeliu! Ji taip pat kasdien meldžiasi.

Kokie baisūs meilės nebuvimo padariniai! Tik ką skaičiau Vaižganto „Pragiedruliuose" (II t.) pasakojimą apie dviejų kūdikių likimą: dvi mergytės, kurios mirė tikriausiai iš bado. Kas meilės neparodė? - Dvarininkas? Kaimynai? Kažkas turės atsakyti.

Ar tų dviejų mergyčių likimas daug kartų nepasikartoja mūsų laikais dvasiniu atžvilgiu? - Kiek miršta dėl dvasinio bado! O juk ir už juos kažkas turės atsakyti! Koks bus kaltininkų likimas - ar galima bus lyginti su tų mergyčių likimu, kurios iš bado mirė?..

Kiek turto knygose! Kuo pateisinti, jei veltui būtų leidžiamas laikas, nors tik minutės?" (1972 04 20).

„Kas per nuotaika vakar buvo? - Toks džiaugsmas, jautimas, kad kas mini, gal meldžiasi, ir kartu nežinau kas -šiame ar aname pasaulyje...

/.../ Gerasis Mokytojau, kiek kartų žvelgiu į šitą tūkstantį jaunimo ir galvoju, kas gali pakeisti jų gyvenimą ir išgelbėti juos iš dvasinio skurdo? O ir visi žmonės, kurie dešimtis metų klauso pamokslų, taip pat visi ir visos, kurie dalyvauja rekolekcijose, atlieka mąstomąją maldą, - kodėl jų gyvenimas nesikeičia?

Rodos, vis labiau bręsta supratimas, kad žodis nėra pagrindinis reaktorius, keičiantis jų gyvenimą. Prisimenu nepaprastai reikšmingą Jėzaus pasakojimą apie sėklos likimą: dalis krito tarp erškėčių, dalis ant uolos, dalis - į gerą žemę. „Dalis"... - Jėzus nepasako tiksliais matais kiek.

Priežastys, keičiančios širdis, mums visada liks paslaptis. Meilė niekada neturi fizinių tikslių matų. Ir jei būtų kitaip, meilė taptų paprasta komercija.

Be to, tik dieviškoji Išmintis gali tiksliai žinoti, kaip susiduria visų milijonų širdžių teigiama ir neigiama sąveika.

/.../ Vis dėlto, pasirodo, aš esu impulso žmogus. Rodos, jau kokia pora valandų praėjo, kai mačiau svečius -Mar[ytę Vitkūnaitę] su Tėveliu - bet ir dabar dar negaliu susikaupti darbui. Nors sėdžiu vienas, visi kine „Olesia".

Kiek pasiaukojimo žmonės parodo! Mar[ytė] gal kokius šešis kartus važiavo veltui. Teikis, Viešpatie, padaryti, kad visi, kurie mums gera daro, dėl Tavo Vardo tai darytų!

Dienoraštis padeda susikaupti. Kai išsiblaškęs būdamas truputį parašai, paskui jau įmanoma ir laiškai rašyti" (1972 04 23).

„Koks kvailas paralyžiuojantis jausmas nežinoti, kiek valandų - nesiorientuoti padėty! - Galėtum dar ką nors parašyti, nuveikti, bet mintys sukoncentruotos į valandas ir nuneša susikaupimą. Nėra kitos išeities, kaip eiti kur nors sužinoti, kiek valandų - juk pavėlinti vakarienės negalima. Ko iš tikrųjų siekiama šituo faktu, kad sekcijose, darbo patalpose nėra laikrodžių? Ar tai nėra dalelė beprasmiškos kančios?

Šv. Mergele, „nieko Dievui neatsakyti!"

Juk yra daug žmonių, kurie gyvenime jaučiasi panašiai, tarsi nežinodami, „kiek valandų". Kokia geradarybė yra padėti jiems, parodyti kelią. Ir jeigu jie nepriima tokios geradarybės, tai priežastis gali būti tik puikybė" (1972 04 27).

„Sėdžiu ir galvoju. Labai noriu miego. Pasirėmęs rankom truputi nusnaudžiau. Už lango būrys vaikinų žaidžia: statybinę dervą, saulės įkaitintą, tąso pagaliais. Jie nori kaip nors prastumti laiką. Jie niekur neskuba, neturi jokių tikslų - užtai ir neskuba. O aš neturiu teisės laiko leisti veltui. Reikia parašyti keletą laiškų.

Prieš pradėdamas rašyti, nežinai visų minčių, kurias parašysi. Jos gimsta berašant. Ir dėl to susidaro tarsi instinktyvi kūrinio baimė - baimė pradėt rašyti. Šiuo atveju labai padeda dienoraštis - pradėti rašyti žinant, kad tai niekam neadresuota, gal niekas ir neskaitys. Be to, tikriausiai čia veikia ir noras dirbti pirma tai, kas maloniau - skaityti lengvo turinio knygą, kuri tenkina smalsumą" (1972 05 02).

„Šiandien bibliotekos vedėjas:

- Per paskaitą apie stebuklus kodėl neatsistojai ir negynei religijos?

- Kokie būtų buvę padariniai? Manai, būtų leidę kalbėti?

- Tegul būtų pabandę neleist! - (Aha, tai dėl patogumo, dėl baimės nukentėt negynei religijos reikalo!)

Ką aš atsakiau?

- Vyrai, žodžiais įrodinėt jums beprasmiška. Jums reikia kažko kito!

-Ko?

- Reikia kentėti - taip išmokė Viešpats Jėzus - už visų nuodėmes.

Aleksas - tik 18 metų. Aršus ateistas, kartais neduoda nė kalbėti. Tipiškas dabartinio jaunimo tipas. O vis dėlto kasdien jis ieško manęs, nori pakalbėti, ginčytis. Jo klausimas: „Ar daug yra gerų kunigų?"

/.../ Šios dienos mąstyme. Dieve, Tu paslaptis, Tavo veikimas - „nesuprantami Tavo planai ir nesusekami Tavo keliai". Tu turi savo planus, kurių aš nepajėgiu įžvelgti, Viešpatie! Koks didis dalykas Tavo Valia!.." (1972 05 04).

„Šv. Mergele, koks aš silpnutis! Tai, ką SigĮitas] rašė apie ganytojišką raštą, apie kalbą [teisme] iš magnetofono, aiškiai rodo, kad reikės dar su jais [KGB] susitikti. Jei tai kelia nerimą, tad kaltas tik prisirišimas prie žemės, savo norų. Homo carnalis... Mano nematomieji Draugai, kurie jau pa-siekėt pergalę, argi aš nesiilgiu Jūsų artumos? Melskite už mane!

Mokytojau, juk aš susitinku su Tavimi, juk šv. Mišiose visa paaukota. Mirtis vis tiek viską atims. Vis tiek jos atėjimas bus netikėtas: nejaugi dabar...

O dabar reikia eit prigulti, nes, matyt, pakilusi temperatūra. Sloga. Naktį darbe buvo sunku išsėdėti - turėjau ką aukoti..." (2972 05 07).

„Kartais būna tokių tuščių momentų, kad, rodos, jokios kūrybinės minties. Iš natūralių priemonių bene labiausiai šia linkme veikia nuovargis, nemiga. Be to, įspūdžiai, bendras nuskendimas į aplinkos gyvenimą. Kaip palaimingai veikia tokiu atveju pasiskaitymas, kad ir porą lapų atgal atsivertus. Kažkas panašaus kaip su starteriu pirmus apsisukimus motorui duoti.

Šios dienos - susigyvenimui su mirties idėja. - Viską prarasti... Prieš 7 metus malda /.../ bažnyčioje: „Jei reikia, paimk viską, ir gyvybę..."

Šv. Mergele, Tu - Išminties Sostas. Kada gi mes būnam gyvenime išmintingi? Turbūt tik tada, kai būnam klusnūs. Tada mūsų sprendimas nenukreipiamas jausmų audros. Šv. Mergele, aš galvoju, sutinku viską prarasti, o širdies gilumoje vis tiek mintis: „Taip neįvyks..." Nors protu suvokiu, kad didžiausia malonė - blogiausias atvejis, kurio labiausiai bijau...

    Ir toj baimėj neįkainojama malonė mano gyvenime du sapnai: šv. Teresėlės - „Jums penktą valandą skambins telefonas" ir Tavo, Šv. Mergele, šypsena Lukiškių kalėjime - Tu paprasta, Tavęs nereikia bijoti. Tai dvi prošvaistės iš Amžinybės, leidžiančios jausmais patirti, koks laimėjimas viską prarasti!

Dieve, kaip sunku tarti, kad dabartinis mano gyvenimas tikrai bus „kai dar gyvenau žemėje..." Lygiai taip, kaip dabar galvoju, kalbu: „kai dar mokiausi gimnazijoj" ir pan. Ir tai bus tikrai. - Argi dar galėčiau prie ko nors būti prisirišęs taip, kad be ko nors negalėčiau gyventi?!

Šios dienos tikrai nepaprastos - veržimasis prie žemės. Juk Apaštalai, taip pat už Kristų kovoję, visi mirė už Jį. Be abejo, esu ruošiamas kažkokiai didelei malonei" (1972 05 09).

„Kryžiaus kelio mintys. - Kad mes galėtume džiaugtis, Jėzus, Jo Šventoji Motina turėjo kentėti.

Rytą perskaičiau L[oretos] ir M[arytės] tokius džiugius laiškus. L[oreta] jau naujame name. - Buvo ir man džiugu. Ir tas džiaugsmas, ir kiekvienas kitas - man išpirktas kitų kančios. Sąžinės ramybė - Tavo, Viešpatie, kančios išpirkta.

O vakar. - Pagrindinė mintis buvo - laukia Teismas. Mirtis dėl Tavęs, Viešpatie, - juk tai teismo, Amžinybės garantija. O jei būtų leista išgelbėti, pavyzdžiui, mamą ar sesę ir už tai, pavyzdžiui, 15 metų kalėjimo... - argi nesutikčiau su džiaugsmu! - „Žmogui skirta vieną kartą mirti, o paskui teismas".

Gerasis Kristau, galvojant apie ateitį, ar ne svarbiausia pataisa mano gyvenime turėtų būti neprisirišti prie daiktų, asmenų, įvykių. - Nieko Dievui neatsakyti! Konkrečiai kaip gyventi - turės pasakyti klusnumas" (1972 05 11).

„Iš bibliotekos lango žalia žalia. Pradžioj jaunas miškas. Tikriausiai panašus į taigą. Berželiuose siūbuoja šiltas vasaros vėjas. Danguj kaupiasi pilki švininiai debesys. Bus lietaus.

Antra diena, kai šv. Mišias aukoju už Kauno jaunimą [po Romo Kalantos susideginimo]" (1972 05 20).

„Atbėga pas mane vaikinukas, siūlydamas mainyti tušinį pieštuką. Sako:

- Savo sekcijoje negaliu parodyti.

- Kodėl? Pavogei?

- Taip sakant, nušmoninau... O kam mano pavogė!

- Bet Dievas neleidžia taip daryti. Daiktas šaukiasi savo savininko.

Nedvejodamas išsitraukiau savo pieštuką - aš turiu du -ir ištiesiau jam:

- Še! O aną skubiai nešk ir padėk kur buvo. Ar dar nežino?

-Ne.

Mačiau, kaip jis bėgte nubėgo. Ir atidavė, nes paskui Aleksas pasakojo. Matyt, draugui papasakojo visą įvykį" (1972 06 10).

„Šis rytas nustebino mane. Aleksas papasakojo, kad už normos neatlikimą kokie dešimt kalinių apstojo jį ir vienas smogė kumščiu...

/.../ Per „pravierką"69 vėl nustebino pokalbis su vienu „blatnuoju", kuris riktelėjo ant vargšo [protiškai atsilikusio] ir nuvarė jį rinkti nuorūkų. Bandžiau užstoti. O mano pašnekovas ėmė jį pulti, girdi, jis kažkada sakęs: „Aš jus visus iššaudyčiau". Vadinasi, tokių reikia neapkęsti. Panašiai kalbėjo šiandien darbe ir brigadininkas.

69  Patikrinimas (rus.).

Koks baisus gyvenimas be Tavo įsakymų vykdymo, Viešpatie! Vargšai, jie neapkenčia pederastų [homoseksualistų], apsigimėlių, o savo nuodėmes pamiršta.

Bet štai kas labiausiai stebina! - Pasirodo, ir tarp kalinių yra pritariančių šitokiam „auklėjimui" - palaikyti tarpusavio neapykantą.

Dabar pradedu suprasti, kodėl mane laiko pavojingu -mano auklėjimo sistema iš esmės kitokia: tarpusavy palaikyti ir ugdyti meilę, o ne neapykantą. Šv. Jonai Bosko, didysis „chuliganų vade", - būki pedagogas ir tarp mūsų!

Kai puikybė nepajėgia nugalėti konkurentų dvasios didybės, toliau vykstanti konkurencijos dėl pirmenybės kova jau būna grynas materializmas. Čia gimsta materializmas.

Puikybės šiurkštumas, aklumas visada išsaugoja gebėjimą dėtis tobulam, geram kitų akivaizdoje" (1972 06 14).

„Kodėl gi aš vakar ilgai neužmigau? Pasiėmiau kun. Sig[ito] laišką, dar kartą perskaičiau. Jis taip pat nori įtikinti, kad žmonės pritaria.

Turbūt dar prisidėjo mane nustebinusi brigadininko užuomina. Pasirodo, jis žino, kad aš dar žiemą atidaviau vienam kojines, kurias šis už „čefyrą"- arbatą pragėrė... Taigi, jei mes pasielgiame taip, kaip mokė Jėzus, skiname kelią Jo karalystei. Tik veiksmu galima kalbėti apie meilę. Aš nežinau, ar mano buvimas čia nė vienai sielai nebus naudingas. - Vėl vakar vienas davė dėžę saldainių nuo savo tėvo. Pasirodo, aš jam buvau minėjęs, kad vakare pagalvotų, kaip praleido dieną ir Viešpatį atsiprašytų. Jis tai atsiminė ir papasakojo savo tėvui" (1972 06 15).

„Šių dienų normali žmogaus būsena - puikybės siekimas ir savo norų tenkinimas. Patraukti dėmesį gali tik kontrastas -pažeminimas ir auka, kaip priešingybė savo norams. - Štai kuo šiandien galima prakalbėti į visuomenę!" (1972 06 25).

„Vakar, šiandien. - Kiek daug įspūdžių. Vakar mačiau didžiausią balą kraujo užkampy už išeinamosios ant tokių geležų laužo. O šiandien mačiau tą, kuris vakar tame užkampy norėjo numirti... Jaunas vaikinukas, visų ujamas -brigadoje muša už neišdirbtas normas, chuliganų pajuokiamas, mat, vargšas, šlapinasi į lovą...

Bet šiandien jis vėl gyventi nori. Nuėjau nieko neklausęs per ramybės laiką. Pats stebisi: „Kas man užėjo į galvą?!

Niekam nelinkėčiau... Neduok Dieve, kad tėvams kas neparašytų".

Norėjau vakar aplankyti - išeiti iš darbo. Brigadininkas, nenorėdamas leisti: „Eik, - sako, - jei išleis per vachtą". Eidamas pasimeldžiau: „...jei reikia, kad nueičiau..." Abejos „vachtos" durys buvo atviros ir kareiviai nė nepaklausė nei nueinant, nei grįžtant. Bet vakar nemačiau to nelaimingojo. Sutikau sanitarą - nuramino, kad mirtino pavojaus nėra. Pavaikščiojom. Vargšas [sanitaras], nuteistas už [kriminalinius] abortus. Turi nuostabią žmoną, bet toji nieko nežinojo apie jo „amatą". - „Pradėjau, - sako, - norėdamas padėti"...

Vakar - „pirmoji" išpažintis. Po 10 mėnesių pertraukos. Dvejos šv. Mišios. Pasijutau lyg vėl normalioje būsenoje.

/.../ Daryti gera - reikia prisiversti. Savaime - tik norų tenkinimas - savo norų. Kitaip sakant, savaimine eiga ne meilė, bet neapykanta ateina.

Tam vargšui, kur vakar žudėsi, nunešiau sviesto, pyrago. Jis miegojo. Norėjau per kitą perduoti. O tas sako: „Tokio nereikia gailėtis, be reikalo jam duodi".

„Dangaus karalystė kenčia prievartą", „jei nedarysite atgailos..." (= jei nenugalėsit savo norų)..." (1972 06 26).

„Daugelis pyksta, kai aš užtariu skriaudžiamus. „Tavo angeliukas už kampo", - pašiepė vienas, kai atnešiau cigarečių tam, kuris bandė aną dieną žudytis. Tikrai radau jį už kampo vieną, o ne su visais. Jie neturi jokio motyvo užuojautai - toks puikybės dėsnis. Vadinasi, puikybė skatina „išplaukiančius į paviršių" tolti nuo meilės supratimo - štai kodėl jie nesuprato ir nesupranta Kristaus! - veda į kapitalizmo, feodalizmo, net vergijos formą [santvarką] visuomenėje. Ir dabar jų neapykanta gailestingumui neleidžia suprasti Kristaus.

Šį rytą su Antanu vaikščiojant staiga per mūsų pokalbį apie šiuos reiškinius man nušvito „čefyristų paslaptis". -Ir užkietėję materialistai čia negali gyventi be meilės. Šeimos jaukumo, draugų jaukumo čia nėra. O „čefyristai" visada sudaro būrelį, geria po tris gurkšnius iš to paties indo ir duoda tolesniam į kairę. - Kokie ritualai! Jie saugo vienas kito paslaptį - juk galėtų paskųsti ir gautų karcerio. „Čefyristų" būrelis - savotiška šeima - šeimos jaukumo, meilės erzacas" (1972 06 29).

„Pasirodo, kiekvienas gyvenimo reiškinys turi savo raciją, savo priežastingumą. „Čefyro" negeria po vieną. Bet ir degtinės negeria vienas - ir ten kompanijos. - Ar tik nebus ir girtuoklių kompanijos savotiškas meilės erzacas - kažkas panašaus į krikščionių agapes70 - bandymas pasotinti meilės badą?" (1972 06 30).

70  Meilė (gr:). - tai pirmųjų krikščionių bendruomenių bendra vakarienė po šv. Mišių.

„Ypač vertingas supratimas - dėl to vargšo bandymo žudytis ir Alekso pasakojimo, kaip jį terorizuoja, muša, - atvėrė naują supratimą apie lagerio užkulisius. Ypač padėjo lagerį pažinti pačiu laiku pakliuvusi Balio Sruogos knyga „Dievų miškas". Pas mus randu visus lagerio atributus kaip ir „Dievų miške", tik mažesnio masto" (1972 07 03).

„Kartais atrodo, kad šie žmonės moka džiaugtis tik blogiu. Pavyzdžiui, sekmadienį, kai baigėsi filmas „EI Greco", kai užsidegė šviesos, pajutau daugelio akis į mane atkreiptas, tarsi jie klaustų: „Na, ką dabar pasakysi? - Štai koks tavo tikėjimas!" - Filmas iš inkvizicijos laikų. Jaučiausi tarp jų tarsi nusikaltėlis, tarsi pats koks inkvizitorius būčiau. Kai grįžau į sekciją, pasijutau visų vidury ir visi pradėjo su piktu džiaugsmu kalbėti visa, ką pikta buvo girdėję iš kunigų elgsenos, iš jų gyvenimo: kiek paėmė už bobutės laidotuves, kaip nevienodai šviesas uždega per laidotuves, kaip šaudė, kaip laimino žudynes, žudė mokslininkus (inkvizicija) ir t.t., ir t.t. Visi kalbėjo įsikarščiavę, vis žiūrėdami į mane. Vaidis:

- Kai pasižiūri tokį filmą, tai tas tikėjimas... - mostelėjo ranka.

Aišku, beprasmiška buvo ką nors įrodinėti. Bandžiau juokauti:

- Dabar jūs mane turbūt inkvizicijai pasmerkt atiduosit...

Be abejo, buvo širdy nejauku, taip norėjosi melstis... Viešpatie, dėkoju, kad jie neišvedė iš pusiausvyros - tai būtų buvęs pralaimėjimas - turbūt jie šito instinktyviai laukė. Gintarėlis, mano nustebimui, paskui net padarė pastabą:

- Kodėl neįrodinėjai, juk vietomis jie aiškiai nesąmones kalbėjo!

Aš jam atsakiau:

- O ką tai būtų jiems padėję? Įrodinėti - reikia, kad žmogus norėtų pažinti tiesą!

Dabar, berašant šitoje vietoje atėjo į galvą Jėzaus žodžiai teisme: „Jūs vis tiek nepaleisite manęs". Jėzaus elgsena patvirtina, kad ne visada yra prasmė kalbėti, įrodinėti.

Bet štai kas mane stebina. Šiandien Albinas parsinešė iš krautuvės sausainių ir mums dalija. Aš lyg varžausi imti. O Vaidis: „Imk, pats visiems dalini ir dar nenori imti"... O jis aną dieną juk piktinosi, kai daviau „Marytei-prostitutei"* margarino. Tas pats Vaidis dar seniau, kai darbe nejučiom kilo ginčas dėl religijos, įėjęs pro duris, nesusigaudydamas gerai, ėmė mane ginti: „Jūs jo nė pado neverti!"

*Vaikinas homoseksualistas.

Taip pat pas būrio viršininką vakar tas pats Vaidis, kuris po filmo sekmadienį taip įsikarščiavęs kalbėjo, kad religija -nesąmonė, - kai kalbėjom su būrio viršininku, kur grįšiu paleistas iš kalėjimo, nejučiom pridėjo:

- Matai, dabar grįši didvyris.

Pasakė, atrodo, nuoširdžiai. Viršininkas paklausė:

- Argi yra toks įsakymas mokyti vaikus?

Pasakiau, kad yra Kanonų teisės kodekso paragrafas.

Verdant įkarščiui tada po sekmadienio filmo, rodos, Algis pridėjo:

Kai tu ne toks kaip kiti kunigai, tai sėdi kalėjime, bet tegu visus imtų sodint, pamatytum, kiek atsirastų...

Vadinasi, sąžinės gelmėje jie supranta tiesą, tik jos bijo dėl savo gyvenimo nuodėmių ir iš puikybės nusižeminti nenori! Juk puikybė ginče negali pripažinti, kad tavo tiesa.

Ir štai dar kas išryškėja: jiems prakalbėti gali tik elgsena, gyvenimo faktai, susiję su auka vykdant Jėzaus reikalavimus! Štai kodėl yra prasmė tarp jų būti Sacharos apaštalu nė vieno neatverčiant!71

71  Aliuzija į Karolį Fuko (Charles Foucauld).

Taip, būdas nugalėti puikybę - tai tylėti supykus: savo tiesą įrodysiu kita proga, vėliau, kai šio momento ramybe, kada kiti karščiuojasi, bus nugalėta jų puikybė.

Nuostabus būdas suprasti tiesą, tai kūrybingas įvertinimas gyvenimo reiškinių, faktų - stengtis suprasti jų priežastis, pamatyti jų pasekmes.

Antai ir būrio viršininkas pasakė:

- Gerai, kad turi daug draugų, kad tavimi visi domisi. Dar nedirbau čia, o jau klausinėjo: „Kaip kunigas?" Kaišiadoryse solidus ponas, turintis gerą vietą, taip pat domėjosi.

Kaip jauku šį vakarą „savo" klasėj. Mat šį rytą čia iššlavė, popierius surinko, nuo stalų dulkes nuvalė. Nors ir kai priteršta buvo, nuostabu čia būdavo pasijusti vienam! Tačiau išorinė švara, tvarka nepaprastą įtaką daro mūsų sielai. Kas tų „čefyristų" viduj, jei visur, kur jie praeina, pavyzdžiui, pabuvę klasėj, palieka priterštą purvinais batais, su kuriais lipa ir ant stalų, kad pasiektų elektros lempų lizdus („čefyrui" virti)? Lieka primėtyta nuorūkų, popierių. Vargšai, jie nė nepagalvoja, kad kažkam reikės paskui juos eiti ir visa tai surinkti. Jiems svarbu tik šio momento savo noras. Juk ir savo namuose jie tokie. Kaip jaučiasi jų žmonos? O gal ir jos nesirūpina švara?" (1972 07 05).

„Žmogus kalba apie tai, kas glūdi jo viduje. Jei kalba daugiausia tik apie tai, kas žemiau juostos, ir keikia tik nedorais terminais, vadinasi, jis tik apie tai mąsto, tik tuo gyvena. Taigi žmogui pažinti - užtenka išgirsti jį kalbant savo natūralioj aplinkoj, kai jis laisvai, nesivaržydamas jaučiasi.

Šiąnakt darbe įdomiai pasakė Vaidis:

- Jei pateko kas į kalėjimą, tai vis tiek ką nors yra padaręs. Zdebskis laiko save šventu, o kam kišo nagus prie vaikų mokymo - žinojo, kad įstatymu draudžiama.

Kaip keistai jie maišo ir pagarbą, ir neapykantą man... Tikriausiai panašiai jie išgyvena Dievą - norėtų, kad Jo nebūtų, tiksliau sakant, bijo, kad Jo nebūtų, ir niekaip negali ta mintim atsikratyti. Tai liudija faktas, kad ateistai vis grįžta prie Dievo [buvimo] klausimo - kad ir pajuokdami Dievą -tarsi ramindami save, nuolat stengiasi įsitikinti, kad Jo nėra, ir niekaip nebaigia įsitikinti..." (1972 07 06).

Rojaus būsena - šeštadienio vakaras. Skaitau „savo klasėj" A. Vienuolio „Padavimai ir legendos" ir negaliu atsistebėti dvasios tyrumu juose. - Vidutė, žuvusi Saulės mūšy, Ritutė, palaidota Naglio kalne, ir visi visi. Tyrumas meilėje - tikro džiaugsmo šaltinis.

„Kaip visa tyra..." (Loreta). - Pasitikėjimas, nesusiduriąs su nusivylimu, visada susijęs su paslaptingu džiaugsmu.

Čia pat už lango grupė vaikinų su savo lageriška „terminologija". Žiūriu ir mąstau - koks kontrastas! - Vargšai vaikinai... Jiems neprieinamas tyrumo džiaugsmas. O be jo pasauly jaučiasi tarsi iš rojaus išvyti... Girtuoklių, „čefyristų" būreliai - tai savotiškas erzacas vietoj prarasto tyrumo džiaugsmo - bandymas rasti lyg ką panašaus į tarpusavio tyrą meilę.

Bent kartą išpildyti aistros norai visam laikui atimtų paslaptingąjį tyrumo džiaugsmą.

Pajusti aukščiausios rūšies džiaugsmą žemėje negalima be prievartos sau, savo neprotingiems, laukiniams norams. - Šitoj prievartoj mes galim juos užvaduoti - juos, kurie jokio supratimo neturi apie prievartą sau" (1972 07 08).

„Kodėl vakar taip nuvargęs vakare jaučiausi? - Kaip girtas, vos nesvyrinėjau. Po šv. Komunijos per padėką užmigau. Gal tai miego stoka? Šiandien - nieko - normalu.

/.../ Šiandien nustebino Aleksas. Kai pokalbyje apie katalikų klaidas priminiau jam, kad ir komunistai šaudė - inkviziciją vykdė - jis nustebo: „Kada jie šaudė?! Jie vežė į Sibirą tik buožes, tik tuos, kurie kenkė". Vadinasi, jaunimas neturi supratimo apie kai kuriuos tikrovės įvykius, o gyvena tuo, ką girdėjo iš propagandos" (1972 07 13).

„Artėja paskutinis mėnuo čia. Vis ryškiau prisimenu reikalą pagalvoti, kaip gyvensiu. Tai lygu - vis labiau nusižeminti ir tikėtis gailestingumo... Šv. Mergele, Tu visada ir visur absoliuti Savininkė ir Valdovė. Kun. Sig[ito] du kartus sapnuotas „Juozas grįžo ir vėl tuoj išėjo" neturi kelti nerimo - argi neprivalau tikėtis ir malonės, jei taip būtų? Motinos meilė, Šv. Mergele, negali palikti vieno savo negalioj.

Kažkokia telepatija kalba, kad Modis jau gavo laišką. Kokią palaimingą šviesą man teikia jau vien jo prisiminimas, o juo labiau pasirodymas! Tikriausiai ir kitiems - taip pat. Šv. Mergele, juk Dievas nori visų mūsų kanonizacijos...

Šv. Teresėle, turiu Tau mielą prašymą, pavedimą. - Nuo manęs pasveikinti Ekscelenciją Vincentą [Sladkevičių] -šiandien jo Vardinių išvakarės.

Mielas Tėveli, ryt Jūsų Vardinės! Juk Jūs privalote ir dabar man Tėvu būti - labiau kaip vaikystėj!

Šiandien teisė vaikinuką, kuriam gegužės mėnesį jau būtų pasibaigęs bausmės laikas - turėjo pusantros savaitės. O jis pabėgo konvojuojamas, pavogė motociklą, juo padarė apie 400 km, ir dabar prieš akis - dar per 4 metus... Koks nepagalvojimas! Dieve, kaip panašu į tą valandą, kai Amžinybėj supras kiekvienas nelaimingasis: kaip lengvai buvo galima laimėti... Ir schema ta pati - išsiblaškymas, negal-vojimas.

Veni, Sande Spiritus!72 Neleisk pamiršti, kad privalau pralenkti laiką ir erdvę! Planuoti, kurti, gyventi ne savo, bet visų gyvenimu" (1972 07 18).

„Vakar šaukė pas būrio viršininką - puolė, kam bendrauju su „šobla"73 - Aleksu, „Maryte", - duodu jiems valgyti.

- Paskui jie juokiasi iš tavęs! - „Otriadnas"74 su ironija pasakojo, kaip vienas, pavogęs „sakramentus", dalijęs kitiems, kaip juokęsi.

72  Ateik, Šventoji Dvasia (lot.).

73  Jauni nusikaltėliai (žarg.)

74  Būrio viršininkas (žarg.).

- Niekur aš sakramentų nepalieku, - atsakiau, - ir niekas nepavogė.

- Tai ką jie ten dalijo?

- Paprastą duoną. - (O kambario draugai man nepasakė šito...)

Papasakojo apie „Marytę", kaip jis parsiduoda.

- Tai ką tokiems daryti - šaudyti?

- Žinoma, - su entuziazmu sušuko brigadininkas Vaidis. Neprieštaravo ir kiti.

„Otriadnas":

- O žinai, ką vokiečiai tokiems darė?

Paaiškinau, kad Kristus neleidžia nė vieno laikyti žemesniu. Pagaliau, ar nereikia kaltinti tų, kurie „perka"?

Pasirodo, labiausiai bijo, kad aš jauniems - „šoblai" - ne-skleisčiau savo idėjų... Paaiškinau, ką jiems „skleidžiu": stengiuosi būti mandagus, būti tarp jų žmogus tikrąja prasme. Kunigo sąvoka jiems per daug tolima. Be to, stengiuosi juos pažinti: kodėl jie tokie, kur tai veda.

- Jei šito nesistengčiau, tai būtų nedovanotina. Čia pabūti - tai didelė psichologinė studija.

- Tai visus kunigus reiktų po metus palaikyti čia?

- Būtų labai naudinga... Jei kas yra agitacija - tai pats mano buvimas čia. - (Iš tikrųjų neturėtų laikyti tarp kriminalistų).

Pagaliau „otriadnas" pareikalavo, kad būčiau sekcijoje, ten galėsiąs skaityti kiek norėsiu.

- Šiaip kur tu būni? - paklausė.

- Susiieškau, kur mažiau triukšmo - bibliotekoje ar gimnazijos klasėje.

- Kas tave ten leidžia? - nustebo.

- Niekas niekada man nepasakė nė pusės žodžio. Pati komendante matė. Kokia auklėjimo įstaiga, jei trukdys kultūrinį darbą?

Kokiu tikslu kvietė? - Pirmiausia paklausė, ar daug turįs tokių, kuriems teikiąs sakramentus. Štai ko jie bijo! Jų supratimu, jei žmogus krypsta religijos link, maždaug tas pats, kas mūsų supratimu - žmogus morališkai žlunga...

/.../„Otriadnas" psichologiškai pralaimėjo. Nutilo ir pradėjo manęs klausytis. O Vaidis tikriausiai ne atsitiktinai sėdėjo ir klausėsi. Paskui darbe buvo labai geras: nusivedė, parodė, kur arčiau dušas ir pasirūpino, kad galėčiau išsiprausti. - Kokia paslaptinga žmogaus diplomatijos psichologija! Ar ne šituo paslaugumu jis norėjo užtušuoti savo įskundimą? Apskritai tarp mūsų yra slapta įtampa. Jam niekaip nepavyksta manęs „vynioti ant piršto". O tai, be abejo, žeidžia jo puikybę. Be to, neapykanta Dievui. Iš jo vieno girdėjau šioj prakeikimų vietoj keikiant Dievo Motinos vardu...

/.../ Kam šios pastabos? - Šv. Mergele, išmokyk analizuoti žmonių elgseną ir iš to juos pažinti!" (1972 07 21).

„Vakar šv. Komunija buvo tuo ypatinga, kad kartais Tave, Viešpatie, leidi vos ne realiai jausti kaip mielą, artimą Draugą.

Kokia dovana vakar - aplankė kun. Sig[itas]! Miela buvo išgirsti, kaip džiaugėsi Modis, gavęs mano užrašus! Paliko didį uždavinį - ruošti draugams rekolekcijas. Šv. Mergele, kokia auksinė proga! Visa pareis nuo to, kiek pajėgsiu nusižeminti. Jau, rodos, gimė įžangos minčių.

/.../ Kodėl kartais kristalizuojasi tokia būsena, kurioj nesąmoningai imama jausti, kad lytinių galių panaudojimas -tai aukščiausias gyvenimo siekimas? - Ar tik čia ne gyvybės pratęsimo šauksmas? /.../ Jį suvaldyti turėtų supratimas, kad tikrasis gyvenimas ne čia, taip pat bendravimas su nematomuoju Pasauliu.

Įdomi Alekso mintis - darbe juokais pasakė apie mane: „Jį reikia sugundyt nusidėti, tada gal nustos tikėjęs..." (.1972 07 23).

„Keista! Rašymas tampa būtinybe, taip kaip būtinybė žmogui su žmogumi susitikti. Sąsiuvinis tampa draugo pakaitalas, pasakojimas raštu - kažkokios paslaptingos sankaupos iškrovimas, panašiai kaip religijoj kulto apeigos yra išorinė forma, išreiškianti viduj susikaupusią pagarbą, dėkingumą Kūrėjui. Žmogaus siela - Kūrėjo paveikslas - turi ką nors kurti. O tai pirmiausia ir kristalizuojasi mintyse" (1972 0 7 24).

„Šv. Mergele, koks keistas, mielas jausmas būna, kai prarandi kokį nors patogumą... - Nauja auka. - Šį kartą - užkalė duris „mano" klasės gimnazijoj, kur taip jauku būdavo pabėgti nuo visų žmonių. - Tavo Valia tebūna!" (1972 0 7 27).

„Dar išgirdau įdomią nuomonę apie save. Vakar kine užpakaly manęs sėdėjo Aleksas ir kažkoks rusas. Aleksas atkreipė jo dėmesį į mane, kad tai esąs žymus žmogus, apie jį radijas kalbąs. O tas rusas: „Tokius reikia šaudyti!"

Tačiau sode vaikščiojant - pastebėjau - kaip įdėmiai vakar ir šiandien akimis mane lydi. Ką jis galvoja? - Kažin ar tą patį: tokius reikia šaudyti?!" (1972 07 28).

„Mano Dieve, kam mane apleidai?!" - Atpirkti, išgelbėti -reiškia išgyventi apleidimo, neįvertinimo, nepažinimo jausmą kaip priešingybę puikybei. Tėvas Pro meldė Dievą apleidimo aukos. Kokia auka, jei gali jausti šalia savęs draugus?..

/.../ „Nešioti vieniems kitų naštas" - tai reiškia pakelti vieniems kitų kaprizus sutinkant, pagal savo supratimą, ir nekaltai nukęsti.

Tokie, kaip Aleksas, kurie neturi dėkingumo jausmo, pedagogams ateistams, neturintiems supratimo apie Amžinybės - Dievo - atlyginimą, apie meilę, kuri sulaukia atlyginimo, yra nepakeliama našta. Iš lagerio patirties: yra netikinčių gerų žmonių, tačiau nėra chuliganų tikinčių" (1972 08 03).

„Liko trys savaitės. Šiomis dienomis vakaras ir rytas būna tokie vėsūs. Po liepos karščių taip ryškiai primena, kad artėja ruduo. Kyla rimtas susirūpinimas dėl ateities. Prieš akis nežinia. Kaip gera, kad toji nežinia Tavo, Šv. Mergele, nuosavybė!" (1972 08 05).

„Kaip gaila žiūrėti į šituos nelaimingus žmones, kuriuos netrukus (kaip keista!) reikės palikti. Norėtųsi prieiti ir kiekvienam pasakyti, kur jo laimė. Ir vis iš naujo reikia įsitikinti, kokia menkutė priemonė yra žodis - jis nieko nereiškia, „jei Tėvas nepatrauks".

Kokia ryški, žiūrint į šiuos žmones, tiesa, kad reikėjo jiems kalbėti, kol jų neslėgė nuodėmė.

Ką darys vargšai jų tėvai aną teisingumo valandą?!" (1972 08 06).

„Šiandien, mano Dieve, vėl leidai pažvelgti į žmogaus skurdą. Pro šalį ėjo mažas 19 metų vaikinukas, į kurį visada žvelgdavau su gailesčiu: veido išraiška ir visas vaizdas toks pasigailėtinas, kad sunku net apsakyti. Atrodo, ir proto šviesa labai ribota... Turi kelias seseris. Jis pats jauniausias. Tė-

vai darbininkai. Jis krikštytas, bet Pirmosios komunijos neprivestas... Nieko nežino - net kas yra Šv. Mergelė Marija negalėjo pasakyti. Vargšas prieš porą mėnesių bandė bėgti. Pagavo. Dabar vėl laukia teismas, vėl pora metų prieš akis. O buvo likę labai nedaug ligi laisvės - gal pora mėnesių. Kur logika!

- Kodėl bėgai? - paklausiau.

- Kad visi muša, kai nepadarau normos, - ir kaliniai, ir brigadininkas.

- Ar negali padaryti normos?

- Akys silpnos.

Dieve, koks našlaitis žmogus žemėje be Tavęs! Kas yra nuodėmė, jeigu dėl jos tiek kančios!

Gerasis Kristau! Bet man baisiausia, kad kartais tik pareigą jaučiu su jais kalbėdamas... ir tokį bejėgiškumą... Tada norisi galvoti, kad kontempliatyvus gyvenimas lengvesnis, net ir aukos - kančios kelias... O veiklos gyvenime niekada negalima jausti, kad štai viską padariau, ką galėjau. - Ar ne šito nepakankamumo jausmas ir verčia griebtis atgailos ir ja užpildyti savo nepakankamumą?" (1972 08 07).

„Kai žvelgiu į šituos vargšus aplink save ir kiekvieną kartą pajuntu, kaip maža yra tik kalbėti jiems, vis prisimenu kontempliatyvaus gyvenimo atgailos svarbą.

Paskutiniu laiku, ypač šiandien, ryškėja mintis, supratimas: kad Dievas suteiktų jėgą mūsų žodžiams, reikia kuo daugiau, kuo tobulesnės formos klusnumo Jo Valiai" (1972 08 13).

„Sunku taisyti „broką"... - Daugelis šių nelaimingų vaikinų - tai vaikai, pradėti be meilės, pradėti girtų tėvų, augę neapykantos ir girtavimo atmosferoje, - ir visa tai paliko pėdsakus, gadino jų sielos harmoniją: Dievo kūryboje, kurią Jis patikėjo žmogui, išėjo brokas...

Ką su jais daryti? - Pilni laikraščiai, žurnalai šito klausimo. Siūlosi vadovauti visokie išminčiai. Lygiai kaip [K.Sajos] „Mamutų medžioklėje". O kalėjimai vis pilnėja...

Kokia didi atsakomybė tiems, kurie ryžtasi pašaukti į buvimą kitą žmogų!

Tautų tragedija ta, kad į šią sritį einama galvojant ne apie būsimą žmogų, o apie savo malonumą.

Kaip jiems kalbėti, kai jie tapę savo norų vergais? Kaip atverti sielą Malonės veikimui, jei jie pažįsta tik jausmų besaikio troškimo - nuodėmės laimę? Kokiais motyvais priversti juos įsakyti savo norams, jei jie vieninteliu laimės šaltiniu laiko kaip tik savo norų tenkinimą?..

Šitokia padėtis savaime šaukia, kad ateitų į gyvenimą kontempliatyvūs apaštalai. Dievas gali juos „priversti", bet, kad įvyktų absoliutus teisingumas, kas nors turi imtis atgailos! Šių dienų jaunimui išgelbėti nebūtinai reikia vyrų. Reikia, kad po šimto metų vėl gimtų Kūdikėlio Jėzaus Teresėlė antroji. Reikia, kad mūsų mergaitės turėtų jos bruožų.

Žmogų suvaldyti, palenkti kita linkme gali tik laimės pajutimas, laimės supratimas. Kaip jie pažins aukštesnės rūšies laimę, jei dėl jos reikia atsižadėti žemesnės rūšies laimės - vienintelės jiems pažįstamos laimės?!

Jie, neišbandę praktiškai, turi patikėti, kad tie, kurie jiems siūlo aukštesnės rūšies laimę, sako tiesą. Kad pajėgtų patikėti, turi pajusti jiems pagarbą. Savo gyvenimu, savo kontaktu su šitais nelaimingaisiais pirma reikia laimėti palankumą sau. Tai jau reikš palankumą ir susidomėjimą Dievu.

Taigi kelias į šitas širdis - parodyti jiems Dievą, vykdyti didįjį Meilės įsakymą visai neminint Dievo vardo, nes tai

savaime jiems žadina neapykantą: viskam, kas primena Dievą, šventuosius, - jie turi savotišką imunitetą" (1972 08 22).

PSICHOLOGINĖS PASTABOS IR MĄSTYMAI

Tiek kalėjime, tiek Pravieniškių kolonijoje kun. Juozas stebėjo žmones, jų tarpusavio santykius, gilinosi į įvairius reiškinius ir stengėsi juos užrašyti. Apibendrinančias išvadas dažniausiai užrašinėdavo lapeliuose, paskui persirašydavo į dienoraštį. Kartais tai būdavo ir ilgesni svarstymai ar tos dienos mąstymo mintys.

Auklėjimas

„Nusikaltėliai jausmo audroje arba sąžinės kankinami neturi logikos, neturi pastabumo, kokia laukia jų po nusikaltimų perspektyva, dėl to juos dažnai nesunkiai sugauna... /.../ Žmogus, ką nors slėpdamas, nejučiomis išryškina slepiamos srities priešingybę, ir tuo išsiduoda. - „Vagie, kepurė dega!" - Vaikas, nusikaltęs mamai, - labai geras.

Diplomatiška meilė būna perdėtai gera, be konteksto, be ištisumo, kažkokiais nelogiškais išsiveržimais, net kontrastais, pavyzdžiui: čia draugas, čia visai nemato.

Tik ką iš disputo ir filmo Makarenkos „Pedagoginė poema". /.../ Vienas kalinys paklausė:

- Kur tokie auklėtojai, kaip Makarenka?

Mokytoja taip atsiliepė į šią repliką:

- Kur dingo tokie, kurie supranta žodį „reikia"? Ką nori kalbėk, niekas nepadeda, nepasiekia. Pokalbis su išsilaisvinusiu: „Turbūt daugiau čia nebegrįši?" - „O man neblogai buvo ir čia", - atsako buvęs kalinys... Be to, viskas negerai.

Be kovos nieko nepasiekiama. Neturėtume mašinų, patogumų. Reikia kovoti!

Ką aš būčiau kalbėjęs? - Pirmiausia - gyvenimo faktai. Gyvenimas - tikriausia mokykla.

Kodėl atsiranda tik vienas kitas keliantis klausimus? -Nėra šeimyniško jaukumo. Vienas paklausė kažko, tuoj „zampolitas": „Pavardė?"

Filme yra vienas svarbus momentas. Kai tik pasirodė Makarenka savo įstaigoje, kilo didžiausias priešingas visų nusistatymas. Pjaunant malkas, jis davė užsirūkyti. - Parodė draugiškumą. Chuliganą pakeisti, priversti, kad gerbtų, gali tik meilė.

Yra dvi auklėjimo priemonės: bausmė-baimė ir meilė.

1) Darbas auklėja kaip priešingybė savo norų vergijai, kaip būtina proga sau įsakyti. Dėl to darbą žmogus jaučia kaip priešingybę savo norams. Jis [darbas] auklės tik tada, jei įsijungs meilė - daiktui, žmogui, Dievui.

2) Pramoga - ypatinga auklėjimo priemonė, nes į ją linksta žmogaus prigimtis savaime. Kokios rūšies pramogos, toks ir žmogus, kadangi pramogą žmogus išgyvena kaip džiaugsmą, vienintelį žmogaus reaktorių.

Sugretinant Makarenkos koloniją ir mūsų, aiškus skirtumas. Ar disputo dalyviai, net tie, kurie kaip vadovai kalbėjo, tiki, kad visa, kas filme, - gyvenimiška ir kiekvienam įvykdoma?

/.../ Mūsų kolonijos auklėjimo pavyzdys - Bodrovas ir „zampolitas" - bandymas sunaikinti jaukumo kibirkštėlę. Šeimyniškas jaukumas visada kelia pagarbą. Pagarba visada auklėja, kadangi pagarba negali būti be meilės" (1972 03 18-19).

Vaikų mokymas aukos gyvenimo - vienas iš esminių tautos gyvybingumo reikalų" (1972 06 16).

„Taip, vaikų mokymas be galo svarbu! Vakar vakare vaikinuko šv. Komunija taip akivaizdžiai parodė, kaip svarbu žmogų supažindinti su paslaptimis, kurias palikai mums, Viešpatie. Paskui žmogus gali viso to nevykdyti, bet jei jis sutiks pripažinti tiesą savo aistrų iškankintas, jis jau žinos, ką reikia daryti. Ypač mirties valandą, kada puikybė turės kapituliuoti.

Žmogui apsiskųsti tuose dalykuose, kur nepataikaujama savo norams, visada sunku. Net kai žmogus jau ryžtasi, tokiais atvejais ligi savo pasiryžimo nevykdymo būna labai netoli. Pavyzdžiui, vakar. Jau susitarėm dėl išpažinties. Laukiu, o jo nėra. Paprasčiausia kliūtis - susibarė su brigadininku - ir jau nesiryžta ateiti: sėdi ir skaito laikraštį. Jei nebūčiau suradęs, tikriausiai būtų neatėjęs..." (1972 08 19).

„Parašiau Gidutei [seserėčiai] laišką - kada žmogus negali pailsėti.

1) Nekreipia dėmesio į aplinkos grožį ir tvarką, kaip būtiną grožio sąlygą.

2) Nemato, neranda gyvenime džiaugsmo. Tai atsitinka, jeigu:

a) nedaro gera taip, kaip sąžinė liepia, o gyvena tik savo norų tenkinimu;

b) sąžinėj nešioja balastą, pavyzdžiui, įskaudinęs neatsiprašo, padaręs skriaudą neatitaiso.

Džiaugsmas - gyvenimo krypties rodiklis. Jei darbas neduoda džiaugsmo, dirbama ne tai, kas dirbti reikia. Jei šv. Mišios, šv. Komunija neduoda džiaugsmo, - nėra pastangos nusižeminti prieš Jį. Jei malda neduoda džiaugsmo, - kalbama tuščiai į orą, o ne Tam, kuris mane myli.

Jaunimas pavargsta ne nuo darbo, o nuo nežinojimo, ko siekti, kur veržtis.

Menas derinti darbą ir poilsį, kad darbas netaptų godumu, o poilsis tinginiavimu..." (1972 04 17).

„Kodėl jie tokiomis [rimtomis] paskaitomis nesidomi? -Buvo apie 25, o yra buvę per 100. Ir tai buvo tik „sugaudyti"... Klausytis - reikia susikaupti. O susikaupti jau yra auka. Šie žmonės neišmoko aukos. Štai kodėl vaikystėje vis dėlto reikia prievartos, drausmės vaikams, kitaip neišmoks susikaupti. Reikia klusnumo tėvams! - Meilės prievartos!" (1972 0 7 07).

„Aplink mus kalba visi daiktai ir įvykiai išminties žodžius, per kuriuos Dievo Valia kalba, jei tik puikybė ir norų triukšmas nekliudo išgirsti. Vadinasi, Dievo Valią pažinti gali tik nuolankios ir nesavanaudės širdys.

Šv. Mergele, neleisk užmiršti: tai, kaip aš elgiausi su savo siuntiniais, didele dalimi sukūrė aplinkos nusiteikimą mano atžvilgiu.

Pokalbiuose, bendraujant su žmonėmis neturi būti per daug „esencijos" - to, ką pasakyti nori, arba didaktinio tono - šitai daugeliui nepakeliama.

Kodėl mėto nuorūkas, teršia? - Bendras dėsnis - kuo mažiau iš savęs reikalauti, kuo mažiau dirbti, dėti pastangų, ir priešingai - kuo daugiau patogumų, savo norų tenkinimo" (1972 08 17).

Pažinti žmogų lengviausia, kai būna pažeista jo puikybė— supykęs, taip pat - kiek jame aukos dvasios. Lengviausiai tai pasako baimė nepatogumų...

/.../ Ypač reikšmingas dalykas žmogui pažinti - pažadų išpildymas, žodžio laikymas. Neišpildyti pažadai - kaip labai pakerta autoritetą!

Kodėl Aleksas aplinką nuteikia prieš save? - Turbūt labiausiai imama nekęsti žmogaus dėl pabrėžimo, kad jis esąs gudresnis už kitus.

Kodėl Aleksas nemoka kreiptis, jam sunku ko nors prašyti? - Tikriausiai čia turi ryšį jo šiurkštumas, išplaukiantis iš savęs teigimo, taip pat auklėjimo aplinkos šiurkštumas -pataisos namai, šiurkštumas šeimoje su motina, taip pat -iš motinos pusės.

Nesugebėjimas rasti kontakto su žmonėmis tikriausiai pasunkina galimybę įsimylėti.

Kaip chemijoj reikia atitinkamus elementus surinkti ir veikti specialiomis sąlygomis (temperatūra ir pan.), norint gauti naują medžiagą, taip panašiai ir žmogaus kūrybinę galią pažadinti reikia specialių veiksnių, aplinkybių" (1972 08 14).

„Jei arti aušra, nors ir nežinoma, geriau tamsa prieš džiaugsmą, neviltis, silpnumas, jei visa tai aukojama. Juk taip didesnis laimėjimas.

/.../ Kodėl spauda iš Prūsų padarė liaudį kovingą (žr. „Pragiedruliai")? - Ji pajuto naudą iš knygų, maldaknygių skaitymo, pastangų išmokti rašto.

Savaime kilo klausimas: kodėl tai draudžia, jei tai gera? Ergo* - jie nenori mums gero, jie svetimi. Vadinasi, - su jais reikia kovoti!

*Taigi (lot.).

Analogia hic et nunc75. - Visuomenė turi pajusti praktinę naudą iš religijos. Dar lengviau būtų - pamatyti skirtumą gyvenime tarp žmogaus, vykdančio didžiuosius Jėzaus reikalavimus, ir žmogaus, gyvenančio savo norams.

75  Atitikimas čia ir dabar (lot.).

Toliau klausimai eitų ta pačia tvarka. - Religija duoda gera. Kodėl tai draudžia, kas gera?

Pajusti naudą. Visuomenė galvoja praktiškai. Visa Malonė dėl šv. Mišių paslapties. Ergo - didžiausias dėmesys šv. Mišioms! Jų esmė. Būti jose - apsispręsti aukai, pažinti Meilę ir į ją atsiliepti.

Man nėra ko bijoti, nes ir viršininkai - kaip vaikai prieš mane, kurie daug ko nežino, į kuriuos su užuojauta reikia žvelgti.

Jei mane čia laikysi, Viešpatie, vadinasi, man reikia dar kažko išmokti, Tave parodyti jiems. Juk ir būdamas gyvenimo sūkury puikiai mačiau, kaip bėga metai, o didenybė „aš" nieko negali padaryti savo idėjoms realizuoti. Juk Tu esi Veikėjas. Jei mane izoliavai, tai reiškia - mane mokai nusižeminti, bet tai nereiškia, kad Tu negali veikti. /.../ Baimė turi būti paslaptingas orientyras, pasakantis tiesą apie žmogų" (1972 04 06).

Idėjos sklinda tik bendruomenių dėka. Vienas žmogus yra kaip stovinčio vandens rezervuaras. Ir politinės, ir religinės idėjos sklinda per bendruomenes. Bet taip pat ir dorinis kilimas, ir smukimas.

Paskui individai paskleidžia tarsi sėklą, paberia idėjas, bet kad jos plistų, reikia žmogaus susitikimo su žmogumi..." (1972 07 21).

Neapykanta

Melo ir vagystės psichologijos pagrindas - nepagarba žmogui. Juk meluodamas ir vogdamas tą žmogų pažemini.

Kas negerbia žmonių (pavyzdžiui, nėra iš širdies plaukiančio nemeluoto mandagumo), negali gerbti ir Dievo. Ir atvirkščiai - jo neapykantą Dievui jaučia žmonės - aplinka" (1972 0 7 28).

„Tik ką iš kino. Einant girdžiu užpakaly [keiksmažodį]. Atsigręžiu - veidai tokie, kaip filme (rodė iš plėšikų gyvenimo). Vienas iš tų, į kuriuos atsigręžiau: „Idi na..." - Tai vienas iš tų retų atvejų, kai neapykanta taip aiškiai pareikšta.

Mokytojau, juk tai Tau neapykanta! - Kuo atsakyti? - Pykčio banga? - Bet jie ir taip nelaimingi. Gerasis Mokytojau, kokia dovana mums Tavo pavyzdys: „Tėve, atleisk jiems, nes nežino ką daro"... - Tu vienas pasauly taip mokei. Niekas daugiau.

Yra keistas neapykantos laipsnis, kai draugiškumo, šypsenos nepriima. Kas tada padėti gali? - Malda, auka, taip pat atitinkama proga, kai jam bus sunku, kai bus proga ką nors gero padaryti.

Draugiškumo nepriima... Kodėl nepriima? Tikriausiai neapkenčia kontrasto, prabilimo į sąžinę. Tie patys motyvai turi būti kaip ir fariziejų neapykantoje Jėzui. Neapkenčia konkurencijos. Puikybė turi pirmauti. Vadinasi, to kontrasto, kiek galima, reikia neišryškinti savo elgsena rodant paniekos lašą...

Tai kontrastas inkvizicijos psichologijai. Kaip tada buvo nesuprantama, kad netikintis galėtų būti geras žmogus, naudingas valstybei, taip dabar priešingai: nesuprantama, kad tikintis galėtų būti geras žmogus. Užtai mus laiko fanatikais, užtai Lukiškėse prižiūrėtoja mane vadino apsimetėliu.

/.../ Šia mintimi ir buvo šios dienos mąstymas. Iš karto -tuščia. Bet vis grįžtu prie tos minties - fakto: mes kartu. Bandau ieškoti smulkmenų. - Tavo akys. Jos žvelgia į mane. Ir kas jose glūdi? - Meilė man. Niekad negęstanti, amžina. Tavo akyse jėga. Juk Tu - Vadas! - Tu panaudok mane, Viešpatie, savo reikalams" (1972 06 18).

„Mūsų gyvenime turi būti jaučiamas skausmas, nuobodulys, turi būti neišsipildžiusių norų. - Kodėl „turi būti"? -Kitaip gyvenimas nustotų vaisingumo.

Dievo Sūnus tapo Žmogumi, kad visa tai galėtų jausti -visa, ką pasirenka nusidedamas žmogus kaip natūralius puikybės - nuodėmės padarinius.

Dievo Sūnus turėjo tapti žmogumi, kuris žmonijos vardu būtų galėjęs kalbėti Dangiškojo Tėvo akivaizdoje, kuris būtų vienybėje su Dievu Tėvu. Nuodėmės neišardytoje vienybėje.

Kiekviena nekalta siela panaši į Kristų, kai kenčia kažkam atstovaudama - kažkam, kuris pats per nuodėmę yra nutraukęs ryšius su Dievu.

Būti panašiam į Jėzų - būtinai turi būti jaučiamas Jo Didysis penktadienis.

Kaip labai reikalingos šios mintys, o Šv. Mergele, šiandien, kai nepriėmė į skaičių tų, kuriuos „per 2/3" [bausmės laiko] išleisti žada.

Šiandien buvo ypač ryški valandėlė po šv. Komunijos. Ypač lengva buvo jausti Jėzų ir su Juo kalbėti. Ir visą dieną buvo kažkokia ypatinga nuotaika. Vakare darbe net dainavau pusbalsiu vienas" (1972 04 04).

Kauno įvykiai - Romas Kalanta...

„Šį rytą papasakojo, kad susidegino studentas. Dar 24 valandas buvo gyvas. Asociacijos sulygino jo auką su mano gyvenimo įvykiais. Ir kokie jie smulkučiai pasirodo prieš gyvybės auką... Idėja, už kurią niekas nemiršta, pati turi mirti. O vis dėlto jo auka Amžinybės atžvilgiu gali nieko nereikšti. Gali tai būti paprasti, natūralūs motyvai. Ir greičiausiai taip. Juk taip nebūtų daręs, jei būtų tikintis. Tačiau malonumams gyvenantis pasaulis vis tiek žavisi tais, kurie eina mirti, nepaisydamas dėl kokių idėjų jie miršta. Žavisi kaip kontrastu šių dienų nuotaikai. Juk dabar - naujojoj pagonijoj - aukos nėra, yra tik savo norų vykdymas.

Didelių aukų akivaizdoje koks niekingas pasirodo mano veržimasis į laisvę, mintys apie visa tai, kas atitinka norus ir pan.

/.../ Viešpatie, už viską dėkoju, kur teiksies mane savo planams panaudoti! Ar neužmiršiu, kad jėga, suteikiama kai kuriais gyvenimo momentais, - tai malonė, dovana. Mokytojau, aš galiu stiprus būti tik Tavo stiprybe.

Kam reikalinga auka? - Absoliutaus Teisingumo išbalansavimui. Kaip meilė už nedėkingumą, už meilės stoką, taigi kaip klusnumas už savo ir kitų neklusnumą, už puikybę..." (1972 05 18).

„Vis naujos bangos naujienų ateina apie Kauno įvykius. -Žmoguje glūdi titaniškos jėgos, tik gaila, - kaip dažnai jos pasireiškia ne dėl to motyvo, dėl kurio reikėtų, - ne dėl meilės motyvo, o dėl paprastos puikybės ar savanaudiškumo arba dėl puikybės vaisiaus - neapykantos. Šias savybes, be abejo, gali turėti ne vien paskiri individai, jos gali vienyti ir minias. Kokia baisi jėga minia, pagauta aistros!

Savo veiklos motyvų ugdymas - kaip be galo svarbu!

Kas tai per klausimas? - Tai ne kas kita, kaip svarba pažinti didžias idėjas, plačius horizontus, t.y. išsiveržti iš savanaudiškumo kiauto, iš siaurumo.

Veikti dėl aukščiausio - meilės motyvo - tai juk ir yra ne kas kita, kaip aukos gyvenimo problema, didžiojo Jėzaus meilės įsakymo vykdymas.

Jei veikimas dėl meilės motyvo yra monopolis tų, kurių sielose veikia Malonės paslaptis, tai veikimo motyvų kultūra yra neatskiriamai susijusi su sąmoningu tikėjimu, įskaitant ir tuos, kurie nesąmoningai laimi troškimo krikštą.

Vadinasi, ugdyti visuomenėje veiklos motyvus - tai ugdyti žmonėms kontakto su Malonės paslaptimi sąmoningumą. Kad jie pažintų Sekminių ugnies galybę, kad šios dovanos maldautų, apsispręstų atsiliepti Malonės balsui, skatinančiam gera daryti.

O visa tai neįmanoma be nusižeminimo, be atgailos. Aukšta veiklos motyvų kultūra - reiškia mokėjimą ne sau gyventi.

Nėra abejonės, kad šėtonas deda didžiules pastangas, idant didžioji Kūrėjo dovana - mūsų energija - būtų panaudojama kuo žemiausiais motyvais, kartu, kad žmogaus gyvenimas Amžinybės atžvilgiu praeitų veltui.

Mus šimtai balsų ragina skubėti, veikti, bet ne dėl meilės motyvo, dirbti, bet ne tai, ko reikalauja meilė, pareiga" (1972 05 21).

Klusnumas

„Tu visa valdai, bet kodėl taip, tarsi Tavęs nebūtų, ne taip, kaip mums įprasta - nueiti į kontorą, pateikti reikalavimus ir gauti aiškius patvarkymus?

Bet... „Palaiminti, kurie nematė ir įtikėjo". Mums leista Tave apčiuopti tiek... kiek reikia, kad pažintų puikybės ir nuodėmių neapakintas protas. Viešpatie, Tavo paslaptingume ir yra mūsų tikėjimo nuopelnas.

Taigi mūsų išorinis reikalų tvarkymas, išorinė veikla reikalinga tik tam, kad pridengtų Tave nuo mūsų kūno akių, kad liktų vietos tikėjimui.

Viešpatie, Tu sukurk manyje stiprų tikėjimą! Juk aš turiu Tave, kuris visa gali, kuris esi Absoliutus Teisingumas. Dėl to atgaila turi praskinti kelią, kad įvyktų Tavo Valia. Atgaila - kaip meilė, klusnumas" (1972 05 22).

„Vakar matytas filmas „Legenda" tapo šio ryto mąstymo pagrindu.

Du likimo suvesti berniukai - lenkas ir rusas - norėjo patekti pas partizanus, norėjo kovoti, bet dėl jauno amžiaus jų nepriėmė. Jie bandė savarankiškai veikti, bet tuo tik kenkė partizanams: nutraukė telefono laidą, kuriuo partizanai klausė vokiečių pokalbių, norėjo sunaikinti tą, kuris rekvizicijų lapelius nešiojo, o jis, pasirodo, taip pat dirbo partizanams; ištiesę vielą per kelią, sukliudė partizanams sugauti vokiečių majorą. Pagaliau neprotingai bandė jį pagrobti ir vos nežuvo patys ir t.t.

Viešpatie, ar ne taip būna Tavo planuose! Kuriuos mes tiek kartų suprantame visai kitaip, panašiai kaip tie berniukai filme - turėjo geros valios, bet, neturėdami patyrimo, nežinodami bendro partizanų plano, savo protu veikdami, tik kenkė bendram reikalui.

Viešpatie, mes nepajėgiame savo proteliu apimti Tavo didžiųjų siekimų, ir ne kartą, gero norėdami, tik kenkiam Apvaizdos planams.

Vienintelis būdas, kuriuo tie filmo berniukai galėjo padėti partizanams, - klausyti vado, žinančio bendrą planą, jam išdėstyti savo projektus ir jo įsakymus vykdyti.

Analogiškai mūsų gyvenime. Įsijungti į Apvaizdos veikimą gali padėti tik klusnumas. Jis garantuoja Malonės pagalbą, kadangi klusnume nėra puikybės - vienintelės kliūties Malonės veikimui.

Einant į Prienus dirbti, mano protui atrodė neracionalu, ėjau tik iš klusnumo. O jei nebūčiau ėjęs, tikriausiai nebūtų buvę to laimėjimo, kuris dabar yra... Šv. Mergele, Tu nuolat vietoj mūsų kartok: Fiat Voluntas Tua!" (1972 07 1 7).

„Kaip nuostabiai greit bėga dienos!.. Tikriausiai ir visas gyvenimas taip prabėgs. Vis dėlto, kaip gerai, kai jį veda, duoda kryptį klusnumas. Koks palengvinimas bus - juk klusnumas nuima atsakomybę už gyvenimo kryptį, už nuveiktus darbus.

Kaip keista! Visi dabar nuo klusnumo bėga, jį supranta kaip savo laimės priešą. Ir kartu sunkina sau teismą. Atima sau ramybę. Iš tikrųjų tai labai paslaptingai vyksta. Savo norų tenkinimas veržiasi į laisvę, į galimybę viską duoti savo norams, būti jų vergu.

Labai nepastebimai įvyksta baisus dalykas. - Darbai, kuriuos žmogus privalo ir kurių imasi, pareigos, pažintys nejučiom būna padiriguojamos savo norų, kurie tenkina malonumus.

Gyvenimas veltui praeiti gali tik dėl to, kad pirmiausia dirbama tai, kas malonu. Tada negali likti laiko dirbti tai, kas yra pareiga.

Žinoma, tai gali būti tik iš meilės. Ir natūralioj meilėj šitai galioja. Prisimenu mintį iš [vieno] dienoraščio: „Aš nenoriu laisvės!"

Klusnumas be meilės - vergija, žmogų žeminanti, atimanti iniciatyvą, kūrybingumą.

Vadinasi, negali būti klusnumo be Malonės veikimo. Jei pasidaro labai sunku klausyti, - signalas, kad reikia susirūpinti, kas blokuoja Malonės veikimą: arba negryna sąžinė, arba puikybė. Paprastai būna abiejų mišinys..." (1972 01 31).

„Nors ir kiek būtų pripažintas žmogaus vertumas, garbingumas, bet tai nereiškia, kad Dievo meilė, tą žmogų auklėdama, nesugebės jo pažeminti.

Klusnumas: Kristus savo kančioje juk galėjo neklausyti neteisingos teismo ištarmės, neteisingos elgsenos, o vis dėlto klausė. Mokytojau, o man taip nesinori klausyti „viršininkų", kurie tokie pat kaliniai, kaip ir aš, kurie jaunesni už mane, kartais aiškiai neteisingai ko nors reikalauja...

Klusnumo įžadas - laisva auka klausyti, pačiam jaučiantis gudresniam už viršininkus.

Įžadai vienija. Po vieną - ne frontas, neįmanoma sunki kova be klusnumo. Kova saugo visuomenę nuo užmigimo, nuo puvimo" (1972 0 7 28).

Susikaupimas - kažkas panašaus kaip natūrali meilė.

Ten taip pat žmogus dirba, kalba, o sielos gelmėje būna su mylimuoju.

Tarp aukos žmonių, kurie moka džiaugtis kančia, negali būti išdavimų (gyvenimo tikrovė).

Kryžiaus kelią paįvairinti galima mąstant apie skirtingus aspektus. Pavyzdžiui, žiūrėti į visus, kurie Jėzų keikė. Kiekvienoje stotyje juos atrasti, paskui juos rasti gyvenime, o gal bent dalį ir savyje.

Arba vėl - įsižiūrint į visus, kurie padlaižiavo. Vėl juos rasti gyvenime - noras turėti valdžios, pagyrimų - savyje. Kaip į juos reaguoji Tu, Mokytojau, Šv. Mergele, - kaip aš į juos reaguoju?

Taip pat tinka šv. Rožančiaus malda.

Šv. Teresėle, kaip man aišku pasidarė, kad Tavo maldoms, Tavo aukai vertę duoda klusnumas Jo Valiai, stropumas

1) „nieko Dievui neatsakyti",

2) už viską dėkoti, ir už kančią,

3) „svajoti apie jų laimę" - apie atgailą už jų nuodėmes, -džiaugtis kančia,

4) klausyti Jo Valios, ypač pažeminimuose, ypač džiaugtis pažeminimais, kuriais nugalime jų puikybę!

Taigi maldos vaisingumo rodiklis - klusnumas.

Keiksmas - ne kas kita, kaip psichologinis protestas, maištas prieš klusnumą - puikybės išdava, jos kraštutinumas.

Keiksmas, kaip ir kiekviena nuodėmė - Dievo kūrybos, Išminties paniekinimas, neapkentimas.

Kas vilioja keikti? - Vilioja visa, kas draudžiama: puikybės simptomas - jos aklumas. Tai savęs, savo valdžios pabrėžimas. Jie tiesiog net nesupranta, kaip galima nekeikti.

Valdžią panaudoti taip pat yra aistra, jausminis malonumas - puikybės aklumas. Jei neturi savo valdžios, labai mielai pasinaudoja svetima - čia padlaižiavimo pagrindas. Ar ne dėl šito kareivis trenkė Jėzui į veidą Piloto76 teisme?.. Tai - puikybė. Iš čia išplaukia aukštų vietų siekimas, kova dėl sostų, „manęs nesuprato, neįvertino..."

76  Iš tiesų ne Piloto, o vyriausiojo kunigo uošvio Ano teisme (žr. Jn 1822-24).

Šitie žmonės negali džiaugtis kančia... Vadinasi, jų malda negali būti galinga!

Meilė galinga dėl to, kad ji yra kito valios vykdymas. O kito galybe meilė visada tiki. Savo valią vykdydamas žmogus jaučia jėgų ribotumą ir dėl to bijo dėl pergalės, dėl ateities.

Suprantama, be galimybės suklysti meilė gali pasitikėti tik Dievo Valia! - Tie žmonės galingiausi, kurių reaktorius -Jo Valia, t.y. klusnumas. - Štai klusnumo atlyginimas, vaisius" (2972 0415).

Pasitikėjimas

„Kas gi šį mėnesį naujo? - /.../ Visi žmonės man buvo nauji, pirmą kartą matomi, su visais bendraujant reikėjo nustatyti, kuriuo pasitikėti galima. O man šypsojosi ne vienas. Viena buvo aišku, kad jie neturi tikėjimo - tos didžiausios garantijos. Seniai žinojau, kad pasitikėti galima tik tais žmonėmis, kuriuos veda aukos dvasia visais gyvenimo momentais. Be tikėjimo elgsena, atrodanti pasiaukojanti, turi būti tik apsirikimas arba sąmoninga apgaulė, nes tai bus nejučiomis vykdomas savo norų tenkinimas. Nebent išimtiniais atvejais, kai natūraliai geras žmogus yra laimėjęs troškimo krikštą ir jame veikia Malonė, jam pačiam nežinant...

Nėra tikra garantija pasitikėti nauju pažįstamu net atvirumas, ypač jei to nėra save pažeminančiuose dalykuose. Jis gali būti arba sąmoningas, pasitikėjimą provokuojantis, arba iš natūralaus sangviniško palinkimo į atvirumą.

/.../ Nėra tikra garantija pasitikėti nė dovanos. Jos lengvai gali būti sąmoninga diplomatija - klasta arba paprastas naudos siekimas - duoda, kad gautų, pavyzdžiui, kaip būdavo kalėjimo kamerose, kur visi valgydavo tą siuntinį, kada kuris iš kameroj esančių gaudavo. Paskui, kai gaudavo kitas, vėl visi valgydavo kito.

1) Diplomatija prasikiša pamažu, dažniausiai per smulkmenas, kurios ir būna kaip išimtys iš bendros elgsenos linijos.

2) Taip pat diplomatiją išduoda elgsena panašiomis aplinkybėmis su kitais žmonėmis.

Juk meilės suvaidinti neįmanoma, vis tiek pastebėsi smulkmenas iš svetimų akordų kaip disonansus, nebent būtum apakęs, kaip ne kartą atsitinka natūralioje meilėje.

Mokytojau, juk aš mokausi nepasitikėti tais, kuriuos Tu myli, dėl kurių mirei ant kryžiaus... Ar tinka čia Tavo žodžiai: „Būkite gudrūs kaip žalčiai"? - Ar Tu turėjai galvoje Rojaus žalčio gudrumą? Tada tai reikštų Tavo įsakymą nepasiduoti tamsiųjų jėgų gudrumui. Be abejo, Tu negali norėti, kad mus nugalėtų šėtono gudrumas, t.y. šėtono klasta. Tu gali tai leisti tik kaip mūsų puikybės vaisių, kaip bausmę, mus įspėjančią už mūsų puikybę.

Šv. Mergele, juk Tave Šventoji Bažnyčia vadina Išminties Sostu. Jei visa, kas man priklauso, yra Tavo, tai juk Tu privalai budėti, kad šėtono gudrumas neapgautų manęs, kad „tamsos vaikai" nebūtų gudresni už mus" (1972 02 01).

„Šv. Mergele, išmokyk sielos gelmėje nuolat būti su Jėzumi, bent kiek panašiai, kaip Tu buvai su Juo nuolat, su Juo gyvenai, su Juo kalbėjai.

Gyvenu visą laiką ne vien čia, bet kartu visais savo reikalais, visas pareigas jausdamas. Tik pasikeitusi pareigų vykdymo forma.

Taip pat bendrauti privalau ne vien su šitais žmonėmis, bet ir su visais matomais ir ypač nematomais Draugais. Niekada aš nebūnu vienas, nors ir vaikščioju kartais vienas. -Tai nuoširdaus pokalbio momentai. - Šv. Mergele, šito maldauju Tave!

Kita vertus - jei Viešpats leis iš čia išeiti, niekada neprivalau pamiršti šitos vietos, kurią girdėjau vadinant „šiukšlių duobe" [ir kanalizacijos vamzdžiu]. Juk tai mūsų tautos vaikai. Pagaliau Tau kiekviena siela brangi. Iš Evangelijos: „Ir kas gi yra mano artimas?"

/.../ Šv. Mergele, kas būtų, jei neturėtume Jėzaus pavyzdžio, Tavojo stovėjimo po kryžiumi, šventųjų herojiškumo?..

O juk visi jie sukurti, kad būtų laimingi meilės laime! O jie nieko nemyli. Aną vakarą vaikinas varto mergaitės laiškus, dar paskaityti davė, - ji taip nuoširdžiai jam rašo, svajodama apie ateiti, o jis: „Nerašysiu daugiau", - sako. „Kodėl?" - „Nusibodo". - „O kaip su meile?" - „Aš jos niekada nemylėjau". - Štai!

/.../ Iš neigiamos žmogaus elgsenos ar ne lengviausia pažinti žmogų, kai jis supykęs (siejasi su jo puikybe) ir kai reikalas susijęs su jo nauda (malonumų sritis).

Pavyzdžiui, vakar buvo paskaita - gimnazijos mokytojas kalbėjo apie žmonių tarpusavio santykius - pažink save, pažinsi ir kitą. - Gana daug buvo tokių, kurie snaudė, skaitė laikraščius, knygas, pagaliau pradėjo pavieniui - tai viename, tai kitame kampe ploti, siųsti replikas: „Gana".

Jiems buvo sunku ištverti. Salėj buvo šilta, tema gili, bet verčianti protauti, reikalaujanti pastangų, o ne vien sensacijomis tenkinti smalsumą. O smalsumą tenkinantį kiną ištveria lengvai - čia liečiama malonumų sritis.

Štai dar nauja analizė, kad pasitikėti galima tik tuo žmogumi, kuriam suprantama atgaila - galima turėti viltį, kad apvaldyta puikybė ir malonumų siekimas (akių geismas, kūno geismas).

Šių vyrų veiduose, akyse, visoj elgsenoj - masiškai dvelkia puikybė, - niekam pagarbos nejaučia, - ir naudos, malonumų siekimas, nepaisant kokiomis priemonėmis.

Iš čia plaukia pataikūno psichologija. Jie moka neteisingai skųsti, tikriausiai norėdami pasirodyti ištikimi viršininkams, kad greičiau (atlikus pusę bausmės) išleistų.

Šv. Mergele, be šio didžio reikalo būti ne vien čia, turbūt svarbiausias - būti Amžinybėje, iš Amžinybės taško į viską žvelgti. Iš Amžinybės taško gyvenimas kalėjime, - nors ir toks, kaip vyskupo Matulionio, - tik taškelis. Tėve, ar grau-diniesi dabar, kad kalėjime buvai?!" (1972 03 02).

„Gerasis Kristau, kaip gera pasitikėti! Mačiau čekų filmą apie plėšikų gyvenimą, kaip iš traukinio pavogė pinigus. Kaip baisiai žmonėms keršija jų nuodėmės! Kaip gera, tokį filmą žiūrint, žinoti, kad nesi nusikaltėlis! Visi, kurie man įsakinėja dabartinėje būklėje, - patys nusikaltėliai, tikriausiai gera valia, patys to nežinodami, todėl mano pagarba jiems nėra melas. Jie nežino, kad ir jie Tavo, Viešpatie, įrankiai Tavo planams siekti. Štai kokią tvirtybę duoda tikėjimas! Mokytojau, iš visų Tavo dovanų tikriausios yra tikėjimas, viltis, meilė. Visa kita verta tik tiek, kiek paruošia kelią, atidaro sielą šitoms Tavo dovanoms.

Žodžiu, jei Viešpačiui patiktų man kada suteikti žemės gėrybių, taip turėčiau jas priimti, taip elgtis, kaip daryčiau valandą prieš mirtį, žinodamas, kad ji įvyks. Bet tada ką nors turėti, pavyzdžiui, mašiną, pajėgčiau tik iš klusnumo, kaip pareigą vykdyti Viešpaties Valią.

Taip lygiai turi būti ir visada, nes viskas Tavo, Šv. Mergele, ir, kad ir kiek gyvenčiau, vis tiek laukia mirtis, vis tiek gyvenimas - tik akimirka. - Kaip elgčiausi žinodamas, kad po valandos mirsiu..." (1972 02 27).

Ką nors turėti, ką nors nuveikti, - tai nereiškia tik dėti pastangas, daryti kombinacijas, ir panašiai. Esminė dalis -tai pasitikėti, maldauti.

Netikintieji - nesąmoningai, patys nežinodami - su Dievo Apvaizda bendrauja. O mes turime sąmoningai tai vykdyti.

Taip pat ir atlaikyti bet kokią ataką. Tai reiškia pasitikėti, būti vienybėje su Tavimi, kuris esi galingesnis už visus galinguosius" (1972 03 20).

„Apaštalavimo esmė - nepraleisti progos daryti gera.

Mokytojau, kodėl Tavo mokiniai pabėgo, kai tik pamatė Tave be išorėje regimos galybės? - Jų pasitikėjimas kapituliavo. Jie aiškiai pasidalijo į dvi grupes. Juk ne visi pabėgo. Ne visų pasitikėjimas kapituliavo:

1) Šv. Mergelė, šventosios Moterys, šv. Jonas - vienintelis iš apaštalų nevedęs. Nuostabus sutapimas: skaistumas visada yra tvirtybės jėga.

Tarp šventųjų Moterų - šv. Marija Magdalena. - Ne vien neprarastas, bet ir atgautas skaistumas yra tvirtybės jėga.

Šv. Žmogžudys - staiga Jėzaus mokiniu tapęs, sutikdamas pripažinti tiesą - nusižeminti.

Kareivis, kuris ištarė: „Šitas tikrai buvo Dievo Sūnus..." Šiedu pasitikėjo ir mirštančiu Jėzumi: nuolankumas visada gimdo pasitikėjimą.

2) Tie, kurių pasitikėjimas kapituliavo:

Judas - pražudė pinigai, nauda.

Šv. Petras - kol pasitikėjo savimi, o ne Dievu.

Apaštalai, kurie pabėgo suimant Mokytoją. Taip pat ir minia, kuri šaukė: „Prie kryžiaus Jį!"

Jiems ta pati priežastis - puikybė ir vergija savo norams. Kol bus vergija norams, kol nebus aukos dvasios, negali būti pasitikėjimo.

Šis egzaminas pasitikėti Tavimi, Mokytojau, būna mums visiems, kai darbe, siekimuose įvyksta netikėtumų, nepasisekimų. - Jie reiškia, kad mes ruošiami dideliems laimėjimams, jei tik sutinkame, kaip šv. Petras aną naktį, pripažinti tiesą apie save.

Nenoras melstis, priimti šv. Komuniją, dalyvauti šv. Mišiose - rodiklis, kiek yra vergijos savo norams, aistroms" (1972 06 21).

„Įdomu, kad Jėzaus Kryžiaus kely Jo veidą nušluostyti buvo leista ne Šv. Mergelei, bet Veronikai.

Galimybė daryti gera taip pat yra Malonė. Kaip ir visos Viešpaties dovanos, galimybė gera daryti išdalijama, kad būtų kuo daugiau dalyvių meilėje.

/.../ Vis dėlto kokią didžiulę reikšmę mūsų gyvenime turi kūnas, jei net po šv. Komunijos galima užmigti iš nuovargio, kaip man aną dieną atsitiko..." (1972 04 30).

„Darė įtaką kaimui tie studentai, kurie kartu dirbo su visais laukuose, kartu dainavo (Vaižganto „Pragiedruliai").

Kad darytų įtaką, žmogus turi tapti nesvetimas, turi gyventi jų reikalais. Štai kodėl parapijoje reikia motociklo, štai kodėl reikia dalyvauti ypač liūdnuose momentuose, reikia lankyti parapijiečius, palaikyti su jais kontaktą, ypač kai jie kviečia.

Gerasis Kristau, štai kodėl reikia su Tavimi visomis jėgomis palaikyti kontaktą: kad Tavo meilė jiems uždegtų ir mane!

Štai kodėl reikia mergaitėms [seserėčioms Gidutei, Linutei] laiškus rašyti.

Šv. Mergele, šiuo požiūriu - kokia didelė geradarybė, kad esu atitrauktas nuo visų darbų, kad yra daugiau laiko skaityti. Net neturint specialios literatūros, gailestingoji Meilė randa būdų prakalbėti. Juk ir pirmieji Apaštalai neturėjo specialių knygų. Vadinasi, jei nebus puikybės ir vergijos savo norams, reikia turėti viltį - Dievas suteiks reikiamos išminties.

Tikrasis pasitikėjimo ženklas - aukos dvasia.

Dirbtinis pasitikėjimas - kai žmogus, kuriuo pasitikėti reikia, iš to turi naudos arba tai atitinka jo interesus" (1972 0417).

„Mokytojas [kalinys] pasakė įdomią mintį į klausimą -kodėl ateizmas turi kovoti su religija. - Religija būtinai patraukia žmones. Kunigai tampa vadovais. Šito ateizmas nepakelia. Puikybė neleidžia pakęsti šitokios konkurencijos.

Politika tikriausiai kaip priemonė šitoje konkurencijos kovoje.

Nusižeminimas yra didvyriškumas. Nusižeminti visada reikia prievartos sau, drąsos, valios, o svarbiausia - stiprių motyvų, kad pagrindinis reaktorius būtų meilė. Pavyzdžiui, kokio didvyriškumo reikia sąžinės apyskaitai duoti dvasios vadovui, nekeršyti pažeminimą patyrus ir pan.

Vadinasi, pasitikėti be baimės apsirikti galima tik tuo, kas moka nusižeminti. Mokėti nusižeminti, tai mokėti suvokti aukos paslaptį" (1972 05 03).

„Netikėjimas nėra nežinojimas. Kai Tu prisikėlei, Mokytojau, Aukščiausioji žydų taryba negalėjo abejoti Tavo dieviškumu, bet pripažinti Tave Dievu - reiškė visuomenės akyse pasmerkti ankstesnį savo užsispyrimą, priešiškumą Tau, - reiškė pripažinti savo klaidą. O tai buvo gėda. Tam įvykdyti reikėjo pažeminti save. Puikybė neleido. Puikybės tamsa užgesino jų tikėjimą net regint akivaizdžius faktus.

Ir priešingai. Juo nusižeminimas didesnis, juo veiksmingiau mumyse pasireiškia Malonės veikimas, juo didesnė, aiškesnė realybė tampa Dievas, juo labiau pasitikima Juo didžiausiame bejėgiškume, iškilus sunkiausiems uždaviniams. O pasitikėjimas - tai meilės sudėtinė dalis.

Bet šiam laimėjimui reikia drįsti sugėdinti save savęs paties akivaizdoje! Šito Aukščiausioji žydų taryba nepajėgė padaryti. - Gėdą pajusti dabar prieš Tave, Mokytojau, arba gėda bus visą Amžinybę. Gėda, savęs pažeminimas -vienintelis kelias į tikrąją sielos ramybę. - Žmogžudys ant kryžiaus šalia Jėzaus. - Sūnus palaidūnas tėvo glėby. - Marija Magdalena prie Tavo kojų. - Petras. - Paulius...

Kaip nedaug reikėjo antrajam žmogžudžiui ant kryžiaus! Judui, Aukščiausiajai žydų tarybai. - Šį momentą pakelti gėdą, kad visą Amžinybę ji būtų užmiršta! (Prisimenu teismą Kapčiamiesty: mergina nuskandino vaikelį, kad žmonės nesužinotų jos gėdos...)" (2972 07 27).

„Rytą buvau taip pavargęs po nakties darbo, sunkiai sekėsi galvoti ir gal dėl to buvo taip lengva pajusti savo bejėgiškumą po šv. Komunijos, kartu papildyti vakarykštį mąstymą.

Tikėjimas auga sutinkant klausyti sąžinės balso - Malonės balso.

Pasitikėjimo analizė turi du polius. Vienas - turiu pasijusti silpnas, nepajėgus įvykdyti uždavinius. Savaime tokioje būklėje reikia ieškoti kažko stipraus, į ką būtų galima atsiremti, - ieškoti pagrindo, stiprybės šaltinio. Kitas polius - priešingai - tą, kuo pasitiki, reikia pajusti kaip jėgą, išmintį, svarbiausia - meilę, kaip garantiją, kad neapsivilsi. Tik tada pasidaro įmanoma vykdyti Jo Valią.

Savaime suprantama, kaip labai šitam prieštarauja vergija savo norams. - Jei atgaila yra savo norų tenkinimo nor-malizatorius, tai Jėzaus žodžiai - „jei nedarysite atgailos..." -ir čia turi sprendžiamąjį vaidmenį: niekas nepajėgs pasitikėti, kieno gyvenime nėra atgailos, kaip savo norų reguliatoriaus.

Vergija savo norams (savimeilė) savaime yra savęs teigimas: čia kito neieškoma, jis nereikalingas. O pajutus jo didenybės „aš" jėgų ribotumą, prieš akis atsiveria ne kas kita, kaip nevilties bedugnė. Čia įvyksta kapituliacija per pagundų audras, tardymus ir pan." (1972 07 28).

Bylos t. 3,1.152 - Agentūrinė informacija apie kun. J. Zdebskio lankymąsi vyskupijos kurijoje (1972 m. rugsėjo 5 d.).

(Vertimas iš rusų k.)

Slaptai Egz. Nr. 1

VALSTYBĖS SAUGUMO KOMITETAS prie LIETUVOS SSR MT

AGENTŪRINĖ INFORMACIJA

Šaltinis „Daktaras" a/b Nr. 21937 1972 m. rugsėjo 5 d. Priėmė Kolgovas

Šaltinis pranešė, kad 1972.VIII.29 kunigas Zdebskis, grįžęs iš įkalinimo, aplankė Kauno vyskupijos kuriją ir kalbėjosi su vyskupu. Kurijoje lankėsi norėdamas išsiaiškinti savo tolesnę padėtį. Vyskupas jam pasakė, kad jis turi vykti į Prienus ir kol kas eiti vikaro pareigas. Dėl tolesnės jo padėties - vyskupas pasakė, kad viskas priklausys nuo Religijų reikalų tarybos įgaliotinio. Per pokalbį vyskupas prašė Zdebskį susilaikyti nuo neapgalvotų veiksmų ir elgtis ramiai. Savo ruožtu kunigas Zdebskis paprašė vyskupą melstis už jį, kad jis taip ir elgtųsi.

Iškilmingas Zdebskio sutikimas buvo surengtas Igliaukoje pas Svarinską. Jame dalyvavo apie 15 kunigų ir kelios vienuolės.

UŽDUOTIS: išsiaiškinti tolesnius Zdebskio sumanymus ir ketinimus.

PRIEMONĖS: spręsti klausimą, kad Zdebskis būtų perkeltas į Telšių vyskupiją, kur parinkti vietą ir sudaryti sąlygas jo tyrimui.

Pranešimo kopiją pasiųsti į KGB prie Liet. SSR MT Kauno MS.

KGB prie LIET. SSR MT 5 SKYRIAUS POSKYRIO VIRŠININKAS - papulkininkis

P. KOLGOVAS

Siųsti 2 egz.

1 - Kauno MS

2 - į b. 21937 vykd. Kolgovas sp. Timonova

ATGAILOS IR AUKOS POREIKIS

„Šv. Mergele, kokia buvo ši naktis! Pabudau tikriausiai jau gerai numigęs. Girdžiu, mano draugai pašnibždom kalba. Viešpatie! Ką jie kalba! Pasirodo, kai nėra moterų, jiems moteris atstoja vyrai... Nežinojau, ką daryti... Tyliai už juos meldžiausi.

Paskui užmigau. Per patikrinimą lėtai raudo rytai. Rodos, drovėjosi pažvelgti į tą didžiulę juodą koloną po šios nakties nuodėmių. O visos naktys! O visų žmonių nuodėmės! Dangiškasis Tėve, ką sakytume mes, kunigai, už tautą, kuriai Tau atstovauti privalome, jei mūsų rankose nebūtų Atpirkėjo Aukos!" (1972 02 06).

„Praktiškai - sielų naudai - nėra skirtumo, ar gyvenimas praeis niekieno nepastebėtas, tik vienam Tau, Viešpatie, tyloje aukojant viską kaip meilę, klusnumą už nedėkingumą, ar jis praeis visų akivaizdoje - kalbės laikraščiai, radijas, - iš tikrųjų vis tiek, nes tik Tu, Viešpatie, esi Veikėjas...

/.../ Vadinasi, tikroji kliūtis, trukdanti Tavo meilei žemėje viešpatauti - puikybė, nuodėmė. Taigi tikrasis veikimas yra atgaila, nusižeminimas, kaip priemonės, atidarančios kelią Malonės veikimui ir kartu visokeriopai palaimai, įvykdančiai aukščiausią teisingumą, atsveriančiai Tavo paniekinimą, įvykstantį per puikybę ir vergiją savo norams. Vadinasi, praktiškai vis tiek, ar vaikinas, 16 metų atsėdėjęs, dar devynerius turi prieš akis, ar būtų profesūrą pasiekęs, knygas parašęs. Viską sprendžia - ar jo gyvenimas yra meilė už nedėkingumą, ar gyvenimo reaktorius - puikybė, savo norai, savo malonumai" (1972 03 16).

„Parėjome iš kino pagal veikaliuką „Arberonas". Toks gražus vakaras, dangus tamsiai mėlynas ir tokios ryškios žvaigždės. O juk tai nuodėmių vakaras! Kiek dabar girtų!

O kuo baigiasi išgėrimai! Ir Viešpats leidžia spindėti žvaigždėms, skleistis žiedams...

Kine naujai pastebėjau, kaip toli nuklydęs mūsų jaunimas. Kai kalbama apie savo malonumą, kaip baisiai dega jų akys! Rodos, visą pasaulį pasiryžę sudaužyti, kad tik nebūtų atimtas iš jų malonumas" (1972 05 01).

Mąstymai apie mirtį ir pragarą

„Kaip įdomiai išėjo vakar. Nuėjau [į tardymą] su Tavimi, Viešpatie. Įtempimo momentą kontaktas su Tavimi tikriausiai yra panašu į važiavimą iš įsibėgėjimo: jei greitis mažas, tai labai greitai sustojama. Tokie momentai kaip vakar - tai egzaminas, koks yra mano santykis su Tavimi, Gerasis Mokytojau. Tokios akimirkos sukuria panašią atmosferą, kokia turėtų būti supratus, kad štai dabar jau mano gyvenime mirtis!

Tai nuostabi jėga prisiminti tą baisų, didį momentą, kurį visi turėsime išgyventi. Tas prisiminimas kiek duoda drąsos! Geroji Mirtis, kuri visa atims, prie ko mūsų širdis prisirišusi - ir viliojančią laisvę, ir skutimosi mašinėlę (iš vakar dienos minčių), ir mašinas. - Kaip greit praeina noras turėti ką nors! Iš karto atriša visus saitus ir širdis pasijunta laisva, kaip kokią naštą nusimetus. Bet svarbiausia - šito išgyventi neįmanoma nepajutus atgailos dvasios. Vadinasi, tikrai drąsūs žmonės gali būti tik tie, kuriems suprantama atgaila, kurie turi savo horizonte vertybių, jiems brangesnių už viską žemėje, net už gyvybę!

Štai kiek minčių, kiek tiesų priminė vakarykštis pokalbis su tais dviem svečiais [iš Vilniaus saugumo].

Ir kaip gera tarsi mažu vaikeliu pasijusti, priglausti galvą prie galingos mylinčios krūtinės žinant, kad nuo tos meilės viskas viskas pareina! Šv. Mergele, kaip įvertinti brangumą dovanos, kurią suteiki man - savąją meilę! Ir tas faktas, kad nuėjau vakar ne vienas [su Švenčiausiuoju ant krūtinės], ar tai galima laikyti vien atsitiktinumu? - Ne, mano gyvenime atsitiktinumų nebūna!

Šv. Mergele, neleisk pamiršti, kad mąstymas apie mirtį toks svarbus! Tegul nebūna mano gyvenime rekolekcijų nei sau, nei kitiems, kuriose nebūtų šito mąstymo!

O mano gerieji Draugai, Šv. Mergele, stebėkimės ir garbinkime Viešpati už Jo meilę, už Jo dovanas! Kaip nejučiom, paslaptingai formuojamas mano gyvenimas ir per gyvenimo įvykius pasakoma, ką reikia kalbėti rekolekcijose.

Kartu ir [dėl kitų svarbių reikalų] atsakymas aiškus: mirtis - nuostabi neturto mokytoja" (1972 02 25).

„Kas galėtų mūsų veržimąsi tenkinti savo norus sustabdyti, sureguliuoti? - Ar ne kasdieninis mąstymas šia linkme - mirtis! „Ką darai, daryk gerai, ir atsimink pabaigą" (iš „Pragiedrulių").

Atsimink padarinius - kas bus paskui! - Iš Amžinybės taško. Iš paties tikrojo gyvenimo taško, orientyro. Juk tos kelios dešimtys žemės gyvenimo metų - koks mikroskopiškas taškelis, palyginti su Amžinybe! Tame taškelyje ir džiaugsmas, ir skausmas praktiškai susilieja į vieną mažytį, nereikšmingą mikro.

Šv. Mergele, leisk šito nepamiršti, ypač daiktų atžvilgiu. Nepamiršti, kad tai ne mano, kad tai tik paskolinta, tik kaip priemonė duota daryti gera.

Jei tikrai tokia būtų Jo Valia, kai paklaus Viešpats, ar visa padariau, ką čia padaryti turėjau pagal Jo planą, - ką tada atsakysiu? - Ar kalbėjau jiems? Man vis labiau rodos, kad kalbėjimas žmogui gero norint - toks mažareikšmis dalykas.

Ar užteks to, kad viską noriu priimti, ką Viešpats patirti leidžia? Šv. Mergele, ko trūks, Tu privalai papildyti, man pasakyti, padėti, suteikti jėgų įvykdyti!" (1972 03 11).

„Vakar ir šiandien - vasaros nuotaika gamtoje. Jau vakar medžiai žymiai sužaliavo. Kasdieną miškas keičia savo varsas. Taip norėtųsi ten nueiti... Tačiau atgaila! Vienybė su Jėzaus kančia. - Švelnučiai lapeliai, miško varsos ir daugelio aplink - chuliganiški veidai, be lašelio meilės...

Šiandien savaime iškyla mąstymas apie pragarą. Gal dėl to, kad gavau keletą laiškų, taip pat nuo vaikučių - Rūtelė, Sigutė taip vaikiškai kalba apie meilę. Ne veltui prigimtis veržiasi iš čia. Ir jei žinočiau, kad niekada, niekada... Kaip tai būtų baisu! O juk pragaro nelaimingieji tai žino. Ir ko vertas nuodėmės džiaugsmas, pavyzdžiui, vagių kapstymasis po svetimus daiktus arba nedorėlių - po kūno paslaptis!

Niekada, niekada nepatirti meilės!.. Dieve, kas esi Tu, jei, Tave paniekinus, teisingumas reikalauja šitokios bausmės! Juk tai begalinė bausmė. Ir Tu esi begalinis. Ir kas aš esu, kad drįstu šv. Komunijoj artintis prie Tavęs?! Ką kita galėčiau kalbėti Švč. Sakramento artumoje, jei ne „Dieve, pasigailėk..." ir maldauti savo paslaptinguosius Draugus, kad mylėtų ir garbintų vietoj manęs, neverto.

Ir mūsų aistros kaip kitaip gali būti suvaldomos, jei ne šiuo prisiminimu? - Džiaugsmą pasiekti galima tik per Didįjį penktadienį, neimant šio momento savo norų malonumo" (2972 05 02).

„Kad žmogus būtų paskatintas į bet kokį tikėjimo veiksmą, pavyzdžiui, maldą, išpažintį, šv. Komuniją, šv. Mišias -reikia kokios nors organizuojančios išorės. Vien vidinio nusiteikimo užtenka tiems žmonėms, kurie nuolat savo vidaus pasauly su Viešpačiu bendrauja. Čia turi prasmę [bedievių] draudimai dalyvauti Mišiose, rengti gegužines pamaldas kaime ir pan.

O mano sąlygomis kas turi atstoti tą išorę? Veni, Sancte Spiritus, įvykdyk mumyse savo didžiuosius planus.

Šv. Mergele, Tu tikriausiai supratai, kad leidimas po kryžium stovėti yra dovana. Tu žinojai, kad visa, ką Jis leidžia, reiškia meilę. Šio ryto mąstyme taip aiškiai sušvito mintis, kad juo daugiau skausmo laukia, juo didesnė malonė, juo didesnis gailestingumas. Ši mintis tokia svetima mano norams. Ši mintis savaime primena mirtį. Ji įmanoma tik mirties fone.

Matant šią minią [vyrų], kuriems nuodėmė yra jų gyvenimo esmė, savaime padvelkia mirtimi. Juk nuolatinis gyvenimas nuodėmėje, nuolatinis viešas jų kartojimas (kalbos, keiksmai), yra ne kas kita, kaip artėjimas į mirtį, kažkoks nykimas, mirimas, tarsi nuo džiovos, vėžio ar raupsų, kai žmogus pamažu tampa vis mažiau panašus į žmogų... Tik ten ligos ėdamas kūnas, o šitoje minioje - tai aiškiai matyti -naikinama žmogaus dvasinė dalis. Elgesiu, veidu, akimis žmogus vis labiau tampa panašus į gyvulį. Keista! Žiūriu pro langą, kaip jie vaikščioja, atrodo, net laimingi - nerūpestingai juokauja, domisi viskuo, kas tenkina smalsumą, pavyzdžiui, stebi, kaip kiti sviediniu žaidžia ir pan. Nematyti, kad kas nors giliai galvotų - visur paviršutiniškumas. Jie nė nenujaučia, kad, taip gyvendami, artėja į mirtį... - I pačią tikrąją mirtį.

O kas gi mirtis yra man? - Žmogiškoji dalis - taip - kratosi visa prigimtimi; bet kita dalis žino, kad mirtis neatims gegužio žiedų, to nuostabumo, kuris mane džiugina kasdieną, pažvelgus į mišką. - Šitaip mirtį suprasti, su ja susigyventi man būtina, ypač turint galvoje susitikimus, kurie gyvenime laukia, su klastingais žmonėmis, kurie nori blogo, kurie man turi būti ne kas kita, kaip tik atgailos priemonė, kaip Apvaizdos siųsta kančia, kaip atgaila už daugelio ir savo nuodėmes" (1972 05 08).

„Šiandien darbe visa diena - vieni barniai. Trūko ligi plano poros tūkstančių detalių. Turbūt ir pragare turi būti panašu - baisi neapykanta, barnių triukšmas - nesibaigiantis, neduodantis ramybės, poilsio. O kiek šeimų, kuriose kaip tik tokia atmosfera... Žmonės vieni kitiems tampa baisūs budeliai - meilės badas. Turbūt kiekvienas galvoja, kad pasauly yra tik vienas protingas žmogus. Ir tas protingas žmogus esu kaip tik aš" (1972 05 32).

„Kad įvyktų rekolekcijos, nieko neduoti savo smalsumui, kas nebūtina. Pasirengti mirti.

Mirtis. Pragaras. - Norų tenkinimo prieš Dievo Valią padariniai. Taip pat kančia ir šiame gyvenime. „Gylys", ano sekmadienio filmas „Atpildas" - tėvas išdavikas kaip bijojo, kad jo nuodėmės nesužinotų vaikai. Pagaliau mano aplinkos draugai - ar ne auka tėvų slaptojo gyvenimo - visiško jų nesivaldymo? Ar nepersidavė tai vaikams?!

Šios ir panašios mintys turėtų atšaldyti aistras, jei žmonės tai prisimintų, apie tai galvotų" (1972 06 01).

Mąstymui apie pragarą - iš B. Sruogos „Dievų miško". -Žydus Štuthofe varė į pirtį, reikėjo nusirengti. Viską atėmė... Vietoje, kur stovėjo, brangenybes kasė į smėlį kitų akivaizdoje... Brangenybes, kurias galbūt viso gyvenimo pastangomis kaupė, kurias taip stropiai saugojo, į kurias tiek kartų žvelgiant spindėjo akys! Brangenybes, kurios buvo jų gyvenimo tikslas, prasmė. Štai vienu momentu visa atimama, gyvenimas lieka beprasmis. Juk viskas - prasmė gyventi - buvo čia, žemėje, - dievas - turtai.

Ir A. Vienuolio „Padavimai ir legendos" - „Prakeiktieji vienuoliai" iš šv. Ninos vienuolyno Kazbeko kalno papėdėje ant sunkiai prieinamos viršukalnės. Pagailėjo aukso tautai išgelbėti. Dabar per amžius tampo aukso maišus po kalnus. - Tai, ko nepajėgė atsižadėti, tapo kančios įrankiu. -Panašiai „Kalahario smėlynuose" - kitų nusikratyti norėdamas, pats liko vienas. - Kodėl nepajėgė atsižadėti? - Dėl šio momento džiaugsmo pamiršo kitų džiaugsmą - būti laimingas kitų laime" (1972 07 08).

„Šį kartą rašau lauke. Išvaikščiojau visą rajoną ieškodamas ramaus kampučio ir niekur neradau. Skaitykla neveikia - šiandien pirmadienis. Būrio skaitykloje - orkestro repeticija; miegamojoje sekcijoje - vakarinis judėjimas: kas nors sėdi ir ims kalbinti. Pagaliau atsiminiau, kad yra dar suolai - vieta rūkyti už pirties. Mano laimei, dar nebuvo užimta. Mokytojau, juk aš po šv. Komunijos! Čia ir vaizdas gražus - juodas sunkus debesis, bet dar nelyja. Ir spalva taip gražiai derinasi su žalia medžių juosta. Didis Kūrėjau - tai Tavo menas.

Aš turbūt niekada taip gyvai nejaučiau, kaip gali iškankinti žmonės, iš tikrųjų ir specialiai nenorėdami vieni kitus kankinti. Pačiu savo buvimu kankina, kai nuo jų niekur neįmanoma pabėgti, kai nieko negalima turėti intymaus, individualaus, kai žmonės yra lygiai kaip gyvuliai į gardą arba tvartą suvaryti - stumdo vienas kitą dėl ankštumo.

Iš tikrųjų koks baisus dalykas pragare - kančia, sudaroma vienų kitiems pačiu savo buvimu, kai juos tarpusavy jungia tik neapykanta. Ir šitų žmonių buvimas turbūt neslėgtų taip, jei jų veidai vienas kitam nebūtų tokie svetimi...

/.../ Brangus Mokytojau, ką aš daryčiau, jei mano sielos šventovėje nebūtų Tavęs! - ir Jūsų visų, mano nematomieji Draugai! - Ką daro nelaimingieji pragare, kur nėra meilės nė lašelio... Čia vis tiek dar galima surasti žmoniškumo, tarsi skurdžią gėlytę dykumoje.

Kaip be galo svarbu viskas, ką Viešpats teikiasi panaudoti išgelbėjimui nuo pragaro siaubo! Kas yra Dievas? Juk pragaro siaubas yra dėl absoliutaus teisingumo, paniekinus Dievą!" (1972 07 31).

„Šiandien dar kartą turėjau progos įsitikinti, kaip beprasmiška ką nors įrodinėti žmogui, kuris dega šėtoniška puikybe. Su Vaidžiu bandėm ginčytis, bet jo kalbėjimas greit pereina beveik į burnojimą. Jis griebiasi tų pačių šimtus kartų girdėtų argumentų - kunigai. - Paėmė už laidojimą 30 rub... ir pan. Ypač negali patikėti, kad kunigai laikytųsi celibato.

Be to, pastebėjau, visa, kas pažeidžia ambiciją, labai įaudrina pyktį ir kartu labai išblaško. Kad neliktum visai tuščias, gali išgelbėti tik žvilgsnis į Tave, nukryžiuotoji Meile, ir išgirsti: „Tėve, atleisk, nes nežino, ką daro".

Vadinasi, tie jausmai, kokie bus ir pragare, kai mus labai užvaldo, taip pat ir labai išblaško, išsklaido gerąsias mintis. O gal dėl to barantis neįmanoma blaiviai protauti?

Ne veltui, Mokytojau, tylėjai Erodo teisme, ne veltui neparodei stebuklų, kai Tave to prašė klasta ir pykčiu degdami fariziejai. - Daugeliu gyvenimo momentų tyla skamba labiau negu žodžiai ir pasako daugiau negu kalbėjimas" (1972 08 01).

„Šv. Mergele, vakar diena priminė mirties galybę. - Kaip keista! Jei kas būtų pasakęs, kad iš tų, kurie rytą kėlėsi naujai dienai, vienas vakaro nesulauks... Jis buvo tvarkdarys sekcijoje. Pasakojo, sutvarkė viską, rytą padarė savo brigadai valgyti, o apie pietus jau gulėjo pamėlynavusiu veidu, užmerktomis akimis. - Infarktas. Dar pats atėjo į sanitarinę dalį, kai pasijuto blogai, ir iš ten jau nebeišėjo...

Juk mums visiems taip ar kiek kitaip atsitiks... Keista, bet kaip sunku tuo patikėti!

Kaip atrodytų, jei aš būčiau gyvenęs prieš tūkstančius metų ir dabar galvočiau ir žvelgčiau į viską iš Amžinybės?.. Kaip man atrodytų, jei matyčiau žmones gyvenant ir elgiantis taip, tarsi jie gyvens amžinai čia, žemėje? Kaip atrodytų jų nuodėmės, jų gudrumas, jų vergavimas aistroms? Ar ne siaubinga būtų matyti, kaip jie žaidžia ant amžinos pražūties krantų?..

Tie visi, kurie mirties faktą jau patyrė, turi būti ištikimiausi mano draugai. Jie turi tikrąją išmintį. Jiems mano nuoširdus dėmesys.

Ir apie mirtį mąstyti, kalbėti su džiaugsmo perspektyva. „Žmogaus akis neregėjo ir ausis negirdėjo... ką Dievas prirengė tiems, kurie Jį myli".

Mąstymas apie mirtį - tai tarsi žvilgsnis į žemę ir žvilgsnis į Dangų. Tai liūdesio ir džiaugsmo susidūrimas" (1972 08 22).

Zitutė

„Ryt - Šv. Onos šventė. Miela Zitute, kartu ir Tavo šventė. Kiek metų praėjo? Buvau baigęs gimnaziją [1948 m.], o Tau buvo penkeri metai. Kiek Tau dabar būtų? Net nustebau - Tau būtų 29!

Zitute, ar prisimeni, kaip mudu žaidėm ant tos balos kranto, kur Tu ėjai skalbti ir... negrįžai? Tą pačią dieną mes sėdėjome poilsio ant tos balos kranto - kirtome rugius. Tu kaip niekada kabinėjaisi ant kaklo, juokeisi, kaip drugelis lakstei. Tikrai, kaip niekada. Turbūt norėjai palikti brangų prisiminimą. - Kaip keista! Jei kas būtų pasakęs, kad po kelių valandų rankose laikysiu šaltą Tavo kūnelį, veltui bandydamas daryti dirbtinį kvėpavimą... Per ilgai išbuvai vandeny...

Kas Tavęs laukė gyvenime? Nuo ko išgelbėjo Tave Viešpats, pašaukdamas mažutę?

Zitutė... Kartu ir Zuzanėlė... Mudviejų keliai šioje žemėje nesusitiko. Mano Sesytės! Kaip malonu bus susitikti Amžinybėje! Kur mūsų laimės niekas neatims, kur būsime amžinos jaunystės būklėje.

Noriu, kad rytdiena būtų susikaupimo diena, - noriu pagerbti savo Seseles, be to, paminėti, kad lieka lygiai vienas mėnuo [kalėti]. Mano Seselės, mano šventosios Draugės ir Draugai su šventųjų Karaliene, - kad ryt diena būtų vaisinga, nepraeitų veltui. - Pažinti Viešpaties Valią ir įvykdyti ją!

Meilės nebuvimas atidaro širdį visoms nuodėmėms" (1972 07 25).

„Štai dabar maždaug ta valanda, kai mes kirtome rugius ir staiga pamatėme mamą prie balos suėmusią rankas virš galvos ir išgirdome jos šauksmą. Visi metėm dalgius ir ėmėm bėgti. Aš atbėgau pirmas. - Zitute, Tu ramiai plūduriavai vandeny, iškilusi į paviršių. Matyt, ilgai išbuvai vandeny. Mes manėme, kad Tu namie, o mama manė, kad Tu pas mus... Vienu šuoliu pagriebiau ir išnešiau į krantą. Ilgai dariau dirbtini kvėpavimą, apsuptas mamos ir visų verksmo, tarsi tai būtų buvusi kova su mirties galybe. Tačiau mirtis jau buvo savo darbą baigusi... Tėtė paėmė Tave į rankas ir mes visi liūdna procesija nulydėjome namo. Tėtė ilgai neturėjo jėgų Tavęs iš rankų paleisti, ant lovos krašto atsisėdęs.

Kokie kontrastai, keliomis valandomis atidalyti! - Tavo lyg drugelio krykštavimas su manimi ant tos pačios balos kranto, ir mirties šalčio sukaustytas tas pats mielas Tavo kūnelis...

Kaip siaubinga būtų, jei mus užtiktų mirtis ne vaikiškai tyrame džiaugsme, o tame, kurį siūlo nuodėmė!

Niekas mums nepasakė tą dieną, tą rytą, kad Tavo žemės gyvenime tai paskutinė diena. Ir mums niekas nepasakys. Jėzus tik įspėjo: „Nežinote nei dienos, nei valandos". Kiekvieną dieną, kaip visuomet, veržiuosi į džiaugsmus, kuriuos man siūlo pasaulis su savo gudrumu, ir vieną dieną visa tai bus tarsi kardo smūgiu nuo manęs atidalyta amžinai ir iškeista - arba į neįkainojamos vertės džiaugsmą, arba... Ir visa tai bus amžinai, amžinai!

Zitute, Zuzanėle - mano Seselės! - aš negaliu įsivaizduoti, kad dieviškoji Meilė neleistų jums žinoti mano reikalų ir melsti Aukščiausiąjį už mano klaidas, kad Dievo Valia pilnutinai įvyktų! Kartu, Sesytės ir a.a. Tėveli! Padėkite mums, kad mūsų širdys būtų daugiau Ten, o ne čia!

Zitute, Tavo visi žaisliukai liko. Vieną, rodos, ir dabar tebeturiu, jei nežuvo per daugybę kraustymusi. - Ir mums visa duota tik laikinai, tik paskolinta tam, kad galėtume veiksmingiau tarnaujančia meile sutikti kiekvieną žmogų -„Ką padarėte kiekvienam, man padarėte"... Kiekvieną daiktą, jei jis nieko neduoda kitiems - tiesiogiai ar netiesiogiai, -mes neteisėtai turime. (Netiesiogiai - pavyzdžiui, mūsų rūbai - sudaro galimybę mums viešajame gyvenime rodytis ir pan.)

Taip pat ir kiekviena laiko minutė - jei nieko neduoda kitiems - tiesiogiai ar netiesiogiai - veltui praleista! (Netiesiogiai - pavyzdžiui, poilsis - kad būtume veiksmingi kiekvieno reikalais gyventi.)

Taip pat ir kiekvienas žmogus, kuris linksta prie mūsų, -jei mes jį „panaudojame" Viešpaties reikalams, jei mes jį supažindiname su didžiuoju įsakymu, o jei ne - tas susitikimas bus kančios priežastis" (1972 07 26).

Auka ir atgaila

„Mokytojau, kodėl aš, svajodamas apie ateitį, kuriu vaizdus būtinai tokius, kurie mano jausmų norus atitinka, ypač norą turėti, malonumų, garbės siekimą? Žiūrėk, ir Tavo pirmieji Apaštalai bus panašiai svajoję - jų ginčas, kuris iš jų pirmesnis Dievo karalystėje... „Kas nori būti didis, tepasidaro visų tarnas". - „Mokytojau, padaryk, kad Tavo Karalystėje šitie mano sūnūs būtų vienas dešinėje, kitas kairėje..." - „Nežinote, ko prašote".

Gerasis Kristau, vadinasi, mes savo norais visi panašūs. Visi nežinome, ko prašome. Ne mes - iš tikrųjų mūsų norai prašo. Tavo meilė mums neleidžia daugeliu atvejų raidiškai mus išklausyti taip, kaip mes Tau savo norus pasakome.

Kodėl taip tingiai svajonėse galvojame apie visa tai, kas susiję su auka? - Apie tai gali tik meilė galvoti. Štai argumentas! Vadinasi, man trūksta meilės, užtat svajonių kryptis tokia.

Štai kur išryškėja atgailos būtinumas! Tik ji gali griauti tas barikadas, kurios neleidžia, kad mano sieloje augtų meilė. -Arba norų tenkinimas, arba atgaila - meilė. Visus Tavo šventuosius į atgailą vedė tik meilė" (1972 02 04).

„Mūsų svajonėse mintys savaime krypsta prie savo malonumų, bėga nuo aukos, panašiai kaip sviedinys: kaip skandintum jį vandenyje, vis tiek iškyla į paviršių, o jei kiek išbūna po vandeniu, tai tik iš prievartos. Taip ir mano mintys. Reikia manyti, šitoje vietoje galiu sakyti: taip ir mūsų mintys. Taip ir visas žmogaus gyvenimas savaime veržiasi prie juslinių norų patenkinimo, kaip sviedinys į vandens paviršių. Pastangos jį „išlaikyti po vandeniu" - tai ir yra atgaila" (1972 02 05).

„Mokytojau, mes atgailą savaime taip nenoriai prisimename... Mes nerangiai jai ruošiamės. Geriau, kai yra nustatytos dienos, kurias iš klusnumo vykdyti privalome. Be tos prievartos sau nėra paslaptingo dvasios šviežumo. Koks būtų vienuolynas, jei jame nebūtų nurodymų atgailai, jei ten niekas neprimintų šio didžio reikalo? Tikriausiai tai būtų priešmirtinės žymės tai šeimai" (1972 02 07).

„Kas palaiko žmogaus kūrybiškumą? Kas jį sunaikina?

Naikina tikriausiai išlepimas, ištižimas, vergija savo norams. Ar neturi istorija pakankamai pavyzdžių, kai galimybė viską savo norams duoti žmogaus dėmesį, kartu ir kūrybinį dėmesį išskaido? Juk kūryba - tai dėmesio sukoncentravimas į vieną tašką, tam tikras energijos išsiveržimas, tam tikra pastanga, įsakymas sau. Bet ir atgaila turi šių savybių. Ir ji yra galingas siekimas didžio gėrio.

Mano Dieve, juk čia analogija! Ar atgailautojai visada kūrėjai? - Bet ar nepatvirtina to šventųjų gyvenimai?

O kaip žiūrėti į kūrėjus, kurie nėra tikintys ir nėra atgailautojai? - Vis tiek jų kūryba turi atgailos elementų: siekimą gėrio, aukojant mažesnius, ypač jausminius gėrius - malonumus. Juk ar sukuriama kas nors žymaus be nuovargio, be atsižadėjimo daugelio viliojančių dalykų?!

Mokytojau, ar Tavo planuose numatyta ir man ką nors sukurti? Ar nebus tam kliūtis mano norai, atgailos stoka?

/.../ Didi problema - mintys apie tai, kas malonu, o ne apie auką. Aukos galima siekti tik matant didesnį džiaugsmą" (1972 02 08).

„Šv. Mergele, tiek daug minčių ir įvykių ir taip seniai rašiau. Antra savaitė, kai dirbame radijo detales, šią savaitę -po pietų. Labai maža laiko savarankiškam darbui. Bet juk ir Tu, Mokytojau, daug laiko turėjai praleisti darbui, kuris, rodos, buvo ne Tavo pašaukimo darbas. Tebūna ir šitokios rūšies aukos. Juk visa Tavo. Kas priklauso Šv. Mergelei, visa priklauso Tau!

Juk aš turiu Tave, mano Valdove, juk Tu galingesnis už visus galinguosius. Aš turiu Motinos meilę, šitiek nuostabių Draugų. Žinau, kad Viešpačiui patinka veikti tada, kai visos žemiškosios priemonės būna neveiksmingos. Jam patinka tokius veikėjus pasirinkti, kurie patys yra bejėgiai. Tai tie brangūs momentai, kai aiškiai pajunti, kad nieko negali, kad mano norų išpildymas tikrai ne nuo manęs pareina.

Juk taip geriau. Juo daugiau aukos, juo daugiau nepatogumų, apleidimo, juo daugiau vilties laimėti sieloms, juo labiau tada esu kunigas, juo daugiau vilties, kad visa, ką turiu Viešpaties planuose nuveikti, už mane atliks mano nematomieji Draugai, Tavo, Viešpatie, galybė. Juk taip, šv. Teresėle?.." {1972 02 19).

„Vakar L[oretos] laiškas apie namus - mergaitės tolsta nuo mūsų, neturi idėjų. Kas jei ne atgaila gali padėti? Gerasis Kristau, sodo kraštiniame take kaip labai dėkojau Tau už Tavo kančią! Be Tavosios kančios kokią reikšmę turėtų mano, mūsų kančia, jei nuodėmė yra begalinis blogis, kurio atsverti negali visos žmonijos kančios, negali pragaro kančia: visa kančia, kuri ne iš meilės - nieko negali!

Taip nepaprastai aiški tiesa, kad reikia atgailos, ir šių dienų technikos patogumų išpaikinta mūsų prigimtis visomis jėgomis bėga nuo atgailos ir taip patenka į norų vergiją. Dėl to ypač jaunimas visiškai neturi idėjų.

Mokytojau, kaip gerai, kad Tu Alyvų Kalno valandą ištarei: „Tėve, jei galima, tepraeina ši taurė"... Juk tai mūsų visų žodžiai. Kiekvienos atgailos pradžia - malda, Alyvų Kalno valanda, motyvų priminimas ir išgyvenimas.

Gerasis Kristau, Tu gerai žinai, - juk Tu išgyvenai, - kaip labai reikalingas mums visiems Angelas sustiprintojas" (1972 02 26).

„Rodos, kasdien Viešpats leidžia daugiau ar mažiau „po kryžiumi stovėti". Šv. Mergele, po kryžiumi stovėti negalima be Tavęs. Po kryžiumi visada būni ir Tu.

Kasdien būna aukos. Juk tai Viešpaties gailestingumo dovana, taip kaip Tau, Šv. Mergele, leidimas po kryžiumi stovėti yra Jo dovana, kurios dėka Tu šiandien esi mūsų Valdovė, dovana, dėl kurios mes Tave kaip Motiną turim.

Šv. Kazimierai, išmokyk mus šią dovaną branginti. Vakar - Tavo šventė! Taip išėjo, kad vis kas nors trukdė ir vakar nieko neparašiau. - Šv. Kazimierai, Tu jaunimo Draugas. Ir šių dienų nelaimingo jaunimo... Tavo atgaila Viešpaties akivaizdoje tegul užstoja mūsų nuodėmes.-.. Šv. Drauge, išmokyk jaunimą atgailos!

Ar iš tikrųjų kasdien būna kas nors sunkaus? Kas gi šiandien sunku? - Mažytės smulkmenos. Pavyzdžiui, kad mane laiko - sąmoningai ar nesąmoningai - tokioje brigadoje, kuri būna visa kartu, o ne išsiskirsčiusi pagal atskirus darbus. Sekcijoje apie 40 žmonių. Viską užima lovos, stalo nėra. Visoje sekcijoje trys taburetės. Suprantama, ne visada pasitaiko atsisėsti ant taburetės prie lango norint rašyti (prie lango, be to, karštas radiatorius). Jei atsisėsti spėja kitas, tuomet lieka rašyti ant lovos kraščiuko, ant kelių pasidėjus.

Šį momentą, mano laimei, teko laisva taburetė ir ant lango krašto krinta ruoželis šviesos nuo elektros lemputės. Šiaip užstoja šviesą dviaukščių lovų galai. Žinoma, nueinu į biblioteką, kai būna atidaryta po pietų ir po vakarienės po porą valandų. Bibliotekoje taip pat ne visiems kėdžių užtenka.

Kas gi dar tinka aukai? - Darbe aštuonias valandas išsėdėti be atramos. Bet, pasirodo, nugaros raumenys taip pat moka įprasti, panašiai kaip per šienapjūtę tik pirmomis dienomis visą skauda. Būdavo labai karšta, nes langai neatidaromi, bet dabar pradėjo veikti ventiliacijos anga - žymiai geriau. Bet visa tai - mažytės smulkmenos. Viešpatie, žinau, kad vertė pareina nuo meilės didumo. Šv. Teresėle, Tu esi mažų dalykų specialistė...

Savo Malone Tu pats sukurk, Viešpatie, mūsų širdyse visa, ką mumyse rasti nori! Kad mūsų gyvenimo maži dalykai reikštų didelę meilę Tau ir visiems, kuriuos Tu myli. Visi paslaptingieji mano Draugai, maldaukite, kad mums būtų leista visada Viešpaties Valią pažinti ir ją įvykdyti!" (1972 03 05).

„Šiandien vos nesupykau, kai įsakė nusivilkti vatinius į darbą einant. Juk čia į spintą netelpa, sugrūda vieną ant kito. Kai reikia kam nors susirasti, kitus suverčia, sumaišo. Kaip nepagalvoja įsakinėdami - kokie psichologai, praktiški turi būti vadovai!

Ir kas nuramino šiandien pykčio bangą manyje? - Prisiminimas, kad šie žmonės atlieka tokį vaidmenį, kaip budeliai Jėzaus kančioje. Tie - kurie mus įskaudina - taip pat yra Viešpaties plane įrankiai, net patys šito nežinodami. Viešpatie, Tu galingas ir tą blogį, kuris yra nuodėmių padarinys, panaudoti, kad būtų dar daugiau gėrio išgauta.

Visai ne pralaimėjimas, kad gyvenu sąlygomis, kuriomis protinis darbas iš viso turėtų būti neįmanomas. Juk Tau, Viešpatie, patinka pasinaudoti įrankiais, kurie visiškai netinkami išoriškai žiūrint. - Išorinių sąlygų nebuvimas - tai ženklas, kad ypatingas dovanas Viešpats suteikti nori. Ir mano buvimas čia Tavo planams reikalingas.

Ko gi reikia žmogui pajudinti? - Paskelbus gerą mintį šiam tūkstančiui jaunimo - net jei pripažintų, kad tai teisinga, - kas tą gerą mintį vykdys?

Pasirodo, svarbiausia - ne žinojimas, bet norėjimas žinoti. Kai turės norą, žmogus suras kelius į tai, ko nori.

/.../ Tai ko gi reikia, kad žmogus imtų gero norėti? -Aišku, jog gėris turi būti taip pateiktas, kad žmogus jį suprastų kaip laimę, kaip džiaugsmą. Be to, kad kelias į tai -širdies, ne proto kelias. Tai, kas veikia jausmus.

O dar aiškiau būtų pasakius - reikia, kad žmogus išsivaduotų iš puikybės ir norų vergijos.

Dar tiksliau - atgaila - ta nuostabioji priemonė, kad žmogus vėl imtų norėti.

Jei neįmanoma masiškai atgaila uždegti, tai turi atsirasti bent pavienių deimantų, kurie sutiktų atgailos keliu eiti. - Šv. Mergele, ačiū Viešpačiui, kad leido Tau po kryžiumi stovėti! Ačiū už mūsų kančią, nors ir viso gyvenimo!" (1972 03 06).

„Pavasaris, visa būtybė veržiasi iš čia. Ir kodėl? - Tikriausiai noras pamatyti gamtos grožybes, noras viską duoti sau, bėgti nuo aukos. Ir po šv. Komunijos prašiau Mokytoją, kad teiktųsi mane priversti Jo Valią vykdyti, jei reiktų ir visų planų, ir norų atsisakyti, ir daugel metų čia būti... Šv. Mergele, Tu už mane kalbėk šitoje vietoje.

Nenoras aukos, maišto mintys kyla dėl tam tikro siaurumo - imama matyti arti aplink save, tik čia, tik dabar, nejučiomis pamirštant visą kontekstą, visus, dėl kurių Viešpats pašaukė į buvimą.

Vadinasi, mąstomoji malda, rekolekcijos kaip tik turi padėti mūsų dvasios akiratį praplatinti, priminti visus, kuriuos užmiršti nuolatinis pavojus gresia. - Ypač mąstymas apie mirtį, amžinybės būkles, atpirkimą, artimo meilės pareigą" (1972 04 23).

„Štai dar vienas motyvas, kam reikalinga atgaila.

Visai kitaip jaučiamės, kai apie atgailą, kančią tik galvojame teoriškai ir kai kančią tikrovėje išgyvename.

1) Kai apie auką galvojame, kilniai jaučiame naudą, motyvus, o gal pasąmonėje ir garbė vilioja. Pati kančia dažnai būna dar netikra - reikės, o gal nereikės, bent pasąmonėje tikimės, kad kančia neateis. Tada paprastai gyvename kitų malonumų sferoje, kurie tenkina mūsų smalsumą ar kitus jausmus. Bet kai veikia mus kuris nors jausmas, tikriausiai daug silpniau veikia visi kiti jausmai, o ir pats pritarimas. Štai kodėl prieš mąstomąją maldą, rekolekcijas, rimtą protinį darbą jausmai turi nurimti arba - tiksliau - būti įjungti į mąstymą. Pats mąstymas - protingiausia, kad būtų ta linkme, kuria jausmai aktyviai reiškiasi. Pagaliau tai ir yra mąstomosios maldos tikslas, kad sutvarkytų įsiaudrinusius jausmus. Mąstymas turi paruošti kančiai, išryškindamas kančios motyvus.

2) Dažniausiai gyvenime kančia užklumpa nepasiruošusius. Kančios kartumas nustumia visus motyvus, visas gerąsias mintis, lieka vien tik instinktyvi pastanga pabėgti nuo kančios. Kokia palaima tokioje būsenoje pagalbos ranka! Štai kodėl labai protinga yra už kenčiančiuosius melstis.

Draugiškumui reikia kokio nors panašumo - idėjų, siekimų, kūrybos... Mokytojau, čia pilna visur žmonių. Tiesiog problema rasti vietą nors valandėlę pabūti vienam. Tačiau aš jaučiuosi prieš juos toks bejėgis. Nors imk ir kalbėk kiekvienam. O tas kalbėjimas kokią reikšmę jiems turės?.. Jie dėl to nepradės kitaip gyventi. - Ir štai kada pajuntu kaip brangenybę šio momento nykumo nuotaiką. Keista! Minioj žmonių pajusti nykumo nuotaiką!.. Bet taip yra. Ir džiaugsmo šypsena suspindi veide pajutus, kad šį momentą turiu ką Viešpačiui aukoti, kad mano buvimas jiems kažką daro gera, per šv. Mišias suvienija su Jėzaus kančia kiekvieną priešingumą jausmams.

Nuostabus paguodžiantis faktas yra žinojimas, kad visa tai praeis. Net jei dešimtis metų tai tęstųsi - vis tiek tai praeis. O jei žinočiau, kad tai nepraeis, kad taip bus amžinai, amžinai?!

Dieve, koks siaubas yra pragaras! Ar apsimoka mūsų aistros šitokia kaina?! - Žmogus ir gali nusidėti tokiomis psichologinėmis sąlygomis, kai jis, jausmo pagautas, nepajėgia išgyventi kito, atsveriančio jausmo, pavyzdžiui, pragaro siaubo. Dėl to mąstomojoje maldoje priešingo jausmo išgyvenimas yra kaip prevencinė priemonė.

Reikia manyti, kad yra nevienodo savarankiškumo žmonių. Tikriausiai ne visiems vienodai reikšminga yra neturėti savo valios. Aš, rodos, turiu ypatingą savo valios poreikį. Pavyzdžiui, nurimstu čia būdamas tik tada, kai vaizduotėje visiškai įsigyvenu, įsijaučiu į savo darbus, kai galiu planuoti, įsakinėti, kažko siekti. Šita prasme daugeliui čia turėtų būti lengviau negu man: juk ir namie būdami jie ištisas valandas pradrybso nieko neveikdami. Panašiai ir čia nuolat galima matyti juos tuščiai leidžiant laiką, nieko neveikiant" (1972 05 14).

„Šiandien devyni mėnesiai [kalėjimo]. Štai šitiek reikia laukti, kad gimtų žmogus. - Kas manyje išaugo per šį laiką? Kur nori, Viešpatie, kad kryptų mano mintys?

Šiandien mąstyme taip prašiau: įvykdyk savo Valią! Juk Tu esi Meilė... įvykdyk savo Valią ir šių visų žmonių gyvenime! Mokytojau, tik Tu gali sukurti juose tikėjimo šviesą. - įvykdyk savo šv. Valią!

Ak, taip. Bet Tu - Aukščiausias Teisingumas. Mūsų nuodėmės...

Gerasis Atpirkėjau, visiems geriems siekimams kelią praskinti gali tik atgaila. Bet kas yra mūsų atgaila? - Ko ji verta? Ji verta tampa tik dėl šv. Mišių. Gerasis Mokytojau, Tave mes aukojame! Kiekvienose šv. Mišiose. Juk tai didelė Tavo malonė, kad šv. Mišiose galime aukoti ir savo skausmą. Kaip lengva tai pamiršti skausmo valandose! Tai reikia nuolat vis kartoti. Turbūt šituose sąsiuviniuose kaip užburtas ratas kartojasi tos mintys.

Taigi mūsų maldų vaisingumas pareina tik nuo atgailos dvasios. Taip pat ir gyvenimo vaisingumas.

Kas saugo, kad nepasiduotume rutinai? Kas palaiko plačią širdį? Man rodos, mintys apie visa, kas palikta - ir tie darbai, tie žmonės - savo malda, savo auka - klusnumu Viešpaties Valiai - bendradarbiauti su jais.

Dar labiau praplečia širdį - požiūris į gyvenimą ir jo reikalus, į savo norus iš Anapus, iš būsimo gyvenimo žvelgiant. Tik iš mirties taško žvelgiant, galima tapti visišku beturčiu.

Normalus meilės reiškimasis - klusnumas.

Atgaila - savęs baudimas tada, kai pristigo klusnumo. Mokytojau, Tu nekaltas baudei save - kentėjai dėl manęs, kad aš galėčiau džiaugtis... Aš galiu laimingas būti tik per kitų kančią.

Argi atsisakyčiau 15 metų kalėti žinodamas, kad prisidedu prie kitų džiaugsmo?.. Pavyzdžiui, tuos, kurie mane mylėjo, išgelbėti nuo amžino žuvimo?!

Dėl Kristaus mirti - amžinybės garantija. Bet ar tai nereiškia ir to, kad įvykdomi visi reikalai, kuriems Apvaizda skyrė? Šv. Mergele, koks laimėjimas! Juk paskui laukia Teismas! Tai svarbiausias įvykis, kuriam visu gyvenimu reikia ruoštis.

Šv. Mergele, ar negalima manyti, kad čia būdamas labiau patarnauju visiems žmonėms ir reikalams, kuriems Apvaizda skyrė..." (1972 05 26).

„Kaip gudriai mūsų norai moka derėtis! - Reikia šį tą parašyti, bet skaitau labai įdomią knygą - didžiausias smalsumas: kaip toliau buvo. Štai tarsi kažkas kužda: susikaupti, mintims įsivažiuoti reikia truputį paskaityti... O jei pradėčiau skaityti, tikriausiai turėčiau nustebti: vaje, kiek laiko praskaičiau!

Panašiai būna ir su aistromis. Kažin ar ne visada čia randamas argumentas pasiteisinti... O sąžinės balsas išgirstamas tik praslinkus smalsumo audrai. Dieve, kokios galingos jėgos glūdi mumyse! Ar galima norėti, kad žmogus šioj srity ką nors pajėgtų be Malonės veikimo sieloje?

Atgaila - pusiausvyra prieš jausmų audras.

Pagrindinis dalykas, kurį galiu Viešpačiui atnešti pridengti visų nuodėmėms - meilė. - O praktikoje klusnumas iš meilės - iš dėkingumo, nusižeminimo, atgailos - šie visi elementai ir įeina į meilės sąvoką" (1972 06 06).

Bet atgaila ir auka - ne tik prievarta sau, taigi tam tikra kančia. Teisingai suprantama atgaila ir visas aukos gyvenimas yra neatsiejamas nuo džiaugsmingo dėkingumo už viską - ir už tai, kas atrodo nepakeliamai sunku. Atrodytų, tarsi pakinta normalios žmonių kalbos žodžių prasmė, kai ji susiliečia su Antgamte, su Amžinąja Prasme.

Kas pažinojo kun. Juozą Zdebskį, galėjo matyti tai savo akimis: matė nepalaužiamą tvirtumą ir principingumą, suteikianti žvilgsniui plieninį atspalvį, ir kartu nenusakomą nuolankumo bei džiaugsmo atšvaitą veide.

Atgailos gyvenimo džiaugsmas

„Gerasis Kristau, kas gali mus nugąsdinti? - Mus, kurie turime Tave?

Mirtis? - Bet juk tai pergalės vainikas! Tai ne pasitraukimas nuo tų, kurie širdžiai brangūs, bet kaip tik ypatingas įėjimas į jų gyvenimą. Tai ne išnykimas, o tikrasis buvimas, tai meilės pradinė stadija, amžinai nepasibaigianti. O, visas paslaptingasis Pasauli, kurį mes vadiname „anapus", priminkite mums nuolat žvelgti iš Anapus.

Viešas sugėdinimas? - Bet juk tai puikybės pergalėjimas, nuodėmės pergalėjimas, tai būtų prisidėjimas prie Jėzaus didžiojo darbo gelbėti sielas, tai atsistoti šalia „Ecce Homo", tai stovėti po kryžiumi. Tai laimėti Velykų Ryto džiaugsmą!

Nepatenkinti norai, nepatogus gyvenimas? - Bet juk tai ir yra prasmingiausias, vaisingiausias gyvenimas. Kasdienybės, nuobodulio, nepatenkinto smalsumo auka!

Vadinasi, tik viena nelaimė gali būti - Malonės praradimas, taip pat didžiųjų dovanų - tikėjimo, vilties, meilės praradimas.

Čia vėl žūtbūtinai išryškėja, kokios svarbios tos valandos, minutės, kurios būna skirtos malonei natūraliomis priemonėmis laimėti, pavyzdžiui, laikas mąstomajai maldai" (1972 02 28).

„Prisimenu, kai pasakiau kartą per rekolekcijas, kad mąstymo laikas visada, ir po dešimčių metų, būna sunkiausias laikas dienos eigoje, viena seselė paprieštaravo, kad tai netiesa: jai - tai maloniausias poilsio laikas.

Gal prieš mane specialiai kovojama, kad tas laikas būtų sunkiausias?.. Žinoma, jis malonus, jis atgaivina, nuskaidrina, bet niekada jis neapsieina be kovos - ypač dabartinėje padėtyje, man rodos, pavyksta [mąstyti] tik rašant. Gal čia kalta tokia chaotiška aplinka.

Šiuo metu reta reta valandėlė mūsų dabartiniame gyvenime - aš sėdžiu gimnazijos klasėje visai vienas. Šypsausi Tau, Mokytojau! Kaip gera prisiminti, kad Tu esi Aukščiausias Viršininkas, tvarkantis ir mūsų reikalus, buvimo čia laiką, skirstai darbus ir viską viską. O juk Tu tas pats, kuris mirei ant kryžiaus dėl mūsų laimės, kuris ir šiandien, kaip turiu nuolankią viltį, mano rankose tylus, nusižeminęs būsi...

Kaip tai nuostabu! Aš padedu pieštuką, užsimerkiu pasirėmęs rankom ir... Šventoji Šeima vėl gyvenanti tampa, ir man gera tarp Jūsų... Juk visa, ką man siųsi, Viešpatie, bus atgaila, griaunanti tas barikadas, kurios kliudo pasiekti didžius tikslus, pavyzdžiui, kunigų bendrija, kunigų seminarija ir pan. Svarbiausia - vienybė su Tavimi, Viešpatie! Gili vidinė vienybė, apie kurią čia niekas net supratimo neturi..." (1972 01 27).

„Šiandien girdėjau vieversį! Antra diena jau tikras pavasaris! Nuostabi saulė ir dangus toks tyras, mielas, nuostabus, kaip meilė jaunoj širdy. Ir pušys! Stovėjau ir žiūrėjau į jas, kaip į nuostabų meno šedevrą, kol atkalbėjau „Te Deum". Mano padėka po šv. Komunijos - kartu ir mąstymas - ne kartą būna Tavo sukurtoje šventovėje, Viešpatie, tolimiausiame sodo take, kur mažiausias judėjimas ir matyti miškas. Jaučiu, kad gamta neatskiriamai susijusi su visa mano būtybe. Ji savaime kelia, veda prie Tavęs, mano Viešpatie.

Vis dėlto mąstymui reikia, kad jis nebūtų prabėgom. Turi praeiti tam tikras laikas. Šiandien maniau, kad nesurinksiu minčių, buvau išsekęs. O paskui...

Kokie deimantai atrasti šios dienos mąstyme!

Mokytojau, turėdamas Tave, aš turiu viską! - Ir gamtos grožį, ir širdžių nuostabias gelmes, ir paslaptis, spindinčias akyse. Turėdamas Tave, aš valdau visas gyvenimo sritis, kuriose tik jaučiu pašaukimą, vidinį nerimą.

Kaip daug paslapčių atskleidžia, Mokytojau, tavo elgsena su S v. Motina, su šv. Juozapu!

Kas daugiau laimėjo, kaip Šv. Mergelė! Juk Tu - visų malonių Tarpininkė! Kas gali turėti didesnę galimybę gera daryti, kaip Tu, Šv. Mergele?! Bet štai! Dieviškoji Meilė ir Išmintis Tau leido po kryžiumi stovėti. Tavo ir šv. Juozapo gyvenimas nebuvo malonumų tenkinimas. Galima visai neperdėtai sakyti, - tai ištisa, nenutrūkstanti kančia. Jau vien dėl to, kad žinojai Izaijo pranašystę: „Pervers mano rankas ir kojas, suskaičiuos visus mano kaulus..."

Iš šito taško žvelgiant, ir mano darbas, - rodos, tiek reikia perskaityti knygų, o čia tiesiog tuščiai eina laikas. Tačiau - ką gali žinoti! Ar tuščiai eina ligonių dienos, aukojamos kaip atgaila už nuodėmes? Ar tuščiai ėjo Jėzaus darbas Juozapo dirbtuvėj, Šv. Mergelės, šv. Juozapo kasdieninis vargas, gyvenimo realybė! Pagaliau ateina į galvą Tavo, mielas Kūdiki, šv. Teresėle, mažytės gyvenimo smulkmenos, kurios buvo iš meilės, kaip priemonė meilei parodyti. O jei ir taip kaip vakar - beveik neatsistojus išsėdėti aštuonias valandas nepasirėmus, neatsilošus, - gal Viešpats numato savo planuose tai panaudoti. - Jis ir negali nepanaudoti - juk visa tai - Tavo. Juk visa, kas mano, - Tavo nuosavybė, o Šv. Mergele" (1972 03 15).

„Šv. Teresėle, Tu menininkė mažus dalykus padaryti didelius. Visa tai daro meilė.

- Kaip suprasti, kas yra meilė?

- Klusnumas pasako.

Šv. Mergele, man rodos, Judvi panašios. Kurgi Tavo gyvenimo nepaprasti dalykai? - Tiesa, Jėzus. Bet Jis pats ant Tavo rankų - ar ne paprastumo įsikūnijimas? O Tavo 30 metų tylaus gyvenimo Nazarete?!

Vadinasi, nesvarbu, kad pasodintas, kad jaučiuosi bejėgis prieš jų širdžių kietumą, prieš jų sumedžiagėjimą. Svarbu klusnumas, svarbu dėkoti už viską, ką teikias duoti. Šv. Teresėle, Tu juk šituo tapai misijų Globėja, tapai galinga pas Dievą. Na, o „Dievas pažvelgė į savo tarnaitės žemumą"77-ar ne tą patį kalba!

77  Švč. Mergelės giesmės „Magnificat" žodžiai.

Visa tai būtinai skatina mąstymui - džiaugtis neturėjimu, nelaisve, pažeminimu, nesveikata... Tiksliau - džiaugtis jų laime, jų išsivadavimu iš nuodėmės vergijos, nuodėmės pažeminimo.

Žinoma, tai negali būti puikybė, negali būti supratimas, kad tai mano nuopelnai. Šv. Teresėle, ir Tavo nuopelnai tapo didūs tik dėl vienybės su Jėzumi, su Jo nuopelnais. Šv. Mergele, Tu tapai Dangaus ir žemės Karalienė tik dėl vienybės su Jėzumi, tik dėl to, kad po kryžiumi stovėjai ir su Jo Auka suvienijai savąją. Per Christum Dominum nostrum**. Šv. Mergele, ir mano, ir mūsų gyvenimą, intencijas, aukas suvienyk su Jėzaus - šv. Mišiose, po Konsekracijos. Teesie Tavo Valia!

Džiaugtis skausmu... Šitai turbūt įmanoma tik dėl mąstymų apie mirtį, pragarą, vergiją savo norams... apie Amžinybę, nematomuosius Draugus, apie skaistyklos sielas" (1972 04 10).

„Šv. Mergele, dėkoju Tau už šį nuostabų kamputį, kuriame ramu ir nieko daugiau nėra be Tavęs, Viešpatie, kuris atėjai pas mane, be Tavęs, Šv. Mergele, be Jūsų, mano palaimintieji Draugai!

Šiandien iš mąstymo aišku pasidarė, kad susikaupimas-tai savo norų išjungimas. Ekstazėj - visiškai nepajėgia pasireikšti gamtiniai norai. Saulei šviečiant, vabzdžių nepavilios žvakės šviesa.

Susikaupti - iš pradžių sąmoningos pastangos savo norus (ypač smalsumą) suvaldyti. Paskui, pajutus Ano pasaulio akordus, jau reiktų pastangų grįžti iš karališkų rūmų į lūšną.

Bet ta pradinė pastanga uždrausti savo norus, ypač smalsumą, juk ir yra atgaila, siekianti iškeisti menkutę lūšną į karališkus rūmus, iškeisti norų laimę į Meilės laimę, kuriai žmogus sukurtas. Štai kodėl be atgailos neįmanomas susikaupimas. „Homo carnalis поп percepit ea, quae sunt spiritualia".

Šv. Mergele, kas man vakar padovanojo kairę koją? Iš vagono kraunant didžiulis rąstas pasirito ir sustojo kaip tik tiek vietos palikdamas prie kito rąsto, kad dar būtų galima savo koją ištraukti78...

78  Vėliau, sutikslinus pagal kalendorėlius datas ir valandas, paaiškėjo, kad kaip tik tuo metu viena seselė pajuto ypatingą nerimą ir poreikį visomis sielos galiomis šauktis Dangaus pagalbos kaliniui Kunigui...

/.../ Džiaugtis skausmu - iš tikrųjų tai kažkoks orientyras, kaip rodyklė vairavimo lentoj, rodantis mūsų vidinę būseną - puikybės, vergijos savo norams laipsnį, antra vertus, - rodantis meilę Dievui, žmonėms.

Taip pat tai yra orientyras, kiek galima kuo pasitikėti, taip pat orientyras, rodantis pašaukimus" (1972 04 14).

„Šiandien po šv. Komunijos akis užmerkęs skridau pas visus, su kuriais Viešpats suartėti leido. Tikrai įsitikinau -kūnas tarsi varžtai būti kartu. O jei su kuo būnam kartu, tai visi kiti?

Nuostabu Amžinybėje bus - visų bendravimas su visais! Visų meilė, visiems žinoma ir niekam nekelianti pavydo.

Šv. Mergele, čia paguodžia mintis, kad visi, su kuriais suvedei mane, Tau priklauso, Tavo nuosavybė... Ir kun. Sig[itas]. Šiandien jo dešimtmetis. Tu disponuok jo dienom. Pasakyk jam Viešpaties Valią ir padėk įvykdyti!" (1972 04 1 8).

„Kodėl man vakar rodės, kad kažkam reikia atgailos? Gal kad pražiopsojau vakarienę - buvo proga atgailos nuotaikai, - o gal slaptingas Malonės veikimas...

Kažkur giliai giliai sielos stygas palietė seniai žinoma, bet tarsi iš naujo sužinota šv. Evangelijos mintis: „Dievo karalystė prievartą kenčia ir smarkieji sau ją plėšia".

Kaip keistai, Viešpatie, daliji savo deimantus! Juk tą mintį esu daug kartų girdėjęs. Kodėl taip būna, kad tarsi nušvinta iš naujo, tarsi pirmą kartą išgirsta?

O juk tai būtinas mąstymas visoms rekolekcijoms. Ar nebūna taip, kad net rekolekcijų dalyviai ateina pasyviai laukdami, tarsi vedėjas ar kas kitas turėtų viską padaryti?

Didysis rekolekcijų tikslas ir yra pažadinti prievartą, pažadinti didelio tikslo siekimą, pažadinti didelio džiaugsmo siekimą. Bet jį pasiekti galima tik per šio momento prievartą sau. Didesnis džiaugsmas visada ateity, perspektyvoj. Kas neturi kantrybės jo laukti, niekada jo ir nepatirs.

Ir dabar. Kad ir kaip gąsdintų kalėjimo baimė ar kitos nelaimės, vis tiek tai būtų ženklas, kad Viešpaties numatyta didelis džiaugsmas, ir tai greičiausiai ne vien man! Viešpaties suteiktas džiaugsmas negali būti grynai asmeninis: juo būtinai reikia dalytis su kitais.

Skaistumo kovoje taip pat ta pati problema - matyti didesnį džiaugsmą ir dėl jo aukoti šį momentą, vėl - prievarta sau. Tokia elgsena - tai dvasios pasireiškimas. Žmogų džiugina dvasinės jo dalies išryškėjimas.

Įdomiai, bet labai teisingai Vaižgantas yra pasakęs: kūno veiksmai, taip pat ir meilės biologinė dalis, patys savaime (be dvasinio turinio) yra neįdomūs.

Kaip nuostabu! Vadinasi, mano buvimas čia kažkam turi teikti džiaugsmo! Šv. Mergele, žinai kam - gal mano artimiesiems, gal skaistyklos sieloms..." (1972 04 28).

„Kaip svarbu dėkoti! - „Mano siela garbina Viešpatį ir mano dvasia džiaugiasi Dievuje"...

O, jei mes mokėtume dėkoti! Ne priekaištingai ilgėtis, ko įsigeidžia norai, bet su dėkingumu prisiminti tai, ką turiu. Šitai apsaugotų mus nuo egoizmo, mūsų žvilgsnį nukreiptų nuo savęs.

Šv. Mergele, dėkoju už tą momentą, kai prisiminiau, kad aš, būdamas dabartinėj padėty, dalyvauju visur, kur pagal Viešpaties Valią privalau būti. Šv. Teresėle, Tu juk moki pasakyti... Tu pasakysi ir Joneliui [Stašaičiui] Viešpaties Valią geriau negu aš pats.

Bet tada privalau dėkoti už viską, už viską - ir už nuotaikas, ir už nuovargį, už tai, kad galiu nuolankiai tikėtis, kad mano gyvenimą gailestingoji Meilė priims kaip atgailą... už viską, kas kliudo Viešpaties planams įvykti.

/.../ Taigi, jei nori dalyvauti visur, kur Viešpats nori, -džiaukis ir dėkok už visa, kas sunku!" (2972 05 24).

„Ar reikės čia dar tris mėnesius būti, ar daugiau, ar mažiau, - įvyks geriausias atvejis - gal tik Amžinybėj tai visiškai suprasiu, bet tikrai nustebęs dėkosiu ir už skausmą, pažinęs Viešpaties planus. „O neišmanėliai, argi nereikėjo..." Tikriausiai ir tai, kad neiškonvojavo*, ir visi kiti pasivaidenę palengvinimai, bet visi atsimušę į kažkokią sieną, be abejo, visa turi tam tikrą reikšmę. Šv. Mergele, ir Tu ne visa supratai Viešpaties planuose. Tu budėki, kad ir aš visada su Tavim ištarčiau: Fiat Voluntas Tua..." (1972 05 2 7).

*Neiškėlė į kitą bausmės vietą.

„Kartais būna tokių keistų valandų, kai žmogus nebe-telpi tikrovėje, kurioje tuo momentu esi, ir fantazija reikalauja pralenkti laiką ir erdvę, pajunti būtinybę kurti, kažką planuoti, ryškiau suprasti, ką lig šiol tik neaiškiais kontūrais suvokei.

Tokia būsena yra ir dabar. Po pietų. Nulindau į tuščią gimnazijos klasę ir joje nebetelpu. Kur veržiuosi, net negalėčiau aiškiai pasakyti. Man rodos, tai panašu į veržimąsi naujų žemių ieškoti, arba jau surastose - ieškoti naftos, metalų... Pro langą matyti - žaidžia futbolą. Bet manęs tai nedomina - per smulkus objektas.

Šios dienos ir rytas buvo keistas. - Tai viena iš tų retų dienų, kai šv. Mišių metu kas nors sutrukdo. Šiandien pro langą, kadangi durys buvo užrakintos, įsibrovė šluotos paimti, kuri buvo klasėje palikta. - Paskui koks keistas jausmas pagavo: „Lapės turi urvus, paukščiai lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti..." - Pasijutau toks visiškas beturtis, panašus į tą, kai akivaizdžiai būna leista pajusti: „Be manęs jūs nieko negalit..." - Bet tas visiško bejėgiškumo pajutimas būna kažkoks džiugus, - juk tai garantija, kad mano reikalą veikia Dievo galybė. Juo mes neturtingesni ir bejėgiškesni, juo su didesniu dėmesiu prie mūsų pasilenkia gailestingoji Meilė! Šv. Teresėle, juk tai Tavo dogma.

Vadinasi, svarbiau ne mūsų turtai, fizinės galimybės, bet mūsų pasitikėjimas - tikėjimas Meile!

Šventieji mūsų Draugai, jei Viešpačiui patiktų mus panaudoti kaip įrankius Jo planuose, jei duotų mums turto, kitų įvertinimą pajusti - budėkite, kad mumyse išliktų neturto dvasia!

Paskutiniu laiku ėmiau jausti kažkokį reikalą melsti: „Venį, Sancte Spiritus!"... - Žinau, daug kur rekolekcijos. Veni, Sancte Spiritus, kalbėk mano artimųjų lūpomis, gyvenk visų širdyse, ypač rekolekcijų dalyvių! Taip. „Be manęs jūs nieko negalite" {1972 07 18).

„Velykos. Šiandien ir mąstyti galima tik apie džiaugsmą. Vienintelis džiaugsmo priešas - nuodėmė. - Tai džiaugsmo siekimas ten, kur jo nėra, ne tuo laiku, ne tokiose aplinkybėse, - džiaugsmo siekimas jam dar nesubrendus, neturint kantrybės laukti. Nuodėmėj džiaugsmo nerandame ten, kur buvo tikėtasi. Kartu - nusivylimas, skausmas.

Kartu nuodėmė yra nepasitikėjimas Dievo nurodyta tvarka - laikymas Jo žemesniu už save, arba nesuprantančiu ko mano laimei reikia, arba nenorinčiu mano laimės. Tai reikštų, kad Dievas manęs nemyli! Taigi nuodėmė yra Aukščiausio Teisingumo pažeidimas.

Vadinasi, atgaila yra džiaugsmo saugotoja. Tai džiaugsmo brandinimas. Kantrybė, kol subręs džiaugsmo priežastis. Kantrybė, padiktuota Viešpaties Valios per sąžinės balsą, protą, vyresniuosius.

Vadinasi, atgaila yra klusnumas. O laisvas klusnumas jau yra meilė. Kartu tai yra dovana už trūkumus, atsidavimas, atlyginimas už nepasitikėjimą Dievu, už nepaklusnumą Jam.

Taigi atgaila yra nuodėmės padaryto griaunamojo darbo atstatymas. Tuo atgaila yra kūryba, o kūryba jau yra džiaugsmo skleidėja.

Nėra tikro džiaugsmo, kaip tik per savo norų palenkimą klusnumui. Mažytį momento norų džiaugsmą atidėti, kad per tai subręstų didelis džiaugsmas.

Atgaila turi matyti džiaugsmą!

Šv. Mergele, kaip atidėti momento džiaugsmą tiems, kurie pažįsta tik norų džiaugsmą?.." (1972 04 02).

Bylos t. 1,1. 10-10a - Verbuojamojo kandidato „B" pranešimas apie kun. J. Zdebskio buvimą Pravieniškių lageryje.

(Vertimas iš rusų k.)

Slaptai Egz. Nr.2

VALSTYBĖS SAUGUMO KOMITETO prie LIETUVOS SSR MINISTRŲ TARYBOS VERBUOJAMOJO KANDIDATO „B" PRANEŠIMAS

1S>77 m. balandžio 21 d.

Šaltinis...
a.b. Nr. 1223

Priėmė Bartasevičius

1972 m. maždaug 10 mėnesių šaltinis buvo Pravieniškių PDK. Tuo metu drauge su šaltiniu kalėjo kunigas Juozas Zdebskis, kuris dabar turi Šlavantų parapiją Lazdijų rajone. Bendraudamas su juo šaltinis sužinojo, kad jis nuteistas (atrodo, antrą kartą) už bažnyčios atskyrimo nuo valstybės arba mokyklos įstatymo pažeidimą. Kolonijoje elgėsi lojaliai, buvo sąžiningas, pabrėždavo artimo meilę, nepažeidinėjo vidaus tvarkos. Religiniu atžvilgiu - be priekaištų, gal net fanatiškas (slaptai vienas atlikdavo religines apeigas kolonijos drabužių džiovykloje). Švelniai elgėsi su žmonėmis. Asmeniniai santykiai su šaltiniu geri ir, atrodo, jam buvo atviras. Į šaltinio klausimą, koks jo pašaukimas, atsakė, kad kunigo pašaukimas yra moralinis tyrumas (esą ne taip svarbu, koks yra dievas, svarbiausia, kad religija žmonėms reikalinga kaip pagrindinė dvasinė vertybė).

Iš pokalbio su šaltiniu paaiškėjo, kad kunigas Zdebskis nepripažįsta, kad įstatymas, dėl kurio pažeidimo jis nuteistas, yra teisėtas,tai yra mano, kad Tarybų valdžia atima žmonėms teisę laisvai išpažinti tikėjimą, šaltiniui kartą pasakė, kad net parapijos skyrimas kunigui visiškai priklauso nuo valstybės saugumo organų.

Kartą klausinėjo, ar šaltinis neturi pažįstamų spaustuvėje, kam jam tai - šaltiniui nežinoma.

Pastaruosius 4-erius metus šaltinis su kunigu Zdebskiu nesusitikinėjo, bet šaltinis kartą susitiko pažįstamą Petrą Rutkauską (kuris irgi buvo kolonijoje kartu su Zdebskiu) ir tas papasakojo, kad Vilniuje buvo sutikęs Zdebskį (vilkėjo civiliais drabužiais, kišenėj - konjako butelis).

Pažyma: Pirmasis verbuojamojo kandidato pranešimas. Viską

KGB prie Lietuvos SSR MT 3 skyriaus 5 poskyrio vyr. oper. įgaliotinis - majoras Bartoševičius

Drg. Radzevičius J.P. Reikia panaudoti šio verbuojamojo kand. galimybes Sčensnovičius 77 04 22 skaitė: Pliauskas

išdėstė savo iniciatyva.

Verbuojamam kandidatui dėl šio pranešimo jokio pavedimo laikinai neduota. Esant reikalui bus galima duoti. Pranešimą perduoti į KGB prie LSSR MT 4 skyriaus 5 poskyrį galimam operatyviniam panaudojimui.

PER MARIAM AD JESUM

„Per Mariją prie Jėzaus" - tai aiškiai matome ir kun. Juozo Zdebskio gyvenime, paskutiniuose jo dienoraščiuose, rašytuose Pravieniškėse. Jo gyvenime išryškėjo pasiaukojimo Dievo Motinai didžioji garantija: Švč. Mergelė niekada neapleidžia savo vaikų ir nieko nepasilieka sau - Ji pačiu tikriausiu (nors dažnai - labai skausmingu) keliu atveda Jai atsidavusią sielą pas savo Sūnų.

Šiame skyrelyje - kun. Juozo mąstymų mintys dažniausiai po Komunijos. Dažnėja kreipinys: „Gerasis Mokytojau!"

Dievas panaudoja silpnuosius

„Geroji Motina, koks menkutis Tavo vaikelis... Bet gal tai gerai. Juk šitai priverčia Motiną ypač rūpintis kaip tik silpniausiu vaikeliu. Šv. Teresėle, juk Tu džiaugeisi savo silpnybėmis, nes tikėjai, kad Tavo silpnumas privers dieviškąją Meilę dar nuoširdžiau rūpintis silpniausiu vaikeliu.

Šv. Mergele, kaip aš kalbu su Tavimi šv. Rožančiaus sveikinimuose? Kaip priimu Jėzų? Ir dieviškoji Meilė visa pakenčia... O juk už mane, kaip sakė kun. Sig[itas], tiek daug meldžiamasi. Ir kas būtų, jei už mane niekas nesimelstų? Ar neprivalau tik nedrąsiai jaustis tarp šitų vargšų? Jei už juos būtų šitiek maldų?! O jei už mane, kaip ir už juos niekas nesiaukotų, kas būtų iš manęs su šitokiais prigimties polinkiais?.. Bet juk Tu, Geroji, privalai visiems atsilyginti. Juk aš Tavo nuosavybė..." (1972 01 28).

„Kai mūsų akrobatas vaikščioja viela, kaip labai būna sukoncentruotas jo dėmesys! Kai meldžiuosi, net kai priimu šv. Komuniją, net šv. Mišiose - kiek kartų išsiblaškau!

Šv. Mergele, ar Tavo dėmesys kada nors nukrypdavo nuo Jėzaus? O mano dėmesio tikriausiai tik mažutė dalelė Jam tenka... Kaip gerai, kad aš turiu Tave, Šv. Mergele, - turiu Jus, mano nematomieji Draugai, kurių dėmesys niekada nuo Dievo nenukrypsta..." (1972 06 22).

„Šv. Mergele, jei ir neprašyčiau, Tu vis tiek budėtum, kai priimu šv. Komuniją. Juk ateiti pas mane Jėzui tikriausiai mažiau malonu, kaip man būti tarp iškreiptų ir keikiančių veidų. Sulyginus Dievo tyrumą su mano norais, silpnybėmis, turbūt visai neperdėtai šitaip kalbėti reikia. Ir aš, tai jausdamas, drįstu priimti manydamas, kad Jis taip nori, kad Jo didybė, gailestingumas vis iš naujo suspindėtų. Šv. Mergele, ateidamas pas mane, juk Jėzus ateina pas Tave. Juk visa many - Tavo!" (1972 02 03).

„Mokytojau, kokį menkutį pasiuntinį Tu pasirinkai, kuris net konsekracijoje gali suklysti... Ir Tu tikiesi, kad šitokie pasiuntiniai pakeis pasaulį... Iš tikrųjų, ar mes geresni už tuos, kurie Tave ant kryžiaus paliko vieną!

Bet, Viešpatie, kaip didinga, kad aš turiu Tave! Juk lygiai taip, kaip tada. - Jie galingi buvo, kad turėjo Tave, kad sutiko nusižeminti dėl savo silpnumo ir Petro lūpomis nedrąsiai ištarti: „Tu visa žinai... Tu žinai, kad aš Tave myliu".

Tavo Apaštalų gėda - koks tai akivaizdus įrodymas, kas yra Malonės veikimas - kas jiems, pabėgėliams, paskui suteikė drąsos dėl Tavęs mirti!

Įvykdyk savo šventąją Valią! Juk Tu nori, kad Malonė mūsų sielose veiktų.

Kokia begalinė dovana, kad aš galiu Tau kalbėti, su Tavimi tartis, Tave savo nuosavybe turėti! Ir kaip tai atsitinka, kad aš Tave kartais užmirštu, kad bandau ko nors norėti ar bijoti vienas, be Tavęs... Šv. Mergele, štai kur mudviejų sutartis - Tu privalai budėti, man priminti į viską viską - ir į laisvę, ir į vergiją, ir į turtą - žiūrėti kaip į Tavo nuosavybę, kaip į Viešpaties pakvietimą daryti gera.

Aną naktį Apaštalai paliko Mokytoją kaip tik dėl to, kad pasijuto vieni. Kai tik Jis paslepia nuo mūsų akių savo galybę, mums ir ima rodytis, kad Jis nieko negali. Čia ir yra meilės egzaminas. Meilė visa tiki. Meilė niekada nesijaučia viena. Užtat ji visagalė" (2972 03 2 2).

„Vakar s[esė vardinių proga] perdavė rožytę - tokią nuostabiai gražią. - Šv. Teresėle, šj rytą po šv. Komunijos, man rodos, Tu man taip pat rožę padovanojai. - Pirmą kartą gyvai supratau, kad šventieji su mumis elgiasi ne taip, kaip kalėjimo administracija su kaliniais, bet kaip su lygiais, o gal net dar didesniais (!). - Iš kur šitas supratimas? - Šv. Kūdiki, šv. Teresėle, prisimeni savo pasakymą: „Jums penktą valandą skambins telefonas"? Kiek tuose žodžiuose buvo pagarbos, meilės, net vaikiško varžymosi...

Ar gali būti mano gyvenime dar geresnė nusižeminimui mokykla?! Kaip keista! Kur tik pasireiškia dieviškasis veikimas, visur randame šitą nuostabią žymę - nuolankumą" (1972 03 18).

„Svajonės - jos visada dėmesio centre turi savo patogumus, tai, kas malonu. Kodėl svajonės nesugeba pažvelgti į antrąją medalio pusę? Juk kiekvienas dalykas turi ir pliusą, ir minusą.

Kai svajoju apie ką nors, į ką labai veržiasi širdis, kad nebūtų tai savimeilė, reiktų labai nedaug - kad svajonė būtų apie tai, kaip norimas turėti daiktas tarnaus Tavo, Viešpatie, reikalams, kad tai būtų priemonė tarnauti artimui. Tarnaujanti meilė.

Šv. Pranciškau, Tu paniekinai savo tėvo turtus. To laiko pasauliui tai buvo nesuprantama, nesąmonė, kvailybė. Be abejo, tu turėjai specialų pašaukimą - kraštutiniu neturtu išryškinti tai, ką dieviškoji Meilė norėjo pasauliui priminti.

Tačiau jei Dievas [per Tave] norėjo pasakyti pasauliui, vadinasi, ir iš mūsų to paties tikisi - kad daiktai nesuimtų mūsų viso dėmesio.

Šv. Pranciškau, įdomu, apie ką sukosi Tavo svajonės? -Juk Tavoji prigimtis taip pat buvo linkusi į visa, ką ir mes nuolatos matome godžiomis akimis savo svajonėse.

/.../ Taip. Visą tą stebuklą padarė Malonės paslaptis. Tu leidai Malonei veikti. Palaimintos valandos, minutės, kada neleidome visko savo norams" (1972 03 1 7-18).

„O vis dėlto, kaip gera nieko neturėti, šv. Pranciškau! Taip kaip Jėzus šv. Evangelijos žodžiais: „Paukščiai turi lizdus, lapės - urvus. Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti".

Ir mes dabar panašiai. Kiekvienam reikalui reikia iš naujo susiorientuoti: skaityti ten, kur randi vietą arčiau lango, rašyti, kai visi suminga dieną, o kai sukyla, ima kalbėti -tada miegoti.

Mokytojau, kodėl taip yra, - juo mažiau būna patogumų, juo mažiau norų įvyksta, juo labiau Tave jaučiu kaip Draugą, juo širdy būna šviesiau?!" (1972 03 22).

„Mąstymo perlas. - Jei Viešpats skiria ką nors didelei išorinei garbei, dideliems reikalams, didelei Malonei, ar nereikia manyti, jog tai turi būti silpnutė būtybė?.. Kad turėtų pagrindą nusižeminti. Juk tai Viešpaties veiklos taktika. Gali būti žmogus, išoriškai žiūrint, didis, bet viduje menkutis dėl puikybės. Viešpaties planams reikia, kad būtų vidumi didis žmogus. Puikybė ir yra vidinis menkumas.

Kad žmogus tiktų Viešpaties planams, reikia, idant sutiktų būti vidumi didis, sutiktų pripažinti tiesą, sulaužyti puikybę. Ar nepatvirtina šito šv. Petro istorija, šv. Pauliaus ir nesuskaitomi pavyzdžiai kitų?! „Jis pažvelgė į savo tarnaitės žemumą..." - „Nesu vertas vadintis Viešpaties apaštalu, nes persekiojau Dievo Bažnyčią..." (1972 03 23).

„Šv. Mergele, šiandien turiu pasiskųsti... Kiek daug blogio šaknų manyje. - Vakar darbe vienas parodė mažą racionalizaciją mūsų darbui palengvinti. Savyje pajutau slaptą norą, pavydą - kodėl ne aš sugalvojau?..

Šv. Pauliau, Tavo skundas dėl savy jaučiamų blogio šaknų paguodžia mane. Šv. Marija Magdalena, visi „šventieji nusidėjėliai", jūs mūsų paguodai, jūs kaip įrodymas, kad blogis mumyse neatleidžia nuo pareigos mylėti, nesunaikina mumyse galimybės mylėti.

Dieve, kas Tu esi, jei Tavyje telpa tokie kontrastai! - Absoliutus Teisingumas, svaiginanti didybė, kurio paniekinimas baudžiamas amžinu pragaru iš teisingumo - ne iš keršto. Kita vertus - nusižeminimas ligi neįtikėtino artumo mums, ligi mielo Vaikelio ant Motinos rankų, ligi simbolinės mūsų maisto - šv. Komunijos - formos. Žmogaus protas čia nieko paaiškinti negali. Vien Malonės paslaptis neatpažįstamai mus keičia.

/.../ Rodos, sekmadienį, šv. Teresėle, buvai taip nuostabiai artima. Net Kryžiaus kelią mąstėm abu. Bandžiau Tavo jautrumu pajusti Kryžiaus kelio grubumą. Tu man visada kaip pranešėja. Čia kaltas tas nuostabus sakinys: „Jums penktą valandą skambins telefonas". Paskui turbūt didžiausia to mąstymo dovana, kai buvai taip artima, tai mintis -Tavo mintis: „Juo menkesnė būsiu, juo labiau gailestingoji Meilė pasilenks prie manęs" (1972 06 10).

„Manau, kad šv. Joana d'Arc turi būti silpnųjų globėja.

Prisimenu, kaip ji pavaizduota knygoje „Šventoji Ponia" -stipri, pilna gyvybingumo, kaip Arkangelas. Viešpats jai davė šitokią stiprybę, galią valdyti kariuomenę. Vis dėlto ji -mergaitė. Šv. Joana, tu visų mergaičių Draugė, kai reikia joms parodyti tvirtumą!

Šitokiose mintyse staiga užplūdo begalinis džiaugsmas -gyvai gyvai pajutau Tavo, Šv. Mergele, šypseną ir mintį: „Ir mane laikyk artima, sava..." - Tai buvo viena iš tų brangių, retų valandėlių, kai Viešpats leidžia pajusti patį tikrąjį mūsų gyvenimą, kuris mūsų dar tik laukia, - pajusti beveik realiai.

Šv. Mergele, Tu pati mane išmokyk, kad pajėgčiau Tave artima, sava visados jausti. Išmokyk ir visus mano brolius - konfratrus, visus milijardus šios žemės keleivių" (1972 06 28).

„Dievo taktika - panaudoti silpniausius įrankius. Šv.

Teresėlė - misijų Globėja. Šv. Joana d'Are - kariuomenės vadė. Jėzaus generolai - paprasti vargšai žvejai. Dievas savo tikslų siekia - yra galingas pasiekti - visomis aplinkybėmis, neįtikėtiniausiomis sąlygomis. Iš Jo sekėjų reikalaujama tik vieno - kad sutiktų pripažinti, jog Jėzus pasakė tiesą: „Be manęs jūs nieko negalite..."

/.../ Mes turime kuo džiaugtis, nes Dievas kartais aiškiai parodo, kaip Geroji Apvaizda veda mus, nepaisydama daugybės mūsų nuodėmių, nepaisydama mūsų nevertumo" C1972 07 03).

„Gerasis Kristau!"

„Aš dar taip neseniai po šv. Komunijos... Gerasis Kristau, nepalik manęs. Tu pats sukurk tarp mūsų nuolatinę vienybę. Be Tavęs mano sieloje visada vakaras... Argi Tu ne daug svarbesnis už viską, kas vyksta aplink mane, kas bent kiek gali tenkinti smalsumą ir išblaškyti?! Šv. Mergele ir visi mano paslaptingieji Draugai, kenčiantieji ir pasiekę pergalę, saugokite mano sielos gelmėje vienybę su Viešpačiu!" (1972 01 30).

„Gerasis Kristau, kai atėjai pas mane, - koks mielas jausmas, - juk nuo Tavęs pareina duoti man dienas pagal mano norą, ar priešingai. Žinau, kad esi Meilė, kad myli mane. Žinau, kad turiu už daug ką atlikti atgailą.

Kai Meilė pakviečia aukai, kokia panaši tai būna valanda kaip Alyvų Kalne, kai Tave vienijo Meilė su Pirmuoju Švč. Trejybės Asmeniu. „Tėve, jei galima, tepraeina ši taurė, tačiau ne mano, bet Tavo Valia tebūna". - „Štai aš Viešpaties tarnaitė, teesie..." (1972 02 10).

„Gerasis Kristau, šiandien po šv. Komunijos taip gera buvo su Tavimi kalbėti. Visų labiausiai - jausti, kad iš tikrųjų tai, kad nedalyvauju fiziškai, visai nereiškia, jog visi darbai sielų labui sustoja. Čia tikriausiai puikybės diktuojama mintis. Kas rūpinosi Tavo Karalyste, Viešpatie, kai manęs dar nebuvo žemėje, kai aš dar neegzistavau? Kas statys Tavo Bažnyčią, kai mano rankos bus dulkėmis pavirtę? Leidimas dirbti Tavo Karalystei - tai dovana, malonė man, o ne būtinybė, be kurios Tu nieko negalėtum. Tu pasirinkai tokį kelią - per tarpininkus. Koks pasitikėjimas nevertais bendradarbiais - tarpininkais!

Taigi Tu esi Veikėjas, Alfa ir Omega, darbo pradžia ir pabaiga. Jei nesiseka, viena iš dviejų:

1) arba puikybė nepriima dieviškosios Malonės veikimo, arba

2) yra nuodėmių, už kurias neatlikta atgaila Aukščiausiojo Teisingumo akivaizdoje.

Gerasis Kristau, kaip gera prašyti, turint kaip savo nuosavybę Tave arti arti! Juk Tu ir esi arti mūsų Švč. Sakramento Paslaptyje [Slėpinyje], kad mes galėtume Tave prašyti, tarsi Tau duoti leidimą mus apdovanoti. - Koks paradoksas!

/.../ Koks palaimingas šitas žinojimas, kad pagrindinis Veikėjas esi Tu! Vadinasi, ir numirus niekas nesustos, ką suaktyvina meilė. Paskiri geradariai, menininkai, išradėjai yra didžiosios Meilės pašaukti kaip dieviškosios Meilės mums šypsena" (1972 02 22).

„Gerasis Kristau, šiandien šv. Komunijos perlas - toks mielas pajutimas - Tu Vadas. Aš galiu ir privalau tartis visais reikalais su Tavimi. Visi kovų planai - Tavo įsakymas, visa, kas atsitinka - Tavo siuntimas. Juk be Tavęs „plaukas nuo galvos nenukrinta". Ir tai, kad aš čia - Tavo paskyrimas.

Ir paskui, kur mane laikysi, bus Tavo paskyrimas. Čia būsiu, kol Tavo planams bus reikalinga. Mokytojau, koks silpnutis turi būti mano tikėjimas, jei Tu kartkartėmis paguodi mane, leisdamas, rodos, net Tavo planus numatyti!

Tu - Vadas. Bet Tu - ir Absoliutus Teisingumas. Reikia kančios mūsų gyvenime kaip pelnytos bausmės už savo ir viso pasaulio nuodėmes. Kokia laimė, kokia viltis, kad leidi aukoti šv. Mišias - Kyrie, eleisonl79 Draugai darbovietėse, o man leista aukoti. - Keista, mane išrinkai kontempliatyviajai daliai... Darbai vyksta ir be manęs. Ir jei vėl bus leista man, ar neužmiršiu, kad ne aš esu veikėjas, kad Dievo meilės dovanos įvykti gali bet kokiu būdu, bet ką parenkant. -Štai ką reiškia Sig[ito] pasakymas: „Tavo pradėtas darbas..." (1972 03 07).

79  Viešpatie, pasigailėk! (graik.).

Tu kentėjai dėl manęs

„Gerasis Mokytojau, visa kaip Tavo kančioje turi būti. Kurie šaukė: „Hosanna!", tuoj ėmė šaukti: „Ant kryžiaus Jį!"

Ir vis dėlto šitai nesulaikė Tavęs įsteigti Šventąją Bažnyčią, suteikti savo meilės dovanas. - Ir manęs jokia žmonių elgsena negali sulaikyti dėl jų gyventi. - Taip kaip Tu, Mokytojau, žmogžudžiui ant kryžiaus suteikei gyvenimą už vieną lašelį meilės" (1972 03 20).

„Šv. Komunijos perlas - jau nuo pat ryto jausmas, tarsi vadas prieš kariuomenę, kurios jėgą žino.

Kristus Piloto teisme: „Tu neturėtum jokios valdžios, jei tau nebūtų duota".

Kristau, Tu mokėjai išdidžiai tylėti prieš Erodą. Viešpatie, Tavo didybė Paskutinio Teismo trimituose - Rex tremen-dae maiestatis80.

80 "* Baisios didybės karalius (lot.).

Tavo didybė baisi šėtonui. - Šv. Mergele, Tu baisi šėtonui dėl Jo didybės. Kankinių tvirtumas ir drąsa - tai Tavo, Viešpatie, didybė.

Tavo didybę pajuto žmogžudys ant kryžiaus, kareivis ištardamas: „Tikrai, šitas buvo Dievo Sūnus".

Tavo didybę pajuto nuolankios širdys" (1972 03 22).

„Mokytojau, kas buvo vakar vakare - aš jaučiausi su Tavimi kaip po šv. Komunijos. Ir iš kur, rodos, iš Kryžiaus kelio mąstymo tas palaimingas jaukumas. O Kryžiaus kelio tema buvo: Tavo kančioje - ištisai klasta.

Mokytojau, šita mintis - Tu kentėjai dėl manęs! - man buvo tokia brangi, ir šiandien dar ja gyvenau.

Tu kentėjai dėl manęs" - ši mintis - Tavo, Šv. Mergele, rodos, vakar mąstyme gimusi. Tu paprasta, Tavęs nereikia bijoti ir Tu, Šv. Mergele, kentėjai dėl manęs. Argi aš galiu Tau ką nors atsakyti?.." (1972 04 28).

„Gerasis Kristau, kaip aš vis pamirštu, jog Tu mano prigimtį tokią sukūrei, kad ji veržtųsi į laimę, ir jausmais suprantamą?! Aš vis nustebęs žiūriu į didžiuosius aukos žmones, kurie gyvenimą ant stulpo praleido, - arba cistersai [vienuoliai] - ir nusigąstu: aš visai nepanašus į juos...

Gerai žinau, kad jų laimės supratimas visai kitas, kad jų veržimasis į kančią - tai iškeitimas į didesnę laimę. Taip, bet visa tai žinau tik teoriškai. Ir man nieko daugiau nebelieka, kaip nuoširdžiai nusižeminti ir kukliai prisiminti vis iš naujo, kad visi tie nuostabūs atgailautojai taip pat turėjo jausti fizinį atgailos kartumą. Mokytojau, man belieka prašyti, nužemintai maldauti, kad man visada šviestų aukštesnės rūšies laimės samprata - toji, apie kurią kūniškasis žmogus ir supratimo neturi: kad aš labai norėčiau jų visų laimės - labiau kaip savo norų patenkinimo.

    Šv. Mergele, Tu trisdešimt metų buvai prislėgta ir laukei baisių dalykų. Kaip gali būti kitaip? - Jei padaryta nuodėmių, už jas turės kas nors kentėti - čia ar Amžinybėje. Juk tai gailestingumas, jei leidžia Viešpats kentėti čia.

Taigi mums nuolat gresia pavojus kalbėti ir galvoti apie laimėjimą be pastangų, be nuovargio, apie atgailą be fizinio kartėlio. Taip ir išslystama gyvenime iš atgailos. - Truputį pabandoma. - Neskanu. Na ir surandamas koks motyvas - sveikata ir t.t., ir t.t." (1972 05 15).

„Pasirodo, geriau, kai po šv. Komunijos niekas nesutrukdo ir gali pabūti vienas su Jėzumi. Geriau, kai netrukdo aplinkos įtaka, įvairumas, kai gali vaikščioti akis nuleidęs tuščiu taku, nekreipdamas per daug dėmesio net į miško grožį, kuris dabar toks viliojantis, nuostabus.

Pagalvojau - kam mane Viešpats čia siuntė, jei niekam tiesiogiai nepatarnavau, niekas neprašė išpažinties nė šv. Komunijos... Ir iš karto nudžiugau prisiminęs, kad Jėzaus gyvenime yra visiško pralaimėjimo momentų, net Jo darbo esmė atrodo pralaimėjimas.

Štai Kafarnaumo sinagoga - Mokytojau, Tavo žodžių ten niekas nesuprato. Tikriausiai pradėjo bruzdėti. Tu matei, kokia išraiška buvo jų akyse - pikti žvilgsniai į Tave. Tu norėjai juos suburti, juos padaryti draugais, bet jie Tavęs nesuprato...

O dar ryškiau kančios paslapty. Kur tie, kurie šaukė „Ho-sanna!", buvo tada, kai Tu buvai apsuptas keikiančių, žaibuojančiomis akimis budelių? Kur buvo Tavo draugai? Koks paniekos triumfas buvo, kai kabėjai ant kryžiaus! Kur Tavo darbo vaisiai? Kur Tavieji, kuriuos vienijai, rinkai trejus metus? Kur tie, kurie Tave suprato? Juk trejus metus mokei. O dar tiksliau - trisdešimt trejus metus. Kas iš Tavųjų mokinių išlaikė egzaminą?

Mokytojau, ar ne taip yra? - Jei Tu ką laimėjai, tai tik pralaimėdamas. Kaip keista! Tavo ginklas, Tavo veiklos esmė - pralaimėjimas, pajuoka, neapykanta, Tau liejama.

Bet argi Tau buvo reikalingi tie pralaimėjimai? Juk Tu atėjai dėl mūsų, ir Tavoji veikla, ir jos metodai - dėl mūsų.

Tu mus padarei dalininkais visko, ką Tu patyrei, - taip pat ir pralaimėjimų.

Jei viskas buvo dėl mūsų, tai kam reikalingi mums Tavieji pralaimėjimai? - Ar ne dėl to, kad mūsų širdyse rastų tinkamą medžiagą Sekminių Ugnis?! Juk Tavo pralaimėjimai truko tik ligi Sekminių. Vadinasi, Tavo (ir mūsų) pralaimėjimai reikalingi, kad atidarytų mūsų širdis Sekminių paslapties veikimui, kad mes sutiktume pripažinti tiesą Tavo žodžiuose: „Be manęs jūs nieko negalite padaryti". Tavo pralaimėjimai reikalingi, kad mes suprastume, jog iš tikrųjų Tu esi Alfa ir Omega. Tavo pralaimėjimai tik tam, kad įprasmintų mūsų pralaimėjimus.

Kaip nuostabu! - Tada mums jau nebūna pralaimėjimų. Visa, kuo gali džiaugtis tie, kurie norėtų mus sunaikinti, yra tik priemonė, atverianti širdis Malonės veikimui. O tai yra pergalė! Tai vienintelė tikroji pergalė, vienintelė priežastis žmogaus didybės, jo vidinės kultūros reaktorius.

Vadinasi, Sekminių Ugnis, permainos Apaštaluose yra mums įrodymas, kad Tu tikrai esi Alfa ir Omega - Tu tikroji Priežastis mūsų kilnių norų, kiekvieno mūsų veikimo.

Mokytojau, Tu moki laimėti pralaimėjimais. Tu vienintelis šitą paslaptį moki. Po Tavo vėliava stoti - juk tai mūsų pasididžiavimas. Daugiau tokių vadų nėra" (1972 05 19).

„Yra dvejopi laimėjimai: fizinis ir dvasinis. Gali taip būti, kad žinai, jog fizine prasme pralaimėjai, bet laimėsi dvasine prasme. Daugelis laimėjimų būna tik fiziniai, o dvasine prasme - didžiausi pralaimėjimai.

Kartais dvasinį laimėjimą pasiekti galima tik fizinio pralaimėjimo dėka. - Ar nepasitvirtino ši tiesa Jėzaus kančia?!" (1972 05 20).

„Tavo Kryžiaus kelias, Viešpatie, - tai puikybės ir nuolankumo susikirtimas.

Puikybė jautėsi labai protinga, reiškėsi labai garsiai, su neapykanta, reiškėsi fizine jėga.

Nuolankumas - tyliai, paslaptinga ramybe, pagal dėsnį: „Jei užgavo vieną skruostą, atsuk ir kitą". - Tai stebėtina, tai labai paslaptinga, kad puikybė nugalima tik tada, kai nuolankumas sutinka būti pažemintas, nugalėtas fizine prasme. Šitas fizinis pralaimėjimas tampa dvasine pergale.

Jėga, panaudota prieš dvasinį priešą, aiškiai liudija, kad dvasinėj srity nepajėgia savo priešo nugalėti" (1972 05 29).

„Jėzaus kančia - koks tikėjimo išbandymas Šv. Mergelei ir kitiems! Šv. Mergele, kaip Tu pakėlei? Savo gyvenimo kryžių? - Tu žinojai tikslą, prasmę, Tu gyvenai mūsų - atpirktųjų laime. Nėra rožių be spyglių.

Kad Viešpats suteiktų tikėjimą, galintį kalnus kiloti, -koks turi būti nusižeminimas! Juk be nusižeminimo nesuteikiama malonė" (1972 07 03).

„Mes klaupiame prieš Tave, Viešpatie, norėdami permaldauti, tarsi prieš įkūnytą rūstybę, o juk Tu esi priežastis meilės, kuri gimsta visų Tavųjų širdyse! Tu nori to, ko mes norime savo atgailose.

Tačiau Meilė negali sunaikinti, nepripažinti Teisingumo. Kas yra nuodėmė, kad dėl jos Meilė turi pavartoti teisingumą?! Štai kodėl ir meilės santykiuose su Tavimi reikalinga atgaila dėl savo ir kitų nuodėmių.

Šv. Jonai Bosko, šiandien mudu tapome artimi. Kaip žaibas nušvito supratimas - (bet aš tai žinojau!) - juk Tu chuliganų vadas! Tu privalai ypatingu būdu rūpintis ir mūsų, ir visais lageriais!" (1972 07 05).

„Mokytojau, išjuoktas, erškėčiais vainikuotas, ant kryžiaus prikaltas! Vis dėlto kaip gerai, kai kas nors mus pažemina! - Teisingai Gr[ažina] rašė laiške: „Sunkiausia pakelti šlovę". Nejučiom pripratau apie save girdėti gera. Visur pavyksta prieiti, rodos, visi su manimi skaitosi, kurie žino, kas esu. Ir štai šiandien kaip palietė mano puikybės stygą, kai vienos brigados brigadininkas, reguliavęs eilę prie krautuvės, tikriausiai nepažino manęs ir neįleido... - Kaip giliai įaugęs žmoguje noras būti garbinamam!

Šiąnakt dirbom nuo 2 val. nakties. Mąstymas - Kryžiaus kelias tema: Jėzaus kančios metodika. - Juk tai klasiškas pavyzdys, kaip mums visiems kentėti reikia.

Pirmiausia - Alyvų Kalno valanda. Pasiruošimas kančiai - malda. Mokytojau, ar Tu visą laiką aktyviai jautei kančios motyvus, prasmę, tikslą? Ar ne tam pradžioje padaryta intencija: „Tačiau tebūna ne mano, bet Tavo Valia!" - Taip. Kančiai duoti prasmę, padaryti intenciją gali tik malda, susikaupimo momentai.

Mokytojau, Tu žinai, kaip sunku aktyviai išlaikyti vienybę su Tavimi kančioje. Ir Tau reikėjo kalbėti - su teisėjais ir kitais, - žmogiškai žiūrint, nukreipti mintis į aplinką. -Pagaliau Tavo žmogiškas skundas: „Kodėl mane apleidai?" -juk tai mūsų visų kančios psichologija, mūsų visų mintis, įtarimas!

Ar tie, kurie po kryžiumi stovėjo - išdrįso stovėti! - ar jautė aktyviai Tavo kančios intenciją? - Viena, rodos, aišku: jie jautė meilės vienybę su Tavimi. Ir toje meilės vienybėje savaime glūdėjo ir intencija kentėti tais pačiais motyvais, Tavo kančios motyvais - su Tavąja kančia jų meilė suvienijo ir savąją. Meilė visada kenčia mylimo kančią.

Kaip svarbu, kai mes mokome, kai apie Tave kalbame, kad tie, kurie klauso, Tau pajustų dėkingumą, Tave pažintų kaip Meilę! Tik tada jie pajėgs su Tavo kančia suvienyti savąją, tik tada supras šv. Mišias, Kryžiaus kelią, šv. Rožančių - ypač šv. Komuniją ir šv. Mišias!

Tai suprasti nuostabiai padeda vienybė su nematomaisiais Draugais - su šventaisiais ir su skaistyklos sielomis" (1972 07 06).

„Mokytojau, Tavoji kančia tai menas būti sutryptam, menas pralaimėti. Taip sunku šio meno išmokti! Kad normaliu dalyku laikytume įžeidimus, pažeminimus, reikia, kad tai kasdien būtų primenama - reikia kasdien eiti Kryžiaus kelią.

Mokytojau, išmokyk ir mus jaustis, kad esame didesni, bet ne iš puikybės, - didesni Tavo didybe, Tavo pavedimu, o ne savo išmintimi.

Kiekvienas pataikavimas - tai nesugebėjimas būti didesniam. Monarchijos ir diktatūros tikriausiai ir susikuria dėl pataikavimo" (1972 07 U).

Dvigubas gyvenimas

„Kad dabartinė būklė netaptų monotonija, kas, jei ne mąstomoji malda, išgelbėti gali? O monotonijos pavojus, kaip ir visame gyvenime, nuolat gyvas. Iš tikrųjų nuostabus tai menas:

1) esant čia, mokėti būti ne čia;

2) esant šiandien, menas gyventi prieš ir ypač po mūsų gyvenamojo momento;

3) esant atskirtam, mokėti bendrauti su daugeliu" (1972 03 24).

„Iš šios dienos mąstymo taip aišku buvo, kad reikia maldauti, maldauti! O mano nematomieji Draugai pasaulio, kuriame bus pats tikrasis mano gyvenimas L

Vienintelė išeitis - aš turiu „ne čia" gyventi. - Dvigubą gyvenimą. Nepaisant kiek žmonių mano aplinkoj ir ką jie kalba, kaip jie elgiasi, - čia tik pradžia manojo gyvenimo, ir jau dabar privalau bendrauti su tikraisiais mano Draugais! Maldaujančias akis kreipiu į Jus, o palaimintosios Dvasios!

/.../ Ir vėl prie to paties centro mintys krypsta: maldauti, maldauti, giliausiai nusižeminus, džiaugiantis, kad ir ne jausmais, - tuo, kas sunku, pagaliau viskuo, ką leidžia Jo Valia, nes žinau gerai: mano didžiausios atgailos, jei tai būtų prieš Jo Valią, - niekas yra.

Koks atradimas! - Vadinasi, ir atgailos vaisingumui reikia nusižeminimo, reikia klusnumo. Ir atgailoj gali tilpti puikybė - kad apie tai žinotų, kad mane įvertintų..." (1972 04 03).

„Ruošdamasis šv. Mišioms, staiga beveik nusigandau. Vaikščiojau nuošaliausiu taku už mokyklos pastato. Po visą rajoną pasklidę mano dabartiniai draugai. Žiūriu į juos, ir staiga nustebau: aš galiu Dievą pakviesti tarp jų! Kas aš esu?.. Iš šito tūkstančio tik vienas.

Mokytojau, koks didis Tavo nusižeminimas! Pakviečiu Tave, liečiu, pats nieko nesuprasdamas, kas vyksta. Jei tai suprasčiau, tikriausiai neišdrįsčiau įvykdyti šv. Mišių paslapties [slėpinio]. Niekas neišdrįstų... Mokytojau, Tave pakviesti... O mylėti - ir aš nemoku. Priimdamas šv. Komuniją, atiduodu Tave Šv. Mergelės, Tavo šventųjų meilei.

Šv. Mergele, kaip Tu jauteisi po to, kai ištarei žodžius: „Teesie man kaip Tu pasakei"? Ar ir Tu jautei, kad nieko nesupranti? Ar buvo leista Tau visa suprasti?

Šv. Teresėle, ar ir čia tinka Tavo dėsnis: juo vargingesnį mes būnam, juo mieliau Viešpats pas mus ateina? Taip. Tikriausiai taip. Tik viena sąlyga: jei sutinkame pripažinti tiesą apie save.

Šv. Mergele, Jūs visi, nematomieji mūsų Draugai! Išmokykite mus bent kiek panašiai kaip Jūs gyventi dvigubą gyvenimą, - būti nors ir turgaus vidury, tačiau širdyje nuolat su Tavimi, Viešpatie.

Iš veidmainių galime mokytis šito meno. - Panašiai kaip jie: būna švelnūs, mandagūs, o širdyje - visai kitokie. Panašiai ir mes - tik viskas priešingai. Pavyzdžiui, Aukščiausioji žydų taryba Tavo, Viešpatie, kančioje - ar ne panašiai elgėsi? - Dėjosi teisinga, o viduj degė pavydu ir iš jo išplaukiančia neapykanta. - Ar ne taip būna politikams? Išoriškai reiškia pagarbą, o slapta kasasi po pamatais.

Norisi sušukti, kad visur gyvenime taip! „Būkite gudrūs kaip žalčiai..." - Išminties Soste, budėk, kad visada turėtume reikiamos išminties prieš šio gyvenimo klastingumą" (1972 06 19).

„Mokytojau, Tu žemėje gyvenai tikrai dvigubą gyvenimą. Tu kalbėjai, bendravai su žmonėmis, o viduje - nuolatinė vienybė, begalinė meilė Tėvui. Leisk ir mums dvigubai gyventi. Juk visi Tavo šventieji tai mokėjo" (1972 06 20).

Meilė nebijo

„Po šv. Komunijos. - Mano Dieve, man net baisu pasidaro, - kaipgi čia yra? Aš šv. Mišiose, po šv. Komunijos beveik mieliau mąstyčiau, kaip pritaikyti durims raktą, - rytą su tokiu užsidegimu dirbau... Ir dabar visai mielai galvočiau, kur dar „papieluoti"... Kokie stiprūs būna mano norai!

O juk Tu su manimi šią valandėlę! - Prieš Tave Mozė drebėjo. „Nusiauk kojas, nes žemė, ant kurios stovi, šventa". Išbudęs patriarchas po nuostabaus sapno: „Šita vieta šventa, ir aš nežinojau..." Prieš Tavo didybę virpėjo tauta prie Sinajaus kalno. Prieš angelą - Jobas puolė ant žemės. Ekstazėje Tave pajutę - praranda pasaulio nuovoką. O aš... nedrebu po šv. Komunijos. Aš mieliau jaučiu aplinką, negu Tave...

Bet staiga mane nuramino mintis: o Šv. Mergelė! o šv. Juozapas! - Jie nedrebėjo prieš Tave, Mokytojau. Jie tik mylėjo. Meilė negali bijoti.

Viešpatie, kokia geradarybė, kad Tu paslėpei savo didybę! Meilė negali gąsdinti. Koks nuostabus Naujasis Testamentas, kur visa yra Meilė! Tavo nusižeminimas ir sudaro man galimybę Tave mylėti. Tai Tavo prisitaikymas prie mano vargingos prigimties. Bet reikia mano sąmoningos pastangos- Kitaip visi daiktai aplink mane nusineša mano meilę... O toji pastanga - juk tai pastanga susikaupti - suvaldyti smalsūnė kad pamatyčiau Tave, o visa kita - Tu ateidamas man atneši. Kad tik sutikčiau bent kiek dėmesio Tau skirti. Kaip nuostabu!

Šv. Mergele, negali būti, kad Tu neišmokytum mūsų šito meno! Tu - įkūnytas susikaupimas" (1972 06 27).

„Gerasis Kristau, kai Tu ateini pas mane šv. Komunijos paslapty, būk Valdovas viso, kas vadinama mano: kalbėk mano burna, matyk mano akimis - tegul jos mato vien tai, ko Tu nori, kad matyčiau; ausys teklauso vien to, ką Tu nori, kad girdėčiau; mano protas tebūna užimtas vien Tavo reikalais, mano rankos, kojos tebūna Tavo valdomos... Šv. Mergele, mane išgąstis ima prisiminus, kad manyje [žmonės] turi pažinti Jėzų!" (1972 08 03).

SESELIŲ REKOLEKCIJOMS

„Rekolekcijų pradžiai:

Mielos Sesės, žinau, kad jūs kiekviena sugebėtumėte būti gera sesuo, bet tik vienam arba tiems, kurie patinka... Mokėtumėte kiekviena būti motina, bet ne visiems.

Štai rekolekcijų tikslas! - Praplėsti savo širdis. Kad meilė apimtų visą Žemės rutulį ir skaistyklos sielas, ir tuos, kurie jau laimėjo pergalę.

Gyvenimas būtinai mums daro įtaką. Dėl aplinkos poveikio mūsų širdžių meilės apimtis mažėja, mažėja, praranda visus žmones ir galutinai lieka tik meilė sau - savimeilė. Nė vieno žemėje nėra, kuriam šis pavojus negrėstų. Todėl nė vieno nėra, kam rekolekcijos būtų nereikalingos.

Vadinasi, rekolekcijų tikslas - perprasti naujos rūšies meilę" (1972 05 19).

„Rekolekcijų tikslas - atsigręžti, atverti sielą Malonės veikimui, kaip žiedą saulei, kartu pašalinti kliūtis Malonės veikimui.

Atverti - pašalinti. Pagal šitą centrinį orientyrą rikiuojasi mąstymų temos.

1) Pašalinti kliūtis - sunaikinti puikybę. - Mąstymas apie norų vergiją, nuodėmę, nuodėmės prakeikimą čia ir amžinybėje - pragaras.

2) Atverti sielą - pažinti aukščiausią laimės rūšį - meilės laimę. Pažinti Meilę ir savo nedėkingumą. - Pažinti Meilę -esame sukurti meilės laimei; atpirkimas, Švenčiausiosios Trejybės paslaptis [slėpinys].

Mąstymas „į dešinę ir į kairę" - centrinis.

„Sūnus palaidūnas" - kaip nuostabiai atsiskleidžia meilės laimė, puikybė ir nusižeminimas.

Šv. Mišios - Švč. Sakramentas - nusižeminimo, Meilės okeanas.

3) Pažinta Jėzaus - Dievo Meilė ir pažadinta savo meilė Jam būtinai veda į auką - meilės kančią.

Surasta meilės laimė šaukia, kad milijardai ją surastų. -Postūmis, motyvas aukos gyvenimui.

Priemonės sieloms gelbėti - malda ir svarbiausia priemonė - auka. - To Jėzus išmokė.

Aukščiausia aukos rūšis - būti pažemintam.

Alyvų Kalno valanda. - Ecce Homo.

Jėzaus kančios - atpirkimo esmė yra priešingybė puikybei - pažeminimas. Ne iš bejėgiškumo, bet iš meilės" (1972 06 10).

Šv. Juozapas - sąjūdžių Globėjas

„Šiandien ryto mąstyme kraštiniu taku vaikščiojant turbūt vos nesušukau iš džiaugsmo: vieną momentą nušvito nuostabus atradimas - šv. Juozapas ir Šv. Mergelė - [sąjūdžių] vadovai. Šv. Juozapai, juk Tu bėgai į Egiptą, Tu saugojai savo brangią Nuosavybę - Jėzų kartu su Jo Motina. Tu, Šventasis mano Globėjau, tylus, bet išmintingas ir veiklus" (1972 06 07).

„Tik Dievas gali išmintį suteikti. Aš meldžiau šito - jų išganymui, kad būčiau naudingiausias pagal Viešpaties leidimą. Taip pat ir visuose reikaluose - ir mokydamas, ir visur visur.

Šv. Juozapai, Tu globojai, auginai didžio meilės sąjūdžio reaktorių - Jėzų. Kai kas panašaus ir dabar. Mūsų ta pati pareiga - Jėzų saugoti žmonių širdyse. Tai meilės sąjūdžio garantija. Tai pasisekimo laidas.

Saugoti Jėzų širdyse - štai pagrindinė kryptis.

Šv. Juozapai, Tu rizikavai bėgdamas į Egiptą - iš klusnumo Dievo Valiai, iš meilės Jėzui.

Tremtyje Tu maitinai Jėzų ir Mariją. Tu ir dabar privalai rūpintis mūsų finansiniais reikalais.

Tavo pergalę lydėjo skaistumo pergalė.

Bėgant į Egiptą, Dievas nesuteikė patogumų, turto, po kupranugarį kiekvienam... - Jei Dievas mums suteiktų, mes turime likti tik beturčiai dvasioje.

Visi trys - Jėzus, Marija, Juozapas - žinojo, kokia auka to meilės sąjūdžio laukia, žinojo, kas atsitiks Jėzui. Sąjūdis laimėti gali tik eidamas mirti - šito sąmoningai ir laukdamas. Anksčiau ar vėliau tai įvykti turi. Tai Jo Valia. Tik auka prakalba garsiai. Be šito sąjūdis nevaisingas.

Tik šitokie žmonės galingi prieš kankintojus, tik šitokie moka saugoti paslaptis.

Šv. Juozapai, Tu žinojai, kad dieviškoji Išmintis sprendžia, kam mirti, kam gyventi - vaikeliai, Erodo išžudyti. Tu nepasiūlei Jėzaus Erodui tuo tikslu, kad kitiems Erodas nieko nedarytų.

Šv. Juozapai, niekas nežinojo Nazarete, kas iš tikrųjų yra Šventoji Šeima. - Koks panašumas!" (1972 06 08).

„Natūralioje plotmėje turbūt didžiausia laimės sąvoka yra natūrali meilė. Jei nėra supratimo apie Amžinybės laimės sąvoką, jei niekad nepažvelgiama į gyvenimą iš mirties taško, - kas gali suvaldyti natūralios meilės jėgą?

Primenama auka yra klusnumo auka. Jei primenamos aukos nepriimame, - ko norėti, kad prisimintume laisvas aukas, kurių regimai niekas neprimena?

Meilė, kuri pajėgia nepavydėti, kuri pajėgia egzistuoti ir nebūnant kartu, gali būti sukuriama tik aukos gyvenimu. Tai tarsi barometras, parodantis, ar mylinčios širdies aukos gyvenimas pakankamai stiprus.

Jei nepajėgiama mylėti nebūnant kartu, vadinasi, nėra aukos gyvenimo, tada meilė būtinai ves į fizinį artumą - į šeimą arba į nuodėmę.

Šv. Mergele, išmelsk malonę, kad išmoktume bendrauti nebūdami kartu, pajusti, kaip tai nuostabu, ypač bendrauti su neregimuoju Pasauliu.

Labai reikšminga žinoti, kad tai vis tiek ateis arba - tai vis tiek praeis. Nors ir daugelį metų kalėjime, bet mirtis vis tiek ateis... Net džiaugsmas - vis tiek praeis" (1972 06 16).

„Jei nusižeminu, tai nereiškia, kad aš jau vertas Viešpaties Malonės. Vis tiek tai bus dovana. Nusižemindamas tik sutinku pripažinti tiesą.

Juo meilė antgamtiškesnė, juo toliau nuo keršto, pavydo, juo daugiau apima visus.

„Kaip viskas tyra..." - Pasitikėjimas ir meilė artina prie Rojaus būsenos" (1972 07 04).

Seselės - motinos

„Seselės, ar jūsų bus pakankamai daug, ar jumyse bus pakankamai susikaupimo, kad tai atsvertų pasaulio išsiblaškymą? Jūsų išsiblaškymas ir jūsų susikaupimas - t.y. jūsų vidinė kultūra - daro įtaką aplinkai.

Jūs - motinos - turit auginti didvyrius pirmiausia per susikaupimo meną. Tie prikels tautą - kurie mokės susikaupti.

Tik susikaupus bręsta mumyse Kristaus dvasia, Jo bruožai - kiekvienas atstovauja savitam Kristaus bruožui pagal prigimties savybes, gyvenimo aplinkybes, pavyzdžiui, švelnumui, drąsai, šventai rūstybei, Jo veiklai, Jo tyliajam gyvenimui ir pan.

Kad kiltų kūrybingumas, gimtų idėjų, taip pat reikia susikaupimo ir apsisprendimo nieko Dievui neatsakyti, bet neliūdint dėl to (!). Kitaip norų triukšmas nustelbs kūrybingumą. Kūrybingumas negali būti be aukos. Netikintieji kūrėjai taip pat turi aukotis, tik tai jie gali daryti dėl naudos arba iš puikybės, iš natūralaus judrumo, o ne iš meilės.

Mergaitės, būdamos kuklios, kartu jūs apaštalaujat -prakalbat į visų puikybę, ypač vyrų, ją paneigdamos. Jėzus taip pat atpirkimo paslaptį įvykdė kaip priešingybę puikybei iškeldamas savo nusižeminimą. Tik kuklumas duoda galią mergaitei apaštalauti žvilgsniu, veido išraiška, visa laikysena. Šv. Mergelės kuklumas - nedrįso Juozapui save Dievo Motina pavadinti. Šv. Juozapas nedrįso paklausti, kai po Angelo apreiškimo slinko mėnesiai ir ėmė ryškėti keista paslaptis" (1972 07 03).

„Jei vyras pajėgia suprasti pagarbą moteriai ir sutinka prieš ją nusižeminti, tikra moteris sugeba paslaptingai pažadinti, apvaisinti, kartu sudvasinti jo potenciją, jo vyriškumą" (1972 07 05).

Neskaistumas ir tyrumo palaima

„Tik ką baigiau Cveigo novelę „24 valandos moters gyvenime". Šv. Mergele, man vis rodos, tarsi kas paduoda man kaip tik tokias knygas, kurios turi ypatingą reikšmę mano gyvenimui. Kiek minčių sukėlė ši novelė!

1) Aš niekad nedrįsiu smerkti [sesių] dėl klaidų. Cveigas čia tarsi pagavo mano slaptą mintį, kad žmogaus - moters - gyvenime būna ypatingų pavojaus momentų, kaip man rodos, dar neištirtų, o gal net nepastebėtų, netapusių tyrinėjimų objektais.

2) Patvirtina žodžius: „Nežinau atsitikimo, kad aistra būtų padėjusi dvasiniu atžvilgiu".

3) Auksu nužertas nuodėmės miražas visada nepaprastai siaubingai išsisklaido.

4) „Kad tik niekas nesužinotų" - turi baisią jėgą, kažin ar ne didesnę už gyvybės jėgą.

5) Kokia būtinybė yra šv. Išpažintis!

Šv. Mergele, kaip labai subtiliai santūrus privalau būti žmogaus paslapčių prisipažinimo akivaizdoje! Moralinės teologijos įspėjimas: melius deficere quam abundare!* „Chirurgas iš malonumo..."

*Geriau mažiau (klausti) negu per daug (lot.).

Dieve, Tu mažiausiai tinkamus panaudoji savo tikslams. Šventosios Mergelės! Išmokykite mane tik su pagarba pasilenkti prie sielos gelmių, tik Viešpaties įgaliojimu pažvelgti į sielų šventoves. Tik ne iš smalsumo, kuris nejučiom pamiršta Viešpaties pavedimą!

Viešpaties leidimas ir įgaliojimas pažvelgti į sielų gelmes tampa piktnaudojimu, jei tame pažvelgime nebūna smalsumo aukos!" (1972 07 29).

„Viešpatie, kas esi?" - klausiu Tave po šv. Komunijos. -Kas esi, jei teisinga yra, kad su Tavim nesiskaitymas vertas amžinos bausmės? Ne iš keršto, bet iš teisingumo. Ir tai bausti šitaip iš teisingumo privalo Meilė! Juk Tu ir bausdamas myli.

Kaip simboliška, kad šv. Paulius, pajutęs Tave, Viešpatie, arti, tik ištarė: „Kas esi?", ir apako, tarsi nuo šviesos, kurios pakelti negali žmogaus akys.

Šv. Augustinai, ar Tu dabar jau supranti, kas yra Dievas? Tada ant jūros kranto Tavo pastanga suprasti Dievą buvo tik mažo vaiko pastanga išsemti jūrą su sraigės kiauteliu į mažą duobutę.

Dieve, mes Tave tiek pažįstame, kiek Tu leidi pažinti save. Bet Tu juk nori, kad mes pažintume Tave. Vienintelė kliūtis, kodėl Tu nepažįstamas daugeliui, - puikybė ir vergija savo norams - nuodėmė.

Turbūt didžiausią reikšmę žmonijos likime, ieškant priežasčių, kodėl Tu esi nepažįstamas, turi neskaistumo nuodėmės. Viešpatie, kas per jėgos glūdi mumyse! Ir turbūt svarbiausia, kad ši aistra veikia visas žmogaus galias - ne tik fizinę sritį, bet ir protavimą, argumentaciją, ieškant pasiteisinimo šiam malonumui, ir net pasąmonę, nesąmoningai priartindama mus prie šio malonumo progų, taip pat vaizduotę, neleisdama įsigyventi į priešingus jausmus, vaizdus, pavyzdžiui, mirtį, pragarą" (1972 05 30).

„Šv. Mergele, padėk nepamiršti šio ryto mąstymo apie neskaistumo nuodėmę. Juk aistras nuraminti turėtų prisiminimas visų nelaimingų žmonių. Turbūt daugelis jų - tėvų nesivaldymo aukos. O kokie jie nelaimingi! Tikriausiai jie patys šito nepajėgia suprasti. Jiems visai nebaisu taip kalbėti, keikti..." (1972 06 01).

„Kaip paslaptingai veikia šv. Komunija! - Aš vienas Viktoro kabinete. Čia pat ranka pasiekiamas tas nelemtas tušinis pieštukas su filmuku [su erotiniais vaizdais], už kurį mokėjo 15 rublių. Kai širdies gelmėje sprendžiau - pažiūrėti ar ne, po šv. Komunijos, rodos, susirinko mano Draugės - šventosios Mergelės iš ano pasaulio, ir dėl jų artumo tyliai supratau: tai būtų lyg Jūsų, mielos šventosios Sesės, pažeminimas, įžeidimas" (1972 07 11).

„Bandžiau iš Viktoro išvilioti erotinę filmutę [norėdamas sunaikinti]. Jo elgsena pasirodė labai charakteringa vadinamajai „pasaulio" dvasiai. Prašiau, kad parduotų. O jis: „Kas daugiau duos, tam parduosiu". Bandžiau prakalbėti į jo sąžinę, priminti, kad tuo daro žalą kitiems, nes tie vaizdai užteršia vaizduotę. Jis sutiko su tuo, kad užteršia, bet: „Kas man, - sako, - aš biznierius. Žiūrėkit, kaip aš gyvenu. Turiu šokoladinių saldainių, užsieninių cigarečių"... "(1972 07 13).

„Kai mumyse siaučia jausmų audra, kodėl mes pamirštame, kad tai taip pat Dievo kūrybos vaisius, dovana mums, sargas, kad žmonių giminė neišsibaigtų. Tokiems pat jausmams tarpininkaujant atėjo į pasaulį ir Šv. Mergelė, ir šv. Juozapas, šv. Teresėlė ir mes visi, visi. Gyvulių pasauly šis jausmas atiduotas instinktui, o žmoguje - protui tvarkyti. Ir kai žmogus leidžia tvarkyti ne protui, o instinktui, atsiduria toje pačioje plotmėje kaip gyvuliai.

Dievą žmogus paniekina visų Jo dovanų srityse. Vietoj Dievo iškeliami trys dievai: jėga, turtas, savo jausmai. Šitų trijų dievų priešpriešai mes, iš meilės Dievui ir save bausdami už Jo paniekinimą, taip pat už visų panieką Dievui, iškeliame tris atgailos rūšis: klusnumą (savo galybės atsižadėjimą), neturtą, skaistumą. Jei trys pasaulio dievai vienu žodžiu vadinami savimeile - savęs mylėjimu, tai priešingybė - atgaila už visa tai - gali būti tik iš meilės Dievui ir žmonėms dėl Dievo, nes be žmonių negalime mylėti Dievo. - „Ką padarėte kiekvienam, man padarėte".

Todėl ir jaučiant savy bet kurių norų audrą nereikia savęs neapkęsti. - Tai kvietimas atgailai. Kartu ženklas, kad mums daug energijos duota, taip pat ir dideli uždaviniai, už kurių įvykdymą bus pareikalauta apyskaitos.

Neduodama malonumų be pareigos. Taip visose srityse. Kiekvienas malonumas kūno jausmų srity turi atitinkamą tais jausmais saistomą pareigą. Pavyzdžiui, valgis, miegas, atostogos - sujungta su pareiga dirbti, kurti. Draugystė - su pareiga rūpintis vieniems kitais, vieniems kitu-4 ugdyti... Lytinis jausmas - su pareiga auginti vaikus. Turtas, valdžia - su pareiga daryti gera, atsakomybe už kitu4- Visos jausminės linksmybės vieną kartą baigiasi. /.../ viena žemiška garbė praeina. Kiek buvo valdovų, prieš kuriuos drebėjo žmonės, - Bismarkas, Hitleris, Stalinas.

Kaip jaučiasi siela, kai pajunta paskutinę tikrovę, pamato, kas ji yra, pamato, kuo nusigręžė nuo Dievo, ir štai -amžinai amžinai... Visi trys pasaulio dievai - turtai, garbė (jėga), malonumai - jau nieko nebegali. Nėra nė vieno draugo. Niekas nebegali padėti, nebegali išgelbėti. Baisus likimas amžinai, amžinai!.. Kameroj: „Kur aš pakliuvau?!."

Kad ir kokia būtų kančia, bet žinant, kad ji praeis! - pasidaro pakeliama. Tačiau likimas amžinai!" (1972 07 16).

Ką žmogus su noru kalba, tai būna jo mintyse, tuo jis gyvena. Kas nedorai kalba, tai turi būti ir mintyse, ir veiksmuose. Kuri mergina koketuoja, - tos nuodėmių turi būti ir veiksmuose. Tas pats pasakytina ir apie šio laiko madas. Savo drovumo nesaugojimas lemia ir elgseną - neatsparumą gundytojams.

„Jei nedarysite atgailos, visi pražūsite". - Kitaip sakant, jei viską duosite savo norams - jei nepažinsite tikslų, laimės, į kurią apsimokėtų iškeisti savo gamtinių, juslinių norų laimę, - visi pražūsite. Ir santykiai su merginomis -jei viskas duodama savo norams, būtinai viskas eis ligi galo.

Šv. Mergele Marija, šv. Teresėle, šv. Marija Magdalena, šv. Agniete, kankinta pažeidžiant drovumo jausmą, - visos šventosios mano Seselės, man rodos, šį rytą Jūs ypatingai buvote kartu, kai sudeginau tą pornografinę filmutę iš tušinio pieštuko, į ją neįsigilinęs. Man rodės, kad, patenkindamas savo smalsumą, būčiau pažeidęs Jūsų drovumą, pažeminęs Jus, - juk ten Viešpaties kūrybos paslaptys vaizduojamos be pagarbos. Kaip aš dėkingas! O šventosios Seselės... Būkite arti manęs visada panašiais atvejais, kad Viešpaties Valią visada pažinčiau ir įvykdyčiau!" (1972 07 23).

Moters esmė - auka. Ji ir nusideda iš pasiaukojimo. Sugundyti turbūt lengviausia pažadinant užuojautos motinišką jausmą. - Gal tiesa, kad žmoguje būna aistros susikaupimų, kurie gali stichiškai sprogti" (1972 07 29).

„Šv. Mergele, kas šiomis dienomis pasidarė? - Nauja idėja, naujas mąstymas man gimė: tyrumo jausmas neįkainojamai brangesnis už aistros patenkinimą, kuriam prasmę, didybę duoda tik Kūrėjo numatyti tikslai, o vien kūno veiksmas, kaip rašo Vaižgantas, kiekvienas yra neįdomus.

/.../ Šv. Mergele, jaučiu, kad čia yra begalinė dovana. Tu dėkok vietoj mano nesugebėjimo... Tebūna Viešpačiui garbė!" (1972 08 03).

„Kodėl pagarbos mergaitėms daugiau kaip vyrams? -Ar ne tos mergaitės gerbiamos, kurios sutinka laukti malonumams skirto laiko? Paprastai šitą laiką reguliuoja tėvų meilė, išmintis, jų gyvenimo patyrimas. Tik išmintinga mergaitė pajėgia pripažinti tėvų išmintį ir gyvenimo patyrimą. Tai reiškia, kad nepateks į puikybės tamsą. Užtat jai priklauso pagarba.

Be to, mergaitės tyko daugiau pavojų kaip berniuko. Vyrui retai kada pasisiūlo... Jei vyro gyvenimo kova gali būti daugiau medžiaginėj plotmėj - jis gali didžiuotis fizine jėga, tai mergaitės gyvenimo kova turi vykti daugiau dvasinėj plotmėj. Vadinasi, labiau išryškėja, kiek dvasia vadovauja kūnui. O juk pagarba žmogui tik už tai reiškiama" (1972 08 20).

„Išminties dorybė tikrai yra dovana. Įvairiose situacijose susiorientuoti - juk tai ir yra ne kas kita, kaip pažinti, ko Dievas iš manęs nori. Tai pati tikriausia išmintis.

Kai sutinkame gyvenime naują kančios rūšį, kažkaip neprisimename, kad ir ta kančia aukai tinka. /.../ Kodėl tuo pačiu momentu neprisiminiau, kad ir tas nepatogumas aukai tinka? Šv. Mergele, štai kodėl turi būti viskas paaukota iš anksto, net ir tai, ko pats nesuprantu" (1972 01 09).

Atgautas skaistumas

„Dirbame naktinėje pamainoje. Mąstydamas apie Jėzaus kančią, „susipažinau" su Tavimi, šv. Marija Magdalena... Juk Tu turi būti speciali globėja visų, kuriuos kūno geismai kankina. Tavyje įvyko stebuklas - nekaltumas gali būti ne vien neprarastas, bet ir atgautas. Tu - atgailos propaguotoja. Tu - taip reikalinga mūsų laikams, mūsų tūkstančiui vyrų ir į juos panašiems. Tu taip reikalinga mūsų mergaitėms...

Šv. Marija Magdalena, koks nuostabus Dievas, jei malonės veikimas daro stebuklus sielose ir taip neatpažįstamai jas keičia! - Vadinasi, nusižeminimas ir atgaila puošia sielą -grožio paslaptis" (3972 05 04).

„Iš vakarinio mąstymo - Kryžiaus kelio su šv. Magdalena. - Kodėl jie nebijo nuodėmės?

Šv. Marija Magdalena, juk Tu irgi nebijojai, o paskui... /.../ Tu tikriausiai buvai nerami, nepatenkino Tavęs vergavimas jausmams, bet Tu nebijojai. Tu negalvojai apie Dievą, Jo nejautei, Jo nepažinai. Gal nepatenkinta atsidavei tokiam gyvenimui kaip kažkokiai būtinybei. - Vienos mergaitės pasiteisinimas: „Ką aš jam padarysiu, kad jis ateina..." - Be abejo, čia slypi slaptas noras, kad ateitų. - Gal ir Tu, šv. Marija Magdalena, panašiai kovojai su sąžine?..

Tikriausiai čia veikė puikybė. Juk dėl nedoro gyvenimo buvo galimybė pasipuošti, būti turtingai...

Tu nebijojai nuodėmės, nes nepažinai Meilės ir negalvojai apie ją. Ir kai Tu pamatei, pažinai Jėzų, Tu pažinai Meilę, - tikrą meilę, tokią, kokios ilgisi moters širdis.

Taip, žmonės nepažįsta Meilės. Nepažįsta Tavęs, o Meile. Negalvoja apie Tave, abejoja Tavo, Mokytojau, dieviškumu, istoriškumu... Pinigo bei pramogų vaikymasis užima jiems gyvenimą, jie neturi laiko apie Tave galvoti. - Neturi laiko pastebėti Meilės.

Apaštalams aną naktį pasivaideno kančios siaubas ir jie pamiršo Meilę. Šv. Petrai, Tu išsigandai kalėjimo ir pamiršai Meilę, ir tada išsigynei Jėzaus. - Visi mes taip pasielgiame - gyvenimo konvejeris nepalieka laiko galvoti apie Meilę, ir mes nuodėmės nebijome.

Sūnus palaidūnas tik tada suprato nuodėmės siaubą, kai kančia privertė pažinti meilę, tėvo meilę.

Šv. Petrai, kai Tu išdidžiai tvirtinai: „Aš Tavęs neišsiginsiu!" - ar tada nemylėjai Jėzaus? - Naktis parodė, kokia silpna buvo meilė... Kur nėra tikro nusižeminimo, negali būti tikros, galingos meilės, kartu ir nuodėmės baimės.

Šv. Petrai, paskui tik nedrąsiai išpažinai Jėzui: „Tu žinai, kad aš Tave myliu..." Toj nedrąsoj buvo nusižeminimas, o kur nusižeminimas, - ten didelė meilė.

Šv. Marija Magdalena, Jėzaus kryžių Tu supratai, pažinai kaip meilę. Ir šitas supratimas Tave vertė bijoti nuodėmės, vedė į atgailą.

Ką man kalba Tavo kančia, Mokytojau? Ar Tavo kryžius mane ragina į atgailą už save ir kitus?

Šv. Marija Magdalena, pas mus niekas nuodėmės nebijo... Čia niekas negalvoja apie Meilę... O ir visame gyvenime!

Šv. Marija Magdalena, Tu tokia panaši į mūsų jaunimą, mergaites. Būk Mokytoja, padėk mums pažinti Meilę!" (1972 05 05).

Grįžusio iš kalėjimo kun. J.Zdebskio nuotrauka. 1972 m. (Iš KGB archyvų).

KUNIGAI... KUNIGAI...

Kun. Juozas Zdebskis nesijautė esąs didvyris ar kažkoks išskirtinis žmogus. Gerai suprasdamas savo (kaip ir visų kitų) žmogiškosios prigimties silpnumą ir trapumą, ištikimybę kunigo pašaukimui ir gyvenimui rėmė Viešpaties Valios supratimu ir vykdymu, per pasiaukojimą Švč. Dievo Motinai įgaudamas vilties ir pasitikėjimo visose gyvenimo situacijose.

BUVIMO LAGERYJE PRASMĖ

„Po vakarienės. Šv. Mergele, mūsų sekcijoje, kaip paprastai, triukšmas. Bet aš noriu valandėlę su Tavim pabūti, į nieką daugiau dėmesio nekreipdamas. Žinau gerai: juo daugiau nepatogumų, juo daugiau atgailos - juo labiau priartinu Dievo gailestingumą, juo daugiau bus patarnauta sieloms. Juk Tu, mano visų turtų Savininkė, visa prijungsi prie Jėzaus Atpirkimo darbo.

Vakar pirmą kartą pabandžiau [padirbėti] „prie rąstų". Pakrovėm keletą vagonečių nuo pietų ligi vakaro. Žinoma, nuvargau gerokai. Kiek kartų suskambėjo b... ir visi kiti bjauriausi rusiški keiksmai. - Vargšai vaikinai! Kaip toli jie nuėję!.. Jaučiau, kad jų dėmesys vis į mane. Vienu tarpu subariau čigoną, kad nekelia rąsto. O jis staiga: „ Čia tau ne poteriai kalbėti". Jų supratimu, kunigas turi būti išpaikinta lėlė, pirštu darbo niekad nepalietęs. Paskui vakare skaitydamas nejučiom prisėdau ant čigono lovos. Įsižiebė pokalbis. Jis papasakojo, kad jo tėvynėje yra visas kaimas lietuvių.

-Aš netikėjau, - sako jis, - kad jus galite taip dirbti - dar geriau už mus, jaunus!" (1972 01 11).

„Šv. Mergele, šiomis dienomis aš laikau pasitikėjimo Tavimi egzaminą. - Kai pasiūlė dirbti pirties tvarkytoju arba pasimatymų iškvietėju, labai norėjau prie pasimatymų dirbti. Vakar girdėjau, kad prie pirties skirs. - Tu, Šv. Motina, matei, koks buvau nusiminęs, kaip paveikė ta žinia. Iš tikrųjų - juk Tu skirsi. Ne ten, kur mano akli norai, bet ten, kur bus Jo Valia, kur bus reikalinga Jo planams, kur naudingas būsiu Jo Karalystei. Leisk tikėti, kad įvyks Jo Valia. Ir tada turiu būti visiškai ramus. Argi ten privalau norėti, kur lengviau, kur mano norus labiau atitinka? Juk čia atėjau aukai. Tu, Šv. Mergele, kasdien mano dalelę prijunk šv. Mišiose prie Jo Aukos. Tada man vis tiek, kas įvyksta. Gyvenimas bus prasmingas, jei ir nieko negalėčiau dirbti su savo knygomis ir raštais, bet turėčiau ką sunkaus aukoti už jų nuodėmes... Ar ne taip buvo ir Jėzaus tyliajame gyvenime 30 metų? O paskui Jo viešojo gyvenimo pabaiga, Jo kryžius!

Savo pastangomis patvarkyti ką nors - pasirinkti darbą -nieko pats negaliu. Vadinasi, visame tame reikale privalau tik pasitikėti.

Nieko Dievui neatsakyti! - Štai pagrindinė taisyklė. Visai nesvarbu, malonu man ar ne.

Gerasis Kristau, žiūrėdamas į šią laukinę minią aplink mane, ne kartą klausiu, ką aš jiems turiu duoti? Mokytojau, juk Tu pasiuntei mane pas juos ne veltui, ne atsitiktinai. Bet kaip jiems duoti, kad žodžiai, kuriuos kalbu, kartais jiems būna tarsi iš kitos planetos. Kaip norėčiau jiems pasakyti: nekalbėkite taip, nevartokite narkotikų, gerbkite svetimą nuosavybę... Bet jiems tai neturi reikšmės. Jie dėl to nepradeda nė truputį kitokie būti. Ką aš kalbėčiau jiems apie Tave, jie nepradeda tikėti. Nuodėmės jiems tapę jų brangenybe, jie netiki, kad galėtų būti dar kitokio džiaugsmo...

Bet siųsdamas mane čia Tu visa tai žinojai. O vis dėlto siuntei. (Juk iš klusnumo aš čia. Kaip nuostabu! Be klusnumo negalėčiau pasakyti, kad mane siuntei, - nedrįsčiau taip pasitikėti savo nuomone.) O jei siuntei, - Tu negali apsirikti. Ar užteks, Mokytojau, jei matys jie paprastą žmogų, bet nuolat dirbantį, neleidžiantį valandų nei minučių veltui? Jei matys, kad ne vienas viršininkas mane favorizuoja, labiau kaip kitus respektuoja kad ir smulkmenose, pavyzdžiui, kur gulėti, kurioje sekcijoje gyventi. Dabar juk nevaro į darbą. Net džiaugiuosi, kad valgykloje ir aš galiu taip, kaip kiti, stovėti eilėje, kol įkrės košės, kad galiu vieną duoną su vienu „čiajum" valgyti - pabaigoje, kai lieka; džiaugiuosi, kad galiu su visais be šimtasiūlės ir be kepurės bėgti į valgyklą vėjui pučiant ir pan. Man rodos, tada būnu lygus su jais. O, kad jie mokėtų visa aukoti!..

Mokytojau, ar bus įprasmintas mano buvimas čia, jei aš ir jų lagerio kartėlį aukosiu tarp jų būdamas? Pagaliau, Šv. Mergele, juk Tu turi pareigą mane Viešpaties Valios išmokyti. Juk Tu esi už tai atsakinga. Bet lygiai taip turi pareigą vesti toliau, šefuoti visus darbus, kurie anapus penkių eilių tvoros..." (1972 02 01).

„Rodos, užvakar pokalbyje su mokytoja priminei man, Šv. Mergele, kad turiu būti pažemintas.

- Jūs smerkiate mane?

- Taip. Noras būti kankiniu, didvyriu. Kodėl kiti kunigai ne?

- Beveik kiekvieną galėtų sodinti. Fanatikas? - paklausiau.

- Taip.

Juk tai daugelio, ir mano konfratrų, nuomonė... Ačiū, Viešpatie! - Ecce Homo. Po kryžiumi stovėti. Puikybė tik šitaip gali būti nugalėta ir atidarytas kelias Malonės veikimui.

Keista, ji smerkia, fanatiku laiko, bet: „Kuo galėčiau padėti?" - Kažkoks dvilypumas. Turbūt ir visuomenė, ir kon-fratrai taip" (1972 02 12).

Bylos 1.1,1.15-16 - Verbuojamojo kandidato „B.A. - V.A." pranešimas apie kun. J. Zdebskio buvimą Pravieniškių lageryje (1978 03 10).

Slaptai Egz. Nr. 1

(Vertimas iš rusų k.)

VALSTYBĖS SAUGUMO KOMITETO prie LIET. SSR MINISTRŲTARYBOS VERBUOJAMOJO KANDIDATO „B.A.-V.A." PRANEŠIMAS

Agento slapyvardis „B.A.-V.A.' Asmens byla Nr. 1223

Priėmė Bartoševičius 1978 m. kovo 10 d.


Apie Juozą Zdebskį šaltinis prisiminė dar kai kuriuos jo buvimo Pravieniškių PDL81 momentus.

81  PDL - pataisos darbų lageris.

Zdebskio elgesiui būdinga tai, kad jis kasdien PD lageryje vykdė dvasininko pašaukimui būtinas religinio pobūdžio apeigas (skaitė arba „laikė" mišias). Tai jis atlikdavo vienas, lagerio dailininko Petro Rutkausko dirbtuvėje. Šis jam mielai suteikdavo šiam laikui kambarį. Įdomu, kad kai šaltinis kartą norėjo įeiti į šią dirbtuvę Petras Rutkauskas pasakė, kad dirbtuvė užimta, kad ten yra Zdebskis su jaunu kaliniu, kuris esą atlieka išpažintį. Kad ten tikrai yra kunigas Zdebskis vienas su jaunu kaliniu, šaltinis neabejoja, o ar tikrai ten atliekama išpažintis, - ne tik šaltiniui, bet ir niekam kitam, išskyrus Zdebskį ir tą vaikiną, nežinoma. Šaltinis nežino to kalinio, kuris ten buvo su Zdebskiu, nei vardo, nei pavardės.

Be to, Juozas Zdebskis kartais bendraudavo su kaliniu Lausiu ar Lauciumi (šaltinis tiksliai neprisimena pavardės, žino tik tai, kad iš profesijos jis mokytojas ir lageryje buvo už antitarybinę veiklą: parašė antitarybinio pobūdžio knygą, kurią mėgino išsiųsti į užsienį).

Tuo metu būrio viršininkas Kumpikevičius įtarė, kad ir šaltinis palaiko draugiškus santykius su Juozu Zdebskiu, nes šaltinis ir Zdebskis dažnai kalbėdavosi ideologinėmis temomis. Šaltinis vengė, kalbėdamasis su Zdebskiu, aiškios pažiūrų konfrontacijos, labiau domėjosi jo veiklos motyvais. Zdebskis šaltiniu beveik pasitikėjo ir net kalbino susitikti ateityje.

Pažyma: Zdebskis žinomas drg. Šiaudiniui. Verbuojamajam

kandidatui įpareigojimas paliktas tas pats, t.y. 1978.1.27.

Pranešimo kopiją perduoti drg. Šiaudiniui.

Skaitė: Pilauskaja 1978.11.13

Baltinas

Stalauskas 1978.П.13

Praäom nustatyti, kur dabar Laucius?

Baltinas

KGB prie Liet. SSR MT 5 skyriaus 3 poskyrio vyr. operatyvinis įgaliotinis - majoras Bartoševičius


Arbaitprysterio misija

„Vienas žvilgsnis vakar sukėlė minčių. - Vakar dirbant kilo muštynės. Antrasis neatsiliepė tuo pačiu. Visi tylėjo. Paskui užpuolikas, eidamas pro mane iš cecho, taip įdėmiai kalto akimis į mane pažvelgė. Vadinasi, mano buvimą tarp jų jie vis tiek jaučia, kad ir mikronine dalelyte..." (1972 03 18).

„Ar ne pagrindinis buvimo čia tikslas - sunaikinti neapykantą kunigui jų širdyse?! „Vincere malum in bono"*. -Kuo sunaikinti? - Meile, mandagumu, kantrybe ir taktu. Tesaugo Viešpats nuo šykštumo! Visa kuo dalytis ir nieko negailėti.

Tai daugiau negu kalbėti žodžiais. Žinoma, negailėti ir jų [žodžių]. Bet jei bus neapykanta Dievui, žodžiai tą neapykantą tik didins.

Ar ne čia yra arbaitprysterių esmė?!

Paveikti tuos, kurie neapykanta dega, galima tik nusižeminimu, nekaltai nukenčiant dėl jų sielų išgelbėjimo.

Šv. Mergele, Tu budėk, kad mes teisingai suprastume santykį tarp Jėzaus, viską atiduodančio ant kryžiaus, ir Jėzaus Jeruzalės šventykloje su rimbu rankoje!" (1972 03 19).

„Kaip širdingai dėkojo šiandien Miša, kai nusivedžiau jį į „kaptiorką" ir pavaišinau iš vakarykščio „larioko"! - Kai nešiausi po vakarienės arbatos puodelį į maisto sandėliuką, jis stovėjo susimąstęs, į laiptų turėklą atsirėmęs. Praėjau. Bet kažkoks vidinis balsas privertė grįžti ir jį pasikviesti kartu. Man jo labai gaila. Jis ir kūno ligonis. (Jo ypač nuostabios, geros akys...)

Kokia begalinė Viešpaties dovana turėti [ir medžiaginių gėrybių]! Kuo gi galiu šitų vargšų širdyse švelninti neapykantą Tau, Viešpatie, jei žodžiai jų širdžių nepajėgia paliesti? -Ar ne vienintelė išorinė priemonė lieka dalytis? Juk tai priemonė, prieš kurią neįmanoma atsispirti mūsų aplinkoj. Gal dėl to ir leidi, Viešpatie, kiek daugiau už kitus turėti?"

(1972 03 23).

„Viešpatie, kaip paprastai Tavo viskas sprendžiama! -Tu vakar per paprastą aštuoniolikmetį vaikiną priminei -taip iškalbingai priminei - kokia prasmė būti lageryje, o ne bažnyčioje. Paprastas, rodos, nereikšmingas pokalbis:

- Jūs grįžę tą patį darbą dirbsite?

- Žinoma.

- Tai pasakykit, ar daug yra taip nusiteikusių kunigų? Aš pažįstu kunigus tik iš blogos pusės.

- O daug tu jų pažįsti?

- Iš literatūros.

Štai kur yra prasmė eiti į kalėjimus iš bažnyčių. - Šių dienų naujiesiems pagonims turi įtikinamąją jėgą tik aukos argumentai. Žodžiai - per maža įtampa" (1972 05 01).

„Kuo ši diena ypatinga? - Nagi rytą taip išėjo, kad susitikau sode abu - kaip tik tuos, kurie, man rodos, degė neapykanta kunigams, vis stengdavosi įkąsti. Susitikome taip, kad turėjome visi kartu eiti. Užsimezgė pokalbis. Pasirodo, abu ir Pirmosios komunijos buvę, tik viską pamiršę. Vieno bobutė labai religinga. įstrigo vieno (iš Klaipėdos) sakinys antrajam (iš Tauragės):

- Bl..., už ką jie kunigą pasodino! Taigi tėvų reikalas vesti vaikus prie Pirmosios komunijos ar ne. Aš tai vogiau, o jį už ką?!

Klaipėdiškis net dirbęs prie bažnyčios statybos. Abu sakosi, kad neturi neapykantos kunigams.

Vadinasi, mano buvimas vis tiek turi reikšmę ir tarp netikinčiųjų. Nežinomi, Viešpatie, Tavo planai ir nesusekami Tavo keliai! Tu vienas žinai tikslus, dėl kurių mus atvedi į tą ar kitą vietą. O mums vis rodosi, kad patys daug tobuliau pasaulį valdytume..." (1972 05 04).

„Yra žmonių, kurie jaučia neapykantą. Taip kaip ateizmas apskritai neapkenčia religijos kaip konkurentės laimėti žmones, taip pavieniai asmenys neapkenčia kunigo kaip fakto, priverčiančio sąžinės problemą iš naujo pagvildenti, nekenčia kaip pavojaus prarasti savo norų malonumus. Tikriausiai tai vis ta pati šėtono neapykanta Dievui.

Pastebėjau, kad ta neapykanta juose lengvai išsklaidoma. Jie visa tai jaučia, man rodos, iš nežinojimo. Juk yra jau užaugusi karta, kuri su kunigu jokių reikalų neturėjo. Apie kunigą jie girdėjo vien iš blogosios pusės, viską sukarikatūrintai.

Štai vienas motyvas, kodėl kunigui reikia kalėjime būti. Savotiška arbaitprysterio misija. Sutikti juos ne su neapykanta, bet su šypsena veide, su vado žvilgsniu.

Be abejo, tai pasidalijimas tuo, apie ką Mokytojas įspėjo: „Persekiojo mane, persekios ir jus". Užtenka prisiminti visus tuos momentus iš šv. Evangelijos, kur Jėzui buvo aiškiai pareikšta neapykanta.

Savo draugišku žodžiu ir šypsena veide, drąsia laikysena parodyti, kad jų neapykanta beprasmiška.

Štai vienas iš tikslų, dėl ko Viešpats čia mane siuntė.

Įžeidinėjančių vis dėlto yra mažai. Sveikinančių su pagarba taip pat mažai, nors žymiai daugiau kaip įžeidinėjančių. Dauguma, rodos, nepastebi. Tačiau kartais nustebina. Pavyzdžiui, šiandien per pietus jaunas vaikinas, su kuriuo niekada nekalbėjome, įsileido į kalbą. Mano nustebimui, jis tiesiog drąsino, kad nedaryčiau nuolaidų ir nepasielgčiau kaip Ragauskas.

Mokytojau, kaip paprastai Tu sugebi prakalbėti į mūsų kietas širdis! Vakar buvo pasiūlyta pereiti į geresnį darbą. Ten būčiau vienas (!) - budėti prie kažkokių kompresorių. Ar tai įvyks, ar ne - Tavo Valia, bet kaip tai paguodė mane, kaip realiai priminė, kad manimi Kažkas rūpinasi ir, kai Jam patiks, viskas pasikeis. Bet argi aš viso šito nežinojau? Ak, Viešpatie, kaip labai panašūs mes į Tavo apaštalą Tomą! Ir mums nuolat reikia pamatyti, paliesti...

Kitas tikslas, dėl ko Viešpats čia laiko, - juk aš kovoju drauge su visais, kasdien aukodamas šv. Mišias kaip atgailą už visas tas kliūtis, kurios neduoda Viešpaties Valiai įvykti. Juk pagrindinė priežastis, jei mūsų siekimai neįvyksta, gali būti tik puikybė arba nuodėmės, už kurias nebuvo atlikta atgaila - kliūtys Malonės veikimui.

Trečias tikslas - be abejo, negalima laikyti, kad tai beprasmiška, ką šis faktas padarė visuomenės opinijoje - pajudino kovos už atgailą link, pajudino iš stagnacijos. Čia jau grynai ne mano... Juk negalėjau net numatyti, kad tokia audra kils.

Ketvirtas - paskatinimas į nusižeminimą, kad negalvočiau, jog be manęs kai kurių darbų nebus kam dirbti...

Taip, šitas faktas itin reikšmingas! - Rodos, nebūna atvejo, kad, kalbant su šitais vaikinais - naujaisiais pagonimis, neklaustų kuris apie kunigų pajamas. Ar tai nėra priminimas, kad kunigui netinka prabanga?!" (1972 05 05).

„Mokytojau, kiek kartų aš vaikštau šitoje tūkstantinėje minioje keistu jausmu, lyg neatidavęs to, ką privalau... O Viešpatie, ką gi iš tikrųjų privalau? - Vis ateina pirmoji mintis - kokia silpnutė priemonė yra žodis. Kalbėti apie Tave? -Lygiai kaip šv. Evangelijoj - sėkla krinta ant uolos, tarp erškėčių, ant kelio... O kurgi gera žemė?..

Slaptas sąžinės balsas, rodos, kalba, jog pirmiausia reikia, kad jie atkreiptų dėmesį, klausytų, domėtųsi. Pirma turi pasikeisti jų galvoje kunigo sąvoka. Visa, kas kalbama apie Tave, Mokytojau, jiems yra fantazija, prieš visa tai jie turi savotišką imunitetą. Tarsi nuolat kartotųsi romėno žodžiai, kuriuos ištarė savo kaliniui šv. apaštalui Pauliui: „Tuomsyk užteks. Patogiu laiku tave pasikviesiu..."

    Rodos, viena aišku - pirma jie turi pažinti kunigą kaip žmogų, kaip idealų žmogų, o ne karikatūrą, išsigimėlį- Tik tada jie galės, pajėgs pereiti prie naujo, jiems nepažįstamo pasaulio - klausytis, ką jis kalba. Juk domėtis galima tik to mintimi, kurį gerbi. - Aną dieną einu pro šalį - keli vaikinai stovi, vienas iš užpakalio ranka padarė kažką panašaus į kryžiaus ženklą, tarsi laimindamas mane. Atsigręžiau ir pradėjome kalbėti. Visai draugiškai. Tai tipiški šiuolaikiniai vaikai, tokie, kuriuos prie pirmosios išpažinties bobutės ruošė... Jie nieko nežino, išskyrus pajuoką kunigams, į kurią instinktyviai įsitraukia kaip prieš tuos, kurie, jų supratimu, kėsinasi atimti jų nusiteikimą niekam nesilenkti, nieko neklausyti, išskyrus savo norus..." (1972 05 21).

„Mokytojau, kur buvo aiški neapykanta liejama, pavyzdžiui, kai buvai ant kryžiaus prikaltas, Tu reagavai tardamas: „Tėve, atleisk jiems, nes nežino, ką daro..." Rodos, šiuo momentu taip suprantu šią problemą - prieštarauti, aišku, reikia, bet neturiu teisės prarasti pusiausvyros, pradėti karščiuotis" (1972 06 04).

„Dieve, kaip giliai blogis įleidęs šaknis šių vaikinų širdyse! /.../ Ar ne vienintelis prakalbėjimas į juos - daryti gera?! Bent jų širdis atveria tik parodyta meilė. Jau vien šito tikslo ar neužtektų tam, kad būtų prasmė tarp šitų žmonių gyventi?

Be to, nebėra visų kitų laiką atimančių pareigų ir studijų, leista papildyti savo bendrąjį išsilavinimą, ypač žmonių pažinimo srityje.

Už lango nuostabi vasara. Kad aš ne prie ežero, kad mišką galiu stebėti tik iš tolo - tebūna atgaila už visas nuodėmes, kurios Tavo, Viešpatie, gamtoje įvyksta.

Čia turiu išmokti meno gyvenimo konvejeryje - turgaus viduryje - išsaugoti savo sielos gelmėje slaptą šventovę Tau, Viešpatie, ir visiems Jums, mano brangūs nematomieji Draugai ir skaistyklos sielos. Šv. Mergele, Tu matai, kaip tai sunku, kaip labai veikia aplinkos įtaka.

Be to, šitai - išmokti kartu [su Tavimi] gyventi ir viduje - man dar naujas menas.

„Jūs esate žiburys ant kalno". - „Jūs esate žemės druska". -Kaip keistai skamba šie žodžiai, kai pabandau juos taikyti mūsų sąlygoms, taikyti sau...

Kartais man atrodo, kad mano buvimas čia dingsta kaip lašas jūroje. Bet kartais vėl... Pavyzdžiui, šiandien - prisigretino vienas rusas, dėl alimentų nemokėjimo nuteistas dvejiems metams, klausdamas patarimo dėl savo bylos -jis nepatenkintas nuosprendžiu. Aš niekada su juo nebuvau kalbėjęs, nepažinojau, o jis, pasirodo, pažinojo, kažką buvo girdėjęs. Kartais pastebiu, kaip vienas kitam nežymiai parodo mane. - Vakar kine „Jie važiavo į Rytus" - šio karo epizodai, kaip italai padėjo vokiečiams, - buvo vienas sakinys: „Medikai ir kunigai visur gerbiami". Šiandien Aleksiukas man pacitavo tą sakinį - pasirodo, nepraėjo nepastebėtas.

Viešpatie, jei aš žiburys, tai Tu esi jo šviesa. „Mes ne savo ugnimi žėruojam, mes ne savo šviesą aplink skleidžiam"82.

82  Apytikriai cituojamas Adomas Jakštas.

Būti draugu kiekvienam, o ne tuo šaltu, svetimu žvilgsniu sutikti kiekvieną, kaip kad čia yra įprasta... Šv. Mergele, mes visi čia broliai. Dėl visų mūsų Jėzus ant kryžiaus mirė.

Žvelgiant į išorinę įvykių eigą, Kristus kentėjo dėl to, kad savo asmenybe sudarė grėsmę fariziejų garbei. Jis patraukė į save visuomenę. Jis barė jų veidmainiavimą. Šitie psichologiniai faktoriai savotiškai kartojasi šių dienų ateizmo kovoje prieš krikščionybę.

Jei mes išjuokiami nepajėgiame nutylėti širdy melsdamiesi, bet bandome karščiuotis, ar tai negalima pavadinti puikybe?! Kaip labai mūsų puikybė nori, kad mes būtume kam nors reikalingi! Pavyzdžiui, kaip paveikia mano nuotaiką, jei kas nors manęs ieško...

Dvasinio skaitymo knyga, mąstymams tema čia dažniausiai būna gyvenimo įvykiai" (1972 06 05).

„Šiandien, rodos, nušvito problema - santykis tarp švelnumo ir griežtumo: „Tėve, atleisk jiems, nes nežino, ką daro..." - „Jūs pabaltinti karstai..."

Mokytojau, Tu nebuvai švelnus ten, kur švelnumas reikštų pataikavimą, padlaižiavimą. Tu žinojai, kad už tai seka jų neapykanta, mirtis. Bet kitų išganymas šito reikalavo. -Tavo linija negali būti pataikaujanti.

Tavo griežtumas nebuvo savęs pabrėžimas. Visuose ginčuose Tavo direktyva buvo Tėvo Valia. Tu mokėjai tylėti pažemintas, išjuokiamas" (1972 06 08).

„Sėdime tuščioje klasėje dviese su Aleksu. Aš tik po šv. Komunijos. Aleksas nieko nežino apie šv. Komuniją. Jam visa tai atrodo juokinga...

Brangus Mokytojau, bet ar daugiau žinau už Aleksą apie paslaptingą Tavo atėjimą, ypač apie tai, kaip reikia elgtis su Tavimi?.. Tik viena, rodos, aiškiai jaučiu: pirmas žingsnis po šv. Komunijos yra pastanga suprasti - Tu ir aš esame kartu! - Kas esi Tu ir kas esu aš?.. Aš Tave atiduodu Tavo Šv. Motinos, visų šventųjų meilei, pridengdamas jų meile savo širdies šaltumą, savo nesugebėjimą... „Niekas negali pas mane ateiti, jei Tėvas nepatrauks jo..." Viešpatie, patrauk visus milijardus, kad būtų viena avidė ir vienas Ganytojas!

Ar aš nieko neatsakau Tavo Valiai? Ar pakankamai klusnumo turi Tavo ištikimieji, kad atsvertų pasaulio maištą?

Įdomu, kad vienoje brigadoje kalbėjo apie mane kaip pavyzdį, kuris nekeikia, tik „kad to savo Dievo negali užmiršti".

Taip pat Aleksas, būdamas tokios blogos nuomonės apie kunigus, mane gynė... Kai buvo prisiminta, kad aš daliju maistą kitiems, Aleksas užtarė: „Jis galėtų ir sau pasilaikyti, o vis tiek dalijasi su kitais".

Taip. „Be darbų meilė yra mirusi". Jei galima į juos prakalbėti, tai tik darbais. - Tik darbais prakalbėti dabar galima ir į kunigus, ir į visuomenę. Bet tada koks turi būti mūsų gyvenimas, kad jis kalbėtų? Aišku, ne kitoks, kaip Jėzus savo gyvenimu parodė, - neturtas, skaistumas, klusnumas.

Įgulos bažnyčioj kai dirbau - žmonės pastebėjo [apie X], kad „jis tą pačią dieną maino kostiumus". Ir [apie kitą]: „Viskas paprasta, dėvi vieną kostiumą". - Kaip žmonės pastebi! Net ateistai, kurie išjuokia, neapkenčia... Gerasis Kristau, argi net šitokios smulkmenos stato arba griauna Tavo karalystę?" (2972 07 29).

Kun. Ragausko tragedija

Kun. Juozas giliai išgyveno nukunigėjimo nelaimę: nesmerkdamas, nesipiktindamas, bet mylėdamas savo brolius, lygiai kaip ir visus į nelaimę patekusius. Gera mąstymo medžiaga jam buvo ekskunigo Jono Ragausko knygos, padėjusios geriau suprasti nukunigėjimo priežastis.

„Šv. Mergele, už viską dėkoju, ypač už kun. Sig[ito] žodžius - pirmą kartą per keturis mėnesius - kokie jie brangūs! Nors ir mažame lapelyje. Neleisk užmiršti, kad aš turiu daug daug už ką atgailauti, ypač kad priartintų Dievo gailestingumas tai, ko maldauju - mūsų siekimus.

Skaitau kun. Ragausko „Nenoriu Dangaus". - Tai tarsi mąstymo medžiaga - ką reiškia natūralus žinojimas be Malonės veikimo. Jis [kun.Ragauskas] viską aiškina, nepaliesdamas Meilės problemos" (1972 01 18).

„Šiandien pokalbis su vaikinu nuo jūros vėl priminė sektantizmo grėsmę. Jo visa šeima - tėvai, broliai - sektantai. Ir jis pats, iš kalbos sprendžiant, turi palinkimą. Tai įspėjimas mums, kunigams. Kartu įrodymas, kad visuomenė ateizmo nepakelia: neturėdama ko nors tikro religijos srityje, susikuria religijos erzacus.

Negaliu nuskęsti tik šios aplinkos interesuose. Pasaulis -ne tik mūsų rajonas, vielomis aptvertas. Kas gali šitą interesų platumą išlaikyti? - Susikaupimas. Šiandien po šv. Mišių valandėlę buvau vienas... Su Tavimi, Mokytojau. Ir pagrindinė mintis iš tos brangios valandėlės - susikaupimo, akivaizdos svarbumas. Kas ją pažadino, šitą mintį? - Knyga „Nenoriu Dangaus". Juk tai kunigas! Vadinasi, net kunigas gali su Tavimi, Mokytojau, visiškai išsiskirti... Ir priešingai. Vienybė gali vis daugiau didėti ligi ekstazės. Štai ką reiškia Akivaizda. Kokia didelė gali būti jos amplitudė! Štai už ką turiu visomis pastangomis kovoti šitame išsiblaškymo labirinte. Jei toji srovė pagriebs mane, kaip šapelį patvinusi upė, aš būsiu žuvęs. Šv. Motina, Tu privalai budėti, kad taip niekada neatsitiktų!

Susikaupimo išsaugojimui gali būti kliūčių dėl mano kaltės ir be mano kaltės, pavyzdžiui, kaip ta pora savaičių anoje sekcijoje. Tai, kas padeda išsiblaškyti per mano kaltę, be abejo, gali būti tik smalsumo tenkinimas, įsijungimas į jų pokalbius, kurie dažnai būna tokie nereikšmingi, dažnai nedori. Kad ir kokios būtų aplinkybės, esminė susikaupimo sąlyga lieka auka. Nors ir smulkmenas, bet reikia uždrausti savo smalsumui. Be šitos aukos susikaupimo niekada negali būti.

Gerasis Kristau, ar neišeina taip, kad pakaltinamas išsiblaškymas - dėl smalsumo ar kitų jausmų tenkinimo — tai iškeitimas Tavęs į paprastą smalsumą, jausmų tenkinimą? Iškeitimas Tavęs yra kartu ir išminties iškeitimas. Tai visi tie momentai, kada paskui gėda būna dėl pasakytų žodžių, dėl pasielgimų. Vadinasi, juo labiau žmogus išsiblaškęs, juo labiau jis norų vergas, juo mažiau jis turi išminties" (1972 01 19).

„Šv. Mergele, Tavo kunigai, kunigai... „Nenoriu Dangaus" - tai akivaizdus pademonstravimas, ką padaro sieloje Malonės veikimas ir kas atsitinka su žmogumi, kai jis lieka tik homo carnalis83. Čia viena iš kitos išplaukia tos didžios tiesos, apie kurias kalbėjo Jėzus: „Jei nedarysit atgailos, visi pražūsit!" Kaip dėkingas turiu būti Tau, Viešpatie, jei dabartinėje mano būklėje atgailos leidi būtinai, kai Tu pats parenki atgailos rūšį ir kiekį. Tegul man šviečia nuolat tas didis tikslas, kurį parodei, kurio siekiant būtinai reikia atgailos. Ar negali taip būti, kad tai bus leista, kai bus paaukota reikiamas skaičius šv. Mišių? Gal kaip tik dėl to man dabar suteikta galimybė būti čia?.. „Mano mintys - ne jūsų mintys. Mano planai - ne jūsų planai..." Kaip visa tai suprasti ir įvykdyti - akys krypsta į tave, Šv. Mergele..." (1972 01 21).

83  Kūniškas, juslinis žmogus (lot.).

„Koks baisus būna kunigo griuvimas! Kaip viskas aukštyn kojom apsiverčia kun. Ragausko galvosenoje! Kokia didi paslaptis Malonės veikimas ir kaip lengvai visa tai galima iššvaistyti! Kažkaip net baisu darosi tą knygą skaitant. Kokios baisios permainos gali žmoguje įvykti! Visa, kas buvo brangu, kun. Ragauskas sutrypia savo keista argumentacija. Kas buvo juoda, dabar [jam] balta, ir atvirkščiai" C1972 01 27).

„Kun. Ragausko [knygoje] „Nenoriu Dangaus" tikėjimo tiesų nagrinėjime labiausiai pasigendu vieno. - Visi sprendimai ten pagal žmogaus norų kriterijų - niekur neaptikau, kad išvados būtų siekiama vadovaujantis supratimu, jog Dievas yra Meilė...

Kaip klusnumas yra nusižeminimo išraiška gyvenimo tikrovėj, taip auka yra natūralus meilės pasireiškimas" (1972 02 04).

„Iš šios dienos minčių po šv. Mišių. - Mane stebina Apvaizdos veikimas. Argi ne tikrai? Persekioja Meilė! Patenka į rankas knygos, rodos, visai atsitiktinai, o tiek daug pasakančios, pavyzdžiui, /.../ dabar kun. Ragausko raštai. „Ite Missa est" - kaip griežtai jis kalba apie kunigystę, bet tie visi piktinantys faktai jo nevedė į atgailą, o tolino nuo Dievo. Kodėl? - Meilės stoka.

„Nenoriu Dangaus" - paslaptys, dogmos, Apvaizdos įvykiai sprendžiama natūraliu protu, pagal žmogaus norų atitikimą ar neatitikimą ir niekur neradau, kad sprendžiant apie įvykius, paslaptis būtų buvęs orientyras: „Dievas myli mus... Dievas yra Meilė". Niekur nėra nusižeminimo.

/.../ Klausant šiandien „Topylio" literatūrinio teismo, iškilo mintis - kodėl neleido man būti advokatu? Kodėl bijo, kad nebendraučiau su kitais, kodėl bijo mano minčių, idėjų?

Faktas, kad jie nepažįsta kunigo. Iš propagandos, kupinos neapykantos, jie turi vaizdą - kunigo karikatūrą - ir jo instinktyviai bijo. Bet kas duoda pagrindą tai kunigo karikatūrai susidaryti netikinčiųjų sąmonėje? - Ar ne ta pati priežastis - atgailos stoka? Juk kun. Ragausko „Ite Missa est" galima pavadinti kitaip - tai rinkinys pavyzdžių iš gyvenimo kunigų, kurie pateko į norų vergiją, kurių gyvenime nėra atgailos!" (1972 02 26).

„Šv. Mergele, kaip kartais paslaptingai būna. - Tie patys motyvai, kurie vertė kun. Ragauską tolti nuo kunigystės, man daro priešingą įspūdį. Be abejo, tai ypatinga dovana. Ir kas dėjosi kun. Ragausko sieloje, jei kai kuriuos man žinomus dalykus, pavyzdžiui, apie kun. Paukštį, visai kitomis spalvomis piešia, taip kaip ateistinėje spaudoje - neapykanta viską juodai nudažo...

/.../ Kaip gera būti vaiku! Sėdžiu bibliotekoj. Vakaras. Baigiu [skaityti] „Ite Missa est". Kun. Ragauskas prie mirusios motinos...

Kažkodėl prisiminiau tėviškę, gyvenimą, ateitį. - Nežinomą ateitį. Tą nežinomybę paryškino du svečiai iš Vilniaus KGB. Juos Dievas gali panaudoti begalinėms dovanoms suteikti - net kankinystei. Ar aš jos ilgiuosi? Juk tai būtų tikriausias patarnavimas sieloms. Žinau, kad visiems darbams esi galingas, Viešpatie, naujus darbininkus pašaukti. Instinktyviai širdis taria Tavo žodžius: „...jei galima, tepraeina..."

Kaip gera girdėti jų grasinimus, kaltinimus ir jausti gryną sąžinę - net jei nužudytų, jei apšmeižtų spaudoj. Juk Tu, Šv. Mergele, visa tvarkai!

Vargšai, kokias jie dėjo pastangas! /.../ Labai stengėsi įrodyti, kad aš doroviškai kritęs. /.../ Kiek suglumo, kai priminiau: „Jei visa tai tiesa - (jei nedorai gyvenčiau) - tai nevažiuotumėte pas mane kaip pas kalinį. Aš būčiau tada jūsų draugas..."

/.../ Šv. Mergele, dėkoju už mąstymą apie mirtį. Kaip jis nuramino mane visų tų grasinimų akivaizdoj! Tikrai, žmogus tik mirties fone lengviausiai vertybes įkainoti gali" (1972 02 29).

Mėnesinėms rekolekcijoms - Jono Ragausko „Ite Mis-sa est".

/.../ Nejaugi niekas nepriminė apie atgailą, auką, - kuo Jėzus išgelbėjo nusidėjusią žmoniją?.. Nejaugi niekas neparodė didelės Meilės už didelį nedėkingumą?.. Ir nekilo noras Juo sekti?..

Gyvenimas nejučiom nukrypo į savo norų tenkinimą... -„Kuris laikas kankinausi spręsdamas klausimą, kodėl kunigams tai draudžiama" (p. 395 ...). Jis niekaip nesupranta, kam reikalingas celibatas. /.../ Domine, miserere84...

84  Viešpatie, pasigailėk... (lot.).

/.../ Šio vakaro naujas kun. Ragausko tragedijos supratimas. Dieve, kokie teisingi Tavo žodžiai: „Jei nedarysit atgailos, visi pražūsit".

Kas gali atplėšti mus nuo vergijos savo norams, jei nieko neaukojame laisvai? Gerasis Mokytojau, ar užskaitysi man kaip atgailą visus šio gyvenimo sunkumus, kurių dabartinėje būklėje pasitaiko?..

/.../ Tikriausiai mano mąstymai kartojasi. Bet tai nėra bloga. Tas pats mąstymas gali duoti visai naują postūmį. Kiek šventųjų, kurių gyvenimo variklis buvo kuris nors vienas, juos stipriai veikiantis mąstymas! Ar aš turiu tokį variklį? Kad nepraeitų gyvenimas veltui... Čia būnant, rodos, yra pavojus susiaurėti. Dienos smulkmenos grasina paskandinti idėjas, kai jų niekas neprimena, taip pat dėl nuovargio, dėl triukšmo" (1972 03 01).

Akcijos ir kontempliacijos gyvenimas

„Šv. Mergele, dabar kažkas panašaus, kaip pasiskirstymas į akcijos ir kontempliacijos pašaukimus. Dabar man Viešpats leidžia atlikti kontempliacijos vaidmenį. Vadinasi, visuose darbuose ir aš dalyvauju.

Kur nėra atgailos, nėra ir meilės elgsenos pažinimo, taip pat atsiliepimo į meilę, nes tik širdis, neapakinta puikybės tamsos, savo ir svetimų nuodėmių negali nepastebėti. Vadinasi, jei nėra atgailos, nėra ir meilės laimės.

Tai kas gi šiandien gali išgelbėti jaunimą, kuris nieko nenori, tik malonumų?

Kaip elgėsi Jėzus? - Juk tada žmonės, lygiai kaip ir dabar - naujojoj pagonijoj, - šaukė tiktai: „panem et circenses", kitaip sakant, malonumų. Lygiai kaip ir dabar.

Kaip elgėsi Jėzus? - Vartojo visas priemones, akcijos ir kontempliacijos. - Vaikščiojo, ieškojo jų. Kalbėjo žodžiu ir pavyzdžiu. - Vartojo visas galimas to laiko priemones. Jei būtų dabar, mūsų laikais, - tikriausiai būtų skraidęs lėktuvais, naudojęs radiją, televiziją, kiną.

Jis kvietė. Žodžiu ir pavyzdžiu. Surinko 12 vyrų, kurie atsiliepė į Jo kvietimą, ir siuntė juos taip pat kviesti, taip kaip darė Jis (actio).

Jis įvykdė atgailą už juos. Ir tiems, kuriuos siuntė, taip pat leido mirti - prisidėti prie Jo atgailos (contemplatio).

„Kojas plaut!" - suskambėjo komanda. Kai kurie jau miegojo. Vieno kito pakėlė antklodę - pažiūrėjo kojas. Bet kas sukomandavo? - Vienas iš tos pačios „šoblos", kurio kalbant siaubinga klausytis, kurio tariamus žodžius niekaip neišeina pakartoti... Ir štai jis, pasidaręs šiokiu tokiu viršininku, jau kategoriškai, šaltai komanduoja. Tikriausiai malonu jausti valdžią ir ją panaudoti. Bet kaip sunku klausyti, kai nėra pagarbos! Taip norėtųsi paklausti: „O kaip tavo kojos?"

Staiga atsiminiau: kokių viršininkų klausė Jėzus? Šitie žmonės ir yra priemonės, kurių dėka buvo nugalėta puikybė. Jėzus klausė savo kankintojų.

Ir man leidi, Viešpatie, tame klusnume dalyvauti. Šiuo privalau laimėti pergalę savo draugams. Ne aš, Mokytojau, atleisk už šiuos žodžius... Bet juk Tu norėjai, kad Tavo darbuose būtų kuo daugiau dalyvių ir laimėtojų" (1972 03 07).

„Čia būdamas žinau gilią prasmę: geroji Apvaizda [man] su Draugais padalijo pareigas - aktyviąją ir kontempliatyviąją dalį. O jei visa tai būtų be prasmės, niekam nenaudinga, kaip yra pragare?!

Viešpatie, kas esi Tu? Juk pragaras nėra Tavo kerštas, o tik aukščiausias teisingumas. Viešpatie, kas yra meilė, jei Tu suteikei galimybę mylėti, žinodamas pragaro siaubą? Neatbaidė Tavęs, Viešpatie, pragaro nelaimingųjų likimas nuo Tavo meilės noro suteikti valios laisvę ir Tavo kūriniams -suteikti galimybę laimingiems būti meilės laime.

Viešpatie, kas yra puikybė, jei tik ji kalta, kad sielose neveikia Malonės paslaptis - neuždega valios meile ir neapšviečia proto Dievo šviesa.

Puikybė! - Kiekvieno žmogaus gyvenime būna didžioji kryžkelė, savotiška dvikova - viso gyvenimo ir Amžinybės kryptis pareis nuo to: ar laimės toje dvikovoje puikybė - aš ir mano norai, ar sutiks pripažinti tiesą, kad egzistuoja mano buvimo Priežastis - aukštesnė už manąjį „aš", kad aš galiu daug ko nežinoti, klysti, kad reikalingas klusnumas, kad visa tai, ko siekia mano norai, duota tik tam, idant tarnautų kitiems, kad būtų bazė, įrankiai daryti gera.

Kas kaltas, kad, pavyzdžiui, kun. Ragauskas gyvenimo didžiojoje kryžkelėje Apvaizdos paslaptyse neatpažino meilės, kad nugalėjo puikybė? - Šalin Dievą, kuris netarnauja mano norams, kurio meilė yra reikalaujanti, o ne pataikaujanti?! - Kodėl žmonių nuodėmės jo nevertė daryti atgailos?

Ar tik ne nuo šito ir priklauso didysis apsisprendimas, kiekvieno žmogaus didžioji kryžkelė: ar jį, atėjusį į gyvenimą, lydėjo reikalaujanti, ar pataikaujanti meilė? O jei nelydėjo jokia - ar pats mylėjo save nepataikaujančia meile?

Rodos, taip turėtų būti į žmogaus gyvenimą žvelgiant. Bet kaip įvyko su angelų puikybe? Ar Dievo gerumas angelų ir žmogaus malonės būsenoje nemylėjo pataikaujančia meile? Ar nebuvo tai ypatingas Dievo pasitikėjimas? -Tai ne Dievo kaltinimas! Ar gali nepasitikėti meilė? - Juk Dievas yra Meilė.

Ar angelams ir žmogui Malonės būsenoje buvo reikalinga atgaila? - Tikriausiai tada ji neturėjo prasmės, tikslo, nebuvo jai priežasties. Juk tada nebuvo meilės defekto ir Absoliutus Teisingumas nebuvo pažeistas" (1972 03 09).

„Sunkiausia pakelti šlovę" (Gražina). - Kodėl? Ar ne dėl to, kad kančia pažadina kitus melstis už kenčiantį, o šlovės būsena - ne?

Kai nebūna pažeminimų, įžeidimų, niekas neprisimena tiesos apie save: „Be manęs jūs nieko negalite..." Ir jei mąstomoji malda to neprimena, pamažu turi brautis puikybė, juo labiau kad puikybė ateina nesąmoningai, savaime, niekada nepastebima sau pačiam. Ją mato tik kiti, tik iš šalies, bet ar jie visada drįs mums tai į akis pasakyti? O ir mes ar pajėgsime visada pakelti, suprasti, jei ir pasakytų? Ar nebus čia dar vienas nukunigėjimo pavojus - kai nuolat susiduriama su žmonių pagarba?!

Pati stiprybė - Dievas, po kryžiumi parkritęs... - Reikia, kad iš mūsų kartais pasijuoktų, kad būtume nesuprasti, paniekinti, pažeminti. Reikia kaip prevencinių priemonių prieš puikybę.

Šitaip prieš mus nusižemini Tu - kosmoso Valdove! -mielo Vaikelio šypsenoje, baltoje mažytėje Ostijoje! Šv. Mergele, Tu tikriausiai iš Jo mokeisi nusižeminimo, nuolat su Juo būdama kartu, Jo nusižeminimą matydama.

O jei Viešpats suteiks šlovės, tai tik dėl kitų, kad tai skleistų gėrį. Šv. Mergele, Tu privalai išmokyti, kaip tai panaudoti! -Ar ne tikslingiausia - vesti kunigams rekolekcijas?

Rekolekcijos - kvietimas nusižeminti.

/.../ Kas žudo kunigus? - Neracionalus laiko naudojimas: veltui leidimas, o ne tam, ką dirbti reikia.

Drąsos esmė. - Baimė, kurią jaučia kankinys, eidamas mirti, ir baimė, jaučiama kilus pavojui siekimams, pareigoms - iš esmės yra tokia pati. Vadinasi, drąsus būti gali tik tas, kuris pasiryžęs mirti dėl idėjos. Iki galo drąsus gali būti tas, kuris žino, kad mirtimi ne praranda, o įgyja! Suprantama, tai gali tik sielos, kuriose veikia Malonės paslaptis, kurios nėra savo norų vergai, kurioms suprantama atgailos dvasia. Drąsus būti gali tik tas, kuris sutinka nieko Dievui neatsakyti, taip pat ir priimti kankinimus, eiti mirti.

Kiekvienoje kovoje nuolat einama mirti. Taip pat ir kovoje dėl amžino sielų gyvenimo. Vieną pašaukia anksčiau, kitą vėliau, bet ir nematomi žemiškomis akimis jie vis tiek kovoja" (1972 07 08).

„Žolinė. - Kaip nuostabu buvo rytą! Pirmosios [Rožančiaus] dalies buvo likę dvi paslaptys. Po pusryčių išėjau į „savo" taką už gimnazijos. Iš karto kaip žaibas sušvito mintis: Šv. Mergele, aukodama šventykloje Jėzų, Tu pradėjai tai, ką pabaigei ant Kalvarijos kalno po kryžiumi stovėdama. Tu atidavei tai, kas buvo Tau žemėje brangiausia.

/.../ Šv. Mergele, man Tavo gyvenimas buvo šio aukojimo pratęsimas, o po kryžiumi - tikrasis realizavimas. - Štai kur Tu pelnei šios dienos šventės džiaugsmą! „Kas paliks tėvą ar motiną ar laukus ar namus... Kas praras savo gyvybę..."

Šv. Mergele, padėk ir mums nebijoti galingo apsisprendimo, nebijoti viską atiduoti, kad laimėtume nepalyginamai daugiau.

Parduoti savo dirvą, kad galėtume pirkti su paslėptu lobiu!

Skiname spyglius dėl rožių...

/.../ Taip pat ir I dalies penktoji paslaptis. - Šv. Mergele, ir Tu ieškojai Jėzaus nežinioje, netikrume, baime virpančia širdimi. Ir šitokia aukos rūšis Tau pažįstama. Nežinioje tikėjimas įgyja didžiausią nuopelną. „Palaiminti, kurie nematė ir įtikėjo..."

Šiandien pradedu šv. Mišių noveną ad Spiritum Sanctum85 už kunigus, už Tėvelio prašymą. Tegul Viešpats palaimina šias dienas, kad jos būtų susikaupimo dienos - įžanga į kunigų rekolekcijas. Tarp viso triukšmo ir išsiblaškymų žinau, kad Viešpaties Malonė visa gali.

85  Į Šventąją Dvasią (lot.).

Rekolekcijų esminė sąlyga - neleisti nieko, kas būtų vien smalsumo tenkinimas, kas nebūtina.

Šv. Mergele, šia novena atiduodu savo brolius kunigus visiškai Tavo nuosavybei" (2972 08 25).

REKOLEKCIJOS KUNIGAMS

Prieš išeidamas iš lagerio, paskutinį nelaisvės mėnesį kun. Juozas Zdebskis rengėsi kunigų - savo bendražygių ir bendraminčių - rekolekcijoms.

„Mąstyme po šv. Komunijos svaigau nuo didybės pasiūlymo vesti saviesiems rekolekcijas. Mokytojau, ar ne visi Tavo didieji pavedimai neproporcingi mūsų jėgoms? Ir juo didesnis bejėgiškumo jausmas, juo labiau - pagal Tavo, šv. Teresėle, teoriją - galima tikėtis - privalome tikėtis, kad gailestingoji Meilė visa padarys. Kitas reikalas būtų, jei reiktų rekolekcijas vesti apsileidusiems kunigams - tada būtų aišku, apie ką kalbėti, bet dabar! /.../ „Šitokiems" pagrindinė kryptis turi būti - pažadinti nusižeminimą. Paskui Malonė visa padarys" (2972 07 24).

„Viešpatie, jei suteiksi progą vesti rekolekcijas broliams... Kokia neįkainojama proga duoti [kunigų bendrijos] programą. /.../ Prieš akis mėnuo. Visas pagrindinis dėmesys turi būti kaip tik čia: programa! Rodos, jau matau pagrindinius kontūrus.

Atsverti kunigų prisirišimą prie patogumų - nieko Dievui neatsakyti. - Mirtis kaip orientyras. Kontaktas su nematomaisiais Draugais. - Paprasto džiaugsmo iškeitimas į aukštesnės rūšies džiaugsmą" (1972 07 26).

„Galvojant apie rekolekcijas kunigams, šiandien pagaliau mano sąmonėje sušvito supratimas, kas čia svarbiausia, kur turi būti pagrindinė kryptis, ko turi siekti rekolekcijos. - Pajusti dėkingumą, kad šviečia saulė ir mano akys džiaugiasi miško panorama - ten už mokyklos vaikštant... -Pajusti dėkingumą už viską, viską. Bet taip pat pajusti ir tai, kad aplink mane niekas nedėkoja... Nuodėmės, nuodėmės... O visa tai juk ne vien aplink mane. Taip visame gyvenime, tautoje, pasaulyje. Reikia atgailos! Reikia didelio klusnumo - meilės - vietoj jų nedėkingumo.

Čia vėl prisimenu mintį iš [Nijolės Sadūnaitės atsiųsto] Kryžiaus kelio, truputį išgąsdinusią mane: „Viešpatie, atimk visa, kas man brangiausia..." Kas galėtų ištverti tokią mintį, jei už šios tamsios panoramos nešviestų didelis džiaugsmas - jų laimė! Juk Tavo, Mokytojau, gyvenimo esmė ne kryžius, o Prisikėlimas, Dangun žengimas.

    Didžioji kunigų gyvenimo katastrofa yra tai, kad jie pačiu tikruoju gyvenimu praktiškai ima laikyti gyvenimą čia, žemėje, ir laimės ima ieškoti čia. Pamirštama, kad per visą Evangeliją nuolat kalbama - Amžinybė. - Tai pagrindinė šv. Evangelijos tema, didžioji Jėzaus aistra... Amžinybė... Šitai turint galvoje savaime prisimena įžadai: neturtas, skaistumas, klusnumas.

Kunigo auka - didelės laimės vardan.

Didžioji nusižeminimo mokykla - Švč. Sakramentas, šv. Mišios.

Aukos, nusižeminimo zenitas - ant Kalvarijos kalno ana didinga ir baisi valanda, kai viskas buvo ATLIKTA. - Su kokiu dėmesiu sekė Jėzų tie, kurie aną valandą po kryžiumi stovėjo! Kaip sunkiai Jėzus gaudė orą, bandydamas atsikvėpti! Visi jautė, kad artėja... Reikia manyti, vis rečiau Jėzus gaudė orą. Ar dar atsikvėps? - Dar kartą! Ir vos girdimas: „Atlikta!" Galva nusviro...

Visi, kurie Tave mylėjo, turbūt aiktelėjo iš skausmo - paskutinė skausmo banga... O gal ir paslaptingas džiaugsmas, kad viskas atlikta? Tikriausiai pritilo pasityčiojimai, juos pakeitė išgąstis - gamtos išgąstis - kai su nusvyrančia galva užgeso saulė ir kraupioj tamsoj sudrebėjo žemė. Juoda tyla, tik paslaptingi dūžiai skylančių uolų...

Štai kiek atidavei Tu, Viešpatie, dėl mano laimės, kad aš galėčiau amžinai laimingas būti meilės laime. Ar turiu teisę užmiršti dėkingumo pareigą? Ar galiu nematyti kitų nedėkingumo? O savo paties?" (1972 08 13).

„Atlikta..." - Visas Tavo gyvenimas su mumis, tie 33 metai - tai ne dėl tos siaubingos valandos. Ji tik būtina priemonė pasiekti dideliam džiaugsmui.

Štai kodėl žmonės bijo aukos! - Mes jiems parodome ne didelį džiaugsmą, Viešpaties mums skirtą, o tik aukos kartumą.

Likti šventai išdidžiam [oriam] pažeminimuose, kaip Mokytojas Piloto teisme, - tai gyventi Prisikėlimo dinamika! Mes neturime teisės pasenti - nieko nebesiekti.

Vesti kunigams rekolekcijas - tai būti vadu tautos akivaizdoje. Tai pranoksta natūralias jėgas. Tai pašaukimas, panašiai kaip šv. Joanos d'Arc - vadovauti kariuomenei.

Klaida vilioti jaunimą vien tenkinant jo smalsumą. Nieko nereikš, jei nesupras aukos paslapties - siekti džiaugsmo per auką. Norint suprasti auką, būtina suprasti dėkingumo pareigą ir ta mintimi vadovaujantis įvertinti nedėkingumą. Jaunimo smalsumas - nepasotinamas, taip kaip nepavejamas šešėlis.

Kad pajėgtume Tau pratarti: ačiū už visa, kas nemalonaus mūsų laukia! Šv. Mergele, kad mes pajėgtume šitai ištarti, Jėzus mums turi tapti artimas, brangus, panašiai kaip Jis buvo brangus Tau. Tik Tu privalai šito mus išmokyti.

Gyvenimas - didžioji mokykla. Visais įvykiais ir visais gyvenime sutiktais žmonėmis Dievas mums kalba! Todėl visur visur ieškoti priežastingumo, visur klausimas kodėl" (1972 08 14).

Nuodėmės magnetinis laukas

„Dievuje mes gyvename, judame ir esame...

Ką reiškia - Dievas yra visur? Dievas yra manyje? - Tai turi būti kažkas panašaus, kaip tada, šv. Teresėle, kai man pasakei: „Jums penktą valandą skambins telefonas..." Tu buvai kartu - žinojau tai lyg kokia nauja jusle, ir nieko turbūt nebūtų pridėjęs fizinis regėjimas.

Vadinasi, nuodėmė įvyksta, jei taip būtų galima pasakyti, tarsi pačiame Dievuje - Viešpatie, kaip tai baisu! Kažkas panašaus Dievo atžvilgiu, kaip žmogiško tyrumo išprievartavimas...

Juk tai tarsi Dievas būtų sujungiamas su šėtonu! - kaip, pavyzdžiui, šventvagiškoje komunijoje, išbarstant, išniekinant Švč. Sakramentą!

Nuodėmė įvykti gali tik dėl to, kad nėra vienybės su Tavimi, Viešpatie... Taip pat su šventaisiais, su nematomuoju Pasauliu. Tik dėl to, kad mes kažkur nukreipiame dėmesį. - Ne kažkur, o į daiktus, jausmų norus arba apsvaigina garbė. Pradžia šio proceso - nepriimame Dievo Valios. Ypač tai prasideda - nuo neklusnumo. Arba vykdome Dievo Valią, arba tampame savo norų vergai.

Kalbėti apie nuodėmę - tai kalbėti apie klusnumo defektą.

Kai žmogus patenka į nuodėmės magnetinį lauką, jis pasijunta tarsi vairuotojas į rūką patekęs, - pameta orientaciją, sutrinka, nežino, kurioje kelio platumoje yra, nežino, kas yra jo priekyje. - Nieko kito nebelieka, tik spausti stabdžius.

Tai būklė tarsi peteliškės, lekiančios į šviesą - nesvarbu, kad ten atvira ugnis. Tai būklė tarsi įsimylėjimo, kuriame visa galvosena persiorientuoja automatiškai tik šita linkme -būti kartu. - I nuodėmės magnetinį lauką patenkama net kilniausiais motyvais (žr. S. Zweig „24 valandos iš moters gyvenimo").

Klusnumas - tai antibiotikas [antidotas] prieš nuodėmės magnetinio lauko veikimą. Tai nėra vergavimas kito kaprizams, bet atsidavimas kolektyviniam sprendimui. Juk tai, ko reikalauja vyresnieji, ypač svarbiuose dalykuose, tai ne vieno nuomonė. Pavyzdžiui, regulos. Kol jas patvirtina, kiek šviesių asmenybių, sielų žinovų jas turi perskaityti, jos kritikuojamos, taisomos. Tai, ką mes vykdome iš klusnumo, patartume vykdyti ir kitam, jei į mus kreiptųsi patarimo tuo pačiu klausimu.

Praktiškai klusnumas reikalingas tam, kad išsivaduotume iš savo norų vergijos. Jis tampa nuopelnu - kadangi sutampa su sąžinės kalbėjimu - Dievo kalbėjimu ir tampa klusnumu Dievui - priemone meilei pareikšti Dievui.

Klausyti - tai tarsi įjungti specialias lempas rūke važiuojant. Klusnumas ne žemina, o išaukština dėl to, kad jis vykdomas iš meilės Dievui, suprantant dėkingumo pareigą Jam. Todėl, suprantama, nė kalbos negali būti apie klusnumą, jei nesirūpinama vienybe su Tavimi, Viešpatie, jei Tave užstoja daiktai, - tai, kas vilioja mano akis, - noras turėti.

Turbūt dažniausiai neklusnumas ir prasideda dėl aistros daiktams. Mano dėmesio skalėje nebelieka vietos Tau, Viešpatie, ir žmonėms. Viską užima daiktai.

Neorientuojamas noras turėti negali išvengti puikybės. Šitoje stadijoje apie Tavo Valią niekas ir nepagalvoja. „Nieko Dievui neatsakyti" - tampa siaubu! Bėgtų į pasaulio kraštą, kad tik niekas to neužsimintų. - Štai kodėl instinktyviai bijoma rekolekcijų. Apie aukščiausią džiaugsmo rūšį - ne sau gyventi - negali būti nė kalbos, apie tai jokio supratimo nebelieka. Viską vainikuoja kūno malonumų tenkinimas -neskaistumas, girtavimas ir kt.

Pasaulio vaizdas prieš Kristų. Filmas „Spartakas". - Kapitalizmo dėsniai - magnatai ir žemyn, ligi vergo. - Du dievai - jėga ir turtas. - Puikybės kova dėl pirmenybės. - Lageris - kapitalizmo miniatiūra. Toks gyvenimas - pragaro preliudija, kuriame laimės vardan pasaulį kankina trys demonai: puikybė, daiktai, malonumai - pragaras žemėje, pragaras po mirties. - Paskutinis Teismas - į Dešinę ar į Kairę" (2972 08 16).

„Aplink mane yra ir tikinčių žmonių. Tačiau ką reiškia faktas, kad jie nepasigenda išpažinties, Švč. Sakramento? Kažkada jie eidavo šv. Komunijos. Kodėl jie neieško, neprašo, kaip valgyti? - Jiems šv. Komunija nėra gyvas Jėzus. Jie eidavo išpažinties, priimdavo šv. Komuniją iš tradicinio įpročio, elgdamiesi taip, kaip elgiasi visi, aplinka, bet šventieji Sakramentai jiems nebuvo poreikis, būtinybė, taip kaip noras valgyti, būtinas gyvybei palaikyti. - Nėra to šventųjų paslapčių ryškumo, kurį suteikia sieloms tik Malonės veikimas.

Jei nėra Malonės veikimo, vadinasi - viešpatauja nuodėmė. O tai ženklas, kad jokio supratimo apie auką, atgailą, taip pat ir apie šv. Mišias kaip aukos mokyklą ir mūsų aukų konsekraciją.

Štai piktžolių prižėlęs laukas, štai širdžių dykuma per mūsų kaltę! Pirmiausia - vaikelių sielose tame lemiamame laikotarpyje, kai prasideda kova tarp nuodėmės ir aukos gyvenimo, kol jų sąžinės dar tyros.

Rekolekcijos turi vesti į atgailą ir vidinį gyvenimą - mąstomąją maldą" (1972 08 1 7).

„Kas gresia šių dienų kunigams? - Lengvas, patogus gyvenimas, kuriame reikia mažai dirbti, nieko netrūksta, įmanoma patenkinti visi įgeidžiai, malonumai, kur yra galimybė pajusti kitų dėmesį (garbės siekimas). Patogumai vilioja vis toliau, ligi neskaistumo nuodėmių. Svarbiausia -baimė bet kokios rizikos, baimė visa tai prarasti. Tada savaime negalvojama apie mirtį, nėra bendravimo su antgamtiniu pasauliu. Auka, juo labiau viso gyvenimo auka, dažniausiai pasidaro neįmanoma. Pribręsta psichologinės sąlygos šantažui, užverbavimui.

Suprantama, kad tokiomis psichologinėmis sąlygomis negali būti kalbos apie studijas, taip pat apie mąstomąją maldą. Siela kaip žemė be lietaus, kur viskas virsta dykuma, kur visas sielos nuostabumas tampa išdegintas nevaldomų aistrų, savo norų karščio. - Kūrėjo duota energija eikvojama veltui - griaunamąja, o ne kuriamąja linkme.

Be aukos gyvenimo užvaldo puikybė, kuri visada atima tikrąjį džiaugsmą ir dar labiau verčia ieškoti norų tenkinimo džiaugsmo.

O kaip su reikalų daugybe? Kaip su pririšimu prie vietos dėl pareigos reziduoti, dėl šv. Mišių?" (1972 08 03).

„Ko išmokyti atėjo Kristus? - Aukščiausios rūšies laimės.

Skausmas - geriausia priemonė išsiveržti iš nuodėmės magnetinio lauko. - „Jei nedarysite atgailos..." Bet skausmas nėra sau tikslas.

Skausmas - atgaila vienybėj su Tavimi, Viešpatie, auka -priemonė išgelbėti save, kitus iš nuodėmės orbitos. Nekartokime klaidos kalbėdami apie atgailą - Dievas sukūrė žmogų ne skausmui, o džiaugsmui" (1972 08 6).

Kunigo veidas renkant parašus

„Psichologiškai - tai gana keistos aplinkybės. Žmogus būna užkluptas netikėtai ir turi spręsti tiksliai, staiga ir neatšaukiamai.

Be abejo, tokioje situacijoje pasireiškia žmogaus temperamentas, tačiau ne vien temperamentas.

Yra psichologinė tiesa, kad žmogus, patekęs į tokią situaciją, kai turi staigiai spręsti, kai jis pasijunta stipraus jausmo, didelės aistros atmosferoje, parodo savo tikrąjį veidą, nes nebelieka laiko jokiai diplomatijai. /.../ Tokioje situacijoje žmogus elgiasi iš tam tikro įpročio - kaip elgdavosi visuomet arba kaip anksčiau planavo elgtis, jei apie tai galvojo. - Sūnus palaidūnas, staiga pasirodžius tėvui, pasielgė taip, kaip buvo pagalvojęs: „Sakysiu: Tėve, nesu vertas..."

Norint pažinti žmogų, reikia pamatyti jį supykusį, pažeistos ambicijos - kaip jis moka duoti, imti.

Kuo parašų rinkimo aplinkybės originalios? - Žmogus atsiduria tarp dviejų kraštutinumų, dviejų alternatyvų. Iš vienos pusės - patogus, ramus gyvenimas, viskam, ką turi (ypač mašinai), negresia pavojus. Visi palankiai nusiteikę, visi laiko protingu, mokančiu gyventi. Iš kitos pusės - galimybė staiga netekti viso to ramaus, patogaus gyvenimo. Susikerta trys elementai: noras turėti, galimybė prarasti, kaina - tikslas, dėl kurio tai daroma. Ir štai būtinai turi išryškėti, kiek yra aukos dvasios. Kiek rūpi sielų likimas, pareiga, kiek savo patogumai.

Be abejo, susiskirsto į kelias grupes:

1) Pasirašo nedvejodami, kaip savaime suprantamą, aiškų dalyką.

2) Nedvejodami nepasirašo, dažniausiai pareikšdami nemandagumą, vos ne išprašydami.

3) Pasirašo po ilgų svarstymų, daug kartų skaito tekstą, atrodo, kad galvosena arti vienos ir arti kitos alternatyvos. Tikriausiai jų pasirašymas kažkoks atsitiktinis (kartais taip,

kad niekas neįskaitytų). Greičiausiai po to naktį blogai miega. Vienas net atvažiavęs kitą dieną atšaukė...

4) Po ilgų svarstymų, daug kartų skaitęs, nepasirašo. Kartais randa kokį nors „protingą" motyvą pasiteisinti. Pavyzdžiui, net klusnumą vyskupui ir pan.

Iš tų, kurie nepasirašo, dar išsiskiria dvejopa taktika:

1) Vieni aiškiai parodo nepalankumą, net savotišką agresyvumą. (Vienoje kitoje vietoje vos neišprašė lauk.)

2) Tačiau bene įdomiausi tie, kurie mėgina padaryti, kad ir „vilkas būtų sotus, ir avis sveika", arba kompromisiškai bando laikytis vidurio: su vienais - jaučiasi, kad nespėja, su kitais - atsargumo dėlei nenorėtų pirmauti. Jie paprastai su parašų rinkėjais elgiasi labai mandagiai, vaišina, nepamiršta už kelionę apmokėti, net saldainių įdeda kelionei, bet taip pat mandagiai atsiprašo:

- Vaikus mokyti - taip, reikalas aiškus, Viešpaties įsakymas. Bet tie mano nervai... Pradės tampyti... - Staiga lyg ir atsiminęs: - Prašau saldainių! - įgrūda saujon ir vėl nuskęsta kovoje su sąžine. Pagaliau vėl tarsi pabudęs: - Bet jums kelias kainavo... - įspraudžia kelis rublius tiesiog prievarta. Galų gale vis dėlto mandagiai atsiprašo: - Tie mano nervai...

Tenka sutikti ir aiškios diplomatijos. - Laukia su karšta kava, priima išskėstomis rankomis, be galo mandagiai atsiprašo... Išvažiuodamas pajunti net kažkokį pasišlykštėjimą. „O kad tu būtum šiltas arba šaltas..."

Ką rodo šitokie faktai? - Tai, kas ne visada parodyti norima, - suprasti tiesą apie tuos mūsų konfratrus.

1) Kaip ir visur gyvenime, kai reikia apie žmogų spręsti -tikrovė toli gražu ne visada atitinka žodžius, kuriuos jis kalba, ir net veido šypseną, kuri ne kartą būna, rodos, tokia draugiška...

2) Vienintelė garantija sprendžiant apie žmogų - kiek jis moka ne sau gyventi, kiek jame yra aukos. Renkant parašus savaime kiekvienas atsiduria tokioje situacijoje, kuri turi parodyti, ar jis labiau vertina savo patogumus, ar sielų likimą, šį ar aną gyvenimą...

3) Analizuodami tokius ir panašius faktus, nejučiom surandame didžiausią mūsų priešą. - Tai patogus, sotus gyvenimas, kuriame, nereikia per daug vargti, kuris tačiau duoda pakankamą pagrindą, kad praeiviai keltų kepurę -maždaug taip, kaip šv. Evangelijoje: „Mėgstate būti vadinami rabbi..."

Čia kaip teismas mums tenuskamba rūstūs Jėzaus žodžiai: „Jei nedarysite atgailos, visi pražūsite". Galėtume kitais žodžiais pasakyti tą pačią prasmę: jei gyvensite tik savo patogumų ieškodami, įlindę į tylų šventoriaus kamputį, prieblandoj paskendusį, kad tik niekam neužkliūtumėt ir nebūtų sutrikdytas patogus gyvenimas...

Geografinis žvilgsnis į konfratrų susiskirstymą erdvėje visiškai patvirtina šią mintį. - Tų, kurie sėdi „gerose" vietose, charakteristiką iš anksto galima beveik tiksliai nuspėti.

Reikia atkreipti dėmesį į dar vieną faktą. „Toks tokį pažino". -Jei nepasirašė šitas, tai ir tas, ir anas. Komunikacija savaime pasidalija į vienminčių grupes. Beveik visuotinis reiškinys - paėmus į rankas parašų lapą, peržvelgti, „kaip kiti"... Beveik niekas nenori atsistoti prieš minią, prieš daugelio nuomonę. Sic populus, sic sacerdos86...

86  Kokia tauta, toks ir kunigas (lot.).

Kaip tada su Jėzaus pasididžiavimu: „Jūs žemės druska!"? -Ar tik nereikia šiandien „druskos druskoje"? Ar nereikia kunigų, kurie pajėgtų atsistoti prieš konfratrų minią daugelio pajuokai, ir iš jų reikalauti, o ne pataikauti aplinkos nuotaikoms?!

Iš kur jie semsis išminties? Drąsos? - Iš kur sėmėsi šv. Joana d'Are, šv. Pranciškus Asyžietis, Prancūzijos klero atnaujintojas tėvas Olier ir jo reaktorius sesuo Agnes!

Be vidinio gyvenimo iš jų akcijos būtų tik daug triukšmo ir griuvėsių. Tik vidinis gyvenimas garantuoja, kad Dievo galybė veiks mumyse. „Be manęs jūs nieko negalite padaryti".

Jei bijoma iš kitų reikalauti, - tai arba nėra noro, arba nėra jėgos.

Jei nėra noro - vadinasi, bijoma prarasti patogumus, nes visi sukils prieš. Minia nepakelia tų, kurie ją pranoksta, jai neduoda ramybės.

Jei nėra jėgos - nėra vidinio gyvenimo, nėra atgailos.

Gyvenimo praktikoje šiedu dalykai neišsiskiria - nėra noro ir jėgos, kartu nematoma ir tikslo, reikalo. - Taip galvojant, ir remiamasi natūraliomis galiomis, pamiršus Dievo Valią ir Jo galybę.

Mąstomoji malda - mirties reikšmė apsisprendimui aukos gyvenimui ne sau gyventi.

Daugiausia, ką mes galim atiduoti - tobulas klusnumas Dievo Valiai (Grignion de Montfort)" (3972 08 1 7-18).

O prieš tris mėnesius, sužinojęs apie parašų rinkimą bažnyčiose, kun. Juozas buvo įrašęs:

„Man rodos, tokie nuostabūs buvo Kryžiaus kelio mąstymai šią naktį darbe! Ir kas davė impulsą? - Be abejo, Sig[ito] laiškas. Taigi pereitą sekmadienį buvo /.../ rinkimas parašų, verčiąs nusižeminti, vedąs į atgailą.

Štai kaip! - Mane Apvaizda padarė bent iš dalies įrankiu apsispręsti, prakalbėti į sąžines daugelio konfratrų, o ir šiaip tikinčiųjų!

Kaip aš pasijusčiau, jei ne palaiminimas, jei ne klusnumas Tavo, Viešpatie, Valiai?!

Kaip čia analogiška, palyginus su ana paslaptingąja naktimi, kada Tavo, Mokytojau, išrinktieji su Tavimi toliau nedrįso eiti... Jie ėjo visur, kur juos vedei, bet į kančią, į pavojų nedrįso eiti ir paliko Tave visi... Išskyrus Joną.

Ir po poros tūkstančių metų kartojasi panašiai. Tavo apaštalai ir dabar pabėga. Daug konfratrų nesutinka eiti kartu, kai pasivaidena galimybė viską prarasti, gal net gyvybę. Tu matai, brangus Mokytojau, kad ir man kai pasivaidena galimybė visko netekti, gal net gyvybės, - kaip įkyriai norisi vesti derybas: „Tėve, jei galima, tepraeina..." Viešpatie, Tau patinka pasinaudoti silpniausiais...

Vadinasi, norint sekti Tavimi, reikia išgyventi klaikią naktį, likti, kaip Tu, vienam be draugų, be paguodos, bent žemiškai suprantamos.

Ir kuo Tu juos pašaukei atgal - išsigandusius, praradusius bet kokią viltį? - Tik tada jie, Tavieji apaštalai, sugrįžo, kai Tu pasirodei galingesnis už mirtį! - Tu prisikėlei! O mūsų sąlygomis pasirodyti galingesniems už mirtį reiškia eiti mirti, viską prarasti, kad viską laimėtum, mirti vadovaujantis ne kitu motyvu, bet taip, kaip Tu - kad jiems amžinai kentėti nereiktų! Mokytojau, ar suteiksi malonę šitokiu motyvu visa priimti, kas mūsų laukia gyvenime vykdant Tavo Valią?..

Štai dar vienas argumentas, pagrindžiantis įžadų būtinumą! - Ar sutinki visur eiti, kur klusnumas ves - į mirtį, į nelaisvę...

Štai ką rodo Tavo pavyzdys. - Tik eidami mirti galime prisidėti ir prie tų konfratrų gelbėjimo, kurie skyla...

Praktiškai - negyventi taip, kad būtų garantija, jog manęs toks likimas - viską prarasti - nepalies... Tik šitaip nusiteikus, reikia stoti „ante reges et praesides"87.

87  Prieš karalius ir vyresnybes (lot.).

Nuostabiai paguodė viena laiško eilutė: „Šiandien [Lietuvos] bažnyčiose buvo skaitomas [kreipimasis]... Šiandien daug žmonių pasninkavo ir atgailos dvasia meldėsi".

Štai kas paskatina atgailai! Teisingi aštuoniolikmečio vagies žodžiai: „Tik kančia priverčia galvoti" (Aleksas Š.)" (1972 05 06).

Pagarba kunigui

„Mes ne savo ugnimi žėruojam...

Prieš pietus ateinu į gimnaziją - užrakinta. Anapus durų stovi vienas iš gimnazijos tvarkdarių, kažkoks naujas, nematytas. Matau, kad jis nelabai norom rakina duris - priminė, kad jiems draudžiama ką nors leisti į gimnaziją. Mums bekalbant, ateina kitas tvarkdarys, kuris mane pažinojo, ir kalbėdamas pavadino kunigu. Pirmasis išgirdęs atidžiai pažvelgė į mane ir, man jau beeinant į klasę, spėjęs išsiaiškinti su tuo, kuris pavadino kunigu, atsiprašė: „Atleiskit, aš nežinojau, kas jūs esate..."

Nuėjau į klasę ir jo žodžiai tapo mąstymo tema:

Kodėl žmonės kunigą gerbia? - Tikintieji - tai dar suprantama, tačiau netikintieji! - Juk reikia ir šitą faktą pripažinti, nors jų pagarba dažnai būna savotiška, kartais net pridengta išorine neapykanta ir pajuoka. Tačiau juos kunigo asmenybė vis tiek stebina. (Skirstant į darbą vieno uniformuoto žodžiai: „Visgi nei vogs, nei chuliganys". Tardytojas: „Matyt, buvai geras kunigas, kad žmonės taip kovoja...").

Aišku, kad luomas susideda iš asmenų: nors gali būti ir neapykanta luomui, o paskiriems individams pagarba. Tačiau taip pat aišku, kad viską nulemia konkretūs individai, o ne abstrakti minia - luomas.

Pagarba kartu yra ir palankumas. Tai įdomu, kad palankumas kunigui ir dėmesys Dievui - neatidalijami dalykai. -Palankumas tarnui reiškia pagarbą to tarno Valdovui.

Pasirodo, praktiškai tai labai svarbu. Tie, kurie iš neapykantos religijai net nekalba su kunigu, jei pradeda kalbėti, -tai jau pirmas žingsnis ir Dievo link.

Dėl ko toji pagarba? - Aišku, kad negali būti dėl medžiaginių dalykų: turto, automobilio ir pan. Taip pat ne dėl užimamos vietos - pareigų, ne dėl raudonos spalvos [apvadų] apdaruose. Čia labai charakteringas pavadinimas „dvasininkas". Tai panašu į kitų specialybių žmonių pavadinimą, pavyzdžiui, chemikas, elektrikas... Vadinasi, mūsų specialybė - dvasios pasaulis. Ir tai dar ne pagrindinis dalykas, kad mes daugiau žinom apie dvasios pasaulį, bet čia visuomenė instinktyviai turi galvoje tą dvasinę sritį, kuri yra pačiame žmoguje. Kitaip sakant, visuomenė kunigą laiko specialistu to meno, kuris parodo, kaip mūsų dvasinė dalis turi vadovauti medžiaginei daliai ir ją valdyti.

Ir kunigo, vienuolio rūbai šitai primena. Jie apglėbia ištisai visą žmogų, tarsi norėdami paimti jį iš medžiaginio pasaulio. Jie nepritaikyti nei sportui, nepatogūs fiziniam darbui. Gatvėje pasirodžius su tokiais rūbais - vaizdas tarsi žmogus ne iš šio pasaulio.

Kad dvasinė dalis valdytų medžiaginę... Bet juk tai viso pasaulio siekimas, visos pedagogikos kryptis. Maža to! -Juk tik norėdamas šito meno mus išmokyti Antrasis Švenčiausiosios Trejybės Asmuo tapo Žmogumi! Tik šito meno įsakė savo Bažnyčiai mokyti visas tautas.

Dvasia valdyti medžiagą - tai Kūrėjo uždavinys žmogui! Jo įstatymas. Tai žmogaus vieta medžiaginiame pasaulyje. Šito sugebėjimo ilgisi žmogus pačia savo prigimtimi -tai paties Kūrėjo įdiegta žmogui.

Visus, kurie šitai sugeba, žmogus instinktyviai gerbia kaip savo idealą. Žmogus gerbia net tuos, kurie sugeba medžiagą valdyti medžiaginėmis priemonėmis, pavyzdžiui, sportininkus, kosmonautus ir pan.

Ieškant slapčiausių labirintų žmogaus sielos gelmėse, negalima nepastebėti, kad iš to, kiek galima pamatyti dvasios valdžios medžiagai kunigų gyvenime, visuomenė daro išvadą apie dvasinio pasaulio egzistavimą.

Kartu šitokie kunigai tampa kovojančiųjų tvirtybe, - panašiai kaip šv. Augustinas: „Gali tas, gali anas, kodėl ne tu, Augustinai?"

Žinoma, būti šitokiu ramsčiu kovoj su medžiaginio pasaulio grėsme, taip pat įrodymu apie nemedžiaginio pasaulio egzistavimą - gali ne vien kunigai. Čia yra kontempliatyvaus gyvenimo pateisinimas.

Jei dvasinė žmogaus dalis vadovauja medžiaginei, šitai negali likti nepastebėta. Veide, akyse, kalboje, visoje elgsenoje lieka nuostabūs pėdsakai, kurie žavi kiekvieną, nors [joj išorėje ir atsispindėtų neapykanta dėl puikybės - pavydo arba bijant prarasti aistrų laisvę. Nors Pilotas pasmerkė Jėzų, širdies gilumoje Jį gerbė. - Čia yra kontempliatyviųjų apaštalavimo paslaptis. Ir aktyvioji veikla turi tiek prasmės, kiek jos veikėjų visoje būtybėje spindi tie nuostabūs dvasios pėdsakai. - Čia slypi pamokslų ir viso apaštalavimo [sėkmės] paslaptis.

Sekti Kristumi - tai ir yra ne kas kita, kaip laimėti savyje dvasios pergalę prieš medžiagą. Šitą prasmę turi ir šv. Pauliaus žodžiai: „Gyvenu nebe aš, bet gyvena manyje Kristus".

Kristaus elgsena todėl žavi ir baugina visus, kurie nori stovėti pasaulio centre Dievo vietoje, kad joje yra tobula dvasios valdžia medžiagai. Net kankintojai nepajėgė išvesti Jo iš pusiausvyros - šitai privertė juos keiktis, nervintis. Tai nuostabiausias vaistas nervams.

Nesunku suprasti, koks baisus gerbiančiųjų mus apgavimas, jei negyvename taip, kaip jie apie mus sveikai galvoja, kaip jie norėtų, kad mes gyventume! Suvaidinti čia neįmanoma. Taip kaip dvasios pergalė kūnui būtinai šviečia visoje žmogaus būtybėje, taip ir atvirkščiai - kūniškumas būtinai palieka pėdsakus, nesvarbu, kad visuomenė ir negalėtų paskirai išvardyti visų kunigo nuodėmių.

Mes, kunigai, privalome nepamiršti, kad mums skiriama pagarba priklauso Dievui. Šv. Mergelė davė mums nuostabų pavyzdį, kaip priimti pagarbą. Jos „Magnificat" - tai kodeksas, kuriame yra visos taisyklės, kaip priimti pagarbą ir net šlovę, - vis tiek liktų ta pati tiesa, kurią Ji pasakė: „Viešpats pažvelgė į savo tarnaitės žemumą"... „Didžių dalykų padarė man Galingasis". Tai nė trupučio neperdėta. Juo labiau tai tiktų mums, jei reiktų priimti tokį išbandymą - pakelti šlovę...

Čia verta nepamiršti nuostabaus sutapimo. - To, ko iš mūsų reikalauja žmonės, mus gerbdami, to paties iš mūsų reikalauja Kristus.

Veltui pastangos vaidinti. „Paslapčių gyvenime nebūna" -ypač tinka tiems, kurie stovi minios prieky" (1972 08 19-20).

„Rekolekcijų schema:

Rekolekcijose figūruoja du elementai: mano valia (puikybė) ir Dievo valia. Rekolekcijos - šitų dviejų valių kova arba taiki, protinga sutartis.

Kur nuveda per gyvenimą, jei vadovauja despotiškai „mano valia"?

- Vergija savo norams. - Nuodėmė. - Pragaras žemėje ir amžinybėje...

Kur nuveda per gyvenimą, jei vadovauja Dievo Valia?

- Didysis Meilės įstatymas.

- Gyvenimas ne sau. Dėl to poveikio -Malonės augimas sieloje.

Tikėjimas. - Prieš kovoja ypač turtas, naudojamas savo norams tenkinti.

Viltis. - Puikybė verčia tik savimi pasitikėti.

Meilė. - Kūno malonumų tenkinimas verčia visus užmiršti.

Didysis motyvas - Amžinybė, nematomieji Draugai.

Gyvenimo barometras - kam leidžiamas laikas: ar visada žinau, ką reikia dirbti" (1972 08 22).

Paskutiniai įrašai

„Tėvai, tėvai, tėvai! - jų atsakomybė už vaikų ateitį.

Tėvų gyvenime nėra aukos, pastangos dėl Dievo. Savaime tuo persiima ir vaikai.

Visuomenę užtvindo visuotinis tvanas tenkinti savo norus, į nieką nekreipiant dėmesio. Be abejo, šia linkme veikia ir modernioji technika. Gresia pavojus, kad gyvenime nieko neliktų, kas iš žmogaus pareikalautų pastangų, - vien technika! O ten, kur dar reikia pastangų, paprasčiausiai gali diktuoti puikybė! Vadinasi, gresia pavojus, kad Malonės veikimas gali visiškai išsekti.

Mokytojau, ką mes turime daryti? - Leisk su Tavim kalbėtis kaip rytą į Vado kabinetą užėjus pasiimti dienos veiklos plano, uždavinių, kalbėtis kaip vaikui su tėvu, kaip draugui su draugu... - Viešpaties elgsena su mumis - nuostabi nusižeminimo mokykla mums.

Šv. Mergele, Tu šventųjų Karalienė. Tu žinai, kuris šventasis kurios srities specialistas, kuris privalo (!) padėti vienuose, kuris - kituose reikaluose. Bet dabar staiga atėjo supratimas: užtenka kreiptis į „savo" šventuosius. Juk tarp jų yra tobula komunikacija ir jie laisvai su džiaugsmu gali dalyvauti vienas kito reikaluose. Šv. Mergele, juk Tavo ir Tavo šventųjų džiaugsmas padėti mums Dievo Valią pažinti ir ją įvykdyti! Kaip nuostabu!

Man rodos, kad kreiptis į šventuosius yra nuostabus būdas susikaupti, pažadinti kūrybines mintis. Jie tarsi nusiveda į naujas, mums dar nežinomas karalystes. „Žmogaus akis neregėjo ir ausis negirdėjo..."

Šv. Mergele, argi negaliu turėti nuostabios vilties, kad Tu visuose mano reikaluose atsiųsi „reikiamą specialistą"?! Kaip nuostabu! - Ar ne gėda dar bijoti kliūčių, bijoti ateities...

Puikybė sudaro pagrindinį pavojų mūsų ryžtams.

Mes laimime dėl tų pačių motyvų, kaip laimėjo Jėzus. Vadinasi, mes irgi laimime pažeminti, išjuokti, pralaimėję.

Vienas ryškiausių faktų, verčiančių mus nusižeminti, -tai, kad mes bijome didelių aukų. Visa mūsų būtybė nuolat krypsta į tai, kas malonu mūsų jausmams, lengviausiai užmiršdama Amžinybę, sielų likimą.

Mokytojau, kaip turime būti Tau dėkingi ypač už tai, kad ir Tu savo žmogiškąja dalimi teikeisi išgyventi mūsų aukos baimę! O Tavyje juk buvo Malonės pilnatvė! Tad ką kalbėti apie mus, kuriuose Malonės veikimas nuolat alinamas puikybės, kuri kaip piktžolė gaji, nuolat iš naujo mumyse atgyja?!

Akivaizdus pavyzdys, kas mums gresia, - tai žydų Aukščiausiosios tarybos aklumas Jėzaus atžvilgiu.

„Jei šis judėjimas ne iš Dievo, jis išnyks, bet jei iš Dievo, jūs nieko negalėsite padaryti". - „Tai nuostabu, kad jums neaišku, kas Jis! Juk niekas iš žmonių negali pagydyti aklo gimusio!"

Ypač tai ryšku Jėzui prisikėlus. Ar dar reikėjo aiškesnių įrodymų, kas Jis?!

Taip pat nuostabiai ryškus šv. Petro pavyzdys: „Nors ir mirti reiktų eiti su Tavimi, aš Tavęs neišsiginsiu!"

Kalbant apie dideles aukas, reikia ryškių faktų! - Reikia Kalvarijos kalno su užgesusia saule, reikia „Ecce Homo", Paskutinio teismo trimitų, mirštančių pasaulio galingųjų nevilties, reikia nusigąsti mūsų aklumo, statančių savo namus čia, ant smėlio, tarsi čia amžinai gyventume. O tie turtuoliai! - Tarsi nežinotų, kad visa mums tik paskolinta, tik laikinai duota tam, kad darytume gera" (1972 08 23).

„Šios dienos tikrai keistos - sudėtos iš įspūdžių, veikiančių priešingomis linkmėmis. Pirmiausia - rekolekcijų susikaupimo dienos, mintys apie svarbiausius reikalus, tačiau tarp jų būtinai reikia galvoti apie žemiškus dalykus, darančius taip pat stiprų įspūdį - apibendrinti baigiamuosius reikalus prieš išeinant.

Šv. Mergele, ar įvykdžiau Jėzaus Valią per šiuos metus?

Ką ypatingo gavau per šiuos metus?

1) Šv. Mergele, Tu vėl tapai man artima, sava... Tas sapnas Lukiškių [kalėjimo] bažnyčioje.

2) Ilgai kankinusias mintis [apie intymių santykių patirties troškimą] pakeitė priešingas - tyrumo jausmas: tai didelė - pati tikriausioji - laimė.

3) Įžadai, rodos, pasidarė nebebaisūs.

4) [neįrašyta - tuo ir baigiasi]" (1972 08 24).

Tai paskutinis dienoraščio įrašas Pravieniškėse. Kun. Juozas Zdebskis, iškalėjęs lygiai metus, iš lagerio į laisvę išėjo 1972 m. rugpjūčio 25 d. Bene charakteringiausiai jo nuostatą parodo paskutinis vieno sakinio įrašas po keliu mėnesių, spalio 18 d.: „GALIME ĮTIKINTI VIEN TUO, KUO PATYS GYVENAME"...

* * *

Išėjęs į laisvę kun. Juozas Zdebskis dienoraščio neberašė: nebuvo nei laiko, nei jėgų. Jis tarsi skubėjo gyventi...

Vienybės su Išganytojo atperkamąja Kryžiaus auka kun. Zdebskis nuo šiol mokys visus, su kuriais susitiks gyvenimo kelyje: ir rekolekcijose, ir prie klausyklos, ir lankydamas ligonius bei gyvenimo kryžiaus prislėgtuosius, ir net eilinius nepažįstamus bendrakeleivius (nepaisant tautybės!), sutiktus daugybėje kelionių misijų bei kitokiais reikalais.

Gal todėl taip ryškus Amžinybės ir amžinosios laimės - Meilės laimės - dvelksmas skaitant šio dienoraščio mintis. Daug kur tos mintys - net posakiai - kartojasi. Tačiau toks buvo Kunigo vidaus gyvenimas: naujas tiesas iki galo įsisąmoninti įmanoma tik kartojant, ypač jei tai - žmogaus prigimčiai, oi, kaip nelengvi dalykai!

O toji prigimtis - kaip ir pats prisipažįsta - nebuvo angeliška... Taigi neteisinga būtų falsifikuoti kun. Juozo paveikslą, vaizduojant (ar įsivaizduojant) jį kaip šventąjį nuo pat mažumės. Šios unikalios Asmenybės žavesio ir patrauklumo didžiąją pavyzdžio galią ir sudaro tai, kad tai buvo žmogus toks, kaip ir mes visi. Šį tvirtos valios, stiprių norų, didžių troškimų ir didelių aistrų Žmogų kūrė nuolatinis kryptingas savęs ugdymas, remiamas tikėjimo ir egzistencinės vienovės su Dievu bei dvasiniu pasauliu.

Šio Žmogaus ryžtinga valia ir mylinti širdis, kai dar buvo kūno pančių varžoma, be galo troško padėti visiems - kiekvienam. Jis aukojosi ir aukojo savo gyvenimą kaip atgailą už visus ir už viską, vienydamas su kenčiančiu ant kryžiaus Išganytoju. Argi ne tą patį jis daro dabar, jau būdamas su Prisikėlusiuoju? O juk dabar - iš tiesų - jis ne tik nori, bet ir gali kiekvienam padėti daug daugiau, negu šioje žemėje gyvendamas. Tik įsiklausykime į šių mąstymų esmę, į svarbiausius atradimus, kuriuos kun. Juozas vadino mąstymo „perlais" arba „deimantais". Šių mąstymų efektyvumą ir gyvenimišką tiesą geriausiai įrodo visas tolesnis Kunigo gyvenimas, kurį dabar, praėjus dešimtmečiui po jo mirties, dar tik pradedame suprasti ir teisingai vertinti.

Ses. LORETA TERESĖ

Vilnius, 1996 0510

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum