gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
LUKIŠKĖS Spausdinti El. paštas

LUKIŠKĖS

(1971 08 30-1972 01 03)

KUNIGAS KALĖJIME

1971 m. rugpjūčio 26 d. Prienų vikaras kun. Juozas Zdebskis buvo iškviestas pas tardytoją Prienuose ir tuoj pat areštuotas. Po keturių dienų (rugpjūčio 30 d.) iš Prienų milicijos išvežtas į Vilniaus Lukiškių kalėjimą, kuriame kalėjo iki 1972 m. sausio 3 d., paskui perkeltas į Pravieniškių bendrojo režimo vyrų pataisos darbų koloniją, kurioje išbuvo iki kalinimo pabaigos (1972 08 25).

Buvo kaltinamas ir nuteistas už vaikų grupinį katekizavimą. Byla teismui perduota spalio 25 d., teismas įvyko Kaune lapkričio 11 d. Motinos vardu pateikta kasacija Aukščiausiajam teismui, tačiau nuosprendis - vieneri metai kalėti - 1971 m. gruodžio 9 d. patvirtintas.

Būdamas Įkalintas, visus metus rašė dienoraštį - mąstymus. Sunkiai įskaitoma rašysena prirašyti 52 ploni sąsiuvinėliai.

„Gerai prisimenu, kai rugpjūčio 26 d. važiavau vesti rekolekcijų. „Užvažiuok truputį", - paskambino. Surašęs, ką reikėjo, pagaliau pareiškė: „Suimamas... Tokia tardytojų tarnyba". Ir jau metęs mandagų toną, šaltai pasakė: „Padaryti kratą!" Paaiškėjo, kad štai nuo šios valandos mano padėtis visai kitokia. Iš karto prisiminiau, kad turiu [su savimi] ka-lendorėlį, savo visus nebaigtus reikalus, darbus" (197112 03).

„Prieš tris mėnesius, kaip tik šią dieną, šiuo metu jau sėdėjau milicijos pogrindy ir stengiausi suprasti Viešpaties planus. Tada buvo viskas neaišku. Juk važiavau rekolekcijų [klierikams] vesti, rodos, visa buvo taip reikalinga, ir štai - kaip kardo smūgiu visa nukirsta. Dabar, po trijų mėnesių, jau nenorėčiau, kad to nebūtų buvę... Jau ir savo protu kai ką pajėgiu suprasti: šioje istorijoje, kaip ir visuose Viešpaties planuose, viskas turi savo vietą, viskas reikalinga. Apvaizdos veikime pralaimėjimai mums tampa laimėjimais, taip kaip ir Viešpaties kančioje - didžiausias, atrodytų, pralaimėjimas buvo kaip tik Jo didžiausias laimėjimas. Jo ir mūsų. Taip būna su kiekvienu mūsų skausmu. Bet kad ateitų Velykų rytas po kančios, turi būti išgyventa Didžiojo penktadienio tamsa" (197111 26).

„Viskas yra meilė. Taigi ir tai, kad esu vienas. Kažko Dievas šituo iš manęs laukia. Apsigalvojimo, susikaupimo, rekolekcijų. Priešingybė buvusiam gyvenimui, kur kiekviena minutė buvo užimta.

Juo daugiau kančios, juo didesnė dovana - daugiau meilės (iš Dievo), juo didesnė malonė. Juo daugiau bus metų kalėjime, jei tokia bus Dievo Valia, juo daugiau bus laimėta sieloms, - juo daugiau ne pagal mano svajones.

Ar kalėjimas, ar visų norų patenkinimas - vis tiek tai tik momentas, palyginti su Amžinybe. Vis tiek bus mirtis.

Tada ir teisme geriau, jei labiau baustų, - būtų daugiau laimėta sieloms. Juo daugiau pažeminimo, juo daugiau laimėta sieloms.

Šis laikas: žvelgiant į priekį, kur atrodo viskas prarasta, kas pataikauja norams, ar tai nėra ypatingas pasirengimas mirti?! Ir jei ateity dar Viešpats leis ką nors, kas patenkintų norus, leisk neužmiršti, Šv. Motina, kad visa tai laikinai. Dabar ar vėliau - visa atims mirtis. Ir tik tai laimėjimas, ko mirtis nepajėgs atimti.

/.../ Kalbą teisme rašant svarbu ne kad išteisintų, bet kad būtų daugiau laimėta sieloms" (1971 09 14).

„Kodėl Jėzus leido Juozapui ir Marijai tris dienas Jo ieškoti? Šv. Mergelė 30 metų turėjo laukti, kol pamatė stebuklus. - Tavo mintys - ne mūsų mintys, Tavo keliai - ne mūsų keliai... „Kas praras savo gyvybę dėl manęs - atras ją!" Kančioj, kalėjime gali būti tik vienas praradimas - nematyti Dievo Valios, nematyti meilės... „Mes manėm, kad Jis išvaduos Izraelį, o štai jau trečia diena, kai visa tai įvyko..."

Lengva ryžtis, kai matai naudą. O kai nieko nematai, kai žinai tik teoriškai, kad plaukas nenukrinta be Jo žinios, kad viskas yra meilė?.. Tik nežinioj pasirodo meilės jėga - tai proga užtarnauti, laimėti, proga parodyti meilę" (1971 09 15).

„Mus stebina, kodėl Viešpats paima mus nuo savo darbo, rodos, tokio svarbaus, kurį, rodos, tik aš galiu atlikti, kuris toks svarbus visuomenei, gyvenimui... Lygiai taip jaučiamės, kaip Petras aną vakarą: „Aš Tavęs neišsiginsiu!"

Kaip labai reikia, kad Viešpats primintų, jog mūsų darbas Dievui nereikalingas. Tai tik leidimas mums būti dalyviais Dievo laimėjimuose.

Kodėl Jėzus tik 33 metus gyveno žemėje? Galėjo nors 50... Kodėl šv. Agnietė tik 13, Teresėlė - 24, Marija Goretti - 12 metų? /.../ Kodėl būsimiems kunigams nespėjau rekolekcijų pravesti?

Šv. Mergele, neleisk pamiršti, kad visa, ką mes spėjam, ką sugebam, yra malonė. Ir tai, ko nespėjau, nesugebu - yra meilės dovana, net jei tai būtų ir bausmė...

Dievas pajėgia išklausyti tobulesniais būdais, negu mes gebame prašyti. Šv. Teresėlės tėvai prašė misionieriaus - berniuko. Dievas suteikė misionierę - misijų Globėją - mergaitę.

Taip ir buvimas kalėjime. Aš - trumparegis - neįžvelgiu, ko tuo siekiama pasauliui, tautai, man... Ką Dievas suteikė per [Simo] Kudirkos nelaimę? Rodos, jam taip nepavyko...

Kodėl man neleidžia [Dievas] šv. Mišių... O ar galėjo šv. Petras kalėjime, šv. Paulius?

Kodėl man Dievas ne visada pasako savo didžiuosius planus, savo didžiąsias mintis? - Šv. Augustino rastas pajūry berniukas ar sutalpino jūrą į smėly iškastą duobutę? Juk tai reikalavimas stebuklo, kad Dievas mane padarytų nebe žmogiškos prigimties.

Kokia nesąmonė prieštarauti meilei! Reikia, kad Tavo planų kartais nesuprasčiau. Juk jei šitų momentų nebūtų, aš turbūt pradėčiau jaustis lygus su Tavim, mano Dieve...

Ir Tavo, Šv. Mergele, gyvenime nuolat tokie momentai. Evangelijoje parašyta, kai radot Jėzų šventykloje: „Kam manęs ieškojote, argi nežinojote, kad man reikia būti tuose dalykuose, kurie yra mano Tėvo?" - „Jie nieko iš to nesuprato".

Juk tai momentai pasitikėti. Pasitikėjimas - juk meilė, juk tai nusižeminimas. Nusižeminimo mokykla. Juk prieš Tave aš kaip dulkelė audroj, kaip šapelis pavasario upėj. Tai tiesa, bet puikybė taip nenori jos pripažinti.

Šapelis... Mane neša nusižeminimo link. Visų žmonių, viso pasaulio istorija turi tik šitą kryptį. Tai kelias į mūsų laimę čia ir Amžinybėje. Šv. Mergele, kad mes visą gyvenimą tai suprastume! Juk tai, kad nežinau savo likimo [kalėjime], juk tai nusižeminimas!

/.../ Ir tai, ko ilgiuosi, ko maldauju! Juk aš maldauju, kad Jėzus nusižemintų ligi mano kameros paprastumo... Ar aš dar kada gyvenime turėsiu teisę didžiuotis?.. Ir jei kada, pavyzdžiui, mašinoj sėdėčiau, tai ji galėtų būti suprantama tik kaip priemonė tarnauti kitiems. Visas mano gyvenimas -tarnavimas kitiems.

Šv. Mergele, kaip atrodo mano gyvenimas, žvelgiant iš šio taško? Praeitis? Ateitis? - Kameroj aš vienas. Groja radijo taškas. Mocarto styginis kvartetas. Kokia speciali malonė, kad aš vienas! Leisk ją panaudoti pagal Viešpaties Valią! Priešingybė buvusiam mano gyvenimo apkrovimui, kai žmonės negalėdavo pasidalyti [rekolekcijoms]. Kaip viskam Viešpaties išmintis randa vietą!" (1971 09 16).

„Koks ypatingas momentas, kai pajunti, kad nieko negali, kad viskas, ko reikia - tik pasitikėti... Bet juk tai pati tikriausioji tiesa. Ir tada, kai mes visa galime, iš tikrųjų galime tik tiek, kiek leidžia Viešpats. - Bet Tu matai, kad net pasitikėti aš negaliu be Tavo pagalbos, o Amžinoji Stiprybe! Šv. Mergele..." (1971 09 17).

„Laisvai gyvenant nuolat prisimeni, kiek daug nepadaryta, nenueita, nepakalbėta... O čia būtent visos pareigos atliktos, nes už mane pats Dievas visa turi nuveikti. Juk tai Jo Valia, kad neinu savo pareigų" (1971 09 18).

„Kartais žmogaus gyvenime turi taip būti, kad viskas būtų prieš jo norus. Tik tada žmogus pajunta, ką reiškia auka. Tik tada turbūt supranta, ką reiškia: „Tėve, jei galima, tepraeina ši taurė..." Tik tada pajuntamas svoris ir antrosios dalies žodžių: „...tačiau tebūna ne mano, bet Tavo Valia!"

Bet tai didžių laimėjimų dienos. Ačiū! Šv. Mergele, pasakyk taip, kaip Tu moki, ir už tuos prijunk prie Jėzaus kančios, už kuriuos Tu žinai, kuriuos aš ir nepajėgiu kartais vienas prisiminti" (1971 09 20).

„Kas buvo šiomis dienomis prieš 19 metų? Juk tai šventimų dienos, mano galutinis apsisprendimas! Gerai, kad taip apsispręsta. Prisimenu, kaip vienas rektorius kalbėjo: „Ištverkite 20 metų, paskui ištversit..." Ir po 20 metų kažin ar lengvesnė ta kova. Žiūrint į kameros draugo [Alekso] nelaimę, kažkaip praeina noras „išbandyti". Jis už savo norą moka 15 metų!

Ką aš daryčiau, jei Apvaizda pareikalautų panašiai kaip iš vyskupo Matulionio? Kai tokia mintis ateina, žinau tik viena: maldauti stiprybės. Akys atsigręžia į Tave, Šv. Mergele: „Atsimink, jog amžiais nėra girdėta, kad apleistum bent vieną..." (1971 09 19).

„Vyskupo Matulionio jau nebėra žemėje. Iš šio taško žvelgiant, ką reiškia dabar jo praleistos kalėjime dešimtys metų, jei jis randa sielas, kurios jam dėkoja... Bet Tu žinai, kad tai suprasti reikia Malonės dovanos...

Nerimas dėl ateities - tai ne kas kita, kaip nepasitikėjimas meile. Jei visiškai tikiu, kad mane myli, kaip galiu būti dėl ko nors neramus? Šv. Mergele, tebūna šis supratimas mano giliausiam nusižeminimui. Bet Tu žinai, kad motina didžiausią dėmesį skiria silpniausiam vaikeliui..." {1971 09 20).

„19 metų, kai suteikta kunigystės malonė! Atleisk, Viešpatie, visas klaidas, visa, ko nepadariau, ką padaryti turėjau, ką dariau ne tai, ko Viešpats norėjo... Mano draugai [konfratai] šį vakarą susikaupę. Rekolekcijų pradžia. Tepasigaili Viešpats ir šiose sąlygose tesuteikia [man] tai, ką ir jiems. Šiandien mes trys. Draugai lošia domino ir mano mintys gali būti laisvai su Tavimi, Šv. Mergele.

Ar ne gražiausia iš šios dienos, kai ėjom į „pragulką"1, pasakiau „nadzorui"2 „priviet"3, jis taip pat atsakė „priviet". Šiaip jie į mus žiūri kaip į gyvulius, mes į juos taip pat. Mano Aleksas stebėjosi. Užpyliau jam vandens ant rankų, pasakė, mano nustebimui: „Ačiū". Šiaip beveik jokio mandagumo jame... 15 metų „srokas"4!

Mandagumas - kokia nuostabi krikščioniškos meilės išraiška. Jie keikia kas kelintas žodis. Visi kiti kartu su manim nekeikdavo..." (1971 09 21).

„Prisimenu kun. Sig[ito Tamkevičiaus] žodžius: „Kad vaikai burtųsi, reikia tik vieno - kad jie jaustų meilės šilumą iš mūsų. Jei vaikų draugiškai neprakalbinai kasdieną, jie savaime ims skirstytis". - Juk tai tinka visur. Ir mano kameros draugai - tik meilės šiluma gali jiems turėti įtakos. Moteris - „nadzorė", kuri su panieka į mus žiūrėdavo, vakar degtukų atnešė mano draugams, kai jie paprašė. Aš jai visada buvau tik mandagus. Dabar jos akyse nematyti paniekos mums.

Dieve, kas per paslaptis yra meilė! Vargšė mama pajėgė net į Vilnių atvažiuoti..." (1971 09 23).

„Šv. Mergele, kaip gera nieko negalėti, kaip akivaizdu tada, kad tik Dievas visa gali! Tik Jame mes ką nors galime

Šv. Motina, mes visi verti bausmės. Kaip dieviškas visa žinojimas pakenčia mane šv. Mišiose?! Tu, Geroji, užstok mano nevertumą tada... Juk visa Tavo. Tu atsakinga už tai, kad aš čia. Tavo galioj mane čia laikyti ar išleisti. Bet išeidamas, kaip aš paliksiu draugus, kuriems po 15 metų?! O dar Sibire yra mūsų tautos vaikų nuo tų baisių laikų! [Liudui] Simučiui dar 10 metų prieš akis, nors jau 15 praėjo! Šitiek nuodėmių aplink, ar turiu teisę prašyti, kad išleistų? Tu būk absoliuti Šeimininkė viso, kas su manimi siejasi. Tu paguosk mamą ir visas mamas" (1971 09 22).

„O juk čia tūkstančiai jaunimo! O visoj Lietuvoj! Pasauly! Kiek reikia atgailos už jų nuodėmes ir už tuos, kas juos nuodėmių išmokė! Juk visų jų akelės buvo tyros. O aš norėčiau, kad greičiau iš čia išleistų..." (1971 09 18).

1  Pasivaikščiojimas (rus.).

2  Prižiūrėtojas (rus.).

3  Sveiki! (rus.).

4  Bausmės laikas (rus.).

 

PSICHOLOGINIAI STEBĖJIMAI
Aleksas

„Vakar gavau viską prakeikiančiu veidu draugą... Iš teismo. Prieš akis 15 metų! §118. Ėjo vidurnaktį jie trise. Visi buvo išgėrę. Ji ėjo iš šokių. įsitraukė į kažkokio namo kūryklą... Vyras 25 ar 26 metų. Turi žmoną, vaikutį. Toks gražus. Parodė nuotrauką. Pats - nežino, ar krikštytas. Jokios maldos nemoka. Augo vaikų namuose. Tėvai išvežti į Sibirą. Abudu mirę.

Už nuodėmės momentą šitoks užmokestis! Šv. Mergele, koks baisus pragaras! Žinant, kad tai amžinai, amžinai! Koks klaikus susitikimas su mergaičių pasauliu nuodėmėj! Ji maldavo... Jai 18. Jai pirmas kartas. Gal neklausė mamos, gal veržėsi į šokius... Rūta, kiek daug tavo draugių! Kiek čia tų su §118!

Šv. Mergele, kaip labai reikia budėti susitinkant su mergaitėmis! Kaip skaudžiai reikia mokėti! Viso gyvenimo laime...

Žiūrint į mano vargšą Aleksą (dabar miega) - koks svarbus atrodo vaikelių auklėjimas. Juk pirmą kartą į lagerį jis pateko turėdamas 13 metų kaip kišenvagis.

Jis susimąstęs... Vis kartoja: „Penkiolika metų!" O jei žinotų kaip pragaro nelaimingieji: „Niekada, niekada..." {1971 09 18).

„Visa būtybė veržiasi nuo aukos. Slaptos mintys apie tai, kad paleis. Ir štai čia pat prie manęs -15 metų! Aš palikčiau ramia širdim ir greit užmirščiau, kad žemėje yra tiek kančios. Jis piktas, ieško kuo užimti laiką, o aš daugiausia nerandu žodžio, kuriuo galėčiau pradžiuginti... Kalbėti apie Meilę jam kelia juoką. Nebent klauso įvykių, stebuklų. Iš smalsumo. Bet jokių regimų išvadų, jokio pritaikymo, jokio pakitimo kalbose, keiksmuose... Reikia kančios! Kitaip jie žus amžinai...

Argi aš galiu išdidžiai siūlyti savo kančią?.. Taip, žinau. Jėzaus kančia, Tavo valandos po kryžium, šventųjų. Bet juk visa Tavo. Savo aš juk nieko neturiu... Ir kančia nėra mano nuosavybė" (1971 09 20).

„Ir Aleksas ne veltui mūsų kameroj. Ar ne tam, kad akivaizdžiai būtų galima pamatyti, kokia tragedija žmogaus, kurio nemokė nusižeminti. Pradėjo jis dar vaikas vaikščioti po kiemus ir, rinkdamas žaislus, išugdė įprotį negerbti turto, taigi ir žmogaus, iš kurio atimdamas, vogdamas padaro

skausmą. Su kokia neapykanta jis kalba apie Tave, Galybių Dieve! Ir kodėl neapkenčia Tavęs?

Įdomus jo elgesys. Atėjęs bardamasis su prižiūrėtoju, nepasakęs nė „labas vakaras", pradėjo daryti savo tvarką spintelėse, viską žiūrinėt, skaityt, kas kieno nesiklausęs. Valgom bendrai tai, ką turim, bet jis pasiima nejausdamas reikalo paklausti, laukti pasiūlymo. Visur turi būti įvykdyti savo norai, visur nežabota puikybė, pasireiškianti neapykanta viskam, kas kelintas žodis - rusiški keiksmai... Jam nieko nereiškia argumentas, kad yra Dievas.

Šv. Mergele, kas jį išgelbėt gali? O kiek jų! Jei Tu nori jų išgelbėjimo, tai turi norėti ir Jėzaus, ir savo kančios, ir mano..." (2972 09 25).

„Žvelgiu į šiuos tris nelaimingus vaikinus [kameroj], ir tarsi norisi klausti: „Ko nori iš manęs, Viešpatie?" Tu matai, koks aš bejėgis prieš juos. Aleksas Tavo vardą su baisiausiais keiksmais maišo. Tik Tavo malonė gali juos pakeisti. Daugiausia, ką galiu jiems duoti - kentėti už juos vienybėje su Tavimi, Viešpatie... Kiek Tu leisi suprasti ir duosi jėgų įvykdyti" (1971 09 27).

„Vargšai mano draugai... viskas pagal nuotaiką. Vakare ligi vidurnakčio šneka, ypač Aleksas, paskui negali niekaip atsikelti rytą. Su jais būnant, mažiau ramybės, bet galiu skaityti tuo laiku, kai triukšmauja jie ir radijas.

Vargšas Aleksas! Kaip baisiai jis burnoja Dievą! Ką reiškia žmogaus auklėjimas! Jei tėvai nebūtų mirę Sibire, gal visai kitas žmogus būtų. Koks baisus ateizmo įnašas į žmonijos gyvenimą! Jis turi tokią nuostabią žmoną! Nors kalėjime už išprievartavimą, už vagystes, vis tiek juo rūpinasi ir žada 15 metų laukti. Kas yra moters meilė?! Ji - moteris -gali būti ir silpna kaip nendrelė, ir stipri kaip uola, pranokstanti vyrą" (2972 09 29).

„Vakar turėjau gražią progą pamatyti, kaip veikia biologinis instinktas. - Kai budi vyras, jie, rodos, nė nemato. O vakar - jauna, graži mergina. - Mano draugai taip ir supuola prie langelio, kai tik kokiu reikalu atsidaro... Rodos, girdi net per uždarą langelį pro šalį einant. Turėjom dvi kriaušes. Nepagailėjo vieną atiduoti. Ji atnešė rūkyt.

Prisiminiau liaudies išmintį: ką Dievas nubausti nori, duoda grožį..." (2972 20 06).

„Viešpatie, mano parapija - trys nelaimingi jauni žmonės, kurių vieną teisė mirties bausme, bet paskui davė 15 metų (!). Antras laukia teismo ir beviltiškai sprendžia, kas bus iš gyvenimo, jei gaus 15 metų, o jei sušaudymas!.. Trečias... O trečias - pasiėmęs popieriaus, skaičiuoja „sroką" -jam keturi straipsniai. Ir niekaip neišeina daugiau kaip 10 metų. Vargšė mano parapija! Jie nė vienas nemoka pasitikėti Dievu" (2 972 09 30).

„Kaip aš čia jausčiausi be Tavęs? Žiūriu į savo draugus, kurie savo „sroką" skaičiuoja dešimtimis metų, ir stengiuosi suprasti, kur yra jų viltis. Aleksas svajoja - kai jis pareis po 15 metų, sūnus jau bus septyniolikos... Vladas - jau vesti nebus laiko... Reiks kur nors prisiglausti, ir viskas... Kur jų viltis? - Gal bus kokia amnestija...

/.../ Kaip visiškai kitaip aš jaučiuosi! Kokia begalinė dovana tikėjimas! Vargšai mano kameros draugai! Jie nuodėmių naštos prislėgti. Jie tikrai galėtų prieiti išpažinties, bet jiems tai svetima. Ar čia nėra ir mano kaltės, Viešpatie? Jie mano žodžių neklauso... Reikia kažko kito.

Kaip viską Tu numatei, gerasis Mokytojau! Juk ir Tavo žodžių ne visi klausė. Kas yra žmogus, jei jis gali elgtis prieš Dievo Valią, jei jis gali paniekinti Jo Meilę! Kas yra puikybė, kuri vienintelė padaro žmogų tokį aklą! Vienintelė, kuri žmogų padaro nuodėmės vergu ir neleidžia matyti jokios kitos džiaugsmo rūšies.

/.../Baisiausias žmogus iš žmonių mano aplinkoje, apskritai iš matytų gyvenime žmonių, ar nėra Aleksas? Bent vienas iš baisiausių. Jo gyvenimas, jo darbai. Jis pats sakė, kad aš pirmas žmogus jo gyvenime, kuris nekeikia. Dieve, pasigailėk!

Vienas charakteringiausių jo bruožų - neapykanta viskam. Visiškas nevaldymas savo jausmų. Mažiausia smulkmena jį veda iš pusiausvyros - ima pykti. Kas yra keiksmas jo lūpose kas kelintas žodis? Juk tai vis tiek neapykantos, nepagarbos išraiška. Ar tai nėra kaip tik preliudija, akordai tos būsenos, kurioje pragaro nelaimingieji bus - visi visiems -visą Amžinybę? Kažkoks šaltis dvelkia veide, akyse neapykanta viskam. Kartais kalba kaip normalus žmogus, bet retai... „Bl.., ką veikti?" - kartais prasiveržia lyg skundas.

Gerasis Kristau, kokia priešingybė šitiems žmonėms Tavo nuotaika! Jie net nematę gyvenime Tavo akių šilumos...

Aleksas vaikščioja pro mane neramus - neatėjo žmona. Vargšai, jie neturi kuo pasitikėti, į ką kreiptis tada, kai atrodo, kad žmogus vienas, o gal net visų apleistas, kai apie tave niekas negalvoja.

/.../ Jei nors vienam iš jų padėti būtų galima... Argi nevertėtų visa pakelti visą gyvenimą!.. Taip, bet tai tik teorija. Visi jausmai kalba kitaip. Ir tik Tu, Viešpatie, gali palaikyti gyvenimo praktikoje tą teorišką supratimą.

Šv. Mergele, kas man lieka, jei ne prisiglausti prie Motinos - silpnučiui vaikeliui, kas belieka daugiau? Ir šis žinojimas, kad aš Tavo, kad visa, kas mano - Tavo, - juk tai mano didžioji viltis. Argi būtinai vaikeliui reikia žinoti, kaip Motina sutvarkys viską? Neleisk pamiršti viena: jei bus sunku, tai Tu juk neturi teisės - pagal mūsų sutartį - palikti be reikalingos Malonės..." (1971 10 03).

Nauja kamera

„Trečia diena, kai esu naujoje kameroje. Čia jau ne keturi, o šeši - daugiau žmonių, daugiau kalbėjimo, ypač iš karto atrodė labai ankšta. Juo sunkiau, juo daugiau ant aukuro... Bet čia žmonės kultūringesni, išskyrus vieną - Vytą. -Tai sangviniko tipas. Jis viską pasakoja apie savo nedorybes... Moterų atžvilgiu tikras patinas - matyti iš jo elgesio su prižiūrėtojomis. Šv. Mergele... Juk tai daugelio mūsų tautos vaikų tipas. Ar ilgai Viešpats bus niekinamas Jo kūrinių?..

Kitas - rašytojas - eruditas. Gyvulių pasauly jis būtinai randa protą. „Jei aš pripažinčiau stebuklus, tai tada ir visa kita", pratarė jis. Taip ir būna. Ką mes vadinam balta, jie vadina juoda - tuos pačius dalykus. - Šv. Mergele, ar tik kančia gali atverti širdis Malonės veikimui?

Dar kitas - šoferis - kažkaip drąsiai kalba prieš komunistus. Kiti įspėjo - saugotis. Ar kiekvienoje kameroje būna „stukačius"5?

5  Skundikas (žarg., rus.); kameros agentas, šnipas.

Vienas - pagyvenęs buhalteris, tikrai tikintis. Paspaudė ranką sužinojęs, kad kunigas. - Dar vienas - tikras ar apsimetęs silpnaprotis. Nevalgo... Į ligoninę neskuba išvežti.

Štai mano parapija...

/.../ Kam mane perkėlė į šią kamerą? Juk Dievo planuose nieko nebūna atsitiktinai, netyčia. - Tavo mintys - ne mūsų mintys, Tavo planai - ne mūsų planai. Viena nepaprastai aišku, kad mes ne visus Viešpaties planus suprasti pajėgiam, ne visas Jo mintis aprėpti. Šv. Mergele, Tu esi sargyboje, kad mes Jo Valią suprastume ir įvykdytume. Tu turi pareigą mums pasakyti... Bet Tu pasakyk visiems, visam pasauliui -nė vienas iš tų tūkstančių jaunuolių nežino, kad žmogaus laimė yra vykdyti Jo Valią.

Ar šitoj vietoj ir aš pats kartais neklystu? Juk taip norisi laisvės, išeiti iš čia. O jei Dievo Valia yra, kad čia būčiau, tai reiškia, kad išėjęs nebūčiau tikriausia prasme laimingas. Gal laimingesnis pasijusčiau savo norų patenkinimo prasme, bet ar tai svarbiausia? O jie - tūkstančiai aplink mane?..

Kažkoks ypatingas tas momentas, kai paskelbia, kad suimamas. O juk Amžinybėje bus labai panašu - kai galingas šėtonas įgis teisę elgtis su mumis kaip su savo nuosavybe! Mes pasijusim absoliutūs bejėgiai, kaip dulkelė, audros pagauta. Ir tai bus amžinai, amžinai. Kas kita, jei ne baisi neapykanta turi suliepsnoti jų širdyse sau patiems ir visiems. Juk buvo galima taip lengvai... Koks baisus beviltiškumas! Niekas niekada išgelbėti negalės. Nebus galimybės save sunaikinti. Mano gerieji nematomieji Draugai! Šv. Mergele!" (1971 10 08).

„Po pietų. Visi tyliai sugulė popiečio. Kameroj visai tylu. Tai retas brangus laikas. Beveik niekada taip nebūna, kad niekas nekalbėtų. Šv. Mergele, tarsi tik mes du būtume likę... Be reikalo pradėjo groti radijas. Bet muzika nebloga. Norisi kalbėtis su Tavimi ir ką papasakoti? „Balandioras"6 sakė, kad vakar kalbėjo [apie mane] radijas... Kiek daug dar manyje puikybės! Rodos, lyg su nustebimu į mane visi žvelgtų. Bet juk aš laimiu tik tada, kai būnu pažemintas. Mano laimėjimas gali būti tik vienas - laimėjimas sieloms. Ar kiek nors šiuo metu kenčiu? Tik mažyčius nepatogumus, norų neišsipildymą. O juk būna kasdien ir „saldainiukų". Štai ir dabar, rašant, buvo jau prieblanda. Staiga plykstelėjo elektra. Matyt, prižiūrėtoja pamatė pro durų langelį mane rašant ir uždegė šviesą. O rašytojas net obuoliu pavaišino, tokia skania baronka, sumuštiniu...

6  Balandos - kalėjimo viralo - išnešiotojas.

/.../ Per radiją kalba kolūkio vadovė - į klausimą, kada ji būna laimingiausia, atsakė: „Kada kas nors įvertina pastangas"... Ar aš taip pat? - Norėtųsi pasakyti: viena savo būties dalimi - taip. Tačiau kita dalis žino, kaip tai nereikšminga. Tik vieno įvertinimo reikia: ar visa tai, ką duoda kiekviena diena, bus sunaudota taip, kad tai reikštų meilę Jam ir rūpestį sielomis. Tu, Geroji, budėk, kad būtų tik taip mano ir mūsų visų gyvenime!" (1971 10 09).

Rašytojas

„Šv. Mergele, kažkodėl šiandien gana giedra nuotaika. Nežinau kodėl. Iš rašytojo daug įdomaus sužinau iš elektronikos pasaulio - jis čia specialistas.

Arti arti Tavęs norisi pagalvoti apie meną nurimti. Kad ir koks būtų įtempimas, netikrumas - Dievo galybei tai nieko nereiškia.

Kartą mąstyme man kilo tokių minčių. Meno nurimti ar tik nebus tie patys dėsniai, kaip mąstomosios maldos? Juk ir čia reikia pajusti arti arti. Pajusti didelę meilę - Tave. Reikia pokalbio. Kaip gali protinga būtybė bendrauti su kita protinga būtybe, jei ne pokalbio būdu? Turi būti pastanga pažinti meilę. Nurimti juk tai ir yra ne kas kita, kaip pajusti meilę.

Šv. Mergele, ką daro tie visi tūkstančiai aplink mane, kurie šito nežino? Ir mano rašytojas. Kažkodėl man rodos, kad jis niekada nėra jutęs savo ribotumo, savo negalios. Dabar matyti, kaip teismas elgiasi, nesiskaitydamas su asmens didybe, turi būti jam baisus smūgis, kartu didi palaima. Tikriausiai šituo Apvaizda nori sulaužyti jo puikybę. Kažin, gal tik Amžinybėje jis tai supras...

Padėki jam, o Geroji Motina! Ir visiems visiems. Kitaip jie nepažins to nuostabaus ramybės šaltinio, kuriuo mums yra dieviškoji Meilė" (1971 10 10).

„Kokia keista valanda buvo mūsų kameroje. Gana anksti parėjo rašytojas iš teismo. Artimieji, matyt, atnešė obuolių ir sumuštinių. Visus apdalijo, išskyrus tą, su kuriuo aną dieną buvo susibaręs... Kaip nejauku buvo: nei savo atiduoti, nei prašyti, kad duotų...

Jis - ateistas, Dievo netiki, - gyvenimo tikrovėje ir nelieka pagrindo, kodėl reiktų kitaip elgtis. Iš tikrųjų tai ne kas kita, kaip puikybė. Vadinasi, žmogus, kuris rimtai supranta puikybės nelaimę, turi niekada neparodyti pykčio, net jei viduj ir virtų visas pragaras.

Keista, kaip paskui buvo nejauku būti kartu! Net skaitydamas knygą taip laikiau, kad rašytojas manęs nematytų. Buvimas žmogaus, dėl kurio nesi tikras, kad nesupyks, visada varžo. Kai žmogus save laiko universaliu ir tobulu visada kitiems sunku. Ar jis save tokiu laiko? - Kažkodėl man taip atrodo. Kai Dievas už žmogų ne aukštesnis, kaip gali žmogus nesijausti aukščiausiu? Ir kas gali padėti tokiam žmogui, jei ne kančia? Be abejo, pirmieji įspūdžiai būna baisiai kartūs - pirmasis supratimas, kad ne visiems ir ne visur žmogus gali savo valdžią panaudoti ir ją kitiems diktuoti" (1971 10 13).

„Vakar sužinojau iš rašytojo apie dažnuminį žodyną ir amerikiečių naują kalbos mokymosi būdą - per mėnesį, negirdint jokios kitos kalbos, pagal dažnuminį žodžių metodą.

Pastebėjau, koks aš jautrus aplinkos įtakoms, kaip kūrybingai mano fantazija rutulioja toliau kiekvieną mintį ir sieja su savo norų išpildymu - džiaugsmas arba liūdesys. Tie išorės įspūdžiai gali būti visai nepagrįsti - kieno nors šiaip sau mesta mintis.

Šv. Mergele, kaip gėda turėtų būti Tau dėl manęs dėl kai kurių dalykų, kurie keičiasi, nepastovūs, greit pažadinami. Pavyzdžiui, gana dažnai neįsivaizduoju gyvenimo be japoniško tranzistoriaus... Daugelis tokiu pačiu būdu ir čia patenka... Pameni, kai vakar pasakojo apie vieną nelaimingą žmogų, kuris įėjęs į kamerą apstulbo, paleido iš rankų čiužinį, maišą, susiėmė galvą ir pravirko: „O Jėzau, o Jėzau, kur aš pakliuvau!" Sakė, jų pakliuvo 18. Šiaulių televizijos statyboj išeikvojo, išleido „pro šalį" apie milijoną. Laukia „vysša-ja miera nakazanija"7. Kaip lengvai žmogus pavojingiausiai įsisiūbuoja. Turbūt ir man tokia galimybė būtų reali. O tada žmogus praranda visus žmones. Rašytojas pasakojo, kaip vienas, atėjęs į jų kamerą, prabilo: „Kur senių lašiniai?" - „O, čia pagyvensim!" - sušuko pamatęs lašinius ant lango.

7  Aukščiausia (mirties) bausmė (rus.).

/.../ Kokią nuostabią dovaną suteikė Viešpats per Aleksą! Kaip siaubingai kainuoja jam jo nuodėmė - momento jausmų audra. /.../ Tik neleisk, kad kada nors visa tai pamirščiau!" (1971 10 17).

„Geroji Mergele, kaipgi buvo, kad vakar įsikalbėjom ir nepaėmiau šio sąsiuvinio? Bet tas pokalbis buvo vienas iš tų, už kuriuos turiu dėkoti. Rašytojas taip beveik nuolankiai klausinėjo apie religiją. Vargšas, taip nedaug apie Dievą žino, net klausti drovisi. Ir Eugenijus nėjo net žaisti. Sakė, čia įdomiau. Žinojau, kad su rašytoju paskutinis vakaras. Jis pareiškė norą nenutraukti kontakto. Ar čia neglūdi paslaptingas Viešpaties planas?

Visi džiaugiamės jo išlaisvinimu. Gavo 3 metus lygtinai. Kaip užkrečia kitų nuotaikos! Rodos, pats kalėjimas šiandien kažkas nerimta.

/.../ Kaip ramu kameroj šiandien. Likome trise. Bet rašytojas išeidamas neatsisveikino su Algiu... Štai kur skiriamoji krikščionybės žymė: nė vieno žmogaus nelaikyti savo priešu!

Kokie bus dabar nauji draugai ir kokie Viešpaties planai?" (1971 10 21).

Vagių kameroje

„Rašau vėl naujoje kameroje. Vėl ketvirtame aukšte. Kiekvieną kartą atėjus į naują kamerą būna panaši nuotaika. Kažkokia minorinė. Nė vieno nepažįsti. Pati aplinka dažniausiai atrodo netvarkingesnė negu buvusioje. Paskui viskas pamažu keičiasi. Tarp tų žmonių atsiranda ir įdomių, net draugiškumo gijos pradeda megztis.

Radau tris naujus draugus. Visi - pagal §146. Prisistatė: „Mes - vagys". Šiaip, atrodo, labai ramūs. Rodos, nė vienas nekeikia. Tai labai nuostabu. Lyg ko nusiminę, bent tokie pasirodė iš pirmo žvilgsnio.

Šv. Mergele, kokiu tikslu mane čia atsiuntė Apvaizda? Juk nieko atsitiktinio nebūna Jo planuose" (2972 20 25).

„Kokia keista ši diena! Rytą pradėjom paprastai, kaip ir kasdien; pavalgėm pietus, kaip ir kasdien. Kuo turėjom, dalijomės. Dar prigulėme po pietų.

Staiga mūsų Vova pradėjo dejuoti susiėmęs pilvą. (Vova -buvęs virėjas laive. Jaunas vaikinas, ruda, kaip mano, barzda, rusas, bet kalba neblogai ir lietuviškai. Neblogai piešia.) Pagaliau ėmė raitytis lovoj, balsu šaukti. Mes pradėjome belsti duris, kad iškviestų med. pagalbą. Visi jie taip nusiteikę, kad čia apsimetama. Seselė atėjusi išbarė. Bet pagaliau iškvietė pas gydytoją. Sugrįžo kiek nurimęs, gavo ampulę. Lyg užsnūdo. Bet ampulė nustojo veikti, ir vėl vargšas ėmė raitytis. Vėl mes pradėjome belsti duris. Pagaliau išvedė Vovą ir daugiau nebegrįžo. Likom trise.

Vargšas vaikinas. Iš skausmo ką jis šaukė - visus bjauriausius rusiškus keiksmus. Bandžiau priminti, kad sutiktų kančią pakelti kaip Jėzus ant kryžiaus... Jis per tuos savo keiksmus nieko nereagavo. Kas man beliko? Tyliai melstis.

Šv. Mergele, Tau pavedžiau jį. Tau pavedu visus jo padėtyje esančius. Geroji Motina, kokie bejėgiai mes būname, kartais taip akivaizdžiai parodo Viešpats. Kuo mes didžiuotis galime? Kai mums kartais dėkoja žmonės, lyg tai būtų mūsų visa tai. Stovėjau prie besiraitančio keikiančio Vovos ir galvojau - štai ir mirties akivaizdoje - ką jam padėti galėčiau? Vienintelis dalykas - savo kančią vienyti su Jėzaus kančia, ta pačia mintimi, kaip Jis ant kryžiaus pakėlė. Su kokiu dėkingumu turiu priimti kiekvieną nepatenkintų savo norų maištą!

Vargšai mano draugai! Kolia taip pat jaunas vyras, rusas. Neblogai lietuviškai kalba, kažkodėl ėmė pasakoti apie savo likimą.

Trečiasis tylus, atšiauraus veido. Šiandien į pasivaikščiojimą ėjom dviese su juo. Beveik nieko nekalbėjo, kažką niūniavo. O aš kalbėjau Rožančių.

Šv. Motina, štai Tavo naujieji vaikai... „O mes — visi vagys", - taip prisistatė, kai atėjau į šią kamerą.

Šioje kameroje kažkaip nejauku. Gal kad lempa nelabai didelė. Visada būna beveik prieblanda. Nelabai galima sėdint skaityti. Ir vaikinai neturtingos dvasios. Nė vienas nėra didelio mokslo. - Geroji, leisk atiduoti jiems visa, kam Viešpats mane pas juos siuntė, ko tikėjosi iš manęs... Tu matei šiandien, kiek aš galiu duoti, žiūrėdamas į žmogaus nelaimę...

Jėzus Alyvų Kalno valandą degė begaliniu noru juos visus padaryti turtingus. Bet jie nepriėmė... Tada Jis nuo kryžiaus prabilo savo kančia: „Susidomėkite mano meile ir priimkite ją!" - Šv. Mergele, ir Tu degei šita pačia mintimi. Ir mano vargšę širdį uždek!

Šiandien per radiją buvo tokia nuostabi laida - Bacho, Guno, Šuberto „Ave Maria". Ir mano Kolia sakė: „Nuostabu!" Poryt jo teismas. Vargšas mane klausė, kiek jis galįs gauti. Vadinasi, ne visai tiesa, kad pats norėjęs čia patekti...

Tikriausiai šią nuostabią laidą girdėjo ir kas nors iš mano draugų, artimųjų. Tikriausiai ir L[oreta] - juk ji mintinai moka visus „Ave Maria" (1971 10 26).

Kolia ir Vašia

„Berašant pro „kormušką"8 kažkas pašaukė mano pavardę. Bet kai paklausė, ar pažįstu tokią Aldoną M., niekaip negalėjau susigaudyti, tik kai pasakė gatvę, šiek tiek susivokiau. - Perdavė 20 rb. - Mielos sesės prisiminė mane... - Keista. Kodėl žmogui taip svarbu, kad jį prisimintų? Kodėl toks sunkus žinojimas, kad niekam nereikalingas? Ar čia ne puikybė? Ar ne šiuo keliu kaip tik daugelis žmonių susipainioja gyvenime, o gal ir žūva amžinai?!

Kiek yra aplink mane tokių, kurie nelaukia nei „larioko"9, nei siuntinio, nes nėra kam siųsti. Ir mūsų kameroj vargšas Kolia - neturi nei tėvų, nei brolių, nei seserų. Yra žmona, dukrelė 4 metukų, bet žmona jo nelaukia...

8  Langelis duryse (rus.).

9  Leidimas apsipirkti kioske (rus.).

Daugelis iš jų neturi jokio kūrybiškumo. Kolia ištisas valandas snaudžia, lošia domino arba vaikšto iš vieno galo į kitą ir rankose trauko „vilkiuką". Koks didis dalykas vidinė kultūra, kad žmogus pajustų būtinumą nei minučių veltui neleisti! Savaime suprantama, kaip tai sunku, jei žmogus nepažįsta artimiausio, amžino savo Draugo, kuris niekada neapleidžia. Vargšai, jie jaučiasi vieni. Kokia didesnė dovana gali būti žmogui už tikėjimo dovaną! Juk tai dovana visai Amžinybei, pakvietimas į niekada nesibaigiančią puotą" (1971 10 27).

„Bet kas vakar atsitiko! Kažkodėl Kolia nėjo pasivaikščioti. Abu su Vašia liko. Kolia turėjo kitą dieną važiuoti į teismą. „Reikia ruoštis", - pasiaiškino, kodėl neinąs.

Kažko man prireikė savo maiše. Žiūriu - kita tvarka jame. Buteliuką vyno [Mišioms], kur buvo įkištas į kojinę, radau atskirai, o kojinių nėra... Išieškojau visą maišą - nėra. Jiedu tylėjo, kai aš ieškodamas sakiau: „Pasiklydau maiše..." Iš karto buvo aišku. Ką daryti? Pirmoji mintis atėjo - padovanoti Koliai nosinukę. Nenorėjo imti.

- Imk, nebijok, - pasakiau, - kojines mano tai dėvėti būtų pavojinga, nes kojose turiu grybą...

- Aš irgi turėjau, - prabilo Kolia, - kariuomenėj gavau. Išsigydžiau magnezijos milteliais.

Tikriausiai suprato, kad pastebėjau. Kolia ėmė įtemptai skaityti knygą, pasidarė baisiai linksmas, nenatūralus... Išvažiuodamas į teismą kažkodėl nepadavė rankos. Visgi geriau, kad aiškiai nieko nepasakiau.

Bet lyg ir sujudėjo sąžinė: kaip lengva žmogaus neapkęsti! Kai važiavo, lyg ketinau duoti margarino - turėjau, bet neskubėjau. Vasia davė iš savo siuntinio. O gal reikėjo specialų palankumą parodyti? „Atėjau ne sveikųjų gydyti, bet ligonių..."

Teismą jam atidėjo ir vėl grįžo į mūsų kamerą. Matyt, Apvaizda specialiai atsiuntė, kad ištaisyčiau klaidą.

/.../ Iš mąstymo toks ryškus supratimas atėjo - žmogus yra ypatingas atskiras pasaulis. Kas tokias mintis sukėlė? Gal Vovos liga. Kada stovėjome bejėgiai, kai jis raitėsi iš skausmu. Kaip norėjau jam perduoti lašelį meilės Dievui! O jam tą į nesuprantama šalis. Taip ir mirtų mano akivaizdoje, ir nieko negalėčiau padėti... Likčiau kažkur šiapus, tarsi prie durų, pro kurias man negalima įeiti. „Nemo potest ad те venire, nisi Pater traxerit eum"*. Kažkokiu nauju ryškumu suspindo šiandien šitie žodžiai. Taip, niekas negali ateiti, niekas negali tapti tikintis, jei Malonė nepatrauks jo. Koks bejėgis pasijuntu prieš šituos tūkstančius nelaimingųjų!

* Niekas negali pas mane ateiti, jei Tėvas jo nepatrauks (lot.).

Čia visa kunigo gyvenimo problema. Jis nieko negali duoti sieloms, vien tik maldauti, kad būtų suteikta, vien kentėti už jų nuodėmes, savo darbą aukoti...

O tačiau kaip lengva nemylėti, užmiršti: „Visa, ką padarėte vienam iš mažiausių mano brolių, man padarėte". Taigi ir Vašiai, ir Koliai, ir kitiems, nesvarbu, kas jie būtų ir kaip elgtųsi..." (1971 10 28).

„Šv. Mergele, kaip vis ryškiau pasirodo gyvenimo praktikoje žmonių tarpusavio sugyvenimo dėsniai! - Paprašiau „balandiorus", kad atneštų karšto vandens - norėjau truputį prasiskalbti (dar du obuolius daviau už atnešimą). Ir štai, žiūriu, Vašia už kibiro, tarsi jis būtų prašęs, ir savo daiktelius sumerkė. Ką daryti? Parodyti jo nemandagumą, kelti skandalą? Bet Jėzaus reikalavimas savo dvasia praaugti: „Jei užgavo skruostą, atgręžk ir kitą". Be abejo, tai smūgis puikybei. Man gaila jo žmonos... Juk tikriausiai ir žmonai jis toks šiurkštus, ir namie ant grindų spjaudo, jei čia nesidrovi mūsų. Vargšės moterys! Joms ne kartą reikia parodyti išradingumą ir panašiai pasielgti, kaip aš šiandien - vietoj karšto vandens panaudojau karštą arbatą, kurios liko. Abiem mano draugams pasidarė lyg nepatogu, pasiūlė skalbti tame pačiame vandeny... atrodo, nesityčiodami... Šituos žmones pamokyti gali tik meilė ir nusižeminimas - parodyti, kad to, kas jiems brangiausia, mes nevertiname taip, kaip jie.

Šioje kameroje aš jaučiuosi lyg ir kaltas kažkuo. - Juk būčiau labai patenkintas, jei vieną ar abu mano draugus paimtų „s vieščiami"*... Gerasis Mokytojau, čia pat iškyla man Tavo žodžiai: „Ką padarėte vienam iš mažiausių, man padarėte..." - „Tėve, atleisk jiems, nes nežino, ką daro".

* Kai kalinys šaukiamas: „s vieščiami" (su daiktais) - tai reiškia, kad jis perkeliamas kitur, į šią kamerą nebegrįš.

Keista, bet man atrodo, kad jie nejaučia prie manęs jokio palinkimo, lygiai kaip aš prie jų. Juk visa tai padarė - ar ne ta vagystė? - Kojinės..." (2971 10 29).

„Šiandien mąstyme - Tu, mano Viešpatie, Vade. Klausiu Tave: kam mane atsiuntei į šią kamerą? Juk Tavo planuose, Tavo leidimuose nebūna nieko netikslingo, nieko nereikalingo. Atsiuntei pas šituos du vargšus, tikrus dvasios vargšus. O aš jaučiuosi prieš juos dar didesnis vargšas. Kokį kitą tikslą Tu galėjai turėti mane čia siųsdamas, jei ne parodyti jiems meilę?! O aš vos nesukėliau atviros neapykantos. Gerasis Mokytojau, Tu matai, kad aš nerandu rakto į jų širdis. Ir nežinau, kas kaltas. Bet, Gerasis Kristau, Tu mane atsiuntei pas juos, ir ko gi nori, jei ne jų sielų? „Atėjau ugnies siųsti žemei, ir ko gi noriu, jei ne kad kūrentųsi!"

Šv. Teresėle, aš klausiu Tave, kaip Tu priartėjai prie tų sesių, kurios Tau buvo tokios nemielos?

Gerasis Kristau, tik Tu gali šito mane išmokyti. Juk niekas, tik Tu gali suteikti Malonę... Jei siuntei čia dėl savo meilės mums, įvykdyk tai ir šitoj vargingoj kameroj, tarp šitų trijų vargšų...

Kažkodėl šiandien mąstyme, savo lovoj po pietų gulėdamas, stipriai pajutau - net nusigandau - kas yra pragaras. Jei kas pasakytų, kad šitoj kameroj visą gyvenimą reikės būti! O visą Amžinybę! O juk pragaras tai ne mūsų kamera! Jei Vovai taip, kaip aną dieną, reiktų skausme raitytis visą gyvenimą, visą Amžinybę!.. O juk tai Absoliutus Teisingumas, kuris nesunaikina meilės - Tavo, Viešpatie, meilės. Kas yra Dievas, jei šitokie Jo paniekinimo padariniai?! Šitoje vietoje aišku viena, kad aš nieko nesuvokiu apie Dievo didybę... O juk Tu būni arti manęs, mano rankose. Tavyje mes gyvename, esame. Kokie mes vargšai, jei net suvokti negalime, kas yra mūsų gyvybės, mūsų egzistencijos Šaltinis...

Vakaras. Tuoj „atbojus"10. Šv. Mergele, noriu pasidžiaugti. Šis vakaras tarp mūsų lyg ir kiek jaukesnis. Gerdami arbatą, truputį įsileidom į bendrą kalbą apie gyvenimą, kad verta dar mokytis (juk abu nebaigę gimnazijos), kad reikia taip gyventi, kaip norėtų, kad jų vaikai gyventų. Įsileidom šiek tiek apie abortus, net apie Dievo buvimą truputį papasakojau, bet staiga abu nutilo - vienas įniko į knygą, kitas snausti..." (1971 10 30).

10  Signalas gulti (rus.).

„Perėjau tris kameras. Kiekvienoje kas nors ypatingo, kas nors kitaip pamokančio, tarsi naujas atradimas. Dabartinėj (196), rodos, nejaukiausia. Gal tos kojinės viską padarė. Ir žmonės vargingesnės vidinės kultūros... Tačiau buvimas su jais galbūt vaisingesnis - daugiau aukos.

Ir dar šį vakarą įvykis. - Moteris, kaip ir visos iš pažiūros, jau ne pirmą kartą pas mus budi. Paprašiau lenkiško laikraščio. Kolia pridėjo:

- Jis nori lenkiškai mokytis.

O ji ir sako:

- Pirma reikia „sroką" atbūt, paskui...

Kolia mane teisina:

- Jis gi nepadarė nusikaltimo, jis - kunigas.

Oji:

- Cto ty pritvoriaješsia!**

Nesupratau iš karto.

- Ту molilsia, molilsia į nedomolilsia11.

11  Tu meldeisi, meldeisi, bet ne iki galo (rus.).

Ir uždarė langelį.

Be abejo, buvo skaudu. Ačiū, Viešpatie, juk tokie momentai - tai didžiausia vertybė. Tu atpirkai pasaulį tik pažeminimų kaina. Kartą ji kalbėjo su manimi, atrodo, visai prielankiai. O kas slepiasi širdy, tada neparodė...

Štai koks šios dienos reziumė! Šv. Mergele, gyventi daugiau anuo, tikruoju gyvenimu, o ne šiuo, laikinu, apsisprendimui skirtu. Bendrauti su jumis, tikrieji mano Draugai! Tada ir teismo sprendimas, ir likimas vienoks ar kitoks bus -ne pats svarbiausias dalykas, turėsiu daugiau ar mažiau -vis tiek visa atims mirtis.

Šis laikas - treniruotė daryti gera lygiai kiekvienam, nelaukiant atlyginimo, nelaukiant dėkingumo. „Visa, ką padarėte vienam iš mažiausių, man padarėte" (1971 11 01).

„Vis dėlto ką reiškia paskutiniai įvykiai? Juk Viešpaties planuose nieko nebūna atsitiktinai, veltui. Ką gali many pažadinti vakarykštis budėtojos pasielgimas? Kameros draugų vidinis lygis, jų dėmesys tik savo norams? - Ką daugiau, jei ne didesnį nusižeminimą, nes juk tai priminimas, ko tikisi iš manęs visi ateistai. Ne ko kito tikėsis ir mane teisdami. Neapykanta juos verčia taip galvoti. Jie kaip tik nenori, kad atsiskleistų kankinystė. Byloje vienoj charakteristikoj taip pat pažymėta: „Stengiasi daryt save kankiniu". Štai ko ateistai many labiausiai neapkenčia.

    Antras dalykas, kurį Viešpats leidžia šitoj kameroj pajusti - visiškas atsipalaidavimas nuo prisirišimo prie ko nors. Anoj kameroj su rašytoju, su Eugenijum išsiskyrėme draugais, čia draugiškumas neužsimezga. Jie nesidomi mano mintimis, jų dvasios lygis žemas. Panašiai kaip su čigonu, kai buvom dviese: jis norėjo išmokti melstis (bent man taip rodės), bet, vargšas, niekaip nesugebėjo daugiau kaip vieną „Amžinąjį atilsį". Niekaip nepajėgė atsiminti raidžių, kad išeitų žodis...

Neprisirišti prie daiktų, asmenų - vien tai, ką Viešpats teikias man duoti. Net tušinis pieštukas, kuriuo džiaugiausi, anoj kameroj liko. Ir kaip aš jį ten pamiršau? Ir dabar rašau iš pagaliukų pasidaręs. Bet kas būtina, Viešpats man duoda - kaip gerai, kad tas vargšas Aleksas man atidavė kelis tušinius viduriukus, - kuo aš dabar rašyčiau? Taigi nieko nereikalingo.

Šv. Mergele, nuoširdžiai dėkoju už šias dvi dienas - buvo pakankamai tylu. Rodos, kažką svarbaus gavau šias dvi dienas. Ar neišeitų reziumė?

Turbūt svarbiausia - iš naujo supratimas, kad reikia nusižeminti, negalvoti, kad mane čia kas nors gerbtų, mandagiai elgtųsi. Už viską, už viską dėkoju! Kiek daug klastos visur aplinkui... Man rodos, draugams svarbu tik mano sviestas... Vis dėlto tegul Tavo malonė saugo ką nors savo godumu nepapiktinti. Geriau tenkintis tik kalėjimo maistu, negu pastumti ką nors pragaro link" (1971 11 02).

Algis

„Vakaras. Radijo taškas muša devynias. Pas mus buvo tylu tylu, kaip ir tinka per Vėlines. Ir staiga tyla baigėsi... Gavom „dopolneniją"12 - aukštas, gražus Algis, bet laikysena - tarsi būtų pasirengęs visą pasaulį sudaužyti. Taip ir baigėsi tyla. Viešpatie, ko nori iš manęs jį atsiųsdamas? /.../ Naujasis Algis visą vakarą pasakojo savo „didvyriškumus" - muštynes ir t.t." (1971 11 02).

„Mūsų Algis įnešė kažką nauja į kamerą. Aukštas, dailiai nuaugęs, dar vaikišku veidu; jam tik 21-eri, bet jau antrą kartą kalėjime. Pirmą kartą pateko 17-os metų - taip pat muštynės ir t.t. Kai motina pasakė, kad tėvas žada pirkti motociklą, visą mėnesį negėrė, o paskui... Tačiau nors moka keiktis kaip ir visi, jis turi savy kažko gera. Iš tikrųjų keisti, paslaptingi ryšiai yra tarp žmonių. Nuo jo nedvelkia šaltis. Mudu iš karto artimi. Žiūriu į jį ir stebiuosi. Iš kur plaukia jo kai kurios geros savybės? Pavyzdžiui, jis viskuo, ką turi, dalijasi su mumis. Pamatęs, kad Kolia neturi kojinių, davė jam.

Staiga man suvirpėjo sąžinė: jei aš nieko nebūčiau davęs, ot, ir būtų, jei pasirodytų, kad mane, kunigą, kažkas lenkia gera darydamas kitam... Prisimenu pasakojimą apie vieną kunigą, kuris supūdydavo, bet nieko neduodavo kitiems... Jaučiu, kad žodžiu kalbėti savo draugams trūksta kažkokios dirvos. „Dalis krito tarp erškėčių, dalis ant uolos..." Gal kaip tik dėl to man Viešpats leido gauti „peredačių"13, kad juo galėčiau kalbėti savo nelaimingiems draugams. Gal kaip tik elgesys, ne žodžiai, turi paruošti dirvą kitų žodžiams" (1971 11 03).

12  Papildymas (rus.).

13  Siuntinys (rus.).

„Iš ryto šiandien „s vieščiami" paėmė Vasią (kuris užlindo man už akių aną dieną skalbtis). Keista. Aš širdies gilumoj džiaugiausi, kad jį paima... Bet paskui sąžinė atsargiai sprendė klausimą, ar ne per mažai jam davėm „ant kelio". Gerai dar, kad atidaviau visą cukrų...

Gerasis Kristau, ar patinka Tau geradarybė „iš pareigos"? Bet juk jausmai yra dovana, o visa pareina nuo protingo apsisprendimo. Ar ir Tu mus myli ir ėjai ant kryžiaus mirti „protingai apsisprendęs"?

Paskui tuoj gavom Vovą iš ligoninės - tą patį, kurį aną dieną kankino akmenligės priepuolis. Su savim atnešė visus įspūdžius. Prasidėjo intensyvios kalbos su baisiausiomis virtinėmis keiksmų. O juk iš karto, kai atėjau į kamerą, jis tik skausmo kankinamas keikė. - Ką reiškia apsiprasti, pasijusti natūralioj aplinkoj, kai prieš nieką žmogus nejaučia pareigos pasitempti!" (1971 11 04).

„Pasivaikščiojime šiandien su Algiu buvom dviese - Kolia su Vova nėjo. Algis pasiėmė knygą, paskui ir jis išsijudino sportuot. Užsimezgė pokalbis, prasidėjęs nuo „Javos", kurią jam tėvai nupirko. Sakė, visus jo norus tėvai tenkindavo. Jis tik kartą gyvenime gavęs nuo tėvų, ir tai tik rykštele. Buvo gana gabus, kol pradėjo su draugais gerti ir baigė, rodos, tik 8 klases. Pats tvirtina, kad dėl visos jo nelaimės kalti „tie draugai"... Tėvai net už išgėrimą nieko nesakydavo, tik kai išgėręs parvažiuodavo su „Java", tada. Tėtė irgi mėgsta išgerti, net ir mama neniekina... Tėtė partinis. Algis krikštytas, bet pirmos išpažinties nebuvęs: tėtė neleido. Pasigyrė, kad jis jau turi vaikiuką. Ruošėsi vesti, bet tas kalėjimas... Jo mergaitės tėvai neleido jai darytis aborto... Vaikiukas labai panašus į jį - tikras tėvas. O tėvas dar tik 1951-ais gimęs. Algio motina irgi ištekėjo 17 metų.

Pavakarys. Radijo taškas groja „Sojuz nerušimyj"*. Spalio švenčių išvakarės. Tikriausiai visur minėjimai. Kartu prasideda išgertuvės, nuodėmės. Juk šiomis dienomis visas miestas būna girtas.

* SSRS himnas (rus).

Šv. Mergele, aukoju Jėzaus kančią, Tavo, visų šventųjų ir skaistyklos sielų meilę... už visų nuodėmes, kurios bus šiomis dienomis padarytos. Tai šių dienų žmonių „laimė". Žmogus be šventės, be pramogų gyventi negali. Tikrai jo gyvenimo variklis - laimė" (1971 11 06).

„Rytas. Radijas duoda maršus. Spalio revoliucijos šventė. Kolia su Algiuku prie lango grotų plyšiuko. Kolia staiga ėmė keikti - pamatė gatvėj eiseną.

- Ir tu nori eiti? - paklausiau.

- Noriu prisigerti.

- O paskui?

- Paskui paimti automatą, nueiti į Ministrų tarybą ir visus...

- Ant ko tu pyksti? - paklausė Algiukas.

- Pats ant savęs!

- Kolia, Kristus mokė nė vieno žmogaus nelaikyti savo priešu...

- Nu tak čto? Ja jego ne znaju14.

14  Na ir kas? Aš Jo nepažįstu (rus.).

„Aš Jo nepažįstu..." - Štai nelaimė daugelio žmonių. Ir kas gali įsivaizduoti atsakomybę tų, kurie atsakingi už masių nežinojimą! Taip pat ir vaikelių mokymas. Ar nebus pareikalauta iš mūsų, kunigų, didesnės atsakomybės kaip kalėjimo bausmė? Ir bausmės laikas bus ne metai, bet visa Amžinybė! Dievas kovoja baisiausiomis priemonėmis, kad visi žmonės galėtų amžinai patirti meilę" (1971 11 07).

„Kas šiandien pavergė mano mintis. - Rytą po pasivaikščiojimo išploviau grindis. Visi miegojo. Atsisėdau ant lovos ir įknibau į savo maišą. Juk tai visas turtas kalėjime. Tai gražiausia: nėra vienų vilnonių kojinių... Taigi vėl vagystė! Vienas iš tų, su kuriais dalijamės valgiu, su kuriais kartu gyvenam... Ir štai mintyse žvelgiu į kiekvieno akis, veidą, stengiuosi prisiminti elgsenos smulkmenas ir atspėti „kuris"? Strėlės krypsta į du: Vovą ir Kolią... Ypač Kolią... Jei ne tas Vovos abejingumas kito reikalams, į jį strėlė nė netaikytų. Kolia elgiasi kitaip kaip Vova, kažkaip delikačiau, ne taip šiurkščiai, bet ir jo norai visada viršija visa kita. Jo kalboj, elgsenoj jauti kažkokį gudravimą, lyg vaidybą, gal ir tuščiagarbiškumą.

Algiukas, man rodos, tyras vaikas. Jei nekeiktų, jei ne jo nusikaltimai, tikrai toks būtų. Jo veidas dar nuodėmės neiškreiptas. Tačiau jau moka padaryt chuliganišką išraišką...

Taip. Greičiausiai Kolia... Galim ryt išsiskirti... Ar ir liks mano atminty sunkus prisiminimas? Tikriausiai neišnyks iš atminties šiedu veidai. O kaip su jų sielomis?.. - Pakelti skandalą? Ne, sąžinė nepritaria. Sužinos ir kiti, kad tarp mūsų yra vagis. Vienas kitą įtarinės. Nieko nesakyti? Vadinas, „pavyko". Bus vienas iš daugybės tokių įvykių jų gyvenime" (1971 11 08).

„Keista mintis atėjo į galvą. - Ar nebus čia dar naujas orientyras pažinti žmones? Kodėl Kolia, Aleksas nepajėgia net klausyti, kai kalbi apie tai, kas susiję su Dievu? Aleksas suklusdavo tarpais. Algiukas ramiai klauso. Atrodo, ir Vo-vos ši savybė ar tik nesutampa dar su viena - paslėptu ar atviru piktumu.

/.../ Vakaras. Aš po pirties. Prieš vežant [į teismą] visada veda į pirtį. Šioje kameroje paskutinis vakaras. Visi trys mano draugai lošia domino. Žiūriu į juos ir galvoju: ar Dievas leis dar kada gyvenime susitikti? Taip norisi jiems kažką gero duoti, bet jie visi vertina tik materiją... Koliai atidaviau marškinėlius. Galvojau ir viršutinius, bet neišėjo, buvau atidavęs į skalbyklą.

Prieš pietus šiandien buvo toks neįprastas „šmonas"15. įėjo net trys ir pareiškė: „Obysk"16. Viską išvertė ligi smulkmenų. Susidomėjo sąsiuviniais ir visus raštus paėmė paskaityti, taip pat dvi žvakeles ir komunikantus. Po kelių valandų viską atnešė ir pasakė:

15  Patikrinimas, krata (žarg., rus.).

16  Krata (rus.).

- Žvakes sunaikinome. Prašau taip nerašyti. Supratote? -Dar paklausė: - Jūs tikintis?

- Taip, katalikų kunigas.

/.../ Džiaugsmo banga užliejo, kai grąžino. Taip akivaizdžiai pajutau, kad manimi Kažkas rūpinasi. Juk Tu, Šv. Mergele, Motina, esi savininkė viso, ką turiu ir kas man atsitinka" (2972 22 09).

Liudas ir čigonas

„Visi mano draugai šioj [po teismo] kameroj - jauni gražūs vaikinai. Ir visi siaubingai keikia. Prisimenu kun. Prospero [Bubnio] žodžius, kai važiavom [po teismo iš Kauno] į Vilnių. Į klausimą, ar skiriasi dabar kaliniai nuo tų, su kuriais važinėjo, kai 9 metai po karo buvo išvežtas, jis atsakė:

- Tada mus stebino, jei rusai tarp mūsų keikdavo o dabar - priešingai.

Iš tikrųjų mes buvom išimtis, turbūt tarp viso pilno vagono, kuriuo mus vežė, išimtis - vieninteliai, kurie nekeikė, kurie meldėsi..." (1971 11 16).

„Po pietų. Žiūriu į Liudą, kaip jis kankina vargšą ruselį... Juodais plaukais, tamsiomis akimis - vaikinas kaip lėlė, tas mūsų Liudas, bet elgesys... Dinamika, energija eina veltui. Sakė, motina nuolat turėdavo mokėti pabaudas vaikų kambariui. Ir kas jo energiją valdo? - Puikybė, jam pačiam nesuvokiamas noras parodyti save. Būdai, kuriais tie norai pasireiškia, dažnai laukiniai, šiurkštūs. Jokio atsižvelgimo į kito reiklus, nuotaiką, norus.

Įdomi išvada išplaukia: puikybė visada siūlosi pasirodyti kraštutinumais, pavyzdžiui, garsiai sušukti, gąsdinti kitą imituojant užpuolimą. O kalbos turi tik vieną tikslą -savo pranašumą prieš kitus pabrėžti: jam visur sekasi, visur jis laimi muštynes, gyvas lieka avarijose ir t.t. Svarbiausia visur pasirodo gudresnis, stipresnis, lankstesnis už kitus.

Moterų pasaulyje aistra kraštutinumais save išryškinti pasireiškia kaip tik madose, jų įmantrumuose. Lygiagrečiai eina nuolatinis siekimas kuo daugiau patogumų sau, neatsižvelgiant į kitus. Paprastai visa tai diktuoja momento nuotaika. Ir jokio mandagumo kitiems.

Kai neatsižvelgiama į kitus, nepaisoma ir to, kur numesti nuorūką, kad reikia nusivalyti kojas įeinant į kambarį ir pan. Kaip visur, čia visa diktuoja tik savo norai, savo nuotaika: jaučiasi esą pasaulio šeimininkai, pasaulio centras.

Rodos, jie ir keikia dėl to, kad nori pasirodyti. Ar ne ta pati priežastis juos priveda prie baisių kraštutinumų, pavyzdžiui, išsibado akis, įšoka į išvietę, prisikala prie kėdės, nuryja gelžgalį - ar ne dėl to, kad išsiskirtų tarp kitų? Pabrėžti save! Ar tai ne savotiškas didvyriškumo išsigimimas?

Puikybė negali negimdyti neapykantos. Štai pavalgėm pietus. Ruselis pasiima iš kažkur vinį ir ima kalti skylę aliumininiame bliūdelyje.

- Paša, ką tu darai! O jei tau paskui pateks šis bliūdelis?

- Visada taip darysiu. Jie man antrankius uždėjo.

Kerštas. Kaip paprastai, pamirštama, jog pats buvo kaltas, kėlė triukšmą vidury nakties. Visa tai užmirštama. Atsimenamas tik kerštas.

Taip pat ir rašyti ant sienų - ar tai ne noras atkreipti į save kitų dėmesį? Ar ne iš to paties šaltinio plaukia kažkokia būtinybė kalbėti, triukšmauti naktį, kai kiti miega, nors dieną miega gana ramiai.

Tai, kas labiausiai išryškina skirtumą tarp mūsų - jų ir mudviejų su kun. Prosperu, - mes turim tikslą, prasmę. Tai neįkainojama brangenybė. Žinau, kad buvimas čia reikalingas Tavo, Viešpatie, planams. Juk Tu leidi visa tai, kas Tavo karalystei patarnauti gali. Šv. Mergele, dabar kažkas labai panašu, kaip Tau buvo. Juk ir Tu Jo planuose daug ko nežinojai, kaip įvyks, kam viena ar kita reikalinga. Bet Tu buvai patenkinta žinodama, kad tai Jo Valia. Ir aš dabar daug ko nežinau..." (1971 11 20).

„Šiandien paklausiau Liudą, kaip jis praleidžia laiką lagery, ar nenusibosta. Jis sako: „Nebūna kada nusibosti. Čia kinas, čia rungtynės, ir taip nepajunti kaip diena prabėga". Taip, jiems užtenka bet kokio užsiėmimo: svarbu, kad duotų kokio nors smalsumo patenkinimo, kokio nors kad ir mažo malonumo. Taigi kaip ir visoj gyvenimo aplinkoj - panem et circenses17. Jie svajoja tik apie vieną dalyką - kada greičiau vėl galės grįžti prie savo jausminių malonumų" (1971 U 21).

17  Duonos ir žaidimų (lot.).

„Vakar į mūsų kamerą įvedė čigoniuką. Gražus, jaunas -devyniolikmetis. Viešpaties planuose veltui nieko nebūna.

Kam suvedė mus Viešpats? - Šiandien jau, rodos, galiu kai ką pasakyti. Supratau vieną baisų dalyką. Rodos, turėjau žinoti, bet rimčiau apie tai nepagalvodavau.

Jiedu su Liudu, pasirodo, panašūs. Po pietų užėjo jiems kas - pradėjo anekdotus. Bet tie anekdotai, anekdotai! Apie visokias nedorybių procedūras, tikriausiai iš restoranų ir įvairių panašių vietų. Juk tai šito tipo žmonių kūryba, jų mintys. Bandžiau pasiūlyti miegoti - visi lovose buvom. Kur tau, dar labiau liežuvius paleido, atrodo, tyčia...

Paskui čigonėlis pradėjo prisiminimus iš savo patirties su moterimis. Nuodėmės jiems pasididžiavimas. Dalykus vadina tikraisiais vardais, panašiai kaip ir keikdamiesi. Paskui ir Liudas pradėjo savo nė kiek ne mažesnę patirtį. Bandžiau tyliai melstis - Dieve, pasigailėk!

Ir štai kas man paaiškėjo. Jų keiksmai nėra dirbtinis dalykas, bet tikrų jų išgyvenimų išraiška: tie baisūs ištariami keiksmažodžiai yra ne kas kita, kaip jų kasdienio gyvenimo turinys. Pasirodo, iš žmogaus burnos išeina vien tai, kas yra jo širdyje, iš ko susideda jo gyvenimas.

Apie ką jie dar kalba? - Apie įvykdytas vagystes, apie visokiausias muštynes, apie tai, kam ir kaip sugrįžus iš kalėjimo atkeršyti reikės, kur jaučia pinigų, kur būtų galima „gerai laimėti". Kad iš šių dalykų susideda visas jų gyvenimas, matyti iš jų nusikaltimų, už kuriuo jie kalėjime sėdi. Ir čia būdami, jie tik vieno laukia - kada vėl prie to paties gyvenimo sugrįš, skaičiuoja laiką, kada vėl galės tuos pačius darbus tęsti, - juk tai jų gyvenimo džiaugsmas, jų laimės supratimas. Kai jiems kalbi ką nors rimtesnio, jie pasiklauso, bet neretai paskui pasijuokia iš pačių švenčiausių dalykų. Iš viso ar jiems yra kas nors šventa?..

Jie nepajėgia atstumti jokio jausminio malonumo. Jie niekaip negali rytą atsikelti. Jų daikčiukai išmėtyti - pavyzdžiui, ant spintelės visada būna chaosas. Jie nežino dėsnio: daiktą padėk ten, iš kur paėmei. Savaime suprantama, savo žmonai jie gali ištikimi būti tik tada, jei nepasitaiko progos kokią nedorybę padaryti. Taigi, kokia čia gali būti šeimos laimė - ramybė, meilė, vaikelių likimas?..

Kaip praėjo šis vakaras? Du lošė domino, o čigonas, Liudas ir aš padarėme konferenciją apie kišenių kraustymą, apie lindimą į kambarius ir pan. Vyrai papasakojo visą savo patyrimą. Iš tikrųjų man buvo labai įdomu, tikriausiai neužmiršiu, ką jie man papasakojo. Abu pritaria, kad primušti žmogų ir atimti pinigus - nemalonu. Ypač jei nieko nerandi. Abu pritaria, kad, darant „žygį", širdis smarkiau plaka. Būna atvejų, kai išeini iš kambario visas šlapias nuo prakaito - dėl jaudinimosi. Liudas prasitarė: „Reiks mesti šį darbą... Dar vienoj vietoj reiktų..." Čigonas pasakė, kad „vietoj sąžinės išauga ch...". Jis pradėjo nuo peiliukų, nuo smulkmenų. Liudas - nuo kišenių, kai ant kelių kaip vaiką kas pasisodindavo... Paskui jau reikėdavo išgerti, draugai ir t.t. Sako, kad jis perėjęs visas rajono mokyklas. Vaikų kambary keliolika kartų turėjo mokėti pabaudas už jo elgesį ir pan. Liudas pajėgia burnoti prieš Dievą, prieš tai, kas šventa. Čigonas sakosi tikintis, bet... darbai rodo, koks jo tikėjimas.

Šv. Mergele, koks keistas dabartinis mano „universitetas"! - Kokie nelaimingi šie Tavo vaikeliai... juk ir jie - Tavo! Ir dėl jų ant kryžiaus mirė Jėzus. Kokia didi paslaptis dieviškoji Meilė! Mylėti juos. Kaip akivaizdu, kad suteiktoji meilė tikrai turi būti dovana. Žmogiškos jėgos čia iš karto kapituliuoja.

Vargšas pasaulis, kuris nepažįsta, neįvertina suteiktosios meilės dovanos! Štai čia yra vieta, kurioje ateizmas lieka amžinai vargingas meilės atžvilgiu. Bedievius visada kankins meilės badas, visada pasauly bus jaučiamas pragaro prieangis, kol jo negaivins Malonės paslaptis" (1971 11 22).

„Ši diena vėl davė savo naujienų. Pareinu iš pasivaikščiojimo, žiūriu - Paša parodė į koją - supratau: kojinės. Parodė į čigoną. Maniau, kad vilnones, bet pažiūriu - yra. Atsiminiau, kad dar vienos yra kišenėj, kur L[oreta] atnešė. Ranka į kišenę - nėra. Vėl nėra...

Neskubėjau. Pasimeldžiau. Atsiminiau, kad vakar kaip tik kalbėjom apie tai, kaip mano draugai kišenes krausto. Juokdamasis pasakiau:

- Jūs man praktiškai parodėt, kaip reikia kraustyti kišenes. Kuris geriausias specialistas?

Pradėjom visi juoktis. Dėmesj atkreipėm į čigoną. Jo akyse iš karto buvo baimė, paskui ir jis pradėjo juokauti ir iš pagalvės ištraukė mano kojines.

Juokaudamas sakau:

- Na, pabandyk mano nosinę ištraukti.

Vienam kambary būnant, vienas pro kitą vaikščiojam. Ir štai pasižiūriu - nosinės jau nėra. Liudas juokdamasis laiko rankoj. Ir iš tikrųjų nemačiau, nejaučiau, kaip ištraukė. Tikriausiai taip ir mašinose būna, kai ištraukia pinigus.

Vargšas čigonas. Jei niekas nebūtų užsiminęs, tikriausiai tos kojinės tyliai būtų dingusios. Pasirodo, ne veltui mus kalėjime prie kiekvienų durų skaičiuoja. Nėra kitos išeities, kaip viską nuolat tikrinti... Vargšai vaikinai. Jie valgo tai, ką man atneša „peredačiuj" (jiems neatneša), mes valgom kartu, o jie vis tiek drįsta vogti tame pačiame kambary... Tačiau, ačiū Dievui, ne visi. Liudas gana didelis vagis, o kameroj nevagia nieko iš mūsų. Nė vienas iš jų trijų, kol įkėlė čigoną.

Šioje kameroje kažkaip pakenčiama. Keista, kiek daug reiškia smulkmenos. Čia graži - žalia - sienų spalva. Ir šviesi lempa (buvusių kamerų buvo labai maža lempa, sunku skaityti).

Kodėl mano vaikinai [tokie]... Vieną kartą jiems pasirodė per šviesi lempa. Tuoj pradėjo sprigtais daužyti, kol užgeso. Prižiūrėtojai paaiškino: „Perdegė lempa". Atnešė kitą. Kas gali padiktuoti taip elgtis? - Aišku, neapykanta. Ir tikimasi, kad kalėjimas išauklės žmones. Auklėti gali tik meilė. Prievarta, bausmė neišauklėjo nė vieno. Tiksliau - bausmė be meilės. Kokia nelaimė, kad Dievo bausmėje žmonės neįžvelgia meilės!

Kaip nuostabiai smulkmenos išduoda vidų! - Vakar čigonas gulėdamas vis žvilgčiojo į mano pusę, vartėsi kažkoks neramus. Tikriausiai tada mintys apie mano kojines jam nedavė ramybės. - Jei mes sugebėtume pastebėti visus niuansus žmogaus akyse, jo elgesy..." (1971 11 23).

„Pas mus reta, brangi valandėlė, kai kameroj visiška ramybė. Liudas su Albinu skaito, čigonas miega net išsižiojęs. Šiaip jis amžinai neramus - kalba, dainuoja, šoka, dažnai pasakoja baisius nedorus savo išgyvenimus. Viena iš didžiausių jo aistrų - kaip ir visiems šio tipo žmonėms - aistra daiktams. Kažkoks nenusakomas smalsumas - kas ten yra - portfely, kišenėj. Jis vagia ne iš reikalo (man taip rodos), bet dėl baisios aistros daiktams. Kai sesė perdavė vakar šiltus baltinius, pasiūliau vienas kelnes - kam reikia? Nė vienas nenorėjo imti, tik čigonas - nors jam per didelės, bet paėmė. Ar jis dėvės? Vargu. Greičiau su kuo nors mainys. Ką reiškia mainyti? Ar tai kaip tik nėra šitos aistros -noro turėti - tenkinimas? Juk ši aistra, kaip ir visos - nepatenkinama. Ir ji veržiasi pajusti vis iš naujo tą malonumą, kurį visi pajuntame, kai pirmą kartą į rankas paimam naują daiktą. Žinoma, tuoj pradedame justi ir to daikto trūkumus, netobulumus. Mūsų aistra turėti vėl siekia malonumo paimti į rankas naują daiktą. Ar ne taip būna su automobiliais Amerikoj? Kai pasirodo nauja laida - tobulesnė, su viena kita naujove, - jau nebedomina priešpaskutinė laida.

Juk štai tas pat moterų pasauly. - Kartą girdėjau: „Negali sulaukti sekmadienio, kada galėsi su nauju [rūbu] pasirodyti". Panašiai ir mano draugai. Čigonas pamatė, kad prausiuosi tualetiniu muilu - „Duok ir man nusiprausti". Spintelėje stovėjo stiklainis, pripildytas arbatos. Žiūriu, jau tuščias: kažkam prireikė paragauti. Į kišenę įsidėjau pirštuotas pirštines. Imu paltą - žiūriu, pirštinės ištrauktos, bet nepaimtos. Matyt, vakarykštis įvykis su kojinėmis neleido surizikuoti. Kažkam, tikriausiai čigonui, prireikė pažiūrėti, kaip atrodo - „įvertinti".

Taigi vagį galima pažinti iš domėjimosi daiktais. Prisimenu Aleksą (186 kamera). Kai jis atėjo, pirmiausia visus mano daikčiukus pakilojo, sąsiuvinius pavartė...

/.../ Kažkodėl šį vakarą nesiseka rašyti - mintys per daug audringos. Rytoj...

Šv. Mergele, aš jaučiau pareigą stoti ginti Dievo paslapčių didingumo. Jaučiausi drąsiai, tvirtai, be mažiausio abejojimo. Žinojau tik - geriau neįsileisti į muštynes. Ačiū Dievui, jų neprireikė" (1971 11 25).

„Kas gi buvo vakar? - Vieną kartą savo draugus pavyko nukreipti nuo jų „temos", kuriai vadovavo čigonas, -pasiūliau „čiajų"18 išgerti. Paprastai kasdien geriam kokią 9 val. vakare. Bet po „čiajaus" čigonas, per dieną miegojęs (skaityti knygas jo nevilioja), pradėjo vėl pasakoti iš savo tikrų ar išgalvotų nuotykių - apie tuos pačius dalykus ir tais pačiais vardais vadinamus, kaip ir keiksmažodžių „lingvistika". Jo pasakojimų visada su dėmesiu klauso Liudas ir jaunas berniukas Albinas. Kiti du - rusai, nemoka lietuviškai.

18  Arbata (rus.).

Ką daryti? - Negalėjau ištverti. Rodos, meldžiausi mintyse. Pagaliau:

-Ar tau ne gėda? - prabilau į čigoną. - Tau vaikai atkeršys, kai būsi senas, už visas šias nesąmones.

- Aš vaikams nepasakosiu, - bandė teisintis.

Pareikalavau, kad turėtų bent kiek pagarbos aplinkos žmonėms ir nelietų jų akivaizdoj visų nešvankybių. Čigonas įsiaudrino, pradėjo pakeltu tonu kalbėti. Pasiūlė ausis užsikišti vata. Aš taip pat įsiaudrinau. Jis, turbūt gąsdindamas, priėjo arti. Aš irgi suspaudžiau kumštį ir parodžiau. Pagrasinau apskųsti kalėjimo vadovybei, kad mus išskirtų.

Pagaliau čigonas atlyžo. Jaučiausi laimėjęs. Jaučiau, kad kovoju už Tavo, Viešpatie, reikalą. Atsirado iš kažkur energijos. Akys tikriausiai ėmė žaibuoti. Net Liudas pakėlė galvą iš lovos ir, nė žodžio nesakydamas, sekė mūsų audrą.

Šv. Mergele, mano gyvenime jau seniai - nuo vaikystės -nebuvo panašių dalykų. Apsaugok mane nuo puikybės! Kad panašiose akimirkose nepamirščiau, jog manęs nėra - yra tik Dievo reikalai ir kova už juos.

Kodėl mūsų kameroj taip atsitiko? - Susitaikė du vienodo tipo - Liudas ir čigonas. Toks tokį pažino. Kai būna vienas, jo brutalumas neturi į ką atsimušti.

Pro langų grotų plyšelį matyti - jau temsta. Po pietų paėmė čigoną ir rusą iš Archangelsko. Kameroje pasidarė tyliau, erdviau. Priguliau - net pailsėjau...

Gerasis Mokytojau, kokia neperžengiama bedugnė ligi Tavęs! - Aš džiaugiuosi, kad paėmė čigoną iš mūsų kameros, o Tu ėjai už jį ant kryžiaus mirti. Man baisios jo nuodėmės, jo elgsena, o Tu sutikai atlikti bausmę už jo nuodėmes, kad jam amžinai kentėti už savo nuodėmes nereiktų. Ir štai Tavo didysis įsakymas, Tavo žodžiai: „Visa, ką padarėte vienam iš mažiausių mano brolių, man padarėte". Mokytojau, visa, ką aš jam jaučiau, Tu priimi taip, tarsi Tau būčiau visa tai jautęs. „Ne sveikųjų gydyti atėjau, bet ligonių".

Kas iš tikrųjų buvo vakarykštė mano elgsena su čigonu? Ar ji buvo panaši į Tavo elgseną šventykloj? - „Mano namai maldos namai, o jūs padarėte iš jų galvažudžių lindynę". - Ar mano pyktis vakar buvo bent kiek panašus į Tavąjį, Mokytojau? Bet kaip Tavoj Širdy tilpo neapykanta, griežtumas ir kartu užuojauta tiems nelaimingiems žmonėms? Gerasis Mokytojau, šitoj vietoj aš nieko daugiau nepajėgiu, kaip tik prašyti: Tu pats mano sieloj sukurk visa, ką manyje rasti nori... Kol kas aš tik šaltu protu, be jokio jausmų pritarimo, priimu Tavo didįjį įsakymą: „Ką padarėte kiekvienam, man padarėte". Gaila tų vargšų vaikinų pasidaro tik giliau pagalvojus.

Ir vėl - mąstomosios maldos būtinumas, ypač mano temperamentui, mano santykiams su žmonėmis. Tikriausiai aš būčiau toks pat žiaurus žmonėms, kaip ir mano aplinkos draugai, kurie kaip įrodymą savo žiaurumo, nesivaldymo nešioja savo kūne daugybę randų - prisiminimą buvusių muštynių. Kas gi iš tikrųjų yra muštynės? - Ne kas kita, kaip pastanga save parodyti aukščiau kitų, jiems primesti savo valdžią, savo valią.

Man rodos, begalinės svarbos dalykas yra akivaizda. Pastanga pajusti Dievą ne kaip trečią asmenį - „Jis", bet kaip antrąjį - „Tu" - tiesiogiai, betarpiškai.

Aną dieną kažkodėl prisiminiau kelis savo vaikelius, kurie mokėjo melstis, o dabar jau nebemoka... Kaip tai galėjo atsitikti, jei jie mokėjo melstis? Jei tikrai buvo pajutę Dievą kaip mielą, artimą „Tu"?

Ir vis minties gija randa tą patį centrą - mąstomąją maldą. Juk norint pajusti artumą, reikia bendrauti, reikia kalbėti. Štai kodėl mąstomojoj maldoj būtinai turi būti pokalbis. Visos kitos mąstymo mintys - tik dėl pokalbio, dėl vienybės, meilės vienybės pajutimo. Be meilės nėra jėgos, nėra veikimo galios.

Ir kai aplinka, kai reikalai užims visas 24 valandas, tuose reikaluose būk su manimi, Viešpatie, veik, kalbėk, mylėk manyje. Šv. Mergele, kaip nuostabu būti Viešpaties instrumentu! Tu padaryk jį naudingą, tinkamą didžiajam Menininkui, Jo planams, Jo reikalams.

Dirsteliu į tris savo kameros draugus ir galvoju: kokiu instrumentu Viešpats nori mane padaryti jiems? Ypač Liudui. Man rodos, jo dirva tokia nederlinga. „Dalis krito ant uolos..." (1971 11 25).

„Šiandien mąstomosios maldos mintis pažadino labai paprastas vaizdas: Liudas miegojo net prasižiojęs, kaip lavonas... Staiga man šmėkštelėjo mintis: juk ir jis mirs! Šitoks chuliganas, plėšikas, vagis, kurio kalboje pusė žodžių - rusiški keiksmai! Prieš mirtį suklups visa jo puikybė ir liks visi pavogti, atimti pinigai...

Ir aš mirsiu. Liks viskas - tranzistoriai, mašinos, motociklai, auksai, deimantai, - visa lieka mirštant. Neturto įžadas - tai apsauga, kad Viešpaties dovanos visada būtų panaudotos pagal Jo Valią. Šv. Mergele, iš esmės visa tai mano gyvenime jau padaryta. Mūsų sutartis - juk tai apima visus įžadus. O jei Tu nori, kad tai būtų padaryta dar kita forma, Tu man kokiu nors būdu leisi tai suprasti, kaip ir visada mano gyvenime būna, kai Dievo Valią pažinti reikia" (1971 11 27).

„Tikriausiai kažkokį didį planą Viešpats turi ir čia mane siųsdamas tarp šitų nelaimingų žmonių, o aš kartais taip audringai pajuntu jiems neapykantą... Per tuos tris mėnesius kalėjime, nuolat keičiantis žmonėms, sutinku kažin kelintą - turbūt penktą, kurie moka iš manęs pasijuokti, kurie, rodos, jokios pagarbos nejaučia. Mano Viešpatie, ar nenori ir jiems per mane meilę parodyti?! O aš... - Kiek daug dar man trūksta... Su dėkingumu turėčiau pajuoką priimti, kaip Tu priėmei su malda lūpose: „Tėve, atleisk, nes nežino, ką daro..." Gerai žinau, kad aš taip nemokėsiu kalbėti kaip Tu, jei nebus mano gyvenime rekolekcijų, jei šitame žmonių ir minčių chaose nebus pastangų su Tavimi pabūti.

O aš Tau, rodos, visai nedėkojau, kad leidai būti su tais žmonėmis, kurie kankinti moka. Štai ir dabar. Mano Liudas švilpia kambary, užvirtęs lovoj, kojas ant galo užkėlęs. O aš kaip tik dabar sėdžiu ten. Ir jo kojos prie pat mano nosies... -Šv. Mergele, saugok, kad mano pyktis neprasiveržtų muštynėmis pirma, negu pagalvoti spėčiau...

Gerasis Kristau, klausant kaip jiedu - Liudas su naujuoju iš Kauno - kalba apie Dievą, man darosi nuostabu: kas esi, mano Viešpatie, jei ir šitokius žmones myli! Kartu koks didis dalykas žmogaus auklėjimas, jei per kieno kaltę jie tokie yra... O jei per mano kaltę kas nors toks taptų... Koks baisus žmogus, kurio vienintelis džiaugsmas kitus kankinti! Kartu - kas yra pragaras, kuriame vienintelis užsiėmimas vienas kitą kankinti!

Man rodos, kad pereitą kartą kalėjime būnant taip ryškiai kaip dabar nebuvo užsifiksavęs vaizdas tokių baisių žmonių. Tikriausiai jų buvo. Gal taip nepasitaikė susidurti, o gal jų auklėjimas ateizmo linkme tiek pažengęs ir neapykanta kunigams tiek paaugusi?.." (1971 12 02).

„Ir Liudą šį rytą paėmė. Atrodo, kameroj bus ramiau. Visą rytą ruselis su lenkeliu rietė šlykščiausius anekdotus. Dabar jau visi tyli. Kai jie blevyzgojo, lovoj kalbėjau visą Rožančių" (2972 22 02).

Sania ir Jura

„Vėl naujovės: paėmė devyniolikmetį Albiną į lagerį, gavom du rusus, abu §148 - plėšimas su ginklu.

/.../ Šv. Mergele, noriu Tau papasakoti, kas dabar pas mane naujo. Visi guli, vienas naujas rusas sėdi, o vienas kaip iš kulkosvaidžio pasakoja gyvenimo atsitikimus, visi klauso, o aš rašau. Noriu negirdėti, ką jis pasakoja... Tu matai, kokios mano rekolekcijos... Bet nėra dalyko, negalimo Dievui" (2972 22 02).

„Šv. Mergele, iš gilumos širdies dėkoju už „pragulką"... Net pačiam keista, koks baisus gyvulys many slepiasi...

Kas gi buvo? - Mūsų kameros Kauno vietinis rusas Jura, praeidamas pro šalį, palietė nepadoriai. Kilo tą akimirką tokia pykčio banga, kad vos vos ranka konvulsiškai netrenkiau. Kas mano ranką sulaikė? - Nežinau, bet tuoj sukalbėjau „Confiteor"19... Viešpatie, juk Tu ir jį myli.

19  Prisipažįstu (lot.).

Kai grįžom į kamerą, atsisėdau greta ir pasakiau: „Dovanok, bet nereikia erzinti gyvulio - bus nepatogu ir tau, ir man". Jis irgi atsiprašė...

/.../ Ši diena kažkokia sunkesnė už kitas. Visą dieną mano draugai nesumigo visi. Visą dieną pykši į taburetes domino, jie garsiai išgyvena savo laimėjimus ir pralaimėjimus, o kartais visi ima reikšti savo įspūdžius, susidaro bendra kalba. Šios rekolekcijos pasitaikė kaip tik tuo laiku, kai kamera pilna - šeši žmonės.

Bet juk tai laimėjimas! Juo daugiau turiu ką aukoti, juo turtingesnė diena. Argi noriu, kad be kančios būtų naudos tautai? - Negaliu sakyti, kad ši diena nebūtų jokių gerų minčių davusi" (1971 12 03).

„Pas mus kažkas nuostabaus - visi penki miega. Pasivaikščiojimas buvo labai anksti. Dar rytas. Radiją seniai sulaužė - jau gal antra savaitė kaip negroja - ir kameroj visiškai tylu (!) kaip niekada. /.../ Šv. Mergele, jei aš tada „pragulkoj" būčiau trenkęs antausį Jurai už įžeidimą, kažin ar tuo būtų parodyta evangeliška didybė?" (1971 12 06).

„Šv. Mergele, noriu pirmiausia padėkoti... Kai man ką nors pavagia, visada būna panaši nuotaika. Juk tai proga pajusti pragaro lašelį. - Visiškas meilės nebuvimas. - Vagystė taip pat meilės nebuvimas. Pavogė smulkmeną, tik kojines (1 rub. 70 кар.), bet... Kiek daug diplomatijos žmonėse. Juk pavogė vienas iš tų, kurie mane vaišino. Šią savaitę išgyvenau be savo maisto - draugai maitino. Kas neturi, valgo kitų. - Vaišino, o kojines vis tiek pavogė. Taigi ten buvo ne iš meilės, bet dėl bendros nuotaikos, kad visi taip daro...

Šioj kameroj (290) aš vienas tarp rusų. Tiesa, vienas lenkas. Kalba visi rusiškai. Visi domino žaisdami barasi, baisiai keikia, ypač Jura. Jis sentikis. Žinoma, turbūt buvo, dabar - niekas. Priedo dar jis labai garsiai kalba. Taip, kad beveik visada pas mus triukšmas. Bet tik šiandien, kai pajutau vagystę, pagalvojau: „Gyvenu kaip pragare šią savaitę". Reikia užsakyti „larioką" šiandien. Galėsiu juos vaišinti, nes visi pabaigė savo. Kaip nesinorėtų juos vaišinti, jei ne Jėzaus reikalavimas - gera daryti ir tiems, kurie mums bloga daro.

/.../ Gavau „peredačių". Per pietus jau dalijomės su visais. Ir vis tas prisiminimas: kuris vagis?..

/.../ Tuoj vakarienė. Sėdžiu kamputy prie spintelės (draugai lošia šaškėm, ne domino, tai man atlieka taburetė, nereikia sėsti ant „paraškęs"20). Sėdžiu pritrenktas, nustebęs ir nudžiugęs: atsirado mano kojinės. Atsirado taip netikėtai.

20  Kalėjimo kameros naktikubilis-unitazas (žarg.).

Sania, ant kurio labiausiai krito mano įtarimas, ėmė šluoti kamerą. Jis miega kaip tik virš mano lovos (antrame aukšte, naktį rūko, visas mano guolis būna pelenais apkritęs). Mano kojinės kabo jam ranka pasiekiamai.

Kai ėmiau ieškoti kojinių, visų paklausiau diplomatiškai:

- Kas paslėpė mano kojines? - mačiau (ar man taip atrodė?), jo žvilgsnis toks neramus.

O antrasis, apie kurį galima panašiai galvoti, - Jura, Kauno chuliganas, pasakė abejingai:

- Pasidėjai kur ir pamiršai.

Dabar Sania šluoja kamerą, o Jura pradeda kalbą:

- Neatsirado tavo kojinės?

Ir štai Sania iš po mano lovos iššluoja kojines!

Kaipgi čia buvo? Prisimenu, kai išdžiūvo ant radiatoriaus, aš jas mečiau ant savo lovos. Jos taip prie sienos ant krašto nukrito, vos nenupuolė į kitą pusę. Svarbiausia neprisimenu, ar paėmiau tas kojines, ar ne. Galėjo jos ir nupulti... Bet galėjo jie ir suvaidinti. Juo labiau kad „pragulkoj" draugiškai paklausiau Sanią: „Kam paslėpei mano kojines?" Jis tik pratarė: „Aš nepaslėpiau".

Jis už žmonos sumušimą sėdi. Rodos, atimamos ir tėvystės teisės. Viešpatie, ačiū, kad nepakėliau triukšmo, nepasikarščiavau. /.../ Draugiškai pakalbėjom, atsirado kojinės. Net jei ir buvo pavogtos, bet žmogus grąžino, - jis vertas pagarbos. Širdy pasidarė gera.

/.../Mano chuliganas Jura kažką taip garsiai pasakoja kitam Jurai, kad giliai įsijausti į savo mintis sunkiai sekasi... Bet juk visose aplinkybėse, kurios ne nuo mūsų valios pareina, prakalba Dievo Valia. Juk kiekvienas nemalonumas tinka aukai. Jie visiškai nejaučia reikalo derintis prie kitų -atrodo, jiems visai neiškyla toks klausimas. Be to, jie ir pripratę, nes aš beveik visą laiką rašau, kai tik būna galimybė, ypač šiomis dienomis. Šv. Mergele, už viską dėkoju! Sugalvojau gult į lovą ant dešinės pusės21, ir nebus aiškiai girdėt kaip pasakoja - dabar jau kitas Jura - apie kažkokias ten vagystes" (1971 12 07).

21  Kairioji kun. Juozo ausis buvo visiškai kurčia.

Vagių psichologija

„Pastebėjau, vagys turi vieną bendrą bruožą: kažkokį ypatingą dėmesį tam, ką turi naujai atėjęs, taip pat pastangas išsirinkti visa, kas geriausia. /.../ Pasirodo, yra aistra ir daiktams. Tikra aistra, kurios jie, vargšai, nepajėgia nugalėti" (1971 10 28).

„Yra kažkas panašaus tarp puikybės ir vagių godumo daiktams. Juk puikybė yra ir godumas dvasinių vertybių. Būti vagimi - tai neturėti pusiausvyros siekiant daiktų, kurie jam patinka. O kas iš tikrųjų gali tą pusiausvyrą sudaryti? - Be abejo, dvasinės vertybės. Aiškiau sakant, laimės siekimas. Tik, vargšai, juo labiau jie siekia, juo labiau praranda. Jie savo laime laiko daiktų turėjimą. Mano auka už juos ir turi būti - neprisirišti prie daiktų" (1971 10 29).

Vagį galima pažinti iš domėjimosi daiktais. /.../ Bet ar negaliu kažką panašaus rasti savo viso gyvenimo pastangose nustatyti tai, kas „geriausia": koks ginklas geriausias - iš vaikystės prisiminimų, kai vaikščiodavom visur „šaudydami" vaizduotėje iš automatų; koks geriausias motociklas, mašina, tranzistorius (bet kad būtų japoniškas!) ir t.t. Ir kas gali žinoti, kas būtų buvę iš manęs, jei po pirmosios mano gyvenime vagystės [kai buvo 4 ar 5 metai] mama nebūtų prispyrus: „Kur tu šituos račiukus gavai?"

Tikriausiai visa tai siejasi su aukos gyvenimu - ne visa paimti sau, kas malonumus patenkina. Gyvenime nuolat kas nors turi būti, kas neatitinka mūsų norų: tai ankšta -šeši žmonės mažytėj kameroj; tai pasitaiko koks žmogus, su kuriuo reikia kantrybės; tai lova su tokiu sietu, jog niekaip negalima rasti padėties atsigulus, kad niekas skaudžiai neremtų į šoną... Visų svarbiausia, kad tiems visiems dalykams „prieš mūsų norus" suteiktume prasmę - už savo ir viso pasaulio nuodėmes, taip kaip Jėzus ant kryžiaus.

Kiek naujų dalykų, pastebėjimų išryškėja kasdieną dabar, kai yra laiko galvoti, skaityti, kai nevaro niekur į darbą: tik valgom, miegam, skaitom ir rašom. Ir taip būna kiekvienoje kameroje, į kurią atkelia, rodos, ir su kiekvienu žmogumi, su kuriuo leidi susitikti, - išryškėja vis kas nors naujo, ligi šiol nepastebėto gyvenime. Kokiems uždaviniams mane ruoši, mano Dieve? Šv. Mergele, leisk visada pažinti ir įvykdyti Jo Valią! O ji būna kartais tokia keista, nesuprantama..." (1971 11 24).

„Rodos, dar vieną taisyklę reikia užfiksuoti iš mano stebėjimų. - Tikri vagys mano atžvilgiu parodo atvirą šiurkštumą, nemandagumą, piktumą. Tikrai, juk vogimas - tai ne daikto paniekinimas, bet jo šeimininko. Tai skausmo darymas kitam žmogui. Turbūt tik dabar pradedu blaiviau įvertinti, kad vogimas yra tikrai didelė nelaimė, didelis žmogaus sielos bankrotas. Tai labai priešinga didiesiems Jėzaus reikalavimams, tai priešingybė meilei. Turbūt tai turi būti panašu į pragaro būsenos pastangas kankinti vieniems kitus. Juk vogimas - tai kitų kankinimo tam tikras būdas.

Ar ir mūsų gyvenimui tai gresia? - Štai artėjimas šia linkme: negerbiamas svetimas daiktas; užrašai „gerbkime valytojų darbą" taip pat su tuo siejasi - nevalomos kojos, numetama šiukšlė, kurią turės kitas pakelti; gadinamas gamtos grožis, keliamas triukšmas, trukdantis kitiems; skubama užimti patogiausią vietą autobuse ir t.t." {1971 11 25).

„Šį vakarą mano draugai įsileido į pokalbį, kuris mane labai sudomino. Ruselis Pavlikas tvirtino, kad iš paskirų žmonių, iš asmeninės nuosavybės nereikią vogti, plėšti -esą gaila žmonių. O Liudas: „Vis tiek, - sako, - jie ir taip per daug pinigo turi". - Koks motyvas! Tačiau vienas įvykis ir jam padaręs įspūdį. - Jie kažką primušė, kad pinigus atimtų: jiems kažkas iš „chebros" sakęs, kad jis turi apie 500, o rado tik šiek tiek kapeikų... „Po to, - sako, - neplėšiau šitokiu būdu". Taigi ir dideli nusikaltėliai šiokią tokią sąžinę turi.

/.../ Prisiminiau dar vieną vagių bruožą - jie dideli tinginiai. Jei reikia ką nors padaryti, pavyzdžiui, jei esi kameros tvarkdarys - išplauti kamerą, - jiems didelė problema. Aliumininį bliūdelį pavalgę meta prie durų į kampą su didžiausiu triukšmu, bildėjimu.

Taip pat už kiekvieną jų nubaudimą, kiekvieną griežtumą - kerštas. Vakar prižiūrėtoja vos neišvedė Liudo į karcerį už triukšmą, bet dar paliko. „Na tada tai eitų lemputės viena po kitos!" Vadinasi, iš keršto čia daužoma, laužoma, naikinama. O šiurkštumas tarpusavy tikriausiai yra puikybės išsiveržimas. Tokia varginga priemonė parodyti save. Mūsų puikybė visai kitokia. Visai nepanaši į jų puikybę. Mes būnam didūs, kai būnam pažeminti. Mūsų puikybė -tai, kas mums brangu, nematoma visiems" (1971 11 26).

BylosM. 3, 1. 88 - Agentūrinė informacija apie kun. J. Zdebskio areštą
* Buvusio LSSR KGB archyvo operatyvinė byla (DOR) Nr. 242.

(Vertimas iš rusų k.)

Slaptai Egz. Nr. 1

VALSTYBĖS SAUGUMO KOMITETAS prie LIET. SSR MINISTRŲ TARYBOS AGENTŪRINE INFORMACIJA Šaltinis „Daktaras" a/b Nr. 21937 1971 m. rugsėjo 15 d.

Priėmė Kolgovas

Šaltinis pranešė, kad daugelis kunigų ir ypač reakcionieriai nori, kad kunigo Zdebskio teismas būtų atviras. Šią aplinkybę jie ketina panaudoti kaip tribūną paskleisti teiginiams esą respublikoje persekiojami katalikų dvasininkai už jų religinę veiklą ir sukelti tikinčiųjų užuojautą kunigui Zdebskiui.

Prieš areštą pats Zdebskis įkalbinėjo tikinčiuosius rinkti parašus ir ginti jį siunčiant pareiškimus į respublikines ir sąjungines vyriausybines instancijas. Iš Prienų į kuriją buvo atvykusi tikinčiųjų delegacija ir reikalavo, kad vyskupas Labukas taip pat gintų kunigą Zdebskį.

Minėtoji tikinčiųjų delegacija lankėsi ir pas Religijų reikalų tarybos įgaliotinį.

PAŽYMA: prokuratūros organai kunigą Zdebskį patraukė atsakomybėn už organizuotą vaikų mokymą religijos dalykų. Bylos tyrimas nebaigtas. UŽDUOTIS: agentui duota užduotis atskleisti priešiškus kunigų ir tikinčiųjų kėslus ir sumanymus ryšium su būsimu Zdebskio teismu.

PRIEMONES: Kartu su KGB prie Liet. SSR MT Kauno MS parengti priemonių planą, kaip užkirsti kelią galimiems priešiškiems veiksmams ir masiniams neramumams Zdebskio teismo metu. Apie reakcingos dvasininkijos ketinimus informuoti Lietuvos KP CK, Aukščiausiąjį teismą, respublikos prokuratūrą ir Prienų rajono teisėją. Apie ag. informaciją pranešti Komiteto vadovybei.

KGB prie LIETUVOS SSR MT 5-OJO SKYRIAUS POSKYRIO VIRŠININKAS - papulkininkis

KOLGOVAS

Kalėjimo siuntiniai

Jie būdavo ne paštu siunčiami, nes kalėjimo priėmimo kambaryje pavykdavo perduoti daugiau, negu leidžiamą penkių kilogramų siuntinį.

„Aš kaip milijonierius prieš vargšus savo kameros draugus, gavęs tokį „peredačių". Jie neturi nieko. Šv. Mergele, išmokyk duoti neįžeidžiant, taip kaip Tu duoti moki"

(1971 10 03).

„Kažkodėl šį rytą sunkios mintys, bet vėl, kita vertus, juk tai laimėjimas! Kas iš dienos, kurioje nebūtų nieko sunkaus! Juk tai mano priemonė kalbėti tiems, su kuriais man gyventi leidi, kai žodžiai jiems, rodos, neturi reikšmės" (1971 10 06).

„Gavau „peredačių". - Keista. Mano draugai iš karto pasidarė geresni, mandagesni. Kiek daug pasaulyje klastos, veidmainystės! Taip pat yra tikra - medžiaginės gėrybės dažnai gali atverti uždaras širdis. Tai tiesa. Ir tai turi būti vienintelis tikslas, dėl kurio Viešpats kartais mums duoda medžiaginių gėrybių. Kita vertus, kaip svarbu gyvenime nesumaišyti meilės su apsimetimu, kai verčia išskaičiavimas, nauda" (1971 11 01).

„Kai vakar gavau „peredačių", kažkodėl paskui buvo labai liūdna... Draugai klausė, ar turiu mamą (jos vardu perduotas siuntinys). Kolia susimąstęs sako: „Jei mano mama būtų gyva, čia tikriausiai nebūčiau patekęs..." Prieš juos aš buvau toks turtingas, o jie, vargšai, taip liūdnai žiūrėjo, kai aš tvarkiau sviestą, taukus..." (,1971 11 02).

„Skaičiau šiandien Emilio Zolia „Žerminalį", kaip kun. Ranvjė kalbėjo badaujančio streikuojančio darbininko šeimoje apie tai, kad turtuoliai neteisingai elgiasi, kad Dievo teisingumas palies juos ir t.t., o Mae žmona pasakė: „Geriau atneštumėt duonos..." Jiems visa teorija buvo kažkur toli, svetima. Jie žinojo tą valandą tik viena - jie miršta iš bado prie mirštančios dukrelės lovytės...

Ar kartais nebūna panašiai ir mums, kai mes kalbam žmonėms? Mūsų pamokslai ar visada apima opiausius jų gyvenimo reikalus, aktualijas?

Kaip tai ryšku gyvenime! Šiandien nuvarė mus bulvių skusti. Ten sutikau vieną senuką, su kuriuo buvom kurį laiką kartu karantine. Dabar jis dirba „chozobslugoj"22 , vadinasi, prie maisto. Jis prisispyręs man siūlė svogūnų, žuvies gabalą: „Tu buvai vyras, - sako, - ir aš tau..." Kuo gi aš buvau vyras? - Niekuo kitu, kaip tik savo siuntiniu - kaip ir visur, dalydavomės tuo, ką turėjom. Kaip keista. - Maisto siuntinys pasidarė dabar pagrindinė mano apaštalavimo priemonė.

22  Ūkio aptarnavimo skyrius (rus.).

Gerai pasakyta „Žerminaly" to paties kunigo lūpomis, kad pasauly visada būna taip, kaip ir Apaštalų laikais: du pasaulio lageriai išryškėdavo gyvenime paprastai pagal jų santykį į kunigus. Visai taip, kaip apie Jėzų pasakyta: „]is buvo tuo akmeniu, į kurį turėjo sudužti daugelis ir ant kurio, kaip pagrindo, turėjo atsistoti daugelis". Vadinasi, pirmasis apaštalavimo žingsnis - nenuteikti antipatija sutiktų gyvenime žmonių, nes toji antipatija bus pradžia neapykantos Kristui.

Bet kaip tai būna sunku, jei kunigas labai skiriasi iš aplinkos turto atžvilgiu! Šv. Mergele, pameni, kai mane vežė į teismą? Mano krepšys buvo didelis. Tie rusai, kur į Kaliningradą važiavo, prašė valgyt. Kažin ar jie simpatiją man pajuto. Gerai, kad jie nežinojo, jog kunigas..." (2972 22 27).

„Gavau „peredačių". Valgom kartu visi šeši. Kažkaip jausmais nesinori jų vaišinti. Jie jokio dėkingumo nepareiškia. Vargšai, jie nemoka, jų puikybė neleidžia. Jie taip pat viskuo dalijasi, bet tikriausiai ne iš meilės. Čia toks paprotys. Visi žino, kad niekas neturės jėgos susivaldyti nevogęs, jei vienas turės valgyti, o kitas - ne.

Brangi Tėvyne, kaip toli tu nuėjai... Šv. Mergele, juk tai Marijos žemė..." (2972 22 30).

PASKUTINĖS SAVAITĖS KALĖJIME
Sapnas

„Tai, kuo nuostabi ši diena, visų labiausiai - SAPNAS. -Važinėju „IŽu" - vieno cilindro, rodos, paskutinės laidos, naujas. (Kelintą kartą sapnuoju vis „IŽą" vienu cilindru...) Buvau kažkokioj bažnyčioj - taip pat kelintą kartą vis, rodos, busimoj darbovietėj. Bet visų svarbiausia! - bažnyčioj, lyg klube, kur tvarkau biblioteką, presbiterijoje, Evangelijos pusėje, - nežinau, ko aš ten atsidūriau, - žiūriu: ant altoriaus laiptų sėdi Šv. Mergelė, - Tu, mieloji Motina! -rodos, kažką pasilenkusi rašo ar gal mezga. Žinau, kad ta mintis buvo: Ji - paprasta, mūsų vargo dalininkė, Jos nereikia bijoti. Bet gerai gerai žinojau (kažkokiu panašiu žinojimu, kaip tada sapnuodamas šv. Teresėlę), tikriausiai žinojau, kad tai Šv. Mergelė - Tu, mieloji Motina! Iš kažkokios šventos baimės savo vietoj - per porą žingsnių - lėtai suklupau su baimingu klausimu žvelgdamas į Šv. Mergelės veidą: kas dabar bus?! Lyg su baime, ką man pasakys?! Bet Šv. Mergelė nieko nepasakė, tik pakėlė galvą, atkreipė į mane akis - aš jau klūpojau - ir švelniai, nuostabiai nusišypsojo... Neapsakomo džiaugsmo banga užliejo širdį, tarsi toji šypsena turėjo reikšti mano likimą, tarsi tai buvo koks sprendimas man. Turbūt visą dieną gyvenu šiandien to sapno veikiamas.

Tai buvo sapnas? - Kaip kitaip tą galėčiau pavadinti? Tai vienas iš tų sapnų, kurie visą gyvenimą nepamirštami, kaip ir šv. Teresėlės sapnas. Tik tada buvo daiktinis įrodymas [telefono skambutis]. Čia - ne. Nebuvo net šviesos aureolės -lyg pabrėžiant, kad Šv. Mergelė paprasta, mums artima, kad Jos nereikia bijoti. Negalėčiau net pasakyti, kokios spalvos akys, plaukai, kaip apsirengus, - žinau, kad ilgas rūbas, ne baltas, kažkoks spalvotas. Tačiau tas pats nuostabus žinojimas, kaip ir šv. Teresėlės sapne. Juk čia niekas nekalbėjo, nebuvo jokių palydovų. Kas man pasakė, kad tai Šv. Mergelė? - Tarsi vidinis absoliučiai tikras žinojimas, kuris privertė suklupti, ir nebuvo jokio klausimo, prieš ką aš klaupiu. Tai buvo absoliučiai aišku. Visas prakalbėjimas buvo ta nuostabi šypsena ir akordas jai - nepaprasta džiaugsmo banga.

Šv. Mergele, šiaip ar taip, aš Tau nuoširdžiai dėkoju. Jei tai buvo vien sapnas, jis vis tiek patarnavo mudviejų „diplomatinių santykių" pagerinimui - kad ne vien prote, bet ir jausmuose man būtum artima, miela, kad būtum mano Nuosavybė... - taip kaip aš - Tavo nuosavybė esu..." (1971 12 18).

Pykčio proveržis

„Šv. Mergele, Tu žinai, kas buvo prieš kelias valandas. Pavalgėm pietus. Naujajam mūsų Algiui (sumušęs žmoną) atnešė megztinį ir dar kai ką, taip pat ir pyragaičių Kūčioms. Visiems davė paragauti. Užsimezgė pokalbis apie Kalėdų papročius, apie šieną. Mažasis Jura labai bjauriai pasakė apie Jėzaus gimimą.

Aš po pietų buvau užvirtęs ant lovos. Jaučiau, kad mane kaip spyruoklę kas išmetė iš lovos. Prišokau prie Juros - jis antrame aukšte guli. Nežinau, kas sulaikė, kad netrenkiau antausio. Kartu viduj pajutau būtinumą viską padaryti savo Viešpaties garbei apginti - kad Jis nebūtų su nedorumais maišomas. Sąmoningai prisiminiau šią mintį: kad tik ši pastanga nebūtų kova dėl savo puikybės patenkinimo!

Ką gi aš jam pasakiau?

-Ar tu gyvulys, ar žmogus?! Privalai gerbti tuos žmones, kurie yra su tavim. O dėl Dievo, aš kovosiu ligi mirties! Turbūt tau varžtas atsileido, kažkoks šėtono apsėstasis esi - tokio dar nebuvo, kiek čia chuliganų teko matyti. Aš tave rimtai įspėju: man bus byla, bet ir tu liksi invalidas arba... ir užteks gyvent...

Dabar net galvoju, ar sąmoningai taip kalbėjau, ar tik gąsdinau? Sąmoningai niekad nenorėčiau, bet - man net pačiam baisu - aš nežinojau, kad galiu taip baisiai užpykti. Dar kokį pusvalandį lyg kokias konvulsijas raumenyse jaučiau. Nežinau, ar kada buvau taip baisiai supykęs.

Paskui vėl užvirtęs ant lovos meldžiausi, stengiausi mąstyti apie Jėzaus pažeminimą: „Mes žinom, kad Tu velnio apsėstas..." Ir vėl pajusdavau, kad raumenis visame kūne įtempia kažkokia pykčio konvulsija.

Daugiausia nuramino ši mintis: ar pajėgčiau ir už Jurą aukoti savo kentėjimus. Visa prigimtis purtėsi, bet - Jėzaus pavyzdys! Taip, „Tėve, atleisk, nes jie nežino, ką daro!"

Vakaras. Po tokios baisios audros. O visgi dabar džiaugiuosi, kad nepavartojau fizinės jėgos. Iš tikrųjų nors in dubio libertas*, bet dabar aišku, kad ir už Tavo, Viešpatie, reikalus čia nereikia vartoti fizinės jėgos pirmajam. Net privertus neburnoti, nekalbėti ko nors baisaus prieš Dievą, - kas iš to, jei žmogus viduj vis tiek degs neapykanta Dievui? - Taip. Reikia bandyti ir draugiškai prakalbinti. Veiksmas lygus atoveiksmiui. Prievarta visada sukelia neapykantą.

* Abejojant leistina laisvai pasirinkti (lot.).

Dar viena keista mintis atėjo. - Ar tik jie tyčia nelaiko manęs su tokiais, kuriuose išsekusi ir medžiaginė, ir dvasinė kultūra? Ar gali būti atsitiktinumas, kad, rodos, tik vienoje kameroje buvo kultūringi žmonės - rašytojas, buhalteris, Eugenijus?" (2971 22 22)'.

„Kas gi sudaro mano dabartinės būklės dienų pilkumą? -Šv. Mergele, Tu visa žinai. Aš galiu visa tai prisiminti, ką pridėsiu prie Jėzaus aukos - ir šios nakties tyloj... Be abejo, yra dalykų, čia tinkančių aukai, per kuriuos galima tapti panašiam į Jį. Tai, kas sunkiausia, - turbūt patys žmonės. Jų nejautrumas kitiems žmonėms. Per pasivaikščiojimą jie laisvai sustoja ten, kur kiti vaikšto, ir kalbasi, visai nejausdami, kad užstoja kitiems kelią; spjauna kur papuola. Kameroje jie kalba garsiai, visai nejausdami, kad kas miega, nesvarbu, jei jau būtų ir naktis. Štai ir dabar jie lošia domino ir visą laiką chuliganas Jura šaukia, tarsi aplink būtų žmonės ne-prigirdintys, įkyriai daužia visa jėga domino kauliukus. Bet turbūt svarbiausia - po kiekvieno žodžio tie baisūs priedai... Kartais būna labai bjaurūs tie jų prisiminimai, - atrodo, jiems tai žadina pasididžiavimą. Bet kai kalbama apie Dievą, apie tai, kas šventa, aš dažnai neištveriu ir būnu užsidegęs traukti kalaviją, turbūt kaip Petras aną naktį, kai Jėzus jį subarė: „Kas kardą vartoja, žūna nuo jo". Ypač paskutinėmis dienomis, rodos, aiškiau imu suprasti, jog protingiau žodžiu prakalbėti ir jiems neparodyti neprotingai įdūkusios pykčio aistros. Būtų didelis pralaimėjimas, jei pajustų, kad tai tik pastanga įrodyti savąjį „aš".

Tačiau gaila tų vaikinų dėl jų dvasios skurdo. Tiesiog negaliu suprasti, kaip jie savo būklę, savo skurdą ištveria. Ne kartą apie tai galvoju, stengiuosi perprasti, bet man tai nepavyksta, - kaip jiems nepasidaro iki pasišlykštėjimo bjauru dėl savo kalbų, minčių?! - Tikriausiai jie tai pakelia ir laiko vertybe iš puikybės ir dėl puikybės aklumo. Dieve, kas yra puikybė, jei iš žmogaus padaro pabaisą! Kas yra pragaras, - juk tai tikra pragaro atmosfera... Viešpatie, juk visą Amžinybę jie turės baisioje kartybėje jausti vieni kitų vargingumą... Jie negalės vieni nuo kitų pabėgti - neturės kur...

Įdomu, kad panašiai ir mes čia jaučiamės. Kameroj, maždaug 2x5 m, mes šešiese - trys lovos dviem aukštais. Toje pačioje patalpoje niekuo neatitvertas tualetas... Sako Stalino laikais tokioje kameroje būdavo po 12 - po du gulėdavo, ar kaip ten. - Šv. Mergele, tepriima Viešpats šv. Mišių Auką už visų nuodėmes, kad jiems nereiktų amžinai...

Ir Dievo gailestingumas visa tai padaro tam tikra prasme miela... Juk tai Dievo Valia. Tai efektyvus prisidėjimas prie tos kovos, pagalba draugams, iš kurių tarpo, nuoširdžios draugystės mane paėmė... Kartu ir dėl šitų vargšų išganymo. Visa tai turi būti taip, kaip Jėzaus gyvenime turėjo būti, kad įvyktų Velykų Rytas" (1971 12 27).

„Vakaras. Tuoj „atbojus". Mano draugai tvarkosi nakties poilsiui. Dieve, kaip jie taria lietuviškai ir rusiškai moters, save parduodančios, pavadinimą! Su kokia baisia neapykanta! Ir vis dėlto negali nė sakinio pasakyti be šio paniekos vardo.

Bandžiau su jauniausiu - Praneliu - pakalbėti, kad taip negalima gyventi. O jis planuoja, kai išeis, už visus metus išgerti... Akyse piktas džiaugsmas. Nuodėmės patirtis - kaip baisiai pririša žmogų - pririša kaip voratinkliai musę.

Jie visai nesiilgi būti kitokie. Jie visai nežino, kad esama kitokios laimės, kitokio gyvenimo. Norų vergija! Puikybės aklumas!

Kad vaikeliai pažintų tą laimės rūšį, kurios išmokyti gimė Kristus, kunigai turi eiti mirti, eiti į kalėjimus! Šv. Motina, pasakyk jiems šitai, kad jie žinotų, kad neužmirštų niekada! Kad tėvai žinotų, kokia baisi atsakomybė būti tėvais! Kad jiems rūpėtų ne tik aprengti vaikelius, bet ir sutvarkyti jų vidinį pasaulį, įdiegti galingą norą ne sau gyventi!

    Kokia malonė, kad man nuolat prieš akis kažkoks pragaro pirmavaizdis, - kai tik mano draugai būna kartu, kai nemiega, beveik visada jaučiasi, kas yra pragaras. Dieve, žinoti, kad niekada, niekada jie, pragaro nelaimingieji, neišeis iš tos baisios padėties! Kokia kančia, koks nepatogumas, atsižadėjimas gali būti per sunkus, jei bent vienai sielai savo kančia būtų galima padėti?! Kokia dovana šv. Mišios, kuriose mūsų kančią Viešpats priima ir sujungia su savąja kančia, kuriose mūsų kančia įgyja Tavo, gerasis Kristau, kančios vertę!" (1971 12 29).

„Diplomatija"

„Perskaičiau melo, apgaulės, godumo, vergijos savo aistroms, diplomatijos knygą - V. Reimonto „Pažadėtoji žemė". Ko ji mane pamokė? Pirmiausia - pažinti gyvenime klastą, įprasti pro šypseną, prielankumą, mandagumą įžvelgti klastą daugelyje gyvenimo momentų. Toji knyga labai derinasi su šių dienų mano patirtimi.

Prižiūrėtojas, kuris tvarko dirbančiuosius, surado mane pagal kažkieno informaciją kaip „mokytą" ir pristatė kalėjimo tarnautojų bibliotekoj tvarkyti knygas. „Dabar čia reikės dirbti", - pasakė. Padirbėjau, rodos, dvi dienas. Mano prižiūrėtojas vis ateidavo parsivesti, kaip ir kitus. Vakar klubo vedėjas pasakė, kad po pietų turįs kažkur eiti ir nežinąs kada grįš, todėl po pietų man neateiti. Prižiūrėtojas paliepė po pietų eiti dirbti su kitais, dirbančiais lauke, ūkinėj daly. Šį rytą atėjo kitas prižiūrėtojas iš ūkinės dalies ir pasakė: „Dabar dirbsi pas mane".

Nutaikęs progą, paklausiau savo pirmąjį prižiūrėtoją:

- Ar jau į klubą nereikia?

Jis pasijuto nejaukiai ir pralemeno:

- Tai nežinau, gal jau ir sugrįžęs...

Keisčiausia, kad šiandien po pietų mūsų kameros visai neveda į darbą. Kad visa tai diplomatija, negali būti abejonės. Įdomu, kas čia bus toliau? Greičiausiai tai vedėjo direktyva - baimė, kad gali netekti savo šiltos vietos, kurioje sėdi. Gal ir jis gavo direktyvą iš aukščiau...

/.../ Šv. Mergele, būk gailestinga jiems! Kiek daug Tu mane mokai! Ir knygų patenka tokių, tarsi parinktos būtų" (1971 12 16).

„Šiandien vėl sužibo viltis šv. Mišias aukoti. Nejaugi mano vakarykštės mintys nepasitvirtino? Ačiū Dievui, jei taip. Rytą vėl nusiuntė į klubą. Radau porą įdomių knygų. Mano šefas nupirko elektrinius vargonus savo klubui. Išbandėm. Pasirodo, net su registrais.

Na, šiandien mano įtarimai išblėso. Gal tai Apvaizdos pamoka, ypač mano charakteriui - įtariant vis dėlto galima ir apsirikti.

Šv. Mergele, man rodos, kasdien gaunu vis ką nors nauja. Kažkas mane auklėja, veda kaip už rankos. Iš gilumos širdies dėkoju ir meldžiu, tegul visame įvyksta Dievo Valia!" (3971 12 17).

„Ką nors spėjant, ko laukiant, visada vaidenasi pats blogiausias, labiausiai nenorimas atvejis.

Diplomatijoj viskas slepiama. Pastebėti galima tik iš smulkmenų, o dažnai - tik spėjant. Kam nors kenkiant, visada daroma blogiausias atvejis. Taigi smulkmenos diplomatijoj visada reiškia blogiausią atvejį. Užtenka numanyti, kad čia diplomatija, ir tuomet aiškinkis blogąja prasme. Dėmesį atkreipti gali tik smulkmena, sukurianti prielaidą.

Visa tai galioja įsitikinus, kad nėra meilės - aukos dėl kito. Čia labai lengva sumaišyti su dėmesiu, kai tikimasi naudos, įskaitant ir sąmoningą diplomatiją, klastingą vaidybą" (1971 12 20).

„Šv. Mergele, vieną mintį vakar ar dar anksčiau norėjau pagvildenti. - Kartą man žybtelėjo prielaida, kad žmonės, kurie negyvena gryna sąžine, negali nekeikti, turint galvoje ypač tuos, kurie su purvu maišo doros sritį. Man nepasitaikė sutikti keikūnų, kurie nevartotų blevyzgų apie lytinę sritį. Sprendžiant iš kalinių pasipasakojimų, atrodo, kad visi, kurie apie tai kalba, tai ir daro gyvenime iš tikrųjų.

    Neprisimenu, kad būčiau sutikęs keikiančių normaliai tikinčių žmonių. Vis dėlto čia yra kažkoks baisus paslaptingas ryšys tarp žmogaus vidaus ir viso to, kas suskamba jo burnos. Bet tikriausiai taip yra ir gerąja prasme. - Visa, kas žmoguje yra gera, turi pasireikšti ir išorėj, ypač žmogaus kalboje.

Išimtis - diplomatija - kai žmogus sąmoningai stengiasi dėtis ne tuo, kas yra normaliai, parodyti ne tai, kas jo viduje slypi. Bet kiek gyvenime yra diplomatijos! Tiksliau sakant, kur gyvenime diplomatijos nėra?..

Vadinasi, su žmogumi susitikus, svarbiausias klausimas -nustatyti, ar žmogus natūraliai reiškiasi, ar diplomatiškai (diplomuoja)" (1971 12 25).

„Iš vakar dienos vienas momentas man labai mielas, brangus. Laikraščius pro langelį padavė nauja prižiūrėtoja, pas mus niekad nedirbusi. Rankoj laikė tušinį pieštuką. Aš pažvelgiau į jį reikšmingai ir paprašiau. Ji lietuviškai gerai nesuprato.

- Ką, pieštuką atiduot?

- Tik viduriuką...

- Palaukit, pažiūrėsiu...

Po kelių minučių atneša! mano didžiausiam nustebimui. -Ne kartą, ne vieno prašiau, ir vis: „Negalima" arba „nėra". O iš tikrųjų vis tas pats nepasitikėjimas žmogumi, matyt, čia palaikomas ir veiksmais, ir žodžiais.

- Kuo atsilyginsiu?

- Greičiau išeikit iš kalėjimo! - nusišypsojo.

- Tegul Dievas atlygina!.." (1971 12 29).

Celibatas

„Už ką šiandien turiu dėkoti? Ką išmokau? -

Per „čiajų" po vakarienės mano draugai tiesiai paklausė:

- Nejaugi tu tikrai neturėjai reikalo, - (žinoma, jie pavartojo savo terminą), - su moterimi?

Man rodės, kad jų klausime slypi tam tikra dozė pajuokos.

- Jei atsakysiu, jūs vis tiek netikėsite.

Jie, žinoma, buvo nepatenkinti tokiu atsakymu. Ir aš galvojau, kaip čia iš tikrųjų į tokį klausimą atsakyti jiems, kurie vis tiek netikės atsakymu... Paskui užsimezgė pokalbis su Praneliu, o per tą pokalbį man paaiškėjo ir atsakymas.

Mano vargšas Pranelis... Jis guli prie pat lango ir ėmė kosėti, tikriausiai peršalo. O aš turiu trejus šiltus baltinius. Iš karto spyrėsi, nenorėjo imti.

- Puikybė neleidžia, - sakau, - tu tikriausiai neklausydavai tėvų, puikybė neleido.

- Aš neturiu tėvų... - tyliai pratarė jis.

- O kaip tu atsiradai pasauly?

- O taip... iš milicijos.

- Vaikų namuose išaugai?

- Taip.

- Ar nejauti keršto savo tėvams?

-Jei susitikčiau juos, tikriausiai pakliūčiau į kalėjimą dar kartą, bet jau ilgam laikui...

- Tai tu nekrikštytas?

-Ne.

- Ir nieko nieko nežinai apie religiją?

- Ne. Niekas nemokė.

- O ten, internate?

- Ten sakydavo: „Jei Dievas būtų, tai jūs nebūtumėt čia. Tėvai nepamestų vaikų".

Aš jį pataisiau:

- Jei Dievo klausytų žmonės, tėvai neapleistų savo pareigų. Juk būti tėvais - tai ne vien pašaukti į buvimą, bet sukurti ir vidinę vaikelio kultūrą. Žmogus tampa žmogum tik klausydamas tėvų - tik tada išmokstama sau įsakyti, nugalėti savo norus. Dėl to ir yra nelaimė augti be tėvų.

- Taip...

Jis, rodos, su dėmesiu klausėsi, kai jam truputį papasakojau, kokios pagrindinės tikėjimo tiesos, didieji Jėzaus reikalavimai: nė vieno nelaikyti savo priešu, būti atsakingam už visus, ne tik už save, siekti pažangos... Jis kiek domėjosi klausimu, ar yra Dievas.

- Jūs mane greit įtikintumėt, - pratarė jis.

- Iš esmės Dievo buvimą įrodyti turi gyvenimas!

Staiga man pasidarė aišku, ką turėjau atsakyti į draugų klausimą geriant „čiajų".

Prieš pat „atbojų", jau besitvarkant miegui, užklausiau juos, matydamas, kad jie kiek ramiau nusiteikę:

- Na, pasakykit man, tik sąžiningai, ar jūs tikrai galvojat, kad katalikų kunigai visi su moterim...

Didysis Jura, turbūt visų vardu:

- Tu žinai, ką aš pasakysiu? Gal vienas kitas, o visi - aš netikiu, kad jie neužsiima. - Tuoj griebėsi pavyzdžių: - Aš pats ne kartą vežiau pas bobas.

- Tu taksistas?

- Taip su lengvąja dirbau.

- Bet žiūrėkit, - bandžiau įrodinėti, - jei tai būtų tiesa, tai Lietuvoj nebūtų tikinčių dabar.

- O kiek jų yra? - paminėjo kažkur matę bažnyčioje labai mažai žmonių.

/.../ Šv. Mergele, ar gerai aš atsakiau į jų klausimą apie moteris? Jaučiau, kad visi pritaria didžiojo Juros minčiai: „Gal vienas kitas, bet kad dauguma..."

- Tai dabar matot, kodėl neatsakiau. Jūs vis tiek netikėsit. Įrodyti gali tik pats gyvenimas. Žmonės tiksliai jaučia kunigo vidinę vertę. Ypač per jo pamokslus. Kunigas neturės jėgos reikalauti, ko pats savo gyvenime nevykdo.

Šv. Mergele, štai kodėl reikia būti tarp šitų vargšų. Štai kodėl laikas čia nėra tuščiai praleistas. Tai savotiškas „Arbeitpriester"23 - kažkas panašaus kaip kunigų bandymas eiti į fabrikus dirbti, kai darbininkai neateina į bažnyčią patys pamokslų klausyti.

23  Kunigas darbininkas (vok.).

Tokiomis aplinkybėmis žodį turi pakeisti tylus kasdieninėje pilkumoje paskendęs gyvenimas. Taip kaip Jėzaus tylusis gyvenimas. Taip ir mano dabartinė būklė. Bet aš neturiu užsidegti kaip sausas šiaudas dėl pajuokos sau!

Ruselis, kuris per pasivaikščiojimą vakar iš manęs, iš celibato pasišaipė, šiandien vėl prisigretino ir taip įdėmiai klausėsi, kai dėsčiau jam katalikų tikėjimo pagrindus. Sėklos paslaptingas likimas!" (2972 22 28-29).

„Ši diena, Šv. Mergele, turėtų būti turtingesnė už kitas... Priimk ir prijunk prie Jėzaus aukos! Šiandien daugiau kaip kitas dienas buvo pažeminimo, pajuokos. - Karta, kurią išsiaugino ateizmas, deganti neapykanta Dievui, dega neapykanta ir kunigui. „Tarnas ne didesnis už savo valdovą. Persekiojo mane, persekios ir jus".

Šiandien man pasidarė aišku, ko jie kunigo gyvenime neapkenčia. - Celibato. Man rodos, šita savybė skaudžiai paliečia jų sąžines. Nuolat atsiranda, ypač iš jaunų berniukų, kurie stengiasi kaip nors įgelti. Vienas kitas klausimas, ir būtinai tiesiai brutaliai paklausia, dalykus vadindami tikraisiais vardais, taip kaip jie savo kalboje vartoja... - Paklausia su pikto džiugesio žiburiukais akyse. Jie netiki, kad tai iš viso įmanoma, nemato jokio reikalo šito vengti, prieš neskaistumą kovoti. Tai iš viso ne paslaptis - tai jų pasididžiavimas prieš kitus. Aiškiai jie netiki, kad kas nors pasaulyje skaisčiai gyvena, ir celibatą jie supranta kaip melą, kunigo asmenį supranta kaip paniekos, pajuokos vertą dėl to melo... Ir nenuostabu, kad stengiasi įkąsti, pajuokti, ypač dėl celibato.

Ar jie iš tikrųjų netiki, kad galima skaisčiai gyventi? -Turbūt viena tikra - jie stengiasi įtikinti save, kitaip sakant, būna priversti ginčytis, bartis su sąžine. Štai kodėl jie pajunta neapykantą kunigui. Net mūsų kameros Pranelis, kuriam atidaviau šiltus baltinius, - žiūriu, kitų akivaizdoje būdamas, ir tas bando įkąsti.

Štai kur paaiškėja, kokią reikšmę turi visuomenei kunigo gyvenimas, jo kiekvienas žodis, veiksmas. Ir tik per tai jie turi galimybę pažinti Kristaus Evangelijos grožį. Rodos, niekad nejaučiau, kad celibatas toks svarbus, kaip šiandien" (1971 12 30).

„Tik ką kalbėjom su Praneliu, kuris sugeba taip pat pasijuokti iš manęs, nors jam tik 19 metų.

- Tu viską žinai, - pratarė jis rimtai. - Tu didelis žmogus.

Šv. Mergele, žinau, prisimenu Jėzaus žodžius: „Tik vienas Dievas didis". Tik Jis vienas apie mus teisingai žino. įdomu, kad Pranelis ne visada reiškia pajuoką man. Tai būna greičiau tik dėl kitų - savotiška priemonė pasirodyti prieš kitus.

Ar tik nebus taip, kad ir kiti įkanda daugiausia tik siekdami pasididžiuoti prieš kitus? Pavyzdžiui, šiandien per pasivaikščiojimą vienas ruselis, kuris vis linkęs įkąsti, mane nustebino pasiūlęs skutimosi peiliuką, girdi: „Aš pirmadienį išvažiuoju".

Vargšai vaikinai! Ar nebus taip, kad jų įkandimai ir reiškia tyrimą, bandymą, ar tikrai esi „didis žmogus", t.y. ar tikrai negalima tavęs išvesti iš pusiausvyros įžeidinėjimais. Jie šito sąmoningai tikriausiai nesiekia, - net patys nežino, kad jie šito siekia.

Ar ne dėl to kaip tik Jėzus teisme antausį gavo nuo kareivio? Ar ne dėl šito Jam buvo nupintas erškėčių vainikas?

Taigi man paaiškėjo du pagrindiniai motyvai:

1) jų neapykanta dėl netikėjimo (ateizmas yra neapykanta Dievui ir Jo tarnams, kaip ir viskam, kas Dievą primena);

2) nesąmoningas tyrimas, ar tu tikrai „didis žmogus".

Be abejo, būna ir tokių, kurie pripažįsta: „Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus..." - Visa, kas dedasi su mumis, kunigais, -visa randama taip pat šv. Evangelijoje, Jėzaus gyvenime" (1971 12 31).

Bylos t. 3,1. 108b - Kun. ;. Zdebskio laiškas iš kalėjomo Loretai Paulavičiūtei (1971 m. rugsėjis) 

Kun. J. Zdebskio 1971 10 12 laiško iš kalėjimo Loretai Paulavičiūtei prierašas {Iš asmeninio archyvo).

Sigitui arba Alfai24 Salutem Fratribus!25 Simučio advokatė Geda Levi. Jos adresas mano žaliam kalendorėly. Ji prašė apie Simučio šeimą davinių, ypač už ką taip atsitiko Jo tėvui.

24  Kun. Sigitas Tamkevičius, kun. Alfonsas Svarinskas.

25  Sveiki, Broliai (lot.).

Galima ją surasti ir be adreso - informacijos būdelėj arba kiekvienoj jų kolegijoj turi sąrašus. Jai apie 50 metų.

Paskutinė diena kalėjime

„Norėtųsi susikviesti visus savo nematomuosius Draugus ir Drauges ir papasakot - šiandien buvo įdomus nuotykis, kuris nepaprastai daug apie mano kameros draugus pasako.

Po pietų truputį primigau. Pabundu. Kažkaip tylu. Ogi žiūriu - nė vieno nėra kameroj. Kaip įgeltas šokau iš lovos! -Tikrai nėra! Iš karto pasidarė skaudžiai aišku: mano draugai kine. Ir, žinoma, visi taip skubėjo, kad nė vienas neprisiminė pažadinti...

Buvo skaudu. Juk jie kasdien mano daugiausia valgo. Buvo skaudu, kol prisiminiau, kad visa, kas įvyksta, yra Meilė, skaudu, kol paaukojau... Paskui buvo rami susikaupimo valanda. Juk šiandien dar vakar dienos [Naujųjų metų] susikaupimo tęsinys.

Paskui klausau - durų akis atsidarė - kažkas pažiūrėjo į kamerą.

- Juozas miega?

- Ne, rašo, - pasigirdo už durų.

Kameroj pirmasis prabilo Pranelis:

- Na, Juozai, kodėl nėjai į kiną?

- Jis kaifuoja26, - atsakė didysis Jura.

Mudviejų akys susitiko.

- Na, Jura, - prabilau su šypsena veide, bet kietu tonu, -ir tau ne gėda taip kalbėti?

- Tai tavęs niekas nepažadino? - tarsi nežinodamas, tarsi nustebęs...

Paskui pradėjo vienas kitą kaltinti. Pirmiausia mažasis Jura (chuliganas) apkaltino Sigį (naują, už alimentus), girdi, jis išėjęs paskutinis. Didysis Jura puolė kaltintoją už veidmainystę, tarsi pats būtų visai teisus.

- A učit: čeloviek čelovieku... - pradėjau komunistinės moralės kodekso punktą -

-... drug, brat27, - pabaigė sakinį didysis Jura. Ir taip nejauki valandėlė nuslinko... Štai kokie mano draugai!.. Tai labai charakteringa. Ten, kur iškyla malonumas, žmogus labai lengvai pamiršta, kad šalia jo kitas žmogus...

26  Geria narkotikus (žarg.).

27  O mokoma: žmogus žmogui... -... draugas, brolis (rus.).

Šv. Mergele, už viską, už viską ačiū! Tuoj „atbojus". Dar dalį Rožančiaus, kol jie baigs savo anekdotus, ir... Šv. Mergele, - Tu žinai, kas bus tada!" (1972 01 02).

KALBA TEISME

1971 m. lapkričio 11 d. kun. Juozas Zdebskis buvo nuteistas vienerius metus kalėti už vaikų katekizavimą. Lapkričio 16 d. per pasimatymą su motina Lukiškių kalėjime perdavė sąsiuvinėlį - parengtą savo kalbą teisme (kurios, beje, visos neturėjo galimybės pasakyti). Po kelių dienų šios kalbos mašinraštis Vlado Lapienio (o vėliau - ir daugelio kitų) pastangomis buvo perduotas į Vakarus.

Štai toji kalba (kiek sutrumpinus pasikartojimus).

TARP DVIEJŲ ĮSTATYMŲ...

TEISĖ GYVENTI, KAI DRAUDŽIAMA

GIMTI...

1971 m. rugpjūčio 26 d. buvau areštuotas ir iškelta baudžiamoji byla už tai, kad šių metų vasarą Prienų bažnyčioje mokiau vaikus tikėjimo tiesų. Viename iš bylos aktų užrašyta: „Rasta bažnyčioje apie 70 vaikų ir apie 50 tėvų. Kaltinamas pažeidimu LTSR BK §1431 d., kuris kalba apie Bažnyčios atskyrimą nuo valstybės. Kaltinimas paskelbtas suimant".

Kuo motyvuoju savo elgseną? Tenka pakartoti tą patį motyvą, kuris buvo pasakytas, kai ateistų grupė, atėjusi į bažnyčią, paklausė, ar žinąs, kad vaikus mokyti draudžiama. Atsakyti lieka tais pačiais žodžiais, kuriais pirmieji Jėzaus pasiuntiniai paaiškino Aukščiausiam žydų teismui: „Dievo reikia klausyti labiau kaip žmonių".

1) Taigi pagrindinis atsakymas į klausimą, kodėl mokiau vaikus tikėjimo tiesų, - dėl to, kad toks yra Kristaus reikalavimas: „Eikite ir mokykite /.../ laikyti visa, ką esu jums kalbėjęs". įsakymas apima visus žmones neskiriant - suaugęs ar vaikas. Mokyti ne savo išminties, ne kurio nors filosofo siūlomo gyvenimo būdo, bet to, kurio reikalauja Kristus, pabrėžiant didžiausią Jo reikalavimą - nė vieno žmogaus nelaikyti savo priešu. Iš tų, kurie pasisiūlė būti gyvenimo meno mokytojais, nė vienas šitaip reikalauti nedrįso. Nė komunistų partija.

2) Šį Kristaus reikalavimą pakartoja Romos Katalikų Bažnyčia, kaip juridinis asmuo, savo juridiniame kodekse trimis paragrafais (CIC28 129,130,131**).

28  Codex Juris Canonici (.lot.) - Kanonų (bažnytinės) teisės kodeksas

3) Reikalavimą mokyti vaikus tikėjimo tiesų - Kristaus nurodyto gyvenimo būdo - pratęsia vaikų tėvai, kurie į savo vaikus turi natūralią teisę. Kai tėvai nori, kad jų vaikai mokėtų muzikos, kviečia muzikos mokytoją, matematikos -matematikos mokytoją ir pan.

I.

Taigi mes atsiduriame tarp dviejų įstatymų.

Atrodytų, kad šis teismas nereikalingas. Kokį tikslą galėtų turėti valstybė leisdama įstatymus, jei ne piliečių gerovę, kuri negali būti suprantama be sąžinės laisvės, be tėvų teisės į savo vaikus? LTSR konstitucija pripažįsta sąžinės laisvę ir tėvų teisę į savo vaikus. Žmogaus teisių deklaracija pasirašyta ir ratifikuota. Apie tai gana išsamiai buvo išdėstyta prieš metus tokioje pat kun. [Antano] Šeškevičiaus byloje. Kadangi ir ši, dabartinė byla nėra paskiro individo -teisiamojo - reikalas, bet Katalikų Bažnyčios, kaip juridinio asmens, reikalas tam tikroje geografinėje plotmėje, tai visa tai kartoti turbūt nereikia.

/.../ Laisvė Katalikų Bažnyčiai, kaip juridiniam asmeniui, turi reikštis leidimu funkcionuoti. Pavyzdžiui, jei leidžiama gyventi, tai kartu ir valgyti, ir kvėpuoti, ir pan. Jei oficialiai leidžiama egzistuoti kunigams, tai savaime įeina ir leidimas reikštis pagrindinėmis savo funkcijomis, t.y. aukoti, atleisti nuodėmes Dievo Vardu (teisti) ir mokyti.

Išeina, kad esu teisiamas už savo tiesioginių pareigų atlikimą.

Pažvelgus į bylos dokumentus, ateistų charakteristikos iš įvairių buvusių darboviečių kaltina tuo pačiu - už savo pareigų atlikimą. Gaila, kad ten neradau charakteristikos iš Vyskupo kanceliarijos, - ar ir ji būtų kaltinusi už pareigų atlikimą?..

II.

Teismo akivaizdoje reikia parodyti ir psichologines aplinkybes, neabejotinai turinčias įtakos ir mano elgsenai, už kurią esu teisiamas.

Tas aplinkybes sudaro gyvenimo faktai, kuriuose patys ateistai arba paskiros institucijos nesilaiko to paties įstatymo, kalbančio apie sąžinės laisvę, pagal kurį šiandien esu teisiamas.

Žodis „ateistas" čia pavartotas kaip labiausiai tinkantis mūsų reikalui, kadangi ateistas, ar jis būtų saugumo darbuotojas, ar administracinio aparato, ar švietimo, šiuo atveju reiškiasi vienodai, kaip kovotojas prieš Dievą.

Sąžinės laisvės problemą TSRS įstatymai sprendžia atskirdami Bažnyčią nuo valstybės. Deja, kai kurių ateistų dėka Bažnyčia jaučiasi ne atskirta nuo valstybės, o priešingai -palenkta ateistų interesams, ir tai gana dažnai apgaulės, klastos keliu.

Dėl tų pačių priežasčių tikintieji jaučiasi „už borto", jaučia nelygybę prieš įstatymą. Pavyzdžio dėlei galima vieną kitą faktą priminti, ypač kurie artimai siejasi su mūsų bylos objektu.

Pirmiausia tikintieji jaučia nelygybę prieš įstatymą, kurią ypač išryškina faktas, kad ateistai turi savo spaudą, mokyklas, o tikintiesiems tai neleidžiama.

Jei kunigai baudžiami už vaikų rengimą pirmajai išpažinčiai, tai norisi klausti, ar yra buvusi iškelta bent viena byla ateistams už tikinčiųjų interesų pažeidimus, ypač pagal 1966 m. paskelbtą BK §143 papildymą? Tokių faktų juk nėra.

a) Pavyzdžiui, prieš metus buvo atleista iš darbo Vilkaviškio vidurinės mokyklos mokytoja [Ona Brilienė] kaip tikinti, dėl to neturinti teisės dirbti pedagoginio darbo ir net niekur kitur dirbti, - ar tai ne pažeidimas sąžinės laisvės? Ir tai ne vienintelis faktas mūsų aplinkoje.

b) Taip pat ateistų pastanga, kad visuomenė, ypač jaunimas, moksleiviai, tarnautojai, nedalyvautų Mišiose. Tikriausiai jie jaučia, kad Dievą pažinti lengviausia iš veido, tikrai maldoje paskendusio. Jie instinktyviai jaučia, kad visa, ką mes vadiname „malonės veikimu", taigi ir tikėjimo tvirtumas, yra būtinai susiję su šv. Mišiomis. Vadinasi, egzistuoja sąžinės laisvė, bet kad visuomenės, ypač jaunimo, vidinė kultūra nebūtų maitinama. Yra daug faktų, kai mokytojai neleidžia į bažnyčią laidotuvėse dalyvaujančių mokinių arba iš bažnyčios juos išveda. Ar tai ne nusikaltimas prieš sąžinės laisvę?

Ypač tikintiesiems nesuprantama, kodėl Vyriausybė neatsiliepė nė į vieną tikinčiųjų pareiškimą Vyriausybei dėl esančių nenormalumų tikinčiųjų atžvilgiu. Juk spaudoje buvo paskelbta, kad mėnesio laikotarpy atitinkama instancija privalo reaguoti į pareiškimus.

Pavyzdžiu gali būti ir su šia byla susijęs tikinčiųjų reagavimas. - Šią vasarą, kai grupė ateistų atėjo į bažnyčią mokant vaikus tikėjimo tiesų ir pradėjo iš pasalų fotografuoti vaikus, klausinėti jų pavardžių, motinos stojo ginti savo vaikų. Bažnyčioje kilo triukšmas. /.../ Po šio įvykio 89 vaikų tėvai parašė skundą Liaudies kontrolės komisijai prie TSKP CK29, kurio tema buvo „prekratitj besčinstvo protiv vieru-juščich"30. Į kreipimąsi nebuvo jokio oficialaus atsakymo, nors siuntėjo adresas buvo.

29  Tarybų sąjungos komunistų partijos Centro komitetas.

30  Nutraukti savavaliavimą prieš tikinčiuosius (rus.).

Bylos t. 5,1. 79 - Kun. J. Zdebskio pareiškimas (1975 02 25).

/.../ Pažvelkime toliau.

Daug faktų iš ateistų elgsenos dvelkia aiškia apgaule, klasta prieš sąžinės laisvės reikalavimą. Ir kodėl visa tai nebūna baudžiama? Ne kartą ateistų elgesys prieš tikinčią visuomenę būna panašus į Šekspyro raštuose pavaizduotą hercogo Glosterio elgseną iš XV a., kuris, siekdamas Anglijos karaliaus sosto, visus konkurentus slapta žudydamas, visuomenei gebėjo pasirodyti net su maldaknyge rankose.

1) Ar nepažeidžia klastingai sąžinės laisvės ateistų pastanga, kad studijuoti Romoje ir į vyskupų postus patektų ateistų parinkti asmenys? Koks kitas tikslas gali čia glūdėti, jei ne klastinga mintis - šaly, kurios konstitucija garantuoja sąžinės laisvę, griauti Bažnyčią iš vidaus, kad būtų galima matyti, jog vyskupai savo postuose, jog potvarkiai išeina iš vyskupo kanceliarijos, tuo tarpu kunigų skirstymas į darbovietes ir visi kiti potvarkiai būtų ateistų diktuojami, kad ir Lietuvoje Katalikų Bažnyčios padėtis būtų panaši į Stačiatikių Bažnyčios būklę.

2) Ar nedvelkia klasta pastanga kai kuriuos kunigus ir net vyskupus kompromituoti tikinčiųjų ir net Vatikano akyse? Pavyzdžiui, ar tai tikinčiųjų pastanga, kad energingas ir sveikas Jo Ekscelencija Vyskupas Sladkevičius Vatikano pasauliniame vyskupų sąraše būtų tituluojamas „sedi datus"31?

31  Priskirtas padėjėju prie vyskupo „sosto", be teisės ji paveldėti (lot.).

3) Ar ne klasta dvelkia faktas, kad kunigų seminarija egzistuoja, bet į ją leidžiama priimti, taigi ir išleisti tik po 4-5, kai tuo tarpu Lietuvoj kasmet miršta po 20-30 kunigų? Taip pat pastangos, kad į seminariją nepatektų ypatingai gabūs ir aukštos vidinės kultūros studentai ir profesoriai.

4) Panašiai ir su vaikų mokymu. Ar ne klasta, kad prie Pirmosios komunijos leidžiama eiti, bet ką reiškia reikalavimas klausinėti po vieną? (Nors juridiškai įforminto tokio įstatymo nėra). Kaip paruošti po vieną tose parapijose, kur per vasarą vaikelių būna keli šimtai? Tėvai teisėtai laukia šiuo reikalu pagalbos iš mūsų, kunigų. Ir kas lieka daryti? - Leisti vaikelius Pirmosios komunijos neparuoštus? - Tai, ko žmogus nepažįsta, negali pamilti. Ar čia neslypi pastanga tyliai atimti vaikus iš tėvų? Tada ateistai galės pasakyti: pas mus sąžinės laisvė, žmonės patys tikėjimo atsisako. Tada tikėjimo laisvė tampa panaši į leidimą gyventi, kai draudžiama gimti.

Gerbiami teisėjai, norisi galvoti, kad jūs, kaip ir daugelis jaunesnės kartos žmonių, šiandien Dievą pažįstat iš „Biblijos linksmybių" ir panašių knygų, o ne Tą, kuris dėl mūsų ant kryžiaus mirė, ir kažin ar dabar, turėdami aukštojo mokslo diplomus savo specialybėje, išlaikytumėt iš tikėjimo dalykų bent tokį egzaminą, kaip laiko vaikai prieš Pirmąją išpažintį.

Jau vien šitai prisimenant, kadangi, Rachmanovos žodžiais tariant, ir jūs esate žmonės, „naujųjų žmonių fabriko" pagaminti, mes privalome jums atleisti už šį teismą ir melsti Dievą atleidimo. Tą dieną, kai bažnyčioje, kaip minėjau, buvo sukeltas triukšmas, paskui vaikelius paklausus: „Vaikučiai, ar reikia šitų žmonių neapkęsti?", jie atsakė: „Ne!" - „O koks svarbiausias Jėzaus reikalavimas?" -„Nė vieno žmogaus nelaikyti savo priešu!" - vėl atsakė jie.

Tokių ir panašių faktų, kurių vieną kitą pavyzdžio dėlei paminėjau, kuriuos plačiai žino visuomenė, negali nežinoti ir prokuratūros. Kodėl visa tai toleruojama, kodėl esu teisiamas, kaltinamas sąžinės laisvės pažeidimu? Kaip gali būti pilietis baudžiamas pagal reikalavimus, kurių, kaip matome, daugeliu atvejų nesilaiko net paskiros valstybinės institucijos? Ir pats faktas, kad keliama kunigui šitokia byla, ar nėra nusikaltimas prieš sąžinės laisvę, kaip pastanga atimti iš tėvų vaikus? Turbūt būtų galima kaltinti sąžinės laisvės pažeidimu, jei tai būtų daroma tėvams nežinant.

Įsižiūrėjus į gyvenimo faktus, pats paragrafas, pagal kurį esu teisiamas, atrodo lyg be aiškių kontūrų. Pavyzdžiui, prisiminus kad ir tokią pačią 1964 metų bylą, kurioje taip pat už vaikelių mokymą buvau nuteistas metus kalėti. Paskui, praėjus keliems mėnesiams, atėjo Vyriausybės įsakymas paleisti ir teistumą panaikinti. Išteisinamajame akte buvo motyvas: „Ištirta, kad prievartos vaikams nebuvo". Bet šitai teismas žinojo ir nuteisdamas kalėti. Apie prievartą vaikams teisme nebuvo nė užsiminta. O BK §143 byloje buvo aiškinamas taip: draudžiama organizuoti ir dėstyti religijos tiesas mokykloje (ne bažnyčioje!). Nors šituo nebuvau kaltinamas, teismas vis tiek teisė. Kaip tai suprasti? Ir jei paskui išteisino, kodėl dabar vėl esu pagal tą patį paragrafą teisiamas? Juk ir dabar teismas gerai žino, kad prievartos vaikams nebuvo. Tai liudija ir tėvų kreipimasis dėl šio reikalo į TSRS Vyriausybę. Vaikeliai buvo mokomi ne mokykloje, o bažnyčioje, mokomi pagal tėvų valią. įstatymas juk negali būti suprantamas tomis pačiomis aplinkybėmis vieną kartą vienaip, kitą kitaip.

Taip pat nepavyko išsiaiškinti, kur yra paskelbtos „įstatymais numatytos taisyklės" (BK, p. 281). Nei tardytojas, nei Vilniaus juridinė konsultacija į šį klausimą neatsakė.

III.

Kokia iš viso to išvada?

Nors, žmogiškai, trumparegiškai žvelgiant, visada panašiais atvejais norėtųsi pakartoti Jėzaus žodžius: „Tėve, jei galima, tepraeina ši taurė", tačiau iš tikrųjų mes, kunigai, turėtume dėkoti jums už šį ir panašius teismus. Šie faktai priverčia mūsų sąžines prakalbėti, neleidžia užmigti, priverčia apsispręsti, iškelia mums dvi galimybes.

Viena jų - būti kunigu pagal Kristaus mintį, ryžtantis eiti pareigas, kurių reikalauja Kristus, Bažnyčios teisė, kartu priimti visa, ką Apvaizda leis išgyventi.

Kita išeitis - rinktis vadinamąjį „taikaus bendradarbiavimo su ateistais" kelią: bandyti laviruoti, bandyti tarnauti dviem valdovams, pataikauti ateistų pastangoms, kad kunigas eitų savo pareigas, bet ateizmui būtų nepavojingas, kad pats išvaikytų iš bažnyčios jaunimą, kad šis nedalyvautų apeigose, procesijose, kad netarnautų Mišioms, - net nereikalautų dalyvauti Mišiose, kadangi tai esą negalima; kad rengdamas vaikelius Pirmajai komunijai pasitenkintų tik poteriais, nieko neaiškindamas apie Mišių paslaptį - viso krikščioniško gyvenimo centrą, negalvodamas, kokia padėtis krašte bus po 10,20 metų! Vadinasi, neatlikti tiesioginių kunigo pareigų, eiti į konfliktą su sąžine, rūpintis, kokie bus šiandien pietūs, pasistengti užmiršti, kad vaikeliams vis tiek bus kalbama apie Dievą, bet apie tokį, kokio iš tikrųjų nėra. Aš taip pat netikiu tokio Dievo, kokį piešia mūsų aplinkoje spauda, radijas.

Jūs man parodėte tūkstančius jaunimo už grotų. Jų nė vienas nepažįsta Dievo tokio, kokį mylėti reikia, kuris myli mus. Jiems niekas nekalbėjo apie tokį Dievą, jų niekas nemokė savo laimę rasti kiekvieno žmogaus, net priešo, akyse, jam gera darant. Gerai žinau: jei mes, kunigai, jiems apie tai nekalbėsime, akmenys šaukti pradės, - Dievas iš mūsų pareikalaus jų likimo!

Štai ką reiškia mūsų aplinkoje „taikus bendradarbiavimas su ateizmu", ko niekaip negali suprasti užsieny gyvenantys tikintieji. Ar dėl to nėra kalti ateistai?

Arba, kaip šiuo atveju matome, rinktis langus su grotomis. Kaip tardytojas pasakė: „Nenorėjai valgyti keptų ančių, tai dabar - kalėjimo duona"...

Ir jei mūsų, kunigų, neteis teismai šiandien - mus teis tauta! Pagaliau ateis Aukščiausio Teisingumo valanda. Šito bijoti mums, kunigams, tepadeda Dievas labiau negu jūsų teismo!

Man vėl prisimena tūkstančiai jaunimo už grotų. Jie nepajėgė vaikystėje klausyti tėvų... Man brangi šalis prie Nemuno krantų. Gerai žinau, kad jos ten nebus, jei jos vaikai nepajėgs klausyti tėvų... Apie tai aš jiems kalbėjau. Pasakiau jiems, kad tai Dievo reikalavimas. Jei tai, pagal jūsų sąžinę, nusikaltimas, pripažinkite mane fanatiku ir teiskite mane, bet kartu ir save!

Prašau teismą atsižvelgti į minėtas psichologines aplinkybes, nepamiršti, kad teismo sprendimas neverstų tikin

čiosios visuomenės galvoti, jog kai kurie konstitucijos paragrafai - tik propagandai. Ar gali likti pagarba reikalavimui, verčiančiam eiti į konfliktą su sąžine, ar gali likti pagarba įstatymui, jei jis baudžia už savo pareigos atlikimą?

Lieka pakartoti pirmųjų Apaštalų žodžius, pasakytus žydų teismui: „Dievo klausyti reikia labiau kaip žmonių!"

KUNIGO TEISMAS

Teismas įvyko 1971 m. lapkričio 11 d., po pustrečio mėnesio nuo kun. Juozo Zdebskio suėmimo.

Laukiant teismo

„Savo kalboje teisme privalau taip pasirodyti:

Esu kunigas - rūpi sielų likimas, o ne patogumai.

Neturiu nė lašo neapykantos. („Nieko nedaryk iš neapykantos").

Turiu pasakyti tiesą pasauliui.

Jausti užuojautą jiems. Juk jie nusikaltėliai prieš mane.

Sprendimų orientyras - Dievo Valia, o ne pataikavimas, kad mažiau teistų.

Tegul jaučiasi paprastumas, nusižeminimas" (19710916).

„Mėnuo. Kaip greit! Aną dieną eidamas iš pasivaikščiojimo mačiau beržo viršūnę, mačiau, kaip gelsta lapai.

Koks silpnas mano tikėjimas... Kaip pradžiugino advokato tvirtinimas, kad mane gali teisti tik metams, o ne trejiems. O šiandien rytą, klausantis per radiją apie sutartį su Jugoslavija, Aleksas: „Mus sušaudys". - Kaip lengvai veikia paprasčiausia, nors visai be argumentų, nuomonė! O kur Dievo galybė? Kur pasitikėjimas Meile? Kur prisiminimas apie sielų likimą, amžinybę?

Visas šis silpnumas - juk tai akivaizdus pasirodymas, kaip tvirtai laiko pririšę prie žemės paslaptingi saitai! Kaip lengvai nuliūdina arba pradžiugina nerealiausia mintis laimėti ar prarasti tai, kas patenkina norus, aistras, kas teikia kokio nors žemiško malonumo. Šv. Mergelė, ką Tau su manim daryti? Ir tai visai neperdėta. Ši silpnybė visai reali. Tai tiesa. Bet ar tai nėra ir mano viltis? Juk Dievo galybė, Jo gailestingumas tik silpnaisiais pasinaudoti gali. Puikybė -vienintelis Dievo Malonės priešas.

Tai, konkrečiai, kas mane laiko pririšęs prie žemės? - Ar ne noras turėti japonišką tranzistorių? O mintys apie mašiną (!). - Visų pagarba, nusistebėjimas... O Jėzus - priešingai. Kaip aš, visų gerbiamas, jausčiausi Jėzaus, erškėčiais vainikuoto „Ecce Homo"32 akivaizdoje?..

32  „Štai Žmogus!" (lot.) - Poncijaus Piloto žodžiai, kuriais jis kreipėsi į minią, pristatydamas nuplaktą ir erškėčiais vainikuotą Jėzų.

Kaip dažnai ši grandinė, jungianti mus su savo malonumais, su savo puikybe, pasirodo ten, kur tik yra rizikos visa tai prarasti! Kartu ir mano darbe, ir mokant vaikelius katekizmo. Šia prasme turėti mašiną - ar tai nėra panašu daugiau į nelaimę? Koks tobulas turėtų būti „beturtis dvasioje", kad nebijotų ją kiekvienu momentu prarasti!

Bet lygiai ir atvirkščiai. Jei manyčiau, kad dabar aš viską praradęs, kas gali malonumus tenkinti, - ir pačią laisvę, -tai juk kiekvienu momentu Dievas gali man vėl grąžinti viską šimteriopai. Štai ką reiškia praktiškai vadinamasis šventas abejingumas! Štai ką reiškia „nieko Dievui neatsakyti". Štai ką reiškia sutartis su Tavimi, Šv. Mergele!

Atgaila - kaip vienintelis vaistas prieš vergiją žemei. „Jei nedarysite atgailos, visi pražūsite!" Kaip dėkingas turiu būti Viešpačiui, kad dabar pati Apvaizda man siunčia atgailą! Kaip sunku šiems tūkstančiams vaikinų [ir merginų], kurie nemoka kančios pakelti kaip pelnytos bausmės už savo ir viso pasaulio nuodėmes!

Mirtis čia kaip švyturys, kaip nuostabus orientyras. Juk liūdėti dėl nepatenkintų savo norų galima tik pamiršus apie mirtį, tik tada, kai šį gyvenimą imame laikyti pačiu tikruoju savo gyvenimu. Bet lygiai taip ir džiaugsmo valandose.

Tik pamiršus apie mirtį, galima norų džiaugsmuose paskęsti, viską pamiršti.

Taigi aš prisirišęs... Ir visada taip bus. Kaip piktžolė gaji ši savybė manyje, kaip ir kiekviename žmoguje, - išrauta vis atgis.

/.../ Dėl ko širdis labiausiai virpa į priekį žvelgiant? -Kad reikės stoti ne į lygią kovą, bet vienam prieš visus priešus, prieš visus šimtus milijonų. Žemėje nieks negins manęs. Kas atsitiktų, jei būtų atimta viltis tą valandą? O juk aš jos nevertas... Bet juk kaip tik dėl mano nevertumo turės ją Viešpats man suteikti! - Čia taip, kaip šv. Teresėlės džiaugsmas dėl savo silpnybių: juo silpnesnis vaikelis, juo nuoširdžiau prie jo pasilenkia Meilė.

Atsistoti prieš pasaulio galybę, kai žemėje negina niekas, ne vienas smerkia... Tėvynė šaukia, jos ateitis. Kas bus po 10,20 metų? Kai vaikeliai jau bus šeimas sukūrę ir ateis į gyvenimą jų vaikai. Ar jie žinos ką apie Dievą? Ką reikš tada, kad kitados patogiai gyvenau? Ne! Geriau su Kristumi eiti mirt už jų sielas! Kad jie neišaugtų tokie kaip - štai -mano nelaimingi šių dienų draugai.

Ar iš tikrųjų negins manęs niekas? Ar iš tikrųjų Dovydas prieš Galiotą kovojo? „Jei Viešpats nestatys namų, veltui darbuojasi tie, kurie juos stato".

Šv. Mergele, tik viena svarbu - Tu budėk, kad aš suprasčiau ir įvykdyčiau Jo Valią. Tu juk esi atsakinga, kad aš žinočiau, ką ten atsistojus prieš teisėjus pareikšti reikia. „Kai atsistosit prieš teisėjus ir valdovus, negalvokite, ką reikės sakyti. Tą valandą bus jums duota".

Kaip čia reikalinga „šventoji laisvė", „nieko Dievui neatsakyti"! Šv. Mergele, tyliai norėčiau Tau pasakyti, Tave paklausti: juk tik šitoks pasitikėjimas garantuoja, kad Viešpats kovos mano pusėje" (1971 09 26).

„Kokia nuotaika šiandien? Ko aš labiausiai bijau? Ar ne visko, kas gali pailginti mano buvimo čia laiką? O juk man reikės juos pulti, kritikuoti juos, užsidegusius tokia pačia neapykanta, kaip vakar Aleksas, burnodamas Dievą, nekreipė dėmesio į jokius įrodinėjimus: jis jų neatsimena, vien tik ateizmo įkaltus nuo vaikystės argumentus. Prieš tokios nuotaikos žmones man reikės kalbėti apie jų klaidas, kurių jie klaidomis nelaiko. Į mane žiūrės kaip į piktadarį visuomenei, kaip į apgaviką, išnaudotoją.

Šv. Mergele, Tu matai, kas manęs laukia. Ir, kad aš pajėgčiau prieš juos atsistoti kaip Apaštalai tada prieš Aukščiausią žydų teismą, kai drįso pasakyti: „Dievo reikia labiau klausyti kaip žmonių", - Tu esi atsakinga, Šv. Mergele... Juk tai malonė ne tik man vienam, bet mano draugams, tautai. Juk tam palaimino Ekscelencija Vincentas. Juk už tai meldžiasi mano matomi ir nematomi Draugai, Sesės. Bet už tai dabar turiu viską priimti iš Tavo rankų, Šv. Mergele, - visa, kas ne pagal mano norus vyksta gyvenime.

Vadinas, turėsiu žvelgti į juos su užuojauta, be neapykantos, kaip Jėzus: „Tėve, atleisk jiems, nes nežino, ką daro". Jėzaus elgsena - tai mano pirmavaizdis, kaip privalau elgtis ir aš. Bet Tu atsimink, kad po kryžiumi stovėjai. Tu privalai stovėti po kiekvienu kryžiumi, kuris dėl Jėzaus reikalų stovi. Vargšai, šie tūkstančiai jaunimo: jie nežino, dėl ko jų kryžius stovi" (2972 09 29).

„Šv. Mergele, ko daugiau aš galiu tikėtis savo teisme, jei ne paniekos ir neapykantos? Kai pasiimu laikraštį į rankas, kažkaip paryškėja šių dienų galvojimo būdas. Laukti, kad aplinka pripažintų ką nors protinga - argi yra vilties? Tai kam aš kalbėsiu? - Tik ne teismui. Jie vis tiek manęs nesupras. Viena, ką galiu jiems duoti, - už juos melstis, už juos skirti atgailą, už juos pasitikėti Tavo gailestingumu.

Keista! Jei man būtų leista kalbėti skriaudžiamų žmonių vardu, Šv. Mergele, ar ne labiausiai turiu maldauti, kad apsaugotum nuo puikybės? Juk mano kalbėjimas gali tik pažadinti neapykantą - padidinti ją. Jėzaus įrodymas - tai buvo Jo ramybė. Jokios baimės, jokios panikos. Juk ir man -ko man bijoti, jei už mane Dievas? Baimė - tai būtų tik kaip tikėjimo silpnumas. O ar iš tikrųjų nėra taip? Ar nerimas nėra aiškus argumentas, kad silpnas tikėjimas? Dėl ko taip gali būti, jei ne dėl puikybės?

Vadinasi, aš kalbėsiu ne savo, bet tautos vardu, ne jiems, bet visam pasauliui" (2972 20 05).

„Taip, net savo žmogišku supratimu, atrodo, suvokiu, jog reikia čia būti, reikia kalbėti teisme, kad tuo būtų plačiai prakalbėta. Šv. Mergele, dieviškoji Išmintis visa žino, kaip sutvarkyti reikia. Viena nepaprastai aišku, - reikia, kad smerkiamas, paniekintas būčiau.

Keista, Aleksas (tikrai, rodos, jam nėra nieko švento) kartą pasakė: „Jam į akis pažiūrėjus matyti, kada su kitu pasauliu bendrauja..."

Turiu būti pažemintas... Vadinasi, ir mano buvimas kalėjime, ir teismas reikalingas, kaip reikalingas buvo ir Jėzaus teismas, ir visokios teisiančių nuomonės. - „Šalin, prie kryžiaus jį!" Visa tai buvo reikalinga. Šv. Mergele, ar tai ne išaukštinimas, panašiai kaip Tavo, - pameni, - kai Jėzus leido po kryžiumi stovėti? Juk šituo Tu galinga pasaulyje tapai. Matyt, šito kažkam reikia, kad apie mane plačiai kalbėtų, kad būčiau pažįstamas nepažįstamiems" (2 972 2 0 06).

„Geroji Mergele, Tu pastebėjai, su kokiu dėmesiu aš klausau, kai rašytojas pasakoja apie radijo paslaptis. Ir vis aliuzija - turėti japonišką tranzistorių, kaip jį išsirinkti, nustatyti vertę perkant ir t.t. Noras turėti. Lygiai su tokiu susidomėjmu klausausi apie „Žigulio" pranašumus. Vėl slapta aliuzija, nors ir nereali, - noras turėti. - Žiūrėk, ar čia nėra ryšio su baime teismo baigties, ypač kai rašytojas vakar, perskaitęs mano kalbą, padarė pastabą, jog gali dar vieną straipsnį pritaikyti, kad norįs padaryti politinę demonstraciją. - Pameni, kaip subangavo nerimas! O kur Jo Valios prisiminimas, pasitikėjimas, mudviejų sutartis? Žinau, per viską prakalba Dievas. Leisk viską suprasti, ką Viešpats nori pasakyti per aplinkybes, per gyvenimo įvykius. Argi aš galiu abejoti, kad Tu pasirūpinsi geriau, kaip kad aš pats pagalvoti, norėti galėčiau? - Matai, mane žavi, dėmesį traukia tik daiktai, tik medžiaginės gėrybės, norų laimė. Šv. Mergele, koks vargingas Tavo vaikelis... Kaip nuostabu, kad Dievas su manimi nori pasidalyti savo laime! Tebūna už tai amžina garbė Jo didybei visų Dangaus angelų ir šventųjų akivaizdoje!" (1971 10 13).

„O nematomieji mano Draugai ir skaistyklos sielos!.. Šv. Mergele ir Jūs visi, žinokite, mano gėdai, kaip sunku man daryti prielaidą ir teisme kalbant nebijoti, kad ir daug metų manęs lauktų (!), jei šitai Jo planams reikalinga. Tu matai, kaip lengvai aš galiu paniekinti Dievą, netikėdamas Jo meile, Jo Apvaizdos globa. „Plaukas nenukris nuo galvos be Jo žinios". Tu matai, Geroji Mergele, kaip labai šitoje vietoje man Tavęs reikia" (1971 10 14).

„Kaip visa prigimtis purtosi galimybės daugel metų čia gyventi, net užbaigti žemės kelionę; kaip intensyviai visi jausmai laukia, kad staiga ateitų kas ir pasakytų: „Paleidžiamas"... Jei nebus atsiųstas angelas ramintojas, aš nieko negalėsiu padaryti, teisme pasakyti, aš visų bijosiu, jausiuosi prieš juos tarsi nusikaltęs būčiau.

Taip. Stiprybė tik nusižeminimas. Ir kiekvieno silpnumo, kiekvienos kvailystės priežastis - puikybė. O kas suskaičiuos, kiek tų kvailybių mano gyvenime buvo! O juk ateis Aukščiausio Teisingumo valanda! Geroji Motina!.." (19711017).

Pasirengęs

„Šiandien pranešė, kad byla perduota teismui. Taigi būsiu nuteistas. O slapta lyg ir piršosi mintis, kad būsiu paleistas...

Kaip lengvai užsimiršta šitos nuostabios, paslaptingos tiesos, kurias tik mąstomojoje maldoje rasti galima! Juk geriau tai, kas mano norams mažiau pataikauja. Tai didesnis laimėjimas sieloms. Ir kiekvienas išsiskyrimas, kai iškelia į kitą kamerą, kaip atsiskyrimas nuo besikuriančio draugiškumo, taip pat vertybė, didesnė už susikūrusį jaukumo džiaugsmą. Tai vis kažkas panašesnio į Jėzaus išgyvenimą Alyvų Kalno valandą. Taigi taip reikia. Ir teismo reikia. Visko reikia, ką Viešpats išgyventi leidžia.

Šv. Mergele, juk viskas yra Tavo nuosavybė, aš nieko neturiu savo. Ir draugai, ir kameros, ir ateitis, ir dabartis - viskas viskas Tavo. Tu žinai, kaip lengvai aš linkęs pamiršti, kad Jėzaus kančioje taip pat yra žodžiai: „Tėve, jei galima, tepraeina ši taurė". - „Mano Dieve, mano Dieve, kam mane apleidai?"... - Kad įvyktų Velykų rytas, turi būti šios nenorimos kūno jausmais, svetimos, atstumiančios valandos. Taip, žinau, kad visa tai meilė - Viešpaties meilė mums. Juk visa yra Meilė" (2972 10 25).

„Aš eisiu į teismą paprastas, tylus, santūriai laikydamasis. Teprisimena man tylus, romus Jėzaus vaizdas, kai Jis į teismą ėjo. Tegul Dievas saugo, kad teisėjai nepastebėtų manyje neapykantos. Juk ir jie vargšai, paprasti mirtingieji. Ir jei jie puikybėje paskendę, dėl to tik didesnės užuojautos tampa verti" (2972 22 02).

„Ši diena mano mintis pasuko viena linkme: pranešė, kad teismas bus lapkričio vienuoliktą, t.y. kitos savaitės ketvirtadienį. Liko savaitė. Kažkaip džiuginančiai veikia tas pranešimas. - Tikiuosi, bus leista kalbėti... pasakyti tai, dėl ko siekiau šito teismo. Be to, tikiuosi pamatyti savuosius. Taip pat būklė keisis. Gal lageris ar kas nors, bet jau kai kas naujo" (2972 22 03).

„Dabar rytais, kai pabundu anksti, vis mintys kuria kalbą teisme. Šv. Mergele, Tu budėk, kad aš nepamirščiau, jog mano pirmavaizdis, kaip turiu teisme jaustis, - tai Jėzus prieš Pilotą. Jis nesibarė, negrasė Pilotui, kai tas pagrasino Jėzui savo valdžia: „Ar nežinai, kad galiu Tave..." Jėzus tik švelniai priminė tiesą: „Tu nieko negalėtum, jei tau nebūtų duota..." Tačiau pasakė tiesą atvirai, tiesiai, kaip tikras Teisėjas tikram nusikaltėliui.

Gerasis Kristau, neleisk pamiršti, kad iš tikrųjų jie nusikaltėliai man. Jų atpirkti Tu atėjai. Ir aš turiu žinoti, jog turiu būti pažemintas, pajuoktas, palaikytas fanatiku net konfratrų, kad jiems, iš tikrųjų - jų sieloms padėčiau. O pagrindas supratimo, kad vykdau Dievo Valią - Ekscelencijos Vincento] palaiminimas, žinojimas, kad vykdau iš paklusnumo.

Šv. Mergele, juk visa Tavo! O Tu visa paaukosi, prijungsi prie Jėzaus aukos. Ir tada, kai aš ką nors pamiršiu, kai bus pagavusi kokia nors nuotaika, kai pokalbis, aplinkybės neleis su Jėzum kalbėti, - tegul man teikia paguodos žinojimas, kad juk tai kova dėl tautos likimo, dėl vaikelių ateities, dėl jų sielų likimo, - kad tai prakalbėjimas į savo konfratrus. Kokia tai brangi dovana, jei Apvaizda kaip tik man prakalbėti leidžia! Tai prakalbėjimas pasauliui! Kažkas panašaus kaip artistui pirmą kartą išeiti į sceną. Bet juk einu ne savo vardu, ne savo valia, o įvykdyti Jo Valią.

Paprastai sprendimai (įvykiai) dažnai baigiasi tuo, ko mažiausiai tikiesi. Jei ir taip būtų, juk tai nieko nereiškia Jo planuose. „O neišmanėliai, argi nereikėjo..."

Paprastai duodant, kai galvoji, kad daug davei, gavėjas vos vos patenkintas būna, o jei galvoji, kad normaliai davei, gavėjas ko gero pasijus tavo dovanos įžeistas.

Bet tikriausiai teisme bus ir ta minia, kuri Piloto kieme šaukė. Gerasis Kristau, neleisk pamiršti Tavo užuojautos, kurią jautei jiems tada" (1971 11 05).

„Ketvirtadienį - mano teismas! Šv. Mergele, neleisk, kad pamirščiau, ką pažadėjo Jėzus: „Kai stosite prieš teisėjus, negalvokite, ką reikės kalbėti, tą valandą bus jums duota"... Mūsų pergalė - nusižeminimas, paprastumas. Jėzus ir savo kankintojams meldė: „Tėve, atleisk jiems, nes nežino, ką daro " (1971 11 06).

„Kokia keista šiandien diena! Juk ryt gali išvežti. Tada šiandien būtų paskutinė šitoje kameroje. Mintys tarsi prieš mirtį - kaip filmas prisimena klaidos, žvelgiu į šiuos porą mėnesių su klausimu: „Dieve, ar visa įvykdžiau, kam mane čia siuntei?" Viešpatie, kas drįstų pasakyti, kad visa, ir kam nereikėtų prakalbėti „Confiteor..." O Jūs visi, mano gerieji Draugai, savo meile užstokite mane prieš Aukščiausiąjį Teisingumą.

Šv. Mergele, ar ne labiausiai turiu dėkoti Tau už tai, kad tapai man vėl artima - mąstymas apie Tavo paprastumą?!" (1971 U 08).

Teismo išvakarės

„Mano reikalui aiškiai kažkas vadovauja, ne taip kaip pats numatyti pajėgiu, - kartais prieš mano valią, kartais mano norus pralenkia.

/.../ Kas įsimintina iš buvusios savaitės? Juk tada visai nebuvo galimybės rašyti. Kelionės [iš Vilniaus į Kauną ir atgal], Kauno saugumo rūsys, teismas.

Kaipgi jis vyko? Viskas kažkaip nenumatytai. Pirmiausia laukiau, kad veš į Prienus, o atvežė į Kauną. Vilniuje išvežant suvarė į tokį kambarį kartu su grupe rusų, kurie iš Vorkutos važiavo į Kaliningradą. Atrodė, ypač kai kurie, visai neblogi, visai nebaisūs. Paskui ėmė prašyti manęs valgyti - mano krepšys buvo bene didžiausias, nors maisto ten visai mažai buvo. Jų įtarimas, kad ten gal yra maisto, juos visus neatpažįstamai pakeitė. Veidai pasidarė tokie, kaip filme „Don Kichotas", kai jis išlaisvino kalinių koloną, ir jie paskui ėmė jį mušti. Ir šių akys degė aplink mane pikta klasta, veidai su pašaipa buvo tarsi pataikaujantys. Pirmąkart gyvenime pajutau, ką reiškia vadinamieji „blatnieji"*, tiek kartų girdėti iš pasakojimų apie Sibirą. Iš tikrųjų, ką su jais reiktų daryti - eiti ligi kraujo praliejimo, ar kapituliuoti jiems? Kaip su jais elgtis, kad pajustų meilę ir taptų nepavojingi? Turbūt nė moralinė teologija neduoda tokių kazusų. Tik dieviškoji Išmintis šiuo konkrečiu atveju pasakyti gali. Tėvas Kolbė taip pat buvo panašių žmonių sumuštas lagery.

Gerasis Kristau, juk Tu irgi buvai tarp tokių žmonių. Pajutai juos. Juk Tavasis Kryžiaus kelias... - ar ne panašių žmonių buvai apsuptas? Ir Tavo žodžiai - „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro..." Ar tai nėra atsakymas, ką su šitokiais žmonėmis reikia daryti? Tu vis dėlto nepanaudojai prieš juos jėgos. O galėjai. Juk gintis galima. Bet Tau ir jų buvo gaila. Tavo meilė ir juos apima.

Vargšai! Jie tokie todėl ir yra, kad nemyli, kad jų nemylėjo... Jie galėtų ir nužudyti, kad tik patenkintų savo norus. Nepaisydami kokius - norą valgyti, norą turėti ar paprastą jo didenybės „aš" pažeidimą. Paskui juos traukinyje suvarė į atskirą „bokserį"33. Po šios „pažinties" visai kitaip supratau ir tą įvykį - kažkas pasakojo - kai vienam iš Šiaulių važiuojant atėmė lašinius. Taip, ir badas, noras valgyti žmogų padaro panašų. Ne kartą mačiau, kaip žmonės vienas po kito ima, kai kas nors atidaro savo atsargas, nekreipdami jokio dėmesio į savininką, be mažiausio dėkingumo. Milijonus kartų gyvenime pasitvirtina: „Homo carnalis поп percepit ea, quae sunt spiritualia"34. Atsigręžę į savo norus, mes visada prarandam žmones.

Kaune į pusrūsį po saugumu uždarė - gana didelė kamera, buvo kokie dešimt. Tai įvesdavo, tai išvesdavo po vieną kitą. Iš karto atkreipė dėmesį du „malalietkos"35. Vienas čigoniukas, o kitas kažkokiu baisiu veidu, nors dar 18-os metų neturi. Tuoj jie susidomėjo mano krepšiu ir ėmė maldauti valgyt, ypač čigoniukas - drįso net siekti mano maišo patikrinti, ar nėra valgyt, nors kameroj buvo apie 10 žmonių. Turėjau riestainių truputį. Pasidalijau. Nurimo mano draugai. Pradėjau juos kalbinti.

* Užkietėję kriminaliniai nusikaltėliai (rus., žarg.).

33  Atitverta vieta vagone.

34  Kūniškasis žmogus nesupranta dvasinių dalykų (lot.).

35  Mažamečiai (rus.).

Tas baisiu veidu vaikinas, pasirodo, plėšikas. Su ginklu rankose paimtas, ar panašiai (kažkaip nepatogu būna gilintis į visas jų nusikaltimų smulkmenas). Veide tokia baisi, šėtoniška puikybė. Nereikia nė minėti, kad kalba, pridėjus visus keiksmus, išeina pusiau rusų. Tačiau į kalbą šiek tiek leidosi. Taip pat ir čigoniukas. Sužinojęs, kad esu kunigas, ėmė tvirtinti, kad ir jis tikįs. Net atsiprašė, kad jis šiurkščiai pasielgęs. O paskui, rodos, kitą vakarą, sugebėjo net pasijuokti, kai aš guldamas pasimeldžiau sėdėdamas ir persižegnojau.

Tas plėšikas „malalietka" mane nustebino:

- Žiūrėkit, - prabilo į visus, - kaip jis miega - vieną akį primerkęs,- (ir parodė akį primerkęs), - „stukačius".

Kiti kaliniai ėmė mane užtardami juos barti:

- Kas kaip nori, taip miega.

Visoj toj istorijoj niekam nepasakiau nė žodžio. Tai pirmas toks įvykis, patirtas iš viso, kiek teko su kaliniais susitikti.

Na, o kiti? - Jau gulėjom, kai įleido į kamerą jauną vaikiną. Kaip tik atsigulė šalia manęs. Pasakyčiau, jis man iš karto patiko, kai tik jį pamačiau įeinant. Kodėl jis čia pateko -toks puikus vaikinas? - Nužudė savo mylimąją, jos įžeistas... Kiti? - Vagys, chuliganai ir t.t. Visi - vargšai, apie kuriuos Jėzus kalbėjo: „Atėjau ne sveikųjų gydyti, bet ligonių". Jie visi - ligoniai, dvasios ligoniai.

Kai mane išvedė į teismą, krepšį liepė palikti. Grįžęs radau jį toj pačioj vietoj, tačiau atkreipiau dėmesį: virvutė, kuria buvo užrištas, labai trumpa - tik galiukas. Viduj viskas ligi smulkmenų kitaip, kitur, kaip kad buvo. Nejučiom pratariau:

- Revizija buvo krepšy?.. Kas gi revizijos komisijos pirmininkas? - juokais paklausiau.

Arti pasitaikė čigoniukas. Į jį pažvelgiau, tarsi kaltindamas. Visi ėmė pritariamai juoktis. Jis visai nesigynė. Tvirtino, kad paėmęs tik nosinę, ir prisispyręs siūlė grąžinti. Tačiau aš jam, kaip „komisijos pirmininkui", nosinę padovanojau. Radau gabaliuką dešros.

- Kaip šitas liko? - paklausiau.

- Neradom, - nustebo „malalietka" plėšikas.

- O kur padėjot stiklinę?

Čigoniukas atnešė iš spintelės:

- Gėriau arbatą, - pasiteisino.

Ten buvo truputis medaus. Buvo razinų šv. Mišioms.

- Išvalgėm, - ramiai pasakė.

Pagaliau visų paklausiau:

- Tai kaip čia - visi buvot iškviesti, tik malalietkos likę?

Kažkas pratarė:

- Tardyme buvom...

Turbūt šitai buvo skaudžiausia. Juk ten buvo ir pagyvenusių žmonių. Ir kai pusiau juokais, pusiau rimtai klausinėjau čigoniuką, „kur padėjot?", o tas aiškino, kur ką padėję, - visi aplinkui sustoję skaniai juokėsi. Jiems buvo gėda prisipažinti, - vėliau tai supratau, - kad visa vyko jiems matant. Matyt, ir jiems buvo įdomu, kas tame maiše, ir buvo tyliai patenkinti, kad „malalietkos" pirmieji drįso atrišti... Tai supratau, kai Vladą, su kuriuo ilgai vienoje kameroje buvom Lukiškėse, paklausiau:

- Ar ir tu buvai tardyme?

- Ai, - jis tik mostelėjo ranka.

Gražiausiai pasakė „malalietka" plėšikas:

- Aš maniau, kad ten rasim kokį auksinį kryžių...

Štai kokia buvo mano parapija tomis dienomis. Ir aš jaučiausi reikalingiausias tam, kuris nužudė sužadėtinę. Jis viską papasakojo, tarsi pasiskundė. Studentas. Taip domėjosi tautos pašaukimu.

- Gaila, kad mes tik dabar susitikom... - pasakiau.

-Aš seniai pagalvodavau kažką panašaus, - atsakė.

Vargšas. Jis dar nekrikštytas. Tėvai abu ateistai, abu baigę aukštąjį mokslą. Tėvas rusas. Kai jį suėmė po nusikaltimo, motina pasakė: „Aš tave pražudžiau". Vargšė. Ji visus sūnelio norus tenkindavo... — jis pats tai prisipažino. O visgi, man rodos, vargšo Genadijaus tokia kilni siela. Tiesa, moka keiktis. „Bet, - pasiteisino, - jei aš nesikeiksiu, labai iš visų išsiskirsiu". Nežinau, ar patikėjo mano įrodinėjimu: „Padarysi jiems gera, jei nekeiksi" (1971 11 17).

Teismas Kaune

„Galvoju ir niekaip negaliu suprasti savo aplinkos draugų. Jie neturi prie ko prisiglausti. O gal jie kaip tik tokie yra, kad neturi prie ko prisiglausti? Jie nejaučia meilės, be abejo, ir nemyli, ir kas lieka? Vargana pastanga pačiam save pabrėžti, pačiam save aukštinti, savo jėgą įrodyti. Čia ir sukasi visa jų elgsena, visos kalbos...

Suniekinti kitą ir pabrėžti save - šitai jutau ir savo teismo metu.

Iš vakaro davė nusiskusti barzdą. Rytą, gana vėlokai, įsodino į „voronoką"36. Važiavom labai neilgai, - supratau, kad teismas Kaune, o ne Prienuose. Koridoriuose visur maišosi žmonės, visur pilna milicininkų. Pirmas pažįstamas, kurį sutikau, buvo kun. Sigitas. Nors ir buvau lydimas būrio milicininkų, padavėm vienas kitam ranką. Jo veidas kažkoks įsiaudrinęs, įraudęs. „Dieve, padėk tau!" - pratarė ir skubiai dingo. Supratau, kad jis ne savo valia išeina.

36  Milicijos mašina (rus. „voron" - varnas), taip pavadinta Stalino represijų laikais dėl juodos spalvos.

Salė buvo pilna, bet, - mano nustebimui, - veltui prabėgom akimis ieškojau savo konfratrų, - visi veidai nematyti, nepažįstami. Vieną kitą iš moterų radau ir pažįstamą. Bet ir tos stengėsi nė akimis neįsijungti į pokalbį su manimi. Su mama pasisveikinti niekas netrukdė, bet visą laiką milicininkų būry.

Teisėjo veidas man patiko. Jau žilstelėjęs. Buvo Prienų prokuroras, šalia jo visuomeninis kaltintojas - mokytojas. Prieš pat teismą prisistatė jų pristatytas gynėjas - atsiklausė, ar galįs dalyvauti. Leidau. Pagaliau leido kalbėti ir man.

Pasakiau pagrindinius savo elgsenos motyvus - Kristaus įsakymas, CIC, tėvų valia. Bet tuoj teisėjas pertraukė, ėmė klausinėti. Prašiau, kad leistų pasakyti ir psichologinius mano elgsenos motyvus. /.../ Kai tik paminėjau vyskupą Sladkevičių], tuoj vėl nutraukė. Labai nenorėjau įeiti į atvirą barnį su teismu, pasirodyti kuo nors nemandagus. Jie, rodos, laukė, tykojo šito.

Visuomeninis kaltintojas prisikabino prie mano pasakymo: „Pasitaiko tokių bukų vaikelių, kuriuos sunku išmokyti"... Bandė truputį „pajuodinti":

- Pilietis /.../ rado pas savo žmoną.

- Ūū, - kažkas salėje bandė šūktelėti iš nustebimo, bet greit nutilo.

Galvojau: į tai atsakyti ar ne? Pagaliau kilo mintis:

- Visos charakteristikos kaltina už lankymąsi ateistų namuose. O vis dėlto koks įstatymas tai draudžia? Taip pat ir visuomeninio kaltintojo mintis, jei gerai supratau, čia kažkokia dorinė užuomina. Bet jūs paminėjote pavardę. Tada reikėjo ne užuominos, bet tuos žmones iškviesti ir paklausti.

Jaučiausi ramus taip pasakęs. Perskaičius nuosprendį, teisėjams išėjus, vienas vaikinas atėjo iš salės ir, visiems matant, padavė gražų raudoną obuolį... Smulkmena, bet kokia paguoda! Kokia reikšminga diplomatiška smulkmena!

Teisme nieko nenujaučiau apie tai, kas buvo prieš mano teismą. Jau būdamas teismo salėj pamačiau - pro duris įkišo galvą Gedas37. Viršininkas. Vadinasi, ir jie [saugumas] dalyvauja. Taigi čia kažkas reikšminga.

37  Bagdonas, KGB Kauno miesto skyriaus viršininkas, buvęs kun. Juozo klasės draugas.

Paskui, jau einant per kratos kambarį, kai vežė vėl į Vilnių, žiūriu ir netikiu: įleido kun. Prosperą [Bubnį], Jis iš karto mane pažino ir prakalbino taip draugiškai, kaip mums, kunigams, įprasta. Pasirodo, ir jo tokia pat byla, teistas Raseiniuose, kitą po manęs dieną. Ir man, ir jam, kaip jis sakė, šis susitikimas buvo didelė Dievo dovana. Juk aš jau trečias mėnuo atskirtas nuo gyvenimo.

Pasirodo, kad prie teismo buvo minia žmonių. Dalyvavo apie 40 uniformuotų milicininkų. Žmonių kelias mašinas sugaudė ir nuvežė. Buvo suimtų.

Kai gavau nuosprendį, visi, kas tik mokėjo, skaitė - visiems įdomiausia, ar tikrai aš už tokį reikalą kalėjime.

Vis dėlto mūsų vaizduotė nepaprastai laki ten, kur sutampa su mūsų norais. Kai rašė sprendimą, mane uždarė į tokią spintą milicijos kambary. Davė vakarienės - pilną puodą makaronų. O mano mintys - apie tai, ką advokatas stengėsi įrodyti: jis prašė skirti tik pabaudą, o ne kalėjimu bausti. Aš jau kūriau planus, kur tą vakarą reikės eiti, jaučiausi draugų sveikinamas... Bet susimąsčiau. Geriau tai, kas sunkiau, kas prieš mano norus. Ir pradėjau kalbėti Rožančių. Kol jie ten surašė, beveik visą ir atkalbėjau.

Kažin kodėl grįžti į kalėjimą buvo jau lengviau. Supratau iš kun. Prospero pasakojamų naujienų, kad Apvaizdos planuose taip reikia. „O neišmanėliai, argi nereikėjo..." Žmonių elgesys buvo didelė paguoda. Rodos, supratau, kad vyksta visa tai, kas Apvaizdos planuose sielų likimui patarnauti gali. Dėl to turiu būti pažemintas, pajuoktas. Juk, Viešpatie, tai Tavo pramintas kelias" (1971 11 18).

Aukščiausiasis teismas

„Šiandien nustebino mane vėl: atnešė pranešimą, kad mano bylos Aukščiausias teismas bus gruodžio 9 dieną. Matyt, kažkas padavė kasacinį - žmonės, gal mama. Ar vėl bus duota proga kalbėti? Gal dabar nenutrauks mano kalbos?

O gal manęs į teismą nekvies. Viskas tebūna... Vis tiek mūsų reikalas bus plačiai išgarsintas. Prisimenu viską, ką kalbėti reikia. Dabar jau nieko negalima keisti. Ir nieko nenoriu keisti" (1971 11 26).

„Vėl apie mane kalbės kažkokie teisėjai. Visa tai vėl verčia galvoti apie savo likimą, kad nesukomplikuotų mano bylos ir pan. Iš tikrųjų - kad nereiktų daugiau kentėti. Vis ta pati frazė: „Tėve, jei galima, tepraeina..." Tai linkmė, į kurią savaime krypsta visa mano būtybė, tarsi vandens tekėjimas į pakalnę. O visos kitos mintys - sielų likimas, Dievo Valia - reikia sąmoningomis pastangomis jų ieškoti, ir jei tų sąmoningų pastangų nebūtų, tos mintys niekad ir neateitų. Kaip greit pakryptų visa gyvenimo eiga savęs tenkinimo linkme! Štai vėl mąstomosios maldos būtinumas" (1971 11 27).

„Prieš akis Aukščiausias teismas. Vėl banga vilties: gal išleis! Ir motyvai atrodo tokie rimti - juk reikia, reikia! Tiek darbų laukia. Ir, rodos, kaip tik manęs laukia. Ir vėl, kita vertus, slapta baimė, kad ko nesukomplikuotų, neįveltų kokio naujo straipsnio...

Mano Viešpatie, visos šios mintys - tarsi nebūtų Tavęs, kuris visa gali, tarsi visai nebūtų Tavosios Meilės..." (1971 11 29).

„Šv. Mergele, ir rytdiena - Aukščiausias teismas - Tavo. Leisk nuoširdžiai tikėti, kad įvyks Jo Valia. - Tu žinai, kaip kaukia mano norai - vėl grįžti į darbą, į gyvenimo sūkurį, -bet taip pat gerai žinai, kad be manęs Viešpats visus savo planus įvykdyti gali. Jei leis vėl dirbti, tai bus tik kaip malonė, kaip dovana. O jei leis čia būti - dar didesnė dovana. O Tavo bus visi, kurie meldėsi už mane, aukojo.

/.../ Šv. Mergele, neleisk pamiršti dar vieno svarbaus fakto. - Jei kas mane sveikins ar girs, - juk tai nieko nereikš, jei negarbins Viešpačio už Jo gailestingumą, už Jo dovanas. Ir manyje - iš tikrųjų nieko neliktų, dėl ko sveikinti vertėtų, jei Viešpats, kaip Petrą aną klaikią naktį, paliktų vieną. Tikrai išsigąsčiau paprastų tarnaičių... Ar daug reikėjo teisme, kad pasijusčiau kaip Petras?.. Užtektų tik ryškiau pajusti savo malonumų norus... Be to, sieloms padeda ne ovacijos, bet paprastumas. Daugiau vilties būti naudingam sieloms, jei niekas nesveikintų, neminėtų, jei tyli mirtis rastų be jokių iškilmių, kaip šv. [Maksimilijoną] Kolbę.

Be to (tegul atleidžia visi gerieji žmonės!) - minios nuotaikų vertę labai gražiai įrodė Verbų [sekmadienio] „Hosan-na Dovydo Sūnui..." (1971 12 08).

„Vakaras. Tikriausiai jau sprendė Aukščiausias teismas mano likimą. - Bet ką aš kalbu? Argi Aukščiausias teismas? Juk yra dar aukštesnė instancija - Viešpatie, Tavo Valia.

Ir kokio sprendimo aš laukiu? - Šv. Mergele, Tu pasakyk, kad aš viską priimu, kas yra Jo Valia. Aš juk nežinau, koks atvejis Jo sprendimuose labiau patarnauti gali Jo planams, sielų likimui" (1971 12 09).

„Vakar buvo mano Aukščiausias teismas. Šiandien per pasivaikščiojimą girdžiu kalbant: kažką vakar išleido. Aukščiausias teismas paskambino. Man pirmiausia mintis - vadinas, manęs neišleido... Bet pamažu ėmiau galvoti. - Ką gero galima prisiminti, jei nėra akivaizdos? Juk aš Tau dėkoju už šiuos mėnesius (dabar jau ketvirtas), kuriuos praleidau čia. Viešpatie, Tu visada gebi tokių dalykų išgauti, apie kuriuos mes prašydami nesugebame net pagalvoti prašyti. Visai taip, kaip ant Kalvarijos Kalno. Jie tyčiodamiesi prašė: „Nuženk nuo kryžiaus..." Jiems į galvą neatėjo prašyti: „Kai būsi miręs, prisikeik, ir mes Tavimi tikėsime". Tu davei jiems daugiau, negu jie gebėjo prašyti.

Taip dažnai būna ir mūsų gyvenime. Mes linkę galvoti, kad mus išklausė, jei tai atitinka mūsų norus, juslinius malonumus, o jei ne - atseit mūsų neišklausė. O apie tai, kad išklausė tobuliau, negu sugebėjome prašyti, dažniausiai nepagalvojame.

Klasiškas pavyzdys čia yra šv. Teresėlės tėvų malda suteikti berniuką - misionierių. Dievas jiems suteikė daugiau negu jie prašyti drįso, - jiems suteikė mergaitę - misionierę, maža to - suteikė jiems misijų Globėją. Jos palaimą jaučia milijonai. Rožės jos rankelėse neišsibaigia. O tada tikrai atrodė, kad Dievas jų maldos neišklausė.

Ir mano reikalas. Šv. Mergele, juk Jis negali neišklausyti! „Dievas yra Meilė". Jis gali tik tobulesniu būdu išklausyti, kaip kad mes savo supratimu prašyti drįstame. Geroji Motina, padėk mums suprasti, nustebti dėl Jo gailestingumo, Jo meilės, kad ir mes su visais Dangaus angelais ir šventaisiais galėtume iš naujo suvokti, koks nuostabus Dievas!

O visa tai, kas prieš mano norus, - juk tai aukos proceso antroji dalis, kada ir Jėzaus žmogiškoji dalis sudejavo: „Mano Dieve, mano Dieve, kam mane apleidai?.."

Šv. Mergele, ir man primink kiekvieną kartą, kai mano norai kauks, kad visada taip pratarčiau, kaip tada, rugpjūčio 26, suimant: „Jei tokia Dievo Valia!"

Kad ir kaip jie ten vakar nutarė, man turi užtekti žinojimo, kad to Viešpaties planams reikia. Šv. Mergele, už viską, už viską dėkoti Viešpačiui, ką Jo išmintis, Jo meilė suteikti teikias! Nesvarbu, jei tai dabar man neaišku. Žinau, ateis laikas, kai už viską dėkosiu" (1971 12 10).

Aukščiausiasis teismas patvirtino nuosprendį: kun. Juozas Zdebskis antrą kartą nuteisiamas vieneriems metams už vaikų katekizavimą. Bausmės laikas skaičiuojamas nuo suėmimo dienos. Taigi į laisvę išeina lygiai po metų nuo suėmimo.

MIŠIOS KALĖJIME

Specifinė anų laikų kunigo kalinio kančia buvo negalėjimas aukoti šv. Mišių ir jų ilgesys. Pirmojo kalinimo metu kun. Juozas Zdebskis pakluso tuometinio savo hierarcho nuomonei ir šv. Mišių neaukojo. Tačiau po II Vatikano Susirinkimo, matyt, pasikeitė ir bažnytinės vadovybės nuostatos, o kun. Juozas nuo pat pirmųjų savo dienų Lukiškių kalėjime ėmė svarstyti galimybę celebruoti šv. Mišias kameroje.

Nuo pirmojo kalinimo (1965 m.) buvo kiek pagerėjęs kalinių maitinimas ir kalinimo sąlygos. Tačiau dabar kun. Zdebskis buvo įkalintas dar be teismo, todėl griežčiau laikytasi siuntinių ir laiškų gavimo taisyklių: iki teismo nebuvo galima oficialiai susirašinėti, o 5 kg svorio siuntinį galėjo gauti tik kartą per mėnesį.

Jau rugsėjo viduryje „kontrabandos" keliu nusiųstame laiške namiškiams prašė aprūpinti jį Mišių medžiaga. Siuntinį iš namiškių buvo gavęs rugsėjo 7 d., todėl kito eilė - tik spalyje. Viskas suruošta, siuntinys nuvežtas spalio 3 dieną. Deja, prieš kelias valandas siuntinį jau buvo įteikęs kažkas nepažįstamas, taigi artimųjų paruošto siuntinio su šv. Mišių priemonėmis nebepriėmė: šv. Mišios kaliniui nutolo...

Lapkričio 1 d. su siuntiniu - ir Mišių „kontrabanda" jame - nuo ankstyvo ryto budėta prie kalėjimo durų, kad vėl kas neprašytas neužšoktų... Visą Mišioms reikalingą medžiagą gavo, deja, buvo aptikta ir grąžinta užrašų knygutė su ranka perrašytu šv. Mišių tekstu...

Lapkričio 16 d., netrukus po teismo, kaliniui Lukiškių kalėjime leista pasimatyti su motina. Tada ji perdavė sūnui perrašytą šv. Mišių tekstą (Missa de BMV su kanonu). Bet... kunigas, kuris nurodė, ką reikia perrašyti, matyt, apsiriko: tekstas buvo supainiotas...

Šv. Mišių ilgesys ir prašymas malonės jas celebruoti glaudžiai siejosi su kun. Juozo pamaldumu į Mergelę Mariją ir nuo seminarijos laikų jo mylimiausia šventąja Kūdikėlio Jėzaus Terese. Visą gyvenimą jam liko nepamirštamas įspūdis vieno dar Gudeliuose 1963 m. sapnuoto sapno, kuriame išgirdo mielu, švelniu mergaitės balsu ištartus žodžius: „Jums penktą valandą skambins telefonas". O tuo metu Raseinių bažnyčioje prie šv. Teresėlės altorėlio klūpojo viena moteris, kuri niekaip negalėjo susisiekti su kunigu Juozu... Telefonas, kurio skambučio laukti kunigas specialiai pasiliko namie, tikrai suskambo lygiai penktą valandą...

Mišių ilgesys

„Geroji Mergele, Tu Regina totius universi38, bet Tu tokia artima mūsų vargui, neturtui, net skurdui. Prisimeni Jėzaus atėjimą į pasaulį... Tavo namelis Nazarete. Mes gyvename tikriausiai didesnių patogumų apsupti. Tau pažįstami visi mūsų vargo darbai. Tu buvai tų namelių šeimininkė, kartu ir tarnaitė. Visa buitinių reikalų našta Tavo patirta, išgyventa.

38  Tu visos visatos Karalienė (lot.).

Šv. Mergele, kodėl aš Tavo artumo varžausi, kaip paprastas driskius ponų salone? Argi Tu ne todėl paprasta, kad mes Tave Motina priimtume, pripažintume, nepaisant mūsų skurdo?

Kokiomis nuostabiomis priemonėmis Dievo meilė ieško mūsų... Šv. Teresėle, Tavo „Jums penktą valandą skambins telefonas" - ar nebuvo taip pat Dievo meilės aktas, padrąsinantis mane pasitikėti? Kodėl man rodos, kad tai siejasi su mano nedrąsa Tau, Šv. Mergele...

Kažkodėl čia, kalėjime, Tu, Regina totius universi, tokia paprasta, artima... kaip šv. Teresėlė tada... Geroji Mergele, tegul dabar visada taip gyvenime būna! Tu būk artima, paprastutė, kaip buvai Nazarete..." (1971 09 16).

„O šv. Teresėle, kiek daug man davė Tavo artumo pajutimas! Kaip aš Tau dėkingas! Bet jei tada taip jautri buvai moters maldavimui, kaip gali būti nejautri daugybėje mano reikalų?!" (1971 09 18).

„Šiandien turime naują draugą. Jo tėvynė Totorija, Uralas. Tikras gražuolis, bet... Jie visi lošia domino ir man laisvai leidžia kalbėtis su Tavimi. Žiūriu į juos ir galvoju, ar galima būtų jų akivaizdoje aukoti šv. Mišias. Jie nieko nežino... Šv. Mergele, asistentai būtų neregimieji mano Draugai.

/.../ Šiomis dienomis visai nesijautė, kad laikas eitų veltui. Perskaičiau Šekspyro V tomą. Ten taip vaizdingai [parodyta] puikybės kova dėl sosto. Taip pat - kaip moters dėka pralaimėjo Antonijus. Juk ir mano gyvenime toks pavojus visai realus, jei tik būtų paleistos vadžios. Tiksliau, jei Tavo meilė apleistų.

Nėra dalyko, negalimo Tau, mano Dieve. Iš tikrųjų koks be pagrindo mano nerimas - kaip reiktų jų akivaizdoj Tave pakviesti... Juk ne nuo manęs pareina, ar jie mano veide išskaitys Tavo artumą. Šv. Mergele, kai Tu su Jėzumi ant rankų buvai tarp žmonių, kaip Tu jauteisi? Juk niekas tada Jo nepripažino ir neklaupė prieš Jį. Lygiai taip būtų ir dabar, jei Jo gailestingumas priverstų Jį taip nusižeminti - labiau kaip tada ant Tavo rankų - ir ateiti į mūsų kamerą...

Šv. Mergele, ar tie žmonės, su kuriais Tu buvai, taip pat keikė? - Ne, negalėjo taip būti, juk jie nemokėjo rusiškai. Ir jei Jėzus čia ateitų, dar labiau turėtų stebėtis visi Dangaus angelai ir šventieji, - kaip šv. Teresėlė džiaugėsi kadaise, -labiau kaip dėl Jo nusižeminimo ant Motinos rankų tada. Visi, kurie mylite Viešpatį, mano nematomieji Draugai, parenkite kelią Valdovui, prakalbėkite į šių vargšų širdis. Ar šiame prakeikimo name kas nors yra aukojęs šv. Mišias? Ir aš būčiau nevertas didžiojo Valdovo tarnas, kad Jo garbė, Jo meilė dar ryškiau suspindėti galėtų..." (1971 09 27).

„Viešpatie, ar Tu ateisi tarp šitų vargšų, į šiuos baisius namus Švenčiausiojo Sakramento paslapty?.. Juk Tavo gailestingumas neišmatuojamas. Tavo nusižeminimas. - Prieš ką? -Prieš mūsų nevertumą! O didis Dieve, prieš ką mes dar galim nenusižeminti? Bet jei Tu ateisi čia, juk Tu žinai, kad pats savaime aš neturiu tokio pasitikėjimo Tavimi šitų vargšų akivaizdoje. Kaip tai praktiškai galėtų įvykti, aš net neįsivaizduoju. Bet Tu juk irgi visa tai patyrei. Ir Tave vadino „velnio apsėstu".

Šv. Mergele, Jėzus, čia mane siųsdamas, turėjo savo tikslus. Tu juk žinai juos. Aišku, kad pajėgčiau Jėzaus tikslus suprasti, turi numirti mano norai. Kokios tuščios svajonės apie savo malonumus, pavyzdžiui, tranzistorių, mašiną ir pan. Iš [Liudo] Simučio laiško: „... niekad nematęs nei televizoriaus, nei tranzistoriaus" (1971 09 29).

„Geroji Mergele, Tau netinka sakyti „labanakt". Juk mes nesiskiriame niekad niekad... Kada man leisi aukoti šv. Mišias?.. Šiuo metu aš visko turiu: ir popieriaus, ir, matai, kaip gerai mano pieštukas rašo, ir valgyt - visą kamerą išmaitinu. O šito - visų svarbiausio! Atrodo, taip nesudėtinga buvo gauti. Ir vis taip tęsiasi savaitė po savaitės..." (1971 10 03).

„Sakyk, Geroji, gal kalta mano nedrąsa, kad niekaip nerandu kelio gauti šv. Mišių tekstą ir medžiagos? Žinau, kad nesu vertas, kad už savo ir kitų klaidas... Čia viskas kažkaip paslaptinga. Šv. Mergele, kaip laukiau, kad pas Aleksą anoje kameroje ateitų, o kai jis išėjo į pasimatymą, mane „s vieščiami" - į kitą kamerą. Kaip sunku čia kurį nors prakalbinti! Nė už vieną negali garantuoti, kad ne „stukačius". Kaip nesunku žmogui parduoti kitą, jei pasivaidena kokia nors nauda sau" (1971 10 08).

„Šiandien mąstymo žiedas - ryškus prisiminimas, kad pasirūpinti manimi ir visais mano reikalais Tu gali nepalyginamai geriau, tiksliau sakant, aš nieko negaliu. Tai kas, kad aš nieko nežinau, kas dedasi gyvenime, kad nesuprantu, kodėl niekaip nerandu kelio gauti šv. Mišių tekstą ir medžiagos. Šv. Mergele, juk tai irgi kažką reiškia. Bet ar man neužtenka žinoti, kad Tu rūpiniesi ir Tu myli mane? Myli, nepaisydama mano nedėkingumo" (1971 10 11).

„Kas šiandien naujo? Rodos, vakar taip prisispyręs užsi-uoliau šv. Teresėlę, iš tiesų pasiryžęs eiti į „balandiorus". Ir štai šiandien, dalijant pietus, eina pro šalį Vytas, pasišaukiu. „Jau, - sako, - kažkur išvežė nuteistą mirti, liepė nurašyti, ką turėjo..." Taigi ir būtinumo nebūtų siekti į „balandiorus" - kameroj daugiau laiko lieka. Šv. Teresėle, ar pasirūpinai juo? Dievas ne visus per mane išganyti nori. Jis turi daug būdų ir priemonių... Visi mano gerieji Draugai, melskitės už jį!

Šv. Motina, kaip tai atsitiko, kad Tu tapai man artima, miela? Ir koks vaizdas Tave tokią man padarė? Be abejo, Malonės balsas, bet per mąstymo mintis apie Tavo gyvenimą. Juk Tu buvai taip pat su darbo rūbais, buvai nepritekliuose, turėjai būti kartais ir suodinom rankom... Ar ne kalėjimo varginga aplinka šitas mintis pažadino?! Koks nuostabus dalykas mumyse yra asociacijos! Kartais mes nė ne-pajuntam, kokiais keliais Dievas priartina mus prie vienokių ar kitokių minčių, kam tie ar kiti įvykiai būna reikalingi.

Šv. Teresėle, ir dėl šv. Mišių Tave reikia užsipulti. Tu daug gali pas Dievą. Jei kartą paklausei - daugiau negali, neturi teisės nepaklausyti!" (1971 10 12).

„Kaip nuostabu, kad Dievas su manimi nori pasidalyti savo laime! Tebūna už tai amžina garbė Jo didybei visų Dangaus angelų ir šventųjų akivaizdoje! O nuostabieji mano Draugai, kuriuos aš taip retai teprisimenu... Ką reiškia dabartiniai keisti mano gyvenimo įvykiai? Ką reiškia, kad neturiu šv. Mišių? Jūs savo maldomis užtarkite, pridenkite mano nuodėmes, mano nevertumą. Juk kiek kartų šv. Mišiose būdavau išsiblaškęs!

Šv. Teresėle, pasakyk, kaip perduoti - matai, kad nerandu būdo, o Tu juk gali, žinai, kas siuntinį ruoš..." (1971 10 13).

„Kaip nuostabiai šį rytą prabudus atėjo mąstymo mintys! - Šv. Mergele, kai Tu buvai Galilėjos Kanoje, jie neprašė

Tavęs, kad Jėzų stebuklo prašytum. Tu pati pamatei nerimą jų veiduose. Tu - Motina. Nesąmonė būtų galvoti, kad dabar Tu ne tokia jautri žmonėms. Ir man...

„Jie nebeturi vyno..." Ir aš neturiu duonos ir vyno... Ar pasakei Jėzui? - Bet kaip aš to galiu klausti! Ir jei aplinkybės nesikeičia, matyt, taip reikia. Ir Tu ne visą Jo elgesį supratai. Kodėl Jis liko šventovėje Tau nieko nepasakęs? O ir tada, Kanoje: „Mano valanda dar neatėjo..." Bet Tu buvai tikra. Juk Tu liepei tarnams „daryti visa, ką tik Jis pasakys". Ir mano reikalas - matyt, taip reikia. Nesvarbu, kad man neaišku, kodėl taip reikia; nesvarbu, kad aš nežinau, kokiu būdu Jis įvykdys savo planus; nesvarbu, kad aš nežinau, kokioje vietoje Jis nori pastatyti mane savo planuose. Geroji Mergele, kai aš tai užmiršiu, Tu primink man!" (1971 10 24).

„Šv. Mergele, mano gerieji Draugai, kas butų, jei man šiandien atneštų šv. Mišių priemones?! Kažkodėl man rodos, kad tai jau nebetoli... [Deja, lygiai po dviejų mėnesių...] Fiat Voluntas Tua!39" (1971 1 0 23).

39  Teesie Tavo Valia (lot.).

„Keista, kur dingo [žmogus] su šv. Mišių materija? Jau gal trečia diena kaip nematyti. Kažkas kovoja prieš? Gal ir čia iš tų dvasių, kurios nugalimos tik malda ir pasninku?" (1971 10 24).

„Šv. Teresėle, ar Tu gerai eini savo pareigas? Juk Tu moki pranešti... Man trūksta tik teksto šv. Mišioms. Tu suveiksi. Aš tai žinau ir prašau, maldauju, kad tvirtai žinočiau! Kad visa žinočiau, kas man Jo planuose žinoti reikia... 

Mano gerieji nematomieji Draugai! Mano seselės - Zitute, Zuzanėle - visi visi... Ir kurie skaistykloje laukiat! Mes kažkuo panašūs dabar. Tegul dar labiau suspindi Viešpaties garbė, jei Jis teiktųsi į šią skausmo ir liūdesio šventovę ateiti. Taip dar pasikartotų Betliejaus nusižeminimas. Visa protingoji Jo kūrinija būtų priversta iš naujo stebėtis. Ateik, Meilės Dieve, į šias vargingas širdis!" (1971 10 25).

„Vėlinės. Norisi ir šiandien pratęsti susikaupimo dieną. Juk tokia brangi ši diena ir skaistyklos sieloms, ir mums. Jūsų laimėjimas yra kartu ir mūsų laimėjimas.

Pirmas dienos minčių įspūdis - kažkaip keistai Apvaizda elgiasi su manim... Būna laikotarpių, kai, rodos, pasislepia visi mano Draugai. Žinau, kad tai netiesa, kad taip negali būti. Tačiau susidaro tokia atmosfera. Rodos, net Šv. Mergelė, šv. Teresėlė būna kažkur kitur, o ne su manim... Atleiskite, visi gerieji Draugai, žinau gerai, kad tai netiesa, kad taip būti negali...

10 valanda. Tikriausiai Prienuose Mišios. Reikia įsijungti - dalį Rožančiaus.

/.../ Bet kaip su šv. Mišiomis? Šv. Teresėle, ar ir Tu tyli šiuo metu? O gal man reikia pajusti tokią aukos rūšį, kokios meldė tėvas Pro40: pajusti apleidimo nykumą? Gal tai, kad nėra arti nė vieno draugo - nė vieno, kuriuo galėtum tikrai pasitikėti, - gal to kaip tik reikia, kad auka įgytų didesnę vertę? Kad neįprasčiau gardžiuotis kitų nusistebėjimais, pagarba, dėmesiu man. Juk tai jau būtų puikybė! Kokia skvarbi piktžolė puikybė! Nėra vietos žmogaus gyvenime, kur ji nesibrautų. Ir sunaikina viską, kaip vėžys žmogaus organizme" (2972 22 02).

40  Meksikos apaštalas.

„Šv. Mergele, šiandien vėl gavau sausų vynuogių ir duonos Mišioms. Ir vis nėra teksto... Keista, tarsi kas kovotų prieš. O, rodos, jau taip nedaug tereikia... Jo Valia tebūna, nors ir nieko nesuprantu, kodėl taip reikia. Argi neužtenka man, kad Tu žinai?.." (2972 22 03).

„Kiek naujienų! Nespėju fiksuoti. Juk praėjo teismas. Vėl Lukiškėse. Praėjo karantinas. Atsidūriau mažajame korpuse, 290 kameroje.

/.../ Šv. Mergele, ką tai reiškia, kad dar negaliu aukoti šv. Mišių? Juk, rodos, jau viską turėčiau, tik tekstas sumaišytas..." (2971 22 26).

„Šv. Mergele, vis dėlto Apvaizdos elgesys su manimi kažkoks originalus. Lyg koks leidimas man tiesiog akivaizdžiai pajusti, kiek nuo mūsų pačių norų priklauso.

Ne per seniausiai aš sąmoningai į tai atkreipiau dėmesį: koks keistas, neįprastas jausmas, kai pajunti, kad iš tikrųjų dėl kurio nors reikalo nieko negali. Jaučiau, kad čia kažkas baisiai neįprasto mano temperamentui, elgesio įpročiams. Tačiau neabejotinai Geroji Apvaizda nori išmokyti - kaip ir mokykloje vaikas vedamas vis prie sudėtingesnių dalykų.

Tai dar vienas smūgis mano puikybei. Tačiau negalima pasakyti, kad tai būtų neveiklumo žadinimas... Juk nėra dalyko, negalimo Dievui. Ar tai nėra tas pat diplomatiškas klausimas, kaip anam Evangelijos maldautojui, kuris prašė stebuklo - pagydyti? - „Ar tiki (kad galiu tai padaryti)?" -Ir jo nuostabus atsakymas: „Tikiu, Viešpatie, bet Tu padėk mano netikėjimui".

Ką protingesnio ir aš galiu pasakyti visada, kai man būna neaišku kodėl, kai Viešpats akivaizdžiai parodo žmogiškų jėgų ribotumą arba kai Jam patinka ne per mane viena ar kita padaryti? Juk vietoj manęs Viešpats gali tūkstančius kitų, geresnių darbininkų turėti, o man gali akivaizdžiai parodyti, kaip visa tai, ką aš padaryti noriu, padaro visai kiti, ir nuo to niekas nenukenčia, o man reikia pajusti nuostabų Jėzaus įspėjimą: „Be manęs jūs nieko negalite padaryti". Tai galioja ne vien dvasinio gyvenimo labirintuose, bet ir medžiaginio. „Jei Viešpats nestatys namų, veltui darbuojasi tie, kurie juos stato; jei Viešpats nesergės miesto, veltui budi jo sargas..."

Štai ir dabar. Kaip stengiausi kun. Prosperui perduoti šv. Mišių reikmenis, ir vis nežinau, ar gavo. Kaip stengiuosi šv. Mišias aukoti, ir vis kokia nors kliūtis, - atrodo, tokia nereikalinga, taip lengvai nugalima turėtų būti, bet laikas vis tęsiasi.

Labai charakteringas kun. Sig[ito] pasakymas per L[ore-tą]: „Tegul laiko savo intencija". Juk reikia pripažinti, kad noras šv. Mišias aukoti kažkur širdies gelmėj vis tiek susijęs ir su finansiniu reikalu, nors ir nenoriu sąmoningai sau šito pripažinti, ir savo valia nenoriu. Bet šitas jo pasakymas vis dėlto labai verčiantis mane susimąstyti, labiau atitraukti širdį nuo paprastų, nereikšmingų jausmų, kurie iš tikrųjų baisiu svoriu laiko pririšę prie žemės" (1971 12 12).

„Tikėdamasis sukombinuoti pamatyt kun. Prosperą, išėjau šiandien į darbo brigadą. Vos pradėjus ant kiemo duobę kasti, žiūriu - Miša. Jam padaviau, ką turėjau kun. Prosperui, -jis ten „balandioras". /.../ Šv. Mergele, ką dar norėčiau Tau pasakyti? - Priglausti kaktą ir tylėti... O Tu pati visa visa žinosi, - ir ko mamai ligoninėje reikia, ir draugams, ir Tėvynei, ir visam pasauliui..." (1971 12 14).

„Kai tik atrodo, kad jau tuoj visa turėsiu šv. Mišioms, būtinai kažkas įvyksta. Jau rengiausi tą mažą storą žmogiuką bibliotekoje paprašyti, pavyzdžiui, [maldaknygės] „Šlovinkime Viešpatį" - ir jis dingo. Ta moterėlė žadėjo šiandien ateiti - nėra. 186 kameroje, kai [Aleksas] turėjo iš pasimatymo atnešti, jis išėjo į pasimatymą - mane į kitą kamerą... Ir taip nuolat. Šv. Mergele, ką tai reiškia? Ko Viešpats nori iš manęs tokiu keistu elgesiu? - Kartais atrodo, kad aš delsiu. Bet kai tik šia linkme kas pajuda - stop! O trūksta juk taip nedaug... Kanono pabaigos.

Šv. Mergele, Tu užstok savo meile mano nuodėmes... Šv. Mergele, „jie nebeturi vyno"... Tu ir šiandien žinai, ne vien tada, ko mums visiems reikia. Tu gerai žinai ir ko man reikia. Aš kažko nesuprantu. Šv. Teresėle, ar Viešpats šito nenori, kad man Jo Valią pasakytum?.. Tegul Jis atleidžia visas mano nuodėmes, kvailybes. Tikriausiai jų pilnos mano dienos" (1971 12 16).

Pasirengimas nusižeminant

„Kai tik būnu netoli tikslo - šv. Mišių, - tiesiog formuojasi klausimas: kas dabar įvyks nenumatyta? Kas gi šiandien įvyko? - Paprasčiausiai neišvedė į darbą. /.../ Kažkokia bendra, įprasta Apvaizdos elgesio su manimi taisyklė: kurį laiką palaikyti nežinioje ir tada - nepaprastu ryškumu nušvinta. - Ką gi daugiau galiu, kai ateina „nežinios laikotarpis", - tik nusižeminti ir laukti. Nuoširdžiausiai nusižeminti. To niekad nebus per daug. Mano nusižeminimas, kad ir koks nuoširdus jis būtų, Dievo didybės akivaizdoje vis tiek tebus dar puikybė...

/.../ Žodžiu, dėl šv. Mišių tikrai kažkas žaidžia manimi. Bet kaip tai suprasti: bausmė ar malonė? - Kas galėtų atsakyti? - Lygtyse nežinomųjų reikia ieškoti per žinomuosius.

Viena yra nepaprastai aišku: visa, kas įvyksta, yra meilė. Net jei tai būtų šėtono veikla, jai leidžiama reikštis tiek, kiek tai gali patarnauti mūsų vidinei kultūrai. O jei bausmė? - Ji taip pat gali būti tik iš meilės. Dievas yra nekintama Meilė. Tėvas savo vaikelį gali bausti tik iš meilės.

Taigi, ar tai bausmė, ar šėtono veikla Apvaizdai leidžiant, vis tiek siekiama mano ir kitų gero. Tačiau kokio gero siekia šis paslaptingas Apvaizdos elgesys? Šv. Mergele, į Tave krypsta mano akys...

Tai, kas pirmiausia atkreipia dėmesį, - išmokti branginti šv. Mišias. Žmogus visada brangina, kas sunkiai pasiekiama.

Tokiomis aplinkybėmis kitokiu ryškumu pasirodo buvusios klaidos šv. Mišių atžvilgiu. Kokios? Pirmiausia prisimenu menką pasiruošimą prieš šv. Mišias. Ne kartą laisvai kalbėdavome su kolegomis [konfratrais], tarnais. Kažin ar pakankama buvo padėka po Mišių?

Tepriima Viešpats šį negalėjimą aukoti kaip atgailą ir už konfratrų daromas klaidas šioje srityje. Šv. Mergele, ar priims Viešpats? - Jei Tu aukosi, iš Tavo rankų priims! Tebūna taip pat kaip atgaila ir už šv. Mišių susiejimą su finansais...

Šv. Mergele, tai dar viena iš tų brangių patirčių, kai pasijunti, kad nieko negali. Jei kada ką galiu, tai tik Tavyje, mano Dieve..." (1971 12 20).

„Tiesiog bijau kišti ranką į kišenę, negalėdamas patikėti: nejaugi jau viską turiu šv. Mišioms? - Jei taip, tai ką tai reikštų? Juk keturi mėnesiai, kai kovoju dėl to, ir vis kas nors ties paskutiniu žingsniu sutrukdo. Nejaugi dabar niekas?" (1971 12 23).

Pagaliau - Mišios!

„Kūčių vakaras. Savaime atmintyje išryškėja iš praeities glūdumos tėvų namai. Tas vakaras, kai susitvarkydavome, išsiprausdavome, suklaupdavome visi prie apkrauto stalo. Tėtė pradėdavo maldą...

Šiandien daug kas kitaip... Mama ligoninėje, nors šiandien išgirdau iš L[oretos] laiško, kad mamai geriau - buvo plaučių uždegimas. Šiandien mamos vardinės. Šv. Mergele, Tu pasveikink savo meilės dovanomis. Tu, didžioji liudytoja ramybės, kurią atnešė žemei Tavo Jėzus. Jis -mūsų visų nuosavybė. Tebūna ir Jo ramybė - mūsų nuosavybė!

Šv. Mergele, atlygink Viešpaties dovanomis ir tiems, kas mums Kūčias padovanojo šiandien. Net nežinau kas. Visus, kuriuos Viešpats suvedė su mano gyvenimo keliu, kurie prisimena šį vakarą mane - Šv. Mergele, aš juos visus noriu prisiminti. Ir jei nepajėgiu, - tai juk visi jie Tavo širdyje. Visi jie Tavo nuosavybė. - įdomu, kas tvarko mano „peredačius"? Ar ne L.? Ak, tos moterys! Ir koks turi būti žmogus, jei atsiranda žmonių, kurie savo gyvenimo prasmę randa galėdami įsijungti į jo poreikius ir idėjas!

Bet visų svarbiausia, kas įvyko vakar? - Juk aš išdrįsau aukoti šv. Mišias! Vakar, kai visi sumigo... Mano kameroje nėra tikinčiųjų... Jie nieko apie tai nesupranta...

Kas man davė drąsos? - Mintis, kad mano rankose Jėzus turi būti dar labiau nusižeminęs, negu buvo Tavo rankose, Šv. Mergele, Betliejaus skurde. Protingoji kūrinija dar labiau stebėsis. Mano altorius - spintelė prie lovos. Kielikas - nulūžęs šaukštas. Korporalas - popieriaus lapas...

Mano Dieve, kas supras Tave! - Tu, kurio klauso titaniškos kosmoso jėgos, Tu tas pats buvai tarp mūsų... Kaip tada Betliejuje, Nazarete. Niekas neklaupė prieš Tave. „Argi ne šitas Marijos sūnus?" - Duona. Balta kvietinė duona. Viešpatie, kas yra tikėjimo dovana, kuri įgalina žmogų suprasti šitokias paslaptis! Suprasti Dievą, kuris sutinka su mūsų vargingumu susilyginti.

Tikriausiai būčiau neišdrįsęs aukoti, jei ne kun. Prospero laiškutis, kuriame buvo parašyta, kad jis aukojo. Jei jis nebūtų atsiuntęs trijų paskutinių kanono maldų... - Šv. Mergele, labiausiai mane nuramino mintis, kad mano klaidos šv. Mišiose ir toji aplinka privers visus protinguosius kūrinius dar labiau mylėti Dievą dėl Jo nuostabumo, dėl Jo meilės mums.

Bet kokia riba toji gruodžio 23-ioji? Atrodo, nieko ypatingo. Gyvenimas ir šiandien teka įprasta vaga. Ar ilgai taip tekės? Ką reiškia tie keturi mėnesiai, per kuriuos buvo atimta šv. Mišios? Šv. Mergele, leisk man visa suprasti, ką Viešpats nori, kad suprasčiau. Tu dėkok mano vardu už viską, už viską...

Šį vakarą ir mano draugai kažkokie tylūs, nė domino nežaidžia. Ir muzika šį vakarą - dainuoja apie Vilnių - tokia melancholiška muzika.

Mano Dieve, kažkas, rodos, nauja prasideda mano gyvenime, ko dar suvokti negaliu, kontūrų neapčiuopiu. Turbūt labiausiai taip jausti paskatino šv. Mišios.

Kažin ar nėra loginio ryšio tarp šių dalykų, kad manęs neišleidžia nė į darbą, ir čia šv. Mišios? Prisimenant tą slaptingą Apvaizdos kovą prieš pastangas turėti šv. Mišias ir dabar staiga - štai - ypač dar neturint originalaus mišiolo, šv. Mišios atrodo tarsi koks įsibrovimas, tarsi tai būtų prieš Dievo Valią. Bet vėl, antra vertus, ar atsitiktinumas, kad mes susitikome su kun. Prosperu? Galėjo jo byla būti truputį kitu laiku ir būtume nesusitikę... Be jo aš, rodos, dėl daromų teksto klaidų būčiau neišdrįsęs.

Kartu susidaro naujų sunkumų - laukti, kol visi sumiega. Jie įpratę dieną miegoti, o naktį skaito. Tas laikas, kol jie sumiega, kai jau nutyla kalbos ir jie skaitydami pavargsta, nuostabiai ramus. Pavyzdžiui, ir dabar rašau kaip tik tuo laiku, kai vieni miega, kiti dar skaito. Pats neįpratęs šiuo laiku budėti, norisi miego, bet prisiminus galimybę susitikti su Jėzumi (!) - kokios kliūtys galėtų sulaikyti? Tačiau kažkodėl rodos, kad tokios aplinkybės neturėtų ilgai tęstis. Iš kur tokia mintis? - Tiesiog jaučiu.

/.../ Šv. Mergele, ką aš svarstyčiau, norisi kaip kūdikiui prie motinos prisiglausti ir maldauti, maldauti, kad vestum kaip mažą vaikelį už rankos... Kad visa mano gyvenime įvyktų, ko Viešpats nori.

Šv. Mergele, ar leisi šiandien šv. Mišias aukoti? Juk mamos vardinės. Užmigdyk greičiau abu juos, kad baigtų skaityti ir man paliktų laisvę..." (1971 12 24).

„Kalėdos. Kaip jos čia atrodo? - Nepastebimai. Būtų galima pasakyti - čia jų nėra. Mes visi šeši ir per pasivaikščiojimą 30 vyrų nesveikiname vieni kitų. Daugelis jų kalba rusiškai. Vienintelis mane pasveikino mūsų žydukas Sania, bet tikriausiai ir pats gerai nesuprasdamas, ką reiškia Kalėdos. Vienintelis dalykas, kuris mūsų kameroje priminė, kad šiandien Kalėdos, tai nuostabus mano krepšys, kurį kažkas kažkokiu būdu atgabeno. Mūsų jauniausias -devyniolikmetis Pranas, vogęs triušius [ir girtas užmigęs nusikaltimo vietoj] - jau vakar norėjo, kad prasidėtų šventė... Bet vakar mano krepšys stovėjo ant lango ir laukė vakaro. - Štai kaip mūsų kamera supranta Kalėdas. Pas mus plotkelės niekas nepasigedo, aš ir nepasiūliau, nors paaiškinau, kad Kūčios - tai taikos vakarienė - susitaikymas visų su visais.

Vargšai mano kameros draugai, jie Tavęs, Viešpatie, nepažįsta. Ir kai Tu ateini pas mane šv. Mišių paslaptyje, jie visi miega. Kaip jie turės nustebti Amžinybėje, kai visa tai paaiškės!

Dabar man darosi suprantama, kokią didelę reikšmę turi mūsų šventovių iškilmingumas, liturgijos - apeigų, rūbų puošnumas mūsų prigimčiai, kuri taip labai linkusi į visa, kas jausmais pajuntama. Gerasis Kristau, Tu matai, kaip aš visai kitaip jaučiuosi, kai viso išorinio iškilmingumo mano kameroje šv. Mišiose nėra. Čia kažkaip kitaip, akivaizdžiai pasirodo, kas yra tikėjimo dovana, pasirodo, kad tikėjimo esmė yra ne kas kita, kaip dovana.

Šv. Mergele, šiandien ypatingai reikia sveikinti Tave! Juk šiandien - Tavo šventė. Geroji, man rodos, aš pradedu jausti, ką reiškia mūsų paslaptingi naktiniai susitikimai su Tuo, kurį Tu - sėdžiu ir galvoju: ką Tu? - maitinai, auginai, pagimdei - kurį Tu mylėjai! O kaip aš jaučiu? - Iš tikrųjų man pačiam keista - aš pradedu nebijoti, kad ne-užmuščiau mažojo Juros ar ko nors dėl tų baisių pykčio išsiveržimų, kai jis stengiasi įžeisti, įskaudinti. Šv. Mergele, juk ir šiandien, jei Jis leis, mes susitiksime. Ir Jo artumoje visas mano žiaurumas baisiai nesiderina. Iš tikrųjų žmogus gali keistis tik dėl kito. Palaiminti tie, kurių tas „Kitas" yra Dievas.

Lauke nuaidėjo šūvis. Ką tai reiškia? Ar ne mirtį kam nors? Radijas skelbia 10 valandų. Dar valanda ir eisim gulti. Eisim... - Tu žinai kur, Šv. Mergele. Kokia bus šiandien intencija? - Tikriausiai - pro benefactoribus41, pagal Kalėdų paprotį. Vakar šv. Mišių intencija - pasveikinau mamą.

41  Už geradarius (lot.).

Šv. Mergele, man rodos, - taip ima atrodyti, - kad klaidos, kurios pasitaiko dėl atminties defektų, nepažemina Jėzaus, o tik dar labiau išryškina Jo gailestingumą, Jo meilę, Jo atlaidumą mūsų nevertumui" (2972 22 25).

„Ar ne dovana man, kad vakar mano draugai greit sumigo? Paprastai jie ilgai plepa vakarais, skaito ligi pusiaunakčio. Ir... dėl to aš galėjau trejas šv. Mišias (!), Šv. Mergele, nesakyk niekam!

/.../ Jei Apvaizdos plane nieko nebūna atsitiktinai, tai ką galėčiau įžvelgti Apvaizdos sprendime - būtent, kad dalį šv. Mišių turėjau tiesiog iš atminties atkurti? - Ar ne tai -kaip pastebėjau, - kad dabar, kai tariu šv. Mišių žodžius, tariu juos su visai kitokiu dėmesiu. Ar negalima to, kad neturėjau teksto, laikyti verta bausme už apsileidimus? - Savo ir kitų - už išsiblaškymus. /.../ Šv. Mergele, kas yra kunigystė, kad pats Dievas klauso?!

Atsiverčiau lapą atgal savo sąsiuvinyje. Akys netyčia užkliudė „26". - Šiandien keturi mėnesiai, kai aš kalinamas. Ir ketvirta diena, kai turiu šv. Mišias. Vakar pabandžiau naują formą - ne sėdomis ant spintelės, bet pačioje lovoje ant pilvo gulėdamas, pagalvėlę po krūtine pasidėjęs. Nuostabiai gerai! Sania priėjo pasiimti nuo spintelės užsirūkyti - nieko, skaitau ant pilvo atsigulęs. Suskambėjo vienas kitas „bl..."... Gerasis Kristau, Tu juk pripratęs girdėti keikiant. Pameni Tavo teismo procesą..." (2972 22 26).

„Šv. Mergele, norėjau pasakyti: „Šventoji mano Drauge"... - kaip Tu man reikalinga! - Mano pokalbiams. Kodėl man kurį laiką (rodos, net keletą metų) atrodė, kad Tu nepasiekiama didybė - ne veltui per tą laiką aš įsimylėjau šv. Teresėlę... O dabar - kai patekau į vargo, nepriteklių - kalėjimo atmosferą, Tu vėl tapai man suprantama - tie mąstymai apie Tavo gyvenimo realybę, Tavo vargą. Argi anksčiau aš šito nežinojau? - O taip, Malonė gali laisvai padaryti, kad mes žinotume ir nežinotume, ir tai, ką žinome, vėl iš naujo sužinotume" (2972 22 28).

„Kai žmogus savo viduje kovoja, jo apsisprendimas būna kaip pavasario ledas - lengvai pralaužiamas. Motyvai, kurie kitu laiku nieko nereikštų, kovų valandėlę gali būti pakankami mūsų elgesiui nusverti viena ar kita linkme.

Ar ne panašiai su šv. Mišiomis Kūčių išvakarėse? - Sunku buvo apsispręsti ryžtis. Turbūt sunkiau negu Primicijose. Pasiėmiau vyno, duonos, vandens vis dar nežinodamas, ar aukosiu... vis dar spręsdamas įvairius motyvus, spręsdamas de licitate42" (2972 22 29).

42  Ar leistina (lot.).

„Kaip įvertinti tą gruodžio 23-iąją? Kas tai per data ir ką reiškia tie keturi mėnesiai be šv. Mišių? - Nieko daugiau šitoje vietoje negaliu suprasti, kaip nusižeminti dėl visų klaidų ir išsiblaškymų, buvusių šv. Mišiose... Pagaliau ir dėl visų savo ir viso pasaulio nuodėmių... Ir dabar, jei leista ši begalinė dovana, tenedingsta iš atminties didis reikalas aukoti už visa, už ką neatlikta atgaila [ir kitų], ypač už tai, kas primena šv. Evangelijos žodžius: „Juk tai kraujo kaina..."

Neleisk pamiršti, kaip motyvo nusižeminimui, - ne kartą neišlaikiau ramybės įvairių (ypač mažojo Juros) įžeidimų atžvilgiu.

Šv. Mergele, visa visa Tavo!" (2972 02 02).

AŠTUONIŲ  DIENŲ REKOLEKCIJOS KALĖJIME

(1971 11 30-12 08)

Kun. Juozas Zdebskis ir kalėjime būdamas ištikimai laikėsi nuo seminarijos laikų išugdyto principo: nė vienos dienos be mąstomosios maldos! Kalėjimo laikų dienoraščiuose jis užrašinėjo pagrindines kasdienių mąstymų, mėnesinių rekolekcijų ir net aštuonių dienų rekolekcijų mintis, kurios vėliau ir sudarė daugumos jo vadovaujamų rekolekcijų pagrindą.

„Vėl brangi ramybės valanda, kai mano draugai miega. Dar ligi vakarienės yra laiko. Pas mus ramiausia padėtis mąstyti - gulint. Tada lengviausia dėtis miegančiam, niekas nekalbina. Taip mintyse apėjau Kryžiaus kelią, ieškojau medžiagos mąstymui. - Akivaizda. Tu, Šv. Mergele. Artėja gruodžio 8-oji - mūsų sutarties diena, kitą dieną - vėl mano teismas.

Gruodžio aštuntoji... Šv. Mergele, Tu žinai, ką dar man primena ta diena - [brangaus žmogaus nuopuolio] - atgailos diena. Kaip keista, nesuderinama su šventės turiniu. Paslaptingai, simboliškai tai pasuko visą mano gyvenimą atgailos linkme. Tai buvo laikas, kada išaugau iš vaiko amžiaus, kada nustojau manyti, kad gyvenimas - tai krykštaujantis kūdikis. Kalendoriuje jau pažymėta novena. šiandien begulint pasisiūlė nuostabi mintis - gal išeitų ir aštuonių dienų rekolekcijos? Juk į darbą nevaro, niekur neveža. Kartu tai būtų rašytos rekolekcijos. Juk gyvenime niekada tokių progų nebūna, kad galėčiau taip daug rašyti, būti vienoje vietoje, galvoti" (1971 11 28).

„Vakaras. Visą dieną naujasis ruselis ginčijosi, klausinėjo apie įvairius dalykus, susijusius su religija. Pagaliau visi sėdo lošti domino ir aš likau laisvas. Sėdžiu ant „parašos" paaukštinimo (kitur nėra ant ko sėsti) spintelę prisitraukęs, ir rašau... Šv. Mergele, tokiomis aplinkybėmis nepalik manęs vieno - juk Tu žinai, kad aš vienas nieko negalėsiu padaryti. Bandysiu raštu mąstyti tarp kalbančių, keikiančių savo vargšų draugų, kai mąstymams laiką reikės tiesiog vogti iš aplinkos triukšmo.

Šv. Mergele, štai ko maldauju Tave... Kad Tu sutiktum klausytis jų kalbų, kad Tu sutiktum būti su manimi ir nuveikti didįjį rekolekcijų darbą. Šv. Mergele, tegul Dievas atleidžia jiems. Jie nieko nežino, jiems niekas nekalbėjo, jie žino tik savo norus. Kiek gyvenu su Liudu, vakar pirmą kartą patyriau lašelį jautrumo kitam: jis pasiūlė šimtasiūlę užsikloti, kad nebūtų šalta..." (1971 11 30).

Gruodžio 1 d.

KAS YRA REKOLEKCIJOS

Apskritai, kas reikalinga, kad rekolekcijos įvyktų? -1) Revizija, 2) planavimas, 3) vienybė - didžiausia vienybė su anuo pasauliu.

Esminės rekolekcijų sąlygos. - Pirmiausia, šiomis aplinkybėmis kuo mažiausiai kreipti dėmesio į jų kalbas. Ten beveik nieko nebūna, kas būtų dėmesio verta.

Štai dabar mane supa daugybė. Jie dalijasi į dvi grupes:

1) tai mano nematomieji Draugai, kurių didybė eina ligi paties Dievo (!), Tu, Šv. Mergele, ir

2) tie, kurie aplink mane kalba, keikia.

Lygindamas vienus su kitais, ar dar galiu kelti klausima kuriems dėmesys pirmiausia priklauso! Štai čia gal ir bus toji vieta, kuri turi užpildyti, užimti vieną iš pačių esminių dalykų, kuriuos sudaro rekolekcijos - kas nors šiomis dienomis turi būti aukojama. Ką aukoti galėčiau? - Juk nieko neatsitiktų, jei šiomis dienomis neliesčiau laikraščių. Šiaip, jei kas kalbins, negalima nekalbėti, bet tuoj vėl reikia grįžti prie savo paslaptingo nematomojo pasaulio.

Nereikia laukti, kada ateis tikrai patogus laikas mąstymui. Štai dabar visi suvirto į lovas po pusryčių. Tuoj bus pasivaikščiojimas, bet dabar ramu. Sėdu ir rašau, paskęstu savo mintyse. Yra tam tikras menas žybtelėjimus fiksuoti, kaip Rachmanova rašė, krautuvėj pardavinėdama, - kol ateina kitas pirkėjas.

Ar prisimenu esmines rekolekcijų sąlygas? - Šv. Mergele, leisk šiomis dienomis su Tavimi būti kartu...

Rekolekcijos - kas yra? - Tai sielos atvėrimas Malonės veikimui. Kaip žiedas atsiveria saulei, ir tik tada gali jame vykti tie visi paslaptingieji procesai, taip lygiai didysis Viešpaties reikalavimas „būkite tobuli" gali realizuotis tik Malonės veikiamoje sieloje. Tai didi paslaptis. Ir saulės veikimas žiede jau yra didinga paslaptis. Juo labiau antgamtinio gyvenimo labirintai, natūraliomis akimis žiūrint, yra neįžvelgiama [nesuvokiama] paslaptis. Ko neturime patys, sau duoti negalime. Turime gauti iš kito. Iš Šaltinio.

Antgamtinis gyvenimas negali būti nei kūno akimis matomas, nei kūno ausimis girdimas. Žmogui, kaip ir visiems žinduolių klasės gyvūnams, įgimtas tik juslių pažinimas.

Šitoje vietoje mes su savo logika nieko negalime suprasti natūraliu protu galvodami, negalime rasti kelio į paslaptingą antgamtinio gyvenimo kosmosą. Mums nieko daugiau nebelieka, kaip tik prisiminti, ką Jėzus mums pasakė: „Be manęs jūs nieko negalite padaryti". - Net apie antgamtinio gyvenimo buvimą mes sužinojome tik iš Jėzaus, iš paties Dievo. Tai Jo begalinė meilė, Jo dovana, kad Jis panoro su mumis pasidalyti savo vidaus gyvenimo paslaptimis.

/.../ Vadinasi, ateiti į rekolekcijas - tai ateiti pas Jėzų ir sutikti, kad Jis mane vestų, kur pats nori, bet aš nežinau kur, mano kojos visai bejėgės tokiai kelionei. Ten, kur Jėzus nori mane vestis, aš niekad nesu buvęs. Apskritai, iš kur aš žinau apie tas karalystes? Tik iš Jo paties. Tik Jis apie tai man prasitarė.

I. Taigi sąvoka „ateiti į rekolekcijas" jau suponuoja Juo pasitikėti ir, savaime suprantama, Juo tikėti. Ką tai reiškia?

Pirmiausia - niekas negali turėti rekolekcijų be tikėjimo. Netikinčiųjų pasaulyje rekolekcijų ir nebūna.

Bet štai problema. - Ką daryti, jei tikėjimas vos rusena, jei jis labai silpnas, jei eidamas į rekolekcijas einu ne kaip pas Tą, kuris mane myli, ne kaip pas draugą, bet einu tiesiog bijodamas Jo, - ką daryti?

Ateiti pas Draugą. - Nėra kitos išeities, kaip maldauti: „Tu pats mano sieloje visa sukurk, ką manyje rasti nori"... Tada nieko kito nebelieka, kaip Jam pasakyti tiesą apie save, Jam atvirai parodyti savo silpnumą, nors ir virpėčiau iš baimės dėl nežinios, į kurią Jėzus norės mane vesti.

Ne visi ateidami į rekolekcijas šitai pajėgia. Štai kur priežastis, kodėl taip būna, kad žmonės dešimtis metų dalyvauja rekolekcijose, ir jos nekeičia jų gyvenimo, jos nieko jų sielose nepalieka. Jie ateina į rekolekcijas tik savo kūnu, bet neatvėrę sielos. Jei ne bendra tvarka, jei ne vyresniųjų valia, jie ir nebūtų į rekolekcijas ėję, juo labiau nė kalbos negali būti, kad jie galėtų rekolekcijas atlikti vieni. Paprastai gyvenime šitie žmonės jau nieko nebežino apie susikaupimą, tylą, mąstomąją maldą. Jų gyvenime šitų dalykų ir nebūna.

Rekolekcijoms tinka štai kokie žmonės - kurių gyvenime pastoviai, reguliariai būna susikaupimo praktikos. Tik šitokie žmonės - galima taip manyti - į rekolekcijas vertai ateina.

II. Turbūt šitaip žvelgdami į rekolekcijas mes nė vienas nepasijustume verti jose dalyvauti. Dėl to, ateinant į rekolekcijas, be galo svarbus antras momentas - visą savo nevertumą prisimenant, sutikti pripažinti tiesą apie save, bet ne bėgti nuo Jėzaus, o maldauti. - Be pasitikėjimo Juo, be visiško atsidavimo Jo meilei negali būti rekolekcijų. Todėl rekolekcijos būtinai turi būti maldavimo dienos.

Bet ką tai reiškia maldauti? - Kažko trūksta, ko turi Tas, kurį maldauju. Pripažinti, kad man daug ko trūksta, niekada negali puikybė. Štai pagrindinė priežastis, dėl kurios daugelio metų rekolekcijos lieka nevaisingos. „Be manęs jūs nieko negalite padaryti"...

III. Jam visa pasakyti.

1) Pripažinti, kad man daug ko trūksta antgamtinio gyvenimo paslaptyse, - tai reiškia patikėti, kad Jėzus tikrai nori mane vestis į paslaptingą šalį, apie kurios grožį aš net supratimo neturiu. Sutikti su Juo eiti, tai reiškia -

2) sutikti pasitikėti Juo, pripažinti, kad Jis yra pati didžioji vertybė, kad Jis tobuliau už mane patį mano laimę supranta ir gali tobuliau negu aš pats padaryti mane laimingą.

„Man daug ko trūksta" - galima jau vien teoriškai įrodyti iš Jėzaus įsakymo: „Būkite tobuli, kaip mano dangiškasis Tėvas tobulas yra". Tai reikštų tapti Dievu. Bet tai nesąmonė! Šiuo Jėzaus pasakymu rytietišku stiliumi mums duota kryptis visam gyvenimui - didysis pažangos reikalavimas. Kad ir kokios didelės būtų mūsų pastangos, vis tiek tai reiškia tik tiek, kad pažangos siekiant niekada negali būti ribos. Žodžiu, mums visada daug ko trūks. Panašiai, kaip į kalną kopdami vis aiškiau matome, kad aplink vis platesni horizontai.

Gyvai pajusti, kad man daug ko trūksta, - tai reiškia susirūpinti Jėzaus įsakymu „būkite tobuli". Taigi į rekolekcijas privalome eiti ne kaip į kiną, teatrą, kur mes tik sėdėsime -patys nieko neveikdami - ramūs ir patenkinti tenkinsime savo smalsumą.

3) Į rekolekcijas turime eiti panašiai kaip į savo teismą, kur bus sprendžiama mūsų byla, nuo kurios pareis mūsų likimas.

Kaip tai? - Nes aš galiu pamilti vien tai, ką pažįstu. Jei Dievo pažinti negaliu nei kūno akimis, nei kita jusle, tai lieka vienintelis kelias - per protą: apie Tave, mano Dieve, galvoti, skaityti. Vienintelis natūralus kelias Tave, paslaptingoji Būtybe, pažinti, pamilti - per intellectum43: mąstant apie Tave, apie visa, ką Tu mums apie save esi pasakęs.

43  Protu (lot.).

Kodėl gi man Tave pažinti reikia specialią dieną? Ar tai negali būti kasdien, tarp visų darbų ir reikalų? - Juk tie daiktai ir reikalai suima visas mūsų mintis, visą dėmesį. Kai mes kine sėdime, apie nieką kita tada negalvojame. Taip būna ir gyvenimo audringoje srovėje.

Bet visų labiausiai mūsų dėmesį patraukia mūsų pačių norų tenkinimas. Štai čia, einant į rekolekcijas, įvyksta pagrindinė, lemiama kova. Ko mes bijome eidami į rekolekcijas? - Bijome prarasti visa tai, kas tenkina mūsų norus. Gamtinius norus. Todėl išorinės sąlygos, nuo kurių pareina rekolekcijų pasisekimas -

4) ar sutiksime rekolekcijų dienomis ne visus savo norus patenkinti. Praktiškai čia svarbiausia tai, kas susiję su smalsumu. Kitaip sakant, nieko sau neleisti, kas šiomis dienomis nebūtina. (Mano sąlygomis - kuo mažiau kreipti dėmesio į aplinkos kalbas, keiksmus, į laikraščius.)

Ateinant į rekolekcijas, mūsų sielos gelmėse turi susikauti puikybė ir nusižeminimas, tiesos pripažinimas ir melas.

Aplink kiekvieną į rekolekcijas ateinantįjį siaučia visa gauja balsų, gąsdinančių visais galimais būdais, kad tik žmogus nesutiktų pripažinti tiesos apie save, kad tik nesutiktų nusižeminti, kad tik neprakalbėtų Dievui ir nebūtų išgelbėtas.

Toji kova vyksta ir per visą rekolekcijų eigą. Visa tai labai ryšku iš dalyvaujančiųjų išorinės laikysenos. Ypač iš akių -nuolatinis ieškojimas [akimis].

Žmogaus pastangas susirūpinti savo vidine būsena rodo dėmesio nukreipimas nuo visų savo norų, ypač nuo tų, kurie tenkina smalsumą, t.y. išlaikymas visokeriopos tylos. Gerosios mintys - kaip bailūs paukščiai, kurie greit slepiasi nuo kiekvieno šlamesio.

Tyla gali būti kelių rūšių. Žmogų galima išblaškyti kalbinant žodžiais. Bet taip pat kalbinti galima ir akimis. Išsiblaškyti galima savo mintims duodant laisvę klajoti, kur smalsumas vilioja.

5) Rekolekcijų nuotaiką sukurti nepaprastai padeda baisios atsakomybės pajutimas. Dievas kiekvieną myli, turėdamas tikslą per mus kitiems leisti pažinti meilę. Ypač dvasinių pašaukimų nebūna be ryšio su kitų išganymu.

Vadinasi, nuo to, kaip aš įvykdysiu savo pašaukimą, pareis kažkieno išganymas. O gal net daugelio. Kas suskaičiuos, kiek reikšmės žmonių išganymui turėjo šv. Teresėlė! O pagaliau kiekvienas šventasis - kas suskaičiuos, kiek gero padarė jis gyvenimui, pasauliui! Taip pat ir tie, kurie, atrodo, mirė nieko žymaus gyvenime nepadarę, neatvertę nė vieno nusidėjėlio, pavyzdžiui, šv. Marija Goretti ir pan. Tačiau kas suskaičiuos visus, kuriems jos mirtis turi reikšmės ir turės, kol bus pasaulyje žmonių!

    Šv. Mergele, kai aš mirsiu, Amžinybėje atsigręš į mane kažkieno akys arba dėkodamos, arba kaltindamos mane... Tegul ir jos, tos sielos, Tau priklauso, kaip ir viskas mano gyvenime. Bet aš jų laimei, jų amžinybei galiu patarnauti tik kaip įrankis, jei Viešpats teiksis tuo įrankiu pasinaudoti. Norų audros tikrai neleis Malonės veikimui pasinaudoti manimi, jei mano gyvenime nebus rekolekcijų, tai yra nebus natūralių pastangų pažinti Tave, mano Viešpatie, ir nebūsiu įrankis kitiems Amžinybei laimėti...

Gruodžio 2 d.

KŪRĖJO PLANAS
(mąstymas apie
du lagerius)

Man mieliausia tema iš šios srities - mąstymas apie du lagerius, į kuriuos pasaulis dalijasi, arba, kitaip sakant, mąstymas apie džiaugsmą. Tokia jau žmogaus konstrukcija. Nepaprastai ryšku visur, kad pagrindinė jėga, kuri verčia žmogų gyventi, kovoti, yra džiaugsmas. Žmogus sukurtas laimei.

Kiekviena gyva būtybė turi savitą džiaugsmo rūšį. Žuvelės laimei reikia vandens, paukšteliui - oro erdvės. Žmogų kaip kūrinį, panašų į save, Dievas norėjo laimingą padaryti ta laime, kuria laimingas yra Dievas, - meilės laime.

Bet žmogus viena savo būtybės dalimi yra žinduolių klasės gyvūnas. Todėl jam suprantama ir toji laimė, kuria laimingas būna neprotingųjų gyvūnų pasaulis, - gamtinių jausmų [juslių] tenkinimo laimė, - kadangi, tenkindamas gamtinius jausmus, žmogus taip pat išgyvena džiaugsmą...

Šitai pastebėti gyvenime visiškai nesunku. Kiekviena būtybė savaime veržiasi į tą džiaugsmo rūšį, kuri jos prigimčiai natūrali. Kadangi žmogus ne vien dvasinė, bet ir medžiaginė būtybė, - jam visada yra atvira galimybė palinkti ne vien į dvasinę, bet ir į medžiaginę laimę.

Štai visas gyvenimas ir dalijasi į šiuos du lagerius. Rodos, dauguma žmonių, ypač mūsų aplinkoje, gyvena tik dėl vieno tikslo - kad būtų patenkinti jų gamtiniai norai - skaniai valgytų, šiltai miegotų, kad turėtų kiekvieną daiktą, kurio įsigeidžia, kad visi tik juos pripažintų, juos gerbtų, - jie jaučiasi kaip viso gyvenimo, viso pasaulio centras, apie kurį turi suktis visas pasaulio gyvenimas. Tai ir yra trys žmogiškos tragedijos rūšys, tariant senovišku terminu - akių pageidimas, kūno pageidimas ir gyvenimo puikybė. - Noras tenkinti visų jausmų geismus, noras turėti (akių geismas) ir noras turėti valdžios.

Kiekvienas nesunkiai šitai galime suvokti bent kiek įsigilinę į savo nuotaikas, jausmus:

1) kuo mes džiaugiamės,

2) dėl ko liūdime,

3) apie ką svajojame,

4) kokia tema mums įdomiausia kalbėti,

5) kokias knygas skaityti įdomiausia,

6) kuo užsiėmus greičiausiai praeina laikas,

7) kokiam užsiėmimui visada turime laiko.

Šios temos fone, be abejo, turiu pažvelgti į savo gyvenimą. Bet su Tavimi - aš vienas nesusiorientuosiu, jei Tu, Šv. Mergele, nepasakysi man, kaip motina vaikeliui visada sufleruoja, ką sakyti reikia.

1) Džiaugiuosi - galimybe surinkti Jonelio St[ašaičio] motociklą, japonišku tranzistoriumi, mašina, motociklu, kelionėmis - viskuo, kas tenkina malonumus, puikybę. - Šv. Mergele, kokia charakteristika!..

2) Liūdžiu, gąsdinančiai veikia - mintys apie įžadus, kalėjimo galimybė, jei pritaikytų kitą straipsnį, patekti dirbti toli, užkampy, pažeminimas prieš visuomenę teisme, byla Vatikane, apkrovimas darbu - visa, kas nežada tenkinti akių geismo, malonumų, puikybės.

3) Svajoju - apie japonišką tranzistorių, mašiną, motociklą - tuos pačius dalykus, kurie džiugina...

4) Mieliausia tema - ieškoti radijo specialistų tarp kalinių. (Kalbėti su Petru, su Joneliu - ar būna ten pagrindinis siekimas dėl sielų? Šv. Mergele, tikriausiai būna, bet kaip piktžolė kalasi ir kiti motyvai...)

5) Knygos - kalėjime skaitytos: „Širdies nerimas", „Mirtis manęs palauks", „Ugnį šaukiam į save", „Hipnose bei Mensch und Tier". (Šv. Mergele, dėl knygų, rodos, ramu.)

6) Kam eina laikas - akcijai, judėjimui, kelionėms, tik ne knygoms... Nelieka iš 24 valandų... - Šv. Mergele, čia Tu turi spręsti. Visas laikas - Tavo.

7) Kam visada turiu laiko?-Aparatams. Motociklui! Kelionėms - akcijai.

Šv. Mergele, štai koks vaizdas. Norisi su dėkingumu į Tave atsigręžti - už kai ką norisi dėkoti, tačiau nepaprastai aišku, kad labai arti manęs vaizdas žmogaus, apie kurį Jėzus pasakė: „Homo carnalis поп percepit ea, quae sunt spiritualia".

Kas atsitiktų, jei nebūtų nuolat prisimenama tikrovė apie save! Kaip lengvai eičiau nukunigėjimo linkme! Ir tai visai neperdėta. Kaip sunku man ką nors geresnio atiduoti... Vadinasi, į aukos gyvenimą jokio palinkimo. Visi jausmai kalba priešingai. - Štai kaip labai reikalinga Tavo globa, Tavo dėmesys, sutartis su Tavimi, Šv. Mergele...

Savo norų tenkinimo laimė - ta pati, kuria laimingi ir neprotingieji gyvūnai. Ir žmogus, kai atsiduoda tik šitiems norams, vis labiau ima artėti prie neprotingojo gyvulio lygio. Kaip tai įvyksta?

Gyvūnui šitokios laimės užtenka. Instinktų tenkinimas gyvūnų pasaulyje vyksta pagal tam tikrus dėsnius. Ateina pavasaris - paukščiai žino, kad reikia sukti lizdus. Bet pavasaris praeina, ir jie vėl nebemoka lizdų sukti.

Tuo tarpu žmogaus jausmų [juslių] tenkinimas atiduotas proto kontrolei. Kadangi žmogus ne vien instinktų būtybė kaip gyvulys, todėl jam vien jausmų laimės neužtenka. Jei kitokios laimės žmogus nepažįsta, jam šita patirtis kelia siaubą. Žmogus visomis priemonėmis įsikimba į jausmų tenkinimą - beprotiškai į juos įsikimba, nesąmoningai, instinktyviai bijodamas iš viso nerasti laimės žemėje.

Taip pasaulis ir lekia, kaip pasibaidęs arklys, lekia į savo laimę, visai nepastebėdamas, kad gyvenimo kryžkelėje nepažiūrėjo į krypties rodykles, ir dabar visas jo gyvenimas lekia vis greičiau - jis mano, kad į savo laimę, nepastebėdamas, kad - visai priešinga linkme. Jis niekuomet neras savo laimės vien jausmus tenkindamas. - Milijonierius niekada nepasiekia supratimo, kad turtų jam jau gana. Nėra žmogaus, kuris, turėdamas vieno aukšto namą, nesvajotų apie dviejų aukštų namą. Jausmų laimė - lygiai taip, kaip vytis savo šešėlį: juo smarkiau vejamės, juo greičiau jis nuo mūsų bėga.

Tad kokios laimės žmogui reikia pagal jo nuostabios prigimties dėsnius? - Yra žmonių, kurie taip tiksliai jaučia kito žmogaus reikalą, jo skausmą, kad neturi laiko savo skausmo kentėti.

Jei gali laimingas žemėje būti, tai tą laimę gali rasti tik kito žmogaus akyse, kai jose spindi džiaugsmas ir žinai, jog tai savo pastangomis, savo auka tą laimę jam padovanojai.

Jei medicinos sesuo prie mirštančio budi per naktį, mes nesakom, kad ji nebūna pavargusi, kad ji nenori miego. Bet kartu sielos gelmėje ji junta paslaptingą, mažai kam žinomą, naują laimės rūšį, kurios neatiduotų jokia kaina. Tai Amžinybės laimės akordai, suskambėję šventų švenčiausioje sielos gelmėje.

Tai toji laimės rūšis, kurios išmokyti pasaulį atėjo į žemę Kristus. Tai buvo laikas, kai žmonija buvo visai užmiršusi šią didžią paslaptį. Žmogus tada buvo prekė, daiktas. Romos imperija - vergų imperija: vienas laisvas ir vienuolika vergų! Suprantama, kad šitoje aplinkoje didysis Jėzaus meilės reikalavimas buvo baisus kontrastas. Nenuostabu, kad prieš šį Jėzaus reikalavimą stojo geležiniai imperijos legionai, ne veltui pirmaisiais trimis šimtmečiais buvo išžudyta dėl tikėjimo į Kristų milijonai žmonių.

Tai ne mūsų sumanymas šitaip pasaulį padalyti. Pats Jėzus šitą paslaptį mums pasakė. Tai šv. Evangelijos vieta apie Paskutiniojo teismo siaubingą sceną.

Jėzus pasakė ir kaltinimo motyvus: „Buvau alkanas - ne-pavalgydinot, buvau pakeleivis - nepriėmėt į namus, buvau ligonis - nelankėt..." Ir kitai pasaulio daliai: „Buvau alkanas - pa-valgydinot, ligonis - lankėt..." Ir vieni, ir kiti tada šauks: „Kada mes Tave matėm ligonį, keleivį, alkaną?" Ir vieniems, ir kitiems tas pats atsakymas: „Ką padarėte kiekvienam - man padarėte". - Tik iš šito bus sprendžiama mano byla. Dėl kiekvieno mūsų kovoja pats Dievas. Vadinasi, visa, ką aš pasakiau kiekvienam žmogui, ką pajutau kiekvienam savo širdyje, Jėzus priima taip, tarsi Jam pačiam tai būtų padaryta. Pasaulio pasidalijimas į dešinę ir į kairę vyksta kiekvieną dieną mūsų gyvenime - kasdien mes pažengiame į dešinę ar į kairę.

Bet čia įvyksta keista paslaptis. Panašiai, kaip, vieną svarstyklių lėkštę spaudžiant, antroji turi kilti. Ir atvirkščiai. -Juo daugiau mes duodame laisvės savo norams, juo mažiau atpažįstame žmones, kurie reikalingi mūsų, ir priešingai: juo daugiau darome gera žmonėms, juo labiau nutyla jausmų norai. - Štai visa paslaptis kovoje dėl žmogaus didybės. Štai visa pedagogikos paslaptis.

Tai mūsų pedagogikos tragedija. Kartu tėvų tragedija. Išgelbėti šių laikų jaunimą - reiškia supažindinti juos su aukščiausios rūšies laime. Kai pradeda šviesti saulė, nieko nereiškia dirbtinės lempos. Žmogus, pajutęs meilės laimę, lengvai pajėgia nusigręžti nuo savo norų vergijos. Tėvų nelaimė, kad jie savo mažųjų neatveda pas ligonius, pas nelaimingus ir neleidžia jiems pajusti aukščiausios rūšies laimės.

Atrodo, visa taip paprasta, būti žmogumi taip nesudėtinga. Tačiau kodėl tiek maža žmonių, kurie šitą paslaptį supranta? - Čia ir yra priežastis, kodėl Šventajame Rašte pasakyta: „Jo vardas - melas". Čia slypi pirmųjų tėvų tragedija. Ir mes visi, jų ainiai, šią tragediją jaučiam. - Žmogus nusigręžė nuo savo buvimo Šaltinio. Nusigręžus nuo Malonės palaimos, žmogų lengvai apgauna šėtono gudrumas. Dabartinėje būklėje žmogus savaime linkstą į norų laimę ir visada jam gresia pavojus prarasti net nuovoką apie aukščiausios rūšies - meilės - laimę, apie paslaptį ne sau gyventi.

Dabartinėj būklėj ne sau gyventi žmogus gali tik sąmoningomis pastangomis, panašiai kaip kopdamas į kalną. Praktiškai tik tas, kuris rūpinasi vidine kultūra, kuris sutinka negyventi nuodėmėje, t.y. kurio gyvenime neužblokuotas Dievo Malonės veikimas.

Praktiškai mūsų gyvenime pažinti aukščiausios rūšies laimę gali tik tas, kuriam gyvenime būdingos susikaupimo pastangos - rūpestis dėl vidinės kultūros.

Gruodžio 3 d.

Šv. Mergele, o kaip mano gyvenime šis klausimas? -

1) Ar aš kam nors linkiu bloga?

2) Ar būna su kuo nors susipykimų?

3) Ar gera darau tik tiems, kurie man patinka?

4) Ar renkuosi kartais geriausią dalį?

5) Ar trokštu, kad kurie nors dingtų iš mano aplinkos?

6) Ar džiaugiuosi kieno nors skausmu, nepasisekimu?

7) Ar yra su kuo nesikalbu?

8) Ar yra, už ką nenoriu melstis, aukoti savo skausmo?

9) Kai mane kas įžeidžia, ar randu čia ir savo kaltės?

10) Ar savo aplinkoje randu kilnesnių žmonių už save?

11) Ar įskaudintas, nuskriaustas skubu pas Jėzų su Jo kančia suvienyti ir savo skausmo?

12) Ar randu savo aplinkoje žmonių, kurie kenčia, kuriems padėti reikia?

13) Ar nutyliu, nukenčiu, kad taika išliktų tarp mūsų, nors ir jausdamas, jog esu nekaltas, jog mano pusėje tiesa? Ar sutinku kada nors būti pažemintas?

14) Ar turiu įprotį kiekvienam sutiktam žmogui kažką gero duoti, bent pasimelsti už jį? (Ir tiems, kuriems nejaučiu simpatijos...)

15) Ar dėkoju Viešpačiui už skausmą, kurį man kiti padaro?

Koks buvusio mąstymo reziumė? - Atrodo, kad man didesnę grėsmę sudaro daiktai, noras turėti, taip pat visa, kas tenkina jausmus, malonumus.

Tačiau ar ne geležinis dėsnis, kad gyvenime nuolat turi būti kokių nors nemalonumų, trūkumų. Kitaip norų tenkinimo aistra nepaprastai greit auga kaip piktžolė. - Kaip gerai, kad visa tai gali tvarkyti klusnumas!

Kokią praktinę reikšmę turi įžadai? - Žmogus - tokio tipo būtybė, kuriai nuolat reikia kartoti. Padaryti įžadai nuolat primena.

MANO GYVENIMAS MIRTIES FONE

Juk ateis diena, kai suprasiu, kad štai jau mirštu. Net jei mirtis būtų staigi, nenumatyta, vis tiek, kai Amžinybės šviesoje grįš sąmonė, turėsiu suprasti, kas dabar vyksta, suprasti, kad aš mirštu. AŠ! Mačiau kaip kitas miršta, bet čia - aš! Gal užtiks mirtis visai nepagalvojus, netikėtai, kaip tik planuojant ką didelio, svarbaus, kai man atrodys, kad esu labai reikalingas, kad be manęs niekas negalės padaryti...

Prisimenu, kai su švogeriu [svainiu] važiavom „Java" ir grandinė pagavo apsauginę skardą. Sąmonė dingo staiga, kaip filmas nutrūksta. Pabudau, kad guliu ant griovio kranto, švogeris sėdi šalia, motociklas stovi ant plento. Aš nieko nežinau, kas atsitiko, kodėl guliu. Pajutau, kad galvą pajudinti labai sunku - kai pajudinu, skauda. Sąmonė grįžo žemėje, o galėjo grįžti Amžinybėje... O kartą taip bus.

/.../ Štai reikės duoti „kiekvieno tuščio žodžio" apyskaitą. Ir tai bus paskutinis sprendimas. Neatšaukiamas ir neapeliuojamas. Svarbiausia - tai bus netikėtai. Gal kokioj kelionėj, su džiaugsmu sėdint prie vairo. Ar kun. Benediktas [Sakavičius] pagalvojo, kad aš jam parvežiau mirties [autoavarijoje] įnagį? O gal ir mano išsvajotos mašinos... pavyzdžiui, Jonelio Sta[šaičio] motociklas - kiek ten reikėtų įdėti įdomaus triūso, kiek kūrybinio džiaugsmo, - o gal tai būtų mirties įnagis. O slaptos mintys apie automobilį... Tai gali būti priemonė patekti į kalėjimą. Gali būti priežastis didžiausių nemalonumų: gali ką nors suvažinėti, sužeisti, gali būti įvairių nemalonumų su inspekcija. Kaip galima tokiais dalykais rizikuoti dėl kito motyvo, o ne kaip tik iš klusnumo, ne kam kitam, kaip tik sielų reikalui - Tavo reikalui. Tada Tu, Viešpatie, turi būti atsakingas, jei leisi man kokias nors priemones naudoti.

Bet kada nors, kurioje nors kelionėje gali įvykti ir mano mirtis. Taigi imdamas vairą turiu žinoti, jog visa yra Tavo nuosavybė, o Šv. Mergele, ir aukoju Jėzaus reikalui. Bet ir ligoje - vis tiek tikimasi pasveikti.

Akių geismas - noras turėti. - Tai kaip aš pažvelgsiu iš ano pasaulio į savo gyvenimą pirmą kartą? Kiek aš pamatysiu „žalių knygučių" [per kratą atimtas kalendorėlis] savo gyvenime? - Visi daiktai, panaudoti ne sielų reikalui, bus „žalia knygutė". Taip pat ir visi pinigai. Kaip būtų gera, jei visi daiktai būtų pirkti iš klusnumo! Ir jei Viešpats duotų (kaip sakė Ekscelencija Vincentas: „Dievas baudžia turėjimu"), kaip būtų gera, jei visa būtų turima ir panaudojama iš klusnumo! Bent su draugais tartis (Sig[itu], Alf[onsu]).

Malonumai. - Lygiai taip pat reikės duoti kiekvienos laiko minutės apyskaitą. - Kiek laiko sunaudota sielų reikalams, kiek savo malonumui, savo norų tenkinimui. Kiek laiko praleista pareigai įvykdyti, kiek savo norams tenkinti.

Taip pat ir žmonės. Su kuriais buvo susitinkama dėl jų sielų arba dėl kitų sielų, ir kiek buvo susitinkama tik dėl to, kad įdomu, malonu. Kaip baisu bus, jei paaiškės, kad tai nuostolis sieloms! Laikas praleistas, dėl to neįvykdytos pareigos sieloms. Kaip baisu bus, jei mane ims kaltinti sielos, žuvusios amžinai ar bent mažesniame garbės laipsnyje esančios!

 

Gruodžio 4 d.

Puikybė. - Bus nepaprastai aišku, kad visi pagyrimai, ovacijos, dovanos, visi išgarsinimai - ne daugiau reiškia, iš Amžinybės žvelgiant, kaip akivaizdus mano vargingumo pademonstravimas. Tai vis progos, man suteikiančios labai artimą galimybę visa, ką Viešpats man teikėsi duoti, pripažinti kaip savo nuosavybę, pamirštant Davėją. Tai progos užmiršti, dėl ko Jėzus mus įspėjo: „Be manęs jūs nieko negalite padaryti". Tai bandymai kaip Petrui aną sunkų vakarą, kai jis tvirtai tikėjo, kad pats viską gali. Mirties fone visa tai bus nepaprastai aišku.

Kaip svarbu man tai prisiminti dabar, kai visi kankiniu vadina... Šv. Petrai, kuris akivaizdžiai turėjai progos pajusti Jėzaus žodžių teisingumą... - O ir iš savo patirties. -Kaip labai norėjosi teisme neįžeisti teisėjų, tarsi nuo jų priklausytų mano likimas. O ir dabar, laukiant Aukščiausio teismo - su kokia viltim laukiu, tarsi be Aukščiausio teismo Viešpats nebūtų visagalis, tarsi tikinčiųjų maldos, šv. Mišios bejėgės būtų pridengti mūsų nuodėmes, net stebuklo būdu parodyti Viešpaties galybę. - Kai Tu, Šventosios Bažnyčios vadove, šv. Petrai, buvai kalėjime, oratio sine intermissione ab Ecclesia ad Deum44 - kokius nuostabius davė rezultatus.

44  Bažnyčios nepaliaujama malda į Dievą (lot.).

Iš Amžinybės žvelgiant, laikas, kalėjime praleistas, -kaip visai kitaip atrodys! Dabar svajoju, kad greičiau iš kalėjimo išeičiau, o iš Amžinybės žvelgiant - ar nebus tai vaisingiausias laikas gyvenime? - Ar jaučiau, kai praėjo kelios dešimtys gyvenimo metų? Kad ir kiek reiktų praleisti kalėjime, vis tiek tai būtų mažytis mikroskopinis taškelis Amžinybės požiūriu. Jei tai dalyvavimas Jėzaus atpirkimo darbe, tai ko man bijoti? - Tikrasis mano gyvenimas juk ne čia. Tada atvirkščiai - reiktų džiaugtis, jei Viešpats leidžia kalėjime būti. Net jei ir tiek, kiek [Liudo] Simučio gyvenime [- 25 metus].

Bet štai kas, mano gėdai, paaiškėja. - Bijodamas kalėjimo, aš bijau prarasti savo norus, gyvenimo žemėje malonumus, kurie tenkina mano jausmus. Štai kodėl mano prigimtis taip veržiasi pabėgti nuo atgailos.

Spontaniškai prieš mano dvasios akis iškyla naujas mąstymas -

ĮŽADAI IR ATGAILA

Taip, reiktų džiaugtis, jei Viešpats leidžia kalėjime būti, jei kas pajuokia, jei visokių nepatogumų būna nuolat, jei kai kurie žmonės - tikri kankintojai kitiems ir man. Taip, reiktų džiaugtis, visa tai suvienijant su Jėzaus kančia. Bet, deja, taip nėra. Ir jei taip nėra, juk tai liūdna mano charakteristika. Šitokios charakteristikos fone suskamba Jėzaus žodžiai: „Jei nedarysite atgailos, visi pražūsite".

Viską veda džiaugsmo perspektyva. - Mąstymas apie atgailą susideda iš kelių mąstymų.

Atgaila - tai nuodėmės padarinių ištaisymas. Tai didelė meilė už meilės paniekinimą.

(Prirūkyta. Draugai daužo domino kauliukais, barasi, ginčijasi. Tik dabar pastebėjau, kad neturiu labai svarbaus įpročio - dėkoti už viską, kas nervina, kas prieš mano norą. Juk visa, kas prieš mano norą, - tai mano atgaila.)

Nuodėmės forma - mano valia, norai. Ištaisyti ją gali priešingybė - prieš mano valią, norus. Dėkoti už tai, kas prieš mano norus, galima tik Meilės akivaizdoje.

Nuodėmė ir įžadai

Dievo įsakymai - tai kelias į laimę, žmogui iš meilės parodytas. Žmogus negali tobuliau suprasti savo laimės, kaip ją supranta Dievas, ir negali tobulesnėmis priemonėmis jos siekti, kaip jam nurodė Dievas.

Nuodėmės esmė - nepasitikėjimas, kad Dievas tobuliausiai supranta mano laimę, nepasitikėjimas, kad Dievas tikrai mano laimės nori.

Liuciferis buvo nuostabus Dievo kūrinys. Jis pažino save ir savimi žavėjosi. Ir tai buvo tiesa. Bet jis pamiršo dėkingumą, pamiršo, kad visa tai jam dovana... Ir jam subrendo baisi mintis: netarnausiu!

Puikybė ir yra Dievo dovanų jutimas be dėkingumo.

Panašiai ir pirmųjų tėvų gyvenime. Jų laimei nieko netrūko. Kad ir jie turėtų galimybę pareikšti Kūrėjui meilę, jiems buvo suteikta klusnumo galimybė - duota įsakymas nuo vieno medžio neliesti vaisiaus.

Pagunda buvo labai taktiška ir atsargi. - Tie vaisiai gražūs. Dievas nebuvo uždraudęs į juos žvelgti. Atsargus klausimas, bet jau su klastos priemaiša: „Kodėl Dievas jums neleidžia šito vaisiaus liesti?" Kai pirmieji tėvai ir šito klausimo neišsigando, pagunda pasidarė begėdiškai klastinga, atvirai meluojanti: „Jūs būsite kaip dievai!" Vadinasi, Dievas nesupranta, ko jūsų laimei reikia, arba - Jis nenori jūsų laimės. Patikėdami pagunda, pirmieji tėvai Dievą palaikė esant žemesnį už save, Dievą paniekino. Tai įvyksta kiekvienoje nuodėmėje...

Nėra būtybės, vertesnės, aukštesnės už Dievą, todėl Jo paniekinimas yra blogis, už kurį negali būti didesnio blogio.

Kas yra nuodėmė

Vaizdingai, deramai šitai suprasti žmogus pajėgs tik Amžinybėje. Šiek tiek galima bandyti suprasti iš baisios kančių jūros, kuri yra žemėje dėl to, kad yra nuodėmė, kaip iškreipimas Kūrėjo plano, tvarkos, kurią nustatė Jo išmintis ir meilė. Kiekviena kančia žemėje - tam tikras tvarkos iškreipimas, kurį įvykdo ta pati žmogaus puikybė, kaip ir pirmojoje nuodėmėje - nesutikimas Dievo išmintį laikyti esant aukštesnę už savo protą, nesutikimas tikėti Dievo meile mums, kartu - Dievo, Jo esmės paniekinimas. Juk Dievas yra Meilė.

Kas gali apsakyti klaikumą, kurį turės pajusti kiekvienas mirdamas, kai būtinai turės suprasti, kas yra Dievas, Jo meilė ir kas yra nuodėmė - Dievo paniekinimas! Būtinai turės suprasti, kas yra puikybė, dėl kurios žmogus padaro šitokią klaidą. - Kas gali apsakyti siaubą šitos valandos, šitokio praregėjimo, kartu siaubą vienintelės tikrosios žmogaus nelaimės - puikybės, kuri vienintelė kalta, kad žmogus nepraregėjo anksčiau... Dabar jau vėlu. Vėlu visai Amžinybei... Niekada, niekada...

Pažvelgus į nuodėmės padarinius ir čia, žemėje, - vaizdas siaubingas. Norisi prisiminti, kur gyvenime teko matyti didžiausią sielvartą? - Sunku nustatyti. Juk ne kartą mačiau, kaip žmogus raitosi iš skausmo, mačiau nusiminusių veidų, ašarotų akių. Kai kurie momentai ypač ryškiai užsifiksuoja. Pavyzdžiui, kad ir Aleksas (iš 186 kameros), kai jis pirmą kartą tik atėjęs į kamerą, tiesiai iš teismo atvykęs, kartojo kaip pamišęs: „15 metų... 15 metų..." Už savo norų patenkinimą, kai jie vieną kartą išgėrę pasigavo 18-metę mergaitę, einančią iš šokių. Šitas vaizdas man buvo didelė Dievo malonė, suteikusi tarsi naują požiūrį į šios rūšies nuodėmes.

Kokia žmogaus elgsena gali atpirkti nuodėmes? - Kadangi kiekviena nuodėmė yra ne kas kita, kaip iškelta aukščiau Dievo kokiu nors būdu pareikšta mano valia, tai ją atpirkti gali tik priešingybė - savo valios atsižadėjimas kaip auka, kaip bausmė, pelnyta už savo ir kitų nuodėmes. Tai ir yra klusnumo įžadas, jei tai būna suvienyta su Jėzaus atgaila.

„Tėve, jei galima, tepraeina ši taurė, tačiau tebūna ne mano valia, bet Tavo". - „Štai aš Viešpaties tarnaitė, teesie man kaip Tu pasakei". - Štai kur prasideda atpirkimo paslaptis. Štai kuo gali žmogus prie jos prisidėti.

Klusnumas, net ne religiniu motyvu - vaikų paklusnumas tėvams - yra pagrindinis gyvenimo palaimos laidas, tautos stiprybė.

Vis dėlto ryškesnio vaizdo, kas yra nuodėmė, kas yra gyvenimas be klusnumo, negali būti nieko kito - kaip baisus, siaubingas pragaro vaizdas.

Gruodžio 5 d.

Įžadai pragaro fone

Pragaras - daug kartų mąstyta tema, bet amžinai nauja, visada aktuali. Ši tema visada duoda naujų impulsų valiai, gyvenimui. Man rodos, kad Dievą aš labiausiai suprantu tik pragaro fone. Ir nuodėmę suprasti galima tik pragaro fone. Ir įžadai visai kitaip atrodo pragaro fone.

Tai, ką šis baisus žodis reiškia, yra sąvoka, ne mūsų protu suprantama. Ši sąvoka mums visada bus paslaptis. Tai, ką Jėzus sakė apie Amžinybės būseną - „akis neregėjo, ausis negirdėjo" - neigiama prasme tinka ir pragarui. Tai sąvoka, toli pranokstanti žmogaus proto, žmogaus pažinimo ribas.

Mes apie pragarą beveik nieko nežinotume, jei Jėzus nebūtų jo uždangos praskleidęs. Tiesa, sveikas protas šaukiasi teisingumo, bet... Koks protas drįstų pragaro vaizdą sukurti tokį, kokį piešia Šventasis Raštas? Keliasdešimt kartų paminima ši siaubinga tiesa. Visu savo autoritetu ją pabrėžia Liono Visuotinis Susirinkimas 1274 m. Kai kurie Jėzaus nupiešti vaizdai irgi labai ryškūs (Mf 18,8).

Iš prof. Juozo Grigaičio [MIC] paskaitų prisimenu: poena sensus, poena damni.

I. Poena sensus - visų jausmų kančia. -

Didžiosios pasaulio dalies (ir mano paties!) didžiausias siekimas - visų jausmų, visų norų tenkinimas. Mano norai tampa dievu, užima Jo vietą, išstumia Jį. Mano norams aukojama brangiausios aukos. Aukojamas mano būtybės ilgesys būti laimingam meilės laime, aukojama kitų žmonių žemiškoji ir net amžinoji laimė, aukojamas tautų likimas, aukojamas net pats Dievas(!), kaip dovaną - savo meilės dovaną - suteikęs man jausmus ir jų norus.

Dieve, kas yra mano norai, kad drįstu juos kelti virš Tavo Valios, t.y. virš Tavo išminties ir virš Tavo meilės man! Koks baisus dalykas mano norai, jei šitokios aukos jiems aukojamos! - savo asmeninė laimė (ir tai laimės vardan!), kitų žmonių laimė, tautos likimas, pats Dievo vertumas!

Jei yra absoliutaus teisingumo valanda, tai tikrai teisinga, kad tie norai pajustų vertą priešingybę, kaip pelnytą bausmę, kaip absoliutų teisingumą, kurio šaukiasi ašaros visų, iš kurių buvo atimta tai, kas jiems priklauso, kad būtų patenkinti mano norai. Tada, kai aš labai noriu ką nors turėti, - ar galvoju, ar prisimenu, kad ir kitas nori turėti, kad jam priklauso pirmenybė dėl jo sveikatos, pareigų, momento reikalo svarbumo? Visa tai nustelbia mano norų triukšmas.

Šitoje vietoje privalau nepamiršti, kad mano norai, - ypač tie, kurie labai galingi, audringi, - tai begalinė Kūrėjo dovana man ir tikriausiai daugeliui. Bet mano norai palaimą neš tik tada, kai protas jiems leis pasireikšti savo laiku, savo vietoje, o ne visur ir visada, kai jie patys įsigeidžia. Vaisiai skanūs būna tik atėjus laikui. Paukštis gali skristi tik sparnams išaugus. Negali būti poilsio ir atlyginimo nedirbus. Nėra pjūties be sėjos. Nėra Velykų Ryto be Didžiojo penktadienio. „Vaikai, neskinkit obuoliukų!" - pagraso tėvas vaikams pavasarį. Ir jei vaikai neiškenčia, nesuvaldo savo norų - prakanda, susiraukia ir meta. Rudenį to obuoliuko jau nebus. O tada jis būtų buvęs skanus. Kas drįstų pasakyti, kad noras valgyti - blogas? Bet jei gyvenimo pagrindinis tikslas būtų tik noras valgyti, nustelbiantis visus kitus norus?.. Dėl gimtosios nuodėmės ir visų mūsų nuodėmių visada bus tik taip - džiaugsmo nepasieksime kitaip, kaip tik per skausmą.

Vadinasi, didžiausias mano vidinės kultūros priešas yra mano norai, kai jiems leidžiama siausti be proto kontrolės, taip kaip siaučia audra, kaip gaisras - viską naikindamas. Taip ir mano norai gali sunaikinti mano - ir daugelio - džiaugsmą, dėl kurio dieviškoji Meilė mus pašaukė į buvimą.

Visa tai turėdamas galvoje, ar galiu įvertinti, kokia neįkainojama brangenybė mano ir kitų džiaugsmui kurti yra įžadai, kaip laukinių norų tvarkytojai, kaip meilės auka už visus, kurie savo norus iškėlė aukščiau visų žmonių laimės, net vietoj paties Dievo!

Jei mano norai yra pajėgūs sugriauti daugelio žmonių, ypač mano aplinkoj gyvenančiųjų, laimę, tai kas gali būti teisingesnio, protingesnio už pastangas ne visus mano norų reikalavimus išpildyti? Jei tai vykdoma iš meilės Dievui, šitai mes vadiname atgaila.

Vadinasi, neprotingieji mano norai vis tiek bus nubausti. Arba aš pats tai įvykdysiu, juos sutramdydamas, arba mano norai visą amžinybę turės jausti baisią priešingybę pragaro siaube.

Taigi aš privalau juos kartais bausti, kaip baudžia tėvas savo vaikus, - verčiau dabar, o ne amžinai, amžinai... Bausti už save ir už kitus, jei juos myliu, jei juos mylėti noriu. Tai ir bus tobuliausia meilė jiems - už jų nevaldomus norus bausti save, kad jie amžinai nebūtų baudžiami. Štai ką reiškia krikščionių atgaila! „Jei nedarysit atgailos, visi pražūsit!"

Ir įžadai - kaip meilės dovana, kaip skolos mokėjimas už tuos, kurie patys nežino kam skolingi.

II. Poena damni - visko praradimas amžinai, amžinai. -

Kaip tai įsivaizduoju?

Visa, kas aplink mus vyksta, kas mus kankina, mes žinome, kad praeis. Ir tas žinojimas mums nepaprastai palengvina. Bet jei žinotume, kad tai bus daugelį metų?! Nors ir mažas būtų skausmas, jis taptų nepakeliamas vien dėl to žinojimo. Kai klūpome ir paskausta keliai arba strėnos, mes greit pasitaisome. O jei tokioje padėtyje reiktų išklūpoti valandą, kelias valandas, visą dieną (!).

Amžinai, amžinai... Žiedas gali būti labai brangus, vestuvinis. Bet jei per neatsargumą jis nukristų į jūrą laivu plaukiant? - Stovėjo užsisvajojęs, per turėklą persisvėręs, ir visai pamiršo, kad žiedas ant piršto laisvas. Ranka mostelėjęs pamatė, kaip sublizgėjo, šoko nuo mažytės bangelės ir dingo jūros gelmėje. - Niekas nerizikuos žiedo ieškoti, nors ir koks brangus jis būtų.

Visų didžiausias praradimas tas, kad kiekvienas pragaro nelaimingasis supras, jog jis praranda kaip tik tai, ko visą gyvenimą siekė, būtent savo džiaugsmą - kuris yra Dievuje. Koks baisus apsirikimas! Manė, kad džiaugsmą teikia norų tenkinimas, o, pasirodo, kad tai duoda tik momento užsimiršimą. Žmogui reikia ne momento, bet amžinos laimės, kuriai jis sukurtas, - meilės laimės. Kokia tragedija, jei žmogus tik dabar, paskutinėje savo teismo instancijoje, pamatys (koks baisus apsirikimas!), kad toji laimė, kurios visą gyvenimą siekė, tai ne savo norų tenkinimas, bet pastangos ieškoti kitų skausmo, pastangos iš jų tą skausmą atimti ir pačiam iškentėti. - „Ką padarėte kiekvienam, man padarėte..."

Kokia tragedija, jei žmogus tik dabar supras, kad jam reikia meilės laimės, o dabar jo tokia būklė, kad jo niekas niekada nebemylės, ir - kas siaubingiausia! - jo puikybė, visą gyvenimą neleidusi vertinti kitų labiau kaip savo norus, dabar vers ir toliau visų neapkęsti. Dabar, kai savo norų tenkinti jau nebegalima, puikybė vers visus kankinti, juo labiau kad tuos pačius baisius jausmus pareikš ir jam kiekvienas. Kokia būklė! Siaubinga neapykanta visų visiems! Amžinas kankinimas, kerštas visų visiems!

Dabar žmogus turės suprasti, kad gyvenime, bandymo laikotarpyje, nesirūpindamas kitais žmonėmis, o tik savo norais, nemylėjo pačios didžiosios Meilės, visokios geros meilės žemėje Šaltinio. „Ką padarėte kiekvienam, man padarėte"... Ir per tai prarado galimybę laimingas būti meilės laime. Amžinai, amžinai...

Teologai mano, jei pragaro nelaimingieji žinotų, kad po daugelio milijonų metų juos sunaikins, jie turėtų pajusti didelę laimę... Tačiau jie gerai žino, kad visa - amžinai, amžinai... Šv. Mergele, jei viso žemės gyvenimo kančia būtų galima išgelbėti nors vieną iš šitokios tragedijos, - kokia palaiminga tai būtų kančia!

Kokia brangenybė įžadai, jei jie teikia mūsų veiksmams, mūsų gyvenimui didesnę galimybę dalyvauti didžiajame Jėzaus žygyje gelbėti sielas ir suvaldyti didžiausią savo priešą - savo neprotingus norus !..

Šv. Mergele, turbūt visą gyvenimą liks savotiška pragaro miniatiūra mano sąmonėj prisiminimas - Aleksas: „15 metų, 15 metų!" - už vienos valandėlės norų patenkinimą. Savo norai, kuriems jis tada paaukojo mergaitės gyvenimą. Tikriausiai dabar jis daug duotų, kad to vakaro jo gyvenime nebūtų buvę... Bet jis buvo, ir jau niekas niekada negalės padaryti, kad to vakaro nebūtų buvę...

Jo tragedija man padarė tokį gilų įspūdį, kaip pereitą kartą kalėjime būnant knyga „Gylys": nuodėmės prakeikimas jau čia, žemėje, siaubingas!

Juk aš mirsiu! Taip. Arba dabar turiu ne viską duoti, ko alksta mano norai, arba visa prarasiu amžinai, amžinai...

Mano norai... vis dėlto, kokia tai didelė dovana! Juk tai proga, man suteikta kaip galimybė pareikšti meilę!

Kam reikalingas klusnumo įžadas - reikalas jungtis su kitais, - juk galiu ir aš pats sau įsakinėti? - Nemo iudex in propria causa45. Patys mes negalim išsivaduoti iš jausmų įtakos taip, kad mūsų sprendimai būtų tikrai protingi. Štai kodėl reikia tartis - klusnumas, apyskaita. Štai kodėl reikalingos bendruomenės. Tai labai svarbu turėtų būti audringo temperamento žmonėms, kaip, pavyzdžiui, mano.

45  Niekas nėra teisėjas savo byloje {lot.).

Šv. Mergele, pragaro siaubo akivaizdoj - ko Tu iš manęs tikiesi? Juk tai, kas Tavo nuosavybė, Tu negali palikti nuošaly visų Jėzaus reikalų. Tu negali nepadaryti, kad visa, kas priklauso Tau, nekovotų su nuodėmės padariniais.

Jėzus juk parodė, ką daryti reikia pragaro siaubo akivaizdoje. Jo gyvenimas žemėje dalijasi į kelis etapus. - Tylusis 30 metų gyvenimas. Apie jį šv. Evangelija randa tik vieną sakinį pasakyti: „Jis buvo jiems klusnus". Tai labai stebėtina! Tas, kurio klauso žvaigždynai, buvo klusnus savo kūriniui. Kam tai buvo reikalinga? Atrodo, net nuostolis. Juk galėjo Jėzus daug vertingesnį darbą, kaip staliaus amatas, pasirinkti.

Tačiau Dievo elgsenoje klaidų ir atsitiktinumų nebūna.

Ką reiškia 30 Jėzaus gyvenimo metų su titulu „klusnus?" -Ar šiuo vienu Evangelijos žodžiu Jėzus ne daugiau nustebino pasaulį, kaip visu savo mokslu? Klusnumas - tai naujas mokslas, negirdėtas to laiko pasauliui, o ir XX a. pagonijai tai nesuprantama - gal net kvailybė.

Taip. Pasaulį nustebinti gali tik sensacijos. Didžioji pasaulio dalis, kuri savo džiaugsmą supranta kaip savo norų tenkinimą, apie klusnumą neturi jokio supratimo. Ir negali turėti. Vergija savo norams, kaip nuodėmė, jau yra puikybė. Nuodėmė, savaime, yra puikybė pačia savo esme. Puikybei nesuprantamas klusnumas. Visada, kai gyvenime atsiranda vergija savo norams, kuri būtinai turi lygiagrečiai su puikybe reikštis, visada tie laikai būna labai nelaimingi dėl to, kad tų epochų vaikai nemoka klausyti tėvų. Tada būtinai turi būti pilni kalėjimai... Pilni gražiausio jaunimo. Klusnumas tokioj aplinkoj yra tikra sensacija, jei dar tokioje visuomenėje atsiranda žmonių, kurie sutiktų galvoti. Vergija savo norams ir puikybė negali būti mąstanti. Juk pats mąstymas - tai ne kokio nors malonumo tenkinimas: tai geriau jau tiktų pavadinti auka.

Šiuo vienu žodžiu „klusnumas" Jėzus nustebino visų amžių galvotuosius protus. Kaip keista! Norint garsiau prakalbėti, kartais reikia nutilti (!). Klusnumas, nusižeminimas kartais prakalba garsiau, kaip valdovai iš savo didybės sostų.

Gruodžio 6 d.

Pasiėmiau savo pirmąjį kalėjimo užrašų sąsiuvinį - pirmieji mąstymai (ir lapkričio 15 d. mąstymas) buvo nuostabi paguoda - prisiminimas apie mūsų sutartį, o Šv. Mergele, Jėzaus Alyvų Kalno valandą: „Tėve, jei galima, tepraeina..." Taip pat prisiminimas sielų, kurioms gelbėti Viešpats kviečia. Ir viskas kitomis spalvomis sumirgėjo.

Sunku būna kaip tik dėl to, kad įspūdžiai, nuotaikos pridengia tai, ką mes gerai žinojom, - aukos motyvus. Štai kodėl reikia maldos. Kaip svarbu tokiomis valandomis visa tai prisiminti, pavyzdžiui, turėti užsirašius ir paskaityti, pajusti akivaizdą.

Juk tai speciali malonė, ypatingas išrinkimas, tai kaip tik prisidėjimas prie Jėzaus žygio - gelbėti sielas nuo pragaro. Šios dienos nuotaikoje, kada taip ryškus meilės nebuvimas (kaip tai baisu!), nuoširdžiausiai turiu dėkoti, jei Viešpats leidžia, kaip ir Tau, Šv. Mergele, po kryžiumi stovėti...

Atpirkimo esmė - puikybės nugalėjimas, nes nuodėmės esmė - puikybė - savęs iškėlimas aukščiau Dievo, Dievo Valios palaikymas menkesniu dalyku už savo norus.

Štai kodėl atpirkimo esmė turi būti nusižeminimas, praktiškai - pažeminimas, pajuoka, bejėgiškumo demonstracija, jei visa tai šv. Mišiose suvienijama su Jėzaus kančios motyvais - kaip pelnyta, verta bausmė už Meilės paniekinimą, kaip teisingumo įvykdymas.

Dėl to nenuostabu, kad be galo daug kančios eina veltui, be prasmės, kaip pragaro kančia. Vienas iš pragaro siaubo bruožų yra tas, kad ta baisi kančia yra ne iš meilės. Jei būtų iš meilės, ji nebūtų baisi, - tada pragaras būtų ne pragaras, o priemonė meilei parodyti, įrodyti.

Mes laimime tada, kai būname su Jėzumi pažeminti.

Kaip tai psichologiška, pagal pasaulio nuotaikas, kad Jėzus 30 metų tylėjo! Pasaulis tik sensacijomis domisi. Tačiau tai, kas yra atpirkimo esmė - nusižeminimas - Jo tyliajame gyvenime - buvo. Taigi visas Jėzaus gyvenimas yra atpirkimas.

Tai įteisinimas visų ligonių, kalinių ir pan., kurie negali dalyvauti akcijoje, gyvenimo sūkuryje, bet gali mylėti. Iš Jėzaus elgesio aišku, kad akcija nėra pati svarbiausia atpirkimo dalis. Jėzus tik trejus metus atidavė akcijai, o juk galėjo daug daugiau. Mūsų akimis žiūrint, galėjo dar bent dešimtį metų gyventi.

Analogiška mintis - mano kolegų [konfratrų] nuomonė, jog reikia gyventi taip, kad į kalėjimą nepatektum. - Bet kalėjime būnant galima daug garsiau prakalbėti kaip iš sakyklos. Vieno tik reikia - kad visa tai būtų daroma iš klusnumo, kad visai negalėtų ateiti mintis: gal aš iš tikrųjų originalas...

Gruodžio 7 d.

Jėzaus atgailoje galima išskirti:

1) Jo 30 metų tylią, monotonišką, mažų gyvenimo nepatogumų, trūkumų, darbo nuovargio kančią ir

2) vis didėjantį žmonių, turinčių valdžią, nepasitenkinimą.

Jo veikla žeidė jų puikybę, kol visa tai peraugo į atvirą kerštą Jėzui. Čia ypač charakteringa, kad Jėzus sutiko laisvai priimti neteisingą elgesį su Juo, neteisingą teismą, neteisingą mirties bausmę.

Ar čia nėra atsakymas į tuos kelis momentus, kai mano pyktis buvo audringas ir baisus? - Jėzus neprarado ramybės prieš savo kankintojus, net prieš savo teisėjus, prieš Pilotą.

Šv. Evangelija pamini kai kuriuos momentus, kai Jėzus pasislėpė nuo priešų, kai atvirai ir kietai barė juos, kai paėmė rimbą ir ėmė varyti lauk iš šventyklos prekiaujančius. Jo dieviška Išmintis sprendė, kaip turi būti balansuojama toji pusiausvyra tarp pasyvaus nesipriešinimo ir aktyvios kovos. - O kas mūsų gyvenime turi šitą pusiausvyrą spręsti? Ar ne klusnumas?

Atrodo, kad net paskiri asmenys yra pašaukti skirtingiems gyvenimo būdams. Prisimenu Ekscelencijos Vincento] žodžius: „O gal jis pašauktas būti paprastu klebonu, savo tylia kuklia veikla"...

Kunigų bendruomenė

Kas, jei ne klusnumas, galėtų teisingiau tokius sudėtingus klausimus spręsti?

Yra veiklos, darbų, kurie iš esmės yra ne pavienių žmonių darbas, nors jie būtų ir labai gerų norų. - Čia vėl prisimenu tą laiką, kai nebuvau tarp draugų.

Tačiau visur, kur yra išorinė veikla, gresia ir išsiblaškymo pavojus. - Ar ne čia atsakymas, kodėl mes savaime turime tapti vienuoliais? įžadai turėtų būti daromi ne vien kam įsigeidus, bet jei kuris savo gyvenimu įrodo, kad jis įžadų vertas. Vadinasi, labai svarbus vaidmuo tenka bandomajam laikotarpiui.

Kas sukėlė būtinumą kunigų bendruomenę kurti? - Ar ne patys gyvenimo faktai, kad daugelis konfratrų renkasi „keptų ančių"* gyvenimą: turi atsirasti kito gyvenimo tipas, kad išsibalansuotų. Kadangi daugelis konfratrų renkasi patogų gyvenimą, privalo atsirasti, kurie sutiktų turėti mažiau patogumų - tik minimumą, kurio formą turėtų nustatyti taip pat bendruomenės nuomonė.

Kokia turėtų būti pagrindinė dorybė? - Ją nustatyti taip pat turi įsižiūrėjimas į reikalo esmę: kovai visada gresia puikybės pavojus, todėl pagrindinė dorybė turi būti priešingai - paprastumas - atviras, broliškas santykis visur. Žodžiu, čia kaip idealas tinka žmonės, kurie gyvenime neįsižeidžia.

* Užuomina į tardytojo pastabą, areštuojant: „Nenorėjai keptų ančių valgyti, tai dabar ragausi kalėjimo duonos".

1) O jei paprastumas, tai savaime panašumas suvienija su Viešpaties Tarnaite46!

46  Švč. Mergelė Marija.

2) Kadangi akcijai visada gresia pavojus vykdyti ne Jo Valią, bet savo, tai čia yra antras motyvas, kodėl ypatingas dėmesys Jai. Juk Ji dabartiniame Apvaizdos plane turi pareigą padėti mums pažinti ir įvykdyti Jo Valią.

3) Be to, vyriškumo dinamika iki galo išsiskleidžia tik moters tyrumo akivaizdoje.

Žmones suvienija ne tai, kad jie mato vienas kitą greta dirbant, gyvenant, bet tai, kad jie mato vienas kitą meldžiantis. Iš čia būtinybė bendrų rekolekcijų.

Vadinasi, jie turi būti labai judrūs, plačių pažiūrų.

Visų vykdoma bendra praktika, ypač mąstomoji malda. Ją praleisti turėtų būti nusikaltimas ir draugams, visuomenei, tautai.

Tai būtų mūsų meilės auka prie Jėzaus Atpirkimo aukos, būtent aukojama vienybėje su Juo šv. Mišių paslaptyje.

Meilė visada plinta kaip ugnis, ji nori vis daugiau apimti. Meilė turi persimesti į kitus žmones ir juos uždegti. Ir čia tuo pačiu principu: pastebėti juos gyvenime ir juos suvienyti.

Kai šv. Pranciškus pajuto pašaukimą į vienuolio gyvenimą, jis nerado nė vieno [vienuolyno], kuris jam tiktų. Jis sukūrė tokį, į kurį jautė pašaukimą. Ir tai visiškai atitiko laiko dvasią. Jo vienuolyno neturtas buvo kaip protestas, kaip išgelbėjimas iš padėties, kuri buvo feodalizmo santvarkoje Europoje.

Taip ir čia. Pagrindines formas turi sukurti pastabus įsižiūrėjimas į gyvenimo aplinką. Per aplinkybes prakalba Dievas.

Senieji vienuolynai šių žmonių nežavi. Juose jie neranda ko nors naujo, ko galėtų mokytis iš jų.

Kas yra „šitie žmonės"? - Tie, kurie pasiryžę nieko Dievui neatsakyti. Kurie sutinka savo patogumus aukoti dėl kitų išganymo.

Ar buvo Jėzaus gyvenime ir laisvai pasirinktos kančios?

Argi ne viskas Jėzaus gyvenime buvo pasirinkta laisvai? Jis -Dievas, Antrasis Švenčiausiosios Trejybės Asmuo, - nėra aukštesnės galybės už Dievą. Jam nėra kas įsakinėtų. Tačiau, stebint Jo gyvenimą žmogišku požiūriu, stebint Jo, kaip žmogaus, gyvenimą, ką reiktų atsakyti?

Gruodžio 8 d.

Štai vėl žybtelėjęs deimantas. - Tobulai suprasti, kur Dievo Valia, galima tik per klusnumą. Tai vėl argumentas apie įžadų reikalingumą. Tai vėl smūgis didžiausiai mano gyvenimo grėsmei - mano norams. Prieš šitą pavojų tik vienas ginklas efektyvus - atgaila, visų gyvenimo sunkumų priėmimas atgailos dvasia. - „Jei nedarysite atgailos, visi pražūsite". - „Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies". -„Kas nori /.../ teima savo kryžių ir teseka mane".

Pagaliau visas Jėzaus gyvenimo pavyzdys.

Ar buvo Jėzaus gyvenime sąmoningos atgailos? - O 40 dienų ir naktų dykumoje! Šv. Evangelija mini, kad, išpasninkavęs 40 dienų ir naktų, buvo alkanas. Turbūt gundytojas tikėjosi, kad Jis, būdamas alkanas, bus nusilpęs, kaip Ezavas, parduodamas savo pirmgimystę už lęšienės lėkštę...

Dievas yra Meilė. Ir žmogiškoji Jėzaus prigimtis - dėl Malonės pilnatvės, dėl hipostatinės vienybės, - nuolatiniame meilės gaisre.

Atgailos nebūna ten, kur nėra meilės, kur nėra jautriai išgyvenama dėl paniekintos dieviškos Meilės, kur nejaučiama dėkingumas.

Iš viso, argi buvo Jėzaus gyvenime tokių momentų, kurie nebūtų atgaila? Juk visas Jo gyvenimas - klusnumas. O tai juk atgaila, auka, meilės pareiškimas. Yra tik dvi klusnumo rūšys: iš baimės - vergija ir iš meilės - krikščioniškai suprantama atgaila.

Psichologiškai įsižiūrėjus į šią paslaptį, galima pastebėti trys momentai:

1) Savijauta, kad atgaila dar prieky. - Šiuo atveju bus viena iš dviejų: arba bus galvojama apie atgailos reikalą, tam tikra vidine nuotaika prie jos linkstama, arba ji bus visai neprisimenama. Pirmuoju atveju - sąmoningas maldos gyvenimas, su prievarta sau atlikti rekolekcijas ir ypač -mąstomąją maldą. Antruoju atveju - savaiminis, automatiškas savo norų vykdymas.

Taigi gali būti kalba apie atgailos gyvenimą tik tada, jei yra mąstomoji malda. Tik tokie žmonės tinka kovai. Tik jais galima pasitikėti.

2) Pačioje aukos kartybėje. - Čia kiekvienam suprantamos ir ašaros, ir dejonės. „Tėve, jei galima, tepraeina ši taurė..." - Kiekvieno mūsų prigimtis ieško lengvatų, švelnumo, ieško išsiteisinimų, prisimena savo teises, savo nuopelnus, sveikatą, amžių, aplinkybes ir t.t., ir t.t.

Kas neprisiverčia, nesutinka prisiversti taip giliai įsijausti į motyvus, kad atsirastų jėgos sau padaryti skausmo, tas priklauso prie savo norų tenkintojų. Toks kovai netinka.

Taigi pastebėti gyvenime progas aukai, kurias pati Apvaizda pasiūlo, gali tik tas, kurio gyvenime yra sąmoningai siekiamos atgailos, kuris pajėgia sąmoningai padaryti sau skausmo.

Šv. Mergele, Tu matai, kokios mano svajonės šiandien, galvojant, kas manęs ryt laukia. Rytoj - Aukščiausias teismas. Tu žinai, kad Dievo Valia - po sunkia nuodėme! Tu budėk kaip motina vaikelio gyvenime. Tu gerai žinai, kad mano norai - neprotinga, akla jėga. Aš tik paskui suprantu ne kartą, ką Jėzus priminė Emauso mokiniams: „O neišmanėliai, argi nereikėjo?.." Dabar - ar norėčiau, kad rugpjūčio 26-tą nebūtų suėmę?! Viešpats sugeba nuostabiau sutvarkyti, kaip kad mes galime tikėtis, svajoti, prašyti.

3) Po aukos. - Tai Velykų Ryto nuotaika. Ar kada nors gailėjosi bent vienas, kad gyvenime suvaldė savo norus, atstūmė kurį nors malonumą, idant būtų įvykdyta pareiga, kad būtų palengvinta kitiems? - Ar gailisi šiandien šv. Pranciškus Asyžietis, kad paniekino tėvo turtą? Ar gailisi Marija Goretti, kad tada pratarė: „Tai nuodėmė!"? Ar gailisi šv. Marija Magdalena, šv. Augustinas ir daugelis, daugelis?

Pagaliau, prisiminę tuos momentus, kada savo norams vergavome, - ar buvome laimingi? - Kai su rašytoju kameroje susiginčijome - jis bandė įrodyti, kad jaunimui reikia pajusti lytinio gyvenimo laimės, bet nutilo išgirdęs: „Šituo klausimas neišsprendžiamas. Matykite, kaip jie grįžta iš orgijų išgesusiomis akimis, ištįsusiais veidais..."

Ar džiaugėsi a.a. Kęstutis47, kad pirko mašiną, motociklą tik iš noro turėti? Ar pagalvojo tada, kiek jam reikės dėl to vargti? Ar pagalvojo, kad perka savo mirties įnagį? „Man [mašina] tapo tik geležies gabalu. Jokios poezijos neliko..." Mielas Drauge, dabar jau Tu privalai man patarti daugelyje gyvenimo pinklių, kai gresia norų vergija...

47  Jaunystės draugas Kęstutis Aneliauskas.

Žmogus gali savo norus nugalėti tik dėl didesnio džiaugsmo, kurį laimi dėl savo aukos, nusigalėjimo. Mes daugelį kartų deramės su savo norais ir negalime jų sutramdyti tik dėl to, kad išslysta iš mūsų dėmesio džiaugsmas, kurį savo atgaila laimime, kuris bus vėliau, ne dabar, ne šį momentą. Bet jei dabar džiaugsmo neatidėsiu, netaupysiu vėlesniam momentui, jo visai nebus. Kas nepajėgia kartais nepaimti skanaus kąsnio, kuris jį vilioja, tas nepajėgs nepaimti ir pagundos siūlomo džiaugsmo.

REKOLEKCIJŲ UŽBAIGA

Dar niekad neturėjau rekolekcijų tokiose aplinkybėse. Kameroje, kaip tyčia, daugiausia buvo visa norma - šeši.

Ką privalau iš šių rekolekcijų atsiminti amžinai? - Jose buvo nuostabių deimantų.

1) Tėvelio [kun. Pranciškaus Masilionio SJ] prašymas: „Padėk..." [suburti veiklių ir aukingų kunigų bendruomenę] - jis man kažkaip nauju ryškumu suspindėjo. Šv. Mergele, tai begalinė dovana! Bet Tu atsakinga už jos realizavimą.

2) Mąstymas apie pragarą - „mano norai". Niekad taip nebuvo aišku, kaip šiose rekolekcijose, kad mano norai, jei bus visada vykdomi, tenkinami visi malonumai, jie - mano jausmai - turės kentėti amžinai, ar bent skaistyklos baisybėje, gal net ilgai - ilgiau kaip visas žmogiškasis mano gyvenimas, gal net tūkstančius metų. O juk tai ne kalėjimas, tai net juslėmis neaprėpiama kančia. - Taigi vienintelis dalykas, kuris turi mane džiuginti dėl rytojaus teismo, - kad tai, kas įvyks, bus Jo Valia!

3) Ir dar kas nuostabiausia - Tu vėl man artima, paprasta, Draugė! Kas buvo įvykę Tavęs, Šv. Mergele, atžvilgiu - bandymas? - negaliu suprasti. Ir tai, rodos, net metais tęsėsi.

/.../ Šv. Mergele, Tu žinai, koks šiandien vakaras mano gyvenime. Šiandien - džiaugsmo, skaistumo šventė ir kartu - atgailos [už kitus] vakaras. - Kaip nesiderina... O tačiau ar galima sakyti „nesiderina"? - Jei būna neskaistumo, tai tik dėl atgailos nepakankamumo. Kaip vieno žmogaus nelaimė gali pakreipti kito žmogaus gyvenimą nauja linkme! Kokiomis keistomis priemonėmis pasinaudoja Apvaizda kartais...

Šv. Mergele, šiandien Tavo Vardinės! Juk Tu pati mums pasakei savo vardą - išskyrei iš visų titulų, kuriais Tave pagerbti norime. 1858 m. paprastai mergaitei Bernadetai Tu pasakei: „Aš esu Nekaltas Prasidėjimas".

Šiandien ir mano - Tu žinai kokia - šventė. Ji mano gyvenimą kreipia nauja linkme. Ši šventė kviečia mane į skaistumą, kviečia gyventi ne sau - mūsų sutartis (!) - kviečia į atgailą. O juk reikia už visus visus atgailos. Mano draugai, mano Tėvynė, jos jaunimas, nuodėmės visame pasause-

Šv. Mergele, mudviejų sutartis - žinau, kad tai didžiulis mano laimėjimas, kurio aš net suprasti savo natūraliomis jėgomis negaliu. Šiandien tarsi iš naujo priimu iš Tavęs šią neįkainojamą dovaną - Tavo meilę. Prie Tavo kojų leisk padėti savo gyvenimą ir visus, kuriuos dieviškoji Meilė, Išmintis su manimi suvesti nori, ir visus reikalus - Tu visa visa žinai, turi žinoti! - Juk Apvaizda padovanojo mums Tave kaip Meilės dovaną".

MĄSTYMAI IR REKOLEKCIJOS KALĖJIME

KASDIENIŲ MĄSTYMŲ MINTYS

„Ką daryčiau, jei būčiau nuteistas 15 metų, kaip Alekso ir Vlado laukia... Kas yra skaistykla! Kaip mielai mainytų skaistyklos sielos savo kančią į griežčiausią kalėjimą! Kokia begalinė malonė būtų, jei Dievas leistų čia, žemėje, atkentėti! O juk mes visi turime už ką skaistykloje kentėti" (1971 09 22).

 

Šėtono klasta

„Perskaičiau Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės „Šventmarę". Klasiškas pavyzdys, kaip šėtonas gundo sielas. Kai jis nieko negali tiesiogiai sugundyti daryti blogį, - jis pabando šventumo skraiste prisidengęs. Ir Šventmarė, ir Anupras, kuris liežuvį nupjaut norėjo Šventmarei, ir dar kai kurie...

Ar ne lygiai taip veikia šėtonas ir mūsų - kunigų - gyvenime? Prisidengdamas didelių idealų, šventumo, veiklos skraiste... O jei taip atsitiktų ir mano gyvenime, mano kovoj? - Apsaugok, Viešpatie! Kaip labai dėkingas turiu būti už visus pažeminimus, už viską, kas prieš mano valią, kas parodo savo negalią kartais taip akivaizdžiai.

Kiekvieną gyvenimo dieną, kiekviename susitikime glūdi klasta, kokiu nors puošniu rūbu prisidengusi, kad neatpažintume bjauraus veido to, apie kurį šv. Paulius kalbėjo: „Budėkite, broliai, nes [šėtonas] kaip kriokiantis liūtas slankioja aplinkui tykodamas grobio!"

Šventieji mano Draugai! Štai kas nuostabu, kad mes taip sunkiai jaučiame tą nuolatinę grėsmę, kuri vienokiu ar kitokiu būdu mus persekioja kasdieną. Šv. Mergele, kaip labai reikalinga Tavo globa! Kaip mažam vaikui, kuris pats dar nieko negali ir nemoka. Jis net savo gyvybės negalėtų išsaugoti" (1971 09 28).

„Širdies nerimas"

„Keista. Kartais jaučiu kažkokią ypatingą paguodą, artumą kito pasaulio gerųjų Draugų. Taip pat vienybę su geraisiais žmonėmis, kuriuos palikau. Žinau, kad jie meldžiasi, deda pastangas. Gerai žinau: „Jei Viešpats nestatys namų, veltui darbuojasi tie, kurie juos stato". Viešpatie, pagal Tavo šventą Valią teįvyksta visa! Dar taip norėtųsi grįžti pas savuosius. Bet juk ir Jėzus kalbėjo: „Tėve, jei galima, tepraeina ši taurė". Galima atjausti visus, kurie ėjo į Koliziejaus amfiteatro areną, visus, kurie virpėjo prieš kankinimo priemones, prieš žiaurius budelių veidus. Ir tai pajėgė vaikeliai, mergaitės - šv. Agnietė, šv. Marija Goretti ir kiti. Vadinasi, tėra viena nelaimė - likti bandymų valandose be Malonės veikimo sieloje. Didis Dieve, Tu visa gali, taip pat ir Tavo ištikimuosiuose Tu visagalis.

/.../ Kai reikia susikaupti, visada reikia duoti įsakymą sau. Dėkoju Viešpaties meilei, kad pateko į rankas Stefano Cveigo „Širdies nerimas". Kažkodėl man atrodė, lyg būčiau jau kada skaitęs... Kodėl man nepateko toji knyga prieš kokius 16 metų... O gal? - Kas gali žinoti, ar būčiau ją tada supratęs, padaręs išvadas. Gal tik būtų pasunkinusi atsakomybę. Dabar skaičiau kaip savo gyvenimą ir dėkojau Dievui, kad niekas nemirė dėl mano nekaltos kaltės. Dieve, kaip keistai būna žmonių gyvenime!

Editos ir Tonio tragedijoj visą laiką jaučiau, kaip labai ten reikėjo kunigo:

1) Vargšei invalidei mergaitei niekas nepasakė gyvenimo, kančios prasmės. Prisimena man Kauno klinikose gydytojos ginekologės vyras. Pati jaunystė. Plaučių vėžys... „Būkime draugai, bendraminčiai aukoje!" - „Būkime!" - atsakė jis. Kokia dėkinga būtų buvusi Edita, jei ją kas šito būtų išmokęs!

2) Kita jos nelaimė - ji neturėjo ko klausyti. Jos klausė vargšas tėvas. Reikia manyti, ir motina. Ir štai jai buvo visiškai nesuprantama, kodėl ne visi jos norai patenkinami...

Tonis - o, kad jis kam nors būtų davęs apyskaitą! Jis elgėsi dažniausiai taip, kaip jausmas diktavo. Šitaip įvyksta daugelio žmonių nelaimės. Šitaip įsipainiojama į visokias gyvenimo pinkles. Ar visa tai nepergyventa?.. Jei nebūčiau praradęs dvasios tėvo prof. Grigaičio! - Dieve, Tu ir iš mūsų klaidų sugebi išgauti dar daugiau gero!

Tačiau dabar turiu džiaugtis viskuo, ką Viešpats leidžia sunkaus, kaip atgailą už visas gyvenimo klaidas, už visokį žioplumą ir savo, ir kitų gyvenime.

Ar gali būti žioplysčių be puikybės? Ar ne pirmą kartą man šitaip iškyla šis klausimas? Ar gali būti puikybė nepakaltinama?" (1971 10 03).

Mano norai

„Šiandien tarsi pastebėjau, kad mano norai, jei kurioj nors vietoj subanguoja, būna labai stiprūs. Prisimenu iš vaikystės, kai svajodavau apie mašinas, apie karo techniką. Pirmoji rusiška knyga, mano perskaityta, buvo instrukcija apie „BMV" mašinas. Ko įsigeidžiu, išstudijuoju išsamiai, tarsi savaime. Taip buvo ir su rašomom mašinom. Panašiai dabar su japoniškais tranzistoriais. Didžiausias dėmesys - būtinai rasti geriausius - tiek mašinas, tiek radijo aparatus. Vis kraštutinumas, vis per excessum*.

*Peržengiant ribas, persistengiant (lot.).

Dar taip norėčiau - net juokas ima - išmokti gražiau rašyti, kitaip sakant, lėčiau rašyti. Bet vos tik pradedu, atrodo, tarsi kažkas veja, tarsi mintys galėtų pabėgti..." (1972 10 30).

„Po pietų buvo ypatingo vaisingumo laikas. Visą laiką galvojau, kaip čia bus: visai baigiasi tušas mano tušiniame pieštuke. Galvojau prisisiurbti - gavau tokių raudonų vaistų kojai [nuo grybelio], - ir štai komanda: „V baniu"48. Ten baltinius per langelį priima į skalbyklą Angelytė iš Prienų. Pasiėmiau citriną iš „peredačiaus" ir padaviau su baltinių numeriuku. Paklausiau nedrąsiai, gal tušinių pieštukų ba-gotos? Ir štai visai negalvodama ištraukia vieną dar nedaug rašytą (!). Paskui prieš išeinant dar įsidrąsinau paklausti, gal ir lukštus pieštukui turi. - Surado ir lukštą! Šv. Mergele, kaip Tu paprastai moki išspręsti, rodos, neišsprendžiamas problemas.

48  Į pirtį (rus.).

Sugrįžom į kamerą. Jau po vakarienės. Gavom „dopolneniją" - šeštą - Alfredą nuo Prienų. (Dabar jau du lietuviai būsim.) Vaikinas išgėręs paėmė svetimą motociklą ir kažkur nuvažiavo... Padėjau naujam mūsų draugui išbyrėjusį cukrų iš krepšio supilti, atsisėdau prie savo darbo. Ir niekaip negaliu susikaupti: mintys apie tą naują pieštuką - reikia išvalyti, pabandyti...

Tai dar vienas įrodymas, kokios stiprios mano aistros -norai, norai. Tai dar vienas įrodymas, kad mano gyvenime šitai turi būti dėmesio centras - nepaprasta jėga traukia smalsumas, noras turėti vis ką nors naujo, - senu, prie pagaliuko pririštu tušinuku jau visai nesinori rašyti...

Tai dar vienas priminimas, kad gyvenime turi būti atgailos. Taip kiekvienam žmogui, bet ypač tiems, kurie turi galingus norus. Smalsumo aistrą tenkinti gali ne tik dideli dalykai, kaip motociklas, radijas, bet ir smulkmenos, kaip šiandien tušinis pieštukas neleido susikaupti... Vadinasi, norint išlaikyti rekolekcijų susikaupimą, negalima net smulkmenose smalsumo tenkinti! Prisimenu prof. Grigaičio [MIC] patarimą - sėdus valgyti, negriebti visu godumu iš karto, tada ir aistringi norai bus lengviau suvaldomi.

Taip ir padariau: vis tiek rašau su senu pieštuku, kuriame visai baigiasi tušas, o aną išbandysiu vėliau" (1971 12 07).

„Šv. Mergele, norisi prašyti, kad Viešpats teiktųsi parodyti, kokia galinga jungtinė malda. Bet tik Jis žino, kas naudingiau Amžinybei, jų sieloms, ir su Tavimi leisk pakartoti tą pačią mintį, kurią Tu pasakei Angelui: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, teesie man kaip tu pasakei..." Tu matai, kad be mirties prisiminimo aš niekaip negaliu kitaip galvoti, kaip tik apie savo norus... Ir tada, kai sakau „teesie Tavo Valia", mano norai lieka užsispyrę ir nepakitę: tada lieka ištarti protu, ne jausmais, ir maldauti Gailestingumą, kad Malonė saugotų ir budėtų.

Kai nueisiu į Amžinybę, aš turbūt ten nieko negalėsiu parodyti, kas būtų tikrai mano. Juk kiek žmonių už mane meldžiasi, kiek šv. Mišių atlaikyta, kiek aukos. Tas nuostabus žmogus paaukojo savo rankos amputavimo kančią (!). - Teikis, Viešpatie, amžinomis gėrybėmis atlyginti visiems, kurie dėl Tavo Vardo mums gera daro!" (1971 12 09).

Nerimas dėl mamos

„Mama ligoninėj... Vargšei daug kainavo mano teismas, kelionės. Juk ji taip sunkiai įlipa į mašiną, o surado ir kur teismas, ir advokatas, ir visa kita [geri žmonės padėjo]... Šv. Mergele, nerandu geresnės dovanos jai, kaip prašymą per Tave: išmokyk mamą visa tai, kas kankina, priimti kaip Jėzus ant kryžiaus - už viso pasaulio nuodėmes, ir už mano, ir už sesės, ir tėtės, ir savo. Jei Viešpats dabar ją pašauktų, tai mūsų pasimatymas kalėjimo „svidanijoj"* būtų paskutinis. Aš jai nepratarčiau mirties artumoje nė vieno žodžio, ir mano paguodai liktų jos pažadas visa priimti kaip Jėzus ant kryžiaus - už visų nuodėmes, - jos pažadas kas vakarą gulant sužadinti gailestį. Kaip gerai, kad mes apie tai kalbėjom!

*Pasimatymų kambarys (rus., žarg.).

Šv. Mergele, juk visas tas rūpestis - Tavo nuosavybė. Ir mama - Tavo. Tu privalai ir ja rūpintis. Ir visi tie namai ir jų gyventojai, ir ramybė tuose namuose. Argi aš, būdamas prie mamos lovos, galiu galvoti, kad kažką reikščiau? - Tai dar viena Apvaizdos siųsta pamoka pajusti savo negalią. - „Be manęs jūs nieko negalit..." Bet su Tavimi, Viešpatie, mes visa galim!" (1973 32 32).

„Ką šiandien išmokau? Juk kiekviena diena turi būti statyba - kad ir po mažą plytelę, bet kasdien.

Šiandien dar įsitikinau, kad mintis sukaupti gali ne vien rašymas, bet ir ištverminga pastanga susikaupti. Po vakarienės atsiguliau ant dešinio šono, kad negirdėčiau draugų,-keturi lošia domino, o vienas miega, - ir bandžiau mąstyti. Sunkiai rinkosi mintys iš pradžių. Pirmiausia akivaizda - vakarykščio sapno motyvais. Kiekvienas mąstymas yra vis nauja Viešpaties dovana. Dažniausiai ir nežinai, ką padovanos. Ką gi šiandien?

Šiandien daugiausia maldavau: „Mitte operarios..."49, kad suktųsi visi rateliai, kurie suktis turi, kurie reikalingi sielų išganymui. O gal mano buvimas čia kaip tik yra visų ratelių pasukimas? Žinau, Viešpatie, Tu gali padaryti, kad būtų taip. Šv. Mergele, ar Tu gali šito nemaldauti?

49  Siųsk darbininkų (lot.).

Lygiai taip ir dėl mamos. Koks skirtumas, kad aš jos nelankau? Argi mano aplankymas ką nors gali? O juk Tu, Šv. Mergele, ta pati esi ir dabar, kai mama serga, o aš jos nelankau. Argi šitokia padėtis neįpareigoja Tavęs dar nuoširdžiau rūpintis ja? O jei Viešpats ją pašauktų... Argi aš nežinau, kad visa priklauso Tau, Šv. Mergele, - ir mano mama, ir jos amžinybė?!

Šios dienos mąstyme, rodos, labai reikšminga mintis buvo padovanota: kodėl tie visi, kurie pripažįsta, kad Dievas turi būti, - kodėl jie nepradeda tuoj pat kitaip gyventi? - Tikriausiai jų supratime nebūna to, ką mąstomo-joj maldoj vadiname akivaizda, pokalbiu. Daugeliu atvejų savo gyvenime žmogus vienaip elgiasi, kai būna „už akių", ir kitaip - kai būna akivaizdoj to žmogaus, kurį ta elgsena liečia" (2972 22 29).

Mąstymas rašant

„Vadovaudamas rekolekcijoms, dar vieno svarbaus dalyko nepasakiau seserims - kodėl nebūna minčių kartais: paprastas tingėjimas smulkiai skaidyt, po mažytį bruoželį. Per daug skubus bendras žvilgsnis į mąstymo temą - ir nėra detalių, nėra kam pažadinti jausmo.

Panašiai kaip rašant: perdėtai skubant, neišeina žodis, negali jo perskaityt. Tam reikia kantrybės, festina lente!50 Todėl kai nesiseka mąstyti, lengviau būna mąstyti raštu - tada mintys negali taip greit nuskubėti nuo smulkmenų, nuo detalių prie bendrų dalykų, kurie nepažadina jausmo - nespėja pažadinti" (2972 10 01)

50  Skubėk lėtai (lot.).

„Šv. Mergele, ar ne dar vienas atradimas? - Kai gyvenu aplinkoj, kur retai būna visai ramu, nuostabiai palengvėja mąstyti, susikaupti, kai galima mąstyti raštu. Kažkodėl vien minčių tėkmę nuolat kas nors nukreipia iš aplinkos, kurioje žmonės kalba, juda" (2972 20 13).

„Jei dabar, kada visas gyvenimas susideda iš valgymo ir miegojimo, turėčiau savo literatūrą... Nors ir šiaip, vis dėlto kokia geradarybė šie mėnesiai! Paaiškėjo dar lig šiol nepastebėtas dalykas - tokiomis sąlygomis lengviausiai mąstymai pavyksta rašant. Paskui tai atstoja dvasinio skaitymo medžiagą. Rašant visos problemos susicementuoja, išryškėja visai kitaip.

Juk mintys turi kurtis tokiose aplinkybėse kaip dabar... -„Atbojaus" dar nebuvo, bet du išdykiausi kameroj, sulipę ant lovų antrame aukšte, imasi, vienas kitą stengiasi nutraukti ir visa gerkle rėkia, net prižiūrėtojas pažiūrėjo pro „akį", pabarė ir nuėjo. Ir triukšme, pasirodo, galima mąstyti, ir gali geros mintys ateiti. Bet šitose aplinkybėse jau būtinai reikia rašyti. Vis dėlto rašymas visai kitaip užfiksuoja mintis. Tai, kas parašyta, visada lengviau atpasakoti, geriau įstringa į atmintį" (2972 22 20).

„Vėl naujovė, kuri mane džiugina, - pamažu tobulėja mano rašto technika. Kada reikia daug rašyti ranka, kažkaip nejučiom ieškau naujų rankos padėties būdų, prisimenu net kaip mokytojas Burdulis, turbūt dar I skyriuj, mokė laikyti plunksną, - tada man nepatiko, o dabar žiūriu, kad tai tikrai geriausias būdas. Kaip keista! Dabar mokausi rašyti ir jaučiu pažangą. Ir tai dėl kokios smulkmenos, pavyzdžiui, daugiau ar mažiau sulenkti pirštą, laikantį pieštuką iš viršaus, taip ar kitaip padėti pačią ranką. Juk aš seniai gyvenime svajojau daug rašyti. Keista, rodos, tada, pirmame skyriuje, aš iš puikybės neklausiau mokytojo nurodymų. Mano raštas visada būdavo labai negražus, iš dailyraščio niekada 5 negaudavau. Ar nebuvo kartais ir tai bausmė už puikybę?

Šv. Mergele, kaip aš Tau dėkoju už tai, kad vis dėlto mane Kažkas auklėja, kažkam ruošia. Čia ir knygos reikiamos patenka į rankas, kurių normaliomis sąlygomis niekad nepaimtum - nėra laiko. Čia ir žmonės reikalingi pasitaiko vienoj kameroj..." (2972 22 24).

Mėnesinės rekolekcijos

„Štai atradimas, deimančiukas! Monotoniškoje aplinkoje, kad mąstymas išsiskirtų, susiformuotų, reikia stipresnio reaktoriaus, tam tikro sužadinimo, tarsi elektromagnetinei ritei. - Štai kam reikalingas pradžios vaizdas tiems, kurie turi vaizdinę atmintį.

/.../ Šioms rekolekcijoms pasisiūlė motto: „Nė vieno žmogaus nelaikyti savo priešu!" Juk čia [kalėjime] tai ypač svarbu. Čia beveik nėra draugų. Čia nuolat reikia susidurti su tais, kurie mums nedaro gera, kurie mato tik savo norus, ir kartais baisiai užsidega noras kaip tik nedaryti jiems gera. Čia kaip tik turėtų būti mąstomi Jėzaus žodžiai: „Tėve, atleisk jiems, nes nežino, ką daro".

1) Mėnesinių rekolekcijų tikslas - revizija - pirmyn, atgal - pasiruošti mirti.

2) Kas šį mėnesį naujo, ką nori Apvaizda mane per šio mėnesio įvykius išmokyti?

Kas naujo? - Rodos, nieko. Dienos visos - kaip vandens lašai. Bet taip tik paviršutiniškai žiūrint. O giliau - negali būti be turinio, be įvykių. Ir štai vienas pasirodė labai reikšmingas: atkreipti dėmesį - ką nori Viešpats tuo pasakyti, jei leido gyventi su žmonėmis, kurie kaip tik man nemieli.

O juk ir dėl jų ant kryžiaus mirė Jėzus. Vadinasi, ir jie brangūs Jam. Ir štai iš karto pasijuntu bejėgis. Juk mylėti neizoliuojant, mylėti visus - grynai Malonės dovana.

Šv. Mergele, visi visi mano gerieji Draugai, maldaukite šito Viešpatį! Kas būtų, jei šitie žmonės Amžinybėje galėtų pasakyti: „Iš tavo elgesio mes nepažinome, ar yra Dievas". O tas elgesys nieko daugiau, kaip Jėzus prašė: „Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies". Elgesys, iš kurio gali Jo buvimą pažinti - ne kas kita, kaip pažeminimai, kaip nekaltai, nepagrįstai nukentėti" (2972 20 32).

Nežinojimas ir nežinia

„šv. Mergele, Tau gerai žinoma būklė, apie kurią šv. Evangelija tik užsimena: „Jie nieko iš to nesuprato". Ir mano gyvenime dabar laikas, kai daugelio dalykų nesuprantu. Bet argi neužtenka žinojimo, kad Tu visa žinai?! Tu, kuri myli. Mes laimim savo nežinojimu. O tai, ką žinom, ir taip aišku.

Žiūriu į savo kameros draugus ir klausiu sąžinę, ar visa padarau, ką padaryti galiu, duoti galiu jiems? - Ir tai taip nedaug, ką duoti galiu. Tiksliau sakant, nieko, kas būtų grynai mano. O jei taip, tai visa, ko nenoriu, yra didžiulis laimėjimas. Kaip lengvai galima visa tai pamiršti! Tada mano gyvenimas nieko neduotų, niekam nebūtų reikalingas.

Šv. Mergele, ir vėl į Tave turiu savo akis kreipti: Tu išmokyk taip pasitikėti, kad tas pasitikėjimas pas Viešpatį laimėtų. Pasitikėti taip, kad pasitikėjimas priverstų... Bet tai gali tik Malonės paslaptis! Šito maldauju, Šv. Mergele. O juk mano vargšams draugams tiek daug trūksta. Palyginti labai rami kamera, bet kiekvienam vis ko nors trūksta, kiekvienam vis kitaip. Kartu visiems vieno ir to paties dalyko: tikėjimo tvirtumo, tikėjimo tvirtumo!" (1971 10 18).

„Kalėjime, ir tikriausiai ne vien kalėjime, vienas iš sunkiausių dalykų yra nežinia. Kiekvienas žmogus juk turi savo reikalų, savo artimųjų. Jis apie juos galvoja, jo visa gyvenimo eiga su jais susijusi. Ir štai nuo visų atskirtas. Nežinioj žmogus visada linkęs įsižiūrėti į blogiausią galimybę, - turbūt taip, kaip einant per lieptą, kai bijai pulti. Iš kur toji baimė? - Dėl įsivaizdavimo to, kas gali įvykti, jei pultum.

Šv. Mergele, Tavo gyvenime buvo labai daug nežinios. Jau pačiame Apreiškimo momente tikriausiai Tau buvo daug kas neaišku. O Tu nekamantinėjai Angelo. Tu paklausei tik to, kas buvo esminis dalykas: „Kaip tai įvyks, kad aš nepažįstu vyro?" O atsakymo į visus kitus klausimus Tu laukei. Laukei ilgai, net dešimtis metų! Ir tai, kas buvo svarbiausia Tavo laimei, Tu tikrai žinojai, kad įvyks pats baisiausias atvejis - Tu žinojai, kad „pervers mano rankas ir kojas, suskaičiuos visus mano kaulus".

Aš instinktyviai bijau blogiausio atvejo, kai jį vaizduotė sukuria. Ir dabar. Kai prisimenu Simučio likimą, kun. Kol-bės ir kitų. - Čia vaizduotė tik sukuria, o Tu žinojai tikrai. -Net silpnas tikėjimas Dievu, kaip kad būna mūsų gyvenime, tiki blogomis pranašystėmis turbūt iš baimės.

Tu ir pradžioj savo pašaukimo žinojai, kad tai reikalinga daugelio laimei. (Ir man leista šitai žinoti.) Tik paskui 30 metų nematei stebuklų, bet Tu tikėjai.

Šv. Mergele, koks vargingas aš Tavo gyvenimo akivaizdoj... Ir Tu daugeliu gyvenimo atvejų turėjai laukti. Laukti nežinioj, vien tikėdama meile. Bet juk tai ir buvo Tavo meilės Dievui įrodymas, Tavo laimėjimas. Be abejo, ir mano gyvenime tik šitam tikslui turi būti duota mano dabartinė nežinia. Juk tai dovana! Begalinė, neįkainojama. O aš ne kartą bodžiuosi ja...

Juk aš nieko neturiu savo. Mano laikas, mano gyvenimas - ne mano. Visa visa Tavo! - Pameni mūsų sutartį? -Koks vargingas aš tos sutarties dalyvis... Ją įvykdyti, išlaikyti duotą pažadą aš negaliu be Tavo pagalbos. Tu pati turi tąją sutartį mano sąmonėj, mano gyvenime sukurti. Tikriausiai tiek kartų aš Tau prieštarauju..." (1971 10 19).

„Visi Šventieji, Vėlinės. - Dienos, kai visur ypač daug darbo. O aš nedirbsiu... Šitoje vietoje tikriausiai sąžinė sujudėtų, jei nebūtų galima žinoti, kad visa iš klusnumo, su Ekscelencijos [Vincento Sladkevičiaus] palaiminimu. Vadinasi, tokia Dievo Valia. Kaip dažnai ji mums nesuprantama tampa! Koks vargingas mūsų supratimas!

Kai mane suėmė, atrodo, taip reikalingas buvau parapijoje - juk dabar taip trūksta kunigų. O tačiau - „Mano mintys -ne jūsų mintys, mano keliai - ne jūsų keliai". Kažkam tai reikalinga. O man reikia žinoti tik viena: tai Dievo Valia! Šitai žinant, viso kito galima nežinoti, jei Viešpaties Malonė duos jėgos (nors, sako, geriau blogiausia žinia, negu visai jokios...).

Tai labai paslaptinga. Bet tai kažkam būtina. Kas būtų, jei, pavyzdžiui, man kas pasakytų, kad mirsi tada ir tada ir būsi tikrai, pavyzdžiui, Danguje? Jei niekur nereikėtų laukti. Ką reiškė pirmiesiems tėvams bandymo laikas? - Juk tai suteikta galimybė parodyti meilę. Laukimas ir įrodo meilės ištikimybę - įrodo pačią meilę. Šv. Mergelė turėjo laukti 30 metų, kol pagaliau stebuklus pamatė. Žodžiu, laukimas -tai suteikta galimybė įrodyti meilę. Nežinia - tai suteikta galimybė pareikšti vilties dorybę - galimybė pasitikėti. O daugelis neištveria laukimo bandymų kaip tik prie pat pergalės ribos... Vadinasi, kalėjimas - laikas išmokti laukti. O tai sunkiau kaip veikti. Dinamika suteikia įvairumo, patenkina smalsumą, o laukti - tai stagnacija. Iš tikrųjų laukti - reiškia pasitikėti Dievu, reiškia pasitikėti meile" (2972 20 32).

Neregimieji Draugai

Visų Šventųjų diena. Popietė. Laikas, kai žmonės savo šventovėse prisimena mirusius. Apgultos klausyklos. Ar nekaltina konfratrai, kad manęs nėra?

Šiandien prieš dvasios akis didžiulė minia. Jūs visi, kurie laimėjote pergalę, mūsų ištikimiausi Draugai. Juk tai Jūs rūpinatės mūsų reikalas, Jūs virpate dėl mūsų pergalės kovoje. Ir Jūs visi, kurie dar sąskaitų suvesti nespėjote! Mes ne kartą pamirštame Jus... O juk Jūsų likimas atiduotas mūsų meilei... Būkit mūsų užtarėjai ir draugai, kad netaptume kliūtimi Jo Malonės veikimui!

Mielas Tėveli, Zitute, Zuzanėle, Kęstuti51, - visi, visi, kurie laukiate mūsų, kuriems dar nepasibaigė bandymo laikas! Ką norėčiau šiandien Jums pasakyti? Pirmiausia paklausti, maldauti Malonės, kad niekada nebūčiau kuriam nors [žmogui] ilgesnės skaistyklos priežastis!

51  Vaikystėje mirusios kun. Juozo sesytės ir autoavarijoje žuvęs gimnazijos laikų draugas.

/.../ O visa didžioji minia pažįstamų ir nepažįstamų mūsų Draugų! Tegul Jūsų meilė išreikalauja, kad mes gyventume šioje žemėje daugiau tik kūnu, o dvasia būtų su Jumis!

Juk tai Jūsų didysis ilgesys. Jūs tik laukiate mūsų prakalbinimo. Kaip tai nuostabu! Tad ar galime dar ko nors bijoti? Aš ir teisme nebūsiu vienas. Ir kalėjime nebūnu vienas. Su manimi Jūs turite ateiti ir į šiuos nelaimingus rūmus. Bet juk tai Jūsų didysis noras... Juk tokia yra Viešpaties Valia, kad Jo Meilę toliau neštų Jūsų meilė - atneštų tarp mūsų, į visą pasaulį, į visas širdis... Leiskite maldauti Jus ir šitų tūkstančių vardu, kurie Jūsų maldauti nemoka... Jų nevilioja laimė, kuria Jūs esate laimingi. Jie nepažįsta kitokios laimės, kaip tik savo norų tenkinimą. Būti nelaimingiems - jų supratimu -negalėti patenkinti savo norų... Ši diena ir yra tam, kad mes prisimintume Jus, laimingieji ir kenčiantieji mūsų Draugai, kad maldautume Jūsų užtarimo, kad per tai mūsų puikybė būtų sutramdyta - kad visa, ką Jūs galite išmelsti mums, tikrai Viešpaties dovanomis laikytume, o ne savo nuosavybe, kad nepasikartotų Liuciferio klaida: „Netarnausiu!"

O nuostabiausi Dievo Kūriniai, vienintelė jėga, kuri mūsų vienybę išardyti gali, - tai puikybė! Niekas daugiau. Dėkokite Viešpačiui už viską, už viską, kuo Jo slaptingoji Apvaizda mūsų puikybę sunaikinti siekia, - net ir už tai, ko mes nesuprantame Jo planuose.

/.../ Šv. Mergele, [padėk] gyventi daugiau anuo, tikruoju gyvenimu, o ne šiuo, laikinu, apsisprendimui skirtu. Bendrauti su Jumis, tikrieji mano Draugai!

Tada ir teismo sprendimas, ir likimas vienoks ar kitoks bus - ne pats svarbiausias dalykas, turėsiu daugiau ar mažiau - vis tiek visa atims mirtis.

Šis laikas - treniruotė daryti gera lygiai kiekvienam, nelaukiant atlyginimo, nelaukiant dėkingumo. „ Visa, ką padarėte vienam iš mažiausių, man padarėte" (1971 11 01).

Malonės veikimas

„Kažkur koridoriuj radijas išmušė 9. Ligi „atbojaus" dar pora valandų. Bet keturi mano draugai pavalgę užmigo, o vienas skaito knygą, - visiška tyla. Tai brangūs momentai, kai pas mus tyli visi. Baigiau šv. Rožančių. Vienybė su Jumis, o nuostabus nematomasis Pasauli! - Kokia tai didi paslaptis, neįkainojama dovana! „Nemo potest ad те venire, nisi Pater traxerit eum". Ką reiškia tas „traxerit" [patrauks]? Ką reiškia Malonės paslaptis? Mano Dieve, šito mes galim tik maldauti, žmogiškas protas čia kapituliuoja. Čia visų šventųjų paslaptis. Jų gyvenimas - ar tai ne nuostabus įrodymas, kad Malonės veikimas nėra fantazijos kūrinys?!

Į šitą argumentą niekada nebuvau atkreipęs dėmesio. Vis dėlto mąstyti rašant - tikrai yra nuostabu. Tai atradimas! Tiksliau - tai dovana. O, kiek aš naujo išmokau kalėjime! Pavyzdžiui, aš maniau, kad tik rašomąja mašina galėsiu rašyti. O čia išmokau kitaip paimti kotelį į ranką, ir visai neblogai, nepervargsta net ilgai rašant. Be to, lengviau mąstyti rašant - kažkaip lėčiau teka mintys ir spėja kilti daugiau asociacijų, nuodugniau įsižiūri į dalyką.

Mano mąstymui šiandien siūlosi Šventraščio vieta, kai 12-os metų Jėzus liko šventykloj, kodėl Jis nepasakė savo mielajai Motinai? - Gerasis Kristau, kas drįstų sakyti, kad Tu norėjai apgauti, kad Tu nemylėjai? Juk visas Tavo elgesys plaukia iš meilės ir reiškia meilę. Kodėl paskui tik išdidžiai - bent mums taip atrodo - pasakei: „Kam manęs ieškojote? Argi nežinojot, kad man reikia būti tuose dalykuose, kurie yra mano Tėvo?" Gerasis Kristau, kodėl šitų žodžių nepasakei prieš pasilikdamas šventykloje? Argi Šv. Motina ir šv. Juozapas būtų neleidę? - Kas galėjo Tau įsakyti? Juk tikėjo, kad Tu esi Dievas.

„Jie nieko iš to nesuprato". - Mokytojau, ir aš nieko iš to nesuprantu. Nebent tai, kad jų tikėjimas taptų nuopelningas. Bet ar ne labiausiai stebėtina, kad jie tikėjo, nors nieko iš Tavo žodžių nesuprato? Dievas nuostabiai moka prakalbėti į sielas.

Kada gi iš tikrųjų atsiveria kelias fanatizmui? Kada Dievo meilė, Malonė apleidžia? - Malonės veikimui yra tik viena barikada - puikybė. Vadinasi, ir fanatizmas galimas tik tuo atveju, kai apima akla puikybė.

Ar ne čia bus atsakymas į šitą keistą Tavo elgesį, Viešpatie? - Juk žiūrint net natūraliai, paprastai. Prisimenu seminarijos laikais kažkada buvo atėjusi mintis: - „O jei mano profesoriai meluoja?" Bet greit, vos pagalvojus apie jų asmeninį kilnumą, šita mintis dingo. - Ne, tai nesąmonė!

Malonės veikimo ar negalima panašiai apibūdinti: tai Tavo asmeninis leidimas Tave ne per kitus, ne iš pasakojimų, bet asmeniškai pažinti, pajusti Tavo meilę asmeniškai. „Niekas negali pas mane ateiti, jei Tėvas jo nepatrauks..."

Taip, tai gali būti suprantama tik paprastoms sieloms. Štai dėl ko net sunkūs Dievo Valios reikalavimai Dievo nepadaro sielų priešu. Net mirdamos dėl Dievo, jos myli Jį, neklausia, kodėl man taip leidai. Kažkas analogiško, kaip natūraliame gyvenime asmeninė pažintis, meilės pažintis" (1971 12 11).

Akcija ir kontempliacija

„Ar savo buvimu kalėjime, ar eidamas pareigas daugiau prisidedu prie Jėzaus reikalo? - tokia tema šiandien blykstelėjo sąmonėje, kažkieno padovanota. - Kieno, jei ne Malonės dovana? Ir kaip į tokį klausimą atsakyti? Tai klausimas, kuris dažnai iškyla ir vėl kažkur nuslenka. Dažnai taip gyvenime būna, kad, rodos, kurį dalyką jau žinai gerai, bet, žiūrėk, kažkoks šviesos momentas - ir tą patį, jau žinomą dalyką sužinai vėl tarsi iš naujo.

Pažvelgus į Apvaizdos veikimą labai aišku, kad Dievas leidžia ir vieną, ir kitą atvejį. Bet kaip Jis suderina jų sąveiką - tai jau Jo paties reikalas, didžioji Apvaizdos paslaptis. Tai akcijos ir kontempliacijos paslaptingas suderinimas.

Štai ir dabar. Rodos, dabartinė mano būklė panaši į kontempliacijos būklę, tačiau kiek yra, kurie visą gyvenimą tik kenčia ir daugiau, rodos, nieko. Pavyzdžiui, kun. Šulskis52 Marijampolėje, kazimierietė sesuo Genovaitė Kaune [po insulto išgulėjusi 30 metų paralyžiuota] ir kiti. Bažnyčios istorijoje visais laikais buvo kontempliatyvių vienuolynų ir paskirų šventųjų.

52  Kun. Pranas Šulskis, marijonas, Įšventintas 1943 m., rusų kareivio peršautas per stuburą 1946 06 26, nuo juosmens paralyžiuotas, tebegyvena Marijampolėje, Vargdienių seselių slaugomas. Šv. Mišias aukoja sėdėdamas prie stalo. Kol pajėgė, taisydavo laikrodžius. Yra išvertęs iš vokiečių k. kelias knygas.

Jėzaus pavyzdys. - Ne vien akcija, bet taip pat ne vien kontempliacija. Treji metai viešojo veiklos gyvenimo, bet taip pat 30 metų tylaus klusnumo, ypač trys valandos ant kryžiaus - puikybė ir nusižeminimo triumfas.

Taip pat ir sveikas protas. - Dievo meilė negali mums leisti laisvai klajoti puikybės pavojuose. Juk akcija - tai puikybės pavojus. Taigi kontempliacija būtinai reikalinga išbalansavimui, kad neapsvaigtum, kaip Liuciferis, ir neištartum: „Netarnausiu!"

Taip pat, kad neimtume galvoti, jog mūsų veikla būtinai reikalinga Dievui. Tarsi Jis be mūsų ne viską galėtų, tarsi ne Jis būtų pagrindinis, vienintelis Veikėjas. Ir jei Geroji Apvaizda kartais taip elgiasi, tarsi tikrai be mūsų negalėtų istorijos kurti, tai tik dėl to, kad Meilė nori ir mus padaryti pergalių dalyviais. Meilė turi dalytis" (1971 11 29).

MĄSTYMAI APIE JĖZŲ

Tylusis Jėzaus gyvenimas

„Šiandien per pasivaikščiojimą buvau vienas. Ne vienas... Ir gavau nuostabią dovaną. Tik pradėjus kalbėti Rožančiaus „Kurį Tu pas Elzbietą nešiojai" [paslaptį], staiga gimė supratimas - kodėl Jėzus taip ilgai buvo tylus, nežinomas. - Ar tai nebuvo nuostabus Jo kalbėjimas į visus milijardus žmonių ir į visus tūkstančius metų?! Kaip tik savo gimimu, savo tylos metais. Ar ne daugiau kun. Kolbė prakalbėjo savo kalėjimu, savo mirtimi, kaip kad viešojo apaštalavimo metais?! Ar ne daugiau šv. Agnietė, Marija Goretti pasakė savo mirtimi, kaip kad savo gyvenimu?! Ar ne tam ir man duota ši negalia, šitas pasitraukimas iš gyvenimo, kad prakalbėčiau daug galingiau?

Juk apaštalavimas yra ne vien kalbėjimas. - Kodėl šiandien Vladas nėjo į pasivaikščiojimą? - Ar ne todėl, kad vakar kiek artimiau pakalbėjom apie šv. išpažintį? /.../ Kartais kalbėjimas gali duoti net priešingus rezultatus, jei žmogus nepribrendęs tokio maisto priimti" (1971 10 06).

„Po pietų šiandien buvo labai ramu, visi miegojo beveik ligi vakarienės. Kažkodėl man buvo gera ir jauku gulėti ir galvoti, tiksliau - kalbėti su savo Draugais. Ar tai tikrai neveiklumas? - Ne. Mane paguodžia Jėzaus gyvenimas - tylusis gyvenimas. Kuo dabar aš galiu daryti gera? Kuo aš būnu panašus į Jėzų? Savo negalėjimu. Mano valios dabar nėra, negali būti. Aš pats galiu tik keikti, neapkęsti, taip kaip šalia Jėzaus vienas mirdamas ant kryžiaus keikė. Arba - galiu nusižeminti kaip darė antrasis, priimti visa kaip pelnytą bausmę už savo ir už viso pasaulio nuodėmes.

Taigi vienintelė mano priemonė, kuria galiu gera daryti, tai nieko negalėjimas.

Juk štai ir dabar jau galima numatyti: Viešpaties išmintis ir blogį panaudoja savo karalystės tikslams. Mano nieko negalėjimas tampa garsesnis prakalbėjimas. Mano negalėjimas dabar jau kalba visose bažnyčiose, o gal net visam pasauliui. Tėvas Kolbė savo bejėgiška mirtimi prakalbėjo visam pasauliui daug galingiau negu savo veikla, net savo spauda. Jėzus pasakė: „Kai būsiu pakeltas ant kryžiaus, visus patrauksiu prie savęs". Žodžiu, kai Jėzus tapo visiškas bejėgis, tada tapo žinomas ir neužmirštamas visam pasauliui. Kokia keista apgaulė - juk daug mano kolegų galvoja, kad savo buvimu darbovietėje, savo veikla gali daugiau padaryti. O juk Jėzaus elgesys sugriauna šią nuomonę! „Kai būsiu pakeltas, visus patrauksiu..." - „Ecce Homo". Visur bejėgiškumas. Galėjo Jėzus dar dešimtis metų mokyti, o tačiau... Jis mokyti pradėjo savo negalėjimu! Ir kaip tik savo negalėjimu jis pasidarė žinomas visam pasauliui, visiems tūkstančiams metų ligi pasaulio pabaigos. Iš tikrųjų, kaip nuostabu, o Viešpatie! Tavo rankose viskas tarnauja Tavo reikalams - net paties šėtono veikla Tau tarnauja.

Vadinasi, ar mane ilgiau, ar trumpiau laikys čia, ar net visą gyvenimą - vis tiek Viešpaties plane visa tai reikalinga Jo karalystei, svarbu vien tai, kad tai būtų daroma ne savo puikybės dėlei, bet iš klusnumo. Juk štai ir dabar. Koks neramus būčiau, jei negalėčiau žinoti, kad tai iš klusnumo, jei nebūtų Ekscelencijos Vincento] palaiminimo.

Taip. Ima, rodos, ryškėti, kad reikia klusnumo, reikia, kad galėčiau pasakyti ramiai - ne savo valia. Ir kodėl tai darosi reikalinga? - Viešpats įpina mane į labai originalius savo planus" (2972 22 22).

Jėzaus kančia

„Šiandien pirmasis penktadienis. Dabar jau nėra kliūčių, kad ši diena būtų mėnesio susikaupimo diena. Bet vis tiek ją iš savo norų išsikovoti reikia. Juk labai norisi skaityti toliau Cveigo „Širdies nerimą"... Tikriausiai taip bus visą gyvenimą - susikaupimą visada reikės išsikovoti.

/.../ Šiandien, kaip ir tinka per rekolekcijas, vaikščiojau vienas. Draugai nėjo. Siūlėsi mintys, temos.

1) Aš turiu Tėvą. „Tėve mūsų"... Tėvą, kuris mane myli. Ir todėl visa, kas atsitinka, yra iš meilės man.

2) Dievas visada turi savo tikslus. Nieko Jo veikloj nėra beprasmiška. Taip pat ir mano buvimas kalėjime turi Dievo numatytą tikslą. Ir tai pats geriausias atvejis iš visų, kurie gali gyvenime atsitikti. Ir - būtinai - atsitikti gali vien tai, kas daugiausia patarnauti gali sieloms, taip pat ir mano išganymui.

Mėnesinės rekolekcijos - juk tai pasirengimas mirti. Ar aš pasirengęs? - Kaip gerai, kad niekam neskolingas! Ir stipendijos tik kelios liko. Be to, liko pinigų. Būti pasirengusiam mirti - tepadeda Dievas niekada neįeiti į skolą. Sąžinės srity? - Rodos, nėra, kas keltų nerimą. Kokia tai begalinė Viešpaties malonė! Sąžinės ramybė juk ir turi būti rodiklis, ar gyvenimo kryptis teisinga.

Gerasis Kristau, leisk mintyse su Tavimi apeiti Kryžiaus kelią.

Tu kalinys. Tu išgyvenai tą valandėlę, kai žmogus iš laisvo kaip paukštis vienu momentu tampa belaisvis, tampa daiktas. Ir Tu buvai kažkur pogrindy. Turbūt išsitiesei pailsėti ant grynų lentų ar akmenų.

Tu patyrei šiurkštumą žmonių, kai elgėsi su Tavimi kaip su gyvuliu... net kur kas blogiau! Su gyvuliais žmogus niekada taip nesielgia...

Ir Tave mušė... Jie laukė, kada išseks Tavo kantrybė. Ar nelaukia ir dabar mano aplinka, ir vargšas Aleksas, savo keiksmais? - Tiesiog instinktyviai kažkoks noras išbandyti, o dar tiksliau - noras pasiteisinti savo sąžinės balsui, noras įrodyti, kad visi vienodai silpni" (1971 10 01).

„Mokytojau, Tu išgyvenai tai, ką išgyvena pasmerkti sušaudyti. Visada žmogus kažko tikisi geriau, negu iš tikrųjų įvyksta. /.../ Kai įvyksta tai, kas blogiausia - kokia keista būna žmogaus savijauta - tarsi perėjimas iš dienos į naktį, tarsi pabudimas iš sapno. Blogiausias atvejis... tai kažkas paslaptingo... Lygiai ir aš tiesiog savaime, nesąmoningai laukiu, kad vieną dieną ateitų ir pasakytų: paleidžiamas. O kad galiu šiame gyvenime daugiau niekada nevaikščioti laisvas - atrodo nerealu. Juk tik Tu gali suteikti tokį stiprų tikėjimą.

Mokytojau, Tu išgyvenai skausmą dėl artimųjų kančios. Tu sutikai savo mielą Motiną. Tu buvai prieš Ją ir prieš visą pasaulį pažemintas. Tau buvo skaudu, kad Ji kenčia. Bet vis tiek Jai kentėti leidai. Tikriausiai taip būna ir su mūsų kančiomis. Tu myli mus, bet dėl didelių tikslų, dėl mūsų ir kitų laimės vis tiek kentėti leidi. Ačiū, Viešpatie! Bet Tu visur su mumis eini kentėti ir pats...

Taip, tik tada, kai turime išgyventi patį blogiausią atvejį, pasirodo mūsų apsisprendimas aukai. Tik tada ir įvyksta mūsų tikroji auka" (2972 20 02).

„Kas nauja šios dienos mąstymo mintyse? -

1) Jėzus ieškojo draugų. „Budėkite ir melskitės". - „Taip jūs negalėjote budėti nė vienos valandos..." - Tikriausiai Jis jautė tą baisią valandą apleidimo vienatvę. Ar tai nebuvo pradžia tos sielos būsenos, kuri prasiveržė ant kryžiaus: „Mano Dieve, mano Dieve, kam mane apleidai?" Tai buvo Jo žmogiškos dalies žodžiai.

Didelė meilė nesunaikina kančios, tik duoda jėgos ją pakelti. Vadinasi, ir mylint gali prasiveržti skundas, dejonė. Jei Jėzus dejavo, tai reiškia - kiekvienam iš mūsų natūralu silpnumo valandos, baimė, svyravimas. Bent tiek aišku - turi būti nuolatinė pastanga ištverti. Pasakytume, turi būti nuolatinis maldos gyvenimas, kasdienė mąstomoji malda.

Jis draugus rado miegančius. Kitaip sakant, Jis rado ne draugus. Jis atėjo ieškoti meilės, ir jos nerado... Kažkas panašu girdint aplink kiekvieno svajones apie laisvę, taip pat ir savos širdies balsą, kas ir sudaro kalėjimo esmę.

Tikriausiai ir pragaro nelaimingieji jau mirties valandą turi pajusti tą baisų apleidimą, meilės nebuvimą, kurį pajuto Jėzus aną baisią valandą. Vadinasi, būti panašiam į Jį -tai pajusti ir apleidimą, tiksliau - pabūti kalėjime.

Ar tai, kad Jėzus ieškojo draugų, ieškojo meilės, nerodo, kad Jis tikrai jautė kažką panašaus, kaip pragaro nelaimingieji pajunta, sužinoję savo baisų likimą?

2) O ką Jėzus turėjo jausti vietoj sąžinės graužimo, kurį visą amžinybę turės jausti pragaro nelaimingieji? - Dėl Malonės pilnatvės Jis baisiu ryškumu suprato kiekvienos nuodėmės siaubą - ir fizinį, ir dvasinį. Fizinį - ašaros, kraujas, sudraskyti lavonai, išbalę veidai, išgriauti miestai, kalėjimų kameros. Bet kas apsakys nuodėmių dvasinį siaubą?! Nuodėmingos akys jo nemato. Nuodėmė ateina visuomet svetimu šydu prisidengusi, visada grožio, laimės vardan. O Jėzus nuodėmę matė visoj realybėj. „Kūniškas žmogus nesupranta nieko dvasiško". Taigi negali pamatyti ir nuodėmės tikrovės. Per kūnišką žmogų nuodėmė ateina visada kaip melas, apgaulė, klasta. Vadinasi, Jėzus nuodėmę matė be melo kaukės. Kas Jam suteikė jėgų, suprantant visą nuodėmės realybę, prisiimti sau, tapti visų nuodėmių kaltininku [bendrininku]? - Meilė! Kas yra meilė, jei šitokios aukos iš Jėzaus išreikalavo?!

Kas gi sudaro nuodėmės dvasinį siaubą? - Tikriausiai baisus kontrastas meilei, jos paniekinimas. Net meilės ne-pastebėjimas, jos neatpažinimas: meilės paniekinimas, tai yra Dievo paniekinimas. Dvasiniam nuodėmės siaubui negali nepriklausyti puikybės šlykštumas. Jėzaus akys puikybę matė su visomis smulkmenomis kaip priešingybę meilei. Juk puikybė kiekvienam šlykšti, - gaila, kad ją matome tik kitame, o ne savy" (7971 10 24).

„Kažkodėl tokia mintis švystelėjo - Jėzus Alyvų Kalno valandą turėjo pajusti ir tai, ką pajunta vargšai nelaimingieji, sužinoję, kad pasmerkti į pragarą. Juk tada tikriausiai realiai paaiškėja visi siaubingi nuodėmės padariniai. Jėzus tą valandą prisiėmė juos sau, tarsi Jis pats būtų baisus nusidėjėlis - visų pasaulio nuodėmių autorius. Ar negali taip būti, kad kaip tik tas siaubas Jam išspaudė kruviną prakaitą? Juk ano pasaulio išgyvenimai su niekuo nesulyginami. Žmogiškos sąvokos čia netinka, negali išreikšti ano pasaulio išgyvenimų.

Bet jei taip, tai kokia turėjo būti meilė, kuri privertė pakelti šitokį siaubą! Juk tai turėjo būti siaubas, baisus išgyvenimas. Aišku, kad iš meilės kruvinas prakaitas negalėjo išpilti Jėzaus veido. Tai siaubas laukiamos kančios, tai siaubas pamačius nuodėmės padarinius, ko mes, net fantazijai leisdami klajoti, negalime suvokti visa pilnatve, visa baisybe. O ir tai - vien žmogiškai suprantant, jau baisu! Siaubingas Dantės „Pragaras", siaubinga žmogaus neapykanta ir jos išradingumas, o tačiau tai nieko nereiškia. Jokie žmogaus sukurti kankinimai nebus panašūs į tikruosius. - Dieve, pasigailėk!" (1971 10 22).

„Atradimai turbūt nebūna kasdienis reiškinys: gal tai tik apvainikavimas ilgų pastangų, gal net viso gyvenimo darbo.

Panašiai būna ir mūsų vidiniame gyvenime. Egzaltacijos būsenos - tai kažkokių deimantų atradimas, šventės paprastų dienų grandinėje. Ir kad tos šventės išsiskirtų, reikia, kad jų būtų ne kasdien. Tai, kas teikia vaisingumą šitai pilkų dienų grandinei, kasdienybei, - tai ir yra jų monotonija, jų turinys, kuris toli gražu nėra malonus, viliojantis.

Jėzaus atpirkimo laimėjimas nebuvo tik Velykų Rytas, bet ir 30 metų tylaus darbo, kuriuo niekas nesistebėjo, kurio didybės niekas garsiai negyrė. Buvojo kančios realybė-panieka fariziejų ir kankintojų akyse, apleidimo vienatvė. Kur buvo Jo draugai kaip tik tas valandas, kai Jam buvo labai sunku? - Šv. Mergele, visa tai jautei ir Tu! Tikriausiai labai norėjai, kad po kryžiumi būtų išsirikiavusi Jo visa kariuomenė - visi Dvylika Jo išrinktųjų. Deja, kur buvo jie?..

Jėzus ir anksčiau turėjo progų įsitikinti jų nepastovumu. Jis matė, kaip Kafarnaumo sinagogoje visi Jį, lig tol sekę, paliko... Ar jie staiga pamiršo Jo stebuklus? Kodėl taip įvyko? - Ar ne jų proto puikybė? - „Tai kieta kalba, kas gali jos klausytis!" Jėzus matė Petro veidą, matė, kaip paskui Petras vengė Jo žvilgsnio, kai jie 40 dienų vėl buvo kartu. Petras tik dabar pradėjo suprasti naują meną: visais didžiaisiais momentais remtis Juo, t.y. daryti prielaidą, kad aš galiu ko nors nežinoti, nesugebėti... Kaip sunkiai suprantama mums visiems ši tiesa didžiojo Jėzaus Apaštalo lūpose: „Visa galiu Tame, kuris mane stiprina".

Ir mano gyvenime turi būti panašiai. „Tarnas nėra didesnis už valdovą. Jei persekiojo mane, persekios ir jus" (1971 12 27).

MĄSTYMAI APIE KUNIGĄ KALĖJIME

Buvimo kalėjime prasmė

„Šv. Mergele, mano buvimas čia, be abejo, taip pat Viešpaties dovana. Tu budėk, kad aš neleisčiau veltui laiko, kad panaudočiau jį savęs lavinimui, apsigalvojimui, planavimui, kūrybai. O tam reikia, kad mano mintys pabūtų visose mano gyvenimo srityse, su draugais, su konfratrais, su seselėmis, bet visų labiausiai - su Draugais iš Ano pasaulio. Aplinkos draugai, be abejo, trukdo savo kalbėjimu, savo išdykavimu, bet, neturėdamas jų, neturėčiau tų vertingų psichologinių studijų, tų originalių tipų, kuriuos stebėti kitur gyvenime dažniausiai nebūna galimybės - visą dėmesį suima kiti reikalai. Juk tai irgi Tavo vaikai... Juose - ir vien tik juose - aš galiu mylėti Jėzų. Be jų nėra kito kelio sutikti Tave, Viešpatie" (1971 11 26).

„Iš tikrųjų kunigui būti tarp šitų žmonių visiškai ne pralaimėjimas. Juk tai kaip tik žmonės, į kuriuos nei žodžiu, nei knyga prakalbėti jau neįmanoma. Bene vienintelė priemonė, kuri jiems gali priminti sielą, Amžinybę, tai atsidurti kunigui tarp jų - keikiančių - ir kalbėti pačiu savo gyvenimu, elgsena, ramumu.

Kodėl būtinai kunigui? - Pats vardas „kunigas" jau kalba apie Dievą. Nors jie ir nieko nenorėtų apie Dievą žinoti, bet kunigo pamatymas jiems savaime visus tuos dalykus primena.

Pirmoji reakcija būna pašaipa, neapykanta. Akys piktai, pašiepiamai žiba. Aną dieną koridoriuje du jauni berniokai paslaptingai šypsosi:

- Tėvai, kaip reikalai?

- Kokie?

- Dvasiniai, - atsakė pajuokiamai šypsodamiesi.

Jie apie kunigus daug girdėję, susikūrę tam tikrą vaizdą -kunigai išnaudotojai, aukso prisikrovę, žmonės, paniekos verti.

Ir štai, kai pamato jie kunigą arti savęs - paprastą, tylų, draugišką, kuris iš tikrųjų ne sau gyvena, - jau pats kunigo buvimas tampa kalbėjimu, net jei žodžiais jis ir nieko nekalbėtų, tiksliau, jei jo aplinkos žmonės neturėtų kantrybės tokių žodžių klausyti.

Tikėjimo arba netikėjimo pradžia - tam tikra nuostata kunigų atžvilgiu. Pagarba arba panieka jiems. Ar nebūtų begalinė geradarybė šitų žmonių sieloms, jei kunigo buvimas ištaisytų tą sukarikatūrintą vaizdą apie kunigus? Juk ta pati nuostata bus ir Dievo atžvilgiu.

Be to, kunigas, būdamas tarp tokių žmonių, juk aukos visus įžeidimus, pajuoką, laisvės, o gal net šv. Mišių neturėjimą, prijungdamas prie Jėzaus aukos kaip mažytę dalelę už jų sielas. Tai didysis Jėzaus žygis prieš pragaro siaubą. Kur daugiau, jei ne savo norais (deja, nepatenkintais), galime prie šio Jėzaus žygio prisidėti?" (1971 12 10).

„Yra žmonių, kurie nors ir nestovi mintyse kasdien sąmoningai, bet kažkur pasąmonėj lieka neišdildomai. Jų žodžiai, jų elgsena tikriausiai mus pasąmonėj veikia, net mums patiems to nežinant ir nenorint. Ir tai tikriausiai ne vien geroji įtaka, bet taip pat ir neigiami pavyzdžiai. Bet jei šitokią įtaką galima pastebėti savyje, tai tikriausiai ir mūsų pasakyti žodžiai, poelgiai kitiems turi reikšmę, o gal net lemiamą poveikį kai kuriais jų gyvenimo momentais.

Šv. Mergele, kaip bus Amžinybėje, kai visos tos įtakos bus aiškios visų milijardų akivaizdoje?! Ir mano buvimas čia. Tikriausiai kažkam turės reikšmę, pastūmės viena ar kita linkme - nors vieną milimetrą, bet vis tiek pastūmės. -Šv. Mergele, Tu juk esi atsakinga už kiekvieną mano poelgį" (1971 12 12).

„Arbeitpriester"

„Kai būnu kalėjime, tai būna proga tam tikros specialios rūšies lavinimuisi. Juk dirbant visiškai nebūna laiko atsidėti tai literatūrai, kurią skaito mūsų jaunimas, patirti, kokiomis mintimis, kokiais jausmais jie gyvena. Tai irgi dovana, tam tikra Malonės dovana.

Štai ką praktiškai reiškia „Arbeitpriester" problema. Tai darbas beveik be kūrybinio džiaugsmo. Nepamatysi savo darbo vaisių. Tai kažkas panašaus kaip versti uolas, lyginti kalnus, kad pasidarytų dirbama žemė, tinkama sėti kultūrinius augalus.

Man rodos, vienintelis tikslas, kurį apaštalavimas gali turėti tarp šitų žmonių, tai ir yra buvimas. Buvimas kažkokio parodomojo tipo, kurio jie nėra matę, koks turi būti žmogus. Kaip, pavyzdžiui, Aleksas (iš 186 kameros) stebėjosi: „Pirmas žmogus mano aplinkoje, kuris nekeikia". Aną dieną, kai Pavlikas pramiegojo pusryčius, paskui aš jį valgydinau, kiti stebėjosi, - jiems tai buvo kažkas neįprasta, gal ir nematyta.

Kokią tai reikšmę gali turėti jų gyvenimui? - Viešpatie, tik Tu žinai. Bet Tu kalbėjai apie įvairų sėklos likimą. „Dalis krito tarp erškėčių, dalis ant uolos, bet dalis į gerą žemę". Kažkur skaičiau apie Afrikos apaštalą, kuris neatvertė nė vieno negro, nors gyveno tarp jų, parašė jų kalbos gramatiką. O atsivertimai prasidėjo po jo.

Iš tikrųjų - baisūs šitie žmonės. Kartais atrodo, kad esi patekęs ne tarp žmonių, o tarp gyvulių... Norų vergai. - Paimti didesnį gabalą, numesti šiukšlę, nors kažkas turės numestą pakelti, rytą niekaip nepajėgia atsikelti, vakare atsigulti, jei užėjo nuotaika šnekėti, ir t.t.

Šiandien skaičiau J. Vildžiūno, komunistų partizano, atsiminimus „Kova be atvangos". Kai jis pasakoja apie arešto kameras Smetonos laikais, vagys, pasirodo, visai tokie pat, kaip ir dabar. Jis rašo, kad juos, komunistus, specialiai įmesdavo į vagių kameras, kad pakankintų prieš tardymus. Kažin ar ir mus, kunigus, suveda su šitais žmonėmis specialiai, norėdami pasityčioti? Bet, Viešpatie, Tavo planams viskas tarnauja. Visai nereiktų veržtis iš kalėjimo, kol mes tarp jų pajėgiame vidiniu gyvenimu gyventi, jei tokie, Viešpatie, Tavo planai" (2972 22 20).

„Šv. Mergele, aš nustebęs pajutau, kad man visai netoli iki baisaus žiaurumo! - Tu žinai, kaip užsidega kartais baisi aistra, įsitempia visi raumenys - taip norėtųsi trenkti smūgį mažajam Jurai, kad iš karto kristų... O juk Viešpats ir jį myli, ir dėl jo ant kryžiaus mirė. „Visa, ką padarėte kiekvienam, man padarėte".

Turi būti žmonių, kurie suvaidintų Jėzaus kankintojų vaidmenį. Juo labiau kad jie tokie gali būti ne visai dėl savo kaltės. Kas būtų buvę iš manęs, jei būčiau gyvenęs, augęs jų sąlygomis? Kokius pavyzdžius jie matė? Kokias kalbas girdėjo, kokias knygas skaitė? Kas ir kada juos mokė gero, ypač nusižeminti? Gerasis Kristau, Tavo žodžiai: „Tėve, atleisk jiems, nes nežino, ką daro..." Juk tai mano elgsenos taisyklė. Jėzaus kankinimas - tai ir buvo ne kas kita, kaip įrodymas, kad dvasia gali ir turi būti stipresnė už kūną. „Jei užgavo vieną skruostą, atsuk ir kitą". Kaip bangos į uolą daužo kasdien, bet joms tai nieko nereiškia. - Ramybė Jėzaus veide savo kankintojų akivaizdoje - štai švyturys, pavyzdinis mano elgsenos tipas.

„O neišmanėliai, argi nereikėjo?.." - Argi nereikėjo, kad Jėzus būtų įžeidžiamas, kad būtų parkritęs bejėgis gatvės dulkėse? Ir visi, kurie šį baisų darbą vykdė, - kokiam nuostabiam tikslui juos panaudojo dieviškoji Meilė, jie nė truputį šito nenujautė, nesuprato. Jų vergija savo aistroms ir puikybė suprasti neleido.

Ar ne vienintelė geradarybė, kurią galiu jiems padaryti, - parodyti ramybę visais atvejais, kada jie nė iš tolo tokiomis progomis ramūs būti nepajėgia?

Jų dabartinėje būklėje - ar ne vienintelis įrodymas, kad yra Dievas, - tai žmoguje kažkas nemedžiaginio?" (1971 12 21).

NAUJAMETINIS APIBENDRINIMAS

„Paskutinis senųjų metų vakaras. Pirmas jausmas, kuris dabar širdyje, pasiėmus savo sąsiuvinį valandą prieš komandą gulti, - tai dėkingumas.

Šv. Mergele, man aiškiai rodos, kad Geroji Apvaizda kažkur mane veda, kažkokio tikslo link. Iš ko apie tai sprendžiu? - įgijau labai didelį imlumą. Ką skaityčiau, kiekviena knyga, kiekvienas pokalbis vis leidžia atkreipti dėmesį į kokią nors naują patirtį, naują atradimą. Tarsi būtų koks tylus įpareigojimas.

Ne visiems šių metų norams Viešpats leido įvykti, bet už viską dėkoju. Žinau, kad viskas, net bausmė, reiškia meilę.

Šv. Mergele, teatleidžia Viešpats visas buvusių metų nuodėmes, klaidas... Tu, kaip Motina, vesk už rankos kitais metais eiti visur, kur Viešpaties Valia ves. TVM [Tibi Virgo Maria]53" (1971 12 31).

53  Tau, Mergele Marija (lot.).

„Svarbu pergalvoti Naujųjų Metų slenkstyje...

Šv. Mergele, gerai žinau, kad visuose sprendimuose tiek pavyksta rasti tiesos, kiek yra sąlygų veikti Malonei, vadinasi:

1) kiek many būna nusižeminimo, t.y. kiek siela buna atverta priimti tiesą ir

2) kiek pajėgiu atsižadėti norų triukšmo.

O tas norų triukšmas!..

Geroji Motina, padėk man susiorientuoti, kas buvo praėjusiais metais? Kur mane Apvaizda veda?

Metai, kurie visai amžinybei praeityje, aiškiai susideda iš dviejų dalių: ligi rugpjūčio 26-os ir po.

Ligi - tai buvo nepaprasto apkrovimo dienos. - Tu žinai, kiek likdavo laiko miegoti. Kiek kartų sekmadienį ar kitą dieną reikėdavo dirbti visai nemiegojus. Žinoma, toks apkrovimas labai ribojo normalią gyvenimo tvarką, siekimus.

Čia pat siūlosi pirma išvada kitiems metams: vis dėlto turbūt nereikia stengtis patekti dirbti tokioje vietoje, kur nepaprastai daug darbo. Žinoma, tai vis tiek darbas Kristaus vynuogyne, bet... Pagaliau tebūna Jo Valia! Juk dėl apkrovimo, dėl darbo vietos stambumo ir įvyko tas didžiulis laimėjimas, kad aš dabar čia. „Mano mintys - ne jūsų mintys!" Juk niekada net į galvą neatėjo, kad tas buvimas vietoje, taip perkrautoje darbo, šitokius rezultatus duotų. - Ar tai nėra akivaizdus pavyzdys, kad Apvaizdos planuose, net jei tai būtų paties šėtono veikla, ji tarnaus Dievo planams. Dievas gali pakęsti blogį dėl valios laisvės piktnaudojimo kaip tik dėl to, kad Jis galingas blogį, kad ir kokį žmogus padarytų, naujomis dovanomis su kaupu užlyginti.

Ar negali būti taip, kad dabartinė mano, sakytum, stagnacija kaip tik Apvaizdos plane šito daug tobuliau siekia, -šito, ko mūsų pastangos, tokios vargingos, - niekaip negali pasiekti, kai žodžiai būna nevaisingi.

Kad mes [kunigai] du - argi tai ne dar labiau sustiprina mano prakalbėjimą?! Taip pat ir kad prieš mane [kalėjime] buvo tėvas Šeškevičius.

Gyvenime amžinai kartojasi dieviškosios Išminties su-spindėjimai tarp mūsų, kai Dievas išklauso tobulesniu būdu, kaip kad mes prašėme, ir tada mums rodės, kad neišklausė. Šv. Mergele, neleisk pamiršti šitos taisyklės, kad ir kokios būtų aplinkybės, kokie būtų įvykiai. Taip būtų net tada, jei mes būtume nuodėmės būsenoje. Juk Dievas yra nekintama Meilė, ir Jo veikloje negali būti kitokių motyvų kaip tik meilė.

Pagaliau, ar galima pasakyti, kad dabartinė būklė - stagnacija? - Ar aš galėjau kada taip garsiai prakalbėti, kaip kad dabar? O kiek daug naujos patirties, naujų minčių! Tiek į praeitį, tiek į ateitį žvelgiant. Rodos, kaip tik į rankas patenka tokios knygos, kurias reikia perskaityti. Ypač atkreiptas dėmesys į visur gyvenime pasireiškiančią diplomatiją. Šiuo požiūriu, man rodos, Apvaizda veda kažkokio tikslo link. Juk buvo laikas, kai apie diplomatiją neturėjau jokio supratimo. Rodos, dėl to naivumo praradau dvasios tėvą -prof. Grigaitį. Įdomu, kokia kryptimi būtų ėjęs mano gyvenimas jo globoje?

Dabar, rodos, pastovus įprotis tampa dvejopai žvelgti į žmogų - ką tu darai, sakai? ir ką tu galvoji? Na, be to, geriau supratau, kokią didžiulę reikšmę turi fantazijos galia, loginis ryšys, pastebėjimas smulkmenų, kitais žodžiais: ką žinau? ko tikiuosi? ką veikti?

/.../ Ką reiškia, jei kai kurios viltys, - rodos, tokios, kurių Apvaizda negali nenorėti, - išsipildyti delsia? - Ar ne šitaip įvyksta Dievo bausmės mūsų gyvenime? Juk kiekvienas gėris, tas, kurio Dievas nori, yra dovana. Iš prigimties mes tam neturime reikalaujančios teisės. Kiekviena dovana turi būti nuolankumu laimėta, kad Viešpaties dovanos nevestų į puikybę, kad nepasikartotų Liuciferio tragedija - jis žavėjosi savo didybe be dėkingumo...

Štai kokia išvada. -

Jei tuose dalykuose, kurių Dievas negali nenorėti, Jis vis kažkodėl delsia, tai gali būti keli atvejai:

1) arba Dievas išklauso tobulesniu būdu, o mes neatpažįstame Jo veiklos,

2) arba trūksta nusižeminimo, kaip būtinos sąlygos dovanoms laimėti,

3) arba yra nuodėmių, už kurias neatlikta atgaila, kuri būtina, kad įvyktų absoliutus teisingumas. Juk Dievas yra [ir] Teisingumas!

Kiekviename mūsų siekyje visi trys šie punktai - ypač du paskutiniai - yra verti nuoširdžiausio mūsų dėmesio, susimąstymo!" (1972 01 01).

„Štai ko mums ypač reikia! - Jei vėlina išsipildyti viltys, kurių Dievas negali nenorėti, tai reiškia, kad mums ypač reikia atgailos! Jei mes patys pasijuntame bejėgiai, taip ryškiai pajuntame savo bejėgiškumą, šitame reikale turi talkininkauti seserys.

Kokį brangų deimantą pastebėjau! Šv. Mergele, tebūna Viešpačiui garbė už tai! Ir kas įdomu - šito tikriausiai būčiau nepastebėjęs, jei nebūtų per Naujuosius Metus atsižadėta smalsumo baigti [skaityt] knygą „Šienapjūtė". - Taip, be atgailos, be įsakymo savo norams negali būti tokio dvasinio supratimo. „Homo carnalis поп percepit ea, quae sunt spi-ritualia".

Vadinasi, jei seserys ko nors neišmeldžia, tai ženklas, kad trūksta nusižeminimo, trūksta atgailos.

Ar ne panašiai reikia galvoti ir apie tuos keturis mėnesius be šv. Mišių? Ir kun. Sig[ito] mintis dėl stipendijų - „tegul aukoja pro seipso54" - ar nesutampa su šiuo naujo ryškumo supratimu: ir mums, kunigams, reikia vieno ir to paties - atgailos! Ir dabar šv. Mišios galės būti laisvai aukojamos kaip tik šia intencija - už nuodėmes, kurios mums trukdo siekti to, ko aiškiai žinom, kad Dievas negali nenorėti.

54  Savo intencija (lot.).

    Šv. Mergele, Tu tobuliausiai žinai, kokie konkretūs reikalai čia įeina, kokios ir kieno nuodėmės. Kartu ir visus kalėjimo nepatogumus turiu priimti su nuoširdžiausiu dėkingumu, kaip tiesioginį artėjimą į viską, ko Dievas nori, kam trukdo nuodėmės, už kurias neatlikta atgaila... Vadinasi, ir aš stoviu kovoje, - tik kitokiu ginklu.

Taigi, Šv. Mergele, tebūna padėka Viešpačiui už visa, kas sunku, už visus, kurie įžeidžia, neapkenčia. Už viską ačiū!" (1972 01 02).

Pieštuku pieštas kalinio kun. J.Zdebskio portretas. 1971(2) m. (Autorius nežinomas).

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum