gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
MALONĖS ŠALTINIAI Spausdinti El. paštas

SAKRAMENTAI

RISTUS atėjo, kad mes turėtume gyvenimo ir gausiau turėtume (Jon. 10, 10). Gyvenimas, kur j jis turi, yra pilnas malonės. Iš tos pilnybės jis teikia ir mums — tiesiai, be tarpininkų, ir tarpiškai — per savo sakramentus.

Sakramentai yra regimi ženklai, perteikią mum neregimą Dievo dovaną — malonę. Mūsų būtis yra regima — medžiaginė ir neregima — dvasinė, dėl to Kristus panoro naudoti medžiagą — vandenį, aliejų, duoną, vyną, žodį, rankų lietimą, — kad mūsų dvasiai perduotų savo dvasinės gyvybės. Tokia buvo jo valia, kad mes atgimtume iš vandens ir šv. Dvasios; kad mums būtų atleistos nuodėmės, kam jo žodžiu jos bus atleistos; kad valgytume jo Kūną duonos pavidalu ir gertume jo Kraują vyno pavidalu; kad rankų uždėjimu būtų perduodamos šv. Dvasios dovanos...

Dieviškasis gyvenimas perteikiamas septyniais šaltiniais. Krikštu jis įdiegiamas, sutvirtinimu — stiprinamas, atgaila (išpažintimi) — grąžinamas (kai nuodėmė jį sunaikina), šv. komunija—-maitinamas, ligonių sakramentu — apsaugomas ir pagilinamas. Iš atskiro žmogaus jis praplečiamas į bendruomenę. Moterystė pašvenčia šeimą ir teikia malonių fizinei gyvybei parengti bei ugdyti. Kunigystė duoda dvasinės tėvystės galią: atgimdyti žmonėse dvasinę gyvybę.

Sakramentinę malonę gauna kiekvienas, kuris parengęs savo dvasią, atlieka reikiamus sakramentų aitus. Tačiau pilnesnę ir gausesnę malonę gauna tas, kuris gyviau, jautriau ir veiksmingiau jai pasirengia ir į ją atsiliepia savo gyvenimu.

KRIKŠTAS

IRMASIS sakramentas atveria duris išganymui ir parengia kelią kitiem sakramentam. Krikštas mus atgimdo iš vandens ir Šventosios Dvasios ir mus įsūnija Dievuje. Mes tampame Kristaus broliais, nes įsijungiame į jo mistinį kūną. Pasidarome lyg vynmedžio šakelės, gyvybiškai surištos su kamienu.

Krikštas sukuria naują būseną ne tik atkiram žmoguje. Jis kuria naują bendruomenę žmonėse. “Mes esame pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad būtume vienas kūnas” (1 Kor. 12, 13). Tokiu mistiniu kūnu tampa ir pakrikštytoji tauta. “Visi esame vienas kūnas ne tik Kristuje, bet ir tėvynėje” (kan. Mikalojus Daukša, 1599).

TĖVŲ MALDA
Prieš vaiko krikštą

    Dieve, mūsų visų Tėve, priimk šią mūsų kūdikio auką, kurią nūnai darome, kaip esi priėmęs savo žemėn atėjusio Sūnaus auką. Tegu jis priklauso tik tau savo valia ir savo tikėjimu, kai ateis į metus.

Dieve, mūsų Atpirkėjau, nuplauk krikšto vandeniu tą pirminę dėmę, kurią žmogaus nepaklusnumas užtraukė visiems žmonių vaikams. Išdildyk jame blogio daigus, kuriuos mūsų nuodėminga prigimtis jam perdavė.

Dieve, širdžių Pašventintojau, ateik į šią mažą mūsų kūdikio širdelę per šį nuostabų sakramentą, tegu sotinasi ji tavo šviesos džiaugsmu ir tavo dovanų saldumu.M

Po vaiko krikšto

    Pašventink, Viešpatie, šį trapų mūsų meilės vaisių, kad jis augtų malonėje ir būtų vertas tavo vaikų garbės. Jis nūn priklauso ne tik mums, bet ir sau. Kokia pagarba turim priimti šią naują dovaną, kurią tavo sakramentai pergimdė ir nauju charakteriu paženklino!

Tavo kunigo rankos įspaudė jo pečiuose ir krūtinėje kryžiaus ženklą, kurį mums teks ryškinti. Mažoji galvelė buvo patepta šventais aliejais, kaip kitados tau pašvęstų valdovų. Viso šio sakramento ženklai kalbėjo apie tikėjimą, kurio šis mūsų vaikutis ateina išpažinti. Dieve, kokį tikėjimą turim pažadinti mes, jo tėvai, ir kokį tyrą jausmą turim nešiotis savo dvasioje, kad tų baltų krikšto drabužėlių nesuteptume ir tos degančios žvakės neužpūstume!

Globok naujai įžiebtą savo žiburį mūsų šeimoje ir stiprink mūsų jėgas ir didink mūsų budrumą, kad per savo kūdikį mokėtume išpildyti tavo valią.54

KRIKŠTO TĖVŲ MALDA
Prieš vaiko krikštą

Mūsų rankose, Dieve, tu leidi įvykti nuostabiai perkaltai. Mūsų rankose šis kūdikis gims malonei ir tavo karalystei. Per mūsų lūpas jis kalbės tau didžius žodžius: išpažins tikėjimą ir atsižadės pikto. Duok, kad šie žodžiai būtų ir mūsų valios dalis, nes argi tu norėtum girdėti tuščią mūsų kalbą šito nekalto liudininko akivaizdoje!

Mes norim sekti tuos ženklus, kuriais tu vykdai sakramentinį stebuklą ir norim kartoti žodžius, kuriuos kitados už mus tarė mūsų krikšto tėvai. Norim pakartoti mūsų pačių krikšto pažadus, kad tai, ką tu davei tada be mūsų asmeninės valios, būtų atlikta mūsų sąmoningos valios aktu.9

Po vaiko krikšto

Dėkojame tau, Viešpatie, už malonę, kurios perteikimo liudininkai ir dalyviai buvome. Teauga ji šioje mažoje būtybėje ir teneša brandžius vaisius.

Grąžinam šį kūdikį į tėvų rankas ir paliekam jų tolimesnei globai. Laimink jį, kuris mums nuo šiol nebėra svetimas, nes tavo sakramentas sujungė mus su juo. Laimink tėvus, kad jų dvasiai nepristigtų jėgos išauginti šį naują daigą, vertą tavo vardo.9

KRIKŠTO APEIGOS

Dabartines apeigos yra išaugusios iš katekumenų krikšto senais laikais. Jos buvo atliekamos ne vienu laiku. Pirmosios trys apeigų dalys buvo atskirai atliekamos 3 ir 4 gavėnios savaitę bei did. šeštadienį iš ryto, o ketvirtoji esminė dalis — Velykų naktį. Pirmose trijose dalyse yra gražių maldavimų ir simbolinių veiksmų, kurie įveda į esminį krikšto aktą. Be kitko, seniau vartota ir egzorcizmai, kurie šiandien, krikštijant mažus vaikus, turi simbolinę prasmę.

Pirmoji dalis

Kunigas (K) pasitinka bažnyčios prieangy krikšto tėvus (Kt) ir pasiteirauja kūdikio vardo. Po to: 1. klausinėja krikštijamąjį, už kurį atsako krikšto tėvai, 2. kvėpia jam Šv. Dvasią, 3. ženklina kryžiumi kaktą ir krūtinę, 4. uždeda rankas ant galvutės ir meldžiasi, 5. teikia druskos, kuri simbolizuoja išmintį.

1.    K. N, ko nori iš Dievo Bažnyčios ? Kt. Tikėjimo !

K. Ką tau tikėjimas duoda? Kt. Amžinąjį gyvenimą.

K. Jei nori laimėti amžinąjį gyvenimą, laikykis įsakymų. Mylėk Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir artimą kaip pats save.

2.    Išeik iš jo (jos) netyra dvasia ir užleisk vietą Šventajai Dvasiai Ramintojai.

3.    Priimk kryžiaus ženklą kak†toje ir krū† tinėje, tikėk dangaus pamokymais ir taip gyvenk, kad nuo dabar galėtumei būti Dievo šventovė.

    Melskimės: Viešpatie, išklausyk maloningai mūsų maldų ir savo nuolatine globa apsaugok savo išrinktąjį (-ją) N, paženklintą Viešpaties kryžiumi. Tegu jis (ji) laikosi tavo tiesos pradmenų, saugo tavo įsakymus ir taip pasiekia atgimimo garbę. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Kt. Amen.

4. Melskimės: Visagalis, amžinasis Dieve, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėve, pažvelk maloniai į savo tarną (tarnaitę) N, kurį (-ią) pašaukei tikėjimo pradžiai. Pašalink iš jo (jos) bet kurį širdies aklumą, nutrauk visas piktojo kilpas, kuriom buvo surištas (ta). Atverk, Viešpatie, savo gailestingumą ir pripildyk savo išmintimi, kad jis (ji) būtų laisvas (-a) nuo nedorų geidimų ir, veikiamas (-ma) tavo šventų įstatymų, džiaugsmingai tau Bažnyčioje tarnautų bei kasdien tobulėtų. Per tą patį Kristų, mūsų Viešpatį. Kt. Amen.

5- N, priimk išminties druskos. Tebūna ji tau gailestingumo ženklas amžinam gyvenimui. Kt. Amen.

K. Ramybė su tavim! Kt. Ir su tavimi, Tėve!

K. Melskimės: Mūsų tėvų Dieve, tiesos Kūrėjau, mes prašome tave, pažvelk maloniai į savo tarną (tarnaitę) N, kad jis (ji), ragavęs (-vusi) pirmąjį druskos valgį, daugiau ne-bealktų. Pasotink jį (ją) dangaus maistu, kad kupinas (-na) karštos dvasios ir džiugios vilties, nuolatos tavo vardui tarnautų. Vesk jį (ją), Viešpatie, prašome, prie atgimimo šaltinio, kad kartu su tavo tikinčiaisiais gautų pažadėtą amžinąjį atlyginimą. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Kt. Amen.

Antroji dalis

Kunigas šią dalį pradeda 1. egzorcizmu, 2. vėl ženklina kaktą kryžium, 3. uždeda ranką ant galvutės ir meldžiasi, 4. ima kūdikį Bažnyčios globon (simboliškai uždedamas stulą) ir veda į bažnyčią, kur 5. atliekamas tikėjimo išpažinimas.

    1.    Aš prisiekdinu tave, netyroji dvasia, Dievo Tėvo, † ir Sūnaus, † ir Šventosios † Dvasios vardu, kad išeitumei ir atsitolintumei nuo šio Dievo tarno (tarnaitės) N. Nes tau įsako, pasmerktoji dvasia, tas pats, kurs vaikščiojo ant jūros ir ištiesė savo dešinę skęstančiam Petrui. Dėl to pripažink savo pasmerkimą, prakeiktoji dvasia, ir duok garbę gyvajam ir tikrajam Dievui; duok garbę Jėzui Kristui, jo Sūnui, ir Šventajai Dvasiai. Atsitolink nuo šio Dievo tarno (tarnaitės) N, nes jį (ją) pasirinko Dievas ir mūsų Viešpats Jėzus Kristus, pašaukdamas šventai malonei, palaimai ir krikšto šaltiniui.

    2.    Ir tu, pasmerktoji dvasia, niekuomet nedrįsk pažeisti šio kry†žiaus ženklo, kurį darome ant jo (jos) kaktos. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Kt. Amen.

    3.    Melskimės: Šventasis Viešpatie, visagalis Tėve, amžinasis Dieve, šviesos ir tiesos Kūrėjau, meldžiame, parodyk šiam savo tarnui (šiai tarnaitei) N savo amžinąjį gailestingumą. Apšviesk jį (ją) savo pažinimo šviesa. Apvalyk jį (ją) ir pašventink. Duok tikrą pažinimą, kad, tapęs vertas (tapusi verta) krikšto malonės, turėtų tvirtą viltį, tikrą sprendimą ir šventą mokslą. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Kt. Amen.

4.    N, įeik į Dievo šventovę, kad su Kristumi būtumei amžinojo gyvenimo dalyvis (-vė). Kt. Amen.

5.    Prie krikštyklos K ir Kt kalba Tikiu Dievą (žr. 622 p.) ir Tėve mūsų (621 p.).

Trečioji dalis

Kunigas vėl kartoja 1. egzorcizmą, 2. tepa seilėm kūdikio ausis ir šnerves, 3. klausia tris kart, ar atsižada piktojo ir 4. tepa kūdikio krūtinę bei pečius ka-tekumenų aliejumi.

    1.    Aš prisiekdinu tave, netyroji dvasia, vardan Dievo † Tėvo visagalio, vardan Jėzaus † Kristaus, jo Sūnaus, mūsų Viešpaties ir Teisėjo ir vardan Šventosios † Dvasios, kad at-stotumei nuo šio Dievo kūrinio N, kurį (-ią) mūsų Viešpats teikėsi pašaukti į savo šventovę, kad jis (ji) taptų gyvojo Dievo buveinė ir kad jame (joje) gyventų Šventoji Dvasia. Per tą patį Kristų, mūsų Viešpatį, kuris ateis teisti gyvuosius ir mirusius ir visą pasaulį. Kt. Amen.

    2.    Ephphetha — atsiverkite.. . maloniam Dievo kvapsniui! O tu, piktoji dvasia, pasišalink, nes prisiartino Dievo teismas.

    3.    K. N, ar atsižadi piktosios dvasios? Kt. Atsižadu!

    K. Ir visų jos darbų? Kt. Atsižadu!

    K. Ir visos jos puikybės? Kt. Atsižadu.

    4.    Aš patepu tave išganymo † aliejumi Jėzuje Kristuje, mūsų Viešpatyje, kad turėtumei amžinąjį gyvenimą. Kt. Amen.

Ketvirtoji dalis

Ši esminė krikšto dalis prasideda 1. tikėjimo išpažinimu, toliau 2. krikštas, pilant 3 kartus vandenį ir tariant Trejybės vardus (tuo metu Kt laiko dešines rankas ant kūdikio krūtinėlės), 3. tepimas galvutės (kaip seniau karaliams) šv. chrizma, 4. teikimas balto krikšto drabužėlio ir degančios žvakės, 5. užbaigos linkėjimas. Šią apeigų dalį kunigas pradeda, pakeitęs violetinę stulą baltąja.

    1.    K. N, ar tiki Dievą Tėvą visagalį dangaus ir žemės Sutvėrėją? Kt. Tikiu!

    K. Ar tiki Jėzų Kristų, vienatinį jo Sūnų, mūsų Viešpatį, gimusį ir kentėjusį ? Kt. Tikiu!

    K. Ar tiki Šventąją Dvasią, šventąją visuotinę Bažnyčią, šventųjų bendravimą, nuodėmių atleidimą, kūno iš mirusiųjų prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą? Kt. Tikiu!

    2.    K. N, ar nori būti pakrikšytas? Kt. Noriu!

    K. N, aš tave krikštiju vardan Dievo † Tėvo, ir Sū†naus, ir Šventosios † Dvasios.

    3.    Visagalis Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, kuris tave atgimdė vandeniu ir Šventąja Dvasia ir kuris tau atleido visas nuodėmes, jis pats tepatepa tave išganymo † chrizma tame pačiame Jėzuje Kristuje, mūsų Viešpatyje amžinam gyvenimui. Kt. Amen.

    K. Taika tebūna su tavim. Kt. Ir su tavim, Tėve!

    4.    Primk baltą rūbą ir nešiok jį nesuteptą iki stosi prieš Viešpatį Jėzų Kristų - Teisėją, kad gautum amžinąjį gyvenimą. Kt. Amen.

    Priimk degančią žvakę ir saugok ištikimai savo krikštą. Laikykis Dievo įsakymų, kad Viepačiui ateinant į dvasines vedybas, galėtumei jį pasitikti kartu su visais šventaisiais dangaus buveinėje ir su juo gyventumei amžių amžius. Kt. Amen.

    5.    K. N, eik ramybėje, ir Viešpats tebūna su Tavim! Kt. Amen.97

KRIKŠTO PAŽADŲ ATNAUJINIMAS
Rekolekcijų - misijų metu

Krikštą gavome būdami kūdikiais. Pažadus, kuriuos turėjome duoti, mūsų vardu davė krikšto tėvai. Tuose pažaduose buvo du pagrindiniai dalykai: atsižadėjimas pikto (piktosios dvasios) ir išpažinimas augš-čiausiojo gėrio (Dievo). Tai, ką už mus pažadėjo krikšto tėvai, dabar tenka mums pakartoti. Tai nėra krikšto pakartojimas, bet tik tos valios, kuri tada buvo įdiegta ir tolimesniu krikščionišku gyvenimu buvo vykdoma.

Kristus pats, po savo 40 dienų pasninko, turėjo tris kartus sudrausti gundžiusią piktąją dvasią. Dėl to giliai prasminga ir mums, ypač po rekolekcijų, pakartoti savo atsiribojimą nuo pikto ir išpažinti bei pagarbinti Dievą, mūsų Gėrį. Reikia, kad mes tai padarytume sąmoningai ir laisva valia, nes dorinė tobulybė glūdi laisvame gėrio vykdyme.

Kunigas: Dievas pašaukė mus, kad būtume gyvoji jo Bažnyčia ir kad mumyse gyventų šventoji Dvasia. Per krikštą jis pašalino iš mūsų širdžių piktąją pražūties

dvasią. Tačiau ji nesiliauja mus gundžiusi. Atsakykite, ar jūs atsižadate jos?

Tikintieji: atsižadame!

K.: At atsižadate visų jos darbų, t. y. visų nuodėmių!

T.: Atsižadame!

K.: Ir visos jos puikybės ?

T.: Atsižadame!

K.: Tad gręžkimės prie Kristaus, kuris kryžiaus auka atpirko mus iš pikto. Prisiminkim, ką jis yra sakęs: Aš neišsiginsiu prieš savo dangaus Tėvą tų, kurie neišsigins manęs prieš žmones! Viešai pareiškime, kad būsime ištikimi jam, jo mokslui ir tikėjimui, kurį jis suteikė mums per krikštą.

Ar tikite Dievą Tėvą Visagalį, dangaus ir žemės Sutvėrėją?

T.: Tikime!

K.: Ar tikite Jėzų Kristų, vienatinį jo Sūnų, mūsų Viešpatį, gimusį ir kentėjusį?

T.: Tikime!

K.: Ar tikite Šventąją Dvasią, šventąją visuotinę Bažnyčią, šventųjų bendravimą, kūno iš mirusiųjų prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą?

T.: Tikime!

K.: Kalbėkite visi bendrai “Tikiu Dievą Tėvą” ir “Tėve mūsų”.

TAUTOS KRIKŠTO PAŽADAI6

6 Šis pažadų aktas buvo paruoštas kar. Mindaugo krikšto 700 m. sukakčiai ir 1951 m. buvo viešai kalbamas Naujosios Anglijos lietuvių.

    Per šventąjį krikštą įjungei mus tarsi skiepą į medį, | kuriuo esi tu, Švenčiausioji Trejybe, | gyvasis Medi, tekanti malonių srove. | Įjungei mus į save | ir į tą garbingą skaičių mūsų tautiečių, | kurie buvo ir yra paženklinti tuo pačiu tikėjimo ženklu. | Argi šis ženklas nebuvo ir nėra ta jungtis, | kuri sieja lietuvį su lietuviu | ir visą lietuvių tautą su tavimi, mūsų Dieve ir Viešpatie.

Krikšto metu viešai ir iškilmingai atsižadėjome pikto, | išpažinome tikėjimą tavimi, dangaus Tėve, | tavo Sūnumi Jėzumi Kristumi ir Šventąja Dvasia. | Ryžomės degti meile ir išsaugoti skaistumą.

Šiuos pažadus mūsų tauta padarė Mindaugo | ir pakartojo Vytauto bei Jogailos vedama. | Ji įrodė savo ištikimybę kovose, | kurias vedė Merkelis Giedraitis ir Motiejus Valančius. | Dieve, | vesk mūsų tautą ir toliau padarytų pažadų keliu. | Saugok jos tikėjimą nuo pikto priešo ir nuo mūsų neištikimybės. | Per Kristų, mūsų Viešpatį.| Amen.9

SUTVIRTINIMAS

UTVIRTINIMAS paženklina žmogų nauju dvasiniu subrendimu, sustiprina jo būseną Kristaus mistiniame kūne, toliau vysto per krikštą gautas dovanas ir svarbiausia — įbrėžia sieloje naują neišdildomą ženklą.

Sutvirtinimas mums yra tai, kas apaštalams buvo Sekmines. Dvasios įkvėpti mes kitaip tikime, viliamės ir mylime. Kitaip gyvename, padedami ir kitiems kitaip gyventi. Kitaip ir meldžiamės, subrendusio krikščionio širdim ir lūpom.

PRIEŠ SUTVIRTINIMĄ

Ateik, Šventoji Dvasia! Nuženk į mane, kaip buvai nužengusi Sekminėse j tavo apaštalus. Apšviesk mano protą, sušildyk širdį meile, kad aš, tavo pagalbos ir malonės padedamas, savo pareigas geriau pažinčiau ir atlikčiau. Padaryk, mano Viešpatie, kad mano siela aiškiai pažintų tavo tiesą ir neklystų. Duok man išminties, iš tavęs kylančios, kuri man būtų skydas prieš kiekvieną klaidingą pasaulio mokslą. Sustiprink mano tikėjimą, kad ištikimai tarnaučiau tavo Bažnyčiai ir noriai atlikčiau jos pareigas. Leisk iš jaunų dienų tavyje jieškoti stiprybės, paguodos ir visokios laimės. Tavo šviesa teveda mane į amžiną gyvenimą ir išganymą. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.38

Šventoji Dvasia, pašvęsk mane!

Šviesos Dvasia, apšviesk mane!

Tiesos Dvasia, vesk mane!

Meilės Dvasia, uždek mano širdį Dievo meilei!

Visagalis amžinasis Dieve, kuris leidai atgimti iš vandens ir Šventosios Dvasios ir suteikei nuodėmių atleidimą, siųsk, meldžiame tave, virš mūsų savo Šventąją Dvasią, paženklintą septynių malonės spindulių: suraminimo, išminties, žinojimo, patarimo, tvirtybės, mokslo ir pamaldumo! Pripildyk mūsų dvasią giliausios pagarbos tau ir paženklink mus Kristaus kryžiaus ženklu, kad būtume verti laimėti amžinąjį gyvenimą. Per tą patį Kristų, tavo Sūnų, mūsų Viešpatį, kuris su tavimi gyvena ir viešpatauja Šv. Dvasios vienybėje. Amen.

SUTVIRTINIMO APEIGOS

SUTVIRTINIMĄ gali teikti tik vyskupai, bet nuo 1964. 9. 14 Ap. Sostas leido ir kunigams, jei yra skubus bei rimtas atvejis. Šią teisę vyskupai perteikia klebonams, ligoninių kapelionams ir kitiems, pagal reikalą. Apeigos nesiskiria, ar jas atlieka vyskupas, ar kunigas. Esminis momentas yra rankos uždėjimas ant galvos ir kaktos paženklinimas šv. chrizma.

Prieš esminį veiksmą ir po jo kunigas (K) kalba maldas, kurioms atsako sutvirtinamasis arba sutvirtinimo tėvas bei motina (T). Šie per esminį apeigų momentą uždeda ranką ant dešinio peties sutvirtinamajam (-jai).

 

 

Pradinės maldos

    K. Teateina ant tavęs Šventoji Dvasia ir Augščiausiojo galia tesaugo tave nuo nuodėmių. T. Amen.

    K. Mūsų pagalba yra Viešpats. T. Kuris sukūrė dangų ir žemę.

    K. Viešpatie, išklausyk mano maldos.

    T. Ir mano balsas tave tepasiekia.

    K. Viešpats su jumis. T. Ir su tavimi, Tėve!

    K. Melskimės: (ištiesęs virš sutvirtinamojo rankas): Visagalis amžinasis Dieve, kuris šį savo tarną (šią tarnaitę) teikeisi atgimdyti vandeniu ir Šventąja Dvasia ir kuriam (-riai) atleidai visas nuodėmes, siųsk dabar iš dangaus savo Šventąją Dvasią Ramintoją. T. Amen.

    K. Patarimo ir tvirtybės Dvasią. T. Amen.

    K. Pažinimo ir pamaldumo Dvasią.

    T. Amen.

    K. Pripildyk jį (ją) šventos baimės Dvasia ir pažymėk Kristaus kryžiaus † ženklu amžinajam gyvenimui. Per tą patį Jėzų Kristų, savo Sūnų, mūsų Viešpatį, kuris su tavimi gyvena ir viešpatauja, tos pačios Šv. Dvasios vienybėje, Dievas per visus amžius. T. Amen-

Esminė apeiga

Tardamas vardą ir uždėjęs dešinę ranką ant galvos, kunigas nykščiu tepa sutvirtinamojo (osios) kaktą ir taria:

N, aš tave ženklinu kryžiaus † ženklu ir sutvirtinu tave išganymo chrizma vardan Dievo † Tėvo, ir Sū†naus, ir šventosios † Dvasios. T. Amen.

K. Lengvai užgaudamas per skruostą, taria : Ramybė su tavim!

Atbaigos maldos

    K. Sutvirtink, ką esi padaręs mumyse, Viešpatie, iš savo šventovės, kuri yra Jeruzalėje (Ps. 67). Garbė Dievui Tėvui, ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai. Kaip buvo pradžioje, dabar ir visados, ir per amžius. T. Amen.

    K. Sutvirtink (pakartoja ligi Garbė Dievui ir po to:) Parodyk, Viešpatie, mums savo gailestingumą. T. Ir suteik mums savo išganymą.

    K. Viešpatie, išklausyk mano maldos.

    T. Ir mano balsas tave tepasiekia.

    K. Viešpats su jumis. T. Ir su tavim, Tėve!

    K. Melskimės: Dieve, kuris savo apaštalams davei Šv. Dvasią ir panorėjai per juos bei jų įpėdinius teikti kitiems tikintiesiems, — pažvelk maloniai į mūsų patarnavimą, kurį nuolankiai atlikome. Duok, kad ta pati Dvasia, atėjusi į širdį to (tos), kurio (-rios) kaktą patepėme šv. chrizma ir paženklinome šv. kryžiaus ženklu, maloniu dvelkimu padarytų jį (ją) savo garbės šventove. Kuris su Tėvu ir ta pačia Šventąja Dvasia gyveni ir viešpatauji, Dievas per amžių amžius. T. Amen.

    K. Štai taip tebūna palaimintas žmogus, kuris bijo Viešpaties. Ir kreipdamasis į sutvirtintąjį (-tąją): Telai†mina tave Viešpats iš Siono kalno, kad matytumei Jeruzalės klestėjimą per visas gyvenimo dienas ir laimėtume! amžinąjį gyvenimą. T. Amen.97

PO SUTVIRTINIMO

    Dieve, šventoji Dvasia! Tu mano širdį pasirinkai savo šventove. Tu mane pašventei Jėzaus Kristaus kariu. Tu man leidi kovoti po jo kryžiaus vėliava už šv. tikėjimą.

Dėkoju tau už sutvirtinimo malonę. Prašau, neapleisk niekada mano sielos. Mano širdis tebūna pašvęsta Kristaus meilėje, o mano kūnas telieka skaistus ir nesuteptas iki garbingojo prisikėlimo.9

    Tvirtybės Dvasia, tu pašventei kankinius, teisiamus pagonių teismuose, kankinamus ir baudžiamus mirtimi. Ir jie drąsiai išpažino tikėjimą Jėzumi Kristumi. Ir man gal bus tokių valandų. Gal mano tikėjimą bandys persekiojimai, pagundos, pasityčiojimai ir pajuokos. O, būk tada, Tvirtybės Dieve, manoji šviesa, stiprink mane ir drąsink! Leisk tada žvelgti į Jėzų, be baimės išpažįstantį tiesą prieš Kaifą ir šventa tyla atsakantį Erodui į jo pasityčiojimus. Leisk man niekad nesigėdyti savo Mokytojo, kad ir jis nesigėdytų manęs, kai ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti savo galybėj ir didenybėj.

Šventoji Dvasia, ištikimybės ir tvirtumo Davėja, suteik malonės, kad būčiau drąsus, tvirtas ir ištikimas.54

Alsuok many, šventoji Dvasia, kad galvočiau, kas šventa.

Vesk mane, Šventoji Dvasia, kad daryčiau, kas šventa.

Skatink mane, Šventoji Dvasia, kad mylėčiau, kas šventa.

Stiprink mane, Šventoji Dvasia, kad saugočiau, kas šventa.

Saugok mane, šventoji Dvasia,
    kad neprarasčiau to, kas šventa.19

Stiprinančios tavo malonės jėgą, Viešpatie, aš pajutau tik gyvenimo kovose. Kažin, ar ne dažniau būčiau puolęs ir ilgiau blogyje pasilikęs, jei ne nuostabus tavo veikimas. Ačiū tau, Dieve, jei šiandien esu tavo kelyje, kartu su broliais tikinčiaisiais.

Jaučiu, Viešpatie, stiprią atramą, kurią man duodi per šventąją savo Bažnyčią. Jaučiu, jog tu vedi, keli ir tvirtini ne tik mane. Argi ne tavo malonės dėka laikosi nūnai ir mano šeima, ir mano tauta. Tu tvirtinai ir grūdinai mus, Viešpatie, kovose ir bandymuose. Tvirtink ir toliau, ką esi padaręs mumyse. Išlaikyk ilgiems laikams nepalaužiamą ištikimybės dvasią per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.9

ATGAILA

IEKVIENAS žmogus gali sakyti: esu nusidėjėlis. Visi žmonės turi teisę sakyti: tavęs tepasigaili Dievas. Tačiau nei vienas žmogus negali sakyti: tavo nuodėmės tau atleistos, eik ramybėje! Tik vienas Dievas gali atleisti visas nuodėmes, nes jis yra visų įstatymų Viešpats ir visokeriopos tvarkos Kūrėjas.

Dievas yra Tėvas, kuriam rūpi sūnaus palaidūno likimas. . . Jis siuntė Jėzų Kristų, savo Sūnų, kad būtų išklausytas nusidėjėlio šauksmas pasigailėti. Kristus atleidinėjo nuodėmes ir šią galią paliko apaštalams. Dabar nusidėjęs žmogus turi prašyti Bažnyčios išrišimo, kuris teikiamas Švnč. Trejybės vardu.08

PRIEŠ IŠPAŽINTĮ

    Viešpatie, per ankštas mano sielos būstas, kad tu galėtum mane aplankyti. Praplėsk jį! Jis griūva, atstatyk jį! Daug kas tavo akims ten nepatinka, bet kam, jeigu ne tau, aš galiu šaukti: Apvalyk mane nuo mano slaptų klaidų. Leisk, kad aš neturėčiau nieko bendra su svetimomis kaltėmis.

Viešpatie, argi tu neatleisi mano širdies pikto? Aš nesiginčysiu su tavim, nes tu esi tiesa, ir nenoriu apgaudinėti pats savęs. Tu esi gailestingumas, ir tu neišjuoksi manęs kaip žmonės. Kartą pažvelgęs į mane iš savo augštybių, tu jau dovanosi man savo pasigailėjimą. Iš tavęs, Dieve, visas gėris ir visas mano išganymas. Amen.19

    Išganytojau, paniekinau tavo kančią, tavo troškimus, tavo meilę. Pasmerkiau save, pasidariau giliai nelaimingas. Visa savo būtybe maldauju tavęs: pažvelk į mane, uždenk mano nusikaltimus, prikelk mane, kad su džiaugsmu bėgčiau garbinti tavo gailestingumą ir neišreiškiamą meilę. Amen.10

    Sukūrei mane, Dieve, žmogų silpną — dažnai puolantį, greičiau pikta, kaip gera pasirenkantį. Bet sukūrei mane tokį, kad padarytum manyje stebuklą, — kad parodytum, koks galingas esi širdžių Atnaujintojas. Štai stoviu prieš tave sutrinta, apkartusia širdimi, ir manyje nebėra nieko, kuo piktas dar mane žavėtų ir viliotų.

Nors tau, Viešpatie, nėra nieko nežinoma, kas žinoma tik man vienam, bet išpažįstu tai tavo akivaizdoje. Išpažįstu, kad save apkaltinčiau ir savo piktus poelgius pasmerkčiau. Nes, kai dariau bloga, kad ir tavo akivaizdoje, dariau juo pasigėrėdamas. Dabar, kai mano širdį palietė gailestis, noriu, kad tu matytum, jog manyje yra tik vienas jausmas — pasibjaurėjimas piktu, kuris buvo padarytas.9

Sąžinės sąskaita žr. Įsakymuose 342-364 psl. arba trumpiausia forma 23-24 psl.

Darydamas bloga, aš jieškojau savęs ir nusigręžiau nuo tavęs; jieškojau savęs savo menkystėje ir skaudžiai įžeidžiau tave tavo didybėje. Dabar, apgailestaudamas padarytą blogį ir savo išpažintimi atlikdamas apsikaltinimo aktą, aš noriu grįžti prie tavęs, didysis Gėri; grįžti kaip paklydęs vaikas pas savo gerąjį Tėvą; grįžti tavo džiaugsmui pas tave ir kartu į save. Bet grįžti noriu ne vienas, kaip ne vienas ir nuo tavęs nutolau. Mano piktas palietė kitus — mano brolius, mano tautą. Taip, ir mano tauta ne be kalčių, ir mano tautiečiai ne be nuodėmių. Grįžti noriu su savo tauta ir su savo broliais.

Tai yra mano didžiausias noras ir ryžtas. Taip, Dieve, ir ryžtas: nebekartoti klaidos, nebegrįžti į tas pačias blogybes ir papročius. Ryžtas tvirtas ir neatšaukiamas. Priimk jį — šį mano valios pareiškimą, ir sutvirtink. Paversk jį ir mano tautos ryžtu. Amen.9

IŠPAŽINTIES FORMA

Prie klausyklos tyliai persižegnoti:

Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, Amen.

Po to sveikinti kunigą žodžiais:

Garbė Jėzui Kristui!

Toliau pasakyti:

Buvau išpažinties prieš savaitę (arba: prieš dvi, tris savaites; prieš mėnesį.)

Atgailą atlikau (arba: atgailą užmiršau atlikti.)

Dievui vėl nusidėjau šiomis nuodėmėmis.

Pasakius nuodėmes, toliau sakyti:

Daugiau nuodėmių nebeatsimenu.

Už jas gailiuosi.

Žadu stengtis nebenusidėti.

Prašau atgailos ir išrišimo.

Po kunigo žodžio, kai jis duoda išrišimą, gailėtis, tris kartus muštis į krūtinę ir pamažu tarti:

Dieve, pasigailėk manęs nusidėjėlio, -ės!

Vietoj “Dieve, pasigailėk” galima kalbėti šį gailesčio aktą:

Mano Dieve, gailiuosi visa širdimi už savo nuodėmes, nes tave, didžiausią Gėrybę, įžeidžiau. Žadu daugiau nebenusidėti ir, tavo malonės padedamas (-ma), tinkamai tau tarnauti.

Po išrišimo kunigas atsisveikina, sakydamas “Garbė Jėzui Kristui”. Tada atsakyti:

Per amžius. Amen. Ačiū, Tėve!

KUNIGO IŠRIŠIMAS

Kai prieiname prie klausyklos, kunigas mus žegnoja, tyliai tardamas: Viešpats tebūna tavo širdyje ir lūpose, kad gerai išpažintum savo nuodėmes, vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.

Išklausęs mūsų išpažinties ir paskyręs atgailą, kunigas teikia išrišimą. Esminė išrišimo dalis išskirta rašytinėm (kursyvinėm) raidėm. Esant reikalui, kunigas vartoja tik tą dalį, apleisdamas įžangines dalis ir baigiamąją.

Tepasigaili tavęs visagalis Dievas ir, atleidęs tavo nuodėmes, teveda tave į amžinąjį gyvenimą. Amen.

Tavo nuodėmių dovanojimą, išrišimą ir atleidimą tesuteikia tau visagalis ir gailestingas Viešpats. Amen.

Mūsų Viešpats Jėzus Kristus tave teišriša, ir aš jo vardu išrišu nuo bet kurios ekskomunikos, suspensos ir interdikto, kiek galiu ir kiek tu esi reikalingas. Pagaliau aš tave išrišu nuo tavo nuodėmių vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, † ir Šventosios Dvasios. Amen.

Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančia ir palaimintosios Mergelės Marijos bei visų šventųjų nuopelnai tau, darančiam gerus darbus ir vengiančiam blogų, teneša nuodėmių atleidimą, malonės pagausinimą ir amžinojo gyvenimo atpildą. Amen.97

PO IŠPAŽINTIES

Dieve, tu mane, kaip skęstantį laivelį paėmei ir pakėlei savo stebuklinga ranka. Pakėlei ir vedi keliu, kuriame nebėra duobių nei vingių, keliu, kuris spindi ir žavi, keliu, kuris veda į tave. Sakyk, Viešpatie, ko reikia, kad mano grįžimas į tave būtų pilnas. Ar tos žaizdos, kurias piktas pada

rė manyje ir mano tautoje, reikalingos užgydyti ? Jei taip, tai kuo ? Ar užteks, Viešpatie, mažų aukų — kasdieninio darbo aukų? O gal iš manęs tu lauki didvyriškų žygių, didžių aukų? Sakyk, Viešpatie, kokio atsilyginimo tu lauki iš savo grįžtančio vaiko — meilės, tyros ir didžios, kuri tvertų ilgai? Ar pakanka vienkartinio — kad ir didžio darbo? Sakyk, Tėve, tavo vaikas klauso. Amen.9

KOMUNIJA

OMUNIJA yra neatskiriama nuo mišių aukos, nes abu dalykai sudaro vieną sakramentą, vadinamą Švenčiausiuoju arba Eucharistija. Jų veikmė ir paskirtis tik iš dalies skiriasi. Eucharistinė mišių auka yra mistinio Kristaus kūno (Bažnyčios) auka permaldauti ir pagarbinti dangaus Tėvą. Tuo tarpu eucharistinė komunija yra sieloms suvienyti su Dievu per Kristų. Komunijoje Kristus dalinasi su mumis savimi pačiu ir kartu savimi mus pašventina, perkeičia — sudievina.

Komunija, imant žodiškai, reiškia bendravimą, bendrystę, kuri nuostabiu būdu vyksta tarp Kristaus ir mūsų. Dar nuostabesnis yra komunikavimasis — dalinimasis savimi. Iš Kristaus pusės tai visada vyksta, o kaip iš mūsų ? Deja, komuniją mes suprantame pernelyg pasyviai, nes Kristų tik “priimame”. Ką mes jam duodame, kuo dalinamės, kiek komunikuojame save ne vien maldiniu, o ir veikliniu būdu? Kristus laukia akivaizdžios paslaugos sau, nes jis sako: Aš buvau išalkęs, ištroškęs; buvau nuogas, ligonis ir kalinys... Ką padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, man padarėte (plg. Mat. 25, 42 ir 451.)

Komunija nera atsiejama nuo aukos, nes iš mišių aukos atsiranda. Ir ji grįžta mišių aukon per kasdienę artimo meiles auką pačiam Kristui.

PRIEŠ KOMUNIJĄ

Tikiu, Viešpatie, tu iš meilės radai būdą maitinti mus dažnai. Tu sakei: mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Ir šiuo savo eucharistiniu maistu tu mane peni tiek kartų, kiek tik kartų aš panoriu, kiek kartų aš pats nesu kliūtis.

Ir nūn, mano Kristau, ruošiuos priimti tave, susijungti su tavimi, tavo eucharistiniu kūnu pasisotinti. Žinau — šios laimės nesu vertas. Kas gi aš prieš tave? Kas aš? Tegu esu dabar be nuodėmės ir noro vėl kada nors nusidėti, bet kas yra žmogus be nuodėmės prieš tave — šventų šventąjį? Aš jausiu tavo širdies plakimą šalia manosios, tavo kraują tekant drauge su manuoju, tavo dieviškumą stiprinant mano žmogiškąsias galias. Jausiu neapsakomą garbę, kurią tu man teiki.

Dieve, tik ar užteks mano menkystės tavo didybei, mano meilės tai meilei, kuria tu mane myli ? Ar užteks man jėgų tave deramai priimti ir paskum su tavimi vertai praleisti savo dienas?

Bet tu, kurs norėjai būti priimamas, argi nenorėsi man padėti tave priimti? Tu, kurs troškai būti mylimas, argi neduosi jėgų vertai tave mylėti ?

Tikiu tavo begalinį ir besąlyginį atsidavimą man, neverčiausiam tavo kūriniui. Pasitikiu tavo begaline pagalba ir artinuos prie tavo puotos stalo ramus ir drąsus.

Ateik, mano Dieve, ir mano dvasiai daugiau nieko nestigs. Amen.9

PO KOMUNIJOS

Viešpatie, tu jau pas mane, tu mano svečias. Toks didis svečias tokiuos menkuos mano namuos.

Iš visų mano jausmų didžiausias tau padėkos jausmas. Dėkoju už šilumą, kuria tu šildai mane, už džiaugsmą, kuriuo tu mane apvaldai, už tuos dvasios sparnus, kuriais keli mane augščiau nykios tikrovės. Su tavim aš iš naujo atgijęs, lyg naujos gaivinančios srovės paliestas, lyg save patį prašokęs.

Tiek daug gavęs — gavęs tave patį — ko dar galiu prašyti? Mano reikalai tokie smulkūs ir tokie maži. Padaryk bent, kad juose neprapulčiau ir nepaskęsčiau. Tu pašvęsk jas, tas mano gyvenimo smulkmenas. Bet svarbiausia nurodyk, kas mano

gyvenime didieji dalykai, didžioji prasmė, augštasis tikslas.

Aš grįžtu į savo namus, Viešpatie, grįžtu dirbti ir aukotis, mylėti ir kentėti. Pasilik tu su manimi ir vadovauk man. Amen.9

Sveikinu tave, mano Jėzau, su tokiu nusižeminimu ir meile, kokia sveikina tave švenčiausioji ir tyriausioji tavo Motina Marija. Sveikinu tokia širdžių meile, kokią turėjo visi šventieji tavo išpažinėjai ir kentėtojai...

Garbė švenčiausiam Viešpaties kūnui ir kraujui. Garbė Dievui kūne ir žmogystėje dabar ir per amžius. Amen.38

LIGONIŲ SAKRAMENTAS

PAŠTALAS Jokūbas trumpiausiu būdu išreiškė šio sakramento paskirtį: “Jei kas serga tarp jūsų, tepašaukia Bažnyčios kunigus, ir jie tegul meldžiasi už jį, patepdami jį aliejumi Viešpaties vardu. Tikėjimo malda išgelbės ligonį, ir Viešpats pakels jį, o jei yra nuodėmėse, bus jam atleistos” (Jok. 5, 14-15).

Šis sakramentas paprastai teikiamas tiems, kurie yra mirties pavojuje dėl ligos, senatvės ar susižeidimo. Bet jis nėra mirtininkų sakramentas, o gyvųjų. Šio sakramento tikslas sustiprinti žmogaus dvasią, paguosti kančioje, pažadinti pasitikėjimą Dievu. Šis sakramentas yra Kristaus ištiesta ranka padėti sunkiai sergančiam broliui ar seserei.

PRIEŠ PATEPIMĄ

Viešpatie, Kristau, tu per savo apaštalą Jokūbą mus pamokei:

Jei kas jūsų tarpe serga, tepavadina Bažnyčios kunigus, ir jie tegu meldžiasi už jį ir tepatepa jį aliejumi Viešpaties vardu. Tikėjimo malda išgelbės ligonį, ir Viešpats pakels jį, o jei yra nuodėmėse — bus jos atleistos.

Padaryk, Viešpatie, kad aš šios sunkios ligos metu nelikčiau be tavo suraminimo ir gydomos tavo pagalbos. Siųsk savo kunigą, tepatepa jis gydomais tavo aliejais visus mano pojūčius ir teapvalo nuo sutepimo mano širdį. Teateina į mano sielą amžinoji laimė, dieviškoji sėkmė, giedras džiaugsmas, vaisinga meilė, amžinoji sveikata. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.9

PATEPIMO APEIGOS

Prieš kunigui ateinant į namus, reikia paruošti staliuką prie ligonio, jį uždengti baltu uždangalu, padėti kryželį su dviem žvakėm, indelį švęstam vandeniui, lėkštelę su duonos riekele ir druska, šešis vatos gabalėlius, rankšluostį ir vandens rankom nuplauti.

Apeigos vyksta šiuo būdu: 1. kunigas laimina namus ir jų gyventojus, 2. išklauso ligonio išpažinties (kiti tuo metu išeina iš kambario), po to su visais kalba “Prisipažįstu” (Confiteor), 3. laimina ligonį, palietęs ranka jo galvą, 4. teikia patį patepimą (ir nuplovęs rankas, jei dar laikas leidžia), 5. meldžiasi už ligonį. Kunigui (K) į maldas atsakinėja dalyvaujantieji namiškiai ar kiti tikintieji (T).

Namų laiminimas

K. Taika (tebūna) šiems namams. T. Ir visiems juose gyvenantiems.

K. (šlakstydamas šv. vandeniu ligonį ir kambarį): Apšlakstyk mane, Viešpatie, isopu, ir būsiu apvalytas. Nuplauk mane, ir būsiu baltesnis už sniegą (Ps. 50).

K. Mūsų pagalba yra Viešpats. T. Kuris sukūrė dangų ir žemę.

K. Viešpats su jumis. T. Ir su tavim, Tėve!

K. Melskimės: Viešpatie Jėzau Kristau, su nuolankaus tavo tarno atėjimu teateina į šiuos namus amžina laimė, dieviška palaima, nesudrumstas džiaugsmas, veikli artimo meilė, pastovi sveikata. Tegu šie namai būna uždari piktajai dvasiai; tegyvena juose taikos angelas, teapleidžia nesantaika. Parodyk mums, Viešpatie, savo didybę ir palai † mink mūsų apsilankymą. Pašvęsk šį mūsų atėjimą tu, kuris esi šventas ir maloningas, — tu, kuris su Tėvu ir Šventąja Dvasia gyveni amžių amžius. T. Amen.

K. Melskimės ir prašykime mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kad palai†mintų šiuos namus ir visus jų gyventojus, kad duotų jiems angelą sargą, kad paskatintų juos tarnauti Dievui, apmąstant jo įstatymų didybę. Tenukreipia Dievas nuo jų visas priešingas galybes. Teapsaugo juos nuo visokios baimės ir neramumų ir teišlaiko juos sveikus tas, kuris kartu su Tėvu ir Šventąja Dvasia gyvena ir viešpatauja amžių amžius. T. Amen.

K. Melskimės: Išklausyk mus, šventasis

Viešpatie, visagalis Tėve, amžinasis Dieve! Siųsk iš dangaus savo šventą angelą, kad sergėtų, išlaikytų, apsaugotų, aplankytų ir apgintų visus šių namų gyventojus. Per Kristų, mūsų Viešpatį. T. Amen.

Ligonio išpažintis

Yra svarbu, kad priimąs šį sakramentą būtų malonės būsenoj. Dėl to ligonis atlieka išpažintį arba, jei to negali, padedamas kunigo bent gailisi nusidėjęs.

K. (su visais kalba): Prisipažįstu visagaliui Dievui (žr. psl. 194-195). Po to K. vienas:

Tepasigaili tavęs visagalis Dievas ir, atleidęs tavo nuodėmes, teveda tave į amžinąjį gyvenimą. T. Amen.

Tavo nuodėmių dovanojimą, išrišimą ir atleidimą tesuteikia tau visagalis ir gailestingas Dievas. T. Amen.

Ligonio laiminimas

Per mūsų rankų uždėjimą ir per užtarimą garbingosios ir šventosios Dievo Gimdytojos Mergelės Marijos, jos sužieduotinio šv. Juozapo ir visų šventųjų angelų, arkangelų, patriarkų, pranašų, apaštalų, kankinių, išpažinėjų, mergelių ir visų šventųjų, — teužgęsta tavyje visa piktosios dvasios galia. Vardan Dievo † Tėvo, ir Sū†naus, ir Šventosios † Dvasios. T. Amen.

Patepimas aliejais

Šiuo šventu pate†pimu ir begaliniu savo gailestingumu teatleidžia tau Viešpats viską, ką blogo padarei akimis (- ausimis - uosle - lūpomis - rankomis - kojomis). Amen.

    Tuos pačius žodžius kartoja patepdamas kiekvieną pojūtį, tik pakeisdamas atitinkamą pojūčio vardą ir nušluostydamas vata pateptąją vietą. Jei būtų skubus atvejis, K apleidžia visas kitas maldas bei laiminimus, taip pat visų pojūčių tepimą. Ženklina šv. aliejais tiktai kaktą ir taria:

Šiuo šventu pate † pimu teatleidžia tau Viešpats viską, ką esi bloga padaręs. Amen.

Pabaigos maldos

K. Viešpatie, pasigailėk! T. Kristau, pasigailėk! Viešpatie, pasigailėk!

K. Tėve mūsų... ir nevesk mus į pagundą. T. Bet gelbėk mus nuo pikto.

K. Gelbėk, Viešpatie, savo tarną (tarnaitę). T. Kuris (-ri) tavyje sudėjo viltį.

K. Siųsk jam (jai), Viešpatie, savo pagalbą. T. Ir saugok jį (ją) iš savo šventojo kalno.

    K. Būk, Viešpatie, jam (jai) saugia pilimi.

T. Nuo priešų puolimo.

    K. Tegul jam (jai) nekenkia joks priešas.

T. Ir nedorybės sūnus tegul nesiartina prie jo (jos).

K. Viešpatie, išklausyk mano maldos. T. Ir mano balsas tave tepasiekia.

    K. Viešpats su jumis. T. Ir su tavim, Tėve!

Melskimės: Viešpatie Dieve, kuris per apaštalą Jokūbą mums kalbėjai: jei kas jūsų serga, tepakviečia bažnyčios kunigus, ir jie tegul meldžiasi už jį, patepdami jį aliejumi Viešpaties vardu; tikėjimo malda išgelbės ligonį, ir Viešpats pakels jį, o jei yra nuodėmėse, bus jam atleistos. Mes prašome tave, mūsų Išganytojau, gydyk šventosios Dvasios malone sergančiojo (-čiosios) ligą bei jo (jos) žaizdas. Atleisk jam (jai) nuodėmes ir atitolink visus dvasios bei kūno skausmus. Sugrąžink jam (jai), maloningasis, sveikatą, kad pasveikęs (-kusi) per tavo gailestingumą galėtų grįžti prie savo darbo. Kuris su Tėvu ir Šventąja Dvasia gyveni ir viešpatauji amžių amžiais. T. Amen.

Melskimės: Pažvelk prašomas, Viešpatie, į savo tarną (tarnaitę) N, ligos išvargintą, ir atgaivink jo (jos) sielą, kurią pats sutvėrei, kad jis (ji), pasitaisęs (-usi) iš savo ligos jaustųsi tavo pagalba pasveikęs (-usi). Per Kristų, mūsų Viešpatį. T. Amen.

Melskimės: Šventasis Viešpatie, visagalis Tėve, amžinasis Dieve, kuris sergantiems teiki savo palaimos malonę ir juos visokeriopai saugai, padėk mums šauktis tavo vardo. Pakelk iš ligos išlaisvintą savo tarną, sustiprink jį savo jėga, globok savo galia ir grąžink jį laimingą savo šventajai Bažnyčiai. Per Kristų, mūsų Viešpatį. T. Amen.

K. Atsisveikindamas ligonį, dar palaimina: Palaiminimas visagalio Dievo Tėvo, ir † Sūnaus, ir Šventosios Dvasios tenužengia ant tavęs ir visuomet tepasilieka. T. Amen.97

PO PATEPIMO

Ačiū tau, mano Dieve, už suraminimą, kurio troškau ir kurį jaučiu sulaukęs. Mano pojūčiai paliesti nūnai tavo ženklų, o mano dvasia — tavo ramybės. Pašalink

manyje, Viešpatie, paskutinį baimės krislelį, kuris dar liko dėl kančios ir mirties, ir susirūpinimą dėl praeinančių dalykų. Argi gyventi man nebuvo aukotis ir pamažu save išdalyti kitiems, o mirti ar nereiškia vėl pratęsti savo būtį į kitą, dar turtingesnį gyvenimą!

Taip, gyventi ar mirti man, Dieve, vis tiek! Gyventi noriu vertingai, mirti — laimingai. Šito prašau tave. Amen.9

MOTERYSTĖ

OTERYSTĖ negali būti atsieta nuo krypsnio į Dievą. Argi ne jis pramatė šį ryšį ir parengė žmogaus prigimtį? Ar ne iš jo, meilės šaltinio, išauga sutuoktinių meilė? Ar ją pergyvendami, vyras ir žmona, nejunta Dievo visagalybės pasireiškimo?

Moterystė yra kilni jau pačia savo prigimtimi. Ji yra šventa savo sakramentine sutartimi. Pagaliau savo paskirtimi ji paliečia visą žmogaus būtybę, kūną ir sielą. Žengdamas tat moterystėn, žmogus labiausiai pajunta Dievą savo būties ir likimo centre.

SANTUOKAI BESIRUOŠIANT

    Dieve, kurs įdiegei žmogaus prigimtin šeimos ilgesį, duok man, prašau, sukurti ją tokią, jog ir aš jausčiaus laimingas ir tokią padaryčiau mano gyvenimo draugą-ę, — kad abu išpildytume tavo šventą valią ir neštume palaimą savo tautai.

Saugok mane, Dieve, nuo neprotingų ir nuodėmingų veiksmų, kuriais galėčiau sugriauti savo būsimos šeimos laimę. Brandink mano sieloje tas dorybes, kurių taip reikalinga ši mažoji tavo bendruomenė.

Suteik gausių malonių mano parinktajam (ai). Vesk mus, Dieve, išminties ir skaistumo keliu, kurstyk mūsų širdyse kilniosios meilės ugnį, kad, vienas antrą pažinę ir pamilę, vis labiau pažintume ir pamiltume tave, kuris esi didžioji Tiesa ir Meilė per amžius. Amen.9

TĖVŲ PALAIMINIMAS

Prieš eidami į bažnyčią jungtuvių, jaunieji suklaupia prieš tėvus ir prašo palaiminti. Tėvai uždeda rankas ant jų galvos (atskirai) ir taria:

Telaimina tave visagalis Dievas Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia. Amen.

Palaiminę, tėvai duoda jauniesiems bučiuoti kryžių. Jaunieji po to bučiuoja tėvams rankas.

PRIEŠ SANTUOKĄ

    Dėkoju tau, Dieve, kad savo gerume ir išmintyje iškėlei moterystę iki sakramento augštumos. Tu teiki savo pagalbą ir malonę, kad būtume tinkami atlikti šio didžio pašaukimo pareigas. Kaipgi galėtų žmogus tik iš savęs paties pasiekti šiame luome šventumo? Kaip galėtų savo vieno

jėgomis drąsiai ir patvariai pakelti rūpesčius, naštas ir kovas, kurios tokios neišvengiamos ! Kaip galėtų save palenkti taip daugeliui ir taip blaškančių įsipareigojimų, neužmiršdamas tavęs ir savo sielos išganymo!

Noriu, mano Viešpatie, šitą malonę rūpestingai saugoti, sąmoningai jai pritarti ir, jei tokia nelaimė būtų, kad su ja prasilenkčiau, vėl atnaujinti. Noriu, o Dieve, niekuomet neišleisti iš akių tavo švento įstatymo ir tų tikslų, kurių dėlei tu įsteigei moterystę. Nevengsiu jokių aukų ir santūros, kad tik tavo valią galėčiau įvykdyti. Duok, kad šį pasiryžimą išlaikyčiau gyvą visą laiką ir kad tavo stiprinanti malonė vis labiau veiktų manyje. Viešpatie, juk man išganyti ir pašventinti paskyrei šį kelią.

Matai mano širdį ir mano valią, kurią tavo akivaizdoje sudedu. Suteik jėgų, kad ta priesaika, kurią ištarsiu prieš tavo altorių, būtų nesulaužomas mano ištikimybės laidas tau iki amžiaus pabaigos. Amen.54

SANTUOKINĖS APEIGOS

Moterystės sakramentą jaunavedžiai teikia vienas kitam, akivaizdoje Bažnyčios atstovo ir dviejų liudininkų. Sakramentas teikiamas per mišias, tuoj po evangelijos. Sakramentą gali priimti tik pakrikštytieji;

norėdami priimti vertai — malonės būsenoj, jaunieji atlieka išpažintį ir mišių metu priima komuniją. Mišios aukojamos jaunavedžių intencijomis.

Pačios apeigos vyksta šia tvarka: 1. kunigas (K.) patikrina jaunųjų (JJ) sutikimą tuoktis, klausdamas atskirai jaunąjį (Js) ir jaunąją (Ji) 2. šventina jų žiedus ir juos teikia atskirai abiem, 3. sujungęs jų rankas ir perjuosęs stula, vadovauja jų priesaikai, 4. tvirtina Bažnyčios vardu jų moterystę ir 5. meldžia jiems Viešpaties pagalbos.

Sutikimas tuoktis

K. N, ar esi gerai apgalvojęs, niekieno neverčiamas ir tikrai pasiryžęs vesti N, kuri čia šalia tavęs stovi ?

Js. Taip!

K. Taip pat ir tu N, ar esi gerai apgalvojusi, niekieno neverčiama ir tikrai pasiryžusi tekėti už N, kuris čia šalia tavęs stovi?

Ji. Taip!

Žiedų pašventinimas ir įteikimas

K. Mūsų pagalba yra Viešpats.

JJ. Kuris sukūrė dangų ir žemę.

K. Viešpatie, išklausyk mano maldos.

    JJ. Ir mūsų balsas tave tepasiekia.

K. Viešpats su Jumis.

JJ. Ir su tavimi, Tėve!

K. Melskimės: Žmonių giminės Kūrėjau ir Saugotojau, dvasinės malonės Davėjau, amžinojo išganymo Autoriau, pašven+tink, prašome, šiuos žiedus, kuriuos tavo vardu laiminame. Tegu tie, kurie šiuos žiedus vartos, pasilieka tavo taikoje, gyvena tavo valioje, auga, bręsta ir gausinasi dienų apstume. Per Kristų, mūsų Viešpatį. — JJ. Amen.

Švenčiausios Trejybės vardu imk šį moterystės ištikimumo žiedą. Tebūna jis tau dangaus palaiminimo laidas ir tepadeda tau laimėti amžinąjį gyvenimą.

Santuokine priesaika

K. Prašau sujungti rankas ir kartoti priesaiką:

Js. Aš N, imu tave N sau žmona ir šventai pasižadu tave mylėti, būti tau ištikimas, tave gerbti ir lig gyvas tavęs neapleisti. Taip tepadeda man Dievas ir visi jo šventieji.

Ji. Aš N, imu tave N sau vyru ir šventai pasižadu tave mylėti, būti tau ištikima, tave gerbti ir ligi gyva tavęs neapleisti. Taip tepadeda man Dievas ir visi jo šventieji.

K. Jus visus, kurie čia esate, kviečiu būti liudytojais, jog šių dviejų moterystė yra teisėtai sudaryta ir Bažnyčios patvirtinta.

Tvirtinimas Bažnyčios vardu

K. Ką Dievas yra sujungęs, žmogus teneišskiria. Todėl jūsų moterystę aš, katalikų Bažnyčios vardu, tvirtinu ir laiminu vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, † ir Šventosios Dvasios. Amen.

Maldavimai pagalbos

K. Sutvirtink, ką esi padaręs mumyse, Dieve! — JJ. Iš savo šventovės, kuri yra Jeruzalėje.

K. Viešpatie, pasigailėk! — JJ. Kristau, pasigailėk! Viešpatie, pasigailėk!

K. Tėve mūsų... ir nevesk mus į pagundą.

JJ. Bet gelbėk mus nuo pikto.

K. Gelbėk, mano Dieve, savo tarnus. —

JJ. Pasitikinčius tavimi.

K. Siųsk jiem savo pagalbą, Viešpatie! —

JJ. Ir saugok iš savo šventojo kalno.

K. Būk jiems, Viešpatie, saugia pilimi.

JJ. Nuo priešų puolimo.

K. Viešpatie, išklausyk mano maldos. —

JJ. Ir mūsų balsas tave tepasiekia.

K. Viešpats su jumis. — JJ. Ir su tavim, Tėve!

K. Melskimės: Viešpatie, pažvelk, meldžiame, į šiuos savo tarnus ir maloningai padėk jų šeimai, kurią skyrei žmonių giminei plėsti, kad tavo valia sujungti, tau padedant, siektų tobulumo. Per Kristų, mūsų Viešpatį.—JJ. Amen.97

Specialus jaunavedžių palaiminimas, teikiamas per mišias — po Tėve mūsų ir pabaigoj, žr. psl. 532-534.

PO SANTUOKOS

Visagalis, amžinasis Dieve, kuris nūnai mus palaiminai, suteik, prašome, malonę taip gyventi, kad būtume verti tavęs ir tavo pažadėtos mums laimės. Duok mums išlikti pamaldumo dvasioj, taikoje ir vienybėje ir kūdikius, kuriuos mums suteiksi, pašvęsti tavo garbei ir šlovei. Būk, o geras Dieve, mūsų namų Tėvu, kad į tavo rankas galėtume sudėti visus laikinuosius ir amžinuosius savo rūpesčius, nes jei tu nesuteiksi malonės, veltui bus visos mūsų pastangos ir darbai.

Atitolink nuo mūsų, Maloningasis, visokį piktą, kuris galėtų būt pražūtingas mūsų sielai ir kūnui. Leisk mums rodyt gerą širdį visiems, su kuriais teks gyventi drauge, kad ir juos galėtume vesti į gerą ir sulaikyti nuo nuodėmės bei jos pavojų. Duok mums kantrumo ir tvirtybės pakelti savo būdo skirtumus, bandymus ir negales. Pašventink mūsų gyvenimo pradžią, kad naujam kelyje išliktume pastoviai tvirti ir ištikimi tau, kurs esi mūsų didžioji Meilė.54

JUBILIEJINIS PALAIMINIMAS

Švenčiant 25, 50 m. šeimos sukaktį

BAŽNYČIA dviem atvejais teikia ypatingą palaiminimą sutuoktiniams: sulaukus moterystėj 25 ir 50 metų. Kaip santuokos metu, taip nūnai vyras ir žmona ateina prie altoriaus, išklauso kunigo žodžio (pamokslėlio), suklaupę meldžiasi su kunigu, po to atsistoja, suneria rankas, kurias kunigas perjuosia stula, ir priima palaiminimą. Po palaiminimo būna padėkos mišios, kurių metu jubiliatai priima šv. komuniją. Tiem, kurie švenčia 50 metų moterystės sukaktį, kunigas dar įteikia lazdą su kryžiumi. Po mišių, padėkos ženklan, dar gali būt giedamas ar kalbamas Te Deum.

Maldavimai

Tėve mūsų (kalbama jubiliatų ir kunigo kartu).

K. Ir nevesk mus į pagundą.

T. Bet gelbėk mus nuo pikto.

    K. Neatmesk manęs mano senatvėje.

T. Kai neteksiu sveikatos, neatmesk manęs!

K. Dieve, mane mokei nuo pat mano jaunystės.

    T. Ir ligšiol apsakinėju tavo stebuklus.

K. Ligi gilios senatvės neapleisk manęs.

T. Kol apsakinėsiu tavo galybę visoms kartoms, kurios turi ateiti.

    K. Viešpatie, išklausyk mano maldos.

    T. Ir mano šauksmas tave tepasiekia.

K. Viešpats su jumis.

T. Ir su tavimi, Tėve!

Melskimės: Visagalis, amžinasis Dieve, iš visos širdies dėkoju tau, kad savo galybe teikeisi ligšiol išlaikyti šitą kitados tavo vardu sudarytą moterystės sąjungą. Toji globa, kurią ligi šiol teiki šiems sutuoktiniams, tebūna jiems ženklu, jog niekados jų neapleisi ir padėsi jiems pelnyti amžinąjį atpildą. Per Kristų, mūsų Viešpatį.

T. Amen.

Palaiminimas

    Dieve, kurio tėviškoje rankoje yra kiekvieno žmogaus likimas, laimink šiuos sutuoktinius, kuriuos aš šventosios Bažnyčios vardu laiminu. Nemažink jiems gyvenimo dienų ir duok jiems malonių, kad visuose gyvenimo džiaugsmuose ir varguose tavęs klausytų ir būtų atsidavę tavo valiai; kad tau, Dieve, mūsų Tėve, tarnautų, tave mylėtų ir būtų verti įeiti į amžinąjį gyvenimą. Per Kristų, mūsų Viešpatį.

T. Amen.

Įteikiant lazdą su kryžiumi

Brangieji sutuoktiniai, imkite lazdą su kryžiumi savo dienų paramai, kad Dievas, kuris jus vedė jaunystės amžiuje, vestų jus ir senatvėje. Kryžiaus galybe ženkite iš dorybės į dorybę, o jūsų Išganytojas Jėzus Kristus padės jums ir saugos jus.

T. Amen.

KUNIGYSTĖ

RISTUS veikia Bažnyčioje per visus savo mistinio kūno narius, bet ypatingai per tuos, kurie pašvęsti kunigystei. Įsteigęs mišių auką, Kristus tuo pačiu metu pašventė ir aukotojus. Prieš grįždamas pas Tėvą, jis siuntė pašvęstuosius pasaulin mokyti, krikštyti, atleisti nuodėmes, gydyti, maldauti Šventosios Dvasios. Kunigystė tat yra kristine tamyba trejopam uždaviniui: mokyti, pašventinti ir vadovauti žmonėms jų išganymo kelyje.

Šis sakramentas teikiamas laipsniškai. Ketvertas mažesniųjų šventimų teikia galias paprastesnėm pareigom. Trys didesnieji šventimai — subdiakono, diakono ir kunigystės parengia tiesioginei kristinei tarnybai. Šios tarnybos galių pilnatvę teikia vyskupo šventimai. Šis sakramentas palieka pašvęstose sielose nebeišdildomą žymę, galias ir malones, panašiai kaip krikštas ir sutvirtinimas.

UŽ KUNIGUS

Viešpatie Jėzau Kristau, prieš eidamas pas savo dangaus Tėvą, tu įsteigei Kunigystės Sakramentą ir neišdildoma jo malone pažymėjai savo apaštalus. Tu panorėjai, kad jie tavo vardu mokytų, valdytų ir pašvęstų tavo Bažnyčią, kad per jų rankas tu aukotum savo amžinajam Tėvui, dalytum mums savo malones, mums vadovautum ir mus guostum.

Dėkojame tau už šitą ypatingos meilės ženklą; dėkojame, kad tavo išrinktiesiems žmonėms tu leidi dalyvauti amžinoje tavo Kunigystėje, nes tu vienas esi Kunigas per amžius.

Tačiau jie yra iš mūsų tarpo paimti, todėl silpni, kaip ir visi šios žemės vaikai. Stiprink tad juos, Viešpatie, Šventąja savo Dvasia. Sukurk jiems skaisčią širdį ir atnaujink juose tiesos dvasią. Suteik jiems malonės būti niekados neaptemstančiais ži-

būriais ant kalno. Tegu visada jie būna pilni išminties pamokymuose, skaistūs ir santūrūs gyvenime.

Padėk jiems kantriai ir didvyriškai pakelti pasaulio jiems rodomą panieką ir persekiojimus, nes jie juk yra ne pasaulio — jie yra tavo, Viešpatie! Globok tad juos, tvirtink juos, padaryk, kad neišdildomas Kunigystės sakramento ženklas būtų jiems nesugriaunama atrama šiame gyvenime ir garbingos jų kovos vainikas amžinybėje, kur tu, amžinasis ir didysis Kunige, gyveni su savo Tėvu šventosios Dvasios vienybėje per amžių amžius. Amen.69

Į KRISTŲ KUNIGĄ

Kristau, Vyriausias Kunige, siųsk savo kunigams Šventosios Dvasios dovanų, kad jie visiems būtų viskas: vaikams kantrumas, ligoniams užuojauta, vargšams nuolankumas, meilė priešams! Daryk juos nenuilstančius mokyme, nepavargstančius išpažintyse, pasišventusius teikiant komuniją, nešančius taiką visiems geros valios broliams. Kur jie eis, telydi juos palaima; kur jie sustos, teateina tavo ramybė; ką jie laimins, tesie tavo palaiminti. Daryk juos apaštalais, daryk juos šventaisiais. Amen.

 

DORYBĖS

IEKVIENAS žmogus turi prigimtinių dorybių pradus. Kiekvienas, net netikintysis, jaučia, kad tuos pradus reikia savyje stiprinti ir ugdyti. Atskiros pastangos ir veiksmai dar nėra dorybė. Dorybė — tai pastoviai išvystytas dorinis elgesys.

Dorybės sukuria dorinį charakteri, padaro žmogų dorine asmenybe. Tokia asmenybe turi būti kiekvienas žmogus. Tai natūrali pareiga. Tokių asmenybių buvo pagoniškos kultūros laikais; jų yra ir nukrikščionėjusia-me šių dienų pasaulyje. Nuo šios pareigos nėra atleistas joks žmogus, juo labiau krikščionis.

Krikščionis turi siekti daugiau. Savo prigimtą dorybingumą jis turi įjungti į malonės srovę: savo dorinį elgesį turi pagrįsti religiniais — antprigimtiniais motyvais.

Dorinis kelias, atremtas į gyvą ryšį su Dievu — viso gėrio šaltiniu ir gaivinamas jo malonėmis, taip nuskaidrina kai kurias asmenybes, kad mes jas vadiname šventomis. Šventumas kaip tik ir yra dorinių pastangų viršūnė. Bet visa tai iš žmogaus pusės reikalauja tam tikros heroikos. Tik heroiškas dorybių išvystymas, bent kai kuriose srityse, yra viena iš sąlygų kanonizuoti žmogų šventuoju.

*

Būkite visi vienos minties, užjauslūs, mylėkite brolius, būkite gailestingi, romūs, nuolankūs ; neatsilyginkite piktu už piktą, nei keiksmu už keiksmą, bet priešingai, laiminkite, nes tam esate pašaukti, kad paveldėtumėte palaiminimą (1 Petr. 2, 8-9).

PAGRINDINĖS DORYBĖS

AGRINDINIAI dorybinio elgesio elementai yra išmintingumas, teisingumas, tvirtumas ir santūrumas. Kas šias dorybes savyje išvysto arba bent stengiasi rūpestingai puoselėti, tas pamažu įsisavina ir kitas dorybes: tiesumą, taikumą, švelnumą, pakantumą, klusnumą, kantrumą, gailestingumą, tyrumą. Dorybes paprastai audžiasi vienos su kitomis, nes turi vidinį ryšį pačios savyje. Šią mintį nuostabiai išreiškė ir Asyžiaus šventasis savo “Gyriuje dorybėms”. Visos dorybės vertos gyriaus, nes jos išplaukia iš Dievo ir į jį veda.

 

 

PALAIMINIMAI

Palaiminti beturčiai dvasioje, nes jų dangaus karalystė.

Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę.

Palaiminti, kurie liūdi, nes jie bus paguosti.

Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisybės, nes jie bus pasotinti.

Palaiminti gailestingieji, nes jie laimės gailestingumą.

Palaiminti nesuteptos širdies, nes jie matys Dievą.

Palaiminti taikieji, nes juos vadins Dievo vaikais.

Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės, nes jų dangaus karalystė.

(Mat. 5, 3-10)

GYRIUS DORYBĖMS

Šlovė tau, išminties karaliene, tave sveikina Viešpats kartu su tavo broliu šventu ir tyru paprastumu!

Šventasis neturte, tave giria Viešpats, kartu su tavo broliu šventuoju nusižeminimu!

Šventoji meile, tave augština Viešpats, o kartu ir tavo brolį šventąjį paklusnumą!

Visos šventosios dorybės, sveikina jus Viešpats, nes iš jo jūs ateinate ir jame turite pradžią!

Šventoji išmintie, tu sugėdini piktąjį ir visas jo klastas!

Šventasis paprastume, tu priverti rausti visas pasaulio gudrybes ir žemišką protingumą!

Šventasis neturte, tu suniekini visokį geidulį, visokį šykštumą, visokius žemiškus rūpesčius.

Šventasis nusižeminime, kaip tuščia prieš tave pasirodo visokia puikybė ir žmonės, kurie jos jieško, ir viskas, kas pasaulio garbei tarnauja!

Šventoji meile, tu naikini visokią piktybės ir kūno pagundą, šalini visokią žemės baimę!

Šventasis paklusnume, tu paneigi visokią kūno ir kraujo valią, tu išlaikai prigimtį paklusnią dvasiai, ir tada žmogus gali tarnauti visiems žmonėms.4

 Kur yra meilė ir išmintis, ten nėra baimės ir nežinojimo.

Kur kantrybė ir nuolankumas, ten nėra nerimo ir pykčio.

Kur yra neturtas ir džiaugsmas, ten nėra pavydo ir šykštumo.

Kur yra ramybė ir susimąstymas, ten nėra rūpesčio ir nerimo.

Kur Viešpaties baimė saugo duris, ten joks piktas priešas negali įeiti.

Kur yra gailestingumas ir išmintingumas, ten nėra pertekliaus ir širdies kietumo.4

MELDIMAS DORYBIŲ

Suteik man, visagalis Dieve, malonę, kad aš ugningai trokščiau, išmintingai tyrinėčiau, teisingai pažinčiau ir tobulai atlikčiau visa, kas tik tau patinka.

Duok, kad laimėj ir nelaimėj likčiau tau ištikimas; laimėj nusižeminęs, nelaimėj tvirtas ir nepalenkiamas. Tebūna mano džiaugsmas tik tai, kas veda į tave; teliūdina mane tik tai, kas nuo tavęs skiria. Leisk, kad nesistengčiau patikti niekam daugiau, kaip tau vienam.

Kas praeinama, tebūnie, Viešpatie, menka mano akyse; vertinga ir brangu tebūnie man visa, kas yra tavo ir dėl tavęs. Tu pats, mano Dieve, būk man už visa brangesnis.

Leisk, Viešpatie, dažnai kelti į tave savo širdį, o suklydus atgailoti iš naujo pasiryžtant.

Padaryk, Dieve, kad būčiau klusnus be prieštaravimų, dvasios neturtėlis be žemų nusiteikimų, tyras be dėmių, kantrus be murmėjimo, nusižeminęs be veidmainystės, linksmas be nesaikingumo, liūdnas be nusiminimo, rimtas be įžūlumo, judrus be lengvapėdiškumo, tiesus be klastos. Duok, kad aš gera daryčiau be tuštybės, artimą skatinčiau be puikybės, ugdyčiau jį žodžiu ir pavyzdžiu.

Duok man, Dieve, budrią širdį, kad lengvabūdiškos mintys nuo tavęs nenukreiptų; kilnią širdį, kad žemos aistros jos nenužemintų; tiesią ir taurią širdį, kad niekingi troškimai jos nenuvestų į šunkelius; stiprią širdį, kad jos nepalaužtų skausmas; laisvą širdį, kad jos neapvaldytų piktas.

Suteik man, Dieve, proto, kad tave pažinčiau; uolumo, kad tavęs jieškočiau; išminties, kad tave rasčiau. Parodyk man gyvenimo kelią, kuris tau patiktų; patvarumo, kuris leistų tavęs viltingai sulaukti; ištikimybės, su kuria pulčiau į tavo rankas, kuris gyveni ir viešpatauji Dievas per amžių amžius. Amen.18

Amžinoji Šviesa, nušviesk mūsų širdis!
Amžinasis Gėri, išgelbėk mus nuo pikta!
Amžinoji Tvirtybe, būk mums pagalba!
Amžinoji Išmintie, išsklaidyk mūsų nežinojimo tamsumas!

Amžinasis Gailestingume, atkreipk į mus savo akis!
Duok, kad visa širdim ir siela, visom jėgom ir visada jieškotumėm tavo Veido!
Vesk mus neišsemiamame savo gailestingume į šventąją tavo Dabartį!
Stiprink mūsų bejėgiškumą sekti tavo Sūnaus pėdomis, laimėti tavo malonę ir įeiti į pažadėtą džiaugsmą. Amen,76

PASIAUKOJIMAS KANČIOJE

Dėkoju tau, mano Dieve, už visas man suteiktas malones, bet ypač už malonę būti bandomam kentėjimuose. Su kokiu džiaugsmu vieną dieną galėsiu regėti tave, turėdamas rankoj kryžiaus skeptrą! Viešpatie, tu man lyg paveldėjimą teikeis duoti šį brangųjį kryžių, todėl viliuosi danguje būti panašus į tave ir savo perkeistame kūne regėti šventąsias tavo kančios stigmas.

Po šios žemės ištrėmimo aš viliuosi ateiti į tėvynę ir džiaugtis tavimi. Bet aš nenoriu dėl dangaus pasidaryti turtingas nuopelnų. Aš trokštu kentėti ir dirbti vien tik iš meilės tau, vien tik kad tau patikčiau, vien tik kad paguosčiau tavo Švenč. Širdį ir išgelbėčiau sielas, kurios tave amžinai galėtų mylėti.49

Jei kas kenčia kaip krikščionis, tenesigėdi, bet tegul garbina Dievą tuo vardu.

1 Petr. 4, 16

Gerasis Jėzau, tavo švenč. širdies nuolankumo ir meilės vardu meldžiu, savo brangiausiomis dovanomis ir gausiomis malonėmis apipilk visus tuos, nuo kurių man tenka kentėti, kurie stato kliūtis mano kely ir kurie mane gėdina. Užmiršk visas įžaidas, kurias jie man yra padarę. Už jų rodomą nepalankumą parodyk tu jiems savo malonų veidą, o už pasityčiojimo žodžius, jų ištartus man girdint ir negirdint, suteik jiems dievišką palaimą. Jeigu kieno širdy rusena kartėlis prieš mane, įliek savo meilės į jo sielą. Tebūnu aš, vargšas nusidėjėlis, išjuokiamas ir persekiojamas, kad tik mano persekiotojai dėl to nenusidėtų.

Priimk, mielasis Jėzau, mano pagarbą ir pasigailėk manęs iš savo didžio gailestingumo.13

DIEVIŠKOSIOS DORYBĖS

UOŠIRDUS krikščionis gerai žino tokias dorybes, kaip tikėjimas, viltis ir meilė, kurios gaunamos per krikštą ir kitus sakramentus, kartu su pašvenčiamąja malone. Šios dorybės veda žmogų į tiesioginį santykį su Dievu. Jos įgalina jį labiau Dievą pažinti, juo viltis, jį mylėti.

Tikėjimas, viltis ir meilė yra speciali Dievo dovana. Jų brendimas nepriklauso nuo žmogaus paties. Nuo jo priklauso jų netekti nusidėjus ir vėl pelnyti atgailėjus ir dažnai maldauti, kaip tai darė apaštalai, kad tikėjimas būtų padidintas, viltis sustiprinta, meilė sugyvinta.

Sekančios maldos yra ištryškusios iš širdžių, kurios alsavo ilgesiu gyvo tikėjimo, vilties ir meilės. Šios maldos gal atlieps ir į mūsų širdis, kurios panašiai alksta Dievo. Tik pirmosios trumpos maldelės yra nebe atskirų žmonių kūriniai, o Bažnyčios. Jos ir vadinamos ne maldomis, o tikėjimo - vilties - meilės aktais. Šie aktai savo trumpumu, dogmatiniu pagrindimu ir maldiniu įkvėpimu yra virtę klasiniais perliukais, daug kieno atmintinai išmokstamais ir dažniau kartojamais.

TIKĖJIMAS

Tikiu, mano Dieve, viską, ką tu apreiškei ir per savo šventą Bažnyčią davei mums tikėti, nes tu, pati tiesa, negali klysti nei kitų klaidinti. Viešpatie, padidink mano tikėjimą!

Suteik man, Viešpatie, malonę, kad taip gyvai tikėčiau lyg tave regėdamas; kad gyvenčiau nuolatinėj bendrystėj su tavim, geruoju Dievu, slypinčiu pačiose mano širdies gelmėse. Tu esi mano tikrasis gyvenimas. Tavo buvimas manyje, Dieve, yra kiekvieno mano kūno virpesio, kiekvienos mano dvasios minties, kiekvieno gero valios potroškio šaltinis.

Prigimtimi ir malone tu gyveni mano sieloje. Regimajame pasauly aš tave tematau kaip blankiame veidrody, bet mano sąžinės gelmių balse aš girdžiu aiškų ir galingą tavo žodį.

Į tave kreipiuos šaukdamas: Mokytojau, palik su manim. Jeigu būsiu gundomas nuo tavęs nusigrįžti, tu, mano Dieve, nenusigrįžk nuo manęs.70

Nieko nėr taip menka, taip vargana žemėje, kaip jaustis be tavęs. Kad ir kaip augštai skrietų mano troškimai, mano jėgos vienok tokios silpnos, kad turiu melsti tavo pasigailėjimo. Suteik man, Viešpatie, tikėjimą — tą visas dangaus dovanas siejantį ryšį, į kurį visiškai atsiremti skatina mane mano kaltė.

O malonių malone, tu esi taip didelė ir kartu taip reta, kad be tavęs nėra ramybės ir pasotinimo pasaulyje. Argi tu savo krauju neįrodei, ką padės Davėjo maloningumas, jeigu mums stigs tikėjimo!42

Dangaus Dieve, išganyk mus reikiamu laiku, apsaugok mumyse tikrą, teisingą krikščionišką tikėjimą, surink atskiras tavo avis savuoju balsu, kurį Raštas vadina tavo dievišku žodžiu. Padėk mums šitą balsą pažinti ir jokiu kitu vilionės balsu, kuris yra žmogiška beprotybė, nesekti ir niekuomet, o Jėzau Kristau, nuo tavęs neatsitraukti.73

Ten, augštybėse, yra mūsų Tėvo karalystė, Tėvo amžinojo Kūrėjo, gero, teisingo, didžio, kuris myli Sūnaus meile. O Dvasia teikia gyvenimui švelnumo, vilties ir nesuprantamo džiaugsmo mylėti ir verkti.

O mūsų motina yra šventoji ir gražioji Romos Katalikų apaštališkoji Bažnyčia. Ji yra vienintelis įstatymas, vienintelis aiškumas karčioj žemėj, ir pasaulis neturi kito pasirinkimo kaip jos vienybė ir pergalė.45

VILTIS

Viliuosi, mano Dieve, jog dėl Jėzaus Kristaus nuopelnų duosi reikalingų malonių man išganyti ir, jeigu laikysiuosi tavo įsakymų, suteiksi man amžiną laimę danguje, nes tu pats pažadėjai, Viešpatie, o ką pažadi — vykdai ir esi gailestingas. Viešpatie, sustiprink mano viltį!

Amžinasis Dieve, vienas didžiausių įsakymų, kuriuos tu man davei, yra — turėti viltį tavyje. Tu įsakei turėti vilties ne mažiau, kaip tikėjimo ir meilės. Tu man neleidi pulti neviltin, kad ir kokioj padėty bebūčiau. Ir dėl vilties aš galiu laukti dangaus, kad ir kokios didžios nun mano nuodėmės. Atlikdamas, kas man privalu, aš visiškai tikrai galiu tikėtis pasiekti šventumo, kuris reikalingas, kad galėčiau dalyvauti tavo garbėje.

Jau dabar aš galiu nuvokti dangaus džiaugsmus, kurių dar nejaučiu. Tavo šventų pažadų laiduotas, aš žinausi vieną kartą juos tikrai pasieksiąs. Mažų mažiausia aš galiu būti tikras, kad tu man nieko neatsakysi, kas reikalinga, kad įžengčiau į tavo didybę.

Tu padovanojai man dangų mane sutverdamas. Kai savo nuodėmėmis jo netekau, tu savo Sūnaus Jėzaus Kristaus krauju vėl man jį grąžini. Aš daugiau tau dėkoju dėl Kristaus, negu dėl karalystės, kurią tu man parengei ir kuriai tu mane sutvėrei. Nes daugiau yra, kad tu man davei Jėzų, negu tai, kad tu man kada nors duosi dangų.74

Tavyje, Viešpatie, turiu visą viltį ir visą atramą. Į tavo širdį aš sudedu visus skausmus, nes visur kitur aš matau tik silpnumą ir nepastovumą.

Jei man nepadėsi, manęs nestiprinsi, manęs nepaguosi, manęs nepamokysi, tai nėra draugų, kurie galėtų man patarnauti, nėra globėjų, kurie galėtų man padėti, nėra išminčių, kurie galėtų man patarti, nėra knygos, kuri mane paguostų, nėra tokių turtų, kurie galėtų mane išpirkti, nėra tokios vietos, kuri mane priglaustų.

Tu esi viso gero pradžia ir pabaiga, gyvenimo pilnybė, neišsemiamas šviesos šaltinis; tavimi pasitikėti yra didžiausias tavo tarnų džiaugsmas.

Mano akys nukreiptos į tave Dieve, gailestingumo Tėve. Amen.5

MEILĖ

Myliu tave, mano Dieve, visa siela, visa širdim, visom jėgom, nes tu esi be galo geras, be galo vertas meilės. Dėl tavęs myliu ir artimą, kaip patį save. Viešpatie, leisk man vis labiau tave mylėti!

Jei aš kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš būčiau kaip žvangantis varis ir skambantys cimbolai.

Jei turėčiau pranašystės dovaną, žinočiau visas paslaptis ir visokį mokslą; jei turėčiau visą tikėjimą, taip, kad galėčiau kalnus perkelti, o neturėčiau meilės, aš būčiau niekas.

Jei išdalyčiau visą mano lobį beturčiams valgydinti ir jei išduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, nieko man nepadėtų.

Meilė yra kantri, maloninga.

Meilė nepavydi, nesielgia
    sauvališkai, nesipučia.

Meilė yra nesididžiuojanti,
    nejieško savo naudos,
    nesusierzina, neįtaria piktumu,
    nesidžiaugia neteisybe,
    o džiaugiasi tiesa.

Meilė visa nukenčia, visa tiki,
    visa ko viliasi, visa pakelia.

Meilė niekados nepaliauja.
1 Kor. 13, 1-8.

Ne dangaus džiaugsmai, kuriuos tu, Viešpatie, žadėjai, mane verčia tave mylėti, ir ne kančių vietos baimė skatina saugotis nuodėmės.

Tu pats mane verti, Viešpatie; mane verčia karti tavo kančia ant kryžiaus, ant kurio tu kybojai pasaulio patyčiai. Mane verčia tavo žaizdotas kūnas, ant tavo galvos uždėtas erškėčių vainikas, tavo išniekinimas ir mirtis.

Ištikimųjų širdį tu pavergi savo meile: mano širdis atverta tau be dangaus; ir be pragaro ji būgšti prieš tave. Taip, niekas, ne atlyginimas, ne bausmė mane verčia tave mylėti, o tik viena tavo meilė. Net jei aš nepasiekčiau, ko tikiuos, mano meilė tau liktų visada tokia pati.48

O mano didžioji Meile, mano vienintelis gėri ir troškime! Kaip gali būt protinga būtis, kuri tavęs nemylėtų? Aš myliu, mano Dieve, tave visa mano dvasia, visa mano širdimi, iš visų jėgų ir dėl to džiaugiuos tavo garbe ir didybe.

Aš atiduodu tau visa, kas esu ir ką turiu, visą savo būtybę atiduodu, kad tik tavo garbę galėčiau padidint; tik viena žinau, kad tai negalima, nes tu esi pats šaltinis, iš kurio plaukia visoks gėris, kuris yra, buvo ir bus.

Kas tavęs galėtų nemylėti, o nuostabioji Meile! O tobulasis ir vienintelis Gėri, kuris vienas pats esi meilės vertas. O Ugnie, kuri visuomet degi ir niekad negęsti, uždek mane, ir aš degsiu: aš degsiu, nes myliu tik tave — viskame ir daugiau už viską. Nes tik tas tavęs nemyli, kas myli šalia tavęs ir ne dėl tavęs.19

Viešpatie, aš meldžiu, kad mūsų meilė labiau ir labiau gausėtų žinojimu ir visokiu išmanymu, kad mes brangintume geresniuosius dalykus, kad būtume nesutepti ir nepeiktini Kristaus dienai, pilni teisybės vaisiaus per Jėzų Kristų Dievo garbei ir gyriui.

Pilyp. 1, 9-11

Duok man, Viešpatie, tokią balso galybę, kad mano šauksmą išgirstų rytai ir va karai, visos pasaulio šalys ir net pats pragaras — kad būtum pažintas ir garbinamas tu, kurs esi tikroji Meilė!

O Meile, tu prasiverži ir įsiskverbi, tu plėšai ir riši, tu valdai visatą, tu esi dangus ir žemė, ugnis ir oras, kraujas ir vanduo — tu esi Dievas ir žmogus."

Mylime tave, mūsų Dieve, ir trokštame vis labiau mylėti. Leisk, kad ta meilė būtų tokia, kokios trokštame.

O mylimiausias Drauge, kuris mus taip numylėjai ir mus išganei, tu, kurį prisiminti saldu ir malonu, — ateik ir paruošk savo būstą mūsų širdyse! Tada tu saugosi mūsų lūpas, mūsų žingsnius ir darbus, ir mes nebijosime nieko dėl mūsų sielų ir kūnų.

Taip, Viešpatie, duok mums meilės, kuri nežino jokių priešų ir pati yra gražiausia tavo dovanų. Įliek į mūsų širdis tyros meilės, gimusios iš tavo meilės mums, kad mylėtume ir mes, kaip tu mus.

Maloningiausias Jėzaus Kristaus Tėve, iš kurio teka visa meilė, leisk užšalusioms mūsų širdims sušilti tavo dieviškoj kaitroj. Gelbėk mus ir laimink tavo Sūnuje. Amen.

O švenčiausiasis Viešpatie, kuris įsakei mylėti vienas kitą, duok malonės mums, tavo gerumu neužtarnautai apdovanotiems, mylėti kiekvieną žmogų tavyje ir dėl tavęs. Mes meldžiame tavo maloningumo visiems, ypatingai tavo duotiems mūsų draugams. 0 meilės šaltini, mylėk juos ir skatink juose tobulą meilę tau, kad jie nieko netrokštų, nekalbėtų ir nedarytų, kas tau nepatinka. Amen.75

VISUR REGIU TAVE, DIEVE 7

7 Lietuvio kalinio - kankinio malda, parašyta vokiečių koncentracijos stovykloje.

Kur tik akis užmato, kur benuklysta mintis — visur matau, visur pažįstu aš tave. Ar diena išaušta, atskleisdama kalnus ir lygumas, ar žydinčių gėlių kvapas nubanguoja per pievas, ar paukštis miško glūdumoj suklykia — visur, visur matau ir girdžiu tave.

Kalėjimo rūsy nykstančio žmogaus kaulėtos rankos tiesias į tave. Kruvinoj kovoj, granatų išraustoj duobėj, uždususio kario paskutinis atodūsis šaukia tave. Mylimoji, prie lango rymanti, krūpteli ir šaukia tavo vardą, išgirdusi žinią baisią. Žemė ir dangus palydi tą šauksmą. Nuo marių iki marių, nuo vieno žvaigždžių krašto iki kito girdisi tavo vardas, o Dieve!

Mano širdis dreba, kaip audroje siūbuojamas medžio lapas. Nežinau, nei kur pradžia, nei kur pabaiga. Norėtųsi, o, kaip baisiai norėtųsi aprėpti visą žemę! Visą žemę sutalpinti į savo širdį! Kad tavo vardas aidėtų ir aidėtų! Kad galėčiau ilsėtis, kad galėčiau nurimti!

Toks didelis troškimas, toks galingas ir nepasotinamas jausmas širdy! O galia mana tokia menkutė. Kaip skruzdėlės ant pravažiuojamo kelio. Kiekviena praeinanti pėda gali sutrinti, sumindyti. Kas būčiau, jei tavo vardas neskambėtų! Kas liktų iš manęs, jei nežinočiau, kad turiu Tėvą, savo rankoj laikantį mane? Jei savo gyslose nejausčiau tos ugnies, kuri buvo visos gyvybės, viso judėjimo, viso gyvenimo ir viso pasaulio pradžia?

Mano Dieve! Štai esu toks, kokį mane pašaukei. Matai, ar vertas aš prašyti leisti ir man vykdyti tavo valią žemėje, šaukti tavo vardą, kartoti tavo žodį. Be tavęs viskas be prasmės. Pragaras be tavęs. Ir dreba širdis, tavo vardą šaukdama. Leisk būti arti, leisk išvargusiam sušilti tavo meilės ugny, o Dieve!71

ĮSAKYMAI

AGRINDINĖ kiekvieno tikinčio žmogaus konstitucija yra Dievo ir Bažnyčios Įsakymai. Įsakymų tikslas nėra tik šalta prievolė. Įsakymai išplaukia iš Dievo arba j jj atsiremia, o Dievas yra Meilė. Dėl to reikia meilės ir įsakymams vykdyti. “Įsakymo tikslas yra meilė iš nesuteptos širdies, geros sąžinės ir neveidmainingo tikėjimo” (1 Tim. 1, 5). “Įsakymai — nesvetimoteriauk, neužmušk, nevok, neliudyk melagingai, negeisk — ir kiekvienas kitas įsakymas yra apimtas šiuo posakiu: Mylėk savo artimą, kaip pats save. Meilė nedaro nieko pikta artimui. Taigi, įstatymo įvykdymas yra meilė” (Rom. 13, 9-13).

Mūsų elgsenos konstitucija, kuri slepia savyje meilę, tikrai verta, kad ją dažniau, bent dalimis, permąsty-tume, jautriau žvelgtume savo sąžinėn ir, radę nesusi-derinimų, nuolankiau atsiprašytume.

Viešpaties įstatymas tobulas, jis atgaivina sielą.

Viešpaties nuostatas yra tvirtas, jis pamoko bemokslį.

Viešpaties įsakymai tiesūs, jie džiugina širdį.

Viešpaties paliepimas yra tyras, jis apšviečia akis.

Viešpaties baimė nesutepta, ji pasilieka per amžius.

Ps. 18, 8-10

DIEVO ĮSAKYMAI

IEVO Įsakymai nubrėžia santykių ribas su Dievu ir artimu. Pirmieji trys įsakymai kalba apie prievoles Dievui — jo garbinimą, ketvirtasis — apie šeiminių ir visuomeninių santykių pagrindą, autoritetą, šeštasis ir devintasis — apie moterystės santykių ribas, penktasis ir aštuntasis — apie žmonių bendruomenės pagrindą, gyvybę ir garbę, septintasis ir dešimtasis — apie nuosavybę.

Prie kiekvieno įsakymo čia panaudota šv. Rašto ištraukų; jos ryškina ir plėtoja įsakymų prasmę. Kartu jos padeda giliau žvelgti į mūsų pačių elgseną.

NETURĖK KITŲ DIEVŲ

Viešpatie, kas žinoma apie tave, juk yra mumyse apreikšta... Kas tavyje neregima — tavoji amžina galybė ir dievystė —, tai nuo pat pasaulio įkūrimo galima matyti proto šviesa iš padarytųjų dalykų. Taip kad mes neišteisinami, nes pažinę tave, mes negarbinome tavęs kaip Dievo ir nedėkojome. Savo mintyse pasidarėme tušti, ir neišmintinga mūsų širdis aptemo. Tardamies esą išmintingi, pasidarėme paiki. Mes pakeitėme nemaraus Dievo garbę mirtingo žmogaus garbe, net paukščių, keturkojų ir šliužų paveikslo panašumu... Mes pakeitėme tavo tiesą melu, garbinome ir tarnavome verčiau sutvėrimui, kaip tau, Sutvėrėjui, kuriam garbė tebūna per amžius (pagal Rom. 1,19-25).

Pagalvok: Gal sąmoningai abejojai Dievu ir jo tiesa? — kalbėjai prieš Dievą ar noromis tokių kalbų klauseisi? — Gėdinaisi jį išpažinti? — Jo išsigynei žodžiu, raštu ar veiksmu?

—    Jį paneigei, tikėdamas burtais, sapnais, kortomis, spiritistiniais žaidimais?

Gal tikėjai Dievu apsiskaičiavęs: kad tau pačiam būtų geriau, kad gyvenime tau sektųsi? — Dievą laikei įrankiu, naudingu visuomenei, tautai, valstybei? — Savo tikėjimą Dievu naudojai profesiniam, visuomeniniam ar politiniam pasisekimui? — Gal daugiau nei Dievu tikėjai savo gabumais, darbu, turtu, padėtimi.

Gal abejojai Dievo gailestingumu, įpuolei į neviltį, nebesistengei pakilti iš nuodėmės? — Ar priešingai: perdaug juo pasitikėjai, nepaisei nuodėmės ir nesiskubinai daryti atgailos?

—    Buvai abejingas, nesistengei Dievo garbinti: apleisdavai maldas, jas kalbėdavai nerūpestingai, išsiblaškęs ?

    Viešpatie, kiek kartų aš bandžiau, lyg grumstelis nuo žemės, atplyšti nuo tavęs! Kiek kartų svyravau, blaškiausi, puoliau į abuojumą, jieškojau atsvaros klaidžiose mintyse ir vėl ilgėjausi tavęs, o Vieninteli! Pasigailėk manęs, sutvirtink mano dvasią, leisk veržtis į tave tyru tikėjimu, šviesia viltim, galinga meile. Mano Dieve, tu vienas esi mano Viešpats, tu vienas Augščiausias, vienas Visagalis! šlovinu tave, išpažįstu tave, lenkiuosi ir dėkoju tau dėl tavo didžios garbės ir begalinio gailestingumo. Amen.9

NETARK VIEŠPATIES VARDO BE REIKALO

Neklyskite, Dievas neleidžia tyčiotis iš savęs (Gal. 6, 7). Daugelis man sakys aną dieną: Viešpatie, Viešpatie, argi ne tavo vardu mes pranašavome, ar ne tavo vardu išvarinėjome velnius ir ar ne tavo vardu darėme daug stebuklų. Tuomet aš jiems pareikšiu: Aš niekuomet jūsų nepažinau; atstokite nuo manęs jūs, piktadariai! Ne kiekvienas, kurs man sako: Viešpatie, Viešpatie, įeis į dangaus karalystę, bet kas vykdo valią mano Tėvo, esančio danguje, tas įeis į dangaus karalystę (Mat. 7, 21-23). Jūsų pagalba yra Viešpats, kurs sukūrė dangų ir žemę (Ps. 123, 8).

Pagalvok: Gal tarei Dievo, Kristaus, Marijos, šventųjų vardus be pagarbos, lengvabūdiškai? — Įžeidinėjai ar niekinai Dievo vardui pašvęstus asmenis ir vietas? — Juokeisi iš religijos, Bažnyčios, sakramentų, apeigų?

— Gal paniekinai Švenč. Sakramentą, šventvagiškai priimdamas komuniją?

Maišei keiksmus su šventais vardais? — Šaukeisi Dievo paremti melui, piktžodžiavimui, šmeižtui? — Teisme neteisingai prisiekei? —

Davei iškilmingą pažadą atlikti uždaviniui, kuris buvo priešingas Dievui ar jo dorinei tvarkai? — Nevykdei Dievo vardu padarytų pažadų?

Viešpatie, tavo vardas yra šventas! Šventesnis už kiekvieną vardą, kurį su pagarba kartoja taurios lūpos. Šventesnis už visa, kas yra šventa žemėje ir danguje. O aš, lyg beprotis, kuris nežino ką kalba, jį niekinau, įžeidinėjau, sutrypiau... Atleisk man, o Gailestingasis! Pasigailėk mano menkystės! Pasigailėk visų, kurie niekina ne tik tave, bet ir save pačius!

Garbės Verčiausiasis, leisk nuo šiol tarnauti tavo šlovei — lenktis tavo vardui, ginti tavo tvarką, skelbti tavo karalystę. Amen.9

ŠVENTĄ DIENĄ ŠVĘSK

Broliai, turėdami pasitikėjimo įeiti Kristaus krauju į šventyklą..., artinkimės tikra širdimi, pilnu tikėjimu, nuvalę širdis nuo piktos sąžinės ir nuplovę kūną tyru vandeniu. Tvirtai laikykimės nekeičiamo mūsų vilties išpažinimo, (nes tas, kurs pažadėjo, yra ištikimas,) ir stebėkime vieni kitus, kad ragintumėmės į meilę ir į gerus darbus. Neapleiskime susirinkimo, kaip kaikurie turi įprotį (Žyd. 10, 19- 25). Per jį (Jėzų) aukokime visados Dievui gyriaus auką, tai yra, jo vardą išpažįstančiųjų lūpų vaisių (Žyd. 13, 15).

Pagalvok: Gal šventą dieną nepriverstas sunkiai dirbai? — Vertei kitus dirbti? — Poilsį pakeitei fiziškai išsemiančiomis pramogomis? — Šventąjį laiką piktnaudžiavai nuodėmingoms progoms? — Dėl pramogų visiškai apleidai maldą? — Meldeisi išsiblaškęs? — Kitiems meldžiantis kalbėjaisi, juokeisi? (Toliau žr. Bažnyčios įsakymuose).

Viešpatie, aš vaikščiojau prieš tave neatvira širdimi. Net šventą dieną jieškojau dvasios peno ne tavyje, o knygose, paveiksluose, žaisme ir pramogoje. Ir kai minėjau tavo vardą ir tavęs šaukiausi, nebuvo tai širdies, o tik lūpų balsas. Nebuvau arti tavęs, Dieve, ir to negeidžiau, dėlto įpuoliau į pagundą, klaidžiojau savo širdies klystkeliais. Atleisk man, Viešpatie, mano apsileidimą, nerangumą ir nejautrumą. Pažadink manyje tiesią ir tvirtą dvasią. Amen.9

GERBK TĖVĄ IR MOTINĄ

Vaikai, klausykite savo gimdytojų Viešpatyje, nes tai teisinga. Gerbk savo tėvą ir motiną, tai yra pirmasis įsakymas su pažadu: kad tau būtų gera ir kad ilgai gyventumei žemėje. Ir jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos drausme ir Viešpaties įspėjimu (Efez. 6, 1-4).

Tarnai, ne dėl akių tarnaukite, lyg kad žmonėms įtikdami; bet kaip Kristaus tarnai nuoširdžiai vykdydami Dievo valią. Tarnaukite gera valia, kaip Viešpačiui, ne žmonėms; žinokite, kad kiekvienas, ką jis padarys gera, tai atsiims iš Viešpaties... Ir jūs, valdovai, darykite jiems tą pat, susilaikydami nuo grasymų; žinokite, kad ir jų ir jūsų Viešpats yra danguje, ir jis nežiūri asmens (Efez. 6, 6-9).

Nešiokite vienas kito naštas, ir taip {vykdysite Kristaus įstatymą (Gal. 6, 2). Būkite vienas kitam maloningi, gailestingi, vienas kitam dovanokite, kaip ir Dievas dovanojo jums Kristuje (Efez. 4, 32).

Pagalvok : Gal tėvams nusidėjai pagarbos stoka: širdyje juos niekinai, nepagarbiai apie juos kalbėjai, jų gėdinaisi, buvai jiems atšakus ir priešginus? — Gal nusidėjai jiems meilės stoka: geidei jų mirties, norėjai ar darei jiems ką piktą; varge, ligoje, senatvėje jų nerėmei; jų silpnybių, ydų kantriai nepa-kentei; už juos gyvus ar mirusius nesimeldei ?

— Gal nusidėjai jiems nepaklusnumu; jų neklausei, nepaisei jų įspėjimų, pamokymų bei patarimų, paskutinės jų valios nevykdei?

Gal vaikams nusidėjai: jų nekentei, buvai jiems piktas, žiaurus ? — Nepratinai jų būt geriems, pamaldiems; nesaugojai nuo dorinių pavojų; buvai abejingas jų draugystėms ir leidai juos suvedžioti ar suklaidinti? — Piktinai juos savo įpročiais, kalbomis, pavyzdžiu? — Atidėliojai jų krikštą, nemokei jų ar neleidai mokytis religijos? — Nesirūpinai jų ateitimi, nepratinai prie darbo, neparuošei jų profesijai? — Pomėgiams praleidai šeimos uždarbį ir nuskriaudei savo vaikus ? — Buvai neteisus juos mokydamas, bausdamas ar nelygiai visus mylėdamas ?

Gal nusidėjai savo šeimininkams, darbdaviams ar viršininkams: jų nekentei, juos niekinai, jiems prieštaravai? Tingiai, nesąžiningai atlikinėjai pareigas ? — Nepagarbiai apie juos kalbėjai, apkalbinėjai, išnešinėjai jų šeimos ar įstaigos paslaptis? — Norėjai daryti ar darei ką jiems pikta? — Jų vaikus ar kitus tarnautojus mokei apgaudinėti ar pats apgaudinėjai ?

—    Slėpei netinkamus jų vaikų ar kitų tarnautojų elgesius?

Gal nusidėjai prieš savo tarnus ar valdinius : neteisingai ar žiauriai su jais elgeisi ? — Nesirūpinai jų tinkamu išlaikymu ir maitinimu? — Neišmokėjai jiems priklausomo atlyginimo? — Jų neskatinai žodžiu ir pavyzdžiu į gera? — Juos piktinai ar į piktą viliojai?

—    Kliudei atlikti krikščioniškas jų pareigas?

—    Susirgus, nesirūpinai jų sveikata ar jų religiniu aprūpinimu? — Tarnyboje nebuvai visiems lygiai teisingas? — Daveisi kitų paperkamas, prieš kitus asmenis neteisingai nuteikiamas ?

Gal nusidėjai prieš savo tautą ir valstybę: neatlikai teisėtai uždėtų pareigų? — Niekinai savo tautą ar valstybę ? — Gėdinaisi savo tautinės kilmės, kalbos, savų papročių? — Negy-nei savo tautiečių? — Nekovojai už teisingas savo tautos teises? — Priešingai: savo tautiečius skundei svetimiesiems ? — Dirbai prieš savo tautos interesus, juos išdavinėjai?

    Mano Dieve, leisk išpildyti pareigas, kurias man davei šeimoje, tarnyboje ir savoj tautoj. Apvaldyk mano prigimtį — nerangią, neklusnią, sauvališką. Praturtink dorybėmis dvasios beturtį! Nuženk, palaimintoji malonė, pripildyk mane nuo ryto ligi vakaro savo ramybės, kad pavargusi mano siela nesukluptų. Suteik ramybės mano artimiesiems, kad visi viena širdim įvykdytume tavo įsakymų valią. Amen.9

NEUŽMUŠK

Jei kas nors laikytų visą įstatymą, o nusikalstų vienu dalyku, tas yra kaltas visais. Nes tas, kurs pasakė: Nesvetimoteriausi, pasakė taip pat: Neužmuši. Taigi, jei tu nesvetimoteriauji, bet užmuši, tai tu esi įstatymo peržengėjas. Taip kalbėkite ir taip darykite, kaip tie, kurie turite būti teisiami laisvės įstatymu. Nes teismas be pasigailėjimo tam, kurs nevykdė gailestingumo; bet gailestingumas persveria teismą (Jok. 2, 10-13).

Pagalvok: Gal neteisingai mušei, kankinai, sužeidei ar užmušei žmogų? — Mažinai jo sveikatą, žiauriai su juo elgeisi, jį perkrovei sunkiu darbu? — Kurstei kitą į kerštą ar padėjai kitam įvykdyti prieš artimą nukreiptus piktus planus?

Žalojai artimo dvasią, jį niekinai, žeminai, jo nekentei? — Užmušinėjai jo sąžinę ar dorinį jautrumą, papiktinai pavyzdžiu, nedoromis kalbomis, neleistinu apdaru ? — Patarei, liepei, pamokei ar padėjai jam nusidėti? — Peikei ar pajuokei jo gerus darbus ar gyrei nedorus arba galėdamas jo nesudraudei?

Nešelpei galėdamas beturčių, vargdienių ar skurde atsidūrusių šeimų?

Kėsinaisi į negimusią gyvybę, vartojai ar davei vartoti neleistinus vaistus, patarei ar padėjai įvykdyti operaciją?

Kaip gydytojas ar slaugė nebuvai rūpestingas (a) artimo gyvybei gelbėti, priešingai

— gal vartojai pavojingas priemones ir taip artimo ligą užtęsei ar jį sužalojai?

Kaip teisininkas, gal pakaltinamai prisidė-jai prie fiziško ar dvasiško artimo sužlugdymo, jo neapgynei ar perdaug jį apkaltinai?

Gal statei į pavojų savo paties gyvybę iš tuštumo, gobšumo ar nerūpestingumo? — Sąmoningai stengeisi pakenkti savo sveikatai vartodamas žalingą maistą, girtaudamas, ištvirkaudamas ? — Jieškojai progos nusižudyti ar puoselėjai savyje šią mintį ? — Užmuši-nėjai dvasines savo galias ir išstatei į mirtiną pavojų savo sielą; jieškojai nedorų draugysčių, lankei vietas, kur įvyksta sunkių nuodėmių, skaitei dorovei ar religijai priešingas knygas ?

Atleisk man, Viešpatie, begalinius mano neatsargumus, nerūpestingumą, apsileidimus, o ypač sąmoningus prasilenkimus su šventąja tavo valia, gaubiančia fizinės ir dvasinės gyvybės teisę ir dovaną. Pasigailėk manęs, kuris savo laisvę taip blogai panaudojau? Padėk man būti budresniam — taip naudoti savo gyvybę bei sveikatą ir taip saugoti kitų, jog niekad nepažeisčiau tavo švento įsakymo. Amen.9

NEPALEISTUVAUK

Kūnas ne paleistuvystei, o Viešpačiui, ir Viešpats kūnui... Kiekviena kita nuodėmė, kurią žmogus daro, yra ne kūne; kas gi paleistuvauja, nusideda savo kūnui. Ar jūs nežinote, kad jūsų sąnariai yra šventovė jumyse esančios Šventosios Dvasios, kurią turite iš Dievo, ir nebesate savo pačių. Nes jūs esate atpirkti didele kaina. Garbinkite ir nešiokite Dievą savo kūne (1 Kor. 6, 13; 18-20).

Pagalvok: Gal sąmoningai žaidei nešvariomis mintimis? — Kalbėjai ar klauseis nepadorių žodžių, jiems pritarei ar jais gėrėjaisi? — Dainavai nepadorias dainas?

Nusidėjai pažvelgimu, prisilietimu? — Nevengei pavojų: skaitei nepadoraus turinio veikalus, žiūrėjai blogo filmo, vaidinimo, lankeisi į dorumą pažeidžiančias vietas, palaikei ryšius su žemos dorovės draugais ?

Buvai neatsargus pats su savim, gal net laisva ar pusiau laisva valia nusidėjai?

Sąmoningai ar pusiau sąmoningai žadinai kitame nuodėmingus jausmus? — Per laisvai elgeisi su kitos lyties asmeniu šokyje?

Pažeidei moterystės ištikimybę neleistinomis bendrystėmis? — Piktnaudžiavai savo santuoką: nesivaldei, negerbei kito kūno, vartojai neleistinas priemones?

    Daryk, Viešpatie, kaip pasakei: tegul visos blogos mintys pradingsta tavo akivaizdoje! Sulaikyk mano klystančią dvasią ir palaužk kankinančių mane pagundų prievartą.

Ištiesk savo ranką ir sutramdyk tuos įdūkusius žvėris, tuos ryjančius pageidimus, kad aš galėčiau rasti ramybę tavo jėgoje ir kad nuolat būtumei garbinamas savo šventovėje, grynoje sąžinėje.

Įsakyk vėjams ir audroms; sakyk jūrai: nurimk! sakyk vėjui: nepūsk! Ir pasidarys didelė tyla (Mork. 4, 39).

Pakeisk mano norus dangaus norais, kad, pavilgęs lūpas amžinųjų gėrybių šaltiny, nebegalėčiau be pasibjaurėjimo galvoti apie žemus dalykus. Amen.5

NEVOK

    Kur jūsų turtas, ten ir jūsų širdis. Žiūrėkite ir saugokitės visokio godumo, nes gyvybė nepriklauso nuo lobio apstumo, kurį kas turi (Luk. 12, 34 ir 15). Neklyskite, nei vagys, nei godūs, nei plėšikai nepaveldės dangaus karalystės (1 Kor. 6, 10); nes kiekviena neteisybė yra nuodėmė, ir yra nuodėmė mirčiai (1 Jo. 5, 17).

Pagalvok : Gal iš savo kaltės padarei kam nuostolį? — Pasisavinai, kas tau nepriklauso? — Patarei, paraginai ar net padėjai pasisavinti? — Pasisavintus daiktus padėjai paslėpti ar žinodamas juos pirkai? — Negrąžinai savininkui rastų daiktų? — Nemokėjai skolos ar algos savo tarnautojams arba ją neteisėtai sumažinai? — Negrąžinai pasiskolintų daiktų?

Vartojai netikrą saiką, mastą, svarus? — Apkalbomis, šmeižtais ir kitom suktom priemonėm viliojai klientus iš kito amatininko ar pirklio? — Nesąžiningai atlikai pasiimtą darbą? Neišlaikei pirkimo, pardavimo ar dovanojimo sutarties? — Kėlei neleistinai kainas?

Jieškojai pigaus pasipelnymo: išmaldavai, turėdamas iš ko pragyventi? — Suktai kor-

tavai, ištraukdamas iš kitų pinigą? — Išnaudojai senius ar moteris, turinčius turto? — Vartojai neleistinas ir nedoras priemones uždarbiui pelnyti ar pralobti ?

Planavai ir svarstei, kaip išnaudoti kitus asmenis? — Pavydėjai kitiems geresnio gyvenimo, apdaro, padėties? — Džiaugeisi svetima medžiagine nelaime? — Gal prisidėjai pats prie tos nelaimės? — Gadinai ir naikinai svetimą turtą?

    Viešpatie, kiek kartų mano dvasią pavergė godumo svajonės, planai, bandymai ir žygiai, tiek kartų išdaviau tave, nepakeičiamą vienintelį mano Dievą. Sulaužiau savo sąžinę, nusilenkiau mamonai, nusidėjau artimui... O didžiausias Turte, neišsemiamas gėrybių Šaltini, palenk mano mintis ir širdį į save. Palenk mano valią, kad ji išlygintų skriaudas, kurios beldžiasi į tavo teisingumo duris. Amen.9

NEKALBĖK NETIESOS

    Jei kas nenusikalsta žodžiu, tas yra tobulas žmogus. Jis gali taip pat laikyti pažabotą ir visą kūną... štai laivai, nors jie dideli ir smarkaus vėjo varomi, yra pasukami mažu vairu, kur tik nori vairininko valia. Taip ir liežuvis yra, tiesa, mažas sąnarys, tačiau didžiuojasi dideliais dalykais. Štai kokia maža ugnis kokį didelį

mišką padega! Ir liežuvis yra ugnis; tai neteisybės pasaulis. Liežuvis yra mūsų sąnarių tarpe ; jis sutepa visą kūną ir padega mūsų gyvenimo tekinį, pats pragaro padegtas. Nes visų žvėrių, paukščių, žalčių ir kitų prigimtis duodasi pavergiama ir yra žmogaus prigimties pavergta. O liežuvio nė vienas žmogus negali pavergti; jis yra neramus nelabumas, jis pilnas mirtingų nuodų. Juo mes laiminame Dievą Tėvą ir juo keikiame žmones, padarytus pagal Dievo panašumą. Iš tos pačios burnos eina palaiminimas ir prakeikimas. Tai neturi, mano broliai, taip būti (Jok. 3, 2-10).

Pagalvok: Gal norėjai kitiems pasirodyti: meldeisi, kad kiti matytų, davei išmaldą, kad tave girtų, savo gerumą pabrėžei, savimi gyreisi, savo blogą elgesį stengeisi į gerą išaiškinti ?

Be pagrindo įtarinėjai ar smerkei kitus?

Kalbėjai apie artimą, pramanydamas nebūtus dalykus, norėjai pakenkti geram jo vardui ar turtui? — Kurstei kitus šmeižti ar apkalbinėti? — Lengvai tikėjai paskaloms apie artimą ir jas toliau skleidei? — Kritikavai, niekinai ar išjuokei sau nepatinkamus žmones, jų darbus ir planus?

Melavai, kad save apgintum arba kitam pakenktum? — Išdavei tau patikėtas paslaptis? Nešei viešumon dalykus, kurie reikėjo dengti, ir tuo papiktinai, suerzinai ar nevienybę tarp žmonių pasėjai? — Liudijai neteisingai? — Nesąžiningai teisme prisiekei?

— Neatitaisei artimo vardui padarytos skriaudos.

    Mano Dieve, įžeidžiau tave, Tiesos Viešpatį, paniekinau žmogų, tavo paveikslą! Jieškau dėmių jo žėrėjime, padidinu jame šešėlius, iškreipiu jo žodį, o ir jo veiksmą savu, ne jo, mastu matavau. Kai pyktis degino mane, tada kalbėjau prieš artimą, priskirdamas jam, kas nei jo valioje nebuvo. Ir vėl, o mano Dieve, kiek tai kartų griebiausi melo teisinti ar gint save, užmiršęs, kad tavo akyse esu toks neteisus. Dieve, atleisk mano kaltes, pasigailėk manęs!9

NEGEISK ARTIMO MOTERS

Nuodėmę aš pažinau tiktai per įstatymą ; nes apie geidulį aš nieko nebūčiau žinojęs, jei įstatymas nesakytų: Negeisk! (Rom. 7, 7). Aš gi jums sakau: Kiekvienas, kurs žiūri į moteriškę jos geisti, jau su ja svetimoteriavo savo širdyje (Mat. 5, 28).

Pilnos jų akys svetimoteriavimo ir nesiliaujančios nuodėmės. Jie suvedžioja svyruojančias sielas... Jie šaltiniai be vandens ir vėjų nešiojami debesys... Kalbėdami puikius, tuštybės pilnus dalykus, vilioja kūno geiduliais ir ištvirkimu tuos, kurie buvo truputį atsitraukę nuo gyvenančiųjų paklydime. Jie žada jiems laisvę, patys būdami sugedimo vergai; nes kas kieno nugalėtas, to jis yra vergas. Nes jei mūsų Viešpaties ir Išganytojo Jėzaus Kristaus pažinimu atsitraukę nuo pasaulio sutepimų jie, vėl į juos įsipainiodami, esti nugalimi, tai paskesnieji dalykai darosi jiems piktesni už pirmuosius... Nes jiems atsitiko tai, ką sako tikra patarlė: Šuo grįžta prie savo vėmalo, ir: Nutrinta kiaulė vėl voliojasi dumbluose (2 Petr. 2, 14-22).

Vyrui gyvam tebesant, ji vadinsis svetimoterė, jei bus su kitu vyru (Rom. 7, 3).

Pagalvok: Gal geidei pavilioti kito žmoną bei vyrą? — Leidaisi į draugystę, kuri ardo kitų šeimos židinį? — Palikęs savo šeimą kitur, jieškojai šeiminio ryšio su kitais asmenimis? — Teisinai susimetėlius ar juos moraliai rėmei? — Jieškojai neleistinų priemonių savo neteisėtam santuokiniam gyvenimui pridengti prieš viešumą? — Nuslėpei išpažintyje neteisėtą ir nebažnytinį šeimyninį ryšį ir po to ėjai komunijos? — Pasižadėjęs išpažintyje susitvarkyti, sąmoningai sulaužei savo žodį?

Nevaldei savo akių gatvėje, žvelgdamas į kitos lyties asmenį ir jo geisdamas? — Žiūrėjai nepadorių paveikslų ar meno kūrinių ir jieškojai pažadinti geismą arba su juo nekovojai ?

    Mano Dieve, juk pavadint baisu šią kaltę — geisti žmogaus, kuris kaip šventas turtas pažadėtas kitam, kėsintis jį atplėšt, atimant jam garbę ir sugriaut dviejų palaimintos vienybės laimę. O skaidri dangaus Ugnie, sunaikink manyje šias rusenančias žaizdras! Temyli vienas antrą tie, kuriuos tu, Dieve, laiminai. Amen.9

BAŽNYČIOS ĮSAKYMAI

AŽNYČIOS Įsakymai aptaria pašvęstojo laiko ir vietos prievoles. Keturi pirmieji įsakymai, vienodai visiems privalomi, liečia laiko prievoles, būtent: švęsti įsakytąsias šventes, jų metu klausyti šv. mišių, skirtomis dienomis pasninkauti ir velykiniu laiku atlikti sakramentinę išpažinties ir komunijos pareigą. Penktasis įsakymas — išlaikyti pašvęstąsias vietas (savas bažnyčias) — paliekamas įvykdyti pagal atskirų kraštų papročius. Į penkių įsakymų eilę neįeina draudimas skaityti knygas ir spaudą, įžeidžiančią tikėjimą ir dorovę, bet jis taip pat visiems tikintiesiems privalomas.

 

PRIVALOMAS ŠVENTES ŠVĘSK

Ne visos Bažnyčios šventės yra privalomos. Visoj Bažnyčioj ir visiems tikintiesems privalomos yra šios šventės: visi sekmadieniai, Viešpaties Gimimas (Kalėdos), Nauji Metai, Trys Karaliai, Dangun Žengimas (šeštinės), Dievo Kūnas (Devintinės), Marijos Dangun Ėmimas (Žolinė), Nekaltas Prasidėjimas, Šv. Juo-zapo, Apaštalų Petro ir Povilo ir Visų Šventųjų šventės.

Kai kuriuose kraštuose, dėl ypatingų vietos sąlygų, privalomų švenčių skaičius sumažintas. JAV-bėse: privalomi visi sekmadieniai, pirmoji Kalėdų diena, Nauji Metai, Dangun Žengimas (šeštinės), Marijos Dangun Ėmimas (Žolinė), Nekaltas Prasidėjimas ir Visų Šventė. Kanadoje: visi sekmadieniai, pirmoji Kalėdų diena, Nauji Metai, Trys Karaliai, Dangun Žengimas (šeštinės), Marijos Nekaltas Prasidėjimas ir Visų Šventė.

Privalomųjų švenčių prievolės yra šios: dalyvauti šv. mišiose ir nedirbti fizinio darbo, neprekiauti, neiti kitų viešųjų pareigų. Dalyvauti šv. mišiose reikia: asmeniškai (neužtenka klausyti per radiją), ištisai (bent pagrindinėse dalyse, t. y. nuo evangelijos iki komunijos), sąmoningai ir maldingai. Nuo šv. mišių pareigos ir poilsio atleidžiami tik tie, kurie turi labai rimtų priežasčių.

Pagalvok: Ar dalyvavai šv. mišiose? — Ar parengei savo dvasią dalyvauti sąmoningai ir maldingai? — Gal kliudei kitiems melstis: žvalgeisi, kalbėjaisi, juokavai? — Turėjai kitą pašalinę intenciją: pasiklausyti muzikos, pasigrožėti bažnyčios menu, pamatyti kitus asmenis. — Galėdamas neišleidai kitų į šv. mišias? Gal net kliudei?

Be reikalo ar iš godumo sunkiai fiziškai dirbai? Nežiūrėjai ribų protiniame ar namų ruošos darbe ir save pervarginai? — Papiktinai kitus savo darbu? — Davei blogą pavyzdį vaikams, jaunimui ar mažiau tikintiesiems?

Viešpatie, padėk man pašvęstąsias dienas taip praleisti, jog savo kūno ir dvasios jėgas atnaujinčiau, tavo man duotas pareigas geriau atlikčiau ir tau, mano Dieve, tobuliau tarnaučiau. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.9

VELYKINĘ PAREIGĄ ATLIK

    Ką padės laukti neinant išpažinties ir atidėlioti šv. komuniją? Jei šiandien atidedi dėl vienos priežasties, ryt tikriausiai atsiras kita ir svarbesnė; ir taip galės ilgai tęstis atidėliojimas, o kartu didės ir noras nuo šv. komunijos tolintis.

Nėra nieko žalingesnio, kaip ilgai susilaikyti nuo šv. komunijos, nes dėl tos priežasties, paprastai, sielą užgula didelis snaudulys.

Velykinė išpažintis yra išskirtina pareiga. Ji turi savo uždavinį: parengti žmones, kad jie su Kristumi prisikeltų ir su juo susivienytų. Tai savaime atlieka tas, kas dažnai eina išpažinties ir komunijos. O kas eina rečiau, tas turi neaplenkti velykinio laiko (nuo Pelenės iki Švnč. Trejybės šventės).

Pagalvok : Gal apsileidai ir neatlikai velykinės išpažinties? — Nepriėmei komunijos? Teisinaisi prieš kitus išgalvotomis priežastimis? — Draudei kitus šią pareigą atlikti? — Galvojai, kad užtenka tik velykinės išpažinties ir komunijos? — Įtikinėjai kitus, kad būti gyvu Kristaus Bažnyčios nariu tik to te-

reikia ? — Buvai nerūpestingas šiai išpažinčiai pasiruošti ?

Viešpatie, kai tu Bažnyčios lūpomis raginai mane jungtis su tavimi, prisikeliančiu, atnaujint širdį, pažadint naują valią ir naujai gyventi, — aš vis delsiau, išsikalbinėjau ir gręžiausi nuo tavęs. Atleisk man, ir, pasigailėjęs, prikelk mano dvasią. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.9

PASNINKĄ IR SANTŪRĄ LAIKYK

Vienas daro skirtumą tarp vienos dienos ir kitos, o kitas laiko visas dienas lygiomis. Kas daro skirtumą tarp dienų, jis tai daro Viešpačiui. Kas nevalgo, nevalgo Viešpačiui, ir jis dėkoja Dievui. Rūpinkitės, kad neduotumėte savo broliui progos užsigauti ar pasipiktinti. Nestumk į prapultį savo valgiu to, už kurį Kristus mirė. Negriauk dėl valgio Dievo darbo! Gera yra nevalgyti mėsos, negerti vyno ir nedaryti nieko kito, kuo tavo brolis pasižeidžia ar piktinasi, ar silpnėja (Rom. 14, 5-6; 13-15).

Bažnyčia skiria pasninką ir santūrą. Santūra liečia valgio rūšį, pasninkas — valgio kiekį. Santūros dienomis nevalgoma mėsos, o pasninko — nevalgoma sočiai (sočiai tik kartą, o kitus du — tik užkandama).

Santūra įsakoma penktadieniais, o pasninkas — gavėnios metu. Ir santūra ir pasninkas įsakomi: Pele-

nų dieną, gavėnios penktadieniais ir šeštadieniais, metų ketvirčių dienomis ir keturiose vigilijose: Sekminių, Žolinės, Visų Šventės ir Kalėdų.

Santūra ir pasninkas atkrinta, jeigu jų dienos įpuola į sekmadienius ar kitas įsakytąsias šventes (išskyrus šias gavėnioje).

Santūra privaloma nuo 7 m. amžiaus, pasninkas —    nuo 21 iki 59 metų imtinai.

    Pagalvok: Gal sąmoningai apleidai santūrą ir pasninką? — Kliudei kitiems laikyti vieną ar antrą? — Papiktinai kitus savo nesilaikymu? — Laikydamasis pasninko ar san-tūros buvai nepatenkintas, pykai ar erzinaisi?

—    Pavydėjai tiems, kurie tariamai nėra varžomi jokių įsakymų? — Pataikavai savo svečiams, kuriuos spėjai nesilaikant pasninko ir santūros? — Svečiuose gėdijaisi ir, galėdamas neprasilenkti, prasilenkei su šiuo įsakymu ? — Nepratinai vaikų, sulaukusių 7 m., laikytis santūros ?

    Padėk man, Viešpatie, kovoti su jusline mano prigimtimi. Duok jėgų paklusti tavo, ne kūno, valiai. Mokyk mane suprasti pasninko ir santūros prasmę, kad noriai ir džiugiai išpildyčiau tavo Bažnyčios įsakymą. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.9

DRAUDŽIAMŲ KNYGŲ NESKAITYK

Iš visų savo tikinčiųjų Bažnyčia laukia garbingo klusnumo, liečiančio draudžiamas knygas. O ji draudžia versti, spausdinti, skaityti, laikyti, platinti bei pardavinėti šias knygas (ir peri jodinę spaudą) :

1.    Įžeidžiančias ar griaunančias religiją ir dorus papročius.

2.    Religines, bet nekatalikų rašytąsias (nebent jos nieko neturėtų prieš kat. religiją).

3.    Griaunančias ar pajuokiančias atskiras dogmines tiesas, liturgiją, bažnytinę discipliną, hierarchiją.

4.    Skelbiančias naujus apsireiškimus, pranašystes, stebuklus, naujus (nors ir privačius) pamaldumus, jei jie neturi Bažnyčios patvirtinimo (imprimatur).

5.. Skleidžiančias prietaringumą, būrimus, magiją, spiritizmą ir pan.

6. Ginančias ar pateisinančias dvikovą, savižudybę, šeiminius išsiskyrimus (divorsus).

7. Skelbiančias netikrus arba jau atšauktus atlaidus.

8. Iškeliančias masonų ir panašių organizacijų vertę, jų tariamą nepriešiškumą Bažnyčiai ir civilinei bendruomenei.

9. Leidžiamas komunistų ir komunistinės-materialistinės dvasios.

10. Visą geltonąją spaudą, kuri verčiasi nemoralių dalykų skleidimu.

    Esant svarbiam reikalui (pvz., studijuoti) ir gavus vyskupo leidimą, šias knygas galima skaityti. Bet ir tada neatkrinta natūrali pareiga žiūrėti, kad sau nepakenktum ar nesudarytum progos kitam nereikalingam skaityti.

    Pažink savo kilnumą, krikščionie, nes tu tapai dieviškosios prigimties dalininku. Negrįžk netikusiu elgesiu į senąją apgailėtiną būklę (Šv. Leonas, Serm. 21, 3).

Pagalvok: Ar pats neskaitei tokių knygų?

— Davei ar patarei kitam skaityti? — Patarei tokias knygas leisti ar spausdinti ? — Pats leidai? — Platinai ar talkinai kitiems platinti? Pastebėjęs, neįspėjai nežinančiojo ar klystan-čiojo ? — Laikei pas save tokią spaudą ir sudarei progos kitiems skaityti ?

Viešpatie, aš sotinau save klaidžiais raštais. Buvau žemas savo žingeidume ir užgaulus, nepaklusdamas tavo Bažnyčiai. Atleisk man šią kaltę ir nukreipk mano dvasią į tuos raštų lobius, kurie sotina žmogaus išmintį ir išpildo tavo valią. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.9

Žemės ašarų pakalnėj
Nuo piktos pagundos velnio,
    Viešpatie, apsaugok mus.
 

Per kelionę žemės klaikią
Tiesk mum savo ranką saikią,
    Kol savęsp pašauksi mus.

Stiprink dvasią, stiprink viltį,
Leisk tavęsp širdim pakilti
    Ir priglausk malonėj mus.

Kad paklydę vėl sugrįžtum
Ir sugrįžę nebeklystum,
    Viešpatie, apšvieski mus!86

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum