gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 32 Spausdinti El. paštas
    • Kas naujo Bažnyčios gyvenime?
    Socializmas „garantuoja" sąžinės laisvę
    Sveikiname „EINAMŲJŲ ĮVYKIŲ KRONIKĄ"!
    Kratos ir tardymai
    Laiškai iš Gulago
    Papildoma informacija apie V. Lapienio, J. Matulionio ir O. Pranskūnaitės teismą
    Žinios iš vyskupijų
    Tarybinėje mokykloje
    Iš „LKB Kronikos" archyvo
    Nauji pogrindžio leidiniai

1978.111.26.

LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA NR.32
Perskaitęs duok kitam!
Eina nuo 1972 metų.
KAS NAUJO BAŽNYČIOS GYVENIME?


    1978 m. vasario pradžioje Lietuvos kunigai įteikė Kauno arkivyskupijos apaštališkajam administratoriui vysk. J. Labukui laišką.

(Saugumo užverbuoti klierikai kunigų seminarijoj):
    Laiške rašoma, kad kunigai susirūpinę Kauno Kunigų seminarijoje susidariusia nepakenčiama padėtimi dėl nuolatinio valdžios pareigūnų kišimosi į Seminarijos reikalus. Ordinarai, bijodami daugumos keršto, nedrįsta pašalinti iš Seminarijos KGB užverbuotus klierikus. Laiško autoriai dėkoja Kunigų seminarijos rektoriui už klieriko Jakučio pašalinimą ir apgailestauja, kad paliktas pastovus Seminarijos drausmės ardytojas, visų klierikų laikomas KGB agentu klierikas Rudis. Trečio kurso klierikas Kazlauskas taip pat laikomas KGB agentu, kurį reikią tuojau šalinti iš Seminarijos. Panašių klierikų į aukščiau minėtus esą ir kituose Seminarijos kursuose.

    Laiško autorių nuomone, ordinarai darą didelę klaidą šventindami kunigais abejotinos vertės klierikus.

    Kunigai priekaištauja Kauno arkivyskupijos apaštališkajam administratoriui vysk. J. Labukui, kad jis, skirstydamas kunigus į parapijas, labiausiai atsižvelgiąs į valdžios pareigūnų pageidavimus. Nurodomas kun. Izidoriaus Butkaus pavyzdys. Šis kunigas, valdžios pareigūnų spaudimu, yra primestas Kauno arkivyskupijos kancleriu, o dabar paskirtas ir šv. Antano parapijos klebonu.

    Kunigai susirūpinę, kad nebūtų nominuoti vyskupais tokie Lietuvos kunigai, kurie šioms pareigoms visiškai netinkami.

    Laiške taip pat reiškiamas nepasitenkinimas, kad Lietuvos ordinarai neleidžia vykti Lietuvos kunigams į misijas Rusijoje.

*    *    *

    Tarp Lietuvos kunigų plačiai kursuoja gandas, kad kandidatu į vyskupus minimas Kauno arkivyskupijos kancleris Izidorius Butkus. Jo paskyrimas vyskupu, rimtų kunigų nuomone, būtų nelaimė Lietuvos Katalikų Bažnyčiai. Kunigai ir tikintieji yra nurodę vysk. J. Labukui kanoniškas kliūtis, dėl kurių jis negali būti skiriamas į šj aukštą bažnytinį postą.

*    *    *

Vasario mėn. laikinai Seminariją apleido Vilniaus arkivyskupijos klierikas V. Rudis, kuris visų laikomas KGB agentu.
Bijomas, kad tiek J. Jakutis, tiek V. Rudis gali būti į Seminariją sugrąžinti. Tai dar kartą patvirtintų, kad Seminarija nė kiek nepajėgia išsivaduoti iš KGB varžtų.


*    *    *

(KGB verbuoja Mišioms patarnaujančius vaikus):
     „LKB Kroniką" pasiekia iš įvairių Lietuvos vietovių faktai, kaip KGB verbuoja savo agentais patarnaujančius Mišiose vaikus ir jaunuolius. Saugumiečiai patys atvažiuoja į mokyklas, verčia mokinius susitikinėti su jais ir t. t.

    „LKB Kronika" prašo visus kunigus ir tikinčiuosius tėvus informuoti moksleivius apie šias KGB pastangas, kad nebūtų suluošintas tikinčiųjų vaikų gyvenimas. Be to, atrodo, kad KGB ypač stengiasi užverbuoti šnipais tuos, kurie ateityje gali stoti į Kunigų seminariją.
*    *    *

    KGB skleidžia mintį, kad „LKB Kronika" todėl nelikviduojama, nors jos leidėjai žinomi, nes ji varanti ardomąjį darbą tarp kunigų, šią mintį, kaip KGB ruporai, kartoja net kai kurie aukšti dvasininkai.

*    *    *

(Ar gali bent šiuo laiku saugumas likviduoti LKB Kronikas?):
SOCIALIZMAS „GARANTUOJA" SĄŽINĖS LAISVĘ


    1978 m. pradžioje rajoniniai laikraščiai perspausdino Religijų reikalų tarybos įgaliotinio K. Tumėno straipsnį „Socializmas garantuoja sąžinės laisvę", šis K. Tumėno str. rodo, kad okupacinės valdžios politika Bažnyčios atžvilgiu iš esmės nepasikeitė. Bažnyčia ir tikintieji persekiojami — bet tik subtilesnėmis priemonėmis, nors kai kur nevengiama net grubaus teroro, ir visa tai bandoma pridengti gražiais žodžiais.
*    *    *

(K. Bažnyčia persekiojama subtiliomis priemonėmis ir teroru):
    K. Tumėnas rašo, kad „valstybė nesikiša į bažnyčios kanoninę ir liturginę veiklą", o pats Didįjį šeštadienį (kovo 25 d.) atvažiavo į Kauno Kunigų seminariją ir privertė Seminarijos vadovybę pašalinti du klierikus—P. Ražuką ir V. Pūką, nors jie nebuvo padarę jokio nusikaltimo. Vienintelė jų kaltė: V. Pūkas paskolino P. Ražukui rašomąją mašinėlę, o šis bandė pasidauginti religinės literatūros. KGB įžiūrėjo šiuose klierikuose potencialius savo priešus ir nutarė išardyti Seminarijoje „antitarybinius lizdus".

(Verčia iš seminarijos pašalinti gerus klierikus ir grąžinti blogus):
    Iš kitos pusės KGB deda pastangas sugrąžinti į Seminariją savo agentą, buvusį klieriką R. Jakutį. Ypač

uoliai šiame reikale KGB talkininkauja mons. Č. Krivaitis, kun. A. Gutauskas ir kt. kunigai. Nuo dabar Seminarijos vadovybė neturės teisės be ordinarų sutikimo pašalinti klieriką iš Seminarijos, šis nutarimas bus naudingas tik KGB, nes kai valdžia norės pašalinti gerą klieriką, ordinarai tylės, kaip tylėjo D. šeštadienį, pašalinant P. Ražuką ir V. Pūką, o kai reikės iš Seminarijos išvyti KGB agentus, atsiras ordinarų, kaip mons. Č. Krivaitis, kurie užstos KGB kolaborantus, o likusieji ordinarai iš baimės patylės, kaip tylėjo pastaruoju metu.

*    *    *

    Religijų reikalų įgaliotinis skelbia, kad katalikų dvasininkija dalyvauja „kovos už taiką judėjimuose". Tiesa, paskiri dvasininkai dalyvauja, bet jie neatstovauja nei Lietuvos tikinčiųjų, nei kunigų, o paklusniai važiuoja į Taikos kongresus, pasirašo atsišaukimus ar balsuoja, kaip nurodo KGB. Lietuvos katalikai nori taikos, bet nelaisvės pančių kratosi. Ar galima labiau pažeminti tikintį žmogų, juo labiau dvasininką, iš kurio viskas atimta, kuriam ant kaklo užneriama virvė ir liepiama „ginti taiką"?!

*    *    *

(Lietuvos katalikai nori taikos, bet nelaisvės kratosi):
    „Tarybų valdžia visu rimtumu atsižvelgia į tikinčiųjų poreikius" —rašo toliau K. Tumėnas, kuris yra geriausiai informuotas, kad tarybų valdžiai rūpi tik ateistų poreikiai, o tikintiesiems tiek leidžiama kvėpuoti, kiek pasaulio viešoji opinija kelia protesto balsą. „LKB Kronika" nuolatos susiduria su faktu, kad tose Lietuvos vietose, iš kur žinios į „Kroniką" beveik nepatenka, ateistai siautėja visu smarkumu.

*    *    *

    „Vaikai gali melstis, priimti pirmąją komuniją", — nurodomos straipsnyje tikinčiųjų pareigos, tuo tarpu tikintys   vaikai   prievarta   įrašinėjami   į   pionierius   ir

komjaunime, išjuokiami už bažnyčios lankymą ir net terorizuojami KGB pareigūnų (žr. šio numerio medžiagą). Tikintis mokinys jaučiasi diskriminuojamas, žeminamas ir ujamas—antraeilis Tarybų Sąjungos pilietis.

*    *    *

    Religijų reikalų tarybos įgaliotinis, turbūt norėdamas įrodyti, kad „vaikai su tėvais gali lankyti bažnyčią", per š. m. Velykas atvažiavo su šeima į Kauno katedrą ir dalyvavo prisikėlimo pamaldose (žinoma, ne kaip maldininkas, o kaip KGB dešinioji ranka).

*    *    *

    K. Tumėnas rašo, kad „neseniai nemažu tiražu buvo išspausdinta maldaknygė". Deja, retas katalikas ją įsigijo. Patys saugumiečiai pripažįsta, kad maldaknygių ir religinės literatūros žmonėms trūksta, mat, „stokojama popieriaus ir lėšų".

*    *    *

SVEIKINAME „EINAMŲJŲ ĮVYKIŲ KRONIKĄ"!


    Šiais metais sukanka 10 metų, kai pasirodė „Einamųjų įvykių kronikos" pirmasis numeris. Per tą laiką ji nusipelnė visų, laisvę ir teisingumą mylinčių, žmonių simpatijas. Lietuvos katalikai yra labai dėkingi „Einamųjų įvykių kronikai", nes ji pastoviai informuodavo pasaulį apie įvykius ir tikinčiųjų teisių pažeidimus Lietuvoje.
Šio garbingo jubiliejaus proga Lietuvos tikintieji meldžia Dievą „EINAMŲJŲ JVYKIŲ KRONIKAI" gausios palaimos ir ištvermės nuolatiniuose išbandymuose!
„LKB Kronikos" redakcija

KRATOS IR TARDYMAI


    1978 m. kovo 2 d. rytą Marytė Vitkūnaitė skubėjo į medicinos mokyklą. Rotušės aikštėje stovėjo „Volga" Nr.

84-92 ir šalia jos trys vyrai. Staiga vienas iš jų griebė M. Vitkūnaitę už rankos ir jėga įgrūdo į mašiną, o šalia atsisėdo du užpuolikai, kurie pasisakė esą saugumo darbuotojai. M. Vitkūnaitei pareikalavus iš jų dokumentų, vienas saugumietis išsitraukė raudoną knygutę, bet į jos vidų pažvelgti neleido. Pakeliui prisijungė dar viena saugumo mašina, kurioje buvo trys vyrai ir viena moteris. Atvykę pas M. Vitkūnaitę, paėmė iš jos buto raktą, patys atsirakino kambarį ir sugūžėjo vidun. M. Vitkūnaitei įsakė sėdėti ant sofos ir nejudėti iš vietos. Mjr. Urbonas paskelbė kratos orderį—atvykę paimti antitarybinio turinio literatūros ir dauginimo priemonės. Rašomoji mašinėlė stovėjo ant stalo, todėl Vitkūnaitei pakako tik ranka parodyti: „Pasiimkite".

    Krata buvo daroma labai kruopščiai. Saugumiečiai peržiūrėjo kiekvieną popieriaus skiautelę, nukabinėjo nuo sienų paveikslus, o vieną iš jų išardė, žiūrėdami, ar viduje ko nors nėra paslėpta, išmaigė sofą, pagalves, išvilko antklodes iš užvalkalų, peržiūrėjo visas knygas, šaldytuvą, pervertė visas lentynas ir sandėliuką. Suradę „Aušros" Nr. 9, labai apsidžiaugė. Dar daugiau jiems buvo džiaugsmo, kai rado devynis egzempliorius 20 puslapių perrašytos „Aušros" Nr. 9.

    Kratos protokole įrašė tik mjr. Urboną, o likusieji 6 saugumiečiai nebuvo įrašyti (BPK reikalauja, kad į protokolą būtų įrašyti visi kratą darantys asmenys). Kviestinius saugumiečiai irgi atsivežė—Aldoną Prascieniūtę, gyv. Kaune, Linkuvos g. 19-1, ir Kęstutį Šermukšnį, gyv. Kaune, Kalnų g. 18-1.

    Krata buvo pradėta prieš 10 vai. ir baigta 14 vai. 30 min.

    Kratos metu, be aukščiau paminėtų leidinių, buvo paimta J. Girniaus brošiūra „Lietuviškojo charakterio problema", rankraštis „Žmogus ir gamta", įvairūs asmeniški užrašai, magnetofono kasetė, rašymo mašinėlė „Optima" ir kt.

    Po kratos M. Vitkūnaitę nusivežė į Kauno KGB skyrių ir tardė iki 22 vai. Saugumietis Raudys siūlė daryti atgailą už savo kaltę ir žadėjo padėti išsisukti iš „bėdos", kitaip jai

būsią pritaikytas BK 68 str. Raudys negailėjo pastangų Vitkunaitę įtikinti, kad ją ekstremistai kunigai įpainioję į savo voratinklį, kad šiuo metu reikalinga ramybė, o ekstremistai su savo brošiūromis kelią nerimą tautoje, kovoja prieš tarybų valdžią, patys norėdami įeiti į valdžią. Vitkunaitę paaiškino, kad „Aušrą" gavusi iš vienos moters šventoriuje prie šv. Antano bažnyčios, paskaičiusi, susižavėjusi ten parašyta tiesa ir pradėjusi ją perrašyti.

(Tardomai Vitkūnaitei siūloma būti KGB agente):
    Vienas saugumietis bandė M. Vitkūnaitę užverbuoti savo agente.

    Tardytojai daug kalbėjo apie kunigus. Džiaugėsi tais, kurie be parapinio darbo daugiau niekuo neužsiimą, nirto ant tų, kurie „ardą ramybę". Saugumietis kalbėjo: „Mes žinome, kad kovą veda tik vienas žmogus. Mes jį suimsime ir nustos ėjusios visos brošiūros; išsiųsime toli jį ir visus bendradarbius".

    Tardytojas klausė, ar suimtoji nebijanti kalėjimo. „Jei būdama kalėjime savo kančia bent vieną sielą laimėsiu, tai tikrai būsiu laiminga" —atsakė tardomoji.

    Vakare M. Vitkūnaitė buvo nuvesta nakvynei į rūsį. Suimtajai prašant, iš jos neatėmė rožančiaus. Rūsyje nebuvo nei lovos, nei čiužinio, nei užsiklojimo.

    Kovo 3 d. nuo pat ryto buvo tęsiamas tardymas. Mjr. Urbonas vedė tardymą ir rašė protokolą vis primindamas, kad Vitkūnaitė viską meluojanti. Tardytojas Markevičius užsipuolė „nusikaltėlę": „Nejaugi išsiginsi ir to, kad pažįsti Moniką, klieriką Ražuką, Angelę iš Skiemonių?" Vitkūnaitė pareiškė, kad šių asmenų nepažįstanti.

    Po pietų Markevičius ir Urbonas nusivežė Vitkūnaitę į Vilnių. Urbonas pranešė, kad Saugumo komiteto viršininkas norįs pasikalbėti su tardomąja. Trumpo pokalbio metu viršininkas (pavardės nepasisakė) pareiškė susipažinęs su Vitkūnaitės byla, kuri bus tęsiama, bet iki teismo Marytės nesuimsią, todėl galinti toliau lankyti medicinos mokyklą. 18 vai. M. Vitkūnaitė buvo paleista.
*    *    *

(Gatvėj sulaikomas ir tardomas klierikas):

    1978 m. kovo 1 d. Kauno Kunigų seminarijos auklėtinis Petras Ražukas gatvėje buvo dviejų saugumiečių sulaikytas ir nuvežtas į Kauno KGB skyrių. Čia tardytojas Urbonas pateikė orderį kratai ir, dviems kviestiniams stebint, padarė kratą, kurios metu paimta: „Rūpintojėlis" Nr. 3, to paties „Rūpintojėlio" neišskirstyti 7 egzemplioriai; rašomojo popieriaus keli pokai, truputis rašomosios kalkės, užrašų knygelė ir kt.

    Tardymo metu saugumiečiai gąsdino, kad už antitarybinių leidinių platinimą teksią sėdėti kalėjime. Tardomajam buvo liepta parašyti pasiaiškinimą, iš kur gavęs rašomąją mašinėlę ir „Rūpintojėlį". Vienas iš darbuotojų paskaitė Seminarijos klierikų skundą saugumui, kad klierikai: P. Ražukas, Kastytis Krikščiukaitis, Antanas Gražulis ir kiti gauną ir skaitą antitarybinius leidinius. Vėlai vakare klierikas P. Ražukas buvo nuvestas į kamerą ir naktį praleido su kriminalistais.

    Tardytojas Markevičius pareiškė, kad P. Ražukas yra kaltinamas pagal LTSR BK 68 str. 1-ją dalį, nes platinęs nelegalų leidinį „Rūpintojėlį". Saugumiečiai, surašę protokolą, Ražukui įteikė kvietimą atvykti į saugumą sekančią dieną ir leido sugrįžti į Seminariją.

    Kovo 3 d. klierikas ilgą laiką buvo auklėjamas, kad Lietuvoje esanti tikėjimo laisvė, kad tardomasis pakliuvęs į „ekstremistinį" judėjimą, bet dar esąs jaunas ir galįs pasitaisyti. Jei jis saugumui neatsuksiąs nugaros, tai jie padėsią, ir gal iš Seminarijos nebūsiąs išmestas.

    Vėl grasino patalpinsią į kamerą su kriminalistais, pravardžiavo, vadindami „slidžiu žalčiu", „suktu žmogumi", „kilbuku", „mažu veikėju ir dideliu melagiu" ir pan. Žadėjo išsikviesti pirmadienį, o tada būsią ilgi tardymai, todėl su savimi reiksią pasiimti tarbelę su maistu.

    Po tardymo saugumiečiai klieriką P. Ražuką atvežė iki Seminarijos ir paleido.

*    *    *

(Klierikai tardomi, o vėliau ir šalinami iš seminarijos):

    Kovo 2 d. po pietų prie Seminarijos privažiavo saugumo mašina, ir du saugumiečiai pareikalavo, kad Seminarijos vedėjas išleistų tardymui klieriką Vytautą Pūką. KGB būstinėje saugumiečiai kalbėjo, kad po kelių dienų jis galėsiąs pasižiūrėti, kaip teikiami diakonato šventimai ir po to turėsiąs vykti namo iš Seminarijos, bet jei sakysiąs tiesą, —šito nebūsią. V. Pūkas buvo klausinėjamas, iš kur gavęs rašomąją mašinėlę ir kaip ji patekusi pas Moniką. Vakare klierikas buvo paleistas grįžti į Seminariją.

    Paskutinėmis žiniomis klierikai P. Ražukas ir V. Pūkas kovo 25 d., Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui įsakius, pašalinti iš Seminarijos.

LAIŠKAI IŠ GULAGO

(Rašo Vladas Lapienis):
    „. . . Nuo 1977 m. gruodžio 9 d. iki š. m. sausio 27 d. buvau ligoninėje.

    š. m. vasario 17 d. viršininkas pasakė, kad „gydytojų komisija" (kurios aš nesu matęs) pripažinusi mane sveiku, pilnai darbingu ir nustačiusi trečiąją invalidumo grupę, kuri be apribojimų suteikianti teisę kolonijos administracijai skirti atlikti bet kokius darbus. Man tuojau pat įsakė eiti į katilinę ir pradėti dirbti krosniakuriu. Šis darbas nelengvas: reikia iš lauko prinešti anglių, supjauti malkas, išnešti laukan perdegusias anglis ir pelenus ir visą parą kūrenti katilinėje esančią krosnį. Aš jam atsakiau, kad dėl senyvo amžiaus ir silpnos sveikatos (nuolatinis ūžesys galvoje, dažni ir varginantys galvos skausmai, žemas kraujo spaudimas, radikulitas ir streikuojanti širdis) tokio darbo atlikti nepajėgsiu. Tada viršininkas labai supyko ir pagrasino nubausti karceriu ir kitomis bausmėmis. Iš tikrųjų kolonijos administracija už tai, kad nėjau dirbti krosniakuriu, man parašė papeikimą, uždarė septynioms paroms į karcerį, uždraudė šiais metais gauti maisto siuntinį ir uždraudė vasario mėnesį pirkti lagerio parduo-

tuvėje produktų. Kitais mėnesiais leisdavo lagerio parduotuvėje nusipirkti produktų už 5 rub.

    Nubausti žmogų, kuris dėl senyvo amžiaus ir dėl silpnos sveikatos nepajėgia atlikti sunkaus darbo ir už vieną nusikaltimą nubausti net keturiomis bausmėmis, yra grubus pažeidimas elementariausių žmogaus teisių, šie faktai liudija, kaip mūsų šalyje yra gerbiamos žmogaus teisės, juk aš jau beveik 10 metų iki arešto nebedirbau ir gavau pensiją. O nedirbau todėl, kad negalėjau. Kiekvienam sveikai galvojančiam žmogui aišku, kad praėjus daugiau kaip 11 metų, iš kurių pusantrų metų už grotų, sveikata jokiu būdu negalėjo pagerėti. Faktiškai sveikata gerokai pablogėjo. Be to, aš jokios gydytojų komisijos nesu matęs. Atvykus į ligoninę, gydytojas paklausinėjo apie sveikatą, sugaišdamas kelias minutes laiko, panašiai buvo ir išrašant iš ligoninės, štai ir gydytojų komisija! Kaip vienas gydytojas gali sudaryti gydytojų komisiją?

(Sergantis ligonis karceriu kankinamas):
    Karceryje buvau uždarytas nuo vasario 24 d. iki kovo 3 d. Pabuvus karceryje, mano sveikata dar labiau pablogėjo. Viršininkas, į tai neatsižvelgdamas, liepė eiti į cechą siūti pirštinių. Už atsisakymą grasina uždaryti keturiolika parų į karcerį. Kaip aš galiu siūti, kai dėl silpno regėjimo nematau kaip į adatą įverti siūlą. Ar uždarys į karcerį—parodys ateitis.

    Tačiau aš esu ramus, nes žinau, kad Dievas yra mūsų prieglauda ir stiprybė. Žinau, kad yra vienas Dievas, turiu sielą, vieną kartą mirsiu ir galutinai mane nuteis Dievas. Žinau, kad yra viena amžinybė, negrįžtama, nepataisoma ir kad vienintelis kelias į ją—dorybės ir atgaila. Nors fizinės jėgos kaskart mažėja ir nyksta, tačiau mes galime save praturtinti dvasinėmis vertybėmis . . .
Savo maldose neužmirškite mūsų, esančių už spygliuotų vielų.
1978 m. kovo 7 d.
Vladas".

(Rašo O. Pranskunaitė):
    „Tolo ir nutolo gimtos žemės pėdos,
    Tolo ir nutolo Tėviškės dangus.

    Sveikinu Jus iš Čiuvašijos padangės. Rugsėjo 3 d. įsakė pasiruošti „su daiktais". Džiaugsmui nebuvo galo. Jau 8 mėnesiai kaip nemačiau saulės. Keturios sienos ir grotuotas langelis. Kur veš, nesakė, bet tai ir nesvarbu, kad ir į Kamčiatką. Taip pabodo tuose žudančiuose saugumo rūmuose. Apie 19 vai. išvedė iš kameros. Lipdama į „voronoką" išgirdau žodžius: „Sveika, Onute!" Mane sveikino su manimi teistasis Lapienis. Džiaugsmas krūtinėje netilpo. „Voronokas" sustojo prie Lukiškio kalėjimo pasikrauti kriminalistų, o aš turėjau galimybe pasikalbėti su Lapienių. Stotyje mūsų laukė daugybė kareivių ir šunų. Paskutinis žvilgsnis į miesto žiburius ir, —lik sveikas, Vilniau!

    Gretimoje vagono kameroje buvo Lapienis. Jis buvo gerai nusiteikęs—nei trupučio nepalaužtas baisių kančių. Jis mane stiprino daug kančių pakėlusių mūsų tautiečių pavyzdžiais, šv. Rašto ištraukomis ir „Kristaus sekimo" eilutėmis. Tikrai mūsų Tautoje yra žmonių, kurie yra laimingi ir sunkiausiomis aplinkybėmis, kurie degte dega ugningu įsitikinimu savo Tiesa, už kurią kovoja. Drąsiai jie pasitinka nepatogumus, nepriteklius, kančias, net ir mirtį dėl savo idėjos, kuri juos daro laimingais . . .

    Persiuntimo punktai: Pskovas, Jeroslavlis, Gorkis, Čebuksarai ir Kozlovka. Su Lapienių išsiskyrėme Gorkio kalėjime. Jis pasakė: „Onute, atlikime šią misiją taip, kad iš jos būtų garbė Dievui ir mūsų Tautai . . ." Tuos žodžius pasakęs, jis pakėlė akis į dangų ir šitaip pastovėjo kokią valandžiukę, didingas kaip statula.

    Rugsėjo 12 d. atvykau į Kozlovka. Vaizdas liūdnokas: žmonės tokie nuvargę ir niūrūs, nudžiūvusių medžių šakose negirdėti paukščių giesmės. Matyt, ir jie paliko bėdų užpultą kraštą.

(„Kantriai vešiu sunkų savo vežimą" —O. Pranskunaitė):

    Šiuo metu nešiojame asfalto mišinį ir rankiniu būdu asfaltuojame takus. Vilniuje kankino nemiga, o dabar akys greitai užsimerkia.

    Kantriai vešiu toliau sunkų savo vežimą ir eisiu sunkiu, daugelio lietuvių moterų išmintu taku. Tvirtai eisiu ten, kur neš gyvenimo vėjai, ir žiūrėsiu į dangų. Kiekvienas turi brangenybę, kurią verta saugoti ir ginti.
Ona

*    *    *

    Pirmąjį kalinimo laikotarpį praleidau Gorkio srityje. Šį sykį likimo skersvėjis bloškė truputį toliau ... Jei Dievas norėtų, aš sutikčiau iki paskutinio atokvėpio nešti kalinio dalią, nesidairydama į šalis, neieškodama savo asmeniui kokios nors šviesesnės prošvaistės. Svarbu, kad atlikčiau šią misiją taip, kaip Dievas nori. Dievo malonės ir Jūsų maldų dėka aš turiu valios ir esu pasiryžusi pernešti visokius sunkumus. Aš vieno bijau — tai blogio . . .

    . . . atsakysiu į Jūsų klausimus.

    Kuo mus šeria, sunku paaiškinti. Duona kaliniams kepama specialiai. Jos sudėties nežinau. Piūvenų tai tikrai dedama, ši duona duodama ne tik kaliniams, —žmonės ja dar ir kiaules šeria. Buizos skonis truputį kitoks, negu prieš du dešimtmečius. Mūsų kostiumai siūti iš chalatinės medžiagos. Taip pat duodami kirziaviakai ir paltas, kurį nešioja penkiolika respublikų, t. y. šimtasiūlė. Seniau būdavo kas kita—galėdavau nešioti savus rūbus. Pamenu, pirmojo kalinimo laiku man davė veltinius: vienas buvo juodas, kitas baltas. Juodasis buvo siauras. Peiliuku šone padariau įpiovą ir taip keturis metus jais džiaugiausi. O dabar nors mes esame „laikinai" izoliuoti, bet ši izoliacija ne kiekvienam įmanoma atlaikyti. Daugelį ji izoliuoja nuo visų šio pasaulio „linksmybių".

    Mano sveikata bloga. Paskutiniąsias dvi savaites kameroje buvau viena. Kalinimas vienutėse baisus dalykas. Toje pačioje kameroje buvo sėdėjęs su manimi teistasis Lapienis. Kelyje į Rytus jis man pasakojo, kad toje kameroje jis labai sirgo, ko nenumirė. Gal ir nieko,

bet dujos veikia nejuntamai. Jau du mėnesiai, kaip mano kūne atsivėrė žaizdos. Baigiu ketvirtą įvairų gydymo kursą, bet be jokių pasekmių. Gydytojai stebisi. Šioje vietoje negaliu jiems paaiškinti galimo susirgimo priežasties . . .

    Sunku gyventi melu pagrįstame pasaulyje. Vilniuje mane puolė, kas tik laiko ir noro turėjo. Paskui buvau nuteista ir turėsiu kalėti už nusikaltimą, kurio nepadariau . . .

    Mūsų lageryje yra apie 2000 moterų. Sekcijose gyvename po 65-75. Gyvenamose patalpose neturime stalų—rašykite, sesės, atsigulusios ant purvinų grindų!

    Nesirūpinkite manimi. Aš rasiu nusiraminimą, net džiaugsmą melsdamosi maldoje, aukodamosi ir gera darydama kitiems.

    Už viską dėkoju ir siunčiu nuoširdžiausius sveikinimus visiems Marijos žemės vaikams.
Ona

*    *    *

PAPILDOMA INFORMACIJA APIE V. LAPIENIO, J.
MATULIONIO IR O. PRANSKŪNAITĖS TEISMĄ

(Ištrauka iš LTSR Aukščiausiojo Teismo dokumentų):
    Teismo pirmininkas—S. Raziūnas, liaudies tarėjai—V. Burokevičienė ir B. Kilius, sekretorė—O Jablonskaitė, prokuroras—J. Bakučionis.

    Kaltinamieji—
    1. Vladas Lapienis, Antano, g. 1906 m. birželio 6 d., kaltinamas pagal LTSR BK 68 str. 1 d.;

    2. Ona Pranskūnaitė, Jono, g. 1935 m. sausio 2 d., kaltinama pagal LTSR BK 199-1 str.

(Teismas nustatė):
    LTSR 1972-1976 metais buvo nelegaliai išleisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika" („LKB Kronika") 25 numeriai, kurie buvo padauginti ir išplatinti. Šiuose

„LKB Kronikos" rinkiniuose sudėta tendencingai surinkta bei aiškiai šmeižikiška medžiaga, kuria iškreiptai pateikiama TSRS vidaus politika Katalikų Bažnyčios atšvilgiu Lietuvoje, stengiamasi įteigti apie tariamą sąžinės laisvės slopinimą bei tikinčiųjų persekiojimą ir tuo nuteikti prieš tarybų valdžią.

    „LKB Kronikos" rinkiniai buvo perduoti antitarybiniams buržuazinės emigracijos centrams užsienyje, kurie šmeižikišką medžiagą naudojo savo ardomoje veikloje prieš TSRS, perspausdindami ją ir komentuodami JAV leidžiamuose „Darbininkas", „Draugas" ir kituose reakcinguose laikraščiuose bei perduodami per radijo stotis (Vatikano ir kt.) antitarybines laidas.

Vlado Lapienio nusikalstama veikla

(Kaltinamoji medžiaga kaltina tik pačius kaltintojus):


    Siekiant susilpninti tarybų valdžią, skleidžiant tarybinę valstybę ir visuomeninę santvarką žeminančius šmeižikiškus prasimanymus, V. Lapienis 1974-1976 metais parašė respublikiniams bei sąjunginiams valstybiniams ir partiniams organams tokio pat turinio pareiškimus, kuriuos išplatino, patalpindamas į nelegalaus leidinio „LKB Kronika" 9, 11, 15 ir 23 numerius. Po to ši medžiaga buvo patalpinta užsienyje leidžiamuose reakcinguose laikraščiuose.

    1976 m. pavasarį V. Lapienis parūpino A. Ruzgienei rašomąją mašinėlę ir davė jai padauginti A. Solženicyno „Gulago salynas" I-ją dalį. ši rašomąja mašinėle atspausdino 6 egzempliorius kopijų, iš kurių 1 egz. davė Niurkai (Utenos klebonui), o 5 egz. perdavė Lapieniui, kuris juos išplatino.

    1976 m. spalio 19 d. Lapienis atsinešė pas K. J. Matulionį „LKB Kronika" Nr. 24 ir jo 12 neįrištų mašinraščio kopijų, kurias, ruošdamasis išplatinti, tikrino su K. J. Matulioniu ir taisė spausdinimo klaidas. Išplatinti nespėjo, nes buvo vietoje sulaikyti.

    Agitacijos ir propagandos tikslu V. Lapienis laikė antitarybinio šmeižikiško turinio literatūrą: „LKB Kroni-

ka" (12 egz.), „Aušra", „Einamųjų įvykių kronika" (rusų kalba) leidinius; užsienyje išleistų knygų bei brošiūrų kopijas: „Gulago salynas", „Simas", „Kultūrinės represijos Lietuvoje", „Lietuviškojo charakterio problemos", „Atsiskyrimas ir suartėjimas", „Dabartinės visuomeninės ekonominės sistemos ir jų perspektyvos", o taip pat rašinius: „Atsakymas V. Trumpai", „Atviras laiškas Leonidui Pliuščiui", o taip pat rašinį apie vieną iš TSKP vadovų („Michailas Suslovas—antrasis Muravjovas korikas"—Red. past.).

    Lapienis kaltas neprisipažino. Jis paaiškino, kad nesiekė susilpninti tarybų valdžią šmeižikiškais prasimanymais. Pareiškimuose kėlė religijos klausimus, siekdamas apginti Bažnyčios ir tikinčiųjų interesus, bet jų netalpino į „LKB Kroniką", o kas juos perdavė šio leidinio leidėjams, nežino.

    Nustatyta, kad V. Lapienis kaupė antitarybinę literatūrą, ruošė medžiagą „LKB Kronikai", daugino ir platino ją bei kitą priešišką literatūrą. Jo veiklos uždavinius nurodo ir rasti pas jį „Patarimai, kaip laikytis tardymo metu".

O. Pranskūnaitės nusikalstama veikla


    O. Pranskunaitė sistemingai daugino literatūrą su žinomai melagingais prasimanymais, žeminančiais tarybinę santvarką.

    O. Pranskunaitė kalta prisipažino. Ji paaiškino, kad 1975 m. pavasarį susipažino su vienu vyriškiu, iš kurio gavo dvi rašomąsias mašinėles, ir jam padaugino nelegalaus rinkinio „LKB Kronika" 13, 14, 15, 17, 19 ir 20 numerius po 5-6 egz., o Nr. 20 apie 10-12 egz. šiam vyriškiui taip pat padaugino knygą „Lietuviškojo charakterio problema".

    Pas O. Pranskūnaitę buvo surastas didelis kiekis rašomojo ir kalkinio popieriaus, o jos bute, vonioje, įrengtas elektrografinis kopijavimo aparatas, kas taip pat liudija, kad ji sistemingai daugino nelegalią bei antitarybinę literatūrą.

    V. Lapienio, O. Pranskūnaitės ir J. Matulionio teisme

dalyvavo šie liudininkai: K. Šinkūnas, N. Kunaitis, J. Raškauskas, S. Pečkevičius, A. Ruzgienė, E. Lapienienė, B. Aleksis ir J. Šutas.

ŽINIOS IŠ VYSKUPIJŲ


    Paringys (Ignalinos raj.). 1977 m. gruodžio 27 d. Papilio šventoriuje, Biržų rajone, iškilo naujas kapas. Jis priglaudė a.|a. kun. Antano Mačiulio žemiškuosius palaikus, šiam Kristaus vynuogyno kilniam darbininkui atiduoti paskutinę pagarbą ir pasimelsti už jo sielą susirinko ne tik gausi tikinčiųjų minia, bet dalyvavo J. E. vysk. J. Steponavičius ir R. Krikščiūnas kartu su kitais 82 kunigais. A.a. kun. Antanas Mačiulis kunigystės siekė, kovodamas su dideliais sunkumais, kurie buvo daromi valdžios pareigūnų. Velionis buvo gimęs 1941 m., dirbo Švenčionyse, Aušros Vartuose ir Paringio parapijoje klebonu, iš kur jį pasišaukė Viešpats po 5 kunigystės metų (įšventintas 1972 m.). Prieš mirtį, būdamas sąmoningas ir suprasdamas vėžio ligos rezultatus, jis pasakojo:

    „1959 m. baigiau Papilio vidurinę mokyklą ir norėjau įstoti į Tarpdiecezinę Kunigų Seminariją Kaune. Tačiau tais metais stoti negalėjau, nes reikėjo laukti, kol išsispręs į kariuomenę ėmimo klausimas. Pradėjau dirbti sandėlininku Papilio MTS, o vėliau—melioracijoje dešimtininku.

    1960 m. vasarą, įteikęs Seminarijos vadovybei reikalingus dokumentus ir išlaikęs įstojamuosius egzaminus bei toliau dirbdamas melioracijoje, laukiau pranešimo apie priėmimą į Seminariją. Kartą į darbovietę atvažiavo milicininkas ir liepė vykti į Pandėlio rajono milicijos skyrių. Ten manęs laukė du asmenys, kurių aš nepažinau. Jie lyg mostelėdami parodė atverstas knygutes, bet jų pavardžių nesuspėjau perskaityti. Supratau, kad tai saugumiečiai. Man liepė sėstis prie stalo. Vienas iš jų atsisėdo priešais, o kitas visą laiką vaikščiojo mano užnugaryje. Sėdintysis švelniai kalbino ir kažką užsirašinėjo, o antrasis mažiau tekalbėjo, tačiau pikčiau. Mane klausinėjo apie praeitį, apie tai, kaip aš dažnai užeidavau pas kleboną, ar iš jo neparsinešdavau knygų ir t. t. Jie

buvo labai nepatenkinti mano neigiamu atsakymu. Teiravosi apie mano darbą sandėlyje, kodėl aš iš ten išėjau, ar nebuvę trūkumų. Pagaliau pasakė, kad girdėję apie mano stojimą į Seminariją. Prisipažinau, kad noriu įstoti. Sėdintysis kalbėjo: „Gerai. Kunigų reikia. Bet vienas sėdi mažoje parapijoje, kitas—didelėje; vienas tarp balų, o kitas gražioje vietoje; vienas važinėja motociklu, kitas—mašina. Gerai. Mes tau padėsime, o tu mums." Tariausi nieko nesuprantąs. Vėl aiškino pranešinėjimų temą ir kad man reiktų daryti panašiai. Aš atsakiau: „Ne! Išdaviku tai jau nebūsiu!". Tuomet užsidegė „gerasis" ir sušuko: „Kol aš būsiu tose pareigose, tu į Seminariją nepateksi!" O „piktasis" trenkė kumščiu į stalą. Po to reikalavo, kad rašyčiau jų padiktuotą tekstą: „Aš, Mačiulis Antanas, s. Vlado, apie (čia data, kurios tiksliai neprisimenu) įvykusį pokalbį niekam nekalbėsiu". Buvau girdėjęs, kad maždaug taip rašyti galima. Bet kai tą sakinį parašiau, liepė rašyti iš naujos eilutės ir diktavo toliau: „Ir Seminarijoje būdamas, ir ją baigęs . . ." Tai išgirdęs atsiliepiau: „Jūs ką tik man sakėte, kad aš Seminarijoje nebūsiu o dabar liepiate rašyti: „Ir Seminarijoje būdamas ir ją baigęs". Kaip čia dabar išeina?" Aš sulamdžiau pradėtą rašyti popierių ir įmečiau į šiukšlių dėžę. „Gerasis" supykęs išėmė jį iš šiukšlių dėžės, išlygino ir vertė rašyti naują. Aš parašiau tik pirmą sakinį, tai yra, kad niekam nekalbėsiu ir po juo, nepalikdamas jokio tarpo, kad ko nors neįterptų, pasirašiau. Tada mane paleido.

(Terorizuojamas klierikas Ant. Mačiulis):
      Į Seminariją tais metais manęs nepriėmė. Neleido įstoti ir sekančiais metais, nors buvau palikęs dokumentus ir vėl vykau į Kauną. Negana to, dar 1961 m. mane aprašė rajoniniame laikraštyje. Tebedirbau melioracijoje. Po kurio laiko galvojau stoti į Rygos Kunigų seminariją, bet manęs Latvijoje neregistravo. 1967 metų vasarą vėl manęs ieškojo saugumiečiai namuose ir darbovietėje, bet, mano  laimei,  šį kartą  nerado.  Iš  Seminarijos gavau

pranešimą, jog esu priimtas ir rugsėjo mėn. 1 d. galiu atvykti į Kauną mokytis.
Taip aštuonerius metus (1959-1967) neturėjau teisės į pasirinktą mokslą". 1977 m. rugpiūčio 10 d.

*    *    *

Anykščiai
    Religijų Reikalų Tarybos Įgaliotiniui K. Tumėnui

Nuorašai:
    Sveikatos Apsaugos Ministerijai
    Panevėžio Vyskupijos Kurijai
Kun. Petro Budriūno,
gyv. Anykščiuose, šagalovo 8,
Pareiškimas

(Nuolatiniai trukdymai kunigui aptarnauti ligoninėse sergančius tikinčiuosius):
    1974 m. pradžioje per Panevėžio Vyskupijos kuriją buvo kreiptasi į Jus dėl trukdymų Anykščių ligoninėje aprūpinti Sakramentais sunkiai sergančius tikinčiuosius, o kovo mėn. 2 d. į Sveikatos apsaugos ministeriją, iš kurios ministro pirmasis pavaduotojas M. Zaikauskas 1974 m. balandžio mėn. 12 d. raštu atsakė, kad persiunčiąs mano pareiškimą Anykščių rajono vykdomojo komiteto darbuotojams vietoje spręsti keliamus klausimus.

    Jūsų pastangos padėties nepakeitė. Ir toliau tikintiesiems ligoniams neleidžiama pasinaudoti įstatymų suteiktomis teisėmis, o dvasiškiams trukdoma atlikti pareigas.

    Visa eilė žmonių, kurie patys, ar mūsų nurodymu, prašė vyr. gydytojo B. Šinkūno leidimo, tačiau jo niekada negavo. Pateiksiu keletą faktų:

    1974 m. lapkričio mėn. 27 d. Marytė Sraurylaitė ir 30 d. jos sesuo stengėsi išgauti sutikimą atvesti kunigą pas jų motiną (gyv. Anykščių raj., Kirkiliškių km.), nes ji to pageidavo,  bet vyr. gydytojas neleido. Po to dar aš

kreipiausi telefonu, bet veltui, nes vyr. gyd. Šinkūnas, išgirdęs mano prašymą, padėjo telefono ragelį.

    1975 m. spalio 3 d. Julijai Senvaitienei (gyv. Anykščių raj., Navasadų km.), besikreipiančiai į vyr. gydytoją dėl savo vyro, buvo atsakyta: „Jeigu nori kunigo, —vežkis namo—ką norėsi, tą darysi".

    Poviliui Strazdui (gyv. Anykščių raj., Gilių km.) 1976 m. kovo 5 d. ne tik leidimo nedavė, bet jo žmoną Teklę dar įžeidinėjo: „Ateis kažkokia davatka ir prašinės", — tyčiojosi B. Šinkūnas. Panašiai buvo apvilti Broniaus Martinonio tėvas, iš Anykščių rajono, Šlaitų km. 1975 m. rugpjūčio 17 d., Klemensas Pukenis, iš Anykščių raj. Liūdiškių km., 1976 m. sausio 10 d. ir kiti. Reikalui esant, galėčiau pateikti prašiusiųjų ranka parašytus paliudijimus.

    1974 m. gruodžio 3 d. šiuo klausimu kalbėjausi su Anykščių rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju J. Dailyde.

    Visi mūsų žygiai neatnešė vaisių. Vyr. gydytojas B. Šinkūnas taip elgdamasis, t. y. laužydamas įstatymus apie religinius kultus, tampa iniciatoriumi grupinių nusikaltimų. Į juos įtraukia mus, kunigus, ligoninės tarnautojus, ligonius bei jų artimuosius. Įsitikinę, kad negalima teisiškai pasikviesti, kartais mus kviečia slapta. Taip atsitiko ir šių metų balandžio 21 d., kai Gaidelienė, nenorėdama atsitraukti nuo savo merdinčio vyro, per I. Kazlauskienę pakvietė mane. Žinodamas, kad vyr. gydytojas vistiek neleis, kaip pas kitus neleido, tuojau nuėjau pas mano pažįstamą J. Gaidelį (gyv. Anykščių raj., Storių km.), kuris netrukus mirė. Suteikiant religinius patarnavimus, užėjo gydytojas B. Šinkūnas ir pareikalavo nedelsiant išeiti. Po to dėstė: „Kas kvietė? Ar žinai, kad be mano leidimo negalite įeiti?" — „Žinau, bet turiu net raštiškų liudijimų, kad jūs neleidžiate", —atsakiau. Gydytojas ėmė isteriškai šaukti:

    —Išeik! Išeik! Pranešiu valdžiai! Atleisiu sesytę iš darbo!

    Balandžio 23 d. nuvykau į Anykščių rajono Vykdomąjį komitetą dėl įvykusio incidento ligoninėje. Pirmininkas A. Budavičius gynė ligoninės administracijos užsispyrimą:

    —Čia yra tokios tradicijos, ir mes jų nekeisime.
Aš pastebėjau:

    —Tamsta nemaišykite sąvokų: įstatymų laužymas ir tradicijos.

    Pakartojant prašymą į Jus, įgaliotini, kreipiuosi prašydamas pasirūpinti, kad nebesikartotų tikinčiųjų moralinė diskriminacija—kad vyr. gydytojas, o jam nesant budintis gydytojas pageidaujantiems Sakramentų leistų pasikviesti kunigą ir tuo pašalintų daugiau kaip penkiolika metų besitęsiančią visiems nemalonią padėtį Anykščių ligoninėje.
Anykščių vikaras kun. P. Budriūnas
Anykščiai,
1976 m. balandžio 26 d.

*    *    *

Anykščiai
    Jo Ekscelencijai Panevėžio Vyskupijos Apaštališkajam Administratoriui Vysk. Dr. Romualdui Krikščiūnui ir Kapitulos nariams

    Noriu Jūsų Ekscelenciją ir Kapitulos narius tiksliai informuoti apie šv. Kalėdų antrosiose šv. Mišiose pasakytą mano pamokslą. Čia pateikiu jį ištisai.
Kun. Juozas Janulis,
Anykščių bažnyčios vikaras

*    *    *

(Kunigo pamokslas apie šių dienų katalikų gyvenimo realybę):
    Sveiki sulaukę šv. Kalėdų! Džiugu matyti šią tūkstantinę minią, suplaukusią čia iš visų parapijos kampelių, nežiūrint nelabai palankaus oro, šlapio ir slidaus kelio. Smagu matyti linksmus, ramius jūsų veidus, kurie yra širdies atspindys. Visa tai dar kartą paliudija, kad Kristus tikrai yra gimęs, kad Jis gyvas jūsų širdyse.

    Sakau, džiugu matyti jus linksmus todėl, kad aš pas jus dirbu jau pusantrų metų, antros šv. Kalėdos, ir per tą. laiką mačiau labai daug jūsų skausmo ir ašarų, kurių negaliu pamiršti net ir šią džiaugsmo dieną. Prisimenu, kai atvykęs vaikščiojau keliuku tarp šventoriaus ir ligoninės teritorijos ir pamačiau prie keliuko esančioje gyvatvorėje pasislėpusią ir manęs belaukiančią seną, nuo ligos suvargusią senutę, iš kurios akių riedėjo ašaros. Priėjus arčiau, ji atsiprašė ir sako: „Aš labai negaliu, bet kai pro ligoninės langą pamačiau, kad kunigėlis čia vaikštai, pagalvojau, gal dar užteks jėgų nueiti ir paprašyti. Kunigėli, kai man bus blogiau, ateik pas mane su Sakramentais". Sakau: „Gerai, bet tamsta turi pirma gauti vyriausiojo gydytojo leidimą kunigui ateiti į ligoninę". — „Jei tik kunigėlis sutinki, tai leidimo aš paprašysiu", —nušvito senutė. Bet leidimo ji taip ir negavo.

    Negaliu pamiršti, kai per pamaldas, man sėdint klausykloje, tiesiog prie klausyklos iš priekio pribėgo labai susijaudinusi moteris ir sako: „Kunige, mano vyrui priepuolis, greitoji atvežė į ligoninę, kol dar nenumirė, ateikite suteikti Sakramentus". Jūs įsivaizduojate, koks turėjo būti jos didelis pergyvenimas ir skausmas. Jeigu kunigas kunigą ne visuomet išdrįsta sutrukdyti klausykloje, gi nelaimė neleido jai laukti patogaus momento. Sakau: „Gerai, nueisiu, bet kol jūs negausite iš gydytojo leidimo, manęs į ligoninę niekas neįleis." Moteris išskubėjo, bet leidimo negavo.

    Atsimenu, kai, man bevaikščiojant klebonijos taku, prie manęs priėjo verkdamas vyras ir klausia: „Kunigėli, ką daryti, mano žmona ligoninėje jau silpna. Nuėjau pas vyr. gydytoją paprašyti leidimo kunigui atvesti, o jis man sako: „Tu pats nueik pas kunigą ir atlik už ją išpažintį". Ir aš pats nežinojau, ką daryti, nes jau ne kartą yra buvę, kad be leidimo einančiam pas ligonį kun. klebonui beveik prieš pat jį buvo užrakinamos ligoninės durys. Panašių atsitikimų kun. klebonas jums gali papasakoti šimtus. Tad, visa tai matant ir žinant, ar buvo galima tylėti?!

    Tikriausiai girdėjote, kad šių metų (1977 m.) lapkričio

20 d. tuo reikalu bažnyčioje buvo pasakytas pamokslas. Kai sakiau tada pamokslą, žinojau, kad už tai būsiu iškviestas pasiaiškinimui į rajono Vykdomąjį komitetą. Taip ir buvo. Maždaug po 10 dienų iškvietė mane, šalia kitų dalykų, pasiaiškinti, kodėl aš šmeižiąs gydytojus. Tik pateikus konkrečius faktus, mane iškvietusieji kiek aprimo. Tada buvo paliesti tie kiti dalykai—tai jaunimo procesija, susiorganizavusi per šv. Onos atlaidus, mūsų vyskupijos Ganytojui vizituojant Anykščių parapiją. Kai pasakiau, kad jau nuo rugsėjo 1 d. procesijoje dalyvavusieji aukštesniųjų klasių mokiniai, ypač berniukai ir jų tėvai, buvo mokytojų terorizuojami. Jiems buvo grasinama: jeigu jaunuoliai eis į bažnyčią, jiems specialiai bus parašytos blogos charakteristikos; jie niekur neįstos į aukštąją mokyklą ir t. t., Rajono pirmininko pavaduotojas Dailydė kiek nustebo, bent jau atrodė, kad tokiems mokytojų veiksmams nepritaria. Tačiau deputatė Barkauskienė (taip man ją pristatė pavaduotojas, tikros jos pareigos—Anykščių rajono KP sekretorė ideologiniam darbui) nė kiek nenustebo, bet tiesiai ir išdidžiai man užtvirtino: „Ir bus parašytos blogos charakteristikos, ir neįstos į aukštąją mokyklą".

    Tada man atsivėrė akys: štai kur to viso teroro šaknys, štai kodėl tiek daug liejasi nekaltų, nelaimių ištiktų žmonių ašarų, —tai ideologinio darbo vaisius . . . Turėjau dar ir daugiau ką pasakyti, bet ar buvo prasmė? Ar buvo prasmė sakyti, kad tik todėl, jog dalyvavo procesijoje J. Biliūno mokyklos Xa klasės mokinę Ritą Žalaitę mokyklos direktorius ir pavaduotojai išsikvietė į kabinetą ir kaip įmanydami terorizavo: kodėl ji ne komjaunuolė, kodėl dalyvauja bažnytinėje procesijoje ir t. t. Pirmoji neišlaikė pavaduotoja Skairienė: „Aš negaliu net pažiūrėti į tave, kad tu tikinti . . ." Pavd. Pavilanskienė tūžo dar labiau: „Kaip tu, būdama tikinti, gali dar liesti mokyklos suolą, tegul tau tą suolą nuperka kunigai. Jei esi tikinti, niekur neįstosi į aukštąją mokyklą". Direktorius tęsė toliau: „Kam dar eini į mokyklą, vis tiek jos nebaigsi ir į aukštąją mokyklą neįstosi". Mergaitė, nors ir labai gerai mokosi, atsakė, kad į aukštąją mokyklą nesitiki įstoti, —stos į

technikumą. „Nei į aukštąją mokyklą, nei į technikumą neįstosi", —šaukė direktorius. „Tada dirbsiu paprasta darbininke, o į bažnyčią vis tiek eisiu", —nenusileido mokinė. Nieko nelaimėję mokytojai liepė mergaitei išeiti, o Pavilanskienė dar pagrasė: „Žinok, dar ne kartą būsi iškviesta".

    Jeigu direktorius ir pavaduotojai taip elgiasi su mokiniais, tad nenuostabu, kad mokykloje tikintiems moksleiviams ne tik kalbėti, bet ir tylėti apie tikėjimą draudžiama. Tuo skundėsi ir žemesniųjų klasių mokinių tėvai, bet kaip pavyzdį paimkime tą pačią Xa klasę. Klasės auklėtoja Lesnikauskienė komjaunimo skeretorei specialiai įsakė, kad 1978 m. sausio 31 d. įvykstančiai klasės valandėlei antireligine tema referatus turi paruošti tikintys, procesijoje dalyvavę mokiniai: Linas Ladyga ir Rita Žalaitė. Ar begali būti grubesnis pasityčiojimas ir tikinčiojo mokinio paniekinimas?

    Nors TSRS Konstitucijos 52 str. garantuoja piliečiams sąžinės laisvę, nors 65 str. sako, kad „TSRS pilietis privalo gerbti kitų asmenų teises ir teisėtus interesus . . .", bet ką reiškia Konstitucija auklėtojai Lesnikaus-kienei ar kitiems panašiai besielgiantiems mokytojams, jeigu jų užnugaryje pavaduotojai, direktorius ir pagaliau pati deputatė—KP sekretorė Barkauskienė.

    Ir čia dar ne viskas. Kai išėjau iš Vykdomojo komiteto, buvo paspaustas ideologinio darbo dar vienas „mygtukas". P kelių dienų einu į paštą ir prie pašto sutinku vieną iš mokyklos grįžtantį mokinį, kuris štai ką man papasakojo: „Kunige, jūs turbūt nežinote, kad štai šiuo metu milicijos vaikų kambaryje sėdi Algis Pipiras" (J. Biliūno mokyklos XI kl. mokinys, dalyvavęs procesijoje). Klausiu, ką gi jis padarė? Sako: „Ką, kunige, jūs nežinote?! Jeigu kviečia į milicjos vaikų kambarį, tai ten laukia saugumas". Iš tikrųjų taip ir buvo. Saugumo darbuotojas Čikeliovas išsikvietė po vieną, procesijoje dalyvavusius mokinius:

    Algį Pipirą, vėliau Valentiną Zaikauską, Eugenijų Šiaučiūną... .ir visaip juos terorizavo: jeigu jaunuoliai eisią į bažnyčią, niekur neįstosią, nebaigsią mokyklos . . . pagaliau, kad bus uždaryti kalėjime, kad supus kalėjimuose.

Bet ir Čikeliovui nepavyko palaužti jaunuolių. ,Jeigu niekur neįstosime—dirbsime su šake", —taip atsakė dauguma. Nors jaunuoliai laikėsi drąsiai ir tvirtai, bet teroras sukrėtė ir juos taip, kad kai kurie negalėjo net naktį užmigti. Bet tas faktas, kad pirmam mokiniui dar tebesėdint saugumo kabinete, jau mokykloje mokiniai žinojo, kad jį iškvietė saugumas, yra akivaizdus įrodymas, kad tokį metodą saugumiečiai naudoja ne pirmą kartą.

    Jeigu sakiau pirmą pamokslą ir žinojau, kad mane iškvies į rajono Vykdomąjį komitetą, tai, sakydamas šį pamokslą, žinau, jog jį sužinos Vilniaus Centro komitetas. Pažiūrėsime, kas bus toliau: ar bus sudrausminti visi šie teroristai, ar bus paspaustas dar vienas teroro mygtukas ar tai prieš tikinčiuosius, ar prieš jaunimą, ar pagaliau prieš mane. Jei mane iš čia iškels, jei pasiųs, kad kas peilį man į nugarą suvarytų, ar sudarys avarinę situaciją, kad žūčiau, ar pagaliau sudarys kokią nors bylą ir pasodins į kalėjimą, tai bus ženklas, kad viso to teroro pradžia ne Anykščiuose, bet Vilniuje.

    Kaip bebūtų, jūs žinote, kad aš kalbu tiesą. Ir aš žinau, jeigu šiai tiesai paliudyti kaip liudininką šaukčiausi jaunimą, —visi pasakys, kad tai tiesa. Jei šiai tiesai paliudyti aš šauksiuosiu į jus, —jūsų šimtai ar tūkstančiai bus su manimi. Ir aš sakau jums: geriau nešioti kalinio drabužius, negu apsivilkus sutana tylėti, matant jūsų ašaras; geriau, kad ant rankų skambėtų kalinio pančiai, negu ta ranka laiminti jus ir vaizduoti nematantį jūsų skausmo; geriau supūti kalėjime, negu tylėti. Ir jei aš šiandien tai kalbu, tai čia ne mano žodžiai. Tai žodžiai tų nemiegotų naktų, kai kankinosi jaunuoliai ir jų tėvai, tai žodžiai tų ašarų, kurias išverkė ligoniai ir jų artimieji; pagaliau čia visų be Sakramentų mirusių žmonių ir jų giminių skausmo šauksmas.

    Bet mylimieji, jūs neverkite, šiandien Kalėdos! Kristaus gimtadienis primena mums, kad jūsų skausmas ir ašaros įsilieja į Kūdikėlio Kristaus skausmą ir ašaras. Su mumis yra Kristus! Jis mus globoja ir gina, jis šluosto kiekvieną ašarą ir veda  ten, kur nebėra skausmo ir

neteisybės, kur amžinas džiaugsmas ir amžinos Kalėdos. Amen.
Anykščiai
  1977 m. Kalėdos

*    *    *

    Kapsukas. 1978 m. kovo 15 d. Janina Buzaitė, gyv. Kapsuke, Vaičaičio g. 3-2, buvo iškviesta į Kapsuko KGB skyrių, kur saugumo viršininkas Vilkas su vienu iš savo pavaduotojų bandė išgauti, kokiu būdu informacija apie J. Buzaitę kelis kartus pateko į „LKB Kroniką". Tardomoji taip pat buvo verčiama pasirašyti (saugumiečių parašytą) raštą, kad „LKB Kronikoje" paskelbta apie ją informacija esanti neteisinga. J. Buzaitė patvirtino, kad saugumiečių paskaityta iš „LKB Kronikos" informacija esanti teisinga, bet kokiu būdu ji patekusi į Kroniką—nežinanti. Tardymas užtruko tris valandas.

    Vasario mėn., J. Buzaitei esant ligoninėje, „santechnikai" išplėšė jos buto grindis, ieškodami kurioje vietoje vandentiekio vamzdžiuose „užšalęs vanduo", nors kambaryje žydėjo gėlės. Manoma, kad tai buvo eilinė saugumiečių padaryta krata.

*    *    *

    Telšiai. Religijų reikalų tarybos įgaliotinis šitaip atsakė Telšių katedros vargonininkui Šeduikiui į jo pareiškimą (žr. „LKB Kronika" Nr. 31), kur buvo prašoma pagalbos, kad nebūtų nugriautas prie jo namo pastatytas koplytstulpis:

    „Pranešame, kad rajono LDT (Liaudies deputatų tarybos) vykdomojo komiteto sprendimų pakeitimas nėra mūsų įstaigos kompentencijoje. Reikalui esant, juos gali pakeisti LTSR Ministrų Taryba".

*    *    *

    Šiauliai. 1977 m. vasario 11 d. kun. A. Ylius buvo iškviestas į Šiaulių m. prokuratūrą. LTSR LTSR prokuro-

ro padėjėjas J. Bakučionis „atsakė" į kunigo A. Yliaus pareiškimą, kuriame buvo reikalaujama jo šmeižikus patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Prokuroro nuomone, nesą pagrindo teisti knygų autorius, nes medžiaga imta iš kun. A. Yliaus bylos.

    Pokalbyje dalyvavo saugumietis Česnavičius ir Šiaulių dekanas kun. L. Mažonavičius, kurį valdžios pareigūnai atsivedė, kad jis padėtų nuraminti kun. A. Ylių.

    — Paties dabar niekas neliečia. Esi priregistruotas. Sėdėtum sau ramiai ir dirbtum savo darbą, —įkalbinėjo dekanas L. Mažonavičius.

(Dekanas — bedievio prokuroro advokatas):
    — Kaip niekas neliečia? — nustebo kun. Ylius. — Yra net trys ateistinės propagandos knygos, išleistos po duoto man pažado daugiau nebešmeižti. Jos savo naujais šmeižtais man neduoda ramybės. Todėl aš negaliu tylėti— turiu gintis.

    „LKB Kronika" mano, kad dekanui netinka būti bedievio prokuroro advokatu.

*    *    *

    Šiauliai. 1977 m. gruodžio 21 d. Juozas Šileikis išėjo iš Šiaulių m. su kryžiumi ant pečių Kryžių kalno link. Kadangi kryžius buvo nešamas darbo dieną ir plento važiuojamoji dalis buvo užimta abiem kryptimi judančio transporto, tai su kryžiumi daugiausia teko bristi per sniegą šalikele. Transporto priemonių vairuotojai, pristabdydami mašinas, stebėjo kryžiaus nešimą. Pakeliui viena moteris, labai nustebusi ir ašarodama, kreipėsi į kryžiaus nešėją:

    — Vaikeli, iš kur tau ryžto ir drąsos viešai dienos metu nešti kryžių???

    — Su kryžiumi nebaisu nors ir į velnių būrį žengti, — drąsiai atsakė Šileikis.

(Kryžiaus nešėjas: su kryžiumi nebaisu nors ir į velnių būrį žengti):

    Ką tik išėjus iš miesto, kryžiaus nešėją aplenkė VAI automobilis, paskui ta pati autoinspekcijos mašina pravažiavo priešinga kryptimi labai sumažintu greičiu, stebėdama kryžiaus nešėją. Pasukus į Kryžių kalno vieškelį, autoinspektoriai vėl pralenkė kryžiaus nešėją ir, grįždami atgal, sustojo. Išlipęs autoinspektorius paklausė:

    — Kur tempi tą kryžių?
    — Į Kryžių kalną, tamsta inspektoriau, — atsakė Šileikis, nenuleisdamas kryžiaus nuo pečių.

    — O kokia proga tu jį tempi?
    — O kur tu gyveni?

    — Šiaulių mieste, — trumpai atsakė vyriškis. Mašinoje   sėdėjo   dar   vienas   pareigūnas,   kuris   į
kryžiaus nešėją mėtė paniekos žvilgsnius. Po to autoinspektorius tarė:

    — Nu ir tempk toliau tą kryžių. Laimingo kelio!

*    *    *


    Šiauliai. 1977 m. birželio 17 d. M. Jurevičius buvo iškviestas pas tardytoją A. Trušinską, kuris teiravosi, kodėl Jurevičius niekur nedirbąs. Papik. Baziulis perskaitė oficialų perspėjimą dėl parazitiško gyvenimo būdo ir vertė pasirašyti. Jurevičius pasirašyti atsisakė.

    1977 m. liepos 19 d. Jurevičius vėl buvo iškviestas pas tardytoją Trušinską. Iškviestasis buvo baramas, kad palaikąs ryšį su užsieniu, nes ten perdavęs apie save žinias. Milicijos ar saugumo pareigūnas Milišauskas piktai kalbėjo: „Tave reikia teisti, todėl geriau eik dirbti. Tavo vidus supuvęs. Mažiau eik į bažnyčią ir neturėk reikalų su davatkomis".

    Po kelių dienų Jurevičius vėl buvo milicijoje baramas, kodėl nedirbąs. O šis, kaip ir anksčiau, reikalavo grąžinti į jo seną darbovietę.

    Milicijos pareigūnai sužinoję, kad Jurevičius dirba zakristijonu Žarėnų bažnyčioje, rugpjūčio 29 d. pareiškė, kad baudžiamoji byla nutraukta.

    Po to dar kelis kartus Jurevičius buvo kviečiamas į miliciją, bet atsisakė nuvykti.

(Ateistams katalikas — parazitas):
    Deltuva (Ukmergės raj.). 1978 m. kovo 4 d. naktį buvo pagrobti visi stacijų paveikslai, esantys Deltuvos bažnyčios šventoriuje.

*    *    *

    Adutiškis (Švenčionių raj.). 1977 m. spalio 15 d. Adutiškio klebonas kun. B. Laurinavičius pasiuntė TSRS ATP Pirmininkui ir KP Generaliniam Sekretoriui L. Brežnevui pareiškimą—atvirą laišką, apimantį 73 didelio formato puslapius. „LKB Kronika" spausdina šio laiško ištraukas ir kai kurias mintis. Dalis atvirame laiške minimų faktų jau buvo „Kronikoje" paskelbti.

*    *    *

(Komunistai niekina Lietuvos praeitį):
    „Tarybų Lietuvos informacija labai dažnai būna tendencinga ir klaidinga: viena parodo iškreiptą Lietuvos praeitį, o kita šmeižia Katalikų Bažnyčią, jos kunigus ir tikinčiuosius . . .

    Kažkodėl garbinga Lietuvos praeitis tarybiniais laikais slepiama. Abiturientai, gavę brandos atestatus, apie ją beveik nieko nežino . . . Šiandien nutylima, kad Lietuvos vadovai buvo narsūs, pajėgūs ir sugebėdavo sudrausti plėšrius savo kaimynus. Nutylima gražiausia jų būdo savybė: jie niekada neversdavo kitataučių asimiliuotis— mokytis svetimos kalbos, kaip kad daroma šiandien . . .

*    *    *

    Šiandien, kalbėdami apie Lietuvos praeitį, pabrėžia, kad ji iki 1940 m. buvo visais atžvilgiais atsilikusi, o atsilikimo priežastis buvusi kapitalistinė santvarka ir krikščionybė. Tai netiesa. Lietuva buvo atsilikusi ne iki 1940 m., bet iki nepriklausomybės atgavimo, t. y. iki 1918 m. Kad Lietuva buvo atsilikusi iki 1918 metų, kalta ne Bažnyčia ir kapitalistinė santvarka, bet kalti jos kaimynai,

kurių niekas nesmerkia ir apie padarytas Lietuvai skriaudas net ir neprisimena . . . Nuo 1569 m. iki 1775 m. ją engė lenkų bajorai, o nuo 1775 iki 1915 m.—rusų carai. Rusų carai, inkorporavę Lietuvą į savo imperiją, net ir Lietuvos vardo neminėjo, panašiai kaip kad ir šiandieną jau retai minimas Lietuvos vardas, o vietoje jo— „Pribaltė", „Nemuno kraštas".

    Lietuva, 1918 m. atgavusi nepriklausomybę, nepaveldėjo nei pinigų, nei kadrų, nei sėklų, o, Dievui laiminant, per 20 m. daug nuveikė ir pasiekė.

*    *    *

(Neapsakomas blogis sklinda iš ateistinės-marksistinės veiklos):
    Nepriklausomoje Lietuvoje, prie to, taip marksistų keikiamo ir smerkiamo režimo, tikrai klestėjo spaudos laisvė pilna ir tikra šio žodžio prasme. Spaudos laisve naudojosi visi Lietuvos gyventojai—visos partijos. 1976 m. birželio 2 d. „Tiesoje" skaitome, kad Kauno sunkiųjų darbų kalėjime politiniai kaliniai leido savo žurnalą „Kovotoją".

    O kaip šiandien Tarybų Sąjungoje su spaudos laisve? Ji egzistuoja tik Tarybų Sąjungos Konstitucijos 50 straipsnyje. Tikintieji ir kitaip galvojantieji neturi jokios spaudos . . . Laisvė tik tokia, kad Leninas sakė, kad galima laisvai nusipirkti įvairiausių marksistinių ir ateistinių leidinių, kurių tikslas išjuokti Bažnyčią, tikinčiuosius, kunigus; juos apkaltinti, apšmeižti, skleisti savo nuomones, kurios yra žemiau kritikos ir klaidina visuomenę.

    Štai kaip marksistai melagingai rašo, norėdami suklaidinti ir nuteikti visuomenę prieš kunigus ir Bažnyčią. Švenčionių rajono LKP organe „Žvaigždėje" (1974 m. balandžio 2 d.) buvo išspausdintas straipsnis „Komunija ir automatas", kuriame parašyta: „Reakcingi dvasininkai ( . . . ) energingai priešinosi socialistiniams pertvarkymams. Vilniaus arkivyskupijos kancleris S. Milkevičius ragino susikūrusius kolūkius deginti, o kolūkiečius žudyti". Tokio kanclerio iš viso nebuvo!

    Visi piliečiai moka mokesčius, kurių žymi dalis skiriama subsidijuoti spaudą, radiją ir televiziją, o šiomis priemonėmis naudojasi tik marksistai ir ateistai. Ir tai skaudžiausia, kad labai dažnai naudoja tik piktam.

*    *    *

    Jautrios sąžinės P. Plumpa, matydamas, kad tarybų Lietuvos piliečiai stokoja maldaknygių ir katekizmų, labai primityviai šiek tiek jų atspausdino. Savo pasiaukojančiu darbu niekam nepakenkė, asmeniškai nepasipelnė, o taip buvo žiauriai nubaustas. Ne jis kaltas, bet kalti tie, kurie redagavo Tarybų Sąjungos ir Lietuvos TSR Konstitucijas, kurios garantuoja spaudos laisvę. Jei šios Konstitucijos būtų nutylėjusios ar paneigusios spaudos laisvę, P. Plumpa tikrai jų nebūtų spausdinęs.

    Nijolė Sadūnaitė nekurstė prieš valdžią ir nešaukė: „šalin!", o tik registravo Lietuvos Katalikų Bažnyčiai padarytas skriaudas—faktus. Vien tik už faktų registravimą nuteista trejiems metams kalėjimo ir tremties.

*    *    *

    J. E. Julijonas Steponavičius, išvargęs 15 metų tremtyje, parašė LTSR Ministrų Tarybai pareiškimą, kuriame priminė jam padarytą skriaudą—neteisėtą nušalinimą nuo Jam priklausančio posto. Pareiškimas ne tik nepagreitino Jo reabilitacijos, bet pasigirdo rūstūs grūmojimai: „Kam jis rašė? Dabar jau viskas baigta!" Koks čia prasikaltimas? Juk jis rašė tarybiniams organams. Argi įkalinti marksistai tylėjo ir tyli? Ne! Rašo, prašo, reikalauja. Reikia ne J. E. vysk. Julijoną kaltinti, bet tuos, kurie neteisėtai jį ištrėmė ir jo bylą „užmiršo".

*    *    *

    Atėjus rusams, Gudijoje likviduotos lietuviškos mokyklos, skaityklos ir vaikų darželiai. Nors Tarybų Sąjungos Konstitucijos 45 str. sako, kad „mokymas mokyklose   vyksta  gimtąja  kalba",   lietuviai  vaikučiai,

kuriems gudų ir rusų kalbos svetimos, nes nuo mažens kalba tik lietuviškai, turi mokytis jiems visai nesuprantama kalba.

    Tarybų Sąjungoje steigiami draustiniai. Rūpinamasi, kad varlikės, ropliukai, žvėrys ir žvėreliai neišnyktų, o Gudijos lietuviai pasmerkti nutautėjimui.

    Ne tas nacionalistas, kuris myli gimtąją kalbą, vartoja ją ir gina jos teises, bet tas, kuris neapkenčia kitaip kalbančių ir verčia kitus užmiršti savo gimtą kalbą ir bruka savąją kalbą.

*    *    *

    Tarybų Sąjungoje kilovatas elektros energijos eiliniams piliečiams parduodamas už 4 kapeikas, o bažnyčios komitetas už tą patį vienetą turi sumokėti net 25 kapeikas.

    Tarybų Sąjungos piliečiai, sulaukę 60 m., mokesčių nemoka, bet kas girdėjo, kad senelis, nedarbingas kunigas ar bažnyčios darbininkas pasinaudotų šia lengvata?
Piliečiai, sulaukę atitinkamo amžiaus, gauna pensijas. Bet ar ją gavo koks nors kunigas ar bažnyčios darbininkas? O mokesčius mokėjo. Mokėjo daugiau negu eiliniai piliečiai. Kunigams ir bažnyčios darbininkams mokesčius priskaito pagal specialią lentelę.

*    *    *

    Tarybinėje spaudoje rašoma, kad kai kuriose kapitalistinėse valstybėse rasistai vengia važiuoti ta pačia mašina, kuria važiuoja juodaodžiai, neina į sueigas, kuriose dalyvauja juodaodžiai.

    1975 m. gruodžio 7 d. žuvo Lietuvos ŽŪ Akademijos studentas L. Adomėlis. Atėjęs tėvas paprašė, kad palaidočiau jo žuvusį sūnų. ŽŪ Akademijos dėstytojas tėvui pareiškė: „Jei kunigas laidotuvėse dalyvaus, mes nedalyvausime". Ar tai ne rasistinė galvosena, pridengta ateizmo skraiste?

*    *    *


    Galima pateisinti nugriovimus dėl būtinai įgyvendintinų projektų, bet kam trukdė Vilniaus miesto puošmena— Trys Kryžiai, kurie stovėjo nuo 1613 m. Per 256 m. šie kryžiai buvo atnaujinami, ir tik rusų caras 1869 m. neleido jų atstatyti. Žlugus caro galybei, vilniečiai Tris Kryžius atstatė, o marksistai—nugriovė.

    Kam trukdė ant Vilniaus katedros frontono stovėjusios trys statulos: šv. Elenos su kryžiumi, šv. Stanislovo ir šv. Kazimiero? Jos transportui netrukdė, tačiau jas nuvertė, nes nepatiko marksistams.

    Kai Mielagėnų klebonas kun. V. Černiauskas senoje klebonijoje dėl patogumo vietoje lango padarė duris, buvo sukeltas didžiausias triukšmas, o sužalojus Vilniaus katedrą, niekas nė žodelio nepasakė.

*    *    *

    1976 m. sausio 6 d. buvau nuvežtas pas ligonį K. Purloną, gyv. Narkevičių km., aštuonis kilometrus motociklu, esant 23 C šalčio. Tarybų Sąjungoje uolaus ir sąžiningo darbininko, dirbusio kolūkyje, prašymas buvo atmestas: nedavė mašinos atvežti kunigui. Argi ligonis, dirbęs kolūkyje veltui, o vėliau tik už kapeikas, neužsitarnavo mašinos, kad jam atvežtų kunigą?

*    *    *

    Norėdamas įsigyti lietuvių kalbos gramatiką ir lietuvišką elementorių, aplankiau visus Vilniaus ir daugelio rajonų knygynus, bet nenusipirkau—jų nėra. Lygiai neįmanoma įsigyti Valančiaus, Šatrijos Raganos, Baranausko, Simo Daukanto ir kitų, ankstyvesniųjų lietuvių rašytojų kūrinių. Jie buvo išleisti mikroskopiniais tiražais, o ateistiniai leidiniai, kuriais mažai kas domisi, nebent norėdami susipažinti su marksistų nemokšiškumu, leidžiami masiniais tiražais, pvz., „Zuikių pasakos", išleistos net 50.000 tiražu. Pavadinimas gražus, o turinys— šlykščiausių nesąmonių rinkinys. „Zuikių pasakos" išpirktos ir išdalintos vaikučiams per Naujametines eglutes kaip

„dovanėlės". Taigi, jei piliečiai neperka ateistinių leidinių savo noru, jiems įperša juos prievarta.

*    *    *

    Marksistai, išjuokę ir paniekinę tikėjimą į Dievą, patys pradėjo kurti ir prievarta skiepyti naują, labai disciplinuotą ir dogmatizuotą tikėjimą.

    Mes tikime tik Popiežiaus neklaidingumu, o marksistai tiki, kad kiekvienas komunistas neklaidingas.

    Marksistai, atmetę Šv. Raštą, pateikė savo gal dar net „šventesnes" knygas—Markso, Engelso ir Lenino raštus.

    Marksistai juokiasi, kad Bažnyčia varguoliams žadanti dangų, o marksistai skatina, kad juodadarbiai dirbtų, kiek galėdami daugiau „šviesios ir laimingos komunizmo eros labui".

    Marksistai tyčiojasi iš tikinčiųjų apeigų, jas vadina prietarais, o patys sukuria savas ir visus verčia jų laikytis.

    Tikintieji daro procesijas su vėliavomis ir šventųjų paveikslais, o marksistai—eisenas su vėliavomis ir vadų portretais. Tikintieji gieda giesmes tikrojo Dievo garbei, o marksistai—partijos ir savo vadų garbei.

    Marksistai tyčiojasi iš tikinčiųjų, klaupiančių prieš kryžių ir jį bučiuojančių, o patys irgi klaupia prieš vėliavas ir jas bučiuoja.

    Tikintieji užlaikydavo pasninkus. Marksistai, panaikinę penktadienio pasninką, privertė pasninkauti ketvirtadienį.

    Tikintieji seniau lankydavo šventas vietas, o marksistai, jas likvidavę, pradėjo steigti savas ir jas lankyti.

    Tikintieji prašo sėkmės, įkvėpimo ir palaimos prie altorių, o marksistai—prie mauzoliejų.

    Kai marksistai pamato ant tikinčiojo krūtinės kryželį, škaplierius ar medalikėlį, juokiasi, kad tikintieji tiki talismanais, o patys nešioja visokius talismanus: pionierių žvaigždutes, komjaunuolių ženkliukus, o suaugę pasikabina visokiausių ženklų ir ženklelių. Marksistai negali pakelti, kai pamato kryželį. Nuo gimdyvės Marijonos

Malec, gyv. Lūki km. Pastovių raj., BTSR, akušerė Valodzkina nuplėšė medalikėlį.

*    *    *

    Tarybiniai propagandistai sako, kad valstybė nesikiša į Bažnyčios vidaus reikalus, tačiau iš tikrųjų jai rūpi net mažiausios smulkmenos.

    Kun. A. Čiuras pasakojo, kad Ignalinos raj. Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Vaitonis norėjo dalyvauti Bažnyčios komiteto susirinkime.

    1973 m. iš Adutiškio parapijos pateikto „dvidešimtuko" buvo išbraukti sąmoningiausi tikintieji: E. Vaitekėnas, M. Raginis, C. Burokienė.

    Jei Bažnyčia atskirta nuo valstybės, tai kam valstybė per vyskupijų kurijas reikalauja smulkiausios informacijos, kiek pakrikštyta, sutuokta, palaidota, kiek zakristijonų, valytojų, choristų ir kitko?

*    *    *


    Marksistai kaltina Bažnyčią, kad ji kai kurias knygas įtraukdavo į vadinamą „uždraustų knygų indeksą". Bet leiskite paklausti, kur ir kaip gauti šiokią tokią religinio turinio knygą Tarybų Sąjungoje?

    Leiskite paklausti, kas įvertins ir apskaitys meno šedevrus, sunaikintus uždarant ir likviduojant bažnyčias, vienuolynus ir cerkves? Marksistai neturi teisės kaltinti Bažnyčią, kad ji naikino meno kūrinius.

*    *    *

    Labai dažnai per spaudą, radiją ir televiziją Bažnyčia kaltinama inkvizicijos žiaurumais. 1976 m. lapkričio 22 d. per Vilniaus televiziją poetė Sukaitė skaitė savo eilėraščius apie vidurmažių inkviziciją. Esu tikras, kad ji gerai prisimena tuos laikus, kai mūsų tautiečiai buvo apkaltinami ir deportuojami į šaltąjį Sibirą be jokio pagrindo. Kuo prasikalto Aželionių šeima, gyv. Šalčininkų raj. Versekos kaime? Ir dabar matau tą šiurpų vaizdą, kuris iš mano atminties  niekada  neišdils,  kai kelis mažus vaikučius

pusnuogius susodino į vežimą ir vežė į tremtį Sibiran. Viduramžiais sudegindavo, —auka kentėdavo valandą kitą, o XX a. aukos ištisus metus turėjo kankintis badu, troškuliu ir ilgesiu iki mirties.

*    *    *


    Nepriklausomos Lietuvos vyriausybė kaltinama, kad ji mokėjo algas kariuomenės ir mokyklų kapelionams, kurie dėstė religiją. Bet jų buvo nedaug, o kiek šiandien įvairiausių pionierių vadovų, politvadovų, sekretorių, propagandistų ir į juos panašių, kurie šneka neveltui. Joniškio rajone 32,3Jūkst. gyventojų, o partinių organizacijų 63 (taigi tiek ir sekretorių), 153 propagandistų, 900 politinformatorių, 530 „Žinijos" draugijos lektorių.

*    *    *

    Provincijos bažnyčios pustuštės, bet nėra ko stebėtis. Retėja šeimos. Kaimas labai sensta. Tuštėja ir likviduojasi mokyklos. Iš keliolikos mokyklų, kurios buvo Adutiškio parapijos ribose, paliko tik trys: Adutiškio, Svirkų ir vegetuojanti Kackonių km. Tuštėja ne tik bažnyčios, bet ir stadionai. Jei kaimo kinoteatrai, į kuriuos ateina kartais tik trys žiūrovai, o taip pat įvairios vadinamos kultūrinės įstaigos negautų valstybinės paramos, jos greitai susilikviduotų. Bažnyčia, nieko iš valstybės negaudama, visas išlaidas padengia ir didžiausius mokesčius apmoka.

*    *    *

    Šiame pareiškime kun. B. Laurinavičius iškelia daug šiandieninio gyvenimo blogybių: baisų girtuokliavimą, augantį nusikalstamumą, šeimų skyrybas, negimusių kūdikių legalizuotą žudymą ir nurodo, kad tai ne praeities atgyvenos, o prievartinio ateistinio auklėjimo rezultatas. „Tik su jūros kiaulytėmis ir kitais gyvūnais priimta ir leidžiama daryti eksperimentus, o su visuomene, prievarta skiepyjant ateizmą, taip daryti neleistina".

*    *    *


    Klausučiai (Vilkaviškio raj.). 1978 m. kovo 16 d. Rumokų eksperimentinio ūkio partinės organizacijos sekretorius VI. Žemaitis su kitais partiečiais kvietė žmones į kultūros namų salę, sakydami, kad atvažiuosiąs vyskupas spręsti klausimo dėl Žaliosios bažnyčios grąžinimo. Žmonių prigūžėjo pilna salė. Iš tikrųjų atvažiavo Vilkaviškio Siuvimo fabriko saviveiklininkai ir keturių žmonių lydimas Vytautas Starkus. Kai žmonėms buvo pristatytas buvęs kunigas, šie būriais pradėjo išeiti iš salės, —liko vos 20 žmonių.

*    *    *

    Žalioji (Vilkaviškio raj.). 1978 m. vasario 22 d. pas Vilkaviškio raj. Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją J. Urboną buvo iškviesti keli Žaliosios parapijos katalikai, pasirašę po pareiškimu, adresuotu L. Brežnevui. Atvykusiems į rajoną T. Kaminskienei, B. Gudaitienei, B. Kardauskui, B. Mickevičiui, A. Nešukaitytei ir A. Anskaitienei pavaduotojas J. Urbonas paaiškino, jog esąs rajono valdžios nutarimas Žaliosios bažnyčios neatidaryti, nes ji esanti teisėtai uždaryta 1963 m. Ministrų Tarybos nutarimu. Tikintieji prašė tą nutarimą parodyti, bet Urbonas jo neparodė.

*    *    *

Žalioji (Vilkaviškio raj.)
    TSRS Religijų reikalų tarybos Pirmininkui
    V. Kurojedovui
    LTSR Ministrų Tarybos pirmininkui J. Maniušiui
Lietuvos TSR,
Vilkaviškio raj., Žaliosios
parapijos tikinčiųjų,
PAREIŠKIMAS

(Tikinčiųjų nepalaužiama kova už savo bažnyčią):
    Mes, Žaliosios tikintieji katalikai, reikalaujame, kad būtų atidaryta mūsų bažnyčia, kurią Vilkaviškio rajono

Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas S. Rogovas 1963 m. prieš mūsų valią be Ministrų Tarybos nutarimo uždarė. Dabar joje veikia 1977 m. įrengtas malūnas.

    TSRS Konstitucijos paraginti, mes protestuojame prieš tokią vietinės valdžios savivalę ir norime, kad grubiai pažeistos mūsų teisės būtų atitaisytos.
Žaliosios parapijos tikintieji
(pasirašė 149 asmenys)
1978 m. kovo 16 d.

*    *    *

    TSRS Religijų reikalų tarybos pirmininkui
    V. Kurojedovui
    LTSR Ministrų Tarybos Pirmininkui J. Maniušiui
Lietuvos TSR,
Vilkaviškio raj., Klausučių
gyvenvietės tikinčiųjų
PAREIŠKIMAS

    1963 m. Vilkaviškio rajono valdžios nutarimu prieš mūsų valią buvo uždaryta Žaliosios katalikų parapijos bažnyčia. Mes, tikintieji, neturime kur melstis. Prašome atstatyti mūsų teises, kurias mums garantavo tarybų valdžios išleista nauja Konstitucija. Apie tikinčiųjų teises aiškino mūsų rajono laikraštyje „Pergalė" ir pats Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas. Mes norime ne malūno, kurį mūsų papiktinimui 1977 m. liepos mėn. pradžioje įrengė, bet bažnyčios. Mes nenurimsime, pakol nebus atiduota mums teisėtai priklausanti bažnyčia.
Klausučių gyvenvietės katalikai
(pasirašė 114 asmenų)
1978 m. kovo 19 d.

*    *    *

(Telšiuose nebeegzistuoja joks teisingumas):

Telšiai. Jungtinėmis pastangomis stengiamasi apšmeižti, sukompromituoti ir apkaltinti kun. Kaunecką ir vargonininką šeduikį. Jie sekami atvirai. Pasiklausyti kun. Kaunecko pamokslų eina demonstratyviai su magnetofonais. Eina ne vienas, bet net po 4 asmenis tiek Telšių katedroje, tiek Viešvėnuose. Negana to, paskutiniu metu pats saugumo viršininkas kviečia pas save tardymui choristus, einančius į bažnyčią mokinius, jų tėvus. Saugumiečiai stengiasi panaudoti tikinčiųjų tarpusavio nesutarimus, ragina rašyti skundus prieš kunigus ir pan. Atrodo, kad Telšiuose nebeegzistuoja joks teisingumas, jokios teisės normos. Viešai grasinama tikintiesiems saugumu bei milicija. Ir tie gąsdinimai įvykdomi.

    Viešvėnų apylinkė gavo specialią medžiagą apie kun. Kaunecką: dokumentus, nuotrauką ir pan. ,,Lenino keliu" kolūkyje sušauktas specialus susirinkimas, reikalauta, kad tikintieji pasirašytų raštą prieš kunigą Kaunecką, tačiau visi atsisakė pasirašyti, šitaip organizuojant kažkokią „kaltinamąją" medžiagą, be abejo, saugumiečiai ras komjaunuolių ir komunistų, kurie pasmerks ir nuteis kun. Kaunecką, taip atsikeršydami už jo pamokslus apie ateizmą.

    Štai ką atnešė naujoji Konstitucija į Telšius!
*    *    *

    Raudėnai (Šiaulių raj.). Raudėnuose neleidžiama klebonui palydėti mirusiųjų tikinčiųjų į kapus.

*    *    *

    Kvėdarna (Šilalės raj.). Prie buvusios Kvėdarnos klebonijos stovėjo aukštas, ąžuolinis, meniškais ornamentiniais spinduliais papuoštas kryžius. 1978 m. sausio 17 d. Šilalės raj. Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas P. Baguška atsiuntė Kvėdarnos apylinkės pirmininkui Aloyzui Toleikui tris chuliganus, gavusius po 15 parų arešto: Zigmą Keblą, Antaną Armoną ir Arvydą Lapinską, kurie nupjovė kryžių, įvertė į Stasio Diglio vairuojamą automašiną ir nuvežę išvertė kapų patvoryje.

šio meniško kryžiaus viešas ir barbariškas sunaikinimas—pavyzdys, kaip „humaniškai" elgiamasi su tikinčiaisiais ir jų įsitikinimais.
Kvėdarnos bažnytinis komitetas pasiuntė Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui protesto raštą.

*    *    *

    Kvėdarna (Šilalės raj.). Kvėdarnos parapijos ribose, miškuose stovi graži didelė medinė Drungeliškių koplyčia, maždaug 6x7 m. dydžio. Jos viduje stovi mažesnė, maždaug 3x3 m. dydžio koplytėlė. Drungeliškių koplyčia mylima ir lankoma. Ten žmonės sudeda įvairius apžadus, eina keliais viduje apie mažąją koplytėlę.

    1978 m. sausio 4 d. ši koplyčia buvo apiplėšta ir išvogtos visos statulos:
    1. Jėzaus Nazaretiečio (žmogaus dydžio). Ant jos buvo užrašyta data—1840 metai.
    2. Barboros—apie 70 cm dydžio.
    3. Marijos—apie 80 cm dydžio.
    4. Marijos—apie 40 cm dydžio.
    5. trys angelai—apie 50-60 cm
    6. keturi liktoriai—žvakidės apie 40 cm aukščio.
    7. Nazaretiečio karūna, kuri buvo pakabinta atskirai ant sienos. Visos šios statulos buvo medinės.

    1978.11.22 paaiškėjo, kad šią koplyčią apiplėšė Kvėdarnos gyventojai—Žebrauskų šeima. Abu tėvai—partijos nariai, o sūnus Valdas—komjaunuolis. Tėvas dirba MSV vairuotoju, motina—Kvėdarnos pieninės vyr. technologė ir Kvėdarnos moterų tarybos pirmininkė, sūnus mokosi Kvėdarnos vid. mokyklos IXb klasėje. { talką Žebrauskai pasikvietė kaimynų vaiką, taip pat IXb klasės mokinį komjaunuolį Artūrą Stanevičių ir nuosava „Volga" vyko prie Drungeliškių koplyčios. Kvėdarniškiai su didžiausiu pasipiktinimu stebisi, kodėl valdžia jų nebaudžia.

*    *    *

(Kanauninkas praradęs autoritetą tikinčiųjų akyse):
    Mažeikiai. Mažeikių parapijos tikintieji ne kartą kreipėsi į Telšių vyskupijos kuriją. Padėtis šioje didelėje

miesto parapijoje (apie 30 tūkst.) nenormali. Bažnyčia neremontuojama, apleista. Bažnyčioje nėra nė vieno jauno choristo, nei patarnautojo. Procesijoje vėliavas neša vien seni vyrai, o gėles barsto senutės. Jaunų žmonių Mažeikių dekanas—kan. Miklovas neleidžia prie altoriaus, o jaunas mergaites—adoruotojas—išvaikė. Daugelis iš kanauninko rankų nebesutinka priimti šv. Komunijos, važinėja į kaimynines parapijas. Vaikai visiškai nekatekizuojami, dažnai prie Pirmosios šv. Komunijos prileidžiami net nieko neklausinėjus.

    Visi šie dalykai ir daugelis kitų yra žinomi Telšių vyskupijos kurijai. Valdytojas teisinasi, nieko negalįs padaryti, arba kad nuo jo nepriklausą.

*    *    *

    Širvintai. 1977 m. pabaigoje Širvintų rajono valdžia pareikalavo, kad apylinkių vykdomieji komitetai surinktų žinias, kiek buvę bažnyčiose per metus krikštų, jungtuvių, laidotuvių ir kt. religinių patarnavimų. Atviresni apylinkių pirmininkai pasipasakojo, kad šios žinios reikalingos rajkomui ir pagal jas bus sprendžiama apie ateistinio darbo rezultatus ir darbo planus.

*    *    *

    Širvintos. Širvintų raj. pirmininko pavaduotojas D. Tverbutas reikalauja, kad atlaidams, rekolekcijoms ir kunigų rekolekcijoms vykstant, būtų gaunamas iš rajono valdžios leidimas atvykti kunigams.

    Daugelyje rajonų kunigai šį reikalavimą boikotavo, ir rajonų valdžios atsisakė šios kontrolės. Laikas, kad šitaip pasielgtų ir likusiųjų rajonų kunigai.

*    *    *

TARYBINĖJE MOKYKLOJE


(Mokiniai, lanką bažnyčią, perduodami saugumui):
    Telšiai. Vis dar nesibaigia 1977 m. prasidėjęs Telšiuose tikinčiųjų mokinių sustiprintas persekiojimas. Nežiūrint

to, kad mokytojai, inspektoriai, net direktoriai tardė mokinius, dažnai juos prieš visą klasę išjuokdavo (taip čia vykdomas naujosios Konstuticijos 52 str.—nekurstyti neapykantos ryšium su religiniais kultais), nežiūrint grasinimų, jog tikintieji mokiniai gausią tokias charakteristikas, kad negalėsią įstoti į aukštąsias mokyklas, mokiniai nepabūgo ir bažnyčią lanko toliau.

    Toks elgesys—antivalstybinis nusikaltimas. Tie moksleiviai, kurie eina į bažnyčią kasdien, perduodami valstybės saugumo organams. Saugumiečiai kas savaitė tardė IV vid. mokyklos X kl. mokinį V. Mėmį, V vid. mokyklos IX kl. mokinį Remėzą, Juškaitę ir kitus. Jei jie atsisakydavo nueiti į saugumą, juos prievarta paimdavo tiesiog iš pamokų. Visa tai vyko su pedagogų žinia! Čekistai nepateikdavo jokių rimtų kaltinimų, tik baugindavo jaunuolius, įsakinėdavo šnipinėti draugų tarpe ir atpasakoti bendraklasių kalbas.

    KGB pastangos verbuoti šnipais mokinius yra vienas iš didžiausių nusikaltimų, žalojančių bręstančio jaunimo moralę.

*    *    *

    Telšiai. 1978 m. vasario 16 d. IV vid. mokyklos direktoriaus pavaduotojas Andrijauskas išsikvietė į mokyklą med. seserį Želvienę dėl sūnaus elgesio ir grasino perduosiąs jį saugumui, nes jis šypsojosi per jo ateistinę paskaitą ir patarnaująs katedroje Mišioms.

    Motina pasiteiravo, ar sūnus mokykloje gerai elgiasi. Inspektorius atsakė: „Pasižymi geru elgesiu, bet gyvenime, jeigu bus tikintis, nieko rimto nepasieks, štai ir jūs pati, kokias aukštumas pasiekėte savo tikėjimu?" — ironiškai užbaigė mokytojas.

    1978 m. vasario 20 d. IX kl. auklėtoja Slivinskaitė neleido mokiniams dalyvauti šios klasės mokinės Zeniaus-kaitės motinos laidotuvėse. Pamaldų metu auklėtoja su mokiniais sėdėjo autobuse. Keli mokiniai nepaisė mokytojos draudimo ir pamaldose dalyvavo. Tik pasibaigus pamaldoms, auklėtoja su mokiniais atėjo pasiimti vainikų.

    Mokyt. Andrijauskas mokyklos atvirame komjaunimo susirinkime (kuriame privalėjo dalyvauti visi mokiniai) kalbėjo, jog mokiniai, buvę per laidotuves bažnyčioje arba patarnavę Mišioms, padarė gėdą mokyklai, pažeidė mokyklos įstatymus. Mokyklos direktorė Adomaitienė, atėjusi į IX klasę, barė pamaldose dalyvavusius mokinius. Auklėtoja Slivinskaitė skundėsi, kad ji dabar nemieganti naktimis, nes dėl šio „nusikaltimo" turinti rašyti pasiaiškinimą.

(Bažnyčioje dirba nusikaltėliai—mokytojo žodžiai):
    Mokyt. Andrijauskas nuolat gąsdina mokinius: į bažnyčią eiti negalima, nes ten dirbą nusikaltėliai ir pan. Pvz., vasario mėn. viduryje, IV vid. mokyklos VIIIb klasėje, vesdamas higienos pamoką, ėmė aiškinti, jog katedros vargonininkas Šeduikis yra nusikaltėlis, kun. Kauneckas psichiškai nesveikas ir ruošiami dokumentai atiduoti jį į psichiatrinę ligoninę (Tai ne naujiena. Dažnai šitaip TSRS saugumiečiai susidoroja su jiems nepatinkančiais žmonėmis). Pats Andrijauskas saugumietiškais metodais tardė mokinius gruodžio mėn., o tuo tarpu savo tiesiogines pareigas—pedagoginį darbą dirba aplaidžiai.

    1978 m. kovo 23 d. į Telšių saugumą buvo kviečiama nuolatinė bažnyčios lankytoja Birutė Ribinskaitė. Prieš tai saugumiečiai apsilankė pas jos tėvus ir juos šantažavo: „Ką jūs darysite, kai jūsų duktė paklius į kalėjimą?" Vienintelis kaltinimas šiai tikinčiai mergaitei: dalyvavimas bažnytinėse pamaldose.

*    *    *

Kvėdarna. 1978 m. sausio 20 d. Kvėdarnos vid. mokyklos direktorė Aldona Dulcienė ir mokytoja Janina Krasnickienė terorizavo mokinius: Rolandą Šneiderį (IVa kl), Gintarą Bernotą (V kl.), Algį Raškauską (Vb kl), Aloyzą Stasytį (Va kl.) ir Rimą Rupšį (VIa kl.), kodėl šie einą į bažnyčią ir kam tarnaują Mišioms? Ar jų neagituoja klebonas ir ką jiems duodąs už patarnavimą?

    1978 m. sausio 23 d. Va kl. mok. Gintaro Bernoto mama Regina Bernotienė nuėjo į Kvėdarnos vid. mokyklą pas direktorę A. Dulcienę ir mokyt. J. Krasnickienę ir griežtai pareiškė protestą, kad daugiau neterorizuotų jos sūnaus Gintaro už bažnyčios lankymą ir tarnavimą Mišioms. Mokyt. Dulcienę ir Krasnickienė aiškino, jog pionieriams eiti į bažnyčią negalima. Motina su pasipiktinimu pasakė, kad be jos žinios vaikas negalįs būti pionieriumi ir pareikalavo išbraukti sūnų iš pionierių, nes visada jį vesis į bažnyčią ir leis patarnauti šv. Mišioms.

*    *    *

    Viešvėnai (Telšių raj.). Viešvėnų aštuonmetėje mokykloje persekiojami tikintieji vaikai. Pradinių klasių mokyt. Kurapkienė II klasėje visų vaikų akivaizdoje barė mok. Urvakį už bažnyčios lankymą. Mokytoja, norėdama nubausti mokinį, persodino jį prie blogųjų mokinių (jis mokosi gerai). Už bažnyčios lankymą taip pat barė mok. Armoną ir Rubiną ir reikalavo, kad jie pasakytų, kas daugiau einąs į bažnyčią.

    Mokyt. Jurevičienė baugino vaikus, sakydama, kad yra surašytos pavardės tų mokinių, kurie eina į bažnyčią.

    1978 m. vasario 13 Viešvėnų bažnyčioje vyko Bumb-liausko laidotuvės. Pamaldose turėjo dalyvauti du anūkai, o su jais norėjo dalyvauti ir klasės draugai. Mokyklos direktorė neleido mokiniams eiti į bažnyčią. Mokiniai atnešė vainikus į bažnyčią ir išėjo, o po pamaldų vėl atėjo jų pasiimti.

    Direktorės pavad. Raišutienė įsakė visiems mokiniams raštiškai nurodyti, ar jie tiki Dievą, ar ne. Tai parašyti privalėjo kiekvienas mokinys. Daugumas mokinių parašė, kad abejoja. Tiesos rašyti nedrįso, nes šioje mokykloje einantiems į bažnyčią mokiniams mažinami mokslo dalykų pažymiai, šitokiomis priemonėmis siekiama įbauginti moksleivius, todėl čia viešpatauja baimės atmosfera. Gąsdinami net tėvai. Pavad. Raišutienės ir mokyt. Leinartienės rengiamais tėvų susirinkimais pasipiktinę daugelis tėvų: „Apie vaikų auklėjimą, mokyklos reikalus ir

kitas pedagogines problemas kalbama mažai, o ištisomis valandomis varoma ateistinė propaganda."

    Viešvėnų aštuonmetės mokyklos direktorė Stancelienė, pasikvietusi pas save daugiavaikę motiną Liaugaudienę (š. m. vasario mėn. pradžioje), priekaištavo, kad jos vaikai einą į bažnyčią. Jos sūnui Petrui grasino:

    — Jei eisi į bažnyčią, sumažinsime elgesio pažymį.
    — Vis tiek eisiu, — neišsigando vaikas.
    — Tada pašalinsime iš mokyklos, — šaukė mokytoja.
    — Kai pašalinsite iš mokyklos, tada į bažnyčią eisiu rytą ir vakarą.

*    *    *

(Ateiste mokytoja tyčiojasi iš kataliko mokinio):
    Sartininkai (Tauragės raj.). 1977 m. gruodžio 4 d. Sartininkų bažnyčioje vyko laidotuvių pamaldos, kuriose dalyvavo Sartininkų aštuonmetės mokyklos mokyt. Kazlauskienė, Rušinskienė ir kt. Ta proga mokytojos pamatė, kad mokinys Egidijus Stonickas patarnavo laidotuvių apeigas atliekančiam kunigui. Rytojaus dieną mokyt. Rušinskienė, pasikvietusi mok. Stonicką atsakinėti pamokos, prieš visą klasę jį išjuokė, kam jis patarnavęs kunigui. Negana to, jam buvo sumažintas elgesio pažymys. Klasės susirinkimo metu mokinys paklausė auklėtoją, už ką jam sumažintas elgesys, nes jis jokio nusikaltimo nėra padaręs. Auklėtoja mok. Stociką vėl išjuokė ir grasino, kad kunigas bus nubaustas pinigine bauda, o mokiniui reikėsią atsivesti tėvus pasiaiškinimui. Pasibaigus pamokai, auklėtoja mokinį nusivedė pas direktorių. Mokytojų kambaryje vėl tyčiojosi iš tikinčio mokinio. Mokyt. Rušinskienė mokinį vadino tamsiausiu mokiniu visoje mokykloje.

    — Turbūt nori būti kunigu? — paklausė kažkuri mokytoja.
    — O kodėl aš negaliu? Mano keturi dėdės yra kunigai, — pasidžiaugė Egidijus.

    Šiuo metu mokytojai stengiasi mok. Stonciką įjungti į

ateistinį darbą, o kartu nepraleisdami progos jį visur išjuokti.

*    *    *

    Vilkaviškis. 1978 m. kovo 16 d. į Vilkaviškio vidurinę mokyklą atvyko su palyda ekskunigas Vytautas Starkus. Savo paskaitoje niekino kunigus, Kunigų Seminariją ir kt. Jo nuomone, visi kunigai esą amoralūs ir netikį Dievą. Starkaus nuomone, Nijolė Sadūnaitė todėl teisme pasakė tokią kalbą, kad buvo įsimylėjusi Svėdasų kleboną (kan. Raudą—Red.) ir kun. Sigitą Tamkevičių.

    Mokiniai V. Starkui parašė nemaža klausimų, bet juos pirmiausia perskaitydavo lektoriaus „palydovai" ir tik kai kuriuos klausimus perduodavo Starkui.

    Panašiai Starkus kalbėjo ir Kybartų vidurinėje mokykloje.

*    *    *

(Į mokytojos raginimą neiti į bažnyčią, mokinė atsako: „Pasižadu . . . eiti!"):

    Žemaičių Kalvarija. Vid. mokyklos direktorė Šatikienė kvietė iš pamokų į savo kabinetą mokinius ir klausinėjo, kas juos verčia eiti į bažnyčią, giedoti chore, patarnauti Mišioms ir kiek už tai mokama? Mokiniai atsakė, kad jie einą į bažnyčią ne už pinigus. Tuomet direktorė pareiškė: „Žmogus žmogaus veltui nepjauna! Kaip gi veltui galima giedoti, patarnauti Mišioms?" Direktorė Šatikienė reikalavo pasižadėti nebeeiti į bažnyčią. Gąsdino nepaklusniuosius perduosianti rajono valdžiai. Mokinė Jolanta Vaitkutė atsakė: „Pasižadu . . . eiti!"

    Bažnyčios vargonininkė S. Vaitiekaitytė buvo pakviesta į apylinkės tarybą, kur Vaitkus ir Šatikienė siūlė mokinių neįleisti prie vargonų: „Tegul mokiniai gieda žemai".

    Šioje mokykloje tikinčius mokinius išjuokia ypatingai mokyt. Skyrienė, Neniškis, Mikalauskas, Mikalauskienė ir kt.

*    *    *


(Dėl blogo dorinio auklėjimo mokiniai girtauja):
    Širvintos, širvintiškiai katalikai pergyvena, kad Švietimo skyrius neskiria reikiamo dėmesio mokinių doroviniam auklėjimui. Mokiniai vidurinėse mokyklose jau geria ne tik „rašalą", bet ir degtinę, šeštadienio vakarais vyksta šokiai, besitęsiantys iki aušros, gatvėse šlaistosi pusgirčiai mokiniai. Neretas atvejis, kad per šokius ir patys auklėtojai būna gerokai įkaušę.

*    *    *

IŠ „LKB KRONIKOS" ARCHYVO


KAIŠIADORIŲ VYSKUPIJA


I. 1941 m. rusų kareivių nukankinti kunigai:
    1. Kun. Andrius Juknevičius, Merkinės dekanas— išvestas iš namų ir laukuose nušautas.

    2. Kun. Matas Lajauskas, Molėtų dekanas—išvestas iš namų, užmuštas ir paslėptas.

    3. Kun. Jonas Daugėla, Stirnių klebonas—išvestas iš namų ir prie ežero nušautas.

    4. Kun. Jonas Tutinas, Palomenės klebonas— šventoriuje durtuvais subadytas, ištrauktos žarnos. Kareiviams nuėjus, kankinys mirė.

    5. Kun. Valentinas Balčius, Pusnės klebonas—išvestas su broliu iš namų ir sušaudytas.

II. Kunigai, mirę rusų kalėjimuose:

    1. Kun. Petras Liutkus—gavęs 25 m., mirė Vorkutoje 1946 m.

    2. Kun. Steponas Rudžionis, Gegužinės klebonas— gavęs 25 m., miręs Vorkutoje.

    3. Kun. Donatas Linartas—gavęs 10 m., žuvęs 1947 m.

    4. Kun. Zenonas Baužys, Kernavės klebonas—gavęs 4 metus.

    5. Kun. Vladas Mironas—buvęs Ministras Pirmininkas, miręs Vladimiro kalėjime 1952 m. (užmuštas).

    6. Kun. Juozapas Gustas, salezietis, buvęs Saldutiškio klebonas—grįžęs iš lagerio 1956 m. ir vėl savo noru išvykęs pastoraciniam darbui į Krasnojarsko sritį. Ten ir miręs (kalbama, kad buvo nunuodytas) 1958.III.13.

    7. Kun. Adolfas Stasevičius, Krivonių klebonas—gavęs 10 metų, miręs 1949 m. lapkričio mėn. Vilniuje.

    8. Kun. Juozapas Rakickas, MIC—miręs 1946 m. Intoje.

III. Kunigai, grįžę iš lagerių su palaužta sveikata ir jau mirę:

    1. Arkivyskupas Teofilius Matulionis—tris kartus kalėjęs bolševikų lageriuose. Paskutinį kartą buvo gavęs 7 metus. Grįžo iš Mordovijos 1956.V.6 ir buvo ištremtas į Šeduvą, kur mirė 1962.VIII.20.

    2. Prel. Bernardas Sužiedėlis, Vyskupijos Valdytojas— gavęs 10 metų, grįžęs invalidu 1955 m., miręs 1967 m.

    3. Kan. Matas Cijūnaitis, Žaslių dekanas—grįžo iš lagerio 1949 metais ir valdė vyskupiją iki mirties 1955 m.

    4. Kun. Zigmas Neciunskas, Nedzingės klebonas— gavęs 10 metų, 1956-58 m. apaštalavęs Krasnojarsko krašte.

    5. Kun. Pranas Cibulskis, Kalvių klebonas—gavęs 25 m., grįžęs iš lagerio 1956 m.

    6. Kun. Kazimieras Liesevičius—gavęs 10 m., grįžęs 1955 m.

    7. Kun. Jonas Mikučionis—grįžęs 1955 m.

    8. Kun. Vaitiekus Želnia, Nemunaičio klebonas—gavęs 10 m., grįžęs 1956 m.

    9. Kun. Juozapas Stasiūnas, Ryliškių klebonas—gavęs 10 m., grįžęs 1955 m.

    10. Kun. Petras Jakulevičius—teistas du kartus, antrą kartą gavęs 25 m., grįžęs tik 1969 m.

    11. Kun. Antanas Mažeika, Joniškio klebonas—grįžęs 1957 m.

    12. Kun. Stasys Čelkus, Skudutiškio klebonas—gavęs 10 m., grįžęs 1956 m.

IV. Kunigai, kalėję kalėjimuose ir lageriuose:

    1. Vysk. J. Matulaitis-Labukas—gavęs 10 m., sugrįžęs 1955 m.

    2. Kan. Stanislovas Kiškis, kancleris, teistas du kartus, iškalėjęs viso 14 metų.

    3. Kun. Liudas Puzonas, Čiobiškio klebonas—gavęs 10 m.

    4. Kun. Jonas Žvinys, Viliūnų klebonas—gavęs 25 m., grįžęs 1956 m.

    5. Kun. Jonas Jonys, Birštono klebonas—gavęs 4 m., grįžęs 1960 m.

    6. Kun. Marijonas Petkevičius—gavęs 10 m., po bausmės apaštalavo Rusijoje ir vėl gavęs 2 m. (1959-1961).

    7. Kun. Juozas Voveris, Joniškio klebonas—gavęs 8 m., grįžęs 1955 m.

    8. Kun. Jonas Kaušyla, Pivašiūnų klebonas—grįžęs iš lagerio 1955 m.

    9. Kun. Alfonsas Šatas—gavęs 10 m., grįžęs 1956 m.

    10. Kun. Zigmas Komaras—grįžęs 1956 m.

    11. Kun. Alfonsas Ažubalis, Musninkų klebonas— 1941 m. bolševikų šaudomas, liko gyvas, gavęs 10 m.

    12. Kun. Bronius Bulika, Zibalų klebonas—gavęs 10 m., grįžęs 1955 m.

    13. Kun. Petras Valatka, Paparčių klebonas—gavęs 5 m., grįžęs 1951 m.

    14. Kun. Kazimieras Pivariūnas, Kernavės klebonas— gavęs 10 m., grįžęs 1956 m.

    15. Kun. Česlovas Kavaliauskas—grįžęs 1956 m.

    16. T. Jonas Danyla, SJ—grįžęs 1956 m., vėl pusmetį kalėjime tardomas 1962-63 m.

    17. T. Petras Lygnugaris, SJ—gavęs 10 m., atlikęs bausmę apaštalavo Sibire ir vėl gavo 3 m., grįžęs į Lietuvą 1970 m.

    18. T. Antanas Šeškevičius, SJ—grįžęs iš lagerio 1956 m., po to apaštalavęs Sibire ir vėl gavęs 7 m., trečią kartą už vaikų mokymą gavęs 1 m. griežto režimo lagerio 1970-71 m.

19. Kun. Juozapas Čaplikas—gavęs 10 m., grįžęs 1955 m.

    20. Kun. Česlovas Zažeckas, Kuktiškių klebonas— gavęs 25 m., grįžęs 1956 m.

V. Iš vyskupijos ribų ištremti:

    1. Vyskupas Vincentas Sladkevičius

    2. Kan. Juozapas Meidus, vyskupijos valdytojas

VI. Bolševikų sudegintos bažnyčios:

    1. Varėnos medinė bažnyčia

    2. Ryliškių medinė bažnyčia

    3. Dubingių medinė bažnyčia ir koplyčia

    4. Kiauklių medinė bažnyčia

    5. Aukštadvario mūrinė bažnyčia, pastatyta 1518 m. karaliaus Sigismundo (sugriauta)

VII. Vyskupijoje 6 parapijos neturi klebono
    Visi bažnytiniai trobesiai ir visos klebonijos atimtos.

*    *    *

    „LKB Kronika" prašo pateikti žinias apie kunigų represavimą Kauno arkivyskupijoje, Vilkaviškio vyskupijoje ir Vilniaus arkivyskupijoje.

*    *    *

NAUJI POGRINDŽIO LEIDINIAI


    1. „Aušra" Nr. 9 (49);
    2. „Rūpintojėlis' Nr. 3 ir Nr. 4;
    3. „Tiesos kelias" Nr. 6 ir Nr. 7;
    4. „Dievas ir Tėvynė" Nr. 6.
Lietuvi, nepamiršk!

P. Plumpa, N. Sadūnaitė, S. Kovaliovas, O. Pranskunaitė, V. Lapienis, V. Petkus, B. Gajauskas ir kiti neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai gyventi ir tikėti!

KATALIKŲ PADĖTIS MOLDAVIJOJE


Kišiniovas, Moldavijos TSR

(Moldavijos katalikų padėtis—baisi, tačiau šiam reikalui Vakarų pasaulis, o ypač katalikų—kurčias):
    Moldavijos sostinėje Kišiniove yra daug bažnyčių, o visoje-Moldavijoje buvo priskaitoma apie 200 katalikų bažnyčių, o tuo pačiu buvo tiek pat ir kunigų. Dabar vienintelė Kišiniovo bažnyčią (Spalio 25-čio g-vėje) daugiau kaip 10 metų uždaryta ir vietoje jos tikintiesiems duota varpinė kapuose (Azovskaja Nr. 11). Moldavija turėjo bažnyčias Belcuose, Rybnicoje, Roškove, Orgijeve, Benderach, Sorokach ir kituose miestuose bei kaimuose. Dabar visos uždarytos arba sugriautos. Visai respublikai palikta tik varpinė kapuose ir tik vienas kunigas— Vladislavas Zavalniuk (gimęs 1949 m., baigęs 1974 m. Rygos Kunigų seminariją ir tiesiai paskirtas dirbti į Moldaviją).

    Moldavijos tikintieji turi daug kentėti dėl varpinės netinkamų sąlygų: dėl didelės spūsties ir patalpų ankštumo dažnai tenka stovėti gatvėje, o ir tie, kurie patenka į vidų neturi galimybės pasimelsti, dėl tvankaus oro ir karščio dažnai netenka sąmonės. Tokie atvejai kartojasi beveik kas sekmadienį.

    Vietinė valdžia dažnai baudžia kunigą visokiomis bausmėmis, kadangi jis dažnai aptarnauja tikinčiuosius be valdžios leidimo. Važiuojant pas ligonį, reikalingas pažymėjimas iš gydytojo, kad ligonis tikrai serga, pažymėjimas iš vietinės valdžios, iš Kišiniovo rajono komiteto pirmininko ir iš Religijų reikalų tarybos įgaliotinio. Praktiškai visas šias pažymas dar niekam nepavyko gauti. Daug atvejų, kada ligoniai miršta be kunigo. Ne kartą kunigą sulaikė kelyje, baudė, ne kartą taksi vairuotojams už kunigo vežimą atimdavo teises.

    130 km nuo Kišniovo yra Ivanovkos kaimas. Ten gyvena daug lenkų katalikų. Kunigui klausant išpažinties senelius ir ligonius, užėjo milicija ir visus išvaikė, o kunigui uždraudė įvažiuoti į Rybnicko rajoną.

    Matydami, kad kunigas per daug uolus, valdžia nutarė juo nusikratyti—pasiųsti į kariuomenę. Studijų metais tarnauti kariuomenėje neteko dėl silpnos sveikatos. Kišiniovo Karinio komisariato gydytojų komisija nutarė, kad kunigas esąs sveikas ir tinkamas tarnybai į darbo batalijoną. Buvo įsakyta 1975 m. gegužės 15 d. ateiti į surinkimo punktą su „daiktų maišeliu".

    Ir štai gegužės 15 d. atsisveikinimo pamaldos. Visa parapija, apie tūkstantis žmonių, su ašaromis lydi savo vienintelį kunigą į armiją. Kunigas su sutana stoja į rikiuotę, o tikintieji už tvoros meldžiasi. Viena moteris priėjusi maldauja majorą:

    — Aš turiu du sūnus. Paimkite juos, tik palikite mums kunigą.

    Jaunas kunigas su sutana traukia visų dėmesį. Kariškiams darosi nepatogus. Vienas majoras prieina prie kunigo motinos ir prašo:

    — Įsakykite sūnui nusivilkti sutaną, kad nekreiptų taip dėmesio visų žmonių į save.

    — Juk jis yra kunigas, — atsakė motina. Jūs jį ir imate tik dėl to, kad jis kunigas, todėl ir eina kunigiškai apsirengęs. Aš pati jam neleisčiau nusirengti sutanos.

    Po ilgų pasitarimų, dideliam parapiečių džiaugsmui, kunigą paleido. Tikintieji jį vos ne ant rankų nunešė į bažnyčią. Ganytoją katalikai atgavo, bet persekiojimai nesiliovė.

    1977 m. prieš Velykas Didįjį Trečiadienį kun. V. Zavalniuk sulaikė su mašina ir Rybnico mieste milicijoje pralaikė visą naktį. Valdžios pareigūnai sutrukdė Didžiojo Ketvirtadienio pamaldas. Valdžia vis labiau pradėjo trukdyti kunigui aptarnauti ligonius ir mirštančius. Į Krikovo kaimelį, esantį 12 km. nuo Kišniovo, kur gyvena vokiečiai katalikai, valdžia neleidžia įvažiuoti kunigui be glėbio leidimų. Vykdomojo komiteto pirmininkas Gilka Grigori į katalikų prašymą atsakė: „Ką, jūs norite, kad mus į „Krokodilą" įdėtų?!" Įgaliotinis leidimo liepė reikalauti iš Vykdomojo komiteto, o šis pasiuntė žmones į rajono vykdomąjį komitetą ir t. t. Tuo tarpu moteris mirė be kunigo. Net į laidotuves neleido atvažiuoti kunigui.

    Novo-Andrijaševkos km. (Slobodzeisko raj.). Novo-Andrijaševka yra 120 km nuo Kišiniovo. Čia gyvena vokiečiai katalikai. Norint pasiekti Kišiniovo bažnyčią, reikia keliauti su persėdimais, —kelionė ilga ir sunki, todėl ligoniams ir seneliams neįmanoma pasiekti kunigą. Čia dažnai žmonės miršta be Sakramentų. Tikintieji be perstojimo reikalauja leidimų atvykti kunigui. Galiausia Religijų ir kulto reikalų įgaliotinis Vikonskis leido kartą per mėnesį kunigui aplankyti Novo-Andrijaševkos kaimą. Tačiau tas leidimas greitai buvo atimtas, motyvuojant, kad nėra tinkamų patalpų. Katalikai bandė prisiglausti pravoslavų cerkvėje (Ukrainos TSR), tačiau Odesos metropolitas nedavė leidimo nors vieną kartą į mėnesį katalikams pasinaudoti jų cerkve.

*    *    *

    Bielcų m. Bielcų miesto katalikai nuolatos prašo užregistruoti jiems maldos namus, nes uždarytoje bažnyčioje įrengta sporto salė. Bielcuose yra daug katalikų lenkų ir vokiečių. Katalikas Čaikovski atiduoda savo namą, bet valdžia nenori jo užregistruoti kaip maldos namus ir neleidžia čia susirinkti žmonėms. Tikintieji važiavo į Maskvą, kreipėsi į Raudonojo kryžiaus organizaciją, bet viskas veltui. Kun. V. Zavalniuk atvažiuoti čia neleidžia. Paskutiniu metu milicija atėmė iš jo mašiną, skleisdama gandus, kad mašina esą vogta.

*    *    *

    Sloboda-Raškovo km. Tai kaimas (170 km. nuo Kišiniovo), kur daugiausia gyvena lenkai katalikai. Anksčiau Sloboda-Raškovo turėjo savo bažnyčią, kuri šiandieną stovi uždaryta ir apleista. Katalikai, nugalėdami didelius sunkumus, važiuoja į Kišiniovo bažnyčią, bet dėl didelės žmonių daugybės ir spūsties ne visada turi galimybę atlikti išpažintį ir priimti Sakramentus.

    Kunigas bandė rasti išeitį iš sunkios padėties: pagal tikinčiųjų pageidavimus, ypatingai senelius ir ligonius pradėjo aptarnauti pagal jų gyvenamą vietą, važinėdamas

po didelę parapiją. Tuomet prasidėjo visokiausi trukdymai. Valdžia reikalavo daugybės leidimų, baudė taksi vairuotojus, mėginusius vežti kunigą. Tuomet žmonės pradėjo reikalauti, kad būtų atidaryta buvusi didelė Kišiniovo bažnyčia, kad, nors su dideliu vargu nuvažiavus į Kišiniovą, būtų galima pasimelsti. Tikinčiųjų pastangos buvo veltui. { Moldavijos katalikų pareiškimą, prašant atidaryti senąją bažnyčią, Kišiniovo Vykdomojo komiteto sekretorius Kobielieva atsakė, kad senoji bažnyčia yra priklausanti Kultūros ministerijai, o tikintiesiems turi užtekti varpinės kapuose.

    Tuomet Sloboda-Raškovo tikintieji pradėjo reikalauti leidimo atvažiuoti kunigui į parapiją. Katalikai rašė į įvairiausias instancijas, važiavo apie 10 kartų į Maskvą kol pagaliau sulaukė tokio leidimo. Tačiau žmonės neturėjo kur rinktis bendroms maldoms. Tikintieji siūlė savo gyvenamuosius namus paversti bažnyčia. Iš visų pasiūlytų namų, valdžia išsirinko Valentinos Oleinik namą. Kunigui atvažiavus į šį naują maldos namą, susirinkdavo žmonės iš aplinkinių kaimų ir miestų. Nors leidimas kunigui atvažiuoti buvo duotas, bet valdžios pareigūnai vis vien persekiojo kunigą. Liepos 29 d. buvo švenčiami šv. Mortos atlaidai. Tą dieną Roškovo katalikai gavo iš valdžios leidimą melstis Valentinos Oleinik name. Paminėti metines tokio svarbaus įvykio susirinko daug žmonių ir laukė atvažiuojant kunigo. Valdžia, žinodama apie šventę, pakeliui išstatė miliciją, remdamiesi tuo, kad uždėtas karantinas ir kunigo praleisti negalima. Po ilgų derybų kunigui leido pėsčiam nueiti iki Roškovo (apie 3 km) o mašiną grąžino atgal. Kunigas atėjo į Raškovą išvargęs ir labai pavėlavęs.

    Rugpiūčio 2 d. atlaidai Kišiniove, o kunigą dėl tos pačios priežasties neišleido iš Roškovo. Ir taip buvo sutrukdyta atlaidų šventė Kišiniove.

(Kun. V. Zavalniuk—Gudijos katalikų apaštalas):
    1977.IX.11, kada kunigas autobusu važiavo į Sloboda-Raškovą,  vėl  kelyje  sulaikė  kunigą.  Miliciją kun.  V.
Zavalniuk išlaikė iki vėlyvos nakties ir po to pasiūlė jam grįžti į Kišiniovą. Bet kadangi buvo naktis ir jokio transporto nebuvo, o iki Kišiniovo 170 km, tai po ilgo telefoninio pokalbio su viršininkais, poste budinti milicija leido kunigui eiti į Raškovą pernakvoti. Sekmadienį vėl nebuvo šv. Mišių. Panašius atvejus sunku suskaičiuoti. Tikintieji susirenka, maldos namuose sausakimša, o kunigo negali sulaukti. Roškovo katalikai bandė gauti leidimą atidaryti buvusią Roškovo bažnyčią, bet gavę griežtą valdžios atsakymą, surado kitą išeitį—pradėjo statyti savo maldos namą. Statė primityviausiomis priemonėmis, dirbo naktimis, nes dieną reikėjo eiti į kolchozą. Valdžia tris kartus teisė V. Oleinik už tai, kad ji atidavė savo namą tikintiesiems.

    1977.X.24 Oleinik V. ir V. Pogriebnuju vietinė valdžia ir saugumiečiai suėmė ant kelio prie namų, ir taip metė į mašiną, kad V. Oleinik neteko sąmonės. Jas slapta nuvežė į Kašenkos rajoną, kur jas apkaltino chuliganizmu ir nuteisė 15 parų griežto režimo karcerio, šios senutės pensininkės kaltinamos, esą rašę anoniminius laiškus ir šmeižę Kamensko rajono komiteto pirmininką Kozuchar. Be to, joms buvo primetama, kad jos grubiai elgėsi su valdžios pareigūnais. Išleisdamas iš karcerio rajono vykdomojo komiteto sekretorius Kožchar grasino moterims: „Nubuožinom žmones—pasisekė, ėmėmės represijų—praėjo, iškarsim jus—ir tai pavyks mums. Jūs su savo statybomis sugadinote 2 šimtines derlingos žemės! Mes viską išgriausime!"

    Norėdami atsilyginti valdžiai, tikintieji siūlė savo arus, kad tik leistų toliau statyti bažnyčią, šiuos maldos namus parapiečiai statė daug ko atsisakydami: poilsio, pinigų ir kitokių patogumų. Dirbo visi pensininkai, dirbo vaikai, nešiodami akmenis ir smėlį su maišais. Žmonės nešdavo tai kibirą cemento, tai akmenis, tai kas atiduodavo savo plytas. Žmonės kaip kregždės lipdė savo lizdelį maldai. Naktimis dažnai išjungdavo elektros šviesą, todėl tekdavo dirbti prie žvakių šviesos.

    Kada žmonės kreipdavos visokiais buitiniais reikalais į valdžios  atstovus, visados  būdavo vienas atsakymas:

„Eikite pas kunigą, ir tegul jis jums duoda". Tikintieji bandė važiuoti skųstis į Maskvą, bet pakeliui milicija išlaipindavo iš vagono ir vesdavo į saugumą.

    Oleinik Valentina, išvarginta nesuskaitomų pasityčiojimų ir vargų, norėjo užrašyti savo turtą savo dukrai ir nuvažiavo į notarinę kontorą. Notaras sužinojęs, kad pilietė yra iš Sloboda-Raškovo, su didžiausiu pykčiu atidarė kabineto duris ir suriko: „Lauk iš čia".

    1977.1.24 Sloboda-Raškovo milicija atėmė iš visų medžioklinius šautuvus. Rytojaus dienai vaikams buvo įsakyta rinktis į mokyklą vieną valandą anksčiau. Dvidešimt aktyviausių tikinčiųjų buvo iškviesti į rajoną, esą norį užregistruoti bažnytinį komitetą. 2 km nuo kaimo buvo paskelbta draudžiama zona—niekam neleido nei išvažiuoti iš kaimo, nei įvažiuoti. Ir apie 9 vai. Sloboda-Raškovo gyvenvietė suūžė nuo daugybės mašinų. Atvažiavo maždaug 500 milicininkų su šunimis ir apstojo kiekvieno tikinčiojo namus po 3-5 milicininkus su šunimis, kad kas nors nebandytų išeiti iš namų. 15 valdžios pareigūnų ir milicijos visą dieną laikė apsupę mokyklą, neleisdami vaikų net į tualetą, kad vaikai nepaspruktų prie bažnyčios. V. Oleinik su 7 moterimis pusnuoges ir basas išvežė į Ukrainos TSR ir paleido laukuose. Tik vakare joms atsiuntė mašiną parvažiuoti namo.

    Į kaimą atvažiavo begalės mašinų: apie 15 autobusų su žmonėmis, apie 25 savivarčiai, 40 greitųjų pagalbų automobilių, 2 buldozeriai, 2 ekskavatoriai, 4 traktoriai ir viena mašina su kuru, kuri čia pat užpildydavo mašinas kuru. Milicija sukviesta iš 4 rajonų: Rybnico, Kamenkos, Rezino ir Dubasar. Miške stovėjo iškviesta kariuomenė ir skraidė malūnsparnis, stebėdamas, kad kur nekiltų sąmyšis.

    Darbas virė nuo 9 vai. iki 16 vai. Visus bažnytinius daiktus mėtė į mašinas: paveikslus, arnotus, kilimus ir vežė į kitą kaimą ir sumetė arklidėje. Be pagarbos į mašiną įmetė tabernakulį su šv. Sakramentu ir taip pat išvežė į arklidę. Konsekruotas ostijas išbarstė tvarte, o taurę nunešė į kolchozo kontorą.

    Vietoje buvusios bažnyčios, jau beveik baigtos pastatyti, pasiliko suartas laukas, prie kurio įvairiausiomis pozomis fotografavosi „žygdarbio didvyriai".

    Iškviestas dvidešimtukas į rajoną buvo išlaikytas visą dieną veltui. Apgauti ir iškankinti parapiečiai turėjo grįžti pėsčiomis 25 km., nes mašinoms buvo įsakyta jų nevežti. Pakeliui trejetas iš jų sėdo į pašto mašiną, bet milicija, budėjusi visame kelyje, sustabdė pašto mašiną ir išlaipino moteris. Grįždami namo, tikintieji matė pakeliui pardavinėjant kaip malkas sienų nuolaužas, lentas, akmenis, šiferį ir t. t. Visa gyvenvietė raudojo, matydama tokią katastrofą. Po to visi susirinko į tą šventą vietą, kaip žydai į Jeruzalės šventyklą, ir puolė kryžiumi ant žemės, bučiavo žemę ir meldė Dievo pasigailėjimo. Raudodami grįžo iš mokyklos vaikai.

    Žmonėms didžiausias skausmas buvo—kur šv. Eucharistija? Visi pradžioje juos siuntinėjo vienas nuo kito, nesakydami tiesos. Lapkričio 29 d. iškvietė Oleinik V. (nes valdžia kunigo neleido išvažiuoti sutvarkyti šv. Sakramentą), kad pasiimtų bažnytinius daiktus. Purvinoje ir dvokiančioje arklidėje prie stulpų buvo sukabinti arnotai, prie sienų suguldyti šv. paveikslai, o visa kita sumesta į krūvą. Tabernakulis atidarytas, o Ostijos išmėtytos ant žemės. Žmonės puolė ant žemės ir verkdami rinko Ostijas.

    Rajono vyk. komiteto sekretorė Vorona kalbėjo: „Mes turime visur prisilaikyti tvarkos. Aš negaliu leisti, kad dėl manęs nukentėtų mano duktė. Ji dirba Kuboje vertėja". Todėl visokiais būdais ir toliau stengiasi terorizuoti žmones, kad jie nebandytų ieškoti tiesos ir kelti aikštėn baisius faktus.

    Šiandieną Raškovo katalikai meldžiasi buvusioje mažoje virtuvėlėje ir aplink ją lauke. į kaimą visą laiką tikrina įvažiuojančius naujus žmones, o įtartinus grąžina atgal. Kunigui griežčiausiai uždrausta nuvažiuoti į tą kaimą.

    Mokyklos direktorius Aleksandras Fiodorovičius penktadieniais pats lankosi valgykloje ir prievarta reikalauja,

kad tikinčiųjų vaikai valgytų mėsiškus valgius. Vaikai verkdami slepia mėsą ir gudrumu mėgina išvengti prievartos.

*    *    *

    1977 m. spalio 7 d., kulto įgaliotinio nutarimu, Moldavijoje aptarnauti ligonius, mirštančius ir kitus tikinčiuosius galima tik su leidimu. Leidimų reikia gauti iš įvairiausių įstaigų, todėl žmonės pradėjo skųsti aukštesnėms instancijoms. Kai šis klausimas pasiekė kulto ministrą Kurojedovą ir paaiškėjo, kad leidimų niekas neturi teisės reikalauti, Moldavijos įgaliotinis kulto reikalams V. Vikonskis pradėjo šantažuoti kunigą V. Zavalniuk, tvirtindamas, kad valdžia niekada nereikalavo leidimų, o tik pats kunigas išsigalvojo leidimus ir be jų neaptarnauja tikinčiųjų. Norėdami atsikratyti vieninteliu Moldavijos kunigu, valdžia bando sudaryti jam bylą už tarybinės valdžios šmeižimą, išsigalvojant leidimus.

    Katalikai iš visų Moldavijos kaimų ir miestelių siunčia telegramas prašydami dvasinės paramos—išpažinties ir Komunijos. Įgaliotinis, spaudžiamas tikinčiųjų, keičia taktiką: leidimų nereikalauja, tačiau norint išsikviesti kunigą, reikia duoti telegramą bažnyčios komiteto pirmininkui, kuris pirmiausia turi suderinti su įgaliotiniu ir iš jo gauti leidimą. Tik tuomet kunigas gali vykti pas ligonį, bet su ta sąlyga, kad aptarnaus tik tą vieną ligonį, nors tokia proga daug senelių ir ligonių susirenka pas kurį atvažiuoja kunigas pagal iškvietimą.

    Įgaliotinis V. Vikonskis reikalauja iš kun. V. Zavalniuk, kad šis keistų „klimatą", tai yra išvyktų geruoju, o jei ne, tai grasinama sudaryti baudžiamoji byla.

*    *    *


 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum