gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 33 Spausdinti El. paštas
    • Naujoji Konstitucija diskriminuoja tikinčiuosius
    • Į pasaulio sąžinę!
    • Kas naujo Gulage?
    • Kokie kunigai globoja saugumieti?
    • Šalin KGB rankas nuo seminarijos!
    • Telšiuose žudikas — Raslanas
    • Žinios iš vyskupijų
    • Tarybinėje mokykloje
    • Katalikai Tarybų Sąjungoje
    • Nauji pogrindžio leidiniai

1978.V.31.

LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA NR. 33
Perskaitęs duok kitam!
Eina nuo 1972 metų.
NAUJOJI LTSR KONSTITUCIJA DISKRIMINUOJA TIKINČIUOSIUS

(Į tikinčiųjų pageidavimus Konstitucijoje neatsižvelgta):
     1978 m. kovo 19 d. buvo paskelbtas LTSR ATP įsakas dėl naujosios LTSR Konstitucijos projekto svarstymo. Jau anksčiau, kai buvo svarstomas TSRS Konstitucijos projektas, Lietuvos dvasininkai ir pasauliečiai siuntė savo pageidavimus į Maskvą. Žemiau pateikiame kitus dokumentus, kuriuose išreikšta tikinčios Lietuvos liaudies valia, į kurią tarybinė vyriausybė visiškai neatsižvelgė.

Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos
Prezidiumui

Kauno arkivyskupijos kunigų dėl
naujosios Konstitucijos projekto
P a r e i š k i m a s


    Naujosios Konstitucijos projekto svarstymui skirtas labai trumpas laikas verčia mus skubotai pareikšti keletą pastabų dėl šio naujo dokumento, kuriam bus lemta tapti pagrindiniu įstatymu daugeliui metų.

    Jau daug kunigų rašė savo pageidavimus ir pastabas dėl visasąjunginio projekto. Deja, jų pageidavimai nerado jokio atgarsio. Matyt, Lietuvos tikinčiųjų balsas Maskvoje neturi jokio svorio ir nematoma jokio reikalo jo įsiklausy-

ti. Visai kas kita turėtų būti Lietuvoje, kur didelė dauguma—tikintys ir katalikai. Tikimės, kad čia jis nebus tyruose šaukiančiųjų balsas. Todėl ir rašome.

    Dabartinis naujosios Konstitucijos projektas nepatenkina Lietuvos tikinčiųjų. Mat, daugelis straipsnių, liečiančių mus asmeniškai, yra suformuluoti miglotai, neaiškiai ir faktiškai mažai kuo skiriasi nuo senosios, nebent numeracija. Dabartines Konstitucijos variantas, jei jis nebus pakeistas, galės patenkinti tik mažą Lietuvos gyventojų dalį—ateistus.

    Todėl norime atkreipti dėmesį į kai kuriuos straipsnius, kurie, mūsų nuomone, reikalingi tikslesnės redakcijos, kad ateityje būtų išvengta skaudžių nesusipratimų.

    32 str. sako, kad „Lietuvos TSR piliečiai yra lygūs prieš įstatymą, nepriklausomai nuo kilmės, socialinės ir turtinės padėties, rasinio ir nacionalinio priklausomumo, lyties, išsilavinimo, kalbos, santykio su religija, užsiėmimo rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų aplinkybių".

    Iki šiol, pagal veikiančią Lietuvos TSR Konstituciją, katalikai ir tikintieji buvo antraeiliai piliečiai:

    1) jie negalėjo užimti atsakingų pareigų valstybinėse ir mokslo įstaigose;

    2) gyvenime ir spaudoje jie buvo nuolat išjuokiami, žeminami, vadinami „tamsiais", „atsilikusiais", „prietarų skleidėjais" ir pan., kai tuo tarpu kitais metais jėzuitų įkurtas Vilniaus universitetas ruošiasi švęsti 400 sukaktį;

    3) negali naudotis lygiomis teisėmis su ateistais kultūros ir meno srityje.

    Todėl siūlome vietoje nieko nesakančių žodžių „santykio su religija" įrašyti „nežiūrint religinių ir pasaulėžiūrinių skirtumų".

    39 str. „Lietuvos TSR piliečiai turi teisę į poilsį. Šią teisę užtikrina ne ilgesnės kaip 41 valandos darbo savaitės įvedimas darbininkams ir tarnautojams, sutrumpinta darbo diena kai kurioms profesijoms bei gamybos sritims, sumažinta naktinio darbo trukmė; kasmetinės apmokamos atostogos, poilsio dienų suteikimas kiekvieną savaitę". . .


    „Kolūkiečių darbo laiką ir poilsio trukmę reguliuoja kolūkiai".

    Lietuvos kaime gyvena dar beveik pusė visų gyventojų. Dauguma jų—kolūkiečiai. Jie uždirba duoną, kuri yra visokios dvasinės kūrybos pagrindas ir progreso stimulas. Ne paslaptis, kad vasarą kolūkiečiai dirba 7 dienas per savaitę ir visiškai priklauso nuo kolūkių vadovų užgaidų. Gerų kolūkių Lietuvoje dar ne tiek daug. Todėl kolūkiečiai negali patenkinti savo elementarių, kaip žmogaus ir tikinčiojo, poreikių.

    Todėl prašome į 39 str. įrašyti:
    „Lietuvos TSR piliečiai turi teisę į poilsį, šią teisę užtikrina ne ilgesnės kaip 41 vai. darbo savaitės įvedimas darbininkams, tarnautojams ir kolūkiečiams" . . . Visai išbraukti žodžius: „Kolūkiečių darbo laiko ir poilsio trukmę reguliuoja kolūkiai". Priešingu atveju, kolūkiečiai ir toliau liks beteisiai. Išskirti kolūkiečius iš pagrindinio įstatymo—netikslinga ir žalinga!

    50 str. tvirtina: „Lietuvos TSR piliečiams garantuojama sąžinės laisvė, tai yra teisė išpažinti bet kokią religiją arba neišpažinti jokios, praktikuoti religinius kultus arba vesti antireliginę propagandą. Kurstyti nesantaiką ir neapykantą ryšium su religiniais tikėjimais draudžiama.

    Bažnyčia Lietuvos TSR atskirta nuo valstybės ir mokyklą—nuo bažnyčios".

    Nuo senosios Konstitucijos šis straipsnis skiriasi tik numeracija! šiuo atveju tikinčiųjų padėtis kaip ir kolūkiečių—tik pareigos, o jokių teisių. Jie atiduoti įvairaus rango vykdomųjų komitetų valiai:

    1) Mums neleidžiama turėti religinės literatūros. Tarybų Lietuvoje neišleista nė vieno katekizmo. Ir ateitis be perspektyvų! Keletą kartų išleistas labai ribotas kiekis maldaknygių, kuris visiškai nepatenkina tikinčiųjų reikalavimų. Mes neturime nė vieno katalikško laikraščio, žurnalo, kalendoriaus ar religinės knygos. Vatikano II nutarimus gavo tik kunigai (!), Naująjį Testamentą po keletą egzempliorių gavo kiekviena parapija. Apeigynai, atspausdinti ant laikraštinio popieriaus, baigia jau suplyšti. Tuo tarpu ateistai leidžia literatūrą dešimtimis tūkstančių

egzempliorių ir turi radijo bei televizijos programas valdžios lėšomis—reiškia ir už tikinčiųjų pinigus, nes jie moka mokesčius.

    2) Daug meniškų bažnyčių (ypač Vilniuje) uždaryta ir paversta koncertų salėmis (Stuokos Gucevičiaus kūrybos šedevras—Vilniaus katedra), ateistiniais muziejais (šv. Kazimiero bažnyčia Vilniuje) filharmonijos salėmis (Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčia) arba tiesiog paverstos sandėliais. Katalikiškos Lietuvos sostinė Vilnius neturi nei katedros, nei vyskupo! Tai pasityčiojimas iš religijos, tikinčiųjų jausmų ir galop paties meno. O ką jau bekalbėti apie reikalą pastatyti naujas bažnyčias Elektrėnuose, N. Akmenėje ir didesnių miestų mikrorajonuose. Juk ir ten gyvena bei dirba daug tikinčiųjų.

    3) Du vyskupai—Julijonas Steponavičius ir Vincentas Sladkevičius ištremti iš savo vyskupijų jau 17 metų ir jiems neleidžiama eiti pareigų nežinia kieno įsakymu, už ką ir kuriam laikui. Vienintelė Kauno Kunigų seminarija (kitos uždarytos jau 1946 m.) limituota ir neleidžiama vyskupams savo nuožiūra parinkti kandidatus į kunigus. Dėl šios ateistų savivalės kunigų skaičius labai sumažėjo, ir tie patys jau gerokai susenę, todėl nebepajėgia tinkamai aptarnauti tikinčiuosius (vienas kunigas kartais aptarnauja dvi-tris parapijas).

    4) Mums, katalikams, neleidžiama susisiekti su savo tautiečiais ir tikėjimo bei įsitikinimų vienminčiais pasaulyje, neduodama galimybė keistis religine informacija ir dvasinėmis vertybėmis, kai tuo tarpu ateistai gali savo brošiūrose ar propagandoje laisvai cituoti Vatikano leidinius (dažnai tendencingai: paimant citatas be konteksto), pasaulio katalikų ir lietuvių išeivių kūrinius.

    5) Neleidžiama vaikus mokyti religijos bent privačiu būdu. Kunigai už tai baudžiami kalėjimais ir piniginėmis baudomis. Visur akcentuojami Lenino principai, tai kodėl nesilaikoma Lenino dekreto apie religijas ir pirmosios Konstitucijos, kurie leido religijos mokyti ir mokytis privačiai. Iki šiol tikinčiųjų tėvų vaikai prievarta bedievinami mokyklose, už bažnyčios lankymą rašomas tik patenkinamas elgesio pažymys, prieš visą klasę nuolatos

išjuokiami ir žeminami. „Akiratis" ir kitos bedievių programos tikinčiuosius pajuokia, žemina ir nesilaiko istorinės bei mokslinės tiesos.

(Tikintieji diskriminuojami Konstitucijoje ir buityje):
    6) Tikintieji diskriminuojami ir buityje. Pvz., už vieną elektros kilovatą bažnyčia moka 25 kap., piliečiai—4 kap., o kolūkiai—dar mažiau. Todėl tikintieji dažnai nepajėgia tinkamai apšviesti bažnyčių. O juk tikintieji yra darbininkai ir kolūkiečiai, kurie kasdien sąžiningai dirba valstybei.

    Kaimo bažnyčios pagal TSRS LKT 1938 m. vasario 3 d. nutarimą N III moka labai aukštus draudimo mokesčius. Motyvas: kaime nėra gaisrinių. Gyvenimas per 40 metų pasikeitė. Dabar kiekviename kolūkyje, taigi ir bažnytkaimyje, yra gaisrinės ir gaisrininkai. Jau laikas būtų peržiūrėti pasenusius įstatymus ir palengvinti sunkią mokesčių naštą už bažnyčias darbininkams ir kolūkiečiams.

    Iki šiol kalbos apie ateistų ir tikinčiųjų lygybę suprantamos kaip piktas juokas.

    Todėl prašome, jei norima, kad naujoji Konstitucija būtų priimtina visiems, įrašyti vietoje žodžių „praktikuoti religinius kultus arba vesti antireliginę propagandą" žodžius „vesti religinę ir antireliginę propagandą". O vietoje „kurstyti nesantaiką ir neapykantą ryšium su religiniais įsitikinimais draudžiama", kurie vėl bus ateistų botagas plakti tikintiesiems, įrašyti—„Bet kokia religinė ar pasaulėžiūrinė diskriminacija draudžiama įstatymais".

    51 str.: „Šeimą gina valstybė" . . .
    Mūsų šeimos, kuriamos bedievystės pagrindais, smarkiai sušlubavo. Beveik trečdalis kasmet sudaromų šeimų iširsta. Kasmet, kaip teigia neoficiali statistika (oficialiai kažkodėl neskelbiama), daugiau nužudoma kūdikių negu gimsta. Paskutiniais metais kaimuose uždarinėjamos ne tik paskiros klasės, ne tik vidurinės mokyklos, bet ir aštuonmetės—nebėra vaikų!

    Todėl prašome visais galimais būdais gelbėti šeimą. Mūsų įsitikinimu, be religinio auklėjimo tai padaryti neįmanoma. Ateistinis eksperimentas, švelniais žodžiais
tariant, nepasiteisino. Taip pat prašome Konstitucija uždrausti abortus. Abortus gali drausti Vakarų Vokietija, Rumunija, Izraelis. O kodėl mes negalime? Gėda tai visuomenei ar valstybei, kuri nepajėgia apsaugoti dar negimusių savo piliečių! Kol bus žudomi dar negimę kūdikiai, tol kalbos apie kultūrą bus muilo burbulas.

    56 str.: „Lietuvos TSR piliečiai turi teisę apskųsti pareigūnų, valstybinių ar visuomeninių organų veiksmus. Skundai turi būti apsvarstyti įstatymų nustatyta tvarka ir terminais".

    Deja, į tikinčiųjų skundus beveik niekada neatsakoma arba tik praneša Religijų reikalų tarybos įgaliotinis vien gyvu žodžiu: „Šmeižtas". Konflikto atveju visi valdžios organai palaiko ateistinę pusę. Pagal įsigalėjusį nerašytą įstatymą, kunigas ar tikintysis negali laimėti prieš valdžios pareigūnus ar ateistus. Todėl reikia šitą straipsnį suformuluoti preciziškai ir panaikinti bet kokius papročius šiuo atžvilgiu.

    108 str. nušviestas nepakankamai aiškiai. Paragrafas 4 nurodo, kad Aukščiausios Tarybos prezidiumas kontroliuoja, kaip laikomasi Lietuvos TSR Konstitucijos. Reikia atskiro organo, kuris aiškintų pačią Konstituciją autentiškai. Aukščiausios Tarybos Prezidiumas padaryti šito negali, nes pats leidžia įstatymus, priešingus Konstitucijos raidei ir dvasiai (plg. Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo Įsakas 1976.VII.28).

    Prašome mūsų pastabas apsvarstyti ir naujosios Konstitucijos projektą papildyti.
Kaunas, Kurija, 1978.IV.10.

    Pasirašė kunigai: (dalis dėl techninių kliūčių nebuvo supažindinti su šiuo projektu)
A. Svarinskas, L. Kalinauskas, K. Daknevičius, L. Jagminas, A. Jokūbauskas, S. Dobrovolskis, A. Imbras, V. Brusokas, J. Birbilas, S. Pilka, J. Užusienis, V. Pesliakas, E. Semaška, J. Vaičeliūnas, P. Liubonas, A. Perminąs, J. Voveris, K. Valančius, P. Meilus, G. Dunda, A. Danyla, P. Matulaitis, J. Vaicekauskas, J. Babonas, J. Dobilaitis, G. Gudanavičius, vyskupas J. Steponavičius, P. Lažinskas, L.

Vaičiulionis, Z. Grinevičius, V. Ramanauskas, J. Povilaitis, P. Ščepavičius, V. Polikaitis, J. Survila, R. Mizaras, J. Augustauskas, P. Bubnys, A. Kazlauskas, M. Buožius, V. Šauklys, A. Močius, P. Bastys, P. Tuminas, J. Fabijanskas, V. Grinevičius, J. Indriūnas, A. Graužinis, I. Butkus, kan. J. Želvys, A. Zaikauskas, R. Liukas, A. Lapė, K. Statkevičius, J. Račaitis, I. Čechavičius.

*    *    *

    Mes Telšių vyskupijos kunigai, perskaitę Kauno Arkivyskupijos Kunigų pareiškimą dėl naujosios Konstitucijos projekto papildymo, pilnai pritariame:
(Seka Kauno arkivyskupijos kunigų parašai:)

    Pasirašė kunigai:
    V. Stirbys, J. Budrikis, J. Miškinis, J. Alšauskas, P. Stukas, P. Jasa, L. Serapinas, F. Žilys, A. Baškys, J. Maželis, J. Petrauskas, J. Bačinskas, A. Alminas, B. Racevičius, K. Viršila, J. Širvaitis, D. Bivainis, V. šlevas, V. Požėla, V. Vėlavičius.

    Dėl laiko stokos ne visi kunigai buvo supažindinti su šiuo tekstu.

Lietuvos tikinčiųjų

P a r e i š k i m a s

    Susipažinę su LTSR Konstitucijos projektu, pateiktu visuomeniniam svarstymui, mes, žemiau pasirašę Lietuvos tikintieji, siūlome:

    1. Pabrėžtinai garantuoti lygias tikinčiųjų ir netikinčiųjų teises. Iki šiol ši lygybė Lietuvoje dar nebuvo įgyvendinta—tikintiesiems neleidžiama dirbti mokytojais, įstaigų vadovais bei kitais atsakingais darbuotojais. Naujoje Konstitucijoje turi būti garantuota absoliuti lygybė—įstatymuose turi būti uždraustas atleidimas iš darbo dėl religinių įsitikinimų.

(Visų lygybei užtikrinti reikalinga spaudos laisvė):

    2. Tikinčiųjų ir netikinčiųjų lygybei užtikrinti būtina religinės spaudos laisvė. Kai yra vien ateistinės propagandos laisvė, dažnai pažeidinėjamos tikinčiųjų teisės, jie šmeižiami ir įžeidinėjami spaudoje, vadinami tamsybininkais. Neturint religinės spaudos, nėra galimybės atsakyti į neteisingus šmeižtus, įžeidinėjimus. Tarybinė spauda dar niekuomet nėra kritikavusi įstatymų pažeidimų tikinčiųjų atžvilgiu. Dėl to tarybiniai piliečiai—tikintieji priversti kreiptis į tarptautines organizacijas, žmogaus teisių gynimo komitetus ir pan.

    3. Žmogaus Teisių Deklaracija pabrėžia tėvų teises auklėti savo vaikus pagal savo pasaulėžiūrą, mokyti juos mokyklose pagal savo religinius įsitikinimus. Dėl to ir naujojoje Konstitucijoje reikia numatyti religinio mokymo laisvę.

    4. Užtikrinti teisę į gyvenimą dar negimusiems vaikams. Uždrausti abortus, nes tai nusikaltimas žmoniškumui.

    Sustiprinti šeimų patvarumą. Skyrybas leisti tik ypatingais atvejais Aukščiausiojo Teismo sprendimu. Lietuvos katalikų šeimos yra patvarios tik dėl to, kad Bažnyčia neleidžia skyrybų.

    Mūsų nuomone, šios priemonės pakels TSRS prestižą tarptautinėje arenoje. Tai bus akivaizdus įrodymas, kad tarybinė vyriausybė rūpinasi visų liaudies sluoksnių lygiateisiškumu. Visokeriopa lygybė—demokratijos pagrindas. Spaudos, darbo ir mokymosi teisių suteikimas tikintiesiems ypač sustiprina demokratinį Tarybų valstybės prestižą. Kadangi tokie įstatymai nebuvo priimti bendroje TSRS Konstitucijoje, jų priėmimas Lietuvos TSR Konstitucijoje būtų įrodymas visam pasauliui, kad Lietuvos TSR yra suvereni leisdama savo įstatymus.

Telšių vyskupija,
1978 m. balandžio mėn.

N. B. Pasirašė 780 žmonių, apie 1/3 išskaitomų parašų. Išsiųstas adresatui iš Plungės 1978.IV.11 registruotu laišku, kvito Nr. 456.

*    *    *

Lietuvos TSR KP CK Sekretoriui,
Konstitucinės komisijos Pirmininkui
P. Griškevičiui
Kybartų parapijos tikinčiųjų
P a r e i š k i m a s

(Tikintieji Lietuvoje didžiausia tautos dalis):
    Tikintieji žmonės Lietuvoje sudaro didžiausią tautos dalį, todėl jų teisės naujoje LTSR Konstitucijoje negali būti mažesnės negu ateistų. LTSR Konstitucijos projekto 50 str. mus, tikinčiuosius, padaro nelygiateisiais su ateistais ir todėl būtina jį perredaguoti. Lietuvos katalikams būtų priimtina šitokia 50 str. redakcija:

    „Lietuvos TSR piliečiams garantuojama sąžinės laisvė, tai yra teisė išpažinti bet kurią religiją arba neišpažinti jokios, praktikuoti religinius kultus arba jų nepraktikuoti, vesti religinę arba ateistinę propagandą. Kurstyti nesantaiką ir neapykantą ryšium su religiniais tikėjimais draudžiama.

    Bažnyčia ir ateistinė propaganda Lietuvos TSR atskirta nuo valstybės ir mokykla—nuo bažnyčios ir ateistinės propagandos. Draudžiama mokyklose auklėti vaikus priešingai tėvų įsitikinimams".
1978 m. kovas-balandis.

    Pasirašė 975 Kybartų tikintieji. Pareiškimas buvo įteiktas LTSR CK balandžio 17 d. rytą.
    Panašų pareiškimą CK įteikė Vištyčio parapiečiai.

*    *    *
TSRS Aukščiausios Tarybos
Prezidiumui
(Vyskupai ir vysk. valdytojai gina tikinčiųjų teises):

    Šiuo metu, kai vyksta visaliaudinis Konstitucijos projekto svarstymas, ir mus, Lietuvos TSR vyskupus bei

vyskupijų valdytojus, pasiekia eilinių tikinčiųjų ir kunigų pasisakymai dėl Konstitucijos projekto. Keliamas klausimas, kad ir vyskupai su valdytojais dėl jos pareikštų savo pastabas ir pageidavimus. Čia mes, žemiau pasirašiusieji, ir pateikiame keletą minčių.

    Mus domina ir optimistiškai nuteikia TSRS Konstitucijos projektas, garantuojąs laisvą piliečių asmenybės vystymąsi bei ugdymą, jų lygybę prieš įstatymą, jų teisių ir laisvių plėtimą, sąžinės laisvę, teisę pateikti valstybės organams pasiūlymus ir t. t. Pagarbiai žiūrime į tą faktą, kad projektas pateiktas visaliaudiniam apsvarstymui, kad visi galėtų pareikšti Konstitucinei Komisijai savo nuomonę bei pasiūlymus dėl pageidaujamų pataisų ar papildymų.

    Norime atkreipti Konstitucinės Komisijos dėmesį į Konstitucijos projekto 36, 50 ir 52 straipsnius, kurie, mūsų nuomone, prašosi konkretesnio apibrėžimo, kuris užtikrintų tikinčiųjų pilnesnę laisvę ir pilietines teises.

Dėl 36 straipsnio

    Religiniai ir pasaulėžiūriniai skirtingumai yra ne mažiau esmingi ir gilūs, kaip ir rasiniai bei nacionaliniai, todėl į straipsnio formulavimą, užtikrinant visų piliečių laisvės, visapusiško vystymosi ir lygiateisiškumo sąlygas, po žodžių „tautybių ir rasių" reikėtų įterpti žodžius „religijų ir pasaulėžiūrų". Kaip rodo gyvenimas, iki šiol tikintieji jautėsi kai kur ne pilnai lygiateisiais, nors sąžinės laisvė ir piliečių lygiateisiškumas buvo galiojančios Konstitucijos garantuotas.

    36 straipsnis, įnešus siūlomas pataisas, galėtų taip atrodyti:

    „Įvairių tautybių, rasių, religijų ir pasaulėžiūrų tarybiniai piliečiai turi vienodas teises.

    Šių teisių įgyvendinimą užtikrina visų TSRS nacijų, tautybių, religijų ir pasaulėžiūrų laisvės, visapusiško vystymosi ir suartėjimo politiką, piliečių auklėjimas tarybinio patriotizmo ir socialistinio internacionalizmo dvasia, galimybė vartoti gimtąją kalbą ir kitas TSRS tautų kalbas, galimybė susisiekti su savo tautiečiais, tikėjimo ir

įsitikinimų   vienminčiais   visame   pasaulyje,   galimybė keistis su jais informacija ir dvasinėmis vertybėmis.

    Bet koks tiesioginis ar netiesioginis ar netiesioginių pranašumų pagal rasinius, nacionalinius ar pasaulėžiūrinius požymius nustatytas, lygiai kaip ir visokia rasinio, nacionalinio, religinio ar pasaulėžiūrinio išimtinumo, nesantaikos ar niekinimo propaganda, baudžiama pagal įstatymą".

Dėl 52 straipsnio

    Šis straipsnis, mūsų įsitikinimu, nepakankamai užtikrina lygias tikinčiųjų su netikinčiaisiais teises. Jis, atrodo, tapatina religijos išpažinimą su religinių apeigų atlikinėjimu. Jis kalba apie netikinčiųjų teisę vykdyti ateistinę propagandą, o nieko nesako apie tikinčiųjų teisę mokyti ir mokytis religijos. Tiek netikinčiųjų ateistinės propagandos teisė, tiek ir tikinčiųjų religijos mokymo ir mokymosi teisė iš esmės yra savo įsitikinimų informacijos teisė. Ji būtina tiek tikintiesiems, tiek ir netikintiesiems. Ji turi būti Konstitucijoje aiškiai deklaruota. Kiekvienas sąmoningas religinės bendruomenės narys, išpažindamas religiją, tuo pačiu suinteresuotas ir religine erudicija, kukliau tariant, yra suinteresuotas įsigyti bent elementarias religines žinias. O kaip, iš kur jis galės gauti tų žinių, jei niekas iš piliečių neturės teisės teikti religinę informaciją, mokyti religijos? Antai, Lenino iniciatyva paskelbtame Bažnyčios nuo valstybės ir mokyklos nuo Bažnyčios atskyrimo dekrete toji tikinčiųjų teisė buvo aiškiai deklaruota: „Piliečiai gali mokyti ir mokytis religijos privačiu būdu". Ir Lenino 1918 m. Konstitucijoje buvo aiškiai išreikštas tikinčiųjų ir netikinčiųjų savo įsitikinimų informacijos lygiateisiškumas: „Religinės ir antireliginės propagandos laisvė užtikrinama visiems piliečiams". Tokį tikinčiųjų ir netikinčiųjų lygiateisiškumą reikia aiškiai deklaruoti ir naujoje Konstitucijoje.

    Kai 1936 m. Konstitucijoje buvo deklaruota tikintiesiems kulto atlikimo laisvė, o netikintiesiems—ateistinės propagandos laisvė, visame viešajame mūsų šalies gyvenime įsiviešpatavo ateistinės propagandos laisvė, naudo-

jant valstybines priemones (mokyklą, spaudą, radiją ir t. t.), gi religinės informacijos laisvė, ir tai ribota—tik kulto pastatuose. Taip susidarė padėtis, kad religija ir jos išpažinimas tapo dalyku, kurio piliečiams viešumoje reikia gėdytis. Tai giliai užgauna tikinčiųjų moralinius jausmus ir reiškia gilią tikinčiųjų diskriminaciją, lyginant su netikinčiaisiais.

    Kai Konstitucijoje religijos mokymo ir mokymosi teisė konkrečiai nedeklaruota, tai, kaip rodo praeities patirtis, toji teisė gali būti įvairiai suprasta: vieni pareigūnai laikosi Lenino dekreto ir netrukdo privataus religijos mokymo bažnyčioje, o kiti—ir privatų religijos mokymą laiko pagrindinio įstatymo pažeidimu ir taiko sankcijas. Dėl tokios padėties jautrios sąžinės tikintieji jaudinasi, nes negali „nemokantį pamokyti", o kunigai,-iš vienos pusės, girdi Kristaus įpareigojimą: „Eikite ir mokykite . . .", o iš kitos pusės, —draudimą mokyti. Ir tęsiasi nuolatinis sąžinės konfliktas: jautrios sielos žmogus kankinasi, nežinodamas kaip pasielgti, kad būtų teisus ir prieš Dievą, ir prieš valstybės įstatymą. Negalima galvoti, kad žmonės, esą prie valstybės vairo, nenorėtų viską taip suderinti, kad būtų rasta išeitis, padedanti tikintiesiems išvengti sąžinės konflikto, o pareigūnams—nesusipratimo. Tokios išeities radimas būtų į naudą abiems pusėms.

    52 straipsnis, mūsų įsitikinimu, galėtų būti taip perredaguotas:

    „TSRS piliečiams pripažįstama sąžinės laisvė, tai yra lygi visų piliečių teisę išpažinti bet kurią religiją, elgtis pagal jos reikalavimus, mokyti ir mokytis savo religijos, informuotis apie savo ir kitų įsitikinimus, lygiai kaip ir tolygi teisė neišpažinti jokios religijos, informuoti ir informuotis apie savo ateistinius įsitikinimus".
Toji įsitikinimų informacijos teisė turi būti Konstitucijoje deklaruotą aiškiu straipsniu, be miglotų ir neapibrėžtų sąlygų, kaip „Sutinkamai su darbo žmonių interesais ir siekiant stiprinti socialistinę santvarką". Po tokiais bendrais sąlygojimais gali slėptis teisių diskriminacija ir atskirų piliečių grupių teisinis išskirtinumas ar privilegijos.

50 straipsnis
    Jis kalba apie piliečių žodžio, spaudos, susirinkimų, mitingų, gatvės eitynių ir demonstracijų laisvę, mūsų nuomone, galėtų būti taip suredaguotas:

    „Savo įsitikinimų informacijai, savo individualių ir bendruomeninių aspiracijų tenkinimui visiems TSRS piliečiams garantuojama žodžio, spaudos, susirinkimų, mitingų, gatvės eitynių ir demonstracijų laisvė. Už piktnaudžiavimą ta laisve ir nusikreipimą prieš valstybinius visų piliečių interesus gali būti piliečiai traukiami teismo atsakomybėn. Už teisėtos laisvės varžymą valstybės pareigūnai gali būti skundžiami teismui.

    Šių politinių laisvių įgyvendinimą užtikrina suteikimas piliečiams ir jų organizacijoms visuomeninių pastatų, gatvių ir aikščių, platus informacijos skleidimas, galimybė naudotis spauda, televizija ir radiją—laikantis bešališkumo ir proporcijos pagal atitinkamos organizacijos narių skaičių".
Vysk. J. Matulaitis-Labukas
Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio
vyskupijos apaštališkasis administratorius

Vysk. R. Krikščiūnas
Panevėžio vyskupijos
apaštališkasis administratorius

Vysk. L. Povilonis
Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos
apaštališkojo administratoriaus koadiutorius

Mons. Č. Krivaitis
Vilniaus arkivyskupijos valdytojas

Kan. J. Andrikonis
Kaišiadorių vyskupijos valdytojas

Kun. A. Vaičius
Telšių vyskupijos ir
Klaipėdos prelatūros valdytojas
*     *     *

    Tarybinė valdžia visiškai nereagavo į tikinčiųjų pasiūlymus ir priėmė naują LTSR Konstituciją, aiškiai diskriminuojančią Lietuvos tikinčiuosius.

    „LKB Kronika" šia proga prisimena vieno kataliko prieš šešerius metus pasiūlytą pareiškimo tarybinei vyriausybei projektą:

    „Kadangi tarybinė vyriausybė nepajėgia Lietuvos tikintiesiems duoti pilną tikėjimo laisvę, todėl prašome duoti Lietuvai laisvę. Lietuva, būdama laisva, užtikrins visiems savo piliečiams reikalingas teises".

AR LEIDŽIAMA RELIGINĖ PROPAGANDA?


(Be religinės propagandos neįgyvendinami religiniai tikinčiųjų poreikiai):

    „Ji (religinė propaganda—„LKB Kronikos" pastaba) įgyvendinama mūsų šalyje ir šito nematyti gali tik prieš mūsų visuomenę išankstiniai nusistatę ar priešiški žmonės. Argi be religinės propagandos gali būti įgyvendinami tikinčiųjų religiniai poreikiai, atliekami religiniai kultai? Dėl tokių priežasčių tarybinė valstybė nemokamam naudojimui atiduoda religinėms bendruomenėms bažnyčias ir kulto reikmenis, esančius visos liaudies nuosavybe? Kas gi vyksta pamaldų metu, jei ne religinė propaganda? Kas gi iš tikrųjų yra pamokslai? Dėl ko gi religiniams centrams mūsų šalyje suteikta galimybė išleisti religinę literatūrą, pradedant šventomis knygomis, periodiniais leidiniais ir baigiant teologų darbais?

    Vienok natūralu ir dėsninga, kad religinė propaganda įgyvendinama religinių kultų atlikimo rėmuose . . . kadangi mūsų šalies didžioji dauguma gyventojų— netikintieji žmonės—nejaučia tokios propagandos reikalingumo".
(iš „Nauka i religija" 1978 m., Nr. 4, p. 13).

    Lietuvoje didžioji dauguma gyventojų—katalikai ir nejaučia ateistinės propagandos reikalingumo, tad kodėl ji visomis, net prievartinėmis, priemonėmis yra skleidžia-

ma? Kur tada tikinčiųjų lygybė su ateistais prieš tarybinius įstatymus?

    Kur religinė propaganda, jei Lietuvos tikintieji neturi net kukliausių katekizmų, reikalingų vaikams susipažinti su tikėjimo tiesomis?

Į PASAULIO SĄŽINE


    1978 m. balandžio 12-14 d. Vilniuje buvo nuteistas doras lietuvis, katalikas Balys Gajauskas 10 m. griežto režimo lagerio ir 5 m. nutrėmimo; nuteistas be jokio pagrindo, vien už rinkimą archyvinės medžiagos apie pokario kovas su okupantais; nuteistas faktiškai iki gyvos galvos, nes jau yra atlikęs 25-rių m. bausmę tarybiniuose lageriuose; nuteistas už tai, kad mylėjo Tėvynę . . .

    Jau dešimtys, o gal ir šimtai tūkstančių Tautos sūnų ir dukrų paaukojo savo gyvybę ar laisvę ant Tėvynės laisvės aukuro. Ir ši auka yra ne paskutinė, o, greičiau, tik eilinė. Greitu laiku įvyks Viktoro Petkaus teismas Vilniuje! Dabar apie kiekvieną naują auką žino pasaulis, o anksčiau tūkstančiai žuvo nelygioje kovoje miškuose ar buvo deportuoti gyvuliniuose vagonuose į Sibirą, ir niekas pasaulyje nežinojo apie jų auką. Tik pavergta tauta minėjo juos savo dainose . . .

(Kalėjimais ir lageriais neprivers lietuvių tautos kapituliuoti):
    Mes norime šio gėdingo susidorojimo atveju pareikšti ir pavergėjams, ir laisvajam pasauliui, kad kalėjimai ir lageriai neprivers lietuvių tautos, mylinčios laisvę labiau už gyvybę, kapituliuoti. Priešingai, šios tautiečių aukos iššaukia tik dar didesnį ryžtą kovoti iki tol, kol Lietuva bus laisva ir nepriklausoma. Tik mes negalime suprasti šio pasaulio galingųjų, leidžiančių Afrikos mažoms tautoms pačioms apsispręsti, o mums lietuviams, turintiems ilgą ir garbingą istoriją, vergauti. Kodėl tokia baisi tautinė diskriminacija? Kodėl leidžiama raudonosioms brigadoms taip ilgai siausti?

    Širdingai dėkojame ponams Liubarskiams, parūpinusiems Baliui Gajauskui gynėją, belgui advokatui Van der Bošui, pasiruošusiam ginti kaltinamąjį, didžiajai Belgijos spaudai, nušvietusiai sunkią Lietuvos dalį ir visiems geros valios žmonėms, užjautusiems ir kalinį, ir Lietuvą. Teatlygina visiems Dievas. Mes galime už jus tik melstis ir meldžiamės.

    Prašome visus Balio Gajausko pažįstamus, advokatą poną Van der Bošą negailėti ir ateityje pastangų, kad ši byla nebūtų užmiršta, o nuolat ir nuolat visais galimais būdais primenama pasauliui tol, kol Balys Gajauskas bus išlaisvintas arba jam bus leidžiama išvažiuoti į Vakarus. Juo daugiau viešumos, tuo didesnė galimybė kitiems išlikti laisvėje.

    Kelkite visą Lietuvos bylą pasaulio viešumon!
Kenčianti ir kovojanti
Lietuva

KAS NAUJO GULAGE?

TSRS Vyriausiosios Pataisos darbų
įstaigų valdybos (GUITU)
Viršininkui
Elenos Lapienienės,
gyv. Vilniuje, Dauguviečio 5-11,
P a r e i š k i m a s

    Mano vyras Vladas Lapienis, g. 1906 m., atlieka bausmę Mordovijoje (Tenguševo raj., Baraševas, učr. žx 385 (3-5).

    Lagerio administracija jau du kartus jį nubaudė karceriu, o dabar grasina nubausti PKT (kalėjimo tipo patalpa) už tai, kad jis esą atsisakęs nuo darbo.

    Iš tikrųjų mano vyras nuo 1966 m. yra pensininkas ir dažnai sirgdavo. Pusantrų metų kalinimas visiškai palaužė jo sveikatą. Lagerio gydytojas, pasikalbėjęs su mano vyru vos keletą minučių, parašė, kad „gydytojų komisija"

nustatė, kad mano vyras gali dirbti sunkų fizinį darbą. Lagerio administracija jį verčia nešioti anglis, kūrenti krosnis ir dirbti sunkius darbus, pakeliamus tik sveikam žmogui. Be to, mano vyras verčiamas siūti pirštines, nors lagerio administracijai žinoma, kad jis dėl silpno regėjimo šio darbo atlikti negali. Kuomet mano vyras atsisakė dirbti jo sveikatai nepakeliamų darbų, lagerio administracija pradėjo jį bausti įvairiomis bausmėmis.

(Ir kalėjimų administracija persekioja nuteistuosius):
    Prašau nurodyti lagerio administracijai, kad nustotų persekioti mano vyrą sunkiu darbu ir panaikinti kitas bausmes: karcerį, draudimą šiais metais gauti siuntinį, pasimatymą ir nusipirkti maisto produktų lagerio kioske.
1978 m. balandžio 10 d.
                                    E. Lapienienė

    Analoginis pareiškimas buvo įteiktas TSRS Vidaus Reikalų ministerijos Medicininės valdybos viršininkui.

    Balandžio pabaigoje E. Lapienienė nuvyko į Mordoviją pasimatyti su vyru. Trumpalaikį pasimatymą gavo ir leido perduoti maisto produktų. V. Lapienis papasakojo, kad kovo 24 d. du lagerio gydytojai, dalyvaujant majorui Aleksandrovui, patikrino jo sveikatą, pripažino 2 grupės invalidumą ir paskyrė kasdien dirbti po 6 vai. siuvimo ceche.

    Kaliniai skundžiasi dėl majoro Aleksandrovo žiaurumo.

KOKIE KUNIGAI GLOBOJA SAUGUMIETI?


(Klierikas, saugumui dirbąs, pašalintas iš seminarijos už girtavimą ir nemoralų elgesį, kai kurių kunigų prašomas vėl grąžinti):
    Prieš 1977 m. Kalėdas iš Kauno Kunigų Seminarijos buvo pašalintas IV k. klierikas Ričardas Jakutis, jau anksčiau įtariamas kaip saugumietis. Klierikas pašalintas

už girtavimus ir amoralų elgesį. Jo nusikaltimai bei lėbavimai plačiai žinomi Šiauliuose, Kaune, Šilalėje, Klaipėdoje, Rygoje, Mažeikiuose ir Telšiuose. Dažnai girtaudavo naktimis, o Šiaulių taksi jo laukdavo. Telšiuose klierikas užtiktas nuogas su moterimis. Tirti jo prasikaltimų į Telšius buvo nuvykusi rektoriaus vadovaujama komisija. Pašalintas iš Seminarijos R. Jakutis rektoriui ir vedėjui prisipažino esąs kaltas, o taip pat prisipažino ir viešai—klierikams. Tačiau grįžęs į Šiaulius tuoj pat pradėjo rinkti „įrodymus", kad jis yra nekaltai pašalintas. Iš visų nusikaltimų liudininkų bandė išgauti parodymus, jog tokių nusižengimų nėra padaręs. Net atsiklaupęs ant kelių, verkdamas, žadėdamas aukso kalnus, prašė atsiimti arba bent paneigti savo parodymus Šorienę, kuri Telšiuose viename bute rado jį nuogą. Šorienė po trijų jo apsilankymų iš gailesčio paneigė savo parodymus, bet vėliau, sąžinės verčiama, parašė Seminarijos rektoriui laišką, išdėstydama visą padėtį.

    1978 m. sausio 11 d. Seminarijoje posėdžio metu Vilniaus arkivyskupijos valdytojas Č. Krivaitis reikalavo Jakutį grąžinti į Seminariją, kaip nekaltai apšmeižtą (po viešo prisipažinimo!).

    R. Jakučio „nekaltumą" patikrinti sausio mėn. pabaigoje į Telšius vyko Vilniaus Aušros Vartų klebonas— dekanas Gutauskas ir šv. Petro bažnyčios klebonas A. Dilys. Jie aplankė visus nusižengimų liudininkus (slapta— be Telšių vyskupijos Kurijos ir be Seminarijos vadovybės žinios). Jie nesistengė ištirti R. Jakučio nusižengimų, tik teiravosi: kas visa tai iškėlė į viešumą, šorių šeimoje tiedu Vilniaus kunigai net teiravosi, ar nereikią materialinės pagalbos!!! Atsitiktinai sutikę Telšių kanclerį kanauninką Beinorių, sakėsi įsitikinę Jakučio nekaltumu!

    Kodėl taip stengiasi Krivaitis, Dilys ir Gutauskas sugrąžinti saugumietį Jakutį į Seminariją? Kodėl šie dvasininkai dirba ne Lietuvos Bažnyčiai, bet Tarybų valdžiai? Tuoj po to, vasario 4 d., „Literatūroje ir mene" Nr. 5, p. 13 pasirodė žinutė, jog kun. A. Gutauskas amerikiečių korespondentams—knygos „Journey across Russia: Soviet Union today" leidėjams nušvietė Lietuvos

tikinčiųjų padėtį. Štai kaip rašo „Literatūra ir menas": „Knygos autoriai domėjosi religijos padėtimi Lietuvoje— juk ta tema kartais su malonumu grojama Vakarų propagandos telefonu . . ., kalbėjosi su kun. Gutausku, kuris kaip tik tuo metu ruošėsi kelionei į Vatikaną . . ., pateikia jo žodžius apie tikinčiųjų padėtį respublikoje".

    Vienu žodžiu kun. A. Gutauskas visais frontais stengiasi pakenkti kovojančiai už savo laisvę Lietuvos Bažnyčiai.

    Mons. Č. Krivaičio pasisakymai apie tikinčiųjų „laisvę" Lietuvoje užsienio spaudoje gana dažni. Suprantama, kodėl tokie kunigai gina saugumietį ir viešą nusižengėlį— jie nori turėti dar vieną savo tipo kunigą—Bažnyčios griovėją.

    Po kun. A. Gutausko ir A. Dilio vizito pasipiktinusi Šorienė įteikė Telšių kurčių mokyklos-internato direktoriui pareiškimą, reikalaudama, kad Jakučio lėbavimų bendrininkai—sugulovė mokyt. Liutkevičiūtė ir jo lėbavimų draugas mokyt. Stulgys patys prisipažintų, nes, jos žodžiais tariant, jai darosi nebeįmanomas gyvenimas: pas ją nenustoja lankytis su savo reikalavimais kunigai, Jakutis ir net saugumiečiai.

    Sunerimusi kita Jakučio nusižengimų liudininkė Činskytė po to, kai pas ją atsilankė kunigai A. Dilys ir A. Gutauskas, laišku kreipėsi į Lietuvos vyskupus ir vyskupijų valdytojus (laiškas pridedamas).

    Nežiūrint visų suminėtų faktų, Jakutis šiuo metu „dirba" Nemenčinės bažnyčioje. Šiauliuose visiems didžiuojasi Vilniaus Kurijos nukreipimu „atlikti liturginę praktiką Nemenčinės parapijoje", o rudenį ruošiasi grįžti į Seminariją.

    Kada baigsis visa ši istorija, kada viešas nusidėjėlis ir saugumietis bus galutinai išvytas iš Seminarijos?!

*    *    *

Lietuvos Vyskupams ir
vyskupijų Valdytojams

P a r e i š k i m a s
    Esu įpinta į labai nemalonią istoriją. Esu viena iš liudininkų klieriko R. Jakučio linksmo gyvenimo. Vieną naktį pas savo draugą, gyvenantį mano namuose, jis linksminosi su panelėmis. Buvo geriama.

    Po to, kai jis buvo pašalintas iš Seminarijos, atvažiavo prašyti rašto, kad aš jam atleisčiau, maldavo ir bandė verkti. Iš karto teisinosi, kad esąs nekaltas, bet kai pamatė, kad tai nieko nepadės, prisipažino kaltu ir sakėsi atlikęs išpažintį. Ilgai su juo kalbėjau. Mano patarimas buvo toks: pats žinai, jog esi lengvabūdis ir visai netinkamas būti kunigu, todėl nedaryk bereikalingų žygių. į mano priekaištus, kad netikėdamas nori būti kunigu, atsakė: „Visi turi abejonių". Pokalbio pabaigoje pareiškė: „Jūsų argumentai geri, bet kunigu aš būsiu". Ir į mano pasiūlymą apsigalvoti ir pačiam atsisakyti kunigystės, atsakė: „Galbūt aš ir apsigalvosiu, tik ne dabar". O kada?!

    Savo žygių sugrįžti į Seminariją jis dar nebaigė. Prieš kelias dienas atėjo du vyrai. Pasisakė esą kunigai iš Vilniaus ir norį pasiteirauti apie klieriką Jakutį. Aš papasakojau svarbesnius pokalbio su Jakučiu epizodus ir kad tai joks šmeižtas—jis pats prisipažino. Bet jiems ne tai buvo svarbu, o labiausiai norėjo sužinoti, kas visa tai iškėlė į viešumą. Man išsprūdo: „Keista, kad jums rūpi ne tiesa, bet kas tą tiesą atskleidė!" Susidarė įspūdis, kad tai buvo kunigai, nemėgstantys tiesos. Išganytojas yra pasakęs: „Kas nemėgsta tiesos, nėra iš Dievo".

(Kunigai, kurie nemėgsta tiesos):
    Todėl kreipiuosi į tuos, kurie dar mylite tiesą. Daugiau rūpinkitės, kad iš Seminarijos būtų pašalinami bedieviai ir netikamos moralės klierikai. Mano supratimu, bedievis kunigas padarys džiaugsmo pragarui daugiau, negu šimtas ateistų-lektorių. Jeigu mes dėl kokių nors išskaičia-

vimų nepadarysime visko, kad apsaugotume Bažnyčią nuo svetimkūnių, tai paskutiniojo teismo dieną atsistosim prieš pasaulį kaip Bažnyčios gėda!
Činskytė
Telšiai, 1978.II.2.
Kai kurios nuotrupos iš
klieriko Ričardo Jakučio elgesio . . .

(Kunigų Seminarijos Rektoriaus žinios)
(Klieriko R. Jakučio moralės filosofija jį patį pasmerkia):
    1976 m. vasarą (rugpiūčio mėn.) su Šiaulių miesto taksi į Mažeikius atvyko kl. Jakutis su dviem merginom pas kun. F. Žilį, kuris suruošė Ričardui ir jo kompanijai vaišes. Ypač daug konjako gėrė klierikas. Abi merginos elgėsi labai nerimtai. Jų laukė Šiaulių taksi. Jakutis su merginom išvyko vėlai naktį.

    Tą pačią vasarą kl. Jakutis su panašia kompanija vykdavo girtauti į Klaipėdos arba Rygos restoranus.
Tokios išvykos buvo daromos ir per Velykų atostogas 1977 m. balandžio 10-18 d.

    Savo elgesį R. Jakutis taip pateisina: kuo „blatnesnis" kunigas, tuo jis daugiau nuveiks; jei mėmė su moterimis, tai mėmė bus ir pastoracijoje. Kas liečia nuodėmes, tai jos per išpažintį atleidžiamos. Be to, celibatas saisto tik kunigus, o ne klierikus.

    1976 m. per Kalėdas 1 vai. nakties į Draugystės aikštę Nr. 13 atvyko taksi Ričardas su draugu ir dviem merginom. Draugas kažkur dingo, o klierikas taip įsisiautėjo, jog, triukšmo nepernešdama kaimynė šorienė, pas kurią buvo mažas kūdikis, norėdama jį perspėti, įsibrovė į kambarį ir rado Jakutį visiškai nuogą su mergina tokioje pozoje, kad jai net gėda buvo pasakyti. Ant stalo stovėjo konjako buteliai (buvo girtaujama).

    1977 m. sausio mėn. Jakutis nakvojo su draugu ir dviem merginom Tarybų aikštėje 17-4 pas Jurkus.

    1977 m. birželio gale naktį atvyko jis su Šiaulių taksi į Šermukšnių g. Nr. 4. Buvo girtuokliaujama. Kompanijoje dalyvavo dar du draugai ir trys merginos. Taksi laukė ir išvyko tik 3 vai. nakties. Jakutis išvažiavo kartu su merginomis.

    Nuolatinė R. Jakučio draugė—Liutkevičiūtė, dirbanti Telšių Kurčių-nebylių mokykloje-internate mokytoja. Be to, ji dėsto vokiečių kalbą kitose mokyklose.

    Pats Jakutis prisipažino kaltu, faktų nepaneigė. Taksi apmokėjęs vietos klebonas.
Seminarijos Rektorius
1977.XII.20.

*    *    *

ŠALIN KGB RANKAS NUO SEMINARIJOS!

Lietuvos Vyskupams ir
vyskupijų Valdytojams
Kunigų Seminarijos Rektoriui dr. V. Butkui
Vilkaviškio vyskupijos kunigų

P a r e i š k i m a s


    1978 m. Didįjį Šeštadienį į Kauno Kunigų seminariją atvyko Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas ir pareikalavo, kad iš Seminarijos būtų atleisti du klierikai— Vilkaviškio vyskupijai priklausantis P. Blažukas ir Vilniaus arkivyskupijos klierikas V. Pūkas.

    Šia proga mes, Vilkaviškio vyskupijos kunigai, pareiškiame:

    1. Kunigų Seminarijos reikalus turi teisę tvarkyti tiktai Lietuvos Ordinarai ir Seminarijos vadovybė, vadovaudamasi bažnytine teise. Pagal ją klierikus P. Blažuką ir V. Pūką atleisti iš Seminarijos nebuvo pagrindo. Religijų reikalų tarybos įgaliotinis į klierikų priėmimą ir atleidimą neturi teisės kištis.

(Kunigų Seminarijos reikalus gali tvarkyti tik Lietuvos ordinarai ir Seminarijos vadovybė):
    2. Pašalintieji iš Seminarijos klierikai kaltinami nelegalios literatūros dauginimu. Mes, Lietuvos kunigai, kitokios literatūros ir neturime. Visa mūsų literatūra— dauguma maldaknygių, visi katekizmai, pamokslinę literatūra, religinės knygos—yra „nelegali", be Religijų reikalų tarybos įgaliotinio leidimo. Dėl tokios literatūros atleisti klierikus iš Seminarijos negalima.

    3. Nepagrįstas klierikų šalinimas iš Seminarijos iššaukia būtinumą rūpintis, kad jaunuoliai siektų kunigystės pogrindyje.

    Prašome pasirūpinti, kad be pagrindo iš Seminarijos atleisti klierikai būtų dar šiais mokslo metais į Seminariją sugrąžinti.

1978 m. balandžio 12 d.

Vilkaviškio vyskupijos kunigai:

P. Dumbliauskas, J. Maskvytis, B. Ražukas, J. Zdebskis, J. Žemaitis, K. Montvila, G. Dovydaitis, A. Gustaitis, A. Lukošaitis, V. Stakėnas, L. Kunevičius, J. Matulevičius, V. Urbonas, P. Orlickas, V. Degutis, A. Deltuva, P. Račiūnas, S. Tamkevičius, V. Jalinskas, L. Kavaliūnas, G. Steponaitis, S. Mikalajūnas.

*    *    *
Vilkaviškio vyskupijos
Apaštališkajam Administratoriui
Kunigų Seminarijos Rektoriui

P r a š y m a s

    Mes, Prienų parapijos tikintieji, per Velykas sužinojome liūdną žinią—mūsų klierikas P. Blažukas valdžios įsakymu pašalintas iš Kunigų seminarijos. Mes daugelį metų jį matydavome patarnaujant prie altoriaus ir esame įsitikinę, kad jis neperžengė nei bažnytinių, nei civilinių įstatymų.

    Labai prašome pakartotinai kreiptis į atitinkamas įstaigas su šiuo mūsų prašymu, kad klierikui P. Blažukui būtų leista toliau ruoštis kunigystei.
Pasirašė 301 Prienų parapietis
1978 m. balandžio 14 d.


    Kitą prašymą Vilkaviškio vyskupijos Apaštališkajam Administratoriui pasiuntė 316 Prienų parapijos tikinčiųjų.

    Atrodo, kad Prienų tikinčiųjų prašymai nieko nepadės. KGB lengvai dovanotų klierikui P. Blažukui nepadarytą „kaltę", jei jis sutiktų būti KGB informatoriumi. Tikimasi, kad KGB nepraleis progos atleistą iš Seminarijos klieriką užsiverbuoti savo agentu.


TELŠIUOSE—ŽUDIKAS RASLANAS


(Dėmesio katalikiškasis jaunime: žudikas Raslanas Telšiuose):
    Telšių katedroje ir mažojoje bažnytėlėje tikintysis jaunimas aktyviai dalyvauja pamaldose: jaunuoliai patarnauja prie altoriaus, o mergaitės gieda arba adoruoja, jaunimo entuziazmas ir drąsa kelia ateistams didelį nerimą: Telšių mokytojai bandė „kovoti" su jaunimu grubiausiais būdais: kratė kišenes, atiminėdavo maldaknyges, mažino elgesį, neleido dalyvauti tikinčiųjų laidotuvėse, viešai išjuokdavo mokinius, vertė užpildyti anketas ir t. t. Kai žandarinės mokytojų priemonės nieko nepadėjo, atėjo pagalba iš Vilniaus . . .

    1977.XII.12 į Telšius atvyko Religijų reikalų tarybos įgaliotinio referentas Raslanas.

    „Mažoji lietuvių tarybinė enciklopedija" (MLTE) (t. III, p. 39) mini, kad Raslanas nuo 1940 m. dirbo Telšiuose administraciniu darbuotoju. Kokį darbą jis tuo metu dirbo Telšiuose?

    Telšių gyventojai atpažino, kad tai buvęs NKVD darbuotojas, dalyvavęs vadinamoje Žemaičių kankinių byloje 1941 m. birželio mėn. naktį iš 24 į 25 d.

Knygoje „Žemaičių kankiniai" jis minimas kelis kartus (žr. p. 13, 14, 15 ir 20). (Apie buvusį tuo metu Telšių kalėjimo viršininką Vaitkų Antaną (MLTE, t. III, p. 657), taip pat rašoma kaip apie Raslaną: „1940-1941 m. adm. darbuotojas Telšiuose", nors po politkalinių kankinimo net jo kelnės ir batai būdavo aptaškyti krauju (žr. „Žemaičių kankiniai", p. 17). Ar ne tokio pat lygio nusikaltėlis yra ir Raslanas?

    Matyt, ir dabar galvojama, kad tik jis vienas pajėgs susidoroti su Telšių tikinčiuoju jaunimu. Juk jis turi patirtį—1941 m. birželio mėn. jis su kitais čekistais vadovavo 73 žemaičių kankinių žvėriškam susidorojimui.

    Neapsakomas sadizmas, kurį vadinti žvėriškumu būtų tikrai labai švelnu, tą naktį pasireiškė pačiomis kraštutinėmis formomis (žr. „Žem. kankiniai", p. 4). Tarptautinė komisija apžiūrėjo ir aprašė 1941.VI.24-25 nukankintų politkalinių lavonus, štai kai kurios visiems 73 nukankintiems būdingos žymės: . . . oda nulupta . . . smegenys išmaišyti . . . smegenys ištryškę . . . galvos kiaušas su-treškintas . . . galūnės nušutintos ir nubrūžuotos (rasti taip pat sutinimui naudoti kopūstai) . . . žandikauliai sutriuškinti . . . akis išdurta, pro ją teka smegenys . . . oda nubrūžuota . . . lyties organai labai sužaloti, sumušti, sutrinti . . . kaulai sulaužyti, sutriuškinti, sukapoti . . . ausys nutrauktos, nuplėštos . . . pakaušyje skylė . . . akys išverstos . . . liežuvis nupjautas . . . viršugalvio ir smegenų nėra . . . pažabotas arkliniu raikščiu . . . kapotas kirviu . . . visi kaukolės kaulai sutriuškinti į gabaliukus. . . išlindę žarnos. . . kyšo plaučiai. . . supjaustytas veidas . . . liežuvis perplėštas . . . liežuvio nėra . . . krūtinės kaulai išdraskyti . . . oda nudraskyta . . . išmaišyta gerklė . . . akių nėra ... ir t. t. ir t. t. (iš knygos „Žemaičių kankiniai", Telšiai, 1942 m.).
šitaip nukankinti visi 73 politiniai kaliniai be jokio teismo. Vienas iš tų kankinimų kaltininkų ir organizatorių—Raslanas. Tačiau dar ir šiandien jis tvarko tikinčiųjų reikalus Religijų reikalų tarybos įgaliotinio įstaigoje. Visi kankintojai turėtų būti teisiami kaip vokiečių nusikaltėliai Niurnberge. Tačiau Tarybų valdžia
nenuteisė ir nesiruošia teisti nė vieno iš tokių nusikaltėlių. Ar ne todėl lietuvių tikinčiųjų padėtis tokia sunki, kad jų reikalus tvarko tokie nusikaltėliai? Tarp kitko, įgaliotinis K. Tumėnas yra tik antraeilė figūra, svarbiausia—P. Raslanas.

    Kadangi šiuo metu neįmanomas toks pat kruvinas susidorojimas su Telšių tikinčiaisiais, budelis Raslanas sugalvojo kitas priemones. Stengiamasi įrodyti, kad Telšiuose yra kažkokia pogrindinė tikinčiųjų— Eucharistijos karžygių organizacija. Darbuojasi ne tik saugumas. Saugumiečiams aktyviai talkininkauja ir mokytojai. Užuot mokę vaikus, mokytojai pakeitė savo amatą . . . pasidarė tardytojais—iš pamokų tampo vaikus, net neleidžia dalyvauti pamokose, trumpina pačias pamokas, gąsdina, įrodinėja, kad jie viską žiną, reikalauja, kad mokiniai pripažintų tas „žinias", kurias mokytojai jiems nurodo.

    IlI-je vid. mokykloje ypatingai šia veikla užsiima direktorius Jankauskas. Jis pats asmeniškai tardė, įtikinėjo, gąsdino XI kl. mok. Uksaitę, X kl. mok. Mėmį. Jam talkininkavo jo žmona VIIIc kl. auklėt. Jankauskienė. Ji tardė mokinius Rudavičių ir Sarutį.

    Be to, mokiniams davė atsakinėti į anketas: Ar eini į bažnyčią? Kodėl eini? Kodėl neini? Ar tiki, kad yra Dievas? Ar namuose švenčiate religines šventes? Ir t. t.

    IV vid. mokykloje III kl. mok. Baškį tardė mokyt. Raudienė, o vyresnių klasių mokinius—direktorė Adomaitienė bei rajono ateistų vadas mokyt. Andrijauskas. Buvo trumpinamos pamokos, kai kurių pamokų iš viso nebuvo ir pan. Tardyti šie mokiniai: VIII kl. Meiženytė, Bumblauskaitė, Riškutė; IX kl. Meiženis, Bružas; X kl. Jurkutė, Misevičiūtė; XI kl. Stonkutė ir kt.

    V vid. mokykloje IX kl. auklėt. Juškienė baugino Remėzienę dėl to, kad jos sūnus patarnauja prie altoriaus.

    IV vid. mokyklos mok. Bružą viešai įžūliai išjuokė.
    Ta proga Telšių vikaras kun. Kauneckas savo pamoksle kalbėjo: „Spalio 60-čio proga visur skambėjo daina: „Ja drugoj takoj strany neznaju, gdie tak volno dyšet čeloviek (aš nežinau kitos tokios šalies, kur taip laisvai kvėpuoja

žmogus), bet ar gali tikintieji Telšių mokiniai laisvai kvėpuoti, kai jie čia išjuokiami ir iki ašarų virkdomi . . ."

    Vaikams draudžiama nešioti kioskuose pirktus ženkliukus, kuriuose pavaizduotas koplytstulpis. Tuojau klausiama, iš kur gavai ženkliuką, kodėl nešioji, ar esi Eucharistijos bičiulis? Tardytojai jiems įrodinėja, kad Eucharistijos bičiuliai—tai politinė organizacija, perdavinėjanti užsieniui žinias, šmeižianti tarybų valdžią ir t. t. Jaunimas klausinėjamas, kas yra Eucharistijos bičiulių vadas ir jiems bandoma įrodyti, kad tai Katedros vargonininkas, kuris žinomas kaip pavojingas nusikaltėlis, sėdėjęs kalėjime.

    Nepalieka ramybėje ir katedros choristus; buvo saugumo iškviesta Remėzienė, mokiniai—Mėmis ir Juškaitė.

    Visiems mokiniams grasinama, kad apie jų tikėjimą bus įrašyta į jų charakteristikas, ir jie niekur negalės įstoti mokytis. Nesvarbu, kad dar Lenino dekretais TSRS uždrausta dokumentuose atžymėti apie piliečių tikėjimą. Veltui lauktum teisingumo ten, kur pasisuka Raslanas— šis prityręs saugumietis yra aukščiau įstatymų.

    Dar gruodžio 9 d. Telšių vykd. komiteto pirm. pavaduotojas, pasikvietęs Valdytoją, grasino, kad jei jaunimas vaikščios į bažnyčią, bus apkaltinti organizavimu Spalio švenčių proga Telšiuose pasirodžiusių antitarybinių užrašų.

    Taip pat buvo pakviesti pokalbiui ir abiejų bažnyčių klebonai.

    Reiškia—jau iš anksto pramatytas kaltinimas ir jis turi būti įrodytas. Toks, matyt, Raslano atvykimo į Telšius tikslas—žemaičių kankiniai kadaise net be teismo buvo nukankinti ... Ir dabar nesvarbu, kad jaunimas apie tai nieko net nežino, bet reikia apkaltinti, „įrodyti" ir nubausti.

(Tikinčiųjų jaunuolių atsakymas ateistams: tikiu ir tikėsiu):

    Ateistai stebisi tikinčiųjų jaunuolių tvirtumu. Daž-

niausiąs jų atsakymas: „Tikiu ir tikėsiu! Neįeisite įstoti į aukštąsias mokyklas—eisiu dirbti." V vid. mokykloje IV kl. auklėtoja Ramanauskienė prieš visą klasę perskaitė pavardes tų mokinių, kurie eina į bažnyčią. Tada mokinė Latvinskaitė atsistojo ir pataisė: „Tamsta mokytoja, jūs ne visus pasakėte—ir aš einu į bažnyčią."

    Ta proga Telšių vikaras Katedroje per Kalėdas kalbėjo: „Pažiūrėkite, ar po bedievių siautėjimo sumažėjo Telšių bažnyčiose jaunimo? —Dar pagausėjo. Ar pritilo jų giesmės, ar tylesni jaunų balsų atsakymai per šv. Mišias? —Dar garsiau skamba! Žemaičių jaunimas drąsus, tvirtas—kaip ąžuolai. Sakyčiau, net reikalingas buvo toks ateistinis nusijojimas: nubyrėjo silpnieji, judai nuėjo pas ateistus, gal net į komjaunimą įstojo, o ąžuolėliai tvirtieji, pušaitės tiesiosios liko pas mus.

    Štai dėl ko tokie silpni ateistai (Telšiuose ateistinėje popietėje spalio 18 d. Jeselskis kalbėjo: „Ateistų Lietuvoje daug, ne keliasdešimt tūkstančių, bet tikrus ateistus gali suskaičiuoti ant prištų").

    Ateistai dėl to silpni, kad jais tampama iš prievartos arba parduodant savo sąžinę."

ŽINIOS IŠ VYSKUPIJŲ


Vilnius
Religijų reikalų tarybos prie TSRS
Ministrų Tarybos įgaliotinis
Lietuvos TSR
1977 lapkričio 11 d.

..........rajono DŽDT
vykdomojo komiteto pirmininkui
    Prašau iki 1978 m. sausio 15 d. pristatyti informaciją apie padėtį visų konfesijų religinėse bendruomenėse ir religingumo būklę rajone 1977 metais.

    Pageidautina, kad informacijoje būtų nušviesta šie klausimai:

    1. Religijos padėtis rajone, mieste, apibūdinant religinių bendruomenių veiklą, dvasininkų priemones, aktyvinant religinį gyvenimą, pamokslų turinį (pridedant turimų užrašytų pamokslų nuorašus), bažnyčių ir kitų maldos namų lankomumą; atsilankiusiųjų tikinčiųjų skaičių ir aptarnaujantį personalą (pagal pridedamą formą); gimimų, jungtuvių ir mirimų skaičių rajone, mieste.

    2. Religinių bendruomenių bendra finansinė ūkinė veikla (pagal pridedamą formą).

    3. Kultų įstatymų laikymosi kontrolės organizavimas; komisijų šių įstatymų laikymuisi kontroliuoti veikla; kultų įstatymų pažeidimų analizė ir priimtos priemonės pažeidėjų atžvilgiu.

    4. Gauti skundai ir pareiškimai religijos klausimais; jų tematika ir nagrinėjimų išvados.
Informacijoje gali būti nušviesti ir kiti, Jūsų manymu, verti dėmesio klausimai bei pateikti pasiūlymai šiam darbui gerinti.
Religijų reikalų tarybos Įgaliotinis
K. Tumėnas

*    *    *

(KGB viršininko skundas: tikinčiųjų bažnyčiose daugėja):
    Kaunas. 1978 m. kovo 27 d. (antrąją Velykų dieną) Kauno KGB viršininkas Bagdonas surengė „spaudos konferenciją" korespondentams, spaudos ir propagandos darbuotojams, partiniams ir spec. skyrių aktyvui. Saugumo viršininkas klausytojams skundėsi, kad šiais metais arkikatedroje bazilikoje ir kitose bažnyčiose žmonių buvo daugiau negu kitais metais. Toliau Bagdonas pasakojo, kad kunigai, keldami pamoksluose tautinį-religinį susipratimą, bando daugiau žmonių patraukti į bažnyčią, ir prašė patarimo, kas reikėtų daryti, kad būtų galima sustabdyti šią tautinio sąmoningumo augimo tendenciją.

*    *    *


    Kaunas. 1978 m. gegužės pradžioje į Vatikaną išvyko Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos apaštališkasis administratorius vysk. J. Labukas.

    Su nerimu kunigai laukia jo sugrįžtant, kadangi bijoma, kad blogai informuota Vatikano Kurija nepaskirtų vyskupais KGB kolaborantų.

*    *    *

    Kaunas. 1978 m. balandžio 28 d. iš Kauno Kunigų seminarijos buvo iškviestas klierikas E. Paulionis į Vilniaus saugumą ryšium su V. Petkaus byla.
Gegužės 5 d. tuo pačiu tikslu buvo tardomas klierikas R. Dalgėla.

*    *    *

    Kaunas. 1978 m. balandžio 14 Statybinės architektūros instituto patalpose, užbaigiant marksizmo-leninizmo studijų metus, skaitė paskaitas H. Zimanas (tema: „žmogus aukščiau už Dievą") ir Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas (tema: „Religijos padėtis Lietuvoje"). Pasiklausyti šių paskaitų buvo pakviesti ir pašaliniai, kursų nelankę žmonės—įvairūs darbuotojai bei mokytojai.

(K. Tumėnas prašo vengti konfliktų su tikinčiaisiais):
    K. Tumėnas pabrėžė, kad reikia vengti konfliktų su tikinčiaisiais, neaštrinti padėties, neužgaulioti jų religinių jausmų.

    Šalia kitų informacijų, K. Tumėnas pasakė, kad tikintieji Lietuvoje kulto namų ir tarnų išlaikymui suaukoja kasmet apie 1 mil. rublių, iš kurių „nedaug, bet šiek tiek nubyra ir valdžiai—apie 23000 rb."
Iš tiesų valdžiai „nubyra" ne tokia jau „kukli" sumelė, kaip teigia K. Tumėnas. Mažutėje parapijoje, kur yra maža medinė bažnytėlė „nubyra" daugiau kaip pusė tūkstančio rublių, o kur yra mūrinės bažnyčios—ten vidutiniškai „nubyra" apie 2-3000 rb., miestuose—dar daugiau. Kunigų yra daugiau kaip 700, taigi nesunku

apskaičiuoti, kiek apytikriai valdžia turi pajamų iš tikinčiųjų.

    Po paskaitos buvo prašoma pateikti klausimų. Netrukus pirmininkaujantis sušuko:

    „Prašome anoniminių laiškų nesiųsti! Parašykite pavardes!"
    Salėje nuplaukė šnabždesys: „Bijo!"

    Ne tik bijo, bet ir užmiršta, kad užklausimas dar nėra anoniminis laiškas ir kad šiuo atveju turėtų būti svarbu ne kas klausia, bet koks neaiškumas norima išsiaiškinti. Tačiau „laisvės šalyje" yra kitaip . . .

*    *    *

(Doc. Tytmonas: reikia neužgauti tikinčiųjų jausmų):
    Kaunas. 1977 m. lapkričio 11 d. Kauno Medicinos institute ateizmo kurso paskutinę paskaitą pravesti doc. A. Tytmonas pasikvietė Kauno m. Požėlos rajkomo I sekretorių A. Guigą. Studentams jis buvo pristatytas kaip ateistas-praktikas, kuris supažindinsiąs su ateistinės veiklos aktualijomis. Paskaitos metu A. Guiga pabrėžė, kad dar yra reakcingų kunigų. Jam nuolat užkliūdavo Adutiškio klebonas kun. Laurinavičius. Anot jo, šis kunigas stengiasi kuo daugiau pritraukti vaikų patarnauti Mišioms. Kitas, jau tarybinių laikų kunigas, Valančiauskas (Švenčionių raj.) neapsiriboja vien bažnyčia. Jis tiesiog skverbiasi į fermas, dirbtuves ir t. t. Kai kurie kunigai sugalvojo statyti įvarius statinius. Tai buvo Alytaus, Prienų raj. Studentams užklausius, kas tie statiniai, lektorius paaiškino, kad tai maždaug ūkinio priestato, ar tvarto lygio pastatai. (Alytaus raj. Simno bažnyčios šventoriuje buvo pastatyta ne „priestatas" ar „tvarto lygio" statinys, o Dievo Motinos statula. Sekretorius turbūt sąmoningai „suklydo"—Red.).

    Paskaitos metu auditorija buvo apsnūdus. Doc. Tytmonas studentams pasiuntė lapelį su pasiūlymu, kad šie paklaustų sekretorių tokiais klausimais: „Aš esu komjaunuolis ir kaip man pasielgti, jei mano giminė ruošiasi  priimti  šliūbą  bažnyčioje?  Kaip pasielgti,  jei

giminė laidojama su bažnyčia?" Lektorius atsakė: „Viską darykite, kad tik be to apsieitų. Tik reikia elgtis taktiškai, kad neužgautumėte kitų jausmų". Sekretorius pažymėjo, kad dauguma tikinčiųjų tuokiasi, krikštija vaikus ne savo bažnyčioje. Pvz., 1977 m. Labanoro bažnyčioje buvo užregistruoti 36 krikštai, o tuo tarpu naujagimių toje parapijoje buvo tik septyni. Dauguma tikinčiųjų yra dviveidžiai. Jie bijo parodyti savo tikrą veidą. Na, jei dar bijo dėl to išriedėti iš aukštesnio posto, tai ir važiuoja, ir slepiasi.

    Po paskaitos A. Guiga gavo nemaža raštelių. Dauguma jų „auklėjo" sekretorių. Pabaigoje jis liūdnu balsu prisipažino, kad gavęs laiškelių, kuriuose studentai nepatenkinti tiek paskaitos turiniu, tiek jos forma. Po to visų nelygumų užlyginti atsistojo doc. Tytmanas. „Atrodo, kalbėjome, kalbėjome, aiškinomės pusę metų, o galiausia išėjo taip, jog susidarė vaizdas, lyg aš būčiau aiškinęs persiškai, o jūs suprastumėte tik serbiškai" — pastebėjo Tytmonas.

*    *    *

    Telšiai. 1977 m. gruodžio 30 d. Telšių raj. vyk. komiteto pirmininko pavad. Tamašauskas pareikalavo iškelti iš Telšių kan. K. Gaščiūną. Tuo pačiu reikalu valdytojui kun. A. Vaičiui skambino ir įgaliotinis K. Tumėnas.

    Telšių raj. vykdomasis komitetas atmetė ir netvirtino jau trečio išrinkto Telšių parapijos bažnytinio komiteto; pareikalavo grąžinti į komiteto pirmininko pareigas Jonaitį, buvusį pirmininku prieš šiuos tris rinkimus. Jonaitis pareiškė kun. K. Gasčiūnui, kad jis turėsiąs apleisti klebono postą.

*    *    *

    Tauragė. Tauragės tikintieji džiaugėsi, kad jų klebonas kun. Bagdonas visą vasarą ruošė vaikučius pirmajai Komunijai, bet labai skaudžiai pergyvena, kad klebonas neleidžia vaikams patarnauti šv. Mišioms ir dalyvauti

procesijoje. Kartą užklaustas, kodėl taip elgias, kun. Bagdonas prisipažino, kad nenorįs gadinti santykių su valdžia. Tauragiškiai mano, kad tai per brangi kaina, kuria perkami geri santykiai su ateistine valdžia.

*    *    *

    Gargždai. 1978 m. sausio 14-15 naktį buvo apiplėšta Gargždų bažnyčia. Plėšikai išplėšė tabernakulį ir išbarstė švč. Sakramentą.

*    *    *

    Gargždai. 1978 m. kovo 24 d. Gargždų kun. Antanas Šeškevičius buvo pakviestas į Gargždų senelių-invalidų namus pas sunkiai sergantį Stanislovą Milašių. Ligonio sesuo Katkienė buvo susitarusi su invalidų namų felčere Juškevičiene, kuri sutiko įsileisti kunigą pas ligonį. Kadangi invalidų namuose buvo ir daugiau sergančių ligonių, tai ir jie prašė kunigą išklausyti išpažinties ir norėjo gauti šv. Komuniją. Vos spėjo kun. A. Šeškevičius išklausyti kelis senukus išpažinties, kaip pasirodė invalidų namų direktorius Striauka:

    —Kaip tu čia atsiradai? —užsipuolė direktorius kunigą. —Ar nežinai, kad į valdišką įstaigą kunigui įeiti negalima?
    —Galima, —ramiai atsakė kun. A. Šeškevičius. Tarybiniai įstatymai leidžia ligoniams suteikti šv. Sakramentus. Paskaitykite žurnalą „Tarybų darbas" (1975 m. Nr. 5). Ten yra Tumėno straipsnis „Įstatymas ir religinės bendruomenės", kuriame rašome, kad kunigas turi teisę suteikti Sakramentus ligoninėse, kalinimo vietose ir kitur, jei ligoniai šito pageidauja.

    —Eik lauk iš čia! Kad daugiau tavęs čia nematyčiau, — šaukė direktorius Striauką.

    Kunigui išėjus, senelis S. Milašius už pusvalandžio numirė. Kun. A. Šeškevičius dėl šito incidento kreipėsi į Gargždų raj. pirmininko pavaduotoją Leitą, kuris pripažino, kad Striauka pasielgė neteisingai ir pažadėjo jį įspėti, o kun. Šeškevičiui duoti atsakymą. Nesulaukdamas atsaky-

mo kun. A. Šeškevičius vėl kreipėsi į Leitą, bet tas sakėsi buvęs užimtas ir direktoriaus dar nesutikęs.

*    *    *

    Zarasai. Vysk. R. Krikščiūnas atleido iš pareigų Zarasų kleboną—dekaną G. šukj ir į jo vietą paskyrė Spitrėnų parapijos kleboną kun. Vytautą Tvarijoną, tačiau RRT įgaliotinis K. Tumėnas užprotestavo ir pasiūlė Pabiržės kleboną kun. S. Pelešyną.

*    *    *

    Salos. Salų apylinkės sekretorė Danutė Česonienė Kamajų parapijoje pakrištino dukrą Vidą ir už tai 1977 m. pabaigoje buvo atleista iš sekretorės pareigų. Buvo įsidarbinusi Salų vaikų darželyje, bet š. m. pradžioje ir iš čia ji buvo atleista.

*    *    *

    Salos. Tarybinio ūkio brigadininke Janė Butkevičienė, partietė, mirus močiutei, ją palaidojo su religinėmis apeigomis ir pati dalyvavo tose laidotuvėse. Po to, partinio susirinkimo nutarimu, buvo atleista iš darbo.

*    *    *

(Kunigai prie mirštančių tikinčiųjų ligoninėse neįleidžiami):
    Skuodas. 1977 m. vasario 8 d. Skuodo ligoninėje mirė 81 m. senutė Kazimiera Aklienė. Velionei Klaipėdoje buvo padaryta operacija ir pasiųsta į Skuodo ligoninę, kad čia, gaudama „užtikrintą kvalifikuotą medicinos pagalbą, (Konstitucijos 42 str.) baigtų pasveikti. Vasario 7 d. rytą ligonė pasijuto blogiau ir paprašė pakviesti kunigą su Sakramentais. Tai išgirdęs, Skuodo ligoninės vyr. gydytojas Mažrimas pareiškė:

    —Kol aš čia būsiu, joks kunigas į mano ligoninę kojos neįkels!

    Tada ligonė paprašė, kad ją valandai išvežtų pas pažįstamus Skuode priimti šv. Sakramentus, o paskui vėl grįšianti į ligoninę. Gydytojas Mažrimas, tuoj įsakė ligonę išnešti iš palatos ir paguldyti koridoriuje, o ligonės vyrui pasakė, kad šios moters į ligoninę daugiau neįsileis. Kol senukas susirado mašiną parvežti ligonę į Palaukės kaimą, K. Aklienė be priežiūros gulėjo skersvėjyje ligoninės koridoriuje ir vasario 8 d. mirė. Taip buvo pernai, kai veikė TSRS senoji Konstitucija.

    Magdalena Sėlenienė, 88 m. senutė, gydėsi Skuodo ligoninėje. Ligonė paprašė pakviesti kunigą, tada vyr. gydytojas Mažrimas užriko:

    —Nors mane Vatikanas ir prakeikė, bet kol aš būsiu gyvas, kunigo į ligoninę neįleisiu!

    Tą pačią dieną, sausio 8, M. Sėlenienė, neaprūpinta paskutiniais sakramentais, mirė. Visą gyvenimą buvo giliai tikinti, darbšti ir pavyzdinga moteris. Padorus šeimininkas net šuniui sunkioje padėtyje stengiasi padėti, tačiau Skuodo ligoninės vyr. gydytojas Mažrimas tikinčio žmogaus atžvilgiu turi kitokį supratimą. Kai žmonės dėl šitokio elgesio pasiskundžia Skuodo rajono KP pirmajam sekretoriui Sabanskiui, gauna trumpą atsakymą:

    —Jis mums geras!
    Kas primins Skuodo ligoninės vyr. gydytojui Mažrimui ir Skuodo raj. KP pirmajam sekretoriui Sabanskiui reikalą laikytis naujosios TSRS ir LTSR Konstitucijos? Pagal TSRS Konstitucijos 164 str. „Aukščiausioji priežiūra, kad . . . visos įstaigos ir pareigūnai . . . tiksliai ir vienodai vykdytų įstatymus, pavedama prokurorams".

*    *    *

    Notėnai (Skuodo raj.). 1978 m. sausio 27 d. buvo palaidotas Notėnų parapijos klebonas Antanas Tyla, išklebonavęs Notėnuose 32 metus. Tikintieji savo dvasios vadovą gerbė ir mylėjo. Kai Vatikano radijas skaitė a. a. kun. A. Tylos nekrologą, tarp tikinčiųjų ir Skuodo rajono valdžios vyko kova—kur palaidoti mirusį kleboną. Velionis  savo  testamente prašė būti palaidotas šalia  savo

motinos, prieš 8 metus palaidotos Notėnų šventoriaus kapinėse. Atrodo, kas lengviau, kaip įvykdyti šį paskutinį mirusiojo prašymą. Juk yra sena tradicija, kad kunigai laidojami ne tik šventoriaus ribose, bet ilgiau dirbę parapijoje—net po bažnyčiomis, rūsiuose. Kai Notėnų tikintieji ruošėsi kasti duobę šalia kun. Tylos motinos kapo, užprotestavo Notėnų apylinkės pirmininkas Šetkauskas, pareikšdamas, jog reikia atsiklausti Skuodo rajono valdžios. Tikintieji nuvažiavo pas Skuodo raj. pirmininko pavaduotoją Luožienę, tačiau ši liepė pirma gauti KP sekretoriaus Sabanskio sutikimą. Sekretorius kategoriškai užprotestavo:

    —Jam bus gerai, kad jį palaidosite ir bendrose kapinėse už upelio, šventoriuje laidoti nėra jokio reikalo.

    Tikintieji nuvažiavo į Telšių vyskupijos kuriją, bet čia sužinojo, kad kurija nepajėgi ką nors padėti. Kai kurija kreipėsi į RRI įgaliotinio įstaigą, jai atsakė, kad laidojimo reikalus tvarkanti vietinė valdžia.

    Išaušo trečia diena ir vis nebuvo aišku, kur būsiąs palaidotas kunigas. Tada tikintieji nuvyko pas Notėnų apylinkės pirmininką šetkauską ir pasakė:

    —Pirmininke, jei nori, laidok kleboną pats, o mes klebono testamento nelaužysime. Jei šventoriaus kapinėse neleidžiate laidoti, tai mes atsisakome laidoti, tegul guli nepalaidotas.

    Apylinkės pirmininkas šetkauskas vėl kreipėsi į KP sekretorių Sabanskį, aiškindamas, kad žmonės įtūžę, kad gali visas reikalas pakliūti į Kroniką ir t. t. Pagaliau partijos sekretorius Sabanskis nusileido:

(Kunigo palaidojimo vietą turi nurodyti partijos sekretorius):
    —Tegul laidoja, kur nori . . .

    Kur gi TSRS Konstitucijos Bažnyčios atskyrimas nuo valstybės, kad net kunigo palaidojimo vietą turi nurodyti partijos sekretorius?

*    *    *


    Žvirgždaičiai (Šakių raj.). 1978 m. vasario 8 d. Jaunosios Gvardijos kolūkio visuotiniame susirinkime kai kurie kolūkiečiai buvo išleisti į pensiją. Kolūkio pirmininkas P. Lisauskas juos apdovanojo radijo tranzistoriais. Dovanos negavo tik uoli kolūkietė E. Daniliauskienė, prisidėjusi prie Žvirgždaičių koplyčios atidarymo. Pirmininkas Lisauskas kai kuriems asmenims išsireiškė, kad E. Daniliauskienė dovaną tegul gauna iš bažnyčios.

*    *    *

    Žalioji (Vilkaviškio raj.). „LKB Kronikos" 32 numeryje buvo atspausdintas Klausučių gyvenvietės tikinčiųjų pareiškimas dėl Žaliosios parapijos bažnyčios atidarymo. Pareiškimas buvo nusiųstas į Maskvą. RRT tikinčiųjų pareiškimą persiuntė RRI įgaliotiniui K. Tumėnui, o šis Vilkaviškio rajono Vykdomajam komitetui. Pirmininko pavaduotojas J. Urbonas skubiai iš darbo iškvietė darbininką Bronių Mickevičių.

    —Ar tu rašei pareiškimus? —užsipuolė pavaduotojas.
    —Aš, —patvirtino darbininkas.

    Tada J. Urbonas pradėjo aiškinti, kad Žaliosios bažnyčia niekuomet nebus atidaryta, nes taip nusprendė Vilkaviškio raj. Vykdomasis komitetas, kuriam suteikta teisė spręsti Žaliosios bažnyčios likimą. Kai B. Mickevičius pareikalavo duoti atsakymą raštu, J. Urbonas paaiškino, kad raštu atsakymai neduodami, o jis, Žaliosios parapijos komiteto pirmininkas, privaląs pasirašiusiems tikintiesiems paaiškinti žodžiu, kad Žaliosios bažnyčios atidaryti negalima.

    Šitaip, priėmus naują Konstituciją, Maskva elgiasi su tikinčiųjų pareiškimais—siunčia tiems, kurių elgesys yra apskundžiamas.

*    *    *

(Raj. pirmininkas tyčiojasi iš aukščiau stovinčių vadovų):
    Gegužės 10 d. Žaliosios parapijos dvidešimtuko 22 nariai   pasiuntė  LTSR  MT  pirmininkui J.  Maniušiui

pareiškimą, kuriame rašoma: „Dabar aiškiai matome, kad Vilkaviškio raj. pirmininko pavaduotojas J. Urbonas tyčiojasi ne tik iš tikinčiųjų, bet ir iš aukščiau stovinčių vadovų . . . mūsų rajono vadovai gali išleisti savus įsakymus, nurodymus, nepaisydami nei Ministrų Tarybos, nei TSRS Konstitucijos reikalavimų . . ."

*    *    *

    Klausučių apylinkės pirmininkas Stasys Kundrotas išsireiškė, kad tikintieji į Žaliosios bažnyčią įkels koją tik per jo lavoną. Kokia herojiška ištikimybė okupantui!

*    *    *

    J. Urbonas išsikvietė Rumokų eksperimentinio ūkio agronome Stanaitienę ir apibarė, kam ji pasirašanti po pareiškimais dėl Žaliosios bažnyčios atidarymo.

*    *    *

    Vepriai (Ukmergės raj.) 1978 m. gegužės mėn. 14 d. prie devocionalijų pardavėjo prisistatė vyriškis ir, pateikęs milicininko pažymėjimą, susikrovė visas devocionalijas į maišą ir nusinešė į mašiną. Tai ne pirmas toks atvejis Vepriuose. Atvykę į Sekminių atlaidus, milicininkai ir čekistai draudžia pardavinėti devocionalijas, užsirašo automašinų numerius, stebi einančius Kalvarijas tikinčiuosius.Į iškilmę Vepriuose rajono valdžia leido atvykti tik vienam kunigui. Nežiūrint to, dalyvavo keli kunigai, o žmonės gausiai rinkosi ir ėjo Kalvarijas.

*    *    *

    Druskininkai. Druskininkų miesto Vykdomajame komitete einanti sekretorės pareigas Aldona Balevičiūtė ruošėsi vestuvėms, kurios turėjo įvykti 1978 m. balandžio 15 d. Drauge buvo numatyta ir religinės santuokos apeigos bažnyčioje. Apie tai sužinoję jos viršininkai (Komiteto pirmininko pavd. V. Marinionokas ir Bendrojo skyriaus vedėja Navickienė) užsipuolė ją, kam laikosi

„religinių prietarų". Buvo grasinama, kad, jeigu ji neatsisakysianti bažnyčios, būsianti atleista iš darbo, negausianti buto, bus pranešta aukštajai mokyklai į Vilnių, ir ji turėsianti nutraukti studijas. A. Balevičiūtė aiškinosi, kad jos šeimoje yra tokios tradicijos, o tėvų valia jai esanti šventė. Tada buvo iškviestas tėvas ir jam buvo mestas kaltinimas, kam prievartaująs savo dukterį— verčias laikytis religinių praktikų . . .

*    *    *

TARYBINĖJE MOKYKLOJE


Telšiai. V-sios vid. mokyklos Xb kl. auklėtoja Rumbu-tienė neleido mokinių dalyvauti klasės draugo motinos laidotuvėse 1977.XI.21. Mokiniai nunešė vainikus tik ant kapų.

*    *    *

Šiauliai. 1978 m. balandžio 1 d. Šiaulių vid. mokyklos direktorius Snieškus išsikvietė IX kl. mokinės Dalios Judikavičiūtės tėvą ir bandė įtikinti, kad tikėjimas užkirsiąs Daliai kelią į aukštąją mokyklą. Direktoriaus nuomone, Dalia priklausanti kažkokiai „sektai" ir galinti „prisidirbti košės". Tėvui buvo priminta, kad dukra susidomėjo saugumo organai ir reikią jai išaiškinti, kad nepriklausytų jokioms „sektoms" ar bendruomenėms, kurios dažnai peržengia tarybinius įstatymus.

*    *    *

(—Mama neleidžia stoti į komjaunimą? —Ne. Pati nenoriu):
    Šiauliai. 1977 m. spalio 18 d. Šiaulių VIII vid. mokyklos direktorė Jonaitienė pasikvietė į savo kabinetą XIb kl. mokinę Ireną Dapkutę.
    —Kodėl nestoji į komjaunimą? Mama neleidžia?
    —Ne. Pati nenoriu.

    —Kodėl? Tu eini į bažnyčią? —Einu.

    Mokinės „auklėjime" dalyvavo direktoriaus pavaduotojai—mokyt. Lukšienė ir mokyt. Martinaitis. Nusivylusi pokalbio rezultatais, direktorė su panieka tarė:

    —šešiolika metų dirbu, bet dar nebuvau sutikusi taip fanatiškai įsitikinusios mergaitės. Nesuprantu, kas per auklėjimas namuose.

    Sužinojusi, kad Irena turinti broliuką, direktorė užklausė:

    —Ar ir jį vedatės į bažnyčią?
    —Ne. Jis pats eina.

    Tardymas direktorės kabinete užtruko visą valandą. Panašiai į direktorės kabinetą buvo kviečiami ir kiti vienuoliktokai nekomjaunuoliai. Kurie pasižadėjo stoti į komjaunimą, tuos paliko ramybėje.

    Kiek vėliau buvo svarstomos vienuoliktokų charakteristikos. Apie Dapkutę taip parašė: „Mergaitė religinga, atkakliai, beveik fanatiškai gina savo įsitikinimus. Ji augo religingoje šeimoje, padėjo atlikinėti religines apeigas bažnyčioje, gal todėl jos nepaveikė nei mokytojų, nei draugų įtikinėjimai, nei mokykloje įgytos mokslinės žinios. Ji atkakli ir užsispyrusi, kai reikia apginti savo nuomonę bei įsitikinimus".

*    *    *

    Šiauliai. Prieš 1977 m. Kalėdas Šiaulių VIII vid. mokykloje ateistų vadovė Grebeničenkaitė ruošė ateistinį vakarą Kūčių dienai. Ji vertė mokinius vaidinti davatkas ir pan. Ypatingai mokytoja tyčiojosi iš tų mokinių, kurie eina į bažnyčią. Mokinius gąsdino, kad neatėjusiems į ateistinį vakarą būsią rašomi dvejetai iš matematikos arba mažinamas elgesio pažymys.

*    *    *

(—Kodėl tarnauji Mišioms? —Todėl, kad man patinka):

    Kretinga. Nuo 1977 m. spalio mėn. Kretingos II vid. mokyklos moksleiviai pradėjo patarnauti bažnyčioje Mišioms. Mokyklos vadovybė užsipuolė VIII kl. mokinį Saulių Katkų:

    —Kodėl tarnauji Mišioms?
    —Todėl, kad man patinka.

    —Mes tave pašalinsim iš mokyklos.
    —Stosiu į kitą.

    —Ko gero sugalvosi stoti į Kunigų seminariją?
    —Dar yra laiko pagalvoti, —nenusileido Saulius.

    Netrukus klasės vadovė atėjo pas Sauliaus motiną ir prašė neleisti sūnaus patarnauti Mišioms. Motina nesutiko.

    Direktorius Kercorius, komjaunimo sekretorė Aleksandravičiūtė ir klasės auklėtojas Raguckas bandė bauginimais išgauti sutikimą netarnauti Mišioms iš mokinių Eugenijaus Drungilos ir Antano Puškoriaus.

*    *    *

    Kybartai. Lietuvių kalbos mokytoja Sukackienė liepė Vila kl. mokiniams išmokti po ateistinį eilėraštį arba paskaityti ką nors ateistine tema. Dauguma mokinių nepasiruošė. Tuomet mokytoja pagąsdino, kad kitą kartą surašysianti dvejetus. Kelios mergaitės pasipriešino, tvirtindamos, jog esančios tikinčios ir prieš savo įsitikinimus ateistinių eilėraščių nedeklamuosiančios. Viena iš mergaičių atsinešė paskaityti B. Brazdžionio eilėraštį „Garbės himnas", bet mokytoja neleido, sakydama, jog čia esąs ne eilėraštis, bet religinė giesmė. Mokyt. Sukackienė vertė tikinčias mokines išmokti ką nors iš jos atneštų „Zuikių pasakų".

*    *    *

    Kybartai. 1978 m. gegužės 5 d. Kybartų bažnyčioje buvo laidojamas vienas senelis. VIb kl. auklėtoja Strakauskaitė įsakė klasės mokiniams, padėjus vainikus bažnyčioje prie karsto, išeiti laukan. Tai eilinis Lietuvos ateistų fanatizmo reiškinys, šitaip elgtis mokytojai yra

prievartaujami mokyklos vadovybės, o ši—rajono švietimo skyriaus.

*    *    *

    Stebuliai (Lazdijų raj.). Aštuonmetėje mokykloje moksleiviai yra prievartaujami rašytis į pionierius ir komjaunimą. Priversti įsirašyti į pionierius, moksleiviai verčiami nešioti raudoną pionieriaus kaklaraištį. Ne kartą mokytojai išgirsta tokį atsakymą: „Geriau už 75 kap. nusipirksiu saldainių, negu pionieriaus kaklaraištį".

    1978 m. balandžio 4 d. VII kl. moksleiviai buvo verčiami rašytis į komjaunimą. Visi mokiniai buvo palikti po pamokų ir po du kviečiami į mokytojų kambarį. Mokytoja Eugenija Smaidžiūnienė šitaip įrodinėjo komjaunimo naudą: „Kas įstos į komjaunimą, gaus gerą charakteristiką, kas neįstos—gaus „vilko" charakteristiką .. . Kurie įstos į komjaunimą, tie važiuos į Zarasus, o neįstojusieji liks namuose".

    Mokytoja Smaidžiūnienė tikintiems vaikams duoda rašyti ateistinius rašinėlius, kas aiškiai diskriminuoja religingus moksleivius.

    1977 m. gruodžio mėn. mokykloje buvo surengta ateistinė popietė, kurioje buvo deklamuojami eilėraščiai ir sekamos pasakos, išjuokiančios kunigus ir tikėjimą.

*    *    *

    Leipalingis. Vid. mokyklos biologijos mokytojas Vytautas Česnulis—karščiausias ateizmo apaštalas. Savo pamokas jis dažnai paverčia ateizmo paskaitomis, išjuokiančiomis tikinčiuosius ir religiją. Vienas vienuoliktokas charakterizavo V. Česnulio propagandą, kaip „tipišką Lietuvos ateistams savo neišmintimi, cinizmu ir nenusi-manymu religijos".

*    *    *

    Užguostis (Prienų raj.). Per š.m. Velykas bažnyčioje buvo gausu ne tik suaugusių tikinčiųjų, bet ir moksleivių. Nuo pat pamaldų pradžios bažnyčioje buvo šnipų ir
vietinės valdžios atstovų. Šie, atėję į zakristiją, norėjo surašyti pamaldose dalyvaujančius vaikus ir priekaištavo klebonui, kam jis organizuojąs moksleivius aktyviam dalyvavimui pamaldose. Klebonas kun. Zenonas Navickas paaiškino, kad jis protokolo nepasirašysiąs, o vaikus organizuosiąs ir toliau. „Aš prie komunistų vaikų nelendu, todėl savo vaikus auklėkite, kaip patinka, o iš tikinčiųjų tėvų reikalavau ir reikalausiu, kad vaikai eitų į bažnyčią", —užtikrino klebonas.

*    *    *

    Prienai. Po 1978 m. Velykų Prienų II vid. mokyklos VII a. kl. auklėtoja Žemaitienė barė mokines: Kazlauskaitę, Sinkevičiūtę ir Meikščiūnaitę už dalyvavimą Velykų procesijoje. Mokinė Sinkevičiūtė paaiškino, kad bažnyčią lankė jos senelė, motina, todėl lankysianti ir jinai.

*    *    *

    Prienai. 1978 m. balandžio 17 d. į Prienų raj. Vykdomąjį komitetą buvo pakviesti Pakuonio, Skriaudžių ir Užuguosčio parapijų klebonai. Rajono pirmininko pavad. Morkvėnas priekaištavo klebonams, kad šie per Velykas leidę vaikams dalyvauti religinėse apeigose. Pakuonio klebonas kun. Tėvelis atsikirto, kad kunigas nesąs milicininkas ir vaikų nuo altoriaus nevaikysiąs. Kiti kunigai aiškino: „Pasirašėte gražią Konstituciją, tai būkite malonūs jos laikytis".

*    *    *

    Aukštadvaris (Trakų raj.). Aukštadvario vid. mokyklos V kl. mokinys Saulius Sekonas ir VIII kl. mokinys Piliukas už pasinaudojimą sąžinės laisvės įstatymu buvo išjuokti mokyklos satyriniame laikraštyje. Jų nusikaltimas—nuėjo į bažnyčią pasimelsti.

    VII kl. mokinė Baranauskaitė ir mokinys Kalinkevičius buvo griežtai įspėti daugiau neiti sekmadieniais į bažnyčią.

    VII kl. mok. Špiliauskaitei L. mokyklos partijos sekretorius Verseckas grasino sumažinti elgesį ir išjuokti sienlaikraštyje, jei ji ir toliau eisianti į bažnyčią.

    Aukštadvario tikintieji savo vaikus veža į kitas bažnyčias.

*    *    *

(Mokytojai—jaunų sielų žudikai):
    Palanga. 1978 m. kovo 30 d. II vid. mokyklos mokyt. Jovaišienė atėjo pas IVa kl. mok. Stonkutę į namus ir aiškino tėvams, kad vaikų negalima vesti į bažnyčią, ši mokytoja klasėje liepia mokiniams piešti Dievą, tyčiojasi iš tikėjimo, šiais metais jau 4 kartus vertė mokinius užpildyti anketas apie tikėjimą. Mokyt. Jovaišienė kartu su vyru lankėsi pas IVa kl. mok. Senavaitį ir prievarta įrašė į pionierius.

*    *    *

    Ignalina. 1977 metų birželio 27 d. Ignalinoje buvo laidojamas tragiškai žuvęs dešimties metų berniukas Rimas Stukėnas. Laidotuvėse dalyvavo daug žmonių, ypač jaunimo ir vaikų. šv. Mišiose žmonės spaudėsi prie Dievo stalo. šv. Komuniją priėmė apie du šimtai žmonių. Tik Rimo klasės draugai to padaryti negalėjo. Juos iš bažnyčios išvedė mokyt. E. Juodagalvienė ir išlaikė savo bute tol, kol išnešė karstą iš bažnyčios. Gatvėje Rimo klasės draugai vėl galėjo prisijungti prie laidotuvių eisenos.

*    *    *

    Zuikai (Ignalinos raj.). Zuikų aštuonmetėje mokykloje mokytojai prikalbino IV kl. mokinę Rimutę Balčiūnaitę rašytis į pionierius. Mergaitė sutiko. Mokytojai jai davė dovanų parkelį, knygutę ir kaklaraikštj. Grįžusį į namus (didžiasalio km.), mergaitė pasipasakojo tėvams. Tėvai liepė mergaitei iš pionierių išsibraukti. Kitą dieną ji nuėjusi į mokyklą prašė mokytojus, kad ją išbrauktų. Tie

pradžioje nesutiko, bet kai mergaitė graudžiai pravirko, išbraukė. Po to partinės organizacijos sekretorius Sidorovas ir kolūkio pirmininkas A. Balčiūnas, atėję pas mergaitės tėvus, visokiais būdais juos šantažavo.

*    *    *

    Zuikai. Zuikų aštuonmetėje mokykloje 1977 m. lapkričio mėnesį mokytoja A. Garlienė iškratė VII kl. mokinio Kęstučio Balčiūno kišenes ir ten radusi rožančių—jį atėmė. Po mėnesio mokytoja rožančių sugrąžino.

*    *    *

KATALIKAI TARYBŲ SĄJUNGOJE
Moldavija
    Tikinčiųjų katalikų persekiojimas Moldavijoje vis nesibaigia, ypač Raškove. Čia sugriovus maldos namus— bažnytėlę, žmonės renkasi kas vakarą melstis į mažą butelį, buvusios bažnytėlės kieme. Čia dažnai lankosi vietinė valdžia ir vaiko besimeldžiančius, ypač vaikus ir jaunimą.

    Kaimo tarybos pirmininkas Zan Matvejavič Bogoras ne kartą kvietė Valentiną Oleinik pasiaiškinti, kam ji namuose leidžia žmonėms melstis, bet jos vis nebūdavo namuose. Pagaliau pasitaikė proga. š. m. kovo 21 d. V. Oleinik, grįžtančią iš Rybnicos, gatvėje prieš kaimo tarybos raštinę sulaikė pirmininkas Bogoras ir iškoliojo necenzūriškais žodžiais, reikalaudamas uždaryti, jo žodžiais tariant, „bardak bogomolija". Oleinik jam atsakė, kad jį paduosianti teisman už įžeidinėjimą ir užgauliojimą. Valdžios atstovas gatvėje kolioja moterį vien dėl to, kad ji tikinti. Oleinik užgauliojimą girdėjo Pranė Sajevską.

    Pirmininkas Bogaras iškvietė Petrą Pooribnoj ir Aleksandrą Prosianoj ir grasino nubausiąs pinigine bauda, jei toliau eis melstis.

Moldavijoj tas pats ateistinis teroro metodas, kaip ir Lietuvoj):

    Raškovas liko be Kalėdinės ir Velykinės išpažinties, — kunigui ten nuvažiuoti griežtai uždrausta.

    Religijų reikalų tarybos įgaliotinio pavaduotoja uždraudė V. Oleinik net pasirodyti Kišiniove, o žmones prigąsdino, jei jie klausysią V. Oleinik ir kartu važinėsią su ja pas įgaliotinį Kišiniove, tai jų laukia tremtis į Sibirą.

    Šių metų Velykų švenčių metu Kišiniove koplytėlėje pamaldose dalyvavo gausesnis katalikų skaičius negu praėjusiais metais. Buvo nemaža vaikučių ir jaunimo. To negalėjo nepastebėti valdžios atstovai, kurie su nepaprasta kantrybe ne tik sekmadieniais, bet ir paprastomis dienomis „uoliai" lankosi pamaldose.

    Tuoj po Velykų Kišniovo m. Lenino raj. vyk. komiteto sekretorė Trofimova iškvietė kun. Vladislavą Zavalniuk ir reikalavo, kad neleistų vaikams prisiartinti prie altoriaus ir per pamokslus neraginti jaunimo bei vaikų melstis ir lankyti bažnyčią. Taip pat uždraudė raginti tėvus, kad jie auklėtų savo vaikus katalikiškoje dvasioje.

    Dabar beveik kasdieną Trofimova ateina į pamaldas ir stebi, kas patarnauja prie altoriaus, juos tardo, klausinė-dama, iš kur jie ir kodėl eina. Net senyvo amžiaus žmonėms neleidžia ramiai patarnauti kunigui. Kad jaunesni kaip 18 metų vaikinai nepasirodytų prie altoriaus, tikrinami jų pasai.

    RRT įgaliotinis Vikonskis skundėsi, kad Moldavijoje yra 150 pravoslavų cerkvių ir apie du šimtai popų ir su jais ateistai neturį tiek daug vargo ir rūpesčių, kiek su ta viena katalikų koplytėle ir su vieninteliu visoje Moldavijoje kunigu V. Zavalniuk. Ateistai negali sutikti su tuo, kad Moldavijoje aušta tikėjimo pavasaris, kad Dievo ieško ir prie Jo glaudžiasi ne tik seneliai, kuriuos jau kviečia amžinybė, bet ir vaikučiai bei jaunimas.

    Katalikai Moldavijoje jau išsikovojo, jog kunigas pagal iškvietimą, suderinus su Religijų reikalų tarybos įgaliotiniu, turi teisę aptarnauti ligonius ir kartu ten susirinkusius tikinčiuosius, kiek jų telpa ligonio kambaryje. Tačiau

šia pergale teko džiaugtis neilgai, š. m. balandžio 26 d. įgaliotinis Vikonskis (su juo kartu buvo ir saugumo darbuotojai) išsikvietė kun. V. Zavalniuk ir išsigynė savo žodžių, esą jis niekam ir niekada nesakęs—nei bažnytinio komiteto pirmininkui, nei tikintiesiems, kurie dažnai šiuo atveju pas jį kreipiasi, jog galima aptarnauti ne tik ligonį, bet ir pas ligonį susirinkusiuosius. „Leidžiama išklausyti išpažinties tik tą, pas kurį kunigas buvo kviečiamas pagal telegramą, o jei ten susirinkę daugiau žmonių, visi privalo eiti ir prašyti vietos valdžios leidimo net dalyvauti ligonio apeigose, nekalbant jau apie išpažinties atlikimą. Jeigu to bus nepaisoma, tai kunigas gali būti areštuojamas.

    Šš. m. balandžio 24-26 d. Kišiniove vyko Taikos konferencija. Joje dalyvavo delegacija iš užsienio. Jų tarpe trys kunigai, teologijos profesoriai iš Austrijos, Vokietijos ir Čekoslovakijos, vienuolė seselė profesorė iš JAV ir grupė tikinčiųjų iš įvairių šalių. Jie lankėsi Kišiniovo koplytėlėje, kalbėjosi su tikinčiaisiais, kunigai laikė šv. Mišias. Koks buvo jų nustebimas ir pasipiktinimas, kai jie sužinojo iš tikinčiųjų, jog visoje Moldavijoje yra tik ta viena maža koplytėlė ir vienintelis kunigas. Jie nenorėjo tikėti savo akimis, ką matė, ir tikėti, ką pasakojo parapiečiai. Kaip galima kalbėti apie taiką, apie ramų žmonių gyvenimą, jeigu mindžiojamos švenčiausios ir neliečiamos žmogaus teisės: sutvarkyti savo sąžinę, atlikti išpažintį, atlikti paskutinį patarnavimą ligoniui jį atlankant, atvykus kunigui!?

*    *    *

NAUJI POGRINDŽIO LEIDINIAI

(Lietuvos visų nelaimių priežastis—ateistinis marksizmas):
    1. „RŪPINTOJĖLIS". Gegužės mėn. išėjo 5-sis numeris. Straipsnyje „Vasario 16 aktas" rašoma: „Po Vasario 16 prasidėjęs Lietuvos valstybės kūrimosi laikotarpis yra šviesiausias periodas lietuvių tautos istorijoje. Jo neuž-

temdys niekas, —nei bandymai jį išbraukti iš Lietuvos istorijos, nei svetimiems dievams tarnaujančių pastangos jį pažeminti ir suniekinti . . ." Straipsnio autorius būkš-tauja, kad šiuo metu okupuotoje Lietuvoje smarkiai pakirsta lietuvių moralė ir tai veda tautą į pražūtį." . . . tautos moralės puolimo sulaikymas ir pakėlimas . . .— gyvybinės reikšmės klausimas, sprendžiąs tautai gyventi ar žūti". Straipsnyje pabrėžiama, kad svarbiausias moralės ramstis yra religija".

    K. Aušrys straipsnyje „Kur blogybių šaknys" pasakoja apie liūdnus moralinio žlugimo faktus. 1940 m. kiekvienam Lietuvos gyventojui teko 0,8 1 degtinės, o dabar net po 17 litrų . . . alkoholikų dispanserizuota apie 22.000. Lietuvos psichiatrų nuomone, dispanserizuota tik trečdalis alkoholikų. Prieš 1940 m. Lietuvoje įvykdavo nuo 107 iki 250 žmogžudysčių; dabar Tarybų Lietuvoje kasmet nužudoma 4-5 tūkstančiai žmonių. Nusikalstamumas jaunimo tarpe pastoviai auga. Iki tarybinių metų abortų Lietuvoje per metus būdavo apie 15.000, o dabar maždaug 60.000. Kasmet išsiskiria 9-10.000 šeimų, perpildyti kalėjimai, venerikų ligoninės. „Besaikis girtavimas rodo, kad žmogus tarybinėje santvarkoje pergyvena sunkią dvasinę krizę". Autorius siūlo atsigręžti į religiją ir visomis jėgomis kovoti su alkoholizmu, kad išgelbėtume savo Tėvynę.

    Nuo 5-jo numerio jaučiamas žymiai didesnis leidinio straipsnių aktualumas. Skaitytojai už tai tikrai liks dėkingi „Rūpintojėlio" leidėjams.

    2. „TIESOS KELIAS". Balandžio pabaigoje išėjo „Tiesos kelio" 8-sis numeris pašvęstas daugiausia vaikų katekizacijai.

    3. „DIEVAS IR TĖVYNĖ". 7-me numeryje nemaža svarių straipsnių, parodančių, jog Lietuvos visų nelaimių priežastis—ateistinis marksizmas. Nemaža skaudžių, bet teisingų žodžių yra pasakyta Lietuvos vyskupų adresu.

    4. „AUŠRELĖ". 1978 m. vasario 16 d. išėjo 1-sis „Aušrelės" numeris. Pirmame puslapyje dedikacija: „Skiriame saugumo užsmaugtam „Laisvės Šaukiui". Straips-

niai tautinio pobūdžio, aktualūs, kviečią suvienytomis jėgomis kovoti prieš bendrą tautos priešą.

    „LKB Kronika" linki „Aušrelės" leidėjams, Dievui laiminant, ilgų ir vaisingų gyvavimo metų, budinant tautinę ir religinę lietuvio sąmonę.

    5. „AUŠRA". 1978 m. balandžio pradžioje pasirodė 10-sis „Aušros" numeris.

ATITAISOME!

    „LKB Kronikos" redakcija gavo iš savo skaitytojų laišką, kuriame rašoma: „28-me „LKB Kronikos" numeryje yra atspausdintas straipsnis „Lietuvos ir Tarybų Sąjungos religinio gyvenimo problemos". Jame išsamiai nušviestas sunkus Katalikų Bažnyčios kryžiaus kelias Tarybų Sąjungos valdomuose kraštuose. Straipsnyje daug šviesių, dvasią keliančių, optimistinių minčių, parodančių Katalikų Bažnyčios veiklos metodus ir sunkiausiomis sąlygomis. Tačiau sakinys: „Naujai paskirti vyskupai šiuo metu kiek gali rūpinasi pastoracija" neatitinka tikrovės. Gerbiu vyskupus ir noriu apie juos tik šviesiai kalbėti, bet kai kurie man gerai žinomi istoriniai faktai, ateistų atsiliepimai apie jų vyskupišką veiklą ir jų pačių pasisakymai tarybinėje ir užsienio spaudoje neleidžia mano sąžinei sutikti su mintimi, išreikštai minėtame „LKB Kronikos" sakinyje.

    „LKB Kronikos" redakcija pripažįsta, kad ši pastaba pakankamai motyvuota.

*    *    *

LIETUVI, NEPAMIRŠK!

P. Plumpa, N. Sadūnaitė, S. Kovaliovas, C. Pranskūnaitė, V. Lapienis, B. Gajauskas, V. Petkus ir kiti neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai gyventi ir tikėti!

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum