gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 34 Spausdinti El. paštas
    • Jo Eminencijai Kardinolui Ž. Vijo, Vatikano valstybės sekretoriui
    •Viktoro Petkaus teismas
    • Laiškai iš Gulago
    • KGB puola kun. A. Svarinską
    • Naujoji vaikų subedievinimo ir nutautinimo akcija Lietuvoje
    • Žinios iš vyskupijų
    • Tarybinėje mokykloje
    • Komunistinė dorovė praktikoje
    • Katalikai Tarybų Sąjungoje
    • Nauji pogrindžio leidiniai

1978.VIII.15.

LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA NR. 34
Perskaitęs duok kitam!
Eina nuo 1972 m.

JO EMINENCIJAI KARDINOLUI Ž. VIJO,
VATIKANO VALSTYBĖS SEKRETORIUI

(Lietuvos katalikai liūdi popiežiui Pauliui VI mirus):
     1978 m. rugpiūčio 6 d. vakare radijo bangos atnešė į mūsų Tėvynę liūdną žinią—mirė popiežius Paulius VI.

   
Mes, Lietuvos katalikai, nors gyvename už geležinės uždangos, bet gerai pažįstame šį didį krikščioniškos dvasios milžiną, uolų ir drąsų Dievo reikalų gynėją šiame audringame, proto ir dvasios krizės amžiuje. Velykinis velionio popiežiaus lietuviškas sveikinimas „Su šventomis Velykomis" dar ir dabar aidi mūsų širdyse. Be galo esame dėkingi Pauliui VI už leidimą įkurti Kankinių koplyčią po šv. Petro bazilika ir Dievo Motinos paveikslo pašventinimą. Popiežiaus Pauliaus VI mums padovanoti mišiolai ir brevioriai nuolat primena mums jo tėvišką rūpestį.

    Lietuvos katalikai meldžiasi už mirusį Kristaus Vietininką ir tiki, kad danguje jis bus uolus Bažnyčios užtarėjas.

    Mūsų žodis pavėluotai pasiekia laisvąjį pasaulį, bet malda mes visada esame su Bažnyčios vargais ir džiaugsmais.

    Mes prašome Aukščiausiąjį, kad nauju bažnyčios Ganytoju būtų išrinktas drąsus, ryžtingas bei šventas popiežius, kurio širdyje rastų atgarsio mūsų kančios ir kova prieš prievartinį mūsų tautos bedievinimą.

     Šia ypatinga proga mes reiškiame lietuvių tautos visišką ištikimybę ir sūnišką meilę Apaštalų Sostui.


    „LKB Kronika" prašo užsienio lietuvius perduoti šį laišką adresatui.

*    *    *

VIKTORO PETKAUS TEISMAS

(Teismo farsas piktina visus dorus lietuvius):
    V. Petkaus teismas prasidėjo 1978 m. liepos 10 d. Jau nuo pirmos teismo dienos buvo jaučiama rūpestinga teismo spektaklio režisūra. Liepos 10-ai dienai, kada buvo skaitomas kaltinamasis aktas, teisman buvo iškviesti ir įleisti teismo salėn estai ir latviai, t. y. tie liudytojai, kurie lietuvių kalbos nemoka ir nesupranta. Jie tik matė, kad į teismo salę V. Petkus buvo keturių milicininkų jėga įvilktas užlaužtomis rankomis. Teisme jis pareiškė esąs nekaltas ir atsisakė advokato paslaugų. Visą likusį laiką V. Petkus teismą demonstratyviai ignoravo, neatsakinėdamas į jokius klausimus, nesigindamas ir nesiaiškindamas, o ramiai snausdamas.

    Pirmasis teismo posėdis tęsėsi pusantros valandos ir teismas buvo nukeltas į liepos 11 dieną.

    Liepos 11 d. į aukščiausiąjį teismą Vilniuje atvyko didelis būrys V. Petkaus draugų ir vienminčių, tačiau į teismo salę nebuvo įleisti. Prie teismo salės durų budįs čekistas kiekvienam, norinčiam patekti į teismą, pareikšdavo, kad „nesą vietų".

    Pirmieji į teismo salę buvo įleisti liudininkai kun. K. Garuckas, O. Lukauskaitė-Poškienė ir R. Ragaišis. Nustebę jie pamatė, kad salė, nors jos durys iki jų įleidimo buvo užrakintos, jau pilna prigūrėjusių kažkokių neaiškių tipelių. Apžiūrėjusi salę, C. Lukauskaitė-Poškienė (Helsinkio lietuviškosios grupės narė) garsiai paklausė kun. K. Garucką (taip pat Helsinkio grupės narį):

    —Ar tai vis liudininkai? Gal spaudos atstovai? Ak, ne! Tai, matyt, privilegijuoti svečiai.

    Ir tikrai tai buvo teismo spektaklio statistai, įleisti salėn pro tarnybines duris, kad salė būtų užpildyta ir joje neliktų vietos tiems, kurie, užjausdami V. Petkų, tikrai norėjo matyti ir girdėti teismo eigą.

    Didelis būrys nepatekusių į salę kreipėsi protestuodami į aukščiausiojo teismo pirmininką, bet šis nesiteikė su atėjusiais kalbėtis. Tik jo sekretorė pareiškė, kad teismas esąs uždaras. Netrukus ant teismo salės durų buvo iškabintas užrašas, kad šioje salėje teisiamas V. Petkus ir kad teismas esąs „neviešas". Per pirmąją pertrauką salę apleido ir neaiškūs tipeliai, nežinia pro kur atsiradę salėje.

    Esminiai teismo liudininkai pagal Baudžiamojo kodekso 68 ir 70 straipsnius buvo apklausinėti tik vėlai vakare. Visi jie, įėję į teismo salę, pasveikindavo V. Petkų, pasakydavo apie jį keletą gražių charakteristikos žodžių, kaip antai: „geras katalikas, tikras lietuvis, doras, kultūringas žmogus", ir, solidarizuodamiesi su V. Petkumi, atsisakydavo nuo bet kokių parodymų.

(Kun. K. Garuckas katalikiškai pasveikino Petkų):
    Kun. K. Garuckas, įėjęs į salę, katalikiškai pasveikino Petkų ir perdavė jam sveikinimus visų tų, kurių į salę neįleido. Teisėjo paklaustas, ar pažįstąs kaltinamąjį, pasakė, kad pažįsta jį kaip gerą kataliką, tikrą lietuvį ir tos pačios, kaip ir jis pats, Helsinkio susitarimams remti lietuviškosios grupės narį.

    —Veikėme drauge, todėl galite ir mane pasodinti šalia V. Petkaus į kaltinamųjų suolą. Laikysiu sau garbe mirti lageryje, kaip mirė mano mokytojai—vyskupas Reinys ir Tėvas Andruška.  Daugiau ką nors parodyti atsisakau.

    Liudininkė Jadvyga Petkevičienė įteikė Petkui rožę, kuri iš jo tuojau buvo atimta.

    —Garbė Tau, tautos sūnau, kuris paaukojai laisvę už mūsų teises, —šiais žodžiais J. Petkevičienė išreiškė visų dorų lietuvių nuotaikas.

    O. Lukauskaitė-Poškienė pasakė:

    —Helsinkio susitarimams remti lietuviškosios grupės narį Viktorą Petkų pažįstu kaip dorą, kultūringą ir gerą žmogų. Po jo suėmimo įteikiau prokuratūrai protestą dėl nenusikaltusio žmogaus suėmimo. Ir šiandien tebesu įsitikinusi jo nekaltumu, todėl prašau Tamstą, teisėjau, atstatyti teisėtumą ir nutraukti bylą. Savo pareiškimą baigiau ir į tolimesnius klausimus neatsakinėsiu.

    Liepos 12-ąją prasidėjo ne aukščiausiojo teismo posėdis, bet kino tragikomedija. Atvykę liudininkai į salę nebuvo įleisti. Prie teismo rūmų stovėjo net dvi kinostudijos mašinos, o kino darbuotojai triūsė teismo salėje. Nežinoma, ar teismo pirmininkas Ignotas ir prokuroras Bakučionis darbavosi tik kaip kino režisieriai ar ir kaip naujos kino žvaigždės. Uniformuotų vyrų palydoje buvo įvestas į teismo salę vienintelis V. Petkų kompromituojantis liudininkas, jaunas kareivėlis Civilis, jau antrąją teismo dieną jisai verkdamas pasipasakojo jaunuoliams, kad pirmąkart saugumas jį privertė duoti parodymus, kai jis buvo visai girtas, nieko iš esmės nesupratęs ir sutikęs su viskuo, ką jam liepė patvirtinti, o vėliau nepajėgęs savo parodymų paneigti. Vargšas jaunuolis! jis niekada nebuvo Petkaus lytiniai išprievartautas, bet moraliai jį tikrai išprievartavo tie, kas privertė jį duoti melagingus parodymus, jaunuoliai, kurie lankydavosi V. Petkaus bute ir ten bendrai studijavo Šapokos „Lietuvos istoriją" bei religines knygas, niekada jo nėra matę Petkaus bute.

    Helsinkio grupės narys B. Finkelšteinas raštu pareiškė aukščiausiajam teismui:

    „Aš atsisakau dalyvauti liudininku V. Petkaus byloje, nes ir aš, kaip V. Petkus, esu lietuviškosios Helsinkio grupės narys ir pilnai kartu su Petkumi atsakau už Grupės veiklą ir tuos dokumentus, kuriuos LHG paruošė. Aš galiu teismo procese dalyvauti tik kaltinamuoju".

    Į teismo salę buvo pakviestos dvi Petkaus buto šeimininkės. Abi liudininkės dar prieš teismo salės duris buvo saugumiečio paklaustos, ar jos duosiančios parodymus ir, būtent, kokius, joms atsakius, kad „ko teisėjas klaus, atsakysime" liudininkės į salę buvo įleistos. Liudininkų apklausa prieš teismo salės duris!? Teisme

šeimininkės papasakojo, kad pas Petkų, išgyvenusį jų bute 8 metus, niekada nebuvo girtaujama, o tvarkydamos jo kambarį, niekada neradusios ne tik tuščios bonkos, bet dargi kamščio. Pas V. Petkų rinkdavosi jaunimas, bet jie elgėsi rimtai ir mandagiai.

    Nesitikėjęs tokio liudijimo, prokuroras Bakučionis tik išskėtė rankas ir rusiškai sušuko: „Nu, vot!"

    Teisme buvo skaitomi latvio Kalninšo parodymai dėl numatomo Estijos, Latvijos ir Lietuvos išvadavimo komiteto steigimo. V. Petkaus bylą apsunkinantieji parodymai iš Kalninšo buvo nupirkti už leidimą jam išvykti į Vakarus. Ir tikrai, dar prieš prasidedant teismui, Kalninšas su šeima jau buvo Vakaruose. O remiantis jo paties liudijimais, jis turėjo sėdėti kaltinamųjų suole šalia Petkaus. Kur logika? Vienam organizacijos dalyviui— kalėjimas, kitam—laisvė Vakaruose.

    Visą liepos 12-tąją d. teismo salėje buvo filmuojama.

    Liepos 13-ąją dieną liudininkų į salę taip pat neįleido. Aplink bestovinčius prieškambaryje nuolat zujo tiek aukšto, tiek ir žemiausio rango saugumiečiai. Laukiančiųjų laikysena buvo rimta ir rami. Prieš teismo posėdį saugumiečiai ir milicininkai pašalino iš teismo salės prieškambario visus atvykusius dalyvauti teisme, išskyrus liudininkus. Susirinkęs jaunimas ramiai išėjo ir susibūrė ant plačių teismo laiptų. Nežinia iš kur atsirado glėbys gvazdikų, —visi jie buvo po vieną išdalinti liudininkams ir susirinkusiam jaunimui.

    Laikydami rankoje gvazdikus, jaunimas ir Petkaus draugai susispietė vienoje laiptų pusėje ir ėmė darniai choru kalbėti rožančių. Netoli stovėjo saugumiečiai, milicininkai ir draugovininkai, o gatvėje laukė paruošta milicijos mašina. Pro Respublikinės bibliotekos langus šį neįprastą vaizdą stebėjo didelis būrys vilniečių. Milicija ir saugumas, dar nematę tokio protesto rūšies, pasimetė ir nežinojo kaip elgtis. Atėjęs kino studijos operatorius, o gal saugumietis, pradėjo iš visų pusių besimeldžiančius filmuoti. Vienas iš liudininkų išsitraukė foto aparatą ir pradėjo   fotografuoti   patį   filmuotoją.   Baigęs   melstis,

jaunimas šypsodamasis padėkojo filmuotojui už jo triūsą. Po trumpos pertraukos jaunimas ir vėl tęsė toliau rožančiaus maldą už teisiamąjį V. Petkų.

    Po pietų pertraukos liudininkai pamatė, kad teismo salė jau pilna žmonių, susirinkusių pro tarnybines duris. Saugumiečiai į teismo salę įleido tik penkis asmenis: A. Terlecką, O. Lukauskaitę-Poškienę, kun. K. Garucką ir Petkaus buto šeimininkes. Kiti buvo žiauriai atstumti nuo durų, o maskvietė I. Vritkanova papulkininkio Baltino taip brutaliai pastumta, kad parkrito ant grindų.

(Teismas: Viktoras Petkus itin pavojingas recidyvistas):
    Teismas paskelbė Viktorą Petkų itin pavojingu recidyvistu ir pasmerkė jį 3 metams kalėjimo, 7 metams griežto režimo lagerio ir dar 5 metams tremties.

    Teismas taip pat paskelbė, kad R. Ragaišis už atsisakymą liudyti teisme patraukiamas baudžiamojon atsakomybėn.

    Taip pasibaigė ši žiauri teismo tragikomedija.

    N. B. Viktoro Petkaus teismo eiga pateikta pagal vieno teismo dalyvio raštišką pasakojimą.

*    *    *

LAIŠKAI IŠ GULAGO

Rašo Vladas Lapienis:
    „Esant šiltam orui, įkyriai mus puola daugybė uodų. Jie puola lauke, barake, valgykloje, t. y. dirbant, ilsintis ir valgant. Kai tik atidarai duris, jie nepastebimai patenka į patalpas. Prie barako yra kelios lysvės. Vieną kartą pamačiau kalinį Paulaitį ravint piktžoles, šalia degė laužas, o aplink dūmų kamuoliai. Uodai nemėgsta dūmų, ir tokiu būdu nors šiek tiek nuo jų apsiginama . . .

    Gera malda yra nepaprastai galingas ginklas, niekada neišsemiamas turtas, visų brangenybių šaltinis ir geriausioji mūsų mokytoja . . .

(Neiti į konfliktą su savo sąžine—V. Petkus):
    Atėmimas dvasinės bei fizinės laisvės iš daugelio žmonių vieno ar keleto žmonių naudai yra didelis nusikaltimas prigimtinei teisei . . .

    Tapus kaliniu (ypač tardymų metu), tenka spręsti greitai, nėra galimybės pasitarti, ramiai apgalvoti. Lieka vienintelė galimybė—paklausyti savo sąžinės balso. Didelis vargas vėliau būna tam žmogui, kuris tokiais atvejais eina į konfliktus su savo sąžine.
1978 m. birželio 3 d."

*    *    *

    „Birželio mėn. pirmoje pusėje, laukdamas kažkokios komisijos, trečios kolonos penktos zonos viršininkas majoras Aleksandrovas taip pradėjo „švarinti" bei „tvarkyti" gyvenamąjį baraką bei siuvimo cechą, kad iš manęs paėmė Tavo atvežtus česnakus, iš lagerio parduotuvės pirktą tuščią aliejaus butelį. Pats viršininkas atnešė iš pašto laikraščius bei žurnalus: „Tiesą", „Komjaunimo tiesą", Czerwony Sztandar", „Za rubežom" ir, nepraslinkus nė 40 min., pats viršininkas neperskaitytus laikraščius paėmė iš manęs, nunešė į katilinę ir sudegino . . . Kalinio gyvenime reikia daug kantrybės" . . .
    Prašyčiau religinių paveikslėlių į Mordoviją man nesiųsti. Esu kalinys, ir daromos kratos. Kokia garantija, kad tas pats zonos viršininkas negali atimti ir sudeginti religinius paveikslėlius . . . Nepatarčiau siųsti maldų ir religinių minčių, parašytų rašoma mašinėle, nes tai sudaro nemažai naujų rūpesčių ir papildomo darbo saugumiečiams. Tardymo metu nekartą girdėjau iš čekistų lūpų, kad jie ir taip turi gana daug darbo . . .

    Citatos iš šv. Rašto, „Kristaus sekimo" bei kitų religinių knygų yra reikalingos ir naudingos. Jų labai laukiu . . .

    Būdamas laisvėje, mačiau daug fizinių ligonių. Tačiau, būdamas kalėjimuose ir lageriuose, pamačiau, kad už kūno ligonius yra baisesnių dvasinių ligonių: luošų, aklų,

nebylių. O Kristus yra pasakęs, kad reikia labiau bijoti tų, kurie sužaloja dvasios sveikatą . . ." 1978 m. birželio 20 d.

*    *    *

    „Liepos 5 d. mane ir keletą kitų kalinių iš trečio lagerio penktos zonos, esančios Baraševo gyvenvietėje, atvežė į devynioliktą lagerį, esantį Liesnoj gyvenvietėje, t. y. arčiau Potmos. Šis lageris yra kelis kartus didesnis, negu tas, kuriame iki liepos 5 d. buvau. Sakė, kad vien tik lietuvių kalinių čia yra penkiolika ar daugiau.

    Kai važiuosi mane aplankyti, iš Potmos pirk bilietą iki Javas, o ten sėsk į dreziną. Jei jos nebus, teks važiuoti autobusu. Kelias duobėtas, ir važiuojant autobusu nekuriems būna bloga . . .

    Nors atvažiavau į šią koloniją liepos 5 d., o dabar jau yra liepos 15 d., tačiau dar negavau nei jokio laikraščio, nei laiško.

    Mano išmokimas siūti pirštines nuėjo niekais, nes čia kitokie darbai . . .

    Dabar rašyk laišką šiuo adresu: Mordovskaja ASSR, st. Potma, p/o Lesnoj, učr. žch 385/19-3, Lapienis Vladas, Antano.
    1978 m. liepos 15 d.


Rašo Nijolė Sadūnaitė.

(N. Sadūnaitei siunčiama daug laiškų, bet mažai tegauna):
    Mordovijos lageryje Nijolė Sadūnaitė parašydavo savo dėdei, gyvenančiam JAV trumpus laiškučius. Dauguma tų atvirukų-laiškelių dėdės nepasiekdavo. Nijolė taip pat negavo nė vieno dėdės laiško.
    Būdama ištrėmime—Sibire, Sadūnaitė gauna tik mažą dalį jai siunčiamų laiškų, banderolių, siuntinėlių. Jos rašyti laiškai adresatų taip pat dažnai nepasiekia.

    1977 m. lapkričio 14 d. laiške Nijolė rašo: „Man rašyti Antano,  Stefos  ir  kitų  pirmieji  laiškai dingo ... Jų

negavau ir turbūt negausiu. Daug laiko praėjo nuo jų išsiuntimo.

    Kiek vėliau N. Sadūnaitė rašė: „Nežinau priežasties, nors ją nujaučiu: kai kurie vilniečių laiškai ilgai užsibūna Vilniuje, o tik po to skrenda į Bogučanus. Lapkričio 7 d. rašytas laiškas iš Vilniaus iškeliavo tiktai laprkičio 12 d. ir Bogučanuose buvo lapkričio 18 d."

    1977 m. lapkričio 29 d. Nijolė rašė: „Mano laiškų (parašiau šešis) negavo, tik atviručių komplektą. Keista, kam jų prireikė, tų paprasčiausių laiškučių?! Nebuvo juose nieko įdomaus nė slapto . . ."

    1978 m. balandžio 3 d. Sadūnaitė rašo: „Th. Scharf iš Vakarų Vokietijos parašė rusiškai laišką centrinio pašto viršininkui, klausdama, kaip siųsti man siuntinėlius, kokiu adresu adresuoti, kad jų negrąžintų? Ji jau turi mano rašytą adresą, jį perfotografavo ir klijuoja ant man siunčiamo laiško voko. Prietelių siuntinėlių dalį grąžino atgal į užsienį su užrašu—„nepilnas adresas" . . . Bet tie siuntinėliai jau buvo Bogučanuose, o pašto darbuotojai mane pažįsta!"

    1978 m. vasario 1 d. Claudia Damm iš Vakarų Vokietijos Sadūnaitei rašė: „Jau pusantrų metų kas 14 dienų rašau Jums po laišką . . ." Nijolė iš Claudia Damm gavo tik tris laiškus. Nijolė jai rašė registruotus laiškus 1978 m. vasario 22 d., kovo 11 d., balandžio 7 ir 21 d., o adresatė nė vieno Nijolės laiško negavo! „Claudijai Damm aš rašiau keturis registruotus laiškus, o ji nė vieno negavo. Gražu! šiandien vėl parašiau ir įdėjau savo nuotrauką, gal penktą laiškutį gaus! Na ir cenzūra! Aš be poros žodžių ant atviruko nieko nerašau. Vargšeliai saugumiečiai . . . Nei gėdos, nei sąžinės kruopelytės nebeturi, štai jų „moralė"!

    1978 m. balandžio 21 d. Nijolė rašė: „Atėjo į centrinį paštą užklausimas, kur dingo 1977 m. gruodžio 10 d. rašytas man laiškas iš Vakarų Vokietijos. Užklausimą rašė Benigna Kaiser. Jos laiško (registruoto su įteikimu) aš negavau. Pašte pasakiau, kad aš to laiško negavau, o kur jis dingo, nežinau. Iš Benignos negavau nė vieno laiško".

    Prieš penkis mėnesius iš Izraelio Nijolei išsiuntė 1978 m. lietuvišką kalendorių, tačiau ji jo negavo. Kalendorius negrįžo ir siuntėjui.

    Iš Vakarų Vokietijos Sadūnaitė gauna maisto banderoles, kuriose nuo įvairių maisto miltelių mišinių nuplėšytos etiketės, —neaišku kaip vartoti. Cenzoriai bijo net etikečių su vokiškais užrašais. Banderolėse kažko ieško, net celofaninius maišelius sudrasko, nors per juos viskas matosi, kas yra viduje.

    1977 m. gruodžio 11 d. Erich VVeiss iš Vakarų Vokietijos rašė Nijolei: „Mano pažįstami parašė Tau daug laiškų. Dėl mums nesuprantamų priežasčių beveik visi mano pažįstamų Tau rašyti laiškai grįžo atgal į Vokietiją. Tu, brangi Nijole, negalvok, kad mes Tave užmiršome . . ."

    Čia suminėjome tik mažą dalį pavyzdžių, kaip cenzūra elgiasi su Sadūnaitės laiškais, banderolėmis ir siuntinėliais. Saugumo cenzorių tikslas aiškus—bet kokiomis priemonėmis sutrukdyti susirašinėjimą su Sadūnaitė. Ji neturi jausti vienminčių materialinės ir moralinės paramos.

    Pašto darbuotojai pageidauja, kad Sadūnaitės adresas būtų užrašomas rusų kalba: SSSR Krasnojarskij kraj, 663430 Bogučam, Partizanskaja 17 kv. 1, Sadūnaitė Nijolė Jono.

*    *    *
KGB PUOLA KUN. A. SVARINSKĄ


    1978 m. birželio 28 d. „Tiesoje" pasirodė ilgas straipsnis „šmeižtai iš sakyklos". Jame kaltinamas kun. Alfonsas Svarinskas, Viduklės klebonas, kam jis šmeižiąs mokyklą, dabartinę tikrovę ir gadinąs jaunimą, pristatydamas jam didvyriais buvusius „nusikaltėlius".

    Pasirodžius minėtam straipsniui, kun. A. Svarinskas Viduklės bažnyčioje pasakė pamokslą, paaiškindamas tikintiesiems, kas yra tikrieji šmeižikai ir nusikaltėliai.

    Kun. A. Svarinskas gavo daug laiškų, kuriuos rašė tiek

KGB bendradarbiai, tiek dori katalikai. Įdomi smulkmena, kad nė vienas KGB- bendradarbis neturėjo drąsos pasirašyti po siunčiamu laišku.

    Žemiau pateikiame Viduklės tikinčiųjų protestą:
Lietuvos Komunistų Partijos pirmajam
sekretoriui Petrui Griškevičiui Vilniuje
Viduklės R. K. parapijos tikinčiųjų
P r o t e s t a s

    š. m. birželio mėn. 28 d. „Tiesos" 149-jame numeryje pasirodė laikraščio spec. korespondento Vytauto Zeiman-to straipsnis „šmeižtai iš sakyklos". Šiuos korespondento šmeižtus mūsų klebono kun. Alf. Svarinsko adresu persispausdino Raseinių ir Šiaulių rajoniniai laikraštėliai.

    Mes, Lietuvos katalikai, esame pripratę prie diskriminacijos ir įvairių pažeminimų. Spaudoje, per radiją, televiziją ir gyvu žodžiu mus vadina atsilikėliais, tamsuoliais, fanatikais ir pan., kai tuo tarpu ruošiamasi švęsti Vilniaus universiteto 400 m. sukaktį. Šį universitetą įkūrė Katalikų Bažnyčios vienuoliai jėzuitai. Vyskupų, kunigų ir tikinčiųjų—literatūros klasikų—vardais vadinamos gatvės, vidurinės mokyklos, leidžiami jų veikalai. Vargu ar kada nors bedievių spauda ir propaganda pasieks mokslinio lygio!

    Sunkiau mums priprasti prie įvairių kliūčių, sutinkamų atliekant savo religines pareigas. Per vieną iš didžiausių Bažnyčios šventes—Kalėdas mes esame genami į darbą. Pakeičiami autobusų grafikai, kad negalėtume nuvykti į bažnyčią, o savo transportą turi tik nedaugelis. Pvz., nuo 1977 m. birželio 1 d. daugelis autobusų nebeužvažiuoja į Viduklę, nors miestelyje gyvena apie 2000 gyventojų ir keleivių visada yra daug. Visi mūsų ir mokinių skundai iki šiol liko be rezultatų. Šiemet pakeitė ir vietinių autobusų grafikus į kolūkių gyvenvietes. Matyt, ateistams mes, tikintieji, esame tik antraeiliai piliečiai!

    Mes niekada nesutiksime su nauju bedievių išpuoliu

prieš Katalikų Bažnyčią Lietuvoje—prieš kunigų diskriminaciją tikinčiųjų akyse.

    Šiuo metu bedieviai eiliniu savo taikiniu pasirinko mūsų kleboną kun. Alf. Svarinską, todėl mes jaučiame pareigą savo dvasios vadą ginti ir ginsime jj dabar ir ateityje.

    Minėtas straipsnis neteikia garbės nei tarybiniam žurnalistui Vytautui Zeimantui, nei „Tiesai". Nepasiseks apjuodinti visų gerbiamą žmogų nei prieš Tėvynę, nei prieš tautiečius, gyvenančius užsienyje. Priešingai, tik pakels kunigo autoritetą. Jei bedieviai puola kurj nors kunigą, reiškia—jis geras, taip galvoja daugelis.

    Iš straipsnio atrodo, kad žurnalistas Viduklėje nebuvo, juo labiau pas mūsų kleboną, kurj stengiasi suniekinti tikinčiųjų akyse. Vytautas Žeimantas giria Viduklę, o mes esame įsitikinę, kad tai labiausiai apleistas miestelis. Užtenka tik pažvelgti į aikštelę ties bažnyčia.

    Straipsnio autorius pasikliauna anonimu Norkumi, kuris savo laiku puolė ir tarybinį mokslininką doc. gyd. Radavičių. Laikas „tiesos mylėtojams" parodyti savo tikrą veidą, ne „šaudyti" iš krūmų. . . Kiek verti kitų trijų bedievių parodymai, mes puikiai žinome: jie net bažnyčios nelanko, o kiti ir klebono amseniškai nesutiko.

    Nevykusiai žongliruodamas žodžiu „daugelis", korespondentas stengiasi įpiršti mintį, jog vidukliškiai stebisi ir piktinasi klebono veikla. Tačiau šis teiginys absurdiškas nuo pradžios iki galo.

    Kodėl autorius neduoda nė vieno fakto, kaip, kada ir ką klebonas apšmeižė. Kad autorius apšmeižė kleboną, rašydamas be faktų, tai mums visiems aišku. Priešingai, mokyklos vitrinose nuolat yra išjuokiamas klebonas ir tikintieji. Apie tai klebonas informavo ir Religijų reikalų tarybos įgaliotinį K. Tumėną.

    Tik be sąžinės žmogus gali teigti, kad klebonas kun. Alf. Svarinskas gyrė Čilės chuntą, prieš kurią kovoja Čilės vyskupai ir kunigai. Bedieviai nori lengvai susidoroti su savo oponentais, prikabindami antitarybininko etiketę. Mums atrodo, kad tai sena ir nuvalkiota taktika.

    Kun. Alf. Svarinskas be jokio atlyginimo laidoja mūsų mirusiuosius, o kai yra reikalinga, pats suteikia materialinę pagalbą. Klebonui prašant ir reikalaujant, pasiekta svarbi pergalė—mirusiuosius laidojam, minime be degtinės! Tarybinėms organizacijoms kol kas šitai yra tik svajonė. Didelį autoritetą tikinčiųjų tarpe klebonas pelnė savo kruopščiu ir nesavanaudišku darbu. Kiekvieną atėjusį klebonas pasveikina rankos paspaudimu, pasiteirauja apie jo sveikatą. Daug kas galėtų iš jo tik pasimokyti! Parapiečiai mato, kaip pats klebonas kasdien dirba fizinį darbą prie bažnyčios, kad tikintiesiems būtų geresnės sąlygos ateiti į bažnyčią pasimelsti ir gauti reikiamus patarnavimus. O tie, kurie klauso klebono pamokslų, pridėję ranką prie širdies, gali pasakyti, kad kun. Alf. Svarinskas niekada neragino moksleivių nesimokyti ar neklausyti mokytojų. Priešingai, kunigas kiekvienu atveju pabrėžia jų pareigą gerai mokytis, gerbti tėvus, mylėti Tėvynę, būti dorais žmonėmis ir savo krašto patriotais. Galimas daiktas, kad bedieviams nepatinka, jog mūsų vaikai lanko bažnyčią ir garbina Dievą. Bet tai mūsų, tėvų, reikalas! Ir mes užtikriname, jog visi tėvai, kurių vaikai vakarais skuba į bažnyčią, yra ramūs, —kun. Alf. Svarinskas neišmokys mūsų vaikų blogio, priešingai—jis nuolatos skatina į gėrį. Tie vaikai, kurie šiandien bažnyčioje tyrais balseliais ir sąžinėmis meldžiasi, neuž-puldinės praeivių, neprievartaus senų moterų, nevagiliaus ir neapiplėšinės bažnyčių. O tokių Viduklėje yra ne vienas! Verčiau korespondentas pasidomėtų jų veikla. Gal tada mums netektų bijoti naktį eiti centrine Viduklės gatve. Deja, prieš šiuos bedievių auklėtinius ir milicija yra bejėgė! Ir štai išeina paradoksas: kunigas puoselėja gėrį, ir apšaukiamas šmeižiku, o tuo tarpu chuliganai, kurie nuolat terorizuoja taikius žmones, vaikšto neliečiami. Jie nūdienos didvyriai. Kunigas kovoja prieš girtavimą, o valdžia laiko miestelio centre bjaurią girtaujančių užeigą—karčiamą, kurioje kasdien pilna žmonių (ir jaunimo!) pramirkusių „rašalu", beje, jau nebelankančių bažnyčios.

    Melas ir tai, kad kun. Algirdas Močius kada nors buvo

Viduklės klebonu. Prieš 33 metus jis buvo Viduklės vikaru. Melas, kad „dar iki šiol daugelis vidukliškių, išgirdę A. Mociaus pavardę, krūpteli". Nurodykite bent vieną pavardę nukentėjusio nuo kun. A. Mociaus. Mes užtikriname, kad ir dabar mes mylime ir gerbiame šį pasiaukojusį kunigą. Tuo pačiu pareiškiame, kad kunigo vertę nuspręs vyskupas ir tikintieji. Bedievių pagalbos mums nereikia. Jiems pakaks darbo pasirūpinti savaisiais.

    Mes, Viduklės tikintieji, korespondento Vytauto Žeimanto šmeižtais apie kleboną kun. Alf Svarinską esame įžeisti asmeniškai. Todėl prašome šį naują bedievių išpuolį prieš mūsų kunigus ir Bažnyčią nutraukti. Jau laikas bedieviams liautis įžeidinėjus tikinčiuosius, o pasirūpinti, kad tikintieji turėtų bent tiek sąžinės laisvės, kiek deklaruoja tarybiniai įstatymai.
Viduklė, 1978 m. liepos 16 d.

    Šį protestą pasirašė 1064 Viduklės parapijos tikintieji.

*    *    *

    „Tiesos" spec. korespondentui V. Žeimantui
(„Tiesa" tunka skleisdama netiesą):
    Š. m. birželio 28 d. „Tiesos" laikraštyje daugelis skaitė Jūsų parašytą straipsnį „Šmeižtai iš sakyklos". Perskaičiau ir aš. O perskaičius, kaip ir daugelis, nesusimąsčiau, bet pasipiktinau, nes esu vidukliškė, lankau bažnyčią ir girdžiu klebono kun. Svarinsko pamokslus. Svarinskas savo pamoksluose kaip tik kalba atvirkščiai, negu Jūs rašote savo straipsnyje. Jis kalba apie taikų dialogą tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų, ragina bedievius atsigręžti į tikinčiųjų balsą be pakelto Damoklo kardo, o savo ideologiją sugebėti apginti nuoširdžiais, įtikinančiais žodžiais, teisingumu, doru gyvenimu, gražiais patraukiančiais pavyzdžiais. Apie jokius kurstymus ir šmeižtus ne tik man, bet ir niekam kitam, neteko girdėti. Nebent jeigu koks bukaprotis laikytų kurstymu tokius kunigo pamoks-

lus, kur kalbama apie pasipriešinimą tam, kas lieptų padaryti nuodėmę. Bet apie tai kalba ne vien kun. Svarinskas, tai šv. Rašto pamokymas. Jame sakoma, kad kas daugiau mylės tėvą ar motiną už Kristų, tas bus jo nevertas. Tai reiškia, kas mylėdamas nors ir patį artimiausią žmogų, paklus jo valiai daryti bloga, tas Dievo nevertas.

    Tikinčiojo žmogaus pareiga kovoti prieš nuodėmę— prieš blogį. O dvasininkų pareiga dar juos tai kovai ir uždegti, „kurstyti". Mūsų tikinčiųjų pasigerėjimui kunigas Svarinskas tą pareigą atlieka su dideliu uolumu ir pasišventimu.

    Be abejo, tiesos žodis daugeliui, kaip sakoma, akis bado. Taigi visiškai suprantama, kad atsiranda tokių, kurie, išgirdę keliamas jų nedorybes viešumon, pasijunta „šmeižiami", „įžeidinėjami" ir aklos neapykantos vedami, prisidengę „norkais" ar „viena vidukliške" signalizuoja alarmą redakcijon ir visur kitur apie tariamą nerimą keliančią kunigo veiklą. Girdite, klebonas mus šmeižia, klebonas juodina mūsų gyvenimo tikrovę, klebonas patraukia jaunąją kartą ir t. t. ir t. t. Žodžiu, bėkim, dangus griūva!

    Bet nei dangus, nei kas nors kitas nuo kunigo veiklos negriūva. Jei kas nors ir griūva, tai tik nuo smunkančios daugelio žmonių dorovės—nuo nuodėmės. O dorovė, kaip žinoma, pakeliama ne smurtu ir kardu, o tik tiesos balsu. Tą balsą pasaulyje skleidžia visi geros valios žmonės ir juo labiau Bažnyčiai priklausantys, kurių tarpe ir Viduklės klebonas Svarinskas.

    Taigi ir Jūs, mielas korespondente, kaip atrodo iš straipsnio, veltui sunerimęs išvaikščiojot visus kryžiaus kelius Viduklėje ir kitur, ieškodamas patarėjų, patvirtinančių blogą kun. Svarinsko elgesį su tikinčiais ir netikinčiais. Juk jeigu būtumėte tokių suradę, tai būtumėte „išdrįsę" užeiti ir pas tą patį tariamąjį baisų šmeižiką ir išaiškinti reikalą atvirai, dalyvaujant abiem pusėm. Juk jeigu yra šmeižiami žmonės, tai būtina žinoti ir kuo jie yra šmeižiami. Ir visa tai (suprantama, jei jums rūpėjo teisingumas) prikalėjote padaryti, ruošdamas medžiagą

spaudai. Gal tada ir tas straipsnis nebūtų skaitytojams atrodęs vien prasimanytų šmeižtų lipdinys.

    Nesuprantamas ir Jūsų tikslas. Ko siekėte, primindamas visos Respublikos gyventojams, juodžiausiomis spalvomis nupiešęs kun. Svarinsko ne tik dabartį, bet ir praeitį. Nejaugi norėtumėt, kad Lietuvos tikintieji aklai pasitikėtų spausdintu žodžiu apie tariamą kunigo amoralumą ir jį užmuštų akmenimis? Bet juk Jūs pats rašote, kad mūsų šalies įstatymai draudžia kurstyti piliečių nesantaiką. Tai nejaugi valdžioje sėdinčių tie įstatymai nesaisto?

    O smerkti žmones už tai, kad jie kažkada priešinosi stalinistiniam režimui, atrodo, turėtų būti ne tik gėda, bet ir įstatymu uždrausta. Jeigu pats piktadarybių diktatorius Stalinas buvo ne tik viso pasaulio doros valios žmonių pasmerktas, bet ir tos pačios komunistinės šalies vyriausybės, tai kam tada besmerkti ir juodinti tuos, kas priešinosi jo tironijai? Ir apskritai, kur rasime tautą, kuri, būdama nepriklausoma valstybe, neturėtų savo didvyrių, savo patriotų, sau ištikimų piliečių? Jei viso to tauta neturi, ji pasmerkta puvimui ir išnykimui. Bet jeigu tauta—.sveikas organizmas, ji negali likti pasyvi svetimkūnių invazijai. Gali kalbėti, kas kaip nori, bet jau toks yra gyvenimo tiesos dėsnis ir nieko nepadarysi! Lietuva buvo sveika tauta, jei ji sugebėjo didvyriškai priešintis prieš milžinų Stalino ir Hitlerio galybę. Todėl be galo skaudu, kad šiandien po tiekos iškentėtų kančių, mūsų tautos kūne randasi, vaizdžiai tariant, vėžinių ląstelių, kurios, siekdamos pratęsti piktybinio auglio egzistenciją, naikina sveikąsias. Čia tai tikrai yra ko susirūpinti, nes kas nežino, prie ko tai veda.

    Taigi ir Jūs, brangus lietuvi V. Žeimantai, ar nesusi-mąstysite kada nors su savo bendraminčiais, kuo esate tapę ir ką duodate savo tautai bei apskritai žmonijai savo siekiais bei darbais?
Linkiu Jums sėkmės
1978.VII.6. Stasė Navardauskaitė

*    *    *


NAUJOJI VAIKŲ SUBEDIEVINIMO IR
NUTAUTINIMO AKCIJA LIETUVOJE

1. Mintys iš LTSR mokytojų IV suvažiavimo
    LTSR švietimo ministras A. Rimkus savo kalboje, perskaitytoje 1978 m. birželio 7 d. Lietuvos TSR mokytojų IV suvažiavime, įvykusiame Vilniuje, kalbėdamas apie „taurių tarybinio patriotizmo, tautų draugystės ir proletarinio internacionalizmo jausmų" skiepijimą Lietuvos moksleivijai, džiaugėsi, kad jau „turime 98 mišrias mokyklas, kuriose mokosi 53,5 tūkstančio mokinių, arba kas dešimtas bendrojo lavinimo mokyklų moksleivis". Toliau kalbėtojas pažymėjo, kad „reikšmingą poveikį auklėjant moksleiviją tautų draugystės, tarybinio patriotizmo dvasia daro Tarybų Lietuvos ir Tarybų Baltarusijos socialistinis lenktyniavimas".

    Jeigu prisiminti kaip Baltarusijos teritorijoje jau 34 metai susidorojama su ten gyvenančių lietuvių vaikais, neleidžiant jiems net pradžios mokyklose mokytis savo gimtąja lietuvių kalba, jeigu paskaičiuoti, kiek per tą ilgą laikotarpį Baltarusijoje atsirado naujų žmonių, jau nebemokančių savo gimtosios lietuvių kalbos ir jeigu visa tai laikyti, A. Rimkaus žodžiais tariant, „reikšmingu poveikiu" nesunku suprasti, kas yra slepiama po skambiais tarybinio patriotizmo, tautų draugystės ir proletarinio internacionalizmo žodžiais, brutaliomis priemonėmis skverbiantis į lietuvių vaikų sielas, širdis ir protus.

    Toliau savo kalboje A. Rimkus dabartinius Lietuvos ekonomikos ir kultūros kai kuriuos pasiekimus priskyrė ne darbščiai ir sąžiningai lietuvių tautos prigimčiai, o pabrėžė, kad tai yra „pirmiausia didžiosios (?—aut.) rusų tautos nesavanaudiškos (?—aut.) paramos rezultatas". Už šią „paramą" A. Rimkus visų Lietuvos švietimo darbuotojų vardu įsipareigojo: „ir ateityje darysime viską, kad išauklėtume moksleivius karštais savo Tėvynės (TSRS— aut.) patriotais, nuosekliais internacionalistais (lietuvių tautos ir jos kultūros ignorantais—aut.), kad nė vieno moksleivio sąmonėje nerastų dirvos nacionalinio užsi-
skleidimo, atsiribojimo ar išskirtumo sėklos". Iš to aiškėja kodėl Lietuvos švietimo ministras džiaugiasi, kad grynai lietuviškų mokyklų skaičius Lietuvoje mažėja, o mišrių— daugėja.

(Lietuvių tautos rusinimas per mokyklas):
    Kiek aukščiau toje pačioje savo kalboje A. Rimkus, prisimindamas Lietuvos KP CK Biuro neseniai priimtą nutarimą dėl rusų kalbos mokymo Lietuvoje, pasakė: „Naujos vadovėlių, mokymo priemonių laidos turi užtikrinti, kad visi mokiniai dar vidurinės mokyklos suole gerai išmoktų rusų kalbą". Tai „užtikrinus", savaime suprantama, nors to švietimo ministras nepasakė, vieną kartą bus nutarta, jog tose mišriose Lietuvos mokyklose bus nereikalinga mokyti dviem kalbomis. Tada užteks vienos rusų kalbos, nes ji dar labiau užtikrins „tarybinio patriotizmo, tautų draugystės ir proletarinio internacionalizmo" pragaištinus siekius Lietuvoje. Lietuvių tauta gali būti surusinta tiktai per mokyklas!

    Po savo įsipareigojimo visus Lietuvos vaikus padaryti internacionalistais, A. Rimkus, remdamasis kitu LKP CK Biuro 1977 m. balandžio 11 d. nutarimu „Dėl Pabiržės vidurinės mokyklos darbo, skiepijant mokslinę ateistinę pasaulėžiūrą" pažymėjo: „Vadovaujantis šiuo dokumentu, kiekvienoje mokykloje būtina sudaryti darnią ir veiksmingą ateistinio auklėjimo sistemą (pasirodo, kad iki šiol toji sistema dar nebuvo tobula!—aut.). Atsidėjus, subtiliai reikia dirbti su tais mokiniais, kurie dar ne visiškai išsilaisvinę iš religininkų įtakos. Turime padėti kiekvienam mokiniui dar mokykloje susiformuoti tvirtą materialistinę pasaulėžiūrą, gerai suvokti religijos žalą, tapti aktyviu ateistu", štai kokiai sistemai lietuviai tėvai yra priversti atiduoti auklėjimui ir mokymui savo vaikus!

    Kodėl LKP CK savo auka pasirinko Pabiržės, o ne kurią kitą Lietuvos mokyklą? Tai, be abejonės, turėjo ryšį su tuo, kad netrukus vyskupas-tremtinys J. E. Vincentas Sladkevičius iš savo ištrėmimo vietos Nemunėlio Radviliškyje buvo perkeltas į Pabiržę.

    2. Tikinčiųjų vaikų persekiojimo sustiprinimas
(Ateistinio auklėjimo direktyvos):

    Klysta tie, kurie mano, kad ateistinė valdžia padarė kai kurių nuolaidų tikintiesiems. Kad Lietuvos tikinčiųjų laukia dar daug sunkių išbandymų, rodo ne tiktai aukščiau cituota švietimo ministro A. Rimkaus kalba, bet ir žemiau dedami partiniai ir vyriausybiniai dokumentai, plačiau žinomi tiktai švietimo sistemos darbuotojams.
Lietuvos TSR švietimo ministerija
Kolegijos nutarimas. 77.05.27, Nr. 89, Vilnius

Lietuvos TSR Švietimo ministerijos kolegija nutaria:
    1. Patvirtinti Lietuvos TSR švietimo ministerijos priemones ateistiniam moksleivių auklėjimui gerinti, vykdant Lietuvos KP CK Biuro 1977 m. balandžio 11 d. nutarimą „Dėl Pabiržės vidurinės mokyklos darbo, skiepijant moksleiviams ateistinę pasaulėžiūrą".

    2. Įpareigoti švietimo ministerijos valdybas ir skyrius, ministerijai pavaldžias įstaigas, rajonų, miestų liaudies švietimo skyrius:

    a) užtikrinti, kad numatytos priemonės būtų vykdomos laiku;

(Ateistinis auklėjimas—nutautinimo pagrindas):
    b) sustiprinti ateistinį auklėjimą bendrojo lavinimo mokyklose, užmokyklinėse ir ikimokyklinėse vaikų įstaigose.
Kolegijos pirmininkas
švietimo ministras A. Rimkus

*    *    *

    Lietuvos TSR švietimo ministerijos priemonės ateistiniam moksleivių auklėjimui gerinti, vykdant Lietuvos KP CK Biuro nutarimą „Dėl Pabiržės vidurinės mokyklos darbo, skiepijant moksleiviams ateistinę pasaulėžiūrą":

    1. Nuosekliai ir kryptingai vykdyti TSRS XXV suvažiavimo, taip pat Lietuvos KP XVII suvažiavimo nutarimus liaudies švietimo srityje.

    Gerinant moksleivių ateistinį auklėjimą, tobulinant mokslinės ateistinės propagandos formas ir metodus, nuosekliai vadovautis Lietuvos KP CK III plenumo (1976 m.) nutarimu ir Lietuvos KP CK Biuro nutarimu „Dėl Pabiržės vidurinės mokyklos darbo, skiepijant moksleiviams mokslinę ateistinę pasaulėžiūrą".

    Nuolat—Mokyklų valdyba, Užmokyklinio ir užklasinio darbo skyrius, rajonų, miestų liaudies švietimo skyriai.

    2. Pasiekti, kad visas mokymas ir užklasinės veiklos procesas būtų panaudojamas mokinių materialistinei pasaulėžiūrai formuoti, ateistiškai auklėjant moksleivius, kad, baigę vidurinę mokyklą, jie taptų kovingais ateistais.
Nuolat—(tie patys—aut.)

    3. Tirti pedagogų kolektyvų ateistinio auklėjimo sistemą ir metodiką, teikti jiems visapusišką dalykinę ir metodinę pagalbą.
    Nuolat—(tie patys—aut.)

    4. Ateistinio moksleivių auklėjimo klausimus sistemingai svarstyti pedagogų tarybose, mokyklų vadovų pasitarimuose ir švietimo tarybose.
    Nuolat—Rajonų, miestų liaudies švietimo skyriai

    5. Užtikrinti, kad per pamoką—pagrindinę mokymo-auklėjimo formą—moksleiviai įgytų tvirtų mokslinių ateistinių žinių kompleksą, materialistinį supratimą apie gamtos ir visuomenės vystymosi dėsningumus. Stiprinti tarpdalykinius ryšius, užtikrinti perimamumo principą. Kiekvienoje pamokoje turi būti aiški principinga ateistinė mokytojo pozicija. Išugdyti moksleivių sugebėjimą savarankiškai gilinti savo žinias, orientuotis mokslinės ir politinės informacijos sraute.
    Nuolat—Mokyklų valdyba, rajonų, miestų liaudies švietimo skyriai.

    6. Patikrinti vienos rajono ir vienos miesto bendrojo lavinimo mokyklos darbą, vykdant Lietuvos KP CK Biuro nutarimą, „Dėl Pabiržės vidurinės mokyklos darbo, skiepijant moksleiviams mokslinę ateistinę pasaulėžiūrą".

(Užmokyklinis ateistinis jaunimo auklėjimas):
    1978 m.—Mokyklų valdyba, Užmokyklinio ir užklasinio darbo skyrius

    7. Tirti, kaip gamtos-matematikos bei humanitariniai dalykai ir su jais susiję užklasiniai renginiai panaudojami mokinių mokslinei materialistinei pasaulėžiūrai ugdyti, ateistiškai auklėjant moksleivius.
    1978 m.—(tie patys—aut.)

    8. Patikrinti dviejuose miestuose ir dviejuose rajonuose, kaip kaupiama ir propaguojama ateistinė literatūra bendrojo lavinimo mokyklų bibliotekose.
    1978-1979 m.—Respublikinė mokyklų biblioteka

    9. Tobulinti bendrojo lavinimo mokyklų ir ikimokyklinių vaikų įstaigų pedagogų kolektyvų ateistinio auklėjimo sistemą, darančią moksleiviams nuolatinį poveikį, jungiančią įvairias mokymo bei užklasinio darbo formas ir kryptis, ugdančią moksleivių ateistinius įsitikinimus, geriausias tarybinio žmogaus moralines savybes, atsparumą buržuazinei ideologijai, religijos įtakai.

    Nuolat—Mokyklų valdyba, Užmokyklinio ir užklasinio darbo skyrius, Ikimokyklinio auklėjimo skyrius, rajonų, miestų liaudies švietimo skyriai

    10. Sistemingai kontroliuoti bendrojo lavinimo mokyklų ir užmokyklinių vaikų įstaigų užklasinę ir užmokyklinę veiklą, analizuoti organizuojamų renginių efektyvumą ir jų poveikį moksleivių ateistiniam auklėjimui.
    Nuolat—Užmokyklinio ir užklasinio darbo skyrius, Respublikinės užmokyklinės vaikų įstaigos, rajonų, miestų liaudies švietimo skyriai

    11. Užklasinėje veikloje kryptingai skiepyti materialistinę pasaulėžiūrą, remiantis dėstomųjų dalykų pagrindais. Kiekvienas mokyklos būrelis, ypač ateistų, turi propaguoti mokslines ateistines žinias, demaskuoti reakcingą religijos vaidmenį mokslo raidos istorijoje, atskleisti materialistinio pasaulio supratimo reikšmę visuomenės pažangai.
    Nuolat—Užmokyklinio ir užklasinio darbo skyrius rajonų, miestų liaudies švietimo skyriai

    12. Siekti, kad bendrojo lavinimo mokyklos nuosekliai dirbtų su mokinių tėvais. Sistemingai tirti šeimas, jų auklėjimo poveikį vaikams. Didelį dėmesį skirti individualiam darbui su tikinčiaisiais mokinių tėvais. Pedagogikos fakultetuose mokinių tėvams nagrinėti mokinių mokslinės ateistinės pasaulėžiūros formavimo problemas.
    Nuolat—Rajonų, miestų liaudies švietimo skyriai

    13. Sustiprinti idėjinį politinį vadovėlių kryptingumą, pakelti jų mokslinį ir metodinį lygį, jų turinyje išryškinti mokslinius ateistinius akcentus, kurie sudarytų pagrindą moksleivių materialistinei pasaulėžiūrai ugdyti per kiekvieno dalyko pamokas.
    1977-1980 m.—Mokymo metodinis skyrius, PMTI (Pedagogikos mokslinio tyrimo institutas).

    14. Parengti ir išleisti pedagoginius-metodinius leidinius ateistine tematika:
    D. Poneris, L. Krotova, Mokslinis ateistinis auklėjimas, mokant fizikos; J. Kundrotas, Praregėjimas; A. Čertkovas, V. Komarovas, Pokalbiai apie religiją ir ateizmą; I. Zaksas, Kas sukūrė pasaulio tvarką; V. Nečajeva, T. Markovą, Dorovinio auklėjimo vaikų darželyje metodika; H. Tidikis, Ateistinio poveikio metodika; V. Gladutis. Iš kalsės vadovo darbo patirtis; Z. Bajorūnas, Vaikų auklėjimas šeimoje; A. Urbonas, Mokslas apie žmogų.
    1977-1980 m.—Mokymo metodinis skyrius

    15. Parengti metodinį laišką apie moksleivių ateistinį auklėjimą šiuolaikinėmis sąlygomis.
    1978 m.—PMTI

    16. Organizuoti mokslinę praktinę konferenciją moksleivių materialistinės pasaulėžiūros formavimo ir ateistinio auklėjimo klausimais.
    1979 m.—PMTI, RMTI (Respublikinis mokytojų tobulinimosi institutas—aut.)

    17. Organizuojant respublikinius pedagoginius skaitymus, numatyti pranešimus mokinių marksistinės-lenininės pasaulėžiūros ir ateistinio auklėjimo tematika.

    1978 m.—(tie patys—aut.)
    18. Respublikos mokytojų kvalifikacijos kėlimo kursuose, dalykinių metodinių ratelių pirmininkų seminaruose plačiau atskleisti materialistinės pasaulėžiūros formavimo, ateistinio švietimo ir ateistinio auklėjimo galimybes, dėstant mokymo disciplinas.
    Kasmet—RMTI

    19. Jaunųjų gamtininkų, chemikų, fizikų ir kitų dalykinių būrelių vadovams organizuoti seminarą materialistinės pasaulėžiūros formavimo ir ateistinio auklėjimo klausimais.
    1979 m.—RMTI

    20. Miestų ir rajonų centruose paruošti ilgai veikiančias ateistinės literatūros parodas mokslinės ateistinės literatūros propagavimui.
    1978-1979 m.—Respublikinė mokyklų biblioteka

    Ateistinių įsitikinimų formavimas per mokomuosius dalykus?):
    21. „Tarybinio mokytojo", „Tarybinės mokyklos", „Moksleivio", leidinio „Seimą" redakcijoms plačiau nušviesti ateistinio auklėjimo mokyklose ir šeimose klausimus. Paskelbti straipsnių ciklą apie mokslinės pasaulėžiūros, ateistinių įsitikinimų formavimą per lietuvių literatūros, rusų literatūros, istorijos, visuomenės mokslo, biologijos, chemijos, fizikos ir kt. dalykų pamokas. Nušviesti mokyklų užklasinio darbo sistemą, ugdant mokinių mokslinę ateistinę pasaulėžiūrą. Pateikti mokytojams teorinių ir metodinių straipsnių ciklą jaunimo mokslinės pasaulėžiūros, ateistinių įsitikinimų formavimo klausimais.
    1977-1980 m. „Tarybinio mokytojo", „Tarybinės mokyklos", „šeimos", „Moksleivio" redakcijos

Mokyklų valdyba


    3. Nutautinimo programa mokykloms
    Lietuvos TSR švietimo ministerijos kolegijos 1977 m.

gegužės 27 d. nutarimu Nr. 88 buvo patvirtintas „perspektyvinis priemonių planas tolesniam internacionaliniam ir patriotiniam moksleivių auklėjimui bendrojo lavinimo mokyklose ir kitose švietimo įstaigose gerinti". Žemiau pateikiamas šis lietuvių vaikų nutautinimo planas su kai kuriais mažais sutrumpinimais:

    I. Mokymo auklėjimo darbas

    1. Svarbiausiu bendrojo lavinimo mokyklų, ikimokyklinių ir užmokyklinių įstaigų uždaviniu laikyti jaunosios kartos auklėjimą proletarinio, socialistinio internacionalizmo tarybinio patriotizmo ir bendranacionalinio pasididžiavimo dvasia, vadovaujantis TSKP XXV suvažiavimo nutarimais. Tuo tikslu užtikrinti darnią, kryptingą ir vieningą moksleivių patriotinio ir internacionalinio auklėjimo sistemą, kompleksiškai ją siejant su bendru idėjinio politinio, estetinio, dorovinio ir ateistinio auklėjimo procesu.
    Nuolat—Ministerijos valdybos ir skyriai, Respublikinio pavaldumo įstaigos, Rajonų, miestų liaudies švietimo skyriai.

    2. Mokyklų ir kitų švietimo įstaigų pedagogų kolektyvams žymiai veiksmingiau panaudoti mokymo medžiagą auklėjimo tikslams. Visų mokymo dalykų, ypač humanitarinio profilio, mokymo procese stiprinti marksistinės lenininės teorijos aiškinimą apie nacijas ir tautų santykius, apie TSRS nacionalinės politikos laimėjimus (pavyzdžiui, nutautinant Baltarusijoje ir kitose TSRS respublikose gyvenančius lietuvius, dedant visas pastangas, kad Vilniaus krašto gyventojai, nutautėję to krašto lietuvių palikuonys vėl neatlietuvėtų—aut.). Ypač svarbu išaiškinti naujos istorinės žmonių bendrijos (tautiškai beveidės— aut.)—tarybinės liaudies sąvoką, atskleidžiant objektyvius tolesnės tarybinės visuomenės internacionalizacijos, mūsų šalies socialistinių nacijų ir tautybių visapusiško vystymosi ir laipsniško suartėjimo (nutautėjimo, t. y. surusėjimo—aut.) procesų dėsningumus.
    Nuolat—Mokyklų valdyba, Rajonų, miestų liaudies švietimo skyriai

    3. Stiprinti mokymo dalykų poveikį ateistiniam auklėjimui, formuojant moksleivių ateistinę pasaulėžiūra; įtaigiau išryškinti reakcinę religijos esmę, religinės pasaulėžiūros ir išnaudotojiškų klasių interesų sutapimą. Laiku duoti veiksmingą atkirtį įvairiems reakcinės dvasiškijos išpuoliams, demaskuoti jų ketinimus platinti jaunimo tarpe buržuazinę nacionalistinę ideologiją.
    Nuolat—(tie patys—aut.)

    II. Užklasinis ir užmokyklinis darbas
    1. Per švietimo įstaigų užklasinį ir užmokyklinį darbą praktiškai įtvirtinti mokinių tarpusavio internacionalinio pobūdžio santykius. Tuo tikslu aktyvinti mokyklinių internacionalinės draugystės klubų veiklą, plačiau praktikuoti bendrus renginius mokyklose, kuriose dėstoma skirtinga kalba, komplektuoti būrelių, gamybinių brigadų ir kitų moksleivių kolektyvų įvairių tautybių vaikų kontingentus. Aktyviai įtraukti mokinius į praktinę veiklą, organizuojant proletarinio solidarumo renginius, kaip pavyzdžiui, pasiruošimas Tautiniam jaunimo ir studentų festivaliui Havanoje, Tarptautiniam vaikų festivaliui Tarybų Sąjungoje, respublikiniam konkursui „Mažųjų planeta" ir kitiems.
    Nuolat—Užmokyklinio ir užklasinio darbo skyrius, Mokyklų valdyba, Ikimokyklinio auklėjimo skyrius, Rajonų, miestų liaudies švietimo skyriai.

    2. Stiprinti mokinių karinį-patriotinį auklėjimą. Užtikrinti, kad jie aktyviai dalyvautų masinio gamybinio darbo renginiuose: plačiau praktikuoti mokyklose vyriškumo pamokas, trijų kartų sąskrydžius-susitikimus, karinės parengties apžiūras, konkursus, žygius revoliucinės, kovinės ir darbo šlovės keliais, karinius sportinius žaidimus „Žaibas", „Ereliukas", taip pat užtikrinti dalyvavimą komjaunimo-jaunimo estafetėje išilgai TSRS valstybės sienos. Aktyvinti SDAALR veiklą. Toliau stiprinti moksleivių ryšius su Tarybinės Armijos kariais, vykdyti sistemingą aukštesniųjų klasių moksleivių profesinio orientavimo   darbą,   propaguojant   karybos   profesijas.

Siekti, kad moksleivių žinios iš pradinio karinio rengimo būtų tvirtos ir gilios.
    Nuolat—Pradinio karinio rengimo skyrius, Rajonų, miestų liaudies švietimo skyriai.

    3. Pagerinti vadovavimą ir kontrolę kraštotyros ir turizmo veiklai. Siekti, kad jaunieji kraštotyrininkai tirtų darbininkų revoliucinio judėjimo istoriją, jo internacionalines ištakas; įamžintų komunistų, komjaunuolių, pirmųjų tarybų valdžios aktyvistų, žuvusių nuo buržuazinių nacionalistų rankos, atminimą, tirtų kolūkių, tarybinių ūkių, įmonių istoriją, išryškindami jų veiklos ir darbo internacionalinį pobūdį. Užkirsti kelią praeities idealizavimui, neklasiniam požiūriui, vertinant ikitarybinio laikotarpio istorijos įvykius. Plačiau atskleisti Tarybų Lietuvos socialinio politinio vystymosi laimėjimus, visa tai išryškinant kaip visų tarybinių tautų vienybės, susitelkimo ir tarpusavio pagalbos rezultatą.
    Nuolat—Užmokyklinio ir užklasinio darbo skyrius, Rajonų, miestų liaudies švietimo skyriai.

    4. Siekti, kad bendrojo lavinimo mokyklų fizinio lavinimo kolektyvai, vaikų ir jaunimo sporto mokyklos gerintų su broliškų respublikų moksleiviais organizuojamų sportinių renginių internacionalinį turinį . . .

    5. Organizuojant su mokiniais internacionalinį ir patriotinį auklėjimo darbą, užtikrinti, kad būtų plačiai naudojamos masinės informacijos priemonės . . .

III. Mokymo-metodinis darbas ir jo kontrolė

    1. ... Ruošiant naujus vadovėlius ir mokymo priemones, gerinti jų internacionalinį ir patriotinį turinį . . .

(Internacionalinis auklėjimas—pagrindinis nutautinimo veiksnys):

    2. Į pedagoginių kadrų kvalifikacijos kėlimo kursų programas įtraukti temas apie TSKP nacionalinės politikos teoriją ir praktiką, apie mokinių internacionalinį ir patriotinį auklėjimą TSKP XXV suvažiavimo nutarimų

šviesoje. Ruošiant metodines rekomendacijas, organizuojant seminarus ir konferencijas, skleidžiant gerąją patirtį, padėti pedagogams teoriškai suvokti faktinę medžiagą, geriau įvaldyti internacionalinio ir patriotinio darbo metodiką.
    Nuolat—RMTI, RPR, Rajonų, miestų liaudies švietimo skyriai.

    3. Plačiau skelbti spaudoje moksleivių internacionalinio ir patriotinio auklėjimo darbo patirtį, spausdinti straipsnius apie TSKP lenininę nacionalinę politiką, tarybinio gyvenimo pavyzdžius, tarybinių tautų draugystę. Stiprinti kūrybinius ryšius su Baltarusijos, Latvijos, RTFSR ir kitų broliškųjų sąjunginių respublikų redakcijomis ir pedagoginėmis leidyklomis. Dažniau keistis švietimo įstaigų internacionalinio darbo patirties medžiaga.

    Nuolat—Redakcijos „Tarybinis mokytojas", „Tarybinė mokykla", „Moksleivis", leidinys „šeima".

    4. Ištirti bendrojo lavinimo mokyklose internacionalinio ir patriotinio darbo patirtį ir imtis priemonių šiam darbui toliau tobulinti, keliant kiekvienos mokymo įstaigos vadovo, kiekvieno pedagogo asmeninę atsakomybę už auklėjimo darbo kokybę, už sveiką moralinę-po-litinę būklę vietose, rodant maksimalų atidumą ir jautrumą daugianacionaliniams kolektyvams.

    Visuose liaudies švietimo įstaigų pedagogų kolektyvuose svarstyti šį klausimą, numatyti kelius ir priemones internacionaliniam ir patriotiniam darbui tobulinti, jo planavimui ir koordinavimui gerinti, kontrolei stiprinti.
1977-1978 m.—Rajonų, miestų liaudies švietimo skyriai.

(Internacionalinis auklėjimas jaunam lietuviui—praraja):
    5. Sistemingai analizuoti liaudies švietimo skyrių, švietimo įstaigų darbą, organizuojant mokyklinio jaunimo ir ikimokyklinio amžiaus vaikų internacionalinį ir patriotinį auklėjimą.
    1978-1980 m.—Ministerijos valdybos ir skyriai
        Mokyklų valdyba

ŽINIOS Iš VYSKUPIJŲ


    Šiauliai. „LKB Kronika" rašė, kad kun. J. Alesius dar Seminarijoje studijuodamas atostogų metu Lazdijų rajone neturėdavo ramybės, nes buvo nuolat atakuojamas KGB darbuotojų—Lazdijų KGB viršininko Žemaičio ir vieno čekisto iš Vilniaus.

    1978 m. sausio 11 d. kun. Alesius, dirbantis Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčioje vikaru, buvo iškviestas į Šiaulių karinį komisarijatą, neva patikrinti karinės įskaitos. Komisarijate jo laukė saugumietis, kuris prisistatė esąs Romas Pietaris:
    —Linkėjimai nuo Viliaus Šiaudinio.
    —Nepažįstu jokio šiaudinio.

    —Su juo kalbėjaisi Lazdijuose, jis iš Vilniaus saugumo. Dabar vėl susitikinėsim. Nurodysim, ką mums reikia pranešti.
    —Ne, susitikti su jumis negalvoju, nes į politiką nesikišu.

    —Ir kun. Svarinskas sako, kad nesikiša . . .

    Kun. Alesius tiesiai pasakė saugumiečiui, kad KGB jam įkyrėjo. Jį, Seminarijos studentą, norėjo jėga priversti dirbti saugumo bendradarbiu. Net pieštuką kišo į rankas. Grasino: jei nepasirašysi, nebaigsi Seminarijos.

    —Gaila, kad visa tai plačiai išplepėjai.
    —Aš tėvų nuo mažens išmokytas būti atviru. Į Lazdijus išvežtas, per dieną nebuvęs namie, turėjau namiškiams pasakyti, kur buvęs, nes jie buvo labai susirūpinę. Be to, patys saugumiečiai labai kvailai elgėsi— su manimi kalbėjosi Lazdijų Tarybų rūmuose. Visi matė, o ten dirba daug mano pažįstamų.

    —Taip, tai mūsų klaida, —pripažino saugumietis. — Bet vis tik mes dar susitiksime. Laikysime paslaptį. Galime iškviesti telefonu.

    —Ne. Neatvyksiu į pokalbius. Dviems valdovams netarnausiu. Griežtai atsisakau. Nebent tik prievarta paimsite.
Prieš paleisdamas į namus, saugumietis įsakė kun.

Alesiui pamoksluose neliesti abortų temos: tegu daro abortus, kas tik nori.

    KGB, pasirodo, suinteresuota, kad lietuviai kuo daugiau darytų abortų. Kuo mažiau bus lietuvių, tuo daugiau į Lietuvą privažiuos svetimšalių ir greičiau Lietuva bus surusinta.

    „LKB Kronika" prašo visus kunigus, kuriuos KGB verbavo būti koloborantais, papasakoti šio leidinio skiltyse apie šią pačią nežmoniškiausią KGB veiklą—versti žmogų veikti prieš Bažnyčią, Tėvynę ir patį save. Kuo plačiau visuomenė ir pasaulis atvirai kalbės apie KGB nusikaltimus, tuo jų mažiau bus. Tamsūs darbai bijo dienos šviesos.

*    *    *

(Valdžia neatsako į pareiškimus):
    Telšiai. Tikintieji Šeduikis ir Dargužaitė 1977 ir 1978 m. pradžioje kreipėsi į Telšių vykdomąjį komitetą, partijos komitetą, į respublikines įstaigas su įvairiais pareiškimais dėl koplystulpių statybos. Į daugelį pareiškimų valdžios įstaigos visiškai neatsakė. Vietoje to Telšių rajono valdžia 1978 m. balandžio 24 d. nugriovė Šeduikio koplystulpį. Grupė tikinčiųjų kreipėsi į aukščiausią TSRS valdžią su šitokiu protestu:

TSKP CK Generaliniam Sekretoriui
L. Brežnevui

Nuorašai:

LKP Centro Komitetui
Telšių raj. vykdomajam komitetui

1978 m. gegužės mėn.
Telšių m. katalikų
P r o t e s t a s

(Protestas L. Brežnevui ir LKP Centro Komitetui dėl kryžių ir koplytstulpių):

    Mes, žemiau pasirašę Telšių m. gyventojai, esame labai įskaudinti Telšių raj. vadovų elgesiu. Jie veikia visos tarybų valdžios, tuo pačiu ir Jūsų drg. Brežnevai, vardu ir savo elgesiu daro gėdą tarybų valdžiai.

    Š. m. balandžio 20 d. buvo priimta ir įsigaliojo naujoji LTSR Konstitucija, pabrėžusi lygias visų piliečių teises, be abejo, tuo pačiu tikinčiųjų ir netikinčiųjų lygybę. Praėjo vos kelios dienos ir, tarsi atsakydama į tas garantijas, balandžio 24 d. Telšių raj. valdžia nugriovė menišką koplytstulpį, pastatytą prie namo, kuriame gyvena kunigas ir vargonininkas. Praėjusių metų „švyturio" 12 numeryje rašytojas Petkevičius kryžių ir koplytstulpių griovimą vadina vandalizmu, chuliganizmu. Mums, paprasčiausiai, nesuprantama, kaip tokiu darbu gali užsiimti aukščiausia rajono valdžia—Tarybų valdžios atstovai. Rajono vykdomas komitetas yra priėmęs sprendimą nugriauti panašų koplytstulpį net kapinėse, pastatytą pil. Dargužaitės ant artimųjų kapo.

    Telšių raj. valdžia imasi net aiškiai diskriminacinių priemonių tikinčiųjų atžvilgiu. Kad tikintieji negalėtų Kalėdoms įsigyti eglučių, Telšių raj. vykdomasis komitetas leidžia jas pardavinėti tik nuo gruodžio 26 d. šitokią nenormalią praktiką kritikavo 1977 m. „švyturys" 10-me numeryje ir 1977 m. gruodžio 25 d. LKP CK organas „Tiesa". Telšiuose tikintieji, atidirbę darbo dieną, važiuoja į kitus rajonus nusipirkti eglučių (kituose rajonuose, pvz., Šiauliuose eglutės pardavinėjamos nuo gruodžio 19 d.). Tikintieji sugaišta daug laiko ir pasidaro daug išlaidų.

    Mes savo kruopščiu darbu išlaikome visas tarybų valdžios administracines įstaigas, o tos įstaigos savo potvarkiais sudaro mums bereikalingų išlaidų, sunkumų, atima mūsų brangų laiką.

    Telšių mokyklose masiškai tardomi į bažnyčią einą moksleiviai. 1977 m. gruodžio 12-16 d. III ir IV vidurinėse mokyklose buvo tardomi tikintieji moksleiviai, iškviečiami net iš pamokų. Tomis dienomis kai kurios pamokos buvo trumpinamos arba iš viso neįvyko.

    Šiuo metu net valstybinio saugumo organai į tardymus kviečia tikinčius moksleivius, choristus. Tai vykdoma

tokiu mastu, kad apie tai kalba visas miestas. Dėl visų šių faktų mes jaučiamės beteisiais.

    Nejaugi dėl naujosios Konstitucijos tikintieji laikomi nusikaltėliais, siaurinamos tikinčiųjų teisės? Ne, mes negalime net minties prileisti, kad visa tai vyksta Jums leidžiant. Mes prašome skubiai imtis priemonių, apeliuojame į Jūsų humaniškumą—juk Jūs taip dažnai pasisakote už teises tų darbo žmonių, kurie skriaudžiami kitose šalyse. Apginkite ir mūsų, tarybinių piliečių, teises!

    Katedros vargonininkas yra kreipęsis į Telšių vykdomąjį komitetą ir religijų reikalų tarybos įgaliotinį. Nors kiekviena tarybinė įstaiga į piliečių pareiškimus privalo atsakyti per 30 d., tikintieji nesulaukia minėtų įstaigų atsakymų. Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Lietuvos tikinčiųjų teisių taip pat negina—į pakartotiną pareiškimą jis atsakė, kad neturįs teisės pakeisti rajono vykdomojo komiteto sprendimo.

    Todėl kreipiamės į Jus. Prašome įpareigoti Telšių rajono valdžią atstatyti sunaikintą koplytstulpį, neleisti skriausti ir žeminti tikinčiųjų, neleisti išniekinti tikinčiųjų kapų, auklėti visus valdžios pareigūnus komunistine dvasia, nes jie, piktnaudodami savo tarnybinę padėtį, daro gėdą Tarybų Sąjungai.
Po protestu pasirašė
130 Telšių miesto tikinčiųjų

*    *    *

Religijų reikalų tarybos Įgaliotiniui
drg. Tumėnui

Nuorašai:
    Telšių raj. vykdomajam komitetui ir
    Telšių raj. partijos komitetui
Dargužaitės Danutės, Juozapo,
gyv. Telšiuose, Pionierių g. 13/1
P a r e i š k i m a s

    Prašau, drg. įgaliotini, apginti mano, kaip tikinčiosios, paminklą, nes Konstitucija garantuoja mums teises bei

laisves, šiuo metu, kaip skaitysite sprendimą, man liepia paminklą nugriauti. Aš su tuo nesutinku. Kaip matote iš sprendimo Nr. 325, aš jj pasistačiau savo mirusiems, turėdama leidimą. Būdama tikinti, savo tikintiems mirusiems aš uždėjau ant paminklo tikėjimo ženklus: kryželį ir statulėles. Vadinasi, kad tas pats paminklas be tikėjimo ženklų patvirtinamas ir gali būti priimamas, o su tikėjimo ženklais—nebegali, jau, kaip rašoma sprendime, grubiai pažeidžiamas patvirtintas projektas. Kaip tai reikia suprasti? Juk be tikėjimo ženklų kunigai paminklų nešventina, tad kodėl šiuo atveju tai draudžiama?

    Telšių Kurija 1954.X.11 yra paskelbusi tikintiesiems aplinkraštį Nr. 577: „Kryžius galima statyti ne tik šventoriuose, bet ir tikinčiųjų kiemuose". Tą patį Kurija pakartojo 1972.X.7 savo rašte Nr. 227. šie tikintiesiems žinomi raštai nėra atšaukti. Tai liečia ir mano paminklą, nes jis yra su kryžiumi. Tuo tarpu be religinių ženklų koplytstulpių Telšiuose yra pastatytų: prie muziejaus, miškų ūkio, prie Džiugo piliakalnio ir kitur. Netikintiesiems tai yra leidžiama, o tikintiesiems—ne. Vadinasi, kad tikinčiųjų teisės nėra lygios su netikinčiaisiais.

    Todėl aš kreipiuosi į Jus ir prašau sudrausti Telšių rajono pareigūnų savivaliavimą. Jeigu negausiu pagalbos iš Jūsų, būsiu priversta kreiptis į TSRS Religijų reikalų tarybą. Laukiu asmeniško atsakymo.
1977 m. gruodžio 23 d.
                        Dargužaitė

*    *    *

(Finansų vedėjas kun. A. Jokūbauskui:
. . . mokesčiais mes tave sutvarkysime):
    Pociūnėliai. (Radviliškio raj.). 1978 m. vasario 6 d. Radviliškio raj. finansų skyriaus vedėjas V. Vaišutis kun. A. Jokūbauskui pareiškė: „Mes mokesčiais buožes nu-buožinom, valstiečius į kolūkius suvarėme, mokesčiais ir tave sutvarkysime". Kaip pažadėjo, taip ir padarė—1978 m. kun. Jokūbauskui buvo uždėti tris kart didesni mokesčiai negu ankstyvesniais metais—viso 812 rub.

    1978 m. gegužės 26 d. rajono valdžios įsakymu Skėmių apylinkės pirmininkas Nenertavičius, susikvietęs į Pociūnėlių kolūkio kontorą Pociūnėlių parapijos atstovus—dvidešimtuką, reikalavo pasirašyti sutartį su apylinke atleisti kun. Jokūbauską iš bažnytinio komiteto pirmininko pareigų. Tikintieji atsisakė pasirašyti naują sutartį su apylinke, o dėl pirmininko perrinkimo užtikrino: Mes išsirinkome tokį pirmininką, kuris geriausiai rūpinasi bažnyčią ir kito nerinksime".

    Rajono valdžiai labai nepatinka, kad tikintieji, vietoje atsisakiusio parapijos pirmininko, išsirinko šioms pareigoms kleboną. Atrodo, kad šiuo metu Lietuvoje toks atvejis yra pirmas.

*    *    *

(Ir kunigas pataikauja ateistams):
    Klaipėda. Klaipėdos tikintieji ne kartą kreipėsi į Telšių vyskupijos kuriją, prašydami paskirti jiems kitą kleboną, kuris daugiau rūpintųsi parapijos medžiaginiais ir dvasiniais reikalais. Dabartinis klebonas dekanas Jonas Bai-kauskas, pataikaudamas ateistinei valdžiai, labai nenori jaunų procesijos dalyvių ir jaunų choristų.

    „LKB Kronika" pastebi, kad šitokios rūšies klebonų Lietuvoje yra nemažas skaičius. Jiems atrodo būsią geriau, jei prie altoriaus patarnausią žili senukai, svarbu, kad būtų išlaikyti geri santykiai su ateistine valdžia. Kokios nelemtos baimės pasekmės kunigų gyvenime!

    Telšių vyskupijos kurija teisinasi, kad nepajėgi iškelti iš parapijos tokių klebonų, kuriuos remia civilinė valdžia.

*    *    *

    Pavandenė. 1978 m. liepos 8 dieną nežinomi piktadariai išdaužė langus ir sulaužė langų rėmus Pavandenės bažnyčios šventoriuje 14 kryžiaus kelių koplytėlėms.

*    *    *

    Kuršėnai. 1978 m. gegužės 26 d. pas vikarą R. 2uipą atvyko   Šiaulių   raj.   vykdomojo   komiteto   pirmininko

pavaduotojas Beržinis ir uždraudė vikarui katekizuoti vaikus bei sakyti ateistinei valdžiai nepatinkančius pamokslus, nes kitaip labai nukentėsiąs.

(Kun. Ilinčius griauna gyvąją Bažnyčią):
    Kuršėnuose dekanas kun. Stanislovas Ilinčius neleidžia prie altoriaus vaikų, jis išvaiko net vikaro paruoštus Mišių patarnautojus, šituo jis gyvosios Bažnyčios nestato, bet ją griauna.

*    *    *

(Šaudykla prie Šaukėnų kapų):
    Šaukėnai (Kelmės raj.). šaukėniečiai skundžiasi, kad nuolatos drumsčiama rimtis ir ramybė Šaukėnų kapuose, šalia kapų buvo įrengta bendra maudyklė. Ją panaikinus, prie kapų buvo įrengta šaudykla. Aidi nuolatos šūviai, o žmonės krūpčioja nuo jų prie savo artimųjų kapų.

    O kiek Lietuvoje išniekintų kapų? Kryžiai išvartyti ir sudaužyti. Pakanka apsilankyti į senuosius Kelmės kapus. O į ką paversti Šaukėnų žydų kapai? Buvo metas, kada iš kapų vežė žvyrą su kaukolėmis ir pylė ant vieškelio.

*    *    *

(Užuojautos telegrama popiežiui Pauliui VI mirus):
    Viduklė. Viduklės klebonas kun. Alf. Svarinskas, mirus popiežiui Pauliui VI, pasiuntė į Vatikaną tokią užuojautos telegramą:

    „Jo Eminencijai Kardinolui J. Slipij

    Mirus didžiajam popiežiui Pauliui VI, kuris nupelnytai pavadintas taikos apaštalu ir pasaulio sąžine, perduodama per Jūsų Eminencijos rankas Apaštalų Sostui mūsų giliausią užuojautą.

    Katalikiškoji Lietuva suklupusi ant kelių meldžiasi už mirusiojo popiežiaus vėlę ir prašo Dievą išrinkti drąsų ir šventą Kristaus Bažnyčios Galvą."

TARYBINĖJE MOKYKLOJE

Varputėnai. 1977 m. balandžio mėn. šilkalnių kaime mirė Kuršėnų vidurinės mokyklos 11 klasės mokinys Petras Vozbutas. Tėvai nutarė sūnų palaidoti su bažnytinėmis apeigomis. Sujudo, sukruto mirusiojo motinos-mo-kytojos Vandos Vozbutienės bendradarbiai:

    —Ką tu darai? Varputėnų mokyklai darai gėdą . . .

    Pyko direktorius Juozas Daraška, dar daugiau nervinosi mokslo dalies vedėja Vanda Grybauskienė. Jie kalbėjo:

    —Mes už tai tau nedovanosime!

    Tikrai mokytoja Vozbutienė įvairiais būdais buvo terorizuojama, gąsdinama ir, nepakeldama savo bendradarbių agresyvaus elgesio, mokyklą apleido.


(Laidoti su bažnytinėmis apeigomis—prasikaltimas ateizmui):
    Reikia pastebėti, kad panašiais atvejais nedraugiškumą parodo ne tik fanatiškai nusiteikę mokytojai, bet ir kiti, kurie bijo užsitraukti švietimo skyriaus ir partijos komiteto nemalonę.

*    *    *

    Šaukėnai (Kelmės raj.). Mokytoja Dana Oškelienė dėsto istoriją Šaukėnų vidurinėje mokykloje. Vienos pamokos metu, mokytojai aiškinant, kad pasaulis atsirado iš materijos, tarp jos ir mokinio Lino Miliaus įvyko toks pokalbis:
—Tamsta mokytoja, jei pasaulis atsirado iš materijos, tai iš kur ta materija? —Ne tavo reikalas. —Tai kas gali paaiškinti? —Sėsk, durniau!
—Jei aš durnius, tai prašau išleisti mane pas gydytoją. —Išeik laukan!
Mokinys buvo išvytas iš klasės.

    Antašava (Kupiškio raj.). 1977 m. vasarą Antašavos parapijos   bažnyčioje   pasigirdo   vaikų   giedojimas.   Su

džiaugsmu vaikai rinkdavosi giedoti ir prašė vargonininkę P. Bieliauskaitę pamokyti juos naujų giesmių.

    Prasidėjus mokslo metams, mokytojai pradėjo reikalauti, kad vaikai bažnyčioje negiedotų. Vaikai neklausė. Tada mokytojai pradėjo klausinėti, kurie vaikai einą giedoti, reikalavo raštu parašyti, ar gieda chore, ar ne.

    1978 m. kovo 19 d., susirinkus vaikams pasimokyti velykinių giesmių pas Joną Šimonį, staiga į kambarį įėjo Kupiškio raj. vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Astikas, Antašavos apylinkės pirmininkas J. Nakas ir Antašavos mokyklos direktorė Valda Sanvaitienė. Atvykėliai pradėjo klausinėti vargonininkę, ką ji čia veikianti.


(Giedojimas bažnyčioje yra prasikaltimas konstitucijai):
    —Mokomės giedoti, —atsakė vargonininkė.

    —Ar jūs nežinote, kad laužote įstatymus? Vaikus turi teisę mokyti tik tėvai, o jūs tos teisės neturite, —kalbėjo rajono pavaduotojas Astikas.

    —Aš žinau, kad pagal naują konstituciją sąžinės laisvė nevaržoma ir tikinčiuosius persekioti yra uždrausta.

    Komisija tardė vargonininkę, kur ji gyvenanti, ką dirbanti, surašė visų vaikų pavardes ir aktą apie padarytą nusikaltimą. Išeidami pagrasino, sakydami, kad dar reikėsią susitikti.

    Praėjus kelioms savaitėms į vidurinę mokyilą atvažiavo Astikas ir įkalbinėjo vaikus neiti giedoti į bažnyčią. Vėl buvo reikalaujama parašyti, kurie iš vaikų eina giedoti, ir grasinama, kas eisiąs giedoti, tam bus išduota tokia bloga charakteristika, kad negalėsiąs įstoti į aukštąją mokyklą.

    Mokytojos Irena Dluckienė ir Valė Martinkienė vaikščiojo pas mokinių tėvus ir maldavo, kad neleistų vaikų į bažnytinį chorą.

    Kiek vėliau tėvų susirinkime direktorė Sanvaitienė aiškino, kad Jonas Šimonis, leisdamas savo kambaryje vaikams mokytis giedoti, padaręs didelį nusikaltimą, o vargonininkė taip pat labai nusikaltusi ir, jeigu nesiliausianti vaikus mokyti, smarkiai nukentėsianti.

(Dėl tikėjimo labiausiai persekiojami mokiniai):
    Tauragė. 1976 m. balandžio 13 d. Tauragės II vidurinės mokyklos XI a klasės auklėtojas K. Pušinskas suorganizavo auklėtinius pagerbti mokinio Kisieliaus mirusį senelį, tačiau direktorius Jurgis Jankauskas uždraudė mokiniams eiti į bažnyčią, pagrasindamas neklusniems sumažinti elgesį iki nepatenkinamo. Nežiūrint direktoriaus draudimo 14 vienuoliktokų laidotuvėse dalyvavo.

    Balandžio 19 d. pedagogų tarybos posėdyje laidotuvėse dalyvavę mokiniai buvo įspėti daugiau taip nepasielgti.

*    *    *

    Pikeliai (Mažeikių raj.); Pionierių vadovė Roma Jasmentaitė panoro prievarta įrašyti į pionierius Laimą Bružokaitę. Ji patarė nepasakoti tėvams, kas mokykloje daroma. Laimos motina sužinojusi, kad dukrelė įrašyta į pionierius, liepė jai nueiti ir atsisakyti, ką mergaitė ir padarė.

    Po Velykų mokyt. Jasmentaitienė, sužinojusi, kad Laima buvusi bažnyčioje, ją visaip kamantinėjo, privesdama mergaitę iki ašarų.

    Kas primins mokyt. Jasmentaitienei nebūti mokykloje raudonu inkvizitoriumi ir nesikišti į mokinių sąžinės reikalus?

*    *    *

    Šiauliai. 1978 m. vasario 24 d. Šiaulių IX vidurinės mokyklos direktorius Snieškus IX m klasėje paklausė: „Kodėl klasėje dar yra 10 nekomjaunuolių?" Paaiškėjo, kad dalis mokinių—Virginija Vidugirytė, Alma šileikaitė, Gitana Tamošiūnaitė ir Dalia Judikavičiūtė—nestojančios į komjaunimą dėl savo religinių įsitikinimų. Direktorius šias mergaites išvadino pilkomis asmenybėmis ir pagrasino, jei nestosiančios į komjaunimą, tai būsiančios išmestos iš matematinės klasės.

    Direktorius Snieškus, norėdamas perauklėti tikinčias mokines, kviečiasi sau pagalbon net pedagoginio instituto

dėstytojus. Vasario 13 d. vienas toks „auklėtojas" bandė įtikinti Dalia Judikavičiūtę stoti į komjaunimą ir nepraktikuoti tikėjimo.

*    *    *
Komunistinė dorove praktikoje

    1978 m. liepos mėn. 18 d. Lietuvos TSR Kultūros ministerijos darbuotojai atkreipė dėmesį į nervingai vaikščiojantį ilgametį ministerijos darbuotoją Henriką Lanzbergą. Priežasčių nenutuokė niekas. Ir tik kai į ministeriją atvyko Mokslinio-metodinio kabineto direktorius, darbuotojai sužinojo šiurpų įvykį: to paties skyriaus 21 metų darbuotoja Renata- Gavrilenkaitė pasikorusi prie savo meilužio Henriko Landzbergo durų. Meilužis, pasirodo, nedrįso nė virvės nutraukti, kad neliktų jo pirštų antspaudų. O netrukus ministerijos darbuotojai rado žuvusios darbo kambaryje ir priešmirtinį jos laiš-ką. . .


(Abortas ir motinos mirtis):
    Įvykis, atrodo, netikėtas. Bet ar taip iš tikrųjų?
    H. Landzbergas jau seniai gyvena Kultūros ministerijos patalpose. Ir nebe pirmi metai iš jo kambario girdimi merginų klyksmai. Apie šio ištvirkėlio asmenines „išmones" garsas sklido ir už ministerijos ribų, bet tai nejaudino net pačių įstaigos vadovų.

    Apie Landzbergo moralę gal ir neverta kalbėti, bet pasižiūrėkime, kas gi jo paskutinioji auka (o gal ne paskutinė?).

    Leiskime kalbėti pačiai velionei. Priešmirtiniame savo laiške Renata rašo, kad vis dėlto „nužudyto kūdikio akys" neduodavo jai ramybės . . . Vadinasi, tarybinės moralės įteisintas vaikų žudymas vis dėlto dar jauno amžiaus moteriai nesuspėjo galutinai sunaikinti sąžinės balso. Dar per trumpai ji dirbo Kultūros ministerijoje, kur taip atkakliai diegiama ateistinė moralė ir kovojama prieš „religinius prietarus" . . .

    Pažvelkime arčiau į Renatos gyvenimą. Jos tėvas— tarybinis pareigūnas baigė savo trijų vaikų atžvilgiu tėviškas pareigas tuo, kad davė jiems pradžią . . . Motinai, kurios visas gyvenimo tikslas—alkoholis, teko didesnė našta—pagimdyti. Bet tuo ir baigėsi jos „motinystė".

    Kažkada tarybinis rašytojas N. Sluckis išliaupsino (romane „Geri namai") tarybinius vaikų namus. Deja, tikrovė visai kita. Mūsų konkrečiu atveju tie „geri namai" tesugebėjo diegti mergaitei tik komunistinę moralę ir kalbėti apie „šviesią ateitį". O po to Molėtų mokyklą-internatas jau toliau vykdė šį uždavinį. Renata čia sužinojo, kad krikščioniškoji moralė, negimusių vaikų žudymas yra kunigų tamsybininkų išmislas, liaudies mulkinimo priemonė ir kad moteris yra išlaisvinta nuo buržuazinių ir religinių prietarų. Mokyklą-internatas šias žinias neseniai teikė dar ir velionės sesutei Eugenijai . . .

    Tarp kitko viena auklėtoja, atvykusi į laidotuves, pastebėjo, kad ji numačiusi Renatos būsimą kelią, bet „nieko negalėjusi padaryti" . . . Tuo galima patikėti; tarybinė mokykla neturi priemonių ir tikslo kovoti prieš moralinį pakrikimą.

    Taip Renata išėjo į gyvenimą. Ji dirbo Rašytojų sąjungos įstaigoje. Tad gal čia, susitikinėdama su rašytojais, galėjo ji šiek tiek atsipeikėti ir kritiškiau pažvelgti į įdiegtą jai moralę? Kas ne kas, o rašytojai pirmiausiai juk privalo kilninti žmogų. Deja, Renatai mažai,teko dirbti tiesioginį darbą. Svarbiausia jos pareiga—išvežioti nusigėrusius „sielos inžinierius" ir būti jų sugulove. O paskutinis etapas—Kultūros ministerija. Čia jos laukė buvusio Kultūros ministro, dabar Lietuvos TSR Komu-nistrų partijos CK sekretoriaus L. šepečio toleruojamas, pačios ministerijos patalpose įkurtas viešnamis. (Beje, ne per seniausiai teko visiems skaityti didžiulius L. šepečio straipsnius apie dorovinį auklėjimą!). Niekas nepasikeitė ir pasikeitus tos įstaigos vadovams. Taigi nauja darbuotoja Renata pirmiausia ir susidūrė su šiuo H. Landzbergo „butu". Renatos tragedija brendo palaipsniui. Nužmo-gėjęs „meilužis", pajutęs, kad naujoji jo auka dar išlaikiusi tikros meilės supratimą, privertė ją, kaip ir anksčiau kitas,

klykti naktimis. Kai ji būdavo jain nereikalinga, neretai vidurnaktį išstumdavo ją pro duris (Renata neturėjo kambario, nors jos giminės šiuo požiūriu negalėjo nusiskųsti). Yra rimto pagrindo manyti, kad taip atsitiko ir tą lemtingą naktį . . .

    Renata laukėsi kūdikio. Ministerijoje tuoj pat atsirado nemažas būrys „patarėjų", skatinančių atsikratyti „nepatogumo". Buvo ir tokių balsų, kurie nurodė tikrą kelią, bet jų žodžiai liko neišgirsti. Negimusio kūdikio žudymą galutinai sankcionavo „meilužis", duodamas suprasti, kad gimdymas sugriausiąs jų „meilę".

    Nieko nuostabaus—kas gi galėjo tokioje įstaigoje tvirtai ir autoritetingai, tiesiai ir drąsiai pasakyti, kad abortas—tai tikra žmogžudystė, jeigu tarybiniai įstatymai juridiškai šį dalyką įteisina?

    Renatą priglaudė Rokantiškių kapinės. Kai kas pastebėjo, kad viena tragedijos priežasčių yra ta, jog Renata neturėjo idealų. Tai tiesa. Bet kodėl—niekas nesvarstė. Mažai ką jaudino jos prisipažinimas, kad nužudė kūdikį. O pagrindinis ministerijos rūpestis šiuo metu—kaip nors užglaistyti šį įvykį. Vargu, žinoma, ar ministerija būtų kreipusi į visą dėmesį, jei būtų buvę galima visą nuslėpti, kaip nuslepiama šimtai panašių įvykių.

    Dar pora charakteringų detalių iš laidotuvių.
    Laidotuvėse dalyvavo ir Renatos „tėvas" E. E. Gavrilenko ir „motina", o taip pat Henrikas Landzbergas. Kas jų nepažinojo, vargu ar būtų įtarę, kad šie žmonės turi ką nors bendro su velione: abejingesnių laidotuvių stebėtojų negalima net įsivaizduoti. „Tėvas" atkreipė dėmesį tik ordinų ir medalių juostelėmis, o meilužis— fotoaparatu, atlikęs eilinio fotografo vaidmenį. Ką gi, dažnas tarybinės tikrovės reiškinys . . .

    Liko Renatos sesutę Eugenija . . . Liko tūkstančiai Renatų, Eugenijų . . . Liko vaikų namuose ir mokyklose komunistinę moralę pagrįstas auklėjimas . . . Liko tarybinės tikrovės išugdyti landzbergai, šepečiai, gavrilen-kos ... Ar ne laikas padaryti rimtas išvadas!?

*    *    *


KATALIKAI TARYBŲ SĄJUNGOJE

(Tarybų valdžia tik viena darbą tesugeba: meluoti ir apgaudinėti):
    Kišiniovas. Kišiniovo koplytėlė mažutė ir vienintelė katalikų priebėga Moldavijoje. Sekmadieniais ir šventadieniais ji pilnutėlė žmonių, kurie alpsta nuo tvankos ir ankštumo. Dažnai tenka kviesti greitąją pagalbą tačiau ši, kelis kartus atvykusi, atsisako suteikti pagalbą. Kartą paskambinus taip atsakė:

    —Dievui meldžiatės, tegul Dievas ir gydo!

    Žmonės renkasi melstis iš visos Moldavijos. Važiuoja autobusais su persėdimais po 100-200 km ir atvykę negali atlikti išpažinties, nes vienas kunigas nepajėgia aptarnauti visos Moldavijos katalikų. Tikintieji ne kartą kreipėsi į Religijų reikalų tarybos įgaliotinį Vikonskį, prašydami leidimo, kad Moldavijoje galėtų dirbti dar bent vienas katalikų kunigas. Įgaliotinis apie tai nenorėjo ir girdėti, atseit, ir su tuo vieninteliu kunigu tarybų valdžia turinti daug vargo, o kas būsią, jei Moldavijoje bus du kunigai.

    Moldavijoje yra apie 40.000 katalikų. Dauguma jų, dėl kunigų trūkumo, jau apmiršę religinę praktiką, nors su pasididžiavimu laiko save katalikais.

    1978 m. tikinčiųjų prašomas, kun. V. Zavalniuk kreipėsi į Rygos vyskupą, prašydamas jį suteikti Sutvirtinimo sakramentą Moldavijos katalikams. Moldavijos įgaliotinis Vikonskis sutiko leisti vyskupui teikti Sutvirtinimo sakramentą, jei tik neprieštarausianti Maskva. Buvo nutarti ši iškilmė būsianti birželio 4 d. Visi katalikai su džiaugsmu ruošėsi sutikti savo ganytoją. Kun. Zavalniuk išskirdo į Rygą palydėt vyskupą į Kišiniovą, bet paaiškėjo, kad Rygos religijų reikalų tarybos įgaliotinis apie tai „nieko nežinąs". Paskambinus į Maskvą, Religijų reikalų tarybos pirmininko pavaduotojas Tarasovas atsakė, jog Maskva šitų reikalų nesprendžianti.

    Kai Kišiniovo bažnytinio komiteto pirmininkas Faigle-vičius vėl nuėjo pas Vikonskį išsiaiškinti, šis pareiškė, kad jokio vyskupo jis nenorįs matyti ir jokio leidimo jam atvykti neduosiąs. Tą patį Vikonskis pakartojo ir tikintie-

šiems, kurie būriais atakavo įgaliotinio būstinę. Pasirodo, kad tarybų valdžios atstovai tik viena darbą sugeba gerai atlikti—meluoti ir apgaudinėti.

*    *    *

    1978 m. birželio 27 d. (šv. Vladislovo diena) pasveikinti kunigą atvyko keli kunigai ir daug tikinčiųjų, kurie tikėjosi, esant daugiau kunigų, atsilikti ir išpažintį. Deja. Valdžios atstovai uždraudė svečiams kunigams viešai koplyčioje laikyti Mišias ir klausyti išpažinčių. Lenino rajono komiteto sekretorė Trofanova stebėjo pamaldas ir po to išbarė bažnytinio komiteto atstovus, kodėl pamaldose buvę daug vaikų ir jauni vaikinai patarnavę Mišiose.
    Amoralų filmą žiūrėti Tarybų Sąjungoje leidžiama nuo 16 m., o Mišiose patarnauti—tik nuo 18 metų!?

*    *    *

(Raškovo ateistai visokiomis priemonėmis stengiasi atpratinti tikinčius nuo tikėjimo ir praktikos):
    Slaboda-Raškovoj. Raškovo katalikai be pertraukos siunčia telegramą po telegramos į Kišiniovą, prašydami kunigo, o valdžia griežtai atsisako išduoti leidimą. To negana. Raškovo ateistai įvairiausiais būdais persekioja tikinčiuosius, norėdami juos atpratinti nuo tikėjimo praktikos. Labiausiai kenčia vaikai. Išvyti iš vieno kambario, kur jie meldėsi, vaikai pradėjo rinktis į kapines. KGB agentai ir iš čia juos išvijo. Radę miške sunaikintos bažnytėlės sienos nuolaužą, vaikai toje vietoje įsirengė savo kuklų altorėlį ir kas vakarą čia susirinkę melsdavosi. Ateistai ir čia vaikus surado ir altorėlį sunaikino. Tada vaikai pradėjo kartu su suaugusiais rinktis į mažą kambarėlį, buvusios bažnytėlės šventoriuje. Kaimo tarybos pirmininkas Bugorašas atėjo gegužės 29 d. vakare ir koliodamasis ištempė vaikus tiesiog už apikaklių iš maldos kambarėlio. Toks vaikų užpuolimas yra dažnas įvykis Roškove.

    Vaikai kovoja už tikėjimą ne tik malda, bet ir aukomis. Jie atsisako vaikiškų pramogų, saldumynų, kad už sutaupytus pinigus užprašytų šv. Mišias, maldaudami Dievą tikėjimo laisvės ir ištvermės gerame.

    Raškovo katalikai beveik kas antra savaitė važiuoja į Maskvą, reikalaudami kunigo. Maskva, norėdama atsikratyti jai nemalonių katalikų vizitų, griebėsi šantažo. Tikintiesiems paaiškino, kad kunigui leidžiama vykti į Roškovą, tik jis pats nenorįs. C. Kamenkos rajono sekretorius Kožukar taip pareiškė: „Kol aš čia, jūs kunigą matysite, kaip savo ausis be veidrodžio".

    Roškovo katalikai nepavargdami prašo valdžios užregistruoti bažnytinį komitetą, tačiau ši visokiais būdais išsisukinėja ir komiteto neužregistruoja.

*    *    *

NAUJI POGRINDŽIO LEIDINIAI


„AUŠRA" Nr. 11 (51). šiame numeryje išsamiai aprašomas Balio Gajausko teisminis susidorojimas Vilniuje. Daug žinių pateikiama apie politkalinio P. Paulaičio 30 metų kančios Gulage. Numeris dedikuotas B. Gajauskui ir P. Paulaičiui.

*    *    *

„DIEVAS IR TĖVYNĖ" Nr. 8. Numeryje yra keletas tikrai dėmesio vertų straipsnių: „Išdavystė" ir „Tarybinė konstitucija—epochos gėda".

Str. „Išdavystė" rašoma: „Siūloma visiems kunigams-išdavikams, kurie dar neprarado tikėjimo, nedelsiant išsiųsti saugumui raštiškus pareiškimus, kuriais kategoriškai atsisakyti tokio bendradarbiavimo".

*    *    *

LIETUVI, NEPAMIRŠK!
P. Plumpa, N. Sadūnaitė, S. Kovaliovas, O. Pranskūnaitė, V. Lapienis, B. Gajauskas, V. Petkus ir kiti neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai gyventi ir tikėti!

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum