gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 35 Spausdinti El. paštas
    • Sveikinimas Popiežiui Jonui Pauliui II
    • Jėzuitų Ordino Generolui T. Pedro Arrupe
    • Tardymai
    • Laiškai iš Gulago
    • Vestuvės Gulage
    • „Begegnung" — Tarybų Sąjungos KGB ruporas
    • Kultūrinis genocidas Lietuvoje tebevyksta
    • Kauno Kunigų Seminarijoje
    • Žinios iš vyskupijų
    • Tarybinėje mokykloje
    • Katalikai Tarybų Sąjungoje
    • Iš „LKB Kronikos" archyvo
    • Nauji pogrindžio leidiniai

1978.XI.16.
174

LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA NR. 35


Perskaitęs duok kitam!
Eina nuo 1972 m.
SVEIKINIMAS POPIEŽIUI
JONUI PAULIUI II

(Popiežius Jonas Paulius II—didžioji Lietuvos katalikų viltis):
Jūsų Šventenybe!
     Mes, Lietuvos kunigai ir tikintieji, sveikiname Jus išrinkimo Aukščiausiuoju Bažnyčios Ganytoju ir Jūsų inauguracijos iškilmių proga; linkime Jums Šv. Dvasios šviesos ir Jo meilės ugnies vadovaujant Bažnyčiai šiais dorovinio smukimo ir kovojančio ateizmo laikais.

     Mes tikimės, kad Jūsų asmenyje tiek Lietuva, tiek ir kitos tautos, kuriose persekiojamas tikėjimas, sulauks stiprios paramos ir uolaus žmogaus ir tikinčiųjų teisių bei laisvių gynėjo, kad Kristaus Evangelija nevaržomai galėtų pasiekti kiekvieną tiesos ir meilės trokštančią širdį. Šią mūsų viltį ypač sustiprina žinojimas, kad Jums yra labai gerai pažįstamos mūsų sąlygos ir kad, kovodami už tikinčiųjų teises, esate įgiję didelę patirtį.

     Labiausiai mes viliamės, kad Jūsų vadovaujama nauja Vatikano diplomatinė kryptis įkvėps mums gilios pagarbos ir pasitikėjimo Apaštalų Sostu ir nestums Rytų kraštų tikinčiųjų ir dvasiškijos į pesimizmą bei pasyvumą dėl daromų ateistams diplomatinių nuolaidų. Jūs mus sužavėjote 41 Eucharistiniame Kongrese, vadovaudamas pamaldoms už tautas, kuriose persekiojamas tikėjimas. Savo
175

drąsiu žodžiu Jūs gynėte jų teises, iškeldamas ir Lietuvos tikinčiųjų drąsą, kovojant už Kristų ir Bažnyčią.

     Jūs savo pirmoje kalboje kardinolams priminėte už tikėjimą kalėjimuose kenčiančius asmenis. Juk daug mūsų tautos sūnų ir dukrų—Petras Plumpa, Nijolė Sadūnaitė, Ona Pranskūnaitė, Vladas Lapienis ir kt.—kenčia lageriuose bei tremtyje už Kristų.

     Mus pasiekė žinios,- kad jau savo pirmuose pareiškimuose pasakėte, jog Jūsų pusė širdies priklauso Lietuvai. Jūs pareiškėte norą aplankyti savo Tėvynę Lenkiją ir Sovietų Sąjungą. Mes labai norėtume, kad ta proga aplankytumėte ir katalikiškąją Lietuvą. Jūs turėsite progos pamatyti lietuvių pamaldumą ir ištikimybę Bažnyčiai bei jos vyriausiam Ganytojui.

     Jūsų pasakytą lietuvišką sveikinimą mes priėmėme kaip įvertinimą mūsų sudėtų aukų už Kristų. Priimdamas audiencijoje mūsų vyskupus, Jūs iš naujo parodėte tėvišką palankumą Lietuvos tikintiesiems.
Dievas tikrai išklausė mūsų maldų, ir šiandien jaučiamės nepamiršti labiau kaip bet kada anksčiau. Lydėsime ir ateityje nuoširdžia malda Jūsų gyvenimo bei veiklos žingsnius ir lauksime efektyvios paramos.
„LKB Kronika"
Lietuvos kunigų ir tikinčiųjų vardu

Jėzuitų Ordino Generolui
Tėvui Pedro Arrupe

    Jau 400 metų kaip prie gintarinės Baltijos krantų— Lietuvos sostinėje Vilniuje—skaidriai šviečia ir dosniai žeria mokslo šviesą į žmonių širdis ir protus seniausia šiame krašte aukštoji mokykla—Vilniaus universitetas, šitą mokslo židinį Lietuvai įkūrė Jėzuitų ordinas ir savo narių rūpesčiu, pasišventimu ir darbu ruošė Lietuvai mokslo darbininkus, dvasinės ir medžiaginės tautos kultūros kūrėjus.

     Šio garbingo jubiliejaus proga (1579-1979) Lietuvos tikinčioji  visuomenė  per Jūsų  asmenį dėkoja Jėzuitų
176

ordinui už tą brangią dovaną mūsų Tėvynei, savo maldose prisimena žinomus ir nežinomus Jėzuitų ordino narius, kurie kada nors dirbo Vilniaus universitete, ir apgailestauja, kad šiandien ši mokslo šventovė, kuri, pagal steigėjų mintį, turėjo pareigą pažinti tiesą, ją ginti ir skleisti—šiuo metu yra panaudojama tiesai klastoti, tiesai atmesti arba visiškai ją paneigti.

(Jėzuitų įkurtame universitete neturi teisės mokytis tikintis žmogus):
    Koks pasityčiojimas iš steigėjų minties: mokykloje, įsteigtoje Jėzuitų ordino, šiandien neturi teisės mokytis nė vienas tikintis žmogus, neturi teisės ten įžengti nė vienas kunigas ar ordino narys iš Lietuvos ar iš užsienio.

     Iš šios mokslo šventovės šiandien skleidžiamas ateizmas, kuris niekada nebuvo mokslu ir nebus, —jis visomis išgalėmis stengiasi paneigti, nuslėpti arba iškreipti visokios tiesos pirminį šaltinį—amžinąją Tiesą—Dievą.

     Prašome prisiminti savo maldose ir mūsų kenčiančią Tėvynę Lietuvą.

TARDYMAI

    1978 m. spalio 4 d. Marytė Vitkūnaitė, gyvenanti Kaune, gavo šaukimą atvykti į Vilniaus saugumą pas tardytoją Urboną. Į Vilnių M. Vitkūnaitė atvyko spalio 5 d. Tardymas tęsėsi 5 valandas.

     Saugumietis Urbonas pareiškė tardomajai, kad apie ją turi daug parodymų. Pradžioje tardytojas pradėjo klausinėti apie Angelę Sabaliauskaitę: kada su ja susipažino, kokią davusi jai literatūrą, kiek kartų buvo pas ją nuėjusi ir t. t. Marytė pasisakė nepažįstanti jokios Angelės.

     Toliau prasidėjo apklausa apie Moniką Didžiokaitę. Čekistas supažindino tardomąją su Monikos parodymais: kada susipažinusi, kada buvo atėjusi su Angele, kada atnešusi rašomąją mašinėlę, kiek kartų buvo atėjusi ir kada. Vitkūnaitė ir vėl viską paneigė, sakydama visai nepažįstanti M. Didžiokaitės.
177

    Tardytojas Urbonas reikalavo paaiškinti, kaip susipažino su Romu Blažuku, kurį kiti vadiną Petru; kiek kartų buvusi seminarijoje, kokius pažįstanti klierikus, kokias žinanti pavardes ir vardus? Tardytojas gyrėsi žinąs, kada ji paėmusi iš seminarijos rašomąją mašinėlę su lagaminu. Mašinėlę nunešus ir palikus Monikai, o lagaminą parsinešusi namo. Marytė prisipažino buvusi seminarijoje prieš 5 ar 6 metus, tik neprisimena, ko buvo nuėjusi. Vėliau seminarijoje nėra buvusi. Urbonas tvirtino, kad Marytė esanti kalta, o už faktų neigimą jie galį ją nubausti.

     Po to išėmė daiktus, paimtus kratos metu, ir reikalavo paaiškinti, iš kur juos gavusi. Ten buvo „Aušros" Nr. 9, knyga „Lietuviškojo charakterio problemos", rašinys „Žmogus ir gamta", įkalbėta magnetofono juostelė. Saugumietis reikalavo gailėtis ir viską prisipažinti— tuomet būsią geriau. Vitkūnaitė paaiškino, jog nieko blogo nepadariusi ir nežinanti už ką jai reikia gailėtis.

     Tardymo pabaigoje jai grąžino magnetofono juostelę, o rašomąją mašinėlę ir užrašų knygutę ir kitus daiktus pasiliko. Užrašų knygutėje saugumietis jai parodė jos užrašytus Monikos, Angelės ir Blažuko pavardes ir adresus, kuriuos ji buvo paneigusi. Tardytojas Urbonas, nepatenkintas Vitkūnaitės atsakymais, gąsdino ją būsimomis bausmėmis. Po to paėmė Marytės rašyseną ekspertizei.

*    *    *

     1978 m. liepos 14 d. 12 vai. Vilniuje, prie centrinio turgaus uniformuotas milicininkas sulaikė Reginą Teresiutę, gyvenančią Kelmėje. Milicininkas, nutvėręs už rankos, norėjo mergaitę nusivesti į mašiną, bet ji, nesileisdama į kalbas, ėjo link turgaus vartų. Milicininkas žingsniavo greta, kalbindamas eiti į mašiną. Kai mergina geruoju nepasidavė, bandė tempti prievarta. Tuomet Regina pradėjo šaukti ir aiškintis esanti visiškai nekalta. Kilo triukšmas. Subėgo nemažas būrys žmonių. Milicininkas,  norėdamas išvengti  žmonių ir kilusio triukšmo,
178


pareiškė ne ant tos pataikęs ir pasitraukė, kartu išskirsty-damas minią. Tačiau kiekvieną Teresiutės žingsnį turguje sekė kitas uniformuotas vyriškis. Išeinant Reginai iš turgaus, prisistatė tas pats milicininkas ir vienas civiliai apsirengęs saugumietis. Milicininkas sustabdė pro šalį važiavusią „Volgą" ir bandė į ją prievarta pasodinti mergaitę. Abu, nutvėrę suimtąją už rankų, įstūmė į mašiną, o patys atsisėdo iš šalių. Pirmiausia mašinoje pareikalavo Teresiutės dokumentų. Kadangi užpultoji eidama į turgų dokumentų neturėjo, saugumiečiai reikalavo važiuoti namo ir juos pasiimti. Jaunuolė važiuoti namo atsisakė ir buvo nugabenta į Geležinkelio stoties miliciją. Suimtąją išlaipino, o vairuotojui už atvežimą padėjo pusę litro. Milicijoje tardytojas savo pavardės nepasisakė, kalbėjo rusiškai ir įsakė Reginai kalbėti rusų kalba. Mergaitė kalbėjo tik lietuviškai. Paklausus dėl ko čia ją atsivežė, tardytojas paaiškino, kad dingusi vienos moters tašė ir ji esanti įtarta pavogusi šį daiktą. Teresiutė užprotestavo: „Kadangi jūs meluojate, aš visai neatsakinėsiu". Tardytojas nieko nepešęs išėjo. Su mergina pasiliko ją atvežęs milicininkas. Jis grasino sušaudymu ir kitomis bausmėmis. į jo bauginimą Regina atsiliepė: „Jūs didesni nusikaltėliai, todėl jus reikia pirma sušaudyti". — „Mes tave pakarsime!" —šaukė milicininkas.

 

(Į bauginimą tardomąją sušaudyti, atsako:
„Jūs didesni prasikaltėliai,
todėl jus reikia pirma sušaudyti):
    „Pakartumėte, bet neturite už ką", —ramiai atsakė suimtoji. Tuomet jis liepė sėstis mergaitei į elektros kėdę. Reginai atsisėdus, viršų kėdės uždarė taip, kad buvo matyti tik galva ir rankos. Tačiau ši kėdė jos visiškai nepurtė—matomai, buvo naudojama tik gąsdinimui. Atėjęs tardytojas džiaugėsi, kad ten uždarė mergaitę, o ji nusijuokė: „Manęs čia niekas nepurto. Labai patogu sėdėti, o prie gero noro galima ir pamiegoti". Kadangi suimtoji jautėsi labai gerai, ji nusprendė neleisti veltui laiko—išsiėmė   rožančių   ir   pasakė   intenciją:   „Dabar

179


pasimelsiu už jus visus". Taip susikaupusi prasimelde visą pusvalandį. Atėjęs tardytojas bandė pertraukti maldą, paklausdamas rusiškai: „Tai ką, į Dievą tiki? O gal jau apsigalvojai?" Regina paprašė netrukdyti jai melstis. Po to ją išvedė į kitą kambarį, kur laukė kitas tardytojas, taip pat kalbantis rusiškai. „Jei nenori pasakyti, parašyk", — spyrė čekistas. Teresiutė, paėmusi popierių ir pieštuką, tarė: „Gerai. Pasakykite savo pavardę, o aš užrašysiu. Gal prisireiks kada nors." —„Kai tu pasakysi savo pavardę, tuomet ir aš pasakysiu savąją", —šaukė saugumietis. Atėmęs pieštuką ir popierių, vėl reikalavo dokumentų. Į jo reikalavimą jaunuolė tik tiek atsakė: „Niekuo aš nenusikaltau, gatvę perėjau nurodytoje vietoje, degant žaliai šviesai, gatve eidama nieko neužkabinėjau, niekam neįspyriau ir neįkandau. Už ką tada mane čia atvežėte?" —„Mes tave įtariame spekuliacija, todėl ir atvežėme išsiaiškinti". Ir šį kaltinimą Teresiutė paneigė. Po šio pokalbio ji vėl pasiliko viena.

     Po keliolikos minučių atėjęs saugumietis pasiūlė lietuvį tardytoją. „Veltui jūsų pastangos. Aš vis tiek jums nieko nepasakysiu. Atėjęs tardytojas parodė savo dokumentus, tačiau mergina nespėjo nei pavardės perskaityti, nei fotografijos pamatyti. Pareikalavę dokumentų, pradėjo ją auklėti: „Tu tokia jauna, tokia graži ir tokia užsispyrusi. Pasakyk, ir galėsi būti laisva". —„Negirkite, viskas veltui. Tuo manęs nesujaudinsite. Jei aš jausčiausi nusikaltusi, gal ir bijočiau. Nemanau, kad tarybinė milicija visiškai nekaltą žmogų sodintų į kalėjimą, sušaudytų ar pakartų, kaip jau minėjo vienas milicininkas iš čia esančių. Jei nusikaltau, sakykite kuo?" Neturėdami ką atsakyti, saugumiečiai pritarė merginai, kad ji esanti teisi. { klausimą „kuo aš nusikaltau", jie atsakė: „Mes norime išaiškinti visus be dokumentų". —„Iš ko jūs žinojote, kad aš be dokumentų?" —„Tu buvai mums įtartina . . ." Kuo ji buvo įtariama, taip iki šiol ir nežinojo. Ją gąsdino, kad nuvešią į saugumo rūmus. Mergaitė neišsigando. Tuomet pasiteiravo, kur ji dirbanti: „Gal koncertuojate ar esate kokia dirigentė?" Į jų klausimą Teresiutė nusijuokė: „Muzikantų milicijoje nereikia, taip kad galite nesitikėti,

180


jog pereisiu dirbti pas jus". Tuomet čekistai pradėjo gąsdinti, kad Vilniuje yra trys ar keturios muzikos mokyklos ir kad jie suspės sužinoti ir pranešti visa apie ją. Mergaitė nė tuomet neišsigando.

(Saugumas tąso visai nekaltą mergaitę):
    Tuomet tardytojas paklausė milicininko, esančio kitame kambaryje: „Ar paruošta mašina, ją reikia nuvežti į Lenino 40 (saugumo rūmus)". Tas atsakė, kad mašina yra paruošta. Teresiutė pasiteiravo, kur dabar jai reikią eiti. Tardytojas piktai burbtelėjo: „Eik laukan!" Pati nesitikėdama, kad yra laisva, nustebo: „Tai pavardės ir dokumentų jau nereikia?" —„Mums tavo pavardė ir taip žinoma!" Tai buvo apie 15 vai. Tuo pokalbis ir baigėsi.

 

LAIŠKAI IŠ GULAGO


 

    Rašo Ona Pranskūnaitė
    1977.XI.2.
     Brangioji, šiandien tą mirusių sodą lankau mintimis, šiais metais neturėsiu galimybės uždegti žvakutę ant apleisto kapo, nedžiugins mano širdies tūkstantinės žvakučių liepsnelės, negirdėsiu graudulingos vargonų preliudijos, neturėsiu laimės iš šv. Mišių plaukiančių malonių pasiųsti anoms pakrantėms. Bet, mano manymu, ne tai svarbiausia! Svarbiausia, kaip žmogus praleido jam skirtą laiką. Savo laimę noriu surasti darydama tai, ką galiu padaryti (. . .).

     1977.XII.24
     Dėkoju Jums už Kalėdines dovanas. Jų man nedavė. Atviruką ir plotkelę prisegė prie asmeninės bylos. Mat, atviruke esanti žvaigždė jiems nesuprantama—ji ne penkiakampė. Jie tarpusavyje kalbėjo, ar nėra plotkelėje ko nors įkepto (. . .). Jei būtų galimybė, prašau, pasiųskite man siuntinį. Jo sudėtis tebus tokia: 0,5 kg rūkyto sūrio, 0,5 kg sviesto, o likusį svorį teužpildo rūkyti lašiniai. Siuntinio svoris nedidesnis kaip 5 kg. Prašau nedėti į

181

siuntinį dešrų, skilandžių ar kitokių produktų, nes man neatiduos. Siuntinys mane pasieks maždaug po mėnesio.

     (. . .) Mano laiškuose aidi Tėvynės ilgesio gaidelė. Nesupraskite mane klaidingai. Jei Dievas to norėtų ir būtų naudinga, aš sutikčiau savo kūniškomis akimis Jos daugiau nematyti. Bet Tėvynė man yra brangi ir miela. Ir jeigu savo žodžiais neišreikščiau Jai savo ilgesingos meilės, tai reikštų, kad aš jos nemyliu.

     Dirbame daug. Kartais į parą net 14-15 valandų, bet ypatingo nuovargio nesijaučia. Naktimis blogai miegu. Antrą valandą ryto kolonijos zonoje pasigirsta dainos, — tai grįžta antroji pamaina iš darbo. Nepasakyčiau, kad tos dainelės skamba iš džiugios širdies, jos dažniausiai skamba iš vidinės tuštumos . . .

     Už maldas, rūpestį, gero troškimą ačiū Jums, Marijos žemės vaikai! Jums, tautiečiai, diena iš dienos per maloningas Viešpaties rankas pasiunčiu tų dovanų, kurių mano gyvenime yra gausu. Telydi Jus Dievas!

     1978.1.8.
     Man draudžia lietuviškai rašyti ir gauti lietuviškai parašytus laiškus. Dėl to kovoju su vietine valdžia. Jie netiki, kad mano laiškus tikrina Vilnius. Nei rašto, nei savo gimtosios kalbos, kol mano gyslose bus nors vienas šilto kraujo lašas—neišsižadėsiu. Jei ateityje mano laiškų negausite, žinokite, kad uždraudė. Norėtųsi susirašinėti, nes kiekvienas bendravimas su žmonėmis, nesvarbu kokiu būdu žmones suartina taip, kaip ilgas tylėjimas: juos padaro svetimais. Pasidariau labai užsispyrusi. Toks jau netikęs mano būdo bruožas.

     Jūsų atsiųstus baltinius padėjo į asmeninių daiktų sandėlį. Pasibaigus kalinimo laikui, juos grąžins. Man išdavė kaliniams pritaikytą uniformą. Su ja neturi būti šalta, nes tai nustačiusi mūsų „rūpestingoji" vyriausybė. Batus davė naujus, su aulais. Jų dydis—50 numeris. Į vieną batą telpa abi kojos. Jei nebūtų kiauri, galėčiau „matušką" Volgą perplaukti, bet dėl blogo „suleidimo" rudenį paskęsdavau kolonijos kieme.

     Viename laiške Jūs rašėte, kad gal Dievas parves mane
182

į Tėvynę. Brangioji, grįžimo laikas gal ateis. Bet labai abejoju, ar mirties šmėkla nepasitiks manęs kelyje į namus (. . .).

*    *    *

     1978.1.23.
     (. . .) Dirbame labai ilgas darbo valandas. Per mėnesį turime tik vieną laisvą sekmadienį. Sveikata truputį geresnė, bet ar ilgam? (. . .).

*    *    *

     1978.11.20.
     (. . .) Marijos žemės vaikai! Telyja ant Jūsų Dievo malonių lietus. Nebūkite bailiai susirūpinę, būkite išmintingi ir tvirti . . .

     Visada su Jumis ir maldoje, ir kančioje, ir sapnuose!

*    *    *

     1978.III.9.

     Laukiu Jūsų laiškų. Pagaliau sulaukiau, bet ... jis toks sunkus, tarsi švininis. Norėjau jį sunaikinti. Bet data: mirė aštuonioliktą, laidojo dvidešimt antrą . . . Laidojo .. . Kažkas palaidojo mano motiną . . .

     Telegramos negavau . . .
     Marijos žemės vaikai! Būkite atsidavę Dievui, būkite paklusnūs kiekvienam Jo mostui.

*    *    *

     1978.111.20.
     (. . .) Akyse stovi amžių maldai sudėtos motinos rankos. Tos rankos, kurios vedžiojo gležną mano rankutę nuo kaktos prie krūtinės, mokydamos daryti kryžiaus ženklą. Tos rankos, kurios ant užminkytos duoninės tešlos paviršiaus spausdavo kryžių, rankos, užkūrusios ugnį ir ją peržegnojančios. Tos pavargusios rankos kiekvieną kartą ant lovelės darančios kryžiaus ženklą. Tai tokios buvo mano motinos rankos.

     Prisimenu . . . Prieš daugelį metų, kai grįžau iš Rytų, motina  nusišluostė  prijuoste ašaras ir tarė:  „Vaikeli,
183

sugrįžai!" Tyliai braukė ašaras ir tėvas, žiūrėdamas į mane. Jis nieko nesakė. Jis visada tylėdavo ir žiūrėdavo. Toks buvo jo auklėjimo metodas. Jo manymu, žmogus turi suprasti žmogų ir be žodžių. Tėvas, tas tėvas, kuris prie žibalinės spinksulės kas vakarą skaitydavo šv. Raštą ir aiškindavo mums . . . Spinksulė užgesusi, šv. Rašto knyga užversta, tėvas amžinai nutilęs. . .

     Jūsų laiškus gavau visus. Po šio laiško Jums greitai neparašysiu. Nuo kėlimosi iki poilsio valandos lieka apie pusvalandis laiko. Miego užtenka. Miegame aštuonias valandas.

     1978.111.26.
    Šiais metais neturėjau laimės dalyvauti susitelkimo dienose, Palmių sekmadienio iškilmėse, džiugioje Prisikėlimo šventėje; taip pat nedžiugino akies saulės spinduliuose tviskanti Monstrancija, pavasario vėjuje plazdančios vėliavos, banguojanti maldingų sielų minia. Bet aš su Jumis skendau gavėnios rimtyje, su Jumis vaikščiojau kryžiaus kelius, su jumis lydėjau Kristų, vykstantį į Jeruzalę, klojau Jam po kojomis savo gyvenimo dienų verbas, su Jumis giedojau „Ateik pas mus, galingasis Karaliau", su Jumis lydėjau Kristų į įstatymo altorių ir dėkojau už pasilikimą mūsų tarpe, su Jumis pagerbiau Kristaus kryžių ir klūpojau prie Kristaus karsto, giedodama „Verkite, angelai"; su Jumis, krikščioniškasis pasauli, užgiedojau iškilmingą „Gloria" ir, priėmusi Kristų į savo širdį, po padėkos už nubrėžto gyvenimo kelią parašiau:
     „Prisikėlei Tu, Kristau, altoriuos,
    Prisikeik mano krikščioniškoj tautoj,
    Prisikeik ir širdyje manoj!"

*    *    *

1978.IV.23.
(Šiandieną tikintysis už savo įsitikinimus turi praeiti įvairius sunkių kančių kelius—Ona Pranskūnaitė):
184

    Šiandieną tikintysis už savo įsitikinimus turi praeiti įvairius sunkių kančių kelius: jis lėtai marinamas žudančiuose saugumo rūsiuose, siaubą keliančiuose persiuntimo punktuose, dusinamas vagonų kamerose ir galiausiai jis ir jo meilė Kristui šaldoma Sibiro sniegynuose. Ir šito kančių kelio, tos lėtos mirties kai kas pabūgsta. Tai labai skaudu, kai vienas kitas mūsų tautos sūnus duodasi suviliojamas sąžinę praradusių „fėjų", kurios žada laisvę, užtikrintą gyvenimą, sidabrinius. Kadaise saugumiečių žadėta „laisvė" manęs nedžiugina. Kas iš tokios laisvės, jei aš visada būsiu persekiojama piktos, įtariančios akies, visur būsiu lydima seklių, visada būsiu po objektyvu. Tai tokia bus mano ateities laisvė. Sidabriniai . . . Kam jie reikalingi? Šiandien puodžiaus dirva ateiviams laidoti nereikalinga. Ateiviai užvaldė mus ir palaidos mus, kur jiems patiks. Mums, turintiems amžinojo gyvenimo viltį, ne tiek svarbu, kokiomis sąlygomis baigsis mūsų gyvenimo dienos, kur bus supilti mūsų kapo kauburėliai. Mums svarbu, kad Kristaus mokslu ir šviesa nešini mūsų tautiečiai, atsistoję ant pirmtakų kauburėlių, pasijustų didesniais, tvirtesniais ir drąsesniais. Juk už neišsaugotą, neperduotą Išganytojo mokslo šviesą mes būsime prieš Viešpatį atsakingi (. . .).

*    *    *

1978.V.1.
    (. . .) Nepažįstamas manosios tautos sūnus—Aloyzas man rašytame laiške priskiria mane prie politinių kalinių. Jis neklysta. Tokia mane padarė saugumiečiai. Nors anksčiau savęs politike nelaikiau ir politika neužsiiminėjau. Aš, kaip tikinti, domėjausi religine literatūra, ją dauginau, suprasdama jos naudingumą ir didelį badą savo Tėvynėje. Taip pat perrašiau „LKB Kronikos" numerių, už ką ir buvau apkaltinta politine veikla, šio leidinio aš nelaikau politiniu ir nelaikysiu (. . .), nes šiame leidinėlyje surašyta neužginčijama tiesa.

     (. . .) Sekančią dieną mano sesuo pasiuntė telegramą apie motinos mirtį. Telegramos neatidavė. Jos kaip nebūta. Vėliau sesuo išgavo iš gydytojo pažymą, su kuria
185

kreipėsi į Biržų milicijos viršininką (kur motina buvo išregistruota), reikalaudama parašo, kad tuo dokumentu remdamasi, galėtų pasiųsti man užtikrintą iškvietimo telegramą. Milicijos viršininkas nepasirašė. Jis nepatvirtino, kad mano motina mirusi. Nors visiems aišku, kad be išregistravimo neišduodamas mirties liudijimas. Aš gerai žinau, kad iš lagerių pagal vidaus ministerijos potvarkius ne tik mirus kalinamojo tėvams, bet ir kritiškoje būklėje esant tėvų sveikatai, kalinamasis paleidžiamas dviems savaitėms. Tik, žinoma, man tai netaikoma (. . .).

     Mane čia dažnai krato. Ir tik mane! Vienos kratos metu atėmė rožantėlį, kurį devynis mėnesius sugebėjau išsaugoti. Taip pat neatidavė Kristaus Užgimimo paveiksliuko ir plotkelės. šv. Velykų sveikinimo laiškuose buvo kažkieno įdėti du velykiniai paveiksliukai. Jų neatidavė. Režimo viršininkė piktai paklausė: „Tai ką, tuos paveiksliukus vėl prisegti prie asmens bylos?" — „Tik prie bylos! Noriu, kad mano bylą puoštų sakramentalijos!" Norisi paklausti, kur gi kun. Č. Krivaičio skelbiamoji tikėjimo laisvė? Tokiems siūlyčiau pasekti skaudžiam kelyje mano sutikto V. Lapienio pavyzdžiu. Jis nežino, kas yra melas ir veidmainystė. Tai tobulas žmogus.

     Broliai ir seserys Kristuje, nepabūkite šio laikmečio skersvėjų! Dievas duoda vargą, duoda ir jėgų jį pakelti. Atgaila reikalinga broliams, pardavusiems už lęšienę savo
sąžines, reikalinga persekiotojams, reikalinga atgaiva ir
mums patiems.

*    *    *

1978.V.1.
     (. . .) Praeitų metų pavasaris praėjo niūriuose saugumo rūsiuose. Ten lėtai slenka kalinių gyvenimo dienos. Miestas būdavo pilnas karštos pavasario saulės, bet pro rūsio langus ji niekada nepažvelgdavo. Kameroje vėsu ir drėgna. Tik išėję į „gardus" pasivaikščioti, pajusdavome gaivinančią pavasario šilimą (. . .).

*    *    *

186

1978.V.
     Jus, be abejo, domina, kas per miestas ta Kozlovka. Tai sujungti trys kaimeliai, išsidėstę ant kalnų ir jų papėdėje. Vietos gražios: kalnai, miškai, pašlaitės, netoli šalčiu dvelkianti Volga. Bet kadangi svetimas kraštas, tai šios vietovės grožis mūsų širdžiai nieko nesako. Be to, jos grožį matome tik iš vienos pusės, pro pusiau uždarytus antro aukšto fabriko langus. Namukai mediniai, maži (kaip mūsų krašto kaimo pirtys), turintys po vieną, du, kai kurie net tris langus su langinėmis. Pakalnėje šio miestelio gyventojų maitintojas—lageris. Lageryje vegetuojančios būtybės taip pat priskaitomos prie Kozlovkos miestelio gyventojų skaičiaus. Teko girdėti, kad netolimoje praeityje šie trys kaimeliai garsėjo ožkų gausumu.

     Kai traukiniu priartėjome prie Kozlovkos miestelio, mus pasitiko lagerio mašina ir sargyba. Pavažiavę apie 300 metrų, įnirome į dviejų mūro sienų ir dviejų spygliuotų tvorų tvirtovę, šioje tvirtovėje vaikštinėjome nesivaržydamos, nes jautėmės savos (. . .). Mus apgyvendino antrame aukšte mūriniame pastate. Čia ir slenka mūsų dienos. Slenka lėtai ir vienodai, šiame lageryje yra kalinamos įvairių profesijų bei kadaise įvairius postus užėmusios moterys: inžinierės, mokytojos, gydytojos, buhalterės, parduotuvių vedėjos, pasų stalų viršininkės, įvairių institucijų studentės, vagilkos, girtuoklės, paleistuvės, žmogžudės, spekuliantės ir viena už tikėjimą, kuri yra Jums žinoma.

     Čiuvašijos tautelė dar neseniai buvo laikoma puslaukine. Nors, žinoma, ir šiuo metu nedaug kuo skiriasi nuo laukinių. Žmonės vidutinio ūgio, tamsiaodžiai, juodais plaukais. Dėvi keistais plaukuotais apdangalais. Daugeliui ant nugarų didelėmis baltomis raidėmis įrašyti mums nesuprantami žodžiai. Čiabuvės čiuvašės beveik be išimties visos kalinamos už žmogžudystes, nes šios tautelės žmonės yra labai pikti (. . .). Šiaip visi be išimties yra smulkmeniški įstatymų vykdytojai, nes jų dievas— Tarybų Sąjunga. Dėl to lageris labai griežtas. Lageryje gyvenimo   sąlygos   ypač   sunkios.   Režimo  viršininkė,
187

neturėdama mano laiškams vertėjo, jau seniai mano laiškus siuntinėja patikrinti Panevėžio milicijai. Ji, vilniečių paskatinta, mane apstatė šnipėmis, šnipių kaip gyvačių miške! Vienos jų buvusios ir gerai žinančios Kauno miestą, kitos lankęsi Vilniuje, trečios gerai žinančios Maskvą ir t. t. O Ona niekur nebuvo ir nieko nežino. Režimo viršininkė, negaudama jokių papildomų žinių, kartais pribėga prie manęs, apkabina ir užduoda kad ir tokį klausimą: „Sakykite, koks jūsų išsilavinimas?" — „Byloje užrašyta!" —atsakau. „Tai netiesa!" —bėgdama nuo manęs, atrėžia ji. —„Tikrai gaila veltui vargstančių. Negaliu padėti".

     Apie save galiu parašyti taip. šiuose rėmuose, šioje mane supančioje aplinkoje jaučiuosi ramiai. Tarsi normaliai. Aš nei vergė, nei karalienė, tik žmogus. Dėl savęs aš nieko netrokštu ir nieko nesirenku. Ilsiuosi tarsi kūdikis ant mus globojančių Dievo rankų. Norėjau parašyti Jums, kad lagerio vadovybė jau senokai susirūpino mano sveikata, bet tai padaryti nebuvo progos. Š. m. sausio mėnesį mane norėjo išsiųsti į Kemeros sritį, tai yra į tremtį, bet šiam sprendimui pasipriešino lagerio viršininko pavaduotoja, motyvuodama, kad man bus nepakeliamas to krašto klimatas ir darbas. Ten tremtiniai darbuojasi fermose ir laukų darbuose, šiuo metu dar tebegalvoja, kaip su manim pasielgti. Žinote, lagerio administracija besiruošiančioms į amžinybę stengiasi pakeisti „iškeliavimo" stotį. Prieš tris savaites mūsų lageryje mirė 22 metų mergaitė. Iškeliauja . . .

     Marijos žemės vaikai, kai Jūsų pavargę keliai sulinks prie Marijos altoriaus, prisiminkite mus.

*    *    *

1978.V.14.
     Netikėtai išaušo gegužės ketvirtosios mums laisvę nešąs rytas. Tikrai! To ryto saulėtekio šviesa nužėrė nuo mūsų gyvenimo nakties šešėlius. Gegužės 4 dieną iš mūsų lagerio 16 moterų buvome sąlyginai paleistos. Tą dieną iš Uljanovsko miesto atvyko vienas milicijos pareigūnas ir to
188

fabriko, kuriame, buvome numatytos įdarbinti, direktoriaus pavaduotojas. Nuo Kozlovkos iki Uljanovsko apie 300 km. Iš Kozlovkos išvykome apie 16 vai., o Uljanovski buvome sekančią dieną apie 9 vai. Kelyje išvargome ir sušalome. Nežiūrint šalčio, vis dėlto paryčiu nunirome į sapnų karalystę. Kai pravėrėme mieguistas akis, mums iš tolo mojo saulės nutviekstas miškas. Pravažiavus mišką, pradėjo rodytis Uljanovsko fabrikų kaminai. Mus apgyvendino dviejų aukštų bendrabučio pastate. Kambariukas švarus, apie 18 m. Su manimi gyvena trys savo vyrus užmušusios moterys. Abu kambariuko langus puošia grotos. Tikrinant mūsų sveikatą, gydytojai suabejojo mano sveikata. Odos apdirbimo kombinato vadovybė jau buvo mums paskyrusi darbus, bet man skirtam darbui gydytojai sutikimo nedavė. Kombinato vadovybė dvi dienas mane laikė be nuolatinio darbo, siuntinėjo nuo vieno darbo prie kito, liepdama pačiai pasirinkti sau darbą. Nesirinkau. Rinktis nebuvo iš ko. Visur emulsijų, dažų kvapai, karštis. Paskyrė savo nuožiūra. Pirmos dienos buvo sunkios. Darbas, atrodo, nieko.

     Mūsų bendrabutyje su šeimomis gyvena keturi milicininkai. Jie pakaitomis budi dieną ir naktį. Vakare 10 vai. būna patikrinimas. Taip pat šiame bendrabutyje turi registruotis kiekvieną sekmadienį. Prieš darbą, po darbo ir sekmadieniais mes galime laisvai vaikščioti po miestą, išvykti į kalnus, mišką, plaukioti Volga ir t. t. Tik svarbu 10 vai. vakare grįžti į bendrabutį. Čia daug geriau negu lageryje. Nors pirmi mėnesiai buvo sunkūs. Gyvenimą pradėjome nuo adatos, degtukų ir šaukšto (. . .).

*    *    *

1978.VI.4.
     Laiškus, siuntinius, pinigines perlaidas galime gauti be skaičiaus ir visa, kas juose siunčiama. Čia niekas nieko netikrina ir nėra jokių apribojimų. Nesiųskite nieko, nes aš noriu dabarties momentą priimti tokį, kokį Dievas yra nuo amžių numatęs. Juk žmogui naudinga pažinti tiek šalčio, tiek alkio ir kitų nepriteklių skonį.
189

     Šiandien sekmadienis. Nuvykau į pravoslavų bažnytėlę paaukoti Jūsų atsiųsto vyšnios žiedelio. Kaip žinote, pravoslavų bažnyčiose nėra altorių, ant kurių galima paaukoti gėles. Tarsi vogčiomis priėjau prie Nukryžiuotojo paveikslo, kur iš vienos pusės skausme paskendusi švč. M. Marija, o iš kitos pusės—šv. Jonas, ir slapčia paaukojau kaip dovaną mano Tėvynės sodų žiedelį Marijai nuo visų Jos numylėtos žemės vaikų.

     (. . .) kai rašysite laišką, į jį įdėkite didelę adatą. Uljanovske jų nėra (. . .) Jei dirbsime 20 dienų per mėnesį, tai gausime apie 60 rublių. Už tokius pinigus šioje vietovėje galima tik prasimaitinti, šiame mieste mėsos, sviesto, dešrų visai nėra; lašiniai parduodami komiso parduotuvėse. Jų kaina 1 kg—5,47 rb. Mes mėsiškų valgių neperkame ir dėl jų nesukame galvos. Maitinamės pienu, duona ir bulvėmis. Pienas panašus į užbaltintą vandenį: išgėrus butelį pieno, jo plauti nereikia, jis būna švarus . . . Iš maisto prašyčiau įdėti į siuntinį, žinoma, jei parduotuvėse yra, pora kg kisieliaus ir prastos kavos ar kakavos. Šių maisto produktų Uljanovske nėra (. . .).

     Brangioji, nesijaudinkite, kad išplėšiama pašto dėžutė ir perskaitomi mano laiškai (. . .). Aš gerai žinau, kad besidomintieji mano laiškais yra saugumiečiai, nuo jų aš nieko neslepiu.

     (. . .) nuvykau į vienintelę šiame mieste esančią mažą pravoslavų bažnytėlę (. . .). Išeidama iš ten, negalėjau atsistebėti minios gausumu. Tiesiog stebiuosi, kad tiek laiko iš šios tautos žmonių širdžių buvo ir tebėra trinamas Dievo vardas, bet jis neištrinamas. Vieną kartą lankiausi pas bendrabučio viršininką. Jo gražiais baldais apstatytame bute mano nustebusios akys išvydo garbingoje vietoje bekabančius religinius paveikslus, širdyje buvo džiugu (. . .).

*    *    *

1978.VII.3.
     Dirbu tą patį darbą, t. y. dažau odas. Kai pažvelgiu į tuos milijoninius kalnus odų, į galvą lenda neišsprendžia-
190

mas klausimas: į kokį kraštą išbėgo galvijai nusimetę savo kailius? O gal dabar mada vaikščioti be odos? Jei jie būtų papjauti, būtų parduotuvėse mėsos. Parduotuvės tuščios: nėra galvų, nėra kanopų, nėra uodegų. Tikrai nėra!

     (. . .) Manoji Tauta, eikite tvirtu žingsniu, krauju ir prakaitu didvyrių pašventintais takais ir savo ranką jauskite Viešpaties delne. Prisiminkite mus Tautos šventovėse ir visus aplankančiose nesėkmėse!
     Ona Pranskūnaitė

*    *    *

Rašo Vladas Lapienis
     (. . .) Be abejo, Tau būtų maloniau, kad pasakočiau iš lagerio tik geras naujienas. Tačiau kam apgaudinėti save ir kitus? Tikrovė išlenda pati (. . .). Dėl aplaidumo daugiau kaip du mėnesius negavau nei laikraščio, nei žurnalų. „Tiesą" pradėjau gauti tik nuo rugpiūčio 2 d., o žurnalo „Nauka i žizn", laikraščio „Neuer Leben" negaunu ir iki šiol. Nežinau, kur dingo už du mėnesius „Komjaunimo tiesa" ir kiti kai kurie laikraščiai bei žurnalai.

     Trečiosios kolonijos administracija gerai žino, kur aš esu, nes porą Tavo laiškų, nusiųstų į Baraševą, atsiuntė man į devynioliktą lagerį. Tačiau kitus tavo ir kitų žmonių laiškus, siųstus senuoju adresu, užuot atsiuntę į kaimynystėje esantį devynioliktą lagerį, juos grąžino atgal siuntėjams, esantiems toliau kaip už tūkstančio kilometrų (. . .).
         V. Lapienis
1978.IX.10.

*    *    *

Rašo Petras Paulaitis
    1978.V.19.
    (. . .) Bemaž visus, su kuriais teko 1958-1961 m. bendras vargas vargti, prisimenu ir juos nešioju širdyje. Tik Dievas žino, kiek jų dar prisimena mane. Bet tas ir nėra svarbiausia. Svarbu, kad jie būtų geri žmonės ir
191

gerai, laimingai gyventų. Aš nuo 1961 metų sausio 30 d. iki 1974 balandžio 1 d. pabuvau „zebrų" karalystėje. Nežinau, ar dėl pablogėjusios mano sveikatos (mat drėgnose ir suspaustose kamerose pradėjo tinti kojos . . .), mane pervedė į lengvesnio režimo lagerį. Iš čia į kitą, o iš ten dar į kitą, bet vis su mažiau žmonių ir mažesniu plotu gyvenvietėse. Ir nauda tik tokia, kad esame neužrakintose kamerose, su langais be grotų ir uniforma kitokia—ne rainuoti. Žodžiu—nieko gero. Visur jaučiasi kryptis į blogą. Bet tos kasdieninės duonelės kol kas užtenkam. O buvo dienų, kada duona sotindavomės tik sapne. Klausiate, ar galima siųsti pinigų ir ar už juos galėtumėte ką nors nusipirkti. Pinigus galima siųsti, bet mes jų nematome ir jų panaudoti negalime daugiau kaip 7-9 rb. per mėnesį lagerio parduotuvėje. O kas administracijai kuo nors nusikalto, arba neišdirbo normos, tai tam atima teisę naudotis krautuve dalinai ar net visiškai.

     Prie darbo verčia visus. Invalidams specialiai prirašoma, kuris kiek gali dirbti valandų. Pvz., man prirašyta, kad privalau dirbti 6 valandas, o iš tikrųjų išdirbama daug daugiau. Žinoma, darbas ne po laukus, ne po miškus, bet įtampos užtenka. O svarbiausia, kad visą laiką būtumei užimtas. Taigi apsiprekinimui pinigų dar uždirbu. Kaip toliau seksis tas darbas ir uždarbis, sunku pasakyti, nes jau nuo 1947 m. balandžio 12 d. be jokių atostogų, be jokio „remonto", be jokios ramios valandėlės traukiu jungą Rusijos valdose. O dar koks maistas už tą darbą?! Koks užlaikymas?

     Mozė įsakė žydams dirbantiems jaučiams neužrišti snukių (mat alkani gyvuliai prabėgom pagriebdavo tai šieno kąsnį, tai kukurūzo vieną kitą varpą). O čia naujosios civilizacijos ir žmoniškumo skelbėjai daro visiškai priešingai: išleidžia visokias „naujas konstitucijas", o jos dar lydimos slaptų, niekur neskelbiamų, išskyrus mūsų barakų koridorius, instrukcijų, kurios užriša mūsų burnas, kad būtume alkani, kad nekalbėtume, neaimanuotume. Bet žmonės, suskaldyti, supjudyti, išmėtyti mažomis grupelėmis ir, —uždaryti neprieinamuose „šuliniuose", kenčia, ir tyli. Tyliu ir aš, bet aš tikiu

192

Apvaizda. Be Jos ir plaukas nenuslenka. Ir „fiat voluntas Tua!". „Nėra blogo, kuris neišeitų į gerą". Laisvė brangi.

     Nei knygų, nei žurnalų, nei laikraščių banderolės nepraleidžiamos. Nieko negalima siųsti ir gauti, išskyrus dvi po 1 kg svorio banderoles ir 1,5 kg siuntinį per vienus metus. Laikraščius ir žurnalus galima išsirašyti už savo pinigus per lagadministraciją. Bet mūsų išsirašytoji spauda gana dažnai dingsta, o veik visuomet vėluoja. Net baisu: geros knygos mes jau seniai nematome: „A nei druko, a nei rašto mums turėt neduoda. Tegul, sako, bus Lietuva (kaliniai) ir tamsi, ir juoda (atsilikę ir sutrypti)".

     Buitinė priežiūra irgi labai menka. Visus sunkumus bei trūkumus ir neišvardinsi. Medicininė priežiūra bloga, vaistinėse dėl mūsų veik nieko nėra. Jau nuo seniai mane vargina kojų nuospaudos. Net „saldu" darosi prisiminti batą, o išsigydyti čia nėra kuo . . .

(Petras Paulaitis jau 30 metų vergų stovyklose):
    Bet aš neturiu nei žmonos, nei mamos. Gerai, kad pasaulis yra ne be gerų žmonių. Vienas vienaip, kitas kitaip, —taip gerų žmonių parama ir malda ir įpusėjau 31-sius kalinimo metus. Ir jau beliko 4 su puse metų. 1982-siais spalio 30 d. baigsiu užkariautojui atiduoti nekalto baisią duoklę.

     Bet reikia baigti, nes mūsų „šulinio" aukštos tvoros, laiškas gali neperlipti. (Prašo leikoplastiriaus nuospaudoms gydyti, vokų, tušinukų, saldainių „Karvutė", pašto ženklų . . .).

     „Tikėkit, kad visa tai rašau ir raustu kaip virtas vėžys . . . Labiausiai prašau prisiminti mane savo maldose Viešpačiui prie Jo altoriaus.

     Prašau sveikinti sutiktus bendrus pažįstamus".
Petras Paulaitis


Vestuvės Gulage


    1978 m. birželio 28 d. Irena Dumbrytė gavo pranešimą, adresuotą: Mordovskaja ASSR, Zubovo—Polianski r-

193

on, pos. Sosnovka uč. ŽX 385/1. Po pranešimo tekstu pasirašę lagerio viršininkas A. A. Satajevas ir biuro viršininkas V. S. Davydovas. Buvo pranešama, kad I. Dumbrytės santuokos registracija su Baliu Gajausku įvyks 1978 m. liepos 27 d. Negalint atvykti nustatytu laiku, prašyta pranešti iš anksto.

    Nurodytą dieną I. Dumbrytė, lydima kun. J. Zdebskio ir sesers L. šulskienės, atvyko į Sosnovka. Kadangi Dumbrytė yra katalikė, tai norėjo, kad santuokos registracija būtų sutvirtina ir bažnytine santuoka, kuriai reikalingi du liudininkai. Ji taip pat išpildė ir Balio prašymą, kad šioje apeigoje dalyvautų kunigas.

     Atvykusioji nuėjo į spec. dalį pranešti, kad santuokai yra pasiruošusi. Jai buvo pasakyta, kad santuokos registracijos valanda bus pranešta telefonu į bendrabutį, kuriame buvo apsistojusi. Skambučio teko laukti visą dieną, bet jo nebuvo. 27 d. rytą Dumbrytė vėl nuėjo į spec. dalį. Ten jai paaiškino, kad jie neturi ryšio su Jovasu ir negalį susiskambinti. Liepė vėl eiti į bendrabutį ir laukti. 15 vai. pranešė belaukiantiems, kad atvyktų prie lagerio vartų ir ten lauktų. Prie vartų I. Dumbrytė su seserimi Laima ir kun. Juozu Zdebskiu išlaukė pusvalandį.

     Kai 1978 m. birželio 5 d. Irena Dumbrytė nuvežė dokumentus dėl registracijos, spec. dalyje jai buvo paaiškinta, kad su ja galį atvažiuoti du liudininkai, kurie galės dalyvauti santuokos registracijoje. Tačiau dabar liudininkų neįleido į santuokos registracijos patalpas.

     Visa santuokos registracijos procedūra užtruko apie 10-15 minučių. Visi dokumentai buvo jau paruošti, reikėjo juos tik pasirašyti. Pirmiausiai į kambarį įvedė Dumbrytę, vėliau Balį Gajauską. Jis pasirodė dryžuotais lagerio rūbais, su kerzavais batais, be plaukų ir pasisakė, kad čia esąs jo „išeiginis kostiumas". Sužadėtinė atėjo pasipuošusi baltais vestuviniais rūbais . . .

     Tvarkant dokumentus, spec. dalyje buvo žadėta po santuokos registracijos suteikti jaunavedžiams asmeninį pasimatymą trims paroms, bet kai atėjo į santuokos registraciją, lagerio viršininkas jai pranešė, kad asmeninio pasimatymo ji negausianti, nes Balys jau turėjęs asmeninį
194

pasimatymą dviejų parų (nors priklauso trys) su motina birželio 6 dieną ir kito pasimatymo ji negausianti. Dėl bendro pasimatymo jie dar pagalvosią ir pranešią sekančią dieną.

     Rytojaus dieną iš ryto Dumbrytė-Gajauskienė nuvažiavo į Javasą pas lagerio valdybos viršininko pavaduotoją Novikovą. Sis Gajauskienei grubiai atrėžė, kad pasimatymo negausianti, ir, be to, pasimatymas skiriamas ne jai, bet Baliui. Nenorėdama rodyti savo ašarų, Gajauskienė išbėgo iš kabineto.

     Grįžusi į Sosnovka, Gajauskienė vėl nuėjo pas lagerio viršininką Nekrasovą dėl bendro pasimatymo. Parašė pareiškimą ir prie lagerio vartų išlaukė 2 valandas, kol lagerio prižiūrėtoja malonėjo išeiti paimti pareiškimo. Po kelių valandų Gajauskienei buvo pranešta apie paskirtą dviejų valandų bendrą pasimatymą. 15 vai. 30 min. ji turinti būti prie spec. lagerio vartų.

     Į pasimatymo kambarį Gajauskienę įvedė pirmą ir pasodino už stalo, kuris stovėjo prie lango, o šalia prie stalo atsisėdo prižiūrėtoja. Maždaug 2-2,5 metro atstumu prie durų stovėjo kitas stalas. Netrukus į kambarį įvedė B. Gajauską ir pasodino už kito stalo, o šalia jo atsisėdo kitas lagerio prižiūrėtojas. Kambario durys buvo pastoviai atidarytos į koridorių ir pro jas į kambarį įeidavo ir išeidavo žmonės, kad išblaškytų dėmesį ir neleistų susikaupti pokalbiui. Eidama į pasimatymą, Irena su savimi pasiėmė rankinuką, kurį pasimatymo metu iš jos atėmė ir grąžino jam pasibaigus. Gajauskienė vylėsi gausianti asmeninį pasimatymą, todėl su savimi atsinešė maisto produktų, bet, pasirodė, kad jų perduoti nėra galimybės. Savo vyrui ji pasakė turinti maisto produktų, bet jai neleidžiama perduoti. Lagerio prižiūrėtoja pasiūlė produktus perleisti jiems, nes čia jų trūksta, tačiau Balys perspėjo žmoną, kad, jeigu perduotų šiuos produktus priežiūrėtojams, tuomet jai pritaikytų straipsnį ir pasodintų keleriems metams į lagerį už spekuliaciją.

     Pasimatymo metu Gajauskai privalėjo kalbėti rusų kalba, nors abu yra lietuviai. Prižiūrėtojai įrodinėjo, kad lietuviškai suprantantis cenzorius galįs atvykti tik po
195

savaitės ar net kelių savaičių. Ir taip jie buvo priversti kalbėtis rusiškai. Lagerio prižiūrėrėtojai visą laiką kišosi į pokalbį. Nei pasimatymo pradžioje, nei jam pasibaigus jaunavedžiai negalėjo vienas kitam net rankos paduoti pasisveikinant.

(Lagerio vadovybė bjauriai paniekino I. Dumbrytės ir B. Gajausko jungtuves):
    Sekantį asmeninį pasimatymą jie gaus tik po metų. Lagerio viršininkas pareiškė, jog galįs būti toks atvejis, kad Balys gali gauti nuobaudų ir asmeninio pasimatymo negaus ir po metų. Tokia humanizmo dvasia vyrauja šiandieninio Gulago džiunglėse.

     Civilinė santuoka Bažnyčioje negalioja. Susidarius tokioms sudėtingoms aplinkybėms kun. J. Zdebskis gavo leidimą iš vyskupo, kad sutuoktiniai pasakytų priesaikos žodžius ir patys priimtų Komuniją. Priesaiką pakartoti galėjo, o kai Gajauskienė norėjo, kad vyras priimtų švenčiausiąjį Sakramentą, —lagerio prižiūrėtojai iš jų pasityčiojo ir neleido priimti.

     Ilgai lauktasis ir išsvajotas „pasimatymas" pasibaigė. Prižiūrėtojai uždarinėjo lagerio vartus. Pro nespėjusių užsiverti vartų plyšį ji matė viduryje kiemo aukštai iškeltą, mojuojančią Balio ranką, toliau už jo mojavo būrelis jo draugų, bylodami apie nepaulaužiamą politinių kalinių dvasią . . .


„Begegnung"—Tarybų Sąjungos KGB ruporas
    Rytų Berlyne išeinąs kairiųjų katalikų laikraštis „Begegnung" (1978-7), aprašydamas katalikų gyvenimą Kišiniove (Moldavijos TSR), užsimena ir kai ką daugiau, būtent, „nelegalią pogrindžio spaudą", kuri yra gaminama Lietuvoje. Anot „Begegnungo", šios spaudos teikiamų informacijų tikrumo niekas negarantuoja, ir savo atsakomybę jaučią redaktoriai neturėtų remtis anonimine informacija, kaip tai elgiasi Vakarų Berlyne išeinąs „Petrusblatt", kuris iškreiptai vaizduoja klierikų padėtį Tarybų Sąjungoje.
196

(Kairieji katalikai pataikauja komunistams):
     Cituojama iš 1978.IV.30 „Petrusblatt": „Ukrainos, Baltarusijos ir kitų tautybių katalikams jaunuoliams neleidžiama mokytis Kauno ir Rygos kunigų seminarijose". Kaip argumentas prieš šį tariamai melagingą teiginį, paduodamas Kišiniovo klebono kun. Vladislavo Zavalniu-ko pavyzdys: jis, 26 metų ukrainietis, seminariją baigęs Rygoje . . .

     Iš tiesų jaunuoliai iš kitų respublikų gali mokytis Rygoje ar Kaune, jei . . . gauna leidimą, bet tokia laimė retai kam nusišypso. Dažniausiai jie įstoja į seminariją kaip Lietuvos ar Latvijos respublikų piliečiai, čia apsigyvenę ir prisiregistravę bei padirbėję kokį nors darbą. Reikia manyti, kad panašiu keliu į seminariją pateko ir V. Zavalniukas.

     Kitus kaltindamas neteisingų žinių skleidimu, „Begeg-nungas" turėtų žinoti, kad net savų respublikų piliečiai ne visi gauna leidimą įstoti į kunigų seminariją, o svetimų respublikų piliečiams juo labiau yra apsunkintas įstojimas.

     „Begegnungas" rašo, kad, pasak Vakarų spaudos, Tarybų Sąjungoje „seminaristai ir kunigai esą saugumo agentai", o tuo tarpu Kišiniovo klebonas yra žinomas, kaip uolus ir pamaldus kunigas, kas aiškiai demaskuoja „Petrusblatt" ir kitų panašių laikraščių teigimus.

     „Begegnungui" gal ir kitaip atrodo, bet kas mokėsi kunigų seminarijoje, tas žino, kaip uoliai ten saugumas ieško sau agentų . . .

Kūrybinis genocidas Lietuvoje tebevyksta . . .

    Nuo pat pirmųjų sovietinės okupacijos metų Lietuvoje visokiausiais būdais yra draskomos, pjaustomos, deginamos ir kitaip naikinamos lietuviškos ir kitokiomis kalbomis knygos, kurios savo turiniu, atskiromis mintimis bei idėjomis trukdo okupantui ir vietiniams kolaborantams įgyvendinti pragaištingus jų planus Lietuvoje— lietuvius moraliai palaužti ir po to visus juos nutautinti.
197

(Kūrybiniu genocidu siekiama nutautinti lietuvius):
     Toks lietuviško žodžio persekiojimas ir jo fizinis naikinimas tebevykdomas ir dabar. Tiesa, ne visada tas spausdintas žodis būna okupantui „nusikaltęs". Jis gali praeiti ir pro trigubos (autoriaus, redaktoriaus ir valstybinio cenzoriaus) cenzūros filtrus. Tačiau ir po to jis gali būti sunaikintas. Sunaikintas specialiais įsakymais, jei autorius vėliau kuo nors valdžiai nusikalto ir iš viso nepatinka. Taip šį kartą atsitiko ir su rašytoju ir poetu T. Venclova, drąsiu Žmogaus teisių Lietuvoje gynėju, KGB persekiojimų priverstu emigruoti į JAV.

     Žemiau pateikiame gėdingus dokumentus, išsiuntinėtus bibliotekų direktoriams ir knygynų vedėjams, atskleidžiančius nelogiškumą ir „kultūrą" bei moralę tų, kurių iniciatyva panašūs įsakymai bei patvarkymai yra leidžiami.

     Pridedamų dokumentų išsiuntimo datą, jo numerį, įsakymo egzemplioriaus numerį ir gavėjo adresą praleidžiame.


Naudotis tarnyboje

egz. Nr.

    Vyriausioji valstybinių paslapčių spaudoje saugojimo valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos (LTSR Glavlitas)
(rašto ir įsakymo gavėjas)

Dėl T. Venclovos knygų išėmimo iš bibliotekų ir knygų prekybos tinklo

    Šiuo siunčiame Jums Vyriausios valstybinių paslapčių spaudoje saugojimo valdybos prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1978 m. gegužės 10 d. įsakymą Nr. 1-nt dėl T. Venclovos knygų išėmimo iš bibliotekų ir knygų prekybos tinklo.

     Prašome duoti atitinkamus nurodymus, kad Jūsų žinioje  esančios  bibliotekos  nedelsiant iš  savo  fondų

198

išimtų ir nustatyta tvarka nurašytų Įsakyme išvardintas knygas.
     Priedas—Įsakymas Nr. 1-nt egz. Nr. . . .

B. Gurvičius,
Vyriausios valdybos
Viršininko pavaduotojas

Vyriausioji valstybinių paslapčių spaudoje saugojimo valdyba prie LTSR Ministrų Tarybos

Į s a k y m a s
Nr. 1-nt

1978 m. gegužės 10 d.
    Dėl T. Venclovos knygų išėmimo iš bibliotekų ir knygų prekybos tinklo.

    Išimti iš bibliotekų ir knygų prekybos tinklo sekančias T. Venclovos knygas:
     Golemas, arba dirbtinis žmogus. Vilnius, „Vaga", 1965. 272 p. 12 iliustr. lapų, 8000 egz.

     Kalbos ženklas. Eilėraščiai. Vilnius, „Vaga", 1972. 64 p. 8000 egz.

     Raketos, planetos ir mes. Vilnius, Valstybinė grožinės literatūros 1-kla, 1962. 167 p. su iliustr. 10000 egz.

M. Slizevičius
Vyriausios Valdybos
Viršininkas


Kauno Kunigų seminarijoje



    Rugpiūčio mėn. viduryje paaiškėjo, kad tarybinė valdžia leido mokytis Kauno Kunigų seminarijoje 20 klierikų. į pirmąjį kursą priimti klierikai: Stanislovas Anužis, Gediminas Bulevičius, Pranas Civilis, Kazimieras Daugla, Romualdas Dulskis, Algirdas Gavenauskas, Algis Genutis, Jonas Ivanauskas, Donatas Jasiulaitis, Remigijus Jonkus, Stanislovas Kazėnas, Algirdas Kildušis, Simutis Marciukevičius, Petras Matukevič, Petras Purlys, Gvidas Pušinaitis, Vidas Saukaitis, Jonas Šutkevič, Virginijus Veilentas, Juozas Klimavičius.

199

     Klierikas Juozas Klimavičius vieneriems metams atleistas iš Seminarijos atidirbti valdžiai už mokslą (turi kinomechaniko specialybę).

     Iš II kurso visam laikui pasitraukė Vilniaus vyskupijos klierikas Rimas Dalgėda.

     Atleistas iš paskutinio kurso Vilniaus arkivyskupijos klierikas Algis Kazlauskas.

    Šiais metais stojantieji į Seminariją, kaip ir anksčiau, buvo verbuojami dirbti KGB agentais.

(Tardomi ir blaškomi Seminarijos klierikai):
    Eilė klierikų—Kazimieras Meilus, Vladas Petraitis, Antanas Gylys ir kiti mokslo metų pradžioje buvo iškviesti tardymui į Kauno KGB skyrių. Tardymai sukosi apie klieriką Petrą Balžuką, kuris šiuo metu civilinės valdžios yra išvarytas iš Seminarijos.


ŽINIOS IS VYSKUPIJŲ


Kaunas

Sveikinimo telegrama


Šventasis Tėve,
    Vos išgirdę žinią „Habemus Papam", galingo džiaugsmo impulso pagauti, malda, širdimi ir telegrama skubame į Romą ir reiškiame Lietuvos dvasininkijos (nors techniškai negalėjome su visais susitikti), tikinčiųjų ir visų tų vardu, kuriems tikėjimas ir Bažnyčia yra brangesnė už asmeninę gyvybę, susižavėjimą, meilę ir pagarbą. Be to, iškilmingai deklaruojame: Lietuva visada ištikima Apaštalų Sostui.

(„Lietuva visada ištikima Apaštalų Sostui"):
    Šventasis Tėve, Jūs kaip niekas kitas geriausiai suprantate mūsų problemas, viltis ir lūkesčius. Teranda Jūsų  kilnioje  širdyje  ir  Katalikų  Bažnyčios  Lietuvoje

200

reikalai atitinkamą vietą. O mes nuolat melšime Aukščiausiąjį per garbingąjį Dievo tarną arkivyskupą Jurgį Matulevičių visokeriopos Jums Dievo palaimos ir pagalbos įgyvendinti milijonų tikinčiųjų ir geros valios žmonių gyvybinius lūkesčius.
Lietuva-Kaunas

Kunigai: Mykolas Buožius
Pranciškus Gaižauskas
Liudvikas Siemaška
Jonas Rakauskas
Jonas Kazlauskas
Jonas Augustauskas
Juozas Vaičeliūnas
Romas Macevičius
Juozas Čepėnas
Alfonsas Svarinskas

*    *    *

Vilnius

Ateistai rūpinasi bažnytine drausme


    Mūsų vyskupai ir valdytojai kasmet išvažiuoja į provinciją teikti Sutvirtinimo sakramentą tik porą kartų. Vadinasi, vyskupijoje, neskaitant centro, tik dviejose vietose teikiamas šis sakramentas. Tad nenuostabu, kad būna pernelyg gausus žmonių susibūrimas, neišlaikoma reikiama rimtis, žmonės išvargsta. Taip yra todėl, kadangi taip nori ateistai. Bažnytiniai nuostatai (kanonai) reikalauja, kad vyskupas apsilankytų parapijoje bent kas penkeri metai, bet šį reikalavimą neleidžiama vyskupams išpildyti. Daug yra parapijų, kur Sutvirtinimo sakramentas nėra teiktas gal 20 ir daugiau metų.

     Dar liūdnesnė padėtis yra Vilniaus vyskupijoje. Jos valdytojas C. Krivaitis jau daug metų kaip pasitraukė nuo pastoracinio darbo—atsisakė altoriaus, sakyklos, klausyklos. Prie altoriaus prieina tik Vilniaus bažnyčiose didžiųjų švenčių proga. Be to, išgarsėjo kaip uolus baliauninkas.

201

Tai piktina žmones, ir kunigai drovisi įsileisti jį į savo bažnyčias teikti sutvirtinimo sakramentą. Vadovaudamiesi kanonais šią vasarą (1978 m.) patys klebonai ėmė teikti šį sakramentą savo parapiečiams (Adutiškyje, Dubi-čiuose, Kalesnikuose, Eišiškėse, Butrimonyse, Valkininkuose). Žmonėms buvo labai patogu—viskas buvo atliekama gimtąja kalba, nebuvo spūsčių (Sakramentas buvo teikiamas tik vyresnio amžiaus jaunimui).

(Ateistų susirūpinimas bažnytiniais kanonais):
    Ryšium su tuo labai sunerimo ateistai. Beveik visi šie kunigai ir kai kurie dekanai (Švenčionėlių) turėjo aiškintis rajonų vadovams, kodėl pažeidžia drausmę, kodėl nesiderina su valdytoju Č. Krivaičiu. Buvo įspėti atsisakyti šio savo sumanymo, nes priešingu atveju teksią gailėtis.

     Kaip paaiškinti tokį ateistinių organų rūpestį, kad kunigai būtų paklusnūs šiam valdytojui?!

*    *    *

Viduklė
         Religijų reikalų tarybos
        Įgaliotiniui P. Anilioniui

     Tamstos raštą, įsakantį atvykti į Vilnių š. m. spalio 3 d.
10 vai. gavau.

     Atvykti negalėsiu dėl sekančių priežasčių:
     Šiuo metu mano bendradarbis serga ir esu vienas.
Atsitraukti nuo pareigų ilgesniam laikui nėra galimybės.

     Laiške nenurodytas atvykimo reikalas. Mes, kunigai, esame įpratę prie įvairių Įgaliotinio užsipuolimų ir barimų. Per dešimtmečius susidarė tradicija, kad tas, kuris skundžia—teisus, o kunigas visuomet laikomas kaltu. Todėl tokiems susitikimams reikia iš anksto pasiruošti: pavartyti įvairius kodeksus ir TSRS tarptautinius susitarimus.
(Religinių reikalų taryba— ateistų botagas kunigams bausti):
202

     Religinių reikalų taryba neatlieka savo paskirties—būti tarpininku tarp valstybės ir Bažnyčios—o yra oficialus bedievių botagas kunigams bausti: barti ir kilnoti iš vietos į vietą. Ji netarpininkauja, bet padeda griauti Bažnyčią.

     Dėl eilinio išbarimo važiuoti į Vilnių ir grįžti, per 8 valandas mašina nuvažiuojant 400 km, manyčiau, netikslinga. Tarp kitko, barimui vieta ne mažiau tinkama ir Raseiniai ar Viduklė.

     Paskutinį kartą buvau iškviestas į Vilnių š. m. sausio 19 d. Todėl taip dažnai važinėti į Vilnių neturiu nei noro, nei sveikatos.

     Ateityje būtų tikslinga veikti per Kuriją.
Viduklė, 1978.X.2.

Viduklės klebonas
kun. A. Svarinskas

*    *    *

Raseiniai
     Raseinių, Jurbarko, Šakių rajoniniai laikraščiai rašė apie kun. A. Lazdauską, kuris, turėdamas šeimą, eina kunigo pareigas ir apgaudinėja tikinčiuosius. Jurbarko raj. laikraštis „Šviesa" rašo: „Kartu reikia suabejoti ir Paluobių, Skirsnemunės ir kitų parapijų klebonų sąžiningumu. Ne veltui tikintieji laiške redakcijai piktinosi P. Račiūnu, kuris dažnai naudojasi A. Lazdausko paslaugomis . . ."

     Daug klebonų—kun. P. Račiūnas, kun. M. Buožius, kun. V. Požėla pamokslų metu atsakė į daromą priekaištą. Kun. A. Lazdauskas yra Rytų apeigų katalikų kunigas ir jis turi teisę eiti kunigo pareigas. Ne ateistų reikalas kištis į Bažnyčios vidaus reikalus.

     Ateistinė valdžia dėl to susirūpino kun. A. Lazdausku ir tuo pačiu kitais pogrindžio kunigais, kadangi jie eina savo pareigas be valdžios leidimo. Valdžia labai nenori, kad be jos palaiminimo atsirastų daugiau kunigų.

*    *    *

203

Ignalina

TSKP CK Generaliniam Sekretoriui,
TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumo Pirmininkui
L. Brežnevui

Nuorašai:
    TSRS Religijų reikalų tarybos Įgaliotiniui
    LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumui
    LTSR Religijų reikalų tarybos Įgaliotiniui
    Vilniaus Arkivyskupijos Kurijai

Ignalinos bažnyčios komitetas
Ignalina, Lietuvos TSR

P a r e i š k i m a s


    1975 m. Helsinkyje buvo pasirašytas 35-kių valstybių Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimo Baigiamasis aktas. Jums, Generalini Sekretoriau, asmeniškai pasirašius minėtą dokumentą, reikia suprasti, kad jame išdėstytos teisės ir laisvės garantuojamos ir Tarybų Sąjungos piliečiams. Ten gi sakoma: „Dalyvaujančios valstybės gerbs žmogaus teises ir pagrindines laisves, įskaitant minties, sąžinės, religijos ir įsitikinimų laisvę visiems, be rasės, lyties, kalbos ir religijos skirtumo". Vadinasi, dokumente deklaruojama visiška minties sąžinės, religijos ir įsitikinimų laisvė. Ir TSR Konstitucija (52 str.), ir Lietuvos TSR Konstitucija (50 str.), nors ir susiaurintai, TSRS piliečiams taip pat garantuoja sąžinės laisvę, tai yra teisę „išpažinti bet kurią religiją arba neišpažinti jokios, praktikuoti religinius kultus".

     Praktiniame gyvenime, mes, Ignalinos tikintieji, negalime pilnai pasinaudoti teise praktikuoti religinius kultus, nes neturime reikiamų patalpų. Dabartinė mūsų bažnyčia yra paprastas griūvantis namas, kuris negali sutalpinti visų tikinčiųjų, šiuo metu (1978 m. sausio mėn. duomenimis) Ignalinoje gyvena 4,8 tūkst. gyventojų. Dauguma— tikintieji. Ignalina—rajono centras, į kurį sekmadieniais įvairiais reikalais suvažiuoja daug žmonių, kurių dauguma stengiasi atlikti ir savo religines pareigas, t. y., nori

204

dalyvauti šv. Mišiose. Be tikinčiųjų, nemaža ateina ir turistų, kurių čia yra daug iš visų respublikų, ypač iš Leningrado, Maskvos . . . Mūsų vadinama bažnyčia nepajėgia visų sutalpinti: žmonės priversti stovėti gatvėje šalčio ir lietaus metu.

(Nusavinta Ignalinos nebaigta statyti bažnyčia):
    Ignalinos parapijos dar nebaigtą statyti bažnyčią pokario metais nusavino vietinė valdžia ir ją pavertė kultūros namais. Norėdami ją atgauti, daug kartų rašėme pareiškimus įvairioms instancijoms. Kai kuriuos iš jų suminėsime:

     1. 1971.III.14 1026 asmenų pasirašytą pareiškimą LTSR Ministrų Tarybos Pirmininkui,

     2. 1971.IV.7 tuo pat adresu Bažnyčios komiteto pareiškimas,

     3. 1971.IV.13 šiuo reikalu pas LTSR Religijų reikalų įgaliotinį Rugienį buvo kviestas mūsų klebonas I. Jakutis,

     4. 1974.V.24 bažnyčios komitetas rašė pareiškimą LTSR Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui,

     5. 1974.VI.14 pareiškimas Ignalinos raj. Vykdomojo komiteto pirmininkui,

     6. 1974 metais bažnyčios komitetas ir tikinčiųjų delegacijos daug kartų kreipėsi į Ignalinos raj. Vykd. Komitetą bei asmeniškai,

     7. 1975.IX.9 baigiant statyti Ignalinoje naujus kultūros namus, pas Religijų reikalų įgaliotinį vyko bažnyčios komiteto narių delegacija, kurios įgaliotinis net nepriėmė,

     8. 1975.IX.10 rašytas pareiškimas Jums, Generalini Sekretoriau,

     9. 1975.IX.13 bažnyčios komitetas pakartotinai vyko pas LTSR Religijų reikalų įgaliotinį,

     10. 1976.1.19 pareiškimas Ignalinos raj. Vykdomojo komiteto pirmininkui,

     11. 1976.II.4 rašytas pareiškimas LTSR Ministrų Tarybai,

     12. 1976.11.19 vėl pareiškimas Jums, Generalinį Sekretoriau,
205

     13. 1976.IV.24 pareiškimas LTSR Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui,

     14. 1977 m. Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas žodžiu žadėjo leisti rekonstruoti-praplėsti esamą bažnyčią. Mums prašant, daug kartų važiavo mūsų klebonas I. Jakutis į Vilnių pas Religijų reikalų tarybos įgaliotinį ir mes patys, Bažnyčios komiteto nariai, —bet pažadai buvo neištesėti.

     Keista, kad nė iš vienos instancijos, netgi ir iš Jūsų, Generalini Sekretoriau, negavome jokio atsakymo, nebent kai kada pranešimą, kad mūsų pareiškimas persiųstas į žemesnę įstaigą. Kam gi jį reikėjo persiųsti ir dar į žemesnę, jei atitinkamoms įstaigoms buvo pasiųstas pareiškimo nuorašas? Ar tai nėra vengimas svarstyti mūsų pareiškimų bei duoti į juos konkretų atsakymą?

     Šiandien ignaliniečiai džiaugiasi naujais kultūros namais, bet dar nesidžiaugia bažnyčia. Tačiau tikimės, kad šį kartą mūsų prašymą išklausysite ir grąžinsite mums mūsų bažnyčią.

Pasirašė 19 bažnyčios
komiteto narių

Ignalina, 1978.X.10.
Laukiam atsakymo:
    LTSR Ignalina,
     Laisvės 8,
     M. Juodagalvis

*    *    *

Šiauliai
     Po 1978 m. Velykų grupė tikinčiųjų šiauliečių kreipėsi į savo kleboną kun. Mažonavičių, norėdami išsiaiškinti, kodėl klebonas neleidžia vaikams patarnauti šv. Mišioms, kodėl neskamba varpai, kodėl klebonas vaikams išseginėja Eucharistijos bičiulių ženkliukus ir kodėl Mišioms patarnaujantiems jaunuoliams neleidžia eiti Kryžiaus kelius (Šiauliuose šv. Petro ir Povilo bažnyčioje moksleiviai prieš vakarines pamaldas apvaikšto Kryžiaus kelius).
206

     Klebonas kun. Mažonavičius atsakė, kad patarnautojų jis turįs pakankamai ir bažnyčia nesanti vaikų namai (? — Red.). Dėl varpų klebonas paaiškino, kad jie per iškilmes skambą (2 kartus per metus—Red.).

     Eucharistijos bičiulių ženkliukų klebonas neišseginėjęs, o tik uždraudęs juos nešioti.

(Eucharistijos bičiuliams klebonas draudžia nešioti ženkliukus):
    Klebonas taip pat patvirtino, kad Mišių patarnautojams draudžiąs eiti Kryžiaus kelius.

     1978 m. gegužės 18 d. Šiauliuose šv. Petro ir Povilo bažnyčioje praėjusiųjų metų neopresbyteriai ruošėsi visi kartu koncelebruoti šv. Mišias, kurių metu pamokslą turėjo sakyti kurso draugas kun. J. Kauneckas. Klebonas kun. Mažonavičius, pataikaudamas valdžiai, neleido kun. J. Kauneckui sakyti pamokslą. Tuomet neopresbyteriai pasikvietė iš Ceikinių kun. K. Garucką. Paskutinę valandą, kada bažnyčia buvo pilnutėlė žmonių, klebonas neleido ir kun. K. Garuckui sakyti pamokslo, teisindamasis esą civilinė valdžia gali būti dėl to nepatenkinta ir t. t.

     Labai gaila, kad kun. klebono veikloje tiek daug baimės. „LKB Kronika" siūlo kun. Mažonavičiui keisti taktiką arba užleisti klebono pareigas drąsesniam kunigui.

*    *    *

Klaipėda
     1977 m. gruodžio 10 d. Klaipėdos tikintieji kreipėsi į Religijų reikalų tarybos įgaliotinio įstaigą Vilniuje, prašydami, kad bent būtų leista padidinti esamą bažnyčią ir atlikti remonto darbus. Pareiškime tarp kitko rašoma: „Veikianti bažnyčia yra per maža. Žmonės eiliniais sekmadieniais turi stovėti lauke net šaltyje ir lietuje; bažnyčios grindys yra cementinės . . . Bažnyčios reikmenims patalpinti nėra jokių patalpų . . ."

     Iš tikrųjų Klaipėdos tikinčiųjų būklė yra apverktina. Žmonės pamaldų metu alpsta. Tikintieji nori, kad Telšių
207

vyskupijos Valdytojas ir Klaipėdos bažnyčios klebonas energingiau rūpintųsi jų bažnyčios reikalais.
„LKB Kronika", pritardama Klaipėdos tikintiesiems, pastebi, kad vis dėlto patys katalikai per mažai dėl savo sunkios padėties klebena valdžios įstaigų duris.

*    *    *

Telšiai
     1978 m. liepos 14 d. į Telšių raj. Vykdomąjį komitetą buvo iškviesti Katedros klebonas kun. J. Pačinskas ir vikaras kun. J. Kauneckas. Su jais kalbėjosi Telšių raj. Vykdomojo komiteto pirmininkas Rasimavičius, dalyvaujant švietimo skyriaus vedėjui Savickiui.

     Pirmininkas Rasimavičius pasiteiravo, kokių pretenzijų Vykdomajam komitetui turi kun. J. Kauneckas. šis atsakė, kad dėl koplytstulpio nugriovimo jam neteisėtai išjungtas telefonas. Apie tai jis rašęs Vykdomajam komitetui. Pirmininkas Rasimavičius priekaištaujančiai tarė: „Yra žinoma, kad kun. Kauneckas kartu su tikinčiaisiais pasirašė protestą Brežnevui dėl koplytstulpio nugriovimo ir kitų dalykų". Kunigas vikaras paaiškino: „Proteste išdėstyta kritika ir reikalavimai yra teisingi, todėl ir pasirašiau". Rasimavičius nusileido: „Ir mes to nelaikome šmeižtu. Protestą priėmėme dėmesin ir imsimės priemonių".

(Ateistų puolimai nublanksta prieš tiesą):
    Toliau pirmininkas išreiškė nepasitenkinimą, kad Katedroje pamaldų metu aiškinamos tikėjimo tiesos. Tai, anot jo, susirinkimai, nesusiję su religinių kultų atlikimu. Jei kun. J. Kauneckas nesiliaus jų organizuoti, Vykdomasis komitetas pašalins bažnytinį komitetą. Jei ir tai negelbės, bus uždaryta Telšių religinė bendruomenė. Be to, ir kunigas, dirbąs Telšiuose, gali atsidurti Upynoje (tai pati mažiausia Telšių rajono parapija, neturinti savo kunigo).

     Liepos 17 d. į Telšių raj. Vykdomąjį komitetą buvo iškviestas Telšių katedros bažnytinis komitetas ir klebo-
208

nas kun. J. Pačinskas. Remiantis 1976.VII.28 LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo įsaku, jie buvo kaltinami, kad Katedroje vyksta susirinkimai, nesusiję su religiniais kultais.

     Bažnytinio komiteto narys Jalinskas pareikalavo minėto įsako, bet jam buvo grubiai atsakyta ir vis dėlto dokumento neparodė.

     Taip pat raj. Vykdomasis komitetas nepaliko ramybėje ir Telšių švč. M. Marijos Dangun Ėmimo bažnyčios. Čia buvo uždraustos choro repeticijos, kadangi chore dalyvauja vaikai, nors 1976.VII.28 d. įsake chorai nėra draudžiami. Nejaugi net rajono Vykdomojo komiteto pirmininkas nežino įstatymų?! Kur tada kreiptis rajono žmonėms, jei aukščiausia rajono valdžia trypia jų teises? Kai tikintieji kreipiasi į TSRS aukščiausias valdžios instancijas, visi skundai grąžinami į rajonus. Tokiu būdu Tarybų Sąjungoje skundus tikrina patys įstatymų pažeidėjai.

(Skundus tikrina ir atmeta patys įstatymų pažeidėjai):
    Dar blogiau, kai net kunigai nusileidžia neteisėtiems pareigūnų reikalavimams ir patys slopina religinį tikinčiųjų gyvenimą. Antai, raj. Vykdomojo komiteto įbaugintas Telšių Švč. M. Marijos Dangun Ėmimo bažnyčios klebonas kun. Bagdonas pats uždraudė vargonininkui daryti choro repeticijas.

*    *    *

     1978 m. rugpiūčio 6 d. į Katedrą, vykstant Parcinkulio atlaidams, pamaldų metu atvyko Telšių finansų skyriaus inspektorius Vendzinskis ir pareikalavo, jog kunigai uždraustų pardavinėti devocionalijas. Kai kunigai pareiškė, jog devocionalijos pardavinėti nedraudžia jokie įstatymai, jis, pasitelkęs miesto chuliganus, pats užpuldinėjo devocionalijų pardavėjas, vaikė jas nuo šventoriaus, atiminėjo iš jų devocianalijas. Kokia demokratiška tarybų valdžia—jos pareigūnai dirba bendrai su chuliganais!
209

Pandėlys
     Pandėlio ir jo apylinkių tikintieji laukė liepos 30 d. J. E. Panevėžio vyskupo. Nesnaudė ir vietiniai tarybiniai aktyvistai. Naktį iš liepos 28 į 29 d. jų parankiniai iškėlė geležinius šventoriaus vartus ir ant Kristaus statulos galvos uždėjo pigaus vyno butelį. Matyt, tai buvo honoraras tiems, kas darbavosi, vykdydamas aukštesniosios valdžios planus ir sumanymus.

*    *    *

Kybartai

LTSR KP Sekretoriui
P. Griškevičiui



Kybartų tikinčiųjų

P a r e i š k i m a s


    Š. m. lapkričio 1 d. 18 vai. mes, Kybartų tikintieji, procesijoje ėjome į kapines melstis už mirusius. Besiartinant prie kapinių, kuriose palaidoti mūsų tėvai, broliai ir seserys, mus pasitiko ruporai, per kuriuos buvo transliuojami eilėraštukai ir kalbos. Nors rajoniniame laikraštyje ir miesto skelbimo lentose buvo paskelbta, kad mirusiųjų civilinis pagerbimas bus 19 vai., bet Kybartų bedieviai tyčiomis valanda paankstino minėjimą, kad mums trukdytų melstis. Mums atėjus į kapines, per visą apeigų laiką buvo garsiai transliuojami eilėraščiai. Mes esame giliai pasipiktinę šitokiu Kybartų bedievių elgesiu ir prašome į tai reaguoti, kad nebūtų tyčiojamasi iš mūsų religinių įsitikinimų.

    Maža to, už dviejų dienų Vilkaviškio raj. administracinė komisija mūsų kleboną nubaudė 50 rb. bauda, kadangi jis su mumis nuėjo procesijoje į kapines. Vėlinių metu melstis už mirusius kapinėse reikalauja mūsų tikėjimas. Kur tada tikėjimo laisvė, jei bedieviai laisvai gali eiti į kapines ir ant mūsų tikinčiųjų kapų deklamuoti bedieviškus eilėraštukus; o kai mes, tikintieji, einame melstis, tai

210

jau reikalingi visokie leidimai, kurių paprastai niekas neduoda.,

(Tikintieji diskriminuojami kiekviename žingsnyje):
    Prašome peržiūrėti tikinčiuosius diskriminuojančias instrukcijas ir jas kuo greičiausiai panaikinti.

Pasirašė 740 Kybartų tikinčiųjų

Kybartai, 1978.XI.5.

*    *    *

Slabadai
    (Vilkaviškio raj.). Slabadų parapijos tikintieji vėl buvo pasiuntę Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui K. Tumėnui ir Vilkaviškio raj. Vykdomojo komiteto pirm. pav. J. Urbonui pareiškimus (1978.VII.16), reikalaudami užregistruoti Slabadų religinę bendruomenę ir patvirtinti jos išrinkta komitetą. Pareiškimuose tikintieji pirminė valdžios pažadą po metų patvirtinti bažnytinį komitetą. Tai buvo žadėta 1977 m. birželio 30 d., atvykus apžiūrėti suremontuotos Slabadų koplyčios.

     Pasiuntus pareiškimus, 1978 m. rugpiūčio 7 d. Vilkaviškio raj. Vykdomojo komiteto pirm. pav. J. Urbonas išsikvietė Slabadų religinės bendruomenės komiteto pirmininką Joną Bušauską. Pas pavaduotoją nuvyko dar ir kiti komiteto nariai. Atvykusieji prašė patvirtinti komitetą ir užregistruoti bažnyčią. J. Urbonas užtikrino, kad komitetas nebūsiąs patvirtintas ir bažnyčios perregistruosiąs. Slabadiškiai galį išsirinkti tris asmenis prie Didvyžių komiteto, ir būsianti tvarka. Be to, parapijos bus stambinamos. Komiteto narė O. Bušauskie-nė įrodinėjo, kad į Slabadus susirenka daug tikinčiųjų, todėl būtina registruoti bažnyčią. Be to, atvykusieji prašė duoti atvykstančiam į Slabadus kunigui kambarėlį, kur jis galėtų persirengti ir iš kelionės nors rankas nusiplauti. J. Urbonas nesutiko patenkinti komiteto prašymą, nors galimybės     buvo—išsikėlė     felčerinis     punktas,     —
211

motyvuodamas tuo, kad kun. A. Lukošaitis pakankamai esąs energingas ir tokių patogumų jam nereikią.

    Atvykusieji slabadiškiai nenusileido ir žadėjo vykti į Vilnių pas Religijų reikalų tarybos įgaliotinį reikalauti, kad pažadai būtų ištesėti.

*    *    *

Žalioji (Vilkaviškio raj.)
Lietuvos TSR KP Centro Komitetui
Žaliosios katalikų parapijos tikinčiųjų bendruomenės
Pareiškimas
Dar kartą Jums primename, kad mes, Žaliosios katalikų parapijos tikintieji, jau seniai beldžiamės į įvairių tarybinės valdžios įstaigų duris. Daug kartų rašėme Vilkaviškio raj. Vykdomajam komitetui ir patys grupėmis ten lankėmės, reikalaudami bažnyčios atidavimo. Kelis kartus siuntėme pareiškimus Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui ir nuolat važiavome į Vilnių prašyti, kad būtų grąžinta mums priklausanti bažnyčia. Gavome žodinį atsakymą, kad lengviau būtų atidaryti Vilniuje, negu mūsų rajone. Taigi viskas veltui. Taip pat rašėme kolektyvinius pareiškimus LTSR Ministrų Tarybos pirmininkui J. Maniušiui, LTSR KP CK Sekretoriui P. Griškevičiui. Pagaliau kreipėmės ir į Maskvą—Religijų reikalų tarybą ir TSRS CK Generalinį Sekretorių ir Aukščiausios Tarybos Pirmininką L. Brežnevą. Tačiau visi mūsų prašymai atsidurdavo Vilkaviškio raj. Vykdomojo komiteto šiukšlių dėžėje, o mes iš rajono pavaduotojo išgirsdavome atsakymą, kad mūsų bažnyčia nebus atidaryta.
(Nepaliaujama kova dėl Žaliosios bažnyčios grąžinimo):
šiuo raštu dar kartą kreipiamės į KP CK, prašydami, jog mums būtų atitaisyta skriauda—sugrąžinta Žaliosios
212

bažnyčia. Naujoji TSRS Konstitucija (58 str.) mums duoda teisę reikalauti. Nejaugi mes, tikintieji, ir vėl liksime beteisiais piliečiais, o ateistai turės neribotas galimybes iš mūsų tyčiotis? Jeigu ir šis mūsų prašymas liks neišgirstas, mes pasiliekame sau teisę kreiptis į Žmogaus Teisių Komitetą prie SNO.

    Žaliosios katalikų parapijos tikinčiųjų bendruomenės nariai:

Pasirašė 51 tikintysis


*    *    *

TARYBINĖJE MOKYKLOJE


Kaunas
    29-sios vidurinės mokyklos vadovybė gavo „pipirų" iš aukščiau už apleistą ateistinį darbą: vienas mokyklos abiturientas, Jonas Ivanauskas, įstojo į Kunigų seminariją.

     Daug uolumo parodo Vlf klasės auklėtoja Dana Mikaliūnienė. Mokiniai nori ar nenori—auklėtoja D. Mikaliūnienė užriša raudoną kaklaryšį ir jau esi pionierius. Mokinė Laima Sutkutė taip uždėtą kaklaryšį išdrįso nusirišti, už tai susilaukdama daug nemalonumų. Galiausia išsikvietė mokinės motiną:

     —Jūsų mergaitė liko klasėje vienintelė balta varna, — priekaištavo motinai auklėtoja.

*    *    *

Gargždai
     (Klaipėdos raj.). š. m. rugsėjo 9 d. buvo laidojamas Justinas Stanijauskas. Jo duktė mokosi II-je vid. mokykloje IVc klasėje. Klasės vadovė Petrauskienė, norėdama parodyti užuojautą savo mokinei, netekusiai tėvelio, atsivedė savo mokinius į laidotuves, bet, pamačiusi prie kapų belaukiantį kunigą, įsakė vaikams sudėti gėles po neštuvais šalia šiukšlyno ir dingti iš kapų.
213

(Mokytojai ateistai nekultūringai elgiasi su savo mokiniais):
     Gaila, kad mūsų tarybinėje mokykloje dirba tokie neišsiauklėję mokytojai, kurie vietoje užuojautos liūdniausią valandą padaro artimiesiems tiek daug skausmo. Geriau laidotuvėse visai nedalyvauti, negu elgtis nekultūringai.

*    *    *

Molėtai
     Molėtų vid. mokyklos mokiniai—VIIIb kl. Virginijus Kisielius, VIIIc kl. Julius Bareikis ir Romualdas Gudonis Vila kl. š. m. kovo 26 d. apvogė Molėtų bažnyčią. Išnešė tabernakulio raktelį, nuo šoninio altoriaus kryžių ir dvi gražias žvakes, iš kurių vieną susirado ant zakristijos viršaus. Neprašytų svečių apsilankymas buvo pastebėtas, kuomet kunigas pamaldų metu negalėjo atidaryti tabernakulio ir išdalinti šv. Komunijos.

(Mokytojai pagiria mokinių vandalizmą):
    Mokiniai, atėję į mokyklą, pradėjo rodyti iš bažnyčios pavogtus daiktus, ir vagystė greitai išaiškėjo. Berniukai pasijautė nejaukiai, bet mokytojai juos padrąsino.

     Kiekvienos pamokos metu, pasirodžius mokytojams klasėje, vaikai imdavo pasakoti kaip neeilinį įvykį— bažnyčios apvogimą. Tik nedaugelis mokytojų papeikė netinkamą mokinių elgesį, o kiti—Kazlas, Gaidienė ir kt. praleido negirdomis. Dar liūdniau—VIIIb kl. auklėtoja Vitalija Sabuckienė nusikaltėle padarė VIIIb kl. mokinę Vidą Žiegždrytę, apkaltindama pranešus apie mokinių vagystę, kadangi ji pastoviai lankanti bažnyčią. Mokytojai vagiliautojus padarė didvyriais. Per klasės valandėlę auklėtoja Sabuckienė pati iškoneveikė Vidą ir leido mokiniams tyčiotis iš jos, kiek kam patiko. Vargšai vaikai tokioje atmosferoje pasimetė, Vida jautėsi tikrai nusikaltusi, vagys triumfavo, o likusieji tyčiojosi iš Vidos. Mergaitė grįžo į namus verkdama ir pasimetusi.
214

     Vidą persekiojo visus mokslo metus.

     Mokinio Kisieliaus elgesio apsvarstymas tuo ir baigėsi, nors jis buvo žinomas kaip kvalifikuotas vagis, daug kartų apvogęs mokinius ir pačią mokyklą.

     Bažnyčios apvogimas buvo pretekstas dar labiau sustiprinti mokykloje ateistinį auklėjimą. Iki metų pabaigos buvo tris kartus reikalaujama užpildyti ateistines anketas. Klasėje mokytojai demonstratyviai išskirdavo ar aplenkdavo Vidą, kuri jautriai pergyvendavo atstūmimo skriaudą.

*    *    *

Šiauliai
     1978 m. spalio 1 d. buvo laidojamas Šiaulių VIII vidurinės mokyklos abiturientas Gintaras Skorubskas. Mokyklos vadovybė jau iš anksto maldavo tėvų, kad nekviestų į laidotuves kunigo, o mokiniai buvo perspėti neiti į bažnyčią.

     Sustojus laidotuvių procesijai prie bažnyčios, vedėjos Jonaitienė ir Lukšienė neįleido mokinių net į šventorių. Tuos, kuriems vis dėlto pavyko įeiti, iš šventoriaus gainiojo mokyklos ateistinio būrelio vadovė mokytoja Grebeničenkaitė. Mažieji mokiniai pakluso mokytojams, bet vyresnių klasių auklėtiniai, atitolinę nuo šventoriaus vartų mokyt. Lukšienę, drąsiai suėjo į šventorių. Kunigas, matydamas, kad žmonės pasimetė, paragino visus į bažnyčią. Prie bažnyčios durų stovėjo mokyt. Grebeničenkaitė, atiminėjo iš mokinių gėles ir gąsdino einančius mokinius į bažnyčią. Nors ir be gėlių, mokiniai veržėsi į vidų. į pagalbą atbėgo vedėja Jonaitienė. Ji tampė mokinius į šalį, klausinėdama iš kurios mokyklos jie atėję. Mokiniams iš VII-sios vid. mokyklos vedėja sakydavo: „Jums negalima eiti į bažnyčią!" Viena drąsi mergaitė, išgirdusi tokį įsakymą, nusijuokė: „Aš bažnyčios nebijau . . ." ir įėjo į vidų. Mokyt. Grebenišenkaitė, pamačiusi, kad jos visos pastangos nueina veltui, pagrasino: „Palaukite, atsiimsite jūs rytoj". Paskui įslinkusi į bažnyčią sekė, kaip viduje elgėsi mokiniai—melsis ar ne, klaups ar,
215

baimingai dairydamiesi, stovės. Prasidėjus pamaldoms, visi suklaupė, pasiliko stovėti tik viena mokyt. Grebeničenkaitė.

(Didžioji ateistų mokytojų gėda— kovoti su mokinių tikėjimu):
    Po laidotuvių mokytojai apipylė mokinius priekaištais, pajuoka ir grasinimais. Istorikė mokyt. Vaičiugienė visokiais būdais išjuokė ir kritikavo kunigą, jj kaltindama nehumaniškumu.

*    *    *

KATALIKAI TARYBŲ SĄJUNGOJE


Moldavija Sloboda-Raškovas
     Šio kaimo katalikai yra už įstatymo ribų—pasmerkti mirti be religinių patarnavimų, štai keletas faktų:

     Ligonės Teofilės Oleinik vaikai kreipėsi į Raudonojo Kryžiaus organizaciją Maskvoje teiraudamiesi, ar sovietų valdžia turi teisę uždrausti mirštančiai ligonei pasikviesti kunigą. Raudonasis Kryžius 1978 m. rugsėjo 6 d. Oleinik pareiškimą persiuntė Moldavijos Religinių reikalų tarybos įgaliotiniui, prašydamas išspręsti Oleinik klausimą. Raštą pasirašė kanceliarijos viršininkas A. L. Samoilovas.

     1978 m. rugsėjo 13 d. T. Oleinik gavo šitokį atsakymą: „J jūsų laišką, adresuotą Raudonajam Kryžiui, atsakome, kad Kamenkos rajonas neturi registruotos religinės katalikų bendruomenės ir registruoto jų aptarnavimui kunigo; kunigo pakvietimas iš kito rajono sprendžiamas vietinės valdžios" (šiuo atveju Kamenkos rajono). Pasirašė Moldavijos Religijų reikalų įgaliotinio pav. A. I. Raneta. Kamenkos raj. valdžia nė girdėti nenori apie tai, kad vienintelis visoje Moldavijoje katalikų kunigas turi ne tik teisę, bet ir pareigą aptarnauti visus, ypač mirties pavojuje esančius katalikus.

     Kun. V. Zavalniuk gavo telegramą iš Raškovo, kurioje

216

prašo jį atvykti pas mirštančią ligonę Domininką Pogreb-nąją. Kunigas su telegrama kreipėsi į įgaliotinį. Šis kunigui vykti pas ligonę griežtai uždraudė. Su dideliu skausmu kunigas paskelbė per pamokslą, kad vykti pas ligonį jam griežtai uždrausta. Po dviejų dienų vėl skubi telegrama—prašo atvykti katalikiškai palaidoti mirusią anksčiau minėtą ligonę.

     Kiek gali tęstis šitoks pasityčiojimas iš švenčiausių tikinčiojo jausmų?!

     Negana to, Kamenkos raj. vykdomojo komiteto sekretorius Kožukar dažnai atsilanko į tikinčiųjų pamaldas Raškove ir ne kartą pinigine bauda nubaudė uolesniuosius katalikus už tai, kad jie su vaikais ateina į bendras kaimo pamaldas.

     Iš kitos pusės, tas pats sekretorius Kožukar katalikus stato pavyzdžiu kitiems. Raškove jau keli metai statomas klubas, o rezultatų taip ir nesimato. Kožukar nubaudė pinigine bauda statytojus, priekaištaudamas jiems, kad jie, turėdami visas sąlygas, nesugeba pastatyti klubo, kai tuo tarpu būrelis moterų per keletą mėnesių pastatė bažnyčią (kurią praėjusiais metais taip barbariškai sunaikino).

*    *    *

IŠ „LKB KRONIKOS" ARCHYVO

Saugumui reikia didelio maštabo išdavikų


    J. E. vysk. K. Paltarokas savo kancleriu ir vyskupu įpėdiniu buvo bepasirenkąs Utenos kleboną ir dekaną kan. Joną Kriščiūną.

     Vos tik kanauninkas persikėlė į Vilnių, netrukus iš jo staiga pabėgo į provinciją, į altariją. Vėliau buvo paskirtas Vyžuonų klebonu, kur ir mirė.

     Mane paprašęs laikyti paslaptį, pasipasakojo, kas jam nutiko Vilniuje.

     Vos jam ten nusikėlus, saugumas puolė jį baisiai tardyti ir tardė penkias dienas. Jį viliojo vaikiškais pažadais: „Turėsi mašiną. Važinėsi, kur norėsi, net po

217

užsienį . . ." Grasino baisybėmis. Viena iš didžiųjų ši: „Grįši atgal ir smirsi kolchoze! . ."

(„Mums reikia padėjėjų dideliu maštabu", suprask, vyskupijų valdytojų ir kitų Bažnyčios dignitorių):
    Bet patys reikšmingiausi buvo šie žodžiai: „Smulkių niekšų mums gana. Mums reikia padėjėjų didelio maštabo, kad mums atstovautų (padėtų) ir užsienyje tarptautinėse konferencijose, taikos konferencijose . . ."

     Kanauninkas J. Kriščiūnas nesutiko, ir jį staiga išgujo iš Vilniaus į altariją.

*    *    *

Perkūnas iš giedro dangaus


     1960 m. liepos 14 d. staiga gavau šaukimą atvykti į Kazlų Rūdos pasų stalą; su savimi turėti pasą ir karinį bilietą.

     Nieko blogo negalvodamas, aš ir nuvykau. Prisistačiau tokiam jaunam seržantukui. Jis pasižiūrėjo, dar kartą pasižiūrėjo į mane ir sako:
    — Bet mes jūsų nekvietėme!

    Še tai tau! Aš nustebau ir sakau:
    —Na, bet štai gi kvietimas!

     Seržantukas paėmė kvietimą, kažką sumurmėjo, vėl taip jau įdomiai į mane pasižiūrėjo ir su mano dokumentais kažkur nudundėjo.

     Kai jis grįžo, aš paklausiau:
     —Sakykite, o ko gi čia mane pašaukė?
     —Sužinosite patys, —nusišypsojo jis ir vis jau taip smalsiai spokso į mane. —Eikite su manimi, —dar pasakė.

     Nuvedė mane į antrąjį aukštą. Atidarė dermantinu apmuštas duris. Aš įėjau.

     Už stalo sėdėjo apysenis vyras. Ant sienos kabėjo uniforminiai rūbai, ant kėdės gulėjo saugumiečio kepurė. Mane pakvietė sėstis. Atsisėdau. Ant stalo verčiamojo kalendoriaus liepos 14 lapelyje pastebėjau rusiškai užrašytą mano pavardę, gimimo metus ir dar kelis neįskaitomus žodžius. Vadinasi, ši diena jau iš anksto paskirta man . . .
218

     Pradėjo mane klausinėti. . . Taip atsargiai, taktiškai pradėjo man įrodinėti, kad aš—jaunas vyras— vargonininkauju, atseit fanatizmui pasiduodu ... Aš atsakydavau, tačiau daugiausia tylėjau. Paskui paklausė, ar aš galutinai apsisprendžiau stoti į kunigų seminariją. Atsakiau teigiamai.

     O jis man grąžino pasą, karinį bilietą, susizgribo dar pasakyti, kad pasų stalas jau viską sutvarkė, ir mane paleido.

     Grįždamas aš taip ir nesusigaudžiau, ko tas saugumietis iš manės norėjo.

     Po keletos dienų mane staigiai iškvietė į Višakio Rūdos apylinkę. Čia mane nuvedė į atskirą kambarį, o ten už stalo sėdėjo jau man pažįstamas saugumietis. Labai maloniai pasisveikino ir be jokių įžangų pradėjo:

     —Na, tai kaip, ar dar nepersigalvojote? Ar vis dar norite į tą seminariją stoti?

     —Noriu! O juk ir egzaminus jau išlaikiau, — neiškenčiau nepasigyręs.

     —Egzaminai—tai nulis! —pokštelėjo per mano savimeilę. —Svarbu kas kita . . .

Ir truputį pagalvojęs, saugumietis tęsė:

    —Žinoma, Tarybinė Konstitucija piliečiams suteikia pilną laisvę. Todėl ir leidžia norintiems stoti į tą kunigų seminariją. Bet juk ne paslaptis, kad kunigų tarpe daug reakcionierių, kurie vienaip ar kitaip kenkia tarybų valdžiai. O tokių seminarijoje yra . . .

     —Aš to nežinau, —nuoširdžiai prisipažinau.
     —Užtat mes žinome, —apšvietė mane ir, patylėjęs vėl kalbėjo:

     —Na, gerai! Sakykim, jūs įstojate į tą seminariją. Ir staiga per kokią nors paskaitą koks nors profesorius ima jus agituoti prieš tarybų valdžią. Ką jūs darytumėte?

     Aš susimąsčiau. Labai jau biaurus klausimas. O atsakyti kaip? Pagaliau ryžausi:

     —Na, jau jeigu atvirai agituotų prieš tarybų valdžią— aš praneščiau jums!
     —Taip, tas labai gerai! Na, tai čia ir pasirašykite, — man pastūmė kažkokį lapą.
219

     —Ką pasirašyti? Kodėl—baisiai nustebau.
     —Na, kad sutinkate su mumis bendradarbiauti . . .

(Bendradarbiavimas su saugumu, tarybinio piliečio pareiga . . .):
    —Ką??? Jūs norite mane šnipu padaryti? —net atsistojau aš.

     —Kokiu šnipu? Kokiu šnipu? —atsistojo ir jis. —Čia jokiu šnipu jūsų niekas nesirengia padaryti! Tik norime, kad jūs atliktumėte savo, kaip tarybinio žmogaus pareigą!

     —Ir dėl to reikia pasirašyti? —tiesiog jau niršau aš. — Tai ką, ar aš ne tarybinis žmogus? Manimi ir mokykla, ir armija tikėjo. O jūs netikite? Jei jūs parašo reikalaujate, tai netikite, kad aš tarybinis žmogus? —jau visai perpykau aš.
     —Žinoma, mes puikiai žinome, kad jumis tikėjo ir mokykla, ir armija, —jau ramiau kalbėjo jis.
     —Tai mane šnipu norite padaryti? šnipu? —siutau aš.

     —Jokiu šnipu! —vėl užsiuto saugumietis. Ir kiekvieną kartą, kai tik ištardavau šitą žodį, jis baisiai įširsdavo. —
Mums jokių šnipų nereikia! Tik pasirašykite, kad pasižadate atlikti savo, kaip tarybinio piliečio pareigą.
    —Ir vien dėl to reikia pasirašyti? —nesuturėjau piktumo. —Kodėl gi niekas anksčiau iš manęs to nereikalavo? Visi tikėjo manimi ir be parašo!

     —O mes netikime! —tvirtai atrėžė jis. —Ir štai ką dar pasakysiu. Jeigu jūs atsisakote pasirašyti, —na, neįstosite . . . Nepatikimų žmonių mes neleidžiame . . .

     —Tai nejaugi visi turi pasirašyti? —baisiai nustebau
aš.

     —Na, čia tai jau mūsų reikalas. O jums štai ką pasakysiu: duodu jums tris dienas apsigalvoti. Po to atvažiuosite pas mane į Kazlų Rūdą. O dabar—jūs laisvi!

(Negali būti jokio ryšio tarp kunigystės ir špionažo):
    Jaučiausi tarsi iš mėnulio iškritęs. Niekas man nesakė, o  ir  aš  pats   niekada  netikėjau,  kad  iš  viso  mūsų
220

santvarkoje yra galimas toks pokalbis. Jam aš visai nebuvau pasiruošęs. Aš tam saugumiečiui atsakiau viską iš tikros širdies, jokios apgaulės ir vyliaus neturėdamas. Sakiau, ką galvojau. Būti šnipu? Išduoti Dievą? Tėvynę? Ne, niekados, niekados, niekados! Ir kas čia gali būti bendro tarp kunigystės ir špionažo?

     Tuomet aš to niekaip nesupratau ... Aš dar tikėjau tarybinės Konstitucijos realumu, tikėjau tarybiniu humaniškumu. Juk man buvo tik 23 metai!

     Ir jeigu aš dabar labai nusivyliau tarybine santvarka, net neapkenčiu jos—ačiū už tai saugumiečiams, kurie yra tikri tarybinės tvarkos saugotojai. Ačiū jiems!

     O šnipu nebuvau ir niekada nebūsiu!
     Ir tik tada, kai visa tai papasakojau savo kunigams— auklėtojams Kačergiui ir Žemaičiui—jie pradėjo man prikaišioti, girdi, nereikėjo taip stipriai ginčytis, reikėjo nusileisti, patylėti.

     Aš ir ant jų užsiutau. O kur gi jūs buvote anksčiau?! Ko net nepriminėte man—avinėliui, kad panašus pokalbis gali būti? Gal ir būčiau susivaldęs, gal ir nebūčiau taip sangviniškai ginčijęsis, tačiau pasirašyti—ne! Niekados!

*    *    *


     O kai tą trečią dieną nuvažiavau į Kazlų Rūdą— pokalbis buvo labai trumpas.
     —Na, jei nepasirašai—tai žinokis, —tik tiek pasakė saugumietis ir atleido.

*    *    *

     . . .Tą dieną buvau Braziūkuose pas Algutį. Iš Kauno grįžo Braziūkų Tėvelis ir pasakė, kad ir Algutį, ir mane valdžia nubraukė.

     Ši žinia manęs jau nenustebino. Man, sakau, net garbė, kad tokia galinga valstybė—ir „sputnikai" apie mėnulį sukasi, raketos visą pasaulį gali aplėkti, o štai išsigando manęs, tokio menkystos! Bijo, kad aš santvarką nesugriaučiau . . . Juokai . . .
    Tačiau širdyje kažkas nutrūko. Aptemo kažkas . . . Vis dėlto ir šią auką sugebėjau paaukoti Marijai . . . Vadinasi,
221

nebuvau vertas tos malonės . . . Gal kitais metais, gal dar už kelių, o gal ir niekada kunigu nebūsiu . . . Gal nevertas esu . . .

     Iš Braziūkų dviratį vedžiausi. Važiuoti negalėjau. Verkiau, verkiau, verkiau . . .

     Visos mano viltys sudužo. Kaip toliau gyventi, ką veikti, ko tikėtis?

     Tačiau nei 1961 m., nei 1962 m., 1963 m. mano pavardės net sąrašuose nebūdavo. Buvo valdžios įsakyta visai neįtraukti į sąrašus tų, kurie nors kartą buvo įtraukti. Reiškia, saugumo apdirbimo nepraėjome, na, ir eikite, vaikinukai, šunims šėko pjauti!

*    *    *

Ir vėl saugumiečiai

    įsivaizduokite tik—jie ir Pabradėje mane susirado!
     Ateina kartą į kleboniją kažkoks civilis ir kviečia mane į miesto vykdomąjį. Aš, žinoma, išeinu, o apačioje ant kelio stovi lengva mašinėlė ir laukia du vyrai. Pasisveikino, mane vardu vadina, o aš juos pirmą kartą savo gyvenime matau!

     Pakvietė sėstis į mašinėlę. Įsėdau. Jie man iš šalių. Mašina pajudėjo.

     Na, ta mašinėlė taip be tikslo ir važinėjo visokiais keliais, o mes kalbėjomės, kalbėjomės . . .

     Pasiteiravo, kaip sekasi. Gerai! Žinoma, gerai. Ar patenkintas tokiu gyvenimu? Puikiausiai!

     —Na, o apie kunigystę ar jau negalvoji? —staiga paklausė.

     —Galvojau ir galvosiu, tik kad jūs neleidžiate, — piktokai atsakiau.

     —Na, čia tai nuo tavęs viskas priklauso . . . Nereikia taip užsispirti. Mes juk nieko prieš, —maloniai mokė mane.
Aš tylėjau. Tada prabilo kitas:

     —Tu, berods, Višakio Rūdoje pas marijoną gyveni? Tai turbūt daug ką apie marijonų vienuolyną žinai . . .

222

     —Žinote, kad tikrai daug! —akiplėšiškai pasigyriau aš. O iš tikro tai man kuo mažiausiai rūpėjo vienuolyno vidaus reikalai ir nieko ypatingo aš nežinojau. Tik štai taip pasigirti man buvo didžiausias malonumas.

     —Aš manau, kad mes rastume bendrą kalbą, —vėl prabilo pirmasis. —Tiesa, ar jokio laiško negavote iš Vilniaus Kurijos? —netikėtai paklausė.

     —Iš Kurijos? —baisiai nustebau aš. —Juk ten aš nieko nepažįstu!

     —Na, nieko, nieko, —nuramino mane.
     Vėl atvežė mane prie namų, liepė man pagalvoti ir prašė po poros dienų ateiti į miesto vykdomąjį komitetą. Ten jie manęs lauksią.

     Aš, žinoma, tuoj viską papasakojau Vytukui ir Nikodemui. Tie mane perspėjo:
     —Oi Jonai, Jonai, nežaisk su ugnimi!

     O man buvo smagu! Romantiška! Aš buvau nusprendęs būtinai nueiti į tą susitikimą.

     Staiga, tą pačią dieną gaunu laišką. Braižas nepažįstamas. Rašo Vilniaus vyskupijos kancleris kun. S. Mažeika.
    Kviečia mane atvažiuoti pas jį.

     Nustebau. Juk aš jo net nepažįstu! O juk ir nedrąsu, nes vyskupijų kancleriai tvarko kunigų, o ne vargonininkų gyvenimą!

     O smalsumu tai jau netveriu.

     Nuvažiavau į kuriją. Aukštas, žilas kunigas mane priėmė. Tai ir buvo kunigas Mažeika.

     Daug klausinėjo apie seminariją. Sakėsi, kad darys viską, ką gali, kad tik įstočiau. Ir vis, lyg tarp kitko, pabrėždavo, kad aš nebūčiau toks užsispyręs.

     Grįždamas į namus, aš taip ir nesupratau, dėl ko tas kancleris mane kvietė. Panašu į tai, kad jis mane nori įsukti į seminariją. O čia tai jau bent!

     Nuėjau į tą susitikimą su saugumiečiais. Keista—jie viską žinojo: kad aš buvau pas kun. Mažeiką. Klausinėjo, kaip jis man patiko, ką siūlė, ką kalbėjo ... O paskui vienas iš jų ir prasitarė:

     —Matai, ir jis tau pataria nebūti tokiu užsispyrusiu. .
223


     Kambaryje mūsų pokalbiui vis trukdė pašaliniai žmonės. Saugumiečiai labai apgailestavo. Staiga vienas iš jų davė pasiūlymą:

     —O ar negalėtum tu pats atvažiuoti į Vilnių? Kelionės išlaidas mes apmokėsime!

     —Kodėl gi ne? Tik aš nežinau, kur man jus surasti? — paklausiau.
     —Nagi trečiadienį, lygiai pirmą valandą nueik Vilniuje prie „Pergalės" kino teatro. Kairėje rankoje turėk susuktą laikraštį ir stovėk prie reklamų . . .
     —Gerai! Būtinai atvažiuosiu! —pasižadėjau.

     Čia manyje nubudo romantika. Įsivaizduok tik, Jonas—tarsi filmų herojus! Vaikščioja sau su laikraščiu rankoje, kažkas pastebi, kažkur nusiveda! . . Juk tai tikra romantika! Kaip puiku!

     O Vytukas su Nikodemu jau pradėjo ant manęs šiauštis:
     —Oi, Jonai, Jonai, jau tu pats galvą į kilpą kiši . . .

     Ir vis dėlto sutartą dieną ir valandą aš vaikštinėjau su laikraščiu kairėje rankoje prie „Pergalės" kino teatro. Žmonių buvo nedaug. Aš vis dairiausi, stebėjau, iš kur turi pasirodyti tas mano laukiamas tipas, kaip jis atrodys. Tačiau nieko nemačiau krentančio į akis. O kai akimirkai užsižiopsojau į kino reklamas—staiga pro mane praeinąs kažkoks vyriškis pusbalsiu man pratarė:

     —Truputį atsilikęs sek mane! —ir, net nepažvelgęs į mane, nuėjo. Juo pasekiau ir aš. O jau įdomu buvo, nuostabiai įdomu!

     Mudu praėjome Dzeržinskio klubą ir įsukome į daugiaaukščio namo kiemą. Čia staiga jis atsisuko į mane, nusišypsojo, ištiesė ranką ir maloniai tarė:

     —Sveikas, Jonai! Bravo, kad atvykai!

     O ir šį malonų žmogų, aš mačiau pirmą kartą. Tai nebuvo nei vienas iš tų, kurie su manimi kalbėjosi Pabradėje.

     Jis nusivedė mane į antrą aukštą. Prisistatė jis ir mane pristatė jo kambaryje sėdintį dar vieną solidų vyrą. Jo pavardės neatsimenu, tik žinau, kad buvo majoras. Mano palydovo pavardė Sprindis, o laipsnio nežinojau.
224

     Susipažinome. Atsisėdome.
     Ir vėl prasidėjo panašus pokalbis. Daugiausia kalbėjo majoras.

     —Ir kodėl jūs taip veržiatės į tą kunigystę? Juk vidurinę mokyklą užbaigėte neblogai, galėtumėte kur nors stoti į aukštąją mokyklą, —kalbėjo majoras.
     —Na, noriu ir gana! —atsakiau.
     —O jūs stokite, pavyzdžiui, į universitetą. Ten juk specialybių yra visokiausių.

     Tai kad jau stojamųjų egzaminų galiu neišlaikyti, užmiršau viską ... O be to, jau ir ne laikas apie tai galvoti, nes visi stojantieji jau seniai išlaikė egzaminus.

     —Dėl to tai nesirūpinkite. Mes padėsime, —dar labiau šypsojosi.
     —Bet ir už ką man tas visas gerumas?
     —Nereikia, kad jūs dirbtumėte prie bažnyčios. Gaila man jūsų, na, ir iš viso, netinka jaunam žmogui būti prie bažnyčios, —aiškino jis man.
     —Bet kad aš tik kunigu noriu būti. Visą savo gyvenimą tik apie tai ir tegalvojau, —atvirai prisipažinau aš.
     —Ką gi, galima ir kunigu, —atsiduso majoras. Bet čia mes jau turim žinoti, ar mes galime jumis pasitikėti.
    —Kaip tarybiniu žmogum kol kas visi manim pasitikėjo, —pasigyriau.
     —Mums to per maža, —įsiterpė ir mano palydovas. — Jūs turbūt suprantate, ką mes turime galvoje?

    —šnipu aš nesiruošiu būti, —išpoškinau aš.
     —Niekas ir neragina būti šnipu, —paaiškino majoras. —Jūs tik bendradarbiausite su mumis . . . Na, duosim kartais kokį nors uždavinį, paskui savo raportą sutartoje vietoje paliksite mums ir—viskas! Niekas net neįtars, kad mes bendradarbiaujame. O ir pasirašysite net ne savo vardu, ne pavarde, o pavyzdžiui Bijūnu . . .
     —O kodėl ne Jurginu? —naiviai paklausiau.
     —Jurginą mes jau turime, —atsakė ramiai.

     Tai štai kaip! Į tą nuostabią saugumiečių gėlių puokštę reikia tik Bijūno! Ir Jurginas, tikriausiai, ir Narcizas jau
225

yra. Reikia tik Bijūno! Savaime aišku, skaisčiai raudono Bijūno!

     Ir čia aš susvyravau . . . Staiga prisiminiau neperseniausiai man pasakytus vieno kunigo žodžius: „O juk ir pasirašyti jiems nėra nusikaltimas. Juk niekas nesmerks karo belaisvį, jei jis, norėdamas pabėgti pas savuosius, persirengia priešo uniforma . . . Juk jis lieka ištikimas pačiam sau . . ."

     Ir aš pagalvojau: „O gal iš tikro niekas manęs už tai nesmerks, o gal čia ir nėra nusikaltimas? Juk aš taip trokštu kunigystės, o sieloje išdaviku aš nebūsiu! Čia tik laikinai priešo uniforma persirengsiu . . ."

     —Štai popierius, rašykite, —pasiūlė man majoras.
     —Ką rašyti? —paklausiau.
     —Na, kad štai toks ir toks, pasižadu bendradarbiauti .. .
     ... Ir aš paėmiau parkerį. Pradėjau rašyti: ,,Aš, Rakas Jonas, Jono s., kad įstočiau į kunigų seminariją . . ."

     —Oi, ne, ne! Taip nereikia rašyti, —pasakė man majoras, nes jis pro petį žiūrėjo, ką aš rašiau. —Tos seminarijos visai neminėkite! Nereikia!

     —Kaip gi taip, nereikia?! Bet juk tam aš ir rašau šį raštą, —nustebau.
     —Tai kas, kad vien dėl to, bet taip rašyti negalima, —ir mano pradėtas pasižadėjimas dingo šiukšlių dėžėje. Mano palydovas tuoj pat pastūmė švarų popieriaus lapą.

     O aš staiga atsipeikėjau: „Jonai, Jonai, ką gi tu darai?"

     Išsigandau pats savęs. Nejaugi aš ruošiausi parsiduoti? Nejaugi jau užliūliavo mane? Nejaugi? Man pasidarė koktu paties savęs.

     —Štai čia rašysite iš naujo, —kišo naują popieriaus lapą man.
     —Nieko aš nerašysiu! —tvirtai pasakiau.

     —O mes per prievartą ir neverčiame, —gana maloniai mane ramino majoras. —Mes su jumis kalbamės tik dėl jūsų pačių gerovės . . .

     —Tokia kaina pirkta kunigystė nedžiugins manęs.

     —Ką gi, dar pagalvokite . . .
226

     Pasiūlė man pinigų kelionei. Aš atsisakiau. Paskyrė naują pasimatymą. Aš tylėjau. Ir tik išeinant majoras man dar pasakė:

(Siūlė jam išdaviko kaina pirkti kunigystę. Jis netapo kunigu, bet pasilaikė švarią sąžinę):
    —Nueikite dabar į kuriją pas kun. Mažeiką. Jis nori su jumis pasikalbėti. Juk pažįstami judu! —nusišypsojo.
Išėjau . . . Nežmoniškai pykau ant savęs už akimirkos silpnavališkumą.

Ėjau į kuriją. Kun. Mažeika manęs jau laukė.

    ... Ir vėl čia baisiai nustebau. Kun. Mažeika man kalbėjo lygiai tą patį, ką ir tie saugumiečiai. Tik visur akcentuodavo viena: „Labai reikia kunigų, gerų kunigų. Reikia, reikia bet kuria kaina stengtis, kad tų kunigų būtų kuo daugiau. O ir tu taip veržiesi į tą kunigystę, iš tavęs bus geras kunigas ... O savo puikybę, savo nusistatymą reikia visuomenės labui palenkti . . ."

     Aš apstulbau. Puikiai supratau, ką šis bažnyčios šulas norėjo pasakyti. Supratau, išsigandau ir tylėjau, tylėjau . . .

    Daugiau nei į susitikimus su saugumiečiais, nei pas kun. Mažeiką nėjau. Gavau dar vieną iš jo laišką, vėl kvietė atvažiuoti, tačiau aš niekur nevažiavau . . .

     Gėda man buvo pačiam savęs . . .

     Tik dar kartą nuvažiavau į seminariją. Man buvo pasakyta, kad mano pavardė net į sąrašus nebuvo įtraukta . . .

     Taigi, nežiūrint nei saugumo, nei Vilniaus vyskupijos kanclerio pastangų, Kunigų Seminarijos durys man ir šį kartą užsitrenkė . . .

     Iš Jono Kidulaičio-Rako autobiografinės knygos „Kodėl aš netapau kunigu?"

*    *    *

227

NAUJI POGRINDŽIO LEIDINIAI


    „AUŠRA" Nr. 12 (52). Numeris, pasirodęs rugpiūčio mėnesį, skiriamas Lietuvos Helsinkio grupės nariui Viktorui Petkui.

    „TIESOS KELIAS" Nr. 10. Numeris pasirodė š. m. rugsėjo pabaigoje.

     „RŪPINTOJĖLIS" Nr. 6. Išleidimo data—spalio mėn.

     „PERSPEKTYVOS" Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4. Šio leidinio pirmasis numeris pasirodė apie rugpiūčio mėn. Kiekvienas numeris apima tik vieną temą, pvz., Nr. 1— „Socializmas, komunizmas ir demokratija", Nr. 2—A. Sacharovo „Mano šalis ir pasaulis", Nr. 3—M. Basko „Rubikonas", Nr. 4—„Ačiū, tau, partija!"

     Leidėjai įžangoje rašo: „Perspektyvos" kels aktualiausias kasdieninio gyvenimo problemas, parodys galimus jų sprendimo būdus, skaitytojams suteiks galimybę pareikšti savo nuomonę ir požiūrį. Supažindins su nuomonėmis tų, kurie už savo pažiūras ir įsitikinimus Tarybų Sąjungoje yra persekiojami ir net kalinami.

     „Perspektyvos" nori padėti surasti kelius, vedančius iš susidariusios aklavietės į atsinaujinimą, pagrįstą tikrosios demokratijos principais ir tarptautinių įsipareigojimų pagrindu.

     „Perspektyvos" dės savo puslapiuose ne tik originaliuosius straipsnius, bet ir didesnės apimties studijas, kurie šiuo metu oficialiojoje Lietuvos TSR spaudoje negali būti paskelbti. Taip pat bus dedami ir vertimai, tačiau tik tų autorių, kurie gyvena arba gyveno Tarybų Sąjungoje, bet dėl savo įsitikinimų yra arba persekiojami iki jų išvykimo arba ištrėmimo į užsienį.

     „Perspektyvos" savo puslapiuose nevengs ir aštresnių kritinių straipsnių, kurie tačiau neprieštaraus TSRS Konstitucijos 49 straipsniui ir Lietuvos TSR Konstitucijos 47 straipsniui, leidžiantiems bet kuria forma pateikti pasiūlymus valstybinių (tarp jų ir aukščiausių) organų darbui gerinti ir trūkumus kritikuoti.

228

     „Perspektyvose" visi be išimties straipsniai bus spausdinami diskusine tvarka, laikantis principo—gerbk kito nuomonę net ir tada, kada tu jai nepritari.

     „Perspektyvos" tikisi susilaukti tautiečių paramos, skleidžiant ir stiprinant nepriklausomą mintį, ir nenorėtų likti vien tiktai pogrindinės spaudos gerbėjų slėptuvėje".

*    *    *

Informacija


    Siunčiant žinias „LKB Kronikai" visada rašyti, jei žinoma, pilną vardą ir aiškiai pavardę, o ne vardo pirmąją raidę.
Taip pat prašome skaitytojus siųsti „LKB Kronikai" informaciją apie visus žinomus kalinius (išskyrus kriminalistus) nurodant: kada nuteistas? už ką? kalinimo vieta? kada baigėsi bausmė?

*    *    *

Lietuvi, neužmiršk!


     P. Pliumpa, N. Sadūnaitė, S. Kovaliovas, O. Pranskūnaitė, V. Lapienis, B. Gajauskas, V. Petkus ir kiti neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai gyventi ir tikėti!

*    *    *

229



 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum