gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 36 Spausdinti El. paštas
  • Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komitetas
  Lietuvos ir Tarybų Sąjungos katalikų gyvenimas, išrinkus Šv. Tėvu Joną Paulių II
  Bažnyčios veiklos sekimas
  Mūsų kaliniai
  Žinios iš vyskupijų
  Tarybinėje mokykloje
  Katalikai Tarybų Sąjungoje
  Nauji pogrindžio leidiniai

1979.1.6.

LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA NR.
36
Perskaitęs duok kitam!
Eina nuo 1972 m.
TIKINČIŲJŲ TEISIŲ GYNIMO KATALIKŲ
KOMITETAS

    1978 m. lapkričio 22 d. trys kunigai—Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius ir Juozas Zdebskis, Maskvoje suruoštoje spaudos konferencijoje užsienio žurnalistams pranešė, kad lapkričio 13 d. Lietuvoje įkurtas Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komitetas. Žurnalistai buvo supažindinti su TTG Katalikų komiteto nariais, programa ir paruoštais keturiais dokumentais.

    Žemiau pateikiame šio komiteto kreipimąsi, kuris buvo pasiųstas Lietuvos vyskupams, tarybinei vyriausybei ir išdalintas užsienio žurnalistams:
Tikinčiųjų Teisių Gynimo Katalikų
Komitetas

    Nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos Lietuvos vyskupai, kunigai ir tikintieji dažnai susiduria su religine diskriminacija. Panaši yra ir kitų Tarybų Sąjungos tikinčiųjų padėtis. Tikintieji neturi tų teisių, kuriomis valstybėje naudojasi ateistai. Tarybinė Konstitucija deklaruoja tik kulto laisvę, bet ir ši ribota laisvė praktikoje dažnai yra varžoma. Daugelis įstatymų, tvarkančių tikinčiųjų reikalus, neatitinka Lietuvos sąlygų ir prieštarauja ne tik tarybinei Konstitucijai, bet ir tarptautiniams TSRS susitarimams.

    Todėl mes, katalikai, ryžomės įkurti Tikinčiųjų Teisių Gynimo Katalikų Komitetą, kuris sieks katalikams lygių teisių su ateistais. Savo veikla tikimės padėti tikintiesiems, o įgyvendinus teisinę ir praktinę tikinčiųjų ir ateistų lygybę, daug laimės ir Tarybų Sąjungos autoritetas krikščioniškuose Vakaruose.

    Siekdami šio tikslo, mes esame pasiryžę:

    atkreipti tarybinės Vyriausybės dėmesį į Bažnyčios ir paskirų tikinčiųjų diskriminavimo faktus;
informuoti Bažnyčios Vadovybę, o reikalui esant, ir visuomenę apie tikinčiųjų padėtį Lietuvoje ir kitose tarybinėse respublikose;

    siekti, kad tarybiniai įstatymai ir jų praktinis taikymas, liečiantis Bažnyčios ir tikinčiųjų reikalus, neprieštarautų tarptautiniams TSRS susitarimams;

    aiškinti kunigams ir tikintiesiems jų teises ir padėti jas apginti;

    TTG Katalikų Komitetas veiks viešai ir nesieks jokių politinių tikslų.

(Tikinčiųjų Teisių Gynimo Komitetas pirmiausia rūpinsis katalikų teisių gynimu):
    Nors TTG Katalikų Komitetas pirmiausia rūpinsis katalikų teisių gynimu, bet jis stengsis padėti ir kitiems tikintiesiems, kurie į jį kreipsis.

    TTG Katalikų Komitetas solidarizuojasi su Tarybų Sąjungos ir viso pasaulio žmogaus teisių gynėjais ir yra pasiryžęs su visais bendradarbiauti žmogaus teisių gynimo srityje. Ypatingai artimai norima bendradarbiauti su TSRS Tikinčiųjų teisių gynimo krikščioniškuoju komitetu, šį bendradarbiavimą mes laikysime savo kukliu indėliu ne tik žmogaus ir tikinčiųjų teises ginant, bet ir ekumeninį judėjimą remiant.

    Jeigu bet kuris TTG Katalikų Komiteto narys negalėtų eiti savo pareigų, tuojau jo vietą užima vienas iš anksto numatytų kandidatų.

    TTG Katalikų Komitetas prašo suinteresuotus asme-

nis kreiptis rūpimais klausimais į bet kurį šio Komiteto narį.

    TTG Katalikų Komiteto narių adresai:
    Kun. Jonas Kauneckas, 235610 Telšiai, Pionierių g. 51;
    Kun. Alfonsas Svarinskas, 234422 Raseinių raj., Viduklė, šaltinio g. 1;
    Kun. Sigitas Tamkevičius, 234290 Vilkaviškio raj., Kybartai, Darvino g. 12;
    Kun. Vincas Velavičius, 235915 Skaudvilė, Tauragės g- 17;
    Kun. Juozas Zdebskis, 234560 Lazdijų raj., Šlavantai. 1978 m. lapkričio 13 d.

    TTG Katalikų Komitetas neišsirinko nei pirmininko, nei sekretoriaus ir visi penki nariai vienodai ruošia dokumentus ir vienodai prisiima atsakomybę už Katalikų Komiteto veiklą.

*    *    *


Kun. Karolis Caruckas, S.J. (miręs)

Kun. Jonas Kauneckas

Kun. Bronius Laurinavičius

Kun. Alfonsas Svarinskas

Kun. Sigitas Tamkevicius



Kun. Vincas Velavičius

Kun. Juozas Zdebskis, S.J.


    Pirmajame dokumente TTG Katalikų Komiteto nariai kreipiasi į Šventąjį Tėvą:

ŠVENTASIS TĖVE!


(„Tylos Bažnyčios" nėra—ji kalbės Popiežiaus lūpomis):
    Ilgą laiką, net ir tada, kai mūsų tikinčiųjų vargai garsiai šaukėsi pagalbos, kai buvome persekiojami ir kovojome, mes buvome laikomi „tylos Bažnyčia". Labai nudžiugome išgirdę iš Jūsų šventenybės lūpų, kad nuo dabar „tylos Bažnyčios" nėra, nes ji kalbės Popiežiaus lūpomis.

    Bažnyčioje garsiausiai yra girdimas apaštalų įpėdinių— vyskupų balsas, tačiau kovojančio ateizmo sąlygomis šis balsas kartais būna visiškai prislopintas. Suvokdami savo atsakomybę prieš Dievą ir Bažnyčią, taip pat žinodami, kad objektyvi informacija apie Katalikų Bažnyčios padėtį Lietuvoje nevisada pasiekdavo Apaštalų Sostą, mes, Lietuvos kunigai, ryžomės kalbėti ir ginti švenčiausias Bažnyčios ir tikinčiųjų teises, nes mūsų tyla ir laukimas

sudaro palankiausias sąlygas griauti Bažnyčia iš vidaus ir išorės. Šiuo tikslu mes ir susibūrėme Į Tikinčiųjų Teisių Gynimo Katalikų Komitetą.

    Išreikšdami savo sūnišką meilę ir besąlyginę ištikimybę Apaštalų   Sostui,  mes  prašome  Jus,   šventasis  Tėve, palaiminti mūsų pasiryžimą ir darbą. 1978 m. lapkričio 13 d.
Tikinčiųjų Teisių Gynimo
Katalikų Komiteto nariai:
(Parašai)

*    *    *

(TTG Katalikų Komitetas prašo vyskupus tremtinius grąžinti į eitas pareigas):
    Antrame dokumente prašoma leisti tremtiniams vyskupams—Vincentui Sladkevičiui ir Julijonui Steponavičiui eiti ganytojų pareigas.

    Trečiame dokumente, adresuotame TSRS Vidaus reikalų ministrui, prašoma išleisti kun. Praną Masilionj aplankyti savo brolius, gyvenančius JAV. Tarybinė valdžia jau daug kartų atsisakė kun. P. Masilionj išleisti į JAV, tuo grubiai pažeisdama Helsinkio Baigiamąjį Aktą.

    Ketvirtame dokumente, adresuotame Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui P. Anilioniui, TTG Katalikų komiteto nariai pasakoja apie kunigų—Jono Zubraus, Alfonso Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus nubaudimus už Vėlinių procesiją ir šitai laiko grubia kunigų bei tikinčiųjų diskriminacija. Dokumente rašoma: „Mes esame įsitikinę, kad reikia panaikinti ne tik aukščiau paminėtas baudas, bet ir atšaukti antikonstitucinius ir prieštaraujančius tarptautiniams TSRS susitarimams „Religinių susivienijimų nuostatus" (LTSR ATP, 1976.VII.28), kuriais kunigai ir tikintieji yra diskriminuojami. Kol šie nuostatai galios, tol Lietuvos katalikai save laikys antraeiliais Tarybų Sąjungos piliečiais".

*    *    *


    Spaudos konferencijoje užsienio žurnalistai taip pat buvo supažindinti su raštu, adresuotu Popiežiui jonui Pauliui II, Pravoslavų Bažnyčių Vadovams, Anglikonų Bažnyčios Primui, Pasaulinei Bažnyčių Tarybai, Visuomeniniams Krikščioniškiems Komitetams ir Prezidentui J. Karteriui, šį raštą pasirašė TSRS Tikinčiųjų teisių gynimo krikščioniškojo komiteto ir TTG Katalikų komiteto nariai. Rašte prašome dėti pastangas, kad SNO priimtų „Konvenciją dėl kovos prieš religinę diskriminaciją" ar jai tolygų dokumentą.

LIETUVOS IR TARYBŲ SĄJUNGOS KATALIKŲ
GYVENIMAS, IŠRINKUS ŠVENTUOJU TĖVU
JONĄ PAULIŲ II

(Popiežius Jonas Paulius II—istorinis įvykis):
    Jono Pauliaus II išrinkimas Vyriausiu Bažnyčios Ganytoju yra nepaprastas istorinis įvykis, turįs didelės reikšmės ne tik bendrai Katalikų Bažnyčios gyvenime, bet ypač svarbus Rytų Europos katalikams.

    Pirmą kartą Bažnyčios istorijoje Apaštalų Soste matome Rytų Europos atstovą, šv. Tėvas Jonas Paulius II yra asmuo, kuriam pačiam teko išgyventi II pasaulinio karo žiaurumus, matyti baisias daugybės nekaltų žmonių kančias ir mirtį. Jam pačiam teko paragauti darbininko vargo, mokytis pogrindinėje kunigų seminarijoje. Jis turėjo progos pažinti ne tik Vakarų pasaulį, bet gerai susipažinti su klastinga ir nuoseklia Maskvos išdirbta marksistinio ateizmo kovos su Bažnyčia metodika. Gavęs kunigystės šventimus, jis turėjo progos pasidarbuoti įvairiuose pastoracinio darbo baruose. Tapęs vyskupu, o vėliau kardinolu, jis pasidarė artimiausiu Jo Eminencijos Lenkijos Primo kardinolo Višinskio bendradarbiu. Lenkijos Episkopatas, savo Primo vadovaujamas, sugebėjo taip išmintingai ir drąsiai vadovauti savo dvasininkams ir tikintiesiems, kad už jų pečių stojo visa Lenkija, pradedant nuo angliakasių ir baigiant inteligentais. Jie mokėjo įtikinti savąją tautą, kad kova už katalikų tikėjimą ir dorą

yra tautos gyvybės ir mirties klausimas. Jie savo tvirta ir principinga laikysena išmokė net socialistinės valstybės pareigūnus gerbti Bažnyčios ir tikinčiųjų teises. Kardinolas Višinskis parinko daugybę Bažnyčiai atsidavusių vyskupų. Rūpestingai ir uoliai tvarkoma pastoracija davė nuostabių vaisių. Pokario metais ateistiniais pagrindais tvarkomoje valstybėje katalikų tikėjimas ne tik nesusilpnėjo, bet tiek sustiprėjo, kad Lenkijos katalikai tapo vieni iš uoliausių Europoje. Nors ir pas juos varžoma religinė spauda, bet jie yra išleidę daug gerų veikalų, turi savą periodinę spaudą, net katalikišką universitetą Liubline. Lenkijos vyskupai drąsiais ir pagrįstais reikalavimais išsikovojo tokią laisvę, kokios neturi daugelis socialistinių respublikų, o mums apie jas net ir svajoti sunku. Tiesa, ir Lenkijoje Bažnyčios veikla varžoma įvairiomis priemonėmis, išrastomis ne tik Lenkijos socialistinės vyriausybės, bet ir ateistinės Maskvos.

    Kardinolų Kolegija, vertindama Lenkijos Katalikų Bažnyčios kovos rezultatus, vieną iš pagrindinių jos vadovų—Krokuvos kardinolą Karolį Vojtylą išrinko Šventuoju Tėvu.


(Popiežius Jonas Paulius II—ypatingas Dievo Apvaizdos ženklas):
    Tai didelis padrąsinimas ne tik Lenkų tautai, bet ypatingai Lietuvai, Ukrainai, Baltarusijai ir visiems Tarybų Sąjungos katalikams bei krikščionims. Naująjį Popiežių entuziastingai sutiko ir Tarybų Sąjungos kovotojai už žmogaus teises. Mes visi tikimės iš naujojo popiežiaus sulaukti stiprios paramos. Todėl grįžo viltis, kad ateityje mes nesijausime palikti Kremliaus ateistų savivalei.

    Mūsų viltys iš karto pasiteisino. Jau pirmojoje savo kalboje naujasis popiežius prisiminė kalinius už tikėjimą. Mus jaudina šv. Tėvo pasisakymas, jog pusė jo širdies priklauso Lietuvai, kad jis apie mus nuolat mąsto. Visi lietuviai pasijuto ypatingai Šv. Tėvo įvertinti, kai per inauguracijos iškilmes jis prabilo lietuviškai ir išimties

keliu priėmė mūsų vyskupus ir jiems pareiškė, jog yra gerai susipažinęs su Lietuvos tikinčiųjų reikalais. Lietuvos tikintieji pilni vilties, kad naujasis Šv. Tėvas labai parems mūsų kova už visišką Katalikų Bažnyčios laisvę ir žmogaus teises Tarybų Sąjungoje.

*    *    *

    Pirmiausiai pareiškiame, kad kritiškomis šio rašinio pastabomis mes nieko nenorime užgauti bei žeminti. Be to, nepilnai žinome diplomatinius Apaštalų Sosto žygius, ginant Tarybų Sąjungos tikinčiųjų teises.

(Pop. Jonas Paulius II—Tarybų Sąjungos tikinčiųjų pagrįstų rūpesčių viltis):

    Rimta kliūtis mums suprasti ir teisingai įvertinti Apaštalų Sosto pastangas, o Apaštalų Sostui susidaryti objektyvų vaizdą apie beviltišką Tarybų Sąjungos tikinčiųjų būklę ir pagrįstus jų lūkesčius yra tai, kad ypatingai katakombiniu būdu veikianti Bažnyčia Lietuvoje neturi betarpiško kontakto su Vatikanu. Tikėjimo priešai turi plačias galimybes perduoti tendencingą ir neobjektyvią informaciją apie Bažnyčios būklę Tarybų Sąjungoje ir Lietuvoje. Prie to prisidėti verčia į užsienį išvykstančius vyskupus ir kunigus. Atrodo, per dažnai jie paklusdavo ateistinei valdžiai. Todėl ryžtingieji kunigai ir tikintieji Vatikanui būdavo vaizduojami nenuoramomis, išsišokėliais, trukdančiais normalius Tarybų Sąjungos ir Apaštalų Sosto santykius, neklausančiais savųjų ordinarų potvarkių.

    Mes esame ir būsime klusnūs ir drausmingi Bažnyčios vaikai ir visiškai atsidavę Apaštalų Sostui, tačiau jaučiame gyvybinį būtinumą atvirai pareikšti savo mintis Apaštalų Sostui visais klausimais, liečiančiais kritišką mūsų tikinčiųjų situaciją. Nuo teisingo šių klausimų išsprendimo priklausys Bažnyčios ateitis Tarybų Sąjungoje ir mūsų Tėvynėje. Mes tikimės būti suprasti ir sulaukti pagalbos šiuo sunkiu metu.

    Lietuvos bažnytinė provincija yra katalikybės avanpos-tas   totalinio   ateizmo   užvaldytoje  Tarybų  Sąjungoje.

Vykstančioje žūtbūtinėje kovoje mums reikia greitos ir efektyvios pagalbos, kad nebūtume visiškai morališkai ir fiziškai sunaikinti. Todėl laikome būtinu reikalu supažindinti su dabartine Lietuvos katalikų būkle Apaštalų Sostą ir savo brolius—pasaulio tikinčiuosius.

*    *    *

    Raudonajai armijai okupavus Lietuvą, prasidėjo fizinis ir moralinis lietuvių tautos naikinimas. Nukentėjo apie 1/3 lietuvių tautos žmonių. Vieni buvo ištremti, kiti įkalinti, nužudyti ir pan. Toks teroras buvo iki pat Stalino viešpatavimo pabaigos.

    Po Stalino mirties atviras fizinis katalikų naikinimas pakeistas planingu tautos naikinimu per mokyklas ir kitomis ateistinės propagandos ir administracinėmis priemonėmis. Tai tęsiasi iki pačių paskutinių dienų. Vyskupijų kurijos verčiamos tapti netiesioginiais ateistų talkininkais naikinant Bažnyčią. Jos siuntinėdavo raštus, draudžiančius katekizuoti vaikus, oficialiai kalėdojimo metu lankyti parapiečius, vaikams patarnauti šv. Mišioms.

    Ypač sunkūs Lietuvai buvo 1946-1950 metai. Nuolaidžiavimo politika valdžiai ypatingai klestėjo prel. Juozo Stankevičiaus laikais, kuomet jis valdė Kauno arkivyskupiją, Vilkaviškio ir Kaišiadorių vyskupijas. Paskutinį dešimtmetį persekiojimas iš dalies sušvelnėjo, tačiau ateistinei valdžiai įsitikinus, kad tikėjimas Lietuvoje atgyja, 1976 m. liepos 28 d. Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumas patvirtino Religinių bendruomenių nuostatus, visiškai nesiskaitančius su Katalikų Bažnyčios dogmomis, morale ir kanonų teise, įpareigojančius tikinčiuosius ir dvasininkus juos vykdyti prieš savo sąžinę, prieštaraujančius Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai ir Helsinkio konferencijos Baigiamojo Akto nuostatams.

    Lietuvos Katalikų Bažnyčios vėl laukia sunkios dienos. Tik energinga kunigų ir tikinčiųjų kova padės apginti tikėjimo laisvę.

(Energinga kova gali apginti tikėjimo laisvę):

    Nepaisant ilgamečio ateistų persekiojimo, religinis gyvenimas Lietuvoje vis dar gyvas. Buvęs kulto įgaliotinis J. Rugienis pats yra išsireiškęs: „Mes užkišome visas skyles, kad tikėjimas Lietuvoje uždustų, tačiau jautėme kažkokio požeminio religinio gyvenimo sroves, kurių sukontroliuoti nepajėgiame".

*    *    *

(„Koks klebonas, tokia parapija):
    Kadangi vyskupų ir vyskupijų valdytojų veikla suparaližuota, tai pagrindinai religinį gyvenimą Lietuvoje palaiko ryžtingųjų kunigų vadovaujamos parapijos. Ypatingai drąsūs ir uolūs mažųjų parapijų kunigai; jų negąsdina nei iškėlimai, nei baudos, nei kalėjimas. Valdžiai kunigus ir tikinčiuosius prispausti sunku, nes persekiojimas uždega tikinčiųjų dvasią; tada rašomi pareiškimai, skundai, kurie dažnai patenka į užsienio spaudą. Bylų atveju lieka dokumentai, labai nemalonūs bylų kėlėjams. Lietuvoje ypač tinka dėsnis: „Koks klebonas, tokia parapija". Ateistai, pastebėję religinį parapijos atgimimą, stengiasi kaip nors iš ten iškelti uolų kunigą. Dažnai tai padaryti jie verčia ordinarą. Ateistų prievartaujami kunigai dažnai kelia klausimą ir vyskupui, už ką jie baudžiami iškėlimu, ir atsisako vykdyti vyskupo skyrimą. Vyskupas Juozas Labukas išsirūpino iš šventojo Sosto net dispensą kelti kunigus nesilaikant kanonų nuostatų!

    Drąsios kunigų kovos dėka tikėjimo priešai nepasiekė norimų rezultatų. Vilkaviškio vyskupijos kurija ir valdžios pareigūnai turėjo daug vargo, kol kun. Lionginą Kunevičių privertė palikti Didvyžių parapiją. Jis, net prievarta paimtas į kariuomenę, su kareivio uniforma atvykdavo sekmadieniais į savo parapiją atlaikyti šv. Mišių.

(Ir drąsios tikinčiųjų kovos ne visados padeda):
    Anksčiau tarybinė valdžia mėgino iš jaunesniųjų kunigų atimti teisę viešai atlikinėti kunigo pareigas. Pvz., 1969 m. kun. Sigitą Tamkevičių ir kun. Juozą Zdebskį buvo privertę kasti griovius. Baigę darbą, jie katakombi-

niu būdu vesdavo rekolekcijas, laikydavo šv. Mišias ir pan. Ateistai, bijodami, kad neišplistų katakombinė pastoracija, netrukus liepė juos įdarbinti parapijose. Panašiai kun. Alfonsas Svarinskas, kad nedarytų įtakos Vilniaus studentams, buvo paskirtas į parapija.

*    *    *

    Nepaisydamos tikėjimo persekiojimo, iki šiol daugeliu atvejų tikėjimą palaiko krikščioniškos šeimos. Lietuvoje daugelis vyresniosios kartos šeimų yra giliai religingos. Ateistai beveik neturi vilties sugriauti jų tikėjimą. Tarybinėje santvarkoje išaugusios jaunosios šeimos, nors ir paveldėjusios savo tautos tikėjimą ir tradicijas, bet turi menkesnį religijos supratimą ir joms savo vaikus auklėti žymiai sunkiau.

*    *    *

    Nors tarybinėje Konstitucijoje užtikrinama piliečiams spaudos laisvė, o piliečių diskriminacija religiniu ir tautiniu atžvilgiu draudžiama, tačiau Lietuva išgyvena dar žiauresnį negu caro laikais spaudos draudimą, kada buvo leidžiama knygas spausdinti tik rusišku alfabetu. Spaudos laisvė duota tik ateistinei ideologijai skleisti, o kitokią ideologiją propaguoti—draudžiama. Per 38 metus lietuviai negavo teisės išleisti religinio turinio knygų, išskyrus „Naująjį Testamentą", „Psalmyną" ir „Vatikano II susirinkimo nutarimus".

    Lietuvoje religinį gyvenimą palaiko kukli pogrindinė spauda. Knygas tenka persirašinėti dažniausiai ranka ar rašomąja mašinėle.

(Pogrindinė spauda—didžiausia brangenybė):
    Lietuvoje eina šie pogrindiniai religinio turinio periodiniai leidiniai: „LKB Kronika", „Dievas ir Tėvynė", „Rūpintojėlis", „Tiesos kelias" (kunigams) . . . Net ir patriotiniai pogrindžio laikraščiai—„Aušra", „Laisvės šauklys", „Perspektyvos" palankiai vertina Katalikų Bažnyčią,  nes jie gerai  supranta,  kad kol bus gyvas

katalikų tikėjimas, Lietuva nebus surusinta. Pogrindinė spauda eina iš rankų į rankas kaip didžiausia brangenybė. Vėl atsiranda nauji knygnešiai, keliamos naujos bylos, laukia kalėjimai už katalikišką bei tautine spaudą. Dabar sunku įvertinti jų reikšmę. Tiek aišku, kad tauta pasijuto esanti gyva; šios spaudos įtakoje kyla nauji religiniai ir tautiniai sąjūdžiai.

*    *    *

    Pogrindinės spaudos reikšmė būtų nedidelė, jei jos neišpopuliarintų „Vatikano" ir „Laisvės" radijo laidos, jei nebūtų mūsų brolių užsienio lietuvių dauginama ir skleidžiama užsienyje. Šitų stočių laidos ir užsienio lietuvių bei užsienio spaudos reagavimas labai sutramdo vietinių ateistų siautėjimą. Daugelis aktyvių ateistų nenori išgarsėti visame pasaulyje, bijo, kad jų pavardės nebūtų linksniuojamos įvairiomis pasaulio kalbomis, kad neliktų įrašytos dokumentuose kaip savo tautos engėjų, parsidavusių svetimtaučiams sunkiausiomis jos istorijos dienomis. Gal dar prisideda ir nerimas—ar neteks kada nors atsakyti už savo piktadarybes? Nemalonu gauti iš užsienio laiškų, kuriuose teiraujasi apie persekiojimo faktų tikrumą arba išgirsti savo išdavikiškų darbų įvertinimą.

    Nors didelė Lietuvos inteligentijos dalis yra tapę indiferentais bei tikėjimo ignorantais, tačiau reikėtų tik truputį daugiau religinių žinių ir laisvės, ir bent pusė jų labai greitai pasidarytų uolūs tikintieji. Daugeliui jų tik Šventojo Tėvo jono-Pauliaus II inauguracijos iškilmių transliacija per televiziją padarė nuostabiai jaudinantį įspūdį.

(Lietuvos inteligentijai trūksta religinių žinių):
    Vatikano radijo laidos plačiau klausomos tikinčiųjų ir netikinčiųjų. Lietuviai Tėvynėje iš jų sužino Lietuvos gyvenimo faktus, kuriuos sužinoti kitu būdu yra neįmanoma. Todėl Vatikano radijo laidų populiarumas kasmet auga. Lietuvos ateistai bandė pasiekti, kad Vatikano radijo

stotis pasitenkintų tik katekizmo aiškinimu. Mes esame labai dėkingi, kad nebuvo padaryta negarbingų nuolaidų.

    Ypatingai yra trukdomos „Laisvės" radijo laidos, tačiau kada įmanoma jas girdėti, visuomet dėmesingai yra klausomos.

    Katalikų Bažnyčia suprato, kokia galinga jėga yra šių laikų masinės informacijos priemonės. Jos gali būti panaudojamos ne tik tikėjimui platinti, bet ir jį ginti. Nepaprastos reikšmės, ginant persekiojamą bažnyčią, turi persekiojimo faktų, dokumentų, kurių tikrumu abejoti nėra pagrindo, paskleidimas įvairiomis kalbomis.

    Už tai mes esame dėkingi įvairių kraštų žurnalistams, spaudos darbuotojams, laikraščių ir radijo laikų redaktoriams, įvairių kraštų vyskupams, kunigams, tikintiesiems, rodantiems brolišką užuojautą persekiojamiems savo broliams ir dedantiems pastangas sutrukdyti persekiojimą savo laiškais, protestais, demonstracijomis. Tai labai sutramdo Tarybų Sąjungos ateistų siautėjimą. Jie pasauliui nori pasirodyti esą laisvės šalininkai ir pažangūs demokratai, o tikėjimo persekiojimo faktai sugriauna jų propagandą, ir tarybinis komunizmas pasirodo, kaip dar biauresnis žiauraus fašizmo atspalvis.

    Paskutiniu metu susikūrė Rusijos Pravoslavų ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios tikinčiųjų teisių gynimo komitetai. Jų uždavinys—viešai skelbti tikinčiųjų persekiojimo faktus. Mes laukiame iš užsienio lietuvių ir viso pasaulio tikinčiųjų, kad jie visomis priemonėmis paremtų šių komitetų veiklą ir į jų iškeltus persekiojimo faktus reaguotų pačiomis sėkmingiausiomis priemonėmis. Esame dėkingi ypač už JAV lietuvių veiklą. Jie atliktų tiesiog istorinę misiją, jei pajėgtų suorganizuoti viso pasaulio tikinčiųjų sąjungą persekiojamus tikinčiuosius paremti ir ginti, į kurią, be Katalikų Bažnyčios, turėtų įeiti viso pasaulio ypač didžiosios konfesijos. Vieninga kova duos gerų rezultatų. Persekiotojams sutramdyti yra visokių priemonių: persekiotojų prekių boikotas, protestai, diplomatinės pastangos, pamaldos, eisenos, pasninko dienų paskelbimas ir t. t.

*    *    *


(Katakombiniu būdu dirbantieji— paremia Bažnyčios darbą):
    Viešai veikiančios Bažnyčios darbą Lietuvoje papildo katakombiniu būdu dirbantieji kunigai ir pasauliečiai, jie yra ypač smarkiai persekiojami. Dalis tikinčiųjų sekmadieniais nedrįsta viešai eiti į bažnyčią ir priiminėti sakramentus, jiems sunku gilinti tikėjimo žinias, parengti vaikus išpažinčiai ir Pirmajai Komunijai. Tokiems padeda katakombiniu būdu veikiančios Bažnyčios atstovai. Lietuvoje nėra dviejų Bažnyčių ir nemanoma skaldytis. Katakombinė Bažnyčios veikla dar nelabai išplitusi, nes per mažai Bažnyčios vadovų vertinama ir remiama; į jos pageidavimus dar per mažai kreipiama dėmesio. Jos veikla sunki, bet būtina. Ateistams toks darbas, kurio vaisiai teikia didelių vilčių ateičiai, kelia didelį susirūpinimą, nes jo neįmanoma sukontroliuoti. Valdžia labai stengiasi katakombinę Bažnyčios veiklą likviduoti vyskupų ir net Vatikano rankomis. Kai kurie vyskupai bandė išgauti Šventojo Tėvo pritarimą, kad nieko nebūtų veikiama be viešai dirbančiųjų ateistinės valdžios palaikomų vyskupų leidimo. Ačiū Dievui, Apaštalų Sostas suprato šią klastą.

    Labiausiai yra persekiojami slapti katakombinės pogrindinės spaudos platintojai. Neaiškiomis aplinkybėmis nužudyti uolūs tikintieji: Kaune—Paltanavičius, Panevėžyje—Kriaučiūnas (įmestas į šulinį); kiti sukišti į lagerius—Nijolė Sadūnaitė, Petras Plumpa, Vladas Lapienis ir kt.

*    *    *

(Pogrindžio veikėjai net žudomi):
    Ateistai vartoja visas galimas priemones lietuvių tautai subedievinti: ateistinę propagandą per radiją, spaudą, televiziją, ateistiškai auklėdami nuo mažų dienų jaunimą: pradedant darželiuose, tęsiant mokyklose, universitetuose, armijoje; prievarta įtraukdami į savas organizacijas. Tačiau dar ir šiandien žmonės masiškai dalyvauja ypač Kalėdų, Velykų šventėse, parapijų atlaiduose. Labai pagarsėję Šiluvos, Žemaičių Kalvarijos ir Aušros Vartų

atlaidai. Ateistai visaip bandė sutrukdyti tų atlaidų šventimą—ruošdavo festivalius, autoinspekcija neleisdavo naudotis valdiškomis mašinomis ir pan., bet viskas veltui.

    Vaikų Lietuvoje krikštijama labai daug—kaimuose apie 90 proc. ir kiek mažiau dideliuose miestuose.

    Didelė dauguma tikinčiųjų savo mirusiuosius laidoja su religinėmis apeigomis.

    Nemaža dalis jaunimo tuokiasi bažnyčioje. Net partiniai tais reikalais kreipiasi į kunigą nuošaliose kaimo bažnytėlėse vidurnaktį arba privačiuose butuose.

    Tėvai ir kunigai dauguma vaikų (apie 70 proc.) pirmajai išpažinčiai ir šv. Komunijai paruošia katakombiniu būdu.

    Yra nemaža pasiaukojusių kunigų, nebijančių nei kalėjimo, nei mirties, kurie drąsina tikinčiuosius ir uoliai kovoja už savo teises.

    Ateistai vengia kankinių kraujo—jie tuo tarpu nori, kad Bažnyčia uždustų tyliai, be šauksmo, be verksmo, negaudama naujų gyvybinių jėgų, palaužta ir demoralizuota. Todėl mūsų pareiga kovoti, kad būtų sunaikintos Bažnyčios gyvenimą smukdančios priežastys ir kovojančiai Bažnyčiai nedelsiant būtų suteikta reikalinga parama.

*    *    *

(Ateistų noras—uždusinti Bažnyčią):
    Dauguma oficialiai einančių Lietuvos ordinarų pareigas negina tikėjimo Lietuvoje. Pastoracinis darbas daug kur labai užleistas. Dėl to pagrindinė atsakomybė tenka Lietuvos Ordinarų kolegijos pirmininkui J. E. Juozapui Labukui.

    Mes gerai suprantame, kokios nepaprastai sunkios mūsų sąlygose ordinarų pareigos. Joms atlikti reikia be galo gyvo ir gilaus tikėjimo, didelės išminties, dvasios jėgos, nebijančios paniekos, persekiojimų, kalėjimo ir net mirties.

    Lietuvos Ordinarai atsidūrė tarp dviejų preištaraujančių polių. Eilinė dvasininkija ir tikinčioji liaudis nori, kad

Ordinarai būtų idealūs apaštalų įpėdiniai, o ateistinės valdžios pareigūnai iš Ordinarų reikalauja, kad jie klaidintų Apaštalų Sostą, spaustų uoliuosius kunigus, užleistų pastoracinę veiklą, atvirai remtų ateistų planus, t. y. būtų ne eiliniai, o kvalifikuoti valdžios kolaborantai. Paskutiniu metu Lietuvos Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Petras Anilionis Lietuvos Ordinarams padiktavo, kaip jie turį įgyvendinti LTSR ATP 1976 m. liepos 28 d. potvarkius, ragindamas nesibijoti jei juos pavadins „raudonais".

(Pataikūnams vyskupų sostas—ne vieta):
    Tikintieji vyskupų soste norėtų matyti tokius, kaip Dievo tarnas arkivysk. Jurgis Matulaitis, arkivyskupai Teofilius Matulionis, Mečislovas Reinys; valdžios atstovai norėtų pravesti į vyskupus tokius pataikūnus, kaip caro laikų prelatas Petras Žilinskis, o mūsų laikų—mons. Česlovas Krivaitis, mons. Povilas Bakšys ir kt.

(Ordinarų lūpomis melas—Bažnyčios nelaimė):
    Didžiausia persekiojamos Bažnyčios nelaimė—kai Ordinarų lūpomis kalba melas. Pvz., labai krito ordinarų autoritetas, kai jie, ateistų liepiami, pasmerkė 17.000 tikinčiųjų raštą, gynusį tikėjimo laisvę Lietuvoje.

    Mes jokiu būdu nenorime žeminti Ordinarų autoritetą, kritiškomis pastabomis didinti ir taip jau sunkią jų naštą. Lietuvos kunigai ir tikintieji nori padėti savo vyskupams: savo pareiškimais raštu, privačiais pokalbiais maldauja, kad jie nekenktų Bažnyčiai. Kunigai rūpinasi, kad kritinės pastabos vyskupams nepatektų į plačiau skaitomos spaudos puslapius. Bet kai minėtos priemonės nepadeda, belieka viena išeitis—tas negeroves kelti pogrindinėje spaudoje. Nors šis kelias skaudus ir nemalonus, bet kai kuriais atvejais jis duoda nuostabiai gerus vaisius.

    Mes netvirtiname, kad Ordinarai neprincipingai elgiasi visais atvejais. Vyskupas kartais būna priverstas skaitytis su valdžios pareigūnais ir kai kuriomis aplinkybėmis gali

daryti nuolaidų, tik ne tokių, kurios prieštarautų Evangelijai bei esminiams kanonų nuostatams—katekizacijos, sakramentų teikimo, Bažnyčios valdymo srityje ir pan.

    Tikimės, kad Apaštalų Sostas sudraus bei įspės per daug uolius ateistų kolaborantus—įvairaus rango dvasininkus.

*    *    *

(Negali buti nuolaidų, prieštaraujančių Evangelijai):
    Į Kauno Kunigų seminariją saugumas kas metai siunčia morališkai susikompromitavusius asmenis, iš kurių labiau galima laukti, kad jie papildys Bažnyčios griovėjų eiles. į Seminariją stojančiųjų skaičius labai apribotas ir į ją patekti trukdoma ypač gabiems ir išsilavinusiems jaunuoliams. Valdžia trukdo vyskupams laisvai skirti Seminarijos vadovybę ir profesorius. Dėl to nukenčia Seminarijos mokslo lygis ir drausmė. Tačiau ir tokiose sąlygose Seminariją baigia net labai pavyzdingų kunigų. Už tai ateistinė valdžia kaltina vyskupus ir Seminarijos vadovybę.

*    *    *

    Lietuvoje, šalia uolių kunigų, yra ir apsileidusių, mažai tesirūpinančių vaikų katekizacija, aktualiais pamokslais, individualia pastoracija. Jie pasitenkina tik aprūpindami sakramentais į juos besikreipiančius asmenis. Labai apsunkinamas vyskupijos valdymas, kad į kunigų skirstymą iki smulkmenų kišasi valdžia. Vyskupas dažnai būna bejėgis, kai reikia iškelti apsileidusius ir Bažnyčios drausmei nusikaltusius kunigus. Labiausiai apleista pastoracija didesnių miestų parapijose, ypač Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, neskaitant negausių išimčių. Nemaža dalis miestuose dirbančių kunigų nepasižymi nei drąsa, nei uolumu. Kiti nepajėgia savo pareigų atlikti dėl silpnos sveikatos ar senyvo amžiaus ir neturi drąsos ar savigarbos nuo tų pareigų atsisakyti. Pasitaiko ir tokių, kurie, vyskupo iškeliami, kreipiasi į ateistinę valdžią, kad būtų sukliudytas   iškėlimas,   nepaisydami   už   tai   skiriamos

ypatingu būdu Apaštalų Sostui rezervuotos ekskomunikos.

    Kuo toliau, tuo labiau gausėja parapijos be kunigų arba aptarnaujamos labai senų ir paliegusių kunigų. Aišku, pastoracinė tokių kunigų veikla silpna. Kunigams ypač sunku aprūpinti kelias parapijas.

*    *    *

    Nors Lietuvos katalikų katakombinė ir pogrindinė spauda atlieka svarbų vaidmenį, bet jai sunku atlaikyti ateistinės spaudos propagandos srautą. Kasmet išleidžiama apie 70 antireliginio turinio veikalų. Už ateistinius straipsnius ir knygas mokami dideli honorarai. Nepriklausomos Lietuvos laikais išleistoji literatūra sunaikinta įvairiais būdais: per mokyklas, konfiskuota kratų metu ir pan. Nuolat kartojamas ateistinės propagandos melas priaugančiai kartai sukelia abejonių ir netikrumo.

(Ir katakombinei Bažnyčiai sunku prieš ateistinės spaudos srautą):
    Silpna pasaulėžiūra kenkia doriniam atsparumui. Tad nenuostabu, kad daugelis Lietuvos gyventojų ne tik mažai nusimano religiniais klausimais, bet ir jų pažiūros į Dievą, Bažnyčią ir dorovę yra visiškai klaidingos. Ypač ateistų mėgiamos temos—šmeižti dvasininkiją, iškelti jų dorovinio gyvenimo klaidas, neišskiriant nei kardinolų, nei popiežių, šiuo atžvilgiu jie nesivaržo panaudoti melą ir klastą.

*    *    *

(Silpna pasaulėžiūra kenkia doriniam atsparumui):
    Tikėjimo pagrindų griovimas atsiliepė tautos dorovei. Pirmutinis jo vaisius—vis didėjantis šeimų irimas. Suirusi šeima nepajėgia išauklėti vaikų. Didėja jaunimo nusikaltimų skaičius, dorovinis palaidumas, ypač amatų mokyklose ir bendrabučiuose, plinta alkoholizmas ir kitokios ydos.

    Visa tai labai apsunkina ir taip jau nelengvą pastoracinį darbą.

*    *    *

    Šiuo metu Lietuvoje pagrindinė ateistinės pasaulėžiūros skleidėja ir krikščioniškosios dorovės griovėja yra mokykla. Ilgus amžius mokytojai buvo artimiausi dvasininkijos bendradarbiai jaunimo religinio ir dorovinio auklėjimo darbe. Kai kuriose mokyklose patys mokytojai dėstydavo tikybą. Padėtis pasikeitė, kai Lietuvoje buvo sunaikinti partizanai.

    Nuo 1944 m. daugiau kaip 2.000 mokytojų perėjo į kitas profesijas dėl nepakenčiamų sąlygų, ypač dėl prievartos nuolat meluoti, veidmainiauti, klaidinti nekaltus savo tautiečių vaikus. Dėstant Lietuvos istoriją, mokytojai yra verčiami žeminti savąją tautą, nutylėti arba iškreipti jos didingą praeitį ir garbinti savo pavergėjus. Jie turi skiepyti tautų draugystę, siekiančią palaipsniui surusinti Lietuvą. Apie 1/3 Lietuvos mokytojų yra partijos nariai. Kai kurie tiesiog fanatiškai nekenčia tikinčiųjų ir tikėjimo. Jie įpareigoti akylai vykdyti visas partijos ir Maskvos siunčiama instrukcijas ir visą švietimo bei auklėjimo darbą panaudoti kovai su tikėjimu. Mokytojai verčiami vaikus atplėšti nuo religingų tėvų įtakos, užimant vaikų laisvalaikį, o labiausiai sekmadienį. Advento ir gavėnios metu mokinius verčia šokti, dainuoti, reikalauja išmokti ateistinius eilėraščius, piešti antireliginius vaizdelius, dalyvauti ateistiniuose vaidinimuose, pajuokti Bažnyčią, Dievą ir kunigus. Tačiau tokio auklėjimo rezultatais ateistai pasidžiaugti negali: mokykloje dingo pagarba mokytojo autoritetui, didėja jaunimo nusikaltimų skaičius bei apimtis, ypač girtavimas ir seksualinis palaidumas. Didelės Lietuvos jaunimo dalies būsena tokia: krikščioniškasis tikėjimas sugriautas, ateizmas neprigijęs. Tačiau ir tarp tokio jaunimo yra gyvos patriotinės nuotaikos. Studentai domisi Lietuvos istorija, tačiau nepajėgia įvertinti krikščionybės reikšmės lietuvių tautos paraeičiai, dabarčiai ir ateičiai. Daugelį jų būtų

nesunku laimėti Dievui, jei tik gautų daugiau religinių žinių.

*    *    *

(Kai kurie mokytojai fanatiškai nekenčia tikinčiųjų):
    Šiuo metu Lietuvoje yra daugiau veikiančių bažnyčių ir kunigų negu visoje Tarybų Sąjungoje, tačiau dėl valdžios trukdymų ir hierarchų nuolaidžiavimo lietuvių kunigai beveik visai neįsitraukę į misijų darbą Tarybų Sąjungoje. Šešios Lietuvos vyskupijos turi 715 kunigų, o už Lietuvos ribų tedirba tik trys kunigai.

    Kun. Albinui Dumbliauskui, norinčiam vykti darbuotis į Sibirą, Kauno arkivyskupijos valdytojas grasino net suspensa.

    Kun. Kazimieras Žilys tik su dideliu vargu išsikovojo Kaišiadorių vyskupijos kurijoje teisę vykti dirbti į Ukrainą.

    Kun. Feliksas Baliūnas vis dar negauna leidimo vykti pas armėnų katalikus, kai visoje Armėnijoje nėra nė vieno kunigo, o Apaštalų Sostas labai susirūpinęs stengėsi parūpinti tos vietos tikintiesiems kunigų.

    Tokiu būdu daroma didelė žala kitų tautų katalikams, smukdomas misijų idealizmas ir religinis entuziazmas. Tai nedovanotina klaida. Apaštalų Sostas efektyviomis priemonėmis turėtų padėti ją ištaisyti.

*    *    *

    Nors pagal Tarybų Sąjungos ir Lietuvos Konstitucijas Lietuvoje Bažnyčia atskirta nuo valstybės, tačiau civilinė valdžia kišasi į pačias smulkiausias Bažnyčios veiklos sritis. Be valdžios leidimo kunigas negali pasikviesti savo kaimyno kunigo į atlaidus; net vinies negalima įkalti į sieną (taip reikalauja valdžios pareigūnai).

    Paskutiniai jų planai sugriauti Bažnyčią aiškėja iš 1976 m. liepos 28 d. įsako Nr. IX-748, kuriuo norima visiškai suparaližuoti religinę veiklą. Iš parapijos vykdomųjų organų reikalaujama sudaryti naujas sutartis; jose įsipareigojama  nesipriešinti,  kai bus uždaromos bažnyčios.

Ateistai nori, kad, nepaisant esminių Bažnyčios kanonų, parapijas valdytų iš pasauliečių išrinkti vykdomieji organai, į kurių sudėtį brukami net KGB kolaborantai.

(Visiškai paraližuojama religinė veikla):
    Lietuvos ateistai siekia visiškai paimti į savo rankas bažnyčios finansus. Jų tikslas—pasipelnyti iš tikinčiųjų aukų ir finansiškai sužlugdyti mažesnes parapijas. Tokiais atvejais ateistai įveda apmokamus vykdomojo organo pirmininko, kasininko ir t. t. visai nereikalingus etatus. Algas turi mokėti religinė bendruomenė. Jei jos pajamos mažos, ji turi susilikviduoti. Tai naujas būdas pasityčioti iš tikinčiųjų. Jie turi savo pinigais išlaikyti ateistų pareigūnus, varžančius Bažnyčios veikla. Panašiai parapijos yra verčiamos skirti pinigus taikos fondui, t. y. propagandinei, ateistų vadovaujamai politinei organizacijai. Tokiais metodais buvo naikinama ir Rusijos Pravoslavų Bažnyčia.

(Įgaliotinis pasiryžęs visiškai dezorganizuoti parapijų veiklą):
    Naujasis Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Petras Anilionis pasisakė esąs nusiteikęs per 1,5 metų „sutvarkyti", ką buvęs kulto įgaliotinis Kazimieras Tumėnas pagadinęs per 5 metus, t. y. nesunaikinęs „LKB Kronikos" ir nepajėgęs dezorganizuoti parapijų veiklos.

    Iš šių faktų matyti, kaip Lietuvos katalikai ir kartu su jais visi Tarybų Sąjungos katalikai bei tikintieji kovoja žūtbūtinę kovą su ateizmu. Kad ji būtų laimėta, reikia mums Apaštalų Sosto ir brolių katalikų efektyvios paramos.

    Mes džiaugiamės gražiais II Vatikano susirinkimo nutarimais, liečiančiais kenčiančią Bažnyčią, raginimu rodyti ypatingą meilę persekiojamiems vyskupams, kunigams ir tikintiesiems, nešti Evangelijos šviesą ten, kur ji mažiausiai pažįstama, nebijant kančių nei aukų.

    Tas Bažnyčios pažiūras ne kartą išryškino šv. Tėvas Paulius VI savo kalbose. Buvo pabrėžta, kad diplomatija turi tarnauti pastoracijai, o ne atvirkščiai. Buvo sudarytos

įvairios organizacijos, besirūpinančios padėti kenčiančiai Bažnyčiai, už ja buvo meldžiamasi. Vis galingiau pasigirsta mus gina mūsų brolių katalikų balsai, tačiau Apaštalų Sostas paskutiniais metais energingai mūsų neužstojo. Ypač Tarybų Sąjungos katalikai jautėmės praktiškai nesuprasti, palikti ateistų sauvaliai.

    Mums buvo nesuprantama Apaštalų Sosto vadinama Rytų politika, ypač Tarybų Sąjungos atžvilgiu. Mes laikėme ją daugeliu atvejų Bažnyčiai kenksminga, net pražūtinga. Dėl jos Tarybų Sąjungoje sužlugdyta pastoracija. Mes patys neparodėme reikiamo aktyvumo ir išradingumo. Kada įvairūs sektantai, jehovistai, biblistai, adventistai, penkiasdešimtininkai per paskutinius 30 metų laimėjo sau daug naujų narių, katalikai ir pravoslavai laukė kažkokių geresnių laikų. Atrodo, Maskvos Pravoslavų vadovai sugebėjo, Kremliui reikalaujant, įtikinti Katalikų Bažnyčios vadovus, kad geriausia priemonė išsilaikyti katalikams Tarybų Sąjungoje—nerodyti jokio aktyvumo ir laukti, kol ateis geresni laikai. Tuo tarpu ateistinė Tarybų Sąjungos valdžia veikė su visa jėga ir klasta, be jokios atvangos naikindama tikėjimą.

*    *    *

(Nuolaidžiavimas Tarybų Valdžiai pakenkė evangelizacijai):
    Mūsų nuomone, Tarybų Sąjungos evangelizacijai po II pasaulinio karo labai pakenkė Katalikų Bažnyčios nuolaidžiavimas Tarybų Sąjungos valdžiai. Tarybų Sąjungos ribose yra daug katalikų—vokiečių, lenkų, ukrainiečių ir kt. Žymią dalį tarp jų sudaro lietuviai. Tarybinė valdžia stengiasi šias tautines mažumas dar labiau subedievinti, žinodama, kad tikėjimo sunaikinimas jose yra geriausia priemonė joms surusinti, palaužti jų dvasią. Todėl nenuostabu, kad, šalia komunistinės valdžios įvedimo, Tarybų Sąjungos ateistai veda nuoseklią, ištvermingą kovą su tikėjimu, naudodami visas fizines ir moralines tikėjimui naikinti priemones.

    Kadangi Tarybų Sąjungoje nemaža katalikų, nenuos-

tabu, kad Katalikų Bažnyčia siekė visokiais būdais apsaugoti tų kraštų tikinčiuosius, neišskirdama ir diplomatinės veiklos. Juo labiau, kad šių dienų gyvenimas iškelia klausimų, svarbių viso pasaulio tikintiesiems ir netikintiesiems. Bažnyčios nusistatymą šiuo klausimu išryškina II Vatikano susirinkimo nutarimai, kviečią tikinčiuosius ir ateistus rimtam pokalbiui.

    Kaip Tarybų Sąjungos ateistai atsiliepė į šį kvietimą? Jie neatsisako aplankyti popiežių, atsiųsti užuojautos ir sveikinimo telegramas, gal net norėtų užmegsti diplomatinius santykius, bet kartu siekia, kad Apaštalų Sostas jiems nekliudytų naikinti krikščionybe ir tylėtų, kada jie persekioja tikinčiuosius, juos sodina į kalėjimą ir* žudo.

    Buvo laikas, kada Katalikų Bažnyčia viešai protestavo, visaip rėmė persekiojamus katalikus. Marksistinis ateizmas buvo pasmerktas net specialia enciklika ,,Divini Redemptoris". Už tai Šv. Tėvas Pijus XI buvo Kremliaus ateistų už akių nuteistas mirties bausme. Tačiau Romos popiežiaus autoritetas buvo aukštai pakilęs Rusijos tikinčiųjų, ypač katalikų ir pravoslavų akyse. Eiliniai tikintieji, kaip pasakoja rašytojas Rudžinskas, kalbėjo: „Tikrasis mūsų tėvas yra popiežius, nes jis tik vienas atjaučia mūsų skausmus, jis už mus meldžiasi ir mus užtaria".

    Šv. Tėvas Pijus XII tęsė Pijaus XI pradėtą liniją ir suteikė įvairių privilegijų persekiojamiems vyskupams, kunigams ir tikintiesiems.

    Pradėjus valdyti gerajam šv. Tėvui Jonui XXIII, pradėta kita linija, vadinama Rytų diplomatija. Šiuo metu atskirais atvejais buvo rodoma užuojauta Tarybų Sąjungos tikintiesiems, bet tikintieji negavo naujų konkrečių paskatų skleisti Kristaus mokslą ir naujų reikiamų teisinių įgaliojimų. Tarybų Sąjungos tikintieji pasijuto palikti likimo valiai, skirti pamažu mirti ramia tylia mirtimi. Vietoje viešų persekiojimų, kalėjimų, trėmimų ir lagerių prasidėjo tylus, bet nuoseklus tikėjimo dusinimas.

(Tikėjimas griaunamas hierarchų rankomis):
    Ateistinių valstybių diplomatai pradėjo lankytis Vati-

kane, Apaštalų Sosto atstovai—vyskupai ir kardinolai— Tarybų Sąjungoje. Jie buvo maloniai priimami, bet nuo to nepagerėjo tikinčiųjų būklė, —net pasunkėjo, nes ateistai pasiekė to, kad tikėjimas imta griauti net kai kurių katalikų hierarchų rankomis, vykdant ateistų instrukcijas ir nerodant jiems reikalingo pasipriešinimo.

    Mūsų manymu, tokia Apaštalų Sosto taktika panaudota norint apsaugoti Tarybų Sąjungos tikinčiuosius nuo fizinio jų sunaikinimo, tačiau rezultatai gavosi liūdni. Katalikų Bažnyčia Tarybų Sąjungos gyventojų akyse neteko žavumo ir krito Šv. Tėvo autoritetas. į Apaštalų Sosto veiklą imta žiūrėti kaip į pasaulietinės veiklos instituciją. Sektantai ėmė skelbti, kad Katalikų Bažnyčia susidėjo su šėtonu. Daugelis Tarybų Sąjungos gyventojų susižavėjo įvairiomis sektomis, drąsiai bekovojančiomis su karinguoju ateizmu.

    Bendros frazės, kad yra kraštų, kur persekiojami tikintieji, kad Bažnyčia ryžtingai smerkia persekiotojus, Maskvos ateistų nejaudino. Jie pripažįsta tik stiprią moralinę ir fizinę jėgą, masinius protestus, demonstracijas ir pan. Jie žino Katalikų Bažnyčios jėgą, bet iki šiol ta jėga nesugebėta panaudoti.

    Labai neigiamai veikia Tarybų Sąjungos tikinčiuosius reiškiamas per didelis pasitikėjimas Maskvos Patriarchato atstovais. Katalikų Bažnyčia, siekdama ekumenizmo, palaikė draugiškus santykius su Maskvos patriarchatu, atstovaujančiu daugiau Tarybų Sąjungos ateistinei politikai negu tikinčiųjų reikalams. Mes manome, kad ekumenizmui žymiai daugiau pasitarnautų, jei Rusijos krikščionių akyse vėl būtų atstatytas Popiežiaus, kaip uolaus jų gynėjo, autoritetas.

    Per metų metus persekiojami tikintieji neišgirdo konkrečių raginančių žodžių, kaip suaktyvinti evangelizaciją bei katekizaciją šiuose kraštuose, kaip ruošti kunigus misijų darbui Tarybų Sąjungoje, nebuvo išleista naujų atitinkamų nurodymų ar instrukcijų, naujų privilegijų. Tarybų Sąjungos kunigai, ypač jaunesnieji, nežinojo, ar jie turi kokią nors jurisdikciją išvykę iš savo vyskupijos ribų ir kaip spręsti daug kitų problemų.

(Jaunieji kunigai nežino savo privilegijų):
    Daugelis jaunųjų Lietuvos kunigų nežino, kokias privilegijas turi suimtieji, ištremtieji, besislapstantys kunigai, tačiau jas žino Lietuvos saugumo darbuotojai. Lietuvos kurijos apie jas tyli, kai kuriais atvejais net mėginta uždrausti tomis privilegijomis naudotis. Be to, iš tų privilegijų buvo matyti, kad jos rašytos asmenų, menkai pažįstančių tarybinio gyvenimo sąlygas. Pvz., pagal jas draudžiama šv. Mišias laikyti miegamajame kambaryje. Argi gali rasti Tarybų Sąjungoje, ypač kalėjimuose, kambarį, kuriame nebūtų miegama?

(Kai kada reikėtų mokytis iš ateistų veiklos):
    Mes turėtume pasimokyti iš ateistų, komunistų ir kt., kaip jie padeda veikti persekiojamiems savo nariams. Jie, rizikuodami savo gyvybe, ruošia propagandistus, duoda smulkmeniškas instrukcijas, kaip, kur, kada veikti, sukuria ideologinės kovos planus. Prisimena Evangelijos vaizdas—Judas budi, ruošdamasis Kristų išduoti, o Kristaus apaštalai—miega!

    Lietuvos religiniam gyvenimui labai kenkia paskyrimas vyskupų, be saiko nuolaidžiaujančių ateistams. Mūsų sąlygomis vyskupas turi būti kunigams ir tikintiesiems tvirta atrama, ginant tikėjimo laisve ir Bažnyčios teises. Mums ypatingai didelė nelaimė, jei didvyriškai kovojančios tautos ir dvasininkijos vadas, vyskupas, be saiko nuolaidžiaudamas ateistams, žlugdo savo tikinčiųjų kovingumą. Tai labai pesimistiškai nuteikia tikinčiuosius ir kunigus, sukelia nusivylimą iki pasipiktinimo tais, kurie tokius silpnos valios asmenis ar nežinodami, ar mūsų neatjausdami, rekomenduoja į vyskupo sostą, ir tais, nuo kurių priklauso vyskupų paskyrimas. Vieno iš Pabaltijui paskirto vyskupo charakteris tik ką prieš jo paskyrimą buvo: „optimus ex pessimis" (geriausias iš blogiausių).

    Mes džiaugiamės, kad pagaliau Apaštalų Sostą pasiekė mūsų balsas ir dabar Tarybų Sąjungos ateistams nepavyko pravesti jų siūlomų kandidatų. Dar labiau mus pradžiugino pasiekusi žinia, kad naujasis Šventasis Tėvas

nesirengia skirti naujų viešų vyskupų Lietuvai, kol nebus valdžios leista eiti savo pareigas vyskupams tremtiniams—J. E. Julijonui Steponavičiui ir Vincentui Sladkevičiui. Šv. Tėvas atspėja mūsų lūkesčius. Naujų vyskupų paskyrimas į ištremtųjų vyskupų vietą būtų lyg pasmerkimas J. E. vysk. Julijono Steponavičiaus, gynusio Bažnyčios teises, ir J. E. vysk. Vincento Sladkevičiaus, paskirto be ateistų valdžios sutikimo.

(Negera būti papiktintojais):
    Kai kurie Lietuvos Ordinarai yra kunigams ne atrama, o greičiau pasipiktinimo priežastis. Visai Bažnyčios veiklai didelė nelaimė—kelių Lietuvos hierarchų nesuprantamai ištikimas ateistinės valdžios instrukcijų vykdymas.

    Vienas Lietuvos vyskupas, ne kartą Lietuvos kunigų įspėtas raštu ir po Apaštalų Sosto jam parodyto nepasitikėjimo, vėl iš naujo 1978 m. pasiūlė kandidatais į vyskupus Apaštalų Sostui ateistams nuolaidžiaujančius asmenis kaip savo parinktus kandidatus, o iš tikrųjų (jis pats taip yra sakęs) jie buvo parinkti ateistų. Tarp jų buvo ir toks, kuriam yra kanoniškų kliūčių net gauti kunigo šventimus.

    Vyskupas teigė, kad aukštas Apaštalų Sosto pareigūnas prašęs jį pranešti tarybinei vyriausybei, kad vyskupo paskyrimas be tarybines valdžios sutikimo yra buvusi didelė Apaštalų Sosto klaida, kuri ateityje niekada nepasikartosianti. Jei tai tiesa, tokia Apaštalų Sosto nuolaida būtų atsisakymas kovoti už Bažnyčiai priklausančią teisę tvarkyti savo veiklą nepriklausomai nuo valdžios, juo labiau nuo ateistinės valdžios pareigūnų. Juk jie sutinka tik su kandidatūra tų vyskupų, iš kurių tikisi klusnių talkininkų griaunant tikėjimą. Kaip skaudu tikintiesiems turėti tokius mums Apaštalų Sosto skirtus vadus ir prisiekti jiems klusnumą, kaip reikalauja kanonai. Kokioje baisioje padėtyje atsiduria kunigai ir tikintieji!

    Mes esame tikri, kad dabartinis šventasis Tėvas gerai supranta liūdnas mūsų dvasininkijos susiskaldymo priežastis ir padarys visa, kad mes vieningai pajėgtume

ginti Bažnyčios laisvę ir teises—įspėdamas klystančius ir padrąsindamas uoliuosius.

    Religinį tikinčiųjų ir kunigų entuziazmą žlugdo ir religinių poaukščių teikimas valdžiai pataikaujantiems kunigams.

    Apie 600 lietuvių kunigų yra buvę Tarybų Sąjungos kalėjimuose ir lageriuose. Iš jų nė vienam už kančią ir ištikimybę Bažnyčiai nėra atsidėkota jokiu poaukščių. Monsinjorų garbės titulai suteikti kunigams Česlovui Krivaičiui, Povilui Bakšiui, Broniui Barauskui, Juozui Stankevičiui, tikinčiai liaudžiai žinomiems kaip Tarybų Sąjungos ateistų politikos pataikūnams. Iš to susidarė įspūdis, kad Apaštalų Sostas tarsi pritariąs provaldiškai tų dvasininkų veiklos linijai, o kunigų kankinių auka ir kančia už tikėjimą tarsi būtų Bažnyčiai nenaudinga.

    Visai kitaip pasielgta su lenkų kunigais kankiniais. Nors jų tarybiniuose lageriuose buvo mažiau negu lietuvių, kardinolas Višinskis pasirūpino, kad monsinjorų titulus gautų garbingi kunigai—Br. Džepeckis, VI. Bukovinskis, J. Kučinskis.

    Aišku, kovojantieji kunigai nesiekia garbės poaukščių. Tačiau deramas jų pagerbimas palaikytų kovojančių— kunigų ir tikinčiųjų nuotaiką, ir taip būtų patvirtinta jų pasirinkto aukos kelio teisinga kryptis.
(Išgirstas tikinčių balsas):

    Dėkui Dievui, ir čia išgirstas mūsų balsas. Paskutiniu laiku bailiai ir apsileidėliai kunigai garbės titulų jau nebegauna—tačiau ir toliau neparemiama tokiu būdu uoliųjų kova. Tai psichologiškai nuginkluojami kovojantys jaunieji kunigai ir piktinasi tikintieji, tokią liniją laikydami pataikavimu galingiesiems ir nepaisymu kenčiančių ir kovojančių.

    Pasiekė žinia, kad daug kentėjusiai ir ištikimai Apaštalų Sostui Lietuvai numatomas paskirti kardinolas. Ta žinia nepaprastai pakėlė lietuvių nuotaikas. Tai laikoma įvertinimu ilgos lietuvių kovos už Dievą ir Bažnyčią ir atlyginimu už dideles aukas ir kančias. Bet

kyla kartu ir susirūpinimas, kad tokiam garbingam postui būtų parinktas visos tautos pagarbos nusipelnęs kandidatas, tarp kurių galėtų būti ir mūsų vyskupai tremtiniai.

(Lietuvai numatomas kardinolas):
    Dažnai mums nepajėgia padėti ir mūsų broliai, esantieji užsienyje. Jie skundžiasi, kad jų pastangos dažnai atsimuša į kažkokia užburtą nejautrumo sieną. Būna dar blogiau, —norėdami padėti, —ima ir pakenkia, užtarinėdami vertai Lietuvoje kritikuojamus įvairaus rango dvasininkus.

    Dar vienas liūdnas mūsų klausimas. Vilniaus ir Kaišiadorių vyskupijų valdytojai metų metais savo elgesiu ir veikla piktina užsienio ir Lietuvos tikinčiuosius. Vyskupijų valdytojai neteko pasitikėjimo. Argi Katalikų Bažnyčioje nėra jėgos, kuri pagaliau užkirstų kelią tiems papiktinimams, su kuriais kovoti ar nemato reikalo, ar greičiau nepajėgia pats Ordinarų kolegijos pirmininkas? Kaip galima leisti griauti persekiojamą tikėjimą tame krašte, kur eiliniai kunigai ir katalikai kenčia, o dvasininkai, pataikaujantys ateistiniai valdžiai, gyvena ištaigingai, be atsakomybės švaistydami suaukotas Bažnyčios reikalams lėšas.

    Vatikano diplomatai neturėtų laikyti jokiu laimėjimu, jei iš ateistų išsidera teisę paskirti naują vyskupą, įsipareigojusį vykdyti jų direktyvas.

(Nuolaidžiavimas didina persekiojimą):
    Ką pasiekė ši nuolaidžiavimo diplomatija? Visoje Rusijos Federacijoje, kur milijonai tikinčiųjų katalikų— ukrainiečių, lenkų, vokiečių, lietuvių—pradedant nuo Maskvos ir baigiant Sachalinu, 10.000 km spinduliu nelikę nei vienos bažnyčios, nei vieno viešai veikiančio katalikų kunigo. Maskvos ir Leningrado bažnyčias galima laikyti tik merdinčiomis, skirtomis parodyti užsienio ir Vatikano delegacijų atstovams. Čia dar leidžiama atlikti katalikų tikėjimo apeigas, bet tik akylai stebint ateistų statytiniams.

    Dar vieną kitą veikiančią katalikų bažnyčią galima užtikti plačiuose Tarybinės Pietų Azijos plotuose, kur katalikai su dideliu vargu išsikovojo teisę atlikti pamaldas dažniausiai labai kukliose patalpose.

    Dar blogiau, kad nuolaidžiavimo diplomatija dažnai užmigdomas tikinčiųjų kovingumas. Nesant bažnyčių, kunigų ir katekizacijos, didelė dalis jaunimo, kilusio iš kadaise krikščioniškų šeimų, užaugo ateistais ar indiferentais, kuriuos katekizuoti dabar nepaprastai sunku.

    Jeigu Lietuvos vyskupai ir kunigai ir toliau neleistinai nuolaidžiaus valdžiai, o kovojantieji nesulauks sėkmingos Apaštalų Sosto bei pasaulio tikinčiųjų paramos, Lietuvos laukia toks pat likimas.

    Norint išvengti tokio likimo, mūsų uždavinys— išsikovoti kad būtų nutrauktas klastingas ir subtilus Bažnyčios persekiojimas Tarybų Sąjungoje, kad tikintiesiems būtų suteiktos bent elementarios teisės ne popieriuje, o gyvenime.

    Argi diplomatai neturi imtis žygių, kad pagaliau baigtųsi tikinčiųjų dusinimas. Jeigu net ir dabar Maskvos aerouostuose nuo turistų kaklo nuplėšiami kryželiai ir medalikėliai, jeigu rūpestingai kratoma ištisas valandas jų lagaminai, kad neįvežtų į Tarybų Sąjungą Šventojo Rašto ar kito religinio turinio knygos, ką bekalbėti apie tolimų Sibiro užkampių tikinčiuosius, kurių pagalbos šauksmas negali pasiekti nei Romos, nei Lietuvos tikinčiųjų! Ir dabar jie tebegriauna tikinčiųjų pastatytas bažnyčias, sodina į kalėjimus katalikiškos spaudos platintojus, grūda į psichiatrines ir venerines ligonines už išdrįsimą be leidimo melstis.

    Ir tai vyksta toje valstybėje, kuri skelbisi turinti pačią „demokratiškiausią konstituciją", pagal kurią jos piliečiai esą apsaugoti nuo religinės diskriminacijos, kur užtikrinta kulto laisvė—kur pasirašyta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija ir Helsinkio konferencijos Baigiamojo Akto susitarimai, kur labai rėksmingai šaukiama dėl žmogaus teisių pažeidinėjimo kitose valstybėse.

    Ko vertos tos kalbos ir parašai? Kai jiems prikišama dėl tikinčiųjų varžymo ir persekiojimo, jie užprotestuoja,

sakydami, kad tai kišimasis į jų vidaus reikalus. Tuo tarpu kai jie kišasi į daugelį kitų valstybių ir net į smulkiausius Bažnyčios reikalus, laiko tai leistinu dalyku. Jie gerai supranta, kad Tarybų Sąjungos katalikai iš esmės nėra socialistinės santvarkos priešai. Daug katalikų sąžiningai darbuojasi fabrikuose ir kolūkiuose. Jie žino, kad krikščionybė nėra socialinės pažangos stabdis, kad Bažnyčia nėra išnaudotojų rėmėja, o kovoja pirmose eilėse už žmogaus teises. Patys Tarybų Sąjungos vadovai gerai žino, kad Bažnyčia, turėdama daugiau laisvės, galėtų būti geresnė pagalbininkė kovojant su čia vis didėjančiais amoraliniais reiškiniais.

    Tarybinė valdžia turi ne tik pripažinti, bet ir praktikoje nevaržyti bent esminių žmonių bei tikinčiųjų teisių.

    Todėl Lietuvos katalikai neprašo Bažnyčiai kokių nors privilegijų, bet reikalauja bent šių elementariausių sąlygų, kuriose ji galėtų išsilaikyti, o ne palaipsniui būti naikinama.

(Reikalavimai ateistinei valdžiai):

    Pagrindiniai reikalavimai ateistinei valdžiai:

    Nedelsiant atšaukti ir neversti vykdyti antikonstitucinių, antihumaniškų, visiškai nesiskaitančių su krikščioniška pasaulėžiūra ir morale įstatymų, prieštaraujančių tarptautiniams Tarybų Sąjungos įsipareigojimams. Tarp tų įstatymų ypatingai svarbus 1976.VII.28 ir 1966.V.12 ATP įsakai, kurių vykdymas reikalauja tiek iš katalikų dvasininkų ir tiek iš tikinčiųjų rimtai nusikalsti sąžinei bei Bažnyčios įstatymų reikalavimams.

    Nedrausti katekizuoti vaikus.

    Nekliudyti ligoniams bei mirštantiems teikti sakramentus.

    Nekliudyti atlikti religines apeigas ir teikti sakramentus už aptarnaujamos bažnyčios ribų.

    Netrukdyti veikti Kunigų seminarijai, kad ji galėtų laisvai savo nuožiūra priimti kandidatus. Vyskupams leisti laisvai skirti tinkamus dėstytojus Kunigų seminarijai. Nedemoralizuoti  seminarijos  auklėtinių,   siekiant  juos

užverbuoti KGB agentais; nekliudyti pašalinti iš Seminarijos netinkamus kunigų luomui auklėtinius. Nesikišti į vyskupų ir kunigų skyrimus.

    Atidaryti bažnyčias ir leisti laisvai darbuotis kunigams tose vietose, kur yra katalikų, pvz.: Novosibirske, Omske, Tomske, Irkutske, Minske ir kitose Tarybų Sąjungos vietose.

    Lietuvoje turi būti atidarytos bent šios istorinės ir pastoracinės reikšmės turinčios bažnyčios: Vilniaus Katedra, Šv. Kazimiero, Kauno įgulos bei Klaipėdos bažnyčios.

    Leisti statyti bažnyčias naujai sukurtose didžiųjų miestų gyvenvietėse Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose ir Elektrėnuose.

    Leisti katalikišką spaudą: katekizmus, svarbesnio religinio turinio knygas, katalikškus laikraščius, kurių turinys nebūtų žalojamas cenzūros.

    Laisvai leisti tikintiesiems lankyti bažnyčią ir priiminėti sakramentus.

    Jei net tokių esminių teisių nepavyktų išsikovoti, Tarybų Sąjungos ir Lietuvos katalikams belieka viena išeitis—Katakombinė veikla.

    Norėdama užgniaužti katakombinėmis sąlygomis veikiančią ateistų nepajėgiamą sukontroliuoti Bažnyčios pastoraciją, tarybinė valdžia gali vėl griebtis kraštutinių priemonių: areštų, teismų, kalėjimų ir žudynių. Tuomet jie bus priversti parodyti tikrai nežmonišką savo veidą. Aišku, toks jų elgesys bus pasmerktas ne tik pasaulio tikinčiųjų, bet ir žmogiškumo nepraradusių Vakarų komunistinių partijų.

    Mes norime taikos, pagrįstos teisingumu. Tačiau Bažnyčia iš savo prigimties negali gyventi taikoje su moraliniu blogiu, melu, Dievo neapykanta. Tačiau mes gyvai jaučiame, kad taikos sutartys su blogiu, su melu yra kapų tylos sutartys. Kova su blogiu visomis įmanomomis priemonėmis yra Kristaus įpareigojimas mums visiems.

    Lietuvos katalikai išmoko kovoti su ateistais. Net ir Lietuvoje, sutikę griežtą kunigų ir tikinčiųjų pasipriešinimą, jie priversti nusileisti.

(Ko laukia tikintieji iš Apaštalų Sosto?):
    Lietuvos kunigai ir tikintieji iš Apaštalų Sosto nuoširdžiai laukia:

    Kad nebūtų nuolaidžiaujama ateistinėms valdžioms, kenkiančioms pastoracijai.

    Kad Rytų Europos tikinčiųjų reikalai būtų pavesta tiems asmenims, kurie geriau pažįsta ir supranta Tarybų Sąjungos tikinčiųjų gyvenimo sąlygas.

    Kad visokiais būdais būtų remiama tiek viešai, tiek ir katakombiniu būdu veikianti Bažnyčia, —kad būtų suteiktos visos privilegijos ir teisės, kurias turėjo pirmaisiais amžiais persekiojama Bažnyčia, ypač kad katakombinei Bažnyčiai būtų paskirti hierarchai.

    Kad nebūtų skiriami ateistinei valdžiai nuolaidžiaujantys vyskupai ir dabar esantieji ordinarai būtų įpareigoti ginti Bažnyčios teises ir nedaryti nuolaidų, nesiderinančių su krikščioniškąja pasaulėžiūra, dorove, kanonų nuostatais; kad nusikaltusieji Bažnyčios drausmei ar kenkę Bažnyčiai būtų atleisti iš pareigų ar atitinkamai nubausti pagal kanonų normas. Parenkant kandidatus tektų atsiklausti ir vyskupų tremtinių nuomonės.

    Kad dar energingiau, vieningiau, labiau organizuotai būtų kviečiami viso pasaulio tikintieji ir geros valios žmonės užstoti visomis efektingomis priemonėmis persekiojamus visos Tarybų Sąjungos tikinčiuosius.

*    *    *

(Lietuvos katalikai solidarus):
    Ateistinė Tarybų Sąjungos valdžia gerai supranta Katalikų Bažnyčios moralinę jėgą ir katalikų solidarumo reikšmę.

    Lietuvos katalikai šimtaporcentiniai pritaria šioms kun. A. Grauslio mintims:

    „To solidarumo tarp visų krikščionių šiandien ypač reikėtų, kai jie taip rafinuotai ir žiauriai persekiojami anapus geležinės uždangos. Tuo solidarumu vadovaudamiesi svarbiausiais visų krikščionių konfesijų klausimais

vieningi vadai galėtų išvesti tikinčiųjų minias į gatvę protestuoti prieš krikščionių persekiojimus tenai ir krikščionybę griaunančius veiksmus čionai.

    Krikščionybės vadų Vakaruose tylėjimas ar tik reagavimas tokiais nereikšmingais būdais, kurių pasaulis negirdi—tai vienas liūdniausių reiškinių krikščionybėje. Tai dvelkia ko tik ne krikščionybės išdavimu. Tuo tarpu skriaudžiami žydų tautos žmonės savųjų ginami visame pasaulyje. Ar jų elgesys neturėtų bent mums, krikščionims, būti sektinu pavyzdžiu? Kai įvairūs Vakaruose teisiami radikalai turi čia gynėjų, sulaukdami net iš krikščionių bažnyčių vadų juos remiančių protestų, kokia turi būti ten persekiojamų krikščionių savijauta, kai niekas pasaulyje jų negina, kad jie, būdami didžiausios pasaulyje religijos nariai, jaučiasi neturį užnugario" (A. Grauslys, Šviesa tamsoje, 1974, p. 50).

    Ateiste revoliucionierė Lilina Zinovjen sako: „Mums su visais tikėjimais bus lengva kovoti, bet visai kitoks reikalas su katalikais. Mat, pas juos Romoje yra toks baltas senelis, kuris, nors sėdi kabinete, bet jam užtenka paspausti mygtuką, ir štai visas pasaulis pradeda judėti" (Pijus XI, red. Žostautaitės, p. 152-153).

*    *    *

(Lietuvos katalikų viltis— Šv. Tėvas Jonas Paulius II):
    Atėjo laikas, kad tas mygtukas būtų paspaustas. Visos mūsų viltys sudėtos į šventąjį Tėvą joną Paulių II.

    Tarybų Sąjungos ir Lietuvos tikinčiųjų būklės nušvietimas naujai išrinktam Šventajam Tėvui, Katalikų Bažnyčios vyskupams ir visiems broliams tikintiesiems sudarys ryškesnį vaizdą, kokie mūsų džiaugsmai ir vargai, kokie mūsų lūkesčiai.

    Mūsų kraštams parodytas Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II rūpestingumas, užuojauta ir tėviškos paguodos žodžiai sukėlė mumyse daug džiaugsmo ir giedrios vilties nuotaiką. Tikimės, kad baigsis ateistams nuolaidžiavimo

laikai. Mes juntame, kad šventasis Tėvas pradėjo kalbėti persekiojamos mūsų Bažnyčios lūpomis ir kad mums padės visomis įmanomomis priemonėmis. Iš pirmųjų jo pontifikato žodžių galima spręsti, kad jis supranta mūsų veiklos sąlygas. Jam bus suprantamas ir iki šiol išgyventas širdies skausmas ir nesistebės mūsų pastabomis tais klausimais, su kuriais iš dalies jam pačiam teko susidurti ypač ganytojaujant Krokuvoje. Juk tarp kitų, buvo atvejis, kada Apaštalų Soste diplomatai ėmė spręsti Lenkijos katalikų Bažnyčios likimą, neatsiklausdami Lenkijos Episkopato nuomonės.

    Ir mes norime pareikšti savo pageidavimus, nes pirmoje eilėje mums patiems teks pakelti kovos naštą už Kristų ir Bažnyčią.

    Jei būtų išpildyti visi mūsų pageidavimai, vis tiek dar mūsų pastoracinis darbas būtų nepaprastai sunkus. Juk kovai prieš tikėjimą čia sutelktos visos propagandinės ir administracinės priemonės. Vien tik Valstybės saugumo apie 90.000 karininkų yra gavę plačiausius įgaliojimus naudoti visas priemones kovai su tikėjimu: tikinčiųjų sekimą, verbavimą, tardymus, slaptas ir viešas kratas, gąsdinimus, atleidimą iš darbo, pašalinimą iš mokslo įstaigų ir daugybę smulkių ir stambių persekiojimo bei teroro priemonių. Jų siekimo tinklas apima miestus ir kaimus, įmones, įstaigas, susisiekimo priemones, paštą, telefoną, telegrafą su daugybe užverbuotų agentų, į kurių skaičių siekia įtraukti, ką tik pajėgia. Kai vienas tikintysis saugumo generolui priminė, kad reikia laikytis įstatymų, užtikrinančių tikinčiųjų laisvę, šis atvirai pasakė: „Mes rašome vienaip, kalbame kitaip ir darome, ką norime". Kitas pareigūnas pridėjo: „Konstitucija parašyta ne jums o užsieniui".

    Šią Tarybų Sąjungos ir Katalikų Bažnyčios būklės analizę ir kreipimąsi į Apaštalų Sostą, viso pasaulio katalikų vyskupus, tikinčiuosius ir visus geros valios žmones mes rašėme bei redagavome ne ramiai sėdėdami bibliotekoje, bet kiekvienu momentu laukdami kratų, arešto ar teismo. Tikimės, kad mūsų balsas bus išgirstas ir išklausytas.   Mes   esame   ir   būsime   ištikimi   Kristui,

Bažnyčiai ir Šventajam Tėvui. Nuolatinėse savo maldose prašysime Jo Šventenybei jėgų sėkmingai atlikti Apvaizdos skirtą misiją.

BAŽNYČIOS VEIKLOS SEKIMAS

(Ateistai knisasi po religinių bendruomenių —parapijų pamatais):

    Šitokį raštą gavo visi miestų ir apylinkių vykdomieji komitetai ir slapta surinkę žinias turėjo nusiųsti į savo rajono vykdomąjį komitetą:
. . . rajono Liaudies
deputatų taryba
Vykdomasis komitetas
1978.12.8 Nr.

    Prašome iki 1979 m. sausio 2 d. pristatyti (asmeniškai) į rajono vykdomąjį komitetą informaciją apie padėtį visų konfesijų religines bendruomenes, religingumo būklę apylinkėje, gyvenvietėje, mieste, dvasininkų veiklą ir apylinkės, gyvenvietės, miesto vykdomojo komiteto atliktą darbą kontroliuojant įstatymų apie religinius kultus vykdymą 1978 metais.

    Informacijoje būtina atsakyti į visus klausimus išvardintus atmintinėje. Be to, reikia tiksliai užpildyti pridedamas formas Nr. 1 ir 2.

    Klausimai, kuriuos būtina nušviesti informacijoje.
A t m i n t i n ė
I. Padėtis visų konfesijų religinėse
bendruomenėse ir religingumo būklė

    1. Kiek maldos namų pagal atskiras konfesijas.
    2. Dvasininkų skaičius religinėse bendruomenėse.
    3. Maldos namų dabartinis stovis, jų priežiūra, remontas.
    4. Kada padaryta maldos namuose esančio valstybinio turto inventorizacija. Valstybės turto stovis.

    5. Religinių bendruomenių vykdomųjų organų veiklos charakteristika (teigiami ir neigiami pavyzdžiai).
    6. Religingumo būklė ir pajamos bei išlaidos pagal pridedamas formas Nr. 1 ir 2.

II. Dvasininkijos veiklos charakteristika

    1. Kas tvarko religinių bendruomenių ūkį ir finansus, renka aukas.
    2. Kaip dvasininkai laikosi įstatymų, charakteringi įstatymų pažeidimai.
    3. Ar nesikiša kunigai į šeimų, kolektyvų, mokyklų reikalus, jei tokių atvejų yra aprašyti konkrečius pavyzdžius.
    4. Kas apmoko vaikus katekizmo, kaip organizuojama konfirmacija, šiuo klausimu pažeidžiančių įstatymus kulto tarnų pavardės su konkrečiais pavyzdžiais.
    5. Kaip plačiai ir kokiose bažnyčiose vaikai patarnauja Mišioms bei bažnytinėms apeigoms (klapčiukų skaičius).
    6. Dvasininkų priemonės aktyvinant religinį gyvenimą (darbas su jaunimu, tėvais, moterimis, inteligentija), pagrindinės jų darbo su minėtų kategorijų gyventojais kryptis ir tendencijos, kaip tai veikia tikinčiuosius ir kitus apylinkės, gyvenvietės, miesto gyventojus.
    7. Kiek iš viso buvo pasakyta ir paklausyta pamokslų per metus.

    Bendras pamokslų turinys ir pobūdis:

    —ar buvo atvejų, kai pamoksluose iškraipoma tarybinio gyvenimo tikrovė, kai pamokslai panaudojami politiniams ir kitiems tikslams.
    —pridėti per Kalėdas pasakyto pamokslo turinio atpasakojimą (ant atskiro lapo).

    8. Aprašyti žymesnės religinės šventės—atlaidų, įvykusių apylinkėse, gyvenvietėje, mieste eigą; dalyvių skaičių, dvasininkų pastangas pritraukti į ją kuo daugiau žmonių, tikinčiųjų dalyvavimo šioje šventėje aktyvumas per eilę paskutinių metų—palyginimai.

    9. Ar buvo atvejų, kai kunigai religinių švenčių metu

organizuoja tikinčiųjų procesijas—eitynes, pažeidžiant religinių susivienijimų nuostatų 50 str.

    10. Kunigų gyvenimo sąlygos: turi komunalinius butus, nuosavus gyvenamuosius namus, gyvena parapijos namuose, samdo privačius butus (butai su patogumais ir be jų), yra telefonas, turi nuosavas mašinas, motociklus asmeniniam naudojimui."

*    *    *

    1978 m. pabaigoje visiems Lietuvos klebonams reikėjo atsakyti į anketų, atsiųstų iš vyskupijų kurijų ir vykdomųjų komitetų, klausimus. Anketoje „Forma Nr. 1" buvo net tokie klausimai: ar religinėje bendruomenėje yra „šventų vietų"? Kiek pakrikštyta vaikų mokyklinio amžiaus? Pilnamečių? Kiek leista prie Pirmos Komunijos? Kiek konfirmuota? Kiek buvo Velykinių išpažinčių? Kiek yra neregistruotų kulto tarnų?

    Anketoje „Forma Nr. 2", atsakant į klausimą, kiek išleista „maldos namų remontui", reikia pripliusuoti prie remonto išlaidų ir visus mokesčius: žemės rentos, už bažnyčią, už draudimą, už elektrą (25 kap. už 1 kw), už kurą ir kt. komunalines paslaugas. Atrodo, ateistinė valdžia šiuos dirbtinai išpūstus duomenis panaudos propagandai—štai kaip remontuojamos bažnyčios tarybinėje Lietuvoje! O mokesčių—jokių!

    Dalis Lietuvos kunigų į šias anketas pradėjo neatsakinėti. Tokiais atvejais dekanai arba kurijos darbuotojai „persistengia" ir iš savo galvos užpildo šias anketas, kad tik patys įtiktų Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui.

    Jau atėjo laikas kurijoms neužsiiminėti šiuo gėdingu darbu ir daugiau kunigams nesiuntinėti bedieviškų anketų, o tuo pačiu neteikti respublikinei ateistų tarybai ir KGB rūpimos informacijos.

*    *    *
Kauno Arkivyskupijos Kurijai

    Ir šiemet, kaip ir kasmet, gavome iš kurijos anketą (forma   2).   Pasirodo,  kad  anketos,  gautos  iš  rajono

vykdomųjų komitetų, raidiškai sutampa. Taigi, jas gamina ateistai ir per Religijų reikalų tarybos įgaliotinį išsiuntinėja dviem keliais. Kyla klausimas—kam gaišinti laiką ir gadinti popierių, kurio kasdieniniame gyvenime taip trūksta.

(Ateistai braunasi į tikinčiųjų sąžinę):
    Kasmet šiose anketose atsiranda vis naujų klausimų, šįmet ateistų akiplėšiškumas peržengė bet kokias ribas— jie pradėjo brautis net į sąžinės sritį, reikalaudami nurodyti, kiek tikinčiųjų buvo velykinės išpažinties. Be to, anketoje įžeidinėja kunigus, vadindami juos kulto tarnais. Aš esu kunigas, o ne kulto tarnas. Todėl neįpraeigotas klausytis įžeidinėjimų, būti diskriminuojamas ir tuo pačiu laiku teikti ateistams žinias apie Bažnyčios dvasinę padėtį, šios žinios tarnauja ateistų propagandai ir Bažnyčios griovimui.

    Pernai metais Raseinių bedieviai man norėjo sudaryti bylą už vaikučių egzaminavimą Pirmajai šv. Komunijai. Šįmet (VI.29) per Pirmąją Komuniją fotografuojantis su vaikučiais prie didžiųjų bažnyčios durų, nebuvo apsieita be „rūpestingo" Saugumo komiteto Raseinių poskyrio viršininko V. Gardausko žvilgsnio. Argi po šių ir panašių atvejų reikia ateistams nurodyti, kiek vaikučių pirmą kartą priėmė šv. Komuniją.

    Per šiuos du mano pastoracinio darbo metus Viduklėje rajono aukštieji pareigūnai nuolat mane šmeižė gyvu žodžiu ir spaudoje, neleido Šiluvoje sakyti pamokslų, kunigams draudžiama mane kviesti į atlaidus. Kai kuriems vadovams Viduklės klebonas tapo idee fixe.

(Nesiliaujantis vaikų, kurie lanko bažnyčią, teroras):
    Bedieviai puola ir tikinčiuosius vaikus bei jų tėvus. Mokytojai Vaicekauskas, Mockus ir kiti terorizuoja vaikus, kad jie netarnautų šv. Mišioms, nedalyvautų procesijose. Viduklės apylinkės pirmininkas A. Zigmantas grasino Česlovui Marcinkevičiui (pastarojo žmona neseniai  mirė ir paliko porą nepilnamečių vaikučių): „Jei

nesiliausi giedojęs bažnyčios chore, tai profsąjungos komitetas neskirs paramos". Viduklės tarybinio ūkio direktorius E. Zaikauskas žada atleisti gaisrininką iš tarnybos vien už tai, kad jo vaikutis patarnauja šv. Mišioms.

    Be to, ir šįmetinė 50 rublių bauda man vien už tai, kad vadovavau tikinčiųjų procesijai į kapines Vėlinių išvakarėse, akivaizdžiai rodo tikruosius ateistų užmojus, o taip pat jų kovos būdus.

    Todėl šįmet ir ateityje neatsakinėsiu į ateistų anketas, gaunamas iš kurijos ar vykdomojo komiteto. Bažnyčios komitetas duos žinias rajonams apie ekonominę bažnyčios veiklą. Į mūsų bažnyčią bedieviai kiekvieną sekmadienį atsiunčia savo korespondentus, tegul jie ir pasirenka sau reikiamos medžiagos.

    Iš viso tenka stebėtis, kodėl kurija neprotestuoja prieš tokias anketas ir jas išsiuntinėja kunigams. Galų gale reikia nustatyti ribą, kurios nevalia niekam peržengti.
Kun. Alfonsas Svarinskas,
Viduklės klebonas
Viduklė, 1978.XII.26.
Šv. Stepono šventė



MŪSŲ KALINIAI


    Bogučinai. Nijolės Sadūnaitės sveikata silpna ir dažnai ji serga. Darbe nėra kam ją pakeisti, todėl ir sirgdama turi eiti į darbą. Rudenį visą mėnesį sirgo sunkiu bronchitu ir žarnyno uždegimu. Į darbą sugrįžo tik spalio 18 d.

    Uljanovskas. Paskutiniu metu nutrūko ryšys su Uljanovske tebekalinama Ona Pranskūnaite. Manoma, kad, baigiantis bausmės laikui, ji išvežta iš Uljanovsko į kitą vietą, šitai KGB pastoviai daro.

*    *    *


ŽINIOS IŠ VYSKUPIJŲ


    Vilnius. Prieš 1978 m. Kalėdas du Krokuvos kapitulos nariai atvežė ir padovanojo Vilniaus Aušros Vartų Gailestingumo Motinai šv. Tėvo Jono Pauliaus II kardino-lišką piusę. Kol kas šis faktas nuo Lietuvos tikinčiųjų labai slepiamas.

*    *    *

(Ateistams knieti, kas bus paaukštintas į kardinolus):
    Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Petras Anilionis teiravosi vysk. Liudviko Povilonio, ar gali popiežius be tarybinės valdžios žinios ką nors pakelti į kardinolus? Ar galėtų kardinolu paskirti kurį nors tremtinį vyskupą arba eilinį kunigą? Vyskupas patvirtino, kad visais trimis atvejais tokia galimybė tikrai yra.

    Šis įgaliotinio susirūpinimas Lietuvoje sukėlė ir džiaugsmą ir baimę: Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje tikrai būtų didžiulis laimėjimas, jei ji turėtų kardinolą, panašų į Lenkijos Primą kard. Višinskį, tačiau būtų baisi nelaimė, jeigu į šį aukštą bažnytinį postą būtų paskirtas ateistinės valdžios kolaborantas.

*    *    *

    „Žinijos" draugijos lektoriai, skaitydami liaudžiai paskaitas, yra minėję, kad Vilniaus Nekalto Marijos Prasidėjimo parapijos klebonas kun. Stanislavas Lidys yra geras šv. Tėvo Jono Pauliaus II draugas; pats gi kun. Stanislovas Lidys stengiasi gauti iškvietimą iš Romoje gyvenančių lietuvių kunigų, kad galėtų nuvykti į Italiją. Kun. S. Lidys jau yra pabuvojęs JAV, Lenkijoje, Portugalijoje ir yra žinomas kaip artimas ateistinės valdžios bendradarbis, palaikąs plačius ryšius su lietuviškąja emigracija.

*    *    *


(Žudikas Raslanas nesiliauja knisinėjęs Kunigų seminarijos pamatus):
    Kaunas. 1978 m. gruodžio 24 d. Religijų reikalų tarybos įgaliotinio pavaduotojas Raslanas (senas čekistas) atlydėjo į Kauno Kunigų seminariją vieną portugalų žurnalistą, kuris artimiausiu laiku ruošiasi parašyti platų straipsnį apie katalikų padėtį Lietuvoje. Minėtą žurnalistą Raslanas pristatė kaip kataliką. Paskui saugumietis kataliką žurnalistą nuvežė į „katalikišką" šeimą praleisti Kūčių vakarą.

    Jei portugalas žurnalistas tikrai tikintis, tai su saugumiečio Raslano pagalba neparašys teisingo straipsnio apie Lietuvą. Raslanas tiesiogiai yra atsakingas už nekaltų žmonių žudynes Rainių miškelyje. Kiekvienas užsienietis žurnalistas, skaitydamas „LKB Kroniką", šimtą kartų daugiau žinos apie Lietuvą, negu į ją žiūrėdamas pro KGB mašinos langą.

*    *    *

    Kaunas. Dėl visuotinio gyventojų surašinėjimo, įvyksiančio 1979 m. sausio 17 d., Kauno milicijos patalpose š.m. lapkričio 22 vyko trijų dienų seminaras surašinėjimo instruktoriams. Seminarijai vadovavo atstovė iš Vilniaus Aldona Simutienė. Tarp įvairių klausimų buvo paaiškinta, kaip užrašyti kulto tarną (kunigą). Į klausimą, kur dirba, atsakyti—„niekur nedirba" ir įtraukti į apklausos blanką kaip niekur nedirbantį. Išsilavinimo grafoje pažymėti— „specvidurinis", jokiu būdu ne aukštasis. Kitų kulto tarnų, kaip vargonininkų, zakristijonų, tie klausimai neliečia.

*    *    *

Klaipėda

Telšių Vyskupijos Kurija
Telšiai, 1978.XI.14.
Nr. 404
Religijų reikalų tarybos prie
TSRS MT Įgaliotiniui Lietuvos TSR

    Dėl Klaipėdos tikinčiųjų skundų buvau Tamstos paprašytas nuvykti į Klaipėdą, kad, vietoje susipažinęs, referuočiau apie ten esančią padėtį.

    Po to gavau iš Tamstos Klaipėdos tikinčiųjų skundą su Tamstos rezoliucija, kad iki š. m. lapkričio 17 d. raštu pareikščiau savo nuomonę.

    1. Vykdydamas Tamstos pageidavimą, buvau nuvykęs į Klaipėdą. Kalbėjausi su Klaipėdos dekanu, kleb. kun. Jonu Baikausku ir Klaipėdos miesto Vykdomojo komiteto pavaduotojais.

    Iš pokalbių susidarė vaizdas, kad Klaipėdos miesto Vykdomasis komitetas linkęs leisti tik pagerinti dabartinį maldos namą, t. y. leisti įtaisyti ventiliatorius, įvesti apšildymą ir pan. Apie pastato praplėtimą negalvoja. Panašios nuomonės ir Klaipėdos klebonas kun. Jonas Baikauskas.

    2. Dėl Tamstos prašymo, kad raštu atsakyčiau Klaipėdos reikalu, pranešu taip:

    Gyvenime tiek ekonominiuose, tiek ideologiniuose dalykuose tikrovė kartais slepiama nuo valdžios viršūnių. Tai yra ne kas kita, kaip Vadovų klaidinimas ir netiesioginis jų stūmimas į klaidą. Todėl aš, atsakydamas į Tamstos prašymą, stengsiuosi būti visiškai atviras. Prašau, kad šia prasme ir priimtumėte mano pranešimą.

    Klaipėdos bažnyčios (dabar filharmonijos) klausimas yra ne vien Telšių vyskupijos, bet visų Respublikos vyskupijų klausimas. Bažnyčia Klaipėdoje buvo statoma visų Respublikos tikinčiųjų ir net kunigų aukomis. Tebėra gyvi beveik visi statytojai tikintieji, taip pat statytojai kunigai, su vyskupu Liudu Poviloniu.

    Nors skundus rašinėja ir nepasitenkinimą viešai pareiškia tik labai maža dalis tikinčiųjų, tačiau ką bepaklaustum iš kunigų ar pasauliečių tikinčiųjų, visi pasako, kad bažnyčios atimti nereikėjo: valdžia davė leidimą statyti, skyrė medžiagas; tikintieji aukojo aukas, dirbo. Kodėl liko nubausta tikinčioji visuomenė? —Tokia nuomonė yra ne tik Telšių vyskupijoje.

    Kai iškilo klausimas dėl esamo maldos namo praplėtimo, paaiškėjo, jog mažai kas tuo tesižavi. Mat, visi tikisi ir

laukia, kad bus sugrąžinta pastatytoji bažnyčią. Be to, yra nemažai tvirtinančių, kad praplėtimo darbai būtų oficialus atsisakymas nuo atimtosios bažnyčios, o praplėstoji dalis galinti būti atimta ...

    Manau, kad, esant tokioms nuotaikoms, praplėtimo darbai nebūtų populiarūs.
(Telšių vyskupijos valdytojas apie Klaipėdos tikinčiųjų skundą):

    O dabartinis maldos namas Klaipėdai tikrai per mažas.
    Miestas pasakiškai išaugo ir tebeauga. Auga ir tikinčiųjų skaičius.

    Dalis tikinčiųjų yra priversta arba visai nelankyti bažnyčios, arba važinėti į kaimynines bažnyčias, nes Klaipėdos maldos name vasarą tvanku, žiemą nėra kaip atsiklaupti ant purvinų, cementinių grindų. Dėl vietos trūkumo nėra suolų atsisėsti pagyvenusiems ir silpnos sveikatos žmonėms.

    Su krikštais ir jungtuvėmis atvykusieji neretai yra priversti išsirikiuoti lauke su kūdikiais rankose šaltame, darganotame pajūrio ore ir laukti, kol ateis eilė jų aptarnavimui. Per mažos ir pagalbinės patalpos.

    Didesnių švenčių metu susirinkę tikintieji nesutelpa viduje. Stovi kiemelyje ir net gatvių sankryžoje. Jaunesnieji aplipa tvoras. Kai oras blogas, nelinksmi grįžta į namus be pamaldų. Kurie patenka į vidų, neretai nukenčia, netekdami sagų dėl žmonių bangavimo spūstyje. Būna nualpimų, išlaužiama grotelės, skiriančios tikinčiuosius nuo altoriaus.

    Nugriovus šalia stovėjusį seną namą, atsivėrė vaizdas, ir labai negražiai atrodo likę seni sandėliai, prilipdyti prie maldos namo kaip tik ties didžiuoju altoriumi.

    Manau, kad visa tai yra svarbiausioji priežastis, kodėl dalis tikinčiųjų rašinėja skundus, išreikšdama daugumos nepasitenkinimą čia ir bažnytine, ir civiline valdžia.
(pas.) K. A. Vaičius,
Telšių vyskupijos ir Klaipėdos
Prelatūros Valdytojas

(Kunigai ignoruoja iškvietimus):
    Šakiai. 1978 m. gruodžio 27 d. Šakių raj. Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja Donata Noreikienė susikvietę rajono kunigus į vykdomąjį komitetą. Iš 19 kunigų atvyko tik 6, dėl ko pavaduotoja labai pergyveno.
Milicijos pareigūnas Zaleniakas kunigams pasakojo, kad nusikalstamumas Lietuvoje mažėja—dingo banditizmas ir naminės degtinės gaminimas. Visų dabartinių nusikaltimų priežastis—girtavimas.

    Gaila, kad Zaleniakas neišryškino, kas kaltas dėl dabartinio girtavimo ir kasdien augančio nusikalstamumo.

    Šakių dekanato kunigų neatvykimas į rajoną labai geras pavyzdys visiems Lietuvos kunigams, kaip reikia ignoruoti panašius susitikimus.

*    *    *

    Upninkai (Jonavos raj.). 1978 m. rugpjūčio 25 d. piktadariai įlindo į Upninkų bažnytėlę pro langą ir pavogė smulkias žvakides, angelų statulėles ir kryželį.

*    *    *

    Deltuva (Ukmergės raj.). 1978 m. lapkričio iš 4 į. 5 naktį vagys bandė įsiveržti pro duris į Deltuvos bažnyčią, bet, kažkam pasimaišius, piktadariai paspruko.


(Šito mes nedarysime):
    Kėdainiai. 1978 m. spalio 17 d. Kėdainių rajono vietinė valdžia sukvietė kunigus ir juos supažindino su paskutinėmis „naujausiomis instrukcijomis". Po paskaitos daugumos nuomonę apie tas „instrukcijas" pasakė Labūnavos klebonas kun. Steponas Pilka:
    —Šito mes nedarysime! Patys sau kilpos ant kaklo nenersime.

*    *    *


(Kunigai į atlaidus be rajono leidimo):
    Videniškiai (Molėtų raj.). 1978 m. spalio 26 d. Molėtų raj. Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja Danutė Gančierienė, išsikvietusi Videniškių kleboną kan. Joną Jonį barė, už pamokslus, ypatingai už pasakytą pamokslą 1978 m. spalio 1 d. Aluntoje, Rožancavos atlaiduose.

    Be to, priekaištavo, kad kai kuriose parapijose vaikai katekizuojami, tarnauja šv. Mišioms, dalyvauja procesijose, o į atlaidus kviečiami kunigai be rajono leidimo.

    Taip pat buvo iškviestas Molėtų klebonas kun. Ignas Milašius, Aluntos bažnyčios komitetas ir kiti, kuriems buvo pareikšti tie patys kaltinimai.

*    *    *

    Palomenė (Kaišiadorių raj.). 1978 m. lapkričio 1 d. Palomenės kapinėse, kur palaidoti beveik vien tik tikintieji, įvyko gedulinga procesija. Nepaisant to, kad civilinis mirusiųjų pagerbimas nebuvo sutrukdytas, ši tikinčiųjų procesija buvo palaikyta įstatymo pažeidimu ir Palomenės parapijos kleboną kun. Joną Zubrų Kaišiadorių Administracinė komisija nubaudė 50 rub. bauda.

    Kun. Jonas Zubrus parašė Kaišiadorių raj. Liaudies teismui pareiškimą, reikalaudamas panaikinti neteisingai uždėtą baudą. Pareiškime paminėtos TSRS Konstitucijos garantuotos teisės ir laisvės, o taip pat tarptautiniai susitarimai.

    Nežiūrint rimtų argumentų, Kaišiadorių rajono Liaudies teismas pripažino kun. Jonui Zubrui uždėtą baudą teisinga.

*    *    *

(Ateistai išniekina kryžius):
    Pajūralis (Šilalės raj.). Naktį iš lapkričio 19 į 20 d. Pajūralio kapinėse nuversta daugiau kaip 50 kryžių nuo tikinčiųjų kapų.

    Liūdni ir susimąstę parapiečiai, pirmadienio rytą susirinkę į kapines, stebėjosi negirdėtu ir neregėtu įvykiu.

Tai nauja apgalvota ateistų akcija, tai naujas ateistų metodas įžeisti tikinčiuosius—išniekinant jų mirusius.

*    *    *

    Plungė. Naktį iš lapkričio 12 į 13 d. senuose Plungės kapuose bedieviški chuliganai sunaikino apie 30 senų kryžių ir paminklų. Klebonas pranešė milicijai, bet ši yra bejėgė ką nors padaryti.

    Pastaruoju laiku Lietuvoje atsirado nauja chuliganizmo rūšis—ideologinis chuliganizmas.

*    *    *

(Ateistai išniekina Švenčiausiąjį):
    Upyna (Šilalės raj.). š.m. rugsėjo iš 11 d. į 12-tą, esant tamsiai ir vėjuotai nakčiai, piktadariai įlindo pro langą į bažnyčią ir išsinešė švenčiausiąjį su visu tabernakuliu-seifu. Iki šiol nėra jokių žinių.

    Klebonas kun. Adolfas Pudžemys suruošė spalio 15 d. permaldavimo pamaldas. Žmonių dalyvavo labai daug, ypač gausiai susirinko jaunimas, kurie ėjo kryžiaus kelius ir sukalbėjo rožančių. Kun. Alfonsas Svarinskas atlaikė permaldavimo intencija šv. Mišias ir pasakė atitinkamą pamokslą.

    Žmonės giliai įskaudinti—bedieviai išniekino tai, kas kiekvienam krikščioniui yra brangiausia—švč. Sakramentą.

*    *    *

(Mokiniai didvyriškai lanko bažnyčias):
    Viešvėnai (Telšių raj.). Rajono valdžios reikalavimu Religijų reikalų tarybos įgaliotinis P. Anilionis per vyskupijos kuriją uždraudė katedros vikarui kun. jonui Kauneckui aptarnauti Viešvėnų parapiją. Draudimo priežastis nenurodyta. Matyt, rajono valdžiai nepatinka suremontuota varpinė, išdažyta bažnyčia, atgijęs dvasinis gyvenimas.

    Viešvėnų aštuonmetės mokyklos mokytojams nepatin-

ka, kad dalis tikinčių moksleivių eina į bažnyčią, patarnauja šv. Mišioms ir dalyvauja adoracijose. Jie skundžiasi, kad dėl to darosi neįmanomas ateistinis darbas.

    Viešvėnų bažnyčioje sekmadieniais žvakes uždega (čia pamaldos vyksta tik sekmadieniais) Didžiojo Tėvynės karo invalidas Savickis. Ir tai jam laikoma nusikaltimu— spalio mėnesį jis buvo tris kartus kviečiamas į Telšių karinį komisariatą, kur jo laukdavo saugumiečiai. Tardymo metu silpnos sveikatos invalidas tiek būdavo iškamuojamas įvairiais kaltinimais, klausimais ir gąsdinimais, kad grįžęs į namus mažiausiai 3 dienas sunkiai sirgdavo.

*    *    *

    Šiauliai. Šiaulių Duonos-makaronų kombinato garnybos vedėja Viera Žabarovskaja, išsikvietusi Bulkų skyriaus tešlamaišę Ievą Gintautienę, griežtai jai įsakė būtinai pristatyti savo nuotrauką, reikalingą garbės stendui. Lapkričio 5 d. Ievai Gintautienei buvo įteiktas spartuolio ženklelis su knygute ir 20 rub. premija.

(Kryželis ant kaklo—baisus prasikaltimas):
    Lapkričio 10 d. Gintautienę vėl pasišaukė gamybos vedėja ir išbarė, jog esanti jai pridariusi daug nemalonumų: stendui nusifotografavusi su kryželiu ant kaklo. Dėl tos nuotraukos vedėja buvo iškviesta į rajono partijos komitetą ir ten smarkiai išbarta. I. Gintautienę ramiai pasiaiškino esanti tikinti ir nesuprantanti, kuo ji nusikalto. Jos nuotrauka taip ir nepateko į garbės stendą.

*    *    *

(Vagis nebaudžiamas):
    Raseiniai. 1978 m. gegužės 5-6 d. naktį buvo apiplėšta Raseinių bažnyčia. Vagį sugavo milicija. Tai Pocius Eduardas, Povilo, gyvenantis Raseiniuose, V. Grybo 10. E. Pocius apiplėšė ne vien bažnyčią, bet taip pat ir dvi parduotuves—vieną Raseiniuose, o kitą Ukrainoje.

    Vagis   išnešė   dvi   unikalias   kultūrines   vertybes—

paauksuotas karūnas nuo paveikslo, vaizduojančio švč. M. Mariją su Kūdikėliu Jėzumi.

    Pasidžiaugė tikintieji, kad bus galima atgauti prarastas vertybes. Deja, atgauti nepavyko.

    Tardytojas tvirtina, kad jis nespėjęs Pociaus ištardyti: jis tuojau buvo paimtas medicininės komisijos ir pripažintas psichiškai nesveikas, o kartu ir nepakaltinamas už savo veiksmus.

    Kodėl tokie gailestingi gydytojai vagiui, kodėl buvo sutrukdyta ištardyti jį iki galo? Kodėl norima viską užtušuoti? Mat, E. Pocius yra komjaunuolis.

    Jei kaltinamasis psichiškai nesveikas, tai kaip jis sugebėjo baigti vidurinę mokyklą, kodėl jis priimtas į komjaunimą? Byloje jo mintys aiškios, net logiškos. Jis sugebėjo parodyti, kaip atliko nusikaltimus, ir visiškai neatrodo, kad jo nebuvo galima tardyti iki galo.

    Pociaus byloje apie parduotuvių išplėšimą aprašyta ištisi puslapiai, o apie bažnyčios—vos keletas sakinių.

    Ekspertizė ir teismas buvo vilkinami net pusmetį. Įdomu tai, kad parduotuvės kai kurios vertybės buvo atgautos, o bažnyčios—ne.

    Pociaus tėvai, užuot padėję bažnyčiai atrasti vertybes, bent atėję pas kleboną, bėgiojo pas teisininkus.

    Kada paaiškėjo teismo rezultatai, tos dienos naktį buvo vėl išdaužytas langas, pro kurį lindo vagis.

    Raseinių bažnyčia yra kultūros paminklas, užregistruotas ir saugojamas valstybės. Saugomas valstybės ir apiplėštas paveikslas. Tačiau šį kartą valstybei rūpėjo komjaunuolio—vagies, o ne kultūrinių vertybių apsaugojimas.

    E. Pociaus teismas buvo slaptas ir susirinkusieji į teismą nebuvo įleisti.

    Bylos aplinkybės ir slaptas teismo posėdis duoda pagrindo galvoti, kad čia slepiasi klasta. Matyt, bijota, kad nepaaiškėtų jiems nepageidaujamos aplinkybės ir nebūtų atskleistos kitų nusikaltėlių pavardės. Todėl teisėja Z.
Andruškevičiūtė, tarėjai A. Šaipokaitė, P. Batvinas ir prokurorė V. Patrauskaitė gelbėjo padėtį ir komjaunimo

garbę, pripažindama Eduardą Pocių šizofreniku ir uždarydami kuriam laikui į psichiatrinę ligoninę.

*    *    *

(Ateistinis melas—kasdieninė duona):
    Salos (Rokiškio raj.). Salos medinė gotiško stiliaus bažnyčia, statyta praeitame šimtmetyje, Pirmojo Didžiojo karo metu smarkiai nukentėjusi, iki šio laiko nebuvo mačiusi kapitalinio remonto. Atkeltas į Salas klebonu kun. Petras Nykštus pradėjo rūpintis bažnyčios remontu. Darbams reikėjo pinigų. Paprašius parapiečius remti šį sumanymą, prasidėjo įvairiausių šmeižtų kompanija. Apylinkės ateistai, dar tebevykstant bažnyčios remontui, visokiais būdais šantažavo tikinčiuosius, atėjusius į pagalbą klebonui. Pvz., nubaudė pinigine bauda šoferį, išdrįsusį atvežti bažnyčiai lentų. Vieną sekmadienį klebonui pasikvietus bažnytinį komitetą pasitarti dėl bažnyčios remonto, kartu su komiteto nariais į zakristiją atėjo Žemės ūkio technikumo direktoriaus Bagdonavičiaus tėvas Mykolas Bagdonavičius ir pareikalavo iš klebono, kad jis nutrauktų remonto darbus.

    Salų ateistai pradėjo leisti melagingus gandus, kad esą Salų bažnyčioje buvusi gryno aukso monstrancija, o klebonas ją pardavęs už 30.000 ar 50.000 rub. ir statąs sau namus, perkąs mašiną ir t. t.

    1978 m. spalio 27 d. Salų apylinkės Liaudies kontrolė sukvietė bažnytinį komitetą ir reikalavo priversti kleboną parodyti monstranciją. Salų apylinkės liaudies kontrolės pirmininkė Baronienė kartu su bažnyčios komiteto nariais—Gimbučiu ir Kaušakiu atėjo į kleboniją. Klebonas pareikalavo parodyti raštą, kas juos siunčiąs. Baronienė sakėsi esą jai skambinęs telefonu Rokiškio raj. pirm. pavaduotojas Firo ir įsakęs jai šį patikrinimą. Klebonui delsiant, Baronienė pagrasino: „Jei neleisi patikrinti, tada patikrins saugumas". Klebonas paaiškino, kad tik su vyskupo leidimu ji galėsianti apžiūrėti monstranciją. Tikrintojai klebonas leido tik pasižiūrėti į monstranciją, o paliesti jos taip ir negavo.

    Žalioji (Vilkaviškio raj.). Žaliosios ir Klausučių tikintieji, norėdami krikščioniškai pagerbti Vėlinių dieną savo mirusiuosius, kreipėsi į Didvyžių parapijos kleboną kun. Antaną Lukošaitj, prašydami atlaikyti kapinių koplytėlėje šv. Mišias. Parapiečiai šioms pamaldoms paruošė palapinei rėmus, kad, esant lietingam orui, nelytų ant altoriaus. Gedulingose pamaldose dalyvavo daug tikinčiųjų.
1978 m. lapkričio 10 d. Didvyžių bažnyčios valytoją Z. Dvylaitę tardė Vilkaviškio raj. Vykdomojo komiteto pirm. pavad. J. Urbonas. Jis klausinėjo apie visokias smulkmenas: kas Žaliosios kapinėse statė altorėlį, kur apsirengė kunigas, kas jį atvežė, iš kur gauti kilimai ir t. t., tarsi būtų buvęs padarytas didžiausias nusikaltimas. Ilgai kamantinėje valytoją, pradėjo iš jos tyčiotis, kol ši, netekusi kantrybės, išėjo.

*    *    *

(Katalikų pareiškimai—šiukšlių dėžėn metami):
    Žalioji (Vilkaviškio raj.). Žaliosios katalikų parapijos tikintieji, perskaitę užsienio lietuviams skirtame laikraštyje „Gimtasis kraštas" (1978.IX.21, Nr. 38) straipsnį „Kovoje už taiką ir nusiginklavimą" ir iš jo sužinoję apie Vilniuje tuo metu vykstančią Europos katalikų Berlyno konferencijos prezidiumo sesiją, rugsėjo 22 d. nusiuntė pareiškimus jos keturiems dalyviams: viceprezidentui Kauno Kunigų seminarijos rektoriui prof. dr. Viktorui Butkui, vysk. koadj. Liudui Poviloniui, Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui Petrui Anilioniui ir LTSR Ministrų Tarybos pirmininko pavd. Algirdui Česnavičiui. Pareiškimuose, kuriuos pasirašė 103 tikintieji, tarp kitko rašoma: „Prirašėme daug pareiškimų į pačias aukščiausias tarybinės valdžios įstaigas su keliais šimtais parašų tikinčiųjų, norinčių atgauti savo teises į atimtą bažnyčią, bet viskas veltui. Mūsų visi pareiškimai atsidurdavo Vilkaviškio rajono Vykdomojo komiteto pav. J. Urbono šiukšlių dėžėje. Taip mes ir pasilikdavome beteisiais tarybiniais piliečiais. Padėkite mums atgauti teises į savo pokario metais sunkiomis sąlygomis atsiremontuotą bažnyčią ir,

atlikus darbus, ramiai joje melstis. Priešingu atveju, mes visuomet, pažvelgę į savo bažnyčią, kuri yra paversta malūnu, nešiosime niekuomet neužgydomą tikėjimo ir sąžinės laisvės pažeidimo žaizdą".

    Parašę pareiškimą, visi nekantriai laukė atsakymo, vildamiesi, kad gal šį kartą jų balsas bus išgirstas, juo labiau, kad šios sesijos dalyvis italas U. Zapulis yra pasakęs: „Norėčiau pabrėžti, kad italo akimis Rymo katalikų padėtis Tarybų Lietuvoje labai gera ... o tikintieji turi visas sąlygas, kad galėtų atlikti savo pareigas".

    Praėjus pusantro mėnesio po pareiškimų parašymo ir nesulaukus jokio atsakymo, 1978 m. gruodžio 14 d. tikintieji nutarė patys nuvažiuoti į Vilnių ir KP Centro Komitete ieškoti tiesos ir pagalbos. Nuvažiavusieji Centro Komitete sunkiai surado, kas juos galėtų išklausyti. Galiausia juos priėmė KP CK darbuotojas Kraujelis. Išklausęs tikinčiųjų prašymą, paaiškino, kad jis negali jiems padėti ir jiems reikią kreiptis į Religijų reikalų tarybos įgaliotinį arba į Aukščiausios Tarybos Prezidiumą. P. Anilionis atvykusiems tikintiesiems pažadėjo viską ištirti ir jiems pranešti.

    Netrukus P. Anilionis atsiuntė raštą, kuriame Žaliosios tikintiesiems paaiškinama, kad jų bažnyčia uždaryta teisėtai ir tikinčiųjų reikalus aprūpina apylinkės bažnyčios.

    Kaip būtų gera, kad Berlyno konferencijos prezidiumo sesijos dalyvis italas U. Zapulis galėtų atvykti į Žaliosios parapiją ir pamatyti, kokias teises ir laisves iš tikrųjų turi katalikai, kaip iš jų tyčiojamasi, kaip jie persekiojami ir niekam negali pasiskųsti. O kad U. Zapulis būtų nuvažiavęs į Klaipėdą ir pamatęs, kaip žmonės su mažais vaikais meldžiasi lauke, netilpdami į mažą koplyčią, o jų pačių statyta bažnyčia paversta filharmonija.

*    *    *

TARYBINĖJE MOKYKLOJE

Palomenė (Kaišiadorių raj.).
Religijų reikalų tarybos Įgaliotiniui
Kun. Jono Zubraus,
gyv. Kaišiadorių raj. Palomenėje
P a r e i š k i m a s

    1978 m. spalio mėn., kaip ir praeitais metais, Palomenės aštuonmetės mokyklos V-VIII klasių auklėtojai liepė mokiniams užpildyti anketas, liečiančias jų religinius įsitikinimus. Kai kurių mokytojų elgesys nesuderinamas nei su etika, nei su teise.

    V kl. auklėtoja Ona Renkevičaitė, užrašiusi lentoje klausimus, ėmė mokiniams aiškinti, kaip jie turį į juos atsakyti. Visi privalą parašyti, kad jie netiki; į klausimą „kodėl netiki", parašyti—„dėl to, kad mokslas įrodė, jog Dievo nėra"; į klausimą „ar į bažnyčią eini savo noru, ar tėvų verčiamas", parašyti—„tėvų verčiamas". Tiems, kurie nepaisant liepimo meluoti, turėjo drąsos vadovaudamiesi sąžine parašyti, kad jie tiki, mokyt. O. Renkevičaitė kalbėjo: „Susitarkite su motinomis, kad jūsų nevarytų į bažnyčią, nes mokykla reikalauja, kad jūs netikėtumėte ir į bažnyčią neitumėte".

    VI kl. auklėtoja Julija Pilkienė irgi panašiai mokė savo mokinius. Nežinantiems kaip atsakyti į klausimus— „kokias ateistinio turinio skaitėte knygas", liepė parašyti—„Už vienuolyno sienų", „Nenoriu dangaus". Kai mokiniai paaiškino, kad jie tų knygų neskaitė ir jei kas nors juos paklaustų, kas jose rašoma, negalės nieko atsakyti, auklėtoja užtikrino: „Niekas jūsų neklaus". Dalis mokinių į klausimus „ar tiki" visai neatsakė. Jiems ir Vidui Zižliauskui, parašiusiam „tikiu", mokytoja liepė iš naujo viską perrašyti, parašant „netikiu". Ypač ji užsipuolė mok. Janonį, parašiusį „tikiu" ir į klausimą „kodėl tiki"—atsakiusį—„mokslas įrodė, kad Dievas yra".

(„Mokslas Įrodė, kad Dievas yra", —mokinys):

    Iš to matyti, kad toks mokytojų elgesys ne tik nepedagogiškas (žodžiais kitomis progomis moko tiesumo ir sąžiningumo, o savo veiksmais visa tai paneigia), bet ir nusikalstama prieš asmenis ir prieš įstatymus. Tai nusikaltimas prieš mokinius—prievartauja jų sąžines; nusikaltimas prieš tėvus—sutrypia tai, ką tėvai vaikams įdiegė; nusikaltimas prieš visuomenę—jaunąją kartą moko veidmainiauti, būti prisitaikėliais, vadovautis ne sąžine, o savo nauda ir karjera. Pagaliau toks mokytojų elgesys prieštarauja LTSR Konstitucijai, Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai ir Helsinkio Baigiamajam Aktui.
Kun. J. Zubrus
1978.XI.18.

*    *    *

(Leisi vaiką į bažnyčią—neteksi darbo):
    Josvainiai (Kėdainių raj.). 1978 m. rugsėjo 28 d. Josvainių vid. mokyklos Liaudies kontrolės pirmininkė mokyt. Apolonija Jurevičienė įsakė pasilikti po pamokų IV kl mokinėms: Daliai Viptrikaitei, L. Valaitytei, Lijanai Šilkaitytei. Mokyt. Jurevičienė jas išbarė, išjuokė taip, kad mergaitės drebėjo kaip lapai, ir liepė atsivesti motinas dėl to, kad jos einančios į bažnyčią ir giedančios chore. Mokyt. Elena Dovydienė taip pat terorizavo mokines: Daivą Salagubaitę, Romą Bernatavičiūtę ir Rasą Urbelytę. IVa kl. auklėtoja Kaminskienė grasino sumažinti elgesio pažymį iki trejeto mokinėms: Daivai Vasliūtei ir Genutei Brigytei taip pat už tikėjimą ir giedojimų bažnytiniame chore.

    Pakviestos motinos paaiškino, kad jos pačios einančios į bažnyčią ir nori, kad ir jų vaikai išaugtų religingi, Šilkaitytės motinai, dirbančiai Josvainių apylinkės raštinėje ir Valaitytės motinai, dirbančiai Josvainių Kultūros namuose, buvo pagrasinta, jei jos ir toliau leis mergaites į bažnyčią, reikėsią apleisti darbovietes.

    Mokytoja Valaitienė barė ir įspėjo motinas už vaikų „gadinimą". Jei jos norinčios, kad jų vaikai galėtų toliau mokytis, turi atsižadėti bažnyčios. Taip pat buvo įspėtos

mok. Aušra ir Jūratė Maziliauskaitės, Rasa Banderdorfaitė, Dalia ir Aušra Vintrikaitės.

*    *    *

    Šiauliai. 1978 m. spalio 17 d. Šiaulių V-tos vid. mokyklos mokyt. Lipnickienė savo Ia klasės grupei mokinių liepė per pamoką stovėti kampe prie šiukšlių dėžės už tai, kad atėjo į mokyklą neprisisegę „spaliukų" ženkliuko. Į spaliukus mokytojai dažniausiai surašo visus pirmaklasius mokinukus, visai neatsiklausdami nei jų, nei mokinių tėvų sutikimo. Tai tipiškas tarybinės pedagogikos pavyzdys. Lietuvoje nėra jokios oficialios mokinių organizacijos, kuri turėtų lietuvišką ženkliuką.

*    *    *

(Ateistai nesupranta žodžio humaniškumas):
    Telšiai. 1978 m. birželio mėn. tragiškai žuvo Meckevičius. Liko našlaičiai vaikai. Vos praėjus porai mėnėsių po laidotuvių, Mockevičienei, dirbančiai vaikų skyriuje Telšių ligoninėje medsesele, skyriaus vedėja Cirkova pradėjo grasinti, kad jai bus atimtos motinos teisės, jei vaikai ir toliau bus leidžiami patarnauti šv. Mišioms. O vyr. sesuo Krupova pagrasino, jog paskambins į Kauno Medicinos institutą, kad atimtų ten studijuojančiam sūnui bendrabutį. Spalio mėnesį Mockevičienė vėl buvo pakviesta pas ligoninės vyr. gydytoją Janulį pasiaiškinti. Mokiniams Mockevičiams, besimokantiems Žemaitės vid. mokykloje, sumažintas elgesio pažymys. „Mes jokiu būdu negalime einantiems į bažnyčią rašyti pavyzdingo elgesio pažymį" —pareiškė šios mokyklos direktorius Rūkas. Nors ateistai labai didžiuojasi savo humaniškumu, bet visai nesivaržo išnaudoti net didžiausią žmogaus nelaimę—mirtį, kad galėtų priversti atsižadėti tikėjimo.

*    *    *

    1978 m. rugsėjo 18 d. buvo laidojama Telšių V vid. mokyklos IIIc kl. mokinė Kibelkytė. Klasės auklėtoja Moščinskienė pareiškė tėvams: „Jeigu laidosite su baž-

nyčia, laidotuvėse neleisime dalyvauti nė vienam mokiniui".

*    *    *

(„Nestoju į komjaunimą, nes neleidžiama eiti į bažnyčią):
    1978 m. spalio 6 d. Telšių IV-os vid. mokyklos direktorė Adomaitienė pasikvietė VIII kl. mok. Aliną Stonkutę ir pradėjo tardyti: „Kodėl nestoji į komjaunimą? Kodėl neleidi kitiems stoti? Kodėl eini į mokyklą su Eucharistijos bičiulio ženkliuku?" (Telšiuose mokiniams uždrausta nešioti tarybinės pramonės išleistus ženklelius, kurie laisvai pardavinėjami kioskuose už 17 kap. ir kuriuose vaizduojamas koplytstulpis). Pokalbio pabaigoje direktorė pareiškė: „Viskas turi likti tarp mūsų, nes kitaip tas kunigas vėl pasakys per pamokslą".

    Po kelių dienų klasės auklėtoja Stanienė pasiliko po pamokų A. Stonkutę ir kitus mokinius, kurie nestojo į komjaunimą ir liepė parašyti pasiaiškinimus, kodėl nestoja. . . Stonkutė parašė: „Nestoju, nes komjaunuoliams neleidžiama eiti į bažnyčią". Sekančią dieną tą pasiaiškinimą aukl. Stanienė išjuokė prieš visą klasę.

    Mokinės sesuo Genutė Stonkutė, baigusi vidurinę mokyklą, visą mėnesį negavo charakteristikos, reikalingos stojant mokytis į kitą mokyklą. Charakteristikos jai liepė eiti prašyti pas kleboną. Kai galų gale charakteristiką gavo, joje direktorė savo parašu patvirtino, kad moksleivė kategoriškai atsisakė stoti į komjaunimą.

*    *    *

(Tradicinis klausimas jaunuoliui: ar esi tikintis?):
    Į Telšių saugumą (KGB) nuo pat 1978 m. pradžios pastoviai kviečiami tardymui choristai, bažnyčios patarnautojų ir adoruotojų tėvai bei pažįstami. Net jaunuoliai, kurie mokosi ar draugauja su tikinčiaisiais, yra kviečiami tardymui. Juos dažniausiai apklausinėja saugumo viršininkas Laskutovas. Tokiu tikslu į saugumą daug kartų buvo

kviečiami net netikintys moksleiviai ir komjaunuoliai. Iš pradžių saugumiečiai ateina į mokyklą. Kitą kartą jau kviečia jaunuolį pas milicijos budintį ar į kokį nors kitą milicijos kabinetą. Tradiciniai klausimai: ,,Ar esi tikintis? Kokius pažįsti tikinčiuosius? Ar eini į bažnyčią?" Saugumiečiai net pritaria, kad galima eiti į bažnyčią, tik bažnyčioje reikia kai ką stebėti. Todėl jaunuoliai yra įpareigojami sekti tuos, kurie eina į bažnyčią, atpasakoti pokalbius su jais, pranešinėti visas gyvenimo smulkmenas. Saugumiečius labai domina—kokias knygas skaito tikintys moksleiviai ir iš kur jas gauna. Tokiu tikslu į saugumą buvo kviečiami daug kartų IV-os vid. mokyklos X klasės mokiniai: Romas Perminąs, Ignotas Vygantas, Augaitis, Sigitas Kotilius; V-tos vid. mokyklos mok. Činskis, Daugelis, taip pat dirbantys įmonėse Peteikis, Šileikis ir daugelis kitų.

    Telšiuose tikintieji sekami, kaip pavojingi valstybiniai nusikaltėliai.

*    *    *

(Ateistinė „išmintis"—pasityčioti iš tikinčiojo):
    Gargždai (Klaipėdos raj.). Gargždų vid. mokyklos IIc klasės mokytoja Papievienė persekioja mokinius, lankančius bažnyčią ir patarnaujančius šv. Mišioms. Sužinojusi, kad mok. Linas Vainius, Remigijus ir Nerijus Zekiai, Kuprelis tarnauja šv. Mišioms, grubiai iš jų tyčiojosi: „Ko jūs einate į tą bažnyčią, ten jokio Dievo nėra. (. . .) Davatkos apspjaudo kryžių, o jūs jį bučiuojate. Kartoju, kad jokio Dievo nėra, viską Leninas sutvarkė". Dumbrai-tei kliuvo už tai, kad eina adoruoti. Jai buvo grasinama parašyti iš elgesio dvejetą.

    IVb klasės mokytoja Platušienė, nukrypusi nuo dėstomo dalyko, liepė atsistoti mokiniams, patarnaujantiems šv. Mišiose. Atsistojo Saulius Norvilas ir Saulius Benaitis. Mokytoja pradėjo iš jų tyčiotis, bet mokiniai, pripratę prie nuolatinio šantažo, jau nebesijaudino: „Tegul jau mažina tuos pažymius, o mes bažnyčios neatsisakysime".

    Kretinga. 1978 m. gruodžio 22 d. Kretingos II vid. mokyklos IX kl. auklėtoja Padžiuvienė savo auklėjamoje klasėje pradėjo tokį pokalbį: „Konstitucija visiems piliečiams garantuoja sąžinės laisvę, galima tikėti, galima ir netikėti. Dabar jūs man nuoširdžiai prisipažinkite ir pakelkite rankas, kurie tikite Dievą". Pakilo rankos daugumos mokinių. „Dabar pakelkite rankas, kurie netikite". Iš 40 mokinių klasėje nepakilo nė viena ranka. Mokytoja supyko: „Tu, Alma, esi komjaunimo sekretorė, o tu, Danguole, jos padėjėja, argi ir jūs tikite Dievą?" — „Jūs, mokytoja, tik ką sakėte, kad Konstitucija garantuoja sąžinės laisvę". —„Bet gi tu komjaunuolė!" —„Ką darysi, jei privertėte", —pasiteisino mokinukės. Galiausiai mokytoja prarado pusiausvyrą: „Tada aš su tokiais mokiniais negaliu dirbti".

*    *    *

(Patarnauji bažnyčioje—nebaigsi Vidurinės mokyklos):
    Kretingos Antrosios vid. mokyklos VIII klasės mokiniui Antanui Puškoriui klasės vadovas Raguckas nuolat priekaištauja: „Per tave aš pakliuvau į kronikas ... ir Vatikano radijas mane linksniavo".

    Tos pačios mokyklos mok. Vytautui Šimkui mokytojai pareiškė: kadangi jis patarnaująs bažnyčioje, neleisią jam baigti vidurinės mokyklos. Kai jis baigs VIII klases, jį nukreipsią į profesinę mokyklą. Tą patį mokytojai pakartojo ir mokinio motinai.

*    *    *

(Ateistinis vandalizmas—nuplėšti kryželį nuo jaunuolio kaklo):
    Palanga. 1978 m. lapkričio 20 d. Palangos vid. mokyklos mokyt. Vytautas Kusas, pastebėjęs ant IVb klasės mokinio Valdo Sudinto kaklo grandinėlę su kryželiu, visų mokinių akivaizdoje ją nutraukė ir liepė nunešti klasės auklėtojai. Tikinti Valdo motina parašė skundą Palangos Vyk. komitetui ir švietimo ministerijai.

    Raseiniai. 1978 m. lapkričio 10 d. bažnyčioje per laidotuves dvi mokytojos—Raseinių vid. mokyklos Grikštienė ir Tytuvėnų Žemės ūkio technikumo Žirnienė išvarė tikinčius mokinius iš bažnyčios, ir jie turėjo gatvėje šalti iki pamaldų pabaigos. Kas davė mokytojams teisę šeimininkauti bažnyčioje?"

*    *    *

    Kapsukas. 1978 m. lapkričio 10 d. vakare apie 21 vai. Kapsuko parapijos bažnyčios šventoriuje nežinomi bedieviai sumušė Marijos statulą, stovėjusią bažnyčios sienos nišoje ties didžiuoju altoriumi iš lauko pusės. Maždaug prieš dvi savaites iki to įvykio šalia bažnyčios esančio mokyklos-internato auklėtiniai apdrabstė bažnyčią purvais.

*    *    *

    Gižai (Vilkaviškio raj.). 1978 m. spalio 20 d. turėjo būti religiškai laidojama mokinė įima Golubovskaitė. Gižų vidurinės mokyklos direktorius R. Savickas su mokytojais reikalavo, kad tėvai dukterį palaidotų bedieviškai. Tėvams buvo pagrasinta, jei laidojimo metu būsiąs kunigas, tai neišleisią žmonių iš darbo palydėti mirusiąją į kapus ir turėsią daug kitokių nemalonumų. Tikinti mergaitė buvo palaidota ateistiškai.

*    *    *

(„Nusiimk kryželį". —„Nenusiimsiu"):
    Druskininkai. 1977-78 mokslo metų pabaig. Abiturientai laiko fizikos egzaminą. Egzaminuoja mokyklos direktorius Bazys. Stai ateina prie egzaminatoriaus abiturientas Žilionis. Pamatęs ant jaunuolio krūtinės kryželį, direktorius užsipuola:
    —Greitai nusiimk kryželį!
    —Nenusiimsiu, —drąsiai atsako vaikinas.
    —Nusiimk, —griežtu balsu šaukia direktorius.

    Atkaklus ir drąsus jaunuolis nepaklausė direktoriaus. Tuomet  labiausiai  įsiutęs  ateizmo  skleidėjas anksčiau

gerai besimokiusį abiturientą suktais klausimais supainioja ir jam parašo nepatenkinamą pažymį. Jaunuolio likimas sudarkytas—sutrukdė įstoti į aukštąją mokyklą.

*    *    *

(Mokinys nedainuoja ateistinės dainos):
    Biržai. Biržų Vidurinės mokyklos VI klasės mokinys Vilius Meškauskas 1978 m. pavasarį atsisakė dainuoti ateistinę dainą. Už tai jis turėjo atsivesti savo tėvus, jį svarstė klasės susirinkime, paskyrė du mokinius, turėjusius jį sekti.

*    *    *

KATALIKAI TARYBŲ SĄJUNGOJE
 
Baltarusija

    Žaludka (Gardino sritis). 1978 m. Žaludkos parapijos religinės bendruomenės pirmininkas Sakei buvo nubaustas 50 rub. bauda už tai, kad per Velykas procesijoje dalyvavo vaikai. Dviems mėnesiams praslinkus po šventės, Sakei buvo iškviestas į rajoną (Sčučin) ir ten jam buvo pranešta, kad už kulto įstatymų pažeidimą jis baudžiamas 50 rub. bauda. Rajono valdžia įsakė kolūkio vadovams šią baudą išskaičiuoti iš Sakei atlyginimo.

*    *    *

(Ateistai bando trukdyti primicijas):
    Žaludka (Gardino sritis). 1978 m. birželio 13 d. Žaludkos bažnyčioje kun. Anton Chanko iškilmingai laikė savo pirmąsias šv. Mišias. Kadangi tai buvo pirmosios primicijos Baltarusijos krašte po karo, žmonių suplaukė nematyta daugybė. Primicijų dieną mokyklos direktoriaus įsakymu 20 metrų atstumu nuo bažnyčios buvo pastatytas garsiakalbis, kad žmonės negalėtų nieko girdėti. Bažnyčios komiteto atstovai paprašė išjungti garsiakalbį, bet niekas jų neklausė. Tik vėliau, prieš pat sumą, išjungė,

kai pasipiktinę žmonės pagrasino, jog už trukdymą melstis jie skųsis į Maskvą.

*    *    *

    Senosios Vasiliškės. Mirus klebonui kun. Prišmontui, po metų rajono valdžia uždarė bažnyčią, kuri yra viena iš gražiausių Baltarusijoje. Žmonės ilgą laiką rašė ir važinėjo į Minską ir į Maskvą, prašydami atidaryti bažnyčią. Maskvoje buvo pasakyta, kad reikią sudaryti religinės bendruomenės komitetą, o sąrašą paduoti į rajoną. Jei rajonas netvirtintų, —vėl kreiptis į Maskvą.

    Senųjų Vasiliškių parapiečiai rašė į rajoną—Ščučin, rašė savo sriteis—Gardino valdžiai, rašė į sostinę— Maskvą, bet atsakymo iš niekur nesulaukia . . .

*    *    *

    Šemetovščyzna (Vitebsko sritis). 1978 m. spalio 30 d. šemetovščiznos klebonas kun. Kučinskas buvo iškviestas į Minską pas įgaliotinį kulto reikalams. Zalevskij ir Ponomariov jam pasakė, kad seminarija Baltarusijoje yra nebereikalinga, nes yra Rygoje, o taip pat priminta, kad Baltarusijoje nėra kandidatų. Tačiau yra žinoma, jog šiais metais buvo atmesti 6 kandidatų pareiškimai . . .

*    *    *

Moldavija
    Telegramą po telegramos gauna vienintelis Moldavijos kunigas iš visų kampelių su širdį veriančiais prašymais: atvažiuoti išklausyti išpažinties ir aptarnauti mirštančius. Sovietų valdžia tik tyčiojasi iš tokių prašymų.

    Kada kunigas rizikuoja aptarnauti mirštančiuosius be valdžios leidimo, jį sulaiko, baudžia ir grasina. Čia ypač „uolūs" Kamenkos ir Ribnycos rajonai. Taip 1978 m. lapkričio 21 d. anūkės iškviestas kunigas važiavo į Ribnycą aptarnauti ligonės senelės. Netoli nuo Ribnycos kunigas pastebėjo, kad yra sekamas. Tik įvažiavus į miestelį, vos kunigas spėjo išlipti iš mašinos, milicija,

sekusi mašiną, sulaikė vairuotoją, nusivedė jį į skyrių ir griežčiausiai uždraudė ateityje vežioti kunigą.

*    *    *

(Ateistams džiaugsmas, jei ligonis miršta be kunigo):
    Sloboda-Raškovas. š. m. lapkričio 25 d. sukanka metai, kaip sovietų valdžia sugriovė bažnytėlę ir išvaikė žmones. Tačiau, nežiūrint to, čia kas vakarą žmonės susirenka bendrai maldai į mažą kambarėlį ir net po atviru dangumi, nes į mažutę patalpą visi nesutelpa. Lietus, sniegas ir šaltis neatgrasina jų nuo maldos. Labiau negu blogas oras juos vargina apylinkės pirmininkas Bogorožas. Jis visuomet ateina neblaivus ir išvaiko vaikus. Nuo lapkričio 1 d. iki 15 d. neblaivus Bogorožas buvo atėjęs tris kartus, grubiai išvaikė iš kambarėlio vaikus, sutrukdė tikinčiųjų bendras maldas. 1978 m. lapkričio 13 d., įsibrovęs į kambarėlį maldų metu, pirmininkas išgainiojo vaikus, ištempdamas po vieną į lauką. Kambarėlyje, neskaitant suaugusių, beliko tik du paaugliai—dešimtokė Svetlana Pogrebnaja ir vienoliktokas Stanislavas Malčiuk. Bogorožas puolė prie Svetlanos ir jėga norėjo ją išvaryti. Mergaitė ramiai atsakė: „Pasimelsiu ir išeisiu". Įpykęs Bogorožas prišoko prie Stanislovo Malčiuk ir geruoju prašė išeiti. Vaikinas visai nereagavo į jo maldavimus. Bogorožas susierzinęs sušuko: „Aš su jumis atsiskaitysiu mokykloje!".

    Dar viena rakštis, kuri Raškovo apylinkės pirmininkui neduoda ramybės. Tai žvakė, kaip amžinoji ugnelė uždegta ir saugoma raškoviečių katalikų toje vietoje, kur buvo sugriautos bažnyčios altorius. Plyname lauke dieną ir naktį, giedroje ir darganoje, pridengta nuo vėjo, mirksi žvakutė, primindama kiekvienam, kad šioje vietoje buvo Aukščiausiojo Dievo, Eucharistinio Jėzaus padangtė, kuri brutalių rankų išdraskyta.

    Kai raškoviečiai kreipiasi į Centro Komitetą ar Religinių reikalų tarybą Maskvoje, prašydami leidimo atvykti kunigui pas ligonį ar mirštančius, raštai persiunčiami atgal į Kišiniovą, o pastarasis, davęs įsakymą vietos

valdžiai neįsileisti kunigo, atsiunčia kad ir tokį atsakymą: „Atsakydami į jūsų laišką, adresuotą TSKP CK, pranešame: kadangi Kamenkos rajone nėra užregistruotos katalikų bendruomenės ir kunigo, tai klausimą apie kunigo iškvietimą iš kito rajono turi spręsti vietinė valdžia". Pasirašė Religijų reikalų tarybos įgaliotinio pavaduotojas A. I. Raneta.

*    *    *

NAUJI POGRINDŽIO LEIDINIAI
    „AUŠRA Nr. 13 (53). šiame numeryje rašoma apie Lietuvos skandinimą alkoholyje, apie tarybinę mafiją— KGB veiklą ir daug kitų dalykų. Numeris pasirodęs 1978 m. spalio mėnesį.

*    *    *

(Virgilijus Jaugelis—pogrindžio sąlygomis pasiekė kunigystę):
    „RŪPINTOJĖLIS" Nr. 7. pasirodė 1978 m. pačioje pabaigoje ir yra skirtas buvusiam kaliniui už „LKB Kronikos" dauginimą, o dabar pogrindžio sąlygomis pasiekusiam kunigystę Virgilijui Jaugeliui. Numerio įžangoje rašoma:

        Kunige Virgilijau,

    Nuo vaikystės Tu puoselėjai svajonę—
    būsiu kunigas. Tačiau nežinojai,
    kiek daug kliūčių sutiksi šiame
    kelyje. Tau daug metų KGB ranka
    uždarė Seminarijos duris. Ta pati
    ranka Tave įgrūdo į lagerį tik už
    tai, kad mylėjai Tėvynę ir Bažnyčią.
    Pabūgo kankintojai, kad nenumirtum
    ties jų kojom ir vos gyvą išmetė
    Tave prie savųjų namų vartelių.

    O Tu ir tada nepraradai vilties—
    būsiu kunigas! Ir štai Tu prie
    Viešpaties altoriaus. Į Kristaus
    kančios Taurę Tu įdedi ir aukoji
    savo kančios dienas.
    Visa tikinčioji Lietuva sveikina
    Tave ir linki—aukok ir Kristaus
    ir savo gyvenimo auką už mūsų visų
    ateitį.

    N. B. Kun. Virgilijus Jaugelis pirmąsias šv. Mišias viešai aukojo š. m. lapkričio 1 d. Kybartų bažnyčioje.

*    *    *

    „PERSPEKTYVOS" Nr. 5 ir Nr. 6. Abu numeriai pasirodė beveik kartu 1978 m. pabaigoje. Juose diskusine tvarka dedama daug aktualių straipsnių.

*    *    *

    „DIEVAS IR TĖVYNĖ" Nr. 9. Leidinio didžiausią dalį užima apsakymas „Naktis", kuriame paliečiama daug opių šiandienių problemų.

*    *    *

L i e t u v i,   n e p a m i r š k!

P. Plumpa, N. Sadūnaitė, S. Kovaliovas, O. Pranskūnaitė, V. Lapienis, B. Gajauskas, V. Petkus ir kiti neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai gyventi ir tikėti!

*    *    *


 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum