gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 37 Spausdinti El. paštas
    • Mes nevieni!
    Šventasis Tėvas dėkoja už sveikinimus
    Prikelkime Lietuvą!
    Kova prieš ATP nuostatus
    Kodėl išrinktas naujasis valdytojas?
    KGB kova prieš Katalikų Bažnyčios pogrindį
    Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų komitetas
    Teismas Vilkaviškyje
    KGB ruošia kun. S. Tamkevičiui baudžiamąją bylą
    KGB prieš kun. J. Indriūną
    „LKB Kronikai"—7 metai
    Mūsų kaliniai
    Žinios iš vyskupijų
    Tarybinėje mokykloje
    Katalikai Tarybų Sąjungoje
    Iš „LKB Kronikos" archyvo
    Nauji pogrindžio leidiniai

1979.III.4.

LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA NR.
37
Perskaitęs duok kitam!
Eina nuo 1972 metų.
MES NEVIENI!
Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė!
(Ps. 45.2)
    Nežiūrint dešimtmečiais užsitęsusių persekiojimų, mes, Lietuvos katalikai, esame pakankamai stiprūs ir ryžtingi kovoje už Dievą, Bažnyčios gyvybinę egzistenciją ir pagrindines žmogaus teises. Mes stiprūs, nes nevieni, —Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė! Su mumis „Rytų Popiežius", kalbąs tylinčios Bažnyčios lūpomis, o Lietuvos persekiojamai ir kovojančiai Bažnyčiai paskyręs pusę širdies. Mus stiprina Vatikano radijas vis naujomis žiniomis, —mūsų skausmas ir kova randa vis platesnį atgarsį pasaulyje, štai JAV vyskupų Generalinis sekretorius vysk. Tomas Kelly, išgirdęs Amerikos Lietuvos Vyčių prašymą (garbė mūsų jaunimui išeivijoje!), paskelbė vasario 11-ją maldos diena už Lietuvą.

(Popiežius Lietuvos kovojančiai Bažnyčiai paskyręs pusę širdies):
    Todėl mes, Lietuvos katalikai, Bažnyčios ir Tėvynės vardu širdingai dėkojame už maldą ir gerą žodį JAV vyskupams, kunigams, tikintiesiems ir visiems geros valios žmonėms, apie kurių pastangas galbūt ir nežinome. Dėkojame JAV Valdžios žmonėms ir Vatikano radijui, perdavusiam Lietuvos Vyčių atsišaukimą į pasaulį įvairiomis kalbomis.

    Tegul Dievas atlygina visiems darantiems gera! 'O mes, savo ruožtu, ir toliau ištvermingai kovosime, siekdami, kad Kristus viešpatautų mūsų Tėvynėje.
Lietuvos katalikai

ŠV. TĖVAS JONAS PAULIUS II
DĖKOJA UŽ SVEIKINIMUS

Valstybės sekretoriatas
Vatikanas, 1978 m. gruodžio mėn. 18 d.

Gerbiamas Tamsta,
    Jo Šventenybė Jonas Paulius II su dėkingumu priėmė tavo ir kitų devynių lietuvių kunigų Jam telegrafu pasiųstus sveikinimus Jo išrinkimo į šv. Petro sostą proga.

    Už šį vienybės ir meilės pareiškimą Šventasis Tėvas su meile dėkoja ir, melsdamas Dievo visokio gero Jo labai mylimai Lietuvos Bažnyčiai, tau ir kitiems kunigams, kurių pavardės pažymėtos telegramoje, suteikia Apaštališkąjį palaiminimą, kaip ypatingo palankumo ženklą.
Naudojuosi šia proga ir aš išreikšti tau pagarbą ir nuoširdžiausius savo linkėjimus.
J. Caprio
Subst.
N. B. Padėka atsiųsta kun. Myk. Buožiaus vardu.

PRIKELKIME LIETUVĄ!


    Šiuo metu Lietuvoje vyksta didelį susirūpinimą keliantys vidiniai socialiniai procesai, atsirandantys dėl bedievybės plitimo ir vis gilėjančios žmonių sąmonėje idėjinės tuštumos. Ši tuštuma, nesant kilnių paskatų, labai greitai užpildoma primityvių instinktų tenkinimo poreikiais, kurie paskui save nusitempia ir visą vidinį žmogaus gyvenimą: pakrinka moralė, ištyžta valia, tautiniai idealai iškeičiami į pigius malonumus ar miesčionišką gyvenimo būdą.

    Šie pakitimai, įvykę žmonių sielose, viešajame tautos gyvenime materializuojasi tokiomis ją žudančiomis blogybėmis, kaip nepilnamečių nusikalstamumo didėjimas, ištvirkavimas, venerinių ligų plitimas, abortai ir natūralaus gyventojų prieauglio mažėjimas, masinis alkoholizmas bei katastrofiškas šeimų irimas. Tuo pačiu metu susikuria kovingos, šias blogybes teisinančios bei platinančios, ideologijos, kurių atstovai ateistinio auklėjimo fone ne tik blogu pavyzdžiu, bet dažnai ir brutalia prievarta demoralizuoja ne taip stiprios valios žmones ir ypačiai jaunimą.

    Šeima visais laikais buvo pagrindinė religijos-dorovės normų perdavėja ir jaunosios kartos auklėtoja. Dabar gi jai vis sunkiau sekasi priešintis tvirkinančiai aplinkos blogio įtakai. Kas suskaičiuos, kiek tikinčių tėvų verkia dėl šunkeliais nuėjusių vaikelių? Netvirtos, išsiskyrusios, girtaujančios ar netikinčios šeimos dar mažiau pajėgios tinkamai doroviškai auklėti savo vaikus. Tuo būdų sekančiose kartose galima tikėtis vis daugiau skyrybų ir dvasinio pakrikimo. Ir niekas negali pasakyti, ar šitaip „progresuodama" mūsų tauta nenusiris iki visiško savęs sunaikinimo ir išnykimo.

    Tiesa, daug paguodos ir vilčių teikia vis labiau besiplečiantis tautos dvasinis atgimimas, ypač jaunimo tarpe. Tai žmonės, suprantantys, kad tiesos, tikėjimo ir Tėvynės labui jokia auka nėra per didelė, ir tai įrodantys savo gyvenimu.

(Nuo pražūties išsigelbėjimas—tautos dvasinis atgimimas):
    Tačiau išgelbėti mus nuo pražūties gali tiktai visos tautos dvasinis atgimimas. Žinoma, esant dabartinei būklei, tai būtų panašu į stebuklą, bet mums, tikintiems Apvaizdos visagalybe, stebuklas reiškia ne ką tai negalimo, o tai, ką mes realiai galime atsiekti. Juk mums tam yra duotos ir specialios priemonės—malda ir atgaila, kurių gailią daugelis iš mūsų galime paliudyti savo asmenine patirtimi. Tad jeigu sugebėjome žemiškiems valdovams

pasiųsti manifestą su 17000 parašų, tai ar neatėjo jau laikas siųsti „peticiją" Dangiškajam Tėvui? Juk Jo ausys labai jautrios mūsų prašymams. Tik melskimės, pasitikėdami Jo gailestingumu, ir mums nebus atsakyta.

    Mūsų yra labai daug ir esame didelė jėga. Susivienykime ir pakilkime į dvasinę kovą! Tenelieka nei vienos parapijos, nei vieno kaimelio, iš kur nesklistų prašymai į Visatos Valdovą!

    Gavėnia kaip tik ir sudaro progą pradėti tą kovą.

    Todėl kviečiame mūsų tautos dvasinio atgimimo intencija, o taip pat ir visų pasaulio tautų, ypatingai tų, kurių dvasinė padėtis sunkiausia, atgimimo intencija per visą šių metų gavėnią atgailos dvasioje:

    a) nevartoti nė lašelio alkoholio jokiomis progomis, nes per alkoholį padaroma daugiausia nuodėmių ir per jį labiausiai smukdoma žmogaus asmenybė;

    b) susiorganizuoti, kad kiekvienoje Lietuvos parapijoje būtų kalbamas kasdien privačiai ar bažnyčioje šv. Rožančius aukščiau minėta intencija;

    c) visi galintieji šia intencija kuo dažniau tepriima šv. Komuniją.

    Prie šios blaivybės akcijos, solidarizuojantis su mūsų tikslais, kaip protestą prieš įsigalėjusį ištižimą, kad pajustume mūsų vienybės jėgą, kviečiame prisijungti ir visų kitų tikėjimų geros valios žmones, o taip pat ir netikinčiuosius, kuriems brangi mūsų tautos ateitis.

KOVA PRIEŠ ATP NUOSTATUS


Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitetas
1978 m. gruodžio 25 d. Nr. 5
TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumui
LTSR Aukšiausios Tarybos Prezidiumui
Lietuvos vyskupams ir vyskupijų Valdytojams
Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui P. Anilioniui

    Prieš trisdešimt metų, 1948 m. gruodžio 10 d., SNO Generalinė Asamblėja priėmė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, kurią, įsipareigodama šventai vykdyti, pasirašė ir Tarybų Sąjunga. Tarybinė spauda net tvirtina, kad naujoji TSRS Konstitucija garantuoja žymiai daugiau teisių ir laisvių, negu tai pramatyta Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje.

    Lietuvos katalikai, pokario metu pergyvenę įvairias diskriminacijos formas, tikėjosi, kad Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos garbingo jubiliejaus proga tarybinė vyriausybė suteiks jiems bent šiek tiek daugiau teisių ir laisvių, tačiau viskas įvyko atvirkščiai. 1978 m. lapkričio 24 d. Religijų reikalų tarybos įgaliotinis P. Anilionis sukvietė į Vilnių visus Lietuvos vyskupus ir vyskupijų valdytojus ir įsakmiai pabrėžė, kad nuo dabar pilnai reikėsią laikytis 1976 m. liepos 28 d. LTSP ATP patvirtintų „Religinių susivienijimų nuostatų", o jų nesilaikantieji būsią griežtai baudžiami.


(Žiauriai diskriminuojami Lietuvos katalikai):

    LTSR ATP, patvirtindamas „Religinių susivienijimų nuostatus", pirmiausia turėjo atsižvelgti į tai, kad Katalikų Bažnyčia Lietuvoje turi ne tik 600 metų istoriją, daugybę neužginčijamų nuopelnų Lietuvai, pvz., prieš 400 m. jėzuitų įkurtas Vilniaus universitetas, bet ir tai, kad Katalikų Bažnyčiai ir šiuo metu priklauso nemažiau kaip 70 procentų Lietuvos gyventojų ir tik nežymi dalis laiko save ateistais. Liaudies vyriausybė, tvirtindama Nuostatus, privalėjo atsižvelgti į daugumos piliečių įsitikinimus ir valią, tačiau pasielgė priešingai—saujelės ateistų interesai nulėmė diskriminacinį Religinių susivienijimų nuostatų pobūdį.

    Šiuo raštu mes norime atkreipti tarybinės vyriausybės dėmesį, kaip Lietuvos kunigai ir tikintieji vertina jiems primestus Nuostatus, kurie prieštarauja ne tik Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai, bet ir LTSR Konstitucijai, ir

kurių esminis tikslas—administracinėmis priemonėmis sunaikinti Katalikų Bažnyčia Lietuvoje.

    Religinių susivienijimų nuostatai reikalauja, kad religinė bendruomenė būtų užregistruota (2 str.), be registracijos ji negali pradėti veiklos (4 str.). Religinė bendruomenė, norėdama užsiregistruoti, turi su prašymu kreiptis į rajono (miesto) LDT vykdomąjį komitetą, kuris priima sprendimą ir su savo išvadomis jį siunčia LTSR Ministrų Tarybai (5 str.). Pastaroji svarsto gautą medžiagą (7 str.) ir siunčia ją Religijų reikalų tarybai prie TSRS Ministrų Tarybos, kuri religinę bendruomenę užregistruoja arba jos prašymą atmeta (4 str.).


(Religinė bendruomenė yra beteisė):

    Nuostatai, reikalaujantys religinę bendruomenę užregistruoti, neužgarantuoja, kad ji tikrai bus užregistruota. Faktiškai religinę bendruomenę užregistruoti gali trukdyti rajono vykdomasis komitetas, Respublikos Ministrų Taryba ir Religijų reikalų taryba. Religinė bendruomenė metų metais gali būti varginama dėl registracijos ir net nežinoti, kas yra pagrindinis kaltininkas. Ji yra beteisė net vietinių valdžios pareigūnų veiksmus apskųsti liaudies teismui. 1978 m. kovo 31 d. Žaliosios (Vilkaviškio raj.) tikintieji po daugelio nesėkmingų bandymų užregistruoti bendruomenę kreipėsi į Religijų reikalų tarybą Maskvoje, prašydami, kad būtų užregistruota jų religinė bendruomenė. Taryba Žaliosios religinės bendruomenės pareiškimą pasiuntė Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui Vilniuje, o pastarasis visą reikalą pavedė spręsti Vilkaviškio raj. vykdomajam komitetui, kurio atstovas J. Urbonas pareiškė, kad Žaliosios religinė bendruomenė niekada nebus užregistruota. Panašiai 1976-1977 m. ir Slabadų (Vilkaviškio raj.) religinė bendruomenė veltui stengėsi užregistruoti savo komitetą ir pradėti veiklą; ji nuolatos susidurdavo su valdžios pareigūnų savivale.

(Religinė bendruomenė visados susiduria su valdžios pareigūnų savivale):

    Jeigu pagal LTSR Konstituciją „Bažnyčia Lietuvos TSR atskirta nuo valstybės", tai valstybė neturi teisės reikalauti religinės bendruomenės registracijos, o pasitenkinti pranešimu, kad tokia ir tokia bendruomenė egzistuoja. Reikalavimas religinę bendruomenę užregistruoti reiškia, kad ji yra draudžiama, ir tik registracija suteikia jai teisę gyvuoti. Šitai tiesiogiai prieštarauja Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai, skelbiančiai: „Kiekvienas žmogus turi teisę į laisvę . . . priklausyti organizacijoms" (20 str.).

*    *    *


    Nuostatai leidžia religinės bendruomenės nariais būti ne jaunesniems kaip 18 m. amžiaus (3 str.).

    Katalikų Bažnyčia su tuo niekada nesutiko ir nesutiks, nes tai esminiai prieštarauja jos mokymui ir teisei (kanonams). Bažnyčia, remdamasi Kristaus mokslu, kad išganymui reikalingas krikštas, atgaila ir kiti sakramentai, reikalauja, kad kūdikiai per mėnesį laiko būtų pakrikštyti, kad vaikai maždaug nuo 7 metų eitų išpažinties ir šv. Komunijos. Taigi Bažnyčia savo nariais laiko žmones ne nuo 18 metų amžiaus, o nuo krikšto dienos, todėl valstybė, savo Konstitucija be išlygų garantuodama piliečiams „kulto atlikimo laisvę", negali savo įstatymais tas garantijas atšaukti arba siaurinti.

    Nuostatai, laikydami religinės bendruomenės nariais tik nuo 18 m. amžiaus, atveria duris plačiausiai tikinčiųjų diskriminacijai. Niekas neužgarantuoja, kad, remdamiesi nuostatų 3-ju str., valdžios pareigūnai kada nors neims drausti krikštyti kūdikius, leisti vaikus prie sakramentų, lankyti jaunimui bažnyčias ir pan. RTFSR ir kitų tarybinių respublikų pavyzdžiai rodo, kad šis tikinčios Lietuvos liaudies nuogąstavimas yra pagrįstas. Pavyzdžiui, Latvijos TSR Religinių susivienijimų nuostatai net

tiesiogiai draudžia jaunesniems kaip 18 m. amžiaus dalyvauti religinėse apeigose.

*    *    *


    „Religinė bendruomenė turi teisę įsigyti bažnyčios apyvokos ir religinio kulto reikmenis, transporto priemones, nuomoti, statyti ir pirkti pastatus . . ." (3 str.).

    Kitoje vietoje Nuostatai tvirtina, kad „kulto atlikimui būtinas turtas, tiek perduotas pagal sutartis religinę bendruomenę sudariusių tikinčiųjų naudojimui, tiek ir įsigytas arba jiems paaukotas kulto reikalams, priklauso valstybei . . ." (22 str.). Iš religinės bendruomenės, jei ji panaikinama, atimama net pinigai, smilkalai, žvakės, vynas, vaškas ir kuras (34 str. „e"). Taigi 3-jo str. pagrindinė mintis yra šitokia: religinė bendruomenė turi teisę ne sau, o valstybei (!) įgyti įvairius bažnyčios apyvokos ir kulto reikmenis, transporto priemones, pastatus ir kt. Valstybė, pasisavindama tikinčiųjų suaukotus daiktus, grubiai pažeidžia tikinčiųjų valią, kurie, aukodami bažnyčiai, visai nenori praturtinti valstybės ar muziejinių fondų; ji nesilaiko Visuotinės deklaracijos, kuri skelbia, kad „turtas negali būti niekam savavališkai atimtas" (17 str. 2).

    Nuostatų 10 str. sako, kad religinė bendruomenė nustatyta tvarka „gali gauti" specialius, vienerius maldos namus. Reiškia, tikintieji tų maldos namų gali ir negauti, jei šito panorės vietiniai ateistai ar valdžios pareigūnai. Lietuvoje savavališkai buvo uždaryta daugybė bažnyčių: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Ukmergėje, Panevėžyje ir kt. vietovėse. Religinės bendruomenės privalo turėti nevaržomą teisę įsigyti ar pasistatyti bažnyčias, jeigu jų iki šiol neturėjo. Kadangi Lietuvoje bažnyčios yra pastatytos ne ateistų, bet tikinčios liaudies, tai valstybė, leisdama jomis naudotis, nedaro tikintiesiems jokios malonės. Valstybė taip pat negali nustatyti kelis maldos namus gali turėti religinė bendruomenė. Tai būtų aiškus kišimasis į religinės bendruomenės vidaus reikalus.

(Religinei bendruomenei nepripažįstama juridinio asmens teisė):

    Nuostatai pramato, kad religinėje bendruomenėje įvairias funkcijas gali atlikti tik „atskiri asmenys", t. y. religinei bendruomenei nepripažįstama juridinio asmens teisė. Kolūkiai, kooperatyvai, ligoninės, net meno, sporto ir kt. draugijos gali būti juridiniais asmenimis, tik religinė bendruomenė šios teisės neturi. Taigi Lietuvos tikintieji (panaši padėtis yra visų tikinčiųjų Tarybų Sąjungoje) prieš įstatymus nėra lygūs su ateistais, ir valstybė faktiškai juos laiko antraeiliais piliečiais, nors LTSR Konstitucijoje parašyta, kad „Lietuvos TSR piliečiai yra lygūs prieš įstatymą . . ." (32 str.)

*    *    *

(Lietuvos katalikai yra laikomi antraeiliais piliečiais):

    „Visuotini religinių bendruomenių ir tikinčiųjų grupių susirinkimai (išskyrus pamaldas) vyksta . . . vykdomajam komitetui leidus" (12 str.).

    Vadinas, be rajono leidimo negali susirinkti net 3-4 tikinčiųjų grupės asmenys aptarti savo tikėjimo dalykus, šis straipsnis prieštarauja Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai, skelbiančiai, kad „kiekvienas žmogus turi teisę į laisvę . . . dalyvauti taikinguose susirinkimuose" (20 str. I), ir sudaro įspūdį, kad valstybė į tikinčiuosius žiūri kaip į nusikaltėlius, kurių kiekvienas žingsnis privalo būti kontroliuojamas, šitokie Nuostatai dirbtinai iššaukia tikinčiųjų nepasitenkinimą, nepasitikėjimą ir priešiškumą valstybei, o tai labai kenkia normaliam visuomenės vystymuisi.

(Tarybų Sąjungos įstatymai prieštarauja Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai):

    Religinė bendruomenė „iš savo narių tarpo visuotiniame tikinčiųjų susirinkime atviru balsavimu išrenka vykdomuosius organus" (13 str.).


    Jeigu „Bažnyčia Lietuvos TSR atskirta nuo valstybės" (LTSR Konstitucija, 50 str.), tai argi valstybei privalo rūpėti, koks bus religinėje bendruomenėje balsavimas— slaptas ar viešas? Tikintieji reikalavimą, kad religinėje bendruomenėje balsavimas būtų viešas, supranta, kaip valdžios pastangą sutrukdyti išsirinkti tinkamus religinės bendruomenės atstovus. Kadangi valdžios pareigūnams Nuostatai nedraudžia dalyvauti religinės bendruomenės visuotiniame susirinkime, tai pareigūnai morališkai gali prievartauti religinės bendruomenės narius išrinkti ne bendruomenei, o rajono vykdomajam komitetui pageidaujamus asmenis.

    Jeigu „viešas balsavimas" nedavė rezultatų ir tikintieji išsirinko sąmoningus ir aktyvius religinės bendruomenės atstovus, tai rajono vykdomasis komitetas turi teisę savavališkai bet kurį asmenį nušalinti iš religinės bendruomenės vykdomojo organo sudėties (14 str.). Taigi ateistinė valdžia per vykdomuosius komitetus nori administruoti Bažnyčią ir ją pajungti savo reikalams.

*    *    *


    Mokyklose tikintieji moksleiviai yra verčiami rašytis į įvairias bedieviškas moksleivių organizacijas, kas prieštarauja Visuotinei deklaracijai, skelbiančiai, kad „niekas negali būti verčiamas stoti į kokią nors organizaciją" (20 str.). Religingi moksleiviai turi dalyvauti „specialiuose"— ateistiniuose, pionierių ir komjaunuolių susirinkimuose, tačiau jiems uždrausta, drauge susirinkus, pagilinti savo tikėjimą, net pasimokyti giedoti religines giesmes, nes visa tai laikoma „specialiu susirinkimu". Nuostatų 17-sis str. tiesiogiai prieštarauja Visuotinės deklaracijos 20-jam str., garantuojančiam kiekvienam žmogui (ir vaikui, ir moksleiviui, ir jaunuoliui) teisę į laisvę dalyvauti taikinguose susirinkimuose.

*    *    *


    Nuostatų 18-sis str. kalba apie „dvasines mokyklas", kurios Tarybų Lietuvoje yra uždraustos, o vienintelė

Kunigų seminarija Kaune—griežtai limituota ir stropiai kontroliuojama valdžios pareigūnų. 1966 m. gegužės 12 d. įsaku LTSR ATP uždraudė organizuoti mokinių religinį mokymą. Iš tikrųjų šis ATP įsakas yra negaliojantis, nes tiesiogiai prieštarauja tarptautinei konvencijai „Dėl kovos su diskriminacija švietimo srityje", kuri Tarybų Sąjungoje įsigaliojo 1962 m. lapkričio 1 d. šios Konvencijos 6 str. nurodo, kad tėvai turi turėti galimybę „užtikrinti religinį ar dorinį vaikų auklėjimą, atitinkantį pačių tėvų įsitikinimus". Nuostatų 17 ir 18 straipsniai atima iš tikinčiųjų tėvų galimybę tokį auklėjimą užtikrinti. Remiantis 1966 m. gegužės 12 d. ATP įsaku, visa eilė Lietuvos kunigų— Juozas Zdebskis, Prosperas Bubnys, Antanas Šeškevičius—buvo nubausti kalėti tik už tai, kad, tėvų paprašyti, pamokė jų vaikus tikėjimo tiesų.

    Pagal 18 str. gali būti apkaltintas net senelis, pasakojąs apie Dievą savo anūkams. Leidimas dėstyti tikybą tik dvasinėse mokyklose, kurios yra uždraustos, yra iš esmės klastingas, slepiąs savyje užmojį kuo greičiau sunaikinti religiją. 18-sis str. palieka ateityje galimybę uždrausti kunigams sakyti pamokslus, nes pamokslavimas bažnyčiose ir yra tikybos dėstymas ne dvasinėse mokyklose. Pagaliau 18-sis str. prieštarauja ir Visuotinei deklaracijai, kuri kiekvienam žmogui suteikia „laisvę ieškoti, gauti ir platinti informaciją bei idėjas bet kuriomis priemonėmis ir nepriklausomai nuo valstybės sienų" (19 str.). Tad kodėl Nuostatai tikybos dėstymą apriboja kažkokiomis sienomis?

*    *    *


    Kunigams leidžiama atlikti kulto apeigas tik jų aptarnaujamos religinės bendruomenės teritorijoje ir bažnyčioje (19 str.).

    Kristus įsakė savo mokiniams eiti ne į valdžios leistą religinę bendruomenę, bet „į visą pasaulį" (Mt. 28,19) ir skelbti Evangeliją visiems—pagonims, tikintiesiems ir ateistams. 19 str. nuolat verčia kunigus prasikalsti savo sąžinei, o tikintiesiems trukdo atlikti tikėjimo uždėtas

pareigas. Pavyzdžiui, valdžios pareigūnai, trukdydami kunigams atlaidų ar rekolekcijų metu padėti vieni kitiems, tuo pačiu sukliudo tikintiesiems prieiti Velykinės išpažinties ar gauti atlaidus ir niekais paverčia LTSR Konstitucijos garantuotą „kulto laisvę". 19-sis str. prieštarauja ir Visuotinei deklaracijai, kuri kiekvienam žmogui suteikia teisę laisvai platinti savo idėjas „nepriklausomai nuo valstybės sienų" (19 str.), juo labiau nuo religinės bendruomenės teritorijos ribų.

*    *    *


    „Religiniams centrams ir vyskupijų valdyboms suteikta teisė gaminti bažnyčios apyvokos ir religinio kulto reikmenis" (20 str.).

(Įstatymais duodama teisė, bet atimama galimybės):

    Duodama teisė, bet atimamos galimybės, ir todėl per visą pokario laikotarpį Lietuvoje nebuvo oficialiai pagamintas nė vienas rožančius ir nebuvo išleistas nė vienas katekizmas. Tarybinei valdžiai leidus, pasirodė tik labai ribotas maldaknygių skaičius, kuris nepatenkino nė šimtosios tikinčiųjų dalies.

*    *    *

(Valstybės įstatymai įteisina šventvagystę):

    Nuostatų 22 ir 34 straipsniai, laikydami kulto atlikimui būtinus daiktus valstybės nuosavybe, leidžia valdžios įstaigoms nusavinti net šv. Mišių indus—taures, monstranciją ir kt. Tikintiesiems kelia siaubą, kad valstybė įstatymais įteisina šią šventvagystę. Sąžinė įpareigoja tikintįjį visomis išgalėmis ginti šventus daiktus nuo bet kokių grobikų, todėl šių Nuostatų leidėjai milijonus tikinčiųjų dirbtinai nustato prieš valdžią ir provokuoja juos konfliktui. Minėti straipsniai įžeidžia švenčiausius tikinčiųjų jausmus. Kur tuomet „Bažnyčios atskyrimas nuo valstybės", jei valdžios pareigūnų pirštai pasiekia net šventu švenčiausią vietą—altoriaus tabernakulį?!

    Kai religinei bendruomenei atimama nuosavybė, tada pažeidžiama ir Visuotinė deklaracija, skelbianti, kad „kiekvienas žmogus turi teisę vienas, o taip pat drauge su kitais turėti nuosavybę" (17 str.).

    Tik tada tikintieji įsitikins, kad valstybė atsisako Bažnyčios diskriminavimo, kada religinėms bendruomenėms bus leista turėti nuosavybę ir juridinio asmens teisę.

*    *    *


    Nuostatai leidžia religinei bendruomenei naudotis maldos namais ir kulto turtu tik sudarius sutartį su rajono LDT vykdomuoju komitetu ir priėmus vienašališkas, primestas sąlygas (23, 24, 25 str.).

    1948 m., Stalino kulto laikais, vadinamos „sutartys" jėga buvo primestos Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje. Tada tikintiesiems buvo grasinama bažnyčių uždarymu, o kunigai buvo represuojami. Keista, bet 1975 m. tarybinė valdžia vėl pakartojo Stalino laikais Bažnyčiai padarytą skriaudą—vėl vertė atnaujinti „sutartis". Iš tikrųjų tikintieji negali laisvai priimti vienašališkų ir tikinčiuosius diskriminuojančių „sutarčių", nes jos tarnauja valdžios pareigūnų administraciniam kišimuisi į Bažnyčios vidaus gyvenimą.

    Nuostatai leidžia net gyvenviečių vykdomųjų komitetų atstovams bet kada patikrinti bažnyčią ir jos turtą (25 str. „f"). Savaime kyla mintis, kad po šia priedanga valdžios atstovai be jokio įstatymiško leidimo bet kuriuo paros metu (net ir vidurnaktyje) gali bažnyčioje daryti kratą— „patikrinti ir apžiūrėti turtą", neišskiriant ir altoriaus tabernakulio, kuriame laikomas švč. Sakramentas.

*    *    *


    Nuostatai pramato, kad į religinės bendruomenės atstovų (dvidešimtuko) tarpą vėliau gali įsijungti atitinkamo tikėjimo ar krypties žmonės (27 str.).

    Nuostatai šioje vietoje palieka plyšį, kad į religine bendruomenę galėtų įstoti neaiškus asmenys. „Atitinka-

mos krypties" žmogumi valdžia gali laikyti ir kadaise pakrikštytą asmenį, o šiuo metu jau bedievį, kuris gali būti suinteresuotas ginti tik valdžios interesus. Panašūs asmenys, sudarę religinėje bendruomenėje daugumą, gali net suardyti bendruomenę. Iš tikrųjų religinę bendruomenę gali sudaryti tik visuotinai žinomi rimti tikintys asmenys.

*    *    *

(29 str. skatina ateistus naikinti bažnyčias):

    Draudimo kompensacija už sudegusius maldos namus pervedama LDT vykdomajam komitetui, kuris turi teisę gautus pinigus paskirti bet kuriems tikslams, net ir ateistinei veiklai (29 str.). Kokia didelė skriauda tikintiesiems! Jie stato bažnyčias, už jas valdžiai moka mokesčius, o draudimo kompensacijos nelaimės atveju negauna. Dažniausiai religinė bendruomenė negauna net leidimo pasistatyti naujus maldos namus. Pavyzdžiui, Sangrūdoje (Kapsuko raj.), sudegus bažnyčiai, draudimo kompensaciją pasiėmė Kapsuko raj. Vykdomasis komitetas, o religinei bendruomenei neleido pasistatyti net naujos bažnyčios. Tikintieji turėjo pasitenkinti tik gyvenamuoju namu, kuriame buvo įrengti skurdūs maldos namai. Panašiai atsitiko Batakiuose, Gaurėje ir kitur. 29-sis str. labai skatina kovingus ateistus sąmoningai naikinti bažnyčias, ir Lietuvos tikintieji įtaria, kad dauguma pokario metais sudegusių bažnyčių buvo sąmoningai piktos valios žmonių sudegintos.

*    *    *


    LTSR Ministrų Taryba turi pilną teisę, neatsižvelgdama į tikinčiųjų žmonių valią, bet kada bažnyčią uždaryti, panaudoti ją profaniniams reikalams arba net ją nugriauti, pasisavinant visą jos turtą (30, 31, 32, 33, 34 str.). Pokario metais Lietuvoje tikintiesiems buvo padaryta didžiulė skriauda, uždarant prieš tikinčios liaudies valią daugybę bažnyčių, kurios vėliau buvo paverstos sandėliais, dirbtu-

vėmis, o Šv. Kazimiero bažnyčia Vilniuje—net ateizmo muziejumi! Kadangi religinė bendruomenė neturi juridinio asmens teisės, tai ji nebegali teismo keliu ginti savo teises. Tokiu būdu tikintieji visą laiką turi kęsti baimę, pasiduoti vietinių pareigūnų savivalei, nes nuolat jiems už neklusnumą grasoma maldos namų uždarymu.
Kad LTSR Ministrų Taryba nutartų uždaryti bažnyčią ar panaikinti religinę bendruomenę, pakanka vietinės ateistų tarybos skundo, jog religinė bendruomenė pažeidžia kulto įstatymus (35, 36 str.). Taigi religinė bendruomenė turi drebėti ne tik prieš pareigūnus, bet ir prieš vietinius ateistus. Nuostatų 35-sis straipsnis—tai Damoklo kardas, nuolat grėsmingai kabąs virš tikinčiųjų galvų.

(Nuostatų 35-sis straipsnis—Damoklo kardas ant tikinčiųjų galvų):

    Normali padėtis būtų tada, jei religinės bendruomenės veikla būtų nutraukiama tik teismo keliu už įvykdytą sunkų nusikaltimą, o ne už antikonstitucinių Nuostatų nevykdymą.

*    *    *


    37-44 straipsniai teigia, kad ir smulkiausiam bažnyčios remontui reikalingas rajono vykdomojo komiteto leidimas, kad remonto metu, kuris gali tęstis ne vienerius metus, gali būti uždraustos pamaldos, kad vykdomieji komitetai, pasiremdami savo atsiųstomis komisijomis, gali nutarti bažnyčią nugriauti. Visa tai suteikia ateistinei valdžiai plačias galimybes po remonto ar pastato senumo priedanga atimti iš tikinčiųjų bažnyčias ir administraciniu būdu kovoti prieš tikėjimą. Tačiau Nuostatai nieko neužsimena, kad rajonų vykdomieji komitetai padėtų tikintiesiems, bent suteikiant bažnyčios remontams reikalingų medžiagų paskyras, šiuo metu tiek organizacijos, tiek paskiri asmenys bijo prisidėti prie bažnyčių remonto, nes neoficialiai tai laikoma beveik antitarybine veikla.

(Bažnyčių remontas—antitarybinė veikla):

    Religinei bendruomenei leidžiama rinkti aukas tik maldos namuose (45 str.). Šis straipsnis yra tiesiogiai nukreiptas prieš mažas religines bendruomenes. Kadangi kolūkiečiai sekmadieniais dažnai prievarta yra varomi į darbus, o kiti tikintieji dėl senatvės, tolimo kelio ar kitų priežasčių negali atvykti į bažnyčią, tai jie visi negali prisidėti prie bažnyčios išlaikymui daromų rinkliavų. Tokiu būdu religinei bendruomenei kliudoma turėti pakankamai lėšų remontams, algoms, o svarbiausia— sumokėti už bažnyčias didelius mokesčius.

*    *    *

Religinė bendruomenė neturi teisės steigti savišalpos kasų (45 str. „d").

    šis draudimas prieštarauja Kristaus įsakymui daryti žmonėms gera ir tuo būdu draudžia tikintiesiems gyventi pagal krikščioniškos meilės reikalavimus. Religinei bendruomenei yra net draudžiama savo nariams teikti materialinę paramą (45 str.). Valstybė tiesiogiai dirbančių bažnytinį darbą (kunigų, vargoninkų, zakristijonų) nepriima į profsąjungas ir senatvėje neduoda pensijos. Jiems negalioja LTSR Konstitucijos 32 ir 41 straipsniai. Pavyzdžiui, Lietuvos kunigai kasmet moka didžiulius mokesčius, o teisės į materialinį aprūpinimą senatvėje neturi. Draudimas religinei bendruomenei teikti materialinę paramą savo nariams yra nežmoniškas ir tolygus' įsakymui, kad bažnyčios tarnai senatvėje turėtų teisę tik į skurdą ir badą. Tikintieji šį Nuostatų straipsnį supranta kaip ateistinės valdžios pastangą atgrasyti tikinčiuosius tarnauti bažnyčiai.

*    *    *

Kunigams draudžiamas parapiečių lankymas— kalėdojimas (45 str.).

    Bažnytinė teisė uždeda kunigams pareigą kiekvienais metais   aplankyti   visus   savo   parapiečius.   Nuostatai,

drausdami kunigui lankytis pas parapiečius, nori jį izoliuoti nuo visuomenės. Taigi kunigui draudžiama dirbti ne tik kitose parapijose, bet net ir savo parapijoje negalima atlikti tiesioginių savo pareigų.

*    *    *


    Kiekvienas bažnyčiai paaukotas daiktas, pvz., kilimas, taurė ir kt., turi būti įtrauktas į inventorizacijos sąrašą (46 str.) ir tampa valstybės nuosavybe. Tikintieji, ką nors skirdami bažnyčiai, visiškai neturi intencijos tą daiktą atiduoti valsybei. Šis straipsnis aiškiai diskriminuoja ir tarnauja tikinčių atbaidymui savo aukomis remti ir puošti bažnyčias.

*    *    *

(Trukdoma kunigui ligoninėse lankyti ligonius ir jiems teikti religinius patarnavimus):

    Kunigui leidžiama sunkiai sergantį ligonį aplankyti ligoninėje (49 str.), tačiau šis leidimas yra nuolatos varžomas, nes rajonų vykdomųjų komitetų įsakymu gydytojai labai dažnai neleidžia kunigui aplankyti ligonį, motyvuodami, kad jis dar nemirštąs arba nesą atskiros patalpos, kur galėtų kunigas teikti religinius patarnavimus. 49 str. neleistinai siaurina LTSR garantuojamą teisę į „kulto laisvę".

*    *    *

(Trukdomos religinės eisenos):

    Religinėms procesijoms ir apeigoms lauke reikalaujama specialaus rajono vykdomojo komiteto leidimo (50 str.).

    Jeigu ateistai turi teisę organizuoti eisenas, ruošti festivalius ir įvairias civilines šventes viešose vietose, tai lygiai tokią pačią teisę privalo turėti ir tikintieji. Tačiau per visą pokario laikotarpį nė vienai Lietuvos religinei bendruomenei nebuvo duotas leidimas religinei eisenai už

šventoriaus ribų (išimtis daroma tik kunigų laidotuvių procesijai).

*    *    *

50-sis   straipsnis  draudžia   kunigui   alikti  religines
apeigas tikinčiųjų butuose, pvz., pakrikštyti sergantį kūdikį, pašventinti namą ir kt. šį draudimą tikintieji laiko antikonstituciniu kišimusi į privatų piliečio butą ir jo sąžinės reikalus, šis straipsnis draudžia be vykdomojo komiteto leidimo net 3-4 tikintiesiems bendrai melstis lauke, miške ir net privačiuose tikinčiųjų butuose. Religines apeigas leidžiama atlikti tik prašant sunkiai sergančiam arba mirštančiam ligoniui. Taigi vykdomajam komitetui paliekama teisė spręsti, kada ligonis tikrai yra mirštantis arba sunkiai sergantis. Pavyzdžiui, Moldavijos TSR teritorijoje reikalaujama, kad gydytojas raštiškai paliudytų, jog ligonis tikrai sunkiai serga, ir tik tada kunigui galima tikėtis gauti vykdomojo komiteto leidimą aplankyti ligonį.

*    *    *


    Jeigu tarybinė vyriausybė vers kunigus ir tikinčiuosius laikytis šių antihumaniškų, antikonstitucinių, prieštaraujančių Visuotinei Žmogaus teisių deklaracijai ir kitiems tarptautiniams TSRS susitarimams, Nuostatų, tautoje bus sukeltas sąmyšis, milijonai tikinčiųjų pasijus nuskriausti ir pažeminti. Todėl mes dėl aukščiau išdėstytų motyvų prašome TSRS ir LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumus šiuos Nuostatus kuo greičiau atšaukti.
Tikinčiųjų teisėms ginti
Katalikų Komiteto nariai
—kunigai:     Jonas Kauneckas
Alfonsas Svarinskas
Sigitas Tamkevičius
Vincas Velavičius
Juozas Zdebskis


    Visose Lietuvos vyskupijose kunigai rašo sovietinei valdžiai pareiškimus, protestuodami prieš religinių susivienijimų nuostatus ir pareikšdami nusistatymą jų nevykdyti.

    Religijų reikalų tarybos įgaliotinis P. Anilionis, sužinojęs apie parašų rinkimą, solidarizuojantis su TTG Katalikų Komiteto dokumentu Nr. 5, perspėjo vyskupus ir valdytojus, kad šie uždraustų kunigams pasirašinėti po tokios rūšies pareiškimais. Panevėžio vyskupijos vysk. Romualdas Krikščiūnas perdavė dekanams P. Anilionio įsakymą. Kunigai masiškai pasirašo po protesto pareiškimais. Pareiškimus pateiksime sekančiame „LKB Kronikos" numeryje.

KODĖL IŠRINKTAS NAUJAS VALDYTOJAS?


    1979 m. pradžioje Vilniaus arkivyskupijos valdytojas mons. Česlovas Krivaitis raštu „atsisakė" nuo savo užimamų pareigų, ir Vilniaus arkivyskupijos patarėjai: kun. A. Gutauskas, K. Gajauskas ir J. Morkūnas paskubomis „išrinko" nauju valdytoju šv. Teresės parapijos kleboną kun. Algį Gutauską.

    Paviršutiniškai žiūrint, viskas, atrodo, normalu: vienas panorėjo dirbti pastoracinį darbą parapijoje—ėmė ir atsisakė, o antras—buvo išrinktas.

(Kodėl saugumui prireikė naujo Vilniaus arkivyskupijos valdytojo?):

    Iš tikrųjų „atsisakymas" ir „išrinkimas" vyksta diriguojant KGB „stebuklingai lazdelei". Todėl savaime kyla klausimas, kodėl saugumui prisireikė naujo Vilniaus arkivyskupijos valdytojo? Buvęs Vilniaus arkivyskupijos valdytojas buvo visiškai praradęs autoritetą ir nebeturėjo jokių galimybių, kad kada nors Apaštalų Sosto būtų paskirtas vyskupu. O Vilniaus arkivyskupijos soste sovietinė valdžia labai nori turėti naują vyskupą, bet ne vyskupą-tremtinį Julijoną Steponavičių. Išrinkus naująjį

popiežių Jonę Paulių II, KGB suvokė, kad reikia Vilniaus arkivyskupijai naujo valdytojo, kuris turėtų daugiausia galimybių ateityje tapti vyskupu, o gal net ir kardinolu. Tokiu kandidatu ir buvo kun. Algis Gutauskas, turįs Lenkijoje daugybę pažįstamų kunigų, galinčių jį rekomenduoti kandidatu į vyskupus. Be to, kun. A. Gutauskas nėra susikompromitavęs morališkai ir pakankamai bailus bei klusnus sovietinei valdžiai. Vilniečiai neatsistebėdavo, kaip uoliai jis šalindavo iš procesijos vaikus, nes šito neleidžia sovietiniai įstatymai; lygiai taip pat uoliai jis gynė KGB bendradarbį—klieriką Jakutį (apie tai yra plačiai rašiusi Kronika).

    Kadangi Vilniaus arkivyskupijos kunigai neabejoja, kad naujasis Valdytojas kun. A. Gutauskas seniai yra įkliuvęs į KGB spąstus, todėl tvirtai tikima, kad Popiežius Jonas Paulius II niekada jo nepakels į Katalikų Bažnyčios hierarchus.

KGB KOVA PRIEŠ KATALIKŲ
BAŽNYČIOS POGRINDĮ

    1978 m. lapkričio 1 d. Kybartų bažnyčioje viešai aukojo šv. Mišių auką kun. Virgilijus Jaugelis. Daug metų jis bandė įstoti į Kauno Kunigų seminariją, bet KGB kasmet jo pavardę išbraukdavo. 1974 m. kun. Virgilijus Jaugelis buvo teisiamas už „LKB Kronikos" dauginimą, o sekančiais metais vos gyvas buvo prieš laiką iš lagerio paleistas—tenumiršta namuose! Tačiau jis nenumirė, o atkakliai ruošėsi kunigystei.

    Kun. V. Jaugelio viešas pasirodymas prie altoriaus neabejotinai sukėlė didelį KGB susirūpinimą. Vadinas, jau pasibaigė laikas, kada jaunuolį, nenorintį būti KGB bendradarbiu, o tik geru kunigu, buvo galima visokeriopai terorizuoti; vadinas, jau ir gerus seminaristus perdaug nepabauginsi, —pasirodo, ir be KGB malonės galima tapti kunigu!

(Virgilijus Jaugelis—pogrindžio kunigas):

    „Ką daryti?" —klausė visi tie, kuriems rūpi greičiau palaidoti Katalikų Bažnyčią Lietuvoje. Kažkieno galvoje buvo sukurtas planas—sukompromituoti Katalikų Bažnyčios Lietuvoje pogrindinę veiklą ir tuos vyskupus, kurie be KGB leidimo įšventina naujus kunigus.


    1978 m. pabaigoje Lietuvą apskriejo netikėta žinia— 1977 m. iš Kauno Kunigų seminarijos už amoralų elgesį pašalintas klierikas Ričardas Jakutis Nemenčinės bažnyčioje eina diakono pareigas! Koks vyskupas galėjo suteikti šventimus tokiam klierikui? Sovietinės valdžios kolaborantai-kunigai pradėjo skleisti gandus, kad tai padarė vienas iš vyskupų tremtinių—arba vysk. Julijonas Steponavičius, arba vysk. Vincentas Sladkevičius, o gal koks nors slaptas ukrainiečių katalikų vyskupas.


    1979 m. vasario 7 d. dešimt Vilniaus arkivyskupijos kunigų apsilankė pas naujai išrinktąjį valdytoją kun. Algį Gutauską išsiaiškinti, kas įšventino klieriką Jakutį diakonu. Valdytojas kun. A. Gutauskas pasakė, kad tai padarė vysk. J. Labukas mons. Česlovo Krivaičio viloje. Mons. Č. Krivaitis klierikui Jakučiui teikė materialinę paramą ir jį rekomendavo vysk. J. Labukui.

    Klieriko R. Jakučio pašventinimas diakonu—tai ir yra pirmoji KGB pastanga sukompromituoti katakombinę Bažnyčios veiklą—žiūrėkite, ką pogrindyje šventina kunigais! Visi—mons. Č. Krivaitis, Nemenčinės klebonas Kazimieras Pukėnas, vysk. J. Labukas ir kt., prisidėjusieji prie R. Jakučio įšventinimo diakonu, sąmoningai ar nesąmoningai prisidėjo prie KGB aferos, nukreiptos prieš katakombinę Bažnyčios veiklą ir pasitarnavo KGB taip trokštamos Lietuvos kunigų vienybės skaldymui. Ši afera tai neabejotina pastanga suklaidinti ir Apaštalų Sostą, kad nebūtų leidžiama Lietuvoje Katalikų Bažnyčiai veikti katakombiniu būdu, o visa būtų daroma viešai, griežtoje KGB kontrolėje.
(Lietuvos Katalikų Bažnyčiai yra būtina pogrindinė veikla):


    „LKB Kronika" prašo lietuvius kunigus Vakaruose informuoti apie šj įvykį Apaštalų Sostą ir paprašyti, kad Lietuvos Katalikų Bažnyčios pogrindinei veiklai būtų sudarytos dar palankesnės sąlygos, nes be katakombinės veiklos Katalikų Bažnyčia Lietuvoje susilauks Pravoslavų Bažnyčios likimo Tarybų Sąjungoje.

*    *    *
TIKINČIŲJŲ TEISĖMS GINTI KATALIKŲ KOMITETAS


    1979 m. sausio 25 d. TTG Katalikų Komitetas pasiuntė pareiškimą (dokumento Nr. 6) TSKP Generaliniam Sekretoriui L. Brežnevui, kuriame pasakojama, kaip barbariškai Lietuvoje naikinamos religinės-meninės vertybės.

*    *    *


    1979 m. sausio 25 d. pareiškime (dokumento Nr. 7) LTSR Prokurorui TTG Katalikų Komitetas protestuoja prieš kunigų ir tikinčiųjų diskriminaciją, siejamą su kunigų—Alfonso Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus teismais.

*    *    *


    1979 m. sausio 26 d. pareiškime (dokumento Nr. 8) TSKP Generaliniam Sekretoriui L. Brežnevui TTG Katalikų Komitetas pasakoja apie grubią Moldavijos tikinčiųjų diskriminaciją ir prašo asmeniškai įsikišti, kad būtų nutrauktas persekiojimas. Pareiškimas parašytas, reaguojant į Moldavijos katalikų TTG Katalikų Komitetui atsiųstą prašymą.

*    *    *


    1979 m. sausio 31 d. pareiškime Lietuvos Prokurorui TTG Katalikų Komitetas prašo grąžinti kun. Virgilijui

Jaugeliui religinę knygą „Krikščionis pasaulyje", kurią atėmė Raseinių milicija. Dokumento Nr. 9.

*    *    *


    1979 m. vasario 7 d. dokumente Nr. 10 TTG Katalikų Komitetas pasakoja, kad iš Juliaus Sasnausko milicija atėmė Lietuvos ATP skirtą dokumentą, kuriuo užstojamas Helsinkio grupės narys Viktoras Petkus. „Kokia teise milicijos pareigūnai atiminėja LTSR Vyriausybei adresuotus dokumentus?" —klausiama pareiškime.

*    *    *


    1979 m. vasario 10 d. pareiškime Lietuvos TSR Prokurorui užstojamas moksleivis Mindaugas Judeikis, kurį nuolatos persekioja Lazdijų rajono saugumo darbuotojas Algis Gylys.

*    *    *


    N. B. Nė į vieną Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komiteto dokumentą sovietinės valdžios instancijos nereagavo.

TEISMAS VILKAVIŠKYJE

    Kybartų klebonas kun. Sigitas Tamkevičius, nubaustas 50 rub. už Vėlinių procesiją į kapines, kreipėsi į Vilkaviškio rajono teismą.

    Pirmas teismo posėdis įvyko 1978 m. gruodžio 1 d. Teismo salė ir koridoriai buvo sausakimšai užpildyti tikinčiųjų. Teisėjas Stankaitis vis delsė nagrinėti kun. S. Tamkevičiaus bylą, vildamasis, kad gal gi žmonės išsiskirstys. Tačiau atsitiko kažkas nelaukto—lauke prie teismo pastato susibūrusi minia pradėjo garsiai kalbėti rožančių. Išsigandęs teisėjas Stankaitis suvaidino, kad teismui trūkstą kažkokių dokumentų ir bylą atidėjo. Teismo salėje esantys tikintieji pradėjo giedoti „Marija,

Marija". Teisėjas bandė nutildyti, bet nesėkmingai. Sunku aprašyti tą nuotaiką, kuri viešpatavo salėje. Iš ant sienos kybojusio portreto žvelgė nieko gero nežadančios Lenino akys, o tikintieji su ašaromis akyse giedojo: „Marija, Marija, . . . palengvink vergiją . . ., išgelbėk nuo priešo baisaus". Entuziazmo pagauti lauke esantieji tikintieji prisijungė prie giedojimo, ir Vilkaviškio gatvėmis toli toli nuskambėjo ši graži ir taip atitinkanti skriaudžiamo lietuvio dvasią giesmė.

    Kadangi į teismą buvo atvykusi didžiulė tikinčiųjų minia—apie 500 žmonių, tai kažkas įsakė, kad antras teismo posėdis įvyktų staiga, niekam nežinant. Kun. S. Tamkevičiui šaukimą atnešė gruodžio 20 d. naktį, o rytą 10 vai. turėjo prasidėti teismas. Deja, klebonas po vakarinių pamaldų buvo išvykęs, šaukimas nebuvo įteiktas, ir teismas vėl buvo atidėtas.

    Trečią kartą teismo posėdis įvyko 1979 m. sausio 10 d. Šaukimai vėl buvo įteikti tik išvakarėse, kad kuo mažiau tikinčiųjų dalyvautų teisme. Deja, ir šį kartą nuo pat ankstyvo ryto žmonės rinkose prie Vilkaviškio tiesmo pastato. Norėdami užmaskuoti gausų milicijos dalyvavimą, į teismą buvo atvežti keli kriminaliniai kaliniai, kad jiems būtų perskaitytas teismo sprendimas.

    Prieš prasidedant teismo posėdžiui, milicija ir teisėjas Šlenfuktas su dideliu triukšmu, neapykanta ir grasinimais grubiai išvijo visus žmones iš teismo koridoriaus į gatvę. Salėje esantieji tikintieji buvo palikti laukti ir nesulaukti teismo! Teisėjas Šlenfuktas nusivedė kun. S. Tamkevičių į mažą kambariūkštį antrame aukšte, ir, dar uždusęs nuo žmonių vaikymo, paskubomis pradėjo teismo posėdį. Į teismo kambarį nebuvo įleistas nė vienas tikintysis, tik beveik jėga įsiveržė penki kunigai.

    Teisėjas neleido kun. S. Tamkevičiui perskaityti savo paruoštą žodį. Kunigas, protestuodamas prieš teismo savivalę, apleido teismo kambarį. Teismas nagrinėjo bylą toliau.

    Tuo metu tikintieji, išvyti į gatvę, kalbėjo rožančių. Milicininkas   Dziegoraitis,   balsingiausiai   įtūžęs,   puolė

vaikyti žmones. Bet įbauginti tikinčiuosius jam nepavyko, —atrodė, kad jis labiau išsigandęs ir pasimetęs; vieniems nustojus kalbėti rožančių, tuojau tęsdavo kiti. šitoje maišatyje visų buvo vienas noras—kad nenutrūktų malda. Niekas nežiūrėjo ir nesugaudė, kada kuri paslaptis baigėsi ar prasidėjo, tik visa minia choru kartojo: „Sveika, Marija, . . . Sveika, Marija, . . . Sveika, Marija, . . .". Susidarius mažai pauzei, staiga pasigirdo giesmė „Marija, Marija".

(Šventai pakilusi tikinčiųjų nuotaika, teisiant kun. S. Tamkevičių):

    Dalis jaunimo bandė patekti nors į teismo koridorių, bet trys milicininkai iš vidaus įsiręžę laikė duris, kad niekas nepatektų į vidų. Valdžios pareigūnų nuotaikas gerai charakterizavo vieno nepažįstamo piliečio, galbūt saugumiečio, žodžiai tikinčiųjų adresu, kuriuos, labiausiai įdūkęs, jis iššvoškė pro dantis: „Čia reikia tik automato . . ."

    Teismas nutarė, kad kun. Sigitas Tamkevičius tikrai sulaužė tarybinius įstatymus ir buvo nubaustas teisingai.

    Pasirodžius „nusikaltėliui" kun. S. Tamkevičiui lauke, minia kėlė ovacijas: vieni sveikino, kiti dovanojo gėlių, treti į kišenes kišo baudai sumokėti pinigus, o dar kiti pradėjo kleboną svaidyti į orą ir šaukti „valio". Milicininkai tik traukė pečiais: „O gal klebonas laimėjo, kad žmonės taip jį sveikina?"

    Tai buvo moralinė pergalė—tikintieji nugalėjo dešimtmečiais slėgusią baimę, —jie dabar drąsiai reiškė savo solidarumą diskriminuojamiems savo vadams, o kartu ir protestą skriaudėjams.

*    *    *

Kybartų klebono kun. Sigito Tamkevičiaus
kalba Vilkaviškio Liaudies teisme

    1978 m. spalio 19 d. Vilkaviškio rajoninis laikraštis „Pergalė" paskelbė,  kad  civilinis  mirusiųjų minėjimas

Vilkaviškio rajono kapinėse įvyks lapkričio 1 d. 19 vai. Kybartų mieste buvo iškabintos afišos, kuriose taip pat buvo priminta ta pati mirusiųjų pagerbimo data ir valanda. Tada aš iš sakyklos bažnyčioje paskelbiau, kad mes, tikintieji, lapkričio 1 d. melsimės už mirusius kapinėse 18 vai. ir prieš 19 vai. sugrįšime į bažnyčią, — taigi Kybartų ateistams nemaišysime pagerbti mirusiųjų.

    Lapkričio 1 d. įvykiai Kybartuose susiklostė šitaip:

    Nežinau, kieno nurodymu miesto afišose ant užrašo „19 vai." buvo užklijuota „18 vai.", o skelbimo pabaigoje vietoje pasirašiusio „Kybartų Vykdomojo komiteto", buvo užklijuotas užrašas: „Liaudies tradicijų taryba", šitai buvo padaryta tyčia vėlai, kad neturėčiau galimybės pakeisti religinės eisenos į kapines laiką.

    Lapkričio 1 d. 18 vai. aš, Kybartų parapijos klebonas, drauge su tūkstantine tikinčiųjų minia procesijos tvarka ėjome į kapines. Kad nesutrukdytume automobilių eismo, ėjome pagrindinė Kapsuko gatvės šaligatviu ir po to pasukome į kapines vedančia šalutine Jakovlevo gatve. Prie kapinių mus pasitiko Kybartų ateistų išstatyti ruporai, kurie garsiai transliavo eilėraščius. Suėję į kapines, pamatėme kapinių viduryje ant pagrindinio tako pastatytą dengtą mašiną, ant kurios buvo pritvirtinti 4 į mus atsukti ruporai. Negalėdami pro automašiną praeiti, mes čia pat prie kapinių vartų meldėmės už mirusius, o tuo metu visą maldos laiką buvo garsiai transliuojami eilėraščiai. Palieku teismui nustatyti, kas padarė šį nusikaltimą, kurį LTSR BK 145 str. kvalifikuoja šitaip: „Kliudymas atlikti religines apeigas . . . baudžiamas laisvės atėmimu iki vienerių metų, arba pataisos darbais tam pačiam laikui, arba bauda iki vieno šimto rublių". Šitokiu nehumanišku elgesiu Kybartų ateistai įžeidė tikinčiuosius. Aš neprašau teismo, kad jis baustų kaltininkus, bet noriu, kad ateityje į mus, tikinčiuosius, būtų žiūrima kaip į lygiateisius Tarybų Sąjungos piliečius, o ne kaip į posūnius, iš kurių galima tyčiotis.


    Po lapkričio 1 d. Kybartų m. vykdomasis komitetas nusiuntė Vilkaviškio raj. valdžiai skundą, kad aš suorganizavau lapkričio 1 d. 18 vai. procesiją ir, eidamas pagrindinėmis Kapsuko ir Jakovlevo gatvėmis, sutrukdžiau automobilių eismui. Pasiremdama šiuo melagingu skundu, Vilkaviškio raj. Administracinė komisija nubaudė mane 50 rub. Iš Administracinės komisijos elgesio aiškiai jutau, kad ji veikia kažkieno inspiruota. Pavyzdžiui, Administracinės komisijos pirmininkas J. Urbonas net išdrįso tvirtinti, kad jis pats buvęs lapkričio 1 d. Kybartuose ir matęs, kad tikintieji ėjo į kapines pagrindine Kapsuko gatve, o ne šaligatviu. Viena komisijos narė pasiūlė mane bausti net 100 rub., t. y. dvigubai, negu leidžia įstatymas. Buvau gąsdinamas, kad nuo dabar už kiekvieną mano „prasižengimą" būsiu baudžiamas.

*    *    *


    Kodėl aš lapkričio 1 d. su minia tikinčiųjų ėjau į kapines? Katalikų liturgija reikalauja Vėlinių metu melstis už mirusius, o tarybiniai įstatymai irgi nedraudžia melstis kapinėse už mirusius. Tam net nereikalingi specialūs leidimai (žr. LTSR BK Komentaras, 1974 m., 226 p.). Aš esu kaltinamas, kad suorganizavau religinę eiseną į kapines be valdžios leidimo. Taip, leidimo neprašiau, nes LTSR vykdomieji komitetai per visą pokario laiką nė vienam kunigui šitokio leidimo nedavė, nors LTSR Konstitucijos 48 str. teigia, kad Lietuvos TSR piliečiams garantuojamos žodžio, spaudos, susirinkimų, mintingų, gatvės eitynių ir demonstracijų laisvės. Konstitucija yra pagrindinis įstatymas ir jam negali prieštarauti jokie kiti įstatymai, įsakai ar valdžios instrukcijos.

(Drąsi ir argumentuota kun. S. Tamkevičiaus kalba, parengta teismo niekšiškumą parodyti):

    LTSR Konstitucijos 50 str. teigia, kad „Bažnyčia Lietuvos TSR atskirta nuo valstybės . . .", t. y. valstybė

nesikiša į Bažnyčios reikalus ir nenurodo jai, kaip reikia melstis, kas gali melstis ir pan.

    Aš buvau Administracinės komisijos nubaustas, remiantis pasenusiais ir antikonstituciniais LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo įsakais „Dėl LTSR BK 143 str. taikymo" (1966 m. gegužės 12 d.) ir „Dėl religinių susivienijimų nuostatų patvirtinimo" (1976 m. liepos 28 d.). Pagal šiuos abu ATP įsakus mes, tikintieji, esame visiškai beteisiai. Pavyzdžiui, rajono valdžia kada nori gali uždaryti bažnyčią, gali paimti šventus Mišių indus ir juos naudoti profaniniams reikalams. Kunigui nevalia nueiti į tikinčiojo žmogaus butą ir pakrikštyti kūdikį, pašventinti namą. Pagal ATP įsakus, kunigas negali vaiko pamokyti tikėjimo tiesų, nors šitai daryti yra jo pagrindinė paties Kristaus uždėta pareiga. Tikintysis negali sušelpti kito tikinčio žmogaus, kai šis ko nors stokoja. Kunigas be rajono valdžios leidimo negali nuvykti į kitą bažnyčią ir atlikti liturgines apeigas. Atvažiavęs kunigas svečias bažnyčioje negali be rajono valdžios leidimo aukoti šv. Mišių. Kiekvienas tikinčiųjų bažnyčiai padovanotas daiktas, pvz., kilimas, taurės, sietynai ar arnotas, automatiškai tampa vykdomojo komiteto nuosavybe.

    Šie keli pavyzdžiai akivaizdžiai pailiustruoja, kokioje vergiškoje padėtyje mes, tikintieji, esame. Jeigu iš mūsų reikalaujama laikytis pasenusių, Konstitucijai prieštaraujančių, ATP įsakų, tada reikia iš naujo perredaguoti LTSR Konstituciją ir ten įrašyti, kad Lietuvos TSR Katalikų Bažnyčia yra pajungta valstybei ir privalo visur vykdyti valdžios potvarkius. Tikintiesiems draudžiamos gatvės eitynės, demonstracijos, nebent su specialiu valdžios leidimu.

*    *    *


    Baigdamas noriu pridurti, kad aš iš rajono liaudies teismo nieko nesitikiu ir nelaukiu, nes jo sprendimas jau iš anksto žinomas. Vienintelis mano pageidavimas, kad rajono liaudies teismas mano mintis pasakytų Lietuvos TSR Vyriausybei, kuri privalo rimtai rūpintis, kad mūsų,

tikinčiųjų, teisės nebūtų pažeidžiamos, nes mes ne mažiau už ateistus uždirbame duonos ir ant mūsų pečių laikosi valstybės pastatas.

    1978 m. gruodžio 1 d.
Tikinčiųjų teisėms
ginti Katalikų Komiteto narys
Kybartų klebonas
kun. Sigitas Tamkevičius

*    *    *


    N. B. Kai teisėjas Šlenfuktas neleido perskaityti visos kalbos, tuomet kun. S. Tamkevičius ją įteikė teismui ir protesto ženklan apleido teismo salę.

KGB RUOŠIA KUN. S. TAMKEVIČIUI
BAUDŽIAMĄJĄ BYLĄ

LTSR Valstybinio saugumo komiteto
Pirmininkui
Nuorašai:
Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitetui
Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos Vyskupams
Kybartų klebono kun. Sigito
Tamkevičiaus, gyv. Kybartuose,
Darvino g. 12,

Pareiškimas


    1978 m. birželio 1 d., man bevažiuojant į Vilnių, netoli Pirčiupio atsitiko avarija—mano mašina trenkėsi į Aleksandro Razvinavičiaus motovežimėlį. Autoinspekcija kaltu pripažino Razvinavičių (pridedu Varėnos autoinspekcijos nutarimą).

    Praėjus dviem mėnesiam, apie šį įvykį sužinojo Valstybinio saugumo komiteto darbuotojai. Štai ką man
apie šio Komiteto pareigūnų veiklą papasakojo pats Razvinavičius, kol jis nebuvo jūsų bendradarbis. Aš jj aplankiau 1978 m. rugpjūčio 23 d. Kaip tik tą dieną jis buvo iškviestas į Šalčininkus, kur susitiko su iš Vilniaus atvykusiu saugumo darbuotoju. Atvykėlis smulkiai išklausinėjo apie įvykusią avariją, teiravosi, ar kartais aš nedavęs autoinspektoriams kyšio. Saugumietis ragino Razvinavičių nesutikti su autoinspekcijos nutarimu ir kreiptis į teismą, kad avarijos kaltininku likčiau aš. Žadėjo padėti laimėti bylą. Iš saugumiečio kalbos Razvinavičius supratęs, kad saugumas norįs jam padėti, o manęs labai nekenčiąs. Pareigūnas kalbėjo, kad aš esąs jiems labai pavojingas, bet jie neturį kaip prie manęs prisikabinti, o mane reikią sutvarkyti, bent sukompromituoti. Saugumo pareigūnas aiškinęs, jog Aukščiausiame Teisme teisėjai esą jo pažįstami, todėl Razvinavičius bylą tikrai laimėsiąs. Taip pat pažadėjęs Varėnos autoinspekcijoje „viską sutvarkyti" Razvinavičiaus naudai. Kadangi saugumietis prasitarė, jog Varėnos autoinspekcijoje iš mano avarijos bylos jau yra dingę keli puslapiai, tai jau aišku, kad saugumo pareigūnai „tvarko dokumentus". Saugumietis siūlėsi parašyti net pareiškimą į teismą, —pačiam Razvinavičiui užteksią tik pasirašyti. Už šią paslaugą saugumui pareigūnas pažadėjo per socialinį aprūpinimą Razvinavičiui išrūpinti paskyrą naujam motovežimėliui, kurį, kaip invalidas, Razvinavičius nusipirksiąs užmokėjęs tik 20 procentų jo kainos, t. y. 200 rub.

    Razvinavičiui ši saugumo „pagalba" patiko, tačiau kėlė ir susirūpinimo, todėl, nieko aiškaus neatsakęs, nutarė pagalvoti.

    Sekančią dieną, t. y. rugpjūčio 24 d., saugumiečiai vėl apsilankė Razvinavičiaus namuose, apžiūrėjo sudaužytą mašiną, ją nufotografavo ir vėl gundė kreiptis į teismą. Razvinavičius man rodė Šalčininkų saugumo viršininko paliktą telefono numerį, kad norėdamas galėtų paskambinti.

    Razvinavičius, turėdamas tvirtą užnugarį, prašė, kad

aš jam padėčiau atsiremontuoti mašiną ir apmokėti draudimo inspekcijai reikalaujamą sumą—apie 800 rub. (tiek draudimas man buvo išmokėjęs už apdraustą mašiną). Matydamas Razvinavičiaus šeimoje skurdą ir jauno žmogaus gundymą į niekšybę, dėl kurios visą gyvenimą neturėsiąs ramios sąžinės, aš daviau Razvinavičiui 1400 rub. Jis liko labai patenkintas, atidavė man Varėnos autoinspekcijos nutarimą ir eismo taisykles, kuriose saugumietis raudonu pieštuku buvo pabraukęs tas vietas, kurias, jo žodžiais sakant, galima panaudoti mane kaltinant.

    Po kokio mėnesio gavau Razvinavičiaus laišką, kuriame jis skundėsi, kad, atsisakydamas kreiptis į teismą, labai nukentėjęs: užpykdęs saugumiečius, praradęs, kaip nepatikimas, tarnybą kažkokioje įslaptintoje įmonėje ir iškritęs iš eilės gauti valdišką butą, ir reikalavo, kad kuo skubiau atsiųsčiau jam 1000 rub. Asmeniškai kalbėdamasis su Razvinavičiumi, mačiau, kad jis ir toliau palaiko ryšius su saugumo darbuotojais ir su jų pagalba nori mane šantažuoti, todėl nuo bet kokios pagalbos atsisakiau.

    Šiuo metu Razvinavičius vėl yra „patikimas saugumui", dirba kaip dirbęs ankstyvesnėje įslaptintoje įmonėje ir ruošiasi teismo keliu mane apkaltinti dėl įvykusios avarijos.

(Saugumo pareigūnai turi savo konstituciją ir savo įstatymus):

    Turėdamas mintyje visą šitą Jūsų vadovaujamo Komiteto pareigūnų veiklą, aš protestuoju, kad Valstybinis saugumo komitetas panaudojamas susidoroti su kunigu (LTSR BK 246 str. I d. pramato avarijos atveju kaltininkui 3 metus laisvės atėmimo).

    Visiems yra aišku, kad už Razvinavičiaus pečių stovi visagalio Saugumo pareigūnai, kuriems lenkiasi įstatymai, teismai, prokurorai, advokatai, ekspertyzės ir visa, kas

gali  būti  panaudota  jų  tikrų  ar  įsivaizduotų  priešų baudimui ar sunaikinimui. 1979 m. sausio 31 d.
Kun. Sigitas Tamkevičius,
TTG Katalikų Komiteto narys

*    *    *
Išrašas iš Varėnos
autoinspekcijos nutarimo

    „Kadangi pats A. S. Razvinavičius grubiai pažeidė kelių eismo taisyklių VI sk. 70 str. 2 p., nutariau dėl auto įvykio, kurio metu nukentėjo Razvinavičius, prieš vairuotoją Tamkevičių atsisakyti kelti baudžiamąją bylą, kaip nesant jo veikloje nusikaltimo sudėties."
Vyr. kelių priežiūros inspektorius
milicijos Įeit. T. Graževičius
„Tvirtinu"
Varėnas raj. VRS Viršininkas milicijos papulk. L. Mališauskas

*    *    *


    Vasario mėn. pradžioje Varėnos prokuratūra davė bylai eigą. Tardymui buvo iškviesti: Razvinavičius, kun. Tamkevičius ir liudininkai.

    Laukiama naujo Linčio teismo, kuriame nematomu, tačiau pagrindiniu, linčiuotoju bus KGB. Ar tai nebus pradžia saugumo akcijos prieš Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komiteto narius?

*    *    *

KGB PRIEŠ KUN. JUOZĄ INDRIŪNĄ

    Kauno m. Prisikėlimo parapijos vikaras kun. Juozas Indriūnas 1979 m. sausio 14 d. savo pamoksle iškėlė eile

faktų, kad aukštųjų mokyklų kai kurie amoralūs dėstytojai prievarta tvirkina studentes ir tokiu būdu žaloja Lietuvos jaunimą. Studentė, norėdama gauti įskaitą, verčiama tapti ištvirkėlio dėstytojo auka.

(Ištvirkėliai bijo viešo žodžio):

    Šiuo metu kovoti prieš partiniais bilietais apsišarvavusius ir valdžios palaikomus diplomuotus jaunimo moralės duobkasius nėra jokių kitų priemonių, išskyrus viešą žodį, todėl kun. Indriūnas ir paminėjo prof. T. Šiurkaus, dėstytojo Z. Dagio ir kt. pavardes, tikėdamasis, kad būsiąs užkirstas kelias jaunimo luošinimui.

    Po pamokslo kaip širšės sujudo Kauno Med. Instituto vadovai ir KGB. Per Kauno arkivyskupijos kuriją buvo pareikalauta, kad kun. Indriūnas atšauktų „šmeižtą", nes būsiąs patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Kunigas nenusigando ir savo žodžių neatšaukė. Šiuo metu KGB ruošia prieš kun. Juozą Indriūną baudžiamąją bylą.

    Kauno m. tikintieji, pergyvendami dėl mylimo kunigo likimo, pasiuntė įvairioms valdžios instancijoms eilę pareiškimų, štai vienas iš jų, pasirašytas trijų šimtų tikinčiųjų:

Kauno m. Vykdomojo komiteto
Pirmininkui

    Išgirdę, kad Kauno Medicinos Instituto vadovai per Kauno kuriją nori priversti kun. J. Indriūną atšaukti taip vadinamą „melą" apie mirusio prof. T. Šiurkaus mirties aplinkybes, labai pasipiktinome. Prof. T. Šiurkaus mirties aplinkybės kauniečiams yra puikiai žinomos. Jūsų bandymas tokį visuotinai žinomą faktą užtušuoti meta didelį šešėlį Jums ir sukelia liaudies nepasitikėjimą Jūsų įstaigomis.

    Tokių liūdnai pagarsėjusių faktų yra pilnos mūsų aukštosios mokyklos, bet išugdyta vergiška baimė sukausto mūsų studentiją įvykusius faktus patvirtinti. Jaunuolės, norėdamos bet kokia kaina baigti aukštąjį mokslą,

įžūlų ir amoralų dėstytojų elgesį egzaminų metu slepia nuo visuomenės arba pasakoja tik artimiausiems asmenims, labiausiai maldaudamos apie tai niekam nesakyti.

    Ilgiau tylėti negalime! Mes, kuriems rūpi mūsų Tautos ateitis, protestuojame prieš bandymą paneigti iškeltus faktus. Tokiomis priemonėmis neišgelbėsite mokyklos prestižo, —tik dar labiau paskatinsite blogį. Amoralus dėstytojų elgesys turi būti visuomenės pasmerktas, ir būtina panaudoti visas galimas priemones tokiems nusikaltimams išaiškinti.

    Siūlome sudaryti komisiją iš atitinkamų įstaigų ir visuomeninių atstovų, kurie išsamiai ištirtų panašius faktus ir galutinai užkirstų kelią blogiui.
Kauniečiai (300 parašų)

*    *    *
„LKB KRONIKAI"—7 METAI

    š. m. kovo 19 d. sueina 7 metai, kai „LKB Kronika" 1972 metais pasibeldė į negausių skaitytojų duris. Mažas tiražas, trūkumas informacijos ir skaitytojų baimė Kronikai buvo sunkiai įveikiamos kliūtys. Po kelių mėnesių Kronika patenka į čekistų rankas ir šiai „pavojingai valstybinei nusikaltėlei" užvedama baudžiamoji byla Nr. 345. Po baudžiamosios ekspedicijos 1973 m. lapkričio mėn. čekistai triumfavo—Kronika likviduota! Tačiau ji nemirė. Bėgo metai, o su jais gausėjo informacijos, drąsėjo žmonių širdys, plėtėsi skaitytojų ratas, — Kronika peržengė Tėvynės sienas ir daugeliui atidarė akis.

(LKB Kronika—Tautos sąžinė, kovojančios Bažnyčios balsas):

    Šiandien Kronika—Tautos sąžinė, kovojančios Bažnyčios balsas ir visą pasaulį apskriejantis pagalbos šauksmas.


    Kronikos nebūtų be plumpų, nijolių, lapienių, be tauriausių lietuvių aukos. Todėl Kronika labiausiai yra dėkinga tiems, kurie dėl tiesos žodžio kenčia už spygliuotų vielų.

    Kronika būtų silpnutis kūdikis, jei nebūtų šimtų lietuvių, rizikuojančių laisve, bet kruopščiai renkančių žinias, platinančių ir skaitančių tuos paprastus, bet skausmu bei heroizmu persunktus puslapius.

    Kronika be galo dėkinga broliams ir sesėms Vakaruose, nes be jų kruopštaus triūso tiesos žodis atsimuštų į geležinę uždangą ir tik aidu sugrįžtų, nepasiekęs plataus pasaulio.

(Kronika gyva—Tauta gyva):

    Daugelis klausia, kodėl Kronika gyva? Kodėl čekistai per septynerius metus jos nepasmaugė? Kronika gyva ir ji nemirs, nes Tauta gyva, nes gyvos maldai sudėtos rankos!
„LKB Kronikos" redakcija

*    *    *
MŪSŲ KALINIAI

    Čistopolis. Lietuviškosios Helsinkio grupės narys Viktoras Petkus iš Vladimiro kalėjimo perkeltas į Čistopo-lio kalėjimą. Vladimiro kalėjimas, ruošiantis 1980 m. Olimpijadai, buvo panaikintas ir perkeltas į sunkiai pasiekiamą Čistopolį.
Dabartinis Viktoro Petkaus adresas:
422950 Tatarskaja ASSR
Čistopol, Uė 148 st. 4.

*    *    *


    Uljanovskas. 1979 m. sausio 20 d. Ona Pranskūnaitė baigė atlikti bausmę už „LKB Kronikos" dauginimą bei platinimą ir išleista į laisvę. Tą pačią dieną vakare lėktuvu

ji sugrįžo į Kauną. Kauniečiai Pranskūnaite aerodrome sutiko su gėlėmis; keliose vietose buvo suorganizuoti iškilmingi sutikimai. Ona Pranskūnaite sugrįžo išvargusi, bet su labai gera nuotaika.

*    *    *

Potma.
Rašo Tautos kankinys P. Paulaitis:

    Aš vis iriuosi pirmyn. Jau peržengiau 32 metus, beliko dar trys su priedu. Aš ramiu žvilgsniu žiūriu į ateitį, kuri bus gera, jeigu ir ne man, bet mano Tėvynei, mano tėvynainiams tai tikrai. Tačiau visuomet ir visur—Fiat voluntas Tua!

    Man belieka visiems tėvynainiams padėkoti ir dar karščiau Jus visus pamilti ir aukotis už bendrą ir teisėtą visų laisvės reikalą. Kiekvienas iš už spygliuotų vielų mane pasiekiąs gerų Brolių ir Sesių nuoširdus žodis man lyg balzamas: užtemdo visus trūkumus, sušvelnina kiekvieno dyglio, kurių čia taip gausu, sukeltą skausmą ir, rodos, kai esi lydimas mylimų širdžių, ne taip žiaurus tas okupacijos jungas, kurį metų metais tenka vilkti šalia gyvenimo. Bet kaip padėkoti toms mylimoms širdims, kurios mane prisimena, kurios man nors retkarčiais parašo? Juk mano galimybės—tai paukščio nukirptais sparnais . . .

    Sveikata. Negalavimų atrodo niekam netrūksta. Pasikėsinimų į sveikatą neišvengiu, ypač žiemos metu. Tai visokie gripai, artritai, reumatizmai ir panašūs negelavi-mai. Bet kol kas tai nereikšmingos smulkmenos, į kurias neverta perdaug kreipti dėmesio: užeina, praeina ir viskas savo vietoje. O galvoti ir rūpintis yra apie daug ką svarbesnio. Aš nebežinau ir kaip besidžiaugti Maironiu:
    Dabar nė mirties, aš gyvatos prašau:
    Aš noriu gyventi, kariauti! 
    Man suteikė jėgas Aukščiausias, žinau,
    Ne ašaroms veidą beplauti . . .


    Už viską—Deo gratias! Ir visame kame—Fiat voluntas Tua!

*    *    *


    Petras Paulaitis yra viena tauriausių lietuvių asmenybių. Rusai Sacharovo vardo tribunole Kopenhagoje tvirtino, kad Paulaitis—moralinio tyrumo pavyzdys.

    Kronika prašo brolius išeivijoje nuolat ir nuolat minėti ilgamečio Tautos kankinio Petro Paulaičio pavardę. Reikalaukime greičiau išleisti jj į laisvę!

    Petro Paulaičio adresas:
Mordovskaja ASSR stancija Potma, p/o Lesnoj 385/19-3

*    *    *


    Potma. 1978 m. spalio 20 d. Elena Lapi enienė aplankė savo vyrą Vladą Lapienj, tebekalintį 19-jame Mordovijos lageryje {kartu su Petru Paulaičiu). Prieš ir po pasimatymo Lapienienė buvo kuo kruopščiausiai iškrėsta. Čekiste Maša išrengė ją iki nuogumo, išdraskė kasas, sukinėjo, lankstė, apžiūrėjo net kojų padus, ar ten kartais neprilip-dytas koks „antitarybinis popierėlis". Tiesiog sunku suprasti, kad valstybė taip gali drebėti prieš tiesos žodį, užrašytą ant popieriaus skiautės. Lapienienei nebuvo leista įduoti vyrui siuntinio, nors kalinys, atlikęs pusę skirtos bausmės, turi teisę siuntinį gauti.

*    *    *

Vladas Lapienis rašo iš lagerio:

    „Pakol pareinu po pietų iš valgyklos iki gyvenamos patalpos kartais suvalgau net visą riekę duonos . . ."
Priverstinis darbas, alkis, nuolatiniai pažeminimai ir bausmės—tai sovietinių lagerių kasdienybė.

*    *    *



    Vlado Lapienio teismo metu KGB norėjo jo žmoną Eleną panaudoti liudininke prieš savo vyrą, tačiau ši išpoškino, kad saugumiečiai kratos metu elgėsi grubiai ir paėmė daug religinės literatūros. Nepaisant to, teismas panaudojo Lapienienės pasakymą, kad jai niekas nekliudo lankyti bažnyčią, kaip įrodymą, kad Lietuvoje esanti tikėjimo laisvė.

    Tiesa, Elenai Lapienienei, paprastai kulinarei, tikrai niekas nekliudo nueiti į bažnyčią, tačiau ji jau daugiau kaip 10 metų laukia žmoniškesnio komunalinio buto ir jo negauna, nors seniai yra pirmoje eilėje, o kasmetinės komisijos pripažįsta, kad jos butas visiškai blogas.

    Darbavietėje, išleisdami Lapienienę į pensiją, irgi neužmiršo, jog ji tikinti—negavo net skurdžiausios dovanėlės (kitiems jos duodamos!) nors visą laiką kuo sąžiningiausiai atliko savo pareigas.

    Kartą Lapienienė paprašė profsąjungos pirmininkę F. Sterskaja talonėlio kilimui nusipirkti, o ši, žinodama, kad kulinarė tikinti, atšovė: „Niekada negausi!"

*    *    *
ŽINIOS IŠ VYSKUPIJŲ

    Vilnius. Petrui Anilioniui užėmus Religijų reikalų tarybos įgaliotinio postą, iškarto pasijuto jo „rūpestis" Bažnyčios reikalais. Lietuvos kunigai jau trečias mėnuo neturi liturginių kalendorių. Pasirodo, kad net tokiam kalendoriui atsispausdinti leidimą gali duoti tik Kremlius!

*    *    *


    Adutiškis. 1979 m. pradžioje Adutiškio parapijos klebonas kun. Bronius Laurinavičius įstojo į lietuviškąją Helsinkio grupę, kurios tikslas visuomeniniais pagrindais tikrinti, kaip Sovietų Lietuvoje laikomasi Helsinkio nutarimų. Kun. B. Laurinavičius yra vienas iš uoliausių ir drąsiausių Vilniaus arkivyskupijos kunigų. Jo pareiškimai daug kartų buvo įdėti į „LKB Kronikos" puslapius.


    Kaunas. Kauno arkivyskupijoje 1978 m. gruodžio pradžioje buvo sudarytas kunigų perkėlimo projektas ir pateiktas RRT įgaliotinio P. Anilionio užtvirtinimui.
Net du mėnesius P. Anilionio įstaiga su KGB suko galvas, kaip atmesti saugumui nepriimtinus kunigų paskyrimus. Projekte buvo pramatyta iš Kauno arkivyskupijos kanclerio pareigų atleisti kun. Izidorių Butkų, o į jo vietą paskirti Kauno archikatedros kleboną Pr. Juozapavičių. Vasario 1 d. Anilionis vyskupo projektą atmetė, motyvuodamas, kad „nereikia skriausti kun. Juozapavičiaus". Įgaliotinis nedrįso pasakyti, kad „nereikia skriausti mūsų žmogaus kun. Izidoriaus Butkaus".

*    *    *


    Kaunas. Šančių bažnyčios klebonas kun. Alfonsas Lapė uždraudė moksleiviams bažnyčioje garsiai kalbėti rožančių, o kiek vėliau uždraudė būriu eiti ir kryžiaus kelius. Kauniečiai negali atsistebėti klebono ištikimybe laikantis sovietinių instrukcijų.

*    *    *


    Viduklė. 1978 m. lapkričio 16 d. Viduklės klebonas kun. Alfonsas Svarinskas buvo nubaustas 50 rub. už religinės Vėlinių procesijos suorganizavimą į kapines lapkričio 1-ją dieną. Klebonas buvo prašęs valdžios leidimą, tačiau jo negavo. Nesutikdamas su bauda, kun. Svarinskas kreipėsi į Raseinių rajono teismą. Rajono valdžia, bijodama tikinčiųjų demonstracijos prie teismo pastato, paskyrė kun. Svarinsko bylai nagrinėti tą pačią dieną, kai Viduklės bažnyčioje turėjo būti Advento rekolekcijos. Viduklės klebonas paprašė teismo pirmininką E. Jarą, kad teismo posėdį atidėtų, nes jis, parapijos klebonas, negalįs minią žmonių palikti bažnyčioje ir atvykti į teismą. Teismo pirmininkas sutiko, bet, spaudžiamas „iš viršaus", kleboną apgavo ir be jo išnagrinėjo bylą. Teismas pripažino, kad klebonas pažeidęs sovietinius

įstatymus ir administracinės komisijos buvęs teisingai nubaustas.

    Kadangi kun. Alfonsas Svarinskas baudos nemokėjo, tai 1979 m. sausio 31 d. į Viduklės kleboniją atvažiavo Raseinių teismo vykdytojas, ir klebonui nesant namuose, paėmė importinį kavos servyzą, kainuojantį apie 150 rub., ir jį pardavė komiso parduotuvėje už 52 rub. Kažkodėl teismo vykdytojas nepaėmė tarybinio servyzo, kainuojančio 70 rub., kurio visai būtų užtekę atlyginti nesumokėtai baudai.

*    *    *


    Telšiai. 1979 m. sausio 19 d. Religijų reikalų tarybos įgaliotinis visą dieną auklėjo Telšių kunigus ir vyskupijos valdytoją kun. Antaną Vaičių. Pokalbiuose dalyvavo ir Telšių m. Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Jankus. Įgaliotinis buvo labai nepatenkintas, kad Telšių katedroje be valdžios žinios daromos bažnytinės iškilmės, kuriose dalyvauja daug kunigų, klierikų ir jaunimo. Be to, katedroje per Mišias, jo nuomone, patarnauja per daug vaikų. Visa tai draudžia „Religinių susivienijimų nuostatai". Katedros klebonas kun. Juozas Pačinskas net raštu pasižadėjo, jog ateityje nenusikals sovietiniams įstatymams. Katedros vikarui kun. Jonui Kauneckui buvo grasinama, kad už pamokslus jis gali būti net teisiamas. Kun. Kauneckas jau nusikalsta vien tik dalyvaudamas tikinčiųjų teisėms ginti katalikų Komitete. Pokario metais žmonės už vieną parašą buvo sodinami 10-iai metų į kalėjimą, o kun. Kauneckas jau ne vienu parašu yra prisidėjęs prie Komiteto veiklos.

*    *    *


    1979 m. sausio 22 d. Telšių ligoninės vyr. gydytojas Janulionis apkaltino medseserį Mockevičienę, kad ji krikštijanti vaikus. Dėl šios priežasties ją net kelis kartus siuntinėjo tardymui į Telšių Saugumą. Po kelias valandas

turi laukti saugumiečių, nors kaip vienintelė šeimos maitintoja turi begalės darbo.

*    *    *


    Prienai. 1978 m. lapkričio 16 d. naktį tikintieji ant vadinamo Nuotakų kalno pastatė 5 m. aukščio kryžių, ant kurio užrašė: „Viešpatie, saugok mūsų jaunimą nuo bedievybės!" Neilgai pravažiuojantieji pro kryžių kėlė kepures Nukryžiuotajam, —lapkričio 26 d. naktį KGB jį sunaikino.

*    *    *


    Vilkaviškis. 1978 m. pabaigoje Vilkaviškio raj. Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Juozas Urbonas vėl organizavo rajono parapijose vadinamų „sutarčių" atnaujinimą. Deja, visos J. Urbono pastangos nuėjo niekais. Labiausiai buvo varginami dėl „sutarčių" Didvyžių ir Gižų parapijų tikintieji. Klausučių apylinkės pirmininkas Adomas Gudynas sakė, kad „sutartis" reikėsią atnaujinti kiekvienais metais.

*    *    *


    Kėdainiai. 1978 m. spalio 17 d. Kėdainių raj. Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas A. Juškevičius sukvietė į Vykdomojo komiteto rūmus rajono kunigus ir skaitė jiems paskaitą apie religinius kultus. Paskaitos metu aiškino, kad nepilnamečiams nevalia patarnauti Mišioms, dalyvauti procesijose, kunigui nevalia be rajono leidimo kitoje parapijoje laikyti pamaldas ir kt. Pavaduotojas Juškevičius pastebėjo, jog panašūs „pasikalbėjimai" būsią kiekvienais metais.

*    *    *


    1978 m. gruodžio 18 d. Kėdainių rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Juškevičius išbarė Pagirių kleboną kun. Joną Survilą už tai, kad Pagirių

bažnyčioje vaikai patarnauja Mišioms ir gieda per pamaldas.

    —Tik ką atsikėlei į mūsų rajoną ir jau pradėjai vaikus agituoti, —barė pavaduotojas. —Juk žinai įstatymus!

    —Taip žinau. Evangelijoje yra užrašyti žodžiai: „Leiskite mažutėliams eiti pas mane!"

    Klebonas atsisakė nušalinti vaikus nuo altoriaus.

*    *    *


    Salos. 1979 m. sausio 3 d. į Salas atvyko Rokiškio raj. Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Firas su RRT įgaliotinio pavaduotoju Raslanu (KGB darbuotoju). Pareigūnų nuomone, Salų parapijos komiteto pirmininkė Leonora Bartkienė netinkanti šioms pareigoms. Valdžiai geriau tiko buvęs pirmininkas, kuris neseniai buvo atleistas iš pareigų.
Salų ateistai deda dideles pastangas, kad Salų klebonas kun. Petras Nykštus būtų iškeltas į kitą parapiją. Atvykę pareigūnai teiravosi, kaip seniai kun. Nukštus dirbąs Salų parapijoje, ir sakėsi dėl jo pasikalbėsią su vysk. Krikščiūnu. Tikriausiai vyskupas bus verčiamas valdžios nemėgstamą kunigą nubausti, t.y. perkelti į kitą parapiją.

*    *    *

Višakio Rūda—Nemirai.
(Kunigams draudžiama lankyti savo parapiečius):

    Kelios ištraukos iš kun. Gvidono Dovydaičio pareiškimo šakių raj. Vykdomajam komitetui:

    „1978 m. lapkričio 26 d., po pamaldų Nemirų bažnyčioje nutariau aplankyti keletą šeimų. Paprašiau vairuotuoją, kad mane pavėžėtų iki Čepajevo kolūkio gyvenvietės. Man išeinant iš vieno namo, prie durų laukė du vyrai: kolūkio inžinierius Mindaugas Karnauskas ir Pranas Sutkus. Pasisakė esą draugovininkai ir pareiškė, kad man lankyti žmonių negalima. Esu girdėjęs, kad kai

kuriose šalyse negrams draudžiama įeiti į baltųjų kvartalus, bet tas turbūt buvo seniai. Mano odos spalva, atrodo, niekuo nesiskyrė nuo čiabuvių Čepajevo kolūkio kolūkiečių. Tvarkos saugotojai pasisiūlė mane nuvesti prie automašinos. Kai atsisakiau jų paslaugų, tada pagrasino, kad nerasiąs mane atvežusios automašinos ir man reikėsią eiti namo pėsčiomis. Maniau, kad tai paprastas nerimtų žmonių pokštas, bet, matyt, klydau. Minėti vyrai nebuvo eiliniai chuliganai, —jie veikė įstatymo vardu. Kai man reikėjo grįžti namo, prie kelio nebuvo nei vairuotojo, nei automašinos; veltui tamsią naktį braidžiojau purvinu keliu jos ieškodamas.

    Kaip vėliau paaiškėjo, prie mano vairuotojo prisistatė visas būrys draugovininkų ir reikalavo pasišalinti. Tarp jų buvo: Mindaugas Karnauskas, Pranas Sutkus, Liudas Zamba (kolūkio pirmininko pavaduotojas), Zambienė, Cigana ir Albinas Grikeitis (kolūkio buhalteris). Tvarkos saugotojai norėjo išsukinėti automašinos vintilius ir galiausiai jau važiuojantį, palydėję grasinimu: „Jeigu sustosi ir lauksi, tada mes peiliu supiaustysime padangas".

*    *    *


    Dabartinės LTSR Konstitucijos 39 str. diskriminuoja kolūkiečius, nes jų poilsį paveda reguliuoti kolūkio vadovams, o šie taip sureguliuoja, kad kolūkiečiui nelieka laisvo net sekmadienio. Net baudžiauninkai turėdavo laisvų dienų. Vadinamais buožių laikais mano tėvas ganė pas buvusio LTSR KP pirmojo sekretoriaus Antano Sniečkaus tėvą, bet ir šis sekmadieniais ir šventėmis išleisdavo piemenuką į bažnyčią. Čepajevo kolūkiečiai šiuo atžvilgiu gyvena sunkesnėse sąlygose. Kolūkiečiai nusiskundžia, kad net atlaidų ir žymesnių švenčių metu, norinčius nueiti į bažnyčią, kolūkio vadovai išvadina davatkomis ir neišleidžia . . ."
Nemirai, 1978 m. gruodžio 2 d.
Nemirų parapijos klebonas
kun. Gvidonas Dovydaitis


    Slabadai. 1979 m. sausio 18 d. kun. Antanas Lukošaitis lankė Slabaduose (Vilkaviškio raj.) tikinčiųjų šeimas. Juodupėnų apylinkės pirmininkas A. Pečiulis sulaikė kunigą ir sakė reikėsią vykti pasiaiškinimui į rajoną, tačiau kun. Lukošaitis nekreipė į pareigūno perspėjimą dėmesio ir toliau lankė parapiją.

*    *    *


    Vištytis. 1978 m. vasarą buvo dekoruojama Vištyčio bažnyčia. Pagal seną paprotį, kai bažnyčioje vykdomi didesni darbai, kas nors iš tikinčiųjų pereina per para-piečių butus, paragindami savo auka prisidėti prie remonto darbų; jei kas ta proga duoda auką, ji atiduodama į bažnyčios kasą. Augustinas Snabaitis pasielgė panašiai, tačiau apie šią Snabaičio „nusikalstamą veiklą" sužinojo Vilkaviškio rajono pareigūnai . . . Na, ir prasidėjo žmogaus tąsymas.

(Auka bažnyčiai—nusikaltimas):

    Rugsėjo pradžioje milicininkai lankėsi Snabaičio namuose, darbovietėje, kvietė jį į rajoną, kur tardė, grasino už padarytą „nusikaltimą" kalėjimu; iš milicijos vežė pas rajono VK pirmininko pavaduotoją Urboną, kuris vėl tardė ir grasino teismu.

    Spalio mėn. į miliciją buvo iškviesti keli Vištyčio tikintieji, kurie buvo tardomi, kaip Snabaitis rinkęs aukas. Tikintieji aiškino, kad aukas bažnyčiai jie davę laisvai, be to, su savo pinigais jie galį daryti, ką norį.

    Parapijos klebonas kun. Kazimieras Montvila, matydamas terorizuojamus parapiečius, nuvažiavo į rajoną pas Urboną jų ginti. Pareigūnas klebonui įrodinėjo, kad čia padarytas rimtas nusikaltimas, sulaužyti įstatymai.

    —Mes tuos jūsų įstatymus žinome: jie nieko mums neduoda ir nieko neleidžia, ir mes nebijome, jei mus bausite, —atsikirto kun. Kazimieras Montvila.

(Parapijos šeimininkai tie, kurie lanko bažnyčią ir jai aukoja):


    Spalio pabaigoje į Vištytį atvyko rajono komisija tikrinti parapijos finansų, bet patikrinti taip ir nepasisekė. Vėliau atvyko kleboną „auklėti" pats Urbonas ir rajono teisėjas Stankaitis. Šis su įtūžimu šaukė, kad tikrieji bažnyčios šeimininkai yra apylinkė ir rajonas. Tačiau kai jie bandė be klebono žinios įeiti ir apžiūrėti bažnyčią, klebonas atsistojo tarp durų ir užprotestavo:

    —Kai jūs lankysite bažnyčioje pamaldas, tada būsite jos šeimininkas ir galėsite įeiti į bažnyčią.

    Nuo šiol Vištyčio parapijoje jokios finansinės knygos nevedamos. Kadangi „Bažnyčia atskirta nuo valstybės", tai parapines pajamas turi teisę kontroliuoti ne kažkokie urbonai, o tikrieji parapijos šeimininkai.

*    *    *


    Onuškis (Trakų raj.). 1979 m. sausio 16 d. Vievyje mirė kun. Jonas Voveris, apie 40 metų dirbęs pastoracinį darbą įvairiose Kaišiadorių vyskupijos parapijose. Prieš mirtį velionis pageidavo, kad būtų palaidotas gimtinės parapijoje—Onuškio bažnyčios šventoriuje. Vyskupijos valdytojas Juozas Andrikonis kreipėsi į Religijų reikalų tarybos įgaliotinį Anilionį. Šis liepė tartis su rajono valdžia, o pastaroji vėl siuntė pas Anilionį. Pagaliau įgaliotinis, nežinodamas kaip išsisukti, pareiškė „neturįs tokiems raštams specialių blankų". Laidotuvių dieną įgaliotinis Anilionis paskambino vyskupijos valdytojui ir liepė nepaisyti velionio kunigo valios, bet klausyti rajono valdžios. Tokiu būdu, kun. Voveris buvo palaidotas Onuškio parapijos kapinėse.

(Nevykdoma mirusio kunigo valia):

    Lietuvos kunigai ir tikintieji vis labiau pradeda kelti klausimą, ar verta iš viso prašyti panašių leidimų. Iki
šiolei dalis kunigų dar vis gyvena iliuzijomis ir nesupranta ateistų klastos.
TARYBINĖJE MOKYKLOJE

    Lietuvos katalikai mokiniai yra labai dėkingi Vatikano radijui, pasakojančiam apie moksleivių pasipriešinimą prievartiniam bedievinimui.

(Katalikai mokiniai dėkingi Vatikano radijui):

    Labai būtų gera, jei Vatikano radijas šeštadienio laidose paruoštų 10 minučių programėlę, skirtą moksleiviams. Reikia daug pagalbos, kad mūsų moksleiviai išaugtų pilnaverčiais žmonėmis. Šiuo metu jie apie tikėjimą ir tėvynę . . . girdi tik melą.

    Viena Aukštaitijos mokytoja rašo: „Mūsų mokykloje yra nuostabių vaikų. Viena aštuntokė taip užbaigė savo rašinį: „Tad rinkimės drąsą, ugdykime savo valią, o, reikalui esant, stosime ginti mūsų Lietuvą!"

*    *    *


    Telšiai. Jau daug metų Telšių V-je vid. mokykloje dėl tikėjimo yra terorizuojama mokinė Fabijonavičiūtė (V kl. mok.). Štai kai kurie faktai:

(Terorizuojami mokiniai dėl tikėjimo):

    1977 m. spalio mėn. mokyklos direktoriaus pavaduotoja perspėjo mokinę, kad ji nelankytų bažnyčios. Tais pačiais metais pavaduotoja dar kelis kartus baugino mergaitę, klausinėdama, kada gi ji pasitaisys ir nustos vaikščiojusi į bažnyčią.

    1979 m. sausio 18 d. klasės susirinkime auklėtoja Butkevičienė teigė, kad tik pionierius yra visiems pavyzdys, o tikintysis niekada nebus pavyzdžiu kitiems.

    Mokyt. Gudienė per matematikos pamoką prieš visą klasę tyčiojosi iš Fabionavičiūtės: „Vienuolynų dabar nėra ir nebus, —tai kur tu, būdama tikinti, prisiglausi?"


    Pagaliau 1979 m. sausio pabaigoje darbavietėse buvo perspėti Fabionavičiūtės tėvai. Buvo grasinama, jei nesutvarkysią savo dukros, tai juos sudoros saugumas.

    Reikia stebėtis lietuvių vaikų tvirtumu—jie atlaiko ištisos mokytojų armijos puolimą ir net saugumo tardymus.

*    *    *

Originale iškirpta po pusę puslapio 51-o ir 52-o.

    Šiauliai. 1978 m. spalio mėn. Šiaulių 12-os vid. mokyklos direktorė A. Gužaitytė ir auklėtoja I. Savickienė kamantinėjo Xd kl. mokinį Zigmą Lemkį, kodėl jis lanko bažnyčią ir patarnauja šv. Mišioms.

    —Ką galvoji ateityje daryti? Juk žinai, kad mokiniams negalima lankyti bažnyčios! Tavęs laukia tamsi ateitis, — plyšojosi direktorė.

    Lemkys tvirtino savo:

    —Ėjau į bažnyčią ir eisiu.

    Tuomet direktorė išsikvietė mokinio motiną Birutę Lemkienę ir jai postringavo, kad Zigmo siela sužalota, kad jam gresia pašalinimas iš mokyklos ir laukia kiti įvairūs nemalonumai. Motina iš direktoriaus kabineto išėjo apsiverkusi.

    Maža to, Šiaulių miesto KGB pareigūnai lankosi 12-os vid. mokyklos direktoriaus kabinete, kur „auklėjimui" kviečiamas ir Zigmas Lemkys.

KGB visoje Lietuvoje deda ypatingas pastangas užverbuoti šnipais šv. Mišioms patarnaujančius moksleivius.

    Saugumiečiai tokiu būdu tikisi pravesti į Kunigų seminariją daugiau savo agentų.

*    *    *


    Pagiriai (Kėdainių raj.). 1978 m. gruodžio 5 d. Pagirių vid. mokykloje buvo apsvarstytas I-jo trimestro mokinių

pažangumas ir perskaityti griežti papeikimai VI kl. mok. Romui Šapnagiui, VII kl. Juliui Širkai, o Vidmantui Zupkai net įrašytas papeikimas į pažymių knygelę už . . . patarnavimą Mišioms. Mokiniai aiškinosi, kad tikėjimas yra laisvas. VII kl. vadovė Laima Duliauskienė tvirtino, kad tik kitose šalyse yra laisvas tikėjimas, o Sovietų Sąjungoje tos laisvės nėra.

*    *    *


    Siesikai (Ukmergės raj.). 1978 m. lapkričio 28 d. Siesikų vid. mokyklos direktorius Latvys terorizavo Mišioms patarnaujančius moksleivius: Raimondą Tiškų, Antaną Maželį ir Egidijų Tarnauską. Mokytojų kambaryje vaikai buvo tardomi, barami ir bauginami. Jiems buvo uždrausta ateityje patarnauti šv. Mišioms.

*    *    *


    Kapsukas. 1978 m. lapkričio mėn. pradžioje Kapsuko VI vid. mokyklos pionierių vadovė Razvanavičienė prievartavo mok. Viliją Žitkutę ir Jūratę Petruškevičiūtę stoti į pionierius. Mergaitės atsisakė. Tuomet pionierių vadovė paklausė, gal jos tikinčios Dievą? Mokinės prisipažino tikį.

    —O į bažnyčią einate?

    —Einam.
    —Maldaknyges turite, —tardė toliau vadovė.

    —Turime, —drąsiai atsakinėjo moksleivės.

    Tada Razvanavičienė pastatė mergaites prieš klasę ir pradėjo auklėti mokinius: „Jei ne Leninas, —dūsavo mokytoja, —jos būtų nesimokę, o ganę žąsis; o dabar jos bijo nešioti ženkliuką! Štai kur auga tautos priešai!" — sviedė mokytoja pilnus paniekos žodžius tikinčioms moksleivėms.

(Grubus mokytojos fanatizmas):

    Auklėtoja Razvanavičienė—pavyzdys, kaip pataikavi-

mas okupantui išauga iki grubaus fanatizmo. Tautos priešas ne tas, kuris nesisega okupanto atnešto ženkliuko, bet tas, kuris prievarta nori jį įsegti.

*    *    *


    Aukštadvaris (Trakų raj.). 1978 metų spalio 15 d. Aukštadvario bažnyčioje vyko atlaidai. Pamaldose kartu su suaugusiais dalyvavo ir mokiniai: VIII kl. Juozas Kaliukevičius, VIII kl. Lilijana Špiliauskaitė, VII kl. Talvydas Špiliauskas ir kiti. Sekančią dieną mokyklos part. sekretorius direktoriaus pavaduotojas Antanas Verseckas pamokos metu barė J. Kalinkevičių, grasindamas, jei jis dar eisiąs į bažnyčią, sumažinti elgesio pažymį. Praėjusiais mokslo metais šiems mokiniams jau buvo sumažintas elgesio pažymys už bažnyčios lankymą. Mokytoja Brunzienė, išsikvietusi Lilijanos Špiliauskaitės motiną, jai grasino, kad už tikėjimą sumažinsią jos dukrai elgesio pažymį. Be to, griežtai įspėjo motiną, kad Lilijana daugiau niekados neitų į Aukštadvario bažnyčią.

    Mokytojai L. Špiliauskaitę be tėvų žinios ir prievarta įrašė į ateistinį klubą. Tiktai tėvams griežtai pasipriešinus, mokinė iš to klubo buvo išbraukta. Ateistinio klubo nariai įpareigojami eiti į bažnyčią ir šnipinėti, kas iš mokinių lanko bažnyčią, ir užrašinėti kunigų pamokslus.

    Mokyt. Astrauskienė per ateistinę valandėlę kalbėjo, kad visi kunigai ir tikintieji yra atsilikę nuo gyvenimo ir yra kvaili. Mokytoja visaip tyčiojosi iš maldų. Tai daryti ji vertė ir tikinčius mokinius.

    Aukštadvario mokyklos valytoja Dandienė kartą mokyklos direktoriaus pavaduotojui mokyt. Verseckui pareiškė, kad šitaip persekioti tikinčius mokinius draudžia Konstitucija. Mokyt. Verseckas nusišaipė: „Tik duok mokiniams laisvę, tai jie visi eis į bažnyčią".

*    *    *

KATALIKAI TARYBŲ SĄJUNGOJE

    Ukraina

    Po 1978 m. Kalėdų švenčių kai kurie Vakarų spaudos korespondentai pasiskubino pranešti, kad šiais metais Kalėdų šventės Tarybų Sąjungoje praėjo ramiai ir tvarkingai, kaip niekada po karo. Prie bažnyčių nebuvo komjaunuolių, kurie trukdytų pamaldoms, nebuvo mokytojų, kurie vaikytų mokinius iš bažnyčių ir pan. Taip buvę Maskvoje, Kijeve, Vilniuje. Dėl to kiti nuėjo dar toliau— esą Tarybų Sąjungoje normalizuojasi valdžios santykiai su religija ir Bažnyčia. Šie korespondentai nežinojo, kas vyksta nuošalesnėse vietovėse, kur šitie korespondentai niekada neapsilankė ir su tų vietovių žmonėmis neturėjo jokio kontakto.

(Ukrainiečiai kat. kunigai (unitai) šėtoniškai persekiojami):

    Štai Vakarų Ukrainos srityje, kur daugiausia gyvena ukrainiečiai katalikai, padėtis visai kitokia. Reikia priminti, kad tarybiniai organai, sekdami caro valdininkus, niekada ukrainietį nepavadins kataliku, bet tiktai „unitu" tuo tikslu, kad pažemintų jį, kaip atsiskyrėlį nuo rusų Pravoslavų Bažnyčios ir prisiplakusį prie Katalikų Bažnyčios. Ukrainiečių liaudis nuo senų laikų, ypačiai Vakarų Ukraina, buvo katalikiška, tik bizantinių apeigų, —to carinė ir šiuolaikinė Rusija niekaip negali pakęsti. Jei ukrainietis pasivadina kataliku, jį užsipuola: „Tu ne katalikas, o unitas" —vadinas, tu atskilęs nuo motinos Rusijos ir dabar skleidi nesantaiką tarp rusų ir ukrainiečių liaudies. Prieš pat Kalėdas Vakarų Ukrainoje, iš Kijevo ir Maskvos pasirodė kažkokia komisija ir pradėjo kvietinėti likusius senus, ligotus ukrainiečių katalikų kunigus. Kurie negalėjo prisistatyti, pas juos atvažiuodavo į namus ir pradėdavo vesti varginančius pokalbius. Šių pokalbių tikslas—kunigus terorizuoti, kad jie neturėtų drąsos kur nors nuvykę atlaikyti pamaldų arba priimti tikinčiuosius į

savo namus dalyvauti pamaldose. Šiuos kunigus, daugiausia po keletą kartų teistus tik už tai, kad nesutiko būti pravoslavais, jau ir taip visapusiškai apiplėšė. Jau per „pirmą smūgį" 1946 m., kaip kalba patys čekistai, visus ukrainiečių katalikų vyskupus ir kunigus surinko ir išsiuntė į konclagerį, jau tada išplėšė jų bažnytinius reikmenis ir religinę literatūrą. Po to „antru smūgiu" 1957 m. šiuos kunigus, kurie po amnestijos 1953 m. sugrįžo į tėvynę, apiplėšė galutinai, paimdami netgi paprastas lėkštes, dėžutes, įtardami, kad šie daiktai gali būti panaudoti šv. Mišiose. Po „antrojo smūgio" (jis turėjo būti galutinis) nedaug beliko ukrainiečių katalikų kunigų. O ir tie patys senyvo amžiaus, ligoti ir iškankinti lageriuose. Dabar jiems vėl nėra ramybės. Čekistai tyčiojasi: „Jums ir po mirties nebus ramybės: stebės, kas buvę jūsų laidotuvėse, kas užrašyta ant kapo paminklo ir kt". Numirs kur nors katalikų kunigas, draugai jį palaidos, o po to juos tardys, grasins, ir visokiais būdais vargins . . ." Valdžios atstovai dalyvavusius pamaldose žmones kataliko kunigo namuose ne kartą sulaiko, šalina iš darbo ir pan. Reikia žinoti, kad kiekvieną ukrainietį katalikų kunigą seka visa gauja saugumo bendradarbių. Kiekvieną momentą jį gali išlaipinti iš autobuso, traukinio ir be jokios priežasties padaryti kratą. Atvykusi komisija perspėjo: „Jūsų unitų Bažnyčia ne įstatymiška—eikite melstis į pravoslavų bažnyčias". į klausimą, kodėl neužregistruojate mus ukrainiečius-katalikus, kaip kitus katalikus, jie atsakė: „Jūs ne katalikai, jūs—unitai". „Maskvoje apsilankydavo Vatikano atstovai, bet ar jie pateikė kada nors Maskvos vyriausybei ukrainiečių katalikų reikalavimus? 5 mil. ukrainiečių katalikų apie tai nieko nežino ir dabar", —taip skundžiasi Ukrainos kunigai.

    Komisija nepaliko ramybėje ir senučių, kurios kažkada buvusios vienuolyne. Ji ypač domėjosi, ar nesą pas jas jaunų mergaičių, norinčių būti vienuolėmis.

    Su ukrainiečiais katalikais žiaurią kovą veda ne tiktai

Saugumas, bet ir kitos valstybės įstaigos—įvairios organizacijos, mokyklos, netgi kolūkiai. Kolūkio valdyba atidžiai seka tuos žmones, kurie nelanko Pravoslavų Bažnyčios, nekrikštyja pravoslaviškai vaikų, nelaidoja savo mirusiųjų su pravoslavų kunigu. Tokius žmones kolūkio vadovai įžeidinėja, sumažina žemės sklypus, ir visur, kur tik galima, jiems kenkia.

    Tai tokia pas mus „tikroji" tikėjimo ir sąžinės laisvė, garantuota Konstitucijomis, Helsinkio dokumentais, deklaracijomis apie žmogaus teises. Ar Ukrainoje tikintieji prašė, kad būtų užregistruotos katalikų bendruomenės? Taip, ir ne vieną kartą. Kiekvieną kartą, kai žmonės išvažiuodavo į Maskvą prašydami užregistruoti Ukrainos katalikų bendruomenę, dar jiems nesugrįžus į namus, jau KGB puldavo žmones, pasirašiusius pareiškime, bausdavo, atleisdavo iš darbo, o kunigus—areštuodavo. Tokia buvo reakcija į skundus ir prašymus.

(Esi baudžiamas ir už prašymą):

    Taip realiai atrodo „sąžinės laisvė" Sovietinėje Ukrainoje. Genocidai yra kažkur Čilėje, Pietų Afrikoje—tik ne pas mus!

Baltarusija

    Baltarusijos TSR lenktyniauja su Lietuvos TSR. Laikraščiuose skelbiami įvairūs to lenktyniavimo rezultatai. Tačiau vienoje srityje Baltarusija kol kas neabejotinai pirmauja, —griaunant ir išniekinant bažnyčias. Nugriauta Vytauto Didžiojo laikais statyta gotikinė bažnyčia Gardine, sunaikinta puiki Vidžių šventovė, visiškai nušluota nuo žemės paviršiaus Varanavo bažnytėlė, kurią žmonės bandė gelbėti—moterys gulė po rėdančiais traktoriais. Tuomet buvo iškviesti kareiviai ir per vieną naktį bažnyčios vietoje riogsojo tik laužo krūva. Ką gi—fizinė jėga ir prievarta yra patikimiausias ginklas ideologinėje kovoje. Dabar bažnyčios vietoje—kultūros namai. Kokią

„kultūrą" skleidžia šis pastatas, lengva įsitikinti, pažvelgus į šokių salę ir pamačius ten šlitinėjant įgėrusius jaunuolius ir išsidarkiusias merginas.

(Griauti bažnyčias—pats geriausias ateistų kovos būdas):

    Baltarusijos ateistai tvirtai įsitikinę, kad pats geriausias būdas kovoti su religija—sugriauti bažnyčios pastatą. Tai daroma įvairiais būdais. Pvz., Beniakonių bažnyčia naikinama  palaipsniui.  Pirmiausia  uždaroma bažnyčia,
viduje sudaužomos skulptūros, altorius, sunaikinami paveikslai, šventorius paverčiamas atvira šiukšlių krūva. Šioje vietoje kiekvienas gali daryti tai, ką tik sugalvoja, žinodamas, kad bet kokie chuliganiški veiksmai bus toleruojami.

    Nesigėdyta nuversti net Adomo Mickevičiaus mylimosios antkapį, —mat, ant paminklo akmens buvo kryžius. Į vietą jį atstatė tik Lietuvos kraštotyrininkai. Bet ar ilgam? Kiekvieną dieną jį gali vėl ištikti toks pat likimas, koks ištiko ir daugelį kitų religinių bei kultūrinių paminklų visoje Baltarusijoje. Valdžios skatinamas ateistinis fanatizmas visur tiesia savo rankas.

    Pažvelkime į Naugarduką—pačią Adomo Mickevičiaus tėviškę. Čia Adomas Mickevičius gimė, buvo krikštytas ir mokėsi. Pasižiūrėkime į buvusią domininkonų bažnyčią, kur būsimasis poetas meldėsi . . . Ne, neįmanoma to aprašyti. Šitą bažnyčią, teisingiau bjauriausiai išniekintą šventovę, reikia pamatyti, kad suprastum, iki kokio nužmogėjimo gali prieiti ateistinio fanatizmo įkvėptas žmogus!

    Liūdno savo likimo ši Naugarduko bažnyčia susilaukė, palyginti, neseniai. Prieš keletą metų čia gaudė vargonai, aidėjo giesmės. Bet štai mirė kunigas. Vadinas, atėjo laikas sunaikinti šventovę, turinčią architektūrinę reikšmę. Baltarusijoje įsigalėjusi tokia praktika: jei negalima kunigo pašalinti, laukiama jo mirties, o jam mirus, neleidžiama skirti naujo, ir bažnyčia uždaroma. Taip ir
minėtoji bažnyčia iš pradžių buvo paversta sandėliu. Buvo sunaikinti vargonai, sudaužyti altoriai ir šventųjų skulptūros. Pagaliau prakiuro stogas. Kažkas pasiūlė jj užtaisyti, bet susilaukė griežčiausio pasipriešinimo: kiauras stogas—tinkamiausia priemonė sunaikinti pastatą. Praėjo du metai, ir bažnyčios pastatas nebetiko net ir sandėliui.

    Šiuo metu į buvusią bažnyčią galima patekti pro didžiules pamatuose atsiradusias skyles. Ir štai atsiveria vaizdas, kurio neįmanoma aprašyti . . . Ne tai, kad viskas čia sugriauta, sunaikinta ir išdaužyta, ne . . . Tokių vaizdų Baltarusijoje pamatysi visur. Čia atsiveria daugiau—pats šlykščiausias nužmogėjimo reginys, sukrečiąs kiekvieną padoresnį žmogų iki pat sielos gelmių. Kur žmonės klūpojo ir meldėsi (o tie žmonės—artimieji, tėvai, o gal draugai) paversta kloaka, o ten, kur kabojo šventųjų paveikslai, primarginta tokių rusiškų užrašų, nuo kurių raustų ir prie visokių nešvankybių pripratusios ausys . . .

    Dėja, visa tai nė kiek nejaudina Naugarduko valdžios pareigūnų ir vietos ateistų. Viskas jiems niekai, viskas čia leista, —bet koks nusikaltimas—ne nusikaltimas, kad tik greičiau iš buvusios bažnyčios neliktų nė pėdsako. Nesivaržoma nė turistų, keliaujančių poeto Mickevičiaus istorinėmis vietomis.

    Žiūrint į taip barbariškai išniekintą Naugarduko domininkonų bažnyčią, negalima neprisiminti ir antrosios Naugarduko bažnytėlės, esančios prie pilies griuvėsių. Ši bažnyčia dar veikia. Bet jos klebonas—senyvo amžiaus, sovietinį lagerį iškentėjęs žmogus. Naugarduko tikintieji labai susirūpinę, kad, jų klebonui mirus, šią bažnyčią neištiktų toks pat likimas. Negi valdžios ranka sulaikys išorėje įmūryta lenta, skelbianti garbingą istorinę bažnyčios praeitį, arba lenta jos viduje, kurioje rašoma, kad šioje šventovėje buvo pakrikštytas poetas A. Mickevičius?

*    *    *

Iš „LKB Kronikos" archyvo

    Biržai. Kan. Adolfas Sabaliauskas, žinomas rašytojas (slapyv. Žalia Rūta), didelis tautosakos, liaudies meno ir muzikos instrumentų rinkėjas, netoli savo tėviškės, Biržų rajone Mielaišių kapinaitėse, yra pastatydinęs gražią lietuviško stiliaus koplytėlę ir esąs prašęs savo giminių jj patį ten palaidoti.

    Apylinkės žmonės koplytėle naudojosi: joje pašarvodavo mirusius ir per naktį budėdavo, o kitą dieną, kunigui atlaikius pamaldas, tose kapinaitėse mirusį palaidodavo. Bet vėliau, jau prie sovietų valdžios, Geidžiūnų apylinkės pirmininkas, atėmęs koplytėlės raktus, uždraudė žmonėms koplytėlėje melstis. Pasak vietos žmonių, pirmininkas ketinęs koplytėlę paversti grūdų sandėliu.

    1950 metais, mirus kan. A. Sabaliauskui, jo draugai, pildydami velionies valią, nuvežė jo palaikus į tą koplytėlę, bet, neradę rakto, iš lauko pusės iškalė sienoje skylę po altoriumi, įdėjo ten karstą ir vėl užmūrijo.

    1966 metais Biržų kraštotyros muziejaus direktorė žadėjusi padirbdinti memorialinę lentą ir prikalti prie koplytėlės, net ir rodyklę prie kelio ketinusi pastatyti. Tačiau praėjo septyneri metai, ir nieko nebuvo daryta.

    1973.VIII.19. velionies draugų iniciatyva buvo padaryta marmurinė paminklinė lenta ir prikalta toje vietoje, kur yra palaidotas velionis. Bet, deja, nepraėjo nė metai, kažkokių barbarų iniciatyva memorialinė lenta buvo sudaužyta, sutrupinta, neliko nė žymės.

    Taip biržiečiai „pagerbė" savo įžymųjį kultūros darbininką jo 100 metų gimimo jubiliejaus proga.

*    *    *


NAUJI POGRINDŽIO LEIDINIAI

    „AUŠRA" Nr. 14 (54). Numeris datuotas 1978 m. gruodžio mėn. Jame lietuviškosios Helsinkio grupės nario kun. Karolio Garucko pareiškimas, straipsnis „Prekyba tautoms" ir kt. Žiniose informuojama apie Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą, intensyvėjantj Lietuvos rusinimą ir kt.

*    *    *


    „DIEVAS IR TĖVYNĖ" Nr. 10. Pusę numerio užima poema „Nakties svetys", pasirašyta Bičiulio slapyvardžiu, likusioje dalyje—trys straipsniai: „Kaip jums negėda!", „Lietuviai visi už tautos skaistumą" ir „Žmoniškumo viršūnė". Numeris pasirodė 1979 m. vasario mėn.

*    *    *


    „TIESOS KELIAS" Nr. 11. Numeryje rašoma apie popiežių Joną Paulių II, tarptautinius Vaiko metus, apie vaikų teisių gynimą; pateikiama nemaža informacijos iš Kat. Bažnyčios gyvenimo.

*    *    *
Lietuvi, nepamiršk!

    P. Plumpa, N. Sadūnaitė, S. Kovaliovas, V. Lapienis, B. Gajauskas, V. Petkus ir kiti neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai gyventi ir tikėti!

*    *    *

Atitaisymas

„LKB Kronikos" 36 nr. straipsnyje „Lietuvos ir Tarybų Sąjungos katalikų gyvenimas", sakinyje „Vieno iš Pabaltijui paskirto vyskupo charakteris tik ką prieš jo paskyrimą . . . pakeisti žodžius „charakteris tik ką" į žodj „charakteristika".

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum