gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 38 Spausdinti El. paštas

1979 m. gegužės 1 d.
 
LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA
Nr. 38
Perskaitęs duok kitam!
Eina nuo 1972 m.
SĄŽINĖ VIRŠ ĮSTATYMŲ


    Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitetas 1978 m. gruodžio 25 d. pasiuntė TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumui dokumentą, kuriame nurodoma, kad LTSR ATP išleisti „Religinių susivienijimų nuostatai „prieštarauja LTSR Konstitucijai, Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai bei kitiems tarptautiniams dokumentams, prie kurių Tarybų Sąjunga yra prisijungusi, ir prašė Nuostatus atšaukti.

    Visų Lietuvos vyskupijų kunigai, solidarizuodamiesi su TTG Katalikų Komitetu, pasiuntė įvairioms sovietinės valdžios įstaigoms pareiškimus, kuriuos žemiau ištisai pateikiame, šie pareiškimai yra svarbūs dokumentai, rodantys, jog didžioji Lietuvos kunigų dauguma nėra dvasia palaužti ir pilni ryžto kovoti prieš valstybinio ateizmo užmačias dusinti Lietuvos Katalikų Bažnyčią.

    Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos
GENERALINIAM PROKURORUI
Nuorašai: Vilniaus Arkivyskupijos kurijai, Religijų reikalų tarybos prie TSRS MT įgaliotiniui Lietuvos TSR Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitetui
Vilniaus arkivyskupijos kunigų

Pareiškimas
 
    Pastaraisiais metais eilės mūsų respublikos rajonų vykdomieji komitetai pradėjo šaukti instruktažui kunigus

ir vietinių religinių bendruomenių vykdomųjų organų narius, reikalaudami pilnai vykdyti 1976 metais LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo paskelbtus „Religinių susivienijimų nuostatus". Kadangi tas dokumentas aiškiai nukreiptas prieš tikėjimo laisvę ir prieš religinių susivienijimų veiklos laisvę, reikalavimai pilnai jo laikytis kelia didelį nerimą dvasininkijai ir tikinčiai visuomenei.

(Daugumas „Religinių susivienijimų nuostatų" nėra teisėti):
    1. Autoritetingi valstybės ir Partijos veikėjai daug kartų yra iškilmingai užtikrinę, kad valstybė neprivalo kištis į Bažnyčios vidaus reikalus, kad Bažnyčioms priklauso teisė netrukdomai tvarkytis pagal savo mokymą ir įstatymus. Tačiau minimi „Religinių susivienijimų nuostatai" ne tik nemini šios teisės, bet ją tiesiog neigia. Katalikų, Stačiatikių ir eilė kitų Bažnyčių iš savo prigimties ir pagal savo kanonus turi HIERARCHINE STRUKTŪRĄ, joms ir jų padaliniams gali vadovauti tik pašventinti asmenys — vyskupai ir kunigai, o „nuostatai" ir joms primeta kai kurių sektų struktūrą, kur vadovavimas priklauso eilinių tikinčiųjų atstovams. Kas dar keisčiau, vietiniams tarybiniams (ateistiniams!) organams suteikiama teisė kištis į religinių bendruomenių vykdomųjų organų narių parinkimą, o hierarchijai draudžiama tai daryti. Suprask — Bažnyčiai turi būti vis tiek, kas tvarkys jos vietinių padalinių reikalus: ištikimi krikščionys ar ateistų marionetės . . . Čia ne taip sau kišimasis į Bažnyčios vidaus reikalus, o tiesioginis pasikėsinimas į Bažnyčios prigimtį, kurią ji yra gavusi iš Kristaus ir kurios ji negali pakeisti. Arba vėl. Kristus ir Bažnyčia kunigams sako: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai" (Mork. 16,15), o „Nuostatai" jiems draudžia už savo parapijos ribų patarnauti net ir sunkiai sergančiam ar mirštančiam tikinčiajam. Netenka nė klausti, ko tokiu atveju klausys Kristaus tarnas. Tik kyla klausimas: kam reikia Valstybei

savo nuostatais statyti kunigus ir tikinčiuosius į tokia padėtį, kurioje jie būtų priversti jos neklausyti?

    2. Tarybinių švietimo, santuokos bei šeimos ir kitų įstatymų „Pagrinduose" aiškiai nurodyta, kad jei kuris nors tarybinių įstatymų straipsnis prieštarauja Tarybinės Vyriausybės ratifikuotiems tarptautiniams susitarimams, tai toks straipsnis negalioja, ir turi būti taikomos tarptautinio susitarimo taisyklės. 1976 m. „Nuostatuose" ne tik vienas kitas straipsnis, bet dauguma straipsnių prieštarauja eilės tarptautinių susitarimų dvasiai ir raidei.

(Aukščiausios Tarybos Prezidiumas 1960 Konvenciją ignoruoja):
    Konkrečiai imant, jie prieštarauja 1948 metų „Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos" 18 straipsniui — apie religijos mokymo laisvę; 19 straipsniui — apie idėjų skleidimo laisvę ir 30 straipsniui — apie draudimą bet kuriuos Deklaracijos straipsnius aiškinti teisių bei laisvių nenaudai. Taip pat jie prieštarauja 1960 „Konvencijos dėl kovos prieš diskriminaciją švietimo srityje" 5-b straipsniui, kuris reikalauja, kad tėvams būtų užtikrinta galimybė auklėti vaikus sutinkamai su savo religiniais ir moraliniais įsitikinimais, ir kuris draudžia primesti vaikams religinį mokymą ar antireliginį auklėjimą prieš jų pačių ir jų tėvų valią. Tos pačios Konvencijos 3 str. įpareigoja pasirašiusias valstybes panaikinti visus įstatyminius nutarimus ir administracinius potvarkius, kurie prieštarauja Konvencijai, o mūsų respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas Konvenciją ignoruoja.

    3. Eilė „Nuostatų" paragrafų, prieštaraujančių religijos laisvei ir tikinčiųjų piliečių lygybei su netikinčiaisiais, nesuderinami su TSRS Konstitucijos 52 ir 34 str. ir atitinkamais Lietuvos TSR Konstitucijos straipsniais.
(Tikinčiųjų sąžinė neleidžia tokių „Nuostatų" klausyti):

    Dėl čia išdėstytų priežasčių nei mes, nei mūsų tikintieji, kuriuos mes privalome tinkamai informuoti, negalime „Nuostatų" laikyti teisėtais, ir mūsų sąžinė neleidžia mums jų visų klausyti.

    Kadangi Jums, Didžiai Gerbiamas TSRS Generalini Prokurore, Konstitucija yra uždėjusi aukščiausią teisėtumo saugojimą pareigą visoje TSRS teritorijoje, mes prašome Jus pareikalauti, kad:

    a) LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas sustabdytų minėtų „Nuostatų" galiojimą;

    b) garantuotų kiekvienai Bažnyčiai (konfesijai) teisę laikytis savosios struktūros ir vadovautis savais kanonais, taip pat pripažinti religiniams susivienijimams juridinių asmenų teises;

    c) garantuotų hierarchijai, religiniams susivienijimams ir pavieniams tikintiesiems teisę laisvai skleisti savo pažiūras lygiai su kitų pasaulėžiūrų atstovais, taip pat sistemingo vaikų ir jaunimo religinio apmokymo laisvę pagal jų tėvų ir jų pačių norą;

    d) garantuotų savo tikėjimą viešai reiškiančių piliečių teisę, turint atitinkamas dalykines kvalifikacijas, užimti bet kuriuos postus bet kurioje gamybos, kultūros ir kitokios visuomeninės veiklos srityse.

    Jei būtų įgyvendintas pilnas teisėtumas ir pilna piliečių lygybė, tai labai pasitarnautų tikrai piliečių vienybei, mūsų visuomenei iškylančių ūkinių, kultūrinių ir moralinių uždavinių įvykdymui ir tarptautiniam Tarybų Sąjungos prestižui.

(Pirmiausia pilna piliečių lygybė ir teisėtumas):
Lietuvos TSR, 1979 m. vasaris

Vilniaus arkivyskupijos kunigai:
    Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninės grupės narys kun. K. Garuckas, Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninės gru-

pės narys kun. B. Laurinavičius, V. Černiauskas, I. Paberžis, I. Jakutis, A. Keina, A. Valatka, P. Tarvydas, J. Lauriūnas, R. Blažys, M. Petravičius, J. Tunaitis, J. Vaitonis, S. Puidokas, A. Andriuškevičius, V. Aliulis, K. Gajauskas, S. Tunaitis, N. Pakalka, A. Čeponis, N. Jaura, V. Rūkas, D. Baužys, A. Simonaitis, K. Molis, K. Gailius, J. Budrevičius, K. Žemėnas, J. Grigaitis, D. Valančiauskas, M. Stonis, A. Kanišauskas, K. Pukėnas, A. Ulickas, A. Dziekan, D. Valiukonis, A. Trusevič, J. Baltušis, J. Obremski, R. Černiauskas, K. Vaičionis, J. Kardelis, P. Jankus, D. Puidokas, S. Malachovski, M. Savickas, L. Savickas, A. Petronis, S. Valiukėnas, A. Merkys, J. slėnys, K. Valeikis, J. Juodagalvis, V. Jeskelevičius, V. Bronickis, J. Kukta, P. Bekiš, S. Kakarieka, K. Vasiliauskas, S. Markevičius,

TSRS Aukščiausiosios Tarybos
Prezidiumui
Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos
Prezidiumui
Nuorašai: Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitetui, Lietuvos Vyskupams ir vyskupijų Valdytojams, Religijų reikalų tarybos Įgaliotiniui P. Anilioniui
Vilniaus arkivyskupijos kunigų
Pareiškimas

    Mes, žemiau pasirašę Vilniaus arkivyskupijos kunigai, pritariame Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komiteto pareiškimui NVR. 5, rašytam 1978 m. gruodžio 25 d. TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumui, Lietuvos vyskupams ir vyskupijų valdytojams ir Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui P. Anilioniui, ir pareiškiame, jog Religinių susivienijimų nuostatus laikome teisiškai negaliojančiais ir jų laikytis negalime, nes jie diskriminuoja tikinčiuosius,  varžo jų  sąžinę,  yra  priešingi Katalikų

Bažnyčios mokslui ir teisei (kanonams), Tarybų Sąjungos ir Lietuvos TSR Konstitucijoms, Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai ir kitiems Tarybų Sąjungos tarptautiniams įsipareigojimams.
Lietuva, 1979.1.25.

    Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninės grupės nariai kun. Karolis Garuckas ir kun. Bronius Laurinavičius, kunigai: V. Černiauskas, A. Čeponis, A. Keina, A. Simonaitis, M. Petravičius, K. Žemėnas, J. Vaitonis, A. Kanišauskas, J. Lauriūnas, D. Valiukonis, A. Andriuškevičius, D. Valančiauskas, K. Gajauskas, A. Ulickas, N. Pakalka, J. Baltušis, J. Kardelis, N. Jaura, M. Savickas, B. Baužys, A. Merkys, R. Molis, V. jeskelevičius, J. Budrevičius, J. Kukta, J. Grigaitis, I. Paberžis, M. Stonys, P. Tarvydas, K. Pūkėnas, R. Blažys, A. Dziekan, J. Tunaitis, A. Trusevič, J. Tunaitis, AJ. Obrembski, S. Kakarieka, K. Vaičionis, V. Rūkas, L. Savickas, K. Gailius, P. Jankus, R. Černiauskas, S. Malachovski, D. Puidokas, S. Valiukėnas, A. Petronis, J. Slėnys, K. Valeikis, V. Bronickis, J. Jakutis, K. Vasiliauskas, B. Bekiš, S. Puidokas, A. Valatka, D. Puidokas, S. Markevičius, S. Tunaitis

Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos
Prezidiumui
Nuorašai: Lietuvos Vyskupams ir vyskupijų Valdytojams, Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitetui
Kauno arkivyskupijos kunigų,
Adresas: 235467 Žagarė, Joniškio raj.,
kun. Gustavas Gudanavičius
Pareiškimas

    1975 m. rugpjūčio mėn. 1 d. Helsinkyje 34 valstybės, jų tarpe TSRS ir Vatikanas, pasirašė Baigiamąjį aktą, kuriame skaitome:

    — Dalyvaujančios valstybės gerbs žmogaus teises ir pagrindines laisves, įskaitant minties, sąžinės, religijos ir įsitikinimų laisvę, nepaisant skirtingos rasės, lyties, kalbos ir religijos . . .

    — Šia prasme dalyvaujančios valstybės pripažins ir gerbs asmenybės laisvę išpažinti, vienasmeniškai arba bendrai su kitais, religiją arba tikybą, veikiant pagal savo sąžinę . . .

    — Dalyvaujančios valstybės pripažįsta visuotinę žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių reikšmę . . .

    — Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių srityje dalyvaujančios valstybės veiks pagal SNO įstatų tikslus ir pagal Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją (Taikos, saugumo ir bendradarbiavimo labui, Vilnius, „Mintis", 1975, p. 22—23).

    — Įgyvendindamos savo suverenines teises, įskaitant teisę leisti savi įstatymai ir nustatinėti administracines taisykles, jos derins su savo juridiniais įsipareigojimais pagal tarptautinę teisę; jos, be to, deramai atsižvelgs į Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimo Baigiamojo Akto nuostatus ir juos vykdys (ten pat, p. 26).
Lietuvos katalikai ir kiti tikintieji manė, kad, pasirašius šį svarbų dokumentą Aukščiausiame lygyje, atėjo galas religinei diskriminacijai, kad visi potvarkiai, nukreipti prieš tikinčiuosius, bus atšaukti arba paskelbti negaliojančiais. Deja, gavosi priešingai. 1976 m. liepos 28 d. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas išleido naują įsaką, kuriuo norima, kaip galint greitesniu laiku, sunaikinti Katalikų Bažnyčią Lietuvoje. Ir taip visi TSRS tarptautiniai susitarimai mums nieko nedavė . . .

    Susipažinę su minėtu įsaku — „Religinių susivienijimų nuostatais", mes, kunigai, kaip kanoniškai tikri parapijų vadovai, teisėti jų atstovai, visos arkivyskupijos tikinčiųjų giliausių sielvartų, rūpesčių ir reikalų reiškėjai, esame verčiami sąžinės pareikšti, kad šis įstatymas yra antikonstitucinis, antihumaniškas ir priešingas tarptautiniams TSRS susitarimams. Todėl jų laikytis mes negalime! Be

to, norime priminti, kad Katalikų Bažnyčia savo prigimtimi nėra kokia tai politinė organizacija, bet grynai religinė bendruomenė. Ir savo viduje ji tvarkosi pagal kanonų teisę savarankiškai. Šitai pripažįsta ir tarybinės valdžios atstovai, tvirtindami:

(J. Rugienis sako, kad Tarybų valstybė „nesikiša" į Bažnyčios reikalus):
    — Tarybų valstybė ir jos valdžios organai nesikiša į Bažnyčios vidaus reikalus, t.y. į jos kanoninę ir dogmatinę veiklą (J. Rugienis, Tarybos ir religinių kultų įstatymai, „Tarybų darbas", 1972, Nr. 9, p. 17). Bet praktikoje yra kitaip. Iliustracijai bent porą pavyzdžių. Taip vadinamos sutarties, kuri jėga primetama Bažnyčiai ir jau visą dešimtmetį vargina kunigus bei tikinčiuosius, 4-me skyriuje rašoma:

    — Ši sutartis gali būti nutraukta nustatyta tvarka, nutarus uždaryti maldos namus (kulto pastatą), kuriuo naudotis buvo leista šia sutartimi.

    Sutarties ir nuostatų paragrafai suformuluoti miglotai, be teisinio aiškumo, paliekant galimybę tarybiniams pareigūnams ir ateistams juos aiškinti savivališkai savo naudai ir Bažnyčios pražūčiai. Religinių susivienijimų nuostatais esame atiduoti į ateistų ir įvairaus rango vykdomųjų komitetų atstovų malonę.

    Dar kartą mes norime priminti, kad Lietuvos katalikai bažnyčias statė savo prakaitu ir lėšomis per 600 metų! Ir mes negalime prileisti net minties, kad „kieno tai nutarimu" būtų uždarinėjamos mūsų šventovės, iš kurių daugelis yra visasąjunginės ar respublikinės reikšmės paminklai (o Stalino-Chruščiovo uždarytos bažnyčios yra gyva, kraujuojanti žaizda tikinčiųjų širdyje). Ir, priešingai, remdamiesi Visuotine žmogaus teisių^ deklaracija ir Helsinkio Baigiamuoju Aktu, esame įsitikinę, kad tikintiesiems reikia naujų bažnyčių Klaipėdoje, Elektrėnuose, Akmenėje ir kitų didesnių miestų mikrorajonuose.

    Religinių susivienijimų nuostatų 3-as straipsnis leidžia būti religinės bendruomenės nariais tik sulaukus 18 metų. Pagal Bažnyčios mokslą ir Kanonų teisę nuo krikšto žmogus tampa pilnateisiu Bažnyčios nariu.

    Mes, Kauno arkivyskupijos kunigai, esame susipažinę su Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komiteto dokumentu Nr. 5, pilnai jam pritariame ir prašome Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumą paskelbti 1976 m. liepos 28 d. įsaką „Apie religinių susivienijimų nuostatus" negaliojančiu.
Kaunas, 1979 m. sausio 25 d.
Šv. Pauliaus atsivertimo šventė
Pasirašė Kauno arkivyskupijos 102 kunigai:
Gustavas Gudanavičius, Leonardas Jagminas, vysk. Julijonas Steponavičius, Juozas Dobilaitis, Bronius Nemeik-šis, Julijonas Kazlauskas, Vaclovas Polikaitis, Aleksandras Počiulpis, Jonas Alesius, Vladas Luzgauskas, Jonas Bujokas, Lionginas Vaičiulionis, Jonas Babonas, Zigmas Grinevičius, Jonas Račaitis, Vladas Valavičius, Vaclovas Ramanauskas, Pranciškus Ščepavičius, Antanas Jokubaus-kas, Vytautas Radzevičius, Kęstutis Diknevičius, Feliksas Baliūnas, Antanas Lileika, Vaclovas Tamoševičius, Bronius Gimžauskas, Jonas Povilaitis, Prosperas Bubnys, Mykolas Buožius, Petras Mikutis, Bronius Gaižutis, Jonas Jokubonis, Stasys Kadys, Kazimieras SirOnas, Jonas Aleksiūnas, Vincas Pranskietis, Liudvikas Mažonavičius, Antanas Ylius, Juozas Vaicekauskas, Jonas Survyla, Leonas Kalinauskas, Eugenijus Jokubauskas, Jurgis Ušu-sienis, Pranciškus Matulaitis, Valentinas Beržinis, Romualdas Mizaras, Kleopas Jakaitis, Antanas Imbras, Jurgis Birbilas, Steponas Pilka, Mykolas Dobrovolskis, Antanas Kazlauskas, Liudvikas Semaška, Juozapas Matulevičius, Eduardas Simaška, Petras Meilus, Antanas Danyla, Petras Liubonas, Gerardas Dunda, Jonas Voveris, Jonas Albavi-čius, Albertas Perminąs, Valerijonas Kekys, Klemensas Valavičius, Boleslovas Vairą, Vladas Petkevičius, Jonas

Girdzevičius, Vytautas Pesliakas, Juozas Vaičeliūnas, Jonas Tamonis, Alfonsas Bulota, Juozas Indriūnas, Alfonsas Svarinskas, Juozapas Razmantas, Petras Našlėnas, Romualdas Macevičius, Petras Tavoraitis, Pranas Gimžauskas, Jonas Rakauskas, Pranciškus Bastys, Ričardas Mikutavičius, Jonas Fabijanskas, Antanas Slavinskas, Povilas Pranckūnas, Algirdas Močius, Jonas Augustaus-kas, Eugenijus Bartulis, Aleksandras Markaitis, Jonas Kazlauskas, Pijus Žiugžda, Vytautas Griganavičius, Antanas Urbanavičius, Vladas Simaška, Boleslovas Rada-vičius, Jonas Gudas, Viktoras Šauklys, Juozapas Armonas, Jonas Buliauskas, kan. Juozapas Želvys, Jonas Maleckis, Petras Marcinkus, Vladas Požėla, Pranciškus Tuminas.

*
    *    *


LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui
Vilkaviškio vyskupijos kunigų Pareiškimas


    Mes, žemiau pasirašę kunigai, pareiškiame savo nuomonę LTSR ATP 1976 m. liepos 28 d. priimtų „Religinių susivienijimų nuostatų" klausimu:

    „Religijų susivienijimų nuostatai":

    a) diskriminuoja kunigus bei tikinčiuosius ir daro juos antraeiliais Tarybų Sąjungos piliečiais;

    b) prieštarauja LTSR Konstitucijai, Visuotinei Žmogaus teisių deklaracijai ir kitiems Tarybų Sąjungos pasirašytiems tarptautiniams susitarimams;

    c) tarnauja tik ateistams, padėdami pačiu grubiausiu būdu administruoti Bažnyčios vidaus gyvenimą;

    Nei vienas turįs sąžinę kunigas ir tikintysis šių nuostatų negalės laikytis, nes jie prieštarauja Bažnyčios teisei. Vertimas laikytis Nuostatų iššauks daug nemalonių pasekmių, kurių pavyzdžiu gali būti Kybartų klebono kun. S. Tamkevičiaus teismas š.m. sausio 10 d.

    Mes, kunigai, pritariame Tikinčiųjų teisių gynimo Katalikų Komiteto raštui Nr. 5, kuriame išdėstyta Lietuvos kunigų ir tikinčiųjų nusistatymas „Religinių susivienijimų nuostatų" atžvilgiu.

    Prašome Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumą mūsų samprotavimus pateikti TSRS ATP ir gauti iš jo leidimą minėtus Nuostatus atšaukti.

1979 m. sausio 10 d.
Pasirašė 92 Vilkaviškio vyskupijos kunigai:
Alytaus dekanatas: Leonardas Kavaliūnas, Kęstutis Bekasovas, Vincas Akelis, Juozas Berteška (dek.), Antanas Mieldažys, Vladas Bobinas, Vytautas Būdas, Jonas Baranauskas, Juozas Gumauskas, Juozas Radzevičius, Juozas Matulevičius, Vitas Urbonas. Šakių dekantas: Jonas Būga, Gintautas Skučas, Vytautas Užkuraitis, Stanislovas Mikalajūnas, Juozas Jakaitis, Jonas Bučinskas, Antanas Akevičius, Juozas Frainas, Juozas Adomaitis, Antanas Maskeliūnas, Antanas Aleksandravičius, Petras Sitka, Antanas Račkauskas, Juozas Žemaitis (dek.), Jonas Malinauskas, Salemonas Samuolis, Juozas Juškaitis. Aleksoto dekanatas: Vaclovas Stakėnas, Povilas Jančiauskas, Petras Dumbliauskas, Juozas Užupis, Antanas Gražulis, Jonas Paliukaitis, Vincas Čėsna, Vaclovas Radzevičius, Antanas Pangonis, Vincas Dumčius, Petras Vagneris, Antanas Jančiauskas, Andrius Rimas, Juozas Pilipaitis, Pranas Liutvinas, Juozas Pečiukonis. Kapsuko dekanatas: Vaclovas Degutis (dek.), Lionginas Kunevičius, Jonas Kubilius, Kazimieras Burba, Andrius Gustaitis, Juozas Mieldažys, Leonas Leščinskas, Juozas Varvuolis, Juozas Šalčius, Antanas Bakys, Jonas Maskvytis, Kazimieras Kudirka, Kazimieras Juškevičius, Kazimieras Skučas, Albinas Deltuva, Jonas Rusinąs, Juozas Matulaitis, Gvidonas Dovydaitis, Albinas Jaudegis, Mykolas Žemaitis, Pranciškus Šulskis. Lazdijų dekantas: Pranas Adomaitis, Ignas Plioraitis, Boleslovas Jarušauskas, Juozas Kriščiūnas, Gintautas Steponaitis, Konstantinas Ambra-

sas, Stanislovas Raškauskas, Alfonsas Sadauskas, Jonas Grudzinskas, Jurgis Svertickas, Juozas Zdebskis, Antanas Vitkus, Krizantas Juknevičius. Vilkaviškio dekanatas: Boleslovas Ražukas, Antanas Lukošaitis, Juozas Kupstaitis, Vytautas Vaitauskas, Sigitas Tamkevičius, Vincas Jalinskas, Boleslovas Cegelskas, Juozas Preikšas (dek.), Algis Pasiliauskas, Vladas Bilius, Kazimieras Montvila, Virgilijus Jaugelis, Algirdas Andrišiūnas.

*    *    *

Lietuvos TSR Aukšiausiosios Tarybos
Prezidiumui Lietuvos vyskupams ir vyskupijų valdytojams
Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui
P. Anilioniui

Kaišiadorių vyskupijos kunigų
Pareiškimas

    Mes, Kaišiadorių vyskupijos kunigai, pritardami Tikinčiųjų teisių gynimo Katalikų Komiteto raštui, rašytam 1978.XII.25 dėl 1976 metais paskelbtų Religinių susivienijimų nuostatų, pareiškiame, kad šiais Nuostatais tikinčiųjų katalikų deskriminavimas Tarybų Lietuvoje norimas paversti įstatymu. Iš kasdieninio mūsų darbo turima medžiaga ir faktai šitai ir patvirtina. Pvz., labai neseniai Molėtų rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja Gančerienė, susišaukusi rajono kunigus, remdamasi Nuostatais, reikalavo neleisti vaikams patarnauti pamaldose, draudė kunigams grupiniu būdu egzaminuoti vaikus, ruošiamus Pirmai Komunijai, be to, reikalavo iš kunigų, kad be rajono leidimo atlaidams nekviestų kitų kunigų.
    Mes pareiškiame, kad „Religinių susivienijimų nuostatai" yra aiškiai diskriminaciniai Lietuvos Katalikų Bažnyčiai:

    a) jie neišreiškia lietuvių tautos, kurioje yra apie 70 procentų tikintys katalikai, valios bei interesų;

    b) jie visiškai ignoruoja šimtmečių bėgyje susiklodavusi lietuvių tautos kultūrinį palikimą;

    c) šie Nuostatai tiesiogiai prieštarauja Bažnyčios kanonų teisei, SNO Generalinėje asamblėjoje priimtai „Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai", Helsinkio Baigiamojo akto įsipareigojimams.

    Šie Nuostatai tikinčiuosius ir Katalikų Bažnyčią Lietuvoje pastato į aiškiai priešingą padėtį, kokios reikalauja iš tikinčiųjų ir kunigų Bažnytinės teisės kanonai. Jei tarybų valdžia leidžia Katalikų Bažnyčiai egzistuoti ir dažnai primena, kad ji į kanoninę Bažnyčios veiklą nesikiša, tai kodėl Nuostatai savo esme stato tikinčiuosius į koaliziją?

    Todėl mes ir pareiškiame: tais atvejais, kai valstybiniai administraciniai organai reikalaus iš mūsų elgtis priešingai Katalikų Bažnyčios teisiniams nuostatams, mes paklusime Bažnyčios kanonams, o ne LTSR Konstitucijai priešingiems ir tikinčiųjų teises diskriminuojantiems „Religinių susivienijimų nuostatams".

    Ta pačia proga dar .kartą prašome nuimti nuo Kaišiadorių vyskupijos pilnateisio vyksupo V. Sladkevičiaus ilgametį trėmimą ir grąžinti jį į Kaišiadorių, vyskupijos valdymą.
1979 m. vasario 11 d.
Pareiškimą pasirašė 42 kunigai:
    Jonas Pilka, Petras Laskauskas, Bronislavas Bulika, Zenonas Navickas, Juozapas Matulaitis, Marijonas Petkevičius, vysk. Vincentas Sladkevičius, Alfonsas Šatas, Mykolas Balnys, Vilius Cukuras, Jonas Kaušyla, Petras Žiugžda, Jonas Tomkus, Antanas Araminas, Bronislavas Novelskis, Juozapas Stasiūnas, Pranciškus Venckus, Edvardas Kraujelis, Jonas Jonys, Ignas Milašius, Stasys Lindė,  Stanislovas  Kiškis, Juozapas  Masalskis,  Petras

Kražauskas, Petras Budrauskas, Česlovas Žažeckas, Jonas Voveris, Zigmantas Stančiauskas, Jonas Danyla, Jonas Mintauckis, Vytautas Sudavičius, Jonas Zubrus, Juozapas Anusevičius, Petras Valatka, Alfonsas Ažubalis, Bronislavas Klimas, Aleksandras Alkovikas, Juozapas Gylys, Albinas šilkinis, Stanislovas Stankevičius, Antanas Jurgilas, Jonas Žvinys.

*    *    *

Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos
Prezidiumui
Panevėžio vyskupijos kunigų
Pareiškimas


    Žymiausios pasaulio valstybės, jų tarpe ir Tarybų Sąjunga, pasirašė Visuotinę Žmogaus teisių deklaraciją (1948 m.), o taip pat žmogaus teises ginančius Helsinkio nutarimus. Kartu prižadėjo neskelbti įstatymų, potvarkių, priešingų žmogaus teisėms ir esamus įsakymus bei potvarkius, varžančius žmogaus teises, atšaukti.

    Tarybinė Konstituciją skelbia laisvę išpažinti religiją. Jei Konstitucijoje nebūtų straipsnio, varžančio tikėjimo propagandą (50), tuo pažeidžiant tikėjimo laisvę Lietuvos didžiausios dalies gyventojų (75 procentai), ir teikiančio neribotą propagandos laisvę bedieviams, kurių yra mažuma, tai šis straipsnis būtų galima laikyti demokratišku, kad bedievių valdžia tikinčiuosius stato į paniekintų, beteisių piliečių padėtį, liudija šie gėdingi dokumentai: Religinių susivienijimų nuostatai (1976 m.) ir valdžios paruošta ir pateikta tikintiesiems pasirašyti Sutartis bažnyčios pastato nuomos reikalu. Pirmas šios sutarties variantas buvo parengtas prie Stalino (1948 m.), o antras, nuožmesnis, verčiamas pasirašyti jau 10 metų.

    Mums yra žinoma, kad šių, tikinčiųjų teises varžančių, dokumentų reikalu į Tarybinę valdžią kreipėsi Tikinčiųjų

teisėms ginti Katalikų komitetas (1978.XII.25) ir kad šiuo klausimu ruošiasi kreiptis kelių Lietuvos vyskupijų tikintieji. Mes laukėme ir tikėjomės, — valstybės vyriausybė patenkins skriaudžiamųjų prašymus ir atšauks minėtus dokumentus, kurie, Tarybinei vyriausybei pasirašius Žmogaus teisių konvencijas, savaime yra negaluojantys.

    Kol nėra atšaukti šie neteisiniai dokumentai, mes jaučiame pareigą to prašyti ir kartu paremti kitų vyskupijų teisėtus prašymus. Tai darome remdamiesi LTSR Konstitucijos 47 str.: „Kiekvienas Lietuvos TSR pilietis turi teisę pateikti valstybiniams organams ir visuomeninėms organizacijoms pasiūlymus dėl jų veiklos gerinimo, kritikuoti darbo trūkumus". Tik mums nesuprantama, kodėl Religijų reikalų tarybos įgaliotinis P. Anilionis ėmėsi akcijos užkirsti kelią Panevėžio vyskupijos tikinčiųjų teisėtam prašymui, panaudodamas savo siekiams vyskupijos Kuriją?

    Todėl mes, žemiau pasirašę Panevėžio vyskupijos kunigai, atstovaujantieji 400.000 savo vyskupijos tikinčiųjų, prašome Tarybinę Vyriausybę atkreipti dėmesį į tai, kad minėti dokumentai diskriminuoja tikinčiuosius ir siekia Lietuvoje sunaikinti Katalikų Bažnyčią.


1. Dėl Religinių susivienijimų nuostatų

    Kai 1978 m. buvo minima 30 metų sukaktis nuo Žmogaus teisių deklaracijos priėmimo, Tarybinė valdžia pateikė Lietuvos tikintiesiems Religinių susivienijimų nuostatus, kuriais tikintieji tapo naujai įžeisti, paniekinti ir sudaryta grėsmė administracinėmis priemonėmis sunaikinti Lietuvoje Katalikų Bažnyčią. Šie nuostatai tapo rašytu dokumentu, įrodančiu tikėjimo persekiojimą Lietuvoje. Kol šie nuostatai egzistuos, tol Tarybinei vyriausybei bus neįmanoma įrodyti tarptautiniuose forumuose, kur bus svarstomas tikėjimo laisvės klausimas, kad Tarybų Sąjungoje yra tikėjimo laisvė. Mes pilnai pritariame Tikinčiųjų teisių gynimo Katalikų komiteto

pareiškimui Nr. 5 Religinių susivienijimų nuostatų klausimu.

2. Dėl bažnyčios pastato nuomojimo sutarties

    Žiauri, Stalino diktuota, bažnyčios pastato nuomos sutartis buvo pasirašyta vienu laiku (1948) visoje Lietuvoje. Antrasis sutarties variantas, turintis daugiau tikėjimo spaudimo elementų, jau 10 metų brukamas pasirašyti, naudojant prievartą, apgaulę, sauvaliavimą, siekia Katalikų Bažnyčios Lietuvoje pavergimo ir sunaikinimo. Tokios sutarties dokumentas bus įrodymas tarptautiniame forume, kad Katalikų Bažnyčia Lietuvoje yra persekiojama.

    Visas pasaulis gerai žino, kad Lietuvos bažnyčios yra statytos tikinčiųjų darbu ir jų aukomis per 600 metų. Tokiu pat būdu yra įsigyti ir esantieji bažnyčiose meno turtai bei kitas inventorius. Nacionalizavimo aktu bažnyčios pastatas pateko į bedievių rankas. Tikintiesiems liko vienintelė išeitis — bažnyčios pastatą išsinuomoti. Čia pasireiškė bedievių valdininkų sauvaliavimas. Jie atspaude sutartį — diktatą. Šia sutartimi nusavino visą inventorių, įskaitant konsekruotus daiktus ir meno dalykus. Tikintieji įbauginti, grasomi ir trokšdami šiaip taip bendruomeniškai egzistuoti, „sutartį" pasirašė. Tai ne sutartis. Tai prievarta.

    Kokią nuomą tikintieji turi mokėti už jų pačių statytas bažnyčias?


(Sakykite, ar tai nėra tikinčiųjų kraujo ištroškusių ateistų elgesys?):
    Tikintieji privalo sumokėti pastato mokestį valstybei, draudimo mokestį, vykdyti remontus, kurie kartais viršija keliolikos metų nuomos mokestį, atiduoti visas meno vertybes, net šventus daiktus, atiduoti visą bažnyčios inventorių, atiduoti net ateityje pirksimus bei paaukotus daiktus, nežiūrint aukotojų intencijos. Pvz., 1976 m.

popiežius Paulius VI ne bedieviams, bet Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje dovanojo naujus mišiolus. Kodėl jie pagal naują sutartį turi pereiti netikinčiųjų žinion? Sutartis reikalauja pašalinius asmenis — komiteto narius — pranešinėti apie kunigo pajamas, gautas už religinius patarnavimus. Bet tuo pačiu yra reikalaujama pranešinėti, kas naudojosi religiniais patarnavimais. O tai yra skverbimasis į žmogaus sąžinės dalykus. Taip yra kitose Sovietų respublikose, kur panašios „sutartys" yra jau įgyvendintos. Tuo tarpu valdžia nieko neįsipareigoja, — net duoti leidimą pirkti remontui medžiagas. Sutartis dar numato atvejus uždaryti bažnyčią ne įstatymu, o sutartimi. Valdžia sutartį pasirašo ne su Bažnyčios komitetu, o su asmenimis. Asmenys — ne juridinis asmuo. Ar tai sutartis? Vien tik tokio dokumento buvimas rodo, kad Tarybų Sąjungoje Katalikų Bažnyčią yra visai beteisėje padėtyje.

Todėl mes prašome:
    1. Pripažinti Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje ir jos padaliniams juridinio asmens teises.

    2. Netrukdyti Katalikų Bažnyčios parapijoms turėti savo parapijinius komitetus, įsteigtus ir funkcionuojančius pagal Romos Katalikų Bažnyčios kanonus ir statutus, patvirtintus Bažnyčios vyriausybės.

    3. Panaikinti neteisinius dokumentus: Religinių susivienijimų nuostatus ir primestą Bažnyčiai nuomos sutartį, pakeičiant ją dvišaliu laisvu susitarimu.

    Juk dvidešimtukai, vykdomieji ir kiti organai yra valdžios įsakyti ir formuojami.

    Kol nebus sudaryti Bažnyčios komitetai, mes pareiškiame, kad kunigai, remdamiesi lygiateisiškumo principu, dalyvaus divdešimtuke ir vykdomuosiuose organuose.

    4. Nutraukti kunigų genocidą, vykdomą per vienintelę Lietuvoje egzistuojančią Kauno Kunigų seminariją.

(Kauno Kunigų seminarija — kunigų genocidas):

    1946 m. Tarybinė vyriausybė apribojo klierikų skaičių
— iš daugiau kaip 400 auklėtinių paliko tik 150, o 1949 m.
— tik 75, dar vėliau — tik 25. 1969 ir 1971 m. kunigų seminarija parengė tik po 3 kunigus. Panevėžio vyskupijai per 10 pastarųjų metų buvo pašventinta tik 12 kunigų. Šiais metais mūsų vyskupija gaus tik 2 auklėtinius, o kitais metais — tik 1. Tuo tarpu 1949 m. Panevėžio vyskupijai buvo pašventinta 12 kunigų. Per tris paskutiniuosius metus (1976, 1977, 1978 m.) šioje vyskupijoje mirė 17 kunigų. Tikintieji gerai žino, kad kunigų trūkumas atsirado ne dėl kandidatų stokos, bet dėl to, kad valdžia neleidžia kai kuriems jaunuoliams įstoti į Kunigų seminariją.

    Bedieviai valdininkai graso tikintiesiems, uždeda pinigines baudas, sodina į kalėjimą už vaikų ruošimą Pirmajai Komunijai. Grupinį vaikų rengimą prie Pirmosios Komunijos apšaukia mokyklos steigimu, nesigėdydami prisiimti mokyklos persekiotojų vardo. Niekas pasaulyje vaikų rengimą prie Pirmosios Komunijos nelaiko mokykla. Bedieviai, trukdydami vaikus parengti Pirmai Komunijai, pažeidžia kulto laisvę ir tuo prasikalsta Konstitucijai ir pasirašytoms Žmogaus teisių konvencijoms, nes kultą padaro negalimu ir sąžinei pripažįstama laisvė praranda savo prasmę. Kunigai nesutinka su šiuo beteisiškumu ir toliau rengs prie sakramentų visus to pageidaujančius.

    Prašome atsižvelgti į tikinčiųjų teisėtus reikalavimus.

1979 m. kovo mėn.

    Pasirašė 118 Panevėžio vyskupijos kunigų: Petras Adomonis, Bronius Antanaitis, Vincentas Arlauskas, Balys Babrauskas, Jonas Bagdonas, Juozas Bagdonas, Antanas Balaišis, Bronius Balaiša, Vytautas Balašauskas, Jonas Balčiūnas, Juozas Balčiūnas, Jurgis Balickaitis, Kostas Balsys, Petras Baltuška, Algis Baniulis, Kazimieras Baronas, Gediminas Blynas, Laimingas Blynas, Adolfas Breivė, Petras Budriūnas, Jonas Buliaus-kas, Povilas Ciuckis, Juozas Dubnikas, Kazimieras Dulks-
nys, Steponas Galvydis, Juozas Garška, Juozas Giedraitis, Kazimieras Girnius, Mykolas Gylys, Antanas Gobis, Alfonsas Gražys, Antanas Gružauskas, Klemensas Gutauskas, Gaudentas Ikamas, Vincentas Inkratas, Alfonsas Jančys, Povilas Jankevičius, Juozas Janulis, Bronius Jareckas, Jonas Jatulis, Jonas Juodelis, Jonas Jurgaitis, Antanas Juška, Alfonsas Kadžius, Antans Kairys, Vytautas Kapočius, Aleksandras Kaškevičius, Lionginas Keršu-lis, Petras Kiela, Anicetas Kisielius, Vladas Kremenskas, Stanislovas Krikštanaitis, Stanislovas Krumpliauskas, Petras Kuzmickas, Jonas Lapinskas, Antanas Liesis, Juozas Lukšas, Leonas Lukšas, Petras Markevičius, Vytautas Marozas, Pranciškus Masilionis, Leonas Mažeika, Antanas Mikulėnas, Algirdas Miškinis, Povilas Miškinis, Antanas Mitrikas, Jonas Morkvėnas, Kazimieras Mozūras, Jonas Nagulevičius, Algis Narušis, Lionginas Neniškis, Petras Nykstąs, Povilas Paškevičius, Steponas Pelešynas, Albinas Pipiras, Jonas Pranevičius, Augustinas Pranskietis, Leopoldas Pratkelis, Izidorius Puriuškis, Antanas Rameikis, Pranciškus Raščius, Petras Rauduvė, Jonas Rimša, Pranciškus Sabaliauskas, Petras Senulis, Leonardas Skardinskas, Vincentas Stankevičius, Mykolas Stonys, Bronius Strazdas, Alfonsas Strelčiūnas, Aloyzas Sungaila, Povilas Svirksis, Ignas Šiaučiūnas, Bronius Šlapelis, Povilas Šliauteris, Gediminas Šukys, Juozas šumskis, Albertas Talačka, Leonardas Tamošauskas, Stanislovas Tamulionis, Pranciškus Tamulionis, Petras Tarutis, Petras Tijušauskas, Vytautas Tvarijonas, Jonas Uogintas, Sigitas Uždavinys, Eduardas Vaišnoras, Antanas Valančiūnas, Antanas Valantinas, Juozas Varnas, Povilas Varžinskas, Antanas Vaškevičius, Titas Vinkšne-lis, Antanas Zakrys, Antanas Zulonas, Bronius Žilinskas, Serafinas Žvinys, Benediktas Urbonas.

*    *    *


Lietuvos Komunistų Partijos
Centro Komitetui
Nuorašai:

    LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui,
LTSR Ministrų Tarybai, Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui, Lietuvos Vyskupams ir vyskupijų Valdytojams, Tikinčiųjų teisių gynimo Katalikų Komitetui
Telšių vyskupijos ir Klaipėdos
prelatūros kunigų
Pareiškimas


    Mes, Telšių vyskupijos kunigai, kreipiamės į Jus ir kitas valstybines įstaigas ne tik savo vardu, bet čia išreiškiame ir valią bei susirūpinimą tų šimtų tūkstančių katalikų, kuriems mes patarnaujame jų dvasiniuose reikaluose. Mes priklausome Kristaus įsteigtai Bažnyčiai, turinčiai beveik 2000 metų istoriją. Jos nuopelnai visai žmonijai ir kartu mūsų respublikos kultūrai yra milžiniški ir neužginčijami. Juk Vilniaus Universitetas, pirmosios gimnazijos, kolegijos ir pradžios mokyklos yra įkurtos Bažnyčios. Lietuviškos raštijos pirmieji kūrėjai buvo taip pat šios Bažnyčios atstovai. Neveltui šiandieną krikščionių Bažnyčią visas kultūringas pasaulis pripažįsta ir įvertina. Neatsitiktinai ir išrinkus tos Bažnyčios popiežių Joną Povilą II viso pasaulio valstybių vyriausybės, neišskiriant ir socialistinių šalių, sveikino jį, pripažindamos Katalikų Bažnyčios svarbią rolę ir reikšmę šiuolaikiniame žmonijos gyvenime.

    Tačiau tiesioginis ir pirmasis Katalikų Bažnyčios tikslas — žmonių pašventinimas ir išganymas. Todėl Bažnyčios tiesioginė veiklos specifika remiasi jos įkūrėjo — Kristaus dieviška pasiuntinybe (žr. Mt 28,19; Jn 20,21). Ta pasiuntinybė reiškiasi per teisėtą vyskupų ir kunigų jurisdikciją, gaunamą iš Kristaus vietininko — Popiežiaus. Vyskupai ir kunigai savo darbe turi griežtai laikytis

dogminių ir kanoninių nurodymų bei įpareigojimų. Kitaip jie neįvykdys jiems skirtos Bažnyčios misijos.

    Tarybinė Vyriausybė yra įsipareigojusi nesikišti į dogmatinę, kanoninę bei religinę Bažnyčios veiklą. 1954 m. lapkričio 10 d. TSKP CK nutarime sakoma: ,,įpareigoti TSKP sričių komitetus, kraštų komitetus, sąjunginių respublikų kompartijų CK ir visas partines organizacijas ryžtingai pašalinti ateistinės propagandos klaidas ir ateityje jokiu būdu neleisti, kad kaip nors būtų įžeidžiami tikinčiųjų ir bažnyčios tarnų jausmai, taip pat neleisti administracinio kišimosi į bažnyčios veiklą. Būtina turėti galvoje, kad įžeidžiantieji veiksmai prieš bažnyčią, dvasininkiją, tikinčiuosius piliečius nesuderinami su partijos ir valstybės vykdoma mokslinės-ateistinės propagandos linija ir prieštarauja TSRS Konstitucijai, suteikiančiai tarybiniams piliečiams sąžinės laisvę". TSRS naujoje Konstitucijoje yra parašyta: „TSRS piliečiams garantuojama sąžinės laisvė, tai yra išpažinti bet kurią religiją arba neišpažinti jokios, praktikuoti religinius kultus arba vesti ateistinę propagandą. Kurstyti nesantaiką ir neapykantą ryšium su religiniais tikėjimais draudžiama. Bažnyčia TSRS atskirta nuo valstybės ir mokykla nuo bažnyčios" (TSRS Konst. 52 str.). Tas pat pasakyta ir LTSR Konstitucijoje 50 str. Minėto TSKP CK nutarimo šviesoje šiuos Konstitucijos straipsnius galime drąsiai aiškintis taip, kad čia suteikiama Bažnyčiai laisvė tvarkytis ir veikti savo vidaus gyvenime ir veikloje pagal savo principus — pagal kanonus, laikantis dogmatikos ir liturgikos reikalavimų. Tai patvirtina, atrodo, ir kompetentingi valdžios atstovai, tvarkantys tarp valstybės ir Bažnyčios iškilusius reikalus (žr. J. Rugienis, Tarybos ir religinių kultų įstatymai, „Tarybų darbas", 1972, Nr. 9, p. 17 ir K. Tumėnas, įstatymai ir religinės bendruomenės, „Tarybų darbas", 1975, Nr. 4, p. 26).

    Leninas 1905 m. savo straipsnyje „Socializmas ir religija" rašė: „Valstybei neturi rūpėti religija, religijos draugijos neturi būti susirišusios su valstybine valdžia".

    Atrodytų, kad Bažnyčia turi laisvę bent pagrindinei savo misijai atlikti. Tačiau gyvenime yra visai kitaip.

I.

    1976 m. liepos 28 d. yra patvirtinti ir išleisti Religinių susivienijimų nuostatai, kurie grubiai kišasi į Bažnyčios vidaus reikalus, visiškai nesiskaito su kanonais, nei su dogmatine ar net liturgine doktrina ir praktiškai panaikina Bažnyčios laisvę atlikti tiesiogines religines pareigas, atima galimybę piliečiams pasinaudoti Konstitucijos suteikta sąžinės laisve.

    A. Bažnyčios 87 kanonas įsakmiai pabrėžia, kad Bažnyčios nariu tampama nuo krikšto momento su visomis teisėmis, o ne nuo 18 metų, kaip pasakyta Nuostatuose. Bažnyčia ir tikintieji tėvai kanonų įpareigoti rūpintis ir religinėje srityje vaikais ir teikti jiems religinius patarnavimus pagal kanonų, dogmatikos ir liturgikos reikalavimus (žr. kanonai 1330-1331; 1336).

    Taigi Religinių susivienijimų nuostatų 3 str. grubiai pažeidžia Bažnyčios kanonus ir skverbiasi į jos grynai religinę veiklą. Taip pat jie pažeidžia ir sąžinės laisvę, nes iki 18 metų žmogus būtų prievarta išskirtas iš religinio gyvenimo ir jam būtų atimta teisė pasinaudoti sąžinės laisve, kurią jam suteikia šalies Konstitucija. Taigi, Religinių susivienijimų nuostatų 3 str. yra antikonstitucinis, visiškai priešingas TSKP CK linijai ir kaip toks negali turėti įstatyminės galios.

    B. Pastaruoju metu pagal Nuostatus vietiniai valdžios organai, apeidami kurijas, klebonus ir parapijų administratorius, kišasi į parapijų komitetų sudarymą, primeta vienšališkai taip vadinamas „sutartis". Čia ne tik tikintieji, parapijos klebonas, bet ir kurija nieko negali toje sutartyje pataisyti ar pasiūlyti, — sutartis yra tokia, kokia ji patinka civilinei valdžiai. Tai yra ne tik principinis kanonų pažeidimas, bet priešinga ir LTSR Civiliniam kodeksui.

    Vietiniams administracijos organams spaudžiant ir gąsdinant bažnytinio komiteto narius, priverstinis sutarčių pasirašymas yra niekingas ir negaliojantis tiek Bažnyčios teisės kanonų, tiek ir tarybinių įstatymų atžvilgiu:

    1) Negaliojantis Bažnyčios kanonų atžvilgiu — kan. 461-467; 1519-1528. šie kanonai įpareigoja ordinarus ir klebonus arba klebonus pavaduojančius kunigus vadovauti parapijos administravime. Čia jie visai nušalinami arba apeinami.

    2) Negaliojantis ir bendrųjų tarybinių įstatymų atžvilgiu:

    a) sutartis pagal LTSR Civilinę kodeksą yra dvišalis, laisvas juridinis aktas. Šiuo atveju ji primetama jau paruošta, vienašališkai ir nėra laisva;

    b) sutarties esmę pagal LTSR Civilinį kodeksą (168 str.) sudaro susitarimas dėl visų esamų punktų. Čia to visai nėra;

    c) Bažnytinio komiteto tarybinė teisė nelaiko juridiniu asmeniu. Taigi jie negali būti susitariančioji pusė su juridiniu asmeniu — rajono ar miesto Vykdomuoju komitetu (LTSR Civ. kodeksas, str. 23-24), nes yra beteisis. Bažnytinis komitetas pagal primestą sutartį gauna daug įsipareigojimų, atsakomybės, turi daug išlaidų, o neturi juridinio veiksmumo.

    C. Pažeisdama svarbų lenininį ir konstitucinį principą — „bažnyčia atskirta nuo valstybės", — mūsų respublikos administraciniai organai nori visai pajungti bažnytinio komiteto veiklą ir praktiškai kišasi į daugybę Bažnyčios vidaus gyvenimo sričių. Pvz., kontroliuojama, kada bus atlaidai, kas sakys pamokslus, kokie dalyvaus kunigai ir 1.1.

    Pagal Religinių susivienijimų nuostatus kunigams ir tikintiesiems įvedami apribojimai: kunigas negali kitoje parapijoje teikti sakramentus, tikintieji kada nors negali iš kitos parapijos pasikviesti kunigo be atskiro leidimo kunigas negali talkininkauti kaimyninėje parapijoje (žr.

Nuostatų str. 19). Priešingai kanonams, kunigams draudžiama pastoviai lankyti savo parapiečius (žr. Nuostatų str. 45). Kai kur kunigui draudžiama pagal liturgijos reikalavimus laidoti numirėlius. Remiantis minėtais Nuostatais, kai kur yra draudžiama vaikams aktyviai dalyvauti pamaldose, o už dalyvavimą baudžiami ne tik vaikai, bet diskriminuojami ir vaikų tėvai.

II.

    1. Visiems žinomas faktas, kad mūsų respublikoje absoliuti gyventojų dauguma yra tikintys katalikai. Neatsižvelgiama į jų, kaip tikinčiųjų, pagrindines teises, tuo pažeidžiamas TSRS ir LTSR Konstitucijų deklaruotas sąžinės laisvės ir demokratijos principas. Nors skelbiama visų piliečių lygybė prieš įstatymus ir visiems piliečiams garantuojamos vienodos teisės ir laisvės (LTSR Konstitucijos str. 37, 43, 50, 47, 561, bet tikrovėje:

    a) joks viešai tikėjimą praktikuojąs pilietis negali užimti vadovaujančio posto valstybinėje įstaigoje ar darbavietėje,

    b) joks viešai praktikuojąs tikėjimą pilietis negali būti išrinktas atstovu ginti tikinčiųjų, joks dvasininkas negali būti išrinktas deputatu į tarybas,

    c) jokiam tikinčiam piliečiui neleidžiama per spaudą, radiją ar televiziją ginti tikėjimą,

    d) tikėjimą praktikuojantys moksleiviai yra trukdomi siekti aukštųjų mokslų ir grubiai įžeidinėjami ir niekinami.

    Taigi respublikoje yra privilegijuotieji — ateistai ir beteisiai — viešai savo tikėjimą praktikuoją tikintieji.

    2. LTSR administracijos pozicija yra aiškiai priešinga LTSR Konstitucijos 50 str., skelbiančiam: „Kurstyti nesantaiką ir neapykantą ryšium su religiniais tikėjimais draudžiama". O juk tarybinės administracijos leidžiama ir skatinama:

    a) dažnai pilni grubios paniekos ir neturį moksliškos

vertės ateistiniai (ypač rajoninėje spaudoje) straipsniai, kuriuose tikintieji vadinami tamsybininkais, atsilikėliais ir 1.1.,

    b) kassavaitinės ateistinės valandėlės per radiją ir televiziją kupinos užgaulių ir įžeidžiančių tikinčiųjų jausmus išsireiškimų prieš Bažnyčią, ir jos atstovus, net popiežių;

    c) mokyklose pravedami ateistiniai renginiai, kuriuose grubiai išjuokiami tikintieji, kunigai ir sakramentai.

    Reikia visu rimtumu atkreipti dėmesį į tai, kad visuotiniu mastu vyksta pilnas neapykantos ir priėjęs siaubingą ribą aktyviai praktikuojančių vaikų terorizavimas.

    Visa tai rodo ne ką kita, kaip antikonstitucinę ir nesuderinamą su minėtu TSKP CK nutarimu ir tikinčiųjų atžvilgiu pilną neapykantos poziciją, kuri savaime iššaukia reakciją, drumsčia žmonių gyvenimą, erzina tikinčiuosius ir verčia juos gintis. Jei ir ateityje šitaip bus elgiamasi su tikinčiaisiais piliečiais, tai vietinė tarybinė administracija tikrai varys juos, to visai nenorinčius, į pogrindį. Už tai ji pati teprisiima visą atsakomybę ir tenekaltina piliečių, ginančių tik savo teises, paskelbtas Konstitucijoje.

    Išvadoje prašome ir siūlome savo ir tikinčiųjų vardu:

    1. Atšaukti ir panaikinti 1976 m. liepos 28 d. išleistus Religinių susivienijimų nuostatus, prieštaraujančius Bažnyčios kanonams ir Konstitucijai.

    2. Norint sudaryti naujas sutartis tarp rajonų (miestų) vykdomųjų komitetų ir bažnytinių komitetų, reikia visų pirma suderinti abiejų šalių interesus, nustatyti bažnytinio komiteto juridinę padėtį ir jo santykius su parapijos klebonu. Iš bažnyčios pusės tai galėtų atlikti Kurijų teisėti atstovai.

    3. Konstitucijos garantuojama sąžinės laisvė yra nesuprantama ir neįsivaizduojama be nors minimalios skelbimo ir informacijos laisvės. Mums turėtų būti leista

pakankamai išsispausdinti bent katekizmų, tikybos vadovėlių ir maldaknygių.

    4. Reikia apriboti valstybinę netoleranciją tikinčiųjų atžvilgiu, uždrausti tikinčiųjų jausmus įžeidžiančius ateistinius vakarus bei kitokius renginius, kur grubiai niekinama tai, kas tikintiesiems yra šventa; uždrausti tikinčiųjų vaikų, aktyviai dalyvaujančių pamaldose, siaubingą terorizavimą ir niekinimą.

    5. Mes, kunigai, jaučiame pilną teisę nesilaikyti nuostatų, prieštaraujančių Konstitucijai, bažnytinei teisei ir mūsų tiesioginėms pareigoms. Taip pat nebeinformuosime civilinės valdžios apie bažnyčios rengiamus atlaidus bei į juos atvykstančius pamokslininkus ir nebeteiksime taryboms grynai sakramentinės ir religinės statistikos informacijos apie krikštą, jungtuvių, laidotuvių ir kitų religinių patarnavimų skaičių, nes visa tai yra grynai bažnyčios vidaus gyvenimo reikalas, neturintis civilinėje teisėje jokios juridinės reikšmės.

    Iki šiol į kolektyvinius kunigų bei tikinčiųjų pareiškimus negauta jokio atsakymo iš atitinkamų valstybinių įstaigų. Todėl primename LTSR Konstitucijos 47 str.: „Pareigūnai privalo nustatytais terminais svarstyti piliečių pasiūlymus ir pareiškimus, į juos atsakyti ir imtis reikiamų priemonių". Palaidojus į stalčių ir šį mūsų pareiškimą, kaip būdavo anksčiau, tai bus dar vienas, jau oficialus įrodymas, kad mūsų tikinčiųjų atžvilgiu Konstitucijos laikoma, jog esame mes beteisiai.

1979 m. kovo mėn.


    Pasirašė 110 Telšių vyskupijos ir Klaipėdos prelatūros kunigų: Vincentas Vėlavičius, Antanas Šeškevičius, Kazimieras Gasčiūnas, Bronislavas Burneikis, Jonas Kauneckas, Klemensas Puidokas, Jonas Bučinskas, Jonas Pakalniškis, Petras Serapinas, Antanas Kiela, Jonas Lukošius, Juozapas Meldus, Jonas Ilskis, Petras Puzanas, Romualdas Zuipa, Antanas Struikis, Pranciškus Venskus, Liudvikas Dam-

brauskas, Domininkas Giedra, Antanas Jurgaitis, Klemensas Arlauskas, Konstantinas Petrikas, Vincentas Senkus, Liudvikas Šarkauskas, Stanislovas Vaitilis, Adomas Alminas, Adomas Milerius, Jonas Aliukas, Anicetas Kerpauskas, Konstantinas Velioniškis, Jonas Kusas, Vaclovas Stribys, Alfonsas Lukoševičius, Valentinas Šikšnys, Leonas šaponas, Kazimieras Žukas, Juozapas Pašinskas, Tomas Švambrys, Juozapas Rutalė, Antanas Ivanauskas, Kazimieras Rimkus, Antanas Riškus, Pranciškus Šatkus, Albertas Movodzelskis, Vytautas Kadys, Petras Jasas, Petras Stukas, Antanas Zdanavičius, Juozapas Janauskas, Antanas Petronaitis, Tadas Poška, Petras Bernotas, Vincentas Gauronskis, Aloyzas Baškys, Juozapas Maželis, Alfonsas škinūnas, Vladislavas Šlevas, Izidorius Juškys, Bronislavas Latakas, Julius Budrikis, Julijonas Miškinis, Brunonas Bagužas, Vladislavas Abra-mavičius, Vladislovas Radveinis, Ferdinandas Žilys, Jonas Gedvilą, Juozapas Šukys, Juozapas Grabauskas, Domininkas Biveinis, Aleksandras Jakutis, Vincentas Vitkus, Liudas Serapinas, Juozas Gedgaudas, Jonas Petrauskis, Kazimieras Viršila, Pranas Puzė, Bronius Racevičius, Alfonsas Klimavičius, Juozas Olšauskas, Algirdas Paka-manis, Jonas Vičiulis, Juozas Gunta, Kazys Macetis, Alfonsas Pridotkas, Juozas Liutkevičius, Juozas Bukauskas, Juozas Gasiūnas, Vytautas Mikutavičius, Vincentas Klebonas, Petras Mitkus, Antanas Puodžiūnas, Izidorius Juškys, Juozapas Butkus, Pranas Daugnora, Henrikas Sirtautas, Stasys Ežerinskas, Stasys Ilinčius, Antanas Beniušis, Juozas Mantvydas, Jonas Rudzinskas, Petras Merliūnas, Henrikas Šulcas, Jonas Jasimavičius, Česlovas Degutis, Bernardas Talaišis, Petras Lygnugaris, Antanas Augustis, Julijonas Tamašauskas, Bronius Brazdžius, Antanas Jakaitis.

*    *    *


TSKP CK Generaliniam Sekretoriui

Nuorašai: Lietuvos TSR KP CK Pirmajam Sekretoriui,
Religijų reikalų tarybos Įgaliotiniui Lietuvos TSR,
Lietuvos Vyskupams ir vyskupijų Valdytojams

Vilniaus arkivyskupijos kunigų

Pareiškimas

    Mes, Vilniaus arkivyskupijos kunigai, prašydami grąžinti vyskupą Julijoną Steponavišių į Vilniaus arkivyskupijos Apaštališkojo Administratoriaus pareigas, 1970 metais rašėme TSRS Ministrų Tarybai peticiją, kurią pasirašė 61 kunigas, 1975 metų rugsėjo mėnesį pasiuntėme Lietuvos TSR Ministrų Tarybai pareiškimą, pasirašytą 66 kunigų, o 1976 metų vasario 15 d. grupė kunigų pasiuntė TSRS KP CK Generaliniam Sekretoriui pareiškimą visų Vilniaus arkivyskupijos kunigų vardu. Ir mes kreipiamės į Jus, Generalini Sekretoriau, pakartotinai tuo pačiu reikalu, nes dabartinė Vilniaus arkivyskupijos padėtis, vieną valdytoją pakeitus kitu, yra nenormali Bažnyčios kanonų, Lietuvos TSR įstatymų ir tikinčiųjų atžvilgiu.

    Vyskupija — be vyskupo: jis, dėl nežinomų net jam pačiam priežasčių, tarybinės administracijos potvarkiu yra ištremtas toli už vyskupijos ribų — į Žagarę (Kauno arkivyskupijoje). Katalikų Bažnyčios kanonai tikruoju vyskupijos šeimininku laiko ne valdytoją, bet vyskupą: valdytojas gali tik laikinai eiti tokias pareigas.

    Pagal Lietuvos TSR Baudžiamąjį kodeksą nutremti (str. 27), ištremti (str. 28), atimti teisę eiti tam tikras pareigas arba dirbti tam tikrą darbą (str. 30), atleisti iš pareigų (str. 31) gali tik teismas. Vysk. J. Steponavičius nebuvo teistas!

    Nutrėmimas tiek kaip pagrindinė, tiek ir kaip papildoma bausmė gali būti teismo skiriamas nuo dviejų iki penkerių metų (str. 27), ištrėmimas — nuo vienerių iki penkerių metų (str. 28), atėmimas teisės eiti tam tikras

pareigas arba dirbti tam tikrą darbą irgi nuo vienerių iki penkerių metų (str. 30). Vyskupas tremtyje jau daugiau kaip 18 metų!

    Šiame akte tikintieji įžiūri savo diskriminaciją: jie yra už įstatymo ribų — dvasininkas gali būti nekaltai represuotas, jam atimama galimybė apsiginti, tikinti visuomenė taip pat negali jo ginti.

    Visa tai turėdami dėmesyje, mes, žemiau pasirašę kunigai, savo ir visų tiesą ir teisingumą mylinčių žmonių vardu prašome Jus, Generalini Sekretoriau, leisti vysk. J. Steponavičiui sugrįžti iš Žagarės į Vilniaus arkivyskupijos Apaštališkojo Administratoriaus pareigas.
Lietuvos TSR, 1979.II.2.
Pasirašė 64 Vilniaus arkivyskupijos kunigai:
K. Garuckas, B. Laurinavičius, V. Černiauskas, A. Keina, J. Lauriūnas, M. Petravičius, J. Vaitonis, A. Andriuškevičius, K. Gajauskas, N. Pakalka, N. Jaura, D. Baužys, K. Molis, J. Budrevičius, J. Grigaitis, S. Lydys, M. Stonys, K. Pukėnas, A. Dziekan, A. Trusevič, J. Obrembs-ki, A. Čeponis, P. Jankus, S. Malakovski, L. Savickas, S. Valiukėnas, J. slėnys, P. Tarvydas, A. Gutauskas, J. Juodagalvis, K. Kindurys, V. Bronickis, R. Blažys, P. Bekiš, K. Vasiliauskas, J. Tunaitis, I. Paberžis, A. Valatka, P. Vaičekonis, S. Puidokas, J. Morkūnas, B. Sakavičius, S. Kakarieka, S. Markevičius, S. Tunaitis, V. Aliulis, V. Rūkas, K. Gailius, K. Valeikis, A. Simonaitis, K. Žemėnas, A. Kanišauskas, D. Valiukonis, D. Valančiauskas, R. Černiauskas, D. Puidokas, A. Ulickas, J. Baltušis, J. Kardelis, M. Savickas, A. Merkys, V. Jaskelevičius, A. Petronis, J. Kukta.

    Kai Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitetas pasiuntė TSRS AT Prezidiumui dokumentą Nr. 5, argumentuodamas, jog Religinių susivienijimų nuostatai diskriminuoja Katalikų Bažnyčią ir reikia juos atšaukti, tada   Religijų  reikalų  tarybos  įgaliotinis  P.  Anilionis

kalbėjo, kad Lietuvoje esą tik kokie 5 ar 10 kunigų, priešingų ATP išleistiems nuostatams, o visi kiti kunigai jais patenkinti. Ką jis pasakys dabar, kai 75 procentai Lietuvos kunigų pareiškė, jog ATP Nuostatai yra antihumaniški, antikonstituciniai ir niekas jų negalės laikytis?

    Lietuvos kunigai,, pasiųsdami Sovietinei vyriausybei aukščiau pateiktus pareiškimus ne tik pademonstravo savo solidarumą su Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitetu, bet ir parodė, kad 1940—1979 m. sovietinis totalitarizmas nepajėgė palaužti jų dvasios ir ištikimybės Bažnyčiai.

    Kyla klausimas: kas tie 25 procentai kunigų, kurie nepasirašė protestų prieš Religinių susivienijimų nuostatus? Iš tikrųjų, nepasirašiusiųjų visose vyskupijose buvo vos 8—9 procentai kunigų, o pas kitus; ypač gyvenančius provincijoje, dėl sunkaus žiemos kelio nebuvo apsilankyta. Priežastys, sutrukdžiusios saujelei kunigų pasirašyti protestus, yra šios:

    a) gili senatvė ir baimė turėti reikalų su valdžios įstaigomis,

    b) bendradarbiavimas su KGB,

    c) asmeniškos karjeros statymas aukščiau už Bažnyčios reikalus.

    Lietuvos kunigai laukia, kad prieš Religinių susivienijimų nuostatus pasisakytų ir einą pareigas Lietuvos vyskupai ir ganytojai. Ganytojai pirmieji privalo reaguoti tokiais atsakingais Bažnyčios gyvenimo momentais.

T. Karolio Garucko, SJ, mirtis


1979 m. balandžio 6 d. Švenčionių ligoninėje po sunkios ligos mirė Ceikinių klebonas, Lietuviškosios Helsinkio grupės narys T. Karolis Garuckas, SJ.
    Tauta neteko aktyvaus ir drąsaus kovotojo už pagrindines žmogaus teises, o Bažnyčia — uolaus ir sumanaus apaštalo.

    Palydėti T. Karolį Garucką į paskutinę šios žemės kelionę ir pasimelsti už jo vėlę balandžio 10 d. susirinko iš visų Lietuvos kampelių didžiulė tikinčiųjų minia, virš šimto kunigų, vyskupai tremtiniai — Julijonas Steponavičius, Vincentas Sladkevičius ir Vilniaus arkivyskupijos Valdytojas A. Gutauskas.

    Laidotuvėse turiningus pamokslus pasakė kunigai — Jonas Lauriūnas, Algimantas Keina, kan. Bronius Antanaitis, o prie kapo — kun. Alfonsas Svarinskas, TTG Katalikų Komiteto narys.

    Vienas laidotuvių dalyvis rašo: „Besiklausant nuoširdžių T. Karolio draugų ir bendražygių atsisveikinimo žodžių, rodos, mintimis nuskeliame į tolimą Lietuvos kampelį — Paberžę, kur kun. A. Mackevičius uždegė žmonių širdyse pasiryžimą priešintis priespaudai, neteisybei ir išnaudojimui.

    Argi nebeturime T. Karolio?

    Ne, jis lieka su mumis. Virš jo kapo iškilęs ąžuolinis kryžius nuolatos primins ir kvies kiekvieną lietuvį priešintis priespaudai ir kovoti už amžinąsias vertybes.

    LKB Kronika, trumpai informuodama apie laidotuves, primena skaitytojams, kad ruošiamas specialus leidinys apie T. Karolio Garucko gyvenimą, veiklą ir paskutiniąsias dienas žemėje.

*    *    *
UŽ TAUTOS BLAIVUMĄ

Jo Kilnybei Telšių Vyskupijos
Valdytojui

Telšių vyskupijos kunigų
Kreipimasis


    Šiuo metu dažnai skaitome laikraščių skiltyse, matome televizijos laidose, girdime radijo pranešimus apie potvynius,   uraganus,  žemės  drebėjimus  ir  kitas  nelaimes,

kurios padaro milžiniškus medžiaginius nuostolius ir nusineša tūkstančius gyvybių.

    Mūsų krašte didelių nelaimių, ačiū Dievui, nebūna. Tačiau mūsų kraštas skęsta kitoje blogybėje — girtavimo tvane, kuris pareikalauja anaiptol ne mažiau aukų. Girtauja vyrai ir moterys, jaunimas ir paaugliai, net bažnyčios tarnų ir mūsų konfratrų tarpe, deja, tokių esama.

    Geriama ,,į sveikatą", o iš tikrųjų ardoma sveikata, linkima laimės, o iš tikrųjų tiek atskirus asmenis, tiek ir visą tautą skandinama nelaimėse. Dar daugiau — žudoma siela! Juk Kristus yra pasakęs, kad girtuokliai neįeis į dangaus karalystę.

    Matydami tas visas kūno ir sielos nelaimes bei mūsų kraštui gresiančius pavojus, mes, šį raštą pasirašę Telšių vyskupijos kunigai, ryžtamės patys nevartoti alkoholinių gėrimų ir kitus paveikti, kad jų nevartotų.

    Dėl to kreipiamės į Jūsų Kilnybę prašydami, kad savo autoritetingu žodžiu ar raštu paragintumėte vyskupijos kunigus bei tikinčiuosius padaryti visa, kad į mūsų kraštą vėl sugrįžtų vyskupo Valančiaus laikais klestėjusi blaivybė.

Kunigai:
    Kancleris kan. Jonas Beinoris, Klemensas Arlauskas, Antanas Striukis, Bronislavas Burneikis, Juozas Meidus, kan. Antanas Kiela, Jonas Petrauskis, Jonas Elskis, Bronius Pakalniškis, Jonas Kauneckas, kan. Kazimieras Gaščiūnas.

*    *    *

Brangūs Broliai Kunigai!
    Kitų skatinamas, pats visa širdimi jausdamas reikalo svarbą, kreipiuosi į Jus šituo raštu.

    Dabartinė mūsų inteligentija su dideliu susirūpinimu rašo apie vis plintantį girtavimą. Susirūpinimui pagrindo yra. Alkoholis vis labiau įsigyvena ir tampa nebeatskiria-

ma musų palydovu, darkydamas dorus papročius, gražias tradicijas, sukeldamas siaubingas pasekmes.

    Pagrįstai priekaištaujama, kad prieš girtavimą niekas nekovoja, nebent tik autoinspekcija (prof. dr. A. Marcinkevičius). Šitas priekaištas ypač skaudus mums, kunigams, kurie labiausiai esame atsakingi prieš Dievą, Bažnyčią ir Tautą.

    Tad ką mums daryti? — Prieš 120 metų į šį klausimą atsakė garbingas mūsų tautos sūnus, Žemaičių vyskupas M. Valančius. Tai jis, turėdamas labai nelengvas sąlygas, visoje Žemaičių vyskupijoje įvedė blaivybę.

    Štai ką jis rašė 1858 metais savo kunigams: „Su dideliu džiaugsmu atsižinojau, jog daugelyje parapijų žmonės apsiėmė visiškai neragauti degtinės. Pripažindamas tai Dievo malonei ir dvasiškijos uolumui, turiu vilties, jog visoje mano vyskupijoje avelės eis paskui duotą pavyzdį . . . Tuo gi tarpu, kad nebūtume panašūs į fariziejus, kuriuos Kristus kaltino, jog uždeda kitiems sunkenybes, o patys nei pirštu paliest nenori, išreiškiu visiems meilingiems Kristuje kunigams mano karščiausį linkėjimą, kad nei patys negertų, nei kitiems taipogi nerodytų degtinės ... ir taip parodytų, jog tapo savo ganomiesiems žmonėms pavyzdžiu".

    Šiek tiek vėliau (1858.XI.28) vyskupas pakvietė prie blaivybės kapitulos narius, profesorius ir klierikus, siekdamas, kad su nauja kunigų karta prasidėtų nauja epocha.

    1859 m. kovo 1 d. vyskupas kreipėsi raštu ir į dvarininkus, kurie anuomet daug reiškė: „Mylėdami savo žmones ir iš širdies linkėdami jiems gero, laikykite juos savo tėviškoje globoje, kad niekas nesiskirtų nuo visuotinės blaivybės . . . Užkietėjusieji gėrovei išmirs, išaugs nauja karta, sveiki ir stiprūs žmonės atgims".

    Kadangi blaivybės darbo buvo imtasi su tokiu tikėjimu, jėga ir energija, tai ir pasisekimas buvo nuostabus: 197-se vyskupijos parapijose susibūrė daugiau nei pusė

milijono blaivininkų, o jau antrais blaivybės metais pajamos iš alkoholio krito 68 procentus!

    Kitados šv. Paulius, tautų apaštalas taip rašė romiečiams: „Supraskite, koks dabar laikas. Išmušė valanda jums pabusti iš miego! (13,11).

    Brangūs Broliai Kunigai! Išmušė valanda mums pabusti iš miego! Artėjančios šių metų Velykos kaip tik gražiausia proga pakilti kartu su Kristumi. Tad:

    1. Patys įsisąmoninkime ir savo ganomuosius įsąmoninkime, kad bet kokiuose reikaluose reikia šauktis Dievo, o ne griebtis degtinės butelio.

    2. Apsispręskime ir viešai pasisakykime, kad alkoholio nebevartosime nė lašelio, kad nebesiūlysime jo nė kitiems.

    3. Viską padarykime, kad visose mūsų vyskupijos parapijose kiltų galingas blaivybės sąjūdis.

    4. Griežtai pareikalaukime, kad alkoholis nebūtų jungiamas su religiniais patarnavimais.

    5. Raginkime tikinčiuosius ta intencija dažnai priimti šv. Komuniją, pavieniai ar bendrai kalbėti šv. Rožančių.

    6. Velykų rytą, kai sveikinsite savo parapijų tikinčiuosius, jautriais žodžiais priminkite blaivybės reikalą.

    Tepadeda Jums prisikėlęs Kristus!
Kun. A. Vaičius
Telšių vyskupijos ir Klaipėdos
prelatūros Valdytojas
Telšiai, 1979 m. šv. Velykos

*    *    *

(Gera Lietuvos katalikų kovos pradžia prieš antrąjį lietuvių tautos genocidą — alkoholį):
Tikinčiųjų teisėrns ginti
Katalikų Komitetas
1979 m. balandžio 18 d.
Nr. 12

JUNESKO ORGANIZACIJAI PRIE SNO

Tarptautinei konferencijai
„Už visų vaikų taiką
ir laimingą ateitį"

Vaiko teisių pažeidimai Lietuvos TSR
    Lietuvos tikinčiųjų ir kunigų vardu dėkojame JUNESKO organizacijai, paskelbusiai 1979 metus Tarptautiniais Vaiko metais. Viso pasaulio geros valios žmonės atsiliepė į raginimą užtikrinti vaikams visas teises ir sudaryti geras sąlygas, kad jie galėtų augti ir vystytis pilnaverčiais ateities kūrėjais.

    Mums geriausiai pažįstamos Lietuvos TSR vaikų gyvenimo sąlygos, todėl šiuo raštu ir norime su tuo supažindinti JUNESKO organizaciją.

    Mūsuose yra įprasta cituoti Lenino žodžius: „Visa, kas geriausia — vaikams!" Didelio rūpesčio vaikais pavyzdžiu nurodoma, kad Tarybų Sąjungoje veikia 120 tūkstančių nuolatinių vaikų darželių ir lopšelių, kuriuose auklėjama daugiau kaip 13 milijonų vaikų. Iš tikrųjų Lietuvos TSR vaikai nemiršta iš bado ir turi sąlygas mokytis, tačiau pas mus, kaip reta kur pasaulyje, iš vaikų yra atimta daug pagrindinių jų teisių.

(Lietuvos medikai teigia, kad kiekvienais metais Lietuvoje nužudoma apie 50.000 vaikų):
    Tarybų Lietuvoje yra įprasta plačiai kalbėti apie tai, kad kažkur karų metu žūsta nekalti vaikai, kad yra šalių, kuriose vaikai miršta iš bado, tačiau nutylimas faktas, kad pas mus yra legalizuotas negimusios gyvybės žudymas. Nors neskelbiama oficiali statistika, tačiau Lietuvos medikai teigia, kad kiekvienais metais mūsų Tėvynėje

nužudoma apie 50 tūkstančių negimusių kūdikių, t.y. tiek, kiek jų gimsta. Tokiai mažai tautai, kaip Lietuva, tai siaubingas skaičius. Pagrindinė vaiko teisė — tai teisė gimti. Kas atima šią teisę, sunku tikėtis, kad suteiks kitas, vaiko vystymuisi reikalingas teises.

    Lietuvos TSR yra gaminama be galo daug alkoholinių gėrimų — per metus išgeriama maždaug už pusę milijardo rublių. Dėl to daugelis tėvų yra alkoholikai, o jų vaikai gimsta fiziškai nepilnaverčiais. Dėl alkoholizmo sparčiai auga šeimų skyrybos ir dėl šios priežasties vėl daugiausia nukenčia vaikai. Jokie vaikų darželiai ir jokios auklės neatstos vaikui tėvo ir motinos. Šiuo metu vienas iš svarbiausių uždavinių kovojant už vaikų teises — iki minimumo sumažinti Lietuvoje alkoholinių gėrimų gamybą ir pačiomis efektyviausiomis priemonėmis kovoti su plintančiu girtavimu, kokio Lietuvoje niekada nebuvo, išskyrus carinės Rusijos laikus. Labai gaila, kad tarybinė valdžia iki šiol neleidžia veikti blaivybės draugijoms.

    Šiame dokumente ilgiau norime priminti, kaip vaikams Lietuvos TSR trukdoma dvasiniai vystytis.

    Lietuvos TSR vaikai neturi teisės būti auklėjami pagal savo tėvų įsitikinimus. Nuo pat kūdikystės vaikų darželiuose tikinčiųjų vaikams skiepijama bedievybė, nors tėvai to nenori. Bedieviškas mokymas uoliau tęsiamas vidurinėse mokyklose, o aukštosiose mokyklose jau yra privalomas ateizmo kursas. Neišlaikę marksistinio ateizmo tikintys studentai negali baigti aukštąją mokyklą. Mokyklose tikintys vaikai yra verčiami kalbėti, rašyti, piešti ir vaidinti prieš savo sąžinę, o jei tokie vaikai atsisako vykdyti ateistų mokytojų nurodymus, jiems rašomi dvejetai arba mažinamas elgesio pažymys. Tikinčiųjų tėvų niekas neatsiklausia, ar jie sutinką, kad jų vaikai būtų bedieviškai auklėjami, — šitai daroma prievarta, pasiteisinant, kad ateizmas — pažanga, o religija — atsilikimas.

    Lietuvos TSR vaikams yra atimtos beveik visos priemonės susipažinti su religija ir gilinti krikščionišką

pasaulėžiūrą. Per 34 tarybinės valdžios metus Lietuvoje nebuvo išleista nė viena katekizmo laida, nė viena religinė knyga, iš kurios vaikai galėtų susipažinti su krikščionybės pagrindais. Tiesa, buvo išleistas Šv. Rašto Naujasis Testamentas, bet dėl mažo tiražo — 11000 egz. (iš kurio daug šių brangių knygų dar buvo pasiųsta į užsienį) vaikai juo pasinaudoti negali. Tuo tarpu visi mokykliniai vadovėliai yra persunkti tendencingomis ir dažnai šmeižikiškomis mintimis prieš religiją, Bažnyčią ir dvasininkus. Knygynai ir bibliotekos yra užverstos menkaverčio turinio bedieviškomis knygomis ir brošiūromis. Pavyzdžiui, 1960—1977 metais Lietuvoje buvo išleista apie 250 pavadinimų ateistinės literatūros (P. Mišutis, Religija, Bažnyčia, ateizmas, 1978, p. 136).

(Lietuvio vaiko kryžiaus kelias tarybinėse mokyklose):
    Mokyklose tikintys mokiniai yra verčiami rašytis į ateistines pionierių ir komjaunimo organizacijas. Nenorintieji įsirašyti yra bauginami, paliekami po pamokų, mažinamas elgesio pažymys. Ryškiu tokio terorizavimo pavyzdžiu galėtų būti Stebulių aštuonmetės mokyklos (Lazdijų raj.) kai kurių mokytojų inkvizitoriškos pastangos surašyti tikinčius mokinius į bedieviškas organizacijas.

    Neįsirašiusioms į komjaunimą trukdoma įstoti į aukštąsias mokyklas. Prievarta įrašyti į ateistines organi    zacijas yra verčiami kalbėti prieš savo ir savo tėvų įsitikinimus. Šitokiu būdu vaikai psichiniai traumuojami ir pratinami veidmainiauti. Dėl tokio „auklėjimo" paauglių ir jaunimo tarpe yra išplitęs nihilizmas ir chuliganizmas; nuolat auga jaunų nusikaltėlių skaičius.

    Tikintieji moksleiviai yra persekiojami už bažnyčios lankymą. Mokyklose jiems priekaištaujama religiniai įsitikinimai, jie išjuokiami, piešiamos jų karikatūros, net mažinamas elgesio pažymus. Pavyzdžiui, 1979 m. baigiantis antrajam trimestrui Kybartų vidurinėje mokykloje

(Vilkaviškio raj.) tikintiems ir gerai besimokantiems moksleiviams: Rimai Abraitytei, Romai ir Ritai Griškaitytėms, Audronei Juraitei, Rimai Žiemelytei ir kitoms elgesys buvo sumažintas tik už tai, kad mergaitės lankė bažnyčią ir neįsirašė į ateistines organizacijas. Panaši padėtis yra daugelyje Lietuvos mokyklų!

    Tikintiems moksleiviams mokyklose yra sudaromos bjauraus nepakantumo sąlygos. Prisiklausę šmeižtų prieš tikėjimą, netikintys moksleiviai terorizuoja tikinčius vaikus. Pavyzdžiui, Vytautas ir Teresė Semenauskai pasakoja, kaip Plungės 1-je vidurinėje mokykloje yra persekiojamas jų sūnus Vitalijus. Komjaunuoliai Kačerginskas, Malakauskas ir Šakinis tyčiojosi iš tikinčiojo Vitalijaus ir jį už tai sumušė, o kai motina pasiskundė direktoriui, šis pareiškė, kad iš tokios motinos reikią atimti motinystės teises!

    Tikintiems vaikams trukdoma atlikti religinio kulto apeigas. Lietuvos TSR labai dažnas reiškinys, kad mokytojai išvaro iš bažnyčios tikinčius vaikus, atėjusius pasimelsti pas draugo mirusį tėvelį ar motiną, šitaip tarybiniai pedagogai elgiasi visoje Lietuvoje.

    Pagal tarybinius įstatymus draudžiama bet kokiomis formomis vaikų religinis mokymas. Vaikus mokyti religijos teisų gali tik tėvai šeimoje. Už vaikų katekizaciją laisvės atėmimu buvo nubausti kunigai: Juozas Zdebskis, Prosperas Bubnys, Antanas Šeškevičius, Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo 1966 m. gegužės 12 d. įsaku draudžiama vaikus mokyti religijos ir tokiu būdu jie yra grubiai diskriminuojami, nes užkertamas kelias tinkamai paruošti vaikus religiniam gyvenimui.

    Tikintiems vaikams iki 18 metų draudžiama aktyviai dalyvauti religinėse apeigose: chore, procesijose, šv. Mišiose. Už tokį dalyvavimą vaikai yra barami, gąsdinami, o kunigai baudžiami piniginėmis baudomis. Valkininkų klebonas kun. Algimantas Keina net du kartus buvo nubaustas už tai, kad leido vaikams patarnauti šv. Mišioms. Net valstybinio saugumo organai tardo šv.

Mišiose patarnaujančius vaikus, pvz., Telšiuose, Kybartuose, Veisiejuose ir kt. 1979 m. per kelis mėnesius Veisiejų vidurinės mokyklos VIII kl. mokinys Judeikis net tris kartus buvo tardomas saugumo pareigūnų.

(Tikintieji vaikai moraliai ir materialiai diskriminuojami):

    Tikintieji vaikai kiekvienais metais yra verčiami užpildyti specialias anketas, kontroliuojančias mokinių religingumą. Būna net tokių atvejų, kai mokyklose tikintieji vaikai oficialiai surašinėjami, tarsi būtų tikri nusikaltėliai. Pavyzdžiui, taip buvo daroma 1978 m. Kybartų Donelaičio vidurinėje (Vilkaviškio raj.) mokyk.

    Tikintiems moksleiviams į charakteristikas dažnai jrašoma apie jų religinius Įsitikinimus ir tuo apsunkinama jiems įstoti į aukštąsias mokyklas. Šitaip elgiamasi visose Lietuvos mokyklose.

    Paskutiniu metu išryškėjo dar vienas skaudus tikinčiųjų vaikų diskriminacijos faktas. Valstybinio saugumo pareigūnai įkalbinėja tikinčius vaikus, tėvams nežinant, bendradarbiauti su saugumu, teikiant jiems rūpimą informaciją. Pavyzdžiui, taip yra buvę Telšiuose, Kybartuose, Veisiejuose, Šlavantuose ir kt. Šitokiu būdu vaikas yra morališkai luošinamas.

    Mes, norime pabrėžti, kad aukščiau išvardintieji tikinčiųjų vaikų diskriminacijos faktai nėra atsitiktiniai pavienių bedievių mokytojų ar valdžios pareigūnų išsišokimai, o planinga kova prieš vaikų religinius įsitikinimus. Šią kovą inspiruoja ir jai vadovauja Švietimo ministerija ir partiniai organai.

    Per radiją mes girdime, kad JUNESKO organizacija rūpinasi badaujančiais, beglobiais ir beraščiais vaikais. Yra didelis pavojus neatkreipti dėmesio į didžiausį nusikaltimą prieš vaikus, t.y. į moralinį jų luošinimą ir slopinimą, atimant iš vaikų visas sąlygas vystytis ir tobulėtis prislaikant savo -įsitikinimų.

    Todėl mes prašome JUNESKO organizaciją Tarptautinių Vaiko metų proga iškelti viešumon ir pasmerkti Lietuvos TSR vykdomą tikinčiųjų vaikų diskriminaciją. Už pateiktų žinių tikrumą mes prisiimame pilną atsakomybę ir esame pasiruošę gausiais pavyzdžiais pailiustruoti tą apverktiną padėtį, kurioje šiuo metu yra Lietuvos vaikai.
Tikinčiųjų teisėms ginti
Katalikų Komiteto nariai-kunigai:
Jonas Kauneckas
Alfonsas Svarinskas
Sigitas Tamkevičius
Vincas Vėlavičius
Juozas Zdebskis

*    *    *

ATVIRAS LAIŠKAS JO EKSCELENCIJAI
VILNIAUS ARKIVYSKUPIJOS APAŠTALIŠKAJAM
ADMINISTRATORIUI

VYSKUPUI JULIJONUI STEPONAVIČIUI
Nuorašai: Lietuvos Vyskupams ir vyskupijų Valdytojams, Kauno Kunigų Seminarijai, Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitetui

(Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitetas — didelis Lietuvos katalikams ramstis):

    1977 metų pabaigoje iš Kauno Kunigų Seminarijos buvo pašalintas IV kurso klierikas Ričardas Jakutis. Jo bylai tirti buvo sudaryta komisija, kuriai vadovavo seminarijos rektorius. 1977 m. gruodžio 20 d. jis visiems klierikams paskelbė tyrimo rezultatus, tiksliau sakant, klieriko Jakučio amoralaus elgesio faktus. Juos patvirtino savo laišku seminarijos rektoriui Šorienė ir pareiškimu Lietuvos vyskupams ir vyskupijų valdytojams R. Činsky-

tė. Klierikas R. Jakutis kaltinimų nepaneigė, — prisipažino kaltu.

    Staiga nelaukta žinia — R. Jakutis slapta pašventintas diakonu ir eina diakono pareigas Nemenčinės bažnyčioje.

    1979 m. vasario 6 dieną kun. A. Svarinskas, tikinčiųjų paragintas, nuvyko pas vyskupą J. Labuką pasiteirauti, kas pašventino R. Jakutį diakonu. Vyskupas fakto nepaneigė, bet kas pašventino, sakėsi nežinąs: gal Baltarusijos gal Ukrainos vyskupai . . . 1979 m. vasario 7 d. Vilniaus arkivyskupijos valdytojas kun. A. Gutauskas nemažai Vilniaus arkivyskupijos kunigų grupei, atvykusiai R. Jakučio, A. Kazlausko ir jo paties staigaus išrinkimo į valdytojo postą, pasakė: „Jakutį pašventino vysk. J. Labukas".

(Vargas su saugumo globojamais klierikais):
    Kuo paaiškinti Vilniaus arkivyskupijos valdytojo kun. Č. Krivaičio elgesį, kokios jėgos inspiravo jį šiam žygiui, kad jis iš Seminarijos pavarytą amoralų jaunuolį ir toliau laikė geru klieriku? 1978 m. sausio 11 d. Seminarijoje posėdžio metu jis reikalavo net grąžinti R. Jakutį atgal į Seminariją, kaip nekaltai apšmeižtą; pašalintą globojo, apgyvendino Nemenčinėje pas kun. K. Pukėną, teikė jam materialinį išlaikymą ir net pristatė šventinusiam vyskupui kaip tinkamą ir rimtą kandidatą. Be to, visus stebina keista paties R. Jakučio laikysena. Jis jautėsi ne kaip pavarytas iš Seminarijos, o kaip geras klierikas pasiųstas Vilniaus arkivyskupijos valdytojo kun. Č. Krivaičio į Nemenčinę pas kun. K. Pukėną „atlikti liturginę prakti-ką".

    Į visus šiuos neaiškumus neabejotinai teisingą atsakymą duoda keistas įvykis. Civilinės valdžios pareigūnai susirūpino R. Jakučio likimu. Jie lankėsi net pas jo nusikaltimų liudininkus (pvz., Šorienę) ir reikalavo paneigti jį kompromituojančius faktus. Reiškia, civilinei valdžiai jis yra savas. Nenoromis peršasi keista išvada: kun. Č. Krivaitis, kun. K. Pukėnas, šventinęs R. Jakutį
vyskupas ir civilinės valdžios atstovai bendromis pastangomis netinkamą kunigystei jaunuolį, pašventino diakonu.

    Antras, ne mažiau netikėtas dalykas — IV kurso klieriko Algio Kazlausko staigus sugrąžinimas į Seminariją. 1977 m. Seminarijos vadovybė griežtai įspėjo jį pataisyti savo elgesį, o 1978 metų rudenį Seminarijos dėstytojų posėdyje nusprendė atleisti jį iš Seminarijos, kaip netinkamą kunigystei. Tam pasipriešino Vilniaus arkivyskupijos valdytojas kun. Č. Kirvaitis.

    Sprendimą pakeitė kitu: pasitaisymui davė laiko — išleido vieneriems metams akademinių atostogų. Visai neatsižvelgiant į Vatikano II Susirinkimo Dekretą apie kunigų paruošimą, kuris reikalauja, kad, atrenkant ir tiriant kandidatus, visuomet elgtinasi reikliai, nors kunigų ir labai stigtų . . ." po kelių mėnesių, t.y. 1979 m. sausio viduryje Kazlauskas vėl grąžinamas į Seminariją.

    Tarybiniais laikais civilinės valdžios reikalavimu iš Seminarijos buvo pašalinta visa eilė gerų klierikų. Kai kurie iš jų laukė net po 10 ir daugiau metų, kol jiems leido sugrįžti atgal. Pvz., J. Čepėnas, kun. J. Giedraitis, kun. A. Graužinis, kun. J. Zubrus, kun. V. Rūkas ir kt. A. Kazlauskas negali palaukti nė metų! Jis savo charakterį, kultūrą, temperamentą, puikybę „pakeitė" per keletą mėnesių. Visiems suprantama, kad žmogus nėra daiktas, kurį galima greitai perdaryti. Katalikų Bažnyčios kanonai irgi numato žmogaus pasitaisymą, bet tam reikalauja ilgo laiko (kan. 2295).

    Seminarija teisinasi, kad tikrieji jos šeimininkai esą ne jie, bet ordinarai. A. Kazlauskas priimtas vysk. L. Poviloniui reikalaujant. Maža to, jis rūpinasi, kad būtų į Seminariją sugrąžinti ir kiti jos pašalinti kaip netinkami kunigystei klierikai — A. Paškevičius ir K. Mancevičius.

    1979 m. sausio 8 d. keli Vilniaus arkivyskupijos kunigai, susižavėję A. Kazlausko intelektu, kreipėsi į vysk. L. Povilonį, kad sugrąžintų A. Kazlauską į Seminariją. Argi kandidatui į kunigus užtenka vien tik intelekto?

Antra vertus, kas daugiau pažįsta R. Jakutį ir A. Kazlauską, ar mes, kurie su jais Seminarijoje kartu gyvenome, ar tie, kurie juos sutinka tik retkarčiais paradinėje uniformoje? Manome, kad visi klierikai, kurie tik nėra padavę saugumui rankos, pasisakytų prieš juos, jei tik nebijotų pašalinimo iš Seminarijos. Be to, A. Kazlausko sugrąžinimas parodo Seminarijos vadovų neprincipingumą, žiūrėjimą pro pirštus į šventus dalykus. Jie veikia prieš savo įsitikinimus: čia nusprendžia, kad netinkamas, čia vėl sugrąžina.

    1978 metų kovo mėn. civilinės valdžios pareigūnams reikalaujant, Seminarijos vadovai pašalino iš Seminarijos niekuo nenusikaltusius nei jos regulai, nei Bažnyčios kanonams du gerus klierikus — Vytautą Pūką ir Petrą Blažuką. Palyginę jų likimą su R. Jakučio ir A. Kazlausko likimu, aiškiai įsitikinsime, kas verčia Seminariją taip greitai pakeisti savo sprendimus.

    Ką visa tai reiškia? R. Jakutis ir A. Kazlauskas iš Seminarijos pašalinti kaip netinkami kunigystei, o Vilniaus arkivyskupijos valdytojas kun. Č. Krivaitis ir toliau juos laikė gerais klierikais, kai kurie kunigai, pvz., kun. K. Pukėnas ir kun. K. Vaičionis juos globojo, Vilniaus kurija rėmė materialiai, jie nešiojo sutanas, patarnavo prie altoriaus. R. Jakutis pašventintas net diakonu, o A. Kazlauskas, nepasibaigus jo „akademinėms atostogoms" priimamas atgal į Seminariją, į tą patį kursą, kuriame mokosi dabar jo draugai.

    Tuo tarpu valstybės saugumo reikalavimu pašalintų klierikų negloboja nei Seminarija, nei ordinarai, nei kurijos. P. Blažukas neturi net vilties, kad jam Religijų reikalų tarybos įgaliotinis kada nors leis sugrįžti į Seminariją. Koks paradoksas! Aniems nei iš Seminarijos, nei iš civilinės valdžios pusės nėra jokių kliūčių, o P. Blažukui — didžiausi barjerai.

    Ar reikia dar akivaizdesnio įrodymo, kad Seminarija, kai kurie vyskupai ir vyskupijų valdytojai ir kai kurie kunigai yra palenkti civilinės valdžios interesams? Su jų

pagalba, šalia gerų klierikų, ruošia ir sau palankius, Bažnyčią kompromituojančius, vadinamus „lojalius kunigus", šito fakto nepajėgs nuslėpti nuo pasaulio nei rektorius dr. V. Butkus, nei kiti aukštieji Katalikų Bažnyčios hierarchai Lietuvoje, duodami užsienio laikraščiams ar radijui klaidingus interviu — girdi, ne valstybės pareigūnai, bet mes patys esame Seminarijos šeimininkais. Stojant į Seminariją ir besimokant joje, patys patyrėme valstybės saugumo leteną. Dabar gi esame liudininkai, kad Kauno Kunigų seminarijai daug įtakos daro valstybės saugumas.

    Visiems suprantamas ir aiškus ateistų noras sugriauti Bažnyčią jos pačios vaikų rankomis, ją sukompromituoti, sujaukti jos vidaus gyvenimą, suskaldyti kunigų vienybę. Tačiau kaip suprasti ir kuo paaiškinti jų įrankių, kai kurių kunigų ar net vyskupų elgesį, kuris nesiderina nei su Bažnyčios kanonais, nei su Vatikano II Susirinkimo dekretais? Į R. Jakučio pašventinimą ir A. Kazlausko sugrąžinimą atgal į Seminariją žiūrime kaip į tiesioginį Bažnyčios griovimo aktą.

    Čia nenoromis prisimena istorinis aktas — Niurnbergo teismas, kuriame buvo kaltinami žmonės už kraujo ir ašarų upes. Nors jie visi teisinosi: „Mums buvo liepta", „įsakyta iš aukščiau", — bet teismas juos pasmerkė, pripažindamas, kad šalia įstatymo iš šalies, dar yra kiekvieno asmeninis apsisprendimas ir atsakomybė.

    Niurnbergo teismas pasibaigė, bet istorijos teismas tebevyksta. Vargu ar jis nepastatys gėdos stulpo vadinamų civilinei valdžiai lojalių Bažnyčios sūnų. Nuo to neapgins nei užimami aukšti postai, nei titulai, kuriais jie vadinami. O Viešpaties teisme, vargu, ar bus pakankamas pasiteisinimas: „Mums buvo įsakyta".

    Gerbiamasis Lietuvos vyre, kilnusis Vilniaus arkivyskupijos Administratoriau, šiandien mūsų akys krypsta tik į Jus ir į vysk. V. Sladkevičių. Jūs — mūsų tautos pasididžiavimas ir viltis. Suprantame ir užjaučiame Jus. Jūsų dalia sunki. Esate tremtinys. Vyskupijos valdyti šiuo
metu Jums neleidžia, bet tikrasis Vilniaus arkivyskupijos šeimininkas yra ne valdytojas kun. A. Gutauskas, bet Jūs. Dvasinėje bažnytinės veiklos srityje Jūs turite tokias galias ir teises kaip ir pareigas einą vyskupai. Todėl kartu su jais nešate didelę atsakomybę ne tik už Jums Vatikano patikėtos Vilniaus arkivyskupijos bet ir už visos Katalikų Bažnyčios Lietuvoje likimą.

    Kadangi R. Jakutis ir A. Kazlauskas priklauso Vilniaus arkivyskupijai, mes kreipiamės į Jus visų Bažnyčią mylinčių kunigų ir tikinčiųjų vardu, prašydami uždrausti R. Jakučiui eiti diakono pareigas ne tik Nemenčinės bažnyčioje, bet ir visoje Vilniaus arkivyskupijoje, nes iš Telšių atplaukia vis naujos ir naujos jo išdaigų istorijos, o A. Kazlausko neleisti prie šventimų, kol nebūsite moraliai įsitikinę jo nuoširdžiu pasitaisymu.
Lietuva, 1979 m. vasaris
R. Jakutį ir A. Kazlauską pažįstą
Lietuvos kunigai:
    A. Beniušis, P. Merliūnas, A. Gražulis, J. Alesius, S. Tamulionis, A. Čeponis, J. Kauneckas, M. Savickas, S. Linda, R. Černiauskas, P. šliauteris.
Pažįstą tik R. Jakutį:
    kunigai: F. Baliūnas, E. Bartulis, K. Daknevičius, V. Stakevičius, V. Biržinis, J. Pečiukonis, J. Maleckis, V. Kapočius, A. Bulota, S. Puidokas.

(Atviras laiškas sutrumpintas — Red.)

*    *    *

(„Broliams lietuviams linkiu Velykų vilties Kristuje", — Popiežius Jonas Paulius II):
ŽINIOS IŠ VYSKUPIJŲ
    Vilnius. Lietuvos tikintieji su džiaugsmu išklausė per radiją šv. Tėvo sveikinimą, skirtą lietuviams — „Broliams lietuviams linkiu Velykų vilties Kristuje!" Lietuvos kunigai ir tikintieji už šj Popiežiaus dėmesį yra labai dėkingi.

*    *    *

    Vilnius. Po 1979 m. Velykų Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Petras Anilionis visose vyskupijose agitavo dekanus, sukviestus į miestų vykdomuosius komitetus, laikytis Religinių susivienijimų nuostatų. Tikslesnę informaciją pateiksime sekančiame Kronikos numeryje.

*    *    *

    Panevėžys. Vyskupas R. Krikščiūnas pasakoja, kad sovietinė valdžia neleis Lietuvos vyskupams nuvykti į Lenkiją, kai ten lankysis Šventasis Tėvas. Valdžia argumentuoja, kad Popiežiaus apsilankymas Lenkijoje nėra bažnytinis reikalas, o tik Vatikano valstybės vadovo revizitas Lenkijos vyriausybei.

*    *    *

Klaipėda.
TSKP Centro Komiteto
Generaliniam Sekretoriui
Klaipėdos m. ir visos respublikos
katalikų
Pareiškimas


    Mes, Lietuvos TSR Klaipėdos m. ir visos respublikos katalikai, kreipiamės į Jus, Generalini Sekretoriau, prašydami padėti mums, kad būtų grąžinta bažnyčia,

pastatyta 1961 m. Klaipėdoje visos Lietuvos katalikų lėšomis bei rūpesčiu. Netrukus ši bažnyčia iš tikinčiųjų buvo paimta ir paversta filharmonijos sale.


(Pavergtas lietuvis katalikas niekados negali laimėti kova su nužmogėjusiu ateizmu):
    Leidimas statyti Klaipėdos katalikų bažnyčią buvo gautas iš TSRS Aukščiausiosios Tarybos ir TSRS Ministrų Tarybos per Lietuvos MT. Leidimą buvo pasirašęs tuometinis TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Pirmininkas Chruščiovas. 1960 m. rugpiūčio 15 d. buvo pranešta, jog bažnyčia uždaroma. 1961 m. vasario 26 d. bažnyčios statytojai — kunigai — Liudvikas Povilonis (dabar vyskupas) ir kun. Bronius Burneikis buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Prieš sui-mant kunigus, leidimas dėl statybos buvo paimtas į Vilnių LTSR Ministrų Tarybon.

    Po šios bažnyčios paėmimo mes kreipėmės į TSRS Vyriausybę, prašydami, kad būtų grąžinta minėta bažnyčia, bet mūsų prašymas nebuvo patenkintas.

    Dabar veikiančioji Klaipėdos m. ir parapijos katalikų bažnyčia nepatenkina tikinčiųjų poreikių: maža, žema, dėl žmonių spūsties ir tvankumo žmonės bažnyčioje dažnai alpsta ir turi stovėti lauke. Anksčiau veikusios Nidos ir Juodkrantės bažnyčios buvo uždarytos, todėl žmonių Klaipėdos bažnyčioje žymiai padaugėjo. Tikintieji yra priversti vykti į kitų parapijų bažnyčias.

    Be to, Klaipėdą, kaip uostamiestį, aplanko daugelis jūreivių bei kitų įvairių valstybių piliečiai. Kai kurie iš jų užsuka ir į katalikų bažnyčią, kurioje pabuvoję, nustemba, kad tai vienintelė ir tokia skurdi bažnyčia tokiame mieste. Jiems teiraujantis, ar tik ši katalikų bažnyčia ir tėra Klaipėdos mieste, paaiškinama, jog buvusi pastatyta didelė ir graži Taikos Karalienės šventovė yra atimta iš tikinčiųjų ir paversta filharmonijos sale. Tai daro negarbę tarybinės valdžios atstovams.

    Drauge siunčiame panašaus turinio pareiškimą Religijų reikalų tarybos prie TSRS MT pirmininkui V. A. Kurojiedovui. Jam siunčiamą pareiškimą pasirašė 10241 Lietuvos TSR tikintysis.

    Kyla klausimas, kodėl Klaipėdos m. ir parapijos tikintieji, turėdami pasistatę tokią gražią ir erdvę Taikos Karalienės šventovę, negali ja naudotis, o turi tenkintis mažu, netinkančiu pastatu arba turi vykti į kitas bažnyčias, gaišindami brangų laiką?

    Todėl mes, Klaipėdos m. ir parapijos, o taip pat ir visos Lietuvos tikintieji kreipiamės į Jus, žinodami, kad jei Jūs mums padėsite, tikrai bus mums grąžinta minėta bažnyčia.

    Mes manome, kad šios šventovės grąžinimas pasitarnautų Tarybinės vyriausybės autoriteto pakėlimui ne tik mūsų šalyje, bet ir tarptautiniu mastu, šį veiksmą sveikintų viso pasaulio geros valios žmonės.

    Mes, visos Lietuvos tikintieji, Jūsų pagalba pasitikime ir laukiame Jūsų sprendimo.
Klaipėda, 1979.III.6.
Klaipėdos m. ir visos Lietuvos tikintieji
(Prašymas su 10.241 parašu pasiųstas anksčiau minėtu adresu).
    Šio pareiškimo nuorašai buvo išsiųsti visiems Lietuvos vyskupams ir vyskupijų valdytojams.

*    *    *

    Klaipėda. 1979 m. balandžio 29 d. Klaipėdos klebonas kun. Jonas Baikauskas bažnyčioje tikintiesiems paskelbė, kad tuojau pradės bažnyčios remontą ir kad tai yra suderinta su Telšių Kurija. Tikinčiųjų tarpe Klebono skelbimas sukėlė didelį pasipiktinimą, nes šiuo metu pradėtas remontas, kai tikintieji reikalauja sugrąžinti atimtą  bažnyčią,  pasitarnautų  tik  sovietinės  valdžios

interesams. Klaipėdiečiai, nuvykę į Telšių Kuriją, sužinojo, kad jų klebonas kun. J. Baikauskas su vyskupijos Valdytoju savo remonto planų visai nederino.

    Klaipėdos tikintieji seniai prašo Telšių vyskupijos Valdytoją paskirti jiems naują kleboną, nes kun. J. Baikauskas šioms pareigoms Klaipėdos parapijoje netinkamas. Visi tikinčiųjų prašymai likdavo be atgarsio, nes ateistinė valdžia kun. J. Baikauską palaiko ir Valdytojas negali jo iškelti.

    Todėl „LKB Kronika" siūlo kun. J. Baikauskui garbingai užleisti Klaipėdos klebono pareigas jaunesniam kunigui, kuris sugebėtų didmiestyje tinkamai dirbti pastoracinį darbą.

    Tolesnis kun. J. Baikausko buvimas Klaipėdoje pasitarnauja tik bedievių interesams.

*    *    *

    Panevėžys. 1979 m. vasario mėn. Panevėžio vyskupijos kancleris Vladas Rabašauskas įgaliotinio P. Anilionio vardu įspėjinėjo dekanus, kad kitose vyskupijose renkami parašai po pareiškimu, kur reikalaujama atšaukti nesiderinantys su Konstitucijos teiginiais Religinių susivienijimų nuostatai. Kancleris pabrėžė, kad jeigu dekanatų kunigai pasirašys po tokiu pareiškimu, tai už tai bus nubausti dekanai, [domu, kokiais įstatymais remiantis, buvo platinamas šis įspėjimas. Nei valstybiniai, nei bažnytiniai įstatymai nedraudžia pateikti vyriausybei prašymus bei pageidavimus.

*    *    *

(Jei ieškosi teisybės — būsi nubaustas):
    Telšiai. 1979 m. vasario 10 d. į Telšių saugumą buvo iškviesta Šuorienė (ji buvo pagrindinė liudininkė, pašalinant dėl amoralaus elgesio iš Kauno Kunigų seminarijos klieriką Ričardą Jakutį). Kai Šuorienė atsisakė vykti į

saugumą, buvo pagrasinta, kad ją nuvešią su milicijos mašina. Saugume Šuorienė turėjo smulkiai papasakoti viską, ką ji žino apie R. Jakutį. Saugmiečiai reikalavo visus parodymus pateikti raštu.
Reikia galvoti, kad saugumiečiams labai rūpi R. Jakučio likimas.

*    *    *

    Viešvėnai (Telšių raj.). Viešvėnų parapijos tikintieji nepatenkinti, kad valdžia draudžia kun. Jonui Kauneckui aptarnauti Viešvėnų parapiją. Tikintieji kelis kartus kreipėsi į Telšių vyskupijos Valdytoją kun. Antaną Vaičių ir jam įteikė prašymą su 37 parašais, tačiau valdytojas sakosi, jog nieko negalįs padaryti, — tai ne nuo jo priklausą.

    Iš tiesų, valdytojas yra bejėgis ką nors padaryti, nes Religijų reikalų tarybos įgaliotinis P. Anilionis uždraudė kun. Jonui Kauneckui aptarnauti Viešvėnų parapiją. Iš pradžių jis buvo atsiuntęs į Telšių vykdomąjį komitetą registracijos pažymėjimą, pagal kurį užregistruoti Viešvėnų parapiją du aptarnaujantys kunigai: kun. Juozas Pačinskas ir kun. Jonas Kauneckas. Vėliau kun. J. Kaunecko pavardė iš registracijos pažymėjimo įgaliotinio įstaigoje buvo išbraukta. Apie tai tikintieji sužinojo Telšių rajono vykdomajame komitete. Po to tikinčiųjų delegacija du kartus lankėsi įgaliotinio įstaigoje Vilniuje ir jam įteikė tokio turinio prašymą:
Religijų reikalų tarybos Įgaliotiniui
Viešvėnų parapijos tikinčiųjų
Pareiškimas


    Tarybinė Konstitucija skelbia, kad „Bažnyčia atskirta nuo valstybės" (50 str.) ir Tarybų valdžia nesikiša į Bažnyčios reikalus. Todėl mums nesuprantama, kodėl Jūs, Įgaliotini, uždraudėte kun. Kauneckui aptarnauti Viešvėnų bažnyčią.

    Tai jo pastangomis atremontuota varpinė, išdažyta bažnyčią, sutvarkytas apšvietimas ir bažnytiniai rūbai.

    Kun. J. Kauneckas savo pamoksluose ragino mus būti sąžiningais, darbščiais, mūsų vaikus skatino gerai mokytis, nerūkyti, negerti, gerbti vyresniuosius ir mokytojus. Taip pat jokio nusikaltimo kunigas nepadarė, jei mums paaiškino, kad mokslas neprieštarauja tikėjimui, kad mokytojai neturi teisės bausti ar išjuokti vaikus, einančius į bažnyčią, šią laisvę mums garantuoja Konstitucija — tarybiniai įstatymai nedraudžia tikėti ir visiems garantuoja tikėjimo laisvę.

    Nesugriaukite pasitikėjimo naująja Konstitucija, leiskite kun. J. Kauneckui vėl dirbti Viešvėnuose.
1979.11.12.
Pasirašė 97 tikintieji
Įgaliotinis pažadėjo jų pareiškimą patenkinti.

    1979 m. vasario 26 d. Viešvėnų tikintieji gavo įgaliotinio P. Anilionio pasirašytą raštą, kuriame teigiama, kad kunigus į parapijas skirsto vyskupijų valdytojai, o tarybų valdžios organai į bažnyčios reikalus nesikiša.

*    *    *

    Žalioji (Vilkaviškio raj.). 1979 m. kovo 1 d. Žaliosios katalikų parapijos seneliai pensininkai pasiuntė Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui Petrui Anilioniui pareiškimą, kuriame prašė leisti per Velykas atvykti kaimyninės parapijos kunigui ir privačiame name atlaikyti Prisikėlimo pamaldas, nes tikroji bažnyčia paversta malūnu. Pareiškimą pasirašė 77 seneliai. Nesulaukę atsakymo, kovo 27 d. tikintieji pasiuntė Vilkaviškio rajono valdžiai antrą prašymą — leisti per Velykas atlaikyti Prisikėlimo pamaldas Žaliosios kapinėse prie švč. M. Marijos koplytėlės. Vietoje atsakymo buvo užrakinti kapinių vartai.

    Didvydžių parapijos klebonas kun. Antanas Lukošaitis, pasinaudodamas sovietinių įstatymo leidimu kapinėse melstis, Velykų rytą 7 vai. Žaliosios kapinėse atlaikė Prisikėlimo pamaldas, kuriose dalyvavo apylinkės tikintieji-

    Po Velykų Rumokų eksperimentinio ūkio partinės organizacijos sekretorius Vladas Žemaitis tardė Vidmantą Kaminską, kiek pamaldose dalyvavo žmonių, iš kur buvo atvykęs dūdų orkestras ir kas fotografavo. Pasirodo, kad tiek vietiniams, tiek rajono pareigūnams kapinėse laikomos pamaldos kelia didelį nerimą.

    Trisdešimt penki tikintieji po Velykų pasiuntė rajono valdžiai protestą, kuriame tarp kitko rašoma: „Didelį pasipiktinimą sukėlė jūsų įsakymas užrakinti visus kapinių vartus. Kokiu vardu pavadinti šį elgesį, mes nerandame žodžių".

*    *    *

    1979 m. balandžio 18 d. Žaliosios kapinėse buvo laikomos gedulingos pamaldos už velionį J. Bubnaitį. Klausučių apylinkės pirmininkas A. Gudynas uždraudė apylinkės tarnautojams su vainikais eiti į kapines ir reikalavo vainikus palikti prie kapinių tvoros.

*    *    *

(Ar buvo kuomet, kad lietuvis ateistas lietuvį kataliką taip šuniškai kandžiotų?):

    Slabadai (Vilkaviškio raj.). Slabadų koplyčios valytoja Zuzana Dvylaitytė apsigyveno sukrypusioje lūšnoje, kurioje iki mirties gyveno buvusi koplyčios prižiūrėtoja Bušauskienė. Slabadų tikintieji pageidavo, kad Dvylaitytė čia apsigyventų ir prižiūrėtų koplyčią. Vietinė valdžia, inspiruojama Vilkaviškio raj. VK pavaduotojo Juozo Urbono, neleidžia Dvylaitytei šią lūšną nusipirkti. Kai valytoja kreipėsi į Religijų reikalų įgaliotinį P. Anilionį (1978.XII.29), šis užklausė: „O gal galvoji įsteigti vaikų

mokyklą?" Taigi koplyčios valytojai Z. Dvylaitytei teks iš šios lūšnos išsikraustyti. Sovietiniai pareigūnai pramato grėsmę marksistinei ideologijai, jei ši lūšna bus parduota
— koplyčios prižiūrėtojai!

*    *    *

Šaukėnai (Kelmės raj.).
Lietuvos TSR Ministrų Tarybai Prašymas

    Baigiantis praėjusiam karui, sudegė Šaukėnų parapijos bažnyčia. 1947 m. buvo pastatyta nauja bažnyčia iš lentų
— karkasinė (viduje spaliai). Žinoma, per tiek metų spaliai sukrito, sienų lentos aptrešo, atsirado plyšiai, pro kuriuos švilpia vėjai, žiemos metu įpustomas sniegas, o lyjant įteškiami lietaus lašai. Be to, žiemos metu labai šalta. Visa tai verčia prašyti Ministrų Tarybą leisti per vieną plytą apmūryti bažnyčią iš lauko pusės.

    Kadangi dabar plytų laisvai galima pirkti, todėl tikimės gausią statybai leidimą. 1976.1.23.
Šaukėnų R. K. bendruomenės Komitetas

    N. B. Taigi, jau praėjo daugiau kaip 3 metai nuo prašymo įteikimo, o atsakymo kaip nėra, taip nėra. Įdomu per kiek laiko tarybinės įstaigos privalo atsakyti į piliečių prašymus?

*    *    *

    Kelmė. 1979 m. kovo 29 d. Kelmės raj. Vykdomasis komitetas įsakė visiems rajono kunigams prisistatyti į rajoną. Atvyko Kelmės, Kražių, Karklėnų, Tytuvėnų, Užvenčio, Pakražantės klebonai. Priekyje sėdėjo Kolainių batiuška. Nebuvo Stulgių, Šaukėnų, Vaiguvos ir Liolių klebonų. Taigi, ne visi pakluso. Susirinkusiems kunigams

rajono Vykdomojo komiteto pirmininkas V. Januška nušvietė ūkinę padėtį: kiek primelžta pieno, kiek nušerta kiaulių, suremontuota plūgų ir pan. Tie patys niekalai buvo pernai taip pat aiškinami sušauktiems į rajoną kunigams.

    Tenka stebėtis, kad iki šiol dar kai kurie kunigai vyksta į tokias „lekcijas". Kol bus tokių „paklusnių avelių", tol rajonų bedieviai skaitys joms paskaitas apie plūgus ir kiaulių prieauglį.

    Užventis (Kelmės raj.). Netoli Užvenčio, prie pat vieškelio, yra žydų kapai. Vokiečių okupacijos metais šie kapai buvo neliečiami. Dabar įsisiautėję ateistai, praradę bet kokį žmogiškumo jausmą, sunaikino žydų kapuose daug paminklinių lentų, o kitas išvogė. Negana to, vasarą čia ganosi arkliai ir ožkos.

*    *    *

    Užventis (Kelmės raj.). Kelmės rajono pirmininko pavaduotojas A. Pažarauskas neleidžia kunigui per miestelį lydėti mirusiųjų į kapines.

*    *    *

    Šaukėnai (Kelmės raj.). 1979 m. vasario 20 d. mirė Šaukėnų gyventoja Bronislava Budrienė. Moteris buvo giliai religinga, todėl vaikai nutarė ją palaidoti su bažnytinėmis paeigomis. Jos viena duktė buvo Šaukėnų apylinkės pirmininkė. Prasidėjo skundai. Šaukėnų Kultūros namų metodistės iniciatyva Budrių kieme pasirodė dvi „Volgos" su ateistais, kurie, visaip grasindami, ėmė atkalbinėti vaikus nuo krikščioniškų laidotuvių. Vaikai neatsispyrė prievartai ir tikinčią motiną palaidojo be bažnyčios.

    Dar labiau tikinčiųjų nuotaikas sugadino, kai prie kapo   duobės   prabilo   rusas   Neumanas   Kuprenenas,

sakydamas: „Ir aš atidarau mitingą prie mirusios Budrienės". Tą patį kartojo ir komunistė-ateistė mokytoja Monika Kančalskienė.

*    *    *

(Rusas atidaro mitingą prie mirusios katalikės kapo):
    Kaunas. 1977.XI.21. Kauno Medicinos institute Akušerijos-ginekologijos katedros vedėjas prof. Ladaus-kas skaitė akušerijos paskaitą studentams. Profesorius įspėjo, kad mūsų respublikoje vis dar atsiranda gydytojų, kurie dėl savo religinių įsitikinimų visiškai atsisako daryti abortus. Kartais tokius gydytojus paseka ir atliekantieji praktiką studentai. Profesorius pabrėžė, kad su šiais faktais yra griežtai kovojama. „Mes neleisime, kad kažkokie religiniai įsitikinimai prieštarautų moters interesams!" užbaigė paskaitą prof. Ladauskas.

(Katalikai gydytojai atsisako daryti abortus. Prof. Ladauskas: „Mes neleisime, kad kažkokie religiniai įsitikinimai prieštarautų moters interesams!"):

SOVIETINĖJE MOKYKLOJE


    Telšiai. 1979 m. vasario 6 d. į Telšių V-tą vid. mokyklą prisistatė saugumo darbuotojas ir tardė Xb klasės mokinius: Auksę Juodviršytę, Almantą Fabijoną, Rolandą Jankauską. Kiek vėliau buvo tardomas Arūnas Razminas. Saugumietis norėjo užverbuoti mokinius dirbti saugumo agentais. Jis įsakė mokiniams šnipinėti savo draugų tarpe.

    Tuo pačiu tikslu jau keli mėnesiai (1978.XII—1979.11.) sistemingai persekiojamas Telšių IV-os vid. mokyklos X kl. mokinys Romas Perminąs. Saugumiečiai jį pasitinka prie namų einantį į mokyklą ar grįžtantį iš jos, be to, įsako atvykti į sutartas pasimatymo vietas, kurias moksleiviui

įsako slėpti. R. Perminas saugumiečiams pareiškė, jog paslapčių jis nelaikysiąs ir, norėdamas atsikratyti saugumiečių, kuo plačiausiai visa išpasakojo. 1979 m. sausio-vasario mėn. jaunuolis bandė vengti susitikimų su čekistais: slėpėsi nuo jų, nenuvykdavo nurodytu laiku arba tiesiai jiems pasakydavo, kad neateisiąs. Tokiais atvejais saugumiečiai jį visaip bandydavo įbauginti. Pavyzdžiui, vienas saugumietis net gąsdino moksleivį, jog pagavę jį iškastruosią. Saugumiečiai ypatingai nori turėti savo agentą Telšių IV-os vid. mokyklos X klasėje, nes nė vienas šios klasės berniukas nestoja į komjaunimą, o du auklėtiniai patarnauja šv. Mišioms. Direktoriaus pavaduotojas Andrijauskas grasino, kad dėl šių „nusikaltimų" klasę svarstys kompartijos biuras.

*    *    *

    Telšiai. V-os vid. mokyklos V kl. auklėtoja Urbšienė š.m. vasario mėn. vienos pamokos metu pastatė prieš visą klasę mok. Arūną Bladžių ir ėmė tyčiotis: „štai, pažiūrėkite, mokiniai, — prieš jus stovi davatka!" Po to ji paliko po pamokų Xb klasės mokinį Arūną Remėzą, kaltindama šį jaunuolį, jog šis agituojąs jos auklėtinį Arūną Bladžių eiti į bažnyčią.

*    *    *

    Mažeikiai. IlI-je vidurinėje mokykloje mokiniams buvo liepta atsakyti į tokius klausimus:

    1. Kokią religinę knygą esi skaitęs (pavadinimą, jei prisimeni — autorių)?
    2. Tiki į Dievą?
    3. Kiek kartų esi buvęs bažnyčioje?
    4. Tėvai tiki?
    5. Kodėl eini į bažnyčią? (dėl įdomumo, neturi ką veikti, kas nors verčia)?
    6. Kas tiki iš klasės, netiki, abejoja (parašyti pavardes)?

    7. Kas tiki iš mokyklos (parašyti klases, pavardes, pabraukti tas pavardes, kurie mokiniai eina patarnauti Mišioms, dalyvauja bažnytiniame chore, procesijose)?
    8. Ar klasėje yra pravestas renginys religine tema?
    9. Kokia pamoka galėtum įrodyti, kad Dievo nėra?
    10. Per kokias pamokas kalbėjote apie Dievą?
    11. Kokią krikščionybę išpažįsti?

N. B. Kai kurie anketos klausimai taip suformuluoti, kad moksleivis, į juos atsakydamas, turi tapti išdaviku.

*    *    *

(Mokiniai neketina būti tikėjimo išdavikais):
    Mažeikiai. 1979 m. sausio mėn. I-os vid. mokyklos mokyt., IXd kl. vadovė Bučienė, pasikvietusi savo auklėtinę Marytę Česnauskaitę, tardė, kodėl ji nestojanti į komjaunimą. Mergaitei nieko neatsakius, mokytoja tęsė:

    — Aš žinau, tu lankai bažnyčią!
    — Taip, aš esu tikinti ir lankau bažnyčią.

    Mokytoja pradėjo aiškinti, kokia „nesąmonė" tikėti
Dievą ir pasiūlė mergaitei skaityti ateistines knygas.

    — Ne, tokių knygų aš neskaitysiu, nes jos man nepatinka, — drąsiai atsakė mergaitė.

    Pagaliau mokytoja nusileido:

    — Na, jei kitaip negali, lankyk tą savo bažnyčią, tačiau bent nedalyvauk ten „saviveikloje".

    Mokinukė nusijuokė:

    — Ten saviveiklos ir nėra. Tenai mes nei šokam, nei vaidinam, — bažnyčioje mes meldžiamės!

    Po keletos dienų įvyko klasės atviras komjaunimo susirinkimas, kuriame buvo numatyta kalbėti apie religiją. Marytė prašė klasės vadovę leisti jai nedalyvauti susirinkime. Mokyt. Bučienė nuo susirinkimo neatleido. Tuo metu, kai klasės komjaunuoliai šmeižė religiją, mergaitė, atsivertusi Maironio poezijos rinkinėlį, ramiausiai skaitė. Po to klasės komjaunuoliai Marytę apipylė klausimais: kodėl ji tikinti? Kodėl lankanti bažnyčią? ir pan. Moksleivė į

klausimus neatsakinėjo. Tuomet į ją kreipėsi klasės vadovė:

    — Kodėl tu nekalbi ir neatsakinėji savo draugams?

    — Aš čia neatsakinėsiu. Ateikite pas mane į namus, ten pakalbėsime.

    — Bet ten bus tavo tėvai!

    — O aš, auklėtoja, nuo savo tėvų nieko ir neslepiu! — nustebo mergaitė.

    Mažeikiai. I-os vid. mokyklos IVc kl. vadovė mokyt. Grigaliūnienė ilgai vargino savo auklėtinę Ritą Ruzgytę. Iškviesta mergaitės motina pasiūlė mokytojams daugiau domėtis tais mokiniais, kurie chuliganauja, gatvėje ir mokykloje apiplėšinėja savo draugus, keikia ir rūko. O jos duktė niekuo nenusikaltusi ir prašė mokytoja daugiau mergaitės nepalikinėti po pamokų tik dėlto, kad ji lanko bažnyčią.

    Mažeikiai. 1978 m. spalio mėn. 1-os vid. mokyklos mokyt. Narkienė paliko po pamokų mok. Santą Bučytę, ji barė mergaitę, kam ši lankanti bažnyčią ir įsakė sekančią dieną ateiti į mokyklą kartu su motina.

    Atėjusi į mokyklą mergaitės motina paklausė mokytojos, kas atsitiko — gal mergaitė pradėjo blogai mokytis?

    — Ne, jūsų duktė mokosi labai gerai.
    — Tai gal elgiasi blogai? — klausinėjo motina.

    — Ne, ir elgiasi gerai. Jūsų duktė lanko bažnyčią!
    — O argi tai nusikaltimas? — nustebo motina. — Mergaitė nori eiti ir aš to nedraudžiu, nes ir pati lankau bažnyčią.

    Supykusi mokytoja atrėžė:
    — Dėl jūsų dukters aš visai nenoriu prarasti darbo!

*    *    *

    Švėkšna (Šilutės raj.). 1978 m. gruodžio mėn. buvo ypatingai sustiprintas „auklėjamasis" darbas Švėkšnos

vid. mokykloje, siekiant įgyvendinti švietimo ministro Rimkaus moksleivių nutautinimo ir bedievinimo programą, šiam auklėjimui nepaprastai atkakliai vadovauja mokytoja Ilijara Rimkutė Černiauskienė. Ji įvedė apylinkėje taip vadinamą prievartinį vaikų civilinį „krikštą" — vardynas. Norėdama suaktyvinti ateistinę veiklą, ji kviečia zonos partinius susirinkimus; tarybinių ūkių vadovus ragina bet kokiomis priemonėmis bausti tikinčiuosius, ypač Mišių patarnautojų tėvus. Džiugu, kad tėvai nenusigąsta. Tai Būdvyčiai, Adelė Rimkienė, Auškielienė ir kt. Jie prievartautojams atsako: „Mūsų vaikai tarnauja ir tarnaus prie altoriaus. Mes žinome, kad jie tada nedaužys langų, nevagiliaus ir negirtaus, kaip tai daro net pats mokyklos partsekretorius Bronislavas Vilkas, jo žmona, sūnus bei panašūs į juos".

    Norėdama išsilaikyti savo poste, labai aktyviai ateistiniu darbu užsiima mokyklos direktorė Ona Bintverienė.

    Laikas būtų susimąstyti dėl ateistinės bei nutautinimo veiklos ir kitiems Švėkšnos vid. mokyklos mokytojams: Petrui Celiauskui, Urmulevičiams, Stanislovai ir Jonui Vaitkams, Bronislavai Žemgulienei, Vandai Vytuvytei-šimkuvienei.

*    *    *

    Garliava. Garliavos II vid. mokyklos klasių auklėtojai turėjo atsakyti į šiuos klausimus:

    1. Klasių vadovų ateistinis darbas su mokiniais.
    2. Kokį individualų darbą atliekate su mokiniais?
    3. Kaip tiriate klasės šeimų religingumo būklę ir religingų tėvų poveikį vaikams?
    4. Religingų tėvų skaičius klasėje (pageidautina pavardėmis).
    5. Koks individualus darbas atliekamas su tikinčiais tėvais?
    6. Religingų mokinių skaičius klasėje (pageidautina pavardėmis)?

    7. Klasės komjaunimo ar pionierių organizacijos ateistinis darbas.
    8. Ar teko susipažinti su ateistinio darbo metodika kursuose, seminaruose, metodinių ratelių užsiėmimuose?
    9. Kokie ateistinio darbo rezultatai jūsų vadovaujamoje klasėje:
    a) kiek sumažėjo tikinčių tėvų skaičius?
    b) kiek sumažėjo tikinčių mokinių skaičius?
    c) kiek išugdėte aktyvių ateistų?

*    *    *

    Kybartai (Vilkaviškio raj.). 1979 metais baigiantis antrajam trimestrui Kybartų Donelaičio vid. mokykloje gerai ir labai gerai besimokantiems moksleiviams buvo sumažintas elgesys, norint priversti tikinčius moksleivius atsisakyti bažnyčios ir įsirašyti į komjaunimą ar pionierių organizacijas, šiame nusikaltime ypatingą iniciatyvą parodė direktoriaus pareigas einąs Sinkevičius.

    Pateikiame kai kurių už tikėjimą nukentėjusių pavyzdingų mokinių pavardes:

    Sigita Počaitė — VlIIf kl., Rima Abraitytė — IXd kl., Roma Griškaitytė — VIIlc kl., Rita Griškaitytė — Vb kl., Elė šioraitytė — VIa kl., Irena Sabaliauskaitė — Xc kl., Audronė Juraitė — VIa kl., Rima Tamelytė — VIIIa kl., Rima Žiemelytė — Vid kl., Reda Sakalauskaitė — IVd kl., Birutė Baliūnaitė — Va kl., Jolita Liukinevičiūtė — VIa kl.

    Šis sąrašas toli gražu nepilnas, bet jis iškalbingai liudija, pagal kokius kriterijus sovietinėje mokykloje įvertinamas mokinys. Pirmoje vietoje statomas ne mokslas ar mokinio elgesys, bet besimokančių ateistinės pažiūros. Vaikas gali būti net tikintis, — svarbu, kad įsirašytų į pionierius ar komjaunimą, klusniai vykdytų ateistinius įsipareigojimus, ir mokyklos vadovybė jį statys pavyzdžiu kitiems moksleiviams.

*    *    *


LTSR švietimo Ministerijai
Kybartų K. Donelaičio m-los mokinių tėvų
Skundas

(Nusikalstamas Kybartų pedagogų elgesys):
    Mes, žemiau pasirašę tėvai, buvome labai nustebinti, kad, pasibaigus antrajam trimestrui mūsų vaikams, gerai besimokantiems ir nenusikaltusiems mokyklos drausmei, elgesys buvo sumažintas iki patenkinamo. Šitaip Kybartų vidurinės mokyklos vadovybė pasielgė todėl, kad mūsų vaikai yra tikintys ir nepriklauso pionierių ir komjaunimo organizacijoms.

    Tuo tarpu pionieriams ir komjaunuoliams, kuriems trimestre buvo išvesta po 3—4 trejetus, elgesys įrašytas pavyzdingas, pvz., Rimui Balkauskui (IXd kl.), Ritai Bernotaitytei (Va kl.) ir Ritai Laurinaitytei (Xc kl.).

    Mūsų nuomone, šitoks Kybartų pedagogų elgesys ne tik ne pedagogiškas, bet nusikalstamas, nes pavyzdingi mokiniai jaučiasi dėl savo tikėjimo persekiojami. Kiek mums yra žinoma, tokiomis priemonėmis kovoti su tikėjimu neleidžia nei LTSR Konstitucija, nei kiti tarybiniai įstatymai.

    Prašome kruopščiai ištirti ne tik mūsų vaikų, bet ir kitų tikinčiųjų moksleivių elgesio pažymių sumažinimo atvejus ir nurodyti mūsų pedagogams, ypač direktoriaus pareigas einančiam V. Sinkevičiui, ištaisyti neteisingai sumažytus elgesio pažymius ir ateityje šitokiu būdu nepersekioti mūsų vaikų.
1979 m. balandžio mėn.
Pasirašė tėvai:
Verbilas, Kybartai, M. Melnikaitės 2, Sabaliauskas, Kybartai, M. Melnikaitės 13, Šioraitis, „Šilupės" kolūkis, Daugėlaičiai, Počas, Kybartai, Gorkio 22, Žiemelis, Kybartai, Gorkio 22-1, Abraitis, Kybartai, Pionierių 20,

Griškaitis, Kybartai, Komjaunimo 36a-54, Paulauskienė, Kybartai, Komjaunimo 12-8, Tamelienė, Kybartai, Komjaunimo sk. 23, Liukinevičius, Kybartai, Komjaunimo sk. 8, Sabaliauskas, Kybartai, Komjaunimo sk. 10, Jakimčikienė, Kybartai, Komjaunimo sk. 26, Jurienė, Kybartai, Ostrovskio 36, Želvienė, Gutkaimio km.
    Prašome atsakyti visiems pasirašiusiems tėvams."

*    *    *

    Kybartų vid. mokykloje VIa kl. auklėtoja Iešmantavičienė įsakė visiems mokiniams nupiešti ką nors ateistine tematika. Drąsios tikinčios mergaitės — Elė Šioraitytė, Jolita Liukinevičiūtė — atsisakė piešti. Mokyt. Iešmantavičienė labiausiai perpyko ant mok. šioraitytės ir ją ilgą laiką visaip įžeidinėjo.

*    *    *

(Tėvai gina savo vaikus nuo kriminalinių pedagogų išpuolių):
    Didvyžiai (Vilkaviškio raj.). 1979 metų Velykų rytą Didvyžių bažnyčioje į Prisikėlimo pamaldas atvyko šnipinėti Arminų-Sūduvos vid. mokyklos direktorė Salomėja Mikelaitienė ir mokyt. Regina Naujokaitienė.

    Mokytojams, fanatiškai vykdantiems sovietinės valdžios valią, kelia siaubą, kad Didvyžiuose daugelis moksleivių aktyviai dalyvauja religinėse apeigose—procesijoje ir šv. Mišiose. Jiems ypatingai užkliūva berniukai, nes bijomasi, kad iš jų neatsirastų kandidatų į Kunigų seminariją.

    Po Velykų direktorė Mikelaitienė tardė mok. Levutę Vekeriotaite, reikalaudama išduoti švenčių metu pamaldose dalyvavusius mokinius.

*    *    *

    Arminai (Vilkaviškio raj.). 1979 m. baigiantis antrajam trimestrui Arminų-Sūduvos vid. mokyklos VII kl. gerai

besimokančiam mokiniui Ričardui Radzevičiui buvo sumažintas elgesys, nes berniukas lankė bažnyčią ir patarnauja šv. Mišiose, šito nusikaltimo iniciatoriai: mokyklos partinės organizacijos sekretorė Aldona Matijošaitienė ir mokyklos direktorė Salomėja Mikelaitienė.

*    *    *

    Krosna (Lazdijų raj.). Auklėtoja Jesevičienė mokiniams pasakojo, kad būsią mokykloje svečiai (suprask, tikrintojai — Red.) ir maldavo, kad tikintys vaikai nesakytų, jog jie einą į bažnyčią, o jei jau ir sakytų, tai tik kad einą verčiami tėvų.

   
1979 m. balandžio 12 d. atvykę tikrintojai paklausė mokinius:
    — Kas einate į bažnyčią?
Drąsiai atsistojo 17 mokinių.
    — Ar tėvų verčiami einate? — pasimetę klausė tikrintojai.
    — Savo noru, — nuskambėjo atsakymas.

*    *    *

    Šaukėnai (Kelmės raj.). 1979 m. vasario 30 d. Šaukėnų Kultūros namuose specialiai mokiniams buvo rodomas antireliginis filmas „Juodoji procesija". Tai kadrai vogčiomis padaryti Šiluvos ir Žemaičių Kalvarijos atlaidų metu. Per šiuos atlaidus įvairūs komunistų agentai braunasi į bažnyčias ir čia filmuoja besimeldžiančius žmonės. Tokiu būdu jie renka „medžiagą" antireliginei propagandai, taip yra drumsčiama pamaldų rimtis ir blaškomi tikintieji. Tai daugiau negu chuliganizmas!

    Šiuo kartu mokyt. Žeromskaitė ir mokyt. Spudaitė griežtai įsakė visiems mokiniams dalyvauti rodomam filme. Suvarę mokinius į salę, jos saugojo duris, kad niekas nepabėgtų.

    Pradžioje pasigirdo filmo aktoriaus balsas: „Ateikite pas mane vyrai ir moterys, aš jums atskleisiu savo

neapykantą religijai". Toks pasakymas aiškiai rodo, kuo remiasi ateistai. Jiems tiesa nerūpi, jų devizas — neapykanta bažnyčiai, religijai, tiesai. Jų mokslas — melas.

    Filme buvo tikinama, kad religingi žmonės yra blogi, šitaip yra nuodijamas Lietuvos jaunimas, šitaip yra sujaukiama tikinčių vaikų sąžinė!

*    *    *
Iš IX klasės mokinės N. N.
dienoraščio

    Ilgai auklėtoja S. įkalbinėjo mane stoti į komjaunimą. Liepė neatsilikti nuo kitų klasės draugų. Gyrė, kad esu labai šauni, visur pritampu ir suspėju, tik, gaila, paties „geriausio" atsisakau, o sužinojusi, kad pastoviai lankau bažnyčią siaubingai įniršo ir liepė atsivesti tėvus. Lapkričio pabaigoje tėvelis apsilankė mokykloje pas direktorių ir jam paaiškino, kad iš mūsų vaikų nė vienas nebus komjaunuolis. Tam nepritaria nei pats tėvelis, nei mes patys nenorime, o dėl bažnyčios lankymo . . . tėvelis griežtai pasipriešino ir išeidamas paaiškino, kad jis yra lietuvis ir kitokiu nenori būti.

    Po tėvų apsilankymo auklėtoja vėl man nedavė ramybės. Skatino neklausyti tėvelių ir gundė stoti į komjaunimą jiems nežinant, be to, liepė neiti į bažnyčią. Prašė gražuoju pasirinkti jų pasiūlytą kelią. Aš pagalvojau, tik nedrįsau pasakyti: „Siūlai man plaukti su minia pasroviui. Ačiū, brangi auklėtoja, tokių „laimingų", nuėjusių jūsų pasiūlytų keliu, aš daug mačiau". Auklėtoja nenustojo vilties ir vis mane prašė. Jai atsakiau tik tiek: „Ne, į komjaunimą tikrai nestosiu, o į bažnyčią eisiu, kaip ir ėjau!" Tuomet auklėtoja prašė gražuoju: „Tu gali į bažnyčią eiti, tik stok į komjaunimą". Nors ji nusileido, bet tas nuolaidumas man nepriimtinas — aš noriu būti žmogumi, o ne veidmainiu.

    Auklėtoja, pamačius, kad nieko man nepadaro, nusitempė mane pas direktorių, šis bandė mane švelniai

užliūliuoti, bet kai tas nepadėjo", nusimetė kaukę ir ėmė baisiai šaukti: „Arba stok į komjaunimą, arba išeik iš mūsų mokyklos!"

    Nenusigandau, — geriau būti nemokytu žmogumi, negu mokytu išdaviku.

    Daugiau pokalbiams manės nebešaukė, nors direktorius buvo žadėjęs, tik dauguma mokytojų ėmė smarkiai mažinti pažymius. Lietuvių kalbą moko pati auklėtoja, todėl jai labai patogu man atsikeršyti. Kartu su mergaitėmis pasitikrindavau savo rašinius: jos už panašias klaidas gaudavo keturis, o aš — du.

    Smarkiai ant manęs pyko direktoriaus pavaduotoja braižybos mokytoja. Jai niekuomet neįtikdavau. Pradėjo mane vadinti davatka, vis prikisdama, kad čia ne bažnyčia ... Ką gi, jų valia, o ta jų valia labai neteisinga ir pikta.

    Nepakeldama tos atmosferos, pasakiau auklėtojai, kad noriu pereiti į kitą mokyklą ir paprašiau charakteristikos. Charakteristikoje buvo surašytos visos mano ydos su dideliais pagražinimais. Buvo įrašyta net ta smulkmena, kad būdama penktoje klasėje su kaklaraiščiu šluosčiau batukus. Ir kaip visų ydų apvainikavimas — labai religinga.

*    *    *

NAUJI POGRINDŽIO LEIDINIAI
    1. „Alma Mater", Nr. 1. Tai naujas leidinys, pasirodęs 1979 m. pradžioje. „Alma Mater" leidėjai pasiruošę stovėti Tiesos Sargyboje! Leidinys gerai paruoštas, aktualus ir skirtas studijuojančiam jaunimui. Seniai Lietuvai reikėjo panašaus leidinio. „LKB Kronika" linki „Alma Mater" leidėjams Dievo palaimos, įnešant turiningą indėlį į Tautos ir Bažnyčios ateitį.

    2. „Aušra", Nr. 15/55/. Išleidimo data — 1979 m. vasaris.   „LKB   Kronika"   rekomenduoja   kunigams   ir

inteligentams gerai susipažinti su L. Regelsono kreipimusi „TSRS vyriausybei". L. Regelsonas — mokslininkas, konvertitas, didelės šeimos tėvas gali būti daugeliui pavyzdžiu, kaip reikia mylėti tiesą ir drąsiai už ją kovoti. Numeryje labai daug vertingos medžiagos.

    3. „Dievas ir Tėvynė", Nr. 11. Numeryje spausdinama pataisyta Bičiulio poema „Nakties svetys" ir apsakymas „Naktis", kuriame aprašoma vieno kunigo tardymas KGB rūmuose.

    4. „Tiesos Kelias", Nr. 12. Leidinys informuoja apie TTG Katalikų Komiteto veiklą, apie šv. Tėvo Jono Pauliaus II asmenį ir veiklą. Įdėta keletas straipsnių apie kunigų pastoraciją ir apie Katalikų Bažnyčios gyvenimą moderniame pasaulyje: Popiežiaus Jono Pauliaus II programinės enciklikos metmenys „Jaunieji revoliucionieriai" ir kt.

    5. „Rūpintojėlis", Nr. 8, 9. Abu numeriai pasirodė balandžio mėnesį. 8-jame numeryje plačiai supažindinama su Lietuvoje populiariu „Eucharistijos bičiulių" judėjimu. Sąmoningam ir tikinčiam Lietuvos jaunimui reikėtų kuo plačiau prie šio judėjimo jungtis, o kunigams — visomis išgalėmis remti.
9-jame numeryje randame straipsnį apie a+a kun. Karolį Garucką, S.J., buvusį „Rūpintojėlio" bendradarbį Vaidevučio slapyvarde.

    6. „Perspektyvos" Nr. 7, 8, 9. Visi numeriai pasirodė vienu metu. Kaip ir ankstesniuose numeriuose, taip ir toliau „Perspektyvos" diskusine tvarka deda daug vertingų straipsnių. Reportaže „Spaudos konferencija Vilniuje" kaltinama „LKB Kronika" ir jos platintojai Vakaruose, kad jie pilnai neatskleidžia Tautos ir Bažnyčios problemų. „LKB Kronika" linki tikintiems ir netikintiems broliams Tėvynėje savo veikla papildyti tai, ko ji pati nepajėgė padaryti.

    7. „Lietuvių archyvas" I/VI/ tomas. Leidžia „Lietuvos istorijos fondas". Šiame tome talpinami Alfonso Andriu-

kaičio memuarai „Bausmė be nusikaltimo". Tai Golgotos kelias, kuriuo ėjo Andriukaičiai ir ne tik jie, — tūkstančiai doriausių lietuvių. „Lietuvių archyvo" VI-j į tomą turėtų perskaityti visa Lietuvos inteligentija ir į gyvenimą besiruošiantis jaunimas. Ačiū autoriui už tokius vertingus memuarus.

Atitaisymas


    „LKB Kronikos" 36 numeryje „Žiniose iš vyskupijų" buvo rašyta, kad buvo tardoma Didvyžių bažnyčios valytoja Z. Dvytaitė. Teisinga senutės pavardė yra Z. Dvylaitytė. Ji valo ne Didvyžių, o Slabadų koplyčią.

„LKB Kronika" prašo


    nevėluoti siunčiant informaciją. Gavus Kronikai medžiagos, tuojau ją ir pasiųsti. Dėl atidėliojimo dalis medžiagos labai pavėluotai pasiekia skaitytojus ir iš dalies praranda savo aktualumą.

Lietuvi, nepamiršk!


    P. Plumpa, N. Sadūnaitė, P. Paulaitis, S. Kovaliovas, V. Lapienis, B. Gajauskas, V. Petkus ir kiti neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai gyventi ir tikėti!

*    *    *



 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum