gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
38-TOSIOS LKB KRONIKOS PRIEDAS Spausdinti El. paštas
    Kunigo Prano Masilionio pareiškimas
 
  Argumentai už brolių nekaltumą
 
  Brolių istorijos
 
  Štai faktai
 
  Kaltina sumaišyti laikotarpiai
 
  Liudija sekliai
 
  Liudija saugumas
 
  Burbulų pūtimas
 
  Liudija pati Jūsų ministerija
 
  Melą demaskuoja . . . baimė
 
  Kaip pasakėčioje



Lietuvos TSR Vidaus Reikalų Ministrui
Kun. Prano Masilionio, Jono
Radviliškio r., Sidabravo paštas,

Pareiškimas

    Vėl kreipiuosi į Jus kelionės į USA reikalu.

    Šiemet, rugpiūčio mėnesį, iš brolio Juozo, iš USA, gavau ketvirta abiejų seserų ir abiejų brolių kolektyvų kvietimą apsilankyti.

    Kvietimą pasirašė ir USA valstybės sekretorius Sairus Vance ir Rusijos pasiuntinybės atstovas.

    Rūpindamasis dokumentais, kreipiausi į Radviliškio Pasų stalą blankų anketai. Tarnautoja nedavė, nes pirmininkė esanti atostogose.

    Ar klystu prileisdamas, kad ji nedavė dėl to, jog norėjo iš jūsų gauti informacijų, kas daryti?

    Ir šit ką patyriau, netikėtai pašauktas į Pasų stalą: Toji pati tarnautoja pasiėmė saugiai padėtą dokumentą ir, užuot jį man davusi, iš tolo ėmė ir pati perskaitė skubėdama, sutrikdama. Tai buvo rugsėjo 12 dieną.

Ji man nepasakė ir neperskaitė, kas, kam, kada dokumentą rašo. Supratęs, kad turėsiu kažkam aiškintis, paprašiau tarnautoją, kad man duotų iš to dokumento nusirašyti jo datą ir numerį.

    Tarnautoja įsirūstinusi nutraukė mano kalbą, dokumento nedavė, nepasakė, ko man reikėjo, pikta nusigręžė ir nuėjo.

    Viskuo reiškėsi aiški, nepaprasta baimė, kad tik aš neprisiliesčiau prie dokumento, kad tik ko nors geriau neatsiminčiau, kad tik dokumentas kaip nors neišeitų į viešumą.

    Smulkmenų ir nespėjau įsidėmėti. Rašto prasmė maždaug tokia:

    „Jūsų broliai, Alfonsas ir Juozas, organizavo bandas ir žudė tarybinius piliečius. Jūs niekuomet nebūsite išleistas pas banditus."

    Kaip matote: kaltinimai neeiliniai, ir mums neeilinė skriauda.

    Ar aš klystu spręsdamas, kad taip atsakėte Jūs į mano prašymą, kurį Jums parašiau šiemet, gegužės 30 dieną, ir kuris jau yra mano septintasis prašymas?

    Argi aš apsirinku spręsdamas, kad Jūs tuo savo atsaku norėjote užšachuoti ir užšachavote mano brolio Juozo ketvirtą kvietimą į USA? Ir tam užšachavote, kad pasiteisintumėte, dėl ko manęs neišleidžiate?

    Betgi aš tebežinau viską, kaip buvo, ir tebėra gyvų liudininkų.

    Čia atskleisiu, kad mano broliai nekalti, ir nėra kliūties, kad juos aplankyčiau.

    Jau dešimti metai, kaip prašausi išleidžiamas.
    Dabar ir šituo aštuntuoju prašymu Jūsų prašau to paties dalyko: leiskite mums, susenusiems, stovintiems prie kapų vartų, nors sykį pasimatyti prieš mirtį po nesimatymo per 33 metus!

    Gal Jūs su savaisiais spręsite, kad aš, teisindamas brolius, galįs nepaisyti tiesos.

    Spręskite, kaip norite, o aš visu garbės žodžio šventumu užtikrinu, kad aš remsiuosi faktais, kurie gali būti paliudyti.
    Dabar Suvienytų Nacijų Organizacija iškilmingai švenčia didelę Žmogaus Teisių Deklaracijos 30 metų sukaktį.

    Šitų iškilmių šviesoje noriu su Jumis rimtai ir atvirai aptarti mūsų reikalą, kad matytumėte, jog kaltinimai, keliami Jūsų dokumente, yra didelė klaida, gal net kruvinas melas ir kad manęs neleidimas aplankyti savųjų yra didelė neteisybė, daroma mūsų šeimai; be to, kad tai yra rimtas nusikaltimas Suvienytųjų Nacijų Organizacijai, per ja — visai žmonijai, kartu ir rimtas nusikaltimas Helsinkio susitarimams, per juos — Europos, Kanados ir USA vadams, taip pat jų tautoms.

    Jūs tik ką iškilmingai šventėte Niujorke, SNO rūmuose, tą svarbią žmonijos šventę ir kaip negarbingai mus kankinate ir skriaudžiate čia pas mus, Lietuvoje ir visoje Rusijoje!

    O betgi nedrįstu ir nenoriu Jūsų kaltinti, nes Asmuo, esąs tokioje aukštoje pareigoje, negalėtų taip labai klysti, o jeigu tai būtų netiesa, — dar labiau negalėtų taip kruvinai meluoti.

    Kažkas Jūsų ministerijoje klysta, gal net ir kruvinai meluoja. Bet už ministeriją atsakote Jūs . . .


Argumentai už brolių nekaltumą

1. Nesavarankiškumas

    Mano vienas brolis — Adolfas.
    Tarnautoja dokumente du kartus perskaitė, kad jis . . . Alfonsas.

    Tokia didelė klaida dokumentą niekais verčia.
    Negi tarnautoja būtų buvusi taip sukrėsta baimės, jog tą patį žodį būtų du kartus klaidingai skaičiusi?

    Sakykim, kad čia paprasta klaida, padaryta susijaudinus iš baimės. Bet man prisimena tikrovė, būtent:

    Kaip pirma rusų carai lietuvius vergė ir valdė per gubernatorius, iš kurių žymiausias Muravjovas, taip dabar argi ne tie patys rusai per Jus? Nesvarbu, kad — komunistai.

(Kruvini nusikaltimai prieš teisę ir teisingumą
— Maskvos visų užmačių įkvėpėjai ir maitintojai):

    Maskva Jums davė įsakymą nieko be jos neišleisti, ir Jūs — bejėgiai.

    Dėl to Jums nėra prasmės svarstyti mums siunčiamus kvietimus į užsienį ir mūsų prašymus.

    Jūs ir nesvarstote.
    Bijau,   kad   nesvarstysite   ir   šito   mano  aštuntojo" prašymo ir paliksite mano nekaltus brolius apkaltintus žmogžudystėmis.

    Bijau, kad nepaisysite ir mano brolio Juozo ketvirtojo kvietimo, kurį Jūs jau užšachavote tais kruvinais nusikaltimais.

    Taip pat tuo aiškinuos, dėl ko mes laukiame ir vargstame dešimtmečiais, vis pasitikėdami Jūsų išmintimi, teisingumu, žmoniškumu, ir vis veltui be jokio galo.

    Vis dėlto kažkas iš Jūsiškių (taip sakant, iš bėdos) šiek tiek domisi mūsų prašymais, bet taip nerimtai, jog daro tokias dideles klaidas.

    Jos kaltina dokumento rašytoją ir meta šešėlį net ant Jūsų, kad, rašydami ar pasirašydami tokius lemtingus sprendimus, elgiatės neišmintingai, nesąžiningai.

    Betgi tokia elgsena formuoja sprendimą, kad Jūsų ministerijoje — kad ir mūsų atžvilgiu — yra žmonių, kuriems svarbi ne tiek tiesa, kiek Jums nepatinkamus žmones mirštamai triuškinti, nepaisant kuo: klaida, šmeižtu, melu, prievarta . . .

Brolių istorijos

2. Brolis Juozas


    Kaune jis buvo bebaigiąs medicinos studijas, kai vieną vakarą draugas jį pakvietė į savo vestuves.

    Kai rytą nuėjo pasveikinti jaunavedžių, jų neberado: jie su 30.000 lietuvių, valstybės ir visuomenės pirmūnų, naktį jau buvo užkalti gyvuliniuose vagonuose. Buvo prasidėjęs pirmasis didysis žmonių vežimas. Ir broliui buvo tikras pavojus.

    Jis grįžo į tėviškę, kuri buvo Pasvalio rajone. Jis grįžo ir atostogų.

    Ūkyje su Tėveliu darbavosi brolis Adolfas, rimtas 37 metų žmogus.

    Kaimynai pirmieji pastebėjo, kad broliai sekami. Jie ėmė saugotis ir sekti seklius.
    Netrukus staiga pratrūko karas.

    Vieną naktį prie mūsų namų durų pradėjo belstis du vyrai. Jie kvietė brolius vaduoti Joniškėlio, tėviškės parapijos centro. Mat, prasiėjus karui, sukilę lietuviai kai kurias vietoves, sakysim, Kauną, paėmė pirmiau, kaip pasirodė vokiečiai.
   
    Bet tie du prie durų — sukomunistėję kaimynai. Paskum išėjo aikštėn, kad netoliese slėpėsi dar trys tokie pat.

(Nuolatinės žmogžudystės, kuriomis Sovietų saugumas praktikuoja nuo savo gimtadienio, yra to režimo išsilaikymo pagrindas):
    Betgi rusai komunistai, bėgdami nuo vokiečių, pragarso žudynėmis. Sakysim, Panevėžyje nužudytas kai kas iš medicinos personalo. Iš tos tragedijos labiausiai pragarso įspūdingas didžiulis plakatas, kuriame prie nužudyto jauno gydytojo kūno suklupusi rauda jo jauna žmona. Palėvenėje, prie Kupiškio, nužudytas vargonininkas Grakauskas.

    Skaruliuose prie Jonavos ir apie Vilkaviškį nužudyta po tris kunigus. Vienas jaunas kunigas nukankintas Joniškyje.
    Prie Telšių nukankinti daugiau kaip 70 žmonių.

    Pravieniškiuose prie Kauno rusai tankais išžudė apie 150 žmonių, tarp jų ir ūkininkų, kurie nebeįstengė išpilti didelių pyliavų, o jas rusai plėšte plėšė iš ūkininkų, skubiai pylė į vagonus ir, anot žmonių, lig pat vėliausių karo išvakarių vežė ir vežė . . . Hitleriui ir naciams.

    Tai gal buvo tik dalis to atsilyginimo, kurį bolševikai sumokėjo Hitleriui už leidimą pavergti Lietuvą . . .

    Baltarusijoje, ties Červene, tankais išžudė ir durklais

išbadė ketvertą tūkstančių kalinių, tarp jų ir lietuvių. Kai kam pasisekė pabėgti, sakysim, broliams kunigams Petraičiams, kurie pabėgę susitiko miške, o vienas karininkas (Petruitis?), apsimetęs negyvas, išliko gyvas ir tą tragediją aprašė knygoje „Kaip jie mus sušaudė".

    Taigi mūsiškiai rimtai įtarė, kad broliams mirties pavojus.

    Adolfas buvo name ir jame pasislėpė. Juozas budėjo sode, radastų krūme, kuris buvo prie kryžiaus ties gatve. Pastebėjęs tuos vyrus, suprato pavojų ir išlėkė į Lėvenį, kuris nuo mūsų kaimo už gero kilometro srūva tarp krūmų ir meldų ir kur gyveno mūsų Tėvelio sesuo Lelienė.

    Juozo vytis šoko trys sekliai.

    Išaušus rytui ir negrįžtant Juozui, Motutė labai nusigando. Didžiai verkdama su namiškiais ir kaimynais ieškojo po miškus, ar neras kur nužudyto Juozo. Jos pasigailėjo vienas iš tų vyrų, kurie buvo atėję naktį, atsiuntė moterį, pažįstamą mūsų šeimai, ir pranešdino: „Tegul nebeverkia: Juozas gyvas. Mes jį uoliai sekėme, bet jam pasisekė pabėgti pas baltuosius". Tuo tarpu Juozas slėpėsi Lėvenyje tarp krūmų bei meldų ir pas tetą Lelienę. Gal po trijų dienų jis pastebėjo vieškeliu Panevėžys—Pasvalys riedant vokiečių mašinas. Tuojau grįžo namo.

    Anie sekliai, tą naktį namiškių iš dalies suklaidinti ir žinodami, kad Juozas pabėgo, matyti, sprendė, kad jis su Adolfu bus pabėgęs pas baltuosius.

    Atėjus vokiečiams, brolis Juozas niekur nesikišo, grįžo prie savo, kaip gydytojo, darbo ir prie studijų. Dėl to Amerikoje perlaikė egzaminus- gydytojo teisėms gauti ir įsigyjo medicinos daktaro laipsnį.

    Jis neorganizavo jokių bandų ir nenužudė nė vieno tarybinio piliečio, tik daugeliui žmonių padėjo pagyti.

3. Brolis Adolfas

Gerbiamas Ministre!

    Jeigu Jūs pagyvenęs žmogus, tai iš patirties žinote, kad prieš pat karą daug tūkstančių verkė kalėjimuose ir užkaltuose vagonuose, lekiančiuose į Sibirą, o daug daugiau tūkstančių visoje tautoje.

    Vos metai buvo praėję nuo okupacijos, o komunistai tautai jau buvo padarę daugybę skriaudų, išlieję daug kraujo, dar daugiau ašarų.

    Visi laukė karo, kaip išvadavimo iš mirties. Kai jis staiga kilo, visi nepaprastai džiaugėsi. Nugirdau sakant: „Granatų sprogimas man buvo Velykų varpai. Šventėm visą savaitę."

(„Granatų sprogimas man buvo Velykų varpai"):
    Tauta staiga spontaniškai sukilo, šoko laukan vyti rusų armijų.

    Visuotinį užsidegimą žadino skausmo ašaros, kai ką ir kerštas už nukankintuosius, už išvežtuosius, bet labiausiai Tėvynės meilė ir veržimasis atgauti laisvę.

    Argi Jūs, Lietuvos komunistai, smerkiate šitą tautos sukilimą?

    Visa žmonija pripažįsta teisę vaduotis iš kankinimų, iš vergijos, ginklu kovoti už savo tautos laisvę, o Jūs geriau žinote, kokiomis dovanomis ir privilegijomis rusai komunistai šlovino tuos, kurie, rizikuodami savo gyvybę, nuo vokiečių gynė savo tautą ir Tėvynę.

    Būtų beprotybė ir nusikaltimas, jeigu lietuviai, pamatę apsilankant tuos rusų partizanus, pultų juos mušti ir žudyti tik dėl to, kam jie gynė savo tautą.

    Tautos nesmerks ir sukilusių lietuvių, o lietuvių tauta amžiais šlovins tuos, kurie už ją atidavė savo gyvybę, ir ar nesmerks amžiais tų, kurie rusams komunistams padėjo ir padeda ją pavergti ir kryžiuoti?!

    Nesmerks ir mano brolio Adolfo, kam jis Joniškėlyje buvo pasiėmęs šautuvą, kai pabėgo rusai.

    Jis tuojau buvo pristatytas saugoti suimtųjų, kurie su rusais turėjo kokį nors ryšį. Paskum, matyti, jie visi buvo paleisti, nes negirdėti, kad Joniškėlyje kas nors tuo laiku būtų nužudytas.

    Suimtųjų vargas brolį taip sujaudino, jog jis, suimtiesiems padėjęs, kiek leido sąlygos, grąžino ginklą ir grįžo namo. Šautuvą tenešiojo keliolika valandų, gal dar trumpiau.

    Tebėra gyvų liudininkų, kad jis per visą vokiečių okupaciją gyveno namie, su Tėveliu darbavosi ūkyje, neorganizavo bandų, nieko nežudė.

    Jis net padėjo tiems, kuriems iš vokiečių grėsė nelaimė.

(Sovietams gyvenimo faktai yra niekis prieš pagrindinį tikslą pavergti pasaulį per terorą ir baimę):


4. Šit faktai

    a) Broliai ir kiti namiškiai žinojo, kas tą naktį kėsinosi brolius nužudyti. Jiedu galėjo juos išduoti vokiečiams, ir jie būtų žuvę. Bet broliai ir namiškiai jų neišdavė. Jie saugiai praleido vokiečių okupacijos laiką. Kai kas iš jų ramiai tebegyvena.

    Vėliau, kai rusai antrą kartą okupavo Lietuvą, vieną iš jų ištiko didelė nelaimė. Grėsė mirties pavojus. Mūsų Motutė viena iš pirmųjų puolė jo gelbėti, jį motiniškai guodė.

    Tuomet jis, — mirties akivaizdoje, — Motutei pašnabždėjo, kad aną baisią naktį jie buvo atėję brolių išsivilioti ir nužudyti, ir Motutę jis nuoširdžiai atsiprašinėjo. Motutė jam iš naujo viską dovanojo, nes visa šeima jiems visiems jau seniai buvo viską dovanoję.

    b) Beveik vis-a tauta, kartu ir mūsų broliai su visa

šeima, baisėjosi žydų žudynėmis ir visais tais, kurie juos žudė ar kaip nors grobstė jų turtą.

    Joniškėlio klebonas kun. Rūškys pas save, klebonijoje, nuo mirties slapstė žydą gydytoją, kuris, atėjus rusams, išvyko į Angliją.

    Kai vokiečiai Joniškėlį padarė kreisu, t.y. apskrities centru, klebonijoje įsikūrė vokiečiai.

    Tuomet klebonas gydytoją iškėlė pas vieną maldingą, beturtę moterytę. Savo gričiutę ji pertverė paklodėmis ir už tos užuolaidos . . . paslėpė gydytoją. Jį maitino mūsų Motutė su dviem kitomis panašiom moterim, žinant namiškiams. Visi suprato, koks didelis pavojus šitokioje „slėptuvėje" ne tik gydytojui, bet ir visiems, kas jam padėjo.

    c) Vokiečiai laisvesnius žmones pradėjo verbuoti, paskum ir gaudyti darbams, anot žmonių, į Saksoniją, t.y. į Vokietiją.

    Mūsų kaime siuvėjai Jarašūnaitei atsirado pavojus būti išvežtai. Ji prašė mūsų Tėvelį, kad ją priregistruotų savo ūkiui kaip reikalingą darbininke. Bet ūkiui pakako savųjų. Tėvelis vengė ir vokiečių. Dėl to atsisakė. Tuomet brolis Adolfas prašė Tėvelį, ir jis formaliu dokumentu mergaite priregistravo savo ūkiui Biržuose, savo apskrities centre . . . Jarašūnaitė per visą vokiečių okupacijos laiką saugiai ir ramiai darbavosi savo namelyje. Mūsų šeimai nieko nepadėjo, nes nebuvo reikalinga.

    Bet rusai, išviję vokiečius ir vėl okupavę Lietuvą, Biržuose rado Tėvelio dokumentą, Tėvelį apšaukė darbininkų išnaudotoju, uždėjo tokias dideles duokles, jog Tėveliai nebeišsigalėjo. Dėl to Motutę buvo du kartus įmetę į kalėjimą. Pagaliau taip viską konfiskavo ir išvežė, jog nebeliko nei duonos kąsnelio, nei žiupsnelio miltų, visiškai nieko.

Gerbiamasis Ministre!
Jūsų dokumentą, man skaitytą Radviliškyje, labai kaltina įvairūs faktai.

5. Kaltina sumaišyti laikotarpiai

    Dokumente rašoma, kad mano broliai organizavo bandas, žudė tarybinius piliečius.

    Bet bandos buvo organizuojamos, ir vyko savitarpio žudynės, kai rusai antrą karta okupavo Lietuva. Betgi tuomet mano broliai jau buvo Vakaruose.

    Broliai Lietuvoje gyveno lig antrojo rusų grįžimo. Bet tuomet nebuvo organizuojamos bandos, ir Pasvalio— Joniškėlio apylinkėse nebuvo žudomi tarybiniai piliečiai.

    Rusams pirmą kartą okupavus Lietuvą, dieną ir naktį buvo gaudomi žymesnieji valstybės ir visuomenės veikėjai: tarnautojai, karininkai, Šiauliai, mokslo, meno, Bažnyčios pirmūnai. Tai visa baigėsi pirmąja didžiąja deportacija.

    Tuo laikotarpiu absoliučiai dominavo ir triumfavo čekistai, milicija, vietiniai komunistai ir rusų kariuomenė.
Žmonės buvo labai priblokšti, desorientuoti. Siaučiant terorui, daugybė žmonių nebuvo saugūs. Dėl to vieni slapstėsi, kur begalėdami, kiti kiūtojo susigūžę, kad kaip nors nebūtų pastebėti. Saugiai gyveno žydai ir rusai.

    Bandų organizuoti nebuvo nei galimybės, nei minties.
    Kai staiga pratrūko karas, daug kur vyrai griebėsi ginklo rusų armijoms vyti. Buvo gaudomi nepasprukę milicininkai, komunistai, rusų kolaborantai. Man pasakojo, kad Užpaliuose buvo sušaudytas vietinis apylinkės primininkas komunistas. Gal ir kur kitur, bet atsitiktinai.

    Taip tęsėsi keletą dienų, kol vokiečiai išvijo rusus. Tuoj buvo įvesta karo valdžia, ji į savo rankas paėmė ir sukilėlius lietuvius. Juos ėmė vilioti į kariuomenę ir savisaugos batalionus. Daugelis nusivylę ir vokiečiais, jų visai nebepaisė net ir tada, kai buvo mėginami mobilizuoti.

    Karo valdžia į savo rankas paėmė viską ir teisė tuos, kurie kaip nors buvo susiję su rusais komunistais, palengva vis labiau pradėjo varžyti žydus, kol pagaliau juos suvarė į getą ir pradėjo sistemingai žudyti.

    Tuo vokiečių okupacijos laiku Vilniaus krašte įsigalėjo visokie partizanai. Kitur Lietuvoje policija, savisaugos batalionai ir vokiečių kariai rimtą tvarką išlaikė ir tada, kai badu buvo masiškai marinami rusų belaisviai ir masiškai žudomi žydai.

    Bandų organizavimas buvo nereikalingas, nes jas pavadavo pati karo valdžia. Ypač ramu buvo apie Joniškėlį, Pasvalį, Panevėžį.

    Jūsų dokumento rašytojai sumaišė laikotarpius, labai suklydo, ir toji klaida išteisina mano brolius, pasmerkia dokumento autorius.


6. Liudija sekliai

    Jie brolių nepersekiojo nei per pirmą rusų okupaciją, nei per visą vokiečių okupacijos laiką, nes jie ir visi kaimynai žinojo, kad broliai niekur nesikiša. Tuomet net nebuvo nei reikalo, nei galimybės, nei minties apie tokias žudynes.

    Sekliai broliais susidomėjo tik po pirmosios deportacijos, kuri buvo prieš pat karą, ir pačioje karo pradžioje, gal tik trejetą dienų, nes tuojau atplūdo vokiečiai.

    Išminti ir išgulėti rugiai, buvę prie svirno, kur nakvodavo brolis Juozas, rodo, kad broliai buvo sekami ne tik dieną, bet ir naktimis.

    Sekliai buvo įsitikinę, kad broliai namie. Jie taip buvo įsitikinę ir tą naktį, kai buvo atėję jų likviduoti. Juk jie atėjo kaip tik prie mūsų namų durų ir viliojo brolius išeiti.

    Sekliai ir neapsiriko, nes brolis Adolfas pasislėpė namuose, o Juozą išsivijo, bet nesugavo.

    Netrukus buvo jau vokiečiai, ir jau pirma sakyta, kas tuomet dėjosi.

    Pagaliau tokia išvada:

    Ne broliai organizavo bandas ir žudė tarybinius piliečius, bet mūsų tėviškėje buvo susiorganizavę koks penketas komunistų, gal dar ne partinių, kad jie sektų ir nužudytų mūsų brolius.

    Ir broliai ne dėl to pasitraukė iš mūsų krašto, kad būtų žudę tarybinius piliečius, bet dėl to, kad patys nebūtų nužudyti.


7. Liudija saugumas

    Kai prieš devynerius metus mūsų Motutė gavo pirmąjį iškvietimą į USA, kažkokio dokumento nuvykau į Joniškėlio apylinkę, nes tėviškė jam priklauso.

    Apylinkės pirmininkė telefonu ilgai kalbėjosi su saugumu. Paskum rūsčiai pasakė, kad brolis Adolfas buvo prisidėjęs prie sukilėlių. Jo nekaltino nei bandų organizavimu, nei tarybinių piliečių žudymu.

    Brolio Juozo niekuo nekaltino.

    Tos žinios iš saugumo.

    Bet pirma Jūs matėte, kaip menkas tas Adolfo dalyvavimas. Jo nesmerkia nei išmintis, nei teisė, nei teisingumas, nei humaniškumas.

    Betgi šis ant vieno ir antro brolio užsipuolimas atskleidžia komunistų elgesį, panašų į vaikučių.


8. Burbulų pūtimas

    Kai buvome maži, primuilindavome vandenį, šiaudeliu čiulpdavome muilo putas ir pūsdavome didelius burbulus, kurie tuojau plyšdavo.

    Panašūs komunistai, yra čekistai, propagandistai, agitatoriai, revoliucijų, vadinamųjų „išsivadavimo" karų ir valstybių perversmų organizatoriai ir vadai:

    Nusitveria kokį trūkumą, net kokį nors mažmožį, kokį niekalą, net nereikia nei niekalo, pakanka nieko, net išgalvoja šmeižtus ir kad pradeda tą mažmožį, tą niekalą, tą nieką, net tą šmeižtą pūsti, tai pučia pučia ir išpučia didžiausią ir bjauriausią pūslę.

    Apsimesdami degą didžiausia šventa rūstybe, baisingai triūbija, kad tai tikriausia tiesa, kad tas ir tas žmogus ar žmonės baisiausi nusikaltėliai, net tikri kraugeriai. Jį arba

juos visaip plūsdami ir pravardžiuodami, įnirtę visus pjudo pulti, draskyti, žudyti be jokio pasigailėjimo.

    Kad toks žmogus taip būtų puolamas, gana to, jeigu jis, komunistų baimingu įsivaizdavimu, galįs prieš juos ką nors veikti.

    Kaip iliustracija, tinka dokumentas, man skaitytas Radviliškyje.

    Kaip matėm, brolis Juozas nekaltas, bet jis, būdamas jaunas ir baigęs aukštuosius mokslus, komunistams galėjo būti kenksmingas.

    Brolis Adolfas turėjo šautuvą labai trumpą laiką. Bet turėjo šautuvą prieš tuos, kurie tautai jau buvo padarę didžiausių skriaudų.

    Dėl to jį smerkia tik tie, kuriuos smerkia visa žmonija.
    Bet Adolfas ginklą netrukus padėjo ir padėjo dėl to, kad gailėjosi kaip tik tų, kurie buvo suimti kaip tik dėl to, kad turėjo ryšį su okupantais, gal net buvo jų nusikaltimų bendrininkai.

    Jūsų čekistai ir tarnautojai tarytum visiškai aklo proto: nemato ne tik tiesos, bet ir to, kas jiems padaryta gero.

    O tą nedidelį faktą, kad jis nenusikalsdamas turėjo ginklą, kad jį turėjo nuostabiai trumpai ir kad jį metė, vedamas žmoniškumo patiems komunistams, ir kad brolis Juozas nenusikalto niekuo, Jūsų čekistai ir tarnautojai, gal ir Jūs pats, išpūtėte kaip vaikai, išpūtėte lig didžiausios ir bjauriausios pūslės, būtent:

    „Jūsų broliai: Adolfas ir Juozas, organizavo bandas ir žudė tarybinius piliečius".

    Ir vargšė tarnautoja, kuri Radviliškyje man skaitė Jūsų dokumentą, baisingai dreba, kad šis melas neišeitų į viešumą . . .

9. Liudija pati Jūsų ministerija

    a) Dešimti metai, kaip prašaus išleidžiamas.
    Į tris brolio kvietimus iš Jūsų buvo vis tas pats vienas vienintelis atsako žodis: „Neišleidžia".

    Į mano pirmuosius penkis prašymus neatsakėte absoliučiai nieko.

    Išmintis, žmoniškumas, mandagumas, net mano įkyrumas diktavo pranešti, kad „Jūsų broliai organizavo bandas. Dėl to niekad nebūsite išleistas pas banditus".

    Kodėl tai man niekada nenurodėte?
    Ir argi nekyla savaime prielaida, kad toji netiesa dar nebuvo sugalvota, nes jos dar nereikėjo?!

    b) 1977 metų gegužės 14 d. Jums parašiau šeštą prašymą. Jame nurodžiau, kad neleidimas į USA yra neteisingas, neišmintingas ir žalingas patiems komunistams, jų vadams ir pačiam komunizmui.

    1977 metų rugpjūčio 9 dieną man, pakviestam į Jūsų ministeriją, pranešė, kad Jūs man davėte leidimą į USA.
    Tą dokumentą, — Jūsų duotą leidimą, — prinešė prie manęs, pakėlė man prie akių, rodė savo pirštu, ir aš jį perskaičiau.

    Bet tuo pat momentu ten pat, Jūsų ministerijoje, man pranešė, kad Jūs leidimą į USA iš manęs jau . . . atėmėte. Dėl ko?

    Imant logiškai ir psichologiškai, Jūs ir Jūsų tarnautojai turėjote iškelti aną balsingiausią argumentą: „Jūsų broliai . . . banditai". Bet man pranešė, kad leidimas į USA iš manęs dėl to atimtas, jog mano šeštasis prašymas jau esąs atspausdintas „Kronikos" 28-jame numeryje, kurs esąs išleistas birželio pabaigoje.

    Kaip išaiškinti tą nuostabų reiškinį, kad to dokumento autorius toks neapdairus, stačiokiškai sakant, — žioplys, jog iškėlė kitą, o ne aną lemiamą argumentą, kad atsikratytų manimi?

    Kaip tai atsitiko, kad jau 1977 metais iš Jūsų elgesio per praėjusius aštuonerius metus buvo matyti, kad mano broliai dar nekalti „bandų organizavimu ir tarybinių piliečių žudymu", o šiais 1978 metais jie jau didžiausi nusikaltėliai?

    Kaipgi išaiškinti, kad 1977 metais Jūs man davėt leidimą vykti į USA, ir tos kliūties dar nebuvo, o šiemet

jau yra, ir dėl to neduodate ir niekada nebeduosite man leidimo?

    Tas nuostabus reiškinys formuoja nebe tik prielaida, bet jsitikinimą, kad pernai tas melas dar nebuvo sugalvotas, nes jis dar nebuvo reikalingas.

    Ir vėl išvada toji pati:
    Mano broliai nekalti, o aš neteisėtai neišleidžiamas į USA.


10. Melą demaskuoja . . . baimė


    Radviliškio Pasų Stalo tarnautojos baimė ne tik jos vienos: ji atšvaistąs tos baimės, kurios apsčiai turi Jūsų ministerijos tarnautojai, gal ir Jūs pats.

    Bet ir toji Jūsų baimė ne tik Jūsų vienų: ji yra atšvaistąs tos didelės baimės, kurios pilnas Kremlius, pilna komunistų Rusija.

    Jūs visi gaivališkai bijotės, kad Jūsų darbai, kad ir šis Jūsų dokumentas kaip nors neišeitų į viešumą.
    Ši baimė atskleidžia Jūsų širdies paslaptį, būtent:

    Dokumento autoriai aiškiai žino, kad dokumento žodžiai: „Jūsų broliai . . . organizavo bandas ir žudė tarybinius piliečius", yra melas ir kad iš to melo padarytoji išvada: „Jūsų niekuomet neišleisime pas banditus", yra mums padaryta rimta skriauda.

    Dokumento autoriai supranta, kad tai dideli nusikaltimai, ypač tas brolių kaltinimas žmogžudystėmis; tai žinodami, jie sąmoningai daro tuos nusikaltimus, juos slepia ir nuostabiai dreba, kad tik jie neišeitų į viešumą, į žmonijos tribunolą. Bet tai dar ne viskas.

    Dokumento autorių baimė rodo, kad jie supranta, jog yra nusikaltimas manės neišleisti į USA aplankyti savųjų, ir, slėpdami šį nusikaltimą, daro dar didesnį nusikaltimą: mano nekaltus brolius sąmoningai apkaltina . . . žmogžudystėmis.

    Deja, ir tai dar ne viskas

    Jeigu žmogus, skriaudžiamas"Jūsų tarnautojų, skriaudą ima kelti aikštėn arba jeigu kas nors tą skriaudžiamąjį pradeda užtarti ir jam daromą skriaudą kelia į viešumą, tai Jūsų vadovybė savo visa propaganda tą žmogų ir jo užtarėją apšaukia melagiais, šmeižikais, išdavikais, o jų skundus visaip išpravardžiuoja.

    Bet ir to negana.
    Jūsų čekistai griebia tuos žmones kankinti tardymais, teismais, ilgametėmis griežto režimo katorgomis, psichiatrinėmis ligoninėmis . . .

    Taigi, kaip minėta, mažesnius nusikaltimus pridengia didesniais nusikaltimais.

    Pavyzdžių daug: Bukovskis, S. Kovaliovas, N. Sadūnaitė, V. Petkus, Ginsburgas, Ščeranskis . . .
    Bet šit kas visų skaudžiausia:

    Kai Jūsiškiai: vadai, čekistai, diplomatai . . ., šitaip dangsto savo nusikaltimus, jie jau tariasi išsiteisinę prieš žmoniją, jau apsidraudę nuo viešumos; jau dedasi teisūs ir nekalti kaip balandžiai ir . . . toliau tęsia tą patį terorą, bet varomi tos pačios baimės, nuo viešumos vėl slapstosi naujomis didesnėmis neteisybėmis.

    Ir taip jau 61 metai.
    Ir taip Kremlius ir Jūs pasiryžę tęsti lig amžinybės pabaigos ir šitokį gyvenimą kurti visoje žmonijoje.

    Ir mūsų įvykis — neatsitiktinis. Tai tik lašelis iš šitokio gyvenimo srovės.

II. Kaip pasakėčioje

    Nuo pat okupacijos pradžios sekamas kiekvienas nors truput prasikišęs lietuvis. Vos kiek įtaria, puola, gaudo, tardo, baudžia.

(Baisusis teroro uraganas prieš nekaltus lietuvius):
    Pradžioje buvo teroro uraganas. Jis siautėjo tol, kol buvo sulaužyti tautos pirmūnai. Tik dėl to nurimo, bet nepasibaigė.

    Tuo laiku nužudytas vysk. Borisevičius ir vienas kunigas; lageryje žuvo arkivysk. Reinys; iš lagerio palaužti grižo ir mirė vysk. Matulionis ir vysk. Ramanauskas.

    Iš Telšių vyskupijos buvo išvežti 49 kunigai. Galime suponuoti, kad ne po mažiau ir iš kiekvienos kitos vyskupijos.

    Iš kunigų, dirbusių Šiauliuose prie šv. Ignaco bažnyčios, kuri dabar sporto salė, jos kūrėjos, rektorius, rašytojas, kompozitorius, kun. B. Andruška žuvo lageryje; kun. A. Šeškevičius kalėjo jau tris kartus; kun. A. Markaitis antrą sykį iš lagerio grįžo su visai palaužta sveikata; kun. J. Danyla, paskutinis tos bažnyčios rektorius, grįžo nepalaužtas ir iš antrojo kalinimo.

    Aš pats buvau porą sykių tardomas. Šiauliuose praleidome didelę bažnyčios kratą, kai į ją įbėgo ir ant jos lubų pasislėpė čekistas, apsimetęs lietuvių partizanu.

    Tuomet nuo bažnyčios lubų, be kita ko, išsivežė kun. B. Andruškos autobiografiją (5 ar 7 stori sąsiuviniai); ir antikomunistinę knygą „Raudonasis voras"; be to, pirmosios deportacijos sąrašo nuorašą, kuriame buvo surašyta, kas, kada, kuriuo traukinio numeriu deportuotas.

    Suponuoju, kad ir aš buvau sekamas, Šiauliuose net komiškai. Bažnyčioje ilgą laiką, kasdien nuo ryto lig vakaro, uoliai sėdėdavo seklys: už bažnyčios siautėjo suėmimai, deportacijos.

    Ir šit visi sekliai, visos deportacijos mane paliko laisvą. Tai liudija, kad aš nepavojingas.

    Kodėl manęs dabar taip išsigandote? Kaip pasakėčioje varlės kiškio?!

    Malonėkite stebėti radijo transliacijas, ir jūs įsitikinsite, kad Vakarai jau puikiai viską žino apie komunistinę Rusiją, būtent:
    tą jos ekonominę ubagystę;
    tą visuotinį girtavimą, specialiai palaikomą valstybės;
    tą platų kyšininkavimą;

    tą kerojantį chuliganizmą;
    tą kombinavimą (vagystės nebevadinamos vagystėmis), kuris daug kur klesti fabrikuose, sandėliuose, kolūkiuose, statybose . . .
    tą tragišką šeimų žlugimą, kūdikių vengimą ir žudymą;
    tą nepadorumą jaunimo tarpe ir visuomenėje su to visko venerinių ligų palyda;
    tą pajuoką ir panieką valstybiniams politiniams balsavimams;
    tą darbininkų, ypač kokūkiečių išnaudojimą;
    tą visuotinį, prievartinį komunistinimą;
    tą visuotinį religijos veržimą grandinėmis ir kalėjimais;
    tą visų pavergtų tautų rusinimą ir kolonizavimą;
    tą visuotinę kovą prieš visų pavergtų tautų pastangas vaduotis bei prieš jų pogrindinę veiklą.

    . . . Argi Jūs nematote, ką mato ir skelbia Vakarai, kad komunistinė Rusija yra pasidariusi panaši į lūšnelę, buvusią kažkur apie Didįjį Novgorodą, paskendusią amžių ir girių glūdumose?

    Joje rusų istorinis plėšikas Solovei Razbojnik, — Solovejas Razbaininkas, — šitaip lygino pasaulį:

    Susigavęs praeivį, apiplėšdavo, guldydavo į savo lovą; jei būdavo didumo lygus su lova, — paleisdavo; jei ūgiu trumpesnis, — jėga ištempdavo sulig lovos ilgiu; jei ūgiu ilgesnis už lovą, — nukirsdavo kojas arba galvą.

    Panašus elgesys su žmonėmis rodo, kad komunizmas prieš žmogaus orumą, laisvę, gerovę; kad jis prieš žmogaus prigimtį; kad jis negyvenimiškas.

    Dėl to daug žmonių džiaugiasi ištrūkę iš Rusijos, ir milijonai visaip veržiasi laukan, kaip iš kalėjimo. Dėl to rusai komunistai savo valstybę ir patys save užsitvėrė vadinamąja geležine užlaida, o komunistinę Rytų Vokietiją — užtvaromis, kaip karo fronte, praminta gėdos siena.

    O betgi net slapčiausios žinios iš Rusijos į Vakarus pro visas užtvaras nemunais plaukia, ir jos nebesulaikomos.

    Tai ką gi begalėčiau nunešti į Vakarus, ko ten dar nežinotų?

    O gal Jūs dar bijotės, kad aš, bebaigiąs 77 metus, prieš Jus kelsiu revoliuciją? Taip galvoti ir pagal tai elgtis gali tik suvaikėję vyrai.

    Kad Jūs tokių vyrų, suvaikėjusių arba sergančių baltąja šiltine, turite didelį apstą, lengvai galite įsitikinti: tik malonėkite pasiskaityti tarptautinių žodžių žodyno, išleisto 1969 m. — skyrelį „jėzuitai", 351 puslapyje!

    Nestebėtina, kad tas skyrelis — be proto, be mokslo, be kultūros: juk jis — rusų „mokslininkų"! Bet niekaip negaliu prileisti, kad Jūs, išauklėtas, kultūringas Žmogus, galėtumėte šitaip kliedėti.

    Dėl to išaiškėjus, kad nėra kliūčių mano kelionei, turiu vilties, kad Jūs peržiūrėsite mano prašymą ir man leisite į USA aplankyti savųjų.


12. Pabaiga

    Gerbiamasis Ministre!

    Kaip matėte: kaltinimai, keliami mano broliams Jūsų dokumente, yra netiesa. Mano broliai nekalti.

    Bet iš Jūsų, t.y. iš komunistų, logikos ir psichologijos eina rimtas pavojus, kad Jūsų propaganda kaltinimus, kuriuos Jūs keliate mano broliams, skelbs plačiausiai, kaip tikriausią tiesą; Jūsų aukštieji vadai rašys skundus ir protestus USA valdžiai ir reikalaus, kad mano brolius ištremtų laukan ir, jeigu jie grįžtų į Tėvynę, kad jie būtų nukankinti archipelaguose gulaguose.

    Dėl to Jūs suprasite, kad aš turiu rimtą pareigą juos įspėti, kad jie orientuotųsi, kas daryti.

    Jūs suprasite ir priežastį, kodėl aš esu įsitikinęs privaląs broliams ir seserims į USA nusiųsti šitą raštą.

    Jeigu per kokią nelaimę aš žūčiau arba būčiau čekistų sulaikytas, tai aš esu įsitikinęs turįs pareigą jau dabar viską padaryti, kad šis raštas ir po mano mirties, arba jeigu mane įkalintų, tikrai pasiektų manuosius Amerikoje.

    Dabar taip susitvarkiau:

    Šį savo raštą siunčiu Jums, o nuorašus kai kuriems dignitoriams ir pareigūnams, taip pat kai kuriems draugams, kad jie tą mano raštą nusiųstų mano broliams ir seserims, jeigu numirčiau ar būčiau įkalintas. Jie tai padarys. Jais pasitikiu.

    Esant tokiai būklei, neįstengiu padaryti, kad šitas raštas nepatektų į Vakarų spaudą, kaip tai padariau su savo septintuoju prašymu, kurį, kaip pirma minėjau, Jums parašiau šiemet, gegužės 30 dieną.

    Betgi man iškėlus aikštėn, kad mano broliai neteisingai kaltinami, nebėra kliūties, kad man grąžintumėte pernai duotą vizą. Jeigu ji būtų tik fiktyviai duota, tai maloniai prašau patvarkyti, kas reikalinga, kad ji man būtų tikrai duota ir kad nebūtų kliūčių mano kelionei.

    Maloniai prašau: pagerbkite Nacijų Organizaciją ir jos žmogaus teisių deklaraciją! Pagerbkite Helsinkio sutartis! pagerbkite savo garbės žodį, duotą Nacijų Organizacijoje visai žmonijai!

    Pagerbkite savo garbės žodį, iš naujo duotą Helsinkyje Europos, USA ir Kanados vadams!

    Jeigu man leistumėte aplankyti savuosius, nebereikėtų į USA siųsti šito mano rašto.

    Nebereikėtų broliui Juozui aiškintis, kad Jūs jo ketvirtąjį prašymą-kvietimą užšachavote, jį apkaltindami žmogžudystėmis, kas juk yra didžiulis šmeižtas, labai didelis nusikaltimas.

    Mano visi dokumentai ir fotografijos pakartotinai nusiųsti į vizų skyrių ir ten galėtų tebebūti. Jeigu reikėtų kokių nors dokumentų, tuojau parūpinčiau.

    Pernai vizą buvote davę be nič nieko. Jeigu duotumėte tokiu būdu, tai būtų greičiau ir būtų lengviau Jūsų tarnautojams ir man pačiam.

    Jeigu norėtumėte, kad vizą gaučiau paprastu būdu, tai malonėkite patvarkyti, kad Radviliškio Pasų Stalas man duotų blankų anketai ir kad viską padarytų, kas reikalinga gauti vizai, nes atrodo, kad Jūs būsite patvarkę, kad ji man

nieko neduotų, o tik perskaitytų tą Jūsų neteisingą dokumentą.

    Maloniai prašau paskubinti reikalą, nes jau dešimti metai, kai vargstu prašydamas to, kas man juk teisėtai priklauso.

    Ir kam šitoks kankinimas, kuris yra savęs, komunistų, komunistinės Rusijos, paties komunizmo toks neprotingas visos žmonijos akivaizdoje žeminimas!
Kun. Pranas Masilionis, Jono
Radviliškio rajonas,
Sidabravo paštas,
1978 m. gruodžio 18 d.


Gerbiamasis LTSR V.R. Ministre!

    Vėl rašau dėl kelionės į USA reikalu.
    Vasario 22 d. iš USA gavau brolio Juozo laišką, kuriame jis prašo detaliai paaiškinti priežastis, dėl ko manęs neleidžia jų aplankyti.

    Kai Jūs mano nekaltus brolius apkaltinote didžiausiomis žmogžudystėmis raštu, kuris man buvo perskaitytas Radviliškyje, Pasų Stale, 1978.IX.12, aš savo pareiškimu, kurį Jums parašiau 1978.XII.18, atskleidžiau, kad tie didžiausi kaltinimai absoliučiai neteisingi, kad todėl nėra kliūties mano kelionei į USA pas brolius ir seseris ir iš naujo prašiaus pas juos išleidžiamas.

    Dėl kaltinimo nepaprasto didumo ir pavojingumo aš įsitikinau turįs rimtą pareigą brolius smulkiai informuoti apie viską, kad žinotų, kaip elgtis, esant reikalui.

    Jau pasibaigė du mėnesiai, kai laukiu atsako į savo raštą, Jums parašytą 1978.XII.18.

    Jau dešimt metų, kai Jūs į visus brolio formalius kvietimus ir į mano visus prašymus vis atsakėte neigiamai, o į daugelį mano prašymų, parašytų prieš keletą metų, Jūs lig šiol man nieko neatsakėte.

    Ši Jūsų elgsena su manimi man kelia rimtą prielaidą, kad ir dabar aš lauksiu mėnesiais, bet lauksiu veltui ir pagaliau vis tiek nebūsiu išleistas.

    Toks Jūsų elgesys su manimi mane apsprendė susidaryti ir susidariau tokį pasiryžimą, kurį aš realizuosiu, vedamas proto ir sąžinės:

    1. Atsako ir leidimo iš Jūsų lauksiu lig šių metų kovo pabaigos. Jeigu leidimo nesulauksiu, arba vėl neigiamą, arba nesulauksiu ir jo, tuomet pagrįstai ir teisėtai prileisiu, kad Jūs manęs vėl neišleisite, gal net neatsakysite į mano raštą.
    Tuomet

    2. Prašysiu savo draugus, kad jie kuriuo nors būdu išsiųstų į USA mano broliams mano raštą, Jums rašytą 1978.XII.18, kad tuo būdu broliams ir seserims būtų detaliai informuota apie visa;

    3. Rašysiu skundą aukščiausiai Rusijos Vadovybei, kartu prašydamas leidimo;

    4. Pagalbos kreipsiuos į tarptautines institucijas, į Šv. Sosto, Nacijų Organizacijos ir Vakarų valstybių Vadovybes.

    Man ir Jums būtų geriau, jeigu šitas mūsų bendras reikalas būtų taipgi sutvarkytas ramybėje, jo nekeliant į viešumą. Dėl to maloniai vėl iš naujo Jus prašau leisti man aplankyti savuosius, remiantis Žmogaus teisių deklaracija ir Helsinkio pasitarimų Baigiamuoju aktu, kas rusų Vadovybės garbingai ratifikuota ir padaryta Rusijos įstatymų esminga dalimi.
Kun. Pranas Masilionis, Jono
Sidabravas,
1979 m. kovo 1 d.

    Į šį pareiškimą sovietinė valdžia neatsakė.
 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum