gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 39 Spausdinti El. paštas
    • Šv. Tėvo vizitas Lenkijoje
    Bedievių nerimas
    RRT įgaliotinio susitikimas su dekanais
    Sovietinė valdžia atsako
    P. Anilionis moko ordinarus
    Laiškai iš Gulago
    Eucharistijos bičiuliams 10 metų
    TTKG Katalikų Komitetas
    Dėl laiškų mūsų vyskupams ir valdytojams
    Kryžiaus griovimas
    Teismas Varėnoje
    Bedieviai renka parapijos komitetą
    Rašo kun. Šeškevičius
    Sociologiniai tyrinėjimai
    Tai daugiau nei žmogžudystė
    Ką Jūs žinote apie Kroniką?
    Žinios iš vyskupijų
    Sovietinėje mokykloje
    Bažnyčia sovietinėse respublikose
    Iš „LKB Kronikos" archyvo

1979.VII.22.

LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS
KRONIKA NR. 39

Perskaitęs duok kitam!
Eina nuo 1972 m.
ŠV. TĖVO VIZITAS LENKIJOJE


    1979 m. birželio 2—10 dienomis šv. Tėvas Jonas Paulius II lankėsi Lenkijoje. Nors sovietinė valdžia neleido nuvykti į Lenkiją nei Lietuvos vyskupams, nei kunigams, nei tikintiesiems, tačiau Popiežiaus vizitą pusė Lietuvos galėjo stebėti televizijos ekranuose. Lietuvos kunigai ragino tikinčiuosius nors per televiziją sekti šv. Tėvo vizitą Lenkijoje.

    Šv. Tėvo viešnagė Lenkijoje paliko didelį įspūdį ne tik Lietuvos tikintiesiems, bet ir ateistams, kurie turėjo progas girdėti Popiežių kalbant ir matyti, kaip komunistinėje valstybėje vyriausybė ir milijonai žmonių sutiko Katalikų Bažnyčios galvą.

    Lietuvos sovietinė spauda apie šį Popiežiaus apsilankymą Lenkijoje tepranešė vos keletos eilučių informacija.

BEDIEVIŲ NERIMAS


    1978 m. birželio 16 d. Kaišiadoryse įvyko LKP miestų ir rajonų komitetų sekretorių bei kitų ideologinės propagandos darbuotojų pasitarimas, kaip toliau „komunistiškai auklėti darbo žmones", šį kartą daugiausia kalbėta apie civilines apeigas ir tradicijas, kurios turi pakeisti religines apeigas bei tradicijas. Dalyvavusių kalbos bei pasisakymai buvo išleisti atskira brošiūra („Medžiaga",  sudarytojas  P. Mišutis, Vilnius, 1979.).

Brošiūra skirta ideologiniams darbuotojams, viešai neplatinama ir išleista labai ribotu tiražu — 400 egz.

    Be abejo, ši brošiūra neatspindi visos pasitarimo medžiagos, ji gerokai perredaguota, bet vis dėlto leidžianti susidaryti vaizdą, kas šiuo metu parūpo CK ir kokias direktyvas davė savo propagandos vykdytojams.


(Netikintieji ir jaunimas tuokiasi bažnyčioje):
    Kalbėdamas apie civilines apeigas, A. Česnavičius, MT pirmininko pavaduotojas, teigė: „Vis platesnis pastarųjų įdiegimas turi padėti dar vaisingiau spręsti religijos ir bažnyčios įtakos žmogui mažinimo, materialistinės pasaulėžiūros formavimo klausimus . . ." (3 psl.). P. Mišutis, susirūpinęs, kad iki šiol Lietuvoje tebešvenčiami vardadieniai, kelia klausimą: „Tad ar reikia šią „tradiciją" palaikyti?" Ir, be abejo, siūlo: „Gal užtektų gimtadienių, kurių minėjimo prasmė aiški!" (41 psl.). P. Mišutis nori išnaikinti vardadienių tradiciją neva tuo pretekstu, kad jų „prasmė neaiški". Tuo tarpu truputį anksčiau teigė: „. . . jis (t.y. vardadienis) turėjo religinį atspalvį. Ir švenčiami buvo daugiausia ir plačiausiai „šventieji" vardai, turi „patronus". Ir dabar dažniausiai švenčiami Antanai, Petrai, Povilai, Juozapai, Kazimierai . . ." (41 ps.).

    Savo ruožtu Panevėžio m. LKP komiteto sekretorė T. Bitinaitė priversta konstatuoti faktą, kuris „. . . neleidžia nusiraminti, nes iš praktikos žinome, jog dar nemaža dalis apeigas dvigubina. Jaunimo tarpe formuojasi nesveika mada tuoktis bažnyčioje. Prašmatnumo etalonu laikoma — tuoktis vakare kažkurioje bažnyčioje prie Kauno marių. Kartais religiniais patarnavimais naudojasi ir netikintieji, teigdami, kad tuo palaiko nacionalines tradicijas" (44 psl.). Toliau T. Bitinaitė pažymi: „Susirūpinimą kelia didėjantis skaičius žmonių, pernelyg susižavinčių religinėmis relikvijomis, kolekcionuojančių jas, puošiančių jomis butus, manančių, jog tai yra nacionalinės vertybės. Baigiamos nuniokioti senos kapinaitės, net bandoma apiplėšti bažnyčias. Reikėtų griežčiau pakalbėti

apie tokius kolekcionierius. Tada gal sumažėtų ir jaunųjų su kryželiais ant kaklo skaičius santuokų patalpose" (45 psl.).

    Čia pirmiausia reikėtų paklausti T. Bitinaitės, iš kur ji žino, kad tie, kurie „naudojasi religiniais patarnavimais", yra netikintys? Antra, tikra tiesa, kad religija saugo mūsų nacionalines tradicijas ir kad mes pradedame vis giliau šią tiesą įsisąmoninti, nors tos religinės tradicijos T. Bitinaitės bei kitų panašių kolaborantų laikomos „nesveika mada". Taip pat nėra čia ir jokio „prašmatnumo etalono", kaip tai norėtų įteigti Bitinaitė, o tik didesnis atsargumas tų, kurie yra bailesni ir nori išvengti persekiojimų. Tik tegul nustoja persekioję religiją ir varginę tikinčiuosius, — ir tokiu „prašmatnumo etalonu" galės didžiuotis kiekviena Lietuvos bažnyčia!

    Iki neįtikėtino absurdo nusišnekėjo T. Bitinaitė, teigdama, kad senas kapinaites naikina kolekcionieriai, šiandien Lietuvoje siaučia ideologinis chuliganizmas, laiminamas valdžios ir skatinamas kaip tik tokių „ideologinių darbuotojų", kaip T. Bitinaitė, turinčiai drąsos niekšingus ateistų darbus suversti kažkokiems kolekcionieriams ir šitaip teisinti brutalią antireliginę veiklą, kurios nuolatiniai palydovai — smurtas ir jėga.

    Kokio reikia įžūlumo ir teigiant tokį absurdišką kaltinimą, kad iš kapinių ir bažnyčių pavogtais kryželiais puošiasi jaunavedžiai, ateidami į santuokų rūmus! O vis dėlto tiesa, kad jaunavedžiai (ir ne tik jie!) puošiasi ir, žinoma, ateityje puošis kryželiais ir kitokia religine simbolika, nežiūrint į tai — patinka ar nepatinka T. Bitinaitei. Ne yisi su kryželiais ant kaklo yra giliai tikintys, bet galima, nebijant suklysti, sakyti, kad tokie jaunuoliai vis dėlto dar nėra galutinai paskendę ateizmo prietaruose ir kad jie tikrai nedaužys ir neniekins religinių relikvijų. Galima drąsiai užtikrinti T. Bitinaitę ir jos bendraminčius, kad ir tuo atveju, jei Lietuvoje šiuo metu nebūtų nė vieno kolekcionieriaus, jaunuoliai puoštųsi kryželiais   ir   nemažiau   būtų   religinių  paveikslų  bei

tautinių simbolių tikinčiųjų ar tautinės savigarbos nepraradusių žmonių butuose!

    Pasitarime kai kas siūlė „sukurti stiprią materlialinę bazę", „tuokti iškilmingai" ir tuo atsverti „religinę įtaką". Šiuo klausimu įdomus P. Kūrio pastebėjimas: „Per pastaruosius du dešimtmečius respublikoje įregistruotų santuokų skaičius yra daugmaž stabilus — apie 30 tūkstančių kasmet. Tuo tarpu ištuokų skaičius nuolat didėja, nors beveik 90 proc. santuokų sudaroma iškilmingai. Jeigu 1977 m. liaudies teismai ištuokė 9.428 šeimas, civilinės metrikacijos organai — 940 šeimų — tiesa, jau ne iškilmingoje aplinkoje, — tai 1957 metais respublikoje užregistruota iš viso 1.678 ištuokos" (50 psl.). Z. Barkauskienė, Anykščių raj. komiteto sekretorė, pasitarime kalbėjo: „Prieš keletą metų pakartodavo santuokas bažnyčioje apie 60 proc. rajono gyventojų, panašiai buvo ir su gimusių vaikų įregistravimu. Dabar besituokiančiųjų bažnyčioje sumažėjo iki 48 proc." (56 psl.).

    O juk galėjo partijos sekretorė Barkauskienė, taip „gerai žinodama',' kad besituokiančiųjų bažnyčioje skaičius mažėja, pateikti pasitarimui taip pat ir ištuokų, abortų, didėjančio alkoholizmo duomenis rajone. Deja, tokia statistika neskelbiama, nes ji išgąsdintų kiekvieną padoresnį žmogų. O svarbiausia — akivaizdžiai parodytų, kaip proporcingai didinant ateistų ir indiferentų skaičių, didėja ir tos blogybės, kurios neša mūsų mažai tautai tikrą pražūtį.

    Natūralus klausimas, — pasitarimo dalyviai turbūt ieškojo išeities iš tos moralinio pakrikimo pelkės? Deja, ne tai rūpėjo šio pasitarimo dalyviams. Prieštaraudami savo pačių konstatuotai tikrovei ir toliau jie „svarstė", kaip reikia naikinti religines tradicijas, kaip kovoti su tikėjimu, kad būtų įvykdyti Maskvos įsakymai.
Panagrinėkime čia LKP CK Propagandos ir agitacijos skyriaus vedėjo J. Kuolelio straipsnį, atspausdintą brošiūros gale, tarsi apibendrinantį partijos liniją šiame pasitarime.

    J. Kuolelis ragina: „. . . turime visomis priemonėmis

parodyti, ką gauna žmogus, nutraukęs ryšius su religija, ką duoda jam mokslinė ateistinė pasaulėžiūra" (70 psl.). Taigi, ką Lietuvai duoda „mokslinė ateistinė pasaulėžiūra", šiandien aišku jau kiekvienam ir be minėtos „statistikos" ir be netikėtų T. Bitinaitės bei Kūrio prasiveržusių tiesos grūdelių, nors tos tiesos žodžių autoriai siekė visai kitų tikslų. Tačiau J. Kuolelis nebūtų toks didelis ateistinės propagandos veikėjas, jei jis iš tiesų darytų logiškas ir gyvenimo patvirtintas išvadas. Anaiptol, — Kuoleliui labiausiai rūpi, ką pasakys Kremlius. Štai į ką atkreipia dėmesį Kuolelis: „Prieš kurį laiką respublikoje lankėsi TSKP CK brigada, analizavusi padėtį šiame darbo bare. Tai šiuolaikinio gyvenimo, ideologinės situacijos padiktuoti klausimai. Į juos rimtą dėmesį atkreipė TSKP CK Politinis biuras. Pirmą kartą toks dėmesys" (74 psl.).

    Paaiškinęs susirinkimo dalyviams, kuo domėjosi ta brigada iš TSKP CK, ir „pasidžiaugęs", kad tikrieji šeimininkai konstatavo „atliekamą tam tikrą darbą," jis su didžiausiu susirūpinimu baugino pasitarimo dalyvius pastabomis dėl Maskvą nepatenkinančių dalykų. J. Kuolelis kalbėjo: „. . . nepakankamai dirbame užkirsdami kunigų poveikį vaikams, jaunimui", (. . .) turime intensyviau kovoti su dar pasitaikančiomis religinėmis atgyvenomis komunistų bei komjaunuolių tarpe — būna atvejų, kai palaikomi ryšiai su bažnyčia. Tai neturi likti nepastebėta. (. . .) Mes neužkertame kelio vienuoliaujančių žmonių veiklai. Tokių žmonių skaičius ne tik mažėja, bet auga. Blogiausia, kad jie dirba pogrindyje, o už pogrindį paprastai, draugai, negiriama" (75 psl.).

    Žinoma, J. Kuoleliui yra kuo susirūpinti, kai jo tikrieji darbdaviai „pirmą kartą parodė tokį dėmesį", o čia, žiūrėk, dar tas pogrindis, už kurį Maskva ne tik negiria, bet gali, ko gero, ir iš propagandos pavaryti . . . Dėl to Kuolelis ir pasiryžęs nurodyti, ką reikia daryti. O pagal šį propagandistą, štai kas pirmiausia darytina: kontroliuoti dvasininkiją. Kuolelis kalbėjo: „Padėtis analizuojama, tiriama, daromos praktinės išvados, dėmesys nukreiptas į taktikos

sritį, studijuojami pamokslai, bažnytinės poveikio priemonės. Atliekamas tam tikras darbas ir su dvasininkija . . . Sudarytos prie rajonų ir apylinkių tarybų komisijos turi teigiamą įtaką dvasininkams, padeda riboti jų žalingą veiklą. Vykdomuosiuose komitetuose yra religinių organizacijų bylos" (75 psl.).

    Aišku, šitie „teigiamumai" šimtu procentų atitinka ir Kuolelio šeimininkų aprobatą. Bet, žinoma, šito toli gražu neužtenka. Jis ragina, kad vykdomieji komitetai kunigus visai apribotų. Kuolelis, Maskvos laiminamas ir skatinamas, duoda nurodymus pasitarimo dalyviams: „Turi būti žinomas užregistruotų ir neužregistruotų bendruomenių, grupių skaičius, tikinčiųjų skaičius, jų sudėtis, kulto tarnų charakteristika, kas sudaro vykdomuosius organus, bažnyčių aktyvą, kaip atsižvelgiama į tikinčiųjų nacionalines ir konfesines ypatybes, kas tie tikintieji — amžius, lytis, profesija, socialinė padėtis, religinių apeigų būklė — krikštynos, santuoka, laidotuvės ir 1.1., labiausiai paplitusių švenčių — atlaidų — charakteristika, kiek lanko, kas lanko, kodėl lanko.

    Vienuoliaujančių, kitais žodžiais, parazituojančių, pogrindis. Jo aktyvumas. Turime žinoti! Kad pogrindžio nebūtų! O jeigu jau žinome, jo, galima sakyti, nebėra" (76)

    Vadinasi — sekti, šnipinėti; o svarbiausias — susekti pogrindį. Susekti, Kuolelio žodžiais tariant, tai tas pat kaip likviduoti! O kaip likviduojama, visi gerai žinome. Ar ne dėl šių tikslų į Kauno Kunigų seminariją verbuojami agentai, mokyklose veisiami šnipeliai, darbavietėse pilna seklių? Ar ne dėl tos pačios priežasties sugalvojami nauji Religinių susivien. nuostatai, kur religijos reikaluose gali turėti svarbiausią vaidmenį KGB agentai, apsimetę tikinčiaisiais? Iš visos J. Kuolelio kalbos, kuria jis išreiškė Maskvos valią, neabejotinas vienas dalykas — atėjo laikas griauti bažnyčią iš vidaus. Kadangi ir šioje srityje Maskva turi didžiulę patirtį, tai nedovanotinas dalykas, kad Lietuvoje dar nematyti norimų rezultatų, nors, kaip pažymi Kuolelis, „atliekamas tam tikras darbas ir su dvasininkija" (74 psl.).

    Kaip ir buvo galima laukti, niekas iš pasitarimo dalyvių neprisiminė nei Konstitucijos, nei Helsinkio Baigamojo akto. Pasitarime dalyvavo tie, kurie turėjo vadovauti tikinčiųjų engimui.

    Pasitarime buvo puolamos Vatikano radijo laidos. Faktai, rodantys, kaip persekiojama Katalikų Bažnyčia Lietuvoje, aišku, buvo kvalifikuojami kaip šmeižtas. Dar daugiau — bet kokj nurodymą, kad pažeidžiamos elementariausios tikinčiųjų teisės ir tuo būdu grubiausiai pažeidžiami Helsinkio susitarimai bei jų pačių išleisti įstatymai, traktuota kaip „kišimąsi į mūsų vidaus reikalus" (77 psl.).

    Kuolelio žodžiais tariant, ne tarybinė valdžia, o dvasininkai „pažeidžia kulto įstatymus". Ir kaip pavyzdį nurodo, kad dvasininkai „atlieka apeigas visai kitose parapijose, remontuoja maldos namus be rajono vykdomojo komiteto žinios . . ." (78 psl.). Ir pagaliau daroma išvada: „Prieš šią antivisuomeninę reakcingą dvasininkų, atskirų sektantų veiklą būtina panaudoti ne tik įstatymo jėgą, bet ir profilaktines priemones, atskleisti tikintiesiems tikruosius jų kėslus" (78 psl.).

    Ką gi, aiškiai pasakyta! Kunigas, suteikęs mirštančiajam šv. Sakramentus kitoje parapijoje, kur galbūt jau nėra kunigo, jau yra „pažeidęs įstatymus"; kunigas, paraginęs parapiečius uždengti kiaurą bažnyčios stogą, taip pat nusikaltėlis! Čia kaip tik ir glūdi kunigų „tikrieji jų kėslai", t.y. apsaugoti bažnyčios pastatą nuo sugriovimo. Tokia kunigų veikla traktuojama, kaip „antivisuomeninė", nes lengva suprasti, kad neremontuojamas bažnyčios pastatas greitai sugrius. O štai kunigas ėmė ir sukliudė, štai už ką reikia bausti kunigus, panaudojant „visą įstatymų jėgą". Aiškiau nė būti negali.

(Tikinčiųjų drąsi laikysena erzina ateistus):
    Maskvą, Kuolelį ir jo bendraminčius erzina tikinčiųjų drąsi laikysena, jų pareiškimai, reikalavimai savo teisių. Nors tikintieji į savo skundus atsakymų beveik negauna, tačiau   nenuleidžia  rankų  —  vėl  rašo  skundus  dar

aukštesnėms instancijoms. Dažnai atsitinka ir taip, kad šitie pareiškimai patenka į užsienio spauda ir radijo bangomis pasklinda po visą pasaulį, štai tada tokie skundai ir virsta „šmeižtu". Kuolelis ragina panaudoti visus kovos būdus, kad tokiais skundais nebūtų tikima ir, matyt, norėtų susidoroti su visais besiskundžiančiais, bet čia vėl užburtas ratas: apie susidorojimą irgi sužinoma plačiame pasaulyje.

    Žodžiu, pasitarimas vyko „aukštu idėjiniu lygiu". Direktyvos, suredaguotos Maskvoje, buvo kaip reikiant perduotos per savo patikėtinius — kolaborantus ir dabar „diegiamos į gyvenimą". Religinis persekiojimas stiprėja, aktyvinamas griovimas iš vidaus. Bet yra ir kita medalio pusė: tikintieji nesiliauja kovoję už savo elementariausias teises, vis daugiau ir daugiau peržengia baimės ir abejingumo barjerą. Gal ir lėtai, bet Lietuvoje vyksta religinis atgimimas. Ateistų brutalus elgesys ir persekiojimai neša nelauktų vaisių: tikintieji tampa stipresni savo tiesa ir pasiryžimu.

RELIGIJŲ REIKALŲ ĮGALIOTINIO
SUSITIKIMAS SU DEKANAIS

    1979 m. balandžio 17 d. į Telšių raj. Vykdomąjį komitetą buvo sukviesti visi vyskupijos dekanai pokalbiui su Religijų reikalų tarybos įgaliotiniu. Iš valdžios pusės dalyvavo: įgaliotinis P. Anilionis, pavaduotojas katalikų reikalams Juozėnas, Telšių Vykdomojo komiteto pirm. pavad. Jankus ir jo pavad. religijos klausimais Upermanas (Telšiuose niekam nėra žinomas toks „pavaduotojas"!).

    Prieš prasidedant „pokalbiui" įvyko incidentas. Nuo ankstyvo ryto didelė Klaipėdos tikinčiųjų delegacija (apie 15 žmonių) laukė atvykstant įgaliotinio, bet jiems buvo vis meluojama, kad įgaliotinio dar nėra. Prieš pat prasidedant pokalbiui, vyskupijos valdytojas labai maloniai priminė įgaliotiniui, kad jo laukia žmonės ir gal išeitų pas juos kokiai minutei. Įgaliotinis liepė senukui vyskupijos kancleriui kan. Beinoriui pranešti klaipėdiečiams, kad

su jais niekas nekalbės, nes nėra laiko, o savo pageidavimus tegul išdėsto raštu. Kai kurie dekanai matomai susijaudino — kaip suprasti šitą liaudies valdžios atstovų elgesį su darbo žmogumi. Žmonės, dirbę naktinėje pamainoje, palikę mažus vaikus, nevalgę buvo priversti laukti net iki 17 vai. (jie niekur negalėjo išeiti, bijodami, kad įgaliotinis gali netikėtai pabėgti — išvykti). 17 vai. įgaliotinis jiems pasakė, kad niekuo negalįs jiems padėti, nes klausimą svarsto Ministrų Tarybą. Bet ar šito jis negalėjo pasakyti iš karto, ar negalėjo parašyti raštu tikintiesiems? Veltui kartais teigiama, kad tik prie pono durų žmogus turi laukti kaip šuo — pasirodo, kad šitai būdinga ir sovietiniams pareigūnams.

(Sunku įgaliotiniui Anilioniui visus dekanus papirkti kavos puodeliu):
    Į pokalbį kartu su dekanais atvyko TTG Katalikų komiteto narys kun. J. Kauneckas. Suėjus visiems į pokalbių salę, susėdus prie kavos puodelių, įgaliotinis liepė valdytojui išprašyti kun. J. Kaunecką. Valdytojas susijaudinęs kažką kalbėjo kun. Kauneckui į ausį, bet šis liko sėdėti. Tuomet įgaliotinis atsistojęs garsiai pareikalavo, kad kun. Kauneckas išeitų . . .

(Kun. J. Kauneckas išprašomas iš dekanų posėdžio):
    Matot, šie du incidentai paveikė dekanų nuotaikas ir Telšių vyskupijos dekanai savo pasisakymuose gana drąsiai gynė Bažnyčios reikalus.

    Įgaliotinis kalbėjo tema — „Religija ir įstatymai".

    „Dabar padėtis tokia, kad dažnai nebežinoma, kas galima ir kas ne; daugelis galvoja kaip apeiti įstatymus, kaip jam geriau. Bet TSRS viską reguliuoja įstatymai ir dėsniai. Dvasininkai gali naudotis religiniais dėsniais tiek, kiek leidžia įstatymai, valstybės nuostatai. Net buržuazinės Konstitucija turėjo nustačiusi tvarką, kad konfesijos neprieštarautų valstybės įstatymams.

    Pagrindiniai įstatymai yra šie:

    1. TSRS Konstitucija, kurios svarstyme aktyviai dalyvavo net dvasininkai, gal užsigavę, kad nebuvo įtraukti į komisijas.

    2. Baudžiamasis kodeksas, str. 143-145.

    3. Baudžiamojo kodekso komentaras.

    4. LTSR ATP įsakas dėl administracinės atsakomybės už religinių kultų pažeidimus".

    Be to, įgaliotinis minėjo visą eilę nutarimų ir potvarkių, nenurodydamas jų paskelbimo šaltinių:

    1966.V.10 nutarimas Nr. 361, pagal kurį RRT įgaliotinis turi teisę aiškinti įstatymus; 1972.111.31 Nr. 31, 1977.XII.28 Nr. 639 dėl nepilnamečių dalyvavimo choruose ir procesijose.

    „šiais dokumentais vadovaujasi visi tarybiniai darbuotojai; jų laikosi ir dauguma kunigų. Yra labai nenormalių dalykų: užsienio laidos, „Kronika", kita literatūra, net laidotuvėse kalbos ne apie velionį, o politikuojama.

    Pagrindiniai pažeidimai:
    1. Kunigai kišasi dėl sutarčių sudarymo, — dvasininkai vilkino, šmeižė, net draudė komitetams jas pasirašyti. Pvz., kun. Paliukaitis, Žeimelio klebonas, išvaikė dvidešimtuką. Kai kurie kunigai neleidžia vykdomajam organui padaryti inventorizaciją bažnyčioje (Salų klebonas Nykstąs). Kai kurie klebonai bando pavaduoti komitetą turtą valdant, neduoda pasireikšti revizijos komisijoms (Pociūnėlių klebonas A. Jokūbauskas pats save išsirinko pirmininku. Adutiškio klebonas B. Laurinavičius išsirinko save sekretoriumi. Kam? Maža darbo? Reikalus veda patys kunigai: Carjonis, Miškinis, Pudžemis, Budrikis ir kt.

    1976.VII.28 RS Nuostatų 19 str. kunigo veikla apribojama jo bendruomenės teritorija, atlaidams galima kviesti kaimynus, suderinus su vietos valdžia. Būna, kad stato principus ir neprašo. Atsiranda ir tokių politikierių, sako, kad nėra tokio įstatymo. Yra ir būtina laikytis!

    Kleb. Svarinskas visur važinėja ir kalba, o atsako šeimininkas. Šilalės rajone nederina pakvietimų tik kleb.

Miškinis. Šiluvos kleb. Grauslys vienam neleido kalbėti sakykloje, o tas kalbėjo nuo altoriaus.

    Pagal LTSR BK 143 str. draudžiama mokyti vaikus tikėjimo tiesų, draudžiamos adoracijos, chorai, patarnavimai, visokios sargybos (kun. J. Zdebskis net organizuoja stovyklas su šventais paveikslais palapinėse). Kam reikia rizikuoti, kad būtų traukiama baudžiamojon atsakomybėn?

    Mokyti gali tik tėvai, kitaip jokiomis formomis, net prisidengiant pamaldomis negalima. Apmoko vaikus: Šatės, Tverai, Alsėdžiai, Kuliai, Rietavas, Pajūralis, Teneniai, Lenkimai, Žem. Naumiestis, Švėkšna, Tauragė, Palanga.

    Kai kurie kunigai bando patys konfirmuoti: Adutiškyje.

    Nuostatai leidžia gaminti religinius reikmenis, tyčia vilkinama gamyba, kad sudarytų situaciją, jog pas mus viskas draudžiama. Bet prie Aušros Vartų visko pilna, — kas juos vaiko, ar sodina į kalėjimą?

    Kalėdoti negalima; bažnyčioje galima rinkti aukas kartu su komitetu (Kai kur bandoma kalėdoti — Pociūnėliuose, Suvalkijoje ir kt.).

    Procesijos leidžiamos lauke tik suderinus su valdžia. Lapkričio 1 d. kapuose galima melstis, tik be procesijų. Atsirado keletas lapkričio 1 d. organizavusių procesijas. Vyko eismai, tikintieji gėles mėtė. Vyriausybei kantrybės yra tam tikros ribos. Nežaiskime! Uždėjus baudas, skelbiama iš sakyklų, surenkama kelis kartus daugiau, bet vis tiek baudų nemoka.

    Pamokslų per metus Lietuvoje pasakoma apie 10.000, daugiausia geri. Labai negražūs buvo kun. Garucko laidotuvėse. Telšių katedroje kalbama apie laisvės rytą, apie Lietuvos rusinimą per Rusų dramos teatrą Vilniuje, apie priešo veidą, apie tai, kad rašytojai įterpti į partijos rėmus. Be to, rašinėjami skundai, melagingi pranešimai, kad pakliūtų į „Kronikas".

    1978 m. susiorganizavo Tikinčiųjų teisių gynimo grupė. Jie meluoja, kad draudžiama talkininkauti kuni-

gams, o tereikia tik suderinti. Po karo tiek bažnyčių suremontuota, — primetama, kad kovingieji ateistai bažnyčias degina. Reikalauja atšaukti Nuostatus. Neatsakingi ar priversti pareiškimus pasirašo kai kurie kunigai, po to teisinasi. CK pavedė įgaliotiniui duoti atsakymą: jokių pakeitimų Nuostatuose nebus. Kai kurie kunigai nedalyvauja rinkimuose, net raštu parašo — mes nebalsuosime! O net Vatikano Nutarimai įpareigoja (212 p.) sugyventi su civiline valdžia.

    60 proc. kunigų Lietuvoje yra paruošta Tarybų valdžios metais, bet daugelis jų yra nepaklusnūs, elgiasi iššaukiamai, primicijas daro po visą Lietuvą, ypač pas kunigus, kurie priešiškai nusiteikę . . ."

    Diskusijos:

    Kun. dr. Puzaras: Nesilaikoma įstatymų tikinčiųjų atžvilgiu. Akmenėje ir Papilėje mokytojai už rankų išvedė iš bažnyčios vaikus ir teisinasi, jog taip liepia mokyklų direktoriai.

    Kun. Gaščiūnas kalbėjo:

    1. Patarnavimas prie altoriaus yra grynai bažnyčios reikalas, ir valdžia neturėtų kištis.

    2. Bažnyčių apiplėšimai, paimant vien tik švč. Sakramentą, yra grynai ateistinis braižas.

    3. šilumą įvesti į Mažeikių bažnyčią Elektros tinklai sutinka, o rajono vykdomasis komitetas neleidžia.

    4. Tikintieji vaikai mokyklose diskriminuojami. Ateistiniai renginiai įžeidinėjamo pobūdžio.

    Visa tai — tik medžiaga „Kronikoms". Gerbiant tikinčiuosius, būtų galima leisti švęsti Kalėdas, atidirbant kitą dieną.

    Labai   dažnai   siaučiantys   chuliganai  —  netikintys mokiniai — paaugliai. Kancleris Beinoris:

    Did. Penktadienį Kultūros namuose šokiai. Ar pagalvoja, ką daro? Kan. Valaitis:

    Apiplėšiant bažnyčią, tabernakulis išimtas pro langą, pranešta milicijai, bet iki šio laiko nusikaltėliai nerasti.

Pajūralyje sudaužė apie 30 religinių paminklų. Su šunimis pagavo . . . jaunuolį.
Kun. Palšis:
    Laidotuvių eisenos su orkestrais, triukšmingiausios valdžios leidžiamos, o religinės eisenos — ne! (įgaliotinis sakė, kad religinės laidotuvės trukdo judėjimui, kad jaudina ligonius). Reiškia, civilinės eisenos net su būgnais . . . netriukšmingos!

    Skuode draudžiama skambinti varpais, o nuostatuose nedraudžiama.

    Skuodo ligoninėje prieš 4 m. gyd. Mažrimas neleido krikštyti mirštančio vaiko. Teisinosi, kad nėra patalpų. O kada jos bus?

    Kun. Mileris:
    Nuostatai išleisti, nederinant su tikinčiaisiais. Dabar valdžia sakosi esanti humaniška, — reikėtų atsiklausti ir tikinčiųjų.

    Kun. Gedvilą:

    Įgaliotinio balse girdėjosi grasinimo gaidelė dėl kunigų parašų — rašyti pareiškimus turi teisę visi!

    Išeina, kad negali mokyti vaikų, net pamokslų sakyti. Atrodo, lyg mes, kunigai, turėtume vaikus atstumti. Vaikus išvaryti aš negaliu — to neleidžia kunigo sąžinė. Iki 18 m. vaikai yra tėvų valdžioje, jei juos tėvai veda į bažnyčią — tai tėvų teisė. Valstybė negali tos teisės paneigti.

(Įgaliotinis nieko rimto nesugebėjo atsakyti į kunigų-dekanų mintis):
    Klaipėdos dekanas kun. Baikauskas, tuoj parvykęs namo į Klaipėdą, parašė raštą visiems dekanato kunigams, išdėstydamas šio pokalbio medžiagą. Ją perdavė gana tendencingai, aiškiai pasisakė prieš tuos kunigus, kurie moko vaikus ir pan. Išreiškė savo nepasitenkinimą jaunais kunigais, prašydamas, kad 60 proc. tarybiniais metais išleistų kunigų yra nelojalūs valdžiai (nors šito įgaliotinis nesakė). Tačiau apie tai, kad kunigai drąsiai kėlė įvairias negeroves, savo rašte net neužsiminė.

    Vyskupijos kurija dėl šios melagingos informacijos pareikalavo dekaną pasiaiškinti.
*    *    *

    Kaunas. 1979 m. balandžio 24 d. 12 vai. Kauno m. Vykdomajame komitete įvyko Religijų reikalų tarybos įgaliotinio pasitarimas su vyskupijos dekanais. Įgaliotinis pristatė savo pavaduotoją katalikų reikalams Juozėną, kuris visą laiką tylėjo.

    Įgaliotinio nuomone, dauguma kunigų trukdė atnaujinti sutartis su vykdomaisiais komitetais.
Kybartų, Pajevonio ir Vištyčio klebonai perdaug kišasi į parapijos komitetų veiklą.

    Be leidimo į kitas parapijas vyksta kun. Dobrovolskis, kun. Tamkevičius, kun. Zdebskis ir kun. Kunevičius.

    Kun. Zdebskis prie ežero suorganizavo jaunimo išvyką. Tai daryti draudžiama. Negalima nuolat sakyti katechetinius pamokslus, nes tai yra mokymas religijos.

    Nusikalsta katechizuodami vaikus Pajevonio, Vištyčio, Alvito ir Kybartų klebonai.

    Leidžiama vaikams patarnauti Mišiose Viduklėje, Paberžyje, Grinkiškyje, Kybartuose, Seirijuose, Šlaven-tuose ir kt. parapijose, o tai yra grubus tarybinių įstatymų pažeidimas.

    Kalėdoti draudžiama, tačiau buvo kalėdojama Pociūnėliuose ir apie Kazlų Rūdą.

    Lapkričio 1-ją dieną be valdžios leidimo ėjo į kapines Viduklės, Tabariškių ir Kybartų klebonai.

    Pamoksluose su ugnimi apie benzino statinę žaidžia Viduklės, Paberžės ir Pociūnėlių klebonai. Per pamokslus reikia kalbėti tik apie religiją.

    Yra kunigų, mėgstančių rašyti valdžiai įvairius pareiškimus.

    Įgaliotinis specialiai paminėjo Katalikų Komiteto raštą Nr. 5 ir kunigų pareiškimus aukščiausiom valdžios instancijom. Įgaliotinio nuomone, kunigams reikėtų pagalvoti, ant ko pasirašoma. Jokių pakeitimų Religinių susivienijimų nuostatuose nebus.

    Kai kurie kunigai nedalyvauja rinkimuose.
    Yra kunigų priešiškų tarybinei valdžiai.
    Nepageidaujama, kad jauni kunigai kelia primicijas keliose parapijose.
    Įgaliotinio įstaiga nėra koks priešas Bažnyčiai. Su drausmingais kunigais būsime nuoširdūs, o su pažeidėjais — negailestingi.

   
Per susitikimą du kelneriai dekanus vaišino kava, mineraliniu vandeniu ir apelsinais.
    P. Anilionis apgailestavo, kad susitikime nedalyvavo vyskupai.
    Po Anilionio kalbos pasisakė kun. Buožius ir kun. Fabijanskas.

    Kai, baigiantis susirinkimui, įgaliotinis paklausė, kas norėtų pasisakyti, dekanai atsakė: „Mūsų visas mintis pasakė Jurbarko klebonas".


    Jurbarko klebono kun. M. Buožiaus
pasisakymas dekanų susirinkime


    Kalbėta ir visur tebekalbama, ir spaudoje rašoma, kai kuriuos iš mūsiškių vadinant reakcionieriais, tarsi bet kokia reakcija jau būtų ir nusikaltimas prieš valdžią. Kiekviena gyva būtybė, o dar labiau protingas žmogus, pagal savo prigimtį vienaip ar kitaip reaguoja — atsiliepia į jam kieno nors daromą įtaką, poveikį, o ypač į jam nenaudingą ar net žalingą. Tai yra prigimties savigynos instinktas. Ir jokiu būdu šita reakcija negali būti kieno nors laikoma nusikaltimu. Visi mes gyvi, visi mes reaguojame, visi mes reakcingi, kiek pas ką yra gyvastingumo ir sąmoningumo. Kada bedieviai veikia į mus žodžiais ar veiksmais, ar kitokiais būdais bei priemonėmis, mes visi ar tik kai kurie vienaip ar kitaip reaguojame. Mes turime reaguoti, nes mes dar gyvi ir norime gyventi. Mes pilnai suprantame žodžių ir veiksmų prasmę bei tikslą. Nereaguoja tik mirusieji, mes dar nemirę.

    Peikiama, kad jauni kunigai keliose vietose daro primicijas, laikydami iškilmingas pamaldas. Gal kam tas ir

nepatinka, o mums tai labai gerai. Mums nieko nebeliko, kuo mes galėtume pasidžiaugti ar pasirodyti. Naujų — jaunų kunigų labai mažai, beveik retenybė. Pvz., Kauno arkivyskupija šiemet neturi nė vieno naujo kunigo. Bėda parapijoms, bėda ir Vyskupui. Taigi nors primicijantai tegul pavaro nors tokią propagandą. Gal gi jie tuo paveiks kieno nors širdį ir sukels norą būti kunigu. O prieauglio — naujų jaunų kunigų mums labai reikia. Mes visi labai suinteresuoti turėti įpėdinių, kurie užimtų mūsų vietas. Matote: mes visi žili, seni ir greitai pradėsime kaip pupos byrėti. Jau dabar labai trūksta kunigų, o kas bus toliau! Seminarijoje tesimoko labai mažai — apie 60. (Čia įgaliotinis pertraukė kun. Buožiaus kalbą ir pataisė: „Ne 60, o 72 ir po dviejų metų galės būti 100 ar daugiau, nes atremontuotos patalpos galės tiek turėti").

    Taigi naujų kunigų primicijos mums yra būtinybė. Naujas kunigas pas mus dėl suprantamų priežasčių jau yra retenybė.

    Mums, kunigams, net bažnyčioje draudžiama vaikus mokyti katekizmo, tikėjimo tiesų. Sakoma: tegul patys tėvai moko. Bet juk tai neįmanoma. Viena, kada jie mokys, kai jie užimti visokiais darbais, ypač kaimuose, kolūkiuose arba rūpesčiais dėl pragyvenimo? O antra, kaip jie vaikus mokys, kada patys neturi iš ko pasimokyti? Per radiją, televiziją, spaudą, organizacijas ateistams leista plačiai vesti savo propagandą, o mums tikintiesiems — nieko negalima, viskas atimta ar net uždrausta. Nuo karo pabaigos jau praėjo 35 metai, o mes tikintieji iki šiol neturime nieko: jokios knygos, jokio laikraščio, jokio žurnalo, išskyrus paprastame popieriuje išleistą Apeigyną, labai mažu tiražu maldaknyges, liaudžiai neprieinamą Šv. Raštą, Vatikano II susirinkimo nutarimus. Katekizmai išleidžiami tik nelegaliai. Už tai ačiū Nežinomiesiems! Ir taip prisimenama vysk. A. Baranausko caro laikais rašytas eilėraštis: „Anei rašto, anei druko mums turėt neduoda. Tegul, sako, bus Lietuva ir tamsi, ir juoda." Taigi mes gyvename bado metus.

    Šiandien pas kanclerį kun. I. Butkų ant stalo mačiau

Maskvos patriarchato leidžiamą iliustruotą žurnalą. O mums negalima turėti ne tik žurnalo ar laikraščio, bet net ir biuletenio ar kalendoriaus. O ateistinės visokiausios literatūros pilni kioskai, knygynai ir bibliotekos. Taigi mes esame labai aiškiai nuskriausti.

    Ateistams yra visokios organizacijos, kursai, stovyklos ir mokyklos. Bažnyčią lankančius tikinčiųjų vaikus mokytojai bara, gąsdina, peikia ir mažina elgesio pažymius. Mokytojai drįsta net į namus lankytis, įkalbinėti tėvus vaikų neleisti į bažnyčią. Taigi nevienodumas labai didelis ir labai ryškus. O reikėtų ir galėtų šito visai nebūti.

    Kas liečia klebono ir bažnytinio komiteto santykius, tai atmintina, kad kiekvienas kunigas, kada jis skiriamas klebono pareigoms, jis skiriamas ne vien liturginiams reikalams, bet kaip ir visų bažnytinių turtų administratorius. Visoms toms pareigoms gerai eiti jis daro ir priesaiką. Taip nurodo ir to reikalauja Bažnyčios kanonai, kuriais mes ir vadovaujamės. Bažnytinis komitetas klebonui yra tik patariamasis organas.

    Baigiant noriu dar priminti.
    Girdėjome, kad Tamsta, Įgaliotini, prieš tai buvusiame poste buvote labai jautrus saviesiems visuose jų reikaluose. Dabar mes esame Tamstai savieji. Todėl drįstame tikėtis, kad, būdamas Religijų reikalams įgaliotinio poste, būsite taip pat ir mums jautrus, pašalinant klaidas, skriaudas ir neteisybes.

*    *    *

    Panašūs RRT įgaliotinio P. Anilionio susitikimai su dekanais balandžio mėn. įvyko visose Lietuvos vyskupijose. Panašia tema įgaliotinis kalbėjo ir Kunigų seminarijos auklėtiniams, tačiau šiuo susitikimu liko labai nepatenkintas, kadangi seminaristai išreiškė Anilionio pamokymams savo nepritarimą.
SOVIETINĖ VALDŽIA ATSAKO

    Religijų reikalų tarybos įgaliotinis P. Anilionis raštu atsakė į kunigų pareiškimus (žr. „LKB Kronika" Nr. 38).

    Atsakymas Kauno arkivyskupijos kunigams:

Religijų reikalų taryba
prie TSRS Ministrų Tarybos
Įgaliotinis
Lietuvos TSR Respublikai
232600, Vilnius, Lenino pr. 39, tel. Nr. 22228 1979.05.16.    Nr. 140

Kun. G. Gudanavičiui,
Joniškio rajonas, Žagarė

   
Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pavedimu į Jūsų 1979 metų sausio mėn. 25 d. pareiškimą pranešame, kad religinių susivienijimų nuostatus keisti arba panaikinti nenumatoma.
Tarybos Įgaliotinis P. Anilionis

*    *    *

Religijų Reikalų Taryba
prie TSRS Ministrų Tarybos
Įgaliotinis
Lietuvos TS Respublikai
1979.05.12    Nr. 141
Kun. G. Dovidaičiui
Višakio Rūda. Kapsuko raj.

    Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pavedimu į grupinį Vilkaviškio vyskupijos kunigų 1979 m. sausio 10 dienos pareiškimą pranešame, kad religinių susivienijimų nuostatai panaikinti arba keisti nenumatoma.
Tarybos įgaliotinis P. Anilionis
*    *    *

Religijų Reikalų Taryba
prie TSRS Ministrų Tarybos
Įgaliotinis
Lietuvos TS Respublikai
1979.06.05    Nr. 177
Kun. Vaclovui Stirbiui
Plungės rajonas, Alsėdžiai

    Į kolektyvinį Telšių vyskupijos ir Klaipėdos prelatūros kunigų pareiškimą pranešame, kad keisti arba panaikinti religinių susivienijimų nuostatus nenumatoma.
Tarybos įgaliotinis P. Anilionis

*    *    *

P. ANILIONIS MOKO ORDINARUS


    1979 m. liepos 13 d. RRT įgaliotinis P. Anilionis į savo įstaigą sukvietė visus Lietuvos ordinarus.

    Pirmiausia P. Anilionis pasiūlė atsistojimu pagerbti vysk. J. Labuko atminimą. Visi atsistojo.

    Įgaliotinis pasveikino vysk. L. Povilonį ir pranešė, kad nuo liepos 9 d. leista jam eiti pareigas. Toliau įgaliotinis teigė, kad kunigai ekstremistai suaktyvino savo veiklą; laukiama naujų išpuolių. „Ekstremistų nedaug, o dauguma kunigų yra lojalūs. Dalis kunigų svyruoja: nežino, su kuriais eiti.

    Ekstremistai duoda nurodymus net ordinarams. Reikia ordinarams parodyti daugiau aktyvumo, kad išlaikytų per ilgus metus sukurtą gražų vyskupo autoritetą.

    Ekstremistai atsisako formaliai vykdyti tarybinius įstatymus.

    Kunigai ekstremistai susiorganizavo į dvi grupes: Helsinkio ir penketuką. Vietoje mirusio kun. Garucko stojo kun. Br. Laurinavičius.

(Teisinga Anilionio pastaba apie TTG Komiteto veiklą: „1978 m. antroje pusėje atsirado penketukas ir jų veikla kasdien aktyvėja"):

    1978 m. antroje pusėje atsirado penketukas ir jų veikla kasdien aktyvėja. Jie niekam neatstovauja, niekeno neišrinkti, bet veikia. Kokia jų vieta dvasininkų tarpe?

    Jie rašinėja raštus, meluoja ir neduoda jokių faktų. Jie nori, kad vyskupai ir valdytojai jų klausytų.

    Kai kurie veikėjai šantažuoja net kai kuriuos vyskupus bei valdytojus. Per juos gali nukentėti geri, teisingi žmonės. Ordinarai tenesiduoda apjuodinami ir sutrypiami. Kai kurie valdytojai duoda atkirtį, o kiti laukia, ką darys valdžia. Ir taip gaunasi susiskaldymas. Kunigai nežino, prie kurių prisidėti. Padėtis labai nenormali.

    Ekstremistai savo veiklai pasirenka įvairias formas ir atsisako klausyti valdžios nurodymų.

    Penketuko dokumentui Nr. 5 pareiškė solidarumą:
    Kaišiadorių vyskupijos — 60 proc. kunigų,
    Kauno vyskupijos — 63 proc. kunigų,
    Vilkaviškio vyskupijos — 78 proc. kunigų,
    Vilniaus vyskupijos kunigų 3 pareiškimai
    (Dėl vyskupo grąžinimo 64 proc. kunigų).
    Panevėžio vyskupijos — 84 proc. (raštas gana platus, nepagrįstas),
    Telšių vyskupijos — 76 proc. kunigų.

    Renkant parašus, kunigai buvo pajuokti ir prigrasinti. Turinys visų panašus, noras „apginti nukentėjusius", tačiau nepagrįstas faktais. Ieškant sunku surasti nuskriaustuosius. Tai tik šmeižtas. Rašo apie nusikaltimus Helsinkio nutarimams. Komentuoja tuos straipsnius, kurie jiems naudingi. Susirūpinę bažnyčių apsauga, o patys niokioja bažnyčias.

    Niekas nedaro kunigų ir tikinčiųjų antraeiliais piliečiais, kaip rašo pareiškimuose.

    Traukia gąsdinimais jaunimą į bažnyčią, pvz., klebonas Tamkevičius. Vėliau nukentės ir nekalti žmonės.

    Vilniaus arkivyskupijos kunigai paskelbė Nuostatus negaliojančiais. Tai — neraštingumas! Ar įstatymai nuo to pranyko?

    Kunigai 1962 m. liepos 2 d. konvenciją „Apie diskriminavimą švietimo srityje" panaudojo savo naudai.

Pas mus privačių mokyklų nėra. Todėl mokyti draudžiama. Valstybinėse mokyklose yra savo nuostatai. Čia gali būti tik ginčas dėl įstatymo aiškinimo.

    Panevėžio vyskupijos kunigai kelia klausimą dėl sutarčių panaikinimo. Vyskupas R. Krikščiūnas'išsiuntinėjo raštą kunigams, kad pasirašytų. Ar tikslinga kelti klausimą, kai 95 procentai jau pasirašė? Liko tik 36 nepasirašiusios bendruomenės. Tai tik ieškojimas priekabių.

    Kauno arkivyskupijoje nepasirašė 16 bendruomenių; Vilkaviškio vyskupijoje — 2 bendruomenės, Kaišiadorių — 4, Panevėžio — 14, o Telšių ir Vilniaus vyskupijose gal tik viena kita.

    Pasirašymas — tai tvarkos reikalas, bet mes galime ir palaukti. Kai kurie klebonai net išvaiko komitetus, kurie nori pasirašyti sutartis. Pas kai kuriuos kunigus pasireiškia didelis noras vadovauti. Skelbiama, kad sudaromas „dvidešimtukas" iš bedievių ir aktyvo. Jei kur taip yra, tai reikia pataisyti.

    Kirdeikių klebonas kun. P. Kražauskas sudarė savo komitetą. Padėtis nebenormali. Žmonės neina į bažnyčią." (Čia įsiterpė kan. J. Andrikonis: „Kun. P. Kražauskas nuimtas nuo pareigų").

    Įgaliotinis tęsė toliau: „Į Seminariją leista priimti 21. Seminarijoje yra besišakojančių. Valstybinėse mokyklose nuotaika geresnė (atrodo, kad Anilioniui nepatiko Seminarijoje per paskaitą klierikų pateikti klausimai—Red.). Jei klierikai šakosis, tai bus nubyrėjimų. Jei kieno nors brolis kunigas šakosis, tai kaip galima tartis su stojančiuoju?

    Buvo prašoma priimti ir iš kitų respublikų, bet Jūs — ordinarai, galvojate tik apie savo marškinius; sakote, kad atsiųs šnipų. Daugiau 100 Seminarijoje nebus."

    Vysk. L. Povilonis siūlė priimti bent 30 kandidatų į pirmą kursą.

    Kun. A. Vaičius prašė priimti į Seminariją be atitarnavimo kariuomenėje, nes karo metu ir tai atleidinėjo nuo karinės tarnybos. P. Anilionis beveik pritarė šiai

nuomonei, bet teisinosi, kad su kariuomene esą sunku susikalbėti.

    Vysk. L. Povilonis siūlė sutrumpinti mokslo metus. (Kunigai turi būti gerai paruošti! Todėl negali būti ir kalbos apie sutrumpinimą — Red.).

    „Kunigai prašo nedrausti rengti vaikus Pirmajai šv. Komunijai, — tęsia P. Anilionis, — tačiau nieko nebus — Baudžiamojo Kodekso 163 str. bus taikomas visu griežtumu."

    Į Telšių vyskupijos kunigų nusiskundimą, kad valdžia kliudo klebonams administruoti parapijas, įgaliotinis atsakė: „Viskas yra galima, jei yra geras bažnyčios komiteto ir rajono komiteto kontaktas".

    „Skundžiamasi, kad kunigai negali atvykti į atlaidus, bet viskas galima, jei elgiamasi normaliai. Pvz., Žemaičių Kalvarijos atlaidai. Atvyko kun. A. Svarinskas, paėmė iš klebono valdžią ir pats viską tvarkė. Kun. Svarinskas sakęs, kad, kas nesėdėjęs lageryje, tas yra blogas kunigas, o kun. Tamkevičius tvirtinęs: „Mes kovosime iki kraujo ir per kraują eisime iki visiškos pergalės". Geriau mirti negu prisitaikinti!"

    „Jie nepagerbė šventų vietų, — dėstė Anilionis, — o tik darė antitarybinius mitingus."

    Ekstremistai nesivadovauja Biblija. Jei kas būtų nukentėję už Bažnyčią, tai gal dar galėtų vadintis kankiniu. O dabar?

    Į Krinčiną atvyksta kun. Našlėnas, klebonas kun. B. Babrauskas jam leidžia kalbėti. Per šv. Petro ir Povilo atlaidus kun. Našlėnas visą valandą koneveikė tarybinį jaunimą. Ar jis kalbėjo, kaip reikalauja Vatikano II nutarimai?

    Telšiai skundžiasi, kad kontroliuojami atlaidai. Kontroliuojama tiek, kad būtų tvarka.

    Jie taip pat nepatenkinti, kad tikintieji negali užimti vadovaujančių postų.

    Kam kunigai gina kitus? Tegul patys tikintieji ginasi. Buržuazinėje Lietuvoje į policiją nepriimdavo iš neturtin-

gų šeimų. Kodėl kunigai tuomet jų negynė? Čia ne tikėjimo reikalas.

    Telšiečiai skundėsi, kad tikintiesiems trukdoma stoti į aukštąsias mokyklas ir yra visaip išjuokiami, bet buvo aplankyti kai kurie suminėtieji, bet: jie skėsčioja rankomis ir nieko nežino. Rašant reikia nurodyti faktus."

    P. Anilionis piktai išsireiškė apie pogrindį: „Pogrindis priešams. Kas dirba, tas neturi laiko galvoti apie pogrindį.

    Pastebėta, kad kai kurie kunigai bendrauja su tais, kurie buvo nuteisti už žudynes 25 metams.

    Kai kurie kunigai ieško konfliktinių situacijų, pvz., Sudervės klebonas ant durų išlaukinėje pusėje iškabino kryžių. O tame name dar yra ir kitos įstaigos. Kaip atrodys, jei visi pradėsime kabinėti ant sienų kryžius, žvaigždes ar žydiškas Dovydo žvaigždes? Dabar kunigai taip daro, kaip kitados bernai: išleidžia apyvarus, kad kas nors atsistotų ir būtų pretekstas mušti. Kun. B. Babrauskas remontuoja be suderinimo. Kodėl Seminarija suderina? Nejaugi kun. Babrauskas yra gudresnis už Seminariją?

    Vysk. R. Krikščiūnas iš vietos:

    — Kas galima jėzuitui, tai kitiems neleidžiama.

    — Prašėte religinio kalendoriaus, — tęsė Anilionis, — o paruošimą užvilkinate, kad kiti galėtų šaukti. Aliulis teisinasi, kad nespėjo paruošti. Visur ieškoma konfliktinių situacijų.

    Nuostatus privalės vykdyti kiekvienas, nežiūrint kokius užima postus. Jei kas nesilaikys, bus baudžiamas įstatymais.

    įgaliotinis išreiškė nepasitenkinimą dekanų pasisakymais: „Pikčiausiai pasisakė kun. Pukėnas, Buožius ir Gasčiūnas. Buožius net padeklamavo caristinį eilėraštį — „Anei druko, anei rašto . . ." Bet Pukėnas ir Buožius, supratę savo klaidą, atsiprašė" (Melas. Kunigai neatsiprašė, — Red.). „Kun. Pūzaras pasakė: „Reikėjo gerai išprausti tą įgaliotinį". Kam viso to reikia? Pakruojo Kuzmickas visada piktas ir susiraukęs. Kiti vėl — nenorėjo paskaitos apie tarptautinę padėtį. Tai parodo tik

kultūros trūkumą. Bet kritinės pastabos iš esmės yra geras dalykas. Todėl reikia dažniau susitikti.

    Kiti sako, kad dekanus norėjo nupirkti kava. Tai ko reikėjo duoti dekanams?

    1979.IV.5 d. vyskupai susirinko į Panevėžį. Ekstremistai savo raštu viską suniekino. Nenorite laikraščio — nereikia. Sako, kad spausdins tik vyskupų, dalyvaujančių taikos konferencijose, portretus.

    Rudenį bus organizuojama liturgistų kelionė į Romą. Galbūt lydės koks nors vyskupas.

    Klaipėdos bažnyčią gražinti nėra jokios galimybės. Galima praplatinti senąją 100—120 žmonių. Mat, tiek žmonių per pamaldas stovi lauke.

    Pavasarį bus išleista maldaknygė. Bet ji turi būti nedidelės apimties, panašiai kaip „Visada su Dievu".
Ekstremistai nurašė visus ordinarus.

    Jie tvirtina, kad silpnesniems kunigams duoda dideles parapijas. Kun. Kauneckui buvo siūloma net dvi parapijos (kad atitrauktų nuo TTG Katalikų Komiteto veiklos, — Red.). Svarinskas tvirtina, kad ateistai neduoda Viduklei paskirti vikaro, kad jis galą gautų.

    Kam ta pamokslų medžiaga, jei ekstremistai vis vien jų nesakys?
    Dabar svarbu išleisti mišiolą.

    Iš kurijų išeina paslaptys. Iš Telšių — raštas dėl Klaipėdos bažnyčios; iš Kauno — telefonograma dėl dekanų sukvietimo. Vyskupas L. Povilonis tada nedirbo. Todėl jo ir nekaltiname.

    Miestams galime duoti tik lojalius kunigus, su kuriais kiekvienas galėtų pakalbėti taip, kaip yra. Anksčiau ar vėliau kunigai turės grįžti prie įstatymų laikymosi. Vienas neapgalvotas žingsnis gali pakenkti visai Bažnyčiai."

    Anilionis kreipėsi į ordinarus, juos padrąsindamas: „Nebūkite pasyvūs! Negalite leisti, kad visa jie sugadintų. Jei kas tiktų į vyskupus, tą jie padaro raudonu. Parodykite, kad yra kurijos, kad yra vadovai."

    Vysk. R. Krikščiūnas: „Duokite man pasirašiusių Panevėžio vyskupijos kunigų pavardes, nes aš noriu

žinoti, kas pasirašė. Jie man prisiuntė tekstą be pavardžių".

    P. Anilionis davė atšviestą tekstą su pavardėmis ir pridėjo: „Grąžinti nereikės".

    Pavad. katalikų reikalams Juozėnas taip pat piktai kalbėjo prieš ekstremistus. Jis pats sakosi esąs dirbęs 8 metus Italijoje ir gerai pažįstąs Bažnyčios gyvenimą. Jo nuomonė: „Kunigams trūksta drausmės! Italijoje bet kokia politika kunigams draudžiama.

(Kun. „Svarinskas laiko pamaldas, kur jam patinka", — pyksta Anilionis):
    Kodėl Svarinskas laiko pamaldas, kur jam patinka? Kaip galima pateisinti atskirų išsišokėlių veiksmus? Mūsų valdžia nėra silpna, kad jų negriebia, nors penketuko visi veiksmai patenka po Baudžiamojo Kodekso straipsniais, bet pas mus vyksta demokratėjimo procesas. Auklėkite! Išsišokimai Kalvarijoje — frakcionizmas, antisovietiniai veiksmai ne tik prieš vyskupus ir valdytojus, bet ir prieš daugelį kunigų. Gal nori pakliūti į kardinolus? Tarybų valdžios nenuvers. Gal jiems patinka lageriai. Jei nesiliaus, reiks ką nors daryti. Reikia taikiai gyventi ir veikti. Penketuko veikla pražūtinga."

    Įgaliotinis klausė Vilniaus valdytoją dėl kunigų iš Lenkijos, kurie atvažiuoja ir veikia parapijose. Valdytojas paaiškino, kad jie nesikreipia į kuriją ir veikia kard. Stepono Višinskio vardu.

    „Svarinskas kelia klausimą dėl vysk. Pr. Ramanausko minėjimo 20 metų mirties proga", — piktinosi įgaliotinis.

    Kažkas pasako, kad kun. Svarinskas yra vysk. P. Ramanausko įšventintas į kunigus.

    — Kas jį žino, kas šventino, — pastebėjo įgaliotinis. — Vieniems sakėsi, kad vysk. P. Ramanauskas, kitiems — kad kard. Slipij.

    — Ordinarai negali dalyvauti šiuose minėjimuose, — aiškino B. Anilionis.

    — Jie susigalvos minėti ir vysk. Matulionio jubiliejų, — pridėjo vysk. Krikščiūnas!

    Įgaliotinis pranešė, kad kun. S. Lidys darys nuotraukas prie bažnyčių ir bažnyčiose, ypač Pirmosios Komunijos ar Sutvirtinimo Sakramento teikimo proga.

    — Manau, — kalbėjo įgaliotinis, — kad ir Bažnyčia yra suinteresuota turėti savo archyvuose panašių nuotraukų.

    P. Anilionis pareiškė, kad vyskupai galį važiuoti, kur jie tik norį.

    — Kodėl aš negalėjau važiuoti į Kybartus? — užklausė vysk. L. Povilonis. Bet atsakymo nesulaukė.

    Įgaliotinis pareikalavo, kad būtų pranešinėjama, kada valdytojai ir kancleriai atostogauja ir kur. Išvykas į užsienį tvarkys Juozėnas. Pabaigoje P. Anilionis pagrasino:

    — Atsiminkite, kad ir jus galima pakeisti kitais!

LAIŠKAI IŠ GULAGO

Rašo Petras Paulaitis:
    „Mielas Broli, Tau bent kelis žodžius iš „pragaro".
    Bijau oficialiai bet kam ir kiek daugiau rašyti, nes tai konfiskuoja, tai šiaip dingsta mūsų laiškai. Be to, jaučiu, kad ir mano laiškų gavėjus labiau seka ir persekioja. O norėtųsi, kad visiškai neizoliuotų, kad neatskirtų nuo mūsų Motinos Tėvynės ir nuo jos Vaikų-Dukrų. Bet visgi mūsų pozicijos susirašinėti gana žymiu mastu mažėja ir nyksta. Kol širdis plaka krūtinėje, jokiu būdu nenoriu priešui užleisti pozicijų. Sunkina reikalą, kad mūsų eilės retėja. Nėra jau žmonių, apie kuriuos dar būtų galima pasakyti:

    Aš visas — verpetai,
    Aš visas — ugnis,
    Aš visas — godelėj
    Dangaus kibirkštis.

    Žmonės  suseno,  sukaršo.  O ir liko tie, kuriems anksčiau mažai kas rūpėjo. Lietuvių esame 12, o iš viso šiandien mūsų kieme 130 beliko. Politinių lagerį likviduoja (nejučiomis): kas savaitę po mažą grupelę išveža į šiaurę

— į Permės lagerius, o kitiems ruošia vietą Baraševe 3—5, iš kur pernai mus buvo iškraustę.

    Jau Leono seniai kaip pasigendu ir Vinco, ir daugelio kitų. Ar tik kas blogo su jais nenutiko? Režimas vis griežtėja. Ir tie žingsniukai prie griežtėjimo daromi planingai, pamažu. Stengiamasi kiekvieną paveikti iš vidaus, kad vienas kito bijotume ir vengtume. Visos vidaus taisyklės, įstatymai, instrukcijos miglotos, dviprasmiškos, prieštaraujančios pačios sau: kad ir kažin kaip kalinys būtų nuskriaustas ir teisus, jo visais atvejais laukia administracijos nuožiūra. Gaila ir pikta klausytis ir stebėti šiuos žmogėnus, kurie dar tiki jų bet kokiu žmoniškumu. Viskas ir visur, net mažiausiose detalėse, nuoseklus ir sąmoningas melas ir apgaulė. Ir jie jau kitaip negali.

    Bet mes šventai, nuoširdžiai tikime ir save pavedame Dievo valiai. Tik Jam vienam žinomas kančios reikalo kelias ir ačiū Jam, kad leidžia ir teikia jėgų žmonėms tuo keliu eiti.

    Bučiuoju Tave, mielas Broli, ir per Tave savo mielą Tėvynę ir visus jos gerus vaikus ir dukras!

(Sunku kaliniams susisiekti su kultūringu pasauliu, su savo artimaisiais):

PETRAS PAULAITIS


    Šiemet Petras Paulaitis švenčia Gulage 75 m. amžiaus jubiliejų.

    Sveikiname šia proga šį taurųjį Tautos sūnų, nepalūžusį lagerių košmare, šviečiantį didvyriška Dievo ir Tėvynės meile ir šaukiantį visus į žygį už Tiesą. Jo sudėta kruvina auka ant Tėvynės laisvės aukuro kalbės ateinančioms kartoms, kaip lietuvis mokėjo išlaikyti tikėjimą, branginti laisvę ir už ją viską paaukoti.

    O mes meldžiame Jubiliatui gausios Dievo palaimos!

*    *    *


    Rašo Nijolė Sadūnaitė:

    „šiandien sumušiau laiškų rašymo rekordą — rašau 37-tą laiškutį. Skolos mažėja. Rašau trumpai, po kelis žodžius. Nuotaika visų geriausia. Vakaras, pas mus 22 valanda. Einu pasivaikščioti 15 minučių po kiemą. Pasimelsiu ir miegoti! Ryt vėl budėti".

    Nijolė stengiasi atsakyti į visus gautus laiškus. Per laisvą nuo darbo dieną vidutiniškai parašo po 20—30 laiškų. Po paros darbo, kita para laisva. Trumpai pailsėjusi, visą laisvą laiką skiria laiškų rašymui. Jei negausite nuo Nijolės laiško, žinokite, jog arba Nijolė negavo Jūsų rašyto laiško, arba jos parašytas Jums laiškas buvo saugumo cenzorių konfiskuotas. Labai retai cenzoriai praleidžia laiškus Nijolei iš Airijos, Anglijos, Australijos, Ispanijos, Olandijos, Portugalijos ir Prancūzijos Iš minėtų valstybių Nijolė gavo po vieną, du ar kelis laiškus. Apie pusė iš užsienio gautų laiškų yra iš Vakarų Vokietijos, nors ir jų didelė dalis konfiskuojama.

    Michaela Baumann, gyvenanti Vokietijos Federatyvinėje respublikoje, 1978 m. balandžio 15 d. laiške Nijolei rašė: „Ar negavote laiškų iš Augsburgo vyskupo Josef Stimpfle? Tau vyskupas parašė daugelį kartų! Jis jautriai rūpinasi Tavimi. Laiškas iš Tavęs labai pradžiugintų vyskupą". Praėjo lygiai metai po Michaelos Baumann laiško rašymo Nijolei, bet nė vienas Jo Ekscelencijos vysk. J. Stimpfle laiškas, rašytas Nijolei, nebuvo jai įteiktas. „Iš Lenkijos negavau nė vieno laiško, nors žinojau, kad daug lenkų rašė. Ir iš Vilniaus Lenkijos turistų man siųstų laiškų negavau. Iš Vaingtono gavau du laiškus, bet tų laiškų man pilnai užteko, kad suprasčiau jų visų rūpestį ir norą man padėti. Labai visiems esu dėkinga!"

    Buvau pradėjus nerimauti, kai iš savo artimųjų, gyvenančių Vilniuje, ilgai negavau laiško. O šiandien ir man šventė! Atnešė paštą, kur tarp kitų laiškų buvo ir mano brolio Jono Sadūno penki laiškai. Matyt, vienam laiškui „keliauti" liūdna, tai jis ir „laukia" draugų — penkiese kur kas smagiau!


    Mano daug laiškučių, kuriuose yra tik po kelis sakinukus, negauna daug lagerininkų, kalinių, tremtinių, Maskvos gyventojų . . . Daug mano laiškų dingsta ir tolimoje kelionėje į Tėvynę Lietuvą . . ."

*    *    *

Iš 1978.VI.15 laiško:


    „Labai dideli muitai už atsiųstas iš užsienio dovanas. Iš maisto ypač brangus šokoladas — plytelė — 1,20 rub. Kakao pokelis — 3 rub. Labai didelis išpirkimo mokestis už rūbus (nesvarbu, rūbai nauji ar panešioti). Paprastas, nevilnonis megztukas — 25 rub., kaproninė skarutė — 20 rub., kojinės — 5 rub. Išpirkimo kainos kaip ir parduotuvėje ar net didesnės. O mano pagrindinis atlyginimas — 75 rub. per mėnesj. Už mažą šešių kvadratinių metrų kambarėlį moku po 20 rub. (. . .)

    Gavau iš Vakarų Vokietijos M. Isfried banderolę su dviem vienodais megztiniais. Megztukas, pagal 108 tarifą, nors jis panešiotas ir užadytas, įvertintas 25 rub. Turėjo išskaičiuoti iš manęs 50 rub., o Talino muitinė, įkainavusi pirmą megztuką 25 rub., o antrą pagal tą patį tarifą taip pat — 25 rub., čia pat susumavo abiejų kainą ir užrašė 50 rub. Apačioje bendrą sumą užrašė 75 rub., t.y. 25 rub. daugiau nei įkainavo. Šiandien parašiau į Talino muitinę pareiškimą, reikalaudama grąžinti man 25 rub., kurie jiems nepriklauso, (. . .) Taip plėšikauti už panešiotus svetimus daiktus mūsų „humanistams" lyg tai ir netiktų! (. . .) Liepos 5 d. atsakyme iš Talino muitinės rašoma: „Muitas už banderolę apskaičiuotas teisingai. Pagal muitų taisykles, muitas už vienodus daiktus, persiunčiamus virš normos, išskaičiuojamas dvigubai". Pasirašo muitinės viršininkas V. Arusaar.

    Taip už žiedą, gautą iš Jeruzalės ir kainavusį 10 dolerių, Nijolė turėjo sumokėti 70 rub., o už kaproninę skarutę, gautą iš Vakarų Vokietijos, muitinė nuplėšė 20 rub. Be to, daug siunčiamų daiktų siuntiniuose neranda-

ma, o kad butų sunkiau sukontroliuoti, iš siuntinio išvagiamas daiktų sąrašas".

*    *    *

    Visi kriminaliniai ir politiniai tremtiniai, gavę eilines atostogas yra išleidžiami į savo namus. Paskutiniomis žiniomis, gautomis iš Nijolės, yra žinoma, kad rugpiūčio mėn. gavusi atostogas, Nijolė į Lietuvą atvažiuoti negalės — neleidžia saugumas. Daugelis susirūpinę, ar Nijolei bus leista sugrįžti į Lietuvą ir pasibaigus tremties laikui?

*    *    *
EUCHARISTIJOS BIČIULIAMS 10 METŲ


    1979 m. sukanka 10 metų, kai Lietuvoje prasidėjo Eucharistijos Bičiulių sąjūdis, įjungęs į savo gretas geriausius Lietuvos Katalikų Bažnyčios sūnus ir dukras. Jų tarpe rasime įvairaus amžiaus ir įvairių profesijų žmonių. Tačiau juos visus jungia meilė Dievui ir Tėvynei. Jie pasiryžę su Eucharistinio Kristaus pagalba prikelti bedievybės dusinamą Tautą ir Bažnyčią.

    Eucharistijos Bičiuliai savo dešimtmetį paminėjo liepos 7 dieną per švč. M. Marijos atlaidus Žemaičių Kalvarijoje. Iš visų Lietuvos kampelių į garsiąją Žemaitijos šventovę susirinko Eucharistijos Bičiuliai padėkoti Dievui už 10 metų palaimą ir susikaupti naujiems ateities uždaviniams. Ta proga Eucharistijos Bičiuliams bažnyčioje kalbėjo kunigai — Alfonsas Svarinskas ir Sigitas Tamkevičius, o šv. Mišias už Eucharistijos Bičiulius koncelebravo visi Tikinčiųjų teisių gynimo Katalikų komiteto nariai. Žemaičiai pasakoja, kad jau seniai Žemaičių Kalvarijoje buvo matę tiek žmonių, o ypač jaunimo. Po sumos Eucharistijos Bičiuliai ėjo Kristaus kančios kalnus. Kelis pamokslus pasakė kun. J. Kauneckas.

    Liepos 22 d. į Meškuičių bažnyčią susirinko šimtai Eucharistijos Bičiulių atgailos eisenai į Kryžių kalną. Per šv. Mišias visi priėmė šv. Komuniją, o paskui pradėjo rikiuotis eisenai. 12 vyrų ant tautinių juostų paėmė didelį koplyststulpį, kurį 10-čio proga norėjo pastatyti Kryžių kalne. Milicija, saugumas ir kit. valdžios pareigūnai bandė sukliudyti eiseną, tačiau sulaikyti ar išskirstyti minią jiems nepasisekė. Prie eisenos prisijungė kun. Algirdas Močius, kuris, užsidėjęs ant pečių didelį kryžių, basas 8 km nešė jį iki pat Kryžių kalno.

(Kun. Algirdas Močius basas neša kryžių į Kryžių kalną):
    Eiseną visą kelią lydėjo milicijos ir saugumiečių mašinos. Maldininkus iš visų pusių fotografavo ir filmavo saugumo darbuotojai. Keli vyrai buvo suimti, bet juos greitai paleido. Iš vieno atėmė išfotografuotą foto juostą.

    Eidami į Kryžių kalną, Eucharistijos Bičiuliai kalbėjo rožančių ir giedojo giesmes. Pakelyje sutikti žmonės kėlė kepures, daugelio veidais riedėjo ašaros — vaizdas buvo sukrečiantis: didžiulės eisenos priekyje sulinkęs po kryžiaus našta, svyruodamas, Gulago pragare palikęs sveikatą, kunigas neša kryžių, toliau vyrų, daugiausia jaunimo, nešamas koplytstulpis, o už jų šimtai bedieviškas mokyklas lankančio jaunimo traukia šventas giesmes.

    Kryžių kalne, pastačius kryžių ir koplytstulpį, kun. A. Močius, pasakė pritaikintą pamokslą.

    Pasimeldę Kryžių kalne, Eucharistijos Bičiuliai skirstėsi į namus, nešdamiesi širdyse didelę meilę ir didelį ryžtą niekados nepabūgti, niekados nesvyruoti ir visiškai pasitikėti Dievo Apvaizda ir švč. M. Marijos globa.

*    *    *

    „LKB Kronika" Bažnyčios ir Tautos vardu sveikina Eucharistijos Bičiulius ir linki jiems drąsiai stovėti po Eucharistinio Kristaus vėliava.

    Žydėkite ir švieskite Lietuvai!

TTG KATALIKŲ KOMITETAS

Tikinčiųjų teisėms ginti
Katalikų Komitetas
1979 m. gegužės 5 d. Nr.
15
Lietuvos Vyskupams ir vyskupijų Valdytojams

(Drąsūs ir girtini TTG Katalikų Komiteto žygiai):
    Ilgą laiką mes, Lietuvos kunigai, laukėme, kad Ordinarai pasisakytų aktualiausiais Katalikų Bažnyčios Lietuvoje klausimais, todėl gerokai nustebome išvydę pirmąjį viešą pareiškimą, parašytą š.m. balandžio 6 d. ir skirtą Religijų reikalų tarybos įgaliotinio įstaigai. Dėkojame Lietuvos Ordinarams už šį viešą žodį, bet kartu jaučiame pareigą pareikšti savo susirūpinimą dėl daugelio keliamų ar apleistų klausimų.

    Lietuvos kunigai labai susirūpinę ir abejoja, ar Liturginė komisija pajėgs paruošti tinkamą galutinį Mišiolo lietuvišką tekstą? Pvz., kun. Č. Kavaliausko atliktas Naujojo Testamento vertimas susilaukė nemaža pagrįstų priekaištų. Ar nevertėtų dėti daugiau pastangų, kad mūsų Liturginė komisija galėtų palaikyti kontaktus su šios rūšies specialistais — lietuvių kunigais išeivijoje ir ką anie yra nuveikę, pasisavinti, o nekurti iš naujo?

    Ordinarai prašo 500.000 katekizmų, bet visai nieko neužsimena apie maldaknyges, kurių tiek vaikams, tiek suaugusiems labai trūksta, šiais metais jų niekur neįmanoma gauti. Iš ko melsis apie 40.000 vaikų, kurie šiais metais priims Pirmąją Komuniją? Mūsų nuomone, jau laikas tarybinei valdžiai nuolatos priminti, kad mums, Lietuvos katalikams, reikia ne tik tikybos pirmamokslių ir maldaknygių, bet ir religinės literatūros, nes mes privalome turėti galimybę dvasiniai kvėpuoti ir maitintis.

    Labai gerai, kad Ordinarai prašo padidinti seminaristų skaičių, tačiau gaila, kad nereikalauja teisės patiems Ordinarams parinkti kandidatus į Seminariją. Nepaslaptis, kad per visą pokario laikotarpį, o ypač per paskutiniuosius

du dešimtmečius bedieviai tiek kišosi į kandidatų atrinkimą, jog patiems geriausiems būdavo užkertamas kelias patekti į Kunigų Seminariją. Iš tikrųjų reikia ne maldauti padidinti stojančiųjų Seminarijon limitą, bet aiškiai reikalauti, kad valdžios pareigūnai laikytųsi savo įstatymų ir nesikištų į Seminarijos vidaus reikalus. Bedieviai nuolatos deklaruoja, kad Seminariją tvarkanti pati bažnytinę Vyriausybė, todėl Ordinarams ir reikia Seminariją tvarkyti o nepridengti grubų valdžios pareigūnų kišimąsi į Seminarijos gyvenimą.

    Ordinarai prašo Kauno šv. Trejybės bažnyčią mokesčių atžvilgiu traktuoti kaip kulto pastatą, o ne kaip sandėlį, t.y. mokesčius sumažinti. Argi tokiam prašymui aptarti reikia Ordinarų Kolegijos? Nepakeliama mokesčių našta ypatingai skaudžiai vargina kaimo bažnyčias — joms draudimo mokestis yra trigubai didesnis negu miestų bažnyčioms. Pirmaisiais pokario metais, kai kaimuose nebuvo priešgaisrinės apsaugos punktų, didesni mokesčiai buvo pateisinami, tačiau dabar, kai kiekvienas kolūkis turi priešgaisrines draugijas, trigubai padidinti draudimo mokesčiai yra paprasčiausias valstybinių įstaigų savivaliavimas. Arba kuo pateisinti, kad iki šiol bažnyčios moka po 25 kap. už 1 kWh elektros energijos, tuo tarpu kai privatiems asmenims didžiausias mokestis už 1 kWh tesiekia vos 4 kap.? šiuos klausimus Lietuvos Ordinarams reikėtų kelti viešumon.

    Lietuvos Ordinarai prašo Religijų reikalų tarybos įgaliotinį tarpininkauti, kad būtų leista atstatyti Kretingos bažnyčios bokštą.

    Ar Kretingos bažnyčia bus su bokštu ar be jo, nuo to per kunigų kaltę šioje parapijoje sužlugdyta pastoracija nepasikeis. Visų pirma, reikia prašyti ne leidimo bokšto statybai, bet kad Ordinarai galėtų savarankiškai skirstyti kunigus į parapijas. O kas šiuo metu darosi? Didžiausiose parapijose bedievių valdžios pareigūnų iniciatyva dirba apsileidę, pasenę, invalidai, o ne kartą ir piktinantį gyvenimą vedą kunigai, o uoliausių ir pajėgiausių kunigų

Ordinarai negali paskirti į pastoracijos atžvilgiu svarbias parapijas. Pvz., Klaipėdos tikintieji seniai prašo Telšių vyskupijos Valdytoją iškelti jų kleboną ir paskirti naują, bet Valdytojas yra bejėgis šitai padaryti.

    Religijų reikalų tarybos įgaliotinis P. Anilionis reikalauja Telšių katedros vikarą kun. J. Kaunecką iškelti kur nors į vyskupijos užkampį, toliau nuo gerų kelių, kad ten neturėtų ką veikti.

    Tas pats įgaliotinis sukliudė Kauno arkivyskupijos Apaštališkajam Administratoriui paskirti didžiulei Viduklės parapijai vikarą — tegul valdžios nemėgstamas klebonas, vienas dirbdamas, greičiau gauna galą!

    Mes neneigiame, kad bažnyčioms reikalingi bokštai, bet tvirtiname, jog pagrindinis mūsų visų — Ordinarų ir kunigų — rūpestis šiuo metu privalo būti gyvosios Bažnyčios statymas. Jau atėjo laikas ordinarams garsiai prabilti — duokite mums laisvę tvarkyti Bažnyčios ir kunigų reikalus!

    Ordinarai prašo leisti praplėsti Ignalinos bažnyčią ir atkreipti dėmesį į Klaipėdos bažnyčią. Minėtas bažnyčias reikia nepraplėsti, o reikalauti, kad būtų sugrąžintos neteisėtai užgrobtos bažnyčios Ignalinoje ir Klaipėdoje, šių parapijų tikintieji jau daug metų reikalauja sugrąžinti paimtas bažnyčias, todėl ordinarams šią iniciatyvą visais galimais būdais reikėtų palaikyti. Taip pat reikalautina, kad būtų sugrąžinta Vilniaus Katedra ir šv. Kazimiero bažnyčią, paversta bedievišku muziejumi. Juk artėja šv. Kazimiero 500 m. mirties jubiliejus (1984 m.).

    Ką reiškia Ordinarų prašymas liturginius kalendorius praplėsti „pamokslinę ir kita medžiaga", Lietuvos kunigams tikrai nesuprantama. Jeigu į kunigams skirtą liturginį kalendorių bus įdėti 2—3 sakiniai apie religinę šventę ar šventąjį, tuo kunigai pamokslams tikrai nepasinaudos, o bedieviai visam pasauliui trimituos, kad Lietuvoje leidžiama pamokslinę medžiaga. Jei jau prašyti, tai prašyti rimtai: leiskite Lietuvos kunigus aprūpinti pamokslinę medžiaga, leiskite kas metai išleisti bent po

vieną pamokslų knygą, leiskite, kad mūsų broliai išeivijoje galėtų mums atsiųsti religinės literatūros. Tuo tarpu išeivių religinė literatūra papildo tik spec. fondus, prie kurių su spec. leidimais prieina tik bedievių šulai, pvz., J. Aničas, P. Mišutis ir kt.

    Mes negalime patikrinti, ar teisingos kalbos, būk tai šis Ordinarų pareiškimas buvo valdžios pareigūnų inspiruotas, bet kiekvienam Lietuvos kunigui aišku, jog 9-sis šio pareiškimo punktas — „Ordinarai laiko, jog vyraujančiai Lietuvos Kat. Bažnyčiai tiktų turėti iliustruotą leidinį, kuris nušviestų mūsų Bažnyčios gyvenimą ir veiklą" — tikrai ne Dievo Dvasios įkvėptas. Ar toks leidinys nušvies, kaip Lietuvoje dusinama Bažnyčia, kaip supančiotos ordinarų rankos, kaip kenčia tikintieji inteligentai? Ne, toks leidinys šių klausimų nelies. O gal jame bus dedamos nuotraukos, kaip pamaldų metu alpsta tikintieji perpildytoje Klaipėdos bažnyčioje, kaip daugelyje Lietuvos vietų, pvz., Sintautuose, Pilviškiuose, Bartininkuose, Alvite ir kt. riogso sugriautų bažnyčių griuvėsiai, ir niekas neleidžia jų atstatyti, kaip nuo vaikų kaklų mokytojai nutraukė medalikėlius ir kryželius? Tad kas į tą iliustruotą leidinį bus dedama? Taikos konferencijose dalyvaujančių Ordinarų nuotraukos? Taip, bet tokios nuotraukos tikinčiuosiuose gali sukelti tik pasipiktinimą. Lietuvos kunigai yra įsitikinę, kad toks „iliustruotas leidinys" būtų tik propagandinis burbulas pasauliui, ypač artėjančios Olimpiados Maskvoje proga. Taigi, prašome Ordinarus atšaukti „iliustruoto leidinio" prašymą, nes toks leidinys pasitarnautų ne Bažnyčiai, o bedieviams.

*    *    *

    Tuojau po Velykų Religijų reikalų tarybos įgaliotinis P. Anilionis visose vyskupijose įkalbinėjo dekanus laikytis Religinių susivienijimų nuostatų. Pagal įgaliotinį, dekanai turi padėti, kad visi Lietuvos kunigai laikytųsi šių nuostatų.

   
Iš įvykusių pokalbių seka išvados:

    a) Religijų reikalų taryba dekanams, o per juos ir kunigams nori įvaryti baimės, todėl dekanai ir buvo sukviesti ne į kurijas bet į vykdomuosius komitetus;

    b) dekanų rankomis norima dusinti Katalikų Bažnyčią;

    c) iš kunigų reikalaujama prisidėti prie bedievių vykdomo nusikaltimo, pažeidinėjant tikinčiųjų vaikų teises — jų nekatekizuoti, nuvaryti nuo altoriaus, iš procesijų ir 1.1.;

    d) šiuose pokalbiuose dekanai buvo pažeminti, nes tuo pačiu metu, kai įgaliotinis reikalavo išduoti Bažnyčios interesus, jie buvo vaišinami kava;

    e) Vyskupijų kurijos pažemino save, nes į vykdomuosius komitetus dekanus sukvietė ne valdžios pareigūnai, o pačios kurijos. Pvz., Religijų reikalų tarybos referentas Kožukauskas J.E. vysk. Labukui perdavė tokią telefonogramą: „1979 m. balandžio 24 d. Kauno miesto vykdomajame komitete bus pravedamas pokalbis su Jūsų vadovaujamų vyskupijų dekanais. Pokalbio pradžia 14 vai. Prašome užtikrinti visų dekanų dalyvavimą. Pageidaujama, kad pokalbyje dalyvautumėte ir Jūs." Visos kurijos, gavusios įsakymą, tuojau paskubėjo jį įvykdyti.

*    *    *

    š.m. pradžioje 522 Lietuvos kunigai ir du vyskupai — J.E. Julijonas Steponavičius ir J.E. Vincentas Sladkevičius pasisakė labai svarbiu Bažnyčiai klausimu, kad jie negalėsią laikytis Bažnyčiai primestų Religinių susivienijimų nuostatų ir reikalavo juos atšaukti. Labai tiktų šiuo klausimu pasisakyti ir pareigas einantiems Lietuvos ordinarams.

*    *    *

    Ypatingai Ordinarus raginame rūpintis vaikų teisių pažeidimais Lietuvoje, ir Vaiko metų proga šį opų, bet labai svarbų klausimą nuolatos ir nuolatos kelti. Mes esame įsitikinę, kad vaikų atžvilgiu ir mes, dvasiškiai, nesame   be   kaltės.   Ordinarai   galėtų   bent   privačiai

paraginti kunigus daugiau rūpintis vaikais ir jaunimu, o dėl baimės ar apsileidimo nesirūpinantiems vaikų pastoracija, pasiūlyti išsikelti į provinciją ir užleisti vietą drąsesniems ir uolesniems kunigams.

    Gerbiami Ordinarai, Dievo Apvaizda mums leido gyventi ir dirbti labai svarbiu ir lemiamu Bažnyčios gyvenimo momentu, tad garbingai atlikime Dievo skirtą misiją.
TTG Katalikų Komiteto nariai — kunigai:
Jonas Kauneckas
Alfonsas Svarinskas
Sigitas Tamkevičius
Vincas Vėlavičius
Juozas Zdebskis

*    *    *

Tikinčiųjų teisėms ginti
Katalikų Komitetas
1979 m. gegužės 25 d.
Nr. 16
LTSR Prokurorui
LTSR švietimo Ministerijai

    Mes esame labai susirūpinę, kad Lietuvos TSR mokyklose tebesitęsia mokinių terorizavimas. Į TTG Katalikų Komitetą š.m. gegužės 15 d. kreipėsi Irena Želvienė. Iš pareiškimo matyti, kad jos sūnus Egidijus, besimokąs Telšių IV vidurinėje mokykloje, tikrai yra skaudžiai persekiojamas. Mokytoja Pilipavičienė tikinčiam ir jokiai organizacijai nepriklausančiam mokiniui Egidijui Želviui prievarta užrišo pionieriaus kaklaraištį, o šiam priešinantis mušė jj per veidą ir kartu su mokytoja Petraityte įžeidinėjo, vadindamos jį bažnytininku ir net vartodamos necenzūrinius žodžius, šią visą „pedagogiką" stebėjo didelis būrys vaikų.

    Telšių IV vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotojas,   rajono  ateistinio  darbo  koordinavimo  Tarybos

pirmininkas Andrijauskas rajoniniame laikraštyje „Komunizmo švyturys" (1979.IV.17.) piktinasi, kad Vatikano radijas kalba apie mokinių persekiojimą Telšių mokyklose. Jis net drįsta teigti nežinąs nė vieno fakto, kad „už religinius įsitikinimus mokiniams būtų rašomi blogesni pažymiai, blogiau įvertintas elgesys, kad tokie mok.niai mokytojų būtų išjuokiami arba įžeidinėjami".

    Galima pateikti daug mokinių įžeidinėjimo ir išjuokimo faktų.

    Telšių IV vidurinės mokyklos fizinio lavinimo mokytojas Valenčius 1979 m. balandžio mėn. 17 d. panaudodamas fizinę jėgą, atėmė iš IV klasės mokinių Sauliaus Stonkaus ir Mažeikos kryželius.

    Istorijos mokytoja Karnišovą toje pat mokykloje IX klasės mokinę Ritą Bumbliauskaitę visą pamoką klausinėjo apie tikėjimą, tyčiojosi iš jos, įžeidinėjo, liepė pasakoti apie pažįstamus kunigus ir 1.1.

    š.m. balandžio 20 d. mes atkreipėme Jūsų dėmesį, kad Plungės I-je vidurinėje mokykloje komjaunuolių yra persekiojamas tikintis mokinys Vitaliujus Semenauskas, o mokytojai jo negina, tačiau atsakymo nesulaukėme, nors tarybinės įstaigos privalo mėnesio laikotarpyje atsakyti.

    Prašome užtikrinti, kad ateityje nesikartotų panašūs pedagogų nusikaltimai. Tokiems pedagogams ne vieta tarybinėje mokykloje.
Tikinčiųjų teisėms ginti
Katalikų Komiteto nariai —
kunigai:
Jonas Kauneckas
Alfonsas Svarinskas
Sigitas Tamkevičius
Vincas Vėlavičius
Juozas Zdebskis

*    *    *


DĖL LAIŠKŲ MŪSŲ
VYSKUPAMS IR VALDYTOJAMS

    Š.m. pavasarį pasirodė du laiškai, skirti Lietuvos vyskupams ir valdytojams: vienas — anoniminis, autorius pasivadino „Grupe Kauno Arkivyskupijos kunigų"; kitas — pasirašytas vieno vilniečio kunigo. Abiejuose gvildenami daugmaž tie patys klausimai, liečia Bažnyčios padėtį Lietuvoje, ir žiūrima iš panašių pozicijų. Beskaitant šiuos laiškus, kyla eilė minčių, kuriomis norima čia pasidalinti.

*    *    *

    Keliamas vyskupų klausimas. Mano nuomone — tai ne pats svarbiausias klausimas šiuo metu.

    Ar vyskupai, jeigu juos turėtų kiekviena vyskupija, pakeistų Bažnyčios padėtį, kurią yra sudarę valstybės įstatymai?

    Svarbesnis klausimas — vyskupo asmenybė. Tikintiesiems skaudu, kai vyskupas ar valdytojas yra aklas įrankis ateistų rankose, retai matomas savoj bažnyčioj ir dar rečiau sakykloje, kai tuo tarpu jo straipsnis pasirodo ateistiniame laikraštyje. Toks vyskupas neturi autoriteto tikinčiųjų tarpe. Mums reikia vyskupų, panašių į šv. Paulių, o ne į senų laikų magnatus, užsiėmusius baliais ir medžiokle.

(Naujų kunigų paruošimas — gyvybinis reikalas):
    Skaudesnis klausimas — naujų kunigų paruošimas,
reikiamas Seminarijos lygis. Laiškuose konstatuojamos negerovės, bet recepto neduodama. Padėtis, reikia manyti, nepasikeis, kol Seminarijos šeimininku bus ne vyskupai, o civilinė valdžia.

    Laiško autoriai nusiteikę prieš „katakombinius" kunigus, šie niekuo dėti: „katakombos" ten atsiranda, kur yra varžymai.

    Sielojamasi, kad kažkas viešai padejavo dėl kai kurių klierikų netinkamumo. Reikia manyti, kad tylėjimas šiuo atveju būtų naudingesnis tiems, kurie siekia, kad Seminarija nebūtų naudinga Bažnyčiai. Visuomenė turi žinoti, kokios pašalinės jėgos dabar tiesia rankas į Seminariją.

*    *    *

    Su patosu rašoma apie vienybės reikalą.

    Tai amžina žmonijos problema, ypatingu aštrumu iškylanti Bažnyčioje. Nebuvo vienybės apaštalų kolegijoje — Judas nuėjo išdaviko keliu.

    Vienybė: kokiu pagrindu ir kokiuose punktuose? Vieniems rūpi konjakas, kitiems — katechizacija, minis-trantai, vieni sapnuoja „Volgas", kiti domisi liturgija . . .

(Šviesus vysk. M. Valančiaus pavyzdys kovoje su ateizmu):
    Paklusnumas: Kam ir kokiuose dalykuose? Kai apie 1870 m. caro valdžia išsiuntinėjo kurijoms rusiškus apeigynus — trebnikus, vysk. M. Valančius net neišpokavęs grąžino juos gubernatoriui, o Vilniaus valdytojas prel. P. Žilinskas siuntinėjo kunigams, kurių didžioji dalis nepriėmė šios „dovanos" (priėmė tik kas šeštas). Ar šiandieniniai laikai neturi panašių atvejų?

    Anonimas rašo, jog „nekurie konfratrai per daug nori visur ir visus mokyti ir nurodinėti, statyti save pavyzdžiu kitiems". Atrodo, kad šįkart ir anonimas nori „mokyti ir nurodinėti" ir „save stato pavyzdžiu kitiems" ... Iš tikrųjų tai yra sveikintinas dalykas, kad iniciatyvos parodo ir kunigai — Bažnyčia turi juk visiems rūpėti, nes visi mes esame atsakingi už jos likimą.

    Anonimas tvirtina, kad šių kunigų veiklai stinga „kilnių tikslų" ir kad jiems „nerūpi Bažnyčios ir sielų gerovė". Kas gali įžvelgti kito vidų? Ar tokį tvirtinimą padikatvo „kilnūs jausmai", ar tai nėra — nepagrįsta prielaida, kurią garbingos etikos žmogus sau neleidžia?!

    Anonimas teigia, kad šie konfratrai „nori nešioti ,didvyrio' ar ,kankinio' aureolę" . . . Man atrodo, kad jie tik nori būti ištikimi Bažnyčiai. Pagaliau, ir anonimai gali būti „didvyriais" ir „kankiniais" — niekas jiems netrukdo.

    Šių metų „Komjaunimo tiesa" 12 numeryje rašė, kad Pietų Rodezijoje per šešerius pilietinio karo metus nužudyti 33 katalikų misijonįeriai, o Naujųjų metų išvakarėse be pėdsako dingo dar du misijonieriai. Ar šie žmonės norėjo pagarsėti, didvyrių aureole pasipuošti? Jie nepaliko savo postų, nors situacija buvo labai nepalanki, jie neieškojo mirties ir lengvabūdiškai nerizikavo savo gyvybe — jie buvo ištikimi savo pašaukimui, ištvermingi savo pareigose ir drąsūs. Taip pareiškė šių metų Šveicarijos vyskupų konferencijoje aukštas Pietų Rodezi-jos dvasininkas, paminėjęs, kad to krašto neramumai pareikalavo iki šiol 47 misijonierių aukos, priklausančių įvairioms krikščionių konfesijoms. — Reikia manyti, kad panaši charakteristika tiktų ir tiems žmonėms, kuriuos užsipuola anonimas.

    Laiškuose skaitome apie „dirbtini ieškojimą konfliktinių situacijų su valdžia ir ateistais", apie „netaktą", apie „pigų ir pavojingą populiarumą".

    Vykdant evangelizavimo darbą konfliktai yra neišvengiami — „jei būtumėte pasaulio, jis mylėtų jus, kaip savuosius" (J 15,19). Gyventi be konfliktų nevisuomet yra garbinga: „Jei norėčiau visiems įtikti, aš nebūčiau Kristaus tarnas" (šv. Paulius). Gyventi be konfliktų — tai dažnai reiškia „stovėti po medžiu". Kristus toks nebuvo: Jis suėjo į konfliktą su savo tautos vadais.

    Mūsų laiškų autoriai, be abejo, apkaltintų ta pačia nedorybe — „dydvyrio" ir „kankinio" aureolės siekimu — ir apaštalus, kurie, kai jiems buvo uždrausta veikti, atsakė: „Mes negalime tylėti" (Apd 4,20). Kliūtų nuo anonimo ir šv. Pauliui, kuris, primuštas akmenimis, atsigauna ir vėl ieško naujos „kankinystės" (Apd 14,20).

    Reikia manyti, kad „netaktiškumu ir pigaus populiarumo siekimu" anonimas apkaltintų ir kankinį šv. Stanislo-

vą, kurs pakėlė balsą prieš karalių Boleslovą II . . . Bet to laiko liaudis nepalaikė karaliaus, kurs turėjo bėgti iš krašto ir mirė svetimoj šaly, o palaikė vyskupą, kurs stojo prieš žiaurų ir amoralų karalių, spaudžiantį žmones dideliais mokesčiais, vedantį grobikiškus karus Ukrainoje ir trypiantį Bažnyčios teises. Kaip žinome, Jonas Paulius II pagerbė Boleslovo II nužudytąjį šv. Stanislovą kaip žmogaus teisių gynėją . . .

*    *    *

(„Plėšikas, užpuolęs žmogų gatvėje ar miške, nori, kad jis tylėtų"):
    Anonimas smerkia „Kroniką" kaip netarnaujančią Bažnyčios reikalui. Galimas dalykas, kad ne visa jos pateikta medžiaga yra vienodos reikšmės, bet reiktų atsiminti, kad tai yra skriaudžiamo žmogaus šauksmas. Tarybiniai įstatymai leidžia ginantis pavartoti kartais ir daugiau jėgos, negu reikia, šis savigynos jausmas ir atsispindi „Kronikos" tone. Neleisti skriaudžiamam šaukti — perdaug jau būtų ciniška. Plėšikas, užpuolęs žmogų gatvėje ar miške, nori, kad šis tylėtų . . . Tiesa, yra jėgų, kurioms būtų maloniau, kad „Kronika" nebūtų gimusi. Matyt, su jomis solidarizuojasi mūsų anonimas.

*    *    *

    Laiškuose apgailestaujama dėl susiskaldymo į kairiuosius ir dešiniuosius. Susiskaldymas, deja, yra. Liaudis šias grupuotes vadina kitaip: tai kunigai „šaldytuvai" ir „šildytuvai".

    Vieningumo niekada nebūta žmonijoje. Filosofai rašo apie buržujaus ir idealisto tipą visuomenėje. Istorikai (P. Vėbra), vertindami XIX a. Lietuvos dvasininkiją, suranda tris grupuotes: tai — 1) pasyvieji, prisitaikėliai, pataikūnai; 2) aktyvieji, kovotojai; ir 3) vidurį stovintys. Yra dar ir kitas susiskaldymas, kai žmonės, trokšdami Bažnyčiai gero, ieško naujų kelių bei metodų. „Konservatoriai"

neturėtų už tai jų smerkti. Gal daugiau reiktų įžiūrėti geros valios tuose, kurie eina nepramintais takais, reiktų sveikinti jų kūrybišką iniciatyvą ir atsiminti, kad Bažnyčiai lengvų kelių nėra. Čia pavyzdžių mums galėtų pateikti Vokietija. Kas ėjo lengvesniu keliu, tas paskui gailėjosi kaip Ludvvig Mueller, kurį 1935 m. Hitleris pastatė vadovauti Protestantų Bažnyčiai, šio vyskupo nemėgo nei dvasininkai, nei liaudis. 1945 m. jis. . . nusižudė. Tiesa, gailėjosi ir tie, kurie gyvi išliko, perėję lagerių pragarą: „Mes kovojome, vedami savo tikėjimo . . . Mes nesigėdime šios kovos. Mes tik gėdijamės, kad nepakankamai rimtai ir viešai tai darėme".

KRYŽIAUS GRIOVIMAS

LTSR KPCK sekretoriui P. Griškevičiui
Pareiškimas


    Pirmame pareiškime KPCK sekretoriui P. Griškevičiui buvome pažymėję, kad, nesulaukę atstatant mums padarytos materialinės skriaudos, kryžių pasistatysime patys. Panemunės rajono vykdomojo komiteto tylėjimą laikėme sutikimu. Išlaukusi 4 mėnesius kryžių parapija atstatė. Bet neilgai teko džiaugtis šiuo žavinčiu reginiu.

    Nuo kryžiaus pastatymo praėjo 4-rios paros. Gegužės 15 d. radome ant šventoriaus iškastą duobę, lyg laidoti žmogui. Netikėtai sužinojome, kad ta duobė laidoti ne žmogui, o mūsų parapijos kryžiui. Todėl po pamaldų skubėjome prie kryžiaus. Mums kalbant rožančių 23,30 vai. atvažiavo du sunkvežimiai. Viename iš jų sėdėjo 6 darbininkai su kastuvais. Pamatę, kad kryžius saugomas, liepė skirstytis ir jaunuoliams pagrasino nemalonumais. Jaunimas grasinimų nenusigando, bet aiškinosi toliau, kokiu pagrindu ir kieno leidimu nakties metu vagiamas kryžius. Kabinoje sėdintysis tipas paaiškino, kad viską suderino su parapijos klebonu kun. R. Liuku. Jaunuoliai atsakė, kad klebonas neturi jokios teisės talkininkauti

ateistams griaunant kryžius, nes pats prie jo statymo neprisidėjo. Supratę, kad saugantys kryžių nepasitrauks, pagrasinę, kad atsiveš daugiau pareigūnų, išsinešdino. Jiems išvažiavus, jaunimas prie kryžiaus baigė kalbėti rožančių. Tuo metu aplink zujo milicijos mašinos. Netrukus atvažiavo automašina LLŽ 10-07, iš kurios išlipęs vyriškis paklausė: „Ar mūsų daugiau nėra". Mums atsakius: „Reikalui esant bus ir daugiau", jis išvažiavo.

(Kryžių griovimas yra toks baisus veiksmas, kad tik girti gali tokį darbą atlikti):
    1,30 vai. pasirodė tie patys du sunkvežimiai lydimi trijų dešimtviečių UAZ markės mašinų su milicija ir kelios lengvos mašinos. Iš mašinų išlipo saugumiečiai, Panemunės raj. VRS viršininkas Samajauskas, VRS viršininko pavaduotojas Vanagas, Petrašiūnų keliu-tiltų eksploatacijos tresto viršininkas Svedaravičius, eksploatacijos skyriaus viršininko pavaduotojas Baublys ir darbų vykdytojas Rasiukevičius. Paskui juos ėjo girti darbininkai su kastuvais. Visi saugojantys kryžių atsistojo priešais ir pareiškė, kad kryžiaus griauti neleis. Visi aktyviai gynė kryžių, aiškindami, kad griauti kryžių nežmoniška, reikalavo kryžiaus griovimui raštiško nurodymo, klausinėjo, kodėl šis juodas darbas atliekamas naktį, juk tai yra chuliganizmas, užpuolimas. Svedaravičiui buvo priminta, kad jis pirmą kartą niekšiškai pasielgė sulaužydamas kryžių, o dabar vėl kėsinasi nakties metu. Jis pasiteisino, kad remiasi vykdomojo komiteto įsakymu. Parapijos jaunimas užpuolikams įrodinėjo, kad jie yra tikrieji nusikaltėliai kultūrinio ir dorovinio tautos gyvenimo griovėjai ir kad girti neturi teisės liesti kryžių. Užpuolikai vartojo necenzūrinius žodžius ir visą laiką įvairiai gąsdino. Ginčas tęsėsi maždaug pusę valandos. Tuo metu viena sena močiutė garsiai vaitojo prie kryžiaus. Įsitikinę, kad parapiečiai nuo kryžiaus nepasitrauks, davė įsakymą milicijos darbuotojams. Priartėjus „tvarkos saugotojams" prie kryžiaus, pajutome, kad jie

girti. Jie iš karto ėmėsi smurto, buvo žiauriai studomi vaikai, mergaitės tampomos už plaukų, sukinėjamos rankos. Nuo tos žiaurios nakties praėjo visa savaitė, o vaikai dar nešioja mėlynes. Žmonės buvo griebiami ir jėga velkami į milicijos mašinas. Eugeniją Mikulevičienę tempdami milicijos pareigūnai spardė ir mušė kumštimis. Moterys ir vaikai pradėjo klykti. Buvo paimti du jaunuoliai, o kiti, matydami, kad prieš daugybę milicijos neatsispirs, pasitraukė. Milicija, besiskirstančius keikdami, sekė iš paskos. Ginančių kryžių buvo 30 žmonių, o saugumiečių ir milicijos darbuotojų kelis kartus daugiau.

TEISMAS VARĖNOJE


(Teismai, kuriuose nėra nei šešėlio teisingumo):

    „LKB Kronika" 37-jame numeryje rašė, kad KGB ruošia Kybartų klebonui kun. Sigitui Tamkevičiui bylą, dėl 1978 m. birželio 1 d. įvykusios autoavarijos.

    1979 m. sausio 31 d. kun. S. Tamkevičius kreipėsi į Lietuvos TSR Valstybinio saugumo komitetą, protestuodamas, kad šis Komitetas panaudojamas susidorojimui su kunigu (žr. „LKB Kronika", Nr. 37).

    Vasario 6 d. Varėnos raj. prokuratūra, remdamasi Aleksandro Razvinavičiaus pareiškimu, iškėlė dėl avarijos baudžiamąją bylą. A. Razvinavičius kreipėsi į Varėnos prokuratūrą inspiruojamas saugumo pareigūnų.

    Vasario 13 d. KGB sekretoriato viršininkas A. Grakauskas atsiuntė kun. S. Tamkevičiui šitokį atsakymą:

    „Į Jūsų 1979 m. sausio mėn. 31 d. pareiškimą pranešame, kad autoavarijų aplinkybių tyrimas nėra valstybinio saugumo organų kompentencijoje".

    Vasario 19 d. kun. S. Tamkevičius kviečiamas į Varėnos miliciją tardymui.

    Kovo 4 d. Tikinčiųjų teisių gynimo krikščionių Komitetas Maskvoje kreipėsi į Lietuvos TSR Saugumo

komitetą išreikšdami protestą dėl kun. S. Tamkevičiaus persekiojimo.

    Balandžio 18 d. kun. Tamkevičius vėl kviečiamas į Varėnos miliciją parodymų patikrinimui įvykio vietoje.

    Gegužės 21 d. tardytojas leidžia kun. S. Tamkevičiui susipažinti su bylos medžiaga. Kaltinamuoju paskelbtas Aleksandras Razvinavičius.

    Birželio 28 d. Varėnos liaudies teisme turėjo įvykti teismo posėdis. į teismą atvyko apie 80 tikinčiųjų, daugiausia jaunimo. Visiems susirinkus į salę, teisėjas paskelbė, jog kaltinamasis Razvinavičius sergąs ir todėl teismo posėdis atidedamas. Niekas neabejojo, kad tai apgavystė. KGB tikriausiai nenorėjo, kad teismo posėdyje dalyvautų daug žmonių.

    Išėję iš salės, prie teismo pastato (tame pačiame name yra milicija ir saugumas), jaunimas solidarumo ir užuojautos ženklan įteikė gėlių saugumo persekiojamam kunigui. Kol jaunimas įteikė gėles, kažkas minioje užgiedojo „Marija, Marija . . ." Ir buvo nepakartojamas ir neatpa-sakojamas vaizdas: giedanti minia apsupusi puslankiu kunigą, laikantį didžiausią glėbį gvazdikų, rožių ir kitų gėlių, drąsūs jaunimo veidai, o užpakalyje kaip siena stovintys milicininkai ir rūstūs, akmeniniais veidais saugumiečiai. Bet šis vaizdas truko neilgai: prasidėjo triukšmas — milicija pradėjo vaikyti žmones. Minia pamažu traukėsi ramiai tolyn, nors į juos stipria srove pylė vandenį. Dalis žmonių patraukė į bažnyčią.

    Kun. S. Tamkevičius tuoj pat po teismo posėdžio nuvyko pas Razvinavičių į namus ir sužinojo, kad jis esąs sveikas ir iš vakaro iškviestas į Šalčininkų raj. VRS. Taigi teismo posėdis milicijos arba saugumo pareigūnų buvo sąmoningai atidėtas!

    Pasimeldę visi rengėsi vykti į namus, tačiau Varėnos milicija ir saugumas prie geležinkelio stoties pradėjo gaudyti žmones ir vežti į miliciją, šį kartą milicininkai buvo ypatingai žiaurūs — suimdami jaunimą ir moteris, juos negailestingai mušė ir spardė. Buvo suimta apie 13

žmonių. Vienai iš jų — Danai Kelmelienei buvo sunkiai sumušta galva. Milicininkai tyčiojosi iš suimtosios, ją vadindami valkata. Vienas iš jų pasakė: „Mes tau taip padarysime, kad tu daugiau į teismą neateisi!" Po sunkaus galvos sumušimo D. Kelmelienei reikėjo iškviesti greitąją pagalbą. Po kelių dienų tardymo Kelmelienė labai sunkioje sveikatos būklėje buvo paleista namo. Kartu su ja buvo paleisti dar du vyrai. Visi kiti suimtieji po tardymo buvo paleisti tą pačią dieną.

    Artimieji, parvežę Daną Kelmelienę į Vilkaviškį, kreipėsi į ligoninę, tačiau budintis gydytojas Jelisiejevas atsisakė sunkiai sužalotą ligonę priimti. Visi įsitikinę, kad Varėnos KGB įsakė Vilkaviškio ligoninei nepriimti sumuštos ligonės.

    Po sunkaus smegenų sukrėtimo net tris dienas Kelmelienei nebuvo suteikta medicininė pagalba, šiuo metu ji gydosi ligoninėje.

    Liepos 13 d. buvo paskirtas antrasis teismo posėdis. Ant kelių, vedančių į Varėną, nuo ankstyvaus ryto stovėjo autoinspekcija ir surašinėjo vykstančius į Varėną: užsirašydavo vairuotojų pavardes, kur jie gyvena, dirba ir kiek vežasi keleivių.

    Tą dieną į Varėną buvo sukviesta daugybė milicijos, saugumiečių ir draugovininkų. Į teismo salę tebuvo įleista apie 50 žmonių, o likusios sėdimos vietos buvo užimtos valdžios pareigūnų. Į salę nepatekusieji stovėjo koridoriuje. Iš viso atvykusiųjų į teismą buvo apie 150 tikinčiųjų.

    KGB pareigūnai fotografavo visus įeinančius ir išeinančius iš teismo.

    Teismas apklausė penkis liudininkus: Buzaitę, Mickevičių, Čiurlionį, Graževičių ir Tamulevičių, kurie liudijo, kad kun. S. Tamkevičius autoavarijoje buvęs nekaltas ir susidūrimo negalėjęs išvengti.

    Teismas kaltu pripažino Razvinavičių ir nuteisė pusantrų metų lygtinai.

    Po teismo tikintieji nuėjo į bažnyčią, bet duris rado užrakintas. Vėliau buvo sužinota, kad artėjant kun. S.

Tamkevičiaus teismui Varėnos m. Vykdomojo komiteto pirmininkas Baublys apsilankė pas vietos kleboną Bronių Jaurą ir pareikalavo, kad liepos 13 d. bažnyčia būtų uždaryta iki 15 vai.

    Kam buvo reikalingas šis teismas? Kodėl KGB kurstė Razvinavičių kreiptis į teismą, o paskui jo nepalaikė?

    Pirma. į viešumą išėjo KGB pinklės.
    Antra. KGB, negalėdama nuslėpti savo veiklos, le io teismui pasirodyti objektyviam — težino visas pasaulis, kad sovietinis teismas be priežasties nepersekioja nei kunigų, nei tikinčiųjų, o „LKB Kronikoje" paskelbta medžiaga yra grynas šmeižtas.

    Trečia. Pasinaudodama šia avarija, KGB daugiau negu metus laiko šantažavo kun. S. Tamkevičių, sutrukdydama daug laiko ir tikėdamasi jj atitraukti nuo aktyvios veiklos pastoracijoje ir tikinčiųjų teisių gynimo srityje.

*    *    *

    Man nesvarbu, kas kviečia; svarbu, kad pakviečia mirštančius aprūpinti. O direktorius puola tuos, kurie pakviečia, kad senelius-invalidus visiškai atskirtų nuo bažnyčios ir kad jie, visą gyvenimą tikėję, bent ateistiškai mirtų. Ar ne žiauru? Ir sąžinės laisvė! O turėtų invalidams sudaryti galimybę telefonu išsikviesti kunigą, sudaryti visas sąlygas aptarnavimui.

    Riaukaitę stengiasi apšmeižti ir dėl to, kad ji užsistoja išlaikytinius už daromas jiems skriaudas. Jai prikišti praeitį juk yra tas pats, ką ir Snieškų apkaltinti už tai, kad jo tėvai buvo buožės.

*    *    *

    Girdi,  kam  reikia  duoti  pinigus  seneliams? Jais rūpinasi valstybė, išaugo nauji namai . . .
Atsakau:
    V. Savičius pats kalba prieš save, nes teigia, kad invalidai tuos rublius taip gaudė, kad net susikivirčijo. Jei tas rublis nebūtų reikalingas, ar jie būtų kivirčijęsi?

Pilnai sutinku, kad juos maistu aprūpina. Bet ar gali bendras katilas visų norus patenkinti? Ar jau tie namai tokie, kad tik gervės pieno tetrūksta? Žiūrėk, ligonis norėtų kokį apelsiną ar obuolį suvalgyti . . . Todėl jiems net krautuvę atidaro. Už ką pirks, jei nieko neturi? Kai vieni skanesnį kąsnį valgys, kiti seilę rys. Tai jaučia tikintieji ir jiems primeta vieną kitą rublį, paprašo pasimelsti, kalnus pagiedoti. O V. Savičius ir tai norėtų iš tų vargšų atimti. Ar tai humaniška?

*    *    *

III-as epizodas — vagišius St. Mažutavičius.


   
V. Savičius man prikiša, kad aš negražiai pasielgęs, sušelpdamas vagišių St. Mažutavičių, įsibrovusį į Gargždų bažnyčią.
Paaiškinu:
    Mažutavičius, gyvendamas Kaltinėnų apylinkėje, sėkmingai buvo apkraustęs aplinkines bažnyčias. Po Endriejavo sekė Gargždų bažnyčia.

Aš jam po teismo tikrai nunešiau rūkalų ir maisto, nes jis atsiprašė žmones už savo piktadarybę, o mane per gynėją paprašė rūkalų.

    Kartu su juo buvau griežtame Alytaus lageryje: jis už plėšikavimą, o aš už katekizmo vaikams aiškinimą. Tada mes dalijomės paskutiniu kąsniu. Žinodamas, kas jo laukia ateityje, negalėjau būti toks žiaurus, kaip to nori V. Savičius, kad atmesčiau jo prašymą, kai jis man yra padėjęs varge. Smerkiu jo blogą darbą, bet myliu žmogų.

    Tarybiniai įstatymai griežtai baudžia už nusikaltimus, ypač už pasikartojančius. Bet tas griežtumas paprastai jų nepataiso, tik dar labiau užkietina, nes jie jaučiasi atstumti nuo visuomenės ir pasmerkti.

    Net tarybinė valdžia kartais gerais pažadais, laisve juos skatina taisytis, ir tai daug padeda. Tikrai, ir tie pasmerktieji dar turi daug gero ir gali būti gerais žmonėmis. Tai pats mačiau lageriuose. Įduodamas Mažutavičiui maisto, kaip tik kreipiausi į jo žmogiškumo

gyslelę, kuri jį gali sugėdinti dėl blogų darbų ir pakreipti į gerąją pusę. Šv. Jonas Bosko miesto chuliganus išauklėjo pavyzdingais jaunuoliais. Taip pataria auklėti pasaulinio garso pedagogai: Foersteris, Pestaloci ir kiti. Poiežiumi išrinktas Jonas XXIII aplankė Regina Cėli kalėjimą Romoje: „Kadangi negalėjot ateiti pas mane, aš ateinu pas jus". Vienas kalinys paklausė: „Ar ir man tinka vilties žodžiai, kuriuos Jūs kalbėjote?" Aš esu sunkiai nusikaltęs". Popiežius nieko nesakė, tik jį apkabino. Smerkti žmoniška, atleisti dieviška. Žinoma, ateistas V. Savičius to nė suprasti negali, nes ateistai skleidžia neapykantą ir kerštą — priešui.

Ar tik nėra kaltesni tie, kurie tokius Mažutavičius savo bedievybe išugdė?

*    *    *

    IV epizodas — mokytoja T. Papievienė.
    Girdi,  aš  užsipuolęs Gargždų vidurinės mokyklos mokytoją už tai, kad ji aktyviai dirbanti su mokiniais.
Atsakau:
    1) š.m. vasario 18 d. pamoksle apie tėvų pareigą vaikams priminiau mokytoją Teresę Papievienę ne už aktyvumą, o už mokinių terorizavimą ir šmeižtus. Sakiau, kad II Vidurinės mokyklos II kl. mokytoja T. Papievienė š.m. vasario 14 d. šešiems vaikams parašė po dvejetą už tai,, kad jie neužsisegė spaliuko ženklelio. Tie vaikai nenorėjo būti spaliukais, o ji, nieko neatsiklaususi, visus vaikus įrašė ir nuvarė į aktų salę ženkliukų prisisegti. Keletas jų ir nenešiojo: L. Vainius, Dauskantas, Geraitė, Dumbraitė ir kt. Ji jiems jsakė atsivesti tėvus. Bet jie, matyt, protestuodami neatėjo. Vasario 15 d. vėl parašė dvejetus: A. Kupreliui, Geraitei ir kitiems. Dar pagrasino: „Aš jus jduosiu į vaikų kambarį", reiškia, perduos milicijai. Ar tai ne teroras?

    O tėvai turėjo ateiti ir užprotestuoti: „Mano vaikas, kam jį prievartauji? Kam be atsiklausimo rašai? Kam tie „pedagogiški" dvejetai?"

    Dar daugiau, šita mokytoja ir kunigus ima pulti. Sako, „Tegu jie neįsakinėja nesisegti ženklelio" ir grasino jiems. Juk tai šmeižtas prieš visą klasę. Mums nė nereikia įsakinėti ir nurodyti, — geriems katalikams aišku, kaip jie turi žiūrėt į bedievišką organizaciją, kuri nori vaikams išplėšti tikėjimą. Jie patys tai supranta.
Be to, mokytoja Papievienė sakė prieš visus moksleivius: „Pamaldžios davatkos apspjaudo kryžius bučiuodamos, o jūs einate į bažnyčią, taip pat bučiuojate, apsikrečiate ligomis. Ko jūs einate į bažnyčią? Ten nėra Dievo. Jūs ligomis nuo smilkalų apsikrečiate. Davatkos neaukoja nešvarius nučiupinėtus pinigus Dievui, bet jums juos atiduoda, ligomis apsikrėsite".

    Paklauskit tą mokytoją, kada tikintieji spjaudė į kryžių, kada apkrėtė ligomis, kada smilkalai kokią ligą užkrėtė. Tai šmeižtas. Kas leidžia jai šmeižti Bažnyčią ir tikinčiuosius? Ar mes, tikintieji, esame vergai, jokių teisių neturime? Argi bedieviai turi teisę drabstyti mus purvais, kaip tik panori? Ar tai mokytoja? Ar inteligentė?

    Mokytoja draudžia, graso rašyti mergaitėms dvejetus už tai, kad eina adoruoti, visokių anketų reikalauja iš mažylių: „Ar eini į Bažnyčią? Kas tave veda? Kodėl eini? Neikit į bažnyčią!"

    Kodėl T. Papievienė neperspėja valdžios, kuri iš bažnyčios reikalauja milžiniškų mokesčių tais nučiupinėtais rubliais, pavyzdžiui, už elektros kilovatą net po 25 kap., kai kiti moka tik po 4 kap.?

    2) Balandžio mėnesį visai Ik klasei mokytoja T. Papievienė skaitė tą šmeižikišką straipsnį ir pridėjo savo šmeižtus prieš kunigus: „Jie žmones peiliais badė . . ." Kurie, kada? Reikia stebėtis, kaip ją gali skirti vaikų auklėtoja, kai pati neišsiauklėjusi! Kodėl ji laužo Konstituciją, kuri draudžia „kurstyti nesantaiką ir neapykantą ryšium su religiniais tikėjimais"?

*    *    *


BEDIEVIAI RENKA PARAPIJOS KOMITETĄ

(Ateistai braunasi į parapinius komitetus):
    1979 m. gegužės 30 d. Kirdeikių parapijos klebonas P. Kražauskas pasiuntė J.E. Kaišiadorių vyskupijos Apaštališkajam Administratoriui vysk. V. Sladkevičiui pranešimą, kurį pasirašė 267 Kirdeikių parapijos tikintieji, apie ypatingai grubų ateistinės valdžios kišimąsi į parapijos vidaus reikalus. Pranešime rašoma:

    1979 m. gegužės 13 d. Utenos rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojui J. Labanauskui ir Saldutiškio apylinkės pirmininkui A. Šapranauskui vadovaujant, buvo išrinktas naujas Kirdeikių bažnyčios vykdomasis komitetas. O buvo taip:

    1979 m. gegužės 6 d. Saldutiškio apylinkės pirmininkas A. Šapranauskas pakabino ant bažnyčios durų sekančio turinio skelbimą: „Kirdeikių parapijos tikinčiųjų dėmesiui! š.m. gegužės 13 d. tuojau po pamaldų, 14.15 vai. įvyks tikinčiųjų bendruomenės susirinkimas, kuris įvyks vidurinės mokyklos salėje. Darbotvarkėje: naujo bažnytinio komiteto rinkimai. Saldutiškio apylinkės LDT pirmininkas A. Šapranauskas".

    Turėdamas pareiškimą apie bažnytinio komiteto pirmininko atsistatydinimą iš eitų pareigų (jis yra senyvo amžiaus ir ligotas) ir suprasdamas susidariusią padėtį, o kartu ir bedievių kėslus, gegužės 9 d. sušaukiau Kirdeikių bažnytinio komiteto narių susirinkimą.

    Remiantis CIC 1183 ir Lietuvos vyskupijų sinodų nuostatais, pradėjau eiti bažnytinio komiteto pirmininko pareigas, šias pareigas perimant, dalyvavo visi bažnyčios komiteto nariai. Protokolas apie bažnytinio komiteto sudarymą buvo išsiųstas Utenos rajono LDT Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojui J. Labanauskui.

    1979 m. gegužės 11 d. skelbimai (apie įvyksiantį susirinkimą, — Red.) pasirodė prie parduotuvės, mokyklos ir visuose ūkio skyriuose.

    Gegužės 13 d. 14,15 vai. vidurinės mokyklos salėje

įvyko minėtas susirinkimas, kuriam vadovavo pavaduotojas J. Labanauskas. Susirinkusiems jis aiškino Konstituciją, kalbėjo apie tai, kad visiems garantuojama sąžinės laisvė ir apie valstybės nesikišimą į Bažnyčios reikalus. Po to skaitė anoniminius laiškus klebono adresu. Paskui pranešė, kad bus renkamas naujas bažnytinis komitetas. Susirinkimo dalyviai pareiškė, kad bažnytinis komitetas jau yra išrinktas gegužės 9 d. ir jam vadovauja vietos klebonas. Kirdeikiškiai nesutiko, kad bedieviai kištųsi į Bažnyčios vidaus reikalus ir išėjo iš salės.

    Nepaisant tikinčiųjų pasipriešinimo, Labanauskui vadovaujant, buvo paskirtas tarybinis komitetas.

    Mes pareiškiame, kad niekados nesutiksime, jog bedievių pastatyti komitetai valdytų Bažnyčią ir ją griautų iš vidaus".
(Pareiškimas sutrumpintas, — Red.).

*    *    *

RAŠO KUN. A. ŠEŠKEVIČIUS

„Bangos" laikraščio redakcijai
Kun. Antano Šeškevičiaus,
Gargždų parapijos vikaro,
gyv. Gargžduose, Tilto g. 1—2
Pareiškimas

    Š.m. kovo 31 d. Jūsų redaguojamame „Bangos" laikraštyje, Lietuvos Komunistų Partijos Klaipėdos rajono komiteto ir rajono Liaudies deputatų tarybos organe, atspausdintas V. Savičiaus straipsnis „Kas drumsčia vandenį", kur esu įvairiai iškoneveiktas, apšmeižtas ir apjuodintas. Todėl prašau man leisti pareikšti savo pastabas ir protestą.

    Dar prieš du tūkstančius metų romėnai gynė žmogaus garbę, todėl turėjo taisyklę: „Tebūna išklausoma ir kita pusė". Kaltinamasis turėjo teisę pareikšti savo nuomonę ir gintis. Nuo ano laiko žmonijos kultūra žymiai iškilo, tai,

manau, kad dvidešimtame amžiuje ir tarybinė spauda bus tokia kultūringa, jog leis iškoneveiktam kunigui viešai pareikšti savo nuomonę. Prileisdamas tą iliuziją, atsakau V. Savičiui į užmetimus.

*    *    *

I-mas epizodas — ligonis J. Karnauskas.

    V. Savičius man primeta, kad savavališkai įėjęs į ligoninę ir ligoniui J. Karnauskui pasakęs gniuždančius žodžius.
    Paaiškinu:

    Netiesa, buvo visai kitaip:
    Į ligoninę einu tik tada, kada ligonio giminės iškviečia, viską suderinę su ligoninės administracija. Beveik ketverius metus lankiau ligoninę, ir jokio konflikto nebuvo, nes administracija viską sutvarkydavo kultūringai. Prašau patikrinti.

    Ir šiuo atveju praėjusių metų lapkričio mėn. mane iškvietė pas silpną senuką, kurį aprūpinau sakramentais. Prie ligonio gulėjo dar kitas, kurį iš mandagumo užkalbinau. Abu paklausiau, ar nežiną, kur gulįs J. Karnauskas. Antrasis ligonis pasisakė, jog jis esąs. Jam papasakojau, jog vienas geras jo bičiulis mane prašė jį aplankyti. Ir jam pasisiūliau: „Gal ir Tamsta norėtum priimti sakramentus? Kitą kartą ateičiau". Siūlau ne todėl, kad būtumėt silpnas, bet kad gautumėt stiprybės ir kad Jūsų kančios būtų šventos". Jis man ramiai paaiškino: „Ligoninėje sakramentų nepriimsiu, nes čia negaliu tinkamai susikaupti. Kai grįšiu į namus, pats nueisiu į bažnyčią". Atsakiau: „Tai Jūsų valia", ir mes, draugiškai pasikalbėję, draugiškai atsisveikinom.

*    *    *

    V. Savičius išduoda save man primestu posakiu: „Tu jau mirsi, aš tave išganysiu . . .

    Ar gali kunigas taip neprotingai sakyti? Mes, kunigai, turime 2000 metų perduotą praktiką ir gerai žinome, kaip

atsargiai reikia prieiti prie ligonio, kad jj padrąsintum, o ne gniuždytum. Ir bedieviai turėtų to pasimokyti, nes tik jie gali taip storžieviškai pasielgti su ligoniu.

    Pasakyti: „Aš tave išganysiu . . ." gali tik analfabetas religijos dalykuose. Juk čia išreiškiamas prieš tikėjimą, ereziją. Kunigas niekados taip nepasakytų, o tik šitaip: „Kristus tave išganys . . ." Taigi V. Savičius pats tuo posakiu įrodo ne tik išgalvotą melą, bet ir savo religijos nežinojimą.

    Straipsnio autorius norėjo parodyti, kad aš J. Karnauską grubiai vertęs priimti sakramentus. Kunigai net negali versti, nes tada sakramentai negalioja, išniekinami. Kunigai gali tik pakviesti; jei atsisako, neturi teisės versti. V. Savičius mano, kad su sakramentais galima elgtis taip, kaip kai kurie ateistai mokytojai daro su mokiniais: prievarta įrašo į spaliukus, pionierius ir komjaunuolius, kad tik būtų išpildytas planas: nesvarbu, ar jie nori, ar ne. Katalikų Bažnyčia su pagarba lenkiasi laisvai žmogaus valiai: „Jei nori, aptarnausiu; jei ne, — ne".

    V. Savičius teigia, jog aš per pamokslą užgarantavęs, kad J. Karnauskas mirs ir kad jis kunigą atstūmęs. O A. Kvekšienė vos neapalpusi . . ." Tai kurgi ta artimo meilė, kurią taip propaguoja bažnyčia, kur paprasčiausias žmoniškumas?" — rašo V. Savičius.

(Ateistai gėdingai elgiasi su mirštančiais tikinčiaisiais):
Paaiškinu:
    1) Praėjusių metų lapkričio 12 d. aiškinau Evangeliją, ragindamas pasirūpinti ligoniais, kad nemirtų be sakramentų, nes daug kas tikisi pasveikti ir ateiti į bažnyčią patys, o ateina su karstu, nepriėmę sakramentų. Po to sakiau (cituoju iš magnetofono juostelės): „Mes į mirtį žiūrime kaip į kokią giltinę, kuri su dalgiu ateina. Baisus dalykas! Drebame, nenorim mirti. Žinau vieną ligonį. Jis serga vėžiu. Bet jam nesako daktarai, kad jis nenusimintų. Artimieji jam primena, kad eitų išpažinties, o jis atsako,

kad pats nueisiąs, atliksiąs išpažintį". Kaip žmonės kartais neprotingai galvoja! Žinoma, pasveikt, norėt gyvent yra gerai, bet reikia būti protingu, realiu vyru. Mes vis tiek vieną dieną tikrai mirsim. O mirsim vieną kartą. Jei sugadintas gyvenimas, tai nebebus galima pataisyti . . ."

    Nebūčiau kunigas, jei šaltai žiūrėčiau į mirštančius be sakramentų, nes parodyčiau abejingumą jų amžinai ateičiai. Tai būtų ne artimo meilė, o nusikaltimas. Jei kolūkio pirmininko pareiga rūpintis kolūkiečiais, tuo didesnė kunigo pareiga rūpintis savo parapiečiais.

    Tuo laiku ligoninėje gulėjo keli vėžininkai, pažinojau jų ir savo namuose begulinčių. Jei vieną paminėjau, ar būtinai jis buvo J. Karnauskas? Visų vėžininkų tokie patys požymiai. Net nepasakiau, kad jis ligoninėje guli. J. Karriauską palaidojo š.m. kovo 19 d., o kiti dar tebeguli ligoninėje ir namie. Ar J. Karnauskui bei kitam tuo garbę nuplėšiau? Kuo jie kalti, kad vėžiu serga? Ar A. Kvekšienė turėjo dėl to alpti? Dėl ko piktintis pamokslu? Kiekvienas, aišku, pagalvojo apie savąjį ligonį. Jei svetimi žinojo, kad jis, gydytojų nuomone, nebeišgys, ar ji nežinojo? Ką aš naujo pasakiau? Tik atlikau kunigo pareigą — paraginti prie sakramentų. Ar gerą kataliką tai turi užgauti? Priešingai, geras katalikas bus dėkingas, kad kunigas rūpinasi ligoniais, trokšdamas jiems laimingos mirties. Ar katalikas turi bijoti mirties, kaip ateistas, kuriam mirtimi viskas baigiasi? Juk katalikui po mirties prasideda tikrasis gyvenimas.

    Jei ligoniui J. Karnauskui kas padarė neigiamos įtakos, tai tik jo uošvė A. Kvekšienė savo neišmintinga laikysena ir kalba.

    Vis dėlto prieš žento mirtį ligoninėje ji pati pasistengė jį prikalbėti, kad prisiimtų kunigą. Jis prisiėmė ir buvo gražiai palaidotas su bažnyčia. Aš džiaugiuosi, kad mano pastangos nenuėjo veltui, nors ir buvau visaip apšmeižtas. Apsimokėjo.

*    *    *


    Il-ras epizodas — Laugalių senelių-invalidų namai.
V. Savičius man pareiškia, kad aš, „atėjęs bet kada, vaikštau po kambarius ir šniukštinėju".
    Paaiškinu;
    Kaip į ligoninę, taip ir į invalidų namus vykstu tik tada, kada mane ligoniai iškviečia ir einu pas tuos, kurie kunigo pageidauja. Net dvigubas leidimas buvo duotas ir tada, kada aprūpinau St. Milašių, kuris po pusės valandos mirė, kada direktorius A. Strauka mane su švenčiausiuoju išvarė.

*    *    *

V. Savičius rašo, kad daug kas iš išlaikytinių nenori, kad kunigas atvyktų, landžiotų.
    Atsakau:
    Savaime aišku, kad tuose namuose yra netikinčiųjų ir nepageidaujančių kunigo kartu su direktorium Strauka. Tokius V. Savičius ir įtraukė į nepageidaujančių sąrašą. Buzį, Selvenį, liuterone Enzėnienę . . . Bet jie juk neatstovauja tikinčiųjų, o ateistus. Tikintieji kaip tik labai pasipiktino tokiais atstovais ir parašė protestą į „Bangos" redakciją. Tikintieji džiaugiasi, jei kunigas juos aplanko: tikėjimas jiems beliko vienintelė paguoda, o ateistai ir tą nori iš jų išplėšti.
    V. Savičius tvirtina, kad St. Milašius mirė 1977 m. gruodyje, tada aš su direktorium nebuvęs susitikęs, tik vėliau mane užčiupęs bevaikščiojant . . .
    Paaiškinu:
    V. Savičius sąmoningai iškreipia faktą, anksčiau numarino St. Milašių, kad pridengtų gėdingą direktoriaus elgesį su manimi, įdedu Gargždų vykdomojo komiteto išduotą St. Milašiaus mirties liudijimo nuotrauką, kurioje aiškiai parašyta, kad jis mirė ne 1977 m. gruodyje, o 1978 m. kovo 24 d. Tai liudija ir jo sesuo Katkienė, gyv. Klaipėdos g. 62, ir visi tuo laiku buvę Laugalių namų gyventojai.

    Jau vien tos klastotės užtenka įrodyti, kad visas jo straipsnis pagrįstas melu. Kas kartą meluoja, tam nebetikima! V. Savičius net nesiksaito su tarybiniais dokumentais. Jam tikslas pateisina bet kokias priemones. Štai kokia antireliginė propaganda!

    Kai St. Milašių aptarnavau, ta proga norėjo pasinaudoti ligonės, nesikeliančios iš lovos; jas irgi aptarnavau. Norėjo dar kiti, bet direktorius mane išvarė. Jis parodė, kad konstitucijos garantuojama sąžinės laisvė yra tik iškaba. Net budeliai išpildo savo aukos paskutinį pageidavimą — pasikviesti kunigą, o jis ir to nepadarė.

*    *    *

    4. V. Savičius rašo, kad J. Riaukaitė daugiausia kunigą informuojanti apie visus reikalus. Jai jis ir pinigus duodąs, kad išdalintų.
Atsakau:
    Laimingi tie seneliai-invalidai, kuriuos giminės dar aplanko, kunigą pakviečia, kokį rublį išmeta senatvės reikalams. Bet ką daryti tokiems, kurių niekas nebelanko, kuriems niekas kunigo nepakviečia ir rublio neišmeta? Tada jie kreipiasi į tuos savo likimo draugus, kurie dar gali šiaip taip nueiti pas kunigą ir jį pakviesti. Ne kiekvienas apsiima, nes žino, kad direktorius persekios. Kas kviečia, tas rizikuoja užsitraukti jo nemalonę. O vis tik yra tokių geraširdžių. Tai dažnai darydavo Liutikienė, kuri pati vos paeidavo, dabar jau mirusi. Atsiranda be Riaukaitės ir kitų.

V-as epizodas — kiti V. Savičiaus išpuoliai.

    Girdi, A. Šeškevičius rūpinasi išgarsinti savo vardą per šmeižikišką Vatikano radiją.
Atsakau:
    Kiekvienas lietuvis žino, kad slaptai su Vatikanu ar užsieniu susisiekti reiškia savo laisvės atsižadėti — už grotų patekti. Kas gali tokios „garbės" trokšti?

Vis dėlto Vatikanas apie Laugelių senelių-invalidų

namus 1978.XI.13 visai tiksliai paskelbė, o V. Savičius tą faktą gėdingai suklastojo, norėdamas užtušuoti ateisto gėdingą darbą. Bet ar ne todėl „Bangos" redakcija paskelbė neteisingą S. Milašiaus mirimo datą, siekdama sukompromituoti Vatikano radiją? Atseit, Vatikanas šmeižia, nes Laugalių senelių-invalidų namų direktorius A. Strauka susitikęs su kunigu vėliau, ne tą dieną, kaip paskelbė Vatikanas?

    Manau, kad ir ateityje Vatikano radijas sugebės paskelbti visus ateistų gėdingus išpuolius.

    Ne tik Vatikanas, bet ir visas užsienis piktinasi, kad ligi šiol garbingoje lietuvių tautoje atsiranda tokių Savičių, kurie Lietuvai gėdą daro. Kaip gali geri lietuviai ir užsienis tylėti!

    V. Savičius pastebi: „Vargu ar pavyks kunigui pataisyti bažnyčios reikalus, nors ir kaip jis besistengtų į savo pusę patraukti daugiau žmonių".
    Paaiškinu:

    Tiesiog stebuklu reikia laikyti, kad lietuvių tauta dar taip stipriai tiki. Juk dabar devynios galybės nukreiptos prieš tikėjimą, tikinčiuosius ir kunigus: spauda ir televizija, radijas ir kinas, ateistinės organizacijos, faktiškas moksleivių, jaunimo ir tarnautojų engimas už tikėjimą, baisūs bažnytiniai mokesčiai, teismai ir kalėjimai už teisių gynimą, baudos už religines eisenas mirusiems pagerbti, persekiojimas už vaikų katekizaciją, kunigų seminarijos varžymas ir visos Katalikų Bažnyčios Lietuvoje prispaudimas, nedavimas nei religinės spaudos, nei jokių viešų religinių pamokymų, kaip tai daroma kitose socialistinėse valstybėse. . . O vis dėl to Katalikų Bažnyčia Lietuvoje laikosi, net stiprėja, kai ateizmo po tokių represijų nė kvapo nebeliktų. Kaip tik tokios ateistų negarbingos represijos lietuvių tautai parodo tikrąjį bedievybės veidą ir verčia branginti religiją. Todėl ir po tokių pastangų ateistų Lietuvoje tėra tik saujelė.
Garždai, 1979.IV.12.
Kun. A. Šeškevičius

SOCIOLOGINIAI TYRINĖJIMAI


    Vilnius. Stengdamasi pateisinti religinių ir politinių teisių suvaržymų Lietuvoje teisėtumą, valdžia mėgina tai įrodyti įvairių sociologinių „tyrinėjimų" pagalba.

    1978 m. pradžioje kai kuriose Lietuvos įstaigose buvo platinama anketa, kurioje darbuotojai turėjo atsakyti į eilę klausimų, liečiančių jų požiūrį į religiją. Tarp kitų klausimų, buvo ir tokie: „Koks jūsų požiūris į religiją? Ar lankote bažnyčią maldos tikslais? Ar švenčiate religines šventes? Kaip vertinate religiją?" šie klausimai ir į juos pateikti galimi atsakymai( pvz., į klausimą „Kaip vertinate religiją?" apklausinėjamiems yra pateikti tokie galimi atsakymai: „1) Religija žalinga; 2) religija prieštarauja mokslui; 3) religija neduoda naudos, bet nedaro ir žalos; 4) religija ramina žmogų; 5) nežinau)", jau iš esmės yra antireliginio pobūdžio.

    Nežiūrint į tai, galima būtų sutikti su anketavimu, jeigu jis pravedamas sąžiningai, o po to rezultatai būtų paskelbiami viešai ir, remiantis jais, gerinamos tikinčiųjų sąlygos. Tačiau šių anketų rezultatai jau iš anksto yra sufabrikuojami, nes anketų platinimas, tikrinimas ir rezultatų suvedimas yra pavestas įstaigų partinėms organizacijoms, kurios sunaikina religijos naudai užpildytas anketas, o į sociologinių tyrimų centrą pristato tik tas anketas, kuriose pateiktas neigiamas požiūris į religiją.

    Tokiu būdu partijos sekretorius gana vikriai „padaro", kad jo įstaigoje ateistinis auklėjimas yra puikus ir visi darbuotojai — ateistai (paliekama viena kita religinio indiferento užpildyta anketa). Tuomet sekretorius išvengia nemalonumų „iš aukščiau", o sociologinių „tyrinėjimų" rezultatai, savaime suprantama, gaunasi falsifikuoti.

    Tokio žonglieriavimo dėka kai kuriose įstaigose, kurių daugiau kaip 50 proc. darbuotojų pasisakė už tikėjimą (giliai tikintys, einantys į bažnyčią tik didžiųjų švenčių proga ir 1.1.), tokie „tyrinėjimai" taip iškreipia padėtį, jog atrodo, kad 95 proc. darbuotojų yra aršūs ateistai.

    Tenka su džiaugsmu pridurti, kad pagal ankstyvesnius, dar nesuklastotus anketavimo rezultatus, tikintys sudaro daug didesnę dalį, negu indiferentai.

    Toks anketavimas apgaulingas dar ir tuo, kad, pravedant jį įstaigose, neatsižvelgiama į mūsų tėvų įsitikinimus. Juk ne paslaptis, kad tarp vyresnės kartos žmonių, tikinčiųjų yra žymiai daugiau. Jie juk taip pat yra pilnateisiai piliečiai, į kuriuos taip pat reikia atsižvelgti.

    1978 m. anketose buvo įtraukti kai kurie provokaciniai, saugumo padiktuoti, klausimai, pvz.: „Koks jūsų požiūris į rusų tautą ir broliškas TSRS tautas? Ar jūs noriai kalbate rusų kalba? Kaip jūs manote, ar socialistinių valstybių sandrauga yra prievarta sudaryta? Kaip jūs žiūrite į 1956 m. įvykius Vengrijoje, ar tai buvo TSRS intervencija? Kaip jūs žiūrite į Varšuvos ginkluotųjų pajėgų įvedimą į Čekoslovakiją 1968 m.?" ir 1.1.

    Be to, šios anketos buvo pateiktos tik rinktiniams darbuotojams — viršininkams ir partijos nariams. Tokiu būdu jau iš esmės atsakymai į anketos klausimus jokiu būdu negalėjo teisingai atspindėti visuomenės nuomonę. Svarbiausia, dar buvo pažeistas (savaime suprantama, sąmoningai) anketavimo slaptumas: visi apklausinėjamieji buvo susodinami salėje vienas prie kito. Todėl net ir prie geriausių norų negalima buvo išreikšti atvirai savo nuomonės. Juk už kaimyną iš kairės ir dešinės negali garantuoti, juo labiau — jie partiniai. Ir taip vėl šie sociologinių „tyrimų" rezultatai užslėpė tikrąją padėtį.

*    *    *
TAI DAUGIAU NEGU ŽMOGŽUDYSTĖ

    1979 m. birželio 23 d. joninių išvakarėse jaunimo būrelis susirinko prie bedievių rankomis išniekintos Paveisnininkų bažnytėlės. Saulei leidžiantis su kryžiumi ant pečių, giedodamas ir garsiai kalbėdamas rožančių, jaunimo būrelis patraukė link tos vietos, kur kažkada

buvo planuojama statyti bažnyčia. Su viltimi tylų vakarą skambėjo malda, tarsi šauksmas prikelti tautą.

    Po keliolikos minučių iškilo gražus didelis kryžius, ant kurio užrašyta: „Viešpatie, atnaujink mūsų Tautos veidą!"

    Greitai sujudo Lazdijų saugumas ir milicija ieškoti kryžiaus statytojų, šitokio uolumo gaudant chuliganus milicija niekada neparodo.

    Liepos 2 d. iš namų į Kapčiamiesčio milicijos skyrių įgaliotinis VI. Kavaliukas atvežė 10 kl. mokinį Antaną Ramanauską. Mokinys buvo tardomas, gąsdinamas, kad su juo susidorosią, jei jis tylėsiąs. Milicijos įgaliotinis klausinėjo, kas organizavo, kas darė, kas šventino, statė, iš kur buvo susirinkę tiek daug jaunimo. Berniukas gynėsi nieko nežinantis.
    — Nebaigsi vidurinės mokyklos ir būsi išvežtas į vaikų koloniją, — gąsdino inspektorius Kavaliukas. Išleisdamas namo, įgaliotinis įsakė net tėvams nepasakoti apie įvykusį tardymą.

(Pastatyti kryžių: „Tai daugiau negu žmogžudystė"):
    Liepos 5 d. 14 vai. į Žibūdų namus (Menciškės kaime) saugumo mašina atvyko girtas saugumietis J. Zinkevičius ir tas pats milicininkas Kavaliukas. Pirmiausia užsipuolė motiną, kad ji blogai auklėjanti vaikus, nes jie eina į bažnyčią, o štai 23 d. pastatė kryžių. Zinkevičius reikalavo pakviesti sūnų Romą ir dukrą. Kai motina paklausė, ar jau toks didelis nusikaltimas pastatyti kryžių, kad net milicija ieškanti nusikaltėlių, Zinkevičius atrėžė:
    — Tai daugiau nei žmogžudystė!

    Romas buvo uždarytas į kambarį ir prasidėjo grasinimai:
    — Tu užrašei ant kryžiaus! — šaukė įtūžęs saugumietis ir užsimojęs portfeliu grasino:

    — Kai duosiu į snukį, tai aš tau atnaujinsiu veidą! Tardytojai gąsdino kaip išmanydami: pašalinusią iš
mokyklos neleisią niekur įstoti mokytis, pasiusią į pataisos

namus, pasodinsią į kalėjimą, primušią. Kai nieko nepešė gąsdinimais, berniuką įgrūdo į mašiną ir išsivežė į Kapčiamiestį. Veždami per mišką, baugino primusus palikti miške, tačiau Romas meldėsi ir visai nekreipė į juos dėmesio.

    Kapčiamiesčio milicijos skyriuje tardymas užtruko porą valandų. Išleisdami prigrasino apie tardymą niekam nepasakoti.

    Sekančią dieną Romas Žibūda dar buvo iškviestas į Lazdijų saugumą. Ten jį niekino, kad patarnauja Mišioms, klausinėjo, kur galvoja stoti baigęs vidurinę mokyklą, reikalavo pasakyti pavardes kitų berniukų, kurie patarnauja Mišiose. Išleisdami pasakė, kad teksią susitikti dar ne vieną kartą.

*    *    *
KĄ JŪS ŽINOTE APIE KRONIKĄ?

(Kronika ateistų smegenyse — pūliuojanti rakštis):
    1978 m. birželio 28 d. „Tiesoje" buvo atspausdintas korespondento Vyt. Žeimanto straipsnis „šmeižtai iš sakyklos", kuriame autorius įvairiais prasimanymais grubiai puolė Viduklės kleboną kun. A. Svarinską. Viduklės tikintieji parašė protesto laišką Lietuvos TSR kompartijos pirmajam sekretoriui P. Griškevičiui. Po laišku pasirašė daugiau kaip 1000 tikinčiųjų.

    Tikintieji rašė ir Vyt. Žeimantui, bet, žinoma, atsakymo negavo. Vietoje atsakymo 1979 m. kovo 28 d. atvyko Saugumo tardytojas mjr. Matulevičius į Blinstru-biškio invalidų namus ir tardė ligonę Stasę Navardauskaitę, drįsusią užstoti kleboną.

    Atvykęs majoras pareiškė apklausinėsiąs be pašalinių žmonių. Direktoriaus pavaduotoja Danutė Lipeikaitė pasišalino. Tuomet mjr. Matulevičius užrakino duris, išsiėmė pluoštą popierių ir pasakė:

    — Pradėsime . . .

    Po eilės nereikšmingų klausimų staiga tardytojas paklausė:

    — Ką jūs galite pasakyti apie Viduklės kleboną Svarinską?
    — Ir ką gi aš galiu pasakyti, nebent tai, kad jis doras žmogus, geras kunigas, iškalbus. Jo pamokslai patrauklūs, pakeliantys dvasią, išjudinantys iš moralinio sustingimo.

    — Kuo jis tau patinka?
    — Kad kovoja prieš girtavimą, moralinį palaidumą. Stengiasi įkalbėti, kad šeimos padoriai gyventų, dorai auklėtų vaikus.

    — Ką jis dar kalba? — tęsė toliau tardytojas.
    — Jei norite tiek daug žinoti, — nueikite patys ir pasiklausykite jo pamokslų ir tada žinosite viską.

    — O kaip kiti jį vertina?
    — Ir kiti jį vertina ir myli, nes visada būna beveik pilna bažnyčia žmonių. Todėl ir mums invalidams dažnai sunku surasti vietos atsistoti su ratukais. Ir vaikų daug būna.

    — Ką jūs žinote apie tokius leidinius kaip „Katalikų Bažnyčios Kronika", „Dievas ir Tėvynė", „Rūpintojėlis"?
    — O ką aš galiu žinoti apie juos? Nieko nežinau. Bet per radiją esu girdėjusi, kad tokie yra.

    Saugumietis priėjo prie ligonės, pakišo po nosim pluoštą popierių:
    — Pasižiūrėk!

    — O kas čia? — nustebus paklausė Navardauskaitė.
    — Matai, žiūrėk — 34 numeris! — ir vėl atsisėdo prie stalo vartydamas to numerio lapus. Paskui su pašaipa paklausė:

    — O gal pasakysi kuriame puslapyje? Tardomoji neatsakė.
    Po to Matulevičius pakėlė rankraštį ir vėl ironiškai paklausė:

    — O gal ir apie šitą nieko nežinai?
    — Tai mano rašytas laiškas, — ramiai atsakė ligonė.

    — Su kuo tareisi rašydama šį laišką?
    — Su niekuo! Parašiau jį pati viena. Perskaičiau laikraštyje straipsnį, pasipiktinau ir parašiau.

    — Jei laišką parašei pati viena, tai, sakyk, kaip jis tada pateko į Kroniką? Juk žinai, kad jis buvo Kronikoje?
    — Girdėjau, kaip jį skaitė per radiją, bet kaip jis pateko, nežinau.

    — O kaip jį perskaitė, — kamantinėjo saugumietis.
    — Jį perskaitė taip, kaip buvo mano parašytas; nieko neatimant, nieko nepridedant.

    — Tu tą laišką parašei įkalbėta Svarinsko, — toliau kamantinėjo saugumietis. Po pauzės tęsė:
    — Paaiškink man dar šią frazę: „Be galo skaudu, kad šiandien po tiekos iškentėtų kančių mūsų tautos kūne randasi, vaizdžiai kalbant, vėžinių ląstelių, kurios, siekdamos pratęsti piktybinio auglio egzistenciją, naikina sveikąsias".

    — O kaip kitaip pavadinsi tokius žmones, — kalbėjo Navardauskaitė, — kurie sugalvoja šmeižtų pliurpalą ir pila doram žmogui ant galvos?

    Pabaigus tardymą saugumietis liepė Navardauskaitei pasirašyti tardymo protokolą, bet ši atsisakė. Tardytojas susirinko visus savo popierius ir prakošė pro dantis:
    — Fanatikė! Nuėjęs pasakysiu direktoriui, kaip tu elgiesi, kaip atsidėkoji valstybei.

*    *    *

    N. B. Dalis žmonių, bijodami saugumo, slepia savo pokalbius su saugumiečiais ir tuo pačiu, nors ir netiesiogiai, jiems talkininkauja, nes padeda gyvuoti niekšybei, kuriai viešuma yra pražūtinga.


ŽINIOS IŠ VYSKUPIJŲ

    Kaunas. 1979 m. gegužės 29 d. Kauno miesto Panemunės raj. milicijos skyriuje Liudui Simučiui pranešė, jog jis privaląs per 24 vai. apleisti Lietuvą.

    Liudas Simutis, atkalėjęs 22 m. Gulage už dalyvavimą pasipriešinimo judėjime prieš okupantus, grįžo į Lietuvą ir

sukūrė šeima. Deja, lietuvis neturi teisės gyventi savo Tėvynėje. Jo vietą turi užimti svetimtautis okupantas.

    Simutis išvykti iš Lietuvos atsisakė. Milicija kol kas tyli.

*    *    *

    Vilkaviškis. 1979 m. liepos 12 d., kalbėdamas Vilkaviškio siuvimo fabrike, rajono partijos komiteto sekretorius Tėvelis, pareiškė, kad Vilkaviškio rajone tai vienur, tai kitur statomi kryžiai. Nors kryžių statymas įstatymais nėra uždraustas, bet kai jie pastatomi „neleistinose" vietose, tuomet juos tenka pašalinti. Taip buvo padaryta ir mūsų rajone — vienas kryžius buvo pastatytas ant „bandito" kapo (tai grynas prasimanymas — Red.), todėl, kaip paminklą priešams, reikėjo jį pašalinti. Antras buvo pastatytas ant seniai supilto kauburio, esančio pusiaukelėje tarp Vilkaviškio ir Kapsuko, šį kauburį sekretorius Tėvelis pavadino „istoriniu paminklu", kur draudžiama daryti bet kokius kasinėjimus, todėl ir šį kryžių reikėjo nuversti.

    Šie abu kryžiai buvo nuversti Vilkaviškio raj. vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojo Urbono įsakymu, vykdant seną kompartijos programą — sunaikinti krikščioniškąjį tautos veidą.

*    *    *

    Prienai. 1979 m. birželio 7 d. tikintieji ant Nuotakų kalno pastatė 5 metrų aukščio baltą kryžių su užrašu: „Viešpatie, saugok mūsų tautos jaunimą nuo bedievybės!"

    Sekančią dieną Janonio kolūkio partinės organizacijos sekretorius Šlepetys su darbininku Šyvoku kryžių nuvertė, supiaustė ir, nuvežę į kolūkio lentpiūvę, numetė. Tai jau antras kryžius, išniekintas ant Nuotakų kalno.

*    *    *


    Saločiai. Kun. Antanas Balaišis, Saločių parapijos klebonas, 1978 m. gruodžio 8 d. kreipėsi į LTSR Prokurorą. Pateikiame sutrumpintą pareiškimo tekstą:

    „1978 m. liepos mėn. 13 d. mane iškvietė į Pasvalio raj. vykdomąjį komitetą pas pirmininko pavaduotoją Demenį. Ten buvau verčiamas pasirašyti tendencingą protokolą ir be pagrindo kaltinamas, kad 1978 m. liepos 12 d. Saločių bažnyčioje organizavau (cituoju „vaikų spec. susirinkimą tikslu mokyti religijos").

    Mane mokė, kad pamokslo metu žmonės gali tik klausyti, o ne atsakinėti, kad pamokslas turi būti sakomas tik Mišių metu ir kad per pamokslą būtinai turi degti žvakės.

    Pavaduotojas teigė, kad iki 18 m. vaikams nevalia lankyti bažnyčios.

    Pasvalio raj. Administracinės baudų komisijos 1978 m. liepos 20 d. buvau nubaustas 50 rub. bauda.

    Noriu atkreipti Jūsų, Prokurore, dėmesį į elgesį mane neteisėtai apkaltinusių asmenų, kurie tikrai pažeidžia tarybinius įstatymus.

    Pamaldų metu jie įsibrovė į bažnyčią ir sutrukdė pamaldas. Tai buvo Pasvalio milicininkas V. Norkus, vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas V. Dėmenis, Saločių apylinkės pirmininkė D. Poškevičienė ir Pasvalio raj. religinių kultų priežiūros narė V. Moteikienė. Jie pamaldų metu vaikščiojo po bažnyčią, fotografavo kunigus, vaikus, tuo erzindami tikinčiuosius. Iš bažnyčios išsinešdino tik dėl kilusio triukšmo. Jų elgesys labai priminė hitlerininkų elgesį bažnyčiose.

    Jus, Gerb. Prokurore, prašau panaikinti Pasvalio raj. Administracinių baudų komisijos 1978.VII.20 sprendimą, sudrausminti asmenis, kurie 1978.VII.12 piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi ir diskriminavo tikinčiuosius ir apsaugoti tikinčiųjų konstitucines teises. — Kun. Antanas Balaišis."

*    *    *


    Višalio Rūda. Miške prie Višakio Rūdos stovi sena koplytėlė su liaudies meistrų išdrožtomis statulomis. Koplytėlės apačia sruvena šaltinėlis. Pačioje koplytėlėje po menišku gaubtu stovėjo Mergelės Marijos su Kūdikėliu ant rankų statula, šią vietą gerbė ir lankė plačios apylinkės žmonės; kartais atvykdavo net iš tolo paprašyti Mariją kokių nors malonių.

    1979 m. gegužės 5 d. koplytėlė buvo išniekinta: Marijos statula sudaužyta, suolai išvartyti, gėlynai ištrypti.

*    *    *

    Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Anilionis pareikalavo, kad Nemirų parapiją aptarnautų ne Višakio Rūdos klebonas kun. Gvidonas Dovydaitis, kadangi bijo, kad energingas kunigas neprikeltų šio dvasiškai merdinčio Suvalkijos kampelio.

*    *    *

    Telšiai. 1979 m. birželio 3 d. Telšių katedros vikaras kun. Jonas Kauneckas iš sakyklos paskelbė, kad RRT įgaliotinis Anilionis reikalauja jį iškelti iš Katedros. Tai įrodymas, kaip sovietinė valdžia „nesikiša" į Bažnyčios vidaus reikalus. Birželio 12 d. Telšių tikintieji nuvežė RRT įgaliotiniui Anilioniui pareiškimą su 1580 parašų; pareiškime reikalaujama neversti, kad iš Telšių būtų iškeltas kun. Kauneckas. RRT įgaliotinis raštu atsakė, kad jis teiravęsis Telšių kurijoje ir sužinojęs, kad kun. Kaunecką nutarta paaukštinti pareigose, paskiriant jį į kokią nors vietovę klebonu. Birželio 26 d. didelė grupė tikinčiųjų šiuo reikalu kreipėsi į Telšių vyskupijos valdytoją ir sužinojo, kad jokio teiravimosi iš įgaliotinio įstaigos nebuvo ir kol kas kun. Kaunecko neplanuoja kur nors skirti klebonu. Reiškia, kunigo „paaukštinimas" tėra tik įgaliotinio fantazija ir pastangos. Tada Telšių tikintieji Anilionio adresu nusiuntė tokio turinio pareiškimą:

    „Su dėmesiu perskaitėme Jūsų atsakymą ir ta proga norime pareikšti.

    Jūsų atsakymas nenuoširdus ir neteisingas. Jūs tik pasijuokėte iš Telšių parapijos tikinčiųjų. Ir štai kodėl: Jūs prievartaujate Vyskupijos Valdytoją, kad jis iškeltų mūsų vikarą kun. Joną Kaunecką, o rašote apie jo paaukštinimą. Lietuvoje šiuo metu labai trūksta vikarų ir negirdėtas atvejis, kad po kelių metų jaunas kunigas būtų skiriamas klebonu.

    Tad mes liekame prie pirmykščio reikalavimo: nesikiškite į kunigų skirstymo reikalus ir palikite ramybėje mūsų vikarą kun. Joną Kaunecką.
Telšiai, 1979.VII.7
Telšių tikintieji (37 parašai)"

*    *    *

    1979 m. birželio 5 du saugumiečiai atvyko pas Teresę Sudavičiūtę, dirbančią Telšių sanepidemiologinėje stotyje, ir apgailestavo, kad Teresė turinti prastą butą — galima būtų gauti ir geresnį. O paskui pradėjo tardyti, ar ji nesiklausanti Vatikano radijo, ar nežinanti, kas spausdinąs „Kroniką" ir kt. Tardymas užtruko 2 val.

*    *    *

    Kaunas. 1979 m. kovo 11 d. Kauno Radijo matavimų technikos mokslinio tyrimo instituto Patentų skyriaus viršininkas Arčiulis, atėjęs į šiam skyriui priklausantį dokumentų dauginimo biurą (čia kopijuojama Eros tipo aparatais), pradėjo žiūrinėti kopijavimui atiduotas knygas. Pakėlęs vieną knygą, pradėjo šaukti: „Kas ją ruošiasi kopijuoti? Juk čia antitarybinė knyga — maldaknygė!" Tuoj pat jis iškvietė pirmo skyriaus viršininką Proničevą ir jį painformavo, kad atnešta maldaknygė yra išleista užsienyje ir yra antitarybinis leidinys. Proničevas pradėjo tardymą, kas atnešęs kopijuoti šią knygelę, bet niekas nieko neišdavė.

    Salos. (Rokiškio raj.). Salų parapijos tikintieji norėjo išsirinkti parapijos komiteto pirmininku asmenį, kuris būtų tinkamas šioms pareigoms, tačiau RRT įgaliotinis ir Salų apylinkės komitetas trukdo šitai padaryti. (Valdžios pareigūnai pageidauja, kad bažnytiniuose komitetuose dirbtų kuo blogesni katalikai, svarbu, kad jie vykdytų visus sovietinės valdžios reikalavimus. — Red.).

*    *    *

    Kybartai. 1979 m. kovo 14 d. Kybartų parapijos atstovai kreipėsi pas RRT įgaliotinį Anilionį, prašydami leisti vyskupui Poviloniui atvykti liepos 22 d. atlaidų proga į Kybartus ir jaunimui suteikti Sutvirtinimo sakramentą. įgaliotinis leidimo nedavė.
Liepos 22 d. Kybartuose buvo minimas 50 metų bažnyčios pastatymo jubiliejus. Į šią iškilmę be valdžios leidimo buvo atvykęs vyskupas tremtinys Julijonas Steponavičius. Kybartiečiai entuziastingai sutiko valdžios persekiojamą vyskupą. Vysk. J. Steponavičius savo pamoksle ragino tikinčiuosius likti ištikimais Dievui ir drąsiai ginti savo tikėjimą.

*    *    *

    Kapsukas. 1979 m. balandžio 5 d. Sasnavos klebonas kun. Albinas Deltuva buvo perspėtas už tai, kad be leidimo pasikvietęs kunigus į rekolekcijas ir tuo pažeidęs Religinių susivienijimų nuostatų 19-jį straipsnį.

    Kun. Deltuva savo pareiškime rajono valdžiai nurodo, kad 19-sis straipsnis prieštarauja TSRS Konstitucijai ir tarptautiniams TSRS įsipareigojimams ir todėl neturi jokios juridinės galios.

    Varputėnai (Šiaulių raj.). 1979 m. birželio 18 d. naktį piktadariai įsiveržė į Varputėnų bažnyčią ir ją nusiaubė: sulaužė altorius, kryžius ir žvakides.

    Pociūnėliai. 1978 m. Radviliškio raj. Finansų skyriaus vedėjas Vaišutis, vykdydamas savo pažada „sutvarkyti" klebone, kun. Antanui Jokubauskui mokesčius padidino tris kartus. Kunigas, vykdydamas neteisinga reikalavimą, permokėjo 400 rub. Radviliškio raj. liaudies teismas palaikė Finansų skyrių ir kunigo reikalavimą sugrąžinti permokėtą sumą atmetė.

    1979 m. pradžioje kun. Jokubauskui vėl atsiųsti dvigubai didesni mokesčiai. Finansų skyriaus pagalba rajono vadovybė šantažuoja uolų kunigą.

*    *    *

    Vilnius. Vilniuje veikia gražūs šermeninės rūmai. Čia galima nusipirkti vainikų, dailininkai ant kaspinų čia pat užrašo tekstus. Tačiau dailininkams yra uždrausta ant kaspinų užrašyti „A + A". Koks begalinis kompartijos rūpinimasis ne tik gyvaisiais, bet ir mirusiaisiais.

*    *    *

SOVIETINĖJE MOKYKLOJE

(Sovietinėse mokyklose ateistų mokytojų nuolatinis teroras prieš tikinčiuosius mokinius):

    Pasvalys. 1979 m. sausio 29 d. Pasvalio vid. mokyk, buvo paskelbta ateizmo savaitė. Veikė mokinių piešinių paroda ateistine tema. Mokiniai, kaip ir visuose panašiuose renginiuose, dalyvavo be noro. Vyresniųjų klasių buvo vos keli piešiniai, visi kiti (apie 40) 5—6 kl., kuriuos būtinai turėjo piešti piešimo pamokų metu. Mokytoja Slančiauskienė ėjo per klases ir reikalavo greičiau nešti piešinius.

    Naktį iš vasario 1 į 2 dingo visi piešiniai ir ateistiniai sienlaikraščiai, o skelbimų lentoje buvo pakabintas plakatas su ištraukomis iš Lietuvos TSR konstitucijos (50 str.)  „Lietuvos  TSR  piliečiams garantuojama sąžines

laisvė, tai yra teisė išpažinti bet kurią religiją, arba neišpažinti jokios, praktikuoti religinius kultus arba vesti ateistinę propagandą. Kurstyti nesantaiką ir neapykantą ryšium su religiniais tikėjimais draudžiama. Bažnyčia Lietuvos TSR atskirta nuo valstybės ir mokykla — nuo bažnyčios".

    Rytą mokytojai, norėdami nuslėpti šią „vagystė", paskubomis surengė naują parodą.

    Vasario 3 d. vyko moksleivių — studentų susirinkimas — vakaras, kuriame buvo apie 300 žmonių. Atvirose vietose pasirodė priklijuoti atsišaukimai, švietė lietuviška trispalvė, šūkiai: „šalin ruskius okupantus!", „Laisvę Lietuvai" ir kt. Trumpi eilėraščiai . . . ketureiliai:

    Raudona, žalia ir geltona,
    Tai mūs trispalvė vėliava.
    Kovokime už laisvę broliai
    Ir vėl bus laisva Lietuva ir kt.

    Atsišaukimai sukėlė didžiulį visų susidomėjimą. „Kontras" gaudyti papildomai buvo iššaukti 6 mokytojai.

    Panašaus turinio atsišaukimai pasirodė ir mokyklos bendrabutyje, kuriame vasario 5 d. buvo padaryta smulki krata.

    Vasario 5, 6, 7 d., 11 klasių mokiniai (pamokų metu) buvo kviečiami į direktoriaus kabinetą pokalbiams su saugumo darbuotojais.

    Vasario 7 d. 11 kl. mok. Rima Juzytė buvo iššaukta panašiai apklausai į direktoriaus kabinetą, o po 1,5 valandos buvo nuvesta į Tarybų rūmus. Saugumiečiai ir gražiuoju, ir grasindami reikalavo pasakyti, kas organizavo, liepė išplatinti atsišaukimus. Tardymas truko iki 18,30 (be pietų pertraukos) valandos. Lydima Valst. saugumo Pasvalio poskyrio viršininko Ivaškevičiaus ir poskyrio darbuotojo Roginovo grįžo namo. Apie dukros tardymą tėvams nepranešė. Kartu su vid. mok. direktoriumi Vytautu Kanapecku tardymas buvo tęsiamas namuose. Buvo padaryta nepilna R. Juzytės kambario krata, nors

leidimo kratai neturėjo. Ivaškevičius paėmė flamasterius, plakatines spalvas, šventųjų paveiksliukų, neprašyti svečiai butą paliko tik 22,30 vai.

    Vasario 8 d. R. Juzytė vėl iškviečiama į direktoriaus kabinetą. Saugumietis Roginovas liepė rašyti kai kuriuos straipsnius iš TSRS konstitucijos. R. Juzytė atsisakė bet ką rašyti.

    Vasario 9 d. tos pačios klasės mokinė Rima Varšinskaitė buvo kviečiama tardymui į direktoriaus kabinetą. Po nesėkmių su Juzyte saugumiečiai ėmėsi veiksmingesnių priemonių. Mergaitę labai išgąsdino ir ji prisipažino platinusi atsišaukimus. Po tardymo mergaitė susirgo.

    Po grasinimų kad baigusi vidurinę mok. niekur neįstos ir pabūgusi, kad nenukentėtų tėvai (abu partiniai, motina istorijos mokytoja, o tėvas — juristas) prisipažino ir trečioji „nusikaltėlė" Rasa Pulkauninkaitė.

    Šios mergaitės dar daug kartų buvo kviečiamos pokalbiams su mokyklos direktoriumi Vytautu Kana-pecku, pavaduotoja Janina Miežanskiene, komjaunimo sekretore, ir vis pamokų metu!

    Kovo 13 d., nurodant saugumiečiui Roginovui ir mokyklos direktoriui, buvo parašytos kalbos R. Varžins-kaitei, R. Pulkauninkaitei, klasės komjaunimo sekretorei ir keliems mokiniams. Kitiems mokiniams buvo griežtai uždrausta pasisakyti. Po tokių pasiruošimų buvo pradėtas mokyklos abiturientų susirinkimas. Dalyvavo visi vienuoliktokai, klasių tėvų komitetai, mokytojai, saugumo darbuotojai Ivaškevičius ir Roginovas, R. Juzytės ir R. Pulkauninkaitės tėvai, salėje buvo daugiau kaip 200 žmonių.

    R. Varžinskaitė perskaitė paruoštą kalbą, gailėjosi; liedama ašaras pasižadėjo nebenusidėti. Jai buvo pareikštas tik griežtas papeikimas. Matyt padėjo ašaros?!

    R. Pulkauninkaitė taip pat labai gailėjosi (tik neverkė). Kalbėjo jos motina. R. Pulkauninkaitei buvo sumažintas elgesys iki patenkinamo, griežtas įrašymas į asmens kortelę.

    R. Juzytė susilaukė didesnės bausmės: buvo išmesta iš komjaunimo, elgesio pažymys sumažintas iki nepatenkinamo ir pažadas parašyti tokią charakteristiką, kad ji niekur neįstotų.

    Jai buvo pasakyta, kad jos vieta ne tarybinėje mokykloje, o psichiatrinėje ligoninėje. Tėvams nebuvo leista pasisakyti.

*    *    *

    Žemaičių Kalvarija (Plungės raj. Varduva). 1979 m. balandžio 11 d. čia prasidėjo ir vis tebesitęsia einančių į bažnyčią mokinių „medžioklė". Berniukai, patarnaują Mišioms, ir mergaitės, giedančios chore, iškviečiamos iš pamokų į direktorės kabinetą ir ten tardomos mokyt. Neniškienės bei Plungės saugumo darbuotojų. Buvo apklausinėti mokiniai: Vida Vilniūtė X kl., Valė Gintvai-nytė VII kl., Birutė šlimaitė XI kl., Lina Mažrimaitė VII kl., Laima Brazdeikytė X kl., Martynas Jurgutis IX kl. ir kt. Jiems duodami tokie klausimai: ar gaunate antitarybinių laikraščių, iš kur gavote Eucharistijos bičiulių ženkliukus bei knygutes, kas organizuoja įvairias ekskursijas, ką kalba kunigai per pamokslus, kas gieda chore, kas priklauso bičiulių organizacijai? Pas Vidą Vilniūtę buvo daryta net du kartus krata. Buvo ieškoma pogrindinės literatūros, peržiūrėtas fotonuotraukų albumas. Vilniūtei buvo pagrasinta, kad ją pasodins į kalėjimą už pogrindinės literatūros platinimą. Taip pat daryta krata ir pas Valę Gintvainytę. Pas ją rado jos pačios sukurtų antitarybinio bei religinio turinio eilėraščių, ir dėl to jai buvo pagrasinta, kad ją kaip nepilnametę išveš į nusikaltėlių vaikų koloniją.

    Iš mokinių atimtos Eucharistijos bičiulių knygutės, abstinentų knygutės, kryžiaus kelių knygutė, įvairūs eilėraščiai bei šventi paveikslėliai. Mokytoja Neniškienė apklausinėjimo metu elgėsi nepaprastai įžūliai ir grubiai, tarsi žandaras su kaliniais.

*    *    *


    Gedrimas (Telšių raj.) Gedrimų aštuonmetė mokykla. 1979 m. kovo 21 d. VIII kl. mokinė Stefa Račkauskaitė įteikė direktoriui Limantui pareiškimą dėl to, kad jai
sumažintas elgesio pažymys. Direktorius užpuolė mergaitę: „Išdaužyčiau tau už tai snukį, bet tuoj nulėksi pas kleboną ir po dviejų dienų kalbės Vatikano radijas". Pateikiame pareiškimo tekstą:

Gerb. Direktoriau,
    Aš — aštuntos klasės moksleivė. Esu tikinti, religinga mergaitė. Jūs šitą turbūt jau seniai žinote.

    Dabar visur girdime kalbant apie sąžinės laisvę. Taip rašoma ir TSRS konstitucijoje. Ten užtikrinamos visos piliečių teisės. Rašoma, kad galima išpažinti bet kokį tikėjimą.

    O ar taip tikrai yra?

    Ne, šitaip nėra. Visur tikintieji vadinami tamsuoliais, atsilikusiais, neišsilavinusiais. Religingi žmonės laikomi antraeiliais piliečiais. Taip yra ir pas mus, Gedrimų aštuonmetės mokyklos aštuntoje klasėje.

    Prieš ruošiantis rusų kalbos konkursui įvyko pasitarimas. Man buvo pavesta sekti pasaką. Tačiau aš atsisakiau, nes jau žinojau, kad mano elgesys patenkinamas. Ir apie tai pranešiau klasės vadovui: „Auklėtojau aš pasakos nesimokysiu. Tegu sau ruošiasi pavyzdingieji". Klasės vadovas pasiūlė man su juo išeiti už durų trumpam pokalbiui. Aš sutikau ir dar paklausiau: ar nereikia užrašų knygutės. Atsakė, kad ne. Kai išėjome, klasės vadovas pranešė, kad elgesys sumažintas už tai, kad 1978.XII.25 neatvykau į mokyklą, o dalyvavau religinėse apeigose.

    Aš auklėtojui atsakiau, kad visa tai neturi reikšmės: „Ar jūs nežinote, kad už tokius dalykus elgesys nemažinamas?"

    Taip su auklėtoju baigėme pokalbį ir grįžome į klasę. Kitą dieną aš pasiėmiau pasaką.

    Gerb. Direktoriau, pirmą trimestrą elgesį sumažinote už  tą  „nusikaltimą",  o už  ką  antrą  trimestrą?  Gal

sakysite, kad neaktyvi visuomeninėje veikloje? Kaip aš tikinti galiu dalyvauti ateistinėje popietėje?

    Jei elgesys sumažintas dėl kokių kitų priežasčių, tai prašau pranešti. O jei už tikėjimą . . . Juk aš eidama į bažnyčią jokio nusikaltimo nedarau, jokio įstatymo nepažeidžiu. Juk tai viskas leidžiama Konstitucijoje. Man atrodo, kad netikintieji jaunuoliai ir jaunuolės pridaro daugiau žalos. Juk jie būdami „blaivūs" išdaužo autobusų stotelės langus, plėšikauja. O jiems ar mažinamas elgesio pažymys? Ne, šitas jaunimas, yra pavyzdingas.

    Štai kur visų piliečių ir moksleivių lygiateisiškumas. Drąsiai galima sakyti, kad lygiateisiškumo pas mus nėra.
1979.111.21.
Telšių raj. Pasruojo paštas, Brevikių kaimas
Račkauskaitė Stefa

*    *    *

    Vabalninkas, šių metų pavasarį Vabalninke buvo laidojama moteriškė, kurios vienas iš vaikų — Petras Klinga yra Panevėžio rajono švietimo skyriaus vedėjas.

    Palaidojus motiną, Petrui Klingai prasidėjo dideli nemalonumai. Mat kažkas pranešė, kad jis katalikiškų laidotuvių metu paskui nešamą motinos karstą buvo įėjęs į bažnyčią ir ten išbuvo per visas gedulingas pamaldas.

    Dėl šio „nusikaltimo" Petras Klinga buvo terorizuojamas savo darbovietėje. Jo bylą nagrinėjo net rajkomas, mat „nusikaltėlis" yra LKP narys. Buvo svarstomas klausimas apie jo pašalinimą iš partijos, o tuo pačiu ir iš darbo.

    Pagaliau po ilgų tardymų ir svarstymų jam teko keliauti į Vilnių ir ten aiškintis. Vilniuje paklaustas „Ką veikei bažnyčioje" P. Klinga atsakė: „Stovėjau". „Jeigu tiktai stovėjai, gali grįžti atgal ir toliau dirbti savo darbą". Taigi šio įvykio atomazga šį kartą buvo daugiau negu netikėta.

    Taip ateistuojantieji valdininkėliai sugalvoja sau „darbą" ir kitus gaišina dėl to, į ką normalūs žmonės nekreiptų jokio dėmesio.

*    *    *

    Skapiškis (Kupiškio raj.). Skapiškio vid. mokyklos direktorius J. Kaušakys grubiai diskriminuoja tikinčiuosius mokinius. Pvz., mokykloje įvykus vagystei, demonstratyviai darė kratą tik pas tikinčiuosius mokinius: Stasę Raudonytę, Vaidą Belickaitę ir Petrašonytę. Tėvams pareiškus nepasitenkinimą dėl vaikų įtarinėjimo ir niekinimo, direktorius atšovė: „Mes kovojame ir kovosime su tikėjimo prietarais".

    Šv. Juozapo dienoje kun. klebono Juozapo Giedraičio vardinių proga vaikučiai, lankantys bažnyčią, pasveikino savo kleboną su eilėraštukais ir gėlėmis. Mokykloje kilo triukšmas. Mokyt. Markevičiūtė taip prigrasino vaikus, kad jie bijojo eiti į mokyklą. Reikėjo patiems tėvams vesti verkiančius vaikus į mokyklą. Kai tėvai pareikalavo mokytojos nebauginti vaikų, ši įrodinėjo tėvams, kad klebono sveikinimas buvo politinis įvykis.

*    *    *

    Luokė (Telšių raj.). 1979 m. gegužės 31 d. Luokės vid. m-los direkt. Vaišvila, mokyt. Andriusevičius, Telšių rajono laikraščio „Komunizmo švyturys" redaktorius Vaseris ir du iš Telšių partijos komiteto tardė Luokės vid. m-los mokinius: Gintarą Jankauską, VI kl., Valių Ambrožą — V kl., Saulių Leščianską — V kl. Mokiniai buvo puolami už tai, kad jie eina į bažnyčią ir patarnauja šv. Mišioms. Tuo tikslu minėti mokiniai, o taip pat ir Romas Želvys — V kl. buvo tardyti jau prieš dvi savaites. Iš jų tada buvo pareikalauta, kad mokiniai užpildytų anketas apie savo tikėjimą. Baigiant mokslo metus visiems šiems moksleiviams sumažintas elgesio pažymys. Nors anksčiau jie turėjo pavyzdingo elgesio pažymį, dabar jų elgesys įvertintas „patenkinamai".

    Tačiau net ir šitokiomis priemonėmis ateistai negali nugalėti paprastų mokinukų. Saulius Leščianskas drąsiai pasakė tardytojams: „Eisiu į bažnyčią. Klausysiu tik tėvų ir klebono".

    O ateistiniai prievartautojai imasi vis naujų prievartavimo priemonių.

    Birželio 4 d. visi minėti mokiniai ir jų tėvai buvo iškviesti į Telšių miliciją. Milicijoje gautas Luokės vid. m-los mokytojo Andriusevičiaus skundas. Parapijos klebonas Šapoka kaltinamas vaikų viliojimu į bažnyčią, jų girdimu alkoholiniais gėrimais. Tačiau faktai nepasitvirtino, nieko panašaus nėra buvę, vienintelė klebono „kaltė", kad jis mokinius kviečia į bažnyčią. Milicininkai išsijuokė, mokiniams ir jų tėvams girdint, iš tokio mokytojo kaltinimo:

    — Tai nėra joks nusikaltimas! į bažnyčią eikite, kiek tik norite. Įstatymas to nedraudžia. Negi tas mokytojas nežino įstatymų? Ir mums geriau, kai žmonės eina į bažnyčią, nes tokie nedaužo langų, ir mums mažiau lieka darbo".

    Sidabravas (Radviliškio raj.). Sidabravo vidurinėje mokykloje suaktyvintas ateistinis darbas. Nežiūrint „tapusio žmogumi" V. Starkaus pavyzdžio, jaunimas gausiai dalyvavo didžiosios Savaitės apeigose ir Velykų procesijoje.

    Balandžio 10 dieną X klasės auklėtoja J. Bajorūnienė privertė Sigitą Kalnių ir dar keturias mokines rašyti pasiaiškinimus už tai, kad prieš kelias dienas lankėsi svečiuose pas zakristijoną. Sigitas Kalnius aiškinosi, jog jis ne komjaunuolis, todėl jam galima zakristijoną lankyti.

    Kiek anksčiau fizinio lavinimo mokytojas Barzdonis, kraustydamas Vllb klasės mokinių kišenes, atėmė iš Lotužo Arvydo rožančių. Mokinį klausė, ar einąs į bažnyčią. Išgirdęs teigiamą atsakymą, mokytojas pareiškė, kad tai — „bobutės palikimas", tad rožančių atiduosiąs tėvams.

    Balandžio 12 dieną lietuvių kalbos mokytoja Pranculienė V. VIIIb klasės mokiniams pamokos metu taip aiškino: „Bažnyčia pastatyta tik senutėms . . . Artėja Velykos, religinės šventės, jūs gi esate aštuntokai, ir prašome nevaikščioti po šventorių, būkite savo vietoje."

    Ypač kovingai buvo nusiteikęs mokytojas Motiekaitis. Balandžio 14 dieną pusę piešimo pamokos savo auklėjamai VIa klasei kalbėjo ateistine tema. Pagal jj, į bažnyčią reikia tik seniems eiti, o jauniems nėra ko ten vaikščioti. Mosuodamas rankomis, aiškino: „štai dabar rodau jums 100 rublių, — matote, — o Dievo nematote, tai ko eiti į tą bažnyčią?!" Pirštu rodydamas į mokinę Vilmą Petraitytę, šaukė: „Tai tu eini į bažnyčią". Mokinė atsakė: „Noriu ir einu". Auklėtojas gąsdino išmesiąs iš klasės pionierių vadovės pareigų ir sumažinsiąs elgesį. Mokinė atkirto, kad nuo pareigų savanoriškai atsisakysianti, o sumažinti elgesį mokytojai neturį teisės, juk ir patys mokytojai einą į bažnyčią. Mokytojas liepė nutilti, ir pridūrė, jog mokytojai žino, kurie mokiniai tikintys, todėl jiems sumažins elgesį ir išmes iš mokyklos.

    Tą pačią dieną mokyklos direktorius M. Razma nusivedė seseris Zitą ir Laimą Stanelytes į mokytojos Motiekaitienės kabinetą. Motiekaitienė direktoriaus akivaizdoje klausinėjo mokines, kas joms liepia eiti į bažnyčią, iš kur gauna baltas sukneles, ar kas nors vaišina bažnyčioje saldainiais, kas daugiau iš mokinių lanko bažnyčią, ar per Velykas barstys gėles? Mokinės atsakė, jog į bažnyčią einą savo noru, niekas nevaišina; tegul patys mokytojai ateina ir pasižiūri. Mokytoja mergaites gąsdino, jei jos nesiliausiančios lankyti bažnyčią, tai joms bus sumažintas elgesio pažymys.

    Balandžio 16 dieną direktorius į savo kabinetą nusivedė VIa klasės mokinę Balčiūnaitę Vidą. Mokymo dalies vedėjos Motiekaitienės akivaizdoje klausinėjo, nuo kada einanti į bažnyčią, kas liepia eiti, ar bažnyčioje nevaišina, kas daugiau iš mokinių ją lanko, ar ir toliau lankysianti? Mokinė atsakė, jog ir ateityje į bažnyčią eis.

Direktorius baugino, kad už bažnyčios lankymą jai sumažinsią elgesio pažymį, o jei dar nesiliausią, tai net ir iš mokyklos pašalinsią.

    Balandžio 18 dieną mokykloje ateistai iškabino stendą ateistine tematika.

    Įvykusiame mokyklos komjaunimo susirinkime buvo paskirta mokytoja ir mokinė stebėti, kurie mokiniai lanko bažnyčią. Tai rusų kalbos mokytoja Z. Vaškevičienė ir vienuoliktoke Sabaliauskaitė.

    Balandžio 19 dieną Vllb klasės auklėtoja Vaškevičienė Z. savo klasei dėstė, jog Dievo nėra, o pasninkus sugalvojo ponai, kad priverstų valstiečius badauti. Klausė mokinių, kurie iš jų lanko bažnyčią. Mokiniai atsakė, jog bažnyčia atskirta nuo mokyklos, todėl jiems galima į bažnyčią eiti. Toliau auklėtoja aiškino, jog kasdien melstis ir klūpėti eina tik bobutės. Dar pridūrė, kad per Velykas buvo atvažiavę iš rajono, surašė visus buvusius bažnyčioje mokinius, o kunigas bus nubaustas už pamokslą.

    Ne paslaptis, kad dalis mokytojų yra tikintys ir praktikuoja religiją. Viena mokytoja išsireiškė, jog ji savo iniciatyva tikinčių mokinių nebaranti, bet ją „spaudžia iš viršaus". Kadangi mokinių dalyvavimas kulto apeigose pagal įstatymus nedraudžiamas, tai tiek tuos mokytojus, kurie savo iniciatyva terorizuoja tikinčius mokinius, tiek tuos, kurie tai daro, „spaudžiami iš viršaus", niekaip kitaip nepavadinsime, kaip, parapijos klebono Velykų pamokslo žodžiais tariant, „tautos graboriais".

BAŽNYČIA SOVIETINĖSE RESPUBLIKOSE

(Baisi katalikų padėtis Baltarusijoje): Baltarusija
    Gervėčiai. 1978 m. rugsėjo mėn. mirė Gervėčių klebonas kun. Stanislovas Chodygo. Pats būdamas lenkas, gerbė lietuvius ir pamaldų metu evangeliją paskaitydavo ir lietuviškai.

    Gervėčių, Rimdžiūnų, Girių ir kitų kaimų gyventojai dėjo pastangų, kad gautų naują kunigą iš Lietuvos. Atvyko kun. Petravičius, tačiau tuojau paaiškėjo, kad apylinkė atsisako jį priregistruoti.

    1978 m. pabaigoje mirė kunigas ir Rodunėje. Taip be kunigo liko ne tik Rodunė, bet ir Pelesos lietuviškosios salos gyventojai.

    1979 m. pradžioje, turėdamas 85 m. amžiaus mirė Barūnų kun. Kozlovskis, aptarnavęs kelias parapijas. Taip Baltarusijoje baigia išmirti paskutinieji kunigai.

*    *    *

    N. Dvor. 1979 m. balandžio 23 d. Novego Dvor ir Vosiliškiu klebonas kun. Antonij Chanko rajone buvo perspėtas, kad Mišiose patarnauja vaikai.

    Po kelių savaičių rajono valdžia nubaudė kun. A. Chanko ir N. Dvor bažnyčios komiteto pirmininką po 20 rub. bauda, kad Velykose vaikai dalyvavo procesijoje.

Moldavija


    Sloboda-Raškovas. Nuo 1977 m. Slobodoj-Roškove katalikai meldžiasi po atviru dangumi ne tik vasarą, bet ir rudenį, žiemą, nes valdžia sugriovė tikinčiųjų pasistatytą bažnytėlę. Žmonės siunčia telegramas, maldaudami kunigą atvažiuoti pas mirštančius ligonius arba palaidoti mirusius, tačiau daugelis telegramų kažkur dingsta.

    Rybnicoje, Ivanovkoje ir kitur į katalikų prašymus leisti atvykti kunigui, valdžia atsako: „Greičiau baltąsias meškas paamatysite, o ne kunigą". Valdžios atstovai atsisako užregistruoti parapijas Belcuose, Andrijaševkoj, Petropavlovkoj, Tiraspolyje ir kt. Iš tikinčiųjų tyčiojamasi: „Galite kiekvienas melstis savo namuose; jokių maldos namų nereikia".

    1979 m. gegužės 25 d. Kamenkos valdžia leido kunigui atvažiuoti palaidoti mirusį ir pažadėjo, kad dabar kunigas laisvai galės atvažiuoti į Raškovą. Tačiau kunigui buvo

įsakyta uždrausti žmonėms rinktis melstis tada, kai nėra kunigo ir niekada neleisti pamaldose dalyvauti vaikams ir jaunimui.

    Liepos 6 d. Kišeniovo įgaliotinis išbarė kun. Zavalniuk, kad jis neįvykdęs valdžios reikalavimų ir uždraudė lankytis Roškove. Tą pačią dieną valdžios pareigūnai atsivežė dvi mašinas darbininkų ir Roškove sugriovė žmonių pasistatytą altorių ir palapinę, kur seneliai ir vaikai darganotomis dienomis slėpdavosi nuo lietaus.

*    *    *

    Roškovo katalikai, ieškodami kunigo, buvo nuvykę į Vinicos sritį Ukrainoje. Cia dirbantis kunigas Kazimieras Žilys sutiko Roškovo katalikus aptarnauti, tačiau su tuo nesutiko Moldavijos RRT įgaliotinis. Kita proga šis įgaliotinis Roškovo tikinčiuosius išvadino nusikaltėliais ir pareiškė, kad jie net nesvajotų sulaukti pagalbos iš Vinicos, kur dirba kun. Žilys. „Jis lietuvis, — piktinosi įgaliotinis. — O lietuviai visi tarybų valdžios priešai. Lietuvoje įsikūrė tikinčiųjų teisių gynimo komitetas ir su Lietuva iš vis pavojinga turėti reikalų!"

*    *    *

    Tikintiesiems nuolat atakuojant Religijų reikalų tarybą su prašymais leisti atvykti kunigui, įgaliotinis, likus dviems savaitėms iki Velykų, leido kunigui Zavalniuk pagal tikinčiųjų telegramas nuvykti juos aptarnauti (išskyrus Roškovą), tačiau vietinei valdžiai turi būti pranešta, kur rinksis tikintieji melstis. Su tokia sąlyga sutikti Moldavijoje neįmanoma. Po kunigo apsilankymo prasideda tikinčiųjų pajuokimas ir persekiojimas.

    Paskutinę savaitę prieš Velykas į Kišeniovą suplaukė daugybė žmonių. Kunigas klausė išpažinčių dieną ir naktį. Be galo pervargo ir Velykų rytą persišaldęs sunkiai susirgo menegitu.

    Velykoms į Kišenivą atvyko ir Roškovo moksleiviai. Kadangi kelionė ilga ir dar su persėdimais, todėl pirmadienį jie mokykloje nebuvo. Mokyklos direktorius barė mokinius ir tyčiojosi iš jų. Negana to, iškvietė tėvus. Tėvai drąsiai gynė vaikus: „Per dieną neįmanoma suvažinėti į Kišeniovą. O atlikti velykinę išpažintį yra mūsų šventa pareiga".

*    *    *

    Paskutiniame savo pareiškime Religijų reikalų tarybai Maskvoje Roškovo katalikai rašo:

    „Turbūt nei vienoje Tarybų Sąjungos respublikoje taip nesityčiojama iš katalikų, kaip Moldavijoje. Pareigūnai pajuokia ir užgauna mūsų religinius jausmus. Rajono vykdomojo komiteto pirmininkas Kozuchar, sekretorius Vorona su pašaipa ramina tikinčiuosius: „Sėdėkite tyliai, nes išsiųsime į BAMą, ten kur baltos meškos". Apylinkės pirmininkas Bogoraž tyčiojasi iš tikinčiųjų: „Tegul supūva tavo motinos lavonas, bet kunigui atvykti į laidotuves neleisiu!"

*    *    *

IŠ „LKB KRONIKOS" ARCHYVO


1951 m. rugpiūčio 16 d.
Marijampolės raj. DŽDT
Vykdomasis komitetas
Liudvinavo Katalikų parapijos
Vykdomajam komitetui

    Į Jūsų pareiškimą dėl leidimo laikyti pamaldas 1951 m. rugpiūčio 26 d. ir eiti procesiją apie bažnyčią, rajono vykdomojo komiteto pirmininkui pavedus, pranešu, kad svetimiems kunigams atvykti neleidžiama.

    Taipogi procesija šventoriuje neleidžiama, nes šventorius nėra aklinai užtvertas.
Bendrojo skyriaus vedėjas Andriušaitis

*    *    *

1963 m. rugpiūčio 1 d.
Liudvinavo apylinkės DŽDT
Liudvinavo bažnyčios Klebonui


    Liudvinavo apylinkės DŽDT Vykdomasis komitetas, remdamasis Kapsuko rajono vykdomojo komiteto telefonograma, praneša Jums, kad š.m. rugpiūčio mėnesį neleista pravesti jokių atlaidų, ryšium su plintančiomis gyvulių ligomis.
Liudvinavo apylinkės pirmininkas
Vaida

*    *    *

Lietuvi, neužmiršk!

    Petrą Plumpa, Nijolė Sadūnaitė, Sergiejus Kovaliovas, Vladas Lapienis, Balys Gajauskas, Viktoras Petkus, Petras Paulaitis ir kiti neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai gyventi ir tikėti.

*    *    *

    Liudas Simutis, atkalėjęs už Tautos ir Bažnyčios laisvę 22 metus sovietiniuose lageriuose, vejamas iš Lietuvos!

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum