gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 40 Spausdinti El. paštas
    • Vengrijos kardinolo viešnagė
    LKB nelaimė — okupacija
    Vietoje vilties — baimė
    Ar bus naujų vyskupų?
    LTSR Prokuratūros rūpesčiai
    Ignoruojami sovietiniai įstatymai
    Angelės Ramanauskaitės teismas
    TTG Katalikų Komitetas
    Kova už tikėjimo laisvę
    Žygis į Šiluvą
    Lietuvos Komunistų partijos Centro Komitetui
    Kratos Lietuvoje
    Žinios iš vyskupijų
    Sovietinėje mokykloje
    Bažnyčia sovietinėse respublikose
    Nauji pogrindžio leidiniai

1979 m. spalio 19
LKB KRONIKA Nr. 40
Perskaitęs duok kitam!
Eina nuo 1972 m.

Numeris skiriamas Vladui Lapieniui
už meilę Bažnyčiai ir Tėvynei

VENGRIJOS KARDINOLO VIEŠNAGĖ
    Vengrijos Katalikų Bažnyčios primas, Estergono arkivyskupas kardinolas Laslas Lekajus, spalio mėn. viduryje lankėsi Lietuvoje. Ji lydėjo du vengrų vyskupai, trys prelatai, trys kunigai ir du rusų pravoslavų vyskupai. Tai jau antrasis kardinolas aplankęs sovietinę Lietuvą.

    Apie šį kardinolo apsilankymą spalio mėn. 18 d. „Tiesa" parašė vos kelis sakinius.

    Religijų reikalų tarybos įgaliotinis P. Anilionis buvo įsakęs, kad Vengrų Primas būtų sutiktas neblogiau, kaip vokiečių kardinolas Bengsch. Kauno katedros choristai net buvo atleisti iš valdiško darbo.

    Spalio 12 d. 11 vai. 30 min. kardinolas Lekajus su palyda atvyko į Kauno Katedrą, kur jo laukė didžiulė tikinčiųjų minia. Skambėjo Katedros varpai, minia giedojo „Marija, Marija", o per visą Katedrą išsirikiavusios mergaitės klojo ant tako gėles. Katedroje aukštą svečią pasveikino vysk. L. Povilonis, savo kalboje užsimindamas apie besiartinantį Lietuvos Katalikų Bažnyčios 600 metų jubiliejų (1987 metais). Po to kardinolas drauge su dviem vengrų vyskupais ir šešiais dvasiškiais koncelebravo šv. Mišias, kurių metu vokiškai pasakė pamokslą.

    Po šv. Mišių į Katedros zakristiją buvo suleisti tik klierikai; prie durų atsistojęs Kauno Kurijos kancleris kun. Bitvinskas kunigams į zakristiją įeiti neleido. Ar ne
todėl, kad kunigai neturėtų progos susitikti ir pasikalbėti su kardinolu?

    Išlydint kardinolą minia užtvindė ne tik šventorių, bet ir gatvę prie Katedros; aidėjo plojimai, šauksmai „Valio", o paskui per minią nuvilnijo daina „Lietuva brangi, mano Tėvynė", tapusi dabartiniu neoficialiu Lietuvos himnu. Prie Maironio kapo tikintieji dar sugiedojo „Marija, Marija". Milicininkai pradėjo raginti skirstytis, kad gatve galėtų pravažiuoti mašinos.
    Kardinolas, be Kauno Katedros, dar aplankė Panevėžio Katedrą ir Vilniaus šv. Teresės bažnyčią.

*     *     *

(Okupantui nevyksta apgaudinėti Lietuvos katalikų):
     „Ar bus Lietuvos Katalikų Bažnyčiai naudos iš Vengrijos kardinolo apsilankymo?" — klausė viena radijo stotis.

    Sovietinė valdžia panoro parodyti aukštam Bažnyčios hierarchui, kad Lietuvoje esanti religijos laisvė. Tik klausimas, ar tai pavyko? Sutikime nedalyvavo du vyskupai tremtiniai. Nepasitiko kardinolo Vilniaus Katedra, kurioje įrengta paveikslų galerija. Tik kažin, ar kas nors pasakė kardinolui apie tą kančių kelią, kuriuo nuo 1940 metų eina Lietuvos Katalikų Bažnyčia?

   
Tikinčioji liaudis šia proga turėjo galimybę pademonstruoti savo tikėjimą bei patriotizmą ir jos nepraleido. Atrodo, kad panašias progas lietuviai vis geriau moka išnaudoti.

   
Kardinolą Lekajų lydėję pravoslavų vyskupai pamatė, kad ir Sovietų Sąjungoje galima išsikovoti daugiau tikėjimo laisvės, jei dėl to yra kovojama. Vadinas, ir jiems buvo naudos palydėti kardinolą į Lietuvą. Lietuvos bedieviai turėjo progos dar kartą įsitikinti, kad jų pastangos išplėšti iš žmonių širdžių tikėjimą ir tautiškumą neduoda vaisių.
    Vengrų kardinolo apsilankymas priminė lietuvio kataliko širdžiai ypač brangias dviejų vengrų — kankinio kardinolo Mindsenti ir kun. Tihamer Toth — pavardes. Iš pirmojo lietuviai sėmėsi aukos ir ištikimybės Bažnyčiai dvasios, o antrasis savo knygomis tiek nepriklausomybės, tiek ir pokario metais maitino jaunimo protus ir širdis.

   
Kas ateityje beatvažiuotų iš Bažnyčios vadovų, tikinčioji Lietuva visus sutiks ištiestomis rankomis, nes tai šviežias oras iš Vakarų, tai tarsi truputėlį prasiskleidę vartai į laisvę.

   
Labai gaila, kad Lietuvos Ordinarai neturi teisės laisvai pasikviesti norimus katalikų Bažnyčios hierarchus, o turi pasitenkinti tik tuo, ką teikiasi duoti sovietinė valdžia. Juk kardinolas atvyko ne Lietuvos Ordinarų, o Maskvos ir visos Rusijos patriarcho Pimeno kvietimu. Jeigu sovietinė valdžia leido, gal net patarė patriarchui pasikviesti katalikų kardinolą, matyt, iš šio vizito ji tikėjosi sau nemaža naudos. Tik sunku patikėti, kad jos viltys išsipildė.

LKB NELAIMĖ - OKUPACIJA


(LKB teisingai informuoja):
    „LKB Kronika" per septynerius metus užfiksavo daugybę faktų, kaip yra engiami Lietuvos tikintieji ir kaip šiame juodame tautos bedievinimo darbe į pirmąjį planą, kaip Bažnyčios ir Tėvynės duobkasiai, pastatyti mūsų tautiečiai — pareigūnai, partiečiai, mokytojai, o kartais ir dvasiškiai. Kai kas tvirtina, kad Kronikos faktai gali skaitytoją, ypač gyvenantį toli nuo mūsų Tėvynės, suklaidinti, tarsi didžiausi Lietuvos tikinčiųjų persekiojimo kaltininkai ir būtų šitie pareigūnai, mokytojai ir į juos panašūs asmenys. Kažką panašaus Lietuvos ir pasaulio visuomenei nori įpiršti ir sovietinė propaganda — Lietuvos tikintieji nepersekiojami, o tik pasitaiko paskirų pareigūnų ir mokytojų išsišokimų!
     „LKB Kronika" yra tarsi fotoaparatas, tiksliai, kiek tai žmogiškoms jėgoms sovietinėmis sąlygomis įmanoma, fiksuojantis faktus ir visada buvo įsitikinusi, kad sąmoningas skaitytojas padarys lygiai tokias pačias išvadas — nebūtų išdavikų, jei nebotų tų, kurie išdavystes apmoka.

   
Lietuvos Katalikų Bažnyčios nelaimės pradžios reikia ieškoti prieš 40 metų, kai 1939 m. rugpjūčio 23 d. Stalinas ir Hitleris dalijosi įtakų sferomis, ir Lietuva buvo parduota sovietinei Rusijai. Kol Lietuva bus okupuota, kol tikintieji neturės laisvės, tol bus tautiečių, kurie už Ezavo lęšienės lėkštę padės okupantams persekioti savo brolius. Todėl „LKB Kronika" solidarizuojasi su 45 pabaltiečių reikalavimu pasiųsti SNO ir Helsinkio Baigiamąjį Aktą pasirašiusiomis valstybėmis, pasmerkti gėdingą Molotovo-Ribentropo sutartį ir reikalauti šios sutarties padarinių likvidavimo.

VIETOJE VILTIES - BAIMĖ


(LKB Kronika smerkia nuolaidžiavimą ateistams):
    Po vysk. Juozo Matulaičio-Labuko mirties Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos apaštališkuoju administratoriumi tapo vysk. Liudas Povilonis. Daugelis kunigų ir tikinčiųjų, girdėjo drąsius vysk. L. Povilonio pamokslų žodžius, puoselėjo viltį, kad jis, užėmęs Kauno arkivyskupijos Katedrą, atvers Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorijoje šviesų puslapį, kad bus padarytas kapituliacinei Ordinarų politikai galas, šito, atrodo, prisibijo ir sovietinė valdžia, kuriai yra priimtinas tik toks ordinaras, kuris neprieštaraudamas vykdo visus jos potvarkius. Atitinkamos valdžios įstaigos pačioje pradžioje tiek šantažavo vysk. Povilonį, tikriausiai grasindamas neleisti užimti vyskupijos ganytojo pareigas, kad jis per kelis mėnesius padarė daug ir labai skaudžių sprendimų. Buvo išaukštinta ir bandyta išaukštinti visa eilė kunigų, tarp kurių rasime ir atvirų KGB kolaborantų, ir moraliai
tikinčios liaudies akyse susikompromitavusių ir be kunigiškos dvasios, gerai tinkančių prie vaišių stalo, o ne kovai už Bažnyčios reikalus.

   
Šie paskyrimai jau spėjo išsklaidyti kunigų iliuzijas; visiems aišku, kad tai kapituliacija prieš KGB ir Religijų reikalų tarybą. Kronika nedrįsta smerkti, nes žino visas aplinkybes, kuriose tenka Lietuvos ordinarams valdyti vyskupijas, tačiau drauge su visa kunigija ir tikinčiąją liaudimi liūdi, kad Lietuva šiandien nebeturi valančių, matulionių — o jų taip reikia. Juo labiau, kad palankesnių sąlygų išsikovoti Bažnyčiai teisių minimumą iki šiolei dar neturėjome.

   
Vietoje vilties, atsirado baimė, kad ir šiuo metu Lietuvos ordinarai tęs kan. J. Steponavičiaus ir vysk. J. Labuko vykdytą baimės ir nuolaidžiavimo politiką. Duok Dieve, kad taip neįvyktų!

   
N.B. „LKB Kronika" labai nenori kelti į viešumą skaudžius Lietuvos Katalikų Bažnyčios gyvenimo faktus, bet tai laiko nors ir skaudžia, bet būtina operacija. Kai kas prikiša, kad Kronika šituo žemina dvasiškių autoritetą ir tuo kenkia Bažnyčiai. Kronika tokį priekaištą laiko trumparegišku, nes prieš akis nuolat turi Rusijos Pravoslavų Bažnyčios likimą. Pravoslavų dvasiškiai, tapę sovietinės valdžios kolaborantais, prarado tikinčioje liaudyje autoritetą ir įtaką. Nejaugi reikia laukti, kad šitaip atsitiktų ir Lietuvoje? Nejaugi Lietuvos Katalikų Bažnyčia turi tapti sovietinės valdžios nuolankia tarnaite?

AR BUS NAUJŲ VYSKUPŲ?


    Pastaruoju metu Lietuvoje vis dažniau kalbama, kad greitu laiku Lietuvai bus paskirta naujų vyskupų. Labai suprantamas tiek Lietuvos dvasiškijos, tiek Apaštalų Sosto noras normalizuoti Lietuvos Bažnytinės provincijos reikalus. „LKB Kronika" yra įsitikinusi, kad tai padaryti šiuo metu yra labai maža vilties. Sovietinė valdžia šiuo metu neprileis, kad iš naujo vyskupų paskyrimo būtų
naudos Lietuvos Bažnytinei provincijai. Tikinčiajai Lietuvos visuomenei būtų priimtini tik tokie vyskupai, kurie nebūtų ateistinės valdžios kolaborantai ir kurie nekapituliuotų pavojų akivaizdoje.

   
Kaip potencialus ir sovietinei valdžiai labai priimtinas kandidatas į naujus vyskupus yra naujai paskirtas Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos generalvikaras, ilgametis šv. Petro ir Povilo bažnyčios Šiauliuose klebonas, kun. Liudvikas Mažonavičius. Apie jo baimę ir paklusnumą sovietinei valdžiai plačiai yra žinoma visoje Lietuvoje.

   
Sovietinei valdžiai būtų priimtinos į vyskupus Vilniaus arkivyskupijos ir Kaišiadorių vyskupijos valdytojų — Algio Gutausko, Juozapo Andrikonio ir į juos panašių kunigų kandidatūros.

   
Marijos žemės vaikai tiki, kad šv. Tėvas, Lietuvai paskyręs pusę savo širdies, skirdamas naujų vyskupų, atsižvelgs į Lietuvos tikinčiųjų norą turėti tvirtus, visa širdimi Bažnyčiai tarnaujančius vyskupus. Daugelio metų patirtis rodo, kad geriau kurj laiką turėti mažiau vyskupų, negu turėti netinkamus.

LTSR PROKURATŪROS RŪPESČIAI


    1979 m. rugsėjo mėn. 5 d. laikraštis „Tiesa" išplatino Eltos informaciją apie dviejų kunigų — Alfonso Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus oficialų įspėjimą už skleidimą žinomai melagingų prasimanymų, šmeižiančių tarybinę valstybę ir visuomeninę santvarką.

   
Kuo paaiškinti šį oficialų ir plačiai paskleistą įspėjimą? Tik vidurinės mokyklos vieną kitą komjaunuolį galima būtų įtikinti, kad šie kunigai galėjo iš sakyklos ką nors šmeižti. Taigi atsakymo reikia ieškoti kažkur kitur.

   
1978 m. lapkričio 13 d. Lietuvoje pradėjo veikti Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitetas, iškart laimėjęs daugumos Lietuvos kunigų simpatijas ir pritarimą. Sovietinė valdžia pradžioje bandė TTG Katalikų Komitetą ignoruoti — Religijų reikalų tarybos įgaliotinis
Anilionis šio komiteto veikimą palygino uodo zizimu. Tačiau kai šių metų pradžioje 522 kunigai ir du vyskupai savo pareiškimuose viešai solidarizavosi su TTG Katalikų Komitetu, partija ir KGB susirūpino, kad jų iki smulkmenų Rusijoje išdirbti planai, griauti Bažnyčią iš vidaus, gali sužlugti, nes nepasiseks priversti daugumą kunigų nusilenkti ateistinei valdžiai.

   
Dviejų TTG Katalikų Komiteto narių — kun. A. Svarinsko ir kun. S. Tamkevičiaus viešas ir plačiai paskleistas įspėjimas neabejotinai turėjo tikslą paraližuoti Komiteto veiklą ir nugąsdinti visus Lietuvos kunigus, kad „nebandytų pūsti prieš vėją".

   
Kokį efektą iššaukė šis Prokuratūros įspėjimas? „LKB Kronikai" teko girdėti ne tik daugelio kunigų ir tikinčiųjų susirūpinimą dėl šių dviejų kunigų likimo, bet apie daugelio kunigų ryžtą arešto atveju įsijungti į TTG Katalikų Komiteto veiklą.

IGNORUOJAMI SOVIETINIAI ĮSTATYMAI


(Vieton vieno verčiamo Dievui tarnaujančio pasiryžėlio, stoja dešimtis):
    Sovietinei valdžiai didelį susirūpinimą kelia ne tik kunigų aktyvi veikla, bet ypač jaunimas, kurio neįmanoma sužavėti komunistiniais idealais — melas ir prievarta visiems akivaizdžiai matoma. Nors sovietiniai įstatymai draudžia vaikams patarnauti Mišioms, dalyvauti procesijose, giedoti chore, grupiniai mokytis tikybos, bet visoje Lietuvoje šie įstatymai yra atvirai ignoruojami. Kunigai viešai katekizuoja vaikus. Beveik kiekvienoje parapijoje vaikai tarnauja Mišioms, dalyvauja procesijose, daug kur susikūrę bažnytiniai vaikų chorai.

   
Kad Lietuvos kunigai ir tikintieji per daug neįsidrąsintų, 1979 m. rugsėjo 18 d. Astrave įvyko teismas už vaikų katekizaciją. Kaunietė Angelė Ramanauskaitė atsistojo prieš sovietinį „liaudies" teismą ir buvo kaltinama, kad
išdrįso „vaikų sielas tempti į tamsą", t.y. mažam būreliui Baltarusijos lietuviukų papasakoti apie Dievą. Tačiau šis teismas nenugąsdino nei Ramanauskaitės, nei jame dalyvavusiųjų. Ne vienas sakė: „Kitais metais, Angele, dešimt atvažiuosime mokyti vaikų apie Dievą!"

   
Astravo teismas vieną tikslą neabejotinai pasiekė — daugeliui apčiuopiamai parodė marksistinės ideologijos bankrotą. Daugelis pamatė, kad Baltarusijos tikintieji kur kas labiau yra užguiti ir pavergti negu Lietuvoje. Tiems, kurie dalyvavo Astravo teisme, niekas neįrodys, kad yrą ko nors vertas sovietinis teisingumas.

ANGELĖS RAMANAUSKAITĖS TEISMAS

TSRS Generaliniam Prokurorui
Pil. Ramanauskaitės Angelės, Mykolo,
gyv. Lietuvos TSR, Kauno rajonas, Raudondvaris,
Pakalnės g., 29,

(Angelė Ramanauskaitė atakuojama morališkai iškrypėlių tardytojų):
P a r e i š k i m a s

    Šių metų liepos 17 d. išvykau pas Baltarusijoje, Astravo raj. Girių km. gyvenančius lietuvius.

   
Liepos 20 d., man užėjus svečiuosna į Lukšų namus ir su vaikais žaidžiant lietuviškus žaidimus, mokant lietuviškų dainelių ir skaitant pasakas bei nuoširdžiai su jais besikalbant, tarp kitko ir apie religiją, į namus atvyko Girių ir Rimdžiūnų mokyklų mokytojai bei įgėrę deputatai, o taip pat Astravo raj. prokuroras Abramovič, porą tardytojų ir milicijos darbuotojai.

   
Įsiveržę į kambarį tardytojai ir deputatai pareikalavo dokumentų, kurių su savimi neturėjau. Paskui pradėjo piktai ir įžūliai moralizuoti: „Ko jūs čia važinėjate ir kam vežate tas lietuviškas knygas, kam renkate folklorą, kuris
nereikalingas nei jums, nei mokslui. Lietuvių kalba šiose salose baigia išnykti ir gyventojams ji nereikalinga, o jeigu norite su vaikais žaisti ar paskaityti lietuviškas knygas — eikite į mokyklą ir, gavusi direktoriaus leidimą, galėsite su vaikais užsiiminėti". Paskui tęsėsi ilgi vaikų kamantinėjimai su grasinimais ir neleistinų menamų klausimų uždavinėjimas. Prokuroras Abramovičius, piktai keikdamas lietuvius, juos vadindamas išsigimusiais nacistais, trankydamas kumščiais stalą, reikalavo, kad studentai čia nevažinėtų ir savo folklorą rinktų Lietuvoje, o ne Baltarusijoje, nes po folkloro priedanga esą skleidžiamas buržuazinis nacionalizmas ir religijos prietarai. Vakare, sustatę aktą, mane išvežė į Astravo miliciją mano asmenybei ir gyvenamajai vietai išaiškinti.

   
Liepos 24 d. mane išsikvietęs prokuroras Abramovičius užvedė baudžiamąją bylą, kaltindamas mane organizuotu vaikų religijos mokymu ir religinės literatūros platinimu, nors religinės literatūros pas mane buvo rasta tik po vieną egzempliorių. Tardymo metu jis primygtinai reikalavo pasakyti, kas mane čia atsiuntė ir kokie studentai lietuviškose kaimuose su manimi buvo anksčiau. Po tardymo jis pareiškė, kad šį vakarą būsiu išvežta į Lydos specpriėmimo — skirstymo skyrių, kur per mėnesį laiko bus išaiškinta mano asmenybė bei gyvenamoji vieta. Pareiškė, kad esu sulaikyta už valkatavimą.

   
Vis dėlto į Lydą mane išvežė tik liepos 26 d. Astrave buvau patalpinta bjauriai dvokiančioje ir šaltoje kameroje kartu su girtuoklėmis moterimis. Į pastabas dėl netvarkos ir blogo maitinimo milicijos viršininkas visai nekreipė dėmesio.

   
Lydoje keturias paras mane išlaikė vieną kameroje, kur nebuvo galima net atsigulti. Patalynės nedavė, gultų nebuvo, o grindys šaltos ir drėgnos. Vėliau mane pervedė į kitą kamerą kartu su valkatomis ir kriminalistėmis. Čia buvo mediniai gultai, bet patalynės nedavė.

   
Nuo pat pirmos kalinimo dienos kėlė siaubą visa vadinamųjų „auklėjimo namų" atmosfera. Indai buvo
nešvarūs ir riebaluoti. Buvo atvejų, kai prižiūrėtojai neleisdavo jų išplauti net karštu vandeniu. Muilo ir rankšluosčio kartais prisieidavo laukti ištisa parą ir daugiau, nes tuos dalykus išduodavo tik viršininkas. Nebuvo jokių dezinfekavimo priemonių, nors sulaikytojų tarpe pasitaikydavo segančių venerinėmis ligomis. Per visą parą skambėdavo milicininkų — prižiūrėtojų bjauriausi keiksmai ir koliojimai. Sunku būdavo juos atitraukti nuo kortų stalo ir prisišaukti vandens, vaistų ar atidaryti langelį, šlykštu būdavo klausytis prižiūrėtojų kalbų su kameroje sėdinčiomis moterimis.

   
Į mano kamerą būdavo daromi įsiveržimai. Nežinau kieno paliepimą tuomet vykdė prižiūrėtojai, ypač J. Patorskij, kuris norėjo mane palaužti morališkai. Reikalaudamas atsiduoti jo glėbiui, jis laužydavo mano rankas, o kad nešaukčiau — užčiaupdavo burną. Sakėsi galįs mane išprievartauti, ir apie tai niekas nesužinos. Skundai dėl J. Patorskio grubaus ir amoralaus elgesio praslysdavo pro viršininkų ausis, visiškai jam netrukdydami mėgautis tolimesniais mano kankinimais. Net rugpjūčio 5 d., kai, pablogėjus sveikatai, man buvo iškviestas gydytojas, Patorskis išdrįso, užlaužęs man rankas, išstumti mane iš kameros neva tai tvarkyti budinčiojo kabineto. Dėl moralinės įtampos tuomet mane ištiko širdies smūgis, tačiau, vos man atsigavus, Patorskis tęsė savo sadistiškus išpuolius.

   
Rugpjūčio 17 d. iš Astravo atvyko tardytojas Bobrov. Jis mane supažindino su parengtinio tardymo medžiaga ir paėmė parašą, kad iškviesta atvyksiu į teismą. Sekančią rugpjūčio 18 d. buvau paleista namo.

   
Kai mane paleido, neišdavė net pažymos, kad buvau sulaikyta, todėl darbovietė man dabar grasina atleidimu iš darbo už pravaikštas.

   
Kokiais įstatymais Astravo prokuroras iš manęs atėmė buto raktus ir iki šiol jų negrąžina? Kodėl mane atitraukė nuo darbo ir laikė areštuota 25 dienas, nors mano asmenybė, darbo ir gyvenamoji vieta buvo išaiškinta per
porą dienų? Kodėl leidžiama fiziškai ir morališkai žlugdyti, šmeižti ir prievartauti niekuo nekaltus žmones? Kodėl pateisinamos ir užtušuojamos tokios tarybinio saugumo ir milicijos darbuotojų klaidos? Kodėl laužomi tarybiniai įstatymai ir pažeidžiamos elementariausios žmogaus teisės, kodėl trypiamas žmogaus orumas net paties prokuroro ir kitų aukštų pareigūnų kojomis?


   
Šie metai — saulėti, taikūs ir saugūs Vaikų metai, o štai ne tik tardytojai, ne tik darbo žmonių deputatai, bet net pedagogai išdrįso prievartavimu ir bauginimu pasikėsinti į neliečiamas vaikų teises!

   
Kokiu tikslu ir kieno įsakymu trukdoma pas Baltarusijos lietuvius atvažiuoti studentams, mokslininkams, folkloro rinkėjams? Kodėl reikalaujama, kad lietuviškos knygos būtų siunčiamos užsienio lietuviams, o Baltarusijos lietuviams jų nuvežti negalima? Kodėl ištisai lietuvių gyvenamoje teritorijoje trukdomas lietuvių kalbos mokymas, kodėl lietuvių, kaip vienos užsienio kalbų, dėstymas ten įvedamas tik nuo trečios klasės? Jei lietuviai yra piliečiai lygiateisiai su rusais, tai jiems turi būti atidarytos ne tik lietuviškos klasės, kuriose visi dalykai dėstomi lietuvių kalba, bet lietuvių apgyventose vietovėse, kaip Giriose ir Rimdžiūnuose, netgi lietuviškos mokyklos. 1979 m. rugpjūčio 22 d.
A. Ramanauskaitė
(pareiškimas sutrumpintas — Red.)
(Ateistai ant Angelės Ramanauskaitės pečių deda kryžių):

TEISMAS ASTRAVE


   
1979 m. rugsėjo 18 d. į Astravo teismo salę prisirinko nepaprastai daug žmonių. Dauguma jų — atvykę iš Vilniaus, Kauno ir kitų Lietuvos vietovių ir tik aštuonetas atsiųstų partijos ir saugumo. Teismo salė — visiškai mažas kambarys: trys suolai publikai, ant kurių atsisėdo
apie 30 žmonių. Dar tiek pat ar daugiau grūdosi už suolų, „teismo salės" šonuose ir priekyje. Įėję į salę teismo pareigūnai pradėjo reikalauti, kad visi stovintieji, apleistų salę, tačiau niekas nenorėjo išeiti, — važiuota 100 ar daugiau kilometrų ne tam, kad pastovėtų lauke už durų, kai tuo tarpu bus teisiamas visiems artimas ir brangus asmuo. Kažkas pasiūlė, kad išeitų iš salės partijos ar komjaunimo atstovai, kadangi teisiamoji jiems nepažįstama, tačiau šitie, tarsi prišalę prie suolų, net nesujudėjo. Jaunas pareigūnas net suprakaitavęs aiškino, kad, jei salė būtų didesnė, visus leistų, o dabar laikinai teismas įsikūręs „lenkomnatoje" (Lenino kambarys) ir jis nieko negalįs padaryti. Vienas kitas iš salės išėjo, o kiti liko. Teismo tvarkdarys parėkavo ir aprimo.

   
Į teismo salę įeina apysenis vyras su cigarete dantyse ir pradeda dėlioti ant stalo kažkokius popierius. Vėliau paaiški, kad tai teismo sekretorius. Į teismo salę atvedamas būrelis mokinukų, jie bus liudytojais. Vaikus lydi Girių aštuonmetės m-los mokytojas Lukša.

   
Prieš prasidedant teismui Astravo advokatas Savič pasikviečia Angelę Ramanauskaitę ir įkalbinėja, kad teisiamoji jį imtų advokatu. Derybos nesiseka. Tada advokatas pasiūlo, kad Ramanauskaitė parašytų raštu, jog atsisakanti jo paslaugų. Taip ir buvo padaryta.

   
Viename teismo kambaryje sėdėjo nuo žmonių pasislėpęs čekistas iš Kauno, kuris parengtinio tardymo metu visą dieną prakaitavo, profilaktiškai šviesdamas Ramanauskaitę, kad ji esanti „vanagų" (t.y. valdžios nekenčiamų kunigų) suklaidinta, o tikrieji kaltininkai esą jie — „vanagai".

   
Apie 11 vai. prasideda teismas. Savo vietas užima Astravo prokuroras Abramovič, teisėjas Chalko, tarėjai — Zeniuk (moteris) ir Volkov ir advokatas Savič, nuo kurio paslaugų Ramanauskaitė atsisakė.

   
Teisėjas skelbia teismo pradžią ir kad bus nagrinėjama Angelės Ramanauskaitės, nusikaltusios prieš Baltarusijos TSR BK 139 str. 1 d., byla. Vertėju pakviestas Boleslovas
Ivaškevičius (?) iš Kauno, baigęs aukštąjį mokslą, lietuvis ir tobulai mokantis lietuvių ir rusų kalbas. Teisėjas pasiūlo pradėti versti.

   
— Bus klausoma byla baudžiamojo. . ., — pradeda vertėjas ir nuolatos užkliūva. Pasirodo, kad jis nemoka gerai kalbėti nei lietuviškai, nei rusiškai.

   
Teisėjas tikrina, ar visi liudininkai atvykę:
— Lukša Tatjana?
— Yra.
— Avgul Valentina?
— Nėra.
— Ravoit Marija?
— Yra.
— Kutko Irina?
— Yra.
— štūro Romaną?
— Yra.
— Urbanovič Rima?
— Yra.
— Urbanovič Valentina?
— Yra.
— Urbanovič Leonid?
— Yra.
— Petrik Viktor?
— Yra.
— Sturo Lilija?
— Yra.
— Kasevič Viktor?
— Yra.
— Syso Darija Ivanovna?
— Yra.
— Bogačiov Nikolaj Ivanovič?
— Yra.
— Krupica Michail Ivanovič?
— Yra.

Teisėjas prašo, kad liudytojai išeitų iš salės į specialų
kambarį ir iš ten bus pakviesti. Liudininkams išėjus, teisėjas pradeda kaltinamosios apklausą:
— Pavardė, vardas?
— Angelė Ramanauskaitė, Mykolo.
— Kada gimusi?
— 1956 m. vasario 11 d.
— Kur gimusi?
— Lazdijų raj. Kapčiamiesčio apyl.
— Tautybė?
— Lietuvė.
— Partinė?
— Nepartinė.
— Ištekėjusi?
— Ne.
— Kur dirbate?
— Kauno liaudies ūkio specialistų tobulinimosi institute laborante.
— Kur gyvenate?
— Kaunas, Raudondvaris, Pakalnės g. Nr. 29.
— Ar gavote baudžiamosios bylos kaltinamąją išvadą?
— Taip, pereitą penktadienį. —14 dieną?
— Taip.
— Kaltinamoji išvada buvo išsiųsta rugsėjo 6 d., — stebisi teisėjas, kad Ramanauskaitė taip vėlai gavusi kaltinamosios išvados kopiją. Vertėjas verčia nežmoniškai sunkiai, nuolat sukeldamas salėje juoką.

   
Prokuroras Urbanovič pareikalauja, kad teismas būtų atidėtas, nes Ramanauskaitė per vėlai gavusi kaltinamosios išvados nuorašą. Teisiamoji prašo plačiau paaiškinti, kodėl atidedamas teismas. Teisėjas aiškina, kad kaltinamoji išvada teisiamajam privalo būti įteikta mažiausiai 3 paros iki teismo, o dabar įteikta pavėluotai.

   
— Trys paros jau praėjo, kai gavau kaltinamąją išvadą, — kalbėjo Angelė, — ir aš reikalauju, kad teismas būtų šiandien.
    Teisėjas trumpam nutyla, paskaičiuoja, tikrai trys paros praėjo ir sutinka tęsti teismą.

   
Paskelbiama teismo sudėtis:
— Pirmininkauja liaudies teisėjas Chalko, liaudies tarėjai — Zeniuk ir Volkov, valstybinis kaltintojas — Astravo rajono prokuroras Abromovič, teisiamosios interesus gina advokatas Savič.

   
Vertėjas verčia:
— Baudžiamoji byla .. . bus klausoma . . . mmm . .. Ostrovec ... Kaip lietuviškai bus? aaa . . . Astrovo liaudies teismas . . . Pirmininkas . . . Chalko, . . . liaudies tarėjai — Zeniukas ir Volkovas .. ., palaiko — prokuroras Astravo rajono Abromovičius... ir palaiko bylą — advokatas Savič ...

   
— Nuo advokato paslaugų atsisakau .. ., — pareiškia Ramanauskaitė.

   
Teisėjas pertraukia ir aiškina, kad vėliau galės pasakyti savo nuomonę dėl advokato.

   
— Teisiamoji Ramanauskaitė, ar jūs patikite teismo nariams, — sekretoriui ir prokurorui nagrinėti jūsų baudžiamąją bylą?
— Ar jūs tikite prokurorui. .., — verčia išprakaitavęs vertėjas?

   
— Leidžiu nagrinėti, — atsako Ramanauskaitė. Advokatas paklaustas apie patikėjimą šiems teismo
nariams nagrinėti teismo bylą, burbteli:
— Patikiu.

   
Teisėjas išaiškina teisiamosios teises, o vertėjas verčia:
— Turite teisę . . . skųstis, ... turite teisę . .. paskutinis žodis ... hm, hm . ..
— Jums suprantamos jūsų teisės? — klausia teisėjas.
— Nesuprantamos.

   
Teisėjas vėl iš naujo kantriai aiškina, kad kaltinamoji turi teisę teikti įrodymus, paaiškinimus, pareikšti pageidavimus, dalyvauti teisminiuose ginčiuose, kreiptis į teismą paskutiniu žodžiu. Vertėjas šiek tiek geriau išverčia.

   
— Supratote? — klausia teisėjas.
— Supratau.

   
Angelė Ramanauskaitė atsisako nuo advokato. Pakyla prokuroras ir aiškina: kad advokatas turįs teisę dalyvauti, nes teismas vyksta per vertėją ir teisme dalyvauja prokuroras.

   
— Reikalauju, kad advokatas išeitų, — sako teisiamoji, bet teisėjas advokatui Savičiui neleidžia išeiti.

   
— Tegul sėdi, — nusileidžia teisiamoji, — bet jo kalba man nereikalinga.

   
Prokuroras pareikalauja, kad bylos nagrinėjime dalyvautų visuomeninės kaltintojas Klimčienė. Advokatas sako, kad toks kaltintojas nereikalingas, nes prokuroras pilnai sugebės palaikyti kaltinimą, tačiau teismas palaiko prokuroro pasiūlymą. Šalia prokuroro atsisėda Girių aštuonemetės m-los mokytojas Klimčienė (vyras).

   
Teisėjas skaito kaltinamąją išvadą:

   
— Kaltinamoji išvada, kaltinant Angelę Ramanauskaitę, Mykolo, Baltarusijos TSR BK 139 str. 1 d. Astravo rajono prokuratūros 1979 m. liepos 30 d. iškėlė baudžiamąją bylą už nepilnamečių vaikų religinį mokymą, sulaužant įstatymų numatytas taisykles.

   
Parengtinio tardymo metu nustatyta: Angelė Ramanauskaitė, Mykolo, atvykusi iš Lietuvos TSR į Astravo rajono Girių kaimą suorganizavo ir 1979 m. liepos 18,19, 20 dienomis piliečio Lukšo name nepilnamečius, žemesniųjų Girių aštuonmetės mokyklos klasių mokinius, mokė religijos, panaudodama religinę literatūrą.

   
Patraukta šioje byloje kaltinamąja ir apklausinėjama Angelė Ramanauskaitė kalta neprisipažino ir parodė, kad 1979 m. liepos 17 d. ji atvažiavo iš Kauno į Girių kaimą. Atvažiavimo tikslas — rinkti Lietuvos tautosaką. Pas ją buvusios religinės literatūros dalis priklausanti jos tėvui, o likusioji — vaikystėje vieno kunigo padovanota. Religinio turinio knygas ji pasiėmusi dėl savęs. Girių km. kaltinamoji susipažino su vaikais, juos surinko, kalbėjosi su jais apie mokslą, apie lietuvių kalbos žinojimą, mokė juos žaisti. Apie religijas vaikų ji nemokiusi. 1979 m.
liepos 18-19 dienomis ji buvusi Lukšo name, bet vaikų apie religiją nemokė. Tačiau baudžiamosios bylos medžiaga

   
Angelės Ramanauskaitės kaltė pilnai yra įrodyta.

   
Liudytoja T. V. Lukša paliudijo, kad į Astravo raj. Girių km. keletą kartų atvažiavo mergaitė, kuri pasakojusi esanti studentė ir gyvenanti Kaune ir save vadino Angele. Liepos 17 d. pas juos į namus atėjo Angelė ir pasakė, kad ji surinks mergaites ir berniukus ir liudytojos namuose apmokys juos religijos. 1979 m. pradžioje, atvažiavusi antrą kartą, Angelė davė liudytojai religinio turinio knygelę. Angelė mokė nepilnamečius vaikus religijos š.m. liepos 18, 19, 20 dienomis. Ji pasakojo jiems apie Dievą, mokė juos maldų.

   
Liudytoja M. R. Ravoit paliudijo, kad 1979 m. liepos 17 d. Astravo raj. Girių km. ji drauge su draugėmis susitiko mergaitę, vardu Angelė. Su šia mergaite ji susipažino 1979 m. žiemą, kai Angelė atvažiavo į Girių kaimą. Angelė liudytojai sakė, kad ji 1979 m. liepos 18 d. 15 vai. ateitų į Lukšos namus ir ten Angelė juos pamokys religijos. Kai liudininkė nurodytu laiku atėjo į Lukšo namus, ten buvo Girių mokiniai. Angelė jiems papasakojo apie Dievą, mokė juos maldų. Užsiėmimai vyko 1979 m. bepos 18, 19, 20 dienomis.

   
Liudytoja Kutko I. E. paliudijo, kad 1979 m. liepos 17 d. Girių km. ji drauge su savo draugėmis sutiko nepažįstamą mergaitę. Ji pasisakė esanti studentė ir kvietė 15 vai. ateiti į Lukšos namus. Ji taip pat liepė su savimi atsivesti bendraamžių. Nurodytu laiku Lukšos namuose buvo daug Girių m-los mokinių ir Girių kaimo gyventojų. Mergaitė pasakojo apie Dievą, mokė maldų, siūlė ateiti sekančiomis dienomis.

   
Be to, Angelės Ramanauskaitės kaltė, pateikta kaltinime, įrodoma liudininkų V. V. Avgul, šturo R. B., Urbanovič V. B., Urbanovič L. B., Petrik V. P., Šturo L.

   
Kasevič V. G., parodymais ir 1979 m. liepos 20 d. aktu.
Sutinkamai su kratos ir paėmimo protokolu pas A. Ramanauskaitę buvo paimta religinio turinio literatūra.
Pagal 1979 m. rugpjūčio 13 d. protokolą, pas A. Ramanauskaitę paimta literatūra buvo skirta mokyti nepilnamečius vaikus religijos tiesų.

   
Remiantis išdėstyta medžiaga Angelė Ramanauskaitė, d. Mykolo, gimusi 1956 m. vasario 11 d. Lietuvoje, Lazdijų raj., Kapčiamiestyje, lietuvė, vidurinio išsilavinimo, neištekėjusi, neteista, dirbanti Kauno Liaudies ūkio specialistų tobulinimosi institute laborante, gyvenanti Kaune, Raudondvaryje, Pakalnės g. Nr. 29, kaltinama tuo, kad ji, atvažiavusi iš Lietuvos TSR į Astravo raj. Girių km., suorganizavo ir 1979 m. liepos 18, 19, 20 dienomis Lukšos namuose mokė nepilnamečius vaikus religijos, ten panaudodama religinę literatūrą, t.y. veiksmais vykdė nusikaltimą pagal Baltarusijos TSR BK 139 str. 1 d.

   
Baigus skaityti kaltinamąją išvadą ir vertėjui per didelį vargą ją šiaip taip išvertus, teisėjas paklausė Ramanauskaitę:


   
— Ar jums aiškus kaltinimas?
— Ne.

   
— Jūs kaltinama, kad atvykote į Girias, suorganizavote ir 1979 m. liepos 18, 19, 20 dienomis pas Lukšą mokėte religijos nepilnamečius Girių aštuonmetės m-los vaikus. Ar supratote kaltinimą?

   
— Ne! Man atrodo, kad kalbėti apie Dievą, religiją, mokyti vaikus melstis tai ne nusikaltimas, — aiškino teisiamoji.

   
— Ar pripažįstate kalta?
— Ne.

   
Prokuroras pasiūlo tokią teismo proceso tvarką: Pirmiausia apklausti teisiamąją Ramanauskaitę, paskui liudininkus: Sizo, Krupicą ir kt., paskutiniuoju apklausti Bogačiovą. Su prokuroro pasiūlymu sutiko visi: teismo visuomeninis kaltintojas, advokatas ir teisiamoji. Teisėjas paskelbė, kad Teismas nutarė pradžioje išklausyti Ramanauskaitę, paskui liudininkus, o gale paskelbti dokumentinę medžiagą.
    Teisėjas kreipiasi į Angelę Ramanauskaitę, siūlydamas jai papasakoti apie įvykdytą nusikaltimą.

   
— Viskas yra užrašyta mano parodymuose tardymo metu, o dabar atsisakau dalyvauti teisme, — pareiškė teisiamoji.
— Atsisakote duoti parodymus?
— Atsisakau.

   
Teisėjas skelbia 5 min. pertrauką.

   
Salėje klegesys. Kai kas priekaištauja vertėjui: „Koks tu lietuvis, jei nemoki lietuviškai kalbėti?" Tas tvirtino, kad tikrai esąs lietuvis. Per rankas eina kažkieno atsivežti tešlainiai. Visi vaišinasi ir siūlo vaišintis partijos atsiųstom „viešniom", šios purto galvas, tvirtindamos, kad nenori. „Nebijokite, neužnuodyti! Pasivaišinkite", — siūlo kitoms, — kai kurios paima ir valgo. Pertraukos metu pro atvirą langą į salę įžengė vienas ilgakojis vaikinas, nes didelis būrys jaunimo, atvažiavusio iš Kauno, buvo neįleisti į salę. Tuojau vienas iš komjaunuolių, sėdėjusių salėje tarp žmonių, iškvietė teismo tvarkdarį, kuris įtūžęs pareiškė, kad šitai geruoju nepasibaigs. Tačiau atsiųstas milicijos majoras pabarė, kad visi laikytųsi tvarkos ir tuo „incidentas" pasibaigė. Matyt, teismo kambary sėdįs čekistas šiek tiek atšaldė perdaug uolius Baltarusijos pareigūnus, perspėdamas, jog neverta erzinti žmonių minios.

    Liudininkų apklausa

   
Pirmąja iškviečiama Girių apylinkės pirmininkė Sizo Darija Ivanovna. Teisėjas pasako trafaretinį perspėjimą, kad liudininkė sakytų tik tiesą ir liepia pasirašyti įspėjimą dėl atsakomybės už atsisakymą arba vengimą duoti parodymus ir už žinomai melagingus parodymus.

   
Sizo liudijimas:

   
— Liepos 20 d. kažkoks vyras paskambino į apylinkės tarybą ir pasakė, kad Girių km. pas Lukšą vyksta vaikų susirinkimas. Tada aš paskambinau kolūkio „Rasviet" pirmininkui,  tačiau jo nebuvo. Pakvietė pirmininko
pavaduotoją, kurį paklausiau, — ar nenumatė kokių susirinkimų su vaikais? — Pavaduotojas atsakė, kad jokių užsiėmimų nėra. Tada pasakiau, kad manęs lauktų, — atvažiuoju. Po to paskambinau Girių aštuonmetės mokyklos direktoriui. Apibariau, kad vaikai vasarą neužimti ir liepiau manęs palaukti. Paėmiau kolūkio pirmininko pavaduotoją, direktorių, mokytoją ir atvykome į Lukšos namus. Radome vaikų būrelį, juos apklausinėjome ir sustatėme aktą, kurį pasirašė mano atsivežti Girių LDT deputatai.

    — Kiek buvo vaikų? — paklausė teisėjas.
    — Buvo penki.
    — Kokią literatūrą radote?
    — Ant stalo buvo išdėstyta literatūra rusų kalba: pasakos, eilėraščiai.
    — Kokių dar buvo knygų?
    — Kitokių nemačiau.
    — Ką vaikai aiškino?

    — Paaiškino, kad ši mergaitė juos moko religijos. Berniukas sakė žinąs 2-3 maldeles. Vaikai paaiškino, kad jau trys dienos mokosi.

    Įsiterpė advokatas:

    — Ar matėte religinės literatūros?
    — Ne, — atsakė liudytoja. Krupicos M. J. Liudijimas:

    — Buvau kolūkio kontoroje. Paskambino iš apylinkės pirmininkė ir paklausė ar neturime su vaikais kokių nors užsiėmimų. Pirmininkė Sizo pasakė, kad su vaikais vyksta kažkoks užsiėmimas. Apie 14 vai. paėmėme direktorių ir nuvykome į Lukšos namus. Ten pradėjome klausinėti vaikus. Pradžioje jie tylėjo, o paskui pasakė, kad mergaitė juos moko rehgijos. Vaikai sakė žiną 1-2 maldeles. Buvo sustatytas aktas. Atvažiavo milicija; per kratą buvau liudininku.

    — Ar buvo kambaryje religinių knygų? — klausia teisėjas.
    — Buvo viena knygelė. Paskui per kratą rado daug.
    Lukša Tatjanos liudijimas: (g. 1969 m., gyv. Girių km.).

    — Kur susitikote šią mergaitę? — rodydamas į Ramanauskaitę, klausia teisėjas.
    — Mūsų namuose, — pasigirsta baimingas smulkutės mergaitės atsakymas.
    — Apie ką ji pasakojo?

    — Pasakojo apie Dievą, mokė maldų.
    — Kiek dienų?
    — Tris.
    — Kiek buvo vaikų?
    — Apie dešimt.
    — Kaip save mergaitė vadino?
    — Angelė.
    — Ar knygų davė?
    — Mes turėjome maldų knygelę. Dabar neturiu (Per kratą paėmė — Red. pastaba).
    — Iš kur anksčiau gavai tą knygutę?
    — ši mergaitė anksčiau davė. Ravoit Marijos liudijimas:

(g. 1969 m. mokosi Girių aštuonmetės m-los 4 klasėje).
    — Ar pažįsti šią mergaitę, — klausia teisėjas.
    — Taip.
    — Kada susipažinai?
    — Vasarą.
    — Pas ką atvažiavo ši mergaitė?
    — Pas Kutko.
    — Ko ji mokė?
    — Mokė apie Dievą, maldų.
    — Kiek dienų mokė?
    — Aš buvau vieną dieną.
    — Kiek jūsų buvo?
    — Šeši.
    — Kada liepė susirinkti?
    — Angelė liepė susirinkti 15 vai.
    — Ar sakė dėl ko susirinkti?
    — Sakė, mokys apie Dievą.
    — Ar anksčiau matėte Angelę?
    — Taip.

    Kutko Irinos liudijimas:
    — (g. 1968 m. mokosi Girių aštuonmetėje m-loje) Teisėjas:
    — Ar pažįsti šią mergaitę?
    — Taip. Susipažinau praeitais metais.
    — Ar ji šiais metais buvo Girių kaime?
    — Buvo.
    — Kas tave pakvietė į Lukšų namus? -Ji.
    — Kiek buvo vaikų?
    — Vienuolika.
    — Ką veikėte?
    — Pasakojo apie Dievą.
    — Ar pasakas pasakojo?
    — Pasakų nepasakojo.
    — Dainų nedainavo?
    — Nedainavom. (Vaikai, matyt, buvo įbauginti ir melavo, nes visas tris dienas ne tik buvo kalbama apie Dievą, vaikai taip pat buvo mokomi eilėraščių, dainelių, pasakų bei žaidimų, — Red.).
    — Ar davė knygelių apie Dievą?
    — Davė.
    — Kiek dienų lankeisi?
    — Vieną. Daugiau tėvelis neleido. Apklaustoji išeina. Milicininkas įveda berniuką.

    Štūro Roman liudijimas:
(g. 1965, mokosi Girių m-los 8-je klasėje)
    Teisėjas: — Vienas atėjai pas Lukšus?
    — Atėjau su sese.
    — Ko atėjote?
    — Krasevičius pasakė, kad atvažiavo kažkokia studentė. Nuėjau. Pasakojo apie Dievą. Rodė paveikslus apie Dievą.
    — Maldų mokė?
    — Pirmą dieną nemokė.
    — Ar knygelių davė?
    — Davė. Ten buvo maldelės.
    — Gerai, dabar gali eiti pasivaikščioti, — išleidžia teisėjas Romaną. Milicininkas įveda Rimą Urbanovič.

    Urbanovič Rimos liudijimas:
(g. 1967 m., mokosi Girių m-loje 6-je klasėje)
Teisėjas:
    — Kada susipažinai su šia mergaite?
    — Draugės pasakė. Sakė, kad dainų mokys.
    — Ar mokė dainų?
    — Dainų nemokė. Angelė pasakojo apie Dievą.
    — Kiek dienų mokeisi?
    — Aš buvau tik pirmą dieną.
    — Ar rodė knygeles?
    — Knygelių nerodė.

Urbanovič Valentinos liudijimas:
(g. 1966 m., mokosi Girių m-los 7 klasėje) Teisėjas:
    — Kur susipažinai su Angele?
    — Aš ją sutikau pas Lukšus.
    — Ko ten ėjai?
    — Visos mergaitės ėjo.
    — Ko jos ėjo?
    — Visi kalbėjo, kad mokys eilėraščių.
    — Kiek kartų buvai?
    — Buvau tik pirmą dieną.
    — Ar mokėtės eilėraščius, ar dainavote?
    — Eilėraščių neskaitė, dainų nedainavome. Pasakojo apie Dievą, mokė maldelių.
    — Ar klausė maldelių?
    — Klausė.

Urbanovič Leonid liudijimas:
(g. 1967 m., mokosi Girių m-los 6-je klasėje)
Teisėjas:
    — Kiek kartų buvai nuėjęs mokytis?
    — Aš buvau tik pirmą dieną.
    — Pas ką mokėtės?
    — Pas Lukšą.
    — Kas pakvietė?
    — Sakė, kad kažkas atvažiavo ir nuėjome. Ėjome mokytis maldų.
    — Ar ši mergaitė mokė?
    — Taip.
    — Ar knygelių davė?
    — Man nedavė. Kitiem vaikam davė.
    — Kiek kartų buvote susirinkę?
    — Tris-keturis kartus.
    — Dabar gali būti laisvas, — atleidžia teisėjas berniuką.

Petrik Viktor liudijimas:
(g. 1968 m. mokosi Girių m-los 5-je klasėje)
Teisėjas:
    — Viktorai, kada susipažinai su ant suolo sėdinčia mergaite?
    — Pas Lukšus. Dienos neatsimenu.
    — Ką ten veikėte?
    — Mokėmės maldų.
    — Kas mokė?
    — Angelė.
    — Ką rodė?
    — Paveikslus.
    — Kokius?
    — Dievas buvo nupaišytas.
    — Kiek laiko mokėtės?
    — Vieną dieną.
    — Ar žaidėte?
    — Truputį žaidėme.
    — Gerai, dabar gali eiti pabėgioti,

Štūro Lilijos liudijimas:
(g. 1967 m., mokosi Girių m-los 6-je klasėje) Teisėjas:
    — Ar pažįsti šią mergaitę?
    — Mergaitės sakė jos vardą.
    — Ko atėjai pas Lukšus?
    — Galvojau, kad skaitysim eilėraščius, pasakas.
    — Ar mokė maldų?
    — Mokė.
    — Kiek kartų buvai?
    — Du kartus.
    — Dabar gali eiti pailsėti, — išleidžia teisėjas apklausoj?-

Kasevič Viktoro liudijimas:
(g. 1969 m., mokosi Girių m-los 4-je klasėje)
Teisėjas:
    — Ką pasakojo ši mergaitė?
    — Pasakojo apie Dievą, maldas.
    — Kas daugiau buvo su tavimi?
    — Buvo štūro Roman, štūro Lilija, ...
    — Ar paveikslų nerodė? -Ne.
    — Fotografijų nerodė?
    — Ne.

Liudytoju iškviečiamas Girių aštuonmetės m-los direktorius Bogačiov.
Bogačiov liudijimas: (g. 1927 m., gyv. Giriose]);

   
— Apylinkės pirmininkė paskambino į butą ir klausė, kuo vaikai vasarą užsiima. Atsakiau, kad mokykloje yra planas.

   
Dabar vaikai užsiėmę medžių šakų pašarais. Tada pirmininkė liepė palaukti, nes reikės važiuoti pas Lukšus.

    Nuvažiavę pamatėme kambaryje vaikus, tarp kurių buvo ši (rodydamas į Angelę) pilietė. Ji mokė religijos.
Teisėjas:
    — Iš kur žinote, kad mokė religijos?
    — Vaikai pasakojo. Jie turėjo maldaknyges.
    — Ar girdėjote, kad ši mergaitė anksčiau būtų buvusi Giriose?
    — Ne.

    Teisėjas skelbia 5 minučių pertrauką.

*     *     *
 

(A. Ramanauskaitės kaltintojai pučia muilo burbulus):
    Po pertraukos teisėjas pagarsina teisme esančią bylos medžiagą: 1. Darbavietės charakteristika: „Nuo 1974 m. Angelė Ramanauskaitė dirbo laborante. Sąžiningai atliko pareigas, tvarkinga, užsidariusi, nedalyvavo komjaunimo užsiėmimuose ir visuomeniniame darbe" ...   

    2. VVU fakulteto dekano atsakymas:
Angelės Ramanauskaitės universiteto sąrašuose nėra nei dieniniame, nei vakariniame fakultete.

   
3. Protokolas sustatytas dalyvaujant tardytojui Bo-brov, liudininkams Doner, Step ir lietuvių kalbos mokytojui Avgul A. B. Apžiūrėjus iš Ramanauskaitės paimtas knygas, Avgul paaiškino, kad viena knyga vadinasi „Tėve mūsų". Tai vadovėlis II klasei. Knygutė religinio turinio dėl pradedančių. Kita knyga — Katalikų katekizmas, tinkantis mokyti religijos vaikams ir suaugusiems. Paskiruose lapuose yra klausimai pradiniam religijos mokymui.

Prokuroro Abromovič kalba


   
Teisme nagrinėjama byla dėl įvykdyto nusikaltimo, pažeidžiančio „Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės ir mokyklos nuo Bažnyčios" įstatymą. Aš noriu sustoti prie to, kokią ši byla turi visuomeninę — politinę reikšmę. Tarybinė vyriausybė atsargi tuose klausimuose, kurie liečia religiją. Konstitucijos 50 str. skelbia, kad piliečiams garantuojama sąžinės laisvė, t.y. teisė išpažinti bet kurią religiją arba neišpažinti jokios, praktikuoti religinius kultus arba vesti ateistinę propagandą. Kurstyti nesantaiką ir neapykantą ryšium su religiniais tikėjimais draudžiama. Niekas tikintiesiems netrukdo atlikti religines apeigas. Tarybinė vyriausybė tik kontroliuoja, kad būtų vykdomi įstatymai. Prieš įstatymus visi yra lygūs; tikintieji atsako kaip ir netikintieji. Valstybė negali atleisti tikinčiųjų nuo įstatymų pildymo.

   
Angelė Ramanauskaitė grubiai pažeidė įstatymą dėl
„Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės ir mokyklos — nuo Bažnyčios", nes organizavo ir sistemingai nepilnamečius vaikus mokė religijos. Religinių susivienijimų nuostatai religijos leidžia mokytis tik dvasinėse mokyklose. Baltarusijos TSR ATP 1966 m. liepos 1 d. nutarimu „Dėl Baltarusijos TSR BK straipsnio taikymo" išaiškinta, kad įstatymų apie Bažnyčios atskyrimą nuo valstybės ir mokyklos — nuo Bažnyčios pažeidimu, užtraukiančiu baudžiamąją atsakomybę pagal BK 139 straipsnis, suprantama nepilnamečių religinio mokymo užsiėmimų organizavimas ir sistemingas vykdymas, pažeidžiant įstatymų nustatytas taisykles. Religinis mokymas reikia suprasti bet kokia forma, pvz. organizavimas specialių ratelių, grupių, religinio mokymo užsiėmimai.

   
1979 m. liepos 17 d. Angelė Ramanauskaitė atvažiavo iš Kauno į Girių km. ir liepos 18-20 dienomis pakvietė vaikus pas Lukšus ir mokė juos religijos. Atsivežė 14 religinių leidinių — „Tėve mūsų" (104 psl.), „Katalikų katekizmas" (252 psl.), bilietai, religinės tezės. Kai kurių leidinių turėjo po 2 egz. Tardymo metu Ramanauskaitė kalta neprisipažino, tačiau kaltė pilnai įrodyta remiantis liudininkų parodymais (išvardina liudininkus ir jų parodymus — Red.) paimta religinė literatūra ir paruošti žinioms patikrinti klausimai. Taigi Ramanauskaitė turėjo tikslą vaikus apmokyti religijos ir jos veiksmai kvalifikuojami pagal BK 139 str. 1 d.

   
Baigiant man liko pasakyti teismui savo nuomonę: Ramanauskaitė yra išsilavinusi, žino įstatymus apie religinius kultus, anksčiau neteista, iš darbavietės gera charakteristika. Turite ją pripažinti kalta ir prašau teismą nubausti ją 50 rub. bauda, šituo bus nubausta ne tik Ramanauskaitė, bet ir pamoka, kurie bandys nesilaikyti įstatymų. (Prokuroro kalba atpasakota iš esmės, nenukrypstant nuo originalaus teksto, — Red. past.).

   
Vertėjas nuolat užsikirsdamas vertė: „šis teismas bus
pamoka......hm ... ne tik Ramanauskaitei. .. mmm.
(kažkas iš salės pasufleravo: „ir būsimoms kartoms", —
Red. past.) ... bet ir būsimoms kartoms". Salė prunkštė iš juoko. Dažnai šypsnis nušviesdavo ir prokuroro veidą. Teisėjas retkarčiais dėbčiojo akimis į salę, piktu žvilgsniu ramindamas vis didėjantį šurmulį. Po prokuroro žodis suteikiamas visuomeniniam kaltintojui — mokytojui Klimčienei.

   
— Kaltinamoji, pasinaudodama, kai Girių mokytojai buvo atostogose, pas Lukšus mokė religijos. Visa rajono visuomenė buvo sukrėsta tokiu Ramanauskaitės elgesiu. Kai visi tarybiniai žmonės, vadovaujami partijos, kuria šviesią komunizmo ateitį, Ramanauskaitė panoro vaikų sielas tempti į tamsą. Religija paraližuoja dvasinį vaiko vystymąsi. Girių aštuonmetės m-los pedagogų kolektyvas, vadovaujamas nusipelnusio Baltarusijos TSR mokytojo Bogačiovo daug atidavė jėgų vaikų auklėjimui pagal komunistinės moralės principus, o Ramanauskaitė norėjo šitai sutrukdyti. Ji norėjo į vaikų sąmonę įskiepyti idealistinę pasaulėžiūrą. Kalbėdamas visuomenės vardu, prašau teismą paskirti Ramanauskaitei tokią bausmę, kurios ji užsitarnavo (Visuomeninio kaltintojo kalba atpasakota iš esmės nenukrypstant nuo originalaus teksto — Red. past.).

Advokato Savičo kalba


   
— Angelės Ramanauskaitės nusikaltimą įvertino prokuroras ir visuomeninis kaltintojas, todėl kalbėsiu trumpai.
Ramanauskaitė sakė, kad yra įsitikinus, jog vaikus mokyti apie Dievą nėra nusikaltimas.
Vaikai papasakojo, kad teisiamoji mokė juos religijos, mokėsi poterėlių, žiūrėjo religinius paveiksliukus. Tai nusikaltimas prieš BTSR BK 139 sfcr. 1 d. Tačiau Ramanauskaitė neturi administracinių nuobaudų, neteista, teigiamai charakterizuojama iš darbavietės, gerai atlikdama savo pareigas. Neigiama charakteristika — kad yra užsidariusi, nedalyvavo visuomeniniame darbe, neatsižvelgdavo į komjaunimo sekretoriaus prašymus, šis
procesas Ramanauskaitei, kadangi yra jauna, bus pamokantis. Todėl prašau minimalios bausmės pagal BTSR BK 130 str.

   
Teisėjas išvaro iš salės vieną dalyve, kuri dėl vertėjo juokingo vertimo neišsilaikiusi nusijuokė.

   
Baigus advokatui kalbėti, Ramanauskaitė prašo teismą leisti kalbėti jos visuomeniniam gynėjui, tačiau teisėjas pareiškia, kad dabar teisiamosios prašymai nepriimami; ką ji norėjusi, galėjo pasakyti teismo pradžioje.

Paskutinis Ramanauskaitės žodis


    — Iš visų kaltinimų ir teismo eigos man neaišku, už ką aš esu kaltinama. Nesijaučiu nusikaltus. Nusikaltėliai yra tie, kurie šią bylą iškėlė. Gailėtis neturiu už ką. Aš manau, kad vaikams kalbėti apie Dievą nėra nusikaltimas ir šito niekada nelaikysiu nusikaltimu. Ir Lietuvoje, ir Baltarusijoje turi būti leidžiama katekizuoti vaikus. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija ir Lenino dekretai leidžia mokyti religijos ir suaugusius, ir vaikus. Ne tik aš, bet ir kiti mokys vaikus religijos ne tik Lietuvoje, bet ir Baltarusijoje, ir vaikai žinos, kad religija yra ne bobučių pasakos, bet viso žmogaus gyvenimo pagrindas.

   
Teismas išeina pasitarti dėl nuosprendžio. Pertraukė virš valandos laiko. Kai kas mano, kad Ramanauskaitė po savo paskutinio žodžio bus nubausta griežčiau, o ji šypsosi ir, atrodo, visai nesibaimina pačios griežčiausios pagal 139 str. bausmės — vienerių metų lagerio.
N u o s p r en d i s


   
Baltarusijos TSR vardu. 1979 m. rugsėjo 18 d.
Astravo rajono liaudies teismas, pirmininkaujant liaudies teisėjui Chalko I. P., dalyvaujant tarėjams — Zeniuk G. I. ir Volkov V. K., valstybiniam kaltintojui prokurorui Abromovičiui A. L, visuomeniniam kaltintojui Klimčienei, ginant advokatui Savičiui N. I. išnagrinėjęs atvirame teismo posėdyje Angelės Ramanauskaitės bylą,
dėl padaryto nusikaltimo pagal BTSR BK 139 str. 1 d. nustatė:

   
Teisiamoji Ramanauskaitė sulaužė „Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės ir mokyklos — nuo Bažnyčios" įstatymą. Nusikaltimas padarytas taip: Ramanauskaitė atvyko iš Kauno į Astravo rajoną, Girių km. ir 1979 m. liepos 18, 19, 20 dienomis Lukšų namuose Girių aštuonmetės mokyklos jaunesnių klasių vaikus mokė religijos, panaudodama religinę literatūrą.

   
Teismo metu Ramanauskaitė atsisakė duoti parodymus dėl jai pareikšto kaltinimo ir kalta neprisipažino.

   
Vienok Ramanauskaitės kaltė pilnai įrodyta liudininkų parodymais ir baudžiamosios bylos medžiaga.

   
Apklaustoji liudininkė Syzo parodė, kad 1979 m. liepos 20 d. jai pranešė, kad Girių km. pil. Lukšos bute Girių mokyklos mokiniams kas tai praveda susirinkimą. Kartu su mokyklos direktoriumi Bogočiovu ir kolūkio pirmininko pavaduotoju Krupica ji atvažiavo į Girių kaimą. Pilietės Lukšos name buvo maždaug 6 Girių aštuonmetės mokyklos mokiniai ir teisiamoji Ramanauskaitė. Apklausus vaikus paaiškėjo, kad laike trijų dienų Ramanauskaitė juos mokė religijos, mokė maldų, rodė religinio turinio fotografijas. Analogiškai paliudijo Bogačiov ir Krupica. Iš liudininkų T. Lukša, M. Ravoit, J. Kutko, R. Šturo, R. Urbanovič ir kt. paaiškėjo, kad 1979 m. liepos 18, 19, 20 dienomis Ramanauskaitė Lukšos name pravedė pamokas vaikams, mokė maldų, rodė religinio turinio fotografijas, davė jiems religinę literatūrą.

   
Iš 1979 m. rugpjūčio 18 d. protokolo seka, kad iš Ramanauskaitės paimta religinio turinio literatūra skirta nepilnamečių vaikų religiniam apmokymui ir pačios religiniam mokymuisi.

   
Ramanauskaitės veiksmai teisingai kvalifikuojami pagal BTSR BK 139 str. 1 d. Teisiamoji sulaužė „Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės ir mokyklos — nuo Bažnyčios jstatymą, būtent: organizavo ir sistemingai mokė nepilnamečius vaikus religijos.
    Sprendžiant bausmės dydžio klausimą, teismas atsižvelgė, kad Ramanauskaitė anksčiau neteista, teigiamai charakterizuojama iš darbavietės ir laiko pakankamai nubausti pinigine bauda valstybės naudai (vertėjas vertė: „Ir skaito .. . baudą ... 50 rub.").

   
Teismas nutarė Angelę Ramanauskaitę pripažinti kalta sulaužius „Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės ir mokyklos — nuo Bažnyčios" įstatymą ir pagal BTSR BK 139 str. 1 d. nubausti pinigine bauda — 50 rub. valstybės naudai. Įsigalėjus nuosprendžiui, panaikinti įpareigojimą Ramanauskaitei neišvykti iš gyvenamosios vietos.

   
Daiktinius įrodymus — religinio turinio literatūrą atiduoti Baltarusijos TSR Teisingumo ministerijai kriminalistiniam muziejui; daiktus, neturinčius ryšio su religija, grąžinti Ramanauskaitei.

   
Teismo nuosprendį laike 7 parų nuo nuosprendžio paskelbimo galima per Astravo liaudies teismą apskųsti Gardino srities teismui.

   
Teismas taip pat nutarė už advokato Savičaus gynybą iš Ramanauskaitės išreikalauti 30 rub.

   
Perskaitęs nutartį teisėjas paklausė:

   
— Ramanauskaitė, jums suprantamas nuosprendis?

   
— Ne, nesuprantamas.

   
— 50 rub. bauda už nusikaltimą ir 30 rub. gynėjui! Perskaičius nuosprendį, teisėjas staiga su didžiausia
neapykanta suriko:

   
— Greičiau apleisti salę! Bystro!

   
Išėję į lauką vieni sveikino Ramanauskaitę, kiti tiesė pinigus baudai sumokėti, o milicija ragino visus eiti tolyn.

   
Susirinkę šventoriuje, prie uždarų bažnyčios durų (Astrave bažnyčia yra prie pat teismo pastato), visi sugiedojo „Marija, Marija". Aplink šventorių zujo saugumiečiai, pilni baimės, kad neįvyktų kokia nors demonstracija. Gatvėje teismo dalyviai sudainavo „Lietuva brangi, mano Tėvynė". Praeiviai sustodavo, nesuprasdami, kokia proga jų padangėje skamba seniai girdėta lietuviška daina.


*     *     *
 

   
Angelės Ramanauskaitės teismas — tai bandymas sukliudyti religinei minčiai ir lietuviškumui pasiekti Baltarusijos lietuvius.

TTG KATALIKŲ KOMITETAS


   
Sovietinė valdžia 8 mėnesius tylomis pakentė TTG Katalikų Komiteto veiklą, tačiau po to, kai 522 Lietuvos kunigai ir 2 vyskupai solidarizavosi su TTG Katalikų Komitetu, valdžios kantrybė trūko. Du katalikų Komiteto nariai — kun. Alfonsas Svarinskas ir kun. Sigitas Tamkevičius buvo iškviesti į LTSR Prokuratūrą ir perspėti, kad gali būti už savo veiklą patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal LTSR BK 68 str. 1 d. Kun. Alfonsą Svarinską perspėjo respublikinio prokuroro pavaduotojas A. Novikov, o kun. Sigitą Tamkevičių pats respublikinis prokuroras Kairelis. Abu kunigai atsisakė pasirašyti įspėjimą ir LTSR Prokuratūrai pasiuntė atsakymus į pareikštus kaltinimus.


*     *     *
 
Kun. Alfonso Svarinsko pareiškimas LTSR Prokurorui


Lietuvos TSR Prokurorui
Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos
    Apaštališkajam Administratoriui Vyskupui
    Liudvikui Poviloniui,
Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų komitetui

   
Kun. Alfonso Svarinsko,
   
Viduklės R.K. parapijos klebono,
P a r e i š k i m a s


šių metų rugsėjo 2 d. (sekmadienį) apie 10 vai.
Raseinių rajono prokuratūra įteikė šaukimą atvykti rugsėjo 3 d. į Lietuvos TSR prokuratūrą Vilniuje, Gogolio g. 4, kab. 55.

   
Sekančią dieną 16 vai. jau buvau nurodytu adresu. Saugumo organų priežiūros prokuroras Bakučionis, kuris dar 1961 metais mane teisė už akių Vilniuje (tuo kartu buvau Mordovijos lageryje), padarė „ypatingai pavojingu recidivistu", apvilko dryžiuotais konclagerio rūbais su visomis baisaus rėžimo pasekmėmis. Jis mane nuvedė pas Lietuvos TSR prokuroro pirmąjį pavaduotoją A. Novikovą. Pastarasis mane apkaltino dviem punktais:

   
1) visuose mano pamoksluose raudona gija praeina antitarybiškumas. Ir paaiškino, kad kuomet sakau žodį „bedievis" suprantu tarybine valdžią,

   
2) kad drauge su kitais sukūriau ir dalyvauju nelegaliame, taip vadinamame, Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitete, kurio paruošti dokumentai patenka į užsienio spaudą ir radiją, ir atneša didelę žalą TSRS prestižui.

   
Pagal Lietuvos TSR BK 68 str. gali būti iškelta baudžiamoji byla. Kaltinimas buvo suformuluotas „oficialiame" tarybiniame įspėjime.

   
Nepagrįsto kaltinimo nepasirašiau.

   
Gerai apmąstęs kaltinimus, turiu garbės pasakyti (manau, kad tai bus naudinga reikalui ir istorijai) štai ką:

   
1) Lietuvos tikinčiųjų ir mano, kaip katalikų kunigo, nelaimė, kad visi tarybiniai pareigūnai, su kuriais tenka vienu ar kitu reikalu susidurti, pirmiausia yra ateistų, o tik paskui — tarybinės valdžios atstovai. Kunigas negali laimėti prieš pareigūnų ar bedievių savivalę. Lengviausia susidoroti su tikinčiuoju, o ypač su kunigu, prisegant jam antitarybininko etiketę, šiuo atveju aukomis tapo Kybartų klebonas kun. Sigitas Tamkevičius ir aš. Vos praėjus parai apie mūsų kvietimą buvo painformuota ir visuomenė: „Tiesoje" — rugsėjo 5 d., „Valstiečių laikrašty" — rugsėjo 6 d., Raseinių rajono „Naujame Ryte" — rugsėjo
8 d. Bet šie skelbimai turėjo atvirkštinį efektą Lietuvoje ir užsienyje.

   
2) Tarybinė spauda ir propagandistai dažnai akcentuoja Lenino 1918.01.23 dekretą, kuriuo Valstybė atskirta nuo Bažnyčios, o taip pat cituoja LTSR Konstitucijos 52 str. apie sąžinės laisvę. Deja praktikoje yra visai kitaip:

   
a) Bažnyčiai nepripažįstama juridinio asmens teisių. Atimtos pačių tikinčiųjų per 600 metų pastatytos bažnyčios. Jos apdėtos dideliais mokesčiais.

   
b) Neleidžiama katalikams jokio spausdinto žodžio ar programos per radiją. Per visą tarybinį laikotarpį neišleista nė vieno katekizmo. Maldanknygių tiražai buvo labai riboti, visai nepakankami ir tik propagandiniais tikslais. Apeigynas sąmoningai išleistas laikraštiniame popieriuje ir jau suplyšo.

   
c) Vienintelė kunigų seminarija Kaune (prieš karą jų buvo 4) limituota, pav., šiemet išėjo 6 nauji kunigai, mirė jau 14. Kandidatus ir dėstytojus parenka bedieviai per Religinių reikalų tarybos įgaliotinį. Be įgaliotinio žinios vyskupas negali nuvykti į parapiją atlaikyti šv. Mišių. O ką jau kalbėti apie sutvirtinimo sakramento teikimą. Bedieviai vyskupui nurodo, kur jis gali boti teikiamas ir kiek kartų per metus. Ir taip tikintiesiems su vaikais tenka važiuoti net šimtus kilometrų, pav. iš Žagarės į Kauną.

   
Tikinčiųjų ir katalikų padėtis Lietuvoje kasdien sunkėja. O norėtųsi bent tiek religinės laisvės, kiek jos „eksportuojama" į užsienį.

   
d) Religinių reikalų tarybos įgaliotiniai per eilę metų visiškai paraližavo vyskupų ir valdytojų veiklą. Faktiškai jie administruoja Bažnyčią, nors retkarčiais propagandos tikslais skelbiama, kad tarybinė valdžia visiškai nesikiša į Bažnyčios vidaus reikalus, į jos dogmatinę ir kanonų sritį. Jau metai, kaip vyskupas negali paskirti Viduklei vikaro. Dėl bedievių savivalės kenčia didelė parapija. Bet tai tik eiliniai ateistinės ideologinės „kovos" metodai. Rajonų vadovai užsikrėtę nuotaikomis „iš aukščiau", nurodo
klebonams, ką reikia kviesti laikyti per atlaidus šv. Mišias, sakyti pamokslus (Šiluvoje ir kt.).

   
e) Per radiją ir spaudą (ypač rajoninę) varoma grubi, primityvi ir melaginga propaganda prieš tikėjimą ir Bažnyčią. Tikintieji padaryti antraeiliais valstybės piliečiais. Todėl jų negina teismai, o redakcijų durys jų laiškams uždarytos.

   
f) Du vyskupai — Julijonas Steponavičius ir Vincentas Sladkevičius jau 20 metų ištremti be teismo, nežinia kieno įsakymu ir kuriam laikui. Ar ne metas LTSR prokuratūrai susidomėti šiuo skaudžiu reikalu, kuris tarybinei valdžiai garbės tikrai nedaro, užbaigti šių vyskupų kankinių Golgotos kelią ir painformuoti visuomenę apie atitaisytą nusikaltimą.

   
g) Katalikai moksleiviai prievarta rašomi į bedieviškas organizacijas, mažinamas elgesio pažymius už bažnyčios
lankymą, šiuo atveju ir Viduklė ne išimtis.

   
h) Jau bandoma vidurinių mokyklų salėse šaukti tikinčiųjų susirinkimus ir kurti bedieviškus bažnyčių komitetus (Kirdeikiuose, Daugailiuose, Utenos rajone).

   
i) Stengiamasi likviduoti Bažnyčią „Religinių susivienijimų nuostatais", kurie ateistų parašyti, užtvirtinti ir tarnauja jų tikslams.

   
Bedieviai naikina bažnyčias degindami (Batakiai, Gaurė, Šiauliai, Leipalingis, Sangrūda) arba pavagiama bei išniekinama visa, kas tikintiesiems brangiau net už gyvybę — švenčiausiąjį Sakramentą (Upyna, Dotnuva, Žemaičių Kalvarija, Seda ir ktr.). Galop, paskutinis Alsėdžių bažnyčios nusiaubimas naktį iš 22 į 23 d. parodė tikrąjį bedievių veidą. Tikintieji tokius bedievių veiksmus kvalifikuoja jau ne kaip chuliganizmą, bet vadina tiesiog satanizmu.

   
Vasarą buvo teisiami keli jaunuoliai Druskininkuose už 4 bažnyčių apiplėšimą. Deja, prokuratūra ir spauda visuomenės nepainformavo. Tuo tarpu apie tariamą dviejų kunigų „nusikaltimą" parašė net keli laikraščiai.
Tarybinė valdžia tylėjimu ir abejingumu skatina nusikalsti.

   
Taigi ar Lietuvos tikintieji gali mylėti bedievius ir gerbti tarybinę valdžią? Ateityje lietuvių kalbos žodyne žodis „bedievis" bus keiksmažodis. Ar tai iš netikinčiųjų kaltės?

   
Man, kaip kunigui, dažnokai tenka susidurti su valdžios pareigūnais. Jie būna tokie, kokie yra rajono vadovai. Raseinių rajonas tikintiesiems — vienas iš blogiausių Lietuvoje. Pabandysiu savo tvirtinimą paremti vienu kitu faktu iš dabarties.

   
Dar prieš atvažiuojant į Viduklę (1976.VIH.17), tuometinis Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Z. Butkus jau koneveikė mane prieš rajono kunigus.

   
Rajono komiteto sekretoriui Z. Grimailai Viduklės klebonas tapo idee fixe. Ir dažnai įvairiuose susirinkimuose pirmasis sekretorius jam skiria daugiau dėmesio, negu ūkiniams reikalams.

   
Vykdomojo komiteto pirmininkas A. Skeiveris 1978 m. organizavo Viduklės bažnyčios puolimą, kuomet klebonas egzaminavo vaikus Pirmajai šv. Komunijai. Todėl nenuostabu, kad ir apylinkės pirmininkas A. Zigmantas gali kleboną skųsti ir būti tame pačiame teisme liudininku (1977 m.).

   
Ne kartą ūkio vadovai grasino tėvus išmesti iš darbo, reikalaudami, kad jie patys nuvarytų vaikus nuo altoriaus ir iš procesijos.

   
Į mano raštiškus pareiškimus rajono vadovai niekada neduoda raštiško atsakymo, kaip to reikalauja tarybiniai įstatymai. Dar 1977 m. spalio mėn. pavaduotojas Z. Butkus man pareiškė: „Religinėms bendruomenėms mes niekada neduodame raštiško atsakymo (!) ir jums niekad neduosime leidimo eiti į kapines". Bedieviai gali eiti pagerbti mirusiųjų ar per Vėlines, ar per Pergalės šventę, bet tikintiesiems draudžiama. Tikintieji gali pagerbti savo mirusiuosius tik vadovaujant bedieviams. Už grynai
religinę Vėlinių procesiją 1976 ir 1978 m.m. buvau nubaustas pinigine bauda 50 rublių. Panašiai buvo nubaustas Kybartų parapijos klebonas kun. Sigitas Tamkevičius ir Palomenės klebonas kun. Jonas Zubrus.

   
1977.XI.1. Viduklės paukštininkystės tarybinio ūkio direktorius E. Zaikauskas bandė sutrukdyti procesiją, išvarydamas į gatvę sunkvežimius ir mėšlavežius, kad sudarytų įspūdį, jog tikintieji sutrukdė judėjimą. Be to, pats paleido kapinėse garsiakalbius, kad žmonės negirdėtų kunigo pamokslo. Bet Raseinių prokuratūra tylėjo.

   
Pernai XI.l mokytojai Vaicekauskas ir Mockus bėgiojo ties klebonija ir trukdė mergaitėms persirengti eisenai. Eisenos metu mokytojas Mockus (jis gi Viduklės vidurinės mokyklos partijos sekretorius) bėgiojo per žmonių eiles su foto aparatu ir fotografavo iš arti kunigą ir atskirus eisenos dalyvius. Pasipiktinusiųjų tikinčiųjų jausmai galėjo pasireikšti nepageidaujamu būdu. Ir vėl viešosios tvarkos pareigūnai šito nepastebėjo, nes abu mokytojai veikė pagal nurodymą „iš viršaus".

   
š.m. rugsėjo 4 d. Raseinių Vykdomojo komiteto pavaduotoja O. Stonienė iškvietė bažnyčios komiteto pirmininką I. Paulauską ir ragino bažnyčios aktyvui susitarti ir neklausyti klebono ir per Vėlines neiti į kapines.

   
Prieš Šiluvos atlaidus vienus vidukliškius kvietė apylinkė, kitus Melioracijos valdybos partorgas ir reikalavo, kad žmonės savo lengvomis mašinomis nevežtų žmonių, ypač vaikų, į Šiluvą.

   
Kaip kiekvienais metais, taip ir šiemet, vidukliškiai rugsėjo 12 dienos vakare važiavo į Šiluvą pasimelsti, atlikti ižpažintį ir priimti šv. Komuniją. Tuo būdu norėjo pagerbti šv. Mergelę Mariją ir savo sielą pašventinti naujomis Dievo malonėmis. Ties Šiluvos bažnyčios durimis stovėjo visa eilė „civilių" ir trukdė žmonėms ir ypač vaikams praeiti į bažnyčią. Vieną moterį, nutvėrę už rankų, tempė iš šventoriaus. Tik pradėjus šaukti: "Gelbėkite, vagys užpuolė", paleido ir pasišalino. Žmonės
atpažino šiuos bedievių „aktyvistus": iš rajono komiteto Kvietkienę ir mokytoją Mockų, Viduklės paukštininkytės tarybinio ūkio partorgą Mačiulaitj, komjaunimo sekretorę Bružienę ir kitus. Sakykite, ar jie nepažeidžia LTSR Konstitucijos 52 str., ar jie nepažeidžia tarptautinių TSRS įsipareigojimų? šitie aktyvistai, o ne Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitetas, duoda užsienio spaudai pakankamai medžiagos. Tik jie griauna Tarybų Sąjungos prestižą pasaulio akyse.

   
Šiluvos atlaidų metu įvairūs „civiliai" eidavo per pamaldžių moterų butus ir darydavo kratas.

   
1979.IX.12 pačių atlaidų įkarščio metu Raseinių rajono vykdomojo komiteto pirminikas A. Skeiveris iššaukė Šiluvos kleboną kun. Vaclovą Grauslį į Raseinius ir, dalyvaujant pavaduotojai O. Stonienei, prievarta išgavo klebono parašą, kad neleis Šiluvoje rugsėjo 15 d. atlaikyti šv. Mišių (sumos) Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komiteto nariams — kunigams. Atėjo metas Lietuvos TSR prokuratūrai sudrausti Raseinių bedievius ir įtikinti, kad Šiluvą tvarko vyskupas ir klebonas, o rajono vadovai tegul pasirūpina apleistomis Maironio ir Stanevičiaus tėviškėmis, arba bent gyvenviečių gatvėmis. TTG Katalikų Komiteto nariai-kunigai šv. Mišias atlaikė, o Šiluvos klebonui buvo sugadinta nuotaika visiems atlaidams.

   
Taigi Šiluvos atvejis akivaizdžiai liudija apie Lietuvos katalikų turimą „pilną religinę laisvę".

   
Raseinių saugumo poskyrio viršininkas Gardauskas tuojau po atlaidų šaukė tardymui Šiluvos kleboną kun. Vaclovą Grauslį (IX.18 išlaikė 3 vai. Raseinių kleboną Vytautą Griganavičių (IX.19), Raseinių vikarą kun. Antaną Urbonavičių (IX.2l) ir Liolių kleboną kun. Joną Račaitį (IX.24). Tarp kitų dalykų, klausinėjo ir apie kun. Jono Kaunecko pamokslą Šiluvoje IX.15.

   
Nežiūrint bedievių ir ateistų šantažo, stokos priemonių nuvykti į atlaidus, religinis atgimimas Lietuvoje jau
visų pastebimas faktas: vienus džiugina, o kitus — siutina. Bet su šiuo faktu tenka skaitytis.

   
Visa Lietuva pradeda ruoštis dviems dideliems jubiliejams: 500 metų nuo šv. Kazimiero mirties (1984) ir 600 metų nuo krikščionybės įvedimo (1987). Ir visų mūsų vienas tikslas: visa atnaujinti Kristuje! Atnaujinti Tautos dvasinį veidą, taip skaudžiai sužalotą bedievybės per keletą pokario dešimtmečių.

   
Kol bus Tarybų Sąjungoje tikinčiųjų diskriminacijos faktų (deja, jie nemažėja), tol bus reikalingas Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitetas. Ir vieno ir kelių Komiteto narių teisminis susidorojimas jo veiklos neparaližuos. Katalikų Komitetas ir toliau informuos tarybinę vyriausybę ir aukščiausiąją Bažnyčios vadovybę apie skaudžius tikinčiųjų teisių pažeidimus Lietuvoje ir kitose tarybinėse respublikose.

   
Esame giliai įsitikinę, kad Dievui laiminant, Popiežiui Jonui Pauliui II ir viešajai viso pasaulio gerųjų žmonių opinijai paremiant, mes sulauksime pilnos religinės laisvės.

   
— Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė (Ps, 45,2). Viduklė, 1979 m. spalio 1 d.
Kun. Alfonsas Svarinskas,
Viduklės klebonas,
TTG Katalikų Komiteto narys


*     *     *

 
Kun. Sigito Tamkevičiaus atviras laiškas
LTSR Prokuratūrai

ATVIRAS LAIŠKAS LTSR PROKURORUI


(Kun. Sigitas Tamkevičius puikiai gina TTG Katalikų Komiteto veiklą):

   
1979 m. rugpjūčio 29 d. Jūs mane iškvietėte į LTSR Prokuratūrą ir liepėte pasirašyti įspėjimą dėl tariamai
mano padarytų nusikaltimų, už kuriuos galiu būti baudžiamas pagal LTSR BK 68 sfer. 1 d. Įspėjimo lape buvo įrašyti tokie mano nusikaltimai: pamoksluose skleidęs žinomai melagingus prasimanymus, šmeižiančius tarybinę tikrovę, aktyviai prisidėjęs sukuriant Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitetą ir paruošiant jo dokumentus, kurie patekę net į Vakarus, ir kurstęs tikinčiuosius nesilaikyti tarybinių įstatymų.

   
Prokuroro pavaduotojas tardymo reikalams prie saugumo organų Bakučionis aiškino, kokius mano veiksmus Prokuratūra laikanti nusikaltimais. Pamoksluose aš sakęs, kad tarybų valdžia rimtai nekovoja su girtavimu, kad mokyklose persekiojami tikintieji mokiniai, kad dėl daugelio dabartinių blogybių esąs kaltas ateistinis žmonių auklėjimas. Nors pamoksluose kalbu prieš ateistus, bet mintyse turiu tarybų valdžią.

   
Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitetas esąs neužregistruotas ir todėl nelegalus. Dėl šios priežasties tarybinės įstaigos į Komiteto pareiškimus neatsakinėjančios.

   
Tikinčiųjų kurstymas nesilaikyti tarybinių įstatymų buvęs per mano du teismus: Vilkaviškyje ir Varėnoje.

   
Prokuratūros įspėjimo nepasirašiau, kadangi iš esmės nesutikau su man pateiktais kaltinimais ir pažadėjau atsiųsti atsakymą.

   
Kaltinimą, kad skleidžiau žinomai melagingus prasimanymus, šmeižiančius tarybinę valstybę ir visuomeninę santvarką, laikau absurdišku. Tegul Jūsų uolūs informatoriai nurodo nors vieną faktą iš mano pamokslų, kuris būtų šmeižtas, o ne dabartinio gyvenimo tikrovė. Pamoksluose aš nešmeižiau, bet kritikavau tarybinius pareigūnus už tikinčiųjų diskriminaciją ir šitą teisę man suteikia LTSR Konstitucija, kurioje tarp kitko rašoma: „Persekioti už kritiką draudžiama. Asmenys, persekiojantys už kritiką, įtraukiama atsakomybėn" (47 str.).

   
Tarybinėje mokykloje tikintys mokiniai nuolatos
susiduria su diskriminacija. Ir tai nėra pavieniai faktai, kaip Jūs, Prokurore, teigėte, o visuotinis reiškinys visoje Lietuvoje. Kybartuose irgi apstu tikinčiųjų mokinių diskriminacijos faktų, pradedant tikinčiųjų moksleivių grubiais viešais surašinėjimais, elgesio pažymio už bažnyčios lankymą mažinimais ir baigiant Mišioms patarnaujančių berniukų tardymais. Ne mane reikėjo įspėti, kad mokinių diskriminacijos faktus iškėliau į viešumą, o tuos, kurie, nusikalsdami ne tik prieš žmoniškumą, bet ir prieš tarybinius įstatymus, persekiojo mokinius. Kai tarybinės valdžios organai pradės labiau domėtis tikinčiųjų moksleivių diskriminacijos faktais ir bausti tikruosius nusikaltėlius, tada mums, kunigams, nereikės apie tai kalbėti.

   
O ar ne tiesa, kad tarybinės valdžios pareigūnai rimtai nekovoja su girtavimu? Degtine ir pigiu vynu yra užverstos miestų ir kaimų parduotuvės, klesti svaigalų perpardavimas, tauta paskendus girtavime, o kas daroma šiai nelaimei sustabdyti? Neleidžiama savarankiškai veikti blaivybės draugijoms, alkoholinių gėrimų gamybos planai nemažinami (viešai spaudoje net neskelbiami!), o didinami. Legalizuotos kovai su alkoholizmu komisijos rūpinasi ne žmonių blaivumu, bet tik tuo, kad pasigėrę nenusikalstų, venerinėm ligom neapsikrėtų, į blaivyklas nepatektų, pravaikštų darbe nepadarytų ir panašiai. Jau seniai Lietuvos TSR vadovams reikėjo susimąstyti, kodėl tarybinis žmogus vidutiniškai kasmet prageria apie 170-180 rub.?

   
Prokuroras Bakučionis prikišo, kad aš už visas dabarties blogybes kaltę suverčiąs tarybinei valdžiai.

   
Labai gaila, kad į Kybartų bažnyčią siunčiami menkai išsilavinę informatoriai, kurie neskiria sąvokų: „ateistai" ir „tarybų valdžia". Prieš tarybų valdžią pamoksluose aš nekalbu, tačiau kaip kunigas aš turiu ne tik teisę, bet ir pareigą kovoti su bedievybe, kuri, giliu mano įsitikinimu, pokario metais sukūrė žmonėse dvasinę tuštumą, suardė moralinius pagrindus ir tuo pačiu atvėrė vartus daugybei
nusikaltimų, apie kuriuos prieškarinė ir giliai tikinti Lietuva nė sapnuoti nesapnavo.

   
Antroji man primesta kaltė — tariamai nelegalaus Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komiteto sukūrimas ir dokumentų ruošimas, kurie yra patekę į Vakarus ir šmeižia tarybinę tikrovę.

   
Taip, aš prisiimu drauge su kitais keturiais kunigais atsakomybę už TTG Katalikų Komiteto sukūrimą ir jo dokumentų paruošimą. Tai padaryti paskatino ne JAV Kongresas, kaip Jūs, Prokurore, teigėte, bet nuolatos persekiojama Lietuvos Katalikų Bažnyčia. Pabandykite Jūs valandėlę bent mintimis pabūti tikinčiuoju ir pajusti „tikėjimo laisvę" tarybinėje Lietuvoje. Du vyskupai — Julijonas Steponavičius ir Vincentas Sladkevičius be jokios kaltės ir be teismo dvidešimt metų vargsta tremtyje. Vyskupai be Religijų reikalų tarybos įgaliotinio žinios ir sutikimo negali kunigo paskirti į parapiją. Nė vienas jaunuolis be saugumo žinios ir sutikimo negali įstoti į Kunigų seminariją, šiemet maždaug dešimčiai buvo sukliudyta mokytis Kunigų seminarijoje. Kunigo veikla parapijoje sekama ir varžoma. Tikintieji negali dirbti mokyklose, vadovaujančiose pareigose ir t.t. Ne tik aš, bet ir visi Lietuvos tikintieji norėtų sužinoti, ką Prokuratūra padarė, kad viso šito tikinčiųjų persekiojimo nebūtų ir kad valstybė tikrai būtų atskirta nuo Bažnyčios? Nurodykite, jai galite, nors vieną pavyzdį, kai tarybinė valdžia nubaudė kokį nors Lietuvos bedievį, kuris aktyviai diskriminavo tikinčiuosius. Tikinčiųjų diskriminacija Lietuvoje yra žaizda, kuri negydoma, bet norima nuslėpti. Tik todėl Jūs negalite pakęsti TTG Katalikų Komiteto, kuris gina tikinčiųjų ir Bažnyčios teises. Šio komiteto programoje niekad nebuvo tikslo kovoti ar silpninti tarybų valdžią, todėl jo nariams nederėtų primesti nebūtų kalčių. Jūs TTG Katalikų Komitetą vadinate nelegaliu, nes jis esąs neužregistruotas. Jums, Prokurore, žinoma, kad mes neveikiame slapta, bet viešai. 1978 m. lapkričio 13 d. sukurdami Katalikų Komitetą, mes kreipėmės į tarybinę
Vyriausybę, jei iki šiolei mūsų Komiteto neužregistravo, tai ne mūsų kaltė.

   
Trečioji mano kaltė — žmonių kurstymas nesilaikyti tarybinių įstatymų. Man inkriminuojama net tai, kad tikintieji gausiai dalyvavo mano teismuose Vilkaviškyje ir Varėnoje. Bet kuo aš dėtas, jei žmonės gerbia kunigą ir suinteresuoti jo likimu? Argi nusikaltimas tarybiniam piliečiui atvykti į viešą teismo posėdį? Jei čia ir galima ką nors pakaltinti, tai tik Lietuvos bedievius, kurie per 35 metus nepajėgė atskirti kunigą nuo tikinčiųjų.

   
Jūs, Prokurore, man pagrasinote LTSR BK 68 str. 1 d. — už panašius nusikaltimus galiu būti nuteistas iki sepetynerių metų laisvės atėmimo. Nejaugi taip nepasitikima ateistine propaganda, kad bijoma, jog vienas kitas kunigas sugriaus, ką Lietuvos bedieviai per 35 metus statė? Nejaugi Lietuvos TSR Vyriausybė mano, kad su lazda galima nugalėti ir sustabdyti religinį tautos atgimimą?

   
Prokuratūroje man buvo priminta, kad Bažnyčios reikalais turi rūpintis tik vyskupai. Noriu pakartoti, ką sakiau žodžiu: neužmirškite, kad Lietuvos Katalikų Bažnyčia, tai ne Rusijos Pravoslavų Bažnyčia, kur ateistinė valdžia per sau klusnius vyskupus gali griauti Bažnyčią ir terorizuoti kunigus bei tikinčiuosius. Lietuvoje šitaip niekada nebus, nes šv. Tėvas gyvena ne Maskvoje, o Vatikane ir Katalikų Bažnyčios reikalais turi rūpintis ne tik vyskupai, bet ir kunigai ir pasauliečiai. Kybartai, 1979.IX.6.
TTG Katalikų Komiteto narys
kun. Sigitas Tamkevičius

    N.B. šio laiško nuorašus siunčiu Lietuvos ordinarams ir „Tiesos" redakcijai.

 
*     *     *
 

   
Kronika šį LTSR Prokuratūros įspėjimą laiko eiliniu sovietinės valdžios šantažu, siekiant įbauginti ne tik TTG
Katalikų Komiteto narius, bet ir visus Lietuvos kunigus neprisidėti prie šio komiteto veiklos. Tačiau nėra negalima, kad abu įspėtieji kunigai gali būti suimti ir nuteisti. Tai priklausys nuo vienokio ar kitokio Kremliaus sprendimo.

*     *     *


   
Daugelyje Lietuvos parapijų tikintieji renka parašus po protestais dėl kun. Svarinsko ir kun. Tamkevičiaus persekiojimo.

KOVA UŽ TIKĖJIMO LAISVE


(Kun. Baltuška gabiai atsikerta Utenos rajono ateistiniams pareigūnams):

   
1979 m. balandžio 20 d. mirė Daugailių bažnytinio komiteto pirmininkas Juozas Tarulis iš Mikalajūnų kaimo, sulaukęs beveik 80 m. amžiaus.

   
1979 m. balandžio 30 d. apylinkės pirmininkė A. Stankevičienė telefonu pasiteiravo klebono kun. Petro Baltuškos, ar jau yra išrinktas naujas bažnytinis komiteto pirmininkas. Jai buvo atsakyta, kad dar nėra, bet šis klausimas greitu laiku bus išspręstas. Ji dar pasidomėjo, kas yra tas kandidatas į pirmininko pareigas? Klebonas atsakė:

   
— Aš pats.
    — Jūs negalite būti pirmininku, — nusigando pirmininkė.
    — Kodėl? — ramiai paklausė kun. P. Baltuška.
    — Jūs kulto tarnas.
    — Ne. Aš ne kulto tarnas, bet kunigas. Tai žymiai daugiau, kaip kulto tarnas. Prašome nemaišyti sąvokų. Ar jus einančią apylinkės pirmininkės pareigas kas nors vadina apylinkės tarnaite, ar sako: „Buvau apylinkėje, bet apylinkės tarnaitės neradau". Ar gydytoją kas nors vadina
ligonių tarnu, ar kiaulių šėrėją yra kiaulių tarnaite? Ar rajono pirmininką vadiname rajono tarnu? Ne.

   
— Tai aš čia nežinau. Tarkis su rajono pirmininko pavaduotoju Labanausku. Jeigu jis jus patvirtins . .

   
— Kol jis man nieko nesakys ir aš jam nieko nesakysiu, nes čia yra bažnyčios vidaus reikalas, — paaiškino klebonas.

   
1979 m. gegužės 6 d. sekmadienį pamaldų metu buvo paskelbta, kad po pamaldų susirinktų bažnytinio komiteto nariai aptarti kai kurių bažnytinių reikalų. Susirinko visas komitetas, viso 21 žmogus. Susirinkimas apsvarstė pirmininko pareigų perėmimo klausimą ir kitų narių pareigas ir surašė tokio turinio protokolą:


   
„Mes, žemiau pasirašę Daugailių bažnyčios Romos katalikų religinės bendruomenės nariai, 1979 m. gegužės 6 d. visuotiniame susirinkime išrinkome bažnytinio komiteto vykdomąjį organą:

   
1. Pirmininkas — Baltuška Petras, Rapolo
    2. Sekretorius — Lumbė Zenonas, Juozo
    3. Kasininkas — Seibutis Vincas, Vinco". ..

   
Komiteto narių akivaizdoje klebonas perėmė bažnytinio komiteto pirmininko pareigas, remdamasis Bažnyčios kanonų teisės 1183 §1, kur sakoma: „Jei kas nors, ar tai būtų dvasininkai, ar pasauliečiai įtraukiami į bažnytinio turto valdymą, jie visi kartu su vietos klebonu, apie kurį kalba kan. 1182, arba jo pareigas einančiu kunigu, jam pirmininkaujant, sudaro Bažnyčios Palaikymo tarybą".

   
Panevėžio vyskupijos sinodas 111 psl. 560 § sako: „Bažnyčios Palaikymo tarybos pirmininku visuomet bus vietos klebonas".

   
Protokolo nuorašas registruotu laišku buvo išsiųstas Utenos rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pav. J. Labanauskui.

   
1979 m. gegužės 29 d. apylinkės pirmininkė telefonu pranešė klebonui, kad jis gegužės 30 d. rytą 9 vai. yra kviečiamas į Uteną pas pav. J. Labanauską.

   
Atvykęs į Vykdomąjį komitetą, pavaduotojo kabinete
rado ne tik patį pavaduotoją, bet ir raj. pirm. Talmantą bei raj. prokurorą F. Levulį. Pavaduotojas supažindino kleboną su prokuroru. Visiems susėdus prie stalo, pavaduotojas pakeltu tonu pradėjo kalbėti:

   
— Kodėl jūs pažeidinėjate tarybinius įstatymus? Jūs be mūsų leidimo sukvietėte susirinkimą ir save išrinkote pirmininku? Čia dalyvauja prokuroras, jis jums išaiškins įstatymus. įspėjame, kad už įstatymo pažeidimą būsite traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.

   
Pavaduotojas paduoda klebonui mašinėle spausdintą popieriaus lapą, kuriame surašytas įspėjimas ir liepia pasirašyti. Klebonas perskaito, bet nepasirašo, sakydamas, kad jis jokio įstatymo nepažeidė, nes nuostatų 16§ sako: „Religinių bendruomenių vykdomųjų ir revizijos organų bei tikinčiųjų grupių susirinkimai (posėdžiai) vyksta be pranešimo valdžios organams ir be jų leidimo".

   
Pavaduotojas pradeda tyčiotis:
— Jums dar maža valdžios?

   
Po šių žodžių klebonas paprašo pertraukti pokalbį ir atidėti rytdienai, nes jis neatsivežęs magnetofono užrašyti šiam pokalbiui.

   
Pavaduotojas užsigauna ir pašoka šaukdamas:

   
— Sugalvojai mus šantažuoti!
    — Niekas tau neleis užrašinėti, nors ir atsineštum magnetofoną, — pakeltu tonu tęsia pirmininkas.
    — O mano žodžius galite užrašinėti, — ramiai pastebi klebonas.
    — Kam tau reikia užrašinėti? — klausia J. Labanauskas.
    — Kad galėčiau sekmadienį tikintiesiems pademonstruoti, kas ir kaip čia buvo kalbama.

Klebonas aiškina toliau:

   
— Nepažeidžiau jokio įstatymo, nes TSRS Konstitucijos 52 str. ir LTSR Konstitucijos 50 str. aiškiai sako: „Bažnyčia atskirta TSRS nuo valstybės".

   
Pirmininkas Talmantas užsiplieskia pykčiu:
    — Nežinai, ką reiškia atskyrimas?
    — O ką? — klausia kunigas.
    — Kad jūs neturite teisės kištis į valstybės reikalus.
    — O kas jums davė teisę kištis į Bažnyčios reikalus? — klausia klebonas. — Kur Konstitucijoje parašyta, kad jums leista kištis į mūsų reikalus, o mums draudžiama? šituo Konstitucijos straipsniu viskas pasakyta: jei jau atskirta, tai atskirta, štai mūsų pokalbyje dalyvauja teisės atstovas — prokuroras. Jeigu jis dalyvavo byloje, kuri išskyrė vyrą su žmoną, tai jis nepaliko teisės terorizuoti buvusią savo žmoną ar žmonai — vyrą. Išskyrė, tai išskyrė.

   
Klebonas parodo jiems Bažnyčios kanonus ir sinodo knygas, TSRS Konstituciją ir LTSR Konstituciją, religinių susivienijimų nuostatus ir paaiškina, kad vyskupo paskyrimu, kunigas, atvykęs į parapiją, nori ar nenori privalo laidoti mirusius, krikštyti gimusius, lankyti ligonius, klausyti tikinčiųjų išpažinties ir kt., taip pat jis privalo eiti ir bažnytinio komiteto pirmininko pareigas, nes tam yra įpareigotas kanonų ir sinodo. Kunigas parodo pirmininkui nuostatų knygas, o šis tik pažiūri, atstumia tolyn ir sako:

   
— Seni, tarybinė vyriausybė jų nepatvirtino.

   
— Pirmininke, atmetėte kanonus, sinodą, — tęsia kun. Baltuška, — pagal jūsų logiką, štai aš atmetu šitą Konstituciją, tuos nuostatus, nes jų Vatikanas taip pat nepatvirtino.

   
Pirmininkas skaito religinių susivienijimų 12 straipsnį:

   
— Visuotini religinių bendruomenių ir tikinčiųjų susirinkimai (išskyrus pamaldas) vyksta rajono, miesto (respublikinio pavaldumo miesto) darbo žmonių deputatų tarybos vykdomajam komitetui leidus.

Klebonas paaiškina:

   
— Jei tie susirinkimai vyktų ypatingiems reikalams aptarti, pvz., kongresui surengti, naujai bažnyčiai statyti, vykti į ypatingą kelionę, pvz., vykti į Maskvą ateinančių metų olimpiados metu ir ten pasirodyti su religine programa, šiuo metu popiežius lankosi Lenkijoje ir, sakykime, 1000 Daugailių parapijiečių norėtų vykti su juo
susitikti. Tada aptarti tokioms kelionėms, norint sušaukti visus parapijiečius, gal ir būtų reikalingas jūsų leidimas, bet čia — komiteto pirmininko pareigų perėmimas — yra vietinis ir grynai bažnytinio pobūdžio vidaus reikalas.

   
Be to, čia ne įstatymas. Prašau, pirmininke, skaityti kur čia parašyta, kad čia yra įstatymas? Čia tik įsakas. Tai toks skirtumas, kaip kareivio įsakymas ir generolo įsakymas. Klausyti visada reikia generolo, o ne kareivio, kai tuo pačiu klausimu ką nors jie įsako. Konstitucija — generolas. Todėl jos viršelyje yra užrašyta: „Pagrindinis įstatymas". Įsakas neturi prieštarauti Konstitucijai.

   
Šis susirinkimas buvo tik pirmininko pareigų priėmimui ir vietoje mirusių narių įrašyti naujus. Klebonas komiteto nepanaikino: jis buvo, yra ir ateityje bus.

   
Pavaduotojas parodo gautą susirinkimo protokolą ir taria:

   
— Čia mums špargalkų, prašom, nesiuntinėti, štai aš ir užrašiau, kad jis negalioja.

   
— Kad mums ir nereikia jūsų pripažinimo. Mes tik pranešėme, kad komitetas yra, o kuo jūs laikysite mūsų protokolą — mums nesvarbu. Juk čia yra bažnytinis komitetas ir mums visai nereikia, kad bedieviai jį pripažintų.

   
— Rinkimai turi būti visuotini.

   
— Jie tokie ir buvo. Visas komitetas dalyvavo, visi bažnyčioje esantys tikintieji žinojo. Tačiau bažnyčia ne teatras, kad būtų šūkaujama. Kur yra tokia patalpa ir kokiomis priemonėmis būtų galima sukviesti visus tikinčiuosius? Juk miestuose yra parapijų, kurioms priklauso 50.000 ar 60.000 žmonių. Pav. Kaune, Vilniuje. Kur yra tokios patalpos, kurios galėtų sutalpinti ir kas jas duoda tikintiesiems? O ar jūs renkate rajono valdžią gegužės 1 d. demonstracijos metu? Ne. Bažnyčios kanonai ir vyskupijos sinodas įpareigoja būti pirmininku.

   
— Čia pagal Vatikaną — taria pirmininkas.

   
— Taip, nes mes esame tikintieji. Mes tvarkomės pagal Vatikano nurodymus, o jūs pagal Kremliaus. Bet jūs
stovite už religinės bendruomenės ribų, todėl neturite teisės sudaryti bažnytini komitetą. Kur logika: bedieviai sudarinės tikinčiųjų komitetus?! Ar mes, tikintieji, sudarinėjame jūsų komitetus — rajono ar apylinkės? Ne. Bažnyčia atskirta nuo valstybės, tai atskirta. Tuo viskas ir pasakyta.

   
Visą laiką tylėjęs prokuroras įsiterpė:

   
— Religija prieštarauja komunizmui.

   
— Bet čia jau ne įstatymas, bet ideologija. O kur įstatyme pasakyta, kad religija prieštarauja komunizmui?

   
— Popiežius laimino Hitlerį, — bando gelbėti prokurorą pavaduotojas.
    — Popiežius laimino ne tik Hitlerį, bet ir TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininką Podgorną, užsienio reikalų ministrą Gromiką, Chruščiovo dukterį „Pravdos" laikraščio vyriausiojo redaktoriaus žmoną Adžubėjienę, kuri buvo taip sužavėta popiežiaus Jono XXIII gerumu, kad verkdama išėjo iš audiencijos su popiežiumi.

   
— Ar matei, kada laimino Chruščiovo dukterį? — pašoko Talmantas.

   
— O tamsta ar matei, kaip popiežius laimino Hitlerį? — nenusileido klebonas. — Jeigu valstybių vadovai ar jų pasiuntiniai susitinka su popiežiumi aptarti kai kurių valstybinių reikalų, įteikti skyrimo raštą ar daro mandagumo vizitą, tai dar nereiškia, kad popiežius kiekvieną ir laimina, štai mes čia susitikome, ar aš jus dabar laiminu? O kad pas popiežių buvo Podgornas ir Gromika, tai galiu parodyti ir nuotraukas iš komunistinių šalių spaudos.

   
— Turėsite paklusti tarybiniams įstatymams ir prašome mums netrukdyti sekantį sekmadienį (VI.3) pravesti rinkimus Daugailių religinėje bendruomenėje. Jus per du sekmadienius mums sutrukdėte tai padaryti, pravesdamas stiprią propagandą per pamokslus, kurie buvo beveik politiniai, — kalbėjo Labanauskas.

   
— Politika neužsiimu, — atsakė klebonas. — Jeigu žmonėms sakyčiau: imkite kirvius ir eikite sukapoti
rajono pirmininką, jo pavaduotoją ar dar aukštesnėse pareigose stovinčius asmenis, tada jau būtų politika.

   
— Galite melstis, išpažinčių klausyti, niekas jums to nedraudžia. Konstitucija garantuoja kulto atlikimo laisvę ir ateistinės propagandos laisvę — švietė kunigą pirmininkas.

   
— O kodėl mums tik kulto atlikimo laisvė, o jums ateistinės propagandos laisvė? Pasikeiskime vietomis. Kodėl jūs mus persekiojate, diskriminuojate? Mes ne vergai, ne Afrikos negrai, — prieštaravo klebonas.

   
— Niekas jūsų nepersekioja. Raskite nors vieną faktą TSRS, kad jus kas persekiotų, — teisinosi Talmantas.

   
— Tai kur mūsų spauda, radijas, tai kam jūs, bedieviai, sudarinėjate bažnytinius komitetus. Mes patys mokame juos sudaryti.

   
— Mes — valdžia, todėl turime viską žinoti, — niršo pavaduotojas.

   
— Jūs savo valdžią gaunate tik iš pagrindinio įstatymo — Konstitucijos, o ji sako, kad Bažnyčia yra atskirta nuo valstybės. Jūsų žiniai mes prisiuntėme susirinkimo protokolą.

   
— Jūsų sąmonėje labai daug buržuazinio galvojimo, Smetonos laikų sąvokų, — kalba pavaduotojas.

   
— Prie ko man čia ta buržuazija? Jeigu ji man tinka, tai tinka ir jums, — šnekėjo klebonas, — nes mes esame, rodos, vienmečiai. Su buržuazija mes tik tiek turime bendro, kad prie jos užsimovėme pirmas kelnes.

   
— Mes turime teisę netinkamus narius iš komiteto pašalinti, — pasididžiavo savo galia Labanauskas.

   
— Žinoma, jeigu tamstai nepatiks vieno nosis, kito ausis, tai ir iš 1000 nerasi nė vieno tinkamo, — atsakė kun. Baltuška.

   
— Prie ko čia man ausys, nosys? — užsigauna pavaduotojas.

   
— O prie ko čia man buržuazija, kurią tamsta man primeti? — atšovė užpultasis.
— Aš nenorėčiau gyventi užsienyje, — prabilo pavaduotojas.
— Ir aš, — atsiliepė visą laiką tylėjęs prokuroras.
— Ten supuvimas, šiukšlės, — tęsė pirmininkas.
— Manau, kad mes kultūringai pasikalbėjome, — pagaliau užbaigė pavaduotojas.
— Ačiū, — tarė atsistojęs klebonas ir išėjo iš kabineto. Visas pokalbis vyko maždaug penkių diezų tono
aukštyje.

   
Tą pačią dieną per apylinkę raštiškai į Uteną pas pavaduotoją J. Labanauską 15 vai. buvo iškviesti du komiteto nariai: kasininkas Vincas Seibutis ir narys Jonas Jočys. Juos priėmė tik vienas pavaduotojas ir pareiškė, jog buvo iškvietęs Daugailių kleboną, bet su juo nesusikalbėjo. O reikalas esąs toks: reikia išrinkti naują bažnytinio komiteto pirmininką. Kada Jonas Jočys pastebėjo, kad pirmininkas jau išrinktas ir jis jiems geras, pavaduotojas pašoko ir užriko:
   
„Kiek klasių esi baigęs?! Įstatymų nežinai!" Pavaduotojas įsakė, kad grįžę atgal, jie tuojau nueitų į apylinkę ir susitartų dėl rinkimų dienos ir pirmininko kandidatūros; dar pridėjo, kad reikia išrinkti tikintį žmogų, nes jei išrinks kokį girtuoklį ar žmogžudį, tokio rajonas nepripažins.

   
Vyrai grįžo į namus.

   
1979 m. birželio 1 d. apylinkės sekretorė Indraišienė paskambino klebonui ir pranešė, jog apylinkės pirmininkė jai pavedė pranešti, kad sekmadienį įvyks bažnyčioje arba šventoriuje rinkimai. Gali ir klebonas dalyvauti.

   
— Kada baigsis pamaldos? — pasiteiravo ji.

   
— Jokių rinkimų nei šventoriuje, nei bažnyčioje nebus. Jeigu ką nors panašaus bandysite daryti, būsite fizine jėga išmesti. O kada pamaldas pradėti ir jas baigti, — mūsų reikalas.

   
— Ar man rašyti skelbimą ir priklijuoti prie durų? — klausė sekretorė.

   
— Jokių skelbimų, jokių rinkimų. Komitetas yra,
pirmininkas išrinktas, rajonui pranešta ir viskas, — atsakė klebonas.

   
— Jūs negalite būti pirmininku, — čirškė sekretorė.

   
— Kodėl? — paklausė kunigas.

   
— Aš nežinau, bet negalite.

   
1979 m. birželio 3 d. ryto 8 vai. prie šventoriaus vartų ir bažnyčios durų apylinkės pirmininkė prisegė skelbimus:

D ė m e s i o

    Š
ių metų birželio 3 d. tuojau po pamaldų Daugailių kultūros namuose įvyks visuotinis tikinčiųjų susirinkimas, kuriame bus aptariama Daugailių religinės bendruomenės Ūkinė ir finansinė veikla. Kviečiame visus tikinčiuosius dalyvauti susirinkime.
Utenos rajono Liaudies deputatų
tarybos vykdomasis komitetas

   
Pamokslo metu klebonas paaiškino visiems tikintiesiems bažnyčioje, kad jokio ūkio bažnyčia neturi, o finansiniu atžvilgiu — visus mokesčius kuo punktualiausiai sumoka. Visi atlikti remontai, visos remontui reikalingos medžiagos buvo įsigytos ne „blato" keliu, o viskas pirkta parduotuvėje ir su sąskaitomis. Net adatos bažnyčiai neperkame be sąskaitos, nes esame kiekvienais metais rajono tikrinami.

   
Pamaldų metu apylinkės pirmininkė buvo atvykusi prie bažnyčios durų patikrinti, ar jos prisegtas skelbimas yra ir, radusi atidarytas duris taip, kad skelbimas atsidūrė prie sienos ir liko nematomas, bažnyčios duris uždarė. Žmonės vėl atidarė. Tada ji nuplėšė skelbimą iš lauko pusės ir su smeigtuku prisegė prie vidinės durų pusės.

   
Žmonės, eidami iš bažnyčios ir matydami šį skelbimą, šypsojosi.

   
Susirinkimas neįvyko. Atėjo tik viena moterėlė.

   
1979 m. birželio 4 d. Daugailių miestelyje apylinkės darbuotojai nešiojo, o kaimuose privalėjo išnešioti laiškanešiai, atspausdintus ant firminių blankų, pažymėtų herbu ir Utenos rajono Vykdomojo komiteto apvaliu antspaudu, kuriais kvietė 1979 m. birželio 7 d. 18 vai. į
Daugailių kultūros namus visuotiniam tikinčiųjų bendruomenės susirinkimui. Pasirašė Utenos raj. LDT vyk. komitetas.

   
Susirinkimas neįvyko, — atvyko tik trys moterys.

   
Klebonas tikintiesiems pranešė, kad, jeigu bus daromi kokie nors puolimai prieš bažnyčią ir jos komitetą, viskas bus viešai tikintiesiems kiekvieną sekmadienį informuojama.

ŽYGIS į ŠILUVĄ


(Eucharistijos bičiulių žygis į Šiluvą apstulbina ateistus):

   
Rugpjūčio 25 d. į pavakarę Tytuvėnuose pasirodė jaunimo būreliai, dauguma 14-20 metų amžiaus. Be triukšmo, be tokiais atvejais jau mums įprastų keiksmų ir stumdymosi besišypsąs jaunimas „okupavo" visas laisvas miestelio vietas po stogais. Miestelis nejučiomis, tiesiog nepastebimai, susiurbė tūkstantinę jaunimo masę. įdomu, kad gyventojai juos mielai priėmė, nepastebimai sutalpino tyliai solidarizuodamiesi jaunimo sumanymui. Žmonės patikėjo, kad tokie nesugadins padargų, nepavogs ko nors, nepadegs pašiūrėje ar kluone šieno (nė vieno nesimatė rūkančio).

   
Kažką pajutęs, miestelio centre sėdėjo uniformuotas pareigūnas su keliais neuniformuotais ir budriai dairėsi, ypač jų žvilgsniai ieškojo mašinų.

   
Graži, barokiniai iškilminga bažnyčia, naujai suremontuota, skoningai giedromis spalvomis vyrauja oranžiniai ir auksiniai akcentai sveikino kiekvieną įeinantį.

   
Vakarinių šv. Mišių metu lotyniškas Mišias giedojo latvių choras. Jaunimas bažnyčioje vieningai ir aiškiai atsakinėjo maldas, šv. Komuniijos pakilo visa bažnyčia ir suklaupė prie Dievo stalo.

   
Rytojaus dieną, dar toli prieš ankstyvąsias šv. Mišias bažnyčia vėl buvo pilna. Tai vienoje vietoje, tai kitoje
bažnyčios vietoje skambūs jaunatviški balsai užvesdavo giesmę, prie kurios tuojau prisidėdavo visa bažnyčia.

   
Išėję iš bažnyčios jaunimas išsirikiavo po keturis. Nutarė žygio metu elgtis kaip bažnyčioje: nesikalbėti, neatsakinėti į pašalinių klausimus, giedoti ir melstis. Daugelio rankose mirgėjo gėlės, tarp pirštų matėsi rožiniai (rožančiai). Tai atgailos eisena už savo ir kitų nuodėmes, už blaivybės akciją tautoje, už jaunimo prisikėlimą.

   
Pagaliau pasigirdo maldos žodžiai, ir eisena pajudėjo. Didingai atrodė šiais laikais tūkstantinė besimeldžiančio jaunimo eisena, (nors buvo ir vyresnio amžiaus žmonių, bet dominavo jaunimas). Atsirado keli fotografai. Kas žino jų tikruosius kėslus? Tačiau niekas nenusuko ir neslėpė savo veido: visi ėjo susikaupę, ryžtingi, pasiruošę bet kokiam ateistų išpuoliui. Miestelio gyventojai, pardavėjos stovėjo gatvių pakraščiuose, šalia parduotuvių, už langų ir su nuostaba stebėjo neįprastą reginį. Pirmosios gretos tuojau susidūrė su miesto Vykdomojo komiteto pirmininku, per megafoną šaukiančiu išsiskirstyti, bet maldos žodžiai užtrenkė megafoną, o pačiam pirmininkui beliko tik pasitraukti, kad nepatektų į einančiųjų gretas. Pavienės lengvos mašinėlės lenkė einančius. Vieni siūlėsi pavežti pavargusius, sunegalavusius, kiti suko į šalutinius keliukus; iš mašinų lipo keleiviai ir stojo paplentėje šalia jau stovinčių vietinių gyventojų. Vieni ašaras braukė, kiti dėjosi prie žygiuojančių. Visų veiduose nuostaba su džiaugsmo ir nerimo atspalviais. Nejau Lietuva keliasi?!

   
Iš lėto praslinko ir pilka „Volga", kurioje sėdėjo ministras Mikalauskas su keliais saugumiečiais. Priešais pasirodė maršrutinis autobusas Kaunas — Tytuvėnai. Jis sustojo, ir keleiviai prisijungė prie eisenos.

   
Šiluvos koplyčioje jaunimas susikaupė maldoje, prisiminė žygio intencijas. Bažnyčioje išklausė jauno kunigo laikomas šv. Mišias ir pamokslą. Ir vėl beveik visa bažnyčia priėmė šv. Komuniją.

   
Po pamaldų grįžę į koplyčią keletas miestų Eucharisti-
jos Bičiulių atstovai perdavė rožančius kitų miestų atstovams. (Lietuvoje vis po keletą miestų kasdien ištisą mėnesį kalba bendrai rožančių Eucharistijos Bičiulių intencijomis, o mėnesio pabaigoje suvažiuoja į Šiluvą šią estafetę perduoti kitiems miestams). Dvasioje sustiprėję ir pilni ryžto maldininkai išsiskirstė į namus.

   
Grįžtančius į namus pavienius eisenos dalyvius gaudė KGB agentai, vežė į saugumą ir tardė, kas organizavo šią eiseną. O ją suorganizavo Dievo meilė ir protestas prieš gausius iš šalies brukamas blogybes.

*     *     *


   
Šitaip savo įspūdžius aprašo kita žygio dalyvė

   
Prieš penkerius metus Eucharistijos Bičiulių iniciatyva įvyko pirmasis žygis iš Tytuvėnų į Šiluvą, kuriame dalyvavo apie 300 žmonių.

   
Šiemet rugpjūčio 26 d. į tradicinį Eucharistijos Bičiulių Žygį susirinko apie 1000 žmonių, kurių tarpe buvo daugiausia jaunimas.

   
Nuo Tytuvėnų bažnyčios patraukėme į Šiluvą (apie 7-8 km.), eidami kalbėjome rožančių, litanijas ir giedojome giesmes. Trumpai pasimeldę koplyčioje, visi susirinkome į bažnyčią šv. Mišioms, kurias aukojo žygyje dalyvavęs kunigas.

   
Tūkstantinę minią vienijo viena intencija: permaldauti Eucharistinį Kristų ir Mariją už tautos nuodėmes ir prašyti, kad gelbėtų Lietuvą nuo alkoholizmo ir moralinio supuvimo, kaip kadaise ją išgelbėjo nuo protestantizmo.

   
Per Lietuvą ritasi dvasinio atgimimo banga. Vis daugiau jaunų žmonių pakyla kovai už dvasines vertybes. Mes prašome Mariją, kad ji kartu su Kristumi stovėtų šio sąjūdžio priekyje, kad laimintų mus, teiktų jėgų ir išminties nelengvoje kovoje. Prašėme ją pagalbos, ugdant kiekvieno mūsų dvasinį gyvenimą, nes veiklos sėkmė priklauso nuo mūsų vidinio nusiteikimo, nuo intencijos
grynumo. Žygiai į Šiluvą nėra išorinė demonstracija. Jų vertė priklauso nuo mūsų maldų nuoširdumo, nuo to, kiek mes būsime pasiruošę pasinaudoti Viešpaties malone.

   
Žygyje dalyvavęs kunigas ragino mus kovoti su pačia didžiausia mūsų amžiaus blogybe — alkoholiu, gimdančiu ir kitas nelaimes, šita kova gali pareikalauti didelių ir skaudžių aukų, tačiau tai neturi mažinti ryžto.

   
Baigėsi pamaldos, nuskambėjo paskutiniai giesmės „Marija, Marija" žodžiai. Prie Marijos kojų liko sudėtos mūsų gėlės, svajonės ir pasiryžimai.

   
Bet žygis nesibaigė. Jis tik prasidėjo. Mes išsiskirstėme po Lietuvą, nešdamiesi didelę svajonę: kovoti už savo pačių dvasinę pažangą, kovoti prieš didįjį priešą — alkoholizmą. Tegul auga blaivi ir dora jaunoji Lietuvos karta, ištikima Kristui ir Marijai. Tai bus gražiausios gėlės prie Viešpaties kojų.

   
O kai bus sunku, kai pavargsime, kai ims pagunda pasukti lengvesniu keliu, geroji mūsų Motina šauks mus iš klystkelių, teiks jėgų būti šio gražaus sąjūdžio priekyje.
S. B-nė
(Iš „Rūpintojėlio", Nr. 10)
LIETUVOS KOMUNISTŲ PARTIJOS CENTRO
KOMITETUI

Nuorašas:

   
LIETUVOS TSR AUKŠČIAUSIOSIOS
    TARYBOS PREZIDIUMUI

   
Iki šiol nesame gavę jokio Jūsų atsakymo į savo kolektyvinį pareiškimą. Mus stebina tai, kad aukščiausios Lietuvos TSR įstaigos nesilaiko įstatymų: Konstitucijos 47 str. įpareigoja atsakyti į pasiūlymus ir pareiškimus.

   
Trumpą raštą atsiuntė tik Religijų reikalų tarybos įgaliotinis. Bet tai tik atsirašinėjimas — savo rašte įgaliotinis nė neužsimena apie mūsų pasiūlymus, prašymus, kuriuos išdėstėme penkiuose savo pareiškimo išvadų punktuose. Įgaliotinis palietė tik vieną iš jų — būtent tai.
kad kol kas nenumatoma atšaukti Religinių susivienijimų nuostatų. Tiesa, įgaliotinio įstaigos darbuotojai įvairiomis progomis, o ir pats įgaliotinis š.m. liepos 20 d., iškvietęs į Vilnių vyskupus ir valdytojus, kalbėjo esą mūsų pareiškime vien tik abstraktūs teiginiai be jokių faktų. Minėtiems tarybiniams pareigūnams ypatingai nepatinka mūsų pareiškime minimas siaubingas tikinčiųjų, aktyviai pamaldose dalyvaujančių, vaikų terorizavimas bei niekinimas.

   
Nenorėdami ištęsti savo pareiškimo, mes konkrečių faktų nenurodėme: vaikų terorizavimas vyksta Lietuvoje tokiu mastu, kad galima faktų prirašyti ištisus tomus. Pateikiame Jums tik keletą faktų apie vaikų terorizavimą trijų rajonų mokyklose š.m. pavasarį:

   
Mažeikių III-je vidurinėje mokykloje anketose mokiniai buvo verčiami raštu išvardinti visų savo klasės bei mokyklos tikinčiųjų mokinių pavardes. Sausio mėn. I-os vid. mokyklos IX d. klasėje mokyt. Bučienė net privertė dalyvauti komjaunimo susirinkime nekomjaunuolę Marytę Česniauskaitę ir svarstė jos „nusikaltimą" — lankymąsi bažnyčioje. Tos pačios vid. mokyklos mokyt. Grigaliūnienė, bausdama už bažnyčios lankymą IV c klasės mok. Ritą Ruzgytę, palikdavo ją po pamokų ir reikalavo atsivesti tėvus; taip pat elgėsi ir mokyt. Narkienė su mok. Santa Bučyte.

   
Telšių IV-je vid. mokykloje balandžio 17 d. mokyt. Valenčius jėga, net sukruvindamas IV b kl. mokinių Sauliaus Stonkaus ir Dariaus Mažeikos rankas, atėmė jų po marškiniais nešiojamus kryželius. O mokyt. Karnišovą, laikinai dėstanti istoriją, IX kl. tyčiojosi iš mok. Ritos Dumbliauskaitės, liepdama pasakoti tai apie praeities, tai apie dabarties kunigus, tai apie Bažnyčios padėtį. Net 45 minučių neužteko — viešos patyčios buvo pratęstos dar ir per pertrauką.

   
Dėl religinių įsitikinimų Telšiuose nukentėjo Mockevičių šeima: Mockevičienei, dirbančiai med. seserimi ligoninėje, skyriaus vedėja Cirkova grasino, kad jai bus
atimtos motinos teisės, jeigu ji ir ateityje leis patarnauti vaikus Mišioms. Vyr. med. sesuo Krupova gąsdino, kad sūnus bus išmestas iš Medicinos instituto bendrabučio.

(Bažnyčias lankančių mokinių persekiojimas nemažėja, bet didėja):

   
Telšių raj. Luokės vid. mokyklos mokyt. Andrusevičius organizavo net ištisą eilę priemonių „perauklėti" mokinius, kad jie nebedrįstų patarnauti bažnyčioje, š.m. gegužės — birželio mėn. mok. Valių Ambrožą (VI kl.), Gintarą Jankauską ir Saulių Leščianską (VII kl.) ir kitus tardė mokyklos direktorius Savickas, Telšių raj. laikraščio redaktorius Vaseris ir du atstovai iš rajono kompartijos komiteto. Po to mokiniai ir jų tėvai buvo nukreipti tardymams į Telšių vidaus reikalų skyrių Milicininkai pasirodė humaniškesni už mokytojus ir minėtus tarybinius pareigūnus — jie paaiškino, kad patarnavimas bažnyčioje — joks nusikaltimas, ir net pagyrė: „Tokie nors-langų nedaužo ..."

   
Plungėje, I-je vid. mokykloje mok. Vitalijų Semenaus-ką mokyklos komjaunuoliai-aktyvistai — Kažerginskas, Malakauskas ir šakinis (X kl. mokiniai) net mušimu stengėsi atgrasyti, kad neitų bažnyčion. Tėvai skundėsi mokyklos direktoriui, švietimo skyriui, net prokurorui. O mokyklos direktorius, atsakydamas į skundus, pagrasino jiems atimsiąs tėvų teises!

   
Telšių vid. mokykloje š.m. gegužės 15 d. choro repeticijos metu VI kl. mokinys Egidijus Želvys nusiėmė prievartą jam užrištą pionieriaus kaklaraištį, kadangi jis nebuvo pionierius. Mokyt. Pilipavičienė trenkė mokiniui į veidą, o mokyt. Petraitytė ėmė kolioti necenzūriniais žodžiais. Želviui už bausmę neleido dalyvauti choro pasirodyme. Tai matė didelis būrys vaikų.

   
Ar tai nėra faktai? Ir tai tik maža dalelė!

   
Iki šiol Tarybų Lietuvoje dar nėra nubaustas nė vienas tikinčiųjų persekiotojas. Mes reikalaujame griežtai nu-
bausti visus tuos, kurie apsilenkia su tarybine teise ir paprasčiausiu žmoniškumu. Be to, atkreipiame Jūsų dėmesį į tai, kad tokių ateistinės prievartos faktų nemažėja. Daugelį nesusipratimų iššaukia Religijų reikalų tarybos įgaliotinio P. Anilionio netinkamas ir vienašališkas tarybinių įstatymų aiškinimas. Savo susitikimuose su dekanais, kunigais bei tarybiniais pareigūnais jis visada pabrėžia, kad įstatymais draudžiama vaikams aktyviai dalyvauti pamaldose: chore, procesijose, Mišiose ir pan. Tuo tarpu tokio draudimo nėra jokiuose įstatyminiuose dokumentuose. Atvirkščiai, buvęs Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Tumėnas visuose rajoniniuose laikraščiuose
1978 m. vasario mėn. rašė, kad „kiekvienas, kas nori, gali atlikinėti religines apeigas", (ne tik dalyvauti, bet ir atlikinėti!) Apie jokį vaikų išskyrimą, apie jokį amžiaus apribojimą jis nė neužsimina. O Konstitucija (50 str.) leidžia be išimties praktikuoti religinius kultus. Taigi leidžia praktikuoti (t.y. giedoti, dalyvauti procesijose ir pan.), o ne pasyviai žiopsoti ar stebėti.

   
Visai nesuprantama, kodėl, keičiantis Religijų reikalų tarybos pareigūnams, keičiasi ir įstatymų aiškinimas, nors patys įstatymai nesikeičia! Dėl to kyla neaiškumai, savivaliavimai ir protestai.

   
Manome, kad bent dalinai esame atsakę į tarybinių pareigūnų priekaištus, jog mūsų skundai be faktų. Pakartotinai prašome imtis skubių priemonių ateistinei prievartai uždrausti.
1979 m. rugpjūčio 17 d.
Telšių vyskupijos kunigai: (27 parašai)

Vincas Vėlavičius, Julius Miškinis,
Jonas Ilskis, Jonas Gedvilą, Vaclovas Stirbys, Juozas Janauskas, Leonas Šapoka,
Jonas Petrauskis, Vincentas Senkus, Adomas Alminas,
Tadas Poška, Jonas Bučinskas, Kazimieras Gasčiūnas, Julijonas Tamašauskas, Petras Bernotas, Jonas Kauneckas, Kazys Prialgauskas, Izidorius Juškys, Antanas Puodžiūnas,
Henrikas Šulcas, Juozas Pačinskas,
Anupras Žukas, Pranas Daugnora, Tomas Švamerys, Juozas Rutalė,
Kazys Žukas,
Klemensas Arlauskas,

KRATOS LIETUVOJE


Kaunas

   
1. 1979 m. rugpjūčio 8 d. saugumiečiai: tardyt, vyr. ltn. Rainys, mjr. Raudys ir kpt. Stankevičius padarė kratą pas Liuciją Kulvietytę, gyv. Kaune Kulvos g. Nr. 28-8, norėdami paimti „antitarybinius leidinius, dokumentus bei technines jų dauginimo priemones". Krata tęsėsi 5 vai. ir jos metu paimta:
     Lietuvių kalbos istorija (spausdinys),
    „Aušrelė",

   
Nemaža įvairių straipsnių, kuriuose matosi pataisymų ir redagavimo žymių.


   
2. 1979 m. rugpjūčio 8 d. saugumiečiai: tardyt. Matulevičius, Aloyzas Kazlauskas ir Romas Sujeta 5 valandas krėtė Vitalijos Žvikaitės butą, esantį Kulvos g. Nr. 28-2. Kratos metu paimta:
    Rašomoji mašinėlė „Optima"
    knyga „Lietuvių archyvas" IV t.,
    knyga „Lietuvių poezija išeivijoje 1945-1971 m.,
    knyga „Kultūra ir civilizacija",
    leidinys „Rūpintojėlis" Nr. 6,
    „LKB Kronika Nr. 30,
    nemaža įvairių straipsnių iš Lietuvos istorijos ir kt.

*     *     *

    Po kratos Liucija Kulvietytė ir Vitatoja Žvikatė buvo tardomos saugume. Iš tardymo matyti, kad saugumiečiams labai nepatinka kraštotyra, literatūra, liečianti lietuvių kalbą ir Lietuvos istoriją.

*     *     *

Vilnius
    1979 m. spalio 3 d. apie 9 vai. Valst. Saugumo darbuotojai padarė kratą pas keletą vilniečių.
    1. Pas Julių Sasnauską, gyv. Garelio 15-15, atvyko J. Matulevičius ir trys darbuotojai su kviestiniais. Krata baigėsi apie 23 vai. Kratos protokolas apima 20 puslapių. Surašyta apie 100 paimtų daiktų. Į saugumo maišą pateko net O. Milašiaus poeziją (lietuviškas vertimas). Saugumiečiai taip pat paėmė rašomąją maišnėlę.

*     *     *

    2. Pas optiką Vladą Šakalį, gyv. Užupio 19-35, išbuvusį kalėjime 15 metų, krata baigėsi 13 vai.

   
Kinofikacijos darbininko Antano Terlecko, gyv. Nemenčinės pl. Nr. 68, bute krata tęsėsi iki 15 vai. Paėmė rašomąją mašinėlę.

*     *     *

    4. Gyd. Algį Statkevičių, gyv. Žirmūnuose, po kratos išvežė tardymui į Saugumą.

    Yra žinių, kad tą dieną buvę ir daugiau kratų.

ŽINIOS IŠ VYSKUPIJŲ


(Ateistai siaučia parapijose ir mokyklose):
    Mordovija. 1979 m. spalio 19 d. Vladas Lapienis
užbaigia griežto režimo lagerio bausmę ir turi būti išvežtas į tremtį.

*     *     *

Kaunas. 1979 m. į Kauno Kunigų seminariją sovietinė valdžia leido priimti 20 kandidatų. Padavusieji pareiškimus į Seminariją buvo intensyviai verbuojami dirbti KGB agentais. Rugpjūčio mėn. viduryje paaiškėjo, kuriems jaunuoliams valdžios leista mokytis Kunigų seminarijoje.

    Priimtieji į Seminariją:
Aškelovičius Josifas
Baltrušaitis Jonas
Bernotavičius Henrikas
Čalkūnas Modestas
Čeponis Medardas
Garmus Antanas
Jankauskas Gintautas
Jurčys Sigitas
Linkevičius Petras
Marčiulionis Juozas
Radomskij Lukian
Sabaliauskas Jonas
Simonaitis Aurelijus
Skirelis Jonas
Stanikūnas Stasys
Šulinskas Remigijus
Tamelis Bronius
Vertas Juozas
Žvirzdinas Vytautas
Danyla Kazimieras

    Religijų reikalų taryba ir KGB neleido šiemet įstoti į Seminariją šiems:
1. Gražulis Kazys — Miroslavo parapija
2. Kaknevičius Vytas — Sangrūdos parapija
3. Sasnauskas Julius — šv. Mikalojaus parapija (Vilnius)
4. Balionas Vladas — Pasvalio parapija
5. Gurskis Gintas — Vilkaviškio parapija
6. Šaltis Algis — Kaunas
7. Kelpša Saulius — Garliavos parapija
8. Hofmanas Aleksandras — Vilnius
    N.B. Kronika paduoda nepilną sovietinės valdžios atmestųjų kandidatų sąrašą.

*     *     *

    Kaunas. 1979 m. balandžio 18 d. Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitetas pasiuntė Junesko organizacijai dokumentą apie Vaiko teisių pažeidimus Lietuvos TSR (žr. „LKB Kronika", Nr. 38). Prie šio dokumento dar prisijungė 128 asmenys, jų tarpe kunigai: J. Alesius, F. Baliūnas, J. Babonas, V. Radzevičius, L. Vaičiulionis, B. Gimžauskas, J. Vaicekauskas, Z. Grinevičius, S. Kadys, J. Povilaitis, P. Bubnys, A. Ylius, P. Mikutis, K. Daknevi-čius, R. Mizaras.

    Helsinkio grupės narė O. Lukauskaitė-Poškienė,
    tikintieji — J. Petkevičius, J. Petkevičienė, A. Bružaitė, A. Andreika, S. Andreikienė, G. Stanelytė, G. Bružaitė, R. Vaitkutė, M. Jurevičius ir kt.

*     *     *

    Truskava (Kėdainių raj.). Kun. Petras Nykstąs, buvęs Salų klebonas, už savo uolų darbą buvo vietinių ateistų neapkenčiamas, kurie nuolatos jį šmeižė ir vis rašinėjo skundus, šiais metais jis buvo perkeltas į Truskavos parapiją, neturinčią nei bažnyčios, nei klebonijos. Bažnyčia sudegė per karą. Dabar žmonės meldžiasi buvusios špitolės salėje. Tame pačiame name apgyvendinta keletas netikinčių šeimų.

    Sutikti naujo klebono susirinko didžiulė tikinčiųjų minia, nuklojusi kunigui kelią gėlėmis, šitaip tikintieji solidarizuojasi su Bažnyčiai ištikimais kunigais. Gaila, kad tokių kunigų negina dauguma ordinarų.


*     *     *

    Pociūnėliai (Radviliškio raj.). Kun. A. Jokūbauskas buvo raštu kviečiamas 1979 m. liepos 12 d. 11 vai. į Radviliškio raj. LTSR Valstybės saugumo komiteto poskyrį.
     Klebonas parašė raštą, išdėstydamas neatvykimo motyvus:
    kvietime nenurodyta, kuriam tikslui kviečiamas,
    visus pasiūlymus, pageidavimus ar reikalavimus prašome pateikti įgaliotiniui, kuris per vyskupą patvarkys bei pamokys kunigus;
    skubius nurodymus pateikti raštu ir bus duotas atsakymas raštu.

    1979 m. liepos mėn. 17 d. vėl buvo raštu kviečiamas į Radviliškio raj. Buvo grasinama jėga pristatyti. Kun. A. Jokūbauskas vėl raštu pranešė, kad neatvyks dėl pirmame rašte nurodytų motyvų ir priminė, kad savivalės ir prievartos darbai pasibaigė su Stalino mirtimi, pasibaigė ir niekada nebegrįš.

    1979 m. rugpjūčio 3 d. milicija prievarta nuvežė kleboną į Radviliškio raj. saugumą. Saugumo viršininkas Astrauskas apkaltino kleboną kun. A. Jokūbauską, jog būk tai šmeižiąs tarybinę santvarką, nesilaikąs įstatymų, koneveikiąs tarybinius darbuotojus ir raginąs klausyti antitarybinių Vatikano laidų.

    Kunigas paaiškino, kad jis skelbiąs tiesą ir niekur nenusižengė įstatymams. Raginąs žmones klausyti Vatikano radijo, nes tai yra vienintelis religinių žinių šaltinis ir oficialus Popiežiaus radijas. Kun. A. Jokūbauskas pasakė, kad nesilaikys tų valdžios įstatymų, kurie prieštarauja Dievo įstatymams ir Helsinkio susitarimų Baigiamajam aktui.

    Kunigo „auklėjimas" užtruko devynias valandas.


*     *     *


    Druskininkai. Lietuvos miestuose kaskart vis daugėja nusikaltimų. Druskininkų kurorte milicija sugavo grupę nusikaltėlių, kurie vogė iš jstaigų, parduotuvių, plėšė privačių žmonių butus ir t.t. 1978 m. spalio mėn. pradžioje jie apvogė Druskininkų cerkvę. Iš ten pavogė cerkvėje laikomus pamaldoms naudojamus indus, kryžius, keletą vertingų paveikslų. Pagal žemą įkainojimą iš cerkvės buvo pavogta daugiau kaip už du tūkstančius rublių vertybių.

    1978 m. spalio 28 d. naktį vagys įsiveržė pro langą į Ratnyčios bažnyčią ir išlaužė duris į zakristiją. Čia viską išvartė, — matyt, ieškojo pinigų ir bažnyčios indų. Paėmė iš zakristijos du kielikus su patenomis, komuninę, naują mėlyną kapą, naują stulą ir kitų blizgančių daiktų. Bažnyčioje atlupo tabernakulį, paėmė komuninę su konsekruotais komunikantais, kuriuos išbarstė po bažnyčią. Išdraskė aukų dėžutes. Nekalbant apie švč. Sakramento išniekinimą, Ratnyčios bažnyčiai buvo padaryta nuostolių daugiau negu už 1500 rb., nors tardytojai visa įkainavo tik 350 rb. Tai buvo padaryta sąmoningai, norint sumažinti vagims atsakomybę.

    1979 m. sausio 4 d. naktį tie patys vagys atvyko į Liškiavą ir išlaužė buvusio vienuolyno — mokyklos duris, iškapojo spynas, sulaužė Liškiavos bažnyčios koridoriaus, zakristijos duris ir atlupo duris į bažnyčią. Zakristijoje viską išvartė, išlupinėjo, ieškodami pinigų ir vertingų daiktų. Pavogė vertingą kieliką ir pateną. Bažnyčioje sudraskė aukų dėžutes.

    Druskininkų milicija vagis išaiškino. Tai buvo: Turinas, Mankelevičius ir Bugelskis. Teismas įvyko Druskininkuose liepos 6-13 dienomis. Turiną, 22 m., turėjusį pistoletą ir išardytą šautuvą, nuteisė 6 metus kalėjimo. Mankelevičių nuteisė 3,5 metų kalėjimo, o Bugelskį, kurio advokatas teigė jį dalyvavus tik šešiose vagystėse — išteisino, nubaudžiant tik sąlyginai penkeriems metams, įstatymo norma, jei grupinis nusikaltimas ir padaryta vagystė už didesnę sumą, baudžiama nuo 5 m. iki 15 m.
kalėjimo bausme, šie vagys, valdžios apskaičiavimu, padarė daugiau negu už 28 tūkst. rublių vagysčių.


*     *     *


    Telšiai. 1979 m. rugsėjo 26 d. Alsėdžių bažnyčios klebonas parašė Telšių vyskupijos kurijai tokio turinio pranešimą:

    „Šiuo pranešu Telšių vyskupijos kurijai, kad š.m. rugsėjo 23 d. naktį nežinomų piktadarių, sulindusių pro langą, buvo
žiauriai nusiaubta Alsėdžių bažnyčia: sulaužyti ir išplėšti septynių altorių tabernakuliai; didžiajame altoriuje, sulaužius tabernakulį ir išbarsčius komuni-kantus, buvo pavogta komuninė, nuo altoriaus pavogta dviejų angelų su trišakėmis žvakidėmis rankose masyvios figūros; šv. Antano altoriuje — išlaužtas tabernakulis ir pavogtas relikvijorius su šv. Antano relikvijomis; šv. Baltramiejaus altoriuje — išlaužtas tabernakulis ir pavogtos dvi ornamentuotos žvakidės; šv. Kryžiaus altoriuje — išlaužtas tabernakulis, nukabinėta ir pavogta keletas votų; šv. Onos, šv. Barboros ir Krikšto altoriuose — išlaužti tik tabernakuliai. Tokiu būdu liko nepaliestas tik šv. Kazimiero altorius, nes prie jo prieiti sutrukdė gėlių vazonai. Charakteringa — dvi aukų dėžutės, buvusios prie altoriaus aiškiai pastebimoje vietoje, liko nepaliestos. Peršasi išvada, kad piktadariams rūpėjo ne pinigai, o tik bažnyčios išniekinimas ir nuteriojimas. Be to, šventoriuje keliose vietose buvo privemta ir priteršta atmatomis, nes tą naktį aplink Alsėdžių kultūros namus, kur paprastai renkasi visokios padugnės, šūkavimas ir staugimas tęsėsi iki 3 vai. nakties . . ."


*     *     *


    Kapčiamiestis (Lazdijų raj.). 1979 m. rugpjūčio 5 d. Kapčiamiesčio klebonas kun. Ignas Plioraitis ir 38 tikintieji raštu kreipėsi į Lietuvos TSR Kultūros ministeri-
ją, papasakodami, kad š.m. birželio 26 d. naktį „nežinomi chuliganai nugriovė Kapšiamiesčio senose kapinėse du vertingus, iš praeito šimtmečio paminklus". Pareiškimo autoriai susirūpinę, kad „panašus likimas gali ištikti vienintelį šiose kapinėse bestovintį 1831 m. sukilimo dalyvės E. Plioterytės paminklą" ir pašo, kad būtų uždrausta girauti kapinėse (prie šių kapų yra valgykla — restoranas) ir kad būtų atstatyti nugriauti paminklai.

    Lazdijų raj. Vykdomojo komiteto pirmininko pav. Vanagas atsakė, kad „Kapčiamiesčio apylinkės vykdomajam komitetui pavesta atstatyti į pirmykštę padėtį nugriautus kryžius ir sustiprinti senųjų kapinaičių priežiūrą bei užlaikymą." Atsakyme, tarp kitko, rašoma: „Mes prieštaraujame nepagrįstam prasimanymui, mėginant kaltę suversti ateistams".


*     *     *


    Smalvos (Zarasų raj.). 1979 m. liepos 11 d. Smalvų apylinkės pirmininkas L. Kazlauskas bandė nuo klebonijos sienos nuplėšti kryžių. Klebonijos namo kitame gale yra įsikūrusi Smalvų apylinkė. Vietos klebonas kun. Marijonas Savickas buvo iškviestas pas Zarasų raj. VK pavaduotoją ir įspėtas, kad per 3 dienas būtų nuimtas kryžius.

    Po šio įvykio Smalvų tikintieji kreipėsi į sovietinę valdžią, reikalaudami, kad visas namas būtų atiduotas Smalvų religinei bendruomenei, nes tikrasis jo savininkas — Smalvų parapija. Pareiškimą pasirašė 81 tikintysis.


*     *     *


    Šiauliai. Pastaruoju metu Šiaulių KGB skyrius išvystė aktyvią šantažo, šmeižtų ir grasinimų akciją prieš eilę buvusių politinių kalinių.

    Tardymui net po kelis kartus buvo kviečiami šiauliečiai: mokyt. Jadvyga Kaušienė, „Vairo" darbuotojas Vytautas Ališauskas, gyd. Vincas Filipavičius bei kiti asmenys.
Pritaikant įvairias psichologinio poveikio priemones, iš jų buvo bandoma išgauti „kryptingą" informaciją apie Šiauliuos gyvenančius — Mečislovą Jurevičių, Balį Galdiką, Jadvygą ir Joną Petkevičius. Pastaroji šeima kažkodėl „užsitarnavo" ypatingą saugumiečių dėmesį. Jos adresu skleidžiamas įvairus šmeižtas, prasimanymai ir grasinimai.

    KGB, kaip matyti, ruošiasi naujiems areštams ir pina voratinklį naujoms aukoms.


*     *     *


    Šiauliai. 1979 m. rugpjūčio 24 d. milicija išsivežė tardymui-profilaktikai šiaulietį Mečislovą Jurevičių. Tardė papik. Vasiliauskas. Čekistas norėjo sužinoti, kas liepos 22 d. organizavo eiseną iš Meškuičių į Kryžių kalną.

    — Mes turim žinių, kad tu organizuoji rugpjūčio 26 d. eiseną į Šiluvą, — kvotė milicijos viršininkas.
    — Aš galiu pasakyti, kas tas eisenas organizuoja, — pradėjo Jurevičius, — tai Kristus.


*     *     *


    Utena. 1979 m. liepos 5 d. Utenoje Kultūros namų salėje, atidarant specializuotą ekspediciją kalbos duomenims rinkti, kalbėjo LTSR Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Centro tarybos atstovė Daktaraitytė. Ji rekomendavo nerinkti medžiagos ir nesinaudoti kulto tarnų paslaugomis.

    Pasvalys. 1979 m. birželio 28 d. buvo laidojamas Vladas Majauskas, gyvenantis Pasvalio raj. Paberžių km. Jo sūnus Petras Majauskas prašė Kovo 8-sios kolūkio pirmininko Stasio Židonio autobuso laidotuvėms. Tas atsakė: „Autobuso į bažnyčią važiuoti neduosiu". Ir
nedavė, nors atstumas nuo Paberžių kaimo iki Pasvalio tebuvo tik apie 5 km.

*    *    *

    Kaunas. Kauniečiui Liudui Simučiui Kauno milicija leido prisiregistruoti mieste. Anksčiau ta pati milicija buvo įsakiusi jam dingti iš Lietuvos.


*     *     *

SOVIETINĖJE MOKYKLOJE


    Vilnius. Prienų vid. mokyklos mokyt. Žemaitienė V. birželio 25 d. išdavė mok. Marytei Kazlauskaitei charakteristiką, kurioje buvo parašyta „Giliai tikinti". Jaunuolė liepos 2 d. nuvežė dokumentus į Vilniaus Prekybos mokyklą (Žirmūnų g. 143). Liepos 10 d. buvo mandatinė komisija, susidedanti iš 6 žmonių. Viena komisijos narė, paėmus dokumentus, tarė: „Dar tris metus paūgėk prie bažnyčios, tai gal susiprotėsi, tada atvažiavusi pas mus galėsi įstoti".


*     *     *

    Utena. 1979 m. kovo 1 d. Biliakiemio kapinėse buvo laidojamas 19 metų tragiškai žuvęs studentas Mindaugas Jauniškis. 11 vai. iš Vilniaus atvažiavo inžinierinio statybos instituto (VISI) velionio kursas ir jo brolio didelis draugų būrys (apie 50 asmenų). Dalyvavo ir vietinis instituto dėstytojas. Lengvąja automašina pribuvo ir instituto prodekanė Vida Montvilienė (buvusi Kazlauskienė) ir uždraudė studentams dalyvauti pamaldose bažnyčioje, sakydama: „Ar jūs norite pasiklausyti, kaip ten bobos karkia?" Studentai, nešę velionio karstą, teatnešė tiktai į bažnyčią, o toliau laidotuvėse nebedalyvavo, — juos išvežė atgal į Vilnių. Nors jie buvo alkani (nieko nevalgę iš pat ryto), tačiau prodekanė neleido net pavalgyti pas
velionio tėvus, kurių sodyba buvo pakeliui ir nebūtų sugaišę daug laiko. Negana to, prodekanė V. Montvilienė įspėjo ir fotografą nefotografuoti prie bažnyčios durų, kunigui pasitinkant numirėlį, kad ko gero į nuotrauką nepatektų studentai! Kartu su ja į Vilnių išvyko ir dėstytojas.

    Esą prodekanė V. Montvilienė skambinusi į Vilniaus Komunistų partijos komitetą dėl laidotuvių ir šis ją pasiuntęs su neįprasta misija į laidotuves.


*     *     *

    Kybartai. Rugpjūčio 30 d. Kybartų vid. m-loje pedagogų tarybos posėdyje rusų kalbos mokyt. Kazlauskienė isteriškai reikalavo imtis administracinių priemonių, kad būtų sutvarkytas Kybartų klebonas kun. Sigitas Tamkevičius, nes jam esant visiškai neįmanomas ateistinis darbas.


*     *     *

    Judrėnai. Judrėnų aštuonmetėje mokykloje mokyt. Kiekštienė ypatingai terorizuoja mokinius, nesirašančius į pionierių organizaciją ir einančius į bažnyčią.

    1978 m. gruodžio mėn. prieš Kalėdas V kl. mok. Sauliui Pulkauskui įsakė nuo kaklo nusiimti grandinėlę su kryžiumi. Jam nepaklausius, ji iš užpakalio viešai klasėje nukabino kryželį ir tyčiojosi iš Kristaus kančios: „Jis kenčia, geriau aš tau pionierių kaklaraištį užrišiu". O Saulius, kuris patarnauja šv. Mišioms, ryžtingai atsakė: „Aš jo vistiek nenešiosiu!" Kai jo motina nuėjo pas mokytoją ir paprašė gražinti kryželį, mokyt. Kiekštienė tik pasišaipė, o kryželio negrąžino.

    1979 m. kovo-balandžio mėn. VIII klasėje mokyt. Kiekštienė pašaukė atsakinėti pamoką mok. Vytautą Stonį, Kazę ir Rūtą Papievytes ir kitus, neįstojusius į komjaunimą ir einančius į bažnyčią mokinius. Jie pamokas
atsakė ketvertui. Prieš rašydama pažymius, mokytoja klausinėjo, ar jie einą į bažnyčią, o kai šie prisipažindavo, jiems parašydavo po dvejetą ir liepdavo sėstis. Ji taip elgėsi keletą kartų ir su kitais mokiniais, vis dar baugindama, kad ji taip padarysianti, jog jie neišlaikysią egzaminų.

    Nuo jos neatsilieka ir mokyklos direktorius Henrikas Joška. šis nuolatos kviečia į savo kabinetą ir bando gąsdinti tikinčius mokinius, arba, sutikęs koridoriuje, prisispryęs tardo mokinuką, ar jis vis dar einąs į bažnyčią. Gavęs teigiamą atsakymą, ima šaukti: „Jei eisite, tai per egzaminus atsiskaitysiu — neišlaikysite egzaminų!"


*     *     *

    Kurtuvėnai (Šiaulių raj.). 1979 m. gegužės mėn. Kurtuvėnų aštuonmetės mokyklos direktorė Čepulytė ir mokyt. Stanelienė tardė IV kl. mokines: Romaną An-driuškaitę, Rasą Rimaitę ir kitas mokines, ar jos neinančios į bažnyčią? Ar nebarstančios gėlių ir t.t. R. Andriuškaitė ir Rasa Rimaitė pasisakė, kad tikinčios Dievą, o gėles barsto ir barstys. Tuomet R. Andriuškaitei buvo pagrasinta, kad, jeigu ji ir toliau taip elgsis, ji negalės mokytis.

    Klasės auklėtojas Bečys liepė Rasai Rimaitei rašyti antrą pareiškimą, kad netiki į Dievą ir daugiau nedalyvaus bažnytinėje procesijoje. Mergaitė ir vėl nesutiko. Kitos mergaitės pasidavė baimei ir parašė pareiškimus taip, kaip iš jų reikalavo mokytojai. Toks pat apklausinėjimas vyko ir kitose klasėse.


*     *     *


    Šiauliai, š.m. rugpjūčio 30 d. Šiaulių Kultūros namuose įvyko miesto mokytojų konferencija. Šiaulių partijos komiteto II-sis sekretorius S. Verkulis, kalbėdamas apie pedagogų darbo trūkumus, kaip labiausiai smerktiną dalyką, kurį reikią išgyvendinti, tai, kad kai
kurie mokytojai ir netgi Pedagoginio instituto dėstytojai bendrauja su religiniais žmonėmis.


*     *     *


    Vyžuonos. 1978 m. sausio 11 d. Vyžuonų mokyklos direk. Vaišnoras išsikvietė į savo kabinetą X kl. mok. Algimantą Petkūną ir vertė pasižadėti nebetarnauti Mišioms arba pereiti mokytis į kitą mokyklą.

    Rytojaus dieną klasės auklėtoja Brasiūnienė vėl įkalbėinėjo nelankyti bažnyčios, nes kitu atveju jo elgesys bus įvertintas dvejetu.

    Vasario 2 d. auklėtoja vėl prievartavo Algimantą ir reikalavo, kad jis pereitų mokytis į kitą mokyklą, be to, mokytoja visokiais būdais įžeidinėjo jo tikinčią motiną.

    Vasario 13 d. Užpalio apylinkės pirmininkė užpuolė mokinio motiną, kam ši gadinanti savo vaiką, užtikrindama, kad kunigas iš jo tikrai nebus.

    1978 m. rudenį mokiniams reikėjo atsakyti į anketoje pateiktus klausimus: ar tiki? Ar tiki tėvai ir t.t. Algimantas Petkūnas, vietoje parašęs atsakymus į reikiamus klausimus, užrašė iš V. I. Lenino „Raštų" 6 tomo, 364 psl. tokią citatą: „Nė vienas valdininkas neturi netgi teisės klausti bet ką apie tikybą: tai yra sąžinės dalykas ir niekas čia neturi teisės kištis". Mokinys trimestro gale iš elgesio gavo dvejetą.

    1979 metų birželio pradžioje abiturientų egzaminai. Parašius lietuvių kalbos rašomąjį darbą, direktorius Vaišnoras pranešė, kad egzaminą išlaikė visa klasė, o po kelių dienų paaiškėjo, kad Algimantui Petkūnui reikės perlaikyti rudenį lietuvių kalbą. Rugpjūčio 21 d., išlaikius pakartotinai lietuvių kalbos egzaminą, auklėtoja Brasiunienė primygtinai klausė, ar Algimantas tikrai stos į Kunigų seminariją. Be to, išduotoj charakteristikoje įrašyta kad „Algimanto charakterio formavimui didelę įtaką turi motina, kuri yra religinga ir labai nori, kad sūnus būtų religijos kulto tarnas".
    Šiuo metu ateistai neriasi iš kailio įrodinėdami, kad apie religinius įsitikinimus neužsimenama jokiuose oficialiuose dokumentuose. Deja, faktai griauna propagandą.

BAŽNYČIA SOVIETINĖSE RESPUBLIKOSE Baltarusija


    Lyda. 1979 m. rugpjūčio 25 d. Baltarusijos TSR Religijų reikalų tarybos įgaliotinis, atėjęs į Lydos bažnyčią, rado zakristijoje kun. Šeniauską katekizuojantį 15 vaikų. Už tai kunigas buvo nubaustas 50 rub. bauda.


*     *     *

NAUJI POGRINDŽIO LEIDINIAI


1. „Aušra" Nr. 16 ir 17. 17-sis numeris skiriamas paminėti 40-sioms metinėms nuo Molotovo-Ribentropo pakto sudarymo.
2. „Perspektyvos", Nr. 11 ir 12.
3. „Alma Mater", Nr. 2 ir 3.
4. „Rūpintojėlis", Nr. 10. Numeris skiriamas jaunimui.
5. „Vytis" Nr. 1, 2, 3. Naujas tautinės krypties leidinys, pasirodęs 1979 m. vasarą.
6. „Ateitis", Nr. 1. Reklaminiame puslapyje rašoma: „Jaunuoli! Tavo rankose „Ateitis", atgijęs Lietuvos jaunimo leidinys ... Jis tikisi nuvesti Lietuvos jaunimą iki pat tos dienos, kai vėl bus laisva Lietuva".
7. „Tiesos kelias", Nr. 13.


L i e t u v i ,     n e u ž m i r š k !

    Petras Plumpa, Nijolė Sadūnaitė, Sergejus Kovaliovas, Vladas Lapienis, Balys Gajauskas, Viktoras Petkus, Petras Paulaitis ir kiti neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai gyventi ir tikėti!

*     *     *

LTSR Prokuratūra grasina susidoroti su Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komiteto nariais —
    Kybartų parapijos klebonu kun. Sigitu Tamkevičiumi
ir
    Viduklės parapijos klebonu kun. Alfonsu Svarinsku!

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum