gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 41 Spausdinti El. paštas
    • Ką žada 1980-ji?
    Tremtiniai sveikina Šv. Tėvą
    Kova už Klaipėdos bažnyčią
    Už žmogaus teisių deklaraciją
    Kratos
    Mūsų kaliniai
    Lietuviai gina savo kalbą
    Ordinarai remia blaivybės sąjūdį
    Kunigų ir tikinčiųjų protestai
    Apie „prasimanymus" užsienio spaudoje
    Anilionis — Bažnyčios korikas
    Tikinčiųjų studentų diskriminacija
    Žinios iš vyskupijų
    Sovietinėje mokykloje
    Katalikai sovietinėse respublikose
    Nauji pogrindžio leidiniai

1980 m. sausio 1 d.
LKB KRONIKA Nr. 41
Perskaitęs duok kitam!
Eina nuo 1972 metų.

    Numeris skiriamas Klaipėdos tikintiesiems, atkakliai kovojantiems už savo bažnyčios atgavimą.

KĄ ŽADA 1980-ji?


(Ateistai intensyvina savo veiklą prieš katalikus):

   
1979 m. antroji pusė Lietuvoje buvo ypač nerami, nes KGB suintensyvino akciją prieš laisvąją porgrindžio spaudą. Dėl šios priežasties buvo padaryta daug kratų: pas Antaną Terlecką (po kratos suimtas), Julių Sasnauską (po kratos suimtas), Liuciją Kulvietytę, Vitaliją Žvikaitę, doc. Vytautą Skuodį, Povilą Pečeliūną, Daną Keršiūtę ir kt. ši KGB akcija yra įrodymas, kaip labai Bažnyčiai ir Tėvynei reikalinga laisvoji spauda — sovietinei propagandai ji yra pražūtinga, todėl bet kokia kaina su KGB pagalba bandoma ją bkviduoti.

   
Oficialios valdžios įstaigos, o ypač sovietinė spauda nuolat grasina, kad „tarybinė valdžia niekada nepakęs tyčinio savo įstatymų pažeidinėjimo" (F. Laurinaitis, Pokalbiai 3, 1979, p. 23). Antano Terlecko ir Juliaus Sasnausko suėmimai patvirtina, kad šie grasinimai nėra tušti.

   
Lygiagerečiai su kratomis, tardymais ir areštais 1979 m. buvo intensyvinama vadinamoji ideologinė kova. Apie jos pobūdį liudija kad ir šitie faktai.

   
1979 m. pabaigoje išleista ateistinė knygelė „Pokalbiai 3", kurios autorius, senas čekistas, buvęs Religijų reikalų tarybos referentas F. Laurinaitis, gindamas sovietinės
valdžios smurtą, įrodinėja, kad „tarybinės valdžios įstaigos jautriai reaguoja į teisėtus tikinčiųjų pageidavimus" (p. 19).

   
Sovietinės propagandos melo eskalacijai į Vakarus pasitarnauja net kunigai, kaip antai — Gediminas Blynas, pabandęs lietuviams išeiviams įrodyti, kad LKB Kronika rašanti netiesą.

   
Grubus melas namuose ir svetur liudija ne tik apie didelį sovietinės valdžios susirūpinimą savo prestižo gelbėjimu, bet ir apie bekompromisinį melo ir smurto linijos vykdymą ateityje.

   
Taigi 1980-ji metai Lietuvos katalikams nežada nieko gero. Tą patį patvirtina ir sovietiniai tankai Afganistane. Galimas daiktas, kad ateistinė valdžia, akivaizdžiai pamačiusi dabartinį religinį ir tautinį atgimimą Lietuvoje, nepabūgs Vakaruose keliamo triukšmo ir dar intensyviau leis į apyvartą stalinistinę KGB mašiną. į šitokias avantiūras sovietinę valdžią neabejotinai skatina Vakarų nepajėgumas ryžtingai veikti (O kad Kremlius, represuodamas disidentus, bijotų bent Olimpinių žaidymių boikoto!).

   
Lietuvos kunigai ir pasauliečiai, dėkodami už geros valios žmonių pagalbą, labiausiai turi pasitikėti Dievo Apvaizda ir ruoštis ilgai ir atkakliai kovai už tiesą, laisvę ir Kristaus triumfą Tėvynėje.

TREMTINIAI SVEIKINA ŠV. TĖVĄ



   
1979 m. spalio 10 d. tremtiniai-vyskupai: Julijonas Steponavičius ir Vincentas Sladkevičius pasiuntė šv. Tėvui tokio turinio telegramą:

ŠVENTASIS TĖVE,

   
Sūniškos pagarbos ir meilės paskatinti pirmose Jūsų Pontifikato metinėse sveikiname Jūsų Šventenybę nuoširdžiausiai trokšdami, kad per Jus, šventasis Tėve, Kristaus Bažnyčiai būtų išlietos kuo gausiausiai Dievo malonės ir
kad joje kuo ryškiausia sužibėtų Dieviškosios Apvaizdos maloningumas.

   
Mūsų tautos tikintieji Jūsų Šventenybę ne tik myli, bet taip pat labai žavisi. Mes norime ir viliamės Jus pamatyti savame krašte kaip mylimą Tėvą, lankantį savo vaikus.

   
Pasinaudodami šia proga, dėkojame Jūsų šventenybei už mums parodytą tėvišką rūpestį ir nuolankiai prašome mums suteikti Apaštališkąjį Palaiminimą.

UŽ ŽMOGAUS TEISIŲ DEKLARACIJĄ

Helsinkio susitarimų vykdymui remti
TSRS Maskvos grupė
1978 m. gruodžio 8 d. Dokumentas Nr. 69

30 metų Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai

K r e i p i m a s i s


(Žmogaus teisių deklaracija Tarybų Sąjungoj visuomenei nežinoma):

   
Prieš 30 metų Jungtinių Tautų priimta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija tapo svarbiausiu etapu formuojant dabartinėje visuomenėje humanistinius principus. Truputį anksčiau, prieš ją priimant, pasibaigė II paaulinis karas, ir buvo sunaikintas hitlerinis nacizmas. Ne mažiau nusikalstamai diktatūrai padarė galą Stalino mirtis.

   
Tačiau ir dabar daugelyje pasaulio kraštų, neišskiriant ir TSRS, paskelbti minėtos Deklaracijos principai toli gražu dar neįvykdomi.

   
TSRS laužomi Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos daugelis svarbių straipsnių:

   
19 str. — įsitikinimų laisvė ir laisvė gauti bei skleisti informaciją;

   
13 str. — teisė laisvai pasirinkti gyvenamąjį kraštą, o krašto viduje — gyvenamąją vietą;

   
18 str. — religijos laisvė; 10 ir 11 str. — teismo viešumas ir teisingumas; 5 str. — uždraudimas žiaurių ir žmogų žeminančių bausmių;

   
20 str. — susibūrimų laisvė;

   
23 ir 26 str. — prieštaraujant šių straipsnių dvasiai, neuždrausta nacionalinė ir ideologinė diskriminacija darbe ir švietimo srityje. Neužtikrinta profesinių sąjungų laisvė;

   
15 str. — teisė pilietybės išlaikymui arba jos pakeitimui;

   
12 str. — korespondencijos paslaptis ir buto neliečiamybė.

   
Įvairiame laipsnyje pažeidžiami ir kiti straipsniai.

   
Svarbiu pažeidimu laikytina tai, kad nežiūrint SNO Generalinės asamblėjos kvietimo „padaryti visa, kas galima Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos paskleidimui, paskelbimui ir išaiškinimui mokyklose ir kitose mokslo įstaigose", Tarybų Sąjungoje Deklaracijos teikstas tebėra visai nežinomas platiems visuomenės sluoksniams.

   
Tarybų Sąjungoje 60-70 metais susiformavo žmogaus teisių gynimo judėjimas, besiremiantis Visuotinės deklaracijos principais. Laiškai ir pareiškimai, ginant atskirus žmones, straipsniai, literatūros kūriniai ir istoriniai veikalai, laiškai ir dienoraščiai iš lagerių ir kalėjimų, išsamūs teisminių procesų užrašai, žmogaus teisėms ginti TSRS iniciatyvinės grupės, Žmogaus teisių komitetas, „Einamųjų įvykių kronikos" reguliarus leidimas, Helsinkio grupių dokumentai, Psichiatrijos darbo komisijos ir kt. — visa tai tarybinei ir pasaulinei visuomenei atidengė daugybę faktų apie pagrindinių žmogaus teisių laužymus TSRS ir tapo svarbiu indėliu formuojant pasaulinę žmogaus teisių gynimo ideologiją, sugebėjusią humanistiniu pagrindu sujungti daugybę žmonių nepriklausomai nuo rasės, tautybės, religijos, socialinės padėties ir pilietybės visame žemės rutulyje.

   
Mes esame įsitikinę, kad atsakomybė už žmogaus teisių priežiūrą tenka ne tik valstybei, bet ir piliečiams.

   
Reikšdami ištikimybę Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai ir siekdami visuotino humaniškumo bei žmogaus teisių apsaugojimo tokiu būdu, kaip jis suformuluotas Helsinkio Baigiamajame Akte, mes laikome būtina:

   
išlaisvinti visus sąžinės belaisvius;

   
pakeisti RTFSR BK 70 ir 190-1 straipsnius (atitinkamai ir sąjunginių respublikų BK straipsnius), kurie leidžia persekioti už įsitikinimus, informacijos ir idėjų pasikeitimą;

   
pakeisti RTFSR BK 64 str. A(atitinkamai ir sąjunginių respublikų BK straipsnius), prileidžiantį galimybę persekioti už bandymą pasirinkti gyvenamąjį kraštą ir už idėjas;

   
panaikinti visas teisines kliūtis ir suteikti teisę laisvai pasirinkti gyvenamąjį kraštą (teisę palikti savo kraštą ir laisvai į jį sugrįžti) ir teisę pasirinkti vietą gyvenamojo krašto viduje;

   
nutraukti visų Bažnyčių tikinčiųjų persekiojimą. Užtikrinti tikrą Bažnyčios nuo valstybės atskyrimą;

   
pakeisti iš esamės režimą kalėjimuose ir spec. psichiatrinėse ligoninėse, suformuluoti humaniškesnius Darbo-pataisos įstatymus;

   
likviduoti priverčiamąjį darbą kalinimo vietose, tremtyje ir sąlyginiai išlaisvinant; pakeisti RTFSR BK 209 str. (ir atitinkamai sąjunginių respublikų BK straipsnius);

   
nutraukti psichiatrines represijas politiniais motyvais;

   
nutraukti diskriminaciją moksle ir darbe dėl tautybės, įsitikinimų, religijos, atbuvus bausmę pagal teismo nuosprendį ir ryšium su giminių persekiojimais;

   
užtikrinti profesinių sąjungų ir kitų asociacijų laisvę;

   
nutraukti užsienio ir vidaus informacijos pasikeitimo pažeidimus — pašto, telefono ir telegrafo ryšio trukdymus;

   
panaikinti visus nutarimus atimti pilietybę dėl politinių motyvų.

    Š
iuo dokumentu mes kreipiamės į TSRS ir 34 kraštų vyriausybes, pasirašiusias Helsinkio Baigiamąjį Aktą, o taip pat į visas Jungtines Tautas, prieš 30 metų
paskelbusias Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją „kaip uždavinį, kurį išpildyti turi stengtis visos tautos ir valstybės".

   
Šis dokumentas paliktas pasirašymui per visus šiuos metus mūsų krašte ir už jo ribų, kurie drauge su mumis stengiasi gyvenime realiai įkūnyti Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją su įsitikinimu, kad tai garantuoja ne tik asmeninę laisvę ir gyvybę, bet ir taikų sambūvį visoje žemėje.

   
1978 m. gruodžio 8 d. Elena Bonner, Sofija Kalistrato-va, Malva Landa, Naum Meiman, Viktor Nekipielov, Tatjana Osipova, Jurij Jarym-Agaev

   
Prisijungiame:
Tatjana Velikanova, Andrėj Sacharov, Raiša Lert, Aleksandr Lavut, Leonard Ternovskij, Evgenij Nikolaev, Marija Petrenko Podjapolskaja, Viera Livcak, Irina Kaplun, Georgij Vadimov, Lev Kopelev, Lidija Čiukovska-ja, Vladimir Karnilov, Nina Strokatova (Karavanskaja).

   
Tikinčiųjų teisių gynimo Katalikų Komiteto nariai-kunigai:
Jonas Kauneckas, Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, Vincas Vėlavičius, Juozas Zdebskis.

   
Kun. Juozas Adomaitis, kun. Lionginas Kunevičius, kun. Petras Dumbliauskas, kun. Vaclovas Degutis, kun. Antanas Gražulis, kun. Jonas Maksvytis, kun. Albinas Deltuva, kun. Mikalojūnas, kun. Vaclovas Stakėnas, kun. Virgilijus Jaugelis, kun. Gvidonas Dovydaitis.

   
Prie šio dokumento yra prisijungę dar daug kunigų ir pasauliečių lietuvių, bet jų pavardžių Kronika neturėjo galimybės sužinoti.

K R A T O S


   
1979 m. lapkričio 24 d. KGB pareigūnai padarė kratą pas Povilą Pečeliūną, gyv. Vilniuje, Skorinos g. 2. Krata pradėta 9 vai. 15 min. ir baigta 18,30 vai. Kratai vadovavo
papik. Liniauskas. Keturi KGB darbuotojai dokumentų neparodė. Kviestiniais dalyvavo Čiapas Vilius ir Andriejus Dropovas. Paimta asmeniniai užrašai, laiškai, kūryba, rankraščiai, „LKB Kronika", „Alma Mater", „Perspektyvos", „Lietuvių archyvas", išrašai iš skaitytų knygų, asmeninė užrašų knygutė, knygos, spausdintos rašomąja mašinėle, pvz., „Atlaidų rinkinys", „Stigmatizuotoji Teresė Neumanaitė" ir t.t.

   
Saugumiečiai P. Pečeliūną kaltino leidinio „Alma Mater" redagavimu, taip pat bendradarbiavimu kituose pogrindžio leidiniuose, teiravosi, kaip pogrindžio leidiniai pasiekią užsienį, klausinėjo apie rašytoją R. Lankauską, docentą V. Skuodį, prašė „padėti" saugumui, priminė, kad „šia" byla yra susidomėjęs generolas Petkevičius ir VRM ministro pavaduotojas generolas Žemgalys. Po tardymo Pečeliūnas buvo paleistas „apsigalvoti".

   
Povilas Pečeliūnas yra lietuvių kalbos mokytojas.
*     *     *

    1979 m. lapkričio 24 d. KGB vyr. ltn. J. Matulevičius su saugumiečiais V. Grakausku, B. Romanovu ir N. Basko, dalyvaujant kviestiniams Reginai Malinovskajai ir Birutei Petraitienei, padarė kratą pas Daną Keršiūtę. Krata pradėta 8 vai. 15 min. ir baigta 17 vai. 10 min. Paimta rašomoji mašinėlė, rašomas popierius ir kalkės. Asmeninę kratą padarė N. Basko, reikalaudama net išsirengti, bet Keršiūtė nepakluso.

   
Po kratos tardoma Keršiūtė atsisakė duoti parodymus. Kultūros ministerijoje, kur dirba D. Keršiūtė, jai buvo liepta parašyti pareiškimą ir išeiti iš darbo, tačiau ji tai padaryti atsisakė. Keršiūtės viršininkas skundėsi, kad skyriuje dingsta dokumentai, o pati Keršiūtė esanti giliai tikinti ir t.t.

   
Lapkričio 26 d. tardymo metu buvo gąsdinama Keršiūtė, kad ją galį padaryti amoralia, patalpinti į
psichiatrinę ligoninę ir pan. Tardomoji apie kitus asmenis atsisakė duoti parodymus.

*     *     *


   
1979 m. lapkričio 24 d. buvo krata pas Vilniaus Universiteto docentą Vytautą Skuodį, gyvenantį Vandentiekio g. Nr. 44-4. Krata pradėta 8 vai. ir baigta 19 vai. Kratai vadovavo KGB majoras Vilimas, kuriam talkininkavo penki saugumiečiai. Kviestiniais dalyvavo V. Tubelytė ir G. Martinkaitė. Kratos metu paimta daug rankraščių, užrašų, V. Skuodžio paruošta knyga apie ateistinę propagandą „Dvasinis genocidas Lietuvoje", A. Maceinos „Jobo drama", keletas pogrindžio leidinių C,Aušra", „Perspektyvos", „Rūpintojėlis", „Pastogė" Nr. 1), dvi rašomosios mašinėlės, portatyvinis magnetofonas ir kt.

   
Po kratos doc. Vytautas Skuodis buvo tris kartus tardomas apie tai, iš kur gavęs pogrindžio spaudos, kam ją davęs, kaip pats joje dalyvavęs ir kt. Doc. V. Skuodis patvirtino, kad esąs autorius knygos „Dvasinis genocidas Lietuvoje", o duoti kitus parodymus atsisakė.

ĮSTAIGA................... 234321 m. KULAUTUVA
VS-389/35..........................Akacijų g-vė, 23-2
9. 11. 79................................Pluirienė A.
Nr. P-15
Miest................................................
Į Jūsų 29.10.79 raštą pranešu, kad 31.09.79 pil. Plumpai P. s. V. atimta (teisė) gauti eilinį siuntinį.
VS-389/35
Įstaigos viršininkas — (parašas N. Osin)......N. Osin
Isp. t. Volkov B. I.
Įstaiga...................Lietuvos TSR, m. Kulautuva
VS-389/35..........................Akacijų g-vė 23-2
15. 08. 1979.......................Pil-tei Pluirienė A.
Nr. P-ll
Miest. Centrinis

   
Pranešu, kad Jūsų vyras Plumpa, ryšį su laikymo sąlygų pakeitimu, turi teisę rašyti vieną laišką į du mėnesius.
VS-389 Įstaigos viršininkas (parašas N. Osin)Osin N. M.

MŪSŲ KALINIAI

1. Petras Plumpa

   
Nuo 1979 m. kovo mėn. iš Petro Plumpos negauta jokios žinios. Lagerio vadovybė, atsakydama į žmonos Aldonos užklausimą, pranešė, kad Petras Plumpa, „pasikeitus kalinimo sąlygoms, turi teisę per du mėnesius parašyti vieną laišką" (1979.VIII.1S) ir kad jam uždrausta gauti priklausomą siuntinį (1979.IX.31).

   
Lagerio vadovybės atsakymai liudija, kad Petras Plumpa yra kalinamas sunkiausiomis sovietinio lagerio sąlygomis ir yra nuolat arba karceryje, arba lagerio kalėjime.

   
„Kaipgi svarbu, kad per mus žmonės pažintų Jėzų; patirtų Jo Prisikėlimą ir patektų į Jo laimę. Tam ir esame mes čia, tolimuose kraštuose, tarp svetimų, bet laimės trokštančių žmonių, o mūsų kantrybė yra tas kelias, kuriuo Kristus ateina į žmonių širdis". (Iš P. Plumpos paskutiniojo laiško 1979 m. pavasarį).

   
2. Julius Sasnauskas

*     *     *

3. Antanas Terleckas

   
1979 m. spalio 30 d. Vilniuje buvo suimtas Antanas Terleckas. Suėmimo priežasties KGB Terlecko namiškiams nepranešė. Galimas daiktas, kad tai kerštas už 45 pabaltiečių memorandumą dėl Molotovo-Ribentropo pakto pasmerkimo.
4. Vladas Lapienis

   
1979 m. liepos 1 d. sąžinės kalinio Vlado Lapienio žmona kreipėsi į LTSR ATP prašydama, kad jos vyrui dėl senatvės būtų panaikinta tremtis. AT Prezidiumas atsakė, kad su tokiu prašymu turi kreiptis pats nuteistasis.

   
Spalio 17 d. Mordovijos KGB atėmė iš Vlado Lapienio fotografijas, kalėdaičius, vokus su pašto ženklais, religinius paveikslėlius ir apie 350 laiškų, atėjusių į lagerj per KGB rankas. V. Lapienis rašo:

   
„Spalio 17 d. mane išvežė iš 19-jo Mordovijos lagerio. Persiunčiamuose kalėjimuose teko būti 50 parų (traukiniu važiavau apie 6 paras). Kelionėje ir kalėjimuose vargo teko pamatyti ir patirti ne taip mažai.

   
Gruodžio 5 d. iš Krasnojarsko kalėjimo mane atvežė į aerodromą, o iš čia lėktuvu atgabeno į vietovę, vadinamą Severo-Jeniseiskij. ši vietovė yra nuo Krasnojarsko apie 600 km į šiaurę. Lėktuvas, pakilęs iš Krasnojarsko aerodromo, maždaug po 45 min. nusileido Jeniseisko aerodrome, o dar po 40 min. pasiekė Severo-Jeniseiskij aerodromą. Susisiekimas iš Krasnojarsko su Severo-Jeni-seisku galimas tik lėktuvais, — nei geležinkelio, nei kelio automašinoms nėra. šią vietovę iš visų pusių supa taiga, kurioje yra meškų, vilkų ir kitokių žvėrių. Sniego čia yra apsčiai. Žiemą šalčio būna iki 50-60 laipsnių.

   
Kadangi esu senyvo amžiaus ir vargina galvos skausmai, o kai kada ir širdis pradeda negaluoti, todėl dirbti negaliu. Pensijos dar negaunu, nežinau, ar ją mokės, ar ne?

   
Čia atvažiavęs neturėjau nė kapeikos, todėl milicija gruodžio 6 d. savo lėšomis išsiuntė telegramą, kad atsiųstumei 200 rublių, nes iš lagerio pinigų dar negavau".

   
Prieš pat savo tremtį Vladas Lapienis rašė:

   
„Mano kelionė į tremtį turėtų būti panaši į kelionę iš Vilniaus į Mordoviją. Tai ilga varginga kelionė drauge su kriminaliniais kaliniais per persiunčiamus kalėjimus. Jei turėčiau rašytojo talentą, tai apie tokią kelionę būtų
galima parašyti nemažas veikalas. Tiek kelionėje į tremtį, tiek ir pačioje tremtyje savo kančia padėsiu broliams nešti kryžių, paremsiu jų nusilpusius pečius" (1979.VIII.3).

   
„Jeigu būdami kaliniais ar tremtiniais nuosekliai vykdome Kristaus Testamentą, tada mūsų gyvenimas ir čia yra prasmingas, o laikas būnant kaliniu ar tremtiniu ne tik neprarastas, bet gražiausiai pasitarnauja dvasiniam atgimimui. Nesvarbu, ar mes esame už grotų, ar spygliuotų vielų, tremtyje ar kur kitur. Svarbu, kad galime kentėti ir aukotis, todėl džiaukimės ir būkime linksmi.

   
Kai važiuosi pas mane į tremtį, prašyčiau atvežti: „šventąjį Raštą", T. Kempiečio „Kristaus sekimą", Maldyną ir rožančių (1979.X.13).

   
Dabartinis Vlado Lapienio adresas:
TSRS, Krasnojarskij kraj,
Sievero-Jeniseiskij rajon,
pos. Teja, ul. Piervomaiskaja Nr. 4
Lapienis Vladas, Antano

    5. Nijolė Sadūnaitė
   
Nuotrupos iš praeities:

   
1974 m. rugpjūčio 27 d., baigiant daryti kratą Nijolės Sadūnaitės bute, atėjo KGB papik. Kolgovas ir išsireiškė, kad nuo 1970 m., t.y. nuo kun. Antano Šeškevičiaus teismo į Nijolę buvo atkreiptos saugumo akys ir sekamas kiekvienas jos žingsnis. Nijolė Kolgovui atsakė, kad jis prieš ketverius metus jai žadėjęs sudaryti tokią pačią bylą kaip kun. A. Šeškevičiui, todėl labai vėluodamasis vykdo savo pažadą. Kolgovas, karščiuodamasis ir šaukdamas, išsigynė .savo žodžių.

*     *     *

    1974 m. rugpjūčio 27 d. suėmę Nijolę Sadūnaitę, saugumiečiai tikėjosi greitai sužinoti „LKB Kronikos" leidėjus. Tardymuose Nijolė tylėjo, neatsakinėdama į saugumiečių klausimus. Praėjus mėnesiui KGB papik.
Petruškevičiaus nervai neišlaikė, ir bylos vedimas buvo perduotas majorui Pileliui.

   
KGB tardytojas Vytautas Pilelis Nijolei tvirtino, kad jis daugiau kaip 20 metų dirbdamas tardytoju jau daug žmonių matęs, bet kad kas nors tokios sunkiose sąlygose per 10 mėn. pastoviai būtų geros nuotaikos, to jis dar nėra matęs ir tai tardytojai palaikė, kad Nijolė serganti psichine liga. V. Pilelis žadėjo Nijolę išleisti į laisvę, jei ji duosianti parodymus nors apie vieną asmenį.


*     *     *

    Prokuroras Jurgis Bakučionis prieš teismą žadėjo Nijolę išleisti į laisvę, jei tik ji teisme tylėsianti, nes 1975-ji metai — Moters metai, o Nijolė nieko nepadariusi, kad ją nuteistų. N. Sadūnaitė atsakė, kad ji nesanti spekuliantė ir savo įsitikinimais nespekuliuojanti. „Aš negaliu tylėti, — sakė Nijolė prokurorui, — nes patys gyvenimo faktai jus kaltina".

   
Teisme prokuroras Bakučionis pareikalavo 4-rių metų griežto režimo ir 5 metų tremties!


*     *     *

    Praėjus pusei metų nuo suėmimo, Nijolės byla dar nebuvo pajudėjusi iš vietos. Tada KGB žvilgsnis nukrypo į silpnavalį ir mėgstantį dažnai išgerti Nijolės pusbrolį Vladą Sadūną, vėliau giminėms pasipasakojusį, kad tardytojai privertę jį duoti melagingus parodymus apie tai, kad Nijolė jam davusi skaityti tris „LKB Kronikos" numerius ir knygą „Simas". „Jei teisme būčiau davęs teisingus parodymus, tai saugumiečiai būtų man galvą nusukę", — pasakojo Vladas Sadūnas.


*     *     *

    Nijolės Sadūnaitės teisme pasakyta ir Vakarus pasiekusi kalba, sukrėtė saugumiečius. Į Baraševo lagerį


Mordovijoje buvo komandiruojami net 4 Vilniaus saugumiečiai, turėję užduotį sužinoti, kada Nijolė perdavė savo kalbą.

   
— Mes tavęs neklausiame, kam tu perdavei uždaro teismo aprašymą, bet kur tau pavyko tai perduoti? Ar dar būnant Vilniaus KGB kameroje, ar etapo į Baraševą metu, ar iš paties Baraševo? — veltui kamantinėjo Nijolę Vilniaus saugumiečiai, bet nieko nepešę grįžo namo.


*     *     *

    Po teismo išvežant į lagerį, Vilniaus saugumiečiai neleido Nijolei perduoti šiltų rūbų. Išvežė su vasarine suknele. Kelionės metu Nijolė peršalo ir ilgai sirgo. Pasiekusi Baraševo lagerį, Nijolė sužinojo, kad per 11 kalinimo mėnesių ji neteko net 15 kg svorio!

   
1977 m. kovo mėn. viduryje iš Nijolės atėmė visus jai parašytus laiškus, atvirukus, šventus paveiksliukus, užrašus ir nuvežė į Mordovijos sostinę Saranską. Čia saugumiečiai žadėjo jai panaikinti tremtį, jei Nijolė „pasitaisysianti". Sadūnaitė atsakė:

   
— Priimu tik pilną reabilitaciją savęs ir visų, kurie nuteisti už reikalavimą, kad laikytumėtės Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, Konstitucijos ir įstatymų paragrafų. Jokių malonių man iš jūsų nereikia ir jų nepriimsiu.

   
Saugumiečiai žadėjo tremties sąlygas padaryti šimtą kartų sunkesnes už lagerį. „Kuo sunkiau, tuo linksmiau", — atsakė Nijolė. Jos jumoras nuginklavo saugumiečius ir daugiau šia tema nebuvo kalbama.

   
Saranske du mėnesius Sadūnaitę gerai maitino, aprengė jos pačios rūbais ir nufotografavo! „Dryžuotos suknios bijojo užsieniui parodyti, — rašė Nijolė, — todėl apvilko savais rūbais. Visur viena apgaulė".


*     *     *


    Po Saransko 3 mėnesius Sadūnaitė vėl praleido Mordovijos lageryje. Nijolė rašė: „Nuo 1977 birželio 15 d. aš atsisakiau priverstinio darbo lageryje ir reikalavau raštu TSRS generaliniam prokurorui Rudenkai ir Lietuvos prokurorui pripažinti politkalinių statusą, protestavau prieš naujus politinius areštus Lietuvoje ir prieš tyčiojimąsi iš politinių kalinių lageriuose, kalėjimuose, karceriuose, tremtyje ir psichiatrinėse ligoninėse. Manęs į karcerius nekišo, nes pastoviai laikėsi aukšta temperatūra. Negavau jokios medicininės pagalbos, net į rentgeno kabinetą nenuvedė". Per tuos tris mėnesius saugumiečiai konfiskavo visus jos ir jai siunčiamus laiškus, neleido nusipirkti maisto už 5 rub. per mėnesį ir gauti iš namų siuntinį, nors brolis Jonas kelis kartus bandė jį pasiųsti.


*     *     *

    1978 m. gegužės 4-7 dienomis Leonidui Brežnevui lankantis su oficialiu vizitu Vokietijos Federatyvinėje respublikoje, grupė delegacijos narių susitiko su Brežnevu ir prašė jo, kad būtų peržiūrėta Nijolės Sadūnaitės byla. Prašė tarpininkauti, kad Nijolė būtų išleista iš tremties ir galėtų grįžti į Lietuvą. Tada Nijolei buvo dar likusi dviejų metų bausmė — tremtis į Sibirą. L. Brežnevas pažadėjo patenkinti delegacijos narių prašymą, bet, grįžęs į Maskvą, savo pažado neištesėjo! Pasirodo, kad Maskvos KGB yra galingesnė už patį L. Brežnevą!

   
Nijolės dabartis:
(Nuostabios sielos ta Nijolė Sadūnaitė):

   
Sovietiniai muitininkai ir toliau apiplėšinėja Nijolės Sadūnaitės banderoles ir siuntinėlius. Daug siuntinių grąžinama siuntėjams atgal.

   
„Nežinau, kodėl Jūs ne viską gaunate, ką aš Jums siunčiu?" — klausia laiške Fr. Hieronymus iš Izraelio. „Siunčiau Jums dvi kepures, bet viskas grįžo atgal".
    Medicinos mokslų daktaras W. Barenberg iš VFR siuntinėlyje įdėjo sūrio. Vietoje sūrio muitininkai įkišo aktą, kad sūrį sudegino!

   
Filosofijos ir teologijos mokslų daktarė Lilly Zarncke iš VFR siuntė pieno miltelių, — muitininkai įdėjo aktą, kad pieną sudegino! Nijolė rašo: „Uždraustų" maisto produktų sąrašas vis ilgėja. Neseniai 3-se banderolėse gavau medaus, o dabar jau medų konfiskuoja. Labai daug konfiskuoja man siunčiamų maisto produktų, dažnai nėra konfiskacijos akto ... Iš siuntinių išimamas siunčiamų daiktų sąrašas, kad būtų patogiau vogti."

   
Dalį banderolių muitininkai suniokioja. Nijolė rašė: „Atskrido iš Austrijos banderolė: visa sudraskyta, kakava išbarstyta, banderolė nuteriota tarsi po bombardavimo".

   
Už siunčiamus daiktus plėšiami nežmoniški muitai. Aina Borgstedt iš Švedijos siuntė Nijolei dirbtinos odos panešiotus kailinukus ir juos įkainavo 10 švediškų kronų, o Nijolei už juos reikėjo sumokėti 100 rub. (650 švediškų kronų) muito!

   
„Kas lieka nuo mano stalo, dalinu visiems polit. tremtiniams, nežiūrint jų tautybės. Jei bėdoje būtų ir tikrai blogos valios žmogus, aš pasidalinčiau ir su juo paskutiniu duonos kąsniu, nes taip elgtis mums įsakė gerasis mūsų Mokytojas — Jėzus Kristus", rašo Nijolė iš Bogučianų. Sadūnaitės asmeniniai poreikiai labai maži — beveik viską išdalina ir išsiuntinėja kenčiantiems. Tikriausiai dėl šios priežasties KGB muitininkai taip apiplėšinėja Nijolės siuntinius ir banderoles.

   
1979 m. birželio 22 d. Sadūnaitė parašė Bogučanų raj. Vidaus reikalų skyriaus viršininkui pareiškimą, kad atostogų metu rugpjūčio mėn. leistų jai nuvykti į Vilnių aplankyti artimųjų. Liepos 4 d. vienas milicijos darbuotojas Nijolei pranešė, kad atostogų metu jai važiuoti į Vilnių neleidžia ir ateityje neleis. Pagal tarybinius įstatymus visi tremtiniai turi teisę 10 dienų pabūti savo tėvynėje. „Labai mane saugumiečiai pralinksmino, — rašo Nijolė, — sakydami kad jei ir 10 m. tremties turėčiau, tai nė karto
neleistų atostogų. Reiškia Lietuva gyva! Saugumiečiai mūsų bijo!

   
Nuotrupos iš Nijolės laiškų:

   
Nijolė savo laiškuose prisimena lageryje paliktas bendro likimo drauges: Nadę Usojevą, Glafyrą Kuldyševą, Galią Silivončik, Stefą šabatūrą, Iriną Kirčevną, Tatjaną Sokolovą, Oksaną Popovič, Tatjaną Krasnova ir daugelį kitų. „Nadė Usojeva — nuostabaus gerumo ir takto mergina (nuteista 7 m. griežto režimo ir 2 m. tremties). Labai gera ir kilni rusaitė — pravoslavė. Mes su ja buvome kaip sesės, tik gaila, kad lageryje „atostogauti" jai beveik neleisdavo. Tikras stebuklas — iš kur pas trapią merginą tiek jėgų? 5 metai beveik be pertraukų — karceris ir griežto režimo kalėjimas — badas, šaltis ir patyčios, štai kur didvyrė, prieš kurią net klauptis reikia! Tyli, rami, visada su šypsena ir malda lūpose. Niekada negirdėjau nekantrumo ar šiurkštesniu žodžio. Su šypsena eina į karcerį ir su šypsena sugrįžta. Išsekusi, pamėlusi, į žmogų nepanaši, o šypsosi ne tik mums, bet ir savo budeliams! Jos pavyzdys mane iki ašarų jaudino ir jaudina. Būkite geri, parašykite ir jūs jai retkarčiais. Jai bus nors kiek atlyginta už nuolatinį brutalumą ir panieką. Dieve, kiek skausmo ir neteisybių šioje ašarų pakalnėje!"


*     *     *

(Nepralenkiami lietuviai didvyriai):
    „Mūsų abu Petrai — Paulaitis ir Plumpa — uolos, į kurias sudužusios neapykantos bangos tik dar labiau išryškina jų didybę ir dvasinį grožį. Meilė visu savo begaliniu grožiu suspindi tik didžioje kančioje. Džiaukimės ir dėkokime Viešpačiui, kad mūsų mažoje tautoje yra tiek kilnių ir mylinčių sielų!"


*     *     *

   
Nijolė rašo apie a.a. kan. Petrą Raudą: „Visų gražiau-
sias jo charakterio bruožas — meilė žmogui, atlaidumas ir gilus tikėjimas. Niekada nepamiršiu jo paskutinių gyvenimo žemėje dienų. Kentėdamas didžiausius skausmus, atsisakė bet kokių vaistų skausmui sumažinti, atgailodamas už mūsų klystančius tautiečius. Buvo labai ramus ir giedras, o taip pat dėkingas už mažiausią patarnavimą. Nuostabaus jautrumo ir grožio žmogus!

   
Atvažiavę draugai neišlaikė ir pradėjo verkti, o kanauninkas ramiai ir įtikinamai pasakė: „Neverkite, juk aš iškeliauju pas gerąjį Tėvą".


*     *     *

    „Vartau a.a. kun. Karolio Garucko laiškus, — rašo Nijolė, — tai brangios relikvijos. Jo šventos rankos lietė tuos lapus, rašė kilnius žodžius, nešė į tolimą Sibirą savo širdies šilumą, Kristaus žodžių šviesą, kilnų paraginimą: „Tegul kiekvienas žmogus, kurį jūs sutiksite, nueina nuo jūsų geresnis. O kad jūs būtumėte lyg kryžkelės užrašas, kuris kitiems, o ypač jaunoms širdims, parodytų kelią į tikrąją laimę . .. Tegul nepritrūksta jums jėgų aukotis ir toliau, kol bus auka atbaigta, kaip Kristaus ant kryžiaus. Tada visos kančios gyvenimas atrodys kaip sapnas, gal ir labai baisus, bet trumpas, palyginus su nesibaigiančia amžinybe".


*     *     *

    „Gyvenimo universitetas — kalėjimai, lageris, etapai (neduok. Dieve, ir priešui tokių „kelionių"!) ir tremtis dar aiškiau ir ryškiau nušvietė tikrovę ir kuo tampa žmogus, praradęs tikėjimą į Dievą. Be kaukės, realiai pasirodė mūsų gražbyliai „humanistai" mano ir tūkstančių geriausių iš geriausių atžvilgiu. Tad dabar stebėtis nebeturiu kuo, belieka tik melstis už juos. Jų žiaurumas ir neapykanta tik dar labiau išryškina be kaltės kaltųjų didybę ir moralinį grožį".
    Nijolės Sadūnaitės adresas:
Krasnojarskij kraj,
Bogučany, Partizankaja 17-1.

LIETUVIAI GINA SAVO KALBĄ


TSKP Centro Komitetui,
LTSR KP Centro Komitetui
LTSR Švietimo ministerijai,
LTSR Aukštojo ir spec. vid. mokslo ministerijai,
Profesinio techninio mokslo komitetui prie LTSR
Ministrų Tarybos.

   
Iki šiol LTSR bendro lavinimo vidurinėse mokyklose vaikai rusų kalbos buvo mokomi nuo II-os klasės II-o pusmečio ir aukštosiose mokyklose lietuviams buvo dėstoma daugiausia gimtąja kalba. Visasąjunginės mokslinės .partinės konferencijos „Rusų kalba — TSRS tautų draugystės ir bendradarbiavimo kalba" (įvykusios 1979 m. V.22-24 d.d. Taškente) rekomendacijose siūloma pradėti mokyti rusų kalbos ikimokyklinėse įstaigose nuo 5 m. amžiaus, o bendrojo lavinimo mokyklų vyresnėse klasėse, visose profesinėse, specialiųjų vidurinių ir aukštųjų mokyklų 2-3 kursuose pradėti dėstyti tik rusiškai, jeigu mokiniai ir studentai to pageidauja.

   
Kadangi vaiko mąstymas gimtąja kalba susiformuoja tik pradinėse klasėse, pradėjus mokyti antrosios kalbos anksčiau, vaikas blogiau išmoksta ir gimtąją ir antrąją kalbą, mažiau gabūs vaikai net protiškai lėčiau vystosi. Dėstant bei skaitant ne gimtąja kalba, visi vaikai sunkiau supranta ir įsimena.

   
TSRS ir LTSR konstitucijos garantuoja visiems piliečiams galimybę mokytis gimtąja kalba.

   
Todėl prašome palikti iki šiol buvusią tvarką: darželiuose nemokyti lietuvių vaikų rusų kalbos, visose mokymo įstaigose lietuvius ir toliau mokyti lietuviškai,
nemažinant mokslinės, grožinės ir vaikų literatūros leidimo lietuvių kalba.

   
1979 m.....................Pasirašė 1310 asmenų.

   
Parašai surinkti iš Kauno, Vilniaus, Kapsuko, Kretingos ir įvairių kitų Lietuvos vietovių. Šio pareiškimo originalas išsiųstas TSKP CK-ui.
ORDINARAI REMIA BLAIVYBĖS SĄJŪDĮ

Didžiai Gerbiamiems Kauno Arkivyskupijos ir Vilkaviškio Vyskupijos Kunigams

   
Adventas — atgailos laikas. Skelbti atgailą yra didelė kunigo pareiga. „Taisykite Viešpačiui kelią" (Mt. 3,3). „Jei neatsiversite visi pražūsite" (Lk 13,3). Net ir tada, kai tradiciniai pasninkai nyksta ar nustoja savo reikšmės, pati atgailos pareiga nemažėja, tik vietoje senų jos formų iškyla naujos. Taip ir mūsų dienomis, kai vis grėsmingiau plečiasi besaikis girtavimas, kai jis, tarsi gyvą organizmą ėdantis vėžys, žlugdo Dievo tautos moralę, gyvenamasis momentas primygtinai reikalauja naujos pasninko rūšies — blaivybės, abstinencijos, susilaikymo nuo alkoholinių gėrimų.

   
Į abstinenciją ir blaivybę šiandien reikia žiūrėti kaip į labai rimtą atgailos dorybę. Jos laikytis, ją skelbti, tai reiškia su didelėmis valios pastangomis irtis prieš srovę, laužyti įsisenėjusius papročius. Bet tai ir yra pati atgailos esmė: gyvenimo reforma, gyvenimo tvarkos atstatymas, pakilimas iš rutinos. Tokie dalykai niekam nėra lengvi, bet reikalingi ir būtini. Prašome todėl Gerbiamus Kunigus ateinančio Advento metu rekolekcijose, sakykloje, klausykloje ir kiekviena kita proga kviesti tikinčiuosius į šitokią šventą blaivybės atgailą, klebonijose apsieiti be alkoholinių gėrimų ir patiems visur rodyti abstinencijos pavyzdį taip, kad drąsiai galėtumėte visiems pasakyti kartu su
apaštalu šv. Povilu: „Sekite mano pavyzdžiu, kaip ir aš seku Kristumi" (Kor. 11,1).
1979.XI.9...................................(Parašas)
(Vysk. L. Povilonis)
Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos
Apaštalinis administratorius


*     *     *

DIDŽIAI GERBIAMIEMS VILNIAUS
ARKIVYSKUPIJOS KUNIGAMS


   
Savo laiku apaštalas šv. Paulius įspėjo Korinto tikinčiuosius, o per juos ir bosimas žmonijos kartas: „Neklyskite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei iškrypėliai, nei vagys, nei gobšai, nei girtuokliai, nei keikūnai, nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės" (I Kor. 6,9).

   
Galbūt nesuklysime pasakę, kad šiandien girtavimas mūsuose yra beveik visų minėtų blogybių motina. Ji — durys į fizinį ir dvasinį žmonių išsigimimą. Ji — ateinančių į šį pasaulį naujų žmonijos kartų karstas. Jos bacilomis apsikrėtęs kenčia ir mūsų kraštas.

   
„Prisiartinęs prie Jeruzalės ir išvydęs miestą, Jėzus verkė jo" (Lk. 19,14), nes Jis matė, kaip neklusni tauta žengia į baisią pražūtį. Argi mes, kunigai, būdami apaštalų sekėjai, Kristaus vietoje eidami Jo pasiuntinių pareigas (2 Kor. 5,20), pašaukti būti „žemės druska" (Mt. 5,13) ir „pasaulio šviesa" (Mt. 5,14) galime šaltai ir abejingai žiūrėti, kaip mūsų Tėvynė, skęsdama alkoholio jūroje, palengva merdi ir metai po metų žengia į pražūtį?

   
Antrojo Vatikano Susirinkimo Dogminė konstitucija apie Bažnyčią — „Lumen gentium" reikalauja, kad kunigai rūpintųsi tikinčiaisiais, kad būtų jiems pavyzdžiu, kad savo kasdieniniu elgesiu ir rūpestingumu atskleistų kunigiškos bei ganytojiškos tarnystės didybę ir grožį (plg. n. 28). To paties susirinkimo dekrete „Presbyterorum
ordinis" sakoma: „Kuriant Bažnyčią, kunigai privalo Viešpaties pavyzdžiu su visais bendrauti visu kilniausiu žmogiškumu, ne žmonėms pataikaudami, bet kaip reikalauja doktrina ir krikščioniškas gyvenimas, juos veikdami, mokydami kaip brangiausius vaikus" (n. 6). „Visuomet privalo mokyti ne savo išminties, bet Dievo ir karštai skatinti prie atsivertimo ir šventumo" (n. 4). „Pati jų (t.y. kunigų) tarnystė ypatingu būdu reikalauja, kad jie netaptų panašūs į šį pasaulį" (n. 3).

   
Mūsų gyvenamasis momentas ir Advento susikaupime bei rimtyje aidintis šv. Jono Krikštytojo šauksmas „Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite Jam takus" (Mk. 1,3) ne tik ragina, bet tiesiog, į p a r e i g o j a     m u s ,   k u n ig u s ,     t  a u t o s     b l a i v i n i m o   a k c i j a i !  Bet ji bus sėkminga tik tada, kai mes, sąžiningai atlikdami mus siuntusio Kristaus misiją, p i r m a     p a t y s   t a p s i m e      b l a i v i n i n k a i s      i r      n e t   a b s t i  n  e n  t a i s . Tautos blaivinimą pradėkime nuo savęs! Negerkime alkoholinių gėrimų patys ir nevaišinkime jais kitų. Advento ir Gavėnios rekolekcijose, sakykloje, klausykloje, laidotuvėse ir kiekviena kita proga išmintingai ir pagarbiai kvieskime ir raginkime tikinčiuosius būti blaivininkais ir net abstinentais.
1979.XB.1...............VILNIAUS ARKIVYSKUPIJOS
KURIJA
KUNIGŲ IR TIKINČIŲJŲ PROTESTAI

TSKP CK Generaliniam Sekretoriui
TSRS ATP Pirmininkui L. Breženevui

Lietuvos kunigų
P a r e i š k i m a s

    Tik ką plačiai pasklido žinia, kad š.m. lapkričio mėn. 1 d. Maskvoje suimtas pravoslavų kunigas Glėbas Jakuninas. Tai ištikimas Provoslavų Bažnyčios sūnus, daugelį metų paskyręs ginti Bažnyčios ir tikinčiųjų teises. Kun.
Glebo Jakunino veikla nebuvo nukreipta prieš valstybinę santvarką ir pilnai suderinama su TSRS Konstitucijoje garantuojamomis teisėmis, šio garbingo kunigo suėmimas negali neiššaukti pasipiktinimo visuose teisingumą mylinčiuose žmonėse, nepaisant kokių jie bebūtų įsitikinimų, šis areštas gali pasiekti tik vieną tikslą: dar labiau susilpninti Tarybų Sąjungos prestižą pasaulyje.

   
Mes taip pat išreiškiame protestą prieš Tatjanos Velikanovos ir Antano Terlecko suėmimą. Jų veikla irgi buvo grynai humanistinė, siekusi, kad Tarybų Sąjungoje būtų gerbiamos visų piliečių teisės ir įsitikinimai.

   
Jau iš anksto galima spėti, kad šie trys asmenys — kun. G. Jakuninas, T. Velikanova ir A. Terleckas bus apkaltinti tarybinės valstybinės ir visuomeninės santvarkos šmeižimu. Visiems suprantama, kad toks kaltinimas labai negarbingas ir neįtikinantis.

   
Dar mes norime priminti, kad panašūs suėmimai nepasitarnaus tarptautinio įtempimo mažinimui ir kovai už taiką pasaulyje, nes visuotinės taikos pagrindas yra kiekvieno žmogaus teisių gerbimas.

   
1979 m. lapkričio mėn.

   
Pasirašė kunigai: Petras Dumbliauskas, Petras Našlėnas, Vincentas Jalinskas, Antanas Lukošaitis, Romualdas Macevičius, Juozas Zdebskis, Vaclovas Degutis, Gvidonas Dovydaitis, Juozas Mieldažys, Andriejus Gustaitis, Albinas Deltuva, Gintautas Steponaitis, Jonas Maksvytis, Gintautas Skučas, Juozas Kriščiūnas, Jurgis Sventickas, Boleslovas Rašukas, Antanas Aleksandravičius, Ignas Plioraitis, Sigitas Tamkevičius, Boleslavas Čegelskas, Vaclovas Stakėnas, Jonas Būga, Konstantinas Ambrasas, Algis Pasilauskas, Vytautas Užkuraitis, Juozas Gumaus-kas, Liudvikas Semaška, Jonas Rakauskas, Juozas Čepėnas, Kazimieras Montvila, Vladas Bobinas, Juozas Adomaitis, Pranas Gaižauskas, Virgilijus Jaugelis.


*     *     *



Lietuvos TSR KP CK Sekretoriui
Griškevičiui
Lietuvos TSR Prokurorui
Kybartų parapijos tikinčiųjų
P a r e i š k i m a s

   
š.m. rugsėjo 5 d. „Tiesoje" buvo atspausdinta žinia iš Lietuvos TSR Prokuratūros, kad du kunigai — Viduklės klebonas kun. Svarinskas ir mūsų klebonas Tamkevičius perspėti už skleidimą žinomai melagingų prasimanymų, žeminančių tarybinę santvarką ir už tikinčiųjų kurstymą nesilaikyti tarybinių įstatymų. Sąryšyje su tuo mes pareiškiame:

   
Per keturis metus mes kiekvieną sekmadienį girdime savo klebono pamokslus ir niekuomet negirdėjome, kad jis ką šmeižtų arba kalbėtų netiesą. Kun. Tamkevičius taip pat nekurstė mūsų nesilaikyti įstatymų. Jis mokė mus tikėti Dievą ir dorai gyventi.

   
Rekolekcijų metų ir Kybartų bažnyčios 50-mečio proga mes girdėjome ir kun. Svarinsko pamokslus, tačiau šmeižikiškų prasimanymų ir juose negirdėjome.

   
Taigi šie kaltinimai yra neteisingi ir sukurti remiantis tikėjimo neapkenčiančių žmonių skundais. Prašome tokius žmones sudrausti ir ateityje jų skundais netikėti. Mes taip pat reikalaujame, kad „Tiesa" viešai atšauktų melagingus dviejų kunigų kaltinimus.

   
Be to, mes girdėjome, kad mūsų klebonas kaltinamas tuo, kad jis gina tikinčiųjų teises. Mūsų nuomone, tai nenusikaltimas, o geras darbas.

   
Gerbiamas Sekretoriau, įsakykite nutraukti mūsų kunigų persekiojimą.

   
Kybartai, 1979 m. rugsėjo 8 d.
Pasirašė 877 tikintieji


*     *     *



Lietuvos KP CK Pirmajam Sekretoriui
P. Griškevičiui
Lietuvos TSR Respublikiniam Prokurorui

Simno parapijos tikinčiųjų
(Alytaus rajonas)
P a r e i š k i m a s

(Ateistų šmeižtai — kasdieninė duona):

   
Mes, žemiau pasirašę Simno parapijos tikintieji, pareiškiame savo protestą ryšium su š.m. rugsėjo mėn. 5 d. laikraštyje „Tiesa" buvusia žinia apie įspėjimą kunigams — Viduklės bažnyčios klebonui A. Svarinskui ir Kybartų bažnyčios klebonui S. Tamkevičiui — už skleidimą pamokslų metu aiškiai melagingų prasimanymų, šmeižiančių tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką.

   
Kun. S. Tamkevičius mūsų parapijoje dirbo 5 metus. Mes jį pažinome kaip dorą, sąžiningą ir uolų kunigą. Tokiais kunigais Bažnyčia ir tikintieji gali tik pagrįstai didžiuotis. Mūsų bažnyčioje kun. S. Tamkevičius yra pasakęs daugybę pamokslų, tačiau niekada negirdėjome, kad jis būtų kalbėjęs apie ką nors netiesą.

   
Taip pat esame ne kartą girdėję kun. A. Svarinską kalbant per atlaidus, rekolekcijas ir taip pat negirdėjome jokių melagingų prasimanymų. Kas išdrįso taip melagingai apskųsti šiuos du uolius ir tikinčiųjų gerbiamus kunigus?

   
Prašome neteisingus skundėjus sudrausti ir liautis persekiojus kun. A. Svarinską ir kun. S. Tamkevičių. 1979 m. rugsėjo mėn. 16 d.
Pareiškimą pasirašė 269 Simno parapijos tikintieji


*     *     *



TSKP CK Generaliniam Sekretoriui
L. Brežnevui
Prienų tikinčiųjų
P a r e i š k i m a s

    Rugsėjo mėn. 5 d. „Tiesa" paskelbė LTSR Prokuratūros žinią esą kunigai — S. Tamkevičius ir A. Svarinskas „naudodami bažnyčią ir kulto tarnų padėtį, skleidžia žinomai melagingus prasimanymus, šmeižiančius tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką/pažeidinėja religinių susivienijimų nuostatus ir kursto tikinčiuosius".

   
Kun. S. Tamkevičius nuo 1967 m. rugsėjo mėn. iki 1968 m. gegužės mėn. dirbo mūsų parapijoje, o taip pat šių metų rugpjūčio mėn. 25 d. kaip svečias, pasakė trejetą pamokslų. Per tą laiką daug išklausėme jo sakomų pamokslų, tik juose negirdėjome jokio melo ir šmeižto.

   
Todėl mes, Prienų parapijos tikintieji ir ją lankantys, reikalaujame nutraukti šmeižto kompaniją prieš šį mums gerai žinomą garbingą kunigą.
Pasirašė 1004
Prienų parapijos tikintieji
*     *     *

LTSR KP CK sekretoriaus pirmajam pavaduotojui
Dybenkai N.K.
Nuorašas: TSRS Generaliniam Prokurorui
Lazdijų RK parapijos tikinčiųjų
P a r e i š k i m a s

   
1979.LX.5 laikraštyje „Tiesa" buvo atspausdinta informacija iš LTSR Prokuratūros — įspėjimas kun. A. Svarinskui ir kun. S. Tamkevičiui. Jie buvo kaltinami už melagingus prasimanymus, šmeižiančius tarybinę ir visuomeninę santvarką ir už kurstymą nesilaikyti tarybinių įstatymų.

   
1965-1967 m. kun. S. Tamkevičius yra dirbęs mūsų
parapijoje. Pusantrų metų mes girdėjome jo pamokslus, kuriuose niekada nebuvo melagingų prasimanymų. Jo gyvenimo kryptį stebime ir dabar. Niekada nepastebėta regreso jo vidinėje kultūroje. Todėl mes protestuojame prieš šmeižtą kun. S. Tamkevičiaus adresu, išspausdintą „Tiesos" puslapiuose ir „Valstiečių laikraštyje".

   
Esame įsitikinę, kad ir kun. Svarinsko adresu tam pačiam „Tiesos" numery spausdinami kaltinimai yra taip pat šmeižtas. Esame girdėję jo pamokslus, sakomus mūsų parapijos bažnyčioje atlaidų ir rekolekcijų metu. Juose, be uždegančių gėriui žodžių, jokių prasimanymų ir šmeižtų negirdėdavome. O šiuo metu visoje Lietuvoje gerai žinoma kun. A. Svarinsko pagarba ir meilė tiesai.

   
Kreipiamės į Jus, drg. Dybenko, kaip į asmenį, turintį didžiausios praktinės reikšmės diriguojant Lietuvos TSR gyvenimo kryptį ir daugiausiai galintį mums, tikintiesiems, padėti.
1979 m. lapkritis
Pasirašė 821 tikintysis

   
Analoginį protestą tarybinei valdžiai dėl kun. A. Svarinsko ir kun. S. Tamkevičiaus persekiojimo pasirašė apie 500 Igliaukos parapijos tikinčiųjų.


*     *     *

Lietuvos TSR Prokurorui
Kopija:
Kauno Arkivyskupijos ir Vilkaviškio Vyskupijos
Apaštališkajam Administratoriui J.E. vyskupui Liudvikui
Poviloniui
Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitetui
Viduklės parapijos tikinčiųjų
Viduklė, šaltinio 1.
P a r e i š k i m a s

 
    Ir vėl naujas bedievių išpuolis prieš Viduklės parapijos , tikinčiuosius.

   
š.m. lapkričio 19 d. Administracinė komisija prie Raseinių rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto nubaudė Viduklės kleboną kun. Alf. Svarinską 50-ties rublių bauda vien už tai, kad „Viduklės" religinės bendruomenės klebonas 1979 m. lapkričio 1 d. 17,15 vai. organizavo religines eitynes nuo Viduklės bažnyčios iki kapinių ir atgal, negavęs tam rajono vykdomojo komiteto leidimo ir tuo būdu pažeidė LTSR ATP 1966.05.12 įsaką".

   
O buvo taip! Kaip kiekvienais metais, taip ir šiemet Visų šventųjų šventės vakare 17,00—18,45 Viduklės parapijos tikintieji drauge su klebonu kun. Alf. Svarinsku ėjo į savo kapines pagerbti mirusiųjų. Klebonas, kaip parapijos dvasinis vadovas, spalio mėn. 10 d. pasiuntė rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojai O. Stonienei pareiškimą, kuriame, tarp kitko, rašė: „Prisimindamas dar 1977 metais spalio mėn. pabaigoje buvusio rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojo Z. Butkaus pareiškimą ,mes niekad neduosime jums leidimo eiti į kapines' ir 3-jų metų asmeninę patirtį (asmenines nuobaudas, administracines komisijas, liaudies teismus, anstolius ir kita), neprašau leidimo, o tik pranešu patį faktą. Vis dėlto prašau vieno: užtikrinkite netrukdomą praėjimą Viduklės m. Tarybų gatve ir kapinėse. Manau, kad mes, kaip tikintieji ir lietuviai, gyvenantys savo Tėvynėje, galime šito prašyti ir tikėtis".

   
Deja, rajono vadovai niekad neatsakė raštu į klebono raštiškus pareiškimus, kaip reikalauja tarybiniai įstatymai, ir pasirūpino sudrumsti gražią šventinę nuotaiką.

   
Procesija buvo grynai religinė ir tvarkinga. Pradžioje ėjo kryžius ir dvi juodos vėliavos. Po to, merginos ir moterys tautiniais drabužiais, kunigas, choristai ir apie 2000 tikinčiųjų su žvakėmis rankose. Tvarką darė 15 vyrų, apsivilkę kamžomis. Procesija užėmė dešinį šaligatvį ir pusę gatvės, kita gatvės pusė mašinos galėjo pravažiuoti dviem kryptim. Pravažiuojantis autoinspektorius net nesustojo, nes procesija buvo pavyzdingai drausminga.

   
Vos išėjus procesijai iš bažnyčios, gatvėje po ženklu
„Draudžiama sustoti" „Susivienijimo" viršininko pavaduotojas transporto reikalams Lembutis, paklusdamas nurodymui „iš viršaus", liepė šoferiui Andriuliui išvažiuoti naują sunkvežimį į gatvę, atidaryti kapotą ir palikti, tarsi sugedusį, o pačiam pasišalinti. Tuo tarpu autoinspekcija nukreipė visą judėjimą iš plento per miestelį. Du „Žiguli" (baltas ir geltonas, geltonojo Nr. 78-02 LLŽ, priklausantis V. Šimkui) dideliu greičiu važinėjo po miestelį. Matyt, tikėtasi išprovokuoti autoavariją. O tada lengva būtų apkaltinti tikinčiuosius ir klebonui pritaikinti kokį griežtesnį Baudžiamojo Kodekso straipsnį.

(Ateistai įžūlūs tikinčiųjų persekiotojai ir niekintojai):

   
Gatvėje ir pro internato langus įvairūs „civiliai" fotografavo kleboną ir eisenos dalyvius. Kapinėse jau nuo pietų rėkė du galingi garsiakalbiai (anksčiau kabindavo tik vieną). Žmonės prašė nutildyti garsiakalbius, bet budintis Kultūros namų direktorius Germanavičius sakė, kad jį pakartų, jei tik jis išdrįstų nutildyti įrašus apie kažkokius fašistų žvėriškumus. Taigi ir kapinėse bedieviai trukdė melstis ir kunigui sakyti pamokslus.

   
Ateistų minėjimas buvo numatytas 19 vai. Todėl tikintieji laiku apleido kapines.

   
Deja, rajono vadovai šių trukdymų nepastebėjo ir nesudraudė. Peršasi mintis, kad jie patys buvo visos netvarkos iniciatoriai.

   
Tikintieji niekad netrukdė bedieviams gerbti savo mirusiųjų per gegužės 9-tą tarybinių karių kapinėse ir lapkričio 1 d. vakare tikinčiųjų-katalikų kapinėse. Tikintieji įsitikinę, kad Lietuvoje turėtų pakakti vietos visiems: ir tikintiesiems ir bedieviams. Deja mes turime reikalo su nepakantriais ideologiniais priešais. O tai liudija apie žemą jų kultūrą. Nejaugi nėra kas sudraustų saujelę bedievių, kurie taip įžūliai terorizuoja tikinčiuosius?

   
Tarybinė konstitucija kalba apie sąžinės laisvę ir visų piliečių lygybę prieš įstatymą. Deja, praktiškame gyve-
nime mes matome ką kitą. Ateistai turi spaudą, radijo ir televizijos valandėles, meną ir prievartą, o mums, tikintiesiems, be ateistų leidimo ir vadovybės negalima net nueiti į kapines per Vėlines, štai kiek katalikai turi laisvių ir kokia sunki tikinčiojo lietuvio, gyvenančio savo Tėvynėje, dalia!

   
Norėtųsi priminti Raseinių bedieviams ir rajono vadovams, kad Tarybų Sąjunga pasirašė 1948.XII.10 Visuotinę žmogaus teisių Deklaraciją ir 1975 Helsinkio Baigiamąjį aktą. Deja, pirmasis dokumentas nebuvo paskelbtas, o pastarojo išėjo lietuvių kalba tik 7000 egzempliorių. Deklaracijos 18 str. skelbia: „Kiekvienas žmogus turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę: ši teisė leidžia laisvai keisti savo religiją, kaip pavieniui, taip drauge ir su kitais, viešai ir atskirai, laisvai mokytis religijos mokslų, pravesdinėti pamaldas ir atlikti religines apeigas". Helsinkio baigiamasis aktas byloja: „Dalyvaujančios valstybės gerbs žmogaus teises ir pagrindines laisves, įskaitant minties, sąžinės, religijos ir įsitikinimų laisvę ... šia prasme dalyvaujančios valstybės pripažins ir gerbs asmenybės laisvę išpažintį, vienasmeniškai arba bendrai su kitais, religiją arba tikybą, veikiant pagal savo paties sąžinę .. ."

   
Raseinių bedieviai veikia prieš tikinčiuosius dviem kryptim: skundžia aukštesnėm instancijom mūsų kleboną kun. Alf. Svarinską, tikėdamiesi jį pašalinti iš rajono ir tokiu būdu suduoti smūgį Viduklės tikintiesiems. O kovoti prieš kunigą nesunku, nes tarybiniai įstatymai jo negina. Pakanka tik prisegti antitarybininko etiketę. O vietoje diskriminuoja netikinčiuosius moksleivius ir nuolat baudžia kleboną tikėdamiesi, kad neišlaikys žmogaus nervai ir pats iš rajono pasitrauks. Bet šitie „ideologinės kovos metędai" tikinčiųjų nenugalės, bet, priešingai, kaip Viduklėje,—tikinčiuosius dar labiau užgrūdins, suburs ir parodys tikrąjį bedievybės veidą visiems.

    Š
iuo raštu mes, Viduklės tikintieji, reiškiame protestą prieš bedievių sauvalę. Jie nubaudė ne kleboną, bet penkių
tūkstančių Viduklės parapiją drauge su klebonu. Mes visi ėjome į kapines. Tai reikėjo visus ir bausti.

   
Protestuojame prieš Prokuratūros grasinimą „teisminio poveikio priemonėmis" susidoroti su Viduklės klebonu kun. Alf. Svarinsku ir Kybartų klebonu kun. Sigitu Tamkevičiumi. Abu kunigus mes pažįstame ir žinome, kad jie drąsiai gina Bažnyčios ir tikinčiųjų reikalus. Visais galimais būdais mes juos užstosime ir ginsime!

   
Kiekviena diena liudija apie bedievių kovos ir auklėjimo bankrotą. Per paskutines savaites išplėštos Ariogalos, Raseinių, Viduklės parduotuvės. 1979 m. spalio 31 d. Viduklės paaugliai internate gėrė ir rūkė. Kilusį gaisrą gaisrininkas ir milicijos įgaliotinis užgesino. Deja, jų niekas nebaudžia. Svarbu: jie neina į bažnyčią.

   
Tikimės, kad ateity bedieviai nekompromituos tarybinės valdžios tikinčiųjų ir pasaulio visuomenės akyse, o mums leis ramiai garbinti Dievą ir laisvai atlikti religines apeigas, kaip to reikalauja Bažnyčios įstatymai.
Viduklė, 1979.XI.25.
Kristaus Karaliaus šventė
Pasirašė 1064 tikintieji

APIE „PRASIMANYMUS" UŽSIENIO SPAUDOJE


   
J. Aničas ir J. Mačiulis savo knygoje „Katalikybės evoliucija" („Mintis", Vilnius, 1979) nusiskundžia, kad užsienio religinė lietuvių spauda skleidžia prasimanymus apie tikinčiuosius Lietuvoje, pvz., „Religinė praktika Sov. Sąjungoje yra laikoma baustinu nusikaltimu", „tikintieji laikomi įtartinais piliečiais" (p. 206).

   
Tepaaiškina gerb. autoriai kad ir tokį faktą. Saldutiškio vid. mokyklos VI kl. mokinys Juozas Valiulis 1973 metų vasarą patarnaudavo šv. Mišioms Labanoro bažnyčioje. Mokinys turėjo pirmūno vardą, bet vos tik prasidėjo nauji mokslo metai — jau ir parsinešė dvejetą!

   
Jo motina Veronika Valiulienė dėstė Plaučiškių pradinėje mokykloje. 1973 m. spalio 20 d. atvyko pas ją
vizitatoriai: švietimo skyriaus vedėjas Ribokas, Metodinio skyriaus vedėjas Untulis ir komjaunimo sekretorė Kadzickaitė. Jie klausinėjo vaikus ne pagal programą dėstomų dalykų, bet. . . poterių ir katekizmo. Vaikai pagal savo amžių nusimanė neblogai religijos dalykuose ir drąsiai atsakinėjo. Paskui pasipylė vizitatorių tardomieji klausimai: kas vaikus išmokė tikėjimo tiesų? Vaikai ir vėl atsakinėjo: tėvelis, mamytė, brolis, sesutė . . . Dar toliau klausimai darėsi klastingesnį: „O kur jūsų tėvelis dirba? Ką dirba?" Čia vaikai pajuto kažką negera ir vengė tiesiai atsakinėti. Tuomet komisija kreipėsi į pačią mokytoją: „Ar, drauge, tikite į Dievą?" — „Taip, tikiu!" — ryžtingai visos klasės akivaizdoje ištarė mokytoja. „Jums ne vieta dirbti mokykloje," — tokia buvo vizitatorių išvada. Mokytoja tuoj pat parašė pareiškimą atleisti ją iš darbo ir įteikė „svečiams", bet šie nepriėmė — liepė važiuoti į Utenos švietimo skyrių. Sekančią dieną mokytoja, nuvažiavusi į rajoną, rado jau paruoštus atleidimui dokumentus. Ta pačia proga V. Valiulienei buvo pasakyta kad dėl jos nukentėsiąs ir Labanoro klebonas: jam uždės baudą, kodėl priima vaikus prie altoriaus. Lapkričio 1 d. ši trijų vaikų motina jau nebedirbo mokykloje.

   
Netrukus iš darbo buvo atleistas ir jos vyras Edvardas Valiulis, dirbęs Utenos III-os vid. mokyklos kūriku. Atleidimo dingstis — gali vaikus paveikti idėjiškai. Be to, buvęs Kunigų seminarijoje (E. Valiulis 1946 m. pateko į 158 klierikų skaičių, kurie buvo atleisti iš Seminarijos).

   
Mokytojos E. Valiulienės biografijoje toks „baustinas nusikaltimas" jau nebe pirmas. 1959 metais jos vyras nudažė kryžių, stovintį jo tėviškės sodyboje ir pastatytą jo tėvo. šį kryžių vietinio ūkio valdyba reikalavo nuversti. E. Valiulienė patvarkė prie kryžiaus augančias gėles ir to užteko, kad „nusikaltusioji" būtų perkelta „perauklėjimui" į kitą mokyklą, esančią už 22 kilometrų — į Reškutėnus (Švenčionių raj.). Į darbą, kol buvo įmanoma, iš savo namų, esančių Palsodės kaime, važinėjo dviračiu, o žiemą — gyveno toli nuo savo šeimos.

   
Kaip rodo šis faktas, tai ne „prasimanymas", bet tikrovė, kad religijos praktikavimas mūsų šalyje nėra pageidaujamas dalykas ir tikintieji laikomi įtartinais piliečiais. Nieko negelbsti čia ir įstatymas, draudžiąs žmogų dėl religinių įsitikinimų atleisti iš darbo: tai tik dekoracija, kurią galima įvairiai sukioti.
(Užsienio spauda — ateistų sėdynėse rakštis):

ANILIONIS - BAŽNYČIOS KORIKAS


   
Vos atvažiavus Vengrijos kardinolui Laslo Lekaj į Vilnių, įvyko priėmimas pas pravoslavų vyskupą Viktoriną. Priėmime dalyvavo ir Religijų reikalų tarybos įgaliotinis P. Anilionis, kuris perskaitė savo kalbą, įgaliotinis savo kalbą pradėjo nuo Lietuvos geografijos ir paskui visą dėmesį sukaupė prie Bažnyčios gyvenimo klausimų. Anilionis pabrėžė, kad Lietuvoje esą daug nedrausmingų kunigų, nepaisančių tarybinių įstatymų. Prie nedrausmingųjų jis priskyrė Lietuvos jėzuitus, įgaliotinis neiškentė nepaminėjęs, kad Lietuvoje esąs susikūręs Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitetas, bet su jo nariais esą geriau nesusitikti.

   
Vėliau vengrų jėzuitų provincijolas Lietuvos vyskupams išsireiškė:

   
— Jeigu su mumis taip kalba, tai kaip jis kalba su jumis!?

   
Iš tikrųjų RRT įgaliotinis Petras Anilionis yra aršus Bažnyčios priešas, besilaikąs kietos stalininės linijos. Atrodo, tokio stiliaus įgaliotinis yra paskirtas tam, kad priverstų Lietuvos Ordinarus ir kunigus, nors ir drebant, bet vis tiek laikytis tarybinių — Bažnyčią griaunančių įstatymų. Ačiū Dievui, kunigai parodė reikiamo tvirtumo, belieka jo parodyti ir Ordinarams, kuriuos šiuo metu P. Anilionis skaudžiai terorizuoja.
*     *     *

(Anilionio elgesys su kunigais ir tikinčiaisiais primena alkaną laukinį žvėrį):

TIKINČIŲJŲ STUDENTŲ DISKRIMINACIJA

    Honolulu vykusi psichiatrų konferencija pasmerkė psichiatrijos panaudojimą prieš žmogaus įsitikinimus, jo laisvę ir sąžinę. Tačiau žmogaus teisių pažeidimai ne tik nesiliauja, bet įgyja vis naujas formas.

   
Kadangi studentų pašalinimas iš aukštosios mokyklos už religinius įsitikinimus yra akivaizdus nusižengimas elementariausioms žmogaus teisėms, Tarybų Sąjungoje pradedama naudoti vis labiau užmaskuotas priemones, kurių objektyviai nebūtų galima patikrinti. Valstybinių egzaminų metu įvertinus nepageidautinų studentų žinias „nepatenkinamai", jiems atimama teisė gauti diplomą ir dirbti pagal specialybę.

   
Kauno Medicinos institute 1978 m. pavasarį mokslinio komunizmo valstybinio egzamino metu VI kurso stud. Zita Veizbergaitė gavo nepatenkinamą pažymį. (Stud. Z. Veizbergaitė yra nekomjaunuolė, 1977 m. pavasarį buvo tardoma Valstybiname Saugumo komitete dėl religinės veiklos (žr. LKBK Nr. 27) ir apie tai buvo paskelbta per Vatikano radiją).

   
1979 m. pavasarį perlaikant mokslinio komunizmo egzaminą, jos žinios vėl buvo įvertintos „nepatenkinamai". Taip jai neleidžiama dirbti gydytojos darbo, nors specialybės dalykai valstybinių egzaminų metu išlaikyti gerai.

   
1979 m. pavasarį VI kurso stud. Valė Maršėnaitė sveikatos apsaugos ir socialinės higienos egzamino metu (katedros vedėjas doc. Kindžiulis) gavo „nepatenkinamai". Egzamino perlaikyti neleido, kol nebus aiškus mokslinio komunizmo egzamino rezultatas. Kaip ir reikėjo tikėtis, mokslinio komunizmo egzaminą „išlaikė" „nepatenkinamai". (Stud. V. Marčėnaitė — nekomjaunuolė, nuo I kurso Kauno Medicinos institute žinoma kaip tikinti ir
praktikuojanti jaunuolė). Minėta studentė stropiai ruošdavosi ir pasisakydavo kiekviename mokslinio komunizmo seminare, Specialybės valstybinis egzaminas įvertintas „gerai".

   
Šioje nešvarioje akcijoje didelę iniciatyvą parodo Filosofijos ir mokslinio komunizmo katedros vedėjas Leonavičius, o nuo jo neatsilieka ir dėstytojai Aksomaitis, Naumovas, Žemaitaitis ir kt.

   
1979 m. pavasario sesijos metu V kurso stud. Ramunė Butkevičiūtė „neišlaikė" politinės ekonomijos egzamino. (Studentė — nekomjaunuolė, 1977 m. tardyta Valstybinio Saugumo komitete dėl religinės veiklos (žr. LKBK Nr. 27) ir apie tai buvo paskelbta per Vatikano radiją). Specialybės dalykai pavasario sesijos metu buvo įvertinti „gerai" ir „labai gerai".

   
1979 m. liepos mėn. TSKP istorijos ir politinės ekonomijos katedros doc. šalna peregzaminavo minėtą studentę ir jos žinias įvertino „gerai". Už stud. Ramunės Butkevičiūtės egzaminavimą doc. šalnai KMI rektoriaus įsakymu Nr. 149 pareikšta pastaba.

   
Diskriminuojant studentus ypatingai daug pastangų parodo TSKP istorijos ir politinės ekonomijos katedros vedėja Misiūnaitė, o egzamino metu — dėst. Papinigytė-Kalverš.

   
Kauno Medicinos Instituto studentams skelbiama, kad minėtos studentės priklausančios religinėms sektoms, kurios verčiančios nesimokyti politinių mokslų ir juos ignoruoti. Po priimto partijos ck nutarimo „Dėl tolimesnio ideologinio, politinio auklėjimo ir jo darbo gerinimo" minėti reiškiniai turi tendenciją ne mažėti, bet augti, todėl prašoma, kad laisvojo pasaulio visuomenė ir studentija atkreiptų pasaulio dėmesį į minėtus faktus ir savo protestais paremtų diskriminuojamus studentus.
(Ateistai visomis galiomis spaudžia tikinčiuosius studentus):
KOVA UŽ KLAIPĖDOS BAŽNYČIĄ

   
1979 m. visoje Lietuvoje buvo renkami parašai, reikalaujant, kad būtų sugrąžinta bedievių atimta Klaipėdos katalikų Taikos Karalienės bažnyčia.

   
Surinkta 148149 parašai, kurie įrišti knygoje, susidedančioje iš 1589 puslapių ir pasiųsti TSRS ATP Pirmininkui L. Brežnevui. Knygoje įdėtos 56 nuotraukos.

   
Pateikiame knygos pradžioje įdėtą pareiškimo tekstą ir pareiškimo nuorašą, po kuriuo pasirašė 148149 Lietuvos tikintieji.

TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Pirmininkui
L. Brežnevui
Nuorašai:
1) LTSR Ministrų Tarybai,
2) Religijų Reikalų Tarybos prie TSRS MT Įgaliotiniui
Lietuvos TSR Anilioniui,
3) Visiems Lietuvos Vyskupams ir vyskupijų Valdytojams,
4) Tikinčiųjų Teisėms Ginti Katalikų Komitetui
Klaipėdos m. ir visos Lietuvos TSR katalikų (Adresas:
Klaipėda, ind. 235800 Tarybinės Armijos 41-5, bažnyčios
komiteto pirmininkas Saunorius Jonas, Petro)

 
P a r e i š k i m a s


   
Mes, Klaipėdos m. ir visos LTSR katalikai, pakartotinai kreipiamės į Jus, TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Pirmininke, prašydami padėti mums, kad galėtume naudotis bažnyčios pastatu, kuris randasi Rumpšiškės gatvėje Nr. 6. šią bažnyčią, gavę raštišką leidimą 1956, pasirašytą LTSR MT Pirmininko M. šumausko, patys per 4 metus pasistatėme savo rankomis ir savo lėšomis, pirkdami medžiagas pagal valstybės paskyras.
    Kreipiamės pakartotinai, nes manome, jog mūsų pirmasis pareiškimas, pasirašytas virš trijų tūkstančių tikinčiųjų, o antrasis, pasirašytas 10241 tikinčių atstovo ir pasiųstas 1979.III.6, nepasiekė Jūsų, nes priešingu atveju būtume sulaukę teigiamo sprendimo.

   
Per karą katalikų bažnyčios mūsų mieste buvo sugriautos, todėl tuojau po jo Tarybų Valdžia leido katalikams naudotis maža baptistų bažnytėle, kuria tebesinaudojame ir dabar, nors mieste jau virš 170000 gyventojų, 1956 m., esant Klaipėdoje 80000 gyventojų, tikintieji, norėdami atlikti savo religines pareigas, nebegalėjo sutilpti šioje mažoje bažnytėlėje. Tad Tarybų valdžia ir davė tikintiesiems raštišką leidimą pasistatyti naują didelę bažnyčią. Architektas Baltrėnas ir inžinierius Zdanavičius padarė projektą, kurį patvirtino Klaipėdos m. vyr. architektas ir kitos reikalingos įstaigos; buvo gautos paskyros legaliam statybinių medžiagų įsigijimui. Klaipėdos ir kitų miestų bažnyčiose žmonės šiai statybai aukojo pinigus, kurie buvo nešami į Valstybinį banką, o iš jo pervedami statybinių medžiagų apmokėjimui. 1957 m. birželio mėn. 30 d., dalyvaujant kelioms dešimtims tūkstančių tikinčiųjų, vysk. P. Maželis iškilmingai pašventino pamatus, o po kertiniu bažnyčios pamatu įmūrijo pergamente parašytą aktą. Statyba truko 4 metus, per kuriuos suaukojome apie 3 milijonus rublių tų metų valiuta. Patys ėjome iškrauti plytų, cemento, geležies. Kad nebūtų vagonų prastovėjimo, net nakties metu patys savo rankomis kasėme tranšėjas pamatams, patys tikintieji meistrai mūrijo sienas, darė apdailos darbus. 1960 m. vasarą bažnyčia buvo visiškai pastatyta: įvesta apšildymo sistema, elektrifikuota, išgrįsta parketu, pastatyti 3 altoriai, vargonai, iškabinta 14 alebastrinių Jėzaus kančios paveikslų. Tų metų rugpjūčio mėn. buvo numatyta šią bažnyčią iškilmingai pašventinti. Minėtą bažnyčią pavadinome Taikos Karalienės vardu. Visi, kurie statėme ar aukojome jos statybai pinigų, galvojome, kad statydami
Taikos šventovę kažkokiu mastu prisidėsime prie taikos, kurios tuo metu buvo taip trokštama.

   
Deja, prieš pat pradedant ją naudoti kulto reikalams, vietinė valdžia pradėjo ieškoti įvairiausių dingsčių, kurios neleistų naudotis šia bažnyčia. Pradžioje tam reikalui paskirta komisija, vadovaujama Klaipėdos m. architekto Stumbro, ėmė tvirtinti, kad negalima bažnyčia naudotis tol, kol nebus išbandytos lubos, nes jos galinčios užgriūti besimeldžiančius tikinčiuosius. Tuomet, vadovaujant architektui Baltrėnui, ant lubų buvo užneštas reikalauti-nas kiekis betoninių plytų. Lubos atlaikė. Tačiau atsirado antra dingstis. Bažnyčia nebuvo galima naudotis be antro (atsarginio) elektros kabelio, šis kabelis, gavus iš Vilniaus Vyr. tiekimo valdybos paskyrą, buvo paklotas. Tuomet pareikalauta gelžbetoninių laiptelių į bokšto smaigalį, antiseptikavimo, priešgaisrinio dažymo ir t.t. Viskas, ko reikalauta, buvo padaryta, bet bažnyčia naudotis vis vien nebuvo leista. Kadangi administracinės priemonės nepadėjo, imtasi teisminių priemonių. Buvo areštuoti ir nuteisti kunigai L. Povilonis ir B. Burneikis.

   
Iki šiol kiekvienam mąstančiam žmogui neaišku, kuo kalti žmonės, kurie savo lėšomis ir rankomis pastatė bažnyčią, o negali ja naudotis kulto reikalams, jei jos statybai vadovavę kunigai kuo nors ir būtų nusikaltę. Juk valstybės pareiga ginti žmones ir jų reikalus.

   
Areštavus kunigus, vietinė valdžia užrakino bažnyčią, neleido tikintiesiems įeiti. Nugriovė bokštus, nuėmė Marijos — Taikos Karalienės statulą, kuri buvo fasade, iškalė Jėzuas Kristaus granitinę mozaiką, išardė visus altorius, sunaikino didžiojo altoriaus freską (Taikos Karalienės), sunaikino Kristaus kančios bareljefus, frizą, papuoštą angeliukų galvomis, pašalino langų vitražus ir įrengė filharmonijos salę. Žmonės, kurie priešinosi tokiai valdžios savivalei ir reikalavo neardyti bažnyčios, sodino į sunkvežimius, vežė toli už miesto ir paleido (išlaipino).

   
Apie daromą tikintiesiems skriaudą buvo rašyta TSRS MT Pirmininkui N. Chruščiovui, tačiau jis žmogaus teisių
negynė, ir taip apie 17 metų buvome priversti kęsti mums padarytą skriaudą, pamynusią mūsų taikos siekimą.

   
Jūs Aukščiausios Tarybos Prezidiumo Pirmininke, paruošėte naują Konstituciją, kuri iš pagrindų be jokios diskriminacijos gina visų tarybinių piliečių teises. Mes tikime, kad sužinoję apie šią Klaipėdos m. ir viso Lietuvos TSR tikintiesiems padarytą skriaudą, kuo skubiausiai patvarkysite, kad būtų mums leista naudotis mūsų pačių pastatyta bažnyčia ir melstis joje į Mariją Taikos Karalienę už taiką visame pasaulyje. Mes tuo neabejojame, nes žinome, kaip Jūs vertinate taiką ir kiek daug jėgų esate atidavę kovoje už ją. Priedas:
1) 1434 pusi. knyga su 143869 parašais,
2) 56 dokumentinės foto nuotraukos.

(Nenuilstama tikinčiųjų kova už Klaipėdos bažnyčią):
Tarybų Sąjungos Aukščiausios Tarybos Prezidiumo
Pirminihkui L. Brežnevui
Nuorašai:
1) Lietuvos TSR Ministrų Tarybai
2) Visiems Lietuvos Vyskupams ir Vyskupijų Valdytojams
3) Tikinčiųjų Teisėms ginti Katalikų Komitetui
Klaipėdos m. ir visos Lietuvos
TSR Katalikų

P a r e i š k i m a s

   
Mes, Klaipėdos m. ir visos Lietuvos katalikai, pakartotinai kreipiamės į Jus, Tarybų Sąjungos Aukščiausios Tarybos Prezidiumo Pirmininke, prašydami padėti mums, kad būtų grąžinta bažnyčia, kuri buvo pastatyta Tarybų valdžios leidimu 1961 m. Klaipėdoje visos Lietuvos tikinčiųjų aukomis bei rūpesčiu. Netrukus ši bažnyčia iš tikinčiųjų buvo atimta ir paversta filharmonijos sale. Atiduodami bažnyčią, Jūs, Pirmininke, atitaisysite skriau-
dą, padaryta tikintiesiems ir atstatysite tuometinių vadovų neteisėtą pasielgimą, taip pat akivaizdžiai parodysite, kad Jūs esate taikos šalininkas, nes ši šventovė buvo pastatyta kaip taikos simbolis ir pavadinta Taikos Karalienės vardu.

   
(Leidimas statyti Klaipėdos katalikų bažnyčią buvo gautas 1956 m. per LTSR MT iš TSRS Aukščiausios Tarybos ir TSRS MT. Leidimą buvo pasirašęs LTSR MT Pirmininkas Šumauskas. 1960.VIII.15. buvo pranešta, jog bažnyčia uždaroma ir neleidžiama joje laikyti pamaldų. Bažnyčios statybai vadovavę kun. L. Povilonis (dabart. vysk.) ir kun. B. Burneikis 1961.11.26. buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Prieš suimant kunigus, LTSR MT nurodymu leidimas dėl bažnyčios statybos buvo paimtas. 1961 m. tuometinio Aukščiausios Tarybos Prezidiumo Pirmininko N. Chruščiovo įsakymu bažnyčia buvo uždaryta).

   
Po šios bažnyčios paėmimo kreipėmės į TSRS vyriausybę, prašydami, kad ji būtų grąžinta, bet mūsų prašymas nebuvo patenkintas. 1979.III.6. Klaipėdos m. ir visos Lietuvos katalikų atstovai, šiuo reikalu kreipėsi į Jus, Pirmininke ir Religijų Reikalų Tarybos Pirmininką V. A. Kūrojedovą pareiškimu, kurį pasirašė 10241 tikintysis. Nesulaukdami teigiamo atsakymo, mes, Klaipėdos m. ir visos Lietuvos katalikai, pakartotinai kreipiamės į Jus, Tarybų Sąjungos vadove, prašydami ir žinodami, kad jei Jūs mums padėsite, tikrai bus grąžinta minėta bažnyčia.

   
Klaipėdoje yra tik viena maža (220 kv. m), žema, skurdi katalikų bažnytėlė, kurioje dėl spūsties ir tvankumo žmonės dažnai alpsta. Netilpdami joje, turi stovėti gatvėje, nes ir šventorius labai mažas. Mieste yra apie 170000 gyventojų ir kasmet jų skaičius smarkiai didėja, todėl daugelis tikinčiųjų, norėdami atlikti religines pareigas, turi vykti į kitų parapijų bažnyčias.

   
Be to, Klaipėdą kaip uostamiestį aplanko daugelis jūreivių bei kitų įvairių valstybių piliečių. Kai kurie iš jų užsuka ir į katalikų bažnyčią, kurioje pabuvoję nustemba,
kad tai vienintelė ir tokia skurdi bažnyčia Klaipėdos mieste. Jiems teiraujantis, ar tik ši katalikų bažnyčia yra Klaipėdoje, paaiškinama, jog buvusi pastatyta didelė ir graži Taikos Karalienės šventovė buvo paimta ir paversta filharmonijos sale.

    Š
ios šventovės grąžinimas pasitarnautų Tarybinės vyriausybės autoriteto pakėlimu ne tik mūsų šalyje, bet ir tarptautiniu mastu, ir jos grąžinimą sveikintų viso pasaulio geros valios žmonės.

   
Mes, visos Lietuvos tikintieji, pasitikime Jūsų pagalba, laukiame Jūsų teigiamo sprendimo. Priešingu atveju prašysime Jūsų tol, kol bus grąžinta mums priklausanti bažnyčia-šventovė.

   
Su pagarba — Klaipėdos m. ir visos Lietuvos TSR tikintieji.
Klaipėdos ir visos Lietuvos TSR
tikinčiųjų atstovai — 148149 parašai
Klaipėda, 1979.VII.1.

ŽINIOS IŠ VYSKUPIJŲ


   
Telšiai. 1979 m. spalio 17 d. į Telšių Katedros zakristiją, budint kun. Jonui Kauneckui, atvyko LTSR Ministrų Tarybos darbuotojas — vadovaujantis ateistas Pranas Milutis. Jis ėmė klausinėti kun. J. Kaunecką, ar čia esanti jo pirmoji darbo vieta, atrodo, kad esąs dirbęs Viešvėnų klebonu. Kun. Kauneckas paaiškino, kad Viešvėnų parapiją tik aptarnavęs.

   
Po to, Mišutis pradėjo pasakoti, kad jis pats buvęs Mišių patarnautojas, tikėjimo netekęs dėl blogų kunigų. Bet vis tik turįs pažįstamų kunigų ir su jais nuoširdžiai bendraująs. Pripažino, kad Tarybų valdžia yra padariusi klaidų Bažnyčios atžvilgiu: Rusijoje be reikalo uždaryta, išgriauta daug cerkvių, Vilniuje bei Kaune gal nereikėjo uždaryti tiek bažnyčių, bet šiuo metu jų pilnai pakanką. Reikia pripažinti, kad Lietuvoje mažiau uždaryta bažnyčių, negu kur nors kitur: Sniečkus tiesiog gindavęs
bažnyčias, tą patį darą ir Lietuvos ateistai. Ir dabar Lietuvoje visos bažnyčios esą suremontuotos, apšildomos, tokios nebuvę nė prieškariniais laikais.

   
Po to Mišutis ėmęs klausinėti kun. J. Kaunecką, kuo jis esąs nepatenkintas — juk dauguma kunigų turi lengvas mašinas ir visi gerai gyvena. Labiausiai svečiui iš Vilniaus nepatiko, kodėl kun. Kauneckas kritikuoja ateizmą ir ateistinį mokymą. Jo žodžiais tariant, bloga mokymo kokybė esanti dėl to, jog visiems, net ir negabiems privalomas vidurinis išsilavinimas. Ne visi sugeba mokytis, o dalis tų nesugebančių net bando stoti į aukštąsias mokyklas. Kun. Kaunecko pamokslą Šiluvoje 1979 m. rugsėjo 15 d. Mišutis pavadino įžūlumo viršūne, kur jis kaip ateistas apšauktas melagiu. (Kun. J. Kauneckas pamoksle Šiluvoje Mišutį vadino melagiu, komentuodamas jo knygą „Religija, Bažnyčia, Ateizmas", nes toje knygoje Mišutis teigia, kad Lietuvoje Sutvirtinimo sakramentą 1975/76 mokslo metais priėmė vos 8 proc. vaikų. Tai yra grynas melas: Lietuvoje per metus gimsta 50-60 tūkst. vaikų. 9 proc. būtų tik 5000. Tuo tarpu vien Telšių vyskupijoje Sutv. sakr. 1978 m. priėmė 11000, o 1979 m. — 8000, o Lietuvoje — 6 vyskupijos. Mišutis rašo, kad 1977 m. Šiluvoje per atlaidus apsilankė tik 1600 žmonių, tuo tarpu vien šv. Komunijos išdalinta dešimtimis kartų daugiau. Pvz., 1979 m. — 48000. Ir toks melas — dažname knygos puslapyje).

   
LTSR Ministrų Tarybos atsakingas darbuotojas Mišutis staiga nei iš šio nei iš to ėmė šaukti: „Kun. Kauneckai, tu šėtonas, tu šėtono kunigas. Nedrįsk tikinčiųjų teisių gynimo Katalikų komiteto veiklos lyginti su kun. Ant. Mackevičiaus kova. Jūs norite būti kankiniais už tikėjimą, bet iš to nieko neišeis. Su tavimi bus susidorota, būsi pasodintas į kėdę, niekas nė nežinos", ir taip šaukdamas išbėgo pro duris.

   
Už kurio laiko sugrįžęs atsiprašė, kad susinervino, bet netrukus įsiutęs vėl ėmė plyšauti: „Ar apie šį pokalbį žinos Vatikanas? Kun. Kauneckas sakė, kad apie tai
papasakos žmonėms, tad galimas daiktas, jog kokiu nors bodu pateks ir į Vatikaną. „Neapsimesk, — pats esi vienas iš pagrindinių Vatikano informatorių. Bet žinok, kad vieną dieną mūsų kantrybė pasibaigs. Pagalvok! Jei persigalvosi, paskambink man į Ministrų Tarybą, parašyk. Priešingai, būsi aprašytas laikraščiuose. Aš pats parašysiu straipsnį". Kun. Kauneckas nusijuokė: „Mes dėkojame jums už straipsnius. Tokie straipsniai, kaip pvz., apie kun. Svarinską „Tiesos" laikraštyje tik sustiprina žmonių tikėjimą. Žmonės dabar atskiria tiesą nuo melo".

   
P. Mišučio šūkaliojimus girdėjo tikintieji, tuo metu susirinkę į Katedrą melstis.

   
Aiškiai matyti, kad P. Mišutis nepajėgus save kontroliuoti, nes ir spalio 16 d., kai jis su Viešvėnų apylinkės pirmininku Bargaila apžiūrinėjo bažnyčią bei bažnytines patalpas, prisiminęs kun. Kaunecką, ėmė keiktis. Bažnytinio komiteto narys Savickis jį perspėjo: „Nors jūs ir iš Ministrų Tarybos, bet žinokite, kad bažnytinėse patalpose keiktis negalima".

   
1979 m. spalio 18 d. P. Mišutis lankėsi pas Plungės kunigus ir ten taip pat susibarė su kun. Alminu.


*     *     *

Varputėnai (Šiaulių raj.). 1976 m. gruodžio 21 d. Varputėnų klebonas iš apylinkės gavo tokio turinio raštą (Nr. 115):
Varputėnų bažnyčios kunigui


   
Micaičių apylinkės Tarybos vykdomasis komitetas prašo jūsų užpildyti pridedamas formas Nr. 1 ir Nr. 2 iki 1977 m. sausio 1-os dienos ir grąžinti apylinkės vykdomajam komitetui. Užpildžius formas, .1) prašome nurodyti pamokslų turinį, 2) į ką daugiausia kreipiamas dėmesys pamokslų metu, 3) ko reikalaujama iš tikinčiųjų.

   
Užpildžius formą Nr. 1 4) paanalizuokite religinių patarnavimų daugėjimo ar mažėjimo priežastis.
    Atskirai nurodykite, 5) kiek žmonių buvo bažnyčioje kalėdų pamokslų metu ir 6) kokio turinio pasakytas pamokslas.

   
Užpildžius formą Nr. 2, 7) pakomentuokite pajamų augimo arba mažėjimo priežastis.

   
Pridėkite dvidešimtuko, revizijos komisijos, vykdomojo organo sąrašus ir žinias apie kunigą: pavardė, vardas, tėvo vardas, gimimo metai, kokiais metais baigė seminariją-
(parašas)
Micaičių apylinkės vykdomojo
komiteto Pirmininkas


*     *     *

    Kupiškis, šių metų rugpjūčio iš 25 į 26 naktį Kupiškio kapuose nežinomi piktadariai Liurdo grotoj, kuri išliko nepaliesta karų metu, numušė Marijos statulai rankas. Prieš keletą metų kažkas nuplėšė rožančių, o dabar jau išdrįso sužaloti ir pačią statulą.

   
Nuo 1932-jų metų ši Liurdo grota buvo visų kapų centre, puošė juos ir džiugino kupiškėnus, o dabar didžiam tikinčiųjų skausmui kažkokie piktadariai ją išniekino.

    
Tikintieji, sužinoję apie šį įvykį, buvo giliai sukrėsti. Jie skubėjo į kapus, dėjo po Marijos kojomis gėles. Grota niekada nebuvo mačiusi tiek gėlių.


*     *     *

    Kirdeikiai (Utenos raj.). š.m. spalio 17 d. 11 vai. 20 min. Saldutiškio apylinkės pirmininkas Šapranauskas, atėjęs pas Kirdeikių kleboną kun. Petrą Kražauską, pareiškė, kad šiandien 12 vai. atvažiuojanti Utenos rajono Finansų skyriaus vedėja ir bažnyčioje busianti padaryta revizija, todėl klebonas turėsiąs atidaryti bažnyčią.

   
12 vai. atėjo pirmininkas Šapranauskas, Finansų skyriaus vedėja ir du bedievių sudaryto bažnytinio
komiteto nariai — Anupras Kirka ir Juozas Kindurys (kiti šio komiteto nariai neatėjo). Klebonas pirmininką ir finansų vedėją į bažnyčią įleido, o bedieviško komiteto nariams liepęs palaukti lauke. Apylinkės pirmininkas pareiškė, jog kleboną netrukdysią, tik tegu atidarąs bažnyčios duris. Tada klebonas paklausė: „O sankciją daryti bažnyčioje kratą ar turite?" — „O kokios čia reikia sankcijos, — stebėjosi pirmininkas. — Čia pats komitetas nori patikrinti bažnyčios turtą, mes tik tarpininkaujame". Tada kunigas Kražauskas taip kalbėjo: „Visų pirma, jūs neturite leidimo daryti patikrinimą. Antra, apie savo norą man pareiškėte tik prieš pusvalandį ir aš negalėjau pakviesti bažnytinio komiteto". Pirmininkas Šapranauskas nurodė, kad bažnytinis komitetas čia esąs. Klebonas tęsė: „Čia ne bažnytinis komitetas, o jūsų pačių, t.y. bedievių sudarytas. Tada, kai jūs, pirmininke, būsite Kirdeikių parapijos klebonu, o rajono VK pirmininko pavaduotojas Labanauskas — vyskupu, tada galėsite su savo komitetu vadovauti bažnyčiai. Trečia, jūs tikriausiai žinote, kad praėjusiais metais daugiau negu 500 kunigų pasirašė raštą neklausyti tokių bedievių įstatymų, kurie prieštarauja bažnytinei teisei. Ketvirta, jūs pirmininke, tur būt žinote Konstituciją, kurioje sakoma, kad valstybė nesikiša į bažnyčios vidaus reikalus, tad būkite malonus — darykite kaip parašyta. Suminėtos aplinkybės man neduoda teisės jus leisti daryti patikrinimo. Be to, šiais metais rugsėjo 1 d. bažnytinis komitetas jau padarė inventoriaus patikrinimą".

   
Tuo ir baigėsi bažnyčios turto „patikrinimas".


*     *     *

(Bedieviai atstato nugriautus kryžius):

   
Kapčiamiestis (Lazdijų raj.). 1979 m. spalio 12 d. vakare Kapčiamiesčio senose kapinėse ateistai atstatė kažkieno  nugriautus  kryžius.  Atstatymui vadovavo
Kapčiamiesčio apylinkės pirmininkas Stasys Sabalius, dirbo partiniai — Stankevičius, Juodeška ir kt.

   
Tai neabejotinas tikinčiųjų laimėjimas, kad sovietinė valdžia pradeda įsakyti saviesiems pareigūnams atstatyti bedievių nugriautus kryžius.


*     *     *

    1977 m. Lazdijų raj. Vykdomasis komitetas pradėjo reikalauti, kad Kapčiamiesčio parapijos komitetas pasirašytų sovietinės valdžios sukurtą antibažnytinę „sutartį". Parapijos komitetas delsė. Tada rajono valdžios paragintas Lazdijų dekanas kun. Vaclovas Strimaitis pradėjo raginti Kapčiamiesčio kleboną kun. Igną Plioraitį imtis iniciatyvos ir paspartinti sutarčių sudarymą. Dekanas įrodinėjo, kad čia esąs geras ir svarbus dalykas! Niekas neklausė ir dekano prašymų, kadangi jų įkvėpėja buvo ne Bažnyčia, o bedieviška valdžia. Rajono Vykd. Komiteto pirmininko pavaduotojas Vanagas asmeniškai daug kartų agitavo ir kleboną, ir parapijos komitetą greičiau pasirašyti sutartį, tačiau reikalas iš vietos nejudėjo. 1978 m. kovo 31 d. vėl skambino Lazdijų dekanas, ragindamas ne tik sutvarkyti „sutartį", bet ir siūlydamas palydėti kun. Plioraitį į rajono vykdomąjį komitetą, kad atsiprašytų valdžią už nesklandumus. Tai bent „uolumas"!

   
1978 m. gegužės 24 d. į Kapčiamiestį atvyko pats Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Tumėnas ir ragino parapijos kleboną padėti sutvarkyti „sutarties" pasirašymą. Mandagioje formoje įgaliotinis gąsdino, kad nesudarius sutarties, galima uždaryti bažnyčią, arba vietinė valdžia savo iniciatyva kvies žmones ir sudarys sutartį.

   
1979 m. balandžio 16 d. Lazdijų dekanas Strimaitis vėl teiravosi Kapčiamiesčio klebono apie parapijos komitetą ir ar jis esąs valdžios patvirtintas?

   
Gegužės mėnesį rajono pavaduotojas Vanagas kvietė
kai kuriuos Kapčiamiesčio tikinčiuosius ir įkalbinėjo pasirašyti „sutartį".

   
1979 m. rugsėjo 4 d. dekanas Strimaitis šitaip moralizavo kun. Plioraitį: „Tavo parapijoje vis dar netvarka, dar nesudarei sutarčių, nesurinkai 20-tuko parašų. Matai, — sakė jis, — vis manęs reikalauja rajono pavaduotojas Vanagas, net dabar neseniai jis man kalbėjo, kad Kapšiamiesčio tikintieji dar nesudarė sutarčių. Taigi greičiau viską sutvarkyk. Nueik pas Vanagą, pasikalbėk, atsiprašyk už nesklandumus ir pasižadėk greitai padaryti. Nereikia laukti iš valdžios kažkokio palengvėjimo"!

   
1979 m. rugsėjo mėn. Lazdijų raj. pavaduotojas Vanagas sukvietė rajono kunigus pas save ir pasakojo jiems apie rajono ekonomiką, o po to paminėjo, kad kunigas Zdebskis ir kun. Plioraitis dar nesurinko dvidešimtuko ir nepadarė sutarčių, kad kunigai nesilaiką tarybinių įstatymų, leidžią vaikams patarnauti Mišiose ir dalyvauti procesijose.

   
1979 m. spalio 4 d. pavaduotojas Vanagas sukvietė į rajono vykdomąjį komitetą viso rajono parapijos komitetus ir jiems išdėstė tokius reikalavimus:
    pinigus iš tikinčiųjų gali rinkti tik komitetas;
    neleisti vaikų prie altoriaus;
    kunigams negalima kalėdoti;
    negalima mokyti vaikus tikėjimo tiesų;
    praneškite apie atlaidus ir rekolekcijas, kurie dalyvaus kunigai.

    Š
i pavaduotojo šnekta iššaukė žmonėse pasipriešinimą ir jie pradėjo replikuoti. Vanagas įsikarščiavęs net šūktelėjo: „Baikite tas kalbas!"

   
Kapčiamiesčiui Vanagas vėl prikišo, kad nesurašytas bažnytinis inventorius ir nesudaryta sutartis. Kapčiamiestis niekuomet neprašo leidimo atlaidams. Jis stebėjosi Kapčiamiesčio parapiečių laikysena ir sakė: „Kai senose kapinėse kažkas nuvertė du paminklus, tai tuoj atsirado daugybė parašų ir pasiuntė pareiškimą net į ministeriją, o
kai reikia užpildyti sutarčių blankes ir pasirašyti 20 asmenų, tai nėra kam!"

   
1979 m. spalio 18 d. kun. Plioraitis buvo iškviestas į rajoną. Vanagas ragino greičiau sudaryti „sutartį", pranešinėti apie vykstančius atlaidus, priekaištavo, kad kun. Plioraitis birželio mėnesį prie Paveisninkų bažnyčios pašventinęs kryžių, pastatytą be valdžios leidimo. Kun. Plioraitis replikavo, kad per sovietinės valdžios valdymo laikotarpį negirdėta, kad kam nors būtų buvęs duotas panašus leidimas.

   
Vanago nuomone, dabartinė bažnyčios padėtis yra normali, beveik visi kunigai ir tikintieji patenkinti, tik vienas kitas yra išsišokėlis, bet šitie išsišokėliai pačių kunigų ir tikinčiųjų bus sutrypti, ir būsianti tvarka.


*     *     *

(Ateistai nesiliauja užpuldinėję tikinčiųjų):

   
Kučiūnai. 1978 m. rugsėjo 18 d. 23 vai. į Kučiūnų bažnyčią įsibrovė piktadariai. Klebonas vidurnaktyje pajutęs, kad kažkas virš lubų vaikšto, telefonu iškvietė kaimynus ir apie 30 žmonių apsupo bažnyčią. Iškviesta milicija ištraukė iš paliepės du nusikaltėlius. Tai buvo pilnamečiai komjaunuoliai — apylinkės pirmininko sūnus Kęstas Kočiūnas ir Rimas Sirutis. Jie sakėsi ieškoję bažnyčios rūsyje „banditų ginklų ir radio siųstuvo".

   
Pirmas teismo posėdis įvyko 1978 m. gruodžio 15 d. Byla buvo taip akivaizdžiai blogai paruošta, kad teisėjas buvo priverstas ją atidėti.

   
Antras teismo posėdis įvyko kovo 21 d. Druskininkuose. Teisėjavo Burokas; žmonių prisirinko apie 300. Teisme paaiškėjo, kad dingę kaltininkų pirminiai parodymai, pirmasis milicijos surašytas aktas, kai kurių liudininkų apklausos protokolai. Bylos lapuose daug ištaisymų. Teismas vėl buvo atidėtas.

   
1979 m. gegužės 29 d. Druskininkuose įvyko trečias
teismo posėdis. Teismas Rimui Siručiui paskyrė pusantrų metų bausme, ją atliekant laisvose statybose, o Kęstui Kočiūnui — pusantrų metų griežto režimo lageryje. Sugadinti bažnyčios daiktai buvo įvertinti tik 40 rub., ir teismas šio klausimo net nenagrinėjo. Iš tikrųjų bažnyčiai buvo padaryta apie 500 rub. nuostolio.

    Š
itaip „sovietinis teisingumas" baudžia komjaunuolius. Galima su šia byla palyginti katalikų teismus už spaudą, — štai tada jokie protokolai nedingsta, ir niekada pelės neapgriaužia bylos lapų.

   
Žalioji (Vilkaviško raj.). 1979 m. spalio 24 d. Vilkaviškio raj. VK pirmininko pavaduotojas Urbonas graudeno Kazimierą Bubnaitienę, kad nebotų laikomos pamaldos Žaliosios parapijos kapinėse. Jei pamaldos bus laikomos, Būbnaitienė būsianti perduota atitinkamiems organams. Moteris tvirtai laikėsi savo: „Atiduokite mums bažnyčią ir mes kapinėse nesimelsime!"


*     *     *

    Prienai. 1979 m. lapkričio 17 d. ant Kvietenio kalno prieniškiai vėl pastatė kryžių su užrašu: „Tik meile ir auka bus išgelbėta tauta". Gruodžio 4 d. vakare bedieviai, vadovaujami Prienų m. VK pirmininko Kučinsko, kryžių nugriovė ir kažkur išvežė.
*     *     *
TARYBINĖJE MOKYKLOJE


   
Prienai. 1979 m. Prienų I-je vid. mokykloje auklėtoja Ambraziūnaitė keletą kartų vertė VIIIc kl. mok. Dalytę Bruzgaitę stoti į komjaunimą. Mokinukė drąsiai pasipriešino: „Nenoriu ir nestosiu!" Spalio 13 d. mokykloje tėvų susirinkime auklėtoja pradėjo tardyti Dalytės motiną, kodėl mergaitė nestojanti į komjaunimą. Nors jos duktė labai gerai besimokanti, tačiau jei nebus komjau-
nuolė, teksią parašyti charakteristiką, kad politiškai nesubrendusi ir ji nejstosianti į jokią aukštąją mokyklą.

   
Motina auklėtojai Ambraziūnaitei užtikrino: „Man tik svarbu, kad duktė gerai mokytųsi, o komjaunimas — paskutinėje vietoje".

   
Sekančią dieną auklėtoja sutikusi D. Bruzgaitę liepė stoti į komjaunimą, nes esą jau motina leidusi.

   
Tarybiniai pedagogai ramiausia sąžine naudojasi apgaule, kad tik jų klasė būtų 100 proc. komjaunuoliška.


*     *     *


   
1979 m. spalio 18 d. Prienų I-sios vid. mokyklos mokyt. Vaikšnorienė kamantinėjo Vc klasės mokinę Jolantą Urbšaitę, kodėl ji einanti į bažnyčią, kas ją ragina, ką kunigai kalba per pamokslus ir t.t. Be to, mokytoja griežčiausiai draudė mokinei eiti į bažnyčią.


*     *     *


   
Prienų II-os vid. mokyklos mokyt. Stakevičienė spalio 31 d. pasikvietė VIII kl. auklėtinę Aldutę Černevičiūtę ir įspėjo: jeigu mokinė ir toliau eisianti į bažnyčią, ją perduosianti mokytojų tarybai. Mergaitė grasinimo nepabūgo. Lapkričio 13 d. per geografijos pamoką mokytoja Stakevičienė visai klasei ėmė kalbėti: „Viena klasės mergaitė eina į bažnyčią ir gieda bažnytiniame chore. Ji mane apskundė kunigui, o tas per pamokslą mane apšmeižė ... Aš niekada nesakiau, kad negalima eiti į bažnyčią. Jei esi tokia nesąmoninga — eik, o manęs nekabink. Kaip tu dabar per išpažintį pasisakysi mane apšmeižusi?"

   
Mokiniai stebisi mokyt. Stakevičienės „sąžiningumu": spalio 31 d. Aldutę gąsdino, o dabar visos klasės akivaizdoje išdrįsta išsiginti savo žodžių!


*     *     *


    1978 m. Prienų II-os vid. m-los Vila kl. mok. Linutei Banytei auklėtoja Natkevičienė išvedė patenkinamą elgesio pažymį už tai, kad gegužės 7 d., sekmadienį, neatėjo į mokyklą, o buvo bažnyčioje (sekmadienis buvo padaryta mokslo diena).


*     *     *


   
1979 m. spalio 31 d. Prienų II-os vid. m-los direktorius Mickus per fizinio lavinimo pamoką pasikvietė X klasės mok Aldoną Gudaitį ir klausinėjo:

   
— Kur baigęs vidurinę mokyklą ruošiesi stoti? Ar visi tavo broliai tikintys? Ar tiesa, kad tu su savo broliu giedi bažnytiniame chore?

   
— Taip, — drąsiai patvirtino Aldonas.
Po to direktorius ėmė grasinti:

   
— Jums tai nieko nebus, bet turės atsakyti tie, kurie daro repeticijas — kunigas ar vargoninkas. Ateistinėje knygutėje rašoma, kad patarnauti bažnyčioje ir giedoti chore nepilnamečiams negalima ir už tokius nepilnamečius baudžiami vyresnieji.

   
Mokyklos direktorius nežino, jog ateistinė knygelė — tai ne įstatymas! O žmonės gali būti baudžiami tik remiantis įstatymais.


*     *     *


    1978 m. Prienų raj. Tartupio aštuonmetės mokyklos mokytoja Vidrinskienė Dalė išvedė tik patenkinamą elgesio pažymį labai gerais ir gerais pažymiais besimokančiai VII kl. mok. Marytei Gudaitytei už tai, kad ji per dažnai su tėveliais einanti į bažnyčią.


*     *     *

LTSR švietimo Ministrui Rimkui
Prienų rajono švietimo skyriui

   
Prienų II-sios vid. mokyklos mokyt. Žemaitienės
įsakymu š.m. lapkričio mėnesį žemesniųjų klasių mokiniai turėjo piešti ateistinius piešinius. Piešti prieš savo įsitikinimus buvo prievartaujami ir tikintieji moksleiviai. Lapkričio 26 d. ateistiniai moksleivių piešiniai buvo iškabinti stenduose. Juose buvo išjuokiama Katalikų Bažnyčia, kunigai ir tikintieji. Po kelių pamokų kažkas dalį piešinių nuplėšė. Tada mokyklos ateistų vadas mokyt. Tamašauskienė, pasitelkusi į pagalbą kelis mokinius, pradėjo ieškoti „nusikaltėlių". Pririnko visą būrį įtariamųjų. Auklėtoja bėgiojo į šių vaikų namus ir aiškino tėvams apie vaikų „nusikaltimą" ir „įžūlumą". Tačiau mokytojams taip ir nepasisekė įrodyti, kas iš tikrųjų nuplėšė ateistinius piešinius.

   
Mokyklos direktorius Micka, jo pavaduotojai: Kuras, Radkevičienė, Venslavičienė ir kiti mokytojai kvietė pokalbiams visą eilę mokinių: IXb kl. Sigitą Bitkauską, IXa kl. Jūratę Kaukmanaitę, Vila kl. Virginiją Stamkauskaitę, VIIc kl. Virginiją Jankevičiūtę, IXa k. Skaidrą Skinkytę, IXb kl. Angelę Stakevičiūtę. Mokiniai buvo klausinėjami ne tiek apie nusikaltimą, kiek apie tai, ar jie einą į bažnyčią ar giedą chore, ar patarnaują šv. Mišioms. Pavaduotojas Kuras mok. Virginiją Stamkauskaitę pavadino net rupūže. Mokiniai buvo koliojami, barami, gąsdinami ir verčiami rašyti pasiaiškinimus. Mokytojai tardydavo mokinius net po kelias valandas.

   
Keturiems mokiniams: Linutei Banytei, Sigitui Bitkauskui, Jūratei Kaukmanaitei ir Virginijai Stamkauskaitei buvo įrašyti griežti papeikimai, sumažintas elgesio pažymys ir jų pavardės iškabintos mokyklos sienlaikraštyje.

   
Ryšium su šiuo įvykiu mes pareiškiame:

   
1. Mokykla neturi teisės versti tikinčius mokinius piešti ateistinius piešinius, dalyvauti ateistiniuose renginiuose ir klausytis ateistinių paskaitų.

   
2. Mokytojai neturi teisės tardyti mokinius apie jų tikėjimą, nes tai aiškus nusikaltimas ne tik prieš tarybinius įstatymus, bet ir prieš žmoniškumą.
    3. Mokytojai, nejrodę mokinių kaltės, neturėjo teisės mokinius bausti, ir todėl reikia panaikinti bausmę.

   
4. Kovoti prieš tikėjimą karikatūrų pagalba galbūt ir tiktų kokiems nors chuliganams, tik ne aukštąjį mokslą baigusiems pedagogams.

   
5. Mokykla turėtų daugiau rūpintis ne vaikų tikėjimu, o chuliganais, nes šio „broko" mokykla išleidžia labai daug.
1979 m. gruodžio mėn...........Pasirašė 82 asmenys

   
Užuguostis (Prienų raj.). 1979 m. gruodžio 1 d. Užuguosčio vid. mokykloje buvo surengta ateistinė programa. Mokytojos Mendeikaitė ir Barauskaitė vertė tikinčius vaikus deklamuoti bedieviškus eilėraščius, tyčiotis iš tikėjimo, išjuokti Dievą, šventuosius, kunigus ir pamaldžius žmones. Drąsesnieji vyresniųjų klasių mokiniai nesutiko vaidinti bedieviškame vaidinime, o žemesniųjų klasių kai kuriuos tikinčius mokinius pasisekė priversti dalyvauti ateistinėje programoje. Vaikai ir jų tėvai labai skaudžiai pergyveno šitokį jų tikėjimo išjuokimą.

   
Tų pačių metų gruodžio 8 d. Užuguosčio mokykloje buvo mokytojų posėdis, kuriame buvo svarstomas mokinių ateistinis auklėjimas. Komunistė mokyt. Sodaitienė su pasipiktinimu kalbėjo, kad mokiniai laidotuvių metu išdrįsę mokytojų akivaizdoje bažnyčioje atsiklaupti. Ji reikalavo sumažinti elgesio pažymį VI kl. mokinėms: Ritai Venckaitei, Aldutei Karvelytei, Daliai Bagdanavičiūtei už tai, kad jos einančios į bažnyčią ir giedančios chore. Minėtoms mokinėms elgesys buvo sumažintas iki patenkinamo pažymio, nors mergaitės labai gerai besimokančios ir yra gero elgesio, kai tuo tarpu kartais nesumažinamas elgesio pažymys tokiems mokiniams, kurie rūko arba net ateina girti į pamokas.

   
Gruodžio mėn. įvykusiame tėvų susirinkime daugelis motinų protestavo prieš bedievišką mokinių auklėjimą, gadinantį mokinius. „Mes nenorime, kad mūsų vaikai
būtų chuliganai ir girtuokliai," — kalbėjo motinos mokyklos direktorei Kruvelienei.

(Kas kada galėjo tikėtis, kad lietuvis mokytojas imtųsi tokio šėtoniško darbo — persekioti savo tautos šviesųjį jaunimą?):


*     *     *

   
Kapsukas. 1979 m. gruodžio 14 d. Kapsuke buvo laidojamas IV vid. mokyklos VIIIe klasės mokinio Kazio Krivicko tėvas. Į laidotuves atėjo klasės draugai. Kaziukas paprašė juos dalyvauti ir pamaldose, tačiau mokiniams eiti į bažnyčią buvo griežtai uždrausta. Klasės auklėtoja Burigina pasiliko prie šventoriaus vartų. Drąsūs mokiniai, nepaisydami draudimo, su gėlėmis ir vainikais įžengė į bažnyčią. Pamaldose dalyvavo apie trisdešimt Kaziuko klasės draugų. ] bažnyčią įeiti nedrįso tik keli mokiniai.


*     *     *

    Kybartai (Vilkaviškio raj.). 1979 m. spalio 2 d. Kybartų vid. mokyklos Illb kl. mokinei Mačiulaitytei rūbinėje iškrito rožančius. Kažkas jį nunešė auklėtojai Reginai Miliauskienei, ši sužinojusi, kieno esąs rožančius, sviedė jį ant Mačiulaitytės suolo, sakydama: „Daugiau neatsinešk šitos šlykštynės".

   
Panašus sovietinių mokytojų fanatizmas nėra atsitiktinis. Tai komunistinio auklėjimo ir švietimo ministerijos nuolatinio pedagogų prievartavimo rezultatas.


*     *     *

   
Skirsnemunė (Jurbarko raj.). Skirsnemunės vid. m-los mokytoja Irena Domeikienė terorizuoja tikinčius vaikus, tyčiojasi iš jų, sugalvoja įvairiausias žeminančias bausmes (išvaro iš klasės, knyga ir linijuote muša tikinčius
mokinius per galvą ir pan.). šitaip nuo jos nukentėjo pirmosios klasės mokinės Gudavičiūtė ir Butkutė.


*     *     *

   
Sidabravas (Radviliškio raj.). 1979 m. spalio 5 d. Sidabravo vid. m-los biologijos mokytoja Bajoriūnienė tardė VIa kl. mokinius — Vilių Staškūną, Vidmantą Lotužį, Virginijų Šiaučiūną ir Saulių Rudaitį, norėdama sužinoti, ko jie buvę pas zakristijoną, apie ką jie kalbėjosi, ar jis nevaišinęs jų saldainiais?

   
Spalio 18 d. rusų kalbos pamokos metu ji liepė atsistoti tikintiems mokiniams. Atsistojo Staškūnas ir Lotužis. Mok. Staškūnas paklausė mokytoją, kodėl ji draudžianti mokiniams eiti į bažnyčią, jei apie tai nieko nepasakyta mokinio taisyklėse? O Lotužis be jokių išsisukinėjimų išdėstė: „Todėl lankau bažnyčią, kad pats noriu!" šitoks drąsus mokinio prisipažinimas labai užpykdė mokytoją.

   
Sidabravo vid. mokyklos mokiniai privalo rašyti rašinius ir atpasakojimus, žeminančius kunigus ir tikinčiuosius. Mokytojos Giedraitienės iniciatyva pravedami prievartiniai piešinių konkursai ateistinėmis temomis. 1979 m. spalio 11 d. VIa klasės auklėtojas Petras Bajoriūnas įsakė visiems mokiniams nupiešti piešinius ateistine tematika. Kai mokinė Žydrūnė Kalnytė pasisakė nežinanti ką piešti, auklėtojas atrėžė: „Nupiešk davatką su rožančiumi, einančią keliais apie kryžių". Spalio 24 d. mokyt. Bajoriūnas perspėjo, jog rytdienai konkursui klasėje turi būti 5 ateistiniai piešiniai, o mok. Vidmantas Lotužis privalo nupiešti kokią nors davatką. Mokinys atsisakė. įtūžęs mokytojas pradėjo šaukti: „Ašarėlę brauksi, trimestre iš piešimo daugiau trejeto neturėsi!"

   
Vllb klasės auklėtoja Andriušaitienė liepė piešti ateistinį piešinį mok. Ričardui Valentinavičiui, šis griežtai pasipriešino, sakydamas, jog amžiais to nedarė ir nedarys. Kai Vila klasės auklėtojui Motiekaičiui mok. Vilma Petraitytė atnešė piešinį, šis darbą išpeikė, kadangi jame
nebuvo jokio pasityčiojimo iš religijos. Tuomet jis įsakė piešti girtuoklį su buteliu ir meldžiantį Dievą degtinės. Dalį piešinių, kaip nemeniškų ir neantireliginių suplėšė pati ateistinio darbo vadovė Giedraitienė.


*     *     *

   
Varniai (Telšių raj.). 1979 m. rugsėjo 25 d. Varnių vyk. komiteto pirmininkas Skupovas raštu išsikvietė Varnių bažnyčios vargoninką Juozą Laugalį. Pirmininkas Skupovas ir Varnių vid. m-los direktorius Dabulskis klausinėjo apie Varnių bažnyčios vaikų chorą. „Mes turime liudininkų, kad tu organizuoji vaikų chorą ir jie per Mišias bažnyčioje gieda. Tai neleistina", — šaukė mokyklos direktorius. Skupovas kaišiojo kažkokius rusiškus potvarkius, kuriuose, anot jo, aiškiai parašyta, kad vaikams draudžiama bažnyčioje giedoti. Dabulskis vargo-ninkui pagrasino: jeigu vaikai ir toliau per pamaldas giedosią, tai Laugalys negalėsiąs Varniuose vargoninkauti. Pats direktorius tuo pasirūpinsiąs.


   
Vargoninkas paaiškino pareigūnams, kad vaikai į pamaldas ateina niekeno neverčiami ir neorganizuojami ir todėl jis negalįs vaikams nurodyti, kurioje vietoje jie turį būti bažnyčioje ir kokiu būdu turį melstis: stovėti, giedoti ar iš maldaknygės melstis.


*     *     *

   
Janapolė (Telšių rajonas). 1979 m. rugsėjo 27 d. buvo pavogta iš Janapolės bažnyčios šventoriaus koplytėlės kelios religinės statulėlės ir dekoratyvinis kryželis.


*     *     *

   
Judrėnai (Klaipėdos raj.). Judrėnų aštuonmetės mokyklos mokytoja Kiekštienė nuolatos terorizuoja mokinius, nestojančius į komjaunimą ir einančius į bažnyčią. 1978 m. prieš Kalėdas V kl. mok. Sauliui Pulkauskui
mokytoja įsakė nusiimti nuo kaklo grandinėlę su kryželiu. Saulius nepaklausė. Tada mokytoja, prisėlinusi iš užpakalio, pati nuplėšė grandinėlę su kryželiu ir pasityčiodama tarė: „Kryželio vietoje aš tau užrišiu pionierių kaklaraištį". — „O aš jo nenešiosiu", — nenusileido mokinukas. Sauliuko motina nuėjo pas mokytoją į namus ir pareikalavo grąžinti kryželį, tačiau mokytoja tik pasišaipė iš jos, o kryželio taip ir negrąžino.

   
1979 m. kovo mėn. mokyt. Kiekštienė pakvietė atsakinėti pamoką tikinčius ir nekomjaunuolius mokinius: Vytautą Stonį, Kazę Papievytę ir kitus. Mokiniai pamoką atsakė gerai, tačiau mokytoja, prieš rašydama pažymius, ištardydavo mokinius, ar jie dar einą į bažnyčią, ką ten jie veikią ir pan. Mokiniai prisipažino tikį ir einą į bažnyčią kas sekmadienį.

   
— Na, tai sėskitės. Gausite po dvejetą! — šaukė supykusi mokytoja ir parašė po dvejetą.

   
Judrėnų aštuonmetės mokyklos direktorius Henrikas Juškus, išvesdamas mokiniams pažymius, 1979 m. lapkričio 26 d. pasakė VI kl. mok. Sauliui Pulkauskui:

   
— Kodėl nesirašai į pionierius? Ar valdžia nepatinka? Už tai dabar gausi iš geografijos ne penkis, o keturis.


*     *     *

    Mažeikiai. 1979 mokslo metų pradžioje (rugsėjo mėn.) Mažeikių III-os vid. m-los X klasės mokinės Dalia Griciūtė ir Lidija Mackevičiūtė pareikalavo mokytojos Venclovienės, kad leistų joms išstoti iš komjaunimo organizacijos, nes jos yra tikinčios ir nenorinčios veidmainiauti, o į komjaunimą yra įrašytos prievarta.

   
Po to abi mergaitės buvo pakviestos pas direktorių Rimiškį, kuris ilgai „auklėjo" mokinukes. Chemijos mokyt, Šleiterienė pagrasino, kad ji neleisianti joms būti davatkomis ir todėl mok. Dalios Griciūtės žinias ateityje vertinsianti tik dvejetui. Mokytoja taip dabar ir daro. Be
to, mergaitės už bažnyčios lankymą yra pastoviai mokykloje persekiojamos bei pašiepiamos.

   
Mokyklos direktorius Rimiškis mok. Griciūtės motinai aiškino, kad mokinė galinti būti komjaunuole ir kartu lankyti bažnyčią, o jei iš komjaunimo išstos — ji niekur negalės įstoti mokytis toliau. *

   
Su mok. Mackevičiūtės tėvu direktorius atsisakė kalbėtis, žinodamas, kad Mackevičius yra giliai tikintis ir kasdien lankąs bažnyčią.


*     *     *

   
Gargždai (Klaipėdos raj.). Gargždų I-vidurinės mokyklos Illb kl. auklėtoja Pukinskienė 1979 m. balandžio mėn. mėgino prievarta įrašyti į pionierius Rimą Paukštį, „Nesivarginkite, mokytoja. Aš esu tikintis ir pionierių nebūsiu", — užtikrino Rimas. Supykusi mokytoja nusivedė Rimutį pas mokyklos direktorių Jurgulį. Berniukas ir direktoriui drąsiai paaiškino, kad į pionierius vis tiek nestosiąs, — esąs tikintis. Norėdama išgąsdinti mokinius, auklėtoja Pukinskienė kalbėjo: „Jei nestosite į pionierius, paskambinsiu į tėvų darbavietes, ir juos išmes iš darbo".

SOVIETINĖSE RESPUBLIKOSE
Moldavija
Kišiniovas — Belcai

   
Jau nebe pirmi metai kaip Belcų miesto katalikai primygtinai prašo Maskvos ir vietinę valdžią užregistruoti jų bažnytinį komitetą ir maldos namus. Ir štai ilgai lauktoji pergalė! 1979 m. lapkričio 27 d. Belcų m. katalikai gavo oficialų raštą, kad jiems leidžiama turėti maldos namus, o taip pat užregistruota jų bendruomenė bei jos komitetas. Pagal raštą komitetas ir maldos namai įteisinti jau rugsėjo 6 d., bet vietinė valdžia dar apie tris mėnesius vargino ir laikė žmones nežinioje.
    Džiugi žinia greitai pasklido po visą respubliką. Kun. Vladislavas Zavalniuk pirmą kartą 1979 m. gruodžio 2 d. (sekmadieni) viešai nuvažiavo aptarnauti katalikų; džiaugsmui nebuvo ribų.

   
Bet štai gruodžio 5 d. Religijų reikalų tarybos Įgaliotinis iškvietė Kišiniovo bažnytinio komiteto pirmininką ir jam pranešė, kad kun. V. Zavalniuk nebegalės dirbti Moldavijoje.

   
Gruodžio 6 d. Religijų reikalų tarybos įgaliotinio pavaduotojas Raneta pareikalavo, kad kun. V. Zavalniuk atiduotų registracijos pažymėjimą, nes jis esąs nusikaltęs prieš įstatymus: be valdžios sutikimo aptarnavęs už Kišiniovo ribų ligonius ir mirštančius katalikus. Taip pat buvo reikalaujama, kad kunigas raštu pasmerktų tuos vokiečių katalikus, kurie išvykę iš Moldavijos į Tėvynę ir per radiją („Vokiečių banga") papasakojo visuomenei apie katalikų persekiojimą Moldavijoje.

   
Gruodžio 7 d. trys miesto vykdomojo komiteto darbuotojos atėjo į bažnyčią ir, pamačiusios šventoriuje kunigą, grubiai jį užsipuolė, kaip jis dar galįs vaikščioti bažnyčios teritorijoje? Be to, jos reikalavo pavardžių ten buvusių katalikų, nors pačios savo pavardžių neišdrįso pasisakyti, nors katalikai to reikalavo.

   
Vėliau atvyko kiti miesto vykdomojo komiteto darbuotojai ir, nepateikę savo dokumentų, padarė reviziją bažnyčios kanceliarijoje.

   
Gruodžio 8 d., per švč. M. Marijos Nekalto Prasidėjimo švente žmonės pradėjo rinktis iš įvairių Moldavijos vietų į bažnyčią. (Jie dar nežinojo, jog neturi kunigo).

   
Bažnytėlė jau buvo apsupta milicijos ir saugumo agentų. Pats Kišiniovo m. vykdomojo komiteto pirmininkas Kravčiuk, stebėdamas žmones, vaikščiojo aplink bažnyčią. Jau gruodžio 5 d. RRT įgaliotinio pav. Raneta bažnyčios komiteto pirmininkui grūmojo: „Jeigu žmonės skųsis dėl kunigo išvarymo, užplombuosim bažnyčią".
    Atvykę katalikai, pamatę apsuptą bažnyčią, pradėjo teirautis milicininkų, kas atsitiko. Vienas milicininkas Valentinai Oleinik paaiškino, jog jie budį, kad neįvyktų riaušės. Esą paskirti du kunigai: vienas senas, o kitas jaunas, bet žmonės nesutaria tarp savęs — vieni nori seno, kiti — jauno. Todėl jie budį, kad būtų išvengta nemalonumų. Milicininkų melas tuojau išaiškėjo, — jie susirinko prie bažnyčios, kad būtų įbauginti katalikai ir nedrįstų ieškoti savo teisių.

   
Skaudi žinia, kad išvaromas vienintelis kunigas, žaibu aplėkė visą respubliką. Gruodžio 9 d. (sekmadienį) ne tik bažnytėlė, bet ir šventorius buvo perpildytas žmonių. Visi norėjo išgirsti paskutinį savo ganytojo atsisveikinimo žodį ir dalyvauti šv. Mišiose. Deja, kunigas tik slapta galėjo klausyti išpažinčių, o kai ministrantai prie didžiojo altoriaus skaitė šv. Mišių maldas, kunigas slaptai atsilaikė šv. Mišias.

   
Kokį skausmą išgyveno katalikai, netekę vienintelio savo kunigo, gali suprasti tik dalyvavusieji tose skaudžiose sekmadienio pamaldose.

   
Ar galima labiau pasityčioti ir diskriminuoti tikinčiuosius, kaip tai daroma Moldavijoje? Kunigas baudžiamas už tai, kad jis aptarnaudavo ligonius ir mirštančius! Bet juk tai jo šventa pareiga. Jis šitai privalėjo daryti, rizikuodamas ne tik sovietiniu registracijos pažymėjimu, bet ir savo gyvybe.

   
Belgrado konferencijoje persekiojami Moldavijos katalikai tikriausiai neliks užmiršti.


*     *     *

NAUJI POGRINDŽIO LEIDINIAI


1. „Aušra" Nr. 18.
2. „Perspektyvos" Nr. 13, 14, 15, 16. Numeriai išeina kas mėnesį.
3. „Rūpintojėlis" Nr. 11, 12.
4. „Ateitis" Nr. 2, 3.
5. „Tiesos kelias" Nr. 14.


*     *     *

L i e t u v i ,     n e už m i r š k !


   
Petras Plumpa, Nijolė Sadūnaitė, Sergiejus Kovaliovas, Vladas Lapienis, Balys Gajauskas, Viktoras Petkus, Petras Paulaitis, Antanas Terleckas, Julius Sasnauskas ir kiti neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai gyventi ir tikėti!

*     *     *



 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum