gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 42 Spausdinti El. paštas
    • Šviečiantis žiburys (a.a. kun. V. Jaugelis)
    Kratos ir tardymai
    Ordinarų terorizavimas
    Kova prieš Bažnyčia stiprėja
    TTG Katalikų Komitetas
    Kompartijos nerimas
    Kun. A. Gražulio persekiojimas
    Žinios iš vyskupijų
    Sovietinėje mokykloje
    Katalikai sovietinėse respublikose
    Iš „LKB Kronikos" archyvo
    Nauji pogrindžio leidiniai

1980 m. kovo 19 d.
LKB KRONIKA Nr. 42
Perskaitęs duok kitam!
Jei gali, padaugink!
Eina nuo 1972 m.
Numeris skiriamas a.a. kun. Virgilijaus Jaugelio
didvyriškos aukos atminimui

ŠVIEČIANTIS ŽIBURYS


(šviečiantis žiburys, kurio ir pats pragaras nesugebėjo užgesinti):

(a.a. kun. Virgilijus Jaugelis)

    Sunkūs buvo Lietuvoje pokario metai: nekalti žmonės tremiami į Sibirą, nužudyti patriotų kūnai valkiojami po miestų gatves, kalėjimai prikišti nekaltų žmonių, šie metai buvo sunkūs ir Jaugelių šeimai; tėvas sėdėjo kalėjime, o motina buvo nuolat saugumo tardoma. 1948 m. rugsėjo 9 dieną pasaulį išvydo antrasis Jaugelių sūnus — Virgilijus. Apvaizda leido šiam berniukui nuo pat vaikystės daug kentėti. Žiemą alkanas vaikas glausdavosi prie motinos visiškai nekūrenamame kambaryje. Motina, ką turėjo, tą savo vaikams ir davė — gyvą tikėjimą ir karštą meilę Jėzui ir Marijai. Mažytis, padėvėtais kailinukais apsivilkęs, berniukas kasdien skubėdavo į bažnyčią. Čia jis keliais eidavo apie altorių, susikaupęs kalbėdavo tris dalis rožančiaus ir patarnaudavo Mišioms.

   
Užbaigęs vidurinę mokyklą, Virgilijus neabejoja kur pasukti, o tiesiai eina į Kunigų seminariją. 1966 m. Seminarijos vadovybė, neturėdama dėl ateistinės valdžios nustatyto labai mažo klierikų limito laisvų vietų, net neįtraukia Virgilijaus į stojančiųjų sąrašus — Religijų
reikalų tarybos įgaliotinis vis tiek išbrauks, kurie bus virš normos.

   
1967 m. čekistai, sužinoję, kad Virgilijus nori mokytis Seminarijoje, pasikviečia jį pas save ir tiria, ko jis yra vertas. Nepatiko uoliems staliniečiams tiesus ir tvirtas Virgilijaus būdas ir „Erodo šalininkai pastojo Virgilijui kelią į Seminariją"; Seminarijos rektorius pranešė: „šiais metais Jūsų pareiškimas nepatenkintas".

   
1968 m. Virgilijui vėl nenusišypsojo laimė. Rektorius rašė: „šiais metais dėl vietų stokos Tamstos prašymo patenkinti negalime. Kreipkitės sekančiais metais gegužės mėnesį". 1969 m. Seminarijos atsakymas neteikė jokių vilčių: „šiuo pranešame, kad Tamstos prašymas nėra patenkintas, ir Jūs negalėsite mokytis Tarpdiecezinėje Kunigų seminarijoje Kaune. Seminarijos Rektorius".

   
Virgilijus pradeda dirbti vairuotoju, bet jo neapleidžia mintis: „turiu būti kunigu!" Jis tampa tretininku, atlieka uždaras rekolekcijas, gilina savo religinę pasaulėžiūrą, padeda iš griuvėsių pakelti Pajevonio bažnyčią. 1970 metais Seminarijos Rektorius vėl atsiunčia standartinį pranešimą: „Tamstos prašymo priimti į Kunigų seminariją šiais metais patenkinti negalime. Mėginkite kreiptis sekančiais metais". Virgilijus mėgina, bet čekistų „veto" buvo toks griežtas, kad bailus Seminarijos vicerektorius 1971 metais neleidžia Virgilijui parašyti net pareiškimo.

    Š
itokie kartūs pergyvenimai formavo būsimojo kunigo charakterį ir pasaulėžiūrą, — iš okupanto nieko gero nelauk, bet atkakliai siek savo tikslo. Virgilijus ne tik nepalūžo (o palūžo daugelis), bet tapo vienu iš aktyviausių kovotojų už tikėjimo laisvę. Per kunigo Juozo Zdebskio teismą čekistai jį sumuša tik už tai, kad jis pasiprašo įleidžiamas į tesimo salę, o kad neužmirštų klusnumo sovietinei valdžiai, „geležinio Felikso" įpėdiniai jam dar prideda 10 parų arešto.

    Šiuo metu formuojasi pogrindinė Kunigų seminarija Lietuvoje, ir Virgilijus pradeda filosofijos studijas. Tik
mokytis jam permaža, jis nori būti kovos už Bažnyčios laisvę sūkuryje. 1972 metais jis buvo vienas iš uoliausių parašų rinkėjų po 17000 katalikų memorandumu, kuriame iš sovietinės valdžios reikalaujama tikėjimui laisvės. Kažkoks judas paskambino milicijai, ir drąsus jaunuolis, tarsi žmogžudys, su antrankiais ant rankų atsiduria Prienų vidaus reikalų skyriuje. Parašai atimami, o jam grasinama, jei išdrjsiąs ateityje rinkti parašus, griežtomis bausmėmis. Tačiau Virgilijus išdrjsta; Santaikos parapijoje jis eina iš namo į namą ir surenka apie pusantro tūkstančio parašų po prašymu, kad valdžia netrukdytų vyskupui paskirti šiai parapijai kleboną, šįkart judo neatsirado; niekas nepasiskubino išduoti, o Santaikos parapija tuojau pat gavo kleboną.

    1972 m. Virgilijui į rankas patenka „LKB Kronika" ir jis ieško būdų jai padauginti. Tuo tarpu čekisto akis jau seka šio jaunuolio žingsnius. 1973 metų kratų audra palietė ir Virgilijaus butą; pas jį randamos rotatoriaus vaškuotės, ant kurių rašomąja mašinėle atspausdinta Grauslio „Ieškau Tavo veido". Čekistai kaltina, kad šiuo būdu Virgilijus dauginęs vieną LKB Kronikos numerį, ir jaunuolis suimamas. Saugumo požemiuose Virgilijus sunkiai suserga. Teismo metu jis vos stovi ant kojų, — silpnas kūnu, bet tvirtas dvasia. Teisme jis nesiteisina, neatgailauja, norėdamas suminkštinti teisėjų širdis, bet kaltina Bažnyčios ir Tautos budelius. Būsimasis kunigas pranašiškai kalba, kad vietoje sunaikintųjų, atsistos kiti, ir kovingiesiems bedieviams nesulaikyt Lietuvos katalikų veržimosi į laisvę (žr. LKB Kronika, Nr. 13). Teismo sprendimas — du metai, ir Virgilijus atsiduria Pravieniškėse tarp plėšikų, žmogžudžių ir prievartautojų. Nemėgo jis pasakoti apie save, bet kas kalėjo Pravieniškėse, tas žino šio pragaro žemėje buitines sąlygas ir lengvai gali atkurti nežmoniškai sunkios kilniam jaunuoliui katorgos vaizdą, kur kriminalistai nuo prižiūrėtojų skyrėsi tik tuo, kad ant vienų — juodi drabužiai, o ant kitų — antpečiai.

    Čekistai mato, kad Virgilijus gali lageryje numirti, o
partija nenori, kad Lietuva turėtų naujų kankinių. „Geradariai" iš KGB atveža Virgilijų ir vos gyvą paleidžia prie namų slenksčio — geriau tyliai numirk čia, o ne pas mus. Vėliau vienas partijos sekretorius teisinsis: „Mes nelaukėme, kad jis nusibaigtų. . ." Visiškai išsekęs, sunkios vėžio ligos kamuojamas, Virgilijus vos nuslenka į Katedrą ir ten prie Sopulingosios Motinos Marijos kojų nualpsta. Lagerį pakeičia ligoninė, bet kryžius Virgilijaus nepalieka. Po sunkios operacijos jis pamažu atsigauna, o pašaukimo žvaigždė dar labiau vilioja. Virgilijus jaučia, kad jo gyvenimas trumpas ir delsiantiems primena: „Man reikia skubėti". Pradėjęs zakristijonauti, jis nepaleidžia knygos iš rankų. Atsiranda įkyrūs, be perstojo varginantys skausmai, bet atkaklus vaikinas meldžiasi ir nemeta teologijos vadovėlio.

    1978 metai Virgilijaus gyvenime buvo perpinti skausmu ir džiaugsmu. Tyliame kambarėlyje per pirmąsias Mišias kun. Virgilijus aukoja Dievui ne tik Kristaus Nekruvinąją Auką, bet ir save, kad Tėvynė atgautų laisvę, kad Bažnyčia prikeltų nelaisvės pančiuose besiblaškančius, o kartais ir klystkeliuose pasimetusius tautiečius. O kad auka būtų pilna, kun. Virgilijus tuojau po šventimų padaro vienuoliškus įžadus.

    Kokia staigmena buvo kybartiečiams, kai vakarykštis jų zakristijonas lapkričio 1-ąją išėjo prie altoriaus, kaip Kristaus kunigas. Neilgai tikintieji džiaugėsi jaunu kunigėliu; sunki liga vėl prikaustė prie lovos. Ramus, atsidavęs Dievo valiai, jis daug kenčia, bet šypsosi ir nedaug kas nujautė, kokį sunkų kryžių jis nešė ypač paskutiniaisiais gyvenimo metais. Kun. Kauneckas per laidotuves pasakys: „Sakoma, kad mirtis ir kuprotą ištiesina, o kun. Virgilijus tiek iškentėjo, kad ir mirtis jo kelių neištiesė ir niekada neišties". Paskutiniąsias šv. Mišias kun. Virgilijus paaukoja už suimtuosius Povilą Buzą ir Anastazą Janulį. Pats perėjęs čekistų tardymus, jis žinojo, kiek šiems kovotojams už tikėjimo laisvę reikės iškentėti.
    1980 m. vasario 17 d. kun. Virgilijus priima Viatiką ir užmiega Viešpatyje. Prieš mirtį jis nekartą išsitarė greitai sugrįšiąs į Kybartus ir tikrai sugrįžo. Vasario 19 d. Vatikano radijas paskelbė žinią apie kun. Virgilijaus mirtį ir laidotuves. Jaukioje Kybartų parapijos bažnyčioje jaunojo kunigo-kankinio karstas skendo baltų gėlių jūroje; aplinkui karstą jaunuoliai ir mergaitės, apsivilkusios tautiniais drabužiais, ėjo garbės ir meilės sargybą.

    Keturias dienas truko atsisveikinimo iškilmės. Tai buvo rekolekcijų dienos, dar daugiau — tai triumfo dienos. Skausmas nugalėtas, pergalė iškovota!

    Iš tolimiausių Lietuvos kampelių jau iš vakaro pradėjo važiuoti į laidotuves jaunimas, kuris „kaip gintarėliai apsupo kun. Virgilijaus karstą".

    Vasario 21 d. tūkstančiai žmonių suplaukia į Kybartus. Iškilminga ir graudu buvo stebėti būrius vaikų ir jaunimo iš įvairiausių Lietuvos vietovių su gražiausiomis gėlėmis rankose skubančius į laidotuves atsisveikinti su kunigu-kankiniu už tikėjimo laisvę. Tą dieną atvyko apie 100 kunigų, nors visi žinojo, kad valdžia jų atvykimo teigiamai neįvertins. Matydamas šią minią, negalėjai atspėti, ką reiškė byrančios ašaros — skausmą dėl jauno kunigo mirties ar džiaugsmą Bažnyčiai ir Tautai gavus naują kankinį ir šventąjį.

    Nuo anksčiausio ryto jaunimas, nebodamas nuovargio ir vėsaus oro, susirinkę bažnyčioje bendrai kalbėjo rąžančių, daug kunigų žengė prie altoriaus šv. Mišių aukai; su didele meile kalbėjo apie velionį kunigai — Kybartų klebonas kun. S. Tamkevičius, kun. J. Kauneckas, Viduklės klebonas kun. A. Svarinskas ir Pajevonio klebonas kun. V. Jelinskas.

    Kun. S. Tamkevičius gražiai nušvietė kun. Virgilijaus kančios ir pergalės kelią. Jis kalbėjo: „Kun. Virgilijus buvo tiesus kaip šūvis — ką galvojo, tą kalbėjo; ką kalbėjo, tą darė (. . .). Jis ilgėjosi kunigystės, skubėjo, — nors vieną dieną pabūti Viešpaties kunigu. Su kokiu džiaugsmu jaunasis kunigas ėjo prie altoriaus, teikė sakramentus,
lankė ligonius... Jo ištvermė heroiška, atsidavimas Viešpačiui — visiškas. Kas matė kun. Virgilijų besimeldžiantį, galėjo pasakyti, kad šis vyras moka melstis.

    Ir jei dabar reikia apaštalų kunigų, tai labiausiai reikia tokių, kurie būtų pasiryžę kentėti ir mirti už Dievą ir Tėvynę . . ."

    Kun. A. Svarinskas šias laidotuves pavadino džiaugsmo diena, nes tai diena „jo gimimo dangui". Pamokslininkas kalbėjo: „Kun. Virgilijus yra Lietuvos Katalikų Bažnyčios žiedas, jaunimo švyturys, fakelas, kuris bedievybės siautėjimo laiku rodo kelią į idealą, į tikslą. Jis nežmoniškomis pastangomis pasiekė savo tikslą ir savo pavyzdžiu akivaizdžiai kalba jaunimui: ,Nebijok aukos, nebijok darbo ir pasieksi, ko širdis trokšta.' Jis viską paaukojo Dievui ir laimėjo — dvasia nugalėjo medžiagą! .. "

    Po iškilmingų šv. Mišių didžiulė vaikų, jaunimo ir kunigų procesija su gėlėmis ir žvakėmis išsitiesė per visą šventorių. Karstas apnešamas apie bažnyčią, ir procesija sustoja prie aukšto Kybartų bažnyčios bokšto — kun. Virgilijaus kapo paminklo. Čia į susispietusią minią prabilo kun. V. Jelinskas: „Virguti brangus, Dievo Kunige, pažinau tave nuo mažų dienų. Nedaug kam Viešpats suteikia tokį kryžių. Tu jį pamilai ir nešei visą gyvenimą iki pačios Kalvarijos viršūnės. Dar šiandien matau tave, su padėvėtais kailinukais mažą vaikelį keliais einantį apie stebuklingąjį Saričių bažnyčios kryžių, pralenkiantį kitus, suaugusius, ir po to skubantį prie Motinos Sopulingosios. Kartą paklausiau tave: ,Sakyk, vaikeli, kodėl tu taip myli kryžių ir Skausmingąją Motiną?' — ,Kai pasimeldžiu, man šilčiau', — atsakei. Tu mylėjai visus, nes pas Dievą nėra blogų vaikų, yra tik nelamingi, tik nežinantieji..."

    Pamokslininkas ypatingai užakcentavo mintį, kad nuo Seminarijos vartų reikia pašalinti Erodo šalininkus, o taip pat, kad jaunuolius į Seminariją turi palydėti klebonas, bet ne saugumiečiai.
    Pasibaigus laidotuvėms, dar negreitai tikintieji pasitraukė nuo kun. Virgilijaus Jaugelio kapo. Ir dažnam pasidaro neaišku: ar liūdėti, kad mirties angelas nelaiku pakirto Kristaus karį, ar džiaugtis, kad jis iš kapo dar galingiau švies visai Lietuvai, kviesdamas visus į tikėjimo ir laisvės aukštumas, nes mirusieji kartais gali daugiau kovoti negu gyvieji.

    Šiandien niekas ramiai nepraeina pro kun. Virgilijaus kapą: vieniems jis ašarą išspaudžia, kitiems jis primena mesti judo kelią ir eiti su tais, kurie tiki Bažnyčios ir Tautos prisikėlimu.

*     *     *
KRATOS IR TARDYMAI


    
1980 m. sausio 30 d. KGB vyr. tardytojas Markevičius su grupe čekistų: Raudžiu, Čekeniu ir Jurevičių padarė kratą pas Povilą Buzą, gyvenanti Birštone, Cvirkos g. 18. Kratoje kviestiniais dalyvavo V. Laurinavičius ir Liudas Bazilius, — abu birštoniečiai. Krata prasidėjo 9 vai. ir baigėsi 18,20 vai. Kratos metu saugumiečiai rado Povilą Buzą dirbantį rūsyje su elektrografiniu aparatu.

    Kratos metu paimta: 17 fotografijų, kuriose matosi žmonių eisenos, penki kunigai ir t.t., fotodidintuvą ir fotorėmelį, 49 kg balto popieriaus, apie 100 egz. atšviesto „Rūpintojėlio" Nr. 11, rašomąja mašinėle atspausdintą „LKB Kroniką" Nr. 41, „Aušra" Nr. 19, „Rūpintojėlis" Nr. 11, namų gamybos elektrografinj aparatą, 9 seleno plokšteles be numerių, elektrografinius miltelius, aukštos įtampos bloką, 19 butelių techninio acetono.
Po kratos Povilas Buzas buvo suimtas ir išvežtas į Vilnių.


*     *     *
       
    
1980 m. sausio 29 d. vakare Kaune buvo suimtas Kaišiadorių vargoninkas Anastazas Janulis. Drauge su juo
buvo sulaikyta ir kaišiadorietė Algina Suslavičiūtė. Rytojaus dieną saugumiečiai įsiveržė į užrakintą A. Janulio butą Kaišiadoryse (Tarybų g. Nr. 6) ir jį iškrėtė. Po 8 valandas trukusios kratos saugumiečiai išsivežė du maišus inkriminuojančios medžiagos (atrodo, daugiausia buvo pogrindžio literatūra), šiuo metu A. Janulio butas užplombuotas.

    Tą pačią dieną buvo iškrėstas ir Alginos Suslavičiūtės butas. Po kratos 3 dienas A. Suslavičiūtė buvo tardoma.


*     *     *

    1979 m. spalio 3 d., pas Helsinkio grupės narį Algirdą Statkevičių buvo padaryta krata, kuriai vadovavo saugumo mjr. Pilelis ir papik. Kalakauskas. Kratos metu paimta „LKB Kronika" Nr. 34, antialkoholinio turinio raštai, knyga „Sofiokratija ir jos pagrindai" ir kt. Virš Statkevičiaus sandėliuko durų, kur gali prieiti iš koridoriaus pusės kiekvienas žmogus, saugumiečiai rado herbinį antspaudą: centre vytis, o aplinkui žodžiai — „Lietuvos Laisvės Lyga. Tautinė Taryba".

   
Tardymo metu saugumiečiai priekaištavo kodėl A. Statkevičius pasirašęs po 45 pabaltijiečių memorandumu ir reikalavo patvirtinti, kad parašus po šiuo memorandumu rinkęs Antanas Terleckas.

    Įdomu, kad paplk. Kalakauskas dėjosi esąs didelis Lietuvos patriotas.


*     *     *

    1980 m. sausio 9 d. Vilniaus saugumo mjr. Pilelis ir saugumo papik. Kalakauskas padarė kratą pas Algirdą Statkevičių, gyv. Vilniuje, Čarno g. 18-21. Krata pradėta 11,20 vai. ir baigta 17,15 vai. Kratoje kviestiniais dalyvavo Kęstutis Šeduikis ir Pavel Vinklevskij. Saugumiečiai paėmė: Lietuviškosios Helsinkio grupės kelis dokumen-
tus, O. Lukauskaitės „Lagerio pasakas", adresus ir telefonų numerius.
Algirdas Statkevičius suimtas ir laikomas Lukiškio kalėjimo psichoneurologiniame skyriuje (?).


*     *     *

    1980 m. sausio 9 d. saugumo papulkininkis Urbonas, dalyvaujant saugumiečiams Sapyginui ir Bagdonovui padarė kratą pas VVU docentą Skuodį Vytautą, gyv. Vilniuje, Vandentiekio gatvėje 44-4. Kratos metu rasta keli pogrindžio leidiniai: „Aušra", „Perspektyvos", „Pastogė" Nr. 1.

    Po 1979 m. lapkričio 24 d. kratos doc. Vyt. Skuodis gruodžio 31 d. buvo už „amoralų elgesį" atleistas iš darbo, o po antrosios kratos suimtas.


*     *     *

    1980 m. sausio 9 d. saugumo majoras Marcinkevičius iškratė lietuvių kalbos mokytojo Povilo Pečeliūno butą. Krata tęsėsi nuo 10 iki 18 vai., kurios metu rasta leidinio „Alma Mater" 20 viršelių, du „Aušros" numeriai ir A. Maceinos „Filosofijos kilmė ir prasmė". „Už amoralų elgesį" pagal DįK 287 str. p. 3 atleistas iš darbo ir suimtas. Mokytojas Pečeliūnas įtariamas leidinio „Alma Mater" redaktroiumi.
Mokyt. Pečeliūnas yra invalidas, tikintis katalikas ir labai darbštus žmogus. Jis yra sukaupęs didžiulę lituanistinę biblioteką.


*     *     *

    1980 m. vasario 6 d. Adutiškio (Švenčionių raj.) klebono ir lietuvių Helsinkio grupės nario kun. Br. Laurinavičiaus bute buvo krata, trukusi nuo 13,30 vai. iki 21 vai. Ją darė: Tardymo skyriaus darbuotojai — vyr. Itn. J. Matulevičius, vyr. Itn. R. Rainys ir Saugumo komiteto
darbuotojai — kpt. Albrikas, mjr. Sventauskas, mjr. Gudas, mjr. Rukšėnas ir ltn. Riabinas.

   
Paimta dvi rašomosios mašinėlės (viena rusišku šriftu, kita — lietuvišku), „Tiesos kelio" vienas numeris, 3 albumai ir įvairūs dokumentai bei laiškai. Ėminių sąraše figūruoja 37 pozicijos.


*     *     *

    1980.II.6 d. apie S vai. ryte Šiaulių autobusų stotyje išlipant iš autobuso Minskas — Ryga saugumiečių buvo suimtas Lietuvos Helsinkio grupės narys šiaulietis Mečislovas Jurevičius. Nuvežus jį į saugumo skyrių buvo pateikta sankcija ir padaryta asmeninė krata. Paimta Helsinkio grupės dokumentai dėl paskutinių areštų bangos Lietuvoje, dėl Lietuvoje gyvenančių vokiečių tautybės asmenų neleidimo išvykti į VFR, B. Pašilienės pareiškimas dėl P. Paulaičio kalinimo, Helsinkio grupės pareiškimas dėl įvykių Afganistane. Tardyme dalyvavo mjr. Markevičius, papulk. Čucas, Bizauskas, Ališauskas ir kiti saugumiečiai. Saugumą domino: rasti kratos metu dokumentai, 1979.VII.22 d. eisena į Kryžių kalną, eisena į Šiluvą (kas organizavo). į klausimus Jurevičius neatsakinėjo. Tardymas tęsėsi iki 14 vai. Po to, atvykęs iš Vilniaus prokuratūros tardytojas A. Jucys su grupe saugumiečių nusivežė M. Jurevičių į jo namus Spindulio g. 6-10, kur apie 3 vai. darė kratą. Kratoje kaip kviestiniais dalyvavo Rimantas Bilius, gyv. Šiauliuose, Dubijos 3-27 ir Ušinskas Kazimieras, Juozo, gyv. Šiauliuose Basanavičiaus 5-54. Pagrindas kratai: prokuroro sankcija pagal bylą Nr. 58, pasirašyta 80.1.30 d. Kratos tikslas: „Paimti fotonuotraukas, susirašinėjimo dokumentus bei adresus kitų aktyvių viešosios tvarkos pažeidėjų". Rasta ir paimta: 39 fotonuotraukos, kuriose užfiksuotos procesijos, pats Jurevičius bei kiti asmenys, 1 vokas su adresu, pašto siuntos įteikimo pranešimas, maldos už tėvynės laisvę ir tikėjimo tekstai — 16 lapų, 1 knygelė „Lietuvos blaivinimas"
Eucharistijos bičiulių knygutės — 11 št, Eucharistijos vado kalba kryžiaus nešimo proga, knyga „Gyvenimas po gyvenimo", magnetofono juostos (kasetės) — 37 št. Kratai įpusėjus į butą atvyko ir mjr. Markevičius, kuris „konsultavo" tardytoją A. Jucių.

    1980.1.7,15 vai. M. Jurevičius buvo iškviestas į Šiaulių m. prokuratūrą, kur minėtas Viln. prokuratūros tardytojas A. Jucius paaiškino Jurevičiui, kad jam užvedama byla pagal BK 199 str. 3 d. „Už eiseną į Kryžių kalną organizavimą. Buvo iškviesti liudininkai (2 vyrai ir viena moteris), kurie atpažino Jurevičių, rodant vienam „liudininkui" į jį ranka nupaveiksluotas. Tardytojas klausinėjo: kas kiti 79.VII.22 d. eisenos į Kryžių kalną organizatoriai, kur dabar yra Stanelytė. Teiravosi taip pat apie kažkokią gydytoją iš Birštono ir t.t. M. Jurevičius atsakinėti į bet kokius klausimus atsisakė ir protokolą nepasirašė. Pabaigai tardytojas pareikalavo, kad Jurevičius niekur iš Šiaulių miesto neišvyktų.


*     *     *

    1980 m. vasario 18 d. milicijos kpt. Slibinskas kratė Prienų parapijos vikaro kun. Antano Gražulio butą. Krata pradėta 14 vai. 30 min. ir baigta 19 vai. Kviestiniais kratoje dalyvavo prieniškiai: Irena Jakšaitienė ir Kazimieras Račkauskas. Kratoje dalyvavo taip pat Prienų VRS darbuotojas Pranas Čuipala. Kun. Antanas Gražulis tuo metu buvo tardomas Prienų milicijos skyriuje. Kratos metu paimta:
    leidinio „Tiesos kelias" 12 egz. (įvairūs numeriai);
    rašomoji mašinėlė „Erika";
    pamokslinė medžiaga ir pamokslai rašyti ranka ir rašomąja mašinėle)
    religinės brošiūrėlės: „Kodėl aš netapau ateistu?", „Pastabos apie ateizmą" (10 egz.), „Krizės ženkle", „SOS iš anapus", „Mokykloje" ir kt.

    Viso paimta 39 pavadinimai.
    Kratos metu paimtieji daiktai rodo, kad krata buvo padaryta Valstybinio saugumo pavedimu.


*     *     *

    1980 m. vasario 18 d. Prienų rajono milicijos vyr. ltn. Lapinskas padarė kratą Antano Lodos garaže, kuriuo naudojosi kun. Antanas Gražulis. Kratos metu paimtos šešios balto metalo plokštelės (dydis 460 mm * 20 mm * 2 mm). Krata pradėta 15 vai. ir baigta 15 vai. 30 min. Kviestiniais kratoje dalyvavo: Petras Zvejauskas ir Ona Vilkienė.


*     *     *

    1980 m. vasario 18 d. Alytaus m. milicijos kapitonas Baranauskas padarė kratą pas kun. Antano Gražulio tėvus, gyvenančius Miroslavo parapijoje, Mankūnų kaime. Kratoje dalyvavo milicijos kapitonas Pleskus ir kviestiniai: Marė Brindzienė ir Algimantas Grigonis. Kratos tikslas — paimti „nusikaltimo būdu įgytas transporto priemonių atsargines dalis arba kitus nusikaltimu būdu įgytus daiktus". Krata pradėta 11 vai. 35 min. ir baigta 13 vai.

    Kratos metu paimta:
    religinė knyga „Dieviškojo Išganytojo Kančios sargyboje" 1,2 ir 3 d. (knyga versta iš anglų kalbos. 1914 m. leidinys);
    įvairaus formato balto popieriaus 380 kilogramų;
    religinė knygelė „Mūsų bočių takais" (Memuarai iš Gardino).

    1980.11.12 d. buvo iškrėstas Kauno Resp. Klinikinės ligoninės gyd. — oftalmologės Onos Sereikaitės butas Kaune (16-tos Divizijos g. Nr. 56a-39).

   
Gyd. Sereikaitę milicijos pareigūnas paėmė darbo metu — komandiruotėje Jurbarke ir įsodinę į saugumo mašiną atvežė į Kauną. Butą krėtė Vilniaus tardytojas (kriminaliniams reikalams) Jucys su trimis saugumiečiais
ir viena moterimi. Krata atlikta be kviestinių ir be kratos orderio. Ji tęsėsi 7 valandas. Po kratos jokio protokolo dublikato apie paimtus daiktus kratos metu saugumiečiai nepaliko.

    Kratos metu paimtos 2 religinio turinio knygos, visos užrašų knygutės, kai kurios fotografijos (pvz., kunigų, seminarijos auklėtinių), atvirukai su sveikinimais, kunigų primicijų paveiksliukai, kai kurie laiškai. Gyd. Sereikaitė apkaltinta, kaip „juodosios mantijos" gydytoja (atseit, kunigų gydytoja), o jos butas — Eucharistijos bičiulių centras (kurie, jų manymu, savo rankose turi visą religinę veiklą Lietuvoje), kaltino ją esant vienuole, o taip pat dėl kryžiaus nešimo į Kryžių kalną.

    Tardytojas Jucys nepasitenkino iškrėtęs Sereikaitės kambarį, bet susiradęs raktą, įsiveržė į Jadvygos Stanelytės kambarį (kurios tuo metu namuose nebuvo) ir smulkiai jį iškrėtė pasiimdamas jos darbo knygutę, diplomą, nemaža religinių knygų, užrašų knygutę su adresais, fotografijas ir fotonegatyvus. Taip pat pasisavino ir bedievių išniekinto kryžiaus liekanas, kurias J. Stanelytė buvo įsidėjusi į celofaninį maišelį ir užrašiusi kryžiaus išniekinimo datą.

    Kratos metu pareigūnai išlaužė gyd. Sereikaitės sandėlio duris ir čia padarė kratą. Iš sandėlio paėmė keletą daiktų, kurių tarpe buvo senas radijo imtuvas. Pareigūnai greit sufantazavo, kad čia atseit yra radijo siųstuvas ir juo perduodamos žinios į Romą.


*     *     *

    1980 m. sausio mėn. 4 d. į Vilniaus saugumą tardymui buvo iškviesta Vitalija Žvikaitė. Tardė vyr. tardytojas Pilelis ir Rukšėnas. Buvo klausinėjama, ar turi ryšį su kauniečiais: Butkevičium, Andriukaičiu; vilniečiais: Patacku, Matuliu ir kt. Saugumiečiai teiravosi, kaip į „Aušrą" pateko straipsnis, kurio rankraštis buvo iš jos paimtas kratos metu. Tardytojas Rukšėnas apgailestavo, kad
tardymas vyksta ne prieš 30 metų, nes tada niekas „nesiterliotų" ir nereikėtų rankioti įrodymų. Žvikaitei buvo pažadėta, kad tardymams bus kviečiama ir ateityje.


*     *     *

    1979.XII.24 ir Naujų Metų dieną į Vilniaus KGB buvo iškviestas „pokalbiui" Algis Patackas. Tardytojai Pilelis ir Rukšėnas, kurie šį kartą vaidino taikaus „tėvelio" rolę, reikalavo raštiškai pasižadėti neprisidėti prie pogrindžio spaudos, nekritikuoti valdžios, būti lojaliu. Patackas tokio pasižadėjimo neparašė.

   
Rugsėjo mėn. saugume buvo tardomas vilnietis Juozas Prapiestis.


*     *     *

    Danutė Keršiūtė po 1979 m. lapkričio 24 d. kratos, kurios metu buvo rasta daug pogrindžio leidinių, gruodžio 29 d. „už amoralų elgesį" buvo atleista iš darbo (dirbo Kultūros Ministerijoje). Saugmiečiai Danutę Ke-ršiūtę ir toliau tebeterorizuoja.


*     *     *

    Šiauliai. 1980 m. pradžioje Šiauliuose buvo tardomi žmonės, dalyvavę maldingoje kelionėje į Šiluvą. Pavyzdžiui, pas Bronių Krūmelį prisistatė saugumietis ir kamantinėjo jo sūnų, kodėl jis važiavęs į Šiluvą, ką savo mašinoje vežęs, kas maldingą kelionę organizavęs ir kt.


*     *     *

    Kaunas. 1979 m. lapkričio 24 d. apie 13 vai. KGB pareigūnai atvažiavo į Žemės Ūkio akademiją, ieškodami dėstytojo Aleksandro Žarskaus, gyvenančio Tabariškėse. Neradę dėstytojo akademijoje, saugumiečiai nuvyko į jo namus ir iš ten nusivežė į Kauną. Tardymas tęsėsi iki 18 vai. Po to atsivežė vėl į namus ir apie 19 vai. pradėjo
kratą, užsitęsusią iki 22 vai. Kratą pravedė saugumietis Gavėnas, mjr. Markevičiaus pavedimu. Kviestiniais dalyvavo Žemės ūkio akademijos dėstytojai — Vytas Damulevičius ir Algirdas Raila, kurie padėjo daryti kratą ir budėjo, kad Zarskai tarpusavyje nesikalbėtų. Nors kratos orderis buvo išrašytas tik Aleksandro Zarskaus vardu, tačiau pas senuosius Zarskus dar kruopščiau buvo viskas verčiama aukštyn kojomis. Saugumiečiai kažko ieškojo šiauduose, miltuose, kiaulių loviuose, šaldytuve ir net.. . šuns būdoje. Kruopščios pastangos davė maža vaisių — saugumiečių dėmesį atkreipė tiktai viena smulkiai sutvarstyta dėžė, kurią išsimatavo ir išsivežė. Padarę kratą, saugumiečiai primygtinai reikalavo, kad šeimininkai atiduotų neva kažkur paslėptą popierių.


*     *     *

ORDINARŲ TERORIZAVIMAS

(Argi nėra Vysk. M. Valančiaus Ordinarų tarpe):

    1980 m. sausio 28 d. Vilniuje Religijų reikalų tarnyboje vyskupai ir valdytojai pradėjo eilinį instruktažą. Šis instruktažas-pažeminimas turėjo ordinarams priminti, kad jie yra visiškai priklausomi nuo bedievių valdžios. Vargu ar įgaliotinis P. Anilionis, būdamas Kupiškio rajono pirmuoju sekretoriumi, taip kalbėdavęs su kolūkių pirmininkais?!

    Instruktažą pradėjo LTSR MT pirmininko pavaduotojas A. Česnavičius. štai jo pagrindinės mintys:

    Jiems kelia susirūpinimą kai kurie reiškiniai Lietuvoje; pvz., slapti kunigai (išvardino jų pavardes) — gobšūs, nusikaltėliai, anksčiau buvo teisti už nusikaltimus, nemokšos. Kyląs klausimas, kas juos šventino?

    Įsiterpęs vysk. R. Krikščiūnas paaiškino: „Aš tikrai nešventinau, nešventino vysk. L. Povilonis, nešventino ir vysk. V. Sladkevičius".

    Kunigijoje — ekstremistinės nuotaikos: kryžiaus nešimas į Kryžių kalną, pamaldos po atviru dangumi (kun. Alg. Močius), eisena į Šiluvą (kun. K. P. Krikščiukaitis). Abu kunigai būsią perduoti Prokuratūrai.

    Katalikų Komitetas terorizuojąs kunigus, renkąs parašus. Ypač piktai buvo atsiliepta apie dokumentą Nr. 5, kurį pasirašė du vyskupai ir 522 kunigai.

    Kam reikėję erzinti žmones ir rinkti parašus dėl Klaipėdos bažnyčios atgavimo? Katalikai turi bažnyčią ir tegul meldžiasi. Užgrobtos bažnyčios jie nežada grąžinti.

    Bažnyčia turinti pasmerkti kunigų ekstremizmą. Toliau jie taip nepakęstą.

    Baigdamas A. Česnavičius pastebėjo, kad vysk. L. Povilonis turįs aktyviau reikštis, — anksčiau jis prisidengdavęs vysk. J. Labuku.

(Sunku ateistams joti ant „kunigų ekstremistų" dvasinio pegaso):
    Česnavičiui pasišalinus, toliau Ordinarus „auklėjo" P. Anilionis.

    Vysk. R. Krikščiūnas kalbėjo: „Veikėjai mus apšaukė raudonais, šantažuoja mus ir kitus kunigus. Įdomu, kas juos finansuoja. Katalikų Komiteto spalvuotos nuotraukos, kurios kainuoja po 2 rublius, miniai buvo dalinamos veltui".

    Į tai įgaliotinis atsakė: „Mes žinome, iš kur jūs visi gaunate pinigus. Jei nedirbsite — atimsime pinigus!"

    Kan. J. Andrikonis dejavo: „Kaip gali veikti, jei tuojau bėga pas kitą skųstis" (Matyt, turėjo galvoje vysk. V. Sladkevičių — Red. pastaba).

    Įgaliotinio svarbesnės mintys yra šios:

    Jie nepakęsią įstatymų laužymo: eisenų į Kryžių kalną, per Vėlines į kapines, pamaldų po atviru dangumi.

    Seminarija menkai paruošianti kunigus. Reikią daugiau teisių suteikti rektoriui: jis ir turįs nustatyti kandidato tinkamumą. (Nė vienas Ordinaras nepasisakė prieš valdžios pasikėsinimą į jų jursidikciją, — Red. past.).
    Dėl kunigų tarybų. Jiems esą vistiek, ar jos yra, ar jų nėra; bet su jomis reikią būti atsargiems, nes jos norinčios valdyti (buvo paminėtos vilniečių kunigų pavardės — M. Savicko ir M. Petravičiaus).

    Kunigai neduodą žinių apie krikštus, santuokos sakramentą ir pan. Kai kurios kurijos parašančios žinias iš lubų. Už šią betvarkę atsakysią kurijos.

    Reikią kovoti dėl blaivybės. Bet ką blaivininkai galvoja? štai Vilniaus kunigų rašte yra tokia frazė: „Raginti įsijungti į tautos dvasinio atgimimo judėjimą, kurio pirmas žingsnis — blaivumas". O koks busiąs antras žingsnis, trečias, — tai kelią jiems nerimą.

    Visi vyskupai turį suderinti savo laiškus su įgaliotiniu. (Čia pagyrė vysk. L. Povilonį). Štai Telšių valdytojas išleido laišką, o jį perskaitė Vatikano radijas!

    Įgaliotinis ypač puolė Ukmergės rajoną ir dekaną kun. Antaną Danylą, kad iki šiol nesudaro sutarčių su vykd. komitetais, tačiau fakto, kad patys apgaulingai sudarė tas sutartis — nutylėjo ir nepaminėjo.

    P. Anilionis grasino, kad nelegalius kunigus parodysią per televiziją, bet vysk. R. Krikščiūnas patarė šito nedaryti, nes žmonės, pamatę tuos kunigus per televiziją, dar labiau prie jų glausis.

    Baigdamas įgaliotinis pastebėjo, kad iš Ordinarų pusės turį būti daugiau pasitikėjimo sovietine valdžia.

KOVA PRIEŠ BAŽNYČIĄ STIPRĖJA ...

Kovos dėl religinio ekstremizmo stiprinimo, kultų
įstatymų laikymosi, kontrolės gerinimo

p l a n a s

    1. Kontroliuoti, kad kunigai ir kiti religininkai nepasisavintų tėvų teises, ruošiant vaikus katekizacijai bei konfirmacijai.

    2. Duoti raštiškus bei žodinius įspėjimus asmenims, pažeidusiems tarybinius įstatymus kultų klausimais.
    3. Organizuoti pamokslų klausymus, juos pastoviai apibendrinti ir panaudoti antireliginėje propagandoje ekstremistų demaskavimui.

    4. Kiekvienam ekstremistiškai nusiteikusiam dvasininkui užvesti asmens bylą, kurioje kaupti visą veiklos medžiagą, dokumentus, įrodančius, kokios priemonės priimtos jo perauklėjimui. Dvasininkui persikėlus į kitą religinį susivienijimą, šią bylą persiųsti vietos vykdomajam komitetui.

    5. Mokomai ir lanksčiai, nepažeidžiant tikinčiųjų jausmų, vesti individualius bei grupinius pokalbius su religingais mokiniais bei jų tėvais, kad nepatektų religininkų įtakon, sparčiau atitraukti nuo bažnyčios.

    6. Mokytojams individualiam darbui paskirstyti tėvus, kurių vaikai gieda bažnyčios chore, patarnauja Mišioms ir t.t. Kas mėnesį išklausyti informaciją apie minėtų mokytojų darbą.

    7. Vesti tikslią vaikų ir jaunimo iš ekstremistinių šeimų apyskaitą, numatyti konkrečias priemones darbui su jais.

    8. Pagal galimybes, sudaryti ligoniams, jiems patiems prašant, susitikti su dvasininkais, atlikti išpažintį bei gauti ligonių patepimą.

    N.B. Planas paruoštas LKP Centro Komitete.


*     *     *

TTG KATALIKŲ KOMITETAS

Tikinčiųjų teisėms ginti
K a t a l i k ų     Ko m i t e t a s
1979 m. rugpjūčio 15 d.
Nr. 20

K r e i p i m a s i s

Į Lietuvos Ordinarus, kunigus, inteligentus ir visus brolius Tėvynėje ir išeivijoje
    Neseniai Lenkijos katalikai paminėjo 1000 m. krikščionybės jubiliejų, kuriam ruošėsi net 10 metų. šiais metais iškilmingai buvo paminėtas Krokuvos vyskupo-kankinio 5v. Stanislovo mirties jubiliejus: pats šv. Tėvas ta proga aplankė Lenkiją.

    Ukrainos katalikai ruošiasi minėti 1988 m. 1000 m. krikščionybės įvedimo Kijevo Rusijoje jubiliejų.

    Ir mes, lietuviai, esame dviejų didelių jubiliejų išvakarėse:

    1984 m. sueina 500 metų nuo šv. Kazimiero mirties;

    1987 m. švęsime 600 metų nuo Lietuvos krikšto.

    Taigi jau laikas ir mums, Lietuvos katalikams, pradėti ruoštis tinkamai paminėti šias dideles sukaktis.

    Mes prašome Ordinarus, kunigus, Vatikano radiją ir lietuviškąją išeivijos spaudą nušviesti palaimingą Katalikų Bažnyčios veiklą Lietuvoje per 600 metų. Ta proga reikėtų sustiprinti vaikų katekizaciją, raginti krikščioniškai tvarkyti šeimų gyvenimą, auginti gausesnes šeimas. Kunigų pareiga per rekolekcijas, misijas ir kitomis progomis dvasiniai paruošti žmones šiems jubiliejams.

    Lietuva kenčia ne tik dėl išorinės laisvės trūkumo, bet nemažiau jai skriaudos daro masiškai platinamas girtavimas. Mūsų krašte dvasinis atgimimas prasidės tik užkirtus kelią šiai blogybei. TTG Katalikų Komitetas yra gavęs daug pareiškimų iš įvairių Lietuvos vietovių: jaunimas prašo pagalbos ir nurodo, kaip sparčiai pas mus plinta alkoholizmas, nuo kurio labiausiai nukenčia jaunimas ir šeimos. Lietuvos inteligentai šiais metais bandė kurti blaivybės draugiją, bet tarybinė vyriausybė tam kilniam tikslui nedavė leidimo, todėl lieka vienas kelias — kovoti su alkoholizmu per Bažnyčią.

    Prašome Ordinarus, kunigus, inteligentus ir brolius Tėvynėje bei išeivijoje kovoti už tautos blaivybę. Neįkainuojamą paslaugą mums gali padaryti broliai išeivijoje, nes jie turi daug masinės komunikacijos priemonių.

    Siūlome 1980 m. Lietuvoje ir išeivijoje Blaivybės metais.
    Artėjančių didžiųjų jubiliejų proga kreipkimės į tarybinę vyriausybę, kad sugrąžintų atimtas bažnyčias: Vilniaus Katedrą, šv. Kazimiero bažnyčią, Kauno Įgulos bažnyčią ir Taikos Karalienės bažnyčią Klaipėdoje.

    Reikalaukime leidimo grįžti į savo Katedras Vilniaus vyskupui Julijonui Steponavičiui ir Kaišiadorių Vyskupui Vincentui Sladkevičiui, kurie be teismo jau-20 metų vargsta tremtyje.

    Palaikykime kiekvieną gerą iniciatyvą, kuri bent truputėlį galėtų prisidėti prie mūsų krašto dvasinio atgimimo.

    Stebėdami dabartinį religinį atgimimą Lietuvoje, su viltimi žvelgiame į ateitį.

    „Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė" (Ps. 54).

TTG Katalikų Komiteto nariai —
kunigai —
Jonas Kauneckas
Alfonsas Svarinskas
Sigitas Tamkevičius
Vincas Vėlavičius
Juozas Zdebskis


*     *     *

    TTG Katalikų Komiteto dokumentų apžvalga:

   
Nr. 21.
    Dokumente kalbama apie grubų tarybinių pareigūnų kišimąsi į religinių bendruomenių vidaus reikalus.

   
Nr. 22.
    Prašoma leisti Viktorui Vasiljevui emigruoti į Vakarus.

   
Nr. 23.
    SNO Generalinės Ansamblėjos XXXIV sesija informuojama apie prievartinį Lietuvos vaikų bedievinimą.

   
Nr. 24.
    Lietuvos KP CK informuojama, kad valdžios organai
vilkina Katekizmo spausdinimą ir kad jis būsiąs išleistas per mažu tiražu.

   
Nr. 25.
    Protestuojama prieš kun. Glebo Jakunino, Tatjanos Velikanovos ir Antano Terlecko suėmimą, šį dokumentą dar papildomai pasirašė šie kunigai:
K. Daknevičius, Ed. Semaška, L. Kalinauskas, A. Bulota, J. Indriūnas, E. Bartulis, A. Ylius, J. Vaičeliūnas, P. Meilus, V. Pieslekas, S. Pilka, J. Survila, J. Baronas, G. Gudanavičius, V. Ramanauskas, A. Jokūbauskas, F. Balionas, A. Močius, J. Razmantas.

    Nr. 26.
    Lietuvos Ordinarai ir kunigai raginami neteikti ateistinėms taryboms duomenų apie religinius patarnavimus.

    Nr. 27.
    Lietuvos TSR vyriausybė raginama paleisti suimtą Julių Sasnauską ir visus sąžinės kalinius.

    Nr. 28.
    Primenama LTSR švietimo ministerijai, kad religingi vaikai išvaromi laidotuvių metu iš bažnyčių.

    Nr. 29.
    Informuojamas sveikatos apsaugos ministras, kad daugelyje Lietuvos ligoninių dar trukdoma sunkiai sergantiems ligoniams pakviesti kunigą.

    Nr. 30.
    Dokumente solidarizuojamasi su akademiku A. Sacharovu ir prašomas šv. Tėvas moraliai paremti kovotoją už žmogaus teises.

    1980 m. kovo 9 d. Vilniaus televizijos laidoje „Argumentai" kalbėjo Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Petras Anilionis ir Vilniaus Pedagoginio instituto rektorius Jonas Aničas. Lektoriai įrodinėjo, kad imperializmas per Vatikaną kursto Lietuvoje religinį ekstremizmą. Kunigai-ekstremistai šmeižia tarybinę tikrovę, kursto tikinčiuosius nesilaikyti tarybinių įstatymų, perduoda šmeižikišką informaciją į užsienį ir t.t. Buvo paminėtos „ekstremistų"
pavardes: kun. Alfonsas Svarinskas, kun. Sigitas Tamkevičius, kun. Jonas Kauneckas. Laidoje plačiausiai buvo kalbama prieš kun. J. Kaunecką, kad jis, tariamai, šmeižiąs dorus tarybinius žmones ir kurstąs neapykantą.

KOMPARTIJOS NERIMAS


    1979 m. lapkričio 28 d. Vilniaus Liaudies ūkio specialistų tobulinimosi institute buvo sukviesti šio instituto ir Kauno filialo atsakingi vadovai. į šį posėdį atvyko LKP CK sekretorius L. šepetys su paskaita — „Ideologinio darbo klausimai".

    „Mūsų svarbiausias uždavinys, — kalbėjo L. Šepetys, — pakelti mokslo politinę funkciją, kadangi savo veiklą suaktyvino iš svetimų centrų ekstremistiniai elementai." LKP CK sekretorius sunerimęs pirmiausia iškėlė religijos klausimą, kuris, jo nuomone, labai opus, nes reakcingieji kunigai ir kiti elementai vis labiau stiprina ardomąją veiklą. Savo reakcinę veiklą, vykdydamas Vatikano užmačias, pradėjęs ir Jonas Paulius II. Popiežiaus kelionė į Lenkiją sudrebinusi ir mūsų respublikos katalikus.

    Todėl reikią suaktyvinti internacionalinį auklėjimą, o rusų kalba turinti būti vis plačiau panaudojama. Dėl lietuvių kalbos likimo nėra reikalo nerimauti.

    Aktualus mūsų visuomenei dorovinis auklėjimas. Labai išaugęs girtavimas ir skyrybų skaičius. Girtavimas atnešąs daugybę nusikaltimų.

    Kultūros ir meno darbuotojai yra kartu ir auklėtojai, todėl jų pareiga būti ideologinio darbo darbuotojais. Literatūroje ir mene prasiveržusi užsienio mada. Literatūroje nagrinėjamos nebūdingos komunistinei moralei temos, vyraująs siauras miesčioniškumas.

    Labai neramina ir kraštotyrinė veikla, etnografiniai ansambliai, jų domėjimasis senove. Tai tampa kliūtimi pažinti šiuolaikinį gyvenimą, siaurina požiūrį į tarybinės visuomenės laimėjimus. Per etnografiją, kraštotyrą, ypač studentų tarpe, įsibrauna buržuazinė ideologija" ...
KUNIGO ANTANO GRAŽULIO PERSEKIOJIMAS

1979 m. gruodžio 5 d. Prienų raj. vyk. komitetas pasiuntė kun. A. Gražuliui tokio turinio įspėjimą:

    „Nustatyta, kad Prienų parapijos bažnyčioje religinėms apeigoms patarnauti sistemingai yra panaudojami mokyklinio amžiaus vaikai. Apie tai Jūs šių metų rugsėjo 6 d. buvote raštiškai įspėtas (įspėjimą pasirašyti Jūs atsisakėte), tačiau šių metų lapkričio 18 d. mišioms patarnavo 19 vaikų, tą pačią dieną per vakarines pamaldas mišioms patarnavo 15 vaikų. Lapkričio 25 d. mišioms vėl patarnavo 12 vaikų. Yra atvejų, kai mokyklinio amžiaus vaikai pritraukiami giedoti bažnytiniame chore.

    Pakartotinai įspėjame Jus, kad būtų imamasi priemonių, kad kulto tarnai nepažeidinėtų Religinių susivienijimų nuostatų.

    Be to, atkreipiame Jūsų dėmesį į tai, kad šių metų lapkričio 4 d. vakare Prienų bažnyčioje iš sakyklos nepagrįstai apšmeižėte Prienų II vid. mokyklos direktorių A. Micką."
    Pasirašė vykdomojo komiteto pirmininkas A. Budbergis.


*     *     *

    1980 m. sausio 16 d. Prienų vykdomasis komitetas vėl rašo kun. A. Gražuliui įspėjimą:

    „Nežiūrint tai, kad 1979 m. rugsėjo 6 d. ir 1979 m. gruodžio 5 d. Jūs buvote įspėtas, kad Prienų bažnyčioje religinėms apeigoms patarnauti yra naudojami mokyklinio amžiaus vaikai, 1980 m. sausio 13 d. (sekmadienį) rytinėms pamaldoms patarnavo 13 vaikų, vakarinėms — 6 vaikai.

    Įspėjame Jus, kad būtų imtasi priemonių prieš grubius Religinių susivienijimų nuostatų pažeidinėjimus.

    Tuo pačiu dar kartą atkreipiame Jūsų dėmesį į tai, kad minėtą sekmadienį, vakarinio pamokslo metu, Jūs neleisti-
nai puolėte rajono vadovaujančius darbuotojus (drg. drg. A. Budbergj, A. Bužinskienę, K. Morkvėną, A. Micką), šmeižėte auklėjimo principus komunistų šeimose. Tai nesiderina su samdomojo kulto tarno veikla religinėje bendruomenėje." Pasirašė Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas K. Morkvėnas.


*     *     *

Lietuvos KP Centro Komitetui

P r o t e s t a s


   
Mes, žemiau pasirašę Prienų parapijos tikintieji, reiškiame protestą prieš mūsų kunigo Antano Gražulio persekiojimą.

    1980 m. sausio 8 d. Prienų rajono laikraštis „Naujas gyvenimas" atspausdino rajono ateistinės tarybos pirmininko A. Matulaičio piktą straipsnį: „Ko siekia vikaras Gražulis?" Straipsnyje mūsų kunigas kaltinamas, kad organizuoja vaikus giedoti chore, patarnauti Mišioms, dalyvauti procesijose, kad visą savo „ugnį" nukreipia į mokslinę ateistinę propagandą ir kt.

    Mes pareiškiame, kad mūsų vikaras kun. A. Gražulis sąžiningai atlieka kunigo pareigas ir rūpinasi, kad mūsų vaikai augtų dori ir tikintys žmonės.

    Prievartinis ateistinis auklėjimas nieko gero Lietuvai nedavė, o žalos labai daug. Reikėtų būti visai aklam, kad nematytumei viso to ateistinio auklėjimo broko, kaip antai, girtaujančių paauglių, nepilnamečių nusikaltėlių, vaikų kambarių įskaitininkų ir t.t.

    Mes, tikintieji, nors nepritariame auklėjimui be Dievo, tačiau nekliudome netikintiesiems pagal savo įsitikinimus auklėti savo vaikus. Todėl mes norime, kad ir bedieviai nekliudytų mums savo vaikus auklėti katalikiškai.

    Mes protestuojame, kad katalikų tėvų vaikams po mokslo priedanga skiepijama visai nemoksliška pasaulėžiūra. Ir kas skaudžiausia, kad tai daroma prievarta.
    Mes protestuojame prieš tokią „sąžinės laisvę", kur ateistai gali daryti ką nori, o tikintieji paversti antraeiliais piliečiais ir pamotės vaikais.

    Mes reikalaujame palikti mus, mūsų tikinčiųjų vaikus ir mūsų vikarą kun. Antaną Gražulį ramybėje. 1980 m. sausio mėn.
Pasirašė 1026 Prienų
parapijos tikintieji

ŽINIOS Iš VYSKUPIJŲ


    Vilnius. 1980 m. vasario 21 d. į šv. Teresės bažnyčią Vilniuje buvo susirinkusi didžiulė minia tikinčiųjų ir apie 60 kunigų: dalis iš Vilniaus arkivyskupijos, o kiti iš įvairių Lietuvos vietovių. Per pamaldas buvo meldžiamasi už Tautos blaivumą. Dauguma pamaldų dalyvių padarė abstinencijos arba blaivybės pasiryžimus.
Sveikintina vilniečių kunigų iniciatyva, taip gražiai pasitarnaujanti blaivybės sąjūdžiui.


*     *     *

    Vilnius. Vilnietė Alfreda Zutkutė yra terorizuojama už savo religinius įsitikinimus ir bandoma ją patalpinti į psichiatrinę ligoninę. 1980 m. sausio 15 d. pareiškime TSKP CK Generaliniam Sekretoriui Brežnevui Zutkutė pasakoja, kaip ją su sūnumi gruodžio 13 d. KGB pareigūnai nuvežė į psichiatrinę ligoninę patikrinti sveikatą, bet gydytojų komisija pripažino motiną ir sūnų sveikais ir atsisakė patalpinti į ligoninę. Anot KGB pareigūnų, Zutkutė religiniu auklėjimu gadinanti sūnų ir jai reikią atimti motinystės teises.


*     *     *

Kaunas.


TSKP CK Generaliniam Sekretoriui
TSRS ATP Pirmininkui drg. L. Brežnevui
    Aš, Teresė Pluiraitė, Petro, g. 1971 m.
    Aš, Tomas Pluira, Petro, g. 1972 m.
    Aš, Tadas Pluira, Petro g. 1974 m. ir mūsų mama Aldona Pluirienė, Antano, kreipėmės Tarptautinių Vaiko metų proga į Jus su prašymu:

    Prašome Jus amnestuoti mūsų tėvelį Petrą Plumpą, Vlado, nuteistą 1973 m. 8-riems metams laisvės atėmimo už religinę literatūrą. Jis yra nelaisvėje ir atlieka bausmę lageryje — Permės sr. Čūsovskij raj., st. Vsesviatskaja VS-389/35.
    Mes labai jo pasiilgome, mums vieniems sunku, mes laukiame jo ir labai Jus prašome mums padėti. Mūsų adresas: Lietuvos TSR
Kaunas — Kulautuva, 234321
Akacijų g-vė Nr. 23 b. 2
1980 m. sausio 18 d.
    LTSR ATP atsiuntė atsakymą: „Pranešame, kad Jūsų malonės prašymas dėl vyro apsvarstytas ir nepatenkintas"


*     *     *

    Vilnius. 1980 m. sausio pradžioje Religinių reikalų tarybos įgaliotinio įstaigoje vyskupijų kurijos pristatė žinias apie religinių bendruomenių padėtį.

    Telšių vyskupijos kurijai ir vietos taryb. valdžiai visiškai nepateikė žinių Mažeikių, Plungės ir Šilutės dekanatai, o Tauragės dekanatas pateikė žinias tik apie išlaidas ir pajamas. Kiti dekanai pristatė taip pat nepilnas žinias, kadangi jiems atsiskaitė ne visos parapijos.

    Kitų vyskupijų kurijos daug žinių apie religinę padėtį parapijose „išlaužė iš piršto", nes daug kunigų atsisakė ateistams teikti žinias.

    Įdomu, kokia prasme ir kokį tikslumą tokiu atveju turi vyskupijų „ataskaitos" įgaliotiniui? Kada kurijos turės drąsos neteikti nei tikrų, nei išgalvotų žinių?

*     *     *


    Kėdainiai, š.m. vasario mėnesį Kėdainių rajono kunigai gavo tokio turinio kvietimus: „1980 m. vasario 18 d. 14 vai. Kėdainių rajono vykdomojo komiteto posėdžių salėje įvyks kulto tarnų susitikimas su rajono vykdomojo komiteto darbuotojais. Įpareigojame jus dalyvauti susitikime".

    Į šį susitikimą iš 15 rajono kunigų atvyko tik 4, bet, pamatę, kad neišmintingai pasielgė, ir jie iš vykdomojo komiteto dingo.

    Sekančią dieną komiteto pirmininko pavaduotojas Juškevičius kvietė pokalbiui Kėdainių parapijos vikarą Kęstutį Daknevičių. šis nuvyko vasario 20 d.
    Pavaduotojas: Kodėl neatvykote į paskaitą?
    Kun. Daknevičius: Turėjome laidotuves.
    Pavaduotojas: Tei nerimta priežastis.
    Kun. Daknevičius: Man labai rimta.
    Pavaduotojas: Reikėjo pasakyti žmonėms, kad kviečia rajonas. Ne, nereikėjo sakyti, kad kviečia rajonas, bet esame užimti, neturime dabar laiko. Jūs privalote vykdyti, kas jums sakoma, — būkite savo vietoje.
    Kun. Daknevičius: Aš ir buvau savo vietoje.

    Po šio pokalbio pavaduotojas įsakė parašyti pasiaiškinimą. Kunigas paaiškino, kad pasiaiškinimus jis rašąs tik Vyskupui. Nieko nepešęs pavaduotojas parašė kun. Daknevičiui įspėjimą, ant kurio kunigas, suprantama, nepasirašė.

    Vasario 21 d. pokalbiui buvo iškviestas Kėdainių dekanas Lileika Antanas, bet ir šis neapgailėjo savo „kaltės".


*     *     *

    Kybartai. 1980 m. vasario 28 d. „šilupės" kolūkio kultūros namuose buvo suruošta ateistinė konferencija. Vilkaviškio rajono ateistai, bijodami, kad į konferenciją tikintieji gali neatvykti, panaudojo apgaulę — kvietimuose buvo parašyta, kad įvyks teorinė konferencija, o žodžiu
buvo komentuojama, kad konferencijoje bus kalbama apie kulinarija. Kvietimai buvo išsiuntinėti aktyvesnėms katalikėms.

    Konferencijoje daugiausia kalbėjo iš Vilniaus atvykęs Bronius Jauniškis. Pagal jį, Kaune esančios 242 vienuolės. Panevėžyje — 68 vienuolės; Vilniuje veikiančios 5 vienuolių bendruomenės; klebonai prie klegonijų steigia miniatūrinius vienuolynus.

    Labai piktai konferencijoje kalbėjo Vilkaviškio rajkomo trečiasis sekretorius Tėvelis. Jis ypaš puolė vadinamus reakcingus kunigus, kurių esą ir Vilkaviškio rajone. Reakcingi kunigai mirusį kun. Jaugelį palaidoję bažnyčios bokšte, iš šio padarė šventąjį, o iš tikrųjų jis buvęs nusikaltėlis, nes platinęs antitarybinę literatūrą. Pajevonio klebonas V. Jalinskas per pamokslą pasakė, kad „erodai jį nukankinę".

    Prie įėjimo į kultūros namus visi dalyviai buvo registruojami pagal iš anksto sudarytus sąrašus. Kiekviena įstaiga, organizuoja ar kolūkis turėjo atsiųsti nustatytą moterų skaičių.


*     *     *

    Šiauliai. 1980 m. vasario 24 d. pas šiaulietį Juozą šileikį prisistatė balsavimo komisijos pirmininkas ir partijos sekretorius ir klausė, kodėl nedalyvaująs rinkimuose. Šileikis paaiškino, jog jis esąs tikintis, o bedievių išstatyti kandidatai tikinčiųjų reikalų negina, o juos smerkia, todėl nematąs prasmės už juos balsuoti.


*     *     *

    Adutiškis (Švenčionių raj.). 1979 m. lapkričio 15 d. Helsinkio grupės narys kun. Bronius Laurinavičius pasiuntė TSRS Generaliniam Prokurorui pareiškimą apie Angelės Ramanauskaitės teismą Astrave, kuriame reikalauja, kad būtų panaikintas Astravo teismo sprendimas,
nes Ramanauskaitė, pamokydama vaikus apie Dievą, nenusikalto nei tarybiniams, nei tarptautiniams įstatymams. Pareiškime išsamiai nušviesta teismo komedija, skirta užgniaužti bet kokią religinę ir tautinę mintį Baltarusijos lietuvių tarpe (žr. LKB Kronika, Nr. 40).


*     *     *

    Skuodas. Čia kunigai nelanko ligonių ligoninėse, nepalydi mirusiųjų į kapus, neskambina varpais.
Skuodo dekanas Palšis Petras Telšiuose 1979 .IV .17 skundėsi religinių reikalų tarybos įgaliotiniui P. Anilioniui, kad visa tai draudžia Skuodo vykdomasis komitetas, įgaliotinis visiems dekanams girdint prižadėjo, jog bus išsiaiškinta ir sutvarkyta. Deja, praėjo visi metai, bet įgaliotinis savo pažado neišpildė. Reikėtų kunigams daugiau parodyti drąsos ir pradėti eiti į kapus, drąsiai skambinti varpais ir t.t. Laikas pabusti iš miego. Pažymėtina, kad Skuodo mieste, taip pat kai kuriose rajono didelėse parapijose (pvz., Ylakiuose) Mišioms nepatarnauja vaikai, nepamatysi adoruojančių mergaičių.


*     *     *

    Tryškiai (Telšių raj.). Jau dešimt metų didelėje Tryškių parapijoje nebuvo vaikų pirmosios Komunijos, bažnyčia avarinėje būklėje — jau dvidešimt metų niekas nedažoma ir neremontuojama. Klebonas Henrikas Sirtautas liepia tėvams vaikų nesivesti į bažnyčią, nes tai draudžia įstatymai.


*     *     *

    Klaipėda. Klaipėdos tikintieji (ypač jaunimas) adoracijos metu kalba rožančių, prašydami Mariją, kad bedieviai sugrąžintų iš jų atimtą bažnyčią, štai Rožančiaus intencijos maldelė:
    švč. M. Marija,
    meldžiame Tave, kad mums būtų leista visos mūsų
tautos pastatytoje Taikos Karalienės šventovėje garbinti Dievą, melstis už taiką visame pasaulyje ir visų išganymą, kad šioje šventovėje prie Baltijos jūros žmonės rastų dvasinės atgaivos ir ji būtų visuotinės taikos švyturiu".


*     *     *

    Telšiai. Telšių rajono kapų sargams yra įsakyta registruoti, ar laidotuvėse dalyvavęs kunigas. Registruoti įsakė Telšių buitinio aptarnavimo kombinato direktorius Zusmanas šapiro. Registruojama jau keli metai. Aišku, kad šios žinios reikalingos ne buitiniam aptarnavimui.


*     *     *

    Vilnius. 1979 m. rugsėjo mėn. Vilniaus V-os poliklinikos profsąjunga suorganizavo medicinos personalo išvyką autobusu po istorines ir etnografines Lietuvos vietoves. Pakeliui ekskursija užsuko į Šiluvą, kur vyko atlaidai. Grįžus į Vilnių, po kurio laiko prasidėjo ekskursantų tardymas ir persekiojimas. Reikalavo atsakyti, ko buvo važiuota į Šiluvą ir kas organizavo kelionę. Žmonės buvo kviečiami į miesto partijos komitetą. Reikalavo rašyti pasiaiškinimus. Taip pat pasiaiškinimą turėjo rašyti ir autobuso vairuotojas.


*     *     *

    Alytus. 1979 m. gruodžio 27 dieną, vėlai vakare, apie 22 vai., buvo bandoma padegti Alytaus II bažnyčią, tam tikslui naudojant chemikalus. Ir tik atsitiktinumo dėka gaisro židinys buvo nuslopintas.
Kaltininkai atpažinti ir perduoti milicijai. Tai ateistinio auklėjimo sugadinti 17-18 metų paaugliai, šiais metais jau bene penktą kartą bandę įsiveržti į bažnyčią.


*     *     *

    Ukmergė. Ukmergės rajone Religinių susivienijimų
nuostatais vadovaudamiesi, valdžios atstovai klaidingai ir apgaulingai pravedė relig bendruomenių užregistravimą. Apylinkių pirrnininkai, atvykę į namus ar parduotuvėse tikintiesiems meluodami, kad dėl bažnyčios remonto reikia pasirašyti. O iš tiesų rinko parašus sudaryti naujai sutarčiai su valdžia ir tuo pačiu bažnyčios batų atiduotos ateistų sauvalei.

    Tokiu neteisingu būdu buvo išgauti parašai iš Taujėnų, Žemaitkiemio, Ukmergės, Krikštėnų, Pabaisko, Veprių, Deltuvos tikinčiųjų. Vėliau dėl šios apgaulės tikintieji rašė protestą ir savo parašus atšaukė.


*     *     *

    Vilnius. 1980 sausio 7 d. Vilniuje, Radijo ir televizijos komitete buvo svarstomas dviejų darbuotojų elgesys, kaip nesuderinamas su tarybinio menininko etika. Partinė organizacija, vadovaujama kadrų inspektoriaus Didžiariekio, „prausė" nepartiečius — Aleksą Skurevičių ir Janiną Bogdanienę. Pirmasis nusikalto tuo, kad grojo bažnyčioje, o antroji, kad giedojo bažnyčioje.


*     *     *

SOVIETINĖJE MOKYKLOJE

(Sovietinėse mokyklose tikintieji vaikai — kankiniai):
    Lukšiai (šakių raj.). 1978 m. Lukšių vidurinėje mokykloje VIII kl. mokinė Alytaitė Birutė be tėvų žinios buvo įrašyta į komjaunimą, šakių rajoniniame laikraštyje (1978.V.13) net buvo atspausdinta žinutė, kurioje džiaugiamasi, kad neveltui dirbta, — įtikinta net mergaitės mama. Alytienė nuėjo pas dukros auklėtoją Adomaitienę, ir išpyškino: „Mes esame tikintys ir mūsų tikėjimas draudžia priklausyti bedieviškoms organizacijoms". Auklėtoja įtikinėjo, kad komjaunimas mergaitei nieko blogo
nepadarysiąs, bet motina nenusileido: „Jūs norite, kad tėvai vaikus tik augintų, plautų nešvarius jų drabužius, padengtų visas mokslo išlaidas ir kad vaikas būtų ne tėvų auklėjamas, o mokyklos ar valstybės. To nebus! Prašau patvarkyti, kad mano dukra niekada nebūtų buvusi komjaunuolė.

    Po šio pokalbio Alytienė su dukra nuvažiavo į šakių rajono komjaunimo komitetą ir išreikalavo, kad jos dukra būtų ne išbraukta iš komjaunimo, o dokumentai būtų sutvarkyti taip, kad būtų aišku, jog ji niekada nebuvo komjaunuolė.

    Už savo drąsą Alytienė nukentėjo. Ji dirbo Lukšių vidurinėje mokykloje šeimininke. Mokyklos vadovybė sudarė tokias sąlygas, kad Alytienė buvo priversta savo darbą palikti.


*     *     *

    Prienai. Prienų raj. švietimo skyrius atsiuntė Prienų tėvams atsakymą į skundą dėl tikinčiųjų moksleivių persekiojimo Prienų 2-je vid. mokykloje. Tarp kita ko atsakyme rašoma:

    „Svarbią reikšmę, įgyvendinant visišką sąžinės laisvę, turi tarybinės Konstitucijos garantuota ateistinių įsitikinimų ir jų propagavimo laisvė. Mokslinio ateizmo idėjų skleidimas yra viena iš pagrindinių tarybinės mokyklos uždavinių. Mokykloje mokiniai nėra tardomi apie jų tikėjimą, tuo klausimu su mokiniais pravedami pokalbiai, disputai. Mokiniai prievarta neverčiami piešti ateistinių piešinių. Taip pat nenustatyta, kad užklasinio ir užmokyklinio auklėjimo darbo organizatorius S. Kuras su mokiniais grubiai elgtųsi, vadintų juos šiurkščiais žodžiais" (Plg. tikinčiųjų tėvų skundą „LKB Kronika", Nr. 41.).


*     *     *


    Pašilė. 1979 m. gruodžio 1 d. šešių vaikų motina Julija Nausėdienė grįžo iš ligoninės. Kelyje ją sustabdė dvi Pašilės mokytojos — Pocienė ir Aranauskienė ir pradėjo moralizuoti, kodėl jos sūnus Juozas, IX kl. mokinys, einąs patarnauti Mišioms. Uoli partijos tarnaitė Aranauskienė kalbėjo:

    — Nausėdiene, pažiūrėk, į ką panašus tavo vaikas! Stovi prie altoriaus kamža apsivilkęs, o senis zakristijonas yra jo draugas. Kokią gėda jis daro tarybiniam jaunimui. Namuose šventų paveikslų prikabinėta, ant stalo tarp knygų kryžius maišos. Kaip mums negera, kad tokį vaizdą matome pas savo mokinius.

    — Mano vaikai ne vagys ir ne girtuokliai, ir aš nedrausiu jiems susitikinėti nei su klebonu, nei su zakristijonu. — Niekinama moteris apsiverkė ir nieko daugiau neatsakė.

    Tuo metu kai mokytojai terorizuoja už bažnyčios lankymą tikinčius vaikus ir jų tėvus, visuose Lietuvos miesteliuose ir kaimuose siautėja girti chuliganai. Pavyzdžiui, gruodžio 2 d. grupė Pašilės komjaunuolių per pamaldas girtavo, o paskui plyta prie Karklėnų Kultūros namų užmušė žmogų. Sąžinės už judo grašius nepardavę mokytojai turėtų dėl šito sielotis, o ne dėl Mišioms patarnaujančio berniuko.


*     *     *

    Kybartai (Vilkaviškio raj.). 1980 m. vasario 23 d. Kybartų vidurinėje mokykloje Žygio ir dainos konkurso proga buvo surikiuoti VIb kl. mokiniai. Nepionieriai buvo be pionieriškų kaklaraiščių. Auklėtoja, nepajėgdama priversti pionierių užsirišti kaklaraiščius, pasikvietė į talką mokyklos direktoriaus pavaduotoją Veriką. Pavaduotojas tuojau įsakė suieškoti kaklaraiščius ir jų neturintiems užrišti. Dauguma vaikų prievartai pakluso; liko tik mok. Rita Griškaitytė. Perpykęs pavaduotojas Verikas užriko: „Susirink savo šmutkes ir mauk iš mokyklos!" Mergaitė
tėvams papasakojo apie incidentą mokykloje. Ritos tėvas nuėjęs pas Veriką pareikalavo, kad šis raštu pasiaiškintų, kodėl išvijo dukrą iš mokyklos, tačiau šis atsisakė. Jis aiškinosi norėjęs užrišti mergaitei kaklaraištį, kad visi būtų viena uniforma. Tada Rita Griškaitytė ryžtingai pareiškė: „Aš veidmainiauti nenoriu: bažnyčioje su rožančiumi, o mokykloje su kaklaraiščiu. Kaklaraištis yra pionierių atributika, o aš ne pionierė, todėl jo nenešiosiu!"


*     *     *

    Kretinga. 1979 m. gruodžio 24 d. Kretingos I-os vid. mokyklos IIa kl. mokytoja (auklėtoja) Stakenienė liepė pakelti rankas mokiniams, einantiems į bažnyčią (pakėlė beveik visa klasė). Paskui mokytoja paeiliui kiekvieną tikintį mokinį pradėjo kamantinėti:
    ar dažnai eina į bažnyčią,
    su kuo eina,
    ar eis prie pirmos šv. Komunijos,
    ar moka poterius.


*     *     *

    Tauragė. 1978/79 m.m. pradžioje Tauragės V-je vid. m-je VIa kl. vyko tėvų susirinkimas. Po susirinkimo auklėtoja A. Krikštaponienė įkalbinėjo Aurelijos Savėikytės motiną, kad savo dukrą leistų stoti į pionierių organizaciją. Būdama pionierė mergaitė galėsianti eiti ir į bažnyčią, o vėliau į komjaunimą galėsianti nestoti. Direktorius reikalaująs, kad visi mokiniai būtų pionieriai.

    1979.XII.3 mokytoja Krikštaponienė davė savo mokiniams klausimus, liečiančius religiją, ir reikalavo atsakyti raštu. Aurelija Saveikytė atsakė taip: „Mokykloje atsakinėju tik į mokymo dalykų klausimus. Konstitucija skelbia tikėjimo laisvę". Mokytoja, palikusi Aureliją po pamokų vėl reikalavo konkrečių žinių apie jos tikėjimą:

    — Juk ir tavo mama buvo mokytoja, tai gali tau paaiškinti, kad į tokius klausimus būtina atsakyti.
Aurelija atsakė:
    — Mano mama dėl tos priežasties ir nebedirba mokykloje, kad nereikėtų skaityti ateistinių paskaitų ir prievartauti vaikus.


*     *     *

    Barstyčiai (Skuodo raj.). 1979 m. vasario mėn. Barstyčių tarybinio ūkio ūkvedys Žeimys už tai, kad jo 8 m. sūnus eina į bažnyčią, pervestas į žemesnes pareigas, šiuo metu jis dirba brigadininku.


*     *     *

    Simnas (Alytaus raj.). 1980 m. sausio 4 d. Simno vidurinės mokyklos dėstytojas ir IXb kl. vadovas Antanas Sitka klausė auklėtinius, kurie savo noru eina į bažnyčią. Atsistojo visa klasė. Po to sekė antras klausimas: „Kurie einate į bažnyčią tėvų verčiami?" Niekas neatsistojo.

    Po to mokyt. Sitka pasityčiojo sakydamas, kad jis anketoje parašysiąs, jog visa klasė einanti į bažnyčią verčiami tėvų. Mokiniai vienu balsu suriko: „Kai atvažiuos iš švietimo Ministerijos atstovai, mes pasakysime, kad anketoje buvo parašyta netiesa".


*     *     *

    Sidabravas (Radviliškio raj.). 1979 m. lapkričio 11 d. Sidabravo vid. mokyklos partinės organizatorės sekretorė III kl. auklėtoja Zaleckienė per gamtos pamoką tikinčiuosius mokinius išvadino davatkomis, nemokšomis ir atsilikėliais.

    Ateistinėmis temomis pasisakyti yra verčiami ir tikintieji mokiniai. VIa kl. auklėtojas Petras Bajorūnas liepė mokiniui Staškūnui Viliui ateistinei valandėlei paruošti temą: „Ar kryžius padeda mokytis".

    Ateistų vadovės mokytojos Giedraitienės iniciatyva
rengiamos ateistinių piešinių parodos, kuriose bjauriausiu būdu tyčiojamasi iš šventųjų, kunigų ir tikinčiųjų.

    1980 m. vasario 4-9 dienomis vyko ateistinė savaitė. Mokytoja Giedraitienė ruošė ateistinių rašinių konkursą. Rašinių reikalavo ir iš tikinčiųjų mokinių. Vasario 2 d. liepė parašyti ateistinį rašinį VHIb kl. mokiniui Arvydui Lotužiui, tačiau mokinys atsisakė tai daryti.

    Vasario 8 d. visi mokiniai po penkių pamokų buvo suvaryti išklausyti ateistinę paskaitą, kurią pravedė eksvienuolis Gedgaudas. Norintiems pabėgti iš paskaitos, rūbinėje neišduodavo paltų. Paskaitininkas įrodinėjo jog Dievui vieta tik tualetuose, pranašavo religijos pražūtį, ragino mokinius stoti į bedieviškas organizacijas, kunigus pravardžiavo išnaudotojais, o Sidabravo zakristijoną klieriką Petrą Blažuką — tarybinio jaunimo žalotoju.

KATALIKAI SOVIETINĖSE RESPUBLIKOSE
Moldavija


(Išdavikai braunasi į bažnytinį komitetą):
    Moldavijos katalikus nuo 1974 m. aptarnavo vienintelis respublikoje kunigas Vladislavas Zavalniuk, kurį, tik baigusį Rygos Seminariją, dvasinė vadovybė paskyrė dirbti Moldavijoje.

    Per tuos penkerius jo pastoracinio darbo metus valdžia sekė kiekvieną jo žingsnį. Jis buvo ne kartą valdžios baustas ir įspėtas, kad išdrįsta, nepaisydamas valdžios draudimo, aptarnauti ligonius ir mirštančius katalikus ne tik Kišiniove, bet ir kituose Moldavijos miestuose bei kaimuose, žodžiu, ten, kur jis buvo kviečiamas. Matydama, kad negali papirkti kunigo sąžinės, tarybinė valdžia ėmėsi radikalių priemonių. 1979 m. gruodžio 6 d. atėmė kun. V. Zavalniuk darbo pažymėjimą.

    Nušalinant kun. V. Zavalniuk nuo darbo, daug
pasitarnavo bažnytinio komiteto pirmininkas Augustinas Faiglevič ir komiteto narys Zigmantas Rudnickij, kuriuos tarybinė valdžia sugebėjo užverbuoti savo tikslams.

    Ilgą laiką šie abu bažnytinio komiteto atstovai slėpė savo dvibugą žaidimą, tačiau jie neužmiršo, kad išdavikais bodisi ne tik savieji, bet ir tie, kurie jų paslaugomis pasinaudoja.

    Paskutiniu metu ir religinių kultų įgaliotinis neslėpė, kas jiems teikia žinias ir nuolat skundžia. Pamatę, kad jie yra jau demaskuoti, A. Faiglevič ir Z. Rudnickij nusiėmė kaukes.
    1979 m. gruodžio 23 d. kun. V. Zavalniuk atėjo į bažnyčią pasikalbėti su bažnyčios komitetu. Pirmininkas A. Faiglevič jį išvarė, užgauliai išmetinėdamas: „Tu mums nebe kunigas ir nebe šeimininkas, šeimininkas čia aš ir
  religinių reikalų įgaliotinis".

    1980 m. sausio 6 d., Trijų Karalių šventėje, komiteto narys Z. Rudnickij, neturėdamas iš kunigo jokio įgaliojimo, pasakė tikintiesiems bažnyčioje pamaldų metu pamokslą. Tikriau, tai buvo ne pamokslas, bet viešas atidengimas savo tikrojo veido, šiame „pamoksle" Rudnickij pašiepė katalikus, kurie mylėjo savo kunigą ir kaltino kun. V. Zavalniuk, kad jis neklausęs komiteto pirmininko nurodymų.

    1980 m. sausio 8 d. kun. V. Zavalniuk vėl apsilankė bažnyčioje ir kalbėjosi su komiteto nariais. Pamatęs tai A. Faiglevič paskambino telefonu įgaliotiniui, reikalaudamas iškviesti miliciją, nes kunigas keliąs sąmyšį tikinčiųjų tarpe. Kiti komiteto nariai, pasipiktinę tokiu pirmininko elgesiu, reikalavo, kad jis atsisakytų nuo pirmininko pareigų. Faiglevič metė iššūkį: „Nors ir su pačiu Liuciferiu būsiu pragare, tačiau pirmininko pareigų niekam neužleisiu!"

    Faiglevič savavališkai (aišku su įgaliotinio žinia) nušalino aktyviausius komiteto narius, bandžiusius užstoti kunigą, o kai žmonės reikalavo perrinkti komiteto pirmininką, įgaliotinis kateogriškai užprotestavo: „Drg. A.
Faiglevič buvo ir bus pirmininku". Aišku, nes toks pirmininkas tarnauja ne bažnyčiai, bet KGB.


*     *     *

Iš „LKB KRONIKOS" ARCHYVO

Koplyčios sunaikinimas


    Tarp Kuršėnų ir Žarėnų-Latvelių didelio miško viduryje buvo 8 metrų ilgio ir 5 metrų pločio gelžbetoninė koplyčia. Aplink ją buvo pastatyta daugiau kaip 50 cementinių, medinių ir geležinių kryžių. Jie daugiausia buvo statomi kaip padėkos ženklai Dievui už atgautą sveikatą ir kitas malones, nes vieta žmonių buvo laikoma stebuklinga. Nuo koplyčios už 50 metrų sruveno šaltinėlis-tikinčiųjų laikomas taip pat stebuklingu. Koplyčioje kabojo labai žmonių gerbiamas Dievo Motinos Nepaliaujamos Pagalbos paveikslas. Prieš karą į šeštinių šventę čia suvažiuodavo tūkstančiai žmonių.

    Paskutiniu laiku koplyčia tikinčiųjų aukomis buvo restauruota: padarytas gražus gotiško stiliaus altorius, sudėtos grindys ir lubos ir visa išdažyta.

    Seni žmonės pasakoja, kad čia buvę palaidoti 1863 metų sukilėliai.

    1974 m. rudenį Šiaulių rajono Vykdomojo komiteto pirmininkas Beržinis ir partijos sekretorius Rupšys, kartu su miškų ūkio direktorių Kavaliausku ir profsąjungos pirmininku Žaltausku bei kitais, pasikvietę būrį milicininkų ir saugumiečių, labai anksti rytą, dar neišaušus, sudaužė koplyčią ir, su traktorių išrausę duobę, ją užkasė, o statulėles čia pat sudegino. Kryžius sunkvežimiais nuvežė už 10 kilometrų ir juos užkasė į žemę. šaltinėlį taip pat užvertė žemėmis.


*     *     *


Nauji pogrindžio leidiniai
„Aušra" — Nr. 19 ir 20. „Perspektyvos" — Nr. 17, 18 ir 19. „Rūpintojėlis" — Nr. 13.


*     *     *

„LKB KRONIKOS" INFORMACIJA

    Šiuo metu KGB smarkiai suintensyvino represijas prieš pogrindžio spaudą. Nepaisant kokios bebūtų sunkios sąlygos, Kronika ir toliau bus leidžiama. Gerbiamus skaitytojus prašome ir toliau uoliai talkininkauti ją leidžiant ir platinant.


*     *     *

Atitaisymas

    „LKB Kronika" rašė, kad 1979 m. rugpjūčio 3 d. devynias valandas kun. Antaną Jokubauską „auklėjo" saugumo viršininkas Astrauskas. Tikroji pavardė — Astromskas.


*     *     *

L i e t u v i,  n e u ž m i r š k!

    Petras Plumpa, Nijolė Sadūnaitė, Sergiejus Kovaliovas, Vladas Lapienis, Balys Gajauskas, Viktoras Petkus, Petras Paulaitis, Antanas Terleckas, Julius Sasnauskas, Vytautas Skuodis, Povilas Pečeliūnas, Povilas Buzas, Anastazas Janulis, Algirdas Statkevičius ir kit neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai gyventi ir tikėti!


*     *     *


 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum