gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 44 Spausdinti El. paštas
    • Sovietinė valdžia. „LKB Kronika" ir Bažnyčia Lietuvoje:
        a) aktyvių kunigų niekinimas,
        b) „LKB Kronikos kompromitavimas,
        c) kunigų vienybės klausimas,
        d) kontaktai su vakarų pasauliu,
        e) kunigų tarybos,
        f) ar tai politika?
        g) bijoti represijų ar ne?
    Anilionis vėl „moko" dekanus
    Kratos, tardymai ir areštai
    Mūsų kaliniai
    N. Sadūnaitė laisvėje!
    TTG Katalikų komiteto dokumentai
    Žinios iš vyskupijų
    Tarybinėje mokykloje
    Bažnyčia sovietinėse respublikose:
        a) Baltarusijoje,
        b) Ukrainoje.
    Nauji pogrindžio leidiniai

1980 m. liepos 30 d.
LKB KRONIKA Nr. 44
Eina nuo 1972 m.
Perskaitęs duok kitam!
Numeris skiriamas Nijolei Sadūnaitei, kurią tikinčioji
Lietuva su džiaugsmu sveikina sugrįžus iš Gulago į
Tėvynę ir dėkoja už jos meilę, kančią ir auką.

SOVIETINĖ VALDŽIA, „LKB KRONIKA" IR
BAŽNYČIA LIETUVOJE

1. Aktyvių kunigų niekinimas

(Sovietinė valdžia negali pakęsti aktyvių katalikų):
    Lietuvos Katalikų Bažnyčios gyvenime per pastarąjį dešimtmetį yra įvykę esminių pasikeitimų. Jeigu Stalino ir Chruščiovo represijų įtakoje anksčiau pas daugelį kunigų vyravo pasyvumo ir bejėgiškumo nuotaikos (būdavo sakoma: „Su galva sienos nepramuši"), tai paskutiniu metu jos nyksta. Kunigų persiorientavimui gerąja kryptimi didelės įtakos turėjo rusų disidentai, parodę daug aukos ir ryžto kovoje prieš melą ir prievartą, už pagrindines žmogaus teises, ir Lenkijos dvasininkai su kardinolu Višinskiu priešakyje, labai energingai kovojantys už pilną religinę laisvę savo šalyje. Lietuvos kunigai ir tikintieji jau seniai suprato tiesą, kurią gražiai išreiškė popiežius Jonas Paulius II, sakydamas, kad religinės laisvės tikintieji tiek turėsią, kiek jos išsikovosią. Iš tikrųjų dešimties metų kova neliko be rezultatų: Kunigų seminarijos limitas buvo padidintas keturis kartus (nuo 5 iki 20 kandidatų per metus), šiais metais katalikai po 40-ties sovietinės valdžios metų sulaukė pirmosios katekizmo laidos; nepaisant valdžios draudimo, beveik visose parapijose viešai katekizuojami vaikai, mokiniai dalyvauja

procesijose, patarnauja Mišioms ir t.t. Lietuvoje kiekvienam aišku, kad sovietinė valdžia bent laikinai kai kur atsitraukė ne dėl kunigų-valdžios kolaborantų „diplomatinių žygių", bet dėl to, kad tikinčioji liaudis ir kunigai nuolatos reikalauja savo teisių, o ne vienas sudėjo net laisvės auką, pvz., kun. A. Šeškevičius (už vaikų katekizaciją), Petras Plumpa (už religinę literatūrą), Nijolė Sadūnaitė (už „LKB Kronikos" dauginimą) ir kiti.

    Iš sovietinės valdžios „išsiderėti" pavyksta tik tada, kai ji pradeda tikinčiosios liaudies bijoti, o kai tikintieji pasyvūs ir nesąmoningi — atsiranda palankiausia dirva klestėti valstybinio ateizmo tironijai. Pavyzdžiui, Latvijos bažnyčiose beveik neliko jaunimo, o Rygos Kunigų seminarija jau treti metai gali priimti kandidatus tik su nelatviškomis pavardėmis. Lietuvos religinis atgimimas sovietinės valdžios viršūnėse jau seniai kelia nerimą, šiais metais ypatingai intensvyiai pradėta niekinti aktyvius kunigus. Religijų reikalų tarybos (RRT) jgaliotinis Petras Anilionis per spaudą, televiziją ir pokalbiuose su kunigais-dekanais daug prakaitavo, įrodinėdamas, kad aktyvūs kunigai esą „ekstremistai", „vienybės ardytojai", „politikieriai", „tarybinės santvarkos šmeižikai" ir verti bausmės.

    Kunigas, katekizuojąs vaikus, sovietinės valdžios akyse yra „ekstremistas", prašąs Bažnyčiai laisvės — „politikierius", pakritikuojąs valstybinio ateizmo savivalę — „tarybinės santvarkos šmeižikas", kuriam vieta — už grotų. Pagal sovietinių propagandistų logiką „geras kunigas" tik tas, kuris, drebėdamas ir eidamas prieš savo sąžinę, laikosi prieš Bažnyčią nukreiptų Religinių susivienijimų nuostatų, gina Berlyne sovietinės taikos modelį, duoda interviu apie tariamą Bažnyčios laisvę Lietuvoje arba bent tiek yra pasyvus, kad visa jo pastoracija suvedama į „mirusiųjų laidojimą". Visi kiti kunigai sovietiniams pareigūnams — neapkenčiami „ekstremistai".

2. „LKB Kronikos" kompromitavimas

    Lietuvos religiniame atgimime „LKB Kronika" užima ypatingą vietą, todėl nenuostabu, kad ji labiausiai persekiojama ir niekinama. Kadangi sovietinės valdžios pareigūnams puolant Kroniką, ji dar labiau išgarsinama, tai ši nedėkinga misija pavedama kunigams — KGB kolaborantams, kurie postringauja, girdi, Kronika ne visada esanti objektyvi, kartais joje „suvedžiojamos sąskaitos" su kunigais, Kronika esanti kalta, kad viešai pasmerkusi kai kurių kunigų bendradarbiavimą su KGB, išryškinusi valstybinio saugumo veiklą Kunigų seminarijoje, suardžiusi kunigų vienybę ir pakenkusi Ordinarų autoritetui. Kai kas norėtų, kad Kronika nematytų viešai matomų faktų ir kad būtų nebyli, kai daromi dangaus bausmės verti nusikaltimai, — kas gali būti bjauriau už kunigą, beveik atvirai bendradarbiaujantį su aršiausiu Bažnyčios priešu — KGB! Iš tikrųjų Kronika Kunigų seminarijai ne tik nepakenkė, bet kai kuriais atžvilgiais gerai pasitarnavo, šiais metais stojančių į Seminariją buvo daugiau kaip bet kada — virš 40. Be to, visi stojantys į Seminariją žino, kad teks susidurti su KGB, kad bus bandoma užverbuoti valstybinio saugumo agentais ir t.t.

    Ordinarų autoriteto išlaikymas Kronikai rūpi kur kas daugiau, negu KGB kolaborantams, — tam Kronika ir rašo, kad KGB bažnytinėje hierarchijoje nesupūdytų, kas dar yra sveika, kd nūdien nebūtų kartojamos tos klaidos, kurios buvo daromos per keletą pokario dešimtmečių. Juk sovietinės valdžios pareigūnai kartais net nesidrovi, siųsdami į Vatikaną aukštus dvasiškius, reikalauti, kad jie kenktų Bažnyčiai ir padėtų sovietinei valdžiai.

    1940 m. Lietuvos vyskupai ir kunigai buvo užėmę deramą poziciją valstybinio ateizmo atžvilgiu. Kunigų vienybė buvo suardyta tada, kai KGB vienus vyskupus bei kunigus nekaltai kišo į kalėjimus, o kitus verbavo savo agentais; nuo to laiko iki Kronikos atsiradimo praėjo mažiausiai 25-eri metai. Tad ne ji kalta, jei šiandien

Bažnyčiai ištikimas kunigas kartais neranda bendros kalbos su kokiu nors KGB sulaužytu savo bendradarbiu. Vis dėlto, jeigu 1979 m. 522 Lietuvos kunigai ir 2 vyskupai ryžtingai pasisakė prieš antihumaniškus Religinių susivienijimų nuostatus, už šią kunigų vienybe istorija pasakys ačiū, visų pirma Kronikai ir tiems, kurie budino kunigų ir tikinčiųjų dvasią.

    „LKB Kronika" nieko nenori pažeminti ir pasmerkti, bet, siekiant suardyti KGB pinkles, šiuo metu kito kelio nėra, — tik viešuma! „Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų" (Jn 3,20). Kam pasitarnautų Kronika — Bažnyčiai ar KGB, jei, aiškiai matydama pinkles, nesistengų suardyti tą voratinklį, kuriame Kompartija ir KGB planuoja supūdyti Bažnyčią iš vidaus ir uždusinti bet kokį religinį gyvenimą? Ko verta būtų Kronika, jei ji iškeltų tik mokytojų ir pareigūnų nusikaltimus prieš Tautą ir Bažnyčią? Kuris didesnis nuskaltėlis: mokytojas, klaidinąs klasėje 30 mokinių, ar sutanotas dvasiškis, Berlyne ginąs sovietinę taiką — melą ir tuo pačiu klaidinąs visą pasaulį? Kas daugiau nusikalsta: skundą į KGB nešąs prasigėręs darbininkas ar Kristaus kario vardą nešiojąs kunigas?


(Jei nebūtų „LKB Kronikos", Lietuvos katalikams grėstų didžiulis uraganas):

3. Kunigų vienybės klausimas


(KGB žino, kad lietuviai kunigai ir tikintieji, išskyrus labai menką nuošimtį, yra labai vieningi):

    Šiais metais Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Petras Anilionis į Kauno m. Vykdomąjį komitetą sukviestiems dekanams pasakojo: „Kalbėjausi su vyskupu, ir jis sakė, kad popiežius raginąs Lietuvos kunigus laikytis vienybės". P. Anilionis ir į jį panašūs nori įtikinti, kad didžiausi

Bažnyčios vienybės griovėjai esą kunigai „ekstremistai", o sovietinė valdžia, kaip ir popiežius, trokštanti kunigų ir Bažnyčios vienybės.

    Krikščioniškos doktrinos klausimuose vienybės Lietuvos kunigams galėtų pavydėti daugelio katalikiškų kraštų kunigai. Savo vienybę jie pademonstravo 1979 m., vieningai protestuodami prieš Religinių susivienijimų nuostatus — protestą pasirašė 522 kunigai ir 2 vyskupai. Tik nedidelė kunigų dalis nepasirašė: vieni dėl baimės, kiti dėl kolaboravimo su KGB ar kitų priežasčių. Tačiau kai kur vienybės pasigendama.

    KGB nuolat kuria planus, kaip efektyviau griauti Lietuvos kunigų vienybę. Klierikai ir kunigai verbuojami būti KGB agentais, užverbuotus kunigus stengiasi pravesti į didžiausias parapijas, išleidžia į užsienį ir pan. Norėdami pakirsti kunigų pasitikėjimą ir sumaišyti protus, kad nebūtų išryškinti kunigai-kolaborantai, Valstybinio saugumo organai kartais leidžia vyskupui paskirti ir uolų kunigą į didelę parapiją arba vienam kitam geram kunigui išvykti į užsienį. Siekdama sukelti kuo daugiau tamsos ir sąmyšio, KGB per savo kolaborantus laiškais ir kitomis priemonėmis Apaštalų Sostui teikia klaidingą informaciją. Todėl, kalbant apie kunigų vienybės griovėjus, pirmiausia reikia prisiminti Valstybinio saugumo komitetą (KGB), o tik paskui ieškoti antraeilių priežasčių.

    Vykdydama šį skaldymo darbą, KGB per savo kolaborantus (pareigūnus, dvasiškius ir kitus asmenis) nuolat kalba apie „vienybės" reikalą. Ji siekia kunigų vienybės su kompartija, su Leninu, su KGB. Valstybinės bedievybės pareigūnų lūpose žodis „vienybė", kaip ir žodis „taika", turi specifinę prasmę, — sovietinei valdžiai reikalinga tik tokia „vienybė" ir tokia „taika", kuri padėtų viską užgrobti ir, kas jei netinka, sunaikinti.

    Kunigai, visiškai ar iš dalies kapituliavę prieš KGB, kartais galbūt ir patys to nesuvokdami, pradeda naudoti sovietinę terminologiją, pvz., jie kalba: „Kronika ardo

kunigų vienybę" arba „TTG Katalikų komitetas nori išgarsėti" ir t.t.

    Kaip suprasti tikrą Lietuvos kunigų vienybę? Tai besąlyginė ištikimybė Kristui, Bažnyčiai ir Popiežiui. Vienybė reikalauja, kad Ordinarai bažnytiniais reikalais tartųsi ir su kunigais, ne tik su sovietiniais pareigūnais, kad kunigai apie Bažnyčios vidaus problemas ir planus žinotų daugiau negu KGB, kad už tikėjimo laisvę, lenkų primo kardinolo Višinskio pavyzdžiu, kovotų visi, o ne 70-80 procentų kunigų. Vienybė reikalauja, kad kunigai, padarę klaidą ir tapę saugumo kolaborantais, tuojau viešai nutrauktų šį gėdingą sandėrį, o jeigu šito nepadaro, jie privalo žinoti, kad nė pats Kristus nereikalavo apaštalų vienybės su Judu ir fariziejais.

    Siektina vienybė tik tarp geros valios kunigų, besisielojančių Bažnyčios reikalais, bet ne visada sutariančių dėl veiklos metodų. Čia, be abejo, reikalingas dėmesys ir pagarba kitaip manantiems. Vis dėlto ir čia pabrėžiame, kad ir KGB kolaborantai — kunigai teisinasi turį gerą valią, o savo bendradarbiavimą su KGB vadina „kitokia taktika". Todėl teisingą nuomonę apie kunigus gali susidaryti tik tie, kurie pastoviai mato jų gyvenimą ir veiklą, ir lengvai gali suklysti Vakarų žmonės, pabendravę su vienu ar kitu kunigu keletą savaičių.

    Mes esame įsitikinę, kad Apaštalų Sostas supras, kodėl nėra Lietuvoje pilnos kunigų vienybės ir kodėl jis gauna tiek daug tarpusavyje prieštaraujančios informacijos.

4. Kontakatai su Vakarų pasauliu


    Kovojančiai už savo laisvę Lietuvos Katalikų Bažnyčiai yra gyvybiškai svarbūs kontaktai su Vakarų pasauliu be KGB žinios. Jeigu ne šie kontaktai, jeigu objektyvi informacija apie Bažnyčios padėtį nepasiektų laisvojo pasaulio, kova už tikėjimo laisvę būtų dešimteriopai sunkesnė, nes brutali valstybinės bedievybės prievarta nebijotų, jog jos darbai kada nors išeis į dienos šviesą.

Gaila, bet šiais metais kontaktai su Vakarais labai susilpnėjo: KGB sulikvidavo Maskvoje ir kitur daug gerų žmonių, o į Lietuvą atvyko maža tokių užsienio turistų, kuriems rūpėjo ne tik į Gedimino pilį pasižiūrėti, bet ir nusivežti daugiau informacijos apie Bažnyčios padėtį.

    Mažiausiai pageidautini yra Lietuvos kunigų važinėjimai į užsienio šalis. Kodėl? KGB į vadinamąsias kapitalistines šalis išleidžia daugiausia kunigus — saugumo bendradarbius; vieną kitą išleidžia ir gerą, tikėdamiesi, kad ir netiesioginės naudos, pvz., sukelti tarpusavio nepasitikėjimą, pakirsti kunigo autoritetą ir pan.

    Visiškai žalingi Bažnyčiai kontaktai su Vakarais — Lietuvos kunigų važinėjimai į Berlyno „taikos" konferencijas, šios rūšies kunigų delegacijas suformuoja KGB per Religijų reikalų tarybą, kurijoms visiškai tylint. Kadangi į „taikos" konferencijas siunčiamų kunigų didesnioji dalis yra KGB kolaborantai, tai kokias bažnytines problemas su jais gali svarstyti Vakarų pasaulio kunigai?

    Labiausiai pageidautini turistai — kunigai ir pasauliečiai — iš Vakarų. Atvykę į Lietuvą, jie žinias apie Bažnyčios padėtį turėtų rinkti ne iš atsitiktinių šaltinių, bet pasistengti surasti patikimą informaciją. Iki šiol, atvykę iš užsienio (Lenkijos, JAV ir kt.), kunigai dažnai patekdavo ant KGB meškerės ir informaciją apie Lietuvos Katalikų Bažnyčią rinkdavo, bendraudami su kunigais — KGB bendradarbiais.

5. Kunigų tarybos


    1979 m. Lietuvoje pradėjo kurtis Kunigų tarybos, kurios pagal Vatikano II susirinkimo nutarimus gali veikti kiekvienoje vyskupijoje. Kunigai su džiaugsmu išklausė apie šias tarybas kelias Vatikano radijo laidas, įnešusias rūpimu klausimu daug šviesos. RRT įgaliotinis Anilionis perspėjo Lietuvos Ordinarus būti atsargiems su tomis tarybomis, o vėliau pradėjo skelbti, kad Kunigų tarybas organizuoja kunigai „ekstremistai", š.m. įgaliotinis Anili-

onis pranešė Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos dekanams, kad vyskupas Povilonis jam sakęs, jog, popiežiaus nuomone, Kunigų tarybos Lietuvoje nereikalingos.

    Kodėl sovietinė valdžia nenori Kunigų tarybų?

    Atsakymas paaiškėja, įsigilinus, kokiu būdu valdžia mėgina administruoti Bažnyčią. RRT įgaliotinis visur kišasi į Bažnyčios vidaus reikalus: neleidžia vyskupui laisvai kilnoti kunigus, priimti klierikų į Seminariją, teikti Sutvirtinimo sakramentą ir t.t. Visą šitą kišimąsi sovietinė valdžia maskuoja, kad atrodytų, jog Ordinarai savarankiškai tvarko savo vyskupijas. Esant kunigų taryboms, šis maskavimasis taptų neįmanomas. Šiuo metu RRT įgaliotinis prievartauja Ordinarus, neturinčius jokio užnugario. Veikiant Kunigų taryboms, vyskupas ar vyskupijos valdytojas lengviau galėtų spirtis prieš šią prievartą. Jis galėtų pasakyti: „Aš turiu šį kunigą perkelti, nes perkėlimo pageidauja Kunigų taryba. Arba( „Aš turiu Sutvirtinimo sakramentą teikti N. parapijoje, nes Kunigų taryba tvirtina, kad tai naudinga pastoracijai". RRT įgaliotiniui dažnai būtų tiesiog neįmanoma priešintis, nes, priešingu atveju, visi akivaizdžiai matytų, jog jis, o ne vyskupas ar valdytojas administruoja Bažnyčią. Taigi Kunigų tarybos yra gyvybiškai būtinos, nes visa, kas iki šiol buvo daroma slapta, turėtų išeiti į dienos šviesą.

    Ar Apaštalų Sostas tikrai pareiškė, kad kunigų tarybos Lietuvoje nereikalingos, kol kas nežinoma, nes šios kalbos kunigus yra pasiekusios tik iš RRT įgaliotinio lūpų. Jeigu Apaštalų Sostas tikrai tai būtų pareiškęs, tada reikėtų tik išsiaiškinti, kas pasitarnavo KGB, kad Apaštalų Sostą įtikintų, jog Bažnyčiai Lietuvoje „naudingiausia" tai, ko nori Valstybinio saugumo įstaigos.

6. Ar tai politika?


(Aktyvus kunigas sovietų propagandai yra politikas, griaunąs sovietinę santvarką):

    RRT įgaliotinis P. Anilionis ir kiti sovietinės propagandos ruporai kaltina aktyvius kunigus, kad jie užsiima politika; primenama, kad net Šv. Tėvas draudžia kunigams kištis į politiką. Valdžios pareigūnai „politika" laiko vaikų katekizavimą, ateizmo kritiką, peticijų rašymą valdžiai, ko nors prašant, pvz., sugrąžinti atimtą bažnyčią ir kt.

    Ar tai politika? Taip tai bažnytinė politika. Kunigui ginti Bažnyčios ir žmogaus teises — šventa pareiga, ir šitai drausti yra nusikaltimas prieš prigimtinę teisę, šitokią „politiką" Bažnyčia laimina ir vykdo. Popiežius Jonas Paulius II yra geriausias tokios „politikos" vykdymo pavyzdys.

    Reikia tik apgailestauti, kad kai kurie kunigai, vienuolės ir pasauliečiai katalikai pasisavino sovietinę „politikos" sąvoką, nukaltą KGB kabinetuose. Pvz., vienuolė bijo į rankas paimti „LKB Kroniką", — čia politika! Kunigas bijo per pamokslą paraginti tėvus vesti savo vaikus į bažnyčią, — politika; Seminarijoje neleidžiama klausyti Vatikano radijo laidų, — politika; vikaras bijo su vaikais kalbėti rožančių, — politika! Reikia labiau budėti, kad valstybinio ateizmo propagandistai neįpirštų tikintiesiems savos terminologijos.

    Katalikų kunigams ir pasauliečiams netinka kištis tik į sovietinę politiką, pvz., važinėti į Berlyno „taikos" konferencijas, bendradarbiauti su Valstybės saugumo organais ir pan. Tokios politikos Bažnyčia tikrai neaprobuoja, bet laiko nusikaltimu ir bažnytinės drausmės laužymu.

7. Bijoti represijų ar ne?


    1980 m. Olimpiados neužmirš Sovietų Sąjungos disidentai. Ji paskatino sovietinę valdžią griebtis stalinistinių represijų, kad į Maskvą atvykę Vakarų žmonės nesutiktų nė vieno disidento, negirdėtų melą ir prievartą

kritikuojančio žodžio. Represijos pasiekė ir Lietuvą; laukiama, kad jos pasieks ir Lietuvos kunigus. Ar verta jų bijoti? Lietuvos kunigai, pokario metais pernešę dvi represijų bangas — 1945-1953 ir 1957-1958 metais, perneš ir trečią. Labai būtų nerimta norėti be jokių aukų išsikovoti Bažnyčiai laisvę. Jeigu bus suiminėjami kunigai, pasaulis geriau supras komunizmo nešamą „pilną religinę laisvę" (katalikų bendradarbiavimas kai kuriose šalyse su komunistais rodo, kad jiems komunizmo veidas iš arti nepažįstamas), o kenčiančių lageriuose auka pažadins tautiečius kovoti ne tik už tikėjimo laisvę, bet ir išvis nusimesti tironijos jungą. Istorija moko, kad tada, kai tikintieji nebijodavo kentėti, Bažnyčia žydėdavo ir, priešingai, kai Dievo tautoje išblėsdavo aukos dvasia, ji pergyvendavo krizę. Todėl reiktų bijoti tik tokios padėties Lietuvoje, kada niekas neturėtų drąsos kentėti už Dievą ir Bažnyčią. Tada būtų tikra tragedija.

    Dievui padedant ir laiminant, Lietuvos kunigai ir tikintieji pilni krikščioniško ryžto sutikti bet kokią ateitį.

P. ANILIONIS VĖL „MOKO" DEKANUS


(Anilionis — KGB ruporas):
    1980 m. gegužės 21 d. Religijų reikalų taryba į Kauno Kuriją atsiuntė šitokią telegramą:

    „1980 m. gegužės 29 d. Kauno miesto Vykdomojo komiteto patalpose bus pravedamas pokalbis su Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos Dekanais ir Vicedekanais. Pokalbio pradžia 12 vai. Prašome užtikrinti visų Dekanų ir Vicedekanų dalyvavimą".

    Gegužės 29 d. susirinkusiems dekanams ir vicedekanams kalbėjo Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Petras Anilionis. Jo kalbos pagrindinė mintis: „Religinis ekstremizmas" trukdo kunigams vykdyti tarybinius įstatymus ir Religinių susivienijimų nuostatus.

    Pokalbio pradžioje įgaliotinis stengėsi išaiškinti religi-

nio ekstremizmo atsiradimo priežastis. Jo nuomone, yra dvi pagrindinės priežastys:

    1. Kunigai — „ekstremistai" siekia pasižymėti (nori, kad jų pavardes paskelbtų Vatikano radijas, o jų nuotraukas atspausdintų užsienio laikraščiuose).

    2. Ekstremizmo keliu einama, norint sukelti nepasitenkinimą tarybine valdžia. Penketukas (TTG Katalikų komitetas, — red. pastaba), Anilionio žodžiais, pasiskelbė esąs virš visų valdžių ir skelbiasi esą kovotojais už religiją, nors faktiškai savo veikla religijai kenkia. Pokalbio metu buvo išskaičiuota visa eilė kunigų — „ekstremistų" daromų nusikaltimų. RRT įgaliotinis sielojosi, kad 27 parapijų komitetai dar nėra sudarę „būtinų" sutarčių su LDT vykdomaisiais komitetais. Anilionis įsitikinęs, kad jas sudaryti trukdo ne tikintieji, bet klebonai. Kaip pavyzdį pateikė tai, kad Ukmergės, Deltuvos, Pabaisko, Veprių parapijų sutartys buvo jau pasirašytos, o klebonai organizavo parašų rinkimą atsisakymui nuo tų sutarčių. Pokalbio metu įgaliotinis tvirtino, nurodydamas eilę pavyzdžių, jog kunigai — „ekstremistai" stumia tikinčiuosius į konfliktą su tarybine valdžia. Jis kaltino kun. P. Masilionį ir kun. A. Jokūbauską, kad šie pamokslų metu kalbėję, jog dabar vietoje senovinės vergijos esanti komunistinė vergija — kolūkiečiai verčiami dirbti net sekmadienį. Kun. Puzaras kaltas, kad Akmenėje viešai pasakęs: esą nėra ko džiaugtis daugiaaukščiais namais, kuomet ten badosi peiliais. Kunigas rekomendavęs ant metrikacijos biuro iškabinti užrašą — „Ištuokų rūmai". Anilionio nuomone, padėtis dar nėra baisi — Lietuva ištuokomis nepirmaujanti, todėl nereikią perdėti. Norėdamas labiau paveikti susirinkusius, įgaliotinis savo kalboje rėmėsi popiežiaus Jono Pauliaus II žodžiais, kad Bažnyčios ir valstybės santykiai turį vystytis abipusės pagarbos pagrindais, kad popiežius net reikalavęs, jog dvasiškiai nesikištų į politiką (Anilionis politika laiko ir tai, kai dusinama Bažnyčia prašo oro — red. pastaba). RRT

įgaliotinis teigė, kad vadinamųjų ekstremistų tarpe yra žmonių su tamsia praeitimi, kurie tik dangstosi religijos skraiste; piktinosi, kad kun. Kauneckas Klaipėdoje ir Kapsuke pravedęs jaunimui susirinkimus. Blogiausia, Anilionio nuomone, kad „ekstremistų" dvasininkų priešiškumas pereinąs net į anarchiją — kunigai neduoda žinių apie religinius patarnavimus ir tuo dar giriasi „Kronikoje"! Kalbėjo, kad „ekstremistai" braunasi į parapijų vykdomuosius organus, ėmė organizuoti Kunigų tarybas, kai tuo tarpu, Anilionio žodžiais tariant, pats vyskupas Vatikane girdėjęs, kad Lietuvoje tos Tarybos nebūtinos.

    Įgaliotinis trumpai palietė vaikų katekizaciją, tvirtindamas, kad įstatymas, draudžiąs katekizaciją, dar nepakeistas. Pagal Anilionį „ekstremizmo" keliu pasukę kunigai daro didžiulę žalą Bažnyčiai, jie šmeižia žmonių mylimus kunigus (KGB kolaborantus — red. pastaba) ir jiems rūpi ne Bažnyčia, o politika.

    Anilioniui labai užkliuvo Helsinkio grupės narys kun. Bronius Laurinavičius; piktinosi, kad „LKB Kronikos" 42 numeryje užstojami sąžinės kaliniai — Anastazas Janulis, Povilas Buzas ir kt. Įgaliotinio nuomone, Buzas kovojo ne už religijos laisvę, o prieš valdžią.

    RRT įgaliotinis, už kurio nugaros stovi galinga KGB, drąsinosi, jog niekas tų „ekstremistų" nebijo, tik šiaip, — Bažnyčiai iš jų jokios naudos. Jei Bažnyčia pyksis su valdžia, visiems bus blogai — ir Bažnyčiai, ir valstybei. Išvada — būtų teisinga, kad ir Bažnyčia, ir valstybė vieningai kovotų prieš „ekstremistus". Pokalbio metu įgaliotinis reikalavo, kad patys dekanai nepažeidinėtų sovietinių įstatymų, ragino nebijoti „ekstremistų", pergyveno, kad kas penktas jaunas kunigas — „ekstremistas", pvz., kun. Antanas Gražulis organizuoja jaunimo susirinkimus. Įgaliotinio nuomone, jei iki šiolei nėra religinio žurnalo, tai irgi kalti „ekstremistai", ypač Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas. Anilionis iškėlė mintį, jog į Romą studijoms reikia siųsti jaunus

kunigus, net patarė siūlyti kandidatus, tarsi Bažnyčia galėtų juos savarankiškai parinkti. Iš tikrųjų juos parenka KGB.

    Po įgaliotinio Anilionio pasisakė kai kurie dekanai. Ukmergės dekanas Danyla aiškino, kad naujos parapijų sutartys su LDT vykdomaisiais komitetais buvo sudarinėjamos prievarta. Jurbarko dekanas Buožius reikalavo, kad mokyklose nebūtų skriaudžiami tikintys mokiniai. Radviliškio klebonas Vaičelionis skundėsi, kad labai trūksta maldaknygių; reikėtų kas metai jų išleisti.

    Per visą pokalbį Anilionis nėrėsi iš kailio, norėdamas dekanus įtikinti, jog būtų viskas labai gerai, jei po kojomis sovietinei valdžiai nesimaišytų „ekstremistai".
*     *     *

    1980 m. gegužės 19 d. į Telšių vykdomąjį komitetą pokalbiui su RRT įgaliotiniu buvo sukviesti visi Telšių vyskupijos dekanai. Kai kurie dekanai Kurijai pareiškė nenorį vykti į Telšių rajono vykdomąjį komitetą, nes jie esą atvykę iš kitų rajonų; įgaliotinis pokalbiui teateina į Telšių Kuriją ir, be to, įgaliotinis ateityje turįs pranešti pokalbio temą, kad dekanai galėtų pasiruošti.

    RRT įgaliotinis su šiuo pasiūlymu nesutiko ir dekanai nubalsavo vykti į rajono vykdomąjį komitetą. Čia įgaliotinis nepasakė nieko naujo. Kaip ir praėjusiais metais, aiškino įstatymus, kritikavo kunigų pamokslus, ypatingai puolė ir „ekstremistais" išvadino kun. Joną Kaunecką, Petrą Kražauską ir kt. Pabrėžė, kad nebus pakenčiama jokia vaikų katekizaciją ir neleidžiama sakyti net katechetinių pamokslų, taip pat draudžiamas vaikų patarnavimas pamaldose.

    Po įgaliotinio kalbos buvo leista pasisakyti dekanams. Skuodo dekanas kun. Petras Palšis kalbėjo, kad dėl vaikų kunigai kovos iki kraujo, o dėl vadinamojo religinio ekstremizmo esą kalti ateistai-ekstremistai — jie, pažeisdami sovietinius įstatymus, iššaukia atitinkamą kunigų

reakciją. Kiti dekanai — kun. Kazimieras Gaščiūnas, kun. Jonas Gedvilą ir kt. — taip pat aiškiai leido Įgaliotiniui suprasti, jog vaikai bus katekizuojami. Jautėsi dekanų kovinga nuotaika, jų pasiryžimas kovoti už tikėjimą, o įgaliotinio rankos iš susijaudinimo virpėjo.

    Šiais metais Telšių vyskupijos dekanai apie įgaliotinio keliamus reikalavimus neinformavo nė vieno kunigo ir visi mano, kad į juos nereikia kreipti nė mažiausio dėmesio — jei įgaliotinio Anilionio tokia duona, tegu sau kalba.

    Pabaigoje įgaliotinis raštu įspėjo kun. dr. Petrą Puzarą, kad jis apmokestinęs tikinčiuosius. Dr. Puzaras šį kaltinimą, kaip neteisingą, atmetė. Tauragės dekanas kun. Gedvilą gavo raštišką įspėjimą, kad parapijos rekolekcijoms vesti pakvietęs kun. Kaunecką, kuris Leniną sulygino su Hitleriu. Iš tikrųjų kun. Kauneckas savo pamoksluose Lenino vardo net nepaminėjo.

*     *     *

    RRT įgaliotinis Anilionis gegužės mėnesį pokalbius pravedė su visų vyskupijų dekanais; visur jo tikslas buvo tas pats — suniekinti vadinamuosius kunigus „ekstremistus".

KRATOS, TARDYMAI IR AREŠTAI


    1980 m. gegužės 29 d. tardymui į Vilniaus KGB buvo iškviestas Sasnavos klebonas kun. Albinas Deltuva. Čekistas Rainys klausinėjo apie suimtąją Oną Vitkauskaitę: ar ji tikrai dirbusi prie Sasnavos bažnyčios, ar ji kartais neduodavusi skaityti LKB Kroniką? Tardytojas teiravosi, ar kun. Deltuva tikrai pasirašęs kai kuriuos sovietinei valdžiai adresuotus dokumentus. Tardymo protokolo kunigas nepasirašė, motyvuodamas, jog jis nesąs tikras, kad tardytojai nagrinėja nusikaltimą. Jo nuomone, po keliasdešimties metų gal būt tiems, kuriuos

dabar laiko nusikaltėliais, bus statomi paminklai. Tardytojas Rainys tvirtino, kad jie abu — kunigas ir tardytojas — šito nesulauksią. Paleisdamas kun. Deltuvą į namus, tardytojas Rainys tvirtino, kad kunigai — Svarinskas, Tamkevičius ir Zdebskis — veltui deda pastangas, vis tiek nieko nepasikeisią.

*     *     *

    1980 m. birželio 2 d. į Kauno m. Valstybinio saugumo komiteto skyrių buvo iškviesta Bernadeta Mališkaitė. Auklėjamąjį darbą atliko kažkoks pavardės neišdrįsęs pasisakyti saugumietis. Dvi su puse valandos jis aiškino, koks turįs būti tikintysis. Tardytojas nėrėsi iš kailio, norėdamas įtikinti, kad Bažnyčia Lietuvoje turinti pilną tikėjimo laisvę; sakėsi esą labai humaniški ir iš bažnyčios nieko neišvaro. Pokalbio metu čekistas ištisai šmeižė kunigus, vadino juos vanagais ir kraugeriais. Kartas nuo karto sekė klausimai: ar pažįsta suimtąją Navickaitę, Janulį, ar nematydavo jų lankantis Onos Vitkauskaitės bute?

    Po pietų su Mališkaitė kalbėjosi saugumo viršininkas Bagdonas. Jis aiškino, kad Mališkaitė nepažįstanti gyvenimo, kad aplink ją tyko daugybė pavojų, ir ji jau pakliuvusi blogų žmonių įtakon. Patarė apmąstyti savo gyvenimą ir padaryti reikiamas išvadas.

*     *     *

    1980 m. birželio 13 d. Kybartų klebonas kun. Sigitas Tamkevičius gavo kvietimą birželio 17 d. nuvykti tardymui į Maskvą (Malają Lubjanka 12 a). Nenuvyko.

    Birželio 23 d. Vilkaviškio rajono KGB viršininkas Vaišvila asmeniškai įteikė kun. Tamkevičiui kvietimą, kad sekančią dieną prisistatytų pas Maskvos m. KGB tardytoją Kopajevą. Kun. Tamkevičius pareiškė, kad į tardymą nevyksiąs, nes apie jokius nusikaltimus Maskvoje nieko

nežinąs, todėl neturįs ką paliudyti. O jei jis pats saugumiečiams esąs reikalingas, jie patys galėsią jį nusivežti.

*     *     *

    1980 m. birželio 23 d. tardymui į Vilniaus KGB buvo iškviesta kapsukietė Genė Paliaukaitė. Tardytojas Rainys klausinėjo, ar Paliaukaitė pažįstanti suimtuosius: Buzą, Janulį, Navickaitę ir Vitkauskaitę, ar skaičiusi LKB Kroniką, ar pažįstanti kun. Tamkevičių, ar yra buvusi Kybartuose, ar pažįstanti Birutę Briliūtę ir kt.? Kai tardomoji pareiškė, kad minėtų asmenų nepažįstanti, tai tardytojas Rainys apgailestavo, kad jinai nelaimėje išsiginanti savo draugių ir viską pasipasakodama joms tikriausiai palengvintų. Tardytojas Rainys teigė, kad Paliaukaitė savo namuose įkūrusi bendrabutį.

    Po pietų pertraukos tardytojas Rainys atėjo išgėręs; patarė Pliaukaitei ištekėti, nes tada būsianti normalus žmogus. Rainys labai supyko, kai Paliaukaitė nepasirašė tardymo protokolo: „Žinom tą jūsų dainelę — nežinau, nepažįstu, nepasirašysiu! Kas tave taip primokino? Jūs visos esate apmokytos! — plyšojo tardytojas.

*     *     *

    1980 m. birželio 23 d. į Vilnių tardymui buvo iškviesta mokytoja Birutė Briliūtė. Visą dieną ją tardė čekistas Gavėnas; kaltino, kad Briliūtė bendradarbiavusi su suimtaisiais — Buzu, Januliu, Navickaite ir Vitkauskaite, klausinėjo apie Kybartų kleboną kun. Sigitą Tamkevičių ir Kybartų bažnyčios vargoninkę Genovaitę Mačenskaitę. Kai Briliūtė į tardytojo klausimą atsakydavo „nepažįstu", „neprisimenu" ar „nežinau", tardytojas Gavėnas grasindavo įrašysiąs į protokolą, kad tardomoji atsisakanti duoti parodymus (už atsisakymą duoti parodymus liudininkas gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn). Tardy-

tojas Briliūtę įžeidinėjo, vadindamas ją įžūlia, nachališka ir pan. Čekistas išdrįso net teigti, kad Briliūtė esanti kun. Tamkevičiaus draugė; tardytojas nesidrovėjo net šmeižto, teigdamas, kad pats kun. Tamkevičius tardymo metu esąs sakęs, kad, kol Briliūtė esanti jauna, ja pasinaudosiąs, o paskui kaip šiukšlę, išmesiąs į gatvę.

    Tardytojas Gavėnas gyrėsi tardąs suimtąją Navickaitę. Su ironija jis save vadino žvėrimi ir siūlė, kad Briliūtė apie šitai visiems papasakotų. Iš tikrųjų jo žodžiuose, kalbos tone, manierose buvo labai daug grubumo, žiaurumo ir cinizmo.

    Baigdamas apklausą Gavėnas pasisiūlė apmokėti kelionės išlaidas, tačiau Briliūtė atsisakė, motyvuodama, kad jai nereikalinga pašalpa iš tokios valdžios, kuri laiko kalėjimuose nekaltus žmones.

    1980 m. birželio 26 d. kybartietė Ona Kavaliauskaitė (bažnyčios puošėja) buvo iškviesta į Vilniaus Saugumą pas tardytoją Gavėną. Pradžioje tardytojas pasisiūlė apmokėti kelionės išlaidas, tačiau Kavaliauskaitė atsisakė imti pinigus. Tardymo ir teismo išlaidos vėliau išieškomos iš nuteistųjų. Tada tardytojas ir sekretorė pradėjo šaukti: „Daugiau šitom davatkom pinigų nesiūlysime!" Kai Kavaliauskaitė paklausė, kodėl jie taip šaukią, tardytojas pagrasino paromis.

    Kavaliauskaitei buvo priminta, kad ji esanti iškviesta suimtųjų — Buzo, Janulio, Navickaitės ir Vitkauskaitės — byloje liudininke. Kai Kavaliauskaitė atsisakė pasirašyti, jog supažindinta su liudininko teisėmis, tardytojas vėl gąsdino baudžiamąja byla. Čekistas teigė, kad po kratos Kavaliauskaitė ne pati suredagavo protestą respublikiniam prokurorui, bet kun. Tamkevičius. Tardytojo nuomone, kratos metu paimti pas Kavaliauskaitę daiktai esą ne jos, o kun. Tamkevičiaus ir be reikalo tuos daiktus ji pasisavinanti. Kavaliauskaitė tvirtino, kad visi proteste suminėti daiktai — „Lietuvos archyvas", „Aušra", rašomoji mašinėlė ir kt. esą jos nuosavybė. Tardytoją

ypatingai domino, iš kur Kavaliauskaitė gavusi rašomąją mašinėle ir kokiam tikslui galvojusi ją panaudoti.

    Tardymo metu buvo atėjęs čekistas Daugalas ir rodė Kavaliauskaitei kažkokias nuotraukas, esą paimtas iš Kybartų bažnyčios vargoninkės Mačenskaitės. Daugalas klausinėjo, kaip Kavaliauskaitė patekusi į Ramanauskaitės teismą Astrave? Ar pažįstanti Buzą, Janulį, Navickaitę ir Vitkauskaitę.

    Tardymo metu Kavaliauskaitė buvo įžeidinėjama. Čekistas ragino, kad tardomoji greičiau apsivestų, nes, anot tardytojo, Dievas sukūrė žmones daugintis, o ne Kronikas perrašinėti.

    Tardymas užtruko 7 vai. Po tardymo protokolu Kavaliauskaitė nepasirašė.

*     *     *

    1980 m. balandžio 15 d. buvo areštuotas Petras Lukoševičius ir KGB nurodymu paguldytas į Naujosios Vilnios psichoneurologinę ligoninę.

    Petras Lukoševičius g. 1915 m. Marijampolės apskrityje ir užaugęs giliai religingoje 7 vaikų šeimoje. 1944 m. buvo nuteistas pagal 58 str. 1b. dalį 25-erių metų bausme. Perėjo visą Gulagą — Minsko, Gorkio, Taišeto, Omsko ir kt. lagerius. 1956 m. po 11 metų kalinimo pagal amnestiją paleistas. Grįžęs rašo Gulago prisiminimus, bet 1973 m. čekistai juos konfiskuoja. 1977 m. jo bute (Panevėžyje, Tulpių g-vėje) saugumiečiai daro kratą ir paima daug „Aušros", „Dievo ir Tėvynės", „LKB Kronikos" numerių. Kratai vadovavęs papulkininkas Urbonas pareiškė: „Jeigu nesiliausi, būsi patalpintas į psichiatrinę ligoninę!"

*     *     *

    1980 m. vasario mėn. į Kauno psichiatrinę ligoninę iš Černiachovskio psichiatrinės ligoninės-kalėjimo pervežtas Voldemaras  Karaliūnas.  Gydytojas  Belokopytovas jį

aminazinu „gydo" nuo tautinių ir religinių įsitikinimų. Dabartinė kankinio būklė labai sunki — mieguistas, judesiai sukaustyti, kalba lėta, tačiau kol kas mąsto ir kalba logiškai.

    Voldemaras Karaliūnas du kartus teistas už Lenkijos sienos perėjimą. 1977 m. patalpintas į Černiachovskio psichiatrinę ligoninę — kalėjimą. Susirgimo „simptomai": vienoje Kauno gamykloje dėl darbo sąlygų pagerinimo organizavo streiką, atsisakė sovietinės pilietybės, kreipėsi į SNO, prašydamas spręsti Pabaltijo tautų pavergimo klausimą.

    1980 m. birželio 23 d. Vilniaus Saugume buvo tardoma Danutė Keršiūtė (gyv. Vilniuje, F. Žemaičio 1-100). KGB papulkininkas Marcinkevičius norėjo sužinoti, kokiu būdu Vakarus pasiekė informacija apie Danutės sužadėtinio Povilo Pečeliūno suėmimą. Tardytojas norėjo paimti tardomosios pirštų antspaudus, bet pastaroji nesutiko, reikalaudama ją perkvalifikuoti iš liudininkės į kaltinamąją arba atsisakyti šito sumanymo. Iškviestos dvi moterys čekistės laužė Danutės rankas, bet pirštų antspaudų paimti nepavyko. Tada buvo iškviesta milicija, ir čia pat sufabrikuota byla „už chuliganizmą". Milicininko suspardyta ji buvo patalpinta į utėlių pilną kamerą ir turėjo drauge su valkatomis valyti išvietes ir šluoti gatves. KGB kontora ir toliau terorizuoja Danutę Keršiūtę.

    N.B. Prisiminkime sovietines „ašaras" dėl esesininkų, lageriuose mušusių kalinius, elgesio. Kuo nuo jų skiriasi raudonieji „esesininkai"?

*     *     *

    1980 m. birželio 30 d. į Genovaitės Šakalienės butą (Vilniuje, Užupio 19-33) įsiveržė milicijos mjr. Leščenko V. S. ir kažkoks civilis. Be prokuroro sankcijos nekviesti svečiai žvilgčiojo po lovomis, į spintas; apžiūrėjo net kaimyno butą. Leščenko pareiškė, kad kratos motyvas —

dingusio „politinio recidyvisto" Danutės vyro Vlado Šakalio ieškojimas. Į šakalienės protestą dėl neteisėtų veiksmų, majoras atsakė: „Mes ir toliau taip elgsimės, nes tai mūsų pareiga!"

    Vladas šakalys nėra suimtas, bet slapstosi.

*     *     *

    1980 m. gegužės 23 d. Maskvoje suimtas V. Abrutis (gyv. Vilniuje, Tallat Kelpšos g-vėje). 1980 m. balandžio 9 d. Abručių bute kratos metu paimta daug pogrindinės literatūros ir rašomoji mašinėlė. Dabar Abrutis kalinamas Lukiškių kalėjime. Jo žmonai Editai pranešta, kad Abručiui iškelta baudžiamoji byla pagal LTSR BK199 str. 1 d. Abručiai yra padavę pareiškimus išvykti į užsienį.

*     *     *

    1980 m. kovo 4 d. suimtas lituanistas Gintautas Jašmantas, gyv. Vilniuje, švyturio 36-8. G. Jašmantas gimęs 1930 m- Kudirkos Naumiestyje ir yra baigęs Vilniaus Pedagoginį institutą. Kurį laiką dirbo „Komjaunimo tiesos" redakcijoje. 1970 m. išstojo iš kompartijos eilių. Suėmimo motyvas — Jašmanto bendradarbiavimas pogrindžio spaudoje.

    1980 m. liepos mėn. saugumiečiai pranešė giminėms, kad Antano Terlecko ir Juliaus Sasnausko byla uždaroma. Terleckui jau leista susipažinti su bylos medžiaga.

    J. Sasnausko artimiesiems čekistai sugrąžino visą religinę literatūrą, draugų laiškus, kuriuose mažai liečiamas nacionalinis klausimas.

*     *     *

(Neteisėtumas nėra KGB žodyne. Visa, kas jų daroma, yra teisėta):

TSRS Generaliniam Prokurorui
Jurevičiaus Mečislovo, Jurgio, Lietuvos Helsinkio grupės nario, gyv. Lietuvoje, Šiaulių m. Spindulio g. Nr. 6-10,

P a r e i š k i m a s


   
1980 m. vasario 6 d. Šiaulių autobusų stotyje mane užpuolė ir suėmė grupė saugumiečių. Nusigabenę į skyrių, padarė asmeninę kratą, po to nusivežė į mano butą, kur taip pat atliko smulkią kratą, kurios metu paėmė įvairių spausdinių ir religinės literatūros. Rytojaus dieną buvau iškviestas miesto prokuratūron. Atvykęs iš Vilniaus tardytojas A. Jucys pateikė man kaltinimą: religinių procesijų-eisenų 1979 m. vasarą prie Šiaulių ir Šiluvos „organizavimu". Po to sekančiomis dienomis vėl buvau iškviestas prokuratūron. Paruošti „liudininkai" surengtoje akistatoje „atpažino" mane kaip minėtų procesijų organizatorių". Tokiu būdu man buvo iškeltas oficialus kaltinimas pagal BK 199-3 str. Taip pat buvo kviečiami liudininkai siekiant išgauti norimus parodymus dėl „veltėdžiavimo". 1975 m. sausio mėn. dėl religinių įsitikinimų (reikalavau teisės nedirbti religinių švenčių dienomis) buvau atleistas iš darbo. Nuo 1977 m. rugpjūčio mėn. dirbu Žarėnuose-Latveliuose bažnyčios zakristijonu. Darbo sutartį tardytojas A. Jucys iš manęs paėmė.

    Ryšium su tuo pareiškiu:

    Šita KGB surežisuota akcija, turinti tikslą man primesti religinių eisenų „organizatoriaus" vaidmenį, „pažeidžiant viešąją tvarką" — yra ne kas kita, kaip grubi provokacija nukreipta ne vien prieš mane.

    Ateistinė propaganda Lietuvoje nepasiekė savo pagrindinių tikslų. Mažiausiai du trečdaliai lietuvių iki šiai dienai tikintys katalikai. Nežiūrint dešimtmečiais trunkančio visais frontais ateistinio puolimo, lietuviai daugumoje pasiliko ištikimi savo tėvų ir protėvių tradicijoms ir savo tikėjimui. Visa tai negali neiššaukti valdiškųjų ateistų įniršio. Turbūt todėl paskutiniuoju laiku jie ir nusprendė,

kad represijos — labiau patikimas ginklas toje negarbingoje kovoje prieš religiją. Tačiau tai klaidingas kelias. Apie tai byloja mūsų tautos istorijos puslapiai.

    Aš dalyvavau, kaip ir daugybė kitų tikinčiųjų šitose maldininkų religinėse procesijose prie Kryžių kalno ir Šiluvoje. Dalyvavau, nes aš katalikas. Aš nebuvau jų organizatorius. Nebuvo ir jokių „viešosios tvarkos pažeidimų". Lietuvoje pagal senas tradicijas ir papročius katalikai stichiškai renkasi į maldingas keliones, ir nėra reikalingi jokie organizatoriai. Tai ne gegužės 1-ji ar spalio eisenos. Maldingos kelionės yra neatskiriama mūsų religinio gyvenimo dalis. Mūsų katalikiškosios tradicijos gimusios prieš šimtmečius. Jos lietuvio kataliko religinės dvasios išraiška. Jos niekam ir niekada neatnešė žalos. Tai puikiai žino kiekvienas, kuris nors šiek tiek susipažinęs su Lietuvos gyvenimo tikrove.

    „Pravdos" laikraštis (1975.XII.18, N. 352) skelbė straipsnį, pavadintą „Ataka prieš Dievo Motiną". Jame buvo kalbama apie tai, kaip Čilės budelių chunta, vadovaujama netikinčio nei į Dievą, nei į velnią Pinočeto, susidorojo su išgąsdinusia jį taikia katalikų maldininkų religine eisena. Straipsnis užbaigiamas: „Generolas Pinočetas su neišsekamu išradingumu ieško būdų kaip užkimšti burnas tikintiesiems ir netikintiesiems . . ."

    Iškyla klausimas: kodėl ir tarybiniai bedieviai naudojasi tais pačiais metodais kaip ir jų koneveikiama chunta? Galbūt jų tie patys tikslai?

    Kreipiuosi į Jus prašydamas padėti užkirsti kelią bedievių visokiai savivalei ir smurtui, vykdomam tarybinių įstatymų priedanga.

    Gyvename juk XX-me amžiuje ir, kaip aiškina propagandistai, „pačioje demokratiškiausioje šalyje", valstybėje, įsipareigojusioje visoje eilėje humanistinių tarptautinių susitarimų gerbti pagrindines žmogaus teises.

(Tarybiniai įstatymai geriausia savivalei ir smurtui priedanga):
Šiauliai,................................M. Jurevičius
1980.11.23.

*     *     *

    1980 m. kovo 24 d. į Vilniaus KGB tardymui buvo iškviestas kun. Petras Našlėnas-Kerbelis. Iškvietimo priežastis — kunigas buvo pasirašęs keletą peticijų dėl kalinių — Petkaus, Terlecko ir Sasnausko nekaltumo, kur buvo reikalaujama suimtuosius paleisti. Tardytojas reikalavo pasakyti, kas suredagavo peticiją, kas pakišo pasirašyti ir kur visa tai įvyko. Tardytojas piktinosi, kad kaip galima prašyti paleisti į laisvę tokius „nusikaltėlius, kurie kelia klausimą dėl Lietuvos išstojimo iš Sovietų Sąjungos .

    Tardymo metu kun. Petras Našlėnas buvo gudriai zonduojamas, ar nežinąs, kas sudarą „LKB Kronikos" redakciją, kokiu būdu jis gaunąs pogrindinę spaudą ir t.t.

    Nieko nepešęs mjr. Pilelis kunigą paleido.

    N.B. Kun. P. Našlėnas-Kerbelis yra baigęs Kauno Kunigų seminariją, tačiau KGB neleido jį oficialiai įšvęsti kunigu, todėl jis kunigystės šventimus gavę be valdžios sutikimo.

*     *     *

    1980 m. birželio 3 d. Vilniaus Radijo ir televizijos choro artistė Janina Bagdonienė buvo iškviesta į KGB tardymui. Tardytojas Pilelis priekaištavo, kad Bagdonienė pasirašiusi raštą dėl Terlecko išlaisvinimo. Tardytojai niekinančiai atsiliepė apie visus pasirašiusius minėtą raštą, vadindamas juos psichiškai nenormaliais, o kunigus — valdžios priešais. A. Terleckas esąs nacionalistas, redagavęs įvairius leidinius ir jau ne pirmą kartą teisiamas už ardomąją veiklą prieš tarybinę santvarką. Čekistas veltui

stengėsi įkalbėti tardomąją atsisakyti savo parašo. Pilelis tvirtino, kad esą nusikalstančios ir vienuolės, kurios įtraukia vaikus į religinę veiklą.

    Po kelių tardymo valandų prisistatė ir antras saugumietis, tačiau pavardės nepasisakė. Čekistas kalbėjo, kad pas mus esanti viena partija ir jei kokie nepageidautini šaltiniai drumsčia ramybę, jie turi būti izoliuojami.

    Toliau tardymą perėmė Česnavičius. Bagdonienė vėl buvo klausinėjama apie jos „įtartinas" pažintis su lagerininkais ir kunigais. Česnavičius irgi tvirtino, kad įvairius raštus pasirašinėja asmenys esą psichiškai nesveiki ir jų kova esanti beprasmiška, nes visi būsią susemti. Bagdonienė priminė keletą kriminalinių nusikaltimų, kurių aukomis buvo jai artimi asmenys ir net ji pati, tačiau, kai valdžios organai beveik nereagavo — ji buvo nustebinta. O kai ji pasirašė raštą, reikalaujantį žmogui laisvės — tuojau atsidūrė KGB rūmuose.

    Tardymas užtruko 5 valandas.

*     *     *

    1980 m. birželio 3 d. šiaulietis Juozas Šileikis buvo iškviestas | Šiaulių KGB tardymui. Tardytojas savo pavardės nepasisakė. Jis perskaitė iš „LKB Kronikos" (Nr. 42) žinutę, kad šleikis nedalyvavęs vasario 24 d. rinkimuose į Aukščiausiąją ir vietines tarybas. Šileikis faktą patvirtino, teigdamas, kad jis negalįs dalyvauti rinkimuose, nes iš tikinčiųjų bendruomenės rinkimuose kandidatai neišstatomi, o bedieviai tikinčiųjų reikalų negins.

    Saugumietis Šileikį auklėjo keturias valandas, aiškindamas, kad esą neramių žmonių, kurie saugumui užduoda labai sunkų darbą. „LKB Kronika", saugumiečio nuomone, tai ištisinis melas.

*     *     *



    1980 m. birželio 5 d. pas Žemaičių Kalvarijos kleboną kun. Alfonsą Lukoševičių atvyko čekistas Grigaliūnas (iš Vilniaus KGB) ir klausinėjo apie būsimuosius švč. M. Marijos atlaidus liepos mėnesio pradžioje. Saugumietį labiausiai domino, ar šiuose atlaiduose, panašiai kaip pernai, dalyvausią Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų komiteto nariai. Čekisto nuomone, pernai labai blogai buvę, nes Katalikų komiteto nariai prikalbėję daug blogų dalykų.

    Kun. Lukoševičius paaiškino, kad kiekvienas, į atlaidus atvykęs kunigas, turįs teisę laikyti Mišias, o pamokslas esąs neatskiriama Mišių dalis.

*     *     *

    1980 m. gegužės 14 d. buvo iškviesta į saugumą tauragiškė Nijolė Galminaitė. Saugumietis Antanas Laurinavičius ją kaltino parašų rinkimu po pareiškimu televizijos „Argumentų" redakcijai. Tardytojas reikalavo nurodyti, kas rinko parašus, kas organizavo ir t.t. Be to, siūlė dirbti saugumo agente ir stoti į medicinos institutą. Atėjęs į kabinetą saugumo viršininkas Vitkevičius pagrasino: „Jei nesusitarsime, sekantis pokalbis bus liūdnesnis".

*     *     *

    1980 m. birželio 17 d. į Aldonos Kezytės butą Vilniuje, Sudervės 20-130, atvyko saugumietis Malinauskas ir ją išsivežė „trumpam pokalbiui" į saugumo rūmus. „Trumpas pokalbis" tęsėsi tris pusdienius — birželio 17-20 d.

    Aldona Kezytė buvo įdavusi iš JAV atvykusiai seseriai kelis laiškus, adresuotus broliui kun. Algimantui Keziui. Maskvos muitininkai laiškus konfiskavo ir perdavė Lietuvos saugumui. Laiškuose buvo aprašyti A. Kezytės 1979 m. vasaros įspūdžiai Gruzijoje.

    Savo pavardės nepasisakęs čekistas-tardytojas grasino, kad už šmeižikiškos literatūros persiuntimą į užsienį A. Kezytė galinti gauti iki 7 m. lagerio. Laiškų autorė

pareiškė, kad ji nieko nešmeižusi, o tik surašiusi savo pergyvenimus, kai ji 1979 m. buvo saugumo tardoma Gruzijoje. Kiekvieno žmogaus teisė — pasidalinti mintimis su artimiausiais žmonėmis.

    A. Kezytė buvo labai griežtai įspėta dėl misionieriavimo Gruzijoje ir pagrasinta, kad sekantis susitikimas būsiąs griežtesnis. Kad nebūtų progos A. Kezytei savo idėjas „primesti kitiems", saugumietis pasiūlė jai grįžti į darbą, (mokyt. A. Kezytė 1975 m. saugumo iniciatyva su Vilniaus B. Dvariono vaikų muzikos mokyklos direktoriaus Vytauto Kabelio ir partijos sekretoriaus Jono Urbos pagalba buvo priversta iš šios mokyklos išeiti). Tardytojo nuomone, A. Kezytė turėjusi konfliktų su mokytojų kolektyvu ir todėl tekę darbą palikti. Iš tikrųjų ji per 25 mokytojavimo metus darbe neįsigijo nė vieno priešo ir buvo gavusi už pavyzdingą darbą daug įvairių apdovanojimų ir nė vieno papeikimo. Tardytojas net šitaip išsireiškė: „Kiekvienas mokytojas turi teisę viešai išpažinti savo tikėjimą, o jei už tai būtų diskriminuojamas, tesiskundžia saugumui". Turbūt niekas negalėtų jo pasakymais remtis, nes turbūt kaip tik dėl to saugumietis nepasisakė savo pavardės. Tardytojas labai domėjosi, kokiai vienuoliškai kongregacijai A. Kezytė priklausanti. Taip pat klausinėjo, ką pažįstanti iš TTG Katalikų komiteto narių.

MŪSŲ KALINIAI


    Povilas Buzas — gimęs 1919 m. sausio 3 d. Prienų rajone. Bačkininkų km., gausioje katalikiškoje šeimoje. Povilas buvo devintas iš dešimties vaikų. 1920 m. mirė jo tėvas, o 1928 m. — motina, todėl Povilui teko nuo vaikystės daug dirbti ir neturėjo galimybės mokytis. Jis baigęs vos 4 klases.

    Sovietinei valdžiai okupavus Lietuvą, Povilas Buzas įsijungė į partizaninę kovą prieš okupantus. 1946 m. buvo suimtas netoli Veiverių ir nuteistas 10 metų kalėti. Bausmę atliko Intoje, Komi ASSR.

    1956 m. sugrįžo į Lietuvą ir sukūrė šeimą. Augino du sūnus. Paskutiniu metu gyveno Birštone.

    Povilas Buzas — taurus lietuvis ir uolus katalikas. Jo veikla ir kančia lageryje bus didelis įnašas Tautos ir Bažnyčios prisikėlimui.

*     *     *

Įstaigos VS-389/35 Viršininkui
Pil. Pliuirienės Aldonos, Antano, gyv. LTSR, Kauno raj. Kulautuvoje, Akacijų g. 23-2,

P a r e i š k i m a s


    Jūsų įstaigoje kalinamas mano vyras Petras Plumpa. Jau daugiau kaip metai aš negaunu iš jo laiškų. Į mano užklausimą Jūs neseniai atsakėte, kad jis turi teisę rašyti ribotą laiškų skaičių. Kadangi Jūsų atsakymas ne iš esmės ir nepatenkino manęs, tai kreipiuosi į Jus vėl.

    Mane domina ne mano vyro teisės, o kodėl aš negaunu jo laiškų. Pranešimai apie mano laiškų įteikimą mano vyrui grįžta be vyro parašo. Ant jų pasirašo, pažeisdamas įstatymus, kažkas kitas. Reiškia, kažkas naudojasi nerašyta „stipriojo teise" varžyti mano ir mano vyro teises. Ir tas savivaliautojas yra pas Jus, nes pranešimai grįžta iš jūsų įstaigos.

    Prašau pranešti man, kodėl aš negaunu vyro laiškų ir ką Jūs padarėte, kad ateityje vyro laiškai mane pasiektų.

    Vyro vardu ir jo adresu aš užprenumeravau lietuviškus žurnalus ir laikraščius: „Pergalę", „Mokslas ir gyvenimas", „Tiesą" ir „Literatūra ir menas". Prašau pranešti man, ar Plumpa juos gauna.

    Prašau pranešti man, kada galėsiu turėti su vyru bendrą ir asmeninį pasimatymą.
1980.IV.14...............................A. Pliuirienė

*     *     *



    Lagerio vadovybė atsiuntė šitokį atsakymą — pasityčiojimą: „Pilietis Petras Plumpa šiuo metu laikomas tokiose sąlygose, kur jam leidžiama į du mėnesius parašyti vieną laišką. Nuo 1979 m. sausio mėn. iki 1980 m. balandžio mėn. pil. Petras Plumpa pasiuntė 14 laiškų, devynis — Jūsų adresu. Nuo 1980 m. sausio mėn. jis pasiuntė Jums du laiškus. Visus laikraščius ir žurnalus jis gauna pilnai. 1980 m. jis neturi teisės gauti jokios rūšies pasimatymo.
Įstaigos VS 389/35 Viršininkas
Kucnecov V. V.

*     *     *

    1980 m. liepos 11 d. Jadvyga Stanelytė aplankė iš Sibiro tremties sugrįžusią Nijolę Sadūnaitę. Vakare, norėdama nuvykti pamaldoms į šv. Mikalojaus bažnyčią, sėdo Architektų gatvėje į autobusą, o paskui ją įsmuko kažkoks tipas, ir Stanelytė dingo kaip į vandenį.

    Liepos 22 d. giminės Jadvygą Stanelytę surado Lukiškių kalėjime. KGB nurodymu jai fabrikuojama kriminalinė byla „už veltėdžiavimą". š.m. vienas čekistas tardymo metu Stanelytei pasakė: „Mes iš tavęs antros Sadūnaitės nedarysime!"

    Jadvyga-Gemma Stanelytė plačiai žinoma Lietuvoje. Kur ji bebus — Lukiškėse, lageryje tarp žmogžudžių ir kitose Gulago vietose — Lietuvos katalikai atidžiai seks kiekvieną jos kančios ir aukos žingsnį. Jos auka dar labiau suburs ypač Lietuvos jaunimą prie Eucharistinio Jėzaus, kurį suimtoji ypač mylėjo, ir dar labiau visi nusigręš nuo tokios ideologijos, kuriai paremti reikalinga veidmainystė ir smurtas. Tokius, kaip Sadūnaitė, Stanelytė galima sunaikinti, bet neįmanoma suniekinti ir nugalėti.

NIJOLĖ SADŪNAITĖ LAISVĖJE



1980 m. gegužės 6 d. Nijolė gavo telegramą iš Šveicarijos, Ciuricho, kurioje rašoma:

    „Tarptautinis Krikščioniškas Solidarumas" maloniai siunčia Jums sveikinimus iš metinės konferencijos, vykstančios Guriche. Delegatai ir stebėtojai iš 14 kraštų paskelbė savo solidarumą su Jumis Jūsų drąsioje kovoje už tikėjimo ir sąžinės laisvę. Mes ir toliau įjungsime Jus į savo maldas, ir toliau informuosime krikščionis apie Jus. Malonėkite atsiminti, kad mes taip pat esame reikalingi Jūsų maldų ir palaikymo, kviečiant į solidarumą krikščionis visame pasaulyje.
 

Su nuoširdumu
Jūsų „Tarptautinis Krikščioniškas
Ciurichas,...................Solidarumas"
Šveicarija.......................Delegatai:

*     *     *

    1980 m. liepos 8 d., baigusi ištrėmimo bausmę Sibire-Bogučanuose, Nijolė Sadūnaitė gavo pasą ir per Rygą išskrido į Vilnių. Liepos 9 d., vos spėjus lėktuvui nusileisti Rygos aerouoste, stiuardesė įsakė visiems keleiviams paruošti pasus ir bilietus, kuriuos, išlipant iš lėktuvo, tikrino trys uniformuoti milicininkai. Patikrinę N. Sadūnaitės ir jos palydovo pasus, pareigūnai paaiškino, jog jiems esą kažkokių neaiškumų ir pakvietė sėstis į šalia lėktuvo stovinčią automašiną, kurioje laukė trys čekistai iš Vilniaus. Po penkių valandų kelionės „Volga" pasiekė Vilnių. Atvežę prie pat namų Architektų gatvėje, saugumiečiai palinkėjo Nijolei, „kad daugiau nereikėtų susitikti" ir paleido.

    Kokiam tikslui buvo reikalinga šita čekistų „palyda"? Ogi kad tie, kurie su gėlėmis buvo nuvykę į Rygos ir Vilniaus aerouostus negalėtų jos pasveikinti ir įteikti gėlių, kad vėliau saugumiečiai galėtų sakyti, jog Nijolės Lietuvoje niekas nelaukė ir nepasitiko.

    Žinią apie Nijolės Sadūnaitės sugrįžimą greitai pranešė įvairios radijo stotys. Žmonės klausinėjo vieni kitus: „Kaip pamatyti Nijolę?" O tie, kurie ją sutikdavo, sakė:


    „Ačiū tau, Nijole, už tavo meilę ir auką. Tu šešerius metus švietei Tautai ir pasauliui, žadinai visus nenusilenkti melui bei prievartai, būti ištikimiems Dievui ir Tėvynei". O N. Sadūnaitė skubindavosi pasakyti: „Ačiū, ačiū visiems už maldas ir visokeriopą paramą. Tik jūsų maldų dėka pajėgiau viską pakelti. . ."

*     *     *
 
T T G KATALIKŲ KOMITETO DOKUMENTAI


    Dokumentas Nr. 31. — adresuotas TSKP Generaliniam Sekretoriui L. Brežnevui. Išleidimo data — 1980 m. kovo 12 d. Dokumente ginamas Tikinčiųjų teisėms ginti krikščioniškojo komiteto sekretorius Viktor Kapitančiuk, provoslavų Religinio seminaro steigėjas Aleksandr Ogo-rodnikov ir kt. už tikėjimą suimti asmenys.

    Dokumentas Nr. 32 — išleistas 1980 m. birželio 21 d. Pateikiame pilną dokumento tekstą:

Lietuvos KP Centro Komitetui ir Vyriausybei

    š.m. Valstybinio saugumo komiteto darbuotojai, apkaltinę tarybinės santvarkos šmeižimu, suėmė keturis kovotojus už Lietuvos tikinčiųjų teises: Povilą Buzą, Anastazą Janulį, Genovaitę Navickaitę ir Oną Vitkauskaitę. Suimtiesiems iškeltos baudžiamosios bylos. Visuotinai tvirtinama, kad jie būsią baudžiami už „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos" gaminimą ir platinimą.

    Ar suimtieji — Buzas, Janulis, Navickaitė ir Vitkauskaitė — yra nusikaltėliai? Ne. Mes apklausėme daugelį šiuos suimtuosius gerai pažinojusių žmonių — jie visi tvirtino, kad suimtieji yra dori lietuviai ir pavyzdingi katalikai, kuriems tik pavydėti galima moralinio kilnumo. Tokius žmones kaltinti tarybinės santvarkos šmeižimu bei juodinimu yra nesąžininga ir žema.

    Jei tarybinėje Lietuvoje nebūtų pažeidinėjamos ele-

mentarios tikinčiojo žmogaus teisės ir jei nebūtų stengiamasi Religinių susivienijimų nuostatų ir įvairių nepaskelbtų instrukcijų pagalba administruoti Bažnyčią, nebūtų nė Kronikos, registruojančios tikinčiųjų bei Bažnyčios diskriminacijos faktus.

    Lietuvos tikintieji nuolat susiduria su įvairiais sunkumais ir todėl visai logiška, kad atsiranda žmonių, kurie, norėdami apginti tikinčiuosius ir neturėdami jokių kitų priemonių, taisytinus faktus kelia į viešumą. Argi reikia už grotų sodinti tokius žmones, kurie kovoja už tai, kad būtų laikomasi tarybinės Konstitucijos raidės, tarybinės Vyriausybės ratifikuotų tarptautinių susitarimų ir kad būtų skaitomasi su žmogaus orumu? Tokius žmones valstybė privalo gerbti. Prieš tiesą visiems reikia nulenkti galvas. Reikia turėti drąsos sąžiningai pažvelgti į padarytas klaidas, nesvarbu, kaip didelės jos būtų. Skaudi iliuzija — bandyti nuslėpti tikintiesiems daromas skriaudas, nusikaltimas — šito siekti, kankinant nekaltus žmones. Ką apie šitai pasakys istorijos teismas?

    Dievo, tiesos ir tikinčios tautos vardu mes jums sakome — paleiskite į laisvę nekaltus žmones: Povilą Buzą, Anastazą Janulį, Genovaitę Navickaitę ir Oną Vitkauskaitę!

    TTG Katalikų Komiteto nariai — kunigai: Jonas Kauneckas, Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, Vincas Vėlavičius ir Juozas Zdebskis.

    Dokumentas Nr. 33 — išleistas 1980 m. birželio 21 d. Lietuvos KP Centro Komitetui nurodoma daug Lietuvos tikinčiųjų diskriminacijos faktų ir nurodoma, kad „dabartines Lietuvos tikinčiųjų bei kunigų problemas neįmanoma spręsti iš jėgos pozicijų arba kažką apšaukiant „ekstremistais". Siūloma apsvarstyti iškeltas problemas ir painformuoti TSKP Centro Komitetą, kad Lietuvos kunigai ir tikintieji nori pilnos religinės laisvės, kurios principai išdėstyti II Vatikano susirinkimo priimtoje „Religinės laisvės deklaracijoje".

    Dokumentas Nr. 34 — išleistas 1980 m. liepos 21 d. Pateikiame pilną dokumento tekstą:

K R E I P I M A S I S


į Helsinkio Baigiamąjį Aktą pasirašiusias vyriausybes ir į visus geros valios žmones

    1974 m. Lietuvos TSR Aukščiausiasis Teismas nuteisė Petrą Plumpą-Pliuirą 8-riems metams pataisos darbų, atliekant bausmę griežto rėžimo lageryje. Jo kaltė ta, kad pasinaudodamas Visuotine žmogaus teisių deklaracija, daugino leidinį — „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką", — kuriame buvo fiksuojami tikinčiųjų diskriminacijos faktai.

    Petras Plumpa-Pliuiras nėra nusikaltėlis, bet aukštos moralinės kultūros lietuvis, pavyzdingas katalikas ir trijų vaikų šeimos tėvas. Tokiais žmonėmis galima tiktai didžiuotis, o jų teisminis persekiojimas — niekuo nepateisinamas nusikaltimas prieš pagrindines žmogaus teises.

    Šiuo metu Petras Plumpa-Pliuiras bausmę atlieka Permės srities griežto režimo lageryje VS 389/35, kur gyvena nežmoniškai sunkiose sąlygose. Jo žmona, Aldona Pluirienė, remdamasi vyro draugų pasakojimais, mums pranešė, kad Petras Plumpa-Pluiras dėl blogos sveikatos „nepajėgia įvykdyti išdirbio normų, o administracija jį ne gydo, bet dažnai žiauriai baudžia" — laiko kareceryje. Nuo 1979 m. kovo mėnesio Aldona Pluirienė negavo iš vyro nė vieno laiško, nebuvo leista pasimatyti ir perduoti kaliniams priklausomą maisto siuntą.

    Šie faktai liudija, kad Petras Plumpa-Pluiras yra kalinamas nepakeliamose sąlygose, todėl peršasi mintis, jog norima, baigiantis bausmės laikui, jo sveikatą visiškai sugriauti.

    Todėl mes kreipiamės į Helsinkio Baigiamąjį Aktą pasirašiusias vyriausybes ir viso pasaulio geros valios žmones ir prašome — užstokite šį kilnų lietuvį!

    Ta pačia proga painformuojame, kad už panašų „nusikaltimą", t.y. už informacijos apie tikinčiųjų diskriminaciją platinimą, teismo laukia keturi niekuo nekalti lietuviai: Povilas Buzas, Anastazas Janulis, Genovaitė Navickaitė ir Ona Vitkauskaitė. Jų teisminio persekiojimo faktą būtina iškelti Helsinkio nutarimų įgyvendinimo patikrinimui ruošiamoje Madrido konferencijoje.

    TTG Katalikų Komiteto nariai-kunigai: Jonas Kauneckas, Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, Vincas Vėlavičius ir Juozas Zdebskis.

ŽINIOS IŠ VYSKUPIJŲ

    Vyžuonos (Utenos raj.). 1980 m. iš gegužės mėn. 16 d. į 17-tą dieną naktj piktadariai apiplėšė Vyžuonų bažnyčią. Pagrobta: didžiojo altoriaus centrinis brangus paveikslas, šoninio altoriaus švč. Marijos Skausmingosios paveikslas, šoninio altoriaus švč. Jėzaus širdies paveikslas, nuo sienos didelis šv. Antano paveikslas, iš tabernakulio paimta monstrancija su ostija, komuninė su komunikantais (vienas komunikantas rastas prie altoriaus laiptų ant kilimo, lyg perlenktas, bet ne perlaužtas;. Be to, paimta virš tabernakulio buvęs didž. altoriaus kryžius, iš šoninio altoriaus šv. Kryžiaus relikvijorius, stiprintuvas ir du mikrofonai.

*     *     *
 
    Vilnius. 1980 m. Vakarų spauda ir radijas paskelbė suimtojo Vilniaus Valst. Universiteto docento Vytauto Skuodžio pareiškimą (1979.XI.25), kuriame jis save laiko „šeštuoju Lietuvos tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų komiteto nariu".

    1979 m. gruodžio 16 d. pareiškime TTG Katalikų komitetui doc. Vytautas Skuodis rašo: „Kadangi aš paskelbiau savo įstojimą į Katalikų komitetą nesuderinęs

su kitais to komiteto nariais (. . .), tai prašau mano anksčiau paminėtą kreipimąsi laikyti negaliojančiu".
   
*     *     *
 
    Klaipėda. 1980 m. balandžio 1 d. 610 Klaipėdos tikinčiųjų pasiuntė TSRS ATP pirmininkui L. Brežnevui pakartotiną užklausimą, kuriame tarp kita ko rašoma: „Mes priversti kreiptis į Jus, Pirmininke, nes Klaipėdos m. Vykdomasis komitetas, LTSR Religijų reikalų tarybos įgaliotinis ir LTSR Ministrų Taryba į mūsų prašymą (skundą) neatsako arba ji nekompetetinga šį klausimą spręsti. Jie stengiasi mus įtikinti, kad šis, Jums pasiųstas pareiškimas, nebus patenkintas, kad daugiau į Jus, Pirmininke, mes nebesikreiptume ir šio klausimo iš vis nekeltume".

    Minėto pareiškimo pasirašymą tarybiniai pareigūnai trukdė visokiais būdais: atimdavo prašymus su parašais, fotografuodavo pasirašančius prašymą (Varduvoje, Šilalėje, Ylakiuose, Paežeryje, Šiluvoje) ir pan.

    Klaipėdiečių pareiškimas su 148149 parašais buvo pasiųstas 1979 m. lapkričio 19 d., tačiau iki šiolei sovietinė valdžia Klaipėdos bažnyčios grąžinimo reikalo nesprendžia. Palyginkime: vienas šizofrenikas parašė LTSR Prokurorui skundą, kad Viduklės klebonas kun. A. Svarinskas „norįs jį užmušti", šis kunigas tuojau buvo iškviestas į Raseinių prokuratūrą pasiaiškinti. O kai dėl Klaipėdos bažnyčios šimtai tūkstančių pasirašo — sovietinė valdžia tyli kaip lavonas.

*     *     *
 
    Tauragė. 1587 Tauragės tikintieji pasiuntė Lietuvos Radijo ir televizijos komitetui pareiškimą, kuriame gina kun. Joną Kaunecką, neteisingai apšmeižtą š.m. kovo mėnesio 9 d. televizijos laidoje. Jie rašo, kad š.m. kovo mėnesį išklausę kun. Kaunecko rekolekcijas, kuriose šis

kunigas „ragino jaunimą neiti klaidingais keliais, o keltis iš purvo, moralinio smukimo, apsivalyti atgaila ir eiti teisingu gyvenimo keliu. Ar tai politika? Ne! Tai religija ... Pats laidos redaktorius Stuina uolų ir gerą kunigą pavadino „neapykantos apaštalu". Mes reiškiame protestą ir reikalaujame, kad redaktorius viešai kunigą atsiprašytų", — rašo tauragiškiai.

*     *     *
 

    Truskava (Kėdainių raj.). 441 Truskavos parapijos tikintysis pasirašė Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui P. Anilioniui pareiškimą, kuriame pasakojama, kad karo metu buvusi sunaikinta Truskavos bažnyčia, o naujos pasistatyti neleidžiama. Buvusioje parapijos špitolėje esanti įrengta skurdi patalpa, kurioje nesutelpa į pamaldas atvykstą tikintieji, šitose patalpose dar yra apgyvendinta komunistė Vapštienė, trys mokytojos — Matulevičienė, Pleštienė, Varnaitė, apylinkės valytoja Vaikutienė ir Grigaliūnienė; ten pat įrengtas ir akušerinis punktas. Tuo metu, kai į parapijos namą yra sukelti visai pašaliniai asmenys, parapijos klebonas neturi kur gyventi, — per didelį vargą parapiečiai jam suradę mažą kambarėlį, kur nesą vietos net lovai pasistatyti. Pareiškime tikintieji reikalauja — arba iš parapijos namo iškeldinti visus pašalinius asmenis, arba leisti sudegusios bažnyčios vietoje pasistatyti naują bažnyčią. Pareiškimo pabaigoje primenama, kad vietinė Kėdainių rajono valdžia į tikinčiųjų prašymą atsakė neigiamai. Pareiškimas rašytas 1980 m. balandžio 25 d.

    Per 1980 m. Velykas Prisikėlimo pamaldas kun. Petras Nykštas aukojo po atviru dangumi sudegintos bažnyčios vietoje. Pamokslo metu klebonas žmonėms pranešė, kad, kol neturėsią tinkamų patalpų, pamaldas laikysiąs po atviru dangumi.

*     *     *
 


    Pasvalys. Zuzana Motekienė, Nikodemo, gyvenusi Paistriečių kaime, Pumpėnų parapijoje, Pasvalio raj., buvo sąmoningai religinga moteris ir uoli bažnyčios lankytoja. Senutė ne kartą saviesiems ir klebonui yra pareiškusi: „Aš vis sakau savo vaikams, kad kai mirsiu, tegul jie mane su bažnyčia palaidoja". Senutė, eidama 82-rus metus, staiga mirė 1979 m. lapkričio 26 d. Pumpėnų klebonas paklausė atėjusią dėl laidotuvių susitarti mirusios seserį: „Ar močiutės laidotuvėms su Bažnyčia neprieštaraus jos sūnus Juozas — Pasvalio rajoninio laikraščio „Darbas" redaktorius?" Sesuo atsakė, kad reikia įvykdyti mirusios paskutinę valią.

    Pasvalio rajono partijos komitetas uždėjo veto — sūnui redaktoriui buvo pareikšta: „Jei mūsų neklausysi, eik sau, kur nori". Tokiu būdu giliai tikinti moteris buvo palaidota ateistiškai.

*     *     *
 
    Žemaičių Kalvarija. 1980 m. balandžio 27 d. buvo paminėtos šios žemaičių šventovės išniekinimo metinės. Atsiteisimo pamaldas pravedė ir pamokslą pasakė kun. Vladislovas Abromavičius. Vien tik jaunimo pamaldose dalyvavo apie 400.

    Telšių vyskupijoje jaunimas nuo praėjusių metų rudens kalba rožančių. Kiekvieno mėnesio pabaigoje rožančius iškilmingai perduodamas Žemaičių Kalvarijos šventovėje vis kitam dekanatui. Daroma rožančiaus procesija. Parsivežę į namus jaunimas savo parapijos bažnyčiose kasdien kalba rožančių. Vyskupijos valdytojo pageidavimu po rožančiaus kalbama malda už popiežių. Paskutiniu metu KGB pradėjo persekioti jaunimą, vykstantį su rožančiumi į Žemaičių Kalvariją. Registruojami atvykusių automašinų numeriai.
*     *     *
 

Telšiai
Inžinieriaus V. Puplausko atviras laiškas televizijos
ateistinės laidos „Argumentai" organizatoriams ir
žiūrovams

   
Šiemet, kovo 9 d., per Lietuvos respublikinę televiziją buvo rodoma taip vadinamo mokslinio ateizmo laida „Argumentai". Bet argi apgaulė gali būti pavadinta mokslu, o filmavimo technikos triukas — argumentu?

    Viską priminsiu taip, kaip buvo, ir spręskite patys.
    Man, kaip Telšių miesto Jungtinių katilinių ir šiluminių tinklų direkcijos direktoriui, paskambino Telšių raj. Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas K. Jankus ir pasakė, kad ruošiama televizijos laida apie pasikeitimus Telšiuose: „Jūs tiek daug padarėte, kad Telšiuose gerėtų butų apšildymas ir karšto vandens tiekimas. Papasakokite, kaip pavyko tai pasiekti ir kokie ateities planai."

    Tokiais, grynai techniškais savo darbo klausimais, aš paruošiau raštišką savo pranešimo tekstą ir jį palikau K. Jankui. Susipažinęs su tekstu, K. Jankus jokių pastabų ar užuominų nepadarė. Vėliau buvau iškviestas į rajono vykdomąjį komitetą. Kabinete, be Jankaus, buvo A. Stuina ir trys kiti televizijos darbuotojai. Aš pradėjau kalbėti apie katilines, o korespondentai savo klausimais ėmė pokalbį kreipti apie Telšių miestą ir telšiečius jiems norima kryptimi. Matydamas, kad rūpimais savo darbo klausimais negalėsiu pasidalinti mintimis su televizijos žiūrovais, į tuomet man nesuprantamus klausimus toliau neatsakinėjau. Ir kaip buvau nustebintas ir pasipiktinęs JC. Jankumi ir A. Stuina, kada save pamačiau ateistinės propagandos laidoje.

    Ir kaip Jūs, A. Stuina, drįsote žiūrovus melagingai nuteikti, kad tik kiti nesutiko dalyvauti ateistinėje laidoje. O argi aš sutikau? Argi man sakėte, kokiu tikslu mane filmuojate? Juk aš Jus mačiau pirmą kartą gyvenime ir

negalėjau žinoti, kokiu amatu užsiimate ir kaip užsidirbate sau duoną. Kas leido mano atsakymus įterpti į kitų pasisakymus, mane parodyti po grubių ir melagingų užsipuolimų prieš visų gerbiamą kunigą Joną Kaunecką? Juk žmonės, melagingai užpuolantys kun. J. Kaunecką, tai darė iš keršto, nes buvo užgautos jų ambicijos. Jie netikintys ir dar priešiškai nusiteikę religijos mokslui, todėl jiems viskas, kas mums kilnu ir šventa, yra svetima ir nesuprantama. Jiems nesuprantamos Lietuvos Katalikų Bažnyčios pastangos gelbėti lietuvių tautą, ypač jaunimą nuo girtuoklystės, nusikalstamumo ir ištvirkimo. Todėl laikau, kad mane, viešai tikintį kataliką, parodyti po ateistiškai nusistačiusių žmonių pasisakymų yra labai didelis įžeidimas ir mano autoriteto suniekinimas tikinčiųjų akyse.

    Kad Jums, K. Jankau ir A. Stuina, būtų suprantamiau, kokią man padarėte moralinę skriaudą, paaiškinsiu sekančiu pavyzdžiu.

    Įsivaizduokite, K. Jankau ir A. Stuina, kad grupė žmonių sugalvojo pažeminti ir pajuokti Jūsų motinas. Nufilmuoja melagingų liudytojų šmeižikiškus pasisakymus prieš mylimą motiną. Vėliau, visiškai nežinant nieko apie tai, pakviečia Jus, duoda provokuojančių klausimų apie Jūsų šeimą ir galiausiai Jus parodo per respublikinę televiziją, kaip sutinkančius ir pritariančius savo motinų pažeminimo kompanijai. Kaip jūs tada jaustumėtės visos respublikos akivaizdoje, pasirodę chamais, negerbiančiais savo motinų? O Jūs, panaudoję klastą, apgaulę ir melą, mane tokiu parodėte. Nejaugi taip vadinamo mokslinio ateizmo propagandą sugebate skleisti tik apgaule ir melu, tik suniekinant kitą žmogų ir nesiskaitant su kito žmogaus orumu ir garbe? Jums turi būti žinoma, kad dvasinis žmogaus traumavimas labai kenkia sveikatai ir mažina darbingumą.

    Todėl prašau viešai paskelbti šį mano laišką ir atitaisyti padarytą skriaudą; paaiškinti televizijos žiūrovams, kad

buvo padaryta klaida, kad aš nežinojau, kokiu tikslu mane filmuoja ir kur bus panaudoti atsakymai į mano pateiktus klausimus.
Inž. V. Puplauskas

*     *     *
 
    Viduklė (Raseinių raj.). 1980 m. gegužės 4 d. Viduklės parapijos Bažnyčios komitetas parašė LTSR Ministrų Tarybai pareiškimą, kuriame rašoma:

    „(. . .) 1976 metais, rudeniop, miestelyje pasklido kalbos, kad Raseinių rajono vadovai ruošiasi atimti mūsų špitolę (špitolė — namas, kuriame gyvena bažnyčios tarnai). Dar 1949 metais buvome netekę klebonijos, visų ūkinių pastatų ir parapijos salės. Taigi nepatikėjom tomis kalbomis ir galvojom, kad tie baisūs atėmimo laikai negrįžtamai nuėjo į praeitį ir niekada nebegrįš. Logiškai galvojant, visai nesuprantama, kad po 40 tarybinės valdžios metų rajono vadovams vėl prireiktų senos špitolės.
    1977 m. berods pavasarį atvyko Raseinių rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Z. Butkus ir Viduklės apylinkės pirmininkas A. Zigmantas pas mūsų kleboną kun. A. Svarinską ir pareikalavo leisti įkelti į špitolę vieną dirbančiųjų šeimą. Klebonas reikalavimą griežtai atmetė, nes parapijai gyvybingai reikalingos patalpos. Ir vėl kalboms nebuvo galo:

    — Nori įkelti pašalinius žmones operatyviniais sumetimais . . .
    — Tai tik nervų gadinimas . . .
    — Ne, čia Raseinių bedievių „ideologinės kovos" metodai... Iš tikrųjų jei rajono vadovai būtų tokie jautrūs dirbančiųjų reikalams, tai jie patys, kaip komunistai, galėtų tenkintis kuklesniais butais arba nedubliuoti pirčių gyvenvietėse: suomiškos — ponams, o paprastos — liaudžiai.

    Špitolė statyta dar prieš II-jį Pasaulinį karą: stogas

kiauras, supuvusios grindys ir suaižėję sienos. Reikėjo skubaus eilinio remonto. 1977 m. birželio 1 d. bažnyčios komitetas kreipėsi į raj. vyr. architektą Daunorą leidimo einamajam remontui. Architektas liepė susirasti inžinierių, kuris padarytų projektą, ir tik tada kreiptis leidimo. Tuščios buvo mūsų pastangos surasti Raseiniuose inžinierių, kuris rizikuotų patarnauti bažnyčiai ir klebonijai — padaryti projektą, nebijodamas rajono bedievių sankcijų! (. ..).

    Truputį paremontavom stogą ir patalpas, kuriose gyveno klebonas. O didesnė dalis namo dar laukia leidimo remontui.

    1980 m. sausio pradžioje Viduklės bažnyčios komitetas gavo Raseinių raj. Liaudies deputatų tarybos vyk. komiteto 1979 m. gruodžio 19 d. raštą: „Kadangi Viduklės religinė bendruomenė remontuoja gyvenamąjį namą savavališkai, be reikiamos dokumentacijos, ir nepaiso valstybinės inspekcijos įspėjimo, rajono vykdomasis komitetas nutraukia 1974 m. liepos 23 d. sudarytą sutartį dėl pastato perdavimo nemokamam naudojimuisi Viduklės religinei bendruomenei ir įspėja Viduklės religinę bendruomenę (pirmininkas I. Paulauskas) ne vėliau kaip per tris mėnesius išlaisvinti sutartyje minimo gyvenamojo namo patalpas. Vykdomojo komiteto pirmininkas A. Skeiveris, sekretorius O. Juozaitis)."

    Sprendimas neatitinka tiesos:
    1. Mes prašėme leidimo, bet negavome (...).
    2. Jokio įspėjimo negavome (...).
    Pavasariop atvažiavo Religijų reikalų tarybos įgaliotinis P. Anilionis į Viduklės Paukštininkystės tarybinį ūkį, o ūkio direktorius E. Zaikauskas savo mašina atvežė namuose buvusius bažnytinio komiteto narius: B. Urbutj ir V. Kazlauskienę. P. Anilionis kalbėjo su kiekvienu atskirai ir pareiškė: „Sutvarkykite kleboną, nes kitaip uždarysime bažnyčią".

    Balandžio 23 d. rajono vadovai atsiuntė vyr. architek-

tą, kad išmatuotų špitolės patalpas. Ir vėl prasidėjo kalbos, kad ruošiasi patalpinti šeimą į parapijos namą. Matyt, rajono vadovai galvoja šitaip: „Jei klebonas iki šiol šiaip taip atlaikė triukšmą, sklindantį iš greta esančio kultūrnamio šeštadienio ir sekmadienio vakarais iki vėlyvos nakties, tai dabar tikrai neišlaikys ir pats pabėgs". . .

    Tikintieji visus šiuos įvykius vertina kaip vieną ištisą provokaciją ir diskriminacijos grandinę. Todėl pas visus vienas klausimas: kada visa tai baigsis?

    Prašome šį diskriminacinį rajono vadovų nutarimą peržiūrėti ir atšaukti, o kaltininkus įtikinti, kad tokiais metodais religijos nenugalėsi. Priešingai, Raseinių bedieviai nustatė prieš save visus geros valios žmones.

    Ta pačia proga norime pareikšti, kad mes, Viduklės katalikai, ginsime bažnyčią, kleboną kun. A. Svarinską ir špitolę visais galimais būdais." Pareiškimą pasirašė 1287 Viduklės parapijiečiai.

*     *     *
 
    Viduklė. 1980 m. balandžio 27 d. 63 Viduklės parapijos tikintieji nusiuntė Raseinių rajono laikraščio „Naujasis rytas" redakcijai protesto laišką prieš jų klebono kun. A. Svarinsko persekiojimą. Laiške tvirtinama, kad prieš kun. A. Svarinską nukreipti straipsniai rajoninėje spaudoje slepia tikruosius bedievių tikslus — norą susidoroti su tikinčiųjų mylimu kunigu. Laišką pasirašę tikintieji protestuoja prieš rajoninio laikraščio skleidžiamus kun. A. Svarinsko adresu šmeižtus. Laiške rašoma: „Turėdami valdžios pritarimą ir jėgą, bet savo ideologijos neįstengiantys apginti teisingu ir padoriu būdu, ateistai pasiryžę iškovoti jai triumfą naudodami šantažą ir smurtą prieš Bažnyčią ir tikinčiuosius".

    1980 m. birželio 1 d. su 63 vidukliškių laišku į Blinstrubiškių aklųjų namus atvyko kažkokia moteris, atseit, patikrinti, ar po laišku parašai yra tikri. Buvo apklausta G. Nevardauskaitė. Atvykusioji pirmiausia

paaiškino, kad tikinčiųjų laiško rajoninis laikraštis neatspausdins.

    — O šmeižikiškus ateistų straipsnius redakcija kompetetinga spausdinti? — paklausė G. Nevardauskaitė. Vietoje atsakymo — tyla. Toliau „redakcijos darbuotoja" klausinėjo, kas buvo šio laiško iniciatoriai, priekaištavo, kam kun. A. Svarinskas pamokslo metu sakęs, jog Kovo 8-ji yra girtuoklės moters diena (iš tikrųjų minėtą dieną beprotiškai girtauja ne tik vyrai, bet ir moterys — red. pastaba). „Moteris iš redakcijos" pasikalbėjo dar su B. Jasinskaite, o su kitais, laišką pasirašiusiais asmenimis, susitikti nepanoro.

*     *     *
 
TARYBINĖJE MOKYKLOJE


    Prienai. 1980 m. balandžio 18 d. Prienų vid. mokyklos moksleiviai Aldonas Gudaitis ir Algis Gudaitis buvo iškviesti pas mokyklos direktoriaus pavaduotoją. Čia jų laukė Prienų saugumiečiai, kurie mokinius nusivežė į Prienų KGB būstinę. Abu mokiniai buvo klausinėjami, kur jie buvę vasario 15-17 dienomis; jie buvo kaltinami, kad vasario 16 d. iškėlė trispalvę Nepriklausomos Lietuvos vėliavą. Broliai Gudaičiai šį kaltinimą paneigė. Tardytojai elgėsi labai grubiai ir dažnai rėkė: „Kokios tau laisvės reikia!? Negana, kad pavalgęs . . . Snargliau, ne su tokiais susitvarkėme, ir su tavimi susitvarkysime."

    Pustrečios valandos varginę nekaltus vaikus paleido, įsakę, kad rytojaus dieną į saugumą prisistatytų jų tėvas.

*     *     *
 
    Prienai. 1980 m. gegužės 14 d. į Prienų KGB buvo iškviesta Vida Mačiulytė. Saugumiečiai mokinę klausinėjo, ar ji rašiusi sveikinimus kaliniams — Plumpai, Sadūnai-tei ir kt., ar einanti į bažnyčią, ar pažįstanti brolius Gudaičius ir kt.


*     *     *
 

    Pakuonis (Prienų raj.). Birželio 27 d. į Pakuonio bažnyčios šventorių buvo susirinkę būrys mergaičių. Artėjant atlaidams, jaunosios adoruotojos mokėsi barstyti gėles. Tuo metu atėjo Pakuonio mokyklos direktorė Deltuvienė, apylinkės pirmininkė Pečkienė, partijos sekretorė Padrezienė ir su didžiausiais grasinimais išvaikė mokinukes, aiškindamos, kad moksleiviai negali dalyvauti procesijoje.

*     *     *
 

(Tarybinės mokyklos tikintieji mokiniai kankinami dvasiškai paliegusių mokytojų):

    Tirkšliai (Mažeikių raj.). 1980 m. gegužės 4 d. Motinos dienai skirtame pamoksle kun. klebonas Vincentas Gauronskas pranešė, kad jam kažkoks pareigūnas paskambino telefonu ir griežtai pareikalavo, kad prie altoriaus nepatarnautų vaikai ir nekalbėtų rožančiaus, kitu atveju gegužės 12 d. bus sudeginta klebonija. Klebonas savo pamoksle klausė, ar neaišku, kad čia grasino bedievis? Ar tas grasinimas neturi ryšio su Batakių, Gaurės ir Šiaulių šv. Jurgio bažnyčių sudeginimais tarybiniais metais? Ar atsitiktinai per paskutinius metus išniekintos beveik visos aplinkinės bažnyčios: Žem. Kalvarijos, Sedos, Gadunavo, Alsėdžių, Tryškių; įsilaužta į Mažeikių bažnyčią, apvogta Telšių katedra, sunaikinti Plungės kapinių religiniai paminklai?

    Sekančią dieną Tirkšlių bažnyčioje patarnauti šv. Mišioms atėjo 5 nauji berniukai. Taip dar didesniu uolumu žemaičiai atsako į bedievių grasinimus ir smurtą.

*     *     *
 

    Seda (Mažeikių raj.). 1980 m. gegužės 4 d. rytą, 7,30 vai., prižadino iš miego Sedos vid. mokyklos XI kl. mokinį

Joną Račkauską kažkokie nepažįstami žmonės. Atvykusieji paprašė jį sėstis į lengvąją mašiną ir padėti surasti vieną Sedos gyventoją. Tačiau išvažiavus lengvoji mašina pasuko Plungės link. Moksleivis prašė sustoti, bet vairuotojas neklausė. Staiga atidaręs dureles, šaukdamas: „Saugumas", moksleivis šoko iš mašinos. Mašinoje sėdėję 2 vyrai nesėkmingai bandė jį sulaikyti. Gegužės 6 d. vėl anksti rytą, kai visa šeima buvo fermoje, jaunuolio kambaryje buvo padaryta krata. Kratą darantys asmenys parodė tik saugumiečių knygelių viršelius ir pasisakė esą iš Plungės saugumo. Moksleivis Jonas Račkauskas yra kaltinamas, kad organizavęs rožančiaus perdavimą Žemaičių Kalvarijoje, o taip pat kalbėjęs rožančių Sedos bažnyčioje (kasdien bažnyčioje rožančių kalba 10-20 vaikų). Krata buvo daroma chuliganiškais metodais: nepateiktas orderis su prokuroro sankcija, nesurašytas kratos protokolas, kratoje nedalyvavo joks liudininkas. Atrodytų, kad tie du įvykiai — chuliganų darbas, jei neturėtų ryšio su jau anksčiau prasidėjusiu moksleivio persekiojimu mokykloje. Jonas Račkauskas mokykloje nuolat įžeidinėjamas. Direktorius Labžentis visuomenės mokslo pamokos metu, įvairiai išjuokdamas tikinčiuosius, sakė, kad ypatingai nekenčiąs kun. J. Kaunecko, nors jo nepažįstąs. Moksleivis J. Račkauskas pastebėjo: „Direktoriau, neapykantą draudžia tarybinė konstitucija". Įpykęs direktorius, paėmęs už pakarpos jaunuolį, išvedė iš klasės.

    (Direktorius Labžentis už valstybinių lėšų grobstymą yra pašalintas iš direktoriaus pareigų ir šiuo metu dėsto mokykloje visuomenės mokslą — tarybinę moralę!).

    Už tai, kad J. Račkauskas kelis draugus nusivedė į bažnyčią, jam grasinama, jog nebus leista laikyti abitūros egzaminai arba jų metu sukirsią. Gegužės 12 d. apsvarstyti moksleivio elgesiui surengtas jungtinis Sedos apylinkės ir miesto posėdis. Posėdyje dalyvavo apylinkės pirmininkas Petkus, miesto pirmininkas Ramanauskas, mokyklos direktorė Butkutė, pavaduotoja Plekaitienė,

mokyt. Spernauskas ir Petrauskienė ir 6 tėvų komiteto nariai. Jaunuoliui buvo leista kalbėti tik 5 minutes, tačiau ir to užteko, — visi galėjo padaryti išvadą, jog moksleivis persekiojamas neteisingai ir nuolat grubiai įžeidinėjamas.

    Tikinčiojo jaunuolio kovą su bedieviais apsunkina tai, kad toje kovoje visiškai nepalaiko vietos klebonas kun. Petras Serapinas, kuris pats deda pastangas, kad prie altoriaus nebūtų vaikų.

*     *     *
 

    Seda (Mažeikių raj.). 1980 m. gegužės 24 d. Sedos vid. mokyklos XI kl. mok. Jonas Račkauskas pristatė pedagogų tarybai medicininės komisijos pažymą, kad dėl blogo regėjimo yra atleidžiamas nuo baigiamųjų (abitūros) egzaminų. Tačiau nežiūrint to, moksleivis nuo egzaminų nebuvo atleistas. Egzaminų metu mokytojas Labžentis įvykdė savo grasinimą — per visuomenės egzaminą mokiniui buvo parašytas nepatenkinamas pažymys.

*     *     *
 
    Betygala (Raseinių raj.). 1979 m. Betygalos parapijoje, pradėjus dirbti naujam klebonui kun. Juozui Varvuoliui, suaktyvėjo religinis gyvenimas, o tai labai nepatiko vietiniams ir rajono pareigūnams. Klebonas buvo iškviestas į Raseinių Vykd. komitetą pasiaiškinti, kodėl ligoninėje suteikęs ligonių sakramentus sunkiai sergančiai ilgametei bažnyčios choristei Šaibokaitei. Kunigą į ligoninę pakvietusi Ona Petrauskienė, š.m. sausio 18 d. ji buvo iškviesta į Betygalos apylinkę, kur Raseinių raj. pirmininko pavaduotoja Stonienė grasino nubausti ją pinigine bauda ar net laisvės atėmimu dviems metams už tai, kad pakvietė kunigą į ligoninę ir atvedė du mokinius — Žydrūną Pupeiką ir Gintą Kaliną, patarnauti šv. Mišioms.

    Mokyklos direktoriaus pav. Viršilienė įsakė mokiniams

Ž. Pupeikiui ir G. Kalinai parašyti raštiškus pasiaiškinimus, kodėl jie patarnaują Mišioms ir lanką bažnyčią.

*     *     *
 
    Kupiškis. 1980 m. gegužės 18 d. Kupiškio parapijos altarista kun. Edvardas Vaišnora šventė savo kunigystės 50-ties metų jubiliejų. Į iškilmes žadėjo atvykti Panevėžio vyskupijos vysk. Romualdas Krikščiūnas. Apie kunigo jubiliejų ir vyskupo atvykimą buvo pranešta parapiečiams. Tai sukėlė baimę ateistams: pamaldose gali dalyvauti daug vaikų ir jaunimo. Kupiškio raj. Komunistų partijos komiteto trečioji sekretorė Marinkienė, pritariant pirmam sekretoriui Tamošiūnui, įsakė vidurinės mokyklos mokytojams užimti sekmadienį vaikus. Mokytojai vienus vaikus pralaikė sporto aikštelėje, kitus išvedė į mišką . . . Vis tik ne visi mokiniai pakluso — daug dalyvavo ir sekmadienio šv. Mišiose. Už tai tikintieji mokiniai daug nukentėjo.

*     *     *
 

BAŽNYČIA SOVIETINĖSE RESPUBLIKOSE

Baltarusija

    Gervėčiai. 1980 m. gegužės mėn. pradžioje Gervėčių bažnyčios klebonas kun. Zenevskij Josif Ivanovič vietos apylinkės buvo nubaustas administracine 50 rb. bauda už tai, kad miestelyje susitikęs su mokiniais pasisveikindavo, o kartais kai kuriuos pakviesdavo ateiti į pamaldas bažnyčioje ir pasiteiraudavo, kaip jiems sekasi mokslas. Tuo kunigas esą peržengęs tarybinius įstatymus — už bažnyčios ribų vedęs religinę propagandą.

    Skundą Gervėčių apylinkės Vykd. komitetui parašė Gervėčių vid. mokyklos užklasinio darbo organizatorė Murina Taisą Nikolajevna, o pasirašė visa mokyklos administracija.

    Baltarusijoje  katalikų  kunigas,  matyt, yra lygus

raupsuotajam, kuriam susitikti ir bendrauti su žmonėmis yra draudžiama įstatymu.

*     *     *
 
  Ukraina


    Tą pačią dieną, kai 1975 metų vasarą L. Brežnevas deklaravo, kad TSRS egzistuoja tikėjimo laisvė, Lvovo prokuroras ir teisėjai perskaitė teismo nuosprendį graikų-katalikų kunigui Michailui Vinickiui penkis metus kalėti ir tris metus tremties už tariamą merginos Novosad suluošinimą ir vaikų katekizavimą. Teismas vyko visą savaitę. Kun. M. Vinickis buvo kaltinamas tuo, kad savo maldomis paveikęs merginą psichiškai.

    Teismas siūlė nuteistajam gailėtis, kad bemokydamas vaikus luošinęs jų sveikatą. Taip pat kun. M. Vinickis buvo kaltinamas, kad leidęs dalyvauti vaikams šv. Mišiose, kurios buvo laikomos privačiuose namuose.

    1977 m. vasarą Lvovo srityje, Gorodoko rajone, Mšano kaime milicininkų būrys su šunimis apsupo ukrainiečių bažnyčią ir jos viduje viską sunaikino, o vertingesnius dalykus konfiskavo. Bažnyčia buvo paversta sandėliu. Tikintieji kreipėsi į Kijevą ir į Maskvą, reikalaudami grąžinti bažnyčią. Maskvos valdininkai pripažino, kad tikintieji yra teisūs, tačiau atgauti bažnyčios nepadėjo.

    Panašiu būdu 1979 m. vasarą buvo uždaryta Gorodoko raj. Chičeviči kaimo bažnyčia.

    Tuo pačiu laiku Javorovo raj. Kamenobrod kaime buvo konfiskuotas bažnyčios turtas.

    Sovietinė valdžia pastoviai terorizuoja, neleisdama prisiregistruoti ir pastoviai gyventi ukrainiečiams kunigams — Juozui Budzinskiui, Petrui Perižokui ir kitiems, kurie 1946 metais nesutiko pereiti į pravoslavų tikėjimą.

*     *     *
 
    1980 m. gegužės 9 d. Lvove buvo nužudytas katalikų kunigas, vienuolis redemptoristas Eugenijus Vosikevič.

Už poros mėnesių jis turėjo išeiti į pensiją.

    Kun. E. Vosikevič rado nužudytą darbe praėjimo kambaryje. Jo burna rasta prikimšta pilna duonos. Ypatingų sumušimo žymių nerasta.

    Kunigas E. Vosikevič dirbo Lvove autokolonoje sargu.

*     *     *
 
NAUJI POGRINDŽIO LEIDINIAI


    Redakciją pasiekė tik vienas leidinys — Vytis, Nr. 4. (1980 m. kovo-balandžio mėn.). Leidinio turinys: Dybenko — Generalgubernatorius Lietuvai; J. Sasnausko atviras laiškas; Atviras laiškas antrajam sekretoriui N. K. Dybenkai; A. Statkevičiaus pareiškimas N. K. Dybenkai; D. Keršiūtės pareiškimas liaudies teismui; Dokumentas SNO Generaliniam Sekretoriui; Pareiškimas TSRS Gen. Sekretoriui L. Brežnevui; Lituanistinis Aničo avangardizmas; Nauji Lietuviškos Helsinkio grupės nariai; Kronika; Kovojusiems; Rastinas.

*     *     *
 
L i e t u v i ,     n e u ž m i r š k !

    Petras Plumpa (Permės sr.), Petras Paulaitis (Mordovi-ja), Sergiejus Kovaliovas (Mordovija), Viktoras Petkus (Čistopolio kalėjimas), Balys Gajauskas (Mordovija), Vladas Lapienis (tremtis Tėjoje), Antanas Terleckas (laukia teismo), Julius Sasnauskas (laukia teismo), Povilas Pečeliūnas (laukia teismo), Vytautas Skuodis (laukia teismo), Algirdas Statkevičius (laukia teismo), Anastazas Janulis (laukia teismo), Povilas Buzas (laukia teismo), Genovaitė Navickaitė (laukia teismo), Ona Vitkauskaitė (laukia teismo), Jadvyga Stanelytė (laukia teismo) ir kiti neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai gyventi ir tikėti!

*     *     *
 



 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum