gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 45 Spausdinti El. paštas
    • Įspūdžiai iš J. E. vysk. J. Steponavičiaus 25 metų vyskupystės jubiliejaus Vilniuje
    A. Terlecko ir J. Sasnausko teismas
    Gyd. A. Statkevičiaus teismas
    Mūsų kaliniai — P. Paulaitis, V. Petkus, A. Janulis ir J. Stanelytė
    Kunigų seminarija
    Smurtas prieš kunigus — Šapoka, J. Zdebskį ir kt.
    Kratos ir tardymai
    Žinios iš vyskupijų
    Tarybinėje mokykloje
    Nauji pogrindžio leidiniai

1980 m. spalio 22 d.

LKB KRONIKA Nr. 45
Eina nuo 1972 metų.
Perskaitęs duok kitam!
Numeris skiriamas tremtiniui-vyskupui Julijonui Steponavičiui,
šiais metais švenčiančiam vyskupystės 25 metų jubiliejų.
Tauta meldžiasi ir linki ištikimam ir tvirtam
Bažnyčios Ganytojui Dievo palaimos!
ĮSPŪDŽIAI IŠ J. E. VYSK. JULIJONO
STEPONAVIČIAUS 25 METŲ VYSKUPYSTĖS
JUBILIEJAUS VILNIUJE

Tavęs laukia Vilnius!
Čia Tavo namai.
Čia grįžtančio laukia
Našlaičiai vaikai!

(Komunistinėj santvarkoj dažnai ir į savo namus sugrįžti neleidžiama):
     Liūdna ir graudu vilniečiams, — jau greitai bus 20 metų kaip sostinė nemato savo Ganytojo, — jis ištremtas; nėra katedros, — ji išniekinta. Daugybė jaunimo, kurie niekada dar nematė savo vyskupo, o ir suaugę ne visi jį prisimena.

    Ir štai džiugi žinia, labai tyliai pasakoma į ausį: „Į Vilnių atvažiuoja J. E. vysk. Julijonas Steponavičius švęsti savo 25 metų vyskupystės jubiliejų!" Sukruto subruzdo jaunimas: kaip geriau sutikti savo Ganytoją?! Vieni pynė ąžuolų lapų vainikus, kiti ruošė sostą, treti ieškojo geriausių gėlių . .. Juos visus jungė viena mintis — padaryti kuo daugiau džiaugsmo savo Ganytojui. Bet ta pakili nuotaika ne visų veiduose. Paslaptingai sklinda gandai: negalima garsiai skelbti apie vyskupo atvažiavimą,

kažkas to nenori. . . negalima daryti didelių iškilmių, nepuošti bažnyčios išorės, tenebūna iškilmingų garbės vartų, nes kažkam gali būti nemalonumų ... Todėl apie vyskupo atvažiavimą paskutinį sekmadienį, vos likus kelioms dienoms iki jubiliejaus, Vilniuje teišdrįso paskelbti tikintiesiems tik šv. Mikalojaus ir Žvėryno bažnyčiose!

    Rugsėjo 10 d. 18,30 vai. daugybė jaunimo, pasipuošusio baltais ir tautiniais rūbais, išsirikiavo šv. Mikalojaus bažnyčios šventoriuje. Visų rankose gėlės, vainikai, o veiduose džiaugsmingas laukimas. Negalima paruošti garbės vartų?!! Nieko! Meilė išradinga. Jaunimas padarys gyvuosius gatvės vartus! Takas, kuriuo turės praeiti vyskupas, nuklotas žiedais. Kažkas prie vartų ant žemės paskleidė puikią puokštę raudonų kaip kraujas, kaip kančia gvazdikų. Minios entuziazmas augo. Kažkas pasakė: „Jis vertas, kad jam po kojų mestų geriausias gėles. Jis tikrai to užsitarnavo!"

    Pasirodžius Jo Ekscelencijai, prie vartų stovėjusios tautiniais rūbais apsirengusios mergaitės ir jaunuoliai aukštai aukštai iškėlė tautines juostas ir ąžuolo vainikus, sudarydami tarsi gyvuosius vartus. Kai atvykusį svečią pasveikino dvasininkija, prie jo prisiartino kelios mažos baltai apsirengusios mergytės ir įteikė vyskupui rožių, sakydamos: „Jus sveikina Vilniaus vaikai!", „Jaunimas Jus myli!", „Vaikai už Jus meldžiasi!" ir t.t.

    Procesija pajudėjo aplink bažnyčią. Baltai išsipuošusios mergaitės bėrė gėles, tikintieji klaupėsi priimti Ganytojo palaiminimą. Ir pynėsi džiaugsmas su skausmu: žmonių nebuvo tiek daug, kaip buvo galima tokiu atveju tikėtis, — jie .. . nežinojo!

    Šv. Mišias koncelebravo J. E. vysk. Julijonas Steponavičius, kun. Stanislovas Valiukėnas ir kun. Pukėnas. Iškilmėse dalyvavo keletas kunigų svečių. Pamokslo metu J. E. Vysk. J. Steponavičius drąsiai išaiškino priežastis dėl kurių jis buvo ištremtas iš Vilniaus: jis nesutikęs su jam

padiktuotais reikalavimais — jis siekė Bažnyčią statyti, o ne ją griauti.

    Po iškilmingų šv. Mišių prasidėjo Jubiliato sveikinimai. Nuo suaugusių neatsiliko ir vaikai. Viena maža, gal kokių 5 metukų mergytė dar švepluodama skardžiu balseliu pradėjo:

    Ganytojau, sveikas!
    Tau taria vaikai, —
    Laimingi šiandieną,
    Kad Tu juos lankai!

Tavęs laukia Vilnius!
Čia Tavo namai,
Čia ilgesio pilnos
Mūs širdys seniai.

    Didesnieji tęsė toliau:

    Užaugom tarp vėtrų, —
    Toli nuo Tavęs.
    Tegul meilės maldos
    Mūs Tėvą parves.

Tavęs laukia Vilnius,
Kur meldžias vaikai!
Te rožėm pražysta
Tau skausmo takai!

    Jautriai pasveikina Vyskupą Valkininkų parapijos jaunimas, švč. Jėzaus širdies parapijos vaikai, didelis būrys jaunimo atvažiavo iš Kauno, iš Dubičių parapijos ir kt. Reikėjo stebėtis, su kokiu nuoširdumu jaunimas teikė Ganytojui gėles, o su jomis atiduodavo tarsi ir dalį savo širdies. Ir atrodė, kad visa alsavo jaunyste, gėlėmis ir entuziazmu. Nuo didelės spūsties visi pavargę, bet veiduose — šypsena, ir niekas neskubėjo į namus. Po iškilmių tikintieji vėl pasklido po šventorių, norėdami dar kartą parodyti meilę savo Ganytojui — iškilmingai Jį

išleisti. Vėl išsirikiavo ilgiausia eilė jaunimo, vėl biro gėlės, o kai vyskupas įsėdo į mašiną, minia gaivališkai pradėjo ploti ir skanduoti tik vieną žodį, kuriame viskas buvo sudėta — ir meilė, ir skausmas, ir viltis: „Laukiam! Laukiam! Laukiam! Laukiam!" Ilgai ir galingai skambėjo šis, širdį veriąs, žodis vakaro sutemose, jis atsimušė į Vilniaus mūrus, tik nesuvirpino širdžių tų, kurie akmeniniais veidais slankiojo aplinkui visa stebėdami. O minios entuziazmas augo. Staiga vyrai pradeda šaukti: „Valio! Valio! Valio!" Bet mašina pajudėjo, ir Ganytojas-Tremti-nys išvažiavo . . . Nutilo ovacijos, išsiskirstė jaunimas, o širdyje likosi tarsi žaizda, — ir vėl mes našlaičiai ... be Tavęs, kuris mus myli, dėl mūsų kenčia ir nori būti su mumis.

    Rytojaus dieną kuklios iškilmės įvyko Aušros Vartų koplyčioje prie Stebuklingo Dievo Motinos paveikslo. Nuotaiką sugadino tyčia ar netyčia atsiradę triukšmadariai, dėl kurių tikintieji beveik negirdėjo labai drąsaus ir turiningo kun. Jono Lauriūno pamokslo, ir kiti netikėtinumai.

ANTANO TERLECKO IR JULIAUS SASNAUSKO
TEISMAS

(Komunistinių teismų farsas nuolatos tęsiamas):
    1980 m. rugsėjo 15-19 d. Vilniuje LTSR Aukščiausiasis Teismas nagrinėjo Antano Terlecko ir Juliaus Sasnausko bylą. Teisėjas Ignotas, tarėjai — Burokevičienė, Vinča, prokuroras — Bakučionis, A. Terlecko gynėjas — Kudaba, o J. Sasnausko — Aperaitis.
 
    Į teismo posėdžius niekas iš teisiamųjų draugų nebuvo įleisti, o į salę suėjo tik čekistai ir specialiai pakviesti asmenys, pvz.: Vilniaus Universiteto komjaunimo sekretorius Bagdonas ir kiti.

    Rugsėjo 15 d. buvo perskaityta kaltinamoji išvada, kurioje A. Terleckas ir J. Sasnauskas kaltinami nelegalių leidinių dauginimu, platinimu ir kt. panašiais nusikaltimais. Jiems abiems taikoma LTSR BK 68 str. I—ji dalis.

    A. Terleckas kaltu neprisipažino. Jis neigė visus jam primetamus kaltinimus ir teigė, kad iki tardymo jis nebuvo matęs net dokumento dėl Molotovo-Ribentropo pakto (45 Pabaltiečių memorandumas — Red.).

    J. Sasnauskas prisipažino parašęs daug pareiškimų, pasirašęs dokumentą apie Molotovo-Ribentropo paktą, redagavęs leidinį „Vytis" ir kt.
    Rugsėjo 16 d. buvo apklausinėjami liudininkai:
    D. Sasnauskienė apibūdino savo sūnų kaip dorą ir gerą vaikiną, kentėjusį mokykloje už savo religinius įsitikinimus.
    E. Terleckienė sakėsi nieko nežinanti apie 1977 m. kratos metu paimtą medžiagą.
    Pensininkas mokyt. J. Šerkšnas teigė, jog neatsimena, kad kas jam būtų davęs „Vytį", o dokumentą dėl Molotovo-Ribentropo pakto radęs švarko kišenėje.

    S. Petruškevičienė parodė, jog buvo paskolinusi A. Terleckui straipsnį apie Seinų lietuvių katalikų padėtį (straipsnis buvo įdėtas „Vytyje"). A. Terleckas šį parodymą atmetė.

    R. Mažukna tvirtino, jog dokumento dėl Molotovo-Ribentropo pakto nepasirašęs.

    V. Bastys paaiškino, kad apie Molotovo-Ribentropo paktą su kažkuo kalbėjęs ir, matyt, pašnekovas supratęs, jog Bastys sutinkąs Pabaltiečių memorandumą pasirašyti.

    Teisėjas paskaitė apklausos protokolą, kur Bastys liudijo, jog spaudos konferencijoje su užsienio žurnalistais A. Terleckas kalbėjęs apie Lietuvos okupaciją, o J. Sasnauskas — apie tikinčiųjų padėtį Lietuvoje.

    Pečiulis liudijo, kad A. Terleckas siūlęs jam klausytis Vatikano radijo ir buvęs priešiškas tarybinei valdžiai.

    Žiedūnas tvirtino, kad Terleckas jam siūlęs aprašyti

savo gyvenimą (Žiedūnas buvo represuotas ir vėliau reabilituotas).

    Gyd. V. Abraitis iš Jurbarko liudijo, kad A. Terleckas buvo atvažiavęs pas jį ir prašė palikti Paškauskienę ramybėje, nekvietinėti jos į psichekspertizes.

    Kun. B. Laurinavičius įrodinėjo, kad abu teisiamieji niekuo nenusikaltę.
    A. Ragaišienė įteikė A. Terleckui gėlių. Liudytoja pareiškė, kad apie spaudos konferenciją jos namuose nieko negalinti pasakyti, nes tuo metu šeimininkavusi ir negirdėjusi, ką svečiai kalbėjo.

    A. Tučkus (VVU studentas) įėjęs į salę pasveikino A. Terlecką ir J. Sasnauską ir pareiškė, kad apie teisiamųjų veiklą nieko nežinąs.

    Teisėjas perskaitė į teismą neatvykusios Onos Poškienės liudijimą, kad Helsinkio dokumentus jai atvežęs J. Sasnauskas.

    Perskaitomas kun. Norkūno parodymas, jog Terleckas atvežęs jam pasirašyti dokumentą, bet jis nepasiražęs.
    Rugsėjo 17 d. toliau apklausinėjami liudininkai:
    Žukovskis (iš Rygos) pareiškė, kad dokumentą dėl Molotovo-Ribentropo pakto pasirašęs.

    Toliau buvo nagrinėjami kratų metu paimti popieriai, ir ekspertizės išvados. Teisėjas pažymėjo, kad Terleckas nesilaikė savo 1977 m. duoto pasižadėjimo neveikti prieš tarybinę santvarką.

    Rugsėjo 18 d.

    A. Terleckas prisipažino, jog dalinai esąs kaltas.
    J. Sasnauskas prisipažino kaltas dėl „Vyties" leidimo ir kritiškai vertino savo atvirus laiškus.

    Prokuroras Bakučionis pakartojo kaltinamąją išvadą ir pasiūlė nubausti A. Terlecką 6 metams griežto režimo lagerio ir 5 metams tremties, J. Sasnauską — 4 m. lagerio ir 3 tremties.

    Advokatas Kudaba sakė, jog tikįs, kad Terleckas pilnai supras savo kaltę ir paprašė dėl šeimos sumažinti bausmę.

    Advokatas Aperaitis kalbėjo apie reakcingus dvasiškius, apie tai, kad J. Sasnauskas esąs jaunas ir turįs laiko pasitaisyti. Jis prašė teismą dėl sveikatos sušvelninti bausmę (Per visą teismo procesą advokatas Aperaitis buvo labai netaktiškas. Tarp kita ko, politinėse bylose dalyvauja advokatai — saugumo bendradarbiai.).

    Rugsėjo 19 d.

    A. Terleckas savo paskutiniame žodyje prisipažino esąs kaltas, kad nesilaikė 1977 m. duoto žodžio. Grįžęs prižada nelįsti į jokią veiklą.

    J. Sasnauskas kalbėjo, jog visą gyvenimą ieškojęs tiesos, visada norėjęs padėti žmonėms, nors ne visada buvęs teisus. Už viską atsakingas tik jis vienas. J. Sasnauskas prašė teismą suteikti jam galimybę mokytis.

Nuosprendis


    Kaltinamieji varė antitarybinę propagandą ir agitaciją, siekdami susilpninti tarybų valdžią Lietuvoje. Gamino, daugino, kaupė ir platino antitarybinio turinio leidinius, laiškus, pareiškimus, kuriuos reakcinės užsienio organizacijos panaudojo savo šmeižikiškiems tikslams. Nors jie savo kaltę pripažino tik iš dalies, tačiau pilnai įrodyta: 1) 1975.XI. Terleckas parašo laišką TSRS VSK dėl tariamo jo persekiojimo. Laiške teigiama, kad TSRS žmonės persekiojami už savo politinius įsitikinimus ir uždaromi į psich. ligonines. Laišką išplatino. 2) 1979 m. įteikė Paškauskienės laišką Sveikatos apsaugos ministrui, kuriame teigiama, kad žmonės už savo įsitikinimus uždaromi į psich. ligonines ir persekiojami. Tai įrodyta ligoninės gydytojo ir Basčio parodymais. 3) 1979 m. paruošė, daugino, platino, rinko parašus po kreipimusi į TSRS, VFR ir kitas organizacijas, kuriame teigė, kad Lietuvos įstojimas į TSRS yra okupacija. Sasnauskas padaugino ir išplatino šį dokumentą lietuvių kalba, o Terleckas ruošė šį dokumentą rusų k. Tai įrodo rašomoji mašinėlė ir kalkės lapai, rasti pas Terlecką, o taip pat liud. šerkšno, Norkūno parody-

mai. 4) Sasnauskas kartu su Terlecku paruošė medžiagą leidiniui „Vytis" Nr. 1. Sasnauskas daugino ir išplatino „Vyties" Nr. 2 ir Nr. 3. Nėra įrodyta, kad Terleckas dalyvavo 2 ir 3 numerių leidime. „Vytyje" išspausdinti šie antitarybiniai straipsniai: „Laisvę reikia išsikovoti", „Lazdijuose diskriminuojamas kun. Gustaičio atminimas" ir kt. Straipsniuose šmeižiama tarybų valdžia. Įrodo Sasnausko prisipažinimas, daiktiniai įrodymai, šerkšno, Petruškevičienės liudijimas. 5) 1979.11 Terleckas dalyvavo Ragaišienės bute nelegalioje konferencijoje, kurioje pateikė šmeižikišką medžiagą apie tariamą Lietuvos okupavimą, persekiojimus. Sasnauskas paruošė ir išplatino medžiagą apie šią konferenciją. Įrodo liud. Čerepanovo ir Basčio parodymai, kratos metu pas Sasnauską rastas aprašymas. 6) Kaltinamieji paruošė ir išplatino Ragaišio teismo proceso aprašymą. Įrodo rankraščiai ir spausdinti tekstai, rasti per kratą pas abu kaltinamuosius. 7) Terleckas pateikė medžiagą, o Sasnauskas paruošė str. apie Vytauto paminklo būklę Jurbarke. Įrodo rankraščiai ir spausdinti tekstai, rasti pas Sasnauską. 8) Sasnauskas paruošė ir padaugino protestus dėl Petkaus ir Terlecko areštų. Įrodo ekspertų išvados, rasti kratos metu dokumentai. 9) Sasnauskas parašė LKP CK laišką dėl tarnavimo armijoje ir dėl mirusiųjų pagerbimo, kuriuose šmeižikiškai teigiama apie tarybų valdžią Lietuvoje, sakoma, kad reikia gerbti tik tuos, kurie su ginklu rankose kovojo prieš tarybų valdžią. 10) Terleckas iki 1977.VII.23 laikė, platino įvairius antitarybinius leidinius ir straipsnius, savo paruošto leidinio „Laisvės šauklys" atskirus numerius, LKBK, „Aušros" leidinius (str. „Nušluostykit ašaras" ir kt.) Teiginys, kad ši medžiaga priklauso ne jam, o Jokubynui yra nepagrįstas, nes įvairiose straipsnių vietose rasti rankraštiniai Terlecko tekstai.

    Antano Terlecko ir Juliaus Sasnausko kaltė pilnai įrodyta. Jie dalinai prisipažino kaltais. Ateityje žada nedaryti antitarybinių veiksmų. Sasnauskas jaunas, žada

mokytis, užsiimti visuomenei naudinga veikla. Jo sveikata silpna.

    Skirti bausmė:
    Terleckui 3 m. griežto režimo lagerio ir 5 m. tremties.
    Sasnauskui 1,5 m. griežto režimo lagerio ir 5 m. tremties.

    Atskira nutartis: Pranešti Vilniaus Universiteto rektoriui apie I kurso studento A. Tučkaus netinkamą elgesį teisme.

GYDYTOJO ALGIRDO STATKEVIČIAUS TEISMAS


    1980 m. rugpjūčio 8 ir 11 Vilniuje LTSR Aukščiausias Teismas nagrinėjo Lietuvos Helsinkio grupės nario gyd. Algirdo Statkevičiaus bylą. Teismas atviras, bet nieko, išskyrus jo žmoną, saugumiečius ir liudininkus, į salę neįleido. Teisė už akių. Kaltinamojo teisme nebuvo. Kai žmonės bandė į teismo salę įeiti, stovintis prie durų raudonu raiščiu persirišęs ranką saugumietis paaiškino, kad įeiti negalima, nes nėra atsakingo už įleidimą, o jis nieko nežinąs. Atėjęs vėliau atsakingas saugumietis pareiškė, kad salė pilna, nors pusė salės buvo tuščia, ir nieko neįleido. Neleido net į teismo nuosprendį. Tuos, kurie bandė įrodyti, kad taip elgdamiesi saugumiečiai yra neteisūs, pradėjo visaip gąsdinti ir jiems grasinti. Susirinko milicininkai, ir žmonės buvo priversti išsiskirstyti. Susirinkęs jaunimas, pasitraukęs toliau nuo durų į koridorių, pusbalsiu kalbėjo rožančių, kad visus sustiprintų meilėje, o budeliams-teisėjams atleistų, nes jie nežino, ką daro.

    Aukščiausiojo teismo nuosprendis — priverstinis gyd. Algirdo Statkevičiaus gydymas spec. psichinėje ligoninėje, šiuo metu nuteistasis yra Černiachovskio spec. psichiatrinėje ligoninėje.

MŪSŲ KALINIAI

Rašo Petras Paulaitis

("Raudonieji rusai be žiaurumo ir melo nenori gyventi"):
    „Apie vidurį liepos man pakišo pasirašyti aktą vieno konfiskuoto laiško iš Norvegijos. Pavardės nesakė, kas rašo, ir laiško visai nerodė, tik ant atvirkščios lapo pusės liepė pasirašyti. O konfiskavę laišką dėl to, kad jame žinios neatitinkančios tiesos. Jame žinios neteisingos. Koks įžūlus, ciniškas veidmainiavimas! Juk Maskvos cenzūra to laiško kiekvieną raidę išuostinėjo, ir jai žinios buvo teisingos — laišką praleido, o kiek toliau nuo Maskvos, Javaso-Baraševo užkampių cenzūrai — žinios neatitinkančios tikrovei — neteisingos. Taigi laišką, visiškai jo neparodant, prireikė konfiskuoti. Ką padarysi, kad rusai, ypač raudonieji, be melo, be apgaulės, be klastočių ir be žiaurumo niekaip nenori gyventi. Juk aš per 33 metus (spalio 30 d. lygiai 33 metai), uždarytas jų kalėjimuose-lageriuose, pats skaudžiai visa tai patyriau. Vien tik už privalomos savo laisvai ir nepriklausomai Tėvynei pareigos atlikimą, vien už asmeninius šventus savo įsitikinimus, mums visai svetimi rusai-komunistai, atėmę ir man gražiausią ir svarbiausią gyvenimo dalį. Per tuos 33 metus Rusijos komunistų „rojuje" teko labai daug ir sunkiai dirbti, alkį kęsti, nežmoniškai skursti. Ir kol kas dar galo nesimato viso to didelio melo ir apgaulės, viso to didelio žiaurumo ir cinizmo su nekaltais žmonėmis. Bet šiaip ar taip, visgi amžino čia žemėje nieko nėra. Aš meldžiuosi už toje šventoje kovoje, ginant Tiesą ir Teisingumą, jau kritusius savo Brolius ir Seses ir prašau Dievą sau šviesos, kad aš būčiau su visais teisingas, kad aš dar labiau galėčiau mylėti savo Tėvynę Lietuvą ir jos vaikus — visą jaunąją kartą."
*     *     *

     1980 m. spalio 15 d. Aldona Plumpienė iš Čistopolio kalėjimo gavo tokį pranešimą: „Jums pranešama, kad Jūsų vyras Petras Plumpa, Vlado, 1980 m. spalio 5 d. bausmės atlikimui atvyko į UĖ-148/st.-4 (Totorijos ASSR, Čistopo-lis, ind. 422950). Jis turi teisę per mėnesį parašyti vieną laišką, per metus gauti dvi banderoles ir du trumpalaikius pasimatymus". Reikia pastebėti, kad nuo š.m. kovo mėnesio P. Plumpai nebuvo leista nei pasimatyti su žmona, nei parašyti nors vieną laišką. Kalinimas Čistopolio kalėjime yra žymiai sunkesnis negu Permės lageryje, kur iki šiol buvo laikomas P. Plumpa.

  *     *     *      
Kolonijoje — kalėjimo režimas

    1980 m. rugpjūčio 21 d. iš Čistopolio kalėjimo, atbuvęs trijų metų sustiprinto režimo kalėjimo bausmę, buvo išvežtas į koloniją vienas aktyviausių Lietuvos žmogaus teisių gynėjas — Viktoras Petkus.

    Kelionė iš kalėjimo į lagerį truko savaitę. Nors naujos kalinimo vietos adresas jau buvo žinomas Čistopolio kalėjime, tačiau naujoji vieta buvo „atrasta" ne iš karto. Nors niekuo papildomai nebuvo kaltinamas, tačiau išvykus pirmąją naktį teko praleisti Kazanės kalėjimo karceryje. Budintieji atsiprašinėjo, kad „neturį" kitokios laisvos vietos. Ištroškusiam ir išalkusiam kaliniui vakarienei buvo atnešta visa lėkštė sūrių silkių... Nors anksčiau sveikata Viktoras nesiskundė, tačiau sekančias dienas praleido ligoninėje. Pagaliau buvo atvežtas į kažkokį lagerį, bet „pasirodė", kad vietinių kalinių drabužiai buvo juodos spalvos, o Petkaus — dryžuoti. Ir vėl varginanti duobėtais Rusijos šunkeliais kelionė į Permės srities Člusovsko rajoną.

    Naujas Viktoro Petkaus adresas:
618263 Permskaja obl. Čucovskij r-on
poc. Kučino učr. VS-389/36

    šiame lageryje gyvenimas beveik nieko nesiskiria nuo buvusio kalėjimo: maistas, kaip ir visose Rusijos kalinimo vietose labai prastas, barakai kamerų tipo, kamerose po keturis kalinius (V. Petkaus kameros gyventojai — ukrainiečiai), būti gryname ore, kaip ir kalėjime, leista tik vieną valandą per parą. Dirbti tenka pereiti koridorium į darbui skirtą kamerą. Darbas susijęs su elektra, daugiausia štampuojamos, jungiamos elektros prietaisų detalės.

    Per tris sunkaus režimo metus kalėjime Viktoras ne tik nepalūžo, bet dar labiau subrendo ir užsigrūdino kaip nuoseklus kovotojas, drąsus žmogaus teisių gynėjas, taurios dvasios lietuvis.

    Jo laiškai, siunčiami iš kalėjimo, — tai ne pabirų minčių rinkinys, o ištisos paskaitos; studijos, pvz.: birželio mėn. buvo pasiųstas į Vilnių apie 70 lapų laiškas, tema „Krikščionybė", liepos mėnesį — apie 60 lapų, tema „Judaizmas", rugpjūčio — 68 lapai, tema „Islamas". Tarybinis paštas net registruotų su pranešimu apie laiškų pristatymą adresatams siuntų gavimą neužtikrina. Ir tokiu būdu birželio ir liepos mėnesio laiškai „dingo". Pradėjus ieškoti, gautas atsakymas: „Nesistenkite ieškoti, vis tiek neatrasite."


  *     *     *      

    Pateikiame biografines nuotrupas kalinių, kurie šiuo metu laukia teismo.

    Anastazas Janulis gimė 1917 m. Šiaulių valsčiuje. Žemių kaime, ūkininko šeimoje. Būdamas 14 metų įstojo į vienuolyną (jėzuitų) ir čia išmoko groti vargonais. Vargonininkavo Pagryžuvyje, Šiauliuose, Tytuvėnuose ir kt. 1949 m. buvo nuteistas 10-čiai metų kalėti. Mirus Stalinui, amnestuotas (kalėjime jau buvo praleidęs 6 metus).

    Grįžęs iš lagerio gyveno Dūkšte. Vėliau buvo išvažiavęs su kunigu Šeškevičių į Kirkiziją dirbti vokiečių katalikų tarpe. Paskutiniu laiku gyveno ir dirbo vargonin-ku Kaišiadoryse.


  *     *     *      

    Gemma-Hadvyga Stanelytė gimė 1931 m. spalio 29 d. Šiaulių raj.. Pašvenčių km. (Kurtuvėnų parapija). Mokėsi Šiaulių gimnazijoje, o vėliau bandė stoti į Vilniaus Valst. Universiteto Istorijos-filologijos fak. lietuvių k. ir lit. specialybę, bet jos kaip nekomjaunuolės nepriėmė. Jai buvo pasiūlyta stoti į rusų k. ir lit. specialybę, nes ten trūko studentų. Kadangi kitos išeities nebuvo, ji pradėjo studijuoti rusų kalbą. Besimokant paskutiniame kurse, fakulteto vadovai sužinojo, kad Gemma yra tikinti, ir jos gyvenimas pakrypo tuomet kita linkme, — jai nebuvo leista pasilikti Universitete ir tęsti mokslinį darbą toliau, nors buvo labai gabi ir Studentų mokslo draugijoje buvo laimėjusi už mokslinius darbus pirmąsias vietas.

    Baigusi Universitetą, G. Stanelytė daugiau kaip dešimtį metų dirbo Kauno Medicinos institute moksline sekretore, bet dėl to, kad neslėpė savo religinių įsitikinimų, buvo priversta išeiti iš darbo. Tuomet G. J. Stanelytė visas savo jėgas atidavė Bažnyčiai.

KUNIGŲ SEMINARIJA


    1980 m. į Kunigų Seminariją sovietinė valdžia leido priimti 22 naujus auklėtinius: Bučelis Jonas Čiškauskas Feliksas Dauknys Algirdas Grabnickas Algirdas Gudaitis Jonas Jackūnas Vladas Jurjonas Vidas

Kiselis Vytautas
Kuliešis Julius
Liesys Antanas
Ginda Leonas
Milašius Aleksandras
Minkevičius Edvardas
Muravskis Villianas
Paulionis Regimantas (neatvyko)
Petrauskas Vytautas
Rudzinskas Valerijus
šliauteris Petras
Tamelis Bronius (grįžo po ligos)
Ulickas Jonas
Vaškelis Vytenis
Žukauskas Raimondas

    Paulionis Regimantas, ilgą laiką KGB terorizuotas (žr. „Vytis" Nr. 5), į Seminariją neatvyko. Kiek vėliau į jo vietą buvo leista priimti Baniulį Petrą, kuris rugpjūčio mėn. drauge su 16 kitų kandidatų sovietinės valdžios buvo atmestas. Dėl sovietinės valdžios persekiojimo nebuvo priimti į Kunigų Seminariją šie kandidatai:
    1. Balionas Ladislovas, gyv. Pasvalyje, Komjaunimo 42, gim. 1952 m.

    2. Brilius Kęstutis, gyv. Vilkaviškyje, Vilniaus 30, gim. 1954 m.

    3. Gražulis Kazimieras, gyv. Alytaus raj. Nankūnų km., gim. 1960 m.

    4. Gražutis Petras, gyv. Alytaus raj. Nankūnų km., gim. 1958 m.

    5. Gurskis Gintautas, gyv. Vilkaviškyje, Mindaugo 45, gim. 1955 m.

    6. Kaknevičius Vitas, gyv. Kapsuko raj. Sangrūdos paštas, Navininkų km., gim. 1960 m.

    7. Kaušas Rolandas, gyv. Kaune, Dariaus ir Girėno 23-2, gim. 1961 m.

    9. Kelmas Juozas, gyv. Panevėžyje, Pajuostės plentas, gim, 1958 m.

    10. Kelpšas Saulius, gyv. Garliavoje, Pažangos 11, gim. 1958 m.

    11. Ramašauskas Romualdas, gyv. Kaune, TSRS 50-mečio 72-77, 1960 m.

    12. Repšys Ričardas, gyv. Kaune, Kelmų 2-2, gim. 1950 m.

    13. Stulgys Kęstutis, gyv. Pasvalyje, Komjaunimo 3d, gim. 1951 m.

Tikinčiųjų teisėms ginti
K a t a l i k ų   K o m i t e t a s
1980 m. rugpjūčio 30 d.
Nr. 35

LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS ORDINARAMS
IR KAUNO KUNIGŲ SEMINARIJOS REKTORIUI

    Vatikano II Susirinkimas dekrete „Optatem totius" skelbia, kad „kunigai laikys seminariją diecezijos širdimi ir kiek galėdami jai mielai padės". Todėl labai suprantamas visų Lietuvos vyskupų ir kunigų rūpestis vienintele Kauno Kunigų seminarija. Paskutinieji įvykiai Seminarijoje verčia visus dar labiau susirūpinti jos likimu.

    Neseniai Lietuvos kunigus pasiekė žinia, kad Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Petras Anilionis įsakė pašalinti iš Kunigų seminarijos IV kurso klieriką Aloyzą Volskį. Jis kaltinamas tuo,jog atostogų metu bendravęs su vadinamais „kunigais-ekstremistais". šiame įvykyje labiausiai visus piktina įgaliotinio noras, kad šį klieriką pašalintų pati Seminarijos vadovybė. Klieriko Aloyzo Volskio pašalinimu valdiškieji ateistai šantažuoja seminaristus ir uolius kunigus. Toks jų elgesys prašoka ne tik tarybiniais įstatymais leistinas ribas, bet ir bet kokį žmoniškumą. Lietuvos kunigai pagrįstai klausia: ar įgaliotinis turi juridinę bei moralinę teisę taip grubiai kištis į Kunigų seminarijos vidaus reikalus, ir ko būtų verta Seminarija, jeigu, paklusdama neteisiai prievartai, pradėtų atleidinėti

tuos klierikus, į kuriuos Bažnyčia sudeda didžiausias viltis? Jeigu klierikas iš tikrųjų nusikalto tarybiniams įstatymams — yra prokuratūros, teismai, tačiau niekada negalima sutikti, kad prokuroro pareigas neoficialiai eitų Religijų reikalų tarybos įgaliotinis, kuris, bijodamas palikti savo nusikaltimų pėdsakus, prievartauja Seminarijos Rektorių ir Ordinarus būti jo nusikaltimų bendrininkais.

    Vatikano II Susirinkimo dekrete „Presbyterorum ordinis" rašoma: „Mūsų sielų Ganytojas ir Vyskupas taip įsteigė savo Bažnyčią, kad Dievo tauta, kurią išrinko ir įgijo savo krauju, visuomet ir ligi pasaulio pabaigos galėtų turėti savo kunigus, kad krikščionys niekad nebūtų kaip avys, neturinčios savo piemens", šių metų vasarą Seminarijos vadovybė nusiuntė į Vilnių Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui patvirtinti 36 naujus kandidatus, o šis 17 iš jų atmetė.

    Praėjusiais metais 11 kandidatų buvo sukliudyta įstoti į Kunigų seminariją. Tokia apverktina padėtis tęsiasi jau ketvirtą dešimtmetį ir nesimato galo, — Religijų reikalų taryba šimtams geriausių kandidatų sukliudė pasiekti kunigystę. Jeigu ne šis, ateistinio fanatizmo inspiruotas ir Seminarijai primestas klierikų limitas, dabar Lietuvoje būtų keliais šimtais kunigų daugiau, negu jų faktiškai turime.

    Ypatingai skaudu, kad, priimant kandidatus, lemiamą žodį turi ne Seminarijos vadovybė, ne Ordinarai, o ateistinės valdžios pareigūnai su Religijų tarybos įgaliotiniu priešakyje. Bažnyčios griovėjai stengiasi, kad į Seminariją patektų kuo daugiau jaunuolių, neturinčių kunigystės pašaukimo, be geros fizinės ir psichinės sveikatos, arba net sutikusieji bendradarbiauti su Valstybinio saugumo organais. Lietuvos kunigai jau seniai kalba, jog šitokia padėtis Kunigų seminarijoje labai kenkia Bažnyčiai ir visų turi būti didžiausia pastanga šią padėtį ištaisyti. Niekuo negalima pateisinti, kad netinkami klierikai demoralizuotų Seminarijos dvasią, o tapę dvasiškiais — ir visą kunigiją.

    Mūsų giliu įsitikinimu, Lietuvos Ordinarai ir Seminarijos vadovybė, nepaisant sunkių sąlygų, turėtų labiau

ginti geruosius kandidatus bei Seminarijos auklėtinius, o valdžios organų siunčiamus ar šiaip netinkamus kandidatus nukreipti į pasauliečių gyvenimą. Vatikano II Susirinkimo „dekrete apie kunigų ruošimą" kategoriškai teigiama, jog „atrenkant ir tiriant kandidatus, visuomet elgtinasi reikliai, nors kunigų ir labai stigtų, nes Dievas neleis savo Bažnyčiai stokoti darbininkų."

    Lietuvos kunigai yra įsitikinę, kad, kol Kunigų seminarija neturi veikimo laisvės, patys Ordinrai, kunigų padedami, turėtų pasirūpinti, jog visi Religijų reikalų tarybos atmesti geri kandidatai galėtų mokytis, auklėtis ir tinkamu laiku gauti kunigystės šventimus.

    Baigdami svarstyti kelias Kunigų seminarijos problemas, mes norime užtikrinti tiek Seminarijos vadovybę, tiek Ordinarus, kad visi Lietuvos kunigai rems jų šventas pastangas išlaikyti Lietuvos Katalikų Bažnyčios širdį — Kunigų seminariją — sveiką ir pajėgią išleisti uolius Kristaus vynuogyno darbininkus.

    TTG Katalikų komiteto nariai-kunigai:
Jonas Kauneckas
Alfonsas Svarinskas
Sigitas Tamkevičius
Vincas Vėlavičius
Juozas Zdebskis


  *     *     *      

    Kauno tikintieji pasiuntė LTSR Prokurorui tokio turinio pareiškimą:

    „Mes, Lietuvos katalikai, esame apsipratę su religine diskriminacija kiekviename žingsnyje. Bet ir mūsų kantrybė yra ribota.

    Sužinojome, kad rugpjūčio pabaigoje Religinių reikalų tarybos įgaliotinis Petras Anilionis savarankiškai išbraukė iš paduotų Kunigų seminarijos vadovybės 36 kandidatų sąrašo 17 pavardžių, o rugsėjo 2 dieną liepė ordinarams savo vardu pašalinti IV kurso klieriką Aloyzą Volskį neva už tai, kad vasaros atostogų metu susitikinėdavo su „reakcingais kunigais".

    Visų pirma, skirstymas į „reakcingus", „ekstremistus" ir pan. yra bedievių „išradimas". Bažnyčia žino uolius, mažiau uolius ir apsileidusius kunigus. Todėl klierikui susitikti su uoliais kunigais yra naudinga ir būtina ir negalima čia įžiūrėti jokio nusikaltimo.

    Antra, kas davė moralinę ir juridinę teisę Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui Petrui Anilioniui šeimininkauti kurijose, nurodant, ką galima skirti į parapijas, o ko negalima, arba įsakyti paskirti į dideles parapijas valdžios kolaborantus ir šeimininkauti Kunigų seminarijoje? Juk priimant naujus klierikus arba pašalinant juos, turi teisę spręsti tik Ordinarai ir Seminarijos vadovybė. Petras Anilionis jau ne kartą skaudžiai pažeidė tarybinę Konstituciją, Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją ir Helsinkio Baigiamojo Akto raidę ir dvasią.

    Mes ryžtingai protestuojame prieš tokį grubų bedievių šeimininkavimą Bažnyčioje ir prašome priversti Religijų reikalų tarybos įgaliotinį laikytis įstatymų, o taip pat klierikui Aloyzui Volskiui leisti grįžti į Kunigų seminariją". 1980X20. Pasirašė 2816 tikinčiųjų.


  *     *     *      

    Daugelyje Lietuvos parapijų renkami parašai po protestais dėl valdžios kišimosi į Kunigų seminarijos vidaus reikalus.

SMURTAS PRIEŠ KUNIGUS

(Smurtas prieš kunigus rodo KGB visišką dvasinį supuvimą):
    Šiais metais spalio mėnesyje iš 10 d. į 11 d. naktį buvo labai žiauriai nužudytas Luokės (Telšių vyskupija) klebonas kun. Leonas Šapoka.

    Minėtą naktį, apie 01 valandą, nežinomi žmogžudžiai įsiveržė per prieangį į kleboniją. Išlaužę klebono miegamojo kambario duris, puolė prie miegančio klebono su degančiais žibintuvėliais rankose, smogė kumščiu į krūtinę ir į veidą, o ten atbėgusiai senelei šeimininkei

trenkė į galvą. Senutė parkrito. Žudikai išvedė šeimininkę į tame name esančią antro buto virtuvę. Ten pat dar buvo atvesta iš antro aukšto kita senutė. Jas čia suklupdė prie krosnies. Vienas užpuolikas jas saugojo, o kitas sugrįžo atgal. Senelės ilgą laiką girdėjo klebono dejavimą. Vėliau jas išvedė į vonios kambarį. Čia atvedė senelį, to namo gyventoją. Jam buvo sudaužyta galva. Vonios kambarys buvo be langų, juos čia ir užrakino.

    Nužudytasis klebonas buvo kankintas apie 5 valandas. Ekspertizės duomenimis visi nužudytojo kūno raumenys buvo smarkiai sudaužyti ir pasriuvę kraujais. Rytą lavoną rado miegamajam kambaryje ant grindų: galva buvo visa kruvina ir uždengta pagalve, o kūnas apdengtas antklode.

    Ant laiptų sudėta: sena kepurė ir daug pinigų. Atrodo, kad žudikai ne tiek ieškojo turto, kiek sadistiškai mėgavosi klebono kankinimu.

    Įsilaužimas atliktas labai tiksliai — iš karto pataikyta į kiekvieno gyventojo miegamąjį kambarį. Išmuštas verandos stiklas kaip tik tas, kuris buvo vienintelis plonas, visi kiti stiklai 1 cm storio. Sklinda kalbos, kad kunigas Leonas Šapoka nužudytas saugumo.

    Keista, kad vienas milicijos pareigūnas tvirtino, jog niekas klebono nekankino ir neužmušė, — jis buvęs senas ir miręs nuo širdies priepuolio.


  *     *     *      
Karmėlava

    1980 m. balandžio 28 d. anksti rytą Karmėlavos klebonas kun. Benediktas Povilanskis nešė švč. Sakramentą iš zakristijos į bažnyčią. Benešant jį užpuolė banditai ir smarkiai sumušė. Nusikaltėlių milicija neišaiškino.


  *     *     *      
Kulautuva

    1980 m. rugsėjo 12 d. naktį, apie 12 vai., banditai

užpuolė ir ilgai kankino Kulautuvos klebonijoje kun. Antaną Bitvinską. Klebonui reikėjo gydytis ligoninėje, o milicija nusikaltėlių neišaiškino.


  *     *     *      

Šlavantai
    1980 m. spalio mėn. pirmomis dienomis Lazdijų raj. Šlavantų parapijos tikinčiuosius sukrėtė šiurpus, barbariškas įvykis.

    Porą savaičių gyventojai nuolat stebėjosi, kodėl visus išvažiavimus iš Šlavantų dieną ir naktį saugo lengvos mašinos, kiekvienoje po tris vyrus, kurios kartkartėmis keičia valstybinius numerius.

    Staiga pritrenkė žinia, kad jų gerbiamą kun. kleboną J. Zdebskį apdegino karinės technikos priemonėmis ar kitokiu neišaiškintu būdu.

    Respublikinės Kauno Klinikinės ligoninės nudegimų skyrius nustatė II-III laipsnio nudegimą, kuris apėmė 10-12 proc. kūno paviršiaus. Iš medicinos darbuotojų žinoma, kad KGB reikalavo susirgimą kvalifikuoti (perdiagnozuo-ti) kaip venerinę ligą, reikalaudami padaryti teigiamą specifinę venerinėms ligoms Wasarmano reakciją.

    Bedievių kovoje prieš tikėjimą panašaus barbariško įvykio turbūt dar nėra buvę. Tiek Šlavantų parapijos, tiek Lietuvos tikintieji yra giliai įskaudinti ir pasipiktinę. Lietuvoje renkami parašai po protesto raštais dėl smurto, nukreipto prieš kunigus.

KRATOS IR TARDYMAI

(Tardomieji patiria tardytojų tik be galo didelį jų dvasinį nuosmukį):
    1980 m. gegužės mėn. tardymui į Vilniaus KGB buvo iškviestas  Krosnos  klebonas  kun.  Vladas   Bobinas,

pasirašęs 45 Pabaltijiečių memorandumą dėl Molotovo-Ribentropo pakto padarinių likvidavimo. Tardytojas Markevičius teigė, kad kunigas šio pakto originalo nematęs, todėl neturėjęs teisės memorandumą pasirašyti. Čekistas stengėsi kunigą įtikinti, kad ateityje nepasirašinėtų panašių dokumentų.

  *     *     *      
    1980 m. gegužės mėn. į Vilniaus KGB buvo iškviestas Reškutėnų parapijos klebonas kun. Napaleonas Norkūnas. Tardytojas Pilelis apklausinėjo, ar kunigas pasirašęs 45 Pabaltijiečių memorandumą. Tardomasis paaiškino, kad jo nepasirašė, o pavardė po minėtu memorandumu figūruojanti tik per klaidą (iš tikrųjų kun. Norkūnas memorandumo nebuvo pasirašęs, — Red. pastaba).

    Tardytojas Pilelis tvirtino, kad „LKB Kroniką" leidžiąs kun. Sigitas Tamkevičius, o jam medžiagą iš Vilniaus vyskupijos pristatą kunigai: Kazimieras Žemėnas, Algimantas Keina ir Bronius Laurinavičius.

  *     *     *      

    1980 m. liepos 22 d. vilnietė Danutė Keršiūtė kreipėsi į LTSR Prokuratūrą, skųsdamosi dėl neteisėtų saugumiečių veiksmų.

    Šš.m. birželio 24 d. D. Keršiūtė buvo tardoma Vilniaus KGB būstinėje. Čekistas J. Marcinkevičius norėjo paimti tardomosios pirštų antspaudus, bet ši nesutiko. Iškviesti milicininkai Keršiūtę nuvežė į Spalio rajono milicijos skyrių, kur vienas milicininkas saugumiečio Marcinkevičiaus ir milicijos majoro G. Šemeliovo akivaizdoje ją sumušė. Sekančią dieną Spalio rajono liaudies teismas nuteiė Danutę Keršiūtę 15 parų „už chuliganizmą" — esą ji sukėlusi Saugumo komitete skandalą, keikusi necenzūriniais žodžiais ir t.t. Iš tikrųjų saugumietis Marcinkevičius nuolat įžeidinėjo Keršiūtę, tyčiodamasis iš jos asmeniško gyvenimo.

    Savo pareiškime Danutė reikalavo, kad LTSR Prokuratūra patrauktų atsakomybėn ją sumušusį milicininką ir šio nusikaltimo bendrininkus — KGB tardytoją Marcinkevičių ir milicijos mjr. Šemeliovą, panaikintų Spalio rajono Liaudies teismo sprendimą ir padėtų susigrąžinti kratos metu paimtus O. Milašiaus kūrinius.

  *     *     *      

    Š.m. birželio 3 d. į Vilniaus KGB buvo iškviesta Televizijos ir radijo komiteto darbuotoja Janina Bagdonienė. Tardytojas Pilelis priekaištavo, kam Bagdonienė pasirašiusi po kolektyviniu raštu, kuriuo prašoma paleisti į laisvę Antaną Terlecką ir kitus jo bendraminčius. Tardytojas reikalavo išduoti, kas jai pateikęs raštą pasirašyti.

  *     *     *      

    1980 m. liepos mėn. 24 d. Prienų miesto Valstybinio saugumo būstinėje buvo tardomas Povilo Buzo sūnus Raimondas. Tardė iš Vilniaus atvykęs vyr. Saugumo komiteto tardytojas Daugalas. Raimondas buvo klausinėjamas, kas lankydavosi namuose, ar tėvas neduodavęs skaityti „LKB Kronikos", „Aušros" ir kitų leidinių; gal Raimondas pažįstąs A. Janulį, O. Vitkauskaitę, G. Navickaitę ir kt.; ką žinąs apie pogrindžio veiklą Lietuvoje ir pan. Raimondas tvirtino, kad apie leidinius ir asmenis nieko nežinąs.

    Tardytojo Daugalo nuomone, Povilo Buzo nusikaltimas nesąs didelis, ir, jei viską nuoširdžiai prisipažintų, bausmė būtų sušvelninta. Tardytojas siūlė Raimondui pasikalbėti su tėvu ir paprašyti, jog šis viską prisipažintų.

  *     *     *      

    1980 m. liepos 24 d. tardytojas Daugalas apklausinėjo Povilo Buzo žmoną Oną Buzienę. Tardytojas labai norėjo

išgauti, kas lankydavosi pas Bužus, kas išnešdavo pagamintą pogrindžio spaudą; klausinėjo apie kun. Gražulį, Suslavičiūtę, Janulį, Vitkauskaitę ir Navickaitę. Buzienė paaiškino, kad minėtų asmenų nepažįstanti ir apie vyro veiklą nieko nežinanti. Daugalas gąsdino, kad valdžia galinti Bužus iškelti iš nuosavo namo į valdišką butą ir kad Povilas Buzas padaręs labai didelį nusikaltimą, todėl gausiąs daug metų kalėti.

  *     *     *      

    1980 m. liepos 23 d. į Prienų KGB pas tardytoją Daugalą buvo iškviestas Povilo Buzo brolis Kazimieras, sesuo Anelė Buzaitė ir Pranas Buzas. Jie buvo tardomi ir kamantinėjami, norint sužinoti, ar Povilas Buzas nedavęs skaityti pogrindžio leidinių, su kuo jis draugavęs, ar tardomieji nepažinoję Janulio ir kt.

    Liepos 22 d. panašiai buvo apklausta Ona Katlienė.

  *     *     *      

    1980 m. liepos 29 d. į Vilniaus KGB tardymui buvo iškviesta stud. Giedrė Striokaitė. Ją tardė saugumietis Gavėnas. Jau pačioje pradžioje tardytojas pareiškė: jei Striokaitė neatsakinėsianti į klausimus, reiksią čia sėdėti tris paras, o gan net atsidurti tardymo izoliatoriuje. Pirmąją dieną pagrindinis klausimas buvo: „Ar dažnai Onos Vitkauskaitės bute lankydavosi Genovaitė Navickaitė?" Tardomoji tvirtino, jog Navickaitės iš vis nepažįstanti. Nepaisant šio tvirtinimo, čekistas Gavėnas tardymo protokole įrašė, kad Striokaitė su Navickaite susipažino Viktoro Petkaus teisme, kad Navickaitė 1979 m. lankydavosi pas Vitkauskaitę ir Striokaitę. Pagal Lietuvos TSR Baudžiamąjį kodeksą tardytojas Gavėnas, šitaip surašydamas protokolą, padarė nusikaltimą, už kurį turėtų gauti iki trijų metų laisvės atėmimo.

    Pasibaigus darbo laikui, saugumietis užsakė jaunuolei

kambarį „Gintaro" viešbutyje, kad sekančią dieną tardomoji vėl galėtų prisistatyti į KGB. Sekančias dvi dienas — liepos 30 ir 31 d. — Giedrė vėl buvo įkyriai klausinėjama, koks vardas to vyriškio, kuris praėjusių metų spalio mėn. buvo užėjęs į Vitkauskaitės butą. Striokaitė tvirtino, kad jokio vyro nemačiusi. Tardytojas Gavėnas ją vadino įžūlia, ciniška, užkietėjusia valstybine nusikaltėle, dainuojančia Tamkevičiaus dainelę. Nuolat gąsdino, jog ji būsianti baudžiama už atsisakymą duoti parodymus ir už „LKB Kronikos" platinimą — viso išeisią 12 metų kalėti! Tardytojas sakė, jog net turįs prokuroro sankciją areštui. Trečią tardymo dieną tardytojas Gavėnas, nieko nepešęs, perpyko ir pareiškė, kad daugiau sau nervų negadinsiąs ir Striokaitę atiduosiąs prokurorui. Dar paklausinėjęs, ar Giedrė neskaičiusi „LKB Kronikos", „Aušros", „Lietuvių archyvo", ar nežinanti, kas leidžia „LKB Kroniką" ir kt., paleido namo, pagrasydamas, kad tokia jos laikysena neišeis i gerą, o saugumo ir tarybinės santvarkos vis tiek nenugalės.

  *     *     *      
    1980 m. rugpjūčio 20 d. į Kauno m. KGB skyrių buvo iškviesta Kybartų klebono kun. S. Tamkevičiaus šeimininkė Ona Dranginytė. Tardytojas Rainys klausinėjo, kas paskatino po kratos, balandžio 17 d. parašyti LTSR Prokuratūrai protestą. Tardomoji paaiškino, kad kreiptis į prokuratūrą paskatino saugumiečių savivaliavimas, nes kratos metu jos paimtus daiktus saugumiečiai surašė į kun. S. Tamkevičiaus kratos protokolą. Tardytojas Rainys suktais klausimais norėjo išgauti, kad O. Dranginytė pripažintų, jog iš jos paimtieji daiktai — knygos, leidiniai — buvę ne jos, o klebono. Tardymas užtruko 2 valandas. Po tardymo protokolu Ona Dranginytė nepasirašė.

  *     *     *      


    1980 m. rugpjūčio 20 d. į Kauno KGB skyrių buvo iškviesta suimtosios Onos Vitkauskaitės sesuo Bronė Vitkauskaitė. Tardytojas Rainys klausinėjo, kur O. Vitkauskaitė mokėsi, dirbo, kur važinėdavo; ar neduodavo skaityti „LKB Kronikos", su kuo susitikinėdavo ir kt. Saugumietis grasino, kad Ona Vitkauskaitė už savo nusikaltimą — „LKB Kronikos" dauginimą — gausianti 12 metų.

    Po tardymo Bronė Vitkauskaitė darbavietėje (Kauno m. Tub. dispanseris) buvo primygtinai prašoma, kad parašytų pareiškimą ir išeitų iš darbo. Pasirodo, jog šito reikalavo saugumiečiai.

  *     *     *      

    1980 m. rugpjūčio 29 d. Kybartų bažnyčios vargoninkė Genovaitė Mačenskaitė buvo tardoma Vilniaus KGB komitete. Tardymas užtruko visą dieną. Tardytojas Gavėnas klausė, ar Mačenskaitė pažįstanti suimtąją Navickaitę. Tardomoji pasisakė ją pažįstanti. Tada tardytojas teiravosi, iš kur Mačenskaitė gavusi kratos metu pas ją rastą „LKB Kroniką" Nr. 42. Vargoninkė paaiškino, kad minėtą numerį radusi bažnyčios prieangyje ant katafalio. Tardytojas Gavėnas kalbėjo, kad suimtoji Navickaitė yra sakiusi, jog ji davusi Mačenskaitei „LKB Kronikos" 42 numerį. Be šio numerio, ji dar atnešusi Mačenskaitei 4 egz. 42-jo „LKB Kronikos" numerio. Be to, ji prašiusi jį perduoti kun. S. Tamkevičiui. Mačenskaitė šį tvirtinimą paneigė.

    Baigiantis tardymui, akistatai buvo atvesta suimtoji Genovaitė Navickaitė, kuri iš tikrųjų sakė palikusi vieną „LKB Kronikos" numerį pas Mačenskaitę (tikriausiai ji šitaip teigdama norėjo visą kaltę prisiimti sau — Red. pastaba). Mačenskaitė ir šiuo atveju tvirtino, kad minėtą Kronikos numerį gavusi ne iš Navickaitės, bet radusi bažnyčioje ant katafalio. Akistatos protokolo nepasirašė abi tardomosios. Navickaitė, pasinaudodama akistata,

pareiškė, kad ji nepasirašinėjanti nė vieno kvotos protokolo.

    Tardytojas Gavėnas per visą apklausos laiką buvo grubus, ypač buvo nervingas po pietų.

    Tardymo metu Mačenskaitė reikalavo, kad čekistai grąžintų kratos metu paimtus jos asmeninius pinigus, — viso apie 500 rub.

    Pinigai nebuvo grąžinti. Tardytojas tvirtino, esą tie pinigai ne Mačenskaitės.

  *     *     *      
    1980 m. rugsėjo 1 d. į Vilniaus saugumą pas tard. Gavėną tardymui buvo iškviesta kybartietė Teresė Petrikienė. Ją kaltino, jog pirmojo tardymo metu davusi neteisingus parodymus, už ką gali būti teisiama. Tardytojas Gavėnas siekė, kad Petrikienė paneigtų ankstesnius parodymus ir sakytų taip, kaip jis norįs, o pirmojo tardymo protokolą žadėjo sudeginti. Tardytojas įrodinėjo, kad Navickaitė pasakiusi visą tiesą, tik dabar Petrikienė meluojanti. Tardymas truko 6 valandas.

    Sekančią dieną tardymas vėl vyko ta pačia tema. Vėl gąsdino akistata su Navickaite. Kadangi Petrikienė davusi melagingus liudijimus, Gavėno nuomone, akistatos nebuvo. Apie 16 vai. Petrikienę paleido. Antrą dieną, be tardytojo Gavėno, tardė dar du saugumiečiai.

  *     *     *      
    1980 m. rugpjūčio 12 d. tardytojas Jucys su grupe milicininkų ir saugumiečių atvyko į gyd. Julijos Kuodytės butą (Kaunas, Donelaičio 36). Neradę jos namuose, Jucys padarė pas visus to namo gyventojus kratą, kai tuo tarpu kratos orderis buvo išrašytas tik J. Kuodytės vardu.
Iš Aldonos Nominaitytės paimta: 14 fotografijų, 4 juostelės rašomajai mašinėlei, knygos — „Eucharistiškas pašnekesys", „Naktinė adoracija" — 4 egz., „Naktinė adoracija namuose", Dudko „Apie mūsų viltį", Dudko „Pasikalbėjimai", „Vienuoliškojo gyvenimo problemos Lietuvoje" ir kt.

    Padaryta krata ir Nijolės Cicėnaitės rankinuke ir iš ten paimtos 8 fotografijos ir kt.

  *     *     *      

    Aldonos Raižytės bute rasta ir paimta: 8 fotografijos, magnetofono kasetė, spausdintas kreipimasis į jaunimą, vienuolių studijų programa, „Malda už Tėvynės laisvę", 8 puslapiai dainų tekstų, „švenčių Mišių maldos vaikučiams", „Patarimai, kaip laikytis tardymo metu", knygos— „Vytauto Didžiojo mirties 500 sukakčiai paminėti", „šviesos akimirkos" — 2 egz., „Mažųjų maldos", „Vienuolė visa siela", „Pasaulėžiūros klausimai", Šapokos „Lietuvos istorija".

  *     *     *      
    Iš Olimpijos Stakūnaitės kambario paimtos 6 fotografijos.

  *     *     *      

    Genutės Bružaitės kambaryje rasta ir paimta: 8 fotonuotraukos, adresai, 12 ženkliukų, 21 magnetofono kasetė, pažymėjimas, išduotas Bružaitei, 10 magnetofono juostų, sąsiuvinis, I fotonegatyvas; knygos — „Mano kelias į kunigystę ir patirti išgyvenimai per 5 metus kunigaujant", „Ar šv. Raštas teisus?" — 4 egz. ir kt.

  *     *     *      

    Iš kratos metu atvykusios Reginos Teresiūtės portfelio paimta: 3 fotonuotraukos, 16 „Vyties" ženkliukų, užrašų knygutės, startinis pistoletas, Lietuvos žemėlapis, fotonegatyvas ir kt.

  *     *     *      

    1980 m. rugpjūčio 13 d. KGB darbuotojai padarė kratą vilnietės Irenos Stumbrytės bute (Žirmūnų 52-31). Kratai vadovavo LTSR Prokuratūros ypatingai svarbių bylų tardytojas A. Jucys ir V. Zedelis. Kviestiniai — Regina

Naiduk ir Galina Marcinkevičiūtė. Tardytojams padėjo dar 4 pareigūnai. Krata užtruko 3 valandas. Jos metu paimta: dvi gipsinės atliejos (Vytautas Didysis ir Lietuvos žemėlapis;, 7 magnetofono kasetės, knygos: „Gyvenimo problemos sprendimas", „Dabarties sutemose", Dudko „O našem upovanii", „Įžymiųjų Lietuvių tautos veikėjų pasaulėžiūra", „Psichiatrės patarimai", „Značienije Vladimirą Solovjovą"; leidiniai „Tiesos kelias", 3 užrašų knygutės, Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, Jadvygos Stanelytės darbo sutartis ir darbo pažymėjimas, fotografijos, paveiksliukai ir kt.

    Kratos metu į Stumbrytės butą atėjo Bronė Vazgelevičiūtė. Ją pamatę saugumiečiai labai nudžiugo ir, išsikvietę daugiau pagalbinnikų, nuvažiavo iškratyti ir B. Vazgelevičiūtės buto (Dzeržinskio 160-292). Kratą darė 9 saugumiečiai, kurios metu paimta daug religinių knygų, japoniškas mažo formato magnetofonas, rašomoji mašinėlė, kalkės, popierius, apie 30 magnetofono įrašytų kasečių ir viena užsienietiška neįrašyta kasetė. Įdomi detalė: kada kratos metu pas Bronę Vazgelevičiūtę rado Elenos Šuliauskaitės dokumentus; iškilo klausimas, kaip jie čia pateko. Vazgelevičiūtė paaiškino, kad ji čia gyvenanti, nors prisiregistravusi kitur. Kai kurie saugumiečiai pradėjo abejoti, o vienas užtikrino, kad tikrai čia gyvenanti, nes anksčiau jos laiškai ėję į Mildos gatvę, o dabar einą šiuo adresu. (Vadinas, laiškai yra tikrinami!)

    B. Vazgelevičiūtė kratos protokolo nepasirašė. Saugumiečiai susigrobė, nepalikę jokio kratos protokolo nuorašo, viską išsivežė.

  *     *     *      
    1980 m. rugpjūčio 14 d. į Vilniaus Respublikinę prokuratūrą buvo iškviestas Saulius Kelpša. Tardytojas Jucys apklausė jį ryšium su Gemmos-Jadvygos Stanelytės byla. Pastaroji esą kaltinama, jog 1979 m. organizavusi maldingą atgailos kelionę iš Tytuvėnų į Šiluvą be valdžios leidimo (kurio valdžia niekuomet neduoda, — Red. pastaba).

  *     *     *      


    1980 m. rugpjūčio 29 d. į Vilniaus Respublikinę Prokuratūrą tardymui buvo iškviestas Kybartų klebonas kun. Sigitas Tamkevičius. Tardytojas Jucys ant stalo paklojo Jadvygos Stanelytės darbo sutartį su Kybartų parapijos bažnytiniu komitetu, kurio pirmininku yra kun. S. Tamkevičius. Tardytojas apklausinėjo kunigą, ar tikrai J. Stanelytė yra sudariusi minėtą sutartį ir ar tikrai yra dirbusi prie Kybartų bažnyčios. Kun. Sigitas Tamkevičius patvirtino, kad tikrai taip yra buvę (J- Stanelytė kaltinama, jog niekur nedirbanti ir esanti veltėdė, — Red. pastaba).

  *     *     *      
    1980 m. rugsėjo 1 d. į Vilniaus Prokuratūrą pas tard. Jucių buvo iškviesta Ona Kavaliauskaitė, gyvenanti Kybartuose. Tardytojas klausinėjo, ką jį dirbanti ir kas daugiau dirba Kybartų bažnyčioje. Teiravosi apie moterį, vardu Jadvygą, kuri kūrenusi Kybartų bažnyčioje krosnis. Klausinėjo, kada ji kūrendavo, ką daugiau veikdavo, kada buvo susitikusi paskutinį kartą; ar ta moteris gyveno Kybartuose, ar atvažinėdavo, kokie buvo su ja santykiai?
    Tardymas tęsėsi vieną valandą.

  *     *     *      
    1980 m. rugpjūčio 14 d. į Vilniaus miesto Prokuratūrą pas tardytoją Jucių buvo iškviesta Regina Teresiutė (rugpjūčio 12 d. Teresiutė lankėsi J. Kuodytės bute, kur tuo metu vyko krata).

    Tardytojas Jucys paaiškino, jog iškviestoji surišta su ypatingai sunkia byla, nes ji pažįstanti suimtąją J. Stanelytę. Tardytojas supažindino merginą su liudininko teisėmis ir liepė pasirašyti. Atsisakius pasirašyti ir būti liudininke, nes Stanelytės ji nepažįstanti, Jucys pradėjo tardomąją įžeidinėti, vadindamas nenormalia, nes prokuratūroje visi dreba, o ji — juokiasi. Be to, klausinėjo, kada susipažino su J. Kuodyte, kokiai priklausanti kongregacijai ir t.t.


  *     *     *      
    1980 m. spalio 9 d. vilnietė Irena Stumbrytė buvo tardoma dėl kratos metu iš jos paimtos religinės literatūros.

    — Iš kur pas jus atsirado religinės literatūros? — klausė tardytojas Jucys.
    — Neatsimenu!
    — Jus reikia gydyti psichiatrinėje ligoninėje, — parodė savo medicininius „sugebėjimus" įtūžęs tardytojas.

  *     *     *      
    1980 m. spalio 8 d. tardyt. Jucys apklausė gyd. Oną Sereikaitę apie suimtąją Jadvygą Stanelytę. Gydytoja ne tiek atsakinėjo, kiek auklėjo ir švietė tardytoją religiniais klausimais.

  *     *     *      
    1980 m. spalio 9 d. tardymui į LTSR Prokuratūrą buvo iškviesta gydytoja Julija Kuodytė. Tardytojas Jucys klausinėjo apie Jadvygą Stanelytę. Teiravosi, ar tardomoji ją pažįstanti ir kaip ją charakterizuojanti? Į tardytojo klausimą dėl daiktų, paimtų kratos metu, gyd. J. Kuodytė neatsakinėjo, paaiškinusi, kad krata padaryta jai nesant namuose, o paliktas kratos protokolas neįskaitomas. Tuo motyvuodama J. Kuodytė nuo tardymo atsisakė.

    Tardytojas Jucys pareiškė, kad Stanelytei taikomas LTSR BK 199 str. 3 d., — grupinių veiksmų, kuriais pažeidžiama viešoji tvarka, organizavimas arba aktyvus juose dalyvavimas. Pagal šį straipsnį Stanelytė gali būti nuteista trejiems metams lagerio.

    — Dar viena byla nebaigta, o jau naujos medžiagos priverstas kampas, — dejavo tard. Jucys (nauja medžiaga — dėl š.m. rugpjūčio mėn. įvykusios religinės eisenos iš Tytuvėnų į Šiluvą, — Red. pastaba.).

  *     *     *      


    1980 .. spalio 1 d. 14 vai. 50 min. Kaune, Partizanų 112-102, 5 asmenys, pateikę kratos orderį, pradėjo kratą Antano Kalantos (Romo Kalantos brolis) bute. Kratai vadovavo prokuratūros darbuotojas Remeika. Kiti kratos dalyviai nekalbėjo. Paėmė Maceinos knygą „Didieji dabarties klausimai".

  *     *     *      

    Po gyd. Algirdo Statkevičiaus teismo rugsėjo 11-16 dienomis LTSR Prokuratūroje oficialiai buvo perspėti: Nijolė Sadūnaitė, Andrius Tučkus, Algirdas Masilionis, Genutė Šakalienė ir Vytautas Bogušis, kad jie netinkamai elgėsi teismo metu ir pareikalauta, kad daugiau nesilankytų į teismus.

    A. Tučkų prokuroro pavaduotojas išvadino beždžione, grasino jam trenksiąs į veidą, pasodinti 15 parų.

    1980 m. rugsėjo 16 d. Vytautas Bogušis buvo iškviestas į LTSR Prokuratūrą būti liudininku V. Abručio byloje. Iškviestasis buvo prokuroro padėjėjo iškoliotas, todėl atsisakė su juo kalbėti. Po to Vilutis dar labiau plūdo, įžeidinėjo jo religinius jausmus ir tautinius Bogušio įsitikinimus ir valandai įgrūdo į kamerą. Prokuroro pavaduotojas Vilutis informavo V. Bogušio darbavietės viršininkui, kad pas juos dirbąs stambus antitarybininkas ir rugsėjo 17 d. Vytautas Bogušis buvo priverstas parašyti pareiškimą, jog savo noru išeinąs iš darbo.

  *     *     *      
ŽINIOS IŠ VYSKUPIJŲ

    Žemaičių Kalvarija. 1980 m. liepos 9 d. Nepaisant blogo oro, į Žemaičių Kalvariją suplaukė minios žmonių, šventovė nesutalpino visų atvykusių, todėl dalis, jų net lietui lyjant, meldėsi šventoriuje, šv. Mišias koncelebravo 95 kunigai — daugumas jų iš Telšių vyskupijos ir keletas

iš kitų vyskupijų. Čia jie susirinko padaryti blaivybės pažadus. Pamokslą apie blaivybės svarbą, apie alkoholio pražūtingas pasekmes pasakė Telšių vyskupijos valdytojas kun. Antanas Vaičius. Valdytojas kvietė visus ryžtis apsieiti be alkoholio arba bent išlaikyti saiką.

    Po pamokslo kunigai skaitė blaivybės-abstinencijos pažadą. Visiems tikintiesiems padarius blaivybės-abstinencijos pasiryžimus, buvo dalinami atminimo paveikslėliai. Jų išdalinta 4100. šv. Komunijos išdalinta 3700.

    Po šv. Mišių trumpą ugningą pamokslą pasakė Mažeikių dekanas kan. Kazimieras Gasčiūnas. Paveikti pamokslininko žodžių, daugybė tikinčiųjų užsidegė ryžtu gelbėti Lietuvą iš alkoholio liūno, iš pražūtingos bedievybės sukeliamos tuštumos sieloje, nes toji tuštuma dažniausiai yra užpilama alkoholiu. Žmonių entuziazmas buvo toks didelis, kad po pamokslo, nepaisant spūsties ir nepaprastos tvankos, bemaž visi dalyviai pasiliko ilgose Kryžiaus kelio kalnų pamaldose (dėl blogo oro nebuvo galima apvaikščioti Kryžiaus kelio koplytėlių kalnuose).

    Visas atlaidų dienas Žemaičių Kalvarijoje (VII.2-9) buvo gausu maldininkų. Didžiosios Kalvarijos dieną sekmadienį (VII.6) auto-inspektoriai užregistravo 2865 lengvąsias mašinas. (Jomis atvyko apie 15 tūkst. maldininkų). Kadangi dalis maldininkų atvyko autobusais ir kitomis priemonėmis, o dar kita dalis atvyko prieš kelias dienas, todėl apskaičiuojama, kad tą dieną Žem. Kalvarijoje galėjo būti apie 30 tūkstančių žmonių, šv. Komunija priėmė 6700 dalyvių. Per visas atlaidų dienas šv. Komunijos išdalinta 20,5 tūkstančio.

    Žem. Kalvarijos atlaiduose kasmet pastebimai daugėja jaunimo. Ypač daug jaunų veidų buvo matyti šeštadienį, liepos 5 d. šeštadienis prieš didžiąją Kalvariją jau tapo tradicine jaunimo diena. Keliatūkstantinė jaunimo minia išėjo į Kryžiaus kelio kalnus. Prie koplytėlių pamokslus pasakė kun. Stansilovas Krumpliauskas (Kupiškio vikaras) ir kun. Jonas Kauneckas (Telšių katedros vikaras). Jie

skatino jaunimą drąsiai išpažinti savo tikėjimą, niekada neišsižadėti lietuvių simbolio — kryžiaus. Prieš išeinant į kalnus, pamokslą pasakė Šeduvos klebonas kan. Bronius Antanaitis. Įtikinamais argumentais jis įrodė jaunimui ateizmo-bedievybės absurdiškumą ir melagingumą.

    Žemaičių Kalvarijos atlaidai liepos pirmąją savaitę tapo visos Lietuvos tikėjimo triumfo švente.

  *     *     *      

    Šiluva. 1980 m. rugpjūčio 23 d. daug jaunimo rinkosi į Tytuvėnus ruošdamiesi dalyvauti atgailos procesijoje. Apžiūrėję bažnyčią ir pasimeldę, daugelis patraukė prie ežero. Kažkas telefonu pasidomėjo nuomojimo punkto budinčio: „Ką veikia jaunimas?" Pasirodo „budri" akis jau nuo ryto sekė atvykstančius. Tytuvėniečiai maldininkus sutiko maloniai, žadėjo apnakvydinti, bet vietiniai pareigūnai, pasinaudoję atvykusiųjų išėjimu į vakarines pamaldas, pradėjo tardyti gyventojus. Milicija klausinėjo gyventojus, kas pas juos apsistoję, iš kur atvažiavę, kokiu tikslu ir t.t. Pareigūnai sakėsi ateisią naktį patikrinti dokumentų. Miestelyje važinėjo milicijos mašinos, akylai stebėdamos atvykstančius. Buvo sulaikyti anykštiečiai.

    Vakare į pamaldas prigužėjo nemaža saugumiečių, kurie, vaidindami tikinčius, žegnojosi, klaupėsi ir pan. Naktį jaunimas meldėsi bažnyčioje, o kiti — ryto laukė zakristijoje. Vidurnaktyje klebonijoje suskambo telefonas, — pareigūnai pradėjo barti kunigą, kam jis bažnyčioje įrengęs viešbutį.

    Rugpjūčio 24 d., po rytinių pamaldų, procesijos dalyviai pradėjo rikiuotis eisenai. Vaikinai, nešą kryžių ir vėliavas, mergaitės pasipuošusios tautiniais drabužiais, du kunigai, apsirengę liturgiškai, ir kilometrinė eilė tikinčiųjų, kurie, giedodami „Marija, Marija", patraukė miestelio gatvėmis. Išeinančius į centrinę gatvę pasitiko milicija ir saugumo pareigūnai. Vienas iš jų šaukė pro garsiakalbį: „Organizatoriai, prašome išskirstyti dalyvius. Eisena

nesuderinta su Vykdomuoju komitetu!" Tačiau į tai niekas nekreipė dėmesio. Už miestelio dengtoje mašinoje sėdėjo milicininkai ir saugumiečiai su fotoaparatais ir kino kameromis ir demonstratyviai fotografavo praeinančius, šalimais stovėjo juodomis užuolaidėlėmis mašina, iš kurios taip pat filmavo. Kaukdama pravažiavo gaisrinė. Fotografavimas ir filmavimas tęsėsi visą kelią.

    Visą kelią iki Šiluvos koplyčios buvo meldžiamasi — kalbamas rožančius arba giedamos giesmės. Jaunimas puošė pakelėse esančius kryžius, tuo sukeldami saugumiečių pyktį. Graudu buvo matyti, kaip žmonės, pamatę eiseną, suklupdavo ant kelių, vyrai traukė nuo galvos kepures, o dažnas ir ašarą nušluostydavo. Visus jaudindavo tai, kad eisenoje daugiausia buvo jaunimas ir vaikai.

    Šiluvos koplyčioje maldininkai sukalbėjo rožančių. Kun. K. Daknevičius pasakė pamokslą. Iš koplyčios visi organizuotai patraukė link bažnyčios. Ten buvo aukojamos šv. Mišios už Lietuvos blaivybę ir ta proga kun. J. Zdebskis pasakė pamokslą.

    Vėliau paaiškėjo, jog, išžygiavus iš Tytuvėnų bažnyčios, buvo sulaikytas ir nuvestas į milicijos skyrių inžinierius V. Vaičiūnas, kuris Tytuvėnų bažnyčioje pasakė trumpą kalbą, pabrėždamas eisenos intenciją ir legalumą. Saugmiečiai iš jo atėmė TSRS Konstituciją, kuria remdamasis aiškino, kad tikintieji šia atgailos procesija niekam nenusikalsta. Atėmė ir judėjimo reguliavimo vėliavėlę, — „nusikaltimo įrodymą". Po to paleido.

  *     *     *      

    Kaunas. Penki tūkstančiai šeši šimtai devyniasdešimt aštuoni Kauno tikintieji kreipėsi š.m. spalio mėnesį į LKP CK Sekretorių Petrą Griškevičių, reikalaudami, kad būtų sugrąžintas 1979 m. rugpjūčio 29 d. iš Katedros pavogtas stebuklingas „Pažaislio Marijos" paveikslas. Nusikaltėlį Igorį Čistiakovą nuteisė, bet paveikslą grąžinti delsia, šis ilgas delsimas, — rašo kauniečiai, — grąžinti tikinčiųjų

brangenybe — minėtąjį paveikslą į Kauno Arkikatedrą — Baziliką sukėlė mumyse neramumą ir iššaukė naują gandų bangą. Vieni kalba, kad paveikslas visai nebus grąžintas, kiti sako, kad piktadarybė buvo inscenizuota, kad atėmus paveikslą, treti — dar prasimano įvairių spėjimų vyriausybės atžvilgiu".

  *     *     *      

    Vilnius. Nijolė Sadūnaitė laisvėje, bet jos persekiojimas tęsiasi. Bodama tremtyje, ji negaudavo daug laiškų iš užsienio, tačiau daugelis ją pasiekdavo. Sugrįžus į laisvę, ji savo bičiuliams užsienyje parašė laiškus, tačiau, praėjus 4 mėnesiams ji negavo nė vieno atsakymo — sovietiniai cenzoriai juos visus konfiskuoja. Taip pat konfiskuojamos Nijolei siunčiamos dovanos, pvz.: Fr. Hieronymus iš Izraelio pasiuntė Sadūnaitei 3 siuntas, tačiau, praėjus 8 mėn., dar nė vienos negavo.

  *     *     *      

    Grinkiškis (Radviliškio raj.). 1980 m. rugpjūčio 20 d. kun. Juozas Vaicekauskas parašė Kauno Arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos apaštališkajam Administratoriui vysk. L. Poviloniui pareiškimą. Jame rašoma: „1980 m. rugpjūčio 20 d. 11 vai. Radviliškio raj. Vykdomojo komiteto mašina buvau nuvežtas į Grinkiškio apyl. vykdomąjį komitetą. Apylinkės pirmininkės Norvaišienės kabinete laukė Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Petras Anilionis ir Radviliškio raj. Vyk. komiteto pirm. pav. Alfredas Krikštanas.

    P. Anilionis užsipuolė, kad aš pažeidinėju tarybinius įstatymus ir

    1. Griežtai uždraudė bet kokia forma mokyti vaikus tikėjimo tiesų. Uždraudė per pamaldas pamokslo metu aiškinti vaikams katekizmą, vaikus klausinėti ir tuo pačiu metu aiškinti. Pacitavo naują šiuo klausimu baudžiamojo kodekso komentarą, pagrasino bausmėmis.

    2. Nurodė, kad pas mane į namus kai kada atsilanko vaikai. Ką aš su jais kalbuosi, Anilionis nežinąs, bet griežtai įspėjo, kad ateityje vaikai nesilankytų.

    3. Nurodė, kad vaikai netarnautų Mišioms ir nedalyvautų procesijose.

    4. Anilionis grubiai užsipuolė, kad aš neduodu metų pabaigoje žinių, kiek pakrikštyta, sutuokta ir t.t, kad ir kitus kunigus raginąs tokių žinių neduoti.

    5. Uždraudė eiti ar važiuoti laidotuvių eisenoje į kapines. Į kapines privalau nuvažiuoti iš anksto.

    P. Anilionis kalbėjo, kad Lietuvoje iš 700 kunigų tik keliolika pažeidinėja tarybinius įstatymus. Kalbėjo, kad Grinkiškio parapijoje mažiau pažeidinėju įstatymus, negu, anksčiau, dirbdamas kitose parapijose. Patarė negadinti sau reputacijos ir įstatymų nepažeidinėti. Kai paprašiau nurodyti, kokius kunigus aš raginąs neduoti statistinių žinių, A. Krikštanas pasakė, kad žinąs, bet pavardžių nenurodė. P. Anilionis kalbėti man beveik neleido, kai pasakė, kad nekelčiau balso, pakilau išeiti. P. Anilionis sušuko: „Palaukite, dar ne viskas!" Išeinant pro duris pagrasino, kad būsiu pristatytas su milicija.

    Atvykęs į Grinkiškį, apylinkės pirmininkei Norvaišienei P. Anilionis atvežė dovanų — naujai išleistą Katekizmą. Keista logika: netikinčiai dovanoja katekizmo knygelę, o kunigą morališkai smaugia."

    Red. pastaba: Religijų reikalų tarybos įgaliotinis šią vasarą lankėsi pas daugelį aktyvių kunigų, pvz.: pas Josvainių kleboną kun. L. Kalinauską, Valkininkų kleboną kun. Algimantą Keiną, Šeduvos kleb. kan. Bronių Antanaitį ir kitus. Juos įspėjinėjo dėl religinių kultų ir reikalavo jų laikytis.

  *     *     *      

    Telšiai. 1980 m. rugsėjo 1 d. Telšių Katedros vikaras kun. Jonas Kauneckas parašė skundą LTSR Prokurorui,

kuriame aprašo, kaip Joniškio milicija ir saugumiečiai grubiai pažeidžia tarybinius įstatymus. Kunigas rašo:

    „š.m. rugpjūčio 21 d. apie 20 vai. minėti pareigūnai sulaikė mane be jokios priežasties prieš tai nubaudę už greičio viršinimą mane pavėžėjusį Petrą Gražulį (kad neaptaškytų mašinos langų, jis nesileido aplenkiamas „Moskvičiaus"; pareigūnai važiavo „Moskvičiu" be atpažinimo ženklų ir nerodė pradžioje jokio ženklo sustoti). Be jokio kaltinimo jie išlaipino mane iš lengvosios mašinos ir, nusivedę į Joniškio VRS budinčiojo kambarį, ėmė kratyti mano kišenes kokių 20 asmenų akivaizdoje — dalis jų buvo apsirengę civiliai (milicininkai vėliau pasakė, kad tai buvo Saugumo darbuotojai), kiti milicininkų uniformomis, vienas net majoras. Aš pasakiau, kad be prokuroro orderio ji neturį teisės daryti kratą. Tuomet milicijos viršila man trenkė kumščiu į veidą, sakydamas: „še tau orderis"! Po to milicijos budintis paėmęs už atlapo ėmė Iupinėti ten įsegtą kryželį. Aš parodžiau, kad ant kaklo turiu ir kitą religinį ženklą — medalikėlį ir pareiškiau, kad tarybiniai įstatymai nedraudžia jų nešioti. Be to, iš Gražulio buvo atimtas net bagažinės raktelis, kad ten padarytų kratą. Kadangi mašinoje buvo mano asmeninių daiktų, kratą norėjau stebėti bent pro milicijos langą, bet man to neleido.

    Iškrėtę mano ir P. Gražulio kišenes, pareigūnai ėmė garsiai skaitinėti mūsų užrašų knygutes, popierius; klausinėjo, kam tai. ir t.t. Mano apklausinėjimą tęsė Il-me aukšte Saugumo kabinete. Skyriuje mus užlaikė beveik pusantros valandos. Man nebuvo pareikštas joks kaltinimas, nesurašytas joks apklausos protokolas, nė vienas darbuotojas neparodė jokio dokumento (net reikalaudami vairuotojo teisių!), nepasisakė savo pavardės".

  *     *     *      

    Tryškiai (Telšių raj.). 1980 m. gegužės 13 d. nakties metu buvo įsilaužta į bažnyčią ir pavogta paskutinė

komuninė, 4 žvakidės, relikvijorius, išlaužtas tabernakulis, švč. Sakramentas iš komuninės išpiltas tabernakulyje.

  *     *     *      

    Ukmergė. 1980 m. rugsėjo 17 d. į Ukmergės Vykdomąjį komitetą eiliniam išbarimui buvo iškviestas Ukmergės vikaras kun. Virgilijus Lenktaitis. Pokalbyje dalyvavo raj. pirmininkas A. Bernotas, jo pav. A. Perednis ir, pavardes nepasisakęs, tikriausia, saugumietis. Pareigūnai piktinosi kun. Lenktaičio pamokslais, grasino paieškoti jam vietos kitoje parapijoje. Jų nuomone, niekas vaikų prievarta nerašo nei į pionierius, nei į komjaunimą, — jie stoja patys laisvai. Vikaras buvo verčiamas pasirašyti' pasiaiškinimą, tačiau atsisakė. Pav. Perednis pareiškė, kad šis pokalbis esąs suderintas su Religijų reikalų tarybos įgaliotiniu. Taip pat įspėjo, kad kunigas nesugalvotų mokyti vaikus tikėjimo tiesų.

  *     *     *      

    Josvainiai (Kėdainių raj.). 1980 m. balandžio 10 d. Kėdainių raj. laikraštis „Tarybinis kelias" skaitytojams pateikė šmeižikišką straipsnį „Kreivas žvilgsnis" apie Josvainių parapijos kleboną kun. Leoną Kalinauską.
Straipsnis tikinčiuosius labai papiktino. Josvainių parapijos bažnytinis komitetas (pirm. V. Urbonas) raj. laikraščio redakcijai nusiuntė atsakymą „Tiesių žvilgsnių beieškant", kuriame gina savo kleboną ir tvirtina, kad jis turįs teisę pamokyti vaikus tikėjimo tiesų, aplankyti parapiečius, spręsti, ką galima ir ko negalim laidoti su bažnytinėmis apeigomis.

    Tikintieji piktinasi, kad ateistai laidotuvių metu bažnyčioje nederamai elgiasi — draudžia vaikams stovėti prie mirusiojo karsto, verčia tikinčius vaikus stoti į ateistinius būrelius, už tikėjimą mažina elgesio pažymius ir pan.


  *     *     *      

    Truskava (Kėdainių raj.). 1980 m. gegužės 27 d. Truskavos parapijos klebonas kun. Petras Nykstąs buvo iškviestas į Kėdainių raj. vyk. komitetą, kur raj. pirm. pav. Juškevičius kunigą griežtai įspėjo, kad jis per sekmines su tūkstantine minia meldėsi lauke prie sudegusios bažnyčios. Pareigūnas gąsdino, kad už tokias pamaldas kunigas gali būti baudžiamas (dabartinėje Truskavos bažnytėlėje telpa vos 150 žmonių).

  *     *     *      

    Nemakščiai (Raseinių raj.). Alfonsas Bumbulis, gyv. Nemakščiuose, išsiuntė pareiškimą Lietuvos TSR prokurorui, kuriame protestuojama prieš grubią saugumiečių savivalę Nijolės Sadūnaitės ir jo paties atžvilgiu.

    Liepos 17 d. pareiškime jis rašo, „jog 1948 m. jis buvo ištremtas į Krasnojarsko kraštą ir 11 metų išgyveno Bogučianuose, todėl, sužinojęs, kad Nijolės Sadūnaitės tremtis jau baigiasi, nutarė aplankyti pažįstamas vietas ir padėti jai grįžti į Lietuvą.

    Kelionės metu A. Bumbulis jautė „rūpestingą" saugumiečių globą: priimant bagažą, tarnautoja kažkodėl sutriko, ilgai sklaidė pasą, teiravosi, kur priregistruotas, prasidėjus įsodinimui, patikrinimo kambaryje vėl netikėtinumai — buvo nukreiptas į šalutinį kambarį, kur du uniformuoti pareigūnai išklausinėjo, iš kur esąs, kur vykstąs. Viską stropiai susirašė į žurnalą ir patikrino portfelį.

    Grįžtančius į Lietuvą Jūrmalos aerouoste juos pasitiko (Latvijos TSR) trys uniformuoti ir keli civiliai. Keleivių nustebimui, išlipant iš lėktuvo, tikrino pasus ir bilietus. A. Bumbulis rašo, jog tikrinimas truko tik tol, kol priėjo jų eilė. Patikrinę dokumentus, juos susodino į mašiną, kurioje jau sėdėjo keli iš Vilniaus atvykę saugumo darbuotojai. Tokioje „malonioje" draugijoje jiems teko

važiuoti iki namų. „Juk N. Sadūnaitė ir aš buvome laisvi tarybiniai piliečiai, tad kam visa tai?" — klausia A. Bumbulis. „Argi saugumiečiai neprivalėjo prisistatyti ir paaiškinti šią nelemtą operaciją". Rodos, taip paprasta pasakyti: „Saugumas negali pakęsti, kad grįžtančią kalinę tautiečiai sutiktų su rožėmis". Arba: „Mes norime Lietuvos keturiasdešimtmečio proga įvaryti lietuviams baimės".

    „Anoniminiai saugumiečiai šia plačiai nuskambėjusia operacija sukompromitavo ne tik save, bet ir visą tarybinę santvarką", — tokiais žodžiais baigia savo pareiškimą A. Bumbulis.

  *     *     *      

    Šiauliai. 1980 m. kovo 23 d. Šiaulių m. „Nuklon" gamyklos direktorius Baranauskas įsakė ilgamečiui geram darbuotojui Jonui Tamučiui „savo noru" išeiti iš darbo, nes to reikalauja Šiaulių KGB. Tamutis pasipriešino. Tuomet direktorius pagrasino sudarysiąs nepakenčiamas darbo sąlygas, nužeminsiąs kategoriją.

    KGB įsikišimo priežastis — Tamutis 1979 m. dalyvavo maldingose kelionėse į Šiluvą ir į Kryžių kalną.

  *     *     *      

    Girdžiai (Jurbarko raj.). Girdžių apyl. Vyk. komitetas š.m. rugpjūčio mėn. 27 d. parašė raštą Girdžių parapijos klebonui kun. V. Šaukliui:

    „Yra žinoma, kad nepilnamečiai vaikai patarnauja pas jus Mišioms, gieda chore, dalyvauja kitose apeigose; net buvo organizuotos ekskursijos, kur taip pat dalyvavo apeigose. Buvo dėstoma tikyba, {spėjame Jus, kad ateityje tokie dalykai nepasikartotų, kaip tai prieštarauja Lietuvos TSR AT Prezidiumo 1976 m. liepos 28 d. įsaku Nr. IX-748 patvirtintiems Religinių susivienijimų nuostatams". Pasirašė komiteto pirm. D. Bosienė.


  *     *     *      

    Šiauliai. 1980 m. rugsėjo 10 d. Šiaulių Gimdymo namuose eilinio „pokalbio" metu du, pavardes neišdrįsę pasisakyti, saugumiečiai pusantros valandos „auklėjo" ir ragino su jais bendradarbiauti šios įstaigos darbuotoją Dalią Tamutytę.

    Čekistus domino Eucharistijos bičiulių veikla, teiravosi, ar pažįstanti šiauliečius — M. Jurevičių, J. Petkevičienę ir kaip juos charakterizuojanti.

    Saugumiečiai rimtai patarė apsvarstyti savo gyvenimą ir padaryti reikiamas išvadas. Jų nuomone, Dalia Tamuty-tė bendrauja su labai blogais žmonėmis. Čekistai pareiškė, jog reikia pažinti visus žmones, galinčius ateityje šaudyti jiems į nugaras. Be to, grasino neleisią aplankyti užsienyje gyvenančius gimines, o darbe pasistengs sudaryti kliūčių; kartu priminė, kad nedrįstų skelbti šio „pokalbio", kad nesužinotų Vatikano radijas ...

    Sekančiomis dienomis panašius „pokalbius" turėjo buvusi Dalios bendradarbė M. Radavičiūtė.

  *     *     *      

TARYBINĖJE MOKYKLOJE


(Apie tok| saugumo elgesį mūsų išmintingoji liaudis būtų pasakiusi: Kaip juos gyvus šventa žemė nešioja):
    Vilnius. 1980 m. spalio 3 d. VVU Istorijos fak. psichologijos spec. I k. stud. Andrių Tučkų, talkininkavusį su kurso draugais kolūkyje prie Kėdainių, išsikvietė rektoriaus pareigas laikinai einąs universiteto prorektorius mokslo reikalams Br. Sudavičius. Atvykusį jaunuolį prorektorius pasitiko žodžiais: „Tai ką, esi tikintis!? Gal ir ant kaklo ką švento nešioji?" — „O, ką? Blogai, kad aš tikintis? Tarybinė Konstitucija garantuoja sąžinės laisvę", — drąsiai atsako studentas. „Sąžinės laisvės ieškok kur

nori, tik ne universitete", — arogantiškai taria prorektorius Sudavičius. Čia pat A. Tučkui perskaitomas rektoriaus pasirašytas raštas, kuriame sakoma, jog už veiksmus ir įsitikinimus, nesuderinamus su tarybinio studento morale, už šmeižikiškų dokumentų pasirašinėjima, už antitarybinę veiklą, už „nepadorų" elgesį Sasnausko ir Terlecko teismo metu priimtas nutarimas pašalinti jį iš universiteto. Suprasdamas, kas priiminėja visus nutarimus mūsų visuomenėje, A. Tučkus paskambino į saugumą ir paprašė paaiškinti, už ką šalinamas iš universiteto. Atsiliepęs jaun. lt. A. Bimbyris paaiškinti nesiryžo. Jis suvedė Andrių su papulk. Baltinu. Pastarasis išdidžiai patvirtino: „Metam mes!", t.y. saugumas, bet vis tik turėjo tiek „politinės išminties", kad prie šalinimo motyvų nepriskaičiavo religinių jaunuolio įsitikinimų. Papik. Baltinas pažadėjo „leisti" studijuoti psichologiją kitais metais, jei jis nutrauksiąs visas veiklas ir mesiąs draugystes su nacionalistais.

  *     *     *      

    Josvainiai (Kėdainių raj.). 1980 m. vasario 28 d. popietiniu laiku, buvo laidojama senelė Mikalina Vasylie-nė. Josvainių vid. mokyklos mokinėms Romai Bernotavičiūtei (IIc kl.) auklėtoją — Abukauskienė, Vb kl. Lilijanai Šilkaitytei (auklėtoja Kudavičienė) ir Va kl. Genutei Brigytei (auklėtoja Kaminskienė) sumažino elgesio pažymį iki nepatenkinamo tik dėl to, kad dalyvavo laidotuvių pamaldose ir giedojo religines giesmes.

  *     *     *      

    Biržai. 1980 m. rugpjūčio 27 d. Biržų II vid. mokyklos direktorius Konradas koridoriuje sulaikė VIIIa kl. mok. Virginijų Meškauską ir nusivedė pasikalbėti. Direktorius pradėjo mokinį barti, kam jis nešiojąs ant kaklo kryželį, be to, teiravosi, iš kur jį gavęs? Virginijus paaiškino, kad

kryželį rado pamestą ir dabar iš pagarbos jį nešiojąs. Direktorius, nieko nesakydamas, nuplėšė kryželį nuo mokinio kaklo ir iki šiol jo negrąžina.

  *     *     *      

    Šiupyliai (Šiaulių raj.). 1980 m. birželio 18 d. Šiupyliuose buvo švenčiami šv. Antano atlaidai. Mergaitėms rengiantis procesijos drabužiais, prisistatė komjaunimo sekretorė Vida Pilibaitė ir pradėjo mergaites terorizuoti: „Nedrįskite rengtis! Jei apsirengsite, plėšte nuplėšiu drabužius!" — plyšojo Pilibaitė. Atėjęs kun. Antanas Ylius paprašė Vidą Pilibaitę apleisti šventorių.

  *     *     *      

    Šaukėnai. 1980 m. Šaukėnų Vid. mokyklos mok. Alvydas Rakauskas X kl. baigė vienais penketais. Mokyklos direktorius minėtam mokiniui parašė pagyrimo raštą, tačiau mokytojų taryba nusprendė, kad mok. Rakausko elgesį galima įvertinti tik patenkinamai — mat, jis lankąs bažnyčią. Dėl šios priežasties Alvydui ramybės neduoda ir saugumas.

  *     *     *      

    Janapolė (Telšių raj.). Janapolės vid. mokyklos direktorius Pranas Savickas 1980 m. balandžio 7 ir 8 d. (Velykų antroji ir trečioji diena), pasišaukęs Mišioms patarnaujančius vaikus, ir gražiuoju, ir grasindamas kalbino neiti į bažnyčią. Vaikus šaukėsi po vieną: Buvo pakviesti: VIII kl. Ričardas Lenkauskas, VI kl. Vaclovas Aleksandravičius, V kl. Romas Dapševičius, III kl. Kęstutis Sieba. Nepaisant visų gąsdinimų, įkalbinėjimų ir grasinimų, vaikai atsakė: „Eisime į bažnyčią, kaip ir ėjome!" Ričardą Lenkauską direktorius tardė 27 min. Direktorius gąsdino: „Jei eisi į bažnyčią, nebepriimsime į IX kl., pasiųsime į proftech-ninę." Vėliau į mokyklą buvo net 3 kartus iškviesta

minėto mokinio motina, kuri labai nustebinta klausė direktorių: „Argi mano vaikas daro ką nors blogo? Argi patarnauti šv. Mišioms yra nusikaltimas? Galiu jums tik tiek pasakyti: į bažnyčią jis ėjo ir eis! Ir Mišioms patarnaus!" Direktorius Savickas labai įtūžęs šaukė: „Mums tokių nereikia!"

  *     *     *      

    Kaunas. 1980 m. rugsėjo mėn. Kauno P. Mažylio Medicinos mokyklos grupių vadovai įspėjo moksleivius, jog šiais metais stipendijų skaičius žymiai sumažėjęs. Grupėje stipendijas gaus ne daugiau 20 moksleivių, atsižvelgiant į šeimyninę padėtį bei mokymąsi.
Farmacijos profilio III kurso III grupės seniūnė ir sekretorė sudarė 20 moksleivių sąrašą ir nunešė jį patvirtinti į mokyklos komjaunimo komitetą. Čia buvo pasakyta, kad nekomjaunuolės stipendijų negaus. Kai mergaitės ėmė aiškinti, jog Staselė Sipavičiūtė — geriausia mokinė grupėje, turinti vos porą ketvertų, o Liudos Liutvinaitės padėtis viena iš sunkesniųjų (Liuda taip pat turi tik keletą ketvertų), sulaukė atsakymo, kad minėtos moksleivės neturi visuomeninių įsipareigojimų, todėl ir gerai mokosi, o jei nori gauti stipendijas — tegul stoja į komjaunimą.

    Šioje grupėje yra 6 komjaunuolės. 1979 m. jos buvo verčiamos stoti į komjaunimą. Mergaitės pasakė, kad į komjaunimą nestos, nes yra tikinčios. Tuomet grasino stipendijų atėmimu, išmetimu iš bendrabučio, net iš mokyklos. Komjaunimo komitetas pažadą iš dalies ištesėjo — stipendijos paskirtos tik komjaunuolėms.

  *     *     *      
Baltarusija

    1980 m. birželio 11 d. Ščiučino raj. Vykdomasis komitetas įspėjo bažnytinių bendruomenių pirmininkus,

jog už vaikų dalyvavimą procesijose ir patarnavimą Mišiose jie bus baudžiami 100 rub. bauda. Tiek pat bus baudžiami ir klebonai.

    Ščiučino raj. Senose Vosyliškėse jau keliolika metų yra uždaryta viena iš gražiausių Baltarusijos bažnyčių. Žmonės turi raktą ir sekmadieniais susirenka melstis. Markievič Kazimieras buvo nubaustas 50 rub. bauda, — šiais metais keletą kartų bažnyčioje paskaitė Evangeliją!

    Už leidimą vaikams patarnauti šv. Mišiose ir dalyvauti procesijoje buvo nubausti po 50 rub. šie kunigai: Juzief Grasievič, Antonij Chanko, Zanevskij, Astravieco klebonas, šemetovščyznos klebonas. Astravo klebonas buvo nubaustas 50 rub. vien už tai, kad per Velykas vienas moksleivis jam patarnavo šv. Mišiose.

  *     *     *      

NAUJI POGRINDŽIO LEIDINIAI

1. „Aušra" Nr. 22 (62). Numeris pasirodęs gegužės mėn.
2. „Dievas ir Tėvynė" Nr. 15, 16, 17.
3. „Vytis" Nr. 5. šiame numeryje įdėtas jaunuolio Regimanto Paulionio pareiškimas — išpažintis, demaskuojanti KGB pinkles, į kurias įkliūva dalis Lietuvos jaunimo.

  *     *     *      
Lietuvi, neužmiršk!


    Petras Plumpa (Čistopolio kalėjimas), Petras Paulaitis (Mordovija), Sergiejus Kovaliovas (Mordovija), Viktoras Petkus (Permės sr.), Balys Gajauskas (Mordovija), Vladas Lapienis (tremtis Tėjoje), Algirdas Statkevičius (Čecnia-chovskio spec. psichiatrinė lig.), Antanas Terleckas (po teismo, adresas dar nežinomas), Julius Sasnauskas (po

teismo, adresas dar nežinomas), Povilas Pečeliūnas (laukia teismo), Vytautas Skuodis (laukia teismo), Anastazas Janulis (laukia teismo), Povilas Buzas (laukia teismo), Genovaitė Navickaitė (laukia teismo), Ona Vitkauskaitė (laukia teismo), Jadvyga-Gemma Stanelytė (laukia teismo) ir kiti neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai gyventi ir tikėti!

  *     *     *      



 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum