gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 46 Spausdinti El. paštas
    • A. Janulio ir P. Buzo teismas
    O. Vitkauskaitės ir G. Navickaitės teismas
    G. J. Stanelytės teismas
    Doc. V. Skuodžio, G. Iešmanto ir P. Pečeliūno teismas
    A.A. T. P. Masilionis
    Vytauto DLK 550 m. jubiliejus
    Mūsų kaliniai
    Tardymai ir kratos
    Dvasinis atgimimas Lietuvoje
    TTG Katalikų Komitetas
    Žinios iš vyskupijų
    Tarybinėje mokykloje

1980 m. gruodžio 25 d.
LKB KRONIKA Nr. 46
Eina nuo 1972 metų.
Perskaitęs duok kitam!

Numerį skiriame a.a. T. P. Masilionio, S.J., švento ir
veiklaus gyvenimo atminimui.
ANASTAZO JANULIO IR POVILO BUZO TEISMAS

    1980 m. lapkričio 24 d. Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo išvažiuojamoji sesija Kaišiadoryse pradėjo nagrinėti Anastazo Janulio ir Povilo Buzo bylą. Apie įvyksiantį teismą nebuvo pranešta net patiems artimiausiems teisiamųjų giminėms, pvz., P. Buzo žmonai, A. Janulio seseriai ir kt. Atsitiktinai nugirdę, kad Vilniuje lapkričio 24 d. bus teisiamos Ona Vitkauskaitė ir Genovaitė Navickaitė, giminės nuvyko į Aukščiausiąjį Teismą Vilniuje ir čia sužinojo, kad už pusvalandžio Kaišiadoryse prasidės A. Janulio ir P. Buzo teismas.

    Į teismo salę saugumiečiai neįleido net bent kiek tolimesnių teisiamųjų giminių, pvz., Buzo brolienės. Tik po ilgų ginčų saugumiečiai įleido į salę Buzo seserį. Tuo tarpu visas vietas salėje užėmė saugumiečiai ir kiti pareigūnai. Apie jų „domėjimąsi" teismu liudijo tai, kad daugelio rankose matėsi knygos, laikraščiai, o kurie tikrai norėjo dalyvauti teisme, likosi už durų, pvz., kun. Antanas Gražulis, Buzienė ir kt. Juos išvijo ne tik iš koridorių, bet neleido būti net pirmo aukšto foje ar prie durų lauke. Aplink teismo rūmus, vestibiulyje, koridoriuose — visur kaip skruzdžių knibždėjo saugumiečių iš Vilniaus, Prienų ir Kaišiadorių ir į pagalbą sukviestų milicininkų.

    Sužinoti teisėjo pavardę nepavyko, prokuroras — Bakučionis, tarėjas — Bikulčius.

    Pradžioje buvo perskaityta kaltinamoji išvada, kad A. Janulis ir P. Buzas dauginę ir platinę „LKB Kroniką", „Aušrą", „Rūpintojėlį" ir „Lietuvos archyvą".

    Po to sekė teisiamųjų apklausa.
    Povilas Buzas kalbėjo, kad imtis pogrindžio literatūros dauginimo jį paskatino tikinčiųjų teisių varžymas, persekiojimai, kryžių išniekinimai, prievartinis darbas šventomis dienomis ir religinės literatūros badas. Be to, mokyklose persekiojami mokiniai už tikėjimą. Auklėtoja ir jo sūnų skaudžiai išbarė, kam jis patarnaująs Mišiose. Teisiamasis pabrėžė, kad „LKB Kronika" rašo tiesą, bet kai kur esą užaštrinimų, ypač kur liečiami politiniai klausimai.

    Užklaustas, iš kur gavęs dauginimo aparatą, atsakė, kad pirkęs iš nepažįstamo asmens. Į klausimą, ar dar daugintų „LKB Kroniką", jei turėtų galimybę, Povilas Buzas atsakė, jog nedaugintų, nes labai nusilpęs regėjimas.

    Anastazas Janulis kaltu neprisipažino ir atsisakė duoti teismui parodymus iš kur gaudavęs leidinius ir kam juos atiduodavęs, — šitai padaryti neleidžianti jo krikščioniška sąžinė. Teisiamojo nuomone, jo platintieji leidiniai nebuvę šmeižikiško pobūdžio, nes juose rašoma tik teisybė, todėl jis jokio nusikaltimo nepadaręs. Teisėjas paklausė, ką jis žadąs ateityje daryti? Teisiamasis ryžtingai atsakė: „Pirmiausia atsėdėsiu, kiek gausiu, o po to vėl kovosiu, galbūt ne tokiu būdu, kaip dabar, bet kovosiu. Žinoma, tai priklausys nuo mano sveikatos, nes galiu iš lagerio ir negrįžti". Teisiamasis aiškino, kad „LKB Kronika" padedanti kovoti prieš tikinčiųjų persekiojimą, jų teisių varžymą, todėl esanti labai reikalinga. Tai vienintelė katalikų savigynos priemonė.

    Antrąją teismo dieną buvo peržiūrima medžiaga, rasta kratų metu pas įvairius asmenis, ekspertų išvados ir kt.

    Prokuroras Bakučionis citavo kai kurias „LKB Kroni-

kos" ir kt. leidinių ištraukas, kur, jo nuomone, šmeižiama tarybinė valdžia. Pats didžiausias šmeižtas — jog 1940 m. Lietuva buvo okupuota ir prievarta įjungta į Tarybų Sąjungos sudėtį; šmeižtas ir tai, kad pogrindžio leidiniai dėl baisiai išplitusio alkoholizmo kaltina tarybinę valdžią. Prokuroras tvirtino, kad abu teisiamieji padarė itin pavojingą nusikaltimą, bandydami Lietuvoje susilpninti tarybinę valdžią, todėl jiems taikomas LTSR BK 68 str. Prokuroras pasiūlė Anastazui Januliui 7 metus griežto režimo lagerio ir 5 m. tremties, o Povilui Bužui — 3 m. griežto režimo lagerio ir 2 m. tremties.

    A. Janulis paskutiniame žodyje kalbėjo, kad literatūra, už kurią jis kaltinamas, buvo reikalinga platinti. Galima tik apgailestauti, kad už tai yra baudžiamas, nes jis pasinaudojęs Konstitucijos garantuota žodžio ir spaudos laisve. Tikrovėje šia laisve naudojasi tik valdžios pareigūnai ir ateistai. Pogrindinėje literatūroje iškelti faktai nėra šmeižikiški, nes jie tikri ir imami iš patikimų šaltinių. Teismas privalėtų tuos faktus išnagrinėti. Teisiamasis paminėjo, kad jis iš savo asmeniškos patirties žino faktų, kaip buvo laužomos tikinčiųjų teisės. Pavyzdžiui, Miežonių kaimo žmonės pasistatė cementinį kryžių, bet jis buvo sulaužytas ir nugriautas. Kai žmonės jį pastatė šventoriuje, tai po kiek laiko jis dingo ir buvo surastas už miesto sulaužytas ir įmestas į durpyno purvo duobę.

    Kai mirė Kalvių parapijos klebonas, pareigūnai atėmė laidotuvių mašiną, ir kunigo karstą turėjo vežti lengvosios automašinos bagažinėje, iš kurios vežant kyšojo galas karsto.

    Toliau A. Janulis kalbėjo apie tai, kad pogrindinėje literatūroje keliami tokie klausimai, kuriems ir valstybė neturi likti abejinga. Pavyzdžiui, labai išplitęs alkoholizmas, abortai ir kt. Tikintieji neturi jokių masinės komunikacijos priemonių: televizijos, radijo, spaudos. „LKB Kronika" kelia tikinčiųjų persekiojimo klausimus. Aukščiau paminėti faktai ir paskatinę jį imtis šio sunkaus

darbo — platinti pogrindžio literatūrą. Be to, teisiamasis savo ryžtą suformulavo pagal šv. Ignaco maldos žodžius: „. . . duoti ir neskaičiuoti, kovoti ir nežiūrėti žaizdų, dirbti ir neieškoti poilsio, aukotis ir negalvoti apie atlyginimą; atlyginimas už tai tebūnie tobulas išpildymas Tavo šventos ir dieviškos valios".

    Trečią dieną paskutinį žodį pasakė Povilas Buzas. Jis kalbėjo labai trumpai, paliesdamas tai, kad šiuo metu Lietuvoje nėra tikėjimo ir spaudos laisvės.

    Po pietų buvo perskaitytas sprendimas: Anastazas Janulis baudžiamas 3,5 m. griežto režimo lagerio, o Povilas Buzas — 1,5 m. griežto režimo lagerio bausme. Nuosprendis buvo taip pat perskaitytas dalyvaujant tik rinktinei publikai, bandžiusius įeiti į salę su didžiausiu triukšmu išvijo iš teismo rūmų.

    Po teismo būrelis tikinčiųjų, norėjusių dalyvauti šiame teisme, kartu su nuteistųjų giminėmis nuėjo į Kaišiadorių katedrą. Suklupę prie tautos kankinio arkivyskupo T. Matulionio kapo meldėsi už nuteistuosius, už Bažnyčios priešus, dėkojo Dievui, kad Katalikų Bažnyčia Lietuvoje pasipuošė dviem naujais kankiniais, kurie savo katorgą sovietiniuose lageriuose paaukos už Tautos ir Bažnyčios laisvę.

ONOS VITKAUSKAITĖS IR GENOVAITĖS
NAVICKAITĖS TEISMAS

    1980 m. lapkričio 24-25 dienomis Vilniuje LTSR Aukščiausiasis Teismas nagrinėjo Genovaitės Navickaitės ir Onos Vitkauskaitės bylą dėl „LKB Kronikos" dauginimo ir platinimo.

    Apie įvyksiantį teismą nebuvo pranešta net artimiausiems teisiamųjų giminėms, — sužinota tik iš liudininkų, kurie buvo iškviesti į teismą. Prie teismo salės budėjo saugumiečiai ir į vidų nieko, išskyrus pačius artimiausius gimines, neįleido. Salę užpildė saugumiečiai ir, čekistų žodžiais tariant, „praktikantai". Bronės Vitkauskaitės

neišleido iš darbo, kad negalėtų dalyvauti sesers teisme.

    10 vai. i salę atvedamos, lydimos kareivių, teisiamosios. Prie jų staiga prišoka liudininkės — Teresė Petrikienė ir Genutė Mačenskaitė ir pasveikina: „Sveikinimai nuo visų, kurie už jus meldžiasi!". Kareiviai grubiai nuvaro drąsuoles šalin.

    Teisėjas pristato teismo sudėtį: teismo pirmininkas — Repša, tarėjai — Burokevičienė ir Gudelevičius, valstybinis kaltintojas — Kyrijenko.

    Teisiamoji G. Navickaitė atsisako gynėjo, motyvuodama tuo, kad jeigu jo nematė iki teismo, tai juo labiau jis nereikalingas teismo metu, o be to, jis nieko tokioje byloje negalįs padėti. Gynėjo atsisakė ir Ona Vitkauskaitė. Teismas sutinka, kad advokatai nedalyvautų, ir jie apleidžia salę.

    Skaitoma kaltinamoji išvada. Teisiamosios kaltinamos pagal LTSR BK 199 str. 1 d. už tarybinės santvarkos šmeižimą, nes daugino ir platino „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką". O. Vitkauskaitė daugino „LKB Kronikos" 42 numerį, o G. Navickaitė — 40, 41 ir 42 numerius. „LKB Kronikoje" aprašomi faktai esą šmeižikiški.

    G. Navickaitė, teisėjo paklausta, ar prisipažįstanti kalta, atsako, jog nenusikaltusi, nes „LKB Kronika" esantis religinio turinio leidinys, jį spausdinusi, norėdama apginti Bažnyčią nuo persekiojimo.

    Teisėjas skaito kai kurias „LKB Kronikos" ištraukas, kur paminėta Molotovo-Ribentropo paktas dėl Pabaltijo pasidalinimo, Lietuvos prievartinis įjungimas į Tarybų Sąjungos sudėtį, kaip pokario metais buvo niekinami Lietuvos patriotų lavonai miestų gatvėse, o nekalti žmonės tremiami į Sibirą. G. Navickaitė atsako, jog iš žmonių pasakojimų ji žinanti, kad tikrai taip buvo daroma. Teisėjas vėl skaito ištrauką, kur rašoma, kad Maskvoje kuriami planai kaip griauti Bažnyčią iš vidaus, ir teigia, kad tai esąs šmeižtas. Vėl skaito, kaip Pravieniškių lageryje tarp nusikaltėlių ir prižiūrėtojų nėra skirtumo, —

juos skirianti tik uniforma. Navickaitė atsako, kad iš tikrųjų taip yra, nes prižiūrėtojai bausmę atliekantiems yra labai žiaurūs, grubūs ir nuolat keikiasi.

    Tiesėjas klausia Navickaitę, iš kur gavusi rašomąsias mašinėles. Teisiamoji paaiškina, jog vieną gavusi iš kun. Virgilijaus Jaugelio (miręs 1980 m. vasario mėn. — Red. pastaba), o kitą — nusipirkus iš nepažįstamo žmogaus, kuris jai davęs ir 40, 41 ir 42 numerius, prašydamas juos padauginti.

    Teisėjas klausia, ar Navickaitė prisipažįstanti kalta?
    Teisiamoji neprisipažįsta esanti kalta.
    Prokuroras taip pat stengiasi įrodyti, kad „LKB . Kronika" gina ne Bažnyčios reikalus, bet kišasi į politiką.

    Toliau apklausinėjama Ona Vitkauskaitė. Teisėjas klausia, kokiu tikslu teisiamoji važiavusi į Bagotąją, kas jai davęs „Kroniką", kokiu tikslu ją daugino ir kt. Kaltinamoji paaškina, kad „LKB Kroniką" radusi pašto dėžutėje, o perrašytus egzempliorius būtų davusi skaityti pažįstamiems. O. Vitkauskaitė taip pat neprisipažino esanti kalta.

    Liudininkų apklausa.
    Pirmoji apklausiama Teresė Petrikienė, pas kurią buvo suimta G. Navickaitė. Liudininkė tvirtino, kad G. Navickaitė pas ją rašė tik dieną prieš suėmimą.

    Liudininkė Genovaitė Mačenskaitė nepasirašo teismo įspėjimo dėl atsakomybės už neteisingą liudijimą. Ji motyvuoja: „Kadangi tiek kratos metu, nors buvau namuose, man neleido stebėti kratą, tiek tardymo metu norėjo net suklastoti protokolą, todėl susidariau nuomonę, kad saugumo darbuotojais pasitikėti negalima, todėl ir čia nepasirašau".

    — Tai jūs nepasitikite teismu? — klausia teisėjas.
    — Aš jumis visais nepasitikiu, nes visi pučiate į vieną dūdą! — atsako užklaustoji.

    G. Mačenskaitė liudijo, kad ji kartu su Navickaite mokėsi ir dirbo. „Tai nuostabus žmogus, tokių gyvenime reta. Sąžininga, niekada nepasakiusi melo žodžio, labai

draugiška ir nuoširdi. Tokie žmonės, kaip Genutė, negali padaryti jokio nusikaltimo. Tikiuosi, kad teismas ją išteisins". Be to, Mačenskaitė paneigė, kad Navickaitė jai palikusi „LKB Kroniką".

    Bagotosios parapijos klebonas kun. Vaclovas Degutis (Bagotosios klebonijoje buvo suimta Ona Vitkauskaitė — Red. pastaba) paliudijo, kad vieną kartą yra matęs Vitkauskaitę — ji buvo užėjusi pas šeimininkę. Daugiau apie ją nieko nežinantis.

    Bagotosios klebonijos šeimininkė Janina Pileckytė į teismą neatvyko.

    Teismas pateikia Maitinamąją medžiagą: kratos metu Bagotosios klebonijoje, antrame aukšte, buvo rasta rašomoji mašinėlė „Erika", rašomas popierius, „LKB Kronikos" 42 numeris ir 10 nebaigtų rašyti egzempliorių, ant kurių rasti Vitkauskaitės pirštų antspaudai. Anksčiau Vitkauskaitė dirbusi kaip inžinierė, o paskutiniu metu — Sasnavos bažnyčios valytoja. Darbaviečių charakteristikose rašoma, jog ji buvo užsidariusi, visuomeninėje veikloje nedalyvavo, o vėliau paaiškėję, jog esanti labai religinga.

    Kratos metu Petrikienės bute rasta mašinėlė rašanti Genovaitė Navickaitė. Rastos dvi mašinėlės („Erika" ir „Optima"), „LKB Kronikos" 42 numeris ir 10 neįrištų egzempliorių. Pas kun. S. Tamkevičių rastuose „LKB Kronikos" numeriuose rasti Navickaitės pirštų atspaudai, šie „LKB Kronikos" numeriai perrašyti Navickaitės rašomąja mašinėle. G. Mačenskaitės bute rastas „LKB Kronikos" numeris, perrašytas Navickaitės rašomąja mašinėle. 1980 m. sausio 30 d. pas Birštono gyventoją Povilą Buzą rastas „LKB Kronikos" 41 numeris, perrašytas Navickaitės rašomąja mašinėle. Perskaitoma iš Kauno m. II klinikinės ligoninės charakteristika, kurioje pažymėta, kad Navickaitė buvo paslaugi ligoniams, švelni ir darbą atliko gerai, nors visuomeninėje veikloje nedalyvavo.

    Lapkričio 25 d. prie teismo durų vėl budi saugumiečiai. Į salę suleidžiami tik artimiausi giminės.

    Žodis suteikiamas valstybiniam kaltintojui.

    Prokuroras kalbėjo, kad teisiamosios yra kaltinamos pagal BK 199 str. 1 d. Jos daugino ir platino „LKB Kroniką". Prokuroras teigė, kad jau pats pavadinimas — LKB Kronika — yra šmeižikiškas. Jo nuomone, šmeižimu dvelkia straipsnių pavadinimai: „Lietuvos Katalikų Bažnyčios nelaimė — okupacija", „Anilionis — Bažnyčios korikas" ir kt. Prokuroras paskaito ištrauką iš „LKB Kronikos": „Sunkūs buvo Lietuvoje pokario metai: nekalti žmonės buvo tremiami į Sibirą, nužudytų patriotų kūnai valkiojami po miestų gatves, kalėjimai prikišti nekaltų žmonių ..." — „Kaip matome, tai aiškus šmeižtas, nes nieko panašaus nebuvo", — tvirtino prokuroras. Straipsnyje „Vietoje vilties — baimė" („LKB Kronika" Nr. 40) pasisakoma prieš Tarybų valdžiai lojalius kunigus ir vyskupus. „LKB Kronikos" Nr. 41 rašoma: „1980 m. Lietuvos katalikams nežada nieko gero. Tą patį patvirtina ir sovietiniai tankai Afganistane". — „Čia aiškiai šmeižiama Tarybų Sąjunga!" — piktinosi prokuroras. Toliau kaltintojas smulkiai aiškino, kurie „LKB Kronikos" numeriai buvo perrašyti G. Navickaitės, ir padarė išvadą, kad suimtoji „uoliai daugino ir platino „Kroniką" nors kalta ir neprisipažino".

    „Ona Vitkauskaitė, — tęsė kaltintojas Kyrijenko, — iš nepažįstamo asmens nusipirkusi rašomąją mašinėlę ir pašto dėžutėje radusi „LKB Kronikos" 42 numerį, pradėjo jį perrašinėti, šį darbą toliau tęsė Bagotosios klebonijoje, kur ir buvo sulaikyta. Nusikaltimas aiškiai įrodytas, nors teisiamoji kalta ir neprisipažino."

    Baigdamas savo kalbą, prokuroras pasiūlė G. Navickaitei 2,5 m. bendro režimo lagerio, o O. Vitkauskaitei — 2 m. bendro režimo lagerio.

    G. Navickaitės gynimosi kalba ir baigiamasis žodis (kalba užrašyta iš atminties — Red. pastaba).

    „Teismas mane kaltina, — kalbėjo teisiamoji, — kad,

spausdindama „LKB Kroniką" šmeižiau tarybinę santvarką. Santvarkos nešmeižiau, nes laikau „LKB Kroniką" religinio turinio leidiniu, iškeliančiu Lietuvos Katalikų Bažnyčio persekiojimo faktus. Kad tikintieji yra persekiojami, tai žinau iš savo gyvenimo patirties. Buvau tik 14 metų, kai vienas mano brolis (kun. Zenonas Navickas — Red. pastaba) padavė pareiškimą į Kunigų seminariją, tada valdžios pareigūnai pradėjo jį visaip persekioti. Saugumo darbuotojai stengėsi jį atkalbėti, gąsdindami, kad vistiek į Seminariją neįstosiąs. Atvažiavęs į namus, apylinkės pirmininkas Diomkinas liepė tėveliui uždrausti sūnui stoti į Kunigų seminariją ir net ketino tėvelius primušti, tik pusbrolis juos apgynė. Vėliau mano brolį pašalino iš darbo. Mane pačią vidurinėje mokykloje gąsdino: jei brolis įstos į Seminariją, tai aš negalėsiu užbaigti vidurinės mokyklos ir niekur neįstosiu. Nors kunigų seminarija brolį buvo priėmusi, bet valdžia jį atmetė ir į Seminariją nebuvo priimtas, šie įvykiai mane labai paveikė, — supratau, kad tikintieji yra tikrai persekiojami. Ir vėliau daug kartų teko patirti, kaip tikintieji ir kunigai būdavo persekiojami, pažeminami ir baudžiami. Visi „LKB Kronikoje" užrašyti faktai yra tikri, o ne šmeižtas, ir prašau teismą atkreipti į tai dėmesį. Kalta neprisipažįstu".

    „Nors iš ateistų pusės patyriau daug skriaudų, — tęsė kalbą G. Navickaitė, — bet, dirbdama medicinos seserimi, visus, ateistus ir tikinčiuosius, rūpestingai slaugiau ir rūpinausi jų sveikata".
Paskutiniame žodyje Navickaitė išreiškė įsitikinimą, kad teismas ją pripažins nekalta, o jei ir bus nuteista, tai dar labiau pajus tą skriaudą, kurią pergyveno ankstyvoje jaunystėje. Sugrįžusi iš lagerio, ji vėl vienodai nuoširdžiai slaugys tikinčius ir netikinčius.


("Tarybinėse respublikose tikinčiųjų padėtis yra baisi"):


    Onos Vitkauskaitės gynimosi kalba ir paskutinis- žodis (užrašyta iš atminties — Red. pastaba).

    Teisiamoji kalbėjo, jog LTSR Konstitucija garantuoja sąžinės, tikėjimo ir spaudos laisvę, tačiau Lietuvoje daugeliui jaunuolių, norinčių įstoti į Seminariją, valdžia neleidžia ten patekti, todėl daug parapijų yra be kunigų. Skaudu žiūrėti, kaip mokykloje prievartaujami vaikai, prievarta mokomi ateizmo. Tėvai skundžiasi, kad jų vaikai auklėjami prieš jų įsitikinimus. Ir kitose tarybinėse respublikose tikinčiųjų padėtis yra baisi. „Teisėjau, pabūkite minutėlę tikinčiu ir supraskite, ar tai įmanoma ..."

    Teisėjas pertraukia Vitkauskaitės kalbą, sakydamas, kad kalbėtų tik apie tai, kas liečia bylos medžiagą.

    „Teisėjau, — tęsė kaltinamoji, — ką aš kalbu tai betarpiškai ir liečia bylą, nes iš to paaiškėja, kad Bažnyčia Lietuvoje yra persekiojama ir „Kronika" nešmeižia valdžios, o rašo tiesą. „LKB Kronika" gina tikinčiųjų teises. Už jos dauginimą reikėtų ne teisti, o atkreipti ypatingą dėmesį į kai kurių pareigūnų elgesį. „Kronikoje" iškelti faktai yra teisingi, todėl vyriausybė turėtų pasistengti, kad panašūs atsitikimai nesikartotų".

    Baigdama gynimosi kalbą, O. Vitkauskaitė pabrėžė, kad save kalta nelaiko ir iš teismo malonės neprašo. Kartu išreiškė nuoskaudą, kad teismas ją apšaukė šmeižike, nors gyvenime nieko nėra apšmeižusi ir visuomet stengėsi būti sąžininga. „Ir Kristus nekaltai kentėjo ant kryžiaus, buvo visų paniekintas ir apšmeižtas. Laisvė, žinoma, visiems brangi, tačiau jei būsiu nuteista, tai savo kančią paaukosiu už Lietuvos ateitį, Lietuvos jaunimą, kad jis būtų geras, kad visi mylėtų vieni kitus ir kad kiekvienas galėtų laisvai gyventi ir tikėti".

    Po ilgos pertraukos buvo skaitomas nuosprendis: „Teismas pilnai įrodė kaltę ir, atsižvelgdamas į geras charakteristikas iš darboviečių, bausmę sušvelnina". Genovaitei Navickaitei skiriama 2 m. bausmė, atliekant ją bendro režimo lageryje, o Onai Vitkauskaitei — 1,5 m. bausmė, ją atliekant irgi bendro režimo lageryje.

    Po nuosprendžio salėje buvę giminės ir liudininkai, dėkodamos nuteistosioms už jų auką, įteikė gėlių.

    Iš salės saugumiečiai ėjo keisti, suglumę, atrodo, aiškiai suvokdami, kad nusikaltimas buvo padarytas ne „LKB Kroniką" perrašant, bet čia, šioje teismo salėje. Nuteistųjų artimieji ir pažįstami skirstėsi su džiaugsmo ašaromis: toks teismas — tai Bažnyčios triumfas ir tironijos žingsnis į prarają.

*     *     *

Atviras laiškas teisėjui Repšai

(Teismo, kaip kultūringų žmonių suprantama, čia nėra, tai absoliutus nuo pradžios iki galo chuliganerijos siautėjimas):
     Teisėjau, š.m. lapkričio 24 ir 25 d. Jus teisėte mano seserį, Genovaitę Navickaitę ir Oną Vitkauskaitę. Aš, kaip teisiamosios brolis, galėjau įeiti į teismo salę, tačiau kitiems, išskyrus saugumiečius, įeiti buvo neįmanoma, nes prie durų stovėjo du saugumiečiai ir nieko į teismo salę neįleido. Jūs kaltinote mano seserį ir Oną Vitkauskaitę, remdamiesi Baudžiamojo kodekso 199 str. 1 d., kuris skelbia: „Skleidimas žinomai melagingų prasimanymų, žeminančių tarybinę, valstybinę ir visuomeninę santvarką", šito straipsnio teisiamosioms Jūs negalėjote taikyti, nes jų vienintelis nusikaltimas, kad daugino „LKB Kroniką", kurioje spausdinami tikri faktai, o ne melagingi prasimanymai. Jeigu Jums būtų rūpėjusi tiesa ir teisingumas, Jūs būtumėte matę tai, ką mato visi Lietuvos tikintieji, ir mano seserį bei Oną Vitkauskaitę būtumėte išteisinę, priteisdami atlyginti joms materialinę ir moralinę skriaudą. Pagal tarybinius įstatymus, kiekvienas žmogus turi žodžio laisvę, t.y. galimybę pasakyti tai, ką galvoja; turi teisę kritikuoti matomas negeroves, — teisiamosios  šitai ir darė. Jos, daugindamos „LKB

Kroniką", buvo visiškai įsitikinusios, kad teisingai kritikuoja tarybinio gyvenimo negeroves. Jeigu jos botų suklydusios, jei „LKB Kronikoje" aprašomi faktai būtų neatitikę tikrovės, tai teismas turėjo kruopščiai išnagrinėti aprašomus faktus, pakviesti daugybę liudininkų, kurie būtų patvirtinę, kad tie faktai esą išgalvoti. Teismas turėjo suteikti mano seseriai ir Onai Vitkauskaitei galimybę apsiginti — pasikviesti reikiamus liudininkus, rimtus advokatus, o ką Jūs, teisėjau, padarėte? Paties proceso metu pasiūlėte advokatus. Teisiamosios protingai pasielgė jų atsisakydamos, nes jie būtų buvę tik artistai nevykusiai surežisuotoje teismo komedijoje. Advokatai iš anksto privalėjo susipažinti su iškeltais kaltinimais, turėjo susitikti su „LKB Kronikoje" aprašomais skriaudžiamais žmonėmis, kad jie teisme būtų galėję paliudyti tiesą. Deja, tai tik nereali svajonė. Jeigu rimtas advokatas būtų panorėjęs rimtai ginti teisiamąsias, tai jis greitai būtų buvęs diskvalifikuotas. Visa tai būtų dėl to, kad „LKB Kronikoje" aprašyti nusikaltimai prieš Lietuvos tikinčiuosius yra Komunistų partijos ir Valstybės saugumo palaiminti. Tuos nusikaltimus demaskuoti laikoma valstybiniu nusikaltimu. Todėl mano sesers Genovaitės Navickaitės ir Onos Vitkauskaitės kaltė yra tai, kad išdrįso pasakyti, jog „karalius yra nuogas".

    Teisėjau, Jūs galbūt širdyje pasiteisinsite, kad ne Jūs surežisavote šią bylą — spektaklį, kad Jūs esate bejėgis ką nors pakeisti. Jei taip, tai Jūs pasimokykite iš tų dviejų mergaičių — už tiesą ir teisingumą jos ramia širdimi išklausė Jūsų neteisingą nuosprendį ir, būdamos visiškai nekaltos, gyvens lageryje kartu su didžiausiomis nusikaltėlėmis.

    Teismo posėdžių metu per teismo salę keletą kartų pervedė du tikrus nusikaltėlius — žmogžudžius, prievartautojus. Jie abu augo be tikėjimo, o mes tokiais nenorime būti. „LKB Kronika" yra Lietuvos tikinčiųjų pagalbos šauksmas, kad jie galėtų gyventi pagal savo įsitikinimus,

kad turėtų tvirtus moralinius pagrindus. Jūs, teisėjau, nuteisdamas dvi nekaltas mergaites, išdrįsusias ginti tikinčiųjų teises, prisidėjote prie mūsų tautos moralės griovimo ir išugdymo tokių, kaip tie du baisūs nusikaltėliai. Jei Jūs nebijote Dievo teismo, tai bent neužmirškite būsimo tautos ir istorijos teismo. 1980 m. gruodžio 1 d.
Užuguosčio klebonas
kun. Zenonas Navickas

*     *     *

    TTG Katalikų Komitetas 1980 m. gruodžio 1 d. parašė dokumentą Nr. 41, adresuotą TSKP Centro Komitetui, kuriame rašoma:

    „1980 m. lapkričio 24-25 dienomis Vilniuje Aukščiausiame Teisme buvo nagrinėjama Onos Vitkauskaitės ir Genovaitės Navickaitės byla, o lapkričio 24-26 d. Kaišiadoryse LTSR AT išvažiuojamoji sesija nagrinėjo Povilo Buzo ir Anastazo Janulio bylą. Visi keturi buvo kaltinami tarybinės santvarkos šmeižimu, nes daugino ir platino „LKB Kroniką". Ona Vitkauskaitė nuteista 1,5 metų paprasto režimo lagerio, Genovaitė Navickaitė — 2 metus paprasto režimo lagerio, Povilas Buzas — 1,5 m. griežto režimo lagerio ir Anastazas Janulis — 3,5 m. griežto režimo lagerio.

    Šia proga mes pareiškiame, kad minėtų procesų metu buvo pažeistos tarybinės teisės normos.

    LTSR Baudžiamojo proceso kodekse 16 str. reikalauja, „kad bylos visuose teismuose būtų nagrinėjamos viešai... Teismų nuosprendžiai visais atvejais paskelbiami viešai" (LTSR BPK, V., 1971). Tuo tarpu apie įvyksiančius teismo procesus nebuvo pranešta net artimiausiems teisiamųjų giminėms. Nors abu teismo procesai buvo laikomi atviri, tačiau į teismo salę be artimiausių giminių nieko neįleido, išskyrus saugumiečius ir jų parinktus žmones. Teismo nuosprendžiai taip pat

buvo paskelbti prie uždarų durų, kurias saugojo saugumiečiai. Reikia pažymėti, kad tuo pačiu metu gretimoje AT salėje buvo teisiamas žmogžudys, tačiau saugumiečiai prie šios salės durų nestovėjo ir visi laisvai galėjo į ją įeiti.

    Lapkričio 25 d. milicininkai Aukščiausiojo Teismo vestibiulyje, be jokio paaiškinimo, grubiai suėmė ir, užlaužę rankas, išvedė Joną Vailionį, kuris ramiai šnekučiavosi su kun. Antanu Gražuliu. Kam buvo reikalingas šis milicijos grubumas prieš visiškai nekaltą žmogų? Visuotinė žmogaus teisių deklaracija skelbia: „Niekas savavališkai negali būti areštuotas, sulaikytas ar ištremtas" (9 str.).

    LTSR AT nepajėgė įrodyti, kad teisiamieji šmeižė tarybinę santvarką. Šiam kaltinimui paremti teismas neturėjo nė vieno liudininko. Visa kaltė buvo įrodinėjama nepagrįstais prokurorų ir teisėjų tvirtinimais, kad „LKB Kronikoje" pateikiami faktai esą šmeižikiško pobūdžio.

    LTSR AT nuteisė visiškai nekaltus žmones ir dar kartą pademonstravo, kad tarybinė valdžia prieš Katalikų Bažnyčią nepajėgi kovoti ideologinėmis priemonėmis ir kartkartėmis griebiasi administracinių ir teisminių priemonių.

    Lietuvos tikintieji laukia, kad būtų laikomasi tarybinių įstatymų, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos ir Tarybų Sąjungos pasirašytų tarptautinių įsipareigojimų.

    Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto nariai-ku-nigai: Leonas Kalinauskas, Jonas Kauneckas, Algimantas Keina, Vaclovas Stakėnas, Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, Vincas Vėlavičius."

GEMMOS-JADVYGOS STANELYTĖS TEISMAS


    1980 m. gruodžio 16 d. Kelmėje įvyko Gemmos-Jadvygos Stanelytės teismas. Saugumas norėjo, kad šis procesas įvyktų niekam nežinant, — nebuvo pranešta net artimiausiems giminėms. Ankstų rytą, dar tamsoje, prie

teismo durų susirinko būrys Gemmos bičiulių. Kai prie teismo sustojo pilka kalėjimo mašina, kažkas iš Gemmos draugų, prasiskirsčius milicininkams, prišoko prie geležinės kalėjimo mašinos ir garsiai sušuko prie pat automašinos durų plyšio: „Gemma! Gemmute! Mes su tavimi!".

    Atvažiavusieji greitai sužinojo, kur yra teismo salė ir skubiai sugužėjo į vidų. Teismo darbuotojai neramiai žvilgčiojo į salėje sėdinčius, o po kurio laiko atėjo solidnus veikėjas ir milicininkas ir visus išvarė iš salės sakydamas, kad toje salėje bus kita byla, o Stanelytės teismas būsiąs vėliau. Išvaryti žmonės nuėjo į teismo pirmininko kabinetą ir čia sužinojo, kad Gemmos teismas būsiąs 12 valandą ir jis įvyksiąs pirmininko kabinete. Išvaryti teisiamosios draugai ir pažįstami sustojo ant teismo laiptų ir koridoriuje, nes lauke buvo šalta ir drėgna. Žmonių prie teismo rinkosi vis daugiau ir daugiau, — suvažiavo iš tolimiausių Lietuvos kampelių: kunigai, jaunimas, pagyvenę žmonės. Visi norėjo patekti į teismo salę, bet milicija griežčiausiai saugojo teismo duris. Atvažiavę kunigai — A. Svarinskas, S. Tamkevičius, V. Vėlavičius prisistatė kaip TTG Katalikų Komiteto nariai ir prašė leisti pasimatyti su teismo pirmininku. Tačiau jokie įrodinėjimai, jokie reikalavimai nesuminkštino liaudies valdžios — milicija kunigus neįleido net pro duris į koridorių. Galiausiai apgaulės būdu daugelį laukiančiųjų pavyko išvilioti prie kitų durų iš lauko pusės — saugumiečiai sakė, jog per jas bus leidžiami į salę ir, kurie pirmieji stovės prie tų mažųjų durų, tie pateks į salę.

    Pagaliau prasidėjo teismo posėdis. Į salę, iš kurios apgaule ir grasinimu buvo išvaryti atvažiavusieji, pro administracinį įėjimą suėjo apie 10 liudininkų ir saugumo pakviestieji, — viso apie 60 žmonių. Į salę įleido taip pat Gemmos seserį. Be to, pamatę prie durų stovintį šiaulietį M. Jurevičių, jam leido dalyvauti teismo procese. Visi kiti laukė gatvėje.

    Teismo kolegijai pirmininkavo teisėjas Raziūnas,

prokuroras Murauskas. Teisiamajai atsisakius advokato, pastarasis apleido salę.

    Teismui prasidėjus, už langų pasigirdo bendrai gatvėje kalbamas rožančius. Tuomet teismą nutraukė, kaltinamąją išvedė, ir lauke prasidėjo tikinčiųjų gaudymas, stumdymas ir tąsymas. Kadangi buvo suvažiavę labai daug milicijos ir saugumiečių, jie lengvai susidorojo su žmonėmis. Buvo suimtas kun. Juozas Zdebskis, Saulius Kelpša ir Petras Gražulis. Iš jų atėmė laikrodžius, diržus ir kt. ir įstūmė į nešvarias kameras.

    Visą susirinkusią gausią minią milicija pervijo net į kitą gatvės pusę ir nieko neprileido net iš tolo prie teismo durų.

    Nubloškus tolyn minią, į salę vėl buvo įvesta teisiamoji Stanelytė, lydima trijų su automatais ginkluotų kareivių.

    G. J. Stanelytė kaltinama 240 str. už veltėdžiavimą ir 199 str. 3 d. už viešos tvarkos pažeidimą.

    Pakviesti liudininkai: Tytuvėnų apyl. pirmininkas, Kelmės raj. autoinspektoriai ir kt. liudijo, jog G. Stanelytė 1979 m. rugpjūčio 26 d. vadovavo eisenai iš Tytuvėnų į Šiluvą. Vienintelis liudininkas, Panevėžio Autobusų parko vairuotojas Čerška, tuo metu važiavęs keleivine mašina pro Tytuvėnus, paliudijo teisingai, sakydamas, kad eisena nedaug tesutrukdė judėjimą. Žymiai daugiau laiko sutrukdė autoinspekcija, betikrindama automašinas. Tačiau autobusas vis vien į paskirties punktą atvyko laiku. Teismas buvo labai nepatenkintas Čerškos liudijimu ir jam net pagrasino.

    Teisiamoji Stanelytė drąsiai pareiškė, kad ji organizavusi ir dalinai vadovavusi eisenai todėl, kad jai brangios senos Lietuvių tautos tradicijos. Eiseną paskatino organizuoti klystantis Lietuvos jaunimas. Lukiškių kalėjime praleisti penki siaubo mėnesiai tai puikiausiai patvirtino. Čia ji susidūrusi su jaunimu, praradusiu bet kokius idealus, bet kokį žmoniškumo jausmą.

    Kadangi teismas kaltino teisiamąją, kad eisena įžeidusi

ateistų jausmus, o taip pat, jog ji buvusi be leidimo, į tai kaltinamoji atsakė, kad jeigu eisena būtų buvusi ne religinė, niekam ji nebūtų užkliuvusi. O dėl įžeistų ateistų jausmų, ji paaiškino, kad ateistai dažniau užgauna tikinčiųjų jausmus per televizijos laidas, literatūrą ir kt., o jie tačiau nebaudžiami.

    Kaltinimui dėl veltėdžiavimo trūko įrodymų.
    Paskutiniame žodyje G. Stanelytė pasakė: „Esu giliai religinga. Nors laisvė labai brangi, bet tikėjimas man brangesnis už laisvę".

    Teismas nuteisė G. J. Stanelytę trims metams bendro režimo lagerio.

    Teismo proceso metu, nors oras buvo šaltas ir drėgnas, bet lauke minia nesiskirstė, bet vis augo ir augo. Einantieji pro šalį klausinėjo, kokį nusikaltėlį teisia ir sužinoję, kad teisiama už religiją, už eiseną į Šiluvą, nenorėdavo tikėti ir daugelis pasilikdavo stovėti, norėdami sužinoti, kaip visa baigsis. Atvažiavę tolimą kelią, neprimigę, nevalgę, pastirę nuo šalčio, išstovėjo visą dieną gatvėj. Nors vakarop pradėjo smarkiai lyti, tačiau niekas nesiskirstė.

    Tikintieji labai nerimo dėl nekaltai suimtųjų ir, nesulaukdami juos paleidžiant, parašė protestą. Po juo pasirašė 60 žmonių. Tik vėl bėda: nebuvo kam jį įteikti, nes prie jokio viršininko milicija neprileido. Kas tik prisiartindavo prie pareigūnų, tuos vydavo šalin, apšaukdami juos „banditų išperomis", apipildami necenzūriškais žodžiais, o bandančius ieškoti tiesos — stumdė, grasindami susidoroti su jais.

    Pasibaigus teismui ir išvažiavus kalėjimo mašinai į gatvę, minia pradėjo mesti gėles ant mašinos ir šaukti: „Gemma! Mylim! Gemma! Mylim!"

    Nors kalėjimo mašina išvažiavo, bet minia nesiskirstė — laukė suimtųjų. Galiausiai vienas po kito grįžo suimtieji.  Tikintieji triukšmingu  entuziazmu  sutiko

grįžtančius iš milicijos, o kun. Juozui Zdebskiui dar gatvėje įteikė gėles, ir čia pat minia išsiskirstė.

*     *     *

LKPCK Sekretoriui P. Griškevičiui

Nuorašas: Kelmės raj. Vidaus reikalų skyriaus Viršininkui
Pareiškimas


    1980 m. gruodžio 16 d. mes, žemiau pasirašiusieji asmenys, atvykome dalyvauti viešame Jadvygos Stanelytės teismo procese. Milicija ir saugumiečiai nė vieno iš mūsų į teismo sale neįleido — visus nuvijo net nuo teismo rūmų, o tris asmenis: kun. J. Zdebskį, Saulių Kelpšą ir Petrą Gražulį be jokios priežasties suėmė. Ta proga mes išreiškiame protestą, kad tarybiniai pareigūnai grubiai laužo LTSR Konstituciją ir įstatymus.

    Reikalaujame nedelsiant paleisti sulaikytus asmenis. Pasirašė: E. Šuliauskaitė, L. Bružaitė, A. Montvilaitė, A. Ramanauskaitė, kun. A. Svarinskas, A. Kaušilienė, N. Sadūnaitė, Z. Vasauskienė, M. Gavėnaitė, B. Staniulytė, J. Kerbelytė, V. Vaičiūnas, J. Kuodytė, B. Mališkaitė, J. Jankauskienė, R. Kabkaitė, G. Drungilaitė, R. Tamašauskaitė, O. Kavaliauskaitė, N. Šukevičiūtė, A. Kiaulevičiūtė, J. Šileikis, A. Umbrasaitė, A. šukytė, B. Dakninienė, P. Stankūnienė, B. Mušeliūnienė, E. Petrylaitė, C. Ulevičienė, P. Darjenytė, M. Klimkaitė, E. Drungelienė, J. Meškauskienė, O. Dranginytė, V. Grincevičiūtė, Č. Meškauskas, L. Stankūnaitė, M. Bieliauskaitė, B. Miniotas, B. Griciūtė, R. Teresiūtė, E. Žygaitė, D. Dambrauskaitė, L. Pelionytė, E. Žilienė, B. šauklienė, L. Briliūtė, V. Žiezdrytė, R. Bumbliauskaitė, G. Mačenskaitė, M. Genytė, D. Meškauskaitė, G. Buzaitė, P. šiaulytė, J. Petkevičius, A. Augustinavičiūtė, P. Žąsinas, T. Steponavičiūtė, B. Briliūtė, A. Stukienė, kun. J. Razmantas, B.

Valaitytė, kan. B. Antanaitis, kun. S. Tamkevičius, D. Dukauskaitė, J. Baužaitė, B. Vazgelevičiūtė, J. Judikevičiū-tė.

DOC. VYTAUTO SKUODŽIO, GINTAUTO
IEŠMANTO IR POVILO PEČELIŪNO TEISMAS

    1980 m. gruodžio 15 diena. Vilniuje Aukščiausiojo Teismo posėdžių salėje Nr. 101 daug žiūrovų, o tarp jų ir trijų teisiamųjų — G. Iešmanto, P. Pečeliūno ir V. Skuodžio — šeimos nariai bei artimi giminės. Ant teisėjo stalo pūpso 24 tomai bylos medžiagos. Įveda teisiamuosius. Visi išvargę, bet tvirti dvasia. Įeina prokuroras Bakučionis, teisėjas Ignotas, tarėjai — Didžiulienė ir vyras rusiška pavarde. Teisėjas paklausia, ar kaltinamieji turi pastabų dėl teismo sudėties. Visi trys teisiamieji atsisakė advokatų, nes jie buvo paskirti gruodžio 8 d., tuo pat metu, kai teisiamiesiems buvo įteikta kaltinamoji išvada, ir jie nespėjo susipažinti su byla. Povilas Pečeliūnas dar pažymėjo, kad jis negavo jokios juridinės konsultacijos, nors advokato laukė rugsėjo 9, 11 ir 12 dienomis. Tačiau advokatas Kudaba vis dar neturėjo laiko susitikti su ginamuoju. Doc. Skuodis dar prašė pakeisti teismo sudėtį, nes jie, būdami komunistų partijos nariais, tokio pobūdžio byloje, kaip ši, negali būti objektyvūs. Teismas advokatus nušalino, ir jie nuleidę galvas išėjo iš salės. Be to, dar buvo svarstomas Iešmanto pageidavimas nekviesti sūnaus liudyti prieš tėvą. šį pageidavimą palaikė ir Pečeliūnas su Skuodžiu, šį prašymą teismas atmetė.

    Teismui prisistato teisiamieji:
    Skuodis, Vytautas, pagal metrikus Vytautas-Benediktas Scot (Scott), gimęs 1929 m. kovo 21 d. Čikagoje, JAV, TSRS pilietis, neteistas, vedęs, išsilavinimas — aukštasis, dirbo Vilniaus Valst. universitete, docentas.

    Iešmantas Gintautas gimęs 1930 m. Lietuvoje, TSRS pilietis, vedęs, 20 metų dirbo žurnalisto darbą respubliki-

niuose laikraščiuose, vėliau knygų rūmuose, baigęs W Pedagoginį institutą, lietuvių kalbos ir literatūros spec.

    Pečeliūnas, Povilas, gimęs 1928 m. gegužės 17 d. Panevėžio raj. TSRS pilietis, faktiškai vedęs, nors prieš suėmimą nesuspėjęs apiforminti santuokos. Dirbo Vilniaus 14 pamaininėje vakarinėje vid. mokykloje. Dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą.

    Skaitoma kaltinamoji išvada:

    Doc. V. Skuodis kaltinamas tuo, kad sistemingai klausėsi užsienio radijo laidų ir dėl to susiformavo jo antikomunistinės pažiūros, susidomėjęs antitarybinio pobūdžio nelegalia literatūra, šmeižiančia tarybinę santvarką. Nelegalūs leidiniai buvo dauginami; kratos metu rasta rašomoji mašinėlė „Optima". Skuodis kaltinamas „Perspektyvų" leidimu, dalyvavimu „Alma Mater" leidime, kuriame patalpintas Skuodžio straipsnis „kraštotyra — visų mūsų rūpestis". Svarbiausias kaltinimas dėl veikalo „Dvasinis genocidas Lietuvoje" (300 psl.), kuris buvo padaugintas ne mažiau 4 egz. Docentas kaltinamas dėl pareiškimų, rašytų JAV prezidentui Karteriui, Helsinkio Baigiamojo Akto signatarams, Helsinkio grupės Lietuvoje nariams. Tuose rašiniuose varoma šmeižikiška antitarybinė propaganda, siekiant pakirsti tarybinės valstybės pagrindus, iškreiptai ir šmeižikiškai nušviečiami tarybinės tikrovės faktai, siekiama apjuodinti ją prieš JAV, perduodant ten dezinformaciją ir t.t.

    Iešmantas kaltinamas antitarybinio turinio eilėraščių, tokio pat turinio straipsnių (Iešmanto teigimu — studijų) rašymu ir pateikimu nelegalių leidinių redakcijoms norint, kad būtų juose atspausdinti. Didesnė dalis straipsnių išspausdinti „Perspektyvose". Iešmantas, kaip ir Skuodis, kaltinamas sistemingu užsienio radijo laidų klausymu, susidomėjimu nelegalia literatūra ir dalyvavimu ją dauginant ir platinant. Kaltinamas tuo, kad savo straipsniuose kėlęs Lietuvos išstojimo iš TSRS idėjas, taip pat str. „Rubikonas" keliamomis idėjomis.

    P. Pečeliūnas kaltinamas parašęs eilę straipsnių, kurie pateko į „Perspektyvas", šmeižęs tarybinę santvarką, viename jų liaupsinęs psichinio ligonio R. Kalantos poelgį, kaip protestą prieš žmogaus teisių ir laisvių pažeidimą tarybinėje Lietuvoje. Tuos straipsnius spausdinęs pas D. Keršiūtę rasta mašinėle. P. Pečeliūnas taip pat kaltinamas „Alma Mater" leidinio redagavimu.

    Visų veikla vertinama kaip antitarybinė, pakertanti tarybinės santvarkos pagrindus, šmeižikiška, nes kaltinamieji šmeižikiškai tvirtina, kad taryb. Lietuvoje tariamai nėra demokratinių laisvių, Lietuva tariamai okupuota, tarybų valdžia yra fašistinio pobūdžio, siekianti morališkai ir fiziškai sunaikinti Pabaltijo tautas. Visi kaltinamieji laikomi valstybiniais nusikaltėliais, teigiama, kad jie turėjo nusikalstamus ryšius su JAV „reakcingaisiais" emigrantų sluoksniais ir perdavė savo kūrinius į užsienio spaudą ir radiją.

    Bylos sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių nėra. Kaltinami už veiklą pagal 68 str. 1 d.

    Kaltinamieji nė vienas kaltu neprisipažino.
    Teisminis tardymas.
    Perskaitomos teisiamųjų charakteristikos. G. Iešmantas ir P. Pečeliūnas charakterizuojami kaip neaktyvūs visuomeninėje veikloje. Doc. Skuodis buvęs aktyvus visuomenininkas.

    Pirmasis apklausiamas G. Iešmantas. Jam pateikiami klausimai apie kiekvieną straipsnio parašymo aplinkybes. Kaltinamasis paaiškino, kad eilėraščius rašąs nuo 17 metų. Jų yra daugiau nei 1100, — keli rinkiniai. Teorines studijas rašo nuo 1977 metų, dalis jų rašyta 1978-1979 m.

    — Kam perduodavote kūrinius?
    — Apie tai nesakysiu, — tvirtai atsako teisiamasis.
    — Iš ko gaudavote nelegalius leidinius?
    — Apie tai neatsakysiu.

    Teisėjas, primena, kad balandžio 1 d. Iešmantas prisipažinęs, kad davęs straipsnius leidėjams, dar vėliau —

„Perspektyvų" redakcijai. Čia Iešmantas perskaito pareiškimą, kad parengtinio tardymo metu diduma užprotokoluotų dalykų, — tai tardytojų Urbono ir Kadžio fantazijos vaisius: čia daug kas iškraipyta, pakeista ištisos pastraipos, sakiniai. Todėl Iešmantas atsisako parengtinio tardymo protokolų, kaip kaltinamosios medžiagos ir atmeta ten užprotokoluotus parodymus.

    — Kodėl rašote, kad Lietuvoje tarybinė valdžia faktiškai yra fašistinė?
    — „Inostranaja literatūra" buvo diskusija apie demokratines laisves. Ten vienas tarybinis mokslininkas tvirtina, kad kur yra pažeidžiamos demokratinės laisvės, ten yra fašizmas.

    — Iš kur ėmėte medžiagą kūrybai?
    — Poezijai medžiaga — gyvenimas, teorinių veikalų — tarybinė spauda.

    — Kaip suprantate spaudos laisve ?
    — Jos nėra, greitai nenumatoma ir apie tai kalbėti neverta.

    Seka keletas Iešmanto politines pažiūras provokuojančių klausimų. Ir vėl:

    — Kodėl parašėte „Rubikoną"?
    — Mintis, susiformavusias poetinėje kūryboje, panorau išdėstyti teorinėje studijoje.

    Vėl eilė klausimų: kam perdavė literatūrą, kada ir kaip, kokiu tikslu? Į tuos klausimus Iešmantas neatsakinėjo.
    Atsakydavo tik į tuos klausimus, kurie lietė jo autorystę ir įsitikinimus. Pasirašydavo slapyvardžiais, kaip ir XIX a. poetai, saugodamasis arešto. Prisipažino, kad retkarčiais klausydavosi užsienio radijo laidų, — betgi tai nedraudžiama.

    Doc. V. Skuodžio teisminis tardymas prasidėjo pasiūlymu papasakoti apie savo darbą per 10 metų. Jis buvo klausiamas, kur dirbo iki Vilniaus Universiteto, kokios pareigose, koks disertacijos pavadinimas, kada apgynė, kaip pateko į Vilniaus universitetą, kokias pareigas ėjo,

kokie visuomeniniai įsipareigojimai. Docentas į šiuos klausimus atsakinėjo, pažymėdamas, kad turėjo labai daug visuomeninių įsipareigojimų, faktiškai dirbo antrą darbą be atlyginimo. Domėjosi literatūra, istorija ir religijos klausimais.

    — Kodėl darbas, kurio rankraštis paimtas X1.24 d. kratos metu, pavadintas „Dvasinis genocidas Lietuvoje"?

    — Buvo ir kitų variantų, tačiau šis geriausiai tiko pagal turinį.

    Atsakinėti į klausimus apie kitus savo rankraščius doc. V. Skuodis kategoriškai atsisakė. Priminė, kad parengtiniame tardyme į užduotus 668 klausimus teatsakė tik 20 procentų; šios taktikos laikysis ir teisminio tardymo metu. Skuodis pareiškė, kad nepagarbiai kalbėti apie nelegalią spaudą yra amoralu.

    Užklaustas apie „Alma Mater" leidimą, teisiamasis nieko neatsakė.

    Kaltinamas, kad padaugino ne mažiau 4 egz. „Dvasinis genocidas Lietuvoje", paaiškino, kad šis darbas yra mokslinis, bet ne propagandinis, be to, jis dar neužbaigtas ir turėjo būti duodamas recenzuoti. Prokuroras klausė apie metodą, naudotą šiam darbui. Docentas paaiškino, kad pagrindinis metodas — matematinė statistika. O medžiaga, kuri buvo apdorojama šiuo metodu — išrinkta iš spaudos metraščio. Ja ir paremtos išvados, kurias jis pats spausdino rašomąja mašinėle. Išvadose teigiama, kad ateistinių straipsnių lygis itin žemas, nors yra pretenzijų į „mokslinį" ateizmą. Dievo buvimo klausimas liečiamas labai retai. Religingumo tarybinėje visuomenėje bijomasi labiau negu girtuoklystės, paleistuvystės, chuliganizmo ir narkomanijos. Prokuroras Bakučionis atkreipė ypatingą dėmesį į šią išvadą, laikydamas ją šmeižikiška. Taip pat priekaištavo Skuodžiui, kad išvadose nepagarbiai atsiliepia apie kai kuriuos autorius, pavadindamas juos girtuokliais, paleistuviais ir nepagrįstai teigia, jog ateistiniais straipsneliais siekiama užsitikrinti teisę spausdinti savo kūrinius,

kaip pvz.. Miškinis, ar geriau apmokamą darbą. Docentas pažymėjo, kad daug ką būtų keitęs redaguodamas, tačiau šie teiginiai yra pagrįsti. Kad tik taip galima paaiškinti faktą, kai autorius tėra parašęs vos vieną ateistinį straipsnelį. Taigi „Dvasinio genocido Lietuvoje" idėjos nepramanytos, o paremtos konkrečia faktine medžiaga.

    Į klausimą kokiu tikslu studentams dalino anketas, teisiamasis paaiškino, kad būdamas kuratorių privalėjo išsiaiškinti studentų akademinės grupės interesus. Anketų rezultatais jis buvęs patenkintas, nes dauguma jaunų žmonių žiūri į gyvenimą rimtai; pasisako prieš girtuoklystę, rūkymą, paleistuvystę ir kitas moralines ydas.  .

    Klausiamas, ar važiavo su P. Pečeliūnu į Kernavę, atsakė, kad, jei* kas kviesdavo, neatsisakydavęs. Ir kai būdavę vietos mašinoje, neatsisakydavęs priimti norinčius. į klausimą, kuo paaiškinti, kad pas jį buvo rasti 7 egz. „Aušros", teisiamasis, išimties tvarka, atsakė, kad pasitaikė proga juos gauti ir laikė tam, kad galėtų iškeisti į kitus leidinius. Nelegalia literatūra V. Skuodis domėjosi dėl sekančio savo numatyto darbo: „šmeižto ir melo samprata tarybinėje propagandoje ir tikrovėje". Dar pateikiami klausimai dėl jam inkriminuojamų laiškų: „Ponui Džeimsui Karteriui", „Lietuvos tikintiesiems", „Lietuvos tikinčiųjų teisių gynimo komitetui", ir „Helsinkio pasitarimo Baigiamojo Akto signatarams". Teisiamasis paaškino, kad juos platinęs, perdavęs į užsienį.

    Prie bylos pridėti ir užsienio radijo laidų, kuriose minimas Skuodis užrašai, iškarpos iš užsienio laikraščių.

    Prokuroras Bakučionis kaltino doc. V. Skuodį, kad šis šmeižikiškai tvirtinęs, jog prof. Kazlauskas buvo nužudytas. Skuodis pabrėžė, kad laiške apie nužudymą nėra užuominos. Tačiau medikai netiki ta ekspertizės išvada dėl prof. Kazlausko nužudymo, nes jo plaučiuose nerasta vandens, — reiškia jis mirė anksčiau, iki patekdamas į vandenį. Be to yra liudininkų, mačiusių, kad prof. Kazlauskas buvo KGB suimtas.

    Gruodžio 16 d.
    Povilo Pečeliūno teisminis tardymas.
    Pagrindiniai klausimai, kaip, kokiu būdu, iš kur gavęs straipsnius: „Pradedame naują etapą", „Lietuva ir disidentinis judėjimas", „Jau penktas dešimtmetis kaip pasaulis gyvena pagal lozungus", „Aktuali problema" ir t.t. Pečeliūnas aiškina, kad šių straipsnių autoriai jam nežinomi. 1979 m. jis juos rasdavo pašto dėžutėje arba kibire prie durų. Tokiu būdu gaudavęs ir kitą nelegalią literatūrą. Klausiamas, kokiu tikslu savo bute laikė tų straipsnių rankraščius, atsakė, kad norint susidaryti * teisingą pasaulėžiūrą, reikia žinoti viską, ir tą, ką rašo pogrindinė spauda. Teiraudamasis apie kiekvieną straipsnį atskirai, teisėjas stengėsi išgauti iš Pečeliūno prisipažinimą, kad jo pažiūros yra antitarybinės. Todėl citavo kai kurių straipsnių ištraukas, bet teisiamasis tvirtino, kad citatos be konteksto nieko neįrodo. Teisėjas mėgino čia, teisme, išsiaiškinti P. Pečeliūno pažiūras ir netiesiogiais klausimais. Kaltinamasis pareiškė, jog politines pažiūras aiškintis įmanoma nebent namuose, su žmonėmis, kurie pajėgūs suprasti.

    — Tai jūs manote čia tokių sąlygų nėra? — paklausė teisėjas.

    — Ne!

    P. Pečeliūnas neprisipažino esąs įvadinio „Alma Mater" straipsnio „Pradedant naują etapą „Alma Mater" gyvenime" autoriumi. Pečeliūnas sakėsi norėjęs pramokti spausdinti mašinėle, todėl savo sužadėtinės D. Keršiūtės mašinėle mėgino atspausdinti rastą blogame stovyje straipsnį. Teisiamasis tekstus persirašydavo įvairiomis aplinkybėmis, ne vien namuose. Paklaustas, kodėl vienas egz. „Pradedant naują etapą" redaguotas, atsakė, kad, būdamas mokytojas (dirbęs stilistu redakcijoje), yra įpratęs redaguoti viską, net laiškus.

    — Ar rodėte kam nors straipsnius ar žurnalus?
    — Ne, laikiau sau.

    Rašinys „Kaip laikytis tardymo metu" Pečeliūną domino kaip bibliografinė retenybė, kaip ir visi kiti pas jį rasti rankraščiai.

    Užklaustas apie pažintį su kitais teisiamaisiais pasakė, kad dirbdamas Knygų rūmuose buvo girdėjęs Iešmanto pavardę, o doc. Skuodį pažinojęs iš matymo, be to, jie studijavę vienu laiku. Kad čia visi trys sujungti vienoje byloje, — jis labai nustebo. Nelegalios spaudos platinimo tikslu jie nebuvo susitikę ir tokios pažinties nepalaikė. Paklaustas, iš kur pas jį atsirado 6 egz. ir 24 viršeliai „Alma Mater", atsakė, kad apie juos nieko nežinojęs.

    Liudininkų apklausa.
    Dobrovolskis Bronius, Vaclovo, švietimo ministerijos skyr. vedėjas. Jis paliudijo, kad kartą Iešmantas, neišleisdamas iš rankų, rodęs, ar tai „Perspektyvose", ar „Rūpintojėlyje" tekstą apie Taškento konferencijos nutarimą įvesti rusų k. mokymą mokyklose nuo I klasės ir darželiuose. Į Iešmanto klausimus B. Dobrovolskis atsakinėjo netvirtai, blaškydamasis.

    Dalija Martišiūtė.
    G. Iešmantas davęs jai skaityti poezijos rinkinį, o iš prozos „Rubikoną". Visą perskaityti neužteko sugebėjimo — tai buvo sudėtingas filosofinis kūrinys. Dar mačiusi tris „Perspektyvų" numerius, tačiau kas leidžia — nežinanti.

    Iešmantas jos klausęs, ar ji negalėtų, ką nors atspausdinti.
    Prokuroras stengėsi išsiaiškinti, kas jai buvo įsimintina „Rubikone" ir kaip supratusi, kad tai antitarybinė literatūra?

    D. Martišiūtė supratusi, kad ten yra mintys, kurias negalima viešai reikšti.

    Marcinkevičienė. Ji pažįstanti Iešmantą, kuris jos prašęs atspausdinti kažkokį rankraštį. Pamačiusi įtartiną tekstą, spausdinti atsisakė.

    Iešmantas Rimantas, Gintauto. (Iešmanto sūnus).

Teisėjo parodytus laiškus pripažino savais. Straipsnį „Ką primena kareivio laiškai?" yra skaitęs. Paralelių tarp jo laiškų ir straipsnio yra.

    Žvirgždys, Petras, Petro, Slavikų bažnyčios zakristijonas. Pažįstąs P. Pečeliūną nuo 1968 ar 1969 m. kartu dirbo ir kaiminystėje gyveno. Tarp jų vykdavo pokalbiai politinėmis ir socialinėmis temomis. Visose kalbose Pečeliūnas antitarybiškai nusiteikęs į kontraargumentus reaguodavo sava pastovia nuomone. G. Iešmanto jis nematęs ir apie jų santykius nieko nežinąs. Atsakinėdamas į teisiamųjų klausimus Žvirgždys visai susipainiojo.

    Stoskeliūnienė Milda, Vaclovo. Ji pažįstanti Saulių — Pečeliūną, probėgomis mačiusi pas vyrą. Kartą nugirdusi pokalbį apie religijos laisvę. Sauliaus žodžiais, nesą religijos laisvės, o ji tvirtinusi, kad taip nėra.

    Rabačiauskaitė Aurelija, Napaleono. Ji pažįstanti Iešmantą ir Pečeliūną. Kovo 17 ar 19 d. radusi stalčiuje „Perspektyvas", parsinešusi namo, bet neturėjusi kada perskaityti. Kiek pavarčiusi suprato, kad tai kritiškos mintys, tačiau antitarybinių išpuolių nepastebėjusi.

    Stoskeliūnas Juozas, Jono (iš Punsko, LLR). Pažįstas Pečeliūną. Apie nelegalius leidinius Pečeliūnas buvo užsiminęs, bet jų nerodė ir nesakė, kas juos leidžia.

    Klausonas Ferdinandas, Stasio. Kino studijos Dokumentikos skyr. redaktorius. Pažįsta Saulių ir žino, kad jis Pečeliūnas, tik dabar. Susipažino 1977 m. Nidoje, poilsio namuose. Susitiko 4-5 kartus. Gavo reikiamos literatūros.

    Venclovaitė Dalia, Vinco, inžinierė. Pažįstanti Pečeliūną. Gyvendama pas D. Keršiūtę, matė mašinėlę, kuria spausdindavo Keršiūtė. Apie nelegalius leidinius nieko negirdėjusi. Pokalbiai sukdavosi apie produktų trūkumą ir jaunimo moralę.

    Ališauskas Vladas, Prano, Proftechninės mokyklos meistras. Jis pažįstas Pečeliūną. Apie nelegalius leidinius išgirdęs iš tardytojo ir dabar iš teisėjo. Pečeliūnas jam

padėjęs mokantis. Pas jį vieną kartą klausėsi užsienio laidų.

    Keršiūtė Danutė, Vaclovo. Pažįstanti savo sužadėtinį Povilą Pečeliūną. Mašinėlę gavusi 1975-76 m.

    — Ką žinote apie nelegalius leidinius?
    — Aš turėjau 6 egz. „Alma Mater". Radau pakištus po kilimėliu ties durimis ir paslėpiau P. Pečeliūno bute.

    Gruodžio 17 d.
    Pagarsinami daiktiniai bylos įrodymai. Daugiausia tai „dokumentai", paimti kratos metu, charakteristikos, įsakymai dėl atleidimo iš darbo, ekspertų liudijimai, nelegalios literatūros charakteristikos, recenzijos, R. Kalantos pomirtinės psichikos ekspertizės nuorašas.

    Prokuroro kalba.
    Teisiamiesiems — V. Skuodžiui, G. Iešmantui ir P. Pečeliūnui pateikti kaltinimai yra labai sunkūs. Jie kaltinami tuo, kad vedė antitarybinę propagandą ir agitaciją; gamino, platino ir saugojo platinimo tikslu nelegalią antitarybinio pobūdžio literatūrą. Jų veikla kvalifikuojama Baudžiamojo kodekso 68 str. 1 d.

    Toliau prokuroras sumini faktus, perskaitytus kaltinamojoje išvadoje. Visi trys kaltinamieji sujungiami per Iešmanto kūrybą. „Jie užmezgė tarpusavio ryšius ir ėmė aktyviai bendradarbiauti". Prokuroro teigimu, kaltinimą remia tik daiktiniai įrodymai. Po suėmimo „Perspektyvos" ir „Alma Mater" nebeišvydo gyvenimo šviesos. „Perspektyvose" šmeižikiškai tvirtinama, kad Lietuva okupuota Rusijos, kad rusinama, liaupsinami nusikaltėliai Petkus, Gajauskas ir visa eilė teistų nacionalistų. Leidinyje „Alma Mater" teigiama, kad jaunimas neturi taurių tikslų ir galimybių įgyvendinti savo siekius.

    Prokuroras pasiūlė V. Skuodžiui 6 m. griežto režimo lagerio ir 5 m. tremties. P. Pečeliūnui — 3 m. griežto režimo lagerio ir 5 m. tremties, G. Iešmantui 4 m. griežto režimo lagerio ir 5 m. tremties.

    Povilo Pečeliūno gynimosi kalba.

    P. Pečeliūnas, panagrinėjęs liudininkų: Zvirgdžio, Stoskeliūno, Stoskeliūnienės parodymus, atskleidė jų prieštaravimus, įrodė, kad jais remtis nėra pagrindo. Kategoriškai atmetė kaltinimą, kad 6 egz. buvo laikomi platinimo tikslu, kad viršeliai yra jo. Priminė, kad parengtinio tardymo metu jis labai išvargo ir fiziškai ir moraliai, tačiau tardytojams nieko nepavyko įrodyti. Surinkta medžiaga nepateisina 68 str. taikymo. Visa, kas pasakyta kaltinamojoje išvadoje ir prokuroro kalboje, tėra tik prielaidos. Absoliučiai neįrodyta, kad jis yra rankraštinių tekstų autorius. Baigdamas kalbą, Pečeliūnas tvirtino esąs nekaltas ir reikalaująs išteisinimo.

    Doc. V. Skuodžio gynimosi kalba.
    Docentas kalbėjo 6 valandas. Teisėjas kelis kartus reikalavo kalbą trumpinti. Doc. Skuodis tvirtino, kad „jis nenusikaltęs valstybei. Čia esąs konfliktas tarp partijos, save keliančios virš valstybės, ir manęs." Dėl šios priežasties jis ir prašęs pakeisti teismo sudėtį, nes visi partiečiai. Pagrįstai nelaikydamas savęs TSRS piliečiu, spalio 1 d. parašęs pageidavimą, kad jį gintų advokatas iš JAV. Prašymas liko be atsakymo.

    Teisiamasis pabrėžė, kad jam nebuvo leista pasikonsultuoti su advokatu, kad po kaltinamosios išvados įteikimo buvo atimta pagrindinė pagalbinė medžiaga, skirta gynybai, o gruodžio 11 d. atimta pradėta ruošti ginamoji kalba. Nesu tikras, kalbėjo Skuodis, kad kaltinančioji pusė nepasinaudojo ja, ruošdama savo kalbą, ką supratau išklausęs valstybinio kaltintojo kalbą.

    Toliau kaltinamasis plačiai komentavo kaltinimo išvados prielaidas, remdamasis faktais, įstatymais ir dokumentais. Tarp kita ko pažymėjo, kad laisvės, ekonominių ir politinių klausimų kėlimas negali būti traktuojamas kaip nusikaltimas, — TSRS Konstitucija duoda kiekvienam piliečiui teisę teikti pasiūlymus ir kritikuoti. Doc. Skuodis gausiais faktais įrodė, kad prokuroro kaltinimai nepagrįsti, tik subjektyvūs, tik

prielaidos. Kalti yra tie, kurie užgniaužia kritiką, siekiančią kelti valstybės prestižą, stiprinti jos ekonominį pagrindą. Baigdamas V. Skuodis pasiūlė jį išteisinti, o. bylą perduoti Konstituciniam teismui.

    G. Iešmanto gynimosi kalba.
    Teisiamasis savo ginamojoje kalboje taip pat atmetė visus kaltinimus, kaip nepagrįstus, neįrodytus, ypač pabrėždamas, kad už įsitikinimus neteisiama.

    Prokuroras replikos atsisakė.

   
Teisiamųjų paskutinieji žodžiai.
    Povilas Pečeliūnas papasakojo apie savo darbą, pagarbą knygoms; paminėjo sunkią savo sveikatos būklę, taip pat, kad jis esąs praktikuojantis katalikas, niekada gyvenime nepardavęs sąžinės, nors buvo tokių galimybių ir jaunystėje, ir dabar. Kas bebūtų, jis jaučiasi esąs teisus ir kantriai iškęs savo likimą.

    Doc. Vytauto Skuodžio paskutinis žodis.
    Paskutinis doc. V. Skuodžio žodis užtruko dvi valandas. Pateikiame iš atminties užrašytas kai kurias mintis.

    „Kadangi prokuroras palietė mano pažiūrų susidarymą, reikia paminėti keletą biografinių faktų. Prisimenu, kai vokiečiai užgrobė Klaipėdos kraštą, mes, gimnazistai, svarstėme, ką galėtume padaryti tėvynei ginti. Tada per kelias valandas pasijutau subrendęs. Netrukus į Lietuvą įžygiavo Raudonoji armija, savo vakarinių sienų išsaugojimo pretekstu užėmusi visą Lietuvą, šis faktas vertė galvoti apie Tėvynės ateitį. Nė vienas Lietuvos sūnus negalėjo likti abejingas jos likimui. Tėvynės kančios tęsėsi II Pasaulinio karo metu Vokietijai išstūmus Rusijos kariuomenę, ir vėl šiai grįžus 1945 metais. Norėdami išvengti karinės tarnybos nepageidautinoje armijoje, daug Lietuvos sūnų išėjo į miškus slėptis nuo prievartos, — jie buvo pavadinti banditais. Visa tai matydamas, aš negalėjau likti abejingas. Tėvynę mylėti ir jausti jos kančias turėtų kiekvienas sąžiningas jos pilietis. Tai joks naciona-

lizmas. Patriotu privalo būti kiekvienas jos narys. Tuo būdu prokuroro kaltinimas, kad nelegalioje literatūroje liaupsinami nuteisti „buržuaziniai nacionalistai", psichiniai ligoniai (Romas Kalanta), yra šmeižtas.

    Kaltinamoje išvadoje nuolat kartojama, kad nelegalioje literatūroje kalbama, jog Lietuva „tariamai okupuota", „tariamai rusinama" ir todėl ji esanti „šmeižikiška". Kadangi aš esu kaltinamas aktyviu dalyvavimu ją leidžiant, dauginant ir platinant, privalau apie tai kalbėti. Kad Lietuva dėl aneksijos tapo Rusijos dalimi, nėra abejonių, nors teisėjas neleido man visus argumentus suminėti. Kad rusinama, taip pat akivaizdu. Taškento konferencijos nutarimai jau įgyvendinami — rusų kalba dėstoma nuo pirmos klasės ir darželiuose. Lietuvos vardas vis rečiau girdėti. Nemaloniai nuteikia, kai troleibuse išgirsti: „Što takoję Litva, ja znaju, o što tekoje Lietuva, neslycnal" — Kas tokia „Litva" aš žinau, o kas tokia „Lietuva", negirdėjau. Ir tai sostinėje — Vilniuje!

    Nelegalią literatūrą aš gerai žinau. Ja domėjausi dėl savo sumanyto darbo „šmeižto ir melo samprata tarybinėje propagandoje ir tikrovėje". Nežinau, kada jį būčiau parašęs, nes mažai turėjau laisvo laiko. Mano interesai buvo platūs. Būdamas docentu universitete, turėjau Gamtos apsaugos komiteto nario pareigas. Nemažai pastangų įdėjau, kad būtų išsaugotas Vilniaus senamiestis, kur ketinta įrengti požeminius garažus. Be to, ketinta iškasti šachtą prie Marcinkonių, kuri grėsė visai pietryčių Lietuvai, šiuo klausimu irgi teko pasisakyti. Daug laiko ir jėgų reikėjo atiduoti Gamtos apsaugos skyriaus organizavimui ir administravimui, šį darbą, tolygų tiesioginėms docento pareigoms, dirbau be atlyginimo.

    Savo karjerą pradėjau pečkuriu universitete, — toliau pasakojo doc. Skuodis. — Tuo laiku man buvo pasiūlyta 1000 rub. atlyginimas ir „geras darbas". Jau tada galėjau

pasirinkti lengvesnį gyvenimą, bet nuėjau sunkesniu keliu, kuriuo mane vedė sąžinė.

    Prokuroras tvirtina, kad mano antitarybinės pažiūros susidarė sistemingai klausant užsienio radijo laidų. Mano amžiaus žmogui nurodinėti, ką turiu klausyti, ką skaityti, mažiausiai, yra naivu. Be jau minėtų istorinių įvykių, mano pažiūroms formuotis įtakos turėjo ir gilus požiūris į gyvenimą. Gilindamasis į istorinį materializmą, jame radau daug spragų ir nenuoseklumų. Filosofinės studijos man padėjo sugrįžti į Katalikų Bažnyčią, nors prieš tai apie 15 metų buvau indiferentu. Dabar esu tvirtai tikintis Katalikų Bažnyčios narys. Jau 10 metų nesislapstydamas dalyvauju religinėse apeigose. Kažkodėl ilgą laiką su tuo buvo taikstomasi, nors mano darbavietėje tai buvo žinoma.

    Teismo nuomone, — kalbėjo kaltinamasis, — kad „Dvasiniame genocide Lietuvoje" šmeižikiškai tvirtinama, kad Lietuvoje yra tikėjimo persekiojimas, kad ateizmas žemo lygio, kad baisiausias partijos priešas — katalikybė, kad girtuokliavimas, chuliganizmas, venerinės ligos, abortai, narkomanija yra didžiausios tarybinės visuomenės ydos. Esą šios išvados nepagrįstos ...

    „Dvasinis genocidas Lietuvoje" — ne propagandinis rašinys, tai studija, mokslinis darbas, šis darbas atliktas 1977-1979 metais, o ne 1975-1979 m., kaip stengiasi teigti kaltintojas.

    Į Tikinčiųjų teisių gynimo komitetą kreipiausi dėl „Dvasinio genocido Lietuvoje", norėdamas šiuo darbu prisidėti prie komiteto veiklos ir šį darbą paskyriau Komiteto nuožiūrai. Manau, kad ši studija atskleidžia tikrąją Lietuvos katalikų padėtį okupuotame krašte.

    Be to, esu parašęs laišką TSRS premjerui L. Brežnevui apie savo pažiūras, paaiškinęs, kaip atsidūriau dabartinėje padėtyje. KGB darbuotojai kratos metu tą laišką paėmė, šis laiškas mane išteisintų, ir prašau prijungti jį prie bylos (Teisėjas prijungti atsisakė — Red. pastaba).

    Baigdamas dar noriu pasakyti, kad valstybės įstatymams nesu nusikaltęs. Nei „Alma Mater", nei „Perspektyvose", kurių leidyba ir dauginimas bei platinimas man inkriminuojami, nieko šmeižikiško nėra. Visa nelegali literatūra kelia idėjas pagerinti esamą visuomeninę būklę, kritikuoja, bet nesiekia pakirsti santvarkos pagrindus. Prokuroro kaltinimas baisus, tačiau išgirdęs ir mirties nuosprendį, sutikčiau jį ramiai, kaip Lietuvos sūnus, kurio gyvenimas priklauso Tėvynei ir jos žmonėms. Baigiau!"

    Gruodžio 22 d.
    Iešmantas paskutiniame žodyje, sakė, kad jo baigiamuoju žodžiu yra jo kūrinys „Mintys paraštėse". Teisiamasis įsitikinęs, kad iškęs nuosprendžio pasekmes. Kalbą užbaigė eilėmis draugams.

    15,00 vai. buvo perskaitytas nuosprendis.
    Doc. Vytautui Skuodžiui paskirta aukščiausia bausmė — 7 metai griežto režimo lagerio ir 5 tremties; Gintatui Iešmantui — 6 metai griežto režimo lagerio ir 5 tremties; Povilui Pečeliūnui — 3 metai griežto režimo lagerio ir 5 tremties.

*     *     *

    Per visas teismo dienas nemažas būrys teisiamųjų draugų, pažįstamų ir tikinčiųjų nuo ryto iki vakaro budėjo Aukščiausiojo Teismo vestibiulyje. Į salę jų niekas neįleido, nes nuolat budėjo saugumiečiai ir milicija. Saugumiečiai įdėmiai sekė kiekvieną įėjusį. Milicija ir saugumiečiai visokiais būdais norėjo įbauginti atėjusius: tai ką nors grubiai užlaužę rankas nusivesdavo, tai įžūliai priėję fotografuodavo, neklausdami sutikimo. Saugumiečių nuotaikas gerai charakterizuoja jų replikos esantiems teismo vestibiulyje: „Jei būtų mano valia, juos visus susodinčiau į kalėjimą!", „Į teismo salę pateksi tik per mano lavoną!" Labiausiai juos erzindavo, kai pamatydavo susikaupusį veidą. Saugumietis, budintis prie durų, tuojau

pradėdavo drastiškai šaukti: „Melstis negalima! Iš veidu matau, kad meldžiatės!"

    Gruodžio 19 d. doc. Skuodžio dukros teismo salėje įteikė tėveliui gėlių. Už tai jos buvo grubiai apstumdytos ir sekančią dieną net per nuosprendžio paskelbimą jos nebuvo įleistos į salę ir visą dieną išstovėjo teismo vestibiulyje.

    Todėl žmonės pradėjo rašyti protesto raštus.
LTSR Prokurorui

Protestas
    1980 m. gruodžio 17 d. Vilniaus Aukšč. Teisme buvo teisiami Povilas Pečeliūnas, Vytautas Skuodis ir Gintautas Iešmantas. Nors teismo procesas buvo vadinamas viešu, bet į teismo salę suinteresuotų ir teisiamųjų pažįstamų neleido. Karolis Kamandulis bandė įeiti į salę, tada budintis saugumietis trenkė kumščiu ir užrėkė: „Eik po velnių! Ką, nori su kunigais sėdėti?" Ir, užlaužę rankas, rnilicininkai, vienas iš jų vyr. ltn. uniforma, nusivedė į kabinetą ir prigrasė, kad greičiau eitų namo, nes, priešingu atveju, bus sustatytas protokolas ir reikės valstybei mokėti baudą.

    Mes protestuojame, kad į atvirą teismo procesą neleidžiami žmonės ir Aukščiausio Teismo vestibiulyje be jokios priežasties stumdomi ir gąsdinami bausmėmis.

    Ar nevertėtų bent sostinėje parinkti tokius pareigūnus, kurie nekompromituotų tarybinių įstatymų ir gerbtų tarybinius piliečius.

    Pasirašė: R. Matulis, Kun. A. Svarinskas, O. Kavaliauskaitė, A. Ragaišienė, Kun. S. Tamkevičius, J. Sadūnas, Ardzijauskas, M. Jurevičius, B. Briliūtė, G. Rickevičius, Dubauskaitė, N. šukevičiūtė, J. Judikevičiūtė, Kerbelytė, K. Kamandulis, R. Teresiūtė, Meškauskaitė, M. Gavėnaitė, N. Sadūnaitė.

*     *     *



Respublikiniam Prokurorui J. Kaireliui

Skundas
    1980 m. gruodžio 15-19 dienomis Aukšč. Teismas nagrinėjo doc. Vytauto Skuodžio, lituanisto-mokytojo Povilo Pečeliūno ir žurnalisto Gintauto Iešmanto baudžiamąją bylą.

    Teisminio proceso metu liudininkė Danutė Keršiūtė (Povilo Pečeliūno sužadėtinė) teisiamiesiems įteikė po gėle, už ką buvo suimta, apkaltinta nepadoriu elgesiu ir nubausta 7 parom arešto.

    Nuo kada gėlės įteikimas pasidarė nepadoriu, bausmės vertu, elgesiu?

    Per šį teismą Petras Cidzikas kaip žiūrovas norėjo dalyvauti atvirame teismo posėdyje. Pirmą kartą, gruodžio 16 d., jį, ramiai sėdintį vestibiulyje, milicininkai grubiai paėmė taip, kad buvo net sudaužytas jo rankinis laikrodis, ir išvedė į kiemą. Ten milicininkai norėjo jį pasodinti į teisiamiesiems skirtą vežioti mašiną, bet kareiviai priimti nesutiko. Tada jį prigrasinę paleido. Gruodžio 18 d. Petras Cidzikas vėl ėjo į Aukščiausiąjį Teismą, tačiau ant teismo pastato laiptų buvo sulaikytas ir išvežtas. Jo likimas ligi šiol mums nežinomas.

    Mes protestuojame prieš Danutės Keršiūtės ir Petro Cidziko neteisėtą suėmimą, reikalaujame tuojau paleisti ir nurodyti Aukščiausiam Teismui, kad visi norintys dalyvauti galėtų patekti į atvirus teismo procesus.

    Mes labai susirūpinę suimtųjų likimu.

    Pasirašė: A. Kerbelytė, D. Meškauskaitė, E. Šuliauskaitė, A. Tučkus, J. Volungevičius, M. Jurevičius, L. Sasnauskaitė, R. Kobkaitė, R. Tamašauskaitė, J. Bukaveckaitė, V. Bogušis, S. Kelpšas, B. Mališkaitė, A. Raižytė, kun. S. Tamkevičius, O. Kavaliauskaitė, A. Žilinskas, J. Judikevičiūtė, N. Sadūnaitė, Skuodienė, G. Skuodytė, D. Skuodytė, Iešmantienė.

A.A. T. PRANCIŠKUS MASILIONIS SJ.

    1980 m. spalio 14 d. rytą užmigo Viešpatyje T. Pranciškus Masilionis SJ. Kadangi šis šventas ir uolus kunigas labai daug yra pasidarbavęs Lietuvos Katalikų Bažnyčiai ir Tautai, pateikiame žiupsnelį žinių iš jo neeilinio gyvenimo.

    Velionis gimė 1902 m. vasario 26 d. Pažosų kaime, Joniškio parapijoje, devynių vaikų šeimoje. Baigęs Panevėžio gimnaziją, studijavo filosofiją bei teologiją, ir 1927 m. birželio 11 d. vysk. K. Paltarokas pašventino jį kunigu. Dirbo vikaru, kapelionu, kurijos kancleriu. 1928 m. įstojo į Jėzuitų ordiną; keletą metų studijavo Austrijoje. Pokario metais, uždarius vienuolynus, dirbo klebonu įvairiose parapijose: Karsakiškyje, Palėvenėje, Kriklėnuose ir Sidabrave.

    T. P. Masilionis buvo uolus apaštalas. Už rūpestingą pastoracinį darbą Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Rugienis neleido jam kunigauti, — atėmė, vadinamą, registracijos pažymėjimą, ir, tik vysk. J. Steponavičiui užstojus, galėjo bent altaristauti Saločiuose.

    Tėvas Pranciškus labai sėkmingai vesdavo rekolekcijas parapijose, kunigams, vienuolėms seselėms, — visus žavėdavo ne tik jo žodis, bet ir labai iškalbingas asmeniškas gyvenimas, kurį galima apibūdinti: nieko sau, viską Dievui ir žmonėms. Jis buvo tarsi įsikūnijusi Dievo meilė, kurią visur spinduliavo.

    Prieš 33 metus T. Masilionis SJ. įkūrė seserų eucharistiečių kongregaciją, norėdamas, kad, susibūrusios prie Eucharistinio Jėzaus, seserys būtų geros pagalbininkės pastoraciniame darbe.

    T. Pranciškus ypač globojo jaunus kunigus, — troško juos suburti į didelį žygį už Kristaus pergalę Tautoje ir visame pasaulyje, šios pastangos neliko be rezultatų — jo pasišventimo ir darbo dėka kūrėsi aktyvūs kunigų būreliai. Dabartiniame Lietuvos dvasiniame atgimime T. Pranciškaus nuopelnai labai dideli.

    T. Pranciškus yra parašęs meile degančias knygas: „Meilės Magnifikat", „Dieviškasis mūsų Bičiulis Eucharistijoje", „Apie maldą", „Konferencijos" ir t.t., be to, yra didelis pluoštas jo eilėraščių.

    Vysk. K. Paltarokas šitaip apibūdino T. Pranciškų: „T. Masilionis — retas žmogus, didelis, brangus žmogus . .."

    Prel. Elertt taip charakterizavo T. Pranciškaus rekolekcijas: „Pas mus į Vilnių prieškariniais laikais atvykdavo vesti rekolekcijų.vienuoliai iš Krokuvos, Varšuvos, bet šis pranoko visus . .

    Kas matė T. Pranciškų, visada žvalų, energingą, pilną didžiausių sumanymų, galėjo ir neatspėti, kad jis buvo labai silpnos sveikatos, ilgai sirgęs džiova. Silpname kūne buvo labai galinga dvasia. T. Pranciškus dažnai klūpodavo prie Tabernakulio ir iš čia semdavosi jėgų savo darbams. Kas jį pažinojo, visi sutartinai teigia: T. Masilionis buvo tikrai šventas kunigas.

    Pirmą kartą spalio 12 d. vakare T. Pranciškus ištarė: „Pavargau!" Ligos metu ypač buvo kantrus, nors kentėjo didelius skausmus. „Mano lova tapo kryžiumi", — kalbėjo jis silpnu balsu, bet nedejavo, nesiskundė savo negalėmis. Ir ligoninėje jis buvo visą laiką giedrios nuotaikos ir visus traukė gražiu pavyzdžiu. Iki paskutinio momento jis vis rūpinosi Bažnyčios, Tautos reikalais; skatino kunigus organizuotis, kovoti, nebijoti sunkumų.

    J. T. P. Masilionio laidotuves susirinko didelė žmonių minia: daug jaunimo, pasipuošusio tautiniais rūbais, du vyskupai — tremtiniai (vysk. J. Steponavičius ir V. Sladkevičius) ir 135 kunigai, šv. Mišias su kunigais koncelebravo tremtiniai vyskupai; pamokslus pasakė Šeduvos klebonas kan. B. Antanaitis, kun. S. Tamkeviči-us, kun. J. Lauriūnas, kun. J. Zubrus ir J. E. vysk. J. Steponavičius.

    T. Pranciškus palaidotas Sidabravo parapijos bažnyčios šventoriuje.

    T. Pranciškus savo gyvenimo didingumu ir šventumu papuošė mūsų Tautą ir Bažnyčią.

VYTAUTO DLK 550 METŲ JUBILIEJUS


    1430 m. Trakuose mirė Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas, išvedęs lietuvių tautą į platų visos Europos tautų krikščioniškosios kultūros kelią.

    1930 m. Nepriklausoma Lietuva šventė penkis šimtus metų nuo DLK Vytauto mirties. Laikraščiai, knygos titulavosi Didžiojo Kunigaikščio metais; sukaktuvėms paminėti buvo sukurti specialūs komitetai, statomas muziejus, paminklai, aplink Lietuvą keliavo Vytauto Didžiojo paveikslas, skatindamas tautą naujiems pasiryžimams ir užmojams.

    Prabėgo 50 metų. Spalio 25 d. lietuviai, mylintys savo tautą ir gerbiantys Vytauto Didžiojo atminimą, atvyko į Trakus paminėti 550 metų Didžiojo Kunigaikščio mirties jubiliejų.

    Trakų bažnyčios klebonui valdžia jau iš anksto buvo įsakiusi tą dieną užrakinti bažnyčią, o pačiam kur nors dingti.

    Milicijos pareigūnai ir saugumiečiai įvairiausiais pretekstais trukdė kelionę į Trakus: stabdė užsakytus autobusus, automašinas, kibo prie vairuotojų dokumentų, iš mašinų išlaipindavo važiavusius — daug kam teko pėsčiomis pasiekti kelionės tikslą. Į iškilmes atvykti buvo sutrukdyta eilei kunigų: kun. Algimantui Keinai, kun. Alfonsui Svarinskui, kun. Antanui Gražuliui, kun. Jonui Kauneckui. Kun. A. Keiną autoinspekcija lydėjo iki namų; kun. A. Svarinską ir kun. J. Kaunecką — saugumo mašinos lydėjo į namus visą kelią; kun. A. Gražuliui buvo atimti mašinos dokumentai.

    Atvykusieji susirinko į 1409 m. Vytauto Didžiojo pastatytą šv. M. Marijos Aplankymo bažnyčią, kurioje yra išgarsėjęs stebuklingas Dievo Motinos paveikslas.

    Bažnyčioje nuolat sukosi saugumo darbuotojai ir

visokio tipo šnipeliai. Jie stebėjo žmones, jų nuotaikas arba šventoriuje, prisėlinę prie besišnekančių, klausydavosi jų kalbų.

    12 vai. šeši kunigai — kan. Bronius Antanaitis, kun. Vincentas Jalinskas, kun. Leonas Kalinauskas, kun. Kazimieras Montvila, kun. Algis Pasiliauskas ir kun. Antanas Lukošaitis — koncelebravo šv. Mišias, mergaitės, pasipuošusios tautiniais rūbais, adoravo. Kun. Vincentas Jalinskas pasakė pamokslą, kuriame nušvietė istorijos įvykius, Vytauto Didžiojo vaidmenį lietuvių tautai, jo gausų įnašą į Lietuvos krikščionybę.

    Po šventų Mišių tūkstantinė tikinčiųjų ir kraštotyrininkų minia patraukė pilies link. Aplinkui zujo milicininkai, saugumiečiai filmavo einančius ir rūsčiais veidais stebėjo kiekvieną dalyvį. Minia ėjo drąsiai ir entuziastingai, nes dauguma jau pripratę prie panašų bauginimo priemonių.

    Prie Galvės ežero knibždėte knibždėjo milicininkų ir saugumo agentų. Visų nustebimui — pradžia tilto į pilį išardyta ir prikaltas užrašas: „Remontas". Visiems buvo aišku, kam prireikė išlupti ant tilto keletą lentų, — kad niekas negalėtų patekti į pilį! Kažkas metė repliką: „šimtmečių audras atlaikiusi pilis stovi, o tarybiniais metais statytas tiltas neatsimuša remontų!"

    Minia, sustojusi ant Galvės ežero kranto, ugningais posmais, dainomis, giesmėmis ir Lietuvos (Nepriklausomos) himnu pagerbia Vytauto Didžiojo atminimą. Tačiau ir čia neapsėjo be aukų: čekistai sulaikė Joną Saukaitį — jiems pasirodė įtartinas jo lagaminas, kuriame buvo liturginiai rūbai. Tardymo metu milicijos pareigūnai užlaužė jaunuolio rankas, o jam atsisakius kalbėti, grasino sumušią. Kratos metu iš J. Saukaičio buvo atimta magnetofono kasetė.

    Kunigai, dalyvavę Vytauto Didžiojo 550 metų mirties jubiliejuje, Religijų reikalų tarybos įgaliotinio Petro Anilionio buvo raštiškai įspėti, kad sulaužę Religinių

susivienijimų nuostatus: be leidimo Trakuose dalyvavę pamaldose.

    Nuvažiavę į Vilnių kraštotyrininkai norėjo aplankyti muziejų, bet jis buvo uždarytas, nors buvo muziejaus darbo diena.

    Bet skaudžiausia tai, kad apie šį didį jubiliejų nutylėjo tarybinė spauda, radijas, televizija ir visos kultūrinės įstaigos.

MŪSŲ KALINIAI

Iš Vlado Lapienio laiško:
    „Tiek kaliniu, tiek tremtiniu būdamas esu patenkintas, nes vykdau Viešpaties valią" ...

    „Vartydamas lietuviškąją periodiką, radau parašyta taip: ,Dabar į Sibirą važiuoja savanoriai, komjaunimo kelialapius gavę geriausieji jaunimo atstovai, pasiryžę įsisavinti gamtos turtus, atverti šios žemės lobius liaudžiai. O tais laikais Sibiras buvo siaubą kėlusi ištremties vieta' („Tiesa", 1980.04.5). Perskaičius savaime kyla klausimas: o dabartiniu laiku tremtiniams Sibiras ar pasigėrėjimą kelianti vieta?"

*     *     *

    Justas Gimbutas, nuteistas praėjusių metų vasario 26 d. Klaipėdoje vieneriems metams laisvės atėmimo „už pasų nuostatų pažeidimą", šiuo metu laikomas Vilniaus kalėjimo ligoninėje (OČ 12/11). Čia jis buvo atvežtas iš Kapsuko konclagerio. Sveikatos būklė sunki: minėto konclagerio karceryje paralyžavo kairę ranką ir koją. Buvo atsiradusios pragulos.

    Vis tik Gulago kančios J. Gimbuto nepalaužė — liko toks pat tvirtas ir tęsia kovą šiomis nežmoniškomis sąlygomis. Laiške rašo: „Kas man beliko, — kentėti, kentėti, kol plaks iškankinta širdis. Kito kelio nėra ir negali būti. Esu viduje ramus. Jie nori mane suklupdyti iš

jėgos pozicijų ... Neveltui Klaipėdoje sakė: „Nesutiksi paimti paso, panaudosime jėgą ..." Tad ir sulaukiau tos jėgos smūgių . .. Bet aš džiaugiuosi savo gyvenimu, savo likimu, kad Dievas uždėjo man tokią naštą ir nešiu savo gyvenimo kryžių, kol plaks krūtinėje širdis. Kadaise daviau priesaiką Dievui ir Tėvynei, tad turiu eiti savo keliu iki galo".

    Šiuo erškėčiuotu keliu J. Gimbutas eina jau 33 metai!

*     *     *

    Gyd. Algirdas Statkevičius, kalinamas Černiachovskio spec. psichiatrinėje ligoninėje, prašo pasirūpinti jo likimu.

    Šiuo metu jis laikomas palatoje su 4 žmogžudžiais-recidyvistais. Neturi jokios teisės apginti save, nes visos teisės atimtos. Jei pas jį rastų rašymo priemonę ar švaraus popieriaus lapelį — laukia ypač sunkaus režimo kamera ir „gydymas" aminazinu.

*     *     *

    Po teismo Ona Vitkauskaitė ir Genovaitė Navickaitė tuojau buvo nuvežtos į Panevėžio kriminalisčių moterų lagerį.

    Abi kalinės dirba siuvykloje. Lagerio administracija įsakė, kad jų rašomuose ir gaunamuose laiškuose nebūtų minimas Dievo vardas.

    Onos Vitkauskaitės adresas — ind. 235300 Panevėžys OČ 12/5 „D";

    Genutės Navickaitės adresas — ind. 235300 Panevėžys OČ 12/5 „K".

TARDYMAI IR KRATOS


    1980 m. sausio 29 d., suimant Anastazą Janulį, buvo sulaikyta ir Kaišiadorietė Algina Suslavičiūtė. Ji buvo tardoma apie Anastazą Janulį, o sekančią dieną jos namai buvo iškrėsti, ieškant pogrindžio literatūros. Kratos metu

buvo paimta daug religinio turinio knygelių, adresų knygutė ir kt. Po kratos Suslavičiūtė buvo išvežta į Vilnių. Čekistas Matulevičius reikalavo viską papasakoti apie Janulį. Iš tardymo grįžo tik vasario 1 d.

    Iki Janulio teismo Suslavičiūtė dažnai buvo kviečiama telefonu į Vilniaus saugumą tardymams. (Pagal telefoninius iškvietimus, niekada nereikia vykti į saugumą — Red. pastaba). Tardydavo čekistas Balčiūnas. Vieną kartą, Kaišiadorių saugumo viršininkas kvietė Suslavičiūtę būti saugumo šnipe ir informatore.

*     *     *

    1980 m. rugpjūčio 24 d. grįžtant iš Šiluvos, Tytuvėnuose buvo sulaikytas Juozas Vasiliauskas, gyv. Šiauliuose, Lenino 165-16, jėga įstumtas į mašiną ir nuvežtas į štabą. Ten buvo tardomas, kodėl tą dieną atvykęs į Tytuvėnus; iš kur sužinojęs, kad bus atlaidai, ar pirmą kartą atvažiavęs į tuos atlaidus, su kokia priemone atvažiavo ir kiek žmonių atvažiavo kartu. Patikrinę dokumentus, Vasiliauską paleido.

*     *     *

    1980 m. spalio 14 d. būrys KGB iškratė mažą Ados Urbonaitės butelį (Kaunas, Apsų 108-2). Vakarop saugumiečiai trimis automašinomis išsivežė 5 maišus knygų bei rašomojo popieriaus ir pačią Adą Urbonaitę. Tardymas užtruko iki 22 vai.

*     *     *

    Alfonsas Prakaitis, gyv. Panevėžyje, Purienų 3-6a, š.m. rugpjūčio 24 d. su visa šeima nuosava mašina atvyko į Tytuvėnus dalyvauti maldingoje kelionėje į Šiluvą. Sūnui ir žmonai prisijungus prie eisenos, Prakaitis su septynių metų dukrele važiavo mašina. Pakelėje pavežė fotografą. Šis retkarčiais, išlipęs iš mašinos, filmavo
eiseną. Pusiaukelėje, išlipus fotografui, prie mašinos prišoko keli milicininkai ir pareikalavo atiduoti teises ir raktus. Atsisakius tai padaryti, Prakaitis buvo jėga ištrauktas iš savo mašinos ir kartu su septynmete dukrele įgrūstas į milicijos mašiną. Ten suimtąjį smarkiai sumušė. Nuvežtas į Tytuvėnų milicijos skyrių buvo tardomas. Po tardymo milicija liepė parašyti raštą, jog pats atidavė teises ir raktus. Panevėžyje Alfonsui Prakaičiui dėl sunkaus sumušimo buvo išduotas trims dienoms nedarbingumo lapelis.

    Rugsėjo 3 d. Prakaitis gavo šaukimą atvykti į Raseinių VRS. Už pasipriešinimą milicijos pareigūnams grasino laisvės atėmimu. Galiausiai nubaudė' pinigine bauda, išskaitant iš dviejų mėn. atlyginimo po 20 rub.

*     *     *

DVASINIS ATGIMIMAS LIETUVOJE

    Žemaičių kalvarija
    Per didžiuosius Marijos atlaidus Žemaičių Kalvarijoje išdalinta šv. Komunijos:
    1966 m. — 6.944
    1970 m. — 8.624
    1977 m. — 12.511
    1978 m. — 16.413
    1979 m. — 20.250
    1980 m. — 22.100

    Š.m. minėtų atlaidų metu tikintieji paėmė daugiau nei 4000 kortelių su pažadais laikytis absitenencijos arba blaivybės.

*     *     *

Miroslavas (Alytaus raj.)
    1980 m. rugpjūčio 24 d., šv. Baltramiejaus atlaidų metu, Miroslave įvyko blaivybei propaguoti skirtas minėjimas. Pamaldų metu buvo pasakyti atitinkami

pamokslai. Dauguma tikinčiųjų pasižadėjo nevartoti alkoholinių gėrimų arba vartoti saikingai, šventoriuje buvo atlikta antialkoholinė programa.

*     *     *

    1980 m. gegužės 2 d. ant Jurgaičių piliakalnio (Šiaulių raj.) įvykusioje talkoje kalbėjo blaivybės entuziastai, kviesdami talkininkus negerti alkoholinių gėrimų, stoti į kovą už blaivybę. Visi talkininkai įsipareigojo būti blaivininkais.

    Daugelyje Lietuvos vietų jau baigia išnykti nesveikas paprotys — vaišinti laidotuvių dalyvius alkoholiniais gėrimais.

*     *     *

TIKINČIŲJŲ TEISĖMS GINTI KATALIKŲ
KOMITETAS


Dokumentas Nr. 36 (1980.X.20) — Pranešama, kad į TTG Katalikų komitetą įsijungė trys nauji nariai:
    Kun. Leonas Kalinauskas, ind. 235036, Kėdainių raj., Josvainiai, Šušvės g. 16.
    Kun. Algimantas Keina, ind. 234645, Varėnos raj., Valkininkai.
    Kun. Vaclovas Stakėnas, - ind. 234584, Alytaus raj. Kriokialaukis.

1981 metams TTG Katalikų Komiteto sekretoriumi išrinktas kun. Jonas Kauneckas.

*     *     *

    Dokumentas Nr. 37 (1980.X.20) — Pareiškime Lietuvos KP CK antrajam Sekretoriui Dybenkai rašoma: „Kaip matosi iš Eduardo Bulacho autobiografijos, jis savo gyvenime yra daug iškentėjęs neužtarnautų pažeminimų
ir ujimo; viso to priežastimi buvo tik jo religiniai įsitikinimai". Toliau prašoma leisti jam emigruoti į JAV.

*     *     *

Dokumentas Nr. 38 (1980.XI.1) —

Lietuvos TSR Prokurorui


    1975 m. Kaune, prie Aleksoto kelto, einant į bažnyčią buvo užpulta ir peiliu nužudyta vienuolė seselė, uoli vaikų katechete Stanislava Lušaitė. Atgavus sąmonę ligoninėje, ji papasakojo, kad ją užpuolęs pagyvenęs vyras pilku ploščiumi ir keliais peilio smūgiais ją mirtinai sužeidęs. Prieš mirtį seselė, turėdama pilną sąmonę, žudikui dovanojo. Palaidota Viduklės kapinėse.

    1978 m. kovo 10 d. naktį banditai užpuolė Šiluvos kleboną kun. Vaclovą Grauslį ir peiliu sužeidė; laimė, kad pabėgo, tačiau ligoninės neišvengė. Vienas užpuolikas vilkėjo milicininko uniforma. Kalbama, kad nusikaltėliai pagauti, bet teismui neperduoti.

    1980 m. balandžio 28 d. 7,30 vai. buvo užpultas ir smarkiai sumuštas Karmėlavos klebonas kun. Benediktas Povilanskis. Tuo metu jis pernešė švč. Sakramentą iš sakristijos saugyklos į didįjį altorių. Nusikaltėliai nesurasti, o gal būt rimtai ir neieškota.

    Paskutiniųjų mėnesių įvykiai ir vėl giliai sukrėtė tikinčiąją Lietuvos visuomenę.

    Š.m. rugsėjo 12-13 d. naktį nežinomi piktadariai įsiveržė į Kulautuvos klebono ir Kauno arkivyskupijos kanclerio kun. Antano Bitvinsko butą ir, žiauriai primušę, paliko jį vos gyvą. Kunigui teko atsigulti į ligoninę. Nusikaltėliai nesurasti.

    Š.m. spalio pradžioje kažkokie nusikaltėliai neišaiškintomis priemonėmis sunkiai apdegino Šlavantų kleboną kun. Juozą Zdebskį. Kauno Klinikinės ligoninės gydytojai nustatė II laipsnio nudegimą. Gydant pasirodė, kad tai II-

III laipsnio nudegimas. Reikia pastebėti, kad tiek nusikaltimo metu, tiek po jo, kun. J. Zdebskį įkyriai sekė motorizuoti asmenys. Kartu su kun. Juozu Zdebskiu silpnesniame laipsnyje buvo apdegintas ir inž. Vytautas Vaičiūnas.

    Spalio 10-11 d. naktį piktadariai užpuolė savo bute miegantį Luokės kleboną kun. Leoną Šapoką. Po 4-5 valandų sadistiško kankinimo rado kleboną ant grindų negyvą. Reikia priminti, kad š.m. „Tiesoje" buvo įdėti net du straipsniai prieš nužudytąjį kunigą, nors tarybinis teismas buvo išsprendęs bylą kunigo naudai.

    Spalio 18 d. naktį plėšikai užpuolė Griškabūdžio kleboną kun. Vytautą Užkuraitį: keliais dūriais sužeidė ir sudaužė galvą. Kunigas gydosi šakių ligoninėje, o nusikaltėliai ieško naujų aukų.

    Šiandien Lietuvos tikintieji pagrįstai klausia: kas yra tie sužvėrėję nusikaltėliai ir kuris kunigas bus sekančia jų auka? Kuo paaiškinti, kad nusikaltėliai veikia labai drąsiai, tarsi jausdami stiprų užnugarį?

    Mes esame susirūpinę, kad tarybinės valdžios įstaigos neparodytų tokio nusikalstamo aplaidumo, kokį parodė per paskutinį dešimtmetį, kai buvo sudegintos Sangrūdos, Batakių ir Gaurės bažnyčios, arba kokį parodo, kai kasmet daugelyje vietų išniekinamas švč. Sakramentas. Per paskutinius du metus buvo išniekintas švč. Sakramentas, pats brangiausias Bažnyčios turtas, Kauno Prisikėlimo bažnyčioje, Upynoje, Žemaičių Kalvarijoje, Sedoje, Juozapave, Tryškiuose, Gaudanave, Kuršėnuose, Dotnuvoje, Josvainiuose, Baptuose, Vilkijoje, Alsėdžiuose, Joniškėlyje, Vyžuonose, Klovainiuose, Skiemonyse, Balbieriškyje ir kt. Deja, nusikaltėliai neišaiškinti, o gal ir nesistengta išaiškinti.

(švč. Sakramento išniekinimai, kunigų kankinimai ir žudymai yra atliekami kom. ateistų, kuriuos globoja KGB):

    Mums atrodo, kad tarp visų šių nusikaltimų: bažnyčių apiplėšimų, deginimų, švč. Sakramento išniekinimų, kunigų kankinimų ir žudymų yra kažkoks vidinis, organinis ryšys. Ir todėl natūralu, kad tikintieji šiuos skaudžius ir baisius nusikaltimus kvalifikuoja kaip sąmoningą, apgalvotą akciją prieš Katalikų Bažnyčios autoriteto ir įtakos kilimą Lietuvoje.

    Tamsta, Prokurore, imkitės skubių priemonių sudrausti tarybinę mafiją ir nusikaltėlius patraukti baudžiamojon atsakomybėn; mat šie prieš Bažnyčią ir kunigus nukreipti nusikaltimai ne tik Bažnyčiai yra žalingi, bet ypač kompromituoja tarybinę valdžią, kuri visomis priemonėmis globoja ateistus ir kovojančius prieš Bažnyčią.

    Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų komiteto nariai — kunigai: Leonas Kalinauskas, Jonas Kauneckas, Algimantas Keina, Vaclovas Stakėnas, Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, Vincas Vėlavičius.

*     *     *

    Po šiuo arba panašaus turinio pareiškimais yra pasirašę dešimtys tūkstančių Lietuvos tikinčiųjų ir daugelis kunigų.

*     *     *

Dokumentas Nr. 39 (1980.XI.1) — skirtas Madrido konferencijai ir jame nušviečiama dabartinė Lietuvos Katalikų padėtis.

*     *     *

Dokumentas Nr. 40 (1980.XI.25) — Čia aprašomas latvių kun. Vladislovo Zavalniuk sumušimas ir patalpinimas į psichiatrinę ligoninę.

Dokumentas Nr. 41 — (žr. aukščiau šiame „LKB Kronikos" numeryje).

*     *     *

Dokumentas Nr. 42 (1980.XII.22) —

LTSR Prokurorui
LTSR AT Pirmininkui

Pranešimas

   
Pranešame, kad patenkintas doc. Vytauto Skuodžio prašymas priimti jį į Tikinčiųjų Teisėms Ginti Katalikų Komitetą ir po visais dokumentais įrašyti jo pavardę.

    Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komiteto nariai — kunigai: Alfonsas Svarinskas, Algimantas Keina, Vaclovas Stakėnas, Sigitas Tamkevičius.

*     *     *

ŽINIOS IŠ VYSKUPIJŲ


Šlavantai.
TSRS Prokuratūrai
Šlavantų parapijos tikinčiųjų
Pareiškimas


    Mes, Šlavantų parapijos tikintieji, esame labai sukrėsti visų tų įvykių, kurių auka tapo mūsų klebonas kun. Juozas Zdebskis. š.m. spalio mėn. pradžioje aplink Šlavantų bažnytkaimį kursavo daug mašinų. Žmonės matė jas tai vienur, tai kitur stoviniuojančias, ir kažkokie įtartini tipai keisdavo net mašinų numerius, šitos mašinos visur sekiojo kleboną. Tomis dienomis neišaiškintomis priemonėmis — radiacija, cheminėmis medžiagomis ar

kitokiu būdu buvo apdegintas mūsų klebonas ir su juo važiavęs inž. Vytautas Vaičiūnas. Resp. Kauno Klinikinėje ligoninėje kun. J. Zdebskiui buvo diagnozuota II laipsnio nudegimas.

    Pastaruoju metu kažkodėl persekiojami Lietuvos kunigai: Luokėje buvo žiauriai nukankintas kun. Šapoka, Griškabūdyje, Kulautuvoje, Karmėlavoje kunigai buvo žiauriai kankinami.
Prašome Prokurorą šiuos įvykius išaiškinti ir imtis priemonių kad ateityje tai nepasikartotų.
Šlavantai, 1980 m. spalio mėn.
Pasirašė 684 asmenys.

*     *     *

    Kapsukas (buv. Marijampolė). 1980 m. lapkričio mėn. bažnyčios šventoriuje esanti švč. Mergelės Marijos statula buvo išniekinta labai nekultūringu būdu.

    Kaip dar toli žengs ateistų neapykanta?

*     *     *

    Kapsukas. Paskutiniu laiku Lietuvos tikinčiuosius sukrėtė vienas po kito sekę žiaurūs įvykiai: kun. Šapokos nužudymas, kun. J. Zdebskio sužalojimas, švč. Sakramento išniekinimai eilėje bažnyčių ir t.t. šių faktų akivaizdoje eilėje parapijų tikintieji kreipėsi į LTSR Prokurorą su pareiškimu, prašydami, kad būtų imtasi priemonių užkirsti kelią įsisiautėjusių ir niekeno nevaržomų nusikaltėlių veiksmams. Panašų pareiškimą nusiuntė ir Kapsuko parapijos tikintieji.

    Kapsuko miesto Pedagoginės mokyklos ateizmo dėstytojas Pangonis liepė šios mokyklos mokinėms sekti asmenis, renkančius parašus po pareiškimais, ginančiais tikinčiųjų interesus, ir apie juos skubiai pranešti miesto Vykdomajam komitetui.

    Susidaro įspūdis, kad ateistai panašiems nusikaltimams pritaria.

*     *     *

    Prienai. 1980 m. lapkričio 7 d. Prienuose rasta primėtyta, o ant kai kurių partinių asmenų butų durų priklijuotų proklamacijų.

    Agitaciniuose lapeliuose rašoma apie paskutinius skaudžius įvykius mūsų tautoje: kun. Šapokos nužudymą, kun. J. Zdebskio sužalojimą, švč. Sakramento išniekinimus ir kt.

    Lapkričio 17 d. pas Prienų parapijos kleboną kun. Juozą Užupį atvyko saugumietis, pasivadinęs save Algiu. Čekistas pasisakė, jog jį atsiuntė LTSR Saugumo viršininkas ir supažindino kleboną su minėto turinio lapeliu. Atvykėlis liepė įspėti klebonui savo vikarą, kun. Antaną Gražulį, dėl būsimų galimų netikėtumų. „Mes įtariame, kad šis darbas yra suorganizuotas kun. A. Gražulio. Remiasi tuo, jog jis iš Prienų bažnyčios sakyklos apie šiuos įvykius kalbėjo tikintiesiems", — pareiškė saugumietis.

    Tai jau trečias saugumo vizitas į Prienų kleboniją su panašiu įgaliojimu.

*     *     *

    Kaunas. Kauno tikintieji rašė skundą LTSR Prokurorui, kad valdžia kišasi į Kunigų seminarijos vidaus reikalus ir jos įsakymu iš seminarijos buvo pašalintas klierikas Aloyzas Volskis.

    1980 m. lapkričio mėn. Saulius Kelpša buvo iškviestas į Kauno m. Prokuratūrą ir jam buvo paaiškinta:

    1. Klierikas A. Volskis nepagerbė minėjimo metu tarybinio himno.
    2. Iššaukiamai elgėsi parengtinio tardymo metu Anastazo Janulio byloje ir davė melagingus parodymus.

    3. Sveikino reakcingus kunigus.
    4. Seminarijoje organizavo slaptus būrelius pašnekesiams.

    Už visus šiuos nusikaltimus, aiškino prokuroras, Seminarijos vadovybė „pasitarė" su Religijų reikalų tarybos įgaliotiniu ir klieriką A. Volskį pašalino iš Seminarijos.
 

*     *     *

    Valkininkai (Varėnos raj.). Š.m. rugpjūčio 12 d. į Valkininkų apylinkę buvo iškviestas kun. Algimantas Keina. Čia jo laukė Religijų reikalų tarybos įgaliotinis P. Anilionis, raj. pirm. pav. Jakavonis ir apyl. pirrnininkė M. Markevičienė.

    Pokalbio metu P. Anilionis kaltino kun. A. Keiną, kad 1980 m. liepos 6 d. atlaidų metu pas jį be leidimo buvo atvykęs svečias kunigas ir pasakė ekstremistinį pamokslą, įžeisdamas ateistus šiais žodžiais: „ateistai — muilo burbulai", „mokyklos išleidžia broką".

    Įgaliotinis reikalavo pašalinti nepilnamečius vaikus iš bažnytinio choro ir nuo altoriaus. Be to, perspėjo, jog draudžiama katekizuoti vaikus (1980.VII.6 d. viena moteris 20-čiai vaikų paaiškino tikėjimo tiesas); kunigui bažnyčioje negalima rinkti aukų, prie bažnyčių statyti garsiakalbius, nesatsižvelgiant į tai, jog visi tikintieji į bažnyčią nesutelpa. Kun. A. Keiną kaltino ekstremistinių pamokslų sakymu, — priminė 1979 m. pasakytą pamokslą Aušros Vartų Gailestingumo Motinos atlaiduose. (Šiame pamoksle konkrečiais faktais buvo iškeltas tikinčiųjų vaikų persekiojimas mokyklose, kartu paaiškinta, jog be pagrindo LTSR prokuroras įspėjo kun. S. Tamkevičių ir kun. A. Svarinską).

    Dar. P. Anilionis pyko, kam kun. A. Keina per Sutvirtinimo sakramentą Valkininkuose aiškino tikintiesiems, jog vysk. J. Steponavičius jau 20 metų kaip ištremtas be jokios priežasties, be jokio nusikaltimo, vien

todėl, jog liko ištikimas Bažnyčiai ir nevykdė valdžios reikalavimo — pavaryti vaikus nuo altoriaus.

    Bekalbant RRT įgaliotinis „pamokė", kad pamoksluose reikia dėstyti Evangeliją ir laikytis Vatikano II Susirinkimo nutarimų. Keista, bedievis moko kunigus, kaip sakyti pamokslus ir bara už visa, kas tik daroma, laikantis Evangelijos ir Vatikano II Susirinkimo nutarimų.

    Įgaliotinis neužmiršo ir ankstesnių „kun. Keinos „nusikaltimų" prieš bedievius. Suminėjo visą eilę kaltinimų: dirbdamas Rieškutėnų parapijoje katekizavo vaikus, Valkininkuose ragino tikinčiuosius savo kaimuose žiemos vakarais susirinkti giedoti rožančių, graudžius verksmus, Marijos valandas; paprašė pensininkes nupinti vainiką bažnyčios papuošimui; advento ir gavėnios metu ragino tikinčiuosius susilaikyti nuo linksmų ir nebūtinų televizijos laidų ir t.t.

    Baigiantis pokalbiui, kun. Keina paklausė P. Aniilionį, ar jis turįs teisę dirbti kunigo darbą pagal bažnytinę teisę, tikėjimo reikalavimus, LTSR Konstituciją ir tarptautinę teisę, pasirašytą TSRS tarptautinėse konvencijose.

    Sekė atsakymas: „Aš įstatymo vykdytojas . . . Tarptautinės teisės mes nežinome. Jie ten susirenka, ginčijasi... jų ten reikalas. Mums nieko nėra paskelbta", štai kaip įgaliotinis žiūri į tarptautinius susitarimus.

    Pabaigoje priminė: „Raštiškai nieko nepalieku, bet prisimink, kad mes turėjome su jumis pokalbį".

*     *     *

    Šiupyliai (Šiaulių raj.). 1980 m. lapkričio 13 d. pas Šiupylių kleboną kun. Antaną Ylių atvyko Šiaulių raj. Vykd. Komiteto pirm. pav. Caparas ir Gruzdžių apylinkės pirm. Krikštanienė. Kunigui buvo perskaitytas Religijų reikalų tarybos įgaliotinio P. Anilionio įspėjimas, kad jis spalio 20 d., neturėdamas valdžios leidimo, Joniškėlyje atliko kulto apeigas ir pasakė netikusį pamokslą, tuo būdu

pažeidė Religinių susivienijimų nuostatų 19-jį straipsni-Kunigas A. Ylius savo ranka įrašė po įspėjimu: „Jokių apeigų neatlikau, o tik prie duobės tariau žodį".

    N. B. Labai teisingai dauguma kunigų elgiasi, visiškai ignoruodami tokius įspėjimus (jų net nepasirašinėja).

*     *     *

    Endriejavas (Klaipėdos raj.). 1980 m. birželio 18 d. į Endriejavo bažnyčią, rajono valdžios paraginti, atvyko apyl. pirm. Kokas, „Bolševiko" kolūkio partsekretorė šernienė ir buvusios apylinkės sekretorė išvaikyti vaikų, besiruošiančių Pirmajai Komunijai. Neradę kunigo, užsipuolė zakristijoną Bronių Poškų, kad jis mokąs vaikus tikėjimo tiesų ir vertė jį ateiti į apylinkę pasirašyti po aktu. Zakristijonas eiti atsisakė.

*     *     *

    Molėtai. 1980 m. lapkričio 24 d. Ona Pumputienė, gyv. Molėtų mieste, nuėjo į Molėtų ligoninę aplankyti ten besigydančios Banevičienės (iš šiaudiškių kaimo). Ligonė prašė kunigo. Vyr. gyd. Rimas Lideikis leido atvesti kunigą. Sugrįžusią į palatą Pumputienę pasitiko Vidaus ligų skyr. ved. Genė Kavaliūnienė. ši, perskaičius leidimą, jį suplėšė, smarkiai išbarė Oną Pumputienę, kam drįstanti prašyti tokio leidimo.

*     *     *

    Didvyžiai. Žaliosios parapijos tikintieji per Vėlines meldėsi ant kapinių, nes jų bažnyčia paversta malūnu. Valdžia nesugalvojo, kaip šias pamaldas sutrukdyti. Spalio 13 d. Klausučių apylinkės pirm. Adomas Gudynas vertė Didvyžių parapijos komiteto pirmininką Juozą Matukaitį pašalinti iš Žaliosios kapinių suolus, tačiau šis atsisakė kištis į svetimos parapijos reikalus.

    Kun. Antanas Lukošaitis lapkričio 13 d. gavo anoniminį laišką: „Nereikės švęsti ant tų kapų, — bus taip, kaip Griškabūdyje". (Griškabūdžio klebonas šiais metais buvo primuštas — Red. pastaba).

*     *     *

    Vilnius. A. Terlecko teismo metu sirgo Šakalienės vaikas, ir motina kelioms dienoms buvo atleista nuo darbo, šakalienė, pasinaudodama proga, buvo atėjusi į teismą. Po teismo gyd. Niunko, išdavusi Šakalienei nedarbingumo lapelį, buvo verčiama jį anuliuoti, o kai atsisakė tai padaryti, buvo priversta išeiti iš darbavietės.

*     *     *

    Vilkaviškis. 1980 m. liepos 18 d. Danutė Kelmelienė norėjo iš Vilkaviškio pašto pasiųsti sveikinimo telegramą TTG Katalikų komiteto nariui kun. V. Vėlavičiui. Pašto viršininkas pareikalavo iš teksto išbraukti kai kuriuos žodžius. Jį ypač baugino raidės — TTGKK. Be to, klausinėjo, kokio jaunimo vardu ji siunčiama, kur yra tas jaunimas? D. Kelmelienė į klausimus neatsakinėjo, o kai norėjo tekstą paimti atgal, viršininkas jo nedavė, pasakęs, kad jo dar reikėsią.

*     *     *

    Adutiškis. Lietuvoškosios Helsinkio grupės narys kun. Bronius Laurinavičius š.m. spalio 22 d. pasiuntė protestą LTSR Prokurorui, kad 1980 m. rugsėjo 27 d. „Tiesoje" jo adresu buvo atspausdintas šmeižikiškas straipsnis. B. Laurinavičius rašo, jog Juliaus Sasnausko ir Antano Terlecko teismo metu buvo paklaustas, ar pasirašęs dokumentus (teisėjas suminėjo kelis numerius). Jis paprašęs supažindinti su dokumentų turiniu ir tada galėsiąs tiksliai pasakyti, tačiau teisėjas su dokumentų

turiniu nesupažindino. B. Laurinavičius teigia, kad jis nepasirašydavo tų dokumentų, kuriuos atveždavo provokatoriai. 45 Pabaltijiečių memorandumo jis nepasirašė, nes niekas jo tai padaryti neprašė, tačiau po tuo memorandumu jo pavardė ir nefigūruojanti. „Niekaip negaliu suprasti, — rašo kun. B. Laurinavičius, — kuo remdamiesi „Tiesos" straipsnio autoriai priskyrė mane prie liudininkų, liudijusių, kad Pabaltijiečių pareiškime surašytos pavardės žmonių, kurie nieko nežino ir negirdėjo apie minėtą pareiškimą. Nenoromis peršasi mintis, kad straipsnio autoriai norėjo mane sukompromituoti ir apšmeižti prieš visuomenę". Savo pareiškime kun. B. Laurinavičius tvirtina, jog" J. Sasnauskas ir A. Terleckas esą nekalti, nes turėjo teisę ginti skriaudžiamuosius ir reikalauti, kad būtų panaikintas Stalino-Ribentropo paktas. Todėl „prašau LTSR Prokurorą užprotestuoti LTSR Aukščiausiojo Teismo nutarimą, kuriuo nubausti A. Terleckas ir J. Sasnauskas" — baigia savo protestą kun. Bronius Laurinavičius.

TARYBINĖJE MOKYKLOJE


    Vilnius, š.m. spalio 22-24 d. Vilniuje vyko zoninis pasitarimas-seminaras „Užklasinis darbas rusų kalba nacionalinėje mokykloje". Ta proga išleistų rekomendacijų projektas ragina: „Visokeriopai siekti plačiai įtraukti visus moksleivius į įvairių formų užklasinį darbą rusų kalba. (...) Organizuoti bendramokyklinę rusiškai kalbančią aplinką: rusų kalbos dienas ir savaites, olimpiadas, įvairius konkursus, varžybas, disputus ir kt."

    Metodiniame laiške nurodoma rengti pionierių ir komjaunimo susirinkimus ir kitas priemones rusų kalba. Siūloma sukurti sąlygas bendrauti su mokiniais rusų kalba. Rekomenduojama rusiškai dėstyti geografiją, istoriją, biologiją ir kt.
*     *     *


    Šiauliai. 1980 m. rugsėjo 2 d. saugumietis Blazauskas apsilankė Šiaulių Medicinos mokykloje ir išsikvietė III k. 7 gr. moksleivę Ireną Dapkutę. Čekistas norėjo ją užverbuoti dirbti saugumui, grasindamas, kad ji niekam nepapasakotų apie jų susitikimą. Irena to nepažadėjo. Tą kartą nieko nelaimėjęs, rugsėjo 8 d. vėl bandė tas pats saugumietis suvilioti mergaitę gražiais pažadais: esą padėsiąs įstoti į aukštąją mokyklą" (nors klasėje ji buvo pirmūnė). Nepasisekus Irenos užverbuoti, saugumietis pradėjo klausinėti apie šiauliečius: M. Jurevičių, J. Petkevičienę ir J. Petkevičių, juos visaip šmeiždamas.

    Tokiu būdu čekistai bandė užverbuoti ir Irenos draugę Vidą Uksaitę, tačiau ši griežtai pasipriešino.
1980 m. lapkričio 17 d. dar kartą saugumietis Blazauskas, pasiėmęs iš Medicinos mokyklos, Ireną Dapkutę išsivežė į skyrių. Kartojosi vėl ta pati istorija, šmeižtai ir niekinimas šiauliečių — M. Jurevičiaus, J. Petkevičienės ir kitų. Ir šį kartą čekistas nieko nelaimėjo.

*     *     *

    Josvainiai. 1980 m. lapkričio 12 d. Josvainių vid. mokyklos ateistų vadovė Kaminskienė nusiuntė į direktoriaus Vito Rakicko kabinetą VIa kl. mokines — Genutę Brigytę ir Daivą Vasiliūtę. Direktorius isteriškai šaukė ant mergaičių vien dėl to, kad jos, eidamos į bažnyčią giedoti, nusivedė ir klasės draugę Kalinaitę.

*     *     *

    Betygala. 1980 m. liepos 27 d. Betygalos parapijoje buvo švenčiami šv. Onos atlaidai. Tą dieną buvo ir Pirmoji komunija vaikams. Būrys mokytojų ir saugumiečių, stovėdami už šventoriaus vartų, stebėjo ir fotografavo procesijos dalyvius.

    1980 m. rugsėjo 7 d. parapija šventę 50 metų bažnyčios pastatymo jubiliejų. Vaikai, dalyvavę iškilmėse, mokykloje buvo tardomi ir išjuokiami. Mokines — Astą

Jociūtę ir Kareivaitę — mokyt. Viršilienė smarkiai išbarė ir išjuokė.

*     *     *

    Prienai, š.m. lapkričio 24-29 dienomis Prienų 2-os vid. mokyklos ateistų būrelis, vadovaujamas mokyt. V. Tamašauskienės, surengė ateistinę savaitę. Programoje buvo numatyta: mokinių piešinių paroda: „Ateistai Šypsosi", ateistinė paskaita, sienlaikraščio leidimas, klausimų-atsakymų vakaras (susitikimas su ateistu Mork-vėnu).

    1980 m. lapkričio 24 d. kelios tikinčiųjų mokinių motinos, sužinojusios apie vykstančią ateistinių piešinių parodą, nuvyko pas mokyklos direktorių Micką ir pareikalavo, kad būtų nuimti piešiniai. Tai padaryti direktorius kategoriškai atsisakė.

    Lapkričio 26 d. grupė tikinčių mokinių: XIc kl. Aldonas Gudaitis, XIc kl. Algis Gudaitis, Xb kl. Sigitas Bitkauskas, Xa kl. Jūratė Kaukmanaitė, IXa kl. Lina Banytė, IXb kl. Lina Bitkauskaitė, IXb kl. Janė Kazlauskaitė, IXb kl. Snieguolė Golmonaitė, IXc kl. Aldona Černiavičiūtė, IX kl. Marytė Gudaitytė, VIII kl. Virginija Stamkauskaitė, VIII kl. Vida Kaminskaitė kreipėsi į mokyklos direktorių, prašydami nutraukti ateistinę savaitę arba bent ateistinių knygų parodos nerengti viešai (pasiūlė komjaunimo arba pionierių kambarius).

    Mokyklos direktorius stengėsi nukreipti kalbą kita linkme, bet tai nepavykus, pareiškė, jog prašymus išsamiai išklausys ir į juos atsakys sekančios dienos rytą.

    Nustatytą valandą vėl visi susirinko į mokyklos direktoriaus Mickos kabinetą. Pokalbio metu direktorius surašė visų mokinių pavardes ir pareiškė, jog ateistinių knygų parodos niekur nenukels, — kaip tik viešai parodys.

    .Vis tik paroda buvo surengta pionierių kambaryje.
    Lapkričio 28 d. į mokyklą atvyko du saugumo

darbuotojai. Buvo tardomi mokiniai: Aldonas Gudaitis, XIc kl. mok., Janė Kazlauskaitė, IXb kl., Virginija Stamkauskaitė, VIIIc kl. Čekistus domino, kas visa tai organizavo? Ypač saugumiečius erzino tai, kad mokiniai, išeidami iš mokyklos direktoriaus kabineto, pasakė „sudiev", tuo įžeisdami patį direktorių.

*     *     *

Atitaisymas

    „LKB Kronikos" 45 numeryje, žinioje apie jaunimo žygį iš Tytuvėnų į Šiluvą buvo paminėta, kad pamokslą Šiluvos koplyčioje pasakė kun. Bulota. Iš tikrųjų, pamokslą pasakė kun. Kęstutis Daknevičius.

*     *     *

Lietuvi, neužmiršk!


   
Petras Plumpa (Čistopolio kalėjimas), Petras Paulaitis (Mordovija), Sergiejus Kovaliovas (Mordovija), Viktoras Petkus (Permės sr.), Balys Gajauskas (Mordovija), Vladas Lapienis (Tremtis Tėjoje), Algirdas Statkevičius (Černia-chovskvo spec. psich. ligoninė), Antanas Terleckas (Permės sr.), Julius Sasnauskas (po teismo, adresas dar nežinomas), Povilas Pečeliūnas (po teismo, adresas dar nežinomas), Vytautas Skuodis (po teismo, adresas dar nežinomas), Anastazas Janulis (po teismo, adresas dar nežinomas), Povilas Buzas (po teismo, adresas dar nežinomas), Gintautas Iešmantas (po teismo, adresas dar nežinomas), Gemma-Jadvyga Stanelytė (po teismo, adresas dar nežinomas), Genovaitė Navickaitė (Panevėžys), Ona Vitkauskaitė (Panevėžys), ir kiti neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai gyventi ir tikėti!

*    *    *
 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum