gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 47 Spausdinti El. paštas
    • Šv. Tėvo sveikinimas
    Kratos ir tardymai
    Mūsų kaliniai
    Chuliganizmas sovietinėje spaudoje
    Rašo Telšių kunigų taryba
    RRT įgaliotinis auklėja parapijų komitetus
    Petro Cidziko persekiojimas
    Žinios iš vyskupijų
    Sovietinėje mokykloje
    Bažnyčia sovietinėse respublikose
    Nauji pogrindžio leidiniai

1981 m. kovo 19 d.
LKB KRONIKA Nr. 47
Perskaitęs duok kitam!
Eina nuo 1972 metų.
ŠV. TĖVO SVEIKINIMAS GARBINGAJAM BROLIUI
JULIJONUI STEPONAVIČIUI TITULIARINIAM
ANTARACO VYSKUPUI

    Artinantis laimingosioms Tavo prisiimtos garbingos vyskupo tarnybos dvidešimt penktosioms metinėms, didžio dvasinio džiaugsmo kupini, su dideliu palankumu siunčiame Tau šį laišką.

    Iš tikrųjų kai rašome, Mūsų dvasia skrieja ir krypsta į Tave, Garbingasis Broli, į tolimą Lietuvos kraštą, į garsią to krašto tautą, kuri Mums dėl jos krikščioniško tikėjimo yra labai miela ir Apaštalų Sosto ypatingai vertinama, iš kurios Tu esi kilęs, kurioje lig šiol gyvenai ir dabar tebegyveni. Mums atrodo, kad Mes, rašydami šj laišką, tarytum būtume su Tavimi, kalbėtumės ir malonią iškilmę, kuri jau artinasi, švęstume.

    Tepasiekia tad Tave maloniausi troškimai, kylantys iš Mūsų širdies, ir Tau reiškiami geriausi linkėjimai. Taip pat tebūnie Tau pareikšta pelnyta pagarba, kurią iš visos širdies siunčiame už Tavo gryniausią tikėjimą, ganytojišką uolumą, dvasines bei intelektualines savybes ir įžymius nuopelnus, kuriuos įsigijai kilniai ir visu stropumu vykdydamas šventosios tarnybos pareigas, rūpindamasis žmonių sielų išganymu. Tai šventai tarnybai ruošdamasis ir ją uoliai vykdydamas, praleidai beveik visą gyvenimą, eidamas šviesiais pėdsakais tų praeityje gyvenusių vyrų, 'kurie didesnės Dievo garbės ir Katalikų Bažnyčios

gerovės siekdami, uoliai ir ištvermingai darbavosi ir Viešpatį Jėzų nuostabiai išpažino žodžiais ir darbais.

    Pradžios mokyklą baigęs gimtajame Miciūnų kaime, pirmiausia įsigijai vidurinį išsilavinimą Vilniuje, lietuvių Vytauto Didžiojo gimnazijoje, vėliau studijavai to paties miesto universitete filosofijos ir teologijos mokslus. 1936 metais įšventintas kunigu, buvai pasiųstas į Gardiną (Grodno) mokyklos kapeliono ir tikybos dėstytojo pareigoms. Trims metams praslinkus, buvai paskirtas klebonu į Palūšę, Daugėliškį, Adutiškį ir drauge Švenčionių dekanato dekanu. Gi 1955 metais, Panevėžio vyskupui Kazimierui Paltarokui prašant Apaštalų Sostą, Mūsų pirmtakas, garbingos atminties Pijus XII, pasirinko Tave tituliariniu Antarado vyskupu ir paskyrė to paties Ganytojo Pagelbininku, o jam mirus, buvai paskirtas Apaštališkuoju Administratorium, pirmiausia — Panevėžio vyskupijos, o vėliau — tos arkivyskupijos dalies, kuri yra Lietuvos teritorijoje.

    Štai Tavo, Garbingasis Broli, svarbiausieji gyvenimo momentai, kuriuos, visus kitus praleidę, norėjome atskirai paminėti. Jei skaičiuosi metus, — trumpas laikas, jei nuveiktus darbus, — gyvenimą įvertinsi" (Plinijus Antrasis, 4 laiškas 24,6).

    Todėl šią, taip garbingą dieną, kai žvelgi į nueitą kelią ir prisimeni savo praeitį, kelk akis aukštyn, nuoširdžiai ir deramai dėkok gerajam Dievui už gausią paramą ir malones, kuriomis Jis dosniai Tave gaivino gausiuose ir dideliuose šventosios tarnybos sunkumuose ir kryžiuose, kad taptum tikru Kristaus sekėju ir geru Ganytoju.

    Tad prisimindamas tą begalinį Jo gailestingumą ir gerumą, džiaugsmingai šlovink Visagalį derama šlove, džiaukis Jame ir su dideliu pasitikėjimu atsiduok į Jo rankas, nes, kaip sako psalmistas: „Kas Viešpačiu pasitiki, tas kaip Siono kalnas, kurio niekas nepajudins ir kuris stovi per amžius" (Ps 124,1).

    Tegul meilingai Tave globoja švenčiausioji Mergelė

Marija, Gailestingumo Motina, į kurią lietuvių tauta ypatingu maldingumu kreipiasi ir ją garbina; tegul Kristus, kuris „savo įsikūnijimu tam tikru būdu prisijungė prie kiekvieno žmogaus likimo" (Gaudium et Spes 22), Šventosios Dvasios galybe remia Tave ir gausiai teikia Tau dangaus malonių.

    Baigdami šį laišką, negalime nepasinaudoti proga pasveikinti Viešpatyje tikinčiuosius lietuvius ir tėviškai Juos paraginti, kad, būdami su savo vyskupais tamprioje vienybėje, nuolatos gyventų „tikėjimo suformuoti, vilties sustiprinti, meilės sujungti" (šv. Augustinas, Serm. 127: p.s. 3 m, 1476) bei jiems pareikšti, kad Mums jie yra ypatingai brangūs ir mieli, kad juos labai gerbiame ir ypatingu palankumu karščiausiai mylime. Tegul jie žino, o taip pat jaučia ir būna įsitikinę, kad Romos vyskupas — Petro įpėdinis ir Kristaus vietininkas žemėje — yra ir ateityje bus visuomet su jais visais, nes manome, kad labiausiai dera Vyriausiajam Ganytojui ypač rūpintis tais vaikais, kurie gyvena sunkesnėse aplinkybėse.

    Be to, šis jubiliejus Tau, o taip pat ir Tavo tikintiesiems būtų vaisingas ir išganingas, duodame Tau galią tinkamu laiku po iškilmingųjų Mišių Mūsų vardu ir Mūsų autoritetu suteikti iškilmių dalyviams palaiminimą su visuotiniais atlaidais, laikantis Bažnyčios nustatytų apeigų ir atitinkamos liturginės formulės.

    Pagaliau aukščiau išdėstytų dalykų patvirtinimu ir broliškos meilės Tau įrodymu tebūnie Apaštališkasis Palaiminimas, kurį iš šio kilnaus miesto su ypatinga meile suteikiame Tau, Garbingasis Broli, kitiems vyskupams, kunigams, įžadais Dievo tarnybai pasišventusiems asmenims — vyrams ir moterims, o taip pat visai šito mylimiausio krašto liaudžiai.
Vatikanas, 1980 m. rugpjūčio 20 d.
Antraisiais Mūsų Pontifikato metais
                                Popiežius Jonas Paulius II
*   *   *
 

    1981 m. sausio mėn. Lietuvos kunigai ir tikintieji, minėdami J. E. vysk. Julijono Steponavičiaus 20-ąsias tremties metines (ištremtas be teismo sprendimo 1961 m. sausio 18 d.) meldėsi už vyskupą-tremtinį ir jį sveikino, štai vieno vilniečių sveikinimo tekstas:

    „Mes atėjome padėkoti Jums ir Dievui, kad Jis Bažnyčios ir Tautos didelių išbandymų metu mūsų vyskupijos vairą patikėjo Jums. Nors Jūsų Ekscelencijos nėra Vilniuje, bet dvasia Jūs esate kartu su mumis. Kokia parama mums, matant Jus, nelūžtantį audroje, nepasimetantį klastos ir melo sūkuriuose! Jūsų nesuviliojo pažadų žavesys ir neišsigandote grasinimų, tačiau tapote švyturiu, kurį pamatė ne tik lietuvis prie Nemuno krantų, bet ir visas pasaulis.
Jūs — mūsų Vadas,
Jūs — mūsų Tėvas,
Jūs — mūsų Tautos ir Bažnyčios garbė.
    Mes Jums dėkojame!
    Mes Jus mylime!
    Mes meldžiamės už Jus!

*    *    *

     1981 m. balandžio 17 d. sueina 22 metai, kaip J. E. vysk. Vincentas Slatkevičius neša tremties pančius.

    1959 m. Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Rugienis pranešė J. E. vysk. V. Slatkevičiui, kad LTSR Ministrų Tarybos nutarimu jis privalo išvykti iš Kauno į Nemunėlio Radviliškį. Milicija tuojau jį išregistravo iš Kauno miesto, ir balandžio 17 d. vyskupas pradėjo tremtinio gyvenimą.

    J. E. vysk. Vincentas Slatkevičius be teismo sprendimo jau 22 metai tremtyje.

KRATOS IR TARDYMAI


    Vilnius. 1980 m. lapkričio mėnesį kaltinami už antitarybinius šūkius spalio švenčių demonstracijų metu

ir tarybinės vėliavos išniekinimu buvo suimti Vilniaus 72 vid. mokyklos mokiniai: Vladas Noreika ir Sinkevičius. Noreikos tėvai dirba gamykloje, o Sinkevičiaus — Vilniaus Valstybinio universiteto dėstytojai. Nuteisus lygtinai, mokinius paleido. Giminės prasitarė, jog saugume suimtuosius mušė guminėmis lazdomis.

*    *    *

    1981 m. vasario mėnesio pradžioje saugumo skyriaus viršininkas Baltinas patarė Irenai Skuodienei saugoti dukras nuo antitarybinių žmonių įtakos.
Čekistas įtikinėjo, kad jos vyras V. Skuodis nuteistas teisingai — pagal įstatymus, ir tik užsienis sąmoningai iškraipo faktus. Kartu įspėjo, kad jeigu tektų jai susitikti su užsienio diplomatais, „neiškraiptytų" faktų apie vyro teismą.

*    *    *

    Kaunas. 1981 m. vasario mėn. į Kauno KGB buvo iškviesta Medicinos mokyklos mokinė Marytė Vėlyvytė. Tardytoją domino jaunimas, dalyvavęs Naujųjų Metų sutikime.

    Tardymo metu Vėlyvytė tris kartus buvo palikta kabinete viena. Mergaitė, pajutusi neįprastą kvapą, užmigo. Po to jautėsi labai prislėgta. Kadangi saugume nepasisekė mokinę išgąsdinti, čekistai primygtinai tvirtino tėvams, kad būtina dukrą gydyti psichiatrinėje ligoninėje.

*    *    *

    Kulautuva. 1980 m. spalio 14 d. Kulautuvoje buvo suimta užsienio kalbų dėstytoja (dabar pensininkė) Felicija Kasputytė. Padaryta detali krata vasarojimo kambarėlyje Kulautuvoje ir jos bute, Kaune, Žuvinto 13-21. Darantys kratą saugumiečiai pareiškė, jog ieško pogrindinės spaudos ir antitarybinės literatūros. Paėmė rankraščius:

„Ligonės meditacijos", „Žmogiškojo kilimo pakopos", „Asmenybės ugdymas"; Mašinėle rašytas knygeles: „Amžinųjų būties problemų apmąstymai", „Meilės" ir sekso kolizijos", „Milašiaus mistika", „Dienoraščio fragmentai", „Asmenybės problemos" ir kt. Po keleto dienų trukusio tardymo suimtąją paleido.
F. Kasputytė — ligonė, serga širdies liga. Tris mėnesius ji buvo laikoma namų arešte.

*    *    *

    1977 m. birželio 18 d. Kulautuvos miške F. Kasputytę užpuolęs milicijos pareigūnas Valutkevičius su savo sėbrais grasino, jog atbaidys visus lankytojus, o ją pačią, anksčiau ar vėliau, vis tiek likviduos.

*    *    *

    Kelmė. 1980 m. gruodžio 24 d. į Kelmės rajono prokuratūrą pas ypatingų bylų vyr. tardytoją Astašką buvo iškviesta Regina Teresiūtė.

    Tardytojas pareiškė, jog Teresiūtė iškviesta perspėjimui, nes vis gilyn ir gilyn brendanti į nusikaltimus. Jo nuomone, ji susidėjusi su kunigais iš TTGKK — kun. A. Svarinsku ir kun. J. Zdebskiu. Tard. Astaška apgailestavo, jog iškviestoji yra viena iš reakcingų kunigų aukų, siūlėsi padėti įstoti į medicinos institutą, ar muzikos mokyklą (Teresiūtė eilę metų buvo bandžiusi įstoti į muzikos mokyklą).

    Tardomoji atsisakiusi pagalbos, pareikalavo grąžinti 1980 m. rugsėjo mėn. 12 d. kratos metu paimtus iš jos daiktus. Vyr. tardytojas pabrėžė, jog daiktai nebus grąžinti, kadangi Teresiūtė įtariama kaip viena iš 1980 m. eisenos į Šiluvą organizatorių, taip pat kaltinama suorganizavusi žmones į G. J. Stanelytės teismą Kelmėje, vykusį 1980.XII.16, už ką gali būti patraukta baudžiamojon atsakomybėn.

    Tardytojas Astaška priekaištavo tikintiesiems, kodėl jie neprašo eisenos į Šiluvą leidimo ir tuo pačiu užtikrino, kad „ateinančiais metais nebus leista eiti į Šiluvą".

    Tardymas truko maždaug valandą laiko.

*    *    *

    Jurbarkas. 1980 m. spalio 24 d. Jurbarko rajono Antkalniškių k. gyvenančio Lekšaičio bute, buvo padaryta krata, ieškant „pagrobtų daiktų". Paimta „Aušra" Nr. 21 ir medžioklinis šautuvas. Kratė Jurbarko VRS darbuotojai.

*    *    *

    1980 m. gruodžio 16 d. Jurbarko Universalinės parduotuvės trikotažo skyriuje saugumietė Nina Okuno-va apie gerą pusvalandį tardė to skyriaus pardavėją Jadzę Locaitienę. Saugumietę domino pardavėjos pažiūros, skaitomos religinio turinio knygos ir iš kur jas gaunanti. Kai Jadzė Locaitienė paaiškino, jog knygas gavusi iš nepažįstamos moters, Nina Okunova visaip stengėsi sužinoti jos pavardę, adresą ir pan. Atsisveikinant prisakė nedelsiant paskambinti į Saugumą, jei minėta moteris atsilankytų.

MŪSŲ KALINIAI


Iš Petro Paulaičio laiškų:
    . .. Jeigu man siunčiamus laiškus praleidžia Maskva, Vilnius, Magadanas ar kurie kiti didieji Sov. Sąjungos centrai, tai tos vilkiškos kitų žmonių atžvilgiu pažiūros niekaip negali atsisakyti visų tų Rusijos periferijų, — mažų centriukų, kaip Baraševo (Mordovijos), Lesnoj ir kitų, beteisių žmonių kankinimo vietų, vietinė administracija. Čia kiekvieno tos administracijos viršininko savi, grynai asmeniniai interesai. Visi nori lengvo, bet pelningo darbo. O vienas iš tokių darbų ir yra maišikliu darbuotis

vergų katile, kad nelaimingieji, ten pakliuvę, kuo mažiausiai galėtų tarpusavyje bendrauti, kad su niekuo jie laisvai, be svetimų: — administracijos painiavų, nesusirašinėtų ir nieko nežinotų, kas čia pat dedasi. . . . Negavau iš eilės net 7-nių laiškų. Kur jie nukeliavo? Panašiai buvo ir su Zoriano P. ir su Česlovo Stašaičio ir su kai kurių kitų laiškais. Tai visiems aišku, kad „uolieji" žmogaus teisių „gynėjai" tuos laiškus sulaikė, kad aš, jų vergas, per 33 metus visaip jų išnaudojamas, visiškai be kaltės engiamas ir persekiojamas, nežinočiau, ką rašo man artimiausieji bei mylimiausieji tautiečiai. Tų be jokios sąžinės ir savigarbos žmogaus teisių „gynėjų" žodžiai Madride labai saldūs, bet tikrovė tiems žodžiams visiškai priešinga, — net baisi. . . . Tūkstančiams mūsų Tėvynės Lietuvos geriausių Sūnų ir Dukrų, gražiausiam mūsų jaunimui, rusai — „išvaduotojai" — atėmė gyvybę, kitiems, jų tarpe ir man, — žmogišką gyvenimą. Rusų pagrindinis kėslas, ypač į mažesnes tauteles — jas asimiliuoti. Gi mes turime savo garbingos tautos gražią istoriją, turime savo nuosavą ryškų veidą. Mums svetimos importacijos, ypač rusiškos, nereikia, nes ji visur paremta melu, žiaurumu, girtavimu, ištvirkavimu. Mano noras — mano Brolių-Sesių norų tęsinys, pakelti visus sunkumus už savo Tėvynę ir Jos Vaikus, kad jie žinotų, su kuo turi reikalą ir kur tasai juos veda. . . .

    Su visais Broliais ir Seserimis, kurie tik prisimena mus, per visas Kalėdines šventes, o ypač Kūčių vakarą, būsime visa siela kartu ...
1980 m. gruodžio 2 d.

*    *    *

Petras Paulaitis savo laiške 1981 m. sausio 9 d. rašo:
    . .. „Mes  krutame  po  truputį,  panašiai kaip ir anksčiau. Visiškai nedirba tik Vaivada. 1981 m. sausio 1 d.
persirito per 80 metų amžiaus slenkstį, bet dar laikosi.
Lageryje esame 9 lietuviai. Prie likusių 8 prisidėjo Algis

Žiprė, jau už grotų daugiau kaip 20 metų. Bet sveikata nesiskundžia, mat ir amžiaus dar neseno. (Algis Žiprė ilgą laiką buvo laikomas psichiatrinėse ligoninėse, esančiose KGB žinioje. Red. pastaba.). Ir kiti, nors ir vyresnio amžiaus, kol kas dar, ačiū Dievui, laikosi. .. . Sakau „kol kas", nes du — Kolotka ir Čiobatiuk — iš Kauno, kuris lietuviškai mokėjo, rodos, buvo sveiki ir nesirgo, o jų jau nėra gyvųjų tarpe. Pirmąjį gruodžio 25 rytą rado lovoje  sustingusį, o antrasis — sausio 7 d. mirė nuo infarkto. Bet mes norime — ir privalome dar sugrįžti į savo laisvą Tėvynę. Mes tikime Dievo palaima ir Jo pagalba. Tačiau, „sint voluntas Tua, Domine!"

    Petras Paulaitis savo 1981 m. vasario 26 d. laiške rašo:
... Naujieji vyrai, Vytautas Skuodis ir Anastazas Janulis, jau bemaž apsiprato mūsų kieme (lageryje — red.) ir su mūsų žmonėmis. Puikūs, geri abudu. Pas mus juos atvežė vasario 9 d. V. Skuodis atvažiavo kiek sloguodamas. Keletą dienų reikėjo pagulėti mūsų kiemo stacionare. Dabar jau ant kojų, — juda, kruta kaip ir visi. Išmoko gan gerai pirštines siūti. O Anastazijus Janulis ir seniems siuvėjams nenusileidžia . ..

    .. . Laiškų daug dingsta. Jūsų nuo 11-to iki 16-to laiško negavau nė vieno. Ir iki 11-to laiško tik tris tegavau.

    ... Nuo praėjusių metų gruodžio mėn. neturiu jokios žinios nei nuo Vinco, nei nuo Danutės, nei nuo Leono, žodžiu, nei nuo vieno, kurie anksčiau rašydavo. Nežinau, kas su jais įvyko ...

*    *    *

Rašo Jadvyga-Gema Stanelytė:

    I Laiškas. Tikiuosi, kad tas laiškutis pasieks Tave. Dėkoju visiems už rūpestį ir pagalbą, suteiktą ir teikiamą .man. Dėl manęs nepergyvenkite, esu, ačiū Dievui, sveika ir rami. Mane šiandien vėl atvežė į Vilniaus kalėjimą, ir tik vagone sužinojau, kad veš etapu į Sverdlovską. Kada

bus etapas, nežinau, gal už poros dienų, o gal už mėnesio. Sužinai tik tą minutę, kai ateina išvesti. Kai pasieksiu savo „kurortą", tuojau parašysiu ir labai lauksiu laiško. Jaučiu, kad Jūs turite daug rūpesčių ir reikalų, dėl kurių ir aš pergyvenu. Bet, anot apaštalo, „Mylintiems Dievą Viskas išeina į gerą". Čia turiu progos susipažinti su tokiu moraliniu ir dvasiniu skurdu, kokį sunku įsivaizduoti, o nesusidūrus su tuo akis į akį, suprasti neįmanoma. Nesiskundžiu savo dalia, nes ir Kristus buvo priskirtas prie galvažudžių.

      Būkite tvirti, už didžius idealus reikia ir didžią kainą mokėti.

    Už Jūsų gerumą stengsiuosi atsilyginti (bent iš dalies) malda ir auka. Ir prašau Jūsų visų — nepamirškite manęs. Prašau maldos, nes tik čia visa atrama ir stiprybė.

    Nuoširdžiai visus sveikinu. Atleiskite, kad dėl manęs ir Jums nemažai rūpesčių, bet tikiuosi, kad tie rūpesčiai suriš mus stipresniais ryšiais tarpusavyje ir Dievuje.
                            Dėkinga Jums visiems Gemma-Jadvyga
1981.1.25.

*    *    *

    ... Iš Vilniaus mane išvežė vasario 4 d. Smolenske prabuvau 3 paras, dabar esu Voroneže ir kas valandą laukiu etapo toliau. Kalėjimai ir lageriai perpildyti. Kai gausite laišką iš Uralo, rašykite nedelsdami. Labai lauksiu.

    Jaučiu Jūsų maldas. Nuoširdžiausiai dėkoju, tikiuosi, kad ir toliau manęs nepamiršite. Žinau, kad ir laisvėje gyvenimas nemažiau reikalauja aukų, todėl nepamirštu Jūsų savo maldose, tik aš čia neturiu galimybės bei sąlygų sutelktai maldai. Tikiuosi, kad gerasis Dievas nepaniekins mano mažos aukos.

    Čia gyvenimą matau nuogą amoraline puse. Širdį spaudžia jaunų žmonių likimas, kada gyvenimo pavasaris praeina lageriuose ir kalėjimuose. Ir niekas čia nesiilgi Viešpaties, niekas nesvajoja apie kilnesinius idealus.

Manau, kad lageryje sutiksiu ir kitokių žmonių. Didžiausia paguoda, tai savo mažą auką sujungti su Kristaus didžiąja auka ir turėti nuolankią viltį, jog Viešpats priims. Labiausiai maldauju Dievą, kad niekur neprasilenkčiau su Jo valia, ypač kad Eucharistijos Bičiuliai ir Seserys augtų meile bei skaičiumi ir neštų Lietuvai tikrąjį atgimimą. Nebijokime jokios ateities. Ji Viešpaties rankose, brangi ir graži, tuo labiau, kad vienas kitą remiame malda ir auka. Jūs visi gyvi mano širdyje. Jus sutinku dvasioje kryžiaus aukoje ir Eucharistinėje Puotoje. Mano nuolatinės šv. Mišios ir nuolatinė šv. Komunija, — tai dėkingai iš Viešpaties rankų priimti kiekvieną akimirką, visus netikėtinumus, pajuoką, pažeminimą, nuoskaudą — mažus dyglius iš Kristaus erškėčių karūnos. Jie gera praktika tos teorijos, kurios buvau kilniai mokoma: pamilti pažeminimus, auką, — žodžiu, paskutinę vietą ir visur įžiūrėti gerojo Dievo ranką.

    Taigi esu laiminga ten, kur esu, ir dėkinga už viską.

    Visiems ir visoms Jums esu dėkinga. Pasivedu Apvaizdos globai ir Jūsų maldoms.
                                        Gemma
Voronežas, 1981.11.14.

*    *    *

Gemmos-Jadvygos Stanelytės adresas:
622020 Sverdlovskaja obl.
Nižnij Tagil
P/ja UšČ 349/6-la
Jadvyga Stanelytė, Beno

*    *    *

    Rašo docentas Vytautas Skuodis:

    . .. Pagaliau aš pasiekiau paskyrimo vietą. Atvykau į čia vasario 9 d. Norėjau tuojau pat Jums parašyti, tačiau

nauji įspūdžiai, nauji reikalai ir naujos pažintys, pagaliau atsivežtoji liga tai padaryti sutrukdė. Gripo, slogos, bronchito ir dar kažko neaiškaus derinys privertė daugiau gulinėti negu vaikščioti. Dar ir dabar esu nedarbingas.

    Iš Vilniaus išvažiavome sausio 9 d. (buvau areštuotas taip pat sausio 9 d.). Kelionė buvo ilga, tačiau įdomi. Po teismo apgailestavau, kad neapgyvendino Lukiškų „pataisos darbų įstaigoje". Tačiau su tokio profilio įstaigomis, mano didžiausiam pasitenkinimui, galėjau neblogai susipažinti Pskove, Jeroslavlij, Gorkij, Ruzajevkoje ir Potmoje. Etapų metu teko bendrauti su vagimis, plėšikais, žmogžudžiais ir kitokiais panašiais. Pats būdamas „amoralus" ir „itin pavojingas", patekęs į tokią aplinką, nesijaučiau nejaukiai, juo labiau, kad visi tie „surikai" ir man nerodė paniekos. Vienas žulikas, iš kažkur nudžiovęs popieriui apypilnį 1980 m. „Mokslo ir gyvenimo" komplektą, net pasiūlė man „apsišviesti". Žurnalo puslapiuose radau labai daug pažįstamų pavardžių. Ilgai žvelgiau į dvi dideles fotografijas: akademiko — fiziko ir mokslo daktarės — geologės. Džiaugiuosi, kad mano pažįstami vis kyla aukštyn. Tačiau jiems jokio pavydo nejaučiu. Kiekvienas savaip laimingas.

    Gorkyje, palikęs savo bendrabylius, toliau iki čia keliavau su vienu kaišiadoriškiu, su kuriuo susipažinau etape iš Pskovo.

    Šioje pataisos darbų griežto režimo kolonijoje, žinoma, sąlygos visai kitokios. Čia nors po kiemą galima pasivaikščioti, kada nori. Tiesiog nežinau, ką galiu rašyti apie dabartinio mano gyvenimo sąlygas. Labai noriu, kad visi mano laiškai jus pasiektų. Ne tik mano laiškai, bet ir man siunčiamieji bus tikrinami. Kiekvieną mėnesį aš galiu išsiųsti ne daugiau kaip po 2 laiškus. Taigi, vieną — jums, kitą — į Panevėžį. (Panevėžyje, Gogolio 65-2, gyvena Skuodžio motina — red. pastaba). Mano gaunamų laiškų skaičius teoriškai neapribotas. Tačiau tai dar nereiškia, kad visi siunčiami laiškai čia ateina. Norėčiau, kad jūs savo

laiškus numeruotumėte atskirai... Labai labai lauksiu Jūsų laiškų.

    Daug dvasinės stiprybės suteikė jūsų ryžtas aplankyti mane.

    . . . Mano dabartinė savijauta ir nuotaika gera. Ji dar labiau pagerės, kai galutinai pasveiksiu. Gyvenimu ir čia aš nesiskundžiu. Vienintelį rūpestį kelia neturėjimas jokių žinių apie jus. Visada labai, tačiau kantriai lauksiu jūsų laiškų. Į visus jūsų laiškus atsakysiu, nors ir vienu bendru jums.

    Mano adresas toks: (rašyti rusiškai)
431200 Mordovija
Tenguševskij r-rn
Baraševo, učr. ŽX 385/3-5
Skuodis Vytautas, Petro
    Visada su Jumis. Sudie! Vytautas.
    Į tą patį lagerį yra atvežtas ir Anastazas Janulis, Juozo.

*    *    *

    Rašo Gintas Iešmantas:

    ... štai aš ir atkeliavau ten, kur paskirta. Kelionė buvo ilga ir varginanti, bet savotiškai įdomi, viskas nauja, nematyta, negirdėta. Tiesą pasakius, nieko ir nematėme, nes ant žemės išlipti neteko — iš traukinio tiesiog į mašiną, iš mašinos tiesiog į traukinį ir t.t. Keliavome per Pskovą (pabuvome dvi savaites, Jeroslavlij, Permėje) čia vėl savaitę pagyvenom).

    Iš Vilniaus išvažiavome sausio 9 vakare, o paskyrimo vietoje atsidūrėme vasario 10 d. I vai., žodžiu, keliavome visą mėnesį. Dar niekad tiek daug nesibasčiau ...

    Esame dviese (su Pečeliūnu). Langus iki pusės dengia sniegas. Pasižiūri į lauką — ir prisimena snieguota, pūguota vaikystė. Aplink miškas, sako, labai daug būna aviečių. Žinoma, ne mums ...

    Laiškų parašyti kas mėnesį galėsiu tik du, bet gauti

neapribojant skaičiaus. Žodžiu, kuo daugiau man rašys, tuo bus smagiau ...

    Šiaip esu sveikas. Tiesa, Pskove buvau susirgęs, tiksliau pasakius, atkritęs, nes dar Vilniuje po Naujų Metų persišaldžiau. Bet paskui, važiuojant traukiniu į Jaroslavlį, viskas praėjo. (Tarp kitko, Jaroslavlyje išsiskyrėme, vienas išvyko į pietus, Mordovija.) Dabar tebejaudina kito akys ...

    Būkite visi sveiki ir linksmi. Nepergyvenkite dėl manęs. Aš savo likimu patenkintas, jis kitoks ir būti negalėjo. . . .

G. Iešmanto adresas:
618810 Permės sr. Čusovskij r-n,
st. Vsesvetskaja učr VS-389/35
Gintas Iešmantas
        Į tą patį lagerį yra atvežtas ir Povilas Pečeliūnas.

*    *    *

    1981 m. vasario 11 d. pranešta, kad Povilas Buzas, Juozo, nuo 11.10 d. yra atvežtas į lagerį, šiuo adresu: 618801 Permskaja obl, Čusovskij raj. pos. Polovinka, učr. VS-389/37.

*    *    *

Ištrauka iš Povilo Pečeliūno laiško:

    . .. Kelionė iš Vilniaus per Pskovą, Jeroslavlį, Permę užtruko visą mėnesį (į vietą atvykau vasario 9). Vasario 16 jau galutinai apsigyvenau paskirtoje vietoje. Bet darbą gavau tik vakar, t.y. 21 d. Kol kas teks dirbti su skuduru ir šluota. Pasakyta, kad tokį darbą dirbsiu iki kovo 1 d., o paskui eisiu dirbti į valgyklą, bet kaip bus ištikrųjų, nežinau.

   
Kadangi pasijutau turįs daugybę specialybių, tai galiu dirbti visur. Gintautas Iešmantas nuėjo dirbti prie staklių,

o Vytautas Skuodis atsisveikino su mumis Jereslavlyje ir pasuko į Mordovija.

    Be abejo, Jums rūpi mano sveikata? Žinoma, po tokios kelionės sveikata negali būti gera, bet dabar taisosi: gaunu vaistus. . . .

    Nuraminkite mamą, tegu Ji nepergyvena. .. . Visus sveikinu ir visiems linkiu daug gero, gražaus. Aš apskritai savo likimu nesiskundžiu. Kai sąžinė rami, kai širdyje ' gera, visa kita — niekai. Svarbu visur ir visada būti žmogumi.
1981 m. vasario 22 d.

*    *    *

Petras Plumpa savo 1980 m. spalio 9 d. laiške rašo:
    ... Rašau Tau iš savo naujos poilsio vietos — Čistopolio kalėjimo. Atvykau čia spalio 5 d. ir pagal aukščiau stovinčių organų sprendimą turėsiu čia pratupėti ligi bausmės galo — 1981.XI.19. . . .

    Iš Nijolės Sadūnaitės jau seniai nebegaunu, — nuo birželio mėn., laiškų. Vienas iš viršininkų man paaiškino, kad aš neturiu teisės su ja susirašinėti, todėl jos laiškai, matyt, daugiau nebeateis. ...

*    *    *

Rašo Genovaitė Navickaitė:
    . . . Prieš keletą dienų gavau Jūsų ketvirtą laišką. Trečio negavau, matyt, paklydo bekeliaudamas. Onutė Vitkauskaitė trečią Jūsų laišką gavo, bet jame buvo tik tuščias vokas ir baltas popieriaus lapas. Turbūt mūsų „globėjai" galvoja, jog mokam skaityti ir iš tuščio lapo.

    ... Gautus laiškus skaitau po kelius kartus, gilesnes mintis permąstau. Jas galima palyginti su vaistais, kuriuos išgėrus palengvėja. ... Po truputį pradedame priprasti prie aplinkos. Jau ir triukšmas neatrodo toks nepakenčiamas kaip pirmomis dienomis. Greitai viskas prabėgs, liks

tik prisiminimai. Reikia tik džiaugtis ir ramia širdimi tarti: Taip, Tėve!"

*    *    *

Rašo Ona Vitkauskaitė:

    . . . gavau Jūsų ketvirtą laiškutį. Tik nebežinau, kas atsitiko su trečiuoju laiškeliu: gavau tik voką ir baltą popieriaus lapą (laišką išėmė lagerio cenzorius — red.). . . . Baigiasi žiema, čia pat pavasaris, vasara, na ir . . . (laisvė — red.). O jei Dievas pareikalaus didesnės aukos, būsiu laiminga, kad tik galėčiau prisidėti prie Didžiosios Aukos . . . Alsuojant Dievo ir artimo meile, joks vargas nebaisus, tik dar labiau užgrūdina . . .

CHULIGANIZMAS SOVIETINĖJE SPAUDOJE


Lietuvos Komunistų Partijos Centro Komitetui
Nuorašai:
„Vagos" leidyklai Vilniuje,
„Tiesos" redakcijai,
„Komjaunimo tiesos" redakcijai

    Šiuo raštu noriu atkreipti Lietuvos KP CK dėmesį į vieną nenormalų, skaudų ir kenksmingą dalyką — faktą, būtent, į tarybinės spaudos platinamą chuliganizmą. Juk žeidžia ne vien tik kumščio smūgis, bet dar labiau melagingas kaltinimas, prasimanymas ir šmeižtas. Chuliganas ne vien tas, kuris užpuola ir muša nekaltąjį, ne vien tas, kuris apspjaudo veidą ir purvais drabsto drabužius — chuliganas ir tas, kuris apšmeižia žmogų, primesdamas jam visokius nebūtus, paties išgalvotus nusikaltimus, kurie teršia doro žmogaus vardą.

    Tokio chuliganizmo yra pilna prieš metus „Vagos" leidyklos išleistoje Broniaus Jauniškio knygelėje „Be iliuzijų", kurioje autorius su šarlatanišku įžūlumu svaido žiauriausius kaltinimus niekuo nekaltiems žmonėms.

    Rašysiu čia apie man gerai pažįstamus asmenis ir žinomus įvykius, kuriuos grubiausiu būdu šmeižia ir iškraipo Jauniškis, ypač skyriuje „Užgesinta šviesa".

    Kauno Jėzuitai nuo 1925 metų savo bendrabutyje kasmet nemokamai išlaikydavo ir savo gimnazijoje mokydavo visą eilę neturtingų jaunuolių. Pirmenybė buvo teikiama tiems, kurie pareikšdavo norą vėliau stoti į vienuolyną. Baigę gimnaziją, jeigu į vienuolyną nestodavo, būdavo paraginami, kai tik galės, už bendrabutį ir mokymą atsilyginti, kad už tuos pinigus galėtų mokytis kiti. Terminas niekam nebuvo nustatomas ir prievarta ar teismo keliu iš nieko atsilyginimo nebūdavo reikalaujama. Nėra nė vieno atvejo, kad tuo reikalu būtų buvę kreipiamasi į teismą.

    1926 m. į Kauno jėzuitų gimnaziją atvyko Juozas Misiūnas, baigęs 4 klases, pareiškęs norą mokytis ir vėliau stoti į vienuolyną. Buvo priimtas, ketverius metus išlaikomas ir mokomas vienuolyno lėšomis. 1930 m. baigė gimnaziją ir rudeniop įstojo į Pagryžuvio jėzuitų naujokyną. Kai po dviejų metų naujokyną baigusieji, padarę įžadus, turėjo vykti į Olandiją filosofijos studijoms, Misiūnas jautėsi tam nepasiruošęs ir nerodė jokio noro. Vyresnieji, žinodami didelius studijų reikalavimus, pabijojo, kad Misiūnas, būdamas nestiprios sveikatos ir gana vidutinių gabumų, nepajėgs jų eiti, gali greitai persitempti ir susirgti, todėl nusprendė leisti jam dar vienerius metus pasirengti, pasimokyti svetimų kalbų, fiziškai sustiprėti, tuo tikslu pasiuntė jį ne į Valkenburgą (Olandijoje), bet į Mittlešteiną (Silzeijoje). Tačiau ir po metų Misiūnas buvo lygiai toks pat silpnas ir studijoms abejingas. (Jis nebuvo ligonis, gydytojai nerado jame jokios ligos). Tada jį pasiuntė į Kauną, kur jis 1933/34 mokslo metais buvo Kauno jėzuitų bendrabučio žemesniųjų klasių mokinių prefektu. Tuo metu aš buvau tos gimnazijos mokytoju ir universiteto studentu; su Misiūnu susitikdavau beveik kasdieną. Sunkiai jam sekėsi palaikyti drausmę ir tvarką.

Pagaliau 1934 metų vasarą Misiūnas prisipažino, jog, baigęs gimnaziją į vienuolyną stoti nenorėjęs, o stojęs tik jausdamas pareigą, nes juk ketverius metus buvo nemokamai išlaikomas ir mokomas. Tada jam buvo pasakyta: „Žmogau, ne čia patekai. Kodėl prieš ketverius metus to nesakei? Prievarta niekas į vienuolyną nevaromas ir prievarta padaryti įžadai negalioja". Atleistas nuo įžadų, Misiūnas išvyko, kurį laiką, girdėjau, studijavo universitete, berods, kalbotyrą, paskui mokytojavęs.

    Ką iš to viso padarė Jauniškis? Nepažindamas vienuolyno gyvenimo ir nesirūpindamas tiesa, jis davė laisvę savo palaidai fantazijai, kurią jis knygelės įžangoje pavadino „intuicija" — esą Misiūnas vienuolyne buvęs visaip varginamas ir kankinamas, net iki apalpimo; pagaliau už tai, kad būdamas Olandijoje, nepasipriešino ir nesukritikavo laisvamanio Minaurio, buvęs išrengtas, pririštas prie stulpo ir žiauriai nuplaktas net iki sąmonės netekimo, dėl ko apakęs, todėl grąžintas į Lietuvą, ir čia rektorius Kipas jį, kaip nebetinkamą darbui, išmetęs iš vienuolyno. (71-72 pusi.).

    Visa tai yra grubiausias melas ir šmeižtas. Niekas vienuolynuose neplakamas ir nekankinamas. Aš pats vienuolyne praleidau 24 metus (iki vienuolynų uždarymo — red.), iš jų 10 metų Vakarų Europoje (Vokietijoje, Olandijoje, Belgijoje ir Prancūzijoje esančiuose jėzuitų vienuolynuose), beveik 7 metus (1942-49) vadovavau Pagryžuvio ir Šiaulių jėzuitų vienuolynams, taigi turiu teisę tvirtinti, jog jėzuitų vienuolynų gyvenimo būdą ir dvasią gerai pažįstu, bet apie jokius plakimus ar kankinimus niekur niekada nesu ką nors girdėjęs. Pati vienuolyno dvasia ir santvarka yra diametraliai tokiems dalykams priešinga. Be to, Lietuvoje gyvena ištisa eilė vyrų, ilgiau ar trumpiau pabuvojusių jėzuitų vienuolynuose; ar girdėjo nors vienas, kad kas būtų buvęs pririštas prie stulpo ir nuplaktas?

    Atkreipkite dėmesį į klaidingus Jauniškio tvirtinimus

(tokių klaidingų tvirtinimų yra beveik kiekviename puslapyje, kartais net po kelis; vien tik 21-me puslapyje priskaičiavau jų daugiau kaip 40).

    Jauniškis tvirtina, jog Misiūnas, su storais akinių stiklais, iš Olandijos grįžęs į Kauną, čia Kipas jį išbaręs ir liepęs rašyti prašymą, kad būtų išleistas iš vienuolyno.

    Misiūnas Olandijoje niekada nėra buvęs. Keista, kad Jauniškis nežino, jog Silezija yra ne Olandijoje, bet Lenkijoje (čia pasirodo jo išsilavinimo lygis) ir kad vakarinė Silezijos dalis iki antrojo pasaulinio karo priklausė Vokietijai, toje dalyje ir yra Mitelšteinas, kur vienerius metus praleido Misiūnas.

    Iš Silezijos į Kauną Misiūnas grįžo su sveikomis akimis ir jokių akinių jam nereikėjo. Akiniams įsigyti niekada nedaroma kliūčių — juos gauna kiekvienas, kuriam tik reikia. Studijuodamas aš keičiau akinius net keturis kartus, ir niekas nepadarė man nė mažiausio priekaišto, nei parodė kokio nors nepasitenkinimo.

    Misiūnas vienuolyne sveikatos neprarado ir darbui nebuvo netinkamas. Grįžęs iš Silezijos dar vienerius metus buvo bendrabučio vieno skyriaus vedėju, o išstojęs galėjo studijuoti ir mokytojauti.

    Vienuolynuose nėra jokių karcerių ir niekas jais nebauginamas, kaip to norėtų Jauniškis („Supūsi karceryje" — 27 pusi.). Kas nenori būti vienuoliu, tas pats gali visada išeiti. Netinkami atleidžiami — lygiai taip, kaip ir kitur kad daroma. Juk ir komunistinėje santvarkoje žmonės atleidžiami iš darbo, iš mokyklos, iš partijos, ir to niekas nelaiko nusikaltimu. Tad kodėl gi į vienuolyną per klaidą patekęs žmogus — netinkamas narys negali būti atleistas?

    Jauniškis tvirtina, esą visi Misiūno viršininkai yra buvę kaizerinės Vokietijos karininkai. O iš tikrųjų nė vienas jų nėra ėjęs karo mokslų ir neturėjęs ginklo rankose, taigi ir karininkais nebuvo. Kilus pirmajam pasauliniam karui, buvo mobilizuoti ne tik civiliai, bet ir dvasininkai. Kunigai

buvo paskirti karių kapelionais, jie turėjo kariams katalikams laikyti pamaldas, teikti sakramentus, lankyti sužeistuosius ir ligonius, padėti jiems palaikyti ryšius su namiškiais, laidoti mirusius. O klierikai dirbo tiktai sanitarais karo lauko ligoninėse. Esu ne kartą vartęs du didelius albumus, pilnus nuotraukų iš 72-os karo lauko ligoninės, kurią aptarnavo vokiečių jėzuitų klierikai.

    Jauniškis, kaip ateistas, neigia stebuklus. Bet 67-69 puslapiuose jis sukūrė didelį stebuklą, būtent: „Misiūnas tik ką nuvykęs į Olandiją ir nesimokęs olandų kalbos, laisvai susikalba su vietiniais gyventojais olandais, gerai supranta olando Minaurio ateistinę kalbą ir pajunta pareigą jį sukritikuoti, tik pabūgsta, kad „nesugebės taip įtikinamai kalbėti" (69 pusi.). Taigi Misiūnas, kuriam sunkiai sekėsi mokytis svetimų kalbų, staiga gauna „kalbų dovaną" ir laisvai kalba olandiškai, tos kalbos visai nesimokęs.

    Kaip pilnas iškraipymų ir melo skyrius „Užgesintos šviesos", tokie ir kiti skyriai. Bet, skaitant skyrius „Mokslo beieškant" ir „Elgetaujant", atrodo, kad juose nebėra nė penkiaprocentinės tiesos — nuo pradžios iki galo prifantazuota, primeluota. Čia ne tik pats Bronius Jauniškis meluoja, bet melagiu padaro ir savo tėvą. Jis rašo: „Tėvas mėgdavo sakyti, kad vienuoliai — tikri išnaudotojai ir veltėdžiai. Esą koktu žiūrėti, kaip jie be jokio darbo vaikštinėja po kaimus ir, sukdami rankose rožančius. Dievo vardu paskutinius skatikus iš vargdienių vilioja" (127 pusi.). „Seniau, kai eidavau per kaimus siūdamas, sutikdavau tokius. Aš dorą darbą dirbau, o jie elgetavo. Jauni, sveikatingi, rožančių gromuluoja ir žiodo savo terbas. Net gėda", — tokius žodžius Bronius Jauniškis deda į savo tėvo lūpas.

    Iš tikrųjų gėda, kas savo tėvą viešai šmeižia. Kada Jauniškio tėvas matė tuos elgetaujančius vienuolius? Kada jis eidavo per kaimus siūdamas? Bronius Jauniškis gimęs 1920 m., o jo tėvas eidavo siūdamas greičiausiai, kol dar

nebuvo sukūręs šeimos, taigi prieš 1920 metus. Bet tada Lietuvoje buvo vos pora pagyvenusių pranciškonų Kretingoje ir keletas kunigų marijonų, — tačiau jie daugiau, negu pakankamai, turėjo darbo bažnyčiose, ir niekas iš jų neelgetavo. Taigi ir Jauniškio tėvas tikrai negalėjo sutikti elgetaujančių vienuolių. O jaunų vyrų, kurie eitų „žiodydami terbas", nei tada, nei vėliau Lietuvoje nebuvo. Niekas nėjo elgetauti ir iš Saldutiškio — nei Jauniškis, nei kas kitas, juo labiau, kad Jauniškis, kaip pats prisipažįsta, vienuoliu visai nebuvo, o tik kurį laiką gyveno vienuolyne, kol saleziečiai įsitikino, jog jis vienuolynui netinka, ir mandagiai išprašė.

    Vienuolynuose nėra jokios prabangos, jokių kilimų ar kitokių papuošalų. Visi valgo tą patį valgį, iš to paties puodo pasemtą. Taip buvo ir Saldutiškyje, štai Saldutiškio kun. Broniaus Bulikos laiško ištrauka: „Taip, aš esu gimęs Saldutiškio parapijoje, tarnavau šv. Mišioms, vaiku būdamas, lankiausi bažnyčioje vasaros atostogų metu, gimnazijoje besimokydamas, buvau labai artimas tėvui Gustui, seminarijoje besimokydamas . . . Saldutiškis buvo saleziečių vienuolyno filialas. Buvo du kunigai — Gustas ir Žemaitis — ir keletas broliukų. Valgėme visi ir visada iš vieno puodo ir prie vieno stalo. Visi tą patį. . . Niekas nieko neskyrė. Visi kartu. Gusto kambarys buvo labai kuklus. Paprastas stalas, paprasta geležinė lova, didelė lentyna su knygomis, praustuvas, dvi paprastos kėdės svečiams. Net sofos nebuvo. Niekas iš vienuolių ar broliukų Saldutiškyje neelgetavo, aukų nerinko ir palikimo neprašė. Parapija buvo nauja, žmonės buvo dosnūs. Visada, atsimenu, prie šv. Antano altoriaus būdavo sūris, sviesto ar kiaušinių. Žmonės atnešdavo patys, neprašyti." (1980.1.21).

    Kun. J. Žemaitis rašo (laiškas rašytas 1980.1.23): „Nematau reikalo paaiškinti apie Broniaus Jauniškio „elgetavimus" Saldutiškyje. Man atrodo, kad kaip tik dabar jis elgetauja . .."

    Saldutiškyje Jauniškis turėjo rašyti diktantą, kad parodytų savo tinkamumą kuriai nors gimnazijos klasei. Kai diktantas buvo ištaisytas, Jauniškis sušuko: „O Viešpatie, mano sąsiuvinys pražydo raudonais brūkšniais. Brolis Stasys susuko vingrų dvejetuką" (51 pusi.). Tada Jauniškiui trūko rašybos žinių, dabar jam trūksta teisingumo pajautimo. Subankrutavusi sąžinė yra didžiausia žmogaus nelaimė. Jeigu šiandien taisytume Jauniškio raštus ir ieškotume juose teisybės, tai jie nemažiau pražystų raudonais brūkšniais, ir dvejetukas būtų jiems per geras pažymys. Ir štai tokiais šlamštais maitinamas jaunimas!

    Jauniškio pėdomis eina ir „Tiesos" dienraščio propagandos skyriaus darbuotoja Danguolė Repšienė, Jauniškio „Iliuzijas" pavadindama „Teisybė apie religiją" C,Tiesa" 1979.XII.21), kai iš tikrųjų ten yra tik melas ir šmeižtai apie religiją. Prieš keletą metų ji (Repšienė) parašė ir „Tiesoje" išspausdino straipsnį „Inkvizicija smūtkelių šalyje", kur ji garbina Valašiną, esą jis buvęs nubaustas už ateizmą vienam mėnesiui laisvės atėmimo lygtinai. Iš tikrųjų gi jis buvo nutiestas ne už ateizmą, bet, mūsų dienų terminais kalbant, už chuliganizmą. Juk ir šiandien už kompartijos ar komjaunimo įžeidimą taip pat baudžiama, tik žymiai didesnėmis bausmėmis, štai vieno Vilniaus fabriko meistras Vytautas Žemaitis (gyv. Ševčenkos 10-2) 1962 m. spalio švenčių metu savo žmonos tėviškėje Sidabrave įgėręs pašiepiančiai paminėjo kompartiją ir komjaunimą. Tai buvo palaikyta chuliganizmu ir V. Žemaitis tų pat metų pabaigoje buvo areštuotas ir nuteistas dviem metam laisvės atėmimo. Bausmę atliko viename bjauriame Klaipėdos lageryje. Jeigu tad Valašino nuteisimas vienam mėnesiui lygtinai yra inkvizicija, tai kokiu vardu reikia pavadinti V. Žemaičio nuteisimą dviem metam laisvės atėmimo? Ar šiuo atveju nevertėtų prisiminti Kristaus žodžių apie veidmainius, kurie mato krislą artimo akyje, o savojoje nemato rąsto.

    Nuostabą kelia, kaip galėjo „Vagos" leidyklos atsakingi asmenys, nepatikrinę faktų, spausdinti šį Jauniškio šmeižtraštį. Kaip galėjo „Ave vita" klubo nariai (Balkevičius, P. Mišutis, A. Juška, R. Tidikis ir kiti — („Tiesa" 1979.XII.21) jį teigiamai įvertinti ir rekomenduoti jaunimui. Juk tai jaunimo apgaudinėjimas, mulkinimas ir klaidinimas. Nuo kada gi melas ir šmeižtai yra teigiami dalykai? Kaip galėjo VI. Balkevičius Jauniškį vadinti „Ateistinės tiesos propagandistu?" („Komjaunimo tiesa" 1980.HI.18). Nejaugi tokia žema, kupina melo ir šmeižtų yra ateistinė tiesa?

    Tokie šmeižtaraščiai ne tik kompromituoja jų autorių, bet ir tų raštų cenzorius, pačią spaudą, pagaliau ir tuos, kurie už ją yra atsakingi — pačią kompartiją, štai dėl ko rimti tarybiniai veikėjai ir mokslininkai reikalauja vengti netiesos ir šmeižtų kovoje su religija. Pats Leninas kadaise yra pasakęs: „Kokie purvini turi būti šaltiniai tų, kurie idėjų kovą paverčia šmeižtų skleidimu".

    Tarybinis akademikas S. D. Skazkinas rašė: „Po Didžiojo Tėvynės karo gana plačiai pasklido nemarksistinis požiūris, jog religija — tai apgavystė (dažnai sąmoninga), o tikintieji (su retomis išimtimis) žmonės tamsūs. Iš to padaryta išvada, jog nereikia ypatingų protinių pastangų, ieškant gilių ir tikslių protinių argumentų, kritikuojant religiją. Tai blogai pasitarnavo ateizmui — atsisuko prieš jį patį. Paviršutiniškas charakteris, svarstant pagrindines religines problemas, šabloniškumas ir protinis ubagiškumas jų „atrėmimuose", nepažinimas gyvenimo nei tikinčiųjų, — tai charakteringi bruožai tos literatūros, kuriai religija (svarbiausia krikščionybė) — kvailybė. Ir būtų naivu tikėti, kad ta kritika atitiktų dabartinį mokslo aukštį ir visuomenės reikalavimus "Nauka i religija" 1966 m. Nr. 2).

    To pat kadaise reikalavo ir LKP CK atstovas P. Mišutis (1963.11.16): „Svarbiausias tarybinės spaudos principas — rašyti tik teisybę . . . Partija griežtai smerkia

tokius žurnalistus, kurie vadovaujasi praeityje viešpatavusia taisykle: 5 procentai tiesos — ir gali rašyti į laikraštį. Penkiaprocentinės tiesos nėra, yra tik šimtaprocentinė tiesa".

    Yra komunistinių valstybių, kuriose kova su religija vedama kultūringai, polemikoje nevartojama grubaus melo ir šmeižto, ateizmas nebrukamas jėga, neprievartaujami vaikai, nežalojamas jaunimas. Taip yra Vokietijos Dem. Respublikoje, Jugoslavijoje, Vengrijoje.

    Manydamas, kad toks moralinis chuliganizmas yra priešingas oficialiajai Partijos linijai, tikiuos, kad ne tik ateityje nebepasikartos panašūs „kūriniai", bet ir visos Jauniškio ir į jį panašių autorių apybraižos, straipsniai ir knygos bus išimtos iš knygynų ir bibliotekų, nebemulkins ir nebenuodys jaunimo.
Bijutiškis, Molėtų raj., 1980.IX.10.
Kun. Jonas Danyla

*    *    *


„VAGOS" LEIDYKLAI VILNIUJE

Nuorašas: Lietuvos Komunistų Partijos Centro Komitetui

ATSAKYMAS Į ATSAKYMĄ
(Sutrumpintas — red. pastaba)

    1980 m. lapkričio 6 dieną Dubingių apylinkės būstinėje, dalyvaujant Molėtų rajono pirmininko pavaduotojai Gančerienei, „Pirmyn" laikraščio koresondentei Antanavičienei ir Dubingių apylinkės primininkui Tursai, Vilniaus „Vagos" leidyklos propagandos jaunimo skyriaus vedėjas atsakė į mano skundą, pasiųstą tų pat metų rugsėjo 10 dieną LKP CK dėl šmeižikiškos B. Jauniškio knygelės „Be iliuzijų", kurią išleido „Vagos" leidykla 1979 m. Skundo nuorašas buvo pasiųstas ir „Vagos" leidyklai.

    Iš mano skundo daromų kaltinimų „Vagos" leidyklos atstovas teisingu sutiko pripažinti tiktai vieną, būtent, — Silezija esanti ne Olandijoje, bet Lenkijoje. Sakė, jog tai esanti „maža klaida", tik „neapsižiūrėjimas".

    Mano antrąjį tvirtinimą, kad Misiūnas į Kauną grįžo su sveikomis akimis, „Vagos" atstovas bandė paneigti, sakydamas, jog jis (Misiūnas) skundęsis susilpnėjusiu regėjimu.

    Misiūnas būtų akinius gavęs, jeigu jų būtų jam reikėję. Pagaliau, jeigu regėjimas ir būtų kiek susilpnėjęs, tai argi iš to galima daryti tragediją? Juk jau vidurinėse mokyklose rasime ištisą eilę akiniuotų mokinių, ir niekas jų nelaiko nuskriaustais ar sužalotais. Bet Jauniškis rašo visai ką kita: esą Misiūnas buvęs apakęs ir grįžęs į Kauną su storais akinių stiklais, o iš tikrųjų jis ne tik su storais, bet ir su plonais stiklais akinių neturėjo, nes jam jie visai nebuvo reikalingi. „Vagos" atstovas bandė paneigti ir trečią mano tvirtinimą, būtent, kad Misiūnas vienuolyne sveikatos nepraradęs ir darbui nebuvo netinkamas ir Kipas jo tuojau neišvarė.

    1933 m. Misiūnas, grįžęs iš Silezijos, dar ištisus metus buvo mokinių bendrabučio vieno skyriaus vedėju — prefektu. Sveikatą praradęs žmogus tokio darbo nebūtų pajėgęs dirbti.

    „Vagos" atstovas tvirtino, esą Misiūno sveikatai buvo pakenkta, jis tapęs nervingesnis. Bet kiek ir šiandien sutiksime žmonių, kurie yra žymiai nervingesni, negu tada buvo Misiūnas, ir kurie vis dėlto dirba neretai ir labai atsakingose pareigose, kur negali dirbti sveikatą praradę žmonės. 1933/34 metais su Misiūnu susitikdavau beveik kasdien ir niekada nepastebėjau, kad jis būtų buvęs perdėtai nervingas, — tuo ir jis pats nesiskundė.

    Savo skunde aš tvirtinau, kad vienuolynuose nėra jokių karcerių ir niekas jais nebauginamas, kaip kad norėtų Jauniškis. „Vagos" atstovas su tuo nenorėjo sutikti, nors karcerių buvimo fakto įrodyti negalėjo, jis tik

sakė, jog kažkas .kalbėjęs, esą, Antalieptės širdiečių vienuolyne buvęs karceris, ir kažkas matęs net grotas.

    Atsakau: grotos būna ne tik kalėjimuose, bet ir sandėliuose. Per visą savo vienuolinį gyvenimą niekada nesu girdėjęs, kad kur nors vienuolyne būtų karceris. Ir kam gi jis reikalingas? Kas nenori būti vienuoliu, tas gali visada išeiti. Jeigu man netikite, paklauskite Juozą Stankaitį arba Kazį Urboną (žinomi Lietuvos ateistai, anksčiau buvę vienuolyno noviciate — red. pastaba) — tegu jie parodo, kur Pagryžuvyje ar Kaune buvo tie karceriai.

    „Vagos" atstovas užsispyrusiai tvirtino, esą Kipas ir Biogneris buvę kaizerinės Vokietijos karininkai, o Kipas dar ir nacių agentas.

    Kas yra karininkas? „Bendrinės lietuvių kalbos žodyne" randame tokią aptartį: ,,I) armijos ar laivyno vadovaujančio personalo narys. 2) Karo žmogus, karys". Tokiems reikia išeiti karo mokyklą ar ką nors į ją panašaus; jie vadovauja kariniams daliniams, veda juos į mūšį. O Kipas buvo kuo? Jis buvo karių kapelionas. Gydytojams ir kapelionams duodami kariški laipsniai (karininko, majoro, pulkininko-, bet tik laipsniai, be karininko teisių ir pareigų: kariniams daliniams vadovauti jiems neleidžiama, nes tam jie neturi reikiamo mokslo. Gydytojai gydo sergančius ir sužeistuosius, o kapelionai laiko kariams katalikams pamaldas, teikia sakramentus, lanko ligonius, laidoja mirusius. Kipas buvo kapelionas karininko laipsnyje, bet jokio karo mokslo jis nėra ėjęs. Štai svarbiausios jo gyvenimo datos. Gimė 1884.XI.4.' Būdamas 18 su puse metų, baigė gimnaziją ir 1903 m. pavasarį IV.23 įstojo į jėzuitų naujokyną. Po dviejų metų (1905-1908 m.) studijavo filosofiją, 1908 m. išvyko į Indijos misijas, ten Bombėjuje buvo gimnazijos mokytoju. 1912 m., grįžęs, studijavo teologijos mokslus, 1915 metų pradžioje buvo pašvęstas kunigu ir vasario 12 d. mobilizuotas ir paskirtss karių kapelionu. Karui "pasibai-

gus, dar tęsė teologijos studijas, o po to kurį laiką dirbo Esene, o 1923 m. liepos 20 dieną atvažiavo į Lietuvą. Taigi kada jis galėjo eiti karo mokslus? O be karo mokslo koks gi jis karininkas?

    Biogneris neturėjo karininko laipsnio. Gimęs 1893 m., gimnaziją baigė 1913 m. pavasarį ir tuojau įstojo į jėzuitų naujokyną. Prasidėjus karui, buvo mobilizuotas ir su kitais klierikais dirbo sanitaru 72-oje karo lauko ligoninėje. Po karo baigė naujokyną, studijavo filosofiją ir teologiją ir 1928 m. atvažiavo į Lietuvą. Taigi karo mokslo nėjo ir jokio karinio laipsnio neturėjo.

    Nemažesnė klaida yra ir tvirtinimas, esą Kipas buvęs nacių agentas. Tai lygiai tokia pat nesąmonė, jei kas tvirtintų jį buvus komunizmo agentu. Nacionalsocialistai (naciai) buvo ateistai. Jiems buvo griežtai draudžiama priklausyti kokiai nors religinei bendruomenei. Jie visais įmanomais bodais ne tik varžė, bet ir persekiojo Bažnyčią: jie nacionalizavo visas katalikų privatines mokyklas, ligonines, prieglaudas, vaikų darželius, palaipsniui likvidavo visą religinę spaudą, areštavo ir konclageriuose uždarė daug tūkstančių dvasininkų, nužudė daugiau kaip 4000 kunigų ir vienuolių — vien tik Dachau lageryje nužudyti daugiau kaip 1100 kunigų — tai didžiausias kunigų kapinynas pasaulyje. Nacių spaudoje nuolatos būdavo pašiepiami ir diskriminuojami tikintieji, ypač katalikai, ir jų vadas popiežius. Jie uždarė visas religines organizacijas. Visa tai matydamas, popiežius Pijus XI1936 m. pakartotinai pabrėžė, jog didžiausias Katalikų Bažnyčios priešas yra ne bolševizmas, bet nacionalsocializmas. 1937 m. vieną kovo mėn. sekmadienį visose Vokietijos katalikų bažnyčiose buvo perskaitytas aštrus popiežiaus laiškas „Mit brennender Sorge", kuriuo griežčiausiai buvo pasmerkta nacionalsocialistų pasaulėžiūra ir taktika (Lietuviškas to laiško vertimas išspausdintas „Tiesos kelio" 1937 m. birželio numeryje). Po to visose katalikų kunigų seminarijose buvo įvestas antinacistinių paskaitų

kursas, kuriame kritikuojama ir smerkiama antikrikščioniška ir antireliginė nacių pasaulėžiūra ir taktika (lietuviškai šiuo klausimu eilę straipsnių yra išspausdinęs „Tiesos Kelyje" vysk. Mečislovas Reinys.).

    Kai 1936 m. balandyje Hitleris lankėsi Romoje, popiežius Pijus XI įsakė uždaryti visus Vatikano muziejus. „Aš nenoriu, — sakė jis, — kad žmonės su svastika vaikščiotų po Vatikaną". Kai maždaug po mėnesio Vengrijos sostinėje Budapešte buvo Pasaulinis Eucharistinis Kontresas, Hitleris atsikeršydamas tam laikui, kol bus Kongresas, uždarė Reicho sieną su Vengrija, ir niekas iš Vokietijos bei Austrijos negalėjo dalyvauti tame Kongrese.

    Nacių spaudoje (įvairiuose „Beobachteriuose") gana dažnai teko matyti popiežiaus karikatūras ir skaityti tvirtinimus, esą „Vatikanas einąs kartu su Kremlium prieš nacionalsocialistinę Vokietiją". (O dabar komunistai tvirtina, esą Vatikanas kartu su hitlerininkais ėjęs prieš bolševizmą, — o iš tikrųjų, Vatikanas nėjo nė su vienais, nė su kitais, nes jų ateistinė pasaulėžiūra nesuderinama su krikščionybe.).

    Nacių valdymo pradžioje, kol dar ne visa religinė spauda buvo likviduota, 1935 m. jėzuitas Liudvikas Koch aštriai sukritikavo vieną svarbiausių nacių pasaulėžiūros veikalą — Alfredo Rozenbergo „Dvidešimtojo amžiaus mitas", tuo mitu Rozenbergas vadino krikščionybę. Tie ir kiti faktai — pav. žydų naikinimas, nepagydomų ligonių ir psichiškai nesveikų žmonių žudymas — visiems blaiviai, galvojantiems žmonėms aiškiai rodo Katalikų Bažnyčios visišką nesuderinamumą su nacistine pasaulėžiūra.

    Apie tai tarybinėse mokyklose ir spaudoje tylima, o dažnai mokoma priešingai: esą naciai buvę religingi ir kartu su popiežium ėję prieš bolševizmą.

    Čia Molėtų rajono pirmininko pavaduotoja Gančerienė priminė vokiečių kareivių diržų sagtis su įrašu „Gott mit uns" — tai esą įrodymas, jog naciai buvę tikintys žmonės.

Tikrovėje buvo visai kitaip. Naciai, skubiai rengdamiesi karui, labai taupė medžiagas, žmones ir laiką, todėl senų kaizerinių laikų sagčių jie neperdirbo, nes tam būtų reikėję išmesti kelius milijonus markių ir užimti daug žmonių, sugaišti laiko; be to, jie nenorėjo dar labiau prieš save nustatyti tikinčiuosius (panašiai kaip ir bolševikai, norėdami patraukti tikinčiuosius, 1942 m. atidarė uždarytąsias cerkves ir iš lagerių paleido beveik visus popus). Bet naujos diržų sagtys buvo jau visai kitokios — senojo įrašo vietoje buvo svastika.

    Ir dar vienas faktas. Kai 1941 m. vokiečiai okupavo Lietuvą, Kipas norėjo atvykti į Kauną, tačiau leidimo negavo. Neigiamo atsakymo priežastis buvo nurodyta ši: „Kadangi jis, gyvendamas 17 metų Lietuvoje ir būdamas įtakingas inteligentų tarpe, tos savo įtakos nepanaudojo Vokietijos reikalams". O vėliau už tai, kad Berlyne padėjo vienam pabėgėliui lietuviui — kuris po kiek laiko buvo apkaltintas kaip sovietų šnipas — Kipas keletą mėnesių sėdėjo kalėjime.

    Pats Hitleris 1941 metų pabaigoje (kaip Niurnbergo teisme paliudijo buvęs vokiečių ambasadorius Maskvoje šulenbergas), grasindamas Katalikų Bažnyčiai pasakė: „Po karo aš tą rupūžę sutrypsiu".

    Išvada: Giliai tikintį, religingą kunigą, koks buvo Kipas, laikyti nacių agentu yra tikriausia nesąmonė, kilusi arba dėl nežinojimo arba iš piktos valios.

    Į mano tvirtinimą, kad vienuolynuose niekas neplakamas ir nekankinamas, „Vagos" atstovas paskaitė Misiūno laišką, kur jis rašo, jog jis pats save plakdavęs, užsidė-davęs geležinę grandinę, kurios aštrūs galai pradurdavę odą, ir kraujas tekėdavęs, kas labai pakenkę jo sveikatai.

    Atsakau. Jėzuitams draudžiamos visos atgailos, kurios kenkia sveikatai, ypač tokios, kur net kraujas pasirodo; ir nė vienas viršininkas neleis tokių sveikatą žalojančių atgailų. Jeigu Misiūnas iš tikrųjų tokias atgailas vartojo, tada jis grubiai prasilenkė su vienuolijos nuostatais. 1926

m. pabaigoje vienas mano bendrakursis lietuvis iš vienuolyno buvo atleistas vien už tai, kad ėmė daryti atgailas, kurios, vyresniųjų manymu, kenkiančios sveikatai. Taigi, jei Misiūnas darė tai, kas draudžiama, tada tegu kaltina save, bet ne kitus.

    Kitur Misiūnas labai perdeda, kai sako, jog reikėjo „šliaužioti", kojas bučiuoti, vis tiek, ar batai buvę purvini ar mėšlini". Tai jau ir „Vagos" atstovas pastebėjo, kad negali būti tiesa: niekas į valgyklą neis su mėšlinais batais. Tai tikra tiesa, ir niekas į pavyzdingai švarią valgyklą neidavo su nešvariais batais ar drabužiais.

    Čia rajoninio laikraščio korespondentė Antanavičienė suaimanavo: „Ir koks žmogaus pažeminimas, kiek jis turėjo išgyventi".

    Visi tie pažeminimai, tai tik lašas statinėje palyginus su tuo, ką išgyveno mūsų tautiečiai, kai be teismo, užkaltuose vagonuose buvo gabenami į Sibiro taigą ar Kazachstano stepes, kur daugelis jų rado bado mirtį... Kitiems sufabrikuotos bylos, ir jie, uždaryti lageriuose, badaudami, turėjo sunkiai dirbti. Molėtuose pastatytas didingas paminklas Putnai — ne priešai jį nužudė, bet draugai, kuriuos jis gynė ir kuriems tarnavo. Gal pasakysite: tai praeitis ... O dabartis?

    Kiek šiandie žmonės turi išgyventi, kai verčiami save viešai kritikuoti, kai jie niekinami satyros languose, karikatūrose, „Šluotose" ir „Krokodiluose"... Kiek turėjo išgyventi daugybė kunigų ir pasauliečių už tai, kad vaikams paaiškino tikėjimo tiesas .. . Dar 1970 m.' Molėtuose dvi dienas buvo teisiamas, kaip didžiausias nusikaltėlis, kun. A. Šeškevičius, ten pat, teismo salėje, terorizuojami vaikai vieni verkė, o kai kurie net susirgo. Mokyklose tikintys vaikai verčiami rašyti kunigus niekinančius rašto darbus, deklamuoti antireliginius eilėraščius ... štai Alantos vidurinėje mokykloje dešimtoje klasėje duodama namų darbui tema: „Kaip kunigai užlaiko savo dekalogą — dešimtį Dievo įsakymų?"

Pastaba: rašyti tik apie blogus kunigus. (Čia aiškus mokinių gadinimas, nes verčiami rašyti ne į temą. Jeigu rašyti tik apie blogus kunigus, tai ir tema turėtų būti: „Kaip blogi kunigai užlaiko 10 Dievo įsakymų?"). Kai mokiniai klausė, iš kur imti medžiagos, mokytojas atsakė: „Prifantazuokit". Visa tai aš pats girdėjau iš Alantos mokinių 1965 m. kovo mėn., rekolekcijų metu. Tokių fantazavimų labai dažnai girdėti „Akiratyje", ypač Fatimos Butienės pranešimuose, ir antireliginiuose straipsniuose. Tokių fantazavimų pilnos ir B. Jauniškio knygiūkštės.

    O ką pasakytumėt, jeigu būtų duota tema: „Kaip komunistai užlaiko savo konstituciją?" Pastaba: rašyti tik apie blogus komunistus, o medžiagą — prifantazuokit. Tikriausiai tuo būtumėte nepatenkinti ir pareikalautumėte, kad tokie dalykai būtų atšaukti, rašiniais knygynų ir bilbiotekų išimti. O mes turime būti patenkinti, kai apie mus skleidžiami šmeižtai ir prifantazuoti nebūti dalykai, kai vienuolynai vaizduojami kaip Žvėrynai. Sveiko, fanatizmo neaptemdyto proto žmonės žino, kad į tokius „Žvėrynus" niekas nestotų, o jei kas per klaidą ar iš nežinojimo būtų įstojęs, — kuo greičiausiai spruktų, iš kur atėjęs.

    Taip pat nevykusiai „Vagos" atstovas bandė įrodyti, jog vienuoliai elgetavo. „Kažkas, — sakė jis, — kažkur ten apie Daugailius kalbėjęs, jog vienuoliai elgetavę". Betgi apie Daugailius nebuvo jokio vienuolyno. Artimiausias vyrų vienuolynas buvo už 40 kilometrų — Saldutiškyje. Ir ką gi jie galėjo suelgetauti? Maisto produktų, gal audinių, — bet kiek gi žmogus gali panešti 40 kilometrų?

    Čia noriu „Vagos" atstovą paklausti: ar tie „egletaujantieji vienuoliai" buvo tikri vienuoliai? O gal tik apsimetėliai, kokių ir šiais laikais visose specialybėse netrūksta? štai keli atvejai.

    Daugiau kaip prieš 10 metų buvo teisiamas vienas „Tiesos" korespondentas, kuris važinėjo pas turtinges-

nius klebonus ir, rodydamas „Tiesos" redakcijos blanką su savo korespondento įrašyta pavarde, sakė turįs parašyti straipsnį apie kunigus, ir nuo to, kaip būsiąs parašytas, atsižvelgsianti ir dvasinė vyriausybė... Po ilgesnio pasakojimo minėtas korespondentas išdrįsdavo paprašyti paskolinti keletą šimtinių, tada, reikia tikėtis, ir apie kleboną išeisiąs pozityvesnis straipsnis. Ir buvo tokių, kurie skolino (juk apie kunigus tada buvo galima rašyti ką tik nori, be baimės būti nubaustam). Pagaliau Kaune minėtas „korespondentas" buvo sulaikytas ir jam iškelta byla.

    1960 metų žiemą po Jiezno, Stakliškių ir kitas parapijas vaikščiojo žmogus iš Valstybinės leidyklos, rinkdamas prenumeratą naujai leidžiamoms maldaknygėms — mažesnė kainuosianti 10 rublių, o didesnė — 25 rub. (sena valiuta), kol pagaliau Žiežmaruose buvo sulaikytas.

    Kiek anksčiau Jiezne girdėjau pasakojant apie į valgyklą atvažiavusius revizorius. Staiga užkluptos darbuotojos labai maloniai vaišino „mielus svečius", kad šie tik mažiau trūkumų rastų . . . Kitą dieną paaiškėjo, jog tai buvo netikri revizoriai.

    Taigi buvo netikrų „Tiesos" korespondentų, netikrų Valstybinės leidyklos prenumeratos rinkėjų, netikrų revizorių... O ar nebuvo netikrų vienuolių, aukų rinkėjų vienuolynams? Buvo ir tokių. Kun. Kidykas, 1928 m. buvęs Kauno jėzuitų gimnazijos bendrabučio vedėju, i pasakojo, jog tų metų žiemą, vieną vakarą, į Utenos kleboniją atėjo sutanuotas jaunuolis ir prisistatė esąs iš Kauno jėzuitų gimnazijos — atvykęs aukų rinkti. To jaunuolio elgesys ir ne pagal jo figūrą sutana pasirodė klebonui įtartina, ir jis, palikęs svečią su vikaru, nuėjo į kitą kambarį ir patelefonavo į Kauną kun. Kipui. Sužinojęs, kad nei tą dieną, nei kada nors anksčiau niekas aukų rinkti nebuvo siunčiamas, klebonas iškvietė policiją, kuri tą netikrą vienuolį areštavo.

    Paaiškėjo, jog jis, prieš kiek laiko atvykęs į Kauną, užėjo į jėzuitų namus ir sakėsi norįs stoti į vienuolyną. Padirbėjęs kurį laiką prie kiemo valymo darbų, minėtas kandidatas, vieną dieną pasiėmė vieno brolio vienuolio sutaną ir iškeliavo aukų rinkti, tik ne vienuolynui, bet sau. Kas garantuos, kad tik jis vienas toks buvo ir kad Utenos klebonija buvo vienintelė vieta, į kurią jis buvo , užėjęs? Taigi tik tokių apsimetėlių „elgetaujančių vienuolių" pasitaikė prieškarinėje Lietuvoje, o apie tikrus elgetaujančius vienuolius niekas nieko nežino. „Elgetaujantieji vienuoliai" — grynas Jauniškio išsigalvojimas. Jis aiškiausiai meluoja, rašydamas, esą Saldutiškyje jis pats buvęs siunčiamas elgetauti: Jauniškis vienuoliu niekada nebuvo, o tik trumpą laiką kaip kandidatas gyveno vienuolyne, kol saleziečiai, įsitikinę jo netinkamumu, mandagiai iš vienuolyno išprašė, — tai pripažįsta ir jis pats minėtoje knygelėje. Jeigu vienuoliai būtų taip masiškai elgetavę, kaip Jauniškis rašo, tada ir „Vagos" atstovui nebūtų reikalo remtis gandais „kažkas", „kažkur" esąs sakęs, pasakojęs, bet būtų ir šiandien dar daugybė gyvų liudininkų, kurie tai būtų matę ir žinoję, o dabar net patys artimiausieji Saldutiškio gyventojai nieko apie tai nežino arba — tiksliau — gerai žino, kad tokių dalykų nebuvo, kad „elgetaujantieji vienuoliai" tai žemos doros žmogaus svaičiojimai, jo akla neapykanta vienuoliams.

    „Vagos" atstovas bandė nuginčyti mano tvirtinimą, kad į vienuolyną prievarta niekas nevaromas ir prievarta padaryti įžadai negalioja. Argumentavo, jog Misiūną, baigusį 7 klases, buvo pasišaukęs T. Kipas ir paklausęs, ar tebenori stoti į vienuolyną, ir jeigu būtų pasakęs, jog nenorįs, tada būtų jam nebeleidę mokytis gimnazijoje. Galimas dalykas, kad taip galvojo Misiūnas. Bet man nežinomas nė vienas atvejis, kad kuris nors mokinys būtų buvęs pašalintas iš gimnazijos vien už tai, kad jis negali užsimokėti už mokslą. O jeigu ir būtų buvę taip, kaip

galvojo Misiūnas, tai argi šitai galima laikyti prievarta? Septynias klases baigęs, jis būtų galėjęs pradinėje mokykloje mokytojauti.

    Baigdamas „Vagos" atstovas padarė išvadą, esą Jauniškis taikliai pavaizdavęs aprašomus asmenis.

    Nieko nėra klaidingesnio, kaip toks tvirtinimas, nes jis visiškai priešingas tikrovei, faktams. Vienuolynai nebuvo Žvėrynai ir juose nė pėdsako nebuvo to enkavedistinio teroro, kurį su pasigardžiavimu sufabrikavo Jauniškis. Jei ten bent kiek būtų tiesos, tuomet didžioji dalis buvusių vienuolynų gyventojų nesiilgėtų vienuolynų ir juose praleistą laiką nelaikytų gražiausiais savo gyvenimo metais.

    Todėl nenoromis kyla klausimas, kam reikalingi tie visi Jauniškio ir kitų ateistų šmeižraščiai, ko jais siekiama? Ar čia nėra noras pateisinti praeities nusikaltimus, kai 1940 m. ir vėliau 1948/49 m. vandališkai buvo nusiaubti visi vienuolynai, konfiskuotas net asmeniškas vienuolynan atsineštas turtas, sunaikinta daug meniškų vertybių, bibliotekų, išplėšti puikiausi vargonai, o patys vienuoliai-ės pastatyti už įstatymų ribų — ilgą laiką jie negalėjo gauti padoresnio darbo, jei neatsisakė būti vienuoliais. Taip jie buvo priversti slėptis su savo įsitikinimais ir daug kam teko patirti tikro skurdo ir nepelnytos paniekos. Kitiems buvo sufabrikuotos bylos ir jie buvo nutiesti po 10 ar 25 metus lagerio.

    Ir dabar, užuot atitaisius tuos nusikaltimus, griebiamasi naujų: apšmeižti, apjuodinti vienuolius, galvojant, kad jaunoji karta patikės ir liausis gerbę tuos, kuriuos gerbė jų tėvai ir seneliai.

    Paskutiniame dešimtmetyje sunkiomis bausmėmis buvo nuteista daugelis žmonių, kaltinamų tarybinės tikrovės iškraipymu ir šmeižimu. O už religinės tikrovės iškraipymą ir šmeižimą mokami riebūs honorarai ir rašomi pagyrimo raštai. Stebi žmogus gyvenimą ir negali suprasti, kaip tokius dalykus galima suderinti su Konsti-

tucijos skelbiama visų piliečių lygybe ir sąžinės laisve?! Juk tokia laisvė, tai laisvė tiktai sau. O laisvė tiktai sau nėra jokia laisvė. Tikra laisvė apima laisvę ir kitaip galvojantiems. Tie žodžiai ne vien mano, — juos daug anksčiau pasakė vokiečių komunistų klasikė Roza Liuksemburg.

    Pagaliau „Vagos" atstovas pripažino, kad anas mano , raštas jiems buvęs ir naudingas, nes jis parodęs, jog rūpestingiau reikia tikrinti spaudai rengiamus raštus. Užtikrino, kad ta Jauniškio knygelė antrą kartą nebebusianti leidžiama.

    Bet kiekvienam eiliniam tiesos mylėtojui to per maža. Jauniškio ir į jj panašių rašeivų šmeižtaraščius kuo greičiausiai reikia išimti iš knygynų ir bibliotekų, kad jie nebemulkintų ir nebenuodytų jaunimo. Spaudos darbuotojų šventa pareiga kovoti su visokios rūšies chuliganizmu. Veltui bus kova su fiziniu chuliganizmu, jei nebus kovojama su moraliniu chuliganizmu.
Kun. Jonas Danyla
Bijutiškis, 1981.1.15.

1981 m. kovo 3 d. kun. J. Danyla gavo tokį atsakymą: „Vagos" leidykla, susipažinusi su Jūsų atsakymu, į
atsakymą, t.y. antruoju laišku — skundu, liečiančiu B.
Jauniškio knygą „Be iliuzijų", primena, kad minėta knyga
buvo rengiama spaudai itin atidžiai.
Kadangi leidyklos pozicija Jums žinoma,
prie šių
klausimų iš naujo nėra reikalo sugrįžti. . ." (mūsų
pabraukta — red. pastaba).
Vyt. Stanelis

RAŠO TELŠIŲ KUNIGŲ TARYBA


Telšių vyskupijos
Kunigų taryba
1980 m. lapkričio 30 d.
Nr. 3.
TSRS GENERALINIAM PROKURORUI
SKUNDAS

    Jau eilę metų prieš Lietuvos Katalikų Bažnyčią veikia tamsūs gaivalai, vykdantys įvairaus profilio teroro veiksmus. Mus stebina tas faktas, kad Lietuvos TSR Vidaus reikalų ir Teisingumo ministerijų darbuotojai vis neįstengia nusikaltėlių išaiškinti arba tiesiog nekreipia dėmesio į tikinčiųjų skundus.

    Pavyzdžiui, 1970 m. birželio 25 d. sudeginta Tauragės raj. Batakių bažnyčia, statyta 1509 m. Gaisro kaltininkai iki šiol neišaiškinti. Tikintiesiems susidarė įspūdis, kad nusikaltėlių niekas neieškojo, o į tikinčiųjų prašymus leisti statyti bažnyčią neatsakė nei LTSR, nei TSRS vyriausybė. Į LTSR Ministrų Tarybą kreipėsi 1970.VII.28, o į TSRS Ministrų Tarybą 700 tikinčiųjų 1970.VIII.17, ir bažnyčios atstatyti neleido. Žmonėse paplito gandai, kad bažnyčių sudeginimas buvo iš anksto planuotas, nes, praėjus lygiai mėnesiui, — 1970.VII.24, dienos metu, sudeginta to paties rajono Gaurės bažnyčia, vertinamas architektūrinis 1773 m. paminklas. Nusikaltėlių taip pat niekas nesurado. į tikinčiųjų prašymą, rašytą 1970.VIII.14, leisti atstatyti LTSR MT taip pat neatsakė ir bažnyčios atstatyti neleido.

    Neįmanoma ir išskaičiuoti visų prieš bažnyčias ir bažnytinius asmenis padarytų nusikaltimų, todėl išvardinsime tik kai kuriuos paskutiniųjų trejų metų nusikaltimus vien Telšių vyskupijoje.

    1. Akmenės raj., Papilėje, 1977.VIII.15 sudeginta meniška kapų koplyčia. Nusikaltėlių niekas neišaiškino.

    2. 1977.IV.il nusikaltėliai įsilaužė į Mažeikių bažnyčią, išbarstė švč. Sakramentą, pagrobė komunines, raktelius ir kt. Nusikaltėliai nesurasti. 1979.111.10 į bažnyčią įsilaužusį nusikaltėlį, nepsėjusį nieko pavogti, sugavo patys tikintieji, šis vėliau buvo teisiamas.

    3. Klaipėdos rajonas Gargždai. 1978.1.15 išplėštas tabernakulis, švč. Sakramentas išbarstytas, sumindžiotas.

Įsilaužta į bažnyčią bedieviško išniekinimo tikslu, nes materialinės vertybės nepagrobtos. Nusikaltėliai neišaiškinti.

    4. Klaipėdos raj. 1978.VIII.30 išlaužtas Vėžaičių bažnyčios tabernakulis, išnešta aukų dėžutė. Nusikaltėliai nesurasti.

    5. 1978.VII.8 Telšių raj., Pavandenės šventoriuje, sudaužyti stiklai visų 14 Kryžiaus kelio koplytėlių, o koplytėlės, su užrašu: „Liaudies meno paminklas, saugomas valstybės", sulaužyti rėmai. Nusikaltėliai nesurasti.

    6. Tauragė, 1978.111.20. Įsilaužę į bažnyčią, nusikaltėliai nepajėgė išlaužti didžiojo altoriaus tabernakulio, ji sulankstė, išplėštas šoninio altoriaus tabernakulis. Bažnytiniai indai neliesti. Pavogė du kilimus, aukų dėžutę, kitas materialines vertybes. Nusikaltėliai nesurasti.

    7. Į Šilalės raj. Upynos bažnyčią 1978.IX.12 įsilaužę nusikaltėliai išnešė tvirtą metalinį tabernakulį su švč. Sakramentu. Nusikaltėliai neišaiškinti.

    8. Du kartus apiplėšta Pagėgių bažnyčia: 1978.V.6 ir 1978.V.30. Nusikaltėliai išaiškinti ir nutesiti (1979.1.29 Šilutėje ir 1979.II.5 Viešvilės proftechninėje mokykloje Nr. 9).

    9. Iš Pajūralio bažnyčios (Šilalės raj.) 1977.VII.26 pagrobtas švč. Sakramentas. Nusikaltėliai neišaiškinti.

    1978.XI.19 kapinėse sunaikinta apie 50 religinių paminklų. Paminklai be religinių ženklų neliesti. Nusikaltėlių milicija neišaiškino. Tarp kitko, šioje apylinkėje jau seniai tarybinių įstaigų pagalba griaunami kryžiai. Pav.: 1964.V.27 ateistinė brigada, iš anksto suplanavusi, sunaikino 13 liaudies meno paminklų. Naikinimo metu žuvo nusikaltimo dalyvis Alfonsas Antanavičius.

    1979.III.7 nuo altoriaus nuplėšti pagražinimai. Sugautas nusikaltėlis Kęstutis Ivanauskas (niekur nedirbąs, baigęs vidurinę mokyklą). Tikinčiųjų žiniomis, nenubaustas.

    10. 1978 m. lapkričio mėn. sunaikinta keliasdešimt

religinių paminklų Plungės kapinėse. Nusikaltėliai nerasti.

    11. Salantai (Skuodo raj.). 1979.VII.17 išplėštos dvi aukų dėžutės. 1979.VI.14 pavogtos maldaknygės. 1980.VIII.29 aplaužyti tabernakulio pagražinimai, pavogta angelo statula, 10 sidabrinių žvakidžių. Nusikaltėliai nerasti.

    12. Seda (Mažeikių raj.) 1979.111.29 išlaužtas tabernakulis, išneštas švč. Sakramentas. 1980.VIII.17 vėl išlaužtas tabernakulis, komuninė pavogta, o švč. Sakramentas išbarstytas. Nusikaltėliai nerasti.

    13. Varduva. (Ž. Kalvarija, Plungės raj.). 1979.IV.il išlaužtas geležinis tabernakulis, išneštas švč. Sakramentas, jo likučiai išbarstyti ant šventoriaus ir ant žemės. Matyti, tai padaryta išniekinimo tikslu, nes nepavogti religiniai indai nė kitos materialinės vertybės.
1980.VII.9 pavogta 20 votų nuo Marijos altoriaus ir zakristijoje užrakinti pinigai. Nusikaltėliai neišaiškinti.

    14. 1979.VI.20, po įsilaužimo Varputėnų bažnyčioje (Kelmės raj.), vaizdas baisus — visi altoriai nusiaubti, sudarkyti, pavogti trys relikvijoriai, 2 kryžiai ir kt. Į zakristiją nusikaltėliai nepajėgė įsilaužti, nes ji labai sustiprinta po ankstesnio įsilaužimo (prieš metus). Abiejų įsilaužimų piktadariai nesurasti.

    15. 1979.IX.23 žiauriai nusiaubta Alsėdžių bažnyčia (Plungės raj.): sulaužyti 7 tabernakubai, švč. Sakramentas išbarstytas, daug šventų vertingų dalykų pavogta, nepaliestas tik šv. Kazimiero altorius. Nepavogtos meninės vertybės, nė aukų dėžutės — aiškus bedievių darbas išniekinimo tikslais. Tą naktį kultūros namuose vyko pasilinksminimas. Kaip visada, po tokių „kultūros" naktų šventorius priterštas, paverstas tualetu. Jokie nusikaltėliai neišaiškinti.

    Iš Gadunavo bažnyčios (Telšių raj.), įsilaužus 1980.1.30, išneštas švč. Sakramentas, bažnytiniai indai ir kryžius. Po to    švenčiausias    nebelaikomas    bažnyčioje,    todėl

1980.VIII.17, išlaužę tabernakulį, piktadariai rado jį tuščią. Iki šiol jie neišaiškinti.

    17. Į Mosėdžio bažnyčią (Skuodo raj.) nusikaltėliai įsilaužė du kartus. Milicija atsisakė imtis priemonių, nes niekas nepavogta.

    18. 1980.V.12 išplėšta Tryškių bažnyčia (Telšių raj.). Pavogta komuninė, 4 žvakidės, šv. Kryžiaus relikvijos. Nusikaltėliai nesurasti.

    19. Batakių (Tauragės raj.) kultūros namuose 1980.IX.27 vyko šokiai, po to buvo sulaužytas kryžius šventoriuje ir sudaužyta šv. Roko statula. Nusikaltėbus išaiškino patys tikintieji.

    20.1980.X.17 piktadariai, įsilaužę į Juozapavo bažnyčią (Šiaulių raj.), paėmė bažnytinius indus ir statulas. Nusikaltėliai nerasti.

    21. Kuršėnų bažnyčia (Šiaulių raj.) apiplėšta du kartus: 1977.rV.ll — aiškiai ideologinių nusikaltėlių, nes materialinių vertybių nepagrobė, paauksuotų bažnytinių indų nepavogė, išnešė tik švč. Sakramentą. 1980.X.18 švč. Sakramentas išimtas iš tabernakulio, bet paliktas su komunine ant altoriaus, išnešta 16 žvakidžių. Nusikaltėliai nesurasti.

    22. 1980.X.22 Varnių šventoriaus vartuose (Telšių raj.) išdaužyti langelių stiklai, pavogtos Rūpintojėlio statulėlės. Nusikaltėliai neišaiškinti.

    23. 1980.III.5 nusikaltėliai, įsilaužę į Lomių bažnyčią (Tauragės raj.), išbėrė švč. Sakramentą, pagrobė komuninę. Nusikaltėliai neišaiškinti.

    24. 1980.X.30 nusikaltėliai nepajėgė įsilaužti į Tirkšlių bažnyčios (Mažeikių raj.) tabernakulį, išnešė ornamentuotą kryžių. Nusikaltėliai neišaiškinti.

    25. 1980.X.9 žiauriai nukankintas Luokės (Telšių raj.) klebonas kun. Leonas Šapoka. Nusikaltėliai įsilaužė į klebono ir kitame namo gale gyvenančio Juozo Kvietkaus-ko butus. J. Kvietkauskas sunkiai sužeistas gydėsi Telšių ligoninėje, o kun. L. Šapoka buvo sadistiškai kelias

valandas kankinamas (visi minkštieji audiniai sumušti, sužaloti, stuburas nulaužtas). Laidotuvės įvyko spalio 13 d., dalyvaujant didelei tikinčiųjų miniai ir daugiau kaip 100 kunigų. Pasipiktinimas šiuo siaubingu įvykiu didelis. Visiems kyla klausimas, kaip žmogžudžiai-sadistai galėjo visą naktį be baimės dirbti savo juodą darbą, nebijodami, kad juos kas nors gali užklupti. Į klebono butą jie įsiveržė su didžiausiu triukšmu, taip išspirdami duris, kad net trūko staktos. Aukų šauksmas taip pat buvo didelis. Bet nusikaltėliai triukšmo nenusigando, o kelias valandas kankino kunigą, gerdami konjaką. Nusikaltimo vietoje apžiūrėti nužudyto kunigo kūno nebuvo įleistas joks kunigas, net vyskupijos valdytojas kun. A. Vaičius. Turime pagrindo bijotis, kad ir šį kartą Vidaus reikalų ministerijos darbuotojai nenorės žmogžudžių-sadistų išaiškinti ir neras baudžiamojo kodekso straipsnio jiems nubausti. Tuo labiau, kad pareigūnai, tardydami žmones, ne apie nusikaltimą klausinėjo, o apie nužudytojo klebono ydas. Jie skleidžia kalbas, kad kun. L. Šapoka nenužudytas, o šiaip išgąsdintas mirė iš senumo.

    Prieš keletą metų visoje Lietuvoje bedievių rankomis organizuotai buvo nusiaubti kryžiai ir koplytėlės. Sunaikinta daug meniškos liaudies architektūros. Ir dabar kryžių naikinimo darbą LTSR vykdo net oficialūs tarybiniai organai. Pav. Akmenėje ant prelato daktaro Kaliksto Kosakauskio kapo stovi senas paminklas-kryžius, įtrauktas į valstybės saugojamų paminklų sąrašą (Nr.'V-187). Akmenės LDT vykd. komitetas numatė šį kryžių nugriauti, užsakė naują paminklą, nieko bendro neturintį su religija. Tai kunigo — Žemaičių vyskupijos kapitulos narių, ilgamečio Akmenės klebono kapo išniekinimas. Nepaisant tikinčiųjų protestų, kryžius buvo nugriautas, paminklas baigiamas gaminti, — net Kultūros ministerija negali nieko padaryti, šitokiu elgesiu tarybiniai LTSR pareigūnai ir skatina ideologinius chuliganus prieš Bažnyčią ir šventus daiktus.

    Ta pačia proga norime priminti Klaipėdos bažnyčios bylą. 1956 m., TSRS buvusio premjero N. Chruščiovo laikais, buvo gautas oficialus leidimas bažnyčios statybai, ir visi Lietuvos tikintieji savo lėšomis ir darbu ją pastatė. Prieš pat pašventinimą, 1960.VIII.15, bažnyčia buvo atimta ir 1961 m. paversta filharmonijos sale. Savo skriaudą 1961 m. raštu išdėstė daugiau negu 3000 tikinčiųjų, 1979.III.6 raštu — 10241 tikintysis, 1979.XI.19 raštu — 148,149 tikintieji, 1980.IV.1 raštu — užklausimu 610 tikinčiųjų. Tarybinė valdžia į masinius darbo žmonių-tikinčiųjų skundus ir prašymus neatsakė. Padaryta skriauda ne tik Klaipėdos tikintiesiems, bet ir visai Lietuvai.

    Todėl mes kreipiamės teisiog į Jus, TSRS Genralinį Prokurorą, prašydami asmeniškai įsikišti ir paskirti komisiją nuodugniai ištirti prieš Lietuvos Katalikų Bažnyčią vykdomus nusikaltimus. Prašome išaiškinti nusikaltėlius, visu įstatymų griežtumu nubausti ir padaryti galą terorui. O Lietuvos TSR atsakingus už viešąją tvarką darbuotojus už apsileidimą pareigose patraukti baudžiamojon atsakomybėn, nes aiškus abejingumas ir tikintiesiems daromos skriaudos netiesiogiai skatina nusikaltėlius varyti baisų nusikalstamąjį darbą.

    Kunigų tarybos nariai - kunigai:
Julius Budrikis Jonas Kauneckas Adomas Mileris Adolfas Pudžemys Vincentas Senkus Bernardas Talaišis
  Jonas Gedvilą Alfonsas Lukoševičius Tadas Poška Petras Puzaras Antanas Šeškevičius Vincentas Vėlavičius

*    *    *


RRT ĮGALIOTINIS AUKLĖJA PARAPIJŲ KOMITETUS

    Šilalė. 1981 m. sausio 21 d. į Šilalę atvyko RRT

įgaliotinis Petras Anilionis. Susikvietęs viso rajono parapijų bažnytinių komitetų atstovus, rajono deputatus, aiškino jiems tarybinius įstatymus: negalima vaikų mokyti tikėjimo tiesų grupėmis, draudžiama vaikams, neturintiems 18 metų, patarnauti mišioms, adoruoti, giedoti bažn. chore ir t.t.

    Viešai pareiškė, jog Šilalės vikarui kun. Vytautui Skipariui atims kunigystę.

    Nevočių aštuonmetės mokyklos mokytojas Uksas paklausė: „Kas gali sutramdyti Šilalės vikarą?" Įgaliotinis patarė kreiptis į tardymo organus.

*    *    *

    Šakiai. 1981 m. kovo 10 d. į Šakių rajono vykdomąjį Komitetą buvo sukviesti rajono apylinkių pirmininkai, mokyklų direktoriai ir parapijų komitetų atstovai. Paskaitą lektorius Murnikovas skaitė apie tai, kad kunigai nesilaiko tarybinių įstatymų, kad parapijų komitetai privalo juos kontroliuoti, jog šie negrobstytų lėšų ir t.t. Po paskaitos žmonės pateikė keletą klausimų: kodėl bažnyčios už elektrą moka po 25, o ne po 4 kap., kodėl buvo uždaryta Klaipėdos bažnyčia, kodėl nėra religinės spaudos? . . Atsakydamas lektorius pilstė iš tuščio į kiaurą.

    Į panašius susirinkimus parapijų komitetų atstovams reikia arba visiškai nevykti, arba nuvykus netylėti, bet kelti į viešumą akivaizdžius diskriminacijos faktus.

*    *    *

    Radviliškis. 1981 metų kovo mėn. pradžioje visų Radviliškio rajone esančių bažnyčių komitetų pirmininkai gavo tokio turinio raštą: „š.m. kovo 10 d. 12 vai. rajono vykdomojo komiteto salėje (II aukštas) įvyks religinių bendruomenių vykdomųjų organų ir revizinių komisijų narių seminaras tema: „Religinių susivienijimų vykdomie-

ji organai, revizinės komisijos, jų teisės ir pareigos". Rašte nurodoma, kiek asmenų turi dalyvauti. Pasirašęs vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas A. Krištanas.

    1981 m. kovo 10 d. kartu su bažnytinių komitetų atstovais atvyko ir šie kunigai: kun. Jonas Babonas, Polekėlės klebonas, kun. Antanas Jokubauskas, Pociūnėlių ir Palonų klebonas ir kun. Juozas Vaičekauskas, Grinkiškio ir Pašušvio klebonas. Įeinant į posėdžių salę, bažnyčių komitetų nariai buvo registruojami. Kun. J. Vaičekauskui įėjus ir atsisėdus šalia Grinkiškio ir Pašušvio bažnyčių komitetų narių, salėje pasirodė Radviliškio rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Alfredas Krikšta-nas. Jis paprašė kun. J. Vaičekauską eiti kartu. Išėjus iš posėdžių salės, A. Krikštanas ir Religijų reikalų įgaliotinio darbuotojas pareikalavo, kad kunigas nedalyvautų susirinkime. Kun. J. Vaičekauskas paaiškinęs, kad atvyko vietoj sergančio Pašušvio bažnyčios komiteto pirmininko Antano Poškaus, jo įgaliotas, ir pareiškęs, kad susirinkime kartu su savo bažnyčių atstovais dalyvaus. Sugrįžo į salę. Po keliolikos minučių į posėdžių salę įėjo kun. A. Jokubauskas ir kun. J. Babonas. į salę suėjo apylinkių vykdomųjų komitetų pirmininkai ir kiti tarybiniai darbuotojai. Jie ėmė įžeidinėti kunigus: „Pažiūrėkite, kokie jų atpenėti snukiai. . . kraugeriai,. .. išnaudotojai, pažiūrėkite į čia susirinkusių darbo žmonių rankas ... ir t.t." Salėje esantys tikintieji tylėjo. Ypač pasižymėjo įžeidinėdamas kunigus Daugelaičių apylinkės vykdomojo komiteto pirmininkas.

    Salėje vėl pasirodė A. Krikštanas. Jis griežtai pareikalavo, kad kunigai iš salės išeitų. Tuomet Radviliškio bažnyčios komiteto narys Vytautas Skardinskas pareiškė: „Jeigu išvarote kunigus, išeiname ir mes visi". Drąsiai pasisakė Šeduvos ir Dambravos bažnyčių komitetų nariai.

    Religijų reikalų įgaliotinis Petras Anilionis tuo metu buvo A. Krikštano kabinete — A. Krikštanas kelius kartus bėgo pas jį pasitarti.

    Antrą kartą A. Krikštanui pareikalavus, kad kunigai išeitų iš salės, atsistojo Grinkiškio bažnyčios komiteto pirmininkas Povilas Liutkus ir parodė kvietimą, sakydamas: „Kvietime nenurodyta, kad draudžiama dalyvauti kunigui, mes norime, kad kunigas pasiliktų". Kun. A. Jokubauskas kalbėjo: „Mane žmonės išrinko Pociūnėlių bažnyčios komiteto pirmininku ir aš turiu teisę dalyvauti". „Mes jūsų nepripažįstame!" — atsakė Krikštanas. „Mūsų Katalikų Bažnyčią valdo Popiežius, vyskupai ir kunigai. Mums nereikia Petro Anilionio bažnyčios, mums nereikia Krikštano bažnyčios", — atsakė J. Vaičekauskas. Už kunigo nugaros sėdėjęs, matyt saugumo darbuotojas, sušvokštė: „Aš tau išaiškinsiu, kas yra Katalikų Bažnyčia. Mes dar susitiksime!"

    Bažnyčių komitetų nariai priekaištavo salėje esantiems ateistams, kad žudomi kunigai, persekiojami tikintys vaikai, blogai auklėjamas jaunimas, daužomi bažnyčių langai ir t.t. Vienas iš salėje esančių ateistų piktai atrėžė, jog dėl tarybinėje visuomenėje esančio chuliganizmo kalti kunigai ir Bažnyčia. Kiti tyčiojosi iš tikinčiųjų.

    A. Krikštanas grasino bažnyčių atstovams, kad šie, jeigu rems kunigus, bus pašalinti iš bažnyčių komitetų, o jų vietoje išrinkti kiti. Kun. J. Babonas, Polekėlės bažnyčios komiteto sekretorius, pareiškė: „Bažnyčios komitetą renka tikintieji, o ne Radviliškio rajono vykdomasis komitetas".

    Ginčai užtruko daugiau kaip 30 minučių. Pagaliau, vėl atėjęs į salę, A. Krikštanas pareiškė, kad, jei kunigai iš salės neišeis, bus iškviesta milicija. Tikrai po 10 minučių į salę įėjo A. Krikštanas, o su juo du uniformuoti milicininkai. A. Krikštanas pirmas puolė prie kun. A. Jokubausko. Tuo metu pakilo ir, tylėdami ėmė eiti iš salės Radviliškio, Šeduvos, Polekėlės, Grinkiškio, Pašušvio ir kitų bažnyčių komitetų nariai. ,

    Išeinant iš salės, Grinkiškio ir Pašušvio komitetų nariams, A. Krikštanas grasino: „Jei išeinate, būsite

atleisti iš bažnyčios komiteto. Gailėsitės!" Tikinčiuosius dar bandė sulaikyti religijų reikalų įstaigos tarnautojas (pavardės nepasisakė), bet nepavyko. Salėje pasiliko tik apylinkių vykdomųjų komitetų pirmininkai ir kiti ateistiniai darbuotojai.

*    *    *

    Religijų reikalų tarybos įgaliotinio įstaigos pareigūnai panašius susirinkimus praveda visuose Lietuvos rajonuose. Jų tikslas pripratinti tikinčiuosius laikytis „Religinių susivienijimų nuostatų", įtikinti, kad kunigas parapijoje yra niekas, o ateistų sugalvotas dvidešimtukas — viskas.

*    *    *


PETRO CIDZIKO PERSEKIOJIMAS
LTSR Prokurorui


    1980 m. gruodžio mėn. 16 dieną atvykau į Aukščiausiąjį Teismą, kur vyko viešas V. Skuodžio, G. Iešmanto ir P. Pečeliūno teismo posėdis. Nesant vietų posėdžio salėje, aš stovėjau vestibiulyje ir kalbėjau su vienu iš liudytojų (operatoriumi iš Televizijos studijos) apie jo tėviškę. Čia prie mūsų priėjo aukštas rudu kostiumu vyriškis ir piktai pradėjo šaukti man, kodėl aš tardau žmones, ir pareikalavo išeiti. Aš atsakiau, kad teismas nepriklausomas, ir kiekvienas pilietis turi teisę čia ateiti, ir paklausiau, kas jis toks esąs. Vyriškis, man neatsakęs, pakvietė milicininkus, kad mane išvestų. Aš pakartojau, kad teismas yra nepriklausomas, ir jis neturįs teisės čia ant manęs šaukti. Vyriškis rudu kostiumu, griežtai įsakė leitenantui ir trims seržantams mane išmesti per duris. Milicininkai užlaužė man rankas, smogė man į nugarą ir išstūmų į gatvę pro duris taip grubiai, kad net nuplėšė laikrodžio apyrankę.

Man pareikalavus, kad nupirktų naują laikrodžio apyrankę, v. leitenantas Stepanovas man pagrasino: „Aš tau kai nupirksiu, tai daugiau nieko nenorėsi".

    Vėliau aš, grįžęs į vestibiulį, sėdėjau ir skaičiau laikraštį. Prie manęs priėjo vyras, prisistatė esąs teismo tarnautojas ir pradėjo šaukti: „Išeik iš čia, tu gadini orą, tu milicininkui į pirštą įkandai! Rašyk pareiškimą", — rodydamas pirštu, kreipėsi į milicijos seržantą, ir toliau ant manęs šaukė: „Išeik iš čia! Tu lietuvis ar ne? Jeigu lietuvis, — tai išeik iš čia". Neapsikęsdamas to rėkimo, pažadėjau po 15 minučių išeiti ir išėjau.

    Šiuos incidentus matė ir girdėjo vestibiulyje buvusieji Kęstutis Subačius, Danutė Keršiūtė ir kiti bei įvairūs pareigūnai.

    Gruodžio 18 d. apie 10 vai. ryto, man belipant laiptais į Aukščiausiąjį Teismą, prie manęs priėjo vyr. leitenantas Stepanovas ir pareiškė: „Už viešosios tvarkos pažeidimą jūs areštuotas". Prišoko milicininkai, užlaužė rankas, įstūmė į mašiną ir nuvežė į Vilniaus m. Lenino raj. milicijos skyrių, kur pralaikė iki 18 vai. Čia vyr. leitenantas Stepanovas pareiškė: „Gaila, kad nėra Stalino". 18 vai. mane nuvedė į to paties rajono liaudies teismą, kur teisėjas Pupkovas per 15 minučių mane nuteisė 15 parų kalėti, atseit, aš pažeidęs viešąją tvarką ir įkandęs milicininkui į pirštą. Aš pasakiau, kad nieko panašaus neįvyko, bet teisėjas liepė milicininkui mane išvesti.

    Gruodžio mėnesį mano žmonai paskambino nepažįstamas vyriškis ir pareiškė, kad, jei aš ir toliau lįsiu kur nereikia, tai mane uždarys į psichiatrinę ligoninę, galbūt ir visam gyvenimui.

    Aš reiškiu protestą dėl tokio neteisėto elgesio su manimi. Viešosios tvarkos Aukščiausiojo Teismo patalpose aš nepažeidžiau, tai galėjo ir gali paliudyti tuo metu ten buvę asmenys: D. Keršiūtė, K. Subačius, Žvirgždis ir

kiti. Dėl kaltinimo, kad aš įkandęs milicininkui į pirštą, tai yra grynas išsigalvojimas.

    Prašau ištirti šį vyr. leitenanto Stepanovo ir kitų pareigūnų, kurių dėka aš buvau nuteistas 15 parų kalėti, piktnaudžiavimą savo tarnybine padėtimi ir juos nubausti, o taip pat panaikinti kaip nepagrįstą mano apkaltinimą viešosios tvarkos pažeidimu.
Petras Cidzikas.

*    *    *

    Petras Cidzikas gimė 1944 m. mažažemio valstiečio šeimoje. 1955 m. pradėjo lankyti Šeštokų vidurinę mokyklą. Baigęs 7 klases, išvyko mokytis į Kauno statybos mokyki Nr. 4. Dirbo Panevėžyje, iš čia buvo paimtas kariuomenėn. Grįžęs į Kauną, eksternu baigė Kauno vidurinę mokyklą Nr. 1. Nuo 1971 m. vasario 16 d. buvo suimtas, kaltinamas antitarybine veikla (davė skaityti studentams „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką" Nr. 3 ir t.t. Teistas už akių pagal 68 str. I dalį, tardė saugumiečiai Markevičius, Brilius, teismo procesui vadovavo prokuroras Bakučionis). Tardymų metu P. Cidzikas reikalavo įrodyti, jog LKBK faktai išgalvoti, šmeižikiški. Psich. ekspertai: gyd. Stanionienė ir gyd. Demikiukas, motyvuodami, jog P. Cidziko užrašuose nėra kai kurių skyrybos ženklų, trūksta kelių raidžių, pripažino jį „nenormaliu", „šizofreniku".

    4. metus P. Cidzikas prievarta buvo „gydomas" psichkonclageriuose: Černiakovskyje, Naujosios Vilnios Respublikinėje psichoneurologinėje ligoninėje ir kitur. Černiakovskio psichkonclageryje buvo ypač sunku: visą laiką tyčiojosi prižiūrėtojai, persekiojo, šmeižė žmonai ir tėvams, draudė su atvykusiais į pasimatymą artimaisiais kalbėtis lietuviškai, neleido rašyti lietuviškai laiškų ir t.t. (Vienas iš ten buvusių, kuris anksčiau buvo sėdėjęs Osvencime, pasakojo, jog ten buvo lengviau negu Černikovskyje.).

    Gyd. Bieliuni'enė ir vyr. gyd. Glauberzonas komisijos metu prasitarė: „Esi sveikas, bet jei dar kartą pakliūsi, tai jau ne čia, o į kalėjimą ir ten supūsi".

    Grįžęs Cidzikas įsidarbino parduotuvėje kroviku. Persekiojimas tęsėsi. Milicija ir KGB įvairiomis dingstimis (esą kažkas pavogęs ir pas jį paslėpęs motociklą ir t.t.) keldavo jį naktimis, šantažavo artimuosius. Gyd. Kaunas, dirbantis Vilniaus psichoneurologinėje ligoninėje, vertė jį kas mėnesį registruotis, o jei ne, — grasino visam laikui uždarysiąs į Naujosios Vilnios psichligoninę.

    1980.XII.18 vien už norą dalyvauti V. Skuodžio, P. Pečeliūno ir G. Iešmanto viešame teismo procese milicininkų buvo sulaikytas ir nuteistas 15 parų.

    1981.II.9, 8 vai. Cidzikas iš darbovietės buvo milicijos nuvežtas į Vilniaus miesto Lenino raj. Vidaus Reikalų skyrių pas viršininką Adomaitį, o iš ten greitoji pagalba (su milicijos palyda) nuvežė jį į psichoneurologinę ligoninę — Vilnius, Vasaros 5, kur jis buvo išlaikytas iki 1981.III.2.

*    *    *


    1981.III.2 gyd. komisija, — Dembinskas, Barždžiokaitė, Garalavičiūtė ir gydanti gyd. Ručinskienė, apklausinėjo Vilniaus psichoneurologinėje ligoninėje prievarta „gydomą" P. Cidziką: „Už ką buvai teistas?" — „Už LKBK Nr. 3 platinimą, eilėraščių rašymą ir tai (grynai sufabrikuotą kaltinimą), kad, esą aš norėjęs išnuodyti visus Maskvos gyventojus". „Ar grįžęs užsiimsi kokia nors veikla?" Cidzikas atsakė: „Į klausimą neatsakysiu, tai mano asmeninis reikalas". „Kodėl nuteisė 15 parų arešto?" — „Sulaikė mane prie Aukščiausiojo Teismo rūmų, milicininkai užlaužė rankas ir įmetė į savo mašiną, kaltindami, tariamai, kad aš įkandęs milicininui į pirštą. Iš tokio jų sufabrikuoto kaltinimo, girdint stovėjusiems prie .teismo durų žmonėms, juokėsi net saugumietis Trakimas". „Ar laikote save sveiku?" — „Taip, tai pripažįsta ir psichiatrai, pav., gyd. Tamošaitis iš Kauno."

    Praėjus komisiją, tą pačią dieną P. Cidzikas buvo išleistas į namus. Išduotame nedarbingumo lapelyje (nuo 1981.11.9 iki 1981.III.2) pažymėta, jog buvo gydomas stacionare. Diagnozė — centrinės nervų sistemos susirgimas. Pasirašė gyd. Kovaliovą, gyd. Rudzinskienė ir vyr. gyd. Kaunas.

*    *    *

Lietuvos TSR Sveikatos Apsaugos Ministrui
Lietuvos TSR Prokurorui

Pareiškimas


    Lietuvos TSR Konstitucijos 52 str. teigia, kad LTSR piliečiams garantuojama asmens neliečiamybė. Niekas negali būti suimtas kitaip, kaip tik teismo sprendimu arba prokuroro sankcija.

    1975 m. Helsinkio konferencijos Baigiamojo Akto nuostatai suteikia kiekvienam žmogui sąžinės, religijos laisvę, garantuoja asmenybės neliečiamumą. Po Helsinkio konferencijos Baigiamuoju Aktu yra ir Tarybų Sąjungos vadovo L. Brežnevo parašas.

    Petras Cidzikas š.m. vasario 9 d. be prokuroro sankcijos buvo milicininkų prievarta nugabentas į Vilniaus Lenino rajono VRS pas viršininką Adomaitį, o iš ten greitoji pagelba ( su milicijos palyda) P. Cidziką nuvežė į psichoneurologinės ligoninės I-jį skyrių (Vilnius, Vasaros 5). Be medicininių tyrimų nukreipimą pasirašė gydytojas-psichiatras Kaunas. Jis pareiškė tik vieną prievartinio „gydymo" motyvą — esą P. Cidziko veiksmai kelia „visuomenės susirūpinimą". (Kokios visuomenės ir kuo remdamasis gyd. Kaunas tai teigia?!).

    Petras Cidzikas užsitraukė KGB nemalonę dėl savo religinių ir tautinių įsitikinimų. O kai kurie tarybiniai psichiatrai, Hipokrato priesaika įsipareigoję vadovautis savo darbe tik sąžine ir humaniškumu, dabar imasi „gydyti" sveiką žmogų nuo įsitikinimų.

    Ar ne taip „gydė" kalinius nacių gydytojai, nusipelnę pasaulio visuomenės bei tarptautinės teisės pasmerkimo ir bausmės?

    Mes žinome Petrą Cidziką kaip sveikos psichikos, dorą žmogų, ši prievarta ir susidorojimas su psichiškai sveiku žmogumi — didžiausias nusikaltimas visuomenei. Todėl reikalaujame Petrą Cizdiką tuojau paleisti iš psichoneurologinės ligoninės.

Vilnius, 1981.11.14.
Parašai:
Nijolė Sadūnaitė Leonora Sasnauskaitė Kęstutis Subačius Bernadeta Mališkaitė Birutė Burauskaitė Genutė Šakalienė Jonas Volungevičius Vytautas Bogušis Jonas Protusevičius Mečislovas Jurevičius Leonas Laurinskas
Jadvyga Petkevičienė Jonas Petkevičius Alfonsas Andriukaitis Sofija Nikšienė Ona Kavaliauskaitė Zita Vanagaitė Elena Terleckienė Rimas Matulis Romualdas Ragaišis Ona Poškienė-Lukauskaitė

*    *    *

Tikinčiųjų teisėms ginti
Katalikų Komitetas
1981 m. vasario 21 d.
Nr. 45

Lietuvos KP Centro Komitetui

    Mes, Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komiteto nariai, kreipiamės į Centro Komitetą dėl Petro Cidziko (gyv. Vilniuje, Dailidžių gt. Nr. 7a) likimo.

    Prieš aštuonerius metus Petras Cidzikas prievarta buvo patalpintas į psichiatrinę ligoninę ir keturius metus, būdamas visai sveikas, buvo luošinamas medikamentais.

    1980 m. gruodžio 18 d. už tai, kad atvyko į viešą docento V. Skuodžio teismo procesą, jam buvo sufabrikuotas kaltinimas — esą įkandęs milicininkui į pirštą ir už tai nubaustas 15 parų arešto. Tarybinis teismas jį baudė kaip sveiką žmogų! Reikia pastebėti, kad toks banalus kaltinimas nieko negali įtikinti. Mes gerai žinome, už kokias „kaltes" žmonės kartais yra baudžiami paromis. Tame pačiame doc. V. Skuodžio teisme buvo suimta teisiamojo Povilo Pečeliūno sužadėtinė Danutė Keršiūtė ir nubausta 7 paromis arešto tik už tai, kad savo sužadėtiniui įteikė gėlių!

    Š.m. vasario 9 d. Petras Cidzikas vėl buvo patalpintas į Vilniaus psichiatrinę ligoninę (Vasaros 5) ir vėl nežinia, kiek laiko bus luošinamas medikamentais. Visi pažįstantieji Petrą Cidziką sutartinai tvirtina, kad jis esąs visiškai sveikas žmogus, todėl jo patalpinimą į psichiatrinę ligoninę visi tikintieji išsiaiškina kaip eilinį išpuolį prieš tikinčiuosius, nes P. Cidzikas yra tikintis žmogus.

    Kam tai naudinga?
    Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komiteto nariai:
Kun. Leonas Kalinauskas Kun. Jonas Kauneckas Kun. Vaclovas Stakėnas Kun. Sigitas Tamkevičius
Kun. Algimantas Keina Doc. Vytautas Skuodis (lageryje) Kun. Alfonsas Svarinskas Kun. Vincas Vėlavičius

*    *    *

    Protestą dėl Petro Cidziko patalpinimo į psichiatrinę ligoninę rašė taip pat Lietuviškoji Helsinkio grupė. Pasirašė: Ona Lukauskaitė-Poškienė, kun. Br. Laurinavičius, Mečislovas Jurevičius ir Vytautas Vaičiūnas.

*    *    *



ŽINIOS IŠ VYSKUPIJOS

    Kaunas. 1981 m. sausio mėn. inžinierius Vytautas Vaičiūnas, gyv. Kaune, Hipodromo gt. Nr. 46 bt. 35, pasiuntė pareiškimą Lietuvos KP CK sekretoriui P. Griškevičiui (nuorašus — Raseinių raj. „Naujas rytas" ir „Komjaunimo tiesos" laikraščių redakcijoms), kuriame pasisako prieš minėtuose laikraščiuose išspausdintą straipsnį „Atviras pokalbis su jaunimu", aprašantį procesiją — eiseną iš Tytuvėnų į Šiluvą.

    Pirmosiomis straipsnio eilutėmis autorė E. Skudrienė teigia, jog „tiems, kurie dalyvavo toje sumaištyje, o juo labiau organizatoriams, širdies neskaudina sunkiai dorojamas derlius laukuose. Šiandien jie sotūs". Savo pareiškime inž. Vytautas Vaičiūnas įrodo, jog tikintieji Lietuvoje sudaro didesnę pusę gyventojų, jie dirba gamyklose, žemės ūkyje, tuo pačiu straipsnio kaltinimai pasidaro nepagrįsti.

    Tūkstantinė minia, sausakimšai užpildžiusi Šiluvos bažnyčią, liudija, kad „žmogus gyvas ne vien duona. Reikia arti, sėti, pjauti, bet negalima į žmogų žiūrėti kaip į darbinį jautį ar penimą kiaulę". Vytautas Vaičiūnas nesutinka su straipsnio autore, jog pamokslo metu buvo išvardinti blogiausi jaunimo darbai. Tai grynas prasimanymas. Pamoksle buvo kalbama apie besaikį girtavimą ir moralinį palaidumą. Jaunimas buvo raginamas būti šių dienų Valančiais, įsijungti į tautos blaivinimo darbą, susigrąžinti prarastąsias vertybes: jaunuomenės skaistumą ir šeimų patvarumą. „Argi tautos nublaivinimo ir nusikalstinimo darbą reikia nustumti kažkur į kalno papėdę? Ar tai kenkia visuomenės ir valstybės interesams?" — klausia Vytautas Vaičiūnas.


   
Į priekaištą, kad eisenoms reikia gauti leidimą, t.y. suderinti jas su atitinkamomis organizacijomis, pareiškimo autorius atsako, jog leidimai visų pirma neduodami, be to žmonės į šią eiseną atvyko savo noru, niekas jų

nevertė. Tai judėjimas, kilęs liaudies gelmėse, ir tie, kurie „egzistuoja liaudžiai ir tarnauja liaudžiai" (LTSR Konstitucija 6 str.), turėtų žinoti, jog negalima eiti prieš liaudies valią.

    Vytautas Vaičiūnas rašo, jog kaltinti eiseną Lietuvos TSR BK 195/3 straipsniu būtų didžiausias nesusipratimas, nes maldininkų kolona, eidama dešinės vietinės reikšmės ,kelio puse, negalėjo sukelti „transporto ir valstybinių visuomeninių įmonių ar įstaigų darbo pažeidimo", juo labiau, kad eisenos tapo tradicija — pareigūnai tai žino iš anksto. Ir vis tik, pažymi autorius, 1980 m. gruodžio mėn. LTSR Aukščiausias Teismas nuteisė praeitų metų procesijos dalyvę Jadvygą Stanelytę.

    Savo pareiškime Vytautas Vaičiūnas ieško atsakymo, kodėl mūsų šalyje tiek daug geriama ir atsako: „Valstybinis ateizmas užgesino amžinojo gyvenimo viltį, viską sugriauna ir nieko nesugeba pastatyti... Žmogus ant savo moralinių griuvėsių ieško suraminimo butelio dugne".

    Pareiškimo autorius kelia žmogaus gyvenimo įprasminimo klausimą. Cituojami Jaselskio žodžiai: „Mokslas dar negali atsakyti į šiuos dalykus, būtent: gyvenimo įprasiminimo, asmenybės tobulėjimo, mirties ir nemirtingumo klausimus". Tai ar turi teisę kelti kitiems prasmės klausimą tie, kurie patys nežino atsakymo, ar turi teisę veržtis į žmogaus vidinę šventovę, sugriauti aukos ir meilės aukurą — Dievo altorių, sunaikinti senąją vertybių skalę, jei neturi kuo jos pakeisti? Ir kuo gi keisti 10 Dievo įsakymų, jei ant jų pastatyti moraliniai žmogaus pamatai?" — klausia Vytautas Vaičiūnas.

    Pareiškime raginama sustoti, suskaičiuoti beprotnamius, venerinių ligų dispanserius, kalėjimus, nepilnamečių kolonijas ir padaryti atitinkamas išvadas — juk tai valstybinio ateizmo vaisiai. Nepatogu šių dienų statistikos palyginti su prieškarinėmis, tačiau užmerkti akis irgi pražūtinga.

    Vytautas Vaičiūnas pažymi, jog neužtenka spaudoje diskutuoti apie veršelių ir paršelių auginimą ir jų priesvorio didinimą. Tauta serga — reikia ją gydyti. „Mokslinės ateistinės" pasaulėžiūros prirašyti vaistai netinka jos prigimčiai — negydo, o nuodija dar sveikas ląsteles. Negalima ramiai laukti Tėvynės mirties.

    Dalyvavusius eisenoje iš Tytuvėnų į Šiluvą pareiškimo autorius vadina šių dienų didvyriais, išdrįsusiais išeiti į kovą su blogio pabaisa ir galingai šauktis dangaus pagalbos. Vytautas Vaičiūnas išreiškia įsitikinimą, kad jų balsas tarytum stebuklinga J. Biliūno žiburio šviesa, paliesta drąsuolio, pasieks kiekvieno tautiečio širdį.

*    *    *

    Inžinierius Vytautas Vaičiūnas 1981 m. vasario mėn. įstojo į Lietuviškąją Helsinkio grupę.

*    *    *

    Šlavantai. 1981 m. sausio 1 d. tikintieji prie Lazdijų — Veisiejų kelio kryžkelės pastatė kryžių. Sausio 4 d. kun. Juozas Zdebskis ir keturi jaunuoliai, važiuodami į Veisiejus, pastebėjo nuverstą kryžiaus viršūnę. Iššokę iš mašinos, pamatė ją numestą maždaug už penkių metrų, ant likusios kryžiaus dalies karojo užmesta virvė, kryžiaus apačioje buvo matyti pjovimo žymės. Kiek toliau pamatė bėgančius penkis vyrus. Nusikaltėliai matydami, kad juos pavys, iš kelio šoko į suartą lauką. Prisivijus vienas iš nusikaltėlių atstatė pistoletą ir pagrasino: „Norite, vykitės!" Tai buvo Lazdijų KGB etatinis darbuotojas Algis Gylys. Apylinkės pirmininkas Vabuolas pradėjo įtūžusiai spardyti vieną iš vaikinų: „Kas tu toks? Ko tau reikia?! Greitai būsi išaiškintas!" — rėkė pirmininkas. Vaikinams į pagalbą atskubėjęs kun. Juozas Zdebskis apšvietė prožektoriumi nusikaltėlius. Saugumietis Algis Gylys bijodamas, kad nebūtų atpažinti jo bendrininkai, prišokęs prie

kunigo, išdaužė iš jo rankų prožektorių ir išsuko lemputę. Nusikaltėliai pradėjo išsisukinėti, jog jie esą nekaltai užpulti, o jaunimas juos kaltino: „Jūs vertėte kryžių!" Vienas iš nusikaltėlių rankoje tebelaikė metalui pjauti pjūklą. Pasimetę ir apstulbinti jaunimo ryžtingumo bei drąsos kryžių pjovėjai pasišalino murmėdami, jog atsiskaitysią. Kun. Zdebskis su jaunimu grįžo prie nuversto , kryžiaus ir, garsiai kalėdami rožančių, parnešė jį į Šlavantų bažnyčią.

    „Kol kryžiai bus statomi, nors juos ir griautų, tauta bus gyva", — kalbėjo kun. Juozas Zdebskis. Jaunimas, sugrįžęs į tą vietą, kur žemėje buvo likusi kryžiaus stiebo dalis, surado tik ežero link vedančius pėdsakus . . . Kryžius buvo visiškai nupjautas ir pagrobtas.

    Šlavantų tikintieji verkdami bučiuoja išniekintą kryžių, kaip simbolį jau 40 metų trypiamo tikėjimo ir niekinamų tautos tradicijų.

*    *    *

    Palomenė (Kaišiadorių raj.). 1981 m. vasario 26 d. Palomenės kolūkio kultūros namuse Kaišiadorių raj. vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Kaubrys ir Palomenės kolūkio pirmininkė Gudaitienė išrinko naują Palomenės parapijos komitetą, o anksčiau buvusįjį nušalino nuo pareigų. Parapijos komiteto pakeitimo priežastis buvo ta, kad jis darė žygių, jog būtų iš Palomenės iškeltas su valdiškais ateistais bendradarbiaująs ir baigiąs iš bažnyčios išvaikyti žmones kun. Paulikas. Kaišiadorių raj. vykdomajam komitetui tiek tiko kun. Pauliko veikla, kad jis ryžosi geriau grubiai įsikišti į parapijos vidaus gyvenimą, negu leisti tikintiesiems pakeisti savo kleboną. Kaišiadorių vyskupijos kunigai stebisi, kad kun. Pauliko netvarko net vyskupijos valdytojas.

*    *    *



    Vilnius. Eduardas Bulachas (baltarusis, sekmininkas), gyv. Vilniuje, Viršuliškių g. 78-8, protestuodamas, kad sovietinė valdžia neleidžia jam emigruoti su šeima į JAV, 1981 m. vasario 7 d. paskelbė bado streiką. Karinis komisariatas tuojau pašaukė Eduardą pakartoti karinės tarnybos. Medicininės komisjos metu E. Bulachas buvo pasiųstas patikrinimui pas psichiatrą. Antrą kartą vykti pas psichiatrą atsisakė; karinės tarnybos pakartojimui nebuvo paimtas.

    Vasario 25 d. Lietuvos TSR Prokuroro pavaduotojas V. Barauskas pranešė, kad E. Bulacho pareiškimas perduotas Vidaus reikalų ministro pavaduotojui V. Žemguliui.

    Kovo 7 d. Vidaus reikalų ministerija pranešė, jog Bulacho emigracijos klausimas bus svarstomas tada, kai pristatys iškvietimą iš Izraelio.

    Kovo 8 d. Eduardas Bulachas nutraukė bado streiką.

*    *    *

    Vilnius. 1980 m. Lietuvos TSR KP CK sekretoriui P. Griškevičiui Lietuvos katalikai pasiuntė labai daug pareiškimų, kuriuose prašoma gelbėti tautą nuo alkoholizmo: sumažinti alkoholio gamybą bent 50 procentų, padidinti bealkoholinių gėrimų asortimentą, apriboti alkoholinių gėrimų pardavimo laiką, kiekį, griežtai kovoti su degtinės perpardavimu ir leisti įkurti blaivybės draugiją. Po šitokio turinio pareiškimu pasirašė žemiau išvardintų ir kitų parapijų tikintieji: Adutiškio — 682, šakių — 1881, Alvito — 370, Prienų — 2885, Kybartų — 1015, Miroslavo — 1141. ..

    Sovietinė valdžia į visus pareiškimus reagavo kapų tyla.

*    *    *

    Kaunas. 1980 m. gruodžio 24 d. Kauno miesto tikintieji kreipėsi į Lietuvos KP CK reikalaudami, kad

botų sugrąžintas iš Kauno bazilikos pagrobtas Pažaislio Marijos stebuklingas paveikslas. Milicija vagis seniai sugavo, o paveikslą grąžinti vilkina.

    1981 m. sausio 23 d. RRT įgaliotinis P. Anilionis Kauno bazilikos k. parapijos komitetui atsiuntė pranešimą: „Pranešame Jums, kad paveikslas, piktadarių pagrobtas iš arkikatedros, baigus restauravimo darbus, bus perduotas saugoti Kauno arkikatedros religinio susivienijimo organui, tai yra grąžintas į Kauno arkikatedrą."

    Turimomis žiniomis pagrobtasis paveikslas dar nerestauruojamas.

*    *    *

    Prienai. Kleboniškio kaimo (Prienų parapija) tikintieji rašo Lietuvos KP CK sekretoriui P. Griškevičiui:

    Mes, žemiau pasirašiusieji Prienų parapijos Kleboniškio kaimo tikintieji, 1981 m. vasario 5 d. pasikvietėme kunigą, kad mus aplankytų ir pašventintų namus. Prisiminę gražias savo tautos tradicijas, nutarėme kunigą pervežti iš namų į namus karieta.

    Kai Juozas Kaminskas pradėjo vežioti kun. Antaną Gražulį, prisistatė Šilavoto apylinkės milicijos įgaliotinis ir reikalavo iškinkyti žirgus, nutraukti lankymą, — esą tai yra pažeidinėjami įstatymai. Nieko nelaimėjęs, įgaliotinis, grasindamas pranešti aukščiau, pasitraukė.

    Netrukus su įgaliotiniu atvažiavo Prienų rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Morkvėnas ir Šilavoto apylinkės pirmininkas Alfonsas Petkevičius, šie iškinkę žirgus nusivarė, o kun. Gražulį nusivežė į seną kolūkio kontorą. Tuo metu Prienų milicijos mašina atvažiavo keli pareigūnai (turbūt pagąsdinimui). Jie budėjo apie porą valandų.

    Po gero pusvalandžio kunigą vikarą paleido, bet toliai jis mus lankė pėsčiomis.

    Lietuvos KP CK sekretoriai, mes, klebiškiečiai, esame pasipiktinę Prienų raj. vykdomojo komiteto pirmininko

pavaduotojo Morkvėno, Šilavoto apylinkės pirmininko Petkevičiaus ir kitų tarybinių pareigūnų elgesiu ir reikalaujame, kad valdžios pareigūnas netrukdytų kunigams lankytis pas tikinčiuosius.
        Pasirašė 70 tikinčiųjų.

*    *    *

    Šilalė. 1981 m.sausio 24 d. laikraštyje „Komjaunimo tiesa" buvo išspausdintas ilgas Laurinaičio straipsnis „Argi sakykla šmeižtams skleisti?"

    Autorius puola Šilalės vikarą kun. Vytautą Skiparį, jog šis tariamai šmeižiąs sovietinę valdžią, tvirtindamas, kad kovoje prieš Bažnyčią Lietuvoje panaudojamas alkoholis ir melas.

    Stropiam prievartos ir melo gynėjui Laurinaičiui nepatinka jauno kunigo tiesus žodis, todėl prie jo ir klijuojama „šmeižiko" etiketė.

    Šilalės tikintieji viename savo laiške rašo kun. Vytautui Skipariui: „Jūsų drąsus ir tvirtas žodis duoda atkirtį kiekvienai ateistinei nesąmonei.. . Kas išves tautą iš tamsos ir purvo, jei ji neturės savo švyturių? Tokiu švyturiu tautai pats Dievas išrinko Tamstą, gerbiamas kunige."

*    *    *

    Kėdainiai. 1980 m. gruodžio 3 d. Kėdainių bažnyčios vikaras kun. Kęstutis Daknevičius buvo iškviestas pas rajono vykdomojo komiteto pirrnininko pavaduotoją Juškevičių. Pavaduotojas kaltino kunigą, jog šis sakąs politinius pamokslus. Negalėdamas pasakyti nieko konkretaus, pavaduotojas pareiškė, kad juo gali susidomėti aukštesni pareigūnai. Po raštišku įspėjimu kunigas nepasirašė. ,

    Naudodamasis proga, kun. K. Daknevičius prašė, kad iš parduotuvės, esančios šalia bažnyčios, būtų pašalintas alkoholis ir kad būtų kitur nuvežtas alaus kioskas. Kunigas savo reikalavimus motyvavo tuo, kad girtuokliai

geria ne tik šventoriuje, bet juos dažnai reikia paprašyti net iš bažnyčios.

*    *    *

    Užuguostis, šios parapijos klebonas kun. Zenonas Navickas rašo RRT įgaliotiniui P. Anilioniui:

    „Tarybų Sąjungos Konstitucijoje yra parašyta, kad tikintiesiems Tarybų Sąjungoje užgarantuojama sąžinės laisvė ir kad tikintieji ir netikintieji prieš įstatymus yra lygūs, kad tikintieji dėl savo įsitikinimų nediskriminuojami. Šitai labai dažnai tvirtina ir paskaitininkai, kaltindami „ekstremistus" kunigus ir Vatikano radiją, jog šie šmeižia tarybinę santvarką įrodinėdami, kad tikinčiųjų teisės Tarybų Sąjungoje yra pažeidžiamos.

    Užuguosčio kai kurių komunistinių pareigūnų elgesys rodo, kad Vatikano radijas ir „ekstremistais" pravardžiuojami kunigai nemeluoja. Visi Užuguosčio tikintieji mato, kokie jie yra beteisiai ir kaip yra diskriminuojamas klebonas.

    Šių metų sausio 29 d. nupirkau plytų klebonijos remontui. Nors plytos buvo teisėtai pirktos iš Prienų prekybos bazės, Višniūnų kolūkio pirmininkas P. Aleknavičius ir Užuguosčio brigados brigadininkas A. Urbanavičius, pasiėmę iš vairuotojo sąskaitos dokumentus, dvi paras vargino jį. Visi Prienų ir Jiezno ūkinių prekių prekybos darbuotojai labai stebėjosi tokiu P. Aleknavičiaus ir Urbonavičiaus elgesiu. Buvo aišku, kad šito priežastis yra ta, jog plytos buvo parduotos kunigui, o ne kokiam komunistui. Aiškiai pramatę, kad nieko nelaimėsią ir bijodami, kad šis incidentas nepasidarytų perdaug plačiai žinomas, Višniūnų kolūkio vadovai sugrąžino vairuotojui dokumentus ir aprimo.

    Netrukus Prienų ir Jiezno ūkinių prekių parduotuvių darbuotojai gavo iš Prienų rajono vyriausybės griežtą įsakymą, kad ateityje be paskyrimo dokumentų nepardavinėtų plytų. Aišku, kunigui paskyrimo neduos.

    Brigadininkas A. Urbonavičius barė Užuguosčio žmones, kam jie padėję man iškrauti plytas.

    Vasario mėn. 1 d., važiuojant pas ligonį, mašina užklimpo sniege. Užuguosčio traktorininkas Aleksas Karvelis, važiuodamas tuo keliu, su traktorių ištraukė iš sniego mano mašiną. Urbonavičius už tai A. Karvelį labai piktai barė ir griežtai įspėjo, kad ateityje kunigui kelyje nepadėtų. Argi tai nėra kunigų diskriminacija? Juk automobilių eismo dalyviams yra patariama vienas kitam kelyje padėti. Nusikaltimą padarė A. Karvelis, ištraukdamas mano mašiną iš sniego dėl to, kad aš esu kunigas.

    Vasario 6 d. Užuguosčio brigados brigadininkas Albinas Bražionis po darbo valandų stiklino vėjo išdaužytus bažnyčios langus. Jam bestiklinant, minėtieji — Aleknavičius ir Urbonavičius — įsodinę jį į mašiną, nuvežė jį į Užuguosčio brigados kontorą. Čia barė, kam jis stiklino bažnyčios langus. Jam paprieštaravus, Urbonavičius norėjo Bražionį primušti — Bražionis pabėgo ir baigė tvarkyti langus. Vasario 9 d., buvo sukviestas susirinkimas, Bražionis buvo nušalintas nuo statybos brigadininko pareigų ir gavo griežtą papeikimą, kam stiklino bažnyčios langus. Argi šis grubus, tiesiog chuliganiškas Višniūnų kolūkio vadovų elgesys nėra Tarybų Sąjungos Konstitucijos pažeidimas?

    Visiems yra aišku, kad šie aprašytieji faktai yra Užuguosčio tikinčiųjų teisių pažeidimas. Neaišku tiktai, ar čia yra eilinis Užuguosčio komunistų siautėjimas, ar visa tai Prienų rajono valdžios padiktuota. O gal Lietuvos Religijų reikalų taryba yra tokio ideologinio darbo įkvėpėja.

    Įgaliotiniai, įrodykite, kad taip nėra, ir užkirskite kelią panašiems reiškiniams ateityje.
Užuguosčio parapijos klebonas kun. Z. Navickas
Užuguostis, 1981 m. vasario 23 d.

*    *    *



    1980 m. gruodžio 25 d. pasibaigus pamokoms, Užuguosčio parapijos tikintieji su savo vaikais, po skirtų jiems pamaldų, susirinko pas Užuguosčio gyventoją Juozą Juodį, kur jų laukė paruošta Kalėdinė eglutė. Kalėdų senelis pasveikino vaikus su šv. Kalėdomis, įteikė dovanėlių, o vaikai padeklamavo eilėraštukų. Senelis paragino vaikus klausyti tėvelių, gerai mokytis, užaugti dorais žmonėmis ir atsisveikinęs išvyko. Pramogėlė tęsėsi apie 2 valandas. Visi, vaikai ir jaunimas, patenkinti grįžo namo.

    Tai nepatiko Užuguosčio komunistams — apylinkės pirmininkei Kurminienei, sekretoriui Rukanauskui, Višniūnų kolūkio pirmininkui Aleknavičiui ir Užuguosčio brigadininkui Urbanavičiui. Negalėdami nubausti aktyvaus tikinčio jaunimo, puolė Juozą Juodį, kam šis leidęs savo namuose susirinkti. Juodžiams buvo liepta parašyti pasiaiškinimą. Apylinkės pirmininkė išreikalavo pažadą daugiau taip nedaryti. Juodienei grasino išmetimu iš Užuguosčio kultūros namų valytojos pareigų.

    Užuguosčio tikintieji pasipiktinę tokiu apylinkės, atitinkamų darbuotojų elgesiu.

*    *    *

    Vilnius. 1981 m. vasario 16 d. Nijolė Sadūnaitė išsiuntė pareiškimą Lietuvos TSR Ryšių ministerijos Pašto valdybos viršininkui, nuorašą — Vilniaus Centrinio pašto viršininkui, kuriame rašo: „Norėčiau sužinoti, kokiu pagrindu yra sulaikomi ir neįteikiami man mano adresu siunčiami laiškai ir grąžinami siuntiniai? Nuo 1980 metų liepos mėn. 9 dienos nesu gavusi nė vieno laiško iš užsienio draugų, nors tikrai žinau, kad jie man rašo.

    TSRS Konstitucijos 56 straipsnis skelbia, kad piliečių asmeninį gyvenimą, susirašinėjimų, telefoninių pasikalbėjimų ir telegrafinių pranešimų slaptumą saugo įstatymas. Paaiškinkite, prašau, kodėl šis įstatymas (šiuo konkrečiu atveju) yra taip grubiai laužomas?


*    *    *


    Lietuvos TSR Ryšių Ministerijos, specialios gamybinės techninės laboratorijos viršininkas A. Idkinas atsakė, kad „sutinkamai su Pasaulinės pašto konvencijos nuostatais, paieškojimą turi daryti pats siuntėjas... Siuntėjui pranešama, kodėl siunta nepasiekė adresato... Jūs tiksliai galite iš siuntėjų sužinoti, kur sulaikomi, kaip Jūs rašote, laiškai ir kodėl grąžinami Jūsų adresu siunčiami siuntiniai".

    Kaip gali siuntėjai pranešti, jei nė vienas laiškas iš užsienio N. Sadūnaitės nepasiekia?

*    *    *

    Nijolė Sadūnaitė, būdama Sibire — nutrėmime, iki liepos 7 d. gaudavo kas dieną po 10-20 laiškų iš 20 užsienio valstybių. Jai rašė daugiau nei 250 užsienio draugų. Tik grįžus į Lietuvą 1980.VH.9, korespondencija buvo visiškai nutraukta — ji nebegauna nė vieno laiško, nors visiems draugams (kai kuriems net po kelius kartus) rašė iš Vilniaus.

*    *    *

    Vilnius. Vilnietis Jonas Sadūnas savo pareiškime LTSR Saugumo komitetui rašo: /

    „1980 metų liepos 9 d. mano sesuo Nijolė Sadūnaitė sugrįžo iš nutrėmimo Bogučanuose į Vilnių. Nuo tada aš nebegaunu laiškų iš užsienio. Nurodysiu tik vieną pavyzdį. Visai nutrauktas susirašinėjimas su Hieronimu, gyvenančiu Izraelyje. Jo paskutinis, mane pasiekęs laiškas buvo rašytas 1980 m. gegužės 8 d. Fr. Hieronimas savo pažįstamai, gyvenančiai Lietuvoje, 1980 m. rugpjūčio 15 d. rašytame laiške nurodė, kad 1980 m. birželio 18 d. parašė man laišką. Bet aš to laiško negavau. Minėtai pažįstamai taip pat rašė, kad negauna mano laiškų, nors aš 1980 m. liepos mėnesį parašiau Jam keturis laiškus.

Vėliau Fr. Hieronimui siunčiau registruotus laiškus su įteikimo pranešimais (1980 m. spalio mėnesį parašiau 6 laiškus), bet negrįžo nė vienas įteikimo pranešimas, kuris patvirtintų, kad mano laiškas pasiekė Fr. riieronimą.

    Taip pat negavau Fr. Hieronimo 1980 m. kovo mėn. mano vardu išsiųstos banderolės su elektriniu papuošalu, kuris buvo skirtas mano seseriai Nijolei Sadūnaitei.

    Šventų Kalėdų ir Naujųjų Metų proga jau keletą metų ' iš užsienio gaudavau po keliasdešimt pasveikinimų, o šiais metais negavau nė vieno pasveikinimo, net iš giminių, gyvenančių užsienyje . . ."
Valstybinio Saugumo komitetas tyli, o jo darbuotojai ir toliau konfiskuoja visus laiškus; siuntinių likimas nežinomas.

*    *    *

Vilnius.

Lietuvos TSR Prokurorui


    1980 m. liepos 8 d., baigusi nutrėmimą Sibire — Bogučanuose, gavau pasą ir per Rygą išskridau į Vilnių. Liepos 9 d., vos nusileidus lėktuvui Rygoje, stiuardesė liepė visiems keleiviams paruošti pasus ir bilietus, kuriuos, išlipant iš lėktuvo, tikrino trys uniformuoti milicijos darbuotojai. Patikrinę mano pasą, mane sulaikė ir, pasakę, kad yra neaiškumų, įsodino į šalia lėktuvo stovinčią „Volgą", kurioje manęs laukė du saugumo darbuotojai ir jų vairuotojas iš Vilniaus. Kartu su manimi sulaikė atvykusį manęs parsivežti į Vilnių giminaitį. Vietoje to, kad mes parskristume lėktuvu iš Rygos į Vilnių per 1 vai., turėjome praleisti 5 vai. saugumiečių „Volgoje". Kas davė jiems teisę naudoti grubią moralinę prievartą — be jokios tam priežasties sulaikyti mus milicijos pagalba ir dar meluoti, kad yra neaiškumų, kurių taip ir nebuvo. Parvežė į Vilnių, jie taip ir nepasakė, kodėl

buvome jų Rygoje sulaikyti ir kas jiems buvo neaišku. Tuo jie pademonstravo savo sauvalę, prisidengdami melu ir sulaikydami mus kaip nusikaltėlius. Pasirodo, ir po 6 metų Lietuvoje niekas nepasikeitė, čia taip pat, kaip ir anksčiau, grubiai pažeidinėjamos elementariausios žmogaus teisės, tyčiojamasi iš žmogaus orumo, kada tik to panori saugumo darbuotojai, kuriems viskas leidžiama.
Reiškiu protestą ir pasipiktinimą tokiu jų elgesiu.
        N. Sadūnaitė.
1980 m. liepos 21 d.


    1980 m. liepos 30 d. N. Sadūnaitė gavo tokį atsakymą:
    „Pranešu, kad Jūsų 1980 m. liepos 28 d. pareiškimas, kurį rašėte Respublikos Prokurorui, prokuratūroje gautas ir tikrinamas".
    Pasirašė LTSR prokuroro padėjėjas 3-os klasės valstybinis justicijos patarėjas
A. Kirijenka
Jau praėjo 8 mėnesiai, kaip LTSR Prokuratūra „tikrina" ir tyli.

*    *    *

    Telšiai. 1980 m. gruodžio mėn. vykusiuose 'namų savininkų susirinkimuose saugumo darbuotojai aiškino anksčiau slepiamus kai kuriuos kun. Šapokos nukankinimo ženklus: kunigo sprande rasta didelė žaizda, sulaužytas šonkaulis, šitai buvo daroma todėl, kad, valdžios pareigūnams slepiant nusikaltimo detales, žmonės pradėjo kaltinti, jog kunigas nužudytas KGB agentų.

*    *    *

    1980 m. gruodžio mėn. Telšių vyskupijoje naujai buvo apiplėštos dvi bažnyčios: užlipę statomo bokšto pastoliais, nusikaltėliai įsilaužė į Kretingos bažnyčią ir nuo sakyklos

pavogė meniškas 8-nių apaštalų figūras; iš Kaunatavos bažnyčios pavogtas kryžius, išlaužtas tabernakulis.

*    *    *

    Kybartai. 1980 m. gruodžio 17 d. „šilupės" kolūkio gamybinio pasitarimo metu Kybartų miesto K. Donelaičio vidurinės mokyklos direktorius J. Dirvonskis (ateistinės - veiklos tarybos pirmininkas) savo kalboje skundėsi, jog vis darosi sunkiau kovoti su kunigais, mat jie žymiai geriau už juos žino marksizmą, be to, aiškino, kad kunigų „ekstremistų" sukurstyti žmonės surinko 150 tūkstančių parašų dėl Klaipėdos bažnyčios susigrąžinimo; rašo nepagrįstus skundus. Direktoriaus žodžiais kalbant, Lietuvoje yra 150 kunigų „ekstermistų", iš jų aršiausi — penki, o labiausiai — Kybartų bažnyčios klebonas kun. Sigitas Tamkevičius ir Viduklės klebonas kun. Alfonsas Svarinskas.

    Lektorius džiūgavo, jog KGB trukdė paminėti DLK Vytauto 550 m. sukaktį. Tvirtino, kad Lenkijoje Popiežiaus remiami religiniai fanatikai vykdo ardomąją veiklą.

    Direktorius sakėsi ūkio vadovams padavęs tikinčiųjų vaikų sąrašus (tų tėvų, kurie dirba minėtame „šilupės" kol.). „Jei sekmadienį žmonės nueina į bažnyčią, ne į darbą, galite nutraukti procentus, o vaikams mes nieko negalime padaryti" — apgailestavo direktorius J. Dirvonskis.

*    *    *

    Betygala (Raseinių raj.). 1980 m. lapkričio mėn. pas Betygalos bažnyčios valytoją Oną Petrauskaitę atvyko pilietis iš Raseinių, prisistatė kaip saugumo darbuotojas, bet pavardės nepasisakė. Teiravosi, ar ši nepažįstanti kun. Alf. Svarinsko, ar nežinanti, kas galėjo perduoti žinias į Vatikaną apie tikinčiųjų mokinių persekiojimus mokyk-

loje. Nieko neišgavęs, čekistas išvažiavo. Po keleto dienų, apie antrą valandą nakties, chuliganai pradėjo daužytis į O. Petrauskaitės buto langus, gąsdinti ir dažais ištepliojo jos buto duris. Kaimynystėje, už sienos, gyvenantis milicijos įgaliotinis į neįprastą triukšmą visai nereagavo ir chuliganų nesulaikė.

    Tą pačią naktį chuliganai siautėjo ir prie Betygalos zakristijono Vytauto Dulkės namo: daužė į langus ir dažais ištepė jo namo duris.

    Betygalos tikintieji susirūpinę, jog chuliganų niekas nesudraudžia.

*    *    *

    Kaunas. Prieš metus laiko Kauno mieste, Meskupo gatvėje, pastatytas laidojimo biuras su trimis šarvojimo salėmis. Daugelis Kauno miesto gyventojų gyvena ankštuose ar daugiaaukščių namų butuose, todėl, mirus artimam asmeniui, naudojamasi laidotuvių biuro paslaugomis, išsinuomuodami šarvojimo salę. Kauno tikintieji skundžiasi, jog šarvojimo salėje negalima uždegti žvakių, pakabinti ar pastatyti prie pašarvotojo galvūgalio kryžiaus ar švento paveikslo, negalima giedoti, o laidotuvių metu administratoriai neįleidžia į salę kunigo. Drąsesni kunigai, kurie į salę įeina, po to kviečiami į Vykdomąjį komitetą pasiaiškinti, kodėl nepaklausė draudimo.

*    *    *

    Rainiai (Telšių raj.). 1980 m. gruodžio 24 d., vykstant rajono partinei konferencijai, buvo nupjautas ir sunaikintas kryžius, stovėjęs toje vietoje, kur 1941 m. tarybiniai pareigūnai labai žiauriai nukankino 73 vyrus. Tikintieji juos vadina žemaičių kankiniais. Žmonės, juos gerbdami, prie kryžiaus dažnai atnešdavo gėlių. To negalėjo pakęsti komunistai, kurių nusikaltimą primindavo šis kryžius, pastatytas maždaug prieš pusę metų.


*    *    *

    Kelmė. 1981 m. kovo 3 d. naktį piktadariai nusiaubė Kelmės kapines — sudaužė 32 paminklus.

*    *    *

    Bukonys (Jonavos raj.). 1981.1.1 buvo apiplėšta Bukonių bažnyčia: išlaužę tabernakulio dureles, piktadariai išniekino Švš. Sakramentą, pavogė komuninę, žvakides, keletą paveikslą.

*    *    *

    Vilėkai (Ignalinos raj.). 1980 m. rudenį ateistiniai vandalai nudaužė nuo kryžių visas Nukryžiuotojo figūrėles, esančias Ignalinos raj., Dysnų apylinkės, Vilėkų kaimo kapinėse.

*    *    *

    Kupreliškis (Biržų raj.). 1981 m. vasario 13 d. Kupreliškio parapijos tikintieji išsiuntė pareiškimą RRT įgaliotiniui P. Anilioniui, kuriame reikalaujama, kad į kunigų seminariją galėtų įstoti tiek kandidatų, kiek, Bažnyčios nuožiūra, jų reikia aptarnauti tikinčiuosius. Taip pat reikalaujama netrukdyti eiti savo pareigas kunigams, baigusiems neakivaizdines teologines studijas ir gavusiems kunigystės šventimus. Pasirašė 500 tikinčiųjų-

*    *    *


SOVIETINĖJE MOKYKLOJE


    Garliava. 1981 m. vasario 21 d. Garliavos vid. mokyklos Nr. 1 direktorius Nausėda, išsikvietęs X kl. mokinį Vytautą Gluoksnį, pradėjo klausinėti, ar tikrai tiki

į Dievą, lanko bažn. chorą, groja vargonais. Mokinys nesigynė, tuomet mokyklos direktorius pareiškė: „Negalima! Tu komjaunuolis!" „Galiu iš komjaunimo išstoti", — nepasimetė dešimtokas. Direktorius pasiūlė rašyti pareiškimą.

    Vasario 26 d. V. Gluoksnis vėl buvo iškviestas. Į mokyklą buvo iškviesta ir mokinio motina. Direktorius primygtinai reikalavo motiną paveikti sūnų, jog šis atsiimtų pareiškimą dėl išstojimo iš komjaunimo organizacijos. Gąsdino, kad, jei neatsiims, bus perduotas aukščiau, niekur nejstos. Motinos akyse vadino sūnų bukapročiu, sakėsi neatstos tol, kol sūnus giedos ir gros bažnyčioje.

*    *    *

    1981 m. vasario 27 d. Garliavos vid. mokyklos direktorius Nausėda po pamokos pasiliko 7 kl. mokinį Egidijų Blockį. Teiravosi, ar lanko bažnyčią, patarnauja mišioms. Klausinėjo, kas daugiau tarnauja. Vaikas tylėjo. „Ko tyli, liežuvį prarijai, žado netekai?! Vis tiek viską žinome, mes bažnyčioje turime savo agentų!" — barėsi direktorius. „Jei viską žinote, tai kam dar klausiate?" — atsiliepė Egidijus. Atėjusios mokytojos padėjo direktoriui tardyti ir barti septintoką.

*    *    *

    Šilalė. Šilalės vid. mokyklos mokytoja Henrika Aušrienė 8 klasės mokiniams liepė rašyti tema „Mano išpažintis".
    — Aš pabūsiu už kleboną, — pareiškė mokytoja.
    Įpykusi, jog tik du mokiniai iš visos klasės parašė,
grasino:

    — Rasiu priemonių, kad ši tema būtų parašyta!

*    *    *



Šilalės vid. mokyklos mokytoja Stefa Statkevičienė vertė dešimtokus perskaityti „Komjaunimo tiesoje" išspausdintą straipsnį, šmeižiantį Šilalės vikarą.

    Viešai pamokoje pranešė pavardes mokinių, aktyviai dalyvaujančių Bažnyčios gyvenime.

*    *    *

    Pajūris (Šilalės raj.). Mokyklos direktorius Norkus, mokytojai Vėlavičienė, Kijauskas ir pionierių vadovė Jakaitė terorizuoja VlII-tos klasės mokinius: Antaną Peirošių, Janiną Baltikauskaitė, Violetą Kučinskaitę ir kitus už tai, kad šie nestoja į komjaunimą. Mokinių akyse kaltina Pajūrio kleboną kun. Vladą Abramavičių, atseit, jis viliojąs vaikus ir draudžiąs jiems stoti į bedievišką organizaciją.

*    *    *

    Didkiemis (Šilalės raj.). Aštuonmetės mokyklos direktorė Kasnauskienė ir VIII klasės auklėtoja Elena Gudelienė prievartauja vaikus stoti į komjaunimą. Aštuntokus, lankančius bažnyčią ir nesirašančius į bedieviškas organizacijas, grubiai vadina žmogžudžiais, idiotais ir žiauriai iš jų tyčiojasi. Vaikai iš mokyklos grįžta labai išvarginti, kartais tenka vartoti net raminančius vaistus. Tėvai susirūpinę ir pasipiktinę šitokia sovietinės mokyklos inkvizicija, nukreipta prieš jų vaikus.

*    *    *

    Šilutė. Šilutės vid. mokyklos Nr. 3 VIIIc klasės auklėtoja E. Andriulionienė jau antri metai vis sumažina elgesio pažymį mokinei Romai Paulauskytei, o šiais metais ir mok. Virginijai Vasiliauskaitei. „Kol lankysite bažnyčią, neturėsite pavyzdingo elgesio pažymio!" — šaukė mokytoja. Tam pritaria ir mokyklos direktorius A. Stankus.

    Auklėtoja gąsdina mergaites, jog jos neišlaikysiančios egzaminų ir niekur neįstosiančios; be to, ji parašys blogą charakteristiką.

*    *    *

    Šaukėnai (Kelmės raj.). 1979 m. birželio pradžioje ateistiniame stende, šalia tikėjimą išjuokiančių straipsnių, buvo iškabintas religinis eilėraštis „Tau, mano drauge". Praėjus kelioms dienoms, eilėraštis buvo išimtas.

    1980 m. vasario 6 d. gydytojų komisija kariniame komisariate tikrino šešiolikmečių sveikatą. Praėjęs patikrinimą, dešimtokas Alvydas Rakauskas buvo pakviestas į kieme stovinčią automašiną ir nuvežtas į Kelmės saugumo skyrių. Čia jam liepė rašyti gyvenimo aprašymą, nes esąs saugumo įskaitoje. Saugumietis, prisistatęs Petro Tefelio pavarde, paklausinėjęs jaunuolį apie mokslą ir tėvus, pradėjo atkalbinėti jį nuo bažnyčios lankymo, nuo patarnavimo šv. Mišioms. Po to mokinį nusivedė į Kelmės saugumo viršininko Petro Vytauto Braukos kabinetą. „Kas rašė eilėraštį „Tau, mano drauge?" — ėmė klausinėti jaunuolį saugumo viršininkas, šis, tikėdamas žodžio laisve, nė negalvojo gintis.

    Tefeliui atnešus iš seifo nuotraukas, kuriose matėsi eilutės iš „LKB Kronikos" apie 1979 m. sausio 3Q d. Šaukėnų kultūros namuose rodytą kino filmą „Juodoji procesija" ir apie mokinių prievartavimą, pasipylė eilė klausimų: „Kieno darbas? Kas parašė? Kas pranešė?"

    „Paauklėję" išaiškino, kad tikėjimas Tarybų Sąjungoje turįs išnykti, saugumiečiai ėmė reikalauti, jog Rakauskas išvardintų Mišioms patarnaujančių draugų pavardes ir pateiktų kai kurių žinių. Jam atsisakius, grasino lageriu nuo trijų iki dešimties metų už antitarybiškumą.    ,

    1980 m. vasario 27 d. P. Tefelis vėl pasirodė Šaukėnuose. Pasigavęs mok. Rakauską, siūlė savo paslaugą, jei šis įsiveltų į nusikaltimą, o taip pat garantavo įstojimą į bet kokią aukštąją mokyklą. . . Tik, aišku.

mažutė sąlyga: „Bendradarbiauk su mumis, bet niekam nė mur-mur. Jei prasitarsi kam, sodinsim už grotų! Tėvams sakyk, jog užtrukai mokykloje. Vėl susitiksime kovo 1 d." Alvydas į susitikimą nenuvyko.

    1980 m. balandžio 18 d. prie mokyklos vėl stovėjo saugumo automašina. Direktorius į savo kabinetą iškvietė kelius mokinius. į pamoką sugrjžęs klasės draugas Čeponis pakvietė Rakauską. Mokiniams bandžius persimesti keliais žodžiais, mokytojas Teresevičius suriko: „Nepasakinėkit! Greičiau eik!"

    Rakauskui saugumietis grasino: „Bus blogai, kad neatėjai į susitikimą". Mokinys pareiškė, jog niekada neateis į tokius susitikimus.

    1980 m. balandžio 24 d. mok. Rakauskas vietoje ateistinio rašinio gynė savo religinius įsitikinimus.

    1980 m. birželio 5 d. į karinę stovyklą, kurioje tuo metu buvo mok. Rakauskas, atvykęs saugumietis Tefebs pasipiktinęs aiškino, jog jam labai nepatiko Rakausko rašinys. „Tavęs laukia bausmė. Rašinys svarstomas Kelmės švietimo skyriuje", — Handė išgąsdinti čekistas dešimtoką. Pokalbyje su saugumiečiu, į jo pateiktus klausimus mokinys visai neatsakinėjo.

    1980 m. rugsėjo 1 d. čekistas Tefelis kartu su viršininku Brauką vėl pasirodė mokykloje. Mokslo metų pradžios proga saugumo viršininkas kalbėjo mokiniams apie tarybinį patriotizmą ir internacionalizmą.

*    *    *

    Šaukėnai. 1979 m. lapkričio 22 d. Šaukėnų vid. mokykloje viešėjo Vilniaus Pedagoginio instituto dėstytojas Stankaitis. Prievarta suvarytiems į salę mokiniams lektorius grubiai išjuokdamas, pasakojo apie vienuolius. Dvi mergaitės paskaitos metu atsistojo ir bandė išeiti, bet mokytojas neišleido. Kelią pastojo jų auklėtoja Birutė Rakauskienė ir pionierių vadovė Janina Jokūbauskienė.
*    *    *


    Tauragė. 1981 m. sausio mėn. Tauragės 5-je vid. mokykloje mokytoja Eidikytė liepė pakelti rankas tiems III kl. mokiniams, kurie tiki į Dievą. Po to sekė grasinimai, jog tikintieji, kaip nusikaltėliai, bus baudžiami kalėjimu. Po trumpos pertraukėlės liepė vėl pakelti rankas tikintiems vaikams. Kai ir vėl pakilo rankų miškas, mokytoja pareiškė, jog visi tikintys bus atiduoti į atsilikusių mokinių internatą Skaudvilėje.

*    *    *

    Žarėnai (Telšių raj.). 1980 m. gruodžio 30 d. Žarėnų parapijos jaunimas kartu su kitu Telšių dekanato jaunimu vyko į Žemaičių Kalvariją perduoti rožančius. Tai sukėlė didelį nerimą Žarėnų vidurinės mokyklos mokytojams. Mokytojas Vasiliauskas, kompartijos kandidatas, vaikščiojo po mokinių namus ir grasino, jog visi, kurie važiuos į Ž. Kalvariją, bus griežtai nubausti.

    Mokytoja Radzevičienė, atsakinga už ateistinį mokinių auklėjimą, mokyklos kompartijos sekretorė Damanskienė ir direktorė Jankauskienė, motyvuodamos tuo, kad nebūtų taip, kaip praeitais metais per Velykas (pilna bažnyčia mokinių), nereikėtų „tarybai" svarstyti nepaklusniųjų, nutarė visą X kl. surašyti į ateistų būrelį. 100 proc. įtraukti visų nepavyko. Minėti mokytojai nuolat prievartauja tikinčius mokinius, juos baugina, „auklėja" verčia dalyvauti ateistiniuose konkursuose.

*    *    *

    Šilalė. 1980 m. gruodžio 18 d. Šilalės vargonininkas Feliksas Kvietkauskas griežtai pareiškė vikarui kun. Vytautui Skipariui: „Jaunimas bažnyčioje negros> negiedos, nesilankys pas tave, nedarysite jokių susitarimų, bendrai, ilgai nesiautėsi — greit būsi suvystytas. Kunigui pasiteiravus, kodėl negalima vaikams giedoti, vargonininkas atsakė, tuo jie norį atimti jam duoną. Vikarui

paaiškinus, kad tik per jo lavoną peržengus, bus galima uždrausti jaunimui groti, giedoti, lankytis pas jį, vargonininkas pagrasė įskųsiąs valdžiai.

*    *    *

    1980 m. gruodžio 23 d. Šilalės vidurinės mokyklos direktorė Norvilienė, mokyt. Breskuvienė, mokyt. Kel-. pšienė, mokyt. Raštutienė išsikvietė mokinius: Virgį Jankauską (VIII kl.), Gintautą Račkauską (IX kl.), Arūną Tverijoną (VIII kl.). Ji tardė, kas iš mokinių patarnaująs Mišioms. Mokiniai atsisakė pasakoti apie kitus.
Šilalės tikintieji džiaugiasi, kad vaikai ir jaunimas įsijungia į Bažnyčios gyvenimą: patarnauja Mišioms, adoruoja, eina Kryžiaus Kelius, groja ir gieda bažnytiniame chore.

*    *    *

    Vadžgirys (Jurbarko raj.). 1980 m. gruodžio 17 d. Vadžgiryje buvo laidojama 80-ties metų senutė Petronėlė Liaugaudienė. Jos dukra Sobaitienė ilgus metus dirbo Vadžgirio vid. mokykloje valytoja. Gražina Sobaitytė mokosi XI-toje klasėje. Laidotuvėse dalyvavo mokiniai (Rūta Zdanavičiūtė — XI kl., Sigita Eitutytė — XI kl., Janina Milkauskaitė — XI kl., Regina Gudmonaitė — XI kl., Laima Trumpaitytė — XI kl., Audra Krikščionaitytė — XI kl., Violeta Puskepalaitytė — XI kl., Gudmonaitė — IX kl., Daiva Mankdtė — IX kl., Živilė Puišytė — V kl., Reda Kybartaitė — V kl., Rima Giedraitytė — V kl., Renatas Sluoksnaitis — V kl.), įnešę vainikus ir gėles į bažnyčią, sugrįžo į pamokas. Direktorė Butėnienė pastebėjo grįžtančius mokinius. Prasidėjo tardymas, grasinimai perduoti saugumui; visiems reikėjo parašyti pasiaiškinimus.
    Mokytoja Zofija Maurutienė (XI kl. auklėtoja) buvo svarstoma Jurbarko švietimo skyriuje, mokytojai Lukošienei, išleidusiai penktokus, pareikštas papeikimas.


*    *    *


    1980 m. Kūčių dieną direktorė E. Būtėnienė pati budėjo mokinių bendrabutyje (internate), kad nė vienas iš mokinių nepabėgtų į namus. „Aš jums išvaikysiu iš galvų visokius prietarus. Tam, kuris bandys išbėgti, bus sumažintas elgesio pažymys", — grasino direktorė E. Būtėnienė.

*    *    *


BAŽNYČIA SOVIETINĖSE RESPUBLIKOSE


    Nočia. 1981 m. sausio mėn. Baltarusijoje, Varanavos rajone, buvo apiplėšta Nočios bažnyčia. Vasario mėn. buvo išplėšta Rodunės bažnyčia: išniekintas tabernakulis, išlaužtos durys, pavogti kilimai, paveikslai ir apie 10,000 rub.

*    *    *


NAUJI POGRINDŽIO LEIDINIAI


„Aušra" Nr. 23, Nr. 24.
„Vytis" Nr. 6.
„Tiesos kelias" Nr. 16, Nr. 17.
„Blaivybėje — jėga" Nr. 1. Leidnys pasirodė 1981 m. — Blaivybės metais. „Blaivybinio entuziazmo ugnelei visuomenėje kurstyti, gerai patirčiai publikuoti, blaivybės aktyvistams suburti, blaivinimo fronto veiklai plėsti organizuojamas šis kuklus leidinukas", — rašoma įžangoje. Leidinys „Blaivybėje — jėga" — blaivybės propaguotojas ir jos šauklys.

    „LKB Kronika" sveikina entuziastus, kurie, gelbėdami alkoholyje skandinamą Lietuvą, ryžosi leisti taip reikalingą leidinį „Blaivybėje — jėga".
* *   *

Lietuvi, neužmiršk!

    Petras Plumpa (Čistopolio kalėjimas), Petras Paulaitis (Mordovija), Sergiejus Kovaliovas (Permės sr.), Viktoras Petkus (Permės sr.), Balys Gajauskas (Permės sr.), Vladas Lapienis (tremtis Tėjoje), Algirdas Statkevičius (Černia-kovskio spec. psich. ligoninė-, Antanas Terleckas (Permės sr.), Julius Sasnauskas (Vilniaus saugumo kalėjime), , Povilas Pečeliūnas (Permės sr.), Vytautas Skuodis (Mordovija), Anastazas Janulis (Mordovija), Povilas Buzas (Permės sr.), Gintautas Iešmantas (Permės sr.), Gemma-Jadvyga Stanelytė (Sverdlovsko sr.), Genovaitė Navickaitė ir Ona Vitkauskaitė (Panevėžio lageryje) ir kiti neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai gyventi ir tikėti.

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum