gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 48 Spausdinti El. paštas
    • Jo šventenybei Popiežiui Jonui Pauliui II
    J. E. kardinolui Pranciškui Makarskiui
    Garbingajam Nobelio premijos laureatui A. Sacharovui
    Mečislovo Jurevičiaus teismas
    Inžinieriaus Vytauto Vaičiūno teismas
    Mūsų kaliniai
    RRT „šviečia" tikinčiuosius ir kunigus
    Rašo Kunigų tarybos
    Žinios iš vyskupijų
    Sovietinėje mokykloje

1981 birželio 29 d.
LKB KRONIKA Nr. 48

Perskaitęs duok kitam!
Eina nuo 1972 metų.
Numeris skiriamas paaukojusiems laisvę už tikėjimo
laisvę — Vytautui Vaičiūnui ir Mečislovui Jurevičiui


JO ŠVENTENYBEI POPIEŽIUI JONUI-PAULIUI II

    Gegužės 13 d. šūviai į Jūsų šventenybę labai skaudžiai palietė ir mūsų, Lietuvos katalikų, širdis.

    Per radiją sužinojusi apie šį baisų atentatą, visa tikinčioji Lietuva meldžia Aukščiausiąjį, prašydama Jums, šventasis Tėve, greito pasveikimo, kad kuo greičiau galėtumėte sugrįžti prie Bažnyčios vairo. Mes puikiai suprantame, ką reikštų šiuo metu Katalikų Bažnyčiai, pasauliui ir mums, komunistinių kraštų katalikams netekti Jūsų, kuris taip drąsiai ir taikliai mokate prakalbėti „tylinčios Bažnyčios" lūpomis.

    Mes dar kartą išreiškiame savo dėkingumą už Jūsų meilę mums, Lietuvos katalikams, už įvairiomis progomis pasakytus šiltus lietuviškus žodžius ir už maldas, kuriomis lydite mūsų Golgotą.
Lietuvos katalikai
*        *        *


J. E. KARDINOLUI PRANCIŠKUI MAKARSKIUI

    1981 m. gegužės 31 d. mes, Lietuvos katalikai, su malda lūpose per Varšuvos radiją sekėme Lenkijos Primo kardinolo Stepono Višinskio laidotuves. Mes negalėjome

asmeniškai jose dalyvauti, bet širdimi buvome su Jumis.

    Per keletą dešimtmečių mes stebėjome kardinolo Stepono Višinskio vadovaujamo lenkų episkopato didvyrišką kovą už Bažnyčios ir žmogaus teises Lenkijoje ir iš šios kovos ne kartą sėmėmės įkvėpimo. Kardinolo Stepono Višinskio mirtis yra skaudus nuostolis ne tik Jums, bet ir visiems, kovojantiems už Kristaus karalystę ir už žmoniškesnį pasaulį.

    Jūsų Eminencija, priimkite mūsų užuojautos, pagarbos ir meilės pareiškimą.
Lietuvos katalikai
*        *        *

GARBINGAJAM NOBELIO PREMIJOS LAUREATUI
A. SACHAROVUI


    Mes, geros valios lietuviai, savo širdimi lydime Jūsų kančios ir aukos kelią. Per radiją sužinojome apie Jūsų garbingą 60 metų jubiliejų, kurį atšventėte gegužės 21 dieną. Kartu su viso pasaulio žmonėmis sveikiname Jus, meldžiamės už Jus ir linkime geros sveikatos ir nenuilstamos energijos kovoti už pažemintą, paniekintą ir beteisį žmogų.
Lietuvos katalikai
*        *        *

MEČISLOVO JUREVIČIAUS TEISMAS


    1981 m. kovo 25 d. Šiauliuose, Spindulio 6-10, buvo areštuotas Lietuvos Helsinkio grupės narys Mečislovas Jurevičius. Bute, dalyvaujant ypatingai svarbių bylų tardytojui, justicijos patarėjui Norkūnui, milicijos leitenantui A. Augai, keturiems čekistams, kvietiniams — Vytautui Šlaminui ir Kęstučiui Snykai, buvo padaryta

krata. Paimta: 19 magnetofoninių juostų bei kasečių, vokiškas pašto ženklas, 20 ženkliukų, 5 įvairaus turinio telegramos, apie 50 fotonuotraukų (religinės eisenos), lapelis su telefonų numeriais, knyga „Žvaigždė", 29 žurnalai „Savaitė" (1942-44 m.), prieškarinių laikraščių, 2 Lietuvos žemėlapiai, 4 lapeliai su maldų tekstais, 6 mažo formato knygutės su religiniais tekstais.
*     *     *

    Kaltinimas pagal LTSR BK 199 str. buvo pareikštas 1981 m. balandžio 1 d., o galutinis kaltinimas — gegužės 22 d.

*     *     *

 
Laiškas iš 163 kameros:

G. J. Kr.
    Suradau progą Jums parašyti trumpą laiškutį. Visų pirmiausia dėkoju visiems už paramą, ypatingai už dvasinę, kuri labiausiai reikalinga. Dėkoju visiems, kurie aplanko mano šeimą. Vėl visiems prisidėjo daugiau rūpesčių. Norėtųsi sužinoti kaip Gemma gyvena? Jai sunku, nes pirmą kartą ir su žulikais. Kiek yra suimtų, ar mes tik du? Apie Vyturėlį (inžinierių Vyt. Vaičiūną — Red.) žinau, jį tą pačią dieną suėmė. Jam ir sunku, nes pirmą kartą. Bet jo dvasia galinga. Vyturėlį mačiau kaip mus vežė iš Vilniaus KPZ. Jis manęs nematė. Labai mane pradžiugino savo gera nuotaika ir pagalvojau, kad tikras dvasios vyturėlis. Daugiau apie jį nežinau. Dabar truputį apie mano gyvenimą. Dėkoju Dievui už visą, ką Jis duoda. Savo maža auka prisimenu visus visus laisvėje. Labai jaučiu Jūsų visų maldas, kurios labai reikalingos. Truputį šlubuoja širdis. Nuotaika gera, savo įsitikinimus neslepiu. Iš karto įmetė į vieną kamerą, kur buvo 2 žmogžudžiai, vagys ir chuliganai. Papasakojau už ką suimtas, apie

kryžiaus nešimą, apie eisenas. Kad pradėjo visi keikti, sako, baigia komunistai eiti iš proto; sako, kad religijos laisvė, o nekaltus žmones sodina. Kai visi nutildavo vakare, nueidavo gulti, aš tada melsdavaus atsiklaupęs ant lovos (miegojau viršuje). Kartą užpuolė prižiūrėtojai, bet mane kaliniai užstojo: netrukdykite, matote, kad žmogus meldžiasi ir tegul meldžiasi. Prižiūrėtojai nuėjo. Paskui perkėlė į kitą kamerą. Vieną mėnesį sėdėjau su vagimis, teistais jau kelintą kartą. Čia mane apvogė — apatinius šiltus rūbus. Vieni pasivogdavo, o kiti atiduodavo. Reikėjo daug kantrybės. Kartą norėjo mane sumušti, bet paskui atsiprašė. Ir čia turėjau toje kameroje daug dvasinio džiaugsmo, nors ir aidėdavo aplinkui baisios kalbos. Būdavo, kartais tekdavo ausis užsikimšti vata, bet tas nieko nepadėdavo. Balandžio 30-tą pervedė į kitą kamerą, kur ir dabar sėdžiu. Čia žmonės ramūs, tik be jokių idėjų. Šis kryžius yra sunkesnis negu pirmasis, bet jį nešti dabar daug lengviau, nes aš ne vienas. Tiek būsime ištikimi Tėvynei, kiek būsime ištikimi Kristui. Buvau kviečiamas keletą kartų tardymui, bet parodymus duoti atsisakiau. Klausė, kas organizavo eisenas. Atsakiau trumpai: Kristus! Šiais metais galvoja daryti taip — kas pirmoje eilėje eis, tuos teisti. Nežinau, kada šiais metais bus — dalyvaučiau maldomis ir aš.

    Įdomu, kaip ant Kryžių kalno praėjo talka? Man pranešė birželio 4 d., kad byla gegužės 29 d. perduota aukščiausiam teismui, laukiu dabar teismo, kur bus — nežinau. Niekaip negaliu prisiprašyti pas gydytoją, nes esą jis atostogaująs. Kartą paklausiau seselės, ar negalima išsikviesti iš užsienio .. . Atšovė, kad gabu pats važiuoti.
    Sveikinkite nuo manęs visus!
Mečislovas.

*     *     *


    1981 m. birželio 25 d. Vilniuje Aukščiausiasis Teismas pradėjo nagrinėti Mečislovo Jurevičiaus baudžiamąją bylą.

Į teismo salę žmonės buvo įleidžiami tik pagal sąrašą. Teismo procese galėjo dalyvauti tik artimiausieji M. Jurevičiaus šeimos nariai: žmona, brolis, dukra su vyru. Visi kiti teismo proceso dalyviai — visiškai pašaliniai asmenys, daugiausia rusai, KGB sukviesti užimti vietas ir sudaryti teisiamajam slegiančią atmosferą. Visi teisiamojo draugai liko už durų, prie kurių budėjo visiems gerai iš veido pažįstamas čekistas, bijąs pasisakyti savo pavardės ir todėl visų vadinamas „Berija". Tiesos dėlei, reikia pripažinti, kad visi čekistai laikėsi gana mandagiai, nebent „Berija" nublykšdavo ir jam iššokdavo akys, kai pamatydavo šalia savęs naują asmenį, prašantį įleisti į salę. Niekas susirinkusiųjų viešai nefilmavo ir neperspėdinėjo, kai tyliai stovėdami melsdavosi.

    Teismui pirmininkavo teisėjas Ignotas, o valstybiniu kaltintoju, kaip ir visada, buvo prokuroras Bakučionis.

    Prieš įvedant į salę M. Jurevičių, aštuoni liudininkai buvo painformuoti, jog turėsią būdyti pirmoje eilėje, nes reiksią 14 vai. važiuoti būdyti į kitą teismą (Širvintuose buvo teisiamas inžinierius Vytautas Vaičiūnas).

    Į teismo salę Jurevičių atvedė trys kareiviai, vienas iš jų stovėjo už teisiamojo nugaros, kad šis nesidairytų į salę.

    Teisėjo paklaustas, ar kaltinamasis neturįs kokių nors pageidavimų, M. Jurevičius atsisakė gynėjo, kuris pasišalino.

    Teisėjo klausiamas biografinių duomenų, M. Jurevičius atsakė, gimęs 1927 m. Nepriklausomoje Lietuvoje, Šakynos valsčiuje, Mimaičių kaime ir esąs Lietuvos pilieitis.
Kaltinamoji išvada
baudžiamojoje byloje Nr. 09-2-006-81,
kurioje Jurevičius Mečys, Jurgio,
kaltinamas pagal LTSR BK 199 str.

    Baudžiamoji byla iškelta 1981 m. sausio 12 d. Lietuvos TSR prokuratūroje pagal LTSR BK 199 str.

    Baudžiamojoje byloje nustatyta:

    Mečys Jurevičius 1979 liepos 22 d. organizavo grupinius veiksmus, susijusius su aiškiu neklausymu valdžios atstovų teisėtų reikalavimų, kuriais buvo šiurkščiai pažeista viešoji tvarka, sukeltas transporto darbo pažeidimas, ir pats juose aktyviai dalyvavo, t.y. priešingai įstatymams — be atitinkamų valdžios organų leidimo, piktnaudžiaudamas religiniais jausmais: organizavo tikinčiųjų eitynes, su kryžių nešimu, iš Šiaulių rajono Meškuičių miestelio į Jurgaičių piliakalnį (taip vadinamą „Kryžių kalną") ir, aiškiai neklausydamas valdžios atstovų teisėtų reikalavimų nutraukti grupinius veiksmus, pats juose aktyviai dalyvavo: kaip organizatorius — dalyvaujantiems nurodinėjo: paliepdavo atitinkamai elgtis, duodavo įvairius įsakymus, tuo savo pavyzdžiu ir konkrečiais veiksmais kurstė ir kitus nevykdyti pareikštų reikalavimų ir toliau tęsti neteisėtus veiksmus, nors jais buvo šiurkščiai pažeista viešoji tvarka, sukeltas aplinkinių pasipiktinimas bei transporto darbo pažeidimas.

    M. Jurevičius 1979 m. rugpiūčio 26 d. organizavo grupinius veiksmus, susijusius su aiškiu neklausymu valdžios atstovų teisėtų reikalavimų, kuriais buvo šiurkščiai pažeista viešoji tvarka, sukeltas transporto darbo pažeidimas Tytuvėnų mieste, kelyje: Tytuvėnai — Šiluva bei Šiluvos mieste, ir pats juose aktyviai dalyvavo, t.y. priešingai įstatymams, be atitinkamų valdžios organų leidimo, piktnaudžiaudamas religiniais jausmais, organizavo tikinčiųjų, buvusių Tytuvėnų bažnyčioje, eiseną į Šiluvą ir, aiškiai neklausydamas valdžios atstovų teisėtų reikalavimų nutraukti grupinius veiksmus, pats juose dalyvavo: kaip organizatorius — dalyvaujantiems nurodinėjo, išėjęs iš kolonos į kelio vidurį kitiems dalyviams paliepdavo atitinkamai elgtis, duodavo įvairius paliepimus, tuo savo pavyzdžiu ir konkrečiais veiksmais kurstė kitus

nevykdyti pareikštų reikalavimų ir toliau tęsti neteisėtus veiksmus, nors jais buvo šiurkščiai pažeista viešoji tvarka, sukeltas aplinkinių pasipiktinimas bei transporto darbo pažeidimas.

    M. Jurevičius 1980 rugpiūčio 24 d. aktyviai dalyvavo grupiniuose veiksmuose, kurie buvo surengti be atitinkamų valdžios organų leidimo ir kuriais buvo šiurkščiai pažeista viešoji tvarka, sukeltas transporto darbo pažeidimas Tytuvėnų mieste, kelyje: Tytuvėnai — Šiluva ir Šiluvos miestelyje, t.y., piktnaudžiaudamas religiniais jausmais, aiškiai neklausydamas valdžios atstovų reikalavimų nutraukti eiseną, kurstė kitus dalyvauti neteisėtoje procesijoje, davinėjo įvairius nurodymus.

    Pareiškus M. Jurevičiui kaltinimą pagal LTSR BK 199 str., jis kaltu dėl jam inkriminuojamų nusikaltimu neprisipažino. Atsisakydamas duoti bet kokius detalius ir išsamius parodymus apie įvykusias eitynes, tik nurodė, kad procesijoje dalyvavo kaip eilinis maldininkas.

    Nežiūrint į tai, kad M. Jurevičius neprisipažino kaltu dėl jam inkriminuojamų nusikaltimų, jo kaltė pilnai įrodyta: liudininkų parodymais, išimtais daiktiniais įrodymais (fotojuostomis ir foto nuotraukomis), kuriuose užfiksuotas M. Jurevičius procesijų metu ir kuriuose nedviprasmiškai matosi M. Jurevičius, kaip eisenų organizatorius ir vadovas.

    1. M. Jurevičius organizavo ir vadovavo procesijai 1979 liepos 27 d. iš Meškuičių į „Kryžiaus kalną".

    Šiaulių raj. LDT VK savo pažymoje nurodo, kad gauti leidimą dėl procesijos į LDT VK niekas nesikreipė ir toks leidimas nebuvo duotas.

    Liudytojas E. Žulpa parodė, kad 1979 liepos 22 d., iš ryto, į Vidaus reikalų skyrių pradėjo skambinti vairuotojai, kurie skundėsi, kad procesija trukdo eismui. Nuvykęs į vietą, įsitikino, kad procesija tikrai trukdo transporto darbui, pažeidžia viešąją tvarką. Procesijos organizatorius įspėjo Vykdomojo komiteto pirmininkas, o taip pat ir jis.

Tačiau grupiniai veiksmai nutraukti nebuvo. Kadangi procesija sudarė grėsmę saugiam eismui, buvo priverstas uždaryti judėjimą tuo kebu, kuriuo vyko eisena.

    Liudininkas V. Plungė parodė, kad jis fotografavo procesiją iš Meškuičių į „Kryžiaus kalną". Matė, kaip vadovavo žemo ūgio vyriškis, pražilusiais plaukais, su akiniais, apsirengęs juodu kostiumu. Iš V. Plungės paimtos 2 fotojuostos, iš kurių padarytose fotonuotraukose matosi M. Jurevičius kaip organizatorius ir vadovas.

    Liud. L. Lukoševičiūtė parodė, kad matė, kaip Meškuičių šventoriuje anksčiau nematytas vyras, žemo ūgio, pražilusiais plaukais, su akiniais, apsirengęs tamsios spalvos kostiumu, susirinkusius rikiavo į koloną, davinėjo nurodymus, paliepimus, mokė kitus, kaip elgtis eitynių metu. Apylinkės Vykdomojo komiteto pirmininkas A. Juzikis jį įspėjo. Procesijoje buvo apie 500 žmonių, priekyje nešė kryžių.

    Iš pateiktų atpažinti asmenų M. Jurevičių atpažino, kaip procesijos organizatorių ir vadovą.

    Analogiškus parodymus davė bud. G. Juodzevičius ir V. Gentis.

    G. Juodzevičius ir V. Gentis taip pat atpažino M. Jurevičių, kaip procesijos organizatorių ir vadovą.

    Liud. A. Juzikis parodė, kad Meškuičių bažnyčios šventoriuje susirinko daug privažiavusių žmonių. Iš jų išsiskyrė žemo ūgio žmogus, pražilusiais plaukais, su akiniais, pasirengęs juodu kostiumu, kuris viską organizavo: davinėjo įvairius nurodymus, surikiavo visus į koloną, kiti jo nurodymų klausė. Kadangi leidimo tokiai procesijai niekas nebuvo davęs, tai jis, kaip LDT VK pirmininkas, organizatorius įspėjo. Nežiūrint į tai, grupiniai veiksmai buvo toliau tęsiami: garsiai giedodami, nešdami kryžių, procesijos dalyviai iš Meškuičių kebu nuėjo link Jurgaičių piliakalnio.

    Liud. J. Tiknius ir S. Jokūbaitis parodė, kad procesiją organizavo ir jai vadovavo žemo ūgio vyriškis, pražilusiais

plaukais, su akiniais. Savo veiksmų, kaip organizatoriaus ir vadovo, nenutraukė ir tada, kai buvo perspėtas VK pirmininko Juzaliūno.

   
II. 1979 rugpiūčio 26 d. iš Tytuvėnų į Šiluvą buvo suorganizuota maldininkų eisena, kurioje dalyvavo apie 1000 žmonių.

    Raseinių raj. LDT VK savo pranešime nurodo, kad gauti leidimą pravesti minėtą maldininkų eiseną į Raseinių raj. LDT VK niekas nesikreipė ir toks leidimas nebuvo duotas.

    Liud. A. Mikalauskas parodė, kad nors leidimo procesijai nebuvo gauta, 1979 rugpiūčio 26 d. įvyko tikinčiųjų procesija iš Tytuvėnų m. bažnyčios į Šiluvą. Eisenai kirtus „Tarybų" gatvę, visiškai sutriko transporto eismas. Einantys garsiai giedojo. Jis, kaip Tytuvėnų apyl. VK pirmininkas per garsiakalbį visus įspėjo, kad eitynės draudžiamos ir liepė išsiskirstyti. Pakartojo tai 3 kartus.

    Liud. V. Navickas parodė, kad procesija iš pradžių visiškai nutraukė eismą „Tarybų" gatvėje, einantys kolonoje procesijos dalyviai garsiai giedojo. Į įspėjimą nekreipė jokio dėmesio.

    Panašius parodymus davė ir bud. V. Mišeikis.

    Liud. A. Vezniakas parodė, kad eiseną organizavo ir dalyvaujantiems vadovavo bei nurodinėjo anksčiau nematytas vyriškis, žemo ūgio, pražilęs, su akiniais. Pateikus vienodo amžiaus su akiniais vyrų fotonuotraukas, jų tarpe ir M. Jurevičiaus, A. Vezniakas atpažino M. Jurevičių kaip organizatorių ir vadovą.

    Liud. D. Gaižutis parodė, kad eiseną organizavo ir jai vadovavo anksčiau nematytas vyriškis su akiniais. Procesija trukdė eismui, kėlė triukšmą. Fotonuotraukoje atpažino M. Jurevičių, kaip organizatorių ir vadovą.

    Analogiškus parodymus davė bud. J. Jonaitis. Jis taip pat fotonuotraukoje atpažino M. Jurevičių, kaip eisenos organizatorių ir. vadovą.

    Liud. J. Jonikas parodė, kad procesija trukdė eismui.

Stebėdamas eiseną, atkreipė dėmesį į organizatorių ir vadovą: tai buvo vyriškis, žemo ūgio, su akiniais. Fotonuotraukoje atpažino M. Jurevičių, kaip tą organizatorių ir vadovą.

    Liud. A. Rimelaitis parodė, kad procesija uždarė eismą Tytuvėnų m. „Tarybų" gatvėje ir todėl jis negalėjo pravažiuoti.

    Liud. A. Simkevičiūtė ir V. Gleveckaitė parodė, kad procesija trukdė eismui.

    III. M. Jurevičius aktyviai dalyvavo 1980 rugpiūčio 24 d. tikinčiųjų procesijoje iš Tytuvėnų į Šiluvą.

    Kelmės ir Raseinių raj. LDT VK leidimo procesijai nedavė.

    Iš pažymos apie religinę procesiją matosi, kad eitynės trukdė eismui, pažeidė viešąją tvarką, procesijos dalyviai neklausė valdžios atstovų reikalavimų nutraukti grupinius veiksmus.

    Liud. H. Juzeliūnas ir S. Stūrys parodė, kad jis per garsiakalbį įspėjo procesijos dalyvius, liepė išsiskirstyti. Eisena trukdė eismui, pažeidė viešąją tvarką.

    Liud. V. Mišeikis parodė, kad procesija nutraukė bet kokį eismą Tytuvėnų m. „Tarybų" gatvėje.

    Liud. J. Daniliauskas, Mikolaitytė-Mąckevičienė Nijolė, Juozo, N. A. Laniauskienė, A. Lapienis parodė, kad procesija trukdė eismui.

    Tokius pat parodymus davė liud. P. Prišmontas.

    Liud. E. Urbonas, R. Ilevičius, G. Bružas parodė, kad juos dalyvauti procesijoje kurstė M. Jurevičius, kurį atpažino fotonuotraukoje.

    Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matosi, kad Tytuvėnų m., „Tarybų" gatvėje, ties namu Nr. 6 važiuojamosios dalies plotis 6 m. Toliau važiuojamoji dalis palaipsniui siaurėja ir ties namais, pažymėtais Nr. 34 ir 25, sudaro tik 3,5 m.

    Iš Kelmės VRS pranešimo matosi, kad kelio ilgis nuo

Tytuvėnų iki Šiluvos — 8 km. Kelias respublikinės reikšmės, kertasi su kitais keliais.

    M. Jurevičius iš paskutinės darbovietės charakterizuojamas: iki 1974 m. pabaigos administracinių nuobaudų neturėjo. 1974 m. lapkričio 10 ir gruodžio 8 d. į darbą neatvyko motyvuodamas, kad turi švęsti religines šventes. Už pravaikštas pareikšta pastaba. Tačiau gruodžio 25 d. ir sausio 6 d. vėl į darbą neatvyko. Už tai atleistas iš darbo.

    M. Jurevičiaus atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

    M. Jurevičiaus atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra ta, kad jis anksčiau buvo padaręs nusikaltimą.

    Jurevičius, Mečys, Jurgio, gim. 1927 spalio 29 d. Šiaulių raj. Mimaičių km., lietuvis, nepartinis, vedęs, išsilav. 4 klases, iš valstiečių, ne karo prievolininkas, anksčiau teistas — 1950 m. karinio tribunolo pagal RTFSR BK 63-3 str. 25 m. laisvės atėmimo, gyv. Šiauliai, Spindulio 6-10, dirb. Žarėnų-Latvelių bažnyčių zakristijonu, TSRS pilietis, šią savo nusikalstamą veiklą įvykdė nusikaltimą, numatytą LTSR BK 1993 str.

    Kaltinamoji išvada surašyta Vilniuje, 1981 gegužės 25
d.

    Baudžiamoji byla teisminga LTSR Aukščiausiajam Teismui.
(Kaltinamoji išvada sutrumpinta — Red.)

    Kaltinamąją išvadą surašė LTSR prokuratūros ypatingai svarbių bylų tardytojas A. Jucys, o ją 1981 .V.27 patvirtino LTSR prokuroro pavaduotojas A. Novikovas ir LTSR prokuroras A. Kairelis. Apklausos metu liudininkai daug kur painiojosi: vieni sakė, kad žmonės ėję netvarkingai ir buvęs užimtas visas kelias, kiti tvirtino, jog eisena buvusi tvarkinga po 4-5 žmones, eilėse ir užėmusi tik pusę gatvės, — mašinos galėjusios pravažiuoti.

    Po liudininkų apklausos greitai buvo perversti trys bylos tomai. Tokiu būdu teismo nariai ir publika

„nuodugniai" susipažino su nusikaltimo daiktiniais įrodymais ir kt. medžiaga.

    Birželio 26 d. kalbėjo prokuroras Bakučionis. Jis nepraleido progos apkaltinti M. Jurevičių dalyvavus nacionalinio pasipriešinimo judėjime prieš rusų okupaciją ir priminė visus šmeižtus, paskelbtus sovietinėje spaudoje M. Jurevičiaus adresu. Baigdamas kalbėti, prokuroras pabrėžė, kad Jurevičius kaltu neprisipažino ir sakosi grįžęs vėl dalyvausiąs panašiose eisenose ir skleisiąs tikėjimą, todėl jis esąs visuomenei itin pavojingas nusikaltėlis ir turi būti izoliuotas nuo visuomenės 3 metus, atliekant bausmę griežto režimo lageriuose.

    Sovietinius teismo pareigūnus ir prižiūrėtojus, teisiamasis taip apibudino: „Jūs žiauresni už carizmo laiku prižiūrėtojus. Mano tėvas, jis pats pasakojo, vieną kartą padavė duonos kepalą belaisviams, ir prižiūrėtojas leido, o man vakar duktė norėjo perduoti atsigerti ir pavalgyti, nes aš buvau labai alkanas, bet jūsų prižiūrėtojai neleido."

Paskutinis žodis

    1981 birželio 26 d.
    Gimiau 1927 m. spalio mėn. Nepriklausomoje Lietuvoje, Šakynos valsčiuje, Mimaičių kaime, valstiečių šeimoje. Gyvenimas buvo sunkus, nes nuo pat mažumės tarnavau pas ūkininkus. Vėliau, atėjus į valdžią rusams, buvau neteisingai apšmeižtas ir teisiamas be liudininkų. Man buvo paskirta 25 metai laisvės atėmimo, o po 6 metų byla buvo peržiūrėta ir buvau išteisintas. Mane išleido į laisvę, nes pripažino, kad tai Stalino klaida. Argi aš, būdamas 14 metų, galėjau vaikščioti su šautuvu ir vadovauti kažkokiam būriui?

    O dabar, po 30 metų, vėl esu teisiamas. Teisiamas ne už chuliganizmą, ne už žmogžudystę ar vogimą, o už religiją. Už tai, kad sakau tiesą jums į akis, kad neatsisakau savo įsitikinimų.

    Vienas žymus žmogus yra pasakęs: „Už 3 min.
pasakytos tiesos galima ir numirti."

    „Tačiau kalbėk nors trejetą tiesos minučių,
Po to tegu tave užmuš ... (J. Jevtušenko) — Red.
intarpas).

    Aš jums sakau tiesą į akis, valdiški bedieviai, ir už tai kentėsiu 3 metus kalėjime, jeigu ten manęs nenužudys. Būsiu kartu su žmogžudžiais ir chuliganais, nors politiniams kaliniams turėtų būti atskira kolonija.

    Lukiškio kalėjimo kameroje aš taip pat buvau kalinamas su žmogžudžiais, kurie labai nustebo, kai sužinojo už ką aš kalinamas, štai ką jie man pasakė, aš kartoju jų žodžius:

    — Tie durniai komunistai visai išprotėjo!..

    Žmogžudžiai mane užstodavo prieš priežiūrėtoją, kai aš melsdavausi. Tai dar kartą įrodo religijos tvirtumą. Gaila, kad kunigų mažai teisiama: jie būdami šiame nusikaltėlių pasaulyje skleistų dorybę ir religijos šviesą.

    Šiuo metu, tiktai kitame Lietuvos mieste, yra teisiamas mano draugas, su kuriuo mes dalyvavome toje pačioje eisenoje. Kodėl mes teisiami atskirai? Kodėl ne viename suole? Tai dar kartą rodo jūsų bailumą ir nesąmoningai plečia religijos propagavimą, nes už teismo salės durų ir čia, ir ten renkasi tikintieji, mano ir jo draugai. Jie į salę neįleidžiami, nors teismo procesas laikomas atviras. Salėje tiktai pagal sąrašą įleisti mano giminės, o visi kiti samdyti žiūrovai, saugumo agentai, tame tarpe dauguma rusų, kad nieko nesuprastų. Ir liudininkų tarpe nebuvo nei vieno tikinčiojo, visi saugumo darbuotojai ir komunistai. Taip, mane teisia mažuma. Net patys marksistai yra surinkę duomenis, kad Lietuvoje yra 30 procentų bedievių ir 70 procentų tikinčiųjų, ši bedievių mažuma ir teisia mane, nes bijomasi daugumos, bijomasi visų tikinčiųjų. Jei žmogus tikintis, jis bus savo krašto patriotas, tuo sunkiau jį nutautinti.

    Visos mūsų maldininkų eisenos ėjo ne su antitarybi-

niais šūkiais ar chuliganiškais ketinimais, bet su mintimi širdyje — už lietuvių tautos blaivybę ir dorą. Ėjo daug jaunimo ir vaikų. O jeigu visas jaunimas tikėtų į Dievą, Lietuvoje būtų mažiau žmogžudysčių, paleistuvavimo ir girtuoklystės.

    Aš labai džiaugiuosi, kad jūs mane laikote vienu iš organizatorių. Man tai didelė garbė paprastam darbininkui, baigusiam 4 klases. Jūs logiškai pagalvokite, argi įmanoma suorganizuoti tūkstantinę žmonių minią iš visų Lietuvos kampelių, jeigu niekas eiti nenorės. Čia žmonės ėjo savo noru, rizikuodami, kad gali būti už tai teisiami. O pažiūrėkime, kas eina į Gegužės I-sios demonstraciją: saujelė komunistų ir visi kiti, kurie grasinami administracinėmis baudomis, jei nedalyvaus demonstracijoje.

    Jūs mane teisiate už religiją, ačiū jums, nes tai tik rodo, kad Lietuvoje atgimsta tikėjimas. Ir tos pačios eisenos įrodo, kad tikinčiųjų vis daugėja. Net patys liudininkai įrodė, kad anksčiau tokių eisenų nebūdavo.

(Mečislovas Jurevičius teisme: „... išaugs ne vienas kryžius, ir eis dar ne vieną kartą į Šiluvą žmonių minios..."):
    Jūs net kryžiaus bijote: tai liudija ne kartą griaunamas Kryžių kalnas. Kryžių kalnas nuo 1904 metų yra puošiamas kryžiais. Jų nei caras negriovė, nei fašistai. Lietuviai pagonys nuo senų senovės čia aukas aukodavo. O kai atėjo rusai, viską nuvertė ir ne vieną kartą. Bet Kryžių kalnas vistiek stovi ir kryžių vis daugėja. Žmonės patys, niekieno neverčiami, neša ir stato juos ant kalno. Kryžių kalno griovimas man tik davė impulsą dar labiau tikėti. Aš pirmą kryžių nešiau naktį. Jis egzistavo tik 2 vai. ir buvo nuverstas, tai paskatino nešti dar kitą kartą. Paskui nešiau dieną jau nieko nebijodamas. Ir pamatysite, kad dar išaugs ne vienas kryžius, ir eis dar ne vieną kartą į Šiluvą žmonių minios, nors aš, kaip organizatorius, būsiu už grotų. Ir aš sakau jums:

    — Jei grįšiu gyvas, aš vistiek ėjau ir eisiu!
    Jūs mane teisiate už religiją, ačiū jums! Tai tik įrodo, kad Lietuvoje atgimsta tikėjimas. Man didelė garbė sėdėti tame pačiame suole, kuriame sėdėjo Stanelytė, Sadūnaitė, Kovaliovas, Skuodis. Ir aš prašau teisėją nemažinti man bausmės, o duoti 3 metus griežto režimo kolonijoje, kaip prašė prokuroras. Nors ši bausmė man lygi mirčiai, mano sveikata labai pablogėjo (kalėjime niekas nekreipė dėmesio į mano prašymą leisti nueiti pas gydytoją), aš džiaugiuosi kad esu už tai teisiamas.

    Aš jums nekeršysiu, o melsiuosi už jus, kad jūsų vaikai nenueitų blogu keliu. Aš pasiruošęs kentėti už tai, kad visi žmonės pradėtų tikėti į Dievą, ir kad mano teismas atvertų akis dar ne vienam bedieviui.

*     *     *


    15 vai. buvo paskelbtas nuosprendis — 3 metai pataisos darbų, bausmę atliekant griežto režimo lageryje. Paklausęs nuosprendį, Jurevičius garsiai pasakė:
    — Ačiū! Tai garbė Dievui ir Lietuvai!

*     *     *


INŽ. VYTAUTO VAIČIŪNO TEISMAS


    1981 m. kovo 25 d. pas Vaičiūnienę į darbą atvyko du čekistai. Pranešė, jog namuose esanti krata ir vyras norįs su ja pasimatyti. Vaišiūnienę išsivežė.

    Parvažiavus namo, vyro jau nerado. Vėliau paaiškėjo, jog krata buvo padaryta ir motinos sode, kur buvo laikomas automobilis.

    Saugumiečiai, liepę pasiimti maisto, Vaičiūnienę nusivežė į milicijos skyrių. Jai pareikalavus kratos protokolo saugumiečiai paaiškino, jog tai esą ne jos reikalas, — kratos protokolą turįs Vaičiūnas.

    — Mes jums viską atsiųsime paštu, — pažadėjo tardytojas Jucys.

    Pasimatymo metu už palaiminimą vyro kryžiaus ženklu, Vaičiūnienė buvo skubiai išvesta, nes, matyt, čekistai išsigando, kad ramus ir drąsus žmonos elgesys nepadarytų didesnės įtakos vyrui, kurį visokiais būdais norėjo išvesti iš pusiausvyros.

    Tardytojas Jucys patarė būti „protinga moterimi ir pagailėti vyro". Ir pats sakėsi, kad jam gaila Vaičiūno: jis geras specialistas, galėtų būti naudingas visuomenei; siūlėsi užstoti prieš prokurorą, žadėjo, kad, galimas daiktas, jei žmona „protingai" atsakinės į klausimus, vyrą greitai paleis.

    — Pasakykite, jei norit išgelbėti savo vyrą, kur yra era (elektroninis aparatas)? — vaidino gelbėtoją tardytojas Jucys.

    Tardytojas niršo, kam Vytautas Vaičiūnas įstojo į Helsinkio nutarimams ginti lietuviškąją grupę, aiškino sovietinių įstatymų humaniškumą, teiravosi, ką pažįstanti iš kunigų, vyskupų ir su kuo palaiko ryšius?

*     *     *


    1981 m. kovo 26 d. tardytojas Jucys pranešė L. Vaičiūnienei, jog „užmiršęs" perduoti vyrui maistą, rūbus ir liepė pačiai viską nuvežti į Vilnių.

    Kovo 27 d., žmonai nuvykus į Vilnių, tardytojas Jucys pranešė, kad jos vyras bus teisiamas už viešosios tvarkos pažeidimą.

    — Mes jam galime pritaikyti kriminalinį arba politinį straipsnį. Galime ir abu kartu. Gaus apie 10 metų, — gąsdino tardytojas.

    Saugumiečiai žadėjo Vaičiūnienei, jei duos naudingus parodymus, leisti perduoti vyrui maistą.

*     *     *



    TTG Katalikų komitetas balandžio 23 d. pasiuntė pareiškimą Lietuvos KP CK sekretoriui protestuodamas dėl Vytauto Vaičiūno ir Mečislovo Jurevičiaus neteisėto suėmimo, tačiau jokio atsakymo į pateiktą protestą niekas nesulaukė.

*     *     *

    Birželio 24 d. inž. Vaičiūno žmona gavo pranešimą iš Vilniaus II-os juridinės konsultacijos. Advokatas A. Vaičiekauskas rašo, kad š.m. birželio 24 ir 25 d. jam yra pavesta ginti Vytautą Vaičiūną.

    Kol. L. Vaičiūnienė susirado transportą, kol atvažiavo į Vilnių, atėjo vėlus laikas. Atėjus į Aukščiausiąjį teismą, niekaip nebuvo galima sužinoti, kur vyksta teismas: atvažiavusius siuntinėjo iš vieno kabineto į kitą: iš Prokuratūros į Aukščiausiąjį teismą ir atvirkščiai, kol pagaliau sužinojo, kad tiesinąs bus tik rytojaus dieną Širvintuose.

*     *     *

    Birželio 25 d. Širvintų Liaudies teismo būstinė buvo apgulta milicijos ir saugumiečių. Į teismo salę buvo leidžiami tik saugumo darbuotojai ir partijos patikėtiniai. Atvažiavusieji teisiamojo draugai ir tikintieji taip pat norėjo pakliūti į teismo salę, bet jų niekas neleido, nors dar daug buvo tuščių vietų. L. Vaičiūnienei paprašius įleisti į teismo posėdį nors tris jos pažįstamus, atvažiavusius kartu su ja, teismo sekretorė pradėjo šaukti: „Kaip jūs drįstate prašyti teisėją, kad į salę įleistų jūsų pažįstamus?! Jūs laukinė! Jūs miške augusi!"

    Į salę einant nepažįstamiems asmenims, prie durų stovėjęs vyriškis su raudonu raiščiu ant rankovės, pastebėjo savo draugui: „Čia eina partiniai darbuotojai". Pagaliau į salę buvo įleista ir teisiamojo žmona. Įvestas į salę teisiamasis peržvelgė sėdinčiuosius, ieškodamas

pažįstamų veidų. Jo žmona, sėdėjusi netoli teisiamųjų suolo, tyliai jam šnibštelėjo: „Vyteli, nieko nėra! Neįleido! Nesidairyk." Ir tuojau pasigirdo netoliese sėdėjusios jaunos moters replika: „Kam meluojate?! Kam meluojate?! Žiūrėkite, kiek daug žmonių!"

    Teisiamasis, nors atrodė smarkiai sublogęs, iškankintas, išblyškusiu veidu ir nešvariais rūbais, tačiau iš veido spindėjo didelė ramybė ir giedrumas, taip konstrastingas jį supančiai aplinkai — neramiems teismo nariams ir pilnoms pykčio ir pagiežos akims salėje.

    LTSR Aukščiausiojo teismo „atviram" posėdžiui pirmininkavo Jankauskas. Prokuroras — Murauskas. Kaltinamasis atsisakė advokato paslaugų.

    Inž. Vytautas Vaičiūnas buvo kaltinamas, jog organizavęs eiseną iš Tytuvėnų į Šiluvą.

    Dalis liudininkų į teismą neatvyko. Kiti — dažnai painiojosi ir melavo.

    Tytuvėnų apylinkės pirmininkas Henrikas Juzeliūnas kalbėjo, kad eisenos būna kiekvienais metais, o leidimo niekas neprašė. Jam pareikalavus eisenai išsiskirstyti, niekas jo neklausė. Kadangi buvo nedarbo diena, tai intensyvaus judėjimo nebuvo. Jis matęs vyriškį su vėliavėle, bet ar jis yra tas pats teisiamasis — nežino, nes nėįsidėmėjo. Kiek laiko buvo sustabdytas judėjimas — taip pat neatsimena.

    Stanislovas Turys girdėjo kalbant vyriškį, matė jį buvus su rudu lietpalčiu ir vėliau pastebėjo, kaip tas vyriškis sustabdė judėjimą ir praleido maldininkus.

    Česlovas Janušonis, važiavęs su automašina ir pamatęs eiseną, išlipo pasižiūrėti, o kadangi jis mėgstąs foto nuotraukas, tai pradėjęs fotografuoti eiseną. Teisiamajam Vytautui Vaičiūnui paklausus, kaip jo nuotraukos pateko į jo baudžiamąją bylą, liudininkas pasimetė, nežinodamas, kaip jam atsakyti. Padėtį išgelbėjo teismo pirmininkas: „Jūs turbūt pagalvojot, kad tokios eisenos pažeidžia įstatymus ir atnešėte į miliciją, kad vidaus organai imtųsi

atitinkamų priemonių". Aišku, liudininkas mielai patvirtino teismo pirmininko pasufleruotą mintį. Be to, jis matęs vyriškį, kuris sustabdė transportą ir praleido eiseną. Sustojusių mašinų buvo daug.

    Liudininkė Irena Gaubšaitė neskyrė bažnyčios nuo šventoriaus ir nuolat painiojosi savo parodymuose. Ji, atvažiavusi su autobusu į Tytuvėnus ir pamačiusi minią, susidomėjo, kas ten vyksta. Žmonių minioje pamačiusi vyriškį, kuris dabar teisiamas, vienoje rankoje turintis raudoną vėliavėlę, o kitoje — konstitucijos knygelę. Minėtas vyriškis su raudona vėliavėlę sustabdęs transportą ir praleidęs minią. Judėjimas buvo sutrukdytas apie pusę valandos.

    Liudininkas Juozas Dainilovas taip pat atpažino kaltinamąjį ir liudijo, kad jis su raudona vėliavėle sustabdė judėjimą ir praleido maldininkus.

    Petras Kryžmantas, maršrutinio autobuso vairuotojas, pasakojo, kad jis važiuodamas sutiko maldininkų minią, kuri jam sutrukdžiusi važiuoti. Kitų automašinų, stovėjusių už jo, buvę nedaug. Kaltinamajam paklausus, kiek autobusas pavėlavo į galutinę stotį ir ar už pavėlavimą buvo nubaustas, P. Kryžmantas atsakęs, kad pavėlavęs 5 minutes ir už tai nebuvo nubaustas.

    Teisėjas paklausė Vaičiūną, iš kur pas jį atsirado vėliavėlė. Teisiamasis paaiškino: „Kai tardėte J. G. Stanelytę, ją kaltinote, kad ji pažeidusi eismo taisykles — kolona neturėjusi raudonos vėliavėlės. Todėl šį kartą jaunimas ją atsinešė eismo reguliavimui, o aš ją paėmiau iš mergaitės, bijodamas, kad ji nenukentėtų, kaip anoji."

(Vytautas Vaičiūnas teisme: „Prokurore, kur jūsų sąžinė? Dėl to, kad aš su maldininkais ėjau melstis į Šiluvą, jūs man siūlote 3 metus?):

    Teisiamasis, kadangi atsisakė advokato, gynėsi pats:
    „Mane prokuroras kaltina, jog aš organizavau eiseną ir jai vadovavau. Visų pirma suorganizuoti tokią eiseną

reikia laiko, gabumų ir priemonių. Viso šito aš neturėjau. Jokio dokumento ar rašto, įrodančio, jog aš esu jos organizatorių, kratos metu pas mane nerasta, o kaltinimas pateiktas, vadovaujantis šiais kebais liudininkais, kurie buvo jūsų pasamdyti. Jūsų liudininkai, išskyrus Tytuvėnų v.k. pirmininką ir dar vieną liudininką, lengvai mane atpažino, nežiūrint, kad aš dabar esu kitaip apsirengęs. (Žmona, pamačiusi teismo metu savo vyrą, vos jį beatpažino ir tai daugiau iš drabužių, negu iš veido: kalėjime teisiamasis buvo užsiauginęs ūsus ir barzdą, — Red. pastaba).

    Visi liudininkai yra man nepažįstami. Aš juos matau pirmą kartą. Kodėl nepakvietėte ir neapklausinėjote nė vieno eisenos nuotraukose mano nurodyto žmogaus, kurį aš pažinčiau.

    Mane kaltinate, kad eisenai neprašiau leidimo iš vykdomojo komiteto. Kadangi aš jos neorganizavau, tai ir leidimo neprašiau. Be to, dar kaltinate, kodėl aš neišskirsčiau eisenos, kai buvo pareikalauta išsivaikščioti? Jei jūs per garsiakalbį šaukdami nieko nepadarėte, tai aš be jokių priemonių nė nemėginau skirstyti, — niekas manęs nė neklausytų! Kiekvienas tikintis, be jokio raginimo žino, kada ir kur jam reikia eiti melstis. Eisenoje aš dalyvavau ir kalbą sakiau. Esu tikintis ir myliu Mariją; aš ėjau ir eisiu maldauti Jos užtarymo lietuvių tautai, jos jaunimui; kad gelbėtų tautą nuo alkoholio ir paleistuvystės.

    Buvo girdėti kalbant, kad sukviesta daug milicijos ir saugumiečių; kad gaisrinės ruošiasi maldininkus apipilti vandeniu ir pan. Todėl šventoriuje kreipiausi į susirinkusius, aiškindamas mūsų eisenos tikslą, sakydamas, kad tai yra maldavimas Švč. Mergelės padėti mums nublaivinti ir nuskaistinti Lietuvą. Aš jiems aiškinau, kad niekas neturi teisės mus apipilti vandeniu ar išvaikyti. Raginau tikinčiuosius drąsiai melstis, giedoti ir nieko nebijoti, nes pagal Konstituciją, mes turime teisę tai daryti. Konstitucijos knygelę aš paėmiau tam, kad parodyčiau valdžios

pareigūnams tą straipsnį, kur yra parašyta, jeigu kartais būčiau sulaikytas. Iš tikrųjų buvau tuojau sulaikytas ir Konstitucija iš manęs buvo atimta.

    Aš protestuoju prieš šitą kaltinimą ir laikau save nekaltu. Visi šie liudininkai yra tikriausiai bedieviai, kaip ir S. Gaubšaitė, neskirianti bažnyčios nuo šventoriaus. Jie yra pasamdyti tam, kad galėtų padėti jums su manimi susidoroti, nes aš esu tikintis lietuvis, o svarbiausia, — kovotojas už tiesą.

    Prokurore, kur jūsų tiesa? Kur jūsų sąžinė? Viską jūs praradote! Dėl to, kad aš su maldininkais ėjau melstis į Šiluvą, jūs man siūlote 3 metus. Teigiate, kad man nėra nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Žmogui, kuris išdirbęs 30 metų, neturėjęs jokio papeikimo ir dirbęs atsakinguose postuose, pagal „įstatymą" siūloma aukščiausia bausmė — 3 metai!

    Prokurore, šita byla pasaulio akivaizdoje jums garbės neatneš."
(Vytauto Vaičiūno gynimosi kalba teisme užrašyta iš teismo dalyvio pasakojimo, — Red. pastaba).

*     *     *


    Birželio 26 d. buvo paskelbtas teismo sprendimas: Vytautas Vaičiūnas nuteisiamas 2.5 metų pataisos darbams, bausmę atliekant bendro režimo lageryje.

    Per abi teismo dienas niekas iš tiesiamojo draugų ir pažįstamų nebuvo įleistas į salę. Suvažiavusius neįleido netgi į teismo koridorių, — jie visą laiką prastovėjo aikštelėje prie teismo patalpų, kur nebuvo jokios galimybės atsisėsti ir pailsėti. Atvažiavę kunigai, jaunimas ir pažįstami, nepaisydami nei svilinančios saulės, nei susmeigtų į juos saugumiečių žvilgsnių, ramiai bendrai sukalbėdavo rožančių, jungdamiesi maldoje su teisiamuoju-

*     *     *



    Inž. Vytautas Vaičiūnas gimė 1930 m. kovo 9 d. šakių raj. Žvirgždaičių valsčiuje, Tupikų kaime, bežemio valstiečio šeimoje.

    Esant sunkiom gyvenimo sąlygom (anksti mirė motina), būdamas 10 metų, jis buvo išleistas bernauti pas ūkininkus. Mokėsi Vytėnuose berniukų auklėjimo mokykloje. Sovietinei valdžiai uždarius mokyklą, Vytautas mokėsi Šlapaberžyje.

    Novilsko mieste atlikęs karinę tarnybą, Vaičiūnas 1957 m. grįžo į Lietuvą ir pradėjo dirbti „Nemuno" gamykloje. 1961 m. jis įstojo į Kauno Politechnikumo vakarinį skyrių, kurį baigęs, mokslą tęsė Kauno Politechnikos institute. 1977 m. V. Vaičiūnas įsigijo elektros inžinieriaus diplomą ir dirbo Kauno Paleidimo — derinimo darbų valdyboje.

*     *     *

Lietuvi, neužmiršk!

    Petras Plumpa, Sergiejus Kovaliovas, Vladas Lapienis, Balys Gajauskas, Viktoras Petkus, Petras Paulaitis, Julius Sasnauskas, Antanas Terleckas, Anastazas Janulis, Algirdas Statkevičius, Povilas Buzas, Vytautas Skuodis, Povilas Pečeliūnas, Gintautas Iešmantas, Ona Vitkauskaitė, Genė Navickaitė, Jadvyga Stanelytė, Vytautas Vaičiūnas, Mečislovas Jurevičius ir kiti neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai gyventi ir tikėti!

Lietuvos SR KP CK antrajam sekretoriui N. Dybenkai

Pareiškimas

    1981 m. birželio 25-26 dienomis Vilniaus m. Aukščiausiame Teisme vyko Mečislovo Jurevičiaus atviras teismo procesas. Jį teisė pagal Lietuvos TSR BK 199 str. III dalį.

    Iš ryto atvykę į teismą prie posėdžių salės durų stovinčių saugumiečių ir milicininkų buvome sulaikyti,

nors salė dar buvo visai tuščia, nes nebuvo prasidėjęs teismo procesas. Prie durų stovintis su raudonu raiščiu saugumietis, nuolatinis „durininkas", kuris niekada nepasisako pavardės, mums pareiškė:

    — Jūsų visų vietos, kaip ir visada, yra užbroniruotos koridoriuje po laiptais. Kol aš čia stoviu, į salę iš tikinčiųjų nė vienas neįeisite. Pateksite tik tada, kai jus pačius teis . . .

    Vėliau į salę įleidinėjo tik pagal sąrašus atvykusius saugumiečius ir kitus specialiai pakviestuosius.
Tomis pačiomis dienomis Širvintuose už dalyvavimą religinėse procesijose buvo teisiamas inžinierius Vytautas Vaičiūnas. Saugumiečiai ir milicija atvykusius neleido įeiti net į teismo pastatą. Viešame teismo procese galėjo dalyvauti tik teisiamojo žmona.

    Mes protestuojame:

    1. kad nekalti žmonės yra teisiami už dalyvavimą religinėse eisenose, t.y. — už savo įsitikinimus. (Valdžios pareigūnai tokioms eisenoms leidimo iki šiol nedavė).

    2. kad į viešus teismo procesus neįleidžiami teisiamųjų draugai bei pažįstami, o tik saugumiečiai, jų kviestiniai, milicininkai ir kareiviai.

    R. Grigas, D. Dambrauskaitė, A. Kiaulevičiūtė, L. Vaičiūnienė, V. Maknauskaitė, St. Balkaitis, B. Briliūtė, J. Kuodytė, Stašaitis, V. Baliūnas, E. šuliauskaitė, G. Buzaitė, D. Dubauskaitė, E. Lapienienė, kun. S. Tamke-vičius, kun. J. Zdebskis, N. Sadūnaitė, A. širvinskienė, O. Kavaliauskaitė, J. Skurulskienė, A. Kerbelytė, S. Kelpšas, S. Mištautas, A. Raišytė, J. Judikevičiūtė, O. šarkauskaitė, B. Valaitytė, A. šukytė, Jurevičienė, V. Bogušis, V. Gluoksnis, R. Teresiūtė, R. Kockaitė, G. Krisiūnaitė, R. Ramašauskaitė, A. Daugininkaitė, L. Truskauskaitė, P. Bačauskaitė, G. Drasutytė, B. Mališkaitė, B. Vazgelevičiū-tė, E. Skinkytė, N. šukevičiūtė, 2 neįskaitomi parašai.
*     *     *


MŪSŲ KALINIAI

Rašo Gintautas Iešmantas:
Kreipimasis į Europos komunistų
partijų vadovus.

    1980 m. gruodžio 15-22 dienomis Vilniuje, kartu su lituanistu P. Pečeliūnu ir docentu V. Skuodžiu, buvau teisiamas už tai, jog propagavau socializmą su žmogišku veidu, rašiau poemas ir eilėraščius, aukštinančius gėrį, laisvę, tiesą ir draugystę (kūriniai nebuvo išspausdinti) ir troškau, remdamasis Konstitucija, kad Lietuva išstotų iš TSRS, būtų nepriklausoma, laisva socialistinė valstybė.

    Kreipiuosi į visus geros valios žmones, ypač į visus Europos komunistų partijų vadovus padaryti viską, kad mums būtų suteikta laisvė, prašant TSRS generalinį prokurorą peržiūrėti mano grupei sufabrikuotą bylą, dalyvaujant Europos šabų advokatams.

*     *     *


Lietuvos jaunimui

    Dėkoju už pilietinę bei moralinę paramą, kurią patyriau teismo metu. Ypač džiugina mūsų drąsa ir ryžtas kovoje dėl laisvės ir tiesos. Jūs — mūsų viltis ir ateitis! Trokštu vieno — tesiplečia judėjimas už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.
Gintautas Iešmantas

*     *     *

Žinios iš Permės lagerio.

    6 km nuo stoties Vsėsviatskaja išsidėstę griežto režimo lageriai. Viename iš jų kalinami 1980 m. gruodžio 22 d. Vilniuje nuteisti: Povilas Pečeliūnas ir Gintautas Iešmantas. G. Iešmantas dirba prie staklių, o P. Pečeliūnas — virtuvėje. Pečeliūnas dirba po 12 vai. į parą, be išeiginių. Žinant silpną jo sveikatos būklę, toks darbas jo

jėgas visiškai nualina. Dar baisesnis moralinis teroras: barakuose nuolatinės kvotos, atimta bet kokia galimybė kurti (kūrybiniam darbui), neleidžiama skaityti pavergėjų dvasios neatitinkančios literatūros.

    Tame pačiame lageryje iš leningradiečio V. Poreš buvo atimta Biblija. Protestuodamas prieš tokį elgesį, pastarasis paskelbė bado streiką, išbadavo 77 paras. Maitino prievartniu būdu — ampulėmis, tačiau Biblijos negrąžino.

    Hitlerio valios vykdytojai, norėdami pasityčioti iš savo aukų, liepdavo jiems patiems išsikasti sau duobę. Permės lagerio prižiūrėtojai kartą įsakė kaliniams taisyti jų tvorų spygliuotą vielą, tačiau kaliniai atsisakė tai daryti.

    Panašiai 1981 m. balandžio 18 d., Did. šeštadienį, 7 lietuviai atsisakė dirbti šeštadieninėje talkoje.

    Lagerio administracija visai nesirūpina kalinių sveikata. Vietinis gydytojas arba nepakankamai kvalifikuotas, arba sąmoningai nesuteikia medicininės pagalbos.

    P. Pečeliūnui iki šiol nesutvarkyti dantys, o G. Iešmantui paskyrė vaistus akims, kurie sukėlė uždegimą ir tik po ilgų debatų jam buvo iškviestas gydytojas iš rajono centro, kuris paskyrė Iešmantui tinkamus vaistus.

*     *     *


    1981 m. gegužės, mėn. P. Pečeliūno laiškas:

    — Man daug kas linki ištvermės. Aš dar kartą kartoju: jos pakanka. Viską nulemia vidinis pasaulis ir toji šviesa, kuri ryškiausiai spindi Rezurekcijos šventėje. Be to, gyvi širdyje mano paties pasakyti žodžiai iš šventraščio: „Tiesa jus padarys laisvus." Juos sakiau viešai, juos sakau ir Tau. Esu laisvas tiesoje! Čia ir yra ištvermės šaltinis. Tos vertybės, dėl kurių kai kas tiek daug sielojasi, yra menkos. Tikros vertybės eina kartu su žmogumi. Su manimi kartu iškeliavo ir tikroji šviesa, ir savo Tėvynę išsinešiau širdyje. Viskas gyva ir artima. ... O kaip norėčiau, kad mano artimųjų širdyse būtų tiek Ramybės, kiek yra mano širdyje. Jei kas žvelgtų į viską mano akimis, pasaulį

matytų tokioje šviesoje, kur tikros vertybės spindi savo tikrąja prigimtimi.

    Aš visur matau prasmę. O tai — svarbiausia!

    8... šviesa nugali tamsą. Tai ir yra mano tikėjimo trykštanti versmė. O žmones reikia mylėti, kokie jie bebūtų! Nei kerštu, nei neapykanta dar niekas nepagerino pasaulio. O meilė jau davė savo vaisius. Ir meilei priklauso ateitis!

    ... Su Dievu! Telaimina Jis Tave kiekviename žingsnyje ir tesaugo nuo visų pavojų!

*     *     *


    Rašo Julius Sasnauskas:
    — štai ir pavasario pirmosios dienos. Nors į mūsų kamarėlę, nei į tą pasivaikščiojimų šulinį saulė dar neužklysta, bet vis tiek smagu, kad dienos ilgėja, o tas dangaus lopinėlis tarp grotų toks giedras giedras, net akys skauda bežiūrint.. . Pasimatysim, deja, tik balandį, taip sakė valdžia ...

    ... Laiškų išsiuntimas tapo tikra problema: pats nereikšmingiausias sakinys pasirodo įtartinas, su „pretekste", gaunu iš naujo perrašinėti... . Laiškas Zitai kone mėnesį vaikšto tai pirmyn, tai atgal, niekaip neįveikdamas visų barjerų.

    ... Kameros kaimynas gąsdina Sibiro pamėklėmis, pranašauja, kad ten iškratys iš galvos visas „paikystes".
1981 m. per šv. Velykas J. Sasnauskas rašo saviesiems:

    — Aleliuja! Sveikinu visus šį nuostabų Prisikėlimo rytą! Nors aš negaliu, kaip Simonas nuimti nuo Jūsų pečių to kryžiaus, bet iš visos širdies trokštu, kad jis būtų lengvesnis. ...

    Praeis metai, grįšiu namo, vėl bus gražios šventės, o kažkur giliai vis tiek pasiliks tokių dienų atsiminimas, tas kalėjimo švenčių juokingas graudumas. ...

    Gabens mane į Tomsko guberniją. Dievas duos, neprapulsiu, nesiduosiu Sibiro praryjamas. Tik Jūs daugiau nesikrimskite.

    Julius Sasnauskas gegužės 6 d. laiške rašo:

    — štai jau gegužis, paskutinis mano mėnuo rūsy. Nors ir sunkiai stumi tokioj vietoj paskutines dienas, ypač dar pavasarį, bet visgi smagu, kad jau galas . . . Galas, kuris atrodė toks neįtikėtinas, pirmąkart žiūrint į tas betono sienas ir tinklą virš galvos. Laisvė dar toli, bet iš vietos į vietą nešiesi jos paveikslą, ir ne tik kaip žeidžiantį prisiminimą, bet visų pirma kaip tikėjimo, vilties ženklą

    Jau anksčiau ruošiausi Jums rašyti, dar prieš Motinos šventę.

    Sveikinu Mamą ir Babunę. . . Sunku surasti tai šventei tinkamų žodžių. Čia prie gulto turiu mažytę Leonardo Madoną ant pašto ženklo, — ir atrodo, kad į tą niūrų būstą įsiveržia gyvenimas, meilė, amžinas pavasaris.

    Julius Sasnauskas gegužės 11 d. laiške rašo:

    Šis mėnuo vadinamas Marijos vardu, Marijos, kuri mums tokia artima su skausmo kalaviju perverta širdimi ar stovinti po Sūnaus kryžiumi. Bet tai ne vien liūdesys — mes žinome, kad ten niekas nepraėjo veltui. . . .

    Dar minėjo, kad mane po kalėjimus trankysią tik iki birželio 11 dienos, paskui pakeisią sąlygas (nuo birželio 11 d. prasideda nutrėmimas — Red. pastaba). Pratempsiu kaip nors tas porą savaičių. Linkėjimų visiems. Su Dievu!

*     *     *


    Juliaus Sasnausko adresas nutrėmime: Tomskaja obl., s. Parabelskoje, Sovetskaja 147 a

    Julių Sasnauską apgyvendino bendrabutyje ir dirba santechniku.

*     *     *



Genutė Navickaitė balandžio 17 d. laiške rašo:

    — Pirmomis laiško eilutėmis sveikinu Jus su gražiu pavasariu ir artėjančiom šv. Velykom.... 19-tą balandžio pas mus talkos diena ir reikės dirbti kaip paprastą dieną. Tiktai už ją niekas nemokės. Kaip praeis ši brangi šventė, parašysiu vėliau.

    Mano uždarbis būna apie 50 rub. per mėnesį. Iš jų atskaito už maistą. Lieka maždaug po 35 rub. Iš tų pinigų galima nusipirkti maisto už 9 rub., jei įvykdai normą. Likusieji pinigai lieka ateičiai, t.y. grąžins, kai išeisiu į laisvę. O nuo šios dienos man dar čia beka pagyventi lygiai vienerius metus. ...

    Kiekvieną sunkesnę akimirką aukoju už Jus ir visus, kurie gyvena tiesoje. ...

    Mes čia nelabai mėgstamos, nes esame truputį kitokios: nesikeikiame, nesipešame nė su kuo. Kiek supratau, tikintieji čia kai kam baisesni už visokias kriminalistes. ...

    Viena aišku, Dievas yra Tiesa ir dėl Jo galima atiduoti ne tik tuos metus, bet ir visą gyvenimą. ...

    Esu dėkinga už maldas ir rūpestį. Su Dievu!

*     *     *


    Onutė Vitkauskaitė gegužės 3 d. laiške rašo:

    — Šiandien yra gegužės I-sis sekmadienis — Motinos Diena. Daug apie ką tenka susimąstyti, prisiminti, bet tegul būna visa tai mūsų mylimiausios Motinos Marijos globoje. Ji išmokė meilės, aukos, gerumo mūsų motutes. Tegul šie mūsų pažeminimai, paniekinimai būna kaip padėkos malda už visa tai, bet kartu norėčiau, kad būtų kaip permaldavimas už tas vadinamas motinas, kurios be mažiausio sąžinės priekaišto žudo vaikelio ne tik kūną, bet ir sielą. Jos, paniekinę Meilės Motiną, prarado šaltinį, iš kurio galėtų semtis meilės, švelnumo, stiprybės motiniškos aukos kelyje. .. . Lageryje būdama aš labai

gerai supratau, koks baisus yra žmogaus likimas be Dievo, be amžinosios Meilės.

    Prašyčiau perduoti nuoširdžiausią padėką ir linkėjimus tiems, kas už mus meldžiasi. Su Dievu!

*     *     *


Onutė Vitkauskaitė gegužės 17 d. laiške rašo:
    — Mūsų mažoje padangėje nieko naujesnio, tik iš laisvės gavo mano draugė Genutė liūdną telegramą, kad mirė jos sesutė. Žinoma, buvo didelė staigmena, skaudi žinia. Genutė, būdama tvirtos dvasios, ir šį skausmą priėmė ramiai, tik vis tikėjosi atsisveikinti su mirusia, daug dėjo pastangų, bet deja ... (Laisvėje Genutės brolis kun. Z. Navickas ir artimieji padarė viską, kad ją, pagal įstatymus, išleistų iš lagerio į savo sesers laidotuves, bet prokuroras užprotestavo ir išvykti jai neleido — Red. pastaba). Man skaudu buvo žiūrėti į jos tylų sielvartą. Jos šis skausmas rado atgarsį didžiojoje Dievo Meilėje. ...

    Labai gaila, bet manęs nepasiekė 10,11, 12,13, o 14-tojo kažkur užkliuvo Velykinis sveikinimas. Saugo, kad mes nepamatytume Kristaus net atvirutėje. Taip ir Kristaus Kapą saugojo ginkluoti sargai, kad neprisikeltų, o vis tiek ... ir šiandien švenčiame Velykas.

    Dar kartą ačiū už maldas, už viską, viską. Kiek galėsiu ir aš maldoje su Jumis. Tad linksmu, laimingų šv. Velykų!

*     *     *


    Vladas Lapienis savo 1981 m. Velykiniame laiške rašo:

    — Tikrai myli tas, kuris už meilę gali atiduoti viską: džiaugsmą, laisvę, sveikatą ir net gyvybę, neieškodamas nei garbės, nei asmeninės naudos. Taip Kristus mylėjo žmones.

    Tomas Kempietis sako, kad nė viena Jėzaus žemiškojo gyvenimo valanda nebuvo be kančios. O ar mes neieš-

kome kito kelio, negu kentėjimų? Ar nenorime pasukti kitu keliu, negu tuo, kuriuo ėjo mūsų Išganytojas?

    Jeigu kartais ir netektų pasipuošti kraujo rožėmis, tai, anot apaštalo Jokūbo, laikykime tikru džiaugsmu, kad pakliuvome į visokius išmėginimus. Supraskime, kad mūsų tikėjimo išmėginimas gimdo ištvermę, o ištvermė subręsta darbuose, kad taptume tobuli ir sveiki Gok. 1,2-4).

    Sakoma, kad reikia kantriai pakelti visus vargus, nes už tai laukia didis džiaugsmas danguje. Bet dar šioje žemėje tie vargai tampa lengvi krikščioniui, kuris nuoširdžiai myli Jėzų ir drauge su Juo neša kryžių. Juk vien tik mes patiriame, kad nešti su Jėzumi savo kryžių yra laimė, pasaulis jos nepažįsta. Mes esame Kalvarijos kalne, bet jau švenčiame pergalę Danguje!
(V. Lapienio nutrėmimas Sibire baigiasi 1981 liepos 20 d. - Red.)

*     *     *


Rašo P. Lukoševičius (ištraukos):

    — Mane vėl ištiko žiauri ir klastinga saugumo ranka. 1981 m. sausio 22 d., anksti rytą, iš buto (Tulpių 21-62) mane paėmė ir atvežė į Respublikinę Naujos Vilnios Psichoneurologinę ligoninę, šį kartą nenumanau už ką ir kuriam laikui. Niekur nieko nesužinosi, nes viskas daroma slaptai. Psichiatrinė ligoninė paklusniai tarnauja saugumo interesams . . . Kaip saugumas nurodo, taip ji „gydo". . . laiko tiek, kiek įsako KGB. Nėra įstatymo, kuriuo galima būtų remtis, ieškant teisybės. Tiesa, konstitucija yra, bet ji... tik užsienio propagandai varyti ir ten žmones klaidinti.

    Laukiu pavasario, atšilus orui, daug lengviau. Išleidžia į orą pasivaikščioti, darosi erdviau. Tiesa, ir dabar išleidžia, bet dėl nepakankamo apsirengimo ilgai nebūsi.
    Linkiu visiems geros sveikatos ir gausios Dievo palaimos.
1981 m. kovo 12 d.
*    *    *

RELIGIJŲ REIKALŲ TARYBA „ŠVIEČIA"
TIKINČIUOSIUS IR KUNIGUS

    Šiauliai. 1980 m. kovo 11 d. į Šiaulių miesto vykdomąjį komitetą buvo sukviesti rajono bažnytinių komitetų atstovai. RRT įgaliotinis P. Anilionis, bandė įrodyti, kad Lietuvoje yra pilna tikėjimo laisve.

    Šiaulių miesto šv. Petro ir Povilo bažnyčios atstovui paklausus, kodėl tiek mažai išleista katekizmų, įgaliotinis paaiškino, jog trūksta popieriaus.

    Vykdomojo komiteto atstovė Gaurilčikienė gyrė (labai gaila, — Red. pastaba) Šiaulių miesto bažnyčiose esamą tvarką ir džiaugėsi, kad čia nepažeidinėjami sovietiniai nurodymai.

    Kėdainiai. 1981 m. kovo 18 d. Kėdainių raj. pirmininko pavaduotojas A. Juškevičius išsikvietė rajono bažnyčių komitetų atstovus. Dalis narių atsisakė atvykti. RRT įgaliotinio pavaduotojas iškviestiesiems aiškino „Religinių susivienijimų" nuostatus". RRT atstovas įpareigojo bažnyčių komiteto narius, apylinkių tarybų deputatus būti atsakingais už šių nuostatų pažeidimus. Jiems liepė sekti kunigus, kontroliuoti jų sakomus pamokslus, prižiūrėti, kad šie nepažeidinėtų sovietinių įstatymų: nekatekizuotų vaikų, neleistų jų prie altoriaus patarnauti Mišioms ir t.t.

    Prienai. 1981 m. kovo 20 d. į Prienų raj. vykdomąjį komitetą buvo sukviesti rajono apylinkių Tarybų pirmininkai, partinių organizacijų sekretoriai, bažnytiniai parapijų komitetai. Religijų reikalų tarybos įgaliotinio pavaduotojas Juozėnas, išaiškinęs tarybinių įstatymų „humaniškumą" Bažnyčios atžvilgiu, piktinosi, jog 20 parapijų nesudarė naujų sutarčių, o Užuguosčio parapijos

klebonas kun. Z. Navickas ir kiti neteikia rajonui finansinių žinių. Lektorius aiškino, kad Lietuvoje yra apie 20 kunigų, sakančių „ekstremistiškus" pamokslus, o prie jų pritapę ir Prienų vikaras kun. A. Gražubs bei Užuguosčio klebonas kun. Z. Navickas. Grasino, jog už tokius pamokslus gali uždaryti maldos namus.

    Į pateiktus Veiverių, Pakuonio, Prienų parapijų komitetų atstovų klausimus įgaliotinio pavaduotojas Juozėnas neatsakė, nes šie, jo nuomone, esą, „ne į temą".

    Finansų skyriaus vedėjas Stakionis mokė bažnytinius komitetus, kaip jie turi tikrinti kunigų finansinę veiklą ir neleisti klebonams „savivabauti".

    Polekėlė (Radviliškio raj.). Pateikiame sutrumpintą Polekėlės parapijos komiteto pareiškimą vysk. L. Poviloniui:

    1981 m. kovo pradžioje buvo Radviliškio raj. vykdomojo komiteto pranešimas, kad 1981 m. kovo 10 d. 12 vai. rajono vykdomojo komiteto salėje įvyks seminaras, kuriame turi dalyvauti religinių bendruomenių vykdomųjų organų ir revizijos komisijų nariai. Tema: „Religinių susivienijimų vykdomieji organai, revizijos komisijos, jų teisės ir pareigos".

    Kadangi Polekėlės parapijos vykd. kom. pirmininkas St. Rugys sirgo, o kiti nariai nebuvo išleisti iš darbo, tai šį komitetą atstovavo komiteto sekretorius kun. J. Babonas ir revizijos komisijos narys J. Lenkauskas.

    Visiems susirinkus į salę, atėjęs rajono vykd. kom. pirmininko pavaduotojas Krikštanas pareiškė, kad kunigai negalį dalyvauti ir turį apleisti salę, nes ne jie bažnyčių šeimininkai, o rajonas ir komitetas. Jis tai pareiškė todėl, kad komitetų narių tarpe buvo ir keletas kunigų: Pociūnėlių parapijos vykd. kom. pirmininkas — Pociūnėlių parapijos klebonas kun. A. Jokubauskas, Polekėlės parapijos vykd. kom. sekretorius — Polekėlės parapijos adrninistratorius kun. J. Babonas ir Pašušvio parapijos vykd. kom. sergančio pirmininko įgaliotas Grinkiškio ir

Pašušvio parapijų klebonas kun. J. Vaičekauskas.

    Po tokio rajono vykd. kom. pirmininko pavaduotojo A. Krikštano pareiškimo tikinčiųjų komitetų nariai pasipriešino, pareikšdami, kad kunigai taip pat yra žmonės, jie tarybiniai piliečiai, o be to, jie yra tikinčiųjų išrinkti ar įgalioti ir turį teisę dalyvauti. Juk sukvietę aiškinti tarybinius įstatymus, tai kodėl ne visi tarybiniai piliečiai gali dalyvauti?

    Rajono pirmininko pavaduotojas A. Krikštanas pagrasino, kad, jei kunigai neišeisią, bus iškviesta milicija. Tada tikinčiųjų komitetų nariai užprotestavo: „Jei turės išeiti kunigai, išeisime ir mes. Jei jie negalės dalyvauti, nedalyvausime visi. Jūs neatskirsite mūsų nuo kunigų."

    Salėje, be tikinčiųjų komitetų narių, buvo rajono apylinkių pirmininkai ir dar grupė nežinomų asmenų. Kai kurie apylinkės pirmininkai ir kai kurie kiti asmenys pradėjo įžeidinėti kunigus bei tikinčiuosius.

    Po keliolikos minučių ginčai salėje aprimo. Atėjus nurodytam laikui, t.y. 12 vai., seminaras neprasidėjo, buvo laukiama, kol išeis kunigai, bet šie neišėjo. Praėjus apie dvidešimčiai minučių, į salę įėjo raj. pirmininko pav. A. Krikštanas ir milicijos pareigūnai, kuriems buvo nurodyta, ką turį išvesti iš salės. Tada kunigai atsistojo ir išėjo, o su jais ir visi tikinčiųjų komitetų nariai. Rajono pirmininko pav. A. Krikštanas, pamatęs, kad visi išeina, norėjo kitus tikinčiųjų komitetų narius sulaikyti, o kai niekas jo neklausė, pradėjo grasinti ir gąsdinti, sakydamas: „Kurie išeisite, gailėsitės, mes jus pašalinsime iš komitetų". Tačiau niekas neišsigando ir visi išėjo.

    Mes, Polekėlės parapijos vykd. komiteto ir revizijos komisijos vardu, prašome, kad Jūs, Ekscelencija, eidamas taip šventas ir atsakingas pareigas, panaudotumėte savo galią ir įtaką, ginant kunigus ir tikinčiuosius nuo diskriminacijos, o Bažnyčią nuo ateistinės valdžios kišimosi į jos vidaus reikalus.
1981 m. kovo 27 d."

    Pasirašė: Polekėlės parapiaos komiteto pirmininkas Stanislovas Rugys, sekretorius — kun. Jonas Babonas ir Revizijos komisijos narys Justinas Genkauskas.

*     *     *


    Kaunas. 1981 m. gegužės 25 d. RRT įgaliotinio pavaduotojas Juozėnas kalbėjo Kauno Kunigų Seminarijoje paskutinio kurso klierikams ir dėstytojams. Jis pareiškė, jog yra iš kunigų susidariusi „ekstremistų" grupė, kurią valdžia galėtų sutvarkyti, bet dar nenorinti, nes tarybiniai įstatymai yra labai humaniški. Pavaduotojas ragino būsimus kunigus prie minėtos grupės neprisidėti. Kalbėtojas teigė, jog klierikas Aloyzas Volskis panašią grupę buvo sudaręs Seminarijoje. RRT įgaliotinis Anilionis esąs „ekstremistų" tiek prigąsdintas, jog jam atrodą, kad naktį jie galį jį su kuolais primušti.

    Juozėnas kelis kartus pabrėžė, kad gavę paskyrimus nauji kunigai laiku paimtų iš rajono registracijos pažymėjimą. (Pagal tarybinius įstatymus be registracijos pažymėjimo kunigas negali eiti savo pareigų, šiuo metu kunigai labai dažnai ignoruoja šį pažymėjimą ir jis metų metais voliojasi vykdomųjų komitetų seifuose, — Red. pastaba).

    Pavaduotojas paminėjo kai kuriuos jo įstaigos nekenčiamus kunigus. Apie Prienų vikarą kun. Antaną Gražulį teigė, kad jam labai patinka, kai jį linksniuoja užsienio radijas. Šilalės vikaras kun. Vytautas Skiparis per kun. Kazlausko Primicijas pasakęs tokį „antitarybinį" pamokslą, jog tikintieji galvoję, vargu ar jis grįšiąs į namus, — tikriausiai būsiąs suimtas. Kybartų klebono kun. Sigito Tamkevičiaus pamokslai esą neįdomūs, o vidukliškiai nemėgstą kun. Alfonso Svarinsko, bet bijo ką nors pasakyti, kad paskui „fanatikai" nenunuodytų jų karvių ar neuždegtų namų.

    Panašūs „seminarai", kuriuose parapijų atstovai buvo kurstomi prieš kunigus, įpareigojami laikytis sovietinių

„Religinių susivienijimų nuostatų", buvo pravesti visoje Lietuvoje.

    Šiuose „seminaruose" būtinai turėjo dalyvauti vykdomųjų komitetų pirmininkai, ir religinio kulto įstatymų laikymosi kontrolės komisijos.

    Gegužės mėnesį tokie „seminarai" buvo pravesti visų vyskupijų dekanams, kurie, sovietinės valdžios įsitikinimu, turį duoti pavyzdį visiems kunigams, kaip reikia laikytis sovietinių įstatymų.

    Visose vyskupijose pagrindinės „seminarų" mintys buvo panašios. Pateikiame, ką įgaliotinis kalbėjo dekanams Kauno miesto vykdomajame komitete:

    Kaunas. 1981 gegužės 14 d. į Kauno m. Vykdomąjį komitetą buvo sukviesti Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos dekanai. Jiems kalbėjo RRT įgaliotinis Petras Anilionis. Jis pareiškė, kad vyskupų ir vyskupijų valdytojų prašymas padidinti kunigų seminarijos limitą yra tenkintinas, tačiau tarybinė vyriausybė šį klausimą svarstys tik tada, kai Bažnyčioje nebus prieglobsčio nelegaliems kunigams. O dabar tokių kunigų esama: Kaune — Paliokas, Našlėnas, Poderis, Kybartuose — Matulionis, Alytuje — Brilius. Visi jie nebaigę Kunigų seminarijos ir neturi registracijos pažymėjimo. Kai šių kunigų niekas neįsileis į bažnyčią, bus galima padidinti klierikų skaičių Kunigų seminarijoje, bandė visus įtikinti kalbėtojas.

    Įgaliotinis P. Anilionis apgailestavo, kad kas ketvirtas įšventintas kunigas esąs „ekstremistas", kaip antai, kunigai: Skiparis, Krikščiukaitis, Beniušis, Krumpiliaus-kas. Gražulis ir kiti. „Niekas neleis, kad Seminarija ruoštų antitarybininkus", — karščiavosi įgaliotinis.

    Anilionio nuomone, klieriko A. Volskio pašalinimas iš Seminarijos buvusi tik profilaktinė priemonė, ir piktinosi, kodėl Lietuvoje dėl šio klieriko pašalinimo renkami parašai.

    Savo kalboje įgaliotinis tvirtino, kad per metus laiko

nepagerėjo reikalai dėl religinio ekstremizmo. Pavyzdžiui, vyskupas V. Sladkevičius savo pamoksluose kalba vien apie įvykius Lenkijoje, norėdamas, kad ir pas mus taip būtų. (Tai netiesa! — Red. pastaba), kun. S. Tamkevičius Tauragėje agitavo prieš tarybinę mokyklą, kvietė tikinčiuosius ne gintis, o pulti. Ekstremistiškai kalba kun. J. Kauneckas, kun. Užkuraitis ir kt.

    Įgaliotinis nervinosi, kad balandžio 22 d. Plungėje buvo susirinkę vikarai ir juos „ekstremistai" nuteikė prieš valdžios organus, kad „ekstremistiškai" nusiteikę kunigai neduoda žinių kurijoms ir valdžios organams apie religinę padėtį Lietuvoje, kad „ekstremistai" drąsiai pažeidinėja tarybinius įstatymus: moko vaikus, nepilnamečius pritraukia į procesijas ir t.t., o visoje eilėje vietovių — Ukmergėje, Radvibškyje, Pakruojyje, Kapčiamiestyje, Šlavantuose ir kt. dar iki šiol nesudarytos sutartys su valdžios organais, kad kunigai Eucharistinių metų proga organizuoja kažkokį judėjimą, kad kunigai nekviesti braunasi į tikintiesiems pravedamus seminarus ir dėl kitų „ekstremistų" veiksmų. Visa tai, įgaliotinio nuomone, yra plaukimas prieš srovę.

    Po įgaliotinio kalbėjo kai kurie dekanai ir vicedekanai. Ypač drąsiai Bažnyčios reikalus gynė Jurbarko klebonas kun. Buožius, iškeldamas faktą, kad įgaliotinis nutylėjo, jog valdžia nubraukia daugelį kandidatų į Seminariją, kad kunigai juk negali teikti valdžiai tokių žinių, kurios bus naudojamos ateistinėje propagandoje, nes kunigai, prisiekę būti gerais parapijų šeimininkais, neis į konfliktus su Bažnyčios kanonais ir niekada nesutiks savo teises perduoti parapijų komitetams.

    Seminaro pabaigoje įgaliotinis Anilionis pasiūlė norintiems asmeniškai pasikalbėti, užeiti pas jį. Nuėjo tik Garliavos dekanas kun. Uleckas.

    Panevėžys. Panevėžio kurija sukvietė dekanus į Panevėžio m. vykdomąjį komitetą, išsiuntinėdama jiems tokio turinio raštą:

1981.IV.30
Nr. 107
J. K. Kunigui Dekanui............................
Religinių Reikalų Tarybos prie TSR MT Įgaliotinis Lietuvos TSR kviečia Panevėžio Vyskupijos Dekanus š.m. gegužės 8 d. 12 vai. atvykti į Panevėžio rajono Vykdomąjį Komitetą (kur pernai),
    Numatoma kalbėti šiomis temomis:
    1. Dėl klierikų skaičiaus padidinimo.
    2. Kas buvo kalbama susitikime su bažnytinių komitetų nariais.
    3. Apie galimybes plačiau įrašyti bažnytinius tarnus į profsąjungą, kad jie gautų pensiją.
    4. Kai kurie pasiaiškinimai santykių tarp Valstybės ir Bažnyčios ir atitinkamų įstaigų interpretavimas.
    5. Dekanų praėjusių susitikimų pareiškimų įvykdymas ir susidarę sunkumai.
    6. Dekanų nauji pasiūlymai, pastabos ir pas.

    Aš prašau šiame naudingame susitikime dalyvauti. 1981.1V.29 Vilniuje įvyko Lietuvos Ordinarų susitikimas su Įgaliotiniu, kuris buvo abipusiai naudingas.
(psl.) Vysk. Dr. R. Krikščiūnas,
Panevėžio Vyskupijos
Apaštališkasis Administratorius
Red. pastaba:
    Šiuose susitikimuose nėra jokio dialogo, o tik primetama sovietinės valdžios valia ir todėl jie naudingi tik sovietinei valdžiai.
    Telšiai
Jo Prakilnybei Telšių Vyskupijos
ir Klaipėdos Prelatūros
Valdytojui  
Mes, Telšių Vyskupijos ir Klaipėdos Prelatūros Dekanai, norime štai ką Jums pareikšti:

    1. Praėjusių dviejų metų pokalbiai Telšiuose su RRT įgaliotiniu Lietuvos TSR Petru Anilioniu parodė, kad

įgaliotinis prievartauja dekanus, drausdamas jiems atlikti tiesiogines ir esmines bažnytines pareigas, kurias jiems uždeda bažnytiniai įstatymai (kanonai), II Vatikano susirinkimo nutarimai ir Popiežiaus specialūs raštai. Pavyzdžiui, už vaikų katekizavimą, jaunimo įtraukimą į aktyvų religinį gyvenimą, už kateketinių pamokslų sakymą vaikams, grasina administracinėmis ir net kalėjimo bausmėmis.

    2. Šių metų vasario-balandžio mėnesiais įgaliotinis pravedė Respublikos rajonų centruose vadinamuosius „seminarus" bažnytinių komitetų nariams. Čia jis ardė Katalikų Bažnyčios hierarchinę santvarką, liepdamas komitetų nariams nušalinti klebonus nuo bažnyčios ir jos reikalų administravimo, daugybės svarbių klebono pareigų vykdymo: vadovauti visam bažnytiniam, liturginiam — sakramentiniam gyvenimui (organizuoti procesijas, chorus, burti prie altoriaus adoruotojus, įtraukiant ne tik suaugusius, bet ir jaunimą, vaikus, kviesti kunigus į atlaidus ir t.t.), katekizuoti vaikus, net kateketinius pamokslus sakyti. Tai aiškus kišimasis į grynai kanonišką, sakramentinę — liturginę ir pastoracinę Bažnyčios veiklą, turint tikslą ją sunaikinti. Tikintieji, kunigai ir mes, dekanai, norėdami likti ištikimi Bažnyčiai, jokiu būdu su tuo negalime sutikti. Norėdami gyventi vienybėje su Kristaus Bažnyčia ir vykdyti jos pagrindinę misiją, mes privalome laikytis esminių jos įstatymų (kanonų); priešingu atveju mes išduotume Bažnyčią.

    Todėl mes, dekanai, aukščiau išdėstytų faktų akivaizdoje, esame priversti pareikšti protestą prieš minėtą įgaliotinio veiklą ir pareiškiame, kad ateityje nebegalėsime dalyvauti jo rengiamuose su dekanais susitikimuose, kur įgaliotinis reiškiasi ne kaip tarpininkas tarp Valstybės ir Bažnyčios, o kaip kovotojas ateistas, griaunantis Katalikų Bažnyčią.
    1981 m. balandžio 16 d.
    Kun. J. Gedvilas, kun. P. Palšis, kun. Alf. Lukoševičius,

kun. dr. P. Puzaras, kan. F. Valaitis, kan. K. Gaščiūnas, kun. A. Milerius, kun. A. Striukis, kan. J. Grubliauskas, kan. J. Valaitis, kun. T. Poška.

    Po šiuo pareiškimu nepasirašė dekanai: prel. Br. Barauskas, kun. B. Talaišis ir kun. St. Ilinčius.

    Kiek vėliau du dekanai — kan. J. Grubliauskas ir kan. F. Valaitis — savo parašus atšaukė.

    Gegužės 12 d. Telšių raj. vykdomajame komitete įvykusiame seminare dalyvavo tik penki dekanai. Su tais, kurie susitikime nedalyvavo, įgaliotinis Anilionis sakėsi kalbėsiąs atskirai.

RAŠO KUNIGŲ TARYBOS
LIETUVOS KOMUNISTŲ PARTIJOS CENTRO
KOMITETUI
LIETUVOS TSR AUKŠČIAUSIOS TARYBOS
PREZIDIUMUI
LIETUVOS TSR MINISTRŲ TARYBAI
Nuorašai: Lietuvos Vyskupams ir vyskupijų Valdytojams

Pareiškimas


    Šių metų vasario-balandžio mėnesiais Lietuvos TSR rajonų centruose buvo pravesta akcija prieš bažnytinę hierarchiją, šiai akcijai vadovavo Religijų Reikalų Tarybos įgaliotinis Lietuvos TSR Petras Anilionis.

    Mes, Lietuvos R. Katalikų Bažnyčios Vyskupijų Kunigų Tarybų nariai, dvasiškijos rinktieji atstovai, randame būtina pareikšti štai ką:

    1. Katalikų Bažnyčia yra Viešpaties Jėzaus Kristaus įsteigta. Jos santvarka hierarchinė. Bažnyčios Galva yra Romos Popiežius — šv. Petro įpėdinis. Popiežiui valdyti Bažnyčią padeda vyskupai, apaštalų įpėdiniai. Vyskupams padeda kunigai. Vyskupai parapijoms vadovauti skiria kunigus, kurie vadinasi klebonais. Klebonai duoda vyskupui priesaiką, kad bus rūpestingi parapijos ir jos

bažnyčios administratoriai. O komitetai renkami iš tikinčiųjų Bažnyčios reikalui. Komitetams vadovauja klebonas arba jo pareigas einantis kunigas. Komitetas negali veikti be klebono, priešingu atveju užsitraukia bažnytines bausmes.

    2. Su hierarchine Bažnyčios santvarka visai nesiskaito RRT įgaliotinis Lietuvos TSR P. Anilionis. Asmeniškai ar per savo bendradarbius jis lankėsi respublikos rajonų centruose ir, susikvietęs bažnytinių komitetų narius, juos atvirai kurstė prieš tikruosius parapijų šeimininkus — klebonus, ragindamas komiteto narius perimti iš klebonų parapijos ir bažnyčios reikalų administravimą, tvirtindamas, kad komitetų nariai, o ne klebonai yra parapijų administratoriai. Klebonus jis pavadino komitetų samdiniais. Komitetų narius jis kurstė trukdyti klebonams atlikti jų pareigas — neleisti katekizuoti vaikų, sakyti kateketiškų pamokslų, neleisti kitų parapijų kunigams talkininkauti atlaiduose ir rekolekcijose, drausti vaikams patarnauti šv. Mišioms ir dalyvauti procesijose. Jis šmeižė uolius kunigus, o Radviliškyje su milicijos pagalba pašalino iš seminaro kunigus, kurie buvo savo bažnyčių komitetų nariais.

    3. Norime pažymėti, kad Tarybinė valdžia neturėtų Katalikų Bažnyčios lygiai traktuoti su įvairiomis sektomis, su protestantų ar net provoslavų bažnyčiomis. Katalikų Bažnyčios Galva, Popiežius, gyvena už Tarybų Sąjungos ribų. Popiežius nesiekia jokių politinių tikslų, tačiau jo, kaip Katalikų Bažnyčios Ganytojo, įsakymai yra privalomi visiems Katalikų Bažnyčios nariams, nesvarbu kokioje valstybėje ar kokioje santvarkoje jie begyventų. Lietuvos Katalikų Bažnyčia taip pat yra valdoma Popiežiaus. Katalikų vyskupai, kunigai ir tikintieji privalo klausyti Popiežiaus, jeigu nori pasilikti vienybėje su savo Bažnyčia.

    Katalikų Bažnyčia turi savo teisės kodeksą — Codex Juris Canonici. Šis kodeksas tvarko visą Bažnyčios gyvenimą. Kanoniškąja bažnytine teise savo veikloje

vadovaujasi katalikų vyskupai, kunigai ir tikintieji. Jie negali peržengti ar nepaisyti bažnytinės teisės kanonų, o privalo jų laikytis.

    Tačiau Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumas 1976 m. liepos 28 d. patvirtino „Religinių susivienijimų nuostatus", kurie iš esmės priešingi Bažnyčios kanoniškajai teisei ir hierarchinei Bažnyčios santvarkai.

    Šie nuostatai norima taikyti ir Lietuvos Katalikų Bažnyčiai, neatsižvelgiant į tai, kad Tarybinė Vyriausybė yra įsipareigojusi gerbti savo piliečių religinę laisvę Konstitucijoje, Visuotinėje Žmogaus Teisių Deklaracijoje ir Helsinkio Baigiamajame akte. Apie tai rašė du Lietuvos Vyskupai ir 520 kunigų.

(Velnias tik pasakose kartais sugraudinamas. P. Anilionis KGB ne pasakomis maitina):
    Atsižvelgdami į aukščiau išdėstytus faktus, mes protestuojame prieš įgaliotinio P. Anilionio įvykdytus ir vykdomus bažnytinės teisės grubius pažeidimus. Prašome jam priminti, kad jis privalo tarpininkauti tarp Bažnyčios ir valstybės, o ne Bažnyčią griauti. Jis turi būti valstybės pareigūnas, o ne kovojantis ateistas.

    Šiuo raštu dar kartą pareiškiame, kad Lietuvos kunigai ir tikintieji niekada negali sutikti su tais reikalavimais, kurie prieštarauja Bažnyčios hierarchinei santvarkai ir jos teisėms — kanonams. Mes norime atkreipti dėmesį į negerovę, kuri, laiku nepašalinta, gali atvesti Bažnyčią į konfliktą su valstybe, o tai abiems šalims nepageidautina ir nereikalinga.
Vilniaus Arkivyskupijos Kunigų Taryba:
Mykolas Petravičius
    Algimantas Keina     Kazimieras Žemėnas
Jonas Vaitonis
    Jonas Lauriūnas     Marijonas Savickas

Alfonsas Petronis
    Ričardas Černiauskas
Donatas Valiukonis

Kauno Arkivyskupijos Kunigų Taryba:

Jonas Babonas
        Eugenijus Bartulis
Mykolas Buožius       Kęstutis Daknevičius
Vytautas Pesliakas   Edvardas Semaška
Alfonsas Svarinskas  Lionginas Vaičiulionis

Panevėžio Vyskupijos Kunigų Taryba:

Petras Adomonis
     Bronius Antanaitis
Petras Baltuška
      Antanas Balaišis
Petras Budriūnas
    Juozas Janulis
Stanislovas Krumpliauskas    Jonas Pranevičius
Juozas Šumskis
      Leopoldas Pratkelis

Telšių Vyskupijos Kunigų Taryba:

Julius Budrikis
        Jonas Gedvilas
Jonas Kauneckas     Alfonsas Lukoševičius
Adomas Milerius     Tadas Poška
Adolfas Pudžemis    Petras Puzaras
Vincentas Senkus   Antanas Šeškevičius
Vincentas Vėlavičius

Vilkaviškio Vyskupijos Kunigų Taryba:

Sigitas Tamkevičius   Jonas Maskvytis
Andrius Gustaitis      Albinas Deltuva
Juozas Žemaitis       Pranas Račiūnas
Kostas Ambrasas (nepasirašė)  Petras Dumbliauskas
Juozas Adomaitis
    Antanas Gražulis

Kaišiadorių Vyskupijos Kunigų Taryba:

Jonas Mintaučkis
    Marijonas Petkevičius
Jonas Jonys
          Jonas Pilka

Juozas Matulaitis
    Ignacas Milašius    Mykolas Balnis
Stanislovas Kiškis    Alfonsas Ažubalis   Bronius Bubka

1981 m. gegužės 3 d. šv. Kryžiaus atradimo
šventė

*     *     *


ŽINIOS Iš VYSKUPIJŲ


     Grinkiškis. Kunigo Juozo Vaičekausko atsakymas įstatymų apie religinius kultus laikymosi kontrolės komisijos prie Radviliškio rajono Vykdomojo komiteto nariams.

    Įstatymų apie religinius kultus laikymosi kontrolės komisijos nariai savo atvirame laiške kunigams Juozui Vaičekauskui ir Antanui Jokubauskui, išspausdintame rajono laikraštyje „Komunizmo aušra" 1981 m. balandžio 8 d., atsakydami į klausimą, kas valdo katalikų Bažnyčią, rašo: „Galime atsakyti jums, klebonai. Katalikų bažnyčią valdo patys tikintieji. Savo religiniams poreikiams tenkinti jie pasikviečia arba gauna iš vyskupijos kulto tarnautoją, kurio pareigos tik religinių apeigų bei ceremonijų atlikimas, ir daugiau nieko".

    Klystate, gerbiamieji ateistai iš Radviliškio rajono Vykdomojo komiteto, ir kitus klaidinate, tik nežinia ar sąmoningai, ar iš nežinojimo! Katalikų Bažnyčią valdo Romos Popiežius ir Vyskupai. Cituoju: „šventasis Sinodas iš naujo pateikia tvirtai tikėti visiems tikintiesiems ir, eidamas ta pačia linija toliau, nutaria išpažinti ir paskelbti visiems mokslą apie vyskupus — apaštalų įpėdinius, kurie su Petro įpėdiniu, Kristaus vietininku ir visos Bažnyčios regimąja galva, valdo gyvojo Dievo namus." (Dogminė konstitucija apie Bažnyčią, II Vatikano susirinkimo nutarimai, 42 pusi.).

    „Taip vyskupai su pagalbininkais — kunigais ir diakonais — prisiėmė tarnavimą bendruomenei, Dievo vietoj vadovaudami kaimenei. Jie yra ganytojai, doktrinos mokytojai, šventojo kulto kunigai, valdymo vykdytojai." (Ten pat 43 psl.).

    „Kunigai, vyskupo autoriteto vadovaujami, valdo jiems patikėtos Viešpaties kaimenės dalį. (Ten pat 52 psl.).

    „Pasauliečiai tikintieji tepriima greitai su krikščionišku klusnumu tai, ką nutaria pašventintieji ganytojai, kurie kaip mokytojai ir vadovai Bažnyčioje atstovauja Kristų." (Ten pat 60 psl). Pasauliečiai tikintieji Bažnyčios nevaldo, bet jie turi teisę, o kartais net pareigą pareikšti savo nuomonę Bažnyčios gerovę liečiančiais klausimais." (Ten pat 60 psl.).

    Jei Katalikų Bažnyčios Komitetų tikintieji imtų valdyti Bažnyčią taip, kaip šiandien reikalauja ateistai, — užsitrauktų ekskomunikos bausmę, t.y. batų pašalinti iš tikinčiųjų bendruomenės (Codex iuris canonici, c. 2314, c. 2334, c. 2345).

    Lietuvoje Katalikų Bažnyčia atskirta nuo valstybės, bet Jūs, gerbiamieji, ateistai, įsakinėjate kunigams ir tikintiesiems. Kodėl Jūs kišatės į Bažnyčios reikalus? Kodėl kunigas kartu su tikinčiaisiais neturi teisės ginti Bažnyčios? Juk ir kunigas ne bedievis, bet tikintis žmogus.

    Jeigu aš, katalikų kunigas, priimsiu ateistų skelbiamas dogmas, vykdysiu ateistų reikalavimus ir eisiu prieš Bažnyčios doktriną, užsitrauksiu bažnytines bausmes. Be to, aš negabu elgtis prieš savo įsitikinimus ir sąžinę! Esu Kristaus kunigas, katalikų Bažnyčios kunigas, o ne ateistų šluotelė'.

    Tikintiesiems nereikia kunigo su raudonu gvazdiku prie krūtinės, — nuo tokio kunigo jie šalinasi. Su Kristaus kunigu tikintieji dalinasi duonos kąsneliu, kartu kenčia, kartu ir džiaugiasi. O Jūs norite kunigą nuo tikinčiųjų atskirti! Jūsų atviras laiškas rajono laikraštyje kursto

žmones: žiūrėkite, kokie žvėrys, kokie įžūlūs chuliganai yra kunigai! Nesinorėtų tikėti, kad Jūs nežinote, ką tuo klausimu teigia tarybinė Konstitucija!

    Šmeižikiškas Jūsų, gerbiamieji ateistai, prasimanymas, kad aš nereaguoju į tarybinių įstatymų kvietimus. Visada nuvykstu ten, kur esu kviečiamas, nebent sutrukdo liga ar kita svarbi priežastis. Turiu savo įsitikinimus. Turiu teisę juos ginti raštu ir žodžiu. Kodėl su tokia neapykanta puolate mane? Dedatės kultūringais ir mandagiais, o išvadinote mane chuliganu. Jeigu aš iš tikrųjų chuliganas, tai kodėl iš Radviliškio vykdomojo komiteto posėdžių salės su milicijos pagalba mane išvarant, kartu išėjo ir tikintieji? Nuo chuliganų dori žmonės bėga šalin, o mus, kunigus, tikintieji palaiko ir gina!

    Išvadinote mane piktžolės vardu — dagiu. Ką gi, Jūsų tikslas aiškus — sunaikinti mane kaip piktžolę! Tuo įsitikinau ir būdamas Radviliškio rajono vykdomojo komiteto salėje 1981 m. kovo 10 d. Aišku, piktžolė neturi jokių teisių! Ne tik aš, visi Lietuvos kunigai esame jums tik piktžolės! Piktžolės naikinamos. Nieko nuostabaus, kad Jūs taip ir darote.

    Kaltinate mane, kad pažeidinėju tarybinius įstatymus ir raginu kitus dvasininkus jų nesilaikyti. Neteisingas kaltinimas. Kai atvykau į Radviliškį, norėdamas sužinoti, kokie tie tarybiniai įstatymai, mane iš salės išvarėte su milicija! Gėda apie tai buvo parašyti atvirame laiške, kurį išspausdinote rajono laikraštyje. Prisimenate, klausiau Jus, Alfredai Krikštanai, kokius kunigus aš raginu nesilaikyti tarybinių įstatymų, — neatsakėte, ir negalėjote atsakyti, nes viskas iš piršto išlaužta.

    Keli žodžiai dėl pamokslų. Kunigas turi tylėti, kai ateistas mokytojas išjuokia tikintį vaiką! Juk Jums kunigas tik piktžolė, tai tylėk ir nesikišk! Kunigas turi tylėti, matydamas girtuokliavimą. Mat, pagal Jus, kunigas turi teisę tik atlikti religines apeigas, ir daugiau nieko.

    Sociologai, gydytojai ne kartą tarybinėje spaudoje rašė

dėl poilsio dienų dirbantiems ūkių fermose. Tie žmonės dirba beveik ištisus metus be poilsio dienų! Kunigas apie tai neturi teisės kalbėti!

    Nesidėkite, gerbiamieji ateistai, tikinčiųjų gynėjais ir užtarėjais, Tikintieji netiki nei vienu Jūsų žodžiu, o mato Jumyse tik vilką avies kailyje, šmeiždami kunigus, su milicijos pagalba puldami juos, sukeliate tik pasibiaurėjimą ir pasišlykštėjimą.

    Įsakinėjate Bažnyčiai, norite Bažnyčią valdyti. Ką gi gal ir pavyks, juk Jūs naudojatės kumščio teise, ateitis parodys, bet tokia Jūsų valdoma bažnyčia bus jau ne Kristaus Bažnyčia, ne Katalikų Bažnyčia.

    Baigdamas nuoširdžiai kviečiu, — nusiimkite tamsius neapykantos akinius, broliai ateistai! Neužmirškite, kad ir tikintieji, ir kunigai yra žmonės. Neužmirškite, kad neapykanta ir prievarta ideologinės kovos laimėti neįmanoma!
Kun. J. Vaičekauskas
1981.1V.10., Grinkiškis.


    Kretinga. 1981 gegužės 10 d. Barbora Lėliūnaitė, gyvenanti Kretingoje, Komjaunimo 5, ir 136 tikintieji parašė LTSR KP CK pirmajam sekretoriui P. Griškevičiui tokio turinio pareiškimą:

    „š.m. balandžio 14 d. savo kieme pasistačiau mažą žemaitišką koplytėlę pagal Telšių vyskupijos kurijos raštą, išsiuntinėtą visiems kunigams 1954.X.11 d., kur pasakyta: „Kryčius statyti galima ne tik šventoriuose, kapinėse, bet ir tikinčiųjų kiemuose." (N. 577). Aišku, tas leidimas buvo tikrai suderintas su Religijų Reikalų Tarybos įgaliotiniu, t.y., su valdžia, ir niekada nebuvo atšauktas, todėl ir dabar galioja, nes remiasi LTSR Konstitucijos 52 str. Bet š.m. gegužės 5 d. Kretingos raj. vykd. komitetas mane kvietė „dėl savavalinės statybos". Nenuvykau, nes sirgau.
Po to raštu gegužės 5 d. N. 158 buvo įsakyta vieno mėnesio laikotarpyje koplytėlę nugriauti.

    O gegužės 15 d. 4 vai. nepažįstamų vyrų grupė įsibrovė į mano kiemą, nugriovė koplytėlę, susikrovė į sunkvežimį kartu su 5 statulėlėmis ir išsivežė. Aišku, tai buvo padaryta Kretingos vykd. komiteto paliepimu. Toks elgesys labai papiktino ne tik mane, bet ir visus tikinčiuosius.

    Prašau Jus, tikintiesiems reikalaujant, įsakyti, kad man būtų grąžinta neteisėtai pagrobta koplytėlė kartu su statulėlėmis:

    1. Juk yra leidimas prie savo namų statyti kryžius ir tuo pačiu koplytėlės.

    2. Pats Kretingos raj. vykd. komitetas nesilaikė savo nuostato, nes koplytėlė likvidavo 20 dienų anksčiau nustatyto termino, o per tą laiką būčiau viską taikiai išsiaiškinusi ir sutvarkiusi.

    3. Koplytėlę nugriovė naktį lyg jausdami savo juodą darbą, kaip plėšikai: juk ir dienos metu tokiam vyrų būriui niekas nebūtų galėjęs pasipriešinti. Tuo jie parodė, kad tarybinės Konstitucijos garantuojama religinė laisvė yra priešinga gyvenimo tikrovei, nes religija jėga griaunama, o ateizmas prievarta brukamas tautai.

    4. Tarybinei Konstitucijai garantuojant sąžinės bei religijos laisvę, logiškai sprendžiant būtų net juokinga reikalauti arba prašyti leidimo savo kieme pasistatyti koplytėlę ar kryžių. Ateistams, žinoma, nesvarbi nei Konstitucija, nei žmogaus teisė: jie fanatiškai naikina visa, kas tik siejasi su religija. Tai liudija kelis kartus nuteriotas Kryžių kalnas, vandališkai sunaikinti pakelių kryžiai ir religiniai paminklai Plungėje, Pajūryje, Kelmės kapinėse ir visoje Lietuvoje; sudegintos ir sandėliais paverstos bažnyčios ...

    Ar valdžia bejėgė tą žiaurųjį ateistinį terorizmą likviduoti? Mes, kretingiškiai, esame labai pasipiktinę tokiu valdiškų ateistų nuolatiniu elgesiu, griaunančiu

elementariausias žmonių teises, ir kartu su Barbora Lebūnaite reikalaujame padarytą skriaudą ir sukeltą papiktinimą atitaisyti."

    Red. pastaba. Ant sugriautos koplytėlės pamatų žmonės dėjo gėles, todėl š.m. gegužės mėn. pabaigoje atvažiavo milicija, su kompresoriais sudaužė pamatus ir susikrovę į sunkvežimius išsivežė.

(Taikymas i ateistinį terorizmą tuo pačiu šūviu pataikysi į pačią valdžią, į KGB):

Panevėžio Vyskupijos Kurijai


    Šeduva. Paskutiniais metais į Šeduvos bažnyčią keletą kartų buvo įsilaužta ir ji apvogta.

    1954 m. įsibrauta pro bažnyčios langus, pavogta nuo 5 altorių visi užtiesalai ir nuo altorių laiptų — visi kilimai.

    1976 m. kovo 5 d. 15 vai. nupjauta bažnyčios durų užraktai, pavogta iš bažnyčios altorių pastatomi kryžiai, bažnyčioje išplėštos aukų dėžutės. Po keleto mėnesių sugauta 6 jaunuoliai iš Šiaulių miesto, kurie ir kitas bažnyčias apiplėšė, nužudė vyriškį... Jie buvo nuteisti.

    1976 m. iš šventoriaus pavogta bažnyčios langams remontuoti stiklas. Apie vagystę pranešus raštu Šeduvos milicijos įgaliotiniui, milicija neatvyko net į nusikaltimo vietą.

    1978 m. rugpiūčio 12 d. vidurdieny zakristijonui atidarius bažnyčią, du jaunuoliai, neva apžiūrėdami bažnyčią, nulaužė Kryžiaus kebų III stoties vienos figūros galvą ir pabėgo, sužalodami meno kurinį.

    1978 m. spalio 19 d. šventoriuje iš XI Kryžiaus kebų koplytėlės paveikslo išplėštas gabalas (1 m x 0,5 m) drobės.

    1978 m. lapkričio 7 d. naktį nusuktas šventoriaus centrinių metalinių vartų kryžius ir aplankstyti vartai.

    1980 m. sausio 16 d. iš nakties rastas išmuštas bažnyčios langas, esąs 4,5 metro aukštyje. Matomai,

susižeidė, nes kraujo dėmės palangėje ir ant šventoriaus grindinio. Galbūt pabūgo įrengtos signalizacijos ...

    Ne vieną kartą iš bažnyčios pavogtos maldaknygės ir rožančiai.

    Paminėsiu vieną nemalonų įvykį išsamiau:
    1979 m. vasario 5 d. apie 13 vai. pastebėta pulkelis jaunuolių, einančių į bažnyčios prieangį. (Stiklinės durys į -bažnyčią užrakintos). Zakristijonas Monkus pastebėjęs nuėjo į šventorių. Sutiko tris jaunuolius, kurie nešėsi užsikimšę padalytą smilkytuvą. Zakristijonas, tai pastebėjęs, pareikalavo atiduoti, bet jie pagrasinę nusiskubino. Jis pranešė apie apiplėšimą. Skubinomės į miestelį, gal pastebėsime nusikaltėlius. Deja, tik sužinota, kad buvo atvykę ekskursantai su autobusu prie parduotuvės, bet, suėjus jiems į parduotuvę, pardavėjos skubino pietums ją uždaryti... Pranešėm Šeduvos milicijos įgaliotiniui, kuris vakarop atėjęs apžiurėjo, šventoriuje buvo pėdsakai kur vaikščiota: nuo II ir m Kryžiaus kelių koplytėlių nuplėšti kryželiai, keletą koplytėlių stiklų išmušta. Nuo kun. V. Milvido kapo paminklinio kryžiaus nuplėštas Nukryžiuotasis. Mėginta nuplėšti Nukryžiuotasis nuo meniško metalinio kryžiaus, kuris statytas 1898 m. su užrašu: „Jaunikaičių fundacija Dievui ant garbės". Vėl atvyko jaunikaičiai... Tiek visokių audrų atlaikė ir šį kartą tik rankas ir kojas atplėšė, bet ir su laužtuvu nenuplėšė Nukryžiuotojo per liemenį pritvirtinto. įsibrauta į bažnyčios požemį, kame visa, ką rado, išvartė ... Iš čia pavogtas smilkytuvas. Prie bažnyčios centrinių durų primėtyta cigarečių nuorūkų, priteršta šventoriuje... Visa tai liudijo, kad ekskursantai ne vietiniai. Nors milicijai buvo pranešta apie apiplėšimą, bet ji nerodė jokios iniciatyvos. Teko mėginti pačiam ieškoti. Vasario 7 d. patyriau, kad Šeduvoj apsilankiusieji ekskursantai yra Vilniuje ir vakare išvyksta traukiniu namo į Krivoj Rog. Sužinota, jog vasario S d. Panevėžio Senamiesčio bažnyčioj pamaldų metu vienas jaunuolis pavogė kryžių, bet

gatvėj buvo sučiuptas ir pristatytas milicijon, kuri 3 valandas palaikius paleido. Tai ekskursantas iš Krivoj Rog. Teko skubėti. Atvykom į Vilniaus geležinkelio stotį. Buvo 21 valanda, o traukinys išvyksta už 25 minučių. Sužinota, jog mūsų ekskursantai yra tryliktame vagone. Nusiskubinom į vagoną, kuriame vagono palydovė patvirtino, jog yra vaikinai į Krivoj Rog, jų apie 30 jaunuolių. Paprašėm ekskursijos vadovės. Prisistatė dvi jaunos moteriškos, kurių paklausiau: „Ar su ekskursija buvote Panevėžyje?" Jos patvirtino, jog buvo. „Kas iš jūsų vaikinų apsivogė Panevėžio Senamiesčio bažnyčioje?" — vėl užklausiau lydėjusias ekskursiją. „Taip, bet mes dėl to susitarėme", — pareiškė vadovė. „Labai gaila, kad jūsų kai kurie vaikinai apvogė ir Šeduvos bažnyčią", — pareiškiau vadovei. Ji su tuo nesutiko. „Kadangi, kai kurie iš jūsų berniukų apvogė bažnyčią, pasakykite jiems, kad tai, ką jie pavogė grąžintų mums, nes negrąžinus geruoju, mes netylėsime". Vadovė šoko ginti savo ekskursantų, polemizuodama: „Kas jūs tokie . . . Mes neleisime savo vaikų traumuoti. .. Mes skundą parašysime .. ." Atsakėme, kad mes turime teisę ieškoti mūsų pavogtus daiktus, ir jei geruoju negrąžins, eisime į miliciją.

    Dviese nuėjom į Vilniaus geležinkelio miliciją, o vienas mūsiškis pasiliko vagone. Milicijoje buvo daug vyrų — draugovininkų su raudonais raiščiais ant rankovių. Prakalbinome uniformuotą milicijos kapitoną, prisistatydami, jog esame iš Šeduvos atvykę, nes apvogė mūsų bažnyčią, o vagys traukinio 13 vagone. Prašėme juos patikrinti, nes traukinys išvykstąs už 10 minučių. Uniformuotasis milicijos kapitonas atsakė:

   
— Mes neisime tikrinti, tegul tikrina Radviliškio milicija.

Kitas pareigūnas dar pritarė, kad jie traukinio nelydėsią . . .

   
— Tai ką daryti, ar mums patiems reikia tikrinti? — paklausiau.

    Kapitonas atsakė: „Galite tikrinti."

    Nuskubėjom į vagoną ir sutikom mūsų paliktąjį rankose benešantj smilkytuvą (smilkytuvas gamintas prieš 300 metų Varšuvoje), kurio vieno retežėlio visai nebuvo, kiti du sutraukyti. Ekskursijos vadovė, rankomis užsidengusį veidą, verkdama šaukė:
    — Gėda, gėda! Kas mums daryti! '  Kokioje dvasinėje bedievybės krizėj pasirodė Krivoj Rog profesinio technikumo mokyklos apsivogę mokiniai ... O juk į ekskursiją vežami geriausi mokiniai. ..

    Nesuprantama, kam skirta geležinkelio milicija, kad net suradus nusikaltėlius kapitonas su visa armija draugovininkų nesiteikė padėti... Kokiam gi paradui ji reikalinga?
Šeduvos ir Dambravos parapijų klebonas kan. Br. Antanaitis
Šeduva, 1981.II.5.


    Josvainiai (Kėdainių raj.). 1981 m. balandžio 3 d. Josvainių kolūkio pirmininkas Antanas Laurinavičius ir „Mičiurino" vardo kolūkio pirmininkas Kazys Šidlauskas, abu komunistų partijos nariai ir ateistai, sukvietė, nenurodę kokiam reikalui, Josvainių kolūkio kontoron Josvainių bažnyčios komiteto narius: Aleksą Brazauską, Igną Hurtilių, Kazį Dziką, Alfonsą Mykolaitį, Juozą Mančinską, Aloyzą Pranevičių, Valentiną Sirvidą, Apolinarą Šmigelskį ir Viktorą Zinkevičių. Į Josvainių bažnyčios komitetą įeina ir kun. Leonas Kalinauskas, zakristijonas Julius Šulcas ir bažnyčios komiteto pirmininkas Vincas Urbonas, tačiau jų nepakvietė.

    Atvykęs Kėdainių rajono pirmininko pavaduotojas A. Juškevičius reikalavo greitai čia pat išsirinkti naują Josvainių bažnyčios komiteto pirmininką. Ateistai nurodė ir kandidatą. Tačiau Josvainių bažnyčios komiteto nariai vieningai atsisakė tai padaryti.

    Be to, A. Juškevičius reikalavo, kad Josvainių bažnyčios komiteto nariai pasirašytų naują sutartį su Kėdainių rajono komitetu. Bažnyčios komiteto nariai griežtai atsisakė, paaiškinę, jog senoji, 1948 m. sudaryta sutartis nedeterminuota, neatšaukta, galiojanti, o naujoji sutartis faktiniai leidžianti ateistams šeimininkauti bažnyčioje, kaip savo namuose ir tuo pačiu kištis į Bažnyčios vidaus reikalus. Josvainių maršalka Jonas Leonavičius užklausė: „Kam ta sutartis, jei Bažnyčia atskirta nuo valstybės?" Anginų kaimo maršalka Aloyzas Pranevičius prašė pakviesti ir vietos kleboną, nes kolūkio susirinkime visuomet dalyvauja pirmininkai, o bažnyčios reikaluose privalo dalyvauti klebonas.

    — Jo vieta prie altoriaus, jis čia nereikalingas! Jūs visi esate kun. L. Kalinausko suagituoti! — susierzinęs atsakė Kėdainių rajono pirmininko pavaduotojas A. Juškevičius.

    Jau ne pirmas kartas, kai Kėdainių raj. valdžios atstovai bando priversti Josvainių bažnyčios komitetą pasirašyti vienašališką, ateistų padiktuotą, neaiškią ir apgaulingą sutartį.

    Kolūkių pirmininkai A. Laurinavičius ir Kazys Šidlauskas statosi didžiulius namus prie pat šventoriaus. Tuo tarpu kunigas turėjo apleisti kleboniją ir apsigyventi daug toliau nuo bažnyčios.


    Šiauliai. 1972 m. Daba Tamutytė (gyv. Šiauliai, Ežero 65 bt. 35) įstojo į Šiaulių Aukštesniąją muzikos mokyklą. Už religingumą dėstytojų buvo ne kartą perspėta ji pati ir jos motina. 1976 m. baigusi šią mokyklą, ji gavo, kaip gera moksleivė, rekomendaciją stoti į Valstybinę Konservatoriją Vilniuje. Įstoti jai nepavyko. Tamutytė grįžo į Šiaulius ir pradėjo ieškoti darbo pagal specialybę, Šiaulių Liaudies švietimo skyriaus vedėjas Kleišmanas neturėjo ką jaunai specialistei pasiūlyti. Ji pati susirado darbą vaikų darželyje ir pradėjo dirbti muzikos vadove. Atmosfera darželyje buvo tikrai sovietinė: kolektyve vienos moterys, kurios su

darželio vedėja beveik kasdien darbo metu išgėrinėjo. Kadangi Tamutytė stengėsi platinti blaivybę, savo bendradarbių buvo nemėgiama ir pastoviai terorizuojama. Pagaliau Tamutytei buvo paskelbtas viešas papeikimas už nedalyvavimą „visuomeniniame" darbe. Išdirbusi 4 metus ji buvo priversta „savo noru" išeiti iš darbo. Supratusi, kad pagal specialybę dirbti nebeleis, įsidarbino Šiaulių 'Gimdymo namuose mašininke-sekretore. Po to, kai „LKB Kronikoje" Nr. 45 buvo atspausdinta, kad 1980 m. rugsėjo 10 d. Šiaulių Gimdymo namuose dviejų čekistų (Slankausko ir kito, nepasisakusio pavardės), buvo „auklėjama" šių namų darbuotoja Dalia Tamutytė, ji vėl buvo priversta „savo noru" išeiti iš darbo, nes po čekistų apsilankymo Gimdymo namuose ji tapo nepageidaujama. 1980.X.21, atleisdama iš darbo, administracija jos paklausė: „Jūs pažįstate J. Petkevičienę?" — „Taip ji mano tolima giminaitė," — atsakė Tamutytė. „štai kaip! Tai mums Gimdymo namuose nereikia antros Petkevičienės!" Skųstis Tamutytė niekur negalėjo, nes dirbo sekretore-mašininke, o buvo apiforminta kaip jaunesnioji medicinos sesuo.

    1980.XII.1 Tamutytė įsidarbino į siaubų Butų ūkio valdybą sekretore-mašininke, o 1981.1.13. į naują darbovietę atėjo jos nuolatinis šefas — čekistas Slankauskas. Pirmiausiai jis parodė perfotografuotą „LKB Kronikos" Nr. 45 tekstą, kur buvo parašyta apie Tamutytę ir jos tėvelį Joną Tamutį. Čekistas reikalavo pasakyti, kaip pateko šios žinios į pogrindžio leidinį, grasino ir „auklėjo", sakydamas: „Nedrįskite dalyvauti religinėse eisenose nei į Šiluvą, nei kitur, nes mes greitai susidorosime su visom atplaišom, kaip jau susidorojome su G. Stanelyte, o dabar ir Jurevičiaus eilė ateina!" Paklaustas: „O kas gi sekantsi?" — čekistas nutilo. Taip, nieko nepešęs, čekistas išėjo.

    1981 kovo 27 Butų ūkio valdybos viršininkas Černiauskas pasikvietė Dalią ir liepė tuoj pat nueiti į saugumą, nes skambino ir jai liepė ateiti apklausimui, kaip

liudininkei M. Jurevičiaus byloje. Saugume Tamutytė buvo verčiama rašyti pasiaiškinimą, kam perdavusi žinias apie pokalbius su KGB — Jurevičiui ar Petkevičienei? Tamutytę tardė čekistas Slankauskas ir saugumo viršininko pavaduotojas A. Ališauskas. Neišsigandusi Ališausko šauksmo ir grasinimų, Dalia kategoriškai atsisakė rašyti pasiaiškinimą. Tuomet saugumiečiai norėjo ją papirkti — reikalavo atnešti pogrindžio leidinių, už kurių kiekvieną gausianti po 50 rublių. O atsisakius tai daryti, grasino pasodinsią į elektros kėdę ...

    Grįžus po tardymo Tamutytei į darbą, viršininkas E. Černiauskas maldavo jos išeiti savo noru iš darbo, nes saugumas nepatiksiąs nei jo, nei Dalios ramybėje. Ir taip 1981.IV.1 Tamutytė vėl „savo noru" atleidžiama iš darbo pagal jos pareiškimą: „Kadangi Valstyb. Saugumo komiteto Šiaulių skyrius įsakė mane atleisti iš darbo, tai ir rašau šį pareiškimą."

    Čekistai Tamutytei grasino: „Jei nesiliausi, vėl susitiksim, jei neateisi — jėga atsivešim, o jeigu apie pokalbius su mumis tylėsi — paliksime ramybėje. O dirbti niekur neleisim, kol neprisipažinsi, kaip žinios pateko į pogrindžio leidinį ir Vatikaną."

    Šiuo metu Dalia Tamutytė yra bedarbė.


    Šiauliai. 1981 kovo 25 d. Šiauliuose, vadovaujant teisininkei Z. Siudikaitei, buvo padaryta krata mokytojos-pensininkės Elzbietos Klimavičienės bute, sandėliuke, garaže. Paimta: 3 užrašų knygutės, vokai su adresais, 8 kasetės, N. Sadūnaitės laiškas — rašytas jai Eucharistijos bičiulių, 12" fotografijų, knygos („Dievo buvimas", „Kryžiaus keliai", „Sąžinės sąskaita", „Dievo akivaizda", „Pranašas Danielius" ir kitos.).

    Kviestiniais dalyvavo Janušauskienė ir Anicetas Zaucius.

    Dar prieš kratą E. Klimavičienė tris kartus buvo tardoma siaubų miesto saugumo skyriuje ir kaltinama

religinio turinio knygų spausdinimu bei jaunimo mokymu religinių tiesų.

    Vilnius. 1981 m. balandžio mėn. Vilniuje, Saugumo komitete per pasimatymą su Julium Sasnausku čekistas Česnavičius gąsdino Sasnausko 75 metų močiutę Sofiją  Nikšienę vien už tai, kad ji pasirašė po pareiškimais: dėl Klaipėdos bažnyčios grąžinimo tikintiesiems ir po protestu dėl Petro Cizdiko uždarymo į psichligoninę, grūmodamas:

    — Nekišk pirštų tarp durų — priversime. Paskambinsiu į soc. aprūpinimo skyrių ir sumažins pensiją, — šaukė Česnavičius.

    Senutė neišsigando ir tepasakė čekistui:
    — Galite sau pasiimti tą pensiją . . .

Vilnius.
    Ryšių ministerijos Pašto valdybos Viršininkui
    Nuorašas: Vilniaus Centrinio pašto Viršininkui
    Jono Sadūno, gyv. Vilnius — 43 Architektų 27-2

Pareiškimas

    1980 spalio 3 d. (kvito Nr. 912) išsiunčiau registruotą laišką su įteikimo pranešimu į Vokietijos F. R.

    1980 spalio 6 d. (kvito Nr. 431), spalio 8 d. (kvito Nr. 82) ir spalio 18 d. (kvito Nr. 348) iš Vilniaus centrinio pašto (Lenino nr. 9) išsiunčiau registruotus laiškus su įteikimo pranešimais, į Izraelį.

    Nė vienas įteikimo pranešimas negrįžo. Vėliau sužinojau, kad nė vieno paminėto laiško adresatai negavo.

    Prašau pranešti, kodėl mano registruoti laiškai nepasiekia adresatų.
1981 kovo 5 d.

    Priedas:
    Laiškus siunčiau iš Vilniaus Centrinio pašto registruotus, su įteikimo pranešimais, šiais adresais:

    1. Michaela Baumann Klostergasse 3
8850 Donauvvorth West Germany

    2. Fr. Hieronymus, O.F.M. Jerusalem
P.O.B. 186 Israel

N.B.: Į pareiškimą Pašto valdybos viršininkas iki šiol neatsakė.

*     *     *


Įstaigos žx 385/3-5 Viršininkui
Jono Sadūno, gyv. Vilnius — 43 Architektų 27-2


Pareiškimas


    Penkerius metus susirašinėjau su Petru Paulaičiu. Anksčiau jis gaudavo beveik visus mano siunčiamus laiškus. Paskutiniu metu iš 16 mano pasiųstų laiškų, jis gavo tik 4. Konfiskuojami ne tik laiškai, bet ir atvirutės. Kiekviename laiške siunčiau po dvi atvirutes.

    Prašau pranešti, kas daroma, kad P. Paulaitis gautų mano laiškus?
    1981 kovo 12 d.

    N.B.: I pareiškimą iki šiol neatsakyta.


    Kaunas. 1981 kovo 25 d. Kauno P. Mažylio medicinos mokykloje vyko ateistinė konferencija. LŽŪA vyr. dėstytoja Mikutytė, gindama piktadarius, apdeginusius kun. J. Zdebskį, išdrįso viešai teigti, jog minėtas kunigas

„buvo paguldytas ven. ligų dispanseryje, iš kur pabėgo ir gydėsi privačiai".

    KGB inspiruoti agitatoriai panašiai kalbėjo daugelyje Lietuvos vietų.


    Kaunas. 1981 kovo 25 d. Kauno miesto tikintieji, remdamiesi TSRS Konstitucijos 49 ir 58 straipsniais, • pasiuntė pareiškimą Kauno m. LDŽT vykdomojo komiteto pirmininkui, LKP Kauno miesto komiteto sekretoriui, reikalaudami atšaukti, laikyti negaliojančiu 1975 m. vasario 26 d. potvarkį Nr. 105, draudžiantį Kauno m. šarvojimo patalpose naudoti religinius paveikslus bei kitą religine atributiką, giedoti religines giesmes, naudotis kulto tarnų (kunigų — Red. pastaba) paslaugomis, organizuoti patalpų teritorijoje laidotuvių ceremonialą su religinėmis apeigomis.

    Po pareiškimu pasirašė 1916 tikinčiųjų.


    Šiauliai. 1981 m. gegužės mėn. pradžioje trys jaunuoliai, vienas iš jų Zvezdovas iš Jurgaičių kaimo, nusiaubė Kryžių kabią: laužė ir daužė kryžius, paveikslus, koplytėles, draskė ir traukė rožančius, viską ką pajėgė, išniekinę mėtė ant žemės.

    Tokie chuliganai, kaip Zvezdovas, sovietinės valdžios yra palaikomi.


    Vilnius. 1981 birželio 11 d. N. Sadūnaitė parašė LTSR Aukščiausio Teismo pirmininkui pareiškimą, prašydama išduoti jai jos 1975 birželio 16-17 d. teismo nuosprendžio nuorašą, nes teismo nuosprendžio dokumentą iš jos atėmė Mordovijos, Baraševo lagerio administracija tą pačią dieną, kada ją į lagerį atvežė, ir jo nebeatidavė, neatsižvelgiant" į raštu rašytus pareiškimus su prašymu, kad dokumentas jai būtų grąžintas.

    Į Sadūnaitės pareiškimą birželio 24 d. atsakė LTSR Aukšč. Teismo pirmininko pavaduotojas M. Ignotas:

    — Pranešu, kad nuosprendžio nuorašas Jūsų baudž. byloje vieną kartą Jums buvo įteiktas, o antrą kartą nuosprendžių nuorašai šios kategorijos bylose neišduodami.

    N.B.: Visiems politkaliniams teismo nuosprendžio dokumentas yra tuoj pat po įteikimo atimamas ir nebegrąžinamas. (Red.)


    Telšiai. Telšių raj. per 1981 m. Velykas į parapijas buvo siunčiami komjaunuoliai, o balandžio 30 d. partijos komitete turėjo atsiskaityti: kiek pamaldose dalyvavo žmonių (vyrų, moterų, nepilnamečių)? Kiek patarnavo Mišiose? Kiek chore moterų ir vyrų? Kiek procesijoje berniukų ir mergaičių?


Gargždai.
Lietuvos KP Centro komitetui
Religijų Reikalų Tarybos įgaliotiniui
Gargždų parapijos katalikų

Pareiškimas


    Remdamiesi tarybinės konstitucijos 52 str. garantuojama sąžinės ir religijos laisve, prašome jus leisti skambinti varpu, kai numirėlį atlydi į bažnyčią ir kai jį išlydi į kapines.

    Tuo reikalu buvo daug kartų kreiptasi į Klaipėdos raj. vykd. komitetą Gargžduose, bet jokio atsakymo negauta, todėl esame priversti kreiptis į Jus.

    Labai Jus prašome mums leisti naudotis garantuojama religine laisve ir mums pranešti šiuo adresu:
    Klaipėdos raj., Gargždai, Tilto 1-2, kun. A. Šeškevičiui
    1981 m.
    Pasirašė 1077 tikintieji.
(Pareiškimas sutrumpintas, — Red.).

SOVIETINĖJE MOKYKLOJE

    Pašilė (Telšių vyskupija). 1980X11. Pašilėje pradėjo Mišioms patarnauti mok. Algirdas Stonys. Po kelių dienų mokyt. Aranauskienė Algirduką pasistatė prieš visą klasę ir pradėjo iš jo visaip tyčiotis: „Ką tu ten gauni? Ar sotus pareini iš bažnyčios?" ir pan.

    1981.III.8 prasidėjo gavėnios laikotarpis. Pašilio jaunimas susirinko pas bažnyčios sargą Antaną Saunorių giedoti Kristaus kančios apmąstymus — „Žemaičių Kalvarijos kalnus". Kitą dieną mokyt. Aranauskienė baugino ir barė mokinius, kurie buvo susirinkę giedoti, o mokinę Laimą Jurgelevičiūtę visokiais būdais išjuokė: „Kaip tau negėda! Taip gerai mokeisi ir išdrįsti eiti giedoti! Tu — begėde!" — šaukė mokytoja.

    Ariogala (Raseinių raj.). 1981 m. vasario mėn. auklėtoja Kadienė prievartavo mok. Arvydą Liepą (IX kl.) stoti į komjaunimą. Tas vis spyriavosi. Tuomet mokyt, pareikalavo parašyti rašinį ateistine tema ir davė pasiskaityti ateistinės literatūros. Berniukas palaikė įbruktas knygas, bet temos neparašė. Mokyt. Kadienė, netekusi kantrybės, atėjo pas mokinio motiną, kad toji paveiktų savo sūnų, gąsdindama, kad jos sūnus kitaip neįstosiąs į aukštąją mokyklą. Liepienė pasiteiravo auklėtoją: „Ar tarybinė pedagogika moko vaikus veidmainiauti? Sūnus yra tikintis, o įsirašęs į komjaunimą turėtų veidmainiauti, nes į bažnyčią jis vis vien norės vaikščioti. Aš tikiu, kad sūnus, lankydamas bažnyčią, išaugs geresniu, negu būdamas komjaunime".

    Nepasisekus mokytojai susikalbėti su motina, buvo griebtasi paskutinės priemonės, — IX kl. mok. Liepai buvo sumažintas elgesio pažymys iki nepatenkinamo, motyvuojant, kad mokinys buvęs nemandagus. Kyla klausimas, ar mandagi auklėtoja Kadienė, kai nuolat pašiepiančiai mokinį klausia: „Ko ten žiūri, gal savo Dievą pamatei?"


*     *     *


    Seda (Mažeikių raj.). Sedos Vidurinės mokyklos mok. Violeta ir Daiva Bernotaitės yra nuolat persekiojamos ir pašiepiamos mokykloje už bažnyčios lankymą.

    Illb klasės auklėtoja Emibja Jonuškevičienė norėjo prievarta įrašyti Violetą Bernotaitę į pionierių organizaciją. Kai žodžiai nieko nepadėjo, mokytoja pradėjo mergaitę tampyti už ausų. Mokinės sesuo Daiva įspėjo mokytoją, kad taip daryti negalima. Mokyt. Jonuškevičienė išbarė Daivą, sakydama, jog ji esanti per jauna rūpintis tokiais dalykais.

    1981 m. gegužės 15 d. mokyklos direktoriaus pavad. Plekaitienė ir mokytoja Liaubienė pasikvietė Daivą Bernotaitę į mokytojų kambarį pokalbiui. Mokytojos ją visaip išjuokė, vadino tamsia, kaltino už vaikų organizavimą pamaldoms, o mokyt. Plekaitienė pagrasino, kad jei mokinė nesiliaus lankiusi bažnyčią, tai jos motina bus atleista iš brigadininkės pareigų S. Nėries kolūkyje. Tuomet Danutė Bernotienė nuvyko pas Vila kl. auklėtoją Ireną Liaubienę išsiaiškinti dėl mergaičių persekiojimo. Mokytoja Liaubienė pareiškė: „Tegul mergaitės mažiau lanko bažnyčią, tada viskas bus tvarkoje".

*     *     *

    Kaunas. 1981.V.31. šventosios upėje paskendo Kauno VI vid. mokyklos VI kl. mok. Vytukas Mačiulaitis. Kadangi tėvų namuose labai ankšta, o Vytukas patarnaudavo Mišioms, tai Šančių parapijos klebonas leido mirusįjį pašarvoti bažnyčios pagelbinėje patalpoje. Vytuko auklėtoja ir mokyklos vadovybės įprašyti žmonės pradėjo įkalbėti tėvus, kad sūnelį šarvotų visuomeninėje salėje, nes, priešingu atveju, nei mokytojai, nei mokiniai laidotuvėse dalyvauti negalėsią. Tėvai nesutiko ir tikrai laidotuvėse nedalyvavo nei auklėtoja, nei mokytojai. Tokia jų moralė!
*     *     *


    Josvainiai (Kėdainių raj.). 1981 m. antrą Velykų Dieną Josvainių vid. m-klos ateistų vadovė Kaminskienė (VIa kl. auklėtoja) atėjo į klasę įsiaudrinusi ir liepė pakelti rankas visiems, kas per Velykas buvę bažnyčioje. Daugiau kaip pusė klasės pakėlė rankas. Tuomet mokytoja pradėjo tardyti mokinius, kas pranešinėja apie ją Vatikano radijui. Be to, įsakė sudaryti sąrašą mokinių, dalyvavusių 'procesijoje ir patarnavusių šv. Mišiose. Mokinės Regina Augaitė ir Daiva VasibOtė griežtai atsisakė sudaryti tokius sąrašus.

*     *     *



 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum