gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 49 Spausdinti El. paštas
    • Apžvalga 1981 m. liepos — rugsėjo mėn.
    „Kiaulių maras" arba kaip KGB trukdė eisena į Šiluva
    Tikinčiojo jaunimo persekiojimas
    Tardymai
    švč. Sakramento išniekinimai
    Iš Vytauto Vaičiūno teismo
    SOS! Kunigų seminarija pavojuje
    Teroras prieš kunigus
    Mūsų kaliniai
    Žinios iš vyskupijų
    Sovietinėje mokykloje
    •
Bažnyčia sovietinėse respublikose

1981 m. rugsėjo 8 d.
LKB KRONIKA Nr. 49
Perskaitęs duok kitam!
Eina nuo 1972 melų
APŽVALGA — 1981.VII-IX

Susirūpinimas dėl naujų vyskupų

    Du Lietuvos vyskupai, Julijonas Steponavičius ir Vincentas Sladkevičius, jau daugiau kaip dvidešimt metų sovietinės valdžios yra sukliudyti eiti ganytojų pareigas. Neteisėta vyskupų tremtis yra didelis krislas sovietinio prestižo akyse. Todėl Maskva, atrodo, nori leisti abiems vyskupams eiti ganytojų pareigas, tačiau ta pačia proga tikisi pravesti į naujus vyskupus savo kandidatus, šitos sovietinės valdžios pastangos ir kelia Lietuvos kunigams ir tikintiesiems didžiausią susirūpinimą. „LKB Kronika" gavo laišką su prašymu perduoti jį šv. Tėvui, štai laiško turinys:

JO ŠVENTENYBEI POPIEŽIUI JONUI-PAULIUI II
S.O.S.

    Šventasis Tėve, Jūsų šventenybės kalba, pasakyta „Solidarumo" pirmųjų metinių proga, pasiekė daugelio širdis ir protus, o ypač tų, kurie daug kentėjo ir tebekenčia.

    Iš tikrųjų baisu, kad Lenkų tauta neteko 6 milijonų savo vaikų — žuvo kas penktas pilietis. Mūsų maža tauta neteko 600.000 — kas ketvirtas žmogus paaukojo savo
gyvybę už Dievą, Bažnyčią ir Tėvynę. Todėl Lietuvos katalikai yra užsitarnavę teisę klausti: ar ilgai Maskva rinks kandidatus į vyskupus? Mes norime vyskupų, kurie turėtų gyvą tikėjimą ir didelę meilę, kurie sugebėtų vadovauti dvasiniam tikinčiųjų atgimimui. Mums nereikia valdiškų vyskupų.

    Šventasis Tve, nuraminkite Lietuvą ir paskirkite tik didžios dvasios vyskupus.
Lietuvos kunigai ir tikintieji

Reakcija prieš aktyvius kunigus

    Pastaruoju metu labai suaktyvėjo reakcija prieš aktyvius kunigus, siekiant juos sukompromituoti kunigų ir tikinčios liaudies akyse, šioje akcijoje aktyviausiai reiškiasi kunigai — KGB kolaborantai. Jie aktyviai skleidžia paskalas, kad aktyvūs kunigai griauną kunigų vienybę, kad savo veikla galį užtraukti Bažnyčiai grėsmę, kad jie kiršiną bedievius (diplomatijos keliu iš sovietinės valdžios pavyktų kur kas daugiau išsiderėti), kad aktyviųjų kunigų veiklos motyvas — noras pasirodyti, kad jie esą išsišokėliai ir t.t. Lygiai taip argumentuoja ir kadriniai KGB pareigūnai. Jie aiškina, kad jei ne „Kronika", jei ne vadinamieji kunigai — ekstremistai, Lietuvos Katalikų Bažnyčia turėtų labai daug privilegijų. Jie, čekistai, Bažnyčiai norį gero, tik ekstremistai kliudą šitai padaryti.

    Aktyviųjų kunigų diskreditavimu galbūt ruošiamas kelias būsimoms represijoms.

„KIAULIŲ MARAS" arba KAIP KGB TRUKDĖ EISENĄ Į
ŠILUVA

("Kiaulių maras" — melu permaitintų smegenų paskutinis sovietinių pareigūnų „išradimas"):

    Kasmetinė religinė eisena į Šiluvą tapo Lietuvos tikintiesiems gražia ir prasminga tradicija', o valdiškiems
bedieviams — dideliu krislu akyse. Kasmet jie laužė galvas, kaip sukliudyti eiseną. Nevienam maldininkui teko nukentėti — jie buvo filmuojami, gąsdinami ir net teisiami, pvz., Jadvyga Stanelytė, Mečislovas Jurevičius ir Vytautas Vaičiūnas. Tačiau šitos demagogiškos priemonės tikinčiųjų neišgąsdino. Atvirkščiai, šiais metais visa Lietuva ypač ruošėsi maldingai kelionei į Šiluvą. Bažnyčiose buvo skelbiama eisenos diena.

    Kadangi nuteistieji už eiseną buvo kaltinami, kad eisenai jie neprašę iš valdžios leidimo, todėl liepos 8 d. TTG Katalikų komitetas pasiuntė LKP Centro Komitetui ir Ministrų Tarybai dokumentą Nr. 49, kuriame rašoma: „š.m. birželio 25-26 d.d. įvyko du teisminiai procesai už 1979-1980 m. religines eisenas iš Tytuvėnų į Šiluvą. LTSR Aukščiausias Teismas^ Vilniuje nuteisė darbininką Mečislovą Jurevičių 3 metams laisvės atėmimo, atliekant bausmę griežto režimo pataisos darbų kolonijose ir širvintuose — inžinierių Vytautą Vaičiūną 2,5 metų laisvės atėmimo, atliekant bausmę paprasto režimo pataisos darbų kolonijose. Nesuprantama, kokiu pagrindu Vytautas Vaičiūnas buvo teisiamas Širvintose? Abu teisiamieji — geri katalikai ir aukštos moralės žmonės buvo kaltinami, kad organizavo ir aktyviai be Vykdomojo komiteto leidimo dalyvavo religinėse eisenose iš Tytuvėnų į Šiluvą. Teisiamieji negalėjo suorganizuoti tokio dydžio eisenas ir šito kaltinimo neparėmė nė vienas liudininkas. Kadangi M. Jurevičius ir V. Vaičiūnas religinių eisenų iš Tytuvėnų į Šiluvą neorganizavo, tai nė leidimo neprašė. Religinės eisenos iš Tytuvėnų į Šiluvą yra tradicinės ir tikintieji niekieno neorganizuojami į jas renkasi.

    Mes norime pastebėti, kad LDT Vykdomieji komitetai religinėms eisenoms leidimų niekada neduoda. Pvz., Viduklės, Kybartų ir Skaudvilės klebonai nekartą kreipėsi į Vykdomuosius komitetus, prašydami religinėms eisenoms leidimo. Ne tik leidimų, bet ir atsakymų į prašymus
negavo. Buvęs Raseinių Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Z. Butkus Viduklės klebonui pareiškė: „Mes. jokio leidimo religinėms eisenoms niekada neduosime!" Gyvenimo patirtis rodo, kad vietiniai tarybinės valdžios organai veikia tik kaip ateistų atstovai, vadovaudamiesi kažkokiomis slaptomis instrukcijomis ir nurodymais. Todėl nereiktų stebėtis, jei, praradę viltį gauti eisenoms leidimą, žmonės jo ir neprašo.

    Tikintieji ne kartą kreipėsi į Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą, prašydami apginti jų teises, garantuotas LTSR Konstitucijos 48 ir 50 straipsniais. Todėl mes ir kreipiamės į LTSR Ministrų Tarybą, ir prašome leisti tikintiesiems tradicinę, grynai religinę eiseną iš Tytuvėnų į Šiluvą, įvyksiančią 1981 m. rugpiūčio 23 dieną."

    Rugpiūčio mėnesio pradžioje buvo iškviesti į rajonų vykdomuosius komitetus kunigai: Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, Algimantas Keina, Vaclovas Stakė-nas, Kastytis Krikščiukaitis ir kiti ir jiems buvo perskaitytas įgaliotinio P. Anilionio įspėjimas: „Raseinių ir Kelmės rajonų LDT Vykdomieji komitetai, remdamiesi „Religinių susivienijimų nuostatų" 50 str. atsisakė duoti leidimą organizuoti š.m. rugpiūčio 23 d. procesiją iš Tytuvėnų į Šiluvą. Todėl įspėju jus, kad tokios procesijos organizatoriams gali būti taikomos administracinio pobūdžio priemonės, numatytos LTSR ATP 1966.V.12. įsaku „Dėl administracinės atsakomybės už įstatymų apie religinius kultus pažeidimą" arba baudžiamosios LTSR BK 143 straipsniu."

    Šie metai Lietuvos Katalikų Bažnyčioje tapo nepakartojamais. Rožančiaus malda sukėlė ant kojų miliciją, saugumą ir kariuomenę, — visą sovietinės valdžios aparatą, kuris karštligiškai ėmėsi visų jam įmanomų „profilaktinių" priemonių.

    Įstaigose ir fabrikuose (Telšiuose, Panevėžyje ir kt.) pareigūnai įrodinėjo žmonėms, kad nereikią eiti į Šiluvą. Vilniaus, Kauno ir kitų miestų įvairių gamyklų ir įstaigų
vadovams buvo uždrausta darbuotojus ir automašinas siųsti į komandiruotes Žemaitijos link iki rugpiūčio 23 d. Jurbarko raj. kompartijos pirmasis sekretorius įpareigojo kolūkio vadovus neduoti transporto priemonių žmonėms iki rugpiūčio 27 d.

    1981 m. rugpiūčio 9 d. Kaune iš veterinarijos darbuotojų pasklido žinia, kad Resp. Veterinarijos valdyba įsakė Žaiginio tarybinio ūkio (esančio 8 km nuo Šiluvos) pavaldiems darbuotojams surasti kiaulių virusinį susirgimą — Tešeno ligą ir paskelbti dėl kiaulių maro karantiną. Nors jokių kiaulių susirgimo nebuvo, rugpiūčio 13 d. Raseinių raj. laikraštis atspausdino tokį skelbimą:
Rajono gyventojų žiniai
    Ryšium su aštrios užkrečiamos kiaulių ligos pasirodymu Žaiginio tarybiniame ūkyje įvedamas karantinas Žaiginio tarybiniame ūkyje ir besiribojančiuose Skaraitiš-kės tarybinio ūkio, „Atžalyno", M. Kalinino ir Pikčiūnų kolūkių teritorijose.

    Bet kokių transporto priemonių įvažiavimas bei pašalinių asmenį įėjimas į minėtus ūkius nuo rugpiūčio 15 d. uždraustas.

    Iki karantino pabaigos, apie kurią bus pranešta, prekiavimas paršeliais Raseinių turgavietėje uždraustas.
Raseinių rajono LDT vykdomasis komitetas


    Rugpiūčio 15 d. „Valstiečių laikraštyje" ir daugelyje rajoninių laikraščių pasirodė straipsniai, raginantys imtis apsaugos priemonių nuo užkrečiamų gyvulių ligų. Tačiau veterinarijos darbuotojai Lietuvoje negavo jokio pranešimo, kad Raseinių rajone gyvuliai serga užkrečiamomis ligomis, nors visiems Lietuvos ūkiams pranešama apie galimą gyvulių susirgimą net tais atvejais, kai epdiemija pasirodo net gretimose respublikose — Latvijoje ar Baltarusijoje.

    Taigi karantinas apsupo Šiluvą iš visų pusių. Įdomus faktas, kad kitoje Žaiginio tarybinio ūkio pusėje esąs Vosiliškio tarybinis ūkis liko neįtrauktas į karantino zoną.
    Nuo rugpiūčio 20 dienos vakaro čekistų automašinos pradėjo saugoti kunigus: Sigitą Tamkevičių, Alfonsą Svarinską, ir Joną Kaunecką, ir lydėjo juos dieną ir naktį, kur tik jie ėjo ar važiavo iki rugpiūčio 23 d. vakaro.

    Galimas dalykas, kad šie kunigai buvo specialiai izoliuoti ir dėl to, kad nesusitiktų su vokiečių vyskupais, tomis dienomis viešėjusiais Lietuvoje.

    I Vilniaus prokuratūrą „įspėjimui" buvo kviečiami: Nijolė Sadūnaitė, Vytautas Bogušis, Elena šuliauskaitė; Kauno prokuratūra kvietėsi: Volskį, Juliją Kuodytę, Saulių Kelpšą, Aldoną Raižytę, Angelę Ramanauskaitę; Klaipėdos — Teklę Steponavičiūtę, Igną Petrauską, Ireną Česnauskienę; Vilkaviškio — Birutę Briliutę, Beną Mališkaitę; Šiaulių prokuratūra įteikė kvietimus — Jonui Tamuliui, Stasei Tamulienei, Jadvygai Petkevičienei, Elžbietai Klimavičienei, Jonui Petkevičiui, Juozui Šileikiui; Raseinių prokuratūra kvietėsi — Moniką Gavėnaitę. Jie visi buvo kviečiami rugpiūčio 20 dienai. Prokuratūroje kiekvienam atėjusiam (dauguma neatėjo) pareikšdavo, kad turimais duomenimis jis esąs vienas iš religinių-politinių eisenų organizatorių, kad tokios eisenos pažeidžiančios viešąją tvarką, kad daroma didelė žala visuomenei ir pan. Po tokios įžangos surašomas oficialus įspėjimas: „Už grupinių veiksmų, prisidengiant religija, organizavimą, bus traukiama baudžiamojon atsakomybėn." Buvo reikalaujama po tokiais „įspėjimais" pasirašyti, bet visi iškviestieji atsisakė. Šiaulių prokuratūroje pareigūnas teisinosi, kad visa ta „profilaktika" nesanti vietinės valdžios išmislas. Raštiško įspėjimo pavyzdys yra gautas iš Maskvos ir pagal jį esą apiforminami visi, valdžios turimais duomenimis, religinių eisenų organizatoriai.

    Kelmės autobusų stotyje nuo rugpiūčio 20 d. buvo iškabintas skelbimus: „š.m. rugpiūčio 21-22 d.d. autobusai į Tytuvėnus nevažiuos. Pradės važiuoti nuo rugpiūčio 23 d. 12 vai. Karantinas," Šiaulių autobusų stotyje kabojo skelbimas,  informuojantis,  kad  uždaromi  kai  kurie
maršrutai į Kauną ir Šiluvą, arba nukreipiami kita kryptimi, pvz., per Kryžkalnj, o geležinkelio stotyje iškabintas raštas skelbė: „Bilietai į Tytuvėnus ir Lyduvėnus neparduodami." Traukiniai šiose stotyse nestojo. Be to, kiekviename vagone vis buvo bent keli milicininkai, kurie saugojo bet kokj praėjimą. Net išlipantys Viduklės stotyje keleiviai buvo apklausinėjami, o paaiškėjus, kad keleivis ne vietinis, jam nebuvo leidžiama išlipti. Jokioje autobusų stotyje, iš kurių kursuodavo maršrutiniai autobusai pro Tytuvėnus ar Šiluvą, tomis dienomis bilietų į šias vietas kasos nepardavinėjo.

    Barjerai „papuošė" Žemaičių plentą net iki Stulgių už Kryžkalnio. Kelyje iš Kelmės į Šiluvą barjerai stovėjo kas 5 kilometrai ir juos saugojo milicija bei veterinarijos darbuotojai. Prie barjerų užrašai: „Dėmesio! Pravažiavimas uždraustas. Karantininis postas." Iš Tytuvėnų iškėlė pionierių lagerį, o ten pat miške išaugo garnizono ir saugmiečių palapinės.

    Šiaulių aerodrome stovėjo paruošti malūnsparniai.

    Autoinspekcija buvo atvykusi net iš kitų respublikų — Latvijos, Gruzijos.

    Rugpiūčio 22 d. buvo tikrinamos automašinos, atidarant bagažines: Vilkaviškyje, Kaune, Endriejeve ties Klaipėda, Kryžkalnyje ir kt. Iš Dzūkijos ir Suvalkijos nebuvo galima pasiekti net Šakius. Autoinspekcija sulaikydavo automašinas, paaiškindama, kad šakių rajone esąs karantinas. Autoinspekcijos postai turėjo atspausdintus kai kurių automašinų numerius, kuriuos turėjo bet kokia dingstimi nuimti, jei toji pasirodys kelyje. Kybartuose buvo nuimtas numeris techniškai visiškai tvarkingai Jono Mickevičiaus mašinai.

    Tomis dienomis buvo užblokuoti visi keliai ir keleliai ir į Meškuičius. Net keliais kariuomenės žiedais apsuptas Kryžių kalnas, kad niekas ten negalėtų patekti nei būriu, nei pavieniui.

    Viena ekskursija, grįždama iš Rygos į Viduklę, užsuko
į Kryžių kalną. Vos išsukus iš pagrindinio kelio, tuojau buvo sulaikyti milicininko ir girto saugumiečio. Vairuotojui atėmė teises ir įsakė važiuoti į Šiaulių miliciją. Galiausiai šiaip taip ekskursijos vadovui pasisekė atgauti vairuotojo pažymėjimą ir laimingai baigti kelionę.

    Ėjo kalbos, kad Kelmėje esą įsteigtas specialus Maskvos štabas Šiluvos eisenai sudoroti.

    Vietinių gyventojų nuomone, rugpiūčio 23 d. Šiluvoje buvę daugiau uniformuotų pareigūnų, negu miestelio gyventojų, neskaitant dar civiliai apsirengusių saugumiečių.

    Rajono pareigūnai pareikalavo, kad Šiluvos ir Tytuvėnų klebonai 23 d. laikytų užrakinę bažnyčias, sakydami: „Vistiek jūsų bažnyčiose sekmadienį žmonių nebus." Sekmadienį abi bažnyčios buvo atidarytos ir jose vyko pamaldos.

*     *     *

Įspūdžiai iš kelionės į Šiluvą

    Pasakoja viena dalyvė:
— Iš Vilniaus į Raseinius atvykome ekspresu. Raseinių stotyje prie mūsų prisijungė dar daugiau maldininkų. Viso buvome jau devyni. Autobusų stotyje nustebino skelbimas, kad autobusai į Tytuvėnus nekursuoja. Vietiniams gyventojams patarus važiuoti į Kelmę, o iš ten Pašiaušiu autobusu privažiuoti netoli Tytuvėnų, išsileidome labai viliojančion ir kartu bauginančion kelionėn.
Išlipome Jampolės stotelėje. Į Tytuvėnus dar 8 km kelio. Ką darysi. . . einame pėstute. Kiek paėjus sutikome žmogų, kuris perspėjo, kad pagrindiniu keliu eidami, Tytuvėnų tikrai nepasieksime, nes jau nuo penktadienio pilnos milicininkų mašinos tik zuja ir zuja visomis kryptimis, o ties kryžkelėmis dar ir milicininkai pastatyti. Geraširdis žemaitis patarė pasitenkinti prastais keliukais,
dar geriau — brautis per miškelį. Vos išsukus iš pagrindinio kelio, išgirdome mašinos burzgimą. Mus vijosi. Mes patraukėme į miškelį. Iš mašinos išpuolė šeši uniformuoti ir ne bet kokie. . . nuo leitenanto iki papulkininkio, šaukdami, kad eitume į mašiną. Mes, nekreipdami dėmesio, einame toliau. Vargšeliai sunerimo: kepurėmis mojuodami, rėkdami, lįsdami pro spygliuotas ganyklų vielas, pradėjo mus vytis. Bėgti ir negalvojome. Kuo mes nusikaltome?! „Įstatymų saugotojai" griežtais veidais pradėjo barti, klausinėti, kur mes einame ir t.t., pradėjo aiškinti, kad čia esą karantino zona, į kurią draudžiama įeiti. Pagaliau pareigūnai susigalvojo mus pavėžinti „išsiaiškinimui". Drąsios moterys pradėjo milicininkus gėdyti: „Broliai lietuviai, kaip jums negėda! Čia jokio maro nėra! štai gyvuliai, karvės ganosi, čia ganyklos. Tai gal ir karvių maras?! Juk jūs žinote, kur mes einame." Truputį sušvelnėję pareigūnai vis ragino sėstis į mašiną, bet mums griežtai pasakius: „Pėsti atėjom, pėsti ir sugrįšim!" nuvažiavo nieko nepešę. O mes kiek paėję, grįžome į pagrindinį kelią ir užėjome į vieną sodybą, šeimininkė, išbėgusi ant kelio mūsų pasitikti pasakojo, dar neatsigavusi nuo išgąsčio: „Aš tik ką grįžau namo ir pamačiau miliciją. Išsigandau ir galvoju, ką tas mano vyras, būdamas namie, pridarė, kad pilna mašina milicijos atlėkė?!" Moteriškė maloniai mus priėmė, pavalgydino, dar vienas kitas kaimynas atėjo. Visi juokėsi iš maro, prasidėjusio penktadienį po pietų ir užsibaigsiančio sekmadienį. . . Vietiniai gyventojai pasakojo, kad Tytuvėnuose esą daug privežta milicijos, patarė keliauti, jei norime pasiekti Tytuvėnus, tik po vieną, du, nežymiais takeliais, pakrūmėmis. Tai buvo nelengva, nes nežinojome kelio, o naktis čia pat. Viena iš mūsų staiga ryžtingai tarė: „Aš einu! Kas su manim?" Prie jos prisidėjo dar dvi moterys, kiek padvejoję prisijungėme ir mes. Kelyje kažkas garsiai suabejojo: „Gal mergaites ir praleis." Greitai nusiėmėme švarkelius, pasileidome plaukus, kad
jauniau atrodytume ir skubame toliau. Tik žiūrim — buomas! Prie jo stypso baltu chalatu apsivilkęs matyt veterinorius, du išgėrę ir dar vienas kažkoks neaiškus šlitinėja. Vaidiname drąsias ir bandėme nekreipdamos dėmesio prasmukti pro užtvarą.

    — Dokumentus! — suriko kažkuris.
    — Kokius dokumentus? Namo einame! — nustebome.
    — Kur? Koks kaimas? Kaip pavardės? — išpyškino vienu atsikvėpimu „įstatymų saugotojas".
    — Už Kiškėnų stotelės į dešinę ...
    — Negalima! Kaip pavardės?

    Vos spėjau pasakyti pavardę, kai vienas iš jų pradėjo šaukti:
    — Meluoji!

    Draugei pasiderėjus, jog ji iš Vilniaus vyksta pas tėvus, na, o paso nesivežioja, nes jau kartą sumokėjo baudą už paso pametimą, veterinorius suminštėjo: „Leiskim jas. Tik va, ar jis leis? . ." — parodė į netoliese stovintį uniformuotą. Sis net į kalbas nesileido. Vienas iš keturių bandė teisintis: Mes čia pastatyti... mūsų pareiga ... Jei ir praleisim, tai turėsim paskambinti saugumui, kad dvi praleidom." Tuo metu pro šalį vežė pieną. Milicininkas patarė mums paprašyti, kad šis žmogutis atvežtų mums tėvą, na o mes galėsiančios (kokia nuostabi malonė!) čia palaukti. Mes ir sakom: „Taigi, sėdėsim čia ant žemelės ir žiūrėsime į jus! Jei reikia laukti griovyje, kol tėvą atveš, tai jau geriau grįžtam į Vilnių pasų pasiimti!" — paaiškinom ir grįžom vėl atgal. Ačiū Dievui, vėl suradom gerų žmonių, šeimininkė mus dar pavaišino, o vyras nusprendė mus palydėti takeliais link Tytuvėnų. Jis pasiėmė dviratį, o mes išsiavėm ir basomis tęsėme savo odisėją. Priėjus kokią nors gyvenvietę, mums liepia eiti vienoms, o jis paskui, palaukęs atvažiuoja. Taip pavedėjęs gerą kelio galą, palinkėjęs sėkmės, grįžo atgal.

    Tuo metu iš debesies išlindo saulutė, oras neapsakomai gražus ... Pakeliui sutinkame berniukus, kurie į mus
žiūri nustebusiomis akimis, tarsi į atvykusius iš kosmoso, — kaip mes taip arti priėjome iki Tytuvėnų! Vaikinukai mums papasakojo, kad visur pilna milicijos, kuri landžioja po tvartus, kluonus, apžiūri net rūsius kad nebūtų svetimų žmonių, o radę atvykusius — išsiveda. Jau prieš savaitę buvo žmonėms išnešioti rašteliai, kad niekas nedrįstų priimti nakvynėn atvykusių maldininkų. Grasino bausią. Pasiteiravus, kur galima gauti nakvynę, patarė net neieškoti. Be to, sužinojome, kad į technikumą atvežta kelios kuopos kareivių . . . Kiek pritemus pasukome prie vienų namų. Lauke buvusi moteris ėmė mosuoti rankomis, varytis mus į šalį, kad tik greičiau dingtume iš jos akių. Vargšai žmonės, kaip jie prigąsdinti.. . Juk visados tytuvėniškkiai mielai priimdavo maldininkus. Praėjusiais metais, taip pat milicija ėjo per namus, bet miestelio gyventojai atėję į bažnyčią patys kvietė pas save nakvynėn! Kitose gryčiose jau ir šviesos įsižiebė, bet jos mūsų nešildė ... Dar bandėm savo laimę, pasiprašėme dar pas vieną kitą, bet nurodė tik . . . miežių kūgį lauke. Kur gi dingsi? Ten ir nuėjome. I žaiginį žvalgybai pasiuntėme vieną mergaitę. Iš vidaus išmetėm negyvą pacuką. Bet ką darysi? Pasiklojome ant žemės šiaudų ir sulindome visi šeši. Atsisėsti dar šiaip taip galima, bet atsigulti ir nebandyk, — nėra vietos. Ant žaiginio viršaus dar buvo šiek tiek šiaudų, o apačioje kiaura, vėjas pučia iš visų keturių pusių, šalta. Nesiruošėme iš namų tokiai nakvynei. Visą naktį negalėjome užmigti, bet nuotaika gera. Junti, kad tikrai panašu į atgailos kelionę. Ačiū Dievui!

    Apie 5 vai. išlindome iš žaiginio ir ėmėme lakstyti, kad šiek tiek apšiltume. Po to, prisiminę gerų žmonių patarimą, išsiskirstėme po du, ir į priekį...

    Vos paėjus staiga išdygo keturi milicininkai:

    — Labas rytas! Pas ką einate? Kaip pavardė? Prašom dokumentus!..

    — Na, jei negalima, — tai mes galim atgal... —
bandėme aiškintis. Nepajutome, kaip privažiavo mašina.

    — O, tai čia tos pačios, kurios vakar pas tėvą ėjo, — atpažino vienas.

    Mus atvežė į kažkokį kiemą ir liepė išlipti. Veda ... o ant kiekvieno laiptelio milicininkai spokso. Kabinete jau radome kelias senutes ir vieną apygirtį vyrą. Net gera pasidarė ir pagalvojau: „Čia nors sušilsiu, be reikalo vakar nevažiavome, nors naktį būtume šiltai praleidę." Mes atrodėme apverktinai — drabužiai pilni miežių akuotų. Surašė mūsų pavardes, adresus, kur dirbame ar mokomės, ko atvažiavome ir po vieną pradėjo šaukti tardymui. Čia vėl ta pati procedūra, tie patys klausimai. Po to visus susodino į autobusą ir kažkur išvežė. Moterys pradėjo pasakoti, kad visus, bandžiusius patekti į bažnyčią, milicininkai gaudė ir vežė „išsiaiškinti" . ..

    Važiuodami kalbėjome rožančių ir kitas maldas. Kur mus veža, nieko nesakė. Kitos suimtos moterys pasakojo, kad naktį vieną jų grupę saugojo gruzinas milicininkas. Jis pasakė, kad jau prieš du mėnesius žinojęs, jog reiksią važiuoti į Lietuvą kovoti su jaunimu. Pasirodo, tos moterys jau šeštadienį išsiruošė į Tytuvėnus, tačiau vos tik išėjus iš Šiluvos, prisistatė milicininkai ir atvežė į skyrių, kur išlaikė visą naktį. O tas apygirtis vyriškis — vietinis gyventojas. Buvo nuėjęs pas kaimyną, bet paso su savimi nepasiėmė. Ir tą atgrūdo daboklėn!

    Vežė, vežė ir paleido. Išleido iš mašinos, — eikite, kur norite. Žingsniuojame į priekį, bet kur esame — nežinom. Pirmas sutiktas keleivis paaiškino: „Nuo čia visi keliai toli ir jokie autobusai nekursuoja." Bet Dievas neapleidžia — netikėtai pasivijo lengvoji mašina. Sustojo. Sužinojęs, kokie mes keleiviai, geraširdis vyriškis per keturis kartus mus suvežtojo į autostradą. Iš Kryžkalnio pasiekti namus jau vieni juokai: sėdome į autobusą ir po keleto valandų pasiekėme senąjį Vilnių.

*     *     *


    Maža buvo laimingųjų, pasiekusių galutinį tikslą — Tytuvėnus. Apie Šiluvą negalėjo būti jokios kalbos. Maža grupelė maldininkų, iškeliavusi iš Kauno rugpiūčio 22 d., po daugybės nuotykių sekmadienį pasiekė Tytuvėnų bažnyčią. Miestelyje vyko gaudynės, ant šventoriaus milicija vaikė tikinčiuosius. Kauniečiai, žinodami nuošalius praėjimus, galiausiai laimingai pateko į bažnyčią. Po visų sekmadienio pamaldų atvykusieji išėjo į miestelį. Vietiniai žmonės, matydami nepažįstamus gatvėje, stengėsi juos prakalbinti, stebėjosi, kaip jie pateko į Tytuvėnus, žavėjosi jų drąsa ir aiškino, kokios stambios valdžios pareigūnų jėgos laiko apgultyje Tytuvėnus ir apylinkes. Daugelis pareigūnų vaikščiojo su radijo siųstuvais. Nakčiai ant aukšto bokšto būdavo užžiebiamai galingas prožektorius apylinkėms ir miestelio pakraščiams apšviesti.

    Kaip ir reikėjo laukti, grupele maldininkų apsupo milicininkų būrys. Juos nusivedė į operatyvinį štabą ir reikalavo paaiškinti, kokiu būdu jie pasiekė miestelį, kur nakvojo, kas parodė kelią ir pan.

    — Gėda net prisipažinti, — sakė maldininkai, — civilizuotos šalies laisvi piliečiai nakvojome kaip kokie klajokliai čigonai viduryje laukų.

    Pareigūnus nustebino, kad beveik visi maldininkai buvo su aukštuoju išsilavinimu.

    Atvykusieji buvo tardomi ir bendrai, ir po vieną. Buvo aišku, kad karantino tikslas — sulaikyti maldingą eiseną į Šiluvą. Tuomet jie pareikalavo nutraukti šitą tardymo komediją, užsitęsusią apie tris valandas. Pagaliau po neaiškių frazių ir pauzių, net nesurašę protokolų, milicininkai pasiteiravo, kuria kryptimi pageidauja važiuoti. O šie, nors ir tikėjosi būsią apgauti, paprašė nuvežti iki Raseinių. Milicija susodino maldininkus į tuščią autobusą ir milicininkų lydimus išvežė, deja, ne Raseinių pusėn, bet Radviliškio kryptimi... Pasirodo, žmonių nuojauta buvo teisinga. Atvažiavus iki pirmos karantininės užtvaros juos
išlaipino. Vargais negalais grupelė maldininkų pasiekė Radviliški, o iš ten ir namus.

*     *     *

(Rožinis sovietiniams pareigūnams yra baisus ginklas kataliko rankose):

    Kodėl sovietinė valdžia ėmėsi tokių priemonių sutrukdyti grynai religinei eisenai?

    Turbūt atsakymu galėtų būti vieno čekisto išsireiškimas:

    — Ir Lenkijoje viskas prasidėjo nuo rožančiaus!

*     *     *

TIKINČIO JAUNIMO PERSEKIOJIMAS

    1981 m. rugpiūčio 19 d. grupė jaunimo iš Vilniaus — daugiau kaip 20 asmenų — atvyko į Mindūnų kaimą, Molėtų rajoną, ir pasiprašė nakvynės pas Moniką Klimaitę. Išvykos tikslas — pailsėti ir kartu pagilinti religines žinias. Todėl su jaunimu atvyko ir Vilniaus miesto šv. Mikalojaus bažnyčios vikaras kunigas Ričardas Černiauskas.

    Pirmą dieną jaunimas padėjo šeimininkei vežti šieną, kiti tvarkė šieną ties klojimu. Vakare visi susirinko prie klojimo ir pievoje suklupo vakaro maldai. Miegoti nuėjo į klojimą. Vienoje jo dalyje rinkosi mergaitės, kitoje berniukai. Su jaunimu ilsėjosi ir keletas vyresnio amžiaus žmonių.

    Rugpiūčio 20 d. jaunimas meldėsi, visi dalyvavo šv. Mišių Aukoje, klausėsi kunigo žodžio, laisvalaikiu žaidė futbolą, vandensvydi, maudėsi ežere. Vakare, po Vatikano radijo laidos, prie kunigo pribėgo keletas išsigandusių mergaičių ir pranešė, kad atvyko milicija. Kunigas
nuramino išsigandusias mergaites — jaunimas juk nieko blogo nepadarė ir niekas jų nelies.

    Atvyko 4 (keturi) asmenys: du civiliai ir du milicininkai. Vienas iš civilių prisistatė esąs Molėtų Vidaus reikalų skyriaus viršininkas (Lipnickas). Jis buvo smarkiai įkaušęs.

    — Kas tokie esat ir ko čia susirinkot? — pradėjo klausinėti viršininkas.

    — Esate girtas, kokia gali būti su jumis kalba? — atsakė kunigas.

    Viršininkas griebė kunigą už rankovės, tardamas:

    — Einam į kiemą!
Kieme pradėjo tardyti:

    — Kas esi? Važiuojam į skyrių, išsiaiškinsime
    — Niekur su jumis girtu nevažiuosiu, — pasakė kunigas.

    Tada viršininkas įsakė milicininkams iškviesti iš Molėtų operatyvinę grupę. Milicininkai išvažiavo. Viršininkas reikalavo rūkalų ir išgėrimų. Išgirdęs atsakymą, kad šis jaunimas neturi nei rūkalų, nei svaigalų, viršininkas drėbė:

    — Tokį jaunimą, kuris nei geria, nei rūko uždarysiu už grotų!. .

    Kol atvyks operatyvinė, jaunimas susirinko prie klojimo ir sprendė ką daryti. Už ką juos puola? Gal čia persirengę chuliganai? Juk jie jokio nusikaltimo nepadarė, o jei būtų tikrai milicininkai, juk vietoje galima aiškintis. Apie 10 valandą vakare atvažiavo 7 mašinos ir didelė grupė milicininkų. Kelios mašinos nukreipė šviesas į klojimą. Vaikinai stovėjo prie durų, o mergaitės susibūrė ant šieno. Milicininkai, priėję prie vaikinų, nepateikė jokios prokuroro sankcijos, o tik vienas iš jų, pamatęs jaunimo tarpe esantį vyresnį vyrą (vienos šeimos tėvą), puolė jį šaukdamas:

    — Tai jis klebonas! Griebkite jį! Žudykite jį! Milicininkai puolė auką, o vaikinai susikibę rankomis
stengėsi jo neatiduoti. Mergaitės šaukė nesavais balsais,
berniukai grūmėsi su milicininkais. Tačiau jėgos buvo nelygios ir vaikinus sugrūdo į dengtą sunkvežimį. Milicininkai elgėsi labai žiauriai: daužė kumštimis į šonus, į inkstus, o privedę auką prie mašinos, griebdavo už plaukų, rankų ir kojų ir mesdavo į vidų. Užlaužtomis rankomis, suplėšytomis kelnėmis į mašiną buvo įmestas ir kunigas Ričardas Černiauskas. Dabar atėjo mergaičių eilė ... Pradžioje viena jų pasipriešino, tuomet ją puolė tarsi alkani vilkai. Bet mergaitė pareiškė, jog pati nueis į mašiną. Vedant mergaites į atskirą mašiną, milicininkai švietė žibintuvėliais kai kurioms į veidus ir spjaudė joms į burnas. Mašinoje pareigūnai susėdo, o mergaites suvarė į vieną kampą. Vienas milicininkų, pasižiūrėjęs į vieną iš jų, ciniškai tarė:

    — Tu dar nieko, gulkis!

    Atvežę visus į Molėtų milicijos skyrių pradėjo tardymą.

    Pirmiausia tardė mergaites. Jas šaukė po vieną. Klausinėjo kas organizavo išvyką ir ar meldėsi? Apklausi-nėjo mergaites girti ir net tardymo metu išeidavo į kitą kambarį, iš kurio sugrįždavo dvokdami šviežiu alkoholio tvaiku. Tardymo procesas buvo daugiau panašus į žiaurių chuliganų terorą, ne į tarybinių darbuotojų oficialų darbą: viso tardymo metu pareigūnai elgėsi labai grubiai — kumštimi daužė į stalą, gąsdino mergaites, šaukdami:

    — Visi iš eilės tave išprievartausime, nenorėsi daugiau atostogauti!

    Patys milicininkai rašydavo vaikų vardu pasiaiškinimus, kuriuose buvo gausu šlykštaus melo ir versdavo vaikus po tokiais „dokumentais" pasirašyti.

    Ko verti tokie vaikų pasiaiškinimai, kuriuos parašo svetima ranka ir su didžiausiais gąsdinimais verčia pasirašyti?!!

    Vieną iš merginų: Naujos Vilnios psichoneurologinės ligoninės med. seserį Lionginą Achranavičiūtę, kaip
vyriausią iš mergaičių, tardė nuo 23 vai. iki 3 valandos nakties. Visą laiką tik ir šaukė ant jos:

    — Tu prostitutė, venerike, paleistuve, atiduosim į Bokšto gatvę ... (Vilniaus miesto gatvė, kur yra venerikų dispanseris). Žinai, ką mes su tavim padarysim? Dabar visi iš eilės tave išprievartausime, o mane dar prileisi pakartotinai, — švokštė girtas pareigūnas.

    Atsirado ir vienas „geraširdis", kuris pasiūlė:
    — Geriau atiduokite ją man vienam į namus ...

    Vidaus reikalų skyriaus viršininkas L. Achranavičiūtės
klausė:
    — Kur dirbi?
    — Ligoninėje, medicinos seserimi, — atsakė mergaitė.
    — A! Medicinos sesuo! Žinom mes jus, seseris, yra tokių Lietuvoje. Žinai vitaminą „E"? Žinai kam jis naudojamas? Tu dėlto baigei medicinos seserų mokyklą, kad paskui girdytum vitaminu „E" berniukus ir guldytum su mergaitėmis ant šieno.

    Tiek L. Achranavičiūtė, tiek visos mergaitės buvo visą laiką gąsdinamos išprievartavimu. Negana to, visos mergaitės buvo nuvežtos pas ginekologą. Jis su jomis pradžioje elgėsi labai grubiai. Keletas mergaičių pareikalavo gydytojos moters. Žinoma, gydytojos niekas joms nepakvietė, tik jas tuomet patikrino medicinos sesuo. Kokią turėjo teisę pareigūnai vežti niekuo neprasikaltusias mergaites pas ginekologą? Dauguma mergaičių nepilnametės. Pagal kokius džiunglių įstatymus elgėsi „tvarkos saugotojai"?

    Atėjo ir berniukų eilė. Tie patys klausimai, kaip ir mergaitėms, tas pats grubumas ir grasinimai. Vieną vaikiną net taip išdrįso gąsdinti: „Mes tave nušausime!"

    Paskutinis nuėjo kunigas R. Černiauskas. Jis išsyk buvo nuvestas pas viršininką, kurio kabinete buvo susirinkę apie 8 asmenis: vieni civiliai, kiti kariškiai, treti milicininkai. Viršininkas paklausė:

    — Kas esi?
    — Kunigas!
    — Kas suorganizavo išvyką?
    — Dievas! Kai jaunimas tiki, suorganizuoti visai nesunku.

    — Ką?! Kuo užsiimi? Jei esi kunigas sėdėk bažnyčioje ir melskis. Suguldei berniukus su mergaitėm į vieną klojimą!

    — Aš suorganizavau šią išvyką tikslu: jaunimui daugiau pakalbėti apie Dievą, padiskutuoti įvairiais tikėjimo ir ateizmo klausimais.

    Tardytojas klausinėjo ką toliau būtų darę, kur važiavę (tai buvo prieš Šiluvos eiseną) ir kada buvote numatę grįžti atgal?

    Tardytojas Navikas viską surašė. Po to paėmė kunigo pirštų  antspaudus,  apžiūrėjo dantis...  Viršininkas' pranešė kunigui:

    — Kadangi neturite su savimi jokių asmens dokumentų, būsite sulaikytas.

    Kai kunigas grįžo prie jaunimo, jau beveik aušo nauja diena.

    Po tardymo visus paskirstė į keletą kambarių, kuriuose jaunimas snausdamas ant kėdžių sulaukė ryto. Surašę visų pavardes ir gyvenamąją vietą, tuojau pranešė į Vilnių. Buvo perspėti tėvai, kad šie rugpiūčio 21 d. atvyktų atsiimti savo vaikus. Kai kuriuos vaikus tardė dar pakartotinai.

    Rytą iš Vilniaus atvyko du asmenys: jaunas vyras ir moteris. Pirmasis — tikriausiai čekistas, o moteris — milicijos vaikų kambario inspektorė. Moteris kalbėjosi su jaunimu, o čekistas antrą kartą apklausė kunigą. Vienas iš klausimų buvo net ir toks:

    — Jei pas jus ateina žmogus išpažinties ir pasako, jog jis užmušė žmogų, ar jūs pranešate milicijai?

    Čekistas klausinėjo, ko kunigas atvažiavo? Kaip suorganizavo? Ar meldėsi su jaunimu? Ar aukojo šv. Mišias? ir t.t.
    Po šito antrojo tardymo, kunigas buvo areštuotas. Iš jo atėmė diržą, laikrodį, pinigus, asmens daiktus ir leido pasilikti tik nosines. Milicininkas atitraukė stalo stalčių ir, parodęs kunigui antrankius, pranešė:

    — Dar šitas laukia!

    Greitai po to, surinko visą jaunimą ir išvežė į Vilnių. Vilniuje jaunimą paskirstė po įvairius milicijos skyrius, iš kur tėvai privalėjo pasiimti savo vaikus.

    Kunigą paliko Molėtuose. Vakare, apie 21 valandą, kunigą išvežė milicijos mašina į Utenos milicijos skyrių. Prieš tai dar trečią kartą kunigą tardė moteris, laikinai einanti prokuroro pareigas.

    Atvežę kunigą R. Černiauską į Uteną, uždarė vieną milicijos skyriaus rūsyje į kamerą, kurioje niekada nesimato saulės, narai visai pliki, be patalynės, visą parą kameroje dega šviesa. Jį ten išlaikė iki rugpiūčio 26 d. 16 vai. 40 min. Utenoje kunigo R. Černiausko daugiau nebetardė. Išleisdami namo liepė rugpiūčio 27 d. 10 valandą atvykti su asmens dokumentais į Molėtus, į miliciją.

    Kitą dieną kunigui nuvykus į Molėtus, milicijos viršininko pavaduotojas elgėsi gana mandagiai. Kunigą nuvedė į pasų stalą. Čia buvo užpildytas dokumentas, jog kunigas bus baudžiamas kažkokia administracine bausme už neprisiregistravimą Vilniaus mieste. Kai kunigas užklausė kokia tai bus bausmė ir kada, gavo tokį atsakymą:

    — Viskas bus persiųsta į Vilnių, ten ir nuspręs.
    Po to kunigas buvo visiškai paleistas.

*     *     *

(Nieko naujo KGB: vis toks pat sugyvulėjusių metodas):
    Tuo metu, kai buvo suimtas kun. Ričardas Černiauskas, labai subruzdo šv. Mikalojaus bažnyčios tikintieji.
Visi tarėsi, ką daryti, meldėsi, klausinėjo naujienų ir nekantriai laukė sugrįžtant.

    Apie tai, kad kunigas suimtas, valdžia nepranešė. Rugpiūčio 22 d. senutė kunigo šeimininkė nunešė maisto į Lukiškio kalėjimą, tikėdamasi, kad gal jį tenai suras. Jai niekas aiškaus nieko nepasakė ir tik siuntinėjo iš vienos vietos į kitą. Vienas kunigas nuvažiavo į Molėtų milicijos skyrių ir taip pat nieko nesužinojo, kur yra laikomas kun. R. Černiauskas.

    Rugpiūčio 25 d. šeimininkė vėl išėjo ieškoti suimto kunigo, norėdama perduoti maisto. Nuėjo į Lukiškio kalėjimą. Nerado. Kreipėsi į Saugumo komitetą, ir ten saugumiečiai visokiais būdais gynėsi, sakėsi, jog nieko jie nežiną.

    Pagaliau kunigas grįžo. Atrodė ne per puikiausiai; šešias paras nesiprausęs, nesiskutęs, sudraskytais rūbais, bet gera nuotaika. Visas dienas gavo tokį maisto davinį: pusryčiai — arbata ir duona, pietūs — sriuba ir duona, — vakarienė — arbata ir duona.

    Sekmadienį į šv. Mikalojaus bažnyčią žmonių prigužėjo kaip į didelę šventę. Kai po votyvos kun. Ričardas Černiauskas užlipo sakyti pamokslą, tikintieji pradėjo mesti gėles tiesiai į sakyklą. Kunigas padėkojo žmonėms už maldas, papasakojo suėmimo istoriją ir padrąsino nukentėjusi jaunimą nebijoti aukotis už Kristų. Žmonės balsu pradėjo raudoti, kai jaunas kunigas tikinčiuosius įspėjo:

    — Aš jaučiu, kad už šiuos tiesos žodžius man nebus dovanota. Todėl jei mane kas nors užmuštų, pakartų, apšauktų veneriku, suvaidintų mano savižudybę, paveiktų medicininėmis priemonėmis ar uždarytų į psichiatrinę ligoninę, žinokite, kieno tai darbas ... Aš tam tapau kunigu, kad kalbėčiau tiesą, kad kalbėčiau apie Dievą. Ir aš kalbėsiu apie Dievą ne tik bažnyčioje, kaip man liepė milicininkai, bet ir šventoriuje; ne tik šventoriuje, bet ir
visur kur būsiu — klojime, laukuose, prie ežero, ant ežero ir net ežero dugne . . .

    Po pamokslo susijaudię tikintieji, nežinodami, kaip kitaip išreikšti kunigui savo meilę ir solidarumą, pradėjo audringai ir ilgai ploti, o nukentėjęs jaunimas ir vaikai išlipančiam iš sakyklos kunigui įteikė daugybę gėlių, kurias jis nunešė tiesiai ant altoriaus.

*     *     *

    1981 m. rugpiūčio 18 d. keliolika tikinčių Kybartų vidurinės mokyklos mokinių susiruošė pakeliauti po Dzūkiją. Turistiniame žygyje dalyvavo dvi suaugusios — Ona Šarkauskaitė ir Bernadeta Mališkaitė. Nuo pat žygio pradžios turistai buvo sekami. Rugpiūčio 20 d. Šlavantų autobusų stotyje turistus sulaikė keletas milicininkų bei civilių asmenų. Neparodę savo dokumentų, užpuolėjai pradėjo grūsti mokinius į autobusą, o paskui nugabeno į Lazdijų milicijos skyrių. Milicijos viršininko pavaduotojas majoras Vytautas Petruškevičius labiausiai klausinėjo vaikus apie tai, ar jie tiki, meldžiasi ir gal ruošiasi dalyvauti religinėje eisenoje į Šiluvą? Kai kuriuos vaikus apklausinėjo dar ir antrą kartą. Po dviejų valandų trukusios apklausos mokinius paleido.

    Mjr. V. Petruškevičius bandė įtikinti Oną Šarkauskaitę ir Bernadetą Mališkaitę, jog jos sulaikytos todėl, kad peržengė pasienio zoną, kad gyventojai skundėsi netinkamu turistų elgesiu. Kadangi tai buvo akivaizdus melas, mjr. V. Petruškevičius, žiobtelėjęs:

    — Mergužėlės, Šiluvos nematysit! — ir nusiuntė suimtąsias pas budintį Jasinską, kad uždarytų į kamerą. Milicininkas Jasinskas buvo grubus ne tik su sulaikytomis merginomis, bet ir su savo darbuotojomis. Be prokuroro sankcijos O. Šarkauskaitė ir B. Mališkaitė buvo iškrėstos ir išgrūstos į kamerą. Kameros sienos aprašinėtos necenzūriniais žodžiais, musės, bjaurus oras. Iš jų atėmė šukas ir rankšluosčius, o pasivaikščioti išleisdavo vos 5
minutėm, šitokiose sąlygose be jokios kaltės O. Šarkauskaitė ir B. Mališkaitė išbuvo iki rugpiūčio 23 dienos 15 valandos.

*     *     *

TARDYMAI


    Kaunas. 1981 m. rugpiūčio 19 d. 14,30 vai. į Kauno KGB buvo iškviestas inžinierius Zenonas Mištautas, dirbantis Kauno statybose, statybos valdyboje Nr. 1.

    Čekistus domino klausimai:
    — Kai gyvenai Linkuvos gatvėje (prieš 3 metus), kas dar tuo metu gyveno? Ar gyveno ukrainietis? Ar žinai, kad jis baigęs slaptą seminariją ir dabar jau kunigauja?

    — Kad toksai ukrainietis gyveno, žinau, o daugiau apie jį nieko nežinau, — atsakė iškviestasis.

    — Iš 1979 į 1980 metus tu sakei politinę kalbą. Jūsų buvo 24 žmonės. Tu kalbėjai, kad reikalinga kovoti, drąsiai reikšti savo nuomonę, nieko nebijoti, kad toje santvarkoje daug kas keistina, raginai dalyvauti eisenoje į Šiluvą.

    — Politinės kalbos nesakiau!
Toliau teiravosi apie Zitą Veizbergaitę, kaip ji dar laikosi, kokia nuotaika, kokie mano ryšiai su ja? (KGB įsikišus, Veizbergaitei neleido gauti gydytojos diplomo — Red.).

    — Apie kitus nieko nekalbu ir į klausimus, kurie liečia kitus, neatsakinėju, — griežtai pasipriešino Zenonas.

    — Ar kartu atostogavai su žmona ir kokios jos pažiūros?

    — Sakiau, kad į klausimus, kurie liečia kitus — neatsakinėju, — nenusileido tardomasis.

    — Tu rašei pareiškimą, kad norįs išvažiuoti į Eucharistinį Kongresą?
    — Nerašiau.
    — Kas tave įrašė į sąrašą?
    — Labai norėjau išvažiuoti ir jeigu kas, žinodamas mano norą, įrašė į sąrašą, tai tam aš esu be galo dėkingas.

    — Kokia tavo nuomonė apie eiseną į Šiluvą? Kokia jos intencija, ar galėtų tikėjimas apsieiti be eisenos, ar nebūtų galima ta intencija 20 kartų apeiti apie bažnyčią? — klausinėjo čekistas.

    Galiausiai neišlaikęs pusiausvyros čekistas sušuko:
    — Tai ką, sekmadienį susitiksime vienas prieš kitą su kūlokais Tytuvėnuose!

O po kiek laiko nusiraminęs išdrįso pasiūlyti:
    — Gal galėtum padėti dezorganizuoti eiseną??? Čekistas sakė, kad pagrindiniai eisenos organizatoriai
yra kunigai: A. Svarinskas, J. Zdebskis ir S. Dobrovolskis.

    Po tylos pertraukėlės vėl pradėjo:

    — Ričardas Repšys slapta ruošiasi į kunigus?
    Zenonas Mištautas į tai nieko neatsakė.
    Dar po kelių nukrypimų čekistas vėl grįžo prie šnektos apie Šiluvos eiseną. Išsiskiriant leptelėjo:
    — Turbūt supratai, ko iš tavęs norima? ..

*     *     *

    Klaipėda. 1981 m. rugpiūčio 20 d. į Klaipėdos miesto prokuratūrą pas tardytoją Baracevičių buvo iškviesti Irena Česnauskienė, Teklė Steponavičiūtė ir Ignas Petrauskas. Tardytojo kabinete buvo dar kažkoks saugumietis.

    Kodėl organizuoji eiseną iš Tytuvėnų į Šiluvą? — paklausė tardytojas Česnauskienę.

    O saugumietis pradėjo šaukti:
    — Mes turime daug vietos lageryje tokioms kaip tu, todėl sėdėk namie ir jokiose eisenose nevaikščiok! Pasirašyk ant įspėjimo, kad nedalyvausi eisenoje.
    — Pirma pasitarsiu su vyru, kartu mes dalyvausime, — atsakė moteris.

    — Tai gal ir vaikus vesies? — karščiavosi čekistas.
    — Aš nepalieku savo vaikų vienų, visur eisiu su jais, — pareiškė I. Česnauskienė.

    T. Steponavičiūtei tardytojas parodė dvi nuotraukas iš praėjusių metų eisenos.

    — Žiūrėk, ką tu darai!
    — O ką aš blogą darau, rožančių kalbu, nejaugi negalima? — paklausė tardomoji.
    — Kalbėk savo rožančių namuose užsidariusi, — pyko tardytojas.
    — Bendra malda Dievui labiau patinka, argi jūs nežinote? — atsakė T. Steponavičiūtė.

    — Jeigu tu šiais metais dar tokioje eisenoje dalyvausi, mes tave paimsime ten pat iš eisenos, atvesime tiesiai į prokuratūrą ir teisime. Ar jau užmiršai, kad praeitais metais mokėjai baudą 50 rublių už vaikų mokymą tikėjimo tiesų. Tada pasigailėjome, reikėjo tave teisti.

    Dabar vesiu pas prokurorą, turėsi pasirašyti ant įspėjimo, kad eisenoje nedalyvausi, — kalbėjo tardytojas.

    — Galite vesti kur tik norite, įspėjime aš nepasirašysiu, — tvirtai pasakė Steponavičiūtė.

    I. Petrauskas paaiškino tardytojui, kad jis eisenoje visai nebuvo praėjusiais metais, tai jam ir pasirašyti nereikia.

    Visus tris „nusikaltėlius" tardytojas Baracevičius nuvedė pas prokurorą Musteiką ir jam paaiškino, kad šitie piliečiai nesilaiko įstatymų, dalyvauja uždraustose eisenose. Praeitais metais dėl eisenos buvo sudarytos kelios avarinės situacijos, be to, keli žmonės gavo saulės smūgį...

    Iškviestieji atsakė, kad jokių avarinių situacijų nebuvo, o juo labiau saulės smūgio niekas negalėjo gauti, nes diena buvusi ūkanota.

    Prokuroras paklausė, ar iškviestieji skaitė „Tiesoje" straipsnį apie nuteistuosius eisenų organizatorius.
T. Steponavičiūtė atsakė, kad skaičiusi, bet „Tiesoje" rašomas melas. Nuteistasis V. Vaičiūnas jokių antitarybinių kalbų nesakė. Jis tik priminė eisenos dalyviams, kad
nuo senų laikų mūsų proseneliai, seneliai ir tėvai ėjo į Šiluvą, todėl ir mes turime teisę lankyti šią Dievo Motinos šventovę, šią V. Vaičiūno kalbą girdėjo didelė žmonių minia, jie visi galėtų tai paliudyti.

    — Pasirašykite, štai jums kiekvienam įspėjimas, kad eisenoje nedalyvausite, nes leidimas negautas, — ragino prokuroras Musteika.

    Tačiau iškviestieji nė vienas nepasirašė, nors pakartotinai buvo raginami.

*     *     *

    Kaunas. 1980 m. rugpiūčio 26 d. Kauno vaikų darželio-lopšelio Nr. 80 auklėtoja Aldona Raižytė buvo iškviesta pas vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją Petrauską. Dėl sekretorės kaltės pokalbis neįvyko. Rytojaus dieną pavaduotojas Petrauskas pats prisistatė i Vaikų darželį-lopšelį Nr. 80. Pokalbio metu Petrauskas kaltino auklėtoją, kam ši 1980 rugpiūčio 24 d. aktyviai dalyvavo maldingoje eisenoje iš Tytuvėnų į Šiluvą, dirba su jaunimu ir katekizuoja vaikus.

    Petrauskas bandė aiškinti, jog auklėtoja Aldona Raižytė „peržengianti visas ribas". Konkrečiau paaiškinti, kokias ribas ji peržengia, pavaduotojas vengė, žadėdamas, kad jai tai nurodys kitos instancijos.

    Išeidamas Petrauskas pagrasino, jog dabar A. Raižytė perspėjama, o vėliau bus baudžiama.

    Darbo metu vedėja I. Ustinienė dažnai prasitardavo:

    — Dirbi tu gerai, tegul tik visos taip dirba, bet man liepia tave išgraužti.

    Be jokio perspėjimo įsakymų knygoje atsiradusiais niekuo nepagrįstais papeikimais, skundais, nuolatinėmis vizitacijomis buvo bandyta priversti auklėtoją A. Raižytę atsisakyti pedagoginio darbo.

    Pagaliau vedėja I. Ustinienė neištvėrė:

    — Aldute, aš jau pavargau, nebeužmiegu naktimis. Partijos komiteto antrasis sekretorius Butilkinas seniai
neduoda ramybės — liepia arba tave paleisti, arba, jei nesugebėsiu tai padaryti, man pačiai išeiti. Aiškinau, kad palauktų bent iki atostogų ... Niekas nepadeda ... nesutinka —

    Nepakeldama nuolatinių vedėjos ašarų, auklėtoja A. Raižytė parašė pareiškimą: „Prašom atleisti, nes partijos komitetas reikalauja."

    Švietimo skyriuje šis pareiškimas buvo atmestas, o vedėja Ustinienė išbarta, kam prasišnekėjusi.

    1981 m. balandžio 30 d. A. Raižytė buvo priversta išeiti iš darbo.

*     *     *

    Vilnius. 1981 m. rugpiūčio mėn. pas Janiną Siminskaitę į darbą (prekybos ministerijos skaičiavimo centras) atvažiavo čekistas — vyr. leitenantas Antanas Bimbyris ir tardė ją:

    — Kaip manai, ar Andrius Tučkus, Vytautas Bogušis ir Algirdas Masiulionis nenueis Juliaus Sasnausko keliu? Kokios Sasnausko šeimos narių pažiūros? Iš kur šeima gauna pinigų? Kokios Eleonoros Sasnauskaitės pažiūros? Ar tu bendrauji su Eleonora Sasnauskaite? Ar užeini pas ją? Apie ką su ja kalbi? Ar nesiruoši keisti darbo?

    Po visos eilės klausimų, čekistas Antanas Bimbyris perspėjo Janiną Siminskaitę, kad ji neįklimptų į šitą „liūną"... „Ar nematei, kas pas J. Sasnauską buvo paimta per kratą?"

    J. Simanskaitė atėjo tuo metu kai darė pas J. Sasnauską kratą ir buvo sulaikyta. Ji ir Eleonora Sasnauskaitė kartu baigė vidurinę mokyklą, mokėsi vienoje klasėje.

    Čekistas užbaigė, kad pokalbis buvo nenuoširdus, reikia jiems susitikti prie kavos puoduko . .. „Neringoj", ar prie „Dainavos". Janina atsisakė ateiti. Ji buvo priversta čekisto Antano Bimbyro pasirašyti raštą, kad apie pokalbį su juo niekam nepasakos.

    Prieš šį pokalbį (prieš porą savaičių) J. Siminskaitė
buvo iškviesta į miliciją, kur ją užsipuolė barti, jog ji niekur nedirbanti. .. Mergina paaiškino, kad 1977 m. baigusi A. Vienuolio vidurinę mokyklą, tuoj pat įsidarbino ir jau 4 metai kaip dirbanti prekybos ministerijoje skaičiavimo centre.

*     *     *

    Vilnius. 1981 birželio 30 d. Natalija Bucevičiūtė — kalinio Viktoro Petkaus žmona, dviejų neišdrįsusių pasisakyti pavardžių čekistų buvo nuvežta į Vilniaus Saugumo komitetą. Vienas iš jų parodė kažkokį dokumentą, tačiau perskaityti pavardės neleido. Pareikalavus prisistatyti, kažką tik neaiškiai suvapėjo.

    Tardomoji buvo kaltinama, jog šmeižia saugumo darbuotojus, sakydama, kad jų nurodymu atleista iš darbo. (N. Bucevičiūtė 20 metų išdirbo Vilniaus Universiteto širdies ir Kraujagyslių chirurgijos laboratorijoje. Per tą laiką negavo jokios nuobaudos, jai buvo reiškiamos padėkos, skiriamos piniginės premijos. 1981 m. kovo 20 d. saugumo nurodymu, Universiteto vadovybė ją atleido iš darbo.).

    Tardytojas bandė aiškinti, kad iškviestoji N. Bucevičiūtė nedirba visuomenei naudingo darbo, o dirbdama ligoninėj, globojo sergančius kunigus.

    Čekistas tardymo metu kaltino, jog ji esanti vienuolė ir savo įsitikinimus primetanti kitiems asmenims. Tuo tarpu pati N. Bucevičiūtė jau eilė metų kaip persekiojama dėl savo religinių įsitikinimų. 1961 m. ji dirbo Lazdijų vidurinės mokyklos direktore. Dėl savo pažiūrų buvo svarstoma posėdžiuose, partiniam biure, kritikuota spaudoje ir pagaliau atleista iš direktorės pareigų. Dirbant Vilniaus Universiteto širdies ir kraujagyslių chirurgijos laboratorijoje, taip pat nebuvo palikta ramybėje: teko aiškintis partiniame biure, partinės organizacijos sekretorius Jonaitis primygtinai reikalavo pasisakyti, ar ji tikrai tikinti.
    Tardymas užtruko maždaug 2 valandas. Iš N. Bucevičiūtės buvo atimtas pasas, kurį grąžino tik po dviejų savaičių. Atiduodant pasą, buvo vėl pareikalauta pasiaiškinimo, kurio N. Bucevičiūtė neparašė.

*     *     *

    Vilnius. 1981 vasario 5 d. čekistai pokalbiui į „Neringos" viešbutį išsikvietė Sąjunginio projektavimo instituto architektą V. Jasiukevičių. Čekistus domino į Vilnių atvykstantys užsieniečiai ir jų pažiūros. Jasiuke-vičiui buvo siūloma bendradarbiauti: teikti jiems reikiamą informaciją, šnipinėti bendradarbių ir draugų tarpe.

*     *     *

ŠVČ. SAKRAMENTO IŠNIEKINIMAI


    Jo Ekscelencijai Kauno Arkivyskupijos ir Vilkaviškio
    Vyskupijos Apaštaliniam Administratoriui Vyskupui
            Liudui Poviloniui,
Kun. Alfonso Svarinsko,
Viduklės klebono.
Pranešimas

    Š.m. liepos mėn. 16-23 d. (Liurdo kongreso dienomis) Viduklės parapijos tikintieji vakarais rinkdavosi į savo šventovę ir tiesoje bei meilėje jungdavosi su visais kongreso dalyviais. Prie Dievo stalo suklupdavo apie 100 tikinčiųjų — ne tik senų, bet ir jaunų. Pirmąjį šių metų pusmetį išdalinta 26200 šv. Komunijų.

    Bedieviams Viduklė — seniai krislas akyje. Kiekviena proga jie stengiasi įskaudinti kleboną ir tikinčiuosius.

    1981 m. liepos mėn. 24 dieną tapo tragiška Viduklės parapijai: bedieviai išniekino švč. Sakramentą!
Rytą apie 8 vai. zakristijonas Petras Kačiušis, atidaręs
bažnyčią, pastebėjo, kad atviras tabernakulis. Kirviu suskaldytos durelės ir išimta komuninė. Kairėje altoriaus pusėje, ant mensos, paliktas kirvis (darbininkai, remontuodami bažnyčią, buvo palikę ant pastolių) ir komuninės rūbelis. Tabelė paguldytė kniūbsčia. Dešinėje susėję — komuninės viršelis, kustodiumas ir paauksuota tacelė. Komunikantai išpilti tabernakuly ant korporalo. Atrodo, kad komunikantai buvo visi. Kitų nusikaltimo pėdsakų nebuvo. Aukų dėžutės nepaliestos. Paimta tik komuninė be viršelio.

    Išeita pro vieną langą prie šoninių įėjimo durų. O kaip įeita? Galimas daiktas, kad piktadarys buvo pasilikęs bažnyčioje arba iš anksto buvo atkabintas kabliukas.

    Atvykusi milicija apžiūrėjo visa, surašė aktą ir pažadėjo ieškoti kaltininkų. Lietuvoje jau daugely bažnyčių buvo išniekintas švenčiausias, bet piktadarių dar niekur nesurado. Pažėruose patys žmonės sulaikė nusikaltėlius. Belieka valdžiai tarti žodį.

    Milicija teiravosi, kiek buvo padaryta nuostolių. Paaiškinau, kad šio nusikaltimo negalima įkainuoti rubliais. Niekas nematuoja rubliais motinos meilės, kario aukos ar piliečio patriotiškumo. Kuomet išduoda Tėvynę, neklausia, kiek padarė nuostolių rubliais, bet baudžia visu įstatymų griežtumu, net iki mirties bausmės. Taigi ir mes, katalikai, niekad neįvertinsime švenčiausiojo išniekinimo piniginiais vienetais, bet tvirtinsime, kad tai velniškas darbas ir didžiausias tikinčiųjų įžeidimas.

    Viduklės ir aplinkinių parapijų tikintieji giliai įskaudinti šiuo įvykiu. Ir todėl sekantį sekmadienį Viduklės bažnyčioje bus permaldavimo pamaldos. Taigi, rugpiūčio 2 d. — gedulo, atgailos ir maldos diena. Kviečiame visus prisijungti prie vidukliškių. Prašome Jūsų Ekscelensija leisti įsivesti permaldavimo atlaidus kiekvienų metų liepos mėnesio paskutinį sekmadienį. Jie primins tikintiesiems apie padarytą baisią skriaudą, o ateinančioms kartoms — apie bedievių siautėjimą mūsų Tėvynėje.
    Bedievybė, sėjama per keletą dešimtmečių, davė baisių vaisių. Pirmiausia ji pasireiškė fiziniu ir dvasiniu chuliganizmu, o dabar jau išsigimsta į satanizmą. Todėl reikia Katalikų Bažnyčios Lietuvoje vadovams padaryti reikiamas išvadas, visais galimais būdais protestuoti ir kunigams bei tikintiesiems nurodyti veikimo gaires naujoje situacijoje.

(švč. Sakramento išniekinimai vyksta pagal slaptus KGB nurodymus):
    Mes,  vidukliškiai,   gyvensime  42-jo  Tarptautinio Eucharistinio kongreso paskelbtu šūkiu: „Kristus — laužoma duona naujajam pasauliui!" Ir darysime visa, kad atnaujintume Kristuje Lietuvos veidą. Viduklė, 1981.VII.26.
(pas.) Kun. Alf. Svarinskas,
Viduklės klebonas

*     *     *

    Š.m. rugpiūčio 26 d. į Viduklę atlyginimo už švč. Sakramento išniekinimą pamaldoms suplaukė daugybė jaunimo ir suaugusių iš įvairiausių Lietuvos kampelių: iš kalvotos Dzūkijos, nuo neramios Baltijos krantų, iš senojo Vilniaus, Panevėžio, Šiaulių ... Prigužėjo pilnutė bažnyčia žmonių. Iškilmę padidino atvažiavę svečiai kunigai. Pamokslo metu Viduklės klebonas kun. A. Svarinskas perskaitė laišką LKP CK pirmajam sekretoriui:

    — Dar pernai rudenį Lietuvą apskriejo džiugi žinia: Prancūzijoje, Liurde, 1981 liepos 16-23 d. įvyks 42-sis Tarptautinis Eucharistinis Kongresas šūkiu: „Kristus yra laužoma Duona naujajam pasauliui!"

    Kauno arkivyskupijos Kunigų taryba kreipėsi į vyskupą Liudą Povilonį, savo arkivyskupijos apaštališkąjį administratorių, prašydama paskelbti Lietuvoje 1981 m. Eucharistiniais metais. Prašymas buvo patenkintas, ir šie
metai Lietuvoje buvo paskirti Eucharistinio Kristaus garbei. Parapijose rengiamos Eucharistinės dienos davė gražių vaisių. Deja, į Liurdą Kulto reikalų įgaliotinis P. Anilionis atrinko tik du vyskupus ir 6 kunigus. Be to, vyskupui Liudui Poviloniui pareiškė, kad dėl Liurdo Kongreso nebotų daroma jokių renginių. Nė vienas pasaulietis katalikas nepateko į Kongresą, nors vien Kaune apie 300 jaunuolių sudarė sąrašą ir įteikė vyskupui L. Poviloniui, su prašymu tarpininkauti gaunant vizas. Pakili Lietuvos katalikų nuotaika nepatiko bedieviams. Jie pradėjo Bažnyčią spausti net trimis kryptimis:

    1) įvairiais būdais kompromituoti hierarchiją;
    2) griežčiausiai bausti aktyvius katalikus, pvz. Mečislovo Jurevičiaus ir inžinieriaus Vytauto Vaičiūno teisminiai susidorojimai;
    3) bažnyčiose išniekinti švenčiausiąjį Sakramentą.

    Ir taip per paskutinius du mėnesius švč. Sakramentas buvo išniekintas:
    birželio 17 d. Pažėruose (Kauno raj.). švenčiausias išplėštas iš tabernakulio ir išbarstytas ant žemės;

    liepos mėn. naktį, iš 8 į 9 d. — Pagramantyje (Tauragės raj.). Negalėdami atplėšti metalinio tabernakulio, nuplėšė jį nuo altoriaus ir su švenčiausiuoju išnešė;

    liepos 24 d. (po nakties) rastas išplėštas tabernakulis Viduklės bažnyčioje, švenčiausias išpiltas ant korporalo, o komuninė išnešta;

    liepos 27 d. Kudirkos Naumiesčio bažnyčioje, neradę švenčiausiojo tabernakulyje, bandė įsilaužti į zakristiją, bet nepavyko — signalizacijai suveikus, piktadariai pabėgo.

    Mes, Viduklės ir kitų parapijų tikintieji, susirinkę į permaldavimo pamaldas Viduklės bažnyčioje rugpiūčio 2 d., esame giliai įskaudinti ir reiškiame griežtą protestą prieš tokią bedievių sauvalę.

    Prašome Tamstą, kaip Lietuvos kompartijos pirmąjį sekretorių, nutraukti piktą, lėkštą ir primityvią ateistinę
propagandą prieš Bažnyčią ir tikinčiuosius. Visiems akivaizdžiai matoma, kad bedievybė Lietuvoje, per prievartą brukama jau kelis dešimtmečius, atnešė pasibaisėtinų vaisių. Pirmiausia ji pasireiškė fiziniu ir dvasiniu chuliganizmu, o dabar jau išsigimsta į satanizmą.

    Imkitės visų priemonių, kad panašiems nusikaltimams būtų užkirstas kelias, kad Konstitucijos straipsnis apie pilną religijos laisvę būtų ne vien mirusi įstatymo raidė.

    Mes, katalikai, išniekintose bažnyčiose kiekvienais metais skirsime vieną sekmadienį permaldavimui už švenčiausiojo Sakramento išniekinimą, ši šventė tikintiesiems primins jiems padarytą didelę skriaudą, o ateinančioms kartoms — bedievių siautėjimą mūsų Tėvynėje.

    Viduklė, 1981.VIII.2. — Permaldavimo diena.

    Tą dieną po šiuo laišku pasirašė 737 tikintieji.

    Bažnyčioje jautėsi tikra atsiteisimo nuotaika, bet labiausiai visus sujaudino jaunimo permaldavimo procesija. 45 minutes prieš Sumą nuo didžiųjų lauko durų su gėlėmis rankose keliais pradėjo artėti į altorių maži vaikeliai, po jų — jaunimas, apsirengęs tautiniais rūbais ir prisijungę iš minios, o gale suaugusių būrelis. Nors atstumas praeiti keliais buvo nemažas, bet turbūt niekam šis kelias nebuvo ilgas. Prieš keletą dienų gal ta pačia vieta tamsoje sėlino žmogus su kirviu . . . Prisiartino prie altoriaus ... ir smogė kirviu į tabernakulį. Tas smūgis atsiliepė visų tikinčiųjų širdyse ir todėl dabar nesulaikomai biro žmonėms ašaros, matant, kaip baltai pasipuošę mergaitės ir berniukai keliais artinosi prie išniekinto altoriaus ir klojo gėles ant jo. Gėlių krūva augo ir augo, ir atrodė, kad tai jaudinančiai procesijai nebus galo. Jau laikas pradėti laikyti Sumą, o jaunimas vis eina ir eina. Pagaliau jau ir visas altorius buvo apklotas gėlėmis. Pasibaigus eisenai prisiartino kunigas klebonas, praskyrė skausmo gėles ant altoriaus ir padarė vietos laikyti šv. Mišias.

*     *     *


TELŠIŲ VYSKUPIJOS KURIJAI
Pagramančio parapijos klebono
Pranešimas
(Papildomas)

    Su giliu liūdesiu pranešu, kad 1981 m. liepos mėn. iš 8 d. i 9 naktį nežinomi piktadariai įsilaužė į Pagramančio bažnyčią. Pirmiausia mėginta įeiti pro šonines bažnyčios duris. Jos prie užrakto išdraskytos. Bandymui nepasisekus išėmė bažnyčios priestato langą, įlindo pro jį, nuplėšė užraktą ir atstūmė skląstį. Po to įlindo į bažnyčią. Mėginta įsilaužti į zakristiją: plėšti užraktai ir su kirviu ar kitu geležimi daužytas pakabinamas užraktas — spyna, tačiau įsilaužti nepasisekė.

    Didžiojo altoriaus medinis Tronas nuverstas, pjautas su pjūklu, laužtas su luomu; išplėštas metalinis tabernakulis su komunine ir švenčiausiu Sakramentu. Tabernakulis, komuninė ir švč. Sakramentas išnešti. Durys paliktos neužrakintos.

    Prie altoriaus sugadinta apie 15 elektros lempučių, nupjauti kai kurie elektros laidai, nuverstos gėlės, nulaužta angelo statulos ranka. šv. Kryžiaus altoriaus tabernakulio spyna išplėšta ir numesta ant altoriaus. Sudaužytos dvi aukų dėžutės ir iš jų paimta apie 12 rublių.

    Apie nusikaltimą pranešiau Tauragės milicijos skyriui 1981 m. liepos 9 d. 8 vai. 9 valandą atvykę pareigūnai apžiūrėjo bažnyčią. Ant išimto lango stiklo rado 4 rankos pirštų antspaudus, o ant dviejų kryžių — taip pat rankų pirštų antspaudus.

    Medžiaginių nuostolių padaryta apie 1400 rublių, o dvasinių — neįkainuojami.

    Iškilmingos permaldavimo pamaldos įvyks rugpiūčio 15 d. 17 vai.
Pagramantis, 1981.VII.19.
    (ppas.) Kun. Pr. Ružė,
Pagramančio parapijos klebonas

    Permaldavimo pamaldos Pagramantyje.
    1981 m. liepos 9 d. naktį piktadariai, įsibrovę į Pagramančio bažnytėlę, išniekino švč. Sakramentą. Neįstengdami atidaryti tabernakulio, jį išplėšė ir pagrobė. Po kurio laiko žmonės atrado išniekintą ir sulaužytą tabernakulį ganyklų pakraštyje, švč. Sakramento jame jau nebuvo.

    1981 rugpiūčio 15 d. minios žmonių plūdo į Pagramantį permaldavimo pamaldoms.

    Prie didžiųjų bažnyčios durų, ant laiptų, buvo paruoštas altorius. Dešinėje altoriaus — skaudus vaizdas: išniekintas, sulaužytas tabernakulis. 17 vai. prasidėjo permaldavimo pamaldos. Nuo didžiųjų bažnyčios vartų jaunimas keliais ėjo ir nešė gėles prie išniekinto tabernakulio.

    šv. Mišias koncelebravo kunigai: Jonas Gedvilą, Jonas Kauneckas, Alfonsas Svarinskas, Vincas Vėlavičius, Adolfas Pudžemis, Vytautas Skiparis, Valentinas šikšnys, Vytautas Kadys, Stanislovas Racevičius ir Pranciškus Ružė.

    Pamokslininkai: kun. A. Svarinskas ir kun. J. Kauneckas kvietė visus susimastyti ir sugrįžti prie to, kas „amžiais lietuviui buvo brangiausia". Po šv. Mišių sekė procesija aplink bažnyčią, šv. Komuniją priėmė apie 1000 dalyvių.

    Kun. J. Gedvilą trumpu žodžiu kreipėsi į tikinčiuosius, dėkodamas jiems už gausų dalyvavimą. Tą dieną bažnyčioje buvo apie 2000 žmonių, tarp jų daug jaunimo. Pamokslininkas iškėlė liepos 9 d. naktį įvykdytos nuodėmės išskirtinį sunkumą, kuri baudžiama ekskomunika, specialiausiu būdu rezervuota šv. Tėvui. (Bažnytinės teisės kodeksas, kanonas 2320).

    Galiausiai procesija, — jaunimas, nešdamas kryžių, vėliavas, kunigai liturginiais rūbais, — sekant gausiai žmonių miniai, patraukė į tą ganyklos vietą, kur buvo atrastas sulaužytas tabernakulis. Į susirinkusius kreipėsi kun. A. Svarinskas, pažymėdamas, kad „Lietuva šiandien
eina Golgotos keliu, po kurio neišvengiamai seks šviesus prisikėlimo rytas." Prie greitomis sukalto paprasto, neobliuotų lentų kryžiaus, sukalbėję švč. Jėzaus širdies litaniją ir pagiedoję „Marija, Marija", minia skirstėsi su tvirtu pasiryžimu būti gerais Bažnyčios ir Tėvynės vaikais.

    Buvo paskelbta, jog švč. Sakramento išniekinimo diena bus minima kiekvienais metais, kad tą dieną žmonės galėtų labiau išreikšt savo meilę Euchairstiniam Jėzui ir kad toji diena primintų skaudžius laikus, kai tikintieji buvo persekiojami, o švč. Sakramentas niekinamas.

*     *     *

Iš VYTAUTO VAIČIŪNO TEISMO


Paskutinis žodis


    Aukščiausio teismo pirmininke, tarėjai, valstybiniai darbuotojai ir kalėjimo sargai, šio jūsų posėdžio aš nesutrukdysiu per daug ilgai.

    Kaltinamajame akte parašyta esą aš organizavau neleistinus veiksmus. Ne, aš nieko neorganizavau, aš gerbiu visa, kas šventa ir kilnu mūsų tautoje.

    Sena tiesa kalba, kad norint kovoti su nusikalstamumu — piktžolėmis, reikia ieškoti dirvos, kurioje jos veisiasi, ir naikinti jų šaknis.

    Mūsuose kažkodėl elgiamasi priešingai — renkami nusikaltimo vaisiai, sandėliuojami, tiksliau sakant, nokinami; po to, išvežti į dar neužterštą dirvą, barsto savąsias blogio sėklas.

    Šių metų kovo 25 d. aš, kaip pavojingas visuomenei žmogus, buvau suimtas ir patalpintas Lukiškio nusikalstamumo vaisių sandėlyje.

    Šiandien, stovėdamas Aukščiausiojo teismo akivaizdoje, aš noriu bent trumpai papasakoti apie tą dirvą, kurioje išaugo mano „nusikalstamumo" šaknys.
    Esu gimęs 1930 metais. Tada visa Lietuva šventė garbingo tautos kunigaikščio Vytauto Didžiojo 500 mirties metines. Tai buvo Vytauto Didžiojo metai. Aš nešioju šio kilnaus vyro vardą. Stovėdamas jūsų akivaizdoje, galiu drąsiai tvirtinti: per 51 savo gyvenimo metus melu ir apgaule neišniekinau jo.

    Anot J. Marcinkevičiaus, aš dar atsimenu gyvą lietuvišką dainą: „Kai vakare į guolį saulutę kvietė vakarai, dainuodavo lietuviai varguoliai, nes jau baigti dienos darbai. „Tada daina buvo laisva, neuždaryta radijo ar televizijos rėmuose, tada ji sklido iš šiaudinių pastogių, iš tyrų širdžių, kartu su lakštutės suokimu ir vyturėlio čiulbesiu užpildė mūsų buitį.

    Aš atsimenu tą Lietuvą, kuri vadinama buržuazine. Aš neidealizuoju šios santvarkos pilnumoje; ten buvo ir klaidų, kurias man, kumečio sūnui, teko pažinti ir iškentėti. „Parduotų vasarų" skonį aš pažįstu ne iš knygų, o iš savo gyvenimo patirties. Bet jei aš tik tiek pasakyčiau, būtų pasakyta pusė tiesos. Stovėdamas Aukščiausiojo Teismo akivaizdoje, aš galiu drąsiai tvirtinti, „jei nebūtų smiltelėj baudžiauninko prakaito kraujo, nebūtų pėdų knygnešių, nebūtų to istorinio mūšio, kurį lietuviai šioje vietoje laimėjo prieš lenkų ponus, jei nebūtų to dvidešimtmečio, piešiamo vien juodomis spalvomis, kažin ar šioje salėje beskambėtų lietuviška kalba.

    Buvau kumečio sūnus, todėl sveikinau auštantį Tarybų Lietuvos rytą. Aš džiaugiausi lygybės, brolybės ir laimės plakatais. Džiaugiausi, kad jau baigiasi mano „parduotos vasaros", kad jau nereikės ganyti svetimos bandos, o prižiūrėsiu savąją, kad dirbsiu savajame žemės sklypelyje. Kalbant mūsų terminologija, manyje buvo pasėti ir pradėjo dygti socialistiniai daigai. Esu kaltinamas, kad jų neišsaugojau. Jie buvo pasėti į per jautrią dirvą ir liko paskandinti
1941 m. pavasarį išvežtųjų tautiečių ašarose ir dejonėse.

    1941 m. man atmintini dar ir todėl, kad tai buvo
paskutiniai mano motinos žemiškos kelionės metai, kad ji, paskutinį kartą išleisdama mane tarnauti ir jausdama artėjančią mirtį, kaip atlyginimą išsiderėjo, kad būsimieji darbdaviai leistų man baigti Žvirgždaičių pradinės mokyklos ketvirtąjį skyrių. Mano šeimininkai savo pažadą ištesėjo.

    O tų pačių metų gale, jau vokiečiams valdant Lietuvą, ji iškeliavo. Sakau iškeliavo, nes gyvenu susitikimo viltimi. Ji peržengė amžinybės slenkstį, paaukojusi Dievui savo keturis vaikus, iš kurių jauniausiam tebuvo vos vieneri metai, baigė žemišką kelionę, palikusi gražų artimo ir Dievo meilės pavyzdį. Aš gi, aplaistydamas ašaromis motinos palaikus, supratau aukos ir kančios prasmę.

    Vokiečių okupacijos metais mano „parduotos vasaros ir žiemos" buvo ypatingai sunkios — teko kentėti nepriteklių, fizines ir dvasines kančias, nešti našlaičio dalį. Po karo atėjo atsiskaitymo metas, bet aš juo nepasinaudojau, nes, kaip sakiau — supratau aukos ir kančios prasmę, supratau, kad kerštas ir neapykanta tik didina tą gaisrą, kuris mano akivaizdoje degė tautoje, nusinešdamas tūkstančius gyvybių, supratau, kad, norint pataisyti gyvenimą, reikia eiti su meile ir auka.

    Praeitais metais aš švenčiau savo 50-metį, taigi už Tarybų Lietuvą esu vyresnis 10-čia metų. Virš 30 metų aš išdirbau įvairiose jos statybose bei gamyklose, todėl turiu ne tik teisę, bet ir pareigą kovoti su blogybėmis, pasakyti kai kurias kritines pastabas. Juo labiau, kad LTSR Konstitucijos 47 str. įpareigoja valstybinius organus ir visuomenines organizacijas reaguoti į piliečių kritiką, į ją atsakyti ir imtis reikiamų priemonių padėčiai ištaisyti. Atsakydamas Raseinių rajono laikraščio „Naujas rytas" redakcijai, aš kreipiausi į Lietuvos K. P. pirmąjį sekretorių dr. Griškevičių ne su kažkokiomis teorijomis, kaip tai kalba kaltinamojoje išvadoje, bet išdėsčiau konkrečius
dalykus, kalbėjau apie nusikalstamumo didėjimą, reikalavau, kad būtų paskelbta nusikalstamumo statistika.

    Mūsų spaudoje daug kalbama apie veršelių ir paršelių auginimą, aš gi kalbėjau apie žmones, bet negavau atsakymo. Buvau suimtas. Todėl turiu teisę paklausti Aukščiausiąjį Teismą, ar šis suėmimas yra atsakymas į mano kritiką? O juk persekioti už kritiką draudžiama, šių metų birželio 5 d. „Izvestija" atspausdino straipsnį „Pod pressom prestupnosti", kuriame kritikuojami nusikaltimai JAV. štai šiurpios statistikos duomenys: kas 24-rios minutės — užmušamas žmogus, kas 7-nios minutės — išprievartavimas, kas minutė ir 10 sekundžių — ginkluotas apiplėšimas.

    Perskaičius šias šiurpias eilutes, nejučiomis kyla klausimas, ar geresnė padėtis pas mus? Deja, aš to nežinau ir neturiu teisės žinoti. Bet gyvenimo praktika rodo, kad pas mus padėtis ne geresnė, štai keletas pavyzdžių: Vytautas Grigonis, tik baigęs mūsų pataisos auklėjimo darbų mokyklą, per vieną dvisavaitės bėgį užmušė 4 žmones. Teko sėdėti su Kęstučiu Novikovu, kurio visi broliai papuolė už grotų.

    Ar priėjome mes tą ribą, kurią „Izvestija" vadina kritine, aš nežinau, bet čia paminėti pavyzdžiai rodo, kad mūsų nusikaltėliai irgi nesnaudžia. Kovoti su šiomis blogybėmis neužtenka vien teisminių administracinių priemonių. „Bausk ir priglausk" sako liaudies patarlė.

    Bausmė, kuri neturi meilės atspalvio, nėra auklėjamojo pobūdžio. Ji žmogų atstumia ir dar labiau sugyvulina. Jeigu į žmogų žiūrėsi kaip į gyvulį, jis gyvuliu ir pavirs.

    Lukiškio kalėjime žmonės saugojami stipriau kaip žvėrys: ant langų uždėtos geležinės užuolaidos, kalinių vadinamos „namordninkais", o rezultatai? Nusikalstamumas ne mažėja, bet didėja. Zoologijos sode uždarytiems plėšriausiems žvėrims reikalinga saulė ir oras, nes be jų jie negali gyventi, o žmogus negali tobulėti be meilės, be žmoniškumo. Auklėdami žmogų tik bausminėmis priemo-
nėmis, jį atstumiame, sugyvuliname, padarome piktesnį už žvėrį.

    Baudžiamasis kodeksas neapima viso žmogaus, juo nepakeisi Dievo įstatymų, jis yra bejėgis ten, kur nemato įstatymo saugotojo akis.

    Tai labai akivaizdu, peržengus Lukiškio kalėjimo slenkstį, ten kamerose žmonės nurenginėjami, atimami siuntiniai, o budri įstatymo saugotojo akis to nepastebi.

    Kur gi ta dirva, kurioje auga nusikalstamumo šaknys? Aš noriu atkreipti jūsų dėmesį į tą dvasinę tuštumą, į kurią įstūmė žmogų tie, kurie, neturėdami atsakymo į žmoniją jaudinančius klausimus (kam mes gyvename? kodėl mirštame? kokia yra aukos ir kančios prasmė?), išdrįso sugriauti Dievo autoritetą, atimti amžinojo gyvenimo viltį.

    Tušti žemiškos laimės pažadai tik įkaitino sugyvulinto žmogaus aistras, žmogus legaliomis ir nelegaliomis priemonėmis pradėjo kurti mikrorojų savo aplinkoje — asmeninę laimę. Kombinacija, spekuliacija, tai vis asmeninės laimės kūrimo padariniai, ši laimė pasiekiama tik vingiuotais „blato" takeliais. Kiti nusivylę laimės ieško išgerto butelio dugne. Girtavimas yra daugelio nelaimių priežastis.

    Tiesa, alkoholinių gėrimų gamyba ir prekyba duoda didelį pelną, bet prarastas darbo laikas, gamybinis niekalas bei traumos neša ne mažesnius nuostolius. Pažvelgę į auto įvykių statistikas, matome, kad didelė dalis jų įvyksta dėl to, kad vairuotojai ir pėstieji būna neblaivūs. Bet čia tik materialinė medalio pusė, o moralinė? Beprotnamiai, veneriniai dispanseriai, kalėjimai ir nepilnamečių kolonijos.

    Alkoholio garais apsvaigę, tarytum akli brendame į nusikalstamumo liūną.

    Paskelbkite nusikalstamumo statistikas, atriškite liaudžiai akis, kol ne vėlu, gal pamatę aklavietę, į kurią mes einame, žmonės susipras ir grįš atgal.
    Ligonis, jeigu jis nori pasveikti, turi žinoti apie savo ligą, tik nuo mirti pasmerktųjų tai slepiama. O gal kai kas jau netiki tautos gyvastingumu, todėl, pumpuodami į jos organizmą vis didėjantį svaigalų kiekį, laukia jos mirties? Aš tikiu, kad tautoje dar yra gyvų ląstelių, galinčių kovoti su blogio mikrobais. Tik reikia, kad visa visuomenė būtų įtraukta į šią kovą, neišskiriant nei tikinčiųjų, kuriuos artimo meilės įstatymas įpareigoja kovoti su blogybėmis, žudančiomis žmogaus dvasią ir kūną.

    Aš esu kaltinamas už organizavimą eisenos, t.y. už kovą su šiomis blogybėmis. Jaunimas pradėjo tautos nublaivinimo ir nuskaistinimo žygį ir padarė gerą pradžią. Iš 1,5 tūkstančio žmonių nebuvo nei vieno išgėrusio, praėjom 8 km, nepalikom nei vieno tuščio butelio.

    Gerbiamasis teisme, prieš jus stovi svarstyklės. Vienoje jų pusėje — kova už nublaivinimą ir nuskaistinimą, o kitoje — prokuroro autoritetas, kuris be įrodymų pareikalavo aukščiausios bausmės pagal duotąjį straipsnį.

    Mane suėmė kaip kokį vagį, einantį į darbą. Du vyrai, neparodę dokumentų, pareikalavo, kad sėsčiau į jų mašiną. Kratos metu surašytas protokolas, reikalaujant mano žmonai, nebuvo jai paliktas, į šį teismą nebuvo įleistas nei vienas mano pažįstamas. Jūs galite mane išteisinti arba nuteisti, tad apsispręskite, kas jums svarbiau: prokuroro autoritetas ar teisingumas, kova už tautos nublaivinimą ir nuskaistinimą. Ar esu kaltas? Jeigu kaltas, tai tik tiek, kad per mažai mylėjau, per mažai kentėjau, už gėrį per mažai kovojau.

    Mačiau aš tautą skausmo ir kančios prislėgtą, mačiau aš ją suklupusią negimusių kūdikių kraujuje, mačiau aš didelę minią, turbūt daugiau kaip milijoną vyrų ir moterų, jaunuolių, vaikų ir kūdikių, darbininkų, tarnautojų, inžinierių, daktarų ir mokslininkų. Visi jie rinkosi anapus gyvenimo slenksčio, tiesė į mus rankas. Aš juos mačiau, verkiau kaip kūdikis iš gailesčio ne kartą, bet nešaukiau: Atidarykite duris! Beširdžiai, ką jūs darot? Negi nematot,
kad mums trūksta darbo rankų, trūksta jaunatviško ryžto,  trūksta  kūdikiško džiaugsmo!" Durų niekas neatidarė, o aš tylėjau. Esu kaltas — bauskite mane!
    Kalta mūsų motina, ji davė mums gyvybę,
    Ji mokė mus vaikščioti gimto krašto takais.
    Kita gali būti tik pamotė, jai nerūpi tautos likimas,
    Jei kalbos netektume, būtume vargingi nebyliai.
    Tad papuoškime žilų motinų galvas žalių žodžių vainiku.
    Ji amžina jaunamartė, ji mokys vaikščioti ir mūsų vaikus.

    Tai E. Mieželaičio žodžiai. Aš mačiau, kaip ši žiloji motina Baltarusijos lietuviškose kolonijose prie pamotės lenkės dar turėjo savąsias mokyklas, o dabar ji jų jau neteko. Prie Nemuno krantų ši žiloji motina savųjų svetimais keiksmažodžiais apspjaudyta pasidarė nedrąsi, vengia viešųjų vietų. O motina mano senoji, gyvasis paminkle senųjų pasaulio kalbų, nejaugi ir tave ištiks toksai pats likimas, kuris ištiko tavo jaunesniąsias seseris, t.y. lotynų ir senąją graikų kalbą? Aš tą pavojų mačiau, ėjau nešinas tyliu skausmu po krūtine, bet tylėjau. Aš kaltas — bauskite mane!

    Nukrito ašara, tai kas, kažkas ranka numojo
    O gal koks šlemanas atkas tą ašarą kaip trojų,
    Gal mokslo vyrai tyrinės po šimtmečio, po kito,
    Kokios ji buvo giminės, dėl ko ir kaip nukrito,
    Kažkas toj ašaroj atras kaltus, be abejonės.
    Ar žmonės mus tada supras, ar mums bus gėda, žmonės.
J. Marcinkevičius.

    Autorius sako, kad šis jo eilėraštis nebaigtas. Tikiuosi, kad jis per daug neužpyks, jeigu aš pridėsiu keletą minčių.

    Amžių glūdumoje ant amžinojo gyvenimo vilties uolos buvo pastatytas pastatas ir pavadintas Lietuva. Jis pragyveno istorijos negandas, nes pamatai buvo sutvirtinti Dievo įstatymais.
    Dabar „mokslo vardu" norima pasikasti po šia uola ir susprogdinti ją.

    Tai daro tie, kurie neturi į ką atremti tautos moralę. Jeigu baudžiamasis kodeksas yra bejėgis, ten, kur nemato budri įstatymo saugotojo akis, nes neapima viso žmogaus, tad ar protinga iš žmonių sąžinės ištrinti žodžius:

    — Ką padarėte vienam iš mažiausių mano brolių, man padarėte.

    Jeigu bus susprogdinta uola, į kurią atremti tautos moraliniai pamatai, jeigu mes pritruksime rankų, kurios sugeba ašarą nušluostyti, išsipildys pranašiški poeto žodžiai: „Po šimtmečio, po kito istorikai, tautos kapą atkasę, tyrinės tautos ašaras, apkaltins mus trumparegiškumu, savanaudiškumu ir mums bus gėda, žmonės ..."
    Kas tiki į Dievo Apvaizdą galingą,
    Tas baimės vaikų nepažįsta silpnos.
    Mums teko per amžius dalis nelaiminga,
    Bet niekas nežino rytojaus dienos.
(Maironis)

    Aš tikiu į Dievo Apvaizdą galingą. Tikiu, kad ir mano mažutė auka — kelionė, į kurią išleisdama žmona kryžiumi laimino, nepražus, o bendroje pynėje su Lietuvos kankiniais ir šventaisiais, vienybėje su Kristaus kryžiaus auka persvers Amžinojo Teisingumo skaistinimo kovos sėkme. Aš didžiuojuosi šios eisenos dalyviais, ypatingai jaunimu. Tai pirmieji pavasario žiedai, žibutės, pražydusios dar sušalusioje žemėje, artėjančios derlingos vasaros pranašai.

("Aš tikiu į Dievo Apvaizdą galingą", — Vytautas Vaičiūnas KGB teisme):
Nuorašas
Baudž. byla Nr. 8-4 1981 m.
NUOSPRENDIS
Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos vardu
1981 m. birželio mėn. 26 d.
Širvintų m.

    Lietuvos TSR Aukščiausiojo teismo teisminė baudžiamųjų bylų kolegija, susidedanti iš pirmininkaujančiojo teismo nario A. Jankausko, liaudies tarėjų: S. Masiuko ir L. Ražinsko, sekretoriaujant G. Jablonskaitei, dalyvaujant prokurorui J. Murauskui, teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje Vaičiūnas Vytautas, Antano, gimęs 1930 m. kovo 9 d. šakių rajone, Tupikų kaime, lietuvis, TSRS pilietis, nepartinis, turi aukštąjį išsilavinimą, vedęs, dirbo Kauno paleidimo-derinimo valdyboje inžinieriumi, kilęs iš valstiečių, ne karo prievolininkas, neteistas, gyv. Kaune, Hipodromo 46 bt. 35, — kaltinamas nusikaltimu, numatytu Lietuvos TSR BK 199/3 str.
Nustatė:

    V. Vaičiūnas 1980 m. rugpiūčio 24 d. prisidėjo organizuojant grupinius veiksmus, susijusius su aiškiu neklausymu valdžios atstovų teisėtų reikalayimų, kuriais buvo šiurkščiai pažeista viešoji tvarka ir sukeltas transporto pažeidimas.

    Taip, be atitinkamo valdžios organų leidimo, piktnaudžiaudamas tikinčiųjų religiniais jausmais, skatino dalyvauti ir organizavo tikinčiųjų, atvykusių į Tytuvėnų bažnyčią, eiseną į Šiluvą ir pats aktyviai dalyvavo, neklausydamas valdžios atstovų teisėto reikalavimo nutraukti tokius veiksmus. V. Vaičiūnas, laikydamas rankoje vėliavėlę, kaip organizatorius, Tytuvėnų m. Tarybų gatvėje nutraukė kuriam laikui transporto eismą, nurodė procesijai kelią ir kurstė savo aktyviais veiksmais tęsti procesiją, kuria buvo pažeidžiama viešoji tvarka ir transporto darbo ritmas.

    Teisiamasis V. Vaičiūnas savo kaltę neigia, aiškindamas, kad jis dalyvavęs procesijoje, tačiau jo veiksmai nebuvo organizacinio pobūdžio. Su vėliavėle rankoje sustabdęs transporto eismą, rūpindamasis maldininkų saugumu. Pasakęs susirinkusiems prie bažnyčios kalbą, kuri buvo nukreipta prieš girtavimą ir kitas blogybes.
    Tai, kad V. Vaičiūnas prisidėjo Tytuvėnuose organizuojant grupinius veiksmus, susijusius su aiškiu neklausymu valdžios atstovų teisėtų reikalavimų ir kuriais buvo sukeltas transporto pažeidimas bei šiurkščiai pažeista viešoji tvarka, įrodyta liudytojų parodymais, daiktiniais įrodymais, foto nuotraukomis.

    Iš byloje esamų pažymų matyti, jog Kelmės ir Raseinių rajonų Liaudies Deputatų Tarybų vykdomieji komitetai nesvarstė klausimo dėl leidimų išdavimo organizuoti ir pravesti procesijas iš Tytuvėnų į Šiluvą, nes toks prašymas nebuvo pareikštas (t. 1, b. 1.8, 12). Todėl, nesant LDT atitinkamų vykdomųjų komitetų sutikimo, procesijos organizavimas buvo neteisėtas, nes tuo šiurkščiai pažeisti „Religinių susivienijimų nuostatų" 50 ir 51 str.

    Liudytojai H. Juzeliūnas ir S. Sturys parodė, jog jie, kaip valdžios atstovai, per garsiakalbį įspėjo procesijos dalyvius, liepė išsiskirstyti, nes jiems buvo žinoma, jog procesija buvo organizuota be atitinkamo valdžios organų leidimo. Taip pat liudytojas S. Sturys parodė, jog V. Vaičiūnas, kurio pavardę vėliau sužinojo, eidamas kolonos priešakyje sustabdė su raudona vėliavėle transporto eismą, suteikdamas procesijai pirmenybę, nukreipinėjo koloną link Šiluvos.

    Liudytojas Č. Janušonis parodė, jog teisiamasis kreipėsi į šventoriuje susirinkusią minią, ragindamas dalyvauti procesijoje. Po to su vėliavėle rankoje reguliavo procesijos eiseną, sustabdė gatvėje transportą. Minėtas liudytojas įvykio vietoje fotografavo ir fotonuostatą perdavė tardymo organams.

    Č. Janušonio parodymus pilnai patvirtina ir juos papildo fotonuotraukos, iš kurių matyti, jog teisiamasis šventoriuje ir procesijoje buvo ne eiliniu dalyviu (t. 1, b. 1. 30-44).

    Analoginius parodymus davė ir pateikė nuotraukas iš įvykio vietos liudytojas S. Ramoška, kur taip pat
patvirtina V. Vaičiūno kaltę jam inkriminuotame nusikaltime (t. 1, 1. 52-60).

    Liudytojas I. Gaubšaitė parodė, jog V. Vaičiūnas, kurį pamatė prasidėjus procesijai, buvo aktyvus: mojavo raudona vėliavėle, sustabdė gatvėje transporto eismą, koloną nukreipė Šiluvos link.

    Liudytojai V. Lukonas, V. Černikienė parodė, jog įvykio dieną prieš procesijos pradžią šventoriuje vyriškis rudos spalvos lietpalčiu (kaip nustatyta byloje teisiamasis V. Vaičiūnas) kreipėsi į minią, ragindamas dalyvauti eitynėse į Šiluvą. Po jo kalbos žmonės pradėjo rikiuotis į koloną. Minėti liudytojai parodė, jog kolona esmingai trukdė transporto eismui (t. 1, 1. 45,49).

    Liudytojai V. Mišeikis ir A. Gečas parodė, kad V. Vaičiūnas, mojuodamas vėliavėle, uždarė bet kokį transporto eismą Tytuvėnuose, matė gatvėje stovinčius ir laukiančius, kol atlaisvins kelią, automobilius.

    Liudytojas J. Daniliauskas parodė, jog eisena trukdė transporto darbui ir jis, kaip maršrutinio autobuso vairuotojas dėl nurodytos priežasties pažeidė eismo grafiką.

    Taigi, iš išdėstytų įrodymų seka, jog teisiamasis, V. Vaičiūnas prisidėjo organizuojant grupinius veiksmus, kuriais buvo sukeltas transporto darbo pažeidimas, šiurkščiai pažeista viešoji tvarka, nebuvo paklausyta valdžios atstovų teisėtų reikalavimų. Todėl šie teisiamojo veiksmai atitinka Lietuvos TSR BK 199/3 str. numatytam nusikaltimui.

    Skiriant bausmę atsižvelgtina į padarytojo nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingumo visuomenei laipsnį ir kaltininko asmenybę.

    V. Vaičiūnas iš paskutinės darbovietės, kurioje dirbo su pertrauka nuo 1976 m., charakterizuojamas teigiamai kaip darbštus, drausmingas, gerai žinantis savo darbą. Kaip kolektyvo narys buvo uždaras, nekalbus (t. 2, 1. 155).
    Byloje atsakomybę sunkinančių bei lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

    Baudžiamųjų bylų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos TSR BPK 331, 333 str.,
nusprendė:

    Vaičiūną Vytautą, Antano, pripažinti kaltu, padariusį nusikaltimą numatytą Lietuvos TSR 199/3 str. ir nuteisti jį laisvės atėmimu 2 m. ir 6 mėn. bendrojo režimo pataisos darbų kolonijoje.

    Iškaičius tardomąjį kaltinimą į bausmės laiką, jos pradžią skaičiuoti nuo 1981 m. kovo 25 d.
    Daiktinius įrodymus palikti prie bylos, išskyrus vėliavėlę, kurią sunaikinti.

    Nuosprendis kasacine tvarka neskundžiamas ir neprotestuojamas.
Pirmininkaujantysis: (pas.) A. Jankauskas
Liaudies tarėjai: (pas. S. Masiukas ir L. Ražinskas
Nuorašas tikras:
Teismo narys — A. Jankauskas

SOS! KUNIGŲ SEMINARIJA PAVOJUJE!
Lietuvos KP CK pirmajam Sekretoriui P. Griškevičiui
LTSR Ministrų Tarybai
Lietuvos Katalikų Bažnyčios Vyskupams
Lietuvos katalikų

Pareiškimas


    LTSR Konstitucija skelbia: „Bažnyčia Lietuvos TSR atskirta nuo valstybės" (50 str.). Spauda, radijas, televizija ir agitatoriai liaudžiai nuolat skelbia, kad tarybinė valdžia nesikiša į Bažnyčios vidaus reikalus. Deja, dabartinė tikrovė mums, Lietuvos katalikams, kelia labai didelį susirūpinimą.
    Mums visiškai neaišku, kas šiuo metu yra tikrasis Kauno Kunigų seminarijos šeimininkas: Lietuvos vyskupai ar Religijų reikalų tarybos įgaliotinio įstaiga? Pagal Bažnyčios įstatymus, Kunigų seminarijos reikalus turėtų tvarkyti vyskupai, o iš tikrųjų juos labai dažnai tvarko tarybinės valdžios pareigūnai.

    1980 m. rudenį Religijų reikalų tarybos įgaliotinio įstaiga neleido priimti į Seminariją 17 kandidatų. Kiekvienais metais Kunigų seminarijos vadovybė turi pasiųsti Religijų reikalų tarybai stojančiųjų į seminariją kandidatų sąrašą, o ši — kai ką patvirtina, kai ką atmeta. Argi Kunigų seminarija ruošia partinius darbuotojus, kad valdžios pareigūnai taria lemiamą žodį, kas gali joje mokytis, o kas ne?

    1980 m. Religijų reikalų tarybos įgaliotinis P. Anilionis įsakė pašalinti iš seminarijos IV kurso klieriką Aloyzą Volskį. Panašiai tarybinės valdžios pareigūnai su Kauno Kunigų seminarijos auklėtiniais elgėsi per visą pokario laikotarpį. Dėl jų savivalės iš Seminarijos buvo pašalinti klierikai: Juozapas Giedraitis, Jonas Zubrus, Jonas Lauriū-nas, Juozapas Čepėnas, Petras Našlėnas, Vytautas Merkys ir daug kitų.

    Tarybinės valdžios pareigūnai kandidatus ir klierikus verbuoja darbui tokiuose valdžios organuose, kurie Bažnyčią ne stato, o griauna. Šitai galėtų paliudyti kiekvienas drąsus, jaunas kunigas. Tokiu būdu kandidatai į seminariją ir klierikai yra šantažuojami, trukdoma jiems ruoštis kunigystei, žalojama jų dvasia, o kartais sugriaunama net jų fizinė sveikata.

    Valdžios pareigūnai kišasi net į Kunigų seminarijos vadovybės ir profesūros skyrimą; be Religijų reikalų tarybos įgaliotinio sutikimo vyskupai negali paskirti Kunigų seminarijai net dvasios vado.

    Šitokį tarybinės valdžios kišimąsi į Kauno Kunigų seminariją negalima nei paslėpti, nei pateisinti. Todėl mes reikalaujame:
    1. Nuo 1981 m. panaikinti Kauno Kunigų seminarijai bet kokius apribojimus, kad į ją galėtų įstoti visi norintieji tapti kunigais.

    2. Netrukdyti Lietuvos vyskupams skirti Kunigų seminarijai tinkamą vadovybę bei profesūrą.

    3. įsakyti valdžios organams nešantažuoti kandidatų bei klierikų ir neversti jų dirbti prieš savo sąžinę ir Bažnyčios interesus.

1981 metai
Po šiuo pareiškimu pasirašė tikintieji:
    šakiuose — 1459, Griškabūdyje — 676, Kybartuose — 1817, Kudirkos Naumiestyje — 922, Sasnavoje — 288, Patilčiuose — 105, Kaune — 2816, Alvite — 979, Pasirašiusiųjų sąrašas nepilnas — Red. pastaba.


(KGB atstovas Anilionis nuolatos atakuoja Kauno Kunigų seminariją):

Lietuvos Vyskupų Konferencijos Pirmininkui
Jo Ekscelencijai Liudvikui Poviloniui
Nuorašai: Vyskupams ir Vyskupijų Valdytojams
Lietuvos katalikų
Pareiškimas


    Esame susirūpinę ir sujaudinti vienintelės Kauno Kunigų seminarijos sunkia padėtimi. Mums žinoma, kad praeitų metų rudenį į Kauno Kunigų seminariją nebuvo priimta 17 kandidatų. Juos atmetė ne Kunigų seminarijos vadovybė, bet Religijų reikalų tarybos įgaliotinis. Buvo pašalintas IV kurso Telšių vyskupijos klierikas Aloyzas Volskis. Jis pašalintas tam pačiam įgaliotiniui liepus, o ne Kunigų seminarijos vadovybei nutarus. Taip civilinė vyriausybė elgėsi su Kunigų seminarijos kandidatais ir auklėtiniais per visą pokario laikotarpį.

    Mes skaitome tarybinėje spaudoje, girdime per radiją
ir televiziją, o kartais mums aiškina lektoriai, kad tarybinė valdžia nesikiša į Bažnyčios vidaus reikalus. Jei taip, tai kodėl valdžia nustato, ką į Kunigų seminariją priimti, kiek priimti, ką atmesti, ką iš seminarijos pašalinti?

    Mes, tikintieji, savo aukomis išlaikome Kunigų seminariją. Mūsų šeimos duoda Kunigų seminarijai kandidatus. Jie yra gražiausi šeimų žiedai. Mes negalime abejingai žiūrėti, kai yra varžoma normali Kunigų seminarijos veikla. Be to, vis daugėja parapijų be klebonų. Pasirodo, kad kunigų stokojama ne dėl pašaukimų trūkumo.

    Todėl prašome ir drįstame reikalauti, kad Jūs, mūsų Ganytojai, padarytumėte viską, kad visi norintieji bei tinkami kandidatai galėtų mokytis Kunigų seminarijoje.

    Mes, tikintieji, Jus ir Kunigų seminariją visokeriopai remsime.

    Po šiuo pareiškimu pasirašė tikintieji: Skaudvilėje — 626, Kvėdarnoje — 310, Upynoje-Girdiškėse — 401, Kaltinėnuose — 330, Varsėdžiuose — 138, Varniuose — 377, Lauksodoje — 167, Luokėje — 407, Viešvėnuose — 413, Šilalėje ir Tūbinėje — 2746, Telšių katedroje — 4925. Pasirašiusiųjų sąrašas nepilnas.

Lietuvos TSR KP CK Pirmajam sekretoriui
P. Griškevičiui

Nuorašai:
    Lietuvos Katalikų Bažnyčios Vyskupams ir
    Vyskupijų Valdytojams
    Kauno Kunigų seminarijos Rektoriui
Panevėžio vyskupijos kunigų
Pareiškimas

    Dauguma Lietuvos gyventojų yra tikintieji katalikai. Tačiau tarybinė vyriausybė per mažai leidžia priimti į Kauno Kunigų seminariją kunigystei rengtis kandidatų,
kad šie užimtų mirusiųjų kunigų vietas ir galėtų tikintiesiems patarnauti, remiantis LTSR Konstitucijos teisėmis, pasirašytomis tarptautinėmis konvencijomis.

    Prieš II Pasaulinį karą Lietuvoje kunigus rengė 4 Kunigų seminarijos, o penktoji buvo statoma Panevėžyje. Klierikų skaičius nebuvo limituojamas. 1946 m. Lietuvos tarybinė vyriausybė paliko tik vieną Kunigų seminariją Kaune su apribotu klierikų skaičiumi. Privesta prie to, jog 1969 ir 1970 m. visai Lietuvai buvo leista pašventinti vos po 3 kunigus. 1970 m. Lietuvoje mirė 18 kunigų. 1980 m. visai Lietuvai buvo pašventinta 10 kunigų, o mirė — 18. Panevėžio vyskupija gavo tik vieną kunigą, o neteko penkių kunigų. Parapijos lieka be kunigų, ir tikintieji reikiamai dvasiniai neaprūpinami. Kaip sunku tikintiems darbininkams, neturintiems savo parapijoje klebono, — tada tenka keliauti į kitas parapijas, kad susirastų kunigą.

    Pažvelkime nors truputį į Panevėžio vyskupijos padėtį:
    1960 m. Panevėžio vyskupijoje dar buvo 177 kunigai, o po 20 metų, kad ir buvo naujai pašventinami, beliko 130 kunigų. Jei 1975 m. 7 parapijos liko be klebonų, tai po 5 metų, 22 parapijos neturi nuolatinai gyvenančių klebonų. Iš 130 kunigų, 67 kunigai yra sulaukę 60 metų amžiaus (valstybiniu požiūriu — pensininkai), o iš jų 32 turi net 70 metų ir daugiau, iš kurių 14 klebonų neturi padėjėjų kunigų. Dėl senyvo amžiaus, ligų ir negalavimų nėra kas juos pavaduotų. Pvz., Dusetų parapijos klebonas, Zarasų dekanas kun. V. Arlauskas, būdamas 70 metų, turi darbuotis vienas, kai 1939 m. Dusetose dirbo 4 kunigai. Šeduvoje 1939 m. buvo 4 kunigai, o dabartiniu metu klebonas kan. Bronius Antanaitis privalo dirbti, galima sakyti, vienas, nes Šeduvoje gyvenantis kun. Augustinas Pranskietis yra aklas ir bebaigiąs 96 metus, o kun. Petras Rauduvė — 80 metų, ligonis. Be to, klebonas kan. Bronius Antanaitis kartu yra ir Dambravos parapijos klebonas. Vabalininke 1939 m. buvo 3 kunigai, pastaruoju laiku yra vienas — kun. nepajėgus net laikyti šv. Mišias. Todėl
kunigai ir tikintieji laukia naujų kunigų iš Kauno Kunigų seminarijos.

    Ypatingai skaudus ir žalingas faktas, kad ne visi tinkami kandidatai kunigystei galį įstoti į seminariją mokytis, kad priimant kandidatus lemiamą žodį taria ne Kauno Kunigų seminarijos vadovybė, ne ordinarai, o civilinės valdžios pareigūnai su Religijų reikalų tarybos įgaliotiniu priešakyje. Jie stengiasi, kad į seminariją patektų kuo daugiau kandidatų, neturinčių kunigystei pašaukimo, be geros fizinės ir psichinės sveikatos. Be to. Valstybinio saugumo darbuotojai verčia klierikus bendradarbiauti su jais. Tai labai kenkia Bažnyčiai. Negalima pateisinti, kad klierikai žlugdytų Kunigų seminarijos dvasią, o tapę kunigais, demoralizuotų Lietuvos dvasiški-

    Religijų reikalų tarybos įgaliotinis P. Anilionis yra pareiškęs, kad Kauno Kunigų seminarija priima nuo kariuomenės atleistus kandidatus, todėl jie silpnos sveikatos — invalidai. Labai apgailėtina, kodėl P. Anilionis 1980 m. vasarą, kai Kauno Kunigų seminarijos vadovybė nusiuntė į Vilnių Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui tvirtinti 36 kandidatus, 17 iš jų atmetė. 1979 m. vasarą 11 kandidatų neleista įstoti į Kunigų seminariją. Kodėl pajėgiausiems kandidatams neleista mokytis Kunigų seminarijoje? Praleidus į seminariją nesveikus, vėliau juos reikia šalinti. 1980 m. rudenį dėl epilepsijos buvo atleistas vienas iš pirmo kurso, o kitas iš trečio kurso, o iš ketvirto kurso atleistas kaip netinkamas. Ir dar abejojama dėl kai kurių kitų klierikų tinkamumo.

    Kad Religijų reikalų taryba nusprendžia klierikų likimą rodo naujas skaudus faktas. 1980 m. rudenį, pradedant naujus mokslo metus, įgaliotinis P. Anilionis įsakė Kauno Kunigų seminarijos vadovybei atleisti iš IV kurso klieriką Aloyzą Volskį. Jis kaltinamas tuo, kad atostogų metu bendravo su uoliais kunigais, kuriuos P. Anilionis vadina „kunigais ekstremistais". Klierikas A. Volskis yra žinomas
kaip šaunus kandidatas kunigystei. Jis — praktikuojančios tikėjimą šeimos sūnus, atitarnavęs kariuomenėje. Nėra žinoma, kad klieriko A. Volskio elgesys būtų nusikaltimas, sankcionuotas valstybiniu įstatymu. Klieriko pašalinimui įgaliotinis panaudojo seminarijos vadovybę kaip įrankį. Taip elgdamasis įgaliotinis eina neetatinio prokuroro pareigas Kunigų seminarijoje. Iš ko jis gavo tokią teisę? Jei per eilę pokario metų civilinės valdžios pareigūnai nebūtų kliudę įstoti į seminariją tinkamiems kandidatams, jei nebūtų taip sumažintas klierikų limitas, tai šiandien nebūtų Lietuvoje kunigų trūkumo ...

    Kauno Kunigų seminarija išlaikoma tik tikinčiųjų aukomis, kurie laukia parapijose ir turi teisę sulaukti gerų kunigų dvasiniam aptarnavimui. Tačiau kunigystei kandidatus atrenka Valstybinio saugumo darbuotojai ir Religijų reikalų tarybos įgaliotinis. Koks baisus istorinis paradoksas! Kunigų seminarija — ne koks technikumas, kad jai vadovautų nepažįstantieji dvasinio gyvenimo, jo nebranginantieji ir net kovojantieji prieš tikėjimą ir Kristaus Bažnyčią . . . Kunigų seminarija nebūtų dvasinė institucija, prarastų savąją paskirtį, jeigu jai vadovautų neoficialus rektorius — Religijų reikalų tarybos įgaliotinis, kuris yra ne tik tarpininkas tarp Bažnyčios ir valstybės, bet ir labai aktyvus veikėjas griaunant Katalikų Bažnyčią Lietuvoje.

    Kunigų seminarija klierikus turi paruošti ne tik kunigo pareigoms atlikti, bet dar svarbiau — dvasia subręsti kunigystei, vadovaujant dvasinei vadovybei ir dėstytojams.

    Prašome atkreipti dėmesį į mūsų iškeltus klausimus ir apsvarstyti mūsų pareiškimą, kad tikrai pagerėtų Kauno Kunigų seminarijos padėtis.

    1. Lietuvos TSR Konstitucijos 50 str. „Bažnyčia LTSR atskirta nuo valstybės . . ." todėl leisti vyskupams ir vyskupijų valdytojams bei Kunigų seminarijos vadovybei laisvai tvarkyti visus kunigų seminarijos reikalus ir priimti visus tinkamus kandidatus, neribojant skaičiaus.
be jokio Religijų reikalų tarybos įgaliotinio atrinkimo ir be jo patvirtinimo. LTSR Konstitucijos 38 str. suteikia „. . . teisę pasirinkti profesiją, užsiėmimo rūšį ir darbą pagal pašaukimą, sugebėjimą, profesinį pasirengimą, išsilavinimą ir atsižvelgiant į visuomenės poreikius ..." Tikintiesiems kiekvienai parapijai būtinai reikalingas kunigas. Norintiems pasiruošti kunigystei daromos kliūtys. Tai yra tikinčiųjų diskriminavimas, pažeminimas, įskaudinimas ir kelia teisėtą pasipiktinimą dėl daromų kliūčių ir skriaudų . . . Religijų reikalų tarybos įgaliotinis P. Anilionis viešai skelbia, kad kandidatų priėmimą laisvai tvarko Kunigų seminarijos vadovybė. Tebūnie tai ne tik žodžiai, bet ir gyvenimo realybė, — Kunigų seminarija — Bažnyčios globoje.

    2. Duoti nurodymą Valstybės saugumo darbuotojams nešantažuoti ar kitokiu būdu nekliudyti kandidatų įstojimui į Kauno Kunigų seminariją ir joje besimokančius neverbuoti su jais bendradarbiauti, nes tai nesiderina su Seminarijos auklėjimu. Saugumo darbuotojų veikla seminarijoje yra pakankamai ryški. Klierikai privalo vadovautis ir paklusti tik Kunigų seminarijos tvarkai, dvasiai ir nurodymams be pašalinių įsikišimo.

    3. Kaip kandidatų priėmimą, taip ir jų atleidimą, jei jie yra netinkami, palikti vyskupų, valdytojų ir Seminarijos vadovybės laisvam sprendimui. Todėl prašom įsakyti Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui atšaukti draudimą klierikui A. Volskiui tęsti mokslą Kauno Kunigų seminarijoje, nes jis yra pašalintas iš seminarijos Religijų reikalų tarybos įgaliotinio įsakymu.

    4. Leisti laisvai vyskupams ir vyskupijų valdytojams parinkti dvasinę vadovybę Kauno Kunigų seminarijoje ir dėstytojus.

    5. Prašome grąžinti Kauno Kunigų seminarijai aukštosios mokyklos teises ir atleisti nuo karinės prievolės Kunigų seminarijos auklėtinius.
Panevėžys, 1981.V.3. Po šiuo raštu pasirašė šie Panevėžio vyskupijos kunigai:

Kun. Petras Adomonis,
      Kun. Bronius Antanaitis,
Kun. Vincentas Arlauskas, Kun. Jonas Bagdonas,
Kun.
Juozas Bagdonas,     Kun. Antanas Balaišis,
Kun. Bronius Balaiša,       Kun. Jonas Balčiūnas,
Kun. Juozas Balčiūnas,     Kun. Jurgis Balickaistis,
Kun. Kostas Balsys,        Kun. Petras Baltuška,
Kun.
Algis Baniulis,     Kun. Kazimieras Baronas,
Kun. Povilas Miškinis,
    Kun. Antanas Mitrikas,
Kun. Kazimieras Mozūras, Kun. Povilas Juozėnas,
Kun. Jonas Labakojis,
    Kun. Jonas Nagulevičius,
Kun. Lionginas Neniškis, Kun. Petras Nykstąs,
Kun. Algis Narušis,
    Kun. Antanas Petrauskas,
Kun. Albinas Pipiras,
    Kun. Jonas Pranevičius,
Kun. Augustinas Pranskietis, Prel. Leopoldas Pratkelis,
Kun. Laimingas-Feliksas Blynas, Kun. Robertas Pukenis,
Kun. Adolfas Breivė,   Kun. Petras Budriūnas,
Kun. Jonas Buliauskas, Kun. Juozas Dubnikas,
Kun. Steponas Galvydis, Kun. Kazimieras Dulknys,
Kun.
Juozapas Garška, Kun. Juozapas Giedraitis,
Kun. Kazimieras Girnius, Kun. Alfonsas Gražys,
Kun. Izidorius Puriuškis, Kun. Antanas Rameikis,
Kun. Pranciškus Raščius, Kun. Petras Rauduvė,
Kun. Jonas Rimša, Kun. Edmundas Rimkevičius,
Kun. Pranciškus Sabaliauskas, Kun. Petras Senulis,
Kun. Bronius Simsonas, Kun. Leonardas Skardinskas,
Kun. Mykolas Grigaliūnas, Kun. Mykolas Stonys,
Kun. Antanas Gružauskas, Kun. Bronius Strazdas,
Kun. Klemensas Gutauskas, Kun. Aloyzas Sungaila,
Kun.
Gaudentas Ikamas,    Kun. Povilas Svirskis,
Kun. Vincentas Inkratas,    Kun. Ignas Šiaučiūnas,
Kun.
Alfonsas Jančys,       Kun. Bronius šlapelis,
Kun. Povilas Jankevičius,    Kun. Povilas Šliauteris.
Kun. Juozas Janulis, Kun. Vytautas Jasiūnas,
Kun. Jonas Jatulis, Kun. Jonas Juodelis,
Kun. Jonas Jurgaitis, Kun. Antanas Juška,
Kun. Alfonsas Kadžius, Kun. Petras Kiela,
Kun. Antanas Kietis, Kun. Anicetas Kisielius,
Kun. Vladas Kremenskas, Kun. Juozapas Šumskis,
Kun. Gediminas Šukys, Kun. Albertas Talačka,
Kun. Leonardas Tamošauskas, Kun. Stanislovas Tamulionis,
Kun. Petras Tarutis, Kun. Petras Tijušas,
Kun. Vytautas Tvarijonas, Kun. Jonas Uogintas,
Kun. Benediktas Urbonas, Kun. Sigitas Uždavinys,
Kun. Stanislovas Krumpliauskas,Kun. Jonas Vaičiūnas,
Kun. Petras Kuzmickas, Kun. Jonas Lapinskas,
Kun. Antanas Liesis, Kun. Juozas Lukšas,
Kun. Leonas Lukšas, Kun. Petras Markevičius,
Kun. Vytautas Marozas, Kun. Aleksandras Masys,
Kun. Leonas Mažeika, Kun. Eduardas Vaišnoras,
Kun. Antanas Valančiūnas, Kun. Antanas Valantinas,
Kun. Juozapas Varnas, Kun. Povilas Varžinskas,
Kun. Titas Vinkšnelis, Kun. Vytautas Kapočius,
Kun. Antanas-Vytautas Žakrys, Kun. Stanislovas Zubavičius,
Kun. Juozapas Mickevičius, Kun. Bronius Žilinskas
Kun. Antanas Mikulėnas,

Iš viso pasirašė 113 kunigų, bet trijų parašai neįskaitomi.

    Sovietiniams pareigūnams tikinčios liaudies balsas ir kunigų protestai yra bereikšmiai.

    1981 m. stojantieji į Kunigų seminariją vėl buvo KGB pareigūnų verbuojami dirbti čekistų kolaborantais ir visa eilė gerų jaunuolių buvo Religijų reikalų tarybos įgaliotinio atmesti (tikslesni duomenys bus sekančiame „LKB Kronikos" numeryje — Red.).

    Vienintelė išeitis prieš KGB savivalę — neakivaizdžiai paruošti atmestuosius kandidatus ir suteikti kunigystės šventimus. Kitaip Kunigų seminarijos šantažavimui nebus galo.
TERORAS PRIEŠ KUNIGUS


    1981 m. rugpiūčio 8 d. 20 vai. du piktadariai mirtinai peiliu sužalojo Pamūšio kleboną Leoną Mažeiką ir jo šeimininkę-seselę vienuolę Teklę Martinaitytę. Nužudę kunigą, nusikaltėliai, nieko nepaėmę, pasišalino. Atvykę milicininkai neskubėjo ieškoti nusikaltėlių, o tikrino stalčius ir skaičiavo pinigus. Bevežant į ligoninę klebonas mirė — jam buvo supjaustyti viduriai, o jo šeimininkė mirė ligoninėje.

    Laidotuvės buvo numatytos trečiadienį, bet netikėtai, vyskupo įsakymu, atkeltos į antradienį. Pamokslininkai taip kalbėjo, kad nežinantis tikrovės galėjo pagalvoti, kad kun. Mažeika nėra nužudytas, o mirė natūralia mirtimi. Laidotuvėse dalyvavo apie 100 kunigų. Po laidotuvių išsitiesė ilga tikinčiųjų virtinė nuo bažnyčios iki klebonijos — žmonės nors trumpam norėjo pažvelgti į tą kraujo klaną, kuriame užgeso kunigo gyvybė.

    „Gimtajame krašte" (1981.IX.3) straipsnyje „Nusikaltėliams pagal įstatymus" verkšlenama, jog užsienio radijo stotys šmeižiančios tarybinius teisingumo organus, esą jie neiešką nusikaltėlių, nuo kurių yra nukentėję dvasininkai.

    Toliau straipsnyje pasakojama, kad suimti Luokės klebono kun. Leono Šapokos žudikai: Jonas Sabaliauskas, gyv. Skuodo rajone, Adomas Lukšas, gyv. Kapsuke ir Danielius Mockevičius, gyv. Raseinių rajone.

    Taip pat trumpai paminėta, kad suimti Pamūšio klebono kun. Leono Mažeikos ir jo šeimininkės Teklės Martinaitytės žudikai: Adolfas Kazlauskas ir Ona Baltramiejūnienė. Žudikų laukiąs atpildas.
Lietuvoje niekas netiki, kad suimti žudikai veikė savo iniciatyva, bet visi tyliai šnabžda — tai KGB kerštas.

    Tiek kun. Leonas Šapoka, tiek kun. Leonas Mažeika savo laiku buvo įsipainioję į KGB voratinklį ir, atrodo, bandė jį sutraukyti.

    Tokias išvadas leidžia daryti kai kurios nužudymo aplinkybės.
    Žmogžudžiai, tarsi jausdami stiprų užnugarį, jautėsi labai drąsiai: atėjo dienos metu; radę ant kiemo malkas kapojantį senuką, į jį nekreipė jokio dėmesio. Jei nusikaltėliams būtų rūpėję pinigai, būtų galėję ateiti bet kurią naktį, nes klebono dažnai nebūdavo namuose, tačiau jie kelias dienas budėjo, kol sulaukė kunigą, grįžtantį iš pasimatymo su svečiais iš JAV.

    Nors 1981 m. rugsėjo 5 d. televizijos laidoje „Akiratis" korespondentas Stuina tvirtino, kad nusikaltėlius į klebonijas traukia klebonų pinigai, tačiau ir vienu, ir antru atveju nusikaltėliams rūpėjo ne pinigai, nes jie buvo nepaliesti.

    Galimas daiktas, kad svarbiausios nužudymų aplinkybės niekada nepaaiškės, bet jau dabar aišku, kad neatsitiktinai 1970 m. Lietuvoje sudegė trys bažnyčios: Sangrūdoje, Batakiuose ir Gaurėje, neatsitiktinai vienas po kito buvo nužudyti vienodo likimo kunigai, ne atsitiktinai išniekinamas švč. Sakramentas daugelyje Lietuvos bažnyčių.

    KGB kolaborantai — kunigai visą kaltę verčia aktyviems kunigams, esą jų veikla iššaukusi bedievių terorą prieš bažnyčias ir kunigus. O gal ir šiame teiginyje yra dalis tiesos? Gal šiuo teroru ir norima priversti kunigus — KGB kolaborantus ištikimai pildyti savo pareigas, palaikyti tikinčiuosiuose baimės atmosferą ir priversti aktyvius kunigus liautis kovojus už tikinčiųjų teises? Dabar aišku tiek, kad aktyviųjų kunigų teroru nenugąsdinsi, o KGB kolaborantai-kunigai jau aktyviau pradėjo pulti tuos kunigus, kurie nenuėjo „su velniu riešutauti".

*     *     *

    1981 m. birželio mėn. 22 — liepos 6 dienomis Kaune, Panemunėje, buvo teisiama 10 nusikaltėlių grupė, apiplėšusi ir sužalojusi kunigus: Vytautą Užkuraitį ir Antaną Bitvinską. Įsilaužimo metu atsitiktinė moteris įsiminė


stovėjusios prie Griškabūdžio šventoriaus įtartinos mašinos numerį ir tai padėjo išaiškinti nusikaltėlius.

    Plėšikai teisiami, o teroras siautėja toliau.

    1980 m. spalio 29 d., 21 vai. Ylakių (Skuodo raj.) bažnyčios klebonas kun. Antanas Jurgaitis buvo pakviestas pas ligonį. Nuėjęs į bažnyčią paimti švč. Sakramentą, rado atrakintas bažnyčios duris. Prie bažnyčios slenksčio jam pastojo kelią trys vyrai.

    — Kaip jūs čia patekoti ir kas jums atrakino duris? — nustebęs šūktelėjo klebonas.
    — Mes esame svečiai; o svečių neklausiama. Pasakyk, kur kun. Klemensas Arlauskas (Ylakių altaristas) slepia kronikas?
    — Niekada pas kun. Arlauską komikų nesu matęs, — atsakė jiems klebonas Jurgaitis.
    — Ir mes jų ieškome, bet neradome. Niekam nesakyk, kad mus čia sutikai. Kitaip tau bus blogai, nes mes esame iš didelės organizacijos.

    Lapkričio 7 dieną vėl pasirodė tie patys ir prašė padėti nurodytoje vietoje didelę pinigų sumą.

    1981 m. vasario 2 d. trys vyrai užpuolė kun. Antaną Jurgaitį prie klebonijos ir jam pasakė:

    — Ateis moteris, pasakys slaptažodį, įduok jai pinigus ir nebandyk kam nors apie mūs susitikimą pranešti, nes būsi prismeigtas prie šito stulpo (koplytstulpio).

    Kas šiame nusikaltimų šurmulyje atskirs, kur buvę eiliniai kriminalistai, o kur galbūt pasamdyti žmogžudžiai?

    Kaip bebūtų, bet kunigams reikia ištverti ir jie ištvers!

MŪSŲ KALINIAI


    1981 m. liepos 3 d. iš tremties buvo paleistas kovotojas už tikėjimo laisvę Vladas Lapienis. Tremtinys grįžo fiziškai išvargęs, bet stiprus dvasia.

*     *     *


    1981 m. liepos 30 d. į laisvę išėjo Povilas Buzas, praleidęs pusantrų metų griežto režimo lageryje už dauginimą religinės pogrindžio spaudos.

*     *     *

Mečislovas Jurevičius bausmę atlieka Kapsuko griežto režimo lageryje.
Jo adresas: 234500, Kapsukas OČ 12/3 Būrys 5, brigada 51
Jurevičius Mečislovas, Jurgio

*     *     *

    Inž. Vytautas Vaičiūnas po teismo buvo nugabentas į Pravieniškių lagerį, o po kelių mėnesių etapuotas į Rusijos gilumą. Adresas kol kas nežinomas.

*     *     *

Rašo Vytautas Vaičiūnas:
    „Laišką rašau iš Lukiškio kalėjimo. Buvai mano teisme ir matei kaip tai, kas vieną dieną buvo atmesta, kitą dieną vėl priimta ir apkaltinta . . . taip reikėjo! Priimk kaip auką.

   
Sėdžiu kameroje, kurioje žmonės renkami į tolimesnius etapus. (. ..) Čia asmeniniai pasimatymai neleidžiami. Skiriami bendri per stiklo sieną ir kalbamasi telefonu. Turbūt reikia, kad Kūrėjas būtų pagarbintas ir tose vietose, kur Jis labiausiai užmirštas.

    Kartoju Gemmos (Stanelytės — Red. past.) žodžius: „Priimk, Viešpatie, mano mažą auką".
1981.06.27.

*     *     *

    Laiškas iš. Pskovo kalėjimo:
    „Mus griežtai nubaudė už tai, kad mylėjome savo Tėvynę Lietuvą, už tai, kad trokštame savo tautai laisvės,
už tai, kad nesutikome tapti lietuvių tautos išgamų arba jos priešų vergais. Tačiau mūsų sąžinė rami, nes priešas nepajėgė palaužti mūsų valios. Dabar mes esame kelyje į katorgą, po kurios seks ilgi tremties metai Sibire. Nežinia, ar visi kada nors sugrįšime į savo Tėvynę. Tačiau savo ateitį pasitinkame ramūs ir tvirti. Mus pačius skiria kai kurios mūsų pažiūros ir įsitikinimai. Vienas iš mūsų — socialistas, kitas — demokratas, trečias — humanistas, du praktikuojantys katalikai, vienas — indiferentas. Tačiau mus visus jungia idėjos, dėl kurių ryžomės paaukoti savo regimąją laisvę. Dabar mus dar labiau sujungė bendra lemtis...

    Iš niūraus kalėjimo požemio siunčiame savo padėką, nuoširdžiausius linkėjimus ir meldžiame Dievo palaimos ir gausių malonių visiems, kas prisimena mus geru žodžiu. Mes turime viltį, jog mūsų auka, sudėta ant Tėvynės aukuro, palaikys liepsną, kurios nueužgesins jokios gyvenimo smulkmenos. 1981.1.17.

            G. V. Iešmantas, P. Pečeliūnas, V. Skuodis"

*     *     *

    Rašo doc. Vytautas Skuodis:

    „Man mano kančia saldi ir aukos kelias lengvas, žinant prasmę, kuri man nesuskaitomai daug kartų brangesnė už mano paties gyvybę. Gausių Dievo malonių meldžiu Jums! (...) Buvau labai maloniai pritrenktas, kai liepos 7 d. gavau net 9 laiškus. Ypatingai nustebino ir nudžiugino tai, kad 4 iš jų mane pasiekė po 33-35 d. kelionės. Noriu pažymėti, kad po birželio mėnesio laiško išsiuntimo negavau nei vieno laiško iš mane prisimenančių man brangių asmenų. (. ..) Atvyko naujas žmogus iš Latvijos, vardu Dainis. Beveik mano vienmetis, inžinierius ir kartu dailininkas, Sumišo mokinys". 1981.07.11.

*     *     *

    Anastazo Janulio laiškas vienai mokinei:

    „Jaunyste, sveikinu Tau būdingą kūdikišką patiklumą, nesavanaudišką pasiaukojimą, veiklų idealizmą; alpinistų drąsą, siekiant Tiesos, Gėrio ir Grožio.

    Jaunyste, linkiu Tau tikėjimo, Vilties ir Meilės, kas įgalina paprastus darbus daryti nepaprastais, o nepaprastus — paprastais. Tavo žingsnius telydi pakelės Rūpintojėlio žvilgsnis. Eucharistija ir Marija tebūna Tau sparnais, keliančiais sielą ad astrą, šiandien, kada daugelis yra linkę iš gyvenimo tik imti, Tu, jaunyste, duok!

    Ką aš galiu parašyti apie save? Ir daug, ir nieko. Mintimis aš rašau daug laiškų ir Tau, Jaunyste, deja, jie nepasiekia adresatų, nes tos mintys neužfiksuotos popieriuje. O kas užfiksuojama, praranda mano buities kasdienybės foną. Ant kryželio, kurį nešioju ant savo krūtinės, parašyta: „Esu prikaltas ant Kristaus kryžiaus". O kaip norėčiau, kad šie žodžiai manyje išsipildytų, kad būčiau jų vertas. Parašyta: Dievas myli linksmą davėją. Dėlto ir aš sieloje giedu Te Deum, kad Dievas pasirinko mane aukai — eit Jo Sūnaus takais, jei reiks — nuo Alyvų daržo iki Golgotos. Natūralu, kad pasiilgstu altoriaus ir vargonų. O dabar mano bažnyčia — gamtos šventovė. Ji — atvira Kūrėjo knyga, atstojanti man Evangeliją. Skaitant tą knygą, labai lengva melstis ne tik trumpais aktais, bet ir praktikuoti minties maldą. Į mūsų kiemą atskrenda nemaža balandžių, žvelgdamas į juos, aš prisimenu Kristaus žodžius: „Būkite neklastingi kaip balandžiai, bet gudrūs ..." arba savo motinos žodžius: „Teduoda Dievas Tau šventosios Dvasios", o balandis juk yra šv. Dvasios simbolis. Pamatęs paprastutį pilką žvirblelį ant stogo, tarsi išgirstu Kristaus žodžius: „... Jūs vertesni už daugelį žvirblių ..." ir nei vienas jų (žvirblelių) nenukrinta nuo stogo be Dangiškojo Tėvo žinios ... Pamatęs skurdžiausią gėlytę, prisimenu Kris-
taus posakį: „Nebūkite bailiai susirūpinę, ką valgysite, ką gersite arba kuo apsivilksite . . . Pažvelkite į dangaus paukščius .. . lauko lelijas . . . nei Saliamonas . .. nebuvo puošniau apsivilkęs kaip viena iš jų". Aš gerbiu Kūrėją, nes iš tikrųjų dabar man nėra kuo rūpintis — viskuo pasirūpina Apvaizda per savo kūrinius. Esu ir pavalgęs, ir apsirengęs, ir išsimiegojęs. Žodžiu, tereikia mylėti Dievą ir viskas išeis į gerą, net darbas taps palaima. Taip ir yra: malda ir darbas — tai mano du sparnai, kuriais pakylu nuo žemės lig dangaus. Kai Dievulis kada nors pasišauks mane pas save namo, jau neisiu pas Jį „plikomis" rankomis, bet pirštinėtomis — apsimovęs savo rankomis pasiųtomis pirštinėmis (A. Janulis lageryje siuva pirštines .— Red. past.) Prisiminti Dievą, su Juo bendrauti minties malda, padeda visi penki žmogui duoti pojūčiai, o čia gyvenant, labai svarbu gyventi su Dievu ir Dievuje. Su Dievu gyvenąs žmogus įsitikina, kad viskas pasaulyje reliatyvu: laimė ir nelaimė, džiaugsmas ir kančia, net laisvė ir nelaisvė, sveikata ir liga.

    Šiuo metu esu sveikas (smulkių negalavimų nepripažįstu). Klimatas pas mus kontinentinis. Dažnai keičiasi vėjas — čia pietų, čia, žiūrėk, jau vakarų ar rytų. Sausa, šiemet, galima sakyti, nebuvo lietaus. Karšta, tvanku. Dabar po truputį orai vėsta. Labai mielos naktys. Turėjau malonią progą jomis pasigėrėti. Teko laimė keletą naktų pamiegoti tyrame ore, lauke. Dievuliau, kokia palaima! Guli sau atmerktomis akimis ir žiūri į kosmoso stebuklingą grožį. Stebėdamas žvaigždes ir dangų, prisimenu didžiojo ispano žodžius: „Kokia skurdi žemė, kai pasidairai po žvaigždėtą dangų ... „Kiek daug galima parašyti apie naktį! Neveltui poetai ją apdainuoja. Ir aš daug prisimeldžiau, prisvajojau tomis naktimis. Ir kur tik aš nebuvau tomis naktimis! Pasiskolinau iš dangaus Grįžulo Ratus, pasikinkiau į juos žvaigždžių ir . .. pasileidau per miegantį pasaulį.. . Skrisdamas virš miegančios Tėviškės laukų, miškų ir ežerų, tarsi girdžiu Maironio žodžius:
„Užmigo žemė ... Tačiau . . . daugelis širdžių nemiega. Kas jos? Tai nerimstančios širdys, štai motina budi, palinkusi ant kūdikio lopšelio; štai budi kunigas, dėl įvairių darbų dieną nesuspėjęs atskaityti brevijoriaus; budi, deja, ir dar kai kas.

*     *     *

    Rašo Julius Sasnauskas:

    „... Nuo batų nusipurčiau kalėjimo dulkes ir tapau tremtiniu. Iš Vilniaus išlydėjo ypatingoji sargyba (taip save vadino) — du kareiviai ir karininkas. Lėktuve uždėjo antrankius ... tik per vėlai laikraščiu pridengė. O žmonės smalsūs ... visą kelią linksmino ir manuosius sargus per dantį traukė.

    Tomske pristatė vėl į kalėjimą. Vėl kratymai, ilgas laukimas, kol pagaliau prasivėrė kameros durys. Pati kamera mažytė, saugume tokioje gyvename dviese, o čia — visas desėtkas. Cementinės grindys, dviaukščiai narai, langas kone aklinai užkaltas. Karšta, tvanku. Vidurnaktį į sceną išeina blakių legionai. Kalėjime išlaikė tik vieną naktį, penktadienį po pietų jau etapu pajudėjome link Parabelio.

    Parabelyje buvau lygiai už paros, t.y. šeštadienį po -pietų. Dvi naktis teko praleisti milicijos daboklėje. Pirmadienio rytą atėjo valdžia ir po visų instrukcijų ... išsprūdinau laukan.

    Gyvenu bendrabutyje, pačiame miestelio pakraštyje. Išvažiuoti be komendanto leidimo negaliu ne žingsnio. (Čia jau, aišku, jie patys sugalvojo, nes kodeksas apriboja tik administracinį rajoną, o ne vietovę). Dirbsiu šaltkalviu-santechniku naftotiekio valdyboje. Irgi patys paskyrė, atseit. . . sugebės „reikiamai paveikti". Aišku, auklėjamasis darbas tuo neapsiribos, kažkoks „ponas" jau paskirtas . . ."
1981.06.15.

*     *     *

    „(...) Česnavičius (...) kažkada grasino išsodinti iš lėktuvo visus, kas tik sugalvosiąs apsilankyti. .. mokė, kad būčiau atsparus lankytojų „jkalbinijimams bei gundymams".

    (...) Gerai atsimenu paskutinį žodį, anot Česnavičiaus, korespondentai jį visai kitaip supratę, todėl „Tiesoj" pateiktas čekistiškas variantas. Malonės prašymą (tiksliau jo pabaigą) ... komentuoti nereikia. Be to paskutinio puslapio, jie daugiau nieko negalėjo išpešti. O „Tiesoje" atspausdinto; faksimilėje du sakinius iš pabaigos „nukirpo". Žinoma, tas rašymas buvo nesąmonė. Po teismo iš Česnavičiaus elgesio sprendžiau, kad man norima nuimti tremtį. Vėliau porą kartų susiginčijau ... jų pozicija pasikeitė, — liovėsi „auklėję" ir mainais už laisvę jau reikalavo ne tik antro malonės prašymo, o dargi „smulkios informacijos ir nusiginklavimo ..." 1981.07.26.

*     *     *

    Grįžusi iš tremties į laisvę Nijolė Sadūnaitė ir toliau visiškai nebegauna jokių laiškų; ne* tik iš užsienio, bet vietiniai laiškai yra KGB konfiskuojami. Gimtadienio proga (liepos 22 d.) Tarptautinis Komitetas Nijolei Sadūnaitei ginti per radiją perdavė gražų sveikinimą:

    „Mūsų mielai nepamirštamai seseriai Nijolei Sadūnaitei nuoširdžiausi laimės ir palaimos linkėjimai Gimtadienio proga. Visi Tavo bičiuliai, seserys ir broliai nežino, kur Tu dabar gyveni. Nors Tu ir negali mums parašyti, visų mūsų širdyse ir mintyse esame visuomet su Tavimi ir taip pat savo kasdieninėse maldose, į kurias įtraukti ir Tavo mielieji... Mūsų geri linkėjimai Tave pasieks pavėluotai, tačiau giliai iš širdies; tuo pačiu primindami Tavo mažą, bet drąsią Tautą ir visus Tavo nesuskaitomus likimo draugus bei jų šeimas. Tavo giminaitis ir jo šeima
Jungtinėse Amerikos Valstijose jungiasi prie mūsų linkėjimų, maldų ir sveikinimų. Tegul dangus Tave globoja ir saugoja. Tegul Viešpats laimina ir laiko visuomet Savo Ranką virš Tavęs. Tu visuomet pasilieki mūsų viduryje, kaip ir Tavo mielieji. Nuoširdžiai nuo visų Tavo Bičiulių, seserų ir brolių Tarptautiniame Nijolės Komitete. Daugybė šv. Mišių yra mūsų dovana Tavo Gimtadieniui."

    Nijolė Sadūnaitė negalės padėkoti už sveikinimus, kaip tai negali padaryti daugelis esančių sovietinės valdžios nemalonėje. Todėl „LKB Kronika" dėkoja Tarptautiniam Komitetui Nijolei Sadūnaitei ginti ir visiems visiems, kurie mylinčiom širdim remia kovojančius ir kenčiančius už tikėjimo laisvę Sovietų Sąjungoje.

ŽINIOS IŠ VYSKUPIJŲ


Vilnius.

Lietuvos Komunistų Partijos Centro Komitetui

    Prieš 20 metų Vilniaus vyskupas Julijonas Steponavičius buvo ištremtas į Žagarę be jokio teismo, nenurodant kuriam laikui ir už ką.

    Toks Vyskupo nutrėmimas neduoda niekam nė mažiausios naudos, o neša tik žalą.

    Jis kelia ne tik tikinčiųjų didelį nepasitenkinimą, bet kompromituoja ir pačios tarybinės valdžios organus viso pasaulio akyse, suteikia progą kitų šalių tikintiesiems šnekėti apie tikinčiųjų persekiojimą.

    Yra pasaulyje ir komunistinių valstybių, kuriose tikintieji tokių faktų nežino savo kraštuose, kaip pvz., kaimyninėje Lenkijoje, Vokietijos demokratinėje respublikoje, Vengrijoje, Jugoslavijoje ir kitose šalyse.

    Todėl mes, Vilniaus arkivyskupijos tikintieji, iš naujo kreipiamės į Lietuvos Komunistų Partijos Centro Komitetą, nuoširdžiai prašydami leisti seneliui vyskupui Julijonui
Steponavičiui grįžti į Vilniaus arkivyskupiją ir iki gyvenimo pabaigos eiti savo kaip vyskupo pareigas.

    Mes įsitikinę, kad tas tarybinės valdžios žingsnis ne tik nesusilpnins, bet pakels jos autoritetą Lietuvos tikinčiųjų akyse. 1981.IV.5
Pasirašė apie 700 tikinčiųjų.
*     *     *


Sovietinė valdžia į šį laišką jokio atsakymo nedavė.

*     *     *

    Kaunas. Grupė Lietuvos tikinčiųjų įteikė J. E. vysk. Liudui Poviloniui žmonių sąrašą, pageidaujančių nuvykti į Eucharistinį Kongresą Liurde ir prašė Jo Ekscelenciją tarpininkavimo. Oficialaus atsakymo nei iš J. E. Vysk. L. Povilonio, nei iš valdžios pareigūnų negavo.

    Daug Vilkaviškio vyskupijos kunigų taip pat įteikė prašymą vysk. L. Poviloniui, kad tarpininkautų dėl kelionės į Liurdą, tačiau pastangos buvo tuščios — į prašymą niekas neatkreipė nė rimto dėmesio.

*     *     *

    Antašava (Kupiškio raj.). 1981 m. sausio 1 d. naktį Antašavos bažnyčios šventoriuje buvo sulaužyta keletas kryžių ir išmėtyta po miestelį.

*     *     *

    Klaipėda. 1981 m. rugpiūčio 16 d. Finansų skyriaus darbuotojai prie Klaipėdos bažnyčios užpuolė devocionalijų pardavėjas ir iš jų pavogė visus rožančius, maldaknyges, škaplierius ir žvakes.
*     *    *

    Žilėnai (Varėnos raj.). 1981 m. birželio 19 d., kunigui Kastyčiui Krikščiukaičiui vaikams bažnyčioje aiškinant tikėjimo tiesas, prisistatė Jukėnų apylinkės sekretorė Lebednikienė ir mokytojai — Bieša bei Šukienė. Liepę vaikams neišsiskirstyti, sustatė kaltinamąjį aktą. Kun. K. Krikščiukaitis po aktu nepasirašė. Mokytoja šulcienė susirašė besiruošiančiųjų Pirmajai Komunijai mokinių pavardes.

    Birželio 22 d. į bažnyčią vėl buvo atėjusi komisija: Jukėnų apyl. sekretorė Lebednikienė, Žilėnų m-klos direktorė ir mokyt, šulcienė. Atvykusieji sustatė naują aktą, po kuriuo niekas nepasirašė.

    1981 m. birželio 25 d., po vakarinių pamaldų, bažnyčios šventoriuje mokytojai — šulcienė, Zajankaus-kienė, Bucevičius, sustatė trečią aktą (mokytojas Buceviči-us, rašęs aktą, buvo neblaivus). Kunigas ir po šiuo aktu nepasirašė.

    Žilėnų apyl. pirmininkas A. Uždavinys, Varėnos raj. prokuroras, tardytojas ir milicininkas važinėjo po namus, tardė vaikus apie tai, ką kalba kunigas. Tardymo metu juos visokiais būdais baugino, draudė lankyti bažnyčią ir ruoštis Pirmajai Komunijai.

    Liepos 16 d. kun. Kastytis Krikščiukaitis buvo iškviestas į Varėnos rajono prokuratūrą. Prokuroras Kontrimas supažindino kunigą su įspėjimo tekstu. Kun. K. Krikščiukaitis norėjo pasiimti įspėjimą, tačiau prokuroras išsigandęs pareikalavo jį grąžinti, kitaip žadėjo iškviesti miliciją. Paklausus, kur tikėjimo ir sąžinės laisvė, prokuroras Kontrimas pagrasino, jog kun. K. Krikščiukaitis viską išsiaiškinsiąs tardymo metu.

    Liepos 10 d. į Varėnos raj., pas tardytoją Andriekų buvo iškviesti Kareivonių kaimo gyventojai: Albertas Kmieliauskas, Aldona Kmieliauskienė ir Sigitas Kmieliauskas.

*     *     *


    Šilalė. 1981 m. vasario 15 d. Šilalės bažnyčios vikaras Vytautas Skiparis išsiuntė pareiškimą Lietuvos TSR Prokurorui, protestuodamas prieš 1981 m. sausio 24 d. „Komjaunimo tiesoje" išspausdintą Kauno A. Sniečkaus politechnikos instituto Mokslinio komunizmo katedros vyr. dėstytojo Felikso Laurinaičio straipsnį „Argi sakykla šmeižtams skleisti?"

    Šį straipsnį kun. Vytautas Skiprais laiko vienu iš daugelio negarbingų išpuolių prieš kunigus. įrodinėdamas, kad iškelti tame straipsnyje kaltinimai neatitinka tikrovės, kun. V. Skiparis rašo: „Tylėti, kai esu išvadintas ,šmeižiku' ir ,klastingu melagiu', kai esu apkaltinamas tokiais „nusikaltimais", kuriais įtarti nėra pagrindo, negaliu ir reikalauju, kad šitas negarbingas straipsnis būtų viešai atšauktas".

*     *     *

    Šaukotas (Radviliškio raj.). 1981 m. liepos mėn. pradžioje Šaukoto bažnyčios komiteto pirmininkui Vladui Paurai RRT įgaliotinis P. Anilionis atsiuntė naują komiteto ir revizijos komisijos registracijos pažymėjimą, išduotą 1981 m. sausio 23 d., pagal kurį buvo pakeista komiteto narių sudėtis.

    Valdžia be komiteto žinios „išrinko" penkis naujus narius. Kadangi tarp naujai „išrinktųjų" buvo nepraktikuojančių tikėjimą asmenų, Šaukoto bažnyčios komitetas juos pakeitė tikinčiais. Apie pakeitimus komitetas raštu pranešė RRT įgaliotiniui P. Anilioniui.

    Liepos 23 d. Šaukoto bažnyčios komitetas gavo iš RRT įgaliotinio pavaduotojo E. Juozėno šitokį raštą:

    „Į jūsų 1981 m. liepos 16 d. pareiškimą atsakome, kad Šaukoto katalikų religinės bendruomenės vykdomasis organas ir revizijos komisija buvo išrinkti ir užregistruoti sutinkamai su nustatyta tvarka.

    Jūsų pareiškime  nurodyto vykdomojo organo ir
revizijos komisijos sudėtis nebus pakeista ir registruojama, kadangi mes neturime duomenų apie išrinkimo teisėtumą.

    Dėl konkrečių paaiškinimų šiuo klausimu galite kreiptis į Radviliškio raj. LDT vykdomąjį komitetą."

*     *     *

    Rainiai (Telšių raj.). 1981 m. birželio 24 d. sukako 40 metų nuo to laiko, kaip Rainių miškelyje komunistai žiauriai nukankino 73 lietuvius.

    1981 m. birželio 21 d. jaunimo atstovai iš visos Lietuvos rinkosi į Telšių katedrą. Po sumos visi aplankė kankinių kapą Telšiuose, pasimeldė už juos ir padėjo gėles, o Rainių miškelyje kankinius pagerbė maldomis bei giesmėmis.

    Metinių proga miškelis buvo saugomas čekistų, todėl tik liepos 15 d. tautos kankiniams atminti iškilo meniškas kryžius. Jis išstovėjo vos dvi dienas, po to buvo čekistų supjaustytas ir išmėtytas po miškelį. Kiek vėliau išmėtyti kryžiaus gabalai buvo surinkti ir vėl sudėti kryžiumi.

    1981 m. rugpjūčio 11 d. rytą Telšiuose pasklido žinia: „Rainių miškelyje — net trys kryžiai!" Tos pačios dienos pavakare brigada, vadovaujama Telšių saugumo viršininko Laskutovo bei jo sekretoriaus, kryžius bandė nupjauti pjūklais, tačiau nesisekė: viduje medžių buvo metalas. Mėgino išrauti — šie nepasidavė. Kastuvai irgi nepadėjo — žemėje buvo daug geležies nuolaužų ir akmenų. Tuomet būrys kareivių apsupo miškelį. Rainių gyventojai krūptelėjo nuo trijų sprogimų. Žmonės dar bandė išsprogdintus kryžius sudėti ir pririšti prie medžių.

    Rugpjūčio 17 d. visi trys kryžiai, čekistams vadovaujant, buvo išgabenti į Telšius.

*     *     *

    Telšiai. 1981 m. rugpjūčio 1-2 dienomis Telšiuose,
Katedroje vykstant Parciunkulio atlaidams ir teikiant Sutvirtinimo sakramentą, autoinspekcija (rajono valdžios įsakymu; sustatė draudžiamus įvažiavimo ženklus visose gatvėse, vedančiose į Katedrą. Vairuotojai, atvažiavę į stovėjimo aikštelę prie Katedros, buvo baudžiami. Ir lyg pasityčiojimui atvykusius su mašinomis į koncertą visai nekliudė.

    Atlaidų metu rajono Finansų skyriaus inspektorius vaikė nuo šventoriaus prekiautojus devocionalijomis.

*     *     *

    Biržai. 1981 m. kovo 2 d. į Biržų rajono Vykd. komitetą buvo sukviesti bažnytinių komitetų atstovai. Pranešimą skaitė RRT atstovas. Komitetų nariai buvo agituojami nesilaikyti bažnytinių įstatymų, neklausyti klebonų, uždrausti vaikams patarnauti šv. Mišioms. Baigus lektoriui skaityti pranešimą, Biržų parapijos bažnytinio komiteto pirmininkas P. Timukas drąsiai pareiškė, kad bažnytinių komitetų nariai yra katalikai, todėl ir privalo klausyti Bažnyčios nurodymų ir nesiruošia vaikyti vaikų nuo altoriaus, o paprašius atspausdinti papildomas šv. Rašto bei katekizmo laidas, paskaitininkas tik pasityčiojo: „Kaip matyti iš pasisakymo, tu jau per daug prisiskaitęs šv. Raštų!"

*     *     *

    Kapčiamiestis. 1981 m. birželio 13-14 dienomis Kapčiamiestyje, prie kelio į Leipalingį, iškilo naujas tikinčiųjų pastatytas kryžius. Birželio 15 d. apžiūrėti kryžiaus atskubėjo Lazdijų raj. Vykdomojo komiteto pirm. pav. Vanagas, apylinkės milicijos įgaliotinis Kavaliu-kas, apyl. pirm. S. Sabalius ir kt. Valdžia sunėrimus tarė: „Pastatytas ne vietoje!"

    Kapčiamiesčio milicijos įgaliotinis Kavaliukas, išsik-
vietęs parapijos komiteto pirmininką B. Mieliauską tardė, kas pastatė kryžių ir prievartavo parašyti pasiaiškinimą.

*     *     *

    Druskininkai. 1981 m. birželio 26 d. komisija, susidedanti iš Druskininkų miesto Vaikų kambario inspektorės Leonavičienės, I-sios, vid. mokyklos mokytojų — Klusevičienės bei Matusevičiūtės, įsiveržė į gydytojos Leokadijos Balandytės butą ir, radę keliolika vaikų, sustatė protokolą už vaikų ruošimą Pirmajai Komunijai.
Gyd. Leokadija Balandytė (gyv. Veisėjų g. 14-12) jau seniai yra šantažuojama saugumo darbuotojų.

*     *     *

    Vilnius. 1981 m. liepos 14 d. „Tiesa" straipsnyje rašė apie tai, kad Vilniaus Valst. pedagoginio instituto doc. Sigitas Rudzevičius reikalaudavo iš studentų kyšių net iki 1000 rublių. Kurie reikiamos sumos neduodavo, egzaminus neišlaikydavo. Tačiau straipsnio autorė Vanda Bogušienė nepaminėjo, kad docentas S. Rudzevičius dėstė ... marksizmą!

*     *     *

SOVIETINĖJE MOKYKLOJE

    Antašava (Kupiškio raj.). 1981 m. sausio 25 d. Antašavoje buvo laidojamas tragiškai žuvęs berniukas. Bažnyčioje prie karsto garbės sargyboje stovėjo 4-B klasės mokinės. Kapinėse VIII kl. mok. Virginija Lukoševičiūtė paskaitė religinio turinio eilėraštį.

    Netrukus po laidotuvių mokyt. Dlutskienė, išsikvietusi mok. Lukoševičiūtę į mokytojų kambarį, iškoliojo ją necenzūriniais žodžiais. Įsikarščiavusi mokytoja šaukė: „... žemini tarybinės mokyklos garbę, parašysim blogą charakteristiką ir tu niekur neįstosi!"
    Duotą pažadą mokyt. Dlutskienė ištesėjo. Mokinei išduotoje charakteristikoje įrašyta: „(...) joje nesusiformavo materialistinė pasaulėžiūra".

*     *     *

    Garliava. 1981 m. vasario 21-26 dienomis Garliavos I-sios vid. mokyklos direktorius Nausėda tardė X kl. mok. Vytautą Gluoksnį. Direktorius neapkentė, kodėl mokinys groja vargonais ir gieda bažnytiniame chore. V. Gluoksnis, norėdamas laisvai, niekeno nevaržomas praktikuoti tikėjimą, parašė pareiškimą, jog išstoja iš komjaunimo.

    Kovo 16 d. Vytautas Gluoksnis ir jo sesuo Birutė (taip pat dešimtokė) buvo nuvežti į Kauno raj. komjaunimo komitetą. Sekretorius Miškinis stengėsi atkalbėti mokinius nuo dalyvavimo religinėse apeigose; neišstoti iš komjaunimo ir nežaloti sau ateities. Vytautas ir Birutė Gluoksniai, ilgai nelaukdami, pateikė abiejų vardu naują pareiškimą ir komjaunimo bilietus. Mokyklos komjaunimo organizacija juos dar laiko savo nariais, bet ruošiamasi išmesti. Mokslo metų pabaigoje abiejų mokinių elgesys buvo įvertintas nepatenkinamai.

*     *     *


    1981 m. balandžio 21-22 d. Garliavos I-sios vid. mokyklos direktorius Nausėda tardė Daivą Naikelytę (IX kl.) ir Mindaugą Baboną (IX kl.). Direktorius įtikinėjo, kad mokiniams draudžiama dalyvauti religinėse apeigose. Be to, pagrasino, jei jie nepasitaisys, perduos saugumui.

*     *     *

    1981 m. gegužės 28 d. Garliavos I-je vid. mokykloje atvykęs saugumietis tardė mok. Mindaugą Baboną (IX kl.) ir mok. Antaną Sutkaitį (IX kl.). Po dvi valandas trukusio tardymo minėtus mokinius išsivežė į Kauno saugumą ir
ten išlaikė 2,5 valandos. Čia mokinius gąsdino uždarysią į požemius, perduosią į koloniją ir pan. Mindaugui Babonui pasiūlė bendradarbiauti su KGB, bet mokinys griežtai pasipriešino, sakydamas, jog niekados taip nepadarysiąs.

    1981 m. balandžio 21 d. Garliavos I-sios vid. mokyklos vykusiame komjaunimo komiteto posėdyje direktoriaus pavaduotoja Beitnarienė ir ateistinio sektoriaus vadovė mokyt. Petruševičienė, dalyvaujant direk. pav. Neimantui, tardė komjaunimo komiteto narius, ar šie tiki Dievą. Iš 20 mokinių 18 pasisakė tikį. Dvi mergaitės iš komiteto buvo pašalintos.

*     *     *


BAŽNYČIA SOVIETINĖSE RESPUBLIKOSE

Ukraina


    1946 m. vasario mėn. Vakarų Ukrainoje sovietinės valdžios pastangomis buvo oficialiai lividuota graikų apeigų katalikų (unitų) Bažnyčia. Pirmiausia buvo suimti visi unitų vyskupai su Lvovo metropolitu Juozapu Slipi. Antikanoniškai sušauktas bažnytinis susirinkimas, kuriame nedalyvavo nė vienas unitų Bažnyčios vyskupas, o tik keletas valdžiai parsidavusių kunigų bei valdžios parinkti tariamai tikinčiųjų atstovai — pasauliečiai. Tas susirinkimas (sobor) nutarė prijungti graikų apeigų katalikų Bažnyčią prie Rusų Cekvės. šį aktą sovietiniai šaltiniai vaizduoja kaip tikinčios liaudies priimtą sprendimą ir įžūliai tvirtina, kad neliko tikinčiųjų, ištikimų unijai su Romos Katalikų Bažnyčia.

    Kad tai yra grynas melas, liudija įvykiai po šių metų Rusų Pravoslavų Cerkvės iškilmingai paminėto „susijungimo" 35 metų jubiliejaus.

    Nors po „susijungimo" visos tos unitų parapijos, kurios nesutiko „prisijungti" prie Pravoslavų Cerkvės,
oficialiai neteko registracijos ir jų bažnyčios buvo laikomos uždarytomis, tačiau iki pat šių dienų Vakarų Ukrainoje dar buvo daug oficialiai neužregistruotų bažnyčių, kurių raktus savo žinioje turėjo tikintieji, ir kur jie susirinkdavo bendrai maldai didžiųjų švenčių metu. Slaptai dirbantys unitų kunigai tokiose bažnyčiose, kad neduotų preteksto galutinai uždaryti, vengdavo laikyti pamaldas. Jas, paprastai, atlikdavo privačiuose namuose, o po to patys tikintieji toliau melsdavosi senosiose bažnyčiose. Per visus 35 metus tokių parapijų tikintieji nuolat rinkdavo parašus po pareiškimais ir veždavo juos į Religijų reikalų įgaliotinių įstaigas Lvove, Kijeve ir Maskvoje, prašydami užregistruoti jų bendruomenes, tačiau nieko nelaimėdavo ir padėtis nesikeisdavo.

    Šį pavasarį, po 35 metų gėdingo „jubiliejaus" ir XXIV partijos suvažiavimo, padėtis ėmė keistis, bet ne į gerąją pusę. Teliudija faktai:

    Strijsko raj. Zavadovo miestelio unitai 23 metus pastoviai rašinėja prašymus valdžios įstaigoms, kad užregistruotų jų bendruomenę ir bažnyčią. Po prašymais pasirašydavo 200-300 žmonių. 1981 m. kovo mėn. Zavadovo tikinčiųjų atstovai nuvežė tokį prašymą į Maskvą RRT įgaliotiniui. Juos priėmė tos įstaigos darbuotojas Tarasovas kuris buvęs labai malonus, patapšnojęs per pečius, padrąsino: „Gerai, gerai, jūs turite teisę turėti savo bažnyčią". Tačiau tų meilių kalbų rezultatai pasirodė tik grįžus. „Gerasis" Tarasovas paskambino į tikinčiųjų atstovų darbovietes, kad būtų imtasi priemonių ... Ir nors visi atstovai oficialiai buvo gavę kelionei atostogų, grįžus prasidėjo represijos — svarstymai susirinkimuose, pervedimai į prastesnį darbą. Kovo mėn. 22 d. įvykdyta eilė represijų.

    1) Strijsko rajono valdžios ir milicijos darbuotojai išplėšė Zavadovo bažnyčios liturginius reikmenis, užkalė bažnyčios duris, šalia prikaldami lentą, skelbiančią, kad čia jau nebe bažnyčia, bet muziejus.
    2) Toks pat likimas ištiko Drogobičo rajono Aukštutinio Gajaus (Gaj Verchnij) bažnyčią.
    3) Lvove suimti du jauni, nesenai įšventinti unitų kunigai — Romanas Esipas (Roman Esip) ir Vasilijus Kavacevas (Vasil Kavacev), kurie slapta aptarnaudavo šių parapijų tikinčiuosius.

    Zavadovo ir Aukštutinio Gajaus bažnyčių uždarymas buvo tik ištisos represijų bangos prologas.

    Balandžio mėnesio 26 dieną graikų apeigų katalikai šventė Velykas. Didžioji valdžios represijų banga persirito Velykų išvakarėse — Didįjį Ketvirtadienį, Penktadienį ir šeštadienį. Rajonų valdžios bei milicijos atstovai užpuldinėjo dar galutinai neuždarytas unitų bažnyčias ir jose susirinkusius tikinčiuosius. Samboro (Sambor) rajone buvo užpultos

   
Podgaičikų (Podgaičiki), Susolovų (Susolo-vi) ir Chlopčikų (Chlopčiki) bažnyčios.
Podgaičikuose bažnyčią užpuolė du kartus. Pirmą kartą bažnyčia buvo pilna tikinčiųjų, todėl užpuolikai pasitraukė, palaukė, kol dalis žmonių išsiskirstys, ir vakare užpuolė antrą kartą. Tada jiems pasisekė: išnešė iš bažnyčios religinius paveikslus, prikabino atsivežtų portretų, bažnyčią užrakino, paskelbę, kad nuo šiol ji — muziejus. Tuos žmones, kurie bandė išsinešti išmestus šventus paveikslus, milicininkai gaudė, tarp jų vieną iš kariuomenės sugrįžusį jaunuolį, kuris, pasipriešinęs milicininkams, buvo nuteistas 15 parų.

    Susolovų bažnyčioje taip pat rado daug žmonių, todėl prigrasinę, jog tikinčiųjų susirinkimas esąs nelegalus, jų bažnyčia būsianti atimta, pasitraukė. Kadangi žmonės budėjo bažnyčioje, antrą kartą pulti nedrįso.

    Chlopčikų bažnyčioje susirado bažnyčios seniūną, jį suėmė, iš jo atėmė bažnyčios raktą, privežė į bažnyčią plakatų, ją užrakino ir raktą išsivežė.

    Velykų rytą buvo užpulta minėto Strijsko rajono Dolgolukos bažnyčia. Tikintieji naktį susirinko maldai ir užsirakino duris. Valdžios ir milicijos atstovai- 10-čia
mašinų (Dolgolukos gyventojai skundžiasi, kad reikalui esant jie labai sunkiai tegauna mašiną) atvažiavo, išlaužė bažnyčios duris. Prasidėjo muštynės su tikinčiaisiais. Bažnyčia buvo uždaryta.

    Gorodokų rajone Velykų išvakarėse buvo užpultos Tučapų (Tučapi), Ritiatyčių (Ritiatiči), Mšanos (Mšana) ir Drozdovičių (Drosdoviči) bažnyčios.

    Tučapų bažnyčioje per kiekvienas religines šventes susirenka maldai daug žmonių: valdžios šnipai seka aktyvesnius tikinčiuosius, po to šaukia į rajoną ir baudžia piniginėmis baudomis. Velykų išvakarėse Tučapų bažnyčią užpuolė 30 milicininkų ir ją uždarė. Už aktyvumą nelegaliose pamaldose buvo nubaustas 50 rublių pinigine bauda Didžiojo Tėvynės karo invalidas Dorošas. Jo pensija labai menka, todėl bauda jam didelis materialinis nuostolis.

    Mšanoje bažnyčios raktas atimtas jau anksčiau, todėl Velykų išvakarėse žmonės susirinko prie bažnyčios esančiose kapinėse. Milicija apsupo kapines, šaudė į orą raketas, sumušė 15 kapinėse buvusių tikinčiųjų, jų tarpe vieną senuką.

    Drozdovičių bažnyčia buvo užpulta iš ryto, kai visi žmonės dirbo. Valdžios atstovai išlaužė bažnyčios duris, viską viduje išdaužė, po to bažnyčios duris užkalė.

    Javorovskio rajone buvo užpultos Kameno-Brodo ir Mužklovičių bažnyčios.

    Kamene-Brode įsiveržėliai rado bažnyčią pilną žmonių, pagrasinę, kad bažnyčia būsianti uždaryta, pasitraukė. Vėliau užpuolė vienos aktyvios unitės sodybą. Jos namuose nerado, padarė kratą ir sužeidė įdukrintą mergaitę.

    Į Muželovičių unitų bažnyčią įsiveržėliai atsivežė pravoslavų popą, siūlė jį priimti; o jei nepriimsią, bažnyčia būsianti atimta. Tikintieji priimti pravoslavų dvasininką atsisakė. Kadangi buvo susirinkę daug tikinčiųjų, Bažnyčios uždaryti nedrįso.
    Peremyšlianų rajone užpultos Volkovo ir Mereščovo bažnyčios.

    Volkove tikintieji Did. Penktadienio vakarą susirinko į bažnyčią pagerbti Kristaus kapą (plaščianica). Bijodami provokacijų užsirakino. Užpuolikai išlaužė zakristijos duris, terorizavo bažnyčioje esančius tikinčiuosius ir padarė bažnyčioje kratą — ieškojo pasislėpusio oficialiai neužsiregistravusio kunigo.

    Mereščeve į bažnyčią įsiveržę užpuolikai baugino susirinkusius tikinčiuosius. Tarp besimeldžiančių buvo kolūkio brigadininkas, kuris už dalyvavimą nelegaliose pamaldose buvo atleistas iš darbo.

    Velykų išvakarėse milicija pabuvojo ir prie oficialiai veikiančių pravoslavų cerkvių, tačiau ten pasitenkino patikrinimu, kad į pamaldas nebūtų atvesti vaikai. Paprastai per didžiąsias šventes prie cerkvių stovi raudonais raiščiais „pasipuošę" vyrukai ir sulaiko vaikus vedamus į pamaldas, kai kur sulaiko net jaunimą, girdamiesi, kd norį „apsaugoti" pamaldas nuo „chuliganų".

    Tuo pat metu valdžiai žinomi neoficialiai dirbantys unitų kunigai buvo kviečiami į saugumo įstaigas, ir jiems grasino areštu, jei kuris nors bandytų atlaikyti Velykų pamaldas.

    Lvove pas kunigą Gegelskį padaryta krata, paimti religiniai reikmenys ir piniginės santaupos.

    Ritiatyčiuose (Gorodoko rajone) buvo užpuoltas ir sumuštas kun. Griniankas, ėjęs pas ligonį aprūpinti sakramentais. Kun. Griniakas po to Lvove fabrike, kur jis dirba, buvo svarstomas draugiškame teisme.

    Dragobiče padaryta krata pas kun. Grynčišiną, paimti religiniai reikmenys, piniginės santaupos, net vaikų papuošalai.

    Prieš Velykas įstaigose buvo pravesta bauginimo akcija, kad žmonės nedrįstų dalyvauti Velykų pamaldose.

*     *     *

Lietuvi, neužmiršk!


    Petras Plumpa, Antanas Terleckas, Ona Vitkauskaitė, Sergiejus Kovaliovas, Julius Sasnauskas, Genė Navickaitė, Balys Gajauskas, Anastazas Janulis, Jadvyga Stanelytė, Viktoras Petkus, Vytautas Skuodis, Vytautas Vaičiūnas, Petras Paulaitis, Povilas Pečeliūnas, Mečislovas Jurevičius, Algirdas Statkevičius, Gintautas Iešmantas ir kiti neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai gyventi ir tikėti!
*     *     *



 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum