gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
9 tomas
Turinys Spausdinti El. paštas
Vilniaus Katedra (Jonas Dainauskas) ................................ vii
Lietuvos katalikų Bažnyčios kronika tautoje
ir pasaulyje (Vytautas Skuodis) .................................... xix

Leidėjų žodis (Lietuvos Kronikos sąjungos valdyba ................ xxxvi

LKB Kronika 68
  Šiandienos rūpesčiai ............................................... 3
  Lietuvos krikšto jubiliejui artėjant ............................... 7
  Lietuvos vyskupų ir vyskupijų valdytojų raštas
    kunigams ir tikintiesiems ........................................ 9

  Dėkojame .......................................................... 14
  Iš Vlado Lapienio teismo .......................................... 14
  a) Lapienio gynimasis ir paskutinis žodis ......................... 14
  b) Teismo nuosprendis ............................................. 20
  Skaitytojo mintys, perskaičius J. Kazlausko
    ir V. Balkevičiaus straipsnius .................................. 24

  Mūsų kaliniai ..................................................... 31
  Žinios iš vyskupijų ............................................... 34
  Sovietinėje mokykloje ............................................. 58
  Katalikai sovietinėse respublikose ................................ 63
  Nauji pogrindžio leidiniai ........................................ 64
  Lietuvi, atsimink ................................................. 65

LKB Kronika 69
  Išdavystės nesibaigia ............................................. 69
  P. Anilionis "moko" būsimuosius kunigus ........................... 72
  Skaitytojo laiškas "Kronikai" ..................................... 74
  Kada liausis bažnyčių išniekinimai? ............................... 77
  Žinios iš vyskupijų ............................................... 78
  Mūsų kaliniai ..................................................... 99
  Iš "Kronikos" archyvo ............................................ 102
  Sovietinėje mokykloje ............................................ 104
  Nauji pogrindžio leidiniai ....................................... 105

LKB Kronika 70
  Padėka Šv. Tėvui Jonui Pauliui II ................................ 107
  Lietuvos Katalikų Bažnyčia neteko dar vieno uolaus kunigo ........ 107
  Tekalba skausmas ................................................. 122
  Kada ir kuo baigsis šantažas? .................................... 125
  Kunigai susirūpinę Lietuvos Bažnyčios ateitimi ................... 128
  Teismai, kratos, tardymai ........................................ 136
  Mūsų kaliniai .................................................... 139
  Žinios iš vyskupijų .............................................. 142
  Sovietinėje mokykloje ............................................ 157

LKB Kronika 71
  Popiežius Jonas Paulius II ir lietuvių tauta
    sveikina vyskupą Julijoną Steponavičių ......................... 159

  Grįžta Muravjojo-Stalino laikai .................................. 166
  Niekinama Motina ................................................. 170
  Atsakymas laikraščio "Tarybinė Klaipėda" anonimui ................ 178
  Kratos ir tardymai ............................................... 182
  Mūsų kaliniai .................................................... 189
  Žinios iš vyskupijų .............................................. 192
  Sovietinėje mokykloje ............................................ 223
  Nauji pogrindžio leidiniai ....................................... 226

LKB Kronika 72
  Dėkojame! ........................................................ 231
  Minint 100 metų Kęstaičių Bažnyčios gynimo sukaktį ............... 232
  Vergo vaikas — vergvaldžio nuosavybė ............................. 243
  Dviveidžiavimo mokykla ........................................... 249
  Dėkojame už auką ................................................. 257
  Vėl užpuldinėjami kunigai ........................................ 257
  Kratos ir tardymai ............................................... 259
  Mūsų kaliniai .................................................... 261
  Iš Algirdo Patacko biografijos ................................... 265
  Žinios iš vyskupijų .............................................. 266
  Sovietinėse respublikose ......................................... 306
  Nauji pogrindžio leidiniai ....................................... 309

LKB Kronika 73
  Šeši šimtai metų klūpo ........................................... 313
  Vienybė ar vergavimas ............................................ 317
  Dėkojame! ........................................................ 324
  Sveikiname ir dėkojame už auką! .................................. 324
  Kratos ir tardymai ............................................... 326
  Mūsų kaliniai .................................................... 332
  Žinios iš vyskupijų .............................................. 340
  Sovietinėje mokykloje ............................................ 357
  Nauji pogrindžio leidiniai ....................................... 363

LKB Kronika 74
  Dėkojame! ........................................................ 367
  Laužyti kryžiai .................................................. 368
  Jubiliejus ir neprašyti padėjėjai ................................ 373
  Pareiškimai ir protestai ......................................... 381
  Kratos ir tardymai ............................................... 401
  Mūsų kaliniai .................................................... 406
  Žinios iš vyskupijų .............................................. 411

LKB Kronika 75
  Kas tai — eilinis "smegenų praplovimas" ar persitvarkymas ........ 427
  Dėkojame! ........................................................ 433
  Švenčių atgarsiai ................................................ 436
  Kreipimasis į visus pasaulio šalių geros valios žmones ........... 444
  Pareiškimai ir protestai ......................................... 448
  Kratos ir tardymai ............................................... 470
  Mūsų kaliniai .................................................... 472
  Žinios iš vyskupijų .............................................. 483
  Iš "Kronikos" archyvo ............................................ 488
  Sovietinėse respublikose ......................................... 507

*  *  *
IX-ojo Kronikų tomo vardynas ....................................... 511
Pavadinimai ir jų santrumpos ....................................... 550
LKB Kronikos knygoms leisti aukojusių sąrašas ...................... 553
Turinys ............................................................ 556
 
Arkivyskupas Julijonas Steponavičius Spausdinti El. paštas

ARKIVYSKUPAS JULIJONAS STEPONAVIČIUS

    Visa katalikiškoji Lietuva džiaugiasi Vilniaus katedros grąžinimu. Buvusi išniekintoji katedra po 40 metų ir vėl tarnauja tikintiesiems. Katedros grąžinimo atminimui ir yra skiriamas šis devintasis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos lomas.

    Kuomet kalbame apie katedrą, prisimename ir Vilniaus arkivyskupijos ganytoją vyskupą tremtinį Julijoną Steponavičių, praleidusį veik 28 metus tremtyje. Jo auka — lai klasiškas esamai ir būsimajai Lietuvos dvasiški jai ištikimybės Dievui, Bažnyčiai ir Tėvynei pavyzdys.

    Vyskupo Julijono auką įvertino ir Šv. Tėvas Jonas Paulius II, paskirdamas jį Vilniaus arkivyskupijos ordinaru ir pakeldamas į arkivyskupo poaukštį.

    Arkivyskupas Julijonas Steponavičius gimė Miciūnų kaime, Gervėčių parapijoje, Vilniaus apskrityje (dabartinėje Baltgudi-joje), vidutinių ūkininkų šeimoje. Mokėsi Miciūnų pradžios mokykloje ir Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Vilniaus kunigų seminarijoje teologijos studijas apvainikavo magistro laipsniu. Kunigu buvo įšventintas 1936 metais ir tuoj paskirtas kapelionu į Gardiną.

    Po Lenkijos žlugimo ir Vilniaus krašto grįžimo Lietuvai klebonavo Palūšėje, Daugėliškyje ir Adutiškyje, kartu eidamas ir Švenčionių dekano pareigas. 1955.IX.11 Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas koncelebravo jį vyskupu, sau pagelbininku.

    1957 metais Šventasis Sostas jaunajam vyskupui suteikė Panevėžio ir Vilniaus vyskupijų apaštališkojo administratoriaus galias. Šias pareigas jis pradėjo eiti 1958 melais po vysk. K. Paltaroko mirties. 1961 metais sausio 24 d. komunistinės valdžios buvo suimtas ir be teismo nugabentas į tremtį, į Žagare (Kauno arkivyskupijoje). Apie arkivyskupo Julijono Steponavičiaus kančias daug rašė LKB Kronika. Jo garbei buvo dedikuotas 81-sis Kronikos numeris. Ten Vilniaus katalikiškasis jaunimas taip rašė:

Sveikiname ir dėkojame!

    Didžiai gerbiamas ir mylimas Ganytojau,

    Sostinės jaunimas sveikina Jus po ilgų ir tamsių tremties metų sugrįžusį į senąjį Vilnių, krikščionybės žiedą —katedrą, kur tiek metų buvo tuščias Ganytojo sostas, užgesusi amžinoji lempelė, šventovės skliautuose nutilę maldos aidai. Tik toli toli, Žagarės lygumose budėjo Jūsų tėviška širdis, jautri Bažnyčios negandams ir jos vaikų skausmui.

    Mes džiaugiamės sulaukė Jūsų ir dėkojam Jūsų Ekscelencijai už kančią ir auką. Tai didelis įnašas Tautos ir Bažnyčios atgimimo rytmečiui. Jūsų karžygiška ištikimybė Dievui ir Bažnyčiai mums yra didžiausia taurumo mokykla.

    LKB Kronika liudija, kad kartu su Vilniaus katalikais džiaugiasi ir sveikina tremtinį vyskupą visa Lietuva.

    1961 metais bedieviai padarė daug žalos Bažnyčiai, ištremdami du vyskupus: Julijoną Steponavičių ir Vincentą Sladkevičių, bet Dievo Apvaizda jų pyktį panaudojo geram. Šie du vyskupai tapo už Dievą, Bažnyčią ir Tėvyne vėliava. Be jų vardo ir aukos kelias būtų nuėjės kita kryptim, ir rezultatai būtų buvę daug mažesni. Kuomet šie vyskupai pirmieji (ir tik jie!) pasirašydavo kokį nors atsišaukimą komunistinei valdžiai, tai veik visi kunigai pasirašydavo, visai nesvarstydami ir neabejodami. Taip gimė ir garsus dokumentas, pasirašytas dviejų vyskupų ir penki šimtai dvidešimties kunigų, dėl neteisingų ir žalingų ,,Religinių susivienijimų nuostatų".

    Lietuvos kunigai ir tikintieji savo parašais reikalavo paleisti nekaltai represuotus vyskupus. Ir pernai gruodžio mėnesį tikintieji piketavo Aukščiausiąja Tarybą Vilniuje, reikalaudami paleisti Vilniaus arkivyskupijos Ganytoją. Ir galop arkivyskupas Julijonas pergalingai grįžo į Vilniaus katedrą. . .

    Ir šiuo kritišku Tautai ir Bažnyčiai metu kardinolu Vincentu Sladkevičiumi ir arkivyskupu Julijonu Steponavičiumi pasitiki visa katalikiškoji Lietuva. Ir tikinčios tautos visuotina meilė yra geriausias įrodymas, kad jie ėjo geru, Dievui patinkančiu, keliu. Kovojančios, bet nenugalėtos tautos meilė jiems yra geriausias atlyginimas žemėje už visus iškentėtus paniekinimus, skriaudas ir skausmus.

    Meldžiame Dievą arkivyskupui Julijonui geros sveikatos, vaisingo darbo ir pasirinkti tinkamą sau įpėdinį, kuris dirbtų su nemažesne auka Dievo garbei ir Bažnyčios gerovei.
Kun. Alfonsas Svarinskas

 
VILNIAUS KATEDRA Spausdinti El. paštas
    Vilniaus bazilikos, Vilniaus vyskupijos katedros, Vilniaus vyskupo sosto pastatas, senosios Lietuvos valstybės didingos praeities liudininkas ir dokumentas, Vilniaus bažnytinės architektūros perlas, pagaliau 1988 m. rudenį grąžintas Lietuvos tikintiesiems.

    Lietuvių enciklopedijoje (t. XXXIV, p. 200) rašoma: "Vilniaus katedra statyta 1387 Jogailos rūpesčiu, pašventinta 1387.V.7 Gniezo arkivyskupo Bodzantos Švč. Trejybės, Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo garbei. Ji vadinama dar Pilies bžn., nes stovėjo Žemutinės pilies rajone...".

    Šie LE duomenys paremti lenkų kronikininko J. Dlugošo teigimu, pateiktų jo "Lenkų istorijos (dabar vadinamos "Kronikos...") 1387 m. žinių 2-me skyriuje (kn. X, p. 162): "O pamaldusis karalius Vladislovas, besirūpindamas, kad jojo įskiepytas tikėjimas Lietuvoje sustiprėtų ir prasiplėštų, įkuria ir pastato Vilniaus mieste katedrą Šv. Trejybės garbei, vardu garsaus vyskupo ir žinomo kankinio Šv. Stanislovo (tam), kad lenkų bei lietuvių tautos, kurias, taip tikėjimo bei religijos, taip ir skeptro bei valdymo požiūriu, privedė prie vienumo, taip pat didžiuotųsi tuo pačiu užtarėju bei globėju ir kad (lietuviai) amžinai, niekad neprileidžiant tai užmiršti, atsimintų, kad tik iš lenkų ir jųjų rūpesčiu, pagonystės paklydimus nušalinus, jiems ir jų palikuonims sušvito tikėjimo šviesa. O didįjį altorių įrengė ten, kur degė ugnis, jų klaidingai laikyta amžina, kad pagonystės klaidos visiems taptų labiau matomos. Be to, minėtoje, jojo įsteigtoje, o arkivyskupo Bodzantos pašventintoje katedroje nustato keturius dignitorius bei pralotus ir aštuonius kanauninkus... ".

    Nesigilinant į lenkų kronikininko tų teigimų tikrumą, čia tik primenama, jog jo žodžiais, Jogaila katedrą pastato po "tikėjimo įskiepijimo Lietuvoje" (kuris, Dlugošo teigimu prasidėjo 1387 m. vasario mėn.) pirma, tariamai, sugriovus pagonišką šventyklą Vilniuje ir po to ant jos pamatų pastačius tą katedrą. Tuo tarpu, Jogailos 1387.11.17 d. privilegijoje (Codex Diplomaticus Eccle-siae Cathedralis necnon Dioeceseos Vilnensis, Krokuva, 1932 m., Nr. 1, p. 4) randame: "...mūsų Vilniaus pilyje pastatytą įrengtą ir paties Visagalio Dievo, Šlovingos Panos Marijos, Visų Šventųjų, vyskupo Stanislovo ir išpažintojo Vladislovo šlovei bei garbei konsekruotą bažnyčią, kurioje norime turėti Vilniaus vyskupijos sostinę, jei su tuo sutiks Romos popiežius, gi to siekiant mes nutarėme ją aprūpinti, duodami žemiau išvardintus turtus bei nuosavybes...". Tai reiškia, kad 1387.11.17 d., t.y. tada kai, besiremiant Dlugošu, Jogaila, tariamai, tik buvo atvykęs į Vilnių krikštyti Lietuvos ir tik tada, esą, sugriovęs pagonišką šventyklą, Vilniaus karališkos pilies ribose jau buvo katalikų bažnyčia, Jogailos skirta būti Vilniaus katedra, kuri tą dieną buvo ne tik pastatyta (o bažnyčios pastatymui juk reikėjo ilgesnio, gal daugelio mėnesių, laiko), įrengta, bet ir konsekruota.

    Toji 1387.11.17 d. Jogailos privilegija paties Jogailos duota Vilniuje, dalyvaujant daugybei liudininkų, o J. Dlugošas cituotus teigimus rašė Krokuvoje, apie 1470-75 metus, tad Jogailos privilegijos teigimas yra labiau patikimas nei Dlugošo vėlyvas, tendencingas teigimas. Todėl reikia manyti, kad Vilniaus katedros Jogailos pirmasis pastatas buvo pastatytas 1386 metais, o gal ir dar anksčiau.

    Dabartinė katedra yra trinavė, kur centrinė nava nuo šoninių yra atskirta 8 keturkampių piliorių abiejuose šonuose. Virš didžiųjų durų yra geniausi Lietuvoje bažnytiniai vargonai. Katedroje yra tik du šoniniai altoriai: kanauninkų ir vikarų, kurie drauge su didžiuoju altoriumi sudaro darnų menišką vienetą. Bažnyčios viduje, ant piliorių bei sienų daug paveikslų, daugiausia Smuglevičiaus bei Villani'o darbo ir daug antkapinių skulptūrų, daugiausia iš XVII amžiaus.

    Iš šoninių navų įeinama į 11 koplyčių, kurių architektūriniu ir meniniu požiūriu iškiliausia yra karališkoji Šv. Kazimiero, Lietuvos patrono, koplyčia, kurioje iki 1953 m. buvo karstas su Šventojo relikvijomis. Sienos išklotos darniai parinktų spalvų marmuru. Yra visos virtinės karalių stovylų. Altoriuje yra Šv. Kazimiero vadinamasis trirankis paveikslas (padavimas sako, jog, kai dailininkas, užbaigęs tapyti Šventojo paveikslą, pastebėjo kokią tai klaidą pavaizduojant karalaičio vieną ranką, ją užtapė ir nupiešė kitą, tai ankstyvesnis rankos piešinys prasimušė pro dažus ir nesidavė užtapyti). Virš altoriaus buvo sidabrinis karstas su Šventojo relikvijomis. Šoninėse sienose du paveikslai: mergaitės prikėlimas iš mirties prie Šv. Kazimiero karsto, o kitoje pusėje — karsto atidarymas po 120 metų. Toliau yra keli antkapiai karalių bei karalienių. Ši koplyčia buvo pastatyta karalių Žygimanto Vazos ir jo sūnaus Vladislovo rūpesčiu. Tai italų skulptoriaus C. Tencallo kūryba. Jos statyba buvo užbaigta 1636 m. Tada ir buvo padėtas Šv. Kazimiero karstas (kuris dabar yra Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, Antakalnyje, vyskupo Paltaroko pastangomis ten perkeltas).

    Einant ta pačia šonine nava link didžiųjų durų, yra šios koplyčios: 1) Šv. Marijos Magdalenos, vadinama dar vyskupine. Josios požemiuose yra palaidoti 9 Vilniaus vyskupai. 2) Šv. Ignaco Lojolos. Altoriuje to šventojo paveikslas, 1798 m. perkeltas iš Šv. Ignaco bažnyčios, kurią rusai pavertė į balių salę, o vienuolyne įrengė kareivines. 3) Mantvydų, Šv. Povilo vardu. 4) Išganytojo Nukryžiavimo, su Nukryžiuotojo paveikslu, vadinama Goštautų koplyčia, nes ją pastatė Kijevo vaivada Martynas Goštautas ir 5) Šv. Jono Nepomuko, kurią XV amž. pastatė vyskupas Taboras. Prie kairiosios navos, einant nuo didžiųjų durų yra šios koplyčios: 1) Šv. Vladislovo, su to šventojo skulptūra rankoje laikančio kryžių. Iki 1905 m. daugiau nei 50 metų toji skulptūra, caro valdžios parėdymu, turėjo būti uždengta. 2) Šv. Mergelės Nekalto Prasidėjimo arba Valavičių. 3) Šv. Mergelės Apreiškimo, kitaip Kęzgailų, nes ją 1436 m. pastatė Mykolas Kęzgaila. Dešinėje pusėje yra balto marmuro Kęzgai-los paminklas. 4) Jėzaus Gerosios Vilties arba Šv. Petro vardo ir 5) paskutinė, Kristaus Karsto, su nuolatiniai [rengtu Kristaus Karsto vaizdu, atidaroma tik Didįjį Penktadienį ir Didįjį Šeštadienį. Už tos koplyčios yra zakristija, savo vidaus konstrukcija panaši į Šv. Kazimiero koplyčią. Virš zakristijos buvo katedros archyvas ir lobynas, kur buvo laikomi bažnytiniai indai, arnotai ir 10 gobelenų.

    Vilniaus katedra, laikui bėgant, daug kartų buvo gaisrų ugnies sunaikinta, bet vis buvo atstatoma, padidinama ir pagražinama. Nuo seno buvo galvojama, kad pirmoji Jogailos statyta pirmoji katedra buvo medinė. Vienok nauji archeologiniai tyrinėjimai parodė, kad tai buvo veik stačiakampis mūro pastatas. Iš lauko pusės buvęs sutvirtintas kontraforsais. Bažnyčios grindys buvo raudonų plytų, gerokai žemiau dabartinio pastato grindų lygio. 1399 m. tas pastatas visiškai sudegė, liepsnai persi-metus iš netoliese stovėjusių ir užsidegusių pilies arklidžių. Vytauto pastangomis ir lėšomis 1407-1410 m. katedra buvo atstatyta. Tai buvo irgi mūro pastatas, bet jau didesnis. Spėjama, kad tai buvo jau trinavis pastatas, su skliautais. Prie katedros, virš žmonos Onos kapo, Vytautas pastatė Šv. Mykolo vardo koplyčią, liepdamas po jo mirties ir jį ten palaidoti. 1530 m. gaisras tą pastatą vėl sunaikino. Vyskupas Jonas iš Lietuvos kunigaikščių, su visa savo energija, dosnumu ir architekliniu nusimanymu ėmėsi katedros atstatymo darbo. Tam darbui vadovavo italų architektas Zenobi. 1610 m. katedra vėl sudegė. Po to ji buvo atstatyta barokiniame stiliuje. 1656-1661 m. Maskvos invazijos metu katedra buvo labai apnaikinta ir apiplėšta. Tuo metu dingo Vytauto palaikai: kur nors buvo paslėpti arba suversti su kitais karstais. Šv. Kazimiero palaikai spėta išvežti, bet katedros paminklinės brangenybės, Nerimi gabenamos, pateko į kazokų rankas. Bažnyčios restauravimas užtruko net iki 1674 metų.

    Nėra žinoma kaip atrodė tie seni Vilniaus katedros pastatai. Istoriko Teodoro Narbuto palikti Vilniaus katedros vaizdai tebuvo paties Narbuto vaizduotės padaras. Brauno bei Hogenbergo plane, lygiai kaip Makovskio 1604 m. Vilniaus panoramoje ir medalione, atspausdintų "Panegyrikoje broliams Skorulskiams" XVI a. dviejose graviūrose vaizdai irgi tėra dailininkų bei kartografų vaizduotės kūryba. Gal kiek artimesnis tikrovei yra 1538 m. katedros vaizdas, iš įvairių statybinių nuotrupų Vilniaus architekto Knakfuso rekonstruotas.

    Be gaisrų ir karų katedros pastatui pakenkė ir gruntas, kadaise pelkėta ir drėgna vieta, ant kurios buvo pastatyta katedra. Pamatai buvo statomi, surenčiami ant medinių polių, kuriems supuvus atskiros tų pamatų sekcijos iškrypo. Atrodo, kad todėl 1769 m. nugriuvo fron-tinis katedros bokštas, buvęs nuo miesto pusės, virš Šv. Mergelės kolyčios ir po savimi palaidojęs 5 kunigus bei klieriką, kurie tada laikė pamaldas. Vyskupo Masalskio ir kapitulos pastangomis 1777 m. buvo pradėta restauruoti katedrą, kur atnaujinimo darbams vadovavo Laurynas Stoka-Gucevičius, vėlesnis Vilniaus universiteto profesorius. Gucevičius katedrą perstatė griežtai prisilaikant dorėnų stiliaus, monumentalaus klasicizmo dvasioje. Savo projekto išeities tašku Gucevičius pasirinko Šv. Kazimiero koplyčią, kurią paliko nepakeistą. Simetrijai, kitoje didžiojo altoriaus pusėje, pastatė priestatą, panašų į Šv. Kazimiero koplyčią, paskirdamas jį zakristijai, duodamas joms eliptines kopulas. Visas senas ir naujas koplyčias Gucevičius sujungė naujomis išorinėmis sienomis ir bendru stogu. Bažnyčios fasadą papuošė 6 dorėnų kolonomis. Po Gucevičiaus mirties (1798 m.) katedros perstatymo darbą tęsė D. Šulcas, užbaigdamas restauravimą 1801 m. Portiko viršuje buvo pastatytos trys skulptūros: Šv. Elenos su kryžiumi (vidury) ir Šv. Stanislovo (iš dešinės) bei Šv. Kazimiero (iš kairės). Portiko nišose buvo pastatytos keturių evangelistų stovylos, italų skulptoriaus Righi darbo. Tas patalas išliko iki dabar.

    Nežiūrint į katedros pastato pagrindinį pertvarkymą, Gucevičiaus padarytą, jam visą laiką grėsė jo lokalizacija šlapioje vietoje ir per silpni pamatai. Tas ypač pasireiškė 1931 m. per potvynį, kai vanduo užliejo katedros požemius. Atsiradę sienų skilimai, suaižėjimai, o ypač josios frontone, grėsė viso katedros pastato sugriuvimu. Iki 1937 metų užtruko katedros apsaugojimo ir restauravimo darbai. Tada, 1931 m. balandžio mėn., po Šv. Kazimiero altoriumi, buvo rasta urna su karaliaus Vladislovo Vazos širdimi, gi tų pat metų rugsėjo mėn., gerai užmaskuotoje kriptoje, beveik bažnyčios pastato centre, buvo rasti karaliaus Aleksandro palaikai, o taip pat ir karaliaus Žygimanto Augusto abiejų žmonų, Elžbietos bei Barboros Radvilaitės, palaikai. Visi tie valdovų kaulai buvo perkelti į naujus karstus ir sudėti į naują kriptą, specialiai įrengtą po Šv. Kazimiero koplyčia.

    Lietuvos valdovas Aleksandras, Šv. Kazimiero brolis, buvo vedęs Maskvos kunigaikštytę Eleną. Tuo siekta gerų santykių su senu Lietuvos priešu. Bet los vedybos nė kiek nepagerino Lietuvos santykių su Maskva. Priešingai, jos net sukėlė naujų nesusipratimų ir davė progos, Elenos tėvui, Maskvos kunigaikščiui Jonui III, rasti naujų priekabių. Su Elena į Vilnių buvo pasiųstas didokas skaičius Maskvos bajorų ir pravoslavų dvasininkų, kurie čia turėjo šnipinėti ir teikti žinias Maskvai. Jai pačiai tėvas griežtai nurodė, kaip ji turi laikytis Vilniuje, kokius santykius turi palaikyti su katalikais ir U. (Lietuvos Istorija redag. A. Šapokos, p. 193). Elena buvo Maskvai vien priemonė klastingai kovai prieš Lietuvą. Vladislovo Vazos širdis, keistu istorijos likimu irgi atsirado Vilniaus katedros požemiuose. O juk Vladislovas Vaza 1610 m. buvo Maskvos bajorų išrinktas jų caru, bet 1618 m. Polianovos taika neilgam atbaidė Maskvą nuo bandymų veržtis į Vakarus, į Lietuvos žemes. Kiekvienu atveju Maskva savo agresijai panaudojo stačiatikius, neva ginant jų tikėjimą.

    Greta katedros pastato yra varpinė, kuri savo apatine dalimi, greičiausia, yra (Žemutinės) pilies gynimo sienų vienas bokštų. Juk katedra buvo tos pilies ribose ir su ja buvo sujungta atskiru praėjimu.

    Palaimintojo vyskupo J. Matulaičio pastangomis, popiežius Benediktas XV-sis 1922.1.15 d. Vilniaus katedrai suteikė mažosios bazilikos titulą. 1925 m. Vilniaus vyskupija gavo arkivyskupijos rangą.

    Po II-jo pasaulinio karo Vilniaus katedros pastatas buvo atimtas iš tikinčiųjų. Jame buvo įrengta meno paveikslų galerija ir vargonų koncertų salė. Nuo portiko viršaus buvo nugriautos visos trys stovylos.

    Vilniuje leidžiamo žurnalo "Kultūros barai" 1986 metų 4-7 numeriuose yra paskelbta Napoleono Kitkausko ir Alberto Lisankos studija "Nauji duomenys apie viduramžių Vilniaus katedrą". Toje studijoje rašoma: "...Nors prieš II-jį pasaulinį karą buvo tvirtinami pamatai, septintame dešimtmetyje šiaurės vakarų kampe vėl atsirado plyšių. Reikėjo iš naujo tirti pamatus, gruntą, studijuoti istorinę, medžiagą... 1973 m. dabartinio pastato vakarinėje dalyje išaiškintos kvadratinio plano pastato liekanos, 1974 m. prie šio pastato vakarinės sienos 2,5-2,7 m. gylyje surasta keraminių glazūruotų plytelių grindų fragmentas. 1976 m. rudenį kvadratinio pastato rytinėje dalyje buvo išryškintas presbiterinės dalies kontūras. Po šių atradimų imta galvoti, kad tai yra pirmosios XTV a. pabaigos katedros liekanos, tačiau mūrų pobūdis, glazūruotų grindų buvimas, jų įgilinimas leido manyti, kad dalį surastų senųjų mūrų reikėtų sieti su dar ankstesnio, siekiančio XIII a. antrąją pusę ar XIV a. pradžią, kulto pastato liekanomis...". 1984-1985 m. Paminklų konservavimo instituto specialistų grupė atliko tolimesnius tyrinėjimus, kurių "...papildomi duomenys apie senojo kvadratinio pastato planą tokie: ties presbiterijos šiaurine siena rastos dviejų patalpų liekanos. Tirtuose plotuose rasta 10-11 įvairių laikotarpių grindų. Surastas dar vienas nesuardytas grindų iš glazūruotų plytelių fragmentas. Senojo kvadratinio pastato viduje... žemiausios grindys yra 2,5-2,7 m gylyje, aukščiausios — 1,73 m gylyje. Dabartinio pastato žemiausios, įrengtos XV a. grindys yra 1,0 m gylyje, virš jų dar esama liekanų bent šešerių grindų, įrengtų XVI-XIX a.

    Susumavus tyrimų rezultatus, nustatyta, kad Vilniaus Žemutinėje pilyje Pilies kalno vakarinėje papėdėje, dabartinės katedros vietoje, yra buvęs kvadratinio plano (22,7 x 22,4 m) kulto pastatas, jo išorėje lies vakarinės sienos viduriu stovėjo apie 12,5 m. pločio masyvus (apatinės dalies sienų storis 3 m) bokštas. Pastato rytinėje dalyje buvo presbiterija... Prie presbiterijos šiaurinės sienos glaudėsi dvi nevienodo pločio koplyčios, viena jų galėjo būti skirta zakristijai. Pastato išorėje prie kampų ir sienų buvo prišlieti kontroforsai. Bažnyčios interjero erdvę į tris navas dalijo dvi poros piliorių, prie vakarinės ir rytinės sienų šliejosi masyvūs piliastrai... Vilniaus Viduramžių katedros interjeras buvo polichromiškas, puošnus. Interjerą puošė ir glazūruotų plytelių grindys... Jo architektūrinės formos (presbiterijos su apsida sandūros pobūdis), statybos technika (mūro skiedinio savybės, plytų matmenys, sienų mūrijimo būdas), interjero puošyba (glazūruotų plytelių grindys) leidžia manyti, kad tai XIII amžiaus pastato liekanos. Tai Mindaugo laikų katedra. Ji statyta tuo laikotarpiu, kai Vidurio Europos architektūroje vyravo pereinamieji iš romanikos į gotiką stilistiniai bruožai... Jo architektūros — trinavės, trumpos halės su keturiomis vidinėmis atramomis — prototipų nemažai būta XIII a. kaimyninėse šalyse. Tikriausiai Mindaugo katedros šoniniuose fasaduose buvo po tris su pusapskritėmis sąramomis langus, bokštą vainikavo piramidinis nestačių šlaitų (35°-45°) stogas... Stogas turėjo būti dengtas švino skarda, nes degėsiuose virš glazūruotų grindų rasta susilydžiusio švino gabalų...".

    Kada buvo pastatyta Mindaugo katedra, nėra duomenų. Popiežius Inocentas IV 1251.VII.17 d. bulėje Chelmno vyskupui rašo, kad Mindaugas žada statyti katedrą. 1414-1418 Konstancos bažnytiniame suvažiavime Kryžiuočių ordino generalinis prokuratorius Paul von Vormdit liudijo, kad XIII a. Mindaugas Vilniuje pastatė katedros bažnyčią ir kad Vilniuje buvo (tenykščio) vyskupo rezidencija.

    Toji naujoji vyskupija pradžioje buvo subordinuota Rygos arkivyskupijai, bet po triskartinio Mindaugo prašymo popiežius Inocentas IV, savo 1254.IX.20 d. bule (Vetera Monumentą Poloniae et Lithuaniae Gen-tiumąue... ex tabularis Vaticanis... ab Augustino Thei-ner... 1207 1409, Osnabruck (1860), 1969, Nr. 121) ją padarė betarpiškai pavaldžia Apaštališkajam Sostui, tai yra padarė pradžią savaraniškai Lietuvos bažnytinei provincijai. Popiežius Aleksandras IV, 1255.III.6 d. bule (Vetera Monumentą..., Nr. 122) patvirtino Mindaugui teises į rusų žemes ir leido jam savo sūnų vainikuoti Lietuvos karaliumi. Vadinasi popiežius Mindaugo Lietuvą laikė pilnateise tuometinio Katalikų pasaulio nare ir todėl neabejotina, kad tada (Vilniuje) buvo katalikų vyskupas, vyskupija ir katedra, subordinuoti Romai.

    Vilniaus katedros požemiuose rastos architektūrinės liekanos liudija, kad Mindaugas tikrai buvo pastatęs Vilniuje puošnią bažnyčią, neabejotinai katedros pastatą, vyskupo Kristijono vadovautos Lietuvos (Vilniaus) vyskupijos sostą ir Lietuva buvo laikoma apkrikštyta.

    Atrodo, kad Vilniaus kateros pamatų vieta, nuo Mindaugo laikų nenustojo būti religinio pastato vieta. Dar daug reikia tyrinėjimų, kad galima būtų išaiškinti, kokios paskirties tos vietos pastatas buvo po Mindaugo, Treniotos, Vaišvilko (krikščionio), Švamo (kuris irgi buvo Rytų apeigų krikščionis), Traidenio, Vytenio, Gedimino, Algirdo laikais. Apie tokio pastato buvimą liudija tos vietos pastatų grindų sluoksnių daugybė. Galima prileisti, kad toji pirmoji Jogailos statyta Vilniaus katedra panaudojo ten anksčiau buvusį pastatą ar jo pamatus.

    Čia dar reikia priminti (Kultūros barai 1986 m. Nr. 6), kad "1985 m. tyrinėjant Vilniaus katedros rūsius, pietinės navos kriptoje, buvo aptikta gerai išsilaikiusi 144 x 137 cm sieninės tapybos epitaūnė kompozicija "Nukryžiuotasis su Marija ir šv. Jonu Evangelistu... Atidengta Vilniaus katedros freska yra aukštos tapybos kultūros... Šios freskos piešinys turi daug panašumo su bizantine Dafni vienuolyno netoli Atėnų mozaikos, sukurtos XI a. antroje pusėje, piešiniu. Tačiau Vilniaus katedros freska yra vėlesnių laikų, kitokios technikos, matmenų ir paskirties... Vilniaus katedros freska artimesnė XIII a. vidurio Vakarų Europos, ypač Vokietijos, tapybai ir bareljefams, kuriuose ryškūs bizantiškieji ir romaniškieji atgarsiai. Spalvų deriniai ne tik stiprina liūdesių išraišką, bet ir rodo artimumą ankstyvajai gotikai. Visa tai rodytų, kad ji sukurta XIV amžiaus pabaigoje".

    Grindys kriptos, kurioje buvo rasta ši freska, yra 4,06 m gylyje. Vakarų-rytų kryptimi ši kripta yra 2,4 m ilgio. Be abejonės, kripta buvo statyta prie Jogailos katedros. 1984-1985 m. tirtose vietose, be aukščiau minėtos kriptos su freska, buvo atkasta ir daugiau (iš viso 15) nedidelių kriptų. Trys iš jų įrengtos dar Jogailos laikų pastate. Visas iki šiol tyrinėtas plotas po katedra apima apie 280 m2.

    3,4-3,5 m gylyje buvo rasta, kad toji vieta buvo gyvenama V-VIII amžiais. O dar gilesniame kultūriniame sluoksnyje buvo rasti medinių pastatų pėdsakai (statmenai sukaltų kuolų ir tarp jų gulsčiai sudėtų kuolų liekanos). Tokie antžeminiai stulpinės konstrukcijos statiniai Lietuvoje buvo paplitę dar I tūkstantmetyje prieš Kristų, žalvario amžiuje (1600-550 m. prieš Kristų) ir neolitui (IV-II tūkst. prieš Kristų). Vadinasi taip seniai žmogus gyveno Vilniaus katedros "žemėje".

    Vytautas siekė įkurti Lietuvos bažnytinę provinciją. Sumanymas Vilniuje įsteigti metropoliją vėl atgijo XVII a. pradžioje, projektuojant įsteigti Vilniaus bažnytinę provinciją, kuri turėjusi apimti Vilniaus arkidieceziją ir Žemaičių, Smolensko, Naugarduko, Minsko, Gardino, Livonijos, Kurlandijos ir Vendeno vyskupijas. Trečią kartą, senosios Lietuvos valstybės laikais, tas klausimas buvo iškeltas 1764 m. rinkiminiame seime, kuriame buvo priimtas nutarimas "apie Vilniaus vyskupijos pakėlimą į arkivyskupiją". Vienok, tų pat metų, karūnacinia-me seime, tas klausimas liko nesvarstytas. Dar kartą klausimą Vilniaus vyskupiją pakelti į arkivyskupiją ir net tam Vilniaus arkivyskupui Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bei visos Rusijos imperijos katalikų primato titulo suteikimo klausimai buvo vartstomi 1814 m. per Rusijos derybas su Apaštališkuoju sostu. Tą projektą buvo iškėlęs Mogiliavo metropolitas St. Sesčencevičius, kuris po Vilniaus vyskupo J. Stroinovskio mirties 1816 m. pats perėmė valdyti ir Vilniaus vyskupiją. Apaštališkas sostas su tuo siūlymu nesutiko, nors tas klausimas vis dar buvo keliamas 1815-1834 metais ir net 1835 m. vėl buvo tapęs aktualiu. Šį kartą Rusija tą klausimą rišo su savo sumanymu likviduoti Mogiliavo katalikų mertropoliją. Tolimesnėse Rusijos derybose su Apaštališku Sostu tas klausimas daugiau nebuvo keliamas.

    Lenkija, 1920.X.9 d. užgrobusi Vilnių, bet negalėdama priversti Lietuvą tą smurtą pripažinti, politiniais sumetimais siekė pertvarkyti Vilniaus vyskupijos ribas, o ypač siekdama atsikratyti Vilniaus vyskupo J. Matulevičiaus, sugalvojo pakeisti Vilniaus vyskupijos statusą, pakeliant ją arkivyskupija. Normaliai, Vilniaus vyskupiją pakėlus į arkivyskupijos rangą, pirmutiniu kandidatu į jos arkivyskupus būtų buvęs vyskupas J. Matulevičius. Deja, nežiūrint vyskupo J. Matulevičiaus pastangų savo vyskupijos visų tautybių tikinčiaisiais rūpintis vienodai, jisai visą laiką lenkų buvo puolamas, šmeižiamas, nes lenkai Vilniuje norėjo turėti "ganytoją" lenkininką. Todėl vyskupas J. Matulevičius 1925. VII. 14 d. atsisakė Vilniaus vyskupo pareigų. Lenkų laikraštis, net ne Vilniuje, o Poznanėje, "Dziennik Poznansk" 1925. VII. 11 d. rašė, kad "svetimos kilmės vyskupas jau nebuvo tinkamas Vilniui, kai konkordatas sostinę pakėlė į metropolijos rangą". Kitaip tariant, lenkams Vilniuje, Lietuvos sostinėje, deja jų užgrobtoje, lietuvis vyskupas jau buvo "svetimos kilmės" vyskupas.

    Bažnytinės hierarchijos požiūriu, Vilniaus vyskupija XV šimtmečio dvidešimtaisiais metais Apaštališko sosto buvo subordinuota Gniezno arkivyskupijai. Gi valstybei žlugus, Vilniaus vyskupija, po vyskupo I. J. Masalskio tragiškos mirties 1794 m. Varšuvoje, neturėjusi jokio vyskupo, 1795 m. Kotrynos I sauvalių parėdymu buvo prijungta prie Livonijos vyskupijos ir praktikoje 3 metus neegzistavo. Po Kotrynos II mirties, caro Povilo I sutikimu. Apaštališko nuncijaus V. Litto's dekretu, 1798 m. Vilniaus vyskupija buvo atskirta nuo Gniezno arkivyskupijos ir priskirta prie naujos, 1783 m. įsteigtos Mogiliavo arkivyskupijos, kurios subordinacijoje išbuvo iki 1925 metų.

    Vilniaus katedra ilgus šimtmečius buvo Lietuvos religinio gyvenimo centras, Lietuvos valstybės vyriausia šventovė, Lietuvos valdovų intronizavimo bažnyčia. Lenkų dvasininkams, pradedant nuo Jogailos laikų, už-gožus Lietuvos sukatalikinimą, lietuvių kalba iš jos buvo išstumta ir tik XIX a. antroje pusėje sėkmingiau pradėjus laisvinus iš lenkininkų "globos", atsirado viltis lietuviškajam žodžiui grįžti į Vilniaus katedrą. Deja, lenkų okupacijos laikais lietuviškam žodžiui joje nebuvo vietos. Po II Pasaulinio karo Vilniaus katedra greit buvo atimta iš tikinčiųjų. Tad, tik dabar, Apvaizdos lėmimu, Lietuvos sostinės katedrą, tą Stuokos-Gucevičiaus kūrinį, katalikams atgavus ir ją iš naujo pašventinus, atsirado galimybė joje melstis ir lietuvių kalba. Lietuviams katalikams tai didelė Viešpaties dovana.

Jonas Damauskas
 
LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA TAUTOJE IR PASAULYJE Spausdinti El. paštas
    Šis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos (LKBK) IX-sis lomas buvo paruoštas išleidimui 1988-siais metais, kurie į mūsų tautos istoriją įeis kaip patys reikšmingiau-sieji per visą, ilgai užsitęsusį, sovietinės okupacijos laikotarpį. Tais metais visa Lietuva staiga pakilo, ir prasidėjo stiprus tautinis atgimimas, atvirai ir drąsiai pasisakant už Lietuvos laisvę.

    Tie 1988-ji metai ir Lietuvos katalikų Bažnyčiai buvo ypatingi. Lietuvai buvo paskirtas kardinolu buvęs vyskupas-tremtinys Vincentas Sladkevičius. Drauge su kitais kovotojais už Žmogaus ir lietuvių tautos teises iš Sibiro tremties sugrįžo Lietuvos Tikinčiųjų teisių gynimo komiteto nariai kunigai Alfonsas Svarinskas ir Sigitas Tamkevičius. Pagaliau vyskupui Julijonui Steponavičiui buvo leista sugrįžti į Vilnių ir eiti Vilniaus arkivyskupijos apaštalinio administratoriaus pareigas. Lietuvos katalikų Bažnyčia atgavo Vilniaus katedrą. Spaudoje ir viešajame gyvenime pradėta toleruoti Bažnyčia ir jos dvasiškija.

    Visi tie ir daugelis kitų laimėjimų — tai pasekmė ilgos ir labai sunkios kovos už Lietuvos tikinčiųjų, Bažnyčios ir, aplamai, už lietuvių tautos teises ir laisvę.

    Įsigilinus į tos kovos dar neparašytą istoriją, nesunku įsitikinti, jog dabartinių pasikeitimų Lietuvoje vienas pagrindinių faktorių buvo LKBK. Laikas patvirtino, jog toji Kronika, Lietuvos pogrindyje pasirodžiusi 1972-siais metais, tapo labai veiksmingu ir efektingu ginklu, ginant ne vien tik Lietuvos tikinčiųjų ir Bažnyčios teises.

    Lietuvių išeivijoje 1974 metais pradėjus leisti LKBK atskirais tomais, jos I-jo tomo įvado autorius prof. Juozas Brazaitis rašė:

    "Kronikos laikotarpis organiškai išplaukė iš Partizanų laikotarpio ir jį pratęsė. (...) Jos informacija virto kovos priemone bendroje kovoje už Žmogaus teises. Ir kiekvienas, kas Kronikas rimtai paskaito ir susimąsto, kas ima jos informacijas skleisti, netiesiogiai yra tos kovos dalyvis." 1)

----------
1) 1 LKBK, 11, p. 22.

    Šitų įžvalgių žodžių teisingumą patvirtino laikas.

    Nepaisant atkaklių ir pastovių ateistinės valdžios pastangų LKBK likviduoti, ji, paties Dievo globojama, gyvuoja jau septynioliktuosius metus. Laikas patvirtino, jog ir galinga Sovietų Sąjungos saugumo mašina prieš LKBK pasirodė esanti bejėgė. Ir šiuo atveju prisimintini apaštalo šv. Povilo žodžiai: Jeigu Dievas su mumis, tai kas prieš mus!

    LKBK nuo savo atsiradimo pradžios tapo Lietuvoje persekiojamos ir niekinamos katalikų Bažnyčios metraščiu. Dėl savo griežto lakoniškumo ir dėl lietuvių išeivijos nuoširdžių pastangų, ji tapo plačiai žinoma visame pasaulyje, Tiktai Kronikos dėka Pasaulis prisiminė Lietuvą ir pradėjo ja domėtis. Tai, kad vis dažniau ir dažniau Lietuvos vardas buvo prisimenamas, kol Lietuva 1988 metais tapo viso pasaulio dėmesio centru, tame LKBK vaidmuo yra nenuginčijamas.

    Nemažesnė Kronikos reikšmė buvo ir pačioje Lietuvoje. Ji suvienijo Lietuvos tikinčiuosius atkakliai kovai su ateistinės valdžios savavaliavimais, labai daug ką padrąsino įsijungti į kovą, ginant savo tikėjimą, Bažnyčią ir kitas lietuvių tautos dvasines ir kultūrines vertybes.

    Pažymint LKBK 7 metų sukaktį, jos Nr. 37 buvo rašoma:

    "Po baudžiamosios ekspedicijos 1973 m. lapkričio mėn. čekistai triumfavo — Kronika likviduota! Tačiau ji nemirė. Bėgo metai, o su jais gausėjo informacijos, drąsėjo žmonių širdys, plėtėsi skaitytojų ratas, — Kronika peržengė Tėvynės sienas ir daugeliui atvėrė akis. Šiandien Kronika — Tautos sąžinė, kovojančios Bažnyčios balsas ir visą pasaulį apskriejantis pagalbos šauksmas."
2)
--------
2)  LKBK, V t. p. 332.

    Dėl to, kad Lietuvos katalikų Bažnyčia, pergyvenusi daugelį sunkių išbandymų, ir šiandieną tebėra stipri, gyvastinga ir dvasinga, didelis nuopelnas priklauso ir Kronikai.

    LKBK davusi pradžią pastarųjų dviejų dešimtmečių Lietuvos pogrindžio spaudai, buvo pradininkė stiprios ir vis besiplečiančios pogrindžio veiklos, kuri savo ruožtu iššaukė disidentinį judėjimą, tapusį dabar vykstančio tautinio atgimimo kertiniu akmeniu.

    Kroniką labai vertino ir kiti Lietuvos pogrindžio leidiniai, kurie, gerai suvokdami jos reikšmę, stengėsi padėti jai išsilaikyti, patys būdami nuolatiname pavojuje. Pavyzdžiui, "Aušros" Nr. 30 vedamajame, pavadintame "Dešimtmetis, kurį minės šimtmečiai" 1982 metais buvo taip rašoma:

    "Legaliam leidiniui dešimtmetis — nežymus jubiliejus, o pogrindžio — tai jau didelės reikšmės stebėtinas įvykis (...)

    Pasklaidžius LKB Kronikos numerius, sukrečia bedieviškos valdžios ir jos lamų brutalumas, cinizmas, nežmoniškumas. Jų nedaug, jie sudaro mažumą, bet jie turi valdžią, beveik neribotas galimybes reikšti savo neapykantą (...).

    LKB Kronika — visų pirma religinės kovos metraštis. Šis metraštis rodo, kad Lietuva dar labai turtinga tikėjimo kariais, kurie savo drąsa, ištikimybe Bažnyčiai, tiesai, stebina, sužavi, uždega kiekvieną geros valios žmogų. Šių karių tarpe matome ir mažą mokinuką, ginantį kryželį ant savo krūtinės, ir jaunuolius, statančius kryžius pakelėse, ir senelį, drąsiai ginantį savo įsitikinimus net teisiamųjų suole ir su džiaugsmu einantį ne į užtarnautą poilsį, o į griežto režimo lagerį"?
3)
------------
3) Aušra, VI t. p.p. 177 ir 181.


    Lietuvos pogrindžio žurnalas "Alma Mater" apie LKBK 1979 metais taip rašė:

    "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika — tai labiausiai žinomas tęstinis leidinys ne tik Lietuvoje, bet ir plačiame pasaulyje. (...) Jos spausdinama medžiaga — dokumentinė, faktinė. Tikslas — ginti tikinčiųjų teises, religinę laisvę, nurodyti įstatymų pažeidinėjimus šioje srityje bei tikinčiųjų diskriminaciją. (...) Dokumentinė medžiaga kelia paniką KGB. Ši medžiaga padėjo Belgrade atskleisti TSRS melagingus tvirtinimus, kad ji vykdo Helsinkyje prisiimtus įsipareigojimus Žmogaus teisių srityje. LKB Kronika demaskuoja šmeižtus, pasirodančius tarybinėje spaudoje, Žmogaus teisių gynėjų "teismai" rado platų atgarsį šiame leidinyje, padėjo daugeliui sužinoti tikrą tiesą".4
-----------
4) Alma Mater, Nr. 1. p. 97.

    "Perspektyvos", kai kurių Lietuvoje ir išeivijoje laikomos liberalios krypties pogrindžio žurnalu, tais pačiais metais taip vertino LKBK:

    "Šis leidinys — dabartinės periodinės pogrindžio spaudos pradininkas, savo kryptingumu jau suvaidino labai reikšmingą politinį ir istorinį vaidmenį, atkreipdamas daugelio pasaulio kraštų dėmesį į Lietuvą ir į jos gyventojų beteisiškumą dabartinio režimo sąlygose. Prisiminkime: kol mūsų išeiviai ilgus metus kėlė į viešumą tiktai lietuvių tautos nacionalinio beteisiškumo klausimus, pasaulis tylėjo, o Lietuva jam buvo beveik užmirštas kraštas. LKB Kronika daug prisidėjo prie to, kad Žmogaus teisių gynimo klausimas taptų svarbiu tarptautinės politikos veiksniu. Lietuvoje iškovojus religinę laisvę, tuo pačiu didele dalimi išsispręstų ir kiti Žmogaus teisių atgavimo šiame krašte klausimai".5

--------------
5) Perspektyvos, Nr. 9. p. 47.

     Taigi, LKBK vaidmuo ir jos reikšmė Lietuvai yra įvairiapusė. Kada nors ją moksliškai įvertins Lietuvos, jos katalikų Bažnyčios ir kultūros istorikai, nors ir pati Kronika jau turi savąją istoriją, kuri ateityje įkvėps kūrybai ne vieną menininką ir literatą.

     Pastarosiose srityse jau padaryta graži pradžia. Du jauni lietuvių kilmės prancūzų aktoriai Karolina Masiulytė-Paliulienė ir Žanas Kristofas Mončis, pasinaudodami Nijolės Sadūnaitės, teistos už LKBK dauginimą ir platinimą, parašytais atsiminimais, sukūrė įspūdingą dramą, pavadintą "Aušros Vartai", kurią jie su dideliu pasisekimu daug kartų vaidino vienoje šv. Eustachijaus bažnyčios kriptoje, Paryžiuje. Ši drama, jų atlikta Lampertheimo bažnyčioje, Europos lietuviškųjų studijų savaitės Vokietijoje dalyviams paliko gilų įspūdį. Atliktas meninis šio jaudinančio spektaklio vaizdo ir garso įrašas.

     "Aušra" Nr. 30, nurodydama įvairiapusę LKBK reikšmę, rašė:
"Tikrai, kiek peno joje gali rasti savo veiklai dvasininkai, visuomenininkai, politikai, istorikai, rašytojai, dramaturgai, poetai, menininkai! Pagaliau — kiekvienas žmogus".6

----------------
6) Aušra, VI t. p. 177.

*

    
Šis LKBK 9-sis tomas jo išleidėjų yra skiriamas prisiminti ir pagerbti visus tuos, kurie ištvėrė ir nepalūžo labai sunkioje ir atkaklioje kovoje, gindami Lietuvos katalikų Bažnyčios teises. Šios kovos dalinę pergalę simboliškai apvainikavo Vilniaus katedros sugrąžinimas tikintiesiems ir vyskupui-tremtiniui Julijonui Steponavičiui sugrąžinimas teisės eiti savo vyskupiškas pareigas Vilniaus arkivyskupijoje.

    Simboliška ir tai, kad šio tomo gale patalpintas Kronikos 75-sis numeris, išleistas 1987 m. lapkričio 1 dieną, tarsi nubrėžia laiko ribą, nuo kurios, jau sekančiais 1988 metais prasidėjo staigus ir plačiai pasireiškęs tautos atgimimas Tėvynėje.

    Pirmojo mūsų tautos atgimimo pradininke buvo J. Basanavičiaus ir kitų jo bendraminčių, jau daugiau kaip prieš 100 metų, labai sunkiais priespaudos metais įkurtoji "Aušra". Tai, ką anais laikais padarė "Aušra", panašų vaidmenį dabar atliko "LKB Kronika". Jos vaidmuo dabar vykstančiame tautiniame atgimime Tėvynėje yra nenuginčijamas.

*


    Tai, kad LKBK gyvuoja jau septynioliktuosius metus, labai didelis nuopelnas ir lietuvių išeivijos. Jos nežinomus leidėjus Lietuvoje labai skatino, drąsino ir palaikė žinojimas, kad į Vakarus patekę Kronikos numeriai yra panaudojami mūsų išeivijos spaudoje, kad ji yra verčiama į kitas kalbas, kad išleidžiami ne tik pavieniai jų numeriai anglų kalba, bet taip pat ir jų numerių tomai lietuvių ir kitomis kalbomis. Pagaliau toji Kronika, sugrįžusi į Lietuvą radijo bangomis, pasidarė plačiai žinoma visoje Lietuvoje. O tai skatino visus kovojančius ne vien tik už tikėjimo ir Bažnyčios laisvę, bet ir už pačios lietuvių visos tautos laisvę, dar labiau priešintis okupacinės valdžios pastangoms mūsų tautą subedievinti ir ją nutautinti.

    Kaip Lietuvoje buvo ir yra vertinamas jos išeivių indėlis, palaikant ir platinant Kroniką, akivaizdžiai parodo šios citatos.

    1973 metais joje buvo rašoma:

    "Veikli ir ištikima savo Tėvynės idealams mūsų emigracija išpopuliarino pasaulyje skaudų Lietuvos Katalikų Bažnyčios persekiojimą. Didieji pasaulio dienraščiai, radijas ir televizija dažnai komentavo įvykius Lietuvoje. Visa tai kenkė Tarybų Sąjungos prestižui. Juo labiau, kad ji "kovoja" net "už" Azijos katalikų teises... Tarybinė propaganda kaip niekad puolė ir koliojo lietuviškąją emigraciją".7

-----------
7) LKBK, 11, p. 209.

     Šešeriems metams praėjus, Kronika taip dėkojo emigracijos tremtyje esantiems lietuviams:

     "Kronika be galo dėkinga broliams ir sesėms Vakaruose, nes be jų kruopštaus triūso tiesos žodis atsimuštų į geležinę uždangą ir tik aidu sugrįžtų, nepasiekęs plataus pasaulio".8
-------------
8 LKBK, V t. p. 333.

     1982 metais straipsnyje, pavadintame "LKB Kronikai 10 metų!" rašoma:

     "Labai daug šaunių bendradarbių "LKB Kronika" turi užsienyje. Vieni jų leidinį verčia į anglų, prancūzų, italų ir kt. kalbas, kiti — medžiagą perspausdina įvairiuose laikraščiuose ir žurnaluose, treti — siuntinėja įvairioms įstaigoms bei organizacijoms. Daugumos bendradarbių pavadžių "LKB Kronika" nežino, bet jaučia jų moralinį artumą. Jei ne šimtai idealistų Tėvynėje ir Vakaruose, "LKB Kronikos" arba nebūtų, arba ji būtų silpna ir neįtakinga. Todėl "LKB Kronikos" redakcija visų engiamų Lietuvos katalikų vardu visiems, visiems — čia ir ten — taria nuoširdų ačiū! 'Ačiū ir tiems, kurie Kroniką nuolat lydi savo malda'." 9
---------
9) LKBK, VU t. p. 111.
*


    Kova dėl tikėjimo ir Bažnyčios laisvės Lietuvoje dar nebaigta. LKB Kronikos reikšmė, kurią patvirtino pats gyvenimas, ir toliau nesumažės. Žinoma, ilgainiui ją gali pakeisti kitų pavadinimų leidiniai, tačiau juose visuose pasiliks LKB Kronikos dvasia, kuri ir toliau skatins saugoti ir ginti visas mūsų tautos dvasines vertybes.
"Aušra" (Nr. 30) 1982 metais taip rašė apie Kroniką:

     "LKB Kronika (...) tai tikinčios ir kovojančios Lietuvos balsas, daugumos balsas, kurį verta išgirsti, į kurį verta atsižvelgti, nes nutildyti jo jau neįmanoma! LKB Kronika gali nutilti tik likvidavus tikinčiųjų diskriminaciją, persekiojimą, tik suteikus Bažnyčiai laisvę. (...) LKB Kronika — ryškiausia Lietuvos pogrindžio žvaigždė. Gerai kad ji šviečia! Baisu ir pagalvoti, kokia tamsi liktų ir taip niūri mūsų padangė, jeigu ji užgestų!... Juk Vatikano radijo rūpesčių kaip tik šios žvaigždės spinduliai dažniausiai sušvinta mūsų pastogėse, nušviečia mūsų religinio, tautinio gyvenimo frontą, sąmonina ir drąsina mus kovoti už amžinąsias vertybes, už katalikišką ir laisvą Lietuvą. (...) Tegul nė vieno nepalaužia sunkūs išbandymai. Tegul greičiau išsipildo LKB kronikos siekiai: "kad galėtume laisvai gyventi ir tikėti". Teneužgęsta ši žvaigždė, kol Laisvės Saulė patekės! Tenenutrūksta Kovos metraštis, kol baigsis pergale!"10
--------------------
10 Aušra, VI t. p. 181-183.
*


    Klysta tie, kurie mano jog LKBK rūpinasi vien tik tikėjimo ir Bažnyčios išsaugojimu bei jų sustiprinimu Lietuvoje. 1975 metais Kronika (Nr. 16) rašė:

    "LKB Kronika laukia tikslios ir išsamios informacijos apie Lietuvos tikinčiųjų diskriminaciją ir priešinimąsi, prieš nutautinimą bei su-bedievinimą".11
-------------------
11 LKBK, UI t. p. 57.

    Grynai tautiniais klausimais straipsnių ir informacijų Kronikos Nr. 1-75 buvo atspausdinta ne mažiau kaip 150. Ji didelį dėmesį skyrė visiems, kurie buvo areštuoti, nuteisti ir įkalinti ne vien už tai, kad jie gynė tikėjimą arba vienaip ar kitaip prisidėjo prie LKBK leidimo, jos dauginimo ir platinimo. Kronika skelbė išsamią informaciją apie areštus ir teismų eigą, kalinių buitį, jų laiškų ištraukas ir kt. Iš viso tokių straipsnių buvo arti 300. Ji informavo apie naujus pogrindžio leidinius. Tokių informacijų buvo arti 100.

    LKBK Nr. 1-75 buvo paskelbta beveik 500 dokumentų, įvairių pareiškimų, protestų, skundų, prašymų ir atvirų laiškų. Buvo skelbiami laiškai, skirti ir užsieniui. Vien tik šios rūšies medžiaga LKBK yra neįkainuojamas istorinių studijų šaltinis. Nepaprastai vertinga Kronikoje paskelbta informacinė medžiaga iš įvairių Lietuvos vietų, kuri kalba vien faktais ir vaizdžiai iliustruoja lietuvių tautos kovingumą, ginant dvasines ir tautines-kultūrines vertybes. Šios grupės medžiaga taip pat labai vertinga visapusiškoms studijoms. O tokios informacinės medžiagos iki LKBK 75 numerio imtinai buvo paskelbta net 2200 (!).

     Vertingi Kronikoje paskelbti apžvalginiai straipsniai, kurių aukščiau minėtuose numeriuose iš viso apie šimtą.

    LKBK didelį dėmesį skyrė katalikų Bažnyčiai, esančiai Sovietų Sąjungoje už Lietuvos ribų. Ji rašė apie dar sunkesnius katalikų vargus Baltarusijoje, Ukrainoje, Moldavijoje, Kazachstane ir kitur. Šios grupės informacinės medžiagos Kronikos Nr. 1-75 buvo paskelbta apie 60 vienetų.

    Iš viso 1972-1987 metais LKBK paskelbė apie 3300 įvairaus dydžio straipsnių. Vieni iš jų apėmė keliolika puslapių, kiti — tik keletą eilučių. Nežiūrint jų dydžio, visi jie buvo ir pasilieka svarbūs ir reikšmingi, nes visi jie padeda suprasti ir įsijausti į pavergtos, tačiau dėl savo laisvės atkakliai kovojančios tautos dvasią.

    Tenka pažymėti, jog tie 3300 straipsnių yra tiktai maža dalelė to, ką LKBK būtų galėjusi paskelbti tomis pačiomis temomis. Žmonių baimė patekti į KGB taikiklį daug svarbios medžiagos paliko tiktai liudininkų atmintyje arba jau nuėjo kapų užmarščiai.

    Pati Kronika (Nr. 51) lai patvirtina:

    "Daugelis net gerų tikinčiųjų bijo pateikti žinias apie savo persekiojimus, nes KGB kiekvieną, apie kurį rašo Kronika, apkaltina kaip jos bendradarbį. Nesąmoningi tikintieji geriau linkę tylėti, užmiršdami, jog tylėjimas — netiesioginis bendradarbiavimas su KGB, padedantis keroti niekšybėms. Jei ne ši tikinčiųjų baimė, tai LKB Kronika kur kas išsamiau nušviestų dabartinę Lietuvos tikinčiųjų padėtį". 12

--------------
12 LKBK, Vn t. p. 113.

    O tokiai baimei pagrindą davė areštai ir šimtai kratų bei įvairūs persekiojimai.

    Vien tik per pirmąjį LKB Kronikos gyvavimo dešimtmetį už jos dauginimą ir platinimą buvo areštuoti ir nuteisti: Petras Plumpa-Pluira (1973), Povilas Petronis (1973), Jonas Stašaitis (1973), Virgilijus Jaugelis (1974), dr. Sergiejus Kovaliovas (1974), Nijolė Sadūnaitė (1974), Vladas Lapienis (1976 II kartą — 1985), Jonas-Kastytis Matulionis (1976), Ona Pranckūnaitė (1977), Anastazas Janulis (1980), Povilas Buzas (1980), Genė Navickaitė (1980), Ona Vitkauskaitė (1980).13
-------------
13 Ten pat, p. 110.

     Antrajame LKBK gyvavimo dešimtmetyje, dėl savo bejėgiškumo prieš Kroniką KGB savo pagiežą išliejo 1983 metais areštuodama Lietuvos Tikinčiųjų Teisių Gynimo Komiteto narius kunigus Alfonsą Svarinską ir Sigitą Tamkevičių. KGB buvo įsitikinusi jog LKBK yra leidžiama ne be jų žinios ir bendradarbiavimo. Tačiau ir po šių dviejų šviesių ir veiklių kunigų nuteisimo Kronika nenusotojo ėjusi. Ji tebegyvuoja ir dabar, istorinius 1988-sius metus užbaigdama 79-ju numeriu.

"Kronika būtų silpnutis kūdikis, jei nebūtų šimtų lietuvių, rizikuojančių laisve, bet kruopščiai renkančių žinias, platinančių ir skaitančių tuos paprastus, bet skausmu bei heroizmu persunktus puslapius. " 14
----------
14 LKBK, V t. p. 333.

LKBK 1982 metais rašė:

    
"LKB Kronikos gyvavimas per ištisą dešimtmetį sistemoje, kurioje pilna šnipų, ginkluotų gausia sekimo technika, išdavikų ir pataikūnų — yra beveik stebuklas".15

----------
15 LKBK, VH t. p. 112.

     "LKB Kronika stebina savo tikslumu. (...) Ji surinko daugybę informacijos. Natūralu, jei į leidinį būtų įsibrovę nemaža klaidų, kurias redakcija visada buvo pasiruošusi atšaukti. Tikrai stebina, net KGB, sugebanti viską iššniukštinėti, nesugebėjo faktais sukompromituoti leidinio, o teismuose turėdavo tenkintis falsifikacijomis ar demagogiškais tvirtinimais, jog Kronika skleidžia "šmeižtus ir prasimanymus". LKB Kronikos tikslumas remiasi jos bendradarbių giliu tikėjimu, sąžiningumu ir supratimu, kad prieš melą ir tironiją galima kovoti tik tiesos ginklu".16
-----------
16 LKBK VU t. p. 112.


     LKBK populiarumas aiškinamas taip:

    "Jeigu tikintieji nebūtų jutę "LKB Kronikos" pozityvios įtakos dabartinam Lietuvos tikinčiųjų gyvenimui, tai ji nebūtų tapusi tokia populiari ir įtakinga. (...) Daug kur prievarta tapo atsargesnė ir žengė žingsnį atgal. Todėl neperdėtai galima teigti, kad LKB Kronika drauge su kitais veiksniais prisidėjo, kad šiuo metu Lietuvos tikintieji yra sąmoningesni, gerieji kunigai vieningesni, o kolaborantai — ne-bevaikšto iškėlę galvų, kaip tai buvo per kelis pirmuosius pokario dešimtmečius".17
-------------
17 Ten pat, p. 114.

 
    Lietuvos Kronikos Sąjunga savo archyve turi sukaupusi daug gražių atsiliepimų apie jos sunkų ir kantrų darbą. Daug jų ji gauna ir dabar. Žemiau pateikiamos citatos iš kai kurių atsiliepimų, gautų vien tiktai 1981 metais, po to, kada buvo išleistas LKBK pirmas tomas anglų ir ispanų kalbomis.

     Seselė Katerina (Catherine) iš Karmeličių vienuolyno Despleine (Des Plaines, IL), rašė: "Prašome Dievo, kad jis palaimintų Lietuvoje persekiojamus katalikus. Jie iš tikrųjų yra mūsų laikų kankiniai!"

    Šri Lanka valstybės Jafnos (Jaffna) vyskupas B. Dlogupilajus (B. Deogupillai) rašė: "Išreikšdamas susižavėjimą Lietuvos katalikų drąsa ir nepasidavimu, noriu jiems užtikrinti, jog mūsų žmonės melsis už katalikų tikėjimo pergalę Lietuvoje. Tegul Dievo Motina duoda jiems stiprybės, lai ji apsaugo juos ir veda juos kovoje už savo tikėjimą!"

    Vyskupas Paulius My (Paul Mca), Kiribati valstybės katalikų vardu rašė: "Nuostabu, kad katalikų Bažnyčia galėjo išsilaikyti tokiomis žiauriomis komunistinio valdymo sąlygomis. Ši knyga pilna didvyriškumo: žmonės parodo savo tikėjimą Kristui nepaisant, kad žiauriai su jais elgiamasi(...). Dievas turi būti jiems labai artimas ir turi juos labai mylėti".

    Šri Lanka valstybės Čilau (Chilaw) vyskupas F. Markus Fernandos (F. Marcus Fernando): "Aš meldžiuosi, kad Dievas paguostų Jūsų tautą ir kad jos tikėjimas pasiliktų tvirtas. Mes visi meldžiamės už tą dieną, kada Lietuvoje bus atstatyta visiška tikėjimo laisvė".

    Taivano Čiaji (Chiayi) vyskupijos vyskupas Jozefas Ti-Kiangas (Joscph Ti-Kang): "Kadangi mano kraštas ir mano tikra vyskupija yra tokioje pačioje padėtyje kaip Jūsų krašte, aš galiu labai gerai Įsivaizduoti, kas dedasi Lietuvoje, lygindamas ją su tuo, kas dedasi Kinijoje".

    Kardinolas Pias Tiaofinus (Pio Taoūnus), Samoa ir Tokelau vyskupijos vyskupas: "Šita knyga tikrai atveria mano akis vienai Bažnyčios daliai, kuri priklauso tam pačiam Kristaus kūnui, kaip ir mūsų katalikai čia".

    Sudano valstybės Tam bu ros vyskupijos vyskupas Gasis Abangitas (Gasi Abangilc): "Šis tomas mus padrąsins, jis mums labai padės, nes mes taip pat esame kenčiančios Bažnyčios nariai. Mes ją panaudosime savo pamoksluose...".

    Zimbabvės valstybės Vankio (Wankie) vyskupijos vyskupas Ignotas Prietas Vega (Ignatius Prieto Vega): "Dabar iš daugelio šitų pranešimų aš žinau tai, ką anksčiau žinojau tik teoriškai, t.y., kokiais apgaulingais būdais Bažnyčia yra prislėgta komunistiniuose kraštuose".

     Škotijos Glazgovo (Glasgow) ir Gelovajo (Gallo-way) vyskupas Dyrekas Roulaifas (Derėk Rawcliffe): "Man knyga ne tik įdomi, bet ir naudinga. Aš ją paskolinau vienam Pietų Afrikos kunigui, kuris studijuoja Glazgovo universitete ir rašo darbą apie Žmogaus teisių pažeidimus. Jis su dideliu dėmesiu panaudos Jūsų knygos medžiagą".

    Ukrainiečių katalikų vyskupas A. Roboreckis iš Saskačevanės (Saskatchewan) provincijos Kanadoje rašė: "Šis leidinys yra nepaprastai vertingas kaip informacijos šaltinis, kuris aprašo Žmogaus teisių pažeidinėjimus tame krašte".

    Cincinačio (Cincinnati) arkivyskupijos arkivyskupas Jozefas L. Bernardinas (Joscph L. Bemardin), dabar — kardinolas ir Čikagos arkivyskupas, savo laiške pažymėjo: "Šita knyga tikrai atveria mano akis vienai Bažnyčios daliai, kuri priklauso tam pačiam Kristaus kūnui kaip ir mūsų katalikai čia".

    O Indijos Trivandrum'o vyskupijos vyskupas A. B. Džakobas (A. B. Jacob) įvertindamas Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos leidėjų darbą taip rašė: "Aš matau, kokį puikų darbą Jūs atliekate, užfiksuodami vienos tautos, susidūrusios su priespauda ir persekiojimais, narsią ir didvyrišką kovą, kad išsilaikytų ir gyventų pagal savo tikėjimą".

    JAV vyskupai savo susirinkime, kuris įvyko 1988 m. lapkričio mėn. 17 dieną Vašingtone (Washington), priėmė pareiškimą religinės laisvės Rytų Europoje ir Sovietų Sąjungoje klausimu. Tame pareiškime išsamiai pasisakoma apie Bažnyčios ir jos tikinčiųjų padėtį Lietuvoje. Katalikų Bažnyčia Lietuvoje yra apibūdinama kaip tvirtovė prieš sovietų pastangas sunaikinti Lietuvos religinę, kultūrinę ir tautinę-politinę tapatybę. Aptariant religinės laisvės varžymus Lietuvoje, Amerikos vyskupų dokumente pažymima, kad apie juos pastaraisiais metais pasaulio viešąją opiniją plačiai informavo Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika.

    1989 metų vasario Venecuelos sostinėje Karakase (Caracas) Atstovų Rūmų pirmininkas dr. Rodrigezas (Jose Rodriguez Ilurbe) priėmė grupę Venecuelos lietuvių, su kuriais buvo ir šio straipsnio autorius. To priėmimo metu dr. Rodrigezas išreiškė visiems lietuviams gilią padėką už Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką, kuri įvairiomis kalbomis išplatinama visame pasaulyje, o taip pat ir Venecueloje. Jo nuomone Bažnyčios istorijoje tai išsamiausias ir vertingiausias dokumentas apie nuožmų tikėjimo persekiojimą ir apie didvyrišką Lietuvos katalikų laikyseną. Dr. Rodrigezas sakė žinąs iš savo patirties, jog Vakarų Europoje ir Pietų Amerikoje, neišskiriant Venecuelos, modernusis gyvenimas neigiamai veikia į žmones, skaldydamas ir ardydamas šeimas, silpnindamas Bažnyčios jėgas ir dvasiškijos pastangas. Pokalbio metu dr. Rodrigezas pabrėžė: "Žinokite, jog šiandieną Vakarai semiasi dvasinės stiprybės ne iš savo pačių religinių tradicijų, o iš lietuvių, kurie savo gilų tikėjimą išlaiko dabartinio amžiaus katakombose. Lietuviškos tikinčiųjų šeimos yra galingi tikėjimo židiniai ir Katalikų Bažnyčios ramsčiai. Tai yra brangiausia jūsų dovana laisviems Vakarams. Jūsų kilnus pavyzdys ir jūsų tikėjimo auka yra geriausias moralinio ir religinio atsigaivinimo pažadas. Tikėkite, lietuviai, — kalbėjo Venecuelos Atstovų Rūmų pirmininkas dr. Rodrigezas, — jog Venccuela ir laisvasis Vakarų pasaulis pasiliks jums amžinai dėkingi už Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką, stipraus ir nepalaužiamo tikėjimo liudininkę".

    Aukščiau pateikti pasisakymai parodo pasaulinį LKBK pripažinimą. Todėl mes lietuviai, kur begyventume — tėvynėje ar išeivijoje, — turime pareigą ir toliau visomis priemonėmis ir būdais Kronikos balsą skleisti visame pasaulyje, nes šis mūsų veiklos veikimo būdas yra vienas pagrindinių kovos už tikėjimo ir tėvynės Lietuvos laisvę formų. Kronikos tomai Lietuvos Kronikos Sąjungos rūpestingai išleisti ir tebeleidžiami akademiniame lygyje, visada pasiliks įvairių mokslinių studijų šaltiniai.
Vytautas Skuodis
1989 m. kovo mėn. 8 d.

 
LEIDĖJŲ ŽODIS Spausdinti El. paštas
    Lietuvos Kronikos sąjungų, pradėjusi darbą nuo pirmojo LKB Kronikos numerio pasirodymo, išleisto 1972 m. kovo 19 d. pavergtoje Lietuvoje, pogrindyje, leidžia LKB Kronikos knygas tomais lietuvių, anglų, ispanų ir prancūzų kalbomis. Lietuvių visuomenei pateikiame šį LKB Kronikos IX tomą, kuriame aštuoni Kronikos numeriai — 68-75.

    Lietuvos Kronikos sąjunga šių metų vasario mėnesį išleido LKB Kronikos VI lomą anglų kalba ir tuojau bus spausdinamas septintasis lomas ispanų kalba. Dar šį rudenį bus leidžiami LKB Kronikos II ir VII tomas anglų kalba, o taipgi jau verčiamas VIII tomas į anglų ir ispanų kalbas. Po to seks X lomas lietuvių kalba.

    LKB Kronikos IX lomas yra leidžiamas Gorbačiovo paskelbtame persitvarkymo laikotarpyje. Komunistai daugiausia dėl ekonominių sunkumų davė daugiau laisvės tikintiesiems, grąžindami kai kurias bažnyčias, ypač Vilniaus katedrą, taipgi leido J. E. vyskupui Julijonui Steponavičiui grįžti iš tremties į Vilnių ir perimti Vilniaus arkivyskupo pareigas. Kaip tik šis IX-sis tomas ir skiriamas Vilniaus Katedros tikintiesiems grąžinimui paminėti

    LKB Kronikos 77 numeryje rašoma, kad priešreliginiai įstatymai lieka galioje ir toliau, tad ir LKB Kronika bus ir toliau leidžiama pogrindyje.

    LKB Kronikos knygų leidimas kasmet po kelius tomus reikalauja labai didelių sumų lėšų, kurių leidėjai mažai teturi. Tad visi lietuviai yra prašomi skubiai paremti, kaip galima, didesnėmis aukomis LKB Kronikos knygų leidimą, kad leidėjai įstengtų jas išleisti be sutrukdymų ir jas paskleisti visame laisvajame pasaulyje. Tuo parodytų Lietuvos kovą už tikėjimo ir tautos laisvę.

    Šioje knygoje sudėtos LKB Kronikos yra tikrai gautos iš Pavergtos Lietuvos, ir niekas jose nėra pakeista, išskyrus redaktoriaus pridėtas antraštėles, kurios spausdinamos juodu šriftu ir yra paimtos į skliaustelius su dvitaškiu. Knygos gale pridedamas asmenų vardynas, terminų ir santrumpų paaiškinimai bei aukotojų sąrašas.

    Leidėjai nuoširdžiai dėkoja istorikui Jonui Damauskui už Vilniaus Katedros istorinę apžvalgą, prof. Vytautui Skuodžiui už įvadą, redaktoriui už knygos redagavimą ir vardyno sudarymą, seselei Mercedes už iliustracijas, Aleksandrui Pakalniškiui Jr. už surinkimą, laužymą ir korektūrų atitaisymą, Kingsport Press spaustuvei už gražų spausdinimo darbą, o visiems aukotojams už aukas ir kitiems visiems bet kuo prisidėjusiems prie šios knygos išleidimo.
Lietuvos Kronikos sąjungos valdyba
 
PAVADINIMAI IR JŲ SANTRUMPOS Spausdinti El. paštas
ATP — Aukščiausios tarybos prezidiumas
ATPP — Aukščiausios tarybos prezidiumo pirmininkas
BK — Baudžiamasis kodeksas
BTSR — Baltarusijos Tarybų Socialistinė Respublika
CIC — Codex iuris canonici — kanonų teisių kodeksas
DDT — Darbo deputatų taryba
DĮK — Darbo įstatymo kodeksas
DLK — Didysis Lietuvos kunigaikštis
DŽDT — Darbo žmonių deputatų taryba
DŽDT VK — Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomasis komitetas
KGB — Komitet gosudarstvennoj bezopasnosti — Valstybės saugumo komitetas
KASSR — Komi Autonominė Sovietų Socialistinė Respublika
LDT —  Liaudies deputatų taryba
LDT VK — Liaudies deputatų tarybos Vykdomasis komitetas
LDŽT — Lietuvos darbo žmonių taryba
LKB — Lietuvos Katalikų Bažnyčia
LKB Kronika — Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika
LKP — Lietuvos komunistų partija
LKP CK — Lietuvos komunistų partijos Centro komitetas
LTSR — Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika
LTSR ATP — Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausios tarybos prezidiumo pirmininkas
LTSR BPK — Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Baudžiamojo proceso kodeksas
LTSR DIK — Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Darbo įstatymo kodeksas
LTSR CPK — Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Centro partinis komitetas
LTSR K — Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Konstitucija
LTSR KP CK — Lietuvos Tarybų socialistinės Respublikos komunistų partijos Centro komitetas
LTSR MT — Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Ministrų taryba
LTSR SM — Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Švietimo Ministerija
LŽŪA — Lietuvos Žemės Ūkio Akademija
MGB — Ministerstvo gosudarstvannoj bezopastnost — saugumo policija
MSV — Melioracijos Statybos Valdyba
NB — Nota bene "gerai įsidėmėk" (nurodytą vietą)
RRT įgaliotinis — Religijų reikalų tarybos įgaliotinis
RRT prie TSR MT įgaliotinis — Religijų reikalų tarybos prie Tarybų Socialistinės Respublikos Ministrų Tarybos
įgaliotinis
RS — Religiniai susivienijimai
RSN — Religinių susivienijimų nuostatai
RTFSR — Rusijos Tarybų Federalinė Socialistinė Respublika
RVK — Rajono vykdomasis komitetas
SNO — Suvienytų Nacijų Organizacija — Jungtinės Tautos
SRKP CK — socialistinių Respublikų komunistų partijos Centro komitetas
TBC ligoninė — Džiovininkų ligoninė
TSKP — Tarybų Sąjungos komunistų partija
TSRS — Tarybų Socialistinių Respublikų sąjunga
TSRS ATP — Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos Aukščiausios tarybos prezidiumas
TSRS ATPP — Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos Aukščiausios tarybos prezidiumo pirmininkas
TSRS RRT įgaliotinis — Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos Religijų reikalų tarybos įgaliotinis
TSRS BK — Tarybų Socialistinių Respublikų Baudžiamasis kodeksas
TSRS KK — Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos Karinis komitetas
TSRS MT — Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos Ministrų taryba
TTG Katalikų Komitetas — Tikinčiųjų Teisėms Ginti Katalikų Komitetas
VAI — Vyriausia auto inspekcija (Kelių patrulinės priežiūros auto inspekcija)
VDR — Vokietijos Demokratinė Respublika (Rytų komunistinė Vokietija)
VFR — Vokietijos Federalinė Respublika (Vakarų Vokietija) VK — Vykdomasis komitetas
VLKJS — Visasąjunginė Lenino komunistinė jaunimo sąjunga - komsomolcai
VRS — Vidaus reikalų saugumas
VSK — Vilniaus saugumo komitetas
VVPI — Vilniaus Valstybinis Pedagoginis Institutas
VVU — Vilniaus Valstybinis Universitetas
 
Aukotojų sąrašas Spausdinti El. paštas
LKB KRONIKOS KNYGOMS LEISTI AUKOJUSIŲ SĄRAŠAS

9,119.00 dol. Kun. dr. Justinas Vaišvilas, šio IX-jo tomo mecenatas leidėjas, Vokietija.

3,669.44 dol. A.a. Jono Ramoškos palikimas.

2,091.50 dol. Bronė Žilinskienė, Australija.

2,000.00 dol. A.a. kun. Alfonso Grauslio palikimas.

Po 1,000.00 dol. Anicetas ir Angelė Garbačiauskai, Julius Gelažius, Klemensas Matkevičius buvusiu Gulago kalinių kun. Kazimiero Juršėno ir jo seserų Emilijos ir Grasildos atminimui, dr. Aleksandras ir Laima Plateriai, Stasio Butkaus Šaulių kuopa, Detroitas.

900.00 dol. Bronė Mikulskienė.
750.00 dol. Antanas Marma.
700.00 dol. Jonas Kancevičius.
Po 500.00 dol. Jonas Motiejūnas, Los Angeles ir Ona Pranc-kevičiūtė.
450.00 dol. Kun. Fabijonas Kireilis.
441.00 dol. Lietuvių klubas Vytis, Bradford, Anglija.
Po 400.00 dol. Marija ir Justinas Palubinskai, Vytauto Didžiojo Šaulių rinktinė, Čikaga.
Po 350.00 dol. Pranas Razgaitis ir A. Vinevičius, Australija.
341.70 dol. A. Vinevičiaus surinktos aukos, Australija.
Po 300.00 dol. Kun. dr. Konstantinas Gulbinas, OFM, ir Panevėžiečių klubas, Čikaga.
Po 250.00 dol. Aloyzas Astravas ir Sofija Bražionis.
230.00 dol. Veronika Rusienė.

Po 200.00 dol. Aldona Ankus, Genė Baltutytė, Australija, Vytautas Damijonaitis, Viktorija O. Bernier, MD, brolio Gedimino Vaitiekaičio, Sibiro kankinio, atminimui, Cleve-lando Ateitininkų Sendraugių sąjunga, Australijos Katalikių Moterų draugijos valdyba per Rusnę Kubilienę, Jonas Jurkūnas, Jurgis ir Veronika Šklėriai, Kazimieras Povilaitis.

184.70 dol. Adomas Petkevičius, Anglija.
176.40 dol. Jonas Žalys, Anglija.
Po 150.00 dol. Arizonos Lietuvių Bendruomenė, Gražina Budrytė, Čikagos Tauragės klubas, Jonas Dovydėnas, Antanas Gudaitis, Vaclovas Kleiza, generalinis garbės konsulas, Andrew Miknis, K. Razgaitis, Filadelfija, J. Poškus, Australija.
140.00 dol. Lucy Campollaro 130.00 dol. Jonas Zakarauskas 125.00 dol. Antanas Bertulis
120.00 dol. Albertas Mockaitis, kun. Jurgis Gailiušis, Kenne-bunkport.
114.20 dol. A. Vinevičius prel. P. Butkaus mirties proga ir N. Liustikaitės auka.
Po 110.00 dol. Kun. V. Katarskis ir kun. Juozas Pragulbickis.

Po 100.00 dol. Jonas Adomaitis, Petrė ir Bronius Andriukaičiai, J.E. vysk. Paulius Baltakis, Jonas ir Adelė Baranauskai, Elena Butkus, Kazimieras Bandzevičius, Ona Burneikienė, Elena Butkus, Los Angeles, Baltutytė ir Eskvitien, Antanas Balčytis, Čikagos Anglijos lietuvių klubas, Cicero Jūros Šaulių kuopa Klaipėda, A. L. Čepulis, MD, V. Dubauskas, MD, E. Diminskas, D.M. (pensininkė), Australija, VI. Dumčius, Australija, J. Daunoras, Gražvyda Giedraitytė, giminaičio, nukankinto Sovietų kalėjime, atminimui, kun. Pranas Gaidamavičius, V. ir Palmyra Janušoniai, Frank Janulis, mirusios žmonos Jadvygos atminimui, Saulius Jameikis, Juozas P. Kazickas, V. Kroblis, MD, R. Krumplienė, Leonas Krasauskas, Antanina Kvantienė, Prano Kvanto atminimui, kun. Domininkas Kenstavičius, Vokietija, Justinas Liaukus, Kazys Laikūnas, Justas Lieponis, Edward F. Lavak, Liet. Bendruomenės Brighton Parko apylinkė, Liet. Bendruomenės Montrealio apylinkė, Liet. Bendruomenės Adelaidės apylinkė, Australija, Katalikių Moterų s-gos 26-oji kuopa, Liucija Maldonienė, Romo Maldūno atminimui, prel. Simonas Morkūnas, Maksiminas Karaška, Maironio Parko lietuvių Karitas dr-ja, A. S. Mikelevičius, Liudas Normantas, Nukryžiuotojo Jėzaus Seserys, St. Ma-ry's Villa Convent, Elmhurst, Marijona Navickienė, N. P., Stasys Prakapas, Kanada, Jonas Prunskis, Anelės Prunsky-tės atminimui, Antanas Pumputis, M. Palubinskienė, Pranė Prankienė, Plechavičienė ir dr. A. Veigel, J. Rašys, G. V. Rėklaitis, Antanina Repšienė, Veronika Rusienė, Juozas Ramanauskas, K. Rožanskas, Raphael Sealy, Nicholas Se-nyszyn, Shalins Funeral Home, Inc., Stasė Simokaitis, Marijonas Snapštys, Joseph Skomantas, Juozas Steponaitis, Ona Šatienė, Marija Škėma, Pranciškaus ir Agotos Škėmų atminimui, Asta Velička, Julius Vilčiauskas, A. V. Valavičius, Edvardas F. Valeška, kun. William L. Wolkovich, Laima ir Petras, MD, Žemaičiai, Franciska Frankus. Kiti aukojo po mažiau. Pastaba: Šios aukos gautos nuo 1987 m. iki 1989 m. vasario 16 d.

 
Viršeliai Spausdinti El. paštas









 
Metrika Spausdinti El. paštas
LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA
DEVINTAS TOMAS POGRINDŽIO LEIDINYS Nr. 68, 69, 70, 71, 72, 73, 74, 75 1985-1987

Išleido


Lietuvos Kronikos Sąjunga
6825 South Talman Avenue
Chicago, IL 60629, USA

Edited by
The Society ofthe Chronicle o fLithuania, Inc.

Library of Congress Catalog CardNumber 78-62412

Viršelis ir iliustracija — seselės Mercedes

Spaudai paruošė:
Aleksandras Pakalniškis Jr.

Spausdino:
Kingsport Press, Kingsport, Tennessee
1989 m.

Tiražas — 3000

Kaina 10 dol. kietais viršeliais
 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum