gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
1 tomas
Turinys Spausdinti El. paštas
TURINYS
 
Leidėjų žodis ............................................................... 5
LKB Kronika tautos istorijoje  .............................................. 7

LKB Kronika Nr. 1 (27-71)
   Kunigų teismai ir baudos: J. Zdebskio, P. Bubnio, A.
      Keinos, A. Šeškevičiaus, P. Orlicko, P. Lygnugario  .................. 27

   Kolektyviniai kunigų pareiškimai:
      Panevėžio vyskupijos, Vilniaus arkivyskupijos ........................ 64

   K. Bičiučaitės teismas  ................................................. 70

LKB Kronika Nr. 2 (75-117)
   Lietuvos katalikų memorandumas .......................................... 75
   Klaipėdos bažnyčios statyba  ............................................ 83
   Tėvų skundai dėl tikinčių vaikų diskriminavimo:  Valkininkuose, Lukšiuose 88
   Ignalinos tikinčiųjų pareiškimas dėl bažnyčios ..........................101
   Stirnių  tikinčiųjų  pareiškimas  dėl laisvės kunigams pareigas eiti ... 105
   Kunigų persekiojimas: B. Antanaičio, V. Šauklio, A. Šeškevičiaus,
   S. Tamkevičiaus, B. Laurinavičiaus, Žemėno, V. Merkio, V. Užkuraičio ... 109

   Tikinčių mokinių persekiojimas: Kybartuose, Paringy .................... 113
   Eilėraštis kun. Zdebskio motinai ....................................... 115

LKB Kronika Nr. 3 (121-161)
   KGB organų veikla kunigų seminarijoje .................................. 121
   Mokytojos O. Brilienės persekiojimas ................................... 127
   Kolektyviniai tikinčiųjų pareiškimai: dėl Bažnyčios:  1100 Lietuvos
   tikinčiųjų, 2023 dėl Klaipėdos bažnyčios ............................... 141

   Kunigų persekiojimas dėl vaikų katekizavimo: 
      P. Dumbliausko, vysk. Sladkevičiaus, V. Šauklio, G. Gudanavičiaus,
      S. Tamkevičiaus, Montvilos, Šeškevičiaus, A. Keinos  ................ 143

   Kratos dėl pogrindinės spaudos ......................................... 158

LKB Kronika Nr. 4 (163-204)
   Tikroji Lietuvos Katalikų Bažnyčios padėtis .............................163
   Kun. B. Laurinavičiaus raštas Rugieniui ................................ 176
   Adutiškio klebono B. Laurinavičiaus ir tėvų pareiškimas ................ 189
   Šiluvos atlaidų trukdymas ir Kryžių kalno sunaikinimas ................. 193
   Klaipėdos tikintieji dėl bažnyčios ..................................... 196
   Tikinčių  mokinių  persekiojimas  mokyklose: Karklėnuose, Šilalėje ..... 198
   Kliudymai Sutvirtinimo sakramentui teikti Šeduvoje ..................... 199
   Draudimas  eiti  į  bažnyčią  su  tautiniais  drabužiais Joniškėly ..... 200
   Kas į Ameriką leidžiamas ............................................... 200
   Kun. Zdebskio sutiktuvės ............................................... 202
   Malda už Tėvynę ........................................................ 204

LKB Kronika Nr. 5 (207-242)
   Žvilgsnis nuo Naujųjų Metų slenksčio ................................... 207
   1709 tikinčiųjų pareiškimas dėl parapijinio pastato ir kt. Ceikiniuose . 228
   Už kryžiaus statymą — psichiatrinė ..................................... 235
   Kun. Bubnys po kalėjimo ................................................ 236
   Bažnyčių apiplėšimai ................................................... 237
   Kun. V. Pesliako persekiojimas ......................................... 237
   Sibiro tremtinės kova dėl paminklo kapuose ............................. 239
   Draudimai Saločiuose, Krinčine ......................................... 240
   Kun. Zdebskio „įdarbinimas"  ........................................... 241
   Prieš vaikų patarnavimą bažnyčioje Nemaniūnuose ........................ 242

LKB Kronika Nr. 6 (246-281)
   Tikinčiųjų skundai su 14,284 ir 16,498 parašais ........................ 246
   Religingų moksleivių bedievinimas ir nutautinimas ...................... 252
   Instrukcija tarybinėms įstaigoms ....................................... 255
   Ekskursuojančio jaunimo tardymai ....................................... 261
   Ateizmo profesorius apie meilę ir gyvenimo prasmę ...................... 264
   Valstybės nuo Bažnyčios atskyrimas Valkininkų, Ceikinių praktikoje  .... 267
   Kiek kunigų išmiršta ir kiek įšventinama ............................... 268
   Velykos — darbo dienos mokiniams ....................................... 269
   Vienas iš vyskupų apie Bažnyčios padėtį ................................ 272

LKB Kronika Nr. 7 (285-329)
   Laiškas Mokytojui  ..................................................... 285
   Atsakymai  į tikinčiųjų pareiškimus — tardymai ir kratos ............... 288
   Lietuvos Katalikai rašo ................................................ 293
   Žolinę, Sutvirtinimo sakramento teikimą tvarko partija ................. 299
   Ceikinių tėvų skundas dėl vaikų prievartavimo .......................... 302
   R. Kalantos metinės .................................................... 304
   Kun. Liesis byloje už vaikų katekizavimą................................ 307
   Mokytojų antireliginė akcija Vabalninke, Miežiškiuose, Panevėžy ........ 313
   Kryžius turi būti nugriautas ........................................... 319
   Religijos trukdymo pavyzdžiai Laugaliuose, Kaltinėnuose,
   Pajūry, Lauksargy, Šeštokuose, Veisiejuose, Šakiuose, Kuktiškėse  ...... 321


 
   Asmenų ir vietovių rodyklė ............................................. 330
   Pavadinimai ir jų santrumpos ........................................... 333
 
Leidėjų žodis Spausdinti El. paštas
    1966 METAIS Amerikoje paskelbta poezija, rašyta anapus Uždangos, — Mykolo Vilties „Neparašyti laiškai" — kreipėsi į laisvojo pasaulio rašytojus, muzikus, dailininkus; teatralus, kad jie kovojusius ir kentėjusius Lietuvoje prisimintų; kad jie savais būdais — žodžiais, garsais, spalvom, vaidyba apie juos prabiltų, nes „Mūsų širdys neatlaikys, jei ir jūs nutilsite".

    Tie žodžiai buvo visų persekiojamų ir kovojančių šauksmas.

    1972 METAIS po ilgų mėginimų Chicagoje buvo sudarytas aktyvios veiklos organizacinis branduolys — Lietuvių Katalikų Religinės Šalpos Rėmėjai. Plėsdami savo tinklą po visą Ameriką ir kitus kontinentus Religinei Šalpai paremti, Rėmėjai savo įstatuose įsirašė specifinį tikslą: „melstis už persekiojamą Bažnyčią". . ., „rinkti ir leisti dokumentaciją padarytų ir daromų skriaudų lietuviams kovoje už tikėjimą."

    Tai įsipareigojimas atsiliepti į aną šauksmą iš Lietuvos — nenutilti.

    1972- 73 METAIS pro Uždangą prasiveržė į laisvąjį pasaulį pogrindžio leidinys „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika" — gyvos, persekiojamos tautos religinių ir tautinių įvykių dokumentas.

    Rėmėjai laikė savo įsipareigojimu tuos dokumentus iš Lietuvos paskleisti pirmiausia tarp lietuvių išeivijos vienu leidiniu. Paskleisti, kad mes visi būtume informuoti ir — nenutiltume.
    1974 METAIS išleistas po ketverių metų koncentracijos stovyklos į Europą P. Litvinovas Vakaruose laikraštininkam kartojo tos pačios prasmės šauksmą kaip ir Mykolas Viltis: „Rašykite apie mus daugiau..."

    O Frank Annunzio, Illinois atstovas, š. m. vasario 20 d. kviesdamas Atstovų Rūmus vieningai rezoliucijos forma kelti balsą už Simo Kudirkos laisvę, argumentavo: tokie laisvojo pasaulio veiksmai pavergtom pasaulio tautom yra inspiracija, padrąsinimas kovoti už laisvės, teisingumo, žmogaus teisių įvykdymą.

    Šios minties stiprinami, ir leidžiame „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikas" vienu leidiniu, tikėdami, kad išeivijos tautiečiuose jis atnaujins pasiryžimą kelti balsą ir nenutilti — iki Lietuvoje žmogaus teisės- bus atstatytos.

    Leidėjai reiškia padėką visiem, kurie prisidėjo prie šio leidinio paruošimo, o ypatingai prelatui Juozui Karaliui: šis leidinys galėjo pasirodyti tik jo finansinės paramos dėka.

            L. K. Religinės Šalpos Rėmėjų Vyriausioji Valdyba
 
LKB Kronika tautos istorijoje Spausdinti El. paštas
IETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA iš pogrindžio pradėjo rodytis nuo 1972 metų pradžios
— nuo kovo 19, kaip tai pažymėta 5 nr.

    Pirmieji 2 nr. be datų, 3 nr. datuotas 1972 rug-p:ūė;o 20, 6 nr. jau 1973 m. gegužės mėn., septintas, kaip atrodo iš aprašomųjų dalykų, siekia 1973 metų rudenį. Vadinas, 7 numeriai pasirodė per pusantrų metų, po numerį per 2-3 mėnesius.

    (Šią apžvalgą rašant dar nebuvo gautas 8 nr., kuris pagal AP 1974 vasario 1 dienos pranešimą buvo pasiekęs Maskvoje užsienio korespondentus.)

    LKB Kronika nedidelio formato, apie 40 eilučių puslapy, po 35 - 40 rašomosios mašinėlės raidžių eilutėje; kiekvienas nr. vidutiniškai po 40 puslapių (1 nr.
— 43, 2 nr. — 45, 3 nr. — 38, 4 nr. — 42, 5 nr. - 41, 6 nr.— 40, 7 nr.—46). Septyniuose nr. yra viso 295 psl. Per pusantrų metų tai dideli skaičiai.

    Pirmuose 6 nr. antraštiniai žodžiai „Lietuvos Katalikų Bažnyčios" atspausti didžiosiom mašinėlės raidėm; žodis „Kronika" — stambiom spaustuvės raidėm. Septintojo nr. viršelis yra pieštas — klūpanti moteris prieš kryžių su maldos įrašu: „Gelbėk mus, Viešpatie". ..

    Pogrindinės spaudos atsiradimas reiškia, (a) kad nėra laisvės viešai prabilti; (b) kad tebėra gyvoji jėga, kurios prigimtis prabilti verčia.

    Laisvės prabilti sovietinėje sistemoje nebuvo ir nėra. Po Stalino mirties (1953), po kompartijos XX suvažiavimo (1956), kuriame Stalinas buvo pasmerktas, trumpam laikui buvo atolydis. Tik trumpam laikui. Bet jo pakako, kad visoje Sovietų Sąjungoje sustiprėtų gyvos dvasios noras pasireikšti. Ir kai Chruščiovas buvo nušalintas (1964); kai vėl sugriežtėjo stalinizmo linija, tas noras nedingo. Kilo vadinamų disidentų grupė, kurios pastangom 1965 Sovietuose ėmė rodytis pogrindiniai leidiniai — „samizdatas". Populiariausias „samizdato" leidinys buvo „Kronika tekuščych sobytyj" (Einamųjų įvykių kronika). Ji pradėjo rodytis nuo 1968 balandžio kas du mėnesiai. Ji užgeso 1971, kai buvo suimti Piotr Jakir ir Krasin.

    Rusiškasis „samizdatas" galėjo būti viena iš paskatų lietuviškajai pogrindinei „Kronikai". Tačiau lietuviškosios „Kronikos" leidėjai turėjo prieš akis ir giliai Lietuvoje šaknis įleidusios pogrindinės spaudos tradiciją — pirmosios sovietų okupacijos, ypačiai vokiečių okupacijos ir vėl partizaninės pogrindinės spaudos tradiciją.

    LKB Kronika yra ypatingesnė savo turiniu — religiniu, bažnytinio gyvenimo turiniu. Šios rūšies turinį suaktualino sovietinė politika. Po Stalino režimo, po fizinio teroro kunigam ir tikintiesiem, po masinio religinių gyvenimo apraiškų naikinimo 1954 buvo paskelbtas Sovietų Sąjungos kompartijos ck nutarimas, kurio įžangoje smerkiami antireliginiai užpuolimai, tikinčiųjų įžeidinėjimas. Nutarime sakoma, kad ateity kovą prieš religiją vykdysią ideologinėm priemonėm. Tada ir kompartijos „Tiesa" prašneko, kad su tikinčiaisiais reikia „elgtis jautriai".1 Tas partijos organas skelbė: „Tarybinė konstitucija visiems piliečiams užtikrina sąžinės laisvę." Tačiau jau 1958 spauda vėl atvirai prašneko apie reikalą sustiprinti kovą prieš religi-

Į Laisvę 1960 Nr. 22, 42-46 p.: Pranas Zunde, Antireliginė propaganda Lietuvoje.


ją, kurią „kai kurie draugai mėgina pateisint sąžinės laisvės argumentu".2

    Nuo tada kova prieš tikėjimą ir Bažnyčią rodo tendencijas tik stiprėti, nors brošiūrose ar kartais laikraščiuose vėl skelbiamas nurodymas laikytis propagandinio įtikinėjimo. Bet tai yra klaidinimo taktika kovoje.

    Kova prieš religiją, Bažnyčią ėjo kartu su kova prieš tautinę sąmonę. Religinė ir tautinė sąmonė visuomet buvo glaudžiai sutapusios Lietuvoje, o ypačiai išorinio pavojaus metu. Tai Maskva žinojo. Tą jos rūpestį viešai skelbė ir Vakarų spauda.3 O kai Brežnevo politika nuo 1965 sustiprino tautybių asimiliacijos pastangas, sustiprino drauge ir kovą prieš tikėjimą jau atvirai policinėm priemonėm. Šiai bendrai kovai prieš tautine ir religinę sąmonę įpareigojo 1971 kompartijos XXIV kongresas.4

    Suaktyvinta kova suaktyvino ir pasipriešinimą. Pasipriešinimą iki desperacijos. Iki tokios desperacijos, iš kurios kilo ryžtas pabėgti iš sovietinio režimo (Bražinskai, Simas Kudirka, Simokaičiai ir eilė tokių, kuriem pasisekė). Kilo desperacinis ryžtas aukoti savo gyvybę protestui prieš tautinį ir religinį persekiojimą (Romo Kalantos ir kt. susideginimas).

Šitokiose nuotaikose ir gimė LKB Kronika.

2   Ib.

3 U. S. News & World Report, 1972.VI.5: „Neramu.-nai tarp katalikų ypatingai kelia rūpesčio komunistų valdžiai ne tik dėl to, kad katalikai yra 'svetimos jėgos' — Vatikano įrankiai, bet ir dėl to, kad katalikybė yra tvirta tokiuose patriotizmo centruose kaip Lietuva ir Ukraina" (versta Darb. 1972.VI.23).
The Christian Science Monitor, Charlotte Saikowski: „Maskva susirūpinusi nacionalizmo reiškiniais, o dėl Lietuvos tautinio ryšio su religija kaltina katalikybę, kad ji palaikanti antirusišką nacionalizmą Lietuvoje" (v. Darb. 1972.II.4).

4 Į Laisvę, 1972 Nr. 55: Vytautas Vardys, Lietuva Kauno įvykių metais.


    LKB Kronika yra tautinės bei religinės gyvybės bei jos kovos apraiška. Ji yra taip pat kovos priemonė už tautinį bei religinį išlikimą.
*     *     *
 
    Kovoje, ar ji būtų ginklo ar žodžio, yra puolančioji, yra ir besiginančioji pusė.

    Puolančioji ateistinė pusė turi galingą aparatą. Jos dispozicijoje yra partija, vyriausybės institucijos, saugumas, teismai, mokyklos, propagandos leidykla su dešimtim tūkstančių treniruotų propagandistų. Aparato viršūnėje Maskva yra paskyrusi prie ministrų tarybos „Religijų reikalų tarybą", kurios pirmininkas šiuo metu yra Kurojedovas. Tos Tarybos vykdomoji ranka Lietuvoje vadinasi „Religijų reikalų tarybos įgaliotinis". Jo pareigose buvo Justinas Rugienis, o nuo 1973 metų pradžios Kazimieras Tumėnas. Pirmasis iš profesijos ir praeities saugumo tarnautojas, antrasis — propagandistas. Tačiau abudu veikė ar veikia pagal direktyvas iš Maskvos, tad jų agresija prieš tikėjimą ir Bažnyčią lieka ta pati.

    „Įgaliotinis" yra faktinasis bažnytinių reikalų tvarkytojas - kontroliuotojas. Jis kontroliuoja klierikų priėmimą į seminariją, kunigų skyrimus bei atleidimus, vyskupų ganytojinius laiškus, kunigų siuntimą Romon studijuoti, pagaliau ir pačius kandidatus į vyskupus.

    Po įgaliotinio kiti ateistinio aparato rateliai yra vietos vykdomojo komiteto pirmininkas ar pavaduotojas, mokyklų direktoriai, mokytojai, švietimo inspektoriai, reikalui esant — KGB pareigūnai, teismai, propagandinė leidykla ir, kaip minėta, dešimtys tūkstančių treniruotų propagandistų.5

    Tai aparatas, kuris gali kontroliuoti visą gyvenimą nuo viršūnių iki apačių, terorizuoti tikėjimo skelbėjus

5   Į Laisvę, 1962 Nr. 30, 17-21 p.: Kova prieš religiją okupuotoje Lietuvoje.


bei išpažinėjus, naikinti religines apraiškas bei simbolius ir skleisti ateizmą.

    Ateistinio aparato taikiniai yra ne tik religinės idėjos, vadinas, polemika prieš jas ar už jas. Nereikšmingas čia bet kokis dialogas, kuriame aiškėtų argumentai už tikėjimą ir prieš tikėjimą. Dominuoja įsais, smurtas, grasinimas, patyčios. Tos priemonės nukreiptos —

    (a) Prieš religinio gyvenimo ženklus: bažnyčias, parapijos pastatus, kryžius, ant kaklo nešiojamus kryželius, medalikėlius, rožančius. LKB Kronikoje gausu faktų, kaip neleidžia bažnyčių ne tik statyti, bet nei remontuoti; įsako nuversti ar patys nuverčia kryžius, kapinėse paminklus, mokyklose atiminėja iš mokinių kryželius ir t.t.

    (b) Prieš religinius, bažnytinius veiksmus: laido-ivių apeigas, bažnytines procesijas, Šiluvos ar kitų atlaidų lankymą, Sutvirtinimo sakramento teikimą, ligonių lankymą, o labiausiai prieš vaikų katekizavimą. Pastarosios rūšies faktų LKB Kronikose gausiausia.

    (c) Prieš dvasininkus: vyskupus, kunigus, klierikus. Vyskupai, kurie nesutiko vykdyti įgaliotinio va-bos, nušalinti iš pareigų ir ištremti iš savo vyskupijų (J. Steponavičius ir V. Sladkevičius). Vyskupam, einan-tiem pareigas, ar vyskupijų valdytojam padiktuojami ganytojiniai laiškai; padiktuojami kunigų atleidimai ar perkėlimai. Vyskupai tokiu būdu išjungti iš reikšmin-gesno pasipriešinimo ateistinimo procesui, kad juos neištiktų tokis pat likimas kaip vyskupus Steponavičių ar Sladkevičių. Tuo pasiekiamas dar vienas laimėjimas: griaujamas vyskupų autoritetas kunigų akyse. Kronikose minima faktų, kaip kunigai atsisako priimti vyskupo sprendimus, žinodami, kad tai ne vyskupų laisvos valios veiksmas ir ne pagal kanonų tvarką.

    (d) Prieš kunigus. Kai ateistinei iniciatyvai nepavyko suorganizuoti „tautinės bažnyčios", atsiskyrusios nuo Romos, akcija nukrypo prieš kunigus individualiai: vienus padarė „neutralius", kitus padarė valdžiai palankius, „kooperuojančius", trečius, kurių nepaviliojo ar neįgąsdino, persekioja — kilnoja, baudžia administracinėm baudom, baudžia per teismus.

    Ne tik juos, bet ir visus kunigus stengiasi atskirti nuo liaudies, ypačiai nuo jaunimo.

    (e) Prieš klierikus. Leidžia priimti į seminariją ne tik apribotą jų skaičių, bet kiekvienas tui būti aprobuotas įgaliotinio — neišbrauktas iš jam pateikto kandidatų sąrašo. Jau priimtuosius į seminariją stengiasi verbuoti šnipais, denunciatoriais. Jei nepasiseka — nutraukia kartais mokslą mobilizacija į kariuomenę.

    (f) Prieš tikinčiuosius. Prieš tas ar tuos, kurie moko vaikus tikėjimo. Juos baudžia administracine bauda — po 50 rb. Prieš tas ir tuos tarnautojus, kuriuos sužino einant į bažnyčią — atleidžia iš darbo. Prieš tas ir tuos mokinius, kurie tiki, lanko bažnyčią — juos terorizuoja tardymais, išjuokia sienlaikraščiuose, liepia rašyti ateistinėm temom rašinius; verčia stoti į pionierius, komjaunimą, ateistinius būrelius; gąsdina įrašysią mokyklos baigimo pažymėjime „charakteristiką", kad jie „neatsikratę religinių prietarų", o tokie nebus priimti į aukštąsias mokyklas.

    Pastarosios rūšies informacijų LKB Kronikose daugiausia. Siekimas aiškus — jei senosios kartos žmonių negalima „perauklėti", tai pagrindinis taikinys yra jaunimas, kuris atribojamas ne tik nuo kunigų, nuo bažnyčios įtakos, bet ir nuo tėvų.

    Kova dėl tikėjimo Lietuvoje iš tikrųjų yra kova dėl vaikų, dėl vaikų sielų.
*     *     *

    Antroji kovos pusė, defenzyva, negali nė lygintis su ateistine ofenzyva materialiniais ištekliais, fizinės jėgos priemonėm. Ji tėra tvirta savo moraline jėga. Šios moralinės jėgos reiškėjų eilėje svarbiausią vaidmenį turi —

    (a) Kunigai — tie aktyvieji, kurie nebijo būti teisiami, nebijo eiti į kalėjimus, nesiduoda sugundomi patogumo pažadais ir kurių ateistinė pagunda bei grėsmė neatgraso nuo vaikų katekizavimo. Tai jie laiko savo kunigystės pagrindine pareiga — mokyti žmones Dievo žodžio.

    (b) Parapijų komitetai, kurie formaliai yra religinės bendruomenės tvarkytojai. Daugiausia tai seni žmonės, kuriem negresia, kad juos atleis iš darbo. Jiem belieka rizika ta, kad gali būti vėl ir vėl tardomi.
Tarp tų senųjų Dievo tarnų ypatingai minėtinos ir moterys, kurios riz kuoja pamokyti vaikus tikėjimo tiesų, nors susektos yia baudžiamos pinigine bauda ar kalėjimu.

    (c) Tikintieji tėvai, tikinčioji liaudis — tai esminė defenzyvos jėga. Tėvai ir liaudis kartais nuosavais kūnais ima priešintis, kai valdžia nori griauti bažnytinius ar parapijinius pastatus, gaudyti devocionalijų pardavėjas ar pardavėjus; kartais fizine jėga meta iš bažnyčios ateistų atsiųstus triukšmadarius, milicininkus, agentus.

    Populiariausias tikinčiųjų ginklas yra peticijos, jų vadinami „pareiškimai". Jie rašomi vietos valdžiai, rašomi Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui; rašomi prokurorui, rašomi Brežnevui. Daugiausia išgarsėjo jų raštas 1972 pradžioje L. Brežnevui per Jungtinių Tautų gen. sekretorių Kurt Waldheim su daugiau kaip 17,000 parašų.

    Tie pareiškimai nesulaukia kitokio atsakymo, kaip tylos, naujų tardymų ir retai kada trumpo atsakymo, kad jie turi vykdyti tai, kas žemesnio pareigūno buvo Įsakyta. Valdžios organų veiksmai dar skundžiami prokurorui, skundžiami teismam. Bet varnas varnui akies nekerta. Teismai yra priklausomi nuo įsakymų iš viršaus. Kronikoje aprašyta teismų praktika patvirtina Solženitsyno teigimą, kad sovietiniame teisme teisybės ieškoti neįmanoma.6

    Tačiau šie teismai ir peticijos besiginančiai pusei nėra be reikšmės. Teisiamieji turi progą savo apsigynimo ar reikalo dėstymo metu atsukti lazdą antru galu: parodyti, kad kunigai ir tikintieji tevykdo tai, kas yra konstitucijos ir įstatymų leista, o konstituciją ir įstatymus laužo valdžios pareigūnai. Konstitucijoje numatyta sąžinės laisvė, tikinčiųjų ir netikinčiųjų lygios teisės, o valdžios pareigūnai tikinčiuosius diskriminuoja; Konstitucijoje numatyta, kad Bažnyčia atskirta nuo Valstybės, o Valstybės pareigūnai imasi Bažnyčios reikalus tvarkyti.. .

    Ne režimo teisinę santvarką kritikuoti, o rodyti, kad režimo teisinę santvarką griauja valdžios pareigūnai — šį kovos metodą buvo pavartoję jau 1965 du rusų ortodoksų jauni dvasininkai N. I. Ešlimar ir G. P. Jaku-nin, 1965 gruodžio 15 rašydami deklaraciją Sovietų aukščiausios tarybos prezidiumo pirmininkui N. V. Podgorny ir valstybės gynėjui Rudenko.7

    Tokie pat argumentai vartojami ir Lietuvos katalikų peticijose bei teisiamųjų kunigų apsigynimo kalbose. Su kokia teisine precizija tai daroma, pavyzdžiu Kronikose gali būti kun. Liesio pareiškimas. Nors jis nebuvo leistas teisme paskelbti, bet paskelbtas Kronikoje tas pareiškimas demaskuoja jau ne tik atskirus pareigūnus. Demaskuoja pačią sistemą. Sistema įrašė žmogaus teises į konstituciją, o praktikoje neleidžia tom teisėm naudotis ir baudžia, kurie jom naudotis mėgina. Pareigūnai neleidžia piliečiui teisėm naudotis, nes turi

6   New York Times, 1972.11.13: „Soviet Trials Unfair, Author Says in 'Gulag' ".

7   International Affairs Commission of the National Council of Churches, biuletenis 1966.V.15 - 31: paskelbtas „deklaracijos" tekstas. (Pakartotas Darb. 1966.VI.10).


kažkieno nepaskelbtas instrukcijas bausti tuos, kurie mėgina įstatymų laisvėm naudotis. (Apie tokias ne­paskelbtas instrukcijas kalbėjo ir anie du ortodoksų dvasininkai.)

    Čia teisiamieji iš defenzyvos pereina jau į ofen­zyvą anai sistemai, paremtai veidmainiavimu.


   
Teisiamieji, demaskuodami sistemą, savęs neišgelbsti. Jie nubaudžiami kaip ir anie du ortodoksų dvasinin­kai. Bet jie tiki, kad jų atviras žodis pasieks Lietuvos liaudį, pasieks Vakarus ir virs priemone tolimesnei kovai už Žmogaus teisę; virs priemone kovai prieš didįjį Melą.
*    *    *

   
Čia prasideda LKB Kronikos istorijos naujas la­pas, kuriame turi būti žymėta, kiek ta kovojančių vil­tis buvo teisinga — kiek LKB Kronikoje paskelbti fak­tai rado atgarsio laisvuose Vakaruose.


   
LKB Kronika nėra pirmas dokumentas, iš pa­vergtos Lietuvos pasiekęs Vakarus. Pirmuoju tektų laikyti partizanų atneštą Lietuvos Katalikų laišką Šv. Tėvui Pijui XII ir įteiktą 1948 m. per apaštališkąjį de­legatą kan. F. Kapočių.8
Atsakymo į laišką iš Vatikano nesulaukta. Do­kumentas nebuvo pateiktas nė 1953 Kersteno komisi­jos tyrinėjimų dokumentacijai. Bet laiško kopijos plačiai buvo pagarsintos vokiškai kalbančioje Šveicarijoje 9 ir Vokietijoje. Išverstas taip pat angliškai ir prancūziškai.

    Nuo to laiško praėjo veik ketvirtis šimtmečio, ir LKB Kronikos likimas kitoks. Jos balsus apie perse-

8 J. Daumantas, Partizanai, 1962, 431 — 448 psl.: pilnas laiško tekstas.

9 Žurnalas Anima: Notschrei eines Volkes, su Ed. Schaper ko­mentaru.
Hilferuf aus den Waldern Litauens. Herausgeber Interna-tionales Comite zur Verteidigung der christlicher Kultur. Bonn.


kiojamą Lietuvą pirmieji išgirdo vadinami disidentai pačioje Sovietų Sąjungoje. Lietuvos kalinių laikyseną kacetuose labai vertino Solženitsynas.10 Liesdamas vėliau visą Sovietų Sąjungos likimą, jis laiške Sovietų vadam pasisakė ir už Baltijos respublikų atleidimą iš Sovietų Sąjungos.11 Pasisakė Sacharovas prieš baltiečių persekiojimą.

    Vakaruose tylos ar iliuzijų uždangą praplėšė Vakarų korespondentai Maskvoje — apie memorandumą J. Tautų gen. sekretoriui, apie R. Kalantos susideginimą ir neramumus Kaune jie paskleidė žinias po visą pasaulį.12

    Nuo 1973 pradžios LKB Kronika virto dokumentu, iš kurio padėtį Lietuvoje vaizdavo opinijos formuotojai, Kongreso nariai. Politinės padėties vertintojai naudojosi Kronikos informacijom, konstatuodami žmogaus teisių paneigimą ir tautoje besireiškiantį pasipriešinimą, kurio Sovietam nepasisekė užgniaužti ir lietuvių sutirpinti rusiškoje jūroje.13

    Su Kalantos tragedija kilo balsai Amerikos Katalikų Vyskupų Konferencijoje, o jos pirmininkas kardinolas John Krol 1972.VI.9 drauge su vyskupu G. J. Dougherty viešu pareiškimu pasisakė prieš tikėjimo persekiojimą Lietuvoje.14 Jais pasekė eilė kitų vyskupų, spaudos organų.15

10 America, 1973.XII.22: Janice A. Broun, Lithuania in the Valley of Shadow. (Pakartota Darb. 1974.1.14).

11 Darbininkas, 1974.III.8: informacija apie Solženitsyno laišką, rašytą 1973.IX.5.

12 Los Angeles Times, 1972.III.28-9: Murray Seeger pirmasis plačiai pranešė apie R. Kalantos susideginimą.
N. Y. Times, 1972.IX.8: Theodore Shabad — apie 8 lietuvių teismą Vilniuje po Kalantos susideginimo.

13 Los Angeles Times, 1974.III.10: Murray Seeger, A Burn-ing Paith, Underground — Lithuanian Catholics Defy Russ (D*etali informacija iš LKB Kronikos).


Lietuvos katalikų pasipriešinimo ženklas, Kronika, savo rolę atliko — sykiu su Rusijos disidentų raštais, pakliuvusiais į Vakarus, davė pažinti tikrąjį So-

14 Darbininkas, 1972.VI.23. Tekstas anglų kalba.
Catholic Standard, Washington, D.C. 1973.VI.21 informavo apie pakartotinį kardinolo Krol pareiškimą ryšium su Brežnevo atsilankymu. Esą kardinolas laukia, kad pasitarimuose būtų svarstoma diskriminacija bei priespauda, kuri praktikuojama Sovietuose. Baigiama tikėjimo persekiojimu Lietuvoje, 17,000 peticija ir Kalantos susideginimu.

15 Keletas pastebėtų kitų išsamių rašinių laikraščiuose: Lituanus, 1972 Nr. 2, 51-56 p.: Rev. Albert Contons, Religious Persecution in Lithuania—Soviet Style. Duota ir kun. J. Zdebskio kalba teisme 1971.XI.11 (versta kun. Francis Ruggles).
Paris Match, 1972.IV.8: Robert Serrou, Le manifeste des catoliąues lithauaniens persecutes va-t-il empecher Paul VI de se rendre a Moscou? (apie 17,000 peticiją).
Les Catacombs, Messager Supraconfessional de l'Eglise du Silence, 1972.VI.9 - 15: J. G. H. Hoffmann, buvęs Paryžiaus protestantų teologijos profesorius, apie R. Kalantą.
Daily News
, 1972.VI.5: vedamasis apie susideginimus Lietuvoje.
U. S. News & World Report, 1972.VI.5: plati apžvalga ryšium su Kalanta.
New York Times, 1972.X.8: vedamasis „Lithuania. the Un-easy 'Republic' ".
Our Sunday Visitor, 1973.VII.15: Dr. V. Stanley Vardys, Lithuania's Phony Religious Freedom (plati istorinė kritinė analizė).
Wanderer, 1973.VII.2: Linas Sidrys, plati informacija apie Lietuvos Bažnyčios padėtį.
The Tablet, 1973.IX.15: K. M. Smogorzewski, The Church in Lithuania (rimta, konkreti, gerai informuota istorinė apžvalga).
Triumph, 1974 kovo mėn.: Rimvydas Giedraitis, Lithuania The Tragedy and the Triumph (6 psl. apžvalga su dideliais ekskursais į Lietuvos istoriją).
Prie informacijos apie Lietuvos Bažnyčią ir žmogaus teisių paneigimą išplitimo bus prisidėję JAV LB leidiniai „The Violations of Human Rights in Occupied Lithuania", o taip pat Kunigų Vienybės išleistos anglų kalba Kronikos.

vietų Sąjungos veidą. Sovietų pastangos savo veidą užmaskuoti leidžiamom užsieniui brošiūrom apie tikėjimo laisvę, Lietuvos kunigų ir net užsienio vyskupų pareiškimais,16 kad Lietuvoje esanti tikėjimo laisvė, taip pat Vakarų liberalų įsitikėjimas, kad Sovietai eina libe-ralėjimo ir demokratėjimo bei žmogaus teisių gerbimo keliu — tos visos iliuzijos buvo sužlugdytos.
*    *    *
    Kai opinija prašneko, oficialiosios institucijos tebetylėjo. Kalbėjo spauda, kalbėjo vyskupai, kalbėjo Kongreso nariai, bet tylėjo JV vyriausybė, tylėjo J. Tautos, tylėjo Vatikanas.

    Oficialių institucijų tyla kėlė ir kelia Lietuvoje nusivylimą. Kronika užsiminė, kad Vatikanas esąs klaidinamas neteisingom informacijom. Jautriai tą nusivylimą išreiškė Janice A. Broun, nekatalikė, kuri patyrusi iš Lietuvos žydo lūpų vieno Lietuvos kunigo žodžius: „Mes tikėjomės, kad šiuo metu Šventasis Tėvas teiksis bent palinkėti mum Lietuvoje laimingų Velykų. Bet net šiuo metu, kaip ir seniau, mes tegirdėjom radijo siunčiamus sveikinimus rusam, mūsų prispaudė jam. .. Už ką mus taip apleido?" 17

16 Il Tempo, 1972, Nr. 311: monsinjoro Ferdinando Renzulli, lankiusio Sovietų Sąjungą ir buvojusio Vilniuje prosovietinės informacijos.

17 America, 1973.XII.23: Janice A. Broun. ..
Kritiškų pastabų dėl krikščionių tylos pastabėta ir daugiau amerikiečių spaudoje:
Catholic Standard, Washington, D.C, 1973.VIII.9 informacija apie Westminsterio kardinolo John Heenan pamokslą su kaltinimu Vakaram, kad jie „ignoruoja raudonųjų vykdomus persekiojimus." Suminėjęs Jugoslaviją, Sovietų Sąjungą, Baltijos valstybių okupavimą, Čekoslovakijos ir Vengrijos išprievartavimą, tarė: „Krikščionys gal turėtų pasimokyti iš žydų, kad tie, kurie gyvena laisvėje, neturi užmiršti persekiojimo aukų."
National Catholic Register, 1973.V.20: kodėl Bažnyčia ty-
   
   Nusivylimas tokis pat kaip ir partizanų, kai į jų pagalbos šauksmą neatsiliepta.

    Kodėl neatsiliepta? Neatsiliepta, tur būt, dėl tos pačios priežasties, dėl kurios ne visi ir Lietuvoje kelia balsą prieš persekiojimus ir tik tyliai kenčia: tyli dėl baimės, kad gali būti blogiau.

    Vakarų oficialių institucijų tyla kyla iš tokios pat baimės, kad savo balsu nepakenktų persekiojamiem ar kad nepakenktų saviem interesam.

    Kas tikslingiau, kas naudingiau — tylėti ar protestuoti? Pasirinkimas tikslingumo ir naudingumo čia vadinamas pragmatine politika.

    J. Tautos šiuo pragmatizmo keliu yra nuėjusios iki cinizmo. Jos imasi kelti balsą dėl persekiojimų Čilėje, nes Čilė maža valstybė ir antikomunistinis yra jos režimas. Bet jos tyli dėl Lietuvos tikinčiųjų skundo, nes jis nukreiptas prieš Žmogaus persekiojimą, vykdomą galingos komunistinės vyriausybės. Jungtinės Tau-

li? Tas pats laikraštis 1973.VI.17 įdėjo skaitytojo balsą: „Atrodo, kad mes daug laiko skiriame rūpesčiui apie diskriminaciją nekomunistiniuose kraštuose, bet esame nuolankūs dėl komunistų vykdomo katalikų persekiojimo. . ." „Lenkija, Lietuva, Vengrija yra katalikiškiausi kraštai sovietinių ateistų pavergti. Bet ar katalikai pasmerkia tokią padėtį? Gal nedaugelis, o dauguma yra suinteresuoti 'tiltų į komunizmą statyba' ".
Triumph, 1974 kovo nr.: vedamasis „The Sounds of the Silent" (Esą: jei mes rimtai žiūrime į doktriną apie Bažnyčią kaip mistinį kūną, tai žinome, kad jei vienas narys kenčia, tai kenčia visas kūnas... Bet viena piktintis, visai kita pasipiktinimą paversti veiksmu. Protestai ir politinis spaudimas šiek tiek palengvino žydų padėtį Sovietuose. Bet Sovietai nepasiryžę sunaikinti žydų tautos, kurios kamienas yra anapus Sovietų Sąjungos. Lietuvos katalikai nėra tokioje padėtyje, ir Sovietų noras juos tikrai sunaikinti. „Kissingerio amžiuje malda tėra vienintelis veiksmas, kuris mum įmanomas už brolius bei seseris Lietuvos katalikus").


tos atsisako kelti tokius klausimus, dėl kurių galėtų susilaukti nemalonumo. Dėl tokio JT charakterio Vakaruose kai kurie publicistai davė jom patronu Poncijų Pilotą.18

    J. Valstybių atstovai J. Tautose nutilo nuo tada, kai prasidėjo tarp J. Valstybių ir Sovietų koegzistencija, dabar vadinama detente politika. Ką ši detente politika diktuoja, būdingai išreiškė prezidentas Nixo-nas, 1974 vasario 26 paklaustas apie Solženitsyno ištrėmimą: esą nei Solženitsynui nei kitiem į jį panašiem Sovietų Sąjungoje nieko nepadės Amerikos net ir santykių su Sovietais nutraukimas. O tylos ir detente dėka esanti laimėta taika ir bendradarbiavimas,19 kuris iš tikrųjų tokis reikalingas Amerikos bilijoni-nėm tarpkontinentinėm korporacijom įeiti į Sovietų rinką, reikalingas ir pačiam prezidento prestižui, nukentėjusiam dėl to paties pragmatizmo padarinių vidaus politikoje.

    Pragmatizmas sveria ir Vatikano tylą. Vatikano monsinjoro A. Casaroli, vadinamo kartais Vatikano užsienių reikalų ministeriu, politika ta pati, kai dabar J. Valstybių: negotiation, not confrontation: išgauti komunistų valdomuose kraštuose Bažnyčiai šiek tiek laisvės derybų keliu.

    Derybų tradicinis principas — do ut des. Vatikanas nori skirti vyskupus; nori, kad vyskupai palaikytų santykius su Roma; nori išlaikyti seminarijas, kad nepritrūktų tikintiesiem kunigų. Bet ką Vatikanas gali už tai duoti Maskvai, Budapeštui, Varšuvai ir 1.1.? Pirmiausia— tylą. Tylą apie persekiojamų šauksmus. Gal dar tylą, kad paskirtieji vyskupai ir kunigai nekeltų krikščioniškojo tikėjimo tiesų, priešingų ateistinio ti-

18 N. Y. Times, 1974.11.23:  Shirley Hazzard, „The Patron Saint of the U. N. Is Pontius Pilate".

19 N. Y. Times, 1974.11.26: prezidento kalbos tekstas.


kėjimo tiesom? Gal dar išimti iš apyvartos tuos vyskupus, kurie komunistiniam režimui nepatinka? Gal dar kelti balsą prieš asmens persekiojimus kapitalistinėse valstybėse? .. . Tai jau būtų nauda komunizmo politikai — ateistinei ir imperialistinei. O iš savo pusės komunistai pasirūpins duoti tokius kandidatus į vyskupus ar kunigus, kurie komunizmui priimtini, leisti vieną kitą religinę knygą išspausdinti?

Ar tokios derybos gali būti naudingos Bažnyčiai ir tikintiesiem — nelengva atsakyti. LKB Kronika mato iš to žalą. Vakaruose pasirodė balsų, kad ir Vatikanas savo dialogo pastangų vaisiais nesąs patenkintas.20 Daug sako ir tai, kad pasaulio akyse moraliniu autoritetu šiuo metu virto ne kurie filosofai, teologai, sociologai, bet kankinys Solženitsynas. Lietuvoje moraliniai autoritetai nėra tie valdytojai, kuriem leista vilas įsitaisyti, bet ištremtieji vyskupai — Steponavičius ir Sladkevičius; o tikinčioji liaudies orientuojasi pagal kovotojus kunigus — Šeškevičių, Zdebskį, Bubnį; ir jaunimo akyse moralinis autoritetas Kalanta.21

Nusivylimo balsų pragmatizmu (detente) matyt ir politinėj srity. Tai rodo prezidento konfliktas su Kongresu dėl didžiausio palankumo principo Sovietam, dėl genocido konvencijos tvirtinimo. Tai rodo taip pat viešosios opinijos konfliktas su prezidentu dėl Solženit-syno.

20 Plg. The Christian Science Monitor, 1972.V.8: Paul Wohl informacija. Our Sunday Visitor, 1973.VII.15: V. Stanley Vardys. Darbininkas, 1974.111.15: J. Verus, „Vatikanas ir Varšuvos santykiai".

21 Ir išeivijos nuotaikom būdingas Darbininko redakcijos skelbiamas „Metų Žmogus, arba Metų Lietuvis". Tokiais buvo paskelbti 1970 Simas Kudirka, 1971 kun. Juozas Zdebskis, 1972 Romas Kalanta, 1973 LKB Kronikos nežinomas redaktorius. „Tautos istorijos lapuose šalia Nežinomo Knygnešio, Nežinomo Kareivio, Nežinomo Partizano įrašomas 1973 Metų Nežinomas Redaktorius".


    Daros tragiška padėtis, kada vienoje pusėje tylos dėl persekiojimų laikosi Sovietų vyriausybė, laikosi J. Tautos, laikosi JV vyriausybė, laikosi Vatikano diplomatija. Tai galinga atsitiktinė, bet nenatūrali koalicija. Kitoje pusėje balsai prieš persekiojimą, balsai už žmogaus teises reiškiami pavergtųjų, kurių vardu kalba Kronika; balsai Amerikos katalikų hierarchijos, kardinolų Mindszenty, Slipyj, Solženitsyno, Sacharovo; kelia balsą žymi dalis Vakarų viešosios opinijos.
Šią tragišką situaciją galėtų išreikšti tie patys populiarieji žodžiai: negotiation su priešais, confrontation su draugais.
*    *    *
    LKB Kronika pasižymi ramiu, konkrečiu — su datom, vietom, pavardėm — tiesiog protokoliniu informavimu. Toks objektyvus informavimas yra vertinga dokumentinė medžiaga vaizdui apie religinę, bažnytinę ir tautinę padėtį Lietuvoje — apie padėtį septinto - aštunto dešimtmečių sąvartoje, kada eina kova dėl Žmogaus.

    Kronikos dokumentinė reikšmė šiam istoriniam laikotarpiui tokia pat, kaip J. Daumanto Partizanų ankstesniem laikam — penktam - šeštam dešimtmečiui, kada ėjo kova dėl krašto laisvės ir dėl lietuviškos gyvenimo sistemos.

    Kronikos laikotarpis organiškai išplaukė iš Partizanų laikotarpio ir jį pratęsė.

    Daumanto Partizanai ribojosi daugiausia įtaka išeivijos tarpe, sukurdami čia gaivingą partizaninį kultą.

    LKB Kronika eina plačiau — jos informacija virsta kovos priemone bendroje kovoje už Žmogaus teises.

    Ir kiekvienas, kas Kronikas rimtai paskaito ir susimąsto; kas ima jos informacijas skleisti, netiesiogiai yra tos kovos dalyvis.

P. S.
    Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką perspausdinant, buvo laikytasi dviejų dėsnių:

    (a) Kad dokumentas būtų autentiškas, t.y. nepakeistas. Toks jis čia ir pakartotas, išskyrus pataisas keliuose žodžiuose, kurie galėtų būti laikomi originalo korektūros klaidom;

    (b) Kad skaitytojui būtų palengvinta dokumentinę medžiagą skaityti, esminius dalykus greičiau pastebėti. Tam prieš kiekvieną Kronikos nr. duotas atskirame puslapyje svarbiausių temų sąrašas, o pačiame
e sudėtos antraštėlės. Kad būtų aišku, jog šios antraštėlės yra šio leidinio radakcijos, jos yra skliausteliuose.

    Leidinio gale taip pat pridėta vardinė bei dalykinė rodyklė, ypač paaiškinant specifinius sovietinius terminus bei jų santrumpas.

            Z. V.

1974 m. gegužės 14 diena.

 
ASMENYS IR VIETOVĖS, KUR PERSEKIOJIMAS DĖL TIKĖJIMO IR PASIPRIEŠINIMAS LABIAUSIAI PASIREIŠKIA Spausdinti El. paštas
Andriuškevičius, A., Ratnyčios klebonas, 300 pusl.
Antanaitis, Br., Alksninės klebonas, 108, 167.
Astrauskienė, Sofija, Palangoje, 239.
Bakšys, P., Panevėžio ir Kaišiadorių vysk. valdytojas, 199, 202.
Balaišis, Saločių klebonas, 240.
Berteška, Prienų klebonas, 240.
Bičiučaitė, Kleopą, N. Akmenėje, 70, 71, 109.
Brilienė, Ona, Vilkaviškio mokytoja, 66, 77, 127-138, 155.
Bubnys, Prosperas, Girkalnio klebonas, 51-57, 67, 75,163, 208, 236, 237.
Buliauskas, kunigas, nukentėjęs, 201.
Burneikis, Klaipėdos vikaras, 86.
Butkus, Viktoras, seminarijos rektorius, 121.
Deltuva, Albinas, Veisiejų klebonas, 322.
Dovydaitis, Gvidonas, Šakių vikaras, 325-328.
Dumbliauskas, Petras, Garliavos, paskiau Šunskų klebonas, 143-5, 169.
Grincevičiūtė, V., Kaune, 292-3.
Gudanavičius, Gustavas, Vadžgirio klebonas, 110, 151-3.
Jakubauskas, A., Kėdainių vikaras, 169.
Jereckas, B., Joniškėlio klebonas, 200.
Kalanta, Romas, 159, 165, 271, 304.
Kavaliauskas, Č., kun., išvertęs N. Testamentą, 212.
Keina, Algimantas, Valkininkų kleb., 57-61, 67, 160, 302.
Krikščiūnas, R., vyskupas, 259, 275.
Krivaitis, Česlovas, Vilniaus arkivyskupijos valdytojas, 164, 166, 173, 299.

Kunevičius, L., Gerdašių klebonas, 301.
Labukas, Juozapas, vyskupas, Vilkaviškio vysk. ir Kauno arkiv. valdytojas, 121, 165, 168, 203, 207, 237, 268, 273, 306.
Laurinavičius, Br., Adutiškio klebonas, 162, 176-189.
Lydis, St., klebonas Vilniuje, 173.
Liesis, A., Utenos rajono kunigas, 307-313.
Lygnugaris, Petras, Akmenės klebonas, 71.
Lukošaitis, A., Valakbūdžio klebonas, 173.
Masilionis, P., Kriklinių klebonas, 200-202.
Masiokas, Miežiškių klebonas, 316.
Matulaitis, J., Nemaniūnų klebonas, 242.
Maželis, Petras, vyskupas, 84.
Merkys, Vytautas, neviešas kunigas Vilniuje, 66, 112.
Močius, Algirdas, Lauksodžio kunigas, 195.
Montvila, Lukšių klebonas, 160.
Našlėnas, Petras, kunigas valdžios nemalonėje, 66.
Nykštus, kunigas valdžios akyse "išsišokėlis", 201.
Orlickas, Petras, Margininkų klebonas, 62-63.
Paškevičiūtė, Ona, nuteista, 67.
Pavilonis, Liudas, vyskupas, 84, 86, 323, 324.
Pesliakas, V., Juodaičių klebonas, paskiau Viduklės vikaras ir altarista, 168, 237-8, 271.
Pijus XII, popiežius, 180.
Pletkus, J., vyskupas, 166, 207.
Povilas VI, popiežius, 80.
Raščius, Krinčino klebonas, 240.
Ražanskas, Juozas, Pakruojo kleb., Šeduvos dek., 200.
Sladkevičius, Vincas, vyskupas, 46, 66, 67, 145-147, 179, 212, 275.
Stankevičius Juozas, buv. Vilkaviškio vysk. ir Kauno arkivyskupijos valdytojas, 171.

Steponavičius, Julijonas, vyskupas, 64, 66, 67, 179-184, 212.
Strumilienė, Ona, Veiviržėnuose, 319.
Svirelienę, E., Panevėžy, 291.
Šalčius, Juozas, Aleksoto altarista, 112.
Šauklys, Viktoras, Girdžių klebonas, 109, 148-151.
Šeškevičius, Antanas, buv. Dubingių kleb., 32, 42, 61,
62, 67, 106, 110, 111, 157, 160, 188, 207, 208, 212, 213,273.
Talaišis, Klaipėdos vikaras, 86.
Tamkevičius, Sigitas, Simno vikaras, 111, 153-156, 166, 167.
Užkuraitis, V., Liubavo klebonas, 112.
Zdebskis, Juozas, buv. Prienų, paskiau Šilalės vikaras, 27-51, 67, 75, 77, 113, 114, 155, 163, 164, 172, 179, 188,
202, 203, 208, 241, 273, 277, 278, 280.
Zubrus, J., Dubingių, paskiau Širvintų kunigas, 157.
Žemaitis, J., Šakių dekanas, 325.
Žiukelis, kan., Pasvalio dekanas, 202.
 
 
 
PAVADINIMAI IR JŲ SANTRUMPOS Spausdinti El. paštas

Aukščiausios tarybos prezidiumas
— kolektyvas iki 15 narių pavaduoti tarybai tarpsesiniu metu. Tarybos sesijos metu tarybai vadovauja jos pirmininkas ir sekretorius. Prezidiumas tada nesireiškia.

Aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų kolegija — aukščiausiojo teismo trijų teisėjų kolegija, sprendžianti baudžiamosiose bylose skundus dėl liaudies teismo sprendimų. Kai aukščiausias teismas bylą sprendžia kaip pirmoji instancija — jo sudėtį sudaro tik vienas AT teisėjas ir du priesėdai.

CIC — Codex iuris canonici, Bažnytinės teisės kodeksas.

CK — Centro komitetas.

DĮK — Darbo įstatymų kodeksas.

DŽDT
— Darbo žmonių deputatų taryba — apylinkės arba rajono sovietas.

KGB — Komitet Gosudarstvennoj Bezopasnosti — Valstybės saugumo komitetas.

Liaudies teismas — yra liaudies teisėjo ir dviejų priesėdų teismas.

LKP — Lietuvos komunistų partija.

RRT — Religijų reikalų taryba prie Sovietų Sąjungos ministrų tarybos.

RRT įgaliotinis — Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Lietuvoje.

RTFSR — Rusijos Tarybų Federacinė Socialistinė Respublika — RSFSR.

SNO — Suvienytų Nacijų Organizacija—Jungtinės Tautos.

TSKP — Tarybų Sąjungos Komunistų Partija.

TSRS — Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga—SSSR.

VK — Vykdomasis komitetas.

VKK — Vietinio kolektyvo komitetas — darbovietės dirbančiųjų komitetas.
 
Viršeliai Spausdinti El. paštas




 
Metrika Spausdinti El. paštas
LIETUVOS KATALIKŲ
BAŽNYČIOS KRONIKA
POGRINDŽIO LEIDINYS
Nr. 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7 1972-1973
Išleido L. K. Religinės Šalpos Rėmėjai
6825 So. Talman Ave., Chicago, III. 60629

Finansavo Prelatas Juozas A. Karalius

Viršelis ir iliustracijos — Pauliaus Jurkaus

Spaudė Mykolo Morkūno spaustuvė, Chicago, III. 1974 m.

Tiražas — 5,000

Kaina — $2.50 minkštais viršeliais
                 $3.50 kietais viršeliais
 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum